2013 m. balandžio 26 d. Kaina: 2,95 Lt Dvidešimt penktieji leidimo metai / Nr. 16 (1209)

P I L I E T I N Ė Ž I N I A S K L A I D A

www.atgimimas.lt

Tema KomenTaras auKsiniai scenos Kryžiai

Nepriklausomas savaitraštis

Chaoso Rusijoje apraiškosRytų kaimynystė 10 p.

Teatro vaikams reformatoriaiPasaka gali būti ne tik sekama, bet ir čia pat, scenoje, nupiešiama ar išdainuojama. 14 p.

Trijų greičių LietuvaAplink save matome „kelių greičių“ Lietuvą – jauną ir veržlią, pasinėrusią į aukštąsias technologijas, kitą – pensinę-pašalpinę, trečią – lėktuvais iškeliaujančią ir nebegrįžtančią. Anot politologo Vytauto Dumbliausko, politinis elitas nežino, ką daryti su piliečiais, kurie pasijuto nereikalingi. Iškyla milžiniška solidarios visuomenės reikšmė ir politikai privalo peržengti labai svarbią ribą, dabar juos pernelyg dažnai skiriančią nuo „nenaudingųjų“. Pokalbis 3, 5 p.

ES stiprina taiką BalkanuosePasaulyje 12 p.

Seimui nesiseka su savo aplinkaPrie Seimo rūmų stūksantis svetimkūnis – barikadų sarkofagas – gąsdina pro šalį einančius tautiečius ir užsieniečius. Visuomenė 4-5 p.

Elitas turėtų vadovautis supratimu, kad žmogus gyvena oriai ne vien gaudamas tam tikrą kiekį pajamų, bet ir jausdamasis esąs reikalingas ne vien rinkimų dieną. Tomo Lukšio (BFL) nuotrauka

Kaip išgelbėti tris žmones per dieną?Pramogų inžinieriai pozicionavo kolegos mirtį kaip progą dar didesniam programos reitingui.Krizė 6 p.

PrEmjErAS Ir jo Du „Aš“Lietuva stovi labai svarbių energetikos sprendimų kryžkelėje, o toje kryžkelėje – ir klupinėjantis už kiekvienos šakos premjeras. Komunikaciniame chaose pradingsta bet koks suvokimas, ko mes siekiame. Redakcijos žvilgsnis 2 p.

Teisės studijų paviliotiAbiturientai kurti ekspertų įspėjimams – teisininkų ir vadybininkų jau šiandien Lietuvoje per daug. Reikia inžinierių. 8, 9 p.

Apie demokratijos evoliucijąTechnologinė pažanga keičia visuomenės dalyvavimo politikoje įpročius. Kartu aktyvėja ir šarlatanų internete veikla. 7 p.

DiKTanTas reDaKciJos žViLGsnis

SAVAITĖS APŽVALGA2reDaKciJos žViLGsnis

ISSN 1822-6531 Leidžiamas nuo 1988 09 16. A.Goštauto g. 40A, 01112 Vilnius. El. paštas: redakcija@atgimimas.lt. Tel. pasiteirauti 231 34 24. Faksas 261 96 08. Leidėjas – VšĮ Pilietinės minties institutas. Direktorius – Vidmantas Pečiulevičius, vyr. redaktorė – Ind rė makaraitytė, redakcija – Vytautė šmaižytė, ridas jasiulionis, Stanislovas Kairys, rūta šetikaitė, Valdas Balciukevičius, Giedrė Pancekauskaitė.

2013 metais Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas suteikė 90 000 Lt paramą projektui „Žiniasklaidos atsakomybė užtik-rinant sąmoningos pilietinės visuomenės formavimąsi, kultūros ir tolerancijos sklaidą“ savaitraštyje „Atgimimas“. Prenumeratos indeksas 0007. SL Nr. 028A. Spausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius. Autorių nuomonė ne-būtinai sutampa su redakcijos nuomone. redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti. už reklamos tekstus redakcija neatsako.

N E Pr I K L Au S o m A S SAVA I T r A š T I S

Nacionalinio diktanto finale varžėsi 64 žmonės. Vyginto Skaraičio (BFL) nuotrauka

PRemjeRas iR jo du „aš“

skelbiame Nacionalinio diktanto finalo tekstą

Iš Vėlinių liepsnelių, iš gurgždančio viduržiemio sniego, iš molžemio ir šiurkščių žvyrynų prabyla mano Tėvynė. Senąja upių kalba ji išgieda melodingus vandens dvi-balsius, nuo kurių nustėrsta ir apsąla širdis. Mano Tėvynė – mažutė ir nepastebima, savo šaknimis prigludusi prie versmingo gyvybės vandens kaip tęvas, gležnas me-delis.Kultūra – mūsų gyvasis vanduo. Tai, kas auga, kas kyla iš proto ir jausmo gelmės, įsi-rašo į giliąją, o ne į paviršutiniškąją atmintį. Tai, kas mus ne tik augina, bet ir brandi-na, kas dilgteli giliai širdyje kaip gyjanti širdperša ir neišglęžta, sunkmečiui užėjus.Ak, kaip mes trokštame gyventi geriau, kaip pagarbiai tariame žodį „ekonomika“! Bet ar ji yra esminis mus vienijantis veiksnys, mūsų santarvės pagrindas, daugia-balsė mūsų tautos sutartinė? Juk gali atsitikti taip, kad liksime bestovį ir betylį, be-būgštaują, susidūrę su pakilusia ekonomika ir smukusia kultūra. Ir jokios naujausios technologijos ir prevencinės programos neišgelbės mūsų nuo neraštingumo ir dva-sinio skurdo, piktdžiugiškai įsivyraujančio mūsų gyvenime. Tiesą pasakius, jau įpratome, kad politikai, žvelgdami į valstybės strategiją, pirme-nybę teikia ekonomikai, pamiršdami, kad kultūra ne tik ugdo, bet ir uždirba pini-gus. Tačiau ar nevertėtų nuogąstauti, kad mes, piliečiai, patys imame ignoruoti savo giliąją atmintį, kuriančią mūsų tapatybę. Tegu toji kultūra, pasak pažangos skelbė-jų, yra archajinė, chtoniška, tačiau būtent ji, besiskleisdama šiuolaikiniame pasau-lyje moderniomis formomis, gali suteikti mums visavertiškumo jausmą. O politikai svariai prie to prisidėtų, jei kultūrą vertintų kaip neabejotiną valstybinės politikos gairę. Ir galbūt tada ateitų palaimingas laikas, kai mums nebereikėtų kurti dirbtinių šalies įvaizdžių ir paskui dėl jų raudonuoti prieš visą pasaulį. Juk mūsų Tėvynė – ne įvaiz-džių šalis. Ji žydi kaip pasaulio medis, savo šaknimis, kamienu ir lapija jungdama vi-sas laiko formas. Ji priglobs kiekvieną, parlėkusį atsigerti gyvybės vandens – ir kai pūgos sius, ir kai pavasaris skleisis, ir kai rudenio lapai išteš. Tai tu, mano Tėvyne, žėri balandžio sniege ir šnari rugio želmeny. Tu, švelnioji lakštingala, giedi man se-nąja upių kalba, kurioje sutardami ataidi daugybė įvairių balsų.

Gyvasis kultūros vanduoRenata šerelytė

Diktanto nugalėtojai bus paskelbti gegužės 7 d.Nacionalinio diktanto finale varžėsi 64 žmonės iš Lietuvos bei užsienio, tarp jų buvo 10 moksleivių.Finalas buvo tiesiogiai transliuojamas per televizijos kanalą „LRT kultūra“. Jo įrašą galima rasti LRT Mediatekoje, www.lrt.lt.Konkurso nugalėtojai bus paskelbti ir apdovanoti Prezidentūroje šių metų ge-gužės 7 d., minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Premjere, kokį sprendimą dar gali priimti Seimas dėl naujos atomi-nės, jei jūs jau priėmėt tą sprendimą? Pats pasakėt – statyti neefek-tyvu, neapsimoka. Mokslininkai paskaičiavo. Jūsų vienos iš nesu-skaičiuojamų darbo grupių. Ne, nepriėmėt? A... biški priėmėt, bet biški ne? Laukiate regioninių partnerių sprendimo.... Tai gal vis dėl-to tas sprendimas bus už naują atominę? Ar vis dėlto prieš? Graudžiai juokingas dialogas su tuo premjeru išeina. Nors greičiau tai čia dialogas tarp vieno ir kito Butkevičiaus. Bet tuo graudumas nesibaigia.Anądien „Plikis ir ponia“ būrė iš dviejų nuotraukų – Grybauskaitės ir Butkevičiaus – prezidento rinkimus. Ir ne vienoje Lietuvos televi-zijos laidoje apie tai buvo šnekėta. Būtent. Konkrečiai. Ar Grybaus-kaitė? Ar Butkevičius? Kas bus kitas? O gal, sako pašnekovai, koks konservatorius užsimanys prezidentu būti? Vidury šalto pavasario kalbos apie prezidento rinkimus, kurie vyks tik dar kitų metų vasarą, skamba keistokai. Galbūt stulbinamai aukšti kaip premjero reitingai gali būti paaiški-nimas, kodėl čia jis pradėtas matuoti į prezidentus. Tačiau greičiau-siai tik todėl, kad daug prezidentės nedraugų karštligiškai ieško bet ko, bet kurio, sutiksiančio mesti jai iššūkį naujuose prezidento rin-kimuose, jis nesulaukia labai griežtos kritikos už visas nesąmones, kurias jau padarė ir dar, beveik neabejojama, padarys. Galima paaiškinti, kaip šis premjeras sugeba sugeneruoti tokį palai-kymą – sociologai pastebi, kad žmonėms patinka daug svarstantys, nuolat esantys apmąstymuose, diskutuojantys ir ieškantys tiesos nesibaigiančiose darbo grupėse politikai. Nes taip būtini sprendi-mai, kurie ir daro vienokią ar kitokią įtaką žmonių gyvenimams, tiesiog nepriimami. Bet gal tik sutapimas, kad Lietuva stovi labai svarbių sprendimų kryžkelėje, o toje kryžkelėje – klupinėjantis už kiekvienos šakos premjeras? Negana to, kad jis klupinėja, kaitalioja savo nuomones, ryte vienaip pasako, vakare – jau kitaip, tai žino apie „Gazpromo“ pasiūlymus, tai jau nebežino. Ir šiame komunikaciniame chaose pradingsta bet koks aiškumas – nei kokia Lietuvos pozicija yra, nei ko mes siekiame ir ką mes norime išsiderėti. Ir kai premjeras ką nors dabar pasako, ar jau galima juo tikėti? Ar ir vėl ne taip supratome?Ir štai toks žmogus – prezidentas. Net labai nemėgstant Grybauskaitės ir visa esybe nenorint, kad ji vadovautų šaliai dar vieną kadenciją, siūlyti Butkevičių vis dėlto jau nebelabai padoru.

„dėl atominės elektrinės ateityje – mes priimsime sprendimą galbūt per dvi savaites Parlamente“, – trečiadienį spaudos konferencijoje pareiškė algirdas Butkevičius. indrė makaraitytė

Ne vieną kartą esame girdėję kalbų �apie grėsmę es virsti „dviejų greičių“ sąjunga. mėginimų pafantazuoti, kaip tokia europa atrodytų, taip pat ne-trūksta. Tačiau kam tos fantazijos, jei-gu mes kasdien aplink save matome „kelių greičių“ Lietuvą? Vieną – jau-ną ir veržlią, pasinėrusią į aukštąsias technologijas, kitą – pensinę-pašalpi-nę, trečią – lėktuvais iškeliaujančią ir nebegrįžtančią...Dar galima būtų rasti ir „ketvirto grei-čio“ Lietuvą. Turiu galvoje už savo dar-bą palyginti menkai atlyginamus mo-kytojus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, kitokius paprastai brandesnio amžiaus specialistus. Gal tokiu visuomenės susi-sluoksniavimu per daug ir nereikėtų ste-bėtis – „sočiose“ demokratinėse Vakarų valstybėse taip pat išskiriamos bent trys – žemesnioji, vidurinioji ir aukštesnio-ji – klasės, kurios savo ruožtu susideda kiekviena dar iš dviejų sluoksnių.

Bet negalima nepastebėti, kad skir- �tumas tarp tų visuomenės sluoksnių Lietuvoje yra nepalyginamai didesnis. Iš politologo pozicijų pasakyčiau – tas skirtumas toks, koks ir skirtumas tarp Darbo arba Tvarkos ir teisingumo par-tijų ir Socialdemokratų ar Tėvynės są-jungos. Kiekviena jų turi savo rinkė-jus. Konservatoriai, pvz., smarkiai palaikomi didžiuosiuose miestuose, o už Darbo partiją balsuoja miesteliai ir kaimai. Vienur – už politiką, kitur – už pažadus.

„Nurašytoji“ Lietuva – už pažadus? �Nenorėčiau taip nuvertinti tų žmonių. Turiu giminių toje liūdnojoje provin-cijoje, matau, kaip ten žmonės gyvena. Yra tarp jų daug tikrai šviesių žmonių.

Taip, jie patys savęs gal ir nenura- �šo. Bet kai matai, kaip per vargus Lie-tuvos valstybė stengiasi eiti į priekį, modernėti, tai negali nematyti ir kaip nemaža dalis Lietuvos žmonių nepajė-gia tuo keliu eiti dėl labai įvairių prie-žasčių ir lieka šalikelėse. ir jaučiasi tai nueinančiai Lietuvai nebereikalingi. šviesūs, dori, darbštūs, bet nebereika-lingi. iškritę iš vežimo.

Nesakyčiau, kad iškritę. Visi mes sėdi-me viename vežime. O gal tiksliau būtų sakyti – plaukiame tuo pačiu laivu, bet skirtingose kajutėse.

Bet žmonės juk patys sako: esame �mes ir yra jie, nieko bendra su mumis neturintys.Čia dar nebūtų didelė tragedija taip žmonėms skirstytis į savus ir svetimus. Vieną dieną gali būti vienaip, kitą – kitaip. Laimi mūsų krepšininkai, sa-kome – mes laimėjome, pralaimi – jie pralošė.

Bet žiūrovai žemutiniame denyje, o �rinktinė – viršutiniame ir su baseinu...Esu, beje, plaukęs laivu kajutėje žemiau vaterlinijos. Mūsų grupei nupirko pi-giausius bilietus. Nelabai koks jausmas. Viršuj būtų buvę geriau. O jeigu rimtai, tai mūsų politinis elitas nežino, ką da-ryti su tais trečios klasės keleiviais. Tar-kime, socialdemokratai galėtų perimti populistų elektoratą, bet nesugeba. Nes nežino, kaip su tokiais žmonėmis kal-bėtis. Jie atsispiria pagundai dalyti ne-realius pažadus, tačiau tuo viskas ir bai-giasi. Kalba su ta nereikalingųjų Lietuva baigiasi dorai nė neprasidėjusi.

ir Vakarų šalyse yra tokių žemuti- �niojo denio bendrakeleivių. Bet kaip čia yra, kad tose visuomenėse ir var-

gingiau gyvenantys žmonės nesako, kad jų niekas žmonėmis nelaiko, o Lietuvoje kasdien sutiksime taip save matančių ir taip sakančių? Tai, matyt, jiems ne pažadų trūksta ir gal net ne kokios staigios apčiuopiamos naudos. Premjeras Churchillis karo pradžioje garsiai visiems pasakė: nieko nega-liu jums pažadėti, vien kraują, vargą, ašaras ir prakaitą. ir žmonės jį suprato. Gal mūsų lyderiai turėjo taip kalbėti prieš dvidešimt metų? Gal ir dabar ne vėlu tai pasakyti? užuot baksno-jus į neišvengiamą ir visuotinę šviesią perspektyvą.Labai nedaug politikų gali sau leisti taip kalbėti. Daugeliui jų tiesus kalbėjimas reikštų karjeros pabaigą. Taip lūžio me-tais yra kalbėjęs, pvz., Arvydas Juozai-tis. Beje, „Atgimimo“ savaitraštyje. Bet jis nesiekė politiko karjeros. O politikai, net ir garsiai nekalbėdami, galėjo veik-ti taip, kad iš sovietmečio paveldėtas at-sainus požiūris į žmogų būtų keičiamas, kad valstybėje kiekvienas galėtų jaustis žmogumi vien dėl to, kad toks gimė. Darbdaviai turėjo nuo pat pradžių būti valdžios kietai paimti į nagą, kad nekil-tų net mintis tyčiotis iš jiems dirbančių žmonių.

To negalima buvo palikti vien prof- �sąjungoms?Žinoma, ne. Ne vien profsąjungų rei-kalas keisti žmonių mąstyseną. Pagar-bos žmogui ugdymas turi prasidėti nuo elito. Ir pirmiausia – politinio. O ką tas elitas veikė? Prastūminėjo saviškiams naudingus įstatymus, tokius kaip žemės vertimas kilnojamuoju turtu.

