KONSTITUCINĖ 2009 SAUSIS–KOVAS JURISPRUDENCIJA · nių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis,

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 1 (13)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

GARSIAUSIOS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS BYLOS

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

PASAULINĖ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS KONFERENCIJA

KONSTITUCINIŲ TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS

VENECIJOS KOMISIJOJE

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

09

◆

S

AU

SIS

–K

OV

AS

Nr. 1 (13)SAUSIS–KOVAS

2009

ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS


2009

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Egidijus Jarašiūnas

Pirmininko pavaduotojas

Kęstutis Jankauskas

Nariai:

Armanas Abramavičius

Rima Mekaitė

Ramunė Sakalauskaitė

Egidijus Šileikis

Valdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius

Telefonas (8 5) 212 6043

El. paštas [email protected]

Interneto adresas http://www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama

be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2009


Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatų ir 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d.

redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2009 m.

kovo 2 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl Lietuvos

Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario

1 d. redakcija), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto

galiojimo atstatymo, 2009 m. kovo 2 d.

Dėl Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio

10 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2009 m.

kovo 27 d.


Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo

„Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 da-

lies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimo

„Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies

2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Res-

publikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija),

96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respu-

blikos Konstitucijai“ nuostatų išaiškinimo, 2009 m. sausio 15 d.

Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. prašymo

(Nr. 1B-8/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d.

nutarimo Nr. 110 „Dėl pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“

nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 daliai ir 12 straipsnio 1 da-

lies nuostatoms, 2009 m. kovo 4 d.

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento pakeitimo ir papil-

dymo, 2009 m. kovo 25 d.


Dėl pareiškėjo prašymo, 2009 m. sausio 20 d.

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2009 m. vasario 20 d.

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2009 m. kovo 23 d.


2009 m. sausio 1–kovo 31 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti prašymai


Rumunijos Konstitucinio Teismo sprendimas


Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo byla Brown prieš Švietimo tarybą


Prof. Evgeni Tančev. Lisabonos sutartis pagal ortodoksiškąjį konstitucionalizmą

ir ne tik pagal jį

5

110

147

156

178

TURINYS

107

127

142

149

151

153

160

186

206

242

273

268

Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Teisingumo samprata ir Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas

Laimonas Markauskas. Reklamos ribojimas: Lietuvos Respublikos Konstituci-

nio Teismo ir Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo požiūris

PRANEŠIMAI

Doc. dr. Kęstutis Lapinskas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įtakos

visuomenei kai kurie aspektai


Pasaulinės konstitucinės justicijos konferencijos baigiamoji deklaracija


Viktoras Rinkevičius. Amicitia semper prodest


Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2009 m. sausio 1–kovo 31 d.



Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje

222

235

244

270


NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO

10 STRAIPSNIO 1 DALIES (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) NUOSTATŲ

IR 11 STRAIPSNIO (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) 1 DALIES

1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2009 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio

Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-

minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Pirmi-

ninko pavaduotojui Raimondui Šukiui, Seimo nariui Juliui Veselkai,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo narei Biru-

tei Vėsaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje

2009 m. sausio 27–28 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/08 pagal pa-

reiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. X-1729

„Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar

Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo

ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 1 straips-

nyje išdėstytą prašymą ištirti:

– ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių

pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti Atominės elektrinės

įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir „numatanti vienintelį nacionalinio investuotojo vei-

klos tikslą, kad „nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas,

pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis sava-

rankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti

naudos sau ir visiems savo akcininkams“, ir neįteisinanti vartotojų teisių gynimo“, ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

– ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straips-

nių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuria keičiama įstatymo

10 straipsnio 1 dalis ir kurioje numatyta „Nacionalinis investuotojas yra nacionali-

2009 m. kovo 2 d. nutarimas ◆6

nė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavi-

mo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuoto-

jas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės

statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų

nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis

su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“, ne-

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straips-

nių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo

11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausy-

bė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės

bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio in-

vestuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausan-

čių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės

„VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų

išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui.


nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Seimas 2008 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutarimą Nr. X-1729 „Dėl

kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos

Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papil-

dymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straips-

nyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti:

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildy-

mo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio

1 dalį ir „numatanti vienintelį nacionalinio investuotojo veiklos tikslą, kad „nacio-

nalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respubli-

kos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis

asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo

akcininkams“, ir neįteisinanti vartotojų teisių gynimo“, neprieštarauja Konstitucijos

46 straipsnio 5 daliai;

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo

įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuria keičiama įstatymo 10 straipsnio 1 dalis ir kurioje

numatyta „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė,

per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros ener-

getikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siek-

damas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu

◆ DĖL NACIONALINIO INVESTUOTOJO STEIGIMO TEISĖTUMO 7

dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip

pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos

Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos

Karalystės elektros energetikos sistemomis“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straips-

nio 3, 4 dalims;

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo

įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punk-

tas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo

10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį ak-

cijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies

tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų,

sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame

akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuoto-

jo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui.

Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. spalio

6 d.

2. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 8 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietu-

vos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į

Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos

atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstaty-

mas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo ištirti, ar

Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai,

pri ėmimo“ nutarė priimti Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime išdėstytą prašymą

ištirti, ar:

– Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. re-

dakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas,

pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis sava-

rankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siek-

ti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio

investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcinin-

kams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja Konstitucijos 46 straips-

nio 5 daliai;

– Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redak-

cija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bend-

rovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros

energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus.

Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pa-

grindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietu-

voje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respub likos


ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas

nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elekt-

ros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neprieštarauja

Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija)

1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgy-

vendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendro-

vės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo

steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės

bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akci-

jų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų

nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio

1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmi-

mo 2008 m. spalio 11 d. buvo ofi cialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2008,

Nr. 117-4457). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutari-

mas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Atominės elektrinės įstaty-

mo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674),

11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies 1 punk-

to galiojimas atitinkama apimtimi.

II

Pareiškėjo – Seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) nuostatoje „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje

įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir vei-

kiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsa-

kingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ įtvirtintas teisinis reguliavimas,

kuriuo, pasak pareiškėjo, yra numatytas vienintelis nacionalinio investuotojo tiks-

las – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas

vartotojų teisių gynimas, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, juolab

kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies

4 skyriaus dalyje „Ekonominė politika“ energetikos sektorius pavadintas strategiškai

svarbiu nacionaliniam saugumui ūkio sektoriumi. Vadinasi, pasak pareiškėjo, varto-

tojų teisių nepažeidžiančių elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tie-

kimo užtikrinimas turi ypatingą reikšmę Lietuvos ūkiui bei gyventojams – elektros

energijos vartotojams.

2. Ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) nuostatoje „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros

energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Res-

publikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirsto-


muosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios

iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos

projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustaty-

ta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Len-

kijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ įtvirtintas

teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, numatoma sukurti tokį nacionalinį in-

vestuotoją, kuris, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos

gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, gali prieštarauti Konstitucijos

46 straipsnio 3 ir 4 dalims, juolab kad pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo

priedėlio I dalies 4 skyriaus dalį „Ekonominė politika“ strategiškai svarbiame naciona-

liniam saugumui ūkio sektoriuje draudžiama dominuoti vienam investuotojui.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Seimas yra ratifi kavęs Lisabonos sutartį, iš da-

lies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, kurios

176a straipsnio pirmosios dalies a punkte nurodyta: „1. Kuriant vidaus rinką ar jai

veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjungos energetikos po-

litika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama: a) užtikrinti energijos rin-

kos veikimą; <...>.“

3. Pareiškėjo teigimu, Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytu reguliavimu („Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis

su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacio-

nalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise

priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės

bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir

dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“) valstybė sudarė ga-

limybę kurti nacionalinį investuotoją be konkurso ir nesilaikant sąžiningos konku-

rencijos principo, nes buvo pasirinkta vienintelė partnerė – akcinė bendrovė „VST“

ir jai nustatytos išimtinės teisės, t. y. įstatymu įtvirtintas nevienodas teisinis ūkio

sub jektų reguliavimas. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, gali prieštarauti

Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, juolab kad pagal Konstitu-

cinio Teismo doktriną valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitu-

cinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos

29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos

teisinis reguliavimas nebūtų laikomas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovės Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkės B. Vėsaitės ir bu-

vusios suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Ūkio ministerijos Teisės ir viešųjų

pirkimų departamento direktorės N. Pažūsienės (Seimo Pirmininko 2009 m. sau-

sio 12 d. potvarkiu Nr. PP-13 N. Pažūsienė neteko įgaliojimų atstovauti Seimui šioje


konstitucinės justicijos byloje) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiš-

kėjo argumentai dėl ginčijamų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai yra nepagrįsti.

1. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo

10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis inves-

tuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus

neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio

veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“

tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai

siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas,

atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai grindžiama šiais argumentais.

1.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė paaiškino, kad ginčijama

nuostata formaliai yra konstatuotas nacionalinio investuotojo statusas. Nacionali-

nis investuotojas yra privatus juridinis asmuo, jis nėra valstybės institucija, kuriai

priskirtinos vartotojų teisių gynimo funkcijos. Dėl šios priežasties nėra aišku, kokį

galimą vartotojų teisių pažeidimą ir atitinkamai teisinio reguliavimo trūkumą ginči-

jamoje nuostatoje įžvelgė Seimas.

Atominės elektrinės įstatymas yra specialusis įstatymas, skirtas jo 1 straipsnyje

nurodytam konkrečiam tikslui – naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo

nuostatoms nustatyti, teisinėms, fi nansinėms ir organizacinėms prielaidoms įgyven-

dinti naujos atominės elektrinės projektą sudaryti. Atominės elektrinės įstatymo pa-

skirtis ir tikslas nėra vartotojų teisių gynimas. Vartotojų teisių ir interesų gynimą

reglamentuoja kiti teisės aktai, kurių veikimas ginčijama nuostata nepakeistas.

Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redak-

cija) nuostata, kurioje numatyta, kad nacionalinis investuotojas sieks naudos sau ir

savo akcininkams, savaime neprieštarauja Konstitucijai. Naudos siekimas yra esmi-

nė pagal Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį saugomos asmens ūkinės veiklos laisvės ir

iniciatyvos prielaida. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipė dėmesį į tai, kad ginči-

jamoje nuostatoje reikalaujama naudos siekimo tikslą įgyvendinti socialiai atsakin-

gai. Be to, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos

Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip

1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame

akcininkų susirinkime. Ši nuostata yra papildomas saugiklis, užtikrinantis, kad nacio-

nalinis investuotojas savo veiklą vykdys socialiai atsakingai.

1.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės N. Pažūsienės nuomone, Konstituci-

jos 46 straipsnio 5 dalis neturėtų būti aiškinama kaip nustatanti pareigą įstatymų lei-

dėjui kiekviename priimame įstatyme nustatyti vartotojų interesų gynimo priemones

ar vartotojų interesų apsaugą užtikrinančias valstybės institucijas. Atominės elektri-

nės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta konkrečių vartotojų teisių gynimo

priemonių, nes jos įtvirtintos kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose: bendrąją

vartotojų teisių ir interesų apsaugą užtikrina Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas

ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas; elektros energetikos sek-


toriuje vartotojų teisių ir interesų apsaugą užtikrina specialusis įstatymas – Lietuvos

Respublikos elektros energetikos įstatymas. Šiuose teisės aktuose įtvirtintos vartotojų

teisių gynimą ir apsaugą užtikrinančios nuostatos nebuvo pakeistos ar panaikintos.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasa-

rio 1 d. redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai. Nau-

dos siekimu yra pagrįsta rinkos ekonomika. Teisė siekti naudos kyla iš Konstitucijos

46 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų; be naudos siekimo elemento neįmanoma ūkinės

veiklos laisvė ir iniciatyva. Tai, kad privataus juridinio asmens veikloje siekiama nau-

dos, savaime nepaneigia to, kad tokia veikla realizuojamos visuomenei naudingos

ūkinės pastangos bei iniciatyva. Kad naudos siekio įgyvendinimas būtų suderina-

mas su Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalimi, užtikrina Elektros energetikos įstatymo

nuostatos, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d.

redakcija) nuostata, kurioje numatyta, kad naudos sau ir savo akcininkams naciona-

linis investuotojas sieks socialiai atsakingai. Tai, kad nacionalinis investuotojas sieks

savo tikslų socialiai atsakingai, užtikrina ir Atominės elektrinės įstatymo 10 straips-

nio 2 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise

turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo

akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime.

Ginčijama nuostata turėtų būti vertinama visos Atominės elektrinės įstatymo

10 straipsnio 1 dalies (įtvirtinančios nacionalinio investuotojo statusą ir pagrindi-

nius veiklos tikslus) kontekste. Atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, parei-

ga užtikrinti vartotojų teisių gynimą negali būti perkeliama privatiems juridiniams

asmenims.


10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis inves-

tuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones

valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elekt-

ros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, na-

cionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos

atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo

ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos

sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos

sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas,

savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo,

eksporto, importo dalį, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims grindžiama

šiais argumentais.

2.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė rašytiniuose paaiškini-

muose nurodė, kad prieš priimant Atominės elektrinės įstatymą buvo analizuojami

įvairūs naujos atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimo būdai, įskaitant

tiesioginį valstybės dalyvavimą ir (arba) projekto įgyvendinimą vien valstybės kon-

troliuojamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirsto-


mųjų tinklų pajėgumais. Kaip parodė ekspertų atliktas Atominės elektrinės įstatymo

projekto vertinimas, valstybės kontroliuojamos akcinė bendrovė „Lietuvos energija“

ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai yra ekonomiškai nepajėgios įgyvendinti

tokio masto projektą, o tiesioginis valstybės dalyvavimas šiame projekte galėtų būti

traktuojamas kaip valstybės pagalba, kuriai Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjun-

gos teisės aktuose yra nustatyti nemaži apribojimai. Dėl šios priežasties – tai pagrin-

džia išsamūs ekonominiai skaičiavimai – tik nacionalinio investuotojo, formuojamo

akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir

akcinės bendrovės „VST“ pagrindu, alternatyva buvo ekonomiškai gyvybinga ir tin-

kama Atominės elektrinės įstatyme nurodytiems strateginiams Lietuvos Respubli-

kos elektros energetikos sistemos vystymo tikslams pasiekti. Pastačius naują atominę

elektrinę bei sujungus Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemas

būtų sustiprinta Lietuvos energetinis saugumas ir energetinė nepriklausomybė.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d.

redakcija) nuostatas nacionaliniam investuotojui nesuteikiama jokių išimtinių tei-

sių. Dėl to, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas ir jis dalyvaus valdant atominę

elektrinę statysiančią įmonę, nėra varžomos kitų ūkio subjektų teisės vykdyti analo-

gišką veiklą, t. y. veiklą, susijusią su naujos atominės elektrinės projektavimu, statyba,

plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (arba) priežiūra bei

elektros energetikos sistemos jungčių statyba. Pagal Lietuvos Respublikos teisės ak-

tus analogišką veiklą gali vykdyti visi ūkio subjektai, atitinkantys teisės aktuose nu-

statytas sąlygas ir reikalavimus.

Sukūrusi nacionalinį investuotoją, valstybė išlaikė elektros energijos perdavimo

tinklų operatorės akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir elektros energijos skirstomų-

jų tinklų operatorės akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų kontrolę. Dėl naciona-

linio investuotojo sukūrimo padėtis atitinkamose rinkose, kiek tai susiję su šių įmonių

veikla, iš esmės nepasikeitė. Esminis pasikeitimas, įvykęs dėl nacionalinio investuotojo

sukūrimo, yra tas, kad pasikeitė akcinės bendrovės „VST“ kontrolė. Sukūrus naciona-

linį investuotoją, privataus asmens (akcininko) įgyvendintą kontrolę pakeitė valstybės

kontrolė. Nepaisant tokio elektros energiją skirstančių įmonių kontrolės konsolida-

vimo, nacionalinio investuotojo sukūrimas negali būti traktuojamas kaip sudaran-

tis prielaidas monopolizuoti gamybą ar rinką bei ribojantis sąžiningos konkurencijos

laisvę. Rinkos monopolizavimo arba sąžiningos konkurencijos ribojimo problema ga-

lėtų kilti, jei į vieną ūkio subjektų grupę būtų sujungiami keli nepriklausomi ir tarpu-

savyje konkuruojantys ūkio subjektai. Tokiu atveju rinkoje sumažėtų konkurencija,

t. y. kiltų rinkos monopolizavimo ir konkurencijos ribojimo grėsmė. Akcinės bendro-

vės „VST“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, kaip skirstomuosius tinklus

eksploatuojančių įmonių, veiklos ypatumas tas, kad kiekviena iš jų iš esmės yra vienin-

telė skirstomųjų tinklų operatorė atitinkamoje rinkoje. Tai reiškia, kad tarpusavyje šios

įmonės tiesiogiai nekonkuruoja. Dėl šios priežasties, sukūrus nacionalinį investuotoją,

konkurencija elektros energijos skirstymo paslaugų rinkose nesikeičia, taip pat neatsi-


randa prielaidų kilti tokioms pasekmėms kaip rinkos monopolizavimas ar sąžiningos

konkurencijos ribojimas. Tuo tarpu elektros energijos tiekimo veikla nėra monopoli-

nė, jos gali imtis kiekvienas asmuo, gavęs atitinkamą licenciją.

Suinteresuoto asmens atstovė atkreipė dėmesį ir į užsienio valstybių (Austrijos,

Čekijos, Estijos) patirtį, patvirtinančią tendenciją elektros energijos gamybą, perda-

vimą ir skirstymą konsoliduoti vienoje įmonėje.

2.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė N. Pažūsienė paaiškino, kad pastačius

naują atominę elektrinę bei sujungus Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos

sistemas būtų sustiprinta Lietuvos energetinis (kartu ir nacionalinis) saugumas ir ener-

getinė nepriklausomybė. Buvo svarstomos kelios galimos naujos atominės elektrinės

ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektų įgyvendinimo alternatyvos;

nepriklausomo eksperto atliktas Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinimas pa-

rodė, kad kitų ekonomiškai pagrįstų alternatyvų, t. y. nesukuriant nacio nalinio inves-

tuotojo, įgyvendinti naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių

statybos projektus nėra. Buvo nustatyta, kad sujungus tris elektros sektoriaus įmones

naujoji įmonių grupė būtų fi nansiškai pajėgi inicijuoti ir įgyvendinti naujos atominės

elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių investicinius projektus.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario

1 d. redakcija) nuostata nėra nustatomas monopolis, t. y. nacionaliniam investuoto-

jui nėra suteikiamos išimtinės teisės ar privilegijos, dėl kurių galėtų būti diskrimi-

nuojami kiti ūkio subjektai ir ribojama jų ūkinė laisvė elektros energijos gamybos,

perdavimo ar skirstymo srityje. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus elektros ener-

giją gaminti gali visi ūkio subjektai, atitinkantys teisės aktuose (inter alia Elektros

energetikos, Branduolinės energijos įstatymuose) nustatytas sąlygas ir reikalavimus.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d.

redakcija) nuostata elektros energijos gamyba nemonopolizuojama.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario

1 d. redakcija) nuostata elektros energetikos sistemos jungčių statyba nėra monopo-

lizuojama. Tai pagrindžia Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuosta-

ta, kurioje numatyta, kad nacionaliniam investuotojui Atominės elektrinės įstatymu

nėra suteikiamos išskirtinės teisės kitų asmenų atžvilgiu įgyvendinti Lietuvos Respub-

likos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos ir Švedijos elektros energeti-

kos sistemomis statybos projektus.

Nacionalinio investuotojo formavimas elektros energijos perdavimo veiklą vyk-

dančios akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, skirstomųjų tinklų operatorių akcinės

bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ pagrindu neturėtų

būti vertinamas kaip rinkos monopolizavimas ar konkurencijos ribojimas dėl dviejų

pagrindinių priežasčių:

1) Sukūrus nacionalinį investuotoją, pasikeitė Lietuvos elektros energetikos bend-

rovių akcininkų struktūra ir kontrolė, tačiau tai neturi įtakos elektros energijos per-

davimo ir paskirstymo paslaugų rinkoms. Iki nacionalinio investuotojo sukūrimo


Lietuvos Respublika kontroliavo akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ (elektros ener-

gijos perdavimas) ir akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus (elektros energijos

paskirstymas atitinkamoje Lietuvos dalyje). Sukūrus nacionalinį investuotoją, Lietu-

vos Respublika kontroliuoja ir nacionalinį investuotoją, turėdama akcijų ir balsų dau-

gumą, ir nacionalinio investuotojo dukterines įmones – akcinę bendrovę „Lietuvos

energija“ ir akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus. Nacionalinio investuotojo

sukūrimas neturėjo jokios įtakos šių dviejų įmonių padėčiai elektros energijos per-

davimo ir skirstymo rinkose. Be to, kadangi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ yra

vienintelė Lietuvoje elektros energijos perdavimo paslaugas teikianti bendrovė, nacio-

nalinio investuotojo sukūrimas neturėjo jokios įtakos ir elektros energijos perdavi-

mo veiklai, t. y. jos nemonopolizavo. Akcinė bendrovė „VST“ ir akcinė bendrovė Rytų

skirstomieji tinklai (kurios tiesiogiai niekada nekonkuravo) valdo elektros energijos

skirstomuosius tinklus, esančius skirtingose geografi nėse teritorijose, todėl išskirti-

nos dvi atskiros rinkos. Kiekviena šių įmonių yra vienintelė tokio pobūdžio įmonė,

veikianti atitinkamoje teritorijoje; dėl šios priežasties nacionalinio investuotojo su-

kūrimas bei akcinės bendrovės „VST“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų

kontrolės konsolidavimas neturi jokios įtakos jų padėčiai atitinkamose elektros ener-

gijos skirstymo paslaugų rinkose.

2) Elektros energetikos įstatymo 32 ir 40 straipsniai įgyvendina 2003 m. birže-

lio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl elektros energi-

jos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 96/92/EB, numatytą

elektros energetikos vidaus rinkos veikimo modelį. Elektros energetikos įstatymo

32 straipsnyje yra įtvirtintas veiklos rūšių, bet ne nuosavybės išskyrimo principas,

o 40 straipsnyje nustatyti elektros energijos rinkos liberalizavimo etapai. Nacionali-

nio investuotojo sukūrimu nesudaroma prielaidų sujungti veiklos rūšis, t. y. elektros

energijos gamybą, perdavimą ir paskirstymą.

Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys, kad nepriklausomo eksperto atlikta-

me Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinime yra pateikta keturiolika užsie-

nio įmonių, kuriose elektros energijos gamybos, perdavimo, paskirstymo, tiekimo ir

(arba) didmeninės prekybos veikla yra konsoliduota, pavyzdžių.


11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis





dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>“, atitikties Kons-

titucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai grindžiama šiais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė rašytiniuose paaiškinimuose

nurodė, kad akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirs-


tomųjų tinklų ekonominiai pajėgumai buvo nepakankami tokio masto projektui

įgy vendinti, o tiesioginis valstybės dalyvavimas buvo sunkiai įmanomas ir netgi nepa-

geidautinas, nes galėtų būti traktuojamas kaip valstybės pagalba. Dėl šių aplinkybių

buvo būtina į naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių staty-

bos projektų įgyvendinimą įtraukti privatų investuotoją. Kontrolinį akcinės bendrovės

„VST“ akcijų paketą turinčio asmens pasirinkimą nulėmė kelios objektyvios aplinkybės.

Pirma, Lietuvoje veikia tik du skirstomųjų tinklų operatoriai – akcinė bendrovė „VST“

ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai. Įtraukus į projekto įgyvendinimą vien

akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus, kita skirstomųjų tinklų bendrovė, akcinė

bendrovė „VST“, būtų diskriminuojama. Antra, kontrolinį akcinės bendrovės „VST“

akcijų paketą turintį asmenį įtraukus į projekto įgyvendinimą valstybė gali padidin-

ti Lietuvos energetikos sektoriaus kontrolę. Šiuo požiūriu jokio kito asmens dalyvavi-

mas projekte neužtikrintų šio tikslo pasiekimo. Trečia, be akcinės bendrovės Rytų

skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vie nintelis ūkio subjektas, turintis

nemažą elektros vartotojų rinką. Galimybė veikti šioje rinkoje užtikrina stabilų pinigų

srautų generavimą, būtiną siekiant įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą.

Suinteresuoto asmens atstovė savo poziciją grindžia šiomis nepriklausomam eks-

pertui atlikus Atominės elektrinės įstatymo vertinimą pateiktomis išvadomis: „Įsta-

tymo projekto nuostatos dėl nacionalinio investuotojo kaip nacionalinės energetikos

bendrovės formavimo, konsoliduojant akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės

bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ir akcinės bendrovės „VST“ pajėgumus bei ekono-

minį potencialą, remiantis analizei pateiktais konsoliduojamų bendrovių fi nansiniais

rodikliais ir prielaida, kad galiojanti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirsty-

mo bei tiekimo galutiniams vartotojams kainodaros politika išliks stabili, yra ekono-

miškai pagrįstos. Analizei pateikti fi nansiniai rodikliai leidžia pagrįstai prognozuoti,

kad nacionalinio investuotojo suformavimas leis pasiekti įstatymo projekte nurody-

tus strateginius Lietuvos Respublikos energetikos sistemos vystymo tikslus.“

Atominės elektrinės įstatyme nėra įtvirtinta baigtinio nacionalinio investuotojo

dalyvių sąrašo, jame numatyta, kad ir kiti ūkio subjektai vėliau galės prisidėti prie na-

cionalinio investuotojo veiklos.

3.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė N. Pažūsienė paaiškino, jog rengiant

Atominės elektrinės įstatymą buvo atliktas teisinis įvertinimas, kuris parodė, kad nei

Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nustatyto privalo-

mo reikalavimo formuojant nacionalinį investuotoją parenkant privatų investuotoją

taikyti konkurso procedūrą.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir dis-

ponavimo juo įstatymo (toliau – ir Valstybės turto įstatymas) 19 straipsnyje yra nu-

matyta valstybės teisė steigti bendrovę kartu su privačiu investuotoju ir įnešti į jos

kapitalą valstybei priklausančio turto. Šiame straipsnyje nustatyta, kad valstybės tur-

tas gali būti investuojamas, t. y. perduodamas kaip įnašas, ir numatyti tokio valstybės

turto investavimo būdai, tarp kurių inter alia yra valstybės turto (akcijų), kaip įnašo,


perdavimas akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei vykdant steigimo sutar-

tyje prisiimtus steigėjo turtinius įsipareigojimus arba didinant akcinės bendrovės,

kurios dalyvė yra valstybė, įstatinį kapitalą (Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio

1 dalis). Vadovaujantis Valstybės turto įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, šiuo būdu

gali būti investuojamas ir valstybės fi nansinis turtas – valstybei nuosavybės teise pri-

klau santys vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių

popierių. Laikantis Valstybės turto įstatymo nuostatų, pati valstybės turto investavi-

mo procedūra buvo atliekama vadovaujantis Valstybės turto įstatymą detalizuojančiu

poįstatyminiu aktu – Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo

kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), patvirtintu

Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 (Žin., 2007, Nr. 80-3275). Apraše

nenumatyta pareiga rengti viešą konkursą privačiam investuotojui atrinkti tais

atvejais, kai valstybė nusprendžia kartu su privačiu investuotoju investuoti į naujai

steigiamą ar įstatinį kapitalą didinančią bendrovę.

IV

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Europos teisės de-

partamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direkto-

riaus D. Kriaučiūno paaiškinimai. Juose pažymima, kad Atominės elektrinės įstatymo

10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) numatytas tikslas – socialiai at-

sakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams atitinka Konstitucijoje nuro-

dytą subjekto teisę vadovautis asmens ūkinės veiklos laisvės principu, o sąlyga, kad

naudos reikia siekti socialiai atsakingai, patvirtina, jog subjektui gali būti nustatomi

privalomi reikalavimai. Be to, paaiškinimuose pažymima, kad didžiąją dalį naciona-

linio investuotojo akcijų valdo valstybė, kuri, laikydamasi ir Europos Bendrijų teisėje

įtvirtintų bendrovių autonomijos ir savarankiškumo priimant sprendimus reikalavi-

mų, gali spręsti, kas yra naudinga ne tik šiai bendrovei, bet ir visuomenei.

Antruoju klausimu, dėl rinkos monopolizavimo, pažymima, kad nacionalinis

investuotojas LEO LT, AB, nemonopolizuoja elektros energijos perdavimo ar paskirs-

tymo teisių. Tos teisės priklausė ir tebepriklauso akcinėms bendrovėms „Lietuvos

energija“, Rytų skirstomiesiems tinklams ir „VST“, nacionaliniam investuotojui jos

nepereina. Sukūrus akcinę bendrovę LEO LT, AB, kuri per savo dukterines įmones

valdo pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros

energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus, padėtis rinkos monopolizavimo po-

žiūriu nepasikeitė, t. y. ir toliau išlieka natūralios monopolijos, atliekančios elektros

energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatorių funkcijas. Pasak D. Kriaučiūno,

kadangi šios monopolijos tarpusavyje nekonkuravo, kalbėti apie elektros energijos

rinkos monopolizavimą vien dėl to, kad šiuo metu perdavimo ir skirstomųjų tinklų

operatoriai priklauso vienai bendrovių grupei, nėra jokio pagrindo.

Dėl vienintelio partnerio pasirinkimo paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į

istorines nagrinėjamos nuostatos priėmimo aplinkybes. Atominės elektrinės įstaty-


mas tiek, kiek tai susiję su nacionaliniu investuotoju, įtvirtino du pagrindinius prin-

cipus: privačią iniciatyvą, t. y. nacionalinis investuotojas buvo paskirtas privačiam

juridiniam asmeniui pareiškus iniciatyvą investuoti į projektą, ir nacionalinio in-

vestuotojo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinio kapitalo didinimą tur-

tiniais įnašais, t. y. didžiausių Lietuvos energetikos bendrovių – akcinių bendrovių

Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijomis. Tai, kad buvo priimti pradinio įstaty-

mo pakeitimai, visiškai nereiškia, kad nebeliko akcinės bendrovės „Lietuvos energi-

ja“ privačios iniciatyvos.

Pažymima, kad nors Europos Sąjungos teisėje vienareikšmiškai nėra nustatyta,

jog tokiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, steigiant nacionalinį investuotoją pagal dabar-

tinės redakcijos Atominės elektrinės įstatymą, turėjo būti rengiamas konkursas pri-

vačiam investuotojui parinkti, akivaizdu, kad toks konkursas būtų išsklaidęs visas

abejones. Tačiau, kadangi projektui įgyvendinti buvo būtina ir ekonomiškai naudin-

ga konsolidacija (taip manyti leidžia konsultantų pateikti vertinimai), konkursas šiuo

atveju nebūtų davęs kitokių rezultatų. Pasak D. Kriaučiūno, taikant istorinį aiškini-

mo būdą, jeigu vienintelis partneris buvo pasirinktas remiantis motyvais, susijusiais

su akcinės bendrovės „VST“ turimu turtiniu įnašu ir laikantis privataus investuotojo

principų (jis reiškia, kad privatus investuotojas panašiomis aplinkybėmis būtų suda-

ręs atitinkamą sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tos, kurių laikėsi valstybė),

sąžininga konkurencija ir lygiateisiškumo principas neturėtų būti laikomi pažeistais.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos energeti-

kos instituto tarybos pirmininko J. Vilemo paaiškinimai. Juose teigiama, kad elektros

energetikos sistemose elektros perdavimo veikla ir paskirstymo veikla yra natūralios

monopolijos. Konkurencija toje srityje technologiškai labai sunkiai įgyvendinama, o

jei būtų bandoma tai daryti, visa sistema taptų daug sudėtingesnė ir brangesnė, dėl to

vartotojams būtų tiekiama brangesnė elektros energija. Nacionalinis investuotojas tik

dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos bei jungčių su Švedija ir

Lenkija projektus. Projektai yra tarptautiniai, juose dalyvauja keletas valstybių, ir tų

objektų juridinį statusą nulems esami ir nauji ateityje atsirasiantys Europos Sąjungos

ir Lietuvos teisės aktai, be abejo, draudžiantys ir drausiantys elektros energijos gamy-

bos sektoriuje kurti monopolines struktūras.

Paaiškinimuose pažymima, jog tai, kad valstybė be konkurso pasirinko vieninte-

lį privatų partnerį – akcinę bendrovę „VST“, apskritai yra pažeidimas. Tačiau valsty-

bė, vadovaudamasi politiniais motyvais, neadekvačiai įvertinusi Lietuvos ir kaimynų

energetinio ūkio realijas, tikrąsias krašto ekonomikos galimybes, naujos atominės

elektrinės statybą padarė pirmaeiliu, neatidėliotinu uždaviniu ir nustatė nerealius

įgyvendinimo terminus – pastatyti naują atominę elektrinę iki 2015 metų. Neturėda-

ma pakankamai laiko, Vyriausybė ėmėsi visais būdais spartinti pasirengimą statybai.

Vienas iš būdų sutaupyti nemažai laiko – tai atsisakyti neišvengiamai ilgo ir sudėtin-

go proceso – konkurso tvarka parinkti nacionaliniam investuotojui partnerį. Seimo

priimtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje patvirtinus nerealius šio ypač bran-


gaus, rizikingo ir vienpusiškai argumentuoto projekto įgyvendinimo terminus, Vy-

riausybė, bandydama jų nepažeisti, turėjo pažeisti kitas procedūras. Paaiškinimuose

atkreipiamas dėmesys į tai, kad numatomos statyti atominės elektrinės vieno bloko

galia (-1.100 MW ir daugiau) yra labai didelė, palyginti su ta, kurios reikia visai Lie-

tuvos elektros energetikos sistemai. Todėl naujoji atominė elektrinė visą laiką bus do-

minuojanti energijos tiekėja, neleidžianti pasireikšti konkurencijai.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respubli-

kos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno paaiškinimai. Juose pažymima,

kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakci-

ja) nėra įtvirtintos išimtinės teisės konkrečiam ūkio subjektui vykdyti vienokią ar ki-

tokią ūkinę veiklą, todėl ji nelaikytina pažeidžiančia Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį,

draudžiančią monopolizuoti rinką, t. y. suteikti išimtines teises ūkio subjektui veik-

ti tam tikroje ūkio srityje. Pažymima, kad elektros energetikos sektoriui visiškos kon-

kurencijos laisvės principas dėl kai kurių rūšių veiklos specifi kos (pavyzdžiui, elektros

energijos perdavimo, paskirstymo veikla dėl būtinybės turėti tam tikrus išteklius orga-

nizuojama pagal monopolijos modelį) sunkiai pritaikomas visa apimtimi. Tokia sek-

toriaus specifi ka nėra susijusi su Atominės elektrinės įstatymo nuostatomis.

Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad Konkurencijos taryba neatli-

ko įprastos koncentracijų kontrolės procedūros, kadangi Atominės elektrinės įstaty-

me numatydamas nacionalinio investuotojo formavimo principus įstatymų leidėjas

a priori įvertino koncentraciją kaip leistiną.

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija)

1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai paaiškinimuose pažymima, kad visi suinte-

resuoti ūkio subjektai, atitinkantys norinčiam dalyvauti steigiant nacionalinį inves-

tuotoją ūkio subjektui keliamus reikalavimus, turėtų turėti lygias galimybes varžytis

dėl dalyvavimo nacionalinio investuotojo kapitale. Neįvykdžius atitinkamos atrankos

procedūros ir konkretų ūkio subjektą paskyrus nacionalinio investuotojo projekto

dalyviu, kiti ūkio subjektai netenka galimybės varžytis dėl atitinkamų teisių įgijimo.

Todėl nagrinėjamos Atominės elektrinės įstatymo nuostatos galėtų būti traktuojamos

kaip pažeidžiančios Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kartu atkreipia-

mas dėmesys į tai, kad sąžiningos konkurencijos laisvė nelaikytina savaimine verty-

be, todėl tam tikrais atvejais sąžiningos konkurencijos laisvės principo ribojimas dėl

įvairių atitinkamos situacijos ypatumų gali būti pateisinamas (pavyzdžiui, tam tikrais

atvejais suteikti išimtines teises yra būtina norint užtikrinti efektyvų atitinkamos veik-

los vykdymą, kurio negali garantuoti neribota ūkio subjektų konkurencija). Todėl,

Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo konkrečiu atveju taip pat turėtų būti vertina-

ma, ar pasirinktas nacionalinio investuotojo formavimo būdas nėra pateisinamas dėl

elektros energetikos sektoriaus specifi kos ar kitų priežasčių.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės kai-

nų ir energetikos kontrolės komisijos l. e. komisijos pirmininko pareigas D. Janulio-

nio paaiškinimai. Juose pažymima, kad ši komisija pritaria Seimo 2008 m. rugsėjo


22 d. nutarime Nr. X-1729 išdėstytoms abejonėms dėl ginčijamų Atominės elektrinės

įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Komisijos nuomone, ginčijamų Atominės

elektrinės įstatymo pakeitimo ir papildymo straipsnių priėmimas gali turėti neigia-

mos įtakos vartotojų interesams, nes nacionalinį investuotoją kuriant be konkurso

(t. y. įstatymo pagrindu) yra sudaromos prielaidos monopolizuoti pagrindinę elekt-

ros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo rinkų dalį.

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės vartoto-

jų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus F. Petrausko paaiškinimai. Juose pažymima,

kad elektros energetikos srityje turi būti nustatytos teisinės priemonės, leidžiančios

sumažinti neigiamus padarinius vartotojams, ir užtikrinama pakankama vartotojų

teisių apsauga. Šiuo metu galiojantys teisės aktai elektros energetikos srityje nustato

tam tikrą vartotojų teisių apsaugą. Pasak F. Petrausko, energetikos sektoriuje atsiradus

monopolininkui, įstatymuose įtvirtinta vartotojų teisių apsauga elektros energetikos

srityje (kainų reguliavimas, viršutinių kainų ribų nustatymas, elektros energetikos

sektoriaus įmonių pareiga pateikti vartotojams informaciją) būtų nepakankama.

V

1. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo pareiškėjo – Seimo atstovai Seimo Pir-

mininko pavaduotojas R. Šukys, Seimo narys J. Veselka.

1.1. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo Pirmininko pavaduotojas R. Šukys pažy-

mėjo, kad Seimas, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatydamas

nacionalinio investuotojo tikslus, nurodė, kad prioritetinis, vienintelis nacionalinio

investuotojo tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcinin-

kams, tačiau pačios sampratos „socialiai atsakingai“ nesuformulavo. Specialistai są-

voką „socialiai atsakingai“ traktuoja skirtingai. „Nauda sau“ – tai nauda privačiam

nacionaliniam investuotojui, nauda yra pelnas; nors valstybė turi daugiau negu pusę

įstatinį kapitalą sudarančio akcijų paketo, teisine prasme nacionalinis investuotojas

yra privatus juridinis asmuo; kaip pagrindinis, svarbiausias nacionalinio investuo-

tojo tikslas siekti naudos yra įtvirtintas ir vėliau patvirtintuose LEO LT, AB įstatuo-

se, steigimo sutartyje bei akcininkų sutartyje. R. Šukio nuomone, didžiausia abejonė

kyla dėl to, ar sąvoka „socialiai atsakingai“ yra deklaratyvaus pobūdžio, ar tai yra tam

tikras praktinis įpareigojimas nacionaliniam investuotojui, kaip šis įpareigojimas ga-

lėtų būti įgyvendintas, kas kontroliuotų jo įgyvendinimą. Galima suprasti, ką reiškia

socialiai atsakingai vykdyti veiklą, socialiai atsakingai siekti tikslų (tai ir elektrinės

statyba, ir aplinkosaugos klausimai), tačiau socialiai atsakingo pelno siekimo sam-

prata nėra aiški.

Pasak R. Šukio, atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, įstatyme priva-

lėjo būti atskirai aptarta, kaip bus užtikrinti vartotojų interesai ir kas yra „socialiai at-

sakingai“, kokia šios sampratos esmė, kaip bus ginami vartotojų interesai. Atominės

elektrinės įstatyme nėra nuostatų dėl vartotojų teisių gynimo. Yra specialūs įstaty-

mai, reguliuojantys vartotojų teisių gynimo santykius: Lietuvos Respublikos varto-


tojų teisių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas,

tačiau juose įtvirtintų bendrųjų normų nepakanka vartotojų interesams ginti, kuriant

monopoliją nebuvo nustatyti monopolininkui taikytini reikalavimai. Valstybei atsi-

sakius valdymo visoje tokioje ekonomikos ūkio šakoje kaip elektros energetika, jos

galimybės ginti vartotojų interesus tapo daug mažesnės.

Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės

bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinės bendrovės „VST“ sujungimas į absoliučią

monopoliją – LEO LT, AB, nenustačius jokių papildomų reikalavimų ir pasunkinus

elektros energetikos sistemos kontrolės mechanizmų įgyvendinimą tokios įmonės at-

žvilgiu, nors ir turint tikslą pastatyti naują atominę elektrinę bei elektros jungtis, yra

nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijai.

Kurdama nacionalinį investuotoją valstybė be konkurso ir netaikydama sąžinin-

gą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų, būtent Atominės elektrinės įstaty-

mu, suteikė specialią teisę, pasirinko vienintelį partnerį – akcinę bendrovę Vakarų

skirstomuosius tinklus ir nustatė šios bendrovės akcininko išimtines teises, taigi šis

įstatymas įtvirtino nevienodą teisinį ūkio subjektų padėties reglamentavimą. Pagal

Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio

subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straips-

nyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, priešingu atveju ūkinės veiklos

teisinis reglamentavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

R. Šukys pažymėjo, kad ginčijamuose straipsniuose yra įtvirtinta išimtinė ak-

cinės bendrovės „VST“ – kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko teisė dalyvauti

steigiant nacionalinį investuotoją.

R. Šukys atkreipė dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymo (taip pat Europos Sąjun-

gos teisės nuostatų) reikalavimai nagrinėjamu klausimu gali būti netaikomi tik tuo

atveju, kai yra būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus. Esminių Lie-

tuvos nacionalinio saugumo interesų, atskirų nuo visos Europos Sąjungos, kaip ben-

dros erdvės, kaip laisvo kapitalo judėjimo erdvės, kuriant nacionalinį investuotoją,

kuris per projektą įgyvendinančią bendrovę (kurioje nacionaliniam investuotojui pa-

gal įstatymą turi priklausyti ne mažiau kaip 34 proc. akcijų) statys atominę elektrinę

ir savarankiškai per dukterines įmones ar „Lietuvos energijos“ įmonės pajėgumų pa-

grindu statys jungtis su Švedijos karalystės ir su Lenkijos Respublikos elektros ener-

getikos sistemomis, R. Šukio nuomone, būtent įgyvendinant ekonominius projektus,

nėra ir negali būti. Jeigu tokia išimtis yra nustatoma, ji turėtų būti racionaliai pagrįsta

pačiame Atominės elektrinės įstatyme. Tokia išimtis turi būti būtina ir turi būti įro-

dyta, kad kitais būdais esminiai valstybės saugumo interesai nebūtų apsaugoti.

Uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“, akcinės bendrovės „VST“ akcijų

savininko, kaip derybų partnerio, įrašymas į patį įstatymą yra antikonstitucinis, nes

visi kiti ūkio subjektai, tarp jų ir Europos Sąjungos, buvo pašalinti. Tai, kad privačiam

kapitalui, tegul ir atitinkančiam euroatlantinės integracijos kriterijus, suteikiamos iš-

skirtinės teisės, tačiau nepagrindžiama, kodėl diskriminuojamas kitas, taip pat euro-


atlantinės integracijos kriterijus atitinkantis kapitalas, ir neįrodoma, kad kitais būdais

esminiai valstybės saugumo interesai nebūtų apsaugoti, prieštarauja Konstitucijos

29 straipsniui, 46 straipsnio 3, 4 dalims. R. Šukio teigimu, Europos įmonių, turinčių

kur kas daugiau energetikos ūkio valdymo patirties, yra ne viena, todėl buvo galima

skelbti konkursą ir sukurti konkurencinę aplinką, nepažeidžiant paties nacio nalinio

investuotojo struktūros ir esmės, nes valstybė galėjo reguliuoti, kokį akcijų paketą

pasilieka ir kiek pasilieka galimybę reguliuoti nacionalinio investuotojo veik lą, kad

būtų pasiekti tikslai pastatyti atominę elektrinę, sujungti Lietuvos elektros energeti-

kos sistemą su Vakarų energetikos sistemomis. R. Šukio manymu, visiškai nebūtina

suteikti išskirtinę teisę vienai Lietuvos bendrovei dalyvauti projekte.

R. Šukys pabrėžė, kad Atominės elektrinės įstatyme nustačius, jog nacionali-

nis investuotojas ne privalo įgyvendinti, bet dalyvauja įgyvendinant naujos atominės

elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat statant Lietuvos Respublikos elekt-

ros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elekt-

ros energetikos sistemomis, vartojama sąvoka „dalyvauja“ nėra pakankama. Jei būtų

konstatuota, kad šiuo atveju yra tikslas siekti reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tar-

nautų bendrai tautos gerovei, tai jis nebuvo pasiektas. Tokiu atveju monopolizavimas,

perdavimas privačiam investuotojui visos energetikos ūkio sistemos ją sujungiant,

R. Šukio nuomone, prieštarauja laisvos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisišku-

mo principams.

R. Šukys pabrėžė, kad, jo nuomone, šiuo atveju įvyko vertikali koncentracija.

Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia draudimą valstybės

valdžios, savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendi-

mus, iškreipiančius ir galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją. Galimybė konku-

ruoti sumažėja arba konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai joje

įsigali monopolija. Valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tenden-

cijas. Jeigu monopolija yra susidariusi, valstybė monopolinę ūkinę veiklą reguliuo-

ja įstatyme nustatydama atitinkamus reikalavimus monopolininkui. Tokio teisinio

reguliavimo apimtis gali priklausyti nuo daugelio veiksnių: reguliuojamos ūkio sri-

ties, tam tikro laikotarpio ypatumų ir kt. Šiuo atveju nebuvo nustatyta iš esmės jokių

monopolijų, nors įvairiuose paaiškinimuose teigiama, kad skirstomųjų tinklų veikla,

elektros energijos perdavimas, gamyba, yra natūralios monopolijos. R. Šukio nuo-

mone, kapitalo sujungimas į vertikalią koncentraciją, į absoliučią monopoliją, ne-

nustatant jokių papildomų reikalavimų, apsunkinant Lietuvos Respublikos elektros

energetikos nustatytų principų ir kontrolės įgyvendinimą tokios monopolijos atžvil-

giu, nors ir siekiant, rodos, visuomenei labai reikšmingo tikslo – pastatyti naują elekt-

rinę ir elektros jungtis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijai.

R. Šukys taip pat pažymėjo, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2008 m.

sausio 22 d. priėmė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo

10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (XP-2799)“, kurioje konstatuota, kad

kai kurios įstatymo projekto nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai.


Pareiškėjo – Seimo atstovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad buvo pažeistos valstybės

turto investavimo nuostatos, įtvirtintos Valstybės turto įstatyme. Pagal šį įstatymą

valstybės turtas turi būti atitinkamai įvertintas, įneštas nepažeidžiant valstybės inte-

resų, tuo tarpu Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (toliau – Kruonio HAE), Kau-

no hidroelektrinė (toliau – Kauno HE) buvo perduotos nacionaliniam investuotojui,

t. y. privačiam juridiniam asmeniui, jų neįvertinus ir skirstant akcinį kapitalą neįskai-

čius jų vertės. Įvertinimas taikant diskontuotų pinigų srautų metodą buvo netinka-

mas ir naudingas tik privačiam investuotojui. Taigi neįskaičiuotas kelių milijardų litų,

o gal ir didesnės vertės, turtas, neatsižvelgta į tai, kad be šio turto, be Kauno HE ir

Kruonio HAE, akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ veikla iš esmės būtų visai kito-

kio pelningumo. Vadinasi, privatus investuotojas gavo daugiau akcijų nei įnešė turto,

palyginti su įnešta valstybės turto verte, dėl to yra pažeista Konstitucijos 128 straips-

nio 2 dalis.

1.2. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo narys J. Veselka dėl nacionalinio inves-

tuotojo tikslo siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams pažymėjo, kad tokio tiks-

lo nustatymas valstybiniam kapitalui visiškai neatitinka nei valstybės, nei privačių

interesų, jokioje valstybėje, kai vyraujantis kapitalas yra valstybinis, nenustatomas

pagrindinis tikslas siekti pelno; šiuo atveju valstybės interesas tarsi prilyginamas pel-

no siekimui. Įteisinant tokį tikslą yra pažeidžiami vartotojų interesai, jie netampa

svarbiausiu dalyku. Elektros energija reikalinga visiems – tiek fi ziniams, tiek juri-

diniams asmenims; elektros energija tenkina ne privatų, o viešą interesą; nustatant

minėtą nacionalinio investuotojo tikslą viešasis interesas nėra ginamas – jis yra pa-

žeidžiamas. Atominės elektrinės įstatymas yra nacionalinis interesas ir ekonomine, ir

nacionalinio saugumo prasme.

Kalbėdamas apie sąžiningos konkurencijos principą J. Veselka paaiškino, kad

monopolija tam tikromis sąlygomis, ypač mažose valstybėse (kai tenka konkuruo-

ti su didžiųjų valstybių energetikos bendrovėmis), pateisinama, nes faktiškai suskai-

džius visą savo energetiką nebūtų įmanoma konkuruoti. J. Veselka pabrėžė, jog šiuo

atveju svarbiausia, kad nuo pat pradžių elektros energetikos santykius reguliuojan-

čiuose įstatymuose buvo siekiama vidaus rinkoje sudaryti prielaidas konkurencijai.

Tuo tikslu ir buvo restruktūrizuota vieninga monopolinė struktūra „Lietuvos energi-

ja“. Dabar vėl kuriama vertikali monopolija.

Kalbėdamas apie nacionalinio investuotojo formavimo modelį J. Veselka nuro-

dė, kad šiuo atveju pagrindinis dalykas yra konkurencijos nebuvimas. Naujos ato-

minės elektrinės pastatyti be konsolidavimo negalima. J. Veselkos nuomone, buvo

galima palikti bent dalinę konkurenciją, o konsolidavimą vykdyti valstybinio nacio-

nalinio kapitalo pagrindu. Taikyti konsolidavimo principą šiuo atveju beveik tinka-

ma, taip buvo galima daryti, bet reikia išanalizuoti, ar negalima to paties pasiekti

paliekant konkurencijos galimybes.

J. Veselka pažymėjo, kad LEO LT, AB, dukterinės įmonės negalės veikti savaran-

kiškai, todėl bus pažeidžiama konkurencija. Be to, J. Veselka pažymėjo, kad nė vie-


nas specialistas nepatvirtino, jog LEO LT, AB, įstengs savo jėgomis pastatyti atominę

elektrinę, teigiama, kad teks pritraukti užsienio bendrovę, turinčią patirties, fi nan-

sų, reikiamų pajėgumų; Seimo atstovas kaip pavyzdį nurodė vieną Vokietijos elekt-

ros energetikos įmonę, turinčią didelę patirtį energetikos ūkio organizavimo srityje,

pažymėdamas, kad jam neaišku, kodėl, pavyzdžiui, tokia įmonė „išbraukiama iš po-

tencialių LEO LT dalyvių“, o pasirenkama bendrovė, neturinti jokios patirties ener-

getikos ūkyje, užsiimanti tik prekyba ir neturinti tokių fi nansinių galimybių prisidėti

prie naujos elektrinės statybos, kokių užsienio bendrovės galėtų turėti. Pasak pareiš-

kėjo atstovo, jeigu tikslas yra kuo veiksmingiau vystyti Lietuvos elektros energetikos

sistemą ir pastatyti atominę elektrinę, turėjo būti surengtas viešas konkursas ir su-

teikta galimybė visiems varžytis įnešant ne akcijas, o konkrečius pinigus. Jeigu būtų

buvęs organizuotas viešas konkursas, kuriame lygiomis teisėmis būtų dalyvavę visi

ūkio subjektai (galbūt net ir fi ziniai asmenys), būtų buvęs įgyvendintas sąžiningos

konkurencijos principas. Tačiau šiuo atveju šis principas buvo pažeistas, nes teisė

buvo suteikta išimtinai vienam ūkio subjektui „administraciniu būdu“. Šiuo atveju

tai, ar asmuo turi patirties elektros energetikos srityje, nėra svarbiausia, nes fi nan-

siškai stipri įmonė gali investuoti, pasamdyti reikiamus specialistus ir problemų ne-

kils, – svarbiausia, kad nebūtų pažeistas sąžiningos konkurencijos principas, tačiau

pri ėmus Atominės elektrinės įstatymą šis principas buvo pažeistas.

J. Veselka pažymėjo, kad pasirinkus vienintelį partnerį nebuvo paspartinta nei

Lietuvos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos ir Švedijos elektros ener-

getikos sistemomis, nei naujos atominės elektrinės statyba. Valstybė, nesivadovauda-

ma nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu,

nei Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymu, nepaisydama naudos savo piliečiams,

be jokio pagrindimo visos Lietuvos elektros energetikos sistemos kontrolę perdavė

privačiai bendrovei. Valstybė be šios bendrovės sutikimo negalės priimti sprendimo

strateginiais klausimais. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą pa-

grindiniai sprendimai dėl pelno paskirstymo, rezervų sudarymo, bendrovės pertvar-

kymo, restruktūrizavimo ir kitais klausimais neturint 2/3 akcijų ir balsų nacionalinio

investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime negali būti priimti, todėl priimti es-

minių sprendimų be privataus akcininko sutikimo LEO LT, AB, bus neįmanoma. Tu-

rėdamas 38,3 proc. LEO LT, AB, akcijų, privatininkas galės primesti savo sąlygas visai

elektros energetikos sistemai. J. Veselka paaiškino, kad svarbiausi sprendimai yra pri-

imami dėl pelno paskirstymo. Atominės elektrinės įstatyme numatytas nacionalinio

investuotojo veiklos tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo ak-

cininkams; tuo atveju, kai privatininkui (privačiam kapitalui) priklauso 38,3 proc.

akcijų, akivaizdu, kad be jo sutikimo, privataus intereso LEO LT, AB, pelno paskirs-

tyti bus neįmanoma.

J. Veselka paaiškino, kad formaliai bus atskiri skirstomųjų tinklų operatoriai – ak-

cinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai ir akcinė bendrovė „VST“ (elektros energijos

gamyba yra atskirta, nes Elektrėnų, Mažeikių, Vilniaus termofi kacinės elektrinės yra sa-


varankiški juridiniai vienetai), tačiau pagal Atominės elektrinės įstatymą statant naują

atominę elektrinę praktiškai vienų (ir tų pačių) akcininkų rankose yra sukoncentruojam

elektros energijos perdavimo veikla ir paskirstymo veikla, valstybei nebeturint 2/3 bal-

sų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime priimant sprendi-

mus; pagrindinis tikslas yra pelno siekimas, bet ne viešojo intereso tenkinimas.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė Seimo

narė B. Vėsaitė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argu-

mentus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo šie specialistai: V. Miškinis (Valstybinės

energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos viršininkas), prof. habil. dr. J. Vilemas

(Lietuvos energetikos instituto vyriausiasis mokslo bendradarbis, tarybos pirminin-

kas), V. Navickas (buvęs ūkio ministras), V. Poderys (Valstybinės kainų ir energetikos

kontrolės komisijos pirmininkas), V. Švedas (valstybės kontrolieriaus pavaduotojas),

T. Suslavičius (buvęs LEO LT, AB, patarėjas strategijos ir valdymo klausimais), V. Paš-

kevičius (Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas).

3.1. V. Miškinis paaiškino, kad jis pritaria pareiškėjo – Seimo atstovų R. Šukio

ir J. Veselkos Konstitucinio Teismo posėdyje pateiktiems paaiškinimams. V. Miški-

nis pažymėjo, kad Atominės elektrinės įstatyme vartotojų interesai neginami. Specia-

listo nuomone, į LEO LT, AB, tikslus turėjo būti įrašytas elektros energijos tiekimo

saugumas, t. y. nenutrūkstamas elektros energijos tiekimas. Su vartotojų interesų gy-

nimu susiję tikslai yra šie: nenutrūkstamas, patikimas, efektyvus (tai yra minimalio-

mis išlaidomis, minimalia kaina) elektros energijos tiekimas vartotojams; neigiamo

energetikos veiklos poveikio aplinkai mažinimas, pagrįstos konkurencijos skatini-

mas, skatinimas vartoti vietinius atsinaujinančius išteklius.

Dėl elektros energijos perdavimo, skirstymo sutelkimo vienose rankose V. Miš-

kinis pažymėjo, kad šių rūšių veikla yra monopolinė, todėl tai, kad ją vykdys viena

bendrovė, nėra blogai; niekur pasaulyje nėra dubliuojančių tinklų. Dėl to elektros

energijos importas ir eksportas taip pat sukoncentruotas vienose rankose. Pasak

V. Miškinio, šiuo atveju diskutuotinas yra elektros energijos gamybos klausimas, nes

atominė elektrinė gamina elektros energiją. Dėl to gali būti diskriminuojamos ki-

tos elektrinės (Vilniaus, Kauno, Mažeikių ir kt.) – nustatant joms elektros energijos

gamybos kvotas gali būti nesilaikoma konkurencijos sąlygų. V. Miškinio nuomone,

valstybė praktiškai neturi įtakos elektros energijos srityje.

Dėl nacionalinio investuotojo modelio V. Miškinis paaiškino, kad nesvarbu, ar

jis būtų sukurtas organizuojant konkursą, ar jo neorganizuojant, iš esmės viskas pri-

klauso nuo keliamų tikslų. Dabar nacionalinio investuotojo tikslai yra suformuluoti

netinkamai, svarbiausia, kad šie tikslai būtų koreguojami.

3.2. J. Vilemas, kalbėdamas apie vartotojų teisių gynimą, pažymėjo, kad iš es-

mės LEO LT, AB, sudaryta iš vienos elektros energijos perdavimo ir dviejų skirstymo

veik los organizacijų (natūralių monopolijų); šiose srityse vartotojų teises gina valsty-

bės institucijos, viena jų – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kurios


kompetencija yra aiškiai apibrėžta. Jeigu Atominės elektrinės įstatyme ir būtų nuro-

dyti kiti nacionalinio investuotojo tikslai, pavyzdžiui, elektros energijos patikimas

tiekimas, tai nieko nepakeistų, svarbu, kad būtų valstybės institucijos, kurios veiks-

mingai prižiūrėtų, kontroliuotų, kaip laikomasi įstatymų.

Dėl monopolinės struktūros sukūrimo ir konkurencijos nebuvimo specialistas

pažymėjo, kad LEO LT, AB, susideda iš elektros energijos perdavimo ir skirstymo vei-

klos organizacijų, kurios yra natūralios monopolijos. LEO LT, AB, nepriklauso elekt-

ros energijos gamyba (Kruonio HAE ir Kauno HE yra numatyta pašalinti iš LEO LT,

AB, struktūros). J. Vilemas paaiškino, kad Ignalinos atominės elektrinės nebebus, bet

yra Vilniaus, Kauno, Mažeikių termofi kacinės elektrinės, bus ir kitų elektros energi-

jos gamybos šaltinių; J. Vilemo nuomone, elektros energijos gamybos srityje yra di-

delė konkurencija; problemų dėl monopolinės struktūros sukūrimo nėra; Lietuvoje

bus stipri konkurencinė aplinka, ir, jeigu valstybės institucijos netrukdys, susiklostys

visų pirma vartotojams palanki situacija, nes tik konkurencija gali geriausiai apginti

vartotojų interesus. Atominės elektrinės įstatyme nėra nurodyta, kad yra kuriama to-

kia struktūra, kurioje būtų vertikaliai integruota ir elektros energijos gamyba.

3.3. V. Navickas pažymėjo, kad Atominės elektrinės įstatyme nėra jokių išimčių

dėl vartotojų teisių gynimo. Jas pakankamai gina specialieji: Vartotojų teisių apsaugos,

Elektros energetikos įstatymai. Nacionalinio investuotojo tikslo formuluotė – siekti

naudos sau ir visiems savo akcininkams – yra bendro pobūdžio norma, taikoma pri-

vatiems juridiniams asmenims; tai nustatyta ir Akcinių bendrovių įstatyme, Civili-

niame kodekse. Formuluotėje „siekti naudos sau ir visiems akcininkams“ vartojama

sąvoka „nauda“ nereiškia pelno siekimo, sąvoka „socialiai atsakingai“ suponuoja tai,

kad turi būti siekiama naudos visuomenei. Valstybė, kaip akcininkė, dalyvaudama

valdant bendrovę, gali užtikrinti atstovavimą valstybės interesams, jų įgyvendinimą

ir pakankamą vartotojų teisių gynimą.

Dėl monopolizavimo V. Navickas teigė, kad „nei horizontalios, nei vertikalios

integracijos, kurie yra esminiai monopolizavimo požymiai“, sukūrus nacionalinį in-

vestuotoją neatsirado. LEO LT, AB, kaip patronuojanti bendrovė, nevykdys jokios

veiklos – ji vykdys tik dukterinių bendrovių priežiūrą, tai bus akcininko veikla, pa-

sireiškianti dalyvavimu akcininkų susirinkimuose, bet ne dalyvavimu priimant

dukterinėse bendrovėse konkrečius sprendimus einamosios veiklos klausimais. Po

Atominės elektrinės įstatymo priėmimo ir toliau veikia trys anksčiau veikusios bend-

rovės, jų vykdoma veikla nėra koncentruota, niekas iš jų neperėmė jų vykdomos

veik los. Nepriklausomo eksperto, atlikusio Atominės elektrinės įstatymo ekspertinį

vertinimą, išvadoje buvo nurodyta, kad analogiškos struktūros veikia dar 14 Europos

Sąjungos valstybių.

Dėl lygiateisiškumo principo užtikrinimo V. Navickas paaiškino, kad rengiant

nacionalinio investuotojo koncepciją, Atominės elektrinės įstatymą buvo nagrinėja-

mos įvairios alternatyvos. V. Navickas pažymėjo, kad akcinės bendrovės „VST“ pasi-

rinkimą nulėmė du pagrindiniai dalykai: viena, įstatymo rengėjai siekė konsoliduoti


visą elektros energetikos sektorių, kad jis būtų darnus, adekvatus kitose Europos Są-

jungos valstybėse veikiančioms struktūroms, ir, antra, akcinė bendrovė „VST“ yra

didžiulė elektros energijos vartotoja, ji – tinkama partnerė, galėsianti būti ir naujos

atominės elektrinės elektros energijos vartotoja, ir jos tiekėja smulkesniems vartoto-

jams. Visos ekspertų išvados buvo palankios tokio nacionalinio investuotojo, koks

numatytas Atominės elektrinės įstatyme, sukūrimui.

3.4. V. Poderys, posėdyje kalbėdamas apie nacionalinio investuotojo tikslą – so-

cialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, teigė, kad tokio po-

būdžio infrastruktūros įmonė gali siekti tiktai pelno ir naudos savo akcininkams. Tai

kyla iš Akcinių bendrovių įstatymo ir korporacinės teisės. Dėl vartotojų teisių gyni-

mo specialistas teigė, kad yra trys institucijos, vykdančios šių teisių gynimo funkci-

ją: Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Dėl monopolizavimo V. Poderys pažymėjo, jog kalbant apie konkurencinę veik-

lą visų pirma reikia išskirti, viena vertus, gamybą ir, kita vertus, tiekimą arba elektros

pardavimą, tik šiose srityse gali būti diskutuojama apie konkurenciją, o elektros ener-

gijos perdavimo veikla ir skirstymo veikla yra monopolinės.

Dėl to, kad be konkurso buvo pakviesta derėtis viena iš šalių, o kita šalis turėjo

prievolę su ta jau iš anksto paskirta šalimi derėtis, pasak V. Poderio, yra nevisaver-

tės derybos.

3.5. V. Švedas pažymėjo, kad Valstybės kontrolė neatliko tyrimų, tiesiogiai su-

sijusių su Konstitucinio Teismo nagrinėjamais klausimais. V. Švedas paaiškino, kad

nacionalinio investuotojo pagrindinis tikslas siekti pelno yra tinkamas akcinei bend-

rovei; jei valstybė būtų norėjusi, kad bendrovės pagrindinis tikslas nebūtų pelno sie-

kimas, būtų reikėję kurti kitokį teisinį statusą turintį asmenį. Jis atkreipė dėmesį į

turto vertinimo problemą – diskontuotų pinigų srautų vertinimo metodas labiau tin-

ka laisvosios rinkos sąlygomis veikiančioms įmonėms įvertinti, o pagal šį metodą

vertinant natūralios monopolijos sąlygomis veikiančias elektros energijos perdavimo

ir skirstomųjų tinklų įmones ne visai tiksliai atspindima jų vertė.

3.6. T. Suslavičius dėl nacionalinio investuotojo tikslo pažymėjo, kad tikslas so-

cialiai atsakingai siekti naudos bendrovei ir akcininkams yra pagrįstas, tačiau tai, kad

jis nurodytas Atominės elektrinės įstatyme, nėra korektiška. Kai yra įgyvendinama

valstybės ir privataus kapitalo partnerystė, privatus partneris, investuodamas į bend-

rovę, visada susiduria su rizika, kad valstybė savo sprendimais sumažins naudą, dėl to

ir buvo įrašyta ši nuostata. Rengiant Atominės elektrinės įstatymą nebuvo kilusi min-

tis jame įtvirtinti nuostatas dėl vartotojų teisių gynimo, nes šis įstatymas nėra skirtas

tokiems santykiams reguliuoti.

Dėl koncentracijos specialistas pažymėjo, jog tendencija (istorija) elektros rin-

koje yra tokia, kad joje buvo leistina, pripažįstama koncentracija, tačiau pamažu sie-

kiama šią rinką atverti konkurencijai. Iš pradžių buvo įtvirtintas monopolis, dabar

siekiama įtvirtinti konkurenciją, tačiau ne visų rūšių veikloje. Yra tokių veiklos rūšių,


kurios išlieka įstatymo įtvirtintos monopolijos – tai perdavimo veikla ir skirstymo

veikla. Rinką turėtų sudaryti vartotojų, tiekėjų ir gamintojų santykiai. Kai spren-

džiama, ar koncentracija leidžiama, paprastai yra vertinama, kokį poveikį ji daro

konkurencinei rinkai ir vartotojams. T. Suslavičiaus nuomone, Lietuvoje nėra konku-

rencinės rinkos. Nacionalinio investuotojo pagrindinė veikla yra perdavimo sistemos

operatoriaus ir skirstomųjų tinklų operatoriaus veikla, kuri yra monopolinė, ir šiuo

atveju vertinti poveikį konkurencijai nėra tikslinga (Kruonio HAE ir Kauno HAE yra

elektros energijos gamintojos, tačiau jos turi mažą rinkos dalį). Šio sujungimo povei-

kis rinkai minimalus.

Dėl to, kad be konkurso buvo pakviesta derėtis viena iš šalių, T. Suslavičius pa-

žymėjo, jog svarbu tai, kad tos bendrovės yra mažos, jos išreiškė privačią iniciatyvą

susivienyti, tapti stambesne bendrove ir pasiekti geresnių rezultatų. Akcinė bendro-

vė „VST“ (teikianti paslaugas beveik pusei Lietuvos vartotojų) turi interesą užtikrinti

savo vartotojams elektros energijos tiekimą, o valstybės viešasis interesas – pasirū-

pinti piliečiais, kurie yra tos bendrovės vartotojai.

Įsteigus nacionalinį investuotoją pakito valstybės vaidmuo valdant elektros ener-

getikos ūkį, investuotojas turi galimybę neleisti priimti sprendimų tam tikrais klau-

simais.

3.7. V. Paškevičius dėl to, kad nacionalinis investuotojas sutelktų savo ranko-

se didžiąją gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, pažymėjo, kad,

palyginti su kitomis šalimis, konkrečiai su Latvija, Estija, kur veikia vertikaliai integ-

ruotos energetikos įmonės, valdančios visą elektros energijos gamybą, perdavimą,

skirstymą ir tiekimą, Lietuvoje gamybos koncentracijos nėra, LEO LT, AB, turi tik

dvi hidroelektrines; jai nepriklauso Elektrėnų elektrinė, pakeisianti Ignalinos atomi-

nę elektrinę, Vilniaus ir Kauno termofi kacinės elektrinės, vaidinančios svarbų vaid-

menį, įtaką darančios elektros energijos gamybos kainai.


konstatuoja:

I

1. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Atominės elektrinės įsta-

tymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 11 straipsnio (2008 m.

vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, svarbu atskleisti Lietuvos Respublikos teisė-

kūros elektros energetikos srityje raidą, susijusią su šioje konstitucinės justicijos by-

loje pareiškėjo – Seimo ginčijamu teisiniu reguliavimu, taip pat faktines aplinkybes,

kuriomis tas teisinis reguliavimas buvo inicijuotas, nustatytas ir įgyvendinamas.

2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę dar kurį laiką

išliko iki tol suformuotas valstybinis (monopolinis) elektros energetikos ūkis, ku-

riame elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo sritys nebuvo išskirtos,

taigi elektros energijos gaminimas, perdavimas ir tiekimas buvo valdomi ir plėtojami

centralizuotai. Pirmaisiais metais veikė Energetikos ir elektrifi kacijos gamybinis su-


sivienijimas „Lietuvos energetika“, vėliau pertvarkytas į valstybinę įmonę „Lietuvos

valstybinė energetikos sistema“.

3. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmus Konstituciją ir jai 1992 m. lapkričio

2 d. įsigaliojus, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su elektros ener-

getika, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančių rei-

kalavimų.

4. Seimas 1995 m. vasario 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl spe-

cialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“, kuris įsigaliojo 1995 m. kovo 10 d.

Jame inter alia buvo nustatyta, kad įmonės, įrašytos į šio įstatymo 2 priedėlį, turi re-

organizuotis į specialios paskirties akcines ir uždarąsias akcines bendroves (2 straips-

nio 1 dalis), kad Lietuvos valstybinei energetikos sistemai papildomai taikomos ir šio

įstatymo 3 straipsnio nuostatos (2 straipsnio 4 dalis). Įstatymo „Dėl specialios pa-

skirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) 3 straipsny-

je buvo nustatyta:

„Nustatyti Lietuvos valstybinės energetikos sistemos <...> privatizavimo pagal

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą laipsnį – iki 15 procentų įstatinio

kapitalo.

Uždrausti Lietuvos valstybinei energetikos sistemai <...>, reorganizuotai į specia-

lios paskirties bendrovę, iki 2000 metų mažinti valstybei priklausančių akcijų dalį.“

Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasa-

rio 15 d. redakcija) 2 priedėlyje pateiktame Valstybinių įmonių, kurios iki 2000 metų

turi būti specialios paskirties bendrovės, sąraše buvo įrašyta ir Lietuvos valstybinė

energetikos sistema.

Vadovaujantis šiomis Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veik-

los sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) nuostatomis valstybinė įmonė „Lietu-

vos valstybinė energetikos sistema“ buvo reorganizuota į specialios paskirties akcinę

bendrovę „Lietuvos energija“. Ši bendrovė valdė inter alia šilumos ūkį.

5. Seimas 1995 m. kovo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymą,

kuris įsigaliojo 1995 m. balandžio 14 d. Jame buvo inter alia nustatyta: „Pagrindiniai

valstybės energetikos politikos tikslai yra: <...> patikima, kokybiška ir kiek įmano-

ma mažiausiomis išlaidomis elektros <...> gamyba bei tiekimas <...>“ (3 straipsnis);

„Elektros <...> energijos <...> kainos ir tarifai gali būti diferencijuojami pagal varto-

tojų grupes, energijos kokybę, tiekimo patikimumą <...>“ (15 straipsnio 2 dalis).

6. Seimas 1996 m. lapkričio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos branduolinės

energijos įstatymą, kuris pagal jo 76 straipsnį įsigaliojo 1997 m. sausio 1 d. Šis įsta-

tymas reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius naudojant branduolinę

energiją elektros ir šilumos energijai gaminti, ir sudaro fi zinių ir juridinių asmenų

veiklos branduolinės energetikos srityje teisinį pagrindą.

Minėtas įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

7. Seimas 1996 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio sau-

gumo pagrindų įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. sausio 8 d. Jame buvo nustatyti Lie-


tuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindai, išdėstyti priedėlyje (1 straipsnio

1 dalis). Šio priedėlio 9 skyriaus „Rizikos veiksniai ir pavojai Lietuvos saugumui“ ant-

rajame skirsnyje „Galimi vidaus rizikos veiksniai ir vidinės krizės“ buvo nurodyta

Ignalinos atominė elektrinė. Be to, 11 skyriuje „Ilgalaikės valstybinės saugumo stip-

rinimo programos“ kaip svarbiausios ilgalaikės nacionalinį saugumą stiprinančios

valstybinės programos inter alia buvo nurodytos: „Ignalinos AE saugios eksploataci-

jos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to“; „energetikos sistemos stabi-

lumo ir integravimosi į Europos energetikos sistemas“.

Minėtas įstatymas ir jo priedėlis buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi.

8. Seimas 1997 m. balandžio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios pa-

skirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir

jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti specialios

paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ šilumos ūkio valdymo decentraliza-

vimą reorganizuojant šią bendrovę skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įstei-

giant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir

valstybei priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 straipsnis).

Vyriausybė, inter alia vadovaudamasi šiuo įstatymu, 1997 m. birželio 26 d. pri-

ėmė nutarimą Nr. 675 „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos ener-

gija“ reorganizavimo“, kuriame nutarė inter alia įgalioti Ūkio ministerijos, kuri

atstovauja valstybės interesams specialios paskirties akcinėje bendrovėje „Lietuvos

energija“, įgaliotinį balsuoti šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime už

jos reorganizavimą skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specia-

lios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir valstybei priklau-

sančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 punktas).

Taigi specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ buvo reorgani-

zuota skaidymo būdu, atskiriant nuo jos šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios

paskirties akcines bendroves.

9. Seimas 1998 m. birželio 23 d. priėmė įstatymą „Dėl Energetikos chartijos su-

tarties ir Energetikos chartijos protokolo dėl energijos efektyvumo ir su tuo susijusių

aplinkosaugos aspektų ratifi kavimo“, kuris įsigaliojo 1998 m. liepos 24 d. Juo buvo ra-

tifi kuota 1994 m. gruodžio 17 d. Energetikos chartijos sutartis, kurioje inter alia nu-

statyta, kad „kiekviena susitariančioji šalis dirbs, kad sumažintų rinkos iškraipymus

ir konkurencijos barjerus energetikos sektoriaus ekonominėje veikloje“ (6 straipsnio

1 dalis).

10. Seimas 1999 m. spalio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos

strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą Nacio-

nalinę energetikos strategiją. Šios strategijos 4 skyriaus „Energijos tiekimo strategija“

1 skirsnyje „Elektros energetika“ buvo inter alia nustatyta, kad, „atsižvelgiant į ypatin-

gą visų turimų galių efektyvaus naudojimo ekonominę reikšmę: 1) artimiausiu metu

ekonomiškai tikslinga (užtikrinus atsiskaitymus) palaikyti tradicinį elektros energijos

eksportą turimomis perdavimo linijomis į šiaurę ir rytus; 2) elektros energijos eks-


portas iš Lietuvos elektrinės ateityje gali tapti ekonomiškai tikslingas esant energijos

pusiau piko ir piko režimui; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Vakarus staty-

ba yra būtina siekiant susijungimo su transeuropiniais elektros tinklais ir integracijos

į Europos elektros energijos rinką“. Tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta ir tai, kad

elektros energijos tiekimo patikimumui užtikrinti būtina inter alia „kartu su Latvija ir

Estija parengti naują Baltijos valstybių aukštos įtampos tinklų schemą, geriau pritai-

kytą integracijai į Vakarų ir Šiaurės Europos tinklus ir leidžiančią geriau išnaudoti tu-

rimas generuojančias galias trijų valstybių poreikiams tenkinti“. Be to, tame pačiame

skirsnyje buvo nustatyta, kad „mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietuvo-

je susidarytų: 1) optimaliai išnaudojant Ignalinos AE ir Kruonio HAE pajėgumus bei

racionaliai dirbant Vilniaus ir Kauno TE termofi kaciniu režimu; 2) optimaliai ben-

dradarbiaujant su Estija ir Latvija ir, kaip numatyta, integruojantis bei bendradarbiau-

jant su Vakarų Europos elektros kompanijomis; <...> 5) neatidėliotinai iki 2001 metų

restruktūrizavus elektros energetikos sektorių, pasiruošus darbui laisvos rinkos sąly-

gomis ir atskyrus elektros energijos gamybą, perdavimą bei skirstymą“.

Pažymėtina, kad minėto Seimo nutarimo, kuriuo patvirtinta Nacionalinė ener-

getikos strategija, 3 straipsnyje Vyriausybei buvo pasiūlyta inter alia „parengti Nacio-

nalinės energetikos strategijos įgyvendinimo planą, numatant projektuoti ir Ignalinos

AE antrojo bloko uždarymą, dėl kurio galutinis sprendimas bus priimtas 2004 me-

tais atnaujinant Nacionalinę energetikos strategiją. Nacionalinės energetikos strategi-

jos įgyvendinimo plane, kuris turi būti rengiamas ir vykdomas bendradarbiaujant su

reikiamomis tarptautinėmis institucijomis, turi būti numatyta, kokie nauji elektros

energijos, taip pat galimi branduolinės energijos gamybos pajėgumai, pakeičiantys

Ignalinos AE RBMK reaktorių blokus, bus pastatyti iki 2009 metų Lietuvoje“.

Nacionalinė energetikos strategija buvo ne kartą keičiama.

11. Taigi iki 2000 m. šalies elektros energetikos srityje veikė valstybinė centrali-

zuota elektros energetikos monopolinė sistema, susiformavusi sovietiniu laikotarpiu.

12. Seimas 2000 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskir-

ties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymą, kuris įsigaliojo

2000 m. birželio 2 d. Jame buvo nustatyta minėtos specialios paskirties akcinės bend-

rovės reorganizavimo būdas ir tvarka.

13. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energeti-

kos įstatymą. Jame buvo nustatyti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo

ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavimo pagrindai atsižvelgiant į Europos Są-

jungos teisės reikalavimus, elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiai

bei sąlygos konkurencijai plėtoti elektros energetikos sektoriuje (1 straipsnis).

14. Seimas 2001 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskir-

ties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo pakeitimo įsta-

tymą, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Jo 1 straipsniu Specialios paskirties akcinės

bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymas (2000 m. gegužės 18 d. re-

dakcija) buvo išdėstytas nauja redakcija.


Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įsta-

tymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo inter alia nustatyta:

„Specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuojama bendro-

vių skaidymo būdu, t. y. iš specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energi-

ja“, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą kaip akcinė bendrovė, išskiriant turto, teisių

bei pareigų dalis ir jų pagrindu steigiant naujas bendroves.“

Seimas 2001 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą „Dėl specialios paskirties akcinės

bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatyto įstatinio kapitalo

ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymo tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių“,

kuriame nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“

reorganizavimo projekte numatytam įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų)

paskirstymui tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių <...>“ (1 straipsnio 1 dalis).

Tuo vadovaudamasi Vyriausybė 2001 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 1264

„Dėl pritarimo specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorga-

nizavimo projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kuriame inter alia nutarė: „Pritarti spe-

cialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui“;

„Pavesti Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų valdytojai,

įgalioti savo atstovą balsuoti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos ener-

gija“ visuotiniame akcininkų susirinkime už tai, kad būtų priimti nutarimai: <...> pa-

tvirtinti akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų

skirstomieji tinklai“, „Lietuvos elektrinė“ ir „Mažeikių elektrinė“ įstatus.“

Taigi buvo pradėtas šalies elektros energetikos sistemos restruktūrizavimo ir de-

koncentravimo procesas. Minėtu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos teisinės prie-

laidos reformuoti sovietiniu laikotarpiu susiformavusią valstybinę centralizuotą

(monopolinę) elektros energetikos sistemą – atskirti joje elektros energijos gamybą,

perdavimą ir skirstymą.

15. Seimas 2002 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos pozicijų de-

rybose su Europos Sąjunga Energetikos derybiniame skyriuje ir nacionalinės ener-

getikos strategijos pataisų, reikalingų sėkmingai stojimo į Europos Sąjungą eigai

užtikrinti“, kuris įsigaliojo 2002 m. gegužės 18 d.

Šiame Seimo nutarime inter alia pripažinta būtinybė su Lietuvos stojimo į Euro-

pos Sąjungą tvarkaraščiu suderintu laiku nustatyti Ignalinos atominės elektrinės pir-

mojo ir antrojo blokų galutinio eksploatavimo nutraukimo sąlygas; nurodoma, kad

technologiškai pagrįstas Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo

nutraukimo terminas galėtų būti 2009–2015 m.

Minėto Seimo nutarimo 1 straipsnyje Vyriausybei siūloma „derėtis su Europos

Sąjungos valstybėmis narėmis ir Europos Komisija dėl Ignalinos atominės elektrinės

antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminų atsižvelgiant į Europos Sąjungos

siūlymus dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko galutinio sustabdymo ter-

minų ir fi nansinių sąlygų ir tęsti derybas dėl Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir

antrojo blokų eksploatavimo nutraukimo fi nansinių ir kitų su tuo susijusių sąlygų“.


16. Seimas 2002 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinio saugumo

strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą Nacio-

nalinio saugumo strategiją. Šios strategijos 6.1.3.2 punkte „Strateginė partnerystė su

Lenkija“ buvo inter alia nustatyta, kad dėl savo geografi nės padėties Lenkija laikoma

būtina grandimi integruojant Lietuvos energetikos infrastruktūrą į atitinkamas Va-

karų Europos sistemas.

17. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę

nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam sau-

gumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 30 d. Šia-

me įstatyme inter alia nustatyta, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios yra

inter alia akcinė bendrovė Vakarų skirstomieji tinklai ir akcinė bendrovė Rytų skirs-

tomieji tinklai (4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Minėtas įstatymas buvo ne kartą

keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau minėtos nuostatos nebuvo keičiamos.

18. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos

strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą atnaujin-

tą Nacionalinę energetikos strategiją (tai yra pakeista minėtu Seimo 1999 m. spalio

5 d. nutarimu patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija). Nacionalinėje energe-

tikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad silpnoji pusė

inter alia yra tai, kad Lietuvos elektros tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Eu-

ropos energetikos sistemomis, todėl nėra galimybių integruotis į Vakarų ir Centri-

nės Europos valstybių elektros energetikos sistemas. Be to, Nacionalinėje energetikos

strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, jog didelis trūkumas yra

tai, kad nėra tiesioginio ryšio su Centrinės ir Vakarų Europos elektros energetikos

sistemomis; būtina kuo skubiau pastatyti galingą jungtį su Lenkijos elektros energeti-

kos sistema. Taip pat paminėtina, kad Nacionalinės energetikos strategijoje (2002 m.

spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta ir elektros energijos eksporto bei elektros ener-

gijos tiekimo patikimumo prognozė: „1) dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui,

galima palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą per turimas perdavimo linijas į

šiaurę ir rytus; 2) iki 2010 metų iš Lietuvos elektrinės galima būtų pelningai ekspor-

tuoti energiją tik piko ir pusiau piko metu; 3) elektros energijos perdavimo linijos į

Lenkiją statyba yra būtina siekiant integracijos į Europos elektros energijos rinką“.

19. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2015 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl Privatizavimo

objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. gruodžio 28 d. Šiuo

nutarimu akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ir Vakarų skirstomieji tinklai

buvo įtrauktos į Privatizavimo objektų sąrašą.

20. Seimas 2003 m. balandžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinių bend-

rovių „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinė ir akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji

tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų mainų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m.

gegužės 1 d. Šio įstatymo paskirtis – leisti Vyriausybei organizuoti ir vykdyti akcinių

bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ valstybei nuo-


savybės teise priklausančių akcijų mainus į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“

nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos

elektrinė akcijas (1 straipsnis).

Paminėtina, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybei priklau-

sančios akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“

akcijos perduodamos mainais už Vokietijos bendrovei E.ON Energie AG nuosavy-

bės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinė

akcijas keitimo santykiu, nustatytu derybų metu atsižvelgiant į nurodytų bendro-

vių akcijų vertę. Šią vertę nustato nepriklausomas turto vertintojas pagal Lietuvos

Respub likos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.“

21. Respublikos Prezidentas 2003 m. gegužės 15 d. priėmė dekretą Nr. 83 „Dėl

Visuomeninės energetikos tarybos prie Respublikos Prezidento sudarymo“, kuris pa-

gal jo 3 straipsnį įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos.

Minėto dekreto 1 straipsniu Respublikos Prezidentas, pažymėjęs siekį skatinti vi-

suomenės ir valstybės institucijų dialogą bei tarpinstitucinį bendradarbiavimą šalies

ūkio energetikos sektoriuje, sudarė Visuomeninę energetikos tarybą prie Respublikos

Prezidento ir į ją pakvietė trylika asmenų (šešis dirbančius valstybės institucijose ir

(arba) įstaigose, penkis – asociacijose, vieną – akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“,

vieną – užsienio privačios bendrovės („E.ON Energie AG“) atstovybėje Lietuvoje).

Be to, minėto dekreto 2 straipsniu Respublikos Prezidentas nustatė sudarytos

Tarybos uždavinius, inter alia teikti pasiūlymus dėl energetikos ūkio strategijos, plėt-

ros, struktūrinių pokyčių formavimo ir įgyvendinimo.

Minėtas dekretas buvo panaikintas 2004 m. naujai išrinkto Respublikos Prezi-

dento 2004 m. rugpjūčio 10 d. dekretu Nr. 35 „Dėl Respublikos Prezidento 2003 m.

balandžio 28 d. dekreto Nr. 62, 2003 m. gegužės 15 d. dekreto Nr. 83, 2003 m. birželio

4 d. dekreto Nr. 100, 2003 m. liepos 9 d. dekreto Nr. 154, 2003 m. rugsėjo 9 d. dekreto

Nr. 201 pripažinimo netekusiais galios“, kuris įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 13 d.

22. Vyriausybė 2003 m. gegužės 22 d. priėmė nutarimą Nr. 629 „Dėl akcinių

bendrovių „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinės ir akcinių bendrovių „Rytų skirs-

tomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų mainų“, kuris įsigaliojo 2003 m.

gegužės 29 d. Šiame nutarime inter alia buvo nutarta „įgalioti Ūkio ministeriją derėtis

su Vokietijos bendrove „E.ON Energie AG“ dėl valstybei priklausančių akcinių bend-

rovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vo-

kietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos

energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas santykio, atsižvelgiant į nurodytųjų bendro-

vių akcijų vertę“ (1 punktas); „pavesti per mėnesį nuo šio nutarimo įsigaliojimo <...>

Ūkio ministerijai – parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybei

priklausančių akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji

tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias ak-

cinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas sutarties projektą“

(2.2 punktas).


23. Vyriausybė 2003 m. liepos 10 d. priėmė nutarimą Nr. 893 „Dėl akcinių bend-

rovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vo-

kietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos

energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas“, kuris įsigaliojo 2003 m. liepos 11 d. Šiame nu-

tarime Vyriausybė pritarė valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinių bendro-

vių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų keitimo į Vokietijos

bendrovei „E.ON Energie AG“ nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių

„Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas sutarties projektui (1 punktas).

24. Vyriausybė 2003 m. liepos 14 d. priėmė nutarimą Nr. 905 „Dėl pritarimo ak-

cinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ privatiza-

vimo programoms“, kuris įsigaliojo 2003 m. liepos 17 d. Jame buvo nutarta pritarti

akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų valstybei

nuosavybės teise priklausančių akcijų paketų privatizavimo programoms.

25. Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifi kavo Belgijos Karalystės, Danijos Kara-

lystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalys-

tės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios

Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respubli-

kos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir

Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos,

Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos,

Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respu-

blikos, Slovakijos Respublikos sutartį dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos,

Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respubli-

kos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos

Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartį, pasirašytą 2003 m. balandžio 16 d.

Atėnuose (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.).

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto, kurio nuostatos yra neatskiriama Lie-

tuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties dalis, protokolo Nr. 4 „Dėl Ignalinos ato-

minės elektrinės Lietuvoje“ 1 straipsnyje Lietuva, pripažindama Europos Sąjungos

pasirengimą skirti adekvačią papildomą Bendrijos paramą Lietuvos pastangoms nu-

traukti Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą ir atsižvelgdama į šią solidarumo

išraišką, įsipareigojo Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką galutinai sustabdy-

ti iki 2005 m., o šios elektrinės antrąjį bloką – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nutrauk-

ti šių blokų eksploatavimą.

26. Privatizavimo komisija 2003 m. gruodžio 9 d. sprendimu (protokolas Nr. 2V-57

(352) pritarė akcinės bendrovės Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų paketo pirkimo–par-

davimo sutarties projektui.

Vyriausybė 2003 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 1625 „Dėl pritarimo

valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Vakarų skirstomie-

ji tink lai“ akcijų pirkimo– pardavimo sutarties projektui“, kuris įsigaliojo 2003 m.

gruodžio 19 d. Jame buvo nutarta pritarti valstybei nuosavybės teise priklausančių


akcinės bendrovės Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties

projektui.

27. Vyriausybė 2004 m. kovo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 262 „Dėl akcinės bendro-

vės „Rytų skirstomieji tinklai“ privatizavimo programos įgyvendinimo nutraukimo“,

kuris įsigaliojo 2004 m. kovo 12 d. Jame buvo nutarta nutraukti akcinės bendrovės

Rytų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketo pri-

vatizavimo programos įgyvendinimą.

28. Vyriausybė 2004 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą Nr. 1400 „Dėl Lietuvos

nacionalinės 2004 metų struktūrinių reformų ataskaitos“, kuris įsigaliojo 2004 m.

lapkričio 12 d. Jame buvo pritarta Lietuvos nacionalinei 2004 metų struktūrinių re-

formų ataskaitai. Šioje ataskaitoje inter alia nurodyta: „2003 metų liepą buvo paskelb-

ti dviejų elektros energijos skirstomųjų tinklų įmonių (įsteigtų po akcinės bendrovės

„Lietuvos energija“ reorganizavimo) – akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“

ir akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ – privatizavimo konkursai. Akcinė

bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“ <...> baigta privatizuoti 2003 metų gruodį: su

Lietuvos fi zinių asmenų grupe (9 asmenų) buvo pasirašyta VST valstybei nuosavybės

teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Konsorciumas už privatizuo-

jamus 77 procentus bendrovės akcijų sandorio užbaigimo dieną (2003 m. gruodžio

23 d.) sumokėjo 539,9 mln. litų.“

29. Seimas 2004 m. gruodžio 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos“, kurio 1 straipsnyje pritarė Vyriausybės programai. Šios prog-

ramos 1.9 punkte buvo įtvirtinta inter alia nuostata: „Sudaryti galimybes įgyvendin-

ti Ignalinos atominės elektrinės stabdymo projektus, pritraukti investicijas naujiems

branduoliniams reaktoriams statyti.“ Be to, minėtos programos 2.5 punkte buvo nu-

statyta: „Siekti, kad Lietuva išliktų branduolinę jėgainę turinčia valstybe.“

30. Seimas 2005 m. sausio 20 d. priėmė nutarimą „Dėl Seimo nutarimo „Dėl

Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ priedo pakeitimo“, kurio 1 straips-

nyje nutarė pakeisti Nacionalinio saugumo strategiją (2002 m. gegužės 28 d. redak-

cija) ir išdėstyti ją nauja redakcija. Šioje strategijoje inter alia nustatyta, kad Lietuvos

Respublikos sparčios ekonominės plėtros stabilumui užtikrinti turi būti vykdomas

inter alia energijos išteklių tiekimo įvairinimas sujungiant Lietuvos ir kitų Europos

Sąjungos šalių energetikos tinklus (6.2.5.11 papunktis).

31. Konstitucinis Teismas 2005 m. kovo 16 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos

Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganiza-

vimo įstatymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio, 3 straipsnio 2 ir 4 dalių

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame inter alia nusprendė, jog gin-

čijama įstatymo nuostata, kad specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos ener-

gija“ reorganizuojama bendrovių skaidymo būdu, neprieštarauja Konstitucijai. Be to,

minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nusprendė, jog ginčijama įstatymo nuo-

stata, kad specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ nepagrindinės

veiklos fi lialų ir padalinių turto pagrindu įkurtų bendrovių akcijos turi būti perduo-


tos po reorganizavimo įsikūrusių akcinių bendrovių akcininkams proporcingai jiems

priklausančių šių bendrovių akcijų skaičiui, neprieštarauja Konstitucijai.

32. Vyriausybė 2005 m. kovo 24 d. priėmė nutarimą Nr. 315 „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvir-

tinimo“, kuris įsigaliojo 2005 m. kovo 30 d. Šio nutarimo 1 punkte buvo patvirtintos

Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonės. Šių priemonių

28 punkte buvo numatyta priemonė „Išanalizuoti atliktų studijų branduolinės ener-

getikos Lietuvoje tęstinumo klausimais išvadas ir kitų valstybių patirtį“, o 29 punkte –

priemonė „Atlikti branduolinės energetikos srityje patirtį turinčių ES ir kitų valstybių

kompanijų apklausą, kokių jos turėtų preliminarių investicinių pasiūlymų dėl naujo

branduolinio reaktoriaus statybos“. Tokių priemonių atsakinga vykdytoja buvo nuro-

dyta Ūkio ministerija.

33. Seimas 2005 m. rugsėjo 29 d. priėmė rezoliuciją „Dėl branduolinės energe-

tikos tęstinumo ir Nacionalinės energetikos strategijos atnaujinimo“, kurioje pareiš-

kė, jog Seimas „sieks, kad Lietuva išliktų branduolinės energetikos valstybe ir toliau

gamintų elektros energiją šiuolaikinius reikalavimus atitinkančioje atominėje elekt-

rinėje“, ir „teisiškai ir politiškai rems investicijas į naujo reaktoriaus statybą“. Be to,

šioje rezoliucijoje pateiktas Seimo siūlymas Vyriausybei inter alia priimti konkrečius

sprendimus dėl naujos atominės elektrinės statybos perspektyvų.

34. Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos ministrai

pirmininkai 2006 m. vasario 27 d. Trakuose priėmė deklaraciją „Dėl saugaus energi-

jos tiekimo Baltijos valstybėse ir Europos bendrosios energetikos politikos“ ir paskel-

bė komunikatą, kuriame išreiškė savo pritarimą naujos atominės elektrinės statybai

regione ir pakvietė Baltijos valstybines energetikos bendroves „Lietuvos energija“,

„Latvenergo“ ir „Eesti Energija“, kaip dalyvaujančias šalis, vienodomis sąlygomis in-

vestuoti į naujos atominės elektrinės Lietuvoje projektą ir statybą.

Minėtų energetikos bendrovių vadovai 2006 m. kovo 8 d. Visagine, Ignalinos ato-

minėje elektrinėje, pasirašė susitarimo memorandumą dėl naujos atominės elektrinės

statybos įgyvendinamumo studijos rengimo. Šiame memorandume buvo inter alia

numatyta, kad „Lietuvos energija“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“ vienodomis sąly-

gomis dalyvaus projekte, o bendram vadovavimui ir priežiūrai įsteigs komitetą, kuria-

me bus visų trijų energetikos bendrovių vadovai.

35. Seimas 2006 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-

riausybės programos“, kurio 1 straipsnyje pritarė Vyriausybės programai. Šioje prog-

ramoje tarp Vyriausybės pirmaeilių darbų buvo nurodyta: „dėti visas reikalingas

pastangas naujos atominės elektrinės statybai, kad Lietuva liktų branduolinę jėgai-

nę turinti valstybė“. Be to, minėtos programos 12.5 punkte buvo inter alia nustatyta:

„Sudaryti galimybes įgyvendinti Ignalinos atominės elektrinės stabdymo projektus,

pritraukti investicijas naujiems branduoliniams reaktoriams statyti.“

36. Vyriausybė 2006 m. spalio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 1020 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių pa-


tvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2006 m. spalio 22 d. Šio nutarimo 1 punktu buvo patvir-

tintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo

priemonės. Viena iš šių priemonių buvo „Parengti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl

naujos atominės elektrinės statybos projektą“, jos atsakinga vykdytoja – Ūkio minis-

terija, taip pat nustatyta priemonės įvykdymo data – 2007 m. I ketvirtis.

Minėtas Vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas.

37. Ministras Pirmininkas 2006 m. lapkričio 24 d. potvarkiu Nr. 384 „Dėl dar-

bo grupės sudarymo“ sudarė darbo grupę konsultacijoms su Latvijos Respublikos

ir Estijos Respublikos įgaliotaisiais atstovais dėl naujos atominės elektrinės statybos

(1 punktas), kuriai pavedė aptarti su Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos įga-

liotaisiais atstovais (2.1 punktas) inter alia Naujos atominės elektrinės statybos projek-

to įgyvendinimo įmonės steigimo terminą ir pradinio kapitalo dydį (2.1.1 punktas),

aptarimo rezultatus ir atitinkamų sprendimų projektus pateikti Vyriausybės Strategi-

nio planavimo komitetui (2.2 punktas).

38. Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos minist-

rai pirmininkai 2006 m. gruodžio 8 d. Vilniuje paskelbė bendrą pareiškimą, kuria-

me Lenkijos atstovai buvo pakviesti dalyvauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikų

ekspertų konsultacijose dėl galimybių bendradarbiauti statant ir eksploatuojant nau-

ją atominę elektrinę Lietuvoje.

39. Ministras Pirmininkas 2007 m. sausio 5 d. priėmė potvarkį Nr. 4 „Dėl dar-

bo grupės sudarymo“, kurio 1 punktu sudarė darbo grupę naujos atominės elektrinės

statybos įstatymo projekto koncepcijos esminėms nuostatoms parengti. Ministrui

Pirmininkui 2007 m. sausio 15 d. priėmus potvarkį Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos

Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkio Nr. 4 „Dėl darbo grupės sudary-

mo“ pakeitimo“ ir įrašius į nurodytuoju potvarkiu sudarytą darbo grupę naują asme-

nį, ši darbo grupė buvo sudaryta iš trylikos asmenų.

Be to, minėto potvarkio 2.1 punkte Ministras Pirmininkas pavedė sudarytai dar-

bo grupei parengti naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projekto koncep-

cijos esmines nuostatas ir iki 2007 m. vasario 1 d. pateikti jas svarstyti Vyriausybės

Strateginio planavimo komitetui.

40. Ūkio ministras 2007 m. sausio 15 d. išleido įsakymą „Dėl darbo grupės su-

darymo“. Šio įsakymo 1 punktu ūkio ministras sudarė darbo grupę naujos atominės

elektrinės statybos įstatymo projektui parengti.

Be to, minėto įsakymo 2.2 punkte ūkio ministras pavedė darbo grupei teikti siū-

lymus Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkiu „Dėl darbo grupės sudary-

mo“ sudarytai darbo grupei.

41. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas 2007 m. vasario 13 d. inter alia

iš esmės pritarė naujos atominės elektrinės įstatymo projekto koncepcijos esminėms

nuostatoms, pavedė Ūkio ministerijai, atsižvelgiant į šio komiteto pasiūlymus, iki

2007 m. kovo 15 d. parengti ir pateikti Vyriausybei naujos atominės elektrinės įstaty-

mo projektą bei pritarė pasiūlymui, kad Ministro Pirmininko potvarkiu būtų suda-


ryta darbo grupė Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės steigimo esminėms

nuostatoms parengti (Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto 2007 m. vasario

13 d. posėdžio protokolas Nr. 8).

42. Seimas 2007 m. sausio 18 d. nutarimu „Dėl Nacionalinės energetikos stra-

tegijos patvirtinimo“ patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kuri įsigaliojo

2007 m. sausio 27 d. Šioje strategijoje inter alia nustatyta, kad tarp pagrindinių veiks-

nių, darančių įtaką stabiliai energetikos veiklai Lietuvoje, yra ir Ignalinos atominės

elektrinės uždarymas 2009 m., turintis didelę neigiamą įtaką elektros energijos šalti-

nių struktūrai, pirminės energijos balansui ir elektros energijos kainai 2010–2015 m.

(8 punkto 2 papunktis). Be to, minėtoje strategijoje nustatyta: „Uždarius Ignalinos

AE, siekiant išvengti per didelės priklausomybės nuo importuojamo organinio kuro,

kurio kainos sunkiai prognozuojamos, sumažinti teršalų išmetimą į atmosferą ir su

tuo susijusius ekonominius padarinius, Lietuvoje reikia pastatyti naują atominę elekt-

rinę (investicijos apie 10 mlrd. litų). <...>“ (26 punktas). Minėtoje strategijoje nusta-

tyta ir tai, kad būtina iki 2012 m. pastatyti strategines jungtis su Lenkija ir Švedija

(31 punkto 3 papunktis) ir ne vėliau kaip 2015 m. pradėti eksploatuoti naują atominę

elektrinę (31 punkto 7 papunktis).

Seimas tą pačią dieną, t. y. 2007 m. sausio 18 d., priėmė nutarimą „Dėl Naciona-

linės energetikos strategijos įgyvendinimo“, kuris įsigaliojo 2007 m. sausio 27 d. Šio

nutarimo 1 straipsnyje Seimas pasiūlė Vyriausybei inter alia „naujos regioninės ato-

minės elektrinės projektavimą ir statybą organizuoti tokiu būdu, kad sprendimus

būtų įmanoma priimti ir įgyvendinti pačiu veiksmingiausiu būdu ir per kiek įmano-

ma trumpesnį laiką <...>; siekti, kad tariantis su kitais šio projekto partneriais Lietu-

vai tektų šio projekto lyderio vaidmuo; <...>“ (3 punktas); „atsižvelgiant į Europos

Sąjungos tikslą sukurti konkurencingą energetikos rinką, siekti tokios rinkos sukū-

rimo Lietuvoje, tačiau tokiais tempais ir priemonėmis, kurios nepažeistų Lietuvos

nacionalinio saugumo interesų. Taip pat siekti, kad Lietuva liktų elektros energiją

eksportuojanti šalis“ (9 punktas).

43. Ministras Pirmininkas 2007 m. vasario 19 d. priėmė potvarkį Nr. 62 „Dėl

darbo grupės sudarymo“.

Šiuo potvarkiu Ministras Pirmininkas sudarė darbo grupę Lietuvos nacionali-

nio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės

projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti (ši darbo grupė buvo

sudaryta iš šešių asmenų, iš jų keturi dirbo valstybės institucijose, vienas – akcinėje

bendrovėje „Lietuvos energija“, vienas – uždarojoje akcinėje bendrovėje „NDX ener-

gija“) ir pavedė jai iki 2007 m. kovo 31 d. pateikti jas svarstyti Vyriausybės Strateginio

planavimo komitetui (1, 2 punktai).

44. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas 2007 m. kovo 23 d. pritarė Mi-

nistro Pirmininko 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 62 „Dėl darbo grupės suda-

rymo“ sudarytos darbo grupės pasiūlymui įkurti Lietuvos nacionalinio investuotojo

bendrovę akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, didinant šios bendrovės


įstatinį kapitalą ir apmokant nepiniginiais įnašais – akcinės bendrovės Rytų skirs-

tomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijomis, sudarančiomis daugiau kaip

50 proc. kiekvienos šių bendrovių akcijų (ir balsų) visuotiniame akcininkų susirinki-

me. Taip pat buvo pritarta pasiūlymui, kad kuriamos bendrovės valdymas turi atitik-

ti geriausią Europos Sąjungos energetikos bendrovių valdymo praktiką, kad Lietuvos

nacionalinio investuotojo bendrovė socialiai atsakingai siektų naudos sau ir visiems

savo akcininkams (Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto 2007 m. kovo 23 d.

posėdžio protokolas Nr. 11).

45. Vyriausybė 2007 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 308 „Dėl Lietuvos Respublikos

atominės elektrinės įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pri-

tarė Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projektui ir pateikė jį Seimui

(1 punktas).

Vyriausybės Seimui pateikto Atominės elektrinės įstatymo projekto aiškinama-

jame rašte buvo inter alia nurodyta, kad įstatymo projekto 10 straipsnyje numatyti

pagrindiniai nacionalinio investuotojo veiklos ir valdymo principai, taip pat reikala-

vimas, kad valstybei nuosavybės teise turi priklausyti daugiau kaip 1/2 dalis naciona-

linio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų

susirinkime. Be to, minėtame aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad įstatymo pro-

jekto 11 straipsnyje nustatomos teisinės prielaidos akcinę bendrovę „Lietuvos ener-

gija“ bei akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus ir akcinę bendrovę „VST“

suvienyti į vieną įmonių grupę bei numatomos galimo akcinės bendrovės „Lietuvos

energija“ įstatinio kapitalo didinimo sąlygos.

46. Seimo narių grupės iniciatyva, Seimo kanceliarijos užsakymu nepriklauso-

mas ekspertas uždaroji akcinė bendrovė „Deloitte Lietuva“ 2007 m. gegužės 30 d.

pateikė Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projekto Nr. XP-2144

nuostatų dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisinį ir ekonominį įvertinimą.

Įvertinęs nacionalinio investuotojo fi nansines galimybes nuosavomis ir skolinto-

mis lėšomis fi nansuoti projektą nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms pasko-

loms, ekspertas nurodė, kad įstatymo projekto nuostatos sukuria prielaidas elektros

energetikos sektoriaus vertikaliai integracijai ir valstybės kontrolei jame įtvirtinti; nacio-

nalinis investuotojas bus fi nansiškai pajėgus gauti skolintas lėšas bei generuoti pinigų

srautus, kurie kartu sudėjus būtų pakankamas lėšų šaltinis projektui fi nansuoti; nacio-

nalinis investuotojas turės realias fi nansines galimybes nuosavomis ir skolintomis lėšo-

mis fi nansuoti projektą, nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms paskoloms.

Išanalizavęs, ar privataus kapitalo apribojimas nacionalinio investuotojo bend-

rovėje mažiau kaip 50 proc. akcijų yra pakankamas, kad būtų užtikrinti perspekty-

viniai valstybės interesai, ekspertas nurodė, kad didesnės nacionalinio investuotojo

akcijų ir balsų dalies nustatymas valstybei neturėtų teigiamos įtakos valstybės intere-

sų užtikrinimui.

Įvertinęs, ar pakankamai pagrįstas vienintelio privataus kapitalo investuoto-

jo (uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“) dalyvavimas nacionalinio in-


vestuotojo bendrovėje, ekspertas pateikė išvadą: „kitų ūkio subjektų prisijungimas

nacionalinio investuotojo stadijoje būtų neefektyvus ir netikslingas“, nes tai iš es-

mės nepakeistų ūkio subjektų „teisių nacionalinio investuotojo valdyme, tačiau ga-

lėtų sukelti papildomų sunkumų, susijusių su teisinių bei ekonominių nacionalinio

investuotojo kapitalo formavimo sąlygų derinimu su daugeliu asmenų vienu metu.

Nacionalinio investuotojo formavimo (sukūrimo) ir kitų ūkio subjektų investavimo

Į nacionalinį investuotoją procesų sujungimas nebūtų pagrįstas ekonominiu požiū-

riu (kadangi būtų investuojama į dar nesukurtą subjektą) bei organizaciniu (dėl pro-

ceso organizacinio sudėtingumo) požiūriu“.

Minėtame nepriklausomo eksperto uždarosios akcinės bendrovės „Deloitte Lie-

tuva“ įvertinime yra pateikta keliolika valstybės ir privataus kapitalo bendro dalyva-

vimo stambių investicinių projektų pagrindinėse Europos šalių energetikos įmonėse

pavyzdžių.

47. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2007 m. balandžio 12 d. pateikė iš-

vadą „Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymui“ (Nr. XP-2144). Šios išva-

dos 1 punkte inter alia pažymėta: „<...> projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti

motyvai, objektyviai pateisinantys akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, pareišku-

sios privačią iniciatyvą investuoti (projekto 10 straipsnio 1 dalis), išskirtinumą kitų

Lietuvos bei Europos Sąjungos šalių ūkio subjektų atžvilgiu. <...> Pažymėtina, kad

teisinės valstybės, proporcingumo ir subjektų lygybės principai yra įtvirtinti ir Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos preambulėje bei 29 straipsnyje.“

48. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2007 m. birželio 26 d. pateikė išva-

dą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projekto“ (Nr. XP–2144(3).

Šios išvados 7 punkte pažymėta: „Teisės departamentas savo 2007-04-12 išvadoje at-

kreipė dėmesį, kad projekto nuostatos, nustatančios išskirtinę tam tikrų ūkio subjektų

padėtį tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos valstybių narių ūkio subjektų atžvilgiu,

gali prieštarauti Europos Bendrijos steigimo sutartyje įtvirtintiniems nediskriminavi-

mo bei skaidrumo principams.“

49. Seimas 2007 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos atominės elekt-

rinės įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. liepos 10 d. Šio įstatymo paskirtis ir tikslas –

nustatyti naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas ir sudaryti

teisines, fi nansines bei organizacines prielaidas įgyvendinti naujos atominės elektri-

nės projektą (1 straipsnis). Šiame įstatyme yra įtvirtinta, kad Seimas pritaria naujos

atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje (2 straipsnis); tokia elektrinė api-

brėžiama kaip visuma įrenginių ir pastatų, skirtų elektros arba elektros ir šilumos

energijai gaminti naudojant branduolinį kurą (3 straipsnio 1 dalis).

Naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti Atominės elektrinės įstatymo

10 straipsnyje buvo numatytas nacionalinis investuotojas – privačią iniciatyvą inves-

tuoti į projektą pareiškusi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“. Kad nacionalinio in-

vestuotojo statusas būtų įgytas ir įgyvendintas, pagal šio įstatymo 11 straipsnį turėjo

būti didinamas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinis kapitalas, šiuo tikslu in-


vestuojant į jį akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijas, sudarančias

daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirin-

kime; tai reiškia, kad būtų įgyvendinama Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kont-

rolinį akcijų paketą turinčio akcininko teisė investuoti atitinkamai akcinės bendrovės

Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip

1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, taip pat

būtų įgyvendinama Vyriausybės teisė derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį

akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 akci-

nės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akci-

ninkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo bei

naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo; be to, Vyriau-

sybė priimtų sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendro-

vės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų investavimo ir dėl balsavimo visuotiniuose akcinių

bendrovių „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomųjų tinklų akcininkų susirinkimuose.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį nacionalinis investuoto-

jas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionalinio investuotojo įmonių grupė; pa-

grindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių

grupės patronuojančios bendrovės veikla. Tokią grupę sudarančios įmonės šio įstaty-

mo 10 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos kaip teisės aktų nustatyta tvarka vykdančios

atskirtą elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, rinkos operato-

riaus ir kitokią veiklą.

50. Pagal Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. re-

dakcija) 1, 2, 3 ir 4 dalis nacionalinio investuotojo sukūrimas priklausė ir nuo to, ar

Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas

pasieks susitarimą dėl visų ar dalies akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių dau-

giau kaip 1/2 šios bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame bendrovės akcininkų susi-

rinkime, investavimo į akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą, taip

pat naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo.

Vyriausybė, vadovaudamasi Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio

28 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir kitomis nuostatomis, 2007 m. lie-

pos 11 d. priėmė nutarimą Nr. 726 „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės

įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo sudarė laikinąją komisiją (darbo grupę) (1 punktas)

ir įgaliojo ją: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu

akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 šios akcinės bendrovės ak-

cijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise

priklausančių šios akcinės bendrovės akcijų investavimo ir išleidžiamų naujų akci-

nės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo (2.1 punktas); 2) derėtis su akcine

bend rove „Lietuvos energija“ dėl šios bendrovės išleidžiamų naujų akcijų pasirašymo

sutarties sąlygų (2.2 punktas).

51. Europos Bendrijų Komisija (toliau – ir Komisija) 2007 m. spalio 23 d. patei-

kė Lietuvai ofi cialų pranešimą apie pažeidimą Nr. 2007/2261 dėl akcinės bendrovės


„VST“ privatizavimo sąlygų. Šiame ofi cialiame pranešime keliami klausimai yra susi-

ję su nustatytomis akcinės bendrovės „VST“ akcijų įsigijimo sąlygomis, įgijėjui taiko-

mais kvalifi kaciniais reikalavimais, nepakankamu nustatytų apribojimų pagrįstumu.

Dėl šių klausimų Ūkio ministerija 2007 m. gruodžio 22 d. pateikė atsakymą, ku-

riame inter alia pažymėjo, kad akcinė bendrovė „VST“ veikia svarbiame Lietuvos

Respublikos saugumui ūkio sektoriuje, taigi ji yra nacionaliniam saugumui užtikrinti

svarbi įmonė, kuri buvo privatizuota dar iki Lietuvos Respublikai įstojant į Europos

Sąjungą. Be to, Ūkio ministerija 2008 m. liepos 15 d. raštu pateikė Komisijai (Gene-

raliniam sekretoriatui bei Vidaus rinkos ir paslaugų generaliniam direktoratui) papil-

domą informaciją apie akcinės bendrovės „VST“ privatizavimo užbaigimą.

52. Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. posėdyje buvo svarstytas posėdžio dar-

botvarkės 27 klausimas „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo stei-

gimo rezultatams bei dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir

11 straipsnių pakeitimo ir pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo

rezultatams įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“. Šio posėdžio

protokolo išraše Nr. 51 darbotvarkės 27 klausimo nagrinėjimo rezultatas nurodytas

taip: „Priimti Ūkio ministerijos parengtą nutarimo projektą ir jį, šios ministerijos

pertvarkytą atsižvelgiant į posėdyje pareikštas pastabas bei pasiūlymus, pateikti Mi-

nistrui Pirmininkui pasirašyti.“

Taigi Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 1426 „Dėl prita-

rimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams ir Lietuvos Respub-

likos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto

pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“.

Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė pritarė laikinosios komisijos (darbo grupės)

derybų su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl

nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatams – nuo-

statoms, išdėstytoms nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų su-

tarties ir nacionalinio investuotojo įstatų projektuose dėl nacionalinio investuotojo

įstatinio kapitalo ir akcijų pasiskirstymo tarp akcininkų (1.1 punktas), nacionali-

nio investuotojo veiklos tikslo ir pagrindinių uždavinių (1.2 punktas), Kauno hidro-

elektrinės (Kauno HE) ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (Kruonio HAE)

atskyrimo nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ (1.3 punktas), disponavimo na-

cionalinio investuotojo akcijomis (1.4 punktas).

Be to, Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426 2 punktu pritarė

Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir jį

kartu su nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties ir nacio-

nalinio investuotojo įstatų projektais pateikė Seimui.

Minėtu nutarimu Vyriausybė paprašė Seimą svarstyti nurodytąjį įstatymo projektą

ypatingos skubos tvarka (3.1 punktas) ir pateikti nuomonę dėl derybų tarp Vyriausybės

ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko dėl nacionali-

nio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatų (3.2 punktas).


Vyriausybės Seimui pateikto inter alia Atominės elektrinės įstatymo 10 ir

11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta,

kad šis įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad vedant derybas su dery-

bų partneriu – akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcinin-

ku uždaraja akcine bendrove „NDX energija“ buvo pasiūlyta ne sukurti nacionalinį

investuotoją akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, o steigti naują juridi-

nį asmenį, kurio akcininku galėtų būti Lietuvos valstybė ir akcinės bendrovės „VST“

kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas. Nacionalinio investuotojo formavimo

schemos pakeitimas aiškinamas taip, kad nacionalinio investuotojo bendrovės kū-

rimas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ bazėje ir toks šios akcinės bendrovės

paskesnis reorganizavimas, kad ji taptų patronuojančia bendrove (kaip yra numa-

tyta Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 10 straipsnyje),

teisiškai yra sudėtingas, be to, yra didelė rizika, kad nacionalinio investuotojo, kaip

patronuojančios bendrovės, kūrimas gali būti neįvykdytas arba gali užtrukti neapi-

brėžtą laiką, nes:

– akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ smulkieji akcininkai ir kreditoriai ar san-

dorių šalys gali ginčyti teismuose šios bendrovės reorganizavimą (perdavimo sistemos

operatoriaus ir kitų rūšių veiklos atskyrimą, atskiriant Kauno HE ir Kruonio HAE);

– gali būti reikalingi akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ kreditorių (sando-

rių šalių) sutikimai reorganizuoti akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ ar atskirti tam

tik rą veiklą arba kreditoriai gali pareikalauti iš akcinės bendrovės „Lietuvos energija“

papildomų garantijų prievolėms užtikrinti;

– akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, net ir tapusi patronuojančia bendrove,

gali likti solidariai atsakinga kreditoriams už atskirtų įmonių prievoles, gali reikė-

ti akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ reorganizuoti keliais etapais (atskiriant tam

tikras veiklas į atskiras įmones, kurios po to taptų dukterinėmis nacionalinio inves-

tuotojo bendrovėmis, Lietuvos Respublikai priklausančias jų akcijas įnešant į nacio-

nalinio investuotojo bendrovės kapitalą).

53. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2008 m. sausio 8 d. pateikė išvadą

„Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo

įstatymo projekto“ (Nr. XP-2799).

Šios išvados 1 punkte inter alia atkreiptas dėmesys, kad „Vyriausybės 2007 m.

gruodžio 27 d. nutarimo Nr.1426, kuriuo aptariamas projektas teikiamas Seimui,

1 punkte Vyriausybė pritarė derybų su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų

paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapita-

lo didinimo rezultatams, o 3 punkte prašo Seimą pateikti nuomonę dėl derybų tarp

Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko

dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatų. Atsi-

žvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontro-

linį akcijų paketą turinčio akcininko derybos dėl nacionalinio investuotojo steigimo

ir įstatinio kapitalo didinimo yra baigtos. Vyriausybė siūlo Seimui pakeisti įstatymą,


atsižvelgiant į jau įvykusių derybų, kuriose buvo susiderėta dėl kitokio nacionalinio

investuotojo formavimo modelio, nei nustatyta siūlomame keisti įstatyme, rezultatus,

t. y. prašo suteikti įgaliojimus derėtis po to, kai derybos pasibaigė. Pažymėtina, kad

įstatymo galia turi būti nukreipta į ateitį. <...> Kartu atkreipiame dėmesį, kad Vyriau-

sybė nesiūlo keisti įstatymo, nustatant, kad Seimas pareiškia nuomonę dėl derybų re-

zultatų, nors to prašo minėtame Vyriausybės nutarime“.

Be to, minėtos išvados 5 punkte nurodyta, kad „Teisės departamentas laikosi

savo nuomonės dėl nuostatų, nustatančių išskirtinę tam tikrų ūkio subjektų padėtį

kitų ūkio subjektų atžvilgiu, išdėstytos 2007 m. balandžio 12 d. išvados dėl Atominės

elektrinės įstatymo projekto 1 punkte ir 2007 m. birželio 26 d. išvados dėl to paties

projekto 7 punkte“.

54. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kaip papildomas komitetas minėtam

įstatymo projektui svarstyti, 2008 m. sausio 22 d. priėmė išvadą „Dėl Lietuvos Res-

publikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo pro-

jekto (XP-2799)“. Šioje išvadoje inter alia nurodyta: „Projekto XP-2799 nuostatos,

nustatančios nacionalinio investuotojo dalyvavimą statant elektros energetikos siste-

mų jungtis, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems tei-

sinės valstybės ir teisinio aiškumo principams. Projekto XP-2799 1 straipsnio 1 dalies

nuostatos taip pat galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straips-

nio 3 daliai, nustatančiai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų

bendrai tautos gerovei, 4 daliai, nustatančiai, kad įstatymas draudžia monopolizuo-

ti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, ir 5 daliai, nustatančiai,

kad valstybė gina vartotojo interesus.“ Be to, šioje išvadoje nurodyta: „Vadovaujantis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio

turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, Nacionalinio in-

vestuotojo įstatų 18 punkto nuostatos turi būti reglamentuotos įstatyme.“

55. Seime svarstant Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo

įstatymo projektą (Nr. XP-2799) buvo nuspręsta keisti ir papildyti ne tik Atominės

elektrinės įstatymo 10 bei 11 straipsnius, bet ir šio įstatymo 8 bei 20 straipsnius. Dėl

tokio keitimo ir papildymo Seimo nariai pateikė per 20 pasiūlymų, kai kuriems iš jų

Seimas pritarė.

56. Konkurencijos taryba 2008 m. sausio 25 d. raštu „Dėl leidimo koncentraci-

jai steigiant nacionalinį investuotoją pagal Lietuvos Respublikos atominės elektrinės

įstatymo nuostatas reikalingumo“ pateikė Ūkio ministerijai jos prašomą informaciją

dėl galimos koncentracijos Lietuvos Respublikos valstybei ir uždarajai akcinei bend-

rovei „NDX energija“ steigiant nacionalinį investuotoją.

Šiame rašte Konkurencijos taryba inter alia nurodė: „Nors nacionalinio inves-

tuotojo steigimas Konkurencijos įstatymo prasme yra koncentracija, o konkurenci-

joje dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys, pagal Konkurencijos

įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, neturi teisės įgyvendinti koncentracijos, kol bus pri-

imtas Konkurencijos tarybos nutarimas pagal minėto įstatymo 14 straipsnio 1 da-


lies 1 ar 2 punktus, tačiau ši koncentracija yra reglamentuojama įstatymu, kuriame,

be kita ko, yra nurodomi koncentracijoje dalyvaujantys subjektai bei jų dalys steigia-

mame juridiniame asmenyje. Taigi atsižvelgiant į <...> Atominės elektrinės įstatymo

nuostatas, manytina, kad įstatymų leidėjas a priori nusprendė, jog koncentracija, ku-

riant nacionalinį investuotoją, yra leistina.“

57. Seimo 2008 m. vasario 1 d. posėdyje buvo nuspręsta Atominės elektrinės

įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą svarstyti

ypatingos skubos tvarka.

Tą pačią dieną Seimas priėmė Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straips-

nių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 14 d.

Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi atitinkamai pakeisto Atominės elektrinės įsta-

tymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatyta: „Nacionali-

nis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos

įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis as-

muo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo

akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nu-

matytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma yra akcinė

bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionali-

nis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukteri-

nes įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos

dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veik-

los tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgy-

vendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros

energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos

elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės

elektros energetikos sistemomis.“

Be to, Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildy-

mo įstatymo 3 straipsniu atitinkamai pakeisto ir naujai išdėstyto Atominės elektrinės

įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio

nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą

turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam ak-

cininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių

daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų

susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų

įsigijimo <...>.“

Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d.

redakcija) buvo nustatyta: „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje

įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir vei-

kian tis savarankiškas privatus juridinis asmuo, socialiai atsakingai siekiantis naudos

sau ir visiems akcininkams. Nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respub-


likoje. Nacionalinis investuotojas yra privačią iniciatyvą investuoti į projektą pareiškusi

akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, atitinkanti šio įstatymo reikalavimus.“

Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakci-

ja) 1 dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir akcinės bendro-

vės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas šio ir kitų įstatymų nustatyta

tvarka turi teisę investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir

akcinės bendrovės „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendro-

vės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, į nacionalinio investuoto-

jo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą.“ Be to, to paties įstatymo

11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad

Vyriausybė turi teisę „derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą tu-

rinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 akcinės bendrovės

„VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuo-

savybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo bei naujai

išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo taip, kaip tai nu-

matyta šio straipsnio 3 dalyje, ir, pasiekus tokį susitarimą, priimti atitinkamus šio bei

kitų įstatymų numatytus sprendimus ir sudaryti atitinkamus sandorius“.

58. Lyginant Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2007 m. bir-

želio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su to paties įstatymo 10 straips-

nio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu matyti,

jog esminis skirtumas yra tai, kad pasikeitė nacionalinio investuotojo modelis. Pa-

gal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakci-

ja) nacionalinis investuotojas turėjo būti formuojamas veikiančios akcinės bendrovės

„Lietuvos energija“ pagrindu, t. y. į šios bendrovės įstatinį kapitalą investuojant atitin-

kamas akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akci-

jas, kaip buvo numatyta šio įstatymo 11 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija).

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2008 m. vasario 1 d. redak-

cija) nacionaliniam investuotojui suformuoti turi būti steigiama nacionalinė elektros

energetikos bendrovė ir jos įstatinis kapitalas didinamas investuojant į bendrovę (jos

įstatinį kapitalą) atitinkamas akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomų-

jų tinklų ir „VST“ akcijas, kaip yra numatyta šio įstatymo 11 straipsnyje (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija).

59. Lyginant nacionalinio investuotojo formavimo tvarką, kuri buvo nustatyta

Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija),

su nacionalinio investuotojo formavimo tvarka, kuri yra nustatyta to paties įstatymo

11 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija), matyti, kad jos teisinis regulia-

vimas buvo pakoreguotas atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo buvo pa-

keistas nacionalinio investuotojo modelis.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redak-

cija) 1 dalį Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis

akcininkas turėjo teisę investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų


tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas į akcinės bendrovės „Lietuvos energija“

įstatinį kapitalą ir (pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą) derėtis dėl tokio in-

vestavimo. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalį

Vyriausybė turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų pake-

tą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo bei atitinkamos dalies

akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo ir dėl naujai išleidžiamų nacionalinio

investuotojo akcijų įsigijimo.

Be to, lyginant teisinį reguliavimą matyti, kad jis taip pat skiriasi pagal numa-

tytą minimalų akcinės bendrovės „VST“ akcijų, kurios gali būti investuojamos į

nacio nalinio investuotojo įstatinį kapitalą, dydį. Pagal Atominės elektrinės įstatymo

11 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) akcinės bendrovės „VST“ kont-

rolinį akcijų paketą turintis akcininkas turi teisę investuoti daugiau kaip 1/2 bendro-

vės akcijų ir pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą – derėtis su Vyriausybe dėl

tokios akcijų dalies investavimo, o pagal šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario

1 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė turi teisę derėtis su minėtos bendrovės kontrolinį

akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies jam nuosavybės teise priklausan-

čių akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų vi-

suotiniame akcininkų susirinkime, investavimo.

Lyginant minėtą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog jis nesiskiria inter alia tuo,

kad tiek Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2007 m. birželio

28 d. redakcija), tiek šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 daly-

je nurodoma viena konkreti bendrovė (akcinė bendrovė „VST“), su kurios kontrolinį

akcijų paketą turinčiu akcininku Vyriausybė turi teisę derėtis dėl tam akcininkui nuo-

savybės teise priklausančios atitinkamos akcijų dalies investavimo į nacionalinį inves-

tuotoją. Be to, šis teisinis reguliavimas nesiskiria ir tuo, kad buvo ir yra nustatytas tas

pats akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko investavi-

mo į nacionalinį investuotoją (jo įstatinį kapitalą) būdas – investavimas tam akcinin-

kui nuosavybės teise priklausančiomis akcinės bendrovės „VST“ akcijomis.

Minėtą teisinį reguliavimą siejant su šioje konstitucinės justicijos byloje pareiš-

kėjo – Seimo neginčijamu Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turinčios priklau-

syti nacionalinio investuotojo akcijų dalies (akcijų minimalaus dydžio) reguliavimu,

nustatytu Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d.,

2008 m. vasario 1 d. redakcijos), pažymėtina, kad šis reguliavimas nesiskiria – Lietu-

vos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau

kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuoti-

niame akcininkų susirinkime.

60. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2008 m. vasario 1 d. re-

dakcija), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas keičiami ar

papildomi nebuvo.

61. Seimas 2008 m. vasario 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę

nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugu-


mui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 3 straipsnio pakeitimo bei papildymo ir įsta-

tymo papildymo 41 straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 14 d.

Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui tu-

rinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių

įstatymo (2002 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildy-

mais) 3 straipsnio 1 dalis (joje nustatytas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui

turinčių įmonių, kurių kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir

transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas, paliekant spren-

džiamąją galią valstybei, sąrašas) yra papildyta naujais punktais, inter alia 9 punktu:

„nacionalinis investuotojas, nurodytas Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įsta-

tymo ketvirtajame skirsnyje <...>“.

Minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugu-

mui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių

įmonių įstatymo (2002 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba)

papildymais) 3 straipsnio 3 dalis (joje nustatyta valstybės sprendžiamosios galios

reikšmė) yra pakeista ir išdėstyta taip: „Šiame Įstatyme valstybės sprendžiamoji ga-

lia reiškia, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytose įmonėse, išskyrus akcinę bendrovę

„Lietuvos energija“, valstybei turi priklausyti daugiau kaip 1/2 balsų suteikiančių šių

įmonių akcijų. Valstybės sprendžiamoji galia akcinėje bendrovėje „Lietuvos energi-

ja“ reiškia, kad valstybei, o įsteigus nacionalinį investuotoją ir kaip nepiniginį įnašą į

jo įstatinį kapitalą įnešus valstybei nuosavybės teise priklausančias akcinės bendro-

vės „Lietuvos energija“ akcijas, nacionaliniam investuotojui priklauso daugiau kaip

2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų.“

Minėto įstatymo 2 straipsniu Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turin-

čių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių

įstatymas yra papildytas 41 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta: „Ypatingą strategi-

nę reikšmę nacionaliniam saugumui turi Lietuvos Respublikos atominės elektrinės

įstatyme nurodytos Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtys su

Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, projek-

to įgyvendinimo bendrovė ir nauja atominė elektrinė.“

62. Vyriausybė 2008 m. vasario 20 d. priėmė nutarimą Nr. 131 „Dėl komiteto su-

darymo“, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 27 d. Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė su-

darė Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetą. Be to, minėto nutarimo 2 punkte

Vyriausybė sudarytam Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetui pavedė inter

alia „pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei rekomendacijas dėl nacionalinio in-

vestuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties, nacionalinio investuotojo įstatų ir

jų priedų projektų <...>“, „koordinuoti valstybės deleguojamų kandidatų į nacionali-

nio investuotojo bendrovės priežiūros organus atrankos ir paskyrimo procedūras“.

63. Vyriausybė 2008 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 331 „Dėl pritarimo

sutarties su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ projektui ir įgaliojimų suteiki-

mo“, kuris įsigaliojo 2008 m. balandžio 20 d.


Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė pritarė sutarties dėl nacionalinio investuoto-

jo sukūrimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Respublikos

vardu, ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ projektui ir jos priedų Nr. 1

(LEO LT, AB, steigimo sutartis), Nr. 2 (LEO LT, AB, įstatai), Nr. 3 (Kauno HE turtas,

teisės ir pareigos), Nr. 4 (Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos), Nr. 6 (Vyriausybės at-

skleidimo raštas), Nr. 7 (LEO LT, AB, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai),

Nr. 8 (Akcijų pasirašymo sutartis), Nr. 10 (Sandorio užbaigimo akto forma), Nr. 11

(Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma), Nr. 12

(Akcininkų sutarties tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Res-

publikos vardu, ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ forma) projektams.

Be to, minėto nutarimo 2 punktu Vyriausybė sutiko, kad uždaroji akcinė bend-

rovė „NDX energija“ jai nuosavybės teise priklausančias akcinės bendrovės „VST“

akcijas perleistų steigiamai LEO LT, AB.

Minėto nutarimo 3 punktu Vyriausybė įgaliojo ūkio ministrą Lietuvos valstybės

vardu pasirašyti nutarimo 1 punkte nurodytus dokumentus (išskyrus priedo Nr. 10

(Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma) projek-

tą) ir kitus dokumentus, būtinus sandoriui su uždarąja akcine bendrove „NDX ener-

gija“ užbaigti.

64. Vyriausybė 2008 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 332 „Dėl akcinės

bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų dividen-

dų“, kuriuo pavedė „Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių ak-

cinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų

akcijų valdytojai, priimti sprendimus neskirti dividendams šių bendrovių paskirsty-

tinojo 2007 metų pelno“.

Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad tokį sprendimą pri-

ėmė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas – uždaroji akci-

nė bendrovė „NDX energija“.

65. Europos Bendrijų Komisija 2008 m. balandžio 7 d. pateikė Lietuvai neofi cia-

lų paklausimą dėl informacijos apie Atominės elektrinės įstatymą bei Europos Sąjun-

gos viešųjų pirkimų teisės aktų laikymąsi steigiant Lietuvos nacionalinį investuotoją.

Ūkio ministerija į šį paklausimą atsakė 2008 m. balandžio 30 d.

66. Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybės turto įstatymo nuostatomis, inter alia

19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, Akcinių bendrovių įstatymu, Atominės elektri-

nės įstatymu, ir įgyvendindama Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758

patvirtintą Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų

ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašą bei Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutari-

mu Nr. 16 patvirtintą Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo

patikėjimo teise tvarkos aprašą, priėmė 2008 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 364

„Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, kuris įsigaliojo nuo

2008 m. balandžio 27 d., o šio nutarimo 1.2 ir 3 punktai, kaip nustatyta nutarimo

5 punkte, – įsteigus LEO LT, AB, ir apmokėjus įstatinį kapitalą.


Šio nutarimo 1 punkte Vyriausybė nustatė, kad valstybei nuosavybės teise pri-

klausantis fi nansinis turtas – 308 500 litų iš Ūkio ministerijai skirtų Lietuvos Res-

publikos valstybės biudžeto bendrųjų asignavimų kaip valstybės, kuriai atstovauja

Ūkio ministerija, įnašas, vykdant LEO LT, AB, steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo

turtinius įsipareigojimus, perduodamas steigiamai LEO LT, AB, įsigyjant 30 850 pa-

prastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų (1.1 punktas), o akcinės bendrovės

„Lietuvos energija“ valstybei nuosavybės teise priklausančios 664 700 833 paprasto-

sios vardinės 1 lito nominalios vertės akcijos, sudarančios 96,4012 proc. akcijų ir balsų

visuotiniame akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ susirinkime, ir akcinės bendro-

vės Rytų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausanti 351 316 161 pa-

prastoji vardinė 1 lito nominalios vertės akcija, sudaranti 71,347 proc. akcijų ir balsų

visuotiniame akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcininkų susirinkime, per-

duodamos kaip valstybės, kuriai atstovauja Ūkio ministerija, įnašas, didinant LEO LT,

AB, įstatinį kapitalą (1.2 punktas).

Be to, minėto nutarimo 2 ir 3 punktuose Vyriausybė pavedė Ūkio ministeri-

jai atstovauti valstybei LEO LT, AB, steigiamajame susirinkime ir įgalioti savo ats-

tovą visuotiniame akcininkų susirinkime balsuoti už įstatinio kapitalo didinimą

4 999 500 000 litų papildomais įnašais, nustatant akcijų emisijos kainą – 14,28 lito ir

išleidžiant 10 litų nominalios vertės 499 950 000 paprastųjų vardinių akcijų, iš kurių

308 469 150 akcijų perduodama valstybei.

Šio nutarimo 4 punktu Vyriausybė perdavė Ūkio ministerijai minėtas (tame nu-

tarime nurodytas) valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas valdyti, naudoti

ir disponuoti jomis patikėjimo teise.

67. Ūkio ministras, veikdamas pagal Vyriausybės 2008 m. balandžio 15 d. nu-

tarimą Nr. 331 „Dėl pritarimo sutarties su uždarąja akcine bendrove „NDX energi-

ja“ projektui ir įgaliojimų suteikimo“, Lietuvos Respublikos vardu 2008 m. balandžio

29 d. su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ pasirašė Sutartį dėl nacionalinio

investuotojo sukūrimo.

Šios sutarties 2 punkte nustatyta, kad sutarties objektas yra nacionalinio inves-

tuotojo sukūrimas įsteigiant LEO LT ir konsoliduojant į nacionalinio investuotojo

įmonių grupę LEO LT, akcines bendroves „Lietuvos energija“, Rytų skirstomuosius

tinklus ir „VST“, kurioje LEO LT veiks kaip šios grupės patronuojanti bendrovė ir ku-

rioje Lietuvos Respublikai priklausys daugiau kaip 1/2 akcijų bei balsų LEO LT vi suo-

tiniame akcininkų susirinkime.

Be to, nacionalinio investuotojo sukūrimas apima inter alia nacionalinio inves-

tuotojo steigimą (3.1 punktas), įstatinio kapitalo didinimą ir akcijų pasirašymą

(3.2 punktas) bei sandorio užbaigimą (3.3 punktas).

Pagal minėtos sutarties 3.1 punktą per 21 dieną nuo sutarties pasirašymo

Vyriausybė ir uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ įsteigs LEO LT; steigimo metu

LEO LT įstatinis kapitalas sudarys 500 000 litų ir bus padalytas į 50 000 paprastųjų

vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų; steigimo metu akcijų emisijos kai-


na bus 10 litų; Vyriausybė Lietuvos Respublikos vardu pasirašys ir apmokės pini-

gais 30 850 paprastųjų vardinių LEO LT akcijų, kurios sudarys 61,7 proc. LEO LT

įstatinio kapitalo, o uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ pasirašys ir apmokės

pinigais 19 150 paprastųjų vardinių LEO LT akcijų, kurios sudarys 38,3 proc. LEO LT

įstatinio kapitalo.

Be to, pagal minėtos sutarties 3.2 punktą LEO LT įstatinis kapitalas turi būti

di dinamas, sandorio užbaigimo dieną išleidžiant 499 950 000 paprastųjų vardinių

10 litų nominalios vertės akcijų emisiją, kurių kiekvienos emisijos kaina bus lygi

14,28 lito; naujai išleidžiamų LEO LT akcijų emisijos kaina bus apmokama Lietuvos

Respublikai nuosavybės teise priklausančiomis akcinių bendrovių „Lietuvos energija“

ir Rytų skirstomųjų tinklų akcijomis (atitinkamai sudarančiomis 96,4012 proc. akcijų

ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcininkų susirinkime

ir 71,347 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „RST“ akcininkų

susirinkime) ir uždarajai akcinei bendrovei „NDX energija“ nuosavybės teise pri-

klausančiomis akcinės bendrovės „VST“ akcijomis (sudarančiomis 97,0955 proc.

akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „VST“ akcininkų susirinkime).

Minėtos sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad sandoris bus užbaigtas 2008 m.

gegužės 27 d.

Minėtos sutarties 10 punkte nustatyta, kad neatskiriama sutarties dalis yra

12 sutarties priedų: priedas Nr. 1 – Steigimo sutartis, Nr. 2 – Įstatai, Nr. 3 – Kauno HE

turtas, teisės ir pareigos, Nr. 4 – Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos, Nr. 5 – NDX

energijos Atskleidimo raštas, Nr. 6 – Vyriausybės Atskleidimo raštas, Nr. 7 – LEO LT

visuotinio akcininkų susirinkimo projektai, Nr. 8 – Akcijų pasirašymo sutarties for-

ma, Nr. 9 – Vyriausybės, LEO LT ir NDX energijos asmeninių vertybinių popierių

sąskaitų įrašų, susijusių su Sandorio užbaigimu, formos, Nr. 10 – Sandorio užbaigimo

akto forma, Nr. 11 – Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibai-

gusia forma, Nr. 12 – Akcininkų sutarties forma.

Pagal priedų Nr. 3 (Kauno HE turtas, teisės ir pareigos) ir Nr. 4 (Kruonio HAE

turtas, teisės ir pareigos) iš esmės tapačius 1.3, 2.7 punktus ir kitas šių priedų nuo-

statas ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo sandorio užbaigimo dienos nuo akcinės

bendrovės „Lietuvos energija“, kuri tęs veiklą, „turi būti teisiškai ir funkciškai at-

skirta“ jos fi lialas esanti Kauno HE, kurią „valdys ir elektros gamybos bei rezervavi-

mo veiklą vykdys naujai sukurta akcinė bendrovė“, taip pat fi lialas esanti Kruonio

HAE, kurią „valdys ir elektros gamybos bei rezervavimo veiklą vykdys naujai sukur-

ta akcinė bendrovė“, o visas išlaidas, susijusias su atskyrimo įgyvendinimu, lygiomis

dalimis prisiims ir padengs „Lietuvos energija“, Kauno HE ir Kruonio HAE.

Priede Nr. 12 yra įtvirtinta Akcininkų sutartis. Pagal jos 7.2.1 punktą uždaroji

akcinė bendrovė „NDX energija“ įsipareigoja 24 mėnesius nuo nacionalinio inves-

tuotojo sukūrimo sandorio užbaigimo dienos, numatytos Sutartyje dėl nacionali-

nio investuotojo sukūrimo, be Vyriausybės sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti

jos turimų LEO LT, AB, akcijų, šių akcijų suteikiamų teisių ir (arba) balsų visuoti-


niame akcininkų susirinkime tokiu būdu, kad uždarosios akcinės bendrovės „NDX

energijos“ turima LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime

dalis taptų mažesnė nei 166 700 000 (vienas šimtas šešiasdešimt šeši milijonai sep-

tyni šimtai tūkstančių) paprastųjų vardinių 10 litų (dešimties litų) nominalios vertės

LEO LT, AB, akcijų, Sutartyje dėl Nacionalinio investuotojo sukūrimo numatyto San-

dorio užbaigimo dieną sudarančių 33,34 proc. (trisdešimt tris ir trisdešimt keturias

šimtąsias procento) visų LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susi-

rinkime.

68. Vyriausybė, vadovaudamasi Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio

28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) 8 ir 20 straipsnių nuo-

statomis, 2008 m. gegužės 19 d. priėmė nutarimą Nr. 479 „Dėl valstybei nuosavybės

teise priklausančių akcijų LEO LT AB suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos aprašo

patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. gegužės 30 d.

Šio nutarimo 1 punkte Vyriausybė patvirtino Valstybei nuosavybės teise pri klau-

sančių akcijų LEO LT, AB, suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos aprašą.

Minėto nutarimo 2.1 punkte Vyriausybė inter alia nustatė, kad valstybei nuo-

savybės teise priklausančių LEO LT, AB, akcijų suteikiamas turtines ir neturtines

teises įgyvendina Ūkio ministerija, kuriai akcijos perduotos patikėjimo teise valdyti,

naudoti ir disponuoti jomis.

Pagal minėto nutarimo 2.2 punktą akcijų valdytojas (Ūkio ministerija), atsto-

vaudamas valstybei, privalo analizuoti bendrovės veiklą ir veikti valstybės naudai,

laikydamasis Atominės elektrinės įstatymo nuostatų ir Valstybės turto įstatymo

81 straipsnyje išdėstytų principų.

Pagal minėto nutarimo 2.4 punktą, atstovaujant valstybei bendrovėje, netaiko-

mos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 567 „Dėl valstybės ir savivaldybių

turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse

bendrovėse“, Vyriausybės 1997 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 20 „Dėl dividendų už

valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas“ ir Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio

23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių

bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų bu hal-

terių darbo apmokėjimo“ nuostatos su vėlesniais jų pakeitimais.

Minėto nutarimo 1 punktu patvirtintame Valstybei nuosavybės teise priklausančių

akcijų LEO LT, AB, suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos apraše inter alia reguliuo-

jama Ūkio ministerijai Vyriausybės perduotos patikėjimo teisės valdyti, naudoti vals-

tybei nuosavybės teise priklausančias steigiamos LEO LT, AB, akcijas ir disponuoti

jomis įgyvendinimo tvarka. Be to, šiame apraše yra įtvirtintos fi zinio asmens, kurį

Ūkio ministerija įgalioja įgyvendinti valstybės, kaip bendrovės akcininkės, netur-

tines teises bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo metu ir ne tokio susirinkimo

metu, teisės ir pareigos. Minėtame apraše inter alia nurodyta: „Įgaliotiniu skiriamas

Ūkio ministerijos valstybės tarnautojas“ (17 punktas).

69. 2008 m. gegužės 20 d. LEO LT, AB, įregistruota juridinių asmenų registre.


70. LEO LT, AB, įstatų 1 punkte inter alia nustatyta, kad „LEO reiškia „Lietu-

vos elektros organizacija“; pagal šių įstatų 4 punktą LEO LT, AB, kartu su jos dukte-

rinėmis įmonėmis yra LEO LT, AB, įmonių grupė, kuri nėra juridinis asmuo; minėtų

įstatų 20 punkte nustatyta, kad bendrovės įstatinis kapitalas yra 5 mlrd. litų; įstatų

17 punkte nustatyta: „bendrovės veikla yra bendrovės įmonių grupės patronuojan-

čios bendrovės veikla; bendrovės veiklos objektas yra: elektros energetikos įmonių

dalyvio teisių įgijimas, naudojimasis, valdymas ir disponavimas jomis; dukterinių

įmonių ir kitų įmonių, kurių dalyviu bendrovė yra, veiklos analizė; dukterinių įmo-

nių kontrolė; dukterinių įmonių veiklos gairių ir veiklos taisyklių nustatymas; duk-

terinių įmonių veiklos koordinavimas; paslaugų teikimas dukterinėms įmonėms ir

kitoms įmonėms, kurių dalyviu bendrovė yra, ir dukterinių įmonių ir kitų įmonių,

kurių dalyviu bendrovė yra, fi nansavimas; bendrovės įmonių grupės reprezentavi-

mas; bendrovė negali verstis jokia kita veikla.“

71. Nacionalinis investuotojas – akcinė bendrovė LEO LT, AB, 2008 m. lie-

pos 29 d. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „InterLinks“. Pagal šios bendrovės įstatų

13 punktą pagrindinė bendrovės veika yra „tarpsisteminių elektros jungčių, sujung-

siančių Lietuvos Respublikos ir kitų elektros energetikos sistemų elektros perdavimo

tinklus, projektų <...> vystymas ir įgyvendinimas <...>“.

Be to, nacionalinis investuotojas – akcinė bendrovė LEO LT, AB, 2008 m. rug-

pjūčio 28 d. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Visagino atominė elektrinė“. Pagal

šios bendrovės įstatų 11 punktą „bendrovės pagrindinė veikla yra naujos atominės

elektrinės Lietuvos Respublikoje projekto parengimas, įskaitant, bet neapsiribojant,

projektines studijas, strateginį planavimą ir rizikų valdymą, investicinį planavimą,

parengiamųjų projekto darbų organizavimą, vykdymą ir kontrolę“.

72. Europos Bendrijų Komisija (Generalinis sekretoriatas bei Vidaus rinkos ir

paslaugų generalinis direktoratas) 2008 m. rugpjūčio 25 d. pateikė Lietuvai papildo-

mą paklausimą, susijusį su ofi cialiu pranešimu dėl akcinės bendrovės „VST“ priva-

tizavimo sąlygų ir prašė pateikti papildomą informaciją apie LEO LT, AB, ir akcinės

bendrovės „VST“ akcininkų struktūrą, bendrovių įstatus, poveikį smulkiesiems akci-

nės bendrovės „VST“ akcininkams, Europos ir transatlantinės integra cijos kriterijų

bei patvirtinti, kad, pardavus LEO LT, AB, akcijas kitiems privatiems investuotojams,

Atominės elektrinės įstatymu Europos Sąjungos investuotojai, palyginti su Lietuvos

investuotojais, nebus diskriminuojami.

Ūkio ministerija 2008 m. spalio 7 d. pateikė atsakymą į minėtą papildomą pa-

klausimą. Šiame atsakyme ji inter alia pateikė nuomonę, kad LEO LT, AB, sukū ri mas

neturėjo jokio išskirtinio poveikio akcinės bendrovės „VST“ smulkiųjų akcininkų tei-

sėms bei LEO LT, AB, dukterinių bendrovių (akcinės bendrovės „Lietuvos ener gija“ ir

akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų) smulkiųjų akcininkų teisėms, ir išdėstė šią

nuomonę pagrindžiančius argumentus. Be to, atsakyme Ūkio ministerija, remdama-

si Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituci-

nio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, užtikrino, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nustatytų


taisyk lių ir netaikoma jokia praktika, kuri neleistų Europos Sąjungos, Europos ekono-

minės bendrijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ar

Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) valstybių narių subjektams investuoti

į Lietuvos juridinius asmenis, inter alia LEO LT, AB, ir jos dukterines įmones arba dėl

kurių tokioms investicijoms būtų taikomi leidimai ar kitokio pobūdžio apribojimai.

73. Europos Bendrijų Komisija (Konkurencijos generalinis direktoratas) 2008 m.

rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai suteik-

ti tam tikrą informaciją apie LEO LT, AB, sandorį. Šiame prašyme Komisija paprašė

inter alia pateikti įrodymų, kad Lietuvos Respublika elgėsi kaip privati investuoto-

ja, t. y. stengėsi gauti didžiausią LEO LT, AB, dalį, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, ir

kad „NDX energijos“ 38,3 proc. nuosavybės teisių dalis LEO LT, AB, teisingai atitin-

ka Vilniaus prekybos grupės į LEO LT, AB, įnešto turto dalį (natūra arba kita), paly-

ginti su Lietuvos Respublikos įnašu. Ūkio ministerija 2008 m. lapkričio 22 d. pateikė

atsakymą į šį paklausimą.

74. Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetas 2008 m. rugsėjo 18 d. iš es-

mės pritarė parengtajai LEO LT, AB, veiklos strategijai ir pasiūlė LEO LT, AB, stebėto-

jų tarybai patikslinti šią strategiją atsižvelgiant į Nacionalinio investuotojo priežiūros

komiteto posėdyje pareikštas pastabas bei pasiūlymus (Nacionalinio investuotojo

priežiūros komiteto 2008 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokolas Nr. 1).

75. Apibendrinant čia pateiktą Lietuvos Respublikos teisėkūros elektros energe-

tikos srityje raidos apžvalgą pažymėtina, kad, kaip minėta, atkūrus Lietuvos Respub-

likos nepriklausomybę, elektros energetikos srityje dar kurį laiką veikė valstybinė

centralizuota monopolinė sistema, kurioje elektros energijos gamybos, perdavimo ir

skirstymo sritys nebuvo atskirtos; iki 2003 m. įvykusio privatizavimo akcinė bendro-

vė „VST“ buvo sudedamoji elektros energetikos sistemos dalis, po privatizacijos ji ir

toliau liko šios sistemos dalimi; Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare ir

prisiėmus tarptautinius įsipareigojimus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, buvo

siekiama, kad Lietuvos valstybė išliktų branduolinės energetikos šalimi. Tai laikoma

strateginiu Lietuvos valstybės tikslu, užtikrinančiu nacionalinį saugumą. Siekiant šio

tikslo buvo priimtas Atominės elektrinės įstatymas.

II

1. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straips-

nyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, to-

dėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo,

tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant

kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pa-

žeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas

teisės normas.

1.1. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas

privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šios trys ver-


tybės – privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, kaip ne

kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, apibrėžia Lietuvos ūkio pagrindą, inter

alia tuo požiūriu, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimy-

bių visuma, suponuojanti sutarčių sudarymo laisvę, galimybes nekliudomai pertvar-

kyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti

esančius, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ūkinės veiklos laisvė nėra

absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apri-

bojimų. Kita vertus, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitu-

cinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d.

nutarimai). Todėl ūkinės veiklos laisve ir valstybės nustatytais jos ribojimais neleisti-

na paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjek-

tų lygiateisiškumas ar sąžininga konkurencija.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė

ir iniciatyva grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turė-

ti nuosavybę, todėl Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta asmens konstitucinė teisė į

nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga;

ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.

1.2. Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė remia visuomenei

naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis

Teismas, yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių, ji sudaro konstitu-

cines teisines prielaidas inter alia diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos regulia-

vimui pagal bendros tautos gerovės kriterijų ir suponuoja valstybės ir savivaldybių

institucijų pareigą nekliudyti reikštis bei plėtotis asmenų iniciatyvai, jei ji nėra žalin-

ga visuomenei.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio

nuostatą, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą,

būtų neteisinga suvokti „kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūki-

nes pastangas ar veiklą“, nes valstybė turi galimybę pasirinkti (Konstitucinio Teismo

1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

1.3. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę

veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūki-

nę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir

privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atski-

rų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama

paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, val-

dančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems

interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti to-

kio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai riboja-

mi daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos


nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos

galimybės jai reikštis.

Be to, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisinis reguliavimas –

tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma, kuria galima nustatyti inter alia

pagrįstus, nediskriminacinius, aiškiai suformuluotus ūkinės veiklos draudimus ir, at-

sižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifi ką, keisti ūkinės veiklos drau-

dimų ir leidimų santykį, jei besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui nėra paneigiami

Konstitucijoje įtvirtinti ūkinės veiklos reguliavimo principai. Todėl Seimas, kaip įstaty-

mų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios insti-

tucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką.

Tokios politikos, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, „turinio (inter alia

prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pa-

grįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir ge-

resnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau

suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pa-

grįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau

suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio regulia-

vimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Kons-

tituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis

reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gero-

vei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje

įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“ (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsė-

jo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

Be to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad minėta dingstis savaime negali

būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis

reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam

tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonomi-

nę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes ūkinės veiklos diferen-

cijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį)

teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos, atskirų ūkio subjektų teisinės padė-

ties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais,

siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifi kos, įvairumo

ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas,

draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs ir tai, kad „Konstitucijos 46 straips-

nio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prie-

laidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio

gyvenimo įvairovę bei pokyčius“.

Pažymėtina ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustaty-

mas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai

pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys


turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjek-

tų teisių daugiau nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą

interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad vals-

tybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos

46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tar-

nautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog valstybė, reguliuo-

dama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą

teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifi ka; taigi valstybė, atsižvelgdama į

ūkinės veiklos specifi ką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; įstatymų

leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros ener-

getikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos

ištekliai, materialiniai, fi nansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; iš Konstitucijos (inter alia iš

jos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tar-

nautų bendrai tautos gerovei) kyla konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį

teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materia lines ir

fi nansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrinta bendra tautos gerovė.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad

Konstitucijos 46 straipsnio nuostatose įtvirtinti principai ir vertybės, inter alia tai,

kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kad

įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurenci-

jos laisvę, negali būti priešpriešinami. Siekiant bendros tautos gerovės yra pateisina-

mas diferencijuotas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į reguliuojamos ūkinės veiklos

srities specifi ką. Minėtas elektros energetikos ypatumas – riboti elektros energeti-

kos ištekliai lemia ribotas įstatymų leidėjo galimybes rinktis alternatyvias priemones

bendrai tautos gerovei elektros energetikos srityje užtikrinti. Taigi, siekiant užtikrinti

bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje, būtinas specialus teisinis reguliavi-

mas atsižvelgiant į energetikos specifi ką.

1.4. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas draudžia mono-

polizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Nuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“, kaip ne kartą yra

konstatavęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. ne-

galima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio sri-

tyje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota, tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir

rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuo-

ti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius

monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielai-

das taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskri-

minacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų

valstybinį reg lamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjek-


tui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio sub jektai lai-

kosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus

interesus. Be to, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, monopolis – tai išimti-

nė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje (Konstitucinio

Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. kovo 15 d. nutarimai). Monopolis yra ir tokia

būklė, situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje srityje gali veikti be

konkurencijos (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas). Be to, kaip

Konstitucinis Teismas konstatavo 2004 m. sausio 26 d. nutarime, pagal Konstituciją

monopolio įvedimas yra ir nepagrįstas privilegijų teikimas tam tik ram ūkio subjektui

(jų grupei), kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ri-

bojimas; privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio

subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu; tai nesude-

rinama su Konstitucijos 29 ir 46 straipsnių reikalavimais; siekiant socialiai reikšmingų

tikslų gali būti nustatomos įvairios kitos priemonės, bet ne monopolijos įvedimas.

Sąžiningos konkurencijos apsauga, kaip yra ne kartą konstatavęs Konstitucinis

Teismas, yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną regu-

liuojant ūkinę veik lą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optima-

liai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį

augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negaran-

tuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją. Taigi kons-

titucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios,

savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos

laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti kon-

kurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, pikt naudžiavimo

vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami kon-

centracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustaty-

tų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už

jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. balandžio 9 d.,

2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybė,

reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia jai nuosavybės teise priklausančio turto tvarky-

mo (inter alia investavimo) aspektu, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį (regu-

liuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) turi paisyti, kad toks

reguliavimas atitiktų iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylančius reikalavimus,

t. y. nesudarytų sąlygų monopolizuoti gamybą ir rinką, paneigti sąžiningos konku-

rencijos laisvę.

1.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 46 straipsnio 5 da-

lyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė gina vartotojo interesus, suponuoja tai, kad teisės

normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valsty-

bės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o jeigu

tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruotos, valstybės val-


džios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtik-

rintų vartotojų interesų apsaugą (2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m.

sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstituci-

nė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta pirmiausia įstatymų

leidėjui nustatant bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią reguliuojamos ūkinės veikos

specifi ką, specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemones.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikros ūkinės

veiklos sritys turi joms būdingą santykių specifi ką, kuri inter alia gali suponuoti var-

totojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose

ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifi ka, ypatumai tam tikro-

se ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo tei-

sinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje. Taigi

vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos

srityse gali skirtis priklausomai nuo konkrečios ūkinės veiklos santykių specifi kos.

Ūkinės veiklos specifi ka, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkre-

čių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas,

t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo

santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas.

Veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo užtikrinimas supo-

nuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti vartotojų teisių, in-

teresų apsaugos institucinę sistemą, t. y. įstatymu turi būti nustatytos valstybės

institucijos, aiškiai apibrėžta jų kompetencija, sudarytos teisinės prielaidos tokioms

valstybės institucijoms užtikrinti realią vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą

atitinkamoje ūkinės veiklos srityje.

Iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos varto-

tojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų

leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvie-

nam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems var-

totojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai.

Kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia

taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje;

įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nusta-

tymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri,

pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant elektros energijos

kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus.

2. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso kons-

titucinio reguliavimo kontekste, atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 128 straipsnio

2 dalies nuostatas.

3. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdy-

mo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Tai aiškindamas Konsti-


tucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto

perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuo-

se turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti spren-

dimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų

nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto per-

davimo sąlygos ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos

8 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutari-

mai). Tai taikytina ir Vyriausybei, kuri neturi diskrecijos spręsti dėl kurio nors ati-

tinkamus santykius reguliuojančio įstatymo nuostatų netaikymo, jeigu tam tikros to

įstatymo nuostatos netaikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose (Konsti-

tucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuostata „valstybei nuosavy-

bės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžia-

mas įstatymu“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą visi valstybei nuosavybės teise

priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn santykiai turi būti reguliuo-

jami tik įstatymu – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos

santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu

ir nekonkuruoja su juo (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra kons-

tatavęs ir tai, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir

turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų

savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos,

nuosavybės teises; pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal

kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo

būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų

asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuome-

nės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, fi nansine

prasme) (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m.

liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Šie konstituciniai

imperatyvai taikytini ir valstybės turto investavimo atvejais.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal

Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas

įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta: valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos,

taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo.

Valstybės turto investavimo kriterijų nustatymas nėra savitikslis – turi būti nusta-

tyti tokie kriterijai, kurie užtikrintų viešąjį interesą, iš Konstitucijos, inter alia jos

128 straipsnio 2 dalies, kylančių imperatyvų laikymąsi. Įstatymų leidėjui kyla parei-

ga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter alia leistų dife-

rencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifi ką ir

reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes. Tai,

kad valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, subjektai, turintys teisę priimti


sprendimus dėl valstybės turto investavimo, turi būti nustatyti tik įstatymu, nereiš-

kia, kad Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės turto

santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti vals-

tybės turto investavimo tvarką, procedūras), kurie yra grindžiami įstatymu ir nekon-

kuruoja su juo. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo

būdus. Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo,

kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia

su privačiu asmeniu. Valstybė pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus turi

atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pa-

grįsti visuomenės poreikiai ir interesai. Valstybės turto investavimas konstituciškai

būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei arba būtų pa-

žeidžiamos kitų asmenų teisės. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto in-

vestavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąžiningą konku-

renciją arba sudarytos prielaidos piktnaudžiauti investuojant valstybės turtą ir val-

dant valstybės investuotą turtą.

4. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti kons-

titucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitu-

cijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės

veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei

(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms

valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtin-

ta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas rei-

kalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai

(Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rug-

sėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laiko-

masi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme

gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų,

esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio

23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m.

gruodžio 24 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui prin-

cipas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės nor-

ma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors

tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas

traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio

20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m.

gruodžio 24 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra

konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų)


lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevieno-

dą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausan-

čių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra

tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pa-

teisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vie-

nodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių,

visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas

yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikyti-

nas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės

13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į

konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, ku-

riems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Kons-

titucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d.,

2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos

29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes

(Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas inter alia nebūtų pažeidžiamas,

jei nevienodu (diferencijuotu) teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatomi specialūs rei-

kalavimai arba tam tikros sąlygos, susijusios su reguliuojamų santykių ypatumais,

būtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Asmenų lygybės prob-

lema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar

pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio

Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m.

spalio 30 d. nutarimai).

5. Pažymėtina, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra

glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo

2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu

(Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas).

Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitu-

cinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros

subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžia-

mi bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma

taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas

teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuoja-

mų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; įstatymuose ir

kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas,

neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės

sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu

skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; nustatant teisinius ap-

ribojimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo,


pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenė-

je ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir

priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia

šiems tikslams pasiekti; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti

prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asme-

nų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt.

Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – principas,

kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi va-

dovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis ne-

gali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m.

gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucinis

Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstituci-

jai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo re-

guliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo

2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. birželio 19 d., 2007 m. birželio

27 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Kons-

titucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos

(Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra

susijęs su konstituciniu valdžių padalijimo principu, inter alia įtvirtintu Konstitu-

cijos 5 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konstituciją Lietuvoje valstybės valdžia yra organi-

zuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu. Konstitucinis Teismas

savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas

reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos,

pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai

valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kad instituci-

jos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje val-

džių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp

kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais, kad

Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgalio-

jimus viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų

perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai realizuoti jo

konstitucinę kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį valdžios galias riboja Konstitucija. Kons-

titucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies

nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, yra pažeidžiama, jeigu nustatomas

toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos

5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos

valdžios institucijos galios (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m.


gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. kovo 28 d.

nutarimai).

Vidinė teisės sistemos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės

principas, yra inter alia susijusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu,

inter alia legislatyvine omisija. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spra-

ga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių san-

tykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas

nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau

poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omi-

sijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos

nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeni-

nių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje),

nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija

(Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).

Be to, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „legislatyvinę omisiją, kaip

atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinį, būtina skirti

nuo teisės spragų, atsiradusių dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai ne-

buvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam

tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuo-

meniniai santykiai liko teisiškai nesureguliuoti. Tam tikromis aplinkybėmis, būtent

tada, kai Konstitucija reikalauja, kad tie visuomeniniai santykiai būtų teisiškai sure-

guliuoti (o kai kada ir eksplicitiškai nurodo, kad jie turi būti sureguliuoti ne bet kokiu

teisės aktu, o konstituciniu įstatymu arba įstatymu), toks teisėkūros veiksmų nebuvi-

mas iš tikrųjų gali sudaryti prielaidas susidaryti antikonstitucinei situacijai – tokiai

visuomeninių santykių būklei, kai šie santykiai klostosi ne teisės pagrindu, nors, kaip

minėta, Konstitucija reikalauja, kad jie būtų teisiškai reguliuojami. Tačiau toks teisi-

nis reguliavimas, tiksliau, jo nebuvimas, nėra legislatyvinė omisija“ (Konstitucinio

Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Šiame kontekste paminėtinos tokios Konstitucinio Teismo anksčiau priimtuose

aktuose suformuluotos legislatyvinės omisijos doktrinos nuostatos:

– tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tiriamajame teisės

akte (jo dalyje) gali būti siejamas inter alia su teisinėmis situacijomis, kai ekspliciti-

nio teisinio reguliavimo nenustatymas tame teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas

teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės

aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje)

esama teisės spragos, kuri savo ruožtu gali būti traktuojama inter alia kaip legislaty-

vinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors ki-

tas aukštesnės galios teisės aktas);

– legislatyvinės omisijos samprata apima keletą aspektų:

1) eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santy-

kius, nebuvimas tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas



aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse) ir jeigu to eksplicitinio teisinio reguliavi-

mo nenustatymo tiriamajame teisės akte (jo dalyje) negalima traktuoti kaip aptartojo

implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio ir pratęsiančio eksplicitiškai nustatytą

teisinį reguliavimą, yra traktuotinas kaip tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitu-

cija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas), – legislatyvinė omisija;

2) legislatyvinė omisija reiškia, kad tiriamajame teisės akte (jo dalyje) nenustaty-

tas atitinkamas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos

nuoseklumo, vidinio neprieštaravimo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių

santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje);

3) atitinkamas teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas būtent tame teisės

akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja Konstitucija (arba kuris nors kitas aukš-

tesnės galios teisės aktas, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės

akto (jo dalis) atitiktis);

– legislatyvinės omisijos par excellence „aptikimas“ žemesnės galios teisės akte

(jo dalyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos,

yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitin-

kama apimtimi, t. y. ta apimtimi, kuria tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas

aukštesnės galios teisės aktų, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijos, reikalaujamas

teisinis reguliavimas) Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

III

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d.

redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregist-

ruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir vei-

kiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai

atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vie-

nintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos

sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, atitikties

Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.

1. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnyje „Nacionalinis investuotojas“

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatyta:

„1. Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietu-

vos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas pri-

vatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau

ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio

3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė for-

ma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respubli-

koje. Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per

savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energe-

tikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siek-






Karalystės elektros energetikos sistemomis.

2. Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, suda-

rantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio inves-

tuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Kitą nacionalinio investuotojo įstatinio

kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės inte-

gracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas Strateginę reikšmę nacionaliniam

saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrin-

ti svarbių įmonių įstatymo, taip pat kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų

nustatytomis sąlygomis bei tvarka.

3. Nacionalinis investuotojas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionali-

nio investuotojo įmonių grupė. Pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti

nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Nacio-

nalinis investuotojas gali verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja nacionalinio inves-

tuotojo veiklos tikslui.

4. Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonės vykdo teisės aktų nustaty-

ta tvarka atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos

operatoriaus ir kitokią veiklą. Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonė gali

verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja tokios įmonės veiklos tikslui.

5. Nacionalinio investuotojo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, ste-

bėtojų taryba, valdyba ir bendrovės vadovas.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimami spren-

dimai dėl balsavimo nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime

turi sudaryti reikiamas prielaidas viešai prekiauti nacionalinio investuotojo akcijo-

mis reguliuojamoje rinkoje, kaip ją apibrėžia Finansinių priemonių rinkų įstatymas.

Ši nuostata neįpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos instituci-

jos priimti sprendimą dėl nacionalinio investuotojo akcijų pardavimo ar kitokio per-

leidimo.

7. Su nacionalinio investuotojo valdybos nariais sudaromos sutartys, kuriose turi

būti numatytos valdybos narių teisės, pareigos bei atsakomybė. Sutarties su kiekvienu

valdybos nariu sąlygas nustato ir įgaliotą asmenį nacionalinio investuotojo vardu pa-

sirašyti sutartis paskiria stebėtojų taryba.

8. Nacionalinis investuotojas ir nacionalinio investuotojo organai turi veikti taip,

kad nacionaliniam investuotojui visada nuosavybės teise priklausytų ne mažiau kaip

2/3 akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų

ir akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Jeigu

akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir

akcinės bendrovės „VST“ vykdomos veiklos rūšys reorganizuojant, pertvarkant ar ki-


tokiu būdu būtų atskirtos, perduotos ar perleistos, bendrovei tiesiogiai ar netiesiogiai

turi priklausyti ne mažiau kaip 2/3 akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinki-

me bendrovėse, kurioms nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos elektros

energijos perdavimo tinklas, elektros energijos skirstomieji tinklai, taip pat bendro-

vėse, kurios vykdo elektros energijos perdavimo, elektros energijos rinkos operato-

riaus, elektros energijos skirstymo ir visuomeninio elektros energijos tiekėjo veiklas.

9. Šis įstatymas nesuteikia nacionalinio investuotojo bendrovei išskirtinių teisių

kitų asmenų atžvilgiu įgyvendinti šiame straipsnyje nurodytų Lietuvos Respublikos

elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės

elektros energetikos sistemomis statybos projektus.“

2. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio

1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lie-

tuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam lai-

kui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas

yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ atitiktį Kons-

titucijos 46 straipsnio 5 daliai tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, vienintelis nacio-

nalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo

akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas.

3. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasa-

rio 1 d. redakcija) nuostata nacionalinio investuotojo tikslo aspektu aiškintina šio įsta-

tymo visos 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 8 straipsnio 3 dalies

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) ir kitų šio įstatymo nuostatų kontekste, kaip antai:

– Lietuvos Respublikos Seimas priima Atominės elektrinės įstatymą inter alia:

įgyvendindamas Nacionalinę energetikos strategiją ir atsižvelgdamas į Europos Są-

jungos energetikos politikos strategiją; siekdamas užtikrinti energijos tiekimą iš

skirtingų, saugių, tausių, šiltnamio efektą sukeliančių dujų neišmetančių energijos

šaltinių ir skatinti ekonomikos augimą ateityje; siekdamas apsaugoti Lietuvos Res-

publikos esminius interesus ir nacionalinį saugumą; pabrėždamas europinės ir trans-

atlantinės integracijos principų įgyvendinimo svarbą plėtojant Lietuvos energetikos

sektorius ir užtikrinant šalies energetinį saugumą; įvertindamas privačių juridinių

asmenų iniciatyvą, kurios pagrindu gali būti rengiamas, vystomas ir įgyvendinamas

regioninės atominės elektrinės projektas Lietuvoje; siekdamas pakeisti prarandamus

elektros energijos generuojančių šaltinių galingumus dėl Ignalinos atominės elektri-

nės uždarymo ir sudaryti teisines prielaidas pastatyti Lietuvoje naują atominę elektri-

nę (Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) preambulė);

– „Šio įstatymo paskirtis ir tikslas yra nustatyti naujos atominės elektrinės pro-

jekto įgyvendinimo nuostatas, sudaryti teisines, fi nansines ir organizacines prielai-

das naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti“ (1 straipsnis (2007 m. birželio

28 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas – privatus juridinis asmuo, nurodytas šio įstaty-

mo ketvirtajame skirsnyje“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalis);


„Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo dukterines

įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį,

įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos Respubli-

kos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sis-

temas ir elektros energijos vidaus rinkas“ (8 straipsnio 3 dalis (2008 m. vasario 1 d.

redakcija);

– įgyvendindamos 8 straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą „Lietuvos Res-

publikos Vyriausybė ir valstybės institucijos <...> užtikrina, kad: 1) nacionalinis in-

vestuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir

visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos

elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, pa-

tikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija; 2) nacionalinio investuotojo

ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji atitiktų Lietuvos Res-

publikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei geriausią Europos Sąjungos

valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką; <...>“ (8 straipsnio 4 dalis

(2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Investuotojai – nacionalinis investuotojas ir strateginiai partneriai“ (3 straips-

nio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalis); „Projekto įgyvendinimo bendro-

vė – privatus juridinis asmuo, įsteigtas projektui įgyvendinti“ (3 straipsnio (2007 m.

birželio 28 d. redakcija) 5 dalis);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė gali būti steigiama nacionalinio investuoto-

jo iniciatyva, sudarant galimybę dalyvauti strateginiams partneriams“ (6 straipsnio

(2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalis); „Investuotojai projekto įgyvendinime da-

lyvauja vienodomis sąlygomis: jų indėlis, teisės ir pareigos įgyvendinant projektą turi

būti proporcingos būsimam investuotojo dalyvavimui projekto įgyvendinimo bend-

rovės kapitale. Investuotojų dalys projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale nusta-

tomos tarpusavio susitarimais, atsižvelgiant į šio įstatymo reikalavimus“ (6 straipsnio

(2007 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalis);

– „Kiekvienas investuotojas fi nansuoja ar užtikrina fi nansavimą tos projek-

to sąnaudų dalies, įskaitant sąnaudas projekto įgyvendinimui, projekto įgyvendini-

mo bendrovės veiklai, atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimui, radioaktyvių

atliekų tvarkymui, kuri yra proporcinga jo daliai projekto įgyvendinimo bendrovės

kapitale“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis);

– „Nacionalinio investuotojo teisės ir pareigos projekto įgyvendinimo bendro-

vės valdyme nustatomos atsižvelgiant į esminius valstybės interesus“ (6 straipsnio

(2007 m. birželio 28 d. redakcija) 5 dalis).

4. Apibendrinant minėtą Atominės elektrinės įstatymo teisinį reguliavimą na-

cionalinio investuotojo steigimo ir jo veiklos tikslo aspektu konstatuotina, kad nors

pareiškėjas savo prašyme nurodo, jog vienintelis nacionalinio investuotojo veiklos

tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, šis nacio-

nalinio investuotojo tikslas nėra vienintelis. Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir


šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje su-

ponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu

lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus inter alia fi nansuoti naujos atominės

elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį fi nansavimą, taip pat dalyvauti įgyven-

dinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Res-

publikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos

Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Res-

publikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perda-

vimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką nepri-

klausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija. Tai-

gi nacionalinio investuotojo veiklos tikslai aiškintini jų nepriešpriešinant Atominės

elektrinės įstatymo tikslui ir šiame įstatyme įtvirtintam Lietuvos strateginiam tikslui

bei nacionalinio investuotojo steigimo tikslui.

Pažymėtina, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, 10 straips-

nio 1 dalyje vartojamos formuluotės „socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems

savo akcininkams“ turinys nei šiuose, nei kituose įstatymo straipsniuose nėra at-

skleistas. Toks formulavimas laikytinas nekorektišku, nes stinga teisinio aiškumo.

5. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nekelia klausimo, ar naudos siekimas, kaip

esą vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas, savaime prieštarauja Konstitucijai.

Šis tikslas, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijai tiek, kiek Atominės elektrinės

įstatyme neįteisintas vartotojų teisių gynimas. Taigi reikia išsiaiškinti, ar Atominės

elektrinės įstatyme yra reguliuojami vartotojų teisių, interesų apsaugos santykiai.

6. Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Įgyvendindamos šio straipsnio 3 dalyje nu-

matytą strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos,

priimdamos nutarimus ir sprendimus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valsty-

bės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendin-

dami valstybei nuosavybės teise priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių

perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akci-

ninkų teises, užtikrina, kad: <...> nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos

tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai

įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavi-

nį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus

elektros energija; <...>.“ Daugiau nuostatų, reguliuojančių vartotojų teisių, interesų

apsaugą, Atominės elektrinės įstatyme nėra. Taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos

ir gynimo santykiai iš esmės nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas.

7. Vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykius inter alia elektros ener-

getikos srityje reguliuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas,

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos elektros energetikos

įstatymas. Be to, vartotojų teisių, interesų apsaugos santykius elektros energetikos


srityje reguliuoja ir Europos Sąjungos teisės aktai, kaip antai 2003 m. birželio 26 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus

rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 96/92/EB.

7.1. Bendrąsias vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, vartotojų teisių

apsaugos institucinę sistemą, vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, var-

totojų švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius, vartotojų teisių

gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų

teisių apsaugą, pažeidimus (1 straipsnio 1 dalis) apibrėžia Vartotojų teisių apsaugos

įstatymas (2007 m. sausio 12 d. redakcija). Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, kurio-

je nustatyta, kokių paslaugų ir prekių atžvilgiu minėtas įstatymas netaikomas, nėra

nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas elektros energijos atžvilgiu. Vartotojų teisių

apsaugos įstatymo (2007 m. sausio 12 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta, kad pre-

kė – kiekvienas daiktas, siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui; šilumos ir

elektros energija, vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos prekėmis (11 dalis); var-

totojas – fi zinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar

paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar

profesija, tenkinti (15 dalis).

Taigi Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (2007 m. sausio 12 d. redakcija) skirtas

reguliuoti vartotojų teisių apsaugos santykiams įvairiose srityse ir neįtvirtina specia-

lių apsaugos priemonių, kurios būtų skirtos išimtinai elektros energijos vartotojų tei-

sių, interesų apsaugai.

7.2. Vartotojų teisių apsauga reguliuojama ir Civiliniame kodekse (2000 m. liepos

18 d. redakcija). Civilinio kodekso šeštosios knygos, reglamentuojančios prievolinius

teisinius santykius, IV dalies „Atskiros sutarčių rūšys“ XXIII skyriuje „Pirkimas–par-

davimas“ yra atskiras septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“,

kurį sudaro 6.383–6.391 straipsniai. Civilinio kodekso 6.391 straipsnyje nustatyta, kad

„šio skirsnio normos taikomos aprūpinant elektros, šilumos energija, dujomis, naft os

ir naft os produktais, vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstaty-

mai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę“.

Civilinio kodekso 6.383 straipsnyje „Energijos pirkimo–pardavimo sutarties

samprata“ yra apibrėžta, kokia sutartis laikoma energijos (ar energijos išteklių) pirki-

mo–pardavimo sutartimi (1 dalis), nustatyta, kad energijos pirkimo–pardavimo su-

tartis yra viešoji sutartis (3 dalis).

Civilinio kodekso 6.161 straipsnyje inter alia nustatyta:

„1. Viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslinin-

kas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transpor-

to, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos).

2. Visiems paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo (versli-

ninkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įsta-

tymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis.

<...>


4. Viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos

turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nu-

statytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės są-

lygos. <...>.“

Be to, pagal minėto Civilinio kodekso 6.383 straipsnio 4 dalį, kai energijos pir-

kimo–pardavimo sutartis yra ir vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fi zinis asmuo,

kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartoto-

jas), energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso

6.188 straipsnis ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo–parda-

vimo sutarčių ypatumus.

Pagal Civilinio kodekso 6.188 straipsnį „Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai“

vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningu-

mo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas (1 dalis); vartotojas, ku-

rio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę dėl šio pažeidimo

kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas (8 dalis (2000 m. liepos 18 d. redak-

cija su 2008 m. gruodžio 16 d. pakeitimu); vartotojų teises ginančios institucijos turi

teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčy-

ti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (9 dalis 2000 m. liepos 18 d. redakcija su

2008 m. gruodžio 16 d. pakeitimu).

Civiliniame kodekse inter alia nustatyta, kad energijos kaina (tarifai) nustatoma

įstatymų nustatyta tvarka (6.385 straipsnio 4 dalis); energijos kokybė turi atitikti su-

tarties bei kokybės standartų, kitų energijos kokybę reglamentuojančių norminių do-

kumentų nustatytus reikalavimus (6.386 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus sep-

tintajame skirsnyje „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ įtvirtintą teisinį regu-

liavimą konstatuotina, kad energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip vartojimo

sutarties, sąlygos turi būti sąžiningos, jos negali diskriminuoti jokių vartotojų; minė-

tai sutarčiai, kaip viešajai sutarčiai, būdinga tai, kad ji turi būti sudaroma su kiekvienu

asmeniu, kuris kreipiasi į elektros energiją kaip prekę parduodantį ir su elektros ener-

gijos tiekimu susijusias paslaugas teikiantį juridinį asmenį; elektros energijos kaina

nustatoma įstatymų nustatyta tvarka; energijos kokybė turi atitikti teisės aktų nusta-

tytus reikalavimus.

7.3. Aiškinant Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nu-

statytą teisinį reguliavimą vartotojų teisių ir interesų apsaugos aspektu paminėtinos

inter alia šios minėto įstatymo nuostatos:

– pagrindiniai šio įstatymo tikslai inter alia yra: „2) sukurti teisines sąlygas kon-

kurencija pagrįstai elektros energijos rinkai funkcionuoti, sąžiningos konkurencijos

tarp gamintojų ir tiekėjų principams įtvirtinti; 3) užtikrinti ir skatinti elektros ener-

gijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir vartojimo efektyvumą; 4) užtikrinti saugų ir

patikimą elektros energetikos sistemos funkcionavimą, energijos gamybą, perdavi-

mą ir skirstymą; 5) užtikrinti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas ir nustaty-


ti objektyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus bei įpareigojimus elektros

energetikos sektoriuje <...>“ (3 straipsnis „Pagrindiniai šio įstatymo tikslai“);

– „Vartotojas – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirs-

tomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tiks-

lams“ (2 straipsnio 35 dalis); „Buitinis vartotojas – fi zinis asmuo, perkantis elektros

energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar

profesija, tenkinti“ (2 straipsnio 3 dalis); „Laisvasis vartotojas – vartotojas, šio įstaty-

mo nustatyta tvarka turintis teisę laisvai pasirinkti tiekėją“ (2 straipsnio 13 dalis);

– „Elektros energetikos sektorių šio įstatymo nustatyta tvarka reguliuoja ir kont-

roliuoja, kaip vykdomas šis įstatymas bei jį įgyvendinantys teisės aktai, jei įstatymai

nenustato kitaip: 1) Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; 2) Valstybinė kainų ir ener-

getikos kontrolės komisija“ (4 straipsnis);

– „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija elektros energetikos sektoriuje: <...>

3) nustato viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą; 4) nustato elektros ener-

gijos tiekimo patikimumo ir paslaugų kokybės reikalavimus; 5) nustato vartotojų

įrenginių prijungimo prie tinklų ir aprūpinimo elektros energija atkūrimo trukmę

<...>“ (5 straipsnis);

– „<...> Perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės

elektros energijos kainos reguliuojamos Komisijai nustatant viršutines kainų ribas.

Konkrečias perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės

elektros energijos kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugos teikėjas. <...> Vartoto-

jų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius tvirtina Komisija, vadovaudamasi varto-

tojų nediskriminavimo ir tinklų plėtros bei elektros energijos vartojimo efektyvumo

principais“ (42 straipsnio 2, 3 dalys);

– Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija „turi užtikrinti, kad elektros

energetikos rinkoje būtų efektyvi konkurencija, kad vartotojai ir tiekėjai nebūtų dis-

kriminuojami ir visi vartotojai gautų nustatytos kokybės paslaugas. Komisija privalo

kontroliuoti: <...> 6) skaidrumo ir konkurencijos laipsnį, tiekimo patikimumo ir pa-

slaugų kokybės stebėseną (monitoringą)“ (6 straipsnio 2 dalis);

– „Perdavimo sistemos operatorius yra atsakingas už energetikos sistemos dar-

bo stabilumą ir patikimumą, nacionalinės balansavimo funkcijos atlikimą ir sistemi-

nių paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jungiamųjų linijų su kitų šalių

energetikos sistemomis eksploatavimą, priežiūrą, valdymą bei plėtrą, mažinant per-

davimo tinklų apribojimus ir atsižvelgiant į perdavimo tinklų naudotojų poreikius“

(15 straipsnio 1 dalis);

– „Perdavimo sistemos operatorius privalo užtikrinti, kad elektros energijos ga-

mintojų, skirstomųjų tinklų operatorių ir vartotojų įrenginių prijungimo prie per-

davimo tinklų sąlygos atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nebūtų

diskriminuojančios. <...>“ (15 straipsnio 2 dalis);

– „Perdavimo sistemos operatorius privalo: <...> garantuoti perdavimo tinklų

darbo saugumą, patikimumą ir efektyvumą, užtikrinti visas tam būtinas papildomas

paslaugas <...>“ (17 straipsnio 13 punktas);


– „Skirstomųjų tinklų operatorius yra atsakingas už jam priklausančius skirsto-

muosius tinklus nuo perdavimo tinklų įrenginių prijungimo taško iki vartotojų ar ga-

mintojų įrenginių prijungimo taško bei už jų saugumą, patikimumą, eksploatavimą,

priežiūrą, valdymą bei plėtojimą pagal skirstomųjų tinklų naudotojų poreikius, taip

pat už skirstomaisiais tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą ir jos diegi-

mą“ (19 straipsnis 1 dalis);

– „Skirstomųjų tinklų operatorius privalo: <...> techniškai eksploatuoti, prižiū-

rėti, valdyti ir plėtoti skirstomuosius tinklus bei jungiamąsias linijas su kitais tinklais,

užtikrindamas patikimą skirstomųjų tinklų įrenginių darbą, efektyvų ir saugų tieki-

mą, laikydamasis aplinkos apsaugos reikalavimų <...>“ (21 straipsnio 3 punktas);

– „Vyriausybės įgaliota institucija kontroliuoja, kaip laikomasi elektros energijos

tiekimo patikimumo ir paslaugų kokybės reikalavimų“ (48 straipsnio 4 dalis).

Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) septintajame skirs-

nyje „Elektros energijos tiekimas“ yra atskiras straipsnis, skirtas vartotojų apsaugai;

šio įstatymo 31 straipsnyje „Vartotojų apsauga“ nustatyta:

„1. Elektros energetikos sektoriaus įmonės informuoja vartotojus apie efektyvų

elektros energijos vartojimą, įmonės teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas,

paslaugų ir elektros energijos kainas bei tarifus, vartotojų įrenginių prijungimo prie

tinklų įkainius ir sąlygas bei numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus. Elektros energe-

tikos sektoriaus įmonės ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki kainų ar tarifų padidini-

mo raštu ar kitais būdais praneša buitiniams vartotojams apie kainų padidėjimą.

2. Buitiniai vartotojai turi teisę:

1) laisvai ir neatlygintinai pasirinkti tiekėją;

2) gauti iš tiekėjų informaciją apie tiekėjo pavadinimą, buveinės adresą, įmonės

kodą ir teisinę formą, teikiamas paslaugas ir jų teikimo sąlygas, paslaugų bei elektros

energijos kainas ir tarifus, pranešimų apie kainas pateikimo būdus, sutarčių termi-

nus, jų sudarymo ir nutraukimo sąlygas, ginčų nagrinėjimo tvarką;

3) vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartis, jei keičiamos sutarčių sąlygos ir

jos buitiniams vartotojams nepriimtinos;

4) gauti iš elektros energetikos sektoriaus įmonių pasiūlymus dėl atsiskaitymo

būdų ir pasirinkti atsiskaitymo būdą.“

Apibendrinant Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad jame yra reguliuojami įvairūs varto-

tojų teisių, interesų apsaugos santykiai, nurodytos institucijos, dalyvaujančios valdant

elektros energetikos sektorių, nustatyta jų kompetencija, inter alia elektros energijos

vartotojų teisių, interesų apsaugos srityse (inter alia elektros energijos gamybos, per-

davimo, skirstymo ir tiekimo saugumo bei patikimumo, paslaugų kokybės, kainų už

tiekiamą elektros energiją nustatymo srityse).

Pažymėtina, kad tuo metu, kai elektros energetikos sistemoje buvo valstybinė

monopolinė padėtis (iki energetikos ūkio restruktūrizavimo), Elektros energetikos

įstatyme buvo nustatytos atitinkamos vartotojų teisių ir interesų apsaugos priemo-


nės, kurios iš esmės nepakito pertvarkius elektros energetikos sistemą, inter alia nu-

mačius nacionalinį investuotoją ir jį įsteigus.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad, Atominės elektrinės įstatyme įtvirtinus pa-

reiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo

santykių reguliavimas, nustatytas Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, Civiliniame ko-

dekse, Elektros energetikos įstatyme, nebuvo pakeistas.

Paminėtina, kad nurodytuose įstatymuose įtvirtintos normos, reguliuojančios

vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės

justicijos byloje.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tokios Kons-

titucinio Teismo anksčiau priimtuose aktuose suformuluotos doktrinos nuo statos:

– Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata „valstybė gina vartotojo

interesus“ suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų

interesų gynimo priemonės;

– konstitucinė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta

pirmiausia įstatymų leidėjui nustatant bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią regu-

liuojamos ūkinės veikos specifi ką, specialiąsias vartotojų teisės apsaugos ir gynimo

priemones, atitinkamai taikytinas bendrai visoms ūkinės veiklos sritims ir specialiai

atskiroms ūkinės veiklos sritims, inter alia elektros energetikos sričiai;

– atskiros ūkinės veiklos sritys pasižymi joms būdinga santykių specifi ka, kuri

inter alia gali suponuoti vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių regu-

liavimo ypatumus tam tikrose ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys,

jos specifi ka, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių,

interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam ti-

kroje ūkinės veiklos srityje; vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemonės

tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis atsižvelgiant į konkrečią ūkinės veiklos

santykių specifi ką;

– ūkinės veiklos specifi ka, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konk-

rečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas,

t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo

santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas;

– pažymėtina, kad jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra su-

koncentruotos, valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą

teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą;

– veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo užtikrinimas supo-

nuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti vartotojų teisių, in-

teresų apsaugos institucinę sistemą, t. y. įstatymu turi būti nustatytos valstybės

institucijos, aiškiai apibrėžta jų kompetencija, sudarytos teisinės prielaidos tokioms

valstybės institucijoms užtikrinti realią vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą

atitinkamoje ūkinės veiklos srityje;


– veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimas suponuoja ir tai,

kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prie-

laidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis,

kad visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai;

– kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia

taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje;

įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti elektros energijos kainų ribų nusta-

tymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri,

pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų asmenims piktnaudžiauti nustatant elektros

energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus.

10. Minėta, kad pareiškėjas ginčija Atominės elektrinės įstatyme nustatytą tei-

sinį reguliavimą tiek, kiek jame neįteisintas vartotojų teisių gynimas. Atsižvelgiant

į pareiškėjo prašymo ištirti ginčijamos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio

1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio

5 daliai formuluotę, prašymo motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčija ne tai,

kas yra numatyta Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasa-

rio 1 d. redakcija), o tai, kas šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nėra, nors, pareiškėjo

manymu, privalėjo būti nustatyta. Taigi pareiškėjas ginčija legislatyvinę omisiją.

11. Šiame kontekste paminėtinos tokios Konstitucinio Teismo anksčiau priim-

tuose aktuose suformuluotos legislatyvinės omisijos doktrinos nuostatos:

– tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tiriamajame teisės

akte (jo dalyje) gali būti siejamas inter alia su teisinėmis situacijomis, kai ekspliciti-

nio teisinio reguliavimo nenustatymas tame teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas


aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje)

esama teisės spragos, kuri savo ruožtu gali būti traktuojama inter alia kaip legislaty-

vinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors ki-

tas aukštesnės galios teisės aktas);

– legislatyvinės omisijos samprata apima keletą aspektų:

1) eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santy-

kius, nebuvimas tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas


aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse) ir jeigu to eksplicitinio teisinio reguliavi-

mo nenustatymo tiriamajame teisės akte (jo dalyje) negalima traktuoti kaip aptartojo

implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio ir pratęsiančio eksplicitiškai nustatytą

teisinį reguliavimą, yra traktuotinas kaip tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitu-

cija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas), – legislatyvinė omisija;

2) legislatyvinė omisija reiškia, kad tiriamajame teisės akte (jo dalyje) nenustaty-

tas atitinkamas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos

nuoseklumo, vidinio neprieštaravimo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių

santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje);


3) atitinkamas teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas būtent tame teisės

akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja Konstitucija (arba kuris nors kitas aukš-

tesnės galios teisės aktas, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės

akto (jo dalis) atitiktis);

– legislatyvinės omisijos par excellence „aptikimas“ žemesnės galios teisės akte

(jo dalyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos,

yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitin-

kama apimtimi, t. y. ta apimtimi, kuria tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas

aukštesnės galios teisės aktų, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijos, reikalaujamas

teisinis reguliavimas) Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

12. Sprendžiant, ar šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Atominės elekt-

rinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata neprieš-

tarauja Konstitucijai, paminėtina, kad, kaip konstatuota:

– vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinis reguliavimas elektros

energetikos srityje yra nustatytas įvairiuose įstatymuose: Vartotojų teisių apsaugos

įstatyme, Civiliniame kodekse, Elektros energetikos įstatyme;

– Atominės elektrinės įstatymas, inter alia ginčijama 10 straipsnio 1 dalis (2008 m.

vasario 1 d. redakcija), iš esmės nepakeitė kitų Lietuvos Respublikos įstatymų normų,

kuriose įtvirtinta elektros energijos vartotojų teisių apsauga, turinio;

– Atominės elektrinės įstatyme vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo san-

tykiai iš esmės nėra reguliuojami, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalies (2008 m.

vasario 1 d. redakcija) 1 punktą;

– vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykiai iš esmės nėra Atominės

elektrinės įstatymo reguliavimo dalykas.

Pažymėtina, kad, kaip šiame nutarime konstatuota, Atominės elektrinės įstaty-

mo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energeti-

kos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie

savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus inter alia fi nansuoti nau-

jos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį fi nansavimą, taip pat da-

lyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos

ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lie-

tuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros

perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrin-

dinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką ne-

priklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija. Taigi

naudos siekimas sau ir visiems savo akcininkams nėra vienintelis nacionalinio inves-

tuotojo tikslas.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar motyvų, pagrindžian-

čių, jog, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. re-

dakcija) įtvirtinus nacionalinio investuotojo teisę socialiai atsakingai siekti naudos


sau ir visiems savo akcininkams, santykiai elektros energetikos sektoriuje pakito taip,

kad atsirado būtinybė nustatyti papildomą vartotojų teisių apsaugą, kad tokia apsau-

ga turi būti nustatyta būtent Atominės elektrinės įstatyme. Pareiškėjas taip pat nenu-

rodė vartotojų teisių apsaugos priemonių, kurios, jo nuomone, turėtų būti įtvirtintos

šiame įstatyme.

13. Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Atominės elektrinės

įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Naciona-

linis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos


muo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo ak-

cininkams“ tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, nacionalinio investuotojo vienintelis

tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįtei-

sintas vartotojų teisių gynimas, neatitinka iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies ky-

lančių imperatyvų.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Atominės elektri-

nės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Naciona-




cininkams“ tuo aspektu, kad nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai


neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.

15. Tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, jog Atominės

elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuosta-

ta „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos

Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus

juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir vi-

siems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad joje nustatytas nacionalinio investuotojo

tikslas siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių

gynimas, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, savaime nereiškia, kad

teisinis reguliavimas elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo

srityje negali būti koreguojamas atsižvelgiant į pokyčius elektros energetikos ūkio sri-

tyje, siekiant užtikrinti veiksmingą vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą.

IV

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d.

redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros ener-

getikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Res-

publikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir

skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas

privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elekt rinės


statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės

aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos

jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos siste-

momis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas,

savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirsty-

mo, eksporto, importo dalį, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims.

1. Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) nustatyta:

„Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietu-




3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė for-

ma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respubli-

koje. Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per

savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energe-

tikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siek-





Karalystės elektros energetikos sistemomis.“

2. Aiškinant minėtą pareiškėjo ginčijamos Atominės elektrinės įstatymo

10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatą pareiškėjo nurody-

tu aspektu, atsižvelgtina į kitas Atominės elektrinės įstatymo nuostatas, įtvirtinančias

nacionalinio investuotojo modelį, nacionalinio investuotojo, kaip patronuojančios

įmonės, ir dukterinių įmonių veiklos pagrindus bei tarpusavio santykius, taip pat na-

cionalinio investuotojo santykį su projekto įgyvendinimo bendrove kaip naują ato-

minę elektrinę eksploatuosiančia organizacija. Šiame kontekste paminėtinos šios

Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario

1 d. pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietu-




3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma

yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje.

<...>“ (10 straipsnio 1 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudaran-

tis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo

visuotiniame akcininkų susirinkime. Kitą nacionalinio investuotojo įstatinio kapita-


lo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos

kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui

turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmo-

nių įstatymo, taip pat kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatytomis

sąlygomis bei tvarka“ (10 straipsnio 2 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionali-

nio investuotojo įmonių grupė. Pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti

nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Nacio-

nalinis investuotojas gali verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja nacionalinio inves-

tuotojo veiklos tikslui“ (10 straipsnio 3 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo duk-

terines įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos siste-

mos dalį, įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos

Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros per-

davimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas“ (8 straipsnio 3 dalis (2008 m.

vasario 1 d. redakcija); įgyvendindamos šį strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vy-

riausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendimus bei suda-

rydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus,

sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise priklausančių

nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių

įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, inter alia užtikrina, kad nacio-

nalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji

atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei ge-

riausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką“

(8 straipsnio 4 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonės vykdo teisės aktų nustaty-

ta tvarka atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos

operatoriaus ir kitokią veiklą. Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonė gali

verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja tokios įmonės veiklos tikslui“ (10 straipsnio

4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas ir nacionalinio investuotojo organai turi veikti

taip, kad nacionaliniam investuotojui visada nuosavybės teise priklausytų ne mažiau

kaip 2/3 akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų

tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinki-

me. Jeigu akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų

tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ vykdomos veiklos rūšys reorganizuojant, pertvar-

kant ar kitokiu būdu būtų atskirtos, perduotos ar perleistos, bendrovei tiesiogiai ar

netiesiogiai turi priklausyti ne mažiau kaip 2/3 akcijų ir balsų visuotiniame akcinin-

kų susirinkime bendrovėse, kurioms nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respubli-

kos elektros energijos perdavimo tinklas, elektros energijos skirstomieji tinklai, taip

pat bendrovėse, kurios vykdo elektros energijos perdavimo, elektros energijos rinkos


operatoriaus, elektros energijos skirstymo ir visuomeninio elektros energijos tiekėjo

veiklas“ (10 straipsnio 8 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė – privatus juridinis asmuo, įsteigtas pro-

jektui įgyvendinti“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 5 dalis); „Projekto

įgyvendinimo bendrovė steigiama, registruojama ir veikia Lietuvos Respublikos įsta-

tymų nustatyta tvarka. Jos buveinė yra Lietuvos Respublikoje“ (5 straipsnio 1 dalis

(2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė gali būti steigiama nacionalinio investuo-

tojo iniciatyva, sudarant galimybę dalyvauti strateginiams partneriams (6 straipsnio

1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija); „Nacionaliniam investuotojui nuosavybės

teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis ne mažiau kaip 34 procentus projek-

to įgyvendinimo bendrovės akcijų ir balsų projekto įgyvendinimo bendrovės visuoti-

niame akcininkų susirinkime“ (8 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

„Nacionalinio investuotojo teisės ir pareigos projekto įgyvendinimo bendrovės val-

dyme nustatomos atsižvelgiant į esminius valstybės interesus“ (6 straipsnio 5 dalis

(2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė atsako už projekto įgyvendinimo darbų

vykdymą pagal branduolinės energetikos veiklai keliamus saugos reikalavimus. Įvyk-

džiusi teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir gavusi atitinkamus leidimus bei licen-

cijas, ji tampa atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija ir teisės aktų nustatyta

tvarka plečia elektros energijos gamybos pajėgumus“ (5 straipsnio 2 dalis (2007 m.

birželio 28 d. redakcija);

– „Kiekvienas investuotojas fi nansuoja ar užtikrina fi nansavimą tos projek-

to sąnaudų dalies, įskaitant sąnaudas projekto įgyvendinimui, projekto įgyvendini-

mo bendrovės veiklai, atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimui, radioaktyvių

atliekų tvarkymui, kuri yra proporcinga jo daliai projekto įgyvendinimo bendrovės

kapitale“ (6 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija).

3. Apibendrinant nurodytas Atominės elektrinės įstatymo nuostatas darytinos

šios su ginčijamu teisiniu reguliavimu susijusios išvados:

– Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuoti tokį na-

cionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo pagrindu

naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su veikiančiomis

įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedančią iš patronuo-

jančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių (inter alia akcinės

bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatoriaus, akcinių bendrovių

Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operatorių), kurios kaip atski-

ri juridiniai asmenys vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskirtą elektros energijos ga-

mybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą;

– įstatyme yra nustatyta minimali privaloma valstybei nuosavybės teise turėtinų

nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame jo akcininkų susirinkime dalis

(ne mažiau kaip 1/2), taip pat minimali privaloma nacionaliniam investuotojui nuo-


savybės teise turėtinų jo dukterinių įmonių – akcinių bendrovių „Lietuvos energija“,

Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – akcijų ir balsų visuotiniame jų akcininkų susirin-

kimuose dalis (ne mažiau kaip 2/3);

– įstatymu buvo sudarytos teisinės prielaidos naujai steigiamoje nacionalinėje

elektros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) sutelkti nacionali-

nio investuotojo įmonių grupės įmonių valdymą;

– įstatymas nenumato, kad nacionalinis investuotojas vykdo jo dukterinių įmo-

nių vykdomas veiklas, t. y. įstatymas numato, kad atskirtas elektros energijos ga-

mybos, perdavimo, skirstymo veiklas vykdo nacionalinio investuotojo dukterinės

įmonės;

– įstatymu nebuvo sudaryta teisinių prielaidų sumažinti ar padidinti ūkio sub-

jektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perdavimo ir skirstymo veik-

las, skaičių, taip pat sumažinti ar padidinti minėtiems ūkio subjektams tenkančią

rinkos dalį;

– Atominės elektrinės įstatyme įtvirtintas nacionalinio investuotojo modelis reiš-

kia ir tai, kad nacionalinis investuotojas gali steigti projekto įgyvendinimo bendrovę

(kuri, įvykdžiusi įstatymo nustatytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eksploa-

tuojančia organizacija) ir tapti jos akcininku, turinčiu ne mažiau kaip 34 procentus

šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame akcininkų susirinkime. Taigi naciona-

linis investuotojas, kaip patronuojančios bendrovės steigėjas ir akcininkas, tam tikru

mastu galės dalyvauti valdant ne tik elektros energijos perdavimą bei skirstymą, bet

ir elektros energijos gamybą naujoje atominėje elektrinėje.

4. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai

tuo aspektu, kad steigiamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose

sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, im-

porto dalį, reikia pirmiausia išsiaiškinti kaip pagal Atominės elektrinės įstatyme nu-

statytą teisinį reguliavimą valdoma nacionalinio investuotojo įmonių grupė, taip pat

koks valstybės, kaip vienos iš nacionalinio investuotojo akcininkų, vaidmuo šalies

elektros energetikos nacionalinio investuotojo įmonių grupėje. Šiame kontekste pa-

minėtinos šios Atominės elektrinės įstatymo nuostatos:

– „Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudaran-

tis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo

visuotiniame akcininkų susirinkime. Kitą nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo

dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kri-

terijus atitinkantis užsienio kapitalas Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui tu-

rinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių

įstatymo, taip pat kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatytomis sąly-

gomis bei tvarka“ (10 straipsnio 2 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas ir nacionalinio investuotojo organai turi veikti

taip, kad nacionaliniam investuotojui visada nuosavybės teise priklausytų ne mažiau

kaip 2/3 akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų


tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinki-

me. Jeigu akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų

tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ vykdomos veiklos rūšys reorganizuojant, pertvar-

kant ar kitokiu būdu būtų atskirtos, perduotos ar perleistos, bendrovei tiesiogiai ar

netiesiogiai turi priklausyti ne mažiau kaip 2/3 akcijų ir balsų visuotiniame akcinin-

kų susirinkime bendrovėse, kurioms nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respubli-

kos elektros energijos perdavimo tinklas, elektros energijos skirstomieji tinklai, taip

pat bendrovėse, kurios vykdo elektros energijos perdavimo, elektros energijos rinkos

operatoriaus, elektros energijos skirstymo ir visuomeninio elektros energijos tiekėjo

veiklas“ (10 straipsnio 8 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę priimti sprendimą dėl valstybei

priklausančių nacionalinio investuotojo akcijų pardavimo kitiems europinės ir trans-

atlantinės integracijos kriterijus atitinkantiems asmenims arba dėl valstybės pirmu-

mo teisės įsigyti naujai išleidžiamas nacionalinio investuotojo akcijas perleidimo ar

atsisakymo kitų minėtus kriterijus atitinkančių asmenų naudai, visais atvejais už-

tikrindama, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausys akcijų paketas,

sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio in-

vestuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime“ (11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d.

redakcija) 3 dalis);

– „Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų nacionalinio investuotojo

bendrovėje suteikiamos teisės įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nu-

statyta tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys įgyvendina naciona-

linio investuotojo bendrovėje valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises,

vadovaudamasis šia tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys balsuoti

nacionalinio investuotojo bendrovės organuose dėl projekto įgyvendinimo bendro-

vės akcininkų sutarties gali tik vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nutarimais, kai Lietuvos Respublikos Seimas pritaria esminėms šios sutarties nuosta-

toms“ (8 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuspręstų parduoti dalį valstybei pri-

klausančių nacionalinio investuotojo akcijų, pardavimas turi būti vykdomas viešai,

sudarant nediskriminacines sąlygas jas įsigyti Lietuvos Respublikos piliečiams ir juri-

diniams asmenims, visais atvejais užtikrinant, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės

teise priklausys akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuo-

tojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime.

Siekiant užtikrinti platesnį ir tinkamą Lietuvos Respublikos ir kitų nacionalinio in-

vestuotojo akcininkų atstovavimą nacionalinio investuotojo organuose, nacionalinio

investuotojo stebėtojų tarybos narių skaičius gali būti didesnis, negu nurodyta Akci-

nių bendrovių įstatyme, tačiau ne daugiau kaip 25 nariai“ (11 straipsnio (2007 m. bir-

želio 28 d. redakcija) 4 dalis).

5. Šios Atominės elektrinės įstatymo nuostatos, susijusios su nacionalinio inves-

tuotojo, kaip akcinės bendrovės, valdymu, aiškintinos kartu su atitinkamomis Akci-


nių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir

papildymais) nuostatomis, kaip antai:

– „Laikoma, kad bendrovė yra patronuojanti, jei ji kitoje bendrovėje, kuri yra jos

dukterinė bendrovė, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turi balsų daugumą arba tiesiogiai

ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką kitai bendrovei“ (5 straipsnio (2003 m. gruo-

džio 11 d. redakcija) 1 dalis);

– „Laikoma, kad bendrovė tiesiogiai turi balsų daugumą kitoje bendrovėje, jeigu

ji turi įgijusi kitos bendrovės akcijų, visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių

daugiau kaip 1/2 balsų“ (5 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 2 dalis);

– „Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuo-

savybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms

visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas“ (3 straipsnio

(2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 2 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę turi stebėtojų

taryba, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma – bendrovės vadovas) bei akcininkai, ku-

riems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, jeigu įstatai ne-

numato mažesnio balsų skaičiaus“ (23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija)

1 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatoriai valdybai (ar šio

straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais − bendrovės vadovui) pateikia paraišką, kurio-

je turi būti nurodytos susirinkimo sušaukimo priežastys ir tikslai, pateikti pasiūlymai

dėl susirinkimo darbotvarkės, datos ir vietos, siūlomų sprendimų projektai. <...>“

(23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 5 dalis); „Jei bendrovės valdyba ar

bendrovės vadovas nepriėmė sprendimo sušaukti per 10 dienų nuo paraiškos gavimo

dienos visuotinį akcininkų susirinkimą, visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti

šaukiamas akcininkų, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų

balsų, sprendimu“ (23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 4 dalis);

– „Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimus ir laikomas įvyku-

siu, kai jame dalyvauja akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau

kaip 1/2 visų balsų <...>“ (27 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas laikomas priimtu, kai už jį gau-

ta daugiau akcininkų balsų negu prieš, jeigu Akcinių bendrovių įstatymas ar bend-

rovės įstatai nenustato didesnės daugumos“ (27 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d.

redakcija) 8 dalis);

– pagal Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija)

20 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnio 1 ir 2 dalis visuotinis akcininkų susirinkimas turi

išimtinę teisę spręsti svarbiausius bendrovės valdymo klausimus, iš kurių kai kurie

klausimai gali būti sprendžiami paprasta balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė

kaip 1/2 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų, kiti ati-

tinkami klausimai – kvalifi kuota balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip 2/3

ar 3/4 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų. Minėtos


2/3 balsų daugumos (jei bendrovės įstatai nenustato didesnės balsų daugumos) rei-

kia šiems visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams priimti:

„1) keisti bendrovės įstatus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis;

2) nustatyti bendrovės išleidžiamų akcijų klasę, skaičių, nominalią vertę ir mini-

malią emisijos kainą;

3) konvertuoti bendrovės vienos klasės akcijas į kitos, tvirtinti akcijų konverta-

vimo tvarką;

4) keisti uždarosios akcinės bendrovės akcijų sertifi katus į akcijas;

5) dėl pelno (nuostolių) paskirstymo;

6) dėl rezervų sudarymo, naudojimo, sumažinimo ir naikinimo;

7) išleisti konvertuojamąsias obligacijas;

8) padidinti įstatinį kapitalą;

9) sumažinti įstatinį kapitalą, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis;

10) dėl bendrovės reorganizavimo ar atskyrimo ir reorganizavimo ar atskyrimo

sąlygų patvirtinimo;

11) dėl bendrovės pertvarkymo;

12) dėl bendrovės restruktūrizavimo;

13) dėl bendrovės likvidavimo ir likvidavimo atšaukimo, išskyrus šiame Įstaty-

me nustatytas išimtis“ (28 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis).

6. Taigi aiškinant Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redak-

cija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) nuostatas kartu su Akcinių

bend rovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir pa-

pildymais) nuostatomis konstatuotina, kad Atominės elektrinės įstatyme nustatytu

teisiniu reguliavimu, pagal kurį valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ne ma-

žiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame jo akcininkų su-

sirinkime, sudaroma prielaida atsirasti inter alia tokiai teisinei situacijai, kai valstybė

gali turėti nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirin-

kime dalį, kuri sudaro mažiau kaip 2/3 visų minėtos bendrovės akcijų ir balsų visuo-

tiniame akcininkų susirinkime. Minėta, kad pagal Vyriausybės ir uždarosios akcinės

bendrovės „NDX energija“ 2008 m. balandžio 29 d. sutartį „Dėl nacionalinio inves-

tuotojo sukūrimo“ valstybei nuosavybės teise priklauso 61,7 proc., o uždarajai akcinei

bendrovei „NDX energija“ – 38,3 proc. nacionalinio investuotojo LEO LT, AB, akcijų

ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad:

– valstybė, turėdama LEO LT, AB, akcijų dalį, sudarančią 61,7 proc. akcijų ir balsų

LEO LT, AB, visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. mažiau nei 2/3 akcijų ir balsų,

tik savo, kaip LEO LT, AB, akcininko, balsais turi teisę bet kada sušaukti naciona-

linio investuotojo visuotinį akcininkų susirinkimą bei priimti sprendimus Akcinių

bendrovių įstatyme nurodytais klausimais, kuriems priimti užtenka paprastos balsų

daugumos (daugiau kaip 1/2 balsų), jei LEO LT, AB, įstatuose nenustatyta kitaip;

– valstybė, turėdama LEO LT, AB, akcijų dalį, sudarančią 61,7 proc. akcijų ir

balsų LEO LT, AB, visuotiniame akcininkų susirinkime, tik savo, kaip LEO LT, AB,


akcininko, balsais negali priimti sprendimų klausimais, nurodytais Akcinių bendro-

vių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildy-

mais) 28 straips nio 1 ir 2 dalyse. Taip pat ir kitas nacionalinio investuotojo akcininkas

(akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas) negali tik savo, kaip

LEO LT, AB, akcininko balsais priimti kokio nors Akcinių bendrovių įstatymo

28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto sprendimo;

– įstatyme yra nustatyta minimali privaloma nacionaliniam investuotojui nuo-

savybės teise turėtinų jo dukterinių įmonių – akcinių bendrovių „Lietuvos energija“,

Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – akcijų ir balsų visuotiniame jų akcininkų susirin-

kimuose dalis (ne mažiau kaip 2/3); tai reiškia ir tai, kad esminius minėtų dukterinių

įmonių valdymo klausimus lemia nacionalinis investuotojas.

7. Kaip minėta, pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija minėtos

Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija)

nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims tuo aspektu, kad sukuriamas

nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros

energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį.

8. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota:

– „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūki-

nę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos

ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius“;

– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės inte-

resų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir

visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos ge-

rovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra regu-

liuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo

susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams;

– Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip

vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti vals-

tybės ekonominę politiką;

– dingstimi kvestionuoti Seimo ir Vyriausybės formuojamą ir vykdomą valsty-

bės ekonominę politiką savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės ak-

tuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio

sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas

reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pa-

keičiamas, nes ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į re-

guliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos

(inter alia jos 46 straipsnio 2 dalies); tam tikrų ūkio subjektų teisinės padėties dife-

rencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu

atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifi kos, įvairumo ir di-

namiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, drau-

dimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą;


– monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurio-

je nors srityje; tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo ar organizacija tam tikroje

srityje gali veikti be konkurencijos;

– monopolio įvedimas yra ir nepagrįstas privilegijų teikimas tam tikram ūkio

subjektui (jų grupei), kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos

laisvės ribojimas; privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su

kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu;

tai nesuderinama su Konstitucijos 29, 46 straipsnių reikalavimais;

– nėra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopoli-

jos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopo-

linius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti

monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių

kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį

reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustaty-

mą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nusta-

tytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus;

– sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir

visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, sa-

vireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai

juos panaudoti, skatinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę;

– asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl vals-

tybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją; konstitucinė sąžiningos konkurencijos ap-

saugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis

prie monėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio

subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali

riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas,

rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžinin-

gos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos ap-

saugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus;

– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali

nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifi ka; taigi

valstybė, reguliuodama tam tikrą ūkinę veiklą, gali numatyti įvairias priemones;

– įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos ge-

rovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti

elektros energetikos ištekliai, materialiniai, fi nansiniai ir kiti svarbūs veiksniai.

9. Sprendžiant, ar ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionali-







nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su

Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo as-

pektu, kad, pasak pareiškėjo, sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas,

savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo,

eksporto, importo dalį, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims, pažy-

mėtina, kad, kaip minėta:

– Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos stra-

teginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio in-

vestuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos

tikslus inter alia fi nansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrin-

ti tokį fi nansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės sta-

tybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos

jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemo-

mis, komp leksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į

Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus

rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos

sistemos uždavinį – neribotą laiką nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lie-

tuvos vartotojus elektros energija;

– Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. va-

sario 1 d. pakeitimais ir papildymais) tikslas atitiko Lietuvos strateginį tikslą elektros

energetikos sistemoje;

– Lietuvos valstybė, prisiėmusi iš jos stojimo į Europos Sąjungą kylančius tarp-

tautinius įsipareigojimus iki 2009 m. gruodžio 31 d. uždaryti Ignalinos atominę elekt-

rinę, siekė išlikti branduolinės energetikos valstybe;

– Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuoti tokį na-

cionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo pagrindu

naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su veikiančiomis

įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedančią iš patronuo-

jančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių (inter alia akcinės

bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatorės, akcinių bendrovių

Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operatorių), kurios, kaip ats-

kiri juridiniai asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka vykdo atskirtą elektros energijos

gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą. Tokiu

teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos naujai steigiamoje nacionalinėje elekt-

ros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) sutelkti nacionalinio in-

vestuotojo įmonių grupės įmonių valdymą;

– Atominės elektrinės įstatyme įtvirtintas nacionalinio investuotojo modelis

reiškia ir tai, kad nacionalinis investuotojas gali steigti projekto įgyvendinimo bend-

rovę (kuri, įvykdžiusi įstatymo nustatytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eks-

ploatuojančia organizacija) ir tapti jos akcininku, turinčiu ne mažiau kaip 34 proc.


šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame akcininkų susirinkime. Taigi sudary-

tos teisinės prielaidos nacionaliniam investuotojui tam tikru mastu dalyvauti valdant

ne tik elektros energijos perdavimą bei skirstymą, bet ir elektros energijos gamybą

naujoje atominėje elektrinėje.

10. Paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutarime pa-

žymėjo, kad sovietiniu laikotarpiu susiformavusi valstybinė (monopolinė) elektros

energetikos sistema buvo reformuota. Iš centralizuotos monopolinės sistemos buvo

suformuota elektros perdavimo sistema, kurios operatore tapo akcinė bendrovė „Lie-

tuvos energija“, ir du skirstomieji tinklai, valdomi akcinių bendrovių Rytų skirstomų-

jų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų.

11. