Leidžiamas nuo 1997 m. gruodžio mėn. Išeina kartą per ketvirtį. 2012 m. Nr. 2 (58) ISSN 1392-3803VII Lietuvos mėgėjų teatro šventės „Tegyvuoja Teatras“,VYKUSIOS 2012 M. KOVO 24 D. ZARASUOSE,

LAUREATAI

1. Nominacija – Ryškiausias debiutasKauno vaikų ir mokslei-

vių laisvalaikio rūmų teatro studijos „Teatrapilis“ spek-taklis E. Jonesko „Pamoka“. Režisierė Aušra Jankauskai-tė.

2. Nominacija – Ryš-kiausia literatūros inter-

pretacijaRaseinių meno moky-

klos mokomojo teatro „Sva-joklis“ spektaklis „Kolosali apgaulė“ pagal S. Pop roma-ną „Serenada trimitui“. Reži-sierė Albina Damašauskienė.

3. Nominacija – Ryš-kiausia spektaklio plastika

Klaipėdos Maksimo Gorkio pagrindinės moky-klos teatro „Maska“ spekta-klis V. Olšanskio „Žiemos nebus“. Režisierė Galina Se-mionova.

4. Nominacija – Ryš-kiausias teatrinis ansamblis

Klaipėdos jaunimo cen-tro teatro „Svajonė“ spek-taklis pagal Ritos Latvė-naitės-Kairienės eilėraščius „Nebučiuotų vaikų rugsėjis“. Režisierė Mira Kolaitytė.

5. Nominacija – Ryš-kiausias vizualinis spekta-klio sprendimas

Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vai-vorykštė“ spektaklis „Dorieji?“ pagal R. Svindelį. Režisierė Birutė Šneiderienė, dailininkas Zigmas Morlencas.

6. Nominacija – Ryš-kiausia nacionalinės litera-tūros interpretacija

Vilniaus Vytauto Di-

džiojo gimnazijos teatro stu-dijos „N-7“ spektaklis S. Nė-ries poemos motyvais „Eglė žalčių karalienė“. Režisierė Janina Matekonytė-Antanė-lienė.

7. Nominacija – Ryš-kiausi režisūriniai ieškoji-

maiKauno r. Garliavos Jonu-

čių vidurinės mokyklos jau-nimo dramos studijos „Vai-dyba“ komedija Ž. Vaicmano „Benjamino kelionė“. Reži-sierius Jonas Daraškevičius.

8. Nominacija – Ryš-kiausias vaikų teatro spek-taklis

Plungės kultūros centro

vaikų ir jaunimo teatro „Sau-la“ spektaklis pagal lietuvių liaudies pasakas „Velnių mo-nai“. Režisieriai Sigita ir Ro-mas Matuliai.

9. Nominacija – Ryš-kiausias jaunimo teatro spektaklis

Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studi-jos „Kompanija šauni“ spek-taklis C. Gozzi „Princesė Tu-randot“. Režisieriai Dalė ir Virginijus Dargiai.

10. Nominacija – Už nuopelnus Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrui

Algimantas Verbutas – Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ įkūrėjas, kojūkininkų trupės vadovas.

Romas Matulis – Plungės kultūros centro direktorius, vai-kų ir jaunimo teatro „Saula“ režisierius.

2 TEGYVUOJA TEATRAS

3TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASTarptautinis simpoziumas brėžė gaires ateičiai

GINTARĖ VAICIEKAVIČIŪTĖJonavoje gegužės 4–6 dienomis vyko tarptauti-

nis Baltijos šalių mėgėjų teatro simpoziumas. Jame dalyvavusios Lietuvos, Latvijos ir Esti jos teatralų delegacijos siekė skatinti Baltijos šalių mėgėjų teatro meno atsinaujinimą bei tęstinumą, teatrų iniciatyvas bei kultūros sklaidą, bendradarbiavimą regionuose, susipažino su Jonavos rajono teatrine veikla.

Skrebinų kaimo sodyboje tris dienas patirtimi dalijosi Bal-tijos šalių teatro kritikai, docentai, mokslų daktarai, režisieriai. Į simpoziumą juos sukvietė Lietuvos mėgėjų teatro sąjunga, vadovaujama prezidento Jono Andriulevičiaus ir sekretorės Reginos Kestenienės bei Jonavos savivaldybės teatras.

Plenariniuose posėdžiuose buvo pristatyta kiekvienos ša-lies mėgėjų teatro veikla bei problemos, jų sprendimo būdai, aptartos bendradarbiavimo galimybės. Tuo labiau, kad mėgėjų teatras – masinis kultūros reiškinys: Latvijoje jų yra apie 360, Estijoje – apie 400 vaikų bei jaunimo ir 200 suaugusiųjų ko-lektyvų, o Lietuvoje net apie 2000.

Įdomi Latvijos patirtis – jie organizuoja respublikinį mė-gėjų teatro suvažiavimą (apie 110 teatrų), panašų į dainų šven-tę. Lietuviai gali didžiuotis laikraščiu „Mėgėjų teatras“, reda-guojamu doc. Gedimino Šimkaus, leidžiamu iš visų Baltijos šalių tik Lietuvoje. Leidinys, fiksuojantis visą Lietuvos mėgė-jų teatro istoriją, yra vertingas ne tik dabarčiai, bet ir ateities kartoms bei mokslui. Beje, visose šalyse mėgėjų teatro veiklos problemos panašios: kuklios darbuotojų algos, repertuaro mo-notonija, mokymo ir mokymosi poreikis, festivalių bei tarp-tautinės veiklos svarba.

Simpoziumo metu atkreiptas dėmesys į veiklos pavadini-mo problemą – pasirodo, mėgėjų teatru vadinama tik Lietuvo-

je, kitose šalyse vartojamas tikslesnis – bendruomenės teatro – terminas. Diskusijų dalyviai, moderuojami dr. doc. Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos viceprezidentės Danutės Vaigauskai-tės, akcentavo mėgėjų teatro edukacinę veiklą, socialinę kultū-rinę įtaką regionų kultūrai, tarptautinio Baltijos šalių festivalio „Baltijos rampa“ tolesnį vystymą keliant jo prestižą. Sim-poziumo metu priimta rezoliucija, atkreipianti Baltijos šalių vyriausybių dėmesį į minėtąsias problemas, bus išsiųsta šalių Kultūros ministerijoms bei parlamentų Kultūros komisijoms. Pasak menotyros ir ekonomikos mokslų daktaro Aivaro Ikse-lio iš Latvijos, šio simpoziumo nutarimai – istorinis įvykis, nes fiksuojamos konkrečios problemos ir iškart pateikiami jų sprendimo būdai.

Simpoziumo metu su savo teatrinės veiklos laimėjimais supažindino režisierės Janina Adomaitienė bei Vilma Praške-vičienė. Aktyvi edukacinė veikla, gryninanti pasitarimų idėjas ir padedanti užmegzti emocinius ryšius tarp dalyvių, vyko per kūrybines dirbtuves, kurias vedė Baltijos šalių mėgėjų teatro prezidentai Jonas Andriulevičius (Lietuva), Inguna Gremze (Latvija) ir Kristina Oomer (Estija).

Jonavos rajono savivaldybės teatras simpoziumo dalyvius supažindino su savo kultūrine bei edukacine veikla, parodė naujausius spektaklius – A. P. Čechovo „Meška“ (rež. Jonas Andriulevičius) bei V. Lomovcevo „Vakaras su angelais“ (rež. Ž. Martinaitienė).

Simpoziumo pabaigoje paskaitą „Kultūros projektų rengi-mas ir finansavimo paieška: nuo teorijos iki praktikos“ skaitė ES programos „Kultūra 2007–2013“ vadovė Eglė Deltuvaitė. Projektą rėmė LR kultūros rėmimo fondas, Jonavos rajono sa-vivaldybė.

P.S. Šiame numeryje spausdinama dalis latvių ir lietuvių pranešimų (estų simpoziumo medžiagos kol kas negauta).

4 TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASBALTIJOS ŠALIŲ MĖGĖJŲ TEATRO SIMPOZIUMO

PROGRAMA2012 m. gegužės 4 d. (penktadie-

nis)

13.00 – 14.00 Simpoziumo dalyvių registracija, apgyvendinimas

14.00 – 15.00 Pietūs15.00 Simpoziumo atidarymas. Ple-

narinis posėdisLietuvos mėgėjų teatras: nūdiena,

perspektyvos ir aktyvesnio bendradar-biavimo su Baltijos šalimis galimybės.

17.00 Kavos pertraukėlė.17.30 Latvijos mėgėjų teatras: nū-

diena, perspektyvos ir aktyvesnio ben-dradarbiavimo su Baltijos šalimis gali-mybės.

19.30 – 20.30 Vakarienė 21.00 Jonavos rajono savivaldybės

teatro spektaklis A. Čechovo „Meška“, rež. Jonas Andriulevičius, Jonavos ra-

jono kultūros centro didžiojoje salėje, Žeimių g. 15, Jonava

2012 m. gegužės 5 d. (šeštadienis)

9.00 – 10.00 Pusryčiai10.00 Estijos mėgėjų teatras: nūdie-

na, perspektyvos ir aktyvesnio bendra-darbiavimo su Baltijos šalimis galimy-bės.

12.00 Kavos pertraukėlė12.30 – 14.00 Darbas sekcijose: miestų ir rajonų centrų suaugusiųjų

mėgėjų teatrai;kaimo ir mažų miestelių mėgėjų te-

atrai;vaikų ir jaunimo teatrai; „Baltijos rampa“. 14.00 – 15.00 Pietūs15.00 – 16.00 Lietuvos kūrybinė

laboratorija. Psi-chodramos ele-mentų taikymas teatro veikloje ir gyvenime. Vedė-jas Jonas Andriu-levičius

16.00 Kavos pertraukėlė.

16.15 – 17.15 Estijos kūrybinė labo-ratorija.

17.15 Kavos pertraukėlė.17.30 – 18.30 Latvijos kūrybinė la-

boratorija.19.00 – 20.00 Vakarienė20.30 Jonavos rajono savivaldybės

teatro jaunimo grupės spektaklis J. Lo-movcevo „Vakaras su angelais“, režisie-rė Živilė Martinaitienė.

Jonavos kultūros centro didžiojoje salėje,

Žeimių g. 15, Jonava

2012 m. gegužės 6 d. (sekmadie-nis)

8.30 – 9.00 Pusryčiai9.00 Kultūros projektų rengimas

ir finansavimo paieška: nuo teorijos iki praktikos. Pranešėja ES programos „Kultūra 2007–2013“ vadovė Lietuvoje Eglė Deltuvaitė

10.45 Kavos pertraukėlė11.00 Plenarinis posėdis. Nutarimų,

rezoliucijų priėmimas.12.00 – 13.00 Pietūs13.00 Išvykimas

5TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASLatvijos mėgėjų teatrų asociacija –apie tarptautinį bendradarbiavimą

INGUNA GREMZE

LATA PREZIDENTĖLatv i jo s mėgė jų t e -

a trų asociaci ja (LATA) aktyviai bendradarbiauja tarptautinėje erdvėje, pa-laikydama glaudžius ryšius su Kultūrinio švietimo bei nematerialaus paveldo centrais. Asociacija atstovauja Latvijos mėgėjų teatrams AITA/LATA, rūpindamasi jų dalyvavimu tarptautiniuose kongresuose ir mėgėjų

teatrų festivaliuose. Latvijos mėgėjų teatrų asociacija – taip pat ir NEATA

narė, organizuojanti NEATA festivalį, 2012 m. NEATA fes-tivalyje Danijoje pristatanti Ventspilio teatro spektaklį „Gy-vasis vanduo” pagal M. Zalitės pjesę, aktyviai dalyvaujanti įvairiuose projektuose.

Įvairiuose Latvijos miestuose (Limbažiuose, Rezeknėje, Dobelėje, Liepojoje, Balviuose, Gulbenėje, Valkoje, Rygoje) reguliariai vyksta mėgėjų teatrų festivaliai, taip pat – įvai-rūs projektai, pritraukiantys mėgėjų teatrus, specialistus (ekspertus) iš Baltijos šalių ir Europos.

LATA, atrinkdama spektaklius tarptautiniams festivaliams, labai kruopščiai įvertina spektaklio meninį lygį ir jo tinkamumą konkre-čiam festivaliui, todėl Latvijos spektakliai paprastai išsiski-ria pripažinimu ir žinomumu. LATA rūpinasi mėgėjų teatrų prestižu visuomenėje, stengiasi atrinkti kuo įvairesnius kolek-tyvus, sudarydama galimybes visiems pademonstruoti savo jėgas ir potencialą.

LATA sudaro galimybes jaunimui dalyvauti EDERED projekte, vykstančiame kas dvejus metus vienoje iš Europos šalių. Projekte dalyvauja įvairių teatro studijų vaikai. Praėju-siais metais grupė vaikų iš Latvijos aplankė Belgiją, prieš tai pabuvojo Vokietijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Estijoje, Kroatijo-je, Airijoje ir Austrijoje.

LATA organizavo režisierių išvykas stebėti profesionalius spektaklius Vilniuje ir Taline. Planuojamos mainų išvykos su Gruzija. Latvijos mėgėjų teatrai dažnai kviečiami į teatrų fes-tivalius Lietuvoje, kiek rečiau – Estijoje. Teatrai mielai priima tokius kvietimus.

Latvijos bendradarbiavimas su Baltijos šalimis labai svar-bus, tad siūlome atnaujinti festivalį „Baltijos rampa“, sėkmin-

gai startavusį 2011 m.Siekiant palaikyti tea-

trų bendradarbiavimą, reikia plėsti Baltijos šalių projek-tus, populiarinti juos socia-liniuose tinkluose internetu, pvz., facebook‘e.

Baltijos šalis vienija pa-našūs istorijos ir kultūros vystymosi procesai, panašios ir pro-blemos, todėl tarptautinio bendradarbiavimo stiprinimas turi būti bendras visų šalių reikalas.

***1) Mėgėjų teatrų skaičius Latvijos regionuose maždaug

panašus, veikia taip pat ir nacionalinių mažumų teatrai (Lat-galoje, Zemgaloje ir Rygos regione). Pernai Vidzemės regione atsirado 6 nauji kolektyvai, Latgaloje – 3, Kurzemės ir Ry-gos regionuose – po vieną. Iš 362 Latvijos mėgėjų teatrų per pirmąjį etapą iš apskričių apžiūrų į regionines pateko 50–60 kolektyvų.

2) Pagrindinis akcentas – papildomas režisierių švietimas. Reikia rengti programas, siūlyti kolektyvų vadovams įvairius mokymus ir patirties perėmimo metodus, kartu plečiant jų aki-ratį ir keliant bendrą intelekto lygį.

3) Reikia plėsti ir papildyti dramaturgijos biblioteką tiek prieinamumo, tiek turinio požiūriu (žinoma, tam būtinas finan-savimas).

Pagrindinis metų įvykis – Latvijos mėgėjų teatrų spekta-klių apžiūra „Metų spektaklis“. 5 regioninės apžiūros 5 Latvi-jos regionuose, finalas – geriausių spektaklių apžiūra Dailės teatre. Apžiūros suteikia galimybę pažinti ir įvertinti kokybiš-kiausius mėgėjų teatrų laimėjimus, populiarina mėgėjų teatrų veiklą visuomenėje, Specialistams ir praktikams keičiantis nuomonėmis, kristalizuojasi geriausias darbo šioje srityje mo-delis; metų spektaklis vertinamas šios srities taryboje.

Metodinis ir mokomasis darbas su mėgėjų teatrų režisie-riais ir visuomenės atstovais vyksta organizuojant papildomo švietimo kursus „Mėgėjų teatrų režisūros pagrindai“, profesi-onalių režisierių ir teatro pedagogų kūrybines dirbtuves, infor-macinius seminarus mėgėjų teatrų režisieriams.

Grįžtamasis ryšys:1) teorinių žinių pritaikymas kursų dalyvių praktiniame

darbe;2) mėgėjų teatrų pastaty-

mų kokybinis meninis lygis;3) kursų ir kūrybinių

dirbtuvių dalyvių apklausos/anketos.

Mėgėjų teatrų skaičius (regio-nais) Kurzemė Latgala Vidzemė Zemgalė Rygos regionas

Mėgėjų teatrų skaičius/daly-viai 66/apie 900 69/apie 1000 88/apie 1300 66/apie 900 73/apie 1000

Procentais 18, 23% (apie 18%)

19,06% (apie 20%)

24, 31% (apie 25%)

18,23% (apie 18%)

20,17% (apie 20%)

Nauji kolektyvai 1 3 6 0 1

6 TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASLatvijos mėgėjų teatrų tarptautinio

bendradarbiavimo patirtis(PRANEŠIMO BALTIJOS MĖGĖJŲ TEATRŲ SIMPOZIUME JONAVOJE TEZĖS)

A. IŠKELIS1. Latvijos mėgėjų teatrų tarptautinis bendradarbiavi-

mas labiausiai pasireiškia organizuojant tarptautinius festiva-lius.

2. Tarptautinių festivalių kryptis Latvijoje suaktyvėjo 1980-ųjų pabaigoje – 1990-ųjų pradžioje.

3. Deja, ši kryptis dažniausiai apsiribodavo vienu festi-valiu per metus.

4. Problema – organizatorių patirties stoka, vidinio ego patenkinimas atlikus darbą. Latvijoje nėra kriterijų, koks fes-tivalis laikytinas tarptautiniu, kelių šalių dalyvavimas jį daro tarptautiniu.

5. Tuo turėtų užsiimti Kultūrinio švietimo ir nemateria-laus paveldo centras prie Kultūros ministerijos, kuris rūpinasi mėgėjų teatrų veiklos išsaugojimu ir plėtra. Deja, dėl prastos įstatymų sistemos šio centro veikla tėra rekomendacinio pobū-

džio.6. Latvijos mėgėjų teatrų asociacija – visuomeninė or-

ganizacija. Jos veikla, sprendimai, patarimai taikomi tik tea-trams – asociacijos nariams, nors iš viso Latvijoje mėgėjų te-atrų yra šimtą kartų daugiau. Asociacijos nariai sudaro menką visų mėgėjų teatrų procentą.

7. Šiandien rimtais tarptautiniais festivaliais Latvijoje galima pavadinti vos septynis. Manau, kad kiekvienas jų turė-tų turėti savitą teminę ir žanrinę reikšmę. Svarbiausia – kam, kokiu tikslu organizuojamas festivalis.

8. Problema – festivalių finansavimas, tikslas ir turinys.9. Iš festivalių pavadinimų dingo žodžiai „mėgėjų tea-

tras“.10. Tuose tarptautiniuose festivaliuose dalyvauja ir pro-

fesionalūs teatrai – tai formuoja naują renginio lygmenį.11. Norint simpoziumo metu išspręsti bet kurią minėtąją

problemą, patiems reikia būti atviriems ir nuoširdiems. Žino-ma, kiekvienas nori kuo geriau pristatyti savo šalies mėgėjų teatrus, tačiau tai, deja, nėra geriausias būdas problemoms spręsti.

12. Kyla klausimas – kas „Baltijos rampa” šiandien? Kuo skiriasi nuo kitų tarptautinių festivalių? „Baltijos rampa” – ta-rybinių laikų, socialistinių šalių produktas. Šiandien jam reikia keistis, pirmiausia idėjiniu ir turinio požiūriu, pagal trijų Balti-jos šalių kultūros politiką.

13. Kadangi mūsų šalyse „mėgėjų teatrų“ veikla lingvis-tiškai suvokiama įvairiai – mėgėjų teatras, laisvalaikio veikla ir pan. – siūlau šią veiklos sritį vadinti vienu žodžiu „teatras“.

7TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASMėgėjų teatrų veiklos spektras Lietuvoje 2000–2011

Irena MaciulevičienėGyvename XXI amžiuje, esame laisvi, nepriklausomi,

išdidūs, kantriai dirbame kasdienius darbus, gyvename ir kuriame čia, Lietuvoje, tikėdami savo darbo prasme ir misija – išlaikyti savo kultūrą, puoselėti teatrines tradicijas. Šiemet sukaks 113 metų nuo pirmojo viešo lietuviško vaidinimo Palangoje – Keturakio „Amerika pirtyje“, davusio pradžią dideliam, galingam teatri-niam judėjimui, išgyvenusiam sudėtingus istorinius tarpsnius: tarpukarį , pokarį , sovietmetį , š iandien siekiančiam šalies teatrinės kultūros integracijos į pasaulio kultūrą, iš laikant savo tautinį tapatumą, geriausias teatro tradicijas. Visais laikais mėgėjų teatras puoselėjo nacionalinę dramaturgiją, mėgėjų kūrybiškumą, saviraišką ir meninę saviugdą, stiprino dorovines nuostatas ir vertybes.

Kasdien girdime kalbas apie ekonominę krizę, bedarbys-tės augimą, lėšų mažinimą ne tik atlyginimams, bet ir kultū-rinei veiklai, tad klausimas „Ar išsaugosime mėgėjų teatrą?“ ne vien retorinis. Atsakyti į jį nėra labai paprasta. Teatriniai kolektyvai, veikiantys kultūros centruose ar mokyklose, šian-dien į rytdieną žvelgia su baime. Ar bus lėšų sumokėti nors simbolinį atlygį vadovui, ar liks mokyklose valandų neforma-liajam ugdymui, ar nebus visuotinai pereinama prie mokamų būrelių, ar mėgėjų teatras sugebės atsilaikyti prieš vienadienę popkultūrą, kurią brukte bruka žiniasklaida? Ar nenukentės mėgėjų meno kolektyvų meninis pajėgumas, pataikaujant žiū-rovų skoniui, siekiant vien komercinių tikslų? Ar išsaugosime savo teatrines tradicijas regionuose, ar išliks respublikiniai, teatro plėtotę skatinantys renginiai? Ar ras lėšų pajėgiausi teatrai atstovauti Lietuvai tarptautiniuose forumuose? Į visus šiuos klausimus neturiu atsakymų, bet tvirtai tikiu, kad mė-gėjų teatrų nepalauš jokios krizės. Visada bus teatro „bacila“ užsikrėtusių režisierių, mokytojų, teatro pedagogų, įvedančių savo aktorius mėgėjus į nuostabų, nepakartojamą, paslaptingą teatro pasaulį, kuris praturtina žmogaus gyvenimą, pakylėja jo sielą, sustiprina dvasią.

Mėgėjų meno veiklos sklaida rūpinasi Lietuvos liaudies kultūros centras. Teatro poskyris, siekdamas teatro žanro plė-totės, inicijuoja respublikines šventes, apžiūras, seminarus, konferencijas ir kt. Glaudžiai bendradarbiaudami su Klaipėdos universitetu, visuomeninėmis teatro organizacijomis, miestų ir rajonų savivaldybėmis, kultūros centrais, siekiame regionų teatrinių tradicijų išsaugojimo, įvairių teatro žanrų, krypčių ir stilių plėtotės. Džiugina ne tik teatrinių kolektyvų gausa, kūrybiniai laimėjimai, pelnytas pripažinimas užsienyje, bet ir aktyvi jų meninė veikla. Kasmet Lietuvoje surengiami keli šimtai teatrinių renginių, iš jų – kelios dešimtys tarptautinių festivalių, kasmet mėgėjų scenoje rampos šviesą išvysta keli tūkstančiai premjerų! „Atspindžių“ šventėje dalyvauja mies-tų ir rajonų centrų suaugusiųjų teatrai, „Pastogė“ sukviečia kaimų ir miestelių vaidintojus, vaikų ir jaunimo teatrams nuo 2001-ųjų kas dveji metai rengiamas „Šimtakojis“, lėlininkams – „Molinuko teatras“.

