EUROPOS SĄJUNGOS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS AKTŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ TAIKYTINOS TEISĖS NUSTATYMO TAISYKLES

ŠEIMOS BYLOSE, APŽVALGA

Turinys

Įžanga.......................................................................................................................2

1. Taikytina teisė sprendžiant reikalavimą dėl santuokos nutraukimo...........51.1. Reglamentas „Roma III“..................................................................................................5

Reglamento „Roma III“ taikymo sritis......................................................................................................5Reglamento „Roma III“ santykis su kitais dokumentais...........................................................................7Bendrosios Reglamento „Roma III“ taikymo taisyklės............................................................................7Taikytinos teisės pasirinkimo taisyklės pagal reglamento „Roma III“ 5 straipsnį..................................10Taikytinos teisės nustatymo taisyklės pagal reglamento „Roma III“ 8 straipsnį, kai šalys nėra sudariusios susitarimo dėl taikytinos teisės.............................................................................................14Reglamento „Roma III“ 5 ir 8 straipsniuose išdėstyti jungiamieji faktoriai ir jų santykis.....................16Reglamento „Roma III“ 5 ir 8 straipsnių pagrindu nustatytos valstybės teisės taikymo išimtys............19Gyvenimo skyrium pakeitimas santuokos nutraukimu pagal reglamentą „Roma III“............................20

1.2. Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys.........................................................................21

2. Taikytina teisė sprendžiant reikalavimą dėl tėvų pareigų..........................222.1. 1996 m. Hagos konvencija...............................................................................................23

Bendroji 1996 m. Hagos konvencijos taikytinos teisės nustatymo taisyklė............................................25Išimtinės 1996 m. Hagos konvencijos taikytinos teisės nustatymo taisyklės.........................................25

2.2. Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys.........................................................................28

2.3. Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įtvirtintos kolizinės normos....................28

3. Taikytina teisė sprendžiant reikalavimą dėl išlaikymo...............................293.1. 2007 m. Hagos protokolas...............................................................................................31

2007 m. Hagos protokolo taikymo taisyklės...........................................................................................33Bendroji 2007 m. Hagos protokolo taikytinos teisės nustatymo taisyklė...............................................34Specialiosios 2007 m. Hagos protokolo taikytinos teisės nustatymo taisyklės.......................................35Taikytinos teisės taisyklės sprendimui dėl išlaikymo pakeisti pagal 2007 m. Hagos protokolą.............36Taikytinos teisės nustatymo taisyklės sutuoktinių (buvusių sutuoktinių) išlaikymui pagal 2007 m. Hagos protokolą......................................................................................................................................38Specialioji gynybos taisyklė pagal 2007 m. Hagos protokolą.................................................................40Susitarimas dėl taikytinos teisės pagal 2007 m. Hagos protokolą..........................................................41

3.2. Kiti tarptautiniai susitarimai..........................................................................................43

4. Užsienio valstybių teisės turinio nustatymo ir įrodinėjimo taisyklės.........45

2

4.1. 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę...............................47

4.2. Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos sutartys..........................................................49

5. Išvados.............................................................................................................505.1. Taikytina teisė sprendžiant reikalavimą dėl santuokos nutraukimo..........................50

5.2. Taikytina teisė sprendžiant dėl tėvų pareigų................................................................51

5.3. Taikytina teisė sprendžiant dėl išlaikymo.....................................................................51

5.4. Užsienio valstybių teisės turinio nustatymo ir įrodinėjimo taisyklės..........................53

Įžanga

Tarptautinėje privatinėje teisėje ypač svarbios jurisdikcijos ir taikytinos teisės kategorijos. Skirtingų valstybių teismų jurisdikcijų kolizijas reglamentuojančios teisės normos nustato, kokios valstybės teismas yra kompetentingas nagrinėti bylą, turinčią tarptautinį (užsienio) elementą. Tarptautinės jurisdikcijos šeimos bylose klausimai yra išsamiai išnagrinėti pirmojoje kasacinio teismo parengtoje apžvalgoje.1 Tačiau vien tai, kad tam tikros valstybės teismas turi kompetenciją nagrinėti bylą, turinčią tarptautinį (užsienio) elementą, dar nereiškia, kad nagrinėjant šią bylą iš esmės turi būti taikoma materialioji teismo vietos valstybės teisė (lex fori). Automatinis teismo vietos materialiosios teisės normų taikymas, prieš tai nepatikrinus taikytinos teisės kolizinių normų, yra viena iš dažniausių teismų daromų klaidų tokio pobūdžio bylose. Taigi teismas, nustatęs, kad turi jurisdikciją nagrinėti visą bylą ar atskirus reikalavimus joje, prieš pradėdamas bylą nagrinėti iš esmės, turi nustatyti, pagal kokios šalies materialiąją teisę ši byla ar atskiras reikalavimas nagrinėtinas. Šiuo tikslu teismas turi nustatyti, koks teisės aktas reglamentuoja taikytiną teisę kiekvienam byloje pareikštam reikalavimui, ir jų pagrindu nustatyti taikytiną teisę kiekvienam byloje nagrinėtinam reikalavimui atskirai. Ši, antroji, apžvalga skirta šeimos bylose, turinčiose tarptautinį (užsienio) elementą, taikytinos teisės klausimus reglamentuojantiems teisės aktams apžvelgti. Ji yra parengta remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga, analizuojamų tarptautinės teisės aktų praktinio taikymo vadovais2 bei užsienio teisės mokslo doktrina.3 Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei kitų Lietuvos Respublikos 1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 632–713. 2 Pvz., Bonomi A. Explanatory report on 2007 Hague protocol, The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2013; Practical Handbook on the Operation of the 1996 Hague Child Protection Convention. The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2014. 3 Pvz., Baarsma N. A. The Europeanisation of International Family Law, T. M. C. Asser press, 2011; Gaertner  V. European Choice of Law Rules in Divorce (Rome III): An Examination of the Possible Connecting Factors in Divorce Matters Against the Background of Private International Law Developments. Journal of Private International Law, Volume 2, Issue 1, 2006; McEleavy P. Harmonizing The Law Applicable To Divorce And Legal Separation – Enhanced Cooperation As The Way Forward? The International and Comparative Law Quarterly.Vol. 59, No. 4 (OCTOBER 2010), p. 1143–1158; Fiorini A. Rome III – Choice of Law in divorce: Is the Europeanization of Family Law Going Too Far? International Journal of Law Policy Family (2008) 22 (2): 178-205; European Family Law in action. Volume II: Maintenance between former spouses, Intersentia, New York, 2003, ir kt.

3

teismų procesinių sprendimų, kuriuose būtų nagrinėti šioje apžvalgoje analizuojami klausimai, jos rengimo metu dar nebuvo priimta. Todėl šioje apžvalgoje pateikiami išaiškinimai vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, neturinti oficialiai paskelbtos teismų praktikos reikšmės, padėsianti teismams spręsti jurisdikcijos nustatymo ir su tuo susijusius klausimus šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu. Apžvalga siekiama išanalizuoti taikytinos teisės klausimus šeimos bylose su užsienio (tarptautiniu) elementu reglamentuojančius teisės aktus bei pateikti dėl jų įžvalgas. Priklausomai nuo konkrečioje byloje egzistuojančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio,4 teismas turi nustatyti, kokiame teisės akte išdėstytos aktualios kolizinės normos. Taikytinos teisės taisyklės gali būti išdėstytos tame pačiame teisės akte, kuriame reglamentuotos jurisdikcijos taisyklės (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos, 1996 m. Hagos konvencija), arba skirtinguose teisės aktuose (pavyzdžiui, Europos Sąjungos reglamentuose). Taikytinos teisės taisykles šeimos teisinių santykių bylose reiškiamiems reikalavimams reglamentuoja:

Reikalavimams dėl santuokos nutraukimo

Reglamentas „Roma III“.5 Santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium (separacijai) taikytiną teisę pagal šį reglamentą nustato tik reglamente dalyvaujančių valstybių narių teismai, tačiau pats dokumentas taikomas universaliai – gali būti taikomas ir tais atvejais, kai tarptautinis (užsienio) elementas susijęs su trečiosiomis valstybėmis ar reglamente „Roma III“ nedalyvaujančiomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis.

Lietuvos Respublikos dvišalės ir trišalė sutartys. Lietuva yra sudariusi tarptautines sutartis dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse (komercinėse, šeimos, ūkio ir kt.) bylose su Rusijos Federacija,6 Baltarusijos Respublika,7 Latvijos ir Estijos Respublika8 (trišalė sutartis), Lenkijos Respublika,9 Moldova,10 Ukraina,11

4 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 636–640. 5 2010 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje. OL L 343, 2010 12 29, p. 10–166 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1995, Nr. 13-296). Ratifikuota 1992 m. liepos 30 d., įsigaliojo 1995 m. sausio 21 d. 7 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 43-779). Ratifikuota 1992 m. spalio 29 d., įsigaliojo 1993 m. liepos 11 d. 8 1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių (Žin., 1994, Nr. 28-492). Ratifikuota 1992 m. lapkričio 19 d., įsigaliojo 1994 m. balandžio 3 d. 9 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 14-234). Ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. I-97, įsigaliojo 1993 m. spalio 18 d.10 1993 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1995, Nr. 19-440). Ratifikuota 1993 m. kovo 16 d., įsigaliojo 1995 m. vasario 18 d. 11 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 91-1767). Ratifikuota 1994 m. liepos 21 d., įsigaliojo 1994 m. lapkričio 20 d.

4

Kazachstanu,12 Turkija,13 Uzbekistanu,14 Kinija,15 Azerbaidžanu,16 Armėnija17 (išvardyta chronologine tvarka). Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys netaikomos tais atvejais, kai abi susijusios valstybės dalyvauja reglamente „Roma III“.

Reikalavimams dėl tėvų pareigų

1996 m. Hagos konvencija.18 Šiame dokumente išdėstytos taikytinos teisės taisyklės tėvų pareigų klausimams. 1996 m. Hagos konvencijoje įtvirtintos taikytinos teisės parinkimo taisyklės yra universalios, tačiau universalumo principas veikia tik tuo atveju, jeigu jurisdikcija nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvenciją.

Lietuvos Respublikos dvišalės ir trišalė sutartys. Civilinio kodekso pirmosios knygos I dalies II skyriaus IV skirsnis.

Reikalavimams dėl išlaikymo

2007 m. Hagos protokolas.19 Reglamentuoja išlaikymo prievolėms taikytinos teisės klausimus. Nors tai nėra Europos Sąjungos teisės aktas, Europos Sąjunga prie šio dokumento prisijungė Tarybos 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu.20 Šis teisės aktas – universalus. 2007 m. Hagos protokolas suteikia pirmenybę kitiems teisės aktams, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos tarptautinėms teisinėms pagalbos sutartims, išskyrus sutartis su Latvija, Estija ir Lenkija.

1973 m. Hagos konvencija dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės.21 Taikomas nustatant taikytiną teisę išlaikymo pareigoms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar svainystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo

12 1994 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1998, Nr. 51-1399). Ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d., įsigaliojo 1999 m. balandžio 8 d. Taip pat žr. 1997 m. kovo 7 d. protokolą „Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose protokolas“ (Žin., 1998, Nr. 51-1400). Protokolas ratifikuotas 1998 m. balandžio 16 d. ir įsigaliojo 1999 m. balandžio 8 d. 13 1995 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos teisinio ir teisminio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose sutartis (Žin., 1996, Nr. 18-464). Ratifikuota Lietuvos Respublikos Seime 1996 m. vasario 6 d., įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 15 d. 14 1997 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1997, Nr. 101-2552). Ratifikuota 1997 m. spalio 16 d., įsigaliojo 1998 m. liepos 10 d. 15 2000 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose (Žin., 2001, Nr. 75-2642). Ratifikuota 2001 m. rugpjūčio 2 d., įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 31 d. 16 2001 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 2002, Nr. 75-3217). Ratifikuota 2002 m. gegužės 28 d., įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d. 17 2003 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 2005, Nr. 7-189). Ratifikuota 2004 m. gruodžio 22 d., įsigaliojo 2005 m. liepos 8 d. 18 1996 m. spalio 19 d. konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (Žin., 2003, Nr. 91(1)-4125). 19 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės. 20 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimas, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės. 21 1973 m. spalio 2 d. Konvencija dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės (Žin., 2001, Nr. 38-1291).

5

pareigas nesantuokiniam vaikui. Šis dokumentas aktualus teisiniams santykiams su Albanija, Japonija, Šveicarija ir Turkija.

Šioje apžvalgoje išsamiai bus apžvelgiamos reglamento „Roma III“ ir aktualios Lietuvos Respublikos dvišalių bei trišalės sutarčių nuostatos, 1996 m. Hagos konvencijos nuostatos dėl tėvų pareigoms taikytinos teisės bei 2007 m. Hagos protokolo nuostatos dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės.

1. Taikytina teisė sprendžiant reikalavimą dėl santuokos nutraukimo

1.1. Reglamentas „Roma III“

Reglamentas „Roma III“ reglamentuoja taikytinos teisės nustatymą santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium. Šiame teisės akte, be kolizinių teisės normų, taikytinų, kai šalys nėra pasirinkusios taikytinos teisės, reglamentuojami tokie klausimai, kaip taikytinos teisės pasirinkimo galimybės, reikalavimai tokiam susitarimui, galimybės netaikyti pagal aptariamą teisės aktą nustatytos taikytinos teisės ir kt. Reglamentas „Roma III“ yra sąlyginai naujas teisės aktas, be kita ko, privalomas ne visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms. Todėl nenuostabu, kad šios apžvalgos rengimo metu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nėra pateikęs nė vieno prejudicinio sprendimo dėl šio teisės akto normų aiškinimo, procesinių sprendimų dėl Reglamento „Roma III“ nėra priėmęs ir kasacinis teismas bei kiti Lietuvos Respublikos teismai. Negausi yra ir Reglamento „Roma III“ problematiką analizuojanti teisės mokslo doktrina.

Reglamento „Roma III“ taikymo sritis

Taikymas teritorijoje. Reglamentas „Roma III“, kaip minėta, privalomas ne visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms, o tik toms valstybėms narėms, kurios dalyvavo įgyvendinant tvirtesnio bendradarbiavimo priemones, nulėmusias šio reglamento priėmimą,22 ar vėliau prisijungė prie šio teisės akto. Reglamentas „Roma III“ šiuo metu23 taikomas Belgijai, Bulgarijai, Graikijai, Ispanijai, Italijai, Latvijai, Lietuvai, Liuksemburgui, Maltai, Portugalijai, Prancūzijai, Rumunijai, Slovėnijai, Vengrijai ir Vokietijai. Lietuvai šis teisės aktas taikomas nuo 2014 m. gegužės 22 d.24 Taigi taikytiną teisę pagal reglamentą „Roma III“ nustatys tik tų valstybių, kurios dalyvauja glaudesniame bendradarbiavime, teismai, t. y. jei Lietuvos teismas nustatys, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti šalių reikalavimus dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium, taikytiną teisę jis turės nustatyti pagal reglamentą „Roma III“. Kitų, nedalyvaujančių, valstybių

22 Taryba 2010 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą 2010/405/ES, kuriuo Belgijai, Bulgarijai, Vokietijai, Ispanijai, Prancūzijai, Italijai, Latvijai, Liuksemburgui, Vengrijai, Maltai, Austrijai, Portugalijai, Rumunijai ir Slovėnijai leidžiama tvirčiau bendradarbiauti santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje. Taigi šios 14 dalyvaujančių valstybių narių priėmė Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1259/2010, jis pradėtas taikyti 2012 m. birželio 21 d. Graikijai reglamentas „Roma III“ taikomas nuo 2015 m. liepos 29 d. (žr. Komisijos 2014 m. sausio 27 d. sprendimą 2014/39/ES).23 2016 m. vasario 8 d. 24 Komisija 2012 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą 2012/714/ES, kuriuo patvirtinamas Lietuvos Respublikos prisijungimas prie tvirtesnio bendradarbiavimo santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje nuo 2014 m. gegužės 22 d.

6

narių teismai, nustatydami taikytiną teisę, ir toliau taikys vidaus kolizines teisės (atitinkamoje valstybėje galiojančių tarptautinių sutarčių arba nacionalinės tarptautinės privatinės teisės) normas. Taikymas laike. Reglamentas „Roma III“ taikomas tik toms byloms ir tiems šio teisės akto 5 straipsnyje nurodyto pobūdžio susitarimams, jeigu byla iškelta ar susitarimas sudarytas po 2012 m. birželio 21 d. Tačiau susitarimas dėl taikytinos teisės pasirinkimo, sudarytas anksčiau nei 2012 m. birželio 21 d., taip pat galioja, jei jis atitinka aptariamo reglamento 6 ir 7 straipsniuose nustatytas sąlygas. Reglamentas „Roma III“ neturi poveikio susitarimams dėl taikytinos teisės pasirinkimo, sudarytiems pagal dalyvaujančios valstybės narės, kurios teisme iškelta byla anksčiau nei 2012 m. birželio 21 d., teisę.25

Materialioji taikymo sritis. Reglamento „Roma III“ materialioji taikymo sritis išdėstyta šio teisės akto 1 straipsnyje. Šis reglamentas taikomas su teisės kolizija susijusiais atvejais santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium. Taigi šis dokumentas aktualus tik santuokinio ryšio nutraukimo ar susilpninimo klausimams ir, kaip matysime toliau, netaikomas kitiems paprastai kartu nagrinėjamiems su tuo susijusiems klausimams. Reglamento „Roma III“ 1 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šis teisės aktas netaikomas toliau išvardytiems klausimams, net jeigu jie kyla tik kaip preliminarūs klausimai bylų dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium kontekste: a) fizinių asmenų teisinio subjektiškumo klausimams; b) santuokos buvimo, galiojimo ar pripažinimo klausimams; c) santuokos pripažinimo negaliojančia klausimams;26 d) sutuoktinių pavardės klausimams; e) santuokos turtinių pasekmių klausimams; f) tėvų pareigų klausimams; g) išlaikymo prievolių klausimams; h) patikų (angl. trust) ar paveldėjimo klausimams.Kadangi, kaip minėta, reglamentas „Roma III“ apima tik santuokos ryšių nutraukimą ar susilpninimą (pvz., separaciją), jis nereglamentuoja taikytinos teisės taisyklių kitiems santuokos nutraukimo byloje paprastai kartu nagrinėjamiems klausimams – turto padalijimui, vaikų gyvenamosios vietos nustatymui, bendravimo tvarkai, išlaikymo prievolėms ir kt. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas turi nustatyti, koks teisės aktas reglamentuoja taikytiną teisę kitiems byloje pareikštiems reikalavimams, ir jų pagrindu nustatyti taikytiną teisę kiekvienam byloje nagrinėtinam reikalavimui atskirai, nepriklausomai nuo to, kokiu teisės aktu vadovaujantis (reglamentu „Roma III“, tarptautinėmis sutartimis ar nacionaline teise) nustatyta taikytina teisė santuokos nutraukimui.

Reglamento „Roma III“ santykis su kitais dokumentais

Reglamento „Roma III“ 19 straipsnis apibrėžia šio dokumento santykį su kitais tarptautinės teisės aktais.Pagal reglamento „Roma III“ 19 straipsnio 1 dalį, nedarant poveikio dalyvaujančių valstybių narių pareigoms pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnį, šis reglamentas

25 Reglamento „Roma III“ 18 straipsnis.26 Reglamentas netaikomas santuokos pripažinimo negaliojančia byloms. Santuokos pripažinimas negaliojančia yra labiau susijęs ne su šalių privataus pobūdžio teisiniais santykiais, o su viešosios tvarkos problematika, o santuokos (ne)galiojimo klausimai yra glaudžiausiai susiję su ta teisine sistema, pagal kurios teisės normas vertinamas jos galiojimas. Todėl tokiose bylose šalių savarankiškumas ir kitos, nei teismo, kuriame iškelta byla, teisės pasirinkimas laikomi netikslingais (žr. Baarsma N. A. The Europeanisation of International Family Law, T. M. C. Asser press, 2011, p. 159).

7

neturi įtakos tarptautinių konvencijų, kurių šalimis šio reglamento priėmimo metu arba sprendimo pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 331 straipsnio 1 dalies antrą arba trečią pastraipą priėmimo metu yra viena ar kelios dalyvaujančios valstybės narės ir kuriomis nustatomos su santuokos nutraukimu ar gyvenimu skyrium susijusios teisės kolizijos taisyklės, taikymui. Reglamento „Roma III“ 19 straipsnio 1 dalies nuostatos (taikomos tuomet, kai byla iškeliama dalyvaujančios Europos Sąjungos valstybės narės teisme) yra skirtos reglamentuoti santykį tarp reglamento „Roma III“ ir kitų tarptautinės teisės aktų, reglamentuojančių taikytinos teisės klausimus santuokos nutraukimo bylose, anksčiau sudarytų tarp: vienos ar kelių dalyvaujančių valstybių narių vienoje pusėje ir vienos ar kelių

nedalyvaujančių valstybių narių kitoje pusėje; vienos ar kelių dalyvaujančių valstybių narių vienoje pusėje ir vienos ar kelių trečiųjų

valstybių kitoje pusėje. Abiem atvejais reglamentas „Roma III“ suteikia prioritetą dalyvaujančios valstybės narės anksčiau prisiimtiems įsipareigojimams trečiosioms valstybėms arba nedalyvaujančioms valstybėms narėms – nurodo, kad prioritetą prieš reglamentą „Roma III“ turi anksčiau sudarytos tarptautinės sutartys. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos (dalyvaujanti valstybė narė) subjektų teisiniams santykiams su Estijos Respublikos (nedalyvaujanti valstybė narė) subjektais taikoma Lietuvos, Latvijos ir Estijos sudaryta trišalė sutartis. O Lietuvos Respublikos (dalyvaujanti valstybė narė) subjektų teisiniams santykiams su Ukrainos (trečioji valstybė) subjektais taikoma dvišalė sutartis.Pagal reglamento „Roma III“ 19 straipsnio 2 dalį santykiuose tarp dalyvaujančių valstybių narių šis reglamentas yra viršesnis už konvencijas, sudarytas išimtinai tarp dviejų ar daugiau tų dalyvaujančių valstybių narių, tokiu mastu, kokiu tokios konvencijos yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais. Taigi reglamento „Roma III“ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šio teisės akto 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės išimtis – tarpusavio santykiuose tarp kelių dalyvaujančių valstybių narių taikomos reglamento „Roma III“ nuostatos.

Bendrosios Reglamento „Roma III“ taikymo taisyklės

Universalumas. Reglamentas „Roma III“ yra universalus teisės aktas – šio reglamento nustatyta tvarka pasirinkta (5 straipsnis) ar jo pagrindu nustatyta (8 straipsnis) taikytina teisė taikoma nepriklausomai nuo to, ar tai yra: 1) valstybės narės, kuriai privalomas reglamentas „Roma III“, teisė; 2) ar tai yra Europos Sąjungos valstybės narės, kuriai aptariamas reglamentas neprivalomas, teisė; 3) ar tai yra trečiosios valstybės (t. y. ne ES valstybės narės) teisė.27 Reglamento „Roma III“ universalumo priežasčių esama keletas, jos yra susijusios tiek su valstybių narių teisiniais santykiais Europos Sąjungos viduje, tiek su Europos Sąjungos šalių teisiniais santykiais su trečiosiomis valstybėmis. Pirma, universalumo principas Europos Sąjungos viduje naudingas tuo, jog atitinka Europos Sąjungos tarptautinės privatinės teisės vienodinimu siekiamą tikslą – pasiekti, kad visi Europos Sąjungos valstybių narių teismai atitinkamą teisės normų koliziją spręstų pagal vienodas taisykles. Tokiu būdu mažinama forum shopping rizika – šalims nebelieka pagrindo rinktis teismą, kuris taikys palankesnes teisės normų kolizijos taisykles, taigi mažėja iniciatyvų „lenktyniauti“ pirmam kreipiantis į teismą. Antra, 27 Reglamento „Roma III“ 12 konstatuojamosios dalies 4 straipsnis.

