1. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ
1. Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai;
2. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys;
3. Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas;
4. Tarptautinių sutarčių veikimas;
5. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai;
6. Tarptautinių sutarčių aiškinimas.
1. Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai
Tarptautinių sutarčių teisė kaip Tarptautinės teisės šaka yra viena iš seniausių. Stebint šios
šakos vystymąsi galima pastebėti paradoksą – ilgą laiką tarptautinės sutarčių teisės šaltiniais
buvo papročiai. Impulsą tarptautinės teisės kodifikavimui davė JT. Būtent JT dėka buvo parengta
ir priimta universali 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Ši
Konvencija įsigaliojo 1980 m. Lietuva prisijungė prie šios Konvencijos 1992 m. Oficialiame
leidinyje - „Valstybės žiniose” ši Konvencija buvo paskelbta 2002 m. Konvencija yra vienas iš
pagrindinių Tarptautinės sutarčių teisės šaltinių. Ji atspindi Tarptautinės sutarčių teisės
reguliavimo dalyką.
Galima teigti, kad Tarptautinės sutarčių teisės reguliavimo dalyką sudaro: sutarčių sudarymo
ir įsigaliojimo klausimai, išlygos jų priėmimo tvarka, sutarčių laikymosi, taikymo, aiškinimo
klausimai, sutarčių ir trečiųjų valstybių problema, sutarčių pataisos ir jų taikymas, sutarčių
negaliojimas, nutraukimas, galiojimo sustabdymas, sutarčių negaliojimo nutraukimo pasekmės.
Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės reglamentuoja tik vieną iš tarptautinių sutarčių
rūšių t.y. sutartis, kurių šalimis yra tik valstybės. JTO pastangomis 1986 m. buvo priimta
Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių sudaromų tarp tarptautinių organizacijų,
tarptautinių organizacijų ir valstybių. Ši konvencija dar neįsigaliojusi.
Tarptautinių sutarčių teisė yra svarbi kiekvienai valstybei, todėl Tarptautinės sutarčių teisės
šaltiniu gali būti ir valstybių nacionalinės teisės aktai. Paprastai tarptautinių sutarčių klausimus
reglamentuoja konstitucijos ir specialūs įstatymai. LR Konstitucijos 136 str. nustato tarptautinių
sutarčių vietą nacionalinėje teisėje. Labai svarbus 1999 birželio 22 d. priimtas Tarptautinių
sutarčių įstatymas.
2. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys.
Tarptautinių sutarčių skaičius yra išaugęs tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Lietuva yra
pasirašiusi per 800 tarptautinių sutarčių. Šis skaičius kinta kasdien. Lietuvos Tarptautinių
115
sutarčių tematikai nemažą dėmesį yra skyrusi dr. Eglė Radušytė. Ji kabėdama apie
tarptautinės sutarties sąvoką atskleidžia ją trimis lygiais:
Doktrininė sąvoka,
Norminė sąvoka, kurią gali pateikti Tarptautinė teisė;
Norminė sąvoka, kurią pateikia nacionalinės teisės normos.
Prof. S. Katuokos nuomone turėtų egzistuoti du tarptautinės sutarties aiškinimo lygiai:
Norminis (pateikia tarptautinė teisė) - nacionalinė teisė turi atitikti šią sąvoką ir doktrininis.
Doktrininė samprata.
Doktrinos atstovai apibrėždami tarptautinę sutartį remiasi subjektyvia nuomone. Prof.
Jaščenkos (VDU profesorius dėstęs Tarptautinę teisę tarpukario Lietuvoje, išleido vadovėlį
„Tarptautinės tesės kursas) nuomone, tarptautinė sutartis yra dviejų ar kelių valstybių sutarimas
(valių sutapimas) dėl to paties juridinio padarinio (dėl teisės atsiradimo, perkėlimo, panaikinimo,
apsaugojimo arba pakeitimo).
Vokiečių Tarptautinės teisės enciklopedija: tarptautinė sutartis – tai Tarptautinės teisės
reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris nustato, pakeičia ar panaikina
šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas.
Prof. P.Kūris (pirmasis teisininkas gavęs akademiko vardą, Europos Teisingumo Teismo
teisėjas) – tarptautinė sutartis aiškiai išreikštas (dažniausiai rašytine forma) susitarimas tarp
dviejų ar kelių valstybių ar kitų Tarptautinės teisės subjektų, dėl jų savitarpio teisių ir pareigų
nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo.
