KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17963 2019-11-08 2019-11-08 2019-11-08 -

Byla Nr. 10/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKŲ IŠLAIKYMO FONDO ĮSTATYMO IR LIETUVOS

RESPUBLIKOS VAIKŲ IŠLAIKYMO IŠMOKŲ ĮSTATYMO NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. lapkričio 8 d. Nr. KT44-N13/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2019 m. spalio 22 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2018 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai neprieštaravo Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką.

Konstitucinis Teismas

n u s t a t ė:

IPAREIŠKĖJO ARGUMENTAI

1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015  m. liepos 2 d. sprendimo nutraukti vaikui, kuriam tėvas nemoka priteisto išlaikymo, paskirtų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą teisėtumo ir pagrįstumo. Šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis, rodančius, kad vaikas išvyko į užsienio valstybę (Airiją).

2. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.2.1. Seimo 2006 m. gruodžio 19 d. priimto Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Fondo įstatymas) paskirtis buvo

užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą – mokėti vaikui tėvų (ar kitų pagal įstatymus turinčių jį išlaikyti

asmenų) nemokamą išlaikymą, valstybei turint teisę sumokėtas išmokas regreso tvarka išieškoti iš skolininko (1 straipsnio 1 dalis) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.204 straipsnio 3 dalį. Šiuo įstatymu Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie iš savo tėvų ar kitų asmenų, pagal įstatymus turinčių juos išlaikyti, negauna pagal Konstitucijos 38 straipsnį ir CK 3.192 straipsnio 1 dalį privalomo išlaikymo.

Fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyti Vaikų išlaikymo fondo išmokų (toliau – ir Fondo išmokos) mokėjimo pagrindai ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindai nebuvo susiję su vaiko ar pareiškėjo gyvenamąja vieta (jos pakeitimu). Tačiau šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kurioje buvo įtvirtinta vaiko sąvoka, siejant su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje buvo įtvirtinta nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų sąvoka, taip pat su įstatymo paskirtį nustatančia 1 straipsnio 1 dalimi darytina išvada, kad valstybės įsipareigojimas suteikti nustatyto dydžio išlaikymą šiuo įstatymu buvo užtikrinamas tik nuolat gyvenančiam Lietuvos Respublikoje (t. y. kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą) jaunesniam nei 18 metų asmeniui, taip pat vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Be to, Fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie taip pat nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo.

Taigi, pasak pareiškėjo, pagal ginčijamas Fondo įstatymo nuostatas Fondo išmokų mokėjimas galėjo būti nutraukiamas pareiškėjui ir (arba) vaikui išvykus nuolat gyventi į kitą valstybę, nes pareiškėjas ir (arba) vaikas, pasikeitus jų nuolatinei gyvenamajai vietai (išvykus jiems gyventi į kitą valstybę, nepaisant to, ar jos teisės aktuose yra numatyta teisė gauti atitinkamų fondų išmokas), buvo laikomi praradusiais teisinį subjektiškumą šio įstatymo požiūriu.

2.2. Atsižvelgdamas į Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, 39 straipsnio 3 dalį, kuriose įtvirtinti konstituciniai šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos pagrindai, taip pat į juos atskleidžiančias inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pareiškėjas daro išvadą, kad, valstybei saugant ir globojant šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę bei teikiant joms paramą, visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės paramą gautų adresatas – konkretus vaikas, kurio išlaikymui ši parama skiriama.

2.3. Seimui 1995 m. liepos 3 d. įstatymu ratifikavus 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimus vykdyti šios konvencijos nuostatas ir užtikrinti joje įtvirtintų principų laikymąsi. Šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vaiko interesų prioriteto principas: imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės dalyvės įsipareigojo teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imtis atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.

2.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad aiškindami ir taikydami teisės normas, kurios reguliuoja klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, kartu ir su jų išlaikymu, teismai pirmiausia turi vadovautis vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 2 punktas); išlaikymo negavimas ar pareigos išlaikyti nevykdymas neatitinka vaiko interesų ir negali būti toleruojamas (2003 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-96; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2008).

2.5. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) nustatytos bendrosios taisyklės, užtikrinančios visų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečių (ir jų šeimos narių), keliaujančių po ES, teises į socialinę apsaugą, įskaitant teisę į šeimos išmokas (3 straipsnis). Tačiau šiame reglamente nurodyta, kad išankstiniai išlaikymo pašalpos mokėjimai yra grąžintini mokėjimai, kurie skirti kompensuoti tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo savo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką, ir kurie neturėtų būti laikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka, todėl tokioms išlaikymo pašalpoms neturėtų būti taikomos koordinavimo taisyklės (36 konstatuojamoji dalis). Be to, šiame reglamente expressis verbis nurodyta, kad į jo taikymo sritį nepatenka ir išmokoms šeimai nėra priskiriamos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą mokamos Fondo išmokos (1 straipsnio z punktas ir I priedo 1 dalies įrašas, susijęs su

Lietuva). Todėl tokių išmokų gavėjams pagal šį reglamentą nesuteikiama garantija, kad, persikėlus gyventi į kitą ES šalį, jiems bus mokamos išmokos.

Tačiau, kaip pažymi pareiškėjas, laisvas darbuotojų judėjimas, kuris yra vienas pagrindinių ES principų, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 45 straipsnyje ir reiškia, kad panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu – darbuotojai ir jų šeimos nariai turi teisę atvykti į šalį ir joje apsigyventi, taip pat teisę dirbti kitoje valstybėje narėje ir būti traktuojami taip pat, kaip tos valstybės narės piliečiai. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra konstatavęs, kad į ES teisės taikymo sritį patenka tos situacijos, kurios susijusios su naudojimusi SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, pirmiausia SESV 21 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; pagal SESV ES piliečiams suteikiamos galimybės judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo šiomis galimybėmis. Toks vienos iš SESV užtikrinamų pagrindinių laisvių apribojimas pagal ES teisę gali būti pateisinamas tik jeigu jis pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui (2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje C-359/13 Martens 22, 26, 34 punktai).

2.6. Taigi, pasak pareiškėjo, Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenų, laikomų pareiškėju ir vaiku, teisinis subjektiškumas buvo susietas su nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje sąlyga ir pagal kurį pareiškėjas ir (arba) vaikas, pasikeitus jų nuolatinei gyvenamajai vietai (išvykus jiems gyventi į kitą valstybę, nepaisant to, ar jos teisės aktuose yra numatyta teisė gauti atitinkamų fondų išmokas), buvo laikomi praradusiais teisinį subjektiškumą šio įstatymo požiūriu, t. y. iš nepilnamečio vaiko apskritai galėjo būti atimta galimybė naudotis teise į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą), prieštarauja minėtiems Lietuvos Respublikos prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams užtikrinti vaiko interesų prioriteto principo laikymąsi ir darbuotojų bei jų šeimos narių teisę laisvai judėti, apsigyventi ir dirbti ES valstybių narių teritorijoje (traktuojant juos taip pat, kaip tos valstybės narės piliečius), taip pat kyla abejonių dėl jo atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai.

2.7. Kartu pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017  m. rugsėjo 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2018 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Išmokų įstatymas) 2 straipsnyje nebėra apibrėžtos vaiko sąvokos, o 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje pareiškėjo sąvokoje nebėra nuolatinės gyvenamosios vietos elemento. Tačiau pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktus ir vaiko, ir pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis) expressis verbis lemia vaiko teisę į valstybės mokamas vaikų išlaikymo išmokas – yra šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, kurių bent vienos neatitinkant ir (arba) nepateikus šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų, be kita ko, šias sąlygas patvirtinančių, dokumentų, pagal šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį tokios išmokos neskiriamos. Taip pat neatitinkant bent vienos iš šių sąlygų minėtų išmokų mokėjimas pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus yra nutraukiamas nuo tokių faktinių aplinkybių atsiradimo dienos.

Seimo 2017 m. rugsėjo 28 d. priimto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2018 m. sausio 1 d., 2 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmeniui iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos įsigaliojus šiam įstatymui perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytą Išmokų įstatymą. Pasak pareiškėjo, tai reiškia, kad vaikams, kuriems išmokų mokėjimas buvo nutrauktas jiems patiems ar pareiškėjams netekus subjektiškumo, nors teismas tokį Vaikų išlaikymo fondo administracijos veiksmą pripažintų nepagrįstu, pagal Išmokų įstatymą šios išmokos gali būti nebemokamos.

IISUINTERESUOTO ASMENS ATSTOVĖS ARGUMENTAI

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovės Seimo narės Monikos Navickienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį, kad CK 3.204 straipsnyje nustatyta Lietuvos valstybės pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti, įgyvendinama teikiant jiems teisės aktuose numatytą socialinę paramą.

Socialinė parama gali būti teikiama įvairiais būdais. Socialinės paramos teikimo būdai, jos apimtis, teikimo tvarka ir sąlygos yra nustatyti konkrečiuose įstatymuose. Juose nustatyta teisė vienu ar kitu būdu gauti socialinę paramą, be kita ko, siejama su sąlyga, kad asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (suinteresuoto asmens atstovė nurodo Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnį). Ši teisinė sąsaja nėra atsitiktinė, ji rodo, kad esminė sąlyga teisei įgyti – asmens ir valstybės abipusis teisinis, ekonominis ir socialinis ryšys, kuris pasireiškia ne tik asmens teise į valstybės laiduojamą socialinę apsaugą, bet ir asmens pareiga prisidėti prie to, kad valstybė galėtų savo laiduojamas teises įgyvendinti.

Taigi suinteresuoto asmens atstovė daro išvadą, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas asmens ir Lietuvos Respublikos, kaip teisės subjekto, teisinis ryšys: nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis laikomi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

3.2. Laisvas asmenų judėjimas yra viena pagrindinių teisių ES. ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais yra koordinuojamas ligos ir motinystės, invalidumo (netekto darbingumo), senatvės išmokų, išmokų maitintojo netekusiems asmenims, išmokų dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga, išmokų mirties atveju, tėvystės, priešpensinių išmokų, taip pat išmokų šeimai mokėjimas. Vienas iš koordinuojamų socialinės apsaugos išmokų, kurios gali būti apibrėžtos skirtingomis sąvokomis, požymių yra šių išmokų išskirtinė paskirtis (ryšys)  – jos skiriamos ir mokamos dėl socialinių rizikų sukeltų pasekmių (draudžiamųjų įvykių). Reglamento (EB) Nr. 883/2004 36 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad išankstiniai išlaikymo pašalpos mokėjimai yra grąžintini mokėjimai, skirti kompensuoti tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo savo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką, todėl jie neturėtų būti laikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka ir tokioms išlaikymo pašalpoms neturėtų būti taikomos koordinavimo taisyklės. Be to, pagal šio reglamento 1 straipsnio z punktą išmokomis šeimai (kurioms taikomas šis reglamentas pagal jo 3 straipsnį) nelaikomos I priede, be kita ko, nurodytos išankstinės išlaikymo išmokos, tarp jų ir Fondo išmokos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. A1-162 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-288 „Dėl Europos Tarybos reglamento Nr. 1408/71/EBB ir reglamento Nr. 574/72/EEB nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmoka mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ išmokomis šeimai yra laikomos išmokos, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą.

Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovės, išmokos, kurios buvo skiriamos ir mokamos pagal Fondo įstatymą, o šiuo metu skiriamos ir mokamos pagal Išmokų įstatymą, nepatenka į išmokų šeimai, kurių mokėjimas koordinuojamas pagal ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus, sąrašą.

3.3. Jeigu ginčijamame įstatyme nebūtų įtvirtintas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui, kad gautų Fondo išmoką, nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisė į šią išmoką būtų nustatyta ne tik tiems asmenims, kuriems būnant nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais išmoka buvo paskirta, bet ir tiems kitų valstybių nuolatiniams gyventojams, kurie niekada nebuvo ir neketina būti nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais. Toks teisinis reguliavimas reikštų ir tai, kad ES valstybė narė iš kitos valstybės narės atvykusiam nuolat gyventi asmeniui turėtų taikyti tos valstybės narės, iš kurios jis atvyko, teisę. Negana to, asmuo galėtų įgyti teisę į dvi savo esme analogiškas išmokas, jeigu teisė į išmoką būtų nustatyta ir ES valstybėje narėje, kurioje jis nuolat gyveno, ir valstybėje narėje, į kurią jis persikėlė nuolat gyventi. Toks teisinis reguliavimas pažeistų vieną esminių ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principų – vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principą, pagal kurį asmeniui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai, net jeigu tai jam yra nepalanku (išskirtinis taikymo pobūdis), o valstybė, kurios teisės aktai turi būti taikomi, negali nustatyti ribojančių sąlygų, trukdančių asmeniui priklausyti jos socialinei sistemai, ar jos teisės aktų taikymo asmeniui masto, taip pat asmuo negali pats pasirinkti

taikomų teisės aktų ar jų taikymo masto (privalomas taikymo pobūdis).Tai, kad buvęs Lietuvos Respublikos nuolatinis gyventojas netenka teisės į pagal Fondo įstatymą mokėtą išmoką, pasak

suinteresuoto asmens atstovės, negali būti aiškinama kaip asmens teisių pažeidimas ar kitoks jo teisių suvaržymas tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės požiūriu, nes pagal minėtus ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus asmuo įgyja teisę į socialinę apsaugą pagal ES valstybės narės, į kurią jis persikėlė nuolat gyventi, nacionalinę teisę.

Taigi, kaip pažymi suinteresuoto asmens atstovė, ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje, 39 straipsnyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui suinteresuoto asmens Seimo atstovė Seimo narė M.  Navickienė taip pat pateikė Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus parengtą analitinę apžvalgą apie vaikų išlaikymo išmokų reglamentavimą kitose valstybėse.

IIIBYLOJE GAUTA MEDŽIAGA

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojos, atliekančios generalinio direktoriaus funkcijas, Rūtos Krasuckaitės rašytinės nuomonės.

5.1. Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis pateikė šiuos jo nuomonę, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, pagrindžiančius argumentus.

5.1.1. Pagal CK 3.204 straipsnio 1 dalį valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. Siekiant užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą, pagrindinės nuostatos dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams (valstybės skiriamų lėšų vaikui išlaikyti) ir šio išlaikymo sąlygos įtvirtintos iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusiame Fondo įstatyme ir 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Išmokų įstatyme. Šiais įstatymais valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą, valstybei turint teisę sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko. Pagal Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis ir pareiškėjas, t. y. vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), ir vaikas turėjo būti nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Išmokų įstatymo 7 straipsnyje teisė gauti išmoką taip pat susieta tiek su pareiškėjo, tiek su vaiko nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje.

5.1.2. Pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, suformuluotas inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia į valstybės materialines ir finansines galimybes, paisydamas Konstitucijos, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos ir paramos priemones. Todėl jis gali nustatyti išmokų skyrimo ir mokėjimo, jų mokėjimo nutraukimo sąlygas. Išmokų skyrimo santykių teisinio reguliavimo turinį, jų skyrimo sąlygas lemia toks veiksnys kaip valstybės finansinės galimybės. Teisės gauti išmoką susiejimas tiek su pareiškėjo, tiek su vaiko nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje pateisinamas valstybės finansinėmis galimybėmis įgyvendinti teisę į išmokas.

5.2. Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojos, atliekančios generalinio direktoriaus funkcijas, R. Krasuckaitės nuomone, Fondo išmokos nepatenka į pareiškėjo prašyme minimo Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymo sritį, nes šis reglamentas nėra taikomas išankstiniams vaiko išlaikymo išmokos mokėjimams, t. y. grąžintiniams mokėjimams, nelaikomiems tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka ir skiriamiems, kai vienas iš tėvų nevykdo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką (36 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio z punktas, I priedo I dalies įrašas, susijęs su Lietuva).

Tačiau valstybės narės net ir tose srityse, kuriose nėra suderinimo ES lygmeniu ir kuriose jos išlaiko savo kompetenciją (pvz., socialinės apsaugos sistemų organizavimo sritis), šia kompetencija naudojasi atsižvelgdamos į ES pirminės teisės, pirmiausia SESV 20, 21 ir 45 straipsnių, nuostatas.

5.2.1. Ribojančiomis SESV 21 straipsnio 1 dalyje visiems ES piliečiams garantuojamą teisę laisvai judėti iš vienos

valstybės narės į kitą ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje ESTT jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažintos nacionalinės teisės aktų nuostatos, dėl kurių kai kurie valstybės piliečiai atsiduria blogesnėje padėtyje tik dėl to, kad pasinaudojo šia teise. Nuo galimybės pasinaudoti teise laisvai judėti iš vienos valstybės narės į kitą ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje gali atgrasyti su gyvenamąja vieta susiję reikalavimai, nustatyti tam tikrų socialinės apsaugos išmokų skyrimui ir mokėjimui (pvz., reikalavimai turėti nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje narėje, būti joje išgyvenus tam tikrą laikotarpį iki kreipimosi dėl išmokos). Tačiau SESV 21 straipsniu garantuojamos teisės apribojimai gali būti pateisinami, jeigu jie pagrįsti objektyviais privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir neviršija to, kas būtina siekiant teisėto tikslo pagal nacionalinę teisę.

ESTT yra pripažinęs, kad teisėtas gali būti siekis užtikrinti tam tikro ryšio tarp tam tikros socialinės apsaugos išmokos (lengvatos) gavėjo ir atitinkamos valstybės narės (pvz., ryšio tarp asmens ir valstybės narės darbo rinkos, ryšio tarp asmens ir valstybės narės visuomenės, t. y. tam tikro integracijos į atitinkamos valstybės narės visuomenę lygio) buvimą. Vertindamas ES teisės nereglamentuojamas lengvatas ir išmokas (iš esmės tokios yra ir išmokos pagal Fondo įstatymą), ESTT yra nurodęs, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti išmokos (paramos) gavėjo ryšio su atitinkama valstybe nare vertinimo kriterijus, jos gali nustatyti ir tokio ryšio buvimą įrodantį reikalavimą išmokos (lengvatos) gavėjui tam tikrą laiką nuolat gyventi arba būti rezidentu atitinkamoje valstybėje narėje, tačiau tokio realaus integracijos ryšio buvimo įrodymas neturi būti pernelyg griežtas, išimtinio pobūdžio, turi būti laikomasi proporcingumo principo.

5.2.2. SESV 45 straipsniu, kuriuo užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė, t.  y. laisvė valstybių narių piliečiams išvykti iš savo kilmės valstybės ir atvykti į kitos valstybės narės teritoriją bei joje apsigyventi siekiant verstis ekonomine veikla, siekiama uždrausti priemones, dėl kurių gali būti sudarytos nepalankios sąlygos ES piliečiams vykdyti darbinę veiklą ne savo kilmės valstybės narės teritorijoje, net jeigu tokios kliūtys taikomos neatsižvelgiant į atitinkamo darbuotojo pilietybę. Tačiau, atsižvelgiant į ESTT praktiką, nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV garantuojama darbuotojų judėjimo laisve ar naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jei jomis siekiama SESV atitinkančio teisėto tikslo, jos grindžiamos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, yra tinkamos tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jo siekiant.

5.2.3. Taigi, pasak R. Krasuckaitės, jeigu pareiškėjo ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra išmokos skyrimo sąlyga ar pagrindas sustabdyti (nutraukti) šios išmokos mokėjimą, ES teisės požiūriu svarbu, ar tai yra išimtinė, griežtai taikoma sąlyga išmokai gauti, ar sprendžiant dėl išmokos mokėjimo gali būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias aplinkybes. Taip pat ypač svarbu įvertinti, ar Fondo išmoka laikytina išmoka, į kurią asmenys turi teisę tik pagal vienos valstybės narės teisės aktus (Lietuvos Respublikos), ar asmenims išvykus į kitą valstybę narę analogiškos išmokos mokėjimas būtų galimas pagal tos valstybės narės (į kurią jie išvyko) teisės aktus.

Be to, Fondo išmoka yra tik subsidiari parama vaikui ir savo esme skiriasi nuo kitų socialinių išmokų, nagrinėtų ir aptartoje ESTT praktikoje, nes šiuo atveju valstybė, siekdama sušvelninti pareigos išlaikyti savo vaikus nesilaikymo padarinius, įsipareigoja vaikų išlaikymui skirti valstybės lėšas, kurios vėliau išieškomos iš privalančio išlaikyti savo vaiką asmens (vieno iš tėvų), kuriam išlieka pareiga mokėti periodines išmokas savo vaikui išlaikyti. Taigi, net ir netekus galimybės gauti Fondo išmoką, išliktų galimybė šias pinigines lėšas išsireikalauti iš asmens (vieno iš tėvų), kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti. Todėl, pasak R. Krasuckaitės, abejotina, ar Fondo išmokos netekimą būtų galima prilyginti situacijoms, kai išvykus iš valstybės narės galimybė gauti tam tikras lėšas yra prarandama negrįžtamai.

6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gauta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo Ježio Miskio pateikta informacija, kad pagal Fondo įstatymą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta per 56 tūkst. Fondo išmokų, iš jų apie 21 tūkst. išmokų mokėjimas pagal Išmokų įstatymą buvo tęsiamas po 2018 m. sausio 1 d., o nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. apie 800 išmokų mokėjimų (apie 4 proc. visų mokamų išmokų) nutraukta pareiškėjui ir (arba) vaikui išvykus iš Lietuvos Respublikos.

Konstitucinis Teismas

k o n s t a t u o j a:

IGINČIJAMAS IR SU JUO SUSIJĘS TEISINIS REGULIAVIMAS

7. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką.

8. Seimas 2006 m. gruodžio 19 d. priėmė Vaikų išlaikymo fondo įstatymą, įsigaliojusį 2008 m. sausio 1 d.8.1. Fondo įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ buvo nustatyta:„1. Šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame

įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas.

2. Šiuo įstatymu yra steigiamas Vaikų išlaikymo fondas, nustatoma jo paskirtis ir administravimas.3. Šis įstatymas nustato valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindus.“8.2. Kaip nurodyta Fondo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, šį projektą parengti paskatino dažni asmenų, iš savo

buvusių sutuoktinių negaunančių alimentų vaikų išlaikymui, skundai ir įvairių institucijų pateikiami duomenys, iš kurių matyti, kad tėvų prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus užtikrinimas – viena silpniausių šalies teisinės sistemos grandžių: 7 proc. (apie 50 tūkst.) Lietuvoje gyvenančių nepilnamečių vaikų iš savo tėvų negauna priteisto išlaikymo. Aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiima pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą, turėdama teisę sumokėtas išmokas regreso tvarka išieškoti iš skolininko. Šiame aiškinamajame rašte pažymėta ir tai, kad įstatymo pagrindu steigiamas Vaikų išlaikymo fondas analogiškas veikiantiesiems daugelyje ES valstybių – Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir kt.

8.3. Taigi pagal Fondo įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybė įsipareigojo šio įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis iš specialiai įsteigto Vaikų išlaikymo fondo mokėti išmokas vaikams, kurie visai ar iš dalies negauna privalomo išlaikymo iš asmenų, turinčių juos išlaikyti (toliau – ir skolininkai), turėdama teisę regreso tvarka išieškoti iš skolininkų išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas.

9. Ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 3, 5 dalyse buvo nustatyta:„3. Pareiškėjas – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat

gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo.

<…>5. Vaikas – nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų

nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas).“9.1. Aiškinant ginčijamas Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis pažymėtina, kad pagal jose nustatytą teisinį

reguliavimą pareiškėjas yra nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje ir besikreipiantis dėl Fondo išmokų vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas); vaikas, dėl kurio išlaikymui skiriamų Fondo išmokų kreipiasi pareiškėjas, yra nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo arba vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, jeigu jam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas).

9.2. Kartu paminėtina, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.“

9.3. Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalies nuostatomis pažymėtina, kad pagal jį ir pareiškėjui (vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjui (rūpintojui)), besikreipiančiam dėl Fondo išmokų, ir vaikui (jaunesniam nei 18 metų asmeniui arba vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, jeigu jam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas)), dėl kurio išlaikymui skiriamų išmokų kreipiamasi, buvo nustatytas bendras reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – būti Lietuvos Respublikos piliečiu, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje arba savivaldybę, kurioje gyvena, įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba būti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiu užsieniečiu.

10. Fondo įstatymo 3 straipsnyje „Fondo išmokų mokėjimo pagrindai ir išmokų dydžiai“ inter alia buvo nustatyta:

„1. Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį.

2. Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo <…>

<…>4. Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba

teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą.“10.1. Taigi Fondo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalyse buvo nustatytos šios dvi būtinos Fondo išmokų mokėjimo sąlygos:– lėšos vaikui išlaikyti priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi;– vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto

išlaikymo.10.2. Pagal Fondo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį Fondo išmokos galėjo būti mokamos tol, kol buvo tenkinamos abi šio

straipsnio 1, 2 dalyse nustatytos jų mokėjimo sąlygos (t. y. kol yra vykdytinas teismo sprendimas arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartis ir kol vaikas negauna viso ar dalies šiuo sprendimu arba sutartimi nustatyto išlaikymo) ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turėjo teisę gauti išlaikymą.

Šiame kontekste paminėtina, kad CK 3.194 straipsnio „Išlaikymo priteisimas“ 3 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nustatyta, jog išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl neįgalumo, kuris nustatytas iki jo pilnametystės.

10.3. Pažymėtina, kad nors, kaip minėta, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse buvo nustatyta, jog tiek pareiškėjas, kuris kreipiasi dėl Fondo išmokų, tiek vaikas, kurio išlaikymui šios išmokos buvo skiriamos, turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas kaip viena iš būtinų teisės kreiptis dėl Fondo išmokų įgijimo ir šių išmokų skyrimo sąlygų, tarp šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų būtinų paskirtų Fondo išmokų mokėjimo sąlygų nebuvo nurodytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Fondo įstatymo 6 straipsnio „Fondo išmokų mokėjimo nutraukimas“ 1 dalyje buvo nustatyta:„1. Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų:1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje;2) skolininkas miršta;3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo

pagrindai.“11.1. Taigi Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyti trys Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindai,

kurių bent vienam esant Fondo administratorius privalėjo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą:– išnyko bent viena iš Fondo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų, kaip minėta, būtinų šių Fondo išmokų mokėjimo sąlygų:

lėšos vaikui išlaikyti priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi (1 dalis), vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (2 dalis);

– skolininkas mirė;– atsirado CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Šiame kontekste paminėtina, jog

CK 3.194 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės (jeigu, kaip minėta, pagal šio straipsnio 3 dalį išlaikymas priteistas iki jo pilnametystės); 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta.

11.2. Pažymėtina, kad nei Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko išvykimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę nuolat gyventi, t. y. Fondo išmokų mokėjimo nutraukimas nebuvo siejamas su asmens, kuris kreipėsi dėl šių išmokų ar kuriam šios išmokos buvo skirtos, nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimu išvykus iš Lietuvos Respublikos.

11.3. Šiame kontekste pažymėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant Fondo įstatymo nuostatas:

– įstatymų leidėjas nebuvo įtvirtinęs tokio Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindo kaip pareiškėjo ar vaiko išvykimas gyventi į užsienį; Fondo įstatymo interpretavimas plečiamai (inter alia pasinaudojant pareiškėjo sąvoka) paneigtų teisę į Fondo išmokos gavimą; įstatymo tikslas – materialinė pagalba vaiko išlaikymui (2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013);

– nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai; Fondo išmokos yra skiriamos būtent vaikui ir negali būti nutraukiamos nesant tam teisinio, faktinio pagrindo, paneigiant teisės aktais jam suteikiamas teises; nesant teisėto pagrindo, būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą; priešingas situacijos aiškinimas nėra galimas, nes kitaip būtų pažeidžiamos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintos vertybės ir valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę (2014 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-97/2014);

– atsižvelgiant į Fondo išmokų skyrimo tikslą, Fondo įstatymo nuostatos dėl Fondo išmokų mokėjimo ir jų mokėjimo nutraukimo negali būti aiškinamos plečiamai; jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, kad pasikeitė besikreipusio dėl lėšų vaikui išlaikyti gavimo asmens ar vaiko gyvenamoji vieta; kitaip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą (2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017).

12. Seimas 2017 m. rugsėjo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2018 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu Fondo įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir pakeistu pavadinimu „Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas“, o 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui iki jo įsigaliojimo paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal Išmokų įstatymą (2 dalies 3 punktas).

12.1. Išmokų įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 1 dalyje įtvirtinta: „Šiuo įstatymu nustatomi valstybės įsipareigojimo garantuoti šio įstatymo nustatyto dydžio vaiko išlaikymą, kai yra šiame įstatyme nustatytos sąlygos, vykdymas ir valstybės mokamų išmokų, skirtų vaikams išlaikyti (toliau – išmokos), administravimo pagrindai.“

Taigi Išmokų įstatymu reguliuojamas valstybės šiuo įstatymu prisiimto įsipareigojimo mokėti nustatyto dydžio išmokas, skirtas vaikų išlaikymui, vykdymas ir nustatytos šių išmokų mokėjimo sąlygos ir administravimo pagrindai.

12.2. Išmokų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šis įstatymas taikomas asmenims, nesukakusiems 18 metų, taip pat vyresniems negu 18 metų nedarbingiems asmenims, kuriems iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalumas, (toliau – vaikas) ir vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, arba globėjui (rūpintojui), kuris kreipiasi dėl išmokų mokėjimo ir kuris atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas, taip pat asmenims, kurie teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį privalo mokėti vaiko išlaikymo lėšas, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos.“

12.3. Taigi pagal Išmokų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą vaikas, kurio išlaikymui pagal šį įstatymą skiriamos išmokos, yra asmuo, nesukakęs 18 metų, taip pat vyresnis negu 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalumas.

12.4. Šiame kontekste paminėtina, kad šio įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 2 dalyje įtvirtinta pareiškėjo sąvoka: „pareiškėjas – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, arba globėjas (rūpintojas), kuris kreipiasi į išmokų administratorių dėl išmokų mokėjimo“.

Taigi pagal Išmokų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas yra vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, arba globėjas (rūpintojas), kuris kreipiasi dėl išmokų mokėjimo ir kuris atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas.

12.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios ir Išmokų įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtintos išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygos.

12.5.1. Išmokų įstatymo 7 straipsnyje „Teisė į išmokas“ nustatyta:„Vaikas turi teisę į išmokas, jeigu kreipiantis ir priimant sprendimą dėl išmokų skyrimo, o paskyrus išmokas  – mokant

išmokas yra tenkinamos visos šios sąlygos:1) vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos

Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos  – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (toliau – Gyventojų registras);

2) vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna vaiko išlaikymo lėšų ar gauna tik dalį vaiko išlaikymo lėšų;3) pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos

Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos  – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Gyventojų registrą.“

Taigi pagal Išmokų įstatymo 7 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą vaikas turi teisę į išmokas, jeigu kreipiantis ir priimant sprendimą dėl išmokų skyrimo, taip pat mokant paskirtas išmokas yra tenkinamos inter alia šios būtinos sąlygos:

– vaikas nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, t. y. jo duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (savivaldybę, kurios teritorijoje gyvena) yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (1 punktas);

– pareiškėjas nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, t. y. jo duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (savivaldybę, kurios teritorijoje gyvena) yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (3 punktas).

12.5.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą tiek vaikas, tiek pareiškėjas turi atitikti bendrą sąlygą – jie turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ne tik tuo metu, kai yra kreipiamasi dėl išmokų ir jos skiriamos, bet ir jau paskirtų išmokų mokėjimo metu, t. y. vaiko ir pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra ir viena iš paskirtų išmokų mokėjimo būtinų sąlygų.

12.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Išmokų įstatymo 10 straipsnio „Išmokų mokėjimo nutraukimas“ 1 dalyje inter alia nustatyta:

„Išmokų administratorius nutraukia išmokų mokėjimą, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų:1) vaikas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos – nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos;<…>3) pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos – nuo faktinių aplinkybių atsiradimo

dienos;<…>“Taigi pagal Išmokų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, aiškinamus kartu atitinkamai su šio įstatymo 7

straipsnio 1, 3 punktų nuostatomis, išmokų mokėjimas, kitaip nei pagal Fondo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, yra nutraukiamas, jeigu vaikas ir (arba) pareiškėjas neatitinka vienos iš paskirtų išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos yra specialus pagrindas nutraukti išmokų mokėjimą.

IITARPTAUTINĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTUOSE ĮTVIRTINTAS TEISINIS REGULIAVIMAS

13. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tarptautinės ir ES teisės aktų nuostatos, susijusios su vaiko teisių ir interesų apsaugos užtikrinimu.

13.1. 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos, be kita ko, nustatyta, kad vaikams suteikiama ypatinga globa ir parama; visi vaikai, santuokiniai ir nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga (25 straipsnio 2 dalis).

13.2. 1966 m. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte inter alia nustatyta, kad kiekvienas vaikas be jokios diskriminacijos dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties ar jo gimimo turi teisę į tokias apsaugos priemones, kurių reikia jam, kaip nepilnamečiui, ir kurias turi teikti šeima, visuomenė ir valstybė (24 straipsnio 1 dalis).

13.3. 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte inter alia nustatyta, kad šeimai turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba tol, kol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų išlaikymą ir auklėjimą (10 straipsnio 1 dalis).

13.4. 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos, be kita ko, nustatyta, kad įstatymu ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuojama ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime; šiuo tikslu leidžiant įstatymus svarbiausias motyvas turi būti vaiko interesų užtikrinimas (2 principas); visuomenės ir valdžios organų pareiga – ypač rūpintis vaikais, neturinčiais šeimos, ir vaikais, neturinčiais pakankamai pragyvenimo lėšų (6 principas);

vaikas visuomet turi būti tarp tų, kam pirmiausia suteikiama apsauga ir parama (8 principas).13.5. 1989 m. Vaiko teisių konvencijoje, be kita ko, nustatyta, kad imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų,

nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos organai, svarbiausia – vaiko interesai (3 straipsnio 1 dalis); taip pat nustatytas valstybių dalyvių įsipareigojimas teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgiant į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir šiam tikslui imtis atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (3 straipsnio 2 dalis).

Šios konvencijos 26 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno vaiko teisė naudotis socialiniu aprūpinimu pagal valstybės dalyvės įstatymus (1 dalis), kuris pagal reikalingumą teikiamas atsižvelgiant inter alia į vaiko ir asmenų, atsakančių už vaiko išlaikymą, turimus išteklius ir galimybes (2 dalis).

Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kurių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi (1 dalis); nustatyta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (2 dalis); valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą (3 dalis); taip pat valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio (4 dalis).

Taigi Vaiko teisių konvencijoje, inter alia minėtose 3, 26, 27 straipsnių nuostatose, yra įtvirtintas vaiko interesų pirmumo principas, kurio paisydama valstybė turi pareigą teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka teikti jam materialinę paramą, tačiau atsižvelgdama pirmiausia į vaiko tėvų, globėjų ar kitų asmenų, kurie inter alia finansiškai atsako už jį pagal įstatymą ir kuriems tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą, teises ir pareigas, taip pat į vaiko ir asmenų, turinčių vaiką išlaikyti, išteklius ir galimybes. Pažymėtina, kad pagal šią konvenciją valstybės teikiama materialinė parama vaikui, skirta inter alia jam išlaikyti, yra tik pagalba tėvams ar kitiems tokią pareigą turintiems asmenims (27 straipsnio 3, 4 dalys).

13.6. 2006 m. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 7 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neįgalių vaikų visapusišką visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą lygiai su kitais vaikais (1 dalis); visuose veiksmuose, susijusiuose su neįgaliais vaikais, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus (2 dalis).

13.7. 2000 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (patikslintoje 2007 m.) inter alia nustatyta, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą (24 straipsnio 1 dalis); visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais (24 straipsnio 2 dalis).

13.8. Šiame kontekste paminėtina, jog ESTT yra pažymėjęs, kad aiškinant ES teisę būtina atsižvelgti, be kita ko, į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtintas reikalavimas visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia vadovautis vaiko interesais, taip pat yra pažymėjęs, kad kompetentingos valstybės narės institucijos, įgyvendindamos ES teisę ir priimdamos atitinkamus sprendimus, turi subalansuotai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus, visų pirma atsižvelgdamos į vaikų interesus (2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo sujungtose bylose C-356/11 ir C-357/11 O. ir S. ir Maahanmuuttovirasto 80–81 punktai).

Paminėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog yra susiformavęs platus valstybių konsensusas (sutarimas), kad priimant visus sprendimus dėl vaikų svarbiausiu kriterijumi turi būti laikomi jų interesai (EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, 135–136 punktai; EŽTT Didžiosios kolegijos 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Strand Lobben ir kiti prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37283/13, 204 punktas). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai priimant atitinkamus sprendimus išsiskiria vaiko ir tėvų interesai, derinant tuos interesus, priklausomai nuo jų prigimties ir rimtumo, pirmenybė teikiama vaiko interesams (EŽTT Didžiosios kolegijos 2003 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Sommerfeld prieš Vokietiją, peticijos Nr. 31871/96, 64 punktas; minėto sprendimo byloje Strand Lobben ir kiti prieš Norvegiją 206 punktas).

14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat aktualus ES teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su asmens teise laisvai judėti.

14.1. Europos Sąjungos sutartyje inter alia nustatyta, kad savo piliečiams ES siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas inter alia išorės sienų kontrolės, imigracijos priemones (3 straipsnio 2 dalis); šioje erdvėje ES sukuria vidaus rinką (3 straipsnio 3 dalis), inter alia gerbdama valstybių narių nacionalinį savitumą (4 straipsnio 2 dalis).

Pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalį ES pripažįsta teises, laisves ir principus, įtvirtintus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Šios chartijos 45 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno ES piliečio judėjimo ir apsigyvenimo ES laisvė.

14.2. Pažymėtina, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnį kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra ES pilietis (1 dalis), o viena iš ES piliečių teisių yra teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (2 dalies a punktas). Pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas ES pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Europos Sąjungos sutartyje, SESV ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų ir sąlygų.

SESV 45 straipsnyje nustatyta, kad ES užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė (1 dalis), kuri reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės (2 dalis); ši laisvė suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais, be kita ko, šiuo tikslu apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, laikantis Europos Komisijos reglamentuose nustatytų sąlygų pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui (3 dalies c, d punktai).

14.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 siekiama užtikrinti, kad ES judantys asmenys išsaugotų savo teisę inter alia į išmoką šeimai, tačiau pagal jo 1 straipsnio z punktą išmoka šeimai laikomos visos išmokos natūra arba pinigais, skirtos šeimos išlaidoms padengti, neįskaitant I priede nurodytų išankstinių išlaikymo ir specialių vaiko gimimo ir įvaikinimo išmokų.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 I priedo I dalies įraše, susijusiame su Lietuva, yra nurodytos būtent Fondo išmokos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Paminėtina, kad Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 pagal jo 36 konstatuojamąją dalį nėra taikomas išankstiniams vaiko išlaikymo išmokos mokėjimams (t. y. grąžintiniams mokėjimams, susidarius situacijai, kai vienas iš tėvų nevykdo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką), kurie nelaikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka; taip pat pagal 3 straipsnio 5 dalies a punktą jis nėra taikomas inter alia socialinei paramai. Taigi išmokos, kurios buvo skiriamos ir mokamos pagal Fondo įstatymą, taip pat išmokos, kurios yra skiriamos ir mokamos pagal Išmokų įstatymą, nepatenka į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymo sritį.

14.4. Paminėtina, kad reikalavimai naudojimuisi ES piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise yra nustatyti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva) (1 straipsnio a punktas).

Direktyvoje nustatyta, kad ES pilietybė kiekvienam ES piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje taikant ES teisės nustatytus apribojimus ir reikalavimus (1 konstatuojamoji dalis); ES pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje (3 konstatuojamoji dalis), be to, visų ES piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus (5 konstatuojamoji dalis).

Kaip nurodyta Direktyvoje, ji yra taikoma visiems ES piliečiams, atvykstantiems į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų (3 straipsnio 1 dalis). Taigi ji taikoma tiems ES piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie pasinaudojo savo teise laisvai judėti ir gyventi kitoje ES valstybėje narėje.

15. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra svarbi ESTT jurisprudencija, susijusi su asmenų teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje aiškinimu, taip pat su ES teisės aktų, kuriais reglamentuojama ši teisė, aiškinimu.

ESTT yra pripažinęs, kad valstybės narės savo kompetenciją atitinkamose srityse privalo įgyvendinti laikydamosi ES

teisės, įskaitant nuostatas dėl visiems ES piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (2003 m. spalio 2 d. sprendimo byloje C-148/02 Garcia Avello 25 punktas).

Taigi, vadovaujantis ESTT jurisprudencija, valstybės narės net ir tose srityse, kurios nėra suderintos ES lygmeniu, savo kompetencija turėtų naudotis nepažeisdamos ES teisės, pirmiausia SESV nuostatų dėl kiekvienam ES piliečiui pripažįstamų pagrindinių teisių.

15.1. ESTT, aiškindamas SESV 21 straipsnio 1 dalies, kuria užtikrinama ES piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, ir Direktyvos nuostatas, 2018 m. birželio 5 d. sprendime byloje C-673/16 Coman ir kt. pažymėjo, kad asmenų judėjimo laisvės ribojimas, kuris nepriklauso nuo atitinkamų asmenų pilietybės, gali būti pateisinamas tik jeigu jis grindžiamas objektyviais bendrojo intereso pagrindais ir yra proporcingas pagal nacionalinę teisę siekiamam teisėtam tikslui; priemonė yra proporcinga, jei, būdama tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, neviršija to, kas būtina jam pasiekti (41 punktas).

15.2. ESTT ne kartą yra pripažinęs, kad SESV 21 straipsnio 1 dalyje numatytos galimybės ES piliečių laisvo judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo minėtomis galimybėmis (inter alia 2013 m. liepos 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-523/11 ir C-585/11 Prinz ir Seeberger 28 punktas, 2018 m. liepos 25 d. sprendimo byloje C-679/16 A 61 punktas).

Spręsdamas bylas, susijusias su įvairiomis socialinės apsaugos išmokomis, ESTT yra pažymėjęs, kad tokios nacionalinės nuostatos, kuriose numatomos nepalankesnės sąlygos tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo savo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalyje visiems ES piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas (2006 m. spalio 26 d. sprendimo byloje C192/05 TasHagen ir Tas 31–32 punktai; 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo byloje C499/06 Nerkowska 32–33 punktai; 2011 m. liepos 21 d. sprendimo byloje C503/09 Stewart 86 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje C359/13 Martens 33 punktas).

15.3. ESTT yra pažymėjęs ir tai, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti ES teisės nereglamentuojamos išmokos gavėjo ryšio su atitinkama valstybe nare vertinimo kriterijus, nors ir privalo paisyti ES teisės nustatytų ribų ( inter alia 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo byloje C499/06 Nerkowska 37–39 punktai); siekiant įrodyti, kad yra tam tikras integracijos laipsnis, kaip kriterijus įrodant tokio ryšio buvimą nacionalinėje teisėje gali būti nustatyta sąlyga, kad išmokos gavėjas tam tikrą laiką būtų nuolat gyvenęs arba būtų rezidentas atitinkamoje valstybėje narėje (inter alia 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje C-158/07 Förster 50 punktas, 2009 m. spalio 1 d. sprendimo byloje C-103/08 Gottwald 35 punktas); tačiau gyvenamosios vietos sąlyga gali būti neproporcinga, jeigu ji yra pernelyg išimtinio pobūdžio, nes ja neteisingai suteikiama pirmenybė veiksniui, kuris nebūtinai atspindi realų ir veiksmingą ryšio laipsnį, pašalinant bet kokį kitą tokį ryšį atspindintį veiksnį (inter alia 2011 m. liepos 21 d. sprendimo byloje C503/09 Stewart 95 punktas, 2013 m. birželio 20 d. sprendimo byloje C-20/12 Giersch ir kt. 72 punktas); tuo atveju, jeigu gyvenamosios vietos reikalavimas nustatytas kaip vienintelė asmens ir valstybės ryšį įrodanti sąlyga, kyla grėsmė, kad atitinkamos išmokos nebus skiriamos asmenims, kurie, nors ir netenkina gyvenamosios vietos reikalavimo, yra pakankamai susiję su tam tikra valstybe nare (pavyzdžiui, kai asmuo yra atitinkamos valstybės narės pilietis ir toje valstybėje gana ilgai gyveno, lankė mokyklą, dirbo arba dėl kitų veiksnių, kaip antai dėl savo šeimos, kalbos mokėjimo, kitų socialinių ar ekonominių ryšių, gali įrodyti sąsają su ta valstybe) (2013 m. spalio 24 d. sprendimo byloje C-220/12 Thiele Meneses 38 punktas).

ESTT yra konstatavęs ir tai, kad nors biudžetinio pobūdžio argumentai gali būti valstybės narės socialinės politikos pasirinkimo pagrindas ir daryti įtaką socialinės apsaugos, kurią valstybė siekia įgyvendinti, priemonių pobūdžiui ir taikymo sričiai, patys argumentai bet kuriuo atveju nėra šios politikos tikslas, todėl negali pateisinti diskriminacijos vienos lyties atžvilgiu (2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje C187/00 Kutz-Bauer 59 punktas; 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje C196/02 Nikoloudi 53 punktas); vien ekonominiai motyvai negali būti privalomieji bendrojo intereso pagrindai, galintys pateisinti SESV užtikrinamos pagrindinės laisvės apribojimą (inter alia 2013 m. spalio 24 d. sprendimo byloje C-220/12 Thiele Meneses 43 punktas).

15.4. Aiškindamas inter alia SESV 21, 45 straipsnių nuostatas, ESTT atitinkamai yra pažymėjęs, jog ES pirminė teisė negali asmeniui garantuoti, kad jo persikėlimas į kitą nei jo kilmės valstybę narę neturės poveikio socialinei apsaugai (inter alia 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo byloje C-548/11 Mulders 45 punktas, 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje C-515/14 Komisija prieš Kiprą 40 punktas); tačiau nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV

garantuojama darbuotojų judėjimo laisve ar naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos tuo atveju, jeigu jomis siekiama SESV atitinkančio teisėto tikslo, jos grindžiamos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, yra tinkamos tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (inter alia 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje C-104/06 Komisija prieš Švediją 25 punktas, 2010 m. kovo 16 d. sprendimo C-325/08 Olympique Lyonnais 38 punktas, 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje C-475/11 Konstantinides 50 punktas); kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos imasi nuo ES teisėje įtvirtinto principo nukrypstančios priemonės, kiekvienu konkrečiu atveju jos turi įrodyti, kad šia priemone gali būti užtikrintas nurodyto tikslo įgyvendinimas ir ji neviršija to, kas būtina jam pasiekti ( inter alia 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo byloje C-73/08 Bressol ir kt. 71 punktas, 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje C-515/14 Komisija prieš Kiprą 54 punktas).

IIIKONSTITUCIJOS NUOSTATOS IR OFICIALIOJI KONSTITUCINĖ DOKTRINA

16. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, kuriuo buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui, besikreipiančiam dėl valstybės skiriamų vaiko išlaikymo išmokų, ir vaikui, dėl kurio išlaikymui skiriamų išmokų kreipiamasi, nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad paskirta tokia išmoka būtų mokama, atitiktis Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai.

17. Konstitucijos 38 straipsnyje inter alia nustatyta:„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ (1 dalis)„Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ (2 dalis)„Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.“ (6

dalis)17.1. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendro pobūdžio

konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, palankią aplinką (2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimai).

17.2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Pažymėtina, kad valstybės globa vaikystei, kaip ypač saugomai ir puoselėjamai konstitucinei vertybei, yra svarbi prielaida įgyvendinti Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį. Todėl pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį vaikams yra būtina specifinė apsauga ir parama, kad būtų sudarytos sąlygos jiems sveikai ir visapusiškai vystytis, inter alia užaugti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais.

17.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylanti bendro pobūdžio valstybės priedermė saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę negali būti aiškinama atsietai nuo šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti; visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose (2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės. Kaip 2007 m. birželio 7 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostata yra skirta tėvų ir jų nepilnamečių vaikų santykiams reguliuoti; ji nereguliuoja tėvų ir vaikų santykių po to, kai vaikai tampa pilnamečiai. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos

reikalingus pilnamečius vaikus, inter alia kad jie įgytų atitinkamą (kaip antai vidurinį, vidurinį kartu su profesiniu) išsilavinimą, jeigu tokią pareigą galima pagrįsti kitomis Konstitucijos nuostatomis; tokia tėvų pareiga kildintina ne tik iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, valstybės socialinės orientacijos (2007 m. birželio 7 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucijos nuostatos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalis, Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekis, konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas, suponuoja galimybę įstatymu nustatyti tėvų pareigą išlaikyti ir pilnametystės sulaukusius vaikus, kai jie dėl neįgalumo negali savimi pasirūpinti ir savęs išlaikyti. Kartu pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvams tenkanti pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės tam tikrais atvejais, kai vaikas gali savarankiškai įgyvendinti visas savo teises ir vykdyti jam kylančias pareigas (kaip antai įstatyme numatytu asmens emancipacijos atveju), gali baigtis ir anksčiau, nei vaikas sulaukia įstatyme nustatyto pilnametystės amžiaus.

17.4. Konstitucinis Teismas, 2012 m. vasario 27 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimuose aiškindamas inter alia Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, yra pažymėjęs, kad konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendrasis principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, ir 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos; tačiau Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kaip apimantis tik Konstitucijos 39 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose įtvirtintas minėtų konstitucinių vertybių apsaugos garantijas – įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos; įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia į valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones.

17.5. Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti vaikystę aiškintinas kartu su 39 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta: „Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“

17.5.1. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad nepilnamečiams vaikams turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat kad įstatymų leidėjas, kitos valstybės institucijos, teisės aktais reglamentuodami nepilnamečių būklę, reguliuodami kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (2000 m. birželio 13 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

17.5.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje, kaip minėta, vaikystė yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.

17.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 6 dalyje, įtvirtintų pareigų, inter alia pareigos išlaikyti savo vaikus. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas. Tačiau pabrėžtina, kad, įstatymu įtvirtinus valstybės įsipareigojimą teikti tokią finansinę paramą vaikams, negali būti sudaroma prielaidų atleisti tėvus nuo konstitucinės jų pareigos išlaikyti savo vaikus, t. y. įstatymu turi būti nustatyta valstybės pareiga šiai paramai teikti išleistas lėšas išieškoti iš konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdančių tėvų.

Kartu pažymėtina, kad, įstatymu įtvirtinant tokią vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo formą kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas, nustatant tokios paramos teikimo sąlygas turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, kuris, kaip minėta, suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus

ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.18. Šiai konstitucinės justicijos bylai yra aktualus ir konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris, kaip yra

konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2019 m. spalio 31 d. nutarimai).

18.1. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, jog teisės aktuose nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. vasario 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad šios naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygos mutatis mutandis taikytinos ribojant naudojimąsi asmenų teisėmis, įgytomis pagal įstatymą, kuriuo įgyvendinama iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylanti valstybės pareiga ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus.

18.2. Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones ( inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

IVVAIKŲ IŠLAIKYMO FONDO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 3, 5 DALIŲ ATITIKTIES KONSTITUCIJAI

VERTINIMAS

19. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalių tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Fondo išmoką, atitiktis Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai.

20. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo abejonės dėl Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai grindžiamos tuo, kad, jo nuomone, pagal šias Fondo įstatymo nuostatas asmenų, laikomų pareiškėju ir vaiku, teisinis subjektiškumas buvo susietas su nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje sąlyga, todėl, pareiškėjui ir (arba) vaikui išvykus iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę gyventi, buvo laikoma, kad jie prarado teisinį subjektiškumą šio įstatymo požiūriu, ir Fondo išmokų mokėjimas galėjo būti nutraukiamas, t. y. iš nepilnamečio vaiko galėjo būti atimta galimybė naudotis teise į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą), taip pažeidžiant vaiko interesus ir asmenų teisę laisvai judėti.

Taigi pareiškėjas Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejoja iš esmės dėl to, kad, pasak jo, asmenims, laikomiems pareiškėju arba vaiku, nebeatitinkant vienos iš būtinų teisės kreiptis dėl Fondo išmokų įgijimo ir šių išmokų skyrimo sąlygos nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Fondo išmokų mokėjimas turėjo būti nutraukiamas, t. y. pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštaravo Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose, nustačius reikalavimą pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Fondo išmoka, jo nuomone, buvo įtvirtintas ir pagrindas nutraukti paskirtų Fondo išmokų mokėjimą.

21. Kaip minėta, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse ir pareiškėjui (vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjui (rūpintojui)), besikreipiančiam dėl Fondo išmokų, ir vaikui (jaunesniam nei 18 metų asmeniui arba vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, jeigu jam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas)), dėl kurio išlaikymui skiriamų išmokų kreipiamasi, neatsižvelgiant į jų pilietybę, buvo

nustatytas bendras reikalavimas – nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.22. Sprendžiant dėl Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties

Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta:– iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje vaikystė yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama

konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas, kuris suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti;

– pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 6 dalyje, įtvirtintų pareigų, inter alia pareigos išlaikyti savo vaikus; pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas;

– įstatymu įtvirtinant tokią vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo formą kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas, nustatant tokios paramos teikimo sąlygas turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo.

22.1. Minėta, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, apibrėžiant pareiškėjo, besikreipiančio dėl Fondo išmokų, ir vaiko, kuriam šios išmokos skiriamos, sąvokas, nustatytas reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų teisės kreiptis dėl Fondo išmokų įgijimo ir šių išmokų skyrimo sąlygų.

Minėta ir tai, kad tarp Fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytų paskirtų Fondo išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nebuvo reikalavimo tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nei Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos.

22.2. Vadinasi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse nebuvo nustatyta tokia Fondo išmokų mokėjimo sąlyga ir toks šių išmokų nutraukimo pagrindas, kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos, o reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų Fondo išmokų skyrimo sąlygų. Todėl Fondo išmokos, paskirtos pareiškėjui ir vaikui atitikus ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintą sąlygą – kreipimosi dėl Fondo išmokų ir jų skyrimo momentu nuolat gyvenant Lietuvos Respublikoje, net jeigu šie asmenys vėliau išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę, pagal Fondo įstatymą turėjo būti mokamos ir jų mokėjimas negalėjo būti nutraukiamas nei pagal ginčijamas šio įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis, nei atitinkamai pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį.

22.3. Taigi konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nustatytas tik kaip viena iš būtinų Fondo išmokų skyrimo sąlygų, buvo sudarytos prielaidos pažeisti vaikų interesus, taigi ir asmenų teisę laisvai judėti pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje nurodytu aspektu.

Vadinasi, taip pat nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylančios valstybės pareigos ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus, ir minėto konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio inter alia valstybės pareigą užtikrinti, kad įtvirtinant teisinį reguliavimą būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaryta prielaidų juos pažeisti.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Fondo išmoka, neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai.

VVAIKŲ IŠLAIKYMO IŠMOKŲ ĮSTATYMO (2017 M. RUGSĖJO 28 D. REDAKCIJA) 7 STRAIPSNIO 1, 3

PUNKTŲ, 10 STRAIPSNIO 1 DALIES 1, 3 PUNKTŲ ATITIKTIES KONSTITUCIJAI VERTINIMAS

24. Kaip minėta, Seimo 2017 m. rugsėjo 28 d. priimtame Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2018 m. sausio 1 d., kuriuo Fondo įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir pakeistu pavadinimu „Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas“, inter alia nustatyta, kad pagal Fondo įstatymą paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal Išmokų įstatymą, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija. Taigi inter alia pagal Fondo įstatymą paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos toliau mokamos ir (arba) jų mokėjimas nutraukiamas laikantis Išmokų įstatyme nustatytų paskirtų išmokų mokėjimo sąlygų ir (arba) šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų.

25. Minėta, kad pagal Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą tiek vaikas, tiek pareiškėjas turi atitikti bendrą sąlygą – jie turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ne tik tuo metu, kai yra kreipiamasi dėl išmokų ir jos skiriamos, bet ir jau paskirtų išmokų mokėjimo metu, t. y. vaiko ir pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra ir viena iš paskirtų išmokų mokėjimo būtinų sąlygų.

Taip pat minėta, kad pagal Išmokų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, aiškinamus kartu atitinkamai su šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktų nuostatomis, išmokų mokėjimas nutraukiamas, jeigu vaikas ir (arba) pareiškėjas neatitinka vienos iš paskirtų išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos yra specialus pagrindas nutraukti išmokų mokėjimą.

26. Sprendžiant dėl Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktų tiek, kiek pagal juose įtvirtintą teisinį reguliavimą nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga – vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje vaikystė yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas, kuris suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti;

– pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 6 dalyje, įtvirtintų pareigų, inter alia pareigos išlaikyti savo vaikus; pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas;

– įstatymu įtvirtinant tokią vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo formą kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas, nustatant tokios paramos teikimo sąlygas turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo;

– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės;– pagal Konstituciją riboti inter alia naudojimąsi asmenų teisėmis, įgytomis pagal įstatymą, kuriuo įgyvendinama iš

Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylanti valstybės pareiga ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus, galima tik laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį teisės aktuose nustatytos priemonės turi būti būtinos teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti; ribojantis naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

26.1. Pažymėtina, kad, įgyvendinant iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylančią valstybės pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus, Išmokų įstatyme nustatyta vaiko teisė gauti valstybės finansinę paramą – išmokas, skirtas vaiko išlaikymui. Šiame įstatyme, kitaip nei Fondo įstatyme, yra įtvirtinta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi

Lietuvos Respublikoje (7 straipsnio 1, 3 punktai), taip pat nustatytas specialus šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos (10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

26.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal tokį Išmokų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta būtina jau paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (7 straipsnio 1, 3 punktai), taip pat nustatytas specialus šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos (10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai), vien dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo išvykus į kitą valstybę, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, prarandama pagal šį įstatymą įgyta vaiko teisė į išmokas, skirtas jo išlaikymui, ir taip sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant inter alia į konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrindžiančias ar kitas svarbias aplinkybes, inter alia į tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams. Paminėtina, kad tam tikrais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu kartu gali būti sudaromos prielaidos nepagrįstai riboti asmenų judėjimo laisvę.

Šiame kontekste pažymėtina, kad tokio Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus, negalima konstituciškai pateisinti vien siekiu mažinti valstybės biudžeto išlaidas.

26.3. Taigi konstatuotina, kad Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta būtina jau paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo vien vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos įtvirtintas kaip specialus išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio inter alia valstybės pareigą užtikrinti, kad įtvirtinant teisinį reguliavimą būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaryta prielaidų juos pažeisti, taip pat konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

27. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti (2014 m. liepos 11 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Tai taikytina ir pareiškėjo neginčijamoms tuos pačius santykius reguliuojančioms nuostatoms, įtvirtintoms teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u t a r i a:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (Žin., 2006, Nr.  144-5464) 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Vaikų išlaikymo fondo išmoka, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-

10-09, Nr. 16000) 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAI ELVYRA BALTUTYTĖ

GINTARAS GODA

DANUTĖ JOČIENĖ

GEDIMINAS MESONIS

VYTAS MILIUS

DAIVA PETRYLAITĖ

JANINA STRIPEIKIENĖ

DAINIUS ŽALIMAS_______________________

ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17925 2019-11-08 2019-10-28 2019-10-28 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-850/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16841-2018-4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininko), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio, susipažinusi su nuteistojo D. K. ir jo gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 23 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis D. K. ir jo gynėja advokatė Daiva Jurevičienė prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir nuteistąjį išteisinti arba pripažinus, kad pakanka įrodymų apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, tai skiriant bausmę pagal du nuosprendžius taikyti BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti.

Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas padarė tik formalią, priešingą realiai situacijai, išvadą net neanalizavęs nei pačios situacijos, nei surinktų duomenų. Skunde tvirtinama, jog nuteistasis stovėjo atokiau, nieko nemušė ir niekam fizinio skausmo nesukėlė, su niekuo, iš kieme buvusių asmenų, nesitarė naudoti fizinį smurtą. Byloje nurodyti bendrininkavimo požymiai yra deklaratyvūs, nenustatyta nei objektyvių, nei subjektyvių bendrininkavimo požymių. Be to, nuteistasis nebuvo priešiškas nukentėjusiajam, neturėjo motyvo naudoti ir nenaudojo smurto prieš jį. Kasaciniame skunde prašoma atsižvelgti į nuteistojo asmenybę, jo turimą pragyvenimo šaltinį ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Šiuo atveju kasaciniame skunde ginčijamos įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės jas paprasčiausiai neigiant.