8

universalūs teisės aktai, nustatantys galimybę taikyti net ir trečiųjų valstybių materialiąją teisę ginčo išnagrinėjimui iš esmės, leidžia išvengti nesuderinamų teismo sprendimų priėmimo keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse rizikos. Trečia, taikytinos teisės normų suvienodinimas Europos Sąjungos viduje leidžia pasiekti tai, kad visos Europos Sąjungos valstybės narės trečiųjų valstybių atžvilgiu taiko vienodas taisykles ir atrodo vienodai.28 Savarankiško kiekvieno byloje pareikšto reikalavimo vertinimo taisykles, nuostatas dėl reglamento „Roma III“ universalumo bei santykį su Lietuvos Respublikos anksčiau sudarytomis tarptautinėmis sutartimis iliustruoja šie pavyzdžiai:

1 pavyzdys: sutuoktiniai, Lietuvos Respublikos pilietis ir Latvijos Respublikos pilietė, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra Plungėje, Lietuvoje, kreipiasi į Lietuvos teismą ir reikalauja: 1) nutraukti santuoką ir 2) padalyti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą. Susitarimas dėl taikytinos teisės nesudarytas. Santuokos nutraukimo klausimo išnagrinėjimui taikytina teisė bus nustatoma pagal reglamento „Roma III“, o ne pagal trišalės sutarties nuostatas, nes Lietuva ir Latvija reglamento „Roma III“ prasme yra dalyvaujančios valstybės narės. Pagal reglamento „Roma III“ 8 straipsnio a punktą santuokos nutraukimui bus taikoma Lietuvos teisė. Tačiau šis reglamentas netaikomas santuokos turtinių pasekmių klausimams (reglamento „Roma III“ 2 straipsnio 2 dalies e punktas), todėl teismas negalės nustatyti minėto klausimo išnagrinėjimui taikytinos teisės pagal reglamentą „Roma III“. Taigi teismas turės analizuoti, ar tarp Lietuvos ir Latvijos egzistuoja teisinis reglamentavimas, kuriame būtų sureguliuotas turto padalijimui taikytinos teisės klausimas. Kadangi Europos Sąjungos teisės aktai šio klausimo nereglamentuoja, teismas taikys Lietuvos Respublikos su Latvijos Respublika ir Estijos Respublika sudarytą tarptautinę trišalę sutartį ir minėtam reikalavimui taikytiną teisę nustatys pagal šį teisės aktą.

2 pavyzdys: sutuoktiniai, Lietuvos Respublikos pilietis ir Egipto pilietė, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra Kaire, Egipte, kreipiasi į Lietuvos teismą ir reikalauja: 1) nutraukti santuoką ir 2) padalyti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą. Susitarimas dėl taikytinos teisės sudarytas, pasirinkta Egipto teisė.Nors Egiptas nėra Europos Sąjungos valstybė narė, Lietuvos teismas taikytiną teisę nustatys pagal reglamentą „Roma III“, nes šis teisės aktas taikomas universaliai – nagrinėjant santuokos nutraukimo klausimą šalių susitarimo pagrindu bus taikoma Egipto teisė (reglamento „Roma III“ 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalies a punktas). Tačiau šis reglamentas, kaip jau minėta, netaikomas santuokos turtinių pasekmių klausimams. Todėl teismas turės analizuoti, ar tarp Lietuvos ir Egipto egzistuoja teisinis reglamentavimas, kuriame būtų sureguliuotas susitarimų dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių klausimas. Kadangi Lietuva su Egiptu nėra sudariusi atitinkamų tarptautinių sutarčių, todėl siekdamas nustatyti santuokos nutraukimo teisiniams padariniams taikytiną teisę teismas taikys Lietuvos teisėje įtvirtintas kolizines normas.

Renvoi draudimas. Reglamentas „Roma III“ neleidžia renvoi (liet. „atgalinis nukreipimas“) – pagal šį reglamentą, nuoroda į šalių pasirinktą ar nustatytą teisę laikoma nuoroda į atitinkamos valstybės materialiąją teisę, bet ne į joje galiojančias tarptautinės privatinės teisės kolizines normas. Renvoi draudimas yra įprasta Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos teisinio 28 Baarsma N. A. The Europeanisation of International Family Law, T. M. C. Asser press, 2011, p. 157.

9

reglamentavimo tradicijos dalis, vėliau perkelta į kitus tarptautinės privatinės ir Europos Sąjungos teisės aktus. Renvoi draudimas reglamente „Roma III“ nustatytas todėl, kad šis teisės aktas ir jame išdėstytos taikytinos teisės pasirinkimo ar nustatymo (šalims jos nepasirinkus) taisyklės yra pagrįstos glaudžiausio teisinio ryšio doktrina,29 pagal kurią taikoma valstybės, su kuria sutuoktinius sieja realus teisinis ryšys, teisė. Taikymo taisyklės kelias teritorines teisines sistemas turinčiose valstybėse. Reglamento „Roma III“ 14 straipsnyje nustatyta, jog tais atvejais, kai valstybę sudaro keli teritoriniai vienetai, kurių kiekvienas turi savo teisės sistemą ar taisyklių rinkinį, susijusius su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais: a) nustatant pagal šį reglamentą taikytiną teisę, visos nuorodos į tokios valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į atitinkamame teritoriniame vienete galiojančią teisę; b) visos nuorodos į įprastinę gyvenamąją vietą toje valstybėje suprantamos kaip nuorodos į įprastinę gyvenamąją vietą teritoriniame vienete; c) visos nuorodos į pilietybę yra nuorodos į teritorinį vienetą, nustatytą pagal tos valstybės teisę, arba, jei nėra atitinkamų taisyklių, nuorodos į teritorinį vienetą, kurį pasirinko šalys, arba, jei nėra pasirinkta, nuorodos į teritorinį vienetą, su kuriuo sutuoktinis ar sutuoktiniai turi glaudžiausią ryšį. Taigi tais atvejais, kai tam tikra valstybė yra sudaryta iš kelių administracinių vienetų ar skirtingose jos teritorijose galioja skirtingi teisės aktai, reikia nustatyti, kokie konkrečiai teisės aktai reglamentuoja atitinkamą klausimą (pavyzdžiui, šalims pasirinkus JAV teisę, turėtų būti nustatoma, ar santuokos nutraukimo teisinis reglamentavimas yra nustatytas federaliniuose teisės aktuose, galiojančiuose visoje šalyje, ar šiuos klausimus reglamentuoja valstijų teisės aktai). Šis klausimas yra sprendžiamas pagal toje valstybėje, į kurią nukreipia reglamentas „Roma III“, galiojančius teisės aktus. Taikymo taisyklės kelias teisines sistemas skirtingiems asmenims turinčiose valstybėse. Reglamento „Roma III“ 15 straipsnis nustato taisykles, taikytinas teisės kolizijos asmenų atžvilgiu atvejais. Pagal šio straipsnio nuostatas, valstybės, kuri turi dvi ar kelias teisės sistemas arba taisyklių rinkinius, taikomus skirtingų kategorijų asmenims šio reglamento reglamentuojamais klausimais, visos nuorodos į tokios valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teisės sistemą, nustatytą pagal toje valstybėje galiojančias taisykles. Jei tokių taisyklių nėra, taikoma teisės sistema ar taisyklių rinkinys, su kuriuo sutuoktinis ar sutuoktiniai turi glaudžiausią ryšį.Reglamento „Roma III“ 15 straipsnis skiriasi nuo 14 straipsnio tuo, kad 14 straipsnyje skirstymas yra paremtas teritoriniu, o 15 – subjektiniu principu. Pavyzdžiui, 15 straipsnis bus taikomas tuomet, kai tam tikroje valstybėje, į kurią nukreipia reglamentas, galioja skirtingos taisyklės piliečiams ir užsieniečiams. Šiuo atveju teismas turi pagal toje valstybėje galiojančias teisės normas nustatyti, kokia konkreti teisės sistema ar taisyklių rinkinys taikomas konkrečiam asmeniui. Reglamento „Roma III“ 14 straipsnis bus taikomas tuomet, kai atitinkamoje valstybėje galioja kelios teritorinės teisės sistemos (pavyzdžiui, skirtinguose Šveicarijos Konfederacijos kantonuose). Netaikymas vidaus situacijoms. Pagal reglamento „Roma III“ 16 straipsnį dalyvaujanti valstybė narė, kurioje šio reglamento reglamentuojamais klausimais taikomos skirtingos teisės sistemos ar taisyklių rinkiniai, šio reglamento neprivalo taikyti teisės kolizijoms, atsirandančioms tik tarp tokių skirtingų teisės sistemų ar taisyklių rinkinių. Ši teisės norma Lietuvai nėra aktuali, todėl išsamiau nenagrinėjama. 29 Baarsma N. A. The Europeanisation of International Family Law, T. M. C. Asser press, 2011, p. 155.

10

Taikytinos teisės pasirinkimo taisyklės pagal reglamento „Roma III“ 5 straipsnį

Didžiausia reglamento „Roma III“ naujovė yra šalių valios autonomijos pripažinimas – pagal šį teisės aktą šalims suteikiama galimybė pasirinkti, kokios valstybės teisė taikytina santuokos nutraukimui ar gyvenimui skyrium (separacijai). Tais atvejais, kai šalys šia teise pasinaudoja ir reglamento „Roma III“ 6 bei 7 straipsnių prasme galiojančiu susitarimu pačios pasirenka taikytiną teisę, o teismas nenustato aplinkybių, dėl kurių toks pasirinkimas negalimas (pvz., pažeidžiamas diskriminacijos dėl lyties draudimas, tam tikra pasirinktos teisės sistemos nuostata (nuostatos) prieštarauja viešajai tvarkai ir kt.), teismas santuoką nutraukia ar separaciją skelbia taikydamas šalių pasirinktos valstybės materialiąją teisę. Pasirinkimo priežasčių gali būti keletas – pirma, šalys, pasirinkdamos tam tikros valstybės taikytiną teisę, gali turėti tikslą saugoti savo identitetą ar kultūrines tradicijas, siekti, kad santuokos nutraukimo faktas būtų pripažįstamas ne tik toje šalyje, kurios teisme santuoka nutraukta, bet ir valstybėje, kurios teisė pasirinkta taikyti. Antra, asmenys gali pasirinkti taikyti tam tikros valstybės teisę, nes joje nustatytos paprastesnės, operatyvesnės santuokos nutraukimo sąlygos (pavyzdžiui, siekiama išvengti teisės normos, reikalaujančios prieš nutraukiant santuoką skyrium išgyventi tam tikrą laiką, nustatančios teismui pareigą imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti, ir kt.). Galimybė pasirinkti taikytiną teisę skatina poras taikiai susitarti, yra naudinga teisinės taikos atkūrimo tikslais, skatina įvertinti atitinkamų teisės sistemų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo klausimus, esmę, galimų pasirinkti teisės sistemų pranašumus ir trūkumus bei pasirinkti abiem sutuoktiniams palankiausią alternatyvą. Nepaisant šalims suteikiamos autonomijos, jų pasirinkimas yra ribotas – sutuoktiniams galima pasirinkti tik tos valstybės, su kuria sutuoktinius sieja realus ryšys, teisę. Be to, nagrinėjamas reglamentas nustato pareigą užtikrinti, kad šalių pasirinktos teisės taikymas nepažeistų Europos Sąjungos Sutartyse ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje garantuojamų teisių (16 konstatuojamoji dalis). Šiomis nuostatomis siekiama apriboti sutuoktinių galimybę rinktis teisės sistemas, nesusijusias su jų gyvenimu, arba „egzotines“ teisės sistemas, taip pat nesąžiningą vieno iš sutuoktinių teises galinčios riboti teisės sistemos pasirinkimą. Vadovaujantis reglamento „Roma III“ 5 straipsnio 1 dalimi, šalims suteikiama galimybė pasirinkti santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytiną teisę, jeigu ši teisė yra: a) valstybės, kurioje susitarimo sudarymo metu yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, teisė; arba b) valstybės, kurioje buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu susitarimo sudarymo metu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, teisė; arba c) valstybės, kurios pilietybę susitarimo sudarymo metu turi bet kuris iš sutuoktinių, teisė; arba d) teismo vietos teisė. Šie kriterijai išsamiau aptariami toliau. Reglamento „Roma III“ 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiamas momentas laike, iki kurio gali būti sudaromas ir keičiamas susitarimas dėl taikytinos teisės – pagal reglamentą tai gali būti atliekama iki bylos iškėlimo teisme momento.30 To paties straipsnio 3 dalis tiesiogiai nenustato

30 Bylos iškėlimo momento klausimus reglamentuoja reglamentas „Briuselis II bis“, konkrečiai – šio teisės akto 16 straipsnis. Dėl išsamesnio šios teisės normos aiškinimo žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 642.

11

papildomų taisyklių dėl taikytinos teisės vėlesnio pasirinkimo momento, tačiau šiuo klausimu nukreipia į lex fori (teismo valstybės narės teisę). Pažymėtina, kad reglamento „Roma III“ 5 straipsnis apibrėžia vėliausią, tačiau ne anksčiausią taikytinos teisės pasirinkimo galimybės momentą. Todėl sudaryti tokį susitarimą galima tiek santuokos sudarymo, tiek santuokos metu. Manytina, kad šalys gali tokį susitarimą sudaryti ir ikivedybinėje sutartyje – šiuo atveju šalys gali pačios sureguliuoti santuokos nutraukimo teisines pasekmes, įskaitant santuokos nutraukimui taikytiną teisę. Priešingu atveju – nepripažįstant tokio pobūdžio susitarimų, kai jie sudaryti ikivedybinėje sutartyje, – galėtų keistis sutuoktinių teisių ir pareigų balansas, dėl kurio savarankiško sureguliavimo ir sudaromos ikivedybinės sutartys. Reglamentas „Roma III“ nustato susitarimo dėl taikytinos teisės turinio ir valios bei formaliojo galiojimo kriterijus – šie klausimai reglamentuoti atitinkamai reglamento „Roma III“ 6 ir 7 straipsniuose. Reglamento „Roma III“ 6 straipsnyje išdėstytos nuostatos, reglamentuojančios reikalavimus susitarimo dėl taikytinos teisės turiniui bei valios galiojimui. Reglamento „Roma III“ 6 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos susitarimo dėl taikytinos teisės turinio galiojimo vertinimo taisyklės. Remiantis šiuo straipsniu, susitarimo turinys vertinamas pagal valstybės, kurios teisė pagal šį reglamentą reglamentuotų susitarimo turinio galiojimą materialiuoju aspektu, teisę, vertinimo tikslais preziumuojant, kad atitinkamas susitarimas yra galiojantis. Vertinant susitarimo turinio galiojimą, pirmiausia analizuojama, kokios valstybės teisę šalys pasirinko kaip taikytiną teisę santuokos nutraukimui ar separacijai. Tuomet preziumuojama, kad toks šalių susitarimas yra galiojantis. Toliau pagal šalių ginčo išnagrinėjimui pasirinktos valstybės teisę įvertinama, ar šalių susitarimo turinys yra galiojantis. Kaip minėta, vertinamas susitarimo turinio (dėl ko šalys gali ar negali susitarti), bet ne formos galiojimas – pastarąjį klausimą reglamentuoja reglamento „Roma III“ 7 straipsnis. Reglamento „Roma III“ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, siekdamas įrodyti, jog nedavė sutikimo, vienas iš sutuoktinių gali remtis valstybės, kurioje bylos iškėlimo teisme metu yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, teise, jei iš aplinkybių paaiškėja, kad nustatyti jo elgesio pasekmes pagal 1 dalyje nurodytą teisę būtų nepagrįsta. Taigi reglamento „Roma III“ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta to paties teisės akto 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės išimtis, kai atitinkamas vertinimas gali būti atliekamas ir ne pagal tos valstybės, kurios materialioji teisė reglamentuoja susitarimo turinio galiojimą, teisės normas – siekiant įrodyti sutikimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo nebuvimo faktą gali būti taikoma atitinkamo sutuoktinio įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Taigi toks asmuo galės remtis visų pirma valstybės, kurios teisė reglamentuoja susitarimą, teise, arba, jeigu pagal šią teisę nustatyti jo elgesio pasekmes būtų nepagrįsta, remtis įprastinės gyvenamosios vietos valstybės bylos iškėlimo metu teise. Reglamente „Roma III“ siekiama, kad taikytinos teisės pasirinkimas būtų pagrįstas realiu žinojimu31 apie šalių pasirenkamą teisės sistemą, esminius santuokos nutraukimo procedūros aspektus, pasirinkimo sukeliamas teisines ir socialines pasekmes (17 ir 18 konstatuojamosios dalys). Taigi reikia įsitikinti, kad šalys suvokė savo pasirinkimo pasekmes dar prieš pasiekdamos

31 Bendro pobūdžio informaciją apie Europos Sąjungos valstybių narių teisines sistemas galima rasti Europos Sąjungos e. teisingumo portale (adresas internete https://e-justice.europa.eu). Informaciją apie Europos Sąjungos valstybėse narėse galiojantį teisinį reglamentavimą šeimos bylose galima rasti minėtame portale, pasirinkus „kreipimasis į teismą“ ir „šeimos bylos“.

12

susitarimą dėl taikytinos teisės, o šalių sudarytas susitarimas atitinka jų tikrąją valią. Teismas turi įsitikinti tuo, kad šalys suvokia savo pasirinkimo pasekmes tiek nagrinėjant bylą žodinio, tiek rašytinio proceso tvarka. Reglamento „Roma III“ 7 straipsnis reglamentuoja susitarimo dėl taikytinos teisės formaliojo galiojimo klausimus. Pagal reglamento „Roma III“ 7 straipsnio 1 dalį šio teisės akto 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas susitarimas sudaromas raštu, jame nurodoma data ir jį pasirašo abu sutuoktiniai. Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduodamas pranešimas, kuriuo ilgam laikui užfiksuojamas susitarimas, laikomas lygiaverčiu rašytinei formai. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad tais atvejais, jei dalyvaujančios valstybės narės, kurioje susitarimo sudarymo metu yra abiejų sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje numatyti papildomi formalūs tokių susitarimų reikalavimai, tie reikalavimai taikomi. Pagal reglamento „Roma III“ 7 straipsnio 3 dalį, jei susitarimo sudarymo metu sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta yra skirtingose dalyvaujančiose valstybėse narėse ir tų valstybių teisėje nustatyti skirtingi formalūs reikalavimai, susitarimas oficialiai galioja, jei jis atitinka vienos iš tų valstybių narių teisėje numatytus reikalavimus. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jei susitarimo sudarymo metu tik vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta yra dalyvaujančioje valstybėje narėje ir tos valstybės teisėje nustatyti papildomi formalūs tokių susitarimų reikalavimai, tie reikalavimai taikomi.Reglamento „Roma III“ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti minimalūs formalieji reikalavimai susitarimo dėl taikytinos teisės formai, kurie turi būti tenkinami visais atvejais, ir, nepriklausomai nuo to, kokie reikalavimai gali būti taikomi papildomai, susitarimas visuomet sudaromas raštu, jame nurodoma data, jis patvirtinamas abiejų sutuoktinių parašais. Elektroninėmis ryšio priemonėmis perduoti pranešimai, kuriuose užfiksuotas tokio susitarimo turinys, prilyginami rašytine forma sudarytam susitarimui. Reglamente įtvirtinta plati ir minimaliai formalizuota „elektroninių ryšių priemonių“ samprata, apimanti visuotinai įprastas ir sutuoktinių, kurių gyvenimas susijęs su keliomis valstybėmis, bendravimui naudojamas elektroninės komunikacijos priemones – elektroninį paštą, faksą, susirašinėjimą per programą „Skype“, socialiniuose tinkluose naudojamas susirašinėjimo platformas, SMS žinutes ir kt. Teismas, remdamasis elektroninių ryšių priemonėmis perduotu susitarimu dėl taikytinos teisės, visais atvejais turi nustatyti, ar galima identifikuoti asmenis, sudariusius susitarimą elektroninių ryšių priemonėmis. Kaip minėta, reglamento „Roma III“ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai taikomi visuomet, o šio teisės akto 7 straipsnio 2–4 dalyse išdėstyti papildomi reikalavimai dėl susitarimo formos taikomi, kai jie yra nustatyti: sutuoktinių bendros įprastinės gyvenamosios vietos dalyvaujančios valstybės narės teisėje; vienos iš dalyvaujančių valstybių narių teisėje, kai vienas sutuoktinis gyvena vienoje

dalyvaujančioje valstybėje, kitas – kitoje; dalyvaujančios valstybės narės teisėje, kai toje valstybėje įprastai gyvena vienas sutuoktinis,

o kitas sutuoktinis įprastai gyvena reglamente „Roma III“ nedalyvaujančioje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje.

Papildomų formaliųjų reikalavimų gali būti nustatyta, pavyzdžiui, tais atvejais, kai susitarimas dėl taikytinos teisės yra kaip kito susitarimo, kuriam taikomi tam tikri formos reikalavimai, dalis, pavyzdžiui, toks susitarimas gali būti vedybų sutarties dalis. Šiuo atveju susitarimas dėl taikytinos teisės turi atitikti formaliuosius vedybų sutarčiai keliamus reikalavimus.

13

Pažymėtina, kad papildomi reikalavimai taikomi tik tais atvejais, kai jie yra nustatyti dalyvaujančios valstybės narės teisėje. Tais atvejais, kai susitarimo dėl taikytinos teisės papildomus požymius nustato nedalyvaujančios Europos Sąjungos valstybės narės teisė arba trečiosios valstybės teisė, tokie reikalavimai netaikomi, o susitarimas, atitinkantis reglamento „Roma III“ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, laikomas atitinkančiu reglamento minimalius formaliuosius reikalavimus.

3 pavyzdys: sutuoktiniai, Lietuvos Respublikos pilietis ir Latvijos Respublikos pilietė, įprastai gyvenantys Lenkijoje, sudaro susitarimą dėl taikytinos teisės, kuriame pasirenka Latvijos teisę. Susitarimo dėl taikytinos teisės turinys bus vertinamas pagal Latvijos teisę (6 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu vienas iš sutuoktinių sieks ginčyti pasirinkimo buvimą, jis galės remtis arba Latvijos teise (šios šalies teisė reglamentuoja susitarimą dėl taikytinos teisės) arba, esant 6 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąlygai, Lenkijos teise (šioje šalyje bylos iškėlimo metu yra jo įprastinė gyvenamoji vieta). Susitarimo formalusis galiojimas bus vertinamas tik pagal reglamento „Roma III“ 7 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, jeigu Lenkijos teisėje yra nustatyta papildomų susitarimo dėl taikytinos teisės formos reikalavimų (pvz., notarinės formos reikalavimas), šie reikalavimai negali būti taikomi, nes Lenkija nėra dalyvaujanti valstybė narė, todėl reglamento 7 straipsnio 2 dalis neaktuali. Tuo atveju, jeigu sutuoktiniai (7 straipsnio 2 dalis) ar vienas iš sutuoktinių (7 straipsnio 4 dalis) įprastai gyventų ne Lenkijoje (nedalyvaujanti valstybė narė), o kurioje nors iš dalyvaujančių valstybių narių, tuomet būtų taikomi papildomi tos dalyvaujančios valstybės teisėje įtvirtinti susitarimo formos reikalavimai. Sutuoktiniams įprastai gyvenant skirtingose dalyvaujančiose valstybėse narėse, susitarimas būtų laikomas oficialiai galiojančiu, jeigu atitiktų bent vienoje iš dalyvaujančių valstybių teisėje nustatytus reikalavimus.

Pažymėtina, kad reglamento „Roma III“ 5 straipsnio 3 dalyje, skaitant šią teisės normą sistemiškai su šio teisės akto 7 straipsnio 1 dalimi, nustatyta aptariamo reglamento 7 straipsnyje nustatytų taisyklių išimtis – tais atvejais, kai dalyvaujančios valstybės narės teisinėje sistemoje tokia galimybė yra numatyta, šalims leidžiama susitarti dėl taikytinos teisės jau po bylos iškėlimo momento, o toks susitarimas užfiksuojamas pagal lex fori. Šiuo atveju nėra taikomi 7 straipsnio reikalavimai. Taip yra todėl, kad reglamentas, kaip minėta pirmiau, eksplicitiškai nereglamentuoja vėlesniu nei bylos iškėlimo momentu atlikto taikytinos teisės pasirinkimo, jis šiuo klausimu nukreipia į lex fori. Kadangi reglamentas tiesiogiai nesureguliuoja paties taikytinos teisės pasirinkimo po bylos iškėlimo momento galimybės, jis nenustato ir tokiam pasirinkimui taikytinų formos reikalavimų, o nurodo remtis teismo vietos proceso teise. Lietuvos teisinės sistemos kontekste tai reiškia, kad tais atvejais, kai šalys procesiniuose dokumentuose remiasi LR CK nuostatomis, teismas, vadovaudamasis principu, kad šalių pasirinkimas turi būti pagrįstas realiu žinojimu, turi nustatyti, ar LR CK normų nurodymas procesiniuose dokumentuose reiškia tai, kad šalys pageidauja pasirinkti Lietuvos teisę klausimo dėl santuokos nutraukimo (separacijos) išnagrinėjimui iš esmės. Teismas taip pat turi išsiaiškinti, ar šalys suvokia savo pasirinkimo padarinius. Tais atvejais, kai šalys patvirtina, kad siekia Lietuvos teisės taikymo, toks patvirtinimas turi būti užfiksuojamas CPK nustatyta tvarka – jeigu byla vyksta žodinio proceso tvarka, sutikimas užfiksuojamas teismo protokole, stenogramoje ar garso įraše.