Žmonės matė, kad daug kas daro- �ma jų neatsiklausiant.Kitaip sakant, politinis elitas labiau rū-pinosi jam palankiomis žaidimo taisy-klėmis, o ne visiems priimtinomis. O

dar labiau žmonių nuotaikos smuko, kai sumažėjo darbų. Nesvarbu, kad ne-konkurencingų sovietmečio gamyklų produkcija tapo niekam nereikalinga, svarbu, kad tų gamyklų darbininkai pa-sijuto niekam nebereikalingi. Kas žmo-gui iš protingų kalbų, kad pasenusi ga-myba nuostolinga?

esame girdėję, kaip vyresni žmonės �piktinasi, kad grėbliakočiai po penkis litus mūsų parduotuvėse – ir tie iš Ki-nijos. atseit, kodėl mūsų žmonės ne-galėtų jų užtektinai pagaminti. darbo turėtų. Bet taip galvojantys nebūtinai kalti patys, jei nesupranta, kad tuos grėbliakočius drožiantis kinas gauna už savo dienos darbą porą dolerių ir todėl jo gaminys toks pigus, jog apsi-moka iš taip toli atsivežti. mes neturė-tume į tokius žmones žiūrėti iš aukšto, piktintis, kad neišrankūs rinkimuose.Mes pirmiausia neturėtume nė akimir-kos abejoti, kad visuotinė balsavimo teisė yra didžiulė vertybė. Daug metų praėjo, kol pasaulis ją pripažino kaip demokratijos pagrindą. Ir nors yra įro-dyta, kad viešąją politiką daugiausia le-mia elito interesai, bet tai nereiškia, kad neįmanoma susikalbėti tam elitui ir li-kusiai visuomenei. Kodėl Butkevičius toks populiarus, o Kubilius – vienas nepopuliariausių? Todėl, kad pirmasis kalba visiems.

Žmonėms ne taip svarbu, ar tas rū- �pestis tariamas, ar tikras? svarbu, kad apskritai jie jaučiasi bent pastebėti?Žinoma.

Bet Kubilius taip teisingai visuo- �met pabrėžia būtinybę siekti pažan-gos, modernėti, pritraukti investicijų. juk ne dėl ko kito, o kad visiems būtų geriau.Taip, jis racionalus kietas politikas. Bet

POKALBIS2013 bAlAnDžio 26 D. / Nr. 16 (1209) 3

stanislovas KairysŽurnalistas

V. Dumbliauskas: „Paprasti žmonės globalioje Lietuvoje savęs nemato.“ Stanislovo Kairio nuotrauka

Apie „trijų greičių“ Lietuvądr. Vytautas dumbliauskas, politologas, mykolo Romerio universiteto docentas: politikai su žmonėmis turi kalbėtis tiesiai, bet pagarbiai.

nukelta į 5 p.

Iškyla milžiniška solidarios

visuomenės reikšmė ir politikai privalo peržengti

labai svarbią ribą, dabar juos

pernelyg dažnai skiriančią nuo

„nenaudingųjų“.

‘‘

2000 m. liepos 11 d. Sei-mas priėmė nutarimą VIII-1826, kur juodu ant balto parašyta: „Pritarti partijų ir visuomeninių organizacijų

iniciatyvai kreiptis į LR piliečius, įmo-nes, organizacijas, kviečiant aukoti lėšų Sausio 13-osios memorialo prie LRS rūmų projektui įgyvendinti.“ Kokia čia buvo iniciatyva ir koks memorialas?Apie visa tai nebuvo galima pasiskai-tyti niekur kitur, tik tame pačiame nu-tarime. Lyg kokiame vyskupų laiške, Seimas, „prisimindamas geros valios žmonių maldas švč. Mergelei Mari-jai, įprasmindamas laisvės gynėjų auką Lietuvai, siekdamas sudaryti galimy-bę… susikaupti brangioje visiems Lie-tuvos žmonėms vietoje, nutaria įam-žinti Sausio 13-osios įvykių atminimą memorialu, kuriame būtų išsaugoti prie Seimo rūmų išlikę gynybos įtvir-tinimo fragmentai, papildant juos švč. Mergelės Marijos koplyčia“.Tie išlikę fragmentai tuo metu buvo prie Seimo rūmų nuo upės pusės su-versta purvinų gelžbetonio blokų siena, ant kurios jau augo medžiai ir dilgėlės, spygliuotos vielos raizgalai virš blokų ir ant žemės. Čia pat stūksojo numesti keli prieštankiniai ežiai, išmėtyti arma-tūros gabalai, rymojo vargingas koplyts-tulpis. Toje kelių metrų „ekspozicijoje“ buvo net trys lentelės su Čečėnijos var-du (negi Čečėnijos parama tą 1991 m. naktį buvo kuo nors reikšminga?), ne-grabiai suklijuotos žuvusiųjų 1990–1991 m. laisvės kovose nuotraukos.Beje, toje vadinamoje ekspozicijoje buvo užrašyta ir klaidingų dalykų. Ta-čiau pranešus apie klaidas, Seimo ats-tovai aiškino, kad „tai – autentika... Galbūt to meto žmogus, kūręs šį sten-dą, gavo tokias žinias, gal užrašė tą, ką tuo metu žinojo... Tačiau autentikos negalima keisti“. Žodžiu, kaip radome, taip paliksime. Nors, tiesą sakant, tie „patriotiniai“ užrašai ir paveikslai ant blokų per kelias 2002 m. tylias naktis buvo atnaujinti pagal vieno „savano-rio“ dailininko skonį ir supratimą. Su-nerimęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas tuomet paprašė ištirti, ar nebuvo padaryta žala Seimo barikadų

paminklui. Matyt, nebuvo, nes ant ap-trupėjusių blokų ir dabar sintetinėmis spalvomis šviečia tarsi vakar užrašyti šūkiai. Nelabai kam jie rūpi... Sveikas protas diktavo išvežti tą gelžbe-tonio sangrūdą ir 1991 m. sausį pažy-mėti žymiai kultūringiau, pvz., aplink Seimą pastatytais šlifuoto akmens stulpeliais, žyminčiais buvusios gyny-binės sienos ribas – tai netrukus buvo padaryta. Taip pat galima buvo įreng-ti prie kiekvienos Seimo sienos memo-rialines lentas su pakiliu tekstu, skirtu laisvės gynėjams ir paaiškinančiu, kas čia vyko. Vienintelė tokia lenta įrengta tik 2011 m. Deja, mūsų aukščiausiosios valdžios ir architektūros meno vyrai nutarė ki-taip. Visas tas jovalas prie Seimo va-karinio fasado 2007 m. buvo išsaugo-tas ir uždengtas „lengvų konstrukcijų denginiu, skirtu apsaugoti nuo atmos-

feros poveikio memorialo fragmentus ir sukuriantį dengtą erdvę švč. Mer-gelės Marijos koplyčios altoriui“. Be to, dar turėjo būti pastatytas „lengvų konstrukcijų paviljonas laikinoms eks-

pozicijoms šalia gelžbetoninių barika-dų blokų“ (iš konkurso Sausio 13-osios memorialui sąlygų). „Ties įrengiama altoriaus erdve bus žmonių susikaupimo ir maldos vie-ta... Tačiau įtvirtinimų fragmentų bei jų dekoro autentiškumas bus išsaugo-tas. Jei kam nors pasirodys, kad blo-kai aptrupėjo ar užrašai ant jų perne-lyg blyškūs, bus imtasi jų restauracijos ir renovacijos.“ Visam šiam komplek-sui pinigų bus nepagailėta, nes „stati-nių bei aplinkos architektūriniams ir konstrukciniams sprendimams ir siū-lomų apdailos medžiagų kokybei ke-liami aukščiausi reikalavimai“.Deja, greitai paaiškėjo, kad jokių al-torių ar koplyčių čia nebus. Tuometis Vilniaus arkivyskupas kardinolas Au-drys Juozas Bačkis koplyčios statybą įvertino skeptiškai. Jo nuomone, Sau-sio 13-osios memoriale pakaktų ir švč. Marijos atvaizdo, kartu sutvarkant ko-plytstulpius ir kryžius. Beje, atsiklau-sus kunigų, paaiškėjo, kad nė vienas jų nėra pasirengęs ten laikyti pamaldų. Dar viena žlugusi idėja – memorialo ekspozicijų salė: „Reikia įrengti eks-pozicijų salę, į kurią žmonės galės atei-ti bet kuriuo paros metu. Joje turėtų veikti vaizdo ir garso aparatūra. Turėtų būti rodomi dokumentiniai ir meni-niai filmai Lietuvos istorijos tema.“ Pa-žvelgus dabar į laiko ir vėtrų priterlio-tus sarkofago langus, kyla jausmas, kad iš viso į memorialo vidų niekas ir kojos čia nėra įkėlęs, kokie dar ten filmai...Apsiraminkime nuo anų laikų eufori-jos ir ramiai pamąstykime: kam reika-lingas šis absurdo (moksliškiau tariant – meninio natūralizmo, o gal net bru-talizmo) statinys Lietuvos sostinės cen-tre? Saugoti gelžbetonio blokus vien už tai, kad jie buvo atvilkti prie Sei-mo rūmų – per menkas pagrindas. Net pati moderniausia ir brangiausia den-giančioji konstrukcija virš tos gelžbe-tonio užtvaros neįkvėps jai jokios me-ninės dvasios.Sakykime tiesiai: prie Seimo riogsan-tys „fragmentai“ ir jų teplionės tik gąs-dina pro šalį einančius tautiečius ir užsienio svečius savo primityviu patri-otizmu. Gausios Europos svečių gre-tos, šiemet atplūsiančios į Lietuvą, tu-rės stebėtis, švelniai tariant, kitokiais nei įprasta kontinente aplinkos esteti-kos standartais.Tikėtina, kad Seimas 2000 m. vidur-vasarį, priimdamas lemtingą nutarimą,

VISUOMENĖ4

anatolijus LapinskasPublicistas

Seimui nesiseka su savo aplinkaoficialiai pagarsinta, kad apleistas seimo prieigų fontanas iš tikrųjų bado akis vilniečiams ir miesto svečiams. mažiau kalbama apie kitoje seimo rūmų pusėje stūksantį svetimkūnį – vadinamųjų seimo barikadų sarkofagą. Kad jis tikrai netapo „Lietuvos žmonių susikaupimo vieta“ – būtent toks buvo jo statybos pagrindimas – deja, irgi visiems aišku. Pažvelkime į istoriją, kada ir kaip tas sarkofagas atsirado.

Prie Seimo riogsantys „fragmentai“ ir jų teplionės tik gąsdina pro šalį einančius tautiečius ir užsienio svečius savo primityviu patriotizmu. Autoriaus nuotraukos

Lietuvą išgelbėjo ne gelžbetonio, bet žmonių

pasipriešinimo siena.

‘‘

neturi sugebėjimo įtikinti žmones tais savo gerais ketinimais ir aiškiu perspek-tyvos suvokimu.

Gal tokia padėtis susiklostė dar ir �dėl to, kad vengdami populizmo kon-servatoriai juo laikyti ėmė bet kokį kalbėjimą su žmonėmis tų žmonių, o ne partine-buhalterine kalba......apie globalią Lietuvą. Nemato papras-ti žmonės savęs toje globalioje Lietuvo-je. Ir jiems gal visai pelnytai atrodo, kad ir tokias kalbas iš tribūnų varinėjantys jų taip pat ten nemato.

Nors kai su kokiu konservatorių �veikėju kalbiesi privačiai, tai nesun-ku sutarti, kad nemaža dalis Lietuvos žmonių patys savimi pasirūpinti ne-begali. ir tai visai ne pensininkai ar ne-įgalieji. ir ne kokie tinginiai. jau prieš dvidešimt metų buvo aišku, kad taip neišvengiamai atsitiks. Bet politinis elitas nerado reikalo su jais kalbėtis. Tik nepavargdami kartojo, kad dabar – kiti laikai ir žmonės privalo patys sa-vimi pasirūpinti.Tikrai ne visi bedarbiai gali imtis kokio verslo. Pasaulyje būtume unikalūs, jeigu taip atsitiktų, bet neatsitiks. O ką dary-ti tai mano pažįstamai pusamžei mote-riai Alytuje, kuriai darbo biržoje iškart pasakė: joks jūsų aukštasis išsilavinimas nepadės, jokių šansų! Kaip jai jaustis, kai jos darbas vertas nulio?

Net ne nulio vertas, o dar ir minuso. �Nes tokiam žmogui tenka imti pašal-pą, lyg ir įsiskolinti. o gal – atvirkščiai

– valstybė jam kažką skolinga, jeigu taip susiklostė?Prūsijos valstybė Bismarko asmenyje XIX a. antroje pusėje tokį dalyką su-gebėjo suprasti. Kad kapitalizmas, lais-voji rinka neatpalaiduoja valstybės nuo pareigos matyti visus visuomenės na-rius, ne tik tuos savarankiškuosius ar tuos, kuriems pasisekė. Bet čia reikia pridurti, kad nepakanka vien sukurti vienokią ar kitokią valstybinę sociali-nės rūpybos sistemą, kuri neišvengia-mai ilgainiui subiurokratėja. Politinis elitas turėtų vadovautis supratimu, kad žmogus gyvena oriai ne vien gaudamas

tam tikrą kiekį pajamų, bet ir jausda-masis esąs reikalingas ne vien rinkimų dieną. Pripažinkime, Lietuvos politi-nio elito uždaviniai gerokai sudėtin-gesni nei kokioje Olandijoje ar Danijo-je. Mes neturime tų šalių išteklių, kad be didesnės įtampos galima būtų visais pasirūpinti. Dėl to iškyla milžiniška so-lidarios visuomenės reikšmė ir politikai privalo peržengti labai svarbią ribą, da-bar juos pernelyg dažnai skiriančią nuo „nenaudingųjų“.

Tik ne pataikavimo būdu. �Margareth Thatcher nepataikavo nie-kam ir yra už tai jos nekenčiančių net

po mirties. Bet kuris politikas nenorė-tų būti toks iškilus? Tik ne visiems už-tenka drąsos ir išminties su žmonėmis kalbėtis tiesiai, bet pagarbiai. Thatcher kalbos ir darbai daug kam kėlė dide-lį nerimą, bet daugelis ją norėjo maty-ti visų priekyje vienuolika metų. Nes žmonės jautė, kad ji dirba jiems, o ne sau ir savo partijai.

Bet mes ne britai, mums tokio su- �pratingumo smarkokai trūksta.Supratingumas atsiranda, kai žmonės gerbiami. Pagarba įpareigoja net patį „nereikalingiausią“. Abipusė pagarba įpareigoja visus.

VISUOMENĖ2013 bAlAnDžio 26 D. / Nr. 16 (1209) 5galbūt turėjo kilnių intencijų. Beje, įkvėptas patriotinės euforijos, tuomet Seimo narys Emanuelis Zingeris tame memoriale pageidavo vietos ir ekume-ninei maldai „visiems visų pagrindinių tikybų atstovams“. Deja, Seimas neat-sižvelgė į šį prašymą, o E.Zingeriui pa-guosti pasiūlė visame Seime sukurti ekumeninę aplinką. Ką turime dabar? Minėtą gelžbetonio jovalą prie Seimo vakarinio fasado. Ta-čiau į jį įeiti mažai kam pavyksta, nes ištisus metus, net per valstybines šven-tes, jis stūkso užrakintas. Viskas, ką ga-lima padaryti, tai apeiti aplink šį ar ne keturių milijonų vertės (!) statinį ir pa-sižiūrėti ne tik grubia ranka išpaišytus blokus, bet ir dar nežinia kodėl atvilk-tą paprasčiausią stalą ir kėdę, matyt, memorialo viršininkui. Planuoto švč. Mergelės Marijos koplyčios altoriaus, greičiausiai, tame memoriale nėra arba jis giliai paslėptas už dar vienerių durų, o gal ir pakištas kur nors giliai po žeme (čia žinoma, ironizuoju).Liežuvis neapsiverčia sakyti, kad tai – memorialinis paminklas. Tikra gėda

čia atvesti svečią. Tokia nemokšiška ekspozicija jokio dvasinio pakilimo nesukelia. Kam reikalingas šis apleis-tas statinys Lietuvos sostinės centre? Saugoti gelžbetonio bloką vien už tai, kad jis buvo atvilktas prie Seimo rūmų – per menkas pagrindas. Tuomet gal vertėtų čia atitempti ir keletą „Beloru-sų“ traktorių, sovietinį greiderį, tokią didžiulę žemės lyginimo mašiną, – jie irgi tomis sausio dienomis, atsimenu, „gynė“ Seimą (nuo bibliotekos pusės), todėl pasižiūrėti į juos būtų įdomu, bent jau technikos istorijos prasme. Sugrįžkime į šias dienas: prieš porą metų Sausio įvykių dvidešimtmečio proga Seimo pietinio fasado kairiaja-me kampe buvo įrengta memorialinė lenta su kilniais Justino Marcinkevi-čiaus žodžiais: „1991 sausio 13 LIETUVOS VALS-TYBĖS GYNĖJAMS: Amžinam gy-venimui ant Lietuvos patekėjo jos lais-vės gynėjų širdys. Nemirtingumą ir šlovę jiems suteikia Tėvynė.“Tokias lentas vertėtų įrengti ne tik vie-nintelėje vietoje, bet ir ant visų Seimo

Pirmųjų (pagrindinių) rūmų fasadų (juos tą naktį žmonių jūra tiesiog ap-glėbė). O užrašą išversti dar ir į an-glų, gal dar rusų ir lenkų kalbas. Tuo-met kiekvieno tuos žodžius skaitančio žmogaus širdis suplaktų dėkingumo ir pagarbos mūsų nepriklausomybės gy-nėjams ritmu ir ši akimirka įsirėžtų į širdį kur kas ryškiau nei žiūrėjimas į pilkai tuščius gelžbetonio blokus. Dar didesnį patriotinį skambesį čia padėtų pasiekti meninis akcentas – skulptūra, idėjine prasme ji galėtų būti panaši į Juozo Zikaro „Laisvę“ Kaune (gal net jos kopija), nes čia įvyko le-miama kova už Lietuvos laisvę. Prie šilto, įtaigaus, meniškai ir dvasiš-kai paveikaus Laisvės paminklo žydėtų gėlės, švenčių metu būriuotųsi žmonės, tai būtų tikros dvasinės atgaivos vieta. Paminklas Laisvei, o kitais žodžiais – visiems Lietuvos žmonėms, nepabijo-jusiems laisvės vardan žvelgti mirčiai į akis – būtų kur kas prasmingesnis nei paminklas gelžbetonio užtvaroms. Lietuvą išgelbėjo ne gelžbetonio, bet žmonių pasipriešinimo siena.

