PRADŽIOS KNYGA

PRIEŠISTORĖ

Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą

Pr 1

1 [i1] Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. 2 O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę,[i2] ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.

3 [i3]Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. 4 Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 5 Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.[i4]

6 Dievas tarė: „Tebūna skliautas[i5] viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ 7 Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis,buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. 8 Dievas pavadino skliautą Dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.

9 Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko. 10 Dievas pavadino sausumą Žeme, o vandenų telkinį Jūromis.[i6] Ir Dievas matė, kad tai gera. 11 [i7]Dievas tarė: „Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko. 12 Žemė išželdino augmeniją: augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. 13 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.

14 [i8]Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie šventes, dienas ir metus, 15 tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko. 16 Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. 17 Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, 18 valdyti dienai bei nakčiai ir atskirti šviesai nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera. 19 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.

20 Dievas tarė: „Teknibžda vandenyse gyvūnų daugybė, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!“ Taip ir įvyko. 21 Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas bei visus judančius visų rūšių gyvūnus, kurie knibžda vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera. 22 Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ 23 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.

24 Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko. 25 Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

26 [i9]Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“

27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.[i10]

28 Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.

29 Dievas tarė: „Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas. 30 O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, {daviau} maistui visus žaliuosius augalus“. Taip ir įvyko. 31 Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.

IŠNAŠOS:

1 Pr 1,1-2,4: Šis skaitinys yra visos Penkiaknygės įvadas. iš pirmapradžio chaoso Dievas sukūrė tvarkingą pasaulį, suteikdamas žmogui – vyrui ir moteriai – ypatingą vietą.

2 Pr 1,2: Bedugnė: pasak senovės semitų kosmogonijos, pirmapradis vandenynas.

3 Pr 1,3-1,5: Kūrimas žodžiu pabrėžia visapusišką Dievo suverenumą (žr. Ps 33,6) ir rodo į tikėjimo tiesą, kad pasaulis buvo Dievo sukurtas iš nieko (žr. 2 Mak 7,28). Pirmasis kūrinys yra šviesa (žr. 2 Kor 4,6), – ji prasiveržia net prieš saulės sukūrimą (žr. 14-18 eilutes) ir yra atskiriama nuo nakties, nesukurtos tamsos likučio.

4 Pr 1,5: Senovėje, kaip ir nūdien, pagal žydų mąstyseną, diena prasideda saulėlydžiu. Dievo veiksmai kuriant pasaulį rikiuojami į šešias dienas, norint išryškinti izraeliečių religijoje šabo poilsio šventumą septintąją savaitės dieną.

5 Pr 1,6-1,8: Skliautas: buvo laikoma, kad erdvė yra standus skliautas, pajėgus atskirti vandenis.

6 Pr 1,10-1,9: Jūroms, pirmapradžio chaoso likučiams, buvo duotos ribos prie Žemės pakraščių (žr. Ps 139,9; Pat 8,29), kur jos nesiliauja grasinti Dievo kūrinijai (žr. Ps 104,7-9).

7 Pr 1,11-1,12: Augmenija buvo Dievo sukurta tik netiesiogiai, – Kūrėjo įsakymas davė motinai žemei galią būti vaisingai.

8 Pr 1,14-1,19: Saulė, mėnulis ir žvaigždės nėra dievai. Žmogaus likimo jie nelemia, kaip buvo tikima senovėje. Jie yra tik šviesuliai!

9 Pr 1,26: Iškilmingas Dievo pareiškimas pabrėžia, kad žmogaus sukūrimas yra Kūrimo viršūnė. Daugiskaita mes ir mūsų turbūt yra užuomina į dangiško Dievo dvaro būtybes (žr. 1 Kar 22,19; Job 1,6). Paveikslas ir panašumas ne fizinis, bet dvasinis giminingumas ir užduotis apreikšti Dievo viešpatavimą žemėje, panašiai kaip vaikas apreiškia tėvus (žr. Pr 5,3 ) ... tevaldo jie: žmonės, arba žmonija.

10 Pr 1,27: ... juos: vyrą ir moterį.

PRADŽIOS KNYGA

Pr 2

1 Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. 2 Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. 3 Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.

4 Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kai jie buvo sukurti.

Antrasis pasakojimas apie Kūrimą

[i1] Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų,5 kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, 6 tik versmė tryško iš žemės ir drėkino visą dirvos paviršių, – 7 tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių[i2] ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.

8 VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene,[i3] rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. 9 Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

10 [i4] Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes. 11 Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. {12 To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.} 13 Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą Kušo kraštą. 14 Trečiosios upės vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.

15 VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. 16 Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, 17 bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“.

18 VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. 19 Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. 20 Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.

21 Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. 22 O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. 23 [i5] O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“.

24 Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. [i6]

25 Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.

IŠNAŠOS:

1 Pr 2,4-2,25: Šio skaitinio pagrindinis turinys yra žmogaus – vyro ir moters – sukūrimas. Jis yra daug senesnis už Pr 1,1-2,4a pasakojimą apie Kūrimą. Pasak jo, Dievas sukūrė žmogų anksčiau negu kitus savo kūrinius, sukurtus žmogaus labui.