Skunde formaliai keliamas klausimas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, tačiau skundo teiginiai grindžiami tik savaip išdėstant įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad tokie teiginiai nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo D. K. ir jo gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

TEISĖJAI TOMAS ŠEŠKAUSKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17919 2019-11-08 2019-10-29 2019-10-29 -

Nr. 3P-1721/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00147-2018-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės–Balynienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 17 d. gautu trečiojo asmens R. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria, palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį, be kitų, patvirtintas kreditoriaus A. B. trečios eilės kreditoriaus 792 686,33 Eur reikalavimas BUAB „Europa Group“ bankroto byloje. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje

nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą teismo pareigą visapusiškai, objektyviai ir racionaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir kitas aplinkybes, atsisakęs priimti R. B. pateiktus rašytinius įrodymus, kurių jis negalėjo pateikti anksčiau bei neišsiaiškinęs naujų įrodymų pateikimo anksčiau galimybių  – CPK 6, 314 straipsnius. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismas pažeidė ir CPK 179 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad viešąjį interesą turinčiose bylose teismas turi pareigą savarankiškai rinkti naujus įrodymus ir peržengti bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas; formaliais pagrindais nepriėmęs R.  B. pateiktų įrodymų ir atmetęs pateiktus argumentus, neatsižvelgė į tai, kad bankroto administratorius nesiekė kvestionuoti A. B. kreditoriaus reikalavimo, kad R. B. galimybės ginti kreditorių interesus ribotos, taip teismas nesiėmė veiksmų tikrajam A.  B. kreditoriaus reikalavimo dydžiui nustatyti. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant CPK 314 straipsnio, taip pat CPK 179 straipsnio 2 dalies ir CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Skunde vyrauja fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ–BALYNIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17921 2019-11-08 2019-10-29 2019-10-29 -

Nr. 3P-1727/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05120-2019-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 21 d. gautu ieškovės 387-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Nr. 3P-1601/2019 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl Darbo ginčų komisijos 2019 m. sausio 24 d. sprendimo panaikinimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta, priteista atsakovui iš ieškovės 4980 Eur netesybų, teismo sprendimui įsiteisėjus laikant netekusiu galios skundžiamą Darbo ginčų komisijos sprendimą.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, juos patikrinus skundžiamų teismų procesinių sprendimų kontekste, nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytų kasacijos pagrindų. Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Žyminio mokesčio grąžinimo ieškovei klausimas išspręstas pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17915 2019-11-08 2019-10-29 2019-10-29 -

Teismingumo byla Nr. T-75/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03738-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. spalio 29 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojs Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų prašymą išspręsti bylos pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos apsaugos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus panaikinimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Pajūrio regioninio parko direkcija, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareikštu ieškiniu ieškovas prašo panaikini atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui pašalinti pažeidimus; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodo, kad 2019 m. balandžio 13 d. gavo atsakovės 2019 m. balandžio 12 d. raštą „Dėl valstybinėje žemėje prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pastatytų statinių“ ir 2019 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) pašalinti pažeidimus, t. y. nugriauti apie 200 m ilgio tvorą, 3 pavėsines, I gr. nesudėtingą pastatą ir išardyti tris betoninėmis trinkelėmis grįstas aikšteles. Kaip be kita ko pažymima ieškinyje, pagal privalomąjį nurodymą, reikalaujama nugriauti ne tik valstybinėje žemėje esančius statinius, bet ir pavėsinę (ilgis 3,95 m, plotis 3,90 m, aukštis 4 m), kuri tik iš dalies kerta privataus sklypo ribą. Ši pavėsinė suprojektuota pradiniame 1993 m. namų valdos projekte, iš kurio matosi, jog pavėsinė suprojektuota prie pat sklypo ribų. Tuo metu sklypų planų rengimas iš esmės nebuvo teisiškai reglamentuotas, juolab planai nebuvo rengiami x/y koordinačių sistemoje. Tik vėliau parengus tikslesnį ieškovo sklypo planą paaiškėjo, kad dalis šios pavėsinės išeina už sklypo ribų. Taip pat privalomajame nurodyme reikalaujama išardyti betoninių trinkelių aikšteles, nors 1995 m. ūkinio pastato projekte įvažiavimas į sklypą ir automobilių parkavimas buvo numatytas papildomai priskirtoje valstybinėje žemėje. Ieškovas nurodo, kad statybas vykdė pagal suderintus

projektus ir projektavimo bei statybos metu galiojusias teisės normas, savavališkų statybų nėra konstatuota. Dėl atsisakymo leisti prisijungti įsitepusį naudojamą valstybinės žemės sklypą, ieškovas yra pateikęs skundą administraciniam teismui.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Teismas nutartyje pažymi, kad šioje byloje keliamas reikalavimas yra panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą – privalomąjį nurodymą. Konkrečiu atveju nėra konstatuota savavališka statyba, o nurodoma, jog statytojas statybos darbus yra atlikęs nesuformuotoje valstybinėje žemėje, neturint valstybės žemės patikėtinio sutikimo, susitarimo ir tokia statyba yra laikoma pažeidžianti teisės aktų reikalavimus.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamu privalomuoju nurodymu yra nurodyta nugriauti atitinkamus statinius (tvorą, pavėsines, betoninėmis trinkelėmis grįstas aikšteles, atitinkamą pastatą). Kaip matyti iš privalomojo nurodymo turinio, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius 2019 m. vasario 20 d. pranešimu informavo atsakovės Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą, jog valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) užtverta tvora ir pastatyti statiniai pažeidžia Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas.

Konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, kad būtų konstatuota savavališka statyba, taigi ir pareikštu ieškiniu savavališkos statybos aktas nėra ginčijimas. Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad atitinkamų ginčijamajame privalomajame nurodyme nurodytų statinių nugriovimas yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t.  y. civiliniais teisiniais santykiais. Šiuo atveju, pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, jog tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta, ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (CPK 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis). Tokios praktikos laikomasi ir Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-8/2018 ir joje nurodytą praktiką).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Grąžinti bylą pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie

Aplinkos apsaugos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus panaikinimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Pajūrio regioninio parko direkcija, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17910 2019-11-08 2019-10-30 2019-10-30 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-875/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65401-2017-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininko), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko, susipažinusi su Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio išteisintojo L. Ž. baudžiamojoje byloje bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį dėl L. Ž. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 149 straipsnio 1 dalį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nesiėmus visų būtinų, galimų ir įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinat įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalių reikalavimus.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Taigi skundžiamų teismų baigiamųjų aktų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis apskųstuose nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos

aplinkybių nenustatant. Tai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo negali pakeisti savu. Kasacinės instancijos teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-6-507/2017 ir kt.).

Kasatorius ginčija L. Ž. atžvilgiu priimtą apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį motyvuodamas esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimais. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, pasak kasatoriaus, neatitinka šių BPK nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas L. Ž., įvertino ne visus įrodymus, iškreipė jų turinį, prasmę, įrodymus vertino atskirai, nesusiejant ir neanalizuojant jų visumos, nesiėmė priemonių ištirti naujų įrodymų, atmetė kaltinančius įrodymus.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame dėstomi argumentai iš esmės skirti paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo ir kartu pateikiant jų savąjį vertinimą ir teigiant, kad teismo išvados nepagrįstos. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ALVYDAS PIKELIS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17930 2019-11-08 2019-10-30 2019-10-30 -

Nr. 3P-1739/2019Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00076-2019-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 24 d. gautu pareiškėjos UAB „Strategy and management group“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pripažinta teisėta ir pagrįsta Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 7, 8 ir 9 punktų pagrindais grindžiamą prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje atsisakyta BUAB „Šilo statyba“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde pažymima, kad pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė pirmosios instancijos teismui, t. y. pagal CPK 367 straipsnio 4 dalyje nustatytą reguliavimą ir jį aiškinančią praktiką; dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju apskritai nebūtina taikyti proceso atnaujinimo instituto, bet, remiantis naujomis aplinkybėmis, iš naujo teikti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, laikoma kaip neatitinkanti teisės normų ir kasacinio teismo praktikos. Pareiškėja remiasi kasacinio teismo civilinėje byloje (Nr.  e3K-7-284-611/2018) pateiktu išaiškinimu, kad CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose turi būti aiškinamas kaip neapimantis įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškėjos vertinimu, CPK normų aiškiai nesureguliuota, kaip elgtis tokiu, kaip šioje byloje, atveju, kai prašymas dėl proceso atnaujinimo teikiamas ne tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punkto, bet ir kitais pagrindais; laikoma tikslingu formuoti teismų praktiką ta kryptimi, kad prašymas tokiu atveju būtų paduodamos pirmosios instancijos teismui, taip nepaneigiant teisės į apeliacijos procesą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje

nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17902 2019-11-08 2019-10-30 2019-10-30 -

Nr. 3P-1748/2019Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00041-2018-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 25 d. gautu ieškovės N. Š. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. pareikštą ieškinį dėl atsakovo veiksmų, nugriaunat tvorą ir išvežant jos konstrukcijas, pripažinimo neteisėtais bei žalos atlyginimo. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2019

m vasario 18 d. sprendimas, kuriuo netenkinta ieškinio reikalavimų. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų įvertinimą reguliuojančias proceso teisės normas (CPK 176–190 straipsniai), todėl padarė netinkamą išvadą, jog ginčo tvora nestovėjo tarp ieškovės ir atsakovo žemės sklypų ir tai netapati tvora, kurią nugriovė atsakovas. Ieškovės teigimu, teismai nevertino ieškovės ir atsakovo statinių kadastro bylose atliktų įrašų apie tvoras, jų žymėjimo žemės sklypų schemose (planuose), ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, bet selektyviai vertino ieškovei nepalankius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl neatskleidė bylos esmės, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiais klausimais. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi argumentais dėl CPK 314 straipsnio, CK 4.46 straipsnio 3 dalies pažeidimo, taip pat išvados dėl turtinės žalos, teismams suabejojus ieškovės pateikto apskaičiavimo realumu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Kasaciniame skunde vyrauja fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo taikyti teismų procesinių sprendimų vykdymo sustabdymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17926 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Prašymo Nr. 2ATP-340/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01990-2019-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininko), Alvydo Pikelio ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Ž. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 21 d. nutarimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 13 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties,

n u s t a t ė:

D. Ž. 2019 m. sausio 16 d. buvo surašytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos administracinio nusižengimo protokolas Nr. SAVAD-13-ANR_ P-2124–2019 su administraciniu nurodymu, siūlant sumokėti 15 Eur baudą, už tai, kad ji 2018 m. lapkričio 6 d., 15.03 val., Vilniuje, J. Lelevelio g. 6, vairuodama automobilį Subaru Forester, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) draudžiamoje vietoje: kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, tuo pažeisdama KET 332 punktą ir padarydama Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_ N-3278–2019 skyrė 30 Eur. dydžio baudą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi D. Ž. skundas buvo atmestas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 21 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR- 3278–2019 paliktas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi D. Ž. apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis palikta nepakeista.

Pareiškėja prašo panaikinti Institucijos ir žemesnės instancijos teismų priimtus sprendimus ir priimti naują nutarimą pripažinti ją kalta įvykdžius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje, skirti jai švelnesnę nuobaudą negu numatyta sankcijoje arba administracinės nuobaudos neskirti. Pareiškėjos nuomone, Institucija bei žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl padarė esminį proceso teisės pažeidimą,

kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ir nutartims priimti.Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja ginčija jos atžvilgiu priimtus Institucijos bei žemesnės instancijos teismų sprendimus motyvuodama esminiais proceso teisės pažeidimais, tačiau nepateikia teisinių argumentų iš kurių būtų galima spręsti apie padarytas esmines teisės taikymo klaidas. Pateiktas prašymas grindžiamas samprotavimais dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo. Pasak pareiškėjos, jai galėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos ir parinkta tokia administracinės nuobaudos rūšis, kuri nenumatyta ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje, tačiau yra švelnesnė už ją arba administracinės nuobaudos neskirti. Būtent tokia bausmės rūšis šiuo atveju labiausiai atitiktų teisingumo ir protingumo principams. Atrankos kolegija pažymi, kad pagal tokius prašyme dėstomus teiginius kasacinės instancijos teismas iš naujo turėtų įvertinti visumą aplinkybių, reikšmingų nuobaudos parinkimui, ir padaryti priešingas išvadas nei padarė žemesnės instancijos teismai, skirdami pareiškėjai sankcijoje numatytą minimalią baudą už padarytą administracinį nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktos motyvuotos išvados dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies netaikymo. Nesant prašyme suformuluotų teisinių argumentų, paneigiančių šias teismo išvadas teisės taikymo aspektu, prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 ir 6 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 ir 6 punktais, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Ž. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 21 d. nutarimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 13 d. nutarties, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ALVYDAS PIKELIS

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17927 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Prašymo Nr. 2ATP-333/2019Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00136-2019-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutarimo ir Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutarimu G. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda – 2 700 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „T.“ vadovu, ir, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, t.  y., kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais bendrovės kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos interesus.

Kauno apygardos teismas 2019 m. liepos 30 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. apeliacinio skundo netenkino ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. K. prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti skundžiamus nutarimą ir nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti.

Paduotame prašyme teigiama, kad teismai padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, netinkamai taikė ANK 2 straipsnio 3-5 dalies, 32 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio, 566 straipsnio 1 dalies, 567 straipsnio 1-3 dalies, 590 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10, 19, 32 straipsnių, 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose. Pareiškėjas nesutinka su jo nubaudimu pagal ANK 120 straipsnio 2 dalį ir nurodo, kad ginčo atveju nebuvo galima laikyti, kad administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismai neįvertino, kad jau nuo 2013 m. VMI turėjo žinoti apie neva padarytą nusižengimą, tačiau jokių pretenzijų pareiškėjui dėl to nereiškė. Be kita ko, skundžiamuose sprendimuose nebuvo tinkamai įvertinta ir tai, kad apskritai nėra administracinio nusižengimo sudėties, kadangi jis nėra skolininkas ir mokėjimus atliko savo asmeninėmis lėšomis, t. y. veikdamas ne kaip bendrovės vadovas, o kaip fizinis asmuo. Pareiškėjo teigimu, mokėjimai buvo skirti bendrovės veiklos nenutrūkstamumui užtikrinti, t. y. siekiant ne tik grąžinti skolą, bet ir užtikrinti tolesnį bendrovės veiklos vykdymą, o tokiais atvejais asmenų atžvilgiu administracinės nuobaudos neskirtinos. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas yra pensininkas ir visomis išgalėmis, taip pat ir asmeninėmis lėšomis, stengiasi dengti įsiskolinimą valstybei, atsiskaityti su visais kreditoriais bei išlaikyti bendrovės veiklą nenutrūkusią, skundžiamu nutarimu paskirta bauda, pareiškėjo nuomone, neatitinka teisingumo ir protingumo principų ir todėl nutarimas turėtų būti panaikintas ar bent jau juo skirta bauda turėtų būti sumažinta.

Administracinėn atsakomybėn patraukto G. K. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis). Ar administracinio nusižengimo byloje buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos sprendžiama pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat patikrina, ar nepadaryti procesinės teisės pažeidimai atliekant įrodymų vertinimą.

Šiuo atveju iš prašymo turinio matyti, kad nors pareiškėjas išvardija konkrečius ANK straipsnius, kurių nuostatas, jo manymu, pažeidė teismai, tačiau šiuos savo teiginius grindžia vien faktinių aplinkybių dėstymu bei nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu. Taigi, šie teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrindžiantys administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindų buvimo. Prašyme atkartoti apeliacinio skundo teiginiai (dėl padaryto nusižengimo pakartotinumo, administracinio nusižengimo sudėties nebuvimo, pareiškėjui veikiant ne kaip bendrovės vadovui, o kaip fiziniam asmeniui), tačiau teisinių argumentų dėl apygardos teismo išvadų netinkamo teisės taikymo aspektu, nėra. Nustatyta, kad ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą G. K. padarė pakartotinai (apygardos teismo 4 lapas 15 punktas), be to, veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip bendrovės vadovas (apygardos teismo 3 lapas 12 punktas). Pareiškėjas iš esmės tik ginčija įrodymų vertinimą, mini įvairius faktus, pateikia jų vertinimą, ir nors nurodo, kad siekė grąžinti skolą bei užtikrinti tolesnį bendrovės veiklos vykdymą, tačiau tai nėra tinkami teisiniai argumentai ANK 662 straipsnio 2 dalies prasme.

Kartu pažymėtina, kad pagal ANK 39 straipsnį administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Nustatyta, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminas apylinkės teismo nutarimo priėmimo dieną nebuvo suėjęs (apygardos teismo nutarties 3 lapas 8 punktas). Pareiškėjas teisinių argumentų, pagrindžiančių šių teismo išvadų neteisėtumą, nenurodo. Prašyme išdėstytas subjektyvus pareiškėjo vertinimas dėl paskirtos baudos neatitikimo teisingumo bei protingumo principams, nepagrindžiant šio teiginio teisiniais argumentais, taip pat nelaikytinas pagrindu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI TOMAS ŠEŠKAUSKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17911 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-856/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-63221-2017-7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininko), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio, susipažinusi su nuteistojo Z. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 12 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis Z. J. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendį sušvelninant pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Kasatorius įsitikinęs, kad teismai neįvertino visų aplinkybių, turėjusių reikšmės sprendžiant bausmės klausimą ir paskyrė per griežtą bausmę. Skunde nurodoma, kad bausmė paskirta pažeidžiant teisingumo principą (BK 41 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nes bausmė yra teisinga, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, nuteistasis, remdamasis teismų praktika tvirtina, jog baudžiamosiose bylose pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skiriamos mažesnės savo dydžiu bausmės, nei buvo jam paskirta. Akcentuoja, kad teisiamas pirmą kartą, apie nusikaltimą pats pranešė pareigūnams, kaltę pripažino, savanoriškai atlygino turtinę žalą, susitarė su nukentėjusiąja dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra dirbantis, turi šeimą, kurioje auga nepilnametis vaikas ir pan. Mano, kad, jo prisipažinimas nusikaltimo padarymu ir nuoširdus galėjimasis pripažintinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir byloje nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį galėtų būti paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Nuteistasis skunde atkartoja esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme išdėstant išsamius argumentus. Pateiktame skunde kasacinės instancijos teismui nuteistasis akcentuoja savo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimasi. Į šias aplinkybes teismas atsižvelgė, tačiau nurodė pagrindą ir motyvus, kuriais remiantis nepripažino nuteistojo prisipažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dėl šios teismo išvados skunde nėra pateikti atitinkami argumentai.

Skunde dėstomi samprotavimai dėl veikos padarymo aplinkybių, nuteistojo atgailos dėl padaryto nusikaltimo, jo socialinių ryšių, tačiau jie nėra siejami su BPK 369 straipsnyje numatytais bylos nagrinėjimo kasaciniais pagrindais. Nesant teisinių argumentų, pagrindžiančių bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, skundas laikytinas nepriimtinu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo Z. J. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI TOMAS ŠEŠKAUSKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17903 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-808/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49544-2017-9

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininko), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio, susipažinusi su nuteistosios M. Ž. gynėjo advokato Domanto Skebo kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. nuosprendžio bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistosios M. Ž. gynėjas advokatas Domantas Skebas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės ir paskirti nuteistajai M. Ž. su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatoriaus nuomone, vertinant nuteistosios M. Ž. veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir skiriant bausmę buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – nesilaikyta BK 54, 61 straipsnių reikalavimų, nustatančių bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, paskirta per griežta bausmė. Neatsižvelgta į tai, kad nors nusikalstamos veikos padarymo atveju nebuvo pasibaigęs teistumas, tačiau nusikalstama veika padaryta praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo anksčiau padaryto nusikaltimo, skirtingai nuo kitų kaltinamųjų, pastaroji nuo pat tyrimo pradžios davė nuoširdžius ir nuoseklius parodymus, iš karto prisipažino kaltę, nusikaltime vaidmuo buvo antraeilis, į nusikaltimą įtraukęs asmuo pasinaudojo nuteistosios prastu išsilavinimu bei sunkia socialine padėtimi ir dar bandė jai suversti visą kaltę, nuteistoji nuoširdžiai gailisi, kritiškai vertina savo veiksmus. Skunde teikiama vertinimui pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistoji prisipažino dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes teismų praktikoje šiai aplinkybei konstatuoti nereikalaujama iš kaltinamojo teisingos veikos vertinimo, pakanka, kad kaltinamasis pripažintų esmines nusikalstamos veikos aplinkybes.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

Skunde teigiama, kad skiriant bausmę M. Ž. nebuvo laikytasi BK 54, 61 straipsnių reikalavimų, nustatančių bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, tačiau skunde nėra pagrindžiama, kuo pasireiškė tų reikalavimų pažeidimas, kad tai sudarytų pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka.

BPK 369 straipsnis numato, jog bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, kai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas

ar padaryta esminių BPK pažeidimų. Pateiktas skundas iš esmės atkartoja apeliacinio skundo argumentus, skunde išdėstyti teiginiai dėl M. Ž. nuoširdaus prisipažinimo bei ją charakterizuojančių duomenų ir socialinių ryšių buvo įvertinti teismų baigiamuosiuose aktuose ir į tai atsižvelgta skiriant bausmę. Skunde nepateikiami teisiniai argumentai, kurie sudarytų pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistosios M. Ž. gynėjo advokato Domanto Skebo kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI TOMAS ŠEŠKAUSKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17912 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Nr. 3P-1746/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19289-2018-0(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 25 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ramzesas“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Ramzesas“ padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ramzesas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Promonta“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Promonta“ priešieškinį ieškovei uždarai akcinei bendrovei „Ramzesas“ dėl atliktų darbų kainos sumažinimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl neatskleistos bylos esmės, pažeidė CPK 327 straipsnį, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl CPK 327 straipsnio taikymo. Byloje buvo apklausti liudytojai, aiškinamosios aplinkybės, ne kartą buvo siūloma pateikti papildomus įrodymus ir šalys pateikė visus turimus duomenis, todėl teismas, būdamas kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, turėjo pareigą iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti bylos aplinkybes, o ne grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nutartyje pažeisti CPK 12, 13, 17 straipsniuose įtvirtinti proceso rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo principai; nutartyje nenurodyta, ko negalėjo nustatyti apeliacinės instancijos teismas, nors iš nutarties matyti, jog teismas nustatė priešieškinio nepagrįstumą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis); nespręstinas prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo stabdymo.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Ramzesas“, įmonės kodas 135100068, 465 Eur (keturių šimtų šešiasdešimt

penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. spalio 23 d. AB SEB banke, dokumento Nr. 3461.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17929 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Nr. 3P-1752/2019Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00866-2018-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 28 d. gautu suinteresuoto asmens A. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo A. S. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. N. ir J. S. bei suinteresuoto asmens A. S. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys A. S., D. S., R. Č., valstybės įmonė „Turto bankas“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorė po palikėjo mirties ginčo name kurį laiką gyveno ir priėmė palikimą faktiniu valdymu. Tai, kad ji vėliau išsikėlė iš ginčo namo, nepanaikina paveldėjimo teisinių pasekmių, nes ji jau buvo priėmusi palikimą iki išvykimo. Kasatorė teigia, kad teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika dėl palikimo priėmimo ir netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Teismas įrodymus vertino neobjektyviai, išvados yra nepagrįstos, be pakankamų motyvų, neatsižvelgta į kasatorės paaiškinimus.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų

pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis); nespręstinas prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo stabdymo.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 113 Eur (vieno šimto trylikos eurų) žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. spalio 28 d. UAB „Medicinos bankas“, operacijos eilės Nr. 74113.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17924 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-314-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02064-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.1; 2.6.11.4.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „AV Systems“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios

uždarosios akcinės bendrovės „AV Systems“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Televizijos ir ryšių sistemos“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tiekėjų pasiūlymų (siaurąja prasme) vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė BUAB „AV Systems“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė teismo panaikinti atsakovės VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) sprendimą, kuriuo trečiojo asmens UAB „Televizijos ir ryšių sistemos“ (toliau – trečiasis asmuo) pasiūlymas pripažintas atitinkančiu viešojo pirkimo „Kompaktiškų žurnalistinių videokamerų komplektų pirkimas“ (toliau – Konkursas) dokumentų reikalavimus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė vykdė supaprastintą atvirą Konkursą. Ieškovė pateikė Konkurso pasiūlymą. Atsakovės 2018 m. spalio 19 d. raštu ieškovė buvo informuota apie Konkurso procedūrų rezultatus – sudarytą pasiūlymų eilę ir nustatytą Konkurso laimėtoją, kuriuo pripažintas trečiasis asmuo. Susipažinusi su trečiojo asmens pasiūlymu ieškovė nustatė, kad jis neatitinka Konkurso dokumentų reikalavimų, todėl pateikė atsakovei pretenziją, tačiau ši buvo atmesta, todėl ieškovė kreipėsi į teismą.

4. Ieškinyje nurodė, kad trečiojo asmens pasiūlytos prekės neatitinka Konkurso sąlygų 2 priedo „Techninė specifikacija“ (toliau – Techninė specifikacija) reikalavimų:

4.1. Techninės specifikacijos 6 dalyje „Minkštas lagaminas videokamerai – 4 vnt.“ trečiasis asmuo pasiūlė neegzistuojantį minkšto lagamino modelį (S-3602U), o atsakovė neteisėtai leido jam pakeisti pasiūlymą (atsakyme į perkančiosios organizacijos paklausimą trečiasis asmuo patikslino, kad siūlo modelį SC206);

4.2. Techninės specifikacijos 1 dalies 3 eilutės reikalavimo „Spalvotas LCD vaizdo ieškiklis, įstrižainė ne mažesnė 3,5 colio, 16:9, raiška ne mažiau 960 (H) x 540 (V)“ – pasiūlyta kamera turi tik 0,5 colio ieškiklį (angl. viewfinder), o kameros funkcinė dalis, kuri atitinka keliamus reikalavimus, gamintojo techninėje dokumentacijoje vadinama LCD monitoriumi ir negali būti laikoma ieškikliu;

4.3. Techninės specifikacijos 5 dalies 1 punkto reikalavimo „Videokameros akumuliatoriaus pakrovėjas, vienu metu kraunantis 2 akumuliatorius“ – pasiūlytas kroviklis krauna akumuliatorius paeiliui, t. y. įkraunamas vienas akumuliatorius iki 75 proc., tuomet įkraunamas antras akumuliatorius iki 75 proc. ir tik po to abu akumuliatoriai kraunami vienu metu;

4.4. Techninės specifikacijos 8 dalies 6 punkto reikalavimo „Maitinimas – ant šviestuvo tvirtinamas akumuliatorius“ – pasiūlytas akumuliatorius tvirtinamas ne ant šviestuvo, bet ant laikiklio (šviestuvo sudedamosios dalies);

4.5. Techninės specifikacijos 13 dalies reikalavimo „Videokameros komplektas, kurį sudaro videokamera, stovas, mikrofonai bei kita žemiau išvardinta įranga, privalo būti tarpusavyje pilnai suderinta“ – siūlomas nešiojamas miniatiūrinis siųstuvas ir prisegamas mikrofonas nėra tarpusavyje suderinti (mikrofonas neturi 3,5 mm mini jack tipo jungties ir trečiasis asmuo nepasiūlė papildomo adapterio, kuris užtikrintų suderinamumą);

4.6. Techninės specifikacijos 16 dalies reikalavimų „Videokameros komplektas, kurį sudaro videokamera, stovas, mikrofonai bei kita žemiau išvardinta įranga, privalo būti tarpusavyje pilnai suderinta“ ir „Apdangalas turi būti lengvai uždedamas ir nuimamas, užtikrinti darbą su komplektuojamais RM sistemų imtuvais, vaizdo ieškiklio stebėjimą, Tally signalizacijos matomumą“ – siūlomas dangalas skirtas vidutinio dydžio kameroms, o trečiasis asmuo pasiūlė mažą, kompaktišką videokamerą, kuriai šis apdangalas nėra pritaikytas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo pasiūlyme nurodė neegzistuojantį minkšto lagamino videokamerai modelį S-3602U. Tokį netikslumą perkančioji organizacija įvertino kaip neesminę redakcinio pobūdžio klaidą ir įstatymo nustatyta tvarka pasiūlė patikslinti šią pasiūlymo poziciją. Trečiasis asmuo tą pačią dieną patvirtino apie pasiūlyme padarytą rašybos (techninę) klaidą ir nurodė, kad siūlomas gamintojo „Sachtler“ lagaminas, kurio modelis SC206. Teismas sutiko su perkančiosios organizacijos pozicija ir sprendė, kad toks pasiūlymo tikslinimas negali būti vertinamas kaip jo pakeitimas (pakeitimu būtų laikomas pasiūlyto egzistuojančio, tačiau Konkurso dokumentų reikalavimų neatitinkančio lagamino modelio pakeitimas kitu). Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo suklydo (padarė aiškią redakcinę klaidą), nes vietoj lagamino modelio nurodė pasiūlyto akumuliatoriaus kroviklio modelį – S-3602U. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, trečiojo asmens pasiūlymo patikslinimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 45 straipsnio 3 dalies, 55 straipsnio 9 dalies nuostatoms.

7. Spręsdamas dėl trečiojo asmens pasiūlymo atitikties Techninės specifikacijos reikalavimams teismas pažymėjo, kad ieškinys grindžiamas siauru, lingvistiniu Techninės specifikacijos sąlygų aiškinimu, nors kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sąlygos aiškintinos ir taikytinos sistemiškai, nesuabsoliutinant lingvistinio aiškinimo metodo, atsižvelgiant į tikrąją perkančiosios organizacijos valią bei į kituose teisės aktuose įtvirtintas normas.

8. Teismas nurodė, kad ieškovės atstovai vaizdo ieškiklį apibūdino kaip specifinį vaizdo kontrolės prietaisą, pritaikytą operatoriui kontroliuoti vaizdą priglaudus akį prie prietaiso (t. y. jis turi okuliarą ir apsaugą nuo saulės); jį sudaro viduje integruota sistema, todėl jis negali būti tapatinamas su LCD ekranu. Teismas pažymėjo, kad ir vaizdo ieškiklio, ir LCD ekrano terminus šalių atstovai apibrėžia per jų funkcijas, kaip vaizdo kontrolės įrenginius. Ieškovė neįrodė, kad egzistuoja griežtas vaizdo ieškiklio apibrėžimas, priimtas ir vienodai vertinamas visų profesionalų, dėl kurio Techninės specifikacijos 1 lentelės 3 eilutės reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kaip nurodė ieškovė. Ieškovės pateiktą specialisto (inžinieriaus) išvadą dėl trečiojo asmens pasiūlymo atitikties Techninės specifikacijos reikalavimams teismas vertino kaip paprastą rašytinį įrodymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 1 dalis), nurodė, kad šis specialistas neturi kompetencijos aiškinti Konkurso sąlygas ir pasisakyti dėl pasiūlymo vertinimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad specialisto teiginys, jog LCD ekranas negali būti laikomas vaizdo ieškikliu, nepagrįstas motyvais, specialiąja literatūra, todėl specialisto išvadą vertino kritiškai (CPK 185 straipsnis).

9. Teismas sprendė, kad Konkurso sąlygose nereikalaujama, jog vaizdo ieškiklio funkciją atliekantis įrenginys būtų toks, kaip nurodo ieškovė (su okuliaru ir apsauga nuo saulės). Be to, ieškovės atstovai neginčijo, kad vaizdo kontrolės funkcija gali būti atliekama stebint vaizdą LCD ekrane, todėl perkančioji organizacija pagrįstai pripažino, kad trečiojo asmens pasiūlyta kamera, turinti du vaizdo kontrolės (atvaizdavimo) įrenginius (OLED tipo ir LCD tipo su 3,5 colio ekranu), atitinka Techninės specifikacijos 1 lentelės 3 eilutės reikalavimus.

10. Teismas nurodė, kad ieškovės argumentai dėl trečiojo asmens pasiūlyto akumuliatoriaus kroviklio neatitikties Techninės specifikacijos 5 lentelės 1 punkto reikalavimui dėl galimybės vienu metu krauti 2 akumuliatorius (šios nutarties 4.3 punktas) grindžiami tik kalbos specialisto išvada, kurioje ši sąlyga aiškinama kaip reiškianti, kad naudojantis norimu pirkti prietaisu dviejų akumuliatorių arba bet kurio iš jų krovimas turi būti nuolatinis, vykti kartu, drauge (t.  y. vienu metu) visų prijungtų akumuliatorių atžvilgiu. Nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dviejų akumuliatorių krovimas vienu metu perkančiajai organizacijai būtų reikšmingas ar naudingas; ji laikėsi nuoseklios pozicijos, kad neketino riboti akumuliatoriaus kroviklio veikimo būdo, o tik siekė užtikrinti sau reikiamo rezultato pasiekimą (kad su vienu krovikliu būtų galima įkrauti ne mažiau kaip du akumuliatorius ir praėjus atitinkamam laikui abu akumuliatoriai būtų visiškai įkrauti). Teismas vertino, kad net jei ši sąlyga būtų pripažinta nepakankamai aiškia, perkančioji organizacija neturėjo pagrindo atmesti trečiojo asmens pasiūlymo nurodytu pagrindu, nes už Konkurso sąlygų aiškumą atsako perkančioji organizacija.

11. Ieškovės argumentą, kad trečiojo asmens pasiūlytas kameros šviestuvo komplektas neatitinka reikalavimų, nes šviestuvas ir akumuliatorius prie kameros tvirtinami su laikikliu, teismas pripažino pagrįstu išimtinai subjektyviu, formaliu šio reikalavimo aiškinimu, sprendė, kad negalima sutikti, jog, akumuliatorių jungiant ne tiesiogiai prie šviestuvo korpuso, bet per bendrą laikiklį, yra nesilaikoma Techninės specifikacijos reikalavimų. Analogiškai teismas vertino ir argumentus dėl siųstuvo bei prisegamo mikrofono nesuderinamumo, pažymėjo, kad nėra pagrindo pernelyg plačiai aiškinti šią sąlygą ir teigti, kad ji draudžia komplekto dalių sujungimą per adapterį (jungiklį).

12. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl trečiojo asmens pasiūlyto kameros apdangalo neatitikties Techninės

specifikacijos reikalavimams kaip subjektyvius, nurodė, kad jie yra nepagrįsti, pažymėjo, kad konkretus reikalavimas kameros apdangalo dydžiui Techninėje specifikacijoje nenustatytas, o sąvokos „lengvai nuimamas ir uždedamas“ yra vertinamojo pobūdžio.

13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą; 2019 m. gegužės 17 d. papildoma nutartimi paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

14. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiajam asmeniui pasiūlyme nurodant minkšto lagamino videokamerai modelį buvo padaryta redakcinio pobūdžio klaida, kurios ištaisymas nelaikytinas pasiūlymo esmės keitimu, tokią išvadą galima daryti iš pasiūlyme nurodyto akumuliatoriaus kroviklio modelio, kuris yra tapatus nurodytam lagamino modeliui, t. y. pasiūlyme vietoj lagamino modelio buvo nurodytas akumuliatoriaus kroviklio modelis. Kolegija vertino, kad trečiasis asmuo pasiūlymo patikslinimu nepakeitė nei pasiūlymo esmės, nei kainos, o tik ištaisė padarytą klaidą; patikslindamas pasiūlymą pasiūlė ne naują prekę, bet pateikė objektyvią informaciją apie pasiūlyme jau nurodytos prekės modelį.

15. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškovė nurodė, jog LCD monitorius negali būti laikomas ieškikliu, tačiau neginčijo, kad vaizdo kontrolės funkcija gali būti atliekama stebint vaizdą ir LCD ekrane. Aplinkybė, kad trečiojo asmens siūlomas videokameros modelis turi du atskirus vaizdo ieškiklius, nurodyta ir į bylą pateiktame 2018  m. lapkričio 13 d. gamintojo patvirtinime. Kolegija sprendė, kad ieškovės teiginiai apie vaizdo ieškiklio sampratą yra subjektyvūs, juolab kad Konkurso sąlygose nebuvo reikalaujama, jog vaizdo ieškiklio funkciją atliktų specifinis mechanizmas. Dėl to kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad trečiojo asmens pasiūlytas videokameros modelis atitinka Techninės specifikacijos reikalavimus, t. y. turi du vaizdo kontrolės įrenginius – vaizdo ieškiklius, vienas iš jų – LCD tipo su 3,5 colio ekranu. Fakto, kad trečiasis asmuo pasiūlyme nurodė videokamerą su dviem ieškikliais, kolegija nelaikė patvirtinančiu, jog buvo pateiktas alternatyvus pasiūlymas – trečiasis asmuo pateikė vieną pasiūlymą (pasiūlė vieną videokamerą), atitinkantį Techninės specifikacijos reikalavimus.

16. Kolegija atmetė ieškovės argumentus dėl trečiojo asmens pasiūlyto akumuliatoriaus kroviklio neatitikties reikalavimams, nurodė, kad ieškovė subjektyviai, sau palankiu būdu interpretuoja Techninės specifikacijos 5 dalies reikalavimus. Ieškovė neneigia, kad trečiojo asmens siūlomu akumuliatoriaus krovikliu yra įkraunami du akumuliatoriai, ji tik nurodo, jog iš pradžių akumuliatoriai yra kraunami paeiliui (iki 75 proc.) ir tik po to abu kraunami vienu metu. Kadangi atsakovė patvirtino, kad akumuliatorių krovimo būdas jai neturi esminės reikšmės, nes šiuo reikalavimu buvo siekiama, jog egzistuotų galimybė į kroviklį vienu metu įjungti krauti du akumuliatorius, o trečiojo asmens pasiūlytas kroviklis esant tam tikram akumuliatorių pakrovos procentui krauna du akumuliatorius vienu metu, tai kolegija padarė išvadą, kad pasiūlytas kroviklis atitinka Techninės specifikacijos reikalavimus.

17. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės nurodytas Techninės specifikacijos 8 dalies 6 punkto reikalavimo vertinimas, jog akumuliatorius turi būti tvirtinamas ant paties šviestuvo, o ne šviestuvo komplekto dalių (laikiklių ar kitų įrenginių), yra subjektyvus ir formalus. Kolegija sutiko su atsakove, kad šviestuvas, laikiklis ir akumuliatorius laikytini vienu funkciniu vienetu, kuris bendrai tvirtinamas prie kameros. Kadangi trečiojo asmens pasiūlytas maitinimas montuojamas ant šviestuvo komplekto (jo laikančiosios konstrukcijos), tai kolegija pripažino pagrįstu atsakovės sprendimą, kad trečiojo asmens pasiūlymas atitinka šį Techninės specifikacijos reikalavimą.

18. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog trečiojo asmens siūlomi įrenginiai gali būti sujungiami per adapterį. Konkurso sąlygose nenustatyta, kad siūlomos įrangos sujungimas per adapterį nėra galimas, nebuvo nurodyta reikalavimų jungčių tipams, siųstuvui, mikrofonui, taip pat reikalavimų šių įrenginių sujungimui, atsakovė neprašė trečiojo asmens pagrįsti siūlomos įrangos suderinamumo, todėl trečiojo asmens siūlomi įrenginiai pagrįstai pripažinti atitinkančiais Techninės specifikacijos reikalavimus. Vien aplinkybės, kad trečiasis asmuo pasiūlyme papildomai nepasiūlė įsigyti ir adapterio, kolegija nevertino kaip darančios tokį pasiūlymą neatitinkantį Konkurso sąlygų reikalavimų.

19. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus dėl pasiūlyto kameros apdangalo neatitikties Techninės specifikacijos reikalavimams pagrįstai vertino kaip subjektyvius, nes savo pozicijai pagrįsti ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, tik nurodė, kad abejoja dėl kameros ir apdangalo suderinamumo. Byloje nesant priešingą išvadą patvirtinančių duomenų (tik abejonių), kolegija sprendė, kad trečiojo asmens pasiūlymas atitinka Techninės specifikacijos reikalavimus.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 55 straipsnio 9 dalį, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinančią, kad perkančioji organizacija negali prašyti, siūlyti arba leisti pakeisti pasiūlymo esmės – pakeisti kainą arba padaryti kitų pakeitimų, dėl kurių pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas taptų juos atitinkantis. Trečiasis asmuo pasiūlyme nurodė neegzistuojantį gamintojo „Sachtler“ minkšto lagamino videokamerai modelį S-3602U, jį vėliau pakeitė į SC206, o atsakovė bei teismai tokį pakeitimą nepagrįstai pripažino redakcinio pobūdžio klaidos ištaisymu. Nurodyta neatitiktis negalėjo būti vertinama kaip redakcinio pobūdžio klaida, kurią būtų galima ištaisyti taikant VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje nustatytas priemones, ji neatitinka kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų dėl išimtinio šių priemonių taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015; 2016 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-690/2016). Kadangi „Sachtler“ gamina net 7 modelių videokamerų lagaminus, o iš trečiojo asmens pasiūlymo, jo kainos ar nurodytų parametrų, nukopijuotų iš Techninės specifikacijos reikalavimų, nebuvo įmanoma nustatyti, kokį gaminį siūlė trečiasis asmuo, tai pripažintina, kad šio tiekėjo pasiūlymo taisymo rezultatas visiškai priklausė nuo tiekėjo pasirinkimo; patikslinus pasiūlymą buvo pasiūlytas naujas objektas, t.  y. pakeista pasiūlymo esmė.

20.2. Kadangi trečiasis asmuo, nurodydamas neegzistuojantį lagamino modelį, iš esmės nepasiūlė jokio lagamino, tai jo pasiūlymas turėjo būti vertinamas kaip neatitinkantis Konkurso sąlygų reikalavimų. Tikslindamas pasiūlymą nurodęs visiškai naują modelį, trečiasis asmuo sukūrė VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje draudžiamą situaciją – paaiškino pasiūlymą taip, kad Konkurso sąlygų reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas taptų juos atitinkantis. Toks tikslinimas suteikė aiškų privalumą trečiajam asmeniui, jis neatitinka tiek pirmiau nurodytos kasacinio, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikos (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. balandžio 25 d. sprendimą Komisija prieš Belgiją, C-87/94, 2012 m. kovo 29 d. sprendimą SAG ELV Slovensko, C-599/10; 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Manova, C-336/12), prieštarauja skaidrumo principui, pagal kurį pirkimo vykdytojas turi užtikrinti, kad vykdant procedūras nebūtų favoritizmo rizikos ir savavališkumo, visiems tiekėjams būtų suteiktos lygios galimybės sudaryti pirkimo sutartį.

20.3. Atsakovė Techninėje specifikacijoje buvo aiškiai nustačiusi konkrečius reikalavimus LCD vaizdo ieškikliui, akumuliatoriaus krovikliui, siūlomų prekių komplekto suderinamumui tarpusavyje, šviestuvo akumuliatoriaus tvirtinimui, tačiau, trečiajam asmeniui pateikus šių reikalavimų neatitinkantį pasiūlymą (vaizdo ieškiklio įstrižainė mažesnė, nei reikalaujama, akumuliatoriaus kroviklis gali krauti akumuliatorius tik paeiliui, o ne vienu metu, kameros apdangalas yra netinkamo dydžio ir nesuderinamas su vaizdo kamera, šviestuvo akumuliatorius nėra tvirtinamas ant paties šviestuvo, mikrofonas nėra suderinamas su kameros komplektu (neturi reikiamos jungties)), atsakovė jo ne tik neatmetė, bet ir pripažino trečiąjį asmenį Konkurso laimėtoju. Toks atsakovės sprendimas ir jį galioti palikę teismų procesiniai sprendimai pažeidžia lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, sudaro galimybes perkančiosioms organizacijoms laisvai interpretuoti pirkimo sąlygas taip, kad šios būtų palankios jų pasirinktiems tiekėjams.

20.4. Tiek perkančioji organizacija, tiek teismai pažeidė pareigą pirkimo sąlygas aiškinti taip, kaip jos buvo nurodytos pirkimo dokumentuose, nekurti naujų nuostatų ir nekeisti egzistuojančių tam, kad jos galėtų būti pritaikytos prie vieno tiekėjo pasiūlymo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią tiekėjų pasiūlymai turėtų būti vertinami neatsižvelgiant į kitus, iš anksto neišviešintus parametrus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-469/2018).

20.5. Perkančioji organizacija, nustatydama specifinius reikalavimus pirkimo objektui (pvz., kad vaizdo kamera turėtų 3,5 colio vaizdo ieškiklį, kroviklis vienu metu krautų du akumuliatorius), tačiau priimdama alternatyvų ir daug pigesnį trečiojo asmens pasiūlytą variantą, neužtikrino sąžiningos tiekėjų konkurencijos ir tiekėjų lygiateisiškumo (VPĮ 17 straipsnio 1 dalis). Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, taip pat neužtikrino pamatinių viešųjų pirkimų principų, nes paliko galioti neteisėtą atsakovės sprendimą. Kadangi Konkurso pasiūlymai buvo vertinami pagal mažiausios kainos kriterijų, tai tiekėjams buvo itin svarbu rasti nustatytus reikalavimus atitinkančius kuo pigesnius produktus; antroje ir trečioje pasiūlymų eilės vietoje likę tiekėjai pasiūlė visas Konkurso sąlygas atitinkančius gaminius, jų

pasiūlymų kainos tarpusavyje skyrėsi nežymiai, o trečiasis asmuo, pateikdamas nustatytų reikalavimų neatitinkančias prekes, pasiūlė gerokai mažesnę kainą. Įsigydama prastesnių parametrų prekes atsakovė neįvykdė savo pareigos prekėms įsigyti skirtas lėšas naudoti racionaliai (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat pažeidė sąžiningos tiekėjų konkurencijos ir lygiateisiškumo principus.

20.6. Konstatavę, kad byloje nenustatyta, jog dviejų akumuliatorių krovimas vienu metu būtų reikšmingas ar naudingas perkančiajai organizacijai (ši patvirtino, kad akumuliatorių krovimo būdas jai neturi esminės reikšmės), teismai nepagrįstai pripažino, kad perkančiosios organizacijos nuomonės dėl Techninės specifikacijos reikalavimų pakeitimas po vokų atplėšimo yra leidžiamas ir pateisinamas. Kadangi tiekėjai pasiūlymus teikia pagal viešojo pirkimo sąlygas, jiems nekyla pareiga papildomai domėtis perkančiųjų organizacijų tikslais, ypač jei šie nėra detalizuoti pirkimo dokumentuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-469/2018). Be to, teismai pažeidė kasacinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad teismas, aiškindamas pirkimo sąlygas, negali sukurti naujos nuostatos, perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą vertinti pagal iš anksto expressis verbis (tiesiogiai) neišviešintus parametrus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-916/2017).

21. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Trečiojo asmens pasiūlyme padaryta klaida buvo akivaizdžiai redakcinio (techninio) pobūdžio, lengvai ištaisoma, nes per klaidą 6 lentelėje buvo nukopijuotas 5 lentelėje nurodytas akumuliatoriaus kroviklio modelis. Atsakovė, suprasdama, kad redakcinio pobūdžio mažareikšmė klaida gali būti ištaisyta taikant VPĮ 55 straipsnio 9 dalį, kreipėsi į tiekėją. Kadangi šioje normoje įtvirtinta formuluotė „gali prašyti“ kasacinio teismo praktikoje aiškinama ne kaip perkančiosios organizacijos teisė, bet kaip jos pareiga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015), tai atsakovė turėjo pareigą kreiptis į trečiąjį asmenį dėl pasiūlymo paaiškinimo. Kasacinis teismas yra suformulavęs taisykles, kokios tiekėjų klaidos gali būti laikomos akivaizdžiomis (pavyzdžiui, byloje vertinant pasiūlyme nustatytą kainos išraiškos skaičiais ir žodžiais neatitiktį (nurodant kainą žodžiais praleidus žodį „tūkstančiai“) konstatuota, kad bet kuris vidutinis tiekėjas tokį pasiūlymo trūkumą turėjo suprasti bei vertinti kaip akivaizdžiai formalią bei nereikšmingą neatitiktį, kuri dalyviui negalėjo lemti griežčiausių neigiamų padarinių – pasiūlymo atmetimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2013). Kasacinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad dėl tiekėjo veiksmų bei perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumo sprendžiama pagal turiningąjį vertinimą, kuris, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus ir tikslus, turi viršenybę prieš formalumus (turinio viršenybės prieš formą principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2012).

21.2. Trečiojo asmens pasiūlyme nurodytas gamintojas „Sachtler“ pagal pasiūlyme nurodytas charakteristikas gamina Konkurso sąlygų reikalavimus atitinkantį lagaminą SC206, šią viešai prieinamą informaciją perkančioji organizacija gavo gamintojo puslapyje. Nurodytos aplinkybės papildomai patvirtina, kad trečiojo asmens pasiūlyme padarytos redakcinio (techninio) pobūdžio klaidos ištaisymas negali būti laikomas pasiūlymo esmės keitimu ar perkančiosios organizacijos leidimu Konkurso sąlygų reikalavimų neatitinkantį pasiūlymą padaryti jas atitinkantį.

21.3. Trečiojo asmens pasiūlyme nurodytos prekės atitiko Techninės specifikacijos reikalavimus – pasiūlyta kamera turėjo du vaizdo kontrolės įrenginius (vieną mažą OLED tipo ir kitą 3,5 colio LCD), tą įrodo gamintojo patvirtinimas, be to, Konkurso sąlygose nebuvo reikalavimo, kad siūloma videokamera turėtų tik vieną vaizdo ieškiklį ar kad vaizdo ieškiklio funkciją atliktų specifinis mechanizmas. Atsakovė, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012), neturėjo teisės atmesti trečiojo asmens pasiūlymo dėl to, kad jis pasiūlė per daug prekių ar paslaugų arba perteklinį perkamo objekto sprendinį.

21.4. Atsakovė Konkurso sąlygas aiškina sistemiškai. Kadangi reikalavimu, kad akumuliatoriaus kroviklis vienu metu krautų 2 akumuliatorius, buvo siekiama, jog operatorius darbo dienos pabaigoje galėtų prijungti du akumuliatorius, o ryte juos abu rasti visiškai pakrautus, o trečiojo asmens siūlomo akumuliatoriaus modelio gamintojo instrukcijoje aiškiai nurodyta, kad šis kroviklis leidžia krauti akumuliatorius vienu metu, tai atsakovė neturėjo pagrindo atmesti trečiojo asmens pasiūlymo, juolab kad ieškovė savo poziciją grindžia itin siauru, lingvistiniu Techninės specifikacijos sąlygų aiškinimu, elgiasi nesąžiningai ir siekia savanaudiškų tikslų.

21.5. Trečiojo asmens pasiūlytas kameros apdangalas yra tinkamo dydžio ir suderinamas su pačia vaizdo kamera, ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių šią išvadą, tik nurodė subjektyvų savo vertinimą. Dėl to pripažintina, kad ieškovė neįvykdė savo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 12, 178 straipsniai).

21.6. Techninėje specifikacijoje nebuvo nurodyti konkretūs privalomi jungčių tipai nei siųstuvui, nei mikrofonui, tik reikalavimas juos tarpusavyje suderinti (tiekėjui palikta teisė pasirinkti suderinimo būdą), taip pat nebuvo prašoma pagrįsti, kaip bus užtikrinamas įrangos suderinamumas. Kadangi perkančioji organizacija daugelį metų vykdo filmavimo veiklą, pati turi atitinkamų jungčių, tai jungčių tipai jai neturi esminės reikšmės. Nagrinėjant bylą ieškovė pripažino, kad trečiojo asmens pasiūlytas siųstuvas ir mikrofonas yra suderinami tarpusavyje, be to, atsakovė iš šios įrangos gamintojų viešai skelbiamos informacijos galėjo įsitikinti, kad siūloma įranga yra tarpusavyje suderinta, todėl neturėjo pagrindo atmesti trečiojo asmens pasiūlymo.

21.7. Trečiojo asmens siūlomo šviestuvo akumuliatorius yra tvirtinamas ant paties šviestuvo (jo laikančiosios konstrukcijos), kaip reikalaujama Techninėje specifikacijoje. Šviestuvas, laikiklis ir akumuliatorius laikytini vienu funkciniu vienetu, kuris bendrai tvirtinamas prie kameros, todėl tokį sprendinį atsakovė vertino kaip atitinkantį reikalavimą ir bendrąja prasme reiškiantį, kad akumuliatorius tvirtinamas prie šviestuvo. Ieškovė klaidingai teigia, kad tai, jog šviestuvo akumuliatorius yra tvirtinamas ant šviestuvo laikiklio, reiškia, jog buvo pateiktas alternatyvus pasiūlymas, kuris yra draudžiamas, netinkamai aiškina VPĮ 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą alternatyvaus pasiūlymo sąvoką. Jeigu perkančioji organizacija būtų nurodžiusi tikslią vietą, ant kurios turi būti tvirtinamas akumuliatorius, arba būtų vadovavusis ieškovės argumentais dėl laikiklio nebuvimo pačiu šviestuvu ir šiuo pagrindu būtų atmetusi trečiojo asmens pasiūlymą, ji būtų nukrypusi nuo kasacinio teismo praktikos, kad techninės specifikacijos reikalavimai negali būti itin detalūs (neproporcingai išsamūs) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019).

21.8. Trečiojo asmens ir ieškovės pasiūlymų kaina skyrėsi daugiau nei 16 000 Eur, tačiau pasiūlytų videokameros modelių kainos svyravo tik nuo 1118 Eur iki 1280 Eur. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad, priešingai nei siekiama sudaryti įspūdį kasaciniame skunde, esminę įtaką pasiūlymų kainų skirtumui padarė ne videokamerų kaina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tiekėjų pasiūlymų siaurąja prasme vertinimo.23. Bylą sprendę teismai atmetė ieškovės reikalavimus dėl atsakovės sprendimo pripažinti trečiojo asmens pasiūlymą

atitinkančiu Konkurso sąlygų reikalavimus panaikinimo, nes nekonstatavo ieškovės nurodytų atsakovės tariamai padarytų pažeidimų vertinant trečiojo asmens pasiūlymą.

24. Ieškovė, nesutikdama su teismų atliktu vertinimu ir padarytomis išvadomis, pateikė kasacinį skundą, kuriame išdėstė argumentus dėl, pirma, VPĮ 55 straipsnio 9 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo, skaidrumo principo pažeidimo, antra, trečiojo asmens pasiūlymo, neatitinkančio Konkurso sąlygų reikalavimų dėl LCD vaizdo ieškiklio, akumuliatoriaus kroviklio, siūlomų prekių komplekto dalių suderinamumo tarpusavyje, šviestuvo akumuliatoriaus tvirtinimo netinkamo vertinimo.

Dėl tiekėjų teisės paaiškinti, patikslinti savo pasiūlymus siaurąja prasme

25. Pagal VPĮ 55 straipsnio 9 dalį (ginčui aktuali 2017 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. XIII-327 redakcija), perkančioji organizacija, vadovaudamasi šio įstatymo 45 straipsnio 3 dalimi, gali prašyti dalyvių patikslinti, papildyti arba paaiškinti savo pasiūlymus, tačiau ji negali prašyti, siūlyti arba leisti pakeisti pasiūlymo, pateikto atviro ar riboto konkurso metu, ar galutinio pasiūlymo, pateikto konkurencinio dialogo, skelbiamų derybų, neskelbiamų derybų ar inovacijų partnerystės metu, esmės – pakeisti kainą arba padaryti kitų pakeitimų, dėl kurių pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas taptų atitinkantis pirkimo dokumentų reikalavimus.

26. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad VPĮ 55 straipsnio 9 dalies turinys iš esmės nesiskiria nuo anksčiau galiojusios redakcijos VPĮ 39 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl, taikant ginčui aktualios redakcijos VPĮ 55 straipsnio 9 dalies nuostatas, remtinasi kasacinio teismo suformuota VPĮ 39 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-969/2019 22 punktą).

27. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad viešųjų pirkimų teisiniame reguliavime pasiūlymo terminas vartojamas dvejopa prasme: pirma, kaip tiekėjo perkančiajai organizacijai pateiktų dokumentų visuma (įskaitant dokumentus, pagrindžiančius reikalavimus tiekėjams (tiekėjų kvalifikaciją ir neigiamo pobūdžio sąlygų nebuvimą), kitus reikalavimus tiekėjams (pvz., nuostatos dėl bendro kelių dalyvių dalyvavimo pirkime teikiant bendrą pasiūlymą, pasiūlymo užtikrinimo dokumentai ir kt.), taip pat techninius duomenis ir kt.); antra, pasiūlymas siaurąja prasme – pasiūlymo (plačiąja prasme) dalis, kuria tiekėjas siūlo viešojo pirkimo sutarties objektą, nurodo jo savybes, kainą, sutarties vykdymo aplinkybes. Šis sąvokų atskyrimas reikšmingas, be kita ko, sprendžiant dėl tiekėjo teisės taisyti ar aiškinti pasiūlymą apimties ir atitinkamų perkančiosios organizacijos pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2014).

28. Kasacinis teismas dėl pasiūlymo siaurąja prasme vertinimo yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai tiekėjo pasiūlyme siaurąja prasme nustatomi reikšmingi trūkumai ir kai net pagal turiningojo vertinimo principą ( inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į dokumentų visumą) perkančiosios organizacijos negali konstatuoti jo atitikties iškeltiems reikalavimams, tuomet tiekėjo paaiškinimai kaip keičiantys pasiūlymą iš esmės yra nepriimtini ir toks pasiūlymas atmestinas VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu; net jei tiekėjo padaryta klaida būtų akivaizdi (techninė), ji negali būti kvalifikuojama kaip redakcinio pobūdžio ir paprastai ištaisytina, jei identifikuotą trūkumą galima pašalinti tik iš naujo teikiant duomenis ar net visą pasiūlymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Situacija, kai dalyviui gali būti leidžiama paaiškinti atitinkamus neaiškius pasiūlymo elementus, yra daugiau išimtinio pobūdžio, pasiūlymo trūkumai turi būti redakcinio pobūdžio, objektyviai nustatytini ir paprastai ištaisytini. Nustatytas trūkumas pirmiau nurodytų kriterijų neatitinka, kai jam ištaisyti nepakanka paprasto ūkio subjekto paaiškinimo, o reikia atskiro, gan detalaus ir tikslaus pasiūlymo patikslinimo, papildymo naujais duomenimis. Be to, pripažintina, kad nei pats trūkumas, nei jo taisymas nepasižymi objektyvumu, jei jo ištaisymo rezultatas priklauso nuo tai atliekančio subjekto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015).

30. Nurodyti išaiškinimai patvirtina, kad kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje VPĮ įtvirtintą galimybę tiekėjams patikslinti, papildyti arba paaiškinti savo pasiūlymus aiškina itin griežtai (siaurai), kaip apimančią tik išskirtines situacijas, daugiau kaip išimtį, nei bendrą taisyklę, taikytiną tik tais atvejais, kai pasiūlymo trūkumai yra redakcinio pobūdžio, objektyviai nustatytini ir paprastai ištaisytini. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo yra konstatuota, jog VPĮ 55 straipsnio 9 dalies reguliavimo neatitinka, taigi negali būti kvalifikuojami kaip redakcinio pobūdžio, objektyviai nustatytini ir paprastai ištaisytini tokie pasiūlymo siaurąja prasme neatitikimai, kai žiniaraščio lentelėje nurodytos kitokios medžiagos, nei buvo reikalauta, kitokių specifikacijų įranga arba skirtingo pobūdžio objektas (nurodytas (pasiūlytas) kitoks (kitų charakteristikų) objektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-969/2019, 31, 34 punktai); kai dėl dalies pirkimo objekto pasiūlyme buvo nurodytos techninės specifikacijos reikalavimų neatitinkančios siūlomų prekių savybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2018, 41 punktas); techniniai pasiūlymo duomenys pateikti pagal kitos pirkimo dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-690/2016, 32 punktas); sąmatose neišskirtos tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, nors to buvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015); pasiūlyme pateikta techninė dokumentacija, nepagrindžianti įrenginio techninių charakteristikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2014); ir pan.

31. Pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika koreliuoja su Teisingumo Teismo išaiškinimais, kuris yra nurodęs, kad pagal viešųjų pirkimų principus konkrečiai nedraudžiama išimtiniais atvejais taisyti ar pildyti atskirus pasiūlymo duomenis dėl to, kad akivaizdžiai būtinas paprastas jų paaiškinimas, arba siekiant ištaisyti akivaizdžias redakcinio pobūdžio klaidas, jei dėl šio pakeitimo faktiškai nepateikiamas naujas pasiūlymas. Taigi įgyvendindama turimą diskreciją perkančioji organizacija turi traktuoti skirtingus kandidatus vienodai ir sąžiningai, todėl pasibaigus pasiūlymų atrankos procedūrai ir

atsižvelgiant į jos rezultatą paaiškinimo prašymas negali atrodyti nepagrįstai palankus ar nepalankus tiekėjui ar kandidatams, kuriems jis adresuotas (Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas SAG ELV Slovensko, C-599/10, 40–41 punktai).

32. Analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje teismas sprendė, kad perkančiosios organizacijos dalyviui adresuotas prašymas pateikti reikalaujamus pareiškimus ir dokumentus iš principo gali būti skirtas tik jo pasiūlymui paaiškinti arba akivaizdžiai šio pasiūlymo klaidai ištaisyti ir tik tiek, kiek pradinio pasiūlymo papildymas arba pataisymas nelemia esminio pasiūlymo pakeitimo; pataisyti pradinį pasiūlymą tam, kad būtų ištaisytos akivaizdžios korektūros klaidos, galima tik išimtiniais atvejais ir tik jei šis pakeitimas faktiškai nelemia naujo pasiūlymo (Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimas Archus ir Gama, C-131/16, 36–37 punktai; 2018 m. vasario 28 d. sprendimas MA. T.I. SUD ir Duemme SGR, C-523/16 ir C-536/16, 50, 52 punktai).

33. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad atsakovės nustatytas trečiojo asmens pateikto pasiūlymo trūkumas (Techninės specifikacijos 6 dalyje „Minkštas lagaminas videokamerai – 4 vnt.“ nurodytas neegzistuojantis minkšto lagamino modelis S-3602U) galėjo būti ištaisytas leidžiant paaiškinti pasiūlymą, o trečiojo asmens pateiktas paaiškinimas (pažymint, kad buvo padaryta rašybos (techninė) klaida, tekstas nukopijuotas iš ankstesnio punkto, bei paaiškinant, kad siūlomas gamintojo „Sachtler“ lagaminas, kurio modelis SC206) neprieštarauja VPĮ 55 straipsnio 9 dalies nuostatoms.

34. Teisėjų kolegija vertina, kad tokia teismų išvada neatitinka VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto reguliavimo, nukrypsta nuo šios nutarties 28–29 punktuose nurodytos kasacinio teismo praktikos. Kadangi trečiasis asmuo pasiūlė neegzistuojantį minkšto lagamino modelį ir byloje nebuvo nustatyta, kad kartu su pasiūlymu būtų buvę pateikta kitų techninių duomenų, iš kurių visumos būtų galima identifikuoti tikrąjį (egzistuojantį) siūlomo lagamino modelį, tai pripažintina, kad, aiškinant pasiūlymą nurodžius kitą (naują) modelį, buvo pakeista pasiūlymo esmė, faktiškai dėl šios konkrečios prekės buvo pateiktas naujas pasiūlymas, o toks pasiūlymo paaiškinimas (patikslinimas) pagal VPĮ 55 straipsnio 9 dalį nėra leidžiamas.

35. Nurodytos išvados nepaneigia atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai dėl padarytos klaidos techninio pobūdžio, galimybės lengvai ją ištaisyti, taip pat dėl turinio viršenybės prieš formą principo taikymo sprendžiant dėl tiekėjo veiksmų ir perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje yra konstatuota, kad net jei tiekėjo padaryta klaida būtų akivaizdi (techninė), ji negali būti kvalifikuojama kaip redakcinio pobūdžio ir paprastai ištaisytina, jei identifikuotą trūkumą galima pašalinti tik iš naujo teikiant duomenis ar net visą pasiūlymą; nėra pagrindo taikyti ir spręsti dėl turinio viršenybės prieš formą principo, kai pasiūlymo siaurąja prasme turinio, atitinkančio pirkimo sąlygų reikalavimus, tiekėjas apskritai nepateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-690/2016, 32 punktas).

36. Svarbu ir tai, kad naujo prekės modelio nurodymas (naujų duomenų pateikimas) nepasižymi objektyvumu, tokiu būdu atliktas trūkumo ištaisymas priklauso išimtinai nuo jį atliekančio subjekto. Teisės paaiškinti tokio pobūdžio trūkumą suteikimas pasiūlymą pateikusiam trečiajam asmeniui gali atrodyti nepagrįstai palankus šiam subjektui, todėl toks pasiūlymo paaiškinimas (patikslinimas) neatitinka vienodo požiūrio principo, kurio užtikrinimas yra viena iš Teisingumo Teismo praktikoje išskirtų galimybės paaiškinti pasiūlymą taikymo sąlygų (šios nutarties 31 punktas).

37. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tiek iš teisinio reguliavimo, tiek iš jį aiškinančios teismų praktikos dėl pasiūlymo siaurąja prasme vertinimo matyti, jog tiekėjo deklaruojamų ir įrodinėjamų techninių savybių neatitiktis viešųjų pirkimų sąlygoms neretai reiškia neatitiktį de jure (teisinę), o ne de facto (faktinę), nebent perkančioji organizacija reikalautų pateikti prekių pavyzdžius, atlikti bandymus, demonstraciją ar pan. (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-969/2019 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vadinasi, net jei trečiojo asmens pasiūlyme nurodytas gamintojas „Sachtler“ gamina Konkurso sąlygas atitinkantį lagaminą ir šis lagaminas faktiškai galėtų būti patiektas atsakovei, tačiau kai trečiasis asmuo konkretaus reikalavimus atitinkančio lagamino modelio nenurodė pasiūlyme (nurodė neegzistuojantį modelį), jo pasiūlymas siaurąja prasme negali būti pripažintas atitinkančiu Konkurso sąlygas.

38. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas byloje nustatytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos neteikia pagrindo VPĮ 55 straipsnio 9 dalies nuostatą taikyti kitaip, nei ji buvo išaiškinta nuosekliai formuojamoje šios nutarties 30 punkte pristatytoje kasacinio teismo praktikoje. Minėta, kad tiekėjų teisė patikslinti, papildyti arba paaiškinti savo pasiūlymus pripažintina tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamoje byloje tokią išimtinę situaciją patvirtinančių aplinkybių

nenustatyta.39. Atsakovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-

474/2013 pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju netaikytini, nes nurodytos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra tapatus šioje byloje kilusiam ginčui. Atsakovės nurodomoje byloje buvo spręstas klausimas dėl paslaugų kainos skaičiais ir žodžiais neatitikties, kai nurodant kainą žodžiais buvo praleistas žodis „tūkstančiai“. Kadangi paslaugos kainos detalizavimo lentelėje nurodyti įkainiai siekė vertes, išreikštas tūkstančiais, o ne šimtais ar dešimtimis litų, šių sudėtinių elementų suma, išreikšta skaičiais, buvo lygi nurodytos pasiūlymo kainos skaitinei reikšmei, kitų tiekėjų pasiūlymuose pateiktos kainos taip pat siekė šimtatūkstantines sumas, tai, įvertinęs šias aplinkybes, kasacinis teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2013 konstatavo, jog nustatytas pasiūlymo trūkumas vertintinas kaip formali bei nereikšminga neatitiktis, dėl kurios galėjo būti inicijuotas perkančiosios organizacijos ir tiekėjo bendradarbiavimo procesas aiškinantis šios klaidos turinį.

40. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, trečiojo asmens pasiūlyme nebuvo jokių kitų duomenų, iš kurių (juos paaiškinant) būtų buvę galima nustatyti siūlomo minkšto lagamino modelį – siūlomą pirkimo objektą, trečiojo asmens nurodytas gamintojas gamina ne vieno modelio lagaminus, taigi paaiškinti pasiūlymą buvo galima tik pateikiant kokybiškai naują informaciją, o jos trūkumas negali būti laikomas formalia, paprastai ištaisytina neatitiktimi. Atitinkamai kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2013 pateikti išaiškinimai negali būti taikomi šioje byloje, nes pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir bylos procesinės baigties

41. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ieškovės kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo VPĮ 55 straipsnio 9 dalies taikymo, sprendžia, kad trečiojo asmens pasiūlymo nebuvo įmanoma paaiškinti nepakeičiant jo esmės, todėl atsakovė, priėmusi trečiojo asmens pasiūlymo paaiškinimą ir šį tiekėją pripažinusi Konkurso laimėtoju, bei tokį jos sprendimą palikę galioti teismai netinkamai taikė VPĮ nuostatas ir nukrypo nuo jas aiškinant suformuotos kasacinio teismo praktikos.

42. Tai konstatavusi teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su trečiojo asmens pasiūlymo atitikties konkretiems techniniams reikalavimams vertinimu, kurie neturi teisinės reikšmės bylai išspręsti.

43. Atsižvelgiant į nustatytus VPĮ pažeidimus, atsakovės padarytus vykdant Konkurso procedūras, skundžiami teismų procesiniai sprendimai atmesti ieškovės ieškinį dėl atsakovės sprendimo trečiojo asmens pasiūlymą pripažinti atitinkančiu Konkurso sąlygų reikalavimus naikintini ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas)  – ieškinys tenkintinas iš dalies, skundžiamas atsakovės sprendimas pripažintinas neteisėtu.

44. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, viešojo pirkimo procedūras pripažinus neteisėtomis, turi būti sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių; tais atvejais, kai pagal neteisėtus perkančiosios organizacijos sprendimus sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo (ar panaikinti neteisėtus sprendimus), nes jis pagal įstatymą dėl sudaryto sandorio laikomas pasibaigusiu, todėl perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai ieškovui nesukelia teisinių padarinių; dėl to tokiu atveju, byloje nustačius atitinkamas aplinkybes, ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimas pripažįstamas neteisėtu, pasibaigusio pirkimo procedūros nenutraukiamos (neteisėti sprendimai nepanaikinami), o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (žr. pagal analogiją, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2018 78, 79 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką), t. y. sprendžiama dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo niekine ir jos panaikinimo arba jos išsaugojimo ir alternatyviųjų sankcijų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2013).

45. Iš Centrinio viešųjų pirkimų portalo duomenų matyti, kad Konkursas yra pasibaigęs atsakovei skundžiamo sprendimo pagrindu 2019 m. gegužės 3 d. sudarius viešojo pirkimo sutartį su Konkurso laimėtoju pripažintu trečiuoju asmeniu.

46. Remdamasis VPĮ 106 straipsnio 2 dalimi, teismas gali nepripažinti viešojo pirkimo sutarties negaliojančia ir taikyti

alternatyvias sankcijas, nors pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų padarinių, būtina išsaugoti šios sutarties padarinius. Skirdamas pirmiau nurodyto straipsnio 3 dalyje įvardytas alternatyvias sankcijas, teismas turi atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus, įskaitant pažeidimo rimtumą, perkančiosios organizacijos elgesį (VPĮ 106 straipsnio 4 dalis).

47. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtintus atsakovės veiklos tikslus ir uždavinius, jos veiklos specifiką, įvertinusi perkamo objekto sąsają su perkančiosios organizacijos veikla, padaryto pažeidimo svarbą, kilusius padarinius, atsižvelgdama į viešojo pirkimo sutarties pobūdį, galiojimo terminą (2019 m. rugpjūčio 1 d.), suponuojantį išvadą, kad priimant kasacinio teismo nutartį sutartis jau turėjo būti baigta vykdyti, teisėjų kolegija sprendžia, jog egzistuoja viešasis interesas, dėl kurio atsakovei gali būti skiriama alternatyvi sankcija  – bauda (VPĮ 106 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

48. Kasacinio teismo pažymėta, kad alternatyvios sankcijos – baudos dydis (santykinis ir nominalus), pirma, bet kokiu atveju turi atitikti įstatyme įtvirtintus bendruosius veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasomumo tikslus (VPĮ 106 straipsnio 3 dalis), antra, turi būti individualizuotas ir motyvuotas (VPĮ 106 straipsnio 4 dalis), kita vertus, trečia, perkančiajai organizacijai neturi būti sunkiai įvykdomas ir (ar) tapti bausmės priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-508-248/2018, 43 punktas).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos viešojo pirkimo sutarties vertę (viešojo pirkimo ataskaitos duomenimis, sandorio vertė – 47 170,64 Eur su PVM), atsižvelgdama į šios nutarties 47 punkte nurodytas aplinkybes, į tai, kad VPĮ 106 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta bauda turi būti ne didesnė kaip 10  proc. pirkimo sutarties vertės, pažymėdama, kad skirtina bauda turi būti veiksminga, proporcinga ir turėti atgrasantį poveikį perkančiajai organizacijai (skatinti vengti VPĮ pažeidimų), konstatuoja, jog atsakovei skirtina 5 proc. dydžio viešojo pirkimo sutarties vertės bauda (2358,53 Eur), kuri priteistina valstybės naudai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Kasaciniam teismui patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir nusprendus, kad skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai naikintini bei priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

51. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai dėl konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių nėra teisinio pagrindo patenkinti visų ieškinio reikalavimų, tačiau nustatoma, jog perkančioji organizacija ieškovui netinkamai užtikrino pasinaudojimą peržiūros procedūra, iš perkančiosios organizacijos ieškovui priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

52. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimą panaikinti skundžiamą atsakovės sprendimą dėl Konkurso rezultatų, nes Konkurso procedūros buvo pasibaigusios sudarius viešojo pirkimo sutartį, tačiau iš esmės patenkino pagrindinį ieškinio reikalavimą – šį sprendimą pripažino neteisėtu, todėl sprendžia, kad ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53. Pateikdama ieškinį, ieškovė sumokėjo 1538 Eur žyminio mokesčio. Konstatavus, kad ieškovės reikalavimas iš esmės buvo pagrįstas, sumokėtas žyminis mokestis jai priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

54. Pateikdama apeliacinį ir kasacinį skundus ieškovė žyminio mokesčio nemokėjo, nes kreditorių susirinkimo 2019 m. sausio 22 d. nutarimu buvo nuspręsta pradėti neteisminę jos bankroto procedūrą. Kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovė yra atleistos nuo žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 2 dalis), tai jis valstybei nepriteistinas.

55. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 4077,70 Eur išlaidų, taip pat sumokėjo 300 Eur už specialisto išvados parengimą, šių išlaidų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės.

56. Prašomo priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino

užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), 8.2, 8.3, 8.16 punktuose nurodytus dydžius, todėl konstatavus, kad priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti, ieškovei iš atsakovės priteistina 3893,12 Eur atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

57. Dėl prašymo priteisti 300 Eur už ieškovės iniciatyva užsakytos lietuvių kalbos tyrimų ir lingvistinės teksto ekspertizės srities specialisto išvados parengimą pažymėtina, kad išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, reglamentuoja CPK 88 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Aiškindamas šią proceso teisės normą (tuo metu galiojusios CPK redakcijos 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai reiškia, jog teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (byloje, be kitų, keliamas klausimas dėl trečiojo asmens pasiūlymo atitikties videokamerų (konkrečiai – jų akumuliatoriaus kroviklio) techninės specifikacijos reikalavimams), įvertinusi ieškovės pasitelkto specialisto veiklos sritį, galimą jo parengtos lietuvių kalbos ir lingvistinės teksto ekspertizės išvados įtaką tinkamam ginčo išsprendimui, vertina, kad minėtos išvados parengimo išlaidos šiuo konkrečiu atveju nepripažintinos būtinomis, neišvengiamomis bylinėjimosi išlaidomis, be kurių negalėjo būti pagrįsta ieškovės įrodinėjama pozicija ar teisingai išspręsta byla. Nagrinėjant konkrečių siūlomų prekių techninius parametrus ir jų atitiktį nustatytiems reikalavimams, tokio pobūdžio (kalbos) specialisto išvados parengimo išlaidos nelaikytinos pagrįstomis, teikiančiomis pagrindą jų atlyginimą priteisti iš kitos ginčo šalies (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

59. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo 913,85 Eur išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės. Konstatavus, kad priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti, šis atsakovės prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

60. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 1089 Eur išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodyto dydžio, todėl konstatavus, kad priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas, šių išlaidų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

61. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 17 d. papildoma nutartimi priteisė atsakovei iš ieškovės 1200 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo. Kasaciniam teismui konstatavus, kad byloje naikintini skundžiami teismų procesiniai sprendimai ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintinas, ši papildoma nutartis naikintina, o atsakovės prašymas priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

62. Kasaciniame skunde ieškovė prašė priteisti kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl šis jos prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

63. Konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, atsakovės prašymas priteisti kasaciniame teisme jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutartį ir 2019 m. gegužės 17 d. papildomą nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „AV Systems“ ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti neteisėtu atsakovės VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ sprendimą, kuriuo trečiojo asmens UAB „Televizijos ir ryšių sistemos“ pasiūlymas pripažintas atitinkančiu Konkurso sąlygų reikalavimus.

Skirti atsakovei VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (j. a.  k. 124241078) 2358,53 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt aštuonių Eur 53 ct) baudą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 6800).

Priteisti ieškovei BUAB „AV Systems“ (j. a. k. 301531836) iš atsakovės VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (j. a. k. 124241078) 1538 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio, 3893,12 Eur pirmosios instancijos teisme ir 1089 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo, iš viso 6520,12 Eur (šešis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt Eur 12 ct).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17904 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-319-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17384-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.2; 2.1.1.3.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. T. ir V. T. ieškinį atsakovams V. M. (duomenys neskelbtini), V. M. (duomenys neskelbtini), uždarajai akcinei bendrovei „Karbonas“, akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Karbonas“ priešieškinį dėl servituto nustatymo; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „ETP Baltic“, „AAS BTA Baltic Insurance Company“, uždaroji akcinė bendrovė „Elektromontuotojas“, „AAS Gjensidige Baltic“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės, reikalingos statiniams eksploatuoti, nuomą ne aukciono tvarka, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė teismo: 1) įpareigoti atsakovus V. M. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Atsakovas), V. M. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Karbonas“ savo sąskaita ir jėgomis per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti 33,54 m elektros kabelio dalį ir nugriauti 208,05 kv. m betoninės aikštelės dalį, esančius ieškovams priklausančiame žemės sklype; 2) įpareigoti atsakovę AB „Energijos skirstymo operatorius“ savo sąskaita ir jėgomis per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti modulinę elektros transformatorinę Nr. 14643 ir kabelių spintą Nr. 73607 su komercinės apskaitos skydu, esančius prie ieškovų žemės sklypo; 3) atsakovams V. ir V. M. ir UAB „Karbonas“ neįvykdžius įpareigojimo per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti betoninės aikštelės dalį ir pašalinti elektros kabelio dalį, leisti tai atlikti ieškovams atsakovų sąskaita; 4) priteisti ieškovams iš Atsakovo 9970,75 Eur nuostoliams atlyginti už ieškovų žemės sklype suardytą 534,75 kv. m ploto betono plokščių dangą.

3. Ieškovai nurodė, kad Atsakovas, negavęs ieškovų sutikimo, organizavo modulinės elektros transformatorinės, kabelių spintos su komercinės apskaitos skydu statybą, elektros kabelio paklojimo darbus, 33,54 m elektros kabelio paklodamas per ieškovų žemės sklypą, taip pat tarp ieškovų ir savo žemės sklypų ribos pastatė 15 cm aukščio betoninę aikštelę. Atlikus statybos darbus ieškovų žemės sklype ir greta jo, buvo pažeistos ieškovų, kaip žemės sklypo savininkų, teisės. Elektros energijos tiekimas į Atsakovo pastatą yra užtikrintas kitu įvadu per kitus žemės sklypus, todėl nebuvo būtinybės įrengti naują elektros įvadą per ieškovų žemės sklypą. 15 cm aukščio betoninė aikštelė, įrengta ant esamos betono plokščių dangos, dėl aukščio skirtumo trukdo prie ieškovų pastato privažiuoti aptarnaujančiam transportui. Be to, betoninė aikštelė įrengta su nuolydžiu į ieškovų žemės sklypą, į kurį subėga lietaus vanduo. Atsakovas, vykdydamas darbus, suardė 534,75 kv. m ieškovų betono plokščių dangą ir jos neatstatė.

4. Atsakovė UAB „Karbonas“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti 67 kv. m servitutą per ieškovams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, suteikiantį teisę atsakovei UAB „Karbonas“ ieškovams priklausančiame žemės sklype neterminuotai tiesti (įrengti), eksploatuoti ir prižiūrėti požemines elektros komunikacijas ir paklotą 33,54 m elektros kabelio dalį, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Atsakovė UAB „Karbonas“ nurodė, kad 2015 m. spalio 12 d., t. y. praėjus 5 mėnesiams po Atsakovo atliktų betono aikštelės statybos ir elektros kabelio paklojimo darbų, pirkimo–pardavimo sutartimi iš Atsakovo nusipirko žemės sklypą, pastatą – sandėlį ir kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, esančius Kauno r., (duomenys neskelbtini). Elektros energijos tiekimas į atsakovei UAB „Karbonas“ nuosavybės teise priklausantį pastatą yra užtikrinimas tik elektros kabeliu, paklotu nuo modulinės elektros transformatorinės ir kabelių spintos. Tenkinus ieškinį, elektros tiekimas į atsakovei priklausantį pastatą būtų nutrauktas ir atsakovė netektų teisės turėti prieigą prie elektros energijos sistemos, nebeturėtų galimybės tinkamai naudotis jai priklausančiu pastatu. Siekiant užtikrinti atsakovės UAB „Karbonas“ teisę turėti prieigą prie elektros energijos sistemos, yra būtina nustatyti servitutą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu atmetė priešieškinį, ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo solidariai atsakovus V. M. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Karbonas“ savo sąskaita ir jėgomis per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti 33,54 m elektros kabelio dalį ir nugriauti 208,05 kv. m betoninės aikštelės dalį, esančius ieškovams priklausančiame žemės sklype; atsakovams neįvykdžius nurodyto įpareigojimo, leido nurodytus darbus atlikti ieškovams atsakovų V. M. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Karbonas“ sąskaita.

7. Teismas nustatė, kad 33,54 m elektros kabelio dalį ieškovų žemės sklype nutiesė Atsakovas, negavęs ieškovų sutikimo, šiurkščiai pažeisdamas ieškovų nuosavybės teisę – dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovų žemės sklype atsirado svetimas daiktas, kuriam taikomas specialus žemės naudojimo režimas – elektros tinklų apsaugos zona, todėl žemės sklypo

dalis patenka į minimalią apsaugos zoną ir taip suvaržo ieškovų galimybę naudotis, disponuoti savo turtu ir jį valdyti. Elektros kabelis buvo tiesiamas pagal naujas prisijungimo sąlygas, kitoje vietoje, nei buvo nurodyta projekte, rengtame pagal 2012 metų prijungimo sąlygas, todėl ieškovų sutikimą buvo būtina gauti iš naujo. Kadangi šiuo metu minėtas turtas yra perleistas atsakovei UAB „Karbonas“, teismas pašalinti elektros kabelį solidariai įpareigojo abu šiuos atsakovus.

8. Teismas nustatė, kad prašoma nugriauti aikštelės dalis yra pastatyta ant ieškovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo be jų sutikimo, atsiradęs dangos aukščio paviršių skirtumas yra kliūtis važiuoti transporto priemonėmis, dėl aikštelės nuolydžio į ieškovų žemės sklypo pusę lietaus vanduo subėga į ieškovų žemės sklypą. Dėl to teismas tenkino ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovus nugriauti betoninės aikštelės dalį, esančią ieškovams priklausančiame žemės sklype.

9. Teismas konstatavo, kad ginčo modulinė transformatorinė priskirtina prie kilnojamųjų daiktų, todėl šiuo atveju netaikytini Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimai. Teismas pažymėjo, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ priklausantys energetikos objektai yra pastatyti ne ieškovams, o valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, AB „Energijos skirstymo operatorius“ dėl šių objektų statybos valstybinėje žemėje privalėjo gauti tik Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą ir šis buvo gautas. Ieškovų žemės sklype jau yra nutiestos elektros linijos ir įregistruotos elektros linijų apsaugos zonos, o energetikos objektų apsaugos zona iš dalies patenka į jau esamų ieškovų žemės sklype elektros kabelių apsaugos zoną.

10. Teismas, netenkindamas priešieškinio dėl servituto nustatymo, pažymėjo, kad negali ginti atsakovės UAB „Karbonas“ subjektinės teisės, kildinamos iš neteisėtų ieškovų teises pažeidžiančių veiksmų. Nustačius servitutą, atsakovė UAB „Karbonas“ nepagrįstai įgytų teisių ieškovų nuosavybės sąskaita, pažeidžiant konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

11. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovų V. M. (duomenys neskelbtini) bei UAB „Karbonas“ apeliacinius skundus, 2019 m. kovo 18 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atsakovai V. M. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Karbonas“ įpareigoti nugriauti 208,05 kv. m betoninės aikštelės dalį ir pašalinti 33,54 m elektros kabelio dalį, esančius ieškovams priklausančiame žemės sklype, o atsakovams to neatlikus leista ieškovams nurodytus darbus atlikti atsakovų sąskaita, bei dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovų reikalavimus atmesti; sprendimo dalį dėl servituto nustatymo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Atsakovas prie sau priklausančio pastato išbetonavo tiek sau nuosavybės teise priklausančios aikštelės dalį, tiek ieškovams priklausančią aikštelės dalį, kurioje nustatytas kelio servitutas, kuriuo teisę naudotis bei pareigą prižiūrėti turi abiejų nurodytų žemės sklypų savininkai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.114 straipsnis). Ieškovai nedavė sutikimo išbetonuoti aikštelę, tačiau Atsakovas išbetonavo ne visą ieškovams priklausančią aikštelę, o tik jos dalį, kurioje nustatytas kelio servitutas.

13. Pagal CK 4.114 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams proporcingai naudojimuisi daiktu, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Įstatyme nenustatyta, jog, vykdant šią pareigą, būtina gauti tarnaujančiojo daikto savininko sutikimą. Nors, atlikus aikštelės remonto darbus, atsirado tam tikras aukščio skirtumas, tarp suremontuoto servitutinio kelio ir likusios ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančios betono plokščių aikštelės dalies, tačiau atsakovė UAB „Karbonas“ įrengė 3 papildomas nuovažas nuo servitutinio kelio į ieškovams priklausančią žemės sklypo dalį.

14. Ieškovai, teigdami, kad betono danga užlieta ant ieškovų žemės sklypą aptarnaujančio lietaus kanalizacijos šulinio, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo įrengta kokia nors lietaus nuotekų sistema. Kadangi atsakovų pastatas yra aukščiau už ieškovų pastatą, lietaus vanduo natūraliai bėga žemyn link ieškovams priklausančio pastato, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią aplinkybę vertino kaip ieškovų teisių pažeidimą.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovams nepateikus įrodymų, kad dėl aikštelės ir servitutinio kelio remonto buvo pažeistos jų teisės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovus nugriauti betono aikštelės dangos dalį.

16. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl reikalavimo pašalinti iš ieškovų sklypo atsakovui UAB „Karbonas“ priklausantį kabelį, pažymėjo, kad kiekvienam asmeniui aktualu, jog nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria

reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų.

17. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m. liepos 29 d. ieškovai L. T. ir V. T. dėl elektros kabelio nutiesimo per jiems priklausantį žemės sklypą pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. išduotas prisijungimo sąlygas buvo davę sutikimus (abu pasirašė elektros tinklų planą). Ieškovų žemės sklypo naudojimo būdas yra susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos paskirties. Ieškovai neginčijo atsakovui AB „Lesto“ 2014 m. rugsėjo 1 d. parengtų prijungimo sąlygų, kuriose nurodytas prisijungimas nuo valstybiniame žemės sklype įrengtos transformatorinės. Kolegijos nuomone, operatorius, išduodamas atsakovui V. M. (duomenys neskelbtini) prisijungimo sąlygas, tokiu būdu užtikrino Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė užtikrina vartotojų teisę į elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą ir įstatymų nustatyta tvarka gina vartotojų teises ir teisėtus interesus santykiuose su elektros energijos gamintojais, tinklų operatoriais ir tiekėjais bei užtikrina, kad vartotojai nebūtų diskriminuojami sąnaudų, pastangų ir laiko požiūriu, įgyvendinimą.

18. Teisėjų kolegija visų nurodytų aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad ieškovų nuosavybės teisių pažeidimo mastas yra palyginti nedidelis, reikalavimas pašalinti per jų sklypą nutiestą kabelį nepripažintinas proporcinga priemone ieškovų nuosavybės teisei apginti.

19. Nutiesus per ieškovų žemės sklypą elektros kabelį, ieškovų žemės sklypu atsakovė UAB „Karbonas“ naudojasi be teisinio pagrindo, už ieškovų nuosavybės teisės suvaržymą neatlyginta. Naudojimosi svetimu daiktu santykiai gali kilti iš to daikto nuomos sutarties arba nustačius jam atitinkamą servitutą. UAB „Karbonas“ priešieškiniu prašė nustatyti servitutą, tačiau pirmosios instancijos teismas, nusprendęs įpareigoti atsakovus pašalinti elektros kabelį iš ieškovų žemės sklypo ir atmetęs reikalavimą dėl servituto nustatymo, netyrė aplinkybių, susijusių su servituto nustatymu, jo atlygintinumu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas klausimą dėl servituto nustatymo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartį ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą, taip pat priteisti ieškovei iš Atsakovo bei UAB „Karbonas“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje ignoravo aplinkybes, kad elektros linijos tiesimą Atsakovas atliko savavališkai, be ieškovų sutikimo, paneigdamas ieškovų nuosavybės teisę. Skundžiama teismo nutartimi pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Vien tik faktas, kad ieškovų žemės sklype jau yra nutiestos elektros linijos ir įregistruotos elektros linijų apsaugos zonos, savaime negali lemti išvados, kad dėl tokių tinklų žemės sklypo savininkai praranda galimybę įgyvendinti nuosavybės teisės turinį sudarančias teises. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria klausimas dėl servituto nustatymo grąžintas nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja konstituciniam teisės principui ex iniuria ius non oritur – iš neteisės teisė nekyla.

20.2. Atsakovas, negavęs ieškovų sutikimo, ant buvusios dangos pastatė 15 cm aukščio betoninę aikštelę, kurios 208,5 kv. m ploto dalis yra ieškovų žemės sklype, o kita dalis – atsakovės UAB „Karbonas“ žemės sklype, iš kurios 229 kv. m pastatyta ant ieškovų žemės sklypo naudai nustatyto servituto. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas CK 4.114 straipsnį, konstatavo, kad betoninę aikštelę įrengti Atsakovas galėjo savo nuožiūra ir be ieškovų sutikimo. Minėtas straipsnis turėjo būti aiškinamas CK 4.37 ir 4.98 straipsnių bei 4.113 straipsnio 2 dalies kontekste. CK 4.113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog servituto turėtojas, įgyvendindamas servituto suteikiamas teises, privalo nepažeisti kitų savininkų teisių. CK 4.114 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą kyla abiem subjektams ir šie asmenys privalo tarnaujantį daiktą remontuoti bendrais suderintais veiksmais bei nepaneigdami daikto savininko nuosavybės teisės. Pareiga prižiūrėti ir remontuoti tarnaujantįjį daiktą nesuponavo Atsakovui teisės su daiktu elgtis kaip su savo nuosavybe, be ieškovų sutikimo savo nuožiūra jį remontuoti, keisti jo savybes, dangą.

21. Atsakovė UAB „Karbonas“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės

bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:21.1. Ieškovė tik deklaratyviai nurodė, kad ji prarado galimybę įgyvendinti savo nuosavybės teisės turinį, tačiau

nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo suvaržytos jos nuosavybės teisės. Ginčo kabelis nesuvaržo ieškovės nuosavybės teisių daugiau, nei jos buvo suvaržytos dėl apsaugos zonų jau iki ginčo kabelio paklojimo. Servitutas gali būti nustatytas tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu. Atsakovė yra įsitikinusi, kad nėra jokios kitos racionalios galimybės kitu būdu jos pastatui įrengti prieigą prie elektros energijos sistemos, todėl ji siekia servitutą nustatyti šalių sutarimu, tačiau ieškovai jo nesutinka sudaryti.

21.2. Atsakovas atliko tuo metu jo žemės sklype buvusios aikštelės ir jo bei ieškovų žemės sklype buvusio servitutinio kelio dangos remonto darbus, taip įgyvendindamas savo pareigą tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą.

22. Atsakovas V. M. (duomenys neskelbtini) atsiliepime į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Atsižvelgiant į tai, kad: ieškovų žemės sklypo naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos; sklype yra daug viešame registre įregistruotų komunikacijų tinklų, kuriems nustatytos įvairaus dydžio apsaugos zonos; ieškovai 2013 m. liepos 29 d. davė atsakovui rašytinį sutikimą tiesti elektros kabelį per nurodytą žemės sklypą, tik kitoje jo vietoje, kuri nežymiai skiriasi nuo esamos jo vietos; ieškovai pradiniame ir patikslintuose ieškiniuose teigė, kad, esant poreikiui nutiesti elektros kabelį per jiems priklausantį žemės sklypą, tą būtų galima padaryti nežymiai pakeitus jo vietą, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, užtikrinančią ginčo šalių interesų pusiausvyrą.

22.2. Ieškovė V. T., kuri tik nuo 2019 m. sausio 14 d. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 20/631 dalių, t. y. 3,17 proc., žemės sklypo, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), nenurodo, kaip jos teises pažeidžia atliktas servitutinio kelio remontas. Nėra ginčo dėl to, jog naujas betono dangos sluoksnis ieškovams priklausančiame žemės sklype buvo užlietas tik toje aikštelės dalyje, kurioje atsakovo naudai nustatytas kelio servitutas, ir jo ribų nepažeidžia. Jei pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų išgriauta visa ieškovų žemės sklype esančios betono aikštelės dalis, kurioje atsakovo naudai nustatytas kelio servitutas, nei bylos šalys, nei kiti asmenys neturėtų galimybės naudotis šiuo servitutu, o tai prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

23. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl proporcingumo principo taikymo sprendžiant reikalavimą ginti nuosavybės teises

24. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad Atsakovas, be ieškovų sutikimo organizavęs 33,54 m ilgio elektros kabelio paklojimo darbus ieškovų žemės sklype, taip pat šiame sklype remontuodamas betoninės aikštelės dalį, kuria naudojasi servituto teisėmis, pažeidė ieškovės nuosavybės teises, kurių apsauga įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl šios teisės turi būti ginamos pašalinant Atsakovo atliktų darbų padarinius.

25. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės

teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Daikto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, reikšdamas negatorinį ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu.

26. Vis dėlto nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: remiamasi įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).

27. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Taikoma priemonė turi būti pakankama ir neturi suvaržyti asmens teisių labiau, negu reikia tikslui pasiekti, bei būti ne per griežta teisėtumui atkurti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai ir kt.).

28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės santykiuose gana dažnai kyla interesų konflikto grėsmė, taip pat konfliktinių situacijų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).

29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė gina savo teises pasirinkta ultima ratio (kraštutinė priemonė) – siekia, kad būtų nugriauta betoninės aikštelės ir pašalinta elektros kabelio dalys, esančios ieškovams priklausančiame žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pripažino ieškovų nuosavybės teisės pažeidimą, tačiau netaikė jų pasirinkto teisių gynybos būdo kaip neproporcingo konstatuotam ieškovų teisių suvaržymui.

30. Konstatavus nuosavybės teisės pažeidimo faktą, savininko prašomas taikyti išimtinis šios teisės gynimo būdas gali būti netaikomas tik tuo atveju, jei pažeista teisė apginama kitu būdu, t. y. reikalavimas apginti pažeistą teisę ieškovo prašomu taikyti išimtiniu būdu negali būti atmestas vien konstatavus šio būdo neproporcingumą ir nepritaikius jokios kitos teisių gynimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013). Teismas, konstatavęs tinkamą pažeistų nuosavybės teisių gynimo būdą, atitinkantį interesų pusiausvyros, būtinumo ir proporcingumo reikalavimus, turi tokį būdą taikyti.

31. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nagrinėjamoje byloje taikytino ieškovų teisių gynybos būdo, pagrįstai vertino ieškovų teisių suvaržymo atsakovų veiksmais mastą apibūdinančias aplinkybes: ieškovų nuosavybės teisių turinį iki minėto suvaržymo, ieškovų nuosavybės teisių pažeidimo aplinkybes, pažeidimo padarinius  – konkrečius ieškovų teisių įgyvendinimo pakitimus.

32. Ieškovams teigiant, kad jų nuosavybės teisės pažeistos, Atsakovui savavališkai, be ieškovų sutikimo nutiesus elektros kabelį jų žemės sklype, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šias aplinkybes: ieškovų žemės sklypo naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos; 2013 m. liepos 29 d. ieškovai davė sutikimus dėl elektros kabelio nutiesimo per jiems priklausantį žemės sklypą pagal 2012 metais išduotas prijungimo prie skirstomųjų tinklų sąlygas, tačiau 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo išduotos naujos sąlygos dėl prijungimo, todėl buvo reikalingas naujas ieškovų sutikimas, tačiau šis nebuvo gautas; pradiniame ir patikslintuose ieškiniuose ieškovai buvo nurodę, kad, iškilus poreikiui kabelio liniją nutiesti per ieškovų žemės sklypą, kabelio klojimo vieta turėtų būti sklypo ribų krašte, kuris nedaug nutolęs nuo esamos kabelio vietos.

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos žemės įstatyme nustatytą pareigą žemės savininkams naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, padarė išvadą, kad ieškovų nuosavybės teisių pažeidimo mastas yra nedidelis.

34. Teisėjų kolegija sutinka su šia išvada, nes, atsižvelgiant į ieškovų žemės sklypo naudojimo būdą ir pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad ieškovų žemės sklype jau yra seniau nutiestos elektros linijos bei įregistruotos elektros linijų apsaugos zonos, ieškovų galimybių įgyvendinti nuosavybės teises į žemės sklypą apimtis dėl Atsakovo nutiesto elektros kabelio iš esmės nepasikeitė.

35. Vienintelis realus ieškovų nuosavybės teisių pažeidimas dėl elektros kabelio nutiesimo – atsakovų naudojimasis ieškovų nuosavybe neatlygintinai. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kai šalys nesusitaria dėl savo interesų suderinimo ir teisingos pusiausvyros, servitutas yra teismo pagal jo kompetenciją galima ir ekonomiškai racionali priemonė konteinerių savininkų ir žemės sklypo savininko interesams dėl naudojimosi svetimu daiktu apimties ir atlygintinumo bei jo dydžio suderinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008; 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013).

36. Pažymėtina, kad atsakovė UAB „Karbonas“ šioje byloje pareikštu priešieškiniu prašė nustatyti 67 kv. m servitutą per ieškovams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, bet, pirmosios instancijos teismui taikius ieškovų pasirinktą ultima ratio pažeistų teisių gynimo būdą ir priešieškinį atmetus, liko nesvarstytos servituto nustatymo sąlygos, įskaitant atlyginimą ieškovams už naudojimąsi jų nuosavybe. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovų pasirinkto nuosavybės teisių gynimo būdo taikymas neatitinka proporcingumo principo, o šį principą atitinkanti ir pakankama priemonė yra servitutas, siekdamas šalims užtikrinti teisę į apeliaciją servituto nustatymo klausimais, šios bylos dalį dėl servituto nustatymo pagrįstai perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

37. Spręsdamas šalių ginčą dėl ieškovų reikalavimo pašalinti statybos darbų, atliktų remontuojant betoninės aikštelės dalį, esančią ieškovų žemės sklype, padarinius, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šias aplinkybes: Atsakovas prie sau priklausančio pastato išbetonavo tiek sau nuosavybės teise priklausančią, tiek ieškovams priklausančią aikštelės dalį, kurioje nustatytas kelio servitutas; atlikti aikštelės remonto darbai priskiriami paprastajam remontui; ieškovai Atsakovui nėra davę sutikimo remontuoti aikštelės dalį, kurioje nustatytas kelio servitutas Atsakovui; atlikus aikštelės remonto darbus, atsirado dangos aukščio skirtumas, todėl atsakovė UAB „Karbonas“ įrengė nuovažas nuo servitutinio kelio į ieškovams priklausančią žemės sklypo dalį; nenustatyta, kad buvo įrengta kokia nors lietaus nuotekų sistema, kurios šulinys, ieškovų teigimu, buvo užlietas betonu; atlikus aikštelės remonto darbus, betono aikštelės nuolydžio kampas išliko nepakitęs, todėl lietaus vandens nutekėjimo kryptis dėl remonto darbų taip pat nepakito.

38. Ieškovės nuomone, CK 4.114 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą kyla abiem subjektams ir šie asmenys privalo tarnaujantįjį daiktą remontuoti bendrais suderintais veiksmais bei nepaneigdami daikto savininko nuosavybės teisės, todėl Atsakovas, atlikęs aikštelės remontą be ieškovų sutikimo, šią teisės normą pažeidė.

39. CK 4.114 straipsnyje reglamentuojama servituto turėtojo pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu norint normaliai naudotis servituto suteiktomis teisėmis yra būtina remontuoti ir kitaip tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, servituto turėtojas privalo visa tai atlikti tinkamai ir laiku, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Pagal to paties straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams proporcingai naudojimuisi daiktu, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. 40. Ieškovė neneigia iš nurodytos teisės normos nuostatos kilusios Atsakovo pareigos remontuoti tarnaujantįjį daiktą – aikštelės dalį, kuria Atsakovas naudojosi servituto suteiktomis teisėmis, bet akcentuoja, kad jos nuosavybės teisės buvo pažeistos šios pareigos vykdymo nesuderinus su ja.

41. Kasacinis teismas bylos faktinių aplinkybių nenustato, todėl yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas apeliacinės instancijos teismo konstatuotas ginčo aikštelės remonto aplinkybes, pažymi, kad ieškovai, teigdami apie aikštelės remonto nesuderinimą su jais kaip apie savo teisių pažeidimą, neįrodė dėl remonto darbų nederinimo atsiradusių konkrečių neigiamų padarinių, lemiančių pablogėjusias galimybes ieškovams įgyvendinti savo nuosavybės teises. Vien servituto turėtojo pareigos remontuoti tarnaujantįjį daiktą vykdymo nesuderinimas su šio daikto savininku, nekonstatavus dėl to kilusių konkrečių nuosavybės teisės suvaržymų, negali būti pakankamas pagrindas taikyti ultima ratio – įpareigoti nugriauti suremontuotą aikštelės dalį. Tokios priemonės taikymas prieštarautų ne tik proporcingumo, bet ir protingumo principui, nes atkūrus aikštelės ankstesnę būklę, buvusią iki jos remonto, servituto turėtojas, būdamas įstatymo įpareigotas remontuoti tarnaujantįjį daiktą, privalėtų vėl atlikti analogiškus darbus.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje

byloje taikė tinkamą nuosavybės teisių gynimo būdą, labiausiai atitinkantį kasacinio teismo formuojamą proporcingumo principo taikymo praktiką, todėl nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti kasacine tvarka skundžiamą nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Netenkinant ieškovės kasacinio skundo, jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus pateikė tik Atsakovas. Atsiliepime į kasacinį skundą jis nurodo, kad turėjo 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimą į kasacinį skundą, prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Netenkinant kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasacinį skundą padavusios ieškovės (CPK 98 straipsnis).

45. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 19,20 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Netenkinant kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovės V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1210 (vieną

tūkstantį du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti valstybės naudai iš V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 19,20 Eur (devyniolika Eur 20 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17923 2019-11-08 2019-10-10 2019-10-10 -

Administracinė byla Nr. eAS-687-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03181-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. Č. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovui Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą (-us), kad pareiškėja neatitinka reikalavimų ir jai neleidžiama dalyvauti konkurse Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Lietuvos geologijos tarnyba) direktoriaus pareigoms užimti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.Pareiškėja atskiruoju skundu apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį.

Atskirasis skundas perduotas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

II.

2019 m. spalio 9 d. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme gautas pareiškėjos J. Č. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 8 d. įsakymų Nr. AMP1-149 ir AMP1-150 galiojimą, iki įsiteisės teismo sprendimas dėl pareiškėjos skundo priimtinumo ar šio skundo išnagrinėjimo.

Pareiškėja nurodo, kad po to, kai ji dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, padavė atskirąjį skundą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. AMP1-150 nuo 2019 m. spalio 14 d. penkerių metų kadencijai į Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pareigas buvo paskirtas G. G., o Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. AMP1-149 pareiškėja, iki tol ėjusi Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pareigas, buvo perkelta į Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas.

Pareiškėja teigia, kad po to, kai pareigas pradės eiti pareigas naujasis Lietuvos geologijos tarnybos direktorius, pažeistos pareiškėjos teisės dalyvauti ir laimėti konkursą Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pareigoms užimti nebegalės būti apgintos jokiomis teisinės gynybos priemonėmis.

Pareiškėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti pareiškėjos skundą ir pareiškėjai negalint tikslinti savo reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 8 d. įsakymų Nr. AMP1-149 ir AMP1-150 ginčijimo, padėtis laikinai gali būti sureguliuota vien tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju egzistuoja visos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos.

III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Taigi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių konkrečiam reikalavimui užtikrinti. ABTĮ 70 straipsnyje nėra įtvirtinta nuostata, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai nėra iškelta administracinė byla pagal pareiškėjo paduotą skundą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklioje praktikoje aiškinama, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo gali būti taikomos tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir pan. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iki skundo priėmimo nagrinėti teisme pagal ABTĮ nuostatas nėra galimas (pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-366-756/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-302-822/2018; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-544-629/2018). Gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Nepriėmus pareiškėjo skundo, t. y. kartu ir pareiškėjo reikalavimo, nėra pagrindo taikyti ir reikalavimo užtikrinimo priemones ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-271-602/2017).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, atskirasis skundas dėl šios nutarties dar nėra išnagrinėtas, todėl atsižvelgiant į aptartą ABTĮ 70 straipsnio nuostatą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kol teisme nėra priimtas nagrinėti materialinio pobūdžio reikalavimas, reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos J. Č. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 8 d. įsakymų Nr. AMP1-149 ir AMP1-150 galiojimą, iki įsiteisės teismo sprendimas dėl pareiškėjos skundo priimtinumo ar šio skundo išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi,

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjos J. Č. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę byloje.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17913 2019-11-08 2019-10-23 2019-10-23 -

Administracinė byla Nr. eP-82-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04202-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4735-525/2019 pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, kooperatinės bendrovės „Miško draugas“, A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. Š., kooperatinei bendrovei „Miško draugas“, uždarajai akcinei bendrovei „Žemyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Forestus“, V. L., P. L., M. L., A. L., R. J., O. J., uždarajai akcinei bendrovei „AKI ekspedicija“, uždarajai akcinei bendrovei „Savas medis“, A. B. ir L. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. R., A. R., V. P., S. Z., A. Š., M. Š., P. R., A. B., A. S., A. P. (anksčiau – M.), Č. P., E. B., Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notarui R. M., Prienų rajono 3-ojo notaro biuro notarei A. B., Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notaro biuro notarei V. J.-B., Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notarui G. P., Prienų rajono 2-ojo notaro biuro notarei R. V. (anksčiau – D.), Kauno miesto 11-ojo notaro biuro notarei I. J., Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarei V. T., Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarei B. G. dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras), su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti: Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) Švenčionių skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45S-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 31S-23 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 31S-38 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 21d. sprendimą Nr. 45S-27 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 45S-38 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 3S-230 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Jurbarko skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 32S-239 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 31S-163 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo

vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 31S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, patvirtintą Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės B. G., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. R., ir kooperatinės bendrovės (toliau – ir KB) „Miško draugas“, atstovaujamos įgalioto asmens A. R.; 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4-1296, patvirtintą Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens V. P., ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Žemyba“, atstovaujamos įgalioto asmens S. Z.; 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IJ-1867, patvirtintą Kauno miesto 11-ojo notarų biuro notarės I. J., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. Š., ir UAB „Forestus“, atstovaujamos M. Š.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3649, patvirtintą Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3652, patvirtintą Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3220, patvirtintą Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notarų biuro notarės V. J.-Birbilienės, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. B., ir UAB „AKI ekspedicija“, atstovaujamos A. S.; 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3006, patvirtintą Prienų rajono 3-ojo notarų biuro notarės A. B., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. M., ir UAB „Savas medis“, atstovaujamos Č. P.; 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 58827, patvirtintą Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notaro R. M., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. B., ir A. B.; 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) dalių mainų sutartį, notarinio registro Nr. 7469, patvirtintą Prienų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. D., sudarytą tarp UAB „Forestus“, atstovaujamos M. Š., ir V. L. bei P. L.; 2) iš neteisėto valdymo išreikalauti ir valstybės nuosavybėn grąžinti: iš A. Š. – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).; iš kooperatinės bendrovės (toliau – ir KB) „Miško draugas“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).; iš UAB „Žemyba“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); iš UAB „Forestus“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Švenčionių r. sav., Rudžionių k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš O. J. ir R. J. – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); iš UAB „AKI ekspedicija“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą

(unikalus Nr( duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); iš UAB „Savas medis“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); iš A. B. ir L. B. – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); iš P. L., A. L., V. L. ir M. L. – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); 3) taikyti restituciją ir iš A. Š. priteisti: 20 289,855 Eur (70 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162), KB „Miško draugas“ naudai; 16 376,811 Eur (56 500 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 4-1296), UAB „Žemyba“ naudai; 49 275,362 Eur (170 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. IJ-1867), UAB „Forestus“ naudai; 5 217,391 Eur (18 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. T3GP-3649 ir Nr. T3Gp-3652), R. J. naudai; 20 289,855 Eur (70 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3220,) UAB „AKI ekspedicija“ naudai; 14 492,753 Eur (50 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006), UAB „Savas medis“ naudai; 22 898,550 Eur (79 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų, pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 58827), A. B. naudai; 4) taikyti restituciją ir UAB „Forestus“ įpareigoti V. L. ir P. L. grąžinti 562/1647 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 157/463 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis.

2. Pareiškėjas prašymu dėl pareiškimo dalies atsisakymo nurodė, kad, Tarnybai gavus A. Š. prašymą panaikinti Tarnybos teritorinių skyrių vedėjų priimtus sprendimus, kurių pagrindu jo vardu buvo įregistruoti ir kitiems asmenims neperleisti žemės sklypai, Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjas 2015 m. spalio 12 d. įsakymais Nr. 31VĮ-2119-(14.31.2) ir Nr. 31VĮ-2120 (14.31.2) panaikino Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimus Nr. 31S-163 ir Nr. 31S-164. Pareiškėjas atsisakė reikalavimų panaikinti Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimus Nr. 31S-163 ir Nr. 31S-164 bei išreikalauti iš A. Š. neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir prašė šią bylos dalį nutraukti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis 2012 m. lapkričio 6 d. Kretingos skyriaus parengtomis išvadomis dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui A. Š., kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos A. Š. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus. Pareiškimu ginčijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis atsakovui perduoti žemės sklypai buvo perleisti UAB „Miško draugas“, UAB „Žemyba“, UAB „Forestus“, O. J. ir R. J., UAB „AKI ekspedicija“, UAB „Savas medis“, A. B. ir L. B. Mainų sutartimi UAB „Forestus“ nuosavybės teises į žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)lygiomis dalimis perdavė P. L., A. L., V. L. ir M. L.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Prokuroro prašymu buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-1839-206/2011 ir priimtas sprendimas Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – A. Š. pareiškimą atmesti. Generalinio prokuroro prašymu buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-876-206/2012 ir priimta Kretingos rajono apylinkės teismo nutartis Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir civilinę bylą Nr. 2-876-206/2012 nutraukti. Teigia, jog panaikinus nurodytus teismo sprendimus, kitų, įstatymo reikalavimus atitinkančių dokumentų, patvirtinančią, kad A. Š. tėvas K. J. Š. giminystės ryšiais būtų susijęs su D. D., kuri iki nacionalizacijos valdė 76,68 ha ir 75,64 ha ploto žemės sklypus, esančius Kretingos rajono savivaldybės Laukžemės kaime, nebuvo; dokumentų, patvirtinančių, kad D. D. po jos brolio K. (K.) O. mirties paveldėjo jo valdytą 75,64 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo. Pareiškėjas teigė, kad sandorius pripažinus neteisėtais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio pagrindu, turi būti taikoma restitucija. Argumentuoja, jog nagrinėjamos bylos atveju valstybė ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, t. y. dėl to, kad žemės sklypai iš valstybės buvo įgyti apgaulės būdu (sukčiavimas), valstybės institucijoms pateikus tikrovės neatitinkančius dokumentus ir teismui melagingų duomenų pagalba nustačius juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjo teigimu, tokia veika pagal įstatymą yra

nusikalstama, todėl, nepriklausomai nuo vėlesnių ginčo žemės sklypo įgijėjų sąžiningumo, A.  Š. parduoti žemės sklypai turi būti grąžinti valstybei.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškimą su pareiškimo reikalavimais sutiko ir prašė juos patenkinti.

6. NŽT nurodė, kad priimti procesiniai sprendimai įrodo, jog atsakovui nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, pažeidžiant kitų asmenų, pretenduojančių į nuosavybės teisių atkūrimą, teises bei viešąjį interesą. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju valstybinio fondo žemė (62,5952 ha) buvo užvaldyta darant nusikaltimus. Pripažino, kad Tarnybos teritorinių skyrių sprendimai priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl turi būti panaikintini. Mano, kad žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantys atsakovui A. Š., turi būti sugrąžinti valstybės nuosavybėn, vadovaujantis restitucijomis taikymo taisyklėmis, o kitiems asmenims perleisti žemės sklypai taip pat turi būti sugrąžinti valstybės nuosavybėn, vadovaujantis vindikacijos taisyklėmis.

7. Atsakovas KB „Miško draugas“ atsiliepime su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su KB „Miško draugas“, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

8. KB „Miško draugas“ nurodė, kad duomenų, jog pirkimo-pardavimo sutartimi įgydama ginčo žemės sklypus ji žinojo apie aplinkybes, dėl kurių sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu, byloje nėra, todėl jos sąžiningumo prezumpcija nepaneigta. Pažymėjo, kad sutarties sudarymo metu Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimai, kurių pagrindu Tarnyba priėmė sprendimus atkurti nuosavybės teises A. Š., nebuvo panaikinti. Akcentavo, kad nėra nustatyta CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybė, kuriai esant yra galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra. Vien ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas nesudaro pagrindo teigti, kad valstybė turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo ir tuo pagrindu išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo. Pažymėjo, kad KB „Miško draugas“ buvo sąžiningas įgijėjas, todėl teismui priėmus sprendimą panaikinti žemės sklypų pirkimo pardavimo-sutartį, užtikrinant sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą, teismas turėtų taikyti restituciją ekvivalentine natūra, už sandorį gautus pinigus priteisiant valstybei iš turtą neatlygintinai gavusio asmens A. Š.

9. Atsakovas UAB „Forestus“ atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.10. UAB „Forestus“ nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00278-14 būtų baigtas, byla

perduota nagrinėti teismui ir būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl kokių nors padarytų nusikalstamų veikų, padarytų atkuriant nuosavybės teises A. Š. Akcentuoja, kad UAB „Forestus“ žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi, veikdama sąžiningai, šiuos žemės sklypus įsigijo teisėtu civiliniu sandoriu, pagal kurį su pardavėju atsiskaitė. Byloje nesant duomenų, paneigiančių žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjos UAB „Forestus“ sąžiningumo prezumpciją ir duomenų, jog šiuos sklypus valstybė prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, juos iš UAB „Forestus“ išreikalauti draudžiama. Tenkinus pareiškimą prašė pakeisti restitucijos būdą ir įpareigoti atsakovą A. Š. grąžinti valstybei UAB „Forestus“ įgytų žemės sklypų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) vertę pinigais, nenaikinant žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties ir su jais susijusių vėlesnių sandorių, sudarytų tarp sąžiningų įgijėjų.

11. Atsakovai V. L., P. L., M. L., A. L. atsiliepime su jais susijusiais pareiškimo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismo nuožiūra.

12. Atsakovai vertino, kad jie tapo galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų aukomis, nes jiems nebuvo paaiškinta ar pasakyta, jog žemės sklypas, kuris buvo mainų sutarties objektu, gali būti įgytas nusikalstamu būdu. Ginčijamo sandorio sudarymo metu jiems nebuvo žinoma, kad žemės sklypas, kuris buvo mainų objektu, kažkada priklausė A. Š. Nurodė, jog paveldėjimo teisių liudijimų Nr. 3409 M ir Nr. 3407 M pagrindais atsakovams P. L. ir V. L. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 562/3294 (kiekvienam) dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 157/463 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Tarp atsakovų V. L. ir P. L. (iš vienos pusės) ir UAB „Druskininkų svaja“, atstovaujamos komercijos direktoriaus A. M., buvo sudaryta atstovavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Druskininkų svaja“ atstovai surado atsakovams priklaususio turto pirkėją UAB „Forestus“. UAB „Druskininkų svaja“ atstovai atsakovams paaiškino, kad dėl Lietuvos Respublikoje galiojančio teisinio reglamentavimo, esant žemės sklypų bendrasavininkiams, negalima sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties, todėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo

sandorį pasiūlė įforminti mainų sutartimi. Atkreipė dėmesį, kad realiai žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), atsakovams nepriklauso, iki šiol juo disponuoja UAB „Forestus“. Pažymėjo, jog jie nesiekia, kad parduotos žemės sklypo dalys būtų grąžintos jų nuosavybėn, nes dėl jų buvo faktiškai sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris. Akcentavo, kad pagal jų turimas žinias, jiems priklausę miško žemės sklypai yra jau iškirsti, t. y. jie pabloginti iš esmės, dėl ko restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas.

13. Atsakovas UAB „AKI ekspedicija“ atsiliepime su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su juo, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

14. UAB „AKI ekspedicija“ pažymėjo, kad sutiktų su pareiškėju sudaryti taikos sutartį, kurios pagrindu žemės sklypai pereitų valstybės nuosavybėn, o valstybė atlygintų jos už žemės sklypus sumokėtas lėšas, pareiškėjui patvirtinus, jog ateityje atsakovui jokių pretenzijų dėl žemės sklypų įsigijimo, valdymo ir naudojimo nebus pareikšta. Teigė, kad reikalavimas išreikalauti iš UAB „AKI ekspedicija“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), negali būti tenkinamas. Pažymėjo, kad UAB „AKI ekspedicija“ kaip sąžiningo turto įgijėjo padėtis žymiai pablogėtų, jei teismas taikytų restituciją ir šiuo metu atsakovui nuosavybės teise priklausančius, tačiau teismo areštuotus žemės sklypus, grąžintų valstybės nuosavybėn.

15. Atsakovas UAB „Savas medis“ atsiliepime su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su juo, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

16. UAB „Savas medis“ teigė, jog apie tai, kaip atsakovui A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės, jam nebuvo žinoma, jis turėjo jo teises į žemės sklypą patvirtinančius dokumentus, nuosavybės teisės buvo atkurtos valstybinėse institucijose. Įgijęs žemės sklypą, jis veikė sąžiningai. Manė, kad priteisus pinigines sumas iš atsakovo A. Š., jos realiai nebūtų išieškotos, jei jis atliko ir daugiau tokio pobūdžio sandorių. Pažymėjo, kad nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio nei vieno asmens atžvilgiu, todėl turtas negali būti išreikalautas.

17. Atsakovas A. B. atsiliepime į pareiškimą su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su juo, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

18. A. B. nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartimi iš atsakovo A. Š. nuosavybės teise įsigijo du miškų ūkio paskirties žemės sklypus, notaras nematė jokių apribojimų ar draudimų ginčo sandorio sudarymui. Akcentavo, kad baudžiamojo proceso tvarka nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų konstatuota, kad žemės sklypus valstybė prarado dėl padaryto nusikaltimo. Mano, kad pripažinus administracinius aktus, kuriais A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus neteisėtais, turėtų būti taikytina restitucija, ją taikant ne natūra, o priteisiant iš A. Š. neteisėtai atkurtų žemės sklypų verčių ekvivalentą pinigais valstybei, nes restitucijos taikymas natūra yra negalimas dėl jo (trečiosios sąžiningos šalies), teisių ir teisėtų interesų apsaugos. Manė, kad pati pirkimo-pardavimo sutartis neturėtų būti pripažinta negaliojančia kaip tariamai prieštaraujanti CK imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.), prašė administracinę bylą nutraukti, konstatavus, kad pareiškimas teismui paduotas praleidus nustatytą vieno mėnesio pareiškimo teismui padavimo terminą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. atsiliepime į pareiškimą su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su juo, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

20. E. B. nurodė, kad veikdamas pagal jam A. Š. išduotą notarinį įgaliojimą, su A. B. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria A. B. buvo parduoti du žemes sklypai, iš kurių vieno unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini)., o antro unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) A. Š. tuo metu galiojusių administracinių teisės aktų pagrindu buvo atkūręs nuosavybės teises į žemės sklypus, jo nuosavybės teisės buvo išviešintos Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad veikė sąžiningai, jokių duomenų apie galimai A. Š. padarytas kokias nors nusikalstamas veikas neturėjo. Manė, kad iš A. B., kaip sąžiningo įgijėjo, neturėtų būti išreikalauti žemės sklypai, o valstybei padarytą žalą, jeigu ji tikrai buvo padaryta, turėtų atlyginti A. Š. Akcentavo, kad A. Š. neturi jokios gyvenamosios vietos, todėl, jeigu iš jo kaip sąžiningo įgijėjo būtų išreikalauti žemės sklypai ir jam iš A.  Š. būtų priteista žemės sklypų įsigijimo kaina, jis šios sumos neatgautų.

II.

21. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu nusprendė:21.1. tenkinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą,

pareiškimą, panaikinant: Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45S-59; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 31S-23; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 31S-38; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 21d. sprendimą Nr. 45S-27; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 45S-38; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 3S-230; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 32S-239; 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo E. R., ir KB „Miško draugas“, atstovaujamos A. R.; 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4-1296, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo V. P., ir UAB „Žemyba“, atstovaujamos S. Z.; 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IJ-1867, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo A. Š., ir UAB „Forestus“, atstovaujamos M. Š.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3649, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo P. R., ir R. J.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3652, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo P. R., ir R. J.; 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3220, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo A. B., ir UAB „AKI ekspedicija“, atstovaujamos A. S.; 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3006, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo A. M., ir UAB „Savas medis“, atstovaujamos Č. P.; 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 58827, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo E. B., ir A. B.; 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) dalių mainų sutartį, notarinio registro Nr. 7469, sudarytą tarp UAB „Forestus“, atstovaujamos M. Š., ir V. L. bei P. L.

21.2. išreikalaujant ir grąžinant valstybei: iš KB „Miško draugas“ – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); iš UAB „Žemyba“ – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); iš UAB „Forestus“ – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); iš O. J. ir R. J. – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); iš UAB „AKI ekspedicija“ – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); iš UAB „Savas medis“ – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); iš A. B. bei L. B. – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); iš P. L., A. L., V. L. bei M. L. – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); taikant restituciją ir įpareigojant A. Š. grąžinti: KB „Miško draugas“ – 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162); UAB „Žemyba“ – 16 363,53 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 4-1296); UAB „Forestus“ – 49 235,40 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. Ij-1867); R. J. – 5 213,16 Eur, gautų pagal 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. T3GP-3649 ir Nr. T3Gp-3652); UAB „AKI ekspedicija“ – 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3220); UAB „Savas medis“ – 14 481,00 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006); A. B. – 22 879,98 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų, pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 58827); įpareigojant UAB „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis.

21.3. reikalavimo užtikrinimo priemones, taikytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, palikti galioti iki sprendimo įvykdymo;

21.4. nutraukti administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimus Nr. 31S-163 ir Nr. 31S-164 bei išreikalauti iš A. Š. neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

22. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad pakako duomenų, jog valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, ginčo sklypai iš A. Š. buvo išreikalauti natūra valstybei. Teismas nusprendė pirkimo-pardavimo sandorių šalims taikyti vienašalę restituciją, A. Š. įpareigojant grąžinti pajamas, gautas pagal pripažintinas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis (sumas pataisius pagal oficialų euro ir lito kursą).

III.

23. Atsakovas UAB „AKI ekspedicija“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta iš UAB „AKI ekspedicija“ išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti UAB „AKI ekspedicija“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3220), ir pareiškėjo pareiškimą UAB „AKI ekspedicija“ atžvilgiu atmesti.

24. Atsakovas A. B. apeliaciniame skunde prašė: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą, nustačius, kad pareiškėjas pareiškimą teismui padavė praleidęs vieno mėnesio terminą pareiškimui paduoti; 2) tuo atveju, jei teismas laikytų, kad terminas pareiškimui paduoti nebuvo praleistas, panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta iš A. B. išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei nuspręsta taikyti restituciją, ir šioje dalyje pareiškėjo reikalavimus atmesti; 3) nesutinkant su apeliacinio skundo argumentais dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo nepagrįstumo, spręsti klausimą dėl restitucijos modifikavimo, nustatant, kad iš A. B. išreikalautini ginčo žemės sklypai grąžinami valstybei, o A. B. iš valstybės priteisiama piniginė suma, už kurią jis įsigijo šiuos žemės sklypus, valstybei pripažįstant teisę iš A. Š. išsiieškoti A. B. sumokėtas pinigines sumas, ir atitinkamai pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą.

25. Atsakovas KB „Miško draugas“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta panaikinti 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, iš KB „Miško draugas“ išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti KB „Miško draugas“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162), ir pareiškėjo pareiškimą šioje dalyje atmesti.

26. Atsakovas UAB „Forestus“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta iš UAB „Forestus“ išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti UAB „Forestus“ 49 235,40 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. lj-1867), o atsakovas UAB „Forestus“ įpareigotas grąžinti atsakovams V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis, ir pareiškėjo pareiškimą UAB „Forestus“ atžvilgiu atmesti.

27. Atsakovai R. J. ir O. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta iš R. ir O. J. išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti R. ir O. J. 5 213,16 Eur, gautų pagal 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. T3G9-3649 ir T3GP-3652), ir pareiškėjo

pareiškimą R. ir O. J. atžvilgiu atmesti.28. Atsakovas UAB „Savas medis“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo

2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta panaikinti 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006), iš UAB „Savas medis“ išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti UAB „Savas medis“ 14 481 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006), ir pareiškėjo pareiškimą UAB „Savas medis“ atžvilgiu atmesti.

IV.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „AKI ekspedicija“, A. B., kooperatinės bendrovės „Miško draugas“, uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, R. J. ir O. J., uždarosios akcinės bendrovės „Savas medis“ apeliacinius skundus patenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (teismo sprendime nurodoma – panaikinti) (LVAT rugsėjo 5 d. nutarties 27.1.8–27.1.16 punktai), dėl turto išreikalavimo ir grąžinimo valstybei (LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarties 27.2 punktas) ir restitucijos taikymo (LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarties 27.3, 27.4 punktai) ir bylą šioje dalyje grąžino Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

30. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė faktinių ir teisinių argumentų dėl LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarties 1.1.10–1.1.18 punktuose nurodytų žemės sklypų įgijėjų vertinimo sąžiningumo aspektu (CK 4.96 str.), t. y. nustatyta, jog ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl padaryto nusikaltimo, tačiau siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju yra taikytinas CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ribotos vindikacijos institutas, ar, jei yra pagrindo pripažinti trečiųjų asmenų nesąžiningumą, tokio įgijėjo teisės išvis neginamos, būtina įvertinti, ar įgijėjai yra sąžiningi. Spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningų įgijėjų teisės ir ar nebus pažeisti jų teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.

31. LVAT nurodė, kad šioje byloje svarbu tai, kad A. Š. nuosavybės teisę į ginčo sklypus įgijo, atkūrus jam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos teismų priimtų procesinių sprendimų, vėliau panaikintų atnaujinus procesą civilinėse bylose, pagrindu. Dėl to žemės sklypų įgijėjai, jei nebūtų faktinių aplinkybių, paneigiančių jų sąžiningumą, pagrįstai galėjo pasitikėti valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo žemės sklypus, yra teisėtas savininkas. Įgiję nuosavybės teisę į žemės sklypus, sąžiningi įgijėjai įgyja teisėtą lūkestį, jog jie išliks savininkais neribotą laiką ir galės naudotis šiais žemės sklypais.