Kam reikalingas

šis absurdo statinys sostinės centre? Saugoti

gelžbetonio blokus vien už

tai, kad jie buvo atvilkti prie

Seimo rūmų – per menkas

pagrindas.

‘‘

Daug kas Lietuvoje pasigenda ne modernių technologijų, o paprasčiausios pagarbos. Andriaus ufarto (BFL) nuotrauka

Apie „trijų greičių“ Lietuvą Atkelta iš 3 p.

Visi mes sėdime viename

vežime. O gal tiksliau

būtų sakyti – plaukiame tuo

pačiu laivu, bet skirtingose

kajutėse.

‘‘

KRIZĖ6

Žmonės dažniau ketina nu-sižudyti ir po žiniasklai-doje paviešintų kitų sa-vižudybių, ypač jei tie savižudžiai – garsenybės.

Žinia apie populiaraus ir mėgstamo asmens savižudybę sukelia 14 kartų stipresnį Verterio efektą nei naujienos apie iš gyvenimo pasitraukusius neži-nomus žmones (Stack, 2002). Lietu-voje buvo pastebėta koreliacija tarp laidų vedėjo Aurimo Dautarto nusi-žudymo ir po jo išaugusios savižudy-bių statistikos ( Jastramskis, 2012).Faktiškai po televizijos laidų vedėjų ir komiko Vytauto Šapranausko savižudy-bės Lietuva pateko į krizinę situaciją. Tai sufleruoja ir minėtu numeriu „Jaunimo liniją“ pasiekusių skambučių skaičius: jeigu įprastai per dieną ten paskambina apie 3,5 tūkst. žmonių, tai praėjusį sek-madienį jų buvo daugiau kaip 5 tūkst. Specialiuose kursuose apmokyti psicho-loginių tarnybų savanoriai – šie tylūs he-rojai – nesiekdami sau naudos atlieka šventą misiją rūpesčių prislėgtus skam-bintojus išvairuodami iš juodų minčių pelkės. Tuo metu kitos institucijos (pir-miausia – žiniasklaida) per šią savižudy-bių informacijos krizę vėlgi tvarkėsi gana vidutiniškai ir netgi įvykiu piktnaudžia-vo – įvykio sklaida ir eksplikacija nebuvo pavyzdinė. Žiniasklaidos visiškai neturė-tų dominti, kodėl ir kaip asmuo nusižudė, netgi kur ir kada, bet pati smalsaujančių medijų prigimtis ir standartai neleidžia neužduoti įvairiausių klausimų, tad po sukrečiančios savanoriškos mirties bent kelioms dienoms Lietuvos tampa pusiau siurrealistinė. Juk įvairūs žiniasklaidos kanalai įvairiomis formomis reprodu-kuoja tą pačią žinutę, užgriozdina eterį savižudybės akcentais ir detalėmis, o tai neabejotinai suveikia kaip velnio gundy-mas pranešimų užtvindytam individui, kuris kaipsyk planuoja pats save pribaigti anksčiau jam skirto laiko. Kai žmogus, kad ir koks garsus ir garbin-gas jis būtų, pats sau atima gyvybę, būti-na rengti ne ašaringas in memoriam lai-das ar juolab velionį palydėti plojimais, o santūriai atsisveikinti eterį užpildant savižudybių prevencijos turiniu. Bet tai nepopuliaru, nesuvirpina širdies, nee-fektinga. Kažin kokį efektą sukels balan-džio mirtingumo statistika, kurią Higie-nos institutas parengęs paskelbs birželio viduryje? Žiniasklaida šį kartą vėl apsisaugojo nuo sensacijos pagundos tik iš dalies: didžiu-moje pranešimų – kad ir ne antraštėse, o „giliau“ tekste – vis dėlto buvo atskleis-tas nusižudymo būdas ir vieta. Dar ma-kabriškiau atrodo kai kurių pranešimų televizijose, laikraščiuose, portaluose, „Facebook“ tinkle perteikta ryškiai ro-mantizuota nuotaika aprašant savižu-

džio gyvenimą ir poelgį. Pvz., šiaip jau gana santūriai įvykį plėtojusio dienraš-čio „Lietuvos žinios“ balandžio 22 d. publikacijoje „Nusišypsok mums, Ak-toriau“ nė karto nepaminėti žodžiai „savižudybė“, „nusižudė“, netgi tokie abstraktūs junginiai „pasirinko mir-tį“ arba „pasitraukė iš gyvenimo“, užtat V.Šapranausko mirtis literatūriškai vaiz-duojama kaip dar vienas jo vaidmuo. Šia-me straipsnyje cituojamas režisierius Ri-mas Tuminas pasakoja: „Kaip kiekvienas komedinio plano artistas, taip ir jis svajo-jo suvaidinti dramatišką, tragiško likimo herojų. <…> Tai štai ir įvyko. Štai tragiš-ko likimo vaizdas – tiktai ne scenoje, o gyvenime.“ Įtaigu, gražu, vaizdinga, bet psichologiniu požiūriu neteiktina infor-macija. Tame pačiame nekrologe cituo-jama aktorė Eglė Gabrėnaitė sako: „Su Vytautu pastaruoju metu beveik nesusi-tikdavom. Tai koks čia „mirė“? Kaip tai nebėra. Yra. Dar labiau negu kitas gyvas žmogus.“ Vėlgi jautru ir išraiškinga, bet čia jau atmetamas pats faktas – o tai jau klasikinis neigimo, bėgimo nuo realybės, mirties romantizavimo atvejis, kuris iš-tinka netektį patyrusį žmogų.Žiniasklaidą kritikuoti madinga, bet ne-išeina nepaminėti dienraščio „Lietuvos rytas“, kuris neseniai, atskleisdamas pa-sitraukimo iš gyvenimo būdą, išraiškin-

gai ir vaizdingai aprašė septyniolikmetės mamos savižudybę kartu nužudant kū-dikį, o balandžio 23 d. paskelbė dar vieną publikaciją šia „karšta“ tema: „Prieš bai-sią žūtį – viešas laiškas“. Publikacija pasa-koja apie vilnietį, kuris prieš nusižudyda-mas dar aplankė savo mėgstamas vietas ir išsiuntė laiškus apie savo apsi sprendimą per „Facebook“ tinklą ir pačiai žiniasklai-dai. Šiame straipsnyje nepaisoma Pasau-linės sveikatos organizacijos rekomenda-cijų, numatytų ir žurnalistų profesiniame etikos kodekse: jame smulkmeniškai ap-rašomi savižudžio motyvai ir mirties aplinkybės, atskleidžiamas konkretus sa-vižudybės būdas ir vieta, o informacijai apie teikiamą psichologinę-socialinę pa-galbą laikraščio puslapio jau pritrūksta. Šokiruoja ir papildoma informacija: apie kažkur paryčiais nusižudžiusio vyro keti-nimus žurnalistai ir policija sužinojo dar vidurnaktį ir, net turėdami žmogaus ta-patybės duomenis – vardą, pavardę ir te-lefoną – per kelias aukso vertės valandas neišgalėjo užkirsti kelio šiam mirtinam savęs sužalojimui.Gal netgi galima klausti šitaip: gal už-kirsti kelio ir nevertėjo, nes tuomet ne-būtų atsiradę medžiagos išraiškingai publikacijai parengti? Klausimas anaip-tol ne ciniškas, nes garsiai graudentis apie savižudžius yra lengviau nei ban-

dyti jiems padėti. Ar ne tokį santykį su V.Šapranausku turėjo ir jo darbovietė bei gerbėjų auditorija, tik kraipę galvas, kai šios garsenybės problemos jau tapo vie-šos ir visų aptarinėjamos su gaidele pi-kantiško gando?Ne, televizija V.Šapranausko nenužu-dė, nusižudė jis pats. Bet aktorius aki-vaizdžiai tapo pagal kapitalistinį mo-delį veikiančios pramogų industrijos iki paskutinio atodūsio išeksploatuotu žmogiškuoju ištekliu – talentais turtin-gu ištekliu, kuriam išsieikvojus oficialio-joje „TV3“ svetainėje neatsirado vietos užuojautai, užtat likę gyvieji pramogų inžinieriai kolegos mirtį iš karto pozi-cionavo kaip progą dar didesniam muzi-kinio projekto reitingui, nes show must go on ir tokia yra komercinės televizijos nepalaužiama prigimtis: kad pustrečios valandos trukę „Chorų karai“ in memo-riam V.Šapranauskui buvo atseit preven-ciniai – tai tik dūmų uždanga, buferis. Nors televizija skyrė keletą nuoširdžių bei patosiškų kalbų ir nemokamai išre-klamavo pagalbos telefonus, po teisy-bei tokia pomirtinė pramoga turi tik dar daugiau intriguojančio ir žiūrimumą di-dinančio prieskonio…Tad taip ir gyvensime, kol žmogų negrįž-tamai preke paverčianti industrija neper-kraus savo vertybių (bet tai iš principo neįmanoma, nes reikėtų pradėti „per-kraunant“ patį kapitalizmą). Taip ir gy-vensime savižudiškoje visuomenėje, kol valstybė neperkraus savo politikos savi-žudybių prevencijos srityje.„Galima drąsiai sakyti, kad Lietuva kaip valstybė sistemingai dėl šios problemos (savižudybių – M.Š.) nedaro absoliučiai nieko“, – konstatuoja psichologijos profe-sorė Danutė Gailienė. Bet valstybė, kitaip nei rinka, turi įgalių instrumentų ir galė-tų juos pritaikyti, tik per metus nuo savęs pačių išgelbėti tūkstantį piliečių vis dar neužsibrėžęs valdantysis elitas pirmiau-sia turėtų sau atsakyti: ar vidutiniškai trys per dieną Lietuvoje nusižudantys žmonės tokiai nedidelei šaliai yra nedaug?Daug, pernelyg daug – net vieno žmo-gaus pasitraukimas iš gyvenimo jau yra per daug.

Kaip išgelbėti tris žmones per dieną?

marijus širvinskasŽurnalistas

Gali būti ir taip, kad ir tarp šios publikacijos skaitytojų bus vienas kitas potencialus savižudis – juk balandį visuomet išauga skaičius asmenų, kurie patys nutraukia savo gyvybę. Tad jeigu jus pastaruoju metu apninka nesmagios automatinės mintys arba net jau esate sugalvoję, kaip numirsite, tuomet akimirką aprimkite, atsipalaiduokite ir surinkite pagalbos linijos numerį 8 800 28888. jeigu jau ketinate sau leisti tokią prabangą nusižudyti, tai vienam skambučiui neabejotinai galite skirti laiko.

Žiniasklaida užgriozdino eterį

savižudybės akcentais ir

detalėmis, o tai neabejotinai suveikia kaip

velnio gundymas.

‘‘

Pramogų inžinieriai

pozicionavo kolegos mirtį

kaip progą dar didesniam

programos reitingui.

‘‘

KOMENTARAS2013 bAlAnDžio 26 D. / Nr. 16 (1209) 7

Anot šveicarų smegenų centro (angl. Think tank) „Foraus“ vykdančiojo di-rektoriaus Maximiliano Sterno, skaičiusio prane-

šimą konferencijoje „LOGIN“ Vil-niuje, ateina partinės sistemos ir atsto-vaujamosios demokratijos pabaiga. M.Sternas savo teiginius iliustravo demokratijos procesų ir technologi-nių laimėjimų bendradarbiavimo ir jų ignoravimo pavyzdžiais. Verta apsvars-tyti, ar M.Sterno pastabos apie demo-kratiją yra aktualios ir Lietuvai.Remdamasis Vokietijos socialdemo-kratų partijos narių skaičiaus kitimo diagrama, M.Sternas kalbėjo apie ten-dencingą partijų narių mažėjimą dau-gelyje šalių. Tai buvo viena iš jo es-minių prielaidų, pranašaujant naujų demokratijos principų įsigalėjimą po-litikoje. Pabrėždamas pilietinės visuo-menės pliusus, M.Sternas aktualizavo atstovaujamosios demokratijos trūku-mus, kai rinkimuose išrinkti kandida-tai ir partijos kreipia mažai dėmesio į savo rinkėjų ar sprendimams jautrių as-menų nuomonę.Pranešėjo manymu, galime stebėti, kaip naujos demokratijos formos ima įsitvir-tinti Vakaruose. Štai įvairios dėl laisvių internete kovojančios partijos ir judėji-mai (pvz., Piratų partija) visoje Euro-poje tvirtina deleguojamąją demokra-tiją, kai žmonės internetu balsuoja sau aktualiais klausimais bei gali kur kas lengviau paveikti politinių sprendimų priėmimą ar net įsitraukti į jį. Šalia to gali egzistuoti ir bendradarbiaujamo-ji demokratija, kurioje elektroninių sistemų pagalba rinkėjai ir išrinktie-ji užsiima tam tikrų idėjų, klausimų ir atsakymų dalinimusi. Galiausiai ben-druomeniniame lygmenyje ima steigtis sprendžiamosios demokratijos centrai, kuriuose nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje susirenka tam tikro regiono gy-ventojai, kurie diskutuoja apie proble-mą ir išklausę esminių nuomonių bei argumentų, sprendžia tiesioginiu bal-savimu.Pvz., Lenkijos Poznanės mieste buvo sušauktas sprendžiamosios demokra-tijos susirinkimas, kuriame buvo kelia-mas regiono gyventojams svarbus klau-simas dėl stadiono statybos 2012 m.

Europos futbolo čempionatui.Bet ar viskas, kas vyksta Lenkijoje ar dar labiau pažengusiose Vakarų vals-tybėse, yra lygiai taip pat įmanoma Lietuvoje? Atsakymas, kaip ir dauge-liu panašių atvejų, yra nevienpusiškas – galime aptikti tam tikrų naujų pi-lietinės visuomenės egzistavimo ir įsi-traukimo būdų, nors jie neapima visos apžvelgtos gausos.Lietuvai istorijos vingiai nulėmė tai, kad mūsų politinė sistema, priešingai nei šveicarų, yra stipriai centralizuota, todėl sunku įvesti bent dalinai tiesio-ginį piliečių dalyvavimą politikoje. Prie to prisidėjo ir aneksijos, kurios neleido nuosekliai vystytis politinei tautai. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuva perėmė dalį tarpukario paveldo ir įliejo į jį modernioms Vakarų liberaliosioms demokratijoms būdingų elementų, bet pats demokratinis karkasas yra tik viena pusė to, kas gali leisti plėtotis naujoms demokratijos formoms.Antra tiek, o gal net daugiau, lemia vi-suomenės politinis ir pilietinis išpru-simas.Daugiau nei dvidešimtmetį vykdytos pilietinio ugdymo programos moky-klose savo svarba yra atsidūrusios tame pačiame lygyje kaip etika, tikyba, cho-reografija ir pan., ko vertingumą gali-ma lengvai suprasti paklausinėjus da-bartinių moksleivių. Pilietinis ugdymas yra toks stagnuotas ir negalintis judėti pirmyn, kad ne tik kad neugdo politi-nio supratimo, bet menkai teskatina ir pilietiškumo suvokimą. Skandinavijos šalyse (kurias imu kaip pavyzdį ne dėl puikaus gyvenimo lygio, o dėl aukštų pilietinio ugdymo rezultatų) mokiniai per pamokas būna nuosekliai supažin-dinami su politinėmis partijomis ir jų ideologijomis tam, kad gavę balso teisę

galėtų balsuoti maksimaliai išpildyda-mi savo politinius lūkesčius.Užtat Lietuvoje partijų narių skaičius nemažėja ženkliai, o sykiais net auga, ironiškai lyginant su 60 proc. viršijan-čiu nepasitikėjimu Seimu. Tai būtų ga-lima sieti su tebevykstančiomis posovie-tinėmis permainomis politinės tautos tarpe, bet kartu galima įžvelgti ir tam tikrą konformizmą iš piliečių pusės – neretai stojama į partiją vardan kažko-kių nuolaidų versle, darbinėje ar buiti-nėje aplinkoje ir t. t. Pilietinio ugdymo programoms neatliekant savo darbo, o politiniam ugdymui randant vietostik mokyklinių vadovėlių paraštėse, sunku kalbėti apie staigesnius pokyčius tiek politinėje, tiek pilietinėje kultūro-se – žmonės žiūri savo buities, nenorė-dami net gilintis į politinius procesus ir prakeikdami juos kartu su „vagimis prie lovio“.Žvelgdami į Vakarų visuomenes, pavie-

niai lietuviai irgi ima burti grupes, ku-rios siekia jiems artimesnės demokra-tijos, kuri mažintų korupciją, styguotų politikų, biurokratų bei pareigūnų darbą. Deja, visa tai lieka utopiniame lyg menyje dėl jau minėtos prielaidos – daugelis į politiką žvelgia pragma-tiškai ir vien siekdami naudos sau, ne-mąstydami apie naudą ilgajame pe-riode, kuri stiprintų visą valstybę ir bendrą žmonių gerbūvį. Veikiausiai tai galima vadinti esminiu skirtumu – po-litinio nebrandumo ženklu, kuris mus skiria nuo valstybių, kurios ženklią dalį savo funkcijų bando nuleisti į sa-vivaldos lygmenį.Politinių diskusijų yra pilni socialiniai tinklai – straipsniais ir įžvalgomis da-linasi politikai, intelektualai, darbinin-kai, namų šeimininkės, todėl tikrai verta klausti, kada savo nuomonę bus galima išreikšti ne tik pasidalinant straipsniu ir po juo pakomentuojant, bet ir atiduo-dant balsą. Paliekant saugumo proble-mas nuošalyje, galime konstatuoti, kad internetas yra sklidinas ne vien švarios ir teisingos informacijos. Padidėjęs pi-liečių politinis aktyvumas internete ir elektroninių balsavimų atsiradimas ne-išvengiamai eitų koja kojon su lengvų psichinių ligonių ir politinių šarlatanų veiklos išaugimu.Internete galime rasti ne vienos istori-jos supratimą visuomenėje keičiančių faktų, kurie gimė tikrai ne puikios psi-chinės sveikatos asmenų galvose – kas tai bebūtų – Garliavos istorija, skalū-ninių dujų išgavimas ar danguje neva pastebimi chemtreilai (lėktuvų išmeta-mos nuodingos dujos). Ant šių faktų užkimba ne tik konspiracijos istorijų fanatikai, bet ir paprasti žmonės, ku-rie yra nesunkiai paveikiami emociš-kai. Kol vyksta panašūs dalykai ir ne-retam trūksta politinės racijos, sunku puoselėti viltis apie žaibišką demokra-tijos evoliuciją.Atstovaujamoji demokratija yra pui-kus saugiklis tuo, kad renka seimūnus ketveriems metams ir įpareigoja juos atstovauti tokius rinkėjų interesus, ko-kių jie siekė balsuodami už patinkan-čios partijos programą ir artimiausią politiką. Politikos profesionalai sun-kiau pasiduoda emocionalumui, yra linkę tęsti pradėtus darbus (nekalbant apie populistinius pažadus) nuosekliai visą kadenciją, kuo yra daug pranašesni už žmogišką, šiai dienai pernelyg žmo-gišką, rinkėją. Todėl nėra kur skubėti – lietuviškam politiniam kūnui tikrai nereikia persileidimo. Kada nors su-bręsim.

apie demokratijos evoliuciją Lietuvai

dovydas skarolskisApžvalgininkas

Technologinė pažanga lemia politinių sistemų evoliuciją, kuri keis ištisų visuomenių politinio aktyvumo ir dalyvavimo politikoje įpročius.