Norminė samprata.
Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės pateikia tokią tarptautinės sutarties sąvoką:
„Šioje konvencijoje sutartis, tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam
taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose
nepriklausomai nuo to koks būtų to sutarimo pavadinimas.“
Į tarptautinės sutarties sampratą įeina ir sutarties forma. Vienos konvencija dėl tarptautinių
sutarčių teisės skelbia, kad tarptautinis susitarimas turi būti sudaromas raštu, tačiau Tarptautinėje
teisėje egzistuoja vadinami džentelmeniški susitarimai žodžiu, kurie taip pat yra sutartys. Į
sutarties sampratą įeina ir sutarties pavadinimas – konvencija, paktas, chartija net grafikas ar
programa ir pan. Tarptautinėje praktikoje naudojami terminai pavadinimui atspindi sutarties
turinį. Konvencija – tai paprastai kodifikuojantis aktas. Paktas – dokumentas įtvirtinantis
žmogaus teises, nepuolimo sutartis. Konkordatas – visos sutartys, kurias pasirašo Vatikanas.
116
Sutarties struktūra: preambulė, pagrindinė dalis (įtvirtina sutarties normas), baigiamosios
nuostatos. Sutartis tai vieningas dokumentas, nepriklausomai, kiek dokumentų ją sudaro.
Sutarties kalba – nebūtinai tų sutarčių šalių valstybinės kalbos. Tarptautinių sutarčių kalba
dažnai nustatoma pačia sutartimi. Europos Tarybos oficialios kalbos – anglų ir prancūzų
(EŽTK). Jeigu sutartis sudaroma lietuvių kalba, tai pirmoji turi būti nurodyta Lietuva (pvz.
Lietuvos ir Vokietijos sutartis). Tai įpareigoja daryti alternato principas.
Tarptautinių sutarčių rūšys.
Pagal sutarčių šalių skaičių: vienašalės, dvišalės, daugiašalės;
Pagal formą: rašytinės ir džentelmeniški susitarimai;
Pagal galiojimo laiką – terminuotos, neterminuotos.
Pagal reikšmingumą – ratifikuotinos ir neratifikuotinos;
Pagal įgyvendinimą valstybės viduje – tiesioginio veikimo ir netiesioginio veikimo;
Sutartys taip pat gali būti universalios (Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės)
ir regioninės (Europos žmogaus teisių konvencija).
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos sudarytos sutartys yra regioninės, nors jos
narėmis yra JAV, Kanada, nes šios organizacijos tikslas užtikrinti saugumą Europoje.
3. Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas.
Tai sudėtingas procesas susidedantis iš keleto stadijų. Doktrinoje stadijų skaičius nusakomas
labai įvairiai. Vienos konvencija neatskleidžia, kas yra tarptautinės sutarties sudarymas ir kokios
yra jos stadijos. S. Katuoka mano, kad yra trys sudarymo stadijos:
Sutarties teksto parengimo stadija;
Sutarties teksto pripažinimas teisiškai reikšmingu;
Sutarties teksto paskelbimas.
Stadija jungia daugybę veiksmų. Pvz. sutarties parengimo stadija – tarptautinė sutartis
rengiamos diplomatiniais kanalais, jos gali būti rengiamos per tarptautines organizacijas (pvz.,
Tarptautinės teisės komiisja). Ko gero reikėtų pradėti nuo dar ankstesnės stadijos – kas gi
nusprendžia, kad reikia rengti Tarptautinę sutartį? 1999 m. Tarptautinių sutarčių įstatyme
įtvirtinta tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisė. Ji suteikta – LR Prezidentui, Ministrui
Pirmininkui, Užsienio reikalų ministrui, vyriausybei bei jos nustatyta tvarka ministerijoms ir jos
nustatytoms įstaigoms. Kas yra iniciatyvos teisė? – tai teisė pasiūlyti priimti ir nutraukti
tarptautinę sutartį. Po iniciatyvos teisės seka sprendimo priėmimas dėl tarptautinių sutarčių
sudarymo tikslingumo. (Prezidentas, Vyriausybė arba jos pavedimu URM). Svarstant sutarties
tikslingumo klausimą būtina apsvarstyti ar nuostatos atitinka Konstituciją, Tarptautinės teisės
principus, tikslus. Minėtu atveju pažeidžiamas valdžių padalijimo principas.