14

Tais atvejais, kai teismo procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, toks šalių susitarimas išdėstomas šalių teismui pateikiamuose procesiniuose dokumentuose, taigi jo papildomai fiksuoti nereikia.

Taikytinos teisės nustatymo taisyklės pagal reglamento „Roma III“ 8 straipsnį, kai šalys nėra sudariusios susitarimo dėl taikytinos teisės

Reglamento „Roma III“ 8 straipsnyje įtvirtinta, kad, šalims nepasirinkus taikytinos teisės, ją pagal reglamento kriterijus nustato teismas. Pagal reglamento 8 straipsnį, santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikoma teisė tos valstybės: a) kurioje bylos iškėlimo teisme metu yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; arba, jei ši sąlyga netenkinama; b) kurioje buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, su sąlyga, kad gyvenimo toje valstybėje laikotarpis nesibaigė daugiau nei prieš vienerius metus iki bylos iškėlimo teisme, jei bylos iškėlimo teisme metu vienas iš sutuoktinių toje valstybėje tebegyvena; arba, jei ši sąlyga netenkinama; c) kurios pilietybę bylos iškėlimo teisme metu turi abu sutuoktiniai; arba, jei ši sąlyga netenkinama; d) kurios teisme iškelta byla. Reglamento „Roma III“ 8 straipsnyje išdėstytos kolizinės normos taikomos tik tuo atveju, kai šalys nepasinaudoja teise susitarti dėl taikytinos teisės, arba atitinkamas susitarimas yra negaliojantis, pavyzdžiui, dėl valios ar formos trūkumų. Nors jurisdikcijos ir taikytinos teisės nustatymo taisyklės yra skirtingi dalykai, kurių nereikėtų tapatinti, aiškumo tikslais pažymėtina, kad šioje apžvalgoje analizuojami reglamento „Roma III“ 8 straipsnio, reglamentuojančio santuokos nutraukimui ar separacijai taikytinos teisės nustatymo taisykles, taikymo principai skiriasi nuo pirmojoje kasacinio teismo parengtoje apžvalgoje32 analizuotų reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių jurisdikciją santuokos bylose, taikymo principų: Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje išdėstytos jurisdikcijos alternatyvos yra

lygiavertės ir neturi jokio eiliškumo, hierarchijos bei taikymo prioriteto. Taigi teismas prisiima jurisdikciją nagrinėti bylą dėl santuokos nutraukimo, jei nustato bet kurį iš reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje įtvirtintų pagrindų.

Reglamento „Roma III“ 8 straipsnyje, paremtame glaudžiausio teisinio ryšio doktrina, išdėstytos taikytinos teisės nustatymo taisyklės yra suskirstytos hierarchiškai – 8 straipsnio a, b, c ir d punktai taikomi eilės tvarka, pereinant prie kito punkto tik tuo atveju, jeigu nenustatomos ankstesnio punkto taikymo sąlygos.

4 pavyzdys: sutuoktiniai, Lietuvos Respublikos pilietis, įprastai gyvenantis Airijoje, bei Lietuvos Respublikos pilietė, įprastai gyvenanti Rumunijoje, niekuomet neturėję bendros įprastinės gyvenamosios vietos vienoje valstybėje, kreipiasi į Lietuvos teismą, prašydami nutraukti jų santuoką. Kitų reikalavimų byloje nepareikšta, susitarimas dėl taikytinos teisės nesudarytas. Lietuvos teismas taikytiną teisę nustatys pagal reglamento „Roma III“ nuostatas. Kadangi, kaip minėta, sutuoktiniai nesudarė susitarimo dėl taikytinos teisės, teismas, nustatydamas bylos nagrinėjimui iš esmės taikytiną materialiąją teisę, taikys minėto reglamento 8 straipsnį.

32 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 632–713.

15

Pirmiausia teismas patikrins 8 straipsnio a punktą, t. y. ar sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta bylos iškėlimo metu yra vienoje valstybėje. Nustatęs, kad vieno sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Airijoje, kito – Rumunijoje, teismas negalės taikyti 8 straipsnio a punkte įtvirtinto jungiamojo faktoriaus. Kadangi reglamento „Roma III“ 8 straipsnio a punkte įtvirtintas kriterijus netenkinamas, teismas toliau eilės tvarka tikrins šio teisės akto 8 straipsnio b punkte įtvirtintą kriterijų, t. y. ar sutuoktiniai turi paskiausią įprastinę gyvenamąją vietą vienoje valstybėje. Kadangi, kaip minėta, sutuoktiniai niekuomet neturėjo bendros įprastinės gyvenamosios vietos vienoje valstybėje, 8 straipsnio b punktas negalės būti taikomas. Teismui nenustačius reglamento „Roma III“ 8 straipsnio a ir b punktų taikymo pagrindų, toliau bus tikrinamas 8 straipsnio c punktas, t. y. ar sutuoktiniai turi bendrą pilietybę. Šiuo atveju abu sutuoktiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, taigi teismas bylos išnagrinėjimui iš esmės taikys Lietuvos teisę.Reglamento „Roma III“ 8 straipsnio d punktas (lex fori taikymas bylos išnagrinėjimui) galėtų būti taikomas tik tuomet, jeigu nebūtų nustatyti šio straipsnio a, b ir c punktuose nustatyti jungiamieji faktoriai. Kadangi, kaip jau minėta, teismas nustatė, kad reglamento „Roma III“ 8 straipsnio c punkto kriterijus yra tenkinamas, jis nustatys taikytiną teisę pagal šį punktą ir nebeturės galimybės taikyti 8 straipsnio d punkto.

Reglamento „Roma III“ 5 ir 8 straipsniuose išdėstyti jungiamieji faktoriai ir jų santykis

Reglamento „Roma III“ 5 straipsnyje, leidžiančiame šalims pačioms pasirinkti taikytiną teisę ir nurodančiame galimas alternatyvas, bei 8 straipsnyje, nustatančiame hierarchiškai išdėstytas kolizines normas, pagal kurias teismas nustato taikytiną teisę, kai šalys pačios jos nepasirenka, išdėstyti jungiamieji faktoriai skiriasi nežymiai, todėl tikslingiausia jų turinį analizuoti kartu. Reglamento „Roma III“ 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose bei to paties teisės akto 8 straipsnio a ir b punktuose remiamasi įprastinės gyvenamosios vietos33 jungiamuoju faktoriumi. Atkreiptinas dėmesys į lietuviškame reglamento „Roma III“ tekste vartojamą terminą „įprastinė gyvenamoji vieta“. Pažymėtina, kad angliškame, prancūziškame, ispaniškame ir itališkame reglamento „Roma III“ tekstuose ši sąvoka visiškai atitinka reglamento „Briuselis II bis“ sąvoką – abiejuose reglamentuose vartojamas vienodas įprastinės gyvenamosios vietos terminas (angl. habitual residence, pranc. résidence habituelle, it. residenza abituale, isp. residencia habitual), kuris lietuviškame reglamento „Briuselis II bis“ tekste vartojamas kaip „nuolatinės gyvenamosios vietos“ kategorija. Atsižvelgiant į minėtų dokumentų sąsajas34 ir panašius tikslus, manytina, kad tikroji Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo valia buvo abiejuose teisės aktuose nustatyti vienodą sampratą, todėl lietuviškame reglamento „Briuselis II bis“ tekste esančią sąvoką „nuolatinė gyvenamoji vieta“ ir reglamente „Roma III“ įtvirtintą sąvoką „įprastinė

33 Reglamento „Roma III“ prasme „įprastinė gyvenamoji vieta atitinkamoje valstybėje“ reiškia sutuoktinių gyvenimą atitinkamoje valstybėje, nepriklausomai nuo to, ar sutuoktiniai joje gyvena po vienu stogu. Pavyzdžiui, jeigu vienas sutuoktinis įprastai gyvena Vilniuje, kitas – Kaune, jie reglamento „Roma III“ prasme laikomi įprastai gyvenančiais Lietuvoje.34 Teisės normos, kurios tapo reglamento „Roma III“ pagrindu, buvo rengiamos kaip reglamentą „Briuselis II bis“ pakeisiančio reglamento „Briuselis II ter“ projektas. Tačiau nepavykus pasiekti susitarimo dėl šio dokumento, buvo nuspręsta minėtas teisės normas išdėstyti savarankiškame teisės akte – reglamente „Roma III“, prie kurio pageidaujančios valstybės galėtų prisijungti savanoriškai.

16

gyvenamoji vieta“ galbūt reikėtų suprasti kaip sinonimines, tačiau oficialų aiškinimą dėl šių reglamentų tekstuose esančių terminų tapatumo galėtų pateikti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Kaip minėta, reglamentas paremtas glaudžiausio teisinio ryšio doktrina, leidžiančia pasiekti tai, kad būtų taikoma tos valstybės, su kuria sutuoktinius sieja glaudus ryšys, teisė. Akivaizdu, jog glaudžiausią įmanomą santuokos nutraukimui taikytinos teisės ryšį su santuoka apskritai užtikrina abiejų sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisės taikymas, todėl reglamento „Roma III“ 8 straipsnio hierarchinėje schemoje ši alternatyva yra pirmoje vietoje, o kitos alternatyvos pagal 8 straipsnį galimos tik tuomet, kai netenkinamas abiejų sutuoktinių bendros įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus. Paskiausios sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus leidžia pasiekti glaudų, tačiau mažiau intensyvų taikytinos teisės ryšį su santuoka, nei abiejų sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisės taikymas, nes vieno iš sutuoktinių saitai su atitinkama teisės sistema jau būna susilpnėję jam persikrausčius gyventi į kitą šalį. Paskiausios sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos kriterijaus turinys bei taikymas skiriasi priklausomai nuo to, ar, šalims sudarius susitarimą dėl taikytinos teisės, taikomas šio teisės akto 5 straipsnis, ar, šalims šia teise nepasinaudojus, pats teismas nustato taikytiną teisę remdamasis aptariamo reglamento 8 straipsniu:

5 straipsnio taikymo atveju – šalims laisva valia pasirinkus paskutinės sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę – reikalaujama, kad tik vienas iš sutuoktinių gyventų atitinkamoje valstybėje susitarimo sudarymo momentu.

8 straipsnio taikymo atveju – šalims nepasirinkus taikytinos teisės – atitinkamas jungiamasis faktorius reglamento „Roma III“ 8 straipsnio b punkte papildomas dar vienu kriterijumi: nustatytas reikalavimas, kad vieno iš sutuoktinių gyvenimo toje valstybėje laikotarpis nebūtų pasibaigęs daugiau nei prieš vienerius metus iki bylos iškėlimo teisme. Šiuo reikalavimu užtikrinama, kad santuokos nutraukimui ar gyvenimui skyrium (separacijai) nebūtų taikoma valstybės, su kuria tik vienas sutuoktinis yra išlaikęs realų ryšį, teisė.

5 pavyzdys: sutuoktiniai, ketinantys nutraukti santuoką ir nesudarę susitarimo dėl taikytinos teisės (vienas sutuoktinis – Lenkijos Respublikos, kitas – Čekijos Respublikos pilietis), gyvena Lietuvoje – vieno sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta yra Vilniuje, kito – Anykščiuose. Reglamento „Roma III“ prasme abu šie sutuoktiniai laikomi turinčiais įprastinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, kad jie kartu negyvena ir netvarko bendro ūkio. Tokioje situacijoje Lietuvos teismas taikytiną teisę nustatys pagal reglamento „Roma III“ 8 straipsnio a punktą, nes abu sutuoktiniai turi įprastinę gyvenamąją vietą Lietuvoje.

6 pavyzdys: sutuoktiniai, ketinantys nutraukti santuoką ir nesudarę susitarimo dėl taikytinos teisės (vienas sutuoktinis – Lenkijos Respublikos, kitas – Čekijos Respublikos pilietis), gyvena Lietuvoje – vieno sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta yra Vilniuje, kito – buvo Anykščiuose, tačiau šis sutuoktinis persikėlė gyventi į Latviją.Šiuo atveju, skirtingai nei anksčiau minėtoje situacijoje, teismas nebegalės vienareikšmiškai nustatyti taikytinos teisės pagal reglamento „Roma III“ 8 straipsnio a punktą. Teismas turės

17

įvertinti, ar sutuoktinis, kurio įprastinė gyvenamoji vieta anksčiau buvo Anykščiuose, persikėlęs gyventi į Latviją, pakeitė įprastinę gyvenamąją vietą.35 Tuo atveju, jeigu šio sutuoktinio persikėlimas gyventi į Latviją yra laikinas ir nesikeičia šio asmens įprastinė gyvenamoji vieta, teismas ir toliau galės taikyti reglamento „Roma III“8 straipsnio a punktą. Tačiau tuo atveju, jeigu Anykščiuose gyvenusio sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta pasikeitė, teismas minėtos teisės normos taikyti nebegalės. Antruoju atveju teismas taikys reglamento „Roma III“ 8 straipsnio b punktą. Kadangi paskiausia sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl turės turi būti vertinama, ar nuo šio sutuoktinio įprastinės gyvenamosios vietos pasikeitimo momento iki bylos iškėlimo teisme dienos praėjo vieneri metai. Tais atvejais, kai minėtas terminas nėra suėjęs, laikoma, kad persikėlusį sutuoktinį su Lietuva vis dar sieja tam tikras teisinis ryšys, pateisinantis Lietuvos teisės taikymą santuokos nutraukimo bylai reglamento 8 straipsnio b punkto pagrindu. Todėl teismas šiuo pagrindu galės nustatyti taikytiną teisę – paskutinės įprastinės sutuoktinių gyvenamosios vietos valstybės, šiuo atveju Lietuvos, – teisę. Tuo atveju, jeigu sutuoktinis iš Anykščių į Latviją persikėlė prieš, pavyzdžiui, ketverius metus, jo ryšys su Lietuva, pagrįsta manyti, bus labai susilpnėjęs arba išnykęs apskritai, todėl Lietuvos teisė santuokos nutraukimui 8 straipsnio b punkto pagrindu negalės būti taikoma, taigi teismas toliau vertins, ar gali būti taikomas reglamento „Roma III“ 8 straipsnio c punktas. Kadangi sutuoktinių pilietybės skiriasi (vienas sutuoktinis – Lenkijos, kitas – Čekijos pilietis), ši teisės norma negalės būti taikoma. Todėl teismas taikytiną teisę nustatys reglamento „Roma III“ 8 straipsnio d punkto pagrindu – taikys lex fori, šiuo atveju Lietuvos, – teisę.

Tokiu pačiu principu, skatinančiu šalis pasiekti taiką, veikia ir jungiamieji faktoriai, pagrįsti pilietybe36 – reglamento „Roma III“ 5 straipsnio 1 dalies c punktas ir 8 straipsnio c punktas. Pilietybės jungiamojo faktoriaus taikymas taip pat priklauso nuo to, ar atitinkamos šalies teisę pasirinko pačios šalys, ar nustatė teismas:

Reglamento „Roma III“ 5 straipsnio taikymo atveju – kai šalys pasirenka taikytiną teisę –galima sutarti dėl tik vieno iš sutuoktinių pilietybės valstybės teisės taikymo.

Tais atvejais, kai šalys pačios nesusitaria dėl taikytinos teisės, saugant abiejų sutuoktinių teises ir teisėtus interesus, gali būti taikoma ne vieno iš sutuoktinių, o tik valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė.

35 Apžvalgos rengimo metu, kaip minėta, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nėra pateikęs išaiškinimų dėl suaugusio asmens atžvilgiu vartojamos teisinės kategorijos, kuri lietuviškame reglamento „Briuselis II bis“ tekste vadinama „nuolatine gyvenamąja vieta“, o reglamento „Roma III“ kontekste – „įprastine gyvenamąja vieta“, prasmės. Nors, kaip minėta, esama pagrindo manyti, kad šios sąvokos yra tapačios, šiuo klausimu reikalingas kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo. Šiuo metu egzistuojančioje Teisingumo Teismo praktikoje esantys išaiškinimai dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, siejami su vaiko tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi, pagrįsta manyti, galėtų būti mutatis mutandis taikomi ir suaugusio asmens nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Šiuo klausimu žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 643. 36 Pažymėtina, kad dvigubos pilietybės taisyklės reglamente „Roma III“ tiesiogiai nereglamentuotos – ši sritis paliekama kiekvienai dalyvaujančiai valstybei narei spręsti pagal nacionalinę teisę, laikantis Europos Sąjungos bendrųjų principų (22 konstatuojamoji dalis) (taip pat žr. Baarsma N. A. The Europeanisation of International Family Law, T. M. C. Asser Press, 2011, p. 175).

18

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, galioja specifinės taisyklės dėl pilietybės sampratos, todėl šių šalių atveju „pilietybės“ kategorija reglamento kontekste turėtų būti keičiama į „nuolatinės gyvenamosios vietos (angl. domicile)“37 kategoriją.38

Teismo valstybės teisės (lex fori) taikymas leidžia užtikrinti mažiausią, lyginant su kitais jungiamaisiais faktoriais, teisinį ryšį tarp santuokos, kurią siekiama nutraukti, ir taikytinos teisės. Šio jungiamojo faktoriaus turinys nekinta nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (t. y. reglamento „Roma III“ 5 ar 8 straipsnio) jis yra taikytinas. Šiuo atveju nutraukiamos santuokos ir šiam klausimui taikytinos teisės ryšys pasireiškia per teismo jurisdikciją – teismas prisiima jurisdikciją nagrinėti bylą tik tuomet, kai tarp teismo ir santuokos egzistuoja pakankamai glaudus ryšys, leidžiantis teismui nagrinėti bylą.Pažymėtina, kad lex fori taikymo galimybė pagal reglamentą „Roma III“ neapsiriboja vien 5 straipsnio 1 dalies d punkte bei 8 straipsnio d punkte nurodytais atvejais – reglamentai „Briuselis II bis“ ir „Roma III“ parengti taip, kad užtikrintų forum ir ius (teismo ir taikytinos teisės) ryšį – teismas, turintis jurisdikciją, dažniausiai taikys lex fori kitų jungiamųjų faktorių (pavyzdžiui, bendros įprastinės gyvenamosios vietos ar bendros sutuoktinių pilietybės) pagrindu.

Reglamento „Roma III“ 5 ir 8 straipsnių pagrindu nustatytos valstybės teisės taikymo išimtys

Reglamentas „Roma III“ nustato keletą taisyklių, leidžiančių bylos išnagrinėjimui iš esmės netaikyti teisės, šalių pasirinktos šio teisės akto 5 straipsnio nustatyta tvarka, arba nustatytos teismo pagal aptariamo reglamento 8 straipsnį. Šios taisyklės pateikiamos toliau. Diskriminacijos draudimas. Reglamento „Roma III“ 10 straipsnis įtvirtina, kad tais atvejais, kai pagal 5 straipsnį (susitarimas dėl taikytinos teisės) arba 8 straipsnį (taikytina teisė šalims jos nepasirinkus) nustatytoje taikytinoje teisėje santuokos nutraukimas nenumatytas arba joje vienam iš sutuoktinių dėl jo lyties nesuteikiamos vienodos galimybės nutraukti santuoką arba patvirtinti gyvenimą skyrium, taikoma teismo vietos teisė. Kaip jau minėta, reglamentas „Roma III“ dėl universalumo principo leidžia šalims pasirinkti ar teismui nustatyti ne tik tvirtesniame bendradarbiavime dalyvaujančių ir nedalyvaujančių Europos Sąjungos, bet ir trečiųjų valstybių teisę. Todėl gali susidaryti situacijų, kai teisė, kurią reikėtų taikyti, apskritai nenustato galimybės nutraukti santuoką (pvz., Filipinų teisė) arba vienam iš sutuoktinių dėl jo lyties suteikia daugiau teisių nei kitam sutuoktiniui (pavyzdžiui, teisė inicijuoti santuokos nutraukimą suteikiama tik vyrui, žmona gali reikalauti nutraukti santuoką tik gavusi vyro sutikimą, ir pan.). Šiuo atveju, saugant abiejų sutuoktinių apsisprendimo laisvę ir teisę nutraukti santuoką, Europos Sąjungoje įprastas vertybes bei tradicijas, taikoma teismo vietos materialioji teisė – lex fori. Viešosios tvarkos išlyga. Vadovaujantis reglamento „Roma III“ 12 straipsniu, atsisakyti taikyti pagal šį reglamentą nustatytos teisės nuostatą galima tik tuo atveju, jei toks taikymas yra aiškiai nesuderinamas su teismo vietos valstybės viešąja tvarka. Šiame reglamente viešosios tvarkos

37 Pažymėtina, kad lietuviškame reglamento „Briuselis II bis“ tekste terminas domicile verčiamas kaip „nuolatinė gyvenamoji vieta“, tačiau angliškame reglamento tekste vartojami skirtingi terminai – domicile (kalbant apie „pilietybę“ Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje) ir habitual residence (bendrasis reglamente „Briuselis II bis“ vartojamas terminas kalbant apie nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą). 38 Išsamiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 644.

19

išlyga suprantama tradiciškai – viešosios tvarkos samprata atitinka kituose Europos Sąjungos reglamentuose įprastą atitinkamą sąvoką. Viešosios tvarkos teisinė kategorija yra aiškinama siaurai – nesuderinamu su viešąja tvarka reglamento prasme gali būti laikomas tik toks taikytinos teisės normos nesuderinamumas su valstybės, kurioje vyksta teismo procesas, teisės sistema, kad juo būtų pažeistas kuris nors pagrindinis teismo vietos teisinės sistemos principas. Pažeidimas turėtų būti akivaizdus teisės normos, kuri teismo valstybės teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri toje teisės sistemoje pripažįstama pagrindine, pažeidimas. Negalima taikyti viešosios tvarkos išimties siekiant nepaisyti kitos valstybės teisės nuostatos, jei tai prieštarautų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, ypač jos 21 straipsniui, kuriuo draudžiama bet kokios formos diskriminacija.39 Sistemiškai analizuojant reglamento „Roma III“ 10 straipsnio, draudžiančio diskriminaciją, ir 12 straipsnio, nustatančio viešosios tvarkos išlygą, nuostatas, matyti, kad skiriasi apimtis, kuria, esant teismo vietos ir pagal reglamentą taikytinos teisės nesuderinamumui, teismo vietos teisė pakeičia šalių pasirinktą arba teismo nustatytą taikytiną teisę – remiantis viešosios tvarkos išlyga galima netaikyti tik konkrečios užsienio valstybės teisės nuostatos, kurios taikymas konkrečiu atveju prieštarautų teismo valstybės viešajai tvarkai, o 10 straipsnio taikymo atveju atitinkamos valstybės materialioji teisė netaikoma apskritai – ji pakeičiama lex fori nuostatomis. Nacionalinės teisės skirtumų pripažinimas. Reglamento „Roma III“ 13 straipsnis nustato, kad šis reglamentas neįpareigoja dalyvaujančios valstybės narės, kurios teisėje santuokos nutraukimo galimybė nenumatyta ar atitinkama santuoka nėra laikoma galiojančia santuokos nutraukimo bylų tikslais, teismų skelbti santuokos nutraukimą taikant šį reglamentą. Ši teisės norma, pirma, reiškia tai, kad klausimas, kokios santuokų rūšys yra pripažįstamos, yra paliktas valstybėms narėms spręsti pagal savo vidaus teisę (1 straipsnio 2 dalies b punktas), taigi valstybė, kuri nepripažįsta tam tikrų rūšių santuokų (pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santuokos), gali netaikyti reglamento nuostatų nepripažįstamoms santuokų rūšims. Tokiu atveju taikoma valstybės, kurios teisme nagrinėjama byla, vidaus teisė. Antra, ši nuostata lemia tai, kad valstybė, kurios teisinėje sistemoje santuokos nutraukimo galimybė apskritai nenustatyta, nėra įpareigota nutraukti santuoką ar paskelbti gyvenimą skyrium taikant reglamentą „Roma III“. Reglamento „Roma III“ 10 ir 13 straipsnių santykį tiek, kiek tai susiję su galimybės nutraukti santuoką egzistavimu skirtingose dalyvaujančiose valstybėse, galima apibrėžti taip, kad prioritetas visuomet teikiamas teismo vietos valstybės teisei: Tais atvejais, kai teismo valstybės teisėje įtvirtinta galimybė nutraukti santuoką, o šalių

pasirinktoje arba teismo nustatytoje teisėje tokios galimybės nėra, taikoma teismo vietos teisė.