32. Taip pat teismas nurodė, kad svarbu išsiaiškinti aplinkybę, ar A. Š. turi turto. Jei jis neturi turto, išieškojimas iš jo būtų sudėtingas, taigi taikant vindikaciją, sąžiningi įgijėjai netektų ne tik įsigyto turto, bet ir prarastų galimybę susigrąžinti už ginčo sklypus sumokėtus pinigus, arba tokia galimybė būtų labai apsunkinta. Be to, būtina įvertinti, ar žemė, kurioje yra ginčo sklypai, nėra priskiriama išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nėra galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. 1 d.), ar šiai žemei nėra visuomenės poreikio, ir ar ginčo žemės sklypai gali būti privačios nuosavybės objektais.

33. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino šių faktinių aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimo dalis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žemės sklypų išreikalavimo bei grąžinimo valstybei yra pagrįsta ir teisėta, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir byla grąžinama Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT panaikino ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, nes restitucija šioje byloje taikytina įvertinant konkrečias šios bylos aplinkybes. Jei būtų nustatyta, kad šioje byloje netaikytina vindikacija pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, ginant valstybės interesus, spręstinas restitucijos tarp A. Š. ir valstybės klausimas. Sprendžiant vienašalės restitucijos taikymo klausimą, iš atsakovo A. Š. valstybei turėtų būti priteisiama didžiausia turto vertė.

34. LVAT sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog 30 dienų terminas prašymui paduoti nėra praleistas.

35. LVAT atkreipė dėmesį, kad nors UAB „Žemyba“ nepateikė apeliacinio skundo, tačiau materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vindikaciją ir restituciją, aiškinimo ir taikymo aspektu LVAT pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, peržengia apeliacinio skundo ribas konstatuodamas, kad tuo atveju, jei nebūtų peržengiamos apeliacinių skundų ribos, būtų iš esmės pažeidžiamos UAB „Žemyba“ teisės ir teisėti interesai, ir dėl to panaikina ir Nutarties 27.1.9, 27.2.2 bei 27.3.2 punktuose nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriose išspręsta dėl UAB „Žemyba“ teisių ir pareigų, ir šią bylos dalį taip pat grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

V.

36. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino: panaikino NŽT, atstovaujamos Švenčionių skyriaus vedėjo sprendimus: 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45S-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 31S-23 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 31S-38 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 21d. sprendimą Nr. 45S-27 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 45S-38 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 3S-230 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Jurbarko skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 32S-239 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, patvirtintą Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės B. G., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. R., ir kooperatinės bendrovės „Miško draugas“, atstovaujamos įgalioto asmens A. R.; 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4-1296, patvirtintą Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens V. P., ir uždarosios akcinės bendrovės „Žemyba“, atstovaujamos įgalioto asmens S. Z.; 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IJ-1867, patvirtintą Kauno miesto 11-ojo notarų biuro notarės I. J., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. Š., ir uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, atstovaujamos M. Š.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3649, patvirtintą Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3652, patvirtintą Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3220, patvirtintą Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notarų biuro notarės V. J.-B., sudaryta tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. B., ir uždarosios akcinės bendrovės „AKI ekspedicija“, atstovaujamos A. S.; 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3006, patvirtintą Prienų rajono 3-ojo notarų biuro notarės A. B., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. M., ir uždarosios akcinės bendrovės „Savas medis“, atstovaujamos Č. P.; 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 58827, patvirtintą Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notaro R. M., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. B., ir A. B.; 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dalių mainų sutartį, notarinio registro Nr. 7469, patvirtintą Prienų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. D., sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, atstovaujamos M. Š. ir V. L. bei P. L. Išreikalavo: iš kooperatinės bendrovės „Miško draugas“ grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys

neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Išreikalauti iš uždarosios akcinės bendrovės „Žemyba“ ir grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); iš uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“ grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); iš O. J. ir R. J. grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); iš uždarosios akcinės bendrovės „AKI ekspedicija“ grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); iš uždarosios akcinės bendrovės „Savas medis“ grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); iš A. B. bei L. B. grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).; iš atsakovų P. L., A. L., V. L. bei M. L. grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); Taikė restituciją ir įpareigojo A. Š. grąžinti: kooperatinei bendrovei „Miško draugas“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162); uždarajai akcinei bendrovei „Žemyba“ 16 363,53 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 4-1296); uždarajai akcinei bendrovei „Forestus“ 49 235,40 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. IJ-1867); R. J. 5 213,16 Eur, gautų pagal 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. T3GP-3649 ir Nr. T3Gp-3652); uždarajai akcinei bendrovei „AKI ekspedicija“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3220); uždarajai akcinei bendrovei „Savas medis“ 14 481,00 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006); A. B. 22 879,98 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų, pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 58827). Įpareigojo UAB „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį. Reikalavimo užtikrinimo priemones, taikytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (buvęs administracinės bylos Nr. I-10673-437/2015, proceso Nr. 3-61-3-04202-2015-9), palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Netenkino atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. prašymų dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo. Atsakovo A. B. 2019 m. balandžio 3 d. prašymą dalyje dėl 360 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme administracinėje byloje Nr. eA-404-415/2018, atlyginimo priteisimo perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

37. Teismas, nustatęs ir išsamiai aprašęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-663-824/2015 ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A2-662-325/2015 patvirtina, jog atsakovo A. Š. tėvas K. J. Š. nebuvo D. D. įvaikis bei tai, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, kad D. D. po jos brolio K. O. mirties paveldėjo jo valdytą 75,64 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad Skuodo rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu (nuosprendis įsiteisėjęs) A. Š. buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo (pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, dėl nuosavybės teisių į D. D. žemę atkūrimo ir dėl nuosavybės teisių į K. O. žemę atkūrimo) bei konstatuota, jog šioje byloje ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti dėl nusikalstamų veiksmų (sukčiavimo). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl padaryto

nusikaltimo, t. y. nuosavybės teisės buvo atkurtos asmeniui, neturinčiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir neturinčiam giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančių dokumentų, todėl ginčijami Tarnybos sprendimai, kurių pagrindu A. Š. buvo suprojektuoti, neatlygintinai suteikti žemės sklypai ir įregistruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių reikalavimams ir imperatyvioms nuostatoms, todėl jie yra neteisėti ir naikintini. Įvertinęs registrų duomenis, teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas A. Š. registruoto nekilnojamojo turto neturi.

38. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypai (jų dalys) nepatenka išimtinėn valstybės nuosavybei, į ginčo žemės sklypus patenkantis miško žemės plotas nėra priskirtas valstybinės reikšmės miško plotams, todėl sprendė, jog ginčo žemės sklypai gali būti privačios nuosavybės objektais.

39. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką dėl vindikacijos ir restitucijos taikymo, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo žemės sklypų savininkė (valstybė) prarado šį turtą dėl neteisėtų (nusikalstamų) A. Š. veiksmų, dėl kurių jam be teisėto pagrindo buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą  – žemę. Remiantis LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje žemės sklypų įgijėjai, jei nebūtų faktinių aplinkybių, paneigiančių jų sąžiningumą, pagrįstai galėjo pasitikėti valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo žemės sklypus, yra teisėtas savininkas. Todėl, teismo vertinimu, buvo būtina įvertinti, ar pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nebūtų pažeistas proporcingumo principas ir sąžiningi įgijėjai nepatirtų pernelyg didelę naštą.

40. Teismas, įvertinęs ginčo žemės sklypų įsigijimo aplinkybes bei sritis, kuriose įmonės veikė, konstatavo, kad sudarytų sandorių pobūdis (žemės sklypų pirkimas – pardavimas) lemia ją perkančių juridinių ir fizinių asmenų pareigą rūpestingiau pasidomėti įgyjamu turtu. Atsakovai, įsigydami žemės sklypus privalėjo būti pakankamai apdairūs ir rūpestingi, ypač atsižvelgiant į ginčo žemės sklypus pirkusių juridinių asmenų vykdomą veiklą, t.  y. iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad minėtos įmonės turi pakankamai patirties šiais klausimais. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtino, kad pačių atsakovų veiksmai (nepakankamas atidumas ir rūpestingumas) lėmė tai, kad jie įsigijo neteisėtai A.  Š. įgytą nekilnojamąjį turtą. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad ginčo žemės sklypų įgijėjai (jų atstovai) dėjo pakankamas pastangas, siekdami įsigyti turtą skaidriai, laikydamiesi teisės normų nuostatų, suderinę aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Teismas sprendė, kad nurodytais veiksmais ginčo sklypų įgijėjai (jų atstovai) prisiėmė neigiamų padarinių naštos riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jiems nebus neproporcinga našta. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju vindikacijos taikymas yra proporcingas.

41. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. Š. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartys yra negaliojančios, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.). Pripažinęs sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, bei ginčo žemės sklypų įgijėjų neatitiktį sąžiningo įgijėjo standartui, teismas sprendė, kad žemės sklypai iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžinti valstybei CK 4.95 straipsnio ir 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes sklypus jo savininkas – valstybė – prarado dėl padaryto nusikaltimo. Teismas sprendė, kad šioje byloje pakanka duomenų, jog valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovo A.  Š. ginčo sklypai išreikalautini natūra valstybei, o pirkimo-pardavimo sandorių šalims taikytina vienašalė restitucija. Atsakovą A. Š. teismas įpareigojo grąžinti pajamas, gautas pagal pripažintinas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau teismas, atsižvelgęs į sandorių kainas litais ir pritaikęs oficialų euro ir lito kursą 3,4528, konstatavo, kad pareiškėjo prašomos priteisti sumos eurais yra su paklaida, todėl pareiškėjo nurodytas sumas eurais ištaisė pagal oficialų euro ir lito kursą.

42. Teismas, patenkinęs pareiškėjo pareiškimą, reikalavimo užtikrinimo priemones, taikytas atsakovams Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, paliko galioti iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo. Taip pat teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo / paskirstymo klausimą.

VI.

43. Atsakovas A. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta apelianto A. B. 2014 m. rugpjūčio 11 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, not. reg. Nr. 58827, pripažinti negaliojančia, nuspręsta iš apelianto

A. B. išreikalauti įsigytus žemės sklypus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), bei pritaikyta restitucija, ir šioje dalyje pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus; spręsti modifikuotos restitucijos taikymo klausimą, priteisiant iš atsakovo A. Š. valstybės naudai didžiausią buvusią apelianto A. B. įsigytų žemės sklypų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), vertę, ir atitinkamai pakeisti skundžiamo sprendimo dalį; iš pareiškėjo priteisti apeliantams A. B. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui E. B. jų patirtas proceso išlaidas, kurios pateiktos į bylą.

44. Atsakovas UAB „Forestus“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kurioje panaikinta 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir žemės sklypų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dalių mainų sutartis, išreikalauta iš UAB „Forestus“ ir grąžinti valstybei žemės sklypai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir taikyta restitucija įpareigojant A. Š. grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Forestus“ 49 235,40 Eur, o UAB „Forestus“ įpareigojant grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis. Atsakovas prašė dėl šios dalies priimti naują sprendimą ir pareiškėjo prašymus atsakovo UAB „Forestus“ atžvilgiu atmesti, o šių reikalavimų netenkinus – pakeisti skundžiamo sprendimo dalį – įpareigoti UAB „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį, o iš V. L. priteisti UAB „Forestus“ 7 420,06 Eur ir iš P. L. priteisti UAB „Forestus“ 7 420,06 Eur, gautų pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį.

45. Atsakovas paaiškino, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, leidžiančių manyti, jog UAB „Forestus“ žinojo ir turėjo žinoti, kad turtas įsigytas iš asmens, neturėjusio teisės jį perleisti, bei leidžiančių abejoti atsakovo sąžiningumu įgyjant žemės sklypus ar tuo labiau leistų paneigti atsakovo sąžiningumo prezumpciją. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad UAB „Forestus“ minėtus žemės sklypus įgijo sąžiningai.

46. Sprendimas išreikalauti žemės sklypus yra neproporcinga priemonė. Byloje nėra duomenų, kad žemė, kurioje yra ginčo sklypai, būtų priskirta išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. 1 d.), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žemės sklypų išreikalavimo iš jų savininkų ir jų grąžinimo valstybės nuosavybėn yra neproporcingas, pažeidžiantis Atsakovo bei kitų atsakovų, įgijusių minėtus žemės sklypus, teisėtus lūkesčius, dėl ko turi būti atmestas, o sprendimas šioje dalyje keistinas.

47. Atsakovas pažymėjo, kad teismas, nuspręsdamas įpareigoti atsakovą grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį, neišsprendė šių asmenų iš UAB „Forestus“ gautų piniginių lėšų grąžinimo UAB „Forestus“ klausimo ir dėl jo nepasisakė. 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartimi jos šalys atliko mainus su priemoka, t.  y. UAB „Forestus“ už mainomus nekilnojamuosius daiktus primokėjo V. L. 7 420,06 Eur ir P. L. 7 420,06 Eur (2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutarties 2.11.1 – 2.11.4 p.).

48. Atsakovas KB „Miško draugas“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta panaikinti 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, nuspręsta išreikalauti iš KB „Miško draugas“ ir grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta taikyti restituciją ir įpareigoti A. Š. grąžinti KB „Miško draugas“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162) ir pareiškėjo pareiškimą šioje dalyje atmesti bei priteisti iš pareiškėjo atsakovui KB „Miško draugas“ jo patirtas 300 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.

49. Atsakovas KB „Miško draugas“ atsiliepime į atsakovų UAB „Forestus“, atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. apeliacinius skundus prašė juos tenkinti.

50. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B., atsakovo UAB „Miško draugas“ ir atsakovo UAB „Forestus“ apeliacinius skundus prašė juos atmesti.

51. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų UAB „Forestus“, atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. apeliacinius skundus prašė juos atmesti.

52. Atsakovai V. L., P. L., M. L. ir A. L. atsiliepime į atsakovo UAB „Forestus“ apeliacinį skundą nurodė, kad prisideda prie UAB „Forestus“ apeliacinio skundo dalies, kuriuo prašoma panaikinti skundžiamą teismo sprendimą dėl restitucijos taikymo, ir prašo šioje dalyje apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime minėti atsakovai taip pat prašė atmesti UAB „Forestus“ skunde reiškiamą alternatyvų reikalavimą priteisti iš V. L. ir P. L. po 7 420,06 Eur UAB „Forestus“ naudai. Atsakovams priklausę miško žemės sklypai yra iškirsti – turtas iš esmės pablogintas, UAB „Forestus“ iš to gavo aiškią materialinę naudą, daiktų (žemės sklypų) kokybė, o tuo pačiu ir vertė yra iš esmės pablogėjusi, dėl ko restitucijos natūra taikymas yra neįmanomas. Atsakovai nurodė, kad toks valstybės teisių gynimo būdas, kokį parinko pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidžia sąžiningų įgijėjų teises ir teisėtus interesus, tampa nepakeliama finansinė našta atsakovams.

VII.

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi atsakovų UAB „Forestus“, KB „Miško draugas“, A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. apeliacinius skundus atmetė, panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų administracinių aktų panaikinimo ir šią administracinės bylos dalį nutraukė, o kitą skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

54. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vindikacijos ir restitucijos taikymo po NŽT priimtų administracinių aktų, kuriais be teisėto pagrindo buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – žemę, panaikinimo.

55. Visų pirma teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atsakovų apeliacinius skundus patenkinęs iš dalies, panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, dėl turto išreikalavimo bei grąžinimo valstybei ir restitucijos taikymo, šios bylos dalį grąžino Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį (dėl administracinių aktų panaikinimo) paliko nepakeistą. Įvertinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2019  m. gegužės 2 d. sprendimo turinį, teismas pažymėjo, pirmosios instancijos teismas dar kartą panaikino NŽT sprendimus. Konstatavęs, kad jau yra įsiteisėjusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalis dėl NŽT administracinių aktų panaikinimo, priimta dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas sprendė, kad šios bylos dalies pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti ir dar kartą naikinti minėtų administracinių aktų, todėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį panaikino ir šią bylos dalį nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 103 str. 2 p., 144 str. 1 d. 5 p.).

56. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavęs, jog valstybė žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, taikė vindikaciją, pripažino negaliojančias sandorius, kuriais panaikintų administracinių aktų pagrindu įgyti žemės sklypai buvo perleisti kitiems asmenims ir įpareigodamas asmenis, įgijusius ginčo sklypus, juos grąžinti valstybės nuosavybėn, taip pat taikė vienašalę restituciją, A. Š. įpareigodamas grąžinti pajamas, gautas pagal pripažintinas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis (sumas pataisius pagal oficialų euro ir lito kursą).

57. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje nebuvo ginčo, jog ginčo žemės sklypus valstybė prarado neteisėtai atkūrus A. Š. nuosavybės teises į juos pagal teismo sprendimą, priimtą suklastotų dokumentų ir melagingų liudytojų parodymų pagrindu, todėl formaliai egzistavo sąlygos taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribotos vindikacijos institutą. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos K. T. ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ir siekdamas sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, teismas nurodė, kad šiuo atveju spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai, todėl būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.

58. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išnagrinėjo LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje nurodytus aspektus. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju buvo teisinis pagrindas atsakovus laikyti neteisėtais valdytojais ir išreikalauti iš jų žemės sklypus, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo bylos medžiagą dėl ginčo turto perleidimo apeliantams ir kitiems atsakovams aplinkybių bei vertino, ar pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

59. Apeliacinė teisėjų kolegija nurodė, kad proporcingumo principas gali būti pažeistas išreikalavus daiktą iš sąžiningo įgijėjo, kuris dėjo pastangas, siekdamas įsigyti turtą skaidriai, laikydamasis teisės normų nuostatų, suderinęs aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Įvertinęs bylos medžiagą, Skuodo rajono apylinkės teismo 2017  m. vasario 17 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžiuose konstatuotas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad žemės sklypų įgijėjai, jiems atstovaujantys asmenys, atsižvelgdami į tai, kad sandoriai buvo sudaromi per tarpininkus, nebuvo nenurodytos sumos pakvitavime, minėtos įmonės pirko ne konkrečius žemės sklypus, o išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, šias išvadas pirko per tarpininkus, asmeniškai nebendravo su A. Š., kurio vardu buvo išvados, turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad sandoriai galėjo būti sudaromi ne visiškai skaidriomis aplinkybėmis. Teismo vertinimu, pačių atsakovų veiksmai iš esmės taip pat lėmė tai, kad jie įsigijo neteisėtai A. Š. įgytą nekilnojamąjį turtą ir nenustatė pagrindo išvadai, kad ginčo žemės sklypų įgijėjai (jų atstovai) dėjo pakankamas pastangas, siekdami įsigyti turtą skaidriai, laikydamiesi teisės normų nuostatų, suderinę aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendė, jog tokiu atveju daikto išreikalavimas ginčo žemės sklypų įgijėjams nebus neproporcinga našta ir vindikacijos taikymas šiuo konkrečiu atveju yra proporcingas ir teisingas.

60. Teismas pažymėjo, kad panaikinus neteisėtus NŽT priimtus administracinius teisės aktus, ginčo žemės sklypo dalies suteikimas yra niekinis, vadovaujantis principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Konstatavęs, kad apeliantai (ir kiti atitinkami atsakovai) nedėjo pakankamai pastangų ir neįsitikino dėl skaidraus turto įsigijimo, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, pripažindamas negaliojančiomis žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, be kita ko, ir 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. Š., ir uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, atstovaujamos M. Š., taip pat 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, atstovaujamos M. Š. ir V. L. bei P. L., bei pagrįstai nutarė išreikalauti iš atsakovų ir atitinkamai grąžinti valstybei ginčo žemės sklypus. Teismo vertinimu, kad daikto praradimo aplinkybės lėmė, jog savininko daiktinės teisės gintino išskirtiniu būdu.

61. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį (CK 1.80 str. 2 d.), ji taikoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taigi restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teismas, atsižvelgdamas į LAT suformuotą praktiką, nurodė, jog restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.

62. Apeliacinės teisėjų kolegija, priešingai nei teigė apeliantai, darė išvadą, kad šioje byloje pagrįstai taikyta vienašalė restitucija, kadangi: A. Š. ginčo žemės sklypus pardavė atlygintinai kitiems asmenims; toks sprendimas užtikrina žemės sklypų įgijėjų ir savininko (valstybės) interesų pusiausvyrą nes, palikus ginčo žemės sklypus atitinkamiems atsakovams, kurie, kaip nustatyta ir nepaneigta – nesielgė apdairiai ir rūpestingai, būtent atsakovų – žemės sklypų įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o valstybės kaip teisėto savininko – pablogėtų taikant modifikuotą restituciją, kaip pageidauja atsakovai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju išimtinė situacija, kuomet teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, nenustatyta ir apeliantai nepateikė pagrįstų argumentų ir (ar) įrodymų dėl nurodytos išimties taikymo

(t. y. vienašalės restitucijos taikymo tarp valstybės ir atsakovo A. Š.).63. Sprendžiant dėl apeliantų akcentuojamo jų teisėtų lūkesčių pažeidimo, teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus

Teisių Teismo praktiką, pažymėjo, kad, nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams galėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai. Teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Teismas pažymėjo, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie dėl valdžios pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų galimai patyrė žalą, pagal Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 str.) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

VIII.

64. Atsakovas UAB „Forestus“, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, prašo: 1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4735-525/2019 dalyje dėl UAB „Forestus“ V. L. ir P. L. mainų sutarties pagrindu sumokėtų piniginių permokų grąžinimo klausimo išsprendimo; 2) priteisti iš V. L. UAB „Forestus“ 7 420,06 Eur, gaurų pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį; 3) priteisti iš P. L. UAB „Forestus“ 7 420,06 Eur, gaurų pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį.

65. UAB „Forestus“ nurodo, kad 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartimi sutarties šalys atliko mainus su priemoka, t. y. UAB „Forestus“ už mainomus nekilnojamuosius daiktus primokėjo V. L. 7 420,06 Eur ir P. L. 7 420,06 Eur sumą (2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutarties 2.11.1 – 2.11.4 p.). Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu panaikino 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį, bet restitucijos klausimas nebuvo išspręstas tinkamai – pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas įpareigoti UAB „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį iš šių asmenų, UAB „Forestus“ nepriteisė už mainus perduotų priemokų, t. y. po 7 420,06 Eur iš kiekvieno asmens.

66. Šią aplinkybę UAB „Forestus“ nurodė ir akcentavo 2019 m. gegužės 28 d. apeliaciniame skunde, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, visiškai nemotyvavo ir apskritai nepasisakė dėl mainų sutarties pagrindu sumokėtų permokų aukščiau minėtiems asmenims grąžinimo, taip pažeisdamas ABTĮ įtvirtintą teismo procesinių sprendimų turiniui keliamą motyvuotumo reikalavimą bei susiklosčiusią teismų praktiką.

67. UAB „Forestus“ nurodo, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje, ir, ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Be to, administracines bylas nagrinėjančius teismus įstatymas įpareigoja sprendimuose atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis).

68. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, be kita ko, nusprendė atmesti apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą (apeliacinio skundo 44.3 punktas), tačiau motyvuojamojoje nutarties dalyje nepasisakė dėl šio UAB „Forestus“ apeliaciniame skunde kelto klausimo. Prašymas atnaujinti procesą išimtinai siejamas su akivaizdžiu motyvų ir argumentų nebuvimu bei apeliacinio skundo neišsprendimu, kiek tai susiję su 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutarties pagrindu V. L. ir P. L. perduotų permokų grąžinimo UAB „Forestus“ klausimu, byloje taikant restituciją. Kiti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išdėstyti argumentai nėra kvestionuojami.

69. Atsakovai V. L., P. L., M. L. ir A. L. atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą nurodė, kad įvykdė pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir 2019 m. rugsėjo 13 d. grąžino Lietuvos Respublikai žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). UAB „Forestus“, atstovaujamas direktorės M. Š., pareiškė, kad V. L. ir P. L. šiai bendrovei nėra skolingi ir jokių pretenzijų dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties neturi ir ateityje neturės. Atsakovai prie atsiliepimo pridėjo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ir UAB „Forestus“ 2019 m. rugsėjo 17 d. pareiškimą.

70. Atsakovas A. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. atsiliepime į UAB „Forestus“ prašymą nurodo, kad jis nesusijęs su jų interesais, todėl argumentų dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo neteikia. A. B. ir E. B. atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas A. Š., jų žiniomis, mirė 2019 m. balandžio 1 d. Todėl bylą nagrinėjant 2019 m. balandžio 3 d. pirmosios instancijos teisme ir priimant 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą, taip pat bylą iš esmės nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir priimant 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, A. Š. negalėjo būti proceso dalyviu ir jo atžvilgio jokie procesiniai sprendimai negalėjo būti priimami. Todėl teismų sprendimai laikytini absoliučiai negaliojančiais, teisės normos taikytos jas pažeidžiant, turėtų būti svarstytinas klausimas dėl proceso atnaujinimo visa administracinės bylos apimtimi, o priimti teismų sprendimai panaikinti.

71. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į UAB „Forestus“ prašymą atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartis yra teisėta, pagrįsta ir motyvuota. NŽT paaiškina, kad sutinka su pareiškėjo argumentais dėl to, jog byloje nėra išspręstas klausimas dėl V. L. ir P. L. piniginių lėšų grąžinimo už 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 157/463 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį. Kadangi atsakovai V. L. ir P. L. pateikė atsiliepimą ir rašytinius įrodymus, t. y. UAB „Forestus“ 2019 m. rugsėjo 17 d. pareiškimą, kad jie pareiškėjui UAB „Forestus“ nėra skolingi, o UAB „Forestus“ jokių pretenzijų dėl teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo ir teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties išnagrinėtoje administracinėje byloje V. L. ir P. L. neturi, manytina, kad išnyko teisinis pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje, kiek tai susiję su piniginių lėšų grąžinimo UAB „Forestus“ klausimu, nes šį klausimą minėti asmenys išsprendė taikiu būdu.

IX.

72. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

73. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

74. Nagrinėjamoje byloje atsakovas UAB „Forestus“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4735-525/2019, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu.

75. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama

su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016).

76. UAB „Forestus“, prašydamas atnaujinti procesą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kurioje teismas nusprendė įpareigoti UAB „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 157/463 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį, galutiniame procesiniame sprendime visiškai nepasisakė ir neišsprendė UAB „Forestus“ minėtiems asmenims už mainomus sklypus sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo klausimo.

77. Byloje nustatyta, kad tarp UAB „Forestus“, atstovaujamo M. Š., ir V. L. bei P. L. notarine forma 2014 m. gruodžio 11 d. buvo sudaryta žemės sklypo ir žemės sklypų dalių mainų sutartis (toliau – ir Mainų sutartis) (III t., b. l. 74–82). Šia sutartimi UAB „Forestus“ bendrojon dalinėn nuosavybėn lygiomis dalimis perdavė žemės sklypą (unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini)), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), V. L. ir P. L. mainais į šiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., ir 157/463 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 2.11 punkte susitarta, kad daiktais mainomasi su priedais ir UAB „Forestus“ V. L. bei P. L. sumokėjo po 7 420,06 Eur.

78. Minėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, išnagrinėjęs UAB „Forestus“ ir kitų atsakovų apeliacinius skundus, juos atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria, be kita ko, nuspręsta: panaikinti 2014 m. gruodžio 11 d. Mainų sutartį; įpareigoti iš atsakovų P. L., A. L., V. L. bei M. L. grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); įpareigoti UAB „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. Mainų sutartį, paliko nepakeistą.

79. Teisėjų kolegija, įvertinusi UAB „Forestus“ 2019 m. gegužės 28 d. apeliaciniame skunde suformuluotų reikalavimų pobūdį ir apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties turinį, sutinka su prašymo atnaujinti procesą argumentu, kad dėl UAB „Forestus“ kelto reikalavimo išspręsti V. L. ir P. L. 2014 m. gruodžio 11 d. Mainų sutarties pagrindu perduotų piniginių lėšų grąžinimo klausimą nėra pasisakyta. Tačiau atsakovai P.  L., A. L., V. L. ir M. L. į bylą 2019 m. spalio 4 d. pateikė UAB „Forestus“ direktorės M. Š. 2019 m. rugsėjo 17 d. pareiškimą, kuriame nurodoma, kad ši bendrovė neturi ir neturės ateityje jokių pretenzijų V. L. ir P. L. dėl teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-415-386/2019 ir teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4735-525/2019, dėl restitucijos taikymo 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų mainų sandoriui; V. L. ir P. L. UAB „Forestus“ nėra skolingi.

80. Atsakovų pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Forestus“ su V. L. ir P. L. klausimą, kurio neišsprendimu (neišnagrinėjimu) iš esmės buvo grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, išsprendė ir dėl tarpusavio teisių ir pareigų, kilusių iš įsiteisėjusio teismo sprendimo šioje byloje, susitarė savarankiškai. Šią aplinkybę paneigiančių duomenų negauta. Susiklosčiusi situacija reiškia, kad net ir atnaujinus procesą administracinėje byloje UAB „Forestus“ prašyme nurodytu pagrindu ir prašomoje apimtyje, bylos išnagrinėjimo rezultatas neturės įtakos minėtų asmenų teisėms ir pareigoms, o teismo galutiniame procesiniame sprendime suformuluotos išvados (rezoliucinė dalis) nepasikeis. Šiuo atveju proceso atnaujinimas išnagrinėtoje administracinėje byloje būtų perteklinis veiksmas, kuriuo teismo vykdomas teisingumas būtų formalus. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija UAB „Forestus“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkina.

81. Dėl atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. atsiliepimo argumentų, kad byla ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme buvo iš esmės nagrinėjama, kai jau buvo miręs atsakovas A. Š., o tai lemia įsiteisėjusio teismo sprendimo neteisėtumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas ABTĮ 157–160 straipsniuose aiškiai nurodė procesinio dokumento, kurį dėl proceso atnaujinimo paduoda turintis teisę tą padaryti subjektas, rūšį, formą, turinį ir padavimo tvarką. Kadangi šie proceso dalyviai nesikreipia į teismą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ nustatyta tvarka, teisėjų kolegija dėl atsiliepimo teiginių, kuriais grindžiamas galutinio teismo sprendimo neteisėtumas, plačiau nepasisakys.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.  eA-4735-525/2019.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4735-525/2019 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. Š., kooperatinei bendrovei „Miško draugas“, uždarajai akcinei bendrovei „Žemyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Forestus“, V. L., P. L., M. L., A. L., R. J., O. J., uždarajai akcinei bendrovei „AKI ekspedicija“, uždarajai akcinei bendrovei „Savas medis“, A. B. ir L. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. R., A. R., V. P., S. Z., A. Š., M. Š., P. R., A. B., A. S., A. P. (anksčiau – M.), Č. P., E. B., Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notarui R. M., Prienų rajono 3-ojo notaro biuro notarei A. B., Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notaro biuro notarei V. J.-B., Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notarui G. P., Prienų rajono 2-ojo notaro biuro notarei R. V. (anksčiau – D.), Kauno miesto 11-ojo notaro biuro notarei I. J., Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarei V. T., Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarei B. G. dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17920 2019-11-08 2019-10-23 2019-10-23 -

Administracinė byla Nr. A-1126-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01531-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 34.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VKA paslaugos“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „VKA paslaugos“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-423 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „VKA paslaugos“ priklausančioje viešojo maitinimo vietoje (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjo įsitikinimu, draudimas jam priklausančioje viešojo maitinimo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kavinė), prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val. yra nepagrįstas ir sukelia jam didelius nuostolius (leidžiant prekiauti tik 4 valandas per parą ir tokiu metu, kai faktiškai nėra jokio alkoholio vartojimo, Bendrovei nebelieka pagrindinio pajamų šaltinio). Šis Sprendimas priimtas remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Eigulių seniūnijos (toliau – ir Eigulių seniūnija) 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. 08-12-26, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2017 m. birželio 30 d. raštu Nr. 20-S-72554(1.16E) ir 2017 m. liepos 7 d. raštu Nr. 20-S-74612(1.16E), tačiau šie raštai pareiškėjui nebuvo įteikti kartu su Sprendimu, taip pat jie nesusiję su pareiškėjo padarytais pažeidimais, nes jis niekada nebuvo baustas dėl tokio pobūdžio pažeidimų, jokie administracinio teisės pažeidimo protokolai nebuvo surašyti. Bendrovei 2013 m. kovo 28 d. išduota licencija prekiauti alkoholiniais gėrimais (prekybos laikas: 0–24 val.) nepanaikinta ir galiojanti. Pareiškėjo vertinimu, tam, kad būtų apribotas prekybos alkoholiu laikas, nepakanka vien argumento, jog teisė ribojama siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.), todėl laikytina, kad Sprendimas yra be motyvų. Pareiškėjas tvirtino, kad Kavinėje vykdoma prekybos alkoholiniais gėrimais veikla nedaro jokio neigiamo poveikio bendruomenei bei nesukelia neigiamų padarinių, o Bendrovės darbuotojai atsakingai užtikrina tvarką, iš aplinkinių namų gyventojų nėra gauta skundų dėl triukšmo ar kitų viešosios tvarkos pažeidimų. Taigi, Sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas ir neadekvačiai riboja pareiškėjo vykdomą ūkinę veiklą, neatitinka Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalies nuostatų. Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad Taryba buvo priėmusi analogiško turinio 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. T-607, kuris panaikintas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.4. Atsakovas apžvelgė teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su savivaldybės teise riboti laiką, kuriuo

leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, ir teigė, kad, priimdama tokio pobūdžio sprendimą, savivaldybė neprivalo remtis visais Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytais kriterijais, bet į minėtus kriterijus turi atsižvelgti tiek, kad būtų galima priimti pagrįstą sprendimą. Šiuo atveju Taryba, priimdama Sprendimą, priešingai nei tvirtinama skunde, neturėjo jokio pagrindo vertinti, ar pareiškėjas buvo baustas dėl pažeidimų, numatytų Įstatyme, nes užtenka viešojo intereso pažeidimo, o Įstatymo 18 straipsnio 9 dalis savivaldybių taryboms suteikia plačią diskrecijos teisę. Teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, skirta riboti alkoholio prieinamumą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, o ne nustatyti teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Sprendimas nemotyvuotas, ir akcentavo, jog ginčijamame administraciniame akte nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautais, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi, t. y. Kauno AVPK pateikta informacija, kuri tiesiogiai susijusi su Bendrovės vykdoma veikla: laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d. dėl Kavinės ir jos prieigų policijoje registruota 385 iškvietimų, iš jų 48 kartus – dėl įvykių, susijusių su prekybos vietos veikla (viešosios tvarkos pažeidimų, girtų, neadekvačiai besielgiančių asmenų, kūno sužalojimų, vagysčių, muštynių ir kt.), dauguma iškvietimų, susijusių su prekybos vieta, gauti nakties metu. Sprendžiant iš Kauno AVPK pateiktų duomenų, darytina išvada, jog alkoholio prieinamumas Kavinėje tuo metu, kai kitos įmonės neturi teisės prekiauti alkoholiu arba tiesiog nedirba, įtakoja kriminogeninės padėties pablogėjimą rajone, Kavinės prieigos tampa nesaugiomis visuomenei. Kauno AVPK 2017 m. birželio 30 d. rašte Nr. 20-S-72554(1.16E) nurodytą informaciją patvirtina Eigulių seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. rašte Nr. 08-12-26 nurodytos aplinkybės, be kita ko, seniūnijos gyventojų, bendruomenių ir seniūnaičių

nusiskundimai dėl naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais vadinamuosiuose „pseudo baruose“, kurie savo veiklą dažniausiai vykdo šalia daugiabučių namų, kur didesnis gyventojų tankumas; paprastai klientai į tokius barus vyksta kaip į naktines alkoholio parduotuves, o vėliau pramogauja šalia laiptinių, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose linksmybėms nepritaikytose vietose, kelia triukšmą, trikdo viešąją tvarką. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde leidžia suprasti, jog jo vykdoma veikla nepriekaištinga, tai neatitinka realybės, nes Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, atlikusi neplaninį patikrinimą naktį iš 2017 m. birželio 28 d. į 29 d., Kavinėje nustatė įvairius pažeidimus, tarp jų – remonto poreikis, tvarkant maistą susidaranti kryžminė tarša, maisto produktai su pasibaigusiu tinkamumo vartoti terminu be įsigijimą patvirtinančių dokumentų; iš prekybos išimti alkoholiniai gėrimai su pasibaigusiu tinkamumo vartoti terminu, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsniu, surašytas šio įstatymo pažeidimo protokolas (2017 m. birželio 30 d. raštas Nr. 33S(33.6)-561). Teismui pateiktos nuotraukos patvirtina, kad pareiškėjo pagrindinis tikslas nėra Kavinėje sudaryti estetiškas sąlygas kultūringai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, taip ugdant atsakingo alkoholinių gėrimo vartojimo kultūrą; esančios sąlygos (įskaitant grotomis užtvertą alkoholio lentyną) skatina nusipirktą alkoholį išsinešti ar vartoti baro prieigose. Atsižvelgiant į Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos konstatuotas aplinkybes, atsakovui kilo abejonių, ar Bendrovė išvis gali teikti viešojo maitinimo paslaugas, ir jis teigė, kad Bendrovė, prisidengdama viešojo maitinimo įmonės statusu, faktiškai dažniausiai prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Bendrovės skatinama greito vartojimo kultūra pritraukia atitinkamą klientų kontingentą, kuris nesugeba vartoti saikingai ir kultūringai. Tai dažnai būna priklausomybę nuo alkoholio turintys asmenys, kurie, žinodami kur bet kuriuo paros metu įsigyti alkoholinius gėrimus, ima būriuotis aplink esančių namų kiemuose, juose dergti ir triukšmauti. Pareiškėjo vykdoma alkoholinių gėrimų prekybos veikla turi tiesioginę įtaką padaromų nusikaltimų skaičiui, sunkioms fizinėms ir turtinėms pasekmėms, neigiamam miesto įvaizdžiui, neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą. Atsakovo įsitikinimu, šiuo atveju nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti proporcingumo, objektyvumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principai, kadangi Sprendimas priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus faktines aplinkybes, kurios dėl savo pobūdžio (daromų viešosios tvarkos pažeidimų alkoholinių gėrimų pardavimo vietose, smurtinių nusikaltimų ir pan.) nebeleido Kauno miesto savivaldybei nereaguoti ir nepriimti jokių sprendimų. Priešingai, tiek visuomenės atstovų kreipimaisi, tiek policijos pranešimai įpareigojo atsakovą imtis neatidėliotinų veiksmų, siekiant didesnio visuomeninio gėrio, kas, pasinaudojant Įstatyme suteikta teise, ir buvo padaryta. Pareiškėjas savalaikiai buvo informuotas apie Sprendimo priėmimą, o atsakovas neturėjo pareigos jį informuoti apie ketinamą priimti sprendimą. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus apie Sprendimo sukeliamas neigiamas pasekmes jo verslui, pabrėžė, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, o Sprendimu nėra apribojamos pareiškėjo galimybės užsiimti kitokia veikla, be kita ko, viešojo maitinimo veikla. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Sprendimas nėra diskriminuojamojo pobūdžio, nes Taryba, palaipsniui įgyvendindama Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tikslus ir veikdama šio įstatymo 18 straipsnio 9 dalis sąlygomis, turėjo diskrecijos teisę pasirinkti atitinkamais požymiais apibrėžtą subjektų ratą, kurie verčiasi prekyba alkoholiniais gėrimais, ir riboti jų prekybos alkoholiu laiką. Šioje byloje yra pakankamai duomenų apie su pareiškėjo vykdoma veikla susijusius teisės pažeidimus bei vietinės bendruomenės noras, kad šioje vietoje būtų išspręsta problema dėl prekybos alkoholiniais gėrimais, priešingai nei buvo Tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. T-607, todėl aplinkybė, kad Taryba pralaimėjo ginčą dėl ankstesnio sprendimo, nepatvirtina ginčijamo Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu tenkino pareiškėjo UAB „VKA paslaugos“ skundą, t. y. panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-423.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (įskaitant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas), gero administravimo principo turinį (atkreiptas dėmesys į Gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), nuostatas), taip pat teismų praktiką, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad kiekvienu konkrečiu atveju atsakovo sprendimas dėl apribojamo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas toks sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko

sutrumpinimą.7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas oficialiai nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu jam

priklausančioje Kavinėje nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ar, tuo labiau, pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjui. Iš viešai prieinamos oficialios informacijos matyti, kad Kauno miesto mero 2017 m. liepos 4 d. potvarkiu Nr. M-150 sudaryta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio darbotvarkė, į kurią klausimo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo Kavinėje nagrinėjimas nebuvo įtrauktas. Tik 2017 m. liepos 11 d. posėdžio metu į darbotvarkę įtraukta 12 papildomų klausimų, tarp kurių – ir sprendimo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo Kavinėje projekto svarstymas (2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokolas Nr. TP-7). Ginčijamo Sprendimo projekte Nr. TR-569, taip pat 2017 m. liepos 5 d. aiškinamajame rašte Nr. 27-19-53, kurie pateikti svarstyti Tarybai 2017 m. liepos 11 d. posėdyje, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas tik nuo 22 val. iki 8 val. Atitinkamai ir aiškinamasis raštas buvo parengtas (jame aptartos reikšmingos aplinkybės) dėl uždraudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Tik Tarybos posėdžio metu nemotyvuotai pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., atsakovas balsavimu nusprendė pritarti šiam siūlymui ir priėmė ginčijamą Sprendimą.

8. Teismo vertinimu, priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, akivaizdžiai buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, realiai nesudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ar kitus įrodymus, galinčius turėti įtakos Sprendimo priėmimui. Taigi, atsakovo veiksmai, kuriais pareiškėjas, vykdantis teisėtą komercinę veiklą, visiškai neinformuojamas apie svarstomus jo veiklos apribojimus (taip užkertant galimybę jam būti išklausytam) ir pastatomas jau prieš įvykusį faktą – esminį jo veiklos apribojimą (pagal pateiktus duomenis, iš prekybos alkoholiu gaunama pagrindinė Bendrovės pajamų dalis) be jokio pereinamojo laikotarpio. Tokie atsakovo teisiškai netikėti veiksmai realiai užkirto kelią pareiškėjui pasiruošti veiklos esminiam ribojimui ir tai akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia (be kita ko, įskaitant) pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, akivaizdžiai nesilaikė Kauno miesto savivaldybės tarybos reglamento, patvirtinto 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125 (toliau – ir Reglamentas), reikalavimų. Tarybos posėdžio metu pateikto pasiūlymo apriboti prekybos alkoholiu laiką pareiškėjui nuo 14 val. iki 10 val. negalima laikyti teikiamomis pataisomis dėl į darbotvarkę tik tarybos posėdžio pradžioje įtraukto sprendimo projekto (Reglamento 78 p.), kadangi šiuo siūlymu iš esmės pakeistas pateikto sprendimo projekto turinys – vietoj numatyto apriboti prekybos alkoholiu laiko nuo 22 val. iki 8 val. pareiškėjui teisiškai netikėtai buvo priimtas sprendimas dvigubai prailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką (nuo 14 val. iki 10 val.). Šis siūlymas turėjo būti vertinamas kaip sprendimo projektas, alternatyvus į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui, kuris turėjo būti parengtas Reglamento 98 punkte įtvirtinta tvarka. Ginčo situacijoje tai nebuvo padaryta. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad Sprendimas priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, todėl negali būti pripažintas motyvuotu ir pagrįstu.

10. Teismui (taip pat pareiškėjui) visiškai neaišku, kokiais pagrindais ir kuo remiantis prekybos laikas apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta pirminiame Sprendimo projekte. Iš Tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokolo Nr. TP-7 turinio nėra galimybės spręsti dėl Sprendimo priėmimo konkrečių motyvų, nes protokole jie išdėstyti abstrakčiai ir tik deklaratyviomis frazėmis. Atsakovas teismui nepateikė pakankamų įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl Kavinės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu. Nėra duomenų, kad pareiškėjas (kaip juridinis asmuo) arba Kavinės darbuotojai buvo daug kartų bausti dėl Įstatymo nustatytų ribojimų pažeidimų. Ginčo atveju nepateikta viseto objektyvių faktinių duomenų, kuriais grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, nesuderinamas su visuomenei reikšmingomis vertybėmis, t. y. viešosios rimties trikdymas, saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų neužtikrinimas gyventojams, todėl visuomenės bei verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas negalėjo būti nustatytas.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose, 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. Šie trūkumai yra esminiai ir pakankami, todėl Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8

straipsniams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.).

III.

12. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo UAB „VKA paslaugos“ skundą.

13. Atsakovo nuomone, priešingai nei konstatavo teismas, Sprendimas priimtas laikantis jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, viešojo administravimo principų ir tinkamai motyvuotas. Atsakovas Sprendimą priėmė atsižvelgdamas į objektyvius faktinius duomenis, t. y. Kauno AVPK 2017 m. birželio 30 d. raštą Nr. 20-S-72554(1.16E) ir 2017 m. liepos 7 d. raštą Nr. 20-S-74612(1.16E) bei Eigulių seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. raštą Nr. 08-12-26. Šiuo atveju būtent teismas sprendimą priėmė netirdamas byloje esančių rašytinių įrodymų, todėl toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas neanalizavo minėtuose raštuose pateiktų duomenų, kurie tiesiogiai susiję su Bendrovės veikla, bei ignoravo Kauno AVPK 2017 m. spalio 22 d. rašte Nr. 20-S-104404(1.16E) užfiksuotą aplinkybę, jog, sutrumpinus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką Kavinėje, kriminogeninė situacija, turėjusi lemiamą reikšmę Sprendimo priėmimui, iš esmės pasikeitė, t. y. įvykių, susijusių su Bendrovės vykdoma veikla, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 12 d. nebuvo registruota, taip pat nevertino atsakovo pateiktų nuotraukų, patvirtinančių, jog Kavinėje nėra sukurta jauki ir kultūringa aplinka viešojo maitinimo paslaugoms teikti. Atsakovas pakartoja, kad Sprendimas priimtas išsamiai ištyrus faktines aplinkybes, kuriose dėl savo pobūdžio, t. y. daromų viešosios tvarkos pažeidimų alkoholinių gėrimų pardavimo vietose, smurtinių nusikaltimų ir pan., nebeleido nereaguoti ir nepriimti sprendimo. Tiek visuomenės atstovų kreipimaisi, tiek policijos pranešimai įpareigojo Kauno miesto savivaldybę imtis neatidėliotinų veiksmų, siekiant didesnio visuomeninio gėrio.

14. Atsakovas pakartotinai pažymi ir tai, jog Viešojo administravimo įstatymas neįpareigoja individualų administracinį aktą priimančią instituciją informuoti apie ketinamus priimti sprendimus. Teismas nenurodė jokios konkrečios teisės akto normos (įstatyminio pagrindo), dėl kurios pažeidimo Sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu, o Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje yra numatyta tik pareiga ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo akto priėmimo raštu pranešti apie individualaus administracinio akto priėmimą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas apie tolimesnius būtinus atlikti veiksmus – pateikti licenciją patikslinimui, jam nurodyti terminai. Taigi, pareiškėjas turėjo galimybes pertvarkyti savo veiklą taip, kad patirtų kuo mažiau neigiamų padarinių. Be to, atsakovo nuomone, teismas tendencingai vertino Sprendimą kaip turintį lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjo veiklai, o faktas, kad prekyba alkoholiniais gėrimais iš esmės ir sudarė Bendrovės veiklą, patvirtina, jog, kaip atsakovas jau minėjo atsiliepime į skundą, Bendrovė teikė ne viešojo maitinimo paslaugas, bet faktiškai vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais visą parą. Atsakovo pareiškėjui pritaikyta priemonė neturėjo turėti jokios lemiamos ar neproporcingai didelės reikšmės bendrovei, teikiančiai viešojo maitinimo paslaugas.

15. Atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Reglamento reikalavimus, nes pasiūlymas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. nelaikytinas alternatyviu pasiūlymu, kuriam taikoma Reglamento 98 punkte nustatyta tvarka. Frakcijų pasiūlymas tik numatė kitą ribojimo intervalą, tačiau nepakeitė Sprendimo projekto esmės, todėl toks pasiūlymas laikytinas patikslinančiu. Frakcijų pasiūlytos pataisos apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. negali būti laikomos pateiktomis pažeidžiant Reglamente nustatytas procedūras dar ir todėl, kad klausimai dėl, be kita ko, ginčijamo Sprendimo projektų į 2017 m. liepos 11 d. posėdžio darbotvarkę buvo įtraukti likus 24 val. iki posėdžio, vadovaujantis Reglamento 966 punktu. Tarybos nariai, išklausę Kauno AVPK atstovės pranešimą apie „pseudo barų“ veiklą ir prekybos alkoholiu poveikį visuomenės saugumui, kriminogeninei situacijai ir t. t., posėdyje pirmiausiai balsavo už pasiūlymus ir tik po to už visą sprendimą, kaip tai nurodyta Reglamente.

16. Pareiškėjas UAB „VKA paslaugos“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.17. Pareiškėjas teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu, o apeliacinį skundą – grindžiamu bendrais, deklaratyvaus

pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas nepritaria atsakovo pozicijai, kad teismas nenurodė jokios konkrečios teisės akto normos, dėl kurios pažeidimo Sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu, kadangi teismas nustatė individualaus administracinio akto trūkumus Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių prasme, kurie yra esminiai ir pakankami, todėl

Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.). Teismas konstatavo, kad Sprendimas priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nebuvo tinkamai motyvuotas, todėl jį priimant pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose, 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. Atsakovas, reikšdamas nesutikimą su tokiomis teismo išvadomis, nepateikė jas paneigiančių argumentų, nepaisant to, kad šios išvados, pareiškėjo vertinimu, yra pagrįstos daugybe motyvų, su kuriais pareiškėjas sutinka. Pareiškėjo nuomone, teismas, konstatavęs, jog Sprendimas iš esmės prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, ir šis esminis pažeidimas yra pakankamas Sprendimui panaikinti, visiškai pagrįstai nepasisakė dėl likusių atsakovo argumentų, susijusių su Kauno AVPK ir Eigulių seniūnijos raštuose nurodytomis aplinkybėmis. Šiame kontekste pareiškėjas pakartoja savo argumentus, jog nė vienas iš atsakovo pateiktų raštų nepatvirtina konkretaus Bendrovės padaryto pažeidimo, bei tvirtina, jog šiuose raštuose pateikti duomenys jam neaiškūs, pavyzdžiui, nurodoma, jog Kavinės prieigose per pusantrų metų dėl įvykių, susijusių su prekybos vietos veikla, užregistruoti 48 policijos iškvietimai, bet nepaaiškinama, kas yra „įvykiai, susiję su prekybos vietos veikla“, bei kokiu perimetru atsakovas vertino Kavinės „prieigas“. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) gatvė ir aplinkinės gatvės yra tankiai apgyvendintos, jose įsisteigusios daug įmonių, todėl visus šioje gatvėje ir jos „prieigose“ įvykdytus nusižengimus ir nusikaltimus priskirti Bendrovei dėl jos vykdomos veiklos prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijams. Atsakovas nepateikė jokių kitų objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą laikyti, kad iškilo būtinumas apriboti prekybos alkoholiu Kavinėje laiką.

18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas oficialiai nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu Kavinėje nagrinėjimą ir jam nebuvo sudaryta reali galimybė teikti paaiškinimus ar pasiruošti galimiems ribojimams, kurie turi lemiamą reikšmę pareiškėjo veiklai. Pareiškėjas šiuo aspektu sutinka su teismu, kuris atsakovo ginčijamą imperatyvią pareigą (informuoti apie ketinamus priimti sprendimus) kildino iš Tarybai kaip viešojo administravimo subjektui Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, pareiškėjo teisės būti išklausytam bei atsakingo valdymo (gero administravimo) principo.

19. Pareiškėjas prieštarauja atsakovo teiginiui, kad pasiūlymas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. laikytinas patikslinančiu sprendimo projektą, ir tvirtina, kad toks teiginys nesuderinamas su paties atsakovo patvirtinto Reglamento nuostatoms. Tokiu siūlymu iš esmės buvo pakeistas pateikto sprendimo projekto turinys, dvigubai prailginant prekybos alkoholiu laiko apribojimą, todėl toks pasiūlymas vertintinas kaip sprendimo projektas, alternatyvus į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui, kuris turėjo būti rengiamas pagal Reglamento 98 punktą. Sprendimas priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, o pareiškėjui neaišku, kokiais pagrindais prekybos laikas apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta pirminiame Sprendimo projekte.

20. Pareiškėjas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojama jo vykdoma veikla, akcentuoja, jog jis niekada neneigė, kad užsiima tiek viešo maitinimo, tiek prekybos alkoholiu veikla. Licenciją, leidžiančią vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais Kavinėje, jam išdavė pati Kauno miesto savivaldybė. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu laikosi nuoseklios pozicijos, kad jam pritaikytas apribojimas turės neproporcingą poveikį jo veiklai, galintį lemti Bendrovės bankrotą. Tai, kad Bendrovė pagrindinę dalį pajamų gauna iš prekybos alkoholiu, savaime nereiškia, kad tokio pobūdžio veikla prieštarauja viešajam interesui, juolab kad daugelis kitų ūkio subjektų pagrindines pajamas taip pat gauna iš prekybos alkoholiu (naktiniai klubai, barai ir pan.). Pareiškėjas pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad Taryba buvo priėmusi analogiško turinio 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. T-607, kuris panaikintas teismo sprendimu, o po šio teismo sprendimo priėmimo nepasikeitė jokios aplinkybės, dėl kurių atsakovas būtų galėjęs taikyti minėtą apribojimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais pareiškėjui priklausančioje Kavinėje laiko apribojimo, įtvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendime Nr. T-423, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

23. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

24. Pastebėtina, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2017 m. liepos 11 d. priėmė kelis ginčijamam Sprendimui tapačius sprendimus dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo, grindžiamus tais pačiais Kauno AVPK raštais ir Eigulių seniūnijos ar kitos atitinkamos seniūnijos raštais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1132-629/2019 ir 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1402-629/2019 jau yra konstatavęs, kad tokie sprendimai naikintini. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; <…> Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

25. Mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (Įstatymo 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).

26. Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje (skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindas) nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

27. Minėtoje įstatymo normoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos tiek siekiant apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, tiek priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo tikėtinų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai  – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014; 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015; 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-745-525/2016; 2016 m. liepos 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-608-602/2016).

28. Remiantis teismų praktika, kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-261/2016).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, o byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti teismas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadas dėl skunde pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ar, tuo labiau, pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjo veiklai (tokio pobūdžio pažeidimai sietini su gero administravimo principo pažeidimu), o nepaisant to, kad atsakovo parengtame ginčijamo sprendimo projekte Nr. TR-569, taip pat 2017 m. liepos 5 d. aiškinamajame rašte Nr. 27-19-53, kurie pateikti svarstyti Tarybai 2017 m. liepos 11 d. posėdyje, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas tik nuo 22 val. iki 8 val., posėdžio metu nemotyvuotai pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., atsakovas balsavimu (balsų dauguma) pritarė šiam siūlymui ir priėmė Sprendimą, šio siūlymo nemotyvavęs bei nepagrindęs. Iš byloje surinktų duomenų taip pat nėra galimybės spręsti dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo (prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apriboti būtent nuo 14 val. iki 10 val.) priėmimo konkrečių motyvų, nes protokole jie išdėstyti abstrakčiai ir tik deklaratyviomis frazėmis, o atsakovas teismui nepateikė įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl pareiškėjo kavinės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu. Pastebėtina ir tai, kad pačiame Sprendime tik paminimi Kauno AVPK ir Eigulių seniūnijos raštai, kuriais rėmėsi atsakovas, priimdamas Sprendimą, tačiau neatskleistas nei šių raštų turinys, nei tai, kaip ir kodėl šiuose raštuose nurodytas aplinkybes vertina atsakovas. Pareiškėjas teigia, kad kartu su Sprendimu minėti raštai jam nebuvo įteikti, o iš skundo turinio matyti, kad šiuose raštuose nurodytos aplinkybės pareiškėjui nebuvo žinomos, todėl dėl tokio trūkumo, kuris laikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimu, pareiškėjui buvo sudarytos kliūtys pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisminę gynybą. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų ar reikšmingų argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, o nustatyti ginčijamo individualaus administracinio akto trūkumai yra esminiai bei pakankami tokiam aktui panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17906 2019-11-08 2019-10-29 2019-10-29 -

Administracinė byla Nr. eA-2191-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03350-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 31(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. U. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. A. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto

savivaldybės tarybos Etikos komisijos (toliau – ir Etikos komisija) 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 9-274/17(1.1.39-T1) (toliau – ir Sprendimas) ir grąžinti pareiškėjo skundą Etikos komisijai nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Etikos komisiją su skundu, prašydamas išnagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario A. B. pasisakymus viešojoje erdvėje pareiškėjo atžvilgiu, t. y. atlikti objektyvų tyrimą ir nustatyti, jog skunde nurodyti teiginiai yra neatitinkantys tikrovės, žeidžiantys pareiškėją ir žeminantys jo reputaciją, bei skirti atitinkamą drausminę nuobaudą. Etikos komisija skundžiamu Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir nurodė, kad Vilniaus savivaldybės tarybos narys A. B. savo pasisakymais viešojoje erdvėje nepažeidė politiko etiką reglamentuojančių teisės aktų, t. y. jis savo pasisakymuose socialiniuose tinkluose išdėstė savo poziciją, kuri atspindėjo jo rinkėjų lūkesčius, jo paties žmogiškąsias vertybes ir įsitikinimus. Etikos komisija nurodė, kad A. B. pozicija yra patriotiška ir teisinga, o vartota leksika yra etiška ir neprieštarauja Valstybės politikų elgesio kodeksui (toliau – ir Kodeksas).

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, jame pateiktos išvados neparemtos argumentais. Sprendime nėra cituojami A. B. teiginiai, išsakyti paaiškinimuose raštu ir posėdyje, nevertinama A. B. pasisakymų leksika ir turinys, taip pat nėra pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų vertinimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad A.  B. nedalyvavo viešoje diskusijoje apie „kolchozus“. Jo pasisakymai, skleidžiant išgalvotus ir tikrovės neatitinkančius faktus, buvo nukreipti siekiant sumenkinti pareiškėjo asmenybę ir pažeminti reputaciją. Šios aplinkybės Etikos komisija nevertino. Taip pat nebuvo vertinamas pažeidimo mastas, aplinkybės, kad A. B. per 3 dienas du kartus davė interviu naujienų portalui „Delfi.lt“, kuriuose pateikė tikrovės neatitinkančius faktus, žeminančius pareiškėją kaip asmenį. Nors pagrindinis pašnekovas buvo A. B., Etikos komisija nenustatinėjo šių straipsnių užsakovo (iniciatoriaus). Pareiškėjo teigimu, A. B. pasisakymai negali būti laikomi asmenine nuomone. Naujienų portalo „Delfi.lt“ straipsniuose ir socialinio tinklo „Facebook“ pranešimuose išsakytos mintys yra teiginiai, neparemti faktais. A. B. pasisakymų turinys ir leksika žemina pareiškėjo reputaciją, todėl jo veiksmai laikytini tyčiniais. Sprendime nėra nuorodų į Kodekso ir kitų teisės aktų nuostatas, kuriomis remdamasi Etikos komisija priėjo prie savo išvados. Nepateikdama vertinimo ir nuorodų į teisės aktus, Etikos komisija pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Taip pat Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka.

4. Atsakovas Etikos komisija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad Etikos komisijos 2017 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 9-215/17(1.1.39-T1) nutarta pradėti

tyrimą bei skirti Etikos komisijos narius surinkti medžiagą ir parengti siūlymus dėl sprendimo. Tiriant pareiškėjo skundą, buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario A. B. paaiškinimas – 2017 m. liepos 26 d. atsakymas „Dėl D. A. U. skundo“, kaip tai nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 1-347 patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos veiklos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 31 ir 38 punktuose. Tarybos narys, kurio veiksmai skundžiami, dalyvavo Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. posėdyje ir pateikė savo paaiškinimus. Iš Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. protokolo Nr. 9-273/17(1.1.39-T1) matyti, kad atsižvelgusi į išklausytus Tarybos nario paaiškinimus ir raštu išdėstytą poziciją, taip pat vieno iš Etikos komisijos narių, kuriam buvo pavesta ištirti skundą, išsakytus argumentus ir siūlymą konstatuoti, kad Tarybos narys A. B. nepažeidė Kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytų politiko elgesio principų ar reikalavimų, Etikos komisija balsavo taip: „už“ sprendimo projektą – 5, „susilaikė“ – 2. Atsižvelgusi į balsavimo rezultatus, Etikos komisija priėmė sprendimą, kad tarybos narys nepažeidė Kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytų politiko elgesio principų ar reikalavimų.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Tarybos nario A. B. veiksmuose neįžvelgė ketinimų viešumoje sumenkinti pareiškėjo reputaciją. Viešam asmeniui (tuo metu, kai socialiniuose tinkluose atsirado vieši komentarai, pareiškėjas ėjo VšĮ (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas), taikytini aukštesni kritikos standartai, kritikos ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju Tarybos narys A. B. išsakė savo nuomonę, reaguodamas į D. A. U. pasisakymus viešojoje erdvėje. Laisvas žodis yra viena iš pamatinių demokratijos vertybių. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje įtaka politiniams sprendimams gali pasireikšti įvairiomis formomis ir įvairiais komunikaciniais kanalais per viešosios nuomonės formavimą, šiuolaikinėje visuomenėje itin dažna ir mėgstama politikų nuomonės reiškimo platforma yra socialinis tinklas „Facebook“. Nagrinėjamu atveju viešais (tiek pareiškėjas, tiek Tarybos narys A. B.) laikytini asmenys išsakė savo nuomones, diskutavo viešojoje erdvėje, tačiau šių pasisakymų turinys nesukėlė pareiškėjui teisinių padarinių. Taigi vieši tiek paties pareiškėjo, tiek kitų asmenų komentarai socialiniuose tinkluose nebuvo pagrindas spręsti pareiškėjo atsakomybės (atleidimo iš vadovo pareigų) klausimą, neturėjo įtakos jo reputacijos

pablogėjimui.7. Atsakovo nuomone, formalūs teisės aktų reikalavimų pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Etikos

komisijos Sprendimą. Nagrinėjamu atveju apskundimo tvarkos nenurodymas Sprendime nesukliudė pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka, nepraleidžiant nustatyto termino, kreiptis į teismą, siekiant, kad būtų apgintos galbūt pažeistos jo teisės. Formalus procedūros pažeidimas, jei teismas nagrinėjamoje byloje tokį pažeidimą konstatuotų, negalėtų būti pagrindas panaikinti Komisijos sprendimą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.9. Atsiliepime nurodė, kad gavęs iš Etikos komisijos pranešimą apie pradėtą galbūt padaryto Kodekso pažeidimo

tyrimą pagal D. A. U. skundą, pranešime nurodytu terminu raštu pateikė Etikos komisijai išsamius paaiškinimus. Juose nurodė, kad jo pasisakymai viešojoje erdvėje nebuvo nepagarbūs nei žmogui, nei valstybei – jis pasinaudojo Konstitucijos garantuojama žodžio ir saviraiškos valia, tačiau nesiekė sumenkinti pareiškėjo orumo ar kitaip jį įžeisti, priešingai, norėjo atkreipti dėmesį į jo paties pateiktas neapdairias istorines interpretacijas apie Lietuvos laisvės kovotojus, ypač atsižvelgiant į tai, kokia jautri ši tema visuomenei. Savo paaiškinimuose taip pat aiškiai nurodė, kad, jo asmenine nuomone, pareiškėjas D. A. U. savo žodžiais užgavo daugybę šeimų ir žmonių, kuriuos palietė sovietinis teroras. A. B. būdamas politikas, o pirmiausia žmogus, kuris visada pasisako už valstybingumo puoselėjimą, pagarbą istorijai, jautė moralinę pareigą sukritikuoti pareiškėjo poziciją dėl Lietuvos laisvės kovotojų, kadangi toks pareiškimas kertasi su jo vertybėmis. Pareiškėjo skunde nepateikiamas nė vienas objektyvus argumentas, kuris leistų trečiojo asmens pasisakymą vertinti kaip nors kitaip nei jo asmeninę nuomonę. Jo paaiškinimai raštu bei žodžiu buvo išsamiai įvertinti Etikos komisijos. Ši jo veiksmuose, reaguodama į pareiškėjo pasisakymus viešojoje erdvėje, neįžvelgė jokių politiko elgesio normatyvų pažeidimo, todėl nesuprantama, kuo remdamasis pareiškėjas savo skunde teismui teigia, kad tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir subjektyviai, tačiau tokiai deklaratyviai pozicijai pagrįsti nepateikia jokių objektyvių įrodymų, priešingai, tokie skundo motyvai tik įrodo, kad pats pareiškėjas skundžia Sprendimą remdamasis subjektyviais pagrindais. Etikos komisija Sprendimą priėmė objektyviai neįvertinusi pasisakymų turinio.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo D. A. U. skundą tenkino. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 9-274/17(1.1.39-T1) ir grąžino pareiškėjo D. A. U. 2017 m. birželio 14 d. skundą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijai nagrinėti iš naujo.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Etikos komisiją su skundu, prašydamas išnagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario A. B. pasisakymus viešojoje erdvėje pareiškėjo atžvilgiu, nurodė, jog A. B. savo pasisakymais pažeidė Kodeksą ir įžeidė pareiškėjo asmenį. Etikos komisija 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 9-274/17(1.1.39-T1) atmetė pareiškėjo skundą ir konstatavo, kad Vilniaus savivaldybės tarybos narys A. B. savo pasisakymais viešojoje erdvėje nepažeidė politiko etiką reglamentuojančių teisės aktų, jis tik išdėstė savo poziciją, kuri atspindėjo jo rinkėjų lūkesčius, jo paties žmogiškąsias vertybes ir įsitikinimus. Komisija taip pat nurodė, kad A. B. pozicija yra patriotiška ir teisinga, o vartota leksika yra etiška ir neprieštarauja Kodeksui.

12. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Kodekso, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 1-137 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos etikos komisijos veiklos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjo skundas (prašymas pradėti politiko elgesio tyrimą) nebuvo tinkamai išnagrinėtas, nesilaikyta norminių teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių tokio pobūdžio skundų (prašymų) nagrinėjimą, o priimto sprendimo turinys ir forma neatitinka Kodekso ir Nuostatų.

13. Teismas konstatavo, kad nei skundžiamame Sprendime, nei Komisijos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokole Nr. T8-3 nepateikti argumentai, kodėl atmetami pareiškėjo paaiškinimuose nurodyti teiginiai. Teismas pripažino, kad skundžiamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jis prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas skundžiamą sprendimą panaikino kaip neteisėtą iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams, o atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

14. Teismas taip pat nurodė, kad iš bylos medžiagos ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog skundžiamas Sprendimas gali sukelti jam teisinių pasekmių, gali turėti įtakos pareiškėjo reputacijai, todėl atmetė atsakovo argumentą, kad skundžiamas sprendimas nesukėlė pareiškėjui jokių pasekmių.

III.

15. Atsakovas Etikos komisija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo nustatytų aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad Etikos komisija, priimdama sprendimus, vadovaujasi Nuostatais, reglamentuojančiais Etikos komisijos darbo, posėdžių šaukimo ir vadovavimo jiems, sprendimų priėmimo tvarką, teisės aktų pažeidimų tyrimo ir vertinimo procedūrą, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario (toliau – ir politikas), kurio elgesys nagrinėjamas posėdyje, teises ir pareigas. Be to, Etikos komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Kodeksu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) veiklos reglamentu, kitais teisės aktais. Šiuo atveju, nagrinėjant pareiškėjo skundą, buvo imtasi visų būtinų priemonių ir laikytasi Nuostatuose numatytų procedūrų, siekiant išsamiai ištirti pareiškėjo skundą bei priimti pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, o skundžiamame teismo sprendime nurodyti motyvai nepagrindžia priimto Sprendimo neteisėtumo.

17. Pažymi, kad Etikos komisijos 2017 m. liepos 4 d. protokole Nr. 9-218/17(1.1.39-T1) buvo konstatuota, jog, atsižvelgiant į gautą skundą, Etikos komisijos bendru sutarimu priimtas sprendimas dėl pavedimo komisijos nariams G. R. ir K. J. surinkti medžiagą bei parengti siūlymus dėl sprendimo. Etikos komisijos 2017 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 9-215/17(1.1.39-T1) nutarta pradėti tyrimą bei skirti minėtus komisijos narius surinkti medžiagą bei parengti siūlymus dėl sprendimo. Tiriant pareiškėjo skundą, buvo gautas Tarybos nario A. B. paaiškinimas, kaip tai numatyta Nuostatų 31, 38 punktuose, taip pat Tarybos narys, kurio veiksmai skundžiami, dalyvavo Etikos komisijos posėdyje, kuriame buvo išklausyti jo paaiškinimai. Iš Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. protokolo Nr. 9-273/17(1.1.39-T1) matyti, kad atsižvelgiant į išklausytus Tarybos nario paaiškinimus ir raštu išdėstytą poziciją, taip pat vieno iš Etikos komisijos narių, kuriam buvo pavesta ištirti skundą, išsakytus argumentus ir siūlymą Etikos komisijai konstatuoti, kad Tarybos narys A. B. nepažeidė Kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytų politiko elgesio principų ar reikalavimų, Etikos komisija balsavo, o balsavimo rezultatai pasiskirstė taip: „už“ sprendimo projektą – 5, „susilaikė“ – 2. Atsižvelgiant į balsavimo rezultatus, Etikos komisija priėmė sprendimą, kad Tarybos narys nepažeidė Kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytų politiko elgesio principų ar reikalavimų.

18. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Nuostatų 4 punktu, Etikos komisijos darbas grindžiamas kolegialiu klausimų svarstymu, teisėtumo principu, asmenine komisijos narių atsakomybe. Vadovaujantis Nuostatų 33 punktu, Etikos komisija, atlikusi tyrimą, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo tyrimo pabaigos savo posėdyje įvertina tyrimo metu surinktus duomenis ir priima šių Nuostatų 41 punkte numatytus sprendimus. Įvertinus pirmiau išvardytus Etikos komisijos atliktus procedūrinius veiksmus, konstatuotina, kad nė vieno iš minėtuose Nuostatų punktuose įtvirtintų reikalavimų Etikos komisija, priimdama sprendimą, nagrinėjamu atveju nepažeidė, Sprendimas buvo priimtas kolegialiai, įvertinus pateiktą skundą, socialiniuose tinkluose išsakytų pasisakymų turinį, Tarybos nario pateiktus paaiškinimus raštu ir žodžiu. Taigi išdėstytos faktinės aplinkybės ir Nuostatuose nustatytų procedūrinių reikalavimų laikymasis paneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo argumentus dėl teisės aktų nesilaikymo. Nesupranta, kokius papildomus veiksmus be tų, kurie nagrinėjamu atveju buvo atlikti, dar turėjo atlikti Etikos komisija, tirdama pareiškėjo skundą. Atsakovo nuomone, Sprendime konstatuoti formalūs teisės aktų reikalavimų (VAĮ 8 str.) pažeidimai nesudarė pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto Etikos komisijos sprendimo. Nagrinėjamu atveju apskundimo tvarkos nenurodymas Sprendime nesukliudė pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka, nepraleidžiant nustatyto termino, kreiptis į teismą, siekiant, kad būtų apgintos galbūt pažeistos pareiškėjo teisės. Priimant Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ar taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą.

19. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.20. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Etikos komisijos argumentu, jog priimant Sprendimą vadovautasi

Konstitucija, Kodekso nuostatomis, kadangi šie teisės aktai nėra cituojami, jų taikymas nėra nurodomas Sprendime. Pareiškėjo nuomone, jei Etikos komisija būtų taikiusi nurodytus teisės aktus, ji būtų nustačiusi A. B. veiksmuose buvus Kodekso 4 straipsnio ir Konstitucijos 26 ir 28 straipsnių pažeidimus, kurie buvo argumentuotai įvardyti pareiškėjo skunde. Nėra pagrindo sutikti ir su Etikos komisijos argumentu, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą buvo imtasi visų būtinų priemonių, siekiant tinkamai ištirti skunde nurodytą pažeidimą ir motyvuoti Sprendimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas ir pakankamai motyvuotas. Etikos komisijos Sprendime ir protokole nebuvo analizuota A. B. naudota pareiškėją žeminanti leksika, neanalizuotas ir nevertintas A. B. veiksmų atitikimas Kodekso reikalavimams, nepasisakyta dėl A. B. žeminančio ir niekinamo turinio publikacijų internete. Etikos komisija iš esmės nenagrinėjo skunde išdėstytų argumentų, o Sprendimą priėmė vadovaudamasi tik A. B. paaiškinimais.

21. Pareiškėjas nesutinka su Etikos komisijos argumentu, kad priimdama Sprendimą, ji nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo rezultatų nebuvimas ir motyvų nebuvimas Sprendime pažeidžia VAĮ nuostatas.

22. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, nustatęs Etikos komisijos sprendimo motyvų, pareiškėjo argumentų analizės nebuvimą, trečiojo suinteresuoto asmens A. B. veiksmų atitikties teisės aktams analizės nebuvimą, pagrįstai konstatavo VAĮ 8 straipsnio ir Nuostatų pažeidimą, bei pagrįstai įpareigojo Etikos komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus. Apeliacinio skundo teiginiai yra neargumentuoti ir teisiškai nepagrįsti. Skundas yra paremtas spekuliatyviais samprotavimais ir klaidingu Etikos komisijos įsitikinimu dėl procedūrinių pažeidimų nebuvimo. Pateikdama teismui skundą be teisiškai pagrįstų argumentų, Etikos komisija iš esmės piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, veikia neskaidriai ir vilkina pareiškėjo skundo nagrinėjimą iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 9-274/17(1.1.39-T1), kuriuo nuspręsta, kad A. B. nepažeidė Kodekso ir kitų teisės aktų nuostatų, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog valstybės politikų elgesio, kuriuo pažeidžiami šiame kodekse nustatyti valstybės politikų elgesio principai ir nuostatos, tyrimą atlieka institucijos, kurioje valstybės politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudarytos komisijos (toliau – ir Komisija) savivaldybių tarybose – savivaldybių tarybų sprendimu iš jų narių ir gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų sudarytos etikos komisijos.

25. Iš cituotų Įstatymo nuostatų matyti, kad Komisija gali tirti tokį elgesį, kuris pažeidžia šiame kodekse nustatytus valstybės politikų elgesio principus ir nuostatas. Tačiau iš Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto galima daryti išvadą, kad Komisijos veiklos kompetencija yra platesnė: „Valstybės politiko elgesio tyrimas Komisijoje gali būti pradėtas, kai yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) fizinio ar juridinio asmens skundas, kreipimasis ar pranešimas apie valstybės politiko galimai padarytą šiame kodekse nustatytų valstybės politikų elgesio principų, nuostatų ar institucijos, kurioje politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose valstybės politikui nustatytų reikalavimų pažeidimą“. Taigi iš pacituotos Įstatymo nuostatos matyti, kad Komisija tiria ir tokius inter alia (be kita ko) fizinių asmenų skundus, kuriuose nurodomi ir kitokio pobūdžio valstybės politikui nustatytų reikalavimų pažeidimai, kurie yra nustatyti ne tik Etikos kodekse, bet ir kituose politikų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

26. Pažymėtina, kad į Etikos komisiją pagal minėtą Kodekso 7 straipsnį gali kreiptis ir fizinis asmuo. Nagrinėjamu atveju tyrimas dėl valstybės politiko (savivaldybės nario) A. B. buvo pradėtas Etikos komisijoje pagal fizinio asmens pareiškėjo D. A. U. skundą. Pareiškėjo 2017 m. birželio 14 d. skunde Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijai buvo nurodyta, kad tarybos narys A. B. savo pasisakymais socialiniame tinkle „Facebook“ ir naujienų portale „Delfi.lt“ galbūt pažeidė politiko etiką. Kartu buvo pateiktos konkrečios iškarpos (formuluotės) iš A.  B. pasisakymų, prieš

tai pacitavus Etikos kodekso 4 straipsnio tris principus, nei vieno pareiškėjo nurodytų A.  B. pasisakymo nesusiejant su konkrečiu pacituotu Etikos kodekso principu; pasisakymus laiko šmeižiančiais, kandaus, įžeidžiančio pobūdžio, pateikia nuorodą į Tarybos reglamentą, pagal kurio 7 straipsnį už asmens įžeidimą ar šmeižtą, už asmens garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą tarybos narys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas prašė ištirti A. B. veiksmus.

27. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad už šmeižtą yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė, o asmens garbė ir orumas ginamas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Minėta, kad Komisija gali tirti tik Etikos kodekse ir politikų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytus pažeidimus. Taigi pareiškėjas prašė ištirti ir tokius veiksmus, kurie nenumatyti Etikos kodekse ir politikų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui (2017 m. spalio 4 d.) nurodomas naujas pažeidimas, kurį pareiškėjas kildina iš Komisijos nuostatų 48 straipsnio. Pagal Etikos kodekso 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Komisija gali konstatuoti, kad valstybės politikas nepažeidė šiame kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų valstybės politiko elgesio principų ar reikalavimų; ir atitinkamai pagal 3 punktą konstatuoti, kad valstybės politikas pažeidė šiame kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus valstybės politiko elgesio principus ar reikalavimus. Kitaip tariant, Komisija nėra įgaliota tirti ir taikyti atitinkamas poveikio priemones už valstybės politikų reikalavimų pažeidimus, kai tokie reikalavimai nenustatyti Etikos kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-32-822/2017). Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis minėtomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009 ir kt.). Minėtų teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1355-602/2015). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-32-822/2017 ir kt.).

30. Pareiškėjo kreipimasis į teismą yra susijęs su jo siekiu, kad valstybės politikui būtų taikoma atitinkama

atsakomybė, numatyta Etikos kodekso 9 straipsnyje. Tokios atsakomybės taikymas valstybės politikui nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisėmis.

31. Akcentuotina ir tai, jog kreipimasis į administracinį teismą negali būti siejamas su privačių teisių (kaip, pvz., asmeninių neturtinių teisių ir kt.) gynimu ar baudžiamosios bylos nagrinėjimu, bet turi būti susijęs su asmenims nustatytomis ar panaikintomis teisėmis ar pareigomis pagal viešosios teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1355-602/2015).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės politikų elgesio kodeksas neįtvirtina asmens, kuris kreipiasi su prašymu dėl valstybės politiko elgesio tyrimo, teisės skųsti Etikos komisijos priimtą sprendimą, nes Etikos kodekso 10 straipsnyje (bylai aktuali 2015 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatyta, kad Komisijos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurio yra priimtas sprendimas, dienos. Sprendimas nagrinėjamu atveju priimtas ne pareiškėjo, o valstybės politiko (savivaldybės nario) A. B. atžvilgiu, priimtas Etikos komisijos aktas nėra skirtas pareiškėjui.

33. Atsižvelgiant į šios Nutarties 28-32 punktuose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ginčydamas administracinį aktą, kuris jam nėra skirtas, be to, pareiškėjas nėra asmuo, kurio asmeninėms teisėms, laisvėms ar interesams gali daryti tiesioginę įtaką administracinis aktas, pareiškėjas nepatenka į subjektų, kuriems yra suteikta teisė ginti viešąjį interesą, ratą, ginčijamas sprendimas nėra susijęs su pareiškėjui nustatytomis ar panaikintomis teisėmis ar pareigomis pagal viešosios teisės normas, Etikos kodeksas nagrinėjamu atveju nenumato pareiškėjui skųsti priimtą Etikos komisijos sprendimą, ginčijamas sprendimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

34. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų. ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Nagrinėjamu atveju nustatyta neigiama prielaida kreiptis į teismą – ginčas nepriskirtinas teismui. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikėsi ankstesnėse panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1355-602/2015 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsižvelgus į tai, jog, kaip išaiškinta pirmiau, Etikos kodeksas nenumato teisės tretiesiems asmenims skųsti Etikos komisijos sprendimų, nėra jokio pagrindo teigti, kad Etikos komisija, nenurodydama, į kokią instituciją pareiškėjui reikėtų kreiptis, apribojo pareiškėjo teises. Pareiškėjas savo teises įgyvendino paduodamas skundą Etikos komisijai dėl reikalavimo pradėti tyrimą. Atsisakymas priimti skundą nepažeidžia pareiškėjo teisių, kurias jis gali ginti vadovaudamasis privačiosios teisės normomis – paduodamas skundą dėl garbės ir orumo įžeidimo pagal Civilinį kodeksą.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą

nutraukti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17928 2019-11-08 2019-10-29 2019-10-29 -

Administracinė byla Nr. A-2398-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01756-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. AMP1-51 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) V. Š.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu, netinkamai įvertinus visas aplinkybes, nepagrįstai paskirta per griežta tarnybinė nuobauda, kadangi nustatyti pažeidimai, susiję su komandiruotėmis į Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – ir LAAIF) lėšomis finansuojamų investicinių projektų objektus, projektų objektų patikrų ataskaitų neužpildymu (nepateikimu), netinkamai užpildytu kelionės lapu, nesukėlė tiesioginių neigiamų pasekmių. Pareiškėjo veiksmų kvalifikavimas neatitinka pažeidimų padarymo faktų, neatsižvelgta į pažeidimo padarymo priežastis, netinkamai nustatyta pareiškėjo kaltės forma, netinkamai vertintos atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir kitos, su pareiškėju susijusios aplinkybės. Įsakyme apsiribota bendro pobūdžio ir blanketinėmis teisės normomis, tačiau nenustatyta, kokias konkrečias teisės aktų normas pareiškėjas pažeidė. Pareiškėjas el. paštu ir prašymu informavo aplinkos viceministrą apie komandiruotę, kurios metu buvo planuojama vykti į Alytaus rajono meno ir sporto mokyklos pastato modernizavimo atidarymą, Krokialaukio T. Noraus-Naruševičiaus gimnaziją ir Miroslavo gimnaziją. Apie planuojamą komandiruotę

pareiškėjas aplinkos viceministrui minėjo ir asmeninio susitikimo metu. Negavęs neigiamo atsakymo, 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus rajono meno ir sporto mokyklos pastato modernizavimo atidarymą tarnybiniu automobiliu „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tik kelionės metu jam buvo pranešta, kad komandiruotei nebuvo pritarta. Kadangi jau buvo išvykęs, ir norėdamas pateisinti kvietusiųjų lūkesčius, pareiškėjas nuvyko į Alytaus rajono meno ir sporto mokyklos pastato modernizavimo atidarymą, tačiau į kitus objektus nevyko ir tą pačią dieną grįžo į Vilnių. Todėl nesutinka, kad į komandiruotę vyko savavališkai. Nepagrįstai Įsakyme konstatuota tiesioginė pareiškėjo tyčia. Pareiškėjas pasirašė jau užpildytą kelionės lapą, kuris buvo pildomas pagal prašymą, todėl jame buvo nurodyta, kad jis vyko ir į kitus objektus. Vis dėlto kelionės kilometražas, maršrutai atitinka ir atspindi realius įvykius, todėl nesutinka, kad pareiškėjas padarė esminį Lengvųjų automobilių naudojimo taisyklių pažeidimą.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nesutinka, jog savavališkai vyko į komandiruotę ir 2015 m. lapkričio 27–28 d., kadangi prašymą dėl komandiruotės pateikė ir ant jo buvo pasirašyta. Tai, kad po prašymo pateikimo nebus priimtas įsakymas, patvirtinantis komandiruotę, pareiškėjas numatyti negalėjo. Jokios žalos tokiais veiksmais jis nesukėlė, valstybės turtas nebuvo naudojamas ne tarnybinei veiklai, todėl nuvykęs į komandiruotę be leidimo pasielgė tik nerūpestingai. Nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktuose nustatytą tvarką komandiruočių prašymuose neatlikęs nurodytų projektų patikros, kadangi tai neįeina į jo funkcijas. Nepagrįstai konstatuota, kad jis neįvykdė komandiruočių tikslų, nes tai prieštarauja Įsakymu konstatuotam pažeidimui, t. y. kad į komandiruotę pareiškėjas vyko savavališkai, neturėdamas leidimo. Įsakymu nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda atsižvelgus į Ministerijos 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. AMP1-20 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) V. Š.“, kuris, be kita ko, yra apskųstas teismine tvarka. Įsakyme nustatyti pažeidimai nebuvo atlikti po minėto įsakymo, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta pastaba, todėl jis negalėjo būti vertinamas kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 301 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme.

4. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad įvykę įvykiai retrospektyviai tik patvirtina, jog su juo buvo susidorota. Pats ministras jam pasiūlė vykti į Druskininkus, ir su juo ši išvyka buvo suderinta, pareiškėjas vykdė ministro pavedimą. Ministras neprieštaravo, kad grįžtant būtų aplankyti ir kiti su LAAIF veikla susiję objektai. Išvyka į Alytų taip pat buvo iš anksto suderinta. Pagal susiformavusią praktiką, po išvykimo būdavo „įforminamas“ įsakymas, kuris patvirtindavo išvykas. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 10 d. rytą nuvyko pas viceministrą ir gavo pritarimą išvykti. Įsakymu nėra aišku, už ką jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda, remiamasi blanketinėmis bendromis, o ne konkrečiomis teisės normomis. Pažymėjo, kad ginčo išvykos susijusios su LAAIF tikslais, dėl kurių ši institucija buvo įkurta. Iš Ministerijos vadovybės jokių draudimų važiuoti nebuvo. Ministerija nereikalavo jokių rašytinių ataskaitų. Kelionės lapo netinkamas užpildymas turi būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas. Nėra duomenų, kad pareiškėjas išnaudojo labai didelį kiekį kuro ar kaip nors kitaip padarė didelę žalą Ministerijai. Šiuo atveju už tokį pažeidimą paskirtas griežtas papeikimas yra neproporcingas. Tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta po mėnesio nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Nepagrįstai ilgai atliktas tyrimas dėl tarnybinio pažeidimo.

5. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas komandiruotės prašymuose nurodytų patikrų neatliko, o Liškiavos Švč. Trejybės

parapijos projekto administracinės atitikties vertinimas komandiruotės metu dar nebuvo užbaigtas, todėl jos nurodymas komandiruotės prašyme buvo neteisėtas. Tai, kad pareiškėjas savavališkai išvyko į komandiruotę 2015 m. lapkričio 27–28 d. ir vėlesni jo veiksmai negali būti vertinami kitaip nei tyčiniai. Aplinkybę, kad leidimo vykti į komandiruotę pareiškėjas neturėjo, nes jis (leidimas) nebuvo priimtas, pripažįsta ir pats pareiškėjas, teigdamas, kad pasielgė nerūpestingai. Tik po komandiruotės, t. y. 2015 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į viceministro referentę, prašydamas suteikti informaciją dėl sutikimo dėl komandiruotės, kuri jau buvo įvykusi. Pareiškėjas tą pačią 2015 m. gruodžio 10 d. el. paštu pateikė prašymą 2015 m. gruodžio 10 d. vykti į komandiruotę, ir nesulaukęs leidimo išvyko į prašyme nurodytus objektus. Komandiruotės prašyme nurodytų patikrų pareiškėjas neatliko. Pakartotinas išvykimas į komandiruotę, neturint leidimo, negali būti vertinamas kitaip nei tyčiniai pareiškėjo veiksmai. Pareiškėjo veiksmų tyčią įrodo ir tai, kad pareiškėjas, nors pats prašymuose nurodo, jog komandiruočių tikslas – objektų patikra, tačiau jokių patikrų neatliko, tik dabar teigdamas, kad jis jų atlikti pats negalėjo. Pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas ne tik kad į komandiruotes išvyko savavališkai, bet ir tai, jog jis nepasiekė paties prašymuose nurodytų komandiruočių tikslų. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad kelionės lape buvo nurodyta neteisinga informacija, tai, jog jis minėtą kelionės lapą pasirašė, neteikdamas reikšmės

aplinkybei, kad jame nurodyti neteisingi duomenys, nepanaikina jo atsakomybės. Pareiškėjo padaryti pažeidimai, vadovaujantis administracinių teismų praktika, laikomi sukeliantys neigiamą poveikį bendram įstaigos darbui bei naudojimosi tarnybinio transporto tvarkai, tarnybinių automobilių amortizacijai. Skiriant pareiškėjui proporcingą tarnybinę nuobaudą buvo įvertinta pareiškėjo veikla iki padarytų pažeidimų, atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo pažeidimai padaryti tyčia ir yra akivaizdūs. Ginčo dėl tarnybinio nusižengimo padarymo fakto nėra. Buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo elementai, tarnybinė nuobauda paskirta įvertinus visas aplinkybes ir yra adekvati padarytiems pažeidimams, skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

7. Atsakovo atstovė teismo posėdyje papildomai nurodė, kad paaiškinimo, jog ministro įsakymų išleisti pareiškėją į komandiruotes nėra. Tai, kad su viceministru buvo suderintos išvykos, nepanaikina pareiškėjo atsakomybės, jog į komandiruotę jis vyko be ministro įsakymo. Aplinkybė, kad pats ministras paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis išvykas su ministru buvo suderinęs. Tarnybinė nuobauda skirta už savavališką vykimą ir dėl to, kad nepasiekė savo prašymuose nurodytų tikslų. Įsakyme nėra konstatuota, kad pareiškėjas būtų nuvažiavęs kilometrų daugiau nei reikėjo.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 2016 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. AMP1-51 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) V. Š.“.

9. Teismas nustatė, kad Ministerijos viceministro 2015 m. sausio 8 d. pavedimu Nr. (1-.)-D8-154 „Dėl veiklos viešinimo“ vadovai, be kita ko, buvo paprašyti nuo 2015 m. sausio 5 d. kiekvieną savaitės penktadienį iki 11 val. pateikti ateinančios savaitės viešų renginių planą (konferencijas, susitikimus). Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 26 d. su prašymu (toliau – ir Prašymas 1) kreipėsi į ministrą, prašydamas leisti 2015 m. lapkričio 27–28 d. vykti į tarnybinę komandiruotę, kurioje 2015 m. lapkričio 27 d. 12 val. vyks spaudos konferencija, 14 val. – Lynų kelio atidarymas, 16 val. – unikalaus SPA centro „Flores“ ir viešbučio su apartamentais atidarymas, 17.30 val. – šventinis vakaras viešbučio „Europa Royale“ konferencijų salėje, o 2015 m. lapkričio 28 d. 10 val. bus atliekama Liškiavos Švč. Trejybės parapijos projekto „Liškiavos Švč. Trejybės parapijoje atsinaujinančių energijos šaltinių įdiegimas“ patikra, 13 val. – Pilnų namų bendruomenės projekto „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas Pilnų namų bendruomenėje“ patikra. Prašyme 1 nurodyta, kad pareiškėjas į komandiruotę vyks tarnybiniu automobiliu „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjo Prašymą 1 2015 m. lapkričio 26 d. vizavo viceministras. Tarnybinio lengvojo automobilio kelionės lape laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. nurodyta, kad 2015 m. lapkričio 27–28 d. pareiškėjas važiavo į komandiruotę į Lynų kelio atidarymą, Liškiavos Švč. Trejybės parapijoje atsinaujinančių energijos šaltinių įdiegimo probleminių finansavimo klausimų aptarimą. Bendrųjų reikalų ir registro skyriaus vedėja el. paštu 2015 m. gruodžio 4 d. ministrui persiuntė informaciją apie ateinančios savaitės LAAIF veiklą viešinimui, kurioje nurodyta, kad 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas dalyvaus užbaigto Alytaus rajono meno ir sporto mokyklos pastato modernizavimo atidarymo ceremonijoje, taip pat lankysis kituose Alytaus rajone LAAIF remiamuose objektuose.

10. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 10 d. su prašymu (toliau – ir Prašymas 2) kreipėsi į viceministrą, prašydamas leisti 2015 m. gruodžio 10 d. vykti į galutines objektų patikras Alytaus rajone, kurias finansavo LAAIF: Alytaus rajono Meno ir sporto mokyklos modernizavimo pastato atidarymas ((duomenys neskelbtini)), Krokialaukio T. Noraus-Naruševičiaus gimnazija ((duomenys neskelbtini)), Miroslavo gimnazija ((duomenys neskelbtini)). K. B. el. paštu 2015 m. gruodžio 10 d. 11.15 val. informavo pareiškėją, kad viceministras nederino komandiruotės ir priėmė rezoliuciją, kad neleidžiama važiuoti. Tarnybinio lengvojo automobilio kelionės lape laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nurodyta, kad 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas vyko į komandiruotę į Alytaus r. Meno ir sporto mokyklos pastato modernizavimo atidarymą ir galutinės patikros Miroslavo ir Krokialaukio g-jose bei susitikimą su meru ir administracijos direktore.

11. Ministerijos Teisės ir personalo departamento 2018 m. sausio 29 d. raštu Nr. (16-4)-D15-119 „Dėl pranešimo tyrimo rezultatų“ aplinkos ministrui išsiųsta 2016 m. sausio 26 d. pažyma apie pranešimo tyrimo rezultatus dėl pareiškėjo veiksmų Nr. (16-4)-D15-99, kuria rekomenduojama pradėti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą už nustatytus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, susijusius su tarnybinio transporto naudojimu 2015 m. lapkričio 27–28 d. ir

2015 m. gruodžio 10 d. Aplinkos ministro 2016 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. AMP1-22 „Dėl Lietuvos (duomenys neskelbtini) V. Š. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo“ sudaryta komisija pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti, pavedant jai ištirti pareiškėjo tarnybinį nusižengimą 2015 m. lapkričio 27–28 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. naudojant tarnybinį transportą. Pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos pirmininkas 2016 m. vasario 8 d. su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. (16-3)-D8-954 kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti rašytinius paaiškinimus dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas 2016 m. vasario 17 d. raštu Nr. (LAAIF)-S-236 „Dėl pranešimo apie galimą tarnybinį nusižengimą“ pateikė rašytinius paaiškinimus. Pridėti Liškiavos Švč. Trejybės parapijos 2015 m. gruodžio 13 d. patvirtinimas, Pilnų namų bendruomenės 2016 m. vasario 8 d. raštas Nr. AM/02-01 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“, 2016 m. sausio 28 d. raštas dėl informacijos pateikimo, paaiškinimas.

12. Teismas nurodė, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija priėmė 2016 m. kovo 2 d. motyvuotą išvadą Nr. (16.3)-D15-230 „Dėl Lietuvos (duomenys neskelbtini) V. Š. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad: pareiškėjas 2015 m. lapkričio 27 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. savavališkai Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo tarnybiniu transportu vyko į šventinius renginius; 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. prašymuose nurodytų objektų patikrų pareiškėjas neatliko, t. y. nevertino paraiškoje pateiktos informacijos atitikties esamai situacijai, nesurašė patikros ataskaitų ir jų nepateikė; pareiškėjas nebuvo Krokialaukio Tomo Naraus-Naruševičaus gimnazijoje ir Miroslavo gimnazijoje; objekte (Liškiavos Švč. Trejybės parapija), kuriame pareiškėjas buvo 2015 m. lapkričio 28 d., atlikti patikros nebuvo galima, kadangi dar nebuvo atliktas administracinės atitikties vertinimas; nepasiekti komandiruočių, į kurias pareiškėjas vyko be Ministerijos vadovybės leidimų, tikslai. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, vykdamas į objekto (Liškiavos Švč. Trejybės parapija) patikrą neturint tam teisinio pagrindo (nebuvo baigtas projekto administracinis atitikties vertinimas), dalyvaudamas šventiniuose renginiuose, į kuriuos vyko LAAIF tarnybiniu transportu, 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. komandiruočių prašymuose nurodęs, kad atliks šių objektų patikras, tokių patikrų neatlikęs, nepasiekė komandiruočių tikslų, neracionaliai naudodamas įstaigos turtą, biudžeto lėšas ir savo darbo laiką, tuo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą (valstybės tarnautojas turi naudoti jam patikėtą valstybės turtą tik visuomenės reikmėms), 15 straipsnio 1 dalies 4 (valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas), 5 (laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba), 10 (valstybės tarnautojas privalo nesinaudoti valstybės nuosavybe ne tarnybos veiklai) punktus, LAAIF pareigybės aprašymo 7.1 ((duomenys neskelbtini) organizuoja LAAIG darbą, kad būtų įgyvendinami LAAIF uždaviniai ir atliekamos nustatytos funkcijos), 7.6 ((duomenys neskelbtini) užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą), 7.13 (užtikrina, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir LAAIF nuostatų), 7.16 (vykdo kitus su LAAIF funkcijomis susijusius nenuolatinio pobūdžio aplinkos ministro ir aplinkos viceministro, kuriam nustatyta LAAIF veiklos koordinavimo ir kontrolės funkcijas, pavedimus) papunkčius, Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Veiklos etikos taisyklės) 2.3 (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku vykdyti pavedamas užduotis, laikydamasis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų) ir 4.2 (nesinaudoti valstybės ir savivaldybės nuosavybe ne tarnybinei veiklai) papunkčius. Išvadoje taip pat nustatyta, kad pareiškėjo pateiktuose kelionės lapuose pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. Todėl konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė LAAIF 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. B-31 patvirtintų LAAIF tarnybinių automobilių naudojimo taisyklių (toliau – ir Automobilių naudojimo taisyklės) 8 (sugrįžus užpildomas kelionės lapas (1 priedas), kuriame įrašomi darbuotojo vardas ir pavardė, data, kelionės tikslas, maršrutai, nuvažiuotų kilometrų skaičius, vairuotojo parašas) punktą. Nustačius, kad pareiškėjas savavališkai LAAIF tarnybiniu automobiliu išvyko į komandiruotes, prašymuose nurodęs tikslą atlikti objektų patikras, į nurodytus objektus net nenuvyko, o nuvykęs patikrų neatliko, t. y. nevertino paraiškoje pateiktos informacijos atitikties esamai situacijai, nesurašė patikros ataskaitų, būdamas (duomenys neskelbtini), turėjo žinoti vykimo į komandiruotes tvarką, taip pat patikrų atlikimo tvarką ir prievolę pateikti patikrų ataskaitas, Įsakyme konstatuoti pareiškėjo tyčiniai veiksmai. Vertinant pareiškėjo veiklą iki tarnybinio nusižengimo, atsižvelgta į Ministerijos 2016 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. AMP-20 paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą. Įvertinus, kad pareiškėjo pripažinti atlikti pažeidimai yra tapataus pobūdžio atliktiems pažeidimams, už kuriuos pareiškėjui Ministerijos 2016 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. AMP-20 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, bei atsižvelgus, jog pažeidimą padarė valstybės institucijai vadovaujantis asmuo, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir

atsakomybės standartai nei eiliniams pareigūnams, pareiškėjo padaryti pažeidimai bei jo sukeltos pasekmės diskredituoja valstybės institucijų autoritetą ir daro neigiamą poveikį valstybės tarnybos reputacijai, Išvadoje rekomenduojama pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 punktu, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.1 papunkčiu, Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 patvirtintų Ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 15.14 papunkčiu ir atsižvelgus į Išvadą, priimtas skundžiamas Įsakymas, kurio 1 punktu pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir 2 punktu jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad tarnybinė nuobauda jam paskirta pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui, nurodė, kad motyvuota Išvada ministrui buvo pateikta 2016 m. kovo 2 d., skundžiamas Įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda, priimtas 2016 m. kovo 29 d., t. y. ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, taip, kaip ji apibrėžta suformuotoje administracinių teismų praktikoje. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju, nėra pažeistas ir nustatytas 6 mėnesių senaties terminas. Įsakymu tarnybinė nuobauda paskirta nepasibaigus nuobaudų skyrimo terminui, laikantis Įsakymo ir Taisyklių nustatytos tvarkos, todėl pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jam paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas nurodė, kad įvertinus ginčo šalių procesinius dokumentus ir juose išdėstytus argumentus bei teismo posėdyje pateiktus žodinius paaiškinimus, nagrinėjamu atveju ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra, pareiškėjas iš esmės nesutinka su nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu ir jam pritaikytos teisinės atsakomybės – tarnybinės nuobaudos – proporcingumu ir adekvatumu. Teismas pažymėjo, kad siekiant nuspręsti, ar ginčijama pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra teisėta ir pagrįsta ir atitinkamai Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, yra teisėtas ir pagrįstas, būtina nustatyti, ar pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. dėl savo kaltės neatliko arba netinkamai atliko savo pareigas, ir tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – paskirta tinkamai įvertinus jo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

15. Įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas išvyko į komandiruotes savavališkai, vykdamas į objekto patikrą neturint tam teisinio pagrindo (nebuvo baigtas projekto administracinis atitikties vertinimas), dalyvaudamas šventiniuose renginiuose, į kuriuos vyko LAAIF tarnybiniu transportu, 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. komandiruočių prašymuose nurodęs, kad atliks šių objektų patikras, tokių patikrų neatlikęs, nepasiekė komandiruočių tikslų, neracionaliai naudojo įstaigos turtą, biudžeto lėšas ir savo darbo laiką. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad, kaip matyti iš aktualaus teisinio reguliavimo, komandiruotės patvirtinamos ministro įsakymu, o jeigu vykstama į vienos dienos komandiruotę – ministro rezoliucija. Akivaizdu, kad tinkamą Ministerijos darbo organizavimą privalo užtikrinti ministras kaip Ministerijos vadovas. Ministerijos darbo reglamente nėra nustatyta prašymų leisti vykti į komandiruotes pateikimo tvarka ir terminai. Nagrinėjamu atveju iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas Prašymą 1 pateikė 2015 m. lapkričio 26 d. ir tą pačią dieną ant Prašymo 1 buvo uždėta viceministro viza. Pareiškėjas, grįžęs iš komandiruotės, kuri vyko 2015 m. lapkričio 27–28 d., 2015 m. lapkričio 30 d., pasiteiravęs dėl priimto ministro įsakymo dėl jo komandiruotės, jam buvo atsakyta, kad ministro įsakymas dar nėra priimtas. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, jog į šią komandiruotę vyko paties ministro pavedimu, leidus aplankyti ir su LAAIF veikla susijusius objektus, tačiau Ministerijos atstovė negalėjo paaiškinti susidariusios situacijos, kai prieš išvykstant pareiškėjui į komandiruotę yra uždedama viceministro viza, tačiau pareiškėjo Prašymas 1 nėra pateikiamas ministrui, kad jis galėtų atlikti jo kompetencijai priskirtą funkciją dėl komandiruočių tvirtinimo. Aplinkybę, kad pareiškėjas vyko į Prašyme 1 nurodytus objektus patvirtina tarnybinio automobilio, kuriuo pareiškėjas vyko į komandiruotę, judėjimo ataskaita. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 10 d. pateikė Prašymą 2, prieš tai, kaip nurodė teismo posėdyje, nuvykęs pas viceministrą ir gavęs jo žodinį sutikimą vykti į komandiruotę į Alytų. Apie planuojamą komandiruotę į Alytų pareiškėjas dar 2015 m. gruodžio 4 d. informavo ir patį ministrą, nusiuntęs jam jo prašomą informaciją apie ateinančios savaitės viešų renginių planą (konferencijas, susitikimus). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2015 m. gruodžio 10 d. būtų bet kokia forma gavęs nesutikimą ar draudimą vykti į planuojamą išvyką. Tačiau 2015 m. gruodžio 10 d. 11.15 val. pareiškėjui telefonu buvo pranešta apie tai, kad jam neleidžiama vykti į

suplanuotą komandiruotę. Tarnybinio automobilio, kuriuo pareiškėjas vyko į komandiruotę, judėjimo ataskaitos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas vyko į Prašyme 2 nurodytus objektus. Ministerijos atstovė teismo posėdyje nepaaiškino, kodėl prieš tai suderinta ir žinoma pareiškėjo išvyka į Alytų buvo atšaukta jam jau išvykus. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad veikė pagal susiformavusią darbinę praktiką, o Ministerijos atstovė niekaip nepaneigė pareiškėjo teiginio, jog tokia praktika ginčo laikotarpiu Ministerijoje egzistavo.

16. Teismas nurodė, kad nors Ministerijos atstovė teismo posėdyje ne kartą teigė, kad pareiškėjas turėjo pareigą užsitikrinti, jog jam bus išduotas leidimas (šiuo atveju ministro įsakymas ir ministro rezoliucija) išvykti į suplanuotą komandiruotę, tačiau ginčo santykį reglamentuojančiuose teisės aktuose tokia pareiga pareiškėjui expressis verbis (tiesiogiai) nėra nustatyta. Ministerijos darbo reglamente nėra nustatyta tvarka ir terminai, kuriais remiantis teikiami prašymai vykti į komandiruotes. Todėl, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teismo posėdyje išdėstytos aplinkybės, kad jis elgėsi pagal susiformavusią darbinę praktiką, kurios nėra paneigtos nei Ministerijos atstovės teismo posėdyje, nei bylos rašytiniais duomenimis, patvirtina, jog pareiškėjas elgėsi pagal tuo metu nusistovėjusią darbinę praktiką, kuri buvo patvirtinta Ministerijos vadovybės, todėl jam dėl jos negali kilti jokios neigiamos pasekmės.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamu Įsakymu konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė nemažai Įstatymo, LAAIF pareigybės aprašymo bei Veiklos etikos taisyklių nuostatų, tačiau, atsižvelgiant į Išvadoje ir Įsakyme pateiktus argumentus, tuo pačiu nėra nustatyta, kokiais pareiškėjo veiksmais kokia konkreti teisės norma yra pažeista. Iš nustatytų faktinių aplinkybių aktualaus teisinio reguliavimo kontekste matyti, kad nors pareiškėjas vyko į komandiruotes be oficialaus ministro įsakymo ar priimtos rezoliucijos, tačiau, teismo vertinimu, nėra faktinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas į ginčo komandiruotes vyko savavališkai. Apie komandiruotes pareiškėjas pranešdavo ir gaudavo žodinius sutikimus. Teismas kritiškai vertino argumentus, kuriais Ministerija kvalifikuoja pareiškėjo tarnybinį pažeidimą, kad pareiškėjas nepasiekė komandiruočių tikslų ir grįžęs nepateikė ataskaitų. Ginčo, kad pareiškėjas vyko be ministro įsakymo ir ministro rezoliucijos, nėra. Taigi, reikalavimas pateikti ataskaitas, kai nebuvo suformuotas aiškus pavedimas atlikus patikras pateikti ataskaitas, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Šios aplinkybės, nagrinėjamo tarnybinio nusižengimo kontekste, iš esmės patvirtina prieštaringą pačios Ministerijos poziciją dėl pareiškėjo veiksmų teisinio kvalifikavimo. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas dėl to, kad buvo gauta informacija, jog pareiškėjas galbūt neteisėtai naudoja tarnybinį transportą ne tarnybos reikmėms. Tačiau faktą, kad pareiškėjas valstybės turtą (tarnybinį automobilį, kuriuo vyko į ginčo komandiruotes) naudojo su LAAIF veikla susijusiais tikslais patvirtina Prašyme 1 ir Prašyme 2 nurodyti objektai, į kuriuos buvo planuojama vykti ir kurie susiję su LAAIF dėl jiems skirto finansavimo. Taip pat nurodytą faktą patvirtina ir Ministerijos tirtos ir analizuotos tarnybinio automobilio, kuriuo pareiškėjas vyko į ginčo išvykas, judėjimo ataskaitos.

18. Teismas vertino, kad ne pareiškėjo veiksmai, o būtent susidariusi situacija, kai ministrui be paaiškinamos priežasties nebuvo pateiktas pareiškėjo Prašymas 1 ir kai visiškai nemotyvuotai atšaukta suplanuota ir suderinta išvyka diskredituoja Ministerijos autoritetą ir daro neigiamą poveikį jos reputacijai. Teismas sprendė, kad pareiškėjas vyko į ginčo komandiruotes nesavavališkai, o pranešęs ir informavęs Ministeriją apie planuojamas išvykas. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas vyko į komandiruotes neturėdamas atitinkamai ministro įsakymo ir ministro rezoliucijos, nėra pakankama taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjas į komandiruotes vyko nesavavališkai, nepagrįstais pripažino ir kitus Įsakyme konstatuotus pareiškėjo pažeidimus, kadangi jie nesudaro naujo tarnybinio pažeidimo, o yra išvestiniai iš pagrindinio pažeidimo – vykimo į komandiruotes savavališkai. Atitinkamai tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta nepagrįstai, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes.

19. Teismas taip pat nurodė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjo pateikti kelionės lapai užpildyti netinkamai. Su tuo sutiko ir pats pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl šio pareiškėjo pažeidimo teisinio vertinimo. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo kaltės laipsnis nėra didelis, tarnybinis automobilis, kuriuo pareiškėjas vyko į ginčo komandiruotes, buvo naudojamas Ministerijos ir LAAIF tikslais, nenustatyta, jog pareiškėjas būtų padaręs didelio masto apimties materialinę žalą Ministerijai (teismo posėdyje tai patvirtino ir Ministerijos atstovė), konstatuotina, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių, kaip teigiama Ministerijos atsiliepime, valstybės tarnybos reputacijai bei jos autoritetui. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šis pareiškėjo nusižengimas buvo formalus, nesukėlęs neigiamų pasekmių Ministerijai, todėl vertintinas kaip formalus ir mažareikšmis, už kurį tarnybinė nuobauda pareiškėjui apskritai neturėjo būti paskirta, net ir įvertinus šį pažeidimą kitų pažeidimų kontekste.

20. Vertindamas pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumą teismas pažymėjo, kad skundžiamu

Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, be kita ko, įvertinus pareiškėjo veiklą iki tarnybinio nusižengimo, t.  y. atsižvelgus į Ministerijos 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. AMP1-20 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos (duomenys neskelbtini) V. Š.“ ir pripažinus sunkinančią aplinkybę tai, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 27–28 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. padarė tapataus pobūdžio pažeidimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 1 d. sprendimu nusprendė panaikinti Ministerijos 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. AMP1-20 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos (duomenys neskelbtini) V. Š.“, taigi aplinkybė, į kurią buvo atsižvelgta, negali pagrįsti pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo. Taip pat šios tarnybinės nuobaudos negali pagrįsti ir aplinkybė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 27–28 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. padarė tapataus pobūdžio pažeidimus, kadangi šiuo teismo sprendimu pripažinta, kad pareiškėjas nėra atsakingas už tai, kad ministras nepriėmė jo atžvilgiu įsakymo ir rezoliucijos. Pripažinus, kad pareiškėjo pažeidimas, jog jis kelionės lape nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, mažareikšmis, už kurio padarymą tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo – paskyrimas yra neproporcingas ir neadekvatus, teismas sprendė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – proporcinga ir adekvačia.

III.

21. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi sprendime konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat, kad tarnybinė nuobauda asmeniui gali būti paskirta tik atlikus ir laikantis tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros, nustatytos teisės aktuose, tai šiuo atveju, kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, ir buvo padaryta. Pažymi, kad pareiškėjas padarytus pažeidimus pripažįsta, Įsakyme ir Išvadoje nurodytų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir jas pripažino.

23. Teigia, kad teismo išvados ne tik nepagrįstos bet ir prieštaringos. Sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad kiti Įsakyme konstatuoti pažeidimai (netinkamas kelionės lapų pildymas), nesudaro naujo (savarankiško) pažeidimo, tačiau vėliau konstatuoja pareiškėjo padarytą pažeidimą netinkamai pildant kelionės lapus. Atsakovas pažymi, kad netinkamas kelionės lapų pildymas yra savarankiškas pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę.

24. Atsakovas nesutinka ir su teismo išvadomis, kad pažeidimas dėl kelionės lapų pildymo yra formalus, nesukėlęs neigiamų pasekmių Ministerijai, todėl vertinamas kaip formalus ir mažareikšmis. Neigiamos pasekmės nėra privaloma tarnybinės atsakomybės sąlyga, tačiau akivaizdu, jog aptariamu atveju jos kilo, ir jos nurodytos tiek Išvadoje, tiek Įsakyme, todėl nepagrįsta ir atmestina pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju neigiamos pasekmės neatsirado. Išvadoje ir Įsakyme nurodyta, kad V. Š. padaryti pažeidimai diskredituoja valstybės institucijų autoritetą ir daro neigiamą poveikį valstybės tarnybos reputacijai. Pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda.

25. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2015 m. lapkričio 27-28 d. į komandiruotę pareiškėjas išvyko su aplinkos ministro sutikimu, nepagrįsta ir atmestina, nes sutikimas išvykti į komandiruotę, (nagrinėjamu atveju 2 dienoms), išreiškiamas tik aplinkos ministro įsakymu dėl komandiruotės. Aplinkybė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog į šią komandiruotę vyko paties ministro pavedimu, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti apie leidimo vykti į minėtą komandiruotę buvimą. Komisijai objektyviai tiriant tarnybinį nusižengimą nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nenustatyta, kad aplinkos ministras leido / pavedė vykti į šią komandiruotę. Taip pat nebuvo suderintas ir pareiškėjo vykimas į komandiruotę 2015 m. gruodžio 10 d. Prašymą pareiškėjas pateikė 2015 m. gruodžio 10 d. 9.40 val., o išvyko – 9.53 val., nesulaukęs kol bus priimtas sprendimo dėl leidimo vykti į komandiruotę. Tai, kad viceministras ant prašymo uždėjo vizą „manau, nėra tikslo važiuoti“ paneigia pareiškėjo deklaratyvius ir nepagrįstus teiginius, jog vykimas į šią komandiruotę buvo suderintas.

26. Atsakovas nesutinka ir su teismo argumentais, kad apie planuojamą komandiruotę pareiškėjas dar 2015 m. gruodžio 4 d. informavo ir patį ministrą, nusiuntęs jam jo prašomą informaciją apie ateinančios savaitės viešųjų renginių planą, kadangi bylos rašytiniai įrodymai paneigia šią aplinkybę. Tarp adresatų, kam buvo teikiama ši informacija 2015 m. gruodžio 4 d. el. laišku, aplinkos ministro nėra. Pažymi, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, net jei aplinkos ministras ir būtų informuotas apie numatomus renginius, prieš išvykstant į komandiruotę pareiškėjas privalėjo gauti leidimą vykti į komandiruotę, o ne aplinkos ministras reikšti rašytinius nesutikimus dėl planuojamos komandiruotės. Teisėtas, o ne savavališkas vykimas į komandiruotę, pagal teisės aktų nuostatas būtų tik tada, jeigu pareiškėjas aplinkos ministro įsakymu ar rezoliucija būtų komandiruotas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad dėl šios komandiruotės nėra nei aplinkos ministro įsakymo, nei rezoliucijos, leidžiančios vykti į šią komandiruotę. Nepagrįsta teismo išvada, kad dėl išvykimo į komandiruotes be aplinkos ministro įsakymų ar rezoliucija įforminto leidimo vykti į komandiruotes nėra pareiškėjo kaltės, ar kad pareiškėjas ne savavališkai išvyko į komandiruotes, kadangi prieš išvykstant pareiškėjas privalėjo įsitikinti vykimo teisėtumu.

27. Pažymi, kad pažeidimai, už kuriuos pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda yra akivaizdūs (netinkamai pildytas kelionės lapas, savavališki (nesant aplinkos ministro leidimų (atitinkamai įsakymų / rezoliucijos dėl komandiruočių) vykimai į komandiruotes, tokiu būdu neleistinai naudojantis tarnybiniu transportu). Tai patvirtina ir pareiškėjas, skunde pripažindamas padaręs Įsakyme nurodytus pažeidimus dėl netinkamo kelionės lapų pildymo bei pripažindamas, kad į komandiruotes vyko nesant aplinkos ministro leidimo įforminto teisės aktų nustatyta tvarka. Paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas yra adekvati ir proporcinga V. Š. pažeidimams. Paskiriant nuobaudą įvertinta V. Š. veikla iki šio nusižengimo padarymo, nustatyta sunkinanti aplinkybė bei padaryti pažeidimai tyčiniai. Pareiškėjo V. Š. poelgiai visais reikšmingais aspektais – pažeidimų sunkumo, pasekmių, kaltės formos ir laipsnio – vertintini kaip sunkiai suderinami su valstybės tarnautojo statusu. Nustatyti teisės aktų pažeidimai, sukeltos pasekmės, nusižengusiojo asmens kaltės forma sudaro teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, kuria pagrindžiama nusižengimo kvalifikacija. Tiriant tarnybinę nuobaudą buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, o tarnybinė nuobauda paskirta įvertinus visas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nustatytas aplinkybes bei adekvati padarytiems tyčiniams pažeidimams, todėl Įsakymas teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį panaikinti.

28. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.29. Pareiškėjas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

Papildomai nurodo, kad jo išvyka 2015 m. gruodžio 10 d. truko trumpiau nei vieną darbo dieną, o tam, kad išvyka būtų laikoma tarnybine komandiruote, ji turi trukti bent visą darbo dieną, todėl ji negali būti kvalifikuojama kaip tarnybinė komandiruotė. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas privalėjo gauti ministro leidimą vykti į komandiruotę, yra nepagrįsti. Pareiškėjas pažymi, kad tokį leidimą siekė gauti, nes manė, kad išvyka truks visą darbo dieną, tačiau dėl minėtų aplinkybių jis į savo nuolatinę darbo vietą, reaguodamas į viceministro nepritarimą, grįžo anksčiau, dar nepasibaigus jo darbo dienai. Taigi jokio pažeidimo dėl tarnybinės išvykos 2015 m. gruodžio 10 d. nepadarė. Įsakyme ir Išvadoje aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo išvykęs visą darbo dieną nebuvo vertinama apskritai. Jokiuose teisės aktuose nenustatyta pareiškėjo, kaip LAAIF (duomenys neskelbtini), pareiga tarnybines išvykas, trunkančias mažiau nei vieną darbo dieną, derinti su aplinkos ministru ar jam pavaldžiais tarnautojais, darbuotojais. Atitinkamai jokia sankcija negalėjo būti taikoma. Netgi jeigu minėta išvyka ir būtų pripažinta komandiruote, pareiškėjas teigia, kad jokio tyčinio pažeidimo išvykdamas nepadarė.

30. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog prašymą dėl 2015 m. gruodžio 10 d. komandiruotės pateikė viceministrui, o ne ministrui. Tačiau ši aplinkybė niekaip nepatvirtina, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą. Ministerijos tarnautojai, matydami, kad prašymas pateiktas ne tam adresatui, jį galėjo persiųsti tinkamam adresatui arba paprašyti, kad pareiškėjas prašymą pataisytų. Tačiau šiuo atveju to nebuvo padaryta. Priešingai, viceministras ant prašymo uždėdamas vizą „Manau, nėra tikslo važiuoti“, tokiais savo veiksmai patvirtino, kad prašymas pateiktas tinkamam adresatui, t. y. jam, ir kad viceministras turi teisę spręsti išleisti ar neišleisti pareiškėją į komandiruotę. Pažymi, kad ir ankstesniu atveju, t. y. teikiant prašymą dėl komandiruotės 2015 m. lapkričio 27-28 d., nors prašymas buvo adresuotas ministrui, jį vizavo ir pareiškėją į komandiruotę išleido viceministras. Šios aplinkybės patvirtina, kad pagal susiklosčiusią praktiką į komandiruotes išleisdavo ne tik ministras, tai galėjo padaryti ir viceministras.

31. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde kaip pagrindinį pažeidimą nurodo, jog jis neva negavo leidimo vykti į komandiruotę 2015 m. lapkričio 27-28 d., tačiau nutyli faktą, kad jo prašymą vizavo ir į komandiruotę

išleido aplinkos viceministras. Tai reiškia, kad pareiškėjas nevyko į komandiruotę neturėdamas apskritai jokio rašytinio leidimo. Šios aplinkybės taip pat netirtos pažeidimo tyrimo metu ir neaptartos Išvadoje. Atliekant tyrimą net nebuvo aiškinamasi, kodėl prašymas dėl komandiruotės buvo perduotas viceministrui (jis vizavo prašymą), o ne ministrui. Akcentuoja, kad nors atsakovas teigia, jog pareiškėjas neturėjo leidimo vykti į komandiruotę, nes tokį leidimą patvirtina tik atitinkamas ministro įsakymas, atsakovas dėl neaiškių priežasčių jokio kito sprendimo, be viceministro vizos, dėl pareiškėjo prašymo nepriėmė. Ne tik nebuvo priimtas įsakymas išleisti į komandiruotę, tačiau nebuvo priimtas ir neigiamas sprendimas. Šios aplinkybės prieštarauja atsakovo pozicijai, kad ministerijoje preciziškai laikomasi tvarkos, jog į komandiruotes išleidžiama tik ministro įsakymu (neišleidžiant taip pat turėtų būti priimtas atitinkamas sprendimas). Taigi pareiškėjo išvykimas į komandiruotę buvo suderintas su viceministru, todėl nebuvo savavališkas, jokios tyčios jo veiksmuose nėra.

32. Pasisakydamas dėl nepateiktų ataskaitų, pareiškėjas teigia, kad vykdamas į komandiruotes, jis vykdė savo, kaip LAAIF (duomenys neskelbtini), pareigas, reglamentuotas Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarkos apraše. Būnant naujai paskirtu (duomenys neskelbtini), pareiškėjui natūraliai kilo poreikis susipažinti su LAAIF vykdoma veikla, nuvykti į konkrečias vietas, kuriose vykdomi LAAIF paskelbti projektai, siekiant įsitikinti, kad LAAIF tinkamai įgyvendina jai pavestas funkcijas, įstaigos darbuotojai tinkamai vykdo savo pareigas. Tokios komandiruotės buvo būtinos, siekiant užtikrinti LAAIF vidaus kontrolę, nustatyti, ar ji neturi būti tobulinama, keičiama. Komandiruočių poreikį taip pat lėmė ir tai, kad pareiškėjas LAAIF (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas įpusėjus metams, kai jau buvo patvirtintas įstaigos metinis veiklos planas ir jis turėjo užtikrinti jau vykdomo plano kontrolę, įsitikinti, jog ankstesnis (duomenys neskelbtini) tinkamai vykdė savo pareigas ir (duomenys neskelbtini) nepaliko neįgyvendintų užduočių. Jokie teisės aktai nenumato, kad (duomenys neskelbtini), grįžęs iš tarnybinės komandiruotės, kurios tikslas buvo įstaigos veiklos, darbuotojų kontrolė, privalo pateikti aplinkos ministrui rašytinę ataskaitą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino visiškai ir Įsakymą panaikino. Aplinkos ministerija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

34. Pagrindinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar pareiškėjas vyko į tarnybinę komandiruotę 2015 m. lapkričio 27–28 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d., kurių metu naudojo tarnybinį automobilį, ar į šventinius renginius be Aplinkos ministerijos vadovybės leidimo.

Dėl vykimo į komandiruotę neturint tinkamai įforminto leidimo

35. Aplinkos ministerijos darbo reglamento 149 punkte nustatyta, kad ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, Ministerijos kanclerio, Vidaus audito skyriaus vedėjo, įstaigų prie Ministerijos ar Ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų įstaigų vadovų išvykimo į tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikoje ir į užsienį klausimus sprendžia ministras. Pagal Ministerijos darbo reglamento 150 punktą, ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo, valstybės tarnautojų, Ministerijos kanclerio, Vidaus audito skyriaus vedėjo, įstaigų prie Ministerijos ir Ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų įstaigų vadovų, specialiojo atašė siuntimas į tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikoje, kai komandiruotė trunka ilgiau nei vieną darbo dieną, ir užsienyje įforminamas ministro įsakymu, o <…> siuntimas į tarnybinę komandiruotę vienai darbo dienai Lietuvos Respublikos teritorijoje įforminamas rezoliucija.

36. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas vyko į tarnybines komandiruotes, kurių metu naudojo tarnybinį automobilį neturėdamas aplinkos ministro išleisto įsakymo pirmosios komandiruotės 2015 m. lapkričio 27–28 d. metu ir neturėdamas ministro rezoliucijos antrosios komandiruotės – 2015 m. gruodžio 10 d. metu.

37. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog vykimas į komandiruotę nebuvo savavališkas. Pasak atsakovo tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog į šią komandiruotę vyko paties ministro pavedimu, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti apie leidimo vykti į minėtą komandiruotę buvimą. Nei Komisijai tiriant tarnybinį nusižengimą, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyta, kad aplinkos ministras leido / pavedė pareiškėjui vykti į šią komandiruotę.

38. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 26 d. pateikė prašymą viceministrui, adresuotą ministrui K. T., dėl komandiruotės 2015 m. lapkričio 27–28 d. (I t., b. l. 11). Prašyme nurodyta, kad Druskininkuose 2015 m. lapkričio 27 d. 12 val. vyks spaudos konferencija, 14 val. – Lynų kelio atidarymas, 16 val. – Unikalaus SPA centro „Flores“ ir viešbučio su apartamentais atidarymas, 17.30 val. – šventinis vakaras viešbučio „Europa Royale“ konferencijų salėje, o 2015 m. lapkričio 28 d. 10 val. bus atliekama Liškiavos Švč. Trejybės parapijos projekto „Liškiavos Švč. Trejybės parapijoje atsinaujinančių energijos šaltinių įdiegimas“ patikra, 13 val. – Pilnų namų bendruomenės projekto „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas Pilnų namų bendruomenėje“ patikra. Ant šio prašymo yra aplinkos viceministro A. G. viza, kurios data – 2015 m lapkričio 26 d. (mėnuo ir diena taisyta, pirminis įrašas neįskaitomas). Atsakovas ir pareiškėjas nekelia abejonės, kad vizos pasirašymo data yra ne 2015 m. lapkričio 26 d. Šalia viceministro vizos nėra jokio prierašo (viceministras nevertino, kodėl pareiškėjas pagal jo pateiktą prašymą visą 2015 m. lapkričio 27 d. užtruks šventiniame renginyje Druskininkuose, ir tik kitą dieną – poilsio dieną, šeštadienį lankys du šalia esančius objektus, vienas iš kurių apskritai dar nebuvo gavęs finansavimo (nebuvo užbaigtas administracinės atitikties vertinimas (I t; b. l. 24), o kita projekto vadovė, kaip nedirbanti poilsio dieną – šeštadienį, atsisakys jį priimti (I t; b. l. 85).