Kalbant apie pastarojo dešimtmečio mėgėjų teatro judėji-mą, galima įžvelgti tokias tendencijas:

1. Nuo kiekybės pereinama prie kokybės (mažėja teatri-nių kolektyvų skaičius, bet auga spektaklių meninis lygis);

2. Aktyvėja vaikų ir jaunimo teatrinis ugdymas (moky-klinis teatras, teatro pamokos, renginiai, edukaciniai projek-

tai);3. Kuriamos, stiprinamos ir puoselėjamos teatrinės tra-

dicijos vietos bendruomenėse, miestelių ir kaimų kultūros cen-truose, mokyklose;

4. Stiprėja teatro specialistų (režisierių) bendruomenė, visuomeninės teatro organizacijos (LMTS, Universitetų teatrų asociacija ir kt.).

Išskirčiau naują pastarojo dešimtmečio projektą – „Te-gyvuoja Teatras“, kurio tikslas – burti ir telkti teatro žmones, įvertinti ryškiausius kūrėjus, kartu paminėti savo profesinę šventę. Idėja Tarptautinės teatro dienos proga kasmet vis kito-je savivaldybėje surengti respublikinę teatro šventę gimė 2006 m., o pirmąją šventę surengė Rokiškio kultūros centras. Antro-ji vyko Šiauliuose, trečioji – Telšiuose, ketvirtoji – Tauragėje, penktoji – Klaipėdoje, šeštoji – Jonavoje, septintoji – Zara-suose. Visiems nominuotiesiems buvo įteikti Lietuvos liaudies kultūros centro ir Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos diplomai, o laureatams – įspūdingos „Tegyvuoja Teatras“ statulėlės. Šven-tės vėliavą perėmė Alytaus miesto savivaldybė, kurioje šventė „Tegyvuoja Teatras“ vyks ateinančių metų kovo mėnesį ir su-kvies vaikų, jaunimo bei lėlių teatrų kūrėjus.

Ne mažiau mėgėjų teatro judėjimui reikšmingi ir pačių re-žisierių ar vietos kultūrininkų rengiami festivaliai: „Interram-pa“ Rokiškyje, „Kauno rampa“, „Atžalyno scena“, „Kauku-tis“ Kretingoje, „Aidas“ Jonavoje, „9 meno dienos“ Šilutėje, „Kanapė“ Trakuose, „Aukso obuolys“ Marijampolėje, „Pjero dienos“ Utenoje, „Baltoji varnelė“ Šiauliuose, „Bendraamžių scena“ Joniškyje, „Pienių vynas“, „Pienių medus“, „Pienių pūkas“ Skapiškyje, „Kvartetas“ Tauragėje, „Nuogne graži Že-maitija“, „Teatras – tautos sparnai“ Telšiuose, „Vaidinam tėvų kalba“ Skuode, „Veine jouka“ Kretingoje, „Juoko sūkurys“ Švenčionėliuose, „Mažoji Melpomenė“ Plungėje, „Nenuora-mos“ Ukmergėje, „Vėjo malūnėlis“, „Gintarinė aušra“ Klai-pėdoje, „Scenos pavasaris“ Šakiuose, šiuolaikinės moksleivių dramaturgijos festivalis „Catapulta“ Panevėžyje, „Vilniaus rampa“, universitetų teatrų forumai Vilniuje ir daugelis kitų. Kiekvieną vasarą nuo 1988-ųjų rengiamos Lietuvos klojimo teatrų krivūlės, 23-ioji vyko Rokiškio r. Panemunėlyje, kurios metu paminėtos ir Panemunėlio bažnyčios 100-osios bei kuni-go Jono Katelės 180-osios metinės.

Amžių sandūroje – 2000 m. Trakuose surengtas pirmasis Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatro aljanso (NEATA) festi-valis „Baltijos skrydis“, kuriame 15 spektaklių vaidino tea-trai iš 12 Šiaurės Europos šalių. Teatras suartino skirtingomis kalbomis kalbančius žmones, parodė kultūrų bendrumus ir skirtumus, tapo tarpusavio supratimo, bendravimo ir bendra-

8 TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASdarbiavimo forma. Šia kryptimi daug veikia Lietuvos mėgėjų teatro sąjunga, 1993 m. įsijungusi į Tarptautinės mėgėjų teatrų asociacijos AITA/IATA veiklą., nuo 1997 m. leidžianti vie-nintelį laikraštį „Mėgėjų teatras“, padėjusi atgaivinti dar vieną labai reikšmingą festivalį „Baltijos rampa“, kuriame dalyvauja Latvijos, Estijos ir Lietuvos mėgėjų teatrai. 2009 m. „Baltijos rampa“ surengta Birštone, pernai ją organizavo estai, o 2011 m. rudenį ji vyko Latvijoje. Šiame festivalyje kiekvienai šaliai atstovauja po 2 teatrus ir nemažos grupės režisierių stebėtojų, kurie ne tik žiūri spektaklius, dalyvauja jų aptarimuose, bet ir mokosi kūrybinėse laboratorijose, dalinasi patirtimi. Tai viena iš režisierių kvalifikacijos kėlimo, tobulinimosi formų.

Kalbant apie režisierių kvalifikacijos kėlimą, reikia pri-pažinti, kad ši sritis kultūros sistemoje, lyginant su švietimo sistema, visiškai nesutvarkyta, viskas palikta savieigai ir sa-viugdai. Kolektyvo vadovo atlyginimas beveik nepriklauso nuo darbo stažo, nuo dalyvių, grupių ar net vadovaujamų te-atrų skaičiaus, atlyginimui nedaro įtakos meniniai laimėjimai, aktyvi veikla, organizuojami festivaliai ir pan. Švietimo sis-temoje, keldamas savo kvalifikaciją, tobulėdamas mokytojas turi galimybę tapti vyr. mokytoju, mokytoju metodininku ar net ekspertu. Matyt, nuoseklios kvalifikacijos kėlimo ir tobuli-nimo sistemos sukūrimas – ateities uždavinys.

2003 m. mėgėjų teatrai įrašė dar vieną naują istorijos puslapį, dalyvaudami Pasaulio lietuvių dainų šventėje. Pirmą kartą oficialiais Dainų šventės dalyviais tapę teatro kolektyvai Mokytojų namų kiemelyje įkūrė Teatro svetainę, kurioje pri-sistatė 70 vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų įvairių žanrų teatrų, atstovaujančių visiems šalies regionams. Per 1000 vaidintojų, pasklidusių Vilniaus gatvėse, aikštėse ir skveruose, savo pasi-rodymus skyrė vilniečiams ir sostinės svečiams.

Dalyvavo teatrai ir 2009 m. Dainų šventėje, Rusų dramos teatre pristatydami jungtinį spektaklį Keturakio „Amerika pirtyje“. Dar 1999 m., minint 100-ąsias spektaklio „Amerika pirtyje“ metines Palangoje, šią pjesę vaidino ir profesionalai, ir mėgėjai. Mėgėjų spektaklį režisavo Klaipėdos universiteto docentas Gediminas Šimkus. Sutapimas ar ne, bet po dešim-ties metų režisuoti „Ameriką pirtyje patikėta jo buvusiam auklėtiniui. Taip pjesė, pate-kusi į režisieriaus Jono Buzi-liausko ir choreografo Sigito Repšio rankas, virto origi-naliu, veržliu, jaunatvišku spektakliu, kuriame žaižara-vo 15 Lietuvos mėgėjų teatrų artistai ir svečiai iš Punsko. Bendram darbui susivienijo 80 įvairaus amžiaus aktorių – nuo 10-mečių iki vyriau-siojo 88 metų skapiškėno Jono Uzielos. Spektaklio sumanymui pakluso 16 re-žisierių, repetavusių su savo aktoriais atskiras scenas. Tai Nerijus Gedminas (Kretin-ga), Violeta Jonkaitienė (Jo-niškis), Vita Vadoklytė (Ska-piškis), Gintaras Kutkauskas (Pasvalys), Danutė Samienė

(Jurbarkas), Alma Eigerdienė (Utena), Kęstutis Krasnickas (Kalvarija), Daiva Gedvilienė (Mažeikiai), Virginijus Milinis (Palanga), Gražina Guzovijienė (Šakiai), Rimantas Jacunskas (Birštonas), Jonas Buziliauskas (Rokiškis), Asta Liukpetrienė (Pasvalys), Sigitas Repšys (Pasvalys), Nijolė Ratkienė (Ku-piškis), Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė (Punskas). Per dvi dienas Vilniuje scenas pavyko sujungti į vieną spektaklį, ku-riam plojo perpildyta žiūrovų salė. Tai ne tik režisieriaus ir choreografo nuopelnas, bet ir didžiulis kompozitoriaus Žilvino Barono, scenografo Rimvydo Pupelio, režisieriaus padėjėjos Astos Liukpetrienės darbas. Spektaklio atmosferą tiek sce-noje, tiek už kulisų kūrė aktoriai, geranoriškai talkinę vienas kitam ir besąlygiškai vienas kitą palaikę. Ilgai netilo žiūrovų plojimai, kai finale visi artistai įsisuko į linksmą „Kubilinio“ šokį, kai tuometinė Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezi-dentė Danutė Vaigauskaitė nuoširdžiai dėkojo Dainų šventės organizatoriams, spektaklio kūrėjams, kai iš ložės aktoriams plojo kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, beje, radęs laiko su visais pabendrauti ir po spektaklio. Nuoširdžiai tikimės, kad visas būsimas dainų šventes praturtins ir teatras!

Kasdienybės realijos, deja, nėra tokios gražios ir džiugi-nančios kaip šventės. Šiandien siaurinama popamokinė veikla, mažinamas meninio lavinimo valandų skaičius, todėl silpnėja mokyklinio teatro pozicijos, mažėja teatrinių būrelių (lėlių, dramos, skaitovų, pantomimos ir kt.) skaičius. Ne visose mo-kyklose rasime diplomuotą teatro pedagogą, ne kiekviename kultūros centre – specialų išsilavinimą turintį režisierių, nors tokie specialistai nuo 1975 m. rengiami Klaipėdos universi-tete... Sutikite, kad kolektyvo meninis lygis labai priklauso nuo vadovo kvalifikacijos, jo kūrybiškumo, organizacinių gebėjimų. Geriausiems mėgėjų teatrams vadovauja Režisūros katedros absolventai, dalis jų sėkmingai dėsto teatro dalyką mokykloje. Vis dėlto jauni specialistai (režisieriai) šiandien susiduria su įsidarbinimo sunkumais. O ir kas laukia šiandien jauno specialisto tuštėjančiuose kaimuose, mažų miestelių nešildomuose kultūros namuose? Tiesą sakant, niekas nežino realaus specialistų poreikio, o jeigu kultūros centras ir norė-

9TARPTAUTINIS SIMPOZIUMAS

tų turėti diplomuotą režisierių, tai savivaldybė neturi pinigų naujam etatui. Vis mažiau lėšų skiriama arba išvis neskiriama spektaklio pastatymui (scenografijai, butaforijai, kostiumams, kompozitoriui ir pan.), o juk tai tas pats, kaip vadovauti or-kestrui, kuris neturi instrumentų. Ar orkestrantai galėtų groti be instrumentų? O štai teatro kolektyvas gali sukurti spekta-klį be dekoracijų, be muzikos, be kostiumų, gali vaidinti ne pjesę (ją taip pat reikia nupirkti), o seną telefonų knygą. Kur mes taip nueisime ir kokios bus mūsų Sniego karalienės, Pi-nokiai, Pepės? Net grimo dėžutę dažniausiai vadovas perka už savo pinigus. Vis dėlto ištvermingiausi, atkakliausi režisieriai įgyvendina savo svajonę – kurti teatrą. Kiekvienam teatro ko-lektyvui labai svarbus yra kūrybinis procesas (repeticijos) bei meninis rezultatas (spektaklis), kuris ne tik rodomas žiūrovui, bet ir nusako kolektyvo meninį pajėgumą.. Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į mėgėjų meninę kūrybą, jos reikšmę kraš-to kultūrai, išryškinti ir viešai pristatyti bei pagerbti geriausius, Lietuvos liaudies kultūros centras nuo 1999 m. skelbia nomi-nacijas geriausiems meno kolektyvams bei jų vadovams. Kas-met laureatams iškilmingai teikiama „Aukso Paukštė“ – kaip garbės, pripažinimo ir įvertinimo ženklas. „Aukso Paukštes“ yra pelnę 39 teatrai: 19 suaugusiųjų ir 20 vaikų ir jaunimo te-atrų. Tradiciškai jos būdavo teikiamos Vilniuje, teatrai vaidin-davo Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Deja, nuo-moti teatrų sales tapo per brangu, todėl jau dveji metai „Aukso Paukštės“ teikiamos vietose. Kokybinę tendenciją patvirtina ir nuo 2008 m. mėgėjų meno kolektyvams pagal meninį pajėgu-mą, veiklą bei laimėjimus nustatomos kategorijos. (Kultūros sistemoje jų yra 4, švietimo – 3). Aukščiausia (I kategorija) suteikta 33 vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų teatrams, veikian-tiems prie kultūros centrų. Švietimo sistemai priklausantiems kolektyvams kol kas kategorijos neteikiamos. Galime pa-

sidžiaugti, kad daliai I kategorijos kolektyvų vadovų už pa-siektus kolektyvo rezultatus, stabilų meninį lygį, dalyvavimą dainų šventėse buvo paskirtos premijos. Nuo 2006-ųjų veikia ir LLKC inicijuota meno šakų, žanrų kolektyvų ekspertų kon-sultantų sistema. Mūsų žanras turi 20 ekspertų, kurie gali pa-dėti teatro kolektyvams ir jų vadovams, konsultuoti kultūros centrų specialistus siekiant meno bei kultūros raiškos kokybės, kūrybos įvairovės, veiksmingo meninio visuomenės ugdymo. Deja, lėšų apmokėti konsultantams už darbą kasmet vis ma-žėjo, todėl konsultacijų skaičius nuo 200 (2008 m.) krito iki 80 (2009 m.), o toliau tegalėjome atlyginti tik respublikinių teatro renginių vertinimo komisijų narių darbą. 2010 m. rude-nį, įgyvendinant Lietuvos dainų švenčių įstatymo, kitų teisės aktų nuostatas, numatančias plėtoti mėgėjų meną šalyje, labiau gilintis į žanrų būklę, jų gyvybingumą, skatinant specialistų kūrybinį aktyvumą, sudaryta ir patvirtinta Teatro žanro taryba prie Lietuvos liaudies kultūros centro, kurią sudaro 7 garbin-gi teatro žmonės, nuo šiol atliksiantys eksperto ir konsultanto funkcijas, sprendžiant teatro žanro plėtros politikos formavi-mo ir įgyvendinimo klausimus. Labai tikiuosi, kad ši Taryba bus stiprus pagalbininkas LLKC Teatro poskyriui, organizuo-jant žanro plėtrą skatinančius respublikinius renginius, ren-giant vaikų ir jaunimo edukacines programas, organizuojant tradicinę Teatro vasaros akademiją. Galbūt ši Taryba sugebės parengti vieningą ilgalaikę teatrinio ugdymo programą, kuri sudarytų sąlygas teatriniam ugdymui nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos, užtikrintų jaunimo ir suaugusių žmonių poreikį vaidinti, kurti, tobulėti. Tokią programą ar priemones jai įgyvendinti turėtų remti finansiškai tiek Kultūros, tiek ir Švietimo ministerija. Tuomet kiekvienas kaimas ar miestelis, rajono centras ar didmiestis galės džiaugtis ir didžiuotis savo teatru.

10 TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASKaimo ir mažų miestelių mėgėjų teatrai

VITA VADOKLYTĖ Mėgėjų teatras yra vieta, kur įvairių specialybių

žmonės gali realizuoti savo kūrybinius gebėjimus, dvasinius poreikius. Čia mokomasi bendravimo, tar-pusavio supratimo, etinių ir estetinių vertybių. Kaimo mėgėjų teatrą lankantys žmonės yra labai nuoširdūs, ypač senoliai, išsaugoję tautinę savimonę, etnografinę atmintį, moralines ir dorovines vertybes – teatras tai padeda perduoti iš kartos į kartą.

Mano pačios aktyvi profesinė veikla – teatrų Skapiškyje subūrimas, spektaklių kūrimas, dalyvavimas su teatrais šalies mėgėjų teatrų teatriniame judėjime, tarptautinių teatro festiva-lių, švenčių, kūrybinių stovyklų organizavimas – leidžia kal-bėti apie teatrinį judėjimą kaime ar mažame miestelyje.

Nedideliame Skapiškio miestelyje, kuriame šiuo metu gy-vena 430 žmonių, įkūriau vaikų ir suaugusiųjų teatrus. Abu te-atrai šiais metais mini kūrybinės veiklos 20-mečius. Abiejose grupėse per tuos metus prie teatro prisilietė apie 200 žmonių – vaikų, jaunimo, suaugusiųjų, senelių. Vyriausiajam teatro aktoriui birželio mėnesį sukaks 90 metų. Noriu pasidžiaugti tuo, kad abu teatrai apdovanoti aukščiausiu respublikoje mė-gėjų teatrų įvertinimu „Aukso Paukšte“. Suaugusiųjų teatras ‚Stebulė“ 2004 m. pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo teatru, vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-kū“ 2009 m. pelnė geriau-sio Lietuvos vaikų teatro ir vadovo nominaciją“.

1997 m. Skapiškyje surengtas pirmasis tarptautinis Šiau-rės ir Baltijos šalių kaimo teatrų festivalis „Pienių vynas“, 1998 m. pavasarį, per patį pienių žydėjimą, surengta vaikų ir jaunimo teatrų šventė „Pienių medus“. Festivaliai vyko kas dveji metai. Praėjus ketveriems metams nuo festivalių „Pienių vynas“ ir „Pienių medus“ gimimo pribrendo noras surengti ir senjorų teatrų šventę „Pienės pūkas“ (2001 m.).

Taip Skapiškyje gimė ir tapo tradiciniais tarptautiniai tea-trų festivaliai: vaikų ir jaunimo „Pienių medus“, kaimo teatrų „Pienių vynas“ ir senjorų teatrų „Pienės pūkas“. Šiais metais gegužės pabaigoje vyks 16-asis „Pienių“ festivalis. Tai puiki

proga teatrams iš arčiau susipažinti, pasikeisti kūrybos patirti-mi, pajusti bendravimo džiaugsmą.

Patys aktyviai dalyvaujame šalies teatriniame gyvenime, tad žinome teatrus ir kaimuose vykstančius festivalius. Kaimo teatrai renkasi repertuarą, įveikiamą ir priimtiną patiems artis-tams bei vietos žiūrovui.

Teatrai dažniausiai į sceną perkelia nacionalinę dramatur-giją, žemiečių autorių kūrinius, puoselėja krašto nacionalines tradicijas ir papročius. Nacionalinės kultūros (papročių, tradi-cijų, tautosakos) puoselėjimas padeda rašyti kaimo teatrams savo puslapį Lietuvos mėgėjų teatrų istorijoje.

Teatrui labai svarbu atrasti savo kūrybinės veiklos kryptį ir kantriai eiti ta kryptimi.

Paminėsiu Lietuvos kaimų teatrus, kurių kūrybinė veikla yra sisteminga: Viešintų klojimo teatras (Anykščių r.), šiais metais minintis kūrybinės veiklos 25-metį, per tą laiką teatre vaidino 120 žmonių; Kriūkų kaimo teatras (Joniškio r.), gy-vuojantis 48 metus, nuolatinė trupė – apie 16 metų. 2010 m. te-atras pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo teatru, pelnė „Auk-so Paukštę“. Pvz., spektaklis „Auksinis kiaušinis“ vaidintas 72

kartus: mėgėjų teatre ir dar kaimo – tai tikrai daug. Reži-sierės Danguolės Musejukie-nės iniciatyva nuo 2006 m. Kriūkuose organizuojamas teatrų festivalis „Bičiuliai“; Panevėžio r. Paįstryje akty-vus jaunimo teatras „Skruz-dėlė“, gyvuojantis 13 metų. Paįstryje jau 11 kartą rengia-mas teatrų festivalis „Tiltai“; Ukmergės r. Taujėnuose te-atras „Bičiuliai“ gyvuoja 15 metų, nuo 2002 m. rengiama mėgėjų teatrų šventė ,,Prie dvaro“.

1999 m. tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje „Pienių vynas“ Skapiškyje užsimezgusi draugystė su Latvijos Koknesės mėgėjų teatru tęsiasi iki šiol. Jonavos r. Panoterių kaimo kultūros

11TARPTAUTINIS SIMPOZIUMAS

namuose rengiamas kasmetinis teatrų festivalis „Tėviškės pas-togė“, skirtas dramaturgo Petro Vaičiūno atminimui. Varėnos rajone puikiai darbuojasi režisierė Rimutė Avižinienė, vado-vaujanti Marcinkonių kaimo teatrui ir tęsianti režisieriaus Juo-zo Gaidžio darbus Margionių klojimo teatre, kuriam jau per 80 metų. Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškės sodyboje-muziejuje, klojimo teatre Balkūnuose rengiama Alytaus aps-krities teatrų šventė „Kaimo liktarna”. Dėl teatrologo Vytauto Maknio premijos varžosi geriausios teatrų grupės.

Vyksta Klojimų teatrų krivūlės: Lazdynų Pelėdos gimti-nėje Paragiuose, Kurtuvėnų svirne (Šiaulių r.), šiemet vyks jau 24-oji, kasmet keliaujanti vis į kitą vietą.

Nuo 1994 m. Lietuvos liaudies kultūros centro iniciatyva rengiama kaimų ir mažų miestelių teatrų apžiūra „Pastogė“. Apžiūros vyksta kas dveji metai. Pirmasis etapas – atranka ra-jonuose, vėliau – regioninės atrankos 3–4 Lietuvos regionuo-se. Geriausi, skirtingais teatriniais metodais dirbantys kolekty-vai pakviečiami dalyvauti baigiamojoje šventėje.

Tokios apžiūros, teatrų viešinimas, jų veiklos analiza-

vimas yra puiki galimybė padėti išsiveržti teatrams iš uždaros erdvės, savo kūry-biniais laimėjimais pristatyti save visuomenei, patiems praturtėti kitų miestų ar net kitų šalių, renginių, menine, organizacine patirtimi. Rei-kia, kad apie kūrybinę veiklą nedideliame miestelyje su-žinotų kuo platesnis žmonių ratas. Deja, dėl sumažinto fi-nansavimo „Pastogių“ apžiū-ros nebevyks. Kaimo ir mies-telių teatrai dalyvaus kartu su miestų ir rajonų centrų tea-trais apžiūroje „Atspindžiai“. Ar tai bus gerai? Suprasim jau šį rudenį...