2 Pr 2,7: Dievas vaizduojamas puodžiumi, lipdančiu žmogaus kūną iš molio. Hebrajų kalboje žaidžiama žodžiais Adam – žmogus ir adama – žemė. Adam dar nėra tikrinis daiktavardis, bet raiškus žodis, vaizdžiai susiejantis adam/žmogų su adama/žeme. Žemė – dužli, dužlus žmogus, nes yra Žeminis, arba Žemės vaikas. Gyvybės alsavimas iš Dievo, padarantis Žemės vaiką didingą, vaizduojamas alsavimu. Gyva būtybė, arba gyvūnas su gyvybės alsavimu/siela.

3 Pr 2,8: Edenas: čia vartojamas pietinės Mesopotamijos sričiai paženklinti. Pats žodis yra iš sumerų kalbos ir reiškia derlingą lygumą. Panašiai skambantis hebrajų kalbos žodis reiškia malonumą. Todėl Edeno sodas buvo suprastas kaip Malonumų sodas, mums žinomas kaip Rojus.

4 Pr 2,10-2,14: Išsilieja: per potvynį išeina iš savo vagos. Edenas, pasak šio skaitinio yra arti Persijos įlankos, kur Tigris ir Eufratas susijungia su dviem kitomis srovėmis, sudarydamos vieną upę. Kušo kraštas čia ir Pr 10,8 tekste yra ne Etiopija (Nubia), bet kasitų šalis į rytus nuo Mesopotamijos.

5 Pr 2,23: Hebrajiškame tekste žaidžiama dviem panašiai skambančiais žodžiais: iša – moteris ir iš – vyras. Lietuviškai vysk. A Baranauskas bandė šį skambesį išreikšti vyras ir vyrienė vertimu. Liuteris – Männin ir Mann. Angliškai – woman ir man. Įkvėptasis autorius pabrėžia, kad vyras ir moteris turi tą pačią prigimtį: abu yra stiprūs/orūs, nes dalijasi kaulo stiprumu, abu yra dužlūs, nes dalijasi kūno trapumu.

6 Pr 2,24: Vienu kūnu: įkvėptasis autorius pabrėžia, kad moterystės ryšys yra Kūrėjo dovana.

PRADŽIOS KNYGA

Pasakojimas apie nupuolimą: pikto kilmė

Pr 3

1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“ 2 Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. 3 Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“ 4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! 5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas,[i1] kuris žino, kas gera ir kas pikta“. 6 Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. 7 Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.

8 Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui[i2] dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių. 9 Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ 10 Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau“. 11 {Dievas} jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ 12 Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“. 13 VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“. 14 VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui:

„Kadangi tu taip padarei,esi prakeiktastarp visų gyvulių irtarp visų žvėrių.Ant pilvo šliaužiosiir dulkes ėsivisas savo gyvenimo dienas.15 Aš sukelsiu priešiškumątarp tavęs ir moters,tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;jis kirs tau per galvą,o tu kirsi jam į kulną“.[i3]16 O moteriai jis tarė:„Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, –

skausme gimdysi vaikus, –bet aistringai geisi savo vyro,ir jis bus tavo galva“.17 O žmogui jis tarė:„Kadangi tu paklausei savo žmonos balsoir valgei nuo medžio,apie kurį buvau tau įsakęs:'Nuo jo nevalgysi!' –tebūna už tai pasmerkta žemė, –

triūsu maitinsies iš josvisas savo gyvenimo dienas.18 Erškėčius ir usnis tau ji želdins,maitinsies laukų augalais.19 Savo veido prakaitu valgysi duoną,kol sugrįši žemėn,nes iš jos buvai paimtas.Juk tu dulkė esiir į dulkę sugrįši!“20 [i4] Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina. 21 VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė.

22 Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ 23 Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas. 24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją[i5] – kelio prie gyvybės medžio saugoti.

IŠNAŠOS:

1 Pr 3,5: ... kaip Dievas, kuris žino, arba ... kaip dievai, kurie žino, nes žodis Elohim gali reikšti ir tikrąjį Dievą, ir pagonių dievus.

2 Pr 3,8: Palestinoje prieš saulei leidžiantis ima pūsti nuo jūros gaivus vėjas.

3 Pr 3,15: Jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną: kadangi šis įvardis nurodo į kolektyvinį daiktavardį – palikuonis, t. y. moters palikuonis daugiskaita – tikslesnis įkvėptojo autoriaus žodžių vertimas būtų: Jie kirs tau per galvą ... . Tačiau vėlesnė teologija čia matė kur kas daugiau negu priešiškumą tarp žalčių ir žmonių. Ilgainiui žaltys buvo suprastas kaip šėtonas (žr. Išm 2,24; Jn 8,44; Apr 12,9; 20,2), kurio būsimą nugalėjimą – sutriuškinimą vaizduoja galvos ir kulno kontrastas. Kadangi pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų(1 Jn 3,8), šis tekstas gali būti laikomas pirmuoju Atpirkėjo pažadu nupuolusiai žmonijai.

4 Pr 3,20: Ši eilutė, rodos, yra ne savo vietoje. Ji būtų prasmingesnė po 24-osios eilutės. Hebrajiškasis Evos vardas Havva giminingas žodžiui haj/ja gyvasis/-oji.

