D I A N AL E E S A L U

DIA

NA

LE

ES

AL

U

„Žaidimas yra tikrovė“ – knyga apie gyvenimą be pagražinimų.Jaunų žmonių gyvenimą. Apie devyniolikmetę merginą Mirjam,pagaliau ištrūkusią iš tėvo kontrolės ir išsiveržusią į studentiškąlaisvę – ir nebeturinčią supratimo, ką su ja veikti. Apie tai, kadgyvenimą reikia išmėginti laiku, kai esi trylikos ar keturiolikos,o ne vėliau, kai alkoholis, žolė ir seksas pasiekiami taip lengvai.Imk kiek nori – bet ar godžiai griebdamas siūlomą laisvę, mokėsisustoti? Ir dar – ši knyga apie Mirjam brolį Miką, mažą berniuką, norskoks gi jis mažas – dvylikos, tik kad atrodo kaip dešimties. Jisnegražus. Jo niekas nemyli, net tėvai, tačiau jam nestinga neiproto, nei beprotybėn varančių galių numatyti ateitį. Kaip gy-ventum tu, žinodamas, kas tavęs laukia? Ką darytum, kasdienpatirdamas patyčias mokykloje, matydamas vakarais iki žemėsgraibymo nusigeriantį savo tėvą, ilgėdamasis į kojas dėjusiosmamos? Kas tau tada rūpėtų? O žinai, kas rūpėjo Mikui? Ogi tai,kas dėsis, kai jo nebebus. Šioje knygoje rasi tikrą gyvenimą, papasakotą taip, kaip kalba-ma gatvėje. Žiaurų ir graudų. Nuo kurio kūną pradeda varstytišiurpuliukas, neleidžiantis ramiai gyventi. Rasi žiaurumą ir paty-čias tikruoju jų pavidalu. Rasi žiaurias negailestingo gyvenimopamokas mokykloje, bendrabutyje, gatvėje, namie. Tačiau nepaisant nieko – knyga gausiai pagardinta sveiku es-tišku humoru.

Tai antrasis Dianos Leesalu, jaunos estų autorės, romanas –reta proga pažvelgti į estų gyvenimą. Juk apie Estiją dažniausiaižinome tik tiek, kad Talinas – gražus miestas. O šis romanasEstijoje buvo išpirktas akies mirksniu. Vadinasi, jis to vertas.

Šių dienų romanas jaunimui

Vilnius | 2010

Iš estų kalbos vertėKristina Bačiauskaitė

UDK 894.545-93Le67

ISBN 978-9986-16-761-7

© Diana Leesalu, 2006© Kristina Bačiauskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2010© marija jure., viršelio dizainas, 2010© „Tyto alba“, 2010

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus This translation has been published with the financial support of EESTI KULTUURKAPITAL

Diana LEESALUMÄNgULT oN PÄRISELTTänapäev, 2006

Skiriu pasaulyje geriausiems bendrabučiokams :)

7

Jūs nežinote, koks tai sumautas jausmas. Tiesiog negalite šito žinoti. Arba, tebūnie, galite, bet tik tada, jei esate tu-rėję mažą brolį, kuris yra visiškas beprotis. Rimtai. Bepro-tis arba genijus, arba paprasčiausiai suknistas nesveikas prietranka. Iki šiol negaliu apsispręsti kas. galite žinoti ir tada, jei įstojote į universitetą ir dėl patiems nesupranta-mų priežasčių nutūpėte kokiame nors prakeiktame teolo-gijos fakultete. Bet ne todėl, kad turite nors menkiausią savo nuomonę apie religiją. Ir ne todėl, kad būtumėte nu-sprendę iš esmės pakeisti gyvenimą ir visam laikui save patikėti Visagalio globai. Atsidūrėte ten tik todėl, kad vien tam užteko sumautų balų ir jūsų nebūtų priėmę niekur ki-tur, tik į teologiją. o stoti į universitetą buvo privalu, nes jūsų tėvas – mokyklos direktorius ir slaptas alkoholikas – nebūtų susitaikęs su jokiu kitu variantu.

Jums irgi taip buvo? Aišku. Tada galite žinoti. Taip pat ir tada, jei turite kokią nors įtartiną kambariokę hipę, o kam-baryje už sienos gyvena jaunas à la satanistas. Taip, tada, manau, galite žinoti, koks tai suknistas jausmas. Nors net ir tada negalite būti visiškai tikri. Turbūt aš ir pati nebesu...