Teatrams vien tik savo kūrybiniais pasiekimais sun-ku išsiveržti už rajono ribų

dėl menko ne tik savo šalies kultūros rėmimo, bet ir dėl ES struktūrinių fondų dėmesio ir paramos trūkumo.

Apie tai, kad teatras reikalingas kaime, apie begalinę te-atro reikšmę asmenybės ugdymui, manau, įrodinėti nereikia. Ypač – režisieriams. O sąlygas, kuriomis dirba kaimo teatrai, noriu paminėti: nešildomos salės, neskiriamas finansavimas veiklai, apgailėtini atlyginimai. Mes – lyg paskutiniai mohika-nai... Veikla laikosi ant mūsų entuziazmo ir fanatizmo pama-tų. Šiemet Anykščiai – kultūros sostinė, o režisieriaus, nuolat dirbančio su teatru, atlyginimas – 780 Lt. Žmonių pensijos didesnės... Spektaklyje negali vaidinti daugiau nei 8 žmonės – nėra transporto ir realios galimybės didesnio kolektyvo išvežti į gastroles, festivalius. Kiek kartų kaime galima rodyti tą patį spektaklį?

Tačiau, nors ir sunkiomis sąlygomis, kaimo teatrai gyvuo-ja ir vis įrodinėja: mes reikalingi ir būtini žmogui – kaip oras, vanduo, duona kasdieninė.

12 TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASLMTS miestų ir rajonų centrų suaugusių mėgėjų teatras

DANUTĖ SAMIENĖŠiandien Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga jungia 25

suaugusių mėgėjų teatrus. Jie susikūrę šalies miestuose, rajonų centruose ir mažuose miesteliuose. Šiandienos teatras yra pakankamai atviras aplinkai, atspindintis arba prieštaraujantis jį supantiems dėsniams, todėl kiekvienas laikmetis turi savo teatrines tradicijas ir sampratą. Yra teatrų, besistengiančių išsaugoti savo unikalumą tradicinės pasaulėjautos suvokime. Yra postmoderinstinių, filosofinių ar socialinio fenomeno ieškančių teatrų, kuriems būdingas formos, specifinės spektaklio struktūros, improvizacijos, meninio žanro savitumo ieškojimai.

Tradicinis teatras savo atspirties ieško istorinėje kultūrinė-je tautos atmintyje. Prie šios stilistikos teatrų priskirčiau Pas-valio, Skapiškio, Kupiškio, Jurbarko, Telšių Žemaitės, Utenos „Žaliaduonių“ teatrus. Tačiau tai nereiškia, kad šie teatrai yra vienareikšmiai tradiciniai. Jų repertuare yra ir pakankamai modernių, ir eksperimentinių pastatymų. Savo specifika ir išskirtiniu, netgi unikaliu vaidybos bei režisūros stiliumi pa-sižymi Kalvarijos teatras „Titnagas”, Marcinkonių, Birštono, Punsko teatrai. Iš minėtųjų savo stiliumi labiausiai išsiskiria Kalvarijos teatras: jo pastatymuose sustiprinti charakteriniai personažai, ypatingai sustyguotas ritmas ir muzika. Tokio te-atro pavyzdžiai išsaugo senojo teatro keliamas moralines ben-druomenės problemas. Punskiečių teatras išaugo iš senosios Lenkijoje išlikusios klojimo teatro kultūros, tačiau šiandien Punsko teatras, vadovaujamas profesionalios režisierės, yra autentiškai savitas, išmanantis liaudies teatro pricipus, pritai-kantis dabartinį turinį bei aktualumą vystant senąsias liaudies teatro formas. Tai, mano manymu, labai unikalus dalykas, bū-dingas Punsko lietuvių kultūrai. Lietuvoje panašiam, bet labiau archaiškam teatrui atstovauja Marcinkonių klojimo teatras.

Šiandienos teatras virto režisieriaus teatru: minimalistiniu daiktiškumo prasme, keičiančiu savo vaidinimo erdvę priklau-somai nuo tradicijos ar eksperimento. Dominuoja techniškai

paruošti aktoriai, gana stipriai yra išlikusi metaforos reikšmė, ji labiau išryškėja ir tradiciniame, ir žanriniame, ypatingai šo-kio, plastikos, judesio teatruose („Tango end“, Mimika“).

Prie minėtųjų tradicinio teatro šalininkų – Jurbarko Kons-tantino Glinskio teatras. Tai vienas iš seniausių respublikos liaudies teatrų, turintis gilias tradicijas, turtingą istoriją, pa-stoviai ir nuosekliai dirbančius režisierius. Dramos ratelio su-sibūrimo iniciatyva, kilusi iš būsimo valstybės teatro režisie-riaus K. Glinskio, tiesioginiu būdu perduodant iš kartos į kartą savo mokiniams yra gyvas kūrybinis ryšys ir teatro stabilumo garantas. Kolektyvo branduolį sudaro veteranų grupė, kurią papildo kūrybiškai aktyvūs jauni žmonės. Įsijungiant naujoms režisierių pajėgoms, teatro repertuaras tampa įvairesnis pasta-tymų stilistikos ir darbo metodų atžvilgiu. Šiandien Jurbarko K. Glinskio teatras yra aktyvus daugelio švenčių dalyvis. At-gaivindami ir teatrinėmis priemonėmis pristatydami žiūrovui

senąsias krašto tradicijas, papročius, kultūrą, sugrąžino tradicines panemunės krašto šventes, legendas, unikalias krašto istorijas, dainas, žy-mių žmonių atminimą. Te-atre sukaupta daug istorinės medžiagos, laiškų, dalyvių prisiminimų. Teatras palaiko kūrybinius ryšius su Klai-pėdos universiteto Menų ir Pedagogikos fakultetais, Lie-tuvos valstybine muzikos ir teatro akademija, šalies pro-fesionaliais teatrais ir atski-rais menininkais, dalyvauja tarptautiniuose projektuose užsienyje ir Lietuvoje.

Jurbarko teatras priorite-tus teikia nacionalinei drama-turgijai. Išnaudodamas regio-no įvairiasluoksnį kultūrinį palikimą, vietos kraštotyrinę medžiagą, apie šį regioną ra-

13TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASšančių rašytojų kūrybą, jung-damas daugelį rajono dramos kolektyvų bendrai veiklai, formuoja vieningą teatro ju-dėjimą šiame regione. Spek-takliai pasižymi masiškumu, įvairių meninių žanrų sujun-gimu ir dažnai pritaikomi geografiniu ir architektūriniu požiūriu turtingose Jurbarko vietovėse. Būdinga švietėjiš-ka, edukacinė darbo kryptis, palaikomas ryšys su kraštie-čiais rašytojais, su šiuo regio-nu susietos literatūros naudo-jimas padeda kurti Jurbarko teatro įvaizdį.

Teatro repertuarą papil-dę kitų žanrų pastatymai su-teikė gražių improvizacijos ir kūrybinio ieškojimo spalvų, pagyvino ir paįvairino tea-tro repertuarą bei darbo me-todiką. Teatras yra ne kartą apdovanotas nominacijomis už nacionalinės dramaturgi-jos pastatymus, geriausius pagrindinius vaidmenis, o 2011 m. tapo „Aukso Paukštės” laureatu.

Teatras rengia festivalį „Senjorai ir jaunystė”, kuriame jau dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Prancūzijos, Dani-jos, Rusijos, Moldovos ir kt. šalių suaugusių teatrų kolektyvai.

Regioninės kultūros savitumo saugojimu ir dideliu profe-sionalumu pasižymi Pasvalio mėgėjų teatras, vadovaujamas Gintaro Kutkausko. Tai reto grožio mėgėjų teatras, unikalumo ir profesionalumo pavyzdys Lietuvoje.

Telšių Žemaitės teatras taipogi didelį dėmesį skiria nacio-nalinės dramaturgijos, ypatingai rašytojos Žemaitės, kūrybinio palikimo įamžinimui scenoje, tačiau sėkmingai kuriami ir mo-derniojo šokio, poezijos teatro ir kitų dramaturgijos krypčių spektakliai. Kasmet organizuojami festivaliai, rengiami no-minacijų vakarai rėmėjams, teatralizuojamos įvairios šventės, renginiai, dalyvaujama kūrybiniuose projektuose, tarptauti-niuose ir respublikiniuose teatrų festivaliuose. Teatre vaidina suaugusių aktorių trupė (rež. K. Brazauskas) bei vaikų ir jau-nimo aktorių trupė „Savi“ (rež. L. Pocevičienė). Spektakliuose dominuoja tipažiniai vaidmenys, būdingas tarmės naudojimas, poetiškumas, rodantis būdingą Žemaitijai savitą meninę pa-saulėjautą, pagarbą savo kraštui, kalbai, papročiams. Tokio teatro pastatymuose svarbus natūralus dainavimas, vitališku-mas, paremtas etnografine kultūra, autentiška aplinka. Teatras ne kartą nominuotas aukščiausiais respublikiniais įvertinimais, o už 2010 m. veiklą pelnė „Aukso Paukštę“.

Jonavos rajono savivaldybės teatras didelį dėmesį skiria regioninės kultūrinės savasties išsaugojimui. Jų veikloje nuo-lat gyvas kraštiečio rašytojo R. Samulevičiaus kūrybos primi-nimas. Tačiau teatrui nesvetimas ir kitokio žanro repertuaras: nuo komedijos iki poezijos spektaklių. Pagrindinis teatro vei-klos įvertinimas – nuo 2009 m. režisierius Jonas Andriulevi-čius ir direktorė Regina Kestenienė vadovauja Lietuvos mė-gėjų teatro veiklai. Jonas Andriulevičius – LLKC ekspertas konsultantas Kauno apskričiai, teatro žanro tarybos narys. Te-atro aktoriai yra pelnę nominacijas už geriausius vaidmenis ir

pastatymus. Teatras bendrauja su kitomis kūrybinėmis sąjun-gomis, aukštosiomis teatro profilio įstaigomis (VDU Teatrolo-gijos katedra, KU Režisūros katedra). Teatre atlieka stebimą-sias bei diplomines praktikas studentai iš Lietuvos ir užsienio.

Kas antri metai rengiamos kvalifikacijos tobulinimo pro-gramos mėgėjų teatro darbuotojams, teatro mokytojams. Kas-met rengiamas teatro integracinis projektas „Lygybės medis“, skirtas vaikams su fizine ir protine negalia bei socialine atskir-timi, į kurį sukviečiama apie 50 dalyvių; projektas „Vaidiname žemdirbiams“. Teatras rengia edukacinius projektus su užsie-nio lietuvių bendruomenėmis (JAV – Niujorkas, Vašingtonas, Baltimorė, Florida; Airija – Balinrobe). Teatro režisieriai Jo-nas Andriulevičius ir Živilė Martinaitienė veda kūrybines la-boratorijas bei paskaitas Lietuvoje ir užsienyje pagal atskiras sutartis, dirba vertinimo komisijose, teikia metodinę pagalbą. Organizuojamas tarptautinis mėgėjų teatro forumas „Aidas“, populiarūs aktorių kūrybiniai vakarai, jubiliejinės šventės, da-lyvaujama įvairiuose renginiuose, tarptautiniuose projektuose (Rusija, Islandija, JAV, Airija, Didžioji Britanija, Austrija ir kt.).

Teatras mielai bendrautų su Baltijos šalimis teatriniuose projektuose. Siūlo spektaklį A. Čechovo „Meška“, kuris sta-tytas tarptautinio trišalio projekto metu. 2013 m. mielai pa-kviestų kolektyvų iš Baltijos šalių į tarptautinį mėgėjų teatro forumą „Aidas 2013“, skirtą kraštiečio dramaturgo Raimundo Samulevičiaus atminimui.

Tauragės liaudies teatras – vienas iš seniausių šalyje vei-kiančių teatrų. Jo repertuare dominuoja šiuolaikiški, šiandie-nines aktualijas ir problemas atspindintys spektakliai; kartų santykiai, žmogiškos ydos, skaudžiausios šiandieninės proble-mos. Teatras nuolat dalyvauja įvairiose respublikinėse, regi-oninėse teatrų šventėse, yra apdovanotas šių švenčių rengėjų padėkomis.

Prieš dvejus metus teatras pradėjo rengti respublikinę amatų ir teatro šventę ,,Vakaruškos“. Projekto metu kaimuose rodomii vaidinimai, vyksta teatro kūrybinės-edukacinės popie-tės, improvizaciniai vaidinimai kartu su folkloro kolektyvais,

14 TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASįjungiami ir vaikų teatriukai. Šventės metu demonstruojami amatai, vyksta mugės, kapelų ir folkloro kolektyvų pasirody-mai. Rengia Užgavėnių šventę Tauragės mieste, taip pat jau tradicija tapo Tarptautinei teatro dienai skirtas Padėkos vaka-ras ,,Ačiū tau“, kurio metu padėkoja rėmėjams, visuomenei, teikia nominacijas teatro kūrėjams. Teatras mielai bendrautų su Baltijos šalimis pasikeisdami spektakliais. Teatro vadovė – A. Juščiuvienė.

Aleksandro Stulginskio universiteto (buvęs LŽŪU) stu-dentų teatras „Jovaras“ šį pavasarį pažymėjo 62 gyvavimo metines. Universitetinis teatras yra specifinio teatro pavyzdys, nes turi jau kiek kitokią auditoriją. Siekiantys tam tikros, gal-būt visai negiminingos menui profesijos, studentai, susidūrę su dramaturgija, režisūra, aktoryste, praplečia savo akiratį, taipogi įgyja kūrybiškesnį pasirengimą savo profesinėje srity-je. Dar 1931 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete prof. B. Sruogos įsteigta studentų teatro draugija „Stedra“ tapo lietuvių teatro meno vertinimo ir įprasminimo moksliniais pagrindais pradžia. Tai lavinimosi įrankis žmogaus asmeniniame ir aka-deminiame lygyje, pilietybės ugdymo ir mokomoji priemonė.

Teatras „Jovaras“ pa-sižymi lietuviškos drama-turgijos pastatymais, todėl yra pelnęs nominacijas už nacionalinės dramaturgijos spektaklius. Kadangi stu-dentiškoje aplinkoje kaskart daugėja kitataučių žiūrovų, šiandien džiugu teatrine for-ma pristatyti lietuvių kalbą ir tradicijas.

Didžiausias laimėjimas – bendravimo džiaugsmas. Todėl teatras mielai bendra-darbiautų su kitais teatrais. Programos vykdomos kas-dien, kiekvienos repetici-jos, kiekvieno susitikimo metu, lankant spektaklius, vakarėlių metu, einant pasi-vaikščioti, rengiant poezijos skaitymus. Studentų teatras „Jovaras“ yra mėgstamas savo bendruomenėje, visada apsuptas ypatingų žiūrovų. Vadovė – Remigija Sadzevi-čienė.

Trakų Karališkas teatras yra komedijos žanro šalininkas, pelnęs nemažai respublikinių įvertinimų renginyje „Tegy-vuoja Teatras”. Tai kolektyvas, puikiai išnaudojantis tipažinį vaidinimo stilių. Kas dvejus metus rengia tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį „Kanapė”, šiais metais vykdo projektą „Lietu-vių dramaturgija, arba nūdienos aktualijos anapus rampos“, skirtą dramaturgo Kazio Sajos 80-osioms gimimo metinėms). Trakai, turėdami ypatingai svarbią kultūrinę erdvę, be abejo, neapseina be savojo teatro personažų dalyvavimo miesto ren-giniuose ir šventėse – tai, žinoma, susieta su istorine šalies pra-eitimi ir kultūra. Jis mielai bendradarbiautų su Baltijos šalimis.

Vienas iš specifiškiausių šalies teatrų – „Mimika“, įkurtas 1953 m. Ilgus metus jam vadovavo aktorius Jonas Vaitiekai-tis. 1982 m. kolektyvui suteiktas liaudies teatro vardas, o nuo 2003 m. „Mimikos“ režisiere dirba Janina Mažeikienė. Kitą-

met teatras švęs 60 metų jubiliejų. Tai specializuotas kolekty-vas, jungiantis kurčiuosius, norinčius ir gebančius dalyvauti teatriniame gyvenime žmones. Įdomus ir savitas kolektyvas, dirbantis su talentinga režisiere ir dalyvaujantis pagrindiniuose šalies festivaliuose, įrodė savo unikalumą ir sugebėjimą su-vokti scenos meną originaliai, jautriai, nevengiant humoro, profesionaliai įvaldant techninį, plastinį aktoriaus pasirengimą pastatytuose spektakliuose. Jis dalyvavo daugelyje tarptau-tinių kurčiųjų teatrų festivalių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: neįgaliųjų satyros ir humoro festivalyje „Būti ar nebūti“, fes-tivalyje „Jei aš būčiau Tu“, neįgaliųjų šventėje Mažeikiuose, Alytuje ,Raseiniuose, tarptautiniame kurčiųjų festivalyje Len-kijoje, Ispanijoje, Kijeve, Milane, Slovėnijoje, Čekijoje ir kt. Liaudies teatras „Mimika“ – ne vieno festivalio laureatas ir di-plomantas. Šis teatras – aktyvus tarptautinių festivalių dalyvis ir sveikųjų bendruomenėje. 2008 m. laimėjo „Aukso Paukš-tę“ ir ryškiausio sezono spektaklio nominaciją už pastatymą „Gyvasties prisilietimas“, statulėlę už ryškiausią sezono sce-nografiją (Nojus Petrauskas), nominaciją už kostiumus (Vir-ginija Matuzevičiūtė). Taip įvertintas tik vienintelis neįgaliųjų

teatras tarp Lietuvos mėgėjų teatrų. Spektaklių žanras įvairus: nuo simbolio, poetikos iki komedijos, miniatiūros, pantomi-mos, šokio, judesio, gesto sujungimo. Teatras geba surasti kal-bą, suprantamą visiems.

Šalyje veikiantys 25 suaugusių mėgėjų teatrai vienija per 600 dalyvių, vedamų savo meninės prigimties. Jų prigimtinė meninė intuicija, papildyta gyvenimiškos patirties, profesio-naliam vadovui padedant, sugeba atsisakyti stereotipinių mąs-tymo būdų arba priešingai – juos išryškinti, jei to reikalauja pastatymo žanras. Šiandieninis lietuvių suaugusiųjų mėgėjų teatras yra unikalus ne tik savo kūrybinių galių išplėtojimu, tradicijų išsaugojimu, tačiau ir labai svarbia edukacine, švie-tėjiška veikla, režisūriniu ir aktoriniu profesionalumu. Tai yra didžiulis ir įvairiaspalvis kultūrinis judėjimas Lietuvoje.

15TARPTAUTINIS SIMPOZIUMASBaltijos šalių parlamentų Kultūros komitetams

Baltijos šalių Kultūros ministerijoms

BALTIJOS ŠALIŲ MĖGĖJŲ TEATRO SIMPOZIUMOREZOLIUCIJA

2012 m. gegužės 5 d.Jonava, Lietuva

Mėgėjų teatras – tai:• nacionalinės kultūros egzistavimo ir augimo garantas,• nacionalinių vertybių išsaugojimo garantas,• tautos kalbos išsaugojimo garantas,• socialinės integracijos garantas.2007 m. spalio 13 d. Rygoje Baltijos šalių Kultūros ministerijos, Liaudies kultūros centrai ir mėgėjų teatro Asociacijos nu-

tarė atgaivinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos mėgėjų teatrų bendradarbiavimą. Šioje srityje:2008 m. Lietuvoje organizuota Baltijos šalių vasaros teatrinė akademija;2008 m. Otepae (Estija) vyko konferencija „Mėgėjų teatras Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje“;2009 m. Birštone (Lietuva) vyko tarptautinis festivalis „Baltijos rampa“;2010 m. Palamuse (Estija) vyko tarptautinis festivalis „Baltijos rampa“;2011 m. Jelgavoje (Latvija) vyko tarptautinis festivalis „Baltijos rampa“;2012 m. Jonavoje (Lietuva) vyko Baltijos šalių mėgėjų teatro simpoziumas.Šioje veikloje dalyvavo 600 Estijos, Latvijos ir Lietuvos mėgėjų teatro atstovų bei Europos teatro organizacijų stebėtojų. Jo-

navos simpoziumo dalyviai pabrėžė svarbią Baltijos šalių nacionalinių kultūrų bendradarbiavimo ir puoselėjimo misiją ir nutarė tęsti naujų partnerystės formų bei metodų paiešką.

Kreipiamės į Jus moralinės paramos bendram Baltijos šalių mėgėjų teatrų judėjimui ir finansinės pagalbos tarptautinio fes-tivalio „Baltijos rampa“ renginiams.

Simpoziumo dalyvių vardu:Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentas Jonas AndriulevičiusLatvijos mėgėjų teatrų asociacijos prezidentė Inguna GremzėEstijos mėgėjų teatrų asociacijos prezidentė Kristina Oom

16 TEATRAIDvasingumo paieškos K. Sajos „Ubagų saloje“:

vienuolio Gustavo ilgesiaiKUN. MGR. JUSTAS

JASĖNASByrančioje, suskeldė-

jusioje, dužlioje Lietuvoje, ka i sunku ras t i v i l t i e s , sunku tvirčiau atsiremti, surasti prasmingą buvimo būdą, kai tols ta kartos, giminės, kai sutrūkinėjęs vertybių tęstinumas, kai kartais nebeaišku, kur ei-name ir ko siekiame, kokia š iandieninė v isuomenė, rodos, tik vienintelis teatras dar pajėgia kalbėti apie amžinąs ias , nenyks tan-čias vertybes, dar išlaiko takoskyrą tarp gėr io i r blogio. Vienintelis aktorius dar pajėgia atsiplėšti nuo partinių priklausomybių, suinteresuotų grupių ir klanų, nemeluodamas būti tautiškumo, lietuviškumo, mūsų krašto savasties ba-ruose, liudyti ir ieškoti to, kas iš tiesų žmones vienija ir palaiko.

