Vacys Bagdonavièius

V Y D Û N A STrumpa biografija

O tik labai norëèiau, kada teks gyvenimà baigti,bût buvæs tautoje aiðki þmoniðkumo apraiðka

ir tuo kitus tam þadinæs.

Vydûnas

V Y D Û N O D R A U G I J A

Vacys Bagdonavièius

V Y D Û N A STrumpa biografija

Vilnius2005

UDK 1(474.5):929Vydûnas Ba-121

Vacys Bagdonavièius

V Y D Û N A STrumpa biografija

Leidinys parengtas ir iðleistasVydûno draugijos lëðomis

ISBN 9986-638-56-9 © Vacys Bagdonavièius, 2005

© Vydûno draugija, 2005© Kultûros, filosofijos ir meno institutas, 2005

PRATARMË

Vydûno – vieno ið ryðkiausiø mûsø kultûros asmeny-biø reikðmingumas jau yra akivaizdus. Taèiau jo gyvenimasnëra toks þinomas, kokio nusipelnë ðis áþymus tautos þmo-gus. Iðsamesnës jo biografijos, paraðytos S. Ðemerio, A. Krau-so, A. Merkelio, ðiandien maþai kam teprieinamos. Ðiø eilu-èiø autorius tikisi baigti ir iðleisti iðsamià tiek gyvenimà,tiek kûrybà apimanèià iðkiliam màstytojui skirtà monogra-fijà. Taèiau kol ji iðvys dienos ðviesà, dar praeis kuris laikas.O þmonëms, ypaè jaunimui, þinojimo apie ástabià, legendo-mis apipintà asmenybæ reikia jau dabar. Todël ir ryþtasileisti ðià, nors ir konspektyvià, knygelæ, kurios pagrindàsudaro 1987 m. iðëjusios monografijos „Filosofiniai Vydûnohumanizmo pagrindai“ viena ið daliø. Toji monografija jauirgi yra tapusi bibliografine retenybe. Autorius, perþvelgæspo kiek laiko, pamatë, kad joje ádëta Vydûno gyvenimoapþvalga esminiø korektyvø nëra reikalinga ir ðiandien.Juo labiau, kad ji paraðyta originaliø tyrimø pagrindu, re-miantis ne tik literatûriniais, bet ir archyviniais ðaltiniais.Þinoma, galima gerokai papildyti ir iðplësti, pagyvinti – taiautorius ir daro, rengdamas minëtàjà naujà monografijà.Na, o jeigu reikia trumpos biografijos, ir kuo greièiau, kaþinar ji kitokia bûtø ir naujai raðoma, negu ta, kurià autoriusryþtasi atiduoti skaitytojui, tikëdamasis ne tik jo dëmesio,bet ir atlaidumo.

6

VAIKYSTËS IR PAAUGLYSTËS METAI

Archyviniø dokumentø, liudijanèiø Vydûno (tikroji pa-vardë – Vilhelmas Storostas*) gimimo faktà, datà, vietà, nëraiðlikusiø. Visose biografijose ir autobiografijose sakoma, jogVilhelmas Storostas gimë 1868 m. kovo 22 d. Ðilutës apskritiesJonaièiø kaime**. Tëvas, Pagryniø kaimo (Ðilutës apskr.) vals-tieèio sûnus Anskis Storostas, buvo mokæsis Berlyno evange-likø misionieriø seminarijoje. Dël silpnos sveikatos (sirgo dþio-va) negalëdamas vykti á Pietø Afrikà misionieriauti, kurá laikàKlaipëdos kraðte ir Þemaitijoje rinko misijoms aukas. Vedæsturtingo valstieèio ið Lankupiø kaimo (Klaipëdos apskr.) duk-rà Marijà Aðmonaitæ, gavo sëslesnæ evangelikø kunigo tar-nybà Naumiestyje (dabar Þemaièiø Naumiestis). Ðeima ap-sigyveno netoli nuo tarnybos vietos – Ðilmeiþiø kaime. Èiagimë pirmasis sûnus. Paskui Storostams pavyko iðsinuomotinamelá pas Anskio giminaitá ûkininkà Palká Jonaièiuose, kur„Verdainës ðventnamio varpams gaudþiant á jusnims patiria-mà pasaulá“ ir atëjo antrasis vaikas – Vilhelmas – bûsimasisVydûnas. Taèiau ilgiau neuþsibûta ir èia. Iðlaikæs reikalingusegzaminus, A. Storostas gavo pradþios mokyklos mokytojovietà Pilkalnio apskrities Naujakiemio (Neudorf) kaime, kur1869 m. su ðeima nuolat apsigyveno. Èia gimë dar aðtuonivaikai, ið kuriø du visai maþyèiai mirë. Augant aðtuoniø vaikøbûriui (dvi mergaitës ir ðeði berniukai), namuose dideliø ið-tekliø nebuvo, bet niekada nestokojo graþaus susiklausymo,tarpusavio santykiø darnos, þmogiðkos ðilumos.

* Beveik visuotinai ásigalëjusi ðios pavardës forma – Storosta. Taèiaupats Vydûnas, pateikdamas ðeimos genealogijà bei po viena kita pub-likacija, savo pavardæ rašo: Storostas. Ðios formos laikysimës ir mes.

** Tokia gimimo data ir vieta áraðyta paskutiniame Vydûno pase, iðduo-tame 1952 m.

7

Rûpintis dideliu bûriu vaikø, juos auklëti Storostamsnebuvo lengva. Bûsimasis Vydûnas buvo vienas ið myli-miausiø, bet ir gana uþsispyræs bei padykæs, todël benedaugiausia kantrybës ið tëvø reikalavusiø vaikø. Taèiau di-dþiausià rûpestá jiems këlë Viliaus sveikata: nuo gimimo jákamavo ið tëvo paveldëta dþiova, dar maþas bûdamas persir-go raupais, o ûgtelëjæs – kaklo limfiniø liaukø uþdegimu irakiø granulioze. Paûmëjus dþiovai, keletà kartø gyvybë ka-bojo ant plauko. Dar jaunas bûdamas, Vilius buvo paraðæsnet kelis testamentus.

Tauriosios tëvø bûdo ir elgsenos savybës buvo stipriausipradiniai impulsai humanistinëms bûsimojo màstytojo irkûrëjo nuostatoms formuotis. Kaip pats prisimena, „nuoðir-dþiame motinos jausmingume ir ðviesiame tëvo màstyme jispirmiausia suvokë þmogø“.

Tëvas buvo nors ir grieþtas, ûmaus bûdo, bet kartu at-laidus, jautrus, dëmesingas þmogus. Greièiausiai dël silpnossveikatos maþai rûpinosi ûkio reikalais, bet labai mylëjo gamtàir ugdë vaikø meilæ jai. Kartu su jais uþveisë didelá sodà, visistropiai já priþiûrëjo, globojo þvërelius. Daþnai pro þiûronàþvelgdavo á þvaigþdëtà dangø, rodydavo já vaikams ir ákvëp-tai kalbëdavo apie „begalines tolumas, begalinæ erdvæ“.

Kaip dvasiðkis ir liaudies mokytojas tiek ið vienø, tiekið kitø kolegø A. Storostas iðsiskyrë erudicija, á ortodoksijànetelpanèiu màstymu, kuris „kreipësi á gilesnius tikybiniusklausimus“. Turtingoje asmeninëje bibliotekoje, kurioje jispraleisdavo didelæ laisvo laiko dalá, be teologiniø knygø,buvo nemaþa groþinës literatûros, daugiausia vokieèiø kla-sikø kûriniø. Dël apsiskaitymo ir ðviesaus proto A. Storostasypaè buvo mëgstamas aplinkiniø parapijø dvasiðkiø, kuriejo namuose daþnai sveèiuodavosi. Bûsimasis Vydûnas ne tiksmalsiai klausydavosi jø ðnekø, bet ir pats iðdrásdavo dël kaikuriø tikëjimo dalykø pasiginèyti. Ypaè gerbiamas sveèias

8

buvo þinomas religinës raðtijos veikëjas F. Kelkis, kuris ma-þajam Viliui atrodydavæs kaip ðventas þmogus.

Tëvas buvo principingai nusistatæs tautiniu atþvilgiu.Jausdamasis esàs iðtikimas monarchinës valstybës pilietis, tàiðtikimybæ diegdamas savo vaikams ir mokiniams, jis kartujautësi esàs ir lietuvis, ðventa pareiga laikë juo iðlikti. Tàpareigà ugdë ir vaikams. „Namuose lietuviø kalba buvo de-ramai kukliu iðdidumu uþstojama, ypaè tëvo“, – prisimenaVydûnas. Kartà vienam mokyklø inspektoriui nusistebëjus,kad mokytojas namie kalbàs ne vokiðkai, A. Storostas ironið-kai paklausæs, ar tik ponas inspektorius ðeimoje neðnekàslotyniðkai.

Naujakiemio mokytojas nepraleisdavo progos apsilan-kyti netolimuose Lazdynuose, kai ten vykdavo vieði „Biru-tës“ draugijos susirinkimai. Juose buvo susitikæs su þino-mais auðrininkais A. Viðteliu ir J. Zauerveinu. Tø susitikimøáspûdþius pasakojo ir vaikams. Didþiuodamasis vaikams sa-kydavo, kad net „tûli vokieèiø mokslininkai su pagarba yraraðæ apie lietuvius, jø bûdà ir kalbà“.

Per motinos vidiná pasaulá bûsimajam màstytojui atsi-skleidë valstietiðkos pasaulëjautos, liaudies kultûros groþis.Geriausiuose motinos bûdo bruoþuose vaikas áþvelgë esmi-nius lietuviðkumo bruoþus – „prakilnumà, ðirdingumà, tei-singumà ir taurumà“. Nuo jaunumës jai teko tvarkyti ankstimirusio tëvo ûká. Ta pati dalia jos laukë ir iðtekëjusios. Augu-si vokiðkumo beveik nepaliestame prie graþiosios Minijosprigludusiame Lankupiø kaime, savo dvasioje ji iðsaugojovalstietiðkuosius lietuviðkos pasaulëjautos pradus, slaptàprieraiðumà prie liaudies paproèiø, dainø, pasakø, padavi-mø. Taèiau visus tuos jai brangius liaudies kultûros reliktusmotina nuo vaikø slëpdavo. Nesiliesti prie „pagoniðkø“ da-lykø dar jaunystëje jai buvo prisakæs jos dëdë – tëvo brolisJokûbas Aðmonas, garsus visame Klaipëdos kraðte sakytojas

9

Mokytojas Anskis Storostas su Naujakienio (Pilkalnio apskr.) mokiniais.Tarp jø ir bûsimasis filosofas, jo broliai, seserys

Vydûnas su Tilþës giedotojø draugija. 1907 m.

10

ir giesmiø kûrëjas. Daþniausiai namuose bûdavo girdëti ðvel-niai ir jausmingai motinos giedamos giesmës, kurios skam-bëjo taip, „lyg bûtø savos ðirdies sukurtos“. Daina pasigirstatik retkarèiais, ir „motutë dainuoja taip, lyg norëtø kaþkànuslëpti, lyg dainuotø kà draudþiama“. Taèiau bandyti slëp-ti savo lietuviðkumà ji laikë tiesiog gëda ir stengësi, kad vai-kai taip gëdingai nesielgtø.

Laikydamiesi Prûsø lietuviams bûdingø protestantiðkø-jø tradicijø, tëvai stengësi vaikus iðauklëti dorus, religingus,neatsimetusius nuo lietuvybës. Religingumas buvo visoauklëjimo ðerdis. Nuo pat lopðio dienø vaikus lydëjo tëvømaldos, o kiek prakutæ vaikai patys pratinami melstis, net-gi maldø þodþius savarankiðkai sudëti. Motinos paakintas,devyneriø metø Vilius perskaito visà Biblijà, bet daug kuojoje, ypaè Senajame Testamente, nusivilia. Jautrø vaikà itinslegia èia apraðomi þiaurûs dalykai. Tëvo padedamas, iðsiaið-kina, jog juos reikia suprasti ne tiesiogine prasme, o alegorið-kai. Neortodoksine linkme vaiko màstymus religijos klausi-mais kreipia ir godþiai skaitomos knygos ið tëvo bibliotekos.

Namuose skiriamas ypatingas dëmesys religijai buvovienas ið reikðmingiausiø veiksniø, daugiausia nulëmusiøViliaus dvasiná brendimà ir intelektualiniø ieðkojimø kryp-tá. Taèiau svarbø vaidmená auklëjant vaikus, formuojant jødvasiná pasaulá, Storostø ðeimos gyvenime vaidino ir kitidalykai, ypaè pagarba menui. Èia buvo puoselëjama muzi-ka, domimasi literatûra, daile. Bene didþiausias dëmesys bu-vo skiriamas muzikai. Tëvas turëjo rojalá, pianinà, du smui-kus, pats jais gerai grojo ir bent vienu ið ðiø instrumentømokë groti vaikus. Vilius bandë pûsti fleità, smuikuoti, betlabiausiai susiþavëjo arfa ir suaugæs pats jà nusipirko. Su janesiskyrë beveik visà gyvenimà. Toji arfa laimingu bûdu yraiðlikusi ir ðiandien saugoma Kintø Vydûno kultûros centre.Ið motinos paveldëjæ pomëgá giedoti, vaikai sudarë maþà ðei-

11

mos chorà, kuriam dirigavo bûsimasis màstytojas. Giesmës,o kartais ir dainos Storostø namuose skambëdavo iðtisais ru-dens ir þiemos vakarais.

Nepaprastai stiprø áspûdá Viliui darë liaudies dainos,tiek motinos slapèia dainuojamos, tiek ið vieno kaimyno ret-karèiais nugirstos, ypaè tos, kurias sutartinai traukdavo á dar-bà einantys miðko darbininkai ar tamsiais rudens vakaraispagiryje stûksanèioje jaujoje prie besiplaikstanèios ugniesdainuojantys vyrai.

Namø aplinkoje kalësi ir pirmieji Vydûno literatûriniotalento daigai. Anksti iðmokæs skaityti, ypaè pamëgo F. Ðileriokûrybà. Bûdamas aðtuoneriø metø, skaitæs „Marijà Stiuart“ irverkæs. Vokieèiø literatûros klasiko paveiktas, panoro ir patsraðyti. Devyneriø metø berniukas bando eilëmis iðreikðti savoreliginius iðgyvenimus, o „broliam ir seselëm, vakarais susë-dus, pasakodavo kà lyg sapnavæs ar kà kaip nors regëjæs“.

Vaikystëje bûsimàjá Vydûnà viliojo ir dailë. Jis didþiaiþavëjosi liaudies menu, daug pieðë, o apie menà iðmanan-tys tëvø paþástami, pamatæ pieðinius, jam pranaðavo daili-ninko ateitá.

Tëvo mokomas, po namø stogu Vilius iðëjo Naujakiemiopradinæ mokyklà, kurià baigë 1883 m. Kadangi vyresniuo-sius vaikus buvo numatyta leisti gimnazijon, ðalia mokykli-niø dalykø tëvas juos dar kiek pamokë graikø ir lotynø kalbø.Viliø tëvas norëjæs nukreipti á dvasininko kelià. Taèiau mate-rialiniai iðtekliai buvo menki, ir aukðtesniø mokslø vaikamsteko atsisakyti. Nepriimtinas Viliui buvo ir tëvo siûlymasmokytis amato. Pats savo galva apsisprendë tapti liaudiesmokytoju, tam nesiprieðino ir tëvai.

1883–1885 m. Vilius mokësi Pilkalnio preparandijoje, ruo-ðusioje moksleivius mokytojø seminarijoms, o 1885–1888 m. –Ragainës mokytojø seminarijoje, kur ágijo liaudies mokytojocenzà. Penkeri mokymosi preparandijoje ir seminarijoje me-

12

tai nebuvo ðviesiausi Vydûno gyvenime. Skaudþiai þeidë ðio-se mokymo ástaigose vyraujanèios ðovinistinës nuotaikos, uþ-gaulûs pedagogø atsiliepimai apie lietuvius ir jø kultûrà.Dvasinei bûsenai ypaè atsiliepë paûmëjusi dþiova. Kankinodaþni kraujoplûdþiai ið plauèiø, beveik buvo prarasta viltispasveikti. Taèiau nugalëjo didelis noras gyventi ir kaþkà pra-sminga padaryti. Pasak paties Vydûno, daug prie ðios perga-lës prisidëjæ ir tai, kad jis atsisakæs valgyti mësos. Nuo dabarbûsimasis màstytojas – visà gyvenimà grieþtas vegetaras.

Seminarijoje gaunama šiokiø tokiø impulsø ir paskatøkûrybai: mokytojai rodo pavyzdþiu Viliaus raðinius ið litera-tûros, daþnai paveda jam sakyti progines kalbas, draugai giriajo eilëraðèius. Raðë V. Storostas, þinoma, vokiðkai, nes semi-narijoje, kur viskas buvo dëstoma vokieèiø kalba, kur visivokiðkai tekalbëjo, bûsimasis raðytojas kol kas nematë „ke-lio, kaip sudarkytà prigimtà kalbà gerint galëtø“. Besimo-kant Ragainëje, á rankas patenka èia pradëjusi eiti „Auðra“,kurios pirmuosius numerius ið Kibelkos spaustuvës parsine-ða Viliaus jaunesnysis brolis Frydrichas, mokæsis ten raidþiørinkëjo amato. Labiausiai seminaristà patraukë literatûrinëþurnalo medþiaga, ypaè poezija. Stiprø áspûdá jam padarë1885 m. penktajame numeryje iðspausdinta J. Zauerveino ba-ladë „Macilenas ir Graþina“, ið kurios jis pajutæs gimtosioskalbos þodþio poetiná skambumà. Ðio kûrinio paveiktas, bûsi-masis Vydûnas pats apsisprendæs raðyti lietuviðkai.

