õ

Turinys

Vietoj įžangos: reporterės sėkmė 8

I. 1945. PASKUTINIAI MĖNESIAI RYTŲ PRŪSIJOJE 17

Mano geriausieji metai... 18Klein Veisenzėjė 22

II. 1945–1953. IŠLIKIMAS LIETUVOJE 29

Marija 30Vokiečių medžioklė 331945-ųjų Kalėdos 381946-ųjų pavasaris ir vasara 40Keršuliai 46Mudvi buvome artimos sielos 51Buvau kaip vėjas 55„Kai rūkai, pilve pasidaro šilčiau“ 58Vilkiukams buvo geriau negu man 62Alytus 64Visi žinojo, kad neturiu namų 66„Juk tu čia pražūsi!“ 70Vokiečius renka 76Miško broliai 78Dievobaimingumas 82Turtuoliai ir vargšai, gera ir blõga 85Gimdymas namie 88Šventės 90Lemtingieji 1953 metai 92

III. 1953–1961. GULAGE 97

VaikųdarbokolonijaKinešmoje 98Mamosmirtis 113Dvidešimtdienųlaisvės 116Etapu 121MoterųpataisoskolonijaPuksoozere 124„Perdarbą–įdorą!“ 127Taiga 134Lageriohierarchija 139Mokytis,mokytisirdarkartąmokytis 144Valentina 147Žiemataigoje 150„Įlaisvę–sušvariasąžine!“ 152

IV. SKERSAI IR IŠILGAI PO SOVIETŲ SĄJUNGĄ 157

ĮKrymą 158Bandymasgrįžti 168VėlLietuvoje 170Baku 173Nona 178Tarybinisūkis„Kuzneckij“,Karaganda 189Nazarovas 193

V. DUKRA JELENA 200

Vienasuvaiku 201Tėvoirbroliopaieškos 219

VI. VAKARUOSE 225

Susitikimaspotrisdešimtiesmetų 226Šeimosryšiai 229Vaikystėsprisiminimai 235Bandymaspabėgti 239GyvenimasVokietijoje 244Sugrįžimas 254Ana 264Įgimtinę 265

VII. TARP DVIEJŲ PASAULIŲ 274

Tėvomirtis 275VėlRytprūsiuose 276Kosovokaras 284Antausis 291

Epilogas 300Literatūra 306

92 93

rytdienai.Mintysapie tai,kasmanęs laukia,užplūdovė-liau,žymiaivėliau.Gal tiknepilnamečiųkolonijoje, ir tiktada,kai išMaskvosatėjožiniaapieamnestiją,kaiateitisstaiga stojomanprieš akis.O juk ašmaniau, kadmanęslaukiadartrejiramūsirsaugūsmetai.

Lemtingieji 1953 metai

MetųmetuspėsčiomisklajojaupoLietuvą.Arbavažinėjauužsiropštusi ant traukinukų, kursuojančių iš KalvarijosįAlytų ir toliau į Vilnių arba Kauną. Tačiau dažniausiailaikiausinedidelėjeteritorijoje,Kalvarijosapylinkėse.Taipbuvoir1953metais,kainetikėtaimirėStalinas.Kalvarijojebuvo milžiniškas karinis miestelis su daugybe gyvena-mųjųnamų.Tennedideliuosekambariuoseirbutuosevisųpirmagyvenorusųkariškiai sušeimomis.Vieną toanks-tyvopavasariodieną radau rususkaipnesavus,daugelismoterųnesivaržydamosverkė.Kainuėjauįkareiviniųvir-tuvę,kurkartaisužsukdavauieškodamaduonosirdarbo,maneišvijonevienžodžiais,betirspyriais.NumirėtėvelisStalinas, bet aš to nežinojau. Beveik nemokėjau rusiškai,tad kažkas man lietuviškai išrėžė, kad nešdinčiausi passavoHitlerį,tegujismanepamaitina.ApieStalinąnekažinkiekišmaniau,žinojautik,kaipjisatrodo,matvisurkabėjojoportretaiirplakatai,kuriuosebuvoparašyta,jogjiskarenugalėjoHitlerį,daugiaunieko.Man augant darėsi vis sunkiau. Buvaudidelė ir stipri,

dvokiau, elgetaujant žmonės man beveik nieko neduo-davo.GaltodėltolaunuoKalvarijos,vėlnukakauįAlytų,įapylinkes,kurmane išžagino.1953metųvasarospabai-goje,būdamabeveikšešiolikos,mažamemiestelyjegavaudarbo pas vieną šeimą, kurimane priėmė ir net pranešė