117
Tarptautinėje teisėje tam tikri asmenys ex oficio turi teisę sudaryti tarptautines sutartis be
specialių įgaliojimų - prezidentas, užsienio reikalų ministras, ministras pirmininkas, LR
diplomatinės atstovybės vadovas. Kiti asmenys tarptautinę sutartį gali sudaryti tik turėdami
nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus. Kas gali suteikti įgaliojimus? – neratifikuotoms
tarptautinėms sutartims įgaliojimus sudaryti sutartį suteikia Vyriausybė, ministerijos esant URM
pritarimui. Ratifikuotinoms tarptautinėms sutartims sudaryti įgaliojimus suteikia Prezidentas
Vyriausybės teikimu arba Prezidentas Ministro pirmininko teikimu.
Momentas kuomet užfiksuojama, kad sutarties tekstas yra galutinis vadinamas teksto
autentiškumo patvirtinimu. Paprastai tarptautinės sutarties tekstas yra parafuojamas. Yra
pasirašoma ties kiekvienu sutarties straipsniu iš abiejų pusių ir gale dokumento. Po teksto
autentiškumo patvirtinimo seka II stadija.
Teksto pripažinimas teisiškai reikšmingu – valstybė savo sutikimą laikyti sutartį
įpareigojančia gali išreikšti ją pasirašydama, pasikeisdama sutartį sudarančiais dokumentais, ją
ratifikuodama, patvirtindama, prisijungdama arba kitu būdu. Tai gali būti numatyta ir pačioje
sutartyje. Pagal Vienos konvenciją galima prisijungti arba ratifikuoti.
Pripažįstat sutartis teisiškai reikšmingomis valstybės gali daryti išlygas. Išlyga – tai
vienašališkas valstybės pareiškimas, nepriklausomai nuo jo formuluotės ir pavadinimo,
padarytas pasirašant ar ratifikuojant ar kitomis formomis pripažįstant sutartį teisiškai
reikšminga. Šiuo pareiškimu valstybė siekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų arba pakeisti
kai kurių sutarties nuostatų teisinę galią. Išlyga gali būti daroma tik sutarties sudarymo arba
prisijungimo prie jos metu. Tokią nuostatą patvirtino Tarptautinis Teisingumo Teismas 1988 m.
byloje dėl pasienio ir kertančių sieną karo veiksmų. Kad sutarties pasirašymo metu padaryta
išlyga galiotų ji turi būti patvirtinta, pakartota pripažįstant sutartį teisiškai reikšminga. Vienos
konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės reglamentuojama išlygų darymo tvarka. Nurodoma,
kad išlyga turi būti suformuluota raštu, išlyga turi būti perduota besitariančiom valstybėms.
Skiriamos įvairios išlygų rūšys. Išlyga ratione materia – iš sutarties reguliavimo išimama tam
tikra sritis, išlyga ratione persone – sutartis nebus taikoma tam tikriems asmenims, ratione
temporis – numato sutarties tam tikro laiko apribojimus, ratione loci – riboja sutarties taikymą
tam tikros vietos atžvilgiu.
Išlygos negali būti daromos, jei išlygą draudžia pati sutartis, taip pat kai sutartyje nurodyta,
kad gali būti daromos tam tikros išlygos ir išlyga į tą sąrašą nepapuola. Išlyga negali būti
daroma, jei ji prieštarauja sutarties objektui ir tikslams. Jei 12 mėnesių laikotarpyje nei viena iš
šalių nepareiškia prieštaraujančios išlygai laikoma, kad sutarties šalys išlygą priėmė. Sutarties
šalys turi teisę išlygą bet kada atšaukti.
118
Pripažįstant sutartį teisiškai reikšminga gali būti taikomos įvairios formos. Labai svarbi
ratifikavimo procedūra- valybės savo nacionaliniuose įstatymuose reglamentuoja šį procesą. LR
tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str. išvardijamos tarptautinės sutartys, kurios turi būti
ratifikuojamos. Visų pirma turi būti ratifikuojamos sutartys dėl sienų nustatymo ir pakeitimo, dėl
išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo, politinio bendradarbiavimo
sutartys, taikos sutartys, sutartys dėl LR ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso buvimo jų
teritorijose, dėl LR dalyvavimo universaliose Tarptautinėse organizacijose, daugiašalės arba
ilgalaikės (ilgiau nei 5 metams) ekonominės sutartys, sutartys dėl užsienio kariuomenės buvimo
ir statuso LR teritorijoje, sutartys, kurios nustato kitas normas nei LR įstatymai. Taip pat
ratifikuojamos tos sutartys, kuriose numatytas jų ratifikavimas.
