VALSTYBĖS ARCHEOLOGIJOS KOMISIJA IR dVARŲ KULTŪRINIS ... · Konstantinas Jablonskis (1892–1960). 1918 m. birželio mėnesį jis iš Voronežo evakavosi į Vilnių, kur įsitraukė

215

DDISSN 1392-0588 (spausdintas)ISSN 2335-8769 (internetinis)

http://dx.doi.org/10.7220/2335-8769.68.112017. 68

IRMINA ABRAMOVIENĖ

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

KĘSTUTIS RAŠKAUSKAS

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

ATRAdIMAIVALSTYBĖS ARCHEOLOGIJOS KOMISIJA IR dVARŲ KULTŪRINIS PAVELdAS 1919–1921 METAIS: TARP GELBĖJIMO IR KONFISKAVIMO

SANTRAUKA. Šioje publikacijoje pateikiami dokumentai, iliustruojantys Valstybės arche-ologijos komisijos pastangas nacionalizuoti dvarų kultūrinį paveldą nuo 1919 m. lapkričio mėnesio iki 1921 m. balandžio mėnesio. Komisijos vadovas Eduardas Volteris ir jo bendra-darbiai Paulius Galaunė, Konstantinas Jablonskis, Stasys Brašiškis bei Valerijonas drevinskis aplankė mažiausiai penkiolika rūmų, kuriuose būta kultūros vertybių. Jų savininkai išvyko iš Lietuvos, o dvarus prižiūrėjo įgaliotiniai, kurie tik iš dalies buvo pajėgūs išsaugoti negyvena-muose rūmuose likusias vertybes. Po šių vizitų meno kūriniai, knygos ir giminių archyvai buvo išgabenti į Kauną ir Šiaulius, kur perduoti archyvams, muziejams ir bibliotekoms. RAKTAŽOdŽIAI : Valstybės archeologijos komisija, dvarai, bibliotekos, archyvai, kultūros paveldas.

ĮVAdAS

Valstybės archeologijos komisijos (toliau – VAK) steigimas buvo komplikuotas procesas, kuris jau aprašytas istoriografijoje1, tad čia paminėtini tik keli momen-tai ir šio šaltinių rinkinio dokumentuose figūruojantys dramatis personae. Pirmas konkretus Komisijos steigties žingsnis buvo žengtas 1919 m. gegužės 28 d., kai švietimo ministro Juozo Tūbelio kabinete archeologai ir kultūrininkai Tadas dau-girdas, Vladas Nagevičius ir Valerijonas Verbickis sutarė ją įsteigti. Ji pradėjo veikti kaip Švietimo ministerijos padalinys, tai garantavo stabilų, nors ir kuklų, jos veik-los finansavimą. Vienas iš draugijos uždavinių buvo Kaune kaupti be priežiūros likusias bibliotekas ir archyvus. Šiam tikslui pasiekti buvo numatyta steigti specialią biblioteką (dok. Nr. 2), bet galiausiai ji 1919 m. gruodžio 20 d. formaliai įsteigta kaip mišraus pobūdžio biblioteka (iki ketvirto dešimtmečio vidurio bibliotekos

1 Bakonis E. Istorijos ir kultūros paminklų apsauga Lietuvoje 1918–1940 m. Istorija, 1994, t. 33, 18–33; Ker-šytė N. Valstybės archeologijos komisija. Baltų archeologija, 1996, nr. 2 (9), 24–32; Merkys V. Konstantinas Jablonskis. Kaunas: Šviesa, 1991, 53–61; Misius K. Valstybės archeologijos komisija ir jos veikla. Kultūros paminklai, t. 11, 2004, 3–32; Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988, 93–98.

216

IRMINA ABRAMOVIENĖ, KĘSTUTIS RAŠKAUSKAS

dažnai vadintos knygynais), kaupianti ne tik senas knygas, bet ir visų Lietuvoje išeinančių spaudinių privalomąjį egzempliorių2. Centralinio valstybės knygyno (taip ji buvo vadinama, toliau – CVK) atidarymo paruošiamieji darbai prasidėjo rugsėjo pradžioje ir iki metų pabaigos jame buvo kaupiamos be priežiūros liku-sios arba konfiskuotos knygų kolekcijos. Steigiantis VAK, Kaune formaliai veikė Kauno gubernijos valdybos archyvas, bet jo dokumentai nuo 1919 m. pradžios buvo paklausūs tarp prekybininkų kaip vyniojamasis popierius. Komisijos inicia-toriai, remiami valdžios institucijų, pradėjo rinkti archyvinius dokumentus, kurių šūsnis laikė Kauno miesto muziejuje ir Kunigų seminarijoje. 1919 m. lapkričio 1 d. VAK perėmė savo žinion Kauno gubernijos valdybos archyvą (netrukus pavadintą Centraliniu valstybės archyvu, toliau – CVA), jo patalpas ir du darbuotojus3.

VAK pirmuoju vadovu ir spiritus movens buvo archeologas, dailininkas ir kultū-rininkas Tadas daugirdas (1852–1919). Nuo 1909 m. jis vadovavo Kauno miesto muziejui, tad natūralu, jog muziejus atvėrė duris archyvinių dokumentų srautui. daugirdas mirė 1919 m. lapkričio 1 d., o už poros savaičių VAK pirmininku tapo kalbotyrininkas, etnografas, bibliotekininkas ir visuomenininkas Eduardas Volte-ris (1856–1941). Jis buvo pusiau rusišką, pusiau latvišką tapatybę susikonstravęs vokietis, gerai žinomas tarp lietuvių inteligentijos kaip lietuvių studentijos Peter-burge globėjas, palankus lietuviams dramos kūrinių cenzorius bei lietuvių raštijos paminklų leidėjas4. Volteris 1918 m. lapkričio mėnesį Rusijos mokslų akademi-jos pavedimu iš Petrogrado važiavo į Vokietiją ir Austriją-Vengriją rinkti lenkiškų knygų, bet dėl Vokietijos kapituliacijos sukeltos sumaišties užstrigo Vilniuje ir įsi-traukė į lietuvių inteligentijos veiklą. 1919 m. vasario–gegužės mėnesiais Volteris vadovavo Lietuvos centraliniam knygynui, kurį buvo įsteigusi bolševikinė lietuvių ir baltarusių valdžia. Į Kauną Volteris persikėlė 1919 m. liepos mėnesio pabaigoje, o nuo rugsėjo pradžios buvo įdarbintas Švietimo ministerijos struktūrose – tapo steigiamo CVK vedėju ir VAK nariu. Panašu, jog nuo 1919 m. lapkričio 1 d. VAK pirmininkas faktiškai vadovavo ir būsimam CVA. Taigi, 1919 m. lapkričio mėnesio viduryje Eduardas Volteris buvo VAK, CVK ir CVA vadovas, o nuo 1920 m. sausio 23 d. vadovavo ir Kauno miesto muziejui5. Tokia vienvaldystė leido išvengti ginčų dėl nusavinamo kultūrinio paveldo dalybų ir užtikrino VAK veiklos efektyvumą.

Kiti šio dokumentų rinkinio autoriai buvo beveik keturiasdešimt metų jaunesni nei VAK steigėjai. Pirmiausia paminėtinas teisininkas, istorikas ir visuomenininkas

2 Įsakymas apie Centralinį Valstybės Knygyną. 1919 12 20. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, nr. 1 (19), 4.3 dručkus G. Lietuvos centrinio valstybės archyvo kūrimasis (1918–1921 metai). Kauno istorijos metraštis,

t. 9, 2008, 129–130.4 Plačiau žr.: Raškauskas K. Eduardo Volterio laikas ir asmenybė, arba keletas pastabų apie Centralinio Vals-

tybės Knygyno pradžia ir jos pirmąjį vedėją. Santara, 2016, nr. 129/130, 14–27. 5 dručkus G. Ibid., 127.

217

VALSTYBĖS ARCHEOLOGIJOS KOMISIJA IR DVARŲ KULTŪRINIS PAVELDAS 1919–1921 METAIS: TARP GELBĖJIMO IR KONFISKAVIMO

Konstantinas Jablonskis (1892–1960). 1918 m. birželio mėnesį jis iš Voronežo evakavosi į Vilnių, kur įsitraukė į lietuvių politikų veiklą, prie bolševikų valdžios nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. balandžio mėnesio dirbo Vilniaus centriniame archyve. 1919 m. liepos mėnesį pasitraukęs į Kauną įsidarbino Teisingumo minis-terijoje, kur taisė teisės aktų lietuvių kalbą ir redagavo „Laikinąsias Vyriausybės žinias“. Į VAK veiklą kaip pilnateisis narys ir sekretorius Konstantinas Jablonskis įsitraukė nuo 1919 m. liepos mėnesio6.

Meno kritikas ir visuomenininkas Paulius Galaunė (1890–1988) iš Petrogrado evakavosi 1918 m. balandžio mėnesį, vasarą praleido Jiezne pas brolį, o 1918 m. rudenį persikėlė į Vilnių, kur gyveno lietuvių menininkų komunoje ir vertėsi mokydamas piešimo. Kaip ir dauguma Vilniaus lietuvių kultūrininkų, Galaunė įsitraukė į bolševikinės valdžios veiklą – jis tapo prie Švietimo liaudies komisariato įsteigtos Meno kolegijos nariu, 1919 m. vasario–kovo mėnesį Maskvoje dalyvavo bergždžiose tarpinstitucinėse derybose dėl į Rusiją išvežtų kultūros vertybių grąži-nimo. 1919 m. balandžio mėnesį Galaunė persikėlė į Kauną. Jis iš karto įsitraukė į menininkų veiklą – gegužės mėnesį buvo tarp „Vilkolakio“ klubo, o 1920 m. sausio mėnesį – tarp Lietuvių meno kūrėjų draugijos steigėjų. Nuo 1919 m. rug-sėjo mėnesio įsidarbino Švietimo ministerijos struktūrose – mokė piešimo miesto gimnazijose, nuo gruodžio mėnesio dirbo Kauno miesto muziejuje. Į VAK vei-klą Galaunė įsitraukė galbūt 1920 m. pavasarį, bet nariu bendradarbiu tapo nuo lapkričio 1 d. Jis 1920 m. rudenį spaudoje pasireiškė kaip Lietuvos kultūrinio paveldo žinovas7 ir todėl buvo pakviestas kaip ekspertas vykti į Maskvą derėtis dėl Lietuvos kultūros turtų grąžinimo. Ten jis dirbo 1921 m. nuo balandžio iki lapkri-čio mėnesio8.

Šiaulietis mokytojas Stasys Brašiškis (1896–1989), skirtingai nei su bolševikų valdžia bendradarbiavę Vilniaus inteligentai, karo metais reiškė savo kairuoliškas pažiūras socialdemokratų spaudoje, o bolševikams kontroliuojant Šiaulius 1919 m. sausio–kovo mėnesiais buvo Šiaulių apskrities darbininkų atstovų tarybos pirminin-kas. Už šį gyvenimo epizodą sumokėjęs keletu mėnesių kalėjimo Brašiškis 1919 m. lapkričio mėnesį apsigyveno Kaune, kur įsidarbino Švietimo ministerijoje – vaka-rais dirbo VAK raštinės vedėju, o dienomis – bibliotekininku CVK9. Tuo pat metu jis dalyvavo steigiant mokytojų sąjungą ir redagavo jos organą „Mokykla ir

6 Merkys V. Konstantinas Jablonskis. Kaunas: Šviesa, 1991, 46–55.7 Galaunė P. Iš kai kurių Lietuvos knygynų ir archyvų istorijos. Švietimo darbas, 1920, nr. 10, 11–24; Galaunė

P. Kurių Lietuvos turtų esama Rusuose. Lietuva, 1920 lapkričio 24; lapkričio 25; Galaunė P. Kurių kultūros turtų būta Lietuvos dvaruose prieš didįjį karą. Švietimo darbas, 1920, nr. 11, 28–33.

8 Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988, 63–78, 87–94.9 VAK pirmininko E. Volterio raštas Švietimo ministrui, 1920 m. sausio 17d., KPC PB dF, f. 1, ap. 1, b. 9,

l. 232.

218


gyvenimas“. 1920 m. birželio mėnesį Brašiškis grįžo mokytojauti į Šiaulius, kur išgarsėjo kaip senienų rinkėjas ir radijo inžinerijos populiarizatorius10.

Gimnazistas Valerijonas drevinskis, 1919 m. sausio mėnesį Šiaulius užėmus bolševikams, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. „Paliuosiuotas iš kareivijos“ 1919 m. spalio mėnesį įsidarbino bibliotekininku VCK, o gruodžio 1 d. tapo Volterio pavaduotoju. 1920 m. drevinskis pradėjo dirbti VAK, o 1921 m. pavasarį perėmė iš Jablonskio sekretoriaus pareigas11.

Šio rinkinio tikslas yra iliustruoti VAK įstatyme suformuluotą jos funkciją: „Ima savo žinion visus esamus Lietuvos praeities liekanų rinkinius su nusavinimo teise, turi savo žinioje ir tvarko jų rinkimą visame Lietuvos plote“ (dok. Nr. 1). Tokia formuluotė faktiškai skelbė, jog valstybė deleguoja VAK galią lemti senienų rin-kinių likimus, įskaitant galią juos konfiskuoti. didžiulę „praeities rinkinių“ dalį sudarė menkai prižiūrimi ir grobstomi carinės valdžios įsteigti archyvai ir mokyk- lų bibliotekos, bet kita jų dalis susidėjo iš dvaruose esančių senienų kolekcijų. Jų savininkai sprendė skausmingas politinio lojalumo besiformuojančioms valstybėms dilemas, patyrė represijas iš Lietuvos jėgos struktūrų pusės, dauguma jų buvo išvykę iš Lietuvos. Kai kurios dvarų kolekcijos pasitraukus vokiečiams buvo apgailėtino stovio, kai kurias naikino Lietuvos kariuomenė (pavyzdžiui, Jurbarko ir Alantos dvaruose), tad valstybės įsikišimas buvo būtinas. Kita vertus, nemažą dalį paliktų dvarų prižiūrėjo daugiau ar mažiau patikimi įgaliotiniai ir senienų rinkiniams negrėsė pražūtis. Visgi nuo pat VAK įkūrimo motyvacijos ir jos veiklos praktikoje skirtumas tarp žūstančių senienų rinkinių gelbėjimo ir jų prievartinio nusavinimo (kaip iliustruoja toliau skelbiami dokumentai apie Raudondvario archyvo likimą) buvo išsitrynęs – visi rinkiniai traktuoti kaip reikalaujantys globos.

VAK savo kontrolėn dvarų bibliotekas, archyvus ir archeologijos rinkinius nusprendė paimti 1919 m. lapkričio 27 d. (dok. Nr. 6). Švietimo ministerija tuoj pat kreipėsi į kitas ministerijas su prašymu palengvinti šią užduotį (dok. Nr. 7–8). Tai davė rezultatus – apskričių ir rajonų įgaliotiniai nuo 1920 m. sausio mėne-sio pradėjo pranešinėti apie dvarus, turinčius kultūrinį palikimą (dok. Nr. 9–11). Tiesa, dvarų bibliotekų rinkimas iš pafrontės zonos tuomet jau buvo prasidėjęs – išlikę liudijimai apie Širvintų karo komendantūros veiklą 1919 m. rudenį (dok. Nr. 4–5) ir vėlesnes tokių iniciatyvų komplikacijas (dok. Nr. 12, 15).

VAK 1920 m. kovo mėnesį pradėjo planuoti ekspedicijas – šiam procesui vadovauti paskirtas Konstantinas Jablonskis (dok. Nr. 16). Buvo suplanuota pir-moji ekspedicija į Žemaitiją (dok. Nr. 17), kurią 1920 m. balandžio–gegužės

10 Repšienė d. Neišdavęs savo teisybės. Tiesa, 1990 vasario 10.11 Valerijono drevinsko ir Povilo Ivaškos prašymas Švietimo ministrui, 1919 m. sausio 15 d., LCVA, f. 1655,

ap. 1, b. 1, l. 30; VCK valdytojo E. Volterio raštas Švietimo ministrui, 1921 m. lapkričio 30 d., LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 4, l. 25.

219


mėnesiais atliko Jablonskis ir Brašiškis (dok. Nr. 18–25). Liepos–rugpjūčio mėne-siais Volteris, Galaunė ir Jablonskis lankėsi Jurbarko ir Raudondvario dvaruose (dok. Nr. 27–35), rugsėjo mėnesį Jablonskis važiavo į Suvalkiją (dok. Nr. 37). Ekspe-dicijų apimtis galėjo būti platesnė – 1920 m. birželio mėnesį Volteriui Švietimo ministerija pavedė aplankyti Kėdainių apylinkių dvarus (dok. Nr. 26), bet nepa-vyko rasti jokių liudijimų apie šio pavedimo vykdymą. 1920 m. gruodžio mėnesį Jablonskis ir drevinskis vyko į Aukštaitiją (dok. Nr. 41–42). 1921 m. kovo mėnesį nuspręsta tęsti ekspedicijas ir atnaujinti Jablonskio įgaliojimai (dok. Nr. 43–44). Nuspręsta toliau lankyti Aukštaitijos dvarus, tai ir buvo atlikta balandžio mėnesį (dok. Nr. 46–48).

Šiame šaltinių rinkinyje atsispindi Alantos (dok. Nr. 46), Antakalnio (dok. Nr. 41–42), Gelgaudiškio (dok. Nr. 9, 10, 37), Jurbarko (dok. Nr. 11, 13, 27, 28, 31, 35, 38), Klabinių (dok. Nr. 46), Lyduokių (dok. Nr. 42, 48), Platelių (dok. Nr. 21, 25), Plungės (dok. Nr. 17, 19, 22, 23, 25), Raudondvario (dok. Nr. 28–34, 36, 39–40), Rietavo (dok. Nr. 24–25), Salantų (dok. Nr. 19), Sližių (dok. Nr. 5, 12, 15), Vaitkuškio (dok. Nr. 41, 42, 45, 47–49), Veprių (dok. Nr. 4, 14) ir Žagarės (dok. Nr. 19) dvarų kultūrinio paveldo likimo peripetijos.

Visi dokumentai, išskyrus Nr. 4, išdėstyti chronologine seka. Absoliuti dauguma jų publikuojama iš VAK dokumentų fondo, esančio Kultūros paveldo centro Pavel-dosaugos bibliotekos dokumentų fonde (sutrumpinimas – KPC PB dF). Keletas publikuojama iš Centro valstybės knygyno fondo, saugomo Lietuvos centriniame valstybės archyve (sutrumpinimas – LCVA). Vienas dokumentas publikuojamas iš buvusio Vytauto didžiojo bibliotekos Rankraščių skyriaus fondo, dabar saugomo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Išnašose kursyvu išskirti dokumentų tekstologiniai komentarai. Istoriniai komentarai užrašyti ne kursyvu. Keletas tekstologinio pobūdžio ženklų, naudojamų šioje publikacijoje: ‹...› – dokumentų paraštėse esantys įrašai; {...} – originaliame tekste paties autoriaus įterptas tekstas; [...] – praleistų raidžių, įstaigų ar pareigų pavadinimų, asmenvardžių sutrumpinimų atkūrimas. Skelbiamų dokumentų kalba netaisyta, palikta autentiška rašyba ir skyryba.

220


dOKUMENTAI

NR. 1. VAK ĮSTAT YMAS. 1919 m. rugpjūčio 18 d.

Valstybės Archailogijos komisijos ĮSTATYMAS1. Valstybės Archailogijos Komisijos tikslas yra rinkti,

saugoti ir tyrinėti Lietuvos praeities liekanos, susipa-žinti su surinktomis svetur ir rūpintis grąžinti išvežtos iš Lietuvos.

2. Tam tikslui Valstybės Archailogijos Komisija steigia centro ir vietos archailogijos muziejus ir archyvus, ima savo žinion visus esamus Lietuvos praeities liekanų rinki-nius su nusavinimo teise, turi savo žinioje ir tvarko jų rinkimą visame Lietuvos plote.

3. Valstybės Archailogijos Komisija yra prie Švietimo Ministerijos, kuri nustato jos darbo instrukcijas ir ski-ria jos narius.

A. SmetonaValstybės Prezidentas

M. ŠleževičiusMinisteris Pirmininkas

Kaunas1919 m. rugpiūčio mėn. 18 d.

Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1919 rugpjūčio 28, nr. 11, 1.

NR. 2. VAK POSĖdŽIO PROTOKOLO IŠTRAUKA. 1919 m. rugsėjo 9 d.

[320r] 15-ojo Valstybės Archailogijos Komisijos posėdžio 1919 metų rugsėjo 9 dienos dienoraštis [ištrauka]

<...> Komisija sveikiną atvykusį prof. Volterį. Prof. E[duardas] Volteris praneša, kad mano sutvarkyti ne vien archyvinį knygyną, kaip buvo ketinusi Komisija, bet viešą platų knygyną, į kurį reiktų sutraukti knygas iš visų įstaigų, ir tą archyvinį knygyną padaryti to viešojo kny-gyno dalimi. Prof. Volteris pareiškia norįs susipažinti su Archailogijos komisijos įstatais ir paskui tik galėsiąs patiekti savo projektą darbų. Jis mielu noru dalyvausiąs Komisijos darbe, gelbėdamas senus archyvus ir knygas nuo

221


pražūties, tik norįs iš pradžių susipažinti su tuo, kas yra padaryta ir kas daroma. <...>.12

Rankraštis. KPC PB dF, f. 1, ap. 1, b. 13, l. 320.

NR. 3. VAK POSĖdŽIO PROTOKOLO IŠTRAUKA. 1919 m. rugsėjo 16 d.