apie tai valdžiai. Turėjauprižiūrėti vaiką ir padėti ūkyje.Tiežmonėsturėjodidelįtvartąirlaikėdaugkiaulių,jiemsreikėjopagalbininkės.Moterisdavėmandarbodrabužius:sijoną,megztinįirstriukę.Drabužiaibuvokiekperdideli,betšvarūs.Maniškiaibuvovienpurviniskudurai,taipap-sirengusinegalėjaurūpintis jųvaiku, jomaitintiarsu juožaisti.Darbasnebuvosunkus,tadmielaibūčiautenlikusi.Bet

viskas nuėjo šuniui ant uodegos – dėl to kaltas ir manoūmusbūdas.Priemanęsėmėkibtivienasišvyrų–šeimi-ninkėsvyrasarbrolis.Kaiišvirtuvėsįtvartąnešiaukubi-liuką su jovalukiaulėms, jis įgnyboman įužpakalį, ir ašpasiskundžiaušeimininkei.Netgiparodžiaujainuoįgny-bimolikusiąžymę,matįgnybosmarkiai.Tačiaušeimininkėapkaltinomane.–Kraipaičiatąsavoužpakalį, ir tikriausiai tyčia,–pa-

reiškėji.Kilobaisusbarnis.Vyras,įgnybęs„prūsei“,atėjoirskėlė

manporąantausių.Tadajaukaipreikiantįsiutau.Irnaktįtariausau:„Ne,taipniekonebus...“Žinojau,kasyralaisvė,ir mintijau: „Kaip atėjau, taip ir išeisiu.“ Tačiau troškaukeršto.Moteris dirbomedicinos sesele ir iš darbo vis konorsparsinešdavo,pavyzdžiui,marlės. Jos tikriausiai rei-kėjovaikovystyklams.Okamjiman?Irvis tiek jąpavo-giau.Tiežmonėsturėjomedinędėžęsurankena,panašiąį lagaminą.Paskubomis į jąviskoprigrūdau:drobinępa-klodę,puodą,marliniusvystyklus,darkažką.Paėmiau iršiektiekpinigų,žinojau,kurjielaikomi.Irdingau,betmanneužtekoprotomautikuotoliau.Namas, kuriame gyveno tie žmonės, stovėjo Alytaus

pakrašty–Janoniogatvė,nr.4.Alytustuometbuvonedi-delis miestelis, išsidėstęs abiejose Nemuno pusėse. Tiltaisugriauti, neatstatyti net praėjus aštuoneriems metamspo karo. Vandenyje riogsantys taurai ir akmenys trukdė

94 95

plaukiotikeltams.Žmonesužnedidelįužmokestįperkel-davoirklinėmisvaltimis,jospradėdavodarbąankstiryteirplaukiodavopirmynatgalikivėlausvakaro.Pošiospirmosrimtosvagystėsatsidūriaukebliojepadė-

tyje:visąnaktįšalau–buvolapkričiovidurys–pakrantėskrūmuose,laukdamapirmosvalties.Okaisusavomedinedėžute,pilnavogtošlamšto,buvaubelipantiįvaltį,atlėkėvyras, tųdaiktųsavininkas. Jisšiurkščiaiparbloškėmaneant žemės, grasino ir nutempė į milicijos skyrių kitapusupės.Ten jistaipsmogėkumščiumanįveidą,kadmilicinin-

kasatsistojoirjįsudraudė:–Čianesimušama!Tadakreipėsiįmane:–Kodėltaippadarei?Ašpaaiškinau:–Ašpas juosdirbau, jiemanniekonemokėjo irmane

įžeidė.Todėltaipirpadariau.Beužuolankųprisipažinauvogusi.–Aržinai,kadsėsiįcypę?–darpaklausėmilicininkas.Oašatsakiau:–Taip,žinau.Užtrukoporąsavaičių,kolatsidūriauteisme.Išpradžių

milicininkai turėjo surašytimanoasmensduomenis, ilgaiginčijomės,kiekmangalėtųbūtimetų.Tvirtinau,kadgi-miau1937metųspalio6dieną,otardytojaiviskartojo:– Iš kur žinai? Mūsų nuomone, tu dvejais metais vy-

resnė.Tačiauašatkakliailaikiausisavo.Atsiminiautai–praė-

jusbeveikdešimčiaimetųpokaro.Matyt,kažkasmandarvisaimažytei tvirtai įkalė tai įgalvą.Galutinį žodį turėjotartimedicinos ekspertai. Tekopasikelti sijoną, gydytojastaip pat apžiūrėjo mano krūtinę. Turėjau parodyti, kiekkasužaugo.Antgaktosturėjauvospenkisplaukus.Buvau

gana aukšta, bet labai liesa, vien kaulai ir oda, nors toješeimoje maisto man netrūko. Virdama kiaulėms bulves,galėdavauvalgytijųikisoties,ovirdamavaikuimanųkošęsupienu,irgigalėdavauįsikrėstidubenėlį.Kadangigydytojaspatvirtino,jognegaliubūtiaštuonio-