Kupiškio „Provincija“Tokia gražia kryptimi

eina Kupiškio kultūros centro teatras „Provincija“ (įkurtas 1999 m., režisierė Nijolė Ratkienė). Nuo 2000 metų šis kolek-tyvas priklauso ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungai. Reikia pa-minėti, kad kupiškėnai kartu su kitais 14 teatrų vaidino jung-tiniame Keturakio spektaklyje „Amerika pirtyje“ (2000 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga surengtoje dainų šventėje). Per tuos veiklos metus gebėta pastatyti daugy-bę vien lietuviškos dramaturgijos perlų: Vaižganto „Nebylys“, A. Griciaus „Palanga“, P. Vaičiūno „Patriotai“, A. Fromo-Gu-žučio „Gudri našlė“, B. Dauguviečio „Žaldokynė“, K. Inčiūros „Vincas Kudirka“ (jungtinis spektaklis su Rokiškio teatru) ir kt. Vaidinta Liepojoje, Jelgavoje, lietuvių mokykloje Rygo-je (Latvija), Varšuvoje, lietuvių namuose Seinuose, Punsko gimnazijoje (Lenkija), Berlyne, Vasario 16-osios gimnazi-joje Hiutenfelde (Vokietija), Prahoje (Čekija), Kaliningrade, Slavske, Sovetske (Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis) ir kt., keliauta su spektakliais po Lietuvą, dalyvauta dviejose pa-

saulio lietuvių dainų šventėse Vilniuje.2004 m. gautas tuometinės kultūros ministrės R. Žakaitie-

nės Padėkos raštas už Kupiškio krašto teatrinės veiklos puose-lėjimą. 2006 m. režisierė N. Ratkienė LR kultūros ministerijos padėka pagerbta už kultūros vertybių puoselėjimą bei pro-pagavimą Lietuvoje ir Europoje. Pats teatras, man regis, yra dar viena terpė, veikliai ir kūrybingai mokanti būti piliečiais, formuojanti tvirtas tautines, patriotines, lietuviškas savimonės šaknis. Pagirtinas ir mokėjimas būti ir bendrauti su diasporos lietuviais, tie kultūriniai ryšiai su tautiečių bendruomenėmis užsienyje, turtėti ir praturtinti, išsaugoti tai, kas mums brangu – kalbą, papročius, dainą... Tai vienija, prie šių kodų liesda-miesi save sujauktame laike atpažįstame. Ir tikras paradoksas, kad mažo Aukštaitijos miestelio žmonės geba skleisti dide-lę šviesą išeivijai užsienyje, palaiko ryšį su etnine Lietuva, palaiko visus išvykusius, išsisklaidžiusius, bet vis dėlto dar lietuvišku vardu pažymėtus, su vienintele viltimi, kad tik ne-išbarstę dvasingumo, giluminių dvasinių saitų pajėgsime iš-

TEATRAI 17

silaikyti ir išlikti. Ir dar turbūt verta pridėti pastabą, kad ne vien apdovanojimai lemia pripažinimą, ne tik dėl jų dirbama ir kuriama, ieškoma. Pati teatro misija – dalintis, ieškoti gerumo. Gal todėl „Provincija“ mėgstama, laukiama, kviečiama, gyvai besidalinanti, prisiliečianti prie visuomenės aktualijų, skaudu-lių, praradimų, klausianti apie žmogų, jo gyvenimą, prasmę... Iš aktorių sklindąs gerumas ir nuoširdumas šiluma pavergia, nes dalinamasi tuo, kas jautru, o kartu šiandien jau ir nebelabai madinga.

Bandymas kurti naują visuomenę...2011 m. „Provincijos“ teatras pastatė itin šiais laikais ak-

tualią, nors parašytą sovietmečiu, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataro Kazio Sajos pjesę „Ubagų sala“, ku-rios premjera įvyko 2011 m. gruodžio 11 d. Kupiškyje. Kaip jau minėta, „Provincija“ lieka ištikima lietuviškai dramaturgi-jai, sceniniams veikalams, kurie savo problematika, idėjomis artimi lietuviškam matymui ir supratimui. Anot šio spektaklio režisierės N. Ratkienės, „Ubagų sala“ pasirinkta dar ir dėl to, kad jos autorius šiais metais švenčia 80-metį. Tai bus ir pagarbus dramaturgo prisiminimas, ir bandymas aktualiai ir skausmingai kalbėti apie tuštėjančios Lietuvos dvasingumą, apie bandymą ieškoti dvasinių dalykų bendrumos. „Ubagų sala“ – sunki dramaturginė medžiaga, analizuojanti, aikštėn iškelianti susiskaldžiusią visuomenę, socialines atskirtis, kai žmonės, kartos, grupės nebesugyvena, nebesusikalba. Kas taip skausminga Lietuvoje? Susvetimėjimas, nutrūkusi kultūrinių tradicijų tąsa, egoizmas, emigracija, europinės kultūros inva-zija į mūsiškąją (kaip ją priimti, kaip išlaikyti savastį, kaip ne-pasimesti pliuralistinėse bendrybėse, kaip apvalyti ir išgryninti tautinę kultūrą?)... Tai šiandien labiausiai jaudina, apie tai ver-ta kalbėti, ieškoti sprendimo būdų.

Minima pjesė ir bando rasti tai, kas vienija, kas kvepia amžinumu, kas šviesai ir prasmei nuteikia. Vienuolis Gustavas imasi nežemiško darbo, tarp visokio skurdo iškankintų žmo-nių jis ieško tų, su kuriais galima kalbėtis. Jis sako: „Galbūt man daugiau duota ir daugiau pareikalauta. Aš seniai sekioju, stebiu jūsų būrį ir dabar galiu pasakyti, kad šventaisiais arba išrinktaisiais pasaulis kada nors pavadins kaip tik jus. Arba kai kuriuos iš jūsų“. Žmonėse ir ieškoma tų dar likusių, užslėptų gėrio daigų, kurie padėtų kurti naują visuomenę, kurie padėtų gyventi kelioms prarastosioms, neišmylėtoms, nebeįsišakni-jusioms ir dar neįsišaknijusioms kartoms. Tokios naujosios visuomenės kūrimas – beveik utopija, bet vis dėlto... Gusta-vas tebegalvoja apie naująjį žmogų, „kurio širdis bus laisva nuo visų civilizacijos pakinktų. [...] Tie visi žodžiai, tie visi pamokymai, nurodymai taip apsunkino žmogeliui galvą, jog jis, kaip tas nuvarytas kuinas, tik žiūri į žemę, tiktai krūpčio-ja nuo botago pliauškėjimo, o kur jis važiuoja, kur skuba – nežino. [...] Naujasis Adomas, kurį aš paliksiu žemėje vietoj

savęs, duos pradžią žmonėms, kurie nebesakys, prikišę peilį prie gerklės, galvok taip, daryk šitaip, garbink tik tą ir bijok ano... Gana, seniai gana. Kur tas pirmapradis, paprastas, nuo-širdus ir laimingas žmogus? Jo gyvenimas, jo šviesus veidas ir giedros akys mums reikalingesnės už tūkstančius pamokymų ir knygų.“ Pasirenkama suirusi, serganti visuomenė, stengia-masi į kiekvieną žiūrėti teigiamai, rasti žmoguje kažką gero ir gražaus ir iš tų mažų kibirkštėlių kurti naują kūrinį, naujos visuomenės žmogų. Pjesėje tai sužeistai senajai visuomenei atstovauja ubagai, socialinės padugnės, patvorių žmonės (Pe-lius, Aklasis, Rokas, Kreivajonis, Rozalija, Vonušė, Barbelė ir kt.). Iš jų ir lipdomas naujas žmogus. Kodėl? Tai juk dabarties žmogus, kuriam reikia gyventi, kuris mėgina įsitverti, įsikurti, prigyti, o anot vienos pjesės herojės Barbelės, „Vaikeli, juk ir Dievas Adomą nulipdė ne iš aukso, o iš molio, iš juodos že-melės“. Kyla konfliktas tarp ubagų ir Gustavo (jis bene vienin-telis ir atstovauja, ilgisi, svajoja apie naująją visuomenę), ne-besusikalbama, nebepajėgiama pakilti virš skurdžios tikrovės, ubagai galvoja apie fizišką pakeitimą ir, rodos, visiškai nieko nesuvokia apie sąmonės perkeitimą, mąstymo atnaujinimą. Galiausiai Aklasis patvirtina, kad tokio žmogaus (t. y. geban-čio pereiti, nesulūžti, prisitaikyti kitokioje visuomenėje) turbūt šioj žemėj nėra. Vis dėlto tame būryje surandama Gerūta ir Pe-lius, tampantys naujuoju Adomu, kitokiu žmogumi, laisvu pi-liečiu. Gustavas sako: „Bet kol aš tai supratau, išeikvojau ma-rias laiko, praradau jėgas, kad galėčiau paprasčiausiai gyventi, būti savimi, būti. Nei lankstytis, nei lenkti kitus, nei gudrauti, nei perprasti kitų gudrybes.“ Pabaigoje dainuojama „Užaugau Lietuvoj“ patvirtina, kad mums sava žemė dar vis svarbi, kad dėl jos mąstome ir dažnai nesudedame ramiai bluosto.

Spektaklyje vaidina 15 įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir poreikių žmonių. Per asmeninę patirtį teatralai perduoda so-cialinės dramos žaizdas, pagauna aktualumu, o ne pigiomis ir lėkštomis komedijomis, auga teatrinėje raiškoje, išsako esminį žmogaus troškulį dalintis ir bendrauti. Galų gale, pats buvi-mas, priklausymas teatro kolektyvui augina bendrystę ir kaip niekas kitas suteikia tribūną kalbėtis iš esmės apie rūpesčius, netektis, gėrį, blogį, karčią šiandieną. Ieškoma to dvasingumo, puoselėjamos tradicijos, dovanojančios galimybę susikalbėti per žodį, dainą, artumą... Vaidinančiųjų patirtys skirtingos, bet teatras jas visas sujungia, skirtingomis įžvalgomis ir pa-tyrimais dalinamasi per kūrybą. Juk ir aktorius supranta, ir sė-dintysis salėje suvokia, kad išlikimui gresia pavojus, kad emi-gracija iš Tėvynės išsiveža identitetą, šokį, mįslę... Kaip tie dalykai gyvens kitoje aplinkoje? Kaip mes, čia likusieji, juos paliudysime? Gal dar sugrįšim? Gal Lietuva bus gyva ir dar la-biau laisva diasporoje be lietuviškųjų ženklų? Yra dar krislelis vilties augti, tobulėti, susikalbėti, atsiliepti į tas patirtis, kurios artimos, kurios gimdo nuolatinį dvasinės tikrumos ilgesį.

18 TEATRAIKupiškio mėgėjų teatro „Provincija“ viešnagė Seinuose

KUN. MGR. JUSTAS JASĖNASKupiškio mėgėjų teatras „Provincija“ (rež. Nijolė

Ratkienė) kartu su Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjunga, neseniai atšventusia 15 metų veiklos sukaktį, gegužės 12–13 d. Lietuvos konsulato Seinuose (kon-sulas Liudvikas Milašius) kvietimu lankėsi Seinuose (Lenkija), kur dalyvavo renginiuose, skirtuose tarp-tautinei Šeimos dienai.

Kartu keliavo ir Skapiškio kultūros namų kapelos „Mitu-va“ instrumentinė grupė (vad. Saulius Laucius), šauniai mu-zikavusi ir dainavusi bendros lietuvių vakarienės metu. Rei-kia paminėti, kad spektaklyje vaidina ir du Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos nariai – Palma Skrebienė (Vonu-šė) ir Gediminas Virbickas (Aklasis). Dalyvavimas „Provin-cijos“ veikloje, gastrolėse, spektaklių pastatymuose jiems ir jų bičiuliams yra unikalus šansas bendradarbiauti kultūrinėje veikloje, prisidėti prie rajono kultūrinio gyvenimo atnaujini-mo, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, ir, tiesą sakant, būti įtrauktais į kasdienybę ne popieriniuose pasižadėjimuose, bet per konkrečius taip reikalingus darbus. Mėgėjų teatrą „Provin-cija“ sieja glaudus ir ilgametis kultūrinis bendradarbiavimas su Lenkijos lietuviais, ne sykį gastroliuota, vaidinta, bendrauta su tautiečiais Punske, Seinuose, Varšuvoje. Tad ir šis vizitas nebuvo atsitiktinis. Daugelį kartų įvairūs kolektyvai iš Len-kijos dalyvavo ir mūsų tradiciniame festivalyje Palėvenėje „Sielų ilgesys“. Susitikimo metu Seinų krašto lietuviams Lie-tuvių namuose parodytas spektaklis „Užaugau Lietuvoj“ K. Sajos pjesės „Ubagų sala“ motyvais. Režisierė N. Ratkienė vedė generalinę repeticiją Seinų teatrui (vadovė Eugenija Pa-chutko), kuris dabar stato spektaklį pagal Keturakio kūrybą. Atsidėkojant už malonias bendrystės akimirkas, N. Ratkienei įteikta konsulo padėka už ilgametį kultūrinį bendradarbiavimą su Lenkijos lietuviais.

Vizito metu teko pabendrauti su Seinų krašto lietuviais, susitikti su lietuviškų leidinių Lenkijoje „Suvalkietis“, „Šal-tinis“, „Aušra“ darbuotojais ir korespondentais. Kaip gera pajusti tas nuotaikas, kuriomis gyvena Lenkijos lietuviai, susipažinti su jų nelengvomis, dažnai komplikuotomis (per-dėm politizuotomis, sureikšmintomis) pastangomis siekiant išlaikyti lietuvybę, savo kultūrą, papročius. Tad ir stengiuosi šiandien prisiminti ne tik esančius Ispanijoje ir Airijoje, bet ir tuos, kurie tebegyvena etninėse lietuvių žemėse dabartinėje Kaliningrado srityje (Rusijos Federacija), Lenkijoje, Baltaru-sijoje. Lietuvių gyvenamąsias teritorijas jau įprasta vadinti sa-lelėmis ar salynais. Skirtingai suvokiame ir patį lietuviškumą. Gyvendami Kupiškyje apie tai net nemąstome. Gyvenant ten, už lietuviškumą reikia mokėti, visus dalykus atsikovoti, apsau-goti, dešimt sykių įtvirtinti, parodyti. Už Lietuvos ribų gyve-nančių tautiečių beveik niekas nepalaiko. Tik garsiai trimituo-jama apie pagalbą ir globą. Tiesa, Seinuose ir Punske Lietuvos Respublikos lėšomis pastatytos dvi tautinės mokyklos su dės-tomąja lietuvių kalba. Seinai – ir šiandien nemažas lietuvybės židinys. Juk čia praėjusio šimtmečio pradžioje mokėsi daugy-bė pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų vaikų. Daugelis jų baigė tenykštę kunigų seminariją. Paskui, išvykę į JAV, kūrė, rėmė ir rašė į „Draugą“, neseniai atšventusį 100-metį, dirbo kituose veiklos baruose. Čia organizuoti ir lietuviški vakarai, spekta-kliai, deklamuoti eilėraščiai, čia pradėta žadinti tautinė savi-monė, čia gimė ir pirmieji patriotizmo daigeliai, veikė „Žibu-rėlio“ draugija. Lietuvišką dvasią formavo išsilavinę, mokslo

ragavę jaunuoliai. Seinai bent jau gyventojų skaičiumi panašūs į Kupiškį. Gražios, šviesios gatvės, miestelyje ir aplinkiniuo-se kaimuose galima susikalbėti lietuviškai. Namai nudažyti šviesiomis spalvomis, kai kurie jų – tikrai seni, bet nudažyti, prižiūrėti, pasodinta gėlių. Vadinasi, tvarkomasi. Ir tą viešna-gės savaitgalį pastebėjome, kad žmonės dirba, niekas per daug nedejuoja, mažuose ūkeliuose auginama, parduodama, per-kama, remontuojama. Žodžiu, kad ir kaip bebūtų, verčiamasi nelaukiant stebuklo nei iš dangaus, nei iš valdžios. O valdžia – vienoda visur. Turbūt patys žmonės ten aktyvesni ir imlesni – kiek susikursi, tiek ir turėsi. Teko dalyvauti ir pamaldose lenkų kalba. Žavu. Pati bendruomenė aktyviai gieda, rūpinasi savo bažnyčios veikla, grupelių ir organizacijų gyvybingumu. Čia būnant tik ir supranti, kad Bažnyčia ne tik struktūra (arba kul-tas, kaip sakydavo tarybiniai ideologai), bet ir bendruomenė arba balsas, kuris, nors ir ignoruojamas, bet vis dėlto yra... Tos gyvybės tikrai trūksta mūsų šalies parapijoms. Seinai mums brangūs, kaip jau sakyta, ir savo seminarija, kurioje mokėsi praėjusio šimtmečio lietuviai. Dabar pastatas aptvarkytas, įrengta krašto istorijos ir kultūros ekspozicija, galima už 3 zlo-tus pasivaikščioti kiemelyje, koridoriuose, prisiminti... Seinų vyskupiją valdė žymus poetas, matematikas, kalbotyrininkas, Šventojo Rašto vertėjas, „Anykščių šilelio“ autorius vyskupas Antanas Baranauskas. Čia jis, versdamas pranašo Jeremijo raudas, 1902 m. lapkričio 26 d. ir mirė, palaidotas bazilikos koplyčioje. Toje koplyčioje yra ir stebuklinga Mergelės Mari-jos statula, kurią karūnavo popiežius Jonas Paulius II. Primin-siu, kad 1999 m. už šventoriaus tvoros pastatytas paminklas A. Baranauskui. Ant postamento skaitome įrašą: „Lietuvių po-etui, Seinų vyskupijos ganytojui. Tautiečiai. 1999.XI.28“. Sei-nuose ir Punske darbuojasi du lietuviai kunigai, atsakingi už mūsų tautiečių sielovadą. Aišku, lietuvių kalba aukojamos ir šventosios Mišios, dėl kurių įteisinimo vietiniai net keletą de-šimtmečių kumščiais, alkūnėmis ir kanceliarijų raštais grūmė-si su lenkais. Šis nesusipratimas pasiekė net Romos popiežių. O šiaip viskas atrodo suspausta ir reglamentuota, visi lietuviš-ki įkvėpimai ir iniciatyvos, švelniai tariant, peržiūrimi. Tad jei taip ribojama inteligentų, kunigų veikla, ką gali pasiekti eilinis lietuvis kaimietis Lenkijos platybėse?

„Provincija“ atliko ir misiją – aplankė, pabuvo. Kitaip nu-skambėjo ir minėto spektaklio finalinės scenos – šį sykį klaus-ta, kaip mažinti nuotolį tarp išsimėčiusių, išblaškytų lietuvių, kaip sujungti čia ir ten gyvenančius, ta pačia kalba kalbančius. Kilnų darbą atlieka ir Kupiškio dekanas klebonas Rimantas Gudelis, besirūpinantis Rusijos platybėse gyvenančių lietuvių sielovada, dažnai ten nuvykstantis aukoti šv. mišių, dalyvau-jantis vietinių šventėse ir susirinkimuose.

TEATRAI 19Į Jurbarką atskrido „Aukso Paukštė“

GRAŽINA MARECKAITĖ, TEATROLOGĖ2012 metų respublikinė nominacija „Aukso Paukš-

tė“ – tai aukštas scenos meno įverinimas – paskirta Jurbarko Konstantino Glinskio teatrui. Paskui „Paukš-tę“ iš visų Lietuvos kampelių, taip pat iš Vilniaus, skrenda šio plačiai žinomo teatro kolektyvo gerbėjų linkėjimai ir „bravo“... Bravo šauniesiems Jurbarko teatralams, puoselėjantiems senas ir garbingas savo miesto teatrines tradicijas!

Atšventęs ne vieną jubiliejų, Jurbarko teatro kolektyvas atrodo visados jaunas ir kupinas veržlaus entuziazmo. Reži-sierė Danutė Budrytė-Samienė, daug metų vadovaujanti šiam kolektyvui, išlaiko klasikinę pusiausvyrą tarp tradicijų ir no-vatoriškų ieškojimų, tarp savo tautinių šaknų puoselėjimo ir atvirumo pasaulio vėjams.

Spektakliai, kuriuos teko matyti K. Glinskio teatro sce-noje, pasižymi šiuolaikišku režisūros ir vaidybos stiliumi, o kartu jie jaudinamai savi, atpažįstami, nes kuriami iš širdies į širdį. Neužmirštamas talentingosios poetės ir prozininkės Bi-rutės Pūkelevičiūtės romanų „Aštuoni lapai“, „Devintas lapas“ bei poezijos motyvais sukurtas spektaklis „...Jie mane paliko“. Puikiai suderinus sudvigubintą pagrindinį „solinį“ vaidmenį – Birutė (Lijana Kriaučiūnienė, Birutė Skandūnienė) su „ma-suote“, kaleidoskopiška scenų kaita ir epiniu fonu, spektaklyje gaunamas kinematografiškas vietos ir įvykių paveikslas atve-ria dar mažai suvoktą ir įprasmintą šiandienos mene netolimos Lietuvos istorijos puslapį: pasak B. Brazdžionio, „it rudenio lapus“ blaškomos tautos Golgotos kelius.

Šis spektaklis, kuris aktualizuoja geriausią mūsų literatū-rinį palikimą, tampa juo vertingesnis profesionalaus Lietuvos teatro fone, kai daugelis teatrų, ieškodami įkvėpimo ir idėjų neaprėpiamose pasaulio platybėse ar madingų didmiesčių už-kaboriuose, nepastebi, išbraukia iš amžininkų sąmonės tai, kas vertinga mūsų pačių dvasinėje patirtyje, palikime, kūryboje, kas sudaro mūsų tautinę savastį.

Sąmoningas savo krašto šaknų įprasminimas ir iškėlimas ypatingai ryškus pastarųjų metų teatro kūrybiniame darbe – spektaklyje pagal A. Giedrio-Giedraičio „Elegija apie atsis-kyrėlį Ignacą“. Originalus vietinio folkloro motyvais sukurtas spektaklis sutelkė neįtikėtinai gausų ir gražų kolektyvą – ti-kras spalvingas ir kupinas koloritingų detalių liaudies gyve-nimo epas. Čia daug kas atpažįstama, sava, miela ir įprasta, tačiau daug kas ir netikėta, kitoniška, paslaptinga... Savitas šio spektaklio herojus – ne koks visiems aiškus kovotojas „už“ ir „prieš“ Tadas Blinda, bet spalvingas ir nelauktas charakteris su paslaptimi – atsiskyrėlis Ignacas (Algis Vizbara).

Daug šioje „elegijoje“ grožio, daug humoro, daug taiklių buities potėpių ir spalvingų, netikėtai charakteringų vaidmenų – juos režisierė ištraukia iš visumos, ryškiai apšviečia, leidžia žiūrovams pasigrožėti vaidybos išmone, detalės taiklumu – ir vėl sugrąžina į „minią“.

Spektaklis palieka sumaišties jausmą, sudėtą iš smalsumo, nuostabos, susimąstymo, linksmumo ir... ilgesio. Ir, žinoma, dėkingumo visiems šio scenos veikalo dalyviams, dideliems, mažiems ir seniems. O visų pirma – jo sumanytojai ir „dirigen-tei“ režisierei Danutei Samienei. Ak, kad visi kuriantieji taip giliai suvoktų ir pajaustų savo darbų ir kūrybos prasmingumą!

20 TEATRAI„Klaipėda“, 2012-05-20

Kaip R. Vyšniauskas dovanojo R. Cicinui laikrodįDARIUS SĖLENIS„Oi, chebra, nepykite, susimaišiau“, – į grimo

kambarį grįžęs sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas atsiprašė Stasio Povilaičio ir Edmundo Kučinsko, o iš Ryčio Cicino atsiėmė ką tik dovanotą 3000 dolerių kainavusį laikrodį. R. Vyšniauskas suvokė apdovanojęs Parodijos teatro aktorius.

Apdovanojo korifėjusTai viena linksmiausių istorijų, nutikusių maždaug prieš

dešimt metų, kurios turbūt niekada nepamirš Klaipėdos paro-dijos teatro dvyliktąjį gimtadienį minintis šio teatro įkūrėjas Vytautas Balalis.

„Esu ir aktorius, ir vairuotojas, ir vadovas“, – šypsodama-sis prisipažino buvęs alytiškis, Alytaus liaudies teatro, vėliau – cirko, aktorius V. Balalis.

O tą kartą, kai Vytautas ir jo kolegos aktoriai skambant originalioms dainoms parodijavo garsius Lietuvos daininin-kus, po programos į persirengimo kambarį įlėkė linksmas R. Vyšniauskas.