[322r] 16-ojo Valstybės Archailogijos Komisijos posėdžio 1919 metų rugsėjo 16 dienos dienoraštis [ištrauka]

<...> Prof. Volteris praneša, kad norėtų apžiūrėti apy-linkių knygynus, ligi dar šiltos dienos, ir pažiūrėti, ar knygos ir raštai gerai juose apsaugojami. Jeigu apsauga negera, tai reiktų bent tuo pasirūpinti nes kataloguoti nėr kam. Nurodoma, kad jei negalima kataloguoti ir tinkamai apsirūpinti apsauga tokių knygynų, kaip pav. Raudondva-rio13, tai gal geriau ir nejudinti. Nurodoma, kad į Raudon-dvarį reiktų kreiptis pas Zavišą, į Raudonės pas Koziką, kuris, rodosi, gyveną Nankūnuose. <...>.14


NR. 4. CVK VEdĖJO A. ŠKĖMOS RAŠTAS Į ŠVIETIMO MINISTERIJĄ dĖL

M. PL ATERIO BIBLIOTEKOS. 1925 m. balandžio 2 d.

[141r] Atspaudas:Švietimo ministerijaValstybės Centralinis Knygynas 1925 m. Bal[andžio] m. 2 d. Nr. 165Kaunas15

Ponui Švietimo Ministerijos Aukštesniojo Mokslo Tarėjui [ištrauka]

Deliai gr. Janinos Pliaterienės16 Ponui Švietimo Ministe-riui pareiškimo, turiu garbės pranešt:

1919 m. spalių m. Širvintų Karo komendantas17 per-siuntė Valstybės Centraliniam Knygynui gr[afo] Marijono

12 Posėdyje dar svarstyta Pažaislio apsaugos ir Biržų pilies draugijos steigimo klausimai. 13 Pabraukta raudonu pieštuku.14 Posėdyje dar svarstytas Senovės paminklų mylėtojų draugijos steigimo klausimas. 15 Virš antspaudo ranka užrašyta: „L. R“16 Janina Broel-Plater (1892–1940).17 1919 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. Širvintų karo komendantu buvo P. Gudelis.

222


Pliaterio18 iš Veprių dvaro paliktą be tinkamos priežiūros knygyną. Karui, vokiečių ir bolševikų okupacijoms dėliai, iš uoliai renkamo ir saugojamo brangaus Pliaterių knygynų, virš minėtam komendantui pavyko išgelbėti tiktai liekanas, nes kazokai, vokiečių kareiviai ir raudonarmiečiai elgėsi su knygynu vienodai vandališkai. Pav. prie rūmų, po senu, geležims suvaržytu kaštanu, vokiečių kareiviai kraudavo knygų ir raštų laužą valgiui virti. To knygyno liekanų, skaičiui 1421 kn. Ir buvo atgabentos drauge su19 8 ąžuoli-nėms spintoms Valstybės Centraliniam Knygynan20. [...]

Antspaudas:Valstybės Centralinio Knygyno

Vedėjas

Rankraštis. LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 11, l. 141.

18 Marian Stefan Wandalin Broel-Plater (1873–1951). 19 Išbraukta „aštuoniom“.20 dalį bibliotekos 1919 m. spalio 19 d. Širvintų karo komendantas P. Gudelis išsiuntė į Kauną. Išsiųstų knygų

sąrašas yra LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 11, l. 108–118. Centrinis valstybės knygynas 1925 m. gegužės 12 d. už perimtas knygas sumokėjo M. Plateriui 7105 litus, bet išskaičiavo 2000 litų „už jų pargabenimą, saugojimą ir spintų remontą“ (Švietimo ministerijos raštas CVK vedėjui A. Škėmai, 1925 m. gegužės 12 d., LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 8, l. 47). Šiuo metu šios kolekcijos knygos laikomos Lietuvos Martyno Mažvydo nacionali-nėje ir Vilniaus universiteto bibliotekose. Gudelis taip prisiminė šį epizodą: „Ypatingą žygį Širvintų k[omen-dan]tūrai buvo lemta atlikti ne karinėje srityje, būtent sutvarkant gana turtingą grafo Platerio biblioteką. Pirmiausia, surinkome po visus kambarius išnešiotas ir ant grindų išmėtytas knygas į vieną kambarį, sutvar-kėme durų užraktą ir jas užrakinau. Kai k[omendan]tūros įsikūrimo darbai buvo pabaigti ir gyvenimas įėjo į normalias vėžes, pradėjau domėtis biblioteka. Pasirinkau paskaityti lenkiškų bei rusiškų knygų. Atrodo, kad dailiosios literatūros raštų komplektai buvo daugiausia nukentėję, nes bolševikų bei vietinių gyventojų naudoti, o pavieniai tomai ir pasisavinti. Tačiau įvairių mokslo šakų knygomis, matyt, niekas nesidomėjo, tai jų rinkiniai buvo pilni. Supratęs jų didelę vertę, pradėjau galvoti, kad jos guli čia be naudos, o kažin ar yra Lietuvoje kita biblioteka, kuri turi tokių knygų. Sumaniau pasitarti su Centrinio Valstybės knygyno vedėju prof. Volteriu, kurį pažinau iš studentavimo laikų Petrograde. Nuvažiavęs į Kauną, aplankiau jį ir pranešiau apie Vepriuose gulintį knygų lobį. Pasiūliau jam atsiųsti bent vieną knygyno tarnautoją, kuris ištirtų, kas praverstų paimti valstybės knygynui. Pagaliau nutarėme, kad reikia visas knygas provizoriškai sudėti į spintas bei dėžes ir viską atvežti į Kauną. O čia jas, atliekamu laiku, išrūšiuos knygyno tarnautojai. Taip ir padariau. Sutvarkėme aplaužytas spintas ir sukrovėme į jas visa, ką tik radome Komendantūros gurguole nuvežiau jas, bene spalio mėn., prof. Volteriui.“ (Gudelis P. Širvintų miesto ir apskrities karo komendantūra. Karys, 1967, nr. 3, 71–72).

223


NR. 5. Š IRVINTŲ KARO KOMENdANTO A. JANAVIČIAUS RAŠTAS CVK

VEdĖJUI E. VOLTERIUI dĖL REMBAUSKŲ BIBLIOTEKOS KONFISKAVIMO. 1919 m. lapkričio 13 d.

[7r] Antspaudas:K.A.M.Širvintų Karo komendantura. 11 m[ėn] 13 d. 1919 m. No. 614 ŠirvintaiVepriai21

Lietuvos Valstybės Viešojo Knygyno Valdytojui Profeso-riui Volter[i]ui.

Prisiunčiu Jums konfiskuotą Sližių dvaro, Veprių vals-č[iaus] Ukmergės aps[krities] savininko Rembauskio kny-gyną. Savininkas yra išbėgęs į Lenkus sulig atvykimu Šir-vintų Komendantūros iš Pasvalio į Veprius22. Rembauskienė, būdama įtariama lenkų agitacijoje, tapo suimta ir Kaunan išgabenta. Rembauskio knygynas, likęs be priežiūros ir juo labiau savininkams einant prieš Valstybės reikalus, tapo išgabentas iš Sližių dvaro į Veprių m[iestelį] ir surašy-tas. Knygų sulig sąrašo yra 601. Prie to dar prisideda23 atvaizdų.

Priedas: Knygų sąrašas.Karo Komendantas V[y]r. Leit[enantas] [pasirašė] A. JanavičiusŽvalg[ybos] Skyriaus vedėjas [parašas neįskaitomas]


21 Įrašyta ranka.22 Tai įvyko 1919 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje. Komendantūra įsikūrė Platerių dvare, Vepriuose. 23 Išbraukta raudonu pieštuku „18 paveikslų ir“.

224


NR. 6. VAK RAŠTAS ŠVIETIMO MINISTRUI dĖL dVARŲ KULTŪRINIO

PAVELdO GLOBOS. 1919 m. lapkričio 27 d.

[102r] Atspaudas: Švietimo Ministerija Valstybės Archajologijos Komisija No. 41 Kaunas

Atspaudas:Švietimo Ministerija

Gauta 1919 m. lapkr. m. 29 d. Gaunamasis No. 3610

‹ Raštinė› 24

‹ Kr[ašto] aps[augos] m[inisterijai] N 3403› 25

‹ Žemės Ūkio M[inisterijai] N 3404› 26

Ponui Švietimo Ministeriui.

Lapkričio 27 d. posėdyj Archajologijos Komisijos nutarė prašyti p. Švietimo Ministerio kreiptis į Krašto Apsaugos Ministerį ir žemės Ūkio Ministerį, šiuo reikalu.

1) kad karo valdžia aplinkraščiu paprašytų visų karo komendantų suteikti žinias tiesiog Švietimo Ministerijos Valstybiniai Archajologijos Komisijai Kaune apie visus esamus apskričiuose ‹ didesnius › 27 knygynus, archyvus ir archajologines kolekcijas,

2) Kad valstybinių dvarų užveizdėtojai tuojaus praneštų apie paliktus valstybiniuose dvaruose knygynus, archyvus ir archajologines kolekcijas ir pasirūpintų atgabenti juos Kaunan Archajologijos Komisijai.28

Pirmininkas [pasirašė] E[duardas] Volteris‹ Už › Sekretorius [pasirašė] St[asys] Brašiškis

Mašinraštis. KPC PB dF, f. 1, ap. 1, b. 9, l. 102.

24 Įrašyta pieštuku kairėje paraštėje viršuje.25 Įrašyta kairėje paraštėje pieštuku.26 Įrašyta kairėje paraštėje pieštuku. 27 Švietimo ministerijoje įrašyta pieštuku. 28 Švietimo ministerijoje pabraukta pieštuku ir suskliausta.

225


NR. 7. ŠVIETIMO MINISTRO J . TŪBELIO RAŠTAS KRAŠTO APSAUGOS

MINISTRUI P. LIATUKUI dĖL dVARŲ KULTŪRINIO PAVELdO GLOBOS. 1919 m. gruodžio 5 d.

[93r] XII - 5 - 19 m. N 3403

Krašto Apsaugos Ministeriui.

Prie Švietimo Ministerijos yra Archaiologijos Komi-sija (Laik[inosios] Vyriausybės Žin[ios], N 11, pusl. 1), kuri29 {privalo} turėti savo žinioje30 mūs praeities liekanų rinkinius. Šios Komisijos iniciatyva Švietimo Ministerija kreipiasi į Tamstą, ar nerastum galima duoti įsakymą visiems karo komendantams, kad 1) suteiktų Švietimo Ministerijai Archaiologijos Komisijos reikalui žinių apie visus esamus apskričiuose didesniuosius knygynus ir archaiologines31 Kolekcijas, 2) kur nėra vietoje knygyno ar archaiologi-nės kolekcijos savininko32, kad tuos rinkinius pasirūpintų apsaugoti [93v] nuo naikinimo.

Švietimo Ministeris.

Sekretorius


NR. 8. ŠVIETIMO VICEMINISTRO RAŠTAS ŽEMĖS ŪKIO IR VALST YBĖS TURTŲ

MINISTRUI J . TŪBELIUI dĖL dVARŲ KULTŪRINIO PAVELdO GLOBOS. 1919 m. gruodžio 5 d.

[92r] 5/XII -19 N 3404

Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Ministeriui

Esamus prie Švietimo Ministerijos Arhaiologijos Komi-sijos (L[aikinosios] Vyriausybės Žin[ios] N 11 p. 1) ini-ciatyva ši Ministerija kreipiasi į Tamstą ar nerastum galima duoti įsakymą valstybinių dvarų užveizdėtojams, kad

29 Išbraukta „turi“.30 Išbraukta „rinkinius“.31 Taisyta galūnė „- jos“ į „-nes“.32 Išbraukta „tenai“.

226


praneštų Švietimo Ministerijai Archaiologijos Komisijos reikalui paliktus valstybiniuose dvaruose knygynus, archy-vus ir archaiologines kolekcijas ir kad rūpintūsi apsau-goti, kad tų rinkinių kas negadintų ir nenaikintų.

Švietimo Vice - Ministeris


NR. 9. ŠAKIŲ APSKRITIES ĮGALIOTINIO PRANEŠIMAS ŠVIETIMO

MINISTERIJAI APIE dVARŲ BIBLIOTEKAS. 1920 m. sausio 27 d.

[42r] Antspaudas: Ž Ū ir V.T. Ministerija Šakių apskrities Įgaliotinis.Sausio 27 d. 1920 m. No.54. Šakiai

Antspaudas: Švietimo Ministerija

Gauta 1920 m. Vasario 3 d. Gaunamasis No. 503

Švietimo Ministerijai (Archaiologijos skyriui)

Pildydamas raštą Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Ministe-rijos iš 22 š. mėn. No. 41 kaslink {užsilikusių} valstybi-niuose dvaruose knygynų, archyvų, teip-pat archaiologijos kolekcijų, pranešu Švietimo Ministerijai, kad esančiuose mano žinioje Kidulių majorate teip-pat viename iš priva-tinės nuosavybės Gelgaudiškio33 dvare yra knygynai34, kurie yra tinkamai apsaugojami nuo naikinimo.

Įgaliotinis [parašas neįskaitomas]

Sekretorius [parašas neįskaitomas]


33 Pabraukta raudonu pieštuku. Tuo metu tai buvo Medardo Komaro (1880–1937) nuosavybė. 34 Pabraukta mėlynu pieštuku.

227


NR. 10. ŠAKIŲ APSKRITIES ĮGALIOTINIO PRANEŠIMAS ŠVIETIMO MINISTERIJAI

APIE GELGAUdIŠKIO dVARO BIBLIOTEKĄ. 1920 m. vasario 2 d.

[41r] Antspaudas: Ž Ū ir V.T. Ministerija Šakių apskrities Įgaliotinis Vasario 2 d. 1920 m.No. 96Šakiai

Antspaudas: Švietimo Ministerija

Gauta 1921 m. Vasario 7 d. Gaunamasis No. 1033

Švietimo Ministerijai

Esamame mano žinioje Gelgaudiškio35 dvare, Šakių apskri-ties randasi nedidelis knygynas (buvusis M. Komaro nuosa-vybe) perimtas Švietimo Ministerijos atstovų p. Jablonskų.

Kadangi minimas knygynas vietoje nėra naudojamas, delei uždėtų p. Jablonskų antspaudų ant spintų, tai prašyčiau organizacijos tarnautojams ir kitiems naudotis esamomis knygomis, kolei josios [41v] nebus iš čionai išgabentos.

Prie to pareiškiu, jog atsakomybę už knygų čielybę imu ant savęs.




35 Pabraukta raudonu pieštuku.

228


NR. 11. JURBARKO RAJONO ĮGALIOTINIO RAŠTAS Į VAK dĖL JURBARKO

dVARO BIBLIOTEKOS. 1920 m. vasario 6 d.

[196r] Antspaudas: Ž. U. ir V. T. M. Jurbarko rajono Įgaliotinis 1920 m. Vasario 6 d.No. 40Jurbarkas

‹ Arch[eologijos] Kom[isijoje] gauta 15/ II› 36

Švietimo Ministerija Archajologijos komisijai

Jurbarko37 Majorate38 yra daugybe archivų39 iš to Majorato istorijos. Tačiau iš tų archivų matyti, kaip ejo šios apylinkės gyvenimas nuo pat pradžios XIX šimt. Be to, ten yra daug raštų liekanų turinčių reikšmės musų rašto istorijai. Pareinant tam dvarui į Vasilčikovo globą daug kas iš ten gali dingti. Tad ką su tais archivais daryti? Manau kad jų p. Vasilčikovui duoti nėra reikalo.

Žemės ūkio Ministerijos Igaliotinis [parašas neįskaitomas]‹ Už› Jurbarko rajono Sekretorius [pasirašė] P. Sa-

baliauskas

Antspaudas:M. Ž. U. ir V. T. įgaliotinis


36 Po adresatu įrašyta kita ranka.37 Pabraukta raudonu pieštuku.38 Tuo metu majoratas teisiškai priklausė į Prancūziją emigravusiam generolui Sergejui Vasilčikovui

(1849–1926), kurį jis paveldėjo iš savo tėvo Ilariono Vasilčikovo (1805–1862). 39 Pabraukta mėlynu pieštuku.

229


NR. 12. KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS RAŠTAS Į CVK dĖL REMBAUSKŲ

BIBLIOTEKOS GRĄŽINIMĄ SAVININKAMS. 1920 m. vasario 19 d.

[18r] Antspaudas: Apsaugos Ministerija Rikiuotės skyrius.Bendroji dalis.1920 m. Vasario 19 d.No. 907Kaunas‹ Gražinti, savininkui pareikalavus. Už Ministerį [pasirašė] Pr[anas] Mašiotas1920-III-3› 40

Kauno Viešojo Knygyno Valdytojui.

Lapkričio mėnesyje praėjusių metų Širvintų Karo Komen-dantas pristatė į Kauno Viešąjį Knygyną privatinį pilietės REMBAUSKIENĖS knygyną, paimtajį iš dvaro Sližių, padarytas tardymas išrodė, kad paėmimas privatinių daiktų iš dvaro Sližių buvo neteisėtas ir parėdymas Širvintų Komendanto del knygyno neturėjo jokių teisėtų pagrindų. Tokiu budu pristatytaji Širvintų Komendantu knygyną reikia skaityti privatiniu turtu pilietės REMBAUSKIENĖS. Apie tai turi garbės Tamstai pranešti.

Rikiuotės Skyriaus ViršininkasGenerolas – Leitenantas [pasirašė] [Jurgis] Kubilius

AdjutantasVyresnysis Leitenantas [pasirašė] [Jurgis] Bobelis


40 Įrašyta ranka kairėje paraštėje.

230


NR. 13. VAK RAŠTAS JURBARKO RAJONO ĮGALIOTINIUI dĖL JURBARKO

dVARO BIBLIOTEKOS UŽ ANTSPAUdAVIMO. 1920 m. kovo 2 d.

[197r] Ž. Ū ir V. T. M.

Jurbarko41 rajono Įgaliotiniui.

Archajologijos Komisija, remdamos savo įstatymų § 2 (Žiūr. „Vyriausybės Žinios” N 11), nutarė {paimti savo glo-bon} Jurbarko Majorato Archyvus, apie kuriuos Tamsta rašei vasario 6 d. [rašte] N 40.

Prašau Tamsta tuos archyvus užpečetyti jeigu tas dvaras grąžinamas Vasilčikovui, tamsta prašau perkelti archyvus į kitą vietą, kur nė kieno neliečiami42 būtų Tamstos žinioje, iki Archajologijos Komisija ištyrs [197v] jų turinį ir galutinai nuspręs, ką su jais daryti, apie tai, ką Tamsta manai su jais daryti, kas bus galima padaryti ir ką padarysi – prašau tuojaus apie tai pranešti Archajologijos Komisijai.

N 38 1920 m. Kovo 2 d. Pirmininkas


NR. 14. CVK VEdĖJO E. VOLTERIO RAŠTAS Į VIdAUS REIKALŲ MINISTERIJĄ

dĖL PL ATERIŲ BIBLIOTEKOS STOVIO. 1920 m. kovo 4 d.

[68r] ‹ N 24 1920 kovo 4 d. › 43

Vidaus Reikalų Ministerijai.

Su šiuo gražindamas44 raštą N 428 ir siųsdamas nuora-šus Žvalgybos skyriaus Vedėjui rašto N 17 ir Širvintų karo komendanto raštą N 43 turiu garbės pranešti, kad B[roel]-Platerių knygynas, atsiųstas iš Veprių dvaro yra Centraliniame knygyne sudėtas atskirose spintose ir

41 Pabraukta raudonu pieštuku.42 Išbraukta „ jie galėtų“.43 Įrašyta kairėje paraštėje viršuje. 44 Išbraukta „Vidaus“.

231


niekam neišduodamas. Yra daromas knygų smulkus aprašymas ir pataisomos sudraskytos knygos.

Priedas 7 lapų susirašinėjimas.

Centr[inio] Kn[ygyno] Vedėjas


NR. 15. SUSITARIMAS TARP CVK IR BRONISL AVOS REMBAUSKIENĖS. 1920 m. kovo 8 d.

[41r] 1920 metų kovo 8 d. išduota iš Centralinio Knygyno p. Rembauskienei prisiųstas Širvintų komendanto su raštu N 614 iš Sližių dvaro išviso sulig sarašo 601 (šešis šimtus vieną) knygą, žurnalus, 22 fotografijas, 1 didelis paveiks-las rėmuose ir 1 vienas portretas.

Išdaviau [pasirašė] E[duardas] VolterisPrzyznałem [pasirašė] Bronisława Rembowska


NR. 16. VAK ĮGALIOJIMAS K. JABLONSKIUI RŪPINTIS dVARŲ KULTŪRINIU

PAVELdU. 1920 m. kovo 21 d.

[194r] ‹ N 71 1920 – III – 21› 45 Nuorašas.

Įgaliojimas.

Valstybės Archajologijos Komisija įgalioja savo bendra-darbį Kastantiną Jablonskį apžiūrinėti archyvus ir senovės dalyku rinkinius, imti juos Komisijos žinion, vežti juos iš vietos į kitą vietą ir visaip rūpintis jais, kiek tat yra leidžiama Valstybės Archailogijos Komisijos įstatymu, paskelbtu Laikinosios Vyriausybės Žinių N 11.

Šis įgaliojimas turi galios 1920 – iems metams.Pirmininkas [pasirašė] E[duardas] V[olteris]


45 Įrašyta kita ranka kairėje paraštėje viršuje.

232


NR. 17. VAK RAŠTAS Į ŠVIETIMO MINISTERIJĄ dĖL K. JABLONSKIO

IR S . BRAŠIŠKIO IŠVYKOS Į ŽEMAITIJOS dVARUS. 1920 m. kovo 29 d.