39. Byloje nustatyta, kad teismo posėdžio metu atsakovas negalėjo tiksliai paaiškinti, kokia yra komandiruočių įforminimo praktika, nebuvo teisinio reglamentavimo dėl prašymų pateikimo tvarkos vykstant į komandiruotes (be kita ko, terminų, kada turi būti pateikiamas prašymas komandiruotei, realios galimybės pasiekti komandiruotės tikslą vertinimas); apeliaciniame skunde tai, kad nebuvo nustatyta prašymų dėl vykimo į komandiruotes pateikimo tvarkos, patvirtina ir atsakovas. Įvertinus tai, kas paminėta bei ypač atsižvelgiant į tai, jog viceministro viza buvo ant pareiškėjo 2015  m. lapkričio 26 d. pateikto prašymo komandiruotei, adresuoto ministrui, teisėjų kolegija sprendžia, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad neturėdamas ministro įsakymo prieš išvykdamas į komandiruotę, pats pareiškėjas, o ne kiti ministerijos tarnautojai, asmeniškai buvo atsakingas viceministro vizuotą pareiškėjo prašymą pateikti ministrui.

40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors ir nebuvo priimtas ministro įsakymas dėl pareiškėjo 2015 m. lapkričio 27–28 d. komandiruotės, pareiškėjas ne dėl savo kaltės vyko 2015 m. lapkričio 27–28 d. į komandiruotę neturėdamas ministro įsakymo.

41. Kitaip vertintina pareiškėjo komandiruotė 2015 m gruodžio 10 d. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog pareiškėjas vyko į komandiruotę neturėdamas atitinkamai ministro rezoliucijos, nėra pakankama tam, kad pareiškėjui būtų pritaikyta tarnybinė atsakomybė.

42. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad pareiškėjas informavo ministrą ir nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo gavęs nesutikimą ar draudimą vykti į planuojamą išvyką (II t., b. l. 62). Ministro informavimą teismas klaidingai siejo su tuo, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 4 d. ministrą informavo nusiųsdamas jam jo prašomą informaciją apie ateinančios savaitės viešų renginių planą (konferencijas, susitikimus). Tačiau iš bylos medžiagos (I t., b.  l. 9) matyti, kad tarp šios informacijos gavėjų ministro nėra. Kita vertus, informacija skirta viešinimui apie tai, kad pareiškėjas dalyvaus užbaigto Alytaus rajono meno ir sporto mokyklos pastato modernizavimo atidarymo ceremonijoje, taip pat lankysis Alytaus rajone Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo remiamuose objektuose, nepanaikina vykstant į komandiruotę teisės aktuose įtvirtinto reikalavimo – turėti ministro rezoliuciją.

43. Aplinkybė, kad byloje „nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo gavęs nesutikimą ar draudimą vykti į planuojamą išvyką“, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu nėra tinkamas įrodymas, jog pareiškėjas turėjo teisę vykti į komandiruotę nesant ministro rezoliucijos.

44. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo prašymas vykti į komandiruotę iš LAAIF buvo išsiųstas į Aplinkos ministeriją tik 2015 m. gruodžio 10 d. 9 val. 40 min. ir tą pačią dieną 11 val. 15 min. ministerija informavo siuntėją, kad viceministras nederino komandiruotės, „ neleidžiama važiuoti“(I t., b. l. 62).

45. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas į 2015 m. gruodžio 10 d. jo nurodytą komandiruotę išvyko neturėdamas ministro rezoliucijos ir esant neigiamai viceministro

vizai dėl vykimo į komandiruotę. Pareiškėjas neginčija, kad išvyko iš Vilniaus, (duomenys neskelbtini), į Daugus 2015 m. gruodžio 10 d., 9.53 val., nesulaukęs, kol bus priimtas sprendimas dėl leidimo vykti į komandiruotę. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas 2015 m. gruodžio 10 d. išvyko į komandiruotę savavališkai, nesant jokio ministerijos vadovybės leidimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas, kaip nurodo jo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą, tą pačią dieną grįžo į Vilnių, nebetęsdamas kelionės į kitus objektus, nepaneigia išvykimo į komandiruotę neteisėtumo. Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, dalyvavo tik Alytaus rajono meno ir sporto mokyklos pastato modernizavimo Dauguose atidaryme (sveikinimo žodis, juostelės kirpimas, koncerto klausymas, vaišės (I t., b. l. 57) ir vėliau grįžo į Vilnių ((duomenys neskelbtini)), 14 val. 40 min. (I t., b. l. 144).

46. Kartu kaip nepagrįstas ir prieštaringas paties pareiškėjo pirmiau nurodytoms aplinkybėms, kad jis vyko į komandiruotę, atmestinas ir pareiškėjo atstovo argumentas, nurodytas atsiliepime į apeliacinį skundą, kad išvykos nutraukimas į kitus objektus reiškia, jog komandiruotė apskritai neįvyko.

Dėl kitų pareiškėjo pažeidimų

47. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad kelionės lapų netinkamas užpildymas nagrinėjamu atveju laikytinas pareiškėjo padarytu mažareikšmiu pažeidimu. Teisėjų kolegija nevertina aplinkybių dėl pareiškėjo ataskaitų, susijusių su objektų patikra, nepateikimu ministerijai, nes atsakovas to apeliaciniame skunde neprašo.

Dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo

48. Įsakymu pareiškėjui buvo paskirta ginčijama tarnybinė nuobauda, inter alia (be kita ko) atsižvelgus į ministro 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. AMP1-20 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos (duomenys neskelbtini) V. Š.“ ir pripažinus sunkinančia aplinkybe tai, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 27–28 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. padarė tapataus pobūdžio pažeidimus. Paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 1 d. sprendimu nusprendė panaikinti Ministerijos 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. AMP1-20 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Lietuvos (duomenys neskelbtini) V. Š.“. Taigi ši aplinkybė, į kurią buvo atsižvelgta skiriant pareiškėjui nuobaudą, negali pagrįsti pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo.

49. Įsakymu paskirtos tarnybinės nuobaudos negali pagrįsti ir aplinkybė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 27–28 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. padarė tapataus pobūdžio pažeidimus, kadangi pripažinta, kad pareiškėjas nėra atsakingas už tai, kad ministras 2015 m. lapkričio 27–28 d. nepriėmė jo atžvilgiu įsakymo. Pareiškėjo pažeidimas, kad jis kelionės lape nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, mažareikšmis, už kurio padarymą tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo – paskyrimas yra neproporcingas ir neadekvatus, todėl konstatuotina, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – proporcinga ir adekvačia.

50. Šiame kontekste akcentuotina, kad, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tais atvejais, kai yra pripažįstama, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įstatymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, 2018 m. spalio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4643-556/2018). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra per griežta, todėl keičiama į švelnesnę – papeikimą.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

52. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1 379,90  Eur bylinėjimosi išlaidų už Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo analizę ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1 089,73 Eur) ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą (50,69 Eur), prie prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos yra pridėta ir 239,48 Eur PVM. Turėtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė LEADELL Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros 2019 m. spalio 25 d. pažymą dėl suteiktų teisinių paslaugų, kurioje nurodytos suteiktos teisinės paslaugos, 2018 m. gegužės 31 d., 2018 m. liepos 31 d. ir 2019 m. spalio 8 d. PVM sąskaitas faktūras,

taip pat mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas advokatui 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. spalio 10 d. sumokėjo iš viso 2 861,33 Eur. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad sumokėta suma yra didesnė, kadangi apmokėta ir už kitas paslaugas.

53. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016 ir kt.).

54. Šiuo atveju išnagrinėjus bylą galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovo Ministerijos apeliacinis skundas yra tenkintas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas (teismo vertinimu tenkinta 1/4 pareiškėjo skundo reikalavimų), priteisia pareiškėjui iš atsakovo 344,97 Eur (1 379/4) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti

taip:„Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti iš dalies.Pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. AMP1-51 „Dėl tarnybinės

nuobaudos skyrimo Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) V. Š.“ pareiškėjui V. Š. paskirtą tarnybinę nuobaudą griežtą papeikimą į papeikimą“.

Priteisti pareiškėjui V. Š. iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 344,97 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus 97 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17916 2019-11-08 2019-10-29 2019-10-29 -

Administracinė byla Nr. A-2969-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 23.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Vyriausios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S-3072 (2.5) (pareiškėjas prie skundo pridėjo Komisijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S-3072 (2.5), todėl reikalavime nurodytas Komisijos sprendimas Nr. S-3026 (2.5) laikytinas rašymo apsirikimu); 2) įpareigoti Komisiją tinkamai atlikti suteiktus įgaliojimus, funkcijas ir pareigas – per įstatyme nustatytą terminą ir teismo nustatytą laiką atlikti tyrimą dėl pareiškėjo skundų: 2017 m. lapkričio 17 d. reg. Nr. G-3503-(2.5), 2017 m. lapkričio 21 d. reg. Nr. G-3550-(2.5), 2017 m. lapkričio 28 d. reg. Nr. G– 3604-(2.5) ir priimti sprendimus dėl asmenų, kurie pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą vengti interesų konflikto.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisijos nariai nėra objektyvūs, piktnaudžiauja ir viršija įgaliojimus, neatlieka jų kompetencijai priklausančių veiksmų, funkcijų ir pareigų, antikonstituciniu elgesiu – antikonstituciniais veiksmais ir nusikalstamu neveikimu, neatliko tyrimo pagal jo 2017 m. lapkričio 17 d. skundą reg. Nr. G-3503-(2.5), 2017 m. lapkričio 21 d. skundą reg. Nr. G-3550-(2.5) ir 2017 m. lapkričio 28 d. skundą reg. Nr. G-3604-2.5), akivaizdžiai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybėje įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, kitus galiojančius įstatymus ir teisės aktus bei sulaužė duotą priesaiką ir padarė veikas (veikimas ir neveikimas), turinčias aukščiausio lygio sisteminės, politinės teisinės korupcijos ir kitų sunkių nusikaltimų požymius.

3. Pareiškėjas teigė, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjusi jo skundų, pažeidė ne tik Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymą, bet ir jo teisę į gerą viešą administravimą, teisę į tinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijoje, nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus – taip šiurkščiai pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ir viešojo administravimo principus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, turėdama informaciją, faktus ir įrodymus dėl Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijos pareigūnų aukščiausiojo lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų buvimą, nesiėmė prevencijos priemonių užkirsti kelią korupcijai ir nusikaltimams bei kitų būtinų veiksmų – tokiu būdu neįvykdė ir šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą bei kitus įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius kovą su korupcija.

5. Atsakovas Komisija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui Komisija pateikė informaciją, įformintą pagrįstu ir motyvuotu sprendimu, apie jo skundų išnagrinėjimo rezultatą. Tuo pasibaigė pareiškėjo reikalavimo teisės ribos. Pareiškėjas į teismą dėl Komisijos sprendimo, priimto skundžiamų asmenų atžvilgiu, panaikinimo kreipėsi neturėdamas materialiosios reikalavimo teisės. Todėl nenustačius, kad Komisijos sprendimu pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo skundas yra atmestinas.

7. Pareiškėjo kreipimąsi Komisija išnagrinėjo, apsvarstė ir į jį atsakė vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančio Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis. Skundžiamas Komisijos sprendimas tinkamai motyvuotas ir grindžiamas minėto Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir šio straipsnio 5 dalies nuostatomis, kur nustatyta, kad Komisija atsisako nagrinėti pranešimą, kai jame nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Komisijos kompetencijai bei pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti tyrimo. Komisija įvertino, kad pareiškėjo skunduose nėra akivaizdžių duomenų, patvirtinančių skundžiamų asmenų privatų interesą, todėl Komisija pareiškėjo skunduose pateiktus duomenis įvertino kaip nepakankamus ir neakivaizdžius tyrimui pradėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra nurodęs, kad nešališkumo pažeidimas gali būti konstatuotas tik pripažinus, jog asmuo veikė esant aplinkybėms, kurios sukelia interesų konfliktą, t. y. turėdamas asmeninį (ar jam artimo asmens) turtinį ar neturinį suinteresuotumą. Šių aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ir mažai tikėtinomis, hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimai turėtą ar ateityje būsiantį suinteresuotumą, t. y. interesų konfliktas turi būti tiesioginis ir akivaizdus.

8. Komisija pažymėjo, kad ji įgaliota vertinti tik skundžiamų asmenų elgesio atitiktį įstatymo nuostatoms, todėl pareiškėjo skunduose šių asmenų elgesys (neveikimas, įgaliojimų viršijimas, sprendimų priėmimo vilkinimas ir pan.) turi būti aiškiai susietas su privataus intereso buvimu. Tokių aplinkybių pareiškėjas skunduose nenurodė, o jo kelti klausimai nepriklauso Komisijos kompetencijai. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija, atlikdama savo funkcijas ir priimdama sprendimus pagal suteiktą kompetenciją, yra nepriklausoma. Valstybės politikams, pareigūnams, politinėms partijoms, asociacijoms, kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims draudžiama daryti įtaką dėl sprendimų priėmimo procedūros ir turinio. Konstatuodama, kad tyrimo pagal pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes Komisija nepradės, nesant duomenų apie skunduose nurodytų asmenų turėtą tiesioginį ir akivaizdų privatų interesą, Komisija, atsižvelgdama į pateiktą informaciją, kolegialų sprendimą priėmė vienbalsiai ir vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu. Komisijos sprendimas neprieštarauja nei ankstesniems jos sprendimams, nei teismų praktikai.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d., 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. lapkričio 28 d. pateikė

Komisijai skundus, kuriuose prašė įvertinti Lietuvos Respublikos Prezidentės, Prezidento kanceliarijos darbuotojų, Seimo Pirmininko, Seimo narių, Seimo komiteto ir komisijų narių ir darbuotojų, Seimo kanceliarijos darbuotojų, Ministro Pirmininko, ministrų, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų, Konstitucinio Teismo pirmininko ir šio teismo kanceliarijos darbuotojų, kitų teismų teisėjų ir darbuotojų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo, savivaldybių administracijų darbuotojų ir kitų valstybės tarnautojų ir pareigūnų veiksmų atitiktį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Skunduose nurodė, kad aukščiau minimi valstybės politikai, pareigūnai, teisėjai ir tarnautojai atlieka antikonstitucinius veiksmus ir nusikalstamas veikas, piktnaudžiauja ir viršija įgaliojimus, neatlieka suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų, vilkina sprendimų priėmimą, netinkamai išnagrinėja arba neatsako į jo pateiktus skundus (raštus), tokiu būdu toleruoja ir nuslepia Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausio lygio sisteminę politinę, teisinę korupciją bei kitus nusikaltimus, vykdo žmogaus teisių ir laisvių diskriminaciją, valstybės ir viešo intereso pažeidimus bei atlieka kitus antikonstitucinius veiksmus.

11. Komisija 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. S-3072-(2.5) atsakė pareiškėjui, kad vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 dalimi, tyrimo pagal jo skunduose nurodytas aplinkybes neatliks. Rašte pareiškėjui išaiškino, kad pagal Įstatymo 20 straipsnį, Komisija netiria pranešimų dėl valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo,

taip pat Komisija netikrina teismų priimtų sprendimų, nutarimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, Respublikos Prezidentui, Seimo ir Vyriausybės nariams, savivaldybių tarybų nariams, teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir kitiems pareigūnams, kuriems viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai nustatomi jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyti viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai. Atkreipė dėmesį, kad Seimo narių prievolę vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnis. Vadovaudamasi Statuto 18 straipsnio 3 dalimi ir 78 straipsniu, Seimo Etikos ir procedūrų komisija prižiūri, kaip laikomasi Statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą, o gavusi pareiškimą, kad kuris nors Seimo narys savo veikloje nevykdo Įstatymo ir Statuto 18 straipsnio reikalavimų, gali atlikti šio Seimo nario veiklos tyrimą. Nurodė, kad teisės aktai nesuteikia Komisijai įgaliojimų vertinti Seimo nario veiklos atitiktį Statuto ir Įstatymo 11 straipsnio reikalavimams.

12. Teismas nurodė, kad Komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą reglamentuoja Įstatymas, kurio 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytų sprendimų. Įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad Komisija tiria pranešimus ir skundus dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams, nurodytus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose, išskyrus pranešimus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Teismas pažymėjo, kad Iš Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų Komisijos priimamų sprendimų matyti, jog atlikus tyrimą pagal fizinių asmenų pranešimą, gali būti priimami tokie sprendimai: pripažinti, kad asmuo pažeidė arba nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; sustabdyti tyrimą; nutraukti tyrimą (Įstatymo 29 str. 1 d. 1, 3, 5, 6 p.). Įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad būtent Komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ir asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, priežiūros institucija (Įstatymo 2 str. 1 d.). Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja: 1) Komisija; 2) atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai; 3) kitos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu yra gauta pagrįsta informacija apie tai, jog asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai savo iniciatyva arba Komisijos pavedimu atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą. Apie patikrinimo rezultatus informuojama Komisija, kuri turi teisę vertinti atliktų patikrinimų išvadas. Jeigu Komisija nesutinka su valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje atlikto tyrimo išvada, ji turi teisę tyrimą pavesti atlikti pakartotinai arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. Komisija prižiūri, kaip asmenys vykdo šio įstatymo nuostatas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 str.).

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundų turinį, sprendė, kad jis kreipėsi dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų galimų pažeidimų, kuriuos, pareiškėjo teigimu, įvykdė skunduose nurodyti asmenys: Lietuvos Respublikos Prezidentė, Prezidento kanceliarijos darbuotojai, Seimo Pirmininkas, Seimo nariai, Seimo komiteto ir komisijų nariai ir darbuotojai, Seimo kanceliarijos darbuotojai, Ministras Pirmininkas, ministrai, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir šio teismo kanceliarijos darbuotojai, kitų teismų teisėjai ir darbuotojai, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas, savivaldybių administracijų darbuotojai ir kiti valstybės tarnautojai ir pareigūnai. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus, konstatavo, kad konkrečių duomenų apie skunduose nurodytų politikų ir valstybės tarnautojų patekimą į intereso konflikto situacijas ir Įstatymo nuostatų pažeidimus, einant savo tarnybines pareigas, nepateikta, todėl tyrimo Įstatymo nustatyta tvarka pradėti nebuvo teisinio pagrindo, taip pat, kad Komisija netiria pranešimų dėl tam tikrų skunde nurodytų institucijų ir pareigūnų veiklų. Nagrinėjamu atveju Komisija pareiškėjo, kuris turi teisę pranešti Komisijai apie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikas, neatitinkančias Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų,

skunduose nurodytus duomenis įvertino, tačiau nepradėjo tyrimo, sprendime nurodydama konkrečius ir aiškius motyvus, dėl kurių ji tyrimo neatliks, t. y., kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Komisijos kompetencijai ir, kad pareiškėjas nepateikė tokių duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo.

15. Teismas nurodė, kad Įstatymo 24 straipsnyje yra įtvirtinti pagrindai, kai Komisija atsisako nagrinėti pateiktą pareiškimą iš esmės (nepradeda tyrimo), t. y. pranešime nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Komisijos kompetencijai (Įstatymo 24 str. 1 d. 2 p.) ir pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo (Įstatymo 24 str. 5 d.). Vertindamas pareiškėjo Komisijai pateiktų skundų turinį, teisams konstatavo, kad skunduose išdėstyti teiginiai apie minimus pareigūnus ir valdžios institucijas yra nepagrįsti įrodymais ar objektyviais duomenimis, todėl laikytini nepagrįstais, deklaratyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kad Komisija, įgyvendinanti įstatymų leidėjo suteiktą diskrecijos teisę ir priimdama sprendimą, kuriuo nepradėjo tyrimo, nustačiusi, kad skunduose nebuvo nurodyta tokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl galimo skunduose nurodomų valstybės politikų, pareigūnų ir tarnautojų interesų konflikto, pažeidžia pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, t. y. skundžiamas atsakymas daro įtaką pareiškėjui, kaip suinteresuoto asmens, teisinei padėčiai, ir kad yra būtina ginti pareiškėjo pažeistas teises ar teisėtus interesus pareiškėjo nurodomu būdu.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra asmuo, kuriam įstatymų leidėjas yra pavedęs ginti viešąjį interesą, kontroliuoti asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje, kaip jie vykdo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo argumentacija apie jo suinteresuotumą dėl sprendimo panaikinimo ir Komisijos įpareigojimo atlikti tyrimą dėl to, kad atsakovui atsisakius pradėti tyrimą yra daroma žala valstybės interesams, nepagrindžia pareiškėjo suinteresuotumo ir jo teisių bei teisėtų interesų pažeidimo, kurie turi būti apginti pareiškėjo nurodomu būdu.

17. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad Komisija tinkamai naudojosi jai suteiktais įgaliojimais bei suteikta diskrecijos teise sprendžiant klausimą dėl tyrimo pradėjimo, sprendimas, kuriuo nepradėtas tyrimas ir kuriame nėra jokių imperatyvaus pobūdžio nurodymų bei kuris nesukelia jokių materialiųjų teisinių pasekmių pareiškėjui, nepažeidžia pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, kurie turėtų būti apginti jo prašomu būdu, t.  y. vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Įstatymas nustato Komisijos diskreciją, vertinant skundų turinį, spręsti, ar yra pagrindas pradėti tyrimą. Sprendimas, be kita ko, grindžiamas Įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostata, kad tyrimui pradėti yra reikalingi pagrįsti įtarimai, bet ne hipotetines prielaidas įrodantys faktai, nes priešingu atveju Komisijai suteikta teisė atitinkamo tyrimo nepradėti. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo išdėstyta pozicija, nepatvirtina, jog Komisija netinkamai ištyrė pareiškėjo skundus.

18. Teismas nurodė, kad pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, Respublikos Prezidentui, Seimo ir Vyriausybės nariams, savivaldybių tarybų nariams, teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir kitiems pareigūnams, kuriems viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai nustatomi jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyti viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai. Seimo narių prievolę vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Statuto 18 straipsnis. Vadovaudamasi Statuto 18 straipsnio 3 dalimi ir 78 straipsniu, Seimo Etikos ir procedūrų komisija prižiūri, kaip laikomasi Statuto bei kitų teisės aktų. reglamentuojančių Seimo narių veiklą, o gavusi pareiškimą, kad kuris nors Seimo narys savo veikloje nevykdo Įstatymo ir Statuto 18 straipsnio reikalavimų, gali atlikti šio Seimo nario veiklos tyrimą. Teismas konstatavo, kad teisės aktai nesuteikia Komisijai įgaliojimų vertinti Seimo nario veiklos atitiktį Statuto ir Įstatymo 11 straipsnio reikalavimams, todėl Komisija pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Seimo narių veiklos.

19. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl Komisijos pirmininko V.  K. teisėtumo skiriant į pareigas. Prašė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar V.  K. teisėtai paskirtas į pareigas, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo veiksmų, atsakovo atsiliepimo ir įgaliojimo teisėtumo. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas ginčas dėl Komisijos sprendimo, kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą dėl pareiškėjo skundų, kuriuose pareiškėjas įžvelgė galbūt padarytus valstybės politikų, pareigūnų ir tarnautojų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas šioje byloje taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti Komisiją ištirti skundus. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra susijęs su Komisijos pirmininko išrinkimu, todėl negali būti nagrinėjamas šioje administracinėje byloje ir neturi teisinės reikšmės bylai, todėl teismas

pareiškėjo argumentų minėtu klausimu neanalizavo ir nevertino. Pareiškėjo reikalavimus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas laikė pareiškėjo procesiniais prašymais, kurie negali būti sprendžiami, nesant teisme priimto skundo dėl Komisijos pirmininko skyrimo.

20. Teismas sprendė, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas Komisijai visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus pareiškėjo skundus, laikantis procedūrinių taisyklių, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Komisiją atlikti pareiškėjo skunde nurodytus veiksmus.

III.

21. Pareiškėjas V. K. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pareiškėjas nurodo, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas – neobjektyvus ir šališkas, politizuotas, sudarytas ne pagal įstatymą, visas procesas vyko absoliučiai nesąžiningai, neteisingai, netinkamai, neskaidriai, neobjektyviai, šališkai, todėl priimtas neteisėtas sprendimas.

23. Teismas ir atsakovai, kitos viešojo administravimo institucijos neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje tarptautiniu mastu yra susiformavęs ir daug metų aktyviai veikia organizuotas korupcinis nusikalstamas susivienijimas bei toleravo ir nuslėpė Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausiojo lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, viešųjų ir privačių interesų konfliktų buvimą, tokiu būdu padaryta ypač didelė žala Lietuvos Respublikai, Europos Sąjungai ir tarptautinei visuomenei. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnyba, teismai ir teisėjai, kiti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys supainiojus viešus ir privačius interesus, laiku nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl veikiančio organizuoto korupcinio nusikalstamo susivienijimo ir taip leido jam tęsti nusikaltimus. Taip pat atsakovai – Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kiti viešojo administravimo institucijos ir jos pareigūnai nuslėpė ne tik veikiančio organizuoto korupcinio nusikalstamo susivienijimo veiklą, bet nuslėpė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teritorinių prokurorų, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, teisėjų, kitų valdžios pareigūnų ir valstybės tarnautojų bei kitų asmenų viešųjų ir privačių interesų konfliktų buvimą, korupcinę veiklą ir kitus nusikaltimus, tarp jų ir sunkus nusikaltimus įvykdytus organizuoto korupcinio nusikalstamo susivienijimo.

24. Pareiškėjas teigia, kad bylos įrodymai patvirtina, jog Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija bei kiti viešojo administravimo subjektai neveikia – piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir viršijant įgaliojimus, laiku ir tinkamai neatliko jų kompetencijai priklausančių veiksmų, funkcijas ir pareigas, toleruojant ir nuslepiant Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų aukščiausiojo lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, viešųjų ir privačių interesų konfliktų buvimą bei veikianti organizuotą korupcini nusikalstamą susivienijimą ir jo padarytus nusikaltimus, pažeidė teisę į gerą viešą administravimą, teisę į tinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijose nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus, teisę į informaciją, teisę į nuosavybę, kitas konstitucines teises – taip padarė materialinę ir nematerialinę žalą pareiškėjui ir jo atstovaujamai motinai, kitiems asmenims, taip pat ypač didelę žalą Lietuvos Respublikai, Europos Sąjungai ir tarptautinei visuomenei.

25. Teismas nepagristai nevertino faktų ir įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvos valstybė ir jos valdžios institucijos neveikė, piktnaudžiavo ir viršijo įgaliojimus, neatliko pareigų, netinkamai aptaranavo piliečius viešojo administravimo institucijose, vilkinimu ir neveikimu šiurkščiai pažeistos G. K. nuosavybės ir naudotojos teisės į nuosavybę, teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybę, teisė į nuosavybės neliečiamybę ir kitas konstitucines teises – pavogiant, pagrobiant, neteisėtai užvaldant, nusavinant G. K. ir jos šeimai priklausantį turtą ir jį iššvaistant.

26. Teismas šiurkščiai pažeidė prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, valstybės ir viešą interesą bei atėmė asmens teisę į teisingą, greitą, nepriklausomą ir nešališką teismą, teisę į teisingą (sąžiningą, tinkamą) teismo procesą ir kitas konstitucines teises, tiesiogiai ir netiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir teisminę gynybą Konstituciniame Teisme nuo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios ir valstybės pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausiojo lygio sisteminės, politinės korupcijos ir kitų nusikaltimų, piktnaudžiavimo ir įgaliojimų viršijimo, sąmoningo ir tyčinio vilkinimo atlikti veiksmus pri klausančiųjų kompetencijai, funkcijų ir pareigų neatlikimo, kitų antikonstitucinių veiksmų ir nusialkstamo

neveikimo bei savivalės.27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo,

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, todėl nagrinėjant šią bylą ir kitas bylas, tai pat priimant sprendimą, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo išreikštą nepasitikėjimą teisėjais ir išreikštą nušalinimą, teismas turėjo tinkamai vertinti gautą informaciją, faktus ir įrodymus. Sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas ir turi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl privalo būti panaikintas. Teismas neužtikrino tinkamo (sąžiningo, teisingo, objektyvaus, nešališko) teismo proceso, tinkamai neišsprendė pareikšto nušalinimo klausimo, tinkamai neištyrė nei teismo posėdyje, nei kitu būdu pateiktų įrodymų ir jų tinkamai įstatymų nustatyta tvarką neįvertino, ignoravo svarbias aplinkybes, turinčias bylai esminės reikšmės, netinkamai taikė įstatymus.

28. Pažymi, kad teismas visiškai netyrė įrodymų, patvirtinančių Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausiojo lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto buvimą, įrodančių įvykdytą žmogaus teisių ir laisvių diskriminaciją, valstybės ir viešo intereso pažeidimus, o tik apsiribojo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pateiktais duomenimis, kuri suinteresuota administracinės bylos baigtimi. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarnybinės etikos komisijos įstatymų, kitais galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pareiškėjas pateikė skundus, kuriose prašė ištirti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų (taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkų, jų pavaduotojų ir teisėjų bei kitų asmenų, tarp jų Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės J. M., teismo pirmininkės pavaduotojos J. R., teisėjų J. G. Lavrinovič, I. K., V. B.) veikos atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių ineresų derinimo valstybėje įstatymo nuostatoms ir kitiems jų tarnybinę etiką ir egesį reglamentuojantiems teisės aktams, tačiau dėl Komisijos dvigubų standartų taikymo skundai tinkamai ir dėl šališkumo nebuvo nagrinėjami.

29. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi imtis realių veiksmų ir prevencijos priemonių dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų J. G.-Lavrinovič, V. B. ir I. K. ir kitų teisėjų drausmės atsakomybės ir kitokios atsakomybės už drausmės pažeidimus, piktnaudžiavimą ir įgaliojimų viršijimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neinformavo atsakovų Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Konstitucino Teismo, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės apie administracinės bylos Nr. I-9454-535/2017, Nr. AS-117-261/2018, Nr. T-3-415/2018 ir administracinės bylos Nr. I-1203-535/2018 nagrinėjimą ir neišsiuntė procesinių dokumentų šalims ir proceso dalyviams, kurie buvo nurodyti pareiškėjo skunduose, todėl pažeidė teisę į viešą teismą ir viešumo principą, taip pat kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus.

30. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.31. Atsakovas nurodo, kad motyvai, kuriais remiantis Komisija priėmė skundžiamą Sprendimą, nurodyti Sprendime,

atsiliepime į pareiškėjo skundą ir buvo pateikti pirmosios instancijos teismo posėdyje žodinio bylos nagrinėjimo metu. Komisija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių papildomų (naujų) argumentų, kurie sudarytų pagrindą priimti kitokį nei skundžiamas sprendimą. Pareiškėjas pakartoja tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti ir įvertinti teismo. Pareiškėjas nurodo, kad administracinę bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, kuris buvo neobjektyvus, šališkas, politizuotas ir sudarytas ne pagal įstatymą, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo šiuos teiginius. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto savo subjektyvią nuomonę, ties kiekvienu skundo teiginiu pateikia šablonišką formuluotę, kad sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, neteisingas, nepagrįstas, neargumentuotas, nemotyvuotas, taip pat teigia, kad nagrinėjant bylą teismas padarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, tačiau šių teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundą išnagrinėjo šališkas teismas, tačiau, nepateikia jokių pagrindų, leidžiančių abejoti teisėjų kolegijos nešališkumu. Be to, pareiškėjas teisėjų kolegiją, išnagrinėjusią bylą, jau buvo skundęs, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi V. K. pareiškimo dėl nušalinimo netenkino. Tuo tarpu naujų nušalinimo pagrindų pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, vertindama šį pareiškėjo prašymą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t.  y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

33. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina ir apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. S-3072 (2.5), kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su skundais 2017 m. lapkričio 17 d., 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Komisiją, kuriuose prašė įvertinti Lietuvos Respublikos Prezidentės, Prezidento kanceliarijos darbuotojų, Seimo Pirmininko, Seimo narių, Seimo komiteto ir komisijų narių ir darbuotojų, Seimo kanceliarijos darbuotojų, Ministro Pirmininko, ministrų, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų, Konstitucinio Teismo pirmininko ir šio teismo kanceliarijos darbuotojų, kitų teismų teisėjų ir darbuotojų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo, savivaldybių administracijų darbuotojų ir kitų valstybės tarnautojų ir pareigūnų veiksmų atitiktį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Nurodė, kad minėti valstybės politikai, pareigūnai, teisėjai ir tarnautojai atlieka antikonstitucinius veiksmus ir nusikalstamas veikas, piktnaudžiauja ir viršija įgaliojimus, neatlieka suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų, vilkina sprendimų priėmimą, netinkamai išnagrinėja arba neatsako į jo pateiktus skundus (raštus), tokiu būdu toleruoja ir nuslepia Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausio lygio sisteminę politinę, teisinę korupciją bei kitus nusikaltimus, vykdo žmogaus teisių ir laisvių diskriminaciją, valstybės ir viešo intereso pažeidimus bei atlieka kitus antikonstitucinius veiksmus.

36. Komisija, įvertinusi pareiškėjo skundų turinį, skundžiamu 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. S-3072-(2.5) informavo pareiškėją, kad vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 dalimi, tyrimo pagal jo skunduose nurodytas aplinkybes neatliks. Rašte nurodė, kad pagal Įstatymo 20 straipsnį, Komisija netiria pranešimų dėl valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Komisija netikrina teismų priimtų sprendimų, nutarimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, Respublikos Prezidentui, Seimo ir Vyriausybės nariams, savivaldybių tarybų nariams, teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir kitiems pareigūnams, kuriems viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai nustatomi jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyti viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai. Pažymėjo, kad Seimo narių prievolę vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo statuto 18 straipsnis. Seimo Etikos ir procedūrų komisija, vadovaudamasi Statuto 18 straipsnio 3 dalimi ir 78 straipsniu, prižiūri, kaip laikomasi Statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą, o gavusi pareiškimą, kad kuris nors Seimo narys savo veikloje nevykdo Įstatymo ir Statuto 18 straipsnio reikalavimų, gali atlikti šio Seimo nario veiklos tyrimą. Komisija nurodė, kad teisės aktai nesuteikia

Komisijai įgaliojimų vertinti Seimo nario veiklos atitiktį Statuto ir Įstatymo 11 straipsnio reikalavimams.37. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos raštu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas minėtą raštą panaikinti ir

įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal jo Komisijai pateiktus skundus.38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą,

konstatavo, kad Komisija pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes, todėl naikinti Komisijos Sprendimą nėra pagrindo. Netenkinęs reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal pareiškėjo skundus.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, neužtikrino tinkamo teismo proceso, neišsiuntė skunde nurodytiems kitiems proceso dalyviams dokumentų.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

41. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, pažymi, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-471 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Vokietiją). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others prieš Prancūziją). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo prieš Italiją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę).

44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, sudarytai nagrinėti bylą pagal pareiškėjos skundą, taip pat visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams buvo pareiškęs nušalinimą. Šis klausimas buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi, ir pareiškėjo V. K. pareiškimas netenkintas.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismo šališkumu, nepagrįsti jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Minėtas pareiškėjo argumentas yra siejamas su

teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išankstinį suinteresuotumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas.

46. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvuotumo, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą nėra įpareigotas atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir galimas motyvavimo pareigos nesilaikymas turi būti analizuojamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo turinį, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išanalizavo byloje surinktus duomenis ir atsakė į pagrindinius pareiškėjos argumentus, svarbius ginčui teisingai išspręsti. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmetami.

47. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą, nenustatyta jokių bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pažeidimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokiu būdu nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neišsiuntė kitiems proceso dalyviams bylos dokumentų.

49. Vertindama šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo 48 reikalavimus ir priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus panaikinti Komisijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S-3072 (2.5) ir įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. skundą reg. Nr. G-3503-(2.5), 2017 m. lapkričio 21 d. skundą reg. Nr. G-3550-(2.5) ir 2017 m. lapkričio 28 d. skundą reg. Nr. G-3604-(2.5). Teismas taip pat iš atsakovų pašalino Lietuvos Respublikos Seimą, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų – Konstitucinį Teismą, Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartį.

50. Pagal ABTĮ 46 straipsnio 1 dalį, administracinio ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos) (46 str. 2 d.). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administracinės bylos proceso dalyviai yra proceso šalys ir jų atstovai, taip pat prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ir fiziniai asmenys, dalyvaujantys byloje šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytais pagrindais.

51. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas ABTĮ nuostatas, nagrinėjamu atveju proceso dalyviai šioje byloje yra pareiškėjas V. K. ir atsakovas – Komisija, jokie kiti proceso dalyviai į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovui Komisijai išsiuntė pareiškėjo skundo nuorašą, kadangi kiti pareiškėjo su skundu paduoti dokumentai, atsižvelgiant į priimtus nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus, su keliamu ginču nesusiję, o kitų proceso dalyvių byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.

52. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal

vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

53. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

54. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

55. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

56. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai

įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

58. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. rugpjūčio 17 d., 2018 m. rugpjūčio 28 d., 2018 m. rugsėjo 3 d., 2018 m. rugsėjo 4 d., 2018 m. rugsėjo 5 d., 2018 m. rugsėjo 7 d., 2018 m. rugsėjo 10 d., 2018 m. rugsėjo 12 d., 2018 m. rugsėjo 14 d., 2018 m. rugsėjo 17 d., 2019 m. sausio 18 d., 2019 m. sausio 21 d., 2019 m. vasario 7 d., 2019 m. kovo 6 d. ir 2019 m. kovo 13 d. pateikė skundus, kuriuose suformulavo prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei visais klausimais, išdėstytais pareiškėjo raštuose, ir tokiu būdu užtikrinti pareiškėjo ir kitų asmenų teisę į teisingą, greitą, nepriklausomą ir nešališką teismą; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti nušalinimą visiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams ir teismo pirmininkui, nušalinant juos nuo šios administracinės bylos nagrinėjimo; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą Europos Sąjungos teisės aktų vienodo taikymo ir aiškinimo klausimais, o administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti.

59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartyje nutarė pareiškėjo V. K. skunduose suformuluotus prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos teisminę instituciją spręsti nagrinėjant bylą teismo posėdyje.

60. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl minėtų pareiškėjo prašymų, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t.  y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina (kyla abejonė dėl jo konstitucingumo) kreiptis į Konstitucinį Teismą.

61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (2 dalis), Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per rinkimus, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 80 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai ar paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu prašymo ar klausimo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

62. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų ir teisėjų veiksmai ar neveikimas, Vyriausiosios tarnybinės

etikos komisijos, Seimo, Konstitucinio Teismo, Prezidento, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos veiksmai ir neveikimas nėra konstitucinės teisminės kontrolės objektas, atitinkamai administraciniams teismams nagrinėjant konkrečią bylą įstatymai nesuteikia įgaliojimų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konkrečių teisėjų, pareigūnų ar institucijų veiksmų ar neveikimo. Konstitucinio Teismo kompetencijai nepriskirtini su nusikalstamų veikų tyrimu ir nustatymu susiję klausimai. Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Taigi pareiškėjas, manydamas, kad buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę pats kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta tvarka.

63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinami.64. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos

teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreipiasi tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamą ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, konstatuoja, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais klausimais. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju jokios Europos Sąjungos teisės normos šioje byloje nėra taikomos ar aiškinamos, be to, pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurie pagrįstų būtinumą kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, jokios būtinybės kreiptis į ESTT nėra, nes byloje taikytini nacionalinės teisės aktai, byloje nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą netenkinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17909 2019-11-08 2019-10-29 2019-10-29 -

Administracinė byla Nr. eA-5375-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01870-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. (M. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. D. (M. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2019 m. gegužės 3 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-5)12PR-54 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog 2006 m. sukilėliai atakavo jo parduotuvę, kėsinosi į jį, pasiėmė prekes ir pinigus, dėl to žlugo jo verslas, o pats pareiškėjas nebesijautė saugus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo manymu, tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atsakovas atliko paviršutiniškai, t.  y. apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui nekyla grėsmė patirti smurtinius veiksmus, pasireiškiančius persekiojimo forma. Manė, kad kilmės valstybės informacijos pakanka konstatuoti, jog pareiškėjo baimė patirti pakartotinius persekiojimo veiksmus yra pagrįsta. Pareiškėjo įsitikimu, pakartotinio plėšimo jis išvengė tik dėl to, kad po 2006 m. įvykių vengė užsiimti verslu.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas tik iš dalies atliko pareigą surinkti naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, kadangi nebuvo surinkta kilmės valstybės informacija apie aktualią padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie 2006 m. įvykusį parduotuvės apiplėšimą, nustatė, jog nors tikimybė, kad pareiškėjas teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su sukilėliais, protarpiais plėšikaujančiais šalyje, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu diskriminavimu valstybėje (sukilėliai siekia apiplėšti civilius, nesirinkdami konkrečių taikinių pagal jų priklausymą religinei, etninei ar kt. grupei), nei asmeniškai su pareiškėju, todėl pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, nėra individualizuoti. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti veiksmai nėra laikomi persekiojimu 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) prasme, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

6. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų kankinimai, su juo galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu būtų baudžiamas, ar kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t.  y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis Departamento informacija, (duomenys neskelbtini) regione, (duomenys neskelbtini), dar nuo 1982 m. vyksta konfliktas tarp sukilėlių ir vyriausybės. Nuo 2013 m. situacija šalyje apibūdinama kaip pakankamai rami, nesaugumo lygis yra žemas, o smurto atvejai atsitiktiniai. Atsakovas teigė, kad (duomenys neskelbtini) regione vykstantis konfliktas nepasiekia beatodairiško smurto lygio, o pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, dėl kurių reikalavimai beatodairiško smurto lygiui galėtų būti mažesni. Atsakovas teigė, kad, spręsdamas dėl situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje, jis rėmėsi objektyviais, tarpusavyje neprieštaraujančiais šaltiniais, kurių autoriai yra kompetentingos, aukštos kvalifikacijos ir autoritetingos institucijos.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje sieja su tuo, jog buvo apiplėšta jam

priklausanti parduotuvė. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jo kilmės valstybėje veikia sukilėlių grupuotės, kurios puldinėja kaimų gyventojus, vyksta sukilimas, jo parduotuvė buvo apiplėšta 2006 m. Pareiškėjas nurodė, kad bijo grįžti į kilmės valstybę, nes sukilėliai puola kaimų gyventojus. Pareiškėjas nurodė, kad buvo užpultas kaimas, kuriame jis gyveno ((duomenys neskelbtini)), ir šalia esantis kaimas, sukilėliai pasirodydavo tik pasienyje esančiuose kaimuose, (duomenys neskelbtini) jų nebūdavo.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sukilėlių keliamos grėsmės pareiškėjo kilmės valstybėje iš esmės nėra patvirtintos bylos duomenimis. Pareiškėjas, aiškindamas jo gyvenimo kilmės valstybėje aplinkybes, nenurodė jokių aplinkybių, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini), jis patyrė smurtą. Pareiškėjas baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su 2006 m. įvykusiu užpuolimu (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nepaaiškino aplinkybių, kodėl jį užpuolusius asmenis jis laikė sukilėliais, jis nurodė, kad asmenų veidų ir skiriamųjų ženklų nematė. Iš pareiškėjo teiktų paaiškinimų apklausos metu bei teismo posėdyje nurodytų aplinkybių teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjui gresia pavojus kilmės valstybėje dėl sukilėlių užpuolimų. Iš pareiškėjo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų taip pat matyti, kad pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę, kadangi yra skolingas asmenims, kurie investavo į pareiškėjo verslą. Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

10. Teismas nurodė, kad Departamentas iš esmės surinko informaciją dėl faktinės saugumo situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje ir šias aplinkybes išsamiai įvertino. Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2019 m. gegužės 2 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-54RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad, remiantis Departamento informacija, (duomenys neskelbtini) regione dar nuo 1982 m. vyksta konfliktas tarp sukilėlių ir vyriausybės. Ekspertai jau nuo 2013 m. situaciją apibūdina kaip pakankamai ramią, o nesaugumo lygį – kaip žemą, smurto atvejai apibūdinami kaip atsitiktiniai. Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų departamento 2019 m. kovo mėn. publikuotą ataskaitą, (duomenys neskelbtini) regione jau 6 metus tęsiasi ugnies nutraukimas. Atsitiktiniai incidentai yra fiksuojami, tačiau jie susiję su kriminaline veikla, o ne tiesiogiai su konfliktu.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaruojama baimė, kiek tai susiję su pareiškėjo nurodomais sukilėliais jo kilmės valstybėje, yra jo subjektyvi nuomonė, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam

reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo. Nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia realus pavojus, o jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta, kadangi kilo ne dėl realiai egzistuojančių priežasčių.

12. Teismas sprendė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl faktinės padėties pareiškėjo kilmės valstybėje bei sukilėlių grėsmės, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino pareiškėjo nurodytų teiginių dėl pareiškėjui kylančio pavojaus. Nagrinėjamu atveju nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindas vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas.

III.

13. Pareiškėjas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, nurodant, kad teismas jas netinkamai įvertino. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl jo argumentų, jog atsakovas nesurinko informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu bei informacijos apie teisėsaugos institucijų efektyvumą ir pagalbą.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.16. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia jo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-5)12PR-54 teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.

21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

22. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

24. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

25. Iš minėtų teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, nurodyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

27. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas baimę grįžti į (duomenys neskelbtini) kildina iš sukilėlių keliamos grėsmės pareiškėjo kilmės valstybėje bei iš 2006 m. įvykusio užpuolimo kaime (duomenys neskelbtini).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausos metu bei duotus teismo posėdžio metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sukilėlių keliamos grėsmės pareiškėjo kilmės valstybėje iš esmės nėra patvirtintos bylos duomenimis. Nustatyta, kad pareiškėjas, pasakodamas jo gyvenimo (duomenys neskelbtini) aplinkybes, nenurodė jokių aplinkybių, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini), jis patyrė smurtą bei iš esmės nepaaiškino aplinkybių, kodėl jį užpuolusius asmenis jis laikė sukilėliais, nors nurodė, kad asmenų veidų ir skiriamųjų ženklų nematė. Pareiškėjas apie jį užpuolusius asmenis nurodė tik tai, kad jie yra galimai iš Gvinėjos ir apsistoja miškuose, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad nenori grįžti į kilmės valstybę, kadangi yra skolingas asmenims, kurie investavo į pareiškėjo verslą.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Departamentas surinko tik dalį kilmės valstybės informacijos, kadangi byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę yra pakankami pareiškėjo prašymui išspręsti ir priimti sprendimą, todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, atitinkamai naikinti skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, kad ginčijamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

32. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį šalyje, kurioje pareiškėjas gyveno ((duomenys neskelbtini)), taip pat į tai, kad pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, nėra duomenų, kad jis buvo persekiojamas dėl priklausymo religinei ar etninei grupei, o 2006 m. įvykęs parduotuvės apiplėšimas, kurio metu pareiškėjas galimai buvo užpultas, yra vienkartinis įvykis ir nors tikimybė, kad pareiškėjas teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su sukilėliais, protarpiais plėšikaujančiais šalyje, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu diskriminavimu valstybėje (sukilėliai siekia apiplėšti civilius, nesirinkdami konkrečių taikinių pagal jų priklausymą religinei, etninei ar kt. grupei), nei asmeniškai su pareiškėju, tokiu būdu nenustatyta pagrindo prielaidai, kad pareiškėjo atveju ši tikimybė būtų didesnė, lyginant su kitais (duomenys neskelbtini) regione gyvenančiais asmenimis, o remiantis kilmės valstybės informacija,

smurtas šiame regione yra žemo lygio, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

33. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17918 2019-11-08 2019-10-30 2019-10-30 -

Administracinė byla Nr. eA-2151-1062/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03784-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 18.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. O. (M. O.), M. O., A. T., J. O. (J. O.) ir J. R. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos

Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų M. O., M. O., A. T. ir J. O. (I. O. (I. O.) įpėdinių) bei J. R. patikslintą pareiškimą, pateiktą 2018 m. balandžio 9 d., bylos pagal 2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškimą dalį perdavus iš Vilniaus rajono apylinkės teismo. Patikslintame pareiškime pareiškėjai prašė:

1.1. atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Tarnyba) nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkių A. Z. (A. Z.) ir H. Z. (po santuokos – O) (duomenys neskelbtini) I kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę;

1.2. atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą pateikti Tarnybai I. O. giminystės ryšį su A. ir H. Z. patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad I. O. (mir. (duomenys neskelbtini)) 1991 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, prašydamas atkurti jam nuosavybės teises į buvusių savininkų – A. Z. ir S. O. (S. O.) – Vilniaus rajone turėtą žemę, bei numanoma pretendente į šią žemę nurodydamas savo seserį J. (H.) R., tačiau nuosavybės teisės I. O. ir J. R. buvo atkurtos tik į S. O. valdytą žemę. Valstybės institucijos nuo pat 1991 m. spalio 25 d. prašymo pateikimo dienos laikėsi pozicijos, jog prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A.  Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nėra pateiktas, o Tarnyba savo klaidą pripažino tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. 1T-22-(7.5) „Dėl I. O. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas). Tačiau Sprendime nurodyta ir tai, kad nebuvo pateikti A. Z. nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai ir yra praleistas terminas tokiems dokumentams pateikti. Pareiškėjų teigimu, jų turimi dokumentai patvirtina, jog po J. Z. mirties jo turtą (5,6786 ha žemės sklypą Nr. 91) paveldėjo ne tik sutuoktinė A. Z., bet ir jos vaikai, tarp kurių – I. O. bei J. R. motina H. Z. Iš 1991 m. spalio 25 d. prašymo aiškiai suprantama, kad pretendentai siekė atkurti nuosavybės teises į iš J. Z. paveldėtą žemę, t. y. buvusių savininkių A. Z. ir H. Z. valdytą žemę.

3. Pareiškėjai pabrėžė, kad Tarnyba tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendime pripažino, jog 1991 m. spalio 25 d. prašymas buvo paduotas laiku, įstatymo nustatyta tvarka, bei kad šis prašymas pateiktas dėl (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės. Sprendime konstatuota, kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavo I. O. (kartu ir J. R.) apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus. Aptarti faktai, pareiškėjų nuomone, įrodo, jog termino praleidimą lėmė kompetentingos institucijos neteisėti veiksmai, o tokios aplinkybės pripažintinos objektyviomis, trukdžiusiomis I. O. ir J. R. laiku realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Šis Sprendimas priimtas jau mirus I. O., jis taip ir nesužinojo apie valstybės institucijos padarytos klaidos pripažinimą, buvo pakirstas jo pasitikėjimas valstybei ir pažeisti teisėti lūkesčiai. Apie klaidos pripažinimą J. R. nebuvo pranešta, apie Sprendimą ji sužinojo tik iš I. O. įpėdinių. Gavę Sprendimą, pareiškėjai operatyviai ėmėsi veiksmų trūkstamiems dokumentams surinkti ir kreipėsi į teismus.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nepateikė atsiliepimo į pareiškėjų 2018 m. balandžio 9 d. patikslintą pareiškimą, tačiau anksčiau pateiktuose atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjų reikalavimais.

5. Dėl praleisto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko S. O. turėtą žemę pagal 1991 m. spalio 20 d. prašymą J. R. ir I. O. atkurtos atitinkamai 1993 metais ir 1999 metais. 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendime Tarnyba konstatavo, kad I. O. 1991 m. spalio 20 d. pateikė prašymą atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Z. ir S. O. turėtą žemę, tačiau jis iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini), bei dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su A. Z. Be to, trečiojo

suinteresuoto asmens nuomone, nei I. O., nei J. R. nebuvo įgiję subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. Z. turėtą žemę, nes jie nepateikė tokio prašymo.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu tenkino pareiškėjų M. O., M. O., A. T., J. O. ir J. R. pareiškimą, t. y. atnaujino pareiškėjams praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos visus reikalingus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininkėmis A. Z. ir H. Z., siekiant atkurti nuosavybės teises į jų valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, nustatant šiems dokumentams pateikti šešių mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

7. Teismas nustatė, kad I. O. 1995 m. spalio 25 d. tuometei Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į dviejų buvusių savininkų – senelės A. Z., d. K., ir S. O., s. J. – Vilniaus rajone turėtą žemę. Pagal šį prašymą I. O. bei J. R. jau yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. O. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Tačiau į kitos buvusios savininkės – A. Z. – (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, ištyrė bylos faktines aplinkybes ir priėjo prie išvados, jog yra pagrindas atnaujinti įstatymų nustatytą terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad, kaip nurodė pareiškėjai, Tarnyba tik 2016  m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. lT-22-(7.5.) pripažino savo klaidą, t. y. kad 1991 m. spalio 25 d. prašymas pateiktas ir dėl A. Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės, o institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavo I. O. apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus. Susipažinę su Sprendimu, pareiškėjai atitinkamai 2016 m. rugsėjo 8 d. ir 9 d. kreipėsi į teismus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir terminų atnaujinimo, jie aktyviai siekė ginti savo teises. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau  – ir Atkūrimo įstatymas) preambulę, kurioje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, bei į tai, kad Tarnybai nepateikti tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais.

III.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų pareiškimą.

10. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėjo neteisingą išvadą, jog yra pagrindas atnaujinti pareiškėjams terminą. Akcentuoja, kad Sprendime minima, jog I. O. dar 2009 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A.  Z. valdytą žemę klausimą, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 3 d. raštu Nr. 8R-2566-(1.12) buvo informuotas, kad žemėtvarkos skyrius neturi duomenų apie tai, jog buvusi savininkė A. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, jog pretendentams dar 2009 metais buvo žinoma apie dokumentų trūkumą, patvirtinta tai, kad I. O. 2009 m. spalio 12 d. pateikė pareiškimą Vilniaus rajono apylinkės teismui, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Z. ir E. Z. nuosavybės teise turėjo ir valdė iki nacionalizacijos 5,6786 ha žemės sklypą, tačiau civilinė byla Nr. 2-426-647/2010 buvo nutraukta, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nesikreipė į instituciją, nagrinėjančią prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę Skyriui pateikė tik 2016 m. kovo 16 d. (praėjus 7 metams), todėl nepagrįsta laikyti, kad pareiškėjai aktyviai siekė ginti savo teises.

11. Pareiškėjai M. O., M. O., A. T. ir J. O. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.12. Pareiškėjai apžvelgia aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, ginčo aplinkybes. Pažymi, kad 1991 m.

spalio 25 d. prašyme yra paaiškintas buvusios savininkės A. Z. nuosavybės teisių į žemę atsiradimo pagrindas – „paveldėjo iš vyro Z. J.“, o iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad J. Z. žemę paveldėjo ne tik A. Z., bet ir H. Z., todėl laikytina, jog 1991 m. spalio 25 d. prašymas buvo pateiktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir į H. Z. tekusį žemės plotą. Pareiškėjai pakartotinai pabrėžia, jog tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. buvo pripažinta I. O. teisė atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę pagal 1991 m. spalio 25 d. prašymą. Termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams praleidimą lėmė neteisėti valstybės institucijų veiksmai pretendentų (I. O. ir J. R.) atžvilgiu, nuo 1991 m. spalio 25 d. nepripažįstant jų teisės atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę ir neinformuojant apie poreikį pateikti prašymo patikslinimą bei papildomus dokumentus.

13. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, jog tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. birželio 3 d. rašte Nr. 8R-2566-(1.12), tiek Vilniaus rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-426-647/2010 laikėsi pozicijos, kad 1991 m. spalio 25 d. prašymu siekiama atkurti nuosavybės teises tik į žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime, bet ne (duomenys neskelbtini) kaime. Valstybės institucijoms dar 2009–2010 metais išreiškus poziciją, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nėra pateiktas, pretendentams dėl valstybės institucijų nekompetentingumo buvo užkirstas kelias iki Atkūrimo įstatyme įtvirtinto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) imtis veiksmų dėl kitų trūkstamų dokumentų pateikimo. Šiuo atveju pačiame Sprendime konstatuota, kad valstybės institucijos pažeidė gero administravimo principą. Pareiškėjai taip pat pažymi, jog minėtu 2009 m. birželio 3 d. raštu I. O. nebuvo pranešta apie Atkūrimo įstatyme įtvirtintus terminus, o valstybės institucijos nebendradarbiavo su pareiškėjais, iki 2013 m. spalio 10 d. neteikė informacijos, kokius veiksmus jie turėtų atlikti. Pareiškėjų vertinimu, I. O. įpėdinių ir J. R. kreipimasis į teismus su prašymais atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, paneigia Tarnybos argumentus, jog jie nebuvo aktyvūs, nesidomėjo ir nesirūpino nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę atkūrimu.

14. Pareiškėja J. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.15. Pareiškėja apžvelgia ginčo aplinkybes ir akcentuoja, kad 1991 m. spalio 25 d. prašymas atkurti nuosavybės teises

buvo pateiktas savalaikiai, todėl ir ji pati, ir I. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Z. turėtą žemę. Pakartoja, kad tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu išspręstas klausimas dėl 1991 m. spalio 25 d. prašymo tinkamo pateikimo, o Tarnyba pati konstatavo gero viešojo administravimo principo pažeidimą. Termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimą lėmė objektyvios priežastys – neteisėti valstybės institucijų veiksmai, sukliudę pareiškėjai laiku realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjos nuomone, ir dabartinis Tarnybos elgesys (teismo įpareigojimo pateikti atsiliepimą į pareiškimą nevykdymas, nedalyvavimas nagrinėjant bylą) leidžia teigti, kad būtent Tarnyba nevykdo jai priskirtų pareigų ir funkcijų (be kita ko, savalaikiai neinformuoja apie galimybę patikslinti pateiktus prašymus), vėliau bandant kaltę dėl terminų praleidimo perkelti pareiškėjai, kuri susidariusioje situacijoje akivaizdžiai yra silpnesnioji šalis. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Tarnybai kaip valstybės institucijai keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjos įsitikinimu, visų pareiškėjų veiksmai po Sprendimo priėmimo patvirtina, jog jie aktyviai siekė ginti savo teises, tai pagrįstai pripažino ir teismas, kuris išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminus pareiškėjams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos visus reikalingus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininkėmis.

17. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (kaip pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu ir kt.) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, pirmiausia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437/2012). Vadinasi, subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma, o bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

20. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

21. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).

22. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 7 d.).

23. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

24. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

25. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad I. O. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 3 d. raštu Nr. 8R-2566-(1.12) buvo informuotas, kad žemėtvarkos skyrius neturi duomenų apie tai, jog buvusi savininkė A. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę (duomenys neskelbtini). Be to, aplinkybę, jog pretendentams dar 2009 metais buvo žinoma apie dokumentų trūkumą, patvirtinta tai, kad I. O. 2009 m. spalio 12 d. pateikė pareiškimą Vilniaus rajono apylinkės teismui, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. Z. ir E. Z. nuosavybės teise turėjo ir valdė iki nacionalizacijos 5,6786 ha žemės sklypą, tačiau civilinė byla Nr. 2-426-647/2010 buvo nutraukta, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nesikreipė į instituciją, nagrinėjančią prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę skyriui pateikė tik 2016 m. kovo 16 d. (praėjus 7 metams).

26. Byloje nėra ginčo, kad I. O. iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nustatytu terminu iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę

(duomenys neskelbtini) kaime. Tokia išvada seka iš Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. atsakymo į I. O. 2016 m. kovo 16 d. prašymą. Minėtame rašte Nr. 48SD-5203-(14.48.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ skyrius nurodė, kad „<…> Skyriaus archyve nėra I. O. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę, todėl informacijos ir Jūsų prašyme nurodytų dokumentų dėl buvusios savininkės A. Z. turėtos žemės Skyrius pateikti negali. Atkreipė dėmesį, kad 1991 m. spalio 20 d. prašyme, kurio kopiją I. O. pateikė skyriui kartu su 2016 m. kovo 16 d. prašymu, kuriame nurodyta, jog A. Z. turėjo žemę (duomenys neskelbtini) kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime (I t., b. l. 58, 60).

27. Šios nutarties 25-26 punktuose nurodytos aplinkybės neleidžia spręsti, kad buvo neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios pareiškėjams realizuoti savo teises. Teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavusi I. O. apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, nesant jokio prašymo dėl žemės grąžinimo (duomenys neskelbtini) kaime.

28. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog svarbias termino praleidimo priežastis teisme turi įrodyti terminą praleidęs ir prašantis jį atnaujinti asmuo (žr., pvz., 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-208-146/2017). Taigi būtent pareiškėjai turėjo įrodyti, kad 1991 metais Tarnybai teikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią ginčo žemės sklypo dalį, bet tokį prašymą buvo atsisakyta priimti, o šios pareigos (pareigos įrodyti) neįvykdžius, tokia aplinkybė neturėtų būti vertinama pareiškėjos naudai (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Byloje nėra jokių duomenų apie 1991 metais pareiškėjų teiktą prašymą atkurti jiems nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Kartu pažymėtina, kad ir procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.

29. Vertinant pareiškėjų argumentą, kad Tarnyba 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu pripažino, jog nors 1991 m. spalio 20 d. prašyme atkurti nuosavybės teises nenurodytas (duomenys neskelbtini) kaimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad prašyme nurodytas didesnis žemės plotas nei buvęs savininkas nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) kaime, ir buvo nurodyti du buvę savininkai, laikė, kad I. O. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Z. ir S. O. turėtą žemę Vilniaus rajone. Teisėjų kolegijos vertinimu toks sprendimas priimtas praėjus daugiau nei keturiolika metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos, nelaikytinas teisiškai reikšmingu sprendžiant, ar pareiškėjas/pareiškėjai susidūrė su kliūtimis tinkamą prašymą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai buvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, siekdami atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistiems terminams pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkių A. Z. (A. Z.) ir H. Z. (po santuokos – O) (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, atnaujinti.

31. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai atnaujino pareiškėjams minėtus praleistus terminus.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą (ABTĮ 146 str. 1 d.). Todėl suinteresuotojo asmens apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų pareiškimas atmetamas.

33. Pareiškėjai pateikė prašymą priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, už atsiliepimo į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą parengimą.

34. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas byloje yra priimtas pareiškėjų nenaudai, nėra pagrindo tenkinti

pareiškėjų prašymą priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjų M. O. (M. O.), M. O. (O.), A. T. (T), J. O. (O) ir J. R. pareiškimą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17907 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Administracinė byla Nr. eA-783-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02919-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 6.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. S.) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (toliau – ir pareiškėjas, Ligoninė) 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. T4-217-(1.34) „Dėl pacientei D. J. S. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad, Ligoninėje atlikus pacientei D. J. S. (duomenys neskelbtini) teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės patikrinimą, Tarnyba 2017 m. liepos 25 d. parengė kokybės patikrinimo ataskaitą Nr. T3-132/2017 (toliau – ir Ataskaita), kurios pagrindu priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo Ligoninei skirtas įspėjimas. Pareiškėjas įsitikinęs, kad ginčijamas Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes atsakovas, nustatęs pažeidimus, nenurodė, kokiu pagrindu konstatuoti konkretūs teisės aktų pažeidimai, vadovavosi bendro pobūdžio teisės normomis.

3. Dėl Įsakyme Ligoninės Skubios pagalbos skyriaus gydytojo chirurgo A. B. atžvilgiu konstatuotų pažeidimų, kurie, Tarnybos nuomone, pasireiškė tuo, kad gydytojas, priskirdamas vyresnio amžiaus (76 m.) pacientės būklę skubios medicinos pagalbos 3 kategorijai (ūmus pilvo skausmas), nepaskyrė atlikti jokių laboratorinių tyrimų ūmaus pilvo diagnozei patikslinti ar patvirtinti, neatliko pilvo skausmo diferencinės diagnostikos, siekiant diferencijuoti ūminę chirurginę patologiją dėl tikėtinos terapinės patologijos, pareiškėjas pažymėjo, jog, pirma, nei Ataskaitoje, nei Įsakyme nėra nurodyta, kokiais tiksliai veiksmais A. B. pažeidė Lietuvos medicinos normos MN 74:2000 „Gydytojas chirurgas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 50 (toliau – ir Medicinos norma MN 74:2000), 28 punktą, kokiais teisės aktais ar medicinos praktika vadovaujantis jis turėjo pacientei skirti tokius tyrimus, nepateikti argumentai ar įrodymai, kodėl A.  B. pacientei suteikta medicinos pagalba laikytina nekvalifikuota, o, pareiškėjo vertinimu, gydytojas, spręsdamas dėl pacientės D. J. S. diagnostikos ir gydymo, vadovavosi jos nurodytais simptomais bei objektyviai surinktais duomenimis apie jos sveikatos būklę, pagal indikacijas paskyrė būtinus tyrimus ir skausmą malšinančius vaistus; antra, Tarnyba nenurodė, kokiais veiksmais gydytojas A. B. pažeidė Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos ir masto, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 (toliau – ir Pagalbos teikimo tvarka), 16 punktą, o, pareiškėjo vertinimu, tiek iš paciento slaugos istorijos, tiek iš paciento, kuriam įtariama chirurginė patologija, apžiūros protokolo matyti, kad visos tinkamam sveikatos priežiūros paslaugų suteikimui reikalingos skiltys užpildytos; trečia, A. B. tinkamai atliko savo pareigą, įtvirtintą Skubios pagalbos skyriaus darbo organizavimo procedūros, patvirtintos Ligoninės direktoriaus 2013 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. KVS-13 (toliau – ir Skyriaus darbo organizavimo procedūra), 5.13 papunktyje, paskirdamas reikiamus tyrimus, įvertindamas pacientės būklę, be kita ko, paskyrė echoskopijos tyrimą, kuris laikytinas vienu iš ligos diagnostikos instrumentų, o pacientės priėmimo metu nebuvo indikacijų papildomų tyrimų skyrimui, Tarnyba nenurodė, kokie papildomi tyrimai ar konsultacijos turėjo būti skiriami.

4. Dėl Įsakyme Ligoninės Skubios pagalbos skyriaus gydytojo chirurgo V. V. atžvilgiu konstatuotų pažeidimų, kurie, Tarnybos nuomone, pasireiškė tuo, kad gydytojas, apžiūrėjęs pacientę D. J. S. ir nustatęs diagnozę – ūminis gastritas, neatliko viršutinės pilvo dalies skausmo diferencinės diagnostikos, neskyrė papildomų tyrimų diagnozei patvirtinti arba patikslinti, nenustatęs ūmaus chirurginio susirgimo, išleidžiant pacientę ambulatoriniam gydymui, medicininiuose dokumentuose nepažymėjo, ar pacientės būklė tapo stabili ir tos būklės nebuvo galima priskirti nė vienai iš skubios medicininės pagalbos kategorijų, pareiškėjas akcentavo, kad, pirma, nei Įsakyme, nei Ataskaitoje nenurodoma, kokiais veiksmais V. V. pažeidė Medicinos normos MN 74:2000 28 punktą, o, pareiškėjo vertinimu, iš pateiktų medicininių dokumentų akivaizdu, jog gydytojas suteikė pacientei kvalifikuotą medicininę pagalbą; antra, Tarnyba, konstatuodama Medicinos normos MN 74:2000 35.12 papunkčio pažeidimą, nenurodė, kokiais aktais vadovaujantis ar kokių indikacijų pagrindu gydytojas turėjo siųsti pacientę vidaus ligų gydytojo konsultacijai dėl tikėtino terapinio susirgimo, o, pareiškėjo teigimu, pacientės priėmimo metu nebuvo jokių indikacijų siųsti ją tokiai konsultacijai; trečia, Pagalbos teikimo tvarkos 11 ir 16 punktų pažeidimo atžvilgiu, Tarnyba nenurodė, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis vadovaujantis nustatyta, jog skubi medicinos pagalba pacientei D. J. S. nebuvo teikiama iki jos būklės stabilizavimo ir nebegalėjimo priskirti šios būklės prie vienos iš trijų skubios pagalbos kategorijų, o, pareiškėjo teigimu, iš pacientės būklės aprašymo ir galutinės diagnozės matyti, kad jos būklė buvo stabilizuota, pacientė nebūtų buvusi išleista gydytis ambulatoriškai, jei jos būklė nebūtų to leidusi, be to, priskyrimą vienai iš trijų kategorijų jau buvo atlikęs gydytojas A. B.; ketvirta, Tarnyba nenurodė, kuo

vadovaujantis nustatė, kad gydytojas V. V. pažeidė Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.3 papunktį, kodėl ir kokie turėjo būti skiriami papildomi tyrimai ar konsultacijos; penkta, Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.6 papunkčio pažeidimo atžvilgiu, pareiškėjas tvirtino, kad iš pateiktų medicininių dokumentų akivaizdu, jog V.  V. vertino pacientės būklę ir jos pokyčius, kitaip nebūtų įmanoma nustatyti diagnozės ir paskirti rekomendacijas gydymui; šešta, gydytojas V. V. nepažeidė Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.7 papunkčio nuostatų, nes, įvertinus pacientės būklę, gautus tyrimų rezultatus, nebuvo indikacijų tolimesniems tyrimams ar konsultacijoms, gydytojas elgėsi tiksliai pagal minėtoje nuostatoje nurodytą tvarką ir pagrįstai nusprendė, stabilizavus pacientės būklę, jai skirti ambulatorinį gydymą.

5. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad, išnagrinėjęs mirusiosios D. J. S. vyro A. S. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) skundą ir atlikęs Ligoninėje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą, priėjo prie išvados, jog (duomenys neskelbtini) sveikatos priežiūros paslaugos pacientei D. J. S. suteiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus. Dėl gydytojo A. B. atžvilgiu konstatuotų pažeidimų atsakovas pažymėjo, jog medicinos mokslo teorijoje ir klinikinėje praktikoje žinoma, kad pilvo skausmo priežastys gali būti įvairios. Atliktam echoskopiniam pilvo organų tyrimui nepatvirtinus chirurginės patologijos, nebuvo indikacijų chirurginiam pacientės gydymui, tačiau indikacijų chirurginiam gydymui nebuvimas nereiškia, kad ūmaus pilvo skausmo priežastys negali būti kitos (pvz., terapinės) ligos požymis. Tik laboratoriniai tyrimai ir kiti instrumentiniai tyrimai, siekiant patikslinti ar patvirtinti ūmaus pilvo skausmo diagnozę, atlikta pilvo skausmo diferencinė diagnostika būtų leidusi atskirti ūminę chirurginę patologiją nuo tikėtinos terapinės patologijos, kuri šiuo konkrečiu atveju, vertinant retrospektyviai, ir buvo – išeminė širdies liga ir (duomenys neskelbtini) įvykęs ūmus miokardo infarktas. Taigi A. B., nepaskirdamas atlikti jokių laboratorinių ir kitų instrumentinių tyrimų ūmaus pilvo diagnozei patikslinti ar patvirtinti, neatlikdamas pilvo skausmo diferencinės diagnostikos, nors pagal savo kompetenciją turėjo mokėti diagnozuoti ir gydyti simptomus ir požymius, susijusius su virškinimo sistema ir pilvu, pasielgė neprofesionaliai. Dėl gydytojo chirurgo V. V. atžvilgiu konstatuotų pažeidimų atsakovas teigė, kad gydytojas chirurgas, būdamas įsitikinęs ūmios chirurginės patologijos nebuvimu, privalo pacientą siųsti kitos profesinės kvalifikacijos gydytojo (šiuo atveju – vidaus ligų gydytojo, kaip terapinio profilio asmens sveikatos priežiūros specialisto) konsultacijai, kad būtų nustatyta tikroji skausmo priežastis arba tyrimais (ne paciento nusiskundimais ar apžiūra, kuri šiuo atveju buvo nepakankamai informatyvi) pagrįstas skrandžio patologijos buvimas (gastritas). Be to, iš įrašų paciento, kuriam įtariama chirurginė patologija, apžiūros protokole matyti, jog nebuvo vertinti pacientės sveikatos būklės pokyčiai skyrus nuskausminamųjų vaistų, o protokole tik pakartoti iki konsultacijos žinoti duomenys. Nors Ligoninėje pacientei atliktas ultragarsinis tyrimas, šiuo tyrimu iš esmės negalima diagnozuoti gastrito, pastaroji V. V. diagnozė nepagrįsta jokiais tyrimais. Atsakovo teigimu, analogiškais D. J. S. simptomais gali pasireikšti ir kitos ligos, pavyzdžiui, opaligė, tačiau neaišku, kodėl V. V. šios galimybės nesvarstė. Diagnozavęs gastritą, V. V. pacientei skyrė nespecifinį šios ligos gydymą – ketanovą ir spazmolitikus; ketanovas yra stiprus nuskausminamasis vaistas, kuris, be kita ko, maskuoja numanomą kitų ligų kliniką. Atsakovas pažymėjo, jog patikrinimo metu nenustatyti jokie įrodomieji duomenys, kad į namus išleistos pacientės sveikatos būklė buvo stabilizuota, nes, kaip minėta, jos pilvo skausmo tikroji priežastis nebuvo nustatyta, (duomenys neskelbtini) atlikto autopsijos tyrimo metu neaptikta jokių pacientės skrandžio ligos pažymių (įskaitant gastritą), pagrindinis mirusiosios susirgimas – lėtinė išeminė širdies liga (ūmus miokardo infarktas, kuris komplikavosi širdies sienelės plyšimu, krauju ir kraujo krešuliais širdiplėvėje, ūmiu širdies veiklos sutrikimu), o šios aplinkybės patvirtina, jog jai nebuvo suteiktos tinkamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog Tarnyba nenurodė, kokiu pagrindu yra konstatuoti konkretūs teisės aktų pažeidimai, vadovavosi bendro pobūdžio teisės normomis. Tvirtino, kad pažeidimai pripažinti išanalizavus pacientę gydžiusių gydytojų chirurgų A. B. ir V. V. kompetenciją, kadangi šie gydytojai, įgiję teisės aktų nustatyta tvarka išduotą licenciją, privalo veikti pagal savo profesinę kompetenciją, apibrėžtą medicinos normoje ir kituose teisės aktuose, t. y. turėdami mokėti diagnozuoti ir gydyti kitus simptomus ir požymius, susijusius su virškinimo sistema ir pilvu, V. V. atveju – ir gastritą, privalo diagnozuoti ir gydyti, pagal kompetenciją suteikdami kvalifikuotą ir specializuotą medicinos pagalbą bei spęsdami chirurginių ligų diagnostikos ir gydymo klausimus (Medicinos normos MN 74:2000 28 p.), V. V. atveju – nepriskirtais jo kompetencijai atvejais siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą (Medicinos normos MN 74:2000 35.12 p.),

šiuo atveju – vidaus ligų gydytojo konsultacijai dėl terapinės sveikatos būklės įvertinimo. Teisės aktuose neįmanoma ir nelogiška formalizuoti visų ligų visus įmanomus gydymo būdus, o, vadovaujantis pareiškėjo logika, būtų išvis neįmanoma įvertinti pacientui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Tokią savo nuomonę atsakovas grindžia Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 3R-57(AG-28/04-2016) pateiktais argumentais.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.8. Trečiasis suinteresuotas asmuo įsitikinęs, kad (duomenys neskelbtini) Ligoninėje pacientei D. J. S. nebuvo suteikta

kvalifikuota medicininė pagalba, o ją teikę gydytojai elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, nes per tris valandas, praleistas Ligoninėje, pacientei nebuvo atlikta nei širdies kardiograma, nei gastoskopija. Pacientė buvo išleista namo nenustačius skausmo priežasčių, rekomenduojant kitą dieną kreiptis į šeimos gydytoją ir vartoti nuskausminančiuosius vaistus, nors pacientė turėjo būti nukreipta kitų specialistų konsultacijai. Ligoninės gydytojų klaidą patvirtinta (duomenys neskelbtini) autopsijos tyrimo išvados.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės skundą, priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. iš pareiškėjo 150 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

10. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) 13.04 val. pacientei D. J. S. iškviesta greitoji medicinos pagalba, nurodyta kvietimo priežastis – 76 m. amžiaus moteris skundėsi bendru silpnumu, skrandžio skausmu, 13.18 val. nustatyta temperatūra – 36.8 laipsniai, arterinis kraujo spaudimas – 130/90 mmHg, pulsas – 71 k./min., oda blyški, vyzdžių reakcija buvo, kvėpavimas vezikulinis, kvėpavimo dažnis – 15k./min., pilvo skausmai – 3 balai, meninginiai simptomai (-), pažymėta: EKG tyrimas neatliktas, skausmo vieta – pilvas, patikrinimo rezultatas – skaudėjo po dešiniuoju šonkaulių lanku, pykino, vaistų nevartojo, preliminari diagnozė: ūminis pilvo skausmas, pykinimas (TLK-10-AM kodas R10.0).

11. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Paciento, kuriam įtariama chirurginė patologija, apžiūros (duomenys neskelbtini) protokole 14.00 val. gydytojas chirurgas A. B. nurodė, kad pacientė skundėsi pilvo skausmu, pykinimu, skundai atsirado vakar po maisto, nustatė: bendra būklė patenkinama, kraujospūdis 130/90 mmHg, pulsas 78 k./min., širdies veikla ritmiška, plaučiuose alsavimas vezikulinis, liežuvis drėgnas su baltu apnašu, skausmo lokalizacija – viršutinė pilvo dalis, skausmingumas 6–7 balai, skausmo iradiacijos nebuvo, raumenų tempimo, pilvaplėvės dirginimo požymių nebuvo, pacientės klinikinė būklė atitiko skubios medicinos pagalbos 3 kategoriją. Gydytojas paskyrė atlikti pilvo organų echoskopinį tyrimą, nurodė sulesti nuskausminančius vaistus.

12. Gydytojas E. K., (duomenys neskelbtini) 16.21 val. pacientei atlikęs ultragarsinį pilvo tyrimą, Instrumentinio tyrimo protokole Nr. 2017/5165 nurodė, kad kairiajame inkste aptiktos cistos iki 1,0 cm.

13. Gydytojas chirurgas V. V., įvertinęs bendrą pacientės būklę, skundus, objektyvaus ištyrimo duomenis ir pilvo organų echoskopijos duomenis, nustatė diagnozę – ūminis gastritas. Paciento, kuriam įtariama chirurginė patologija, apžiūros (duomenys neskelbtini)protokole pažymėjo, kad ūmaus chirurginio susirgimo nenustatė, vėliau – kad pacientė išsiunčiama ambulatoriniam gydymui.

14. Ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V-58 sudarytos komisijos 2017 m. kovo 6 d. tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad, įvertinus visus gautus objektyvius įrodymus, galima teigti, kad D. J. S. pasireiškė požymiai, būdingi pilvo organų susirgimui. Pacientei būnant Ligoninėje, miokardo infarkto klinikinių simptomų nebuvo.

15. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. 194/2017(01) nurodyta, kad D. J. S. mirties priežastis – išėminė širdies liga.

16. Tarnyba 2017 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. T4-217-(1.34) „Dėl pacientei D. J. S. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų“ įspėjo Ligoninę dėl šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytų teisės aktų pažeidimų. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtintų Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau – ir Skundų nagrinėjimo tvarka) 32 punktu ir atsižvelgiant į Tarnybos Pacientų teisių

priežiūros skyriaus atliktą asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą pagal A.  S. skundą dėl jo žmonai (duomenys neskelbtini) Ligoninėje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, 2017 m. liepos 20 d. direktoriaus įsakymo projekto svarstymo protokolą Nr. D3-107-(1.9) bei 2017 m. liepos 25 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo ataskaitą. Įspėjimas Ligoninei skirtas už tai, kad gydytojas chirurgas A.  B. pažeidė Medicinos normos MN 74:2000 28 punktą, Pagalbos teikimo tvarkos 16 punktą, Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.3 punktą, o gydytojas chirurgas V. V. – Medicinos normos MN 74:2010 28 punktą, Pagalbos teikimo tvarkos 11 ir 16 punktus, Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.3, 5.1.6, 5.1.7 papunkčius.

17. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir išanalizavęs bylos aplinkybes, pažymėjo, kad, pacientei atvykus į Ligoninę, A. B., pacientės klinikinę būklę priskyręs skubiosios medicinos pagalbos 3 kategorijai (ūmus pilvo skausmas), paskyrė atlikti pilvo organų echoskopinį tyrimą, nurodė suleisti nuskausminančius vaistus, tačiau jokių laboratorinių tyrimų ūmaus pilvo skausmo diagnozei patikslinti ar patvirtinti nepaskyrė, neatliko pilvo skausmo, kaip tikėtino kitų organų sistemų susirgimo simptomo, diferencinės diagnostikos, siekiant diferencijuoti ūminę chirurginę patologiją nuo tikėtinos terapinės patologijos. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog, atliktam echoskopiniam pilvo organų tyrimui nepatvirtinus chirurginės patologijos, nebuvo indikacijų chirurginiam pacientės gydymui, tačiau indikacijų chirurginiam gydymui nebuvimas nereiškia, kad ūmaus pilvo skausmo priežastys negali būti kitos, t. y. terapinės ligos, požymis, šiuo atveju – gyvybei pavojingos kardiovaskulinės patologijos požymis. Šiuo atveju tik paskirti atlikti laboratoriniai ar instrumentiniai tyrimai būtų leidę atskirti ūminę chirurginę patologiją nuo terapinės patologijos. Gydytojas chirurgas A. B., turėdamas pagal kompetenciją mokėti diagnozuoti ir gydyti šiuos sveikatos sutrikimus ir būkles: R19 kitus simptomus ir požymius, susijusius su virškinimo sistema ir pilvu, kaip tai numatyta Medicinos normos MN 74:2000 37.121 papunktyje, pacientei priskirdamas klinikinę būklę skubiosios medicinos pagalbos 3 kategorijai, nepaskyrė atlikti laboratorinių ir kitų instrumentinių tyrimų ūmaus pilvo skausmo diagnozei patikslinti ar patvirtinti, neatliko pilvo skausmo diferencinės diagnostikos, siekiant diferencijuoti ūminę chirurginę patologiją nuo tikėtinos terapinės patologijos, todėl Tarnyba ginčijamo Įsakymo 1.1 papunktyje pagrįstai konstatavo, jo A. B. pažeidė Medicinos normos MN 74:2000 28 punktą, Pagalbos teikimo tvarkos 16 punktą bei Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.3 papunktį.

18. Teismas taip pat nustatė, kad po echoskopinio tyrimo pacientės apžiūrą tęsė gydytojas chirurgas V.  V., kuris, įvertinęs bendrą pacientės būklę, jos nusiskundimus, objektyvaus ištyrimo duomenis, nustatė diagnozę – ūminis gastritas, ir Paciento, kuriam įtariama chirurginė patologija, apžiūros protokole pažymėjo, kad ūmaus chirurginio susirgimo nenustatė. Tą pačią dieną pacientė buvo išsiųsta gydytis ambulatoriškai. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad V. V. diagnozę nustatė remdamasis objektyviais simptomais ir pacientės išsakytais nusiskundimais, tačiau ši diagnozė nebuvo patvirtinta / pagrįsta laboratoriniais ir kitais instrumentiniais tyrimais. V. V., turėdamas pagal kompetenciją mokėti diagnozuoti ir gydyti šiuos sveikatos sutrikimus ir būkles: K29 gastritas ir duodenitas, R19 kitus simptomus ir požymius, susijusius su virškinimo sistema ir pilvu, kaip tai numatyta Medicinos normos MN 74:2000 37.57 ir 37.121 papunkčiuose, apžiūrėjęs pacientę ir nustatęs diagnozę – ūminis gastritas, neatliko viršutinės pilvo dalies skausmo diferencinės diagnostikos, neskyrė papildomų tyrimų diagnozei patvirtinti arba patikslinti, nenustatęs ūmaus chirurginio susirgimo, nesiuntė pacientės vidaus ligų gydytojo konsultacijai dėl numanomo terapinio susirgimo, išleidžiant pacientę ambulatoriniam gydymui, medicinos dokumentuose nepažymėjo, ar pacientės būklė tapo stabili ir tos būklės negalima priskirti nė vienai iš skubiosios medicinos pagalbos kategorijų. Teismas konstatavo, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai, įvertinusi gydytojo chirurgo V.  V. teiktas sveikatos priežiūras paslaugas pacientei, Įsakymo 1.2 papunktyje pripažino, jog buvo pažeisti Medicinos normos MN 74:2000 28 ir 35.12 punktų, Pagalbos teikimo tvarkos 11 ir 16 punktų bei Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.3, 5.1.6 bei 5.1.7 papunkčių reikalavimai.

19. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui skyrė įspėjimą. Teismas, nusprendęs atmesti pareiškėjo skundą, tenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 150 Eur.

III.

20. Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

21. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, juos papildydamas. Pažymi, jog atsakovas,

priimdamas Įsakymą, nepasitelkė gydytojų specialistų ekspertinio vertinimo. Pastebi, kad teismas nepasisakė dėl skundo argumentų, susijusių su Įsakyme konstatuotu netinkamu dokumentų užpildymu (Pagalbos teikimo tvarkos 11 ir 16  p.), taip pat Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.6 papunkčio pažeidimu. Pareiškėjas pabrėžia, kad, įvertinęs pirminius pacientės D. J. S. nusiskundimus, gydytojas A. B. skyrė labiausiai šių nusiskundimų pobūdį atitinkantį diagnozuoti tyrimą – pilvo organų echoskopiją, ir tik įvertinus šio tyrimo rezultatus, jei būtų buvęs poreikis, pacientei būtų buvę skirti kiti tyrimai, tačiau šis gydytojas neturėjo objektyvios galimybės skirti pacientei kitus instrumentinius tyrimus, nes pacientės apžiūrą po echoskopijos tęsė gydytojas V. V., taigi, atsakovo ir teismo padarytos išvados dėl A. B. pažeidimų yra nepagrįstos. Gydytojas V. V., vadovaudamasis tyrimų rezultatais ir objektyviais duomenimis, pagrįstai nenustatė poreikio pacientei atlikti papildomus tyrimus ar siųsti ją konsultacijai pas kitos srities gydytoją. Pažeidimai dėl to paties veiksmo  – pilvo skausmo diferencinės diagnostikos neatlikimo, siekiant diferencijuoti ūminę chirurginę patologiją nuo tikėtinos terapinės patologijos, – ginčijamame Įsakyme inkriminuojami ir gydytojui A. B., ir gydytojui V. V., tokiu būdu pareiškėją iš esmės baudžiant dvigubai. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino ir neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, neįvertino dalies skundo argumentų, tik bendrai nurodydamas, kad pareiškėjas pažeidė atitinkamas normas.

22. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 9 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus dokumentus: Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 56-49 ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Chirurgijos klinikos docento L. V. atsakymus.

23. Pareiškėjas 2019 m. spalio 7 d. teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir papildomus paaiškinimus, susijusius su anksčiau minėtais prašomais pridėti prie bylos dokumentais, bei informavo, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl taikos sutarties sudarymo.

24. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas pastebi, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas, toliau iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde netiksliai cituoja teismo teiginius skundžiamame sprendime, susijusius su galimybės nebuvimu gydytojui A.  B. pacientei paskirti kitus instrumentinius tyrimus, ir tvirtina, jog A. B. turėjo skirti tyrimus nustatytai ūmaus pilvo skausmo diagnozei patikslinti ar patvirtinti bei atlikti diferencinę diagnostiką nepriklausomai nuo paskirtos atlikti pilvo echoskopijos rezultatų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jis baudžiamas dvigubai, kadangi abu gydytojai (ir A. B., ir V. V.) turėjo pareigą pacientės apžiūrų metu spręsti dėl tyrimų paskyrimo nustatytoms diagnozėms patvirtinti ar patikslinti ir diferencinės diagnostikos atlikimo ir jie abu buvo atsakingi už savalaikį ir kokybišką pacientės ištyrimą pagal jos tuometinę sveikatos būklę. Atsakovas tvirtina, jog, atlikdamas patikrinimą, jis turi teisę, bet ne prievolę pasitelkti medicinos specialistus konsultantus (Skundų nagrinėjimo tvarkos 25 p.), o šiuo atveju Tarnybos specialistams pacientės D. J. S. situacija buvo aiški ne tik teisine, bet ir klinikine prasme, todėl nebuvo poreikio kviestis medicinos specialistus–konsultantus. Atsakovas nepritaria ir pareiškėjo nuomonei, kad teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, neįvertino dalies skundo argumentų, kadangi, atsakovo įsitikinimu, teismas išanalizavo ne tik faktinius abiejų gydytojų chirurgų veiksmus, bet ir atliko jų teisinį vertinimą, be to, teismas neturėjo ir neprivalėjo savarankiškai spręsti medicininių pacientės gydymo tinkamumo klausimų.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, remdamasis aplinkybe, jog pacientė mirė praėjus valandai nuo grįžimo namo iš Ligoninės, kas, jo nuomone, patvirtina, kad jai nebuvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, prašo apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. T4-217-(1.34), kuriuo pareiškėjui skirtas įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas teismo sprendimas buvo priimtas 2017 m. spalio 24 d. Pareiškėjas, pateikęs apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 9 d. teismui pateikė papildomus dokumentus, kuriuos prašė pridėti prie bylos, tarp jų – Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 56-49 (III t., b. l. 78–83), priimtą išnagrinėjus A. S. pareiškimą dėl jo sutuoktinei D. J. S. (duomenys neskelbtini) VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje galbūt nekokybiškai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Šiame sprendime minėta komisija konstatavo, kad nėra duomenų, jog pacientei D. J. S. asmens sveikatos priežiūros paslaugos Ligoninėje būtų buvusios suteiktos nekokybiškai, tokią išvadą priėjo išanalizavusi Kauno klinikų Chirurgijos klinikos docento L. V. atliktą vertinimą (atsakymus į komisijos pateiktus klausimus; III t., b. l. 84–86) bei Kauno klinikų Kardiologijos klinikos gydytojo kardiologo prof. R. Š. atliktą vertinimą (atsakymus į komisijos pateiktus klausimus), taip pat Ataskaitoje, kurios pagrindu priimtas nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamas Įsakymas, išdėstytas aplinkybes. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija specialistams užduotais klausimais siekė išsiaiškinti, be kita ko, ar Ligoninės Skubios pagalbos skyriuje gydytojas chirurgas tinkamai įvertino pacientės būklę, ar buvo atlikti reikalingi laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai (2 klausimas), taip pat ar gydytojui chirurgui, nustačius ūminio gastrito diagnozę (nenustačius ūmaus chirurginio susirgimo), reikia siųsti pacientą vidaus ligų gydytojo konsultacijai diagnozei patvirtinti arba patikslinti (4 klausimas). Nors minėta komisija tiesiogiai nevertino, ar Ligoninės Skubios pagalbos skyriaus gydytojų chirurgų A. B. ir V. V. veiksmai asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pacientei D. J. S. (duomenys neskelbtini) metu atitiko Medicinos normos MN 74:2000 28 ir 35.12 punktų, Pagalbos teikimo tvarkos 11 ir 16 punktų bei Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.3, 5.1.6 bei 5.1.7 papunkčių reikalavimus, tačiau komisijos vertintos aplinkybės yra akivaizdžiai susijusios (persidengiančios) su Įsakyme konstatuotais pažeidimais. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimas ir L. V. vertinimas buvo atlikti pirmosios instancijos teismui jau priėmus ginčijamą sprendimą, tačiau, įvertinusi apeliacinės instancijos teismui papildomai pateiktų dokumentų turinį, teisėjų kolegija laiko, jog šiuose dokumentuose esantys duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl turi būti išanalizuoti.

29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, kaip teisingai pastebėjo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, nors sprendime ir paminėjo visas teisės normas, kurių pažeidimas inkriminuojamas Ligoninei (joje dirbantiems gydytojams chirurgams A. B. ir V. V.), bet pateikė motyvus ne dėl visų šių normų pažeidimo pagrįstumo (t. y. dėl Pagalbos teikimo tvarkos 16 punkto, kuriame įtvirtinta gydytojo, teikiančio skubiąją medicinos pagalbą, pareiga tinkamai užpildyti paciento dokumentus, pažeidimo, bei dėl Pagalbos teikimo tvarkos 11 punkto ir Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.6 papunkčio nuostatų, susijusių su paciento būklės pokyčių įvertinimu, pažeidimo). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija negali ištirti pirmosios instancijos teismo išvados, kad Pagalbos teikimo tvarkos 11 ir 16 punktų bei Skyriaus darbo organizavimo procedūros 5.1.6 papunkčio nuostatų pažeidimas Įsakyme buvo konstatuotas pagrįstai, bei įvertinti, ar skirtas įspėjimas yra proporcinga sankcija nustatytiems pažeidimams (jų visumai). Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi reikšmingų trūkumų motyvavimo aspektu, kurie turėtų būti pašalinti.

30. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, šiuo atveju egzistuoja teisinės ir faktinės prielaidos perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies

netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nes įvertino ne visus pagrindinius pareiškėjo argumentus, be to, po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo paaiškėjo naujos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17914 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Administracinė byla Nr. eA-797-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01231-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą pareiškėjui viešajai įstaigai „Plaukimas visiems“ dėl visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2017 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. TGK-31 (toliau – ir Sprendimas).

2. Atsakovas paaiškino, kad Komisija Sprendimu tenkino pareiškėjo viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Plaukimas visiems“ (toliau – ir pareiškėjas) skundus dėl Administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. AD1-548 (toliau – ir Įsakymas Nr. AD1-548) ir 2017 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. AD1-641 (toliau – ir Įsakymas Nr. AD1-641) panaikinimo, taip pat įpareigojimo Administracijos direktoriui organizuoti buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų sportinės veiklos programų dalinio finansavimo konkursą (toliau – ir Konkursas), vadovaujantis Buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų sportinės veiklos programų dalinio finansavimo nuostatais, patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. T2-12 (toliau – ir Nuostatai).

3. Atsakovo nuomone, Sprendimas turėtų būti panaikintas pirmiausiai todėl, kad pareiškėjo pateikti skundai kilo iš viešo konkurso teisinių santykių, todėl jų nagrinėjimas nepriskirtinas nei Komisijos, nei administracinio teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.947–6.952 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 str. 1 d. 3 p.). Be to, nagrinėdama pareiškėjo skundus, Komisija priėjo nepagrįstas išvadas, nes, nepaisant to, kad pranešime apie Konkursą, paskelbtame Klaipėdos miesto savivaldybės interneto svetainėje 2016 m. spalio 7 d., buvo suklysta nurodant paraiškų priėmimo terminą (vietoj 5 darbo dienų nurodytos 5 kalendorinės dienos), tačiau, atsakovo vertinimu, tai nesutrukdė suinteresuotiems asmenims teikti paraiškas. Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo būti susipažinęs su Nuostatais ir, tikrai ketindamas dalyvauti konkurse dėl finansavimo skyrimo, turėjo žinoti, kokiu laiku kiekvienais metais skelbiamas Konkursas, bet dėl Konkurso į Administraciją kreipėsi tik spalio pabaigoje.

II.

4. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu tenkino atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą, t. y. panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. TGK-31.

5. Teismas nustatė, kad Administracija organizavo buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų sporto šakų sportinės veiklos programų dalinio finansavimo 2017 metų laikotarpiui konkursą. Apie Konkursą Klaipėdos miesto savivaldybės interneto svetainėje buvo paskelbta 2016 m. spalio 7 d., skelbime nurodyta, jog paraiškos priimamos Administracijos Sporto ir kūno kultūros skyriuje iki 2016 m. spalio 12 d., šis skelbimas buvo skelbiamas iki 2016 m. spalio 13 d.

6. Administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. AD1-3158 buvo sudaryta Buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų sportinės veiklos programų vertinimo komisija, kurios funkcija – vertinti pateiktų paraiškų programų atitiktį Nuostatų reikalavimams ir teikti rekomendacijas Administracijos direktoriui. Ši komisija 2016 m. spalio 25 d. posėdžio metu nutarė teikti Administracijos direktoriui dalinai finansuoti VšĮ „Klaipėdos irklavimo centras“ programą, skiriant 276 400 Eur, o 2017 m. kovo 6 d. posėdžio metu – rekomendaciją dalinai finansuoti VšĮ Klaipėdos krašto buriavimo sporto mokyklos „Žiemys“ programą, skiriant 57 000 Eur šiems biudžetiniams metams. Administracijos direktorius, atsižvelgdamas į ankščiau paminėtas rekomendacijas, 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. AD1-548 skyrė VšĮ „Klaipėdos irklavimo centras“ programai „Irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų sportinės veiklos programa“ – 276 400 Eur, o 2017 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. AD1-641 nutarė VšĮ Klaipėdos krašto buriavimo sporto mokyklai „Žiemys“ programai „Buriavimo sportinės veiklos dalinis finansavimas 2017 m.“ skirti 57 000 Eur.

7. Pareiškėjas, ginčydamas Įsakymus Nr. AD1-548 ir Nr. AD1-641, 2017 m. birželio 6 d. Komisijai pateikė du skundus. Pareiškėjas savo skundus grindė šiais argumentais: Konkursas buvo vykdomas pažeidžiant Nuostatų 5 ir 10 punktus, t. y. Konkursas organizuotas nesilaikant paraiškų Konkursui pateikimo terminų (paraiškų teikimas vietoj numatyto 5 darbo dienų termino sutrumpintas iki 3 darbo dienų termino), o Konkursui pateiktų paraiškų vertinimo komisija, sudaryta Administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. AD1-3158, neatitiko Nuostatuose reglamentuotos komisijos sudėties. Komisija abu pareiškėjo skundus sujungė į vieną bylą ir, juos išnagrinėjusi ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. TGK-31, nusprendė VšĮ „Plaukimas visiems“ skundus tenkinti, t. y. panaikino Įsakymus Nr. AD1-548 bei Nr. AD1-641 ir įpareigojo atsakovą, vadovaujantis Nuostatais,

iš naujo organizuoti Konkursą. Komisija Sprendime konstatavo, kad Konkursas buvo vykdomas nesilaikant Nuostatų 5 punkte nustatyto imperatyvaus termino, o Įsakymu Nr. AD1-548 VšĮ „Klaipėdos irklavimo centras“ paskirtas 276 400 Eur dydžio finansavimas viršijo Nuostatų 2 punkte leistiną 95 proc. finansavimą. Komisija atkreipė dėmesį taip pat į tai, jog nepaisant nustatyto ankstesnio VšĮ Klaipėdos krašto buriavimo sporto mokyklos „Žiemys“ savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimo pažeidimo, paraiškų vertinimo komisija visgi nusprendė siūlyti skirti ankščiau paminėtai įstaigai 57 000  Eur dydžio finansavimą iš savivaldybės biudžeto. Komisija tokį sprendimą pripažino prieštaraujančiu Nuostatų 32 ir 33 punktams.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjo iškeltas ginčas susijęs su buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų dalinio finansavimo konkursu, kurio tikslas – sudaryti savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo sutartį su konkurso nugalėtojais, taigi, ginčas kilo iš viešo konkurso teisinių santykių. Viešo konkurso teisiniai santykiai reglamentuojami civilinės teisės normomis, o Administracija viešame konkurse veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, vykdantis administravimo procedūrą, bet kaip lygiateisis civilinių santykių dalyvis. Savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijos nagrinėja skundus tik dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų bei veiksmų (neveikimo) teisėtumo, kurie priimti viešojo administravimo srityje, tačiau neturi kompetencijos nagrinėti ginčų, kylančių iš civilinių teisinių santykių. Teismas konstatavo, jog Komisija, nagrinėdama ginčą, šiuo atveju viršijo savo kompetencijos ribas. Komisija, susipažinusi su pareiškėjo skundo turiniu, privalėjo atsisakyti jį priimti nagrinėti (Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos įstatymo 12 str. 2 d. 1 p.) arba priimti sprendimą bylą nutraukti, nustačius, kad ji nepriskirtina Komisijos kompetencijai (Administracinių ginčų komisijos įstatymo 20 str. 2 d. 1 p.), tačiau to nepadarė, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

III.

9. Pareiškėjas VšĮ „Plaukimas visiems“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. TGK-31.

10. Pareiškėjas apžvelgia teismo sprendimo turinį. Jo įsitikinimu, Komisija, išnagrinėdama jo skundus, veikė neviršydama savo kompetencijos ribų, kadangi Administracija, priimdama individualius administracinius aktus (Įsakymus Nr. AD1-548 ir Nr. AD1-641), veikė viešojo administravimo srityje, o ne civilinių teisinių santykių reguliavimo srityje. Pareiškėjas toliau pakartoja savo skundo Komisijai argumentus, susijusius su tuo, kad Komisija, vykdydama Konkursą, pažeidė Nuostatų 5 ir 10 punktus, pritaria Sprendimo išvadoms.

11. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.12. Atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas yra be motyvų, pareiškėjas tik nurodo, kad nesutinka su priimtu teismo

sprendimu, nes, jo nuomone, Komisija išnagrinėjo ginčą dėl Administracijos individualių administracinių aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, o ne civilinių teisinių santykių reguliavimo srityje. Pareiškėjas nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu jis daro tokią išvadą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl atsakovo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina atsakovo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Komisija, priimdama Sprendimą, viršijo savo kompetenciją, nes išnagrinėjo ginčą, kilusį civilinių teisinių santykių srityje. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su tokia išvada, teigdamas, kad atsakovas, priimdamas individualius administracinius aktus (Įsakymus Nr. AD1-548 ir Nr. AD1-641), veikė viešojo administravimo srityje, o ne civilinių teisinių santykių reguliavimo srityje, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokį teiginį. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

17. Administracinių ginčų komisijų įstatymo (nuostatos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtis – nustatyti ikiteisminio skundų (prašymų) dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų sudarymo tvarką ir kompetenciją. Taigi, kaip ir administraciniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.), administracinių ginčų komisijos sprendžia tik viešojo administravimo srities ginčus.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Įsakymus Nr. AD1-548 ir Nr. AD1-641. Įsakymu Nr. AD1-548 Administracijos direktorius skyrė savivaldybės biudžeto lėšas 2017 metų sporto programos daliniam finansavimui: VšĮ „Klaipėdos irklavimo centras“ programai „Irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų sportinės veiklos programa“ – 276 400 Eur (b. l. 25), o Įsakymu Nr. AD1-641 Administracijos direktorius skyrė savivaldybės biudžeto lėšas 2017 metų sporto programos daliniam finansavimui: VšĮ Klaipėdos krašto buriavimo sporto mokyklai „Žeimys“, programai „Buriavimo sportinės veiklos dalinis finansavimas 2017 m.“ – 57 000 Eur (b. l. 22). Tiek iš ginčo situacijoje susiklosčiusių santykių, tiek iš Sporto projektų finansavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T2-327, nuostatų (be kita ko, 2 p.: „Viešuosius projektų finansavimo konkursus organizuoja Savivaldybės administracija“) matyti, jog programų dalinio finansavimo konkursas, dėl kurio rezultatų, įformintų Įsakymais Nr. AD1-548 ir Nr. AD1-641, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, yra viešas konkursas, kurio pagrindinės sąlygos ir tvarka reglamentuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6 knygos XLIX skyriuje (6.947–6.952 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija šios išvados.

19. Akcentuotina, kad dalyvavimas viešame konkurse ir, atitinkamai, šio pobūdžio konkurso laimėjimas yra sąlyga susiklostyti sutartiniams teisiniams santykiams, o tokiu atveju kilęs ginčas yra susijęs su ikisutartiniais teisiniais santykiais ir nepatenka į viešojo administravimo, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (2  str. 1 d.: „Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo

administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas“), sritį ir, atitinkamai, administracinių ginčų komisijų bei administracinių teismų kompetenciją. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, kad savivaldybė, kaip viešasis asmuo, be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, vykdo ir ūkinę-komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Dalyvaudama šiuose santykiuose, savivaldybė atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Savivaldybė tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai, nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra savivaldybė (jos institucija), jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-119/2013, 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-59/2017).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčas kilo ne viešojo administravimo srityje, todėl Komisija, gavusi pareiškėjo skundus dėl Įsakymų Nr. AD1-548 ir Nr. AD1-64, turėjo atsisakyti juos priimti kaip nepriskirtinus administracinių ginčų komisijos kompetencijai (Administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 str. 2 d. 1 p.), o aplinkybę, kad byla nepriskirtina administracinių ginčų komisijos kompetencijai, nustačius bylos nagrinėjimo iš esmės metu, – priimti sprendimą nutraukti bylą (Administracinių ginčų komisijų įstatymo 20 str. 2 d. 1 p.). Tačiau Komisija netinkamai aiškino ir taikė šias proceso teisės normas, todėl priėmė Sprendimą, kurį nebuvo kompetentinga priimti, ir toks Sprendimas yra naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 2 p.).

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17908 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Administracinė byla Nr. A-890-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00029-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) 2017 m. sausio 16 d. nutarimą Nr. 50-IL-879 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ (toliau – ir Nutarimas) ir 2017 m. sausio 16 d. oficialų perspėjimą (toliau – ir Oficialus perspėjimas).

2. Pareiškėjo vertinimu, Nutarimas ir Oficialus perspėjimas buvo priimti nesant Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau – ir ONUĮ) įtvirtintų pagrindų. Šiuose ginčijamuose aktuose nenurodyti jokie konkretūs pareiškėjo veiksmai, varžantys kitų žmonių teises bei skatinantys organizuotą nusikalstamumą, todėl pareiškėjas nesuprato, kuo yra kaltinamas. Pažymėjo, kad šiuo metu jis dirba, nėra įtariamas jokiuose ikiteisminiuose tyrimuose, jis ir jo šeimos nariai yra padorūs žmonės. Nors pareiškėjas praeityje buvo teistas, šiuo metu jis nedaro ir neplanuoja daryti jokių nusikalstamų veikų, nebendrauja su įtartinais, teistais ar žinomai nusikaltimus darančiais asmenimis, nepiktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais, neturi jokių ginklų ar draudžiamų daiktų, nesiverčia jokia nelegalia prekyba. Pareiškėjas toliau apžvelgė aktualias Įstatymo nuostatas, taip pat teismų praktiką, kurioje, be kita ko, akcentuota, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareigūnas, pareiškęs jam Oficialų perspėjimą, buvo nukentėjusysis baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas pareiškėjas, t. y. pareiškėjas, to nenorėdamas, buvo šį pareigūną sužalojęs, todėl manytina, kad šio pareigūno ir jo kolegų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo subjektyvūs ir šališki.

3. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas vadovaujantis Įstatymo 3–6 straipsniais, įvertinus visus duomenis – tiek viešus duomenis (pradėti ikiteisminiai tyrimai, išnagrinėtos bylos teisme), tiek neviešą kriminalinės žvalgybos informaciją, be kita ko, Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (toliau – ir KP ONTV) 3-iojo skyriaus viršininkui T. M. gavus duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ir jų nariais, kurie gali užsiimti sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais. Skiriant pareiškėjui Oficialų perspėjimą, buvo laikomasi teisėtumo ir įtikinėjimo principų (siekta įtikinti pareiškėją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų). Toks perspėjimas nevaržo ir negali varžyti pareiškėjo teisių ir laisvių, kadangi jau pati visuomenės individo prigimtinė pareiga yra laikytis visuomenės nustatytų elgesio taisyklių, šiuo atveju  – valstybės institucijos priimtų įstatymų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad, skiriant Oficialų perspėjimą, turėjo būti nurodyti konkretūs jo veiksmai, kuriais pažeidžiamos Įstatymo normos, keliama grėsmė visuomenės saugumui ir stabilumui, nes: 1) oficialus perspėjimas nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių, juo siekiama užkardymo ir prevencijos tikslų, o konkretūs veiksmai, kurie pažeidžia kitų žmonių teises, laisves ir teisėtus interesus, vertintini baudžiamosios teisės kontekste; 2) Įstatymo 1, 4 ir 5 straipsniuose išdėstytos aplinkybės iš esmės yra blanketinio pobūdžio, t. y. nurodyta laikytis visų Lietuvos Respublikos įstatymų. Atsakovo nuomone, pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už padarytus administracinius nusižengimus yra sistemingai baudžiamas administracinėmis nuobaudomis, buvo

atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl jo padarytų nusikalstamų veikų ir šiuo metu atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl asmenų, su kuriais pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius (atsakovas toliau pateikiamuose duomenyse mini O. B. (O. B.), J. V., A. V., V., A. ir A. B., ir kt.). Įstatyme numatyta prevencinė priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui buvo taikytas ir laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. L. skundą.6. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK KP ONTV 3-iojo skyriaus viršininkas 2017 m. sausio 16 d. tarnybiniu

pranešimu informavo komisariato viršininką, jog yra gauti duomenys apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, yra pagrindas manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, todėl pasiūlė pareiškėjui taikyti oficialų perspėjimą. Iš rezoliucijos ant tarnybinio pranešimo bei įgaliojimo matyti, jog komisariato viršininkas įgaliojo pareigūną T. M. taikyti prevencinio poveikio priemonę. Panevėžio AVPK 2017 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 50-IL-879, patvirtintu Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojo, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėjo elgesį, nutarta taikyti jam prevencinio poveikio priemonę  – oficialų perspėjimą. Vykdydamas minėtą nutarimą, Panevėžio AVPK KP ONTV 3-iojo skyriaus viršininkas nurodė, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, bei, vadovaudamasis ONUĮ 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu buvo pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, oficialiai perspėjant, kad jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus arba vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos šio įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat jis įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas su taikyta prevencine poveikio priemone – Oficialiu perspėjimu – supažindintas raštu, jam įteiktas Oficialaus perspėjimo nuorašas.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog, be kita ko, Įstatymo 4 straipsnio blanketinis pobūdis nulemia, kad būtina vadovautis jame nurodytos informacijos rinkimą reglamentuojančiais teisės aktais, konkrečiai – Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu. Nurodė, kad Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas remiantis viešais duomenimis, surinktais ir pateiktais administracinėje byloje. Panevėžio AVPK pateikta vieša informacija: pareigūno T. M. 2017 m. sausio 16 d. tarnybinis pranešimas, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašai apie fizinį asmenį, Administracinių teisės pažeidimų registro išrašai apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus, kiti byloje esantys duomenys yra pakankami konstatuoti, kad atsakovas Nutarimo skirti Oficialų perspėjimą priėmimo metu disponavo pakankama informacija apie pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veika. Atsakovo pateikta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas praeityje buvo baudžiamas administracine tvarka už administracinius teisės pažeidimus, daug kartų teistas: 2000 m. birželio 5 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01264-99 (vagystė), 2000 m. lapkričio 10 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01190-99 (vagystė, turto sunaikinimas tyčia, neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas), 2003 m. rugpjūčio 28 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01418-01 (vagystė, pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui), 2003 m. spalio 2 d. baudžiamoji byla Nr. 05-1-00031-03 (pasikėsinimas neteisėtai pereiti valstybės sieną), 2005 m. sausio 20 d. baudžiamoji byla Nr. 76-1-00700-02 (sukčiavimas, nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas, dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas), 2005 m. liepos 6 d. teistas Prancūzijoje už grupinę vagystę, 2009 m. liepos 8 d. baudžiamoji byla Nr. 45-1-00460-08 (viešosios tvarkos pažeidimas), 2014 m. sausio 24 d. teistas Danijoje už vagystę (baudžiamoji byla Nr. 1200-75211-01284-13), 2016 m. lapkričio 21 d. teistas Vokietijoje už sukčiavimą, įskaitant apgaulę (baudžiamoji byla Nr. 282Js4043/15 259Ls 17/16). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi pareiškėjas perduotas supaprastinta tvarka Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Berlyno prokuratūros 2014 m. balandžio 3 d. išduotą Europos arešto orderį,

atidedant jo faktinį perdavimą iki baudžiamojo persekiojimo ir / ar su laisvės atėmimu susijusios bausmės įvykdymo. Pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 50-9-00051-10; Nr. 50-1-00446-14; Nr. 45-1-01488-14. Be to, prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašas patvirtina, jog pareiškėjui praeityje buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas.

8. Teismo vertinimu, atsakovas pateikė į bylą viešą medžiagą, pagrindžiančią pareiškėjo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veika. Iš Administracinių teisės pažeidimų registro išrašų apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus matyti, kad pareiškėjas naudojasi automobiliu (duomenys neskelbtini), juodos spalvos, 2009 m. Šiuo automobiliu 2016 m. rugpjūčio 4 d. naudojosi A. V., 2016 m. liepos 16 d. – G. O. G. O. atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, kurie dažniausiai nutraukti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo). Joniškio r. apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. baudžiamuoju įsakymu G. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 182 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 750  Lt bauda (1 375,70 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi G. O. perduotas supaprastinta tvarka baudžiamajam persekiojimui Prancūzijos Respublikai pagal 2016 m. rugsėjo 27 d. išduotą Europos arešto orderį. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, kad A. V. teistas pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn Švedijoje ir Danijoje. Pareiškėjas 2014 m. sausio 24 d. buvo teistas Danijoje už vagystę kartu su V. B. (baudžiamoji byla Nr. 1200-75211-01284-13). Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašas patvirtina, jog V. B. praeityje buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Pareiškėjas palaiko ryšius ir su O. B. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 3 d. buvo atvažiavęs pas O. B., patikrinus pareiškėjo automobilį, jame rasti juvelyriniai dirbinai. Panevėžio AVPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00446-14 pagal Baudžiamojo kodekso 189 straipsnį, tačiau jis nutrauktas. O. B. 2015 m. vasario 13–27 d. buvo įsidarbinęs individualioje įmonėje (toliau – ir IĮ) „Šasi“, kurioje dirba ir pareiškėjas. O. B. buvo daugelį kartų teistas: 2001 m. birželio 20 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01976-00 (už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, vagystę), 2001 m. spalio 16 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01125-00 (vagystė), 2003 m. kovo 13 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-00015-02 (chuliganizmas, vagystė, turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia), 2002 m. gruodžio 23 d. baudžiamoji byla Nr. 76-1-00360-02 (plėšimas), 2011 m. birželio 14 d. baudžiamoji byla Nr. 45-1-00927-09 (viešosios tvarkos pažeidimas), 2012 m. rugsėjo 11 d. baudžiamoji byla Nr. 45-1-00163-12 (viešosios tvarkos pažeidimas), 2014 m. rugpjūčio 26 d. baudžiamoji byla Nr. 41-1-02428-13 (nesunkus sveikatos sutrikdymas), 2013 m. birželio 6 d. Danijoje baudžiamoji byla Nr. 4100-75211-00813-13 (vagystė), 2014 m. gruodžio 29 d. Vokietijoje baudžiamoji byla Nr. B5125/14 (vagystės sunkinančiomis aplinkybėmis formos, nevartojant smurto, nepasinaudojant ginklais ir asmeniui negrasinant smurtu ar ginklais). O. B. atžvilgiu buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 01-1-15034-16; Nr. 01-1-21678-16; Nr. 01-1-29842-16. Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašas patvirtina, jog O. B. praeityje buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas.

9. Atsakovas teismo posėdžio metu buvo pateikęs teismui susipažinti įslaptintus faktinius duomenis, sudarančius tarnybos paslaptį.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta tam tikra veikla turi teisei priešingą bei pavojingą pobūdį, todėl prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, kitiems teisės aktams, kelia pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Be to, iš ankščiau minėtų duomenų matyti, kad pareiškėjo palaikomi tarpusavio ryšiai su G. O., O. B., V. B. yra ne vien tik darbinio ar panašaus pobūdžio bendravimas. Teismas nenustatė aplinkybių, jog ginčijamu Nutarimu bei jo pagrindu priimtu Oficialiu perspėjimu būtų buvusios nepagrįstai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, taip pat nenustatyta, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Byloje ištirtų duomenų (tiek sudarančių valstybės paslaptį, tiek viešų (neįslaptintų)) visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pritaikyta esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, todėl skundas nepagrįstas.

III.

11. Pareiškėjas V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nes: 1) šiuo metu nėra tokio teisės akto kaip Operatyvinės veiklos įstatymas; 2) teismas neatkleidė, kokio pobūdžio ryšius pareiškėjas palaiko su O. B., G. O. ir V. B.; 3) pareiškėjas nebuvo informuotas apie atsakovo pateiktus teismui susipažinti įslaptintus duomenis; 4) teismas neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus apie Oficialų įspėjimą skyrusio pareigūno T. M. suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje (T. M. buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-01418-01, jam iš pareiškėjo priteistas žalos atlyginimas, todėl šis pareigūnas galbūt kerštauja pareiškėjo atžvilgiu) ir nepagrįstai netenkino prašymo nušalinti šį pareigūną nuo skundo nagrinėjimo; 5) teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu Lietuvos Respublikoje 2014 metais pradėti du ikiteisminiai tyrimai (Nr. 50-1-00446-14 ir Nr. 45-1-01488-14) nutraukti reabilituojančiais pagrindais, t. y. konstatavus, kad pareiškėjas nepadarė nusikalstamos veikos, o viename iš šių ikiteisminių tyrimų vėlgi aktyviai dalyvavo pareigūnas T. M.; 6) teismas neįvardijo, kokie minimi kiti duomenys, išskyrus pažymas apie administracines nuobaudas ir teistumus, kuriais ginčijamų aktų priėmimo metu disponavo atsakovas, sudarė pagrindą skirti pareiškėjui Oficialų įspėjimą, ir pareiškėjui kyla abejonių dėl tokių įrodymų sąsajumo ir leistinumo. Pareiškėjas pripažįsta, jog jis gyvenime yra padaręs klaidų, tačiau bausmes jau atliko, šiuo metu vienas išlaiko du mažamečius vaikus, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su juo, o byloje nėra duomenų, kokia pareiškėjo veikla pastaruoju metu kelia grėsmę teisiniams gėriams ir ar būtina taikyti ginčijamas priemones, kokia veika turi teisei priešingą bei pavojingą poveikį. Pakartoja, kad jis, susipažinęs su ginčijamų aktų pagrindais ir motyvais, nesuprato nei kuo yra kaltinamas, nei kokius neteisėtus veiksmus atliko ar atlieka, bei tvirtina, kad jis tik bylos nagrinėjimo metu sužinojo, kokias nusikalstamas veikas yra padarę teismo nurodyti asmenys, su kuriais jis kartais žaidžia futbolą, ir ši informaciją jį išgąsdino. Be to, pareiškėjas pastebi, kad kitiems teismo nurodytiems asmenims poveikio priemonės nebuvo taikytos ir atsakovas negalėjo paaiškinti kodėl.

13. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo vertinimu, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pareiškėjo argumentus ir įrodymus, priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad Įstatyme nėra reglamentuota, už kurį laikotarpį gali būti gauti duomenys, skiriant prevencines poveikio priemones, todėl nevieši duomenys apie pareiškėją galėjo būti surinkti tiek Operatyvinės veiklos įstatymo galiojimo metu ir nustatyta tvarka, tiek Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas taip pat mano, kad pareiškėjas 1 diena praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašė šį terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl oficialaus perspėjimo, kaip Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatytos prevencinės poveikio priemonės, taikymo pareiškėjui bei Panevėžio AVPK 2017 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 50-IL-879, kuriuo nutarta taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.17. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną

pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje esantys duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas yra linkęs daryti veikas, kurios turi teisei priešingą bei pavojingą pobūdį, todėl prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, kitiems teisės aktams, kelia pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams, bei palaiko ryšius su kitais asmenimis, linkusiais daryti nusikalstamas veikas, be kita ko, G. O., O. B., V. B., taigi, prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui buvo pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Apeliaciniame skunde pareiškėjas apžvelgia, jo nuomone, skundžiamo teismo sprendimo motyvavimo trūkumus, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne į visas jo nurodytas aplinkybes, be kita ko, numanomą pareigūno T. M. šališkumą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

19. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (ONUĮ 1 str.). Jeigu yra šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: 1) oficialus perspėjimas; 2) teismo įpareigojimai (ONUĮ 3 str.). Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).

20. Pagal ONUĮ 5 straipsnį, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus (ONUĮ 6 str. 6 d.). Teismas gali skirti asmeniui vieną ar kelis iš šių įpareigojimų: 1) nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis; 2) nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje; 3) nesilankyti nurodytose vietose (ONUĮ 8 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsniu, tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

21. Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1375/2012, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017).

22. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007  m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje Guner Corum prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59739/00), 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 33446/02), 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 3055/04).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2017 m. sausio 16 d. buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 5). Remiantis ginčo šalių paaiškinimais, sprendimas pareiškėjui skirti oficialų perspėjimą buvo priimtas įvertinus viešus ir įslaptintus duomenis. Atsakovas teismui pateikė viešus duomenis apie pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų padarytas teisei prieštaraujančias veikas (administracinius nusižengimus, nusikaltimus), kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo (nutarties 7–8 p.). Teismui taip pat buvo pateikti įslaptinti duomenys, kurie skundžiamoje teismo nutartyje neaptariami, tačiau šie duomenys buvo vertinami kartu su gautais ir pareiškėjui žinomais viešais duomenimis, t.  y. teismo sprendimas nėra grindžiamas vien įslaptinta informacija, kuri pareiškėjui nėra žinoma. Nustatyta, kad pareiškėjas nuo pat 1999 metų daro įvairaus pobūdžio turtinius nusikaltimus (vagystė, sukčiavimas), už tai jau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę, pastaraisiais metais jo nusikalstamos veikos išaiškinamos kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (2014 m. sausio 24 d. nuosprendis Danijoje, 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendis Vokietijoje). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog 2014 metais Lietuvoje jo atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti nekonstatavus nusikalstamos veikos požymių, įvertinus skundžiamo teismo sprendimo turinį matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šią aplinkybę. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti dėl to, kad Administracinių nusižengimų registre, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esantys duomenys bei duomenys kituose atsakovo teismui pateiktuose viešuose dokumentuose surinkti pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo (galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.) ar kitų teisės aktų nuostatas, o pareiškėjo pastebėjimas, kad Operatyvinės veiklos įstatymas šiuo metu nebegalioja, nesudaro prielaidų savaime pripažinti, jog pastarojo įstatymo galiojimo metu surinkti duomenys šiuo metu laikytini surinktais neteisėtai. Pareiškėjas taip pat neišreiškė aiškaus ir argumentuoto nesutikimo su kitomis atsakovo nurodytomis ir pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo ryšiais su G. O., O. B., V. B. ir kt., šių asmenų padarytomis teisei prieštaraujančiomis veikomis, priešingai, pareiškėjas patvirtino, jog turi ryšių su kai kuriais iš šių asmenų, t.  y. kartu užsiima sportu, skolina savo automobilį ir kt. Šie ryšiai matyti ir iš kitų aplinkybių, kurias patvirtina byloje esantys duomenys, pavyzdžiui, pareiškėjas ir V. B. byloje Nr. 1200-75211-01284-13 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžiu buvo abu nubausti už 2013 m. gegužės 30 d. įvykdytą vagystę Danijoje (b. l. 95, 139), kitaip tariant, jie bendrininkavo įvykdant vagystę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į pareiškėjui anksčiau taikytas prevencines poveikio priemones, t. y. 2009 metais – konkretus patikrinimas, oficialus perspėjimas (b. l. 28). Tokios priemonės buvo taikytos ir kitiems asmenims, su kuriais pareiškėjas pripažįsta palaikantis ryšius, pavyzdžiui, 2010 metais – O. B. (b. l. 40). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pateiktos viešos informacijos pakanka konstatuoti, jog atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą pareiškėjui skirti oficialų perspėjimą.

24. Pareiškėjas reiškia pretenzijas taip pat dėl to, kad Oficialų perspėjimą jam skyrė ir teisme atsakovui atstovavo Panevėžio AVPK KP ONTV 3-iojo skyriaus viršininkas T. M. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pirma, kaip teismo

posėdžio metu teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ABTĮ nenumato galimybės nušalinimo institutą taikyti ginčo šalies atstovo atžvilgiu, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nušalinti nuo bylos atsakovo atstovą T. M. Antra, pareiškėjo nurodyta baudžiamoji byla Nr. 50-10418-01 užbaigta 2003 metais (b. l. 130), pareiškėjas jokių kitų aplinkybių, išskyrus jam skirtą Oficialų perspėjimą ir vieną iš 2014 metais pradėtų ikiteisminių tyrimų (pradėtą pagal, pareiškėjo teigimu, melagingą jo buvusios sutuoktinės pranešimą), kurie, jo nuomone, abu yra nepagrįsti, sudarančių pagrindą manyti, kad T. M., kaip nurodo pareiškėjas, kerštauja jo atžvilgiu, nepateikė. Kaip minėta, šiuo atveju egzistuoja objektyvus pagrindas pareiškėjui skirti Oficialų perspėjimą. Taigi, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra atmestini.

25. Teisėjų kolegija, vertindama Oficialaus perspėjimo ir Nutarimo turinį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, jog atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-629/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog ginčijamuose aktuose turėjo būti įvardyti jo daromi neteisėti veiksmai, asmenys, su kuriais jam nederėtų bendrauti, ir kita konkreti informacija, laikytini nepagrįstais.