Nežinau, ar sugebėsiu viską smulkiai papasakoti. gal-būt aš ir nežinau absoliučiai visko. galbūt ne viską labai gerai supratau. galbūt tam, kad papasakotum, kas nors yra per bjauru arba per painu. Velniai žino. Na, matysim.

8

Kad ir kaip ten būtų, reikėtų pradėti tikriausiai nuo mano brolio. Jo vardas Mikas. Mikas Janteris. Bet mokyk- loje visi jį vadino Taškeliu. Dėl strazdanų. galiu prisiekti, gyvenime nesate matę žmogaus, kuris būtų buvęs labiau strazdanotas nei mano brolis. Arba turėjęs raudonesnius plaukus, arba didesnes ausis. garbės žodis. Mikas nekentė savo pravardės. Tiesą sakant, dėl tokios žodžiais sunkiai nusakomos beprotiškos išvaizdos jis nekentė ir savęs.

Prisimenu, kaip kartą grįžęs iš mokyklos virtuvėje iš spintelės jis pasiėmė kažkokį popierinį maišelį, iškirpo jame dvi skyles akims ir užsimaukšlino ant galvos. Be-viltiškai vaikiškas poelgis, ar ne? Viskas, žinoma, baigėsi tuo, kad tėvas supyko ir ėmė rėkti. Tai Miko nepaveikė. Rėkavimai mano brolio niekada neveikdavo. Jis tą pra-keiktą popierinį maišą nusimovė nuo galvos tik tada, kai galiausiai mama pradėjo verkti. Visa tai buvo taip suknis-tai tipiška.

Ai, iš tiesų jūs viso šito nė nesugebėsite įsivaizduo-ti. Manot, sugebėsit? Na, nežinau. Ar galite įsivaizduoti, pavyzdžiui, didelį kabinetą šviesiomis sienomis, šiek tiek pradvisusį dantisto vaistais? o tame sumautame kabine-te ar galite įsivaizduoti tamsaus gymio vyriškį, kuris at-rodo lygiai taip kaip koks širdies chirurgas, tik be balto chalato? Ar pajėgiate įsivaizduoti tame pačiame kabinete dar ir mažą berniuką? Šiek tiek atstumiančios išvaizdos, negražų, bet rimtomis šaltą drebulį varančiomis akimis, snarglių, kuris įžūliai, rankos už nugaros, vaikštinėja po kabinetą pirmyn atgal?

Ne, tas mažas apgailėtinas vaikas tam kabinete nesu aš. Tai mano brolis. Tik, dėl Dievo meilės, nepradėkite manęs

9

klausinėti, ką tas avigalvis ten veikė. Nežinau ir nenoriu apie tai nieko žinoti. Kartais atrodo, kad apie savo brolį visai nieko nenoriu žinoti.

Mano brolis beprotis. Beveik neabejoju, kad jis toks. Sumautas psichas. Šizofrenikas. Arba kažkas panašaus. Aišku, mano tėvas sako, kad Mikas viso labo yra mažasis genijus. Bet kai imu apie tai galvoti, nupurto šaltas dre-bulys. Suprantate, jis Kristjanui pasakė, kad šis, sulaukęs dvidešimt septynerių, netikėtai mirs perdozavęs heroino.

Diena po dienos broliui kartojau, kad negalima štai taip kaip niekur nieko vaikščioti ir žmonėms sakyti tokius dalykus. Juk žmonės dėl per didelio savo bukumo gali visu tuo patikėti. Velnias, tokie dalykai iš tiesų šiurpina. Tačiau Kristjanas dabar tarsi pamainytas. Jis mano esantis dar vienas Džimas Morisonas arba Kurtas Kobainas, arba Džimis Hendriksas, dar velniai žino kas. Na, juk yra visa krūva suknistų įžymybių, kurie užvertė kanopas sulaukę dvidešimt septynerių. Ir Kristjanas dabar elgiasi kaip koks fucking roko žvaigždė.

Šiaip ar taip, pasakysiu, mano broliui tiesiog atsisisukę keli varžteliai. Aš nesuprantu, kodėl šitaip nubausta būtent mūsų šeima. Kodėl negalėtume būti normalūs? garbės žodis, nenoriu nieko daugiau. Tik būti normali.