Vokietijos socialdemokratų partijos narių skaičiaus kitimo diagrama iliustruoja tradicinių partijų narių skaičiaus mažėjimą daugelyje šalių.

Padidėjęs piliečių politinis

aktyvumas internete eitų

koja kojon su politinių

šarlatanų veiklos aktyvėjimu.

‘‘

V alstybiniam studijų fon-dui (toliau – Fondas) buvo pateikti 1436 prašy-mai, kurių bendra pasko-lų suma siekė 4 296 289

litus. Paskolos buvo skirtos ne visiems, pateikusiems prašymus. Fondas atrinko 1363 prašymus valstybės remiamoms paskoloms gauti. Šioms paskoloms iš-mokėti bus skiriami 3 847 224 litai. Pavasario semestrą dar penki studentai turi galimybę sudaryti valstybės pasko-lų sutartis. Prašoma suma, skirta studijų įmokai gauti, siekia 2600 litų. Prašymai buvo nepatenkinti tų studentų, kurie nevykdė įsipareigojimo laiku mokėti įmokas pagal anksčiau sudarytas pasko-lų sutartis, buvo išėję akademinių atos-togų, yra nutraukę ar sustabdę studijas.

Rizika nedidelė?Dovilė Cicėnaitė, Fondo vyriausioji specialistė, paklausta, ar studentams ne per sunku grąžinti paskolas, teigė, kad kiekvienas atvejis yra labai individualus: „Vienas studentas gali paskolų grąžini-mą atidėti kuriam laikui, kitas gali išmo-kėti po kurio laiko iškart visą sumą, dar kitas paskolų išvis nemoka, yra įsiskoli-nęs arba moka mažomis dalimis. Bet jei žmogus atsakingai žiūri į savo įsiparei-gojimus, rizika sumažėja. Kaip ir imant bet kurią kitą paskolą, reikia labai gerai apgalvoti savo sprendimą.“ Valstybės ir valstybės remiamų paskolų gavėjai yra įspėjami dėl bendros pasko-lų sumos maksimalaus dydžio, kuris, ne-įskaičiuojant palūkanų, siekia 385 bazi-nės socialinės išmokos dydį. Šiuo metu tai yra 50 050 litų. Tai – savotiškas apri-bojimas, kad jaunas, neseniai savarankiš-ką gyvenimą pradėjęs žmogus neįklimp-tų į didelį paskolų liūną. Valstybės ir valstybės remiamų paskolų gavėjai turi šiokių tokių išlygų nutikus nelaimėms. Paskolų nereikia grąžinti studentams, kuriems nustatomas 45 proc. ir mažes-nis nedarbingumo lygis, studentui mi-rus paskola taip pat yra negrąžinama.

būdas baigti mokslusPaulius Baltokas, Lietuvos studentų są-jungos prezidentas, mano, kad viena-reikšmiškai vertinti studentams valsty-bės suteikiamas ir valstybės remiamas paskolas yra sunku: „Viena vertus, imti paskolą pragyvenimo išlaidoms kom-

pensuoti ar mokesčiui už mokslą susi-mokėti nebūtinai yra sveikintina prak-tika, juolab kad studentai ne visada pasveria savo galimybes ir įvertina įsipa-reigojimus. Taigi jeigu galima to išveng-ti, paskolos geriau neimti. Antra vertus, paskola kai kuriems studentams yra vie-nintelis būdas baigti mokslus.“ Pašnekovo manymu, paskolų sistema užtikrina, kad net ir prasčiau baigusie-ji mokyklą nebūtų atkirsti nuo aukštojo mokslo sistemos. Jas ima net tarptauti-nių programų dalyviai – „Erasmus“ sti-pendijos keliaujantiems į kai kurias už-sienio šalis tiesiog nepakanka. Vis dėlto paskola yra įrankis, kuriuo naudotis rei-kėtų labai pamatuotai ir atsakingai: „Pir-miausia reikėtų rimtai pasvarstyti, ar ji tikrai būtina, nes skolintis neparanku finansiškai. Juk su palūkanomis reikės grąžinti didesnę sumą. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į paskolos dydį. Šiuo metu studentams suteikiamos iki 50 000 litų paskolos, tačiau numatyta ir galimybė šią ribą praplėsti. Ta galimybe studentai jau yra pasinaudoję. Be to, paskolos su-mos poreikis yra susijęs su studijų kryp-timi. „Brangesnių“ studijų krypčių, pvz., medicinos ar menų, studentams dažniau kyla poreikis gauti didesnę paskolą.“

Atostogos nesaugo nuo palūkanųTai, kad dabartinė paskolų sistema kelia pagrįstą nerimą ir nėra orientuota į stu-dentą, pabrėžė ir Arminas Varanauskas, Vilniaus universiteto Studentų atstovy-bės prezidentas: „Lietuvos studijų lanks-tumas ir socialinės garantijos mažėja, juolab kad yra daugybė gana rizikingų niuansų, apie kuriuos mažai kalbama. Pvz., jei studentas sustabdo studijas ar paima akademines atostogas, jis priva-lo mokėti palūkanas. Nedrįsčiau teigti, kad imti paskolą yra labai rizikinga, bet lygindamas su Jungtine Karalyste, galiu pasakyti, kad daug studentų susiduria su rūpesčiais ją grąžindami. Dalis skolinin-kų, baigusių mokslus, išvažiuoja į kitas valstybes arba grįžta į savo tėvynę. Tokiu atveju valdžiai būna labai sunku išieškoti iš jų pinigus, išauga administracinės są-naudos. Bet jeigu paskolų sistema būtų pertvarkyta ir valstybė teiktų visų rūšių paskolas su fiksuotomis palūkanomis, daugeliui tikrai būtų ramiau ir saugiau.“

Palūkanų normos – nenuspėjamosVytauto Daujočio, Vilniaus universi-teto profesoriaus, žodžiais, pasaulinė praktika rodo, kad optimali paskolų studijoms sistema yra valstybinė: „Pa-

saulyje ji yra žinoma ir naudojama. Pvz., Jungtinėje Karalystėje, Australijoje vals-tybinė studijų paskolų programa teikia paskolas mokėjimui už studijas ir pra-gyvenimui, kurių grąžinimas valstybei siejamas su paėmusio paskolą po studi-jų gaunamomis pajamomis. Yra nusta-tytas pajamų minimumas, kurį viršijus paskola pradedama grąžinti kaip papil-domas pajamų mokestis. Tokią sistemą prieš šešiasdešimt metų pirmasis pasiūlė vienas didžiausių laisvosios rinkos auto-ritetų Miltonas Friedmanas. Nors Jung-tinėje Karalystėje visi privalo mokėti už studijas, bet kiekvienas, įstojęs į aukštą-ją mokyklą, gali gauti iš valstybės pasko-lą studijoms, kuri turi būti grąžinta per mokesčių sistemą, kai absolvento paja-mos pasiekia 15 000 svarų per metus. Grąžindamas paskolą absolventas kie-kvienais metais turi sumokėti 9 proc.

pajamų, viršijančių 15 000 svarų per metus, jei dirba Jungtinėje Karalystėje. Paskolos grąžinimo terminas – 25 me-tai nuo aukštosios mokyklos baigimo.“Profesorius mano, kad mūsų studen-tams imti paskolas studijoms yra rizi-kinga, nes paskolų teikimo ir grąžinimo sąlygos yra labai sunkios, o bankų nu-statomos palūkanų normos – neprog-nozuojamos: „Pvz., 2009 m. jos siekė 11 proc. litais. Nors 2010 m. palūkanų normos ir buvo sumažintos, bet ir to-liau tebėra nenuspėjamos. Be to, Lie-tuvos studentai paskolų palūkanas tu-rėjo mokėti iškart – studijų metais. Tik 2011 m., siekdama padidinti paskolų patrauklumą, Vyriausybė paskelbė, kad studentams nereikės mokėti palūkanų studijų metu – jas už studijuojančiuo-sius sumokės valstybė, bet tai nepadi-dino paskolų patrauklumo. Be to, ne-atsižvelgiant į tai, koks bus studento gaunamų pajamų dydis, baigęs studijas absolventas ne vėliau kaip po metų turi pradėti ir per 15 metų grąžinti paskolą. Šis veiksnys kelia nerimą, juolab kad tik įgijusio aukštąjį išsilavinimą Lietuvos piliečio neišvengiamos išlaidos yra ne-mažos (būstui įsigyti, šeimai ir pan.), o pajamos – nedidelės.“

Atsakomybės ribos – neaiškiosV.Daujočio manymu, studentai nepa-kluso tuomečio švietimo ir mokslo mi-nistro Gintaro Steponavičiaus ragini-mams, kad „paskolas gaus visi norintys pasiskolinti studentai“, o „paskolos grą-žinimas siejamas su skolininko pajamų dydžiu“, ir vis dėlto gana vangiai ėmė paskolas: „Buvo skelbiama, kad prasidė-jus reformai, bankai po penkerių metų kasmet teiks valstybės garantuojamų paskolų už 500 mln. litų. Tačiau pir-maisiais reformos metais studentai pa-siskolino tik 22,5 mln. litų, antraisiais – 26,5 mln. litų, trečiaisiais – 36 mln. litų. 2012 m., pagal bankų lūkesčius tu-rėję pasiskolinti 400 mln. litų, studentai pasiskolino tik apie 30 mln. Ministras taip pat skelbė, kad paskolos grąžinimas bus siejamas su skolininko pajamų dy-džiu, nors tai nėra suderėta su bankais.“ Profesorius pabrėžė, kad kai kyla atsa-komybės klausimas, yra pasitelkiami net teismai. 2012 m. Lietuvos Aukščiausia-sis Teismas vienoje byloje paskelbė, kad dabartinės valstybės remiamų paskolų studijoms teikimo sąlygos yra palankios studentui, todėl jo atsisakymas prisiim-ti kreditinių įsipareigojimų negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas lėšų teikimo naštą perkelti tėvams.

TEMA8

daiva simanavičiūtėŽurnalistė

Paskolų pančiai studentamsNuo balandžio 19 d. studentai gali pasirašyti valstybės ir valstybės remiamų paskolų sutartis. jaunimo atstovai žeria priekaištus, kad paskolų sistema nėra palanki studentams.

Studentai norėtų, kad valstybė teiktų paskolas su fiksuotomis palūkanomis. Andriaus ufarto

(BFL) nuotrauka

Jei studentas sustabdo

studijas ar paima akademines

atostogas, jis privalo mokėti

palūkanas.

‘‘

TEMA2013 bAlAnDžio 26 D. / Nr. 16 (1209) 9

Vitalija KolisovaŽurnalistė

Netrukus prasidės bran-dos egzaminų mara-tonas, po kurio teks rinktis, ką, kur ir kaip studijuoti arba kokių

įgūdžių įgyti siekiant sėkmingos in-tegracijos į darbo rinką ar net dau-giau – sėkmingos profesinės karjeros. Jaunuoliams teks priimti sprendimą, dažnu atveju galintį nulemti visą liku-sį gyvenimą bei šio gyvenimo kokybę, todėl artėjant specialybių pasirinkimo metui, dvyliktokai turėtų labai gerai įvertinti ne tik savo gabumus bei gali-mybes ar dabartinius darbo rinkos po-reikius, bet ir pageidaujamų profesijų ateities perspektyvas bei potencialą.

Seni įpročiai nemirštaDeja, kol kas didžioji abiturientų dalis, priimdama šį svarbų sprendimą, į minė-tus kriterijus beveik neatsižvelgia arba atsižvelgia labai nedaug. Renkantis spe-cialybę, juos kur kas labiau motyvuoja profesijos atsiperkamumas, populiaru-mas, prestižas ar tėvų nuomonė, nors pastaruoju metu padėtis po truputį ir keičiasi. Š. m. pradžioje parodoje „Stu-dijos 2013“ Vilniaus universiteto atlik-ta jaunuolių apklausa parodė, kad maž-daug trečdaliui iš 430 apklaustų 9–12 klasių moksleivių, renkantis specialybę, svarbiausi veiksniai yra būtent profesi-nės karjeros galimybės pabaigus studijas bei specialybės poreikis darbo rinkoje. Dar 29 proc. respondentų įvardijo, kad renkantis studijas sunku priimti spren-dimą dėl ateities, ketvirtadaliui įtakos turi būsimas atlyginimas, o beveik de-šimtadalio sprendimą nulemia tėvų, draugų ar pažįstamų nuomonė.

Pokyčių beveik nematytiTai, kad jaunuoliai per mažai mąsto apie ateities profesines perspektyvas, rodo ir tas faktas, kad jau gerą dešimtmetį abi-turientai Lietuvoje dažniausiai renkasi socialinių mokslų srities specialybes ir pakraipas – vadybą, viešąjį administra-vimą, teisę bei ekonomiką, tokiu būdu ne tik užleisdami gamtos mokslų sritį, bet ir suformuodami šios srities specia-listų bei kartu ir kvalifikuotos darbo jė-gos trūkumą rinkoje. Šis netolygumas ypač išryškėjo per finansų ir ekonomi-kos krizę, kai socialinių mokslų kryp-ties absolventai sudarė vieną didžiausių grupių tarp išsilavinimą įgijusių bedar-bių, o darbdaviai beatodairiškai ieškojo tiksliosios pakraipos specialistų ir kva-lifikuotos darbo jėgos. Nors valdžios institucijos ėmėsi pavienių reformų – pakeitė studijų apmokėjimo tvarką, su-mažino valstybės finansuojamų vietų skaičių socialinių mokslų srities speci-alybėms bei padidino finansavimą tiks-

liųjų mokslų ir kvalifikuotos darbo jė-gos specialybėms, pagal darbo rinkos poreikius perkvalifikavo dalį bedarbių, – tačiau atotrūkis tarp populiarių bei paklausių ir šalies rinkai reikalingų spe-cialybių beveik nesumažėjo, o ir jaunuo-lių prioritetai renkantis aukštąjį mokslą ir jo sritį pakito palyginti nedaug. Ge-riausiu atveju, abiturientai ėmė rinktis specialybę, kuri nėra tolima jų gabu-mams ir yra būtent šiuo metu paklau-si darbo rinkoje, tačiau retas kuris pasi-renka geriausiai jo įgūdžius atitinkančią profesiją ar turinčią didžiulį potencialą bent keleriems metams į priekį, t. y. bū-tent tada, kai tiems abiturientams bū-tent ir teks įsilieti į darbo rinką.

Populiarumo vaikymasisPadėtis galiausiai pasiekė tokį lygį, kad vos ne kas antras gatvėje sutiktas jau-nuolis jau yra arba dar tik siekia būti va-dybininkas, teisininkas, ekonomistas ar viešasis administratorius. Galų gale net ir draugų rate dažniausiai sutinkami bū-tent vadybininkai bei teisininkai. Tie-sa, toli gražu ne visi jie dirba pagal savo specialybę ar apskritai dirba. Nemaža dalis jaunuolių, įgijusių šias specialybes, renkasi emigracijos kelią. ES teisės ma-gistrą Lietuvoje įgijęs Donatas jau kurį laiką gyvena Didžiojoje Britanijoje, dir-ba paprastą darbą ir svajoja apie nuosa-vą lietuviško maisto kavinę vietiniams

emigrantams. „Teisę rinkausi, nes tai buvo populiari profesija, prestižinė, ta-čiau taip niekada jos ir nepamėgau. Rei-kėjo pinigų, pradėjau uždarbiauti pas-laugų sektoriuje, todėl taip ir neįgijau reikiamos teisinės patirties, o jos netu-rėdamas, po studijų esi niekam nereika-lingas, todėl ir pasirinkau emigranto ke-lią. Ir darbo mažiau, ir moka daugiau“, – savo asmeninę istoriją „Atgimimui“ atskleidė jis.