Tais atvejais, kai teismo vietos teisėje neįtvirtinta galimybė nutraukti santuoką, tačiau ji įtvirtinta reglamento „Roma III“ nustatyta tvarka šalių pasirinktoje arba teismo nustatytoje teisėje, teismas neprivalo skelbti santuokos nutraukimo pagal reglamentą.

Gyvenimo skyrium pakeitimas santuokos nutraukimu pagal reglamentą „Roma III“

Vadovaujantis reglamento „Roma III“ 9 straipsnio 1 dalimi, gyvenimą skyrium pakeitus santuokos nutraukimu, santuokos nutraukimui taikytina gyvenimui skyrium taikyta teisė, jei 39 Reglamento „Roma III“ 25 konstatuojamoji dalis.

20

šalys nesusitaria kitaip pagal 5 straipsnį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jei gyvenimui skyrium taikytoje teisėje gyvenimo skyrium pakeitimas santuokos nutraukimu nenumatytas, taikomas 8 straipsnis, jei šalys nesusitaria kitaip pagal Reglamento 5 straipsnį. Šioje teisės normoje yra įtvirtinta bendra taisyklė, leidžianti sutuoktiniams atskirai susitarti dėl gyvenimui skyrium taikytinos teisės ir santuokos nutraukimui taikytinos teisės. Šalims apskritai nesusitarus dėl taikytinos teisės arba susitarus tik dėl gyvenimui skyrium taikytinos teisės, jei tai leidžiama pagal valstybės, kurios teisė taikytina, teisę,40 ji yra taikoma ir gyvenimo skyrium pakeitimui santuokos nutraukimu. Tačiau tais atvejais, kai šalys arba sutaria tik dėl gyvenimui skyrium taikytinos teisės, arba apskritai nesudaro susitarimo dėl taikytinos teisės, tačiau valstybės, kurios teisė taikytina, teisinėje sistemoje nenumatytas gyvenimo skyrium pakeitimas santuokos nutraukimu, santuokos nutraukimui taikytina teisė nustatoma pagal 8 straipsnyje išdėstytas kolizines normas.

1.2. Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys

Santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium (separacijai) taikytiną teisę nustatančios teisės normos išdėstytos ir Lietuvos Respublikos sudarytose teisinės pagalbos sutartyse. Pagal tarptautines dvišales ir trišalę sutartis, santuokos nutraukimui taikytina teisė priklauso nuo to, kurios valstybės teismas nagrinėja bylą – jurisdikcijos ir taikytinos teisės taisyklės šiuose teisės aktuose susijusios sisteminiais ryšiais. Nors, kaip minėta, jurisdikcija ir taikytina teisė yra skirtingi dalykai, kurių negalima sutapatinti, tikslinga šias dvi kategorijas tiek, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos sudarytų tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių taikymu, analizuoti kartu. Tokiu būdu supaprastinamas aptariamų teisės normų suvokimas bei matomas ryšys tarp bylą nagrinėjančio teismo ir jo taikomos teisės. Pažymėtina, kad visose toliau aptariamose sutartyse remiamasi ne įprastinės gyvenamosios vietos ar nuolatinės gyvenamosios vietos, o gyvenamosios vietos jungiamuoju faktoriumi.

Lenkija41

Pagal tarptautinės dvišalės sutarties su Lenkija 27 straipsnio nuostatas: 1. Bendros sutuoktinių pilietybės valstybės teismas taiko sutuoktinių bendros pilietybės

valstybės teisės aktus. 2. Bendros gyvenamosios vietos valstybės teismas taiko sutuoktinių bendros gyvenamosios

vietos teisės aktus. 3. Abiejų Susitariančiųjų valstybių teismai, jeigu sutuoktinių gyvenamosios vietos valstybės

yra skirtingos, taiko lex fori.

Rusija

Pagal tarptautinės dvišalės sutarties su Rusija 28 straipsnio nuostatas: 40 Lietuvos teisė, konkrečiai – CK 3.55 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.79 straipsnio 4 dalis, leidžia gyvenimą skyrium (separaciją) pakeisti santuokos nutraukimu reglamento „Roma III“ prasme. 41 Lenkija reglamento „Roma III“ prasme yra nedalyvaujanti valstybė narė. Pagal reglamento „Roma III“ 19 straipsnį, dalyvaujančių valstybių narių su nedalyvaujančiomis valstybėmis narėmis arba trečiosiomis šalimis anksčiau sudaryti susitarimai turi prioritetą prieš šį reglamentą.

21

1. Bendros sutuoktinių pilietybės valstybės teismas taiko sutuoktinių bendros pilietybės valstybės teisės aktus.

2. Bendros sutuoktinių gyvenamosios vietos valstybės teismas taiko sutuoktinių bendros pilietybės valstybės teisės aktus.

3. Abiejų Susitariančiųjų valstybių teismai, jeigu sutuoktinių pilietybės ir gyvenamosios vietos valstybės yra skirtingos, taiko lex fori.

Baltarusija

Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties 29 straipsnyje įtvirtinta, kad:1. Sutuoktinių bendros gyvenamosios vietos valstybės teismas taiko sutuoktinių gyvenamosios

vietos teisę. 2. Bendros sutuoktinių pilietybės valstybės teismas taiko bendros sutuoktinių pilietybės

valstybės teisę.3. Vienos iš Susitariančiųjų valstybių teismai, jeigu sutuoktinių pilietybės ir gyvenamosios

vietos valstybės yra skirtingos, taiko lex fori.

Armėnija

Vadovaujantis tarptautinės sutarties su Armėnija 27 straipsniu: 1. Sutuoktinių bendros gyvenamosios vietos valstybės teismai taiko sutuoktinių bendros

pilietybės valstybės teisę.2. Sutuoktinių bendros pilietybės valstybės teismai taiko bendros sutuoktinių pilietybės

valstybės teisę.3. Vienos iš Susitariančiųjų valstybių teismai, jeigu sutuoktinių pilietybės ir gyvenamosios

vietos valstybės yra skirtingos, taiko lex fori.

Azerbaidžanas, Kazachstanas, Latvija42 ir Estija43, Ukraina, Moldova bei Uzbekistanas

Pagal su Azerbaidžanu sudarytos tarptautinės dvišalės sutarties 26 straipsnį bei sutarčių su Latvija ir Estija, Kazachstanu, Uzbekistanu, Moldova bei Ukraina 27 straipsnį: 1. Sutuoktinių bendros gyvenamosios vietos valstybės teismas taiko sutuoktinių bendros

pilietybės valstybės teisę.2. Sutuoktinių bendros pilietybės valstybės teismas taiko bendros sutuoktinių pilietybės

valstybės teisę.3. Abiejų Susitariančiųjų valstybių teismai, jeigu sutuoktinių pilietybės ir gyvenamosios vietos

valstybės yra skirtingos, taiko lex fori.

42 Latvija reglamento „Roma III“ prasme yra dalyvaujanti valstybė narė, todėl Lietuvos Respublikos subjektų teisiniams santykiams su Latvijos Respublikos subjektais taikytinos teisės santuokos nutraukimui nustatymo srityje taikomas reglamentas „Roma III“. 43 Estija reglamento „Roma III“ prasme yra nedalyvaujanti valstybė narė. Pagal reglamento „Roma III“ 19  straipsnį, dalyvaujančių valstybių narių su nedalyvaujančiomis valstybėmis narėmis arba trečiosiomis šalimis anksčiau sudaryti susitarimai turi prioritetą prieš šį reglamentą.

22

2. Taikytina teisė sprendžiant reikalavimą dėl tėvų pareigų

Tais atvejais, kai Lietuvos teismas nusprendžia turįs jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų (pavyzdžiui, santuokos nutraukimo byloje yra pareikštas reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina tvarką), atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas yra susijęs su užsienio (tarptautiniu) elementu (pavyzdžiui, vaikas gyvena kitoje nei Lietuva valstybėje ar vaiko tėvai arba vienas iš jų yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ar gyvena kitoje nei Lietuva valstybėje ir pan.), teismas turi nustatyti reikalavimui dėl tėvų pareigų spręsti taikytiną teisę. Pagrindinis dokumentas, įtvirtinantis kolizines normas nustatant taikytiną teisę dėl tėvų pareigų, yra 1996 m. Hagos konvencija. Tais atvejais, kai su reikalavimu dėl tėvų pareigų nustatymo susijusi valstybė yra ta, su kuria Lietuva yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, taikytinai teisei parinkti taikomos šios sutarties nuostatos. Nacionalinės kolizinės normos taikytinai teisei nustatyti taikomos tik tada, kai nėra kito tarptautinio teisės akto, nustatančio taikytinos teisės parinkimo taisykles reikalavimams dėl tėvų pareigų.

2.1. 1996 m. Hagos konvencija

Materialioji taikymo sritis. 1996 m. Hagos konvencija taikoma civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (žr. 1996 m. Hagos konvencijos 3, 4 straipsnius), t. y. reikalavimas dėl tėvų pareigų turi būti susijęs su vaiku iki jam sukanka 18 metų, kuriam tėvai ar kiti asmenys turi pareigas, atsakomybę (žr. 1996 m. Hagos konvencijos 2 straipsnį). Tėvų pareigas paprastai apima globa, rūpinimasis, apsauga, asmeninių tarpusavio santykių palaikymas, rūpinimasis auklėjimu, ugdymu ir lavinimu, teisinis atstovavimas, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas ir vaiko turto administravimas.Taikymas teritorijoje. 1996 m. Hagos konvencija turi būti taikoma visuomet, kai su reikalavimu susijusi valstybė yra viena iš šios konvencijos dalyvių, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublika su atitinkama valstybe yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, kurioje nustatytos kitokios taikytinos teisės taisyklės tėvų ir vaikų santykių bylose (1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnis)44. Šios apžvalgos rengimo metu prie 1996 m. Hagos konvencijos yra prisijungusios 42 valstybės45, tačiau kiekvieną kartą patartina atskirai pasitikrinti, ar valstybė, susijusi su reikalavimu dėl tėvų pareigų, neprisijungė prie šios konvencijos, taip pat nuo kada ji prie jos prisijungė. Universalumas. 1996 m. Hagos konvencijoje nustatytos taikytinos teisės parinkimo taisyklės yra universalios, t. y. jos taikomos ir tuo atveju, jei taikytina teisė būtų ne susitariančiosios valstybės (1996 m. Hagos konvencijos 20 straipsnis). Tačiau ši 1996 m. Hagos konvencijos nuostata taikoma tik tokiu atveju, jei jurisdikcija spręsti reikalavimą dėl tėvų pareigų taip pat buvo nustatyta pagal šią konvenciją (1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 1 dalis). Todėl tais atvejais, kai jurisdikcija nustatoma pagal kitas nei 1996 m. Hagos konvencijos taisykles,

44 Santykiuose su Rusijos Federacija, Ukraina ir Armėnija pirmenybė bus teikiama Lietuvos Respublikos ir šių valstybių sudarytoms teisinės pagalbos sutartims, o ne 1996 m. Hagos konvencijai.45 Duomenis apie tai, ar konkrečioje valstybėje galioja ir nuo kada galioja 1996 m. Hagos konvencija, galima rasti https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/status-table/?cid=70.

23

pavyzdžiui, tarptautines teisinės pagalbos sutartis ar nacionalines kolizines normas, atitinkamai ir taikytina teisė parenkama pagal šių teisės aktų nuostatas, o ne 1996 m. Hagos konvenciją. Renvoi draudimas. Taikytina teisė neapima tos valstybės tarptautinės privatinės teisės kolizinių normų, todėl jei taikytina teisė nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvenciją, ji negali būti vėliau pakeista vadovaujantis vidaus tarptautinės privatinės teisės normomis (1996 m. Hagos konvencijos 21 straipsnis).

7 pavyzdys: vaikas, Rumunijos pilietis, yra globojamas Lietuvoje. Globėjai ketina kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo. Tiek pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnį, tiek pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnį jurisdikciją turės vaiko įprastinės gyvenamosios vietos, t. y. Lietuvos, teismas. Taikytina teisė taip pat būtų Lietuvos teisė pagal 1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 1 dalį. Jei taikytina teisė apimtų ir vidaus tarptautinės privatinės kolizines teisės taisykles, tuomet Lietuvos teismas šiam reikalavimui turėtų taikyti Rumunijos teisę pagal CK 1.32 straipsnio 2 dalį, tačiau kadangi 1996 m. Hagos konvencijoje renvoi galimybė nenustatyta, Lietuvos teismas turės nagrinėti reikalavimą dėl tėvų valdžios apribojimo vadovaudamasis savo teise ir tik atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus galės spręsti, ar taikyti vieną iš 1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimčių (žr. šios apžvalgos p. 24).

Viešosios tvarkos išlyga. Kaip ir kituose tarptautinės privatinės teisės dokumentuose, 1996 m. Hagos konvencijoje nustatyta galimybė atsisakyti taikyti pagal šią konvenciją parinktą teisę, jei tai: 1) atitiktų vaiko interesus ir 2) parinktos teisės taikymas prieštarautų viešajai tvarkai. Kadangi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų gali turėti ne tik vaiko įprastinės gyvenamosios vietos teismas, teismui, sprendžiančiam reikalavimą dėl tėvų pareigų, gali reikėti taikyti ne savo, o kitos valstybės teisę. Atsižvelgiant į šeimos teisės skirtumus, tam tikros nuostatos gali būti traktuojamos kaip prieštaraujančios viešajai tvarkai, tačiau kiekvienu atveju teismas turėtų įvertinti, kas iš tikrųjų yra esminės ginamos vertybės, priskirtinos viešajai tvarkai.1996 m. Hagos konvencijos taikymo ES valstybėms narėms ypatybės. ES viduje yra suderintos tik jurisdikcijos taisyklės, todėl tais atvejais, kai bylose dėl tėvų pareigų sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, ES viduje 1996 m. Hagos konvenciją pakeičia reglamentas „Briuselis II bis“. Tačiau taikytinos teisės parinkimui ES viduje taikoma 1996 m. Hagos konvencija46, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublika su kita ES valstybe, t. y. Latvija, Estija ir Lenkija, yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, pagal kurią bus sprendžiamas taikytinos teisės parinkimo klausimas (1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnis) (apie tai plačiau bus pasisakyta tolesnėje šios apžvalgos dalyje).

46 Šios apžvalgos rengimo metu jau visos ES valstybės narės yra prisijungusios prie 1996 m. Hagos konvencijos: Airija – 2011 m. sausio 1 d.; Austrija – 2011 m. balandžio 1 d.; Belgija – 2014 m. rugsėjo 1 d.; Bulgarija – 2007 m. vasario 1 d.; Čekijos Respublika – 2002 m. sausio 1 d.; Danija – 2011 m. spalio 1 d.; Estija – 2003 m. birželio 1 d.; Graikija – 2012 m. birželio 1 d.; Ispanija – 2011 m. sausio 1 d.; Italija – 2016 m. sausio 1 d.; Jungtinė Karalystė – 2012 m. lapkričio 1 d.; Kipras – 2010 m. lapkričio 1 d.; Kroatija – 2010 m. sausio 1 d.; Latvija – 2003 m. balandžio 1 d.; Lenkija – 2010 m. lapkričio 1 d.; Lietuva – 2004 m. rugsėjo 1 d.; Liuksemburgas – 2010 m. gruodžio 1 d.; Malta – 2012 m. sausio 1 d.; Nyderlandai – 2011 m. gegužės 1 d.; Portugalija – 2011 m. rugpjūčio 1 d.; Prancūzija – 2011 m. vasario 1 d.; Rumunija – 2011 m. sausio 1 d.; Slovakija – 2002 m. sausio 1 d.; Slovėnija – 2005 m. vasario 1 d.; Suomija – 2011 m. kovo 1 d.; Švedija – 2013 m. sausio 1 d.; Vengrija – 2006 m. gegužės 1 d.; Vokietija – 2011 m. sausio 1 d.

24

1996 m. Hagos konvencijos III skyriuje nustatytos taikytinos teisės parinkimo taisyklės. Bendroji nuostata yra ta, kad susitariančiųjų valstybių institucijos taiko savo teisę vykdydamos savo jurisdikciją pagal šios konvencijos II skyriaus nuostatas (1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 1 dalis). Taigi 1996 m. Hagos konvencijos III skyriaus nuostatas galima taikyti tik tuo atveju, jei jurisdikcija nustatyta pagal šią konvenciją, o ne kitą šalių susitarimą (ES valstybių narių atveju – reglamentą „Briuselis II bis“). Atsižvelgiant į tai, siūlytina tokiais atvejais vadovautis 1996 m. Hagos konvencijos praktiniame taikymo vadove pateiktu aiškinimu, kad tais atvejais, kai jurisdikcijos nustatymo pagrindas tiek pagal reglamentą „Briuselis II bis“, tiek pagal 1996 m. Hagos konvenciją sutampa, teismai jurisdikciją turėtų nustatyti pagal abu šiuos tarptautinės privatinės teisės dokumentus, kad vėliau galėtų ir taikytiną teisę parinkti pagal 1996 m. Hagos konvencijos taisykles.47 Pabrėžtina, kad reglamentas „Briuselis II bis“ iš esmės perkėlė daugumą 1996 m. Hagos konvencijos nuostatų, susijusių su jurisdikcijos nustatymu, tačiau yra ir tam tikrų skirtumų, pavyzdžiui, taisyklės dėl jurisdikcijos prorogacijos48. Tokiais atvejais, kai jurisdikcijos nustatymo taisyklės, įtvirtintos reglamente „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvencijoje, nesutampa, teismas, nustatęs jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis II bis“, taikytiną teisę turėtų parinkti pagal vidaus tarptautinės privatinės teisės taisykles (šiuo atveju CK 1.32, 1.34 straipsniai), išskyrus tuos atvejus, kai yra sudarytos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys su Lenkija, Latvija ir Estija.

Bendroji 1996 m. Hagos konvencijos taikytinos teisės nustatymo taisyklė

Bendroji taisyklė parenkant taikytiną teisę reikalavimui dėl tėvų pareigų yra ta, kad teismas taiko savo teisę, lex fori, kurią geriausiai žino (1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 1 dalis). Tačiau yra ir kelios bendrosios taisyklės išimtys, nustatytos 1996 m. Hagos konvencijos 15 (išskyrus 1 dalį)–19 straipsniuose.

Išimtinės 1996 m. Hagos konvencijos taikytinos teisės nustatymo taisyklės

1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei vaiko asmens ar turto apsaugai to reikia, išimties tvarka 1) gali būti taikoma ar 2) atsižvelgiama ir į kitos valstybės, su kuria padėtis yra artimai susijusi, teisę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši išimtis visada turi būti suderinama su geriausiais vaiko interesais ir neturėtų būti pernelyg lengvai taikoma.

8 pavyzdys: 1996 m. Hagos konvencijos praktiniame taikymo vadove pateiktas pavyzdys49 gali dažnai pasitaikyti ir Lietuvos teismų praktikoje, kai motina, gyvenanti kartu su vaiku vienoje iš susitariančiųjų šalių, šiuo atveju Lietuvoje, nori persikelti nuolat gyventi į kitą susitariančiąją šalį, pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę, tačiau vaiko tėvas, gyvenantis Lietuvoje, palaikantis nuolatinį ryšį su vaiku, tam prieštarauja. Teismas (šiuo atveju pagal vaiko gyvenamąją vietą kompetentingas būtų Lietuvos teismas), nagrinėdamas motinos prašymą dėl leidimo išvykti

47 Practical Handbook on the Operation of the 1996 Hague Child Protection Convention. The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2014, p. 91.48 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p.  664 – 672. 49 Practical Handbook on the Operation of the 1996 Hague Child Protection Convention. The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2014, p. 91.

25

suteikimo, tiksliau, dėl bendravimo su tėvu tvarkos pakeitimo, taikys savo, t. y. Lietuvos, teisę. Tačiau atsižvelgdamas į geriausius vaiko interesus ir į tai, kad vaikas, pakeitus bendravimo tvarką, išvyks gyventi į Jungtinę Karalystę, kur Lietuvos teismo sprendimas turės būti vykdomas, teismas galėtų atsižvelgti ir į atitinkamą Jungtinės Karalystės teisę, ypač kiek tai susiję su vartojamomis sąvokomis, kurios gali skirtis ir dėl to vykdančioje šalyje Lietuvos teismo sprendimas gali būti netinkamai suprastas.

Kita 1996 m. Hagos konvencijoje įtvirtinta bendrosios taikytinos teisės nustatymo taisyklės išimtis yra taikoma tais atvejais, kai pasikeičia vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta. Tokiu atveju lieka galioti buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybėje pritaikytos apsaugos priemonės, pavyzdžiui, globos teisių vienam iš tėvų suteikimas, tačiau šių priemonių taikymo sąlygos nustatomos pagal naujosios įprastinės vaiko gyvenamosios vietos valstybės teisę (1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 3 dalis). 1996 m. Hagos konvencija nepateikia vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos. Jos nustatymas yra susijęs su individualios bylos konkrečių faktinių aplinkybių tyrimu ir vertinimu50.1996 m. Hagos konvencija taip pat nepateikia ir priemonės „taikymo sąlygos“ sąvokos apibrėžimo, todėl šios sąlygos turėtų būti nustatytos pagal tos valstybės, kurioje taikomos, teisę. Šiais atvejais gali kilti įvairių neaiškumų, pavyzdžiui, ar priemonės galiojimo trukmė (pavyzdžiui, nuolatinės globos vaikui nustatymas iki jam sueis 18 metų) yra viena iš jos taikymo sąlygų ar priemonės turinys, t. y. ar naujosios vaiko įprastinės gyvenamosios vietos kompetentingos institucijos, taikydamos savo teisę, gali nustatyti, kad vaiko globa galioja tik iki jam sueis 16 metų, kaip nustatyta jų teisėje, arba, pavyzdžiui, tam tikrų pareigų atlikimas, t. y. ar vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas kitose valstybėse gali būti suprantamas kaip vaiko globos teisių vienam iš tėvų suteikimas, kitam paliekant tik bendravimo su vaiku teisę, ar tai bus šios priemonės taikymo sąlyga ar keitimas, jei pagal Lietuvos teisę vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas neapriboja kito tėvo (motinos) globos teisių. Tokie klausimai turi būti sprendžiami kiekvienu konkrečiu atveju atskirai, visų pirma lyginant valstybės, kurioje buvo pritaikyta atitinkama priemonė, teisę ir atitinkamos priemonės tikslus bei sukeliamus padarinius su valstybės, kurioje ši priemonė taikoma, teise. Taip turi būti sprendžiama, kas apima šios priemonės „taikymo sąlygas“, o kas jau būtų pačios priemonės keitimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši taisyklė netaikoma, kai vaikas persikelia į valstybę, kuri nėra 1996 m. Hagos konvencijos narė. Tokiu atveju šios trečiosios valstybės tarptautinė privatinė teisė nustatys, ar atitinkama priemonė gali būti pripažinta šioje šalyje ir kokios galimos jos taikymo sąlygos. Trečioji išimtis iš 1996 m. Hagos konvencijoje įtvirtintos bendrosios taikytinos teisės nustatymo taisyklės yra susijusi su taikytina teise tėvų pareigų nustatymui ar panaikinimui pagal teisę be teisminės ar administracinės institucijos įsikišimo. Tokiais atvejais taikoma valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisė (1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos teisę visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu ar jų gyvenamąja vieta, tėvams gyvenant skyrium, tėvai sprendžia abipusiu susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis, 3.169 straipsnio 1 dalis). Ar konkretus klausimas dėl tėvų pareigų, dėl kurio tėvai susitaria, gali 50 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 643.

26

būti sprendžiamas be teisminės ar administracinės institucijos įsikišimo, patikrinama pagal vaiko gyvenamosios vietos teisę. Taikytina teisė turės būti parinkta pagal tokio susitarimo ar vienašališko akto įsigaliojimo momentą (1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 2 dalis).