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, kad pareiškėjas 1 diena praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašė šį terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas 2017 m. spalio 23 d., pareiškėjas apeliacinį skundą teismui išsiuntė 2017 m. lapkričio 21 d. (žyma ant voko, b. l. 163), todėl, vadovaujantis ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) ir 65 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas nėra praleidęs vieno mėnesio termino apeliaciniam skundui paduoti.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17917 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Administracinė byla Nr. eA-778-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01530-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 2.2.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2017 m. vasario 17 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1483 „Dėl Jūsų kreipimosi“ (toliau – ir 2017 m. vasario 17 d. raštas) ir 2017 m. balandžio 11 d. raštą Nr. (1.23)7R-3109 „Dėl jūsų kreipimosi“ (toliau – ir 2017 m. balandžio 11 d. raštas), įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. raštą, nurodant, kokie yra progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai, kuriuos galėtų taikyti įkalinimo įstaigos administracija, kai visi Ministerijos išvardyti bausmės švelninimo būdai, tokie kaip perkėlimas iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, jau įgyvendinti.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti 2017 m. vasario 17 d. raštą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. sausio 24 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas atsakyti į jam aktualius klausimus, susijusius su galimybe sušvelninti 1995 m. gruodžio 10 d. teismo nusprendžiu jam skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę (skiriant bausmę, pareiškėjui tebuvo 20 metų), kadangi už gerą elgesį jo bausmės atlikimo sąlygos sušvelnintos, prieš 12 metų perkeliant iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, bet situacija daugiau nesikeitė. Į pareiškėjo prašymą 2017 m. vasario 17 d. raštu atsakė teisingumo viceministras D. M. Pareiškėjo vertinimu, viceministro atsakymas buvo neišsamus, pateiktas pažeidžiant jo teisę į teisingą ir savalaikę informaciją, be to, jis buvo apgaudinėjamas, suteikiant nepagrįstų vilčių dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo (galimybė už gerą elgesį būti perkeltam į atvirąją koloniją, kaip vėliau paaiškėjo, netaikytina nuteistiesiems iki gyvos galvos), tokiu būdų sukeliant pareiškėjui moralines kančias, stresą, dvasinius išgyvenimus, o nurodymas galimybės sušvelninti bausmės atlikimo sąlygas susirgus nepagydoma liga traktuotinas kaip skatinimas tokią ligą išprovokuoti. Be to, 2017 m. vasario 17 d. rašte neteisingai nurodyta jo apskundimo tvarka.

4. Pareiškėjas 2017 m. vasario 17 d. raštą apskundė teisingumo ministrei, tačiau atsakymo iš jos negavo. Teisingumo viceministras D. M. 2017 m. balandžio 11 d. raštu atsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. skundą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog į atvirąją koloniją tęsti laisvės atėmimo bausmę gali būti perkelti tik terminuoto laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys, o Europos Žmogaus Teisių Teismas iki šiol nėra konstatavęs, kad nacionaliniais teisės aktais įtvirtintas laisvės atėmimo iki gyvos galvos sušvelninimo mechanizmas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas, todėl klausimas dėl papildomų šios bausmės švelninimo mechanizmų nėra svarstomas. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. raštą laikė nepagrįstu ir neišsamiu bei priimtu neteisėtai, nes skundą dėl

administracinio akto išnagrinėjo tas pats jį priėmęs asmuo, t. y. skundą išnagrinėjo netinkamas administracinis subjektas.5. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose klausimas dėl nuteistųjų iki gyvos galvos teisingo ir

Europos Sąjungos nustatytą teisinį reglamentavimą atitinkančio progresyvinio bausmės atlikimo mechanizmo nėra pakankamai reglamentuotas. Malonės ir amnestijos taikymo galimybės nepriklauso nuo nuteistojo gero elgesio ir asmenybės pokyčių, nors būtent šiuos aspektus nurodė atsakovas kaip prielaidą gerinti nuteistojo iki gyvos galvos bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjo atžvilgiu visos bausmės atlikimo sąlygų švelninimo priemonės jau yra pritaikytos, o pataisos įstaigos administracija negali kitaip gerinti ar švelninti bausmės atlikimo sąlygų, nes tai nenumatyta įstatyme, todėl atsirado kliūtis toliau motyvuoti ir skatinti nuteistąjį teigiamiems pokyčiams. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo pozicija, jog negalima spręsti klausimo dėl lygtinio paleidimo įstatymo pakeitimo iki tol, kol Europos Žmogaus Teisių Teismas neišnagrinės bylos prieš Lietuvą, prieštarauja protingumo ir ekonomiškumo principams, o Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra pripažinęs, kad situacija, kai suaugusiajam skiriama „nemažintina“ laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, sukelia problemą pagal Konvencijos 3 straipsnį.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas tvirtino, kad teisingumo viceministras D. M. pagal kompetenciją buvo įgaliotas pasirašyti 2017 m.

balandžio 11 d. raštą. Šiame rašte pakankamai išsamiai atsakyta į pareiškėjo keliamus klausimus, pažymint, jog raštu teikiama papildoma informacija ir paaiškinimai, o dėl klausimų pareiškėjo 2017 m. sausio 21 d. prašyme, į kuriuos jau buvo atsakyta ankstesniame rašte, nebus iš naujo pasisakoma. Atsakovas, apžvelgęs 2017 m. vasario 17 d. rašto ir 2017 m. balandžio 11 d. rašto turinį, akcentavo, jog pastarajame rašte aiškiai nurodoma, kad Ministerija svarstys galimybes iniciuoti atitinkamas baudžiamųjų įstatymų pataisas, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinės atitinkamas peticijas (Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą). Atsakovas teigė, kad 2017 m. vasario 17 d. rašte, paaiškinant apie galimybes sušvelninti laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjui nurodytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 9 straipsnyje įtvirtintas teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principo realizavimo mechanizmas, t. y. atsižvelgiant į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, bausmės atlikimo sąlygos jam gali būti palaipsniui švelninamos: iš kalėjimo perkeliama į pataisos namus, o iš ten – į atvirąją koloniją. Tačiau atskiros Bausmių vykdymo kodekso normos konkrečioms nuteistųjų grupėms numato specialias taisykles, išplečiančias arba susiaurinančias šio principo taikymą, be kita ko, į atvirąją koloniją gali būti perkelti tik tie nuteistieji, kuriems gali būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos (140 str. 4 d.). Pareiškėjas 2017 m. vasario 21 d. prašyme nurodė, jog jo atžvilgiu lygtinis paleidimas negali būti taikomas, todėl jis turėjo suvokti, kad iš pataisos namų negalės būti perkeltas į atvirąją koloniją. Pareiškėjui 2017 m. kovo 6 d. prašymu paprašius būti perkeltam į atvirąją koloniją, jam išaiškintas Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 4 dalies turinys. Be to, atsakovas įsitikinęs, jog jis raštuose tinkamai nurodė jų apskundimo tvarką.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. B. skundą.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 24 d. raštu kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu atsakyti į

jam aktualius klausimus, susijusius su nuteistųjų iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimu, sušvelninimu ir amnestijos, malonės suteikimu, nuteistųjų išlaikymo kaštais, nuteistųjų galimybe mokytis ir dirbti, progresyvinio bausmės atlikimo principo taikymu, lygtinį paleidimą reglamentuojančių teisės normų pakeitimu ir pan. Ministerija 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1483 atsakė į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. kreipimąsi. Pareiškėjas, nesutikdamas su Ministerijos 2017 m. vasario 17 d. raštu, pakartotinai 2017 m. kovo 6 d. kreipėsi raštu į atsakovą. Ministerija 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (1.23.)7R-3109 atsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. kreipimąsi.

10. Teismas pastebėjo, kad ginčijamu 2017 m. balandžio 11 d. raštu atsakovas atsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. kreipimąsi, kuris iš esmės buvo kaip papildomas kreipimasis dėl Ministerijos 2017 m. vasario 17 d. rašte pateikto atsakymo. Vadinasi, atsakovas 2017 m. balandžio 11 d. raštu papildomai atsakė į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. kreipimąsi.

11. Teismo vertinimu, atsakovas 2017 m. balandžio 11 d. raštu suteikė pareiškėjui jo prašomą informaciją dėl bendro pobūdžio suformuluotų klausimų, t. y. paaiškino dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos nuteistiems asmenims švelninimo galimybių, taikomos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos ir pateikė paaiškinimus, aplinkybes, kurioms esant galėtų būti svarstomi pareiškėjo keliami klausimai ir rengiami teisės aktų projektai. Kita vertus, teismas konstatavo, jog

ginčijamame rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, suformuluoti konkretūs įpareigojimai subjektui, o nurodoma tik papildoma informacija ir paaiškinimai. Raštas laikytinas informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentu, pačiu savaime nesukeliančiu pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl 2017 m. balandžio 11 d. rašto kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas nenagrinėtinas teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti šį raštą atmesta. Atitinkamai atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2017 sausio 24 d. raštą, nurodant, kokie yra progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai, kuriuos galėtų taikyti įkalinimo įstaigos administracija, kai visi Ministerijos išvardyti bausmės švelninimo būdai, tokie kaip perkėlimas iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, jau yra įgyvendinti, bei prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

12. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 17 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1483 ir 2017 m. balandžio 11 d. raštą Nr. (1.23)7R-3109, įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. raštą–užklausimą, nurodant, kokie yra progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai, kuriuos galėtų taikyti įkalinimo įstaigos administracija, kai visi Ministerijos išvardyti bausmės švelninimo būdai, tokie kaip perkėlimas iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, jau yra įgyvendinti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Pareiškėjas pakartotinai apžvelgia ginčo aplinkybes ir savo skundo argumentus, išreiškia pretenzijas dėl 2017 m. vasario 17 d. rašto, tvirtina, kad šiame rašte buvo neteisingai nurodyta rašto apskundimo tvarka. Teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl 2017 m. vasario 17 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo, nurodydamas, kad praleistas terminas šiam raštui apskųsti. Pareiškėjas mano, kad negali būti laikoma, jog jis yra praleidęs terminą 2017 m. vasario 17 d. raštui apskųsti, nes jis buvo suklaidintas Ministerijos dėl šio rašto apskundimo tvarkos, be to, šis raštas ir 2017 m. balandžio 11 d. raštas negali būti vertinami atskirai, nes jais atsakoma į tuos pačius pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. prašyme pateiktus klausimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjas teismo sprendimą nepriimti jo reikalavimo panaikinti 2017 m. vasario 17 d. raštą laiko teisės į teisingą teismą pažeidimu (Konvencijos 6 str.). Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, neatskleidė bylos esmės, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidė motyvuotumo reikalavimą.

14. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas, atsakydamas į jo prašymus, visiškai neįsigilino į klausimų esmę ir aplinkybes, pavyzdžiui, nurodė interneto svetainės adresą, kurioje pareiškėjas galėtų gauti pageidaujamus statistinius duomenis, tačiau pareiškėjas įkalintas 1995 metais, kai dar nebuvo galimybių Lietuvoje naudotis internetu, o laisvės atėmimo vietose interneto naudojimo kursai nebuvo pravesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrą informaciją gali gauti iš savo advokato, tačiau pareiškėjas atstovavimo sutartį su advokatu sudarė tik gavęs abu Ministerijos raštus ir nusprendęs savo teises ginti teisme. Pareiškėjas pažymi, kad nei atsakovas, nei teismas neatsakė į pagrindinius jo klausimus apie asmens, kuriam paskirta įkalinimo iki gyvos galvos bausmė, kuris elgiasi nepriekaištingai, už gerą elgesį jau yra perkeltas į pataisos namus, daugybę kartų skatintas, įkalinimo administracijos vertinamas teigiamai, galimybes į progresyvines bausmės atlikimo sąlygas. Jei progresyvinės bausmės galimybės baigiasi perkėlus nuteistąjį į pataisos namus, tai toks mechanizmas nėra pakankamas, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, o Ministerija kaip atsakinga institucija turėtų pripažinti, jog reikalinga įstatymų pataisa. Pareiškėjas nurodo tikėjęsis iš atsakovo gauti atsakymus į jam aktualius klausimus, kurie galėjo sukelti jam teisinius padarinius, pavyzdžiui, jis galėtų kreiptis į laisvės atėmimo vietos administraciją, prašydamas suteikti jam lengvesnes sąlygas, o administracija galėtų imtis veiksmų tokiam prašymui įgyvendinti. Pareiškėjo nurodytais raštais atsakovas pažeidė jo teisėtų lūkesčių principą, teisę gauti tikslią ir nedviprasmišką informaciją bei vadovaujantis ja siekti tikslo – progresyvinės bausmės atlikimo galimybės.

15. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

16. Atsakovas iš esmės sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų, paneigiančių teismo išvadas, išskyrus teiginius, jog pareiškėjas buvo suklaidintas

atsakovo neteisingai nurodytos rašto apskundimo tvarkos. Atsakovo vertinimu, jis 2017 m. balandžio 11 d. rašte pareiškėjui pateikė išsamią informaciją, tiek, kiek į jo klausimus nebuvo atsakyta 2017 m. vasario 17 d. raštu. Atsakovas toliau pakartotinai apžvelgia 2017 m. vasario 17 d. rašto turinį. Informuoja, kad jis yra parengęs ir 2018 m. sausio 29 d. raštu Nr. (1.5)2T-59 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso straipsnių pakeitimo, papildymo įstatymų projektus, kuriais siekiama sudaryti teisines prielaidas nuteistiesiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę teismine tvarka pakeisti į švelnesnę – terminuoto laisvės atėmimo – bausmę, jei jie įgyvendino reikalavimus, leidžiančius pagrįstai manyti, kad jų pavojingumas visuomenei yra išnykęs arba maksimaliai sumažėjęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsakymų į pareiškėjo pateiktus klausimus tinkamumo.18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Pareiškėjas 2017 m. sausio 24 d. rašte (b. l. 54–57) suformulavo 14 klausimų, susijusių su nuteistųjų iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimu, sušvelninimu ir amnestijos, malonės suteikimu, nuteistųjų išlaikymo kaštais, nuteistųjų galimybe mokytis ir dirbti, progresyvinio bausmės atlikimo principo taikymu, lygtinį paleidimą reglamentuojančių teisės normų pakeitimu ir pan., ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto prašė atsakyti šiuos klausimus. Šis pareiškėjo raštas buvo persiųstas Ministerijai (Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2017 m. vasario 1 d. raštas Nr. S-2017-957, b. l. 53).

21. Teisingumo viceministras D. M. 2017 m. vasario 17 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1483 (b. l. 58–59) pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2017 m. sausio 24 d. raštą, kuriame apžvelgė teisinį reglamentavimą, susijusį su nuteistųjų atleidimu nuo bausmės ir bausmės švelninimu (amnestija, malonė ir atleidimas nuo bausmės, kai po nuosprendžio priėmimo asmuo suserga sunkia nepagydoma liga), išaiškino teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principą, pažymėjo, jog nuteistajam paskirtos bausmės atlikimo sąlygos gali būti švelninamos, pavyzdžiui, atlikus bausmę kalėjime 10 metų, jį perkeliant tęsti bausmės atlikimo į pataisos namus, o iš pataisos namų – į atvirąją koloniją, išreiškė nuomonę, kad šiuo metu galiojantis ir praktikoje taikomas teisinis reguliavimas yra pakankamas, kadangi sudarytos realios galimybės švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę arba nuo jos atleisti, o klausimas dėl galimybių inicijuoti atitinkamas Bausmių vykdymo kodekso pataisas galėtų būti svarstomas tik Europos Žmogaus Teisių Teismui priėmus Lietuvai nepalankų sprendimą. 2017  m.

sausio 24 d. rašte buvo pateikta ir kita pareiškėjo prašoma informacija, pavyzdžiui, kad nuteistiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme asmenims sudarytos iš esmės identiškos resocializacijos sąlygos kaip ir asmenims, atliekantiems terminuotas laisvės atėmimo bausmes (mokytis, dirbti, užsiimti individualia ar kūrybine veikla ir kt.), bei nurodyta, kur pareiškėjas gali rasti kitą pageidaujamą informaciją apie teisinį reglamentavimą ir statistinius duomenis (Bausmių vykdymo kodekse, Kalėjimų departamento interneto svetainėje). 2017 m. sausio 24 d. rašte pažymima, jog šis atsakymas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

22. Pareiškėjas 2017 m. kovo 6 d. raštu (b. l. 45–50) kreipėsi į teisingumo ministrę, iš esmės teigdamas, kad jam 2017 m. vasario 17 d. rašte pateikta netiksli ir neišsami informacija, pakartodamas savo argumentus dėl netinkamo nacionalinio teisinio reglamentavimo, prašydamas įpareigoti viceministrą D. M. patikslinti atsakymą 2017 m. vasario 17 d. rašte (vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos aktualia teismų praktika, atsakyti į dar neatsakytus klausimus) bei įpareigoti atsakingą instituciją perkelti pareiškėją į atvirąją koloniją.

23. Teisingumo viceministras D. M. 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (1.23)7R-3109 (b. l. 51–52) atsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. raštą, kuriame pažymėjo, jog nebepasisakys dėl klausimų, į kuriuos jau buvo atsakyta 2017 m. vasario 17 d. raštu, informavo apie baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindus, paskatinimo priemonių teikimo sąlygas, perkėlimo į atvirąją koloniją sąlygas (pagal Bausmių vykdymo kodekso 140 str. 4 d., į atvirąją koloniją tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimo gali būti perkelti tik terminuoto laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys), bei pakartotinai akcentavo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas iki šiol nėra konstatavęs, kad nacionaliniais teisės aktais įtvirtintas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo mechanizmas pažeidžia Konvencijos nuostatus, todėl klausimas dėl papildomų tokios bausmės švelninimo mechanizmų nėra svarstomas. 2017 m. balandžio 11 d. rašte nurodyta, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

24. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 17 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1483, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl šio rašto paduoti, nepaisant to, kad rašte buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, o pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys (teisinio išsilavinimo ir advokato neturėjimas rašto gavimo metu) nelaikytinos objektyviomis ir svarbiomis, kurių pagrindu šis praleistas terminas galėtų būti atnaujintas. Tačiau teismas priėmė skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 11 d. raštą Nr. (1.23)7R-3109 ir įpareigoti Ministeriją atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. raštą, nurodant, kokie yra progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai, kuriuos galėtų taikyti įkalinimo įstaigos administracija, kai visi Ministerijos išvardyti bausmės švelninimo būdai, tokie kaip perkėlimas iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, jau įgyvendinti. Teismas 2017  m. birželio 1 d. nutartyje taip pat nurodė, kad ši nutartis neskundžiama.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2017 m. birželio 1 d. teismo nutartyje jos apskundimo galimybė yra nurodyta netiksliai, nes dėl nutarties (jos dalies), kuria atsisakoma priimti skundą (jo dalį), gali būti paduodamas atskirasis skundas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 str. 1 d. 1 p., 33 str. 3 d.), o neskundžiama tik nutarties dalis, kuria skundas (jo dalis) yra priimtas ir atsakovas įpareigotas atlikti veiksmus (pateikti teismui atsiliepimą į skundą, turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą). Pastebėtina, kad pareiškėjui nagrinėjamoje byloje atstovauja advokatė (2017 m. gegužės 8 d. išrašas iš 2017 m. gegužės 3 d. atstovavimo sutarties, b. l. 20), todėl šios pagrindinės proceso taisyklės jai turėjo būti žinomos, tačiau, nepaisant to, kad, kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas akivaizdžiai nesutinka su teismo sprendimu nepriimti nagrinėti jo reikalavimo panaikinti 2017 m. vasario 17 d. raštą, pareiškėjas nepateikė atskirojo skundo dėl 2017 m. birželio 1 d. teismo nutarties (jos dalies). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pareiškėjo pretenzijos apeliaciniame skunde dėl 2017 m. vasario 17 d. rašto ir dėl teismo atsisakymo priimti reikalavimą panaikinti šį raštą nenagrinėtinos.

26. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas netenkinti pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2017 m. balandžio 11 d. raštą, rėmėsi dviem pagrindiniais motyvais: 1) skundžiamu raštu atsakovas suteikė pareiškėjui jo prašomą informaciją dėl bendro pobūdžio suformuluotų klausimų; 2) skundžiamas raštas laikytinas informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentu, pačiu savaime nesukeliančiu pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl 2017 m. balandžio 11 d. rašto kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas nenagrinėtinas teismų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

27. Dėl antrojo motyvo teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra

įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), tarp jų  – kai skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (1 p.), o tais atvejais, kai aplinkybė, jog skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, nustatoma jau skundą priėmus ir bylą nagrinėjant iš esmės, byla turi būti nutraukiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl 2017 m. balandžio 11 d. rašto kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas, nes toks raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, proceso teisės normų požiūriu bylą šioje dalyje užbaigė netinkamai, nes byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta, o ne šis pareiškėjo reikalavimas atmestas.

28. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2017 m. balandžio 11 d. raštas negali būti apskųstas administraciniam teismui. Šiuo aspektu pareiškėjas teisingai pažymi, jog jis turi teisę gauti informaciją. Ši teisė įtvirtinta, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Konvencijos 10 straipsnyje. Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, siekė pasinaudoti būtent savo teise gauti informaciją, o manydamas, kad ši jo teisė buvo pažeista, turi teisę apskųsti institucijos veiksmą ar neveikimą teisės aktų nustatyta tvarka (Konstitucijos 30  str., Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 22 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2017 m. balandžio 11 d. raštą, – vykdė pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. prašymą suteikti jam papildomą informaciją, t. y. suteikė pareiškėjui administracinę paslaugą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, ir pareiškėjas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka reikšti pretenzijas dėl jam suteiktos administracinės paslaugos tinkamumo. Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčas dėl 2017 m. balandžio 11 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo nenagrinėtinas teismų, yra nepagrįsta.

29. Teisėjų kolegija, ištyrusi 2017 m. balandžio 11 d. rašto turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pirmajam motyvui, jog šiuo raštu pareiškėjui buvo suteikta jo pageidaujama papildoma informacija. Šiame kontekste pastebėtina, jog pareiškėjas nesutikimą su 2017 m. balandžio 11 d. raštu iš esmės sieja ne su pateiktos informacijos neišsamumu (pvz., nurodyti nevisi progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai), vilkinimu atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus (suteikti informaciją) ar kitomis panašiomis aplinkybėmis, bet su įsitikinimu, jog Lietuvos Respublikos nacionalinis reglamentavimas tiek, kiek jame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo sąlygų švelninimo (virš to, kas jau suteikta pareiškėjui), bausmės peržiūrėjimo ar atleidimo nuo bausmės galimybė (amnestija, malonė ir atleidimas nuo bausmės, kai po nuosprendžio priėmimo asmuo suserga sunkia nepagydoma liga, pareiškėjo nuomone, nėra pakankami), yra nesuderinamas su Europos Sąjungos teise (be kita ko, Konvencijos nuostatomis) ir teisingumo principu, o atsakovas nepagrįstai nesiima veiksmų tokiam teisiniam reglamentavimui pakeisti (pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ginčijamo rašto priėmimo metu dar nebuvo konstatavęs minėto nacionalinio teisinio reglamentavimo nesuderinamumo su Konvencijos nuostatomis, nėra reikšminga). Tačiau pareiškėjas 2017 m. kovo 6 d. rašte ir neprašė atsakovo imtis veiksmų teisės normų pakeitimui ar papildymui iniciuoti, o tik pageidavo, jog būtų atsakyta į jo 2017 m. sausio 24 d. rašte suformuluotus klausimus, į kuriuos, pareiškėjo vertinimu, nebuvo atsakyta 2017 m. vasario 17 d. raštu, tarp jų – ar yra parengtas įstatymo, numatančio lygtinio paleidimo galimybę asmenims, nuteistiems iki gyvos galvos, projektas ir ar šis projektas buvo pateiktas svarstyti Seimui; jeigu taip, nurodyti datas, jeigu ne, nurodyti priežastis (14 klausimas), o skunde neišreiškė aiškaus nesutikimo su tuo, kad nebuvo tenkintas jo prašymas perkelti į atvirąją koloniją. Be to, pareiškėjo teiginius, jog 2017 m. balandžio 11 d. raštą priėmė netinkamas subjektas, paneigia atsakovo pateiktos Teisingumo viceministrų veiklos sritys, patvirtintos teisingumo ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1R-6 (b. l. 44, 2.6 p.). Taigi, pareiškėjas neįrodė egzistuojant pagrindą panaikinti 2017 m. balandžio 11 d. raštą.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atmesti pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2017 m. balandžio 11 d. raštą, pagrįstai netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo – įpareigoti Ministeriją atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. raštą, nurodant, kokie yra progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai, kuriuos galėtų taikyti įkalinimo įstaigos administracija, kai visi Ministerijos išvardyti bausmės švelninimo būdai, tokie kaip perkėlimas iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, jau įgyvendinti.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau priėjo prie pagrįstos išvados, jog nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Ministerijos 2017 m. balandžio 11 d. raštą Nr. (1.23)7R-3109 ir įpareigoti ją atlikti veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, netenkintinas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17922 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Administracinė byla Nr. A-777-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00111-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 7.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti

Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 410 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) įskaityti pareiškėjui į jam paskirtą atlikti visuomenei naudingą veiklą 12 a ploto valstybinės žemės sklypo, esančio prie jo šeimos gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), priežiūros ir tvarkymo darbus; 3) išmokėti 102 Eur dydžio socialinę pašalpą už kiekvieną mėnesį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog atsakovas ginčijamu Sprendimu atsisakė jam skirti socialinę pašalpą (102 Eur per mėnesį) už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d., nes pareiškėjas nedalyvauja atsakovo organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėjas nurodė atsisakęs dalyvauti Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, nes kaip naudinga veikla turėtų būti pripažinta tai, jog pareiškėjas nuo 1992 metų iki 2014 metų tvarkė ir šienavo 12 a ploto valstybinės žemės plotą, esantį aplik jo ir jo tėvų gyvenamąjį namą (aplinkybę, kad šis žemės plotas yra valstybinė žemė, pareiškėjas sužinojo tik 2013 metais). Pablogėjus pareiškėjo sveikatai ar jam išvykus iš namų, prižiūrėti žemės plotą padėdavo jo tėvas R. D. K. Žemės ploto priežiūrai buvo naudojama pareiškėjo motinai G. K. priklausanti žoliapjovė ir jos apmokama elektros energija. Tai, kad 12 a ploto valstybinės žemės plotas buvo prižiūrimas, patvirtina (duomenys neskelbtini) seniūnijos išduoti raštai. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, kuris žinojo anksčiau nurodytas aplinkybes, nepagrįstai atsisako jam mokėti socialinę pašalpą ir verčia dar kartą atlikti visuomenei naudingus darbus, tokiu būdu sukeldamas pareiškėjui dideles fizines ir dvasines kančias, dėl esančios įtampos blogėja jo sveikata.

3. Atsakovas Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. vasario 9 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei

paramai gauti, nustatė, jog pareiškėjas neatliko visuomenei naudingos veiklos per laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. vasario 1 d., pagal Skyriaus 2016 m. gruodžio 19 d. išduotą siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 1372, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 6 punktą. Be to, pareiškėjas kviečiamas be svarbios pateisinamos priežasties neatvyko į (duomenys neskelbtini) seniūnijos piniginės socialinės paramos teikimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. vasario 21 d. posėdį, tuo pažeisdamas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. TS-200 (toliau – ir Paramos teikimo tvarka), 65.17 papunktį. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, taip pat buvo atsižvelgta į iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą informaciją, jog pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 17 d. neterminuotai nustatytas 90 proc. darbingumo lygis, specialieji poreikiai jam nenustatyti, todėl jis nelaikytinas neįgaliuoju. Pareiškėjas kartu su 2017 m. vasario 9 d. prašymu Skyriui nepateikė dokumentų, įrodančių jo teisę neatlikti visuomenei naudingos veiklos, bei kitų prašytų pateikti dokumentų: banko išrašo už 2016 m. lapkričio ir gruodžio mėn., 2017 m. sausio mėn. ir Pranešimo apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. vasario 1 d. pagal 2016 m. gruodžio 19 d. siuntimą Nr. 1372. Atsakovas pažymėjo, jog visuomenei naudinga veikla organizuojama visoje (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje, be kita ko, (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, tačiau pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. kovo 10 d. nesikreipė į (duomenys neskelbtini) seniūniją dėl visuomenei naudingos veiklos sutarties sudarymo ir visuomenei naudingos veiklos atlikimo. Pareiškėjo nurodyti 12 a ploto valstybinės žemės sklypo tvarkymo dabai negali būti laikomi visuomenei naudinga veikla Kupiškio rajono gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo, patvirtinto Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16 (toliau – ir Savivaldybės gyventojų telkimo tvarkos aprašas), kadangi jokie dokumentai dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo nebuvo įforminti, o pranešimas apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą Skyriui nebuvo pateiktas. Atsakovas papildomai atkreipia dėmesį į anksčiau pagal pareiškėjo skundus dėl socialinės pašalpos neskyrimo išnagrinėtas administracines bylas: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis Nr. A502-1722/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-770/2014 ir 2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. K. skundą.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 9 d. prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į

Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių ir prašė skirti socialinę pašalpą nuo vasario iki

gegužės mėnesio. Skyrius, vadovaudamasis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 20 straipsnio 6 dalimi, 2017 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą Nr. 410 pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir atkreipė dėmesį į tai, kad Skyriaus 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. R4-1 pareiškėjui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųstas 2016 m. gruodžio 19 d. siuntimas Nr. 1372 atlikti visuomenei naudingą veiklą. Siuntime nurodyta, kad pareiškėjas iki 2017 m. sausio 6 d. turėjo atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, esančią (duomenys neskelbtini), pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – į Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją. Tačiau pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) seniūniją nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė bei visuomenei naudingų darbų neatliko, ką patvirtina (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2017 m. vasario 1 d. pranešimas Nr. 179 bei paties pareiškėjo paaiškinimai. Pareiškėjas nei Skyriui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso kategorijai asmenų, išvardytų Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo, patvirtinto Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 (toliau – ir Telkimo tvarkos aprašas), 13 punkte bei Savivaldybės gyventojų telkimo tvarkos aprašo 13 punkte, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti. Byloje pateikti (duomenys neskelbtini) seniūnijos duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijoje yra organizuojama visuomenei naudinga veikla: šaligatvių valymas, parkų, vejų šienavimas, bendruomenės namų vidaus ir išorės remonto darbai, pagalba bendruomenių ir kultūros centrų organizuojamuose renginiuose ir kt. Pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktus duomenis, seniūnija per 2016 m. ir 2017 m. 4 mėnesius organizavo visuomenei naudingą veiklą (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje esančiuose kaimuose, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) kaimą, kuriame gyvena pareiškėjas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo pakankamas sąlygas atlikti visuomenei naudingą veiklą jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tačiau nurodytų įsipareigojimų neįvykdė, t. y. nesikreipė dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo į visuomenei naudingos veiklos organizatorių, nesudarė Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties bei neatliko visuomenei naudingų darbų.

8. Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo, kad G. K. su šeimos nariais, tarp jų – pareiškėju, savo iniciatyva iki 2014 metų prižiūrėjo prie jos namų valdos esantį valstybinės žemės sklypą, šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštai. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus, kad jo atlikti 12 a ploto žemės sklypo tvarkymo darbai turėtų būti pripažinti visuomenei naudinga veikla, kurios pagrindu pareiškėjui gali būti skiriama socialinė pašalpa, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-770/2014, 2016 m. kovo 22d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016 ir 2017 m. liepos 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1620-502/2017 prieita išvada, jog tokie vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo atliekami žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, negali būti pripažinti Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Telkimo tvarkos apraše nurodytais visuomenei naudingos veiklos darbais. Pareiškėjas, siekdamas toliau vykdyti valstybinės žemės sklypo priežiūros darbus, laikytinus visuomenei naudinga veikla, privalo nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, konkrečiu atveju – į (duomenys neskelbtini) seniūniją, ir susitarti dėl tokių darbų priskyrimo visuomenei naudingai veiklai bei su seniūnija sudaryti rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte įtvirtintos pareigos, ir tai buvo teisėtas bei pakankamas pagrindas atsisakyti skirti jam socialinę pašalpą pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas. Teismo vertinimu, Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Nustačius, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d.

III.

10. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į posėdį kviesti jo motiną G. K. ir (duomenys neskelbtini) seniūną V. J.

11. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo

teiginius, jog jis jau yra atlikęs visuomenei naudingą veiklą (šiuo aspektu pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus). Jokie teisės aktai nedraudžia (duomenys neskelbtini) seniūnui ir Skyriaus vedėjai atvykti apžiūrėti valstybinės žemės plotą, kuris buvo daug metų šienaujamas, ir, Kupiškio rajono savivaldybės tarybos pritarimu, šį darbą įskaityti kaip atidirbimą už prašomą socialinę pašalpą. Pareiškėjas tvirtina, kad valstybės institucijų (teismų, Kupiškio rajono savivaldybės) veiksmais yra žalojama jo sveikata, žeminamas orumas ir kt., pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos pareiškėjo teisės (pvz., renkama informacija apie privatų jo gyvenimą, jam neteisėtai skiriamas priverčiamasis darbas, jis paliktas be socialinės paramos).

12. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 18 d. teismui pateikė prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir perduoti bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kad skubos tvarka būtų ištirti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmai, pažeidžiantys pareiškėjo konstitucines teises.

13. Atsakovas Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.14. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepaneigė, jog jam buvo žinomos asmens, pretenduojančio į piniginę socialinę

paramą, visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos. Visuomenei naudinga veikla atliekama laikantis Savivaldybės gyventojų telkimo tvarkos apraše nustatytos tvarkos (14–24 p.), o tokiai veiklai nepasitelkiami asmenys, nurodyti šio aprašo 13 punkte. Pareiškėjas neatitinka nė vienos iš Savivaldybės gyventojų telkimo tvarkos aprašo 13 punkte įtvirtintų sąlygų. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, kurioje yra pareiškėjo gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini) kaimas), yra organizuojami įvairūs visuomenei naudingos veiklos darbai, tačiau pareiškėjas, gavęs siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą, į šią seniūniją nesikreipė, nesudarė rašytinės visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties ir laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. vasario 1 d. neatliko jam nustatytos visuomenei naudingos veiklos (72 val.). Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodinėjo ir neįrodė, kad jo veiksmai šienaujant 12 a ploto žemės sklypą atitiko norminiais teisės aktais nustatytą visuomenei naudingos veiklos atlikimo analogiškais atvejais tvarką. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nurodyto sklypo šienavimas ir priežiūra buvo atliekami jo paties ir jo motinos iniciatyva, tvarkant jų namų aplinką, o ne tenkinant bendruomenės viešuosius interesus. Be to, būtent pareiškėjo motina G.  K. rodė iniciatyvą tvarkyti su jos namų valda besiribojantį valstybinės žemės plotą, o ne pareiškėjas, todėl ne pareiškėjui priklauso su minėto žemės ploto tvarkymu ir priežiūra susijusios teisės. Paties pareiškėjo teigimu, 2017 metais jis nebetvarkė nurodytos valstybinės žemės teritorijos. Atsakovas pakartotinai atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių dokumentų, paaiškinančių ir pateisinančių jo nedalyvavimą Komisijos posėdyje, bei kad administraciniai teismai jau yra išnagrinėję analogiško pobūdžio pareiškėjo skundus. Atsakovas pritaria teismo išvadai

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 410, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti socialinę pašalpą 2017 m. vasario 1 d. – 2017 m. gegužės 1 d. laikotarpiu, pagrįstumo ir teisėtumo.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

17. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t.  y. vyko teismo posėdis, bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Pareiškėjo pozicija dėl 12 arų ploto valstybinės žemės sklypo, esančio šalia pareiškėjo motinai priklausančio žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), priežiūros 1992–2014 metų laikotarpiu yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde, prašyme stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą). Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti

rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais.18. Dėl pareiškėjo prašymo teismo posėdyje apklausti jo motiną bei (duomenys neskelbtini) seniūną pažymėtina, kad

pagal ABTĮ 59 straipsnio 2 dalį asmuo, prašantis šaukti liudytoją, be kita ko, privalo nurodyti bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokias konkrečiai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes galėtų paaiškinti minėti asmenys. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad pareiškėjas siekia, jog G. K. ir V. J. patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę dėl ginčo valstybinės žemės sklypo priežiūros 1992–2014 metų laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pašalpą konkrečiai 2017 m. vasario 1 d. – 2017 m. gegužės 1 d. laikotarpiu, todėl aplinkybės, buvusios 1992–2014 metais (taigi ir G. K. bei V. J. paaiškinimai apie jas), nagrinėjam ginčui neturi teisinės reikšmės.

19. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (LVAT 2019m. rugsėjo 9d. nutartis šioje byloje).

20. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad 1992–2014 metų laikotarpiu prižiūrėjo 12 arų ploto valstybinės žemės sklypą, esantį šalia jo motinai priklausančio žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), ir kad šio sklypo priežiūra turėtų būti įskaityta į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai 2017 m. vasario 1 d. – 2017 m. gegužės 1 d. laikotarpiu gauti.

24. Pažymėtina, kad iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog pareiškėjas su reikalavimu įpareigoti Administraciją įskaityti ginčo valstybinės žemės sklypo priežiūrą 1992–2014 metais į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 1 d. gauti ne kartą kreipėsi į administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinius skundus jau ne kartą konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Įstatymo 25

straipsnio 6 punkte ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtintame Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai; ir kad pareiškėjas nevykdė pareigos dalyvauti Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1722/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-770/2014, 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016, 2017 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1620-502/2017, 2017 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2479-502/2017, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-756/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2481-1062/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-299-552/2019). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytas tapačias aplinkybes dėl valstybinės žemės sklypo priežiūros nėra teisinio ir faktinio pagrindo vertinti kitaip. 25. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir šią bylą perduoti nagrinėti Konstituciniam Teismui dėl Administracijos veiksmų, kurie pažeidžia pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, konstitucines teises.

26. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai. Pažymėtina, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir nenurodo, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai, o tik abstrakčiai teigia, kad dėl Administracijos veiksmų yra pažeidžiamos pareiškėjo Konstitucijoje įtvirtintos teisės. Be to, Konstitucinis Teismas netiria nei savivaldybės tarnautojų veiksmų, nei savivaldybės priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl atsakovo veiksmų atitikties Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-17905 2019-11-08 2019-10-31 2019-10-31 -

Administracinė byla Nr. A-5254-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00867-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 18.10(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą, prašydama:1.1. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba)

2017 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 1SS-351-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2017 m. vasario 9 d. sprendimas);1.2. panaikinti Tarnybos 2016 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. 49SF-3675-(14.49.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“

(toliau – ir 2016 m. gruodžio 16 d. raštas);1.3. panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2013 m. spalio 31 d. raštą Nr. 49SF-

(14.49.104.)-1489 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau – ir 2013 m. spalio 31 d. raštas);1.4. panaikinti Skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1325 „Dėl Nacionalinės žemės

tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-09 įsakymu Nr. 49VĮ (14.49.2.) 1747 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas);

1.5. įpareigoti Skyrių priimti sprendimą ir įsakymu įtraukti bei patvirtinti Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (toliau – ir Piliečių eilė) pagal savininką B. S. (B. S.) ir suteikti naują žemės sklypą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos vyras B. S. (B. S.) buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų B. S. ir M. S. žemę. Prašymą atkurti nuosavybės teises į B. S. priklausiusią žemę 1991 m. gruodžio 11 d. pateikė jo sutuoktinė J. S. (gim. 1925 m.), kuri prašyme kitais pretendentais įvardijo jų vaikus A. S., V. S. (V. S.) ir B. S. B. S. mirus 1992 metais, jo turtą paveldėjo žmona J. S. (pareiškėja) ir sūnus I. S. (I. S.). Pareiškėja apžvelgė anksčiau vykusius teisminius ginčus dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. S. vardu ir teigė, kad Skyriaus 2011 m. gegužės 26 d. raštu Nr. 49SF-

275 ji buvo informuota, jog patvirtintame sąraše piliečių, kuriems bus siūloma suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste, jai suteiktas eilės Nr. 16, tačiau ginčijamu 2016 m. gruodžio 16 d. raštu Tarnyba pareiškėjai nurodė, jog ginčijamu Įsakymu B. S. pavardė buvo išbraukta iš eilės, nes Tarnybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 49S-447 jam atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0904 ha ploto žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį (duomenys neskelbtini), ir nėra pareikšta valia gauti lygiavertį naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste; apie ginčijamą Įsakymą pareiškėja neva buvo informuota ginčijamu 2013 m. spalio 31 d. raštu. Tarnyba ginčijamu 2017 m. vasario 9 d. sprendimu netenkino pareiškėjos skundo dėl Įsakymo panaikinimo, pažymėdama, kad J. S. (B. S. motinos) 1991 m. gruodžio 11 d. prašyme yra išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – grąžinti natūra.

3. Pareiškėja nesutiko su nurodytomis Tarnybos ir Skyriaus išvadomis. Akcentavo, kad ji yra išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. 2003 m. kovo 24 d. prašyme nurodė prašanti grąžinti visą laisvą neužstatytą žemę, už likusią dalį suteikti naują sklypą. Tvirtino, jog nebuvo įvertinti jos teiginiai 2017 m. sausio 17 d. skunde, susiję su tuo, kad pats B. S. negalėjo pakeisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d., nes jis mirė 1992 metais, tačiau jo paveldėtojas I. S., nepraleisdamas įstatyme įtvirtinto termino, pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. valią dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo neatlygintinai nuosavybėn. Pareiškėjos nuomone, nebuvo jokio teisinio pagrindo keisti Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1994 patvirtintus sąrašus piliečių, kuriems bus siūloma suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste, kuriame nurodytas pareiškėjos eilės Nr. 16. Ginčijami administraciniai aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų reikalavimų.

4. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius, kartu atstovaudamas atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Skyrius apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo B. S. aplinkybes ir pažymėjo, jog Tarnybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 49S-447 B. S. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią M. S. turėtos žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0904 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2016 m. gruodžio 16 d. rašte pareiškėjai paaiškinta, jog Įsakymu B. S. buvo išbrauktas iš Piliečių eilės, nes jam jau atkurtos nuosavybės teisės į 0,0904 ha ploto žemės sklypą, o, iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškus valios dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo neatlygintinai nuosavybėn, pareiškėjai bus tęsiamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas natūra, kai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bus gautas atsakymas dėl laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje. Skyriaus teigimu, pareiškėja dar 2013 m. birželio 14 d. prašymu jį informavo apie 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 49S-447 gavimą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, kartu su I. S. ir G. S., 2003 m. kovo 24 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus, kuriuose nustatytu terminu (iki 2003 m. balandžio 1 d.) pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nurodė, kad pageidauja grąžinti visą laisvą neužstatyta žemę natūra, o už likusią žemės dalį suteikti naują žemės sklypą Vilniaus mieste. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1753-331/2010 įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją tęsti pareiškėjai (B. S. įpėdinei) nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal 1991 m. lapkričio 12 d. (data pataisyta į 1991 m. gruodžio 11 d.) prašymą. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-531-492/2015 iš dalies tenkino pareiškėjos apeliacinį skundą ir, be kita ko, įpareigojo Skyrių spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjai tenkančią buvusio savininko B. S. likusios 0,1707 ha neatkurtos žemės dalį, iki nacionalizacijos valdytą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, bet neįpareigojo įtraukti B. S. į Piliečių eilę, o nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai savo iniciatyva neparinkus B.  S. valios ir neįrašius jo į Piliečių eilę pagal buvusį savininką B. S., pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiamas pagal 1991 m. gruodžio 11 d. prašyme nurodytą valią – natūra.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti Skyriaus 2013 m. spalio 31 d. raštą Nr. 49SF-(14.49.104.)-1489 ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1325, tenkino pareiškėjos reikalavimą panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 9 d. rašto Nr. 1SS-351-

(9.5) dalį, kurioje buvo vertintas ir nagrinėtas Skyriaus 2013 m. spalio 31 d. rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-1489 bei 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1325 teisėtumas ir pagrįstumas, bet atmetė kitus pareiškėjos reikalavimus.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą ir perdavė bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjos J. S. skundą.9. Teismas nustatė, kad B. S. (mir. 1959 m.) žmona J. S. (gim. 1925 m., mir. 2005 m.) 1991 m. gruodžio 11 d. Vilniaus

miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje, grąžinant natūra. Prašyme nurodė kitus asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tarp jų – B. S.

10. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 20-789 pareiškėją informavo, kad nevykdys nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui B. S. pagal J. S. 1991 m. prašymą, nes šiame prašyme jis neįrašytas.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1753-331/2010 tenkino pareiškėjos J. S. skundą, panaikino minėtą Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą bei įpareigojo atsakovą tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pretendento B. S. įpėdinei J. S. pagal 1991 m. lapkričio 12 d. (data pataisyta į 1991 m. gruodžio 11 d.) prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. Teismas konstatavo, kad B. S. gali būti laikomas pretendentu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. žemę, kadangi byloje yra duomenų, kad B. S. (buvusio savininko sūnus) 1991 m. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas kaip jai žinomas pilietis, turėjęs teisę į turto sugrąžinimą, taip pat turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

12. Pareiškėja 2012 m. spalio 5 d. kreipėsi į Skyrių, prašydama dar kartą priimti sprendimą ir įsakymu įtraukti bei patvirtinti Piliečių eilę pagal savininką B. S. Skyrius 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364 pareiškėją informavo, kad jos prašymo įtraukti į Piliečių eilę pagal buvusį savininką B. S. netenkina, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas jam galėtų būti vykdomas tik panaikinus perleidimo sutartis ir tik į likusią neatkurtą buvusio savininko 0,1707 ha žemės sklypo dalį. Tarnyba 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. SS-(7.5)-725 tais pačiais motyvais atmetė pareiškėjos skundą.

13. Tarnybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 49S-447 į jam tenkančią buvusios savininkės M. S. turėtos žemės dalį B. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0904 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

14. Skyrius ginčijamu 2013 m. rugpjūčio 22 d. Įsakymu išbraukė B. S. pavardę iš eilės Nr. 16. Įsakymą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau  – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37, 38 punktais, atsižvelgdamas į tai, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakartotinai įvertinęs Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 548/513 dokumentus ir nustatęs, kad B. S. Tarnybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 49S-447 atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,09047 ha ploto žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį (duomenys neskelbtini), ir nėra pareikštos valios gauti lygiavertį naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Apie šį įsakymą Skyrius pareiškėją informavo ginčijamu 2013 m. spalio 31 d. raštu, nurodydamas tuos pačius argumentus kaip ir Įsakyme.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą dėl Skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. rašto Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2364, Tarnybos 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. SS-(7.5)-725 panaikinimo bei įpareigojimo Tarnybą priimti sprendimą ir savo įsakymu įtraukti bei patvirtinti Piliečių eilę pagal savininką B. S., remiantis 2010 m. birželio 23 d. teismo sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-531-492/2015 pareiškėjos apeliacinį skundą dėl pastarojo teismo sprendimo tenkino iš dalies, t. y. panaikino Skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. 49SFN-(14.49.104)-2364 ir

Tarnybos 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. SS-(7.5)-725 bei įpareigojo Skyrių spręsti dėl J. S. nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkančią proporcingą dalį buvusio savininko B. S. likusios 0,1707 ha neatkurtos žemės dalį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste.

16. Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 9 d. Skyriui pateikė prašymą priimti sprendimą ir įrašyti ją į Piliečių eilę pagal pateiktą 1991 m. prašymą ir suteikti naują žemės sklypą. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 9 d. Tarnybos direktoriui pateikė skundą dėl negaunamo atsakymo į 2016 m. rugpjūčio 9 d. pateiktą prašymą ir prašė įpareigoti Skyrių priimti sprendimą ir įrašyti pareiškėją į Piliečių eilę pagal pateiktą 1991 m. prašymą bei suteikti naują žemės sklypą. Skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 9 d. prašymą, ginčijamu 2016 m. gruodžio 16 d. raštu ją informavo, kad, Tarnybai 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 49S-447 atkūrus nuosavybės teises suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0904 ha žemės sklypą, B. S. Įsakymu buvo išbrauktas iš Piliečių eilės. Skyrius taip pat nurodė, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškus valios dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo neatlygintinai nuosavybėn, pareiškėjai bus tęsiamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas natūra, kai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bus gautas atsakymas dėl laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje.

17. Pareiškėja 2017 m. sausio 18 d. Tarnybai pateikė skundą, prašydama: panaikinti Tarnybos 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104.)-1489; panaikinti Skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1325; panaikinti Tarnybos 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 49SF-3675-(14.49.104.0) bei įpareigoti Skyrių priimti sprendimą įrašyti B. S. į Piliečių eilę pagal pateiktą 1991 m. prašymą ir suteikti naują žemės sklypą. Tarnyba ginčijamu 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, šiame sprendime įvertino jos skundo aplinkybes dėl Piliečių eilės, dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. S. į jam tenkančią B. S. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, dėl 1991 m. prašyme išreikštos valios, nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui patvirtinus natūra grąžinamo laisvos žemės sklypo planą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime ir pateikus juos Skyriui, bus tęsiamos pareiškėjai grąžinamos žemės sklypo natūra procedūros arba atkuriamos nuosavybės teisės atlyginant pinigais.

18. Teismo vertinimu, Skyrius pagrįstai Įsakymu išbraukė B. S. iš Piliečių eilės, nes Tarnybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 49S-447 jam atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusios savininkės M. S. turėtos žemės dalį, t. y. šiuo sprendimu pareiškėjai suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai, ir ji šio sprendimo neginčijo, o, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (administracinė byla Nr. A-1190-575/2018), pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pilietis turi teisę gauti tik vieną žemės sklypą individualiai statybai. Ginčijamu 2013 m. spalio 31 d. raštu pareiškėja buvo tik informuota apie priimtą Įsakymą, t. y. šiuo raštu išsiųsta Įsakymo kopija, todėl pastarasis raštas yra tik informacinio pobūdžio, pareiškėjai nesukeliantis jokių materialinių teisinių pasekmių, ir negali būti administracinės bylos dalyku.

19. Teismas, spręsdamas dėl 2017 m. vasario 9 d. sprendimo ir 2016 m. gruodžio 16 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą pareiškėją įrašyti į Piliečių eilę, kadangi 1991 m. prašyme išreikštas pageidavimas nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. valdytą žemę atkurti natūra ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėja Atkūrimo įstatyme nustatytu terminu būtų teikusi prašymą pakeisti 1991 m. prašyme išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į B. S. žemę. Nors pareiškėja teigė, kad ji 2003 m. kovo 24 d. prašymu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, tačiau iš prašymo turinio matyti, kad šis prašymas teiktas atkurti nuosavybės teises į P. I. (P. I.) turėtą žemę (duomenys neskelbtini), bet ne į B. S. žemę. Atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėja, kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į P. I. žemę, yra įrašyta į eilę, o 2003 m. kovo 24 d. prašymas pateiktas kitoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo turinį, pažymėjo, jog Skyrius nebuvo įpareigotas B. S. įtraukti į Piliečių eilę.

20. Iš ginčijamų 2017 m. vasario 9 d. sprendimo ir 2016 m. gruodžio 16 d. rašto matyti, kad pareiškėjos nuosavybės teisės atkūrimo procesas į buvusio savininko B. S. žemę užsitęsė dėl užsitęsusių teisminių ginčų teritorijoje, į kurią patenka B. S. valdyta žemė, taip pat negavus atsakymo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dėl papildomų natūra grąžinamų žemės sklypų suprojektavimo buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje. Teismas akcentavo, kad, pagal teisinį reglamentavimą, nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, grąžinant žemę natūra, dalyvauja ne tik Tarnyba, bet ir savivaldybės.

21. Teismas konstatavo, kad Tarnyba ginčijamuose sprendimuose tinkamai vertino faktines aplinkybes, ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, pareiškėją informavo, kokiu būdu bus tęsiama nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, t.  y. pagal J. S. 1991 m. prašymą, atkuriant nuosavybės teises natūra arba atlyginant pinigais, bei tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, grąžinant žemę natūra, dalyvauja ne tik Tarnyba, bet ir savivaldybė. Ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, šių sprendimų panaikinimo pagrindai nenustatyti. Konstatavus, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo pareiškėją įtraukti į Piliečių eilę, pareiškėjos išvestinis reikalavimas įpareigoti Skyrių priimti sprendimą ir įsakymu įtraukti bei patvirtinti Piliečių eilę pagal savininką B. S. ir suteikti naują žemės sklypą taip pat netenkintinas, todėl skundas atmestinas. Atitinkamai netenkintinas ir pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

22. Pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.

23. Pareiškėja pakartotinai apžvelgia ginčo aplinkybes ir skundo argumentus. Jos nuomone, teismas, vertindamas Įsakymą ir 2013 m. spalio 31 d. raštą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad J. S. (gim. 1925 m.) 1991 m. gruodžio 11 d. prašymu siekė atkurti nuosavybės teises į dviejų skirtingų buvusių savininkų – M. S. ir B. S. – turėtą žemę (dvi skirtingos nuosavybės teisių atkūrimo bylos), o, B. S. perduodant neatlygintinai 0,0904 ha žemės sklypą, buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į M. S. turėtą žemę, bei nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1190-575/2018 kaip precedentu, nes minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl 2017 m. vasario 9 d. sprendimo ir 2016 m. gruodžio 16 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo, nes, pirma, Skyrius atsiliepime į skundą sutiko, jog pareiškėja pakeitė valią 2003 m. kovo 24 d. prašymu, ir tik paskutiniojo teismo posėdžio metu pakeitė pozicija, tvirtindamas, jog 2003 m. kovo 24 d. prašymas buvo pateiktas nuosavybės teisių atkūrimo į P. I. turėtą žemę byloje; antra, teismas neišreikalavo nuosavybės teisių atkūrimo į P. I. turėtą žemę bylos; trečia, 2003 m. kovo 24 d. prašyme nenurodoma, į kokią nuosavybės teisių atkūrimo bylą šis prašymas teikiamas, o viešojo administravimo įstaiga nesiaiškino, kuriai konkrečiai bylai šis prašymas priskirtinas, dėl nežinomų priežasčių nepridėjo prašymo prie visų bylų. Pareiškėja, remdamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1753-331/2010, pabrėžia, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal 1991 m. gruodžio 11 d. prašymą, tai turi įtakos įrašant į Piliečių eilę, pagal 2003 m. kovo 24 d. prašyme išreikštą valią – suteikti naują sklypą. Mano, kad teismas supainiojo arba sulygino 1991 m. gruodžio 11 d. prašymą atkurti nuosavybės teises ir 2003 m. kovo 24 d. prašymą, kuriuo pakeičiama valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal 1991 m. gruodžio 11 d. prašymą būdo. Be to, teismas klaidingai, selektyviai vertino įrodymus, nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų.

24. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius, kartu atstovaudamas atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Skyrius apžvelgia ginčo aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą. Tvirtina, kad pareiškėja 2003 m. kovo 24 d. prašymu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. I. turėtą žemę būdo. Ši aplinkybė pareiškėjai puikiai žinoma, o priešingi jos argumentai laikytini tik gynybine pozicija ir prieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendime suformuluotam įpareigojimui Vilniaus apskrities viršininko administracijai tęsti pareiškėjai (pretendento B. S. įpėdinei) nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal 1991 m. lapkričio 12 d. (data pataisyta į 1991 m. gruodžio 11 d.) prašymą, kuriame nurodyta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra. Skyrius paaiškina, kad, įtraukiant B. S. į Piliečių eilę pagal buvusią savininkę M. S. 2010 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. Ž49-2077, Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius savo iniciatyva jam parinko kitą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą – perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą (tai reglamentavo Atkūrimo įstatymo 21 str. nuostatos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d.). Skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės teisės B. S. vardu į buvusios savininkės M. S. turėtą žemę buvo atkurtos Tarnybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 49S-447, t. y. jam suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai, ir kad, pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Tvarkos 37 ir 38 punktų nuostatas, pilietis gali gauti tik vieną naują žemės sklypą individualiai

statybai, ginčijamu Įsakymu teisėtai išbraukė B. S. iš Piliečių eilės, o pareiškėja nepagrįstai teigia, jog jis turėtų būti įtrauktas atgal į Piliečių eilę pagal buvusį savininką B. S. Pareiškėjos pozicijos nepagrįstumą patvirtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi neįpareigojo Skyriaus įtraukti B. S. į Piliečių eilę. Nuosavybės teisių į pareiškėjai tenkančią buvusio savininko B. S. turėtą žemę atkūrimo pareiškėjai procesas gali būti tęsiamas pagal 1991 m. gruodžio 11 d. prašyme nurodytą valią – natūra, kai bus gautas atsakymas iš Vilniaus miesto savivaldybės. Skyriaus įsitikinimu, ginčijami administraciniai aktai buvo priimti remiantis įsiteisėjusiais teismų sprendimais, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, priimti kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš esmės dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę mirusiam pretendentui B. S. pareiškėjos, kuri yra mirusiojo B. S. dalies turto paveldėtoja (2013m. lapkričio 12d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (NŽT byla b. l. 452-449)), pageidaujamu būdu, t. y. gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

27. Byloje surinktais įrodymais bei kitose bylose teismų priimtais sprendimais yra nustatyta, kad B. S. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. turėtą žemę (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010m. birželio 23d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1753-331/2010).

28. Pareiškėja, kaip mirusiojo B. S. dalies turto paveldėtoja, turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0295 ha žemės (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015m. birželio 18d. sprendimas administracinėje byloje A-531-492/2015).

29. Nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau– Įstatymas) bei jį lydinti LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

30. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

31. Iki 2012m. lapkričio 22d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

32. Nuo 2012m. lapkričio 22d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis,

pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013  m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

33. Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

34. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje būtent ir yra kilęs ginčas dėl pretendento bei jo teisių paveldėtojų, tame tarpe pareiškėjos, išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl, siekiant kilusį ginčą tinkamai išspręsti, būtina chronologiškai įvertinti visus prašymus, pateiktus iki Įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., kuriuose yra nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas.

35. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pateikta Nacionalinės žemes tarnybos nuosavybės teisių atkūrimo byla į buvusio savininko B. S. turėtą žemę. Šioje byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo į buvusio savininko B. S. žemę pateikė buvusio savininko žmona J. S. K. (gimusi 1925m.) 1991m. gruodžio 11 d., kuriame nurodyta, jog pageidaujama atkurti nuosavybės teises į žemę natūra (NŽT byla b. l. 30).

36. 2000m. liepos 21d. J. S. K. įgaliota D. M. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą J. S. vardu grąžinti 1 ha žemės buvusios savininko sodybos vietoje (NŽT byla b. l. 43). Įgyvendinant šį prašymą bei 1991m. gruodžio 11 d. pateiktą prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001m. spalio 16d. sprendimu Nr.  01-1601 J. S. (gimusiai 1925m.) atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. 0,99 ha žemės natūra bei 0,0001 ha žemės vertybiniais popieriais (NŽT byla b. l. 91).

37. 2003m. kovo 24d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui G. S. (pareiškėjos J. S., gimusios 1948m., dukra) pateikė prašymą grąžinti visą laisvą neužstatytą žemę, likusią dalį suteikti naują žemės sklypą (NŽT byla b. l. 97).

38. 2005m. liepos 25d. J. S. (gimusi 1925m.) pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininkui, kuriame pageidavo atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje (NŽT byla b. l. 101).

39. 2005m. (duomenys neskelbtini) J. S. (gimusi 1925m.) mirė (NŽT byla b. l. 121).40. Administracinėje byloje pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje daugiau jokių J. S. (gimusios 1925m.)

prašymų, kuriuose būtų išreiškiamas pageidavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ir kurie būtų pateikti iki Įstatyme nustatyto termino pabaigos, t. y. iki 2003m. balandžio1 d., nėra.

41. Administracinėje byloje kartu su pirminiu skundu pareiškėja yra pateikusi J. S. (gimimo data nenurodyta) 2003m. kovo 24d. prašymą grąžinti visą laisvą neužstatytą žemę, likusią dalį suteikti naują žemės sklypą (t. I b. l. 34). Šiuo prašymu pareiškėja iš esmės ir grindžia savo skundo reikalavimus.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus anksčiau nurodytus prašymus, pažymi Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis 2003m. kovo 24d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui G. S. pateiktas prašymas (šios nutarties 37 pastraipa) nevertintinas kaip J. S. (gimusios 1925m.) valios išreiškimas, nes byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie leistų konstatuoti, kad G. S. buvo įgaliota veikti, t. y. teikti prašymą J. S. (gimusios 1925m.) vardu. Be to Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateiktas pačios G. S. pirminis prašymas atkurti jai nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. turėtą žemę (NTA byla b. l. 31), kas leidžia konstatuoti, jog 2003m. kovo 24d. teikdama prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui G.  S. veikė savo vardu ir savo interesais.

43. Vertinant kartu su skundu teismui pateiktą J. S. (gimimo data nenurodyta) 2003m. kovo 24d. prašymą (šios nutarties 41 pastraipa), kolegija pažymi, kad šis prašymas taip pat nevertintinas kaip J.  S. (gimusios 1925m.) valios

išreiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. S. turėtą žemę būdo pasirinkimo. Nes, viena vertus, toks prašymas nėra pateiktas į buvusio savininko B. S. nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad toks prašymas buvo kada nors pateiktas į nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir šiuo metu nėra išsaugotas. Kita vertus, šiame prašyme prašymą pateikusio asmens ranka yra padarytas įrašas „P. I. (duomenys neskelbtini) km. Vilniaus r.“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja J. S. (gimusi 1948m.) yra inicijavusi nuosavybės teisių atkūrimo procesą (2000m. gruodžio 14d. prašymas) kitoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir būtent į P. I. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) km., darytina išvada, kad 2003m. kovo 24d. prašymas buvo teikiamas ne B. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, o kito buvusio savininko – P. I. nuosavybės teisių atkūrimo byloje (t.II b. l. 52-54). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2003m. kovo 24d. prašymas yra pasirašytas ne J. S. (gimusios1925m.) parašu, o J. S. (gimusios 1948m.) parašu (t. I b. l. 6, 17, 21, 32, 33, NTA byla b. l. 30, 32, 101), kas leidžia konstatuoti, jog šį prašymą surašė J. S. (gimusi 1948m.), kuri nėra pateikusi dokumentų patvirtinančių jos įgalinimus veikti J. S. (gimusios1925m.) vardu.

44. Apibendrinant byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iki Įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pabaigos pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į B. S. turėtą nuosavybę padavusi J. S. (gimusi 1925m.) savo valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo natūra nėra pakeitusi ir netgi po minėto termino pabaigos ji pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra (2005m. liepos 25d. prašymas (NŽT byla b. l. 101)). Todėl atsakovas neturėjo ir neturi teisėto pagrindo įtraukti B. S. pavardę (ar jo dalies teisių paveldėtoją pareiškėją) į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal buvusį savininką B. S. (B. S.) ir suteikti naują žemės sklypą. Tuo pačiu konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1325 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-09 įsakymu Nr. 49VĮ (14.49.2.) 1747 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo dalinio pakeitimo“ koregavo piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilę iš jos pašalindamas B. S. bei vėlesniais raštais teisėtai ir pagrįstai atsisakė šį asmenį įtraukti į minėtą piliečių eilę.

45. Po Įstatymo nustatyto termino (po 2003 m. balandžio 1 d.) pateikti J. S. (gimusios 1925m.) bei jos sutuoktinio B. S. teisių paveldėtojų prašymai, tame tarpe ir pareiškėjos teikti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nėra teisiškai reikšmingi ir nepagrindžia pareiškėjos teisme iškeltų reikalavimų.

46. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________