Ratifikavimo tvarka:
LR Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis teikia LR Prezidentas (tik prezidentas). Tai jis gali
padaryti savo arba vyriausybės iniciatyva. LR Seimas ratifikuoja tarptautines sutartis priimdamas
įstatymą. Tuomet rengiami ratifikavimo raštai. Tos sutartys, kurios nėra ratifikuojamos ir dėl
kurių derėtis įgaliojimus išdavė vyriausybė yra tvirtinamos vyriausybės. Vyriausybei tvirtinti
tarptautinę sutartį teikia ministerija, kuri atsakinga už sutarties vykdymą, suderinusi su URM.
Ratifikaciniai raštai yra deponuojami, taigi daugiašalės sutarties šalys privalo numatyti sutarties
depozitarą arba saugotoją. Sutarties depozitaru gali būti viena arba kelios valstybės arba
tarptautinės organizacijos. Vienos konvencijos 77 str. išvardintos depozitaro funkcijos:
1. Saugo sutarties teksto originalą ir visus depozitarui pateiktus įgaliojamuosius raštus;
2. Rengia teksto originalo kopijas ir perduoda šiuos dokumentus sutartie šalims.
3. Privalo saugoti visus dokumentus bei pranešimus, susijusius su sutartimi.
4. Registruoja tarptautinę sutartį JT sekretoriate.
5. Informuoja sutarties šalis apie tai, kokios valstybės prisijungia prie sutarties, kokius
veiksmus sutarties atžvilgiu atliko šalys.
Sutarčių skelbimas arba promulgacija
Visos LR tarptautinės sutartys turi būti skelbiamos Valstybės žiniose, visa tai daroma URM
iniciatyva. Visos Lietuvos Respublikos Tarptautinės sutartys registruojamos JTO sekretoriate,
informacija apie visas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis yra kaupiama ir tvarkoma
Užsienio reikalų ministerijoje. Registruojamos įsigaliojusios tarptautinės sutartys.
4. Tarptautinių sutarčių veikimas
119
Veikimas pirmiausia susijęs su sutarties įsigaliojimu. Čia reikia skirti daugiašalės ir dvišalės
sutarties įsigaliojimą. Daugiašalės konvencijos dažniausiai numato, kad jos įsigalios, kai
sutikimą dėl sutarties privalomumo išreikš tam tikras skaičius valstybių ir praeis tam tikras laiko
tarpas. Pvz. 1982 m. Jūrų teisės konvencijoje numatyta, kad ji įsigalios praėjus 12 mėn. po 60-
ojo ratifikacinio rašto pateikimo.
Jei valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančią po to, kai sutartis yra įsigaliojusi,
tai sutartis šiai valstybei įsigalioja nuo to momento, kada toks sutikimas buvo išreikštas. Lietuvos
praktikoje dažnai šis momentas nesutampa – pvz. LR Seimas ratifikuoja tarptautinę sutartį spalio
30 d., tačiau ratifikaciniai raštai depozitarą pasiekia po metų. Sutartis įsigalioja nuo tada, kai
raštai pasiekia depozitarą. Dvišalės tarptautinės sutartys paprastai įsigalioja nuo šalių pareiškimo
pripažinti sutartį teisiškai reikšminga dienos.
Sutarties veikimas taip pat siejamas su sutarties galiojimu teritorijos, asmenų ir laiko
atžvilgiu. Bendros taisyklės – sutartis paprastai galioja visoje sutartį pripažinusia teisiškai
reikšminga valstybės teritorijoje. Gali būti daromos išlygos išimant tam tikras teorijas arba
praplečiant tam tikras teritorijas. Subjektų atžvilgiu teisinę galią sutartis įgyja valstybės, kurios
pripažino sutartį teisiškai reikšminga atžvilgiu. Tačiau ši aksioma šiek tiek pakeista kalbant apie
tarptautines sutartis ir trečiąsias šalis. Trečiosios šalys privalo gerbti tarptautinę sutartį – negali
imtis veiksmų kitų šalių atžvilgiu, kad sutartis būtų nevykdoma.