10

Šviesios to kambario sienos, matyt, turėjo veikti kaip nors raminamai, tačiau nuo šleikštaus vemti verčiančio dantisto vaistų dvoko imdavo skaudėti galvą. Maža to. Kiekvienam normaliam žmogui nuo to galėjo pradėti drebėti rankos. Arba kiekvienam nenormaliam. Nors normalūs į šį kabi-netą šiaip jau nepatekdavo. Kita vertus, riba tarp normalių ir nenormalių jau seniai beveik išsitrynusi.

Mikas susimąstęs drybsojo storai apmuštame fotelyje. Atrodė palyginti ramus, bet iš tikrųjų buvo kaip reikiant susinervinęs. Laimė, berniukas dar visai mažas suprato, kad vieno žmogaus nervingumas netrunka persiduoti kitiems ir tai sukelia grandininę reakciją. Todėl Mikas ir drybsojo tame prakeiktame fotelyje, apsimesdamas, kad jokios, kaip jau tapo įprasta, šūdinos dienos nė ne-buvo.

– Kaip tau sekėsi? – paklausė gydytojas Lainsalus. Šito jis klausdavo visada.

Mikas neskubėjo atsakyti. Žvilgtelėjo pakreipęs galvą į anapus stalo sėdintį tamsaus gymio vyriškį ir gūžtelėjo pečiais. gydytojas Lainsalus buvo eilinis visiškas mulkis su kaklaraiščiu, bandantis nutaisyti pedagogo veidą. Be kaklaraiščio visi aliai vieno jį būtų palaikę kokiu bevil-tišku mobiliųjų telefonų pardavėju ar kuo nors panašiu. gydytojas Lainsalus buvo vienas iš tų vyrų, į kuriuos žiū-

11

rėdamas tiesiog žinai, kad jie, net būdami penkiasdešim-ties, tebegyvena su savo motina.

– Vakar pagalvojau, kad gal aš nusižudysiu, – tarė Mikas. Iš tikrųjų jis neturėjo nė minties to daryti. Pasakė

vien tam, kad išvengtų pragariškai kvailų kaip-tau-sekėsi kalbų. gydytojui Lainsalui akivaizdžiai susijaudinus, Mi-kas suprato pataikęs į dešimtuką.

– Nors gal vis dėlto nesižudysiu. galbūt mirtis taip pat nuobodi. Ką tada reikėtų daryti?

Tokius po kitų sielas dievinančius knaisiotis nesveikus padarus mirties tema veikia kaip gera dozė heroino. Mikas jau seniai tai suprato. Dar jis suprato ir tai, kad gydytojas Lainsalus niekada neskyrė, kada berniukas paprasčiausiai nusišneka, o kada kalba rimtai. Iš tiesų tai buvo apgailėti-nai juokinga.

– gal laimė mums dar nusišypsos ir mudu pajėgsime, net ir būdami kokių aštuoniasdešimties, važinėtis dvira-čiais po miestą, na, ir apskritai gyventi visavertį gyveni- mą, – pasiūlė gydytojas Lainsalus.

Mikas su užuojauta pažvelgė į vyrą. – Laimė su tuo neturi visiškai nieko bendra, – pasakė. Berniukas jautė, kaip smarkiai jis bjaurisi kiekviena

minute, praleista šitoje šiurpą keliančioje patalpoje. Kaip jam bloga nuo lengvai įžvelgiamų gydytojo Lainsalaus bandymų pokalbį vis pakreipti apie mirtį. Mikas jam kar-tais suteikdavo tokį malonumą, o kartais ir ne.

– Man tik neramu, kad niekaip neprisiverčiu tikrai rim-tai pasirūpinti tuo, kas bus po manęs, – pasakė berniukas.

Kairysis gydytojo Lainsalaus antakis pakilo iki plaukų linijos.

12

– Kodėl tai turėtų tau kelti nerimą? Juk nesiruoši nie-kur dingti. gyvensi dar metų metus. Esu įsitikinęs, gyven-si dar daug dešimtmečių. Tu dar toks jaunas. Nelabai su-prantu, kas verčia tave jaudintis dėl tokių dalykų.

