U D K 821.172-31 Ka-182

© Edvinas Kaleda, 2002 © Leidykla „MagiIe", 2014

I S B N 978-9986-956-72-3

G alv4 turejau taip atversti, kad apzlibau nuo saules. Tai Gerka is antrosios lokalines j smugj sukrove vis^ jegq,

ir kamuolys sove j zydr^ erdv^. Sveikatos tur i nelyg mulas, bet siaip z^sinij z^sinas, kaip ir dauguma Pravieniskii^ kolonijos pi l i -grimij . Nieko keisto - protingi cia neatvaziuoja. Taciau pus§ gy-venimo praleidus uz spygliuotos vielos sunku jsivaizduoti, k iek tij protingi|ji| liko ten, laisveje. Juk vaziuoja ir vaziuoja etapas po etapo. I r vis jaunesni.

Bet tas kamuolys! Aisk ia i maciau - odine piisle megavosi lais­ve. Apsisuko tarsi jkvepdama tyro oro ir t ik tada l iudnai pasidave zemes traukai, kur laukeme mes, gauja del kamuolio suzverejusiij vyr i } .

- M u s k ! . . - D e k , dek!.. Marfuka norejo atmusti galva, taciau kiso pakausj t ik ant nuo-

vokos, ir kamuolys prasmego koji j maisalyneje. Pakilo dulkii j tu-mulas, r iksmai ir keiksmai. N u nafik. Pabegejau kiek j priekj - gal nuskils koks pasas. Pries mane Avecka - ilgsis is „arkliij" mastiu-chos, atseit v idurio gynejas. U z jo - vartai i r it velnias, baidan-tis sventuosius, rankas issket^s Cigoniukas. Irgi vilnietis. Kaunas pries Vi ln i i j . Lietuviai pries rusus. Toks macas mano isejimo j lais­ve proga.

I r stai tas nuostabus momentas - kamuolys stebuklingu biidu sasteli prie manf s. Rieda l inksmai pasisokedamas, lyg sakydamas: sveikas, 2 i l iau , as savas. . .

Susistabdziau. V i s i mato, kad kamuolys atsidure pas mane, ir plumpsi artyn. Ilgsis jau sniokscia j nugar^ ir stumia taip, lyg no-reti} uzl ipti man ant kupros. Vienas apgaulingas judesys, kitas, ir Avecka lieka issizioj^s, taciau smugis isejo nekoks - labai jau

K A U N A S . S A U L I U S / 1 5

nestipriai spirtelejau sportbacio galiuku. Ot, velnias! Bet kamuo­lys neregimomis odines dvasios akimis mate visus plysius - atsi-trenk^s j supliikt^ aikst?, prasvilpe parkritusiam Cigoniukui pro ausis tiesiai j t inkl^. Y r a !

Aikst^ aptup§ zekeliai subliuvo lyg laukine mongolij orda. Vieni is dziaugsmo, ki t i is apmaudo. Kaunas laimejo, Vi lnius gavo. Vie -no jvarcio skirtumu.

Paskutines dvi minutes jau nieko nebekeite. Kamuolys malesi aikstes viduryje. Gerinosi puldamas tai prie vieni j , tai prie kit i j , tarsi noredamas uzglostyti vilniecii j pralaimejimo kartelj ir galij gale sutaikyti abi puses. 2 i n o m a , lygiosios geriau. Bent j au to-del, k a d tai paskutines mano rungtynes zonoje. Rytoj kaip tas kamuolys sausiu j laisv^. I r buvo teisiis tie, kur ie tvirt ino, kad

„bank§" jkaliau per fuks^. K a d beveik nebuvo sansij jmusti is to-kio atstumo, kai vartuose stovi Cigoniukas, kisenvagis is K i r t i m i j . Jis tiesiog profesionaliai graibsto kamuolj . V i k r i a i , kaip pinigines is svetimq kisenii j . Taciau kamuolio patirta laisves a k i m i r k a i r manoj i - laukiant i po penkiol ikos valandi j - suteike smugiui grakstumo ir klastingumo. Netgi laimes, o pries j ^ kisenvagiai bejegiai.

Po rungtynii j prie man^s su pagyrimais l indo kas netingejo. Grazus jvartis! Sveikinu! Ger^ jkalei! Isdurei ! . .