Sutartys gali būti terminuotos ir neterminuotos, taigi sutarties veikimas, galiojimas gali būti
apibrėžtas tam tikru laiko tarpu. Terminuotų sutarčių galiojimas gali būti pratęstas – šis veiksmas
vadinamas sutarties prolongavimu. Prolongavimas gali būti numatytas pačioje sutartyje ir jis gali
būti automatinis pvz. sutartyje gali būti numatyta, jog ji galioja 5 m., toliau sakoma, kad jei
nebus šalių prieštaravimų bus pratęsiama dar 5 metams.
Daugumoje tarptautinių sutarčių numatytas sutarčių denonsavimas – tai teisėtas, vienašalis
sutarties nutraukimas, lakantis sąlygų, numatytų pačioje sutartyje. Jei sutartyje denonsavimas
nenumatytas – Vienos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės reglamentuoja, kad šiuo atveju
leidžiama nutraukti tarptautines sutartis, jei iš esmės pasikeitė sutarties sąlygos – tai yra atsirado
tokios aplinkybės ir jos yra esminės, nes apima sutarties objektą ir tikslus. Tos aplinkybės iš
esmės daro sutartį neįvykdomą. Konvencija reglamentuoja sutarties nutraukimą ar galiojimo
sustabdymą dėl sutarties pažeidimo, tačiau kalbama apie esminį sutarties pažeidimą. Esminiu
sutarties pažeidimu laikomas atsisakymas vykdyti sutartį arba pažeidimas tokios sutarties
normos, kuri turi esminę reikšmę sutarties objektui ir jos tikslams.
Šis klausimas paprasčiau yra sprendžiamas dvišalėse sutartyse. Tuo tarpu daugiašalėse
sutartyse esminio pažeidimo atveju suteikiama teisė kitoms tos sutarties šalims vieningu
susitarimu sustabdyti sutartį ar jos galiojimą arba nutraukti sutartį. Nutraukti sutartį tų šalių
120
santykiuose su sutartį pažeidusia valstybe. Taigi galima tiek kolektyvinė, tiek individuali akcija
esminio sutarties pažeidimo atveju. Gali būti tam tikros sutarčių kategorijos, kurios objektą
pažeidus, vienai iš šalių netenka prasmės visas sutarties subjektas. Pvz. dėl branduolinio ginklo
bandymo uždraudimo
5. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai
Vienos konvencija įtvirtina sutarčių negaliojimo pagrindus. Galima išskirti tris sutarčių
negaliojimo pagrindus. Sutartis negalioja:
Dėl sutarties šalies teisnumo – valstybė savo veiksmus sudarydama tarptautines sutartis
išreiškia per tam tikrus asmenis. Čia iškyla įgaliojimų viršijimo atvejis. Įgaliojimo
viršijimas savaime nedaro sutarties negaliojančia, tačiau įgaliojimų viršijimas gali būti
pagrindas ginčyti sutarties galiojimą – tai priklausys nuo sutarties galiojimo masto, kaip
pasikeitė sutarties turinys.
Dėl sutarties šalių sutikimo tikrumo. Remiantis civilistika, tai galima priskirti sutarties
negaliojimą dėl ydų tai gali būti apgaulė, prievarta, klaida. Vienos Konvencija dėl
tarptautinių sutarčių teisės numato dar vieną atvejį – tai valstybės atstovų papirkimą. Tiek
klaida, tiek apgaulė, tiek valstybės atstovų papirkimas užfiksavus faktą, daro sutarties
galiojimą ginčytinu. Jeigu sudarant sutartį naudojama jėga, tai tokia sutartis nustačius šį
faktą yra negaliojanti. Ilgą laiką buvo galvojama, kad niekas negali varžyti valstybių
susitarimo laisvės. Prof. Jelinekas yra pasakęs – bet kokį, netgi neteisėtą teisinį faktą,
galima padaryti juridiškai pagrįstu, jei jis įjungiamas į tarptautinę sutartį. Jei dvi ar
daugiau valstybių nori susitarti, niekas negali joms sukliudyti - teigia prancūzų prof.