13

DARBAS, STUDIJOS, KULTÛRINË VEIKLA

Baigæs seminarijà, 1888–1892 m. Vilius Storostas moky-tojavo Kintuose (dab. Ðilutës raj.). Dirbdamas jaunesniuojutriklasës pradinës mokyklos mokytoju, jis dëstë vokieèiø irlietuviø kalbas, geografijà, istorijà ir kûno kultûrà. Gyve-nant puðynuose skendinèioje pamario vietovëje, pagerëjosveikata, dar labiau sustiprëjo impulsai kûrybai. Apie 1890 m.,t. y. dirbdamas Kintuose, pradëjo raðyti lietuviðkai, nes, gy-vendamas tarp lietuviø, mokydamas jø vaikus, jis kartu ug-dësi ir savus gimtosios kalbos ágûdþius.

1891 m. pavasará V. Storostas puikiai iðlaikë antruosiusmokytojo egzaminus ir buvo pakeltas vyresniuoju mokytoju,o 1892 m. rudená, Tilþës magistrato pakviestas, pradëjo dirbtinaujai ásteigtoje ðio miesto devynklasëje berniukø mokykloje(Knaben-Mitellschule). Prieð keldamasis á Tilþæ, jis vedë artimàKintø mokyklos precentoriaus (vedëjo) A. Fiulhazës giminai-tæ (greièiausiai seserá) Klarà Fiulhazæ (Füllhase), kuri já sergantárûpestingai slaugë. Visà gyvenimà ji buvo pasiaukojusi Vydû-no globëja, su dideliu pasiðventimu atsidavusi jo reikalams.

Tilþëje prabëga daugybë metø – vos ne visas Vydûnokûrybinis gyvenimas. Dirbdamas Tilþës berniukø vidurinësmokyklos vyresniuoju mokytoju, Vydûnas dvideðimt metødëstë anglø ir prancûzø kalbas. Dar du kartus – 1893 m. ir1896 m. – Karaliauèiuje gerai iðlaikë vidurinës mokyklos mo-kytojo egzaminus ir ágijo teisæ bûti tokio pobûdþio mokyklosvedëju, bet pedagoginës karjeros laiptais nepakilo. Greièiau-siai todël, kad toje karjeroje nematë prasmës ir kad netrukusaktyviai ásijungë á tautieèiø labui skirtà kultûrinæ bei kûrybi-næ veiklà. Turëdamas 44 metus, 1912 m. Vydûnas iðëjo pensi-jon, tikëdamasis ramiai atsidëti kûrybiniam ir kultûriniam dar-bui, á kurá buvo ásitraukæs jau nuo 1894 m., t. y. netrukus poatvykimo Tilþën.

14

Per tuos nepilnus du deðimtmeèius iki pensijos Vydû-nas ðiame darbe labai daug nuveikë, tapo pagrindine kultû-rinio Prûsø lietuviø gyvenimo figûra. Pats tas gyvenimas,iki ásitraukiant á já bûsimajam màstytojui, tik prieð deðimt-metá tebuvo ágijæs bent kiek organizuotesná pobûdá. Iki toljis iðtisai tilpo liaudies paproèiuose, tradicijose, tautosakoje,tautodailëje. Kryptingai ir organizuotai veikti Prûsø lietu-viai suskato paaðtrëjus germanizacijai po 1871 m. Vokietijossuvienijimo. Grubus gimtosios kalbos bei tradicijø niekini-mas, atviras ðovinizmas dalá jø tarsi pabudino ið ramios bû-senos, sustiprino nacionalinius jausmus, paragino vienaipar kitaip prieðintis nuoþmëjanèiai priespaudai. Organizuo-tis skatino ir tai, kad liaudiðkos kultûros funkcionavimo for-mos, sparèiai vystantis kapitalizmui ir intensyvëjant germa-nizacijai, ëmë nebetekti savo galios bei konsoliduojanèiovaidmens ir pamaþu pradëjo nykti.

Viena ið pirmesniøjø organizuotesnio sàjûdþio apraið-kø buvo peticijø ávairioms valstybës institucijoms raðymasir siuntimas. Yra þinoma, kad tokios peticijos Prûsijos pro-vincijos bei paèios imperijos valdþiai buvo siøstos 1873,1875, 1876, 1878, 1879, 1882, 1892, 1896, 1899, 1900, 1906, 1907,1909 metais. Gausiausiai pasiraðytos buvo 1879 m. (17000paraðø), 1882 m. (19537 paraðai) ir 1896 m. (27773 paraðai).Tose peticijose daugiausia buvo skundþiamasi dël lietuviøvaikø germanizavimo mokyklose, árodinëjama, kad, iðplë-ðiant ið vaikø gimtàjà kalbà, pakertamas jø religingumas beipagarba monarchui ir valstybei. Á daugelá tø peticijø nebu-vo visai atsakyta ar paaiðkinta, kad jose keliami reikalavimaiesantys nepagrásti. Peticijos turëjo kultûrinës naudos tik taprasme, kad, jas ruoðiant ir renkant paraðus, vyko bent ðiokstoks lietuviø organizavimasis ir taip nejuèiomis ruoðiamadirva netrukus prasidësianèiai ðvieèiamajai ir kitokiai kul-tûrinei veiklai.

15

Panaðø vaidmená vaidino ir rinkiminës kampanijos, perkurias buvo bandyta á Prûsijos Landstagà bei Vokietijos Reich-stagà iðrinkti savus deputatus. Nuo 1890 m. iki Pirmojo pa-saulinio karo tebuvo iðrinkti 4 lietuviams atstovavæ deputa-tai – 2 á Reichstagà (J. Smalakys ir F. Maèiulis) ir 2 á Landstagà(V. Gaigalaitis ir V. Steputaitis), bet ir jiems ne kà gera tepavy-ko nuveikti tautieèiø labui, nors pastangø ir bûta nemenkø.

Prieðtaringà vaidmená kovoje su lietuviø nutautinimusuvaidino XVIII a. pradþioje uþgimæs nuo protestantø baþny-èios atsiskyræs pietistinis religinis judëjimas – surinkiminin-kai – evangelikai liuteronai, rengæ pamaldas (t. y. surinkimus)privaèiuose namuose. Sustiprëjus germanizacijai, surinki-mininkø veikla ypaè suaktyvëjo, iðaugo jø populiarumas. Tvir-tai laikydamiesi gimtosios kalbos, jie savo pusën patraukdavodaugybæ suvokietinta baþnyèia bei jø kalbos nemokanèiais ku-nigais nepatenkintø lietuviø. 1901 m. duomenimis, ið 120 000Rytprûsiuose gyvenusiø lietuviø beveik pusë priklausë su-rinkimininkams. Saugodami tikëjimà, surinkimininkai kartusaugojo ir gimtàjà kalbà, ryþtingai reikalavo ið valdþios jaipriklausanèiø teisiø, buvo atkakliausi peticijø siuntëjai. Ta-èiau kultûriniam gyvenimui surinkimininkai darë ir þalos.Fanatiðkai nekæsdami jokiø pasaulietinës kultûros apraiðkø,jie stengdavosi atbaidyti savo ganomuosius nuo besikurian-èiø draugijø ir jø renginiø, kuriuos vadino velnio apsëstøjøprasimanymu. Kiek sustiprëjus surinkimininkø átakai, PrûsøLietuvoje pradëjo sparèiai nykti tautosaka, skurdëti tautodai-lë, blankti etnografiniai liaudies gyvenimo savitumai.

Organizuotis tiesioginei kultûrinei veiklai Prûsø lietu-viams impulsà davë 1879 m. pabaigoje Tilþëje ásikûrusi vokið-koji „Lietuviø literatûros draugija“ („Litauische literarischeGesellschaft“). Á jà susibûræ vokieèiø mokslininkai bei kiti in-teligentai uþsimojo rinkti ir mokslo labui iðsaugoti iðnykimuipasmerktos tautos kultûros vertybes. Per nepilnà pusðimtá gy-

16

vavimo metø ji atliko iðties didelá darbà, apdorodama ir savo„Praneðimuose“ (Mitteilungen der litauschen literarischenGesellschaft“) bei atskiruose leidiniuose paskelbdama gau-sià mokslinës vertës iki ðiol nepraradusià lituanistinæ me-dþiagà ið istorijos, kalbos, tautosakos, mitologijos, etnografi-jos, sukaupdama lietuviðkø leidiniø, archeologiniø radiniø,etnografiniø ir liaudies meno dirbiniø rinkinius, 1905 m.ásteigdama muziejø – „Lietuviðkà namelá“ Tilþëje. Be to, drau-gija daug nuveikë, spaudoje, paskaitose, savo visuotiniuosesusirinkimuose, kitokiuose renginiuose, parodose populia-rindama lietuviø liaudies kultûrà. Aktyviais draugijos nariaistapo ir nemaþas lietuviø bûrys tiek ið Didþiosios, tiek ið Maþo-sios Lietuvos. Paþymëtina, kad Prûsø lietuviai labai daug kuo(pinigais, eksponatais, organizacine veikla) prisidëjo steigianttilþiðká lietuviðkà namelá-muziejø.

Sàmoningesni lietuviai ima suprasti, kad iðsaugoti rei-kia ne tik tautos kultûros reliktus, bet ir paèià tautà, turinèiàkurti naujas kultûros vertybes. Vokietis poetas poliglotas J. Zau-erveinas per „Lietuviðkà ceitungà“ (1882, Nr. 12) pasiûlo steig-ti lietuviðkà draugijà, kuri pasirûpintø ðventadieninëmis lie-tuviðkomis mokyklomis, neleistø nutausti jaunajai kartai. Tamepat laikraðtyje ðá pasiûlymà koreguoja veikëjai ið DidþiosiosLietuvos – J. Basanavièius ir J. Ðliûpas, pasisakydami, jog steig-tina draugija, panaði á vokiðkàjà „Lietuviø literatûros draugi-jà“, á kurià susiburtø Didþiosios ir Maþosios Lietuvos lietuviøinteligentija, dvasinio tautos gyvumo puoselëtoja. Po ilgesniødiskusijø „Lietuviðkoje ceitungoje“ (1882, Nr. 12, 15, 17, 31, 32,33, 36) susikristalizavo lietuviðkos mokslo draugijos projektas,bet dël organizaciniø bei finansiniø sunkumø jis taip ir likoneágyvendintas. Tokia draugija ásisteigë 1907 m. Vilniuje.Ta-èiau Prûsø lietuviai tuo projektu bent ið dalies pasinaudojo.Keturi jaunuoliai – Martynas Jankus ið Bitënø, pas já gyvenæsgimnazijos nebaigæs Jurgis Mikðas, tilþiðkiai Ernestas Vejeris ir

17

Kristupas Voska – 1885 m. vasario 15 d. paskelbë ásteigæ „Biru-tës“ kultûrinæ Prûsø lietuviø draugijà, kuri pagal priimtusástatus ásipareigojanti stengtis uþkirsti kelià tautieèiø germa-nizavimui. Tuo tikslu ji leisianti lietuviðkas knygas, rengsiantilietuviø susirinkimus, juose kelsianti gimtosios kalbos svarbà,nuðviesianti Lietuvos praeitá, supaþindinsianti su lietuviø lite-ratûra bei tautosaka, kaupsianti lituanistinius leidinius.

Ne visus uþmojus „Birutei“ sekësi ágyvendinti, taèiaujos veikla Prûsø lietuviø kultûriniame sàjûdyje suvaidino la-bai didelá vaidmená. Ið esmës ji buvo pirmasis organizuotaskultûrinis sambûris, tiesiogiai agitavæs uþ lietuviðkumo iðlai-kymà, ëmæsis kultûrinio tautieèiø prusinimo, jø nacionalinëssavimonës aktyvinimo, bandæs ieðkoti konkreèiø uþkardø ger-manizacijos procesui sustabdyti. Á savo aktyvià veiklà átrau-kusi ðviesesnius, kiek daugiau prasilavinusius prûsø lietu-vius, ið kuriø labiausiai pasiþymëjo gydytojas Vilius Bruoþis,spaustuvininkai Jurgis Mikðas, Martynas Jankus, subûrusi ke-liasdeðimt nariø, pirmaisiais keleriais savo gyvavimo metais„Birutë“ daugiausia veikë rengdama vieðus susirinkimus supraneðimais apie esamà lietuviø padëtá, apie germanizacijospolitikà, apie bûdus jai prieðintis, apie Lietuvos praeitá, apiesavo tautos sukurtus kultûros lobius ir pan. Ðioje veikloje,be jau minëtø birutininkø, ypaè graþiai pasireiðkë J. Zauer-veinas, kurio kalbos bûdavo sutinkamos su didþiuliu susi-domëjimu. Á ávairiose Prûsø Lietuvos vietovëse rengiamus„Birutës“ susirinkimus susieidavo kartais net po kelis ðimtusþmoniø. „Birutës“ veikëjai J. Mikðas, M. Jankus, V. Bruoþisdaug pasidarbavo padëdami J. Basanavièiui leisti „Auðrà“. Ta-èiau draugijai nesisekë leisti savo leidiniø, ákurti J. Zauerveinosiûlomø ðventadieniniø mokyklø. Po metø kitø susilpnëjo, opaskui beveik visiðkai aptilo ir agitacinë-ðvieèiamoji „Birutës“veikla. Galimas dalykas, kad ji bûtø ir visiðkai uþgesusi, jei ne-bûtø buvusi suorganizuota deðimtmeèio jubiliejaus ðventë,

18

kurios sëkmë tarsi ákvëpë „Birutei“ naujos gyvybës. Ði 1895 m.vasario 17 d. Tilþëje ávykusi ðventë buvo tuo ypatinga, kad jipadëjo atsirasti naujai Prûsø lietuviø kultûrinio veikimo for-mai, naujai kultûrinei tradicijai, kurios iki tol nebuvo ir Di-dþiojoje Lietuvoje. Kukliomis jëgomis suvaidinusi A. Fromo-Guþuèio istorinæ dramà „Iðgriovimas Kauno pilies 1362 m.“ irsuorganizavusi tauragiðkiø dainininkø lietuviðkà koncertà,„Birutë“ davë pradþià teatriniam ir muzikiniam Prûsø lietu-viø gyvenimui. Vaidinimai ir lietuviðkø dainø koncertai nuodabar prûsø Lietuvoje tampa tradiciniai. Keletà metø reng-dama „vasarines“ ir „þiemines“ ðventes, tà tradicijà tæsia pati„Birutë“, o paskui estafetæ ið jos perima ðiuo atþvilgiu pajë-gesnë nauja draugija, kurios atsiradimas ir veikla yra jautiesiogiai susijæ su Vydûnu.

Kaip minëta, á kultûrinæ veiklà Vydûnas ásitraukë 1894 m.Tais metais pasiraðinëdamas J. Stroluko, Svirplio, Strazdelio,M. keliauninko, A Aldo pseudonimais, lietuviðkoje spaudoje(„Naujoje lietuviðkoje ceitungoje“, jos priede „Namø priete-lis“, E. Jagomasto „Auðroje“) ëmë skelbti publicistinius raðinius,eilëraðèius, aforizmus, pasakas. Ðie kûrinëliai þymi Vydûnokûrybos kelio pradþià. Ið jø reikðmingiausi yra 1894–1895 m.„Naujoje lietuviðkoje ceitungoje“ skelbti publicistiniai raði-niai, kuriuose autorius aistringai ragina jaunimà nepamirðtisavøjø dainø ir kitø tautos dvasiniø vertybiø, ypaè gimtosioskalbos, moko prieðintis germanizacijai.

„Buvo tai maþmoþiai“, – pasakys Vydûnas apie anksty-vàsias savo publikacijas ir kurá laikà jø beveik neskelbs. Siek-damas tapti rimtu raðytoju, V. Storostas pasiryþo pirmiausiapasiþvalgyti po literatûros pasaulá bei „þvilgá á gyvenimà gi-linti ir <…> dvasiná regratá plësti“. Bûtent tuo tikslu jispasinaudojo liaudies mokytojams suteikta galimybe atostogømetu laisvo klausytojo teisëmis studijuoti Vokietijos universi-tetuose. Nesiekdamas aukðtojo mokslo diplomo, o tik steng-

19

damasis „susipaþinti su galutiniomis ávairiø mokslø þinio-mis“, laisvai rinkdamasis paskaitas ir jas skaitanèius profeso-rius, keletà vasarø Vydûnas praleido Greifsvaldo (1895 –1898),Halës (1899), Leipcigo (1900–1902), o iðëjæs á pensijà ir Berlyno(1913–1917) universitetuose, kur ið pradþiø studijavo moky-tojo darbui reikalingas anglø ir prancûzø kalbas, paskui „fi-losofijos istorijà ir tikybos, kultûros, istorijos, meno, gamtosmokslø ir teisiø filosofijà, literatûros ir meno istorijà, <…> beto dar sociologijà ir sanskrito kalbà <…> ir sekë dar tûlas <…>reikalingas mokslo ðakas“. Klausë áþymiø ano meto vokie-èiø profesoriø filososfø V. Ðupës, J. Rëmkës, A. Rylio, V. Vunto,J. Folkelto, K. Breizingo, A. Laosono, A. Henslerio, U. Vila-movièiaus-Molendorfo, H. Harnako, E. Lemano, G. Runcës,E. Triolèio paskaitø. Ðie màstytojai, taip pat kalbininkas T. Zyb-sas, istorikas K. Lamprechtas turëjo didelá poveiká filosofi-nëms, estetinëms bei istoriosofinëms bûsimojo màstytojokoncepcijoms susiformuoti. Tiesioginë paþintis su savo me-to vokieèiø màstytojais tæsësi ir vëliau, kai Tilþën skaitytipaskaitø daþnai atvykdavo þymûs mokslininkai ir filosofaiA. Radë, A. Deismanas, H. Veiselis, R. Eukenas, su kuriais Vy-dûnas asmeniðkai bendraudavo ir diskutuodavo.

Ypaè reikðminga bûsimajam Vydûnui buvo paþintis suteosofais, su kuriais jis suartëjo 1900 m., atvykæs studijuoti áLeipcigà, tuometiná Vokietijos teosofø draugijos centrà. Èiabûsimasis màstytojas ne tik klausë teosofø praneðimø ir skaitëjø rekomenduojamà ar paèiø leidþiamà literatûrà, bet ir asme-niðkai susipaþino su draugijos vadovais, kuriø paskatintas irëmë pats skaityti praneðimus ávairiuose draugijos bûreliuose.1902 m. rugsëjo 7 d. Tilþëje V. Storostas pats ásteigë teosofødraugijos skyriø, kuris aktyviai veikë iki 1935 m.

