VIeNDIeNĖS (HEmEROcALLIS l.) GeNTIeS AuGAlŲ … · 2020-04-29 · AuGAlŲ mORFOlOGINIŲ SAVyBIŲ APRAŠAS ... Viendienės morfologinė sandara pagal Cheryl Postlewait (AHS, 2015)

49

XX ❧ Botanikos sodo raštai / Scripta Horti Botanici issn 1392-3714 (Print), issn 2345-0215 (Online), http://dx.doi.org/10.7220/2345-0215.20.5

VIeNDIeNĖS (HEmEROcALLIS l.) GeNTIeS AuGAlŲ mORFOlOGINIŲ SAVyBIŲ APRAŠAS

Rita maršelienė, Vilija SnieškienėVytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6, LT-46324, Kaunas,

el. paštas [email protected], [email protected]

Stasė Dapkūnienė Augalų genų bankas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Stoties g. 2, LT-58343,

Akademija, Kėdainių rajonas, el. paštas [email protected] universiteto botanikos sodas, Vilniaus universitetas, Kairėnų g. 43, LT-10239,

Vilnius, el. paštas [email protected]

A n o t a c i j a

Lietuviško viendienės genties augalų morfologinių ir dekoratyvių savybių aprašo iki šiol nebuvo. Šis morfologinių savybių aprašas, paruoštas atsižvelgiant į tarptautinių organizacijų –Naujų veislių apsaugos sąjungos UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Végetales), Amerikos viendienių draugijos AHS (American Hemerocallis Society) ir tarptautinės biologinės įvairovės BI (Bioversity International) – reikalavimus ir yra reikalingas lietuviškų viendienių veislių mor-fologinėms augalo dalims aprašyti.

Reikšminiai žodžiai: morfologinės savybės, viendienės.

ĮVADAS

Viendienė (Hemerocallis L.) – žolinis daugiametis dekoratyvus au-galas, tinkantis įvairios paskirties želdynuose. Jas Hemerocallis vardu pavadino K. Linėjus (C. Linanaeus) apie 1735–1737 m. (Рycинoвa, 2005); graikiškai hemera – diena, kallos – grožis (Jankevičienė, 1998). J. Pabrėža pirmasis lietuviškai pavadino šį augalą viendienės vardu. Viendienės Lietuvoje dar vadintos lelijomis (dėl panašumo į lelijų žie-dus), kalavijais, kasočiais, teleponais (Dzūkija), aplelijomis (Šiaurės rytų Lietuva) ir kitais vardais (Andriušytė ir kt., 2008; Bertašiūtė ir kt.,

50

XX ❧ Botanikos sodo raštai / Scripta Horti Botanici

2008; Bomblauskas ir kt., 2008). Pirmieji rašytiniuose šaltiniuose vien-dienes paminėjo kinai 2697 m. prieš Kr. XV a. iš Rytų Azijos į Europą buvo atgabentos dvi laukinės rūšys: rusvoji viendienė (H. fulva) ir gel-tonoji viendienė (H. lilio-asphodelus). Lietuvoje jos auginamos nuo XVI a. (Dagys, 1985; Gudžinskas, 2010). Seniai Lietuvoje žinomos ir rusvosios viendienės veislė ‘Kwanso’, išvesta 1860 m., ir forma varie-gata (Vyšniauskas, 2005). XX a. pradžioje Europoje ir Amerikoje buvo introdukuota apie pusę dabar žinomų viendienės rūšių.

Viendienės auginamos dėl dekoratyvių savybių, rečiau naudojamos maistui gaminti ir medicinoje. Tai vienas iš pirmųjų augalų, atvežtas į Vakarų Europos sodus iš Tolimųjų Rytų. Tačiau juo itin susidomė-ta tik tuomet, kai Georgeas Yeldas sukūrė pirmą tarprūšinį hibridą (Рycинoвa, 2005), kuris davė pradžią naujai augalų kryžminimo erai. Viendienė turi du ypač svarbius požymius, dėl kurių ši gentis gali tapti ateities organizmo modeliu. Abu šie požymiai yra reprodukcinės kil-mės ir jau sulaukė mokslininkų dėmesio. Pirmasis požymis yra griežta žiedo atsidarymo ir žiedo senėjimo kontrolė, antrasis – savarankiško nesuderinamumo (SI) sistema. Tai sudėtinga sistema, apsauganti au-galą nuo savidulkos (Rodriguez-Enriquez et al., 2013).