Nutaisf s abejing^ min^, kurciai priiminejau sveikinimus ir per visi j galvas stebejau, kaip sestosios lokalines bugoras nesa brangij grynos odos kamuolj j saugi^ viet^. U m a i pasirode, kad jis vienu nesvariausiu, labiausiai nuspardytu lopiniu man mirktelejo. K a i i k i laisves suskaiciuotos valandos, atsisveikinant ka i kurie daik-tai tarsi gyvi tampa. K i t i j tokius zenklus nekreipia demesio ir vien skundziasi, dejuoja: „Stogas vaziuoja. Smegenis spaudzia." O mane daiktij dvasingumas jaudina.

Profesorius - gyvas daiktas. Sakau „daiktas", kadangi j i s ne-telpa j joki i j zonos kasti j remus. Jis nei „sestiorka", nei tuo la -biau „ozys" ar nuskriaustasis. Niekas jo nelaiko ir „bachuru".

6 E D V I N A S K A L E D A

Tiesiog - Profesorius. Isdziiiv^s tarsi sakotas medis. Kauletomis, amzinai nusvirusiomis, tarsi ne savomis rankomis. Taciau pama-tytumet, kaip jos atgyja, kai suskanta ieskoti kokios knygos, o j i j net kelios dezes palovyje prikrautos. K u r i nors viena is labiausiai apsiurusii j vis^laik butinai padeta ant staliuko prie jo gelezines lovos. Nefotogeniskas. Strazdanotas it berniukstis ir nesiskiriantis su akiniais net per mieg§.

„ 0 jei koks kipisas, kokia zavarucha?.. - tarytum juokaudavo jis. - N o r i u t ikr^ nelaimes snukj matyti, o ne iskreipt^ savo nui l -susiij akii j , kurios daznai apgauna."

Jam nemalonumai zonoje nebegrese, kai mes radome sj bei t^ bendro. Kada tas buvo? Pries kokius penkerius metus, jei ne dau-giau. . . Zonoje laikas suryja gyvus pris iminimus ir istrina savo pa-ties pedsakus, - tai velgi Profesoriaus, ne mano zodziai. Filosofas? Nezinau, kaip jie atrodo, bet zonoje ne vienas tokiais bando apsi-mesti, i r nesu tikras, ar Profesorius irgi nera is tokiij .

Su juo m a n sunkiausia atsisveikinti . Pal ikt i j j c ia , tarp vie-ni| - zverejancii} ir kit i j - atgaunancixj zmogiskcj pavidal^ v y r i j . Bet pastarieji atvejai, t.y. atsivertimai, vis retesni darosi. I r cia, ir laisveje. Taip tvirt ina Profesorius. Jo sampratos daznai ne mane vien^ sunervindavo. Jis zodzius ki lnoja kaip akmenis ir muri ja j savo teisybes sien^, o zonoje gerai pakaustytas liezuvis neretai sugniuzdo su aklu jn irs iu pumpuojamus raumenis. Niekas net ne-numano, kad jam tur iu buti dekingas, jog pamazu atsistojau greta vis i j kolonijos autoritetij ir mano zodis jgavo kumscii j svorj - toks derinys padeda ne t ik isgyventi, bet ir gyventi tokioje sumautoje zemes vietoje kaip kolonija.

Rytoj, rytoj manf s cia jau nebebus... - Kada, L i l i a n , zavarke? - tai Vienuolis, tas juokdario veido v y -

rukas, taciau uz jsivaizduojam^ Kauno garb? pasiruos^s bet k a m gerkl? perk^sti. Stebi mane, tysantj ant numindzioto zoles lopine-lio uz varti j , be pavydo, nors j a m lemta dar dvejus metus lakstyti paskui futbolo kamuolj .

K A U N A S . S A U L I U S / 1 7

- Astunt^, - sakau jam, - pries patikrinim^. Vienuolis sypteli. Daugelis gerai mane pazjstanciij pastebi, kad

stengiuosi nebevartoti zargono. Issivaduoti nuo destrukcijos, kaip sako Profesorius. Zodis turi griaunamcjj^ jeg^, ir neisval^s is savo kalbos primityvaus kal ini i j zargono niekada nebusi laisvas. Nors . . . niekas zmogui nesuteikia tokios laisves kaip pinigai. Bet cia jau kita Profesoriaus teorija, su k u r i a vis i Pravieniskii j „aukletiniai" sutinka.

Vienuolis nueina, keliuosi ir as. K a i tau netoli keturiasdesimt, apie savo fiziologin? sandarq nejuciomis suzinai daug negeri} da-lykq. Stuburas, nezinia is kur kyl^s dilbj maudziantis nervas. D a n -tys! . . Nuo mazens zinai, kad ji} turi buti 32, bet bijai ir perskaiciuo-ti, kiek j-q esi isbarst^s po kalejimus.