9 pavyzdys: ar tėvai, ketindami išvykti gyventi su vaiku, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, į užsienio valstybę, 1996 m. Hagos konvencijos narę, pavyzdžiui, Norvegiją, gali susitarti, kad tuo atveju, jei vaikas būtų atskirtas nuo tėvų, jo globa būtų patikėta seneliams, gyvenantiems Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, sprendžiant dėl tokio susitarimo turinio, reikėtų įvertinti tai, kad pagal Lietuvos teisę sprendimą dėl globos priima tik valstybinės institucijos (savivaldybės administracija ar teismas), todėl toks tėvų susitarimas neturėtų vykdomosios galios, tačiau galėtų būti vienas iš įrodymų byloje dėl vaiko globos.

Kadangi šeimos teisės vienodinimas yra itin komplikuotas procesas dėl valstybių kultūrinių, ekonominių, politinių, ideologinių, religinių ir kitokių skirtumų ir dažniausiai pasireiškia tik kolizinių ir proceso normų vienodinimu51, galimi atvejai, kai vienoje valstybėje tėvų pareigas vaikui įgijęs asmuo jų neturėtų pagal kitos valstybės teisę, pavyzdžiui, tėvo ar motinos sutuoktinis. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 3 dalį, tėvų pareigos pagal valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisę išlieka ir po to, kai vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta tampa kita valstybė, t. y. pasikeitus vaiko nuolatinei (įprastinei) gyvenamajai vietai asmuo negali prarasti tėvo (motinos) pareigų (tėvų valdžios pagal Lietuvos teisę) vaikui, jeigu tokias jis buvo įgijęs pagal ankstesnės vaiko gyvenamosios vietos teisę. Tačiau pasikeitus vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybei, kitas asmuo gali įgyti tėvų pareigas vaikui, kurių jis neturėjo pagal ankstesnės vaiko gyvenamosios vietos valstybės teisę (1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 4 dalis). Tokiu atveju vaikas gali turėti daugiau nei du tėvų pareigų turėtojus, pavyzdžiui, tėtį, mamą ir patėvį. Toks kelių tėvų pareigų turėtojų dalijimasis atsakomybe galimas tik tuo atveju, jei tėvų pareigų turėtojai su tuo sutinka. Jeigu kuris nors iš tėvų pareigų turėtojų tam prieštarauja, tai gali būti sprendžiama bendra tvarka jurisdikciją turinčio teismo52. Kadangi tėvų pareigų panaikinimas ar pakeitimas yra 1996 m. Hagos konvencijos reguliavimo dalykas, todėl tiek jurisdikcija, tiek taikytina teisė paprastai turės būti nustatytos pagal šios konvencijos nuostatas (1996 m. Hagos konvencijos 18 straipsnis). Tais atvejais, kai su reikalavimu dėl tėvų pareigų panaikinimo ar pakeitimo susijusi valstybė yra ES valstybė narė, tai jurisdikcija nustatoma ir pagal reglamento „Briuselis II bis“ taisykles. Tėvų pareigų vykdymą reglamentuoja vaiko dabartinės nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisė, nepriklausomai nuo to, kada ir pagal kokią teisę tėvų pareigos buvo suteiktos (1996 m. Hagos konvencijos 17 straipsnis). 1996 m. Hagos konvencijos 19 straipsnis nustato trečiųjų asmenų teisių apsaugą tais atvejais, kai sandorį su jais sudaro asmuo, kuris pagal vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisę neturėtų teisės atstovauti vaikui, tačiau pagal sandorio sudarymo vietos teisę tokią teisę turėtų. Pavyzdžiui, vaikas, kurio nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, kartu su tėvo sutuoktine išvyksta į Prancūziją, kurioje paprastai vaiko atstovu gali būti ir vaiko tėvo (motinos) sutuoktinis. Taigi pagal Prancūzijos teisę vaiko tėvo sutuoktinė galėtų sudaryti susitarimą,

51 Mikelėnas V. Šeimos teisė. Justitia, Vilnius, 2009, p. 110–112.52 Practical Handbook on the Operation of the 1996 Hague Child Protection Convention. The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2014, p. 96.

27

susijusį su pareigomis vaikui, tačiau pagal Lietuvos teisę toks sandoris būtų niekinis. Sandorio negalima užginčyti vien tik tuo pagrindu, kad kitas asmuo pagal taikytiną teisę (šiuo atveju – Lietuvos) neturėjo teisės veikti kaip teisėtas vaiko atstovas, jeigu trečiajam asmeniui ši aplinkybė nebuvo ir neturėjo būti žinoma.

2.2. Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys

Tais atvejais, kai su reikalavimu dėl tėvų pareigų nustatymo susijusi valstybė yra ta, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, taikytinai teisei parinkti taikomos šios sutarties nuostatos. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnį, ši konvencija nedaro poveikio šalių tarpusavio tarptautiniams susitarimams, todėl tais atvejais, kai valstybė, kuri yra ir 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė (pavyzdžiui, Rusija, Ukraina, taip pat ir Latvija, Estija, Lenkija), su Lietuvos Respublika turi sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, taikytinai teisei nustatyti bus taikomos atitinkamos tarptautinės teisinės pagalbos sutarties taisyklės. Kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti patikrinamos su reikalavimu susijusios valstybės tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nuostatos, tačiau pagal bendrą taisyklę taikytina teisė, kai nors vieno iš tėvų ir vaiko gyvenamoji vieta yra skirtingose susitariančiosiose valstybėse, paprastai nustatoma pagal vaiko pilietybę.ES viduje taikytinos teisės tėvų pareigoms parinkimo klausimas nėra reglamentuojamas, todėl tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai susijusi valstybė yra ES valstybė narė (Latvija, Estija, Lenkija).Pavyzdžiui, byloje, susijusioje su Lenkija, jurisdikcija spręsti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatoma pagal reglamentą „Briuselis II bis“, nes ES teisės aktai turi prioritetą prieš bet kokius kitus tarptautinius valstybių narių tarpusavio susitarimus, reglamentuojančius tą patį klausimą (šiuo atveju – dvišalę teisinės pagalbos sutartį). Taikytinos teisės klausimais, kaip minėta, 1996 m. Hagos konvencija suteikia pirmenybę kitiems teisės aktams, taigi šiuo klausimu taikoma dvišalė teisinės pagalbos sutartis. Tarptautinė teisinės pagalbos sutartis su Lenkija nedetalizuoja, ar tėvai ir vaikas turi gyventi kurioje nors iš susitariančiųjų šalių, kad būtų taikomos sutarties nustatytos taikytinos teisės taisyklės, tačiau šiuo atveju svarbu tai, ar jurisdikciją spręsti reikalavimą dėl tėvų pareigų turės vienos iš susitariančiųjų valstybių teismas. Tokiu atveju taikytina teisė turėtų būti parinkta pagal tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, kuri prioritetą suteikia vaiko pilietybės valstybės teisei (tarptautinės sutarties su Lenkija 29 straipsnio 1 dalis).

10 pavyzdys: tuo atveju, jei vaiko, Lenkijos piliečio, tėvai (vienas – Lenkijos Respublikos, kitas – Lietuvos Respublikos pilietis), ilgą laiką gyvenę Lietuvoje, vėliau, vienam su vaiku išvykus gyventi į Vokietiją, o kitam likus Lietuvoje, prašymą nutraukti santuoką pateikia savo buvusios gyvenamosios vietos valstybės, t. y. Lietuvos, teismui (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 2 papunktis), o šis, įvertinęs jurisdikcijos prorogacijos galimybes (reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis), nusprendžia kartu nagrinėti ir reikalavimą dėl tėvų pareigų, šiam reikalavimui taikoma Lenkijos teisė, tačiau jei reikalavimas dėl tėvų pareigų nebus proroguotas ir jį nagrinės vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės, t. y. Vokietijos, teismas, jis taikytiną teisę nustatys pagal 1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnį ir taikys savo, Vokietijos, teisę, jei nebus sąlygų taikyti nustatytas išimtis.

28

2.3. Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įtvirtintos kolizinės normos

Lietuvos tarptautinės privatinės teisės taisyklės, nustatytos CK 1.32 ar 1.34 straipsniuose, taikomos tik tais atvejais, kai su reikalavimu dėl tėvų pareigų susijusi valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi nei tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, nei yra 1996 m. Hagos konvencijos narė, pavyzdžiui, Kanada, ar kai atitinkamo klausimo, pavyzdžiui, tėvystės nustatymo, 1996 m. Hagos konvencija nereguliuoja. Pagal bendrąją taisyklę vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (CK 1.32 straipsnio 1 dalis). Tačiau jeigu nė vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas ir abu jo tėvai yra tos pačios valstybės piliečiai, taikoma valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisė. Tokios situacijos paprastai susiklosto itin retai, o tais atvejais, kai vaikas, išvykęs kartu su vienu iš tėvų, toje valstybėje įgyja nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, ginčyti, kad toje valstybėje tas tėvas (motina) nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos neturi, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje jis vis dar turi nekilnojamojo turto, dažnai čia atvyksta verslo reikalais, būtų gana sudėtinga. Tokiu atveju kyla tėvų pareigų vykdymo ir vaiko nuolatinės globos nustatymo poreikio klausimas, nes vaikas negali gyventi valstybėje be jokio atstovo pagal įstatymą. Todėl ši CK 1.32 straipsnio 2 dalies nuostata dažniau bus taikoma tais atvejais, kai sprendžiamas tėvų valdžios apribojimo klausimas tėvams, gyvenantiems kitoje nei vaikas valstybėje.

11 pavyzdys: vaikas, Lietuvos Respublikos pilietis, kartu su tėvais, Lietuvos Respublikos piliečiais, kurį laiką gyveno Kanadoje, ten dėl netinkamo tėvų elgesio vaikas buvo atskirtas nuo jų ir perduotas senelių, gyvenančių Kanadoje, globai. Vaiko tėvai, grįžę gyventi į Lietuvą, kreipėsi į teismą Lietuvoje dėl vaiko sugrąžinimo jų globai. Šiuo atveju pagal CPK 785 straipsnį jurisdikciją nagrinėti šią bylą turėtų Lietuvos teismas, o taikytina teisė taip pat būtų Lietuvos, pagal bendrą vaiko ir jo tėvų pilietybę, nepaisant to, kad vaikas gyvena Kanadoje.

Minėtame pavyzdyje nurodytu atveju problemų galėtų kilti tik sprendžiant Lietuvos teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Kanadoje klausimą, jei jis bus nesuderinamas su tos šalies teisės nuostatomis. CK 1.34 straipsnis reglamentuoja nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai taikytiną teisę, kuri nustatoma pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų teisių ir taikytinos teisės nepilnamečių teisių gynimo srityje. Atsižvelgiant į tai, kad 1996 m. Hagos konvencija pakeitė šią konvenciją santykiuose tarp susitariančiųjų šalių (1996 m. Hagos konvencijos 51 straipsnis), CK 1.34 straipsnyje nurodytiems santykiams yra taikomos 1996 m. Hagos konvencijos nuostatos, reglamentuojančios taikytinos teisės parinkimą.

3. Taikytina teisė sprendžiant reikalavimą dėl išlaikymo

Pirmojoje apžvalgoje išsamiai išanalizuoti jurisdikcijos nustatymo klausimai, kai santuokos nutraukimo byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra priteisti išlaikymą sutuoktiniui ir (ar)

29

vaikui ar toks reikalavimas yra pareiškiamas atskiroje byloje. Priklausomai nuo to, kokios valstybės yra susijusios su reikalavimu (ar savarankiška byla) dėl išlaikymo, jurisdikcija yra nustatoma pagal: a) 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas); b) 2007 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir kitokių išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija); c) naująją Lugano konvenciją; d) tarptautines teisinės pagalbos sutartis; e) Lietuvos nacionalinę teisę. Aplinkybė, kad Lietuvos teismas turės jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo pagal kurį nors iš pirmiau išvardytų dokumentų, nereiškia, kad šiam reikalavimui spręsti bus taikoma ir Lietuvos teisė. Nors lex fori taikymas ginčuose su tarptautiniu (užsienio) elementu turi daug pranašumų, nes teismas gali taikyti jam geriausiai žinomą teisę, vis dėlto tarptautinė bendruomenė, atsižvelgdama į tai, kad skirtingų valstybių teisės taikymas gali lemti ir skirtingą bylos šalių statusą bei teisių ir pareigų apimtį, ėmėsi vienodinti kolizinių normų dėl taikytinos teisės parinkimą (nustatymą) ginčuose, susijusiuose su daugiau nei viena valstybe. Išlaikymo srityje tokie bandymai buvo 1956 m. Hagos konvencija dėl taikytinos teisės vaikų išlaikymo prievolėms53 ir 1973 m. Hagos konvencija dėl taikytinos teisės išlaikymo prievolėms (toliau – 1973 m. Hagos konvencija)54. Vis dėlto šias konvencijas ratifikavusių valstybių skaičius nebuvo didelis, o ir kai kurios šių dokumentų nuostatos turėjo būti peržiūrimos ir tobulinamos, todėl Hagos privatinės teisės konferencijos 2007 m. buvo priimtas naujas tarptautinis dokumentas – 2007 m. Hagos protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau – 2007 m. Hagos protokolas). Šiuo metu tai yra pagrindinis tarptautinės privatinės teisės aktas, kurį yra ratifikavusi Europos Sąjunga ir 26 Europos Sąjungos valstybės narės atskirai, taip pat Serbija. 2007 m. Hagos protokolas taikomas universaliai (erga omnes), t. y. net ir tais atvejais, kai su ginču susijusi valstybė yra neprisijungusi prie protokolo, protokolo taisyklės turi būti taikomos ir pagal jį parinkta valstybės, neprisijungusios prie protokolo, teisė turi būti taikoma išlaikymo prievolei nustatyti (2007 m. Hagos protokolo 2 straipsnis), jeigu susijusios valstybės nėra kito tarptautinės privatinės teisės akto dalyvės. Pavyzdžiui, kai reikalavimas susijęs su Turkija, taikoma 1973 m. Hagos konvencija, o kai reikalavimas susijęs su Rusija, taikoma tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, nes 2007 m. Hagos protokolas nedaro poveikio kitiems šalių susitarimams tokiais pačiais klausimais (2007 m. Hagos protokolo 19 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. Hagos protokolas taikomas universaliai, tais atvejais, kai susijusi valstybė nėra prisijungusi prie protokolo ir nėra jokio kito tarptautinės teisės dokumento, kuriame būtų reglamentuojami taikytinos teisės išlaikymo prievolei klausimai, dalyvė, Lietuvos teismas taikytiną teisę parinkti turėtų pagal 2007 m. Hagos protokolo nuostatas. Pavyzdžiui, kai reikalavimas susijęs su Danija, Jungtine Karalyste ar JAV, Lietuvos teismas taikytiną teisę nustatys pagal 2007 m. Hagos protokolo taisykles, tačiau šių valstybių teismai, nagrinėdami

53 Šią konvenciją yra ratifikavusios Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Ispanija, Šveicarija ir Turkija. Konvencijos tekstas https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/full-text/?cid=37

54 Prie šios konvencijos yra prisijungusios Albanija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Japonija, Lietuva (nuo 2001 m. rugsėjo 1 d.), Liuksemburgas, Nyderlandai, Lenkija, Portugalija, Ispanija, Šveicarija, Turkija. Konvencijos tekstas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=131530&p_query=&p_tr2=

30

reikalavimą dėl išlaikymo, taikytiną teisę nustatytų pagal šiose šalyse galiojančias kolizines normas (tarptautines sutartis ar nacionalinę teisę), nes jos nėra 2007 m. Hagos protokolo dalyvės ir nėra saistomos jo universalaus taikymo taisyklės. 2007 m. Hagos protokolas pakeičia prieš tai buvusias Hagos konvencijas dėl taikytinos teisės išlaikymo prievolėms, tačiau šios konvencijos vis tiek išlieka aktualios, kai reikalavimas dėl išlaikymo yra susijęs su viena iš valstybių, neprisijungusių prie 2007 m. Hagos protokolo, bet esančių 1956 m. ar 1973 m. Hagos konvencijų narėmis. Pažymėtina, kad 1973 m. Hagos konvencija pakeitė iki tol galiojusią 1956 m. Hagos konvenciją, o valstybės, kurios yra 1956 m. Hagos konvencijos narės, yra prisijungusios ir prie 1973 m. Hagos konvencijos, todėl nustatant taikytiną teisę reikalavimams, susijusiems su tokiomis valstybėmis, kaip Albanija, Japonija, Šveicarija ir Turkija, bus aktuali tik 1973 m. Hagos konvencija. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, išskyrus Latviją, Estiją ir Lenkiją, kurioms taikomos 2007 m. Hagos protokolo nuostatos, teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo, taikytiną teisę turės nustatyti pagal šias tarptautines teisinės pagalbos sutartis (2007 m. Hagos protokolo 19 straipsnis) (plačiau žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1 skirsnį). Kadangi 2007 m. Hagos protokolas yra taikomas universaliai, CK 1.36 straipsnis, nukreipiantis į 1973 m. Hagos konvenciją, Lietuvos teismams yra neaktualus.Šioje apžvalgoje pirmiausia bus aptartas 2007 m. Hagos protokolas, kaip naujausias ir didžiausio valstybių skaičiaus ratifikuotas tarptautinės privatinės teisės dokumentas. Kadangi nemažai jo nuostatų perkelta iš 1973 m. Hagos konvencijos, be to, trumpas jos pagrindinių taisyklių aprašymas pateiktas CK pirmosios knygos komentare, atskirai šioje apžvalgoje 1973 m. Hagos konvencija nebus pristatoma.

3.1. 2007 m. Hagos protokolas

2007 m. Hagos protokolo tikslas yra suvienodinti taikytinos teisės nustatymo taisykles ir palengvinti išlaikymo priteisimo galimybes. Jame nėra nuorodų į jurisdikcijos ar bendradarbiavimo tarp centrinių institucijų taisykles, tačiau 2007 m. Hagos protokolas yra glaudžiai susijęs tiek su 2007 m. Hagos konvencija, tiek su Išlaikymo reglamentu. Išlaikymo reglamento 15 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymo prievolėms taikytina teisė nustatoma pagal 2007 m. Hagos protokolą valstybėse narėse, kurioms šis teisės aktas privalomas. Priklausomai nuo to, ar valstybėje, kurioje priimtas sprendimas dėl išlaikymo, taikomas Hagos protokolas, galioja skirtinga šio sprendimo pripažinimo ir vykdymo procedūra kitose ES valstybėse narėse (Išlaikymo reglamento IV skyrius). Materialioji 2007 m. Hagos protokolo taikymo sritis yra labai plati, t. y. jis apima išlaikymo prievoles, kylančias iš bet kokių šeimos santykių, tėvystės ar svainystės (angl. affinity)55. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2007 m. Hagos protokolas apibrėžia tik teisę, taikytiną išlaikymo prievolėms, tačiau nereglamentuoja patiems šeimos santykiams, tėvystei ar svainystei apibrėžti taikytinos teisės. Teisė, taikytina šiems santykiams nustatyti, parenkama atsižvelgiant į kiekvienos susitariančiosios valstybės kolizines normas. Taip pat kaip ir Išlaikymo reglamento 55 Angl. sąvoka affinity suprantama kaip bet koks šeiminis ryšys, kilęs iš santuokos (Black‘s law dictionary), t. y. santykis tarp vieno sutuoktinio ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio, podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios ir t. t.) bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar motinos ir žmonos tėvo ar motinos ir t. t.).

31

22 straipsnyje, 2007 m. Hagos protokolo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimai, priimti taikant šį protokolą, neturi prejudicinės galios šeimos santykiams, iš kurių kyla pareiga išlaikyti. Išlaikymo prievolės pagal 2007 m. Hagos protokolą suprantamos gana plačiai (2007 m. Hagos protokolo 1 straipsnio 1 dalis), t. y. protokolas, nepateikdamas šeimos, santuokos apibrėžimo, palieka kiekvienai jį taikančiai valstybei spręsti, kokie tarpasmeniniai santykiai yra pripažįstami šeimos santykiais, lemiančiais ir išlaikymo prievolių kilimą (pavyzdžiui, vienos lyties asmenų santuoka). Pabrėžtina, kad 2007 m. Hagos protokolas taikomas visiems vaikams, nepaisant jų tėvų šeiminio (santuokinio) statuso. Problema gali kilti tais atvejais, kai pagrindinis reikalavimas yra išlaikymo priteisimas, tačiau šalutinis reikalavimas yra susijęs su šeimos santykių, iš kurių kildinama prievolė išlaikyti, nustatymu, pavyzdžiui, kai skolininkas ginčija savo tėvystę. Tokiu atveju 2007 m. Hagos protokolas, reguliuodamas taikytinos teisės parinkimą tik išlaikymo prievolei, šios prievolės pagrindui nustatyti svarbų tėvystės klausimą palieka spręsti pačiai jurisdikciją turinčiai valstybei. Tokiu atveju Lietuvoje turėtų būti taikomos CK 1.31 straipsnio nustatytos taisyklės, pagal kurias nustatyta taikytina teisė gali nesutapti su išlaikymo prievolei taikoma teise. 2007 m. Hagos protokolo aiškinamajame vadove nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog šio klausimo protokolas išvis nereguliuoja, tam gali būti pasitelkiama ir 1956 m. bei 1973 m. Hagos konvencijų taikymo praktika, kai išlaikymo prievolei taikytina teisė taikoma ir siekiant nustatyti šeimos santykių egzistavimą išlaikymo prievolei pagrįsti56.Tokios praktikos patartina laikytis ir Lietuvos teismams. Priklausomai nuo to, kas yra išlaikymo prievolės kreditorius, be pagrindinės, yra nustatytos ir papildomos taikytinos teisės parinkimo taisyklės. 2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnis nustato „kaskadų“ principo taikymą privilegijuotoms kreditorių grupėms, atskiros taisyklės skirtos sutuoktinių, buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievolėms taikytinai teisei nustatyti (plačiau apie tai žr. tolesnėse apžvalgos dalyse). Taip pat kiekvieną kartą svarbu nustatyti, kas kreipiasi dėl išlaikymo – kreditorius ar skolininkas (pavyzdžiui, tais atvejais, kai nori pakeisti priteistą išlaikymo dydį), nes nuo to priklauso ne tik jurisdikcijos, bet ir taikytinos teisės nustatymo taisyklės. Taikymas teritorijoje. 2007 m. Hagos protokolą yra ratifikavusios visos ES valstybės narės, išskyrus Daniją ir Jungtinę Karalystę. Kadangi Lietuva su šiomis ES valstybėmis narėmis neturi jokių kitų dvišalių susitarimų, tai, vadovaujantis 2007 m. Hagos protokolo universalumo principu (2007 m. Hagos protokolo 2 straipsnis), tais atvejais, kai su reikalavimu dėl išlaikymo susijusi valstybė yra Danija ar Jungtinė Karalystė, Lietuvos teismas taikytiną teisę turėtų nustatyti pagal 2007 m. Hagos protokolo, kuris Lietuvai yra privalomas, nuostatas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisiniuose santykiuose, susijusiuose su kai kuriomis valstybėmis, t. y. su ES valstybėmis narėmis, pavyzdžiui, Vokietija, Italija, 2007 m. Hagos protokolas keičia 1973 m. Hagos konvenciją.Taip pat prie 2007 m. Hagos protokolo gali būti prisijungusios ir kitos šalys, pavyzdžiui, Serbija, todėl kiekvienu atveju būtina pasitikrinti valstybės, kuri susijusi su reikalavimu dėl išlaikymo, statusą57.

56 Bonomi A. Explanatory report on 2007 Hague protocol, The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2013, par. 24. 57 Duomenis apie tai, ar konkrečioje valstybėje galioja ir nuo kada galioja 2007 m. Hagos protokolas, galima rasti https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/status-table/?cid=133

32

Ginčams su kitomis šalimis, kurios nėra prisijungusios prie 2007 m. Hagos protokolo, bet yra 1973 m. Hagos konvencijos dalyvės, yra taikoma 1973 m. Hagos konvencija58. Taikymas laike. 2007 m. Hagos protokolas įsigaliojo 2013 m. rugpjūčio 1 d., tačiau Europos Sąjungoje, išskyrus Daniją ir Jungtinę Karalystę, jis yra taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d. (Išlaikymo reglamento 76 straipsnio 3 dalis).