Teosofija Vydûnà labiausiai patraukë kaip neortodok-sinio „sufilosofinto“ religingumo forma, kaip doktrina, de-klaravusi, jog neteikia primato jokiai ið religijø, kurios skir-

20

tingomis „kalbomis“ nusako tas paèias ezoterines tiesas. Ðismomentas padëjo màstytojui sustiprinti pagarbà senajai lie-tuviø religijai, kuriai tiek groþinëje kûryboje (trilogija „Amþi-na ugnis“), tiek istoriosofiniuose ar filosofiniuose raðtuose jisskirs ypatingà dëmesá.

Veikla, skirta teosofijos idëjø propagandai, kaip ir anks-tyvoji publicistinë kûryba, tuo metu nebuvo vienintelës irsvarbiausios Vydûno kultûrinës veiklos formos. Nuo 1895 m.,t. y. tik pradëjæs studijas, V. Storostas jau buvo ásitraukæs ápraktiná kultûriná darbà, apie kurá dar kalbësime. Teosofinëveikla irgi tapo bûtent ðio darbo dalimi. Jos tikslas – didesniodvasingumo, negu jo galëjo teikti ortodoksinis evangeliðkastikëjimas, linkme kreipti tautieèiø orientacijà, kad jie ágytøvidinio atsparumo, padedanèio atsilaikyti prieð germanizaci-jà. „Bet man rûpëjo, – raðë Vydûnas, – kad lietuviø màstymasir visas jø sàmoningumas ðviesëtø, kad [jie] esmiðkai taptøvisokios pagarbos verti. Þinojau, kad jø daugiausiai màstytaapie tikybos ir doros klausimus. Tai tuo ir prisidëjau“. Taèiauteosofija Vydûnui netapo nei nauja iðpaþástama religija, neivieninteliu jo filosofijà maitinusiø idëjø ðaltiniu, nei vienin-tele tautieèiø dvasià gaivinti galinèia versme.

Gilindamasis á teosofø, daugiausia H. P. Blavatskajos,A. Bezant, E. Ðiure, A. Sineto, B. Èaterdþio ir kt. veikalus, Vy-dûnas turëjo progà ásigilinti á tas idëjas, kurias patys ðie teoso-fai ëmë ið ávairiø ðaltiniø. Pagrindinis tarp tø ðaltiniø buvosenoji indø filosofija. Jà teosofai papildë ir derino su kaikuriomis antikinës filosofijos (ypaè pitagorizmo, platoniz-mo, neoplatonizmo), krikðèionybës mistikø bei naujøjø laikøeuropinio idealizmo, ypaè panteizmo, idëjomis. Vydûnas su-sipaþino ir su jomis, taèiau labiausiai jis pasinërë á pirminiusindø filosofijos ðaltinius, kuriø pagrindiniai teiginiai ir tapojo paties filosofijos branduoliu. Po tiesioginio sàlyèio su indøfilosofija visos kitos á Vydûno intelektiná akiratá patenkanèios

21

idëjos jam bus tiek aktualios, kiek patvirtins, papildomai ar-gumentuos tai, kà teigë ðitoji filosofija. Neliks jam be povei-kio ir Vakarø filosofija, nuo kurios prasidëjo jo ieðkojimai irsu kuria vokieèiø profesoriø dëka buvo gana plaèiai susipa-þinæs. Taèiau ir á jà gilinantis màstytojo dëmesys labiausiaikryps ten, kur esama ryðkiø sàskambiø su Rytø, ypaè indø,filosofija. Indø filosofijoje Vydûnas jautësi radæs tai, kas buvoypaè artima jo dvasiniams ieðkojimams bei kas, jo manymu,buvo tinkamiausia rekomenduoti vidinës stiprybës reikalin-gai savo tautai. Indø filosofija já ypaè patraukë savo morali-niu kryptingumu, dëmesiu þmogui, jo kentëjimo prieþasèiøir keliø tam kentëjimui áveikti aiðkinimui. Indø filosofijaiypaè bûdingas bruoþas – jos glaudus ryðys su religija, religi-nës ir etinës problematikos susipynimas joje – Vydûnui, nuopat maþens auklëtam religingumo dvasia, tiesiog negalëjonebûti artimas. Indø filosofijos idëjas priimti kaip ypaè arti-mas didelæ reikðmæ turëjo ta aplinkybë, kad Vydûno pasau-lëþiûriniø pozicijø ieðkojimas laiko atþvilgiu beveik sutaposu jo ásijungimu á tautiná Prûsø lietuviø judëjimà, su kultû-rinës jo veiklos pradþia, su tos veiklos principø ieðkojimu.Bûtent indø filosofijos paveiktas, Vydûnas kaip tikslingiau-sià kelià pasirinks moralinio atsparumo ugdymà savo tauto-je. Jos idëjas suliedamas su teosofø mokymu, Vydûnas jomisremsis, jas propaguos.

Tø idëjø propagavimu reiðkësi Vydûno, kaip filosofo, veik-la. Propaguodamas tas idëjas, 1905–1906 m. jis leido filosofinádvimënesiná þurnalà „Ðaltinis“, kurio numeriai nuo 1907 m.pradëjo rodytis kaip atskiri traktatai – „Visatos sàranga“ (1907,Nr. 1), „Slaptinga þmogaus didybë“ (1907, Nr. 2–3), „Mirtis irkas toliau?“ (1907, Nr. 4–5), „Þmonijos kelias“ (1907, Nr. 6),„Likimo kilmë“ (1908, Nr. 1–6), „Apsiðvietimas“ (1909, Nr. 1–3),„Gimdymo slëpiniai“ (1909, Nr. 3–6). 1911 m. pasirodæs trakta-tas „Mûsø uþdavinys“ buvo jau be þurnalo rubrikos. Paèiame

22

kas antrà mënesá leidþiamame þurnale daugiausia buvo spaus-dinamos kai kuriø Vakarø teosofø, mistikø, filosofø (H. Bla-vatskajos, F. Hartmano, J. Bëmës, Tomo Kempieèio, J. Ekhar-to, Kerningo, È. Dþonstono, Dþ. Bruno, V. Bëlðës ir kt.) raðtøiðtraukos, dedama medþiagos ið vokieèiø ir anglø teosoføleidiniø „Theosophical Forum“, „Theosophical quarterly“,ið senosios indø filosofijos ðaltiniø („Bhagavadgytos“ ir kt.).Buvo paskelbta ir apie 30 paties Vydûno straipsniø bei seki-mø. Traktatuose ëmë ryðkëti ir besiformuojanti sava, vydûnið-ka pozicija, jos sàsajos su praktiniu kultûriniu veikimu. Tojisava pozicija, jos nacionalinis patosas aiðkiausiai buvo iðreikðtistambiausiame to meto traktate „Mûsø uþdavinys“, kuriameaiðkiai bandoma nuþymëti kultûriðkai atsigaunanèios lietu-viø tautos dvasinio vystymosi perspektyvà.

Kaip filosofas Vydûnas ásijungë ir á 1907 m. Vilniuje ási-steigusios Lietuviø mokslo draugijos veiklà, kurioje akty-viai dalyvaudamas, skaitydamas tiek bendresnio filosofiniopobûdþio, tiek su tautos kultûrinio vystymosi aktualijomissusijusius praneðimus, jis uþmezgë kontaktus su moksline irkûrybine Lietuvos inteligentija, tapo vienu ið savitesniø ir ryð-kesniø visos tautos kultûros proceso dalyviø.

Á praktinæ kultûrinæ veiklà Vydûnà átraukë po deðimtme-èio jubiliejaus atgimusi „Birutës“ draugija. Pradëjæs mokyto-jauti Tilþëje, jis ëmë dainuoti vokiðkuose miesto choruose,kuriems dirigavo tenykðtës muzikos mokyklos direktoriusV. Volfas. Èia pravertë ne tik ágimtas muzikalumas ir meilëdainai, bet ir ágûdþiai, ágyti namuose „diriguojant“ broliø irseserø chorui: kartais, reikalui esant, viename ið chorø tekdavopavaduoti dirigentà. Netrukus prireikë dirigento ir 1895 m.rudená sumanytam steigti Tilþës lietuviø baþnyèios chorui.Jos kunigas H. Reidys ir vienas ið „Birutës“ vadovø K. Voska irkreipësi á lietuviø reikalams neabejingà, muzikalø, dirigentopraktikos vokiðkame chore ágijusá mokytojà V. Storostà, pra-

23

ðydami já imtis vadovauti steigiamam baþnytiniam chorui.Motyvuodamas tuo, kad rimtai ruoðiasi atsidëti literatûrai, ðiopasiûlymo jis atsisakinëjo, bet netrukus sutiko.

Dar tø paèiø 1895 m. pabaigoje savo vyrø chorà subûrëir pati „Birutë“. Jam diriguoti vël prisipraðë V. Storostà. Taipne visai savo noru, be didelio entuziazmo paèioje 1895 m. pa-baigoje Vydûnas kibo á praktiná kultûriná darbà, kuris dideledalimi nulëmë jo kûrybos pobûdá ir kuriame jam buvo lemtalabai daug nuveikti.

Su „Birutës“ choru ið pradþiø dirbti sekësi sunkiai, betgreitai buvo áeita á geras vëþes. 1896–1897 m. vykusiø „Biru-tës“ ðvenèiø áspûdingiausià, meniðkai stipriausià programosdalá sudarë nebe vaidinimai, o choro koncertai. Garsas apietas ðventes ëmë sklisti po visà Prûsø Lietuvà. Deja, greitai ið-blëso birutininkø entuziazmas, ir po 1897 m. vasaros ðventëschoras iðiro.

Iðirus „Birutës“ chorui, kad nenutrûktø lietuviðkoji kon-certinë tradicija, keliø giedotojø mergaièiø iniciatyva imtamokytis ne tik giesmiø, bet ir dainø. Taèiau tiek baþnytineivyresnybei, tiek ortodoksiðkai nusiteikusiems parapijieèiamstai atrodë esàs nuodëmingas dalykas. Ið baþnyèios teko pasi-traukti. Bet giedotojai neiðsiskirstë ir, kaip buvo sumanæ, nuo1897 m. ëmë mokytis dainø ir ruoðtis koncertinei veiklai. Ið-mokæ nemaþa lietuviðkø dainø, jie labai svariai talkino „Biru-tei“. Beveik vien jø jëgomis buvo parengtos 1898–1899 m. ðven-tës, kuriø lygis pranoko ankstesniø „Birutës“ ðvenèiø lygá.1899 m. dirigentas V. Storostas debiutavo ir kaip dramaturgasbei reþisierius: per abi tø metø ðventes (II. 12 ir VI. 25) buvoparodyta jo pirmoji 1898 m. paraðyta drama – „pasakiðkas vai-dinys“ – „Pasiilgimas paveldëtojo“, kuriuo tarsi buvo nusaky-ta tiek autoriaus, tiek jo vadovaujamø giedotojø darbo pras-më ir tikslai: liaudies kûrybos pagrindu kurti naujas dvasinesvertybes ir jomis gaivinti tautà.

24

Bûsimasis Vydûnas anuometinëje dramaturgijoje nera-do tokiø vaidintinø kûriniø, kurie keltø atgyjanèios tautosdvasià, jà taurintø, þadintø norà tobulëti. Todël, siekdamasuþpildyti ðià spragà, pats ir ëmësi dramaturgo plunksnos. Taipper daugelá metø buvo sukurta gausi publikuota – 31 ávai-raus þanro (pjesës, tragedijos, misterijos, komedijos, „pasa-kiðki vaidiniai“) kûrinys – ir nepublikuota – 11 kûriniø – Vy-dûno dramaturgija. Raðydamas scenai, Vydûnas nesitenkinokilniomis intencijomis, vengë tiesmukos nacionalinës agita-cijos, o siekë sukurti tokius kûrinius, kurie, atitikdami laikodvasià, turëtø ir nenykstanèià universalià humanistinæ beiestetinæ vertæ, bûtø gilaus filosofinio turinio ir veiktø kultû-riðkai gaivinamus tautieèius, t. y. siekë esmingai praturtintisavàjà literatûrà.

Dël „Birutës“ nariø nedrausmingumo atsisakæ su ja to-liau bendrauti, giedotojai 1899 m. lapkrièio 12 d. ásteigë sava-rankiðkà „Giedojimo draugystæ“, vëliau pasivadinusià Tilþëslietuviø giedotojø draugija. Kaip skelbiama draugijos ásta-tuose, svarbiausias jos uþdavinys buvo „giesmëmis, dainomisir visokiais ypaèiai dramatiðkais vaidinimais meilæ á lietuviøkalbà ir tautà þadinti ir tuomi lietuviø kilmæ á garbæ iðkelti“. Ðiprograma buvo kuo nuosekliausiai vykdoma iki pat draugi-jos uþdraudimo 1935 m. Tokiu nuoseklumu ir veikimo ilga-amþiðkumu nepasiþymëjo jokia kita Prûsø lietuviø draugija.

Iki Pirmojo pasaulinio karo draugijos veikloje nebuvojokiø pertrûkiø. Vien Tilþëje kasmet ji suruoðdavo po 2 di-deles ðventes ir 4 vakarus. Áspûdingus renginius draugijaruoðdavo ir daugelyje kitø Lietuvos vietø – Klaipëdoje, antRambyno, Ðilutëje, Ragainëje, Kaukënuose, Smalininkuose,Þibuose, Lazdynuose, Skaisgiriuose ir kitur (daugiau kaipdvideðimtyje miestø ir miesteliø).

Giedotojø draugija greitai tapo paèia ryðkiausia Prûsølietuviø kultûrinio veikimo reprezentante. Apie jà geras gar-

25

sas sklido, á jà buvo orientuojamasi ir Didþiojoje Lietuvoje.Vilniaus spauda jos ðventes ne kartà apibûdino þavëdamasi,ragindama ið jø mokytis vietos scenos entuziastus.

Giedotojø renginiai tarp Prûsø lietuviø buvo populia-rûs tiek dël aukðto meninio lygio ir repertuaro patrauklumo,tiek dël kilniø intencijø. Kurti su vienu kitu pasirodymu ne-iðblëstanèias stiprø emociná poveiká daranèias, nykstantá liau-dies menà bent ið dalies kompensuoti galinèias estetines ver-tybes buvo vienas ið pamatiniø Giedotojø draugijos siekiø.Draugijos vadovas, bûdamas tikras menininkas, gerai paþin-damas Prûsø lietuviø buitá, jø dvasinio gyvenimo savumus irtradicijas, tame naujø vertybiø kûrime matë realiausià gali-mybæ „garbën kelti lietuviðkumà“, ið vidaus didinti tautos at-sparumà asimiliacijai, pakelti jos kultûros lygá, padaryti jàðiuolaikiðkesnæ, pajëgià iðsiverþti ið religijos religijos orto-doksijos nelaisvës. Dël tos ortodoksijos nemaþa paèiø Prûsølietuviø dalis buvo tiesiog prieðiðkai nusiteikusi savo nacio-nalinës kultûros vertybiø atþvilgiu. Tasai dël perdëto dievo-baimingumo kylàs prieðiðkumas neretai susipindavo su pras-ta estetine ir apskritai kultûrine orientacija, daugelá lietuviøvertusia dvasinio peno ieðkoti vokiðkuose kultûriniuose ren-giniuose, nors ðie bûdavo ne aukðtesnio, o daþniausiai ir þe-mesnio lygio uþ lietuviðkuosius.

Giedotojø veikla turëjo árodyti ir tai, kad lietuviø kultû-ra – ne atsitiktinai uþsilikæs praeities reliktas, ne muziejinisdalykas, o stipriai pulsuojàs kûrybinis procesas, turás savovystymosi perspektyvà. Tai padaryti tebuvo galima aukðtuveikimo lygiu, pateikiamø kûrybos dalykø estetiniu vertin-gumu. Toká lygá pasiekus, Giedotojø draugijos renginiai ta-po ne tiktai reikðminga lietuviø nacionalinio sàjûdþio forma,bet ir þenkliu viso kultûrinio gyvenimo faktu pietrytinëje Ryt-prûsiø provincijos dalyje. Vokieèiø ðviesuomenë ne tik noriailankydavosi lietuviø ðventëse bei vakaruose, bet ir pati „daþ-

26

nai kvietë Giedotojus savo suruoðimams lietuviðkai padainuo-ti“. „Ir dainavom, o ne vien Tilþëje, ale ir Ragainëje, ir vëliau 2kartus Gumbinëje“, – prisimena Vydûnas. Tilþës muzikos mo-kyklos direktorius V. Volfas Giedotojø dainavimà këlë kaippavyzdiná ir patardavo ið jo mokytis net garsiausio Tilþësmiðraus choro dainininkams. Tas pats V. Volfas ir kitas Tilþësmuzikas K. Jancas netgi patys talkino Giedotojams – harmo-nizavo liaudies dainas ir kûrë muzikà eiliuotiems Vydûnotekstams. Giedotojai yra sëkmingai bendravæ ir su vokiðkàja„Lietuviø literatûros draugija”: dainavæ jos jubiliejiniuose ren-giniuose 1904 ir 1909 m., o pats Vydûnas skaitæs ðios draugijossusirinkimuose praneðimø, dalyvavæs diskusijose.

Giedotojø draugija faktiðkai tapo kultûrinio Prûsø lie-tuviø gyvumo centru, ið kurio ásiþiebë daugelis naujø to gy-vumo þidiniø ávairiose Maþosios Lietuvos vietose. Mat drau-gijos nariai buvo ne tik tilþiðkiai, bet ir vaikinai bei merginosið daugelio aplinkiniø gyvenvieèiø. Jie savo gyvenamosiosevietose patys ëmë kurti jaunimo draugijëles. Jø pavyzdþiupasekë ir kai kurie „Birutës“ veikëjai. „1908–1914 m. buvo tik-ri lietuviðkø draugijø dygimo metai“. Taip susikûrë jauni-mo draugijëlës Klaipëdoje, Katyèiuose, Plikiuose, Doviliuo-se, Rûkuose, Paskalviuose, Vainoèiuose, Plaðkiuose, Kintuose,Vyþiuose ir daugelyje kitø vietø. 1912 m. ðios draugijëlës ástei-gë savotiðkà savø atstovø tarybà – „Santarà“, kurios pirmi-ninku iðrinko Vydûnà. Nuosekli ir energinga Giedotojø veikladaugiau ar maþiau sugestionavo ir kitø lietuviðkøjø kultûri-niø Maþosios Lietuvos sambûriø – Gumbinës lietuviø drau-gijos, Tilþës lietuviø klubo, Prûsø lietuviø susivienijimo,Keliaujanèio Prûsø lietuviø knygyno, Prûsø lietuviø jauni-mo susiraðinëjimo, Spaudos“ draugijos – atsiradimà ir akty-vià veiklà. Vydûnas pats daug kuo tiesiogiai prisidëjo prieðiø sambûriø veiklos. „Spaudos“ draugijoje buvo net vienasið jos vadovø.