Na nieko, laisveje susitvarkysiu, pagalvoju vi lkdamas kojas j prausykl^, jtaisyt^ aikstes pakrasty stovinciame pastate.

Cigoniukas, issireng^s i k i puses, turskiasi prausykloje, taciau pasaulyje dar neisrastas toks muilas, kur is nuplauti j apmaud^. Vienas zandas dega raudoniu. Matyt, kazkuris zaidejas is vilniecii j mastiuchos neislaik^s skele antausj. Patapsnoju j am per slidij petj. Sakau, kad jmusiau per fuks^, kad jis, Cigoniukas, geriausias visi j laiki j zonos vart ininkas. Juk tai t ik zaidimas. Kamuolys megsta zaidim^, o ne akl^ kov^ del jo.

Nusitempiu prakaitu permirkusi^ sportinuk?. Net ant kriitines zilstelej? plaukai. Todel as ir 2 i l ius .

Prausykla aidi nuo juoko, o as rieskuciomis teskiu vandenj ant suplukusio kuno - kalejimo metai jo neismargino tatuiruotemis ir, aciu Dievui , nepaverte kauli j k ruva zemeje. Galvoju: is kur v y -ra i semiasi to l inksmumo? Jei taip r imciau susim^scius - juo-kas pro asaras. Daugumos, kaip ir man^s, laisveje niekas nelau-kia . Seniai esame prakeikti ir uzmirsti . Atmatos visuomenes, kur i , nepaisydama Sijziningai atpiltos kruvos met^, i r toliau mus teis i r teis - i k i pat Paskutiniojo teismo, kuriame ir patys bus uz tai nuteisti.

8 E D V I N A S K A L E D A

Nors netikiu jokiais teismais, nepasitikiu teisejais, bet vil iuosi , kad Paskutinysis teismas mane pribloks savo teisingais sprendi-mais. Vilt ie , kiek sykii j tu mane jau „isdurei"?..

* * *

Profesorius tvirtina, kad tokius zodzius kaip „viltis", „laime", „pui-kus", „nuostabus" privalau pamirsti . Abstraktybes, slopinancios tikruosius pojucius. O tu turi apie savo busen^ nusituokti skalpe-lio pjuvio t ikslumu, teisingai jvertinti kiekvien^ savo ir svetimos nuotaikos niuans^. Bet sioje vietoje as j a m papriestaravau - tai zonos taisykle, o laisveje taisyklii j nera. Y r a jstatymai, ir jeigu j i j nepazeidi, jau vien del to savo busen^ gali pavadinti puikia. N u -jauciu, kad man^s laukia ramus miegas. Va va , rodo savo smailius dantis Profesorius, t iktai nujauti. Nieko tu nezinai apie anapus tvoros tekantj laik^, kuris cia tyvuliuoja kaip pelke. O uzbaigia it koks fariziejus: „Laimingas bus tas, kuris paims jusi j vaikucius ir sutreskys juos numesdamas j akmenyn^." I r tuoj savaip paaiski-na (sita nezmoniskai stora knyga visada j a m po ranka) Sventojo Rasto citat^: laiminga bus ta moteris, k u r i sugebes tavo vaikucius, tai y ra kvailas vi l t is , it bastardus, uzaugintus zonoje, numesti j akmenyn^. Palauk, sakau, kas tie bastardai?.. Vos speja Profeso­rius paaiskinti, kai galv^ j sekcij^ jkisa Cicinskas, tarp kauniecii j bene auksciausiai stovinti figura, ir kaipmat suniekina visas musij filosofijas - pasak jo, letin? sizofrenijos form^.

- Kaip pridurkai gincijates, ar skyle yra skyle. Tada jis, pasikviet^s mane uz duri j , ir pasiule iskart „prasisukti"

laisveje: garantuota diela, galima nukelti nemazai faneros. Puse kliuti j j am. O k^, argi neteisinga? Draugiskai, kaip broliai. Suta-reme, kad as rimtai jo pasiulymo isklausysiu. Sj vakar^, po cefyro gerimo, kur j , kaip jprasta, organizuoja vis i iseinantieji j laisv?.

Taigi astunt^ - visuotinis „buchinimas", devint^ - strielke su Cincia . Patikrinimas. I r naktis, paskutine naktis zonoje. Nemiego-siu. Reikia apsiprasti su mint imi , kad vis delto isauso tas laisves

K A U N A S . S A U L I U S / 1 9