2007 m. Hagos protokolo taikymo taisyklės

Išlaikymo santykiams taikytinos teisės turinio ribos. 2007 m. Hagos protokolo 11 straipsnis apibrėžia, kas patenka į išlaikymo santykiams taikytinos teisės turinį, t. y.:

išlaikymo prievolės sąlygos ir galimas skolininkas, t. y. apibrėžiama, kada kreditorius gali tikėtis išlaikymo, atsižvelgiant į jo šeiminius ryšius su skolininku, amžių ir pan.

išlaikymo įsiskolinimo dydis, pavyzdžiui, Lietuvoje išlaikymo įsiskolinimas vaikui negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis), o Vokietijoje išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas nuo vaiko gimimo;

išlaikymo dydžio apskaičiavimo pagrindas ir indeksavimo tvarka; kas turi teisę iškelti bylą dėl išlaikymo, t. y. kas turi teisę pareikšti ieškinį dėl išlaikymo

priteisimo. Paprastai tai būna kreditorius, tačiau tais atvejais, kai kreditorius yra nepilnametis asmuo, ieškinį gali pareikšti vienas iš vaiko atstovų pagal įstatymą. Pabrėžtina, kad tai neapima ribotai veiksnių asmenų atstovavimo klausimų, taip pat kitų procesinio veiksnumo ir teisminio atstovavimo klausimų, kurie reglamentuojami lex fori;

terminai, kada galima kreiptis dėl išlaikymo priteisimo; skolininko išlaikymo prievolės apimtis tais atvejais, kai viešoji įstaiga siekia susigrąžinti

išmokas, kurios buvo mokamos kreditoriui vietoj išlaikymo. Renvoi draudimas. Pagal 2007 m. Hagos protokolo 12 straipsnį, kaip ir pagal 1973 m. Hagos konvenciją, nėra nustatyta renvoi galimybė, t. y. nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialiąją teisę, o ne į šios valstybės tarptautinės privatinės teisės kolizines normas. Viešosios tvarkos išlyga. Teismas gali atsisakyti taikyti užsienio teisę tik tais atvejais, jei ji prieštarauja viešajai tvarkai pagal lex fori (2007 m. Hagos protokolo 13 straipsnis). Viešosios tvarkos išlygos taikymas turi būti labai griežtas ir ribotas, t. y. užsienio teisės nuostatos turi prieštarauti fundamentaliems teismo vietos valstybės principams, pavyzdžiui, teismas viešosios tvarkos pagrindu galėtų atsisakyti taikyti užsienio teisę kaip valstybės, labiau susijusios su santuoka pagal 2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnį, kai toje valstybėje santuokai yra prilyginama vienos lyties asmenų partnerystė. Išlaikymo dydžio nustatymo taisyklės. Nustatant išlaikymo dydį, net jei taikytina teisė nustato kitaip, turi būti atsižvelgta į kreditoriaus poreikius ir skolininko turtinę padėtį, taip pat į tai, kokią kompensaciją gavo kreditorius vietoj periodinių išlaikymo mokėjimų (2007 m. Hagos protokolo 14 straipsnis). Panaši nuostata buvo įtvirtinta ir 1973 m. Hagos konvencijoje.Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, tėvų ir vaikų išlaikymo santykiuose tais atvejais, kai skolininkas nemoka teismo sprendimu ar teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, vietoj jo išlaikymą moka viešoji įstaiga, t. y. Vaikų išlaikymo fondas, kuri turi teisę 58 Japonija, Albanija, Turkija, Šveicarija.

33

reikalauti, kad jai būtų kompensuotos kreditoriui išmokėtos išmokos, kurios jam buvo mokamos vietoj išlaikymo. Viešosios įstaigos teisę reikalauti grąžinimo (remiantis subrogacija ar įstatymo numatyta funkcija) reglamentuoja tai įstaigai taikytina teisė (2007 m. Hagos protokolo 10 straipsnis), pavyzdžiui, Vaikų išlaikymo fondo teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų Fondo išmokėtas išmokas, nustato Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnis. Tačiau pažymėtina, kad išlaikymo prievolės buvimą, sąlygas ir apimtį reglamentuoja šiai prievolei taikytina teisė, nustatoma pagal bendrąsias taisykles. Dauguma atvejų šios dvi taikytinos teisės sutaps, nes kreditoriaus, kuriam viešoji įstaiga moka išmokas vietoj skolininko, įprastinė gyvenamoji vieta paprastai yra tos pačios valstybės teritorijoje59.

Bendroji 2007 m. Hagos protokolo taikytinos teisės nustatymo taisyklė

Bendroji taisyklė yra ta, kad išlaikymo prievolėms taikytina kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis). Tai leidžia nustatyti išlaikymo prievolės apimtį atsižvelgiant į teisines ir faktines socialinės aplinkos, kurioje gyvena kreditorius, sąlygas. Taip pat tokia bendroji taisyklė užtikrina visų kreditorių, gyvenančių toje pačioje valstybėje, lygiateisiškumą, nepriklausomai nuo jų pilietybės. Bendroji taisyklė nėra taikoma tais atvejais, jei protokolas nustato kitokias taikytinos teisės parinkimo galimybes (žr. 2007 m. Hagos protokolo 4–8 straipsnius).2007 m. Hagos protokolas nepateikia nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos apibrėžimo, todėl kiekvieną kartą tai turi nustatyti teismas, į kurį kreiptasi. Vis dėlto teismai turi ieškoti bendrų nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą apibrėžiančių kriterijų, atsižvelgdami į 2007 m. Hagos protokolo tikslus60. Kadangi svarbiausia yra užtikrinti kreditoriui priteisiamo išlaikymo stabilumą, laiko, gyvenimo tam tikroje valstybėje trukmės faktorius, įsikūrimo tikslai yra reikšmingos aplinkybės nustatant kreditoriaus nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Tais atvejais, kai keičiasi kreditoriaus nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta, keičiasi ir taikytina teisė, t. y. taikytina teisė keisis, net jei kreditoriaus gyvenamoji vieta pasikeičia proceso metu (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalis). Kreditoriaus reikalavimams, susijusiems su periodu iki nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos pasikeitimo, taikoma ankstesnės gyvenamosios vietos valstybės teisė.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai jurisdikcija priklauso nuo kreditoriaus gyvenamosios vietos (žr., pvz., Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktą), šiai pasikeitus, reikalavimą dėl išlaikymo nagrinėjantis teismas, kuris nustatomas kreipimosi į teismą metu, paprastai nesikeis, nepriklausomai nuo vėlesnių kreditoriaus gyvenamosios vietos pasikeitimų.

Specialiosios 2007 m. Hagos protokolo taikytinos teisės nustatymo taisyklės

2007 m. Hagos protokolas nustato specialiąsias taikytinos teisės nustatymo taisykles („kaskadų“ principas) privilegijuotoms kreditorių grupėms tais atvejais, kai šie kreditoriai pagal savo

59 Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą Fondas išmokas vietoj skolininko moka vaikams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). 60 Apie nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus pagal kitus tarptautinės privatinės teisės šeimos teisės srityje dokumentus plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtoje Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgoje. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p.  643.

34

nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisę (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis) negali prisiteisti išlaikymo iš skolininko (2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnis), t. y. specialiosios taikytinos teisės nustatymo taisyklės yra taikomos šiems kreditoriams pagal atitinkamas jų skolininkų išlaikymo prievoles:

tėvams tenkančios vaikų išlaikymo prievolės. 2007 m. Hagos protokolas nenustato vaikų amžiaus limito, tačiau tai nereiškia, kad vaikui bus suteikta teisė į išlaikymą nepriklausomai nuo jo amžiaus;

asmenims, išskyrus tėvus, tenkančios asmenų, kuriems nėra sukakę 21 metai, išlaikymo prievolės, išskyrus prievoles, atsirandančias dėl 5 straipsnyje nurodytų ryšių (sutuoktinių ar buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievolės). Ši kreditorių grupė apima šeiminius ryšius, išskyrus tėvų ir vaikų santykius, ir santuokinius ryšius, pavyzdžiui, anūko reikalavimą seneliui, brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo reikalavimus ar reikalavimus, kylančius iš svainystės santykių, pavyzdžiui, kai reikalavimas dėl išlaikymo reiškiamas tėvo (motinos) sutuoktiniui. Tai, ar tokiose situacijose kreditorius gali reikalauti išlaikymo, priklausys nuo taikytinos teisės, pavyzdžiui, Lietuvoje nenustatyta galimybė prisiteisti išlaikymo iš tėvo (motinos) sutuoktinio;

vaikams tenkančios tėvų išlaikymo prievolės.„Kaskadų“ principas nereiškia alternatyvios taikytinos teisės pasirinkimo galimybės. Pagal jį taikytina teisė gali būti nustatoma tik tada, jei kreditoriui nepriklauso išlaikymas pagal pirmiau einančią taikytinos teisės parinkimo taisyklę („kaskadą“).Taigi pagal bendrąją taisyklę (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis) pirmoji „kaskada“ yra kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisė. Antroji „kaskada“ – lex fori taikoma tada, jei kreditorius negali prisiteisti išlaikymo pagal savo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisę. Skirtingai nei 1956 m. ir 1973 m. Hagos konvencijos, 2007 m. Hagos protokolas kaip subsidiarią taikytiną teisę nustato ne pilietybės valstybės teisę, o lex fori. Kreditorius gali pasinaudoti šia „kaskada“, kai jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisė nenustato jam galimybės reikalauti išlaikymo, kylančio iš tam tikrų šeimos santykių (pvz., nenustatyta vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus), arba kai pareiga išlaikyti iš esmės pripažįstama, tačiau esant tam tikroms sąlygoms, kurių konkretus kreditorius negali įvykdyti (pvz., nustatyta, kad tėvų pareiga vaikams išnyksta vaikams sukakus 18 metų, o kreditorius nagrinėjamoje byloje jau yra pasiekęs šį amžių). Vis dar lieka neaišku, ar šia subsidiaria galimybe kreditorius gali pasinaudoti tais atvejais, kai priklausomai nuo taikytinos teisės skiriasi priteistinas išlaikymo dydis. Tarptautinės bendruomenės nuomone, šia išlyga neturėtų būti naudojamasi, kai kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisė iš principo nustato galimybę reikalauti išlaikymo iš atitinkamo asmens, tik apibrėžia kitokį jo dydį, nei būtų galima nustatyti pagal lex fori61. Tokiu atveju turėtų būti taikoma pagal 2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnį nustatyta teisė, net jeigu praktiškai ji būtų mažiau palanki kreditoriui nei bylą nagrinėjančios institucijos valstybės teisė.

12 pavyzdys: motina su vaiku gyvena Airijoje, tėvas – Lietuvoje. Motina kreipėsi į Airijos teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktas). Airijos teismas taikė savo teisę (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis) ir, atsižvelgdamas į tai, kad tėvas neturi 61 Bonomi A. Explanatory report on 2007 Hague protocol, The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2013, par. 62.

35

jokių pajamų, nepriteisė vaikui išlaikymo. Motina kreipėsi į teismą Lietuvoje. Teismas Lietuvoje taikė Lietuvos teisę ir priteisė vaikui išlaikymą iš tėvo. Šiuo atveju visų pirma teismas turėtų išsiaiškinti, ar Airijos teismas, nepriteisdamas vaikui išlaikymo dėl to, kad tėvas neturi pajamų, pagal Airijos teisę apribojo vaiko teisę į išlaikymą, kurią jis turėtų pagal Lietuvos teisę (tokiu atveju motina gali kreiptis į Lietuvos teismą pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą ir Lietuvos teismas taikys savo teisę pagal 2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnį), ar tik nustatė išlaikymo „nulinį“ dydį, atsižvelgdamas į objektyvias aplinkybes, kad šiuo metu tėvas neturi pajamų, todėl motina kreipdamasi dėl išlaikymo priteisimo į skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos, Lietuvos, teismą iš esmės siekia pakeisti Airijos teismo sprendimu nustatytą išlaikymo dydį. Tokiu atveju 2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnis neturėtų būti taikomas.

Trečioji „kaskada“ nustato lex fori, t. y. skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisės, taikymą, nepaisant 2007 m. Hagos protokole nustatytos bendrosios taisyklės, tais atvejais, kai kreditorius dėl išlaikymo kreipiasi į skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos kompetentingą teismą. Šiai nuostatai taikyti būtinos dvi sąlygos: 1) dėl išlaikymo kreipiasi kreditorius, 2) kreditorius kreipiasi į skolininko gyvenamosios vietos valstybės teismą. Paprastai kreditorius visada turi dvi galimybes rinktis, į kurios valstybės – savo ar skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos, teismą kreiptis dėl išlaikymo (žr., pvz., Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktus), todėl tuo atveju, kai jis kreipiasi į skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismą, turi susitaikyti su tuo, kad bus taikoma ir tos valstybės vidaus teisė. Tik jei ši teisė nenustato galimybės kreditoriui reikalauti išlaikymo, tada yra taikoma kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisė (2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis). Ketvirtoji „kaskada“ taikoma tais atvejais, kai kreditorius negali prisiteisti išlaikymo nei pagal savo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisę, nei pagal lex fori, nei pagal skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisę. Tokiu atveju yra taikoma kreditoriaus ir skolininko bendros pilietybės, jei tokia yra, teisė (2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnio 4 dalis). Tai yra kaip paskutinė galimybė, suteikiama privilegijuotoms, 2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms, kreditorių grupėms.

Taikytinos teisės taisyklės sprendimui dėl išlaikymo pakeisti pagal 2007 m. Hagos protokolą

Pažymėtina, kad nei Išlaikymo reglamentas, nei 2007 m. Hagos konvencija, nei 2007 m. Hagos protokolas nenustato aiškių taisyklių sprendimui dėl išlaikymo priteisimo pakeisti, todėl tokio pareiškimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarka priklausys nuo to, kas – kreditorius ar skolininkas – prašo keisti sprendimą, kurios valstybės teismas priėmė sprendimą dėl išlaikymo, kur gyvena šalys ir pan. Kreditorius, gyvenantis valstybėje, kurioje buvo priimtas sprendimas dėl išlaikymo, dėl jo pakeitimo gali kreiptis į tos pačios valstybės kompetentingą instituciją (žr. Išlaikymo reglamento 56 straipsnio 1 dalies e punktą), o ši, taikydama savo teisę (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis), priims atitinkamą sprendimą, vykdytiną skolininko gyvenamosios vietos valstybėje, arba kreiptis į skolininko gyvenamosios vietos valstybės kompetentingą instituciją (žr. Išlaikymo reglamento 56 straipsnio 1 dalies f punktą). Skolininko gyvenamosios vietos teismas,

36

išsiaiškinęs, dėl kokių priežasčių yra kreipiamasi į skolininko gyvenamosios vietos valstybės teismą, kaip pasikeitė vaiko poreikiai ir tėvų galimybės, dėl ko turėtų būti keičiamas kilmės valstybėje priimtas teismo sprendimas, nagrinėdamas prašymą taikys savo teisę (Išlaikymo reglamento 56 straipsnio 4 dalis, 2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skolininko teisė kreiptis dėl sprendimo dėl išlaikymo pakeitimo yra apribota, t. y. jis negali kreiptis į kitos, nei buvo priimtas sprendimas, valstybės teismą, jei kreditorius vis dar gyvena toje valstybėje (žr. Išlaikymo reglamento 8 straipsnio 1 dalį, 2007 m. Hagos konvencijos 18 straipsnio 1 dalį).Kadangi taikytinos teisės parinkimo klausimas aktualus tada, kai Lietuvos teismas nusistato turįs jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą, aptarsime galimą situaciją pagal pirmojoje apžvalgoje pateikiamą 5 pavyzdį.62

13 pavyzdys: sutuoktiniai, Lietuvos Respublikos piliečiai, turi du nepilnamečius vaikus. Šeima gyvena Vokietijoje. Santykiams pašlijus, vyras grįžta į Lietuvą. Žmona su vaikais lieka gyventi Vokietijoje. Žmona kreipiasi į Lietuvos teismą dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo.1. Ieškinio dalykas – a) santuokos nutraukimas;

b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas;c) išlaikymo priteisimas.

Kiekvienam iš šių reikalavimų jurisdikcija63 ir taikytina teisė nustatomos atskirai. 2. Bylos šalys – Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys skirtingose ES valstybėse narėse – Vokietijoje ir Lietuvoje. Bendra buvusi sutuoktinių gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Vaikų gyvenamoji vieta liko Vokietijoje. Kadangi su ginču susijusi valstybė yra Vokietija, tai, Lietuvos teismui nusprendus, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti kurį nors iš pareikštų reikalavimų, taikytina teisė atitinkamai bus parenkama pagal reglamentą „Roma III“, kurio šalys yra Lietuva ir Vokietija, 1996 m. Hagos konvenciją ir 2007 m. Hagos protokolą. a) santuokos nutraukimas3. Lietuvos teismas, nusistatęs, kad turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, sprendžia, ar sutuoktiniai buvo pasirinkę taikytiną teisę šiam klausimui spręsti. Tarkim, kad šiuo atveju sutuoktiniai nebuvo pasirinkę taikytinos teisės, todėl teismas remsis reglamento „Roma III“ 8 straipsniu, nustatančiu hierarchinius taikytinos teisės parinkimo kriterijus. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, sutuoktiniai neturi bendros gyvenamosios vietos, todėl reglamento „Roma III“ 8 straipsnio a punktas šiuo atveju nebus taikomas. Tačiau sutuoktiniai turėjo bendrą gyvenamąją vietą Vokietijoje. Šiuo atveju teismas turėtų išsiaiškinti, ar nepraėjęs vienerių metų terminas nuo sutuoktinių gyvenimo skyrium skirtingose valstybėse ir ar vienas iš sutuoktinių tebegyvena buvusios bendros gyvenamosios vietos valstybėje. Tarkim, kad vyras į Lietuvą grįžo prieš 6 mėnesius, o, kaip nurodyta pirmiau, žmona su vaikais liko gyventi Vokietijoje, todėl šiuo atveju, taikant reglamento „Roma III“ 8 straipsnio b papunktį, taikytina teisė bus Vokietijos teisė. Tuo atveju, jei vyras į Lietuvą grįžo daugiau nei prieš metus,

62 žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 684 – 685. 63 Jurisdikcijos nustatymo sąlygos išsamiai aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. parengtoje Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgoje.

37

teismas turėtų taikyti reglamento Roma III 8 straipsnio c papunktį, pagal kurį taikytina teisė reikalavimui dėl santuokos nutraukimo yra abiejų sutuoktinių pilietybės valstybės, šiuo atveju Lietuvos, teisė.b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas3. Tarkim, kad Lietuvos teismas, išsiaiškinęs, kad sutuoktinis pritaria reikalavimo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimui Lietuvos teisme, nusprendė, kad yra įvykdytos jurisdikcijos prorogacijos sąlygos (reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis) ir reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo gali būti nagrinėjamas Lietuvos teisme. Tokiu atveju Lietuvos teismas turi išspręsti ir taikytinos teisės klausimą. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos, kurios dalyvės yra Lietuva ir Vokietija, 15 straipsnio 1 dalį teismas taiko savo teisę, šiuo atveju Lietuvos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad vaikai gyvena Vokietijoje ir Lietuvoje priimtas sprendimas turės būti vykdomas Vokietijoje, teismas turėtų atsižvelgti ir į Vokietijos teisę (1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 2 dalis).c) dėl išlaikymo priteisimo3. Kadangi ieškovė reikalavimą dėl išlaikymo pateikė Lietuvos teismui, kuris, vadovaujantis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu, turi jurisdikciją jį nagrinėti, taikytina teisė turi būti parenkama pagal 2007 m. Hagos protokolą. Vaikai, kuriems reikalingas išlaikymas, patenka į 2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnio nurodytas privilegijuotas kreditorių grupes, kuriems taikytina teisė nustatoma vadovaujantis „kaskadų“ principu. Kadangi kreditorius, šiuo atveju vaikai, atstovaujami motinos, kreipėsi į skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismą, reikalavimui dėl išlaikymo bus taikoma lex fori, t. y. Lietuvos teisė (2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis). Tik tuo atveju, jei vaikai negalėtų gauti išlaikymo pagal Lietuvos teisę, šiam reikalavimui spręsti galėtų būti taikoma jų nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės, šiuo atveju Vokietijos, teisė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog, pavyzdžiui, pagal Vokietijos teisę vaikams priklausytų didesnio dydžio išlaikymas, nėra pakankama Vokietijos teisei taikyti. Tačiau tai, kad, pavyzdžiui, pagal Lietuvos teisę išlaikymo įsiskolinimą galima prisiteisti tik už trejus metus iki ieškinio pareiškimo, o pagal Vokietijos teisę – nuo vaiko gimimo, gali būti pakankamas pagrindas taikyti Vokietijos teisę, jei to reikia reikalavimui teisingai išspręsti, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Taigi šiuo atveju Lietuvos teismas turėtų jurisdikciją spręsti visus tris pareikštus reikalavimus taikydamas savo, Lietuvos, teisę.

Taikytinos teisės nustatymo taisyklės sutuoktinių (buvusių sutuoktinių) išlaikymui pagal 2007 m. Hagos protokolą

Sprendžiant sutuoktinių, buvusių sutuoktinių ar šalių, kurių santuoka buvo pripažinta negaliojančia, tarpusavio išlaikymo klausimus, 2007 m. Hagos protokolas taip pat yra nustatęs tam tikras specialias taisykles (2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnis). Ši speciali taisyklė taikoma esant dviem sąlygoms: 1) viena iš šalių prieštarauja dėl kreditoriaus gyvenamosios vietos teisės taikymo ir 2) su santuoka glaudžiau susijusi kita valstybė bei jos teisė. Kai kuriose šalyse sutuoktiniams išlaikymas gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais (pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse)64, todėl išlaikymo klausimų sprendimas tik pagal kreditoriaus

64 Bonomi A. Explanatory report on 2007 Hague protocol, The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2013, par. 78.

38

nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisę, neatsižvelgiant į valstybės, labiau susijusios su abiem sutuoktiniais, teisę, gali būti ne visada sąžiningas. Į tai buvo atkreiptas dėmesys ir rengiant 1973 m. Hagos konvenciją, todėl joje buvo nustatyta speciali taisyklė sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievolėms leidžiant taikyti jų santuokos nutraukimui taikytiną teisę (1973 m. Hagos konvencijos 8 straipsnis), tačiau kadangi santuokos nutraukimui taikytinos teisės parinkimo taisyklės vis dar yra derinamos65, buvo nuspręsta, kad sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievolėms turėtų būti taikoma teisė pagal kreditoriaus nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis), išskyrus tuos atvejus, kai viena iš šalių tam prieštarauja, nurodydama, kad su santuoka yra labiau susijusi kitos valstybės, pavyzdžiui, paskutinės bendros sutuoktinių gyvenamosios vietos valstybės, teisė (2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnis). Kadangi 2007 m. Hagos protokolas nedetalizuoja, kada turi būti pateiktas kitos šalies prieštaravimas, prašymas dėl labiau su santuoka susijusios valstybės taikytinos teisės, galutinis tokio prašymo pateikimo terminas priklausys nuo valstybėje, kurioje sprendžiamas šis klausimas, taikomų proceso taisyklių. Taikytinos teisės parinkimo klausimas gali lemti ne tik išlaikymo reikalavimo apimtį, bet ir ginčo šalių statusą bei kitas svarbias aplinkybes, todėl tokį prašymą šalis turi pateikti kiek galima anksčiau. Pagal Lietuvoje galiojančias civilinio proceso taisykles šalys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu (žr., pvz., CPK 226 straipsnį), taip pat dalyvaujantys byloje asmenys prašymus gali teikti ir bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismas tokius prašymus gali atmesti, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau (CPK 245 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl prašymo spręsti reikalavimą pagal kitos valstybės teisę bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas iki bus išsiaiškintas taikytinos teisės turinys (CPK 1622 straipsnis), taip pat teismas turės išspręsti, ar įrodymus, susijusius su kitos valstybės teise, galės pateikti to prašanti šalis, ar teismas juos turės susirinkti savo iniciatyva (žr. CK 1.12 straipsnį). 2007 m. Hagos protokolo aiškinamajame vadove nurodyta, kad šaliai neturėtų būti leidžiama pateikti tokio pobūdžio prašymą baigiamųjų kalbų metu ar teikiant apeliaciją66. 2007 m. Hagos protokole nenustatyta, kokia forma turi būti pateiktas toks prašymas, tačiau, sprendžiant iš šio prašymo turinio, kad jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai dėl kitos valstybės glaudesnio ryšio su santuoka nei kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybė, taip pat įvertinant 2007 m. Hagos protokolo tikslus ir kituose straipsniuose nurodytus reikalavimus dėl šalių pateikiamų prašymų, susitarimų formos (žr. 2007 m. Hagos protokolo 7 ir 8 straipsnius), darytina išvada, kad toks prašymas turėtų būti teismui pateiktas raštu. Teismui, kuris gavo šalies prašymą dėl kitos, labiau su santuoka susijusios valstybės taikytinos teisės, reikia išsiaiškinti įvairius galimus su santuoka susijusius saitus, tokius kaip sutuoktinių gyvenamoji vieta santuokos metu, jų pilietybė, santuokos sudarymo ar nutraukimo, separacijos vieta, tam, kad būtų galima nustatyti, ar kita valstybė iš tikrųjų yra susijusi su šalimis labiau nei kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybė. Jei iš byloje esančių duomenų teismas negali nustatyti šių kriterijų, jis turi imtis procesinių veiksmų trūkumams šalinti (CPK 65 1970 m. Hagos konvencija dėl santuokos nutraukimo ir separacijos pripažinimo iš esmės nereguliuoja taikytinos teisės klausimų, be to, Lietuva nėra šios konvencijos dalyvė. ES viduje galioja reglamentas „Roma III“, prie kurio prisijungusios ne visos ES valstybės narės. 66 Bonomi A. Explanatory report on 2007 Hague protocol, The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2013, par. 84.