5 Pr 3,24: Liepsna švytruojantis kalavijas: žaibas.

PRADŽIOS KNYGA

Pr 4

Kainas ir Abelis

1 [i1]Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą. „VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką“, – ji pasakė. 2 Po to ji pagimdė jo brolį Abelį. Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu. 3 Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą, 4 o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, 5 bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. 6 VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas? 7 Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė.[i2] Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“.

8 Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Išeikime į lauką...“ Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė. 9 Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“ – jis atsakė. 10 O VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės! 11 Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. 12 Kai tu dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje“. 13 Kainas atsakė VIEŠPAČIUI: „Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu! 14 Šiandien išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, – kas tik mane sutiks, galės mane užmušti“. 15 Tuomet VIEŠPATS jam tarė: „Taip nebus! Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus“. Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme,[i3] kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų. 16 Tada Kainas paliko VIEŠPATIES artumą ir apsigyveno Nodo krašte,[i4] į rytus nuo Edeno.

Kaino palikuonys

17 [i5]Kainas pažino savo žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą. Tada jis pastatė miestą, kurį pavadino Enochu, savo sūnaus Enocho vardu. 18 Enochui gimė Iradas, Iradas buvo Mehujaelio tėvas, Mehujaelis – Metušaelio tėvas ir Metušaelis – Lamecho tėvas. 19 Lamechas vedė dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ada, o kitos vardas Zila. 20 Ada pagimdė Jabalį. Jis buvo protėvis visų, kurie gyvena palapinėse ir laiko kaimenes. 21 Jo brolis buvo Jubalas. Jis buvo protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda. 22 Zila savo ruožtu pagimdė Tubal-Kainą, kuris kaldavo visokius žalvario ir geležies įrankius. Tubal-Kaino sesuo buvo Naama. 23 Lamechas sakydavo savo žmonoms:

„Ada ir Zila, klausykitės mano balso;jūs, Lamecho žmonos, išgirskite mano žodžius:užmušiau žmogų už žaizdą,bernioką už įdrėskimą.24 Jei už Kainą atkeršijama septyngubai,tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai“.Setas ir jo palikuonys

25 [i6] Adomas vėl pažino savo žmoną, ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Setu, nes ji sakė: „Dievas parūpino man kitą palikuonį vieton Abelio, kadangi Kainas jį užmušė“. 26 Ir Setui gimė sūnus, kurį jis pavadino Enošu. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis {Dievo} VIEŠPATIES vardu.

IŠNAŠOS:

1 Pr 4,1: Vardas Kainas hebrajų kalba – Qajin – ir gavau berniuką – qaniti sudaro žodžių žaismą.

2 Pr 4,7: Nuodėmė vaizduojama kaip piktoji dvasia.

3 Pr 4,15: Žymė: turbūt tatuiruotė. Odos tatuiruotę naudojo visais laikais Artimųjų Rytų dykumų gentys kaip klano ženklą.

4 Pr 4,16: Nodo kraštas: ne geografinis vardas, tik Klajoklių kraštas.

5 Pr 4,17-4,22: 12-16 eilutėse Kainas vaizduojamas kaip klajoklių tautelių prototipas. Šiame tekste įkvėptasis autorius perduoda kitą seną pasakojimą apie Kainą, kur jis daromas protėviu sėslių tautų, turinčių aukštesnę medžiaginę kultūrą.

6 Pr 4,25-4,26: ... parūpino: hebrajiškai šat – žodžių žaismas su Šet{u}. Enošas: hebrajiškai Adomo (žmogaus) sinonimas. Tuo metu ... VlEŠPATlES, t. y. Jahvės, vardu: žmonės pradėjo šauktis Dievo jo apreikštu – asmenišku vardu. Seniausias Penkiaknygės šaltinis, vadinamas Jahvistiniu, vartoja Jahvės vardą (mūsų verčiamą ir rašomą didžiąja raide VIEŠPATS) prieš Mozės laikus. Kitas senas šaltinis – Elohistinis (vartoja žodį Elohim – Dievas vietoj Jahvės prieš Mozės laikotarpį) laiko Mozę pirmuoju žmogumi, kuris šaukėsi Dievo VIEŠPATIES vardu. Žr. Iš 3,13-14.

PRADŽIOS KNYGA

Pr 6

Pasakojimo apie Tvaną įžanga

1 [i1]Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, 2 Dievo sūnūs,[i2] žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko. 3 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano dvasia[i3] nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tebūna jų dienos šimtas dvidešimt metų“. 4 Tomis dienomis, – kaip ir vėliau,[i4] – kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.

Pasakojimas apie Tvaną

5 [i5] VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. 6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. 7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes gailiuosi juos padaręs“. 8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.

9 Tokie yra Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes Nojus ėjo su Dievu. 10 Nojui gimė trys sūnūs: Šemas, Hamas ir Jafetas.

11 Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi ir pilna smurto. 12 Dievas matė, kad žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje. 13 Tuomet Dievas tarė Nojui: „Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto, – tikėk manimi, sunaikinsiu juos drauge su žeme. 14 Statyk sau arką iš gofero[i6] medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva. 15 [i7] Šitokią ją padirbsi: arkos ilgis bus trys šimtai uolekčių, jos plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių. 16 Padaryk stoglangį[i8] arkai ir užbaik arką vienu uolekčiu viršum jo. Įtaisyk arkos šone angą ir pastatyk arką su žemutiniu, antruoju ir trečiuoju deniu. 17 Tikėk manimi, užliesiu tvanu – vandenimis – žemę po dangumi sunaikinti visiems mariesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus. 18 Bet su tavimi sudarysiu sandorą, – tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos įeisite į arką. 19 O iš visų gyvūnų, visų mariųjų, įvesk į arką po du – patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. 20 Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, – iš visų po du įeis su tavimi, kad išliktų gyvi. 21 Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir jį sukrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems“.