Viendienės savaime Lietuvoje neauga, tačiau kaip dekoratyvus, at-sparus augalas Lietuvos klimato sąlygoms auginamas gėlynuose. Pasak Z. Gudžinsko, į Pietų Europą jos atvežtos ir pradėtos auginti daugiau kaip prieš 2000 metų (Gudžinskas, 2010). Manoma, kad Lietuvos dva-rų, vienuolynų ir klebonijų soduose viendienės augintos nuo XIX am-žiaus. Lietuvoje auginama rusvoji viendienė (H. fulva L.) bei jos veislė H. fulva ‘Kwanso’ ir forma H. fulva f. variegata, citrininė viendienė (H. citrina Baroni) ir geltonoji viendienė (H. lilio-asphodelus L.).

Selekcininkai iš mažų, labai neišvaizdžių laukinių augalų su-kūrė daugybę įvairių puošnių veislių. Šiuo metu viendienių veislės skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių. Lietuvos gėlių selekcininkai (A. Markevičius, K. Vyšniauskas, V. Vyšniauskienė, V. Dereškevičius, J. A. Liutkevičius, D. Žigarienė, E. Misiukevičius, R. Maršelienė) yra sukūrę viendienių hibridų. Tikėtina, kad greitu laiku bus išvesta ir lie-tuviškų viendienių veislių, kurioms bus suteiktas Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas.

51

Rita Maršelienė, Stasė Dapkūnienė ,Vilija Snieškienė

Naujų veislių apsaugos sąjunga UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Végetales), jungianti valstybes, kuriose tiriamos naujai sukurtų augalų veislės, yra paruošusi augalų veislių aprašymo nuoro-dų kriterijus. Lietuvos Augalų genų bankas tokių augalų dokumen-taciją tvarko pagal tarptautinės biologinės įvairovės BI (Bioversity International) (Bioversity..., 2007) reikalavimus. Apibūdinimo aprašai (Characterization descriptors) – vienas iš augalų genetinių išteklių do-kumentų, padedančių lengvai ir greitai atskirti skirtingus augalų fe-notipus. Juose nurodomi požymiai, kurie lengvai matomi plika akimi ir vienodai pasireiškia įvairiomis aplinkos sąlygomis. Pildant aprašus, rekomenduojama vadovautis atitinkamais reikalavimais. Reikalavimai aptarti 2012–2015 m. išleistuose raktažolių (Dapkūnienė ir kt., 2012), vilkdalgių (Dapkūnienė, 2013), bijūnų (Dapkūnienė, 2013), raganių (Dapkūnienė, 2014), tulpių (Dapkūnienė ir kt., 2014), skiauteručių (Dapkūnienė ir kt., 2015) ir jurginų (Dapkūnienė, 2015) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašuose.

darbo tikslas – aprašyti viendienės genties augalų morfologines savybes, atsižvelgiant į UPOV, AHS rekomendacijas ir BI reikalavimus.

METODIKA

Viendienės genties augalų morfologinių savybių aprašui naudoti užsienio šalių mokslininkų (Тaxтaджян, 1982; Амaтниeк и дp., 1986; Munson, 1989; Рycинoвa, 2005; Рyбининa, 2009; Cayuela et al., 2016), draugijų (The American Hemerocallis Society, National Gardening Association) ir gėlininkų-selekcininkų (Tarvidas, 1996; Vyšniauskas, 2005; Malduvienė, 2008) literatūros šaltiniai. Naudotas fotofiksacijos metodas įvairių viendienių taksonų augalų morfologinėms savybėms palyginti, skirtumams nustatyti.

Lietuviški augalų vardai pateikti pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas (Protokolinis..., 2014). Lietuviški augalų da-lių pavadinimai pateikti pagal O. Rupainienę (1998).