27

Vydûno ir kitø nacionalinio sàjûdþio aktyvistø veiklanesustabdë Prûsø lietuviø nykimo, gal tik neþymiai já sulëti-no. Ekonominiø santykiø daugiausia nulemti germanizacijaipalankûs socialiniai faktoriai veikë daug stipriau negu á tau-tieèiø dvasiniø galiø þadinimà nukreiptos susipratusiø lietu-viø pastangos. Apie tø faktoriø veiksmingumà, vadindamasjuos materialinës vokieèiø kultûros pasireiðkimu, ne kartà sa-vo publikacijoje kalbëjo ir pats Vydûnas. Jo kultûrinës veik-los laikais lietuviø skaièius Rytprûsiuose tirpo ið esmës ne dëljø virtimo vokieèiais, o labiausiai dël gyventojø migracijos,dël to, kad ið industriðkai atsilikusios provincijos daugelis jossenbuviø (o daugiausia tai buvo lietuviai), ieðkodami geres-nio gyvenimo, keldavosi á pramonës centrus. Taèiau lietuviøskaièiaus maþëjimas Rytprûsiuose dar nereiðkia, kad kartu blo-gëjo ir kultûrinë jø situacija, kad silpnëjo jø nacionalinë sà-monë, t. y., kad Vydûno ir kitø aktyviøjø kultûrinio sàjûdþiodalyviø pastangos buvo bevaisës. Màstytojas buvo visiðkai tei-sus sakydamas: „Yra be abejonës daugiau gyvø lietuviø dabarkaip pirm 17 mt, man prasidedant dirbt“. Ryðkø kultûrinëssituacijos pagerëjimà rodë ne tik ir ne tiek didesnis susipratu-siø lietuviø skaièius, kiek pats jø kultûrinio gyvenimo akty-vumas, lietuviø draugijø steigimasis, jø ruoðiamø renginiøgausumas ir populiarumas, geras jaunimo reiðkimasis tø drau-gijø veikloje. Iðeidavo daugiau lietuviðkø knygø ir periodi-niø leidiniø, ir jie buvo labiau skaitomi negu XIX a. pabaigo-je. Visa tai dëjosi, kai mokyklose faktiðkai beveik nebebuvopamokoma lietuviðkai nei skaityti, nei raðyti. Toksai ryðkiaimatomas kultûrinës Prûsø lietuviø situacijos pagerëjimasXX a. pradþioje nebuvo vien tik Vydûno ir jo vadovaujamøGiedotojø nuopelnas. Indëlá á já áneðë visi, kas buvo susipratæir vienaip ar kitaip triûsë. Taèiau didþiausià XX a. pradþiojekultûriná þygá Prûsø Lietuvoje vis dëlto atliko Vydûnas ir jovadovaujama Tilþës lietuviø giedotojø draugija. Susikûrusi

28

paskutiniais XIX a. metais, ji greitai ir patikimai ásitvirtinodvasinio Prûsø lietuviø gyvenimo dirvoje ir tapo jø kultûri-nio judëjimo branduoliu, davë tam judëjimui tonà, suteikëspecifiná vydûniðkà atspalvá.

1905 m. pabaigai Giedotojai buvo sukaupæ daugybæ gies-miø ir dainø, kuriø dalá jau spëta iðleisti atskiru rinkiniu„Lietuvos aidos“. Svarbiausià iðliekamàjà Giedotojø veiklos vai-siø dalá tada sudarë 15 dar neskelbtø ávairaus pobûdþio dra-mø. Draugijos renginiø programose ir laikraðèiø informaci-jose vaidinamø veikalø bei daugelio atliekamø dainø tekstøautoriø þymëdavo pseudonimai L. Aidas, W. Aldas, R. Manasarba kriptonimai A. , L. A. , R. M. Nuo 1907 m. ðios dramos imarodytis atskiromis knygomis. Tais paèiais metais iðeina ir pir-mosios Rytø Prûsijoje lietuviðkos filosofinës knygos.

Tada pirmà kartà ir pasigirdo Vydûno vardas – juo pa-þymëtas minëtøjø draminiø ir filosofiniø veikalø autorius.1907 m. iðëjo 4 ðio autoriaus knygos, o kitais – net 6, tarpkuriø buvo ir monumentali draminë trilogija „Proboèiø ðe-ðëliai“, labai ryðkiai atskleidusi savitus dramaturgo ir filosofopasaulëþiûros bei kûrybos principus. Vëliau iki karo kasmetpasirodydavo po 2–3 Vydûno knygas, ið kuriø, kaip ir „Pro-boèiø ðeðëliai“, ypaè iðsiskiria dramø trilogija „Amþina ugnis“(1913 m.) ir filosofinis traktatas „Mûsø uþdavinys“ (1911 m.).

Taèiau pirmosios Vydûno knygos pasirodë, kaip ir joleidybinë veikla prasidëjo ne 1907 m., o gerokai anksèiau. „Bi-rutei“ nepajëgus imtis knygø leidybos, 1901 m. Tilþëje specia-liai ðiam tikslui susibûrë dar viena draugija – „Prûsø lietuviøsusivienijimas“. Per neilgà savo gyvenimà ði draugija teiðlei-do 3 knygas, ið kuriø dvi pirmosios tiesiogiai susijusios subûsimuoju Vydûnu. 1902 m. Bitënuose iðëjo pirmoji „Susivie-nijimo“ knyga „Bendraitë“ – ávairiø dalykø rinkinëlis, skirtas„atgaivinti meilæ á tëviðkæ, meilæ á tëvø kalbà ir tëvø graþiusbûdus“. Be J. Zauerveino, S. Valiûno eilëraðèiø, L. Rëzos vers-

29

tø Ezopo pasakëèiø, iðtraukos ið S. Daukanto „Istorijos þe-maitiðkos“ ir kt., èia buvo ðis tas ir ið sudarytojø – A. Bruoþio,M. Raiðukytës ir V. Storosto – bûsimojo Vydûno – kûrybos.(Sudarytojus nurodo Vydûnas viename atsiminimø straips-nyje). Vydûno plunksnai priklauso daugiau kaip treèdalis vi-sos knygos – kriptonimais A. L. ir R. L. pasiraðyti eilëraðèiai„Atsiminimas senovës“, „Motinos kalba“, straipsnis be pava-dinimo apie Lietuvà ir kitas straipsnis „Lietuviðka tautiðkadvasia“. Istoriosofinës ðio straipsnio idëjos buvo iðplëtotos ki-tame „Susivienijimo“ leidinyje – 1904 m. pradþioje be auto-riaus pavardës pasirodþiusioje trumpoje Lietuvos istorijoje „Se-nutë“. Jos autorystæ atskleidë pats Vydûnas. „<…> 1904 m.vienas paraðiau raðtelá „Senutë““, – paþymëjo jis atsiminimøstraipsnyje. „Senutë“ buvo pirmoji Vydûno knyga. Tiekstraipsniai „Bendraitëje“, tiek „Senutë“ – pirmieji, bet ganaryðkûs Vydûno istoriosofo bandymai. Juose randame ganaaiðkias uþuomazgas tø istoriosofiniø koncepcijø, kurios busiðplëtotos vokiðkai vëliau raðytuose ir iðskirtinæ reikðmæ tu-rinèiuose istorijos veikaluose „Lietuva praeityje ir dabar“ ir„Septyni ðimtmeèiai vokieèiø ir lietuviø santykiø“.

Po „Senutës“ „Prûsø lietuviø susivienijimas“ 1905 m.iðleido dar vienà knygelæ – J. Biliûno broðiûrà „Apsireiðki-mai ið þemës gyvenimo“, ir tuo jo leidybinë veikla taip patuþsibaigë. Tuo tarpu Giedotojø draugijos sukauptas turtas –jos vadovo paraðytos dramos, „ilgesni raðiniai apie gilesniusgyvenimo klausimus“, t. y. filosofiniai traktatai, daugybë gies-miø ir dainø – iðleisti galëjo gyventi antrà gyvenimà, spaus-dintu þodþiu atlikti dar vienà kultûrinæ misijà ir bûti iðsau-goti ateièiai. Keliø giedotojø iniciatyva buvo specialiai tamreikalui ásteigta bendrovë „Rûta“. Bendrovei vadovauti ëmësiviena ið artimiausiø Vydûno pagalbininkø Giedotojø drau-gijoje, aistringa jo skelbiamø filosofiniø idëjø sekëja MartaRaiðukytë, á pagalbà atëjo spaustuvininkas Martynas Aðmu-

30

taitis. Pirmoji bendrovës iðleista knyga – dainø rinkinys„Lietuvos aidos“ pasirodë 1904 m. viduryje.

„Rûta“ iðleido beveik visas (vos ne ðeðias deðimtis) Vy-dûno knygas. Paskutinis su „Rûtos“ þenklu spausdintas lei-dinys – filosofinis traktatas „Þmonijos sàmoningumas tiky-biniuose jos padavimuose, ðventraðèiuose ir tikybiniuoseþymþenkliuose“ (1941 m.). Visas leidinio tiraþas þuvo karometu. Aukðta poligrafine kultûra pasiþymintys „Rûtos“ leistiVydûno veikalai per visà pirmàjà XX a. pusæ sudarë didþiàjàir reikðmingiausiàjà tiek turinio, tiek formos atþvilgiu Prûsølietuviø pasaulietinës knyginës produkcijos dalá.

Pagrindinë visos kultûrinës ir kûrybinës Vydûno veiklosintencija buvo ta, kad lietuviø tauta tvirtëtø, augtø ið vidaus,„siektø aukðtesnio, tobulesnio þmoniðkumo“. Itin tiesiogiaiji buvo iðreikðta publicistikoje, kuria 1894 m. raðytojas pra-dëjo savo literatûriná darbà ir apskritai kultûrinæ veiklà. Nuo1896 m. kuriam laikui pradëjæs darbà Giedotojø ir „Birutës“draugijose bei ëmæsis studijø, ið publicistikos Vydûnas buvopasitraukæs. Á jà gráþo 1901 m., vël ëmæs skelbti ið pradþiø krip-tonimais L. , L. L. , R. L. , R. M. , T. L. bei pseudonimu Manas, onuo 1907 m. tikràja ir Vydûno pavarde pasiraðytus straipsnius„Naujoje lietuviðkoje ceitungoje“, jos priede „Kaimyne“, Lie-tuvos spaudoje („Vilniaus þiniose“, „Lietuvos þiniose“, „Vilty-je“, „Vaire“). Kaip ankstesniø, 1894–1895 m. raðytø, taip ir po1901 m. skelbtø straipsniø problematika ið esmës buvo ta pati –þadinamas lietuviø nacionalinis susipratimas, keliama jø savi-garba, stengiamasi ugdyti atsparumà nutautinimui. Taèiau pas-taruosiuose maþiau besama empiriniø ir emociniø elementø,o daugiau filosofiniø samprotavimø ir argumentacijos – èiapublicistine forma dëstomos jau beveik susiformavusios filo-sofinës koncepcijos bei idëjos ir, jomis remiantis, aiðkinaminacionalinës kultûros klausimai. Tø straipsniø kritikos smai-galys daugiausia nukreiptas ne tiek á germanizatorius ir jø

31

politikà, kiek á paèiø Prûsø lietuviø nacionaliná silpnumà,pasidavimà tautinei asimiliacijai, abejingumà dvasinei kultû-rai, sumaterialëjimà. Publicistikoje tiesiogiai ir netiesiogiai daþ-nai iðsakoma mintis, jog kova uþ lietuviðkumà nesanti savi-tikslë. Jos prasmë gilesnë. Tai kova uþ þmoniðkumà, kuris,filosofiðkai màstanèio publicisto manymu, menkëja ir nyksta,individui nutraukus santykius su tauta, jos dvasiniu palikimu.

Apie iðskirtiná dëmesá publicistikai labai vaizdþiai bylo-ja tai, kad Vydûnas pats ëmësi leisti periodinius leidinius.Pirmasis ið jø – jau minëtas 1905–1907 m. ëjæs dvimënesinis„Ðaltinis“. 1911 m. màstytojas, M. Raiðukytës ir M. Aðmutaièiopadedamas, pradëjo leisti þurnalà „Jaunimas“ – „mënesiná laik-raðtá skiriamà jauniesiems“. Ið esmës tai buvo populiarus filo-sofinis þurnalas, taèiau toks, kuriame aiðkinta ne filosofijosteorijos problemos, o praktiðkesni þmogaus ir tautos gyveni-mo, jaunimo dvasinio brendimo klausimai, á juos þvelgiant iðsavø filosofiniø pozicijø. Kiekviename numeryje bûdavo irpo vienà ar du grynai filosofinius straipsnius, taèiau ir jiedaugiau ar maþiau siedavosi su praktiniais jaunimo saviðvie-tos, pasaulëþiûros ugdymo ar saviauklos uþdaviniais. Dauge-lyje numeriø tilpdavo po straipsná, lieèiantá lietuviø kultûrosaktualijas, meno, literatûros klausimus.

Þurnalas pasiþymëjo átaigumu, pagarba ir tolerancijaávairiø paþiûrø skaitytojams, buvo visapusiðkai patrauklus irmëgstamas. Jis neabejotinai suvaidino reikðmingà vaidmenákeliant intelektinæ ir apskritai dvasinæ Prûsø lietuviø ir Lietu-vos jaunimo kultûrà.

Paskutinis „Jaunimo“ numeris iðëjo beveik ápusëjus pir-miesiems karo metams – 1914 m. gruodþio mën. Antraisiaiskaro metais, 1915-aisiais, Vydûnas dar leido kas ketvirtá iðei-nanèià „Naujovæ“, kuri savo pobûdþiu ir struktûra buvo labaipanaði á „Jaunimà“, tik tematiðkai daugiau susijusi su karolaiko aktualijomis.

32

KARO METU IR PO KARO

Karo metai sudaro neilgà, bet skaudø ir sunkø Vydûnogyvenimo etapà, kurio esminiai bruoþai – laukimas ir neþinia,abejonës ir viltys dël ateities, dël susiklostysianèios karo eigo-je tarptautinës situacijos ir dël savo tautos likimo. Taèiau màs-tytojas nepasidavë pesimizmui ir buvo pasiruoðæs deramaisutikti tai, kà þmonijai ir tautai atsiøs likimas. Tà deramà pasi-ruoðimà jis traktavo ne kaip aklà pasidavimà fatumui, o kaipsavo pastangø suderinimà su visumos vyksmu, su dësningaibesireiðkianèiomis jos kûrybos galiomis. Màstytojas tikëjo, joglietuviø tautai likimas klostysis palankiai, nes ji jau árodþiusisavo gyvybingumà ir vertingumà.

Siekdamas toká tikëjimà ádiegti tautieèiams, juos tuo ti-këjimu pastiprinti, Vydûnas tebeleido „Jaunimà“, o jo nebeið-galëdamas, – „Naujovæ“. Tikëjimas lietuviø tautos gyvybin-gumu paskatino Vydûnà antraisiais karo metais kiek papil-dþius iðleisti dar 1902 m. vokiðkai paraðytà istorijos veikalà„Lietuva praeityje ir dabar“. Veikalo iðleidimo tikslas, pasakpaties Vydûno, buvo „kelti mûsø tautos esimà á tautø sàmo-næ“. Kad knyga ðiam tikslui buvo tinkama, rodytø tai, jog jinetrukus buvo iðleista prancûzø (1916 m.), o kiek vëliau len-kø (1919 m.) bei rusø (1921 m.) kalbomis. Panaðia intencijakaro metais buvo paraðyta ir vokiðkame „Deðimtosios armijoslaikraðtyje“ („Zeitung der 10. Armee“) paskelbta keletasstraipsniø lietuviø literatûros, tautosakos bei etnologijosklausimais. Á tautø sàmonæ apeliavo ir Ðveicarijoje leidþia-mame Lietuviø informacinio biuro þurnale „Litauen“ iðspaus-dintas Vydûno straipsnis.

Apie politinæ lietuviø tautos ateitá karo metais Vydû-nas vengë pranaðauti. Tikëdamasis, kad tauta, turinti gaiviødvasiniø potencijø, visumos kûrybos vyksmo bus iðsaugota,jis kartu tikëjo ir palankiai jai susiklostysianèia politine situ-

33

acija. Manë, kad tokios situacijos susidarymas labiau sieti-nas su Vokietijos karine sëkme.

Polemizuodamas su Amerikos lietuviø laikraðèiais „Të-vynë“ ir „Ateitis“, palaikiusiais carinës Rusijos pusæ ir tikëju-siais daugiau naudos lietuviø tautai ið jos, Vydûnas árodinëjo,jog vokieèiø valstybës elgsenoje daugiau skaitomasi su mora-le, todël ir Lietuva turinti orientuotis á jà ir laukti maloniø iðjos. Toji polemika 1915 m. persikëlë á tuos paèius laikraðèius,kuriems raðytuose laiðkuose („Tëvynë“, 1915, Nr. 11, 19; „Atei-tis“, 1915, Nr. 12; „Lietuvininkø vienybë“, 1915, Nr. 11) Vydû-nas dëstë savo pozicijà, o Amerikoje tada gyvenæs ekonomis-tas A. Rimka jà kritikavo.