Rosas. Tarptautinės Teisės Komisija 1933 m. svarstė prof. Ferdroso pranešimą, kurio
tema buvo – „Sutartys draudžiamos tarptautinėje teisėje“. Tuo metu jaučiama situacija,
kad valstybės sudaro sutartis kuomet be valstybių sutikimo dėl jų susitarimo. Po II
Pasaulinio karo 1953 m. Tarptautinė teisės komisija grįžta prie šio klausimo ir svarsto
sutarčių teisėtumo klausimą. Prof. Lauterpacht pasiūlo sutarčių negaliojimo pagrindą
suformuoti taip: sutartis arba bet kuris jos teiginys laikomas negaliojančiu, jei jo
vykdymas siejamas su veiksmais, kurie yra neteisėti pagal Tarptautinę teisę ir kurie
tokiais pripažinti Tarptautinio Teisingumo Teismo. Prof. Fitzemauritce pasiūlė kitą
formuluotę – negaliojančiomis laikomos tarptautinės sutartys, kurios, kurios prieštarauja
jus cogens normoms. Šis profesoriaus teiginys įtvirtintas Vienos Konvencijos dėl
tarptautinių sutarčių teisės 53 str. – sutartis laikoma niekine, jei jos sudarymo momentu ji
prieštarauja imperatyvinei Tarptautinės teisės normai. Doktrinoje pripažįstama, kad jus
121
cogens konstatavimo klausimą turi spręsti tarptautinis teismas. Tarptautinių sutarčių
vykdymas gali būti sustabdytas. Paprastai sustabdomos tarptautinės sutartys karo atveju,
tačiau karas gali būti pagrindas pradėti veikti kitoms tarptautinėms sutartims ypač
sutartimis, kurios yra humanitarinės teisės šaltiniai – nustato vedimo taisykles, karo
belaisvių apsaugą. Visos kitos sutartys sustabdomos, kol vyksta karo veiksmai.
Dėl sutarties objekto neteisėtumo.
6. Tarptautinių sutarčių aiškinimas.
Tai procesas, kurio metu išaiškinamas tikrasis sutarties normos turinys. Sutarčių
aiškinimui skirtas Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės III skyrius. Sutarties
aiškinimo atveju objektu tampa konkreti sutarties norma. Nurodoma, kad sutartis aiškinama,
laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę,
atsižvelgiant į sutarties objektą bei tikslą. Geros valios sąvoka nėra apibrėžta – tai reikštų,
kad sutartį reikia aiškinti geranoriškai. Reikia laikytis tam tikrų taisyklių pvz. normos
numatančios valstybių teisių suvaržymą, negali būti aiškinamos plečiamai. Normos, kurių
pagrindu formuluojama subjektui pareiga, turi būti aiškinamos to subjekto naudai.
Aiškinimas turi pasiekti tikslą – norma turi tapti aiškesne. Aiškinimas gali būti oficialus ir
neoficialus. Tarptautinis Teisingumo Teismas teikia konsultacines išvadas dėl tam tikrų
normų. Ar Tarptautinis Teisingumo Teismas priimdamas sprendimą sukuria precedentą.
Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas privalomas ginčo šalims. Tarptautinio
Teisingumo Teismo sprendimas gali būti vertinamas kaip papildomas Tarptautinės teisės
šaltinis, kurio pagalba atskleidžiama Tarptautinės teisės norma. (padeda išsiaiškinti normos
turinį). Aiškinant konkrečią Tarptautinės teisės norma, būtina remtis visa sutartimi, jos
papildomais dokumentais. Aiškinant sutartį svarbu grįžti prie sutarties ištakų – kai sutarties
kuriame šalys teikia savo pasiūlymus, tai leidžia suprast sutarties genezę ir jos turinį.
Doktrina taip pat čia suvaidina svarbų vaidmenį – todėl ji gali būti pripažinta, kaip
papildomas Tarptautinės teisės šaltinis.
Aiškinimo metodai – loginis, doktrininis, kazualinis ir t.t.