– o ką, jūs žinote, kiek aš gyvensiu?Lainsalus papurtė galvą.– Jei ne, tai, prašau, ir nekalbėkite, ko neišmanote. gal

aš numirsiu anksčiau, nei jūs iš viso galite įsivaizduoti. Na, grynai hipotetiškai. Juk negalite atmesti galimybės, kad netikėtai nenukrisiu iš kur nors aukštai ir nesusiknežin-siu galvos į kokį geležinį vamzdį. Jūs negalite šito žinoti. galbūt atsiras žmonių, kurie manęs taip nekęs, kad privers padaryti ką nors tokio, kas man visai nepatinka, – kaip matote, esu gana mažas ir silpnas. gal atsitiks taip, kad aš tiesiog nepajėgsiu apsiginti. o gal jie taip pasielgs visai ne todėl, kad manęs nekenčia. galbūt jiems tik bus nuobodu. Kalbu visai hipotetiškai. Bet juk tai įmanoma. Tai, kad kas nors netyčia mane nustums iš kur nors aukštai. Ar galite atmesti tokią galimybę? Esu tikras, kad ne. Todėl ir prašau nebekalbėti nieko panašaus. Antraip jums dar teks atsiim-ti savo žodžius.

Mikas matė, kad jam taip kalbant gydytojas Lainsa- lus – per daug dabitišku geltonu kaklaraiščiu ir mobiliųjų telefonų pardavėjo veidu – kažką greitai žymisi savo užra-šuose. Berniukas atsiduso. Tai buvo taip pragariškai nuo-bodu. Ir, be jokių abejonių, visai beprasmiška.

– Akivaizdu, dėl visko kalta televizija, – tarė gydyto-jas Lainsalus. – Iš dabartinės medijos tikrai gali susidaryti įspūdis, kad niekas nebemiršta natūralia mirtimi.

Mikas linktelėjo. Šiais laikais, jei miršti natūralia mirti-

13

mi, manyk, kad tau smarkiai pasisekė. Nes paprastai žmo-nės miršta nuo per didelio kiekio cholesterolio, nuo kokio nors suknisto beprasmiško darbo arba iš širdgėlos. Ką jau kalbėti apie visokius ekstrymus.

– Kodėl manai, kad nukrisi iš kur nors aukštai? – per-sisvėręs per didžiulį gremėzdišką stalą susidomėjo gydy-tojas Lainsalus.

Mikas pajuto, kaip iš gydytojo burnos į jo šnerves plūs-teli šleikšti per pietus valgytų keptų bulvių smarvė. Vyriš-kio akys mirksėjo vis tankiau ir tankiau. galimybė savitą šio berniuko vidinį pasaulį išversti išvirkščią vyriškį aki-vaizdžiai sujaudino.

– Ar tai buvo tavo regėjimas? Ar matei tai sapne, taip, kaip matei mirštant tavo sesers draugą Kristjaną?

– Kai praeitą kartą papasakojau jiems savo sapną, visų veidus išmušė dėmės, ir jie ėmė ant manęs rėkti. Man ne-galima vaikštinėti ir pasakoti žmonėms, ką mačiau sap- nuose. Tai juos sunervina, ir jie to nesupranta. Taigi, pra-šau, nepradėkit...

Mikas atsistojo. Tas bjaurus apmuštas fotelis buvo ne-patogiausias daiktas, ant kokio tik kada nors buvo tekę sė-dėti. Dar šlykštesnis nei vaistų kvapas ar beprotiški gydy-tojo Lainsalaus mėginimai suvokti tai, ką suvokti jis buvo bejėgis. Tai Miką varė į neviltį. Mėgindamas prisiversti nurimti, berniukas ėmė vaikštinėti kabinete pirmyn atgal. Tik taip jam pavykdavo ištverti tėvų užkrautus kasmėne-sinius vizitus į šią skylę.

– Aš manau, esi tiesiog vaikas, turintis itin lakią vaiz-duotę, – pasakė gydytojas Lainsalus. – Bet esu įsitikinęs – drauge mudu pajėgsime išspręsti visas tavo problemas.

14

Mikas papurtė galvą. „Aš manau, kad esi suknistas iš- sigimėlis, vienintelis visame pasaulyje tikintis tuo, ką sa-kai“, – pagalvojo berniukas ir atsidusdamas pažiūrėjo į laikrodį.