52


REZULTATAI IR Jų APTARIMAS

Viendienių kilmė ir sistematinė padėtis. Sistematiškai viendie-nės (Hemerocallis L.) gentis priskiriama Magnolijūnų (gaubtasė-klių) – Magnoliophyta skyriui, Lelijainių (vienaskilčių) – Liliopsida (Monocotyledones) klasei, Lelijažiedžių – Liliidae poklasiui, Lelijiečių – Liliales eilei (Тaxтaджян, 1982; Šriubėnienė, 2005). Hemerocallis gen-tis kelia daug taksonominių klausimų. Iš pradžių gentis buvo priskirta Liliaceae šeimai. XX a., išsamiau ištyrus vienskilčius augalus, pastebė-ta, kad ši klasifikacija klaidinga ir Hemerocallis gentis buvo priskirta atskirai Hemerocallidaceae šeimai (Dahlgren et al., 1985). Molekuliniai tyrimai patvirtino, kad gentis tikrai skiriasi nuo kitų Liliaceae šei-mos genčių. Vėliau viendienės gentis buvo priskirta Asphodelaceae ir Xanthorrhoeaceae šeimoms. Šiuo metu Hemerocallis gentis priskiriama Hemerocallidaceae šeimai (Seberg et al., 2012). Pirmą kartą viendie-nes aprašė A. B. Stoutas 1934 metais (Stout, 1986). Nuo to laiko ap-tiktos kelios naujos rūšys. Atlikus molekulinę analizę ir morfologinių savybių tyrimus, nustatyta, kad viena iš Japonijos endeminių rūšių – Hemerocallis citrina var. vespertina – turi trijų nepriklausomų linijų požymius. Genties taksonomija gali tapti dar sudėtingesnė dėl intensy-vaus šių augalų auginimo (Rodriguez-Enriquez et al., 2013).

Viendienės yra kilusios iš vidutinio klimato ir subtropinės Azijos. Didžiausia rūšių įvairovė aptinkama Kinijoje, Korėjoje ir Japonijoje (Einjährige..., 2004). Europoje viendienės nėra natūraliai paplitu-sios, o introdukuotos. Daugiausiai viendienių aptinkama kalnų ir pievų buveinėse; kai kurios rūšys auga specifinėse buveinėse, pvz., ant jūros uolų (H. hongdoensis). Neretai pasitaiko, kad introdukavus Hemerocallis genties augalus, šie per trumpą laiką puikiai prisitaiko ir net pradeda stelbti kitas augalų rūšis (H. fulva Šiaurės Amerikoje) (Rodriguez-Enrique et al., 2013), gali tapti net invazinėmis, ypač senos veislės (Buczacki, 2000). Gentyje, pagal taksonominę augalų rūšių pa-vadinimų standartizacijos sistemą (The Plant List), yra 116 mokslinių augalų rūšies rango pavadinimų, bet tik 23 rūšių pavadinimai yra pa-tvirtinti (Cayuela et al., 2016).

Visas viendienių selekcijoje naudojamas rūšis bandoma sujungti su hibridinės viendienės (Hemerocallis x hybrida Bergmans) rūšimi.

53


Tai nėra aprobuotas viendienių rūšies vardas. Viendienės veislės sie-tinos su gentimi, kadangi jos – tarprūšinės ir tarpveislinės hibridizaci-jos rezultatas. Manome, kad veislės vardą reikėtų rašyti taip: viendienė ‘Karalienė Morta’ – Hemerocallis ‘Karalienė Morta’. Naujas viendienių veisles nuo 1946 m. registruoja Jungtinėse Amerikos Valstijose veikian-ti Amerikos viendienių augintojų draugija (The American Hemerocallis Society, AHS). Soduose, parkuose ir kitur dažniausiai auginamos hi-bridinės (H. x hybrida Hort.) viendienės veislės, kurios skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių ir kasmet sukuriama šimtai naujų.

Hibridinės viendienės skirstomos į grupes pagal vegetacijos trukmę (vasaržalės, pusiau visžalės, visžalės), kero aukštį (nykštukinės, žemos, vidutinės, aukštos) žiedų spalvą (vienspalvės, dvitonės, dvispalvės ir kt.), žiedų formą, tipą, žiedų dydį, žydėjimo laiką per parą (Daylilies..., 2016).

Viendienių biologija ir morfologija. Viendienė yra geofitas. Šio tipo augalams būdinga mažesnė priklausomybė nuo išorinių faktorių dėl šaknyse susikaupusių atsarginių maisto medžiagų. Jų ūgliai nepalan-kiu vegetacijai metu visiškai nunyksta, o atsinaujinimo pumpurai tel-kiasi įvairiuose dirvos gyliuose. Iš atsinaujinimo pumpurų (gemma innovationis) po trumpesnio ar ilgesnio ramybės periodo išauga ūgliai (Naujalis ir kt., 2009). Pagrindinis gyvybinis augalo organas – trumpas mėsingas šakniastiebis, kuris augalui augant ilgėja. Regeneraciniu po-žiūriu pati aktyviausia – apikalinė šakniastiebio dalis, iš kurios išauga dvieilės lapų skrotelės ir generatyviniai organai (Šriubėnienė, 2005).