Tušti lūkesčiaiTokių „teisininkų“ yra ir daugiau, ypač tarp kolegijų ir mažiau populia-rių aukštųjų mokyklų absolventų, kur

vis dar gajus įsitikinimas, kad svar-biausia įgyti populiarų aukštąjį išsila-vinimą nepaisant asmeninių gabumų, pašaukimo, paklausos darbo rinko-je ar ateities perspektyvų. Retas kuris nori teptis rankas ir rinktis kvalifikuo-to darbininko kelią, nors kai kurios šios srities specialybės Lietuvoje šiuo metu yra ir paklausesnės, ir geriau ap-mokamos. Pasak teisės studijas baigu-sios ir pagal specialybę dirbančios vals-tybės tarnautojos Simonos, paprastai į darbo rinką tik išleisti teisininkai turi ilgą laiką ieškotis darbo, o jį radę gau-na viso labo minimalų atlyginimą. „Vė-liau didžioji dalis teisininkų įsidarbina valstybės tarnyboje, tačiau vidutinis atlyginimas ten nėra jau toks didelis. Pavieniai asmenys sugeba įsidarbin-ti geriau apmokamose darbo vieto-se privačiame sektoriuje, tačiau net ir čia mokamas darbo užmokestis nere-tai prilygsta gerai apmokamo statybi-ninko atlyginimui, nors dirbti neretai tenka dar ir naktimis, o norint labai gero atlyginimo šitaip tenka atidirb-ti ne vienerius metus“, – sakė ji. Kita vertus, prieš savaitę vykusioje konfe-rencijoje „LOGIN“ vienos didžiausių Lietuvoje tiesioginės darbuotojų at-rankos bendrovės „Master Class Lie-tuva“ vadovė Laura Duksaitė-Iškaus-kienė, moderavusi ekspertų diskusiją „Programuotojas už ketvirtį milijo-no“, teigė, kad patyrę programuotojai uždirba apie 7–12 tūkst. litų „į ran-kas“. Taigi teisė, pagal apmokėjimą, neretai ne tik varžosi su kai kuriomis kvalifikuoto darbo specialybėmis, bet dar ir gerokai nusileidžia tikslinio pro-filio profesijoms. Todėl renkantis po-puliariąją teisę, reikėtų įvertinti tiek savo polinkį ir įgūdžius ją praktikuoti, tiek potencialų darbo užmokestį, kuris nebūtinai atitiks visuomenėje įsitvirti-nusį stereotipą dėl didelio atlyginimo. Jaunuoliai taip pat galėtų pasinaudo-ti darbo rinkos analitikų patarimais ir prognozėmis, anot kurių artimiausius 4–5 metus tarp paklausių specialybių bus visas IT specialistų spektras, visų sričių inžinieriai, finansininkai, taip pat ir kvalifikuotų darbininkų profe-sijos – suvirintojai, montuotojai, re-montininkai, santechnikai, šaltkalviai, staliai, dailidės.

Darbdaviai Lietuvoje dažniausiai ieško tiksliosios pakraipos specialistų, inžinierių ir kvalifikuotos darbo jėgos. Tomo Lukšio (BFL) nuotrauka

Teisininkų perteklius studentų nebauginaTeisė ir vadyba daugybę metų yra populiariausias būsimųjų studentų pasirinkimas. abiturientai kurti ekspertų įspėjimams – dvyliktokai, mąstydami apie savo ateitį ir svajonių profesiją, turėtų įvertinti ne tik savo gabumus ar norus, bet ir pageidaujamų profesijų ateities perspektyvas.

Socialinių mokslų krypties

absolventai sudarė vieną

didžiausių grupių tarp išsilavinimą

įgijusių bedarbių.

‘‘

RYTŲ KAIMYNYSTĖ10

Prieš metus dalis Rusijos vi-suomenės pareikalavo de-mokratijos. Autoritarinė valdžia atsakė skubiu drau-dimo įstatymų priiminėji-

mu ir jų taikymu net už politinės opo-zicijos ribų. Tačiau ne viskas paklūsta išankstiniam įsivaizdavimui. Koks dė-liojasi vaizdas, stebint įvykius Rusijoje pastaraisiais metais?

Teisėtumo deficitasDūmą nuo pat pradžios lydi teisėtu-mo deficitas, kai internete paviešinus rinkimų falsifikavimo faktus, prasi-dėjo didelės protesto demonstracijos. Rusijos prezidentas Dmitrijus Me-dvedevas Dūmos rinkimus pavadino sąžiningais ir demokratiškais. ESBO konstatavo rinkimų organizavimą val-džios partijos naudai. Europos Parla-mentas priėmė rezoliuciją, kurioje Rusijos valdžia yra kviečiama sureng-ti naujus, laisvus ir teisingus Dūmos rinkimus. 2012 m. sausį Austrijos mokslininkai, matematinės statistikos būdu apdoro-ję Dūmos rinkimų rezultatus, nustatė, kad oficialaus rinkimų laimėtojo gauta balsų dalis didėja didėjant balsuotojų skaičiui. Tokio reiškinio demokratinė-se valstybėse nebūna. Žurnale „Physics and Society“ autoriai teigė, kad „Vie-ningoji Rusija“ galėjo gauti 40 proc. balsų vietoje skelbtų 50 proc. Panašų tyrimą Rusijoje š. m. kovą pa-skelbė Problemų analizės ir valstybės valdymo projektavimo centras. Skai-čiavimai parodė, kad rinkimus laimė-jo komunistai, gavę 30 proc. balsų, o nepartinio V.Putino vadovaujamai „Vieningajai Rusijai“ teko tik 22 proc. Pažymėtina, kad Centro mokslinis va-dovas yra Rusijos geležinkelių vadovas Vladimiras Jakuninas (beje, gerai žino-mas Lietuvoje), prieš 2008 m. prezi-dento rinkimus kurį laiką minėtas kaip galimas V.Putino įpėdinis. Naujiena valdžios partijoje, o pradžio-je ir Dūmoje buvo sutikta skeptiškai. Apie tai informavęs laikraštis „Kom-mersant“ atkreipė dėmesį į viešos in-formacijos apie tyrimą pasirodymo laiką – pasak šaltinių Dūmoje, „Vie-ningojoje Rusijoje“ ir prezidentūroje

tuomet buvo svarstomas priešlaikinių Dūmos rinkimų scenarijus, tuo norint pakelti prezidento reitingą. Praneši-mas buvo perskaitytas Centro semina-re 2012 m. rudenį, o spaudai perduo-tas dar gruodį. V.Putiną į prezidentus, Levados centro duomenimis, š. m. vasarį būtų rinkę 32 proc. rinkėjų. Jam pritariančiųjų pers-vara (pritarimo indeksas) kovą sudarė 27 proc. ir pasiekė žemiausią lygį per 13 metų, per metus nusmukdama 10 proc. Kovo pabaigoje 55 proc. rinkė-jų pageidavo, kad 2018 m. prezidento rinkimus laimėtų kitas žmogus, bet ne V.Putinas ar D.Medvedevas. Pirmąkart virš 50 proc. rusų nemanė, kad praktiš-kai visos valdžios sutelkimas V.Putino rankose yra naudingas Rusijai. Daugiau nei pusę vietų Dūmoje tu-rinčios partijos „Vieningoji Rusija“ populiarumas, VCIOM duomeni-mis, išlieka apie 44 proc. Tačiau ne-pasitenkinimas ja kovo antroje pusėje buvo išaugęs iki 44 proc. Tai nustatė kita sociologinė tarnyba FOM. Kovą savo narystę šioje partijoje sustabdė visa prezidento administracijos va-dovybė. Politologas I.Buninas „Izves-tijai“ aiškino, kad tai lėmė V.Putino požiūrio pasikeitimas – vietoje vie-nos partijos jis rems kelias. Atsiran-da nuomonių, kad partijos dienos yra suskaičiuotos. Pats V.Putinas aktyviai imasi Jungtinio liaudies fronto – po-litinės visuomeninių organizacijų są-jungos kūrimo – ir š. m. birželį turė-tų įvykti jo steigiamasis suvažiavimas.

Kai kurių komentatorių pastebėjimu, orientuojamasi į V.Putinui palankiau-sius provincijos rinkėjus. Dūmai baigiant priiminėti įstatymą, draudžiantį valstybės pareigūnams tu-rėti aktyvus užsienyje, apie 30 Dūmos deputatų, vengdami turto deklaravi-mo, išsiskyrė su žmonomis. Apie tai pranešė ITAR-TASS.

Ekonomika lėtėjoKaip skelbia Kremliaus interneto sve-tainė, sausio pabaigoje išplėstiniame Vyriausybės posėdyje V.Putinas pa-reiškė, kad Rusijos ekonomika turi augti greičiau negu pasaulyje. Jis priminė orientyrus – savo rinkimi-nius straipsnius ir įsakus. O premje-ras D.Medvedevas pateikė efektyvios plėtros penkmečio planą, pagal kurį ekonomika kasmet turi didėti 5 proc. Kovo pabaigoje V.Putinas įsaku atkū-rė sovietmečiu gyvavusį Darbo didvy-rio vardą. Didvyriai gaus penkiakam-pę aukso žvaigždę, o tėviškėje jiems bus statomi bronziniai biustai. Optimizmas sumažėjo, kai balandžio pradžioje D.Medvedevas Finansų mi-nisterijos išplėstinėje kolegijoje turėjo pripažinti, kad 2013 m. ekonomikos augimas labai sulėtėjo. Kaip pranešė ITAR-TASS, premjeras pasiūlė ištek-lius nukreipti labiau prioritetinėmis kryptimis, veikti „optimalių valdymo sprendimų būdu, kurie kol kas nelabai sekasi“. Jeigu Ekonomikos plėtros ministeri-ja lapkritį prognozavo 4,1–5,4 proc.

BVP augimą, tai balandžio pradžioje viceministras A.Klepačas, remdamasis metų ketvirčio statistiniais duomeni-mis, kaip nurodė „Kommersant“, ža-dėjo tik 1,7–2,5 proc. Dar kovo viduryje šaltinis Rusijos Vy-riausybėje laikraščiui „Vedomosti“ reiškė nuogąstavimus, kad pirmajame metų ketvirtyje Rusija liks nesurinku-si biudžeto, nors iki pavasario jis bū-davęs perteklinis net kriziniais metais. O Aukštosios ekonomikos mokyklos specialistai apskaičiavo, kad net aukš-tesnės negu planuota naftos kainos (111,7 dolerių vietoje 97) neleis įvyk-dyti nei Rezervinio fondo metinių planų, nei išvengti metinio biudžeto deficito. Balandžio pradžioje A.Klepačas nuro-dė, kad einamoji sąskaita be naftos ir dujų indėlio yra deficitinė, o deficitas siekia 8 proc. BVP. Naftos ir dujų kai-nų tolesnes perspektyvas jis pavadino nepalankiomis. Tuo tarpu „Gazpro-mo“ vadovas Aleksejus Mileris, kaip pranešė „Rosbalt“, dar ir balandžio pradžioje per TV tebekartojo, kad ska-lūnų dujų ir naftos įsisavinimas yra ne-trukus sprogsiantis burbulas.

Pareigūnų akibrokštaiRusijos Centrinio banko vadovas Ser-gejus Ignatjevas, netrukus baigsiantis savo kadenciją, vasarį laikraščiui „Ve-domosti“ pareiškė, kad iš Rusijos 2012 m. neteisėtai iškeliavo 49 mlrd. dole-rių. Maždaug pusę sumos kontroliavo viena gerai organizuota asmenų grupė. „The Financial Times“ informacijos šaltinis nurodė, kad S.Ignatjevo mini-mos schemos tiksliai sutampa su Ser-gejaus Magnickio atskleistomis nusi-kalstamomis schemomis.Vicepremjeras Arkadijus Dvorkovi-čius kovo antroje pusėje vieno Mas-kvos instituto studentams pranešė, kad Vyriausybės dauguma nepritarė įstatymui, kuriuo draudžiama Rusi-jos našlaičius įvaikinti JAV šeimoms. Jis taip pat paaiškino, kad nepatenkin-tieji tokiais sprendimais į Parlamentą išrinks jau kitus. Naujieną išplatino ITAR-TASS. Kadangi įstatymas buvo atsakas į JAV priimtą Magnickio įsta-tymą, vicepremjero pareiškimą telie-ka laikyti išpuoliu prieš Dūmą ir patį V.Putiną. Aptariamuoju laikotarpiu Rusijos val-džioje, jos požiūryje į šalies ekonomi-ką netrūksta chaoso apraiškų. Sistemo-je pokyčiai tampa labai tikėtinais.

jonas arūnas stakišaitisAnalitikas

reikalaujantieji demokratijos sulaukė represijų.

Rusijos metų politikos savitumaimaždaug po savaitės sukaks metai, kai Vladimiras Putinas eina Rusijos prezidento pareigas. dabartinė dūma veikia keturiais mėnesiais ilgiau. aptariamuoju laikotarpiu Rusijos valdžioje, jos požiūryje į šalies ekonomiką netrūksta chaoso apraiškų. ar tai – tikėtinų sistemos pokyčių ženklai?

Balandžio 17 d. Kirovo mies-te prasidėjęs teismo proce-sas jau sulaukė išskirtinio Rusijos žiniasklaidos ir vi-suomenės dėmesio – mat šį

kartą kaltinamasis Aleksejus Navalnas – vienas žymiausių Rusijos opozicinio judėjimo veidų, teisininkas ir tinkla-raščio, kurio dėka jo aštrios kalbos ir tekstai apie šalies valdančiųjų korum-puotumą pasiekia šimtus tūkstančių žmonių, savininkas.

Apšauktas „buitiniu nusikaltėliu“A.Navalnui yra pateikti kaltinimai tur-to „pasisavinimo ar iššvaistymo orga-nizavimu“. Šis Rusijos Baudžiamojo kodekso straipsnis numato laisvės atė-mimą iki 10 metų pridedant baudą iki 1 mln. rublių. Tardymo komitetas ofi-cialiai pateiktuose kaltinimuose teigia, kad A.Navalnas, būdamas Kirovo aps-krities gubernatoriaus patarėju, orga-nizavo 10 tūkst. kubinių metrų miš-ko pasisavinimą ir tuo padarė 16 mln. rub lių vertės žalą Kirovo apskrities biu-džetui. Akivaizdu, kad valdžia sąmoningai pa-sirinko susidorojimo su nepalankiu po-litiku kelią bandydama sumenkinti jį visuomenės akyse – pateikti kaip neva teisingai persekiojamą dėl „nepolitinio“ nusikaltimo. Komentavęs laikraščiui „Izvestija“ šią situaciją, tardymo komi-teto atstovas Vladimiras Malkinas aki-vaizdžiai kalbėjo iš anksto paruoštomis frazėmis apie A.Navalno bylą: „Jis yra kaltinamas banaliu piktnaudžiavimu. Mūsų regionuose tardytojai nuolat su-siduria su šia schema. Besinaudodamas patarėjo statusu, privertė valstybinės įmonės direktorių pardavinėti mišką tarpininkui už kainą, sumažintą keliais milijonais rublių.“ Pats A.Navalnas, komentuodamas šią bylą BBC, teigė: „Mane kaltina suk-čiavimu ir kažkokiu milijonų rublių pasisavinimu, nors mes turime visus

finansinius dokumentus, kurie patvir-tina, kad aš neturėjau finansinių san-tykių, niekada negaudavau finansinės naudos.“ Anot jo, tai tiesiog politinio susidorojimo įrankis: „Tokie veiksmai – pagrindinė Vladimiro Putino, netu-rinčio kitų efektyvių kovos su opozicija metodų, strategija. Dabar visiškai aiš-ku, kad jo pagrindinė strategija – būti prezidentu iki gyvos galvos.“Vienoje iš televizijos laidų, komentuo-damas Rusijos prezidento V.Putino po-žiūrį į šią bylą, jo atstovas spaudai Dmi-trijus Peskovas apsiribojo formaliomis frazėmis: „Aš nemanau, kad Rusijos prezidentas turi asmeniškai stebėti kaž-kokias Rusijos piliečių bylas. Jis nega-li ir įsikišti, šiuo atveju prezidentas ne-turi tokių teisių.“ Tačiau leido suprasti – režimas nekreips dėmesio į užsienio valstybių ir tarptautinių organizaci-jų reakciją: „Bangos iš Vakarų nieka-da nebuvo ta priežastis, kuri priverstų V.Putiną kažko atsisakyti. Ir V.Putinas savo veiksmais niekada nesiorientavo į tų bangų atsiradimą ar neatsiradimą.“