[57r] Gavusi iš Teisingumo Ministerio p. L[iudo] Norei-kos {kurio raštas čia pridedamas} žinių, kad Plungės46 dvare yra daug senų knygų ir archyvinių raštų, daugumas labai senų, taip pat ir iš [ki]tų žmonių, kas tas pat yra ir Rie-tavo47, Platelių48 ir Šateikių49 dvaruose, ir kad jie visi nėra saugojami, Valstybės Archajologijos Komisija nutarė pasiųsti į tuos dvarus savo bendradarbį K. Jablonskį ir Centralinis Knygynas savo knygininką St[asį] Brašiškį – apžiūrėti, sutvarkyti, pasirūpinti apsaugojimu ir kas yra svarbiausia – tuoj parvežti į Kauną.

Pranešdama tatai ponui Švietimo Ministeriui, V[alsty-bės] Arch[eologijos] Komisija ir Valstybės Knygynas prašo paskirti minėtiems bendradarbiams dienpinigius ir pinigus kelionės išlaidoms atlyginti ir duoti avanso 700 auksinų. Kelionė tur būt turės tęstis apie 2 savaites. Pradžia balandžio 14 d.

Pridedamajį50 Teis[ingumo] Min[inistro] raštą N 1589 Arch[eologijos] Kom[isija] prašo grąžinti.

N 591920 kovo 29

Pirmininkas [pasirašė]E[duardas] V[olteris]Sekr[etorius] (pas.) K [onstantinas] Jabl[onskis]


46 Pabraukta raudonu pieštuku. dvaras tuo metu priklausė Marijai Oginskienei (1857–1945). 47 Pabraukta raudonu pieštuku. dvaras tuo metu priklausė Marijai Oginskienei.48 Pabraukta raudonu pieštuku. dvaras tuo metu priklausė Lui de Choiseul-Gouffier (1880–1949).49 Pabraukta raudonu pieštuku. dvaras tuo metu priklausė Marijai Oginskienei.50 Išbraukta „raštą“.

233


NR. 18. KRETINGOS APSKRITIES VALdYBOS RAŠTAS dĖL PAGALBOS

K. JABLONSKIUI IR S . BRAŠIŠKIUI. 1920 m. balandžio 28 d.

[60r] Nuorašas.Kretingos Apskrities ValdybaBendras skyrius 1920 m. Balandžio 28 d.N 1667 Kretinga51

Leidimas

Kretingos apskrities Valdyba remdamosi Švietimo Minis-terijos raštais N 1408 ir 1409 iš balandžio 7 d. 1920 m. Valstybės Archajologijos Komisijos bendradarbiui K[onstan-tinui] Jablonskiui ir Valstybės Centralinio Knygyno kny-gininkui St[asiui] Brašiškiui leidžia naudotis Kretingos apskr. valsčių „stuikomis” be jokio atlyginimo52. Vežant ir tvarkant archyvinius dalykus virš pažymėti asmenys naudo-jasi savivaldybių pagalba, kurios privalo aprūpinti perve-žimui archajologijos dalykų vežimais ir darbininkais.

Pirmininkas [pasirašė] K. Žukauskas

Valdybos narys [pasirašė] JonušisSu originalu sutinka:Už Plungės Valsčiaus Viršaitis J. MinejkaAntspaudas:Plungės Valsčiaus valdyba


51 Užrašyta ranka vietoj antspaudo.52 P. Gudelis taip aprašė stuikų prievolę: „Pastotis privalėjo duoti iš eilės visi ūkininkai. Pastotininkas, pasikin-

kęs paprastas vežėčias, ir pasiėmęs arkliui pašaro ir sau maisto, turėdavo atvažiuoti iš ryto į valsčiaus v[aldy]bą ir pasilikdavo „zauksoti“ lig popiečio. Šios prievolės ūkininkai labai nemėgo. Po karo buvo jaučiama dide-lė arklių stoka ūkiuose. Praleisti ištisą dieną be darbo arkliui ir darbininkui (o taip dažnai atsitikdavo nuoša-lesniuose valsčiuose) ūkininkams atrodė didžiausia nesąmonė. Rodos, kad pastočių kiekis būdavo skiriamas pagal ūkio dydį, viena pastotis nuo tam tikro hektarų kiekio. Bet už pastotis, kaip ir už vieškelių taisymą, ūkininkai negaudavo jokio atlyginimo.“ (Gudelis P. Širvintų miesto ir apskrities karo komendantūra. Karys, 1967, nr. 1, 7–8.)

234


NR. 19. S . BRAŠIŠKIO ATASKAITA IŠ KOMANdIRUOTĖS. 1920 m. gegužės 3 d.

[36r] Plungė 3/V – 20

Gerbiamajam Centrinio Knygyno Vedėjui Prof. E. Volteriui.

Kadangi mano kelionė dar kiek prasitęs, tai šiuo trumpai pranešu apie tai, kas padaryta.

Pirmiausia nuvykau į Nariškino dvarą Žagarėj53. Archyvas visai sunaikintas, bepririnkau vieną poperų maišą. Knygy-nas išardytas ir išnešiotas. Bet dar yra apie 25 vežimus, nors 5 vežimus jau išvežė latviai. Surinkau, sudėjau kny-gas į vieną kambarį. [36v] Žagarės miesto Valdybos bute ir raktą palikau gydytojui Kuprevičiui, to knygyno apsaugojimo komisijos nariui. Ant kiek buvo galima surinkti Žagarėje skrynių ir gauti iš valsčiaus arklių, tai 8 vežimus tų knygų nuvežiau į Šiaulius, Šiaulių apskr. Valdybos globon, kuri parūpins vežimus ir mano įkurti knygyną Šiauliuose. Maišą poperų atvešiu į Kauną. Kitas likusias knygas žadėjo Šiaulių apskr. Valdyba parbaigti vežti į Šiaulius. Kadangi K[onstantinas] Jablonskis dar [37r] nebuvo atvykęs, tai aš pasisukau nuo Viekšnių į Latvelius, kur radau 20-22 dėžes (dalis apkrauta šiaudais) Daubiškių Moro knygų. Už jas nori gauti 6000 auks[inų]. Šiaulių apskr. Valdyba man davė įgaliojimą jas paimti ir apmoka jų parvežimą į Šiaulius. Grįždamas jas paimsiu54.

Važiavome su p. Jablonskiu per Kretingą, kur apžiūrėjome Vienuolyno knygyną. Knygyne yra daug senų knygų ir rankraščių. Knygyną tvarko patsai tė[vas] gvardionas ir yra gerai apsau-gotas. Rietave radome didelę (3000 [37v] – 5000 tomų) bibli-oteką ir archyvą. Dalį jau sukrovėme į skrynias (15 skr.), kitą dalį, kai bus padirbtos skrynios. Parvešime šiuo tarpu pilną vagoną knygų ir archyvinių poperių. Plungėj radome didelį knygyną ir seną archyvą nuo XVI šmt. Archyvą par-vešime visą, o knygų svarbesnių kokias 6-7 skrynias. Plun-gėj knygynas buvo labai išardytas kareivių. Knygas, kurias

53 dvaras tuo metu formaliai priklausė Georgijui Naryškinui (1848–1924), kuris gyveno Londone. 54 Stasys Brašiškis taip prisiminė šį epizodą: „Aš, pasinaudodamas įgaliojimais, dar pasilikau Šiauliuose,

nuvykau į grafo Moro dvarą prie Viekšnių, nes girdėjau, kad ten didelė biblioteka be globos. Teisybė, tą biblioteką radau išvežtą į ūkvedžio daržinę, apgadintą. Ją sukrovėme ir pervežiau į Centrinės bibliotekos Šiaulių skyrių“. (Brašiškis S. Kelionės eksponatų ieškoti. Tiesa, 1990 vasario 10). didesnioji Antano Moro (1846–1917) bibliotekos dalis dabar yra Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, o archyvas – Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekų Rankraščių skyriuose.

235


palikome, sukrauname į spintas tvarkoje. Sunku tiek gauti skrynių, o pirkti negalime, nes trūksta pinigų55.

Važiuosiu į Platelius, Šateikius ir Viekšnius ir užtruk-siu ligi 15/V.

[Pasirašė] St[asys] Brašiškis

Rankraštis. LCVA, f. 1655, ap. 2, b. 3, l. 36–37.

NR. 20. SAL ANTŲ dVARO ARCHY VO PERdAVIMO Į CVA AKTAS. 1920 m. gegužės 4 d.

[59r] Aktas

1920 m. Gegužės mėn. 4 dieną istorijos Kultūros Lietuvos žiniai delei, surastieji Salantų56 dvaro archive seni doku-mentai sutvarkyta sudėta medinėn spinton 17 colių didumo / vienas šonas / [...]57 ir išvežama per Ž. Ū. ir V. T .M.-jos Rietavo ir Salantų Vyriausijį Administratorių Antaną Žmui-dziną, dėl perdavimo jau Švietimo Ministerijos archiologi-jos skyriaus atstovaus įgaliotiems pp. Jablonskiui Kastan-tinui No.1409 ir Stasiui Brašiškiui No.1410 pergabenimui į Valstybinį Lietuvos Archivą Kaunan.

Tikrumą virš minėto akto savo parašais liudijame:Vyriausis administratorius [pasirašė] Antanas Žmuidzinas Ž. Ū ir V. T. M-jos Telšių Inspekcijos Instruktorius

[parašas neįskaitomas]Salantai 4/V [1920] m. Salantų dvaro Administratorius

[parašas neįskaitomas]

Antspaudas:Ž. Ū ir V. T. Ministerijos įgaliotinis. Rietavo dvaras

Priėmiau. Valst[ybės] Archail[ogijos] Komisijos įgalio-tinis [pasirašė] K[onstantinas] Jablonskis


55 Stasys Brašiškis vėliau prisiminė, jog „[Rietavo] rūmai netoli kelio, gražūs, mediniai, su dideliu įstiklintu žiemos sodo priestatu. Įėjęs patenki į romėnų stiliaus prieškambarį – kolonos, staliukai... Vienoje pusėje kunigaikščio Oginskio kabinetas, biblioteka, kitoje – Oginskienės kambariai. Per vidurį didelė salė, kurioje buvo rengiami iškilmingi priėmimai, pokyliai. Kabinetas išpuoštas juodo medžio drožiniais. Sienos, lubos, spintos, rašomasis stalas – viskas buvo iš drožto juodo medžio – figūros, ornamentai. Taip pat įdomios krosnys, išklotos senoviškais XVII šimtmečio kokliais. Žiemos sode įvairi kitų kraštų augmenija. [...] At-vykę radome, kad archyvas gana tvarkingas. Apie šią archyvinę medžiagą daugiau nusimanė Jablonskis. Betyrinėdami ją, išbuvome visą savaitę. Atrinkome net keliolika dėžių labai įdomių ir svarbių raštų, knygų, dokumentų (Brašiškis S. Kelionės eksponatų ieškoti. Tiesa, 1990 vasario 10).

56 Pabraukta raudonu pieštuku. dvaras tuo metu priklausė Marijai Oginskienei.57 Neįskaitomi du žodžiai.

236


NR. 21. PL ATELIŲ dVARO ARCHY VO PERdAVIMO Į CVA AKTAS. 1920 m. gegužės 6 d.

[55r] Aktas.

Rasti Platelių58 dvare seni archyviniai dokumentai sudėti 1920 metų gegužės mėnesio 6 dieną į dvi skrynias: 90 x 55 x 55 sm. ir 85 x 56 x 34 sm. ir Platelių ūkvedžio Jono Skirmunto yra perduoti Švietimo Ministerijos įgaliotam valstybės Archailogijos Komisijos bendradarbiui Kastan-tinui Jablonskiui, remiantis Švietimo Ministerio įsakymu N 1409 – 1920 m. balandžio mėn. 7 d., pervežti į Centralinį archyvą59.

Platelių dvaro ūkvedys [pasirašė] Jonas Skirmuntas

Priėmė [pasirašė] Kast[antinas] Jablonskis.


NR. 22. PLUNGĖS dVARO ARCHY VO PERdAVIMO Į CVA AKTAS. 1920 m. gegužės 7 d.

[149r] Kvitas.60

Remdamasi Švietimo Ministerijos įsakymu N 1409 š. m. balandžio mėn. 7 d. {aš ir}, Plungės dvaro administrato-rius, kunigaikštienės Oginskienės įgaliotinis Jonas Petkū-nas perdavė 1920 m. gegužės mėn. 7 d. Švietimo Ministerijos įgaliotam Valstybės Archailogijos Komisijos bendradarbiui Kastantinui Jablonskiui Plungės61 dvaro archyvą, sukrautą į septynias dėžes, kuris bus nuvežtas į Centralinį Archyvą Kaune62.


58 Pabraukta raudonu pieštuku.59 Stasiui Brašiškiui taip atmintyje įstrigo apsilankymas Platelių dvare: „Po to nuvykome į netoliese esantį

grafo Šuazelio (Choiseul) dvarą, kur girdėjome besant daug meno vertybių. [...] Kai užėjome į rūmus, ra-dome sienas nukabintas žymių prancūzų dailininkų paveikslais. Juose buvo pavaizduoti didikai – Šuazelių šeimos nariai ir giminės. Mūsų nuostabai, vokiečiai pasitraukdami išvežė tik dalį meno kūrinių, tuos, kurių tematika nelietė šeimininko giminės. Pasakojo, kad buvo išvežta apie keliasdešimt vežimų meno vertybių. Peržiūrėję paveikslus, radome ir žymių italų dailininkų darbų (Brašiškis S. Kelionės eksponatų ieškoti. Tiesa, 1990 vasario 10).

60 Išbraukta „Aktas“.61 Pabraukta raudonu pieštuku.62 Šiuo metu šis archyvas yra Lietuvos centriniame istorijos archyve, f. 1177.

237


NR. 23. PLUNGĖS dVARO BIBLIOTEKOS PERdAVIMO Į CVK AKTAS. 1920 m. gegužės 7 d.

[145r] Kvitas63

Remdamosi Švietimo Ministerio įsakymu N 1408 š. m. balan-džio mėn. 7 d. Švietimo Ministerijos įgaliotas knygininkas Stasys Brašiškis paėmė 1920 m. gegužės mėn. 7 d. {iš} Plun-gės64 dvaro administratoriaus, kunigaikštienės Oginskienės įgaliotinio Jono Petkūno65 paėmė iš Plungės dvaro knygyno viso labo 866 (aštuonis šimtus šešiasdešimt šešias) knygas, būtent senų knygų 27 tomų, enciklopedijos 17 tomų, gaidų 42, žodynų 13, italų raštininkų 13 tomų, lenkų autorių 25 tomai, Homero 5 tomai, senų autorių 51 tomas, Lenkų – Lietuvos istorijos knygų 183, prancūzų autorių 300 tomų, brošiurų 48, įvairių {knygų} 142 tomu. Paimtosios knygos bus suvežtos į Centralinį knygyną Kaune66.

Plungė. 1920 m. gegužės mėn. 7 d.


NR. 24. RIETAVO dVARO ARCHY VO PERdAVIMO Į CVA AKTAS. 1920 m. gegužės 9 d.

[141r] Antspaudas:Pristatyta revizijai

Orderio No.32.893Revizorius [parašas neįskaitomas]

Aktas.

Remdamosi Švietimo Ministerijos raštu N 1408 iš 1920 m. balandžio m. 7 d. Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Minis-terijos Įgaliotinis Rietavo67 dvare Antanas Žmuidzinas

63 Išbraukta „Aktas“.64 Pabraukta raudonu pieštuku.65 Pakeista sakinio struktūra, prieš tai buvo: „Remdamosi Švietimo Ministerio įsakymu N 1408 š. m. balandžio

mėn. 7 d. Plungės dvaro administratorius, kunigaikštienės Oginskienės įgaliotinis Jonas Petkūnas paėmė 1920 m. gegužės mėn. 7 d. Švietimo Ministerijos įgaliotam knygininkui Stasiui Brašiškiui.“

66 Tikriausiai buvo išvežta dalis bibliotekos. Stasiui Brašiškiui atmintyje įstrigo šios bibliotekos neprieinamu-mas: „Sutarėme iš Rietavo nuvažiuoti į Plungę, į kitą Oginskio dvarą. Ir čia gražūs rūmai, mįslingas didelis parkas. Bet didesnio archyvo čia neradome. Rūmuose stovėjo didžiulės bibliotekos spintos, prikrautos kny-gų. Po storu stiklu, po užsienietiškais užraktais matėsi dideli senoviniai foliantai, paauksuoti knygų viršeliai. Norėjome atidaryti, bet kiek ieškojome meistrų, niekas nesugebėjo tų užraktų atrakinti. Taip ir palikome šią biblioteką nepaliestą“. (Brašiškis S. Kelionės eksponatų ieškoti. Tiesa, 1990 vasario 10).


238


1920 m. gegužės 9 d. perdavė Švietimo Ministerijos įgalio-tam knygininkui St[asiui] Brašiškiui Rietavo dvaro archyvo 13 (trylika) dėžių, didumo 60 x 50 x 80 santimetrų, nuve-žimui Kaunan į Centrinį Valstybės Archyvą68.

Rietavas. 1920 m. gegužės m. 9 d.

Perdavė [pasirašė] A[ntanas] Žmuidzinas

Priėmė [pasirašė] St[asys] Brašiškis. Antspaudas:Ž. Ū. ir V. T. Ministerijos Įgaliotinis. Rietavo dvaras


NR. 25. CVK VEdĖJO E. VOLTERIO RAŠTAS Į ŠVIETIMO MINISTERIJĄ dĖL ŽEMAITIJOS dVARŲ KULTŪRINIŲ VERT YBIŲ ATVEŽIMO Į KAUNĄ. 1920 m. gegužės 17 d.

[142r] Ponui Švietimo Ministeriui.

Tamstos įsakymu knygininkas St[asys] Brašiškis ir Archa-jologijos Komisijos bendradarbis K[onstantinas] Jablonskis iš Platelių, Šateikių, Plungės ir Rietavo69 dvarų parvežė vieną vagoną archyvinių poperų ir knygų70. Kadangi Gelžke-lių Valdyba neleidžia iš vagonų paimti knygų ir archyvinių poperų, kol nebus sumokėta 2970 auks[sinų] už parvežimą, prašau p. Švietimo Ministerio 1) išgauti Susisiekimo Minis-terio sutikimą, kad būtų leista71 tuojau paimti krovinius be apmokėjimo ir 2)72 duoti 2970 (du tūkstančius devyni šimtai septynias dešimt) auks[inų] apsk. už parvežimą ir iškrovi-mui iš vagono ir parvežimą 500 auks[inų] t. y. viso labo 3740 auks[inų] (tris tūkstančius keturi šimtai septynias dešimt auks[inų])73.Centr[inio] knygyno Vedėjas.N. 76 17 / V


68 Šiuo metu šis archyvas yra Lietuvos centriniame istorijos archyve, f. 1177.69 Vietovardžiai pabraukti raudonu pieštuku.70 Pabraukta mėlynu pieštuku „vieną vagoną archivinių poperų ir knygų“.71 Išbraukta „iškrauti“.72 Išbraukta „paras“, „išduoti“.73 Vėliau Brašiškis šią ekspediciją apibendrino taip: „Per tuos tris dvarus [Rietavo, Plungės ir Platelių] surin-

kome apie 60 vežimų istorinės ir meninės medžiagos. Pervežėm visa tai vežimais į Kretingos geležinkelio stotį. Pridėjus Kretingos cerkvės ir dvaro archyvus, susidarė du pilni vagonai, kuriuos pristatėme į Kauną. Istorinė medžiaga buvo perduota į Kauno centrinį archyvą, knygos pateko į Švietimo ministerijos centrinę biblioteką, o paveikslai – į Kauno muziejų. (Brašiškis S. Kelionės eksponatų ieškoti. Tiesa, 1990 vasario 10).

239


NR. 26. ŠVIETIMO MINISTERIJOS PAVEdIMAS VAK PIRMININKUI E . VOLTERIUI VYKTI Į KĖdAINIŲ APYLINKIŲ dVARUS. 1920 m. birželio 7 d.

[33r] Antspaudas:Švietimo Ministerija.Aukštesnio Mokslo Departamentas.1920 m. Birželio mėn. 7 d.No. 2771Kaunas.

Valstybės Archeologijos Komisijos Pirmininkui Profesoriui Eduardui Volteriui.

Švietimo Ministerija prašo ir įgalioja Tamstą nuvažiuoti į Kėdainius, Surviliškę, Kalnoberžį, Sventabrastę ir Dotnavą74 apžiurėti ir pasirupinti, kad būtų apsaugoti ir sutvarkyti paliktieji knygynai, kolekcijos ir kiti archeo-logijos brangumynai75.

Visų įstaigų prašoma pagelbėti pasekmingiau atlikti tas darbas.

‹ Už› Švietimo Ministeris [parašas neįskaitomas]‹ Už› Departamento Direktorius [parašas neįskaitomas]

Mašinraštis. KPCA, f. 1, ap. 1, b. 7, l. 33.

NR. 27. RASEINIŲ APSKRITIES ĮGALIOTINIO RAŠTAS Į VAK dĖL JURBARKO dVARO BIBLIOTEKOS. 1920 m. birželio 15 d.

[203r] Antspaudas:Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų MinisterijaĮgaliotinis Raseinių Jurbarko apskritiesBirželio 15 d. 1920 m.No. 786m. Raseiniai

Švietimo Ministerijai

Valstybės Archajologijos Komisijai.

4 gegužės š. m. už No.456 aš pranešiau Komisijai, kad perduodame Jurbarko dvara76 kun. Vasilčikovui visas buvusius šiame dvari achivas sukrautas atskiram kambary, užpečetytas

74 Vietovardžiai apibraukti raudonu pieštuku.75 Pabraukta mėlynu pieštuku „paliktieji knygynai, kolekcijos ir kiti archeologijos brangumynai“.76 Pabraukta raudonu pieštuku.

240


valstyb[iniu] antspaudų ir raktas nuo durių randasi pas mani.