22 Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, jis taip ir padarė.

IŠNAŠOS:

1 Pr 6,1-6,4: Atrodo, kad šis tekstas yra senos legendos nuotrupa, pasiskolinta iš senovės mitologijos. Įkvėptasis autorius įterpia jį į savo pasakojimą ne tik norėdamas papasakoti apie priešistorinius Palestinos milžinus, kuriuos izraeliečiai vadino nefilim, bet ir kaip pasakojimo apie Tvano priežastį įžangą – nuolat didėjantį žmonijos nedorumą.

2 Pr 6,2: Dievo sūnūs: pažodžiui dievų sūnūs, t. y. dangiškos būtybės mitologijoje.

3 Pr 6,3: Mano dvasia: gyvybės alsavimas, apie kurį kalba Pr 2,7. Jo dienos ... metai: turbūt laiko tarpas prieš žmonijos sunaikinimą Tvanu, o ne pavienio žmogaus gyvenimo trukmė ateityje.

4 Pr 6,4: Kaip ir vėliau: pasak Sk 13,33, kai izraeliečiai veržėsi į Palestiną ir rado ten aukštus vietinius anakim – milžinus, juos tapatino su nefilimais. Žr. Įst 2,10-11. Turbūt milžiniškų akmenų statiniai Palestinoje buvo priskirti milžinų rasei, kuriai, ateivių manymu, priklausė antžmogiška, pusiau dieviška jėga. Senovės galiūnai: legendiniai senovės mitologijos asmenys.

5 Pr 6,5-8,22: Pasakojimas apie Tvaną supintas iš dviejų atskirų šaltinių: Jahvistinio (J) ir Kunigiškojo (P). Užtat jame yra pasikartojimų (pvz., Pr 6,13-22/J ir 7,1-5/P), prieštaravimų (pvz., kalbant apie įvairių gyvulių, paimtų į arką, skaičių – Pr 6,19-20; 7,14-16/P ir 7,2-3/J; kalbant apie Tvano trukmę – 8,3-5.13-14/P ir 7,4.10.12.17b; 8,6.10.12/J). Abu šaltiniai – Jahvistinis ir Kunigiškasis remiasi senoviniu Mesopotamijos tvano pasakojimu, išsaugotu vienuoliktoje Gilgamešo epo lentelėje. Pastarasis kai kuriais požvilgiais yra pernelyg panašus į Šventojo Rašto pasakojimą, bet kai kuriais – perdėm skirtingas.

6 Pr 6,14: ... iš gofero medžių: nežinomas medis, tik vieną kartą minimas Šventajame Rašte. Goferas yra tik jo hebrajiškas pavadinimas.

7 Pr 6,15: Nojaus arkos matmenys buvo maždaug 156 m ilgio, 26 m pločio, ir 16 m aukščio. Gilgamešo epo pasakojime arka buvo kubo formos: ilgis, plotis ir aukštis buvo 120 uolekčių – apie 60 m.

8 Pr 6,16: Stoglangis: hebrajiškas žodis sohar tik vieną kartą tepasirodo Šventajame Rašte ir verčiamas stoglangis, arba stogas. Turbūt juo ženklinama atvira vieta prie pat arkos viršaus orui ir šviesai įleisti.

PRADŽIOS KNYGA

Pr 11

Babelio bokštas

1 [i1] Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. 2 Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro[i2] krašte ir ten įsikūrė. 3 Vieni kitiems sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“. – Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių – bitumą. 4 „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą[i3] su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.

5 O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. 6 Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! 7 Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. 8 Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. 9 Todėl jis buvo pavadintas Babeliu,[i4] nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS išsklaidė juos po visą žemės veidą.

IŠNAŠOS:

1 Pr 11,1-11,9: Šį pasakojimą, paremtą pasakojimais apie Babilonijos šventyklų bokštus – ziguratus, įkvėptasis autorius panaudoja pavaizduoti didėjančiam žmogaus nedorumui, besireiškiančiam įžūliomis pastangomis sukurti miestų kultūrą be Dievo. Be to, pasakojimas vaizdžiai paaiškina kalbų įvairovę žemėje ir Babilono miesto vardą.

2 Pr 11,2: Šinaras: žr. Pr 10,10 paaiškinimą.

3 Pr 11,4: Bokštas su dangų siekiančia viršūne: tiesioginė užuomina apie pagrindinį Babilono ziguratą – E-sag-ila (Namas, keliantis aukštai savo galvą). Babilonijos ziguratai buvo ankstyviausi dangoraižiai.

4 Pr 11,9: Babel: hebrajiškasis Babilono vardas; Bab-ili reiškia dievų vartai. Hebrajiškas žodis balal – jis {Dievas} sumaišė panašiai skamba.

5 Pr 11,10-11,26: Ši skyriaus dalis tęsia Pr 5,1-32 genealogiją. Žr. Pr 5,1-32 paaiškinimą. Nors protėvių gyvenimo trukmė šiame sąraše ir yra nepalyginti trumpesnė už protėvių prieš Tvaną, bet metų skaičiai yra dirbtiniai ir neturi istoriškos reikšmės. Būdinga, kad samariečių Penkiaknygė ir Septuagintos vertimas daugeliu atvejų skiriasi nuo hebrajiškojo teksto metų skaičiais. Skaičių reikšmė yra teologinė: kuo daugiau nuodėmės žmogaus gyvenime, tuo trumpesnė žmogaus gyvenimo trukmė.

6 Pr 11,12: Graikiškoji Septuaginta įterpia Kenaną (žr. Pr 5,9-10) tarp Arpachsado ir Šelaho. Lukas seka Septuaginta (žr. Lk 3,36).

7 Pr 11,16: Eberas: protėvis, davęs hebrajams, Ebero palikuonims, vardą hebrajai. Žr. Pr 14,13 paaiškinimą.

8 Pr 11,28: Kaldėjų Ūr{as}: labai senas sumerų, vėliau babiloniečių, miestas pietinėje Mesopotamijoje.

9 Pr 11,31: Kadangi Terahas buvo septyniasdešimties metų, kai gimė Abraomas (žr. 26-ąją eilutę), o Abraomas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną (žr. Pr 12,4), Terahas gyveno Harane po Abraomo išvykimo šešiasdešimt metų. Pasak samariečių Penkiaknygės, Terahas mirė būdamas šimto keturiasdešimt penkerių metų, t. y.

tais metais, kai Abraomas paliko Haraną. Šv. Steponas savo kalboje Sinedrijai sako, kad Abraomas paliko Haraną po savo tėvo mirties (Lk 7,4).

PRADŽIOS KNYGA

Sodomos sunaikinimas

Pr 19

1 Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Pamatęs juos, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės, 2 tarė: „Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite keltis ir keliauti toliau savo keliu.“ Bet jie atsakė: „Ne. Praleisime naktį aikštėje.“

3 O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko pas jį ir įžengė į jo namus. Tada jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jiedu papietavo. 4 Bet jiems dar neatgulus, miesto vyrai Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio apsupo namus 5 ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti[i1].“ 6 Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs paskui save duris, 7 kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! 8 Žiūrėkite, aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kas jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įžengė mano stogo pavėsin.“ 9 Bet jie atsakė: „Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, šaipėsi jie, atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su jais!“ Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo prie durų jų išlaužti. 10 Bet anie vyrai iškišo rankas, įsitraukė Lotą į vidų ir uždarė duris. 11 O žmones, buvusius prie namų durų jaunus ir senus jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui šie stengėsi surasti duris.

12 Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus, dukteris ir bet ką iš savųjų išvesk juos iš šios vietos, 13 nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti.“ 14 Lotas išėjo tada ir kalbėjosi su žentais, ketinusiais vesti jo dukteris: „Kelkitės, eikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą.“ Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

15 Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: „Skubėk, paimk žmoną ir abi čia esančias dukteris, kad nepražūtumėte dėl miesto kaltės.“ 16 Bet jis vis delsė. Tad anie vyrai paėmė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankų VIEŠPATS buvo jam gailestingas ir išvedė jį saugiai už miesto. 17 Kai jau buvo išvedę, vienas jų tarė: „Bėgte gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“ 18 O Lotas atsakė jam: „O ne, mano viešpatie! 19 Štai tavo tarnas susilaukė malonės tavo akyse, ir tu parodei didelį gerumą, išgelbėdamas man gyvybę! Tačiau gelbėtis, bėgdamas į kalnus, aš nepajėgiu iš baimės, kad užklups mane nelaimė ir aš numirsiu. 20 Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas gana arti nubėgti, ir tai tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti tai tokia maža vieta, ar ne? ir išliksiu ten gyvas!“ 21 Jis atsakė: „Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju; miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu. 22 Skubėk, gelbėkis ten, nes negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi.“ Todėl anas miestas ir buvo pavadintas Coaru. 23 Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Coarą.

24 Tuomet VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. 25 Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija. 26 O [Loto] žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.

27 Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ 28 ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi iš krosnies.

29 Taigi, naikindamas Lygumos miestus ir sugriaudamas miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.

Loto dukterys

30 Lotas pakilo iš Coaro ir apsigyveno kalnuose su dviem dukterimis. Coare pasilikti bijojo. Tad gyveno su dviem dukterimis oloje. 31 Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje sueiti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje. 32 Eikš, nugirdykime tėvą vynu ir gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo.“

33 Tą naktį juodvi nugirdė tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė. 34 Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: „Žiūrėk, praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo.“ 35 Taigi juodvi nugirdė tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė. 36 Taip abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo. 37 Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu; jis yra šiandienių moabitų protėvis. 38 Ir jaunesnioji pagimdė sūnų ir davė Ben Amio vardą; jis yra šiandienių amonitų protėvis.

IŠNAŠOS:

1 Pr 19,5: T. y. lytiškai santykiauti.

PRADŽIOS KNYGA

Pr 22

Abraomo auka ir bandymas

1 Po šių įvykių Dievas išbandė[i1] Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ – 2 „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį[i2] sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“.

3 Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią buvo jam kalbėjęs Dievas. 4 Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. 5 „Pabūkite čia su asilu, – jis paliepė tarnams, – berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus“.

6 Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau. 7 Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“ , – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ 8 Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu drauge ėjo toliau.

9 Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. 10 Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. 11 Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. 12 „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“. 13 Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. 14 O tą vietą Abraomas pavadino „VIEŠPATS parūpins“[i3] vardu, kaip ir nūdien yra sakoma: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta“.

15 VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart 16 ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus, 17 todėl aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus ir 18 visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“.

19 Abraomas tada sugrįžo pas tarnus. Jie pakilo ir drauge nuėjo į Beer-Šebą. Ir Abraomas likosi gyventi Beer-Šeboje.

Nahoro palikuonys

20 [i4]Atsitiko, kad po šių įvykių Abraomas gavo žinią: „Milka irgi pagimdė vaikų tavo broliui Nahorui: 21 pirmagimį Uzą, jo brolį Buzą, Aramo tėvą Kemuelį, 22 Kesedą, Hazo'ą, Pildašą, Jidlafą ir Betuelį“. 23 Betueliui gimė Rebeka. Šiuos aštuonis pagimdė Milka Abraomo broliui Nahorui. 24 O jo sugulovė, vardu Reuma, irgi pagimdė vaikų: Tebą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.

IŠNAŠOS:

1 Pr 22,1: Dievas išbandė Abraomą: įrodyti Abraomo tikėjimo tvirtumą Dievo pažadu, kad per Izaoką visos žemės tautos ras palaiminimą. Žr Pr 18,10.18; 21,12. Dievo išbandyme verta pastebėti dovaną – Izaoką ir Davėją – Dievą. Kas svarbiau Abraomui: Dovana sūnus ar davėjas Dievas? Žmogaus užmojo akiratis ar Dievo užmojo akiratis? Abraomo išbandymas kartojasi žmonių gyvenime.

2 Pr 22,2: … vienatinį ...: nepaprastai brangų, ypač mylimą. Galima hebrajiškąjį žodį jahid versti žodžiu mylimasis.

3 Pr 22,14: : hebrajiškai Jahve jire. Pažodžiui Viešpats matys, t. y. Dievas tuo pasirūpins.Pr 22,20-22,24: Palikuonys aramiečių genčių, gyvenusių į rytus ir pietryčius nuo Izraelio. Panašiai kaip dvylika Izraelio giminių (Pr 35,23) ir dvylika Išmaelio giminių (Pr 25,12-16) skaičiuojama dvylika aramiečių giminių.

EVANGELIJA PAGAL LUKĄ

JĖZAUS KANČIA IR MIRTIS

Lk 22

Judas ir Jėzaus priešai

1 Buvo arti Neraugintos duonos šventė, vadinama Velykomis.[i1] 2 Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, tačiau bijojo žmonių.

3 O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos. 4 Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti.[i2] 5 Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų. 6 Judas apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų.

Pasiruošimas Velykoms

7 Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį.[i3] 8 Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“. 9 Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“ 10 Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks, 11 ir sakykite namų šeimininkui: 'Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?' 12 Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Tenai ir paruoškite“. 13 Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.

Velykų vakarienė

14 Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. 15 [i4]Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. 16 [i5]Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“.[i6] 17 Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą ir tarė: „Imkite ir dalykitės. 18 Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“.

Eucharistijos įsteigimas

19 [i7]Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. 20 Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“.

Įspėjimas išdavikui

21 „Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.[i8] 22 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“

23 Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.

Apaštalų tarnyba ir išaukštinimas

24 [i9]Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. 25 Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. 26 Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. 27 Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

28 Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, 29 todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. 30 Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.

Įspėjimas Petrui

31 „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. 32 Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ 33 Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ 34 Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“.

Lemiamos valandos

35 Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?“ Jie atsakė „Nieko netrūko“. 36 Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. 37 Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“. 38 Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“

Alyvų kalne

39 Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. 40 Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

41 Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: 42 „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ 43 [i10]Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. 44 Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

45 Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. 46 Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

Jėzaus suėmimas

47 Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. 48 Jėzus jam tarė; „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ 49 Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ 50 Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. 51 Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį.

52 Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! 53 Kai būdavau

kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.

Petras išsigina

54 Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. 55 Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.

56 Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“. 57 [i11]Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“ 58 Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ 59 Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ 60 Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. 61 Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“. 62 Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

Jėzų išjuokia

63 Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. 64 Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“[i12] 65 Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.

Prieš aukščiausiąjį teismą

66 Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą 67 ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, 68 o jei paklausiu, man neatsakysite.[i13] 69 Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. 70 Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ 71 Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome[i14] iš jo paties lūpų!“

IŠNAŠOS:

1 Lk 22,1: Pagal Jn 18,28 ir 19,42 išeina, kad Jėzus su savo mokiniais, kaip galilėjiečiai, tais metais šventė Velykas viena diena anksčiau už jeruzaliečius. Jėzus valgo Velykų vakarienę ketvirtadienį ir miršta penktadienį, kuris galilėjiečiams – pati Velykų šventė, o jeruzaliečiams – dar tik šventės išvakarės.