Pagal vegetacijos trukmę viendienės skirstomos į tris grupes: 1 gru-pė – vasaržalės (Dormant, DOR), kurių lapai rudenį visiškai nudžiūs-ta, o pavasarį pradeda sparčiai augti ir vegetuoti; 2 grupė – visžalės (Evergreen, EV), šiltuose kraštuose beveik ištisus metus vegetuojantys augalai, turintys labai trumpą ramybės periodą (2–3 savaites), kurio metu augalų vegetacija nesustoja, o tik sulėtėja; 3 grupė – pusiau visža-lės (Semi evergreen, SEV) – tai tarpinė viendienių grupė, panaši į visža-les, tik jai būdingas ilgesnis ramybės periodas, o esant šaltam klimatui jų lapai iš dalies apmiršta (Munson, 1989; Vyšniauskas, 2005). Lietuvos sąlygomis vizualiai nustatyti, ar veislė pusiau visžalė ar visžalė, yra gana sudėtinga: po žiemos ir vienų, ir kitų lapai būna visiškai nušąlę. Skirtumus galima pastebėti tik vėlyvą rudenį, stipriai atšąlus orams.

54


Tuomet visžalių viendienių lapai vis dar žaliuoja, o pusiau visžalių ne-maža dalis lapo jau būna pageltusi. Šis skirstymas rodo plačias adap-tacines augalo galimybes ir iš to galima spręsti, ar viendienės augs mūsų klimato sąlygomis, ar ne. Vasaržalės Lietuvos sąlygomis žiemoja geriausiai, pusiau visžalės – blogiau (reikėtų pridengti), o visžalės – blogiausiai.

Viendienės augalą sudaro vegetatyviniai požeminiai (šaknys, šak-niastiebiai, šakniaplaukiai), vegetatyviniai antžeminiai (stiebai ir lapai) ir generatyviniai (žiedynkočiai, žiedynai, žiedai ir vaisiai) organai ir jų dalys (1 pav.).

1 pav. Viendienės morfologinė sandara pagal Cheryl Postlewait (AHS, 2015)

55


Viendienės šaknų sistema – kuokštinė, kompaktiška. Augalas turi sutrumpėjusį požeminį stiebą – šakniastiebį su pridėtinėmis šaknimis. Pridėtinės šaknys išauga iš pamatinės ūglio dalies, kurioms šakojantis susiformuoja šoninės šaknys. Vyrauja stambios pirmosios eilės šoninės šaknys, apaugusios smulkesnėmis pridėtinėmis šaknimis (2 pav.).

Skiriamos virvinės (ilgos, plonos, vienodo skersmens per visą ilgį), pridėtinės (išaugančios iš požeminio stiebo ir ant šakniagumbių) šak-nys ir verpstiškai sustorėję mėsingi šakniagumbiai, kuriuose kaupia-mos maisto medžiagos. Kai kurios veislės turi ir šliaužiančius šak-niastiebius, kurie nutolsta nuo pagrindinio kero ir galuose formuoja naują skrotelę (naują augalą) (Tawny..., 2016). Daugumos veislių jaunų šaknų spalva šviesesnė (baltos, oranžinės spalvos atspalviai), o senų – tamsesnė (rudos spalvos atspalviai). Augalo keras tankus, sudarytas iš taisyklingai dviem eilėmis skrotelėje išsidėsčiusių lapų (3 pav.). Lapai bekočiai, pamatiniai, linijiški, nusmailėjusiomis viršūnėmis, 20–40 cm ilgio, 3–4 cm (pasitaiko ir 1,5–2,0 cm) pločio, statūs, pusiau nulinkę ar nulinkę. Lapija taisyklingos vėduoklės formos. Lapų spalva žalia, yra išvestos kelios veislės su dryžuotais lapais.

2 pav. Viendienės šaknų tipai: 1 – šakniagumbiai, 2 – virvinės šaknys, 3 – pridėtinės šaknys (pagal Ohio Perenial and Biennial Weed Guide)

1

3

2

56


Generatyviniams augalo organams priklauso žiedynkotis, žiedynas, žiedas, vaisius ir sėkla. Iš kero centro išauga belapis apvalus arba briau-notas žalias arba tamsesnio atspalvio žalias stiebas, iškeliantis žiedy-ną – žiedynkotis. Viendienės žiedynas – šluotelė. Apyžiedis yra žiedo lapelių visuma (aplink kuokelius ir piesteles), kai apyžiedis nediferen-cijuotas į taurelę ir vainikėlį (4 pav.).