39

115 straipsnio 2 dalis), įpareigodamas prašymą pateikusią šalį pateikti papildomus įrodymus dėl valstybės, kurios teisę prašoma taikyti, sąsajumo su santuoka ir ginču. Iš visų galimų su santuoka susijusių kriterijų 2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnis prioritetą suteikia buvusios bendros sutuoktinių gyvenamosios vietos valstybės kriterijui. Pažymėtina, kad žodžių junginys „bendra nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta“ reiškia ne tai, jog sutuoktiniai privalėjo gyventi kartu, o tik tai, kad, būdami susituokę, vienu metu gyveno toje pačioje valstybėje. Jei paduodant prašymą abu sutuoktiniai gyvena toje pačioje valstybėje, taikyti 2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnio išimtį, t. y. ne kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisę, gali būti sudėtinga, nebent bus įrodyta, kad ankstesnės gyvenamosios vietos valstybė yra glaudžiau susijusi su santuoka, pavyzdžiui, sutuoktiniai ten sudarė santuoką, pragyveno ilgus metus kartu ir tik paskutiniais metais, pakeitę gyvenamosios vietos valstybę, nusprendė santuoką nutraukti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnis nurodo, jog valstybė, kurios teisę prašoma taikyti, turi būti labiau susijusi su santuoka, o ne kokia kita santykių forma, pavyzdžiui, partneryste ar gyvenimu drauge (sugyventiniai). Vis dėlto 2007 m. Hagos protokolo aiškinamajame vadove pažymėta, kad tai, ar ši speciali taisyklė yra taikoma ir kitų formų partnerystei, priklauso nuo valstybės, kuri taikys šią specialią taisyklę, pasirinkimo, t. y. ar joje įvairių formų partnerystė yra prilyginama santuokos institutui. Jeigu partnerystė vis dar nėra prilyginta santuokai, tokiu atveju teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, gali atsisakyti taikyti kitos, kaip labiau su partneryste susijusios, valstybės teisę remdamasis prieštaravimu viešajai tvarkai pagal 2007 m. Hagos protokolo 13 straipsnį.Pažymėtina, kad sutuoktiniai ar buvę sutuoktiniai negali pasinaudoti „kaskadų“ principu, koks yra suteiktas privilegijuotoms kreditorių grupėms pagal 2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnį, todėl kita negu kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisė, tokia kaip, pavyzdžiui, lex fori ar bendros pilietybės valstybės teisė, gali būti taikoma tik tuo atveju, jei ji yra labiau susijusi su santuoka 2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnio prasme.

Specialioji gynybos taisyklė pagal 2007 m. Hagos protokolą

Kalbant apie kitas išlaikymo prievoles nei vaikų išlaikymą, atsirandantį iš tėvų ir vaikų santykių, ir sutuoktinių bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymą (2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnis), 2007 m. Hagos protokole nustatyta speciali gynybos taisyklė, kai skolininkas gali ginčyti kreditoriaus reikalavimą remdamasis tuo, kad tokia išlaikymo prievolė nenustatyta nei pagal skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisę, nei pagal šalių bendros pilietybės valstybės (jeigu šalių pilietybė sutampa) teisę. Ši speciali gynybos taisyklė gali būti taikoma tokiems asmenų tarpusavio santykiams, kaip:

senelių ir vaikaičių tarpusavio išlaikymo santykiai; brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo santykiai; iš svainystės (angl. affinity) kilę, pavyzdžiui, vaiko ir jo tėvo (motinos) sutuoktinio,

išlaikymo santykiai; vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus grįsti santykiai.

Tokiais atvejais išlaikymo prievolei taikytina teisė yra kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisė, tačiau skolininkas gali užginčyti šią prievolę teigdamas, kad

40

jam tokia prievolė nenustatyta nei pagal jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos, nei pagal bendros su kreditoriumi pilietybės valstybės teisę (2007 m. Hagos protokolo 6 straipsnis). Taigi visų pirma teismas turėtų nustatyti taikytiną teisę pagal 2007 m. Hagos protokolo 3 ar 4 straipsnius. Tam tikrais atvejais gali kilti 2007 m. Hagos protokolo 4 ir 6 straipsniuose nustatytų išimtinių taisyklių konkurencija, kai pareigą išlaikyti galima bandyti nuginčyti ir privilegijuotoms kreditorių grupėms. Jei kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisė ar kitos valstybės, nustatytos pagal 2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnį, valstybės teisė nustato išlaikymo pareigą, skolininkas gali ją ginčyti nurodydamas, kad tokia pareiga neegzistuoja nei pagal jo gyvenamosios vietos valstybės, nei pagal bendros pilietybės valstybės teisę. Tai turėtų būti pakankamas pagrindas atmesti ieškinį. Pažymėtina, kad teisė užginčyti išlaikymo prievolę pagal 2007 m. Hagos protokolo 6 straipsnį nėra suteikta sutuoktiniams ar buvusiems sutuoktiniams bei tėvams dėl pareigos išlaikyti savo vaikus.

Susitarimas dėl taikytinos teisės pagal 2007 m. Hagos protokolą

Kaip ir kituose naujausiuose tarptautinės privatinės teisės dokumentuose, įtvirtinančiuose kolizines normas taikytinai teisei nustatyti, 2007 m. Hagos protokole įtvirtinta teisė šalims pasirinkti taikytiną teisę arba konkrečiame jau vykstančiame procese (2007 m. Hagos protokolo 7 straipsnis), arba išlaikymo reikalavimui apskritai (2007 m. Hagos protokolo 8 straipsnis). Šis šalių autonomijos principas yra viena pagrindinių naujovių, lyginant su 1956 m. ir 1973 m. Hagos konvencijomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasirinkti išlaikymo santykiams taikytinos teisės negalima tais atvejais, kai kalbama apie prievolę išlaikyti vaikus iki 18 metų arba pažeidžiamą suaugusį asmenį, kuris dėl negalios ar kitų asmeninių savybių negali apginti savo interesų. Pagal 2007 m. Hagos protokolo 7 straipsnį, suteikiantį teisę šalims susitarti taikyti teismo vietos teisę konkrečiame procese, yra preziumuojama, kad išlaikymo prievolės kreditorius ar skolininkas jau kreipėsi į teismą, nes susitarimas turi būti dėl konkrečiame procese sprendžiamai išlaikymo prievolei taikytinos teisės. Todėl jei kreditorius ar skolininkas kreipiasi dėl jau priimto sprendimo pakeitimo, susitarimas dėl taikytinos teisės, sudarytas ankstesniame procese, neturi galios ir taikytina teisė nustatoma pagal bendrąsias 2007 m. Hagos protokolo taisykles. Šalių susitarimui dėl taikytinos teisės pasirinkimo nustatyti minimalūs reikalavimai, kurie gali būti papildyti kiekvienoje valstybėje atskirai, t. y. visų pirma susitarimas turi būti atliktas raštu ar sudarytas kitomis priemonėmis, pasirašytas ir iš jo turi būti galima aiškiai suprasti šalių valią ir kad šalys suprato galimus tokio pasirinkimo padarinius jų išlaikymo pareigų apimčiai. Kita šalims suteikiama galimybė pasirinkti išlaikymo reikalavimui taikytiną teisę nustatyta 2007 m. Hagos protokolo 8 straipsnyje, nurodant, kad šalys gali iš anksto susitarti dėl išlaikymo santykiams taikytinos teisės, pasirinkdamos: kurios nors iš šalių pilietybės valstybės pasirinkimo metu teisę; kurios nors iš šalių nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos pasirinkimo metu teisę. Pažymėtina, kad pilietybės ar gyvenamosios vietos pasikeitimas po pasirinkimo neturi reikšmės pačiam pasirinkimui. Be minėtų, sutuoktiniams ar buvusiems sutuoktiniams nustatytos dar dvi pasirinkimo galimybės, t. y.:

41

šalių pasirinkta taikytina ar realiai taikoma teisė jų turto teisiniam režimui; šalių pasirinkta ar realiai taikoma teisė jų santuokos nutraukimui ar separacijai.Ši pasirinkimo galimybė yra pakankamai svarbi, nes dažnai turto padalijimo ar santuokos nutraukimo padariniai gali tiesiogiai nulemti ir sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievolių apimtį. Tokio susitarimo galiojimas priklausys nuo to, ar galioja šalių susitarimas dėl taikytinos teisės turto teisiniam režimui ar santuokos nutraukimui. Pažymėtina, kad 2007 m. Hagos protokolas nesuteikia teisės šalims pasirinkti jų turto teisiniam režimui ar santuokos nutraukimui taikytiną teisę ir nenustato tokio pasirinkimo sąlygų, todėl tai priklausys nuo kitų teisės aktų taikymo, pavyzdžiui, ES atskiroms valstybėms taikytino reglamento „Roma III“, nustatančio taikytinos teisės parinkimo santuokos nutraukimo byloje taisykles, arba konkrečios valstybės tarptautinės privatinės teisės, pavyzdžiui, CK 1.28 straipsnio, nustatančio sutuoktinių turtiniams santykiams taikytiną teisę. Be to, jei šalių susitarimas dėl pasirinktos teisės neatitinka valstybės, kurioje pareikštas reikalavimas, lex fori, jis gali būti pripažintas negaliojančiu. Siekiant apsaugoti kreditorių nuo jam nepalankaus taikytinos teisės pasirinkimo, 2007 m. Hagos protokolo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, nepriklausomai nuo pasirinktos teisės, kreditoriaus teisė atsisakyti išlaikymo nustatoma pagal jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisę. Pavyzdžiui, šalys, gyvenančios Lietuvoje, sudarydamos vedybinę sutartį, nurodė, kad jų tarpusavio išlaikymo santykiams bus taikoma Švedijos teisė ir vienas iš sutuoktinių atitinkamai atsisako teisės į išlaikymą, jei santuoka būtų nutraukta. Nors toks susitarimas atsisakyti teisės į išlaikymą ir galimas pagal šių valstybių teisę67, tačiau kreditoriaus atsisakymui nuo išlaikymo būtų taikoma jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos pasirinkimo metu, šiuo atveju Lietuvos, teisė, pagal kurią atsisakyti išlaikymo negalima. Pažymėtina, kad vienkartinės sumos skyrimas kreditoriui jo būsimiems poreikiams patenkinti nereiškia teisės į išlaikymą atsisakymo pagal šį straipsnį68. Taip pat tais atvejais, kai dėl šalių pasirinktos taikytinos teisės šalims kils nesąžiningų ir nepagrįstų padarinių, ji gali būti netaikoma, pasirenkant taikytiną teisę pagal 2007 m. Hagos protokolo 3–5 straipsnyje nustatytas taisykles, išskyrus kai šalys buvo gerai informuotos ir suprato savo pasirinkimo padarinius. Šalių susitarimas dėl taikytinos teisės turi būti įformintas taip pat, kaip ir aprašytas pirmiau pagal 2007 m. Hagos protokolo 7 straipsnį.

3.2. Kiti tarptautiniai susitarimai

Tai, kad su reikalavimu susijusi valstybė nėra prisijungusi prie 2007 m. Hagos protokolo, nėra kliūtis taikyti jos teisę, parinktą pagal protokolo taisykles (2007 m. Hagos protokolo 2 straipsnis), jeigu su ta valstybe Lietuvos nesieja koks nors kitas tarptautinis susitarimas, pavyzdžiui, 1973 m. Hagos konvencija69 ar tarptautinė teisinės pagalbos sutartis (2007 m. Hagos protokolo 19 straipsnis).Kaip pažymėta pirmiau, kai reikalavimas dėl išlaikymo yra susijęs su viena iš valstybių, neprisijungusių prie 2007 m. Hagos protokolo, bet esančių 1973 m. Hagos konvencijos nare, taikomos šios konvencijos nuostatos. Šis teisės aktas taikomas nustatant taikytiną teisę išlaikymo 67 European Family Law in action. Volume II: Maintenance between former spouces, Intersentia, New York, 2003, p. 475–485.68 Bonomi A. Explanatory report on 2007 Hague protocol, The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2013, par. 149.69 Aktuali teisiniuose santykiuose su Albanija, Japonija, Šveicarija, Turkija.

42

pareigoms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar svainystės, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniam vaikui. Šioje Konvencijoje nustatyta taikytina teisė taikoma nepaisant abipusiškumo reikalavimų ir to, ar ji yra susitariančiosios valstybės teisė, t. y. nepriklausomai nuo to, ar užsienio valstybė yra šios Konvencijos dalyvė (1973 m. Hagos konvencijos 3 straipsnis). Išlaikymo prievolėms taikoma asmens, turinčio teisę į išlaikymą, gyvenamosios vietos valstybės teisė. Pasikeitus asmens, turinčio teisę į išlaikymą, gyvenamajai vietai, naujos gyvenamosios vietos valstybės teisė taikoma nuo tokio pasikeitimo momento (1973 m. Hagos konvencijos 4 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1973 m. Hagos konvencijos 4 straipsnis yra bendroji kolizinė norma, kurios išimtis nustato Konvencijos 5–7 ir kiti straipsniai. Išlaikymo teisiniams santykiams taikytina arba vaiko pilietybės valstybės teisė, arba jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, atsižvelgiant į tai, kurios teisės nuostatos labiau gina vaiko interesus. Nustatant išlaikymo dydį būtina atsižvelgti į vaiko poreikius ir tėvo (motinos) turtines galimybes, nors taikytina teisė ir numatytų kitaip (1973 m. Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalis).Teismai, taikydami 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją, turi atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Konvencijos dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės ratifikavimo 2 straipsnyje Lietuvos Respublika padarė išlygą, jog Lietuvos Respublikos valdžios institucijos taikys vidaus teisę, jei ir asmuo, turintis teisę į išlaikymą, ir asmuo, turintis išlaikymo pareigą, yra Lietuvos Respublikos piliečiai pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir jei asmens, turinčio išlaikymo pareigą, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nuolatine gyvenamąja vieta laikoma nuolatinė asmens gyvenamoji vieta, kuri nustatoma pagal Civilinio kodekso antrosios knygos „Asmenys“ IV skirsnio normas.70

14 pavyzdys: Lietuvos Respublikos piliečių šeima susilaukė kūdikio, išsituokė, motina su vaiku išvyko gyventi į Turkiją, o tėvas liko gyventi Lietuvoje. Motina kreipiasi dėl išlaikymo vaikui priteisimo į Lietuvos teismą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktas). Lietuvos teismas nustato, kad Lietuva ir Turkija yra saistomos 1973 m. Hagos konvencijos, kurios bendroji taisyklė nustato kreditoriaus nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teisės taikymą, šiuo atveju Turkijos, tačiau teismas, atsižvelgdamas į pirmiau paminėtą išlygą, turės teisę taikyti Lietuvos teisę. Šioje apžvalgoje 1973 m. Hagos konvencijos nuostatos detaliau aptariamos nebus, nes daugelis jos nuostatų buvo perkeltos į 2007 m. Hagos protokolą, taigi jų taikymas būtų panašus. Be to, trumpa 1973 m. Hagos konvencijos apžvalga pateikta ir CK pirmosios knygos komentare71.Tais atvejais, kai su reikalavimu dėl išlaikymo susijusi valstybė su Lietuvos Respublika turi sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, yra taikomos šios sutarties nuostatos dėl taikytinos teisės. Pabrėžtina, kad kiekvienu atveju būtina pasitikrinti konkrečios tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nuostatas, nes jos gali turėti tam tikrų skirtumų. Bendra taisyklė pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis yra ta, kad sutuoktinių tarpusavio asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma bendros jų gyvenamosios vietos susitariančiosios valstybės teisė. 70 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 54; „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“. Teismų praktika Nr.   2005, p. 23.71 Žr. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentarą. Pirmoji knyga „Bendrosios nuostatos“. Justitia, Vilnius, 2001, p. 125–127.

43

Jei šalys gyvena skirtingose susitariančiosiose valstybėse, pavyzdžiui, Lietuvoje ir Baltarusijoje, tačiau abi yra vienos valstybės piliečiai, taikoma pilietybės valstybės teisė. Jeigu sutuoktiniai yra skirtingų pilietybių ir gyvena skirtingose susitariančiosiose valstybėse, paprastai bus taikoma jų buvusios bendros gyvenamosios vietos valstybės teisė. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiams, kai nors vienas iš tėvų gyvena kitoje valstybėje nei vaikas, taikoma vaiko pilietybės valstybės teisė. Taigi, kaip matyti, išlaikymo santykiams pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis gali būti taikoma skirtingų valstybių teisė priklausomai nuo to, ar išlaikymo santykis kyla tarp sutuoktinių ar tarp tėvų ir vaiko.Tais atvejais, kai tarp su reikalavimu dėl išlaikymo susijusių Europos Sąjungos valstybių narių, kurioms privalomas 2007 m. Hagos protokolas, galioja ir kiti tarptautiniai susitarimai, pavyzdžiui, Lietuvos su Lenkija sudaryta dvišalė arba su Latvija ir Estija sudaryta trišalė tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, manytina, jog Lietuvos teismas taikytiną teisę vis tiek turėtų nustatyti pagal 2007 m. Hagos protokolą. Tokia išvada darytina iš to, kad: 1) į 2007 m. Hagos protokolo taikymą išlaikymo prievolėms taikytinos teisės klausimais tiesiogiai nukreipia Išlaikymo reglamentas, o Hagos privatinės teisės konferencijos dokumentams, įskaitant 2007 m. Hagos protokolą, bei Europos Sąjungos teisės aktams nebūdingas renvoi principas; 2) Lietuvos Respublika ir kitos ES valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Daniją, prie 2007 m. Hagos protokolo prisijungė atitinkamo Europos Sąjungos Tarybos sprendimo pagrindu;72 3) į tokį 2007 m. Hagos protokolo ir valstybių narių, kurioms šis dokumentas privalomas, anksčiau tarpusavyje sudarytų tarptautinių susitarimų santykį orientuoja Išlaikymo reglamente įtvirtintas Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo mechanizmas.73 Pažymėtina, kad oficialų aiškinimą dėl 2007 m. Hagos protokolo santykio su kitais teisės aktais kompetentingas pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

4. Užsienio valstybių teisės turinio nustatymo ir įrodinėjimo taisyklės

Pagal bendrąją tarptautinėje privatinėje teisėje galiojančią taisyklę, teismo procesui taikomos valstybės, kurioje šis procesas vyksta, proceso teisės normos. Tai reiškia, kad Lietuvoje civilinis procesas vyksta CPK nustatyta tvarka. Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktuose nustatytos procesinio pobūdžio taisyklės taikomos tuomet, kai tam tikras procesinis veiksmas atliekamas atitinkamame teisės akte išdėstytų procesinių taisyklių pagrindu. Pavyzdžiui, procesinių dokumentų įteikimas byloje dalyvaujantiems asmenims, kaip visiems žinoma, yra procesinis veiksmas, kuriam paprastai taikomos CPK normos, tačiau tais atvejais, kai procesinius dokumentus reikia įteikti užsienyje, laikomasi ne nacionalinėje proceso teisėje, o atitinkamai valstybei taikomame teisės akte (Procesinių dokumentų įteikimo reglamente,74 1965 m. Hagos

72 Žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimą, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (Nr. 2009/941/EB). 73 Išlaikymo reglamento 16 straipsnyje nurodyta, kad IV skyriaus 1 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas, ir šiame skirsnyje nustatyta teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo be exequatur procedūros. Kitokia teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarka nustatyta teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas. 74 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse.

44

konvencijoje dėl procesinių dokumentų įteikimo75, tarptautinėje dvišalėje sutartyje) nustatytų reikalavimų bei taisyklių.76 Nei reglamentas „Roma III“, nei 1996 m. Hagos konvencija, nei 2007 m. Hagos protokolas nenustato specialiųjų taisyklių, skirtų užsienio valstybės teisės turinio nustatymo taisyklėms reglamentuoti. Todėl šiuo klausimu taikomos nacionalinės proceso teisės normos. Lietuvos teisinėje sistemoje šiuos klausimus reglamentuojančios teisės normos išdėstytos Civiliniame kodekse: pagal CK 1.10 straipsnio 1 dalį civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato: 1) Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys; 2) šalių susitarimai ar 3) Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.12 straipsnyje išdėstytos esminės užsienio valstybės teisės turinio nustatymo taisyklės:

1. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva).

2. Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę.

3. Jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos teisė.

4. Išimtiniais atvejais, kai būtina imtis skubių laikinų asmens teisių ar jo turto apsaugos priemonių, kol bus nustatyta ginčui taikytina teisė ir jos turinys, teismas gali išspręsti neatidėliotinus klausimus taikydamas Lietuvos teisę.

Kaip matyti iš CK 1.10 nurodytų teisės normų, pareiga taikyti užsienio teisę gali kilti trimis pagrindais. Pažymėtina, kad šiame sąraše nėra eksplicitiškai paminėta Europos Sąjungos teisė, tačiau tai nereiškia, jog jos pagrindu teismui nekyla aptariama pareiga. Nors Europos Sąjungos teisinė sistema yra sui generis sistema, o jos antrinės teisės aktai nėra tikrosios tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai CK 1.10 straipsnio prasme priskirtini prie tarptautinių sutarčių. Pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymo taisyklės, priklausomai nuo atsiradimo pagrindo, yra išaiškintos kasacinio teismo praktikoje:

<...> tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoja teismas, kuris tais atvejais, kai nėra aiškiai išreikšto šalių susitarimo dėl sutarčiai taikytinos teisės ir jis negali būti nustatytas pagal faktines bylos aplinkybes, taip pat nustato santykiams taikytiną teisę ir ją taiko nagrinėdamas bylą. Taigi, skirtingai nei šalių pasirinktos sutarčiai taikytinos teisės atveju, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia77 principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiga teismui ex officio taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį kyla tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais. Tokiu atveju

75 1965 m. lapkričio 15 d. Konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje (Žin., 2000, Nr. 44-1252).76 Dėl procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų išsamiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 704–708.77 Liet. „teismas išmano teisę“.

45

taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais, nustatoma remiantis atitinkamos valstybės teise. 78

Taigi pareigos nustatyti užsienio valstybės teisės turinį paskirstymas tokio pobūdžio bylose yra paprastas – tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, pareiga įrodyti užsienio teisės turinį ir tenka šalims; kai ši pareiga kyla iš valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų arba nacionalinio teisinio reglamentavimo – užsienio teisės turinio nustatymo užduotis tenka teismui. Teismo procese, kaip žinoma, galioja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), kooperacijos (CPK 8 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis), dispozityvumo (CPK 13 straipsnis) principai. Užsienio teisės turinio nustatymas pasinaudojant tarptautinio bendradarbiavimo priemonėmis, vertimų atlikimas ir kt. gali trukti ypač ilgai, todėl gali neatitikti šalių, siekiančių pasiekti taiką operatyviai ir ekonomiškai, interesų. Todėl teismas turėtų išaiškinti šalims galimybę pačioms teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio net ir tose situacijose, kai tokia pareiga tenka teismui, tam, kad reikalingi papildomai atlikti teismo procesiniai veiksmai, susiję su užsienio teisės turinio nustatymu, nesulėtintų proceso. Pažymėtina, kad nors minėtame kasacinio teismo išaiškinime (bylos Nr. 3K-7-110-684/2015) užsienio teisės turinio nustatymas, priklausomai jos taikymo atsiradimo pagrindo, skirstomas į teisės arba fakto klausimus ir, kaip minėta, atitinkamai skiriasi pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymas tarp šalių ir teismo (šalys privalo teikti įrodymus dėl teisės turinio; teismui galioja ius novit curia principas), užsienio teisės turiniui sužinoti jokiu atveju netaikomos įrodymams rinkti užsienio valstybėse skirtos priemonės – Įrodymų rinkimo reglamentas ir 1970 m. Hagos konvencija.79 Teismas informaciją apie užsienio teisės turinį gali gauti keliais būdais: Informacija apie Europos Sąjungos valstybių narių teisines sistemas kaupiama Europos

e. teisingumo portale.80 Prisijungus prie šios interneto svetainės ir pasirinkus aktualią sritį (pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylose renkamasi „Kreipimasis į teismą“ ir „Ištuoka“), vėliau pasirenkama konkreti valstybė, apie kurios teisę reikia gauti informaciją.