15

Jei norite viską suprasti teisingai, dar sykį pasitelkite vaiz-duotę. Įsivaizduokite vieną visai paprastą šeimą. Tokią mielą, mylinčią. Iš viso jų ten keturi. Mama, tėtis, dukra ir sūnus. Pavyzdinė šeima. Paprastai tokių šeimų nuo-traukos dedamos į šeimos mokymo vadovėlius ar ką nors panašaus. Tai kažkas tokio, į ką žiūrint apsąla širdis. Šio-je šeimoje apstu pakantumo ir supratimo. Ir, visų pirma, dėmesingumo. Taip. Dėmesingumo ir meilės čia krūvos. Įsivaizduokite viską taip aiškiai, kaip tik pajėgiate. Visus keturis sėdinčius jaukioje virtuvėje ir spindinčiomis aki-mis besimėgaujančius vakariene. Pagalvokite apie tokią širdį šildančią šeimą ir tada visą šį nesveiką utopinį mėšlą užmirškite. Nes su šia istorija graži ir dėmesinga šeima ne-turi visai nieko bendra.

Nesakau, kad viskas taip buvo nuo pradžios. Tikrai ne. Kartais ir mes galėdavome spindinčiomis akimis sėdėti prie virtuvės stalo, nekibti vienas kitam į atvartus ir pana-šiai. Tikrai mes taip galėdavome. Tik visa tai buvo kokiais nors priešistoriniais laikais. Mikas manė, kad šeimos lai-mė su mumis galutinai atsiskaitė maždaug tada, kai mūsų miestą užgriuvo tie prakeikti italų šokėjai. Visiška bepro-tybė. Ir pati suprantu, skamba kaip kokioje muilo operoje. Kita vertus, taip jums tiesiog bus lengviau suprasti.

Žodžiu, istorija paprastesnė už paprastą.

16

– Kur, po velnių, tu buvai? – paklausė tėtis, kai mama įėjo.

galvą guldau, tai išgirdo visi aliai vieno mūsų gatvės gyventojai.

Mamą toks sutikimas aiškiai suerzino. Vis dėlto atsa-kyti ji neskubėjo. Tik nuėjo prie spintos ir pakabino savo kakavinės spalvos paltą ant pakabo.

Mes su Miku sėdėjome prie virtuvės stalo. Nevalgėme vakarienės spindinčiomis akimis, ne. Nepagalvokite taip. Mes ten mokėmės. Bent jau būtume turėję tai daryti. Bet Mikas juk ir nesimokydamas visada viską žinojo, o aš bu-vau per daug įsijautusi žliumbti. Žinau, iš mano pusės tai buvo suknistai kvaila, bet dabar, žvelgdama į praeitį, įvar-dyčiau tai kaip paprasčiausią kasdienį bejėgiško pykčio priepuolį dėl liguistai mus kontroliuojančio tėvo.

Ai, iš tikrųjų dabar tai visai nesvarbu. Svarbu tai, kad mama stovėjo prieškambaryje prie spintos ir kabino ten savo sumautą paltą ant pakabo. Ir aš per durų plyšį mačiau, nors ir stengėsi nutaisyti paprastą oi-labas-kaip-jums-pra-ėjo-diena-man-visiškai-įprastai veidą, kaltės jausmas sru-vo iš jos akių ir ausų.

Tėtis tuomet dar nieko nežinojo. Tik tiek, kad mama jau trečią vakarą iš eilės iš darbo grįžta tik pusę vienuolik-tos ir tikriausiai vėl mėgins visą kaltę suversti tetos Elen biuleteniui ar neteisingai paskirstytam darbo krūviui, ar trečiajam pasauliniam karui.

– Iš kur vėl taip vėlai grįžti? – sugriaudėjo tėvas. Esu tikra, ta šluba senė iš namo priešais susijaudinusi

jau sėdėjo prie telefono ir kiekvieną akimirką buvo pa-siruošusi mentams pranešti apie smurtą šeimoje. Jei jūs

17

būtumėte girdėję mano tėvo balsą, būtumėte pagalvoję tą patį. garantuotai.

– Niekaip negalėjau pabaigti tų dekoracijų, – aiškino mama. – Pasirodymas jau rytoj. o Elen berniukas namie, serga tymais. Ji ir taip retkarčiais atbėgdavo man padėti.