Šeši apyžiedžio lapeliai pagrindais suaugę į vamzdelį. Trys vidinio apyžiedžio rato segmentai ir trys išorinio apyžiedžio lapo segmentai – apyžiedžio lapeliai (Bagdonaitė ir kt., 1963).

Aprašant veisles kreipiamas dėmesys į apyžiedžio lapelio viršūnės ir apyžiedžio lapelių formą, žiotis, vamzdelį ir spalvinius (antrinės ar tretinės spalvos) darinius apyžiedyje, pagrindinės gyslos pobūdį ir kt. (5 pav.). Specialioje literatūroje skirtingai įvardijama tamsesnės spalvi-nės dėmės apyžiedyje prie žiočių. Tai gali būti „akutė“ (angliškai – eye zone, rusiškai – глазок).

Spalvinė dėmė, pasireiškianti raibuliuojančiomis atsikartojančio-mis bangomis (angliškai – pattern), dėl kurių tokios viendienės daž-nai vadinamos „gegutinėmis“, arba vos matomai išreikštas, vos įžiūri-mas kitos spalvos buvimas – halas (angliškai – halo, rusiškai – ореол) (Рycинoвa, 2005; Рyбининa, 2009; AHS..., 2000–2016).

3 pav. Viendienės keras (Munson, 1989) 4 pav. Viendienės žiedo sandara

piestelė

dulkinė

mezginė

žiedkotis

apyžiedžio lapelis

57


Dauginimas. Augalams nužydėjus užsimezga sėklos. Jos stambios, juodos, blizgančios ir yra trilizdėse dėžutėse. Viendienės dauginamos sėklomis ir vegetatyviniu būdui (kero dalijimu, įšaknydijant stiebinius ūglius). Sėklomis dauginamos tik rūšinės viendienės. Veislės sėklo-mis gali būti dauginamos tik selekcijos tikslais, norint sukurti naujas veisles. Tokiu atveju motininių augalų kuokeliai pašalinami, piestelių purkos izoliuojamos ir apdulkinamos dirbtiniu būdu pasirinkto au-galo žiedadulkėmis. Užsimezgusios sėklos sėjamos anksti pavasarį. Sėjinukai pražysta trečiais–penktais metais. Pagrindinis vegetatyvinis dauginimo būdas – kerų dalijimas. Geriausiai tinka jauni 3–4 metų augalai. Juos lengva perskirti rankomis. Kerą iškasus pirmiausia nuva-lomos žemės (patariama žemes nuplauti stipria vandens srove). Paskui jis padalijamas į tiek dalių, kiek norima turėti sodmenų. Senesni kerai dalijami aštriu peiliu. Standartinis sodmuo – su viena skrotele ir gerai išsivysčiusiomis šaknimis. Kaip minėta, ant žiedynkočių iš miegančių pumpurų išauga stiebiniai ūgliai (1 pav.) su nedidele lapų skrotele. Jie atskiriami nuo augalo, trečdaliu patrumpinami lapai ir pasodinami į lysvę ar vazoną šiltnamyje.

Viendienių agrotechnika. Viendienės – vieni nereikliausių dekora-tyvių augalų. Jos gali augti praktiškai bet kokioje vietoje, bet, sudarius