V.Putino priešų balsasTačiau daugeliui žmonių, bent šiek tiek žinančių apie A.Navalno asmenybę, žodžiai apie V.Putino abejingumą šiai bylai turėtų sukelti ironišką šypseną. A.Navalnas yra plačiai paplitusio „Vie-ningosios Rusijos“ apibrėžimo „sukčių ir vagių partija“ autorius. Netrukus po jo atsiradimo, „Vieningosios Rusijos“ parlamentaras Jevgenijus Fiodorovas sutiko dalyvauti radijo stoties „Finam FM“ debatuose su A.Navalnu – po jų vykusiame SMS žinučių balsavime ra-dikalaus opozicionieriaus poziciją pa-laikė 99 proc. balsavusiųjų. Iš karto po to „Vieningoji Rusija“ atsisakė kitos ra-dijo stoties „Kommersant FM“ pasiū-

lymo debatuoti su drįsusiu mesti jai pirštinę opozicionieriumi, o paskelb-tame viešame pareiškime pasiūlė jam „vaikščioti ne į radijo eterius, o į pokal-bius su tardytojais“.A.Navalno „nefiltruotos“ kalbos mi-tinguose negalėjo nesukelti neapy-kantos V.Putinui ir jo bendražygiams. 2011 m. daugiatūkstantiniame mi-tinge prieš Dūmos rinkimų rezultatų klastojimą jis sakė: „Iš mūsų pavogė balsus ir mes atėjome, kad juos grą-žintume. Mes nelauksime 2013 m., o atimsime juos patys. Čia pakankamai žmonių, kad tuoj pat užimtume Krem-lių ir Baltuosius (Dūmos – K.R.) rū-mus.“ Po prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo V.Putinas, A.Navalnas irgi ne-gailėjo žodžių: „Jis ėda dujas, jis ėda naftą, jis alkanas – ėda, ėda ir ėda. Jis negali sustoti pats. Kas sustabdys to-kius žmones? Mes padėsime, išmoky-

sime ir priversime gyventi pagal įsta-tymą.“

Kovoja faktais2010 m. A.Navalno iniciatyva buvo įsteigtas nekomercinis visuomeninis projektas „RosPil“ (pavadinime atsi-spindi aliuzija į žargoninį rusišką žodį „raspil“, reiškiantį neteisėtai gautų pi-nigų dalybas), nagrinėjantis korupcijos Rusijos valdžios sluoksniuose atvejus. Apsisaugant nuo papildomo spaudimo, jis nebuvo formaliai įregistruotas ir vei-kė pagal tokią schemą: specialiosios sve-tainės vartotojai pranešdavo svetainėje apie galimai korupcinius viešojo pirki-mo konkursus, profesionalūs ekspertai atlikdavo šių konkursų analizę, o vėliau teisininkai pranešdavo apie korupcijos faktus kontrolės organams (pirmiau-sia – Federalinei antimonopolinei tar-nybai). Vien per pusę veikimo metų buvo pranešta apie tai, kad išnagrinėjus 41 valstybinį viešąjį pirkimą, atskleistų machinacijų suma bendrai sudaro apie 1,6 mlrd. rublių, o tų, kurias „RosPil“ dėka pavyko sustabdyti (t. y. atšauktų konkursų) – 337 mln. rublių. Taip pat A.Navalnas tapo įvairių kitų projektų, tarp kurių – „Geroji tiesos mašina“ – valdininkų piktnaudžiavimo ir korupcijos viešinimas; „RosVybory“ („Rusijos rinkimai“) – rinkimų stebė-jimo projektas, kurio dėka per 2012 m. prezidento rinkimus pavyko mo-bilizuoti iki 17 tūkst. nepriklausomų stebėtojų; „RosŽKH“ (Rusijos komu-nalinis ūkis) – projektas, skirtas padė-ti žmonėms tinkamai paruošti skundą dėl komunalinių tarnybų neveiklumo.

PrognozėsŠiuo metu į Kirovą stebėti teismo pro-ceso atvyksta šimtai opozicijos akty-vistų iš visos Rusijos. Planuojamas ir išvažiuojamasis Opozicijos koordina-cinės tarybos, kurios narys yra ir pats A.Navalnas, posėdis Kirove. Tuo metu ir pats politikas, ir jo advokatai neabe-joja, kad teismas paskelbs kaltinamąjį nuosprendį. Klausimas – tik kiek griež-tas bus tas nuosprendis? A.Navalnas teigia, kad pagrindiniu teismo proce-so aspektu taps jo reikalavimai atlikti papildomas ekspertizes ir pateikti ki-tus dokumentus, nes valstybinio kalti-nimo dokumentinė bazė yra tragiška. Jeigu tai neįvyks, paties A.Navalno žo-džiais, tiesiog įvyks kaltinamojo nuos-prendžio skaitymas. Ką gi, Rusijos teismai – „teisingumo pagal Putiną“ vykdytojai – geriausiai moka atlikti bū-tent šį veiksmą.

PASAULYJE2013 bAlAnDžio 26 D. / Nr. 16 (1209) 11

Konstantinas RečkovasŽurnalistas

Aleksejus Navalnas – vienas labiausiai Kremliaus nekenčiamų politikų. Dmitrijaus Aleškovskio nuotr.

Korupcinė sistema prieš kovotoją su korupcija

Kremlius naikina savo priešus. Tiesa, šį kartą sugrįždamas prie griežčiausių priemonių. Nuo nevyriausybinių organizacijų (vadinamųjų „užsienio agentų“) žlugdymo piniginėmis baudomis pereinama prie baudžiamųjų bylų realiems asmenims.

A.Navalnas ir advokatai

neabejoja, kad teismas paskelbs

kaltinamąjį nuosprendį.

Klausimas – tik kiek griežtas bus tas nuosprendis?

‘‘

T ai – svarbi diena Koso-vui, Serbijai ir pačiai ES“, – sakė Kosovo premjeras Hashimas Thaci, kai po dvejus metus trukusių de-

rybų, tarpininkaujant ES, balandžio 19 d. Kosovo ir Serbijos premjerai su-kirto rankomis dėl taikos sutarties. Nuo pat Kosovo nepriklausomybės pa-skelbimo 2008 m., šalių santykiai buvo įtempti. Serbų mažuma Kosove atsisakė bendradarbiauti su albanų dominuoja-ma Prištinos Vyriausybe. Nors penkios ES narės iki šiol nepripažįsta jo valsty-bingumo, ES aktyviai rėmė Kosovą po jo atsiskyrimo. ES diplomatijos vadovei Catherine‘ai Ashton ir jos komandai ši sutartis – tai didžiulė (ir nedažnai pasitaikanti) sėk-mė ES užsienio politikoje. Santykių normalizavimas tarp Serbijos ir Kosovo buvo pagrindinė sąlyga abiem pusėms norint priartėti prie ES. Nepasiekus šio proveržio, ES propaguota „minkštoji galia“ būtų pasirodžiusi kaip neveiks-minga, o Briuselio gebėjimas „prispaus-ti“ narystės siekiančias valstybes vykdyti reformas – gerokai sumenkintas. Pačiai C.Ashton, kuri baigia kadenciją kitais metais, taip pat buvo svarbu pasiekti re-zultatų prieš paliekant postą.Tačiau didžiausias laimėjimas – atsivė-rusi galimybė sutvirtinti taiką „verdan-čiu katilu“ vadintuose Balkanuose. Tai-ka Europoje buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios susikūrė ir pati ES. Atsisakęs de facto kontrolės Šiaurės Kosove, Bel-gradas tikisi, kad netrukus bus paskirta data oficialiai pradėti derybas dėl narys-tės ES, o Kosovas siekia pradėti šį ilgą procesą ir tapti ES kandidatu. Pačioje sutartyje nurodyta, kad šalys neblokuos viena kitos pastangų prisijungti prie ES – tad Graikijos ir Makedonijos pavyz-džio bus išvengta.

Abipusis laimėjimasSutartį iniciavo H.Thaci, dabartinis Ko-sovo ministras pirmininkas ir buvęs Ko-sovo Išlaisvinimo Armijos vadas, kovo-jęs prieš serbus 1998–1999 m. Jo derybų partneriais buvo Ivica Dačičius, Serbijos ministras pirmininkas, buvęs artimas tuometinio Serbijos lyderio Sloboda-no Miloševičiaus bendražygis Balkanų

karų metu dešimtajame dešimt metyje. Derybose dalyvavo ir Aleksandras Vuči-čius, Serbijos viceministras pirmininkas, anksčiau pasižymėjęs dėl savo ekstrema-lių nacionalistinių pažiūrų. Nenuosta-bu, kad pačios derybos nebuvo lengvos – vos prieš savaitę Serbija atmetė Koso-vo pasiūlytą sutartį, tačiau galiausiai pa-vyko pasiekti sutarimo. Pagal penkiolikos punktų susitarimą, Serbija ir toliau nepripažins Kosovo valstybingumo, bet ji atsisako savo teisi-nės galios visoje Kosovo teritorijoje. Ko-sovas savo ruožtu suteiks plačią autono-miją keturiose serbų kontroliuojamose teritorijose šiaurinėje šalies dalyje. Speci-aliai įsteigta asociacija rūpinsis švietimu, sveikatos apsauga ir kitais einamaisiais reikalais – išskyrus užsienio politiką. Sutartyje numatoma, kad Kosove veiks tik šios šalies policijos pajėgos, bet su-tarta, kad serbų regionuose policijos va-dovai bus renkami iš vietos savivaldy-bių sudarytų – serbų – sąrašų. Taip pat Kosovo karinės pajėgos nebus laikomos šiuose regionuose, bent jau artimiau-sius kelerius metus. Sutarus dėl sutarties, C.Ashton, I.Dačičius ir H.Thaci susiti-ko su NATO atstovais kalbėtis apie sau-gumo užtikrinimą Kosove.Šalims pavyko pasiekti kompromiso ir dėl kitų jautresnių klausimų, tokių kaip teismai ir rinkimai – serbų gyvenamoje šiaurinėje Kosovo dalyje savivaldos rin-kimai bus surengti dar šiemet. Daugelis diplomatų bei politikų abiejo-se šalyse sveikino susitarimą kaip abipu-sį laimėjimą, nepaisant pasipriešinimo iš radikalesnių nacionalistinių grupių. Ir vis dėlto Petritas Selimi, Kosovo už-sienio reikalų viceministras, atsargiai įspėjo, kad sutartis – tik pradžia. „Už-

tvanka pralaužta. Nebėra kelio atgal“, – sakė viceministras.

Kosovo serbai nesutinka Kosovo serbų lyderiai iki šiol priešina-si bendradarbiavimui tarp Belgrado ir Prištinos. Paskelbus apie pasiektą susita-rimą, Kosovo serbai reagavo priešiškai. „Tai blogiausias pasidavimas ir išdavys-tė, kokia kada nors yra buvusi Serbijo-je“, – pasipiktinimo neslėpė deputatas Marko Jakšičius. Kosovo serbams ypač nerimą kelia tai, kad policija ir teismai Šiaurės Kosove bus pavaldūs Prištinai, ir nebeliks jokių jungčių su institucijo-mis Serbijoje. Pastarąsias kelias savaites Kosovo šiau-rėje netgi svarstyta apie atsiskyrimą nuo Kosovo, o serbų deputatai ruošiasi su-burti Šiaurės Kosovo asamblėją. Prieš metus surengtame referendume daugu-ma (99,74 proc.) serbų balsavo „prieš“

bet kokį bendradarbiavimą su Kosovo valdžia. Ir dabar jie reikalauja referen-dumo dėl ES tarpininkavimu pasiekto susitarimo. „Reikalaujame, kad Serbijo-je būtų surengtas referendumas, kuria-me piliečiai nuspręstų, ar Kosovas turi likti Serbijoje, arba pritartų susitarimui, kuris nurodytų derybų su ES pradžios datą“, – skelbia Šiaurės Kosovo serbų deputatų rezoliucija. Tačiau apžvalgininkai teigia, kad ilgai-niui šiam priešinimuisi nebeliks pa-grindo. Tiek Kosovas, tiek Serbija ne-atsižvelgė į pernykštį Kosovo serbų referendumą; jie nedalyvavo derybo-se tarp Belgrado ir Prištinos. Tikimasi, kad Serbijai paraginus savo tautiečius Kosove gerbti susitarimą, jiems nieko neliks kaip nusileisti. Tuo labiau, jog tai atvertų naujų galimybių pačiam Šiaurės Kosovo regionui. Reintegracija į Ko-sovą reiškia, kad nuo šiol serbai gautų finansavimą tiek iš Vyriausybės Prišti-noje, tiek iš Belgrado. Jiems atitektų ir didelė dalis muitinės įplaukų iš dvie-jų šiaurinių pasienio punktų. Manoma kad tarptautiniai donorai – ES ir JAV – taip pat skirtų papildomų lėšų šiam Ko-sovo regionui. Tuo tarpu alternatyva – izoliacija, sankcijos, Belgrado pyktis bei donorų nepasitikėjimas dėl priešinimo-si taikos sutarčiai, apsprendžiančiai viso regiono likimą.

buvusi diplomatinė nesėkmėKosovas, kuriame dauguma gyvento-jų – albanai musulmonai, paskelbė ne-priklausomybę nuo Serbijos 2008 m. Tačiau iš tiesų Belgradas nekontrolia-vo Kosovo teritorijos nuo paskutinio konflikto 1999 m. Šiuo metu Kosovą yra pripažinusios kiek mažiau nei šim-tas valstybių. Jo valstybingumo nepri-pažįsta Serbija, Rusija, Kinija ir penkios iš 27 ES narių. Kosove gyvena apie 140 tūkst. serbų (apie 1,5 proc. Kosovo po-puliacijos), maždaug trečdalis jų yra su-sitelkę šalies šiaurėje. Iki šiol Kosovas buvo laikomas ES di-plomatijos nesėkme. Nuo pat Jugoslavi-jos skilimo po 1990 m., ką tik susikūrusi ES aktyviai įsitraukė kaip derybininkė tarp kovojančių šalių. Tačiau tuomet ES ne tik nesugebėjo sustabdyti smurto kilus karui, bet ir užtikrinti taikos Bal-kanuose karui pasibaigus. Kosovui ir Serbijai pasirašius sutartį dėl santykių normalizavimo, tikimasi užbaigti šią nesėkmių grandinę ir galiausiai įtvirtin-ti taiką savo kaimynystėje.

PASAULYJE12

Renata skardžiūtė-KereselidzėŽurnalistė

es stiprina taiką Balkanuosees tarpininkaujant, serbija ir jos buvusi provincija Kosovas pasiekė susitarimą, kuriuo siekiama normalizuoti santykius tarp dviejų šalių. Briuselis švenčia proveržį derybose, o Kosovo albanų ir serbų opozicija protestuoja dėl padarytų kompromisų ir vadina susitarimą „išdavyste“.

Susitarimo siekta su viltimi, kad jis Serbijai ir Kosovui atvers duris į ES.

Didžiausias laimėjimas – atsivėrusi

galimybė sutvirtinti taiką

„verdančiu katilu“ vadintuose

Balkanuose.“

‘‘

Savaitraštis THE ECO-NOMIST akcentuoja, jog G.Napolitano perrinkimas antrai kadencijai simboli-zuoja gilų skilimą tarp jau-

kiai valdžioje įsikūrusių senstelėjusių biurokratų ir politiškai aktyvios jau-nuomenės. Pirmą kartą per 65 me-tus trunkančią Italijos respublikos istoriją už tą patį prezidentą buvo balsuota du kartus. Reikalavimas, jog G.Napolitano grįžtų į savo postą, yra ir keistas pralaimėjimo pripažinimas, ir tuo pačiu pritrenkiantis iššūkis. Šis partijų sprendimas buvo priimtas net neatsižviegiant į kurtinančius jaunes-nių kartų protestus. Italai politikoje trokšta išvysti naujus ir nesusitepusius veidus, kurie įgyvendintų reformas ir nepriklausytų visagalėms Italijos par-tijoms. Šis širdį draskantis prezidenti-nis balsavimas dar aštriau nubrėžė ko-vos linijas Italijos politikoje. Kažkada anksčiau italai skaldėsi pagal kairės ir dešinės principą, o dabar jie tai daro pagal senų biurokratų ir jaunų nepa-tyrusių politikų pasiskirstymą. Deja, netolimoje ateityje mes vis dar maty-sime senus ir pavargusius politikų vei-dus prie Italijos valdžios vairo.