Kontroliniai klausimai:
1. Apibūdinkite Tarptautinių sutarčių teisės reguliavimo dalyką.
2. Išvardinkite Tarptautinės sutarčių teisės šaltinius.
122
3. Pateikite tarptautinės sutarties sampratą.
4. Kokia gali būti tarptautinės sutarties kalba?
5. Kas yra tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisė?
6. Kada baigiasi tarptautinės sutarties teksto derinimas?
7. Kokie yra tarptautinės sutarties pripažinimo teisiškai reikšminga būdai?
8. Kas yra tarptautinės sutarties išlyga?
9. Kaip ratifikuojamos tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikoje?
10. Kada įsigalioja dvišalės, daugiašalės tarptautinės sutartys?
11. Kas yra tarptautinių sutarčių prolongavimas?
12. Kaip nutraukiamos tarptautinės sutartys?
13. Apibūdinkite tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindus.
14. Kaip aiškinamas tarptautinių sutarčių tekstas?
Uždaviniai
1 uždavinys
Valstybės Puritanija ir Ruritanija kartu su daugeliu kitų valstybių dalyvauja 1929m.
sudarytoje konvencijoje. Specialiuoju susitarimu, sudarytu 1961m., kai kurie 1929m.
konvencijos straipsniai buvo pakeisti. Šis vėlesnis susitarimas įsigaliojo jį ratifikavusių valstybių
atžvilgiu. Puritanijos atžvilgiu tai įvyko 1965m. Kai kurios pirminės konvencijos dalyvės, tarp jų
ir Ruritanija, pataisyto teksto dar nepriėmė. Juo labiau, nuo 1970m. Uranijos valstybė dalyvauja
konvencijoje nenurodžiusi, ar ji įsipareigojo pirminės konvencijos ar pakeistos konvencijos
atžvilgiu.
Klausimai:
Kuri sutarties versija taikoma tarp:
a) Puritanijos ir Ruritanijos
b) Puritanijos ir Uranijos
c) Ruritanijos ir Uranijos?
Argumentuokite atsakymus.
2 uždavinys
123
Valstybės A ir B pasirašė sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių. Sutartyje buvo
numatyta, kad sutartis turi būti ratifikuota. Pačioje sutartyje buvo numatyta, kad sutartis
įsigalioja po 90 dienų nuo apsikeitimų ratifikaciniais raštais. Tačiau iki apsikeitimo
ratifikaciniais raštais valstybėje B buvo sulaikytas valstybės A pilietis kaltinamas sunkių
nusikaltimų įvykdymu valstybėje B. Todėl valstybė A kreipėsi į valstybę B, pagal minėtoje
sutartyje nustatyta procedūrą, prašydama išduoti valstybės A pilietį padariusį nusikaltimą
valstybėje B.
Klausimai:
1. Ar, Jūsų manymu, valstybė A gali remtis neratifikuota ir neįsigaliojusia sutartimi?
2. kaip pasikeistų situacija, jeigu sutartis būtų jau ratifikuota, bet dar neįsigaliojusi?
3. Jeigu valstybė B leistų valstybei A pasinaudoti teisėmis remiantis neratifikuota ir
neįsigaliojusia sutartimi, ar tai galima būtų laikyti "tyliu ratifikavimu"?
4. Jeigu leidimą pasinaudoti teisėmis remiantis neratifikuota ir neįsigaliojusia sutartimi
laikytume "tyliu ratifikavimu", kokios, Jūsų nuomone, galėtų būti gynybos priemonės, jei
kita sutarties šalis netinkamai vykdytų savo pareigas?
5. Kokie, Jūsų manymu, būtų atsakymai į aukščiau pateiktus klausimus, jei situacija liktu
analogiška, tačiau sutartis būtų buvusi sudaryta tarp trijų valstybių?
3 uždavinys
Jūs atstovaujate LR Užsienio reikalų ministeriją ir esate įgaliotas derėtis dėl sutarčių.
Lietuva 2004 m. sausio 2 d. pasirašė daugiašalę bendradarbiavimo sutartį ir buvo dešimta
valstybė pasirašanti tą sutartį.
Sutartyje sakoma, kad:
...
100 straipsnis.
Šios Sutarties galiojimas neterminuotas, tačiau ją galima denonsuoti pranešant apie tai prieš
metus Depozitarui, kuris perduoda tokius pranešimus kitoms Valstybėms signatarėms.
Pasibaigus šiam terminui, Sutartis nustoja galiojus ją denonsavusios Šalies atžvilgiu, bet lieka
galioti likusioms Aukštosioms Susitariančioms Šalims.
101 straipsnis
Sutartis įsigalioja, kai ją ratifikuoja 5 valstybės.
124
102 straipsnis
Ši Sutartis atvira prisijungti ir tapti jos dalyve valstybėms, kurios nėra jos signatarės.
Atitinkami raštai deponuojami Depozitarui, kuris praneša apie tokį deponavimą valstybėms
signatarėms.
...
Sutartis buvo ratifikuota LR Seimo tų pačių metų vasario 2 d. ir ratifikavimo raštai buvo
deponuoti tą patį mėnesį Depozitarui.
2005 m. spalio 3 d. Jūs gaunate raštą iš LR Vyriausybės, kur sakoma, kad ši Sutartis
Lietuvai pasirodo esanti visiškai nenaudinga ir netgi nuostolinga, kad dėl to Lietuvos biudžetas
jau prarado keliasdešimt milijonų litų, ir kad būtų buvę geriau, kad iš viso šitos sutarties Lietuva
nebūtų pasirašiusi. Vyriausybės rašte prašoma ištaisyti situaciją kuo skubiau ir todėl padaryti
išlygą kertiniame Sutarties 11 straipsnyje, dėl kurio iš esmės ir kyla visos problemos.
Jūs turite parašyti motyvuotą atsakymą LR Vyriausybei, kokių veiksmų ėmėtės ar
ruošiatės imtis ištaisyti susidariusią situaciją dėl sutarties.
Klausimai
Koks būtų Jūsų veiksmų planas, kad patenkinti Vyriausybės prašymą? Ar galima jį iš viso
patenkinti? Kokių pasiūlymų turėsite dėl sutarties? Motyvuokite savo pasirinktus veiksmus.
Vedamieji klausimai
Kada galima daryti išlygas?
Ar šiuo atveju galima padaryti išlygą? Kodėl? (nes jau įsigaliojusi Sutartis, todėl negalima)
Gal tada yra kitas variantas? Gal geriau, kad iš viso tos sutarties nebūtų? Ar galima tai
padaryti? (galima denonsuoti)
O gal dabar būtų galima pagalvoti ir apie tai kaip turėti sutartį su išlyga? (galima vėl ratifikuoti,
bet jau su išlyga.
Paaiškinimas
Išlygų po sutarties įsigaliojimo daryti negalima, todėl geriausias sprendimas būtų sutartį
denonsuoti, o po to vėl ją ratifikuoti su 11 str. išlyga. Bet tai užtruktų, daugiau nei metus, nes
reiktų pranešti dėl denonsavimo, kuris įsigaliotų tik po metų nuo pranešimo, o po to vėl
ratifikuoti su išlyga. (toks realus pavyzdys yra Jamaika, kuri buvo ratifikavusi ICCPR be išlygų,
125
pamatė, kad labai daug piliečių skundžiasi JTO Žmogaus teisių komisarui ir jų skundai yra
patenkinami, todėl nusprendė denonsuoti ICCPR Fakultatyvinį Protokolą.)
4 uždavinys
Lietuvos Respublikos Prezidentas prašo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ištirti,
ar 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 13 straipsniui (draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį užsienio valstybei,
išskyrus tarptautinių sutarčių numatytus atvejus. Piliečio išdavimas tarptautiniam teismui
nenumatytas), 62, 86, 100 straipsniams ir 114 straipsnio 2 daliai (Seimo narių, Prezidento,
ministrų, teisėjų imunitetai nuo baudžiamojo persekiojimo).
Užduotis 1.
ūs esate pareiškėjo (Prezidento) atstovas.
Jūsų užduotis – pateikti argumentus, jog Romos Statutas (straipsnis, dalis) prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
Užduotis 2.
Jūs esate suinteresuoto asmens (Teisingumo ministerijos) atstovas.
Jūsų užduotis – pateikti argumentus, jog Romos Statutas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Reikalingi dokumentai:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija;
2. 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas.
Literatūra:
1. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. - Vilnius, Eugrimas, 2006. P. 130-186.
2. Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. - Vilnius, Eugrimas,
2000. P. 170-189.
3. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės // Valstybės žinios, 2002 Nr.13-480.
4. 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas Nr. VIII-1248 //
Valstybės Žinios, 1999, Nr. 60-1948.
126
5. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Gabcikovo-Nagymaros
byloje // V.Vadapalas Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija. Vilnius,
Eugrimas, 2003. P. 124-129.
127