5 pav. Viendienės veislių aprašymui charakteringos žiedo dalys

apyžiedžio lapelio viršūnė

vidinis apyžiedžio

lapelis

išorinis apyžiedžio

lapelis

apyžiedžio lapelio kraštas

šviesesnė apyžiedžio lapelio vieta virš žiočių

„akutė“ – kitos, tamsesnės spalvos dėmė

prie žiočių

pagrindinė gysla

žiotys

58


optimalias augimo sąlygas, jos bus dekoratyvesnės ir ilgaamžiškesnės. Vienoje vietoje viendienės gali augti iki 15 metų. Dauguma veislių mėgsta saulėtas vietas arba minimalų pavėsį. Svarbu, kad saulės spin-duliai apšviestų ne mažiau kaip 6 valandas per parą. Dalinio pavėsio sąlygomis žiedynkočiai ištįsta, būna silpnesni ir dažnai neišlaiko žie-dyno. Pastebėta, kad daugiau saulės šviesos reikia viendienėms su švie-siais ir pastelinių spalvų žiedais (Einjährige..., 2004; Maršelienė ir kt., 2011). Smėlėtą dirvožemį rekomenduojama praturtinti kompostu, moliu, tręšti organinėmis trąšomis. Sunki dirva, priešingai, papildo-ma smėliu, durpėmis ar gerai perpuvusia lapine žeme. Tinka silpnai rūgštinės-šarminės reakcijos dirvožemis (pH – 5,5–6,5). Idealus dir-vožemis – derlingas priemolis, turintis daug organinių medžiagų. Tokioje dirvoje jas galima rečiau lieti ir, bent pirmus dvejus metus, nebūtinas papildomas tręšimas. Viendienės nemėgsta ilgiau stovin-čio vandens ir aukštai slūgsančių gruntinių vandenų. Tokiose vietose, taip pat auginant sunkiose molio dirvose, jas reikia sodinti aukščiau (8–15 cm) iškeltose lysvėse (Рубинина, 2009; Vyšniauskas, 2005). Padaugintų viendienių kero dalis ir persodinant kerus galima sodinti pavasario–rudens laikotarpiu. Lietuvos klimato sąlygomis geriausia viendienes sodinti gegužę (vegetacijos pradžia) ir rugpjūtį (žydėjimo pabaiga) (Atkočaitytė ir kt., 1971). Išsodinimo atstumas tarp augalų – 45–60 cm (Русинова, 2005). Duobutės gylis priklauso nuo dirvos tipo: lengvesnėse dirvose yra giliau (apie 60 cm), o sunkesnėse – se-kliau (apie 30 cm). Svarbu, kad šaknies kaklelis tik 2–2,5 cm būtų užpiltas dirva. Duobutės plotis priklauso nuo šaknų sistemos dydžio. Jei sodinamoji medžiaga apvytusi, patrumpinus iki 15 cm lapiją ir iki 20–30 cm senas šaknis, rekomenduojama augalą keletui valandų pa-merkti į vandenį ar į silpną kalio permanganato (KMnO4) tirpalą.

Pagrindinis tręšimas (rugpjūčio pabaiga–rugsėjo pradžia) turi di-džiausią įtaką kitų metų žydėjimui, padeda geriau pasiruošti žiemoji-mui. Naudojamos tos trąšos, kurios turi labai nedaug azoto arba visai jo neturi. Kaip trąšą rekomenduojama naudoti superfosfatą kartu su medžio pelenais. Papildomai kompleksinėmis trąšomis tręšiama ba-landžio pabaigoje–gegužės pradžioje, kadangi šiuo metu yra pats in-tensyviausias vegetatyvinės masės augimas. Vėliau (iki rudens) tręš-ti nebūtina. Viendienių išsivysčiusi šaknų sistema sukaupia dideles

59


vandens atsargas, todėl nesunkiai pakelia sausrą. Jeigu joms trūksta drėgmės, smulkėja žiedai, dalis jų neišsiskleidžia arba skleidžiasi vi-siškai neišsivystę, vėliau pradeda gelsti ir lapai. Lietuvos klimato są-lygomis pavasarį drėgmės užtenka, vasarą dažnai būna per sausa. Viendienes reikia laistyti nedažnai, bet gausiai. Laistymo dažnumas priklauso nuo dirvožemio mechaninės sudėties: auginant sunkesnėse dirvose užtenka laistyti vieną kartą per savaitę, o lengvose – du kar-tus. Rekomeduojama laistyti vakare ir stengtis, kad kuo mažiau van-dens patektų ant kero. Tai ypač aktualu žydėjimo metu, nes jeigu ant žiedpumpurių lieka lašų, kitą dieną ima skleistis dėmėti žiedai.

Rudenį mulčiuojami tik pirmų pasodinimo metų augalai. Mulčio (kompostas, durpės, upės smėlis ar smulkinta lapuočių žievė) sluoks-nis – ne storesnis kaip 3 cm.

APIBENDRINIMAS

Viendienių genties augalų morfologinių savybių aprašymas, atsi-žvelgiant į UPOV, AHS rekomendacijas ir BI reikalavimus kartu su dekoratyvių savybių aprašymu, turėtų palengvinti būsimų lietuviškų viendienių veislių aprašus.

Aprašai turėtų būti naudingi kolekcijas prižiūrintiems kuratoriams ir augalų genetinių išteklių vartotojams.

LITERATūRAAHS Daylily Dictionary: with terms, illustrations, examples and parte image map. 2000–2016. American Hemerocallis Society. Prieiga per internetą: <https://www.daylilies.org./ahs dictionary/....html>.

ANDRIUŠYTĖ, A.; BALTRUŠAITIS, V.; BURINSKAITĖ, I.; ŽUMBAKIENĖ, G. 2008. Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra. Vilnius, 104 p. ISBN 978-9955-9468-3-0.