„Tu esi mano korifėjus, – nuoširdžiai „Povilaičiui“ sakė Ramūnas, po akimirkos patenkintas spaudė ranką „Kučins-kui“, pasisukęs į „Ciciną“ tarė: – O tau dovanoju 3000 dolerių kainuojantį laikrodį.“

Po kelių minučių, suvokęs, kad apdovanojo Parodijos te-atro aktorius, dosnusis R. Vyšniauskas sugrįžo. „Oi, chebra, nepykite, – sutrikęs atsiprašė jis. – Palaikiau jus tais, kuriuos

parodijuojate.“N a u j a u s i a s

personažas – Dž.Butkutė

„S teng iamės siekti maksimalaus panašumo. Ap-ranga, detalėmis, išvaizda, maniero-mis“, – tikino V. Balalis, parodijuo-jantis S. Povilaitį, Žilviną Žvagulį, Filipą Kirkorovą, Virgį Stakėną ir Elvį Presley.

Kiti trys akto-riai parodijuoja Alą Pugačiovą, Mašą Rasputiną, Vita-liją Katunskytę, Montserrat Caballé, Freddie Mercury, Džordaną Butkutę.

Daugiausia reikia padirbėti su nauju parodijuojamu perso-nažu. Tačiau jau po savaitės ar dviejų, iš pradžių sukūrę kom-poziciją ir siužetą, aktoriai viską atiduoda žiūrovų teismui.

„Jei keli pasirodymai būna nesėkmingi – nekankiname, – šypsojosi Vytautas, kuris iš pirmosios Parodijos teatro koman-dos teliko vienintelis. – Kartais personažas nelimpa, neišeina panašus. Taip nutiko su Radži parodija. Mums labai tiktų į jį panašus aktorius.“

Tačiau net ir penkerius metus parodijuodamas daininin-kus, kurdamas tuos pačius personažus, V. Balalis jaučiasi tarsi loterijoje: „Pavyks ar ne? Nes žmonės keičiasi. Tiesa, naujau-sias mūsų personažas – liaudies itin mėgstama Dž. Butkutė prigijo akimirksniu, nors šiam personažui tik keli mėnesiai.“

V. Stakėnas sulaužė gitarąVytautas juokėsi prisiminęs dar vieną linksmą situaciją,

kai garsiajame „Visagino Country“ festivalyje pirmą kartą parodijavo Virgį Stakėną, kuris, beje, pats paprašė sukurti jo parodiją.

„Iš toli žmonėms atrodė, kad scenoje tikras Stakėnas, ta-čiau kai prasidėjo mūsų režisūra, žiūrovai apstulbo, – juokė-si V. Balalis. – Tuo metu personažas pradėjo šokti airiškus šokius, sulaužė brangią gitarą. Kai mus parodė per televiziją, V. Stakėnui paskambino mama ir negalėjo patikėti, kad sūnus sulaužė savo garsią ir brangią gitarą.“

Dėl panašumo į personažus yra kilusi ne viena kuriozinė situacija. Kartą S. Povilaičiui paskambinusi kaimynė piktino-si, kad reklamoje naudojamas jo atvaizdas.

„S Povilaitis mielai davė sutikimą naudoti jo dainas, kai pamatė mūsų vaidinimą. Jis itin mylimas personažas, su juo puikiai sutariame“, – pripažino už S. Povilaitį visa galva aukš-tesnis V. Balalis, kuris neretai prie dainininko stovi susilenkęs.

Ūgis praverčia vaidinant už V. Balalį šiek tiek aukštesnį F. Kirkorovą. „Labiausiai susidraugavome su V. Katunskyte. Dalyvaujame bendrose šeimos šventėse, net krikštynose“, – pasakojo Parodijos teatro įkūrėjas.

V. Katunskytė taps undine

TEATRAI 21„Mūsų personažai – hiperbolizuoti, todėl Vitalijai smar-

kiai numetus svorio, dabar sprendžiame dilemą, – šypsojosi V. Balalis. – Ji gera draugė, prašo, kad atrodytų scenoje lie-knesnė.“

Po minutės Parodijos teatro vadovas prisipažino, kad teks padaryti V. Katunskytei staigmeną: „Mūsų personažas scenoje virs undine, nors turbūt visi geriausiai įsivaizduojame Vitaliją kaip neliekną moterį.“

Parodijos teatro komanda dažnai dalyvauja uždaruose vakaruose, vestuvėse, jubiliejuose, kur didžiausių simpatijų sulaukia iš vyresnio amžiaus žmonių. Tiesa, kartais jaunimas senoliams turi aiškinti, kad scenoje – ne tikras F. Kirkorovas ar S. Povilaitis, Dž. Butkutė ar E. Presley.

„Žmonės rajonuose dažnai iš pradžių nesupranta, linguoja į taktą pagal dainų melodijas, o mes norime, kad jie greičiau priimtų parodijos žaidimo taisykles, – pasakojo V. Balalis. – Ir kai scenoje Povilaitis pradeda darkytis, šokinėja per šokdynę, plėšo marškinius, senoliai stebisi, ką jis čia išdarinėja?“

Beje, parodijuojant būtent vyresnio amžiaus garsius dai-nininkus, klaipėdiečiams aktoriams reikia daugiausia grimo: raukšlėms, maišeliams po akimis, skruostikauliams. Tiesa, V. Balalis šypsodamasis pridūrė, kad laikui bėgant grimo reikės mažiau.

Pakėlė, išsuko ir numetėPanevėžyje gimusi 26 metų Parodijos teatro aktorė Rasa

Juzėnaitė įkūnija Katunskytės, Kabaljė, Pugačiovos persona-žus.

„Įdomiausia pirmoji reakcija ir kontaktas su žiūrovais, –

sakė Klaipėdoje režisūros besimokanti, Suomijos Svenska Yrkeshogsko-lano universitete dramos pedagogiką studijavusi ir Berlyne, pas norvegų, anglų dėstytojus režisū-ros srityje besistažavusi R. Juzėnaitė. – Būna, kad atsisėdu ant kelių žiūro-vams. Vieni priima links-mai, kiti nelabai. Sutrin-ka, kai pakviečiu šokti, arba lengvai pasiduoda žaidimo taisyklėms.“ Tuomet vyrai drąsiai bu-čiuojasi ar net pasiūlo pa-silikti linksmintis.

Buvo ir juodų kuri-ozų, kai Pugačiovą įkū-nijančią Rasą vienas žiūrovas pakėlė ir... numetė. „Paprašiau pakelti ir pasukti, o jis mane netyčia išmetė“, – kvatojosi R. Juzėnaitė.

Paklausta, kiek ji sveria, aktorė atsakė su šypsena, bet di-plomatiškai: „Daugiau nei vidutiniškai sveria moterys. Tačiau vizualiai stormenimis aplink juosmenį, krūtinę paryškiname moteriškas formas.“

Labai saugo odą„Katunskytė – labai šarminga, Pugačiova – artistiška ir

subtili, Kabaljė – ori, nors mūsų parodijoje siekia Fredžio Merkurio širdies, – trumpai personažus apibūdino R. Juzė-naitė. – Sunkiausia man būna groti radiatoriumi.“

Prakalbus apie grimą kuriant personažus, Rasa atsiduso: „Per progra-mą pasirodau tris kartus, o tarpai – 15 minučių. Tenka nusivalyti didelį sluoksnį seno grimo ir pa-keisti nauju. Pavyzdžiui, Katunskytės personažo grimas – ryškūs antakiai, daug blizgučių, skaistalų, o Pugačiovos personažo makiažas turi būti subti-lesnis.“

Prieš pirmą kartą pa-sirodant scenoje grimuo-tis tenka apie 40 minučių. Aktorė sakė, kad kosmetikos sunaudoja penkis šešis kartus daugiau nei vakarui besiruošiančios moterys. Po programos R. Juzėnaitė bent porą dienų veidui leidžia pailsėti ir nenaudoja jokios kosmetikos. Paskui – agurkų ir avokado kaukės? Rasa kvatojasi: „Ne, ne. Odą labai saugau, o gaivinu natūralia, eko-logiška kosmetika.“

Provokuojama, o kaip ją reikėtų parodijuoti, R. Juzėnaitė susimąsčiusi pripažino, kad tai nebūtų sunku. Ji – Ožiaragis, choleriško būdo. O parodijuoti ją reikėtų kaip griežtą ir labai valdingą moterį. Kodėl? „Toks mano darbas, – nusijuokė Pa-rodijos teatro aktorė. – Dirbu teatro mokytoja, todėl turiu būti griežta ir valdinga.“

22 TEATRAIIstorijos ir teatro pamokos

NERINGA DANIENĖ2009-aisiais Lietuva skambiai šventė savo 1000-

metį. Išdidžiai visame pasaulyje giedojome tautinę giesmę, jautėmės viena tauta kartu dainuodami ir šokdami daugiatūkstantinėje minioje Dainų šventėje, sodinome ąžuolų giraites, keliavome aplink Lietuvą ir kitais būdais žadinome savyje lietuvybę ir meilę savo šaliai. Tūkstantmetis nuaidėjo. O kas toliau?

Vieni pasidžiaugėme gražia švente ir ramiai nuėjome dirbti savo darbų bei gyventi savo gyvenimų. O kiti nenurimo. Mat tiems kitiems patriotiškumas, meilė gimtinei ir pagarba istorijai – kasdienės sąvokos. Ir jiems neramu, kad tas gražus ir svarbus vienybės jausmas vėl pamažu skęsta pilkoje kasdie-nybėje.

Vienas tokių žmonių rokiškėnas verslininkas, Rokiškio krašto turizmo draugijos prezidentas Leonardas Šablinskas iškart po Tūkstantmečio iškilmių pasiūlė idėją – Rokiškyje organizuoti istorijos ir teatro festivalį jaunimui, kuriame būtų prisimenama Lietuvos istorija, paminėti senieji Lietuvos kuni-gaikščiai, vaidinami istoriniai spektakliai. Rokiškio kultūros centro liaudies teatras su džiaugsmu parėmė šią privačią inici-atyvą ir ėmėsi organizatorių vaidmens.

Šventei buvo parinkta data – 2010 m. gegužės pabaiga, ir vieta – naujai įsikūręs medinių skulptūrų parkelis, pramintas Valdovų kiemeliu. Festivaliui reikėjo pavadinimo. Buvo nu-spręsta, kad geriausiai šventės idėją ir esmę išreiškia pavadini-mas „Tūkstantmečio atspindžiai“. Juk šio kūrybinio projekto tikslas – tapti ką tik nuskambėjusių švenčių aidu, kitaip tariant, toliau sėti tautiškumo sėklas jaunų žmonių širdyse ir patrau-kliu būdu, per meno prizmę, žadinti jaunimo patriotiškumą, domėjimąsi savo šalies istorija. Organizatoriai tikėjosi, kad Tūkstantmečio šventei Lietuvoje buvo sukurtas ne vienas isto-rinis spektaklis, daugybė literatūrinių kompozicijų ir pan. Bus iš ko pasirinkti! Todėl jie labai nustebo, kai pradėjus ieškoti galimų šventės dalyvių paaiškėjo, jog beveik niekas iš jauni-mo teatrų ar mokyklinių teatro studijų nieko tokio nesukūrė... Keista, ar tarp jaunųjų Lietuvos teatralų nebeliko patriotų?..

Vis dėlto buvo surasti keli spektakliai. Rokiškio liaudies teatras irgi specialiai festivaliui pradėjo statyti V. Mykolaičio-Putino „Valdovą“. Bet svarbiausiu šventės akcentu turėjo tap-ti rajono mokyklų meninių programėlių konkursas „Lietuvos valdovai“. Mokyklų atstovai traukė burtus ir ruošė programė-les. Rokiškio įmonės ir verslininkai noriai rėmė naują gražią iniciatyvą. AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa sutiko tapti festivalio mecenatu. Organizatoriai kvietė visus dalyvius pasipuošti istoriniais kostiumais, kad būtų gali-ma nors kiek pajusti pagoniškos Lietuvos dvasią.

Šventė pavyko. Didžioji festivalio puošmena buvo neį-prastai gausus renginio vedėjų būrys. Pradžios ir pabaigos iš-kilmes vedė, programėles ir spektaklius pristatinėjo visa gausi kunigaikščio Gedimino šeimyna – Gediminas, jo žmona, ketu-riolika (!) vaikų ir išmintingasis, viską žinantis Krivis. Krivis (istorijos mokytojas R. Nagelė) prieš kiekvieną pasirodymą trumpai ir įdomiai porino žiūrovams apie įvykių, kuriuos jie matys spektaklyje, istorines aplinkybes, apie juose dalyvau-jančių asmenų reikšmę Lietuvos istorijai ir pan. Daugiausia dėmesio, kaip ir buvo tikėtasi, sulaukė moksleivių programė-lių konkursas. Nuostabu, kiek jauni žmonės turi fantazijos ir kaip jie sugeba interpretuoti istorinius faktus. Vertinimo komi-sija privalėjo atsižvelgti ir į meninę programėlių vertę, ir į isto-

rinę tiesą – juk žiūrovai turėjo ne tik gauti estetinį malonumą, bet ir papildyti savo žinias. Dvi komandos nugalėtojos buvo apdovanotos labai smagiu prizu – kelione baidarėmis. Šventę papuošė ir riterių kovos, senosios ginkluotės demonstravimas, istorinių šokių pamoka, senųjų amatų kiemelis, kuriame skam-bėjo kanklių muzika ir čia pat ant pievos susėdusių vaikų atlie-kamos lietuviškos dainos. Abi festivalio dienos buvo kupinos šilumos ir susiklausymo, praėjo ramiai, gražiai ir prasmingai.

Prabėgo metai. Artėjo 2011 gegužis ir antrasis bandymas žadinti jaunimo tautiškumą. Nors galimų festivalio dalyvių buvo pradėta ieškoti dar rudenį, netgi paskelbtas istorinių spektaklių konkursas, kurio prizas – dviejų dienų kelionė bai-darėmis nuostabia Gaujos upe su galimybe aplankyti istorines kaimyninės Latvijos vietas, – į aplinkinių miestų ir rajonų kul-tūros ir švietimo tarnyboms išsiuntinėtus kvietimus atsiliepė... viena Panevėžio mokykla. Rokiškio rajonas, kaip ir visi kiti, tylėjo. Pavasarį buvo nuspręsta spektaklių konkurso nebeorga-nizuoti ir rajono mokykloms buvo siūloma pasivaržyti bent jau meninių programėlių konkurse, analogiškame pernykščiam. Norinčių beveik neatsirado. Įvardijamos priežastys – iki šiol niekas nepadaryta, o dabar mokslo metų pabaiga, visi labai užsiėmę, mokytojai nieko nebespėja, vaikai nieko nebenori. Jūsų idėja graži! Tiesiog blogas laikas! Ką gi, buvo nuspręsta renginį perkelti į rudenį ir įtraukti jį į Rokiškio miesto šven-tės tvarkaraštį. Organizatoriai, suvokdami, kad keletas rugsėjo mėnesio savaičių – gana trumpas laikas pasiruošti renginiui, prašė mokyklų atstovų, kad jie pradėtų bent jau galvoti apie savo pasirodymą dar pavasarį ar vasaros pradžioje. Grįžus po atostogų beliktų darbą ramiai pabaigti.

Datos pakeitimas idėjos neišgelbėjo. Šventė, žinoma, įvy-ko – buvo parodyti trys tikrai puikūs ir prasmingi spektakliai, kuriuos parodė minėtoji teatro studija iš Panevėžio, taip pat kasmet po istorinį spektaklį sukuriantys gražiai dzūkuojantys jaunieji lietuvaičiai iš Punsko (Lenkija) bei teatras „Rebus“ iš Klaipėdos, kuriame kuria buvęs Rokiškio kultūros centro liaudies teatro režisierius J. Buziliauskas. Tačiau vienintelė Rokiškio J. Tūbelio gimnazija (beje, teturinti paskutiniąsias dvyliktokų klases) sugebėjo paruošti ir parodyti meninę-istori-nę dešimties minučių trukmės programėlę. Šventė neteko pa-grindinio akcento ir savo esmės – skatinti jaunimą per kūrybą domėtis istorija. O trys spektakliai, kad ir kokie geri jie būtų, – dar ne festivalis...

Šiuo metu festivalio likimas kybo ant plauko. Idėja vi-siems priimtina. Rėmimas garantuotas. Netgi prizas karališ-kas. Bet keista – nėra dalyvių... Kyla daugybė klausimų. Kodėl režisieriai, dirbantys su jaunimu, nekuria istorinių, lietuvybę aukštinančių, tautiškumą skatinančių spektaklių? Ar tikrai pats jaunimas to purtosi kaip užkrato? Ar iš tiesų tikrieji Lietuvos patriotai gyvena kažkur Punske? Ar Lietuvos tūkstantmetis te-buvo vienadienis šou, neturintis tęstinumo? Ar „Tūkstantme-čio atspindžiams“ buvo lemta ryškiai spindėti tik vieną kartą? O toliau – į pilką užmarštį?...

JUBILIEJAI 23 „Vakarų ekspresas“, 2012 03 02

Apie jaunimo teatrą, kuriame negalima vaidintiKAMILĖ SAKALAUSKAITĖŠiemet penkiasdešimties metų jubiliejų švenčian-

čio repertuarinio jaunimo teatro „Be durų“ vadovė režisierė Angelė Juškevičienė gali išvardinti daugybę priežasčių, kodėl verta neturėti durų: katės pačios išeina, vagis sutrinka, nereikia keisti spynų, niekada nepamesi raktų, neprisiversi pirštų, negirgžda – nerei-kia tepti, bet kada gali nepastebėtas išeiti, o įeinant nereikia belstis ir bijoti, kad kas nors išmes už durų.

Vasarį Žvejų rūmuo-se vykusiame V respubli-kiniame teatrų festivalyje vaikams ir jaunimui „Le-dinė zylutė“ teatras „Be durų“ pristatė naują spek-taklį „Kur tas pasaulio kraštas?“ Pasibaigus fes-tivaliui, kalbiname ilga-

metę jaunimo teatro „Be durų“ vadovę Angelę Juškevičienę.Jaunimo teatre „Be durų“ dirbate jau 25 metus. Kas

per tą laiką pasikeitė?Teatro veikla prasidėjo 1962 metais, kai Klaipėdos mies-

to kultūros rūmuose buvo įkurtas vaikų lėlių teatro būrelis, kuriam vadovavo Leonas Ciunis, vėliau – Balys Barauskas, Romualdas Grincevičius. Nuo to laiko pasikeitė daug kas: ne-bevaidiname su lėlėmis, nebėra pionierių, dabar teatro trupę sudaro daugiau studentų, dirbančio jaunimo. Kai pradėjau va-dovauti šiam teatrui, jau po poros spektaklių aktoriai panoro

vaidinti patys, taigi su-kūrėme spektaklį „Trys paršiukai“, kuriame jie nešiojo žaislines lėles, o ne vaidino jomis pasilė-pę už širmos. Netrukus nusprendėme, jog galime būti scenoje vieni – be lėlių. Nepriklausomybės

atkūrimo laikais klaipėdiečiai labai noriai lankė spektaklius, buvo aktyvūs, nereikėjo nertis iš kailio dėl reklamų. Vėliau buvo didelis atoslūgis, sulaukdavome mažiau žiūrovų, tačiau ir toliau rodydavome spektaklius kiekvieną sekmadienį, patys darėme skrajutes, jas platinome ir taip savo publiką kaupėme ir auginome.

Kuo jūsų statomi spektakliai yra išskirtiniai ir ko jie išmoko žiūrovus?

Daug dėmesio ski-riama muzikai ir šokiui, kiekvienam spektakliui samdomas kompozitorius ir baletmeisteris. Todėl spektakliai yra judrūs, gyvi , smagūs, originalūs. Jie, kaip ir pasakos, moko kovoti, siekti gėrio, savų idealų, svajonių, nugalėti sunkumus, akcentuojamas draugiškumas, ištikimybė, pasiaukojimas, atjauta. Svarbu negudrauti, nesigriebti pigių triukų, tokių, kaip specialus auditorijos juokinimas užsitraukiant kepurę ant akių ar pakišant koją. Žiūrovą pritraukiame pačiu veiksmu, min-timi, gyva aktorių vaidyba. Jie nekeičia savo balso, neapsi-meta mažais, pernelyg nesistengia prisitaikyti prie vaikiškos

auditorijos, tiesiog gyve-na kaip visuose dramos spektakliuose, ir vaikus tai jaudina. Jeigu katinas sėdi labai nelaimingas ir susikrimtęs, vaikas tai priima kaip tikrą akto-riaus išgyvenimą, jaučia jam gailestį. Vaikai linkę

save sutapatinti su aktorių įkūnijamais personažais. Pagrindinė jaunimo teatro „Be durų“ taisyklė – jame draudžiama vaidinti, reikia gyventi tuo, kas vyksta scenoje.

Kuo spektaklis vaikams yra geriau už animacinį ar vaidybinį filmuką?

Spektaklio veikėjus galima paliesti, užuosti, pajausti: plėšikai šaudo, laksto, Ronja verkia. Vai-kai net užsikelia ant kė-džių kojas, kai dvariškiai pradeda galąsti peilius. Tokių jausmų nepatirsi stebėdamas veiksmą te-levizijos ekrane. Pastebėjome, jog vaikus labiausiai gąsdina gaisrai, vilkai ir pikti šunys, todėl jų mūsų spektakliuose ne-rasite.

Festivalyje „Ledinė zylutė“ pristatėte vaidinimą „Kur tas pasaulio kraštas?“ Kodėl pasirinkote būtent šį Česlovo Navakausko kūrinį?

Tai naujausias mūsų spektaklis, kuriame yra daug gerų da-

24 JUBILIEJAIlykų: yra gerai, kai katė su šunimi draugauja, labai gerai, kad jie nori įgyvendinti savo svajonę ir pasiekti pasaulio kraštą. Senbernarui labai sunku keliauti per karštį, bet jis, atiduoda-mas visas savo jėgas, eina kartu su draugu, akcentuojama iš-tikimybė, draugiškumas, noras atrasti, pažinti. Finale skamba nuostabūs Česlovo Navakausko žodžiai: „Ar gali būti, kad pasaulio kraštas yra tai, ko niekada nesi regėjęs, bet visą gyve-nimą troškai pamatyti?“

Kiek teatro rezultatai priklauso nuo aktorių darbo ir kiek nuo jų talento?

Manau, jog labai daug kas priklauso nuo aktorių talento. Aišku, net ir labai gabus aktorius privalo dalyvauti repeticijo-se, skirti laiko tekstų mokymuisi, bet tai, ką jis turi ir ką gali išreikšti, yra svarbiausia. Aktorius turi nematyti savo auditori-jos, tačiau privalo ją jausti. Svarbu pats buvimas vaidmenyje. Jeigu aš esu katinas ir šiuo metu sėdžiu ant debesies, aš tiesiog negaliu girdėti, kas vyksta salėje, nes manęs ten nėra. Jau-niems aktoriams nelengva įsijausti į vaidmenį, kartais dėme-siui sukaupti naudojami įvairūs pratimai: liepiama užsimerkus suskaičiuoti, kiek aplinkui girdima garsų, arba pasirinkus kokį nors gerai žinomą daiktą jį apžiūrėti taip, lyg matytum pirmą kartą. Žinoma, laikomasi tam tikros tvarkos, pavyzdžiui, prieš

spektaklį būtina ateiti anksčiau, kad liktų laiko parepetuoti sunkesnes vietas, sudėtingesnius šokius.