Trumpas atokvėpis italijojeLiberalių pažiūrų Turino dienraš-tis LA STAMPA džiūgauja, jog G.Napolitano yra vienintelis vilties spindulėlis Italijos politikoje. Neįtikė-tina, kad po savaites trukusių derybų, nesibaigiančių diskusijų, telefoninių pokalbių ir susitikimų, Italijos parti-jos vis dar nebuvo pasirengusios susi-tarti dėl vieno vienintelio kandidato, kuriuo būtų pasitikima. Tai yra tikra nelaimė visoms politinėms jėgoms. Po šių prezidento rinkimų labiausiai nu-kentėjo Demokratų partija, nes pra-rado pasitikėjimą. Tačiau tai yra nelai-mė ir piliečiams, kurie jau du mėnesius yra priversti stebėti, kaip kas dieną Ita-

lija grimzta į suirutę, kaip blogėja jos socio ekonominė būklė. Politikai, esan-tys valdžioje, demonstruoja nekompe-tenciją ir neatsakingumą prieš savo rinkėjus. G.Napolitano išrinkimas yra tikro palengvėjimo ženklas. Tai pabai-gė šitą nesibaigiantį prezidento rinki-mų košmarą.Madrido konservatyvių pažiūrų dien-raštis ABC primena, kad Italijoje būtina keisti rinkimų sistemą. G.Napolitano pirmoji ir pati svarbiausia užduotis – tai problemiškos Italijos rinkimų sis-temos reformavimas. Prezidento per-rinkimas galbūt Italijai suteiks trumpą atokvėpį nuo italus kankinančios po-litinės krizės. Nors tikėtina, kad esmi-nių šalies problemų jis neišspręs. Šios problemos ne tik kad toliau egzistuos, bet dar ir didės, po to, kai tradicinės partijos parodė nesugebėjimą taip il-gai tarpusavyje susitarti dėl valstybės vadovo. Jei italai nemato kitos išeities, tik savo likimus patikėti 87-erių metų politikos veteranui, reikalai šioje Vi-duržemio jūros regiono šalyje klostosi ypatingai blogai. Per atei nančius mė-nesius G.Napolitano privalo skirti visą savo dėmesį šalies rinkimų sistemos re-formai. Italija negali sau leisti eiti prie balsavimo urnų, jei jai teks atsidurti

tokioje pačioje dilemoje, kaip prieš du mėnesius, kai nei viena partija nelaimė-jo daugumos balsų, o valstybė paniro į gilią politinę krizę.

neaišku dėl VyriausybėsCentro kairės pažiūrų Ciuricho dien-raštis TAGES ANZEIGER komen-tuoja, kad po prezidento rinkimų Itali-joje, vietoje naujų Parlamento rinkimų bus sudaryta dar viena technokratų Vyriausybė. Po tokių nevykusių prezi-dento rinkimų, Demokratų partija yra visiškai sugniuždyta. Silvio Berlusco-ni, kuris bandė pavaizduoti save nuga-lėtoju, taip pat pralaimėjo. Jie visi pra-laimėjo, nes G.Napolitano neskubės paleisti Parlamento. Atsižvelgiant į da-bartinę liūdną Italijos partijų situaci-ją, nauji rinkimai yra per didelė rizika. Žinoma, perrinktasis prezidentas dik-tuos savo sąlygas. Labai tikėtina, jog jis dabar suformuos ekspertų Vyriausybę, kuri tam tikrą laiką turėtų išlikti stabi-lia. Tačiau kitaip nei Mario Monti Vy-riausybė, naujasis kabinetas bus atskai-tingas G.Napolitano, o ne partijoms. Kai būtiniausios reformos bus įgyven-dintos, G.Napolitano sušauks naujus rinkimus ir atsistatydins. Ir tai tikrai įvyks prieš jo mandato pabaigą.Centro kairės Berlyno dienraštis BERLINER ZEITUNG deklaruo-ja, kad Italijos politika bankrutavo. G.Napolitano užsitarnavo gražią pen-siją, o dabar jis yra priverstas atsisa-kyti poilsio ir priimti mandatą, kuris baigsis jam artėjant prie 95-erių metų jubiliejaus. Neįtikėtina, tačiau šis po-litikos veteranas yra vienintelis Ita-lijos politikas, gelbėjantis nuo cha-oso. G.Napolitano perrinkimas yra ženklas, kad vyksta svarbus pokytis. Nebegalima ignoruoti būtinybės re-formuotis. Tikėtina, kad antrąją jo ka-denciją vainikuos didžiulė koalicija su S.Berlusconi. Tai turėtų galutinai pri-baigti Italijos kairę. Pagal nuomonių apklausas, per naujuosius rinkimus

žmonės labiau palaikytų S.Berlusconi. Beppe Grillo Penkių žvaigždučių judė-jimas vis dar yra populiarumo viršūnė-je. Du populistai tuoj liks svarbiausiais politikais Italijoje. Geriau tokios atei-ties net neįsivaizduoti.

Politinių partijų krizėLiberalių pažiūrų Romos LA REPUB-BLICA mano, kad beviltiški Italijos prezidento rinkimai ir Demokratų partijos vadovybės atsistatydinimas – tai turbūt karščiausias Italijos politinės sistemos krizės taškas. Italijos parla-mentinė demokratija išgyvena krizę. Ji rodo, kad politinės partijos yra neįga-lios ir nebesugeba pasiekti susitarimo nei savo viduje, nei su kitomis parti-jomis. 2013 m. Italija išgyvena Parla-mento nevaldomumo ir demokratinių metodų nefunkcionavimo periodą – dauguma nebesugeba nuspręsti. Iš pra-džių partijos nesugebėjo suformuoti Vyriausybės, o galiausiai nebesusitarė ir dėl prezidento. Priežastys yra kelios. Per pastaruosius 20 metų, kai valdė S.Berlusconi, buvo sustiprintos oligar-chinės ir korupcinės praktikos, kurios susilpnino pačias partijas ir visuome-nės pasitikėjimą jomis. Būtina keisti rinkimų įstatymą, nes jis kenkia parla-mentinei demokratijai ir kenks ateity-je. Dabartinė rinkimų sistema yra blo-ga, nes skatina susiskaldymą.Vienos dešiniųjų pažiūrų dienraštis DIE PRESSE bjaurisi Italijos politine klase bei partijomis ir vadina jas nea-dekvačiomis ir neįgaliomis atlikti ele-mentariausių užduočių, kurios jai pri-skirtos Konstitucijos. Po to, kai 2011 m. lapkritį jos nesugebėjo susitvarkyti su finansiniais nesklandumais, parti-jos valstybės vairą perdavė į M.Monti technokratų Vyriausybės rankas. Parti-jos taip pat nesugeba skaityti labai aiš-kių ženklų, kuriuos rodo visa šalis, jog būtina atsinaujinti. Dabar tiek Demo-kratų, tiek Žmonių partijos priėjo liep-to galą.

SPAUDOS APŽVALGA2013 bAlAnDžio 26 D. / Nr. 16 (1209) 13

Rusnė NaujokaitytėApžvalgininkė

Politikos veteranas gelbėja ItalijąPo penkių nepasisekusių balsavimų, visos italijos partijos prezidentu galiausiai vieningai perrinktas Giorgio Napolitano. 87-erių italijos prezidentas galbūt išves italiją iš politinės krizės, tik ar jam užteks jėgų?

G.Napolitano yra pirmas prezidentas, perrinktas antrai kadencijai per visą Italijos respublikos istoriją.

Jei italai nemato kitos

išeities, tik savo likimus

patikėti 87-erių metų politikos

veteranui, reikalai šioje šalyje

klostosi ypatingai blogai.

‘‘

šarūnai, kaip kilo „Gaidelio pini- �gautojo“ idėja? Kiek žinau, ją pradė-jote lipdyti baiginėdamas studijas Lie-tuvos muzikos ir teatro akademijoje (LmTa). Šarūnas Datenis: Vienas iš dalykų LMTA buvo spektaklio muzika. Gavo-me užduotį apjungti muziką ir tekstą. Pagalvojau, kad galiu naudodamas įra-šinėjimo pedalus ir kitus instrumentus pasekti pasaką. Šį spektaklį rodžiau tik to atsiskaitymo metu, tačiau kilo idėja, jog galima jį šiek tiek išplėtoti. Gavau pasiūlymą pamėginti į pasaką įjungti ir dailininką, ir ši mintis man labai patiko: vien žodžio ir muzikos buvo per maža, reikėjo kažkokio vizualinio sprendimo. Tada susiradau Antaną, parašėme pro-jektą į „Atvirą erdvę“, ir mums pavyko.

Kodėl pasirinkote būtent šitą pa- �saką?Š.D.: Norėjau būtent lietuvių liaudies pasakos. Norėjosi pasekti liaudies pa-saką šiek tiek kitaip, šiuolaikiškiau. Per-žiūrėjau jų nemažai – visos turi bendrą stuburą, moralą, tačiau aš labiau kon-centravausi į tam tikrus kriterijus: kad būtų galima pateikti garsą (tarkim, miš-kas), kad pasaka būtų erdviška – joje būtų kelionės motyvas, o ne visas veiks-mas suspaustas vienoje vietoje, pvz., tik sodžiuje. Be abejo, teko šiek tiek prikur-ti ir savo motyvų.

šitoje liaudies pasakoje žiūrovai �pamato ne tik įprastą sodžių, bet ir greitkelį su aibe mašinų, iš fabrikų ky-

lančius dūmus ar krepšinio aikštelę. ar tam, kad šiandieninis vaikas susi-domėtų ir suprastų, būtina pasakas adaptuoti?Antanas Dubra: Norėjome, kad pasa-ka atrodytų kuo šiuolaikiškesnė.Š.D.: Taip pat, nepaisant to, kad kuri spektaklį vaikui, turi pagalvoti ir apie suaugusiuosius, kurie sėdės su tuo vai-ku salėje. Puikus tokio darbo pavyzdys – aukšto lygio holivudinė animacija: tėvai ir vaikai, žiūrėdami filmą, mato skirtingus dalykus, tačiau abiem pu-sėms būna įdomu. Pas mus, deja, vis dar daug to infantilumo, primityvios vaidy-bos (nors, regis, pamažu teatras vaikams kinta). Dėl to suaugusieji dažnai ir gal-voja – kam man eiti į vaikišką spektaklį, jeigu ten paprasčiausiai miegosiu? Taigi svarbu kurti taip, kad būtų įtrauktas ir suaugęs žmogus, ir vaikui būtų smagu.

Taip, šiandien teatras vaikams pa- �mažu veržiasi iš to minėto primity-vaus vaidinimo – pirmiausia į galvą ateina Rusų dramos teatre kuriančios režisierės olgos Lapinos sprendimai – į spektaklio vyksmą įtraukti ir pačius vaikus. Vienas gražiausių „Gaidelio pinigautojo“ motyvų – irgi būtent in-teraktyvumas. ar galima sakyti, kad šis spektaklis – savotiška lėlių teatro reforma?Š.D.: Mes naudojame šešėlinio lėlių tea-tro koncepciją. Tačiau meno ribos šian-dien yra labai slidžios. Tad gal nereikėtų jo apibrėžti kaip „lėlių“ ar „ne lėlių“. A.D.: Vyksta sintezė – spektaklyje nau-dojamos lėlių teatrui būdingos vizuali-zacijos, bet scenoje taip pat žiūrovai regi ir gyvus aktorius – mus.

„Gaidelis pinigautojas“ kuriamas �

scenoje tiesiog esamajame laike, vyksta nuolatinė improvizacija – tiek piešimo, tiek muzikos, tiek susikalbė-jimo su vaikais prasme. Š.D.: Pačių pirmųjų spektaklių metu būdavo įvairių juokų – tarkim, nepa-vykdavo prisikviesti vaikų į sceną. Po to imi galvoti – kas čia ne taip, gal iš pat pradžių nepatrauki jų dėmesio, gal kreipiesi į juos netinkamu tonu... Kai supranti, kad kažkas nesiseka – ar vai-kas nekalba, ar netinkamai reaguoja – paverti tai pokštu ir visiems pasidaro tik smagiau! Žiūrovas mato, kad mes nestovime scenoje su paruoštu teks-tu, kad viskas vyksta tik improvizaci-jos dėka. O toks teatras juk žymiai įdo-mesnis.

Galima sakyti, didžioji jūsų audi- �

torijos dalis – vaikai. Koks būtent tas vaikas, kuriam kuriamas „Gaidelis pi-nigautojas“? A.D.: Piešdamas įsivaizduoju tą vaiką, kuris matys spektaklį – mažas, padykęs... Š.D.: Šį spektaklį gali drąsiai ateiti žiū-rėti visi vaikai nuo penkerių metų – bus smagu ir jiems, ir jų tėveliams.

Kaip sekasi dirbti kartu, kai vienas �– aktorius ir muzikantas, o kitas – gra-fikos atstovas? Nekyla problemų su-prantant vienam kito idėjas?A.D.: Gal dėl to, kad abu atstovaujam skirtingus menus, ir nesipešame. Š.D.: Aš Antanui atidaviau visišką lais-vę. Kuriame kartu ir dalijamės idėjomis – pasiūlo Antanas, pasiūlau aš... Taip sugalvojome ir Gaidelio gaudynes pa-rodyti kaip bėgimą krepšinio aikštelė-je, ir paaiškinti žiūrovams žodį „gūžys“ „atverdami“ paieškos „Google“ langą. Noriu pabrėžti, kad dar nė karto su An-tanu nebuvome susipykę. Ir labai dėl to džiaugiuosi – juk bet koks konflik-tas paprastai spektaklyje atsispindi. Pa-sąmonės kloduose patiems aktoriams jau tarsi užfiksuota, kad va, šitos scenos metu kilo konfliktas. Vaidindamas jau tarsi į sceną atsineši su savimi papildo-mą, nereikalingą triukšmą galvoje.

šarūnai, jūs daugiausia dirbate �„Lėlės“ teatre. Veikiausiai nuolat susi-duriate su „tik vaikams subalansuoto“ teatro etikete.Š.D.: Taip, kai žmonėms pasakai, kad vaidini lėlių teatre, visi iškart galvoja, kad kuri tik vaikiškus spektaklius. Ta-čiau tikiuosi, kad praėjus kažkuriam lai-kui pagaliau bus suprasta, kad lėlės ne-būtinai skirtos tik vaikiškai auditorijai. Blogai, kad daugiausiai žiūrovų ateina į vaikams skirtus statymus – suaugusie-siems kurti spektakliai paprastai gauna mažai lėšų reklamai, tai nulemia mažą žiūrovų kiekį, ir galiausiai būtent dėl nesusirenkančios auditorijos spektaklis palaipsniui numiršta.

Gavote „auksinį scenos kryžių“ kaip �geriausi jaunieji kūrėjai. Kokia šio ap-dovanojimo reikšmė?Š.D.: Tai – mūsų pirmas bendras dar-bas, ir smagu, kad jis pastebėtas ir įver-tintas. Tai suteikia drąsos kurti ir toliau. Tai – gera paskata. A.D.: Svarbu neužmigti ant laurų.

ar scenoje dar išvysime jūsų duetą, �ar šis spektaklis – vienintelis?Š.D.: Taip, kitais metais turėtų pasiro-dyti vaikams skirtas šešėlinių lėlių, pro-jekcijų ir gyvos muzikos spektaklis dar-biniu pavadinimu „Evoliucija“, kuris bus statomas teatre „Lėlė“.

AUKSINIAI SCENOS KRYŽIAI14

Rūta šetikaitėŽurnalistė

Teatro vaikams reformatoriaiPasaka gali būti ne tik sekama, bet ir čia pat, scenoje, nupiešiama ar išdainuojama. dailininkas antanas dubra kartu su aktoriumi, muzikantu šarūnu dateniu, į pagalbą pasitelkę mažuosius žiūrovus, kuria naują, šiuolaikišką pasakos koncepciją. jų darbas „Gaidelis pinigautojas“ pelnė „auksinį scenos kryžių“.

Mes nestovime scenoje su

paruoštu tekstu – viskas vyksta

tik improvizacijos dėka. O toks

teatras juk žymiai įdomesnis.

‘‘š.Datenis (kairėje) ir A.Dubra kuria kitokį teatrą vaikams. Dmitrijaus matjevevo nuotraukos

TeaTroLoGė siGiTa iVašKaiTė:

Š.Datenio ir A.Dubros spekta-klis vaikams „Gaidelis pinigauto-jas“ šį sezoną nustebino ir išsisky-rė kitokio vizualumo panaudojimu kuriant sceninį pasakojimą. Visų pirma tai priklauso ir nuo to, jog A.Dubra atėjo ne iš teatro pasaulio, o iš dailės ir vizualiųjų menų specia-lybių. Š.Datenis, savo ruožtu, išnau-dojo jam artimą žaidimą su garsais, balsu. Vienas iš svarbiausių spekta-klio momentų – kūrėjų pasirinkta forma, kuri leidžia žiūrovams stebė-ti teatro sukūrimo momentą čia ir dabar, taip nesunkiai įtraukant vi-sos publikos dėmesį.

Savo debiutinį filmą „Bro-liški ryšiai“ režisierius De-rekas Cianfrance’as sukūrė dar 1998 m., būdamas vos dvidešimt ketverių. Nors

keliuose festivaliuose rodytas filmas buvo gerai įvertintas kino kritikų, dėl visiškai neaiškių priežasčių taip ir ne-pasiekė platesnės auditorijos. Taip susi-klosčius aplinkybėms, D.Cianfrance’ui ryškesnio pripažinimo teko laukti net iki 2011 m., kuomet pasirodė filmas „Mano liūdna meilės istorija“, patrau-kęs ne tik žiūrovų ir populiaresnės spaudos kritikų dėmesį, bet sulaukęs pripažinimo ir apdovanojimų ceremo-nijose. Atmintyje filmas įstringa kaip viena nesentimentaliausių ir realistiš-kiausių kino ekrane papasakotų mei-lės istorijų ir virtuoziškais pagrindinių aktorių – Michelle’s Williams ir Rya-no Goslingo – vaidmenimis. Sužino-jus, kad naujausiame filme „Niujor-ko šešėlyje“ režisierius ir vėl dirba su R.Goslingu, tikėjausi kažko panašaus – t. y. puikiai suvaidintos kamerinės jaus-mų dramos. Tačiau D.Cianfrance’as visiškai nesiruošia kartotis. „Niujorko šešėlyje“ – itin plačių užmojų epas, ste-binantis savo struktūra ir režisieriaus ambicijomis.

nerimstantis atskalūnasNaujausią savo filmą D.Cianfrance’as pradeda įsimintina įvadine scena. Pir-mąsias sekundes kamera slysta įspūdin-gu smarkiai ištatuiruotu kaskadininko Luko (akt. R.Goslingas) kūnu, seka jo ryškiai raudoną striukę, judančią iš mažo kambarėlio į ūžiančią pramogų areną. Lydime Luką iki jo pasirodymo vietos, kur jis yra vienas iš trijų, į geleži-nį apvalų narvą uždaromų motocikli-ninkų, demonstruojančių nutrūktgal-viškus triukus. Visa scena filmuojama vienu ypu, be pertrūkių ir jau nuo pir-mųjų minučių žada kažką neįprasto. Po pasirodymo Lukas sutinka Romi-ną (akt. Eva Mendes), su kuria buvo užmezgęs trumpą romaną, kai į mies-tą buvo užklydęs praėjusį kartą. Lukas sužino, kad ji nuo jo susilaukė sūnaus,

ir nusprendžia pasilikti: „Mano tėvo nebuvo šalia, ir pažiūrėk, kuo aš pavir-tau.“ Jis imasi prastai apmokamo darbo vietinėje automobilių taisykloje, kuri priklauso Robinui (kaip visada puikus Benas Mendelsohnas). Nežinodamas, kaip susigrąžinti Rominą ir sūnų, Lu-kas nusprendžia priimti Robino pasiū-lymą pasinaudoti savo įspūdingais mo-tociklininko sugebėjimais ir imti plėšti bankus tam, kad galėtų finansiškai ap-rūpinti savo atrastą šeimą.

Heroizmo grimasosGana lengvai „Niujorko šešėlyje“ ga-lėjo tapti įprasta kriminaline drama, tačiau D.Cianfrance’as, nors ir pasi-duodamas Luko žavesiui, jo pasirin-kimo neromantizuoja ir ilgai ties jo is-torija neužsibūna. Visiškai netikėtai, primindamas klasikinį A.Hitchcocko žingsnį filme „Psichopatas“, jis atsikra-to savo pagrindinio veikėjo, ir kame-rą nukreipia į atsitiktinai Luko kelyje pasipainiojusį policininką Eivorį Kro-są (akt. Bradley Cooperis). Pastarasis

taip pat turi mažametį sūnų. Netikėtai, gana abejotinomis aplinkybėmis jis tampa policijos didvyriu. Negana to, kelių savo kolegų (vienas jų vaidina-mas tradiciškai blogo policininko, bet dėl to nemažiau įspūdingo ir grėsmin-go Ray‘aus Liotta) yra įpainiojamas į korupcijos voratinklį. Išoriškai tituluojamas didvyriu, bet viduje jausdamasis susitepęs, Eivoris imasi tokių sprendimų, kurie atrodo teisingi, bet žiūrovui nepadeda nors kiek pamėgti šio gana atstumiančio ir apskaičiuojančio personažo.

Po penkiolikos metųD.Cianfrance’as ir dar sykį nutrau-kia įprastą pasakojimo tėkmę ir isto-riją perkelia penkiolika metų į priekį. Eivoris pretenduoja tapti generaliniu prokuroru, tačiau pasakojimo centre dabar atsiduria ne jis, bet jo ir Luko užaugę sūnūs, kurie turės atlaikyti tėvų pasirinkimų pasekmes. Ši paskutinė triptiko istorija, kuri api-bendrina ankstesnes dvi, ir yra pati silp-niausia. Galbūt todėl, kad kiek sunku žiūrėti į po 15 metų nei kiek nepasen-dintus personažus, galbūt todėl, kad jauni aktoriai neįtikina taip, kaip vy-resni, o galbūt todėl, kad filmas, kuris tarsi pretenduoja į graikų tragediją, vis dėlto niekada nepasiekia kulminacijos. Dėl savo itin plačių, epinių užmojų, jis tarsi sugriūva nuo režisieriaus ambici-jų, nes taip ir netampa vieninga visuma. Trečioji dalis visiškai išsunkia žiūrovą (filmas trunka dvi su puse valandos) ir ima užgožti pirmąsias dvi, kupinas tie-siog virtuoziškų akimirkų. Iš filmo išei-ni kiek nusivylęs. Bet iš esmės nusivyli-mas susijęs su tuo, kad filmo pradžioje D.Cianfrance’as pažada daugiau nei gali ištęsėti. Kitais atžvilgiais, „Niujorko še-šėlyje“ išlieka vienu įspūdingiausių ir ambicingiausių 2012 m. sukurtų filmų.

KINO RECENZIJA2013 bAlAnDžio 26 D. / Nr. 16 (1209) 15

Motinystės instinktas – tik liaudies folkloras?Mokslininkai metė iššūkį paplitu-siam visuomenės įsitikinimui apie tai, kad motinos geriau nei tėvai vien iš klausos atpažįsta savo vaikus, praneša „ABC Science“. Ši liaudies folkloru vadinama išvada prieš trejetą dešimt-mečių persikėlė ir į mokslo darbus: poros eksperimentų metu nustatyta, jog motinos, atpažindamos savo vai-ko verkimą, yra dvigubai tikslesnės už tėvus. Tuomet tyrėjai tokius re-zultatus aiškino „motinystės instink-tu“. Vis dėlto naujas tyrimas, publi-kuojamas mokslo žurnale „Nature Communications“, rodo, jog „moti-nystės instinktai“, vieno iš tėvų lytis čia niekuo dėti: didžiausią įtaką tam, kaip tiksliai iš klausos tėvai atpažįsta savo pačių atžalą, turi su vaiku pralei-džiamas laikas. Vadovaujami Nicolas Mathevono iš Jean Monnet Saint-Etienne universiteto, tyrėjai įrašė 29 vaikų 58–153 dienų amžiaus verki-mą maudynių metu. 15 vaikų buvo iš Prancūzijos, 14 – iš Kongo Demo-kratinės respublikos. Tiriamieji pa-rinkti iš skirtingų žemynų, nes norėta patikrinti, ar vietinė kultūra ir šeimos įpročiai turi įtakos rezultatams. Vi-sos eksperimente dalyvavusios moti-nos ir pusė eksperimente dalyvavusių tėvų su savo vaiku praleisdavo dau-giau kaip 4 valandas per dieną. Kita pusė vyrų su vaiku praleisdavo ma-žiau nei 4 valandas per dieną. Eks-perimento metu tėvai klausėsi 5 vai-kų tris skirtingus verksmo būdus ir bandė atpažinti, kuris iš ašarojančių-jų yra jų atžala. Visi tėvai vidutiniš-kai 90 proc. tikslumu galėjo identi-fikuoti savo vaiko verkimą. Afrikoje, kur paplitusios išplėstinės šeimos ir panašaus amžiaus verkiančių vaikų vienuose namuose yra daugybė, savo vaiko verksmą tėvai atpažindavo vi-dutiniškai 81 proc. tikslumu. Nusta-tyta, kad motinos buvo 98 proc. tiks-lios, o vyrai, kurie praleisdavo bent 4 val. su vaiku per dieną – 90 proc. Vy-rai, su vaiku praleisdavę mažiau nei 4 val. per dieną, atpažindavo savo ver-kiantį vaiką 75 proc. tikslumu. Taigi tyrėjai sako, kad „motinystės instink-to“ teorija yra perreikšminta: koope-ruojantys rūpestingi tėvai vaikui yra lygiavertės svarbos.

Parengė Džina Donauskaitė

Goda jurevičiūtėKino apžvalgininkė

moKsLas

ryano Goslingo vaidinamas Lukas pagrindiniu filmo veikėju yra tik pirmoje jo dalyje, tačiau jo poelgių pasekmes pajaučia kiekvienas filmo veikėjas.

apie tėvus ir sūnusdereko Cianfrance’o „Niujorko šešėlyje“ – itin realistiška kriminalinė drama apie tėvų pasirinkimus ir jų pasekmes vaikams.

Niujorko šešėlyje“ – itin plačių užmojų epas, triptikas,

stebinantis savo struktūra

ir režisieriaus ambicijomis.

‘‘

nACionAliniS oPERoS iR bAlETo TEATRASBalandžio 26 d. 18.30 val. – R.Wagnerio „Lohengri-nas“. Dir. – R.Šervenikas. Balandžio 27 d. 18.30 val. – J.Strausso „Šikšnosparnis“. Dir. – M.Staškus. Balan-džio 28 d. 12 val. – S.Prokofjevo „Pelenė“. Gegužės 2 d. 18.30 val. – G.Donizetti „Meilės eliksyras“. Dir. – M.Barkauskas.

nACionAliniS DRAMoS TEATRAS Didžioji salė

Balandžio 26 d. 18.30 val. – J.Marcinkevičiaus „Kate-dra“. Rež. – O.Koršunovas. Balandžio 27 d. 18.30 val. – F.Molnáro „Lilijomas“. Rež. – L.Bagossy. Balandžio 28 d. 18.30 val. – M.Sperro „Medžioklės scenos“. Rež. – R.Atkočiūnas. Balandžio 29 d. 18.30 val. – D.Alighieri „Rojus“. Rež. – E.Nekrošius. Balandžio 30 d. 18.30 val. – F.Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“. Rež. – J.Vaitkus. Gegužės 2 d. 18 val. – A.Škėmos „Balta drobulė“. Rež. – J.Jurašas.

Mažoji salėBalandžio 27 d. 16 val. – E.Palmetshoferio „Hamleras mirė. Gravitacijos nėra“. Rež. – P.Ignatavičius. Balan-džio 28 d. 16 val. – J.Pommerato „Šitas vaikas“. Rež. – V.Kuodytė ir D.Gavenonis.

VAlSTYbiniS JAUniMo TEATRASBalandžio 26 d. 18 val. – M.Normano „Labanakt, mama“. Rež. – A.Latėnas ir G.Storpirštis. Balandžio 28 d. 12 val. – A.Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Rež. – D.Jokubauskaitė. Balandžio 30 d. 18 val. – A.Juozaičio „Širdis Vilniuje“. Rež. – J.Vaitkus, A.Vidžiūnas.

liETUVoS RUSŲ DRAMoS TEATRASBalandžio 26 d. 19 val. – pagal E.Zola „Moterų laimę“ – miuziklas „Damų rojus“. Rež. – O.Šapošnikovas. Balan-džio 30 d. 19 val. – čigonų dainų ir šokių programa „Gine Roma“. Programą sudaro Rusijos, Moldovos, Rumunijos, Prancūzijos, Ispanijos čigonų folkloras.

renGiniai

KULTŪRA IR VISUOMENĖ16

speKTaKLiai

Kinas

VilniAUS KonGRESŲ RŪMAi (Vilniaus g. 6)Balandžio 26 d. 19 val. – simfoninis Luko Geniušo koncer-tas. Dalyvauja L.Geniušas (fortepijonas), Lietuvos valsty-binis simfoninis orkestras, dir. – A.Talmonas. Programoje – A.Brucknerio, L.van Beethoveno kūriniai.

GAlERiJA „ARTiFEX“ (Gaono g. 1)Balandžio 23 – gegužės 11 d. pristatoma Vlado Orže-kausko paroda „Remake“. Subtiliuose skaitmeniniuose darbuose sujungta viskas: nuo vakarykščių nuotraukų iki piešinių ir patina aptrauktų renesansinių paviršių. V.Oržekauskas: „Mano darbo procesas nepanašus į tiesę, jungiančią tašką A ir tašką B. Tai greičiau primena sapną, kuriame menka detalė pajėgi nukreipti įvykius netikėta vaga.“

TiTAniKAS (Maironio g. 3)Balandžio 25 – gegužės 17 d. lankytojai kviečiami į gru-pinės tapybos parodą „Eurostandartai“. Parodos dalyviai – Konstantinas Gaitanži, Agnė Jonkutė, Jonas Jurcikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Alisa Mulina – ryš-kūs šiuolaikinio meno, jaunųjų Lietuvos tapytojų kartos atstovai. Pačių menininkų inicijuojamoje ir kuruojamoje parodoje siekiama išreikšti jų bendrą poziciją aktualiais

šiuolaikinės tapybinės raiškos, tapatybės, originalumo klausimais.

GAlERiJA „KAiRĖ DEŠinĖ“ (Latako g. 3)

Balandžio 23 – gegužės 11 d. atidaroma paroda „Atvirkš-čia perspektyva“. Parodoje rodomi, apžiūrimi, stebimi darbai, keičiantys stebėtojo poziciją. Kūrinys tampa ste-bėjimo įrankiu, sekančiu žiūrovą, autorių ir meno institu-ciją. Institucija taip pat seka kūrinių ir žiūrovų interakcijas. Eksponuojami A.Anglickaitės, M.Ivanovos, D.Liškevičiaus, Shaltmiros, G.Trimako ir kt. darbai.

nDG (Konstitucijos pr. 22)Balandžio 26 d. 18 val. – „5/5/junior“ pokalbių vaka-ras. Dalyvauja: Jonė Aleksiūnaitė (tema „Kas/Kur/Kaip/Kodėl?“ – apie laiko tėkmę, patirties ir eksperimentų prasmę kūryboje), NEW! AGENCY (tema „Apie žaidžiančią agentūrą“ – kalbos apie tai, kaip reklamos agentūra gali daryti tai, kas smagu), Saulius Jovaišas (tema „Nuo idėjos iki asmeninio verslo“ – kokių reikia gebėjimų, sąlygų ir asmeninių veiksmų, norint sukurti asmeninį verslą iš to, ką moki ir nori daryti).

TAiKoMoSioS DAilĖS MUZiEJUS (Arsenalo g. 3A)Balandžio 28 d. 16 val. – Bo Håkanssono ir Čiurlionio kvarteto koncertas. Programoje – S.Stormo, P.Bjuhro, K.A.Hartmanno, D.Bergo kūriniai.

iSToRinĖ lR PREZiDEnTŪRA (Vilniaus g. 33, Kaunas)Gegužės 1 d. 11.30 val. – fotografijų parodos „Vardan tos Lietuvos! Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gyvenimo skrydis” atidarymas. Lankytojas išvys akimirkas, susiju-sias su legendiniu skrydžiu, pasiruošimu jam, bei vaizdus, iliustruojančius šių vyrų veiklos įvairiapusiškumą, entuzi-azmą dirbant jaunos valstybės labui.

Kino TEATRAS „PASAKA“Balandžio 26 d. – „Laukinės atostogos“ – 18.30 val. „Statyk už mėgstamiausią“ – 20.30 val. „Magiškas Paryžius 3“ – 22 val. „Milijardierius ir blondinė“ – 22.15 val. Balandžio 27 d. – „Hannah Arendt“ – 15 val. „Pabėgimas iš Planetos žemė“ – 15.15 val. „Medžioklė“ – 15.30 val. „Sapnuoju, kad einu“– 17.15 val. „Pilnos rankos pistoletų“ – 17.30 val. „7 dienos Havanoje“ – 18 val. „Statyk už mėgsta-miausią“ – 19 val. „Laukinės atostogos“ – 19.30 val. „Optimisto istorija“ – 20.30 val. „7 dienos Havanoje“ – 21.15 val. „Milijar-dierius ir blondinė“ – 21.30 val. Balan-džio 28 d. – „7 dienos Havanoje“ (Į kiną su mažyliu) – 11.30 val. „Džekas milžinų nu-galėtojas“ (Šeimos seansas) – 12.30 val. „Pabėgimas iš Planetos žemė“ (Šeimos seansas) – 15 val. „Pilnos rankos pistole-tų“ – 15.30 val. „Krokodilai 2“ – 16 val. „Sapnuoju, kad einu“ – 17 val. „Hannah

Arendt“– 17.30 val. „Magiškas Paryžius 3“ – 18 val. „Milijardierius ir Blondinė“ – 19.45 val. „Medžioklė“ – 20 val. „Lau-kinės atostotogos“ – 21.30 val. „Statyk už mėgstamiausią“ – 21.15 val. Balandžio 29 d. – „Laukinės atostogos“ – 17.30 val. „Sapnuoju, kad einu“ – 18 val. „Magiškas Paryžius 3“ – 18.15 val. „Milijardierius ir Blondinė“ – 19.30 val. „Statyk už mėgs-tamiausią“ – 20 val. „7 dienos Havanoje“ – 20.15 val. „Be ryšio“ – 21.30 val. Balan-džio 30 d. – „Milijardierius ir blondinė“ – 17.30 val. „Sapnuoju, kad einu“ – 18 val. „Optimisto istorija“ – 18.15 val. „Laukinės atostogos“ – 19.30 val. „Statyk už mėgs-tamiausią“ – 20 val. „Medžioklė“ – 20.30 val. „Hannah Arendt“– 21.30 val. Gegužės 1 d. – „Pabėgimas iš planetos Žemė“ – 15 val. „Kuosvarnis“ – 15.30 val. „Džekas mil-žinų nugalėtojas“ – 16 val. „Sapnuoju, kad einu“ – 17 val. „Magiškas Paryžius 3“ – 17.30 val. „Laukinės atostogos“ – 18

val. „Statyk už mėgstamiausią“ – 19 val. „7 dienos Havanoje“ – 19.30 val. „Niujor-ko šešėlyje“ – 20 val. „Optimisto istorija“ – 21 val.

„SKAlViJoS“ Kino CEnTRAS

Balandžio 26 d. – „Brangusis Džonai“ (Trys Lasse Hallströmo filmai) – 16.50 val. „Hičkokas“ – 19 val. „Hannah Arendt“ – 21.10 val. Balandžio 27 d. – „Kukis grįž-ta“ (Karlsono kinas) – 15 val. „Tai nutiko Jemene“ (Trys Lasse Hallströmo filmai) – 16.50 val. „Hannah Arendt“ – 19.10 val. „Hičkokas“ – 21.20 val. Balandžio 28 d.

– „Tvenkinio paslaptys“ (Karlsono kinas) – 15 val. „Hannah Arendt“ – 17 val. „Hič-kokas“ – 19.10 val. „Saugus prieglobstis“ (Trys Lasse Hallströmo filmai) – 21.15 val. Balandžio 29 d. – „Brangusis Džonai“ (Trys Lasse Hallströmo filmai, seansas senjorams) – 15 val. „Hičkokas“ – 17 val. „Tai nutiko Jemene“ (Trys Lasse Hallströ-mo filmai) – 19.10 val. „Hananh Arendt“ – 21.20 val. Balandžio 30 d. – „Saugus prieglobstis“ – (Trys Lasse Hallströmo fil-mai) – 16.50 val. „Hannah Arendt“ – 19 val. „Hičkokas“ – 21.10 val. Gegužės 1 d. – „Hičkokas“ – 17 val. „Tai nutiko Jemene“ (Trys Lasse Hallströmo filmai) – 19.10 val. „Hannah Arendt“ – 21.20 val. Gegužės 2 d. – „Saugus prieglobstis“ (Trys Lasse Hallströmo filmai) – 16.50 val. „Dzūkijos jautis“ (Lietuvių kino vakarai) – 19 val. „Hičkokas“ – 20.30 val.