Karo pradþioje Vydûnas dar nebuvo perpratæs tikrøjøVokietijos imperializmo këslø Lietuvos ir lietuviø tautos at-þvilgiu, dar tikëjo oficialiosios propagandos skelbiamomisdeklaracijomis, neþinojo, kà Lietuvai atneð kaizerinë okupa-cija. Manydamas, kad vokieèiø valdþios politika remiasi ge-riausiomis humanistinëmis tautos kultûros tradicijomis, ne-áþvelgdamas, kad tiesioginis karo sukëlëjas yra kaip tik patiVokietija, Vydûnas ir politines karo prieþastis aiðkino Vokieti-jai palankesne ðviesa, buvo ásitikinæs, kad ji buvo priverstaásijungti á karà, nes jai rûpëjæ „ar netvarkos ir barbarizmo pe-rykla arba tvarka turi turëti Europoj pirmà vietà“. Kaip ir dau-gelis oficialiosios propagandos paveiktø Vokietijos pilieèiø,Vydûnas buvo ásitikinæs, jog „þmogaus vertybes jiems [vokie-èiams. – V. B.] priëjo ginti“. Tuo bene labiausiai já átikino tai,kad karo metu vyriausybës pusën stojo ir jà rëmë opozicinëVokietijos socialdemokratø partija.

Ið pokalbiø su kai kuriais aukðtais pareigûnais màsty-tojui atrodë, kad, netgi grynai politiniais motyvais vadovau-damasi, Vokietija ne pavergsianti, o paremsianti Lietuvà, tu-rësianti daugiau politinës naudos ið josios valstybingumo.Uþ keliø mënesiø prasidëjusi kaizerinë Lietuvos okupacija ir

34

visa, kas jos metu darësi, nerodë, kad tvirtintøsi ðis viltingasVydûno tikëjimas. Vokietijos spaudoje skelbiami kolonizaci-jos projektai rodë kaip tik prieðingas ðiam tikëjimui uþma-èias: paversti Lietuvà vokieèiø administracijos tvarkoma ko-lonija, jos gyventojus palaipsniui nutautinti, o paskui ájungtiLietuvà á Prûsijos sudëtá kaip provincijà.

Po karo Vydûno vertinimai*, lieèià karo kilimo prieþas-tis ir baigtá nulëmusias aplinkybes, Vokietijos vaidmená jame,labai pasikeitë, nes daug kas atsiskleidë kitoje ðviesoje, smar-kiai buvo nusivilta tuo, kuo beveik ðventai tikëta.

Didþiàjà karo dalá Vydûnas praleido raðydamas. 1914 m.dar baigiamas leisti „Jaunimas“, 1915 m. – kas keturi mënesiaiiðeidavo „Naujovë“, bendradarbiaujama vokieèiø okupaci-nës valdþios leistame laikraðtyje „Dabartis“ (1915 m., kol ëjoTilþëje). 1916 m. pasirodo þodynas – „Vokieèiø-lietuviø þo-dþiø rinkinys“ bei minëtas istorijos veikalas „Lietuva praei-tyje ir dabar“. Rengiamas lietuviø kalbos vadovëlis„Einführung in die litauische Sprache“ (iðl. 1919 m.). Benedidþiausias karo metø darbas – pagrindinis filosofijos trak-tatas „Sàmonë“, kurio pirmasis variantas jau buvo paraðytas1916 m. (iðleistas tik 1936 m.).

Karui einant á pabaigà, Vydûnas kurá laikà dirbo Rytøseminare (Orientalische Seminar) prie Berlyno universiteto.Ðiame dar O. Bismarko nurodymu ákurtame Seminare, rengu-siame vertëjus uþsienio reikalø tarnybai, buvo mokoma Vo-kietijos kolonijose gyvenanèiø ir kitø ne Europos tautø kal-bø. Vëliau imta dëstyti ir Vakarø Europos kalbos. Lietuviøkalba buvo susidomëta vokieèiø kariuomenei okupavus Lie-tuvà. Karo metu Seminare buvo ne tik mokoma kalbø, bet irverèiama bei tikrinama gausi korespondencija.

* Jie buvo iðdëstyti jo leistame „Darbymetyje“.

35

Nuo 1913 m., neišskiriant në karo metø, Vydûnas stu-dijø tikslais daþnai atvaþiuodavo á Berlyno universitetà, il-gesniam laikui apsistodamas pas seseris. Seminaro vadovybëspapraðytas, nuo 1917 m. kovo iki rugsëjo jis talkino tvarkantlietuviðkà korespondencijà. 1918 m. vasaros semestre á Semi-naro mokymo planus buvo átraukta ir lietuviø kalba, kuriàdëstyti ir pavedë Seminaro talkininkui Vydûnui. Ðeðiolikaiklausytojø jis ne tik dëstë savo gimtàjà kalbà, bet ir supaþin-dino juos su savo tautos kultûra, stengdamasis naudotis pro-ga suþadinti svetimtauèiø pagarbà jai. Dëstymu buvo paten-kinti tiek klausytojai, tiek Seminaro vadovybë, todël buvonuspræsta kursà pratæsti dar vienà semestrà. Taèiau tiek dëlto, kad pats lektorius negalëjo tæsti darbo Berlyne, nes norë-jo atnaujinti kultûrinæ veiklà Tilþëje, tiek dël revoliucijosávykiø Vokietijoje lietuviø kalbos dëstymas Seminare nebe-buvo tæsiamas.

Praûþus karui, Vydûno, kaip ir visø jo tëvynainiø, gyve-nimas labai pasikeitë, tik ne á tà pusæ, kurion màstytojas sudidelëmis viltimis þiûrëjo.

Tuoj po karo Rytprûsiuose ásigalëjo nepaprastai slogirevanðistinio tvaiko prisisunkusi dvasinë atmosfera, kuriojemenkte menko prieðkario laikais klestëti pradëjæ lietuviø kul-tûros ûgliai. Lietuvai atitekæs Klaipëdos kraðtas tapo vienu iðsvarbiausiø revanðistiniø siekimø objektø, o Vokietijoje liku-si lietuviðkoji Rytprûsiø dalis, kaip pasienio kraðtas, – audrin-ga revanðistiniø aistrø siautëjimo zona. Tiek paèiame Klaipë-dos kraðte, tiek Rytprûsiuose energingai agituojama uþ ðiokraðto atplëðimà nuo Lietuvos. Tuo tikslu Berlyne netgi buvoásteigta revanðistinë Klaipëdos kraðto vokieèiø ir lietuviø sà-junga (Memellandbundas) su skyriais Karaliauèiuje ir Tilþë-je. Tilþës skyrius veikë ypaè aktyviai. Revanðistines nuotaikasèionai energingai kurstë ir kitos sukarintos organizacijos –„Jaunimo apsaugos“ (Jugendwehr), „Vilkolakio“ (Wehrwolf),

36

„Plieno ðalmo“ (Stahlhelm), „Atsargos karininkø“ (Offizieren-verein) ir kt. Ðios organizacijos greitai pateko stiprion hitleri-nës nacionalsocialistø darbininkø partijos (NSDAP) átakon.1927 m. nacistai Miunchene ákûrë Rytø skyriø (Ostabeilung),kuris, be kita ko, rûpinosi ir nacistiniø bei kitø revanðistiniøsàjungø veikla Rytprûsiuose, ypaè Tilþëje ir kitose Lietuvospasienio vietovëse. Hitlerininkai tapdavo minëtø revanðisti-niø organizacijø vadovais, propaguodavo jose nacizmo idë-jas, taikydavo NSDAP veiklos metodus.

Vienas ið nacistø revanðistinës veiklos uþdaviniø buvoskiepyti gyventojø paniekà ir neapykantà vietos lietuviams,visokiais bûdais trukdyti ir kukliausias jø pastangas atsikovo-ti net konstituciðkai pripaþástamas tautinës maþumos teises,kurias deklaravo Veimaro Respublikos Konstitucijos 113straipsnis. Laikydamasi ðio straipsnio, pati valdþia bûtø turë-jusi Rytprûsiuose steigti lietuviðkas mokyklas, nes daugely-je vietoviø po karo nuo 50 % iki 70% gyventojø kalbëjo lietu-viðkai. Tûkstanèiai lietuviø vaikø (Rytprûsiuose tuo laikugyveno apie 100 000 lietuviðkai kalbanèiø þmoniø) ne tikneturëjo valdiðkø mokyklø gimtàja kalba, bet netgi negalëjonekliudomai ir negrasinami lankyti poros privaèiø lietuvið-kø mokyklëliø bei darþelio, ásteigtø dar veikusiø lietuviðkødraugijø pastangomis. Revanðistai, stengdamiesi uþtuðuoti tai,kas bent kiek primintø kraðtà buvus nevokiðkà, viskà „per-krikðtijo“, t. y. vokietino, – vietovardþius, su lietuviø materia-line bei dvasine kultûra susijusius objektus.

Keliolika metø po karo Prûsø lietuviams buvo likæs vie-nintelis – Vydûno siûlomas – kelias: neprarasti vidinës tvirty-bës, bûti kantriems, nepasiduoti klastingoms revanðistø pro-vokacijoms ir ramiai tæsti dar bent ástatymiðkai neuþdraustàkultûriná darbà draugijose, leisti savo spaudà ir tuo kiek pa-laikyti tautieèiø dvasià. Tuoj po karo atgijo Giedotojø, „Spau-dos“ draugijos, bandë veikti Tilþës lietuviø klubas, 1918 m.

37

ásikûrë „Vokietijos lietuviø susivienijimas“, tais pat metais ási-steigë jaunimo draugija „Nemunas“, o 1920 m. – M. Raiðuky-tës vadovaujama Moterø draugija.

Vydûnas ið esmës gráþo prie tø paèiø kultûrinio ir kûry-binio darbo formø, kuriomis buvo pasireiðkæs prieð karà. Vëlatnaujino Giedotojø draugijos bei teosofø bûrelio veiklà, skai-të paskaitas, raðë laikraðèiams, nors ir trumpai (1921–1925 m.),leido savo þurnalà „Darbymetis“. Toliau kuriamos ir Giedoto-jø renginiuose statomos bei leidþiamos dramos, nors ir kieklëèiau, gimsta nauji filosofiniai bei istoriosofinis traktatai. Netgigráþtama á pedagoginá darbà – tik jau nebe tarnybiniu pagrin-du, o tuo darbu patarnaujant savo tautos kultûrai: Vydûnastriûsia lietuviø kalbos kursuose, Tilþës realinëje gimnazijoje1919 m. rudená dësto lietuviø kalbà suaugusiems, 1920–1923 m.pavasariais – literatûrà Telðiø gimnazijoje, 1926–1927 m. – kul-tûros istorijà Klaipëdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasaràskaito paskaitas mokytojø kursuose Palangoje. Ðie pedagogi-nio darbo momentai kalba apie uþsimezgusius glaudesniusVydûno kontaktus su Lietuva. Á savarankiðka valstybe tapusiàLietuvà màstytojas deda dideles viltis, tiki, jog joje bus reali-zuoti jo puoselëti idealai, jai skiria daugelá savo darbø. Á Lie-tuvos aktualijas dabar krypsta beveik visa groþinë ir filosofinëkûryba, joms skiriama didelë publicistikos dalis, ypaè toji,kuri skelbiama Lietuvos spaudoje.

Lietuvai daugiausia buvo skirtas ir iðtisai paties Vydûnopasiraðytas „Darbymetis“. Pirmajame jo numeryje raðoma:„Lietuviø tautai dabar priëjo tikras darbymetis […]. Ji prade-da statyti ir tvarkyti savo gyvenimà […]. Bet svarbesnis […]yra darbas tøjø, kurie gamina tautos gyvenimo jëgas, bûtentmintis, palinkimus, jausmus“. Paèiais savo publicistikos rað-tais Vydûnas ir stengësi, kad tos „mintys, palinkimai, jaus-mai“ tautoje bûtø kuo kilnesni ir tauresni, kad socialiniamejos gyvenime ásigalëtø teisingumas, kad ugdytøsi aukðta jos

38

dvasinë kultûra, kuri taurinanèiai veiktø kitas tautas, ápras-mintø jos paèios egzistencijà. Tø intencijø vedamas, publicis-tikoje Vydûnas populiariai dëstë savo filosofines idëjas, jomisremdamasis, aiðkino dvasinës kultûros esmæ, rodë, kaip toskultûros siekti, kokias vertybines orientacijas formuotis. Ið to-kiø pat tautos tobulinimo intencijø gimë ir pirmieji po karoiðleisti filosofiniai traktatai – „Tautos gyvata“ (1920 m.), „Svei-kata, jaunumas, groþë“ (1928 m.).

Lietuvai skirtoje publicistikoje nuskamba ir nusivylimonepriklausomos valstybës valdymu, jo negatyviais padariniaistautos kultûrai gaidos. Ðiuo atþvilgiu ypaè bûdingas straips-nis „Mûsø tautos gyvenimo krizis“, iðspausdintas „Klaipëdosþiniose“ (1924, Nr. 56 ir 62) ir pakartotas „Darbymetyje“ (Nr. 8).

Lietuvoje ávairiuose miestuose ir miesteliuose Vydûnasskaitë daugybæ paskaitø (jas organizuodavo „Kultûros“ ben-drovë), kuriose irgi aiðkindavo savo filosofines koncepcijas,agituodavo uþ praktiná jø pritaikymà tautos gyvenime. Uþsi-mezgë nuoðirdûs màstytojo kontaktai su Lietuvos inteligenti-ja, akademiniu jaunimu, paprastais þmonëmis. Daugybë laið-kø korespondentams ir gerbëjams buvo irgi vienas ið kanalø,kuriuo turëjo tekëti á tautos sàmonæ humanistinës Vydûnoidëjos. Lietuvoje Vydûnas susilaukia pirmøjø didesniø stu-dijø apie savo kûrybà (V. Mykolaièio-Putino „Vydûno drama-turgija“, S. Ðemerio „Vydûno gyvenimas“, Vaiþganto „VilimasVydûnas“), dëmesingesnio savo knygø recenzavimo ir verti-nimo, tauresnës pagarbos savo asmeniui ir veiklai. 1927 m.liepos 2 d. màstytojas suþinojo, jog Pasaulinë raðytojø sàjungaLondone (PEN club) iðrinko já garbës nariu. 1928 m. balan-dþio mën. Lietuvoje buvo ypaè iðkilmingai paminëtas Vydû-no 60-metis. Kauno universitetas tada jam suteikë filosofijosdaktaro garbës vardà. 1933 m. Lietuviø raðytojø draugija Vy-dûnà iðrinko savo garbës nariu. Màstytojas netgi buvo numa-tytas pristatyti kandidatu Nobelio premijai.

39

Vydûnas kalba Joniniø ðventëje ant Rambyno kalno. 1925 m.

Vydûnas su Telðiø gimnazijos mokytojais ir mokiniais. 1920 m.

40

Kontaktai su Lietuvos þmonëmis, jø domëjimasis Vydû-no kûryba ir asmeniu sudarë daugiau ðventiðkàjà tarpkariometu màstytojo gyvenimo dalá. Tuo tarpu didesnioji, kasdie-niðkoji, tëvynainiø labui skirtais darbais uþpildyta to gyveni-mo dalis buvo kupina ne dþiaugsmo, o skausmingos átampos,paniekinimø ir paþeminimø.

Pirmaisiais keleriais pokario metais kultûrinis Prûsø lie-tuviø gyvenimas lyg ir gráþo á normalias vëþes. Vydûno vado-vaujamos Giedotojø draugijos veikla vël tapo reguliari ir sis-teminga – be pertrûkiø repetuojama, vël rengiami vakarai,ðventës. Giedotojai, kaip ir prieð karà, vël buvo laukiami sve-èiai Rusnëje, Lauksargiuose, Pakrokiuose, Kaukënuose, Ne-munyne. 1920 m. gruodþio 4 d. graþiai paminimas draugijos25-metis. Nors ásibëgëjanèiam darbui ið pradþiø dar niekasnetrukdë, taèiau prieðkariniø laikø masto jau nebepavykstapasiekti. Daug maþiau besusirenka giedotojø – dalis jø nebe-gráþo ið karo, dalis apsigyveno Klaipëdos kraðte, o dalis buvolinkusi eiti á vokieèiø chorus. Nedaug á Giedotojø renginiusbesusirenka ir klausytojø.

Nuo 1925 m. tiek Giedotojø, tiek visø kitø lietuviðkøjødraugijø veikla labai pasunkëja. Ásisiautëjus visaip kursto-moms ðovinistinëms aistroms, lietuviai kiekviename þingsny-je turëjo kæsti kuo didþiausià paniekà, o bet koks priminimasapie jø teises ir bandymas bent ðiek tiek kultûriðkai judëtibuvo laikoma „didlietuviðkos“ propagandos padariniais, vals-tybës iðdavimo akcija. Nors iki 1935 m. valdþia nebuvo uþ-draudusi kultûrinës jø veiklos, taèiau beveik në kiek netruk-domi savo iniciatyva jà galëjo kliudyti „patriotiðkai“ nusitei-kæ vokieèiø ðovinistai. Tà kliudymo akcijà uþmaskuotai rëmëir valstybinës ástaigos, turëdavusios duoti leidimus rengti va-karus ar iðvykas, nuomotis patalpas ir pan. Ne vienas giedoto-jø ir „Vokietijos lietuviø susivienijimo“ rengiamas vakaras bu-vo iðvaikytas, o aktyvesni lietuviai visaip áþeidinëjami, net

41

sumuðami. Negana to, vokiðkuose Tilþës laikraðèiuose pasi-pylë arðûs puolimai prieð „lietuviðkà propagandà“, o rengia-mos masinës vokiðkos ðventës tarsi demonstravo „didþiosiosnacijos“ galybæ ir jos paniekà kitatauèiams. Ypaè triukðmin-gai 1930 m. visoje Prûsijoje buvo minima 700 metø sukaktisnuo kryþiuoèiø ordino uþkariavimø pradþios prûsø ir lietu-viø gyventose þemëse.

Dël nepakenèiamø kultûrinio darbo sàlygø lietuviðkosdraugijos siøsdavo kolektyvinius pareiðkimus aukðtoms ins-tancijoms (provincijos vyriausybei, valstybës vidaus reikalø,ðvietimo ministerijoms ir pan.), áteikdavo memorandumustarptautinëms organizacijoms (Tautø sàjungai, Europos tauti-niø maþumø Kongresui), bet tie pareiðkimai turëjo toká patefektà kaip ir XIX a. pabaigoje ar XX a. pradþioje siunèiamospeticijos. Beveik visø ðiø pareiðkimø bei memorandumø pro-jektus raðydavo ar bent redaguodavo Vydûnas.