Kokių linksmų istorijų yra nutikę ruošiantis spekta-kliams ar jų metu?

Buvo teatro diena, rodėme spektaklį „Karalaitės nori žais-ti“, kuriame yra masinė vaikų scena. Karalaitė į savo menę iš gatvės prikviečia vaikų, kurie siautėja karaliaus rūmuose. Vaikų buvo apie dešimt, jiems pasiūti specialūs kostiumai iš džinsinio audinio ir languotos medžiagos. Visi jaunieji akto-riai buvo pamokyti scenoje elgtis pagal choreografiją. Likus kelioms repeticijoms, viena iš šokėjų paprašė į būrį pri-imti ir jos draugę. Mes suti-kome. Spektaklio metu į sce-ną išlėkė vaikai su specialiais kostiumais, atliko repetuotą šokį ir staiga atsiranda viena mergaitė, pasipuošusi balta gėlėta vasarine suknele, ji daro, ką nori: sukasi, šoka, linksminasi. Pirma mintis, šovusi į galvą – tai mano ak-torių pokštas Teatro dienos proga. Tačiau paaiškėjo, jog

tai vėliau prie jau-nųjų aktorių būrio prisijungusi mergai-tė, kuri, matyt, klai-dingai suprato, ką turės veikti scenoje.

Žinoma, yra buvę ir rimtesnių nesklandumų, kai likus mėnesiui iki spektaklio prem-jeros pagrindinis aktorius atsisakė vaidinti. Pavyko iš-sisukti, suradus pro-fesionalų aktorių, kuris puikiai atliko vaidmenį.

Kokie žiūrovų atsiliepimai po spektaklio Jums malo-niausi?

Labai malonu, kai gerus atsiliepimus nugirsti netyčia. Po spektaklio „Ronja plėšiko duktė“ prie drabužinės šurmuliavo

nemažas būrys paauglių, iš kurių vienas, lyg ir nustebęs, drau-gui sušuko: „Koks geras spektaklis!“ Buvo netikėta, jog sudo-minome ir tokio amžiaus auditoriją, kuri dažniausiai renkasi kitokius laisvalaikio leidimo būdus, tačiau smagu. Tokiais ma-žais atsiliepimais tikiu labiau nei dideliais komplimentais po premjeros. Taip pat malonu, kai po spektaklio vaikai išbando tėvų kantrybę pareikšdami, jog niekur neis, pasiliks čia. Ma-žieji žiūrovai labai nori užlipti ant scenos, pabendrauti su akto-riais, pabūti salėje kuo ilgiau. Vertėtų paminėti, jog teatro ak-toriams trūksta dėmesio iš miesto valdžios, kuri galėtų pagirti

jų talentą ir nuoširdų darbą. Viešas geras žodis būtų di-delė paskata jiems vaidinti ir toliau, suteikti džiaugsmo vaikams. Juk mūsų kolekty-vas unikalus, Lietuvoje kiti mėgėjų teatrai tokios veiklos nevykdo. Norėčiau labai pa-dėkoti savo aktoriams už ne-paprastą atsidavimą bei po-žiūrį į šią veiklą, trunkančią jau penkiasdešimt metų.

JUBILIEJAI 25Dialogas, pereinantis į monologą (be konflikto)

Aleksas Bagdonavičius – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto auklėtinis, Klaipėdos jaunimo cen-tro direktorius, pavasarį pasitiko 60 metų jubiliejų. Klaipėdos jaunimo centrui vadovauja nuo 1991 m. Įstaigą lanko daugiau negu 1100 vaikų. Klaipėdos jaunimo centras – vieta, kur skleidžiasi ir ieško savęs asmenybės. Jie gali šokti, dainuoti, vaidinti. Mokiniai labai mėgsta dalyvauti konkursuose, festivaliuose. Jaunimo centro kolektyvas – draugiškas, kūrybingas. Paprašėme Alekso atsakyti į klausimus ant jubiliejinių metų slenksčio.

Veikėjai:K – Korespondentė Aplodacija PublikaitėA – Aleksas BagdonavičiusK.: Praūžė pavasaris, ir, sakoma, moterys pražydo. O vy-

rai?A.: Vyrai, tikriausiai, apsamanojo. Kai sulauki skaičiaus

šešiasdešimt, pradedi galvoti – ko sulaukei: vėlyvos vaikystės ar ankstyvos brandos

K.: Taip norėjo pati aukščiausia „valdžia“, kad Jūs gimtu-mėte pavasarį. Ar tai turi įtakos Jūsų charakteriui, gyvenimo sanklodai ir veiklai?

A.: Mama sakydavo, kad pavasarį vaikus neša gandrai, ir tie vaikeliai būna šviesiaplaukiai. Žiemą vaikus neša varnos, tad jų nešuliai būna tamsiaplaukiai. Mes su mama gimę kovą, esame šviesiaplaukiai, tėvukas ir sesuo Rasa gimę žiemą abu tamsiaplaukiai. Vadinasi – mamos tiesa.

K.: Žinomas faktas, kad esate avinas. Na, prašom neįsi-žeisti. Toks jūsų horoskopo ženklas. Aviną galima traktuoti įvairiai... Gal Jūs badotės? O gal esate užsispyręs? O gal duo-date vilnų?

A.: Klausėte apie charakterį. Štai jums pavyzdys: avinai labai geri žmonės. O vilnų nedalinu, savo reikia turėti.

K.: Dar vienas faktas: jau daugiau kaip dvidešimt metų

esate Klaipėdos jaunimo centro direktorius. Direktoriauti – Jūsų pašaukimas ar gyvenimo būdas?

A.: Mano pašaukimas – pasiimti arklą, knygą, lyrą ir eiti Lietuvos laukais. Be knygos kitų įrankių neturiu, be to Lietu-vos laukų adreso nežinau, bijau pasiklysti. Tad tenka direk-toriauti, gražias idėjas pavesti pavaldiniams. Jaučiu – jie be manęs ir varpą kelia, tai mano vaikystės svajonė. Dar lopšyje prabudęs šaukdavau: kelkite, kelkite, kelkite. Tėvai nesuprato mano užmojų, tik vėliau, mokykloje, klasės auklėtoja, šviesaus atminimo mokytoja Gracija (slapyvardė) pasakė: „Eik, vaike, studijuok lietuvių literatūrą ir režisūrą, nes kitko tu nemoki. Neduok Dieve, dar imsi studijuoti chemiją (pagrindinis pažy-mys būdavo dvejetas – pašnekovo pastaba) ir sukursi nuodą, nuo kurios išmirs visa žmonija“. Aš ir nuėjau...

K.: Legenda – kartais per „Radijogamos“ radiją girdisi toks žvalus, tačiau ironiškas balsas, kurio pseudonimas Alex. Įtariu, kad kažkaip esate su tuo susijęs. Atskleiskite paslaptį.

A.: O jums neužeina noras retsykiais vilku kaukti? Man už-eina, tad nueinu į „Radijogamą“ ir pastūgauju. Penktadieniais

17.10 val. Galite paklausyti ir įvertinti (ant bangos 99,00 FM arba tinklalapis www.ra-dijogama.fm).

K.: Taip maloniai šneku-čiuodamiesi laikraščio „Mė-gėjų teatras“ skaitytojams turėtume paaiškinti, kokia gi puse (kuriuo šonu) Jūs šlieja-tės prie teatro.

A.: Ir priekiu, ir užpaka-liu. Jeigu vadovauju įstaigai, kuri vadinasi Klaipėdos jau-nimo centras, o centre vei-kia žymūs teatrai „Svajonė“, „Trepsė“, neseniai prijungta teatro studija „Aušra“, va-dinasi, kažkokiu kampu su teatru irgi esu susijęs. Kai-mo kultūros namuose esu režisavęs visokias ten par-šo gaudynes, agitmenines brigadas, vėliau įsijungiau į Jūros šventės režisūrą, ki-tus teatralizuotus renginius.

26 JUBILIEJAIDaug metų pats vaidinau įvairiuose spektakliuose, kaip antai Klaipėdos mokytojų namų novelės teatre, Klaipėdos medienos medžiagų kombinato dramos kolektyve (režisavo Gediminas Šimkus), Klaipėdos kojinių fabriko dramos kolektyve (režisa-vo Rimantas Nedzveckas). Pats įdomiausias vaidmuo – mar-čelga Konradas Valenrodas iš Maironio dramos „Vytautas pas kryžiuočius“ (režisierius Petras Bielskis). Dirbu įvairiose ko-misijose... Ai, kam čia įdomu, nebent man pačiam. Teatrinės veiklos mano darbe gana nemažai. Tai ir Mokyklinio teatro, „Vėjo malūnėlio“ festivaliai, „Molinuko teatro“ zoninis kon-kursas ir t.t. ir t.t. (prirašykit, jei ką praleidau).

K.: Nepaneigiamas dar vienas faktas – jau daug metų (įdo-mu, kiek?) esate Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos narys. Iš-duokite savo „priklausomybę“ šiai organizacijai. Savanoriškai prisipažinkite...

A.: LMTS ne kokia uždara masonų ložė, jokių paslapčių nėra (tinklalapis www.lmts.lt). O nariu tapau berods 2005 me-tais. Įdomu susitikti teatro žmones, dar iš tų laikų, kai jie buvo studentai, o aš dirbau mokomojo teatro direktoriumi tuometi-niuose Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakul-tetuose.

K.: Jūsų teatrinis išsilavinimas, Jūsų direktoriavimas mo-komajame teatre, suprantama, yra tiesioginis ryšys su teatrine veikla... Tačiau tai buvo... atleiskite... praėjusiame amžiuje. O šiandien, dabartinėje epochoje, dvidešimt pirmame amžiuje, kaip Jūs bendraujate su teatru? (na, apie pagrindinį – direkto-riaus vaidmenį mes jau žinome...)

A.: Pats gyvenimas yra didelis teatras. Taigi – kai tik pa-bundu, taip ir neriu į tą teatrą.

K.: Štai iš prisiminimų krepšelio išniro dar vienas faktas – A.Bagdonavičius knygos „Šešėlių miestas“ autorius. O gal yra ir daugiau knygų, apie kurias būtina priminti skaitytojams?

A.: Taip, 1997 metais išėjo tokia knygutė. Šviesaus at-minimo rašytojas Rimantas Černiauskas tada pasakė: „Jeigu nori knygas rašyti, turi nedirbti direktoriumi“. Šventa tiesa. Džiaugiuosi, kad šis malonus užsiėmimas dar prieš akis. Juk ir vyskupas Motiejus Valančius ėmė rašyti, kai buvo ištremtas į Kauną ir nebėjo tiesiogiai vyskupo pareigų. Gal truputį esu Povilo Višinskio vaidmenyje, per savo literatų būrelį bandau atvesti jaunimą į literatūros dirvonus. Kokia dešimtis yra tapę jaunųjų filologų konkurso laureatais, yra išleidę knygų.

K.: Tikiuosi, kad prisiminimai ir veiksminė gyvenimo analizė nesukėlė Jūsų sieloje labai didelio konflikto. Dabar galėtume apibendrinti Jūsų ištisinį veiksmą arba pagrindinę siekiamybę.

A.: Atrodo, siekti nebėra ko, net dujiniai žibintai prie Jaunimo centro šviečia. Nebent pačiam pavirsti akademiniu dramos teatru. Bet vargu tai pavyks, aš ne Juozas Erlickas. Reikia realiai įvertinti savo galimybes. Nebent įsteigsiu pri-vatų teatralizuotą vaikų lopšelį-darželį ir įdarbinsiu bedarbius teatralus, kur jie galės įgyvendinti savo neįgyvendinamas sva-jones (su pedofilija čia neturi nieko bendro, panašu šiek tiek su pedagogika)

K.: Sveikinu Jus, Aleksai, puikaus jubiliejaus proga ir lin-kiu naujų kūrybinių pagrindinių veiksmų Teatro garbei.

A.: Ačiū, dovanas galite sudėti štai į tą lentyną, šalia juok-dario kepurės.

FESTIVALIAI 27Moksleivių teatrų festivalis Mažeikiuose

VAIDA VAITKUTĖMaže ik ių sav i va ldybės ku l tū ros cen t re į vyko

septintasis muzikos ir meno mokyklų dramos skyrių moksleivių teatrų festivalis „Svečiuose pas Naminuką“.

Puoselėja kūrybinius sugebėjimusNuo 1986 metų, kai Mažeikių muzikos mokykloje įsikūrė

pirmasis Lietuvoje teatrinio meno skyrius, jaunieji aktoriai ir jų pedagogai teatro mėgėjams parodė per 40 spektaklių. „Te-atro skyriaus ugdytiniai, mokydamiesi vaidybinio meno, turi galimybę puoselėti savo kūrybinius sugebėjimus. Mokytojos režisierės nuolat ieško naujų teatro meno krypčių ir formų, o kiekviena premjera – tai didelis džiaugsmas žiūrovams ir pa-tiems artistams“, – sakė Vytauto Klovos muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas.

Moka dirbti su vaikaisTeatrinio meno skyriaus vedėjos, režisierės Daivos Ska-

ringienės iniciatyva respublikinis muzikos ir meno mokyklų mokinių teatrų festivalis ,,Svečiuose pas Naminuką“ šiais me-tais suorganizuotas jau septintą kartą. Pasak R. Grušo, tikru šio renginio globėju laikomas Klaipėdos universiteto Menų fa-kulteto Režisūros katedros docentas Gediminas Šimkus, kuris dalyvavo visuose festivaliuose ir vertino visus pasirodymus.

G. Šimkaus teigimu, šalyje vyksta daug renginių, bet šia-me festivalyje mokiniai dalyvauja būtent iš meno mokyklų, ir jis tai labai vertina: „Režisieriai čia kaip teatro pedagogai, jie sugeba dirbti su vaikais. Jaučiamas edukacinis vaikų ugdymas, puoselėjamas meninis skonis, kultūra. Dažnai būna, kad reži-sieriai vienas su kitu nesutaria, nes režisūra truputį egoistinė profesija, o čia visi džiaugiasi vienas kitu, nepavydi.“ G. Šim-kus patikino, kad kiekvienais metais ir vaidyba, ir režisūra to-bulėja. Ieškoma naujų formų, šiuolaikinių sprendimų. „Iš vai-ko artisto niekas nedaro. Svarbu, kad jis suvoktų teatrą, šokį, dainą, vaidybą, juk viskas sueina į vieną krūvą, tai vaiką labai praturtina, jis gali geriau komunikuoti su žmonėmis, reikšti emocijas, jausmus“, – „Būdui žemaičių“ sakė G. Šimkus.

Sukėlė įvairių minčiųLabiausiai žiūrovams įstrigo D. Skaringienės režisuotas

spektaklis „Elenytė ir Jonukas“, pastatytas pagal Marcelijaus Martinaičio pjesę „Avinėlio teismas“. „Norėjome pabėgti nuo linksmų, vaikiškų pasakaičių, bet kadangi muzikiniam žanrui labiausiai tinka pasaka, tai mes ieškojome tokios, kuri būtų

daugiau filosofinė, su me-taforomis, kad tai nebūtų spektaklis be minties. Pa-sirinkome lietuvių liau-dies pasaką apie sesytę Elenytę ir jos broliuką Jonuką, kuris, atsigėręs iš pėdos vandens, virsta avinėliu“, – teigė D. Ska-ringienė.

Pasak jos, šiame spektaklyje keliamas klausimas, kas at-sitiktų, jei vienas iš mūsų taptų karaliumi ir savo dvare priglaustų Eleny-tę ir Jonuką: „Atrodo, užsidėsi karūną ir staiga viską galėsi padaryti, vis-kas bus gerai, bet tai, kad tu užsidėjai karūną, ne-reiškia, kad viską darysi teisingai. Dvariškiai atsikrato tyros mergaitės Elenytės ir pa-smerkia mirčiai apsiginti negalintį avinėlį. Spektaklis baigiasi tuo, kad karalius, nors ir per vėlai, supranta, jog gėrio reikia ieškoti nenaudojant prievartos ir klastos. Mes norėjome, kad vaikai aiškiai suprastų, kas buvo teisūs, o kas ne. Norėjosi tokio spektaklio, kad ir suaugusiam būtų ką veikti.“

G. Šimkui šis spek-taklis asocijavosi su da-bartine Lietuva: „Avinėlį reikalauja nužudyti, bet jis išlieka – gėris triumfuoja. Kaip ir Lietuvoje, mano nuomo-ne, tokia dvasinė disharmonija, viskas griaunama, naikinamos vertybės, bet yra viltis, kad harmonija sugrįš, o jeigu kitam kitokia asociacija, tai jau meno reiškinys, taip ir turi būti.“

Renginys pavyko„Klaipėdoje taip pat

rengiama festivalių, ir vaikų, ir mėgėjų, ir pro-fesionalaus teatro, tačiau mažeikiškių iniciatyva man visada daro didelį įspūdį. Šiemet iš toliau atvažiavo Jonavos Janinos Miščiukaitės ir Neringos meno mokyklų teatrai, kiti vietiniai, bet nieko, gal po dvejų metų geriau gyvensime ir atvažiuos daugiau“, – kalbėjo G. Šimkus. Pa-sak R. Grušo, festivalis praėjo gerai, viskas, kas suplanuota, įgyvendinta: „Iš viso yra 13 muzikos mokyklų, turinčių teatro skyrių, jei visi atvažiuotų, tai festivalį reikėtų daryti dvi dienas, o tai sudėtin-ga, todėl vieną kartą atvažiuoja vieni, kitą kartą kiti.“

28 FESTIVALIAIPastabos po festivalio

DAIVA GEDVILIENĖPasibaigus VII Lietuvos muzikos ir meno mokyklų

dramos skyrių moksleivių teatrų festivaliui, pateikiu po keletą pastabų apie stebėtus spektaklius ir reži-sierių kūrybą.

Mažeikių Vytauto Klovos muzikos moky-klos teatro „Naminu-kas“ spektaklis „Eleny-tė ir Jonukas“

Šio kolektyvo priva-lumai: aktorių masišku-mas, jų amžių skirtumas, geranoriškai padedantys

Merkelio Račkausko gimnazijos gimnazistai, kurie choreogra-finiais sprendimais puikiai perteikė norimas užaštrinti spek-taklyje pasireiškiančias gėrio ir blogio nuotaikas. Jaučiamas kolektyvinis, bendrai puoselėtas aktorystės menas. Spektaklio metu norėjosi išgirsti pagrindi-nių personažų atliekamas solines partijas, tai ge-rai žinomai pasakai būtų suteikę išskirtinumo, o žiūrovams didesnio emo-cinio pojūčio.

Jonavos Janinos Miščiukaitės meno m-kla, „Pasvajok ir...“

Sekama pasaka, kaip ir scenoje parodytas mini spektakliukas, labai jau trumputis. Svajonėms iš-sipildyti nepakako laiko, spektakliuko išbaigtumo, išgyvenimo neliko. Ge-ranoriškai nusiteikę ak-toriai situacijos pakeisti

negalėjo, nes pristigo režisūrinių sprendimų. Mano manymu, tai tik menkas bandymas kurti spektaklį.

Mažeikių Vytauto Klovos muzikos m-klos teatras „Coliai“, spek-taklis „Žvėris“

Neprasta, fantazija kunkuliuojanti medžiaga, kurios esmę, deja, išsimąstyti privalėjo pats žiūrovas jau spek-takliui pasibaigus. Vien teksto iš turimos medžiagos kupiūra-vimo nepakanka, dažnai autoriaus mintis reikia išskaityti tarp eilučių ir tik tuomet, kai įsijungia režisieriaus fantazija, yra gaunamas rezultatas – scenarinis spektaklio sprendimas ir t.t.

Neišgelbėjo aktorių tolumoje pasirodęs lai-vas, nes laive nebuvo ka-pitono.

Mažeikių mokslei-vių namų dramos stu-dijos „Atžalynas“ spek-

taklis „Ach, tie rojaus obuoliukai“

Lengvas, spalvingas ir šiltas emocijas nešan-tis, skleidžiantis spek-taklis. Puikus jaunimas, kuris čia ir dabar šauniai improvizuoja, laisvai ir nevaržomai jaučiasi sce-noje bei gerai bendrauja su kolegomis spektaklio metu. Jau-

nesnio amžiaus žiūrovas išreikštomis emocijomis tik patvirtino, kad spek-taklio turinį suprato ir lengvai juo gerėjosi. Tin-kamai pasirinkta medžia-ga visuomet palengvina užduotį režisieriui.

Neringos meno m-klos teatro spektaklis

„Milda ir Matilda Tinginijoje“ Spektaklis atitinkantis vaikišką amžių, skirtas vaikiškai

auditorijai. Kaip tikrame teatre spektaklio metu aktoriai kei-čia ne tik dekoracijas, bet ir rūbus, kurie spalvingi ir smagiai nuteikiantys. Pripažinkime, jaunasis žiūrovas mėgsta ryškias spalvas, aiškiai ištartas frazes ir judesio, pasikei-timų scenoje trokšta. Šio amžiaus žiūrovas ypatin-gai išrankus ir norintis smagiai praleisti laiką, žaisti ir daly-

vauti su aktoriais kartu, nes tik vaikai turi dar ne-prarastą tikrumo jausmą.

Mažeikių Vytauto Klovos muzikos m-klos teatro „Coliai“ spekta-klis „Psichodializė“

Intriguojanti spek-taklio pradžia pranašavo gerą reginį. Istorijų atpa-sakojimas, kuriame ma-

žosios artistės užgožė suaugusias aktores savo tikroviškumu ir nesugadintu tikėjimu tuo, ką daro čia ir dabar. Nuobodulio gaidelės sa-lėje pasigirdo išklausius trečią istoriją, po to nebe-galėjo spektaklio išgelbė-ti net spazmuotasis rėki-mas – Tai AŠ. Siužetinė linija taip ir liko kaboti ant sausos, perdžiūvusios virvės.

Skirtumas didžiulis – kam, kokiai publikai režisierius ku-ria? Begalinis noras dirbti su vaikais, jaunimu diktuoja kūrybi-nį procesą be melo, paremtą visišku pasitikėjimu, atsidavimu tiek režisieriaus, tiek kuriančiųjų. Niekada nebus lengva ir nie-kuomet nėra sunku tai įgyvendinti.

FESTIVALIAI 29II tarptautinis vaikų scenos menų festivalis Delyje

2011 m. gruodžio 5–12 d.DALIA DARGIENĖTolimoji, nepažįstamoji Indija. Tiek apie ją svajota,

tiek girdėta, tiek kartų nesėkmingai bandyta aplan-kyti... Net tris kartus bandėme surinkti grupę vaikų, kurių tėveliai galėtų susimokėti už kelionę, bet vis nepavykdavo. O štai šį kartą svajonė virto realybe.