ATKOČAITYTĖ, A.; BALIūNIENĖ, A.; BOGUŠEVIČIūTĖ, A.; KAULAKIS, M.; LUČINSKIENĖ, A.; PETRAUSKAITĖ, E.; RADAUSKIENĖ, E.; RUGYTĖ, J.; SAMSONAITĖ, J. 1971. Gėlių augintojo vadovas. Vilnius, p. 103–107.

60


BAGDONAITĖ, A.; GALINIS, V.; JANKEVIČIENĖ, R.; LEKAVIČIUS, A.; NATKEVIČAITĖ-IVANAUSKIENĖ, M.; PIPINYS, J.; PURVINAS, E.; RIBOKAI-TĖ, B.; SNARSKIS, P.; STANCEVIČIUS, A.; ŠARKINIENĖ, I. 1963. Lietuvos TSR flora, T. 2. Vilnius, p. 508–511.

BERTAŠIūTĖ, R.; BALTRUŠAITIS, V.; BURINSKAITĖ, I.; ŽUMBAKIENĖ, G. 2008. Vakarų Aukštaitijos tradicinė kaimo architektūra. Vilnius, 96 p. ISBN 978-9955-9468-2-3.

Bioversity international. Developing crop descriptor lists. Guidelines for develo-pers. 2007. Bioversity Technical Bulletin, No. 13. Rome, 71 p.

BOMBLAUSKAS, J.; BURINSKAITĖ, I.; ŽUMBAKIENĖ, G. 2008. Tradicinė Žemaitijos architektūra. Vilnius, 96 p. ISBN 978-9955-9468-1-6.

BUCZACKI, S. 2000. Plant dictionary. New York, 320 p. ISBN 0 600 60066 1.

CAYUELA, L.; OKSANEN, J. 2016. Taxonomic Standardization of Plant Species Names, Automated standardization of taxonomic names and removal of ortho-graphic errors in plant species names using ‚The Plant List‘ website (www.theplantlist.org), [žiūrėta 2016 m. rugsėjo 26 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.theplantlist.org/tpl/search?q=hemerocallis>.

DAGYS, J. 1985. Augalų anatomija ir morfologija. Kaunas, 346 p.

DAHLGREN, R. M. T.; CLIFFORD, H. T.; YEO, P. F. 1985. The families of the mo-nocotyledons. Berlin, 520 p. ISBN 354013655X.

Daylilies forum. National Gardening Association. 2016. Prieiga per internetą: <http://garden.org/forums/view/daylilies/>.

DAPKūNIENĖ, S. 2013. Barzdotųjų vilkdalgių veislių (Iris ‘XXX’ morfologinių ir de-koratyvių savybių apibūdinimo aprašas. Kėdainiai, 24 p. ISBN 978-609-8126-03-7.

DAPKūNIENĖ, S. 2013. Žolinių bijūnų (Paeonia L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas. Akademija, 18 p. ISBN 978-609-8126-00-6.

DAPKūNIENĖ, S. 2014. Raganių (Clematis L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas. Kėdainiai, 28 p. ISBN 978-609-8126-07-5.

DAPKūNIENĖ, S. 2015. Jurginų (Dahlia Cav.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas. Akademija, 43 p. ISBN: 9786098126259.

DAPKūNIENĖ, S.; GLIOŽERIS, S. 2015. Skiauteručių (Lophospermum D. Don) morfologinių dekoratyviųjų savybių apibūdinimo aprašas. Akademija, 24 p. ISBN 9786098126235.

DAPKūNIENĖ, S.; JUODKAITĖ, R. 2014. Tulpių (Tulipa L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas. Akademija, 35 p. ISBN 978-609-8126-21-1.

61


DAPKūNIENĖ, S.; VARKULEVIČIENĖ, J. 2012. Raktažolių (Primula L.) morfo-loginių dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas. Kėdainiai, 24 p. ISBN 978-9955-637-89-9.

Einjährige und mehrjährige Pflanzen. 2004. Random House Australia, 1008 p. ISBN 3-8331-2006-1.

Gardening with Daylilies in Florida. Prieiga per internetą: <https://conference.ifas.ufl.edu/gardener13/Presentations/Monday/Palms%20E/pm/0345%20Peterson.pdf>.

GUDŽINSKAS, Z. 2010. Tradiciniai Lietuvos darželių augalai. Vilnius, 159 p. ISBN 978-5-420-01665-7.

Jankevičienė, R. (sud.). Botanikos vardų žodynas. Vilnius, 523 p. ISBN 9986-662-10-9.