2 Lk 22,4: Sargybos viršininkai – tai žydų policijos karininkai, daugiausia iš levitų.

3 Lk 22,7: Per Velykas buvo minimas izraelitų išėjimas iš Egipto nelaisvės. Kadangi, skubiai iškeliaudami, jie nespėjo išsirauginti duonos ir kepė neraugintą, tai ir po Velykų per 7 dienas buvo valgoma tik nerauginta duona (macai).

4 Lk 22,15-22,18: ir 19-20 Lukas aiškiai skiria tradicinę Senosios Sandoros vakarienę, kur valgomas Velykų avinėlis ir su maldomis geriamas vynas iš vienos taurės, ir Eucharistijos – Naujosios Sandoros įsteigimą, kur Jėzus, naujasis Dievo Avinėlis, maitina savo mokinius savuoju kūnu ir krauju.

5 Lk 22,16-22,18: Jėzus sako nevalgysiąs, nebegersiąs, kol ateis Dievo karalystė, kur bus naujas valgis ir naujas gėrimas. Tai įvyks netrukus. Po vakarienės jis įsteigs Eucharistiją, kuri yra tasai naujas valgis ir gėrimas, skirtas Dievo karalystės vaikams. Dievo karalystės pradmenys jau yra: mokslas paskelbtas, Sandora sudaryta ir krauju patvirtinta; rytoj ji bus mirtimi užantspauduota.

6 Lk 22,16: Eucharistinis pokylis yra ir pirmavaizdis amžinojo pokylio laikų pabaigoje. Taigi šios vakarienės simbolika išsipildys amžinybėje.

7 Lk 22,19-22,20: Originale yra esamojo laiko neveikiamieji dalyviai atiduodamas, išliejamas, kurie kartu turi būsimojo laiko reikšmę. Kūno atidavimas, kraujo išliejimas – tai specifiniai terminai, reiškiantys ritualinę auką. Taigi šis tekstas kalba apie Jėzaus gyvybės kruvinąją auką ant kryžiaus ir jo nekruvinąją šv. Mišių auką.

8 Lk 22,21: Pagal Mt 26,21, Mk 14,18 ir Jn 13,27 atrodo, kad Jėzus išsiuntė Judą į miestą baigiantis vakarienei, prieš įsteigdamas Eucharistiją. Didžiosios meilės pokylis turėjo būti be išdaviko. Lukas įspėjimą išdavikui nukelia

po Eucharistijos įsteigimo aprašymo todėl, kad, kaip minėjome, norėjo išryškinti paralelę tarp Senosios ir Naujosios Sandoros vakarienių. Yra egzegetų, kurie mano, jog Judas dalyvavo Eucharistijos įsteigime ir šventvagiškai priėmė Komuniją.

9 Lk 22,24-22,27: Galima manyti, kad šis ginčas yra buvęs ne per Paskutinę vakarienę, o anksčiau, po Zebediejaus sūnų prašymo (žr. Mt ir Mk). Lukas jį atpasakoja čia, jungdamas su įspėjimais Petrui.

10 Lk 22,43-22,44: Kai kuriuose rankraščiuose šių dviejų eilučių nėra.

11 Lk 22,57-22,60: Petro baimę prisiminę, geriau suprasime, kad jis vos prieš valandą buvo sužeidęs vieną iš vyriausiojo kunigo tarnų.

12 Lk 22,64: Kai kuriuose rankraščiuose: Uždengę jam akis, daužė jį per veidą ir klausinėjo ...

13 Lk 22,68: Kai kuriuose rankraščiuose: man neatsakysite ir manęs nepaleisite.

14 Lk 22,71: Girdėjome, t. y. piktžodžiavimą.

EVANGELIJA PAGAL MATĄ

KALNO PAMOKSLAS

Mt 5

Palaiminimai

1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. 2 Atvėręs lūpas jis mokė:

3 „Palaiminti[i1] turintys vargdienio[i2] dvasią: jų yra dangaus karalystė.

4 Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

5 Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.[i3]

6 Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:

jie bus pasotinti.

7 Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

8 Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

9 Palaiminti taikdariai:

jie bus vadinami Dievo vaikais.

10 Palaiminti persekiojami dėl teisumo:

jų yra dangaus karalystė.

11 Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. 12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“.

Šviesa pasauliui

13 „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.[i4] 14 Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. 15 Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. 16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.

Senojo Įstatymo išsipildymas

17 „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.[i5] 18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė[i6] ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. 19 Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. 20 Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.

Pyktis ir susitaikinimas

21 „Jūs esate girdėję, kad protėviams[i7] buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. 22 O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį.[i8] 23 Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, 24 palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

25 Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. 26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

Svetimavimas

27 „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk![i9] 28 O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. 29 Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. 30 Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą“.

Skyrybos

31 „Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. 32 O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju[i10], – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.

Priesaikos

33 „Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas.[i11] 34 O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas,[i12] 35 nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. 36 Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. 37 Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“.

Priešų meilė

38 „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. 39 O aš jums sakau: nesipriešink[i13] piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. 40 Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą.[i14] 41 Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. 42 Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

43 Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.[i15] 44 O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus,[i16] 45 kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.[i17] 46 Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! 47 Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus?

Argi to nedaro ir pagonys?! 48 Taigi būkite tokie tobuli[i18], kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

IŠNAŠOS:

1 Mt 5,3-5,12: Palaiminti – tikrai laimingi. Šie vad. 8 palaiminimai yra Dievo karalystės žemėje programa ir krikščioniškojo tobulumo santrauka. Kiekvienas palaiminimas kokiu nors nauju atspalviu paryškina vieną bendrą dvasią: Dievas aukščiau už visa!