likos metų, mano gimimo data galiausiai buvo užrašytateisingai–kaip ir faktas,kadesuvokietė,matvisi tai ži-nojo.Otuometulietuviškaijaukalbėjaubeveikbeakcento.Tik vardas dokumentuose buvo neteisingas, pasivadinauMaryte Klemaite. Marytė – kaip ta moteris, išgelbėjusimanepriegeležinkelio,oKlemaibuvovalstiečiai,pasku-riuos pastaruojumetu dažnai nakvodavau.Keista, bet jųneprisimenu.Kai reikėjopasakytipavardę, ilgokaidvejojau.Tariausi

esanti Oto, bet nelabai žinojau, ar taimano tėvo vardas,arpavardė.Beto,pavardėOtobūtųnuskambėjusikeistai,todėlverčiaupasirinkaulietuvišką–Klemaitė.Paskuiilgaitaipvadinausi.

Beveikmėnesįsėdėjaukalėjimokameroje.Teismeviskasėjosi labai greitai, teisėjas uždavė tik porą trumpų klau-simų,įkuriuostaippattrumpaiatsakiau.–Vogei?–Vogiau.–Kodėlvogei?–Buvauįsiutusianttųžmonių,todėlirvogiau.Neturėjau nei namų, nei šeimos, nei liudytojų, nieko,

kasbūtųgalėjęsmaneužtarti.Vienintelisliudytojas,davęsparodymus,buvovyras,kurisįgnybomanįužpakalį.1953metų gruodžio 15dieną buvaunuteista pagal 1947metųbirželio 4 dieną priimtą 1-ojo straipsnio 1-ąją dalį „Dėlpiliečių asmeninės nuosavybės apsaugos sustiprinimo“,tačiauužvagystęmanskyrėtikpenkeriusmetusnelaisvės,

96

nesdarneturėjau aštuoniolikos. Irdar – laimė,pavogiaunevalstybinęnuosavybę.Galtodėlirnorėjopadarytimanevyresnę,kadgalėtųskirtigriežtesnębausmę.Iš pradžių patekau į pagrindinį kalėjimą Kaune. Ten

surinkdavovisusnuteistuosius,kuriuosvėliau išveždavoįlagerius–nepilnamečiusirsuaugusiuosiusatskirai.Kalė-jimelaikydavotol,kolsurinkdavotamtikrąskaičių–pilnąvagoną ar du. Mes, paaugliai, gulėjome ant dviaukščiųgultųirkalbėjomės,kasužkąnuteistasirkiekgavo.Vienamergina buvo nužudžiusi savomočiutę, nes gviešėsi jospinigų.Jibuvonekąvyresnėužmaneirpasmaugėmočiutęlovojesukojinearkažkuopanašaus.Kitapavogėpenkiasvištasirpardavėturguje.Ji,kaipiraš,buvonuteistapen-keriusmetuskalėtinepilnamečiųkolonijoje.Nors šiandien tai skamba keistai, tada net šiek tiek

džiaugiausi, kad pakliūsiu į nepilnamečių koloniją. Stojožiema,galvojauapiešaltįirdrėgmę,irapietai,kadneturiupadorių drabužių. Kai mane suėmė, visi verkė, išskyrusmane. Net įžūliai nusikvatojau, išgirdusi, kad pateksiu įvaikųkalėjimą.Tiesa, ta laisvėsatėmimovietanėnesiva-dinokalėjimu: rusiškaiдетская трудовая колония,pažo-džiui – vaikų darbo kolonija. Pavadinimas žadėjo darbą,betkartuirsavotiškąatokvėpį.

III.

1953–1961.

GULAGE

98 99

Vaikų darbo kolonija Kinešmoje

Iš Kauno su kitomis merginomis keleiviniu traukiniubuvome išvežtos įKinešmą.PoStalinomirtiesvagonaisu nuteistaisiais Sovietų Sąjungoje būdavo prikabinamipriereisiniųkeleiviniųtraukinių.Langai,praėjimaiirvisoskupėbuvosugrotomis.Šiuosspecialiuosiusvagonussau-gojoginkluotikareiviai.Kinešmojetraukinyssustojoatski-rameperone.KelionėperMaskvąikiKinešmostrukodvisupuseparos.Kinešma,įkurtatryliktameamžiuje,yranedidelismies-

telisprieVolgos,užketuriųšimtųkilometrųįšiaurėsrytusnuoMaskvos. 90 000 gyventojų po šiai dienai gyvena ištekstilės pramonės,medienos apdirbimo ir chemijos pra-monės. Šioms pramonės šakoms klestėti leidžia didelisupinisuostas irpatogūs transportokeliai.Kaip ir lageris,visasmiestasišsidėstęsantstatausVolgoskranto,prokaikuriuoslangusbuvogalimajįmatyti.TiesKinešmaVolga,motulėVolga,kaipjąvadinarusai,jauyragalingaupė,kurkasplatesnėužNemuną,tekantįperLietuvą.Atkeliavuslaukėįprastosprocedūros:prietraukiniopri-

važiavo „voronokai“ – kaliniams transportuoti pritaikytisunkvežimiai. Iš vagonų iš karto sėdome į automobilius.Prie durų stovėjo tik pora kareivių, jie tepaklausdavopavardės, gimimodatos ir koksnuosprendis, tada sąrašedėdavopaukščiuką.Visosmerginosbuvosugrūstos įne-dideliusvieliniusnarvus„voronokuose“.Tienarvaibuvotokiemažiirankšti,jognetmes,paauglės,turėjometupėtisusigūžusios. Grotuoti langai taip aukštai, kad pro juosnieko nepamatysi. „Voronokai“ nesustodami nuvažiavo įvadinamąjązoną–keliomiseilėmisspygliuotosvielosap-raizgytą,mūrine tvorasusargybosbokšteliaisaptvertą ir

piktųšunųsaugomąvaikųpataisoslagerį.Tikten,lageriokieme,atsivėrė„voronokų“durys.

Nepilnamečių kolonijoje su paauglėmis buvo elgia-masi neblogai. Maitino tris sykius per dieną, kiekvienamergina turėjo atskirą lovą su čiužiniu ir švaria pata-lyne. Kartą per dieną mus išvesdavo į kiemą pakvė-puoti grynu oru. Tada nesigailėjau, kad ten patekau,priešingai, jaučiau palengvėjimą. Tuomet dar nesupra-tau, kokių pasekmių mano gyvenimui turės anksty-vas teistumas. Visa tai atėjo vėliau. O iš pradžių manbuvo visai gerai. Lageryje turėjau savo vietą ir buvaupakankamai stipri, kad kumščiais prasiskinčiau kelią.Kitoms merginoms iškart parodžiau: su manimi nepasi-muši, sugebu apsiginti, niekas neatimsmano „paikos“ – maistoporcijos.Dėlmaistonuolatriejomės,jogaudavomepermažai,niekadakaipreikiantnepasisotindavome.Manevisosgerbė,norsnetnemokėjaurusiškai.Sumetaismanoantrąjagimtąjakalbatapolietuvių,vokiškaijauseniaine-buvotekękalbėti.Sunkubuvotiksurūkalais,nesmes,paauglės,negauda-

vomemachorkosarpanašiųdalykų.Tabakaspriklausėtiksuaugusiesiems. Užsigeidusi parūkyti – o užsigeisdavaudažnai–turėdavauieškotinuorūkųarbakaulytikolonijospareigūnų. Dažniausiai vyrai manęs pagailėdavo ir leis-davo užtraukti porą dūmų, retsykiais padovanodavo netpusęcigaretės.Netrukusėmiauilgėtislaisvės.Greitaisuvokiau,jogtie

penkerimetaiužspygliuotosvielosbus ilgi irnuobodūs.Laimė, buvo darbo siuvykloje, o svarbiausia – ten buvomokykla. Kiekvieną vakarą vyko pamokos. Visoms. Jasprivalėjo lankyti net ir tos, kurios nenorėjo. Bet aš uoliaimokiausi ir pamažu išmokau rusiškai, pažinau rusiškas

100 101

raides, juk lig tol buvau susidūrusi tik su lotyniškomis.Rusųkalbąmumsdėstėkaipvisaimažiemsvaikams,nesdaugelismerginų,netirrusės,niekadanebuvolankiusiosmokyklos.Kitosbuvobaigusiosvienąardviklases,ogalkartaisirketurias.Išpradžiųnaujakalbakėlėmandideliųkeblumų,betsavaitesirmėnesiuspratylėjusiėmiauvisge-riaukalbėtirusiškai–niekurnedingsi.TiksumerginomisišLietuvos toliaušnekėjausi jųkalba.Su lietuvėmissuta-riauitingerai,mane,„Marytę“,joslaikėsaviške.Lageryjetikpareigūnaižinojo,kadmanodokumentuose

nurodytatautybė–vokietė.Vaikamsirpaaugliamsapietaineprasitarė,kitaiptuojpokaromanbūtųbuvęriesta.Ypačbūtųkliuvęnuo„verchuškos“–taipvadinosiaukščiausiamažosios lageriomafijoskasta,kuriaipriklausėlemiamasžodis.„Verchušką“sudarėmerginos,vyresnėsužmaneirjaunekartąteistos.Josengėkitaspaaugles,vertėvalytiiš-vietes,skalbti,siuvyklojeatliktiužjaspusędienosnormosiratiduotidalįišnamųgaunamųsiuntinių.Dar ir šiandien Rusijos kalėjimuose ir kolonijose, net

nepilnamečių,gyvuojaneoficialikastųsistema.Antaukš-čiausio laiptelio nepilnamečių kolonijoje stovi „borzai“ – patys įžūliausikaliniai,paskuieina„blatnieji“–profesio-nalūsnusikaltėliai, „aktyvistai“ –bendradarbiaujantys suadministracija,tada„nuskriaustieji“ir„neliečiamieji“.Prie„nuskriaustųjų“ ir „neliečiamųjų“ priklausė merginos armoterys,kuriosbuvoišžagintos irkalėjimetoliau lytiškaiprievartaujamos.Manolageryjemerginosiš„verchuškos“– „borzos“ ir „blatnosios“ – jau buvo tikros nusikaltėlės irnepaprastai privilegijuotos. Jos vienintelės visada turėjorūkalų.Ojukrūkytinepilnamečiųkolonijojebuvogriežtaidraudžiama.Pareigūnaiirsargybiniaimusstebėjo,jiepuikiaižinojo,

kasdedasivisuosegyvenamuosiuoseardarbobarakuose.Netjeikokiąmerginąbeveikmirtinaisumušdavo,jieįtai

žiūrėdavopropirštus.„Borzų“ir„blatnųjų“jiemsreikėjo,kadvaldytųkalines.Užuotišsykįsikišusiirjasnubaudusi,administracijanaudojosi šia„savivalda“. Irpo šiaidienainaudojasi visuose posovietiniuose kalėjimuose ir kareivi-nėse.Tas,kasvadovaujagaujai–žudikėarprievartautojas,tasaiužimavadovaujančiąpadėtį irneoficialiojekalėjimosistemoje. TadKinešmojevyresnėsmerginos iš „verchuš-kos“tapdavobrigadininkėmisarbabarakųseniūnėmis.Visadabuvodėlkopeštis.Problemųnetrūko.Tos,ku-

rios turėjo šeimą, gaudavo „peredačias“ – siuntinius išnamų sumaisto produktais arba drabužiais. Visos vilkė-jome tik juodai ir rudai. Jeikurimergaitėbuvosilpnesnėirbarakegyvenosudaugstipresnėmisužsave,jineidavovienaįkontorąatsiimtisiuntinio.Žinojo,kadnetikibarakonenusineš, jaupakeliui iš josviskąatims.Tokiamergaitėkreipdavosi įmaneirpaprašydavopagalbos.Atsirasdavodarkokianorssavanorė,trisepajėgdavomeparnešti„pere-dačią“ įbaraką.Mes taippatkonorsgaudavome,betneprievarta,okaippadėką.Kai nueidavau su tokiomis mergaitėmis į kontorą ir

laukdavau, kol atsiims siuntinį, imdavo artintis mergi-nos,dirbančios„verchuškai“. Jas lengvaigalėjai atpažintiiš tatuiruočių. Tatuiruotės sovietiniuose lageriuose buvopopuliarios jau tada, šeštojo dešimtmečio pradžioje. Ne-puldavomemuštis visiems ant akių, tai vykdavo vėliau.Messudraugėmisdažniausiaigebėdavomedarvalandėlępasaugoti„mūsųmergaitę“irspėdavomeramiaisuvalgytiužapsauginiųpaslaugasgautąbryzelįlašiniųarkriaukšlęduonos. Viskas prasidėdavo tik „laisvalaikiu“, tą vienin-telędienosvalandątarpdarboirpamokų,kaigalėdavomeskirti laiko sau. Pliekdavomės už barakų. Muštynės kil-davo, jei kokiai grupuotei iš siuntinio nieko netekdavo.Merginai ant galvos užmesdavo antklodę, ir visos jąspardydavo, daužydavo galva arba kumščiais. Vėliau,

102 103

suaugusiųjų lageriuose, irgi buvo tas pats. Tik paaugliainebuvotokiežiaurūs,mirtinainesumušdavo.

Kai pro vartus arba sukamuosius vartelius patekdavaiį nepilnamečių koloniją, dešinėje pusėje buvo adminis-tracijos pastatas,medicinos punktas ir karceris. Į karcerį,mažutęvienvietękamerą,pakliūdavonuteistosios,kuriossmarkiainusikaltoirturėjobūtinubaustos.Užadministra-cijospastatobuvoklubopastatas irmokykla. Įkairęnuovartųstovėjosiuvykla,oiškartoužjos–valgykla.Eidamastoliau atsidurdavai prie dviaukščių gyvenamųjų barakų.Dabar jau nebepasakysiu barakų skaičiaus, bet pirmasisbuvo skirtas „malalietkoms“, mažomsmergaitėms, maž-daug dvylikametėms. Vyriausios buvo aštuoniolikmetės,vyresnėskeliaudavoįsuaugusiųjųlagerius.Mano lageryjekalėjovienmerginos.O štai sargybiniai

buvo daugiausia vyrai, kareiviai. Milžinišką lagerio teri-toriją juosėaukštatvorasuspygliuotaviela,ištrijųpusiųmūrinė, išvienos–medinė.Naktimis jivisadaapšviesta,visuosekampuose– sargybosbokšteliai.Kinešmosnepil-namečių kolonijoje kalėjo apie du tūkstančius merginų.Pertąlaiką,koltenbuvau,nėvienanemėginopabėgti.Taibuvobeviltiška.Rytais turėdavome išsirikiuoti į eilęна проверку – pa-

tikrinimui,mus suskaičiuodavo, ar visos esame.Taippatpranešdavo, kas ypatingo numatoma tą dieną. Paskuirytinė mankšta pagal karišką muziką. Tada pusvalandisnusipraustiirnubėgtiįišvietębarakogale.Prausyklabuvodidelė,suilgapraustuve,primenančialovį.Įjįpripildavovandens. Net dantis valydavomės. Tačiau ne su pasta, osu kažkokiaismilteliais. Šepetėlių neturėjome, dantis va-lėmės pirštais. Tada greitai išsiskalauji burną ir žygiuoji

pusryčiauti. Žygiuodavome išsirikiavusios, kiekviena tu-rėjo savo vietą. Nors nepriklausiau prie vyresniųjų, vi-sadažygiuodavaupriekyje su išstypusiomismerginomis,pãskuimanežengėmažesnės.Pačiosmažiausiosprivalėjožygiuotikolonosgale.Pusryčiaikasrytbūdavotokiepatys:košė,stiklinėarba-

tosirriekėduonos.Lageriopareigūnės,moterys,prižiūrin-čiostvarkąvalgykloje,visadavilkėjouniformą,tadviskasvykokaipkareivinėse.Amžinaireikėjoskubėti,nesstaigapasigirsdavo komandos: „Приготовиться! Pasiruošti!“,„Кончили! Baigti!“, „Подъëм! Keltis!“, „Строиться! Ri-kiuotis!“Rikiuotisiržygiuotiįdarbą,įmilžiniškąsiuvimosalę. „Marš, marš!“ – skambėjo be paliovos; kartais dai-nuodavome,kartaisne;paskuivalandospietųpertrauka.Irvisąlaiką„Строиться!“,visąlaikąrikiuotis.Tadavėlįdarbą,irpagaliauvalandapoilsio,retaisatvejais–dvi.Dirbti kalinės privalėjo tik nuo tam tikro amžiaus, Ki-

nešmoje–nuošešiolikos.Taigiprivalėjaudirbti irgalėjaudarbuotis siuvykloje. Tai buvo didžiulė halė. Kad niekonepavogtume, prieš darbą turėdavome išsirengti nuogu-tėlės,opaskuikitojepatalpojeapsivilktidarbodrabužiais.Tik tada eidavome įhalę.Tenantnedidelių staliukų sto-vėjosiuvimomašinos.Antkitų,antdideliųstalųsiuviniussukirpdavo. Siuvome sunkius, vata pamuštus drabužius,striukes ir kelnes suaugusiesiems, ko gero, kitų lageriųkaliniams. Aš ir mano draugės vilkėjome lygiai tokiaispačiaisvatapamuštaisdrabužiais.Atrodėmekaipberniu-kai – trumpaikirptaisplaukais, su smarkiaiperdideliaisveltiniais, kelnėmis ir „fufaikomis“ – vatinukėmis. Taipapsirengusiosnet atšiauriausiąžiemą retai šalomeper ri-kiuotękalėjimokieme.Oštaigyvenamuosiuosebarakuosedažniausiaibūdavolabaikaršta,sėdėdavomevienaisapa-tiniais,neskitųdrabužiųneturėjome.

104 105

Barakaibuvokūrenamimalkomis.Taislaikaiscentriniošildymodarnebuvo,tikpatalposviduryjestovėjodidžiulėkrosnis;užjoskūrenimąbuvoatsakingoskeliosmerginos.Dažniausiai brigadininkės arba jų padėjėjos. Taigi nuomūsųpačiųpriklausė,aršalsime,nesnorintšiltaipraleistispeiguotąžiemosnaktįreikėjoišvakaroatsineštipakanka-maimalkų.

Mokykloje ir darbe stengiausi iš paskutiniųjų, todėlmanevis rodėkitomskaippavyzdį.Visada įvykdydavaunormą, tad Klemaitės pavardė nuolat puikavosi garbėslentos viršuje. Prie pavardės būdavo parašomi normosįvykdymoprocentai.Niekadanesupadariusimažiaukaipšimtoprocentųnormos.Už itingerądarbą jokiųpremijųnegaudavome,keista,betjausdavomėspagerbtos,regėda-mossavovardągarbėslentosviršuje.Siūtiišmokauperkeliasdienas.Dirbaugreitaiirgerai.O

kadangisugebėjaukumščiaisapsigintinuo„verchuškos“,niekadanedirbauužkitasmerginas.Nesileidauengiama,bet irpatineengiaukitų.Kartaispadėdavau,bet tik savavalia, jei matydavau, kad kokia nors bičiulė nepajėgiaįvykdytinormos.Siuvantvatapamuštusdrabužiusreikiapaimtidvigubąmedžiagąirgreitaiirtolygiaiįkištitarpjosvatą.Mantaitikraipuikiaisekėsi.Visossėdėdavomepriedidžiulio ilgo stalo, aplinkuivisur stovėjodėžės, į kuriasmesdavomegatavussiuvinius.Jeikokiaimerginaidarbaseidavosi per daug lėtai, baigusi savo normą jai patalkin-davau.Dukartuspermėnesįperrytinęrikiuotępaskelbdavo:–Šiandienatvykstakinomechanikas.Kino mechanikas atvykdavo iš Maskvos. Jis važinėjo

po šalį su projektoriumi ir senais sovietiniais filmais. Iš-vakarėse didžiosios susirinkimų salės priekyje būdavo

ištempiama milžiniška balta drobė, prieš ją mechanikaspasistatydavosavoburzgiantįaparatą.Kinodienavisomsmerginoms būdavo tikra šventė. Aš kaip gyva nebuvaumačiusi jokiofilmo.Kaiužgesdavo šviesa irprasidėdavofilmas,visossėdėdavometyliaikaippelėspošluota.Išpra-džiųvisadarodydavokinožurnalą–trumpusreportažusišvisosSovietųSąjungos,okartaisirišužsienio.Opaskuiprasidėdavo vaidybinis filmas: „Volga, Volga“, „Pavasa-ris“,„Cirkas“.Taibuvolinksmifilmaisudaugmuzikos.Vakarais barake mokydavomės dainų iš filmų. Kiek-

vienabūdavoįsidėmėjusivienąkitąžodį,vienąkitąeilutę,kai ką iki šiol prisimenu. Retsykiais rodydavo filmusapiekarą ir apieStaliną.Dažniausiaivaidindavo taspatsaktorius, jisatrodė lygiai taipkaipStalinasLietuvojema-tytuoseportretuose.Irvėliau,Puksoozere,mumstaippatrodydavofilmus.Visadasunerimdavau,žiūrėdamafilmusapie karą. Vokiečiai ten visada buvo vaizduojami labaiblogi.Siaubingaibijojau,kadkasnorsnesužinotų,jogaš–vokietė,omanotėvasdalyvavokare.Ypačatsargibūdavaugegužės9-ąją–tądieną,kairusaišvenčiaSovietųSąjungospergalę prieš hitlerinę Vokietiją. Švenčia su didžiuliaisparadais,begalekalbųirdemonstracijų.Omanbuvovisaivisvien.Mokykloje,kuriąkiekvienąvakarąlankiau,rusųkalbos

mokytispradėjomenuom,a,m,a–mama.Buvojuokinga,bet šalia manęs sėdinčios merginos – lietuvės, estės irlatvės – rusiškai beveik nemokėjo, kaip ir aš. Kurios ru-siškai kalbėjo laisvai, ėjo į kitas klases.Kartojau: „mama,mama,papa“irmanbuvosmagu.Mūsų mokytoja buvo vardu Ana Ivanovna. Vardo

nepamiršau iki šiol. Ana Ivanovna buvo labai mielamoteris. Mums tada ji atrodė tikra senučiukė. Turėjoilgas ir storas kasas, kurias nešiojo sudėtas vainiku, kaipdabarnešiojaukrainiečiųpolitikėJulijaTymošenko.Tačiau

106 107

nebeprisimenujosveido.Tikgerasmėlynasakisirtągra-žiųplaukųvainiką,visadaatrodantįnepriekaištingai.AnaIvanovnabuvosmulkiirnedidukė.Jibuvopuikimokytoja,laisvaisamdoma. Jaiužtekosumumiskantrybės, jukbu-vomejausumitusiosmerginos.Labaimėgomeirgerbėmesavo mokytoją, niekada neerzinome Anos Ivanovnos,juobaniekadaneužpuolėme.Kadgalvoseneprisiveistųutėlių,plaukuskirpomevisai

trumpai.Kartąpersavaitęvisasmerginassuvesdavoįmil-žinišką žydromis ir žalsvomis plytelėmis išklotą patalpą,kur antmedinių suolų stovėdavodideli skardiniaidube-nys,vadinamibalėjomis.Priešpradedantpraustispasmusateidavo ponia baltu chalatu, tikriausiaimedicinos sesuoarbagydytoja.Patalparyškiaiapšviesta,visosturėdavomepasilenkti,irmusapžiūrėdavo,arneturimeutėlių.Betutė-liųaptikdavolabairetai.Nebuvoneiblakių,neitarakonų,nei kitų parazitų. Lagerio vadovybė pedantiškai griežtaižiūrėjo švaros. Tvarką barakuose turėjome palaikyti pa-čios, kasryt šluodavome, o paskui keturpėsčios plauda-vomegrindis šlapiu skuduru,kol lentos imdavoblizgėti.Patalynę keisdavo kas dešimt dienų. Reikėdavo greitaiviskąnuvilkti,tadaateidavolaisvaisamdomosmoterysirkiekvienai padėdavo po paklodę, pagalvės užvalkaliukąir rankšluostį. Muilo gaudavome tik vedamosmaudytis.Išsimaudžiusiosturėdavomegrąžinti.Visur žygiuodavome kolonomis. „Раз, два, раз, два,

kairę,dešinę,kairę,dešinę...“Įtualetą,maudytis, įdarbą,į valgyklą, į kiemą – amžinai „раз, два, раз, два“. Tikranesąmonė,jukmes–nekareiviai,betmantaivisaipatiko.Dainuodavome.Pavyzdžiui,„Perkalnus,perstepes“.Deja,dažniausiai traukdavome kvailas dainas, dainuotas perkarąirporevoliucijos.Visdėltokartaisdainuodavomeirkąnorsgražaus.Prisi-

menuvienąlabailiūdnądainą–tainėrakaliniųdaina.Joje

pasakojamaapiemotinąirdukrą,gyvenančiasbetėvo.Perdukrosgimtadienįmotinajaisako:„Gavomesiuntinį,siun-tinįištavotėvo,jisatsiuntėtaumegztinį.“Vėliaudukraiškaimynėssužino,kadmotinapernaktismezgė,norėdamajaipergimtadienįpadovanotimegztinį,nevatėvoatsiųstą,taigiypatingą.Labaimėgau tądainą.Tais laikais turėjaugražųbalsą,

bentjautinkamądainuotidainasnepilnamečiųkolonijoje.Kai kurios mergaitės nenorėdavo dainuoti, tik žiopčio-davo.Omanbuvosmagu.Žinoma, išpradžių reikėdavoišmokti rusiškų dainų žodžius. Kadangi turėjau gerą at-mintį, keblumų nekildavo. Porą kartų paklausydavau irįsimindavau.Du kartus per savaitę vakarais eidavome į klubą. Sce-

nojevaidindavomeirdainuodavome.Tadairgireikėdavomokytis tekstų.„Мне хорошо,mangera“,– traukdavomechoru.Perdainasirvaidinimusvisosnetrukusėmėmesu-prastirusiškai.

Lageryje pirmą kartą po daugelio metų vėl gyvenautvarkingągyvenimą. Ir kartais turėdavau laikoprisimintisavovaikystęVėlau.Permūsųtrumpaslaisvalaikiovalan-das arba gulėdamos ant gultų daugumamerginų kalbė-davoapienamus.Merginųbuvo ir išmiesto, ir iškaimo,ir aš visada su susidomėjimu klausydavausi. Vis dėltobūdavo skaudu, kai kitospasakodavo apiemotinas, apiebrolius ir seseris, kokie gražūs buvo jų namai ir kokiasdainavodainas.Mandiegdavo širdį. Jaučiausi gyvenimonuskriausta,nesneturėjautikrosvaikystės,apskritainieko,apiekągalėčiaupapasakoti.Vakarais,po„otbojaus“–signalogulti,kaidegdavotik

kontrolinė lemputė, dažnai prisimindavau savo brolį irseserį.Tačiaužinojau,kadnegaliuniekopadaryti,negaliu

Lyzabetės tėvai (kairėje) Marta ir Albertas Otai, 1935. Kristelė (dešinėje),

labai panaši į Lyzabetę, mirė nuo išsekimo 1948 m., būdama šešiolikos.

Šioje 1947 m. darytoje nuotraukoje jos veidas ištinęs nuo bado.

Lyzabetė Frydlande

(Romuvoje), Rytų

Prūsijoje, 1940.

„Teta Juzė“ – Juzefa ir Kazimieras Linkevičiai penktojo dešimtmečio pradžioje.

Pietų pertrauka prie plytinės Kalvarijoje, 1961. Lyzabetė (viduryje) su

dviem bendradarbėmis, taip pat buvusiomis kalinėmis.