Taigi net trylika studijos „Kompanija šauni“ auklėtinių kartu su vadove Dale Dargiene, susimokėję už lėktuvo bilietus ir skiepus, gruodžio 5 d. išskrido iš Vilniaus oro uosto į toli-mąjį Delį. Skrydis su Fin Air oro linijomis buvo lengvas ir ma-lonus, todėl, jei planuojate keliauti į Indiją, nerasite pigiau ir patogiau. Leidžiantis lėktuvui Delyje, vaikai vis dar negalėjo patikėti, kad „mes tai padarėme“, kad savo akimis pagaliau pa-matysime Indiją. Kai kurios mergaitės net apsiverkė. O tai, ką pamatėme, patyrėme ir išgyvenome per tą savaitę, geriausiai apibūdino viena mergaitė: „Jau po pirmos dienos, praleistos Indijoje, galiu pasakoti apie ją nesustodama visą dieną“.

Pirmas labai apčiuopiamas dalykas, kuris mus pavei-kė – tai ore tvyrantis kvapas. Slogus, pakankamai nemalo-nus, mūsų nosims labai nepriimtinas. Pirma mintis: kaip tai reikės ištverti? Įžengėme į naujutėlaitį kilimais išklotą, pilną apsaugos sistemų ir kariškių su automatais Delio oro uostą. Smalsūs žvilgsniai, malonus karštis, rūpestis dėl bagažo (ar nepradingo?) ir tūkstančiai saugiai slepiamų ką tik išsikeistų rupijų (prisiskaitėme, kaip reikia saugotis vagių ir nelaikyti pi-nigų vienoje vietoje) buvo akimirksniu pamiršti, kai įsėdome į Ryan mokyklos autobusiuką. Įsivaizduokite, gal ir neseną, bet jau gan barškantį ir labai purviną viduje autobusą su tokiu pat senokai nesipraususiu vairuotoju, kuris, labai greitai sumetęs mūsų bagažą, kažką burbėdamas išvežė mus iš oro uosto te-ritorijos. Ir tai, ką išvydome pakeliui, mums atėmė žadą: su-griuvo visi mūsų įsivaizdavimai apie Indiją, nors išvažiuodami daug apie ją skaitėme, domėjomės. Iš toli atplaukė konsulato darbuotojos linkėjimas prieš išvykstant: tik nenorėkite išplauti Indijos...

Kelionė iki mokyklos, kuri yra kasmetinio tarptautinio vai-kų scenos menų festivalio organizatorė, užtruko apie valandą, per kurią pamatėmė Delio ir jo priemiesčių egzotiką ir skur-dą. Tūkstančiai žmonių, kurie gyvena visose įmanomose ir, mūsų akimis, neįmanomose vietose – po tiltais, kelkraščiuose, ant skiriamųjų autostrados juostų, prabangių ir skurdžių namų pavartėse, įvairiausiose pašiūrėse, suręstose iš popie-rinių dėžių, skardos atplaišų, kilimų skiaučių, rūsiuose... Ir visur vyksta atviras, nepri-dengtas, neapsaugotas kas-dieniškas gyvenimas: vaikai bėgioja ir žaidžia pusplikiai su šunimis, vištomis, perka-rusiomis karvėmis šiukšlių krūvose, šalia patogiai ir sau-giai įsitaisiusios beždžionės, čia pat gatvėje dega lauželiai ir gaminamas valgis, čia pat vyksta mainai, prekyba, de-

rybos, čia pat kažkas taisoma, meistraujama, čia pat atliekami ir gamtiniai reikalai. Pamatėme ne vieną būtybę, susisukusią į purviną skudurą ir gulinčią tiesiog ant šaligatvio. Toks ne tik tūkstančių tūkstančių suaugusių, bet ir vaikų gyvenimas. Šitas vaizdas visiems atėmė žadą. Turbūt, nė vienas mūsų stu-dijos vaikas su tokiu pasauliu dar niekada nebuvo susidūręs. Todėl, kai autobusas sustojo mokyklos kieme, visi išlipo šiek tiek sutrikę. Tačiau šiltas indų priėmimas išsklaidė rūpesčius, nors mokyklos klasės ir buitinės sąlygos atrodė gana varganai. Po trumpo susipažinimo indų šeimos išsivežiojo mūsų vaikus, o mus dvi nuvežė į Nacionalinį Bal Bhavan centrą, kur buvo apgyvendinti grupių vadovai bei vyko nemažai festivalio ren-ginių. Ir vėl, kai pamatėme sąlygas, kuriose turėsime gyventi, smagu nepasidarė: geležinės dviaukštės lovelės, kurių vienoje patalpoje kokios 25, sustatytos viena šalia kitos su siauručiu tarpu praeiti, praustis sąlygos ne ką geresnės. Atėjusios rado-me bemiegančias po kelionės suomes, tačiau jos labai greitai iš to „viešbučio“ išsikraustė į padoresnį, kur už nakvynę susimo-kėjo pačios. Suomėmis pasekė ir lenkės, ir vilnietės vadovės, ir šveicarės, ir kt. Tad mes galėjome pasidžiaugti pagerėjusiomis sąlygomis: likome gyventi gal septyniese. Ir tikrai nesigailiu, kad pasilikau, nes buvo įdomu stebėti moteris iš Zimbabvės ir Brazilijos: jos tokios spalvingos, linksmos, nuolat dainuojan-čios nejaukiame duše. Ir šiandien prieš akis matau jų šokola-dinius tvirtus kūnus, netelpančius spalvinguose apdaruose, ir šypsenas, iš tolo šviečiančias sveikais baltais dantimis.

Nemažą šoką patyrėme ir valgykloje, kurioje buvo mai-

30 FESTIVALIAItinami grupių vadovai ir tie festivalio dalyviai, kurie ne-gyveno šeimose: iš pradžių nelabai galėjau patikėti, kad tokioje nešvaroje teks valgy-ti. Bet Indijoje aiškiai suvo-kiau, kad žmogus labai grei-tai gali prie visko prisitaikyti ir priprasti. Kadangi maistas buvo tikrai skanus, tai kitą dieną valgyklos aplinką pri-ėmėme kaip labai natūralią.

Jau pirmą pavakarę, ne-paklausiusios perspėjimų, kad vienoms baltaodėms moterims nesaugu klaidžioti Delio gatvėmis, mes, sude-rėjusios dėl mažiausios kai-nos su tuktuko vairuotoju, pučiant šiltam Indijos vėjui, nardėme sostinės gatvėmis. Aišku, išlipome „pasižmonėti“, pasižiūrėti, kuo prekiauja-ma įvairiausiose krautuvėlėse, būdelėse ar čia pat ant žemės. Vėriniai, akmenys, sidabras, prieskoniai, smilkalai, dramblio kaulas, sandalo medžio dirbiniai ir, žinoma, nuostabiausi įvai-riausių rūšių ir kainų sariai, kurių grožiui labai sunku atsispir-ti. O tų krautuvėlių tiek daug, ir į visas meilūs savininkai tik kviečia užeiti. Išorėje jos tokios neišvaizdžios, mažytės, bet dažnai, patekus į vidų, pasijunti lyg stebuklingoje pasakoje, kur vis naujos durys veriasi į vis kitokių daiktų pasaulį: ban-dai suprasti keistą ir paslaptingą krautuvėlės architektūrą, bet prie tavęs, žiūrėk, jau skuba įgudęs pardavėjas ir vedasi į kitą aukštą paslaptingais mažais laipteliais... prieš mus tuoj bus išdėlioti puikūs siuviniai iš kašmyro, įpilta saldžios ypatingo skonio indiškos imbierinės arbatos... Indijos prekijai puikūs psichologai, derybų meistrai ir aukščiausio lygio aktoriai: jie turbūt dirba grupelėmis, kuriose kiekvienas atlieka savitą vai-dmenį: vienas tave užkalbina lyg atsitiktinai gatvėje ir pasako, kad šitoje vietoje viskas labai brangu, o jis žinąs kitą puikią vietą, kur prekiaujama be antkainių ir pan. Jis, pasirodo, esąs tarnautojas, kuris išėjęs truputį atsipūsti. Mes naiviai patikime, jis pavaišina mus saldainiais ir padeda išsikviesti pigų tuktuką, kurio vairuotojas, matyt, jo komandos narys, mus nuveža „į tą geresnę vietą“. Ir vėl prasideda įvairiausių pasiūlymų marato-nas. Taigi jau pirmą dieną supratome, kad čia prekijai aršiai kovoja už vietą po saule, išnaudodami visus įmanomus būdus, kad tik žūtbūt ką nors parduotų. Ir tu būtinai ką nors nusipirksi, o nusipirkęs suprasi, kad gerokai permokėjai, jei nemoki derė-tis, arba, jei turi derybininko gyslelę, nusipirkai kažką gražaus ir natūralaus labai pigiai.

Praleidę savaitę Indijoje, supratome, kad šitoje šalyje mes „prėskų“ emocijų nepatyrėme: Indijoje išgyvenome kraš-tutinumų kaleidoskopą. Buvo arba labai linksma, malonu, džiaugsminga, persmelkta euforijos, arba labai liūdna, bevil-tiška, neįmanomai kvaila, desperatiška. Nė per vieną ankstesnę kelionę po kitas pasaulio šalis per tokį trumpą laiką nebuvau išgyvenusi tiek prieštaringų jausmų ir emocijų. Lyg būčiau su-grįžusi į vaikystę... kur viskas aštriau, skaudžiau, džiaugsmin-giau, beprotiškiau, kur nebegalioja tavo nusistovėjusi vertybių sistema, kur viską turi įvertinti iš naujo...

Festivalis taip pat suteikė progą išgyventi įvairiausių patirčių ir jausmų skalę. Pradėsiu nuo įspūdingo atidarymo.

Įsivaizduokite didžiulę areną, pilnut pilnutėlę žiūrovų: festi-valio baltaodžių dalyvių saujelė kaip mat ištirpo rudaodžių rudaakių indų minioje. Kai pradėjo rinktis indai su šeimomis, tai nebeliko vietos nė musei nutūpti. Pradžioje buvo išsakyti iškilmingi garbių asmenų sveikinimai ir linkėjimai festivalio dalyviams. Paskui, kas mums buvo visiškai nauja, bet labai su-jaudino, tai bendra visų žiūrovų malda už visus atlikėjus, kad lydėtų sėkmė ir kūrėjo palaima. Tada Indijos užsienio reikalų ministras pranešė, kad visiems festivalio dalyviams dovanoja kelionę į Tadžmahalą. Na, o tada prasidėjo grandiozinė kokių trijų valandų programa! Ko tik joje nebuvo: ir visų šalių daly-vių trumpi prisistatymai su savo šalių vėliavomis, ir įspūdinga jaudinanti misterija ekologine tema su milžiniškomis lėlėmis, gyvūnais, vabzdžiais, gamtos stichijomis, amžinąja kova tarp gėrio ir blogio, ir skirtingų regionų indų šokių, ir neįtikėtinai profesionalių indų vaikų ir jaunimo vokalo bei instrumentinių grupių, ir šokių kolektyvų iš kitų šalių pasirodymų. Viskas būtų palikę tikrai neišdildomą įspūdį, jei tik... būtų gerai vei-kusi vėdinimo sistema. Deja, prieš pat renginį ji ėmė ir sugedo. Tad galite įsivaizduoti visą tą tūkstantinę žiūrovų ir atlikėjų

minią, gaudančią kiekvieną oro gurkšnį, besivėsinančią, kas kaip gali... Ir, aišku, visi jautėmės laimingi ištrūkę po atida-rymo į gryną orą. Tik jo niekaip grynu nepavadinsi, apie jo kvapą jau rašiau, jis niekur nedingo ir, matyt, dar ilgai bus šios šalies skiriamasis bruožas.

FESTIVALIAI 31Festivalio programa plati ir įdomi, tačiau mes turėjome

galimybę stebėti tik šešis pasirodymus. Man asmeniškai kie-kvienas iš jų buvo savaip įdomus. Manau, kad kritikuoti yra lengviausia, kur kas sunkiau įžvelgti pamokas, kurias mums gali suteikti kiekviena skirtinga grupė. O jos iš tikrųjų buvo labai skirtingos. Grupė iš Zambijos realistinio teatro pagalba atskleidė paauglės, gyvenančios su griežtu patėviu, tragediją. Spektaklis be jokių įmantrių režisūrinių sumanymų, tačiau su-jaudino kai kurių jaunuolių besąlygiškas įsijautimas į vaidme-nis, naivus grupės nuoširdumas, noras papasakoti istoriją, kuri aktuali jų aplinkai. Šią jaunuolių grupę į festivalį atsivežė Har-risonas Muleya, kuris yra vienas iš Zambijos mėgėjų teatro ly-derių, aktyvus tarptautinio Asitežo judėjimo Zambijoje narys.

Malonią staigmeną mums pateikė ir grupė iš Brikseno (Italija). Manau, kad bent keletas Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų gerai žino Tomą ir Heidi Troi, kurie savo gražiame Brik-seno miestelyje organizuoja jaukius teatro festivalius ir vysto plačią edukacinę veiklą, organizuodami seminarus, dirbtuvė-les ir pan. Tačiau jų spektakliai, kuriuos mes anksčiau buvome matę, neteikė vilčių, kad pamatysime ką nors įdomaus. Bet la-bai klydome. Salė, kurioje buvo rodomas jų spektaklis, buvo nedidelė, ankšta, kaip visada pilnut pilnutėlė žiūrovų, kuriems trūko oro. Negana to, mes buvome šokiruoti indų elgesio spek-taklių metu: pradžioje spektaklio, nors scenoje jau prasidėjo veiksmas, moteriškių pulkelis pradeda nešti garbiems sve-čiams, kurie sėdi pirmoje eilėje ant gražiai ryškia medžiaga apdengtų kėdžių, karštus gėrimus ir užkandžius. Pagarba už-imantiems tam tikrą padėtį visuomenėje giliai įsišaknijusi, ja paremtas visas indų socialinis gyvenimas. Tad įsivaizduokite, kaip nelengva grupei iš Brikseno buvo pradėti spektaklį. Ta-čiau jaunuolių grupė valingai ir sukauptai suvaldžiusi chaosą salėje, parodė šmaikštų, interaktyvų, nebanalų ir veiksmingą spektaklį ekologijos tema, kurį publika su malonumu atidžiai sekė iki pat pabaigos. Geras spektaklis visuomet nuteikia

džiaugsmingai, suteikia gerų emocijų ir noro kurti. Išvada: niekada negali žinoti, kokią staigmeną brandina savyje kie-kvienas kolektyvas.

Taip pat susipažinome su labai įdomia grupe iš Slovėni-jos. Jie buvo penkiese: du aktoriai ir režisierė su 2 padėjėjais. Jau nuo pat festivalio pradžios vaikinukas ir mergina nuolat treniravosi: kur tik žolynėlis, ten jie ir treniruojasi. Todėl buvo labai įdomu, ką jie parodys. Treniruotasi buvo ne veltui. Du jaunuoliai, pasitelkę modernųjį judesį, labai nuoširdžiai, pro-fesionaliai ir įtikinamai atskleidė santykių tarp vyro ir moters plačią amplitudę. Neretai po pavadinimu „modernus šiuolaiki-nis judesys ar šokis“ mes nepamatome nieko, išskyrus kažko-

kius beprasmius ar labai sureikšmintus kūnų pasitampymus, tačiau šios trupės darbas nuo pat spektaklio pradžios jaudino subtilumu, išbaigtumu ir saikingumu.

Įdomu buvo pamatyti ir grupių iš Irano pasirodymus. Vie-nas spektaklis, kurį parodė suaugusiųjų mėgėjų teatro grupė, buvo labai poetiškas, romantizuotas, gal kiek sentimentalus. Tačiau labai įdomu buvo klausytis iraniečių dainų, susipažinti su vestuvių tradicijomis, stebėti savitą aktorių vaidybos stilių. Na, o antroji grupė jaunų aktorių parodė labai profesionalų ir siurrealistišką spektaklį su lėlėmis. Pasirinkta paradoksali is-torija intrigavo žiūrovus nuo pat pradžios – paukščiukas išperi gyvatę. Žiūrovai atidžiai stebėjo energingą bei įtaigią aktorių kūno plastiką ir išradingai naudojamas neįmantrias lėles. Visi norėjo sužinoti, kuo baigsis visa ši šmaikšti ir paradoksali isto-rija. Vėlgi, neliko abejingų iraniečių tolerancijos pamokai. Ši grupė paliko labai gerą įspūdį ne tik dėl spektaklio. Su iranie-čiais festivalio pabaigoje mes važiavome viename autobuse į Tadžmahalą. Buvome pakerėti grupės linksmumo ir draugiš-kumo. Jie visą kelią dainavo, šoko, autobuse sukūrė neįtikė-tiną džiaugsmo atmosferą, įtraukdami visus bendrakeleivius, ir mus, žinoma. Grupės dauguma jauni vaikinai, kurie labai gražiai dainavo tiek liaudies, tiek populiarias dainas. Jie myli savo šalį ir didžiuojasi ja. Gerai žinau, kad autobuse važiuo-jant šokti nerekomenduojama, Lietuvoje būtume vairuotojo pasodinti į vietą, bet Indijoje pamiršome visas taisykles. Au-tobusui manevruojant tarp keturių ar penkių eismo juostų mes „laužėme taisykles“, nebegalvodami apie tai, kas gali nutikti. Po tokios beprotiškos kelionės į Tadžmahalą su grupe iš Tehe-rano užsidegiau noru nukeliauti į Iraną, į vieną iš civilizacijos lopšių, į šalį, turinčią labai gilias lėlių teatro tradicijas. Grįžda-mi namo į Lietuvą, praskridome kaip tik virš Irano. Pamatėme tarp atšiaurių kalnų išsibarsčiusius miestus ir kaimus. Suprato-me, kokiose neįtikėtinai sunkiose gamtinėse sąlygose gyvena

32 FESTIVALIAIir kovoja už išlikimą ši mums visai nepažįstama, tačiau tiek davusi pasaulio kultūrai, menui ir mokslui tauta.

Kaip visada, kiekviename festivalyje mes atrandame savo favoritus. Man tai buvo mažų vaikų grupė iš Zimbabvės. Net dabar, praėjus keliems mėnesiams, negaliu nesišypsoti juos prisiminusi. Spektaklis buvo tobulas visomis prasmėmis: tiek uždegančia grupės energija, tiek vaikų vaidyba ir puikia aiškia kalba, tiek pamokančia istorija, tiek unikaliais kostiumais ir af-rikietiškomis dainomis, šokiais bei muzika. Po spektaklio salė ūžė, plojo ir šoko kartu. Sunku patikėti, kad tokią euforiją su-kėlė dešimtmečiai vaikai. Apie tokius dalykus neįmanoma pa-pasakoti, reikia pamatyti. Vaikai ir jų energinga vadovė mums visiems priminė pagrindinę teatro misiją – nešti šviesą, viltį ir nemoralizuojant akcentuoti svarbiausias žmogiškas verty-bes. O spektaklio pagrindinė žinia labai aktuali mums visiems: nepamiršk, iš kur tavo gabumai, nepamiršk mokytojo, kuris tau padėjo atskleisti tavo gabumus. O nuostabius Zimbabvės vaikus, kur juos tik sutikdavau festivalio metu, visada mačiau laimingus, žaidžiančius, trykštančius gyvenimo džiaugsmu. Kaip dažnai mes pritrūkstame tokio paprasto laimės jausmo, kad galime gyventi, mylėti ir kurti šitoje žemėje.

Džiaugiamės, kad Indi-jos žiūrovai ir festivalio da-lyviai labai šiltai priėmė ir mūsų spektaklį. Po pasirody-mo daug fotografavomės su žymiais asmenimis, ambasa-doriais ir Ryan mokyklų tin-klo Indijoje vienu iš direkto-rių. Susilaukėme pagyrimų ir pagrindinio festivalio direk-toriaus Utkarsh‘o Marvah‘o pasiūlymo dar kartą atvykti į Indiją, tik šį kartą į Mum-bajų. Jei turėtume pinigų ke-lionei, net neabejodami vėl skristume į Indiją. Mes pamatėme tik mažytę dalelę, tik keletą nuostabaus grožio šventyklų, tik šiek tiek paragavome aitraus ir aštraus Indijos maisto, tik akies krašteliu pamatėme indų šei-mų gyvenimą, tik tik pradėjome suprasti, kas Indijoje vertinga, o kas neturi jokios reikšmės ir prasmės. Suprasti Indijos protu neįmanoma. Grįžusi draugams kartojau, kad Indija ne mano šalis, kad per daug mane trikdė skurdas, socialinė nelygybė,

nešvara, tačiau, praėjus kuriam laikui, jei būtų galimybė, tikrai dar kartą sugrįžčiau į šią šalį, kuri dabar labai sparčiai keičiasi

ir vystosi. Manau, kad niekas negali nuspėti, kaip prasiverš šimtmečius kaupta neturtingųjų kastų kantrybė prieš visko pertekusius turtuolius. Norisi palinkėti šiai šaliai kuo švelniau prisitaikyti prie modernaus pasaulio iššūkių.

Būdama Indijoje kaip niekada labai aiškiai supratau, kokia maža tauta esame, kiek mūsų nedaug, kiek mažai turime vaikų

ir jaunimo. Ir kiek daug turė-tume dėti pastangų ir rūpes-čio, kad išliktume, kad išliktų mūsų kalba. Nes kai pama-tai tūkstančius mažų gražių spindinčiomis akimis indų vaikų, suvoki, koks galin-gas potencialas juose slypi, kaip jie trokšta mokytis, kaip nori bendrauti, kaip sugeba gyventi ir neprarasti vilties daug sunkesnėse sąlygose negu mes. Jie tokie stiprūs, nes turi savo mokytoją, savo Mahatmą Gandį, kurio gyve-nimo filosofija ir darbai vis dar tebėra humanizmo stipry-

bės šaltinis, suteikiantis galių kiekvienam iš mūsų:„Mūsų mintys – mūsų likimas. Sekite savo mintis. Tegul jūsų mintys bus pozityvios, nes

jūsų mintys tampa žodžiais. Sekite savo žodžius. Tegul jūsų žodžiai bus pozityvūs, nes

jūsų žodžiai tampa jūsų poelgiais.Sekite savo poelgius. Tegul jūsų poelgiai bus pozityvūs,

nes jūsų poelgiai tampa jūsų įpročiais.Sekite savo įpročius. Tegul jūsų įpročiai bus pozityvūs,

nes jūsų įpročiai tampa jūsų vertybėmis.Sekite savo vertybes. Tegul jūsų vertybės bus pozityvios,

nes jūsų vertybės tampa jūsų likimu!Aš žinau, kad sakoma, jog siela neturi nieko bendra su

tuo, kas valgoma ar geriama, nes siela pati nei valgo, nei ge-ria; jog svarbiausia ne tai, kas iš išorės patenka į vidų, bet tai, kas iš vidaus išeina į išorę. Aišku, čia yra tiesos. Tačiau užuot tyrinėjęs šį argumentą, su malonumu pristatau savo tvirtą įsi-tikinimą: trokštančiam ir ieškančiam, siekiančiam gyventi su Dievu ir norinčiam jį vieną dieną pamatyti, maisto ribojimas tiek jo kiekio, tiek kilmės yra tiek pat svarbus kaip ir mąstymo bei kalbėjimo apribojimas.