Informaciją apie užsienio teisės turinį galima gauti pagal 1968 m. Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę (toliau tekste – 1968 m. Europos konvencija, Konvencija) nuostatas.81

78 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. prieš A. J. ir D.-C. S., bylos Nr. 3K-7-110-684/2015. Teismų praktika Nr. 43. 2015, 43, p. 9–23. 79 Dėl šių dokumentų taikymo žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtą Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgą. Teismų praktika Nr. 43, 2015, p. 708–710. 80 Adresas internete https://e-justice.europa.eu 81 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę (Žin., 1996, Nr. 16-414). Konvencijos tekstas lietuvių kalba http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=153728 Prie Konvencijos šios apžvalgos rengimo metu yra prisijungusios visos Europos Tarybos valstybės, išskyrus Airiją, Andorą, Armėniją, Monaką, San Mariną. Prie Konvencijos taip pat yra prisijungusios keturios valstybės, kurios nėra Europos Tarybos narės – Baltarusija, Kosta Rika, Marokas ir Meksika. Informaciją apie prie Konvencijos prisijungusias valstybes galima rasti internete adresu http://www.coe.int/en/web/conventions/full-list/-/conventions/treaty/062/signatures

46

Užsienio valstybės, su kuria sudaryta tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos, teisės turinį galima sužinoti pasinaudojant atitinkamoje sutartyje įtvirtintomis teisinės pagalbos priemonėmis, jeigu ši sutartis apima ir informacijos apie šalyje galiojančią teisę teikimą.

Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos ir valstybės, kurios teisės turinį reikia nustatyti, nesieja joks tarptautinis reglamentavimas, teismas gali kreiptis į kompetentingą užsienio valstybės instituciją CPK 801–803 straipsniuose nustatyta tvarka.

Teismas gali prašyti kompetentingos užsienio valstybės institucijos (pavyzdžiui, tos pačios grandies teismo) geranoriškumo pagrindu suteikti informaciją.

Šioje apžvalgoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apžvelgs tarptautinius dokumentus, reglamentuojančios užsienio teisės turinio nustatymą. CPK nuostatos bei galimybė gauti informaciją apie užsienio teisę geranoriškumo principo pagrindu plačiau neanalizuojami.

4.1. 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę

1968 m. Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę tikslas – palengvinti Susitariančiųjų valstybių teisminėms institucijoms prieigą prie užsienio valstybių teisės. Konvencijos taikymo sritis apibrėžta jos 1 straipsnyje, kuriame Susitariančiosios Šalys, remdamosi šios konvencijos nuostatomis, įsipareigoja teikti viena kitai informaciją apie savo teisę ir procedūras civilinėje ir komercinėje sferose82 bei apie teismų sistemos organizavimą.Teismas, 1968 m. Europos konvencijos nustatyta tvarka besikreipiantis dėl informacijos į užsienio valstybę, parengia pavedimą suteikti informaciją. Šį pavedimą taip pat gali parengti ir ne pats teismas (pvz., pavedimas gali būti parengtas bylos šalių atstovų), tačiau pavedimą visuomet turi pateikti teisminė institucija, net jei projektas joje ir nebuvo rengiamas. Pavedimas turi būti susijęs tik su jau nagrinėjama byla, todėl gali būti pateiktas tik faktiškai pradėjus procesą (3 straipsnio 1 dalis). Pavedimo turinio reikalavimus reglamentuoja 1968 m. Europos konvencijos 4 straipsnis. Pagal minėtos konvencijos 4 straipsnio 1 dalį, pavedime suteikti informaciją turi būti nurodyta jį pateikianti teisminė institucija bei bylos pobūdis. Jame kiek įmanoma tiksliau turi būti nurodyta, kokios prašoma informacijos apie prašomos valstybės teisę, o kai prašomoje valstybėje yra ne viena teisinė sistema – nurodyta teisinė sistema, dėl kurios prašoma informacijos. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad pavedime taip pat turi būti nurodyti faktai, reikalingi norint teisingai suprasti, ko yra prašoma, ir tiksliai bei nuosekliai suformuluoti atsakymą. Kai būtina išaiškinti pavedimo esmę, gali būti pridedamos dokumentų kopijos. Konvencijos 4 straipsnio 3 dalis leidžia į pavedimą įtraukti ir kitus nei 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti klausimai, papildančius pavedime išdėstytus pagrindinius klausimus. Konvencijos 4 straipsnio 4 dalis sureguliuoja situacijas, kai pavedimą parengia kitas subjektas, nei prašančiosios valstybės teisminė institucija – šiuo atveju prie pavedimo turi būti pridedamas šios [teisminės] institucijos sprendimas, patvirtinantis pavedimą. Taigi šalys, įgyvendindamos rungimosi ir dispozityvumo principus, galiojančius civiliniame procese, gali pačios parengti pavedimą dėl taikytinos teisės turinio, tačiau jis turi būti patvirtintas teismo.

82 Oficialus 1968 m. Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę 1 straipsnio vertimas („1. Susitariančiosios Šalys, remdamosi šios Konvencijos nuostatomis, įsipareigoja teikti viena kitai informaciją apie savo teisę, civilinį ir komercinį procesą bei teismų sistemos organizavimą.“) yra netikslus, todėl reikia atsižvelgti į kitas šio dokumento kalbines versijas, pavyzdžiui, anglų (law and procedure in civil and commercial fields) bei rusų (законодательства и процедур в гражданской и коммерческой сферах).

47

Pagal 1968 m. Europos konvencijos 14 straipsnio 1 dalį, pavedimas suteikti informaciją bei jo priedai turi būti parengti prašomoje valstybėje oficialiai vartojama kalba arba viena iš jų, arba turi būti pridedamas vertimas į tą kalbą, tačiau atsakymas pateikiamas prašomos valstybės kalba.Vadovaujantis 1968 m. Europos konvencijos 5 straipsniu, perduodanti agentūra, o jeigu jos nėra – pavedimą parengusi teisminė institucija, pavedimą suteikti informaciją turi tiesiogiai perduoti prašomos valstybės priimančiai agentūrai. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Europos Tarybai pateiktus duomenis, perduodanti agentūra Lietuvos Respublikoje yra Teisingumo ministerija.83 Taigi teismas, siekdamas gauti informaciją apie užsienio teisę, parengtą pavedimą, patvirtintą teisės aktų nustatyta tvarka, bei išverstą į prašomos valstybės kalbą, siunčia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gautą prašymą siunčia atitinkamos Susitariančiosios valstybės institucijai ryšiams palaikyti – pagal aptariamos konvencijos 2 straipsnį, kiekviena Susitariančioji valstybė paskiria instituciją ryšiams palaikyti, kuri priima iš kitų Susitariančiųjų valstybių teismų gaunamus prašymus dėl informacijos suteikimo. Lietuvoje ši institucija yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.84 Kitų Susitariančiųjų valstybių institucijų ryšiams palaikyti pavadinimai bei adresai yra nurodyti Europos Tarybos interneto svetainėje.85 Institucija ryšiams palaikyti priima prašymus iš kitų valstybių (2 straipsnio 1 dalies a punktas) bei imasi priemonių tokiems prašymams įvykdyti (2 straipsnio 1 dalies b punktas). Vadovaujantis Konvencijos 6 straipsniu, institucija ryšiams palaikyti, gavusi prašymą dėl teisės turinio, gali arba pati surinkti informaciją ir parengti atsakymą, perduoti šį prašymą kitai šios valstybės institucijai (6 straipsnio 1 dalis), arba perduoti pavedimą privačiai institucijai ar kvalifikuotam teisininkui, kad parengtų atsakymą (6 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai rengiant atsakymą bus patirta išlaidų, institucija ryšiams palaikyti informuoja prašymą pateikusią instituciją apie šias išlaidas bei prašo jos sutikimo (6 straipsnio 3 dalis). Be to, prašomos valstybės institucija ryšiams palaikyti bei asmuo, kuriam, remiantis 6 straipsniu, jos pavesta atsakyti į prašymą, gali paprašyti pavedimą parengusią instituciją pateikti papildomą informaciją, reikalingą atsakymui parengti (13 straipsnio 1 dalis). Institucija ryšiams palaikyti privalo atsakyti į užklausą (10 straipsnis), o atsakymas į pavedimą suteikti informaciją turi būti parengtas per įmanomai trumpiausią laiką (12 straipsnis). Prašoma valstybė gali atsisakyti vykdyti pavedimą suteikti informaciją, kai byla, dėl kurios prašoma informacijos, susijusi su jos interesais arba manoma, kad atsakymas pažeistų jos suverenitetą ar saugumą (11 straipsnis). Atsakymas į teisinės pagalbos prašymą parengiamas tos valstybės, kurios prašoma suteikti informaciją, kalba (14 straipsnis). 1968 m. Europos konvencijos 7 straipsnyje reglamentuota, kad atsakymo tikslas – pateikti pavedimą parengusiai teisminei institucijai objektyvią ir bešališką informaciją apie valstybės, kuriai pateiktas pavedimas, teisę. Jeigu reikia, atsakyme turi būti pateikti atitinkami teisiniai tekstai ir teismo sprendimai. Kad prašančiajai institucijai būtų pateikta kuo tikslesnė informacija, prie atsakymo gali būti pridedami papildomi dokumentai, tokie kaip ištraukos iš doktrinos darbų ir travaux préparatoires (liet. parengiamieji darbai). Taip pat gali būti pridedami aiškinamieji komentarai. Vadovaujantis 1968 m. Europos konvencijos 8 straipsniu, atsakymu pateikiama informacija neįpareigoja pavedimą parengusios teisminės institucijos. 83Žr. http://www.coe.int/en/web/conventions/full-list/-/conventions/treaty/062/declarations?p_auth=XUciPAXM 84 Lietuvos Respublikos Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę ratifikavimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 16-414). 85 Žr. nuolat atnaujinamą sąrašą adresu http://www.coe.int/en/web/conventions/full-list/-/conventions/treaty/062/declarations?p_auth=XUciPAXM

48

4.2. Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos sutartys

Lietuvos Respublikos su trečiosiomis valstybėmis sudarytų tarptautinių sutarčių taikymo sritis gali apimti informacijos apie atitinkamos valstybės teisinį reglamentavimą pateikimą. Pavyzdžiui, tarptautinės sutarties su Baltarusijos Respublika 3 straipsnyje, reglamentuojančiame teisinės pagalbos apimtį, nustatyta, kad teisinė pagalba apima Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, kaip antai <...> pateikimą kitos Šalies prašymu duomenų apie <...> teisminę praktiką, <...>, taip pat apie galiojančius įstatymus. Lietuvos Respublikos teismas, susiklosčius situacijai, kai reikia taikyti valstybės, su kuria mūsų šalis yra sudariusi teisinės pagalbos sutartį, įstatymus, turėtų patikrinti atitinkamos tarptautinės sutarties nuostatas – ar aktuali sutartis nustato informacijos apie teisės aktus ir (arba) teismų praktiką teikimą kitos Susitariančiosios valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai atsakymas į minėtą klausimą yra teigiamas, teismas gali išsiųsti kitos Susitariančiosios valstybės kompetentingai institucijai prašymą dėl teisinės pagalbos. Toks prašymas paprastai siunčiamas per Susitariančiųjų valstybių Centrines institucijas. Lietuvos Respublikoje tokia institucija yra Teisingumo ministerija. Siunčiami dokumentai turi atitikti konkrečioje tarptautinėje sutartyje išdėstytus reikalavimus dėl prašymo turinio, kalbos, siunčiamų dokumentų egzempliorių skaičiaus ir kt. Siunčiami dokumentai visuomet pasirašomi bei patvirtinami teismo herbiniu antspaudu. Kadangi tarptautinėse sutartyse apibrėžti perduodamiems dokumentams keliami reikalavimai, siunčiamų dokumentų paprastai apostilizuoti nereikia. Teisinės pagalbos prašymas pagal tarptautines sutartis siunčiamas, kaip minėta, per Centrines institucijas: teismas siunčia prašymą Teisingumo ministerijai, ši persiunčia dokumentus atitinkamos valstybės Centrinei institucijai (paprastai – Teisingumo ministerija), o ši perduoda dokumentus kompetentingai institucijai, pavyzdžiui, teismui. Todėl prašyme nebūtina nurodyti, kokiai konkrečiai institucijai adresuojamas prašymas (pakanka nurodyti „Kompetentingai X valstybės institucijai“) – užsienio valstybės Centrinė institucija, gavusi prašymą, savo šalies teisės aktų nustatyta tvarka parenka instituciją vykdyti pavedimą bei persiunčia jai gautus dokumentus. Atsakymas prašančiajam teismui paprastai atsiunčiamas tokiu pat būdu, kokiu buvo siunčiamas prašymas. Pažymėtina, kad toks teisinės pagalbos suteikimo būdas yra lėtas – jo vykdymas gali užtrukti pusmetį ir ilgiau.

5. Išvados

5.1. Taikytina teisė sprendžiant reikalavimą dėl santuokos nutraukimo

1. Už vienos valstybės ribų išeinančiose šeimos bylose kiekvienam pareikštam reikalavimui išnagrinėti iš esmės taikytina teisė nustatoma atskirai, pagal kiekvieną iš šių sričių reglamentuojančias kolizines normas. Ši taisyklė galioja nustatant taikytiną teisę pagal visus šioje apžvalgoje analizuojamus teisės aktus (žr. šios apžvalgos įžangą, p. 2).

2. Reglamentas „Roma III“ taikomas ne visose Europos Sąjungos valstybėse, o tik tose, kurios dalyvauja glaudesniame bendradarbiavime santuokos nutraukimui taikytinos teisės srityje (žr. šios apžvalgos 1 skyriaus 1.1. skirsnį, p. 5).

49

3. Reglamento „Roma III“ taikymo sritis – siaura, jis taikomas tik santuokos nutraukimui ir separacijai, jis nėra taikomas kitiems klausimams, įskaitant tuos, kurie pagal nacionalinę teisę (CK 3.59 straipsnį) turi būti išnagrinėti nutraukiant santuoką (žr. šios apžvalgos 1 skyriaus 1.1. skirsnį, p. 6).

4. Reglamentas „Roma III“ yra universalus – pagal jį nustatyta taikytina teisė taikoma net ir tuo atveju, jeigu tai yra nedalyvaujančios valstybės narės arba trečiosios valstybės teisė (žr. šios apžvalgos 1 skyriaus 1.1. skirsnį, p. 7).

5. Reglamento „Roma III“ 8 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai šalys nėra sudariusios susitarimo dėl taikytinos teisės pagal reglamento 5 straipsnį (žr. šios apžvalgos 1 skyriaus 1.1. skirsnio 14 psl.). Reglamento „Roma III“ 5 straipsnyje išdėstytos alternatyvos neturi tarpusavio prioriteto, o 8 straipsnio taisyklės – hierarchiškos (žr. šios apžvalgos 1 skyriaus 1.1. skirsnį, p. 14).

6. Reglamentas „Roma III“ neturi įtakos dalyvaujančių valstybių narių anksčiau su nedalyvaujančiomis valstybėmis narėmis ar trečiosiomis valstybėmis sudarytų tarptautinių sutarčių taikymui, tačiau keičia dalyvaujančių valstybių narių tarpusavyje sudarytas tarptautines sutartis (žr. šios apžvalgos 1 skyriaus 1.1. skirsnį, p. 6).

7. Lietuvos Respublikos tarptautinėse dvišalėse sutartyse santuokos nutraukimo bylose taikytina teisė susijusi sisteminiais ryšiais su jurisdikcija – taikytina teisė priklauso nuo to, koks teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą (žr. šios apžvalgos 1 skyriaus 1.2. skirsnį, p. 20).

5.2. Taikytina teisė sprendžiant dėl tėvų pareigų

1. Pagrindinis dokumentas, įtvirtinantis kolizines normas taikytinai teisei dėl tėvų pareigų nustatyti, yra 1996 m. Hagos konvencija, kuri taikoma civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, t. y. reikalavimas dėl tėvų pareigų turi būti susijęs su vaiku iki jam sukanka 18 metų, kuriam tėvai ar kiti asmenys turi pareigas, atsakomybę (žr. šios apžvalgos 2 skyriaus 2.1. skirsnį, p. 22).

2. 1996 m. Hagos konvencija turi būti taikoma visuomet, kai su reikalavimu susijusi valstybė yra viena iš šios konvencijos dalyvių, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublika su atitinkama valstybe yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, kurioje nustatytos kitokios taikytinos teisės taisyklės tėvų ir vaikų santykių bylose (žr. šios apžvalgos 2 skyriaus 2.1. skirsnį, p. 22).

3. ES viduje taikytina teisė nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvenciją, išskyrus kai jurisdikcijos nustatymo pagrindas pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir pagal 1996 m. Hagos konvenciją nesutampa, tokiu atveju taikytina teisė negali būti nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvencijos taisykles ir bus taikomos nacionalinės kolizinės normos (žr. šios apžvalgos 2 skyriaus 2.1. skirsnį, p. 23).

4. Bendroji taisyklė parenkant taikytiną teisę reikalavimui dėl tėvų pareigų yra ta, kad teismas taiko savo teisę, lex fori, kurią geriausiai žino (žr. šios apžvalgos 2 skyriaus 2.1. skirsnį, p. 24).

50

5. 1996 m. Hagos konvencijoje nustatytos kelios bendrosios taikytinos teisės nustatymo taisyklės išimtys, kada teismas turėtų taikyti kitą nei savo vidaus teisę (žr. šios apžvalgos 2 skyriaus 2.1. skirsnį, p. 24).

6. Lietuvos tarptautinės privatinės teisės taisyklės, nustatytos CK 1.32 ar 1.34 straipsniuose, yra taikomos tais atvejais, kai su reikalavimu dėl tėvų pareigų susijusi valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi nei tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, nei yra 1996 m. Hagos konvencijos narė ar kai atitinkamo klausimo 1996 m. Hagos konvencija nereguliuoja (žr. šios apžvalgos 2 skyriaus 2.1. skirsnį, p. 28).

5.3. Taikytina teisė sprendžiant dėl išlaikymo

1. Šiuo metu pagrindinis tarptautinės privatinės teisės aktas, pagal kurį turi būti nustatoma reikalavimui dėl išlaikymo taikytina teisė, yra 2007 m. Hagos protokolas, kuris taikomas universaliai (erga omnes), t. y. net ir tais atvejais, kai su ginču susijusi valstybė yra neprisijungusi prie protokolo (2007 m. Hagos protokolo 19 straipsnis) (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 30).

2. 2007 m. Hagos protokolo taisyklės turi būti taikomos ir pagal jį parinkta valstybės, neprisijungusios prie protokolo, teisė turi būti taikoma išlaikymo prievolei nustatyti (2007 m. Hagos protokolo 2 straipsnis), jeigu susijusios valstybės nėra kito tarptautinės privatinės teisės akto dalyvės. Pavyzdžiui, reikalavimams, susijusiems su Turkija, taikoma 1973 m. Hagos konvencija, o reikalavimams, susijusiems su Rusija, taikoma tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, nes 2007 m. Hagos protokolas nedaro poveikio kitiems šalių susitarimams tokiais pačiais klausimais (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 30).

3. 2007 m. Hagos protokolas apibrėžia tik teisę, taikytiną išlaikymo prievolėms, tačiau nereglamentuoja patiems šeimos santykiams, tėvystei ar svainystei apibrėžti taikytinos teisės (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 30) .

4. Nustatant išlaikymo dydį, net jei taikytina teisė nustato kitaip, turi būti atsižvelgta į kreditoriaus poreikius ir skolininko turtinę padėtį, taip pat į tai, kokią kompensaciją gavo kreditorius vietoj periodinių išlaikymo mokėjimų (2007 m. Hagos protokolo 14 straipsnis) (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 32).

5. Bendroji taisyklė yra ta, kad išlaikymo prievolėms taikytina kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis). Tais atvejais, kai keičiasi kreditoriaus nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta, keičiasi ir taikytina teisė, t. y. taikytina teisė keisis, net jei kreditoriaus gyvenamoji vieta pasikeičia proceso metu (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalis) (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 33).

6. 2007 m. Hagos protokolas nustato specialiąsias taikytinos teisės nustatymo taisykles („kaskadų“ principas) privilegijuotoms kreditorių grupėms tais atvejais, kai šie kreditoriai pagal savo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisę (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis) negali prisiteisti išlaikymo iš skolininko (2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnis). „Kaskadų“ principas nereiškia alternatyvios taikytinos teisės pasirinkimo galimybės. Pagal jį taikytina teisė gali būti nustatoma tik tada, jei kreditoriui nepriklauso

51

išlaikymas pagal pirmiau einančią taikytinos teisės parinkimo taisyklę („kaskadą“) (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 33).

7. Pareiškimo pakeisti sprendimą dėl išlaikymo pateikimo sąlygos ir nagrinėjimo tvarka, nors ir nėra nustatytos nei Išlaikymo reglamente, nei 2007 m. Hagos protokole, priklausys nuo to, kas – kreditorius ar skolininkas – prašo keisti sprendimą, kur buvo priimtas sprendimas dėl išlaikymo, kur gyvena šalys ir pan. (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 35).

8. Speciali taisyklė nustatyta sprendžiant sutuoktinių, buvusių sutuoktinių ar šalių, kurių santuoka buvo pripažinta negaliojančia, tarpusavio išlaikymo klausimus (2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnis). Ji taikoma esant dviem sąlygoms: 1) viena iš šalių prieštarauja dėl kreditoriaus gyvenamosios vietos teisės taikymo ir 2) su santuoka glaudžiau susijusi kita valstybė bei jos teisė (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 37).

9. 2007 m. Hagos protokole nustatyta speciali gynybos taisyklė, kai skolininkas gali ginčyti kreditoriaus reikalavimą remdamasis tuo, kad tokia išlaikymo prievolė nenumatyta nei pagal skolininko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisę, nei pagal šalių bendros pilietybės valstybės (jeigu šalių pilietybė sutampa) teisę. Šia gynybos taisykle gali pasinaudoti skolininkas, turintis kitas išlaikymo prievoles nei vaikų išlaikymą, atsirandantį iš tėvų ir vaikų santykių, ir sutuoktinių bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymą (2007 m. Hagos protokolo 5 straipsnis) (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 39).

10. 2007 m. Hagos protokole nustatyta teisė šalims pasirinkti taikytiną teisę arba konkrečiame jau vykstančiame procese (2007 m. Hagos protokolo 7 straipsnis), arba išlaikymo reikalavimui apskritai (2007 m. Hagos protokolo 8 straipsnis) (žr. šios apžvalgos 3 skyriaus 3.1. skirsnį, p. 40).

5.4. Užsienio valstybių teisės turinio nustatymo ir įrodinėjimo taisyklės

1. Tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių sutartis, jos turinį turi įrodyti ir pateikti šalys; kai užsienio teisė turi būti taikoma teisės akto pagrindu, ši pareiga tenka teismui (žr. šios apžvalgos 4 skyrių, p. 43).

2. Užsienio teisės turinio nustatymą teisinio bendradarbiavimo priemonėmis reglamentuoja 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę, kai kurios Lietuvos Respublikos sudarytos tarptautinės dvišalės sutartys bei CPK 801–803 straipsniai (žr. šios apžvalgos 4 skyriaus 4.1. skirsnį, p. 46.).

3. 1970 m. Hagos konvencija ir Įrodymų rinkimo reglamentas netaikomi renkant informaciją apie užsienio valstybės teisę (žr. šios apžvalgos 4 skyriaus 4.1. skirsnį, p. 45).

Lietuvos Aukščiausiojo TeismoTeisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2016 m. kovo 30 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime