www.balciunasgrajauskas.lt

A.TUMĖNO G. 4 LT-01109 VILNIUS TEL. +370 5 2487467 FAKS. +370 5 2487465 INFO@BALCIUNASGRAJAUSKAS.LT

A. TUMĖNO STR. 4 LT-01109 VILNIUS PHONE +370 5 2487467 FAX. +370 5 2487465 INFO@BALCIUNASGRAJAUSKAS.LT

Teisės naujienų apžvalga

2013 m. sausis

2

I. TEISĖS AKTŲ APŽVALGA

Priimtas Viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio

papildymo įstatymas

2013 m. sausio 17 d. Nr. XII-166

Siekiant didinti pirkimų skaičių per Centrinė

perkančioji organizacija (toliau – CPO), kuri pirkimus

vykdytų daugiausia informacinės sistemos priemonėmis, taip padidinant skaidrumą, Viešųjų

pirkimų įstatymo 15 straipsnis papildomas 4, 5 ir 6

dalimis.

Naujos teisinio reglamentavimo nuostatos:

Įstatymo 15 str. 4 d. detalizuojamas CPO statusas, t.y.,

jog CPO veikla finansuojama iš įstaigai, kuri

įgyvendina CPO funkcijas vykdančio juridinio asmens

dalyvio ar savininko teises ir pareigas, skirtų valstybės ar savivaldybės biudžeto asignavimų ir (ar) kitų lėšų.

Įstatymo 15 str. 5 d., nustatoma, jog Perkančiosios organizacijos, išskyrus Lietuvos Respublikos

diplomatines atstovybes, konsulines įstaigas užsienyje

ir Lietuvos Respublikos atstovybes prie tarptautinių organizacijų, privalo įsigyti prekes, paslaugas ir darbus

iš CPO arba per ją, kai CPO kataloge siūlomos prekės,

paslaugos ar darbai atitinka perkančiosios organizacijos

poreikius ir perkančioji organizacija negali jų atlikti efektyvesniu būdu racionaliai naudodama tam skirtas

lėšas.

Perkančiosios organizacijos privalo motyvuoti savo

sprendimą neatlikti CPO kataloge siūlomų prekių,

paslaugų ar darbų pirkimo ir saugoti tai patvirtinantį

dokumentą kartu su kitais pirkimo dokumentais.

Įstatymo 15 str. 6 d., nustatoma, kad CPO privaloma

kas ketvirtį pateikti Viešųjų pirkimų tarnybai informaciją apie perkančiųjų organizacijų pirkimus ir

jų vertes.

Taigi, šiuo Įstatymu nustatoma nauja bendroji taisyklė,

jog visi pirkimai atliekami per centrinę perkančiąją

organizaciją, o esant tam tikroms įstatyme nurodytoms

aplinkybėms, perkančiosios organizacijos taip pat gali pirkti ir savarankiškai vykdydamos konkursus.

Viešųjų pirkimo įstatymo 15 str. 4 d. įsigalioja 2013-01-30, 15 str. 5 d. ir 6 d. - 2014-01-01.

TURINYS

I. Teisės aktų apžvalga

Priimtas Viešųjų pirkimų įstatymo 15

straipsnio papildymo įstatymas

Priimtas Vertybinių popierių įstatymo 2, 4, 5,

6, 7, 9, 10, 12, 15, 20, 23, 25, 26, 27, 31, 33, 34,

37, 38, 42, 46, 48 straipsnių pakeitimo ir

papildymo, Įstatymo papildymo 6(1)

straipsniu ir penktuoju(1) skirsniu ir Įstatymo

priedo papildymo įstatymas

Priimtas Civilinio proceso kodekso 80

straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo

projektas

VĮ egistrų entro direktoriaus įsakymu

patvirtintas naudojimosi elektroninių

varžytinių sistema tvarkos aprašas

II. Teismų praktikos apžvalga

Dėl laiduotojo atsakomybės likvidavus dėl

bankroto juridinį asmenį – pagrindinį

skolininką;

Dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių

teisės normų taikymo;

Dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos

pakeitimo ir pro esinės galimybės nukreipti

išieškojimą į laiduotojo turtą, kai teismo

nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė

– skolininko (atsakovo) turto areštas –

pakeista trečiojo asmens laidavimu.

3

Plačiau: Viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio papildymo įstatymas

Priimtas Vertybinių popierių įstatymo 2, 4, 5, 6, 7,

9, 10, 12, 15, 20, 23, 25, 26, 27, 31, 33, 34, 37, 38, 42,

46, 48 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo

papildymo 6(1) straipsniu ir penktuoju(1) skirsniu

ir Įstatymo priedo papildymo įstatymas

2013 m. sausio 17 d. Nr. XII-148

Įstatymo tikslas – į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2010/73/ES nuostatas dėl reikalavimų,

susijusių su vertybinių popierių prospekto skelbimu,

taikymo srities, prospekto galiojimo pradžios momento nustatymo, prospekto santraukoje pateikiamos

pagrindinės informacijos turinio reglamentavimo,

profesionaliųjų investuotojų sąvokos patikslinimo ir kt.

Naujos teisinio reglamentavimo nuostatos:

Įstatyme įtvirtinta mažesnės rinkos kapitalizacijos įmonės sąvoka.

Mažesnės rinkos kapitaliza ijos įmonė – į prekybos reguliuojamoje rinkoje sąrašą įtraukta įmonė, kurios

vidutinė rinkos kapitalizacija, remiantis paskutinių trejų

kalendorinių metų kotiravimo verte metų pabaigoje, yra mažesnė kaip 100 milijonų eurų.

Siekiant sumažinti tokioms įmonėms tenkančią

administracinę naštą, joms numatyta taikyti supaprastintus reikalavimus dėl prospekto rengimo.

Atsižvelgiant į tai, jog neviešo vertybinių popierių platinimo atveju leidžiama nerengti prospekto, jei

vertybiniai popieriai siūlomi profesionaliems

investuotojams, įstatyme koreguojama tokių

investuotojų apibrėžtis, nustatant kad profesionalieji investuotojai suprantami kaip profesionalieji klientai,

apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme.

Nustatoma, kad prospekte turi būti pateikiama

santrauka, kurioje nurodoma pagrindinė informacija –

pagrindinis investuotojų informacijos šaltinis. Pagrindinėje informacijoje turi būti nurodoma esminė

informacija apie emitento, garanto veiklos pobūdį,

siūlomų ar į prekybą reguliuojamoje rinkoje įtrauktų

vertybinių popierių pobūdį ir su emitentu, garantu bei vertybiniais popieriais susijusią riziką, bendrąsias

siūlymo sąlygas, siūlymo priežastis ir pajamų

panaudojimą bei kt. informacija.

Tikslinamos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios prospekto paskelbimo būdus. Siekiant reguliavimą

padaryti patogesnį rinkos dalyviams Įstatyme

susiaurinama skelbimo pareiga, kai prospektas

parengtas elektronine forma, t.y. tokios formos prospektas turės būti skelbiamas arba emitento, arba

tarpininkų, platinančių ar parduodančių vertybinius

popierius, interneto svetainėse.

Keičiama Įstatymo nuostata, kad prospektas galioja 12

mėnesių po paskelbimo. Nustatoma, kad prospektas

galioja 12 mėnesių nuo jo patvirtinimo.

Ankstesnė Įstatymo redakcija nustatė investuotojo teisę

per 5 darbo dienas atšaukti sutikimą įsigyti ar pasirašyti vertybinius popierius. Nauju teisniu reglamentavimu

nustatoma, kad teise atšaukti sutikimą įsigyti ar

pasirašyti vertybinius popierius investuotojas gali pasinaudoti per 2 darbo dienas nuo prospekto priedo

paskelbimo.

Teise atšaukti sutikimą būtų galima pasinaudoti tuo atveju, jei naujas veiksnys, klaida ar netikslumas

atsirado iki viešo siūlymo pabaigos ir prieš perduodant

vertybinius popierius.

Taip pat siūloma numatyti emitentams arba siūlytojams

galimybę pratęsti terminą, per kurį investuotojai gali atšaukti savo sutikimą įsigyti ar pasirašyti vertybinius

popierius, tačiau galutinė teisės atšaukti sutikimą data

turi būti nurodyta prospekto priede.

Atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 2010/73/ES įtvirtina

išimtis, kuomet nereikalaujama parengti ir viešai

paskelbti periodinės informacijos, Įstatyme siūloma papildyti minėtų išimčių sąrašą įtraukiant visas

Direktyvoje 2010/73/ES nurodytas išimtis.

Išplečiamos priežiūros institucijos teises, nustatant, kad priežiūros institucija motyvuotu sprendimu gali kreiptis

į Europos Komisiją dėl trečiosios šalies teisinės ir

priežiūros sistemos pripažinimo lygiaverte.

Galiojančioje Vertybinių popierių įstatymo redakcijoje

nustatyta, kad akcininkas, nesutinkantis su privalomo akcijų pirkimo ir pardavimo metu pasiūlyta teisinga

kaina, turi kreiptis į apygardos teismą pagal emitento

buveinę. Naujoje Įstatymo redakcijoje patikslinama,

kad akcininkas minėtu atveju turi kreiptis į apygardos teismą pagal bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas

oficialus siūlymas, buveinės vietą.

Keičiamos Vertybinių popierių įstatymo nuostatos ir

4

nustatoma, kad privalomas akcijų pardavimas ir pirkimas gali būti inicijuotas per 3 mėnesius nuo

privalomo oficialaus siūlymo ar savanoriško oficialaus

siūlymo įsigyti visas likusias balsavimo teisę

suteikiančias akcijas įgyvendinimo.

Vertybinių popierių įstatyme nenustatyta, nuo kurio

momento emitentas nebėra laikomas emitentu jo likvidavimo atveju. Atsižvelgiant į tai, nauju teisiniu

reglamentavimu numatoma, kad juridinis asmuo

nebelaikomas emitentu po to, kai visuotinio akcininkų

susirinkimo, teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimu nuspręsta juridinį asmenį likviduoti.

Priežiūros institucija, gavusi informaciją apie emitento

likvidavimą ir reikiamus dokumentus, per teisės aktuose nustatytą terminą priima atitinkamą sprendimą.

Juridinis asmuo per 3 darbo dienas nuo pranešimo apie

priežiūros institucijos priimtą sprendimą nebelaikyti juridinio asmens emitentu gavimo dienos privalo šio

įstatymo nustatyta tvarka paskelbti informacinį

pranešimą.

Atsižvelgiant į tai, jog Vertybinių popierių įstatyme

nėra aiškiai apibrėžta, kaip nustatyti privalomo

oficialaus siūlymo kainą tais atvejais, kai bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas privalomas oficialus

siūlymas, vertybiniais popieriais prekiaujama ne tik

Lietuvos Respublikoje veikiančioje reguliuojamoje rinkoje, nauju teisniu reglamentavimu nustatoma, jog

vidutinė svertinė rinkos kaina nustatoma pagal

duomenis tos rinkos, kurioje tų vertybinių popierių

vidutinė 6 mėnesių iki Vertybinių popierių įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos balsų ribos peržengimo

dienos apyvarta buvo didžiausia.

Įstatymas įsigalioja 2013-01-30

Plačiau: Vertybinių popierių įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 9,

10, 12, 15, 20, 23, 25, 26, 27, 31, 33, 34, 37, 38, 42, 46, 48 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo

papildymo 6(1) straipsniu ir penktuoju(1) skirsniu ir

Įstatymo priedo papildymo įstatymas

Priimtas Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio

pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas

2013 sausio 08 d. Nr. XIIP-195

Projektu siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalį ir ją

papildyti nauju 5 punktu, kuris numatytų didesnį

žyminį mokestį byloms, kuriose ginčijami sprendimai, priimti vykdant viešuosius pirkimus, t.y. bylose,

kuriose ginčijami sprendimai, priimti vykdant viešuosius pirkimus, mokami 3 procentai nuo viešojo

pirkimo vertės, bet ne daugiau kaip penkiasdešimt

tūkstančių litų.

Plačiau: Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio

pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas

VĮ egistrų entro direktoriaus įsakymu

patvirtintas naudojimosi elektroninių varžytynių

sistema tvarkos aprašas

2012 m. sausio 9 d. Nr. v-ų

Antstolių skelbiamų turto varžytinių dalyviai nuo šiol visus veiksmus gali atlikti internetu. Tai padaryti juos

įgalina užbaigtas varžytinių ir aukcionų elektroninių

paslaugų sukūrimo projekto etapas, kurį įgyvendino Registrų centras.

Nuo šių metų pradžios visą informaciją apie antstolių

skelbiamas varžytines interneto svetainėje www.evazytines.lt galėję peržiūrėti vartotojai nuo šiol

taip pat gali užsiregistruoti ir dalyvauti juos

dominančiose varžytinėse, teikti savo siūlomas išvaržomo turto kainas bei realaus laiko režimu stebėti

varžytinių eigą.

Plačiau: Naudojimosi elektroninių varžytynių sistema

tvarkos aprašas ir www.evazytines.lt

II. TEISMŲ PRAKTIKOS APŽVALGA

Dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo

ir pro esinės galimybės nukreipti išieškojimą į

laiduotojo turtą, kai teismo nutartimi taikyta

laikinoji apsaugos priemonė – skolininko (atsakovo)

turto areštas – pakeista trečiojo asmens laidavimu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-04 nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013

Išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų

kolegija, keisdama teisės aiškinimo ir taikymo praktiką

dėl galimybės nukreipti išieškojimą į laiduotojo turtą, kai teismo nutartimi taikyta laikinoji apsaugos

priemonė – skolininko (atsakovo) turto areštas,

konstatavo, jog tuo atveju, kai teismo sprendimas

skolininko neįvykdytas, o trečiasis asmuo yra laidavęs už skolininką, tai kreditoriaus teisės gali būti

apginamos šiam pareiškus savarankišką ieškinį

laiduotojui, bet ne taikant teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutą. Tokia tvarka taikytina ir

5

kreditoriui įgyvendinant reikalavimo teisę į laiduotoją tuo atveju, kai teismo nutartimi taikyta laikinoji

apsaugos priemonė – skolininko (atsakovo) turto

areštas – buvo pakeista trečiojo asmens laidavimu, t. y.

kai trečiasis asmuo – laiduotojas – laidavo už tinkamą atsakovo prievolės, kilsiančios teismo sprendimo

vykdymo procese, įvykdymą. Tai reiškia, kad ir

vykdomasis raštas dėl išieškojimo iš laiduotojo, esantis pagrindu vykdyti išieškojimą iš laiduotojo turto, gali

būti išduodamas tik teismo sprendimo, priimto dėl

laiduotojo, pagrindu.

Faktinės aplinkybės

Ieškovas prašė pakeisti sprendimo, kuriuo jam iš atsakovo priteista skola, vykdymo tvarką ir

solidariaisiais skolininkais nurodyti dabar jau

bankrutuojantį atsakovą bei už jį laidavusį trečiąjį asmenį, kuris laidavo ir taikant laikinąsias apsaugos

priemones byloje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir

išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios

sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su

teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies

sprendimų vykdymo tvarka.

Galimybė pakeisti teismo sprendimo įvykdymo tvarką užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą

ir vykdytinumą bei išieškotojo interesų apsaugą, jeigu

skolininkas elgiasi nesąžiningai, t. y. vengia įvykdyti teismo sprendimą – neatlieka veiksmų, kuriuos jis buvo

įpareigotas atlikti teismo sprendimu. Taip pat galimybė

pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką sietina su

situacija, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, o teismo sprendime

nenurodyti jo neįvykdymo padariniai.

Teismas, spręsdamas dėl sprendimo vykdymo tvarkos

pakeitimo, yra saistomas sprendimo rezoliucinėje

dalyje išdėstyto patenkinto reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės: jeigu teismas priėmė

sprendimą tik dėl vieno atsakovo (skolininko), tai

pakeisti sprendimo vykdymo tvarką taip, kad jis sukelia

pareigų ir kitam asmeniui, išskyrus to atsakovo (skolininko) teisių perėmėjus, negalima. Naujo

skolininko įtraukimas taikant sprendimo vykdymo

tvarkos pakeitimo institutą reikštų teismo sprendimo esmės pakeitimą, nes tai reikštų, jog teismas nagrinėja

klausimus, kurie nebuvo svarstyti nagrinėjant bylą iš esmės ir dėl kurių nebuvo nuspręsta teismo sprendimu.

Tuo atveju, kai atsakovui (skolininkui) taikyta laikinoji

apsaugos priemonė buvo panaikinta dėl to, kad už jį laidavo trečiasis asmuo – laiduotojas, ir šis asmuo,

atsižvelgiant į dispozityvumo principą, buvo įtrauktas

dalyvauti byloje antruoju atsakovu, teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir tenkindamas reikalavimą

priteisti pinigines sumas, sprendimo rezoliucinėje

dalyje turėti išdėstyti patenkinto reikalavimo prieš

solidarius atsakovus (pagrindinį skolininką ir laiduotoją) turinį. O jeigu tokios bylos nagrinėjimo

atveju už atsakovą laidavęs trečiasis asmuo –

laiduotojas nebuvo įtrauktas dalyvauti byloje antruoju atsakovu, teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl

šio asmens pareigų nepasisako, nes tam nėra teisinių

procesinių prielaidų.

Šioje byloje nustatyta, kad dėl trečiojo asmens, kaip

laiduotojo, nėra priimto teismo sprendimo. Esant tokiai

aplinkybei prašymą pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką nagrinėję teismai turėjo pagrindą

spręsti, kad teismo sprendimu priteisti nuostoliai gali

būti išieškomi tik iš atsakovo, nes dėl laiduotojo nėra priimto teismo sprendimo.

Trečiasis asmuo neturi solidariosios prievolės ieškovui teismo sprendimo pagrindu, todėl ieškovo prašymo

solidariuoju skolininku nustatyti šį trečiąjį asmenį

patenkinimas reikštų teismo sprendimo esmės

pakeitimą.

Dėl laiduotojo atsakomybės likvidavus dėl bankroto

juridinį asmenį – pagrindinį skolininką

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-28 nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokiu

atveju, kada ieškovas (kreditorius) pareiškė

reikalavimą atsakovui (laiduotojui) jau įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos ir jos

likvidavimo dėl bankroto bei praėjus maksimaliam

įstatymu nustatytam įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro terminui, laikoma, kad de facto

juridinis asmuo jau yra likviduotas, nors de jure šis

juridinis faktas dar nėra fiksuotas. Taigi juridinio

asmens likvidavimo faktas nulemia jo prievolių pasibaigimą bei atitinkamai šalutinės prievolės

pasibaigimą.

6

Faktinės aplinkybės

Ieškovas (lizingo davėjas) prašė priteisti iš atsakovo,

laidavusio už vėliau bankrutavusio ir pasibaigusio

juridinio asmens prievoles, nuostolius, patirtus realizavus atsiimtą lizinguojamą turtą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir

išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija pažymėjo, kad

tais atvejais, kada skolininkui iškeliama bankroto byla, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį

perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu

pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų

įvykdymą (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis).

Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio

1 dalis) lemia tai, kad kreditorius gali iš karto reikšti

savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos

jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje.

Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė

pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos

išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti

savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir

išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro, tai

pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma

pasibaigusia ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas.

Nagrinėjamoje byloje nutraukęs lizingo sutartis dėl netinkamo jų vykdymo bei turėdamas informaciją apie

pagrindiniam skolininkui iškeltą bankroto bylą, kaip

pirmiau nurodyta, kreditorius (ieškovas) turėjo teisę

reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris jų

skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6

straipsnio 4 dalis), tačiau šios savo teisės operatyviai įgyvendinti nesiekė.

Remiantis ĮBĮ 32 straipsniu, bankrutavusiai įmonei likviduoti ir atitinkamai prievolių pabaigai konstatuoti

reikalinga atitinkama juridinių faktų sudėtis, t. y.

teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32

straipsnio 4 dalis) bei įmonės išregistravimas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalys).

Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, teismo sprendimas dėl skolininko pabaigos ir jo likvidavimo dėl bankroto

priimtas iki ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu atsakovui (laiduotojui), tačiau iš Juridinių asmenų

registro įmonė (skolinkas) išregistruota jau esant teisme

pateiktam ieškovo reikalavimui. Taigi ieškovo

reikalavimas atsakovui buvo pateiktas teisme tarp pirmojo ir antrojo juridinių faktų atsiradimo, tai reiškia

tam tikrą teisinį neapibrėžtumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad

įmonės, pripažintos pasibaigusia ir likviduotina dėl

bankroto išregistravimas iš Juridinių asmenų registro

atliktas pažeidžiant ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytus terminus. Tai nulėmė, kad bankrutavusi

įmonė iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota

jau po ieškovo reikalavimo atsakovui teisme pateikimo, nors, laikantis netgi maksimalių ĮBĮ 32 straipsnio 5 ir 6

dalyse nustatytų administratoriui ir Juridinių asmenų

registrui terminų, įmonė iš Juridinių asmenų registro turėjo būti išregistruota iki ieškinio atsakovui šioje

byloje pareiškimo.

Netinkamas ĮBĮ 32 straipsnio 5 ir 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų įgyvendinimas teoriškai suponuoja

situaciją, kad ieškovo ieškinio pateikimo teisme

momentu įmonės likvidavimo procesas dar nebuvo baigtas, nes įmonė nebuvo išregistruota, taigi ir

prievolė nebuvo pasibaigusi, ir tai nulemia galimybę

pareikšti reikalavimą laiduotojui. Tačiau įstatymų laikymosi privalomumo principo netinkamas

įgyvendinimas bankrutavusios įmonės likvidavimo

stadijoje, konkrečiai – išregistravimo iš Juridinių

asmenų registro stadijoje, negali suponuoti situacijos, kada netinkamu įstatymo įgyvendinimu sukuriamos

materialiosios teisės kitam civilinių santykių subjektui,

nes tai lemtų principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, pažeidimą.

Dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės

normų taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 apžvalga

Nr. AC-37-1

Atsižvelgdamas į teismų praktikoje pasitaikančius

skirtingus netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo atvejus, Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas atliko kasacinės

jurisprudencijos, kurioje taikomos šiuos civilinės teisės

institutus reguliuojančios teisės normos, analizę. Apžvalgos tikslas – atskleisti vyraujančias kasacinio

teismo praktikos, aiškinant teisės normas,

reglamentuojančias netesybų ir palūkanų institutus, tendencijas ir aptarti teigiamus jurisprudencijos

7

pavyzdžius, kurie, formuojant tolimesnę teismų praktiką, padėtų pašalinti pasitaikančius palūkanas ir

netesybas reglamentuojančių teisės normų taikymo

skirtumus.

1. Netesybų samprata

Netesybų sąvoka CK įtvirtinta expressis verbis. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta

pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti

kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai

įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų

atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba

ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos CK 6.71 straipsnio prasme Lietuvoje mokamos

išimtinai tik pinigais, kreditoriui nenumatant galimybės

netesybų reikalauti kita forma, pavyzdžiui, pirkėjui nesuteikiama teisė iš pardavėjo reikalauti pristatyti

daugiau prekių už tą pačią, anksčiau pirkėjo sumokėtą,

kainą.

Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų.

Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo

patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos

netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti

minimaliais nuostoliais. Antra, netesybomis siekiama

sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės

atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš

anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos

skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus.

Pagrindinis netesybų bruožas – akcesoriškumas,

įtvirtintas CK 6.74 straipsnyje, nustatančiame, kad jeigu sandoris, kurio pagrindu atsirado prievolė,

įstatymų nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu,

tai negalioja ir susitarimas dėl tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis.

Išvestinis prievolės mokėti netesybas pobūdis taip pat reiškia, kad sutarties šalis, perimdama pagrindinius

trečiojo asmens įsipareigojimus, kartu perima ir

šalutinę prievolę dėl pagrindinių įsipareigojimų

neįvykdymo.

Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima

reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas

praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Tai reiškia, kad, pirma, netesybų už prievolės pažeidimą ir realaus

prievolės įvykdymo (CK 6.213 straipsnio 1 dalis)

galima reikalauti tik tada, kai prievolė pažeidžiama

praleidžiant prievolės įvykdymo terminą, antra, skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą,

negali vietoje sutarties įvykdymo kreditoriui sumokėti

netesybas ir nevykdyti sutarties.

Skiriamos dvi netesybų formos: bauda ir delspinigiai

(CK 6.71 straipsnio 1 dalis).

Delspinigiai dažniausiai skaičiuojami pažeidus

prievolės įvykdymo terminą, o bauda gali būti

nustatoma tiek už sutarties įvykdymo termino praleidimą, tiek už kitaip, ne sutarties įvykdymo

termino praleidimu, pasireiškusį sutarties neįvykdymą

ar netinkamą įvykdymą.

2. Palūkanų samprata

Palūkanų sąvoka, skirtingai negu netesybų, CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys

atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės

institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už

pinigų skolinimą toliau – mokėjimo palūkanos); antra,

minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo

termino praleidimą (toliau – kompensuojamosios

palūkanos).

Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už

pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu

traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet

kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y.

sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį

už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas.

Tik kreditoriaus reikalavimas sumokėti

kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo

atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu

skolininkui taikyti civilinę atsakomybę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta,

kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip

kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą.

Kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios

8

nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212

straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis

skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus

sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik

tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta

dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis).

Procesinės palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis

teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų

rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos.

3. Netesybų ir palūkanų santykis

Palūkanų ir netesybų institutai turi bendrų bruožų.

Pavyzdžiui, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės

neįvykdymo patirtus nuostolius.

Kita vertus, palūkanų institutą nuo netesybų skiria tai, kad netesybos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi

pinigais funkcijos.

Sutarties, kurioje nėra sutarta dėl pelno (mokėjimo)

palūkanų ir šių palūkanų mokėjimas nenustatytas

įstatymo, pažeidimo atveju kreditorius galėtų reikalauti tik netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų, kurios,

atsižvelgiant į kompensuojamąją abiejų institutų

paskirtį, būtų įskaitytos viena į kitą, priklausomai nuo

to, kuri suma didesnė.

Tiek pelno (mokėjimo), tiek kompensuojamosios

palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei. Tuo palūkanos skiriasi nuo netesybų, kuriomis gali būti

užtikrinamas bet kurios prievolės neįvykdymas ar

netinkamas įvykdymas.

Netesybos mokamos tik sutartinės civilinės

atsakomybės atveju, o kompensuojamosios palūkanos

gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala

atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė

yra piniginė.

4. Netesybų funk ijos

Netesybų prigimtis yra dvilypė. Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi netesybos, minėta, yra vienas

prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, o pagal CK

6.245 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnį,– viena civilinės atsakomybės formų.

Dėl netesybų, kaip vienos iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, pažymėtina, kad visi prievolių

įvykdymo užtikrinimo būdai atlieka skatinamąją

prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, kuri

pasireiškia iki prievolės įvykdymo momento, ir užtikrinamąją funkciją, kuri atsiranda po prievolės

įvykdymo termino suėjimo. Netesyboms, kaip

prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės

pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės

pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už

patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo

dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo

tvarką ir pan.

Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma

atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius.

Atsižvelgiant į netesybų akcesoriškumą, netesybos,

kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma, gali būti taikoma tik tuomet, kai skolininkui taikytina sutartinė

civilinė atsakomybė už pagrindinės prievolės

neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

Sutartinė civilinė atsakomybė netesybų mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties

nutraukimu, o kai sutartis neįvykdoma praleidus

terminą – kartu su reikalavimu įvykdyti prievolę

natūra.

5. Palūkanų funk ijos

Vadovaujantis palūkanų samprata Lietuvos civilinėje

teisėje, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos:

palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už

pinigų skolinimąsi) funkciją ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų

pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją.

Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus

piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius

nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės

įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino

praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas,

kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais.

Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.261 straipsnyje įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik

9

minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu

(lot. restitutio in integrum), kreditorius, įrodęs kitus

nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą.

Praktikoje pasitaiko, kad šalys sutartyje už piniginės

prievolės neįvykdymą laiku numato ne tik

kompensuojamąsias palūkanas, bet ir netesybas. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad

kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno)

funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa

skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau

kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y.

netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį. Taigi, jeigu

prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys

susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant pagal tokius reikalavimus,

mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją.

Pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne

kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės

neįvykdymą, todėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu.

6. Netesybų ir palūkanų dydis

6.1. Įstatymų, sutarties ir teismo nustatytų netesybų

dydžiai

Netesybos gali būti nustatytos įstatymų, sutarties ir

teismo (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad

teismo nustatytose netesybose paprastai vyrauja skatinamoji netesybų funkcija, kartu tokios netesybos

atlieka ir kompensuojamąją funkciją.

Specialiuosiuose įstatymuose gali būti nustatyti kiti, negu CK įtvirtinti netesybų mokėjimo pagrindai ir

maksimalūs jų dydžiai.

Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų

dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl

šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius

teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis).

Pažymėtina, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio gali būti ribojama įstatymu.

Šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis), tačiau šio reikalavimo nesilaikymas

susitarimo dėl netesybų nedaro negaliojančio, o tik atima teisę, kilus ginčui, įrodinėjant susitarimą dėl

netesybų, šalims remtis liudytojų parodymais.

6.2. Įstatymų ir sutarties nustatyti palūkanų dydžiai

Palūkanų dydis (tarifas) priklauso nuo to, ar taikomos

įstatymo nustatytos, ar šalių sutartos palūkanos (CK 6.37 straipsnio 1 dalis).

CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi teisę

gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais

sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo

padarinių.

Įstatymo nustatytos palūkanos ir jų tarifai, be kita ko,

gali būti įtvirtinti specialiuosiuose įstatymuose.

Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra

kompensuojamosios palūkanos, CK 6.210 straipsnyje

nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms.

Pažymėtina, kad netinkamai pritaikytas procesinių palūkanų tarifas sudaro pagrindą teismui ex officio

pakeisti taikytą šių palūkanų tarifą.

Didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti

kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi,

kai šalys dėl to susitaria, tačiau toks šalių susitarimas

neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams.

Lietuvos civilinėje teisėje bendri mokėjimo (pelno) palūkanų dydžiai įstatymo neįtvirtinti, nes juos nustato

šalys, sudarydamos konkrečias sutartis. Dėl to

mokėjimo (pelno) palūkanos neprivalo būti mokamos

(priteisiamos), jei šalys dėl jų nesusitarė arba pareiga jas mokėti nėra nustatyta įstatyme.

Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo

(pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas

specialiuosiuose įstatymuose.

7. Netesybų ir palūkanų mažinimas

Civiliniame kodekse expressis verbis nustatyta tik netesybų mažinimo teisė (CK 6.73 straipsnio 2 dalis,

6.258 straipsnio 3 dalis), o teismo teisė mažinti

palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo

10

neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai

laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti

kitos šalies sąskaita.

7.1. Netesybų mažinimo pagrindai

Bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad

šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per

didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja

protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti

vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus,

jos gali būti sumažintos iki protingos sumos.

Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama,

kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti,

ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad

netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui,

tiek jo nesant. Be to, skolininko prašymas sumažinti netesybas nėra savarankiškas reikalavimas – tai

atsikirtimas į ieškinio reikalavimą netesybas priteisti,

todėl prašymas sumažinti netesybas, pareikštas iki teisminių ginčų pabaigos, nepriklausomai nuo tokio

prašymo pareiškimo formos, turi būti pripažįstamas

tinkamai pareikštu ir teismo nagrinėtinu.

Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją

riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK

6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73

straipsnio 2 dalis).

Netesybų žemiausioji mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas

neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Kaip

pažymima kasacinio teismo praktikoje, minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad

netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki

minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio.

Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija

priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas

nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73

straipsnio 1 dalis); ex officio sprendžia klausimą dėl

likusių sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą

netesybų sumą. Pažymėtina, kad kreditorius pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius privalo tik tuo

atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti

netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva

klausimas.

Jeigu netesybos nepadengia nuostolių, kreditoriui

išlieka teisė iš skolininko reikalauti neatlygintų nuostolių dalies. Kreditorius, siekiantis prisiteisti

nuostolius, kiek jų nepadengia netesybos, turi reikšti

atskirą reikalavimą atlyginti nuostolius, nes

reikalavimo priteisti netesybas pareiškimas savaime nereiškia ir reikalavimo priteisti kitus nuostolius

pareiškimo. Netesybos ir nuostoliai yra savarankiškos

sutartinės civilinės atsakomybės formos, o įstatymas nustato skirtingus netesybų ir nuostolių priteisimo

pagrindus, todėl kreditorius, siekdamas, kad jam būtų

priteistos ir netesybos, ir jas viršijantys nuostoliai, turi reikšti abu šiuos reikalavimus.

Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai:

mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, CK 6.258

straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta

(CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų –

netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas

gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir

nepagrįsta.

Lietuvos civilinėje teisėje galioja vienintelė teismo

teisės mažinti netesybas išimtis: nemažinamos

sumokėtos netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Ši teisės norma taikoma tik tuo atveju, jeigu netesybos

sumokėtos geruoju.

7.2. Palūkanų mažinimo pagrindai

Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai

įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai,

šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu

toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių

susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra

pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį.

Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines

palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik

esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3

11

dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK

6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis).

Mažinant palūkanas, kaip ir netesybų mažinimo atveju, taikomas palūkanų santykio su nuostoliais kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno

(mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas

vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies

nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas.

8. Netesybų ir palūkanų skaičiavimas

8.1. Netesybų (delspinigių) skaičiavimas

Netesybų skaičiavimui svarbūs du momentai –

netesybų skaičiavimo pradžia ir jų skaičiavimo

pabaiga, kurie gali būti apibrėžti tiek įstatymuose, tiek

šalių sutartimi.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos

pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1

dalis).

Pažymėtina, kad specialieji įstatymai gali nustatyti

kitus netesybų (delspinigių) skaičiavimo pradžios

momentus.

Įstatymo nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios

momento šalių sutartiniams santykiams taikomos, kai

šalys dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento nesusitaria sutartyje. Kreditoriaus ir skolininko

sudarytose sutartyse svarbu aiškiai ir tiksliai apibrėžti

netesybų skaičiavimo pradžią, nes kai kurios

formuluotės gali būti aiškinamos kaip įtvirtinančios kreditoriaus pareigą netesybų pareikalauti papildomu

raginimu.

Vadinasi, nustatant netesybų skaičiavimo pradžios

momentą svarbu, ar šalys netesybų skaičiavimo

pradžios momentą apibrėžė sutartyje, ir, jeigu apibrėžė, kokiomis sąlygomis. Neaiškiai sutartyje suformuluotos

nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento

aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo

taisyklėmis.

Kartu pažymėtina, kad įstatymuose gali būti nustatyti

netesybų (delspinigių) skaičiavimo nutraukimo, sustabdymo ir atnaujinimo atvejai.

Netesybos (delspinigiai) gali būti skaičiuojamos iki prievolės įvykdymo momento arba iki bylos iškėlimo

teisme. Tačiau tais atvejais, kai netesybos

skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, kreditoriaus

teisė į netesybas po bylos iškėlimo teisme neprarandama: netesybos gali būti skaičiuojamos ir po

bylos iškėlimo, jeigu skolininkas neįvykdo savo

prievolės. Tokiu atveju teismas taip pat sprendžia netesybų ir procesinių palūkanų įskaitymo klausimą.

8.2. Palūkanų skaičiavimas ir dvigubų palūkanų

draudimas

Palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai

priklauso nuo palūkanų atliekamos funkcijos. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir

pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu.

Neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu nustatytos

mokėjimo (pelno) palūkanos, jų skaičiavimas tęsiasi iki

sutarties pasibaigimo.

Kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų CK 6.261

straipsnyje, skaičiavimo pradžia, gali būti nustatyta

įstatymu arba sutartimi. Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti,

kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą.

Specialieji teisės aktai gali nustatyti kitus

kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo pradžios

momentus.

Pažymėtina, kad kompensuojamosios palūkanos iš

delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos

nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos.

Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos

vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje

ir kt.

Po bylos iškėlimo, įforminto CPK nustatyta tvarka,

skaičiuojamos procesinės palūkanos. Procesinių

palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos

iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo. Bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo

rezoliucijos priėmimo momentas.

Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines

palūkanas yra nustatytos įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus

12

prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi

pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir

kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines

palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos, jei ieškinys tenkinamas.

Kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje

buvo sprendžiama ginčo esmė išnagrinėjimo –

pagrindinio reikalavimo patenkinimo. Tais atvejais, kai

dėl procesinių palūkanų išieškojimo reiškiamas atskiras ieškinys, šis ieškinys apmokestinamas žyminiu

mokesčiu.

Tam, kad būtų galima apskaičiuoti galutinę

kreditoriaus naudai priteistiną sumą, be palūkanų

skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentų, svarbu nustatyti ir sumas, nuo kurių skaičiuojamos palūkanos.

Bendra pinigų suma, kurią privalo sumokėti

skolininkas, tais atvejais, kai piniginė prievolė

neįvykdyta laiku, susideda iš šių sumų:

- neįvykdytos piniginės prievolės sumos;

- palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino

praleidimo (kompensuojamosios palūkanos);

- palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais, kai jos nustatytos sutartyje (mokėjimo, pelno

palūkanos).

Įstatyme nustatyta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos.

Į priteistos sumos, nuo kurios yra mokamos procesinės palūkanos, sąvoką neįeina bylinėjimosi išlaidos, kurias

sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos

nagrinėjimu.

8.3. Ieškinio senaties taikymas netesyboms ir

palūkanoms

Tiek netesyboms, tiek ir palūkanoms taikomi

sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Reikalavimams

dėl netesybų (baudų ir delspinigių), minėta, taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas,

o reikalavimams dėl palūkanų, kaip ir kitų periodinių

išmokų išieškojimo – penkerių metų ieškinio senaties

terminas.

Kitus teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai

gali įtvirtinti kitokius netesybų ir palūkanų ieškinio senaties terminus.

Ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia

reikalavimams išieškoti periodines išmokas

(delspinigius ir palūkanas) turi tam tikrų ypatumų:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje

jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, nuo kurio

momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti

delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio

senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės

prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam

laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis

mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors

ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems

mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti

ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs.

Daugiau kaip už šešis mėnesius tokiu atveju delspinigius galima priteisti, jeigu ieškinio senaties

terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra

atnaujinamas, jeigu skolininkas neprašo taikyti ieškinio senaties termino, taip pat jeigu bendra tvarka

pareiškiamas ieškinys (ar papildomas ieškinys toje

pačioje byloje) dėl delspinigių priteisimo už naują laikotarpį. Delspinigius priteisti galima tik už laikotarpį

iki pagrindinės prievolės įvykdymo.

Analogiškomis nuostatomis reikėtų vadovautis taikant ieškinio senatį mokėjimo (pelno) ir

kompensuojamosioms palūkanoms. Tačiau, tais

atvejais, kai dėl procesinių palūkanų teisme pareiškiamas savarankiškas reikalavimas, teisė

reikalauti procesinių palūkanų išlieka iki visiško

prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio

senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo

pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių

palūkanų skaičiavimo.

Pažymėtina, kad pagal CK 1.135 straipsnį, pasibaigus

pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams

nustatyti ieškinio senaties terminai, nors jiems pareikšti

nustatyti ieškinio senaties terminai dar ir nėra suėję.