Daugeli kartų sakiau visiems ir sakysiu. Neužtenka vien TIK gyventi. Reikia ir veikti kažką naudingo, gražaus, o ne sėdėti ir žiūrėti kaip pasaulis ritasi į prarają.“ (M. Gandi)

AKTORIŲ PORTRETAI 33Teatras – tai narkotikas, arba

Teatras – tai šeimaPokalbis tarp Rokiškio liaudies teatro

senosios ir jaunosios kartos atstovų Marytės ir SigitoNERINGA DANIENĖ,

ROKIŠKIO LIAUDIES TEATRO VYR. REŽISIERIAUS PADĖ-JĖJA

Marytė VaitkevičiūtėPradinių klasių mokytoja. Viena iš Rokiškio liaudies te-

atro „veteranių“ (nors tokio amžiaus moterį sunku taip va-dinti). Į teatrą jauną merginą pakvietė režisierius Jonas Ko-renka, pamatęs ją vedančią renginį. Iškart gavo pagrindinį moters vaidmenį spektaklyje „Gulbės giesmė“, skirtame teatro 25-mečiui. Per 28 metus vaidinta per 20 didesnių ir mažesnių vaidmenų. Rokiškio teatralų autoritetas.

Sigitas DaščiorasDailininkas. Teatro „jaunosios kartos“ atstovas. Kai 2002

m. kūrė Jono Buziliausko spektakliui „Palanga“ dekoracijas, režisierius pasiūlė pabandyti vaidinti. Per 10 metų sukūrė apie 15 vaidmenų. Respublikinėje teatrų šventėje „Tegyvuoja tea-tras“ nominuotas už Vyto vaidmenį spektaklyje „Džiazas už dyką“. Estijoje vykusiame festivalyje „Baltijskij bereg“ apdo-vanotas už geriausią antraplanį Sanitaro vaidmenį spektaklyje „Erelnyčia“. Rokiškyje vykstančioje „Nikodemo“ statulėlių įteikimo ceremonijoje pernai apdovanotas kaip geriausias aktorius už Mauro vaidmenį spektaklyje „Valdovas“. Šiemet gavo „Nikodemo“ statulėlę garbingiausioje nominacijoje „Už viską“.

Prisiminkit savo pirmą spektaklį.Marytė: Dar prieš patekdama į Rokiškio liaudies teatrą

buvau mačiusi keletą šio kolektyvo spektaklių. Jie man, jaunai merginai, paliko neapsakomą įspūdį. Jonas Mažeikis, Antanas ir Ričardas Rudokai... „Koks teatras, kokie aktoriai“, – su di-džiule pagarba tuomet galvojau. Kai mane, visiškai „žalią“, Jonas pakvietė vienam pagrindinių vaidmenų, buvo be galo sunku. Nežinojau, ką turiu daryti, jaučiau moralinį spaudimą iš

kai kurių vyresnių aktorių, daugiausia iš moterų... Jei ne reži-sierius ir anksčiau mano minėti vyrai, tikrai nebūčiau ištvėrusi ir likusi teatre. Su manimi jie dirbdavo papildomai, kai visi po repeticijos išeidavo namo, palaikydavo morališkai, nuolatos mokė. Ypač glumino scenos, kur reikėdavo vaidinti įsimylė-jėlius, o mano partnerio žmona akylai stebėdavo mus repetuo-jančius iš salės. Tad pirmas spektaklis buvo tikras išbandymas.

Sigitas: Iš pradžių režisierius pasiūlė „Palangoje“ suvai-dinti nedidelį vaidmenuką. Po to kažkas kažkam atsitiko ir man atiteko vienas svarbiausių vaidmenų. Komedija, linksma, pakvailiojom. Tiesą sakant, buvo lengva, visai nesijaudinau lipdamas ant scenos. Juk dar mokykloje man sekdavosi ir eilė-raštį padeklamuoti, ir rajoninėje agitbrigadoje buvau išrinktas geriausiu aktoriumi. Nebūna taip – vieną dieną pokšt ir nukrito plyta. Tu jau iš anksto žinai, ar gali, ar ne lipti į sceną.

O jau paskui iškart „Rožė...“ („Rožės pražydėjimas tam-soj“). Va, čia jau režisierius pasakė: „Na, dabar pažiūrėsim, kai charakterį reikės sukurt...“ Sudėtingas spektaklis, sudėtin-gi sprendimai, dirbom daug. Gaila, kad nelabai daug spekta-klių vaidinom.

O kuris vaidmuo įsimintiniausias, mėgstamiausias?Marytė: Moters vaidmuo Jono Korenkos spektaklyje

„Žiurkės“. Sunki buvo pradžia... Vaidinome dviese su Jonu Buziliausku, kiti tik masuotė. Žiūrovas čia pat, scenoje sėdi, o mes kiaušinienę tikrą kepam...

Sigitas: „Rožė...“. Klierikas – mėgstamiausias vaidmuo. Po spektaklio būdavau be jėgų. Nors jaučiuosi, kad dar nieko nesuvaidinau. Man tai malonus laiko leidimas, su darbu ne-siasocijuoja.

Bet, kita vertus, yra buvę, kad vienu metu vaidinau pen-kiuose spektakliuose, per metus suvaidindavau keliasdešimt spektaklių, maždaug po 4–5 per mėnesį. Tai jau gyvenimas

34 AKTORIŲ PORTRETAIteatre.

O šiaip – vaidmuo tave pasirenka. Mes mėgėjai, to-dėl režisierius renkasi akto-rius pagal tipažą, kad visiems lengviau būtų.

Tai kas tas teatras?Marytė: Narkotikai.Sigitas: Taip... Aišku,

visko būna. Buvo kilusi min-tis – nebenoriu. Kartais atro-do – įlindai, pamatei, patiko, bet yra ir kitų įdomių dalykų. Bet... Režisierius vėl ima ir sugundo. Netgi kartais būna, kad nelabai patinka, bet vai-dini dėl režisieriaus, dėl ben-dro reikalo stengiesi. Juk re-žisierius irgi stengiasi, daro, kad aktoriui būtų gerai, kad jis gerai jaustųsi.

Marytė: Kas eina žvejot...Sigitas: Kas aludėj mėgsta pasėdėt... O tu nemažai gauni

iš žiūrovo.Marytė: Negi scenoj tik pasivaikštai... Būna, kad labai iš-

sunkia. Jei nepavargai, gėda prieš žiūrovą, reiškia nieko ne-dirbai.

Sigitas: O jei dar tenka vaidinti ekstremaliomis sąlygo-mis...

Marytė: O jei dar kas sunervina...Sigitas: Tuomet viskas dar aštriau. Nors, kartais dar geriau

pavyksta.Ar kas nors pasikeitė per tą laiką, kol Jūs esate teatre?Marytė: Teatras ir tada buvo įdomus ir įvairus. Ir dabar yra

visokių spektaklių. Sigitas: Nors vaidinu tik keletą metų, bet jau jaučiu, kaip

atsiranda profesionalumas. Jau žinai kaip išsisukti iš sunkių, netikėtų situacijų, kaip vaidinti ekstremaliomis sąlygomis. Pradžioje buvo gal įdomiau, lengviau, dabar jautiesi labiau

įsipareigojęs, į tave jau žiūri, iš tavęs tikisi... Nebepasislėpsi už kitų. Be to, dabar jau galiu patarti jaunimui, perduoti tai, ką pats anksčiau gaudavau iš Mažeikio, Rudoko, Buziliausko.

Marytė: Dabar daugiau gastroliuojam. Pirmas mano vai-dintas spektaklis buvo grandioziškas, tai mažai keliavom. Tek-davo dekoracijoms samdyti sunkvežimį.

Ar tiesa, kad žmonės į teatrą ateina ir dėl galimybės ke-liauti?

Sigitas: Kelionės – gerai. Kelionės stabilizuoja trupę. Žmonės priversti būti kartu, jie suartėja, tampa lyg šeima, lyg geriausi draugai. Visi pamatom ir minusus, ir pliusus.

Marytė: Ir džiaugsmai, ir vargai, ir „ekstremalumai“...Sigitas: Būna, grįžti po 3 dienų ir niekaip negali atsisvei-

kinti, atsibučiuoti.Marytė: Kai ilgiau nesimatom, net parduotuvėj susitikę

puolam bučiuotis.Tai teatras – antra šeima?Marytė: Teatras – papildoma šeima. Tiesa, tik pradėjusi

vaidinti nejutau kolektyvo. Arba jis egzistavo kažkur ša-lia manęs, be manęs. Dabar ateinu kaip į šeimą.

Sigitas: Daug partnerių atėjo-išėjo. Lieka tik tie, ku-rie sutaria tarpusavyje. Jei nepritampi, tai išeini, kaip gerai bevaidintum. Kai geri tarpusavio santykiai, gera improvizuoti, jautiesi nesu-varžytas.

Marytė: Įdomiausia, kad kiekvienas spektaklis – tai atskira šeima. Tuo teatro ko-lektyvas ir yra specifinis, tuo ir skiriasi, tarkim, nuo choro.

Sigitas: Man visada se-kėsi, nes bet kurio pastatymo kolektyvas visada buvo ge-ras, o režisieriai sugebėdavo nuteikti tarpusavio suprati-mui. Todėl aš čia.

MOKSLO PUSLAPIS 35Vaikų ir jaunimo teatro studijos bei jų įtaka

Klaipėdos kultūriniam kontekstuiIEVA JAŠINSKIENĖ,

ŠIAULIŲ UNIVERSITETO KULTŪROLOGIJOS STUDIJŲ MAGISTRANTĖ

Visi tėvai pirmiausia tikisi užauginti savo vaikus kaip dorus bei atsakingus piliečius, suformuoti jiems palankią terpę, kurioje galėtų vystytis vaiko asmeny-bė. Tačiau vien tik kilnūs tėvų norai bei pastangos ne visuomet pateisina lūkesčius. Besiformuojančiai vaiko asmenybei reikalinga ne tik tradicinė mokykla, bet ir papildoma ugdymo bei lavinimo veikla. Kūrybinis ug-dymas – vienas produktyviausių metodų, formuojančių socialiai aktyvią, drąsiai gebančią reikšti savo mintis, tikslų siekiančią asmenybę.

Pasirinkimas, kur po pamokų leisti savo atžalas, be abejo, platesnis didmiesčiuose. Taigi straipsnyje aptarsiu vaikų bei jaunimo kūrybinio ugdymo galimybes Klaipėdos mieste. Iš viso mieste veikia trys vaikų arba jaunimo laisvalaikio centrai: Klaipėdos vaikų laisvalaikio centras, Klaipėdos miesto jauni-mo centras, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centras, jiems priklausantys šeši klubai: „Draugystė“, „Liepsnelė“, „Saulu-tė“, „Švyturys“, „Želmenėlis“, „Žuvėdra“, moksleivių savi-raiškos centre veikia techninės kūrybos, estetinio lavinimo, turizmo, gamtininkų skyriai ir daugybė kitų privačiai veikian-čių būrelių, mokyklėlių, studijų. Skaičiuojant tik valstybines įstaigas ir nebelenkiant pirštų ties privačiais kūrybinio lavini-mo būreliais – pasirinkimas išties didžiulis, kuris kasmet kelia galvos skausmą tėvams sprendžiant, kaip jų atžalos išnaudos laisvą laiką po pamokų. Žvelgiant vien į vaikų ar jaunimo lais-valaikio centrų kūrybinių užsiėmimų pasiūlą, tėvai bei jų at-žalos gali rinktis dailės, teatro, muzikos, mados, dizaino, foto-grafijos užsiėmimus – ir tai tik nedidelė dalis, kurią išvardinau.

Pati esu kilusi iš Kauno ir nuo vaikystės lankiusi studentų teatrą „Jovaras“ (vadovė R. Sadzevičienė), kuriame kaip tik tuomet, kai buvau moksleivė, buvo surinkta vaikų grupė, tad straipsnyje man lengviau dalintis patirtimi bei rekomenda-cijomis, kurias asmeniškai patyriau aš pati. Šiuo metu – jau baigusi teatro režisūros studijas (dėstytojas doc. G. Šimkus),

suprantama, esu šalininkė kūrybinio ugdymo teatru. Taigi jei vis dėlto iš daugybės galimų variantų nusprendėte savo atžalą leisti į teatro studiją – nė kiek neabejokite šiuo pasirinkimu. Klaipėdos mieste sėkmingai veikia ne viena teatro ar vaidy-bos studija, kurią galite pasirinkti ne tik pagal rekomendacijas ar patogią padėtį mieste, bet ir pagal skambų teatriuko pava-dinimą. Išskirtinai noriu pabrėžti, kad jokiais būdais tai nėra reklama, straipsniu noriu atskleisti Klaipėdos teatrinių moky-klų veiklą, netapdama šalininke konkrečiai vienos iš jų. Be-veik kiekviename vaikų ar laisvalaikio centre veikia klubai, kuriems priklauso šios teatro studijos: „Teatriukas A“ (moky-toja B. Andrijauskaitė), „Vaidinukas“ (mokytoja R. Juzėnaitė) „Akimirka“ (V. Keserauskytė), „Aušra“ (A. ir G. Miliniai, M. Valiukas, Ž. Dargytė, I. Stančikienė), „Trepsė“ (R. Svitytė), „Svajonė“ (M. Kolaitytė). Klubai ar laisvalaikio centrai for-muoja grupes, skirtas įvairaus amžiaus vaikams.

Tarpdalykinė terpė saviraiškaiPirmiausia noriu aptarti tarpdalykiškumo sąvoką teatre

arba teatrą, kaip įvairiapusę kultūros sritį. Termino paaiški-nimas gana nesudėtingas – tai vieta (šiuo atveju kalbu apie teatrą), kurioje tarsi sueina bei niveliuojasi daugelis kitų meno sričių: muzika, šokis, dailė, dizainas. Būtent teatras yra tokia plati įvairiakultūrė vieta, kurioje, kaip pasakose, viskas yra įmanoma. Čia nuolat gali būti laviruojama ant labai slidžios briaunos, tačiau kritimas nelygus kapituliacijai. Būtent teatre nėra nė vieno negabaus ar neimlaus vaiko, tačiau su vienu ar kitu lavėjimo procesas ilgesnis, taigi svarbiausias rezultatas vaikų dramos studijose nėra režisieriaus pedagogo kūrybinės ambicijos, o tikslus ir kryptingas vaikų lavėjimas.

Vaikų dramos studijos – tai vieta, kurioje svarbus užda-vinys pajusti proceso džiaugsmą. Jo metu patyrę pedagogai skatina vaikus drąsiai reikšti savo fantazijas, bendrauti, kartu su kolegomis patirti bei išgyventi emocijas, o ne suvaidinti jas, būti pastabiems ir t.t. Labai dažnai vaikams pateikiami tokie patys pratimai, kuriuos naudoja profesionalios teatrinės moky-klos, rengiančios aktorius bei režisierius didžiosioms miestų scenoms. Kalbu apie profesionalią lavinimo techniką, pritai-

36 MOKSLO PUSLAPIS

Redaktorius Gediminas Šimkus, tel. +370 686 18969Literatūrinė redaktorė Genovaitė MarkevičiūtėMaketuotojas Andrius Pelakauskas

Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos laikraštisAdresas Klaipėdos universitetasLMTS būstinė, K. Donelaičio g. 4, Klaipėda LT-92144Leidėjas Lietuvos mėgėjų teatro sąjungahttp://kmsc.lt/lmtsLaikraštyje pareikštos mintys nebūtinai privalo sutapti su leidėjų nuomone.

kytą vaikams. Jų lavinimui pritaikomos scenos kalbos pamo-kos, judesio, pantomimos, emocijų valdymo, dėmesio kon-centravimo, šokio, muzikinės klausos ir dainavimo pamokos. Siekiamas rezultatas – noriai bendraujantis vaikas, siekiantis bendro grupės rezultato bei gebantis pritaikyti savo žinias ki-toje aplinkoje.

„Kryptinga teatrinė veikla – tai ne tik meninis ugdymas, bet ir užimtumas, laisvalaikio įprasminimas, ankstyvoji pre-vencija, pozityvioji socializacija, atskirties mažinimas bei pilietiškumo ugdymo apraiškos“ (R. Matulis). Iš asmeninės patirties galiu patikinti, kad tikslingas vaiko užimtumas tarsi pamatas gebėjimui natūraliai rinktis pozityvią ir prasmingą aplinką. Svarbiausia yra vaiko sudominimas ir jo dėmesio iš-laikymas, juk vaiko psichologija – nemotyvuotas blaškymasis nuo vienos aplinkos prie kitos. O įsitraukti į niekinę aplinką labai paprasta. Tad labai svarbi misija pedagogams – nuolat intriguoti vaiką. Vaikai kryptingai užimti būtent šia menine bei kūrybine veikla, tai tarsi paženklinti vaikai, paženklinti teatru. Yra daugybė pavyzdžių, kuriais būtų galima pagrįsti šį teiginį, tačiau trumpai perpasakosiu savo gerbiamo dėsty-tojo žodžius, kai jis lankėsi viename vaikų ir jaunimo teatro festivalyje ir išgirdo natūraliai besikalbančius paauglius ber-niukus, kurie kalbėjo ne apie kažkokius negatyvius dalykus, tokius kaip alkoholis, rūkalai ir pan., bet diskutavo apie maty-tus spektaklius, būsimas repeticijas. Esmė ta, kad jie tai ir yra kitokie vaikai – neabejingi, „užsidegę“, tikri.

Kūrybinis ugdymas – motyvuotos asmenybės pagrin-das

Nėra svarbu, kokią neformaliojo ugdymo įstaigą, būrelį ar mokyklėlę renkasi vaikai ir jų tėveliai, tačiau viena svarbiau-sių vaiko lavinimo specifikų yra kūrybinis ugdymas. Šia tema yra nuolat atliekami moksliniai tyrimai, kurie padėjo nustatyti, kad vaikai, lavinti kūrybiškai, vėliau tapo socialiai aktyves-ni, pasiekė daugiau rezultatų vienoje ar kitoje darbo sferoje, lanksčiau adaptavosi naujoje aplinkoje. Kūrybiškai ugdyti vaikai dažniausiai išlieka smalsūs ir pastabūs, geba įžvelgti tam tikras problemas ir išradingai jas spręsti, tampa lankstūs naujovėms, o tai ypatingai svarbus bruožas, padedantis veikti šiandieninėje grubioje visuomenėje, kurios kaita ir naujovės didžiulės. Dar viena pabrėžtina savybė, kurią išlavina kūrybiš-kai ugdyti vaikai – originalus mąstymas, kuris padeda priimti įvairius sprendimus ir juos spręsti lengviau bei išradingiau, ir visiškai nesvarbu, ar žmogus vėliau dirba meninėje srityje, ar ne. Vien žvelgiant į šiuos rezultatus, turėtų būti pakankama motyvacijos dozė leisti savo vaikus kurti ateities pamatus.

Tėvus dažnai gąsdinantis stereotipas, kad nuo mažumės lankęs dramos studiją vaikas būtinai norės rinktis teatrinius mokslus universitete, kurie neturi realių perspektyvų rinkoje. Pažįstu daugybę žmonių, kurie nuo mažumės lankė būtent to-kias mokyklėles ir šiuo metu yra puikūs architektai, sociolo-gai, advokatai ir netgi inžinieriai. Taigi, vienai ar kitaip teatri-nukai nė kiek ne prastesni vaikai už tuos, kurie nuo vaikystės užsiėmė, pvz., sportu.

Įtaka Klaipėdos kultūriniam kontekstui

Pirmiausia, didžiausia įtaka miestui jau vien ta, kad iš vadinamųjų teatrinių vaikų devyni iš dešimties užaugs tikrai šviesūs bei išprusę žmonės. Vaikų ir jaunimo teatro studijų in-dėlis į miesto kultūrinį gyvenimą neabejotinas

Viena kultūrinio indėlio formų – festivalių organizavimas. Vaikų laisvalaikio centrai atlieka ne tik ugdomąją bei lavina-mąją funkciją, bet ir įsilieja į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Vadovai aktyviai ruošia vaikus įvairioms metų šventėms, tarp kurių ir Kalėdos, Velykos, Vaikų gynimo diena. Išvardinau tik pagrindines šventes, kurių proga vaikų tėveliai, giminės bei svečiai gali pamatyti įvairių grupių pasirodymus. Mieste vyks-tantys vaikų teatro festivaliai paskatina vaikus aktyviau dirbti bei pristatyti savo darbus. Tai tarsi darbo rezultato bei išei-kvotos energijos įprasminimas, o kartu ir puiki proga naujoms pažintims, vietos pakeitimui, sveikai konkurencijai. Vienu tokių galime laikyti jau nuo 2008 metų Klaipėdoje vykstantį teatrų festivalį „Ledinė zylutė“. Tai vaikų ir jaunimo festiva-lis, visapusiškai orientuotas į pastarosios auditorijos poreikius, taip pat siekiantis burti profesionalius bei mėgėjų teatrus vie-noje vietoje. Būtent dėl šios priežasties festivalio dalyviai vi-sapusiškai socializuojasi su aplinka, patiria sveiką nevaržomą konkurenciją, dalinasi patirtimi įprasmindami savo darbus. Festivalio organizatoriai (jaunimo teatras „Be durų“ ir meno vadovė A. Juškevičienė) kasmet pasistengia, kad programa būtų kuo gausesnė bei įvairesnė, o šventės lankytojai turėtų galimybę rinktis. Festivalio metu žanrų įvairovė tikrai didžiu-lė, plati, tad galima išvysti nuo klounados spektaklių, šokio ar pantomimos iki nuotaikingų teatrinių koncertų. Besidomin-tieji gali pastebėti festivalio programos modernėjimą ir ėjimą profesionalių Lietuvos teatrų link, tokių kaip Cezario Grau-žinio grupės, Šiaulių dramos teatro pasirodymų ir t.t. Norisi palinkėti, kad organizatoriai nepaleistų minties jungti mėgėjų ir profesionalius teatrus į vieną šventės visumą. Juk tai puikus Klaipėdos kultūrinio gyvenimo atspindys.

Aprašiau tik vieną festivalį, bet jis ne vienintelis, įnešantis didžiulį indėlį į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Yra daugybė būdų dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime: festivaliai, ren-giniai, akcijos, net ir gastrolės.

Vienas puikių pavyzdžių – 2009 rugsėjo mėnesį Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė“ (vadovė R. Svitytė ir tuometinis KU režisūros specialybės studentas Ž. Ramonas) gavo pasiūlymą vykti į Farerų salose organizuojamą vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Klakkur“. Jame dalyvavo dešimt vai-kų teatrų iš Danijos, Estijos, Islandijos, Švedijos, Norvegijos, Farerų ir Lietuvos. Tuomet tai buvo neįtikėtina galimybė tea-tro studijos vadovams ir, žinoma, vaikams, o Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro vaidybos studijos vardas buvo nuskraidin-tas į plačiųjų Atlanto vandenų skalaujamas Farerų salas.

Taigi apibendrindama noriu pastebėti, kad dideli darbai pradedami kurti nuo mažų, o tai puikiausiai daro mūsų mažie-ji, kurie savo darbais bei užsidegimu įneša puikų meninį indėlį į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Džiaugiamės, skatiname ir palaikome.