Žiūrėjau į savo mamą ir galvojau, kokia ji vis dėlto me-lagė, viena iš nepakaltinamiausių melagių pasaulyje. Kiek- vienas suknistas idiotas žinojo, kad tetos Elen snarglius visiškai nieko dėtas. Visas miestas žinojo – dėl visko kalti italų šokėjai. Betgi mano tėvas buvo aklas ir tiesiog nesu-gebėjo matyti toliau savo suknistos nosies galo.

– Kaip praėjo diena, Mike? – paklausė mama ir šypso-damasi mano mažajam broliui pasiuntė oro bučkį. Mikas nereagavo. Dieve mano, kaip žmogus gali būti toks ne-jautrus? Jis puikiai suprato, kas čia vyksta, bet tik sėdė-jo nieko nesakančiu veidu ir spoksojo į savo knygą. Toks mažas sumautas à la inteligentas. Tai visuomet mane siu-tindavo.

– Mirjam, brangioji...Ieškodama pagalbos, mama pabandė sugauti mano

žvilgsnį. Bet aš nusukau akis ir sugriežiau dantimis. Die-važi, esu tikra, jei jums būtų tekę iš savo geriausios drau-gės mamos išgirsti tai, ką tąryt išgirdau, suprastumėte. Turėjau iš karto pasakyti viską, ką apie tai manau. Bet esu tokia graudžiai apgailėtina veikėja, kad tesugebėjau sėdėti nebyli ir griežti dantimis.

Kai tėvas pradėjo rėkti, paprasčiausiai atsistojau ir iš-ėjau į savo kambarį. ganėtinai smarkiai pykau ant savęs. Žinojau, tikrų tikriausiai dabar visą naktį galvosiu, ką bū-čiau turėjusi pasakyti. Visiška nesąmonė.

18

gulėjau aukštielninka savo lovoje. Nors kambario du-rys buvo uždarytos, tėvo balsas kėsinosi išsprogdinti man ausų būgnelius. Netgi įsijautusio Džonatano Deiviso blio-vimas mago ausinėse jo nepajėgė užgožti.

D I A N AL E E S A L U

DIA

NA

LE

ES

AL

U

„Žaidimas yra tikrovė“ – knyga apie gyvenimą be pagražinimų.Jaunų žmonių gyvenimą. Apie devyniolikmetę merginą Mirjam,pagaliau ištrūkusią iš tėvo kontrolės ir išsiveržusią į studentiškąlaisvę – ir nebeturinčią supratimo, ką su ja veikti. Apie tai, kadgyvenimą reikia išmėginti laiku, kai esi trylikos ar keturiolikos,o ne vėliau, kai alkoholis, žolė ir seksas pasiekiami taip lengvai.Imk kiek nori – bet ar godžiai griebdamas siūlomą laisvę, mokėsisustoti? Ir dar – ši knyga apie Mirjam brolį Miką, mažą berniuką, norskoks gi jis mažas – dvylikos, tik kad atrodo kaip dešimties. Jisnegražus. Jo niekas nemyli, net tėvai, tačiau jam nestinga neiproto, nei beprotybėn varančių galių numatyti ateitį. Kaip gy-ventum tu, žinodamas, kas tavęs laukia? Ką darytum, kasdienpatirdamas patyčias mokykloje, matydamas vakarais iki žemėsgraibymo nusigeriantį savo tėvą, ilgėdamasis į kojas dėjusiosmamos? Kas tau tada rūpėtų? O žinai, kas rūpėjo Mikui? Ogi tai,kas dėsis, kai jo nebebus. Šioje knygoje rasi tikrą gyvenimą, papasakotą taip, kaip kalba-ma gatvėje. Žiaurų ir graudų. Nuo kurio kūną pradeda varstytišiurpuliukas, neleidžiantis ramiai gyventi. Rasi žiaurumą ir paty-čias tikruoju jų pavidalu. Rasi žiaurias negailestingo gyvenimopamokas mokykloje, bendrabutyje, gatvėje, namie. Tačiau nepaisant nieko – knyga gausiai pagardinta sveiku es-tišku humoru.

Tai antrasis Dianos Leesalu, jaunos estų autorės, romanas –reta proga pažvelgti į estų gyvenimą. Juk apie Estiją dažniausiaižinome tik tiek, kad Talinas – gražus miestas. O šis romanasEstijoje buvo išpirktas akies mirksniu. Vadinasi, jis to vertas.