MALDUVIENĖ, J. 2008. Viendienė – grožis ne vienai dienai. Sodo spalvos, Nr. 6 (138), p. 34–36.

MARŠELIENĖ, R.; STANKEVIČIENĖ, A. 2011. Viendienės genties augalų įvairo-vės tyrimai Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode. Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo raštai, XV tomas, p. 61–71.

MUNSON, R. W. J. 1989. Hemerocallis, the daylily. Portland, Oregon, 144 p. ISBN 088192-140-8.

NAUJALIS, J. R.; MEŠKAUSKAITĖ, E.; JUZĖNAS, S.; MELDŽIUVIENĖ, A. 2009. Botanikos praktikos darbai. Vilnius, 315 p. ISBN 978-9955-33-478-1.

Protokolinis nutarimas dėl rekomendacijos „Dėl dekoratyvinių augalų lietuviš-kų pavadinimų (Š–Ž)“. 2014. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Prieiga per interne-tą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=484837&p_tr2=2>.

RODRIGUEZ-ENRIqUEZ, M. J.; GRANT-DOWNTON, R. T. 2013. A new day dawning: Hemerocallis (daylily) as a future model organism. AoB Plants, Vol. 5, p. 055. doi: 10.1093/aobpla/pls055.

RUPAINIENĖ, O. 1998. Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų bi-ologijos terminų žodynas. Vilnius, 432 p. ISBN 9986-402-13-1.

SEBERG, O.; PETERSEN, G.; DAVIS, J. I.; PIRES, J. C.; STEVENSON, D. W.; CHASE, M. W.; FAY, M. F.; DEVEY, D. S.; JORGENSEN, T.; SYTSMA, K. J.; PILLON, Y. 2012. Phylogeny of the Asparagales based on three plastid and two mitochondrial genes. American Journal of Botany, Vol. 99, p. 875–889.

STOUT, A. B. 1986. Daylilies: the wild species and garden clones, both old and new, of the genus Hemerocallis. New York, 119 p. ISBN 0898310288.

ŠRIUBĖNIENĖ, J. 2005. Viendienės (Hemerocallis) rūšių biologinės savybės. Botanica Lithuanica, Suppl. 8, p. 57–65.

62


TARVIDAS, J. 1996. Lietuviškos gėlių veislės. Vilnius, 74 p. ISBN 9986-19-208-0.

Tawny Daylily, Hemerocallis fulva. Ohio perenial and biennial weed guide. 2016. Prieiga per internetą: <https://www.oardc.ohio-state.edu/weedguide/singlerecord.asp?id=180>.

The plant list: A working list of all plant species. Version 1.1. 2013. Prieiga per inter-netą: <http://www.theplantlist.org/browse/A/Xanthorrhoeaceae/Hemerocallis/>.

VYŠNIAUSKAS, K. 2005. Viendienės. Sodo spalvos (Serija Gėlių spalvos), Nr. 27. Vilnius, 29 p. ISSN 1392-771x.

АМАТНИЕК, В.; ИЕВИНЯ, С.; ЛУСИНЯ, М. 1986. Политомические определители сортов некоторых декоративных многолетников. Рига, 152 с.

ТАХТАДЖЯН, А. (главный редактор). 1982. Жизнь растений. B 6-ти томах, Том 6, Цветковые растения. Москва, c. 102–104.

РУСИНОВА, Т. 2005. Лилейники. Москва, 175 c. ISBN 5-271-10537-7.

РУБИНИНА, А. 2009. Лилейники. Все лучшие сорта к сезону. Москва, 48 c. ISBN 978-5-699-34581-6.

Rita maršelienė, Stasė Dapkūnienė, Vilija Snieškienė

deScRiPTion of MoRPHological cHaRacTeRiSTicS of HEMEROCALLIS l. genUS PlanTS

S u m m a r yLithuanian description of morphological and ornamental characteristics of

Hemerocallis L. genus plants has not been created until now. Description was pre-pared according to the requirements of international organizations: Union pour la Protection des Obtentions Végetales (UPOV), American Hemerocallis Society (AHS), and Bioversity International (BI). Description is necessary for the future description of Lithuanian cultivars. Morphological parts of the plant were de-scribed.

key words: daylilies, morphological characteristics.

Documents

VIeNDIeNĖS (HEmEROcALLIS l.) GeNTIeS AuGAlŲ … · 2020-04-29 · AuGAlŲ mORFOlOGINIŲ SAVyBIŲ APRAŠAS ... Viendienės morfologinė sandara pagal Cheryl Postlewait (AHS, 2015)