2 Mt 5,3: Vargdienio dvasią turi tas, kas Dievą brangina labiau už visas žemiškas gėrybes, žinodamas, kad pastarosios Dievo akyse yra niekis; tas, kuris nesiremia žmonių galia, o visko tikisi iš Dievo. Paprastumas, neturtas, kūdikiška dvasia yra sąlygos įeiti į Dievo karalystę žemėje ir amžinąją jo karalystę danguje.

3 Mt 5,5: Žemę – amžinąją laimę: kaip išrinktoji tauta gavo Pažadėtąją žemę, taip romieji gaus dalį Mesijo viešpatystėje.

4 Mt 5,13: Druska teikia maistui skonį ir apsaugo nuo gedimo. Taip ir tikintysis turi žmonių pasaulį apsaugoti nuo sugedimo, padaryti jį geresnį, suderintą su Dievu.

5 Mt 5,17: Kaip Kristus įvykdo ST, matyti iš tolesnio teksto. Jis sutvirtina moralinius ST reikalavimus, pabrėždamas jų vidinį momentą. Pagrindinė Kalno pamokslo tema: krikščionių poelgiai turi viršyti Mozės Įstatymo ir pagonių etikos reikalavimus.

6 Mt 5,18: Raidelė – gr. iota; kalbama apie mažiausią hebr. raidę (jod).

7 Mt 5,21: Esate girdėję – Senajame Testamente; protėviams – seniesiems izraelitams, gavusiems Mozės įstatymą (plg. Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygas).

8 Mt 5,22: Pusgalv – gr. raka, atitinkamo aramėjų ž. transkripcija; beproti – šis keiksmas prikišdavo bedievybę: panieką Dievui.

9 Mt 5,27: Kadangi bibliniais laikais žmonės tuokdavosi labai jauni, tai VI Dievo įsakymas ir šis Kristaus įspėjimas tiesiog mini tik svetimavimą. Aišku, tas pat tinka paleistuvystei ir kitoms ištvirkavimo nuodėmėms.

10 Mt 5,32: Ištvirkavimo atvejis – neteisėta, netikra santuoka, draudžiama Įstatymo nuostatų (plg. Kun 18,6-18). Neteisėtą sugyvenimą nutraukus, nebus svetimavimo, jeigu ves kitą ar ištekės už kito.

11 Mt 5,33: Arba: Kreivai neprisiek, bet ištesėk...

12 Mt 5,34: Izraelitų kazuistai buvo išsigalvoję prisiekinėti žeme, dangumi ir kt. kūriniais; tokią priesaiką esą galima ir sulaužyti, nes ne Viešpačiu prisiekta. Todėl Kristus draudžia ir šitokį prisiekinėjimą.

13 Mt 5,39: Nesipriešinti – nemokėti piktu už pikta; tačiau nereiškia, kad reikėtų pataikauti blogiui apskritai (Gal 2,11; Jok 4,7).

14 Mt 5,40: Apsiausto pagal ST nuostatus (Iš 22,26) už skolas paimti negalima. Tai būdingas ST humaniškumo bruožas – saugoti žmogaus pragyvenimo minimumą.

15 Mt 5,43: ST nėra įsakymo neapkęsti priešų. Tačiau, pvz., Kumrano bendruomenė laikė neapkęstinais ir atiduotinais Dievo rūstybei visus, kurie jai nepriklausė.

16 Mt 5,44: Kituose rankraščiuose: Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už savo persekiotojus ir šmeižėjus.

17 Mt 5,45: Sausringose Artimųjų Rytų šalyse lietus – palaimos ženklas.

18 Mt 5,48: Tokie tobuli – tokie geri, atlaidūs, gailestingi (plg. Lk 6,36).

PIRMASIS LAIŠKAS KORINTIEČIAMS

1 Kor 13

Himnas meilei

0 (31 b) Aš trokštu jums nurodytidar prakilnesnį kelią:1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,bet neturėčiau meilės, aš tebūčiaužvangantis varis ir skambantys cimbolai.2 Ir jei turėčiau pranašystės dovanąir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.[i13 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.4 [i2]Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydimeilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.5 Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,6 nesidžiaugia neteisybe,su džiaugsmu pritaria tiesai.7 Ji visa pakelia, visa tiki,viskuo viliasi ir visa ištveria.8 Meilė niekada nesibaigia.Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. 11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. 12 Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. 13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

IŠNAŠOS:

1 1 Kor 13,2: Plg. Mk 11,23.

2 1 Kor 13,4-13,7: Užuot davęs abstrakčią meilės apibrėžtį, apaštalas išvardija konkrečius jos darbus.

EVANGELIJA PAGAL LUKĄ

Lk 15

Jėzaus gailestingumas. Paklydusios avelės palyginimas

1 Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. 2 O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. 3 Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

Sūnaus palaidūno palyginimas

11 Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12 Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. 13 Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

14 Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. 15 Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. 16 Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. 17 Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! 18 Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19 Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' 20 Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. 21 O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' 22 Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! 23 Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! 24 Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

25 Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. 26 Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. 27 Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. 28 Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. 29 O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. 30 Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. 31 Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su

manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. 32 Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“