Ne gaunant ligi šio laika ne jokių nurodymų del šios by-[203v] los, iš antra karta pranešu komisijai nuožiurai.




NR. 28. ŠVIETIMO MINISTERIJOS PAVEdIMAS VAK PIRMININKUI E. VOLTERIUI

VYKTI Į RAUdONdVARIO IR JURBARKO dVARUS. 1920 m. birželio 26 d.

[202r] Antspaudas: Švietimo MinisterijaBendrųjų reikalų departamentas1920 m. Birželio mėn. 26 d.No.3151Kaunas

Valstybės Archeologijos Komisijos Pirmininkui Profesoriui Volteriui.

Švietimo Ministerija prašo ir įgalioja [T]amstą nuvažiuoti į Raudondvario77 ir Jurbarko78 dvarus apžiurėti ir pasirū-pinti, kad būtų apsaugoti ir sutvarkyti paliktieji knygy-nai, kolekcijos ir kiti archeologijos brangumynai.

Visų įstaigų prašoma pagelbėti pasekmingiau tas darbas atlikti.

Švietimo Ministeris [pasirašė] K[azys] Bizauskas

‹ Už › Departamento direktorius [parašas neįskaitomas]


77 Pabraukta raudonu pieštuku.78 Pabraukta raudonu pieštuku.

241


NR. 29. VAK PIRMININKO E. VOLTERIO ATASKAITA APIE KOMANdIRUOTĘ

Į RAUdONdVARIO dVARĄ IR KĖdAINIUS. 1920 m. liepos 23 d.

[3r] Antspaudas:Švietimo MinisterijaValstybės Archajologijos Komisija1920 m. VII mėn 23 d. No. 113Kaunas


Antspaudas:Švietimo Ministerija

Gauta 1920 liepos 24 d.Gaunamasis No. 4078

‹ Išgauti iš Vidaus Reikalų M-jos leidimą apžiūrėti ir aprašyti esamus Raudondvaryje archyvą ir knygyną ir kitus liečiamus Archajologijos Komisijos dalykus.

26 / VIII. 20 Min K[azimieras] B[izauskas]› 79 ‹ Įst. N. 11 §2 / Vyr. žin.Tais. N 25 §1› 80

Valstybės Archajologijos Komisijos Pirmininkas šiuo turi garbes kreiptis prie Tamstos šiais reikalais:

1. Raudondvari81, nuosavybėje gr. Tiškevičiaus o dabar žinioje jo įgaliotinio Zavišos Juodojo, randasi turtingas ir turiningas Lietuvos istorijai archyvas. Kad susipažinus su tuo archyvu ir tuomi – ar prideramai jis saugojamas, buvau įgaliotas Valst[ybės] Arch[eologijos] Komisijos jį apžiūrėti. Tuo tikslu buvau nuvikęs į Raudondvarį per du kartų, bet pirmą kart neradau ten Zavišos, o antrą - jis atsisake man tą archyvą parodyti be tam tikro leidimo nuo jo savininko gr. Tiškevičiaus, gyvenančio nuo kurio laiko užsieniuose.

Kadangi turime jau ne vieną faktą kaip panašus tur-tas naikinamas, ar gabenamas į užsienius ir tuomi teikia-mas musų mokslui didžiausias nuostolis, prašyčiau Tamstos duoti atatinkamą įsakymą, kad aš būčiau daleistas apžiū-rėti tą archyvą ir galėčiau imtis priemonių jo apsaugojimo.

79 Pridėta kairėje paraštėje viršuje.80 Pridėta kairėje paraštėje viršuje.81 Pabraukta raudonu pieštuku.

242


2. Kėdainiuose randasi mirusiojo prisiek[usiojo] advo-kato Abramavičiaus knygynas. Knygynas tas yra žinioje miesto savivaldybes ir apskrities viršininko.

Kadangi jis susideda iš svarbių juridinio turinio knygų, kurių dabar taip truksta kaip Seimo nariams, taip ir lekto-riams Aukštųjų Kursų, tad prašyčiau Tamstos duoti atatinkamą [3v] įsakymą, kad tas knygynas butų pervežtas į Kauną ir įkunitas į vietinį Centralinį Knygyną.

Valstybės Archajologijos Komisijos Pirmininkas [pasirašė] E[duardas] Volteris


NR. 30. ŠVIETIMO MINISTRO K. BIZ AUSKO RAŠTAS KAUNO APSKRITIES

VIRŠININKUI dĖL PAGALBOS VAK PAREIGŪNAMS. 1920 m. liepos 20 d.

[2r] 29 / VII – 20N 3724

Kauno apskrities Viršininkui.

Valst[ybės] Archaiologijos Komisijos pirmininkas prof. Volteris, sužinojęs, kad Raudondvary82, nuosavybėje gr. Tiš- kevičiaus, randasi turtingas ir brangus Lietuvos isto-rijai archyvas, nuvyko į vietą su tam tikru įgaliojimu susipažinti su tuo archyvu ir sužinoti, ar tinkamai jis yra saugojamas. Gr[afo] Tiškevičiaus įgaliotinis Zaviša Juodasis (Zawisza Czarny) griežtai atsisakė tą archyvą prof. Volteriui parodyti {neturint}83 leidimo84 {nuo} jo savininko gr. Tiškevičiaus, gyvenančio85 užsieniuose. [2v] Kadangi turime jau ne vieną faktą, kaip panašus tur-tas naikinamas ar gabenamas į užsienius ir tuomi daromas mūsų mokslui didžiausias nuostolis, Švietimo Ministerija, remdamasi Valst[ybės] Archaiologijos Komisijos įsta-tymu §1 ( L[aikinosios] Vyr[iausybės] Žin[nios] N 11 ) ir šios Komisijos taisyklių §2 (L[aikinosios] Vyr[iausybės] Žin[nios] N 25), prašo Tamstą imtis atatinkamų priemonių,

82 Pabraukta raudonu pieštuku.83 Išbraukta „be“.84 Išbraukta „iš šalies“.85 Išbraukta „nuo nekurio laiko“.

243


kad Ministerijos atstovams nebūtų kliudoma atlikti jų tie-sioginias pareigas ir, reikalui ištikus, duoti reikalingos pagalbos.

Švietimo Ministeris

Departamento Direktorius


NR. 31. VAK KREIPIMASIS Į ŠVIETIMO MINISTERIJĄ dĖL RAUdONdVARIO IR

JURBARKO dVARŲ. 1920 m. rugpjūčio 4 d.

[15r] Antspaudas: Švietimo Ministerija No. 1211920 m. rugpiūčio mėn. 4 d. Kaunas


Valstybės Archajologijos Komisija Gauta 1920 m. rugpiūčio 11 d.

Gaunamasis No. 4508


Sužinojusi iš komandiruotų Raudondvarin86 prof. Volte-rio ir P[auliaus] Galaunės, kad Raudondvaryje yra lie-kanų bene didžiausio ir svarbiausio privatinio Lietuvos archyvo, kurios yra išblaškytos po visus užkampius, Vals-tybės Archailogijos Komisija nutarė komandiruoti savo ben-dradarbį K[onstantiną] Jablonskį ir P. Galaunę, kad pasi-rūpintų jas surinkti ir sutvarkyti ligi bus nuspręstas jų tolesnis likimas, nes kitaip jos gali visiškai žūti. Todel V[alstybės] A[rcheologijos] K[omisija] prašo Tamstą duoti K. Jablonskiui ir P. Galaunei reikalingų įsakymų, kad nuva-žiuotų minėtais reikalais į Raudondvarį. Darbo bus maž daug dviem dienom.

Pirmininkas [pasirašė] E[duardas] Volteris

Sekretorius [pasirašė] K[onstantinas] Jablonskis



244


NR. 32: ŠVIETIMO MINISTERIJOS ĮSAKYMAS E. VOLTERIUI IR P. GAL AUNEI

VYKTI Į RAUdONdVARIO IR JURBARKO dVARUS. 1920 m. rugpjūčio 4 d.

[4r] Antspaudas:Švietimo Ministerija.Bendrųjų Reikalų Departamentas1920 m. rugp. mėn. 4 d.No. 3827Kaunas.

Įsakymas

Valst[ybės] Archeologijos Komisijos Pirmininkui prof. Volteriui ir Švietimo Ministerijos valdininkui Povilui Galaunei šiuomi įsakoma nuvažiuoti į Raudondvario87 ir Jur-barko88 dvarus apžiurėti ir pasirūpinti kad būtų apsaugoti ir sutvarkyti paliktieji knygynai, kolekcijos ir kitos archeologijos brangenybės.

Visų įstaigų prašoma teikti prof. Volteriui ir Galaunei pagalbos pasekmingiau atlikti pavestą jiems darbą.


Švietimo Ministeris [pasirašė] K[azimieras] Bizauskas

Departamento Direktorius [parašas neįskaitomas]


87 Pabraukta raudonu pieštuku.88 Pabraukta raudonu pieštuku.

245


NR. 33. E . VOLTERIO IR P. GAL AUNĖS ATASKAITA APIE IŠVYKĄ

Į RAUdONdVARIO dVARĄ. 1920 m. rugpjūčio 9 d.

[7r] Valstybės Archajologijos Komisijos Pirmininko, prof. E. Volterio ir Kauno Miesto Muzejaus Vedėjo

padėjėjo, p. Galaunės

Pranešimas.

Liepos 23 d. š. m. Valstybės Archajologijos Komisijos Pirmininkas raštų N 113 kreipėsi į p. Švietimo Ministerį šiuo reikalų:

„Raudondvari,89 nuosavybėje gr[afo] Tiškevičiaus, o dabar žinioje jo įgaliotinio Zavišos – Čarny, randasi turtingas ir turiningas Lietuvos istorijai archyvas. Kad susipaži-nus su tuo archyvu ir tuomi – ar prideramai jis saugoja-mas, buvau įgaliotas Valst[ybės] Arch[eologijos] Komisijos jį apžiurėti. Tuo tikslu buvau nuvikęs į Raudondvarį per du kartų, bet pirmą kart neradau ten Zavišos, o antrą jis atsisake man tą archyvą parodyti be tam tikro leidimo iš jo savininko gr. Tiškevičiaus, gyvenančio užrubežije.

Kadangi turime jau ne vieną faktą, kaip panašus turtas ar naikinamas, ar gabenamas į užsienius ir tuomi suteikiamas musų mokslui didžiausias nuostolis, prašyčiau Tamstos duoti atatinkamą įsakymą, kad aš bučiau daleistas apžiurėjimui to archyvo ir galėčiau imtis priemonių jo apsaugojimo.“

Kaipo atsakymą į šį raštą, rugpjūčio 4 d. iš p. Švietimo Ministerio buvo gautas – vardų Valst[ybės] Arch[eologijos] Kom[isijos] Pirmininko ir Švietimo Ministerijos valdininko P[auliaus] Galaunės – įsakymas – apžiūrėti ta archyvą, o visoms Valstybės įstaigoms ateiti mums į pagalbą, vikinant šį įsakymą.

Ant kiek buvo musų galimybė, mes, žiemiau pasirašusieji, įvikinom šį įsakymą rugpjūčio 7 dieną.

Atlikti tą darbą kuogreičiausi paragino mus žinia, užtiktoji lenkų laikraštyje „Kwartalnik Historyczny” (1911 m. pusl. 155-6.), kurioj apie Raudondvario archyvą


246


taip rašoma90: Raudondvario archyvas. Gr. Benedyktas Tysz-kiewiczius, šalia Kauno esančio Raudondvario, paveldėto-jas, turįs savo rezidencijoje vieną turtingiausių archyvų Lietuvoje, įjungė į jį neseniai įsigytą kažkada garsios Lietuvoje Zabielų giminės archyvą. Šis archyvas, pragulėjęs visą laiką paslėptyje ir išvengęs istoriko prisilietimo, susideda iš apie 20 tūkstančių rašytinių paminklų daugiau-sia iš XVIII a., kurie daugiausia byloja apie pirmaeilius politinius-ekonominius reikalus. Šalia daugybės dokumentų apie seimo, Bažnyčios, kariuomenės, iždo veiklą, jame gausu rankraštinių laikraštėlių, dienoraščių ir atsiminimų bylų. Taip pat nemenką vertę turi rankraščiai, priklausę Bresto kaštelionui ir žinomam memuaristui M[artynui] Matusewi- cziui, kaip ir garsiam diplomatui ir pasiuntiniui [į Seimą] Michałui Zaleskiui. Didžiausią vertę šiame rinkinyje turi laiškai (8 tūkstančiai iš XVIII amžiaus ir be trupučio 4 [tūks-tančiai] iš pirmo XIX a. ketvirčio). Ten guli ištisos bylos laiškų, kuriuos savo ranka rašė Brzostowskiai, Branickiai, Masalskiai, Mniškai, Oginskiai, Pacai, Pociejai, Poniato-wskiai, Potockiai, Radvilos, Rzewuskiai, Sapiegos, Solty-kai, Sologubai ir t. t. Bylos, kuriose yra „ambasadoriški“

90 dokumente tekstas lenkų kalba: Archiwum czerwonodworskie. Benedykt hr. Tyszkiewicz, dziedzic Czerwo-nego dworu pod Kownem, posiadający w swej rezydencji jedno z bogatszych archiwów na Litwie, wcielił świeżo nabyte archiwum głośnej niegdyś na Litwie rodziny Zabiełłów. Przez żadnego zgoła historyka do-tychczas nie tknięte, przeleżawszy wiek cały w ukryciu, archiwum to zawiera około 20 tysięcy zabytków piśmiennych, przeważnie z wieku XVIII. dotyczących głownie spraw polityczno-ekonomicznych pierw-szorzędnego znaczenia. Oprócz mnóstwa dokumentów, dotyczących sejmu, Kościoła, wojska, skarbowości, znajduje się w niem cale teki gazetek pisanych, dyariuszów, pamiętników. Nie malej są również wagi wła-snoręczne skrypta kasztelana brzeskiego, znanego pamiętnikarza M. Matusewicza, oraz głośnego statysty i posła, Michała Zaleskiego. Największe bogactwo tego zbioru stanowią listy (8 tysięcy z wieku XVIII. i bez mała 4 z pierwszej ćwierci wieku XIX. n. p.). W dziele tym są cale pliki listów własnoręczne kreślonych przez: Brzostowskiego, Branickich, Massalskich, Mniszchów, Ogińskich, Paców, Pociejów, Poniatowskich, Potockich, Radziwiłłów, Rzewuskich, Sapiehów, Sołtyków, Sołłohubów i t. d. Teki, zawierające listy np. „ambasadorskie”, „militarne”, światłego Idzela (pseudomin Znajomski, nadsyłał Zabiełłóm wiadomości z dworu drezdeńskiego), podskarbiego Tyzenhausa, Marcina Matuszewicza, Michała Zaleskiego, Kołłątaja, J. Kontryma (sekretarza Kossakowskiego, biskupa inflanckiego), oraz tysiączne z epoki sejmu wielkiego relacje, kreślone najczęściej sekretnem pismem (klucz dokładny znajduje się w tece), wprawną ręką bystrego obserwatora, jakim bezsprzecznie był szambelan i ulubieniec króla Jerzy Zabiełło, bodaj ze dla historyka będą najciekawsze. dla badacza literatury są tu pełne teki kazań, przemówień, anegdot, traktaty filozoficzne, wiersze i wierszyki okolicznościowe sekretarza Stanisława Augusta, Antoniego Kossakowskiego, mogące iść w zawody z duchowo mu pokrewnym Kajetanem Węgierskim. Archiwum to wywieziono około r. 1815 przez Zabiełłów z Czerwonego dworu, wkrótce było wniesione do domu ministra Stanisława Grabowskiego przez jego małżonkę, z domu Zabiełłówą, w połowie zaś wieku zeszłego dostało się w posiadanie dziedzica Warki i Pilicy w Grojeckiem, Prozora, żonatego z córką ministra, Maryą; później nabył je zamiłowany zbieracz, który opracował wzorowo sporządzony katalog, tudzież 50 jak najszczegółowszych skorowidzów. Archiwum czerwonodworskie, dzięki nieustannym zabiegom dziedzica, z każdym rokiem coraz bardziej wzrasta; w ostatnich czasach pozyskało także olbrzymie archiwum horodelskie (10 pak dokumentów z 4 ostatnich stuleci)”. Trumpesnė šios korespondencijos versija buvo kiek anksčiau paskelbta Varšuvoje Kazi-miero Kulwiećio iniciatyva leidžiamame kraštotyriniame savaitraštyje Ziemia (Kronika krajoznawcza. Zie-mia, 1910, 20 sierpnia, nr. 34, 543–544).

247


ir „kariški“ laiškai, dažniausiai parašyti slaptu raštu (tikslus šifras yra byloje) istorikams bus įdomiausi. Juos rašė šviesusis Idzelis (slapyvardis Znajomski, Zabieloms siuntinėjo žinias iš Drezdeno dvaro), iždininkas [Antoni] Tyzenhauzas, Martynas Matusewiczius, Michałas Zaleckis, [Hugo] Kolontajus, J[onas Ignotas] Kontrimas (Kuršo vys-kupo Kosakovskio sekretorius) bei tūkstančiai pranešimų iš didžiojo seimo laikų, kuriuos įgudusia ranka rašė šambe-lionas ir karaliaus numylėtinis Jurgis Zabiela, kuris be abejonės buvo akylas stebėtojas. Literatūros tyrėjas čia ras storas Stanislovo Augusto sekretoriaus Antano Kosa-kovskio pamokslų, prakalbų, anekdotų, filosofinių traktatų, eilėraščių ir proginių eilėraštukų, galinčių varžytis su dvasiškai jam artimu Kajetonu Węgierskiu, bylas. Zabielos šį archyvą apie 1815 m. išvežė iš Raudondvario, greitai po to jį priglaudė ministro Stanislovo Grabowskio žmona [Julija], kilusi iš Zabielų giminės, amžiaus viduryje jis atsidūrė Warkos ir Pilicos Grojecko vaivadijoje paveldė-tojo [Edwardo] Prozoro, vedusio ministro dukrą Mariją, namuose; vėliau jį įsigijo senienų rinkėjas, kuris pavyz-dingai parengė katalogą, turintį 50 detaliausių indeksų. Pastovių paveldėtojo pastangų dėka Raudondvario archyvas kasmet vis turtingėja; pastaruoju metu jį papildė milži-niškas Horodlės archyvas (10 dokumentų pakų iš 4 paskutinių šimtmečių).

Tad, remdamies p. Švietimo Ministerio įsakymų ir ta žinia, paeinančia gal iš paties gr. Tiškevičiaus ir nuo-rašas kurios jau VIII / 6 buvo {p. Volterio} įteiktas Tiškevičiaus dvarų įgaliotiniui p. Jundzilui, pribuvęs į Raudondvarį paprašem p. Jundzilo mums šį archyvą parodyti. Nors p. Jundzilas noriai mus įleido apžiurėti kambarį, kuriame sukrauti likučiai Raudondvario knygyno ir archyvo – Tiškevičiaus dvarų bylų, bet tvirtino, kad archyvo tokios rūšies, kaip nurodo „Kwartalnik Historyczny“ Raudondvari ner. Jis net išreiške savo abejojimą – ar91 jis galėjo būti, nes, tariant jo paties žodžiais, – „toks turtas be ped-sakų negalejo niekur dingti ir negalejo jo grafas paimti su savim, o pedsakų jo jis čia niekur nemato“. Bet mes jo abejones dalinai tuojaus išsklaidem, nes patis ir jam padedant pradejome jo ieškoti po visus užkampius knygyno, ką mes ištisas 3 valandas darem. Kur buvo sukrautas p. Jundzilų vadinamas archyvas – Tiškevičiaus dvarų bylos –

91 Išbraukta „liko“.

248


tiesa, pedsakio to istorinio archyvo beveik nebuvo, bet kambarije, kuriame sukrauti likučiai knygyno, jau šį – tą pasiseka atrasti aiškiai rodančią buvimą to archyvo. Atra-dome korteles, iš kurių vieną prie šio pridedame ir kurios aiškiai rodo, kad toks archyvas buvo ir buvo pavizdingai tvarkomas; atradome vieną - kitą sąsiuvinį dokumentų gra-žiai surinktų ir sunumeruotų, o ant kiekvieno dokumento pridetas mažas „erbinis“ Tiške- [8r] vičių antspaudelis su užrašų – „ Archiwum Czerwonodworskie“. Tieji sąsiu-viniai buvo sukišioti be jokios tvarkos tarp knygų ir užkampiuose. Apar to atradome nemažai rankraščių, daugiau-siai Jezuitų teatro Lietuvoje veikalų {komedijų, dramų} ir rinkinius – rinkinėlius eilių. Kadangi tas kambaris visgi nemažas ir nuodugniam jo išieškojimui dviem ypatom mažai butų ir dvejų dienų, visgi didelio pedsakio archyvo nesimate jame, tad pradejome tyrinėti – ar ner kur – nors kitur žimesnių dalių archyvo. P. Jundzilas mums aiškaus atsakymo pats duoti negalėjo ir pradėjo kviesti paaiš-kinimams visokius „senus tarnus“. Buvo atėjęs net trys iš jų, bet kiekvienas iš jų sake kad apie archyvą neko nežino, kitoj vietoj ner jokiu poperiu, kad „ištisus veži-mus“ jų naikino – degino vokiečiai, neko neprilaisdami. Visgi vienodumo jų pasakojimuose nebuvo: kada vienas sake: „degino brangiausias knygas“, kitas – „kokios ten kny-gos – šlamštą, vokiečiai tokių dalykų nedegindavo...“ Po ilgų kalbų – tirinėjimų sekasi išgirsti nedrąsius nuro-dimus, kad kaikuriuos dokumentus grafas išvežė su savim dar prieš karą, kai – kuriuos – kai buvo dabar Raudondvarį pasiėmė ir kai – kurie yra Kaune. Bet tuose kalbose gir-dejosi daug baimes, {matesi} daug žvilgsnių vieno į kitą – kad nepasakyti ko – nors nereikalingo. Ir galų – gale vienas iš tų „senų tarnautojų“, miško sargas Boleslovas, pasakė, kad „palociaus rūsyje tai yra da visos kruvos poperių, bet be jokios vertes, nes viską geresnio – bran-giausio jis išrinko ir sukrove knygyne“. Paprašeme tuos rūsys mums parodyti. Jis ilgai atsikalbinėjo kad ten nieko ner ir netvarka eiti, bet kada pamate kad mes užsispirem patis ištyrti tas „šiukšles, nuvede. Rusyje buta slaptų sandelių, kuriuose – anot žodžiu to sargo – buvo paslep-tos Tiškevičių brangenybes (sidabras, porcelana, paveiks-lai, vinas) ir kuriuos vokiečiai išpleše. Kad tos slaptos vietos buvo ir kad juose šeimininkavo grobonis, persiti-krinome tuojaus, kaip tik nužengem in juos: visur buvo

249


primetita [9r] išlaužtų iš muro plytų, daugelije muro vietų meginta daryti skyles ir, tiesa, kruvos poperių. Popieriai gi tie tai kaip tik ir buvo iš to archyvo, kurio mes ieškojome. Kada mes pradėjome juos rankioti ir rodyti p. Jundzilui ir sargui Boleslovui, tai ir jis suprato ką jis vadino šlamštų, nes buvo tai dokumentai iš Zabielų archyvo XVIII –XV šimtmečio. Vieni iš jų sąsiuviniuose, sunumeruoti ir su antspaudeliu – „Archiwum Czerwonodworskie“, kiti išmėtyti - išblaškyti ir kas baisiausi persunkti dre-gna. Dalį jų tuojaus išnešem su savim ir sudėjome knygyne džiūti, likusius gi pasižadejo surinkti p. Jundzilas. Bet vis tai buvo tik mažiteles daleles tų archyvų. Ar galima kur rasti didesnę ir ar yra jį da ten, sunku inspėti iš to ką mateme. Viena, ne taip jau prelankiai, o gal tesiog slepiant, mums buvo tas rodoma, antra dvese mes trumpų laikų to darbo atlykti negalejome, trečia – tuose pačiuose rūsyse palikome kai – kurios landines neištirtomis, nes meginant mums in jas listi – pasipile šikšnosparniai ir musu sargas atsisake ten eiti. Bet ir tas, ką mateme, rodo, kad ir tie likučiai mums turi būti brangus, surankioti ir tokiu ar šiokiu budų sutvarkyti. Atsiekti gi tą galima tik tokiu budu: pasiųsti į Raudondvarį ekspediciją nors iš dvejų asmenų su tiesa be jokiu kliučių ištirti visas slap-tas ir neslaptas Raudondvario vietas, kuriuose galima butu šį bei tą iš to archyvo atrasti. Atlikti gi tą, rodos, ir ne taip sunkų butų, nes Vadas vietines Gaubicų batarėjos iš savo puses pasiule keletą apšviestiesnių kareivių į pagelbą tokį darbą atliekant.

[Pasirašė] E[duardas] Volteris.

[Pasirašė] Paulius GalaunėKaunas1920 m. rugpjučio 9 d.

Rankraštis. KPC PB dF, f. 1, ap. 1, b. 19, l. 7–9.

250


NR. 34. K. JABLONSKIO IR P. GAL AUNĖS ATASKAITA APIE IŠVYKĄ

Į RAUdONdVARIO dVARĄ. 1920 m. rugpjūčio 18 d.

[13r] ‹ Gauta 1920 IX / 30› 92

K. Jablonskio ir P. Galaunės pranešimas Valstybės Archai-logijos Komisijai apie Raudondvario archyvą93, kuriame buvo dirbama rugpiūčio 12 ir 13 d.

Nutarus Valstybės Archailogijos Komisijai, kad reikia smulkiau ištirti Raudondvario archyvas ir pasirūpinti jis apsaugoti, mudu, pasiėmę Valstybės Archailogijos Komisijos įgaliojimą ir Švietimo Ministerio įsakymą, be to, Švietimo Ministerijos varinį antspaudą tam atsitikimui, jei reikėtų antspauduoti archyvas, nukeliavova š. m. rugpiūčio mėn. 12 d. į Raudondvarį. Raudondvaryje, sužinoję, kad Tiške-vičiaus įgaliotinis Jundzilas yra išvažiavęs, kreipėvos į Raudondvario ir kitų Tiškevičiaus dvarų valdytoją Zavišą, parodydamu savo įgaliojimą ir Švietimo Ministerio įsa-kymą ir paaiškindami, kad esava atvykę dar sykį peržiūrėti archyvą ir pasirūpinti jo apsaugojimu. Tuos įgaliojimą ir įsakymą Zaviša pasiėmė peržiūrėti, nes lietuviškai sakėsi nesuprantąs ir todel negalįs žinoti, kas juose yra para-šyta. Taip jie pas jį ir paliko, nes kai mudu norėjova išeiti iš Raudondvario, Zaviša buvo išvažiavęs ir išsi-vežęs juos su savimi. Pasakius mums, ko atvykova, Zaviša tuoj paklausė, ar mes ketinava imti archyvą. Atsakius, kad mudu atvažiavova tiktai peržiūrėti jį ir pasirūpinti juo ir kad nieko dabar neimsiva, jis sutiko ir be Jundzilo leisti mus į archyvą. Besikalbėdami tarp ko kita paklau-sėva, ko jis neleidęs prof. Volterio iš karto į archyvą. Į tai Zaviša atsakė, kad, jei kas atsiųstų raštelį, reika-laudamas raktų nuo archyvo, kuriame yra asmeninių Tiškevi-čių laiškų, nejaugi jis, Tiškevičiaus įgaliotinis, galįs leisti ir duoti raktus. Mudu nurodėva, kad čia ne bet kas kreipėsi į jį, bet Valstybės Archailogijos Komisijos pir-mininkas prof. Volteris ir kad jis ieškojo ne asmeninių Tiškevičiaus laiškų, bet norėjo apžiūrėti archyvą ir kny-gyną. Vienu žodžiu, Zaviša leidė mus eiti į archyvą ir tvarkyti jį, kaip išmanova. Iš pasikalbėjimo mudu įgijova įspūdžio, kad bent dalis archyvo, būtent tai, ką Zaviša vadina „asmeniniais Tiškevičių laiškais”, esanti padėta

92 Įrašyta kairėje paraštėje viršuje kitu rašalu kita ranka.93 Pabraukta raudonu pieštuku: „Raudondvario archyvą“.

251


kur kitur, ir kad dabar jau nebesą kliūčių leisti tokius „pašaliečius” į archyvą.

Gavę iš Zavišos raštelį į rūmų sargą, nuvykova pirmu-čiausia [13v] į rūmus, kurių rusyse anksčiau buvo archyvas. Likusieji archyviniai popieriai jau buvo sunešti į viršų ir džiovinami. Peržiūrėjova visus tuos popierius. Jų buvo nedaug: 20–30 svarų. Atrinkova archyvinius dokumentus ir knygas ir palikova tiktai asmeninę korespondenciją, kuri buvo sumaišyta su tais popieriais. Pažiūrėjova vėl rūsį, bet jame nieko daugiau nebebuvo. Turiva pastebėti, kad mudu peržiūrėjova tiktai tuos rūsius, kurie buvo kairia-jame rūmų šone. Įėjimo į dešiniojo šono rūsius nematėva. Kreipėvos į Zavišą, kad atsiųstų žmogų pernešti archyvi-nius raštus į tą butą, kuriame yra ir kitas archyvas. Jis tai padarė, ir tą pačią dieną žmogus pernešė visus raštus į archyvo kambarį.

Pabaigę tokiu būdu greit su rūmais, nuėjova į archyvą ir knygyną, ir pradėjova tvarkyti visų pirma pirmąjį kambarį, kuriame yra archyvas. Zaviša paaiškino, kad čia pirmiau archyvo nebuvo, bet vokiečiams prireikus kambario, kuriame buvo sudėtas dvaro administracijos archyvas, jie perneš-dino jį į šitą vietą, greta knygyno. Turiva pastebėti, kad tai mudviem pasirodė gana keista, tie vokiečiai, kurie, Zavišos ir kai kurių kitų Tiškevičiaus tarnų žodžiais, deginę kelias dienas rūmų archyvą, nieko neleisdami pri-eiti artyn, čia pernešdino dvaro administracijos archyvą į negyvenamąjį butą ir, kad ir sukrovė jį netvarkoje, bet ar šiaip ar taip apsaugojo. Bet apie tai nieko nepasakėva. Pasiprašę iš batarejos du kareiviu pradėjova tvarkyti. Mėginova atskirti senesnius raštus (ligi Rusų laikų) nuo vėlesnių dvaro raštų. Perrinkova spintas, kuriose buvo priversta be jokios tvarkos daugybe popiergalių kartu su didelėmis bylomis ir mėginova skirstyti ir kitus raštus, bet kadangi jų buvo didžiausios krūvos ligi pačių lubų ir joms perrinkti būtų reikėję padėti daug darbo ir, be to, tam reikėtų daugiau vietos, o svarbiausia todėl, kad krū-vose buvo daugiausia apdaryti traštai, kuriuos lengva iš karto skirstyti, o nenusistačius, kas bus iš mūsų darbo: ar mudu rengiava archyvinius raštus vežti ir, jei tektų vežti, tai ligi kurio laiko raštai būtų imami – nenorėjova gaišinti laiko bergždžiam darbui ir, perrinkę pirmajame (archyvo) kambaryje tas vietas, kur popieriai buvo labiau sumaišyti ir suversti, daugiau tame kambaryje [14r] nebe-dirbova ir atleidova duotus mums padėti kareivius. Turiva

252


pastebėti, kad niekas dvaro administracijos nekontroliavo mūsų darbo. Iš to sprendėva, kad esamieji raštai neatrodė administracijai labia svarbūs ir jie nelabai rūpinosi, kad mes neskaitytuva „privatinės korespondencijos”, kurios tiesą sakant, čia nepastebėjova.

Kitą dieną ėmėva dirbti antrajame kambaryje. Šis kamba-rys yra tyčia parengtas knygynui, pagal visas sienas yra spintos ir lentynos ligi pat lubų, prikimštos knygų94. Kny-gos beveik visos senos, yra labai senų (naujesnės knygos yra rūmuose). Čia yra keli Lietuvos Statuto egzemplioriai, senojo leidimo Volumina Legum, nemaža senų Lenkų ir Lie-tuvos teisės ir istorijos knygų. Tarp knygų, ypač apati-nėse spintų dalyse, labai daug yra prikimšta archyvinių dokumentų ir rankraščių. Mudi ėmėva rankioti tuos raštus ir krauti asloje. Prikrovėva dideles krūvas. Turinys tų raštų labai įvairus. Tarp kitų yra: stora byla apie masonų ložų uždarymą su visokiais spausdintais narių sąrašais ir kitokiais lapeliais; Lietuvos biudžeto (rodos 1616 metų) juodraštis, daug inujotų bažnyčių ir vienuolynų invento-rių ir kitų dokumentų, Minsko gubernatoriaus slaptų raštų byla ketriasdešimtųjų metų. Kitų nežymėsiva. Buvo kiek ir dvaro administracijos bylų ir dokumentų, kartais labai-toli užkištų, - senų ir naujausių, tokių kaip gretimajame kambaryje. Išrinkę visus raštus iš lentynų ir spintų, palikova juos asloje.

Mums besidarbuojant knygyne porą kartų buvo atėjęs pažiū-rėti grįžęs jau Tiškevičiaus įgaliotinis Jundzilas. Paaiš-kinova, kad išrenkava iš knygų archyvinius raštus. Jundzi-las labai klausinėjo, koks yra tikslas to raštų išrinkimo ir ką manova su jais daryti, ar nedarysiva čia jų sąrašo. Į tai atsakėva, kad sąrašo dabar nedarysiva, tam reikia ne vieno mėnesio laiko, o tik išskiriava archyvinius raštus, kad žinotuva, kas čia yra. Pasakėva, kad tolesnį tų raštų likimą spręsianti Valstybės Archailogijos Komisija – ar juos išvežti, ar kaip kitaip apsaugoti, – o mes tik baigę darbą padėsiva antspaudą. Jundzilas labai pasipiktino, kaip tai galima esą paimti privatinį turtą, tam reikia juk [14v] tam tikro Seimo išleisto įstatymo. Paaiškinova jam,

94 didesnė Raudondvario bibliotekos dalis prieš karą buvo išgabenta į Branickių rūmus, esančius Sucha Beski-dzka vietovėje (Chwalewik E. Zbiory Polskie. Warszawa – Kraków, 1926, t. 1, 57). Ši vieta tikriausiai pasi-rinkta dėl Tyszkiewiczių giminystės su Branickiais. Tuometinio Raudondvario savininko Benedykto Henry-ko Tyszkiewicziaus (1852–1935) sūnus Benedyktas Janas (1875–1948) buvo vedęs Różą Branicką. didelę Raudondvario bibliotekos dalį nusipirko Walteris Fischeris, kuris 1930 m. padovanojo ją Vytauto didžiojo universiteto bibliotekai.

253


kad toks įstatymas jau yra ir kad jis yra paskelbtas Laiki-nosios Vyriausybės Žiniuose Nr. 11. Jis labai paabejojo, ar tai gali būti, juk jeigu taip, tai gal mes užsimanytume iš jo švarką ar laikrodį paimti, juk tai būtų toks pat nusavi-nimas. Mudu pabrėžėva, kad archyvas tai yra toks dalykas, kurs turi didelės visuomeninės, o ne asmeninės reikšmės, ir jo jokiu būdu negalima lyginti su laikrodėliais, pastebė-jova jam, kad archyvo mudu neimava ir nesprendžiava, kas su juo bus padaryta, tik manova, kad Valstybės Archailogijos Komisija jį paims, nes jis esąs čia labai neapsaugotas ir, mūsų nuomone, daug kas esą kaži kur suslėpta. Į tai Jundzi-las pasakė, kad Tiškevičius per maža yra išvežęs, gaila95, kad neišvežęs visa ko, tada nebūtų žuvę. Tos kalbos neteko baigti. Jundzilas išvažiavo.

Baigę darbą, pasikvietėva dvaro administracijos tarnau-tojus – Jundzilas ir Zaviša buvo išvažiavę – pasakėva, kad antspauduojava archyvą ir knygyną ir esava pranešę tatai Jundzilui. Leidėva jiems išsinešti iš knygyno kedę, rašalą ir kitas smulkmenas, padėjova jų akivaizdoje Švie-timo Ministerijos antspaudą ir parašėva duryse, kad niekas neturįs teisės be Valstybės Archailogijos Komisijos žinios įeiti į archyvo ir knygyno būstą. Padarę tatai grįžova į Kauną.

[Pasirašė] K[onstantinas] JablonskisValstybės Archailogijos Komisijos bendradarbis.

[Pasirašė] Paulius GalaunėValst[ybės] Arch[eologijos] Komisijos bendradarbis

Kaunas.1920 metų rugpiūčio mėn 18 d.



254


NR. 35. PROTOKOL AS APIE JURBARKO dVARO ARCHY VO APŽIŪRĄ. 1920 m. rugpjūčio 26 d.

[204r] Protokolas.

Valstybės Archailogijos Komisijos Pirmininkas prof. E. Vol- teris ir Kauno Miesto Muzejaus Vedėjo Padėjėjas Paulius Galaune, ramdamos Švietimo Ministerio įsakymų, N 3827 š. m. rugpiūčio men. 4 d., laikotarpy rugpiūčio men. 24-26 d. d. ištire kunigaikščio Vasilčikovo Jurbarko96 Majorato archyvą ir rado jį tokiame stovije:

Archyvas susideda iš bylų grinai ekonominio turinio nuo metų maždaug 1840 iki 1914. (Senesnių dokumentų, negu iš 1840 m. archyve nerasta). Bylos iš to laikotarpio toli gražu nevisos, nes, kaip sake mums apie tai kun. Vasilči-kovo įgaliotinis p. Šileika, 2/3 to archyvo sunaudojo kurui kareiviai 7-to pestininku pulko97, kuris nekurį laiką sto-vejo Jurbarke ir naudojosi Majorato butais.

Nors bylos savo turinio rušimi beveik vienodos, bet visgi jį galima padalyti į dvi dalis: bylos iš laikotarpio 1840-1870 mm. ir nuo 1870 iki 1914 m. Pirmoji dalis turi nemažą svarbą tirinejant laikotarpį paliuosavimo valstie-čių nuo baudžiavos ir ekonominiam padejimui jų ir Jurbarko Majorato anais laikais. Kitoji dalis turi kai-kurią svarbą tolimesniam tvarkymui Majorato reikalu.

Archyvas nepergeriausioj tvarkoj buvo sukrautas viename kambarije ir nuo to laiko, kaip Majoratas iš žinios Ž. Ū. ir V. T. M. grįžo žinion kunigaikščio Vasilčikovo, buvo užpečetitas Ž. Ū. ir V. T. M. Įgaliotinių Jurbarko rajono, kurį antspaudą mes nuemem.

Apart archyvo tame pačiame kambaryje radome likučius buvusio Majorato knygyno, susidedančius iš knygų ir žur-nalų rusų kalba iš srities ūkio reikalų.

Kadangi pirmoji dalis to archyvo, kaip jau anksčiau mine-jome, turi svarbą Lietuvos praeities istorijos ir neturi jokios asmeniškos vertes kunigaikščiui Vasilčikovui, o tos rūšies knygos, kurios ten atradome, labai pageidaujamos Valstybiniam Centraliniam Knygynui, tad [204v] remdamies §2 Valstybės Archajologijos Komisijos įstatu, toji dalis archyvo ir likučiai knygyno tolimesniam jų saugojimui ir

96 Pabraukta raudonu pieštuku.97 VII pėstininkų pulkas Jurbarke buvo dislokuotas nuo 1919 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 1920 m. sausio

15 d. Jam buvo patikėta sienos su Vokietija apsauga. 1920 m. sausio 9 d. pulkas pavadintas VII pėstininkų žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulku.

255


tiksliam naudojimui pergabenami į Kauną: archyvo dalis į Valstybinį Centralinį Archyvą, o knygyno – į Valstybinį Centralinį Knygyną.

Išviso imama to turto dvi: (2) dideli paki ir viena (1) mažesne.

Atliekant mums šį dabą dalyvavo: įgaliotinis nuo Ž. Ū. ir V. T. M. Raseinių apskr. Juozas Vaitkus; Įgalioti-nis kunigaikščio Vasilčikovo Jurbarko Majorato reikalams p. Šileika

Jurbarkas1920 m. rugpiūčio 26 d.

[Pasirašė] E[duardas] Volteris

[Pasirašė] Paulius Galaunė

[Pasirašė] J[uozas] Vaitkus

Įgaliotinis Vasilčikovo [Pasirašė] Šileika

Antspaudas:Valstybės Archajologijos Komisija


NR. 36. MINISTRŲ KABINETO NUTARIMAS dĖL RAUdONdVARIO dVARO

ARCHY VO. 1920 m. rugpjūčio 30 d.

[273r] Ministrų Kabineto posėdis 1920 m. rugpiūčio mėn. 30 d.

Posėdžio pradžią 5 val. 30 min. Posėdyje dalyvauja: Ministe-ris Pirmininkas dr. K. Gri- nius, Užsienio Reikalų Min[istras] dr. J. Puric-kis, Krašto Apsaugos Min[is-tras] K. Žukas, Švietimo Min[istras] K. Bizauskis, Ž[emės] U[kio] ir V[als-tybės] T[urtų] Min[istras J. Aleksa, Valstybės Kontro-lierius J. Zubrickis, Min[is-tras] be portfelio Gudų rei-kalams D. Simaška, Teisingumo

256


Min[istras] V. Karoblis, Fin[ansų], Prek[ybos] ir Pramonės Vice-Min[istras] J. Dobkevičius, Vidaus Rei-kalų min[istras] R. Skipitis]

Ministerių Kabinetas išklau-sęs Švietimo Ministerio pra-nešimo nutarė, kad Valsty-bės Archailogijos Komisijos įstatymo § 2-ju [straips-niu] Švietimo Ministerija turi naudotis tik kaip neiš-vengiama priemone apsaugoti palikusiems Lietuvoje priva-tiniems archyvams.

Mašinraštis. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 86, l. 273.

NR. 37. K. JABLONSKIO ATASKAITA APIE IŠVYKĄ Į GELGAUdIŠKIO dVARĄ. 1920 m. rugsėjo 5 d.

[40r] ‹ Gauta 1920 IX / 30› 98

Pranešimas Valstybės Archailogijos Komisijai apie Gelgaudiškio99 knygyną ir archyvą

Kadangi Švietimo Ministerijos Bendrųjų Reikalų Depar-tamento Direktorius turėjo žinių, kad Gelgaudiškyje esą knygų, kurias žmonės nešioją, aš, gavęs Švietimo Ministe-rio įsakymą Nr.4401, nuvykau š. m. rugpiūčio mėn. 31 d. į Gelgaudiškį ištirti vietoje ir, jei galima, parvežti į Kauną. Komarų Gelgaudiškio dvarą dabar valdo Šakių apskri-ties valdyba. Dvare yra ūkvaizdis Baračiauskas, prižiūri-mas Šakių apskrities žemės ūkio inspektoriaus Butkevičiaus. Patys rūmai, kuriuose yra knygos, yra tiesioginėje Šakių

98 Įrašyta kairėje paraštėje viršuje kitu rašalu kita ranka.99 Pabraukta raudonu pieštuku.

[...][273v] V. Švietimo Ministe-ris K. Bizauskis praneša, kad einant Valstybės Archai-logijos Komisijos įstatymo § 2-ju [straipsniu] jis mano įsakyti nusavinti Raudon-dvario archyvą. Archyvas karo metu labai nukentėjo ir dabar Švietimo Ministerija neturi jokių garantijų, kad šis archyvas, kuris sudaro labai brangų tautos tirtą, laikui einant neišnyks.

257


apskrities valdybos žinioje, tik jų raktas laikomas yra pas Baračiauską, nes Šakiai yra gana toli nuo Gelgaudiškio ir nepatogu reikalui esant važiuoti kas kartą rakto į Šakius. Rūmai nauji, visi baldai nauji, apskritai, visa kas nauja ir brangu. Rūmai tik keli mėnesiai kaip yra paimti Šakių apskrities Valdybos žinion. Anksčiau juos valdė Kryževi-čius, Komaro paliktas prižiūrėti rūmus. Man sake Butkevi-čius, esąs girdėjęs, kad tas Kryževičius daug knygų iš rūmų yra išvežęs pas Šemetą į Aukštąjį Gelgaudiškį, bet aš nega-lėjau tos žinios patikrinti, nes Kryževičius tuo metu buvo išvažiavęs į Kauną, o kreiptis į Šemetą, neturėdamas tam tikrų raštų, nenorėjau. Dabar rūmuose niekas negyvena. Tik pusiausuterenuose, į kuriuos yra antras įėjimas, gyvena žmonės. Vasarą rūmus buvo nusinuomojusi Meno Kūrėjų Drau-gija, ir juose gyveno V. Jomantas ir A. Oleka.

Knygas radau gerokai išblaškytas trijuose kambariuose ir truputį pastogėje. Didelės vertybės tos knygos neturi, turbūt geresnės yra išvežtos. Visos jos, palyginti naujos, paskutinės pusės amžiaus. Turinys: lenkiški ir prancūziški iliustruoti žurnalai, lenkų beletristika, ūkio brošiurė-lės, nedaug lenkiškų istorinių ir geneologinių knygų, kiek vaikų knygelių ir dar šiokios tokios. Surinkau tas knygas ir sudėjau į knygų spintą. Palyginus su spintos didumu, esamos knygos užima gal 1/6 dalį. Daug jų gerai apdaryta drobe. Pastogėje radau iš- [40v] blaškyta dvaro archyvo liekanas, daugiausia pirmos pusės XIX amžiaus, kai dvarą valdė vokietis Keidelis. Yra dokumentų nuo tų laikų, kai padalinus Lenkiją Suvalkų guberniją valdė Prūsai. Visus tuos senus dvaro raštus išrinkau iš visos pastogės ir sukroviau į tą pačią knygų spintą. Apskaitęs knygų ir archyvo didumą, būtent: knygos maždaug 0,621850 kūb. met. – joms reikėtų trijų dėžių 80 x 51 x 51 sm., ir archy-vas maždaug 0,706650 kūb. met. – jam reikėtų trijų dežių 82 x 53 x 54 sm., – ėmiau rūpintis gauti dėžių joms sukrauti. Kreipiausi ir į dvaro ūkvaizdį, ir į valsčiaus valdybą, ir į tartoką – paaiškėjo, kad dėžių gauti Gelgaudiškyje nega-lėsiu – reikėsią parsigabenti iš Šakių ar iš kur kitur. Toliau, pasikalbėjus telefonu su Šakių apskrities valdyba, paaiškėjo, kad nematydama mano įgaliojimo paimti knygas ir archyvą, valdyba negalinti leisti man paimti jas. Kadangi nenorėjau užtrukti važiuodamas į Šakius tartis su apskri-ties valdyba ir parsivežti dėžių, ir, be to, kadangi nebuvo paaiškėję, ar pas Šemetą yra knygų iš Gelgaudiškio, ar tik tai teks vežti, kas mano buvo surinkta rūmuose, aš padė-jau antspaudus ant tų trijų dalių spintos, kur sukroviau archyvą ir knygas. Dalį knygų palikau neantspauduotų –

258


sporto žurnalus, Вся Россiя100 ir dar kai ką, nes, mano išmanymu jų neverta vežti: jos sveria daug, o vertybės turi labai maža.

Be to, rūmuose yra kaži kieno, bene Komaro, autoportre-tas. Jį tur būt rekėtų parvežti į Kauną. Kitų paveikslų rūmuose nėra. Tik pastogėje yra daug rėmų like, tur būt paveikslai yra išvežti.

Rugsėjo mėn. 2 d. aš grįžau į Kauną. Čia jau reikia susi-rašyti su Šakių apskrities valdyba ir pasirūpinti suži-noti, ar pas Šemetą yra padėta Gelgaudiškio knygų.

Valstybės Archailogijos Komisijos bendradarbis [pasirašė] K[onstantinas] Jablonskis

Kaunas, 1920 m. rugsėjo mėn. 5 d.


NR. 38. VAK KREIPIMASIS Į GENERALINIO ŠTABO VIRŠININKĄ dĖL

KULTŪRINIO PAVELdO NAIKINIMO JURBARKO dVARE. 1920 m. rugsėjo 22 d.

[200r] AntspaudasŠvietimo MinisterijaValstybės Archajologijos Komisija1920 m. rugsėjo mėn. 22 d.No. 143Kaunas

NuorašasGerb[iamam] Generalinio Štabo Viršininkui

Valstybės Archajologijos Komisijos Pirmininkui, nusa-vinant š. m. rugpiučio mėn. 26 d. Jurbarko101 Majorato archyvą, teko sužinoti iš Vasilčikovo įgaliotinio Šileikos ir buvusio Ž[emės] U[kio] ir V[alstybės] T[urtų] Min[iste-rijos] Jurbarke įgaliotinio, Seimo nario Ambrazaičio, kad stovėjęs Jurbarke 7 pulkas 2/3 minimo archyvo suvartojo kurui. Pranešant apie tą apgailėtiną atsitikimą, Valstybės

100 Kasmetinis pramonės įmonių žinynas „Вся Россия.... Адрес-календарь“ buvo leidžiamas Peterburge 1895–1916 m.


259


Archajologijos Komisija prašo Tamstos perspėti 7 pulko vadovybę kad panašus atsitikimai nepasikartotu102.

Valstybės Archajologijos Komisijos Pirmininkas

Sekretorius


NR. 39: VAK RAŠTAS BENEdIKTUI TIŠKEVIČIUI. 1920 m. spalio 2 d.

[19r] Antspaudas: Švietimo MinisterijaValstybės Archajologijos Komisija1920 m. X mėn. 2 d.No. 146Kaunas

Nuorašas.

Ponui B[enediktui] Tiškevičiui, Raudondvario savininkui

Valstybes Archajologijos Komisija savo posedyje š. m. rugsėjo men. 30 d. nutare nusavinti visus esančius Raudon-dvaryje103 archivinius raštus ir rankraščius, nuo seniausių laiškų iki 1870 metų104.

Pranešdamas tatai Tamstai, prašau, neveliau kaip š. m. spaliu men. 5 d., pranešti Valstybės Archajologijos Komi-sijai – kurie iš esamų Raudondvario archyve senesnių (prieš 1870 m.) dokumentų ir kitų raštų butų Tamstai reikalingi nuosavybes išrodimui ar kitiems asmeninems reikalams. Tie raštai bus [19v] ištirti ir Valstybės Archajologijos Komisija, apsvarsčiusį Tamstos pareiškimą, galės palikti kaikuriuos raštus Tamstai.

Valstybės Archajologijos Komisijos adresas: Kaunas, Seimo rūmai, nuo 9v.r. ligi 2v pp.

Valstybės Archajologijos Komisijos Pirmininkas (pasiraše) E[duardas] Volteris

Sekretorius [pasirašė] P[aulius] Galaunė


102 Generalinis štabas atsižvelgė į šį keipimąsi. Volteris CVK 1919–1920 m. veiklos apžvalgoje rašė: „Krašto Apsaugos M[inisteri]jos įsakyta kariuomenės dalių vadams drausti kareivius nuo naikinimo keno nors kny-gynus ar archyvus, esančius kaip pafrontėj, taip ir vidury, bet panašią medžiagą siųsti į Kauną į Valst[ybinį] Centralinį knygyną ar archyvą“. ([Volteris E.] Valstybės central. Knygynas. Lietuva, 1922 sausio 4.)

103 Pabraukta raudonu pieštuku.104 Šiuo metu Raudondvario archyvas yra Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, f. 716.

260


NR. 40. VAK KREIPIMASIS Į MINISTRĄ PIRMININKĄ. 1920 m. spalio 2 d.

[18r] Ponui Ministeriui Pirmininkui.

Valstybės Archajologijos Komisija yra gavusi š. m. sausio mėn. d. pranešimą iš Švietimo Ministerijos, kad jai negali būti duota prašomoji suma – 300 auks[inų] pervežti Raudon-dvario archyvui į Kauną, nes Ministerių Kabinetas105 atmetė Valstybės Archajologijos Komisijos nutarimą, kuriuo106 ji nusavino107 esantį Raudondvaryje archyva.

Valstybės Archajologijos Komisija negali pripažinti šį Ministerių Kabineto nutarimą teisėtu ir prašo atšaukti, remdamasi išdėstytais toliau dalykais.

1920 metų rugsėjo mėn. 30 d. Valstybės Archajologijos Komisija {remdamasi keliais pranešimais apie Raudondvario archyvą} yra parašiusi šiokį nutarimą: „Kadangi didžiau-sio privatinio Lietuvos archyvo liekanos Raudondvaryje turi ir dabar, kai nebėra svarbiausių dokumentų, didelės svarbos Lietuvos istorijos tyrinėjimui, kadangi Valstybės Archajologijos Komisijos žiniomis daug archyvinių raštų yra išvežta ir suslėpta, Valstybės Archajologijos Komisija neranda galima palikti Raudondvario archyvą privatinėse rankose, kad jis visai nežlugtų Lietuvos istorijos moks-lui ir nutaria visas Raudondvario archyvo liekanas ligi 1870 metų nusavinti, parvežti į Kauną ir laikyti Cent- raliniame archyve tiesioginėje savo žinioje. Dokumentai ligi 1870 metų, kurie yra svarbūs dvaro savininkui išro-dymui nuosavybės ar kitais asmeniniais reikalais, davus motyvuotą pareiškimą, gali būti neimami. Pranešti apie tą [18v] nutarimą Raudondvario savininkui ir duoti jam tam tikrą laiką nurodymui Valstybės Archajologijos Komisijai tų bylų, kurios jam būtų reikalingos minėtu reikalu”.

Š. m. sausio 13 d. V[alstybės] A[rcheologijos] K[omisija] nutarė prašyti Ūkio Min[isterijos]108 paskirti 2000 auks[inų] pervežimui Raudondvario archyvo Kaunan – į Centralinį Vals-tybės Archyvą.


105 Išbraukta „nutarė“.106 Išbraukta „Raudondvario“.107 Išbraukta „Raudondvario“.108 Išbraukta „įsakyti“.

261


NR. 41. VAK ĮGALIOJIMAS K. JABLONSKIUI VYKTI Į AUKŠTAITIJOS dVARUS. 1920 m. gruodžio 8 d.

[2r] Antspaudas:Švietimo ministerijaValstybės Archajologijos Komisija 1920 m. gruodžio mėn. 8 d. No. 170

Nuorašas.

Įgaliojimas.

Valstybės Archajologijos Komisija, eidama įstatymu, paskelbta Laikinosios Vyriausybės Žiniose N.11, įgalioja savo bendradarbį Konstantiną Jablonskį apžiūrėti Vaitkuš-kių, Antakalnio, Taujėnų, Lidakių, Siesikų109 ir kitų dvarų ar kitokių vietų Ukmergės Apskrities, archyvus, rankraš-čius, senovės knygynus, senovės dailės daiktus (paveikslus, stovylas) ir kitus senovės daiktus (iškasenas, senoviškus ginklus, baldus ir t.t.), pasirūpinti jų apsaugojimu vie-toje, jei ras reikalo, parvežti juos į Kauną ir apskritai rūpintis jais, vykdant nustatytą minėtu įstatymu Valstybės Archeologijos Komisijos tikslą110.

Valstybės Archajologijos Komisijos Pirmininkas (pasiraše) E[duardas] Volteris

Sekretorius [pasirašė] Paulius Galaunė


109 Vietovardžiai pabraukti raudonu pieštuku.110 Toks pat įgaliojimas išduotas Valerijonui drevinskui kaip K. Jablonskio padėjėjui. Žr.: KPC PB dF, f. 1,

ap. 1, b. 21, l. 1. Jis nuo 1919–1924 m. dirbo Valstybės centriniame knygyne, o 1921 m. – Valstybės arche-ologijos komisijoje sekretoriumi.

262


NR. 42 111. K. JABLONSKIO ATASKAITA APIE IŠVYKĄ Į UKMERGĖS APYLINKIŲ

dVARUS. 1920 m. gruodžio 21 d.

[3r] Valstybės Archajologijos KomisijaKaunas [užregistruota] 1921 I 22112 No. 4113

Pranešimas apie kelionę į Ukmergės apilinkes.

1920 gruodžio m. 9 d. aš ir Valst. Centralinio kny-gyno knygininkas Val[erijonas] Drevinskas114 nukeliavova į Ukmergės apilinkes apžiurėti kai kurių dvarų.

Ukmergėje115, Kasakausko namuose, kurių viename kamba-ryje gyvena dabar apskr. viršininkas Račkus, yra pasilikę keli paveikslai116. Vienas jų didelis, atvaizduojąs Biru-tės pagrobimą, yra, rodosi, Slindzinskio darbo. Kiti men-kesni. Viename jų, kuriame yra atvaizduotas mirštąs lenkų aficeris, yra parašas: „ Rys Napoleon Mickiewicz 1842”. Savininko Kasakausko Lietuvoje nėra, tą paveikslą žiūri Kasakausko ekonomė ar giminaitė, gyvenanti tuose namuose. Kuris tai buvo Kasakauskas, ar jis yra miręs, ar ne – suži-noti neteko. Tais paveikslais Valst[ybės] Archajologijos Komisijai reikėtų kaip nors pasirūpinti.

Iš Ukmergės nukeliavova į M[ichalo] S[tanislovo] Kasa-kausko Liduokių117 dvarą, - to paties Kasakausko, kuris Lenkų vardu yra pasirašęs karo paliaubų sutartį su Lie-tuva118. Sužinojova, kad ginklų rinkinį, kuris prieš karą yra čia buvęs, Kasakauskas išvežė karo metu į Rusiją ir paskui, bolševikų laikais, pavedęs globoti kaži kokiai Mas-kvos lenkų sociali{sti}nei119 organizacijai. Dvare matėva

111 Valstybės archeologijos komisijos fonde aptikti du šiek besiskiriantys dokumentai. Čia publikuojamas do-kumentas yra KPC PB dF, f. 1, ap. 1, b. 21, l. 34. Jo nuorašas, skirtas Centriniam valstybės knygynui, yra KPC PB dF, f. 1, ap. 1, b. 23, l. 296–297.

112 Nuoraše data užrašyta I 11 1921.113 Byloje nr. 23 ant dalies antspaudo ranka užrašyta ,,nuorašas“. Dešinėje pusėje raudonu pieštuku užrašyta ,,kny-

gynui“, įrašas padarytas formuojant bylą, nes tuo pačiu pieštuku šalia įrašytas bylos puslapių skaičius 296.114 Tekste klaidingai užrašyta Dervinskas. 115 Du kartus pabraukta rašalu, nuoraše pabraukta raudonu pieštuku.116 Nuoraše pabraukta mėlynu pieštuku. 117 Du kartus pabraukta juodu rašalu, po to pabraukta raudonu pieštuku.118 Turima omenyje paliaubų sutartis tarp Lietuvos ir Lucjano Żeligowskio, pasirašyta 1920 m. lapkričio 29 d.

Už Żeligowskį ją pasirašė Michałas Stanisławas Kossakowskis (1883–1962). Jis ėjo Lenkijos užsienio reikalų ministerijos delegato prie Żeligowskio pareigas.

119 Originale įrašyta ,,socialinei“, po to įterpta skiemuo ,,sti“.

263


užsilikusias dvi senovini dideli ketini granati, bet kas tai yra, sužinoti neteko. Nežiūrint į tai, kad netoli Liduokių ėjęs frontas ir pats dvaras ir rūmai yra labai sunaikinti stovėjusios čia anksčiau mūsų kariuomenės, kny-gynas išliko120 sveikas dvaro įgaliotinio M. Šaramavičiaus rūpesniu. Iš viso knygyne buvo daugiau ne 6 ½ tūkstančių knygų. Dalį jų Kasakauskas išvežė, rodosi, į Varšuvą, dalį šiaip išnešiojo skaitytojai – vokiečių, rusų bolševikų ir mūsų karininkai, bet ar šiaip, ar taip, trūksta tik kelių šimtų knygų. Knygynas susidarė iš Vaitkuškių Kasakausko tėvo121 paliktų knygų, {toliau iš knygų}122 gautų palikimo iš bobutės ir daug paties M.S. Kasakausko pirktų. Išrinkova iš knygyno apie 1300 tomų, daugiausia Lenkų ir Lietuvos isto-[3v] rijos, danų archajologijos, astronomijos123 ir kitų kitokių. Kadangi visos knygos buvo sunku paimti, stengė-vos paimti tas, kurios bus skaitomos ar šiaip brangesnės. Imdami knygas, surašinėjova jų numerius – knygų katalogą Kasakauskas, rodosi, yra išsivežęs124, bet pačiose knygose yra pažymėti katalogo numeriai – ir paskui aš parašiau liu-dymą dvaro įgaliotiniui M. Šaramavičiui, kad iš Liduokių dvaro esava paėmę 1274 sunumeruotas knygas ir dar kelias nenumeruotas125. Čia turiu pastebėti, kad ar del nepato-gių knygų peržiūrėjimo sąligų, ar del ko kita, bet kaš kurių pažymėtų tame liudyme knygų neatsivežėva, o tuo tarpu atvežėva kiek nepažymėtų. Sąrašą atvežtų knygų įteikiau Valst[ybės] Centralinio knygyno vedėjui prof. Volteriui. Knygyno raktas, kaip ir pirma pasiliko dvaro „bugalterio” žinioje. Archyvo Liduokių dvare neradova – tur būt todel, kad tą dvarą Kasakauskiai neseniausiai yra pirkę126. Kny-gyne yra dvi dali astronominio žiūrono. Kai kurias dalis, rodosi, Kasakauskas yra išsivežęs. Bet ar šiaip, ar taip reikėtų neišleisti jo iš akių. Daugiau Liduokių dvare nieko nepastebėjova. Yra tiesa, didelis marmurinis biustas (tur būt Kasakausko tėvo) Paskui tik Vaitkuškiuose, teko

120 Nuoraše frazė ,,knygynas išliko“ pabraukta mėlynu pieštuku. 121 Stanislovas Kazimieras Kossakowskis (1837–1905).122 Nuoraše šio įterpinio nėra.123 Nuoraše frazė ,,danų archajologijos“ pabraukta mėlynu pieštuku. 124 Katalogas šiuo metu yra Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje – f. 1, b. F486. 125 Šių knygų sąrašas yra Lietuvos Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje – f. 99,

b. 679, l. 21–28; prieinamas e-pavelde. 126 dvarą Kossakowskiai pirko 1907 m. Archyvo aprašas yra Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių sky-

riuje – f. 1, b. F488.

264


girdėti, kad viename administracijos gyvenamame kambaryje, esąs kaži koks, rodosi, vyskupo portretas. Dvaro įgalio-tinis Šaramavičius kuo galėdamas mums padėjo – parūpino dėžių, davė arklius nuvežti knygoms į Ukmergę – ir todėl , kad ir sugaišę kiek del dėžių, vis delto gana greit apsi-dirbova. Liduokių dvara, rodos, ima savo žinion valdžia.

Turėdami užtrukti sekmadienį (gruodžio 12 d.) Liduo-kiuose del dėžių ir nenorėdami gaišinti laiko, nukeliavova apžiurėti Montvilo Antakalnio127 dvaro. Antakalnyje turėjo būti knygynas ir rinkiniai. Paties Montvilo Antakalnyje nėra, dvarą valdo jo įgaliotinis. Neradę įgaliotinio namie, apžiūrėjova dvaro rūmus darbininkų vedami. Rūmuose visai tuščia, nei langų nebėra.128 Visa kas išplėšta, išnaikinta. Antakalnis ilga laika buvo fronto linijoje [4r] ir jame laikesi tiek lietuvių, tiek lenkų, kareiviai ir ką tik įmanydami naikino. Darbininkai aiškino, kad visą knygyną sunaikinę kareiviai129. Kadangi Montvilo įgaliotinis dvaro prievaizdas buvo tuo metu išvažiavęs Ukmergen, negalėjova patikrinti, ar visos knygos yra sunaikintos, ar gal kai kurios pavyko išgelbėti ir suslėpti kur svirne ar kitur.

Iš ten nukeliavova į Vaitkuškius130 – Liduokių131 savininko brolio dvarą. Neradę šį kartą įgaliotinių, kurie turi kny-gyno raktą, gavau paskui dar kartą nuvykti į Vaitkuškius. Galu gale sužinojau apie Vaitkuškius tiek: Vaitkuškiai yra nuosavybė Kasakausko, gyvenančio dabar Lenkuose. Jis dar nepilnametis ir turi paskirtus globėjus: Siesikių dvaro savininką Daugėlą132 ir Mikalauskį, gyvenanti Ukmergeje133.

127 Du kartus pabraukta rašalu, po to pabraukta raudonu pieštuku. Tuomet dvaro savininkas buvo Stanisławas Montwiłł.

128 Nuoraše sakinys išdėstomas taip: ,,Rūmuose visai tuščia, net stiklų languose nebėra.“129 Stanisławas Montwiłł taip aprašė lietuvių karių pasirodymą Antakalnio dvare: 1920 m. „rugsėjo 30 d. į

Antakalnį atvyko dviejų karininkų vadovaujamas stiprus lietuvių kariuomenės dalinys, kurį sekė eilė rekvi-zuotų valstiečių vežimų, ir apstatęs visą dvarą kulkosvaidžiais, planingai ir sistemiškai pradėjo plėšti mano turtą. Buvo išgrobstytos visos maisto atsargos, grūdai, karvės, paršiukai, paukščiai, vežimai, pakinktai, rūbai, marškiniai, baldai ir visa gyvenamojo namo įranga. Grobiami daiktai kraunami į vežimus ir vežami iš dvaro. Tai, ko nebuvo galima pasiimti, naikinta ir laužyta. Mūsų apylinkėse tokio vandalizmo nebuvo regėta netgi bolševikų okupacijos laikais. Mano tarnai mėgino ginti mano turtą, bet buvo bejėgiai prieš išskirtinai bruta-liai jų atžvilgiu besielgiančius karius.“ (S. Montwiłł skundas Lietuvos premjerui, [1920 10]. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 37, l. 1.)

130 Du kartus pabraukta rašalu, po to pabraukta raudonu pieštuku, nuoraše pabraukta mėlynu pieštuku.131 Nuoraše pabraukta mėlynu pieštuku.132 dominykas dowgiałło (1867–1931).133 dvaro savininkas formaliai buvo Janas Eustachijus Karolis Kossakowskis (1900–1979). Informacija apie

globėjus klaidinga – 1911 m. jo globėju tapo vyresnysis brolis Michałas Stanisławas. 1918–1920 m. Janas tarnavo Lenkijos kariuomenėje, po to baigė mediciną Varšuvos universitete ir tapo vaikų chirurgijos specia-listu.

265


Knygyno raktą turi Kasakausko giminaitė Morauskienė, bet ji ilgai nenorėjo rodyti jo, aiškindama, kad nei duoti knygų, nei apskritai ką daryti su knygynu ji negalinti, visa kas pareina nuo Daugėlos ir siūlė tuoj važiuoti į Siesikus. Vis delto aš išprašiau parodyti man knygyną, žadėdamas nesikalbėjęs su Daugėla nieko iš jo neimti. Knygynas šis yra ne rūmuose, o administracijos gyvenamų namų šone. Knygų bus {apie}134 15 tūkstančių {tomų}135 - daugiausia senų136. Tarpe knygų yra ir rankraščių apdaryta korespondencija ir t.t., bet jų nedaug. Kadangi smulkiai peržiūrėti knygynui reikėtų kelių dienų laiko, be to, norint ką su juo daryti, reikėtų važiuoti į Siesikus (apie 25 varstus), kadangi dėžių, norint vežti, reikėtų ieškoti kur kitur (geriausia Ukmergėje) aš ir netyrinėjau smulkiai knygyno turinio, nes neturėjau tiek laiko, kad galėčiau ką su juo padaryti. Knygyne yra pelių ir kad jos negraužtų knygų, prie spintų yra pabarstyta avižų. Pačiuose rūmuose buvęs antras knygynas vien senoviškų brangiausių knygų. Jo nieko nebelikę. Kiek išvežę vokiečiai, kiek bolševikai ir musu kariuomene sunaikinę, o daugiausia tur būt išnešioję aplinkiniai žmones. Archyvo Vaitkuškiuose nebėra, mirus tėvui, vyresnysis sūnus išsivežęs į Bžostovicų dvarą, Gar-dino gubernijoje137. Rūmuose [4v] visa kas sunaikinta. Pasa-kojo, kad mūsų kareiviai, kai lenkai {buvo}138 priėję prie pat Vaitkuškių139, daužę ir deginę kuriuos tik sugriebdami baldus ir kitus daiktus. Paveikslų porą telikę. Kiti ar sunaikinti, ar išgrobti aplinkinių žmonių, kareivių ir karininkų. Taip antai, pasakojo, kad kartą buvęs atvažia-vęs į Vaitkuškius generolas veterinarijos gydytojas [Jonas Jurgis] Bulota su kaži kokiu karininku. Tas karininkas išsiėmęs kaži kokį senovišką paveikslą iš rėmų ir išsi-vežęs. Arba dar pasakojo, kad kurį laiką stovėjusių Vait-kuškiuose kareivių vadu buvęs karininkas Jočys. Jis netik nedraudęs kareiviams grobti, bet ir pats tuo užsiimdavęs. Apskritai Vaitkuškiai dar nelikviduoti. Reikėtų arba dabar

134 Originale šio žodžio nėra.135 Originale šio žodžio nėra.136 Vaitkuškio bibliotekos katalogas iš 1898 metų su 1907 m. revizija ir 1910 metų papildymais yra Lietuvos

Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje – f. 99, b. 677; prieinamas e-pavelde.137 Turimas omenyje Józefas Stanisławas Kossakowskis (1866–1917). Minimas Brzostowica Wielka (liet. di-

džioji Berestavica, balt. Вялікая Бераставіца) dvaras Kossakowskiams priklausė nuo XVII amžiaus.138 Originale šio žodžio nėra.139 1919 m. lapkričio mėnesio antroje pusėje.

266


siųsti ką parvežti knygyną ir likusius vietoje ir gal dar tuos, kuriuos pavyks surinkti iš aplinkinių žmonių kul-tūros dalykus, arba bent kreiptis į apskr. viršininką, antspauduotų knygyną. Teko girdėti, kad šiomis dienomis į Vaitkuškius stato naujų kareivių, todėl antspaudai ilgai knygyną vargu begalės apsaugoti. Kitų dvarų del laiko tru-kumo aplankyti neteko. Bevažinėjant teko kai kas išgirsti, būtent:

Gavronskio Šuklių140 dvaro knygynas141, Vilkaviškio apskr., karo pradžioje buvo visas142 sukrautas į dėžes ir vežamas į Vilnių, bet kadangi rusų kariuomenė toliau jo vežti neleido, jis buvo Kalvarijoje iškrautas ir padėtas pas kaži kokį žydą143. Kur jis dabar yra – nežinia, bet į Šuklius jis negražintas. Rumbonių144 dvare145, Alytaus apskr., esą seno-viškų knygų146 ir rankraščių147, kuriuos reikėtų apsaugoti, kitaip pražūsia. Knygynų turėtų būti Paširvinčio148 dvare ir Bekupių149 dvare, Giedraičių valsčiuje.

[Pasirašė] K[onstantinas] Jablonskis

Valstybės Archeologijos Komisijos bendradarbis.150

Kaunas 1920 m. gruodžio m. 21 d.


140 Du kartus pabraukta rašalu, po to pabraukta raudonu pieštuku.141 Nuoraše frazė ,,Gavronskio Šuklių dvaro knygynas“ pabraukta mėlynu pieštuku.142 Išbraukta ,,sutrauktas vienon vieton“.143 Nuoraše pabraukta mėlynu pieštuku.144 Du kartus pabraukta rašalu, po to pabraukta raudonu pieštuku.145 Nuoraše frazė ,,Rumbonių dvare“ pabraukta mėlynu pieštuku. Tuo metu dvaras buvo Józefo Wiszniewskio,

pasitraukusio į Lenkiją, nuosavybė.146 Nuoraše pabraukta mėlynu pieštuku.147 Nuoraše pabraukta mėlynu pieštuku.148 Du kartus pabraukta rašalu, po to pabraukta raudonu pieštuku.149 Du kartus pabraukta rašalu, po to pabraukta raudonu pieštuku.150 Nuoraše pasirašo K. Jablonskis ir V. Drevinskis.

267


NR. 43. VAK KREIPIMASIS Į ŠVIETIMO MINISTRĄ dĖL EKSPEdICIJŲ

PO dVARUS FINANSAVIMO 1921- IEMS METAMS. 1921 m. kovo 9 d.

[108r] Antspaudas:Švietimo MinisterijaValstybės Archajologijos Komisija1921 m. kovo mėn. 9 d.No. 29Kaunas

NuorašasPonui Švietimo Ministeriui

Valstybės Archajologijos Komisija savo pesėdyje, įviku-siame š. m. kovo 8 d. nutare:

1. „Reikalų apsaugojimo ir pervežimo į Kauną visos eilės dvarų archyvų, senovės paveikslus, knygynus, archajologi-nius turtus ir t.t.”, - apie ką Tamstai V[alstybės] A[r-cheologijos] K[omisijos] buvo pranešta raštu N 20 š. m. vasario men. 23 d., - „darbo būtų dviem žmonėm mažiausiai šešiems mėnesiams. Atlyginimo jiems reikėtų duoti ne mažiau kaip 1800 auks[inų] mėnesiui ir 40 auks[inų] dienpinigių važinėjant”.151

„V[alstybės] A[rcheologijos] K[omisijai] pasiūlius apsi-imti tą darbą vikinti K. Jablonskiui ir P. Galaunei, jie abudu principiniai sutiko ir K. Jablonskis pareiškė galįs pradėti darbą nuo balandžio men. 1 d., o P. Galaune tik nuo gegužės men.152

2. Valstybės Archajologijos Komisija išvien su Centr[i-nio] Valst[ybio] knygyno Vedėju nusistate, kad apleistus dvarų knygynus, jei jų negalima būtų apsaugoti vietoje, reikia gabenti apsaugojimui į Centralinį Valst[ybį] Kny-gyną Kaune.

Pranešdama apie tai Tamstai, Valst[ybės] Arch[eologijos] Komisija prašo:

1) K. Jablonskį paskyrti neetatiniu V[alstybės] A[rche-ologijos] K[omisijos] valdininku nuo š. m. balandžio men. 1 d. skyriant jam iš Valst[ybes] Arch[eologijos] Komisijos sumą atlyg 1.800 auks[inų] mėnesiui i 40 auks[inų] dienpi-nigių važinėjant.

151 Išbraukta „V. A.“.152 Galaunė tuo metu rengėsi vykti į Maskvą. Planuotu metu iš ten negrįžo.

268


2. Nusistatymą Valst[ybės] Arch[eologijos] Kom[isijos] klausimų knygynų apsaugojimo patvirtinti.

Pirmininkas (pasirašė) (E[duardas] Volteris)Sekretorius [pasirašė] P[aulius] Galaunė.


NR. 44: VAK ĮGALIOJIMAS K. JABLONSKIUI 1921-IEMS METAMS. 1921 m. balandžio 4 d.

[34r] Antspaudas: nuorašas153

Švietimo MinisterijaValstybės Archajologijos Komisija1921 m. balandžio mėn. 4 d.No. 51Kaunas

Įgaliojimas154

Valstybės Archajologijos Komisijos bendradarbiuiK. Jablonskiui.155

Valstybės Archajologijos komisija šiuo paveda {ir įga-lioja} savo bendradarbiui K. Jablonskiui apžiūrinėti val-džios ir privatinius archyvus, senovės knygynus, archeologi-nius rinkinius ir daiktus, senovės meno dalykus – portretus, paveikslus, senovės skulptūras, baldus, indus, audimus ir t. t. {imti juos Valst[ybės] Archaj[ologijos] Komisijos žinion, rūpintis jų apsaugojimu vietoje, ar radus reikalą vežti juos apsaugai į Kauną tiesioginėn V[alstybės] A[rche-ologijos] Komisijos žinion. K. Jablonskis156 naudojasi vyk-dydamas savo uždavinį teisėmis157 duotomis Komisijai Vala-tybės Archajologijos Komisijos įstatymu158 {(Laik[inosios] Vyr[iausybės] Žin[iose] Nr.11)}Visos karinės ir civilinės valdžios įstaigos prašomos teikti K. Jablonskiui reikalin-gos159 vykdant jo uždavinį pagalbos.

Šis įgaliojimas turi galios nuo 1921 metų balandžio mėn. 4 dienos ligi spalių mėn. 1 dienos.

Pir[mininkas]

Sekr[etorius] [pasirašė] Buračas


153 Įrašyta dešinėje viršuje kitu rašalu, kita ranka.154 Įrašyta kitu rašalu, kita ranka.155 Išbraukta „Šiuo K. Jablonskis, Valstybės Archajologijos Komisijos bendr-“.156 Išbraukta „turi būti laikomas pilnu Valstybės Archajologijos įgaliotiniu ir“.157 Išbraukta „Valstybės Archajo-“.158 Išbraukta „pavestomis“.159 Išbraukta „jo“.

269


NR. 45: VAK ĮGALIOJIMAS K. JABLONSKIUI ATGABENTI VAITKUŠKIO dVARO

ARCHY VĄ Į CVA. 1921 m. balandžio 5 d.

[5r] Nuorašas Antspaudas:Švietimo Ministerija Valstybės Archajologijos Komisija [1921] m.160 balandžio mėn. 5 d. No. 54 Kaunas

Įsakymas.

Valstybės Archajologijos Komisijos bendradarbiui K. Jablonskiui

Valstybės Archajologijos Komisija savo posėdyje š. m. kovo mėn. 8 d. nutarė likusius Vaitkuškių dvare archyvo lie-kanas iš archyvinių raštų nuorašus161 ir senus rankraščius nusavinti ir laikyti Centraliniame Archyve Kaune. Tamstai pavedama įvykdyti šį Valstybės Archajologijos Komisijos nutarimą, parvežti kalbamuosius raštus į Kauną ir sukrauti Centraliniame Archyve. Vykdydamas šį įsakymą Tamsta priva-lai kreiptis į atatinkamas valdžios įstaigas pagalbos.

Pirmininkas E[duardas] Volteris (pas[irašė])

Sekretorius [pasirašė] Buračas


NR. 46. K. JABLONSKIO ATASKAITA APIE IŠVYKĄ Į UTENOS APSKRITĮ . 1921 m. balandžio 15 d.

[91r] Pranešimas apie kelionę į Utenos apskritį

Šią savo kelionę laikau nepavykusią. Ketinau ištirti Ukmergės apskritį, bet teko tik aplankyti Utenos apskritis. Pirmučiausiai nuvykau iš Ukmergės į Aluntos162 dvarą ir maniau vežti iš ten, kas yra likę, Ukmergėn, bet kadangi Šventosios tiltas važiuojant plentu į Ukmergę yra suar-dytas, o aplinkiniai keliai, kuriais reikėtų vežti, dar neišdžiuvę, reikėjo iš Aluntos vežtis daiktai į artimesnę

160 Metai neįskaitomi.161 Išbraukta ,,nusavinti‘‘.162 Tarpukaryje Alanta vadinta Alunta.

270


geležinkelio stotį – į Uteną. Be Aluntos, paėmiau dar kiek knygų ir archivinių raštų iš Klabinių dvaro – dovanotų dabartinių to dvaro savininkų p. Sližių. Utenoje krei-piausi į Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Ministerijos įgalio-tinį, prašydamas nurodyti, kuriuose dar Utenos apskrities dvaruose yra kas likę iš rūpimų man dalykų, bet jis man pareiškė, kad, be Aluntos dvaro, niekur nieko nesą. Išva-žiavau balandžio mėn. 8 d. ir grįžau 13 d.

Aluntos163 dvaras, Utenos apskrities.

Aluntos dvaras priklauso Pac – Pomarnackiui. Išvažiavęs karo pradžioje šeimininkas ligi šiol nebuvo sugrįžęs Alun-ton ir visiškai nieko nesirūpino savo dvaru. Dvaro rūmuose prieš karą buvo tikras muziejus: didelė paveikslų galerija, didžiausias parceleno rinkinys, senovės dalykų rinkinys ir t.t. Visa tai, kiek teko patirti, buvo palikta vietoje ir pavesta lekajaus priežiūrai. Pirmieji tuos turtus pradėję plėšti kazokai – ėmę auksą, sidabrą ir šiaip brangesnius daiktus. Užėję vokiečiai įtaisę rūmuose poilsio namus savo aficeriams. Tuo metu daugiausia turto ir buvo išvežta – Vokietijon. Buvusis Pac – Pomarnackio lekajus ligi šiol turi kelis vokiečių kvitus paimtų daiktų. Daugiausia buvo imti baldai, paveikslai. Paskiau daug daiktų sunaikinę ir išvežę bolševikai. Bolševikų metu A[domas] Varnas daug paveikslų pervežęs į Vilnių. Daug išsivežę, ypač baldų, užėję lenkai. Įdomu tai, kad kvituose niekur nieko nemi-nima apie paimtą parceleną, kurio, kaip teko girdėti, dvare buvęs didžiausias rinkinys. Matyti, jis buvo iš dalies išnešiotas, o iš dalies sudaužytas. Dabar dvare neradau nė mažiausios to parceleno liekanos. Dabar dvaro rūmuose stovi kuopa mūsų kareivių. Kareiviai gyvena visuose kamba-riuose – taigi paliktųjų daiktų [niekas] nesaugoja ir negali apsaugoti. Todel visa, ką tik radau rūmuose, paėmiau. Taigi paėmiau 300 knygų, jų tarpe daug sudraskytų – tai visa, kas yra likę iš knygyno, kuriame kaip galima spręsti iš spintų didumo, buvo bent keli tūkstančiai knygų. Paimtos knygos didelės vertės neturi, vertesnės, matyti, yra išnešio-tos. Gavau porą archyvinių raštų. Apie 30 senų archyvinių raštų, rašytų daugiausia slavių kalba, esą paimta į 8-ojo pulko [štabą]. Iš senovės dalykų radau: šarvų priešakinę, krūtinės dalį ir dalį grandinių šarvų („ kalčiūgos”), be to, varinį skydą (papuošimą), kuriame atvaizduota kova su turkais. Visus tuos daiktus [paėmiau]. [91v] Tas varinis

163 Pabraukta raudonu pieštuku ir du kartus pabraukta juodu rašalu.

271


skydas buvęs pamestas kur darže, todel tur būt vokiečiai jo ir neišveže. Paveikslų radau ir paėmiau 4 portretus: du dideliu ir du mažu, iš jų mažiausias labai subadytas. Dvaro rūmuose yra dar labai didelis nukryžiuoto Kristaus paveikslas dailininko Smuglevičiaus. Kadangi jis yra labai didelis todel vežti jis yra labai keblu ir bevežant lengva pagadinti ir antra, kadangi man buvo pranešta, kad parapija prašanti tą paveikslą atiduoti bažnyčiai – aš jo neėmiau. Patekęs bažnyčion jis bus, tur būt, pakankamai apsaugotas. Kitų paveikslų nėra. Ir, apskritai, dvare nebėra daugiau nieko senovės ir dailės dalykų.

Sim[onas] Sližys164, dabartinis Aluntos dvaro nuominin-kas, kuris man daug padėjo apžiūrint ir išvežant minėtas Aluntos dvaro kultūros dalykų liekanas, pranešė man, kad jo brolis kiek anksčiau buvęs tarp kitų dvaro knygų radęs dvi knygeli lenkų kalba, kuriose esąs aprašytas Aluntos ir apskritai šiaurės rytų Lietuvos kraštas. Tas knygeles paėmęs buv[ęs] Utenos komendantas kar[ininkas] Tumas165 ir išvažiuodamas iš Utenos palikęs jas pas vaistininką Luko-ševičių. Būdamas Utenoje klausiau tų knygų Lukoševičiaus, bet jis man atsakė nežinąs jokių kar[ininko] Tumo paliktų knygų ir neturįs jų.

Taigi perdavus Kristaus paveikslą Aluntos bažnyčiai, išgavus archyvinius raštus iš 8-ojo pulko štabo ir gal suradus tiedvi knygeli, kurias buvęs paėmęs kar. Tumas, bus dabar surinktos ir apsaugotos visos menkos Aluntos dvaro kultūros turtų liekanos.

Klabynių166 dvaras, Utenos apskrities.

Klabynių dvaras, esąs 7 varstai nuo Aluntos, priklauso dabar Slyžiams. Anksčiau jis priklausęs žinomam Vilniaus prokurorui Botvinkai. Iš Botvinkos laikų dvare yra likęs šioks toks knygynėlis, kiek archyvinių raštų ir baldų. Tas knygas ir raštus savininkai atidavė man {paimti}, jei bus kam tikę. Knygas visas peržiūrėjau ir išrinkau 88 vertes-nes. Kitos didesnės vertės neturi. Be to, yra nemaža „ 60-tųjų ir 70-tųjų metų. Jų nepaėmiau. Jei jų knygyne nebus ir jos bus reikalingos, savininkai jas atiduos. Archyvinius

164 Simonas Sližys (1883–1945) buvo kilęs iš pasiturinčių ūkininkų giminės, tuomet buvo Miškiniškių- Ivanpolio dvaro savininkas. Vėliau broliui Baliui (1885–1957) padėjo nusipirkti Aluntos dvarą, o broliui Jokūbui (1894–1993) – Klabinių dvarą.

165 Juozas Tumas Utenos miesto ir apskrities komendantu buvo nuo 1919 m. lapkričio 1 d. iki 1920 m. rugpjū-čio 8 d.

166 Pabraukta raudonu pieštuku ir du kartus pabraukta juodu rašalu.

272


raštus paėmiau visus, kuriuos tik pavyko surasti. Didelės svarbos jie neturi. Tarp jų yra Botvinkos tarnybos raštas. Turiu atkreipti dėmesį į kai kuriuos senoviškus labai gra-žius ir stilingus baldus, pasilikusius dvare. Mačiau labai gražų laikrodį, dvi labai gražias] lovas ir dar šį tą. Mano nuomone juos, ypač tą laikrodį, reikėtų nufotografuoti.

Atvezta:167

300 knygų – depozitas iš Aluntos dvaro – sudėta Centra-liniame Valstybės knygyne. 88 knygos – Sližių dovana iš Klabynių dvaro – atiduota ten pat.

4 Aluntos dvaro portretai – perduoti Valstybės Archajo-logijos Komisijos pirmininkui prof. Volteriui.

Priešakinė šarvų dalis, dalis gandinių šarvų ir varinis skydas – perduoti Valstybės Archajologijos Komisijos pir-mininkui prof. Volteriui.

Aluntos ir Klabinių dvaro archyvų liekanos – atiduoti Centraliniam Archyvui.

Kaunas, 1921 metų, balandžio mėn. 15 d.

[Pasirašė] K[onstantinas] Jablonskis.


NR. 47. CVK VEdĖJO E. VOLTERIO RAŠTAS ŠVIETIMO MINISTRUI dĖL

VAITKUŠKIO dVARO BIBLIOTEKOS. 1921 m. balandžio 21 d.

[82 r] Nuorašas.168

‹ Balandž[io] 21/IV-21 m. N 96 › 169

Ponui Švietimo Ministeriui

K. Jablonskis pranešė man, kad Vaitkuškio dvare, netoli Ukmergės, yra likęs170 knygynas, kuris, kad ir labai apnai-kintas, betgi dar turi nemaža vertų knygų. Vaitkuškio savininkas ęsas Kasakauskis, nepilnametis, gyvenąs Varšu-voje ir nuo karo pradžios nebuvęs Lietuvoje.171 Kasakausko

167 Pabraukta punktyrine linija.168 Įrašyta kita ranka kitu rašalu.169 Įrašyta kita ranka, kitu rašalu. 170 Taisyta galūnė. 171 Išbraukta žodžio dalis ,,Vaitku“.

273


globėju yra Daugėla, Siesikų dvaro savininkas, bet172 jis neišgali173 del įvairių priežasčių tinkamai dvaro globoto ir dabar, paėmus dvarą valdžios žinion, jo „globa” turės dar labiau sumažėti ir knygynas174 kažin ar beišliks. Kadangi K Jablonskio pranešimu knygų ten yra apie 15.000 ir iš viso tai nėr koks parinktas knygynas, bet tik išrankos – iš Vaitkuškio knygyno geresnes knygas išsivėžė mirusiojo Kasakausko vyresnieji sūnūs, vienas į Liduokius, antras į Bžostovicus be to {visos} geresnės knygos buvo rūmuose, kur jos liko visiškai sunaikintos ar išnešiotos,175 {antra vertus kadangi}, rūpinantis apsaugoti tą knygyną, palikti jo vietoje negalima – jis, K. Jablonskio pranešimu, esąs visiškai be langų, langų vietos užskleistos tik langinės ir užraktai labai menki – reikėtų vertesnes ir reikalingesnes knygas parvežti apsaugai į Kauno Centr[inį] Valst[ybės] Knygyną,176 {o kitas knygas, kurios} negali turėti didelės vertės knygynui ir ju laikymas ir surašinėjimas knygyne tik kliudytų knygyno darbui ir177 reikalautų neproduktingų išlaidų,178 reikėtų pasistengti apsaugoti ar vietoje ar leidus Daugėlai parvežti į Siesikus. Jei179{šios knygos}ir nebus taip apsaugotos, kaip paimtosios į Kauna, tai vis tai žuvus jis kai kurioms didelės žalos mokslo reikalui nebus.

Tą mano nuomone, kad K[onstantinas] Jablonskis turėtų paimti vertesnes ir reikalingesnes ir parvežti į Kauną apsaugai, nedarydamas tikrojo180 {akto apie} knygų perė-mimą apsaugon181 kad,182 {negaišinus bergždžiai laiko ir kad del greito knygų surašinėjimo nebūtų {paskui} kokių nesusipratimų. ‹ Ir tiktai nurodydamas laikinajam kvite knygų skaičių.› 183 Pilnai aktas184 bus padarytas {paskui}, Centraliniame Valstybės Knygyne,185 padarius tinkamą visų

172 Išbraukta ,,jo‘‘.173 Išbraukta ,,tinkamai‘‘.174 Išbraukta „vargu“.175 Išbraukta „kadangi“.176 Išbraukta „Bet kadangi tame knygyne daugiausia knygų“.177 Išbraukta „darytų“.178 Išbraukta „kitas knygas“.179 Išbraukta „jos“.180 Išbraukta galūnė.181 Išbraukta „akto, kuris paskui turės būti padarytas“.182 Išbraukta „netrukdžius laiko“.183 Įrašyta kita ranka kitu rašalu.184 Išbraukta „paskui, surašius visas knygas vietoje“.185 Išbraukta „surašius tinkamai visas“.

274


atvežtųjų knygų katalogą. ‹ Tą mano {nusistatymą} prašau Tamstą patvirtinti›186

Centr[inis] Valst[ybės] Knyg[ynas]Antspaudas:Švietimo ministerijaValstybės Centralinis Knygynas1921 m. Bal. m. 21 d.No. 96Kaunas


NR. 48. K. JABLONSKIO ATASKAITA APIE IŠVYKĄ Į VAITKUŠKIO dVARĄ. 1921 m. balandžio 27 d.

[6r] Antspaudas:Švietimo Ministerija

Gauta 1921 m. Balan. m. 28 d.Gaunamasis No. 3547

‹ Į bylą 1921 – IV - 29 › 187


Pranešimas apie Vaitkuškio188 dvaro knygyną ir archyvą.

Vaitkuškio dvaras (4 varstai nuo Ukmergės ) priklauso p. [Janui] Kasakauskui. Anksčiau, kai dar tebuvo gyvas sena-sis Kasakauskas, dvare, be kitų rinkinių, buvęs labai dide-lis ir svarbus knygynas ir archyvas. Tėvui mirus dar prieš karą, kiek teko patirti, vienas vyresniųjų sūnų išsivežęs archyvą ir rinktines knygas į patekusį jam palikimu Bžos-tovicų dvarą, Gardino gubernijoje. Kitas sūnus paėmė į savo dvarą Liduokius taip pat labai žymią Vaitkuškio knygyno dalį. Dabar dalis to Liduokių knygyno ( Liduokių dvaras yra 12 varstų nuo Ukmergės) yra laikinai paimta apsaugon į Centralinį Valstybės Knygyną Kaune. Taigi, brangesnės ir geresnės knygos buvo vyresniųjų sūnų paimtos ir išsivežtos į savo dvarus ir, kaip matyti iš dabartinio dvaro knygyno sudėties, jauniausiajam sūnui, kuriam teko Vaitkuškio dva-ras, liko tik menkesnės knygos arba tokios knygos, kurios vyresniesiems sūnums buvo nereikalingos, ir dalis archyvo –

186 Įrašyta kita ranka kitu rašalu.187 Pridėta kitu rašalu kita ranka. 188 Pabraukta raudonu pieštuku.

275


Kasakauskų korespondencija ir kiek viešųjų raštų. Man pasakojo, kad pačiuose rūmuose buvęs senoviškų ir bran-gesniųjų knygų knygynas, kurį išnešioję ar išnaikinę karo metu vokiečiai, paskui bolševikai ir aplinkiniai žmonės, bet negaliu pasakyti, kiek ta žinia yra tikra.

Ar šiaip ar taip, dabar dvare yra likę dar apie 10 tūks-tančių knygų ir dalis archyvo. Savininkas – Kasakauskas – dvare negyvena, jis esąs nepilnametis, gyvenąs Varšuvoje ir mokinąsis universitete. To nepilnamečio Kasakausko glo-bėju yra p. [Dominykas] Daugėla, Siesikų dvaro savininkas.

Vaitkuškio dvaro padėtis yra tokia: Rūmų stovi tuščias sienos, nebėra nė vieno stiklo, nė vienų langų rėmų, nė vienų durų, nė vienų krosnies durelių ir t.t. Viskas sunaikinta. Kaip teko girdėti, iš pradžios kiek baldų, paveikslų ir kitų daiktų išsivežę vokiečiai. Paskui daug sunaikinę bolševi-kai ir jų laikais aplinkiniai žmo-[6v] nės. Paskui dvare stovėjo mūsų kariuomenė ir taip pat ne labai tesigailėjusi Kasakausko turto. Tuo metu, kai lenkai buvo priėję prie pat Vaikuškio ir net paėmę daržines, mūsų kariuomenė baldus ir kitus daiktus naikinusi čia pat vietoje. Ir dabar dar kasdien tie rūmai yra griaunami: laužomos grindys, lubos, lipynių paramos, plėšiami sienų apmušalai, kapojami krosnių kafliai ir t.t. Knygynas yra sukrautas kituose namuose – tuose, kuriuose gyvena dvaro administracija. Knygyne langų nebėra, langų vietos iš vidaus tėra uždarytos langinėmis. Knygyne yra sudėti ir likusieji archyviniai raštai. Išlaužti knygyno duris arba langines labai lengva. Kilus kokiam neramumui fronte, o ir be to, yra pavojaus, kad knygynas bus išplėštas ir paskutinės Vaitkuškio kultūrinių turtų liekanos bus sunaikintos. Todel palikti knygyno ir archyvo Vaitkuškyje, mano nuomone, negalima. Tam neprieštarauja nė pats. p. Daugėla.

Aš kiek galėdamas susipažinau su knygyno sudėtimi. Kadangi , nesant savininkui, knygynas reikia paimti globon ir prie-žiūron, man reikėjo nutarti, kas su juo daryti, nes vietoje jo apsaugoti negalima ir reikia išvežti – į Kauną arba į Siesikus, p. Daugėlos dvarą. Šios knygos yra tiktai lieka-nos didelio ir brangaus knygyno ir todel vežti jas visas į Kauną, kur dauguma jų niekas nesinaudotų, daryti jų sąra-šai, rūpintis, kad jos čia nežūtų, nesusimaišytų su kitomis knygomis, duoti vietos joms sukrauti ir t.t. – ir po visa to grąžinti savininkui, - būtų labai neproduktinga. Todel, peržiūrėjęs knygas, aš atrinkau maždaug 1 – 1 ½ tūkstančio reikalingesnių ir brangesnių knygų. Tas knygas ir reikėtų

276


parvežti laikinai apsaugai į Kauną, kur jos būtų nors laikinai prieinamos mūsų visuomenei, ligi negrįš savininkas ir neišnyks pavojus, pasibaigus karui, kad jas kas sunaikins ar išveš iš Lietuvos be tinkamo leidimo. Tas mažas knygų skaičius neapsunkintų knygyno. Kitos knygos, mano nuomone, neturi mums tokios didelės vertės. Todel jos galima būtų pavesti p. Daugėlos, Kasakausko globėjo, priežiūrai, lei-dus [7r] išvežti į Siesikus, kur gyvena pats p Daugėla ir kur joms bus daug mažiau pavojaus, negu Vaitkuškyje. Galima būtų ir tas knygas, kurias, mano nuomone, reikėtų parvežti laikinai apsaugai į Kauną, atiduoti p. Daugėlai apsaugon, bet tada jos būtų neprieinamos, nes del vienos ar kelių knygų niekas negalės važiuoti į Siesikus, kad ir būtų ten maloniai priimtas, kaip siūlo p. Daugėla. Apie archyvą pasakysiu toliau.

Pareiškus man p. Daugėlai, Vaitkuškio dvaro savininko Kasakausko globėjui, kad aš ketinu paimti dalį knygų ir archyvinius raštus į Kauną, aiškiai pažymėti, kad knygos imamos laikinai, ligi negrįš savininkas, p. Daugėla griež-tai atsisakė geruoju duoti man juos. Jis esąs Kasakausko globėjas ir negalįs jo turto niekam atiduoti. Jeigu admi-nistracinė valdžia, pav. apskrities viršininkas, lieps jam atiduoti knygas ir raštus man, jis atiduosiąs, nes nega-lįs priešintis priešintis189 pajėgai, bet protestuosiąs, kaip protestuojąs prieš Vaitkuškio dvaro paėmimą valdžios žinion. Be to, kaip iš ilgų pasikalbėjimų paaiškėjo, jis jaučiąsis įžeistas, kad knygos ir raštai imami ir nepalie-kami jam globoti. Jis sakosi nevešias jų iš Lietuvos ir neeikvosiąs. Knygų ėmime jis matąs nepasitikėjimą juo ir jo globonies skriaudimą. Kaip iš visa ko matyti, p. Daugėla netiki, kad valdžia grąžins knygas savininkui Kasakaukui. Nesutikus p. Daugėlai atiduoti knygų ir archyvinių raštų geruoju, aš kreipiausi į Ukmergės apskrities viršininką. Viršininkas sutiks įsakyti p. Daugėlai atiduoti knygas, man pareikalavus. Tada p. Daugėla, nurodydamas, kad ir jis ir aš del šio reikalo esava susierzinę, prašė palaukti kiek, kad jis, būdamas po poros dienų Kaune, galėtų ginti kny-gyną ir archyvą nuo paėmimo – tuo reikalu ketino kreiptis į Ministerį Pirmininką, - ir prašė nedaryti to žingsnio – neimti knygų ir archyvo prievarta ant greitųjų ir neerzinti tuo menku dalyku jo lietuvio patrioto (jis sakėsi įsteigęs

189 Pakartota.

277


Krokuvos universitete lietuvių kalbos katedrą, jis visumet buvęs ir būsiąs lietuvis ir esąs „didžios Lietuvos” šali-ninkas). Pasitaręs su apskrities viršininku, aš nutariau duoti p. Daugėlai laiko pasiaiškinti Kaune del Vaitkuškio knygyno ir archyvo, kad mano pasielgimas neatrodytų jam neapgalvotu žingsniu.

Kadangi Vaitkuškio dvaro savininkas Kasakauskas savo dvare [7v] ir apskritai Lietuvoje negyvena, kadangi Vait-kuškyje knygų palikti negalima ir jos reikia šen ar ten išvežti apsaugai, kad jos nežūtų šiuo neramiu laiku, toliau, kad jos nors laikinai būtų prieinamos mūsų mokslininkams, - reikėtų jos (išrinktąją dalį) ligi negrįš Kasakauskas ir ligi nepasibaigs karo metas paimti apsaugai į Kauną, nežiū-rint į p. Daugėlos protestą, kuris visai kitomis akimis žiūri į mūsų valstybės reikalus ir į savo pareigas kaip Kasakausko globėjo.

Antras yra klausimas, kaip imti tas knygas. Daryti vie-toje pilnas tų knygų sąrašas - labai sunku, labai daug laiko reikėtų sugaišti – nes sąrašo reikėtų padaryti 2 egz., visos knygos reikėtų paskui gerai patikrinti iš sąrašo ir , ar šiaip ar taip, imant knygas „prievarta” galų gale sąrašuose bus netikslumų. Todel, kadangi jokių „retenybių” knygyne nebėra, mano nuomone, pakaktų, imant knygas, [pa]žymėti, kiek knygų imama, ir jų sarašai daryti jau atgabe-nus Centraliniame Valstybės knygyne, kur jis būtų padary-tas ramesnėmis aplinkybėmis ir jau visai tikslus.

Dabar apie archyvą. P. Daugėla sako, kad dvare esanti likusi tik asmeninė Kasakauskų korespondencija, kuri tik Kasakauskų giminei tegalinti turėti didelės svarbos. Iš tiesų, daugumas raštų, likusių Vaitkuškyje, yra tai Kasa-kauskų laiškai. Bet kiek jie yra „asmeniniai”, tai jau ne toks lengvas nutarti klausimas. Kasakauskai XVII, XVIII ir pradžioje XIX amžiaus buvo vadais labai žymios Lietuvos b[ajor]ų partijos, kuri taip ir vadinosi Kasakauskų par-tija. Tos partijos va[do] susirašinėjimas negali nebūti svarbus Lietuvos istorijai pažinti, jis yra daug svarbes-nis, negu daugelis visokių oficialinių privilegijų ir kitų tokių raštų. Tokie susirašinėjimai paprastai sudaro turinį daugumo archeografinių leidinių. Todel jų negalima jokiu būdu laikyti dabar „asmenine korespondencija”. Tik senes-nieji (XVII amž.) yra apdaryti ir pastatyti lentynose. Laiškų tarpe yra, žinoma, ir tikrai asmeninių, bet atskirti asmeniniams raštams nuo istorinių labai daug darbo reikia padėti.

278


Todel reikėtų visi Vaitkuškio archyviniai raštai par-vežti į Kauną, į Centralinį archyvą. Čia reikėtų visi jie gerai peržiūrėti ir asmeniniai raštai grąžinti p. Daugė-lai, kaip Kasakausko globėjui, nelaukiant Kasakausko grį-žimo, nes jie neturi archeografinės svarbos ir todel nepri-klauso Valst[ybės] Archajologijos Komisijos kompetencijai. Vietoje, Vaitkuškyje, išskirti jų jokiu būdu negalima.

Apie Vaitkuškio archyvą pranešiau Valst[ybės] Archaj[o-logijos] Komisijai spręsti.

Prašau Tamstą atsižvelgti į šias mano suteikiamas žinias, sprendžiant ką del Vaitkuškio knygyno ar archyvo liekanų190.

Kaunas, 1921 m. balandžio m. 27 d.

[Pasirašė] K[onstantinas] Jablonskis.


NR. 49. P. TARASENKOS PRANEŠIMAS APIE VAITKUŠKIO dVARO ARCHY VO LIKUČIUS. 1923 m. liepos 6 d.

[1r] Didžiai Gerbiamas Tamsta Majore !

Prisiunčiu 21 lapą rastų XVI – XVII šimtmiečių191. Jis istorijai turiu pareikšti sekanti: Bestovint man su kuopa 1920 m. sausio menesyje Vaitkuškių dvare Ukmergės apskr.192, kareiviai, kurie buvo patalpinti apleistuose pono namuose, praneše, kad ant bokšto yra kambarelys kuriam yra išme-tytu daug popieriu bet labai užterštu. Užejau ir patsai ten ir nustebintas buvau pamatytu barbariškumo vaizdu. Kambary matomai buvo dvaro savininku grabiu193 Kosakovskiu archivas, bet visi raštai buvo iš savo vietu išmesti ant grindu, suplešiti ir užteršti. Pamates ant niekuriu raštu senoviška rašyba stengiaus jas išrinkti, bet ir tas galyma

190 Konstantinas Jablonskis atrinktus 896 spaudinius atgabeno į Centrinį valstybės knygyną. Buvo sudarytas sąrašas (LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1306, l. 30–39), kuris, 1931 m. prasidėjus deryboms dėl kompensacijos Janui Kossakowskiui, buvo pripažintas netiksliu. Tada, remiantis Centrinio valstybės knygyno inventori-nėmis knygomis, buvo sudarytas naujas iš Vaitkuškio paimtų knygų sąrašas (LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1306, l. 17–22).

191 Šiuo metu jie saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, f. 1, b. F304.192 VII pėstininkų žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulkas Ukmergės apylinkėse buvo įsikūręs nuo 1920 m.

sausio 16 d. iki liepos 11 d. 193 Turėta omenyje „grafų“.

279


buvo paimti į rankas tik po [v]ieno plovimo. Negaliu tvir-tinti ar šie raštai pilni, bet galbejau ką pasiseke. Prašau Tamstos Majoro įvertinti jas ir atiduoti jei turi reikšme Valstybes Muziejui.

6 / VII – 23 m. Su pagarbaMajoras [Petras] Tarasenka7 p[ėstininkų] Ž[emaičių] K[unigaikščio] Butegeidžio pulkasKlaipeda.

Rankraštis. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 1, b. F304, l. 1.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Bakonis E. Istorijos ir kultūros paminklų apsauga Lietuvoje 1918–1940 m. Istorija, t. 33, 1994.Brašiškis S. Kelionės eksponatų ieškoti. Tiesa, 1990 vasario 10.Chwalewik E. Zbiory Polskie. Warszawa – Kraków, 1926, t. 1.Galaunė P. Iš kai kurių Lietuvos knygynų ir archyvų istorijos. Švietimo darbas, 1920, nr. 10.Galaunė P. Kurių kultūros turtų būta Lietuvos dvaruose prieš didįjį karą. Švietimo darbas, 1920, nr. 11.Gudelis P. Širvintų miesto ir apskrities karo komendantūra. Karys, 1967, nr. 1 ir 3.Įsakymas apie Centralinį Valstybės Knygyną, 1919

gruodžio 20. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, nr. 1 (19), 4.Keršytė N. Valstybės archeologijos komisija. Baltų archeologija, 1996, nr. 2 (9).Kronika krajoznawcza. Ziemia. 1910, 20 sierpnia, nr. 34.Merkys V. Konstantinas Jablonskis. Kaunas: Šviesa, 1991.Misius K. Valstybės archeologijos komisija ir jos veikla. Kultūros paminklai, t. 11, 2004.Repšienė d. Neišdavęs savo teisybės. Tiesa, 1990 vasario 10.[Volteris E.] Valstybės central. Knygynas. Lietuva, 1922 sausio 4.Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988.

Irmina Abramovienė

Kęstut i s Raškauskas

THE STATE ARCHAEOLOGICAL COMMISSION ANd THE CULTURAL HERITAGE OF

ESTATES FROM 1919 TO 1921: BETWEEN PRESERVATION ANd CONFISCATION

SUMMARY. This publication presents documents illustrating the efforts of the State Archa-eological Commission to nationalize the cultural heritage of the estates from November 1919 to April 1921. director Eduardas Volteris and his collaborators Paulius Galaunė, Konstantinas Jablonskis, Stasys Brašiškis, and Valerijonas drevinskis visited at least fifteen palaces. Their owners lived in France or Poland, while their estates were supervised by their representatives

280


who were only partially capable of preserving the valuables left behind in these uninhabited palaces. Because of these visits and expeditions, works of art, libraries, and family archives were taken from the palaces to Kaunas and Šiauliai, where they were transferred to archives, museums, and libraries.KEY WORdS: State Archaeological Commission, estates, libraries, archives, cultural heri-tage.

Documents

VALSTYBĖS ARCHEOLOGIJOS KOMISIJA IR dVARŲ KULTŪRINIS ... · Konstantinas Jablonskis (1892–1960). 1918 m. birželio mėnesį jis iš Voronežo evakavosi į Vilnių, kur įsitraukė