Prieð tautinæ diskriminacijà Vydûnas nukreipë ir Prûsølietuviø periodikoje skelbiamà savo publicistikà. Joje Prûsølietuvis traktuojamas nebe kaip savo vidinio neatsparumo, okaip visiðkai beginklë beapeliacinës iðorinës prievartos, gru-baus politinio ir kultûrinio smurto auka. Kritikos smaigalysdabar nukreiptas á vokieèiø ðovinizmo apologetus, revanðisti-nës politikos propaguotojus ir jos vykdytojus, kurie prikiða-mai parodomi kaip pasigailëjimo verti „tikri ligonys“, nebe-turá nei sveikos nuovokos, nei elementariausio padorumo.

Vokieèiø spauda vienu balsu tvirtino, jog lietuviø Ryt-prûsiuose faktiðkai jau nebelikæ, jog Bismarko laikais suinten-syvëjæs jø „kultûrëjimas“, t.y. „laisvas“ virtimas vokieèiais, jauesàs visiðkai uþsibaigæs. O tai, kad dar vis dëlto girdëti savoteises primenanèiø lietuviø balsai, esà ne kas kita, kaip iðpûs-tos lietuviðkos propagandos padarinys, kaip tam tikra Lietu-vos uþmaèiø atplëðti nuo Vokietijos tariamai lietuviðkà Ryt-prûsiø provincijos dalá iðraiðka. Lietuviø propagandistai, tarp

42

kuriø arðiausias esàs Vydûnas, stengiasi sudaryti klaidinantávaizdà, jog Rytprûsiø dalis dar tebëra lietuviðka, jog ten darneva gyvenama lietuviø. Maþdaug taip nuo treèiojo deðimt-meèio vidurio raðë laikraðèiai „Preussische Zeitung“, Königs-berger Allgemeine Zeitung“, „Tilsiter Allgemeine Zeitung“.Be to, ðiø „ceitungø“ korespondentai, pasiremdami revanðis-tinæ konjunktûrà atitinkanèiu vokieèiø istorijos mokslu, iðsi-juosæ tvirtino, jog lietuviai neturá jokios moralinës teisës gim-to kraðto laikyti savo protëviø tëvyne, nes ðis mokslas árodæslietuvius esant ne Prûsø þemës senbuvius, o atsibastëlius iðLietuvos. Treèiojo deðimtmeèio vokieèiø istorikai ið tikro áro-dinëjo, jog Prûsø lietuviai esantys XIV–XV a. ið Lietuvos Di-dþiosios Kunigaikðtystës atsikëlæ kolonistai. Didelë Vydûnopublicistikos dalis kaip tik ir buvo skirta atremti šiai šovinisti-nei propagandai.

Ið didelio susirûpinimo liûdna savo tëvynainiø padëti-mi, taip pat ir ið nuoðirdþios pagarbos vokieèiø kultûros ver-tybëms bei sielojimosi dël to, kad savo elgesiu jas brutaliainiekina tie, kuriems jas derëtø paveldëti ir puoselëti, gimë netik laikraðtiniai straipsniai, bet ir dvi fundamentaliausios tolaikotarpio Vydûno knygos – tragedija „Pasaulio gaisras“ iristoriosofinis traktatas „Septyni ðimtmeèiai vokieèiø ir lietu-viø santykiø“. Pastarasis raðytas vokiðkai, nes tiesiogiai adre-suotas tiems, kurie vykdë ar teisino revanðizmo politikà, ban-dë jai suteikti istorinio teisëtumo regimybæ, pagrásti jos taria-mà kultûtrëgeriðkumo misijos prasmingumà. Knyga buvo lygir proginë, skirta 700 metø sukakèiai nuo Kryþiuoèiø ordinouþkariavimø pradþios prûsø ir lietuviø gyventose þemëse. Vy-dûnas savo veikale ir stengësi parodyti, kà ið tikro davë prû-sams ir lietuviams ordino neðta krikðèioniðkoji kultûra.

Knyga neliko nepastebëta tø, kam buvo adresuota. Lai-mei, policijos organai ja susidomëjo 1934 m. pradþioje, kainemaþa tiraþo dalis buvo iðplatinta. Susidomëti greièiausiai

43

paakino kandi istoriko K. Forðtroiterio recenzija, iðspausdin-ta pirmajame 1934 m. þurnalo „Altpreussische Forschungen“numeryje. 1934 m. kovo 16 d. policija knygà uþdraudë irspaustuvëje tebebuvusià tiraþo dalá (apie 1200 egz.) kovo 22 d.konfiskavo. Tø pat metø birþelio 15 d. Gumbinës apygardospolicija raðtu praneðë, jog atmetamas geguþës 3 d. Vydûnoskundas dël „Septyniø ðimtmeèiø…”; konfiskavimas tameraðte buvo motyvuotas tuo, kad knyga, kaip, ruoðiant dirvàRytprûsiø dalies prijungimui prie Lietuvos, „kenkia gyvy-biðkai svarbiems valstybës interesams“. Nepadëjo në 1934 m.liepos 18 d. iðsamus Vydûno pasiaiðkinimas. Kartu su ðia kny-ga buvo konfiskuota ir spaustuvës sandëlyje gulëjæ neiðpla-tinti 917 egz. „Pasaulio gaisro“.

Realizuodamas savo nuosaikios kultûrinës veiklos prin-cipus, Vydûnas ðá tà savo tëvynainiø labui bandë laimëti perEuropos tautiniø maþumø kongresà, ásteigtà 1925 m. ir vykda-vusá kasmet ávairiuose Austrijos bei Ðveicarijos miestuose. Tiebandymai màstytojui atsiëjo labai brangiai, o laimëti labai ma-þai kà tepavyko. Minëto Kongreso ásteigimà inspiravo ir joveiklà finansavo, o kartu jai vadovavo Vokietijos vyriausybë.Prisidengdama uþsienyje gyvenusiø vokieèiø maþumø inte-resø gynimu, sukurdama regimybæ, jog tasai gynimas turi vi-sø Europoje gyvenanèiø maþumø interesø gynimo prasmæ,Kongreso vadovybë faktiðkai veikë ta linkme, kad vokieèiømaþumos taptø veiksmingais revanðistinës politikos árankiais,padedanèiais silpninti tø maþumø turinèias valstybes. Kon-gresas nepriëmë jokios programos silpnoms maþumoms gin-ti, o Vokietija netgi nepakluso maþumø teises lieèianèiai Tau-tø Sàjungos kontrolei, pareikðdama, kad ji pati „moraliðkaiásipareigojanti“ ðias teises savo valstybëje saugoti.

Paèios Vokietijos maþumos – lenkai, danai, sorbai, fryzaiir lietuviai – 1924 m. susibûrë á „Vokietijos tautiniø maþumøsàjungà“. Lietuviams ðioje „Sàjungoje“ atstovavo „Vokietijos

44

lietuviø susivienijimas“ (Vydûnas buvo jo garbës narys). Pro-testuodama prieð tai, kad á Kongresà nebuvo priimti lietuviaiir fryzai, 1927 m., „Sàjunga“ ið jo iðëjo. Norëdami pakirsti „Sà-jungos“ nariø solidarumà, Kongreso vadovybë bandydavo ákasmetinius kongresus kviestis kurá nors ið jø. Tokie kvietimaibûdavo atmetami. Lietuviø „Susivienijimas“, inspiruojamas„Sàjungos“, nuo 1927 m. siøsdavo praðymus priimti á Kongre-sà. Jie vis nebûdavo patenkinami. Praðymo patenkinimas bû-tø reiðkæs tautinës maþumos statuso pripaþinimà Prûsø lietu-viams. 1930 m. á eiliná praðymà „Susivienijimas“ gavo teigia-mà atsakymà, bet „Sàjungos“ vadovybë pareikalavo ið „Susi-vienijimo“ vadovybës atsisakyti Kongrese dalyvauti, motyvuo-jant solidarumu su kitomis Vokietijos tautinëmis maþumo-mis. „Susivienijimas“ tam reikalavimui pakluso. Taèiau Kon-greso vadovybë darë spaudimà Lietuvos vyriausybei ir ásak-miai pageidavo, kad, jeigu nenorima pabloginti ir taip ne itinsklandþiø politiniø ir ekonominiø Lietuvos ir Vokietijos san-tykiø, bûtø garantuotas Prûsø lietuviø atstovo dalyvavimasKongrese. Prieð tai Kongreso generalinis sekretorius E. Amen-dë buvo apsilankæs Tilþëje ir susipaþinæs sau tenykðèiais lie-tuviø veikëjais. Jam imponavo nuosaiki kultûrinë Vydûnopozicija, jo keliamø reikalavimø leisti lietuviams laisviau kul-tûriðkai reikðtis pobûdis. E. Amendë per Lietuvos KonsulatàTilþëje ir Lietuvos uþsienio reikalø ministerijà iðreiðkë pagei-davimà, kad á Kongresà bûtø deleguotas bûtent Vydûnas. Kon-sulatas 1930 m. rugpjûèio 25 d. sukvietë bendrà nuo „Susivie-nijimo“ atskirai veikusiø draugijø (Giedotojø, „Spaudos“, Mo-terø) valdybø posëdá, kuriame buvo pareikðtas nepritarimas„Susivienijimo“ atsisakymui vykti á Kongresà ir kuris Prûsølietuviø draugijø vardu ágaliojo Kongrese dalyvauti Vydûnà.Kaip raðoma konsulo E. Jatulio 1930 m. gruodþio 16 d. laiðkeLietuvos uþsienio ministrui, tai buvo padaryta „atsiþvelgiantá Lietuvos interesus, pono Ministro nurodymu“.

45

Vydûnas. 1930 m.

46

Dalyvavimà Kongrese Vydûnas panaudojo kaip realiàprogà ið tarptautinës tribûnos prabilti apie sunkià Prûsø lie-tuviø padëtá, mandagiai ir taktiðkai ið vokieèiø pareikalautito, ko jie patys reikalauja ið kitø. Savo sveikinimo kalbojeteigiamai ávertinæs oficialiai skelbiamas Kongreso intenci-jas, jis kartu iðsamiai nuðvietë nenormalià Prûsø lietuviø pa-dëtá, parodë, jog valstybë su lietuviais elgiasi kaip tik prie-ðingai, negu skelbiama Kongreso lozunguose.

Vydûno dalyvavimas Kongrese turëjo Prûsø lietu-viams ðiokiø tokiø teigiamø padariniø. Buvo leista steigtiprivaèias mokyklas, spaudai duotas nurodymas liautis va-rius grubià antilietuviðkà propagandà (to nurodymo nie-kas nepaisë). 1930 m. gruodþio 27 d. ásikûrë „Kultûros“ drau-gija, kurios tikslas – ðviesti (daugiausia skaitant paskaitas,organizuojant kalbos kursus ir pan.) savo tauta bei jos kul-tûra besidominèius Prûsø lietuvius. Tà ðvieèiamàjá darbàVydûnas pirmiau dirbo „Susivienijimo“ bazëje. Daugiau lai-mëti nepavyko nieko, nors kitais, t. y. 1931 m., Kongrese (ja-me Vydûnas atstovavo ir Vilniaus kraðto lietuviams) buvoásakmiai keliamas klausimas dël valdiðkø mokyklø lietu-viams steigimo. Bevaisis buvo Vydûno dalyvavimas Kon-grese ir 1934 m.

Vydûno, kaip Prûsø lietuviø atstovo, dalyvavimas1930 m. Europos tautiniø maþumø Kongrese Þenevoje sukë-lë Vokietijos tautiniø maþumø sluoksniuose didelá nepasi-tenkinimà. „Vokietijos tautiniø maþumø sàjungos“ vadovy-bë tai traktavo kaip patarnavimà skaldomajai Vokietijos im-perialistø politikai. „Sàjungos“ veikëjas Janas Skala jos leis-tame þurnale „Kulturwehr“ paskelbë apie ðá Vydûno þings-ná arðø kritiná straipsná. Ta pati kritika grubesne foma buvopakartota ir vienkartiniame „Susivienijimo“ leidinyje „Li-tauische Stimme“, iðleistame uþ „Sàjungos“ subsidijas. „Su-sivienijimas“ ir tuo nesitenkino – prieð Vydûnà buvo sukel-

47

ta pikta, gerokai iðpûsta, labai nekultûringa kampanija, kuritæsësi iki pat 1935 m., t.y. kol bet koks kultûrinis lietuviøveikimas buvo uþdraustas.

Kritiðkai vertinant Vydûno dalyvavimà minëtuoseKongresuose, galima já apibûdinti kaip ne visai apgalvotà,neatsargø politiná þingsná, kuriuo (to visai nenorint) galkiek ir patarnauta skaldomosioms ðio Kongreso vadovybësuþmaèioms. Taèiau mokëti uþ tà klaidà Vydûnui teko nepel-nytai brangiai, juo labiau, kad toji klaida në maþyte daleleneuþtemdo jo didþiuliø nuopelnø, kuriø puolëjai stengësinë nematyti.

Þinoma, labiausiai Vydûnui teko kentëti nuo faðistuo-janèiø vokieèiø neapykantos. Ásigalint naciams, ypaè Hitle-riui atëjus á valdþià, kaip þmoniðkumo apaðtalas ne tik tarplietuviø, bet ir tarp vokieèiø pagarsëjæs filosofas ir raðytojasturi kæsti paèius grubiausius pasityèiojimus, netgi fizinio smur-to akcijas. Rami, gandiðka „ilgaplaukio lietuviø filosofo“ lai-kysena nacistinius fanatikus kartais sulaikydavo nuo tiesiogi-nio fizinio smurto, taèiau kartu këlë dar didesná átûþá, kurá jie,apspitæ Vydûnà gatvëje ar susirinkæ prie namø, iðreikðdavopikèiausiais ðûkaliojimais, keiksmais, drastiðkaisiais grasini-mais. Taèiau ne visada pasitenkindavo grasinimais – Vydûnasyra gavæs ne vienà smûgá, á já pataikë ne vienas grumstas arkitas kietas piktos rankos mestas daiktas, ne kartà yra byrëjæ jobuto langai. Kad ekscesai prieð garbingà lietuvá neágytø per-nelyg drastiðko pobûdþio, daþnai já tuëdavo saugoti policija.

Kai kurie uþpuldinëjimai savo mastais bûdavo iðskirti-niai. Tiesiog antivydûniðka, kartu ir antilietuviðka demon-stracija virto 1932 m. vasario 14 d. ávykiai, kilæ kaip reakcija ávokieèiø ir lietuviø santykiø paaðtrëjimà Klaipëdos kraðte. Tàdienà Tilþëje, vienoje ið aikðèiø (Fletscherplatz), ávyko vokie-èiø protesto mitingas, nukreiptas prieð Lietuvos politikà Klai-pëdos atþvilgiu. Maþdaug tuo pat metu netoli nuo tos vietos

48

vyko „Kultûros“ draugijos surengtas lietuviø susirinkimas,kuriame Vydûnas skaitë praneðimà. Pasibaigus mitingui, kaikurie jo dalyviai ðûkaliodami ásiverþë á salæ, ir praneðimasbuvo nutrauktas. Paskutiná ið salës iðëjusá Vydûnà apsiautëminia ir visà kelià, kol jis pasiekë namus, ðûkavo: „Ðalin iðda-vikà!“, „Á Klaipëdà já!“, „Lietuviðkas ðuo!“. Tos paèios dienospopietæ Vydûnas, kaip kasdien, ëjo èiuoþyklon, bet ir èia jápuolë minia, ir teko gráþti namo. Vël visà kelià lydëjo keiks-mais besiðvaistantis ir besispjaudantis faðistuojanèiø fanatikøbûrys. Nuo tàsymø màstytojà apsaugojo policija, bet nuo svai-dymø apsaugoti nepavyko, ir mestas kietas daiktas pataikë ákairájá þandà. Vydûnui gráþus namo, minia, susibûrusi prie-ðais jo langus, visà valandà skandavo „Ðalin iðdavikà!“. Men-kesnio masto grasinimai su retomis iðimtimis kartojosi kas-dien beveik visus 1932 metus. 1933 m. kovo pradþioje unifor-muoti hitlerininkai ásiverþë á Giedotojø draugijos repeticijàir privertë dainininkus giedoti vokieèiø himnà. 1935 m. gegu-þës 17 d. aikðtëje susirinkusi minia ðûkavo prieð Vydûnà, opaskui ëmë dauþyti jo buto langus. Akmenø prilëkæ ir á kam-bará. Vydûno þmona bijojo, kad tik jo neuþmuðtø.

Skaudþius smûgius septintà deðimtá baigianèiam filoso-fui ir raðytojui siuntë ir pats likimas. 1933 m. liepos 14 d. posunkios ligos mirë artimiausia jo kultûrinës veiklos bendra-þygë Marta Raiðukytë, dalyvavusi Giedotojø draugijos veik-loje beveik nuo pat jos pradþios. Su Vydûnu jà siejo ne tikbendri rûpesèiai draugijoje, bet ir nepaprastas sielø artimu-mas, tos paèios iðpaþástamos tiesos apie esminius bûties daly-kus. Ji buvo ir kûrybinio raðytojo darbo bendraþygë, ne tiktvarkiusi „Rûtos“ bendrus reikalus, bet ir pasireiðkusi kaippirmoji kritikë ir patarëja, kaip daugelio tauriausiø moterið-køjø personaþø prototipas. Ji rengë spaudai Vydûno rankrað-èius, pati bandë plunksnà publicistikoje, reiðkësi kaip vertëja.Labai skaudus Vydûnui buvo ir 1937 m. lapkritis: 14 d. mirë

49

mylimiausias brolis – Klaipëdos Luizës gimnazijos mokytojasJurgis Storostas, o 28 d. ðá pasaulá paliko þmona. Aktyviai vi-suomeniðkai veikti, su daugybe þmoniø bendrauti ápratusá,visø mëgtà ir gerbtà filosofà dabar slëgë ne tik persekiojimai irpatyèios, bet ir sunki vienatvës naðta. „Ir likausi vienas tam-siausiuose neapykantos ir paniekos rûkuose“, – paraðys Vy-dûnas savo septyniasdeðimtmeèio iðvakarëse.

Bet ir tai buvo dar ne viskas, kà Vydûnui teko iðkæsti.Nuo grubiø ekscesø policija já saugojo, bet kartu ir pati já sekëkaip politiðkai nepatikimà, nuolat tikrino korespondencijà,kviesdavosi paaiðkinimui dël susitikimø su vienu ar kitu lie-tuviu bei valdþios pasitikëjimo neturinèiais vokieèiais. Per vie-nà patikrinimà finansinë policija aptiko Vydûnui pasiraðytisiøstà Lietuvos þemës banko sàskaità. Jà remdamasi, Karaliau-èiaus kraðto finansø tarnyba (Landesfinanzmat) apkaltino màs-tytojà finansiniu sabotaþu. To kaltinimo pagrindu buvo iðkel-ta byla, ir 1938 m. kovo 11 d. Vydûnas areðtuotas.

Màstytojas buvo kaltinamas tuo, kad jo vardu Þemësbanke Kaune esà ádëta 60 000 litø, apie kuriuos privalëta pra-neðti atitinkamoms ástaigoms. To nepadarius, pagal neseniaiiðëjusá ástatymà dël Vokietijos pilieèiø uþsienyje laikomo tur-to, nusikaltusiajam grësë netgi mirties bausmë. Be to, Vydû-nas esàs kaltas ir dël to, kad ið Lietuvos pinigø gaunàs ne litais,o markëmis, kad markëmis ëmæs pinigø ið jam testamento pa-vesto klaipëdieèio A. Bruoþio palikimo, kad esà ne visi uþ Lie-tuvoje parduodamas knygas gaunami pinigai bei honoraraiuþregistruoti ar per vëlai uþregistruoti.

Baisiausias kaltinimas buvo dël Þemës banke buvusiøpinigø. Tuos pinigus (60 000 litø) pagal aukø lapus ið tikrøjøsurinko Lietuvos visuomenë. Uþ juos buvo numatyta nupirk-ti ar pastatydinti Tilþëje kuklø namà, kuriame Prûsø lietuviaigalëtø rengti savo kultûrinius renginius. Namo reikalu rûpi-nosi trumpai veikusi Prûsø lietuviø draugijø taryba, kurios

50

pirmininku buvo iðrinktas Vydûnas. Tos tarybos vardu á Þemësbankà Kaune ir plaukë Lietuvoje renkamos aukos. 1935 m.uþdraudus visas draugijas, ði taryba irgi buvo panaikinta irneteko jokiø teisiø, kartu ir teisës disponuoti surinktais pini-gais. Akivaizdø faktà, kad Vydûnas juridiðkai nebegalëjo bûtitø pinigø savininkas ir á juos nepretendavo, hitlerinës Temi-dës tarnams buvo parankiau nutylëti. Sirguliuojantá septy-niasdeðimt metø sulaukusá filosofà ir raðytojà kalëjime pralai-kë du mënesius, o ir iðleidæ kaltinimo nepaneigë ir palikogrieþtai policijos prieþiûrai. Dar keletà kartø jis buvo kvie-èiamas tardymui. Beveik dvejus metus Vydûnas ieðkojo teisy-bës ávairiose valstybës instancijose, raðinëjo á jas uþklausimus.1939 m. geguþës 15–16 d. buvo netgi numatytas teismas, betnetrukus atidëtas. Tiktai 1940 m. vasario 14 d. laiðku buvo pra-neðta, jog teisingumo ministras, fiurerio ágaliotas, ásakë nu-traukti Vydûno bylà dël devizø ástatymo paþeidimo.

Ið kalëjimo Vydûnà paleido ne vien dël to, kad nebuvorimtesniø duomenø fabrikuojamai bylai pagrásti, ne atsiþvel-giant á silpnà jo sveikatà (dalá areðto, priþiûrimas policijos, jispraleido ligoninëje), bet daugiau dël pasaulio kultûros veikë-jø sluoksniuose pasigirdusiø protesto balsø. Lietuviø raðyto-jø draugija iðsiuntinëjo tarptautinëms raðytojø organizaci-joms, ávairiø ðaliø intelektualinio bendradarbiavimo komisi-joms, literatûriniams laikraðèiams ir þymiausiems kultûros vei-këjams memorandumà dël Vydûno ákalinimo. Á já atkreipëdëmesá net Sovietø Sàjungos („Literaturnaja gazeta“, „Inter-nacionalnaja literatura“) ir kitø ðaliø spauda. Ryðium su ðiaakcija 1938 m. geguþës 2 d. á Kaunà buvo atvykæs Vokietijosraðytojø sàjungos pirmininkas F. Blunkas, kuriam gráþus á Ber-lynà, Vydûnas buvo netrukus (geguþës 9 d.) paleistas.

Dar prieð patekdamas á kalëjimà, Vydûnas rûpinosi lei-dimu persikelti Lietuvon, kur tikëjosi be didesniø rûpesèiøgalësiàs atsidëti kûrybai ir atsikvëpti nuo kasdien lydëjusios

51

paniekos ir persekiojimo. Buvo netgi jau paruoðtas butas Ði-lutëje, o ðio miesto gyventoja Anë Rimdþiuvienë, kaip vegeta-rë, apsiëmë tvarkyti jo namø ûká. Taèiau po kalëjimo policijosprieþiûrai paliktam, teismo organø galutinai neiðteisintam Vy-dûnui valdþia praðomo leidimo nedavë, uþdraudë netgi trum-pam á Lietuvà nuvaþiuoti.

Asmeninis gyvenimas po kalëjimo Vydûnui buvo kiekramesnis, be reikðmingesniø atsitikimø, maþiau patiriama ne-apykantos ið sutinkamø þmoniø. Santykiuose su Tilþës gy-ventojais atsiranda nelaukto palankumo momentø: antifaðis-tiðkai nusiteikæ þmonës ima Vydûnui rodyti palankø dëmesáir atvirai reikðti pagarbà. Nutrûkus visuomeninei veiklai, dau-giau atsiduodama kûrybiniam darbui. „Tai sëdþiu sau ramusdaþniausiai uþ raðymo stalo ir raðau visa ko“, – sakoma viena-me ið to meto màstytojo laiðkø. Nors to ramaus sëdëjimo da-bar lyg ir niekas tiesiogiai nedrumsèia, taèiau ramybë tëraiðorinë, tik tariama. Vydûnas ne ið tø indiðkosios iðmintiessekëjø, kurie bûtø galëjæ visai atsiriboti nuo pasaulio ir pa-nirti nirvanon tada, kai tà pasaulá yra apnikæ piktieji demo-nai. Tautos, pasaulio kanèia buvo ir jo kanèia. Kaip asmeni-nës tragedijos já sukreèia Klaipëdos kraðto uþëmimas („siur-prizas“ 71-ajam gimtadieniui), karo pradþia, Lietuvos nepri-klausomybës netektis. „Tik netrukus smarkavimo ir skausmøbangos pagavo mane nuolat smarkiaus supti (…). Net kieta-me nakties miege ji [karo audra – V. B.] man sukëlë baisiusregëjimus. Tada prieð visa tai asmeniðkasis mano vargas atro-dë man kaip menkas ðmëkðtelëjimas (…). Vis ið naujo manyjeatsiliepë karø pataikintø þmoniø skausmai, tarsi að pats patir-èiau, kà tëvai kenèia, netekæ sûnaus, moters, likusios be vyro,sesers be brolio, vaikai be tëvo, draugai be draugo. Ir gal darskaudþiau mane þeidë tai, su kokia velniðka neapykanta tau-tos ir atskiri þmonës prieð vienas kità apsireiðkë. Vargau visoto draskomas kaip koks kankinys“.

52

KITO KARO IR POKARIO METAIS

Dar iki kalëjimo Vydûnas buvo baigæs taisinëti ir papil-dyti 1935 m. paraðytàjá veikalà „50 metø tautiniø Prûsø lietu-viø draugijø gyvenimas“. Dienos ðviesos jis, deja, neiðvys.

Kiek atsigavæs po kalëjimo, raðytojas parengia spaudaikelis anksèiau raðytus dramos kûrinius, baigia pradëtusstraipsnius. Ðiais darbais jis „kilæs màstymo bei regëjimo laips-niais á dvasiná gyvenimà, kuriame plasto tautos ðirdis“. Ne-trukus màstytojas susikaups filosofiniam savo laiko vyksmøapmàstymui, stengsis paaiðkinti bûtiðkàjá jø lemtumà. Da-bar „pagaliau ir iðkilau dar aukðèiau uþ tautiðkà gyvumà“, –pasisakys apie savo darbà. Vydûnas mëgina aprëpti visosþmonijos sàmonëjimo raidà, iðryðkinti „aukðèiausius þmo-niðkumo sàmoningumo dalykus“, kuriais laiko didþiàsiaspasaulio religijas, jø ðventraðèiuose iðsakytas tiesas. Jis imasidar kalëjime sumanyto veikalo „Þmonijos sàmoningumasjos tikybiniuose pavadinimuose, ðventraðèiuose ir ðventuo-se þymþenkliuose“, kurá 1941 m. pavasará atiduoda spausdin-ti. Taèiau iðspausdinta knyga lieka gulëti O. v. Mauderodësspaustuvës sandëlyje, nes dël autoriaus politinio nepatikimu-mo neduodamas valdþios leidimas jà platinti. Iðgavæs tvirtàpaþadà knygos nièniekam neduoti, spaustuvës ðeimininkaspaslapèia áteikia autoriui 14 egzemplioriø. Tai buvo paskuti-në Tilþëje iðleista Vydûno knyga, paskutinë paþymëta „Rû-tos“ bendrovës þenklu.

Kurdamas ðá veikalà, màstytojas dirbo ir kitus darbus –1938 m. liepos mënesá pradëjo, o 1940-aisiais baigë „Kalëjimà-laisvëjimà“ – autobiografiná pasakojimà apie uþ grotø patir-tus iðgyvenimus, ten kilusius apmàstymus ir prisiminimus.Vydûnas raðo Lietuvos laikraðèiø ir þurnalø („Akademiko“,„Dienovidþio“, „Jaunosios Kartos“, „Lietuvos aido“, „Naujo-sios Romuvos“) uþsakomus straipsnius, kartu imasi dar vie-

53

no svarbaus darbo – verèia jam didelës átakos padariusià se-novës indø filosofinæ poemà „Bhagavadgytà“. Pirmiau bu-vo bepasirenkàs kinø màstytojo Laozi traktatà apie Dao, betatidëjo. „Bhagavadgytà“ vertë penkis kartus, penktàjá baigë1939 m. vasarà ir siuntë kalbininkui A. Saliui, kad tas paþiû-rëtø, „ar taisyklingi yra vartojami nepaprasti þodþiai“, betatsakymo nesulaukë. „Karui siaubus pirmais metais“ (grei-èiausiai 1939-aisiais), paraðyta ir glausta màstytojo dvasiniøieðkojimø istorija „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atþvil-giu“, kuri paskelbta tebuvo po autoriaus mirties Australijoje(Melburne) 1954 m. iðëjusiame „Atolo“ metraðtyje. Ið karo me-tu paraðytø darbø yra þinomi dar du straipsniai – „Didþiojiþmonijos valanda“ ir „Þmogaus susivokimas“. Ðis buvæs skir-tas ðeðtajam, jau nebeiðëjusiam, „Kûrybos“ þurnalo nume-riui. Karo metais Vydûnas paraðë ir filosofiniø darbø vokie-èiø kalba. Tai keletas straipsniø, skirtø religijos klausimams,ir vienas stambus (apie 300 p.) traktatas – „Svarstymai apiesàmonës slëpiningumà“ („Erwängungen zum Bewussteins-geheimnis“). Pastarasis buvo lyg ir 1936 m. iðleistos lietuviðkos„Sàmonës“ naujas variantas, kuriame „kiek kitaip ir giliaudëstomos mintys vok. kalba“. Ðio veikalo rankraðtis áteikia-mas Berlyno „Mehdem“ leidyklai, po kurios griuvësiais irliko palaidotas. Baigæs ðá traktatà, Vydûnas planavo dar „ra-ðyti seniai apgalvotà lietuviðkà veikalà“. Sunku pasakyti, kokstai turëjo bûti kûrinys, nes nei jo, nei konkretesniø paaiðki-nimø apie já uþtikti nepavyko.

Kaip matyti ið paminëtø darbø, neramiais karo metaisVydûno kûrybinë galia në kiek nebuvo sumaþëjusi. Darbin-gumà ir kûno þvalumà iðlaikyti jam padëjo jau daugelá metøpraktikuojamas sveikas jogos principais grástas gyvenimobûdas, vegetariðka mityba, dvasinis susitelkimas, meditaci-jos. Ðtai kaip jis pats apraðo tuometinæ savo gyvenimo die-nà: „Keliuosi rytmety tarp 5 ir 6 ir atlikæs pratimus ore nusi-

54

taisæs, parsineðæs 7 val. pienà, valgau pusryèius: iðmirkytasaviþø spurganas su obuoliu, gabalà duonos su sviestu ir ½taurikës pieno, pagaliau dar taurikæ þolinës ið mentës, svar-þoliø, visokiø lapø, liepos þiedø ir t.t. pakaitomis su maþamedaus. Toliau uþ raðymo stalo maþdaug ½ 9 arba 9. – Raðæsiki ½ 12 þygiuojuos arba vaikðèioju po Jokubinæ susiðilda-mas. Labai man dabar ðalta. Vis tenka guminëje karðto van-dens prie kojø turëti. Tik vaikðèiodamas suðylu. – Toliau ruo-ðiuos pietus ir esu maþdaug 2 – val. pavalgæs. Nuplovæs in-dus, harfuoju arba skaitau. Valgydamas klausaus þiniø ið ban-gø. – ¼ arba ½ val. tada miegu ir vël dirbu iki 6 – val. Vëlþygiuojuos jeig reikalas kà nors mitimui nusipirkti, arba irkur uþeinu kelis þodþius iðgirsti. – Tada namiej vël ruoðiuosvakarui, klausaus þiniø, maudaus ar visu kûnu, ar ásisëdæs,ar tiktai kojas ir atgulu maþdaug 9 – val. Miegu verandoje,vadinas, ore. Tik þiemà ðàlant daugiau negu 5°C ásikraustauá kambará“.

Taip bëgo Vydûno dienos iki 1944-øjø spalio. Kaip ir visiTilþës gyventojai, jis buvo evakuotas á Vokietijos gilumà. Spa-lio 2 d. pasiëmæs rankraðèius ir bûtiniausius daiktus, màstyto-jas paliko liepsnojanèià Tilþæ ir ðiaip taip pasiekë Povarbø(Powarben) dvarà netoli Karaliauèiaus, ið kur po keliø mëne-siø 1945 m. sausio 26 d. kartu su já priglaudusiu ðeimininkuper ðaltá arkliais patraukë toliau á Vakarus. Vasario 9 d. Noiku-re (Neukuhr) lipdamas á laivà, Vydûnas ákrito á jûrà ir vosnenuskendo. Laivu pasiekæs Noiforvaserá (Neufohrwasser),toliau keliavo traukiniu iki Riugenvaldës (Ruegenwalde), iðkur po dviejø mënesiø vaþiavo iki Eikfyro (Eickfier). ÐiojePomeranijos vietovëje buvo apsistota daugiau kaip metams –nuo 1945 m. balandþio d. iki 1946 m. liepos 17 d. Paskui –tolesnë kelionë Vokietijos gilumon.

Paskutinis raðytojo kelionës etapas (nuo Eickfiero) bu-vo labai sunkus. Kaip pats raðo, nuo 1946 m. liepos 19 d. iki

55

Joniniø ðventë Juodkrantëje. 1930 m.

Prie lietuviø gimnazijos Diepholce. 1951 m.

56

rugpjûèio 4 d. teko gyventi pereinamoje stovykloje Ðèecine.Èia sàlygos buvo ypaè blogos – prastas maistas, miegoti tekoant ðaltø cementiniø grindø. Po þiauraus sumuðimo geguþës2 d. Vydûnas tebebuvo tikras ligonis. Ið Ðèecino kelionë tæsë-si traukiniu. Vydûnas ið silpnumo vos galëjo paeiti, o va-þiuoti teko perpildytame troðkiame vagone. Èia jis visai nu-silpo, ir kelionë galëjo baigtis tragiðkai. Taèiau, laimei, pasi-taikë vokietis gydytojas, kuris iðkeldino ligoná ið traukinio irpristatë á Liubeko ligoninæ. Taip baigësi sunkiausieji Vydû-no lemties iðmëginimai, kuriuos jis pats apibûdino kaip bib-linio Jobo dramà, kaip piktøjø demonø siautulá.

Ligoninëje Vydûnas iðbuvo iki 1946 m. rugsëjo 4 d. Rû-pestingai personalo slaugomas, gana greitai pasitaisë. Angløkomendanto padedamas, raðytojas susisiekë su lietuviais.Rugjûèio 14 d. já aplankë gimnazijos mokytojas, buvæs jomokinys ir sekëjas „Skautø Aido“ redaktorius Antanas Krau-sas, taip pat advokatas Indreika ir Stalioraitis. Kiek vëliau –poetas F. Kirða. Nuo tada Vydûnas pateko patikimon lietuviøtremtiniø globon, buvo aprûpintas vegetariðku maistu ir ki-tais bûtinais dalykais. Atsigavæs ir pajutæs tremtiniø bendruo-menës dëmesá, màstytojas ir pats stengiasi kuo galëdamas pa-lengvinti tëvynës netekusiø þmoniø dalià. Dar ligoninëjebûdamas, lietuviams jis perskaitë paskaitas „Þmoniðkëjimokelias“ ir „Kas yra þmogus“.

Rugsëjo 4 d. Vydûnas, A. Krausui rûpinantis, paliekaligoninæ ir F. Kirðos lydimas P. Zundës parûpintu automo-biliu iðvaþiuoja á anglø zonoje buvusá Vestfalijos miestà Det-moldà. Dar tos paèios dienos vakare dalyvauja lietuviø raðy-tojø susitikime, sako jame kalbà „Pagrindinë sàlyga tautoslaisvei ágyti“. Detmolde kiek pagyvenæs vieðbutyje, paskuilietuvës B. Rëklaitienës parûpintame bute Moltkës gatvëjeNr. 34, nuo lapkrièio 12 d. apsigyveno Moltkës gatvës Nr. 36,kur ir praëjo likusieji gyvenimo metai.

57

Dramatiškosios kelionës metu Vydûnas neteko ne vienspausdintojo veikalo „Þmonijos sàmoningumas“ paskutiniøegzemplioriø, bet ir 1935 m. raðyto veikalo „50 metø tautiniøPrûsø lietuviø draugijø gyvenimas“ maðinraðèio, kitø smul-kesniø paskutinio laiko darbø. Ypaè sunkiomis sàlygomis gy-vendamas Eikfyre, Vydûnas nemaþai raðë. 1945 m. rugpjûèio7–31 d. buvo sukurtas traktatas „Tauresnio þmoniðkumo uþte-këjimas“ (iðl. 1948). 1945 m. Kalëdomis paþymëtas ir vokiðkairaðytas darbas „Religija per þmonijos istorijos tûkstantmeèius“(„Die Religion in Jahrtausende der Menschheitsgeschichte“).Ðis veikalas dabar iðspausdintas Vydûno „Raðtø“ ketvirtaja-me tome (1994). Já kartu su kitais vokiðkai raðytais darbaisprof. V. Falkenhanas padovanojo Maironio Lietuviø literatû-ros muziejui. Eikfyre buvo paraðyti ir autobiografiniai apmàs-tymai – „Daimonams paliktas“. Pasiekæs Detmoldà, Vydûnasjau turëjo sukûræs ir keturiasdeðimties puslapiø traktatà „Di-dysis klausimas“ („Die grosse Frage“), skirtà tragiðkam vokie-èiø tautos likimui (iðspausdintas „Raðtø“ 4 tome).

Detmolde, ypaè pirmaisiais metais, Vydûnas buvo ganakûrybingas: „Nors senatvë apsireiðkia man visaip, vis dëltoesu dar gana vikrus ir galiu darbuoties, raðyti. Tik nespëjuvisø reikalavimus patenkinti. Turiu prisiveikti. Bet man yramalonu, kad galiu raðyti. Rodos ir pasiseka“. Ið stambëlesniøèia sukurtø darbø minëtini apysakëlë vokieèiø kalba „Papras-to lietuvio palikimas“ („Ein Nachlass schlichter litauischerMenschen“) bei Maþosios Lietuvos veikëjo S. Simonaièio pra-ðymu paraðyta studija apie K. Donelaitá. Be to, jam nuolatteko ávairiø iðeivijos leidiniø redakcijø uþsakymu raðyti dau-gybæ straipsniø. Jø kelias deðimtis randame „Aiduose“, „Drau-ge“, „Jaunimo Ratelyje“, „Keleivyje“, „Krivulëje“, „Lietuvi-ninkø Kalendoriuje“, „Lietuviø Þodyje“, „Mûsø kelyje“,„Mûsø Vytyje“, „Mintyje“, „Sëjoje“, „Nepriklausomoje Lie-tuvoje“, „Skautø Aide“, „Tremtyje“, „Þingsniuose“ ir kitur.

58

Liko ir nepaskelbtø Detmolde raðytø Vydûno straipsniø. Kaikuriø vertimai pasirodë Lietuvoje („Raðtø“ 4 tome).

Vydûno gyvenimas Detmolde buvo ne toks uþdaras iratsiskyrëliðkas kaip Tilþëje. Raðytojas nebesiëmë didesniø kû-rybiniø darbø, bet noriai dalyvavo tremtiniø kultûriniamegyvenime, lankësi beveik visuose Detmolde, Blomberge, Ol-denburge, Merbeke ir kitur apsistojusiø lietuviø susibûri-muose, ðventëse, sakydavo kalbas. Ypaè laukiamas raðytojasbuvo Detmolde bei Diepholce ásikûrusiose lietuviø gimnazi-jose, taip pat skautø organizacijose, kurias globojo minëtasisA. Krausas. Skautai kiek galëdami rëmë Vydûnà, leido jo kny-gas. Lietuviø skautø brolijos vadija iðleido „Tauresnio þmo-niðkumo uþtekëjimà“ (1948) ir „Bhagavadgytos“ vertimà (1947).

Kaip aktyvø lietuviø kultûrinio gyvenimo dalyvá, Vydû-nà savo garbës nariu iðsirinko Lietuvos Raðytojø TremtiniøDraugija, Maþosios Lietuvos Taryba, Lietuviø Þurnalistø Sà-junga, Akademinis Jaunuomenës Sambûris „Ðviesa“, Baltijosuniversiteto Pineberge lietuviai studentai ateitininkai ir kiti.

Labai graþiai buvo paminëta Vydûno 80-meèio sukak-tis. Iðkilmës, dalyvaujant paèiam jubiliatui, ávyko 1948 m. ko-vo 21 d. Augustdorfo (netoli Detmoldo) lietuviø stovykloje.Vydûnà sveikino daugelio jau nebesanèiø ar tremtyje atsidû-rusiø lietuviðkø organizacijø bei draugijø atstovai. Buvo pa-skaityta daugybë sveikinimo laiðkø ir telegramø ið ávairiø pa-saulio kraðtø, padeklamuotos iðtraukos ið „Proboèiø ðeðëliø“ir „Amþinos ugnies“, praneðimus apie Vydûno gyvenimà irkûrybà skaitë A. Krausas ir P. Naujokaitis. Didelë dovana màs-tytojui buvo ir ðiam jubiliejui skirta knyga, kurià sudarë irredagavo A. Merkelis. Joje tilpo iðtraukëlës ið Vydûno veika-lø, A. Merkelio, J. Strolios, A. Krauso, P. Markelio straipsniai,M. Vaitkaus, M. Katiliðkio, J. Ðaulio, J. Konèiaus atsiminimai.

Buitis Detmolde buvo gana gera. Ðeimininkai Retmeie-riai raðytojà aptriûsdavo, o vegetariðkà maistà gamindavosi

59

pats ið produktø, gaunamø per Lietuvos Raudonàjá Kryþiø,taip pat ið Amerikoje ar Anglijoje gyvenusiø bièiuliø ir gerbë-jø. Ðiuo maistu Vydûnas dalijosi su Berlyne gyvenusiomisligotomis seserimis. „Mano seselës Berlyne visaip vargsta. Siøs-davau kas savaite jiedviem vienà, kartais du ar tris pakietë-lius“. Jas retsykiais aplankydavo, nors tai nebuvo lengva. Vie-na po kitos jos mirë 1950 m. Vienintelis likæs pusantrø metøjaunesnis brolis gyveno toli.

Gyvenimui áëjus á normalias vëþes, susitvarkë fiziniø irdvasiniø kanèiø apardyta sveikata. To meto laiðkuose nëra jo-kiø nusiskundimø dël jos. Kartais raðytojas „kûnelá pastip-rindavo“ Bad Pyrmonte O. Buschingerio sanatorijoje, kur sa-vininko bûdavo maloniai sutinkamas. 1951 m. pavasará tenpabuvus, kûno svoris pakilo nuo 38 iki 41 kg.

Mëgdavo Vydûnas pavaikðèioti po Detmoldà – nedi-delá, jaukø, senove dvelkiantá, prie graþaus Teutoburgo mið-ko prigludusá, upeliø ir tvenkiniø iðraiþytà Vestfalijos mies-tà, buvusios Lipës kunigaikðtystës sostinæ, apþiûrinëti gau-sius jos istorijos, kultûros, architektûros paminklus. Uoliailankydavosi baþnyèiose. „Bet dalyvauju ir pamaldose viso-kiuose ðventnamiuose, kas ðventadiená kitame. Linkëdamassuðvitimo einantiems ten pareigas ir susirinkusiems“. Labiau-siai Vydûnas brangino èionykðèiø þmoniø nuoðirdumà, ku-ris já maloniai stebino: „Bet kaip þmonës mane Detmoldepasitinka, yra man tarsi kas naujo. Tiek malonumo ir pager-bimo man pareiðkiama, ko, rodos, ligi ðiol nebuvau patyræsar gal tuo nesidomëjæs. Dalyvaujant Hamburge tilþiðkiø su-sirinkime ðiø – 1952 – metø rugp. 9–11 d. Tilþës 400 metøsukaktuvëms minëti man atrodë tiesiog netikëtina, kad irtilþiðkiai mane taip ðirdingai pasveikino, kuriuos vos beatsi-miniau. Vieni sakë klausæsi daþnai vieðø mano sakytø kalbø,kiti, kad buvæ mano mokiniai, o kiti ir lietuviø giedotojødraugijos nariai.

60

Dabar Detmolde gatvëse mane sveikina þymûs þmonës,net aukðto amþiaus moteros. Kabina ir kvieèia jas aplankyti,norëtø su manim pasikalbëti. Kiti klausia, ar galëtø mane ap-lankyti ir paklausti apie visokius gilesnius gyvenimo klausi-mus: girdëjæ manæs vieðai apie tai kalbant. Ateina á namusmane pasveikinti ir mokslininkai, kunigai ir valdininkai. La-bai ypatinga ir tai yra, kad gatvëje, kurioje gyvenu, netgi darmaþi vaikai á mane þiûri lyg nusistebëdami ir tad mane sveiki-na. Maþos mergytës pribëgusios man iðtiesia rankelæ ir ðneki-na. Tik savo ausimis retai tepagaunu, kà pareikðti nori. Betsveikina mane tûlose gatvëse ir jaunuolës bei jaunuoliai, kadsunku pasiaiðkinti, kà tai reiðkia.

Vël giliai ir mane tai palieèia, kad tûli tilþiðkiai vokieèiai,kurie gyvena Detmolde, mane pasitinka labai ðirdingai ir supagerbimu. Tilþëje tûlais metais rodësi, lyg kad vokieèiai ma-ne smerkia, o dabar ið jø patiriu, kà nebûèiau tikëjæs. Tûli buvonet aukðti valdininkai. Bet yra Detmolde ir lietuviø, o tai manyra itin malonu, kad jie mane pasitinka ir man pasireiðkia.“

Vietos vokieèiø inteligentija Vydûnà gerai paþinojo irdël to, kad jis lankë ne tik lietuviø, bet ir jø renginius, mielaiklausydavosi paskaitø, kuriose uþduodavo bene daugiausiaklausimø ir aktyviai diskutuodavo. Apie tauriai atrodþiusá gy-và lietuvá senukà, ypaè ástabø tuo, kad nevalgë mësos, dar irðiandien tebeprisimena kai kurie kaimynystëje gyvenæ vyres-nieji detmoldieèiai. Deja, jø irgi belikæ vos vienas kitas.

1952 m. gruodþio pabaigoje, po Kalëdø, Vydûnà, ëjuságatve, partrenkë motociklas ir smarkiai suþeidë kelá. Nuo1953 m. sausio 2 d. raðytojas trumpai gydësi Bad Pyrmonte.Gráþæs ëmësi raðyti straipsnius, kuriuos buvo uþsakiusios vie-tos bei uþjûrio lietuviø laikraðèiø redakcijos, besiruoðianèiospaþymëti Vydûno 85-metá. Raðytojas jautësi þvalus ir darbin-gas. Pakviestas paþadëjo pats vienas traukiniu atvaþiuoti á Diep-holcæ veikusios lietuviðkos gimnazijos ruoðiamà vasario 16-osios

61

minëjimà (þadëjæs lydëti þmogus susirgo). Vasario 11 d. laiðkugimnazijos direktoriui A. Giedraièiui praneða, kada ir kaipatvaþiuos. Taèiau kità dienà, vasario 12-àjà, jau priverstas taipparaðyti: „Vakar prieð 7-val. vakare pagavo mane ypatingasðalèio supurtymas, kad turëjau á lovà atsigulti. Labai ir vargi-no kosulys ir didis kûno silpnumas“. Kamavæsis visà naktá,silpnai jautæsis ir rytà. Pavalgæs ir kiek dar pailsëjæs, ëjæs pasi-vaikðèioti, o gráþæs, iðgëræs karðtos arbatos ir jausdamasis labaiblogai, vël atsigulæs. Tikásis atsigauti ir minëjiman kaip norsatvaþiuoti. Taèiau vasario 13 d. vël siunèiamas drebanèia ran-ka raðytas toks laiðkutis: „Didþiai Gerbiamasai, tai tik nelemtadalyvaut Jûsø susirinkime. Dar vis turiu gulët ir dienos laikuir atsikël, tik Jums dar raðyt pasveikinimà visiems. Vydûnas“.Tai vienas ið paskutiniø, jei ne pats paskutinis Vydûno laiðkas.

62

Persiðaldþiusá apëmæs gripas komplikavosi á plauèiø uþ-degimà. Vasario 20 d. prabudæs papasakojo ðeimininkei tokáregëjimà: „Maèiau baltai apsirengusià graþià moterá. Norëjaujà aiðkiau pamatyti, tada ji dingo. Po to pasirodë raðysena (rað-tas). Atsisëdau, kad geriau pamatyèiau. Dingo…“ Ðeimininkëtà regëjimà perpasakojo raðytojà nuolat lankydavusiam E. Si-monaièiui. Tos dienos rytà (13.30 val.) jis buvo atëjæs pas ligoná.Teuþtruko tik porà minuèiø, nes Vydûnas buvæs labai silpnas.Þadëjæs aplankyti vëliau, bet kità dienà atëjusi pas já raðytojopagalbininkë dar nuo Tilþës laikø Margarita Këkðtaitytë ir pra-neðusi, kad vakar, t. y. vasario 20 d., 17.40 val. Vydûnas miræs. Popietø temperatûra pakilusi iki 41 laipsnio karðèio, bet raðytojasvis tiek norëjæs atsikelti ir bûtinai sutvarkyti siuntimui laiðkus.Ðeimininkë, kuri paskutiniu laiku beveik visai nuo jo nebesi-traukë, neleidusi. Taèiau pas jà uþëjæs þmogus, ir ji trumpam iðkambario iðëjusi. Gráþusi rado iðlipusá ið lovos ir sukniubusáant grindø. Ákeltas á patalà, netrukus amþinai uþmerkë akis.

Laidotuvës ávyko vasario 26 d. Detmoldo senosiose ka-pinëse. Cinkuotas karstas, apdengtas lietuviðkàja trispalve, bu-vo ádëtas á mûrytà kapo duobæ, tikintis, kad didþiojo tautosiðminèiaus palaikai bus kada nors pargabenti á Lietuvà.

Netrukus ant kapo buvo pastatytas pilkas Lietuvos rie-dulius primenantis akmuo, kuriame gotiðkomis raidëmis ið-kalta „Vydûnas. 1868–1953“. Èia màstytojo kûnas ilsëjosi tris-deðimt aðtuonerius metus. 1991 m. spalio 19 d. buvo ávykdytajá laidojusiøjø valia: Vydûno palaikai gráþo á laisvà Lietuvà irvisam laikui atgulë Bitënø kapinaitëse prie Rambyno.

„Spindulys esmi begalinës ðviesos“, – skelbia uþraðas,iðkaltas metaliniuose kapinaièiø vartuose, kuriuos pastatë Vy-dûno draugija. To spindulio ðviesa sklinda mums ið paliktømàstytojo raðtø, raginanèiø, kad kuo daugiau ir kuo taures-nio þmoniðkumo áneðtume á tà pasaulá ir á tà laikà, kuriuogyventi mums skyrë Aukðèiausiasis.

63

NAUJAUSI VYDÛNO RAÐTØ LEIDIMAI

Vydûnas. Raštai. – T. 1–4. – Vilnius: Mintis, 1990–1994.Vydûnas. Sveikata, jaunumas, groþë. Gimdymo slëpiniai. – Kau-nas: Farmacija, 1991.Vydûnas. Mano Tëvynë. – Kaunas–Èikaga: Akademinio skautøsàjûdþio Vydûno fondas, 1999.Vydûnas. Amþina ugnis [dramos]. – Vilnius: Alma littera, 2001.Vydûnas. Septyni ðimtmeèiai vokieèiø ir lietuviø santykiø. – Vil-nius: Vaga, 2001.Vydûnas. Pasikalbëjimai apie sveikatà [Sudarytoja Rima Palijans-kaitë]. – Klaipëda, 2004.

NAUJAUSIA LITERATÛRA APIE VYDÛNÀ

Aleknavièius B. Vydûnas: Albumas. – Vilnius: Mintis, 1999.Bagdonavièius V. Filosofiniai Vydûno humanizmo pagrindai. –Vilnius: Mintis, 1987.Bagdonavièius V. Sugráþti prie Vydûno. – Vilnius: Kultûra, 2001.Bagdonavièius V. Vydûno etika. – Vilnius: Lietuvos etinës kultûrosdraugija „Ethos“, 2003.Martiðiûtë A. Vydûno dramaturgija. – Vilnius: Litimo, 2000.Tamošaitis R. Kelionë á laiko pradþià: indø idealizmas, Vydûnas,Krëvë. – Vilnius: Pradai, 1998.Vydûnas lietuviø kultûroje: Straipsniø rinkinys [sudarytojas V.Bagdonavièius]. – Vilnius, 1994.www.vyduno.draugija.com

TURINYS

Pratarmë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

Vaikystës ir paauglystës metai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Darbas, studijos, kultûrinë veikla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13

Karo metu ir po karo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 32

Kito karo ir pokario metai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

Vacys Bagdonavièius

VYDÛNASTrumpa biografija

Iðleido Kultûros, filosofijos ir meno institutas, Saltoniðkiø g. 58, LT-08105 Vilnius

Spausdino Standartø spaustuvë, Dariaus ir Girëno g. 39, LT-02189 Vilnius

Bagdonavièius, VaclovasBa-121 Vydûnas / Vacys Bagdonavièius; Kultûros, filosofijos ir meno

institutas. – Vilnius: Kultûros, filosofijos ir meno institutas, 2005.– 64 p.: iliustr.

Bibliogr.: p. 63.ISBN 9986-638-56-9

Pateikiama trumpa áþymaus lietuviø màstytojo, raðytojo ir kultûros vei-këjo Vydûno (1868–1953) biografija, iðryðkinami svarbiausieji jo kû-rybinës bei visuomeninës veiklos momentai bei nuopelnai tautai.

UDK 1+008](474.5):929Vydûnas+888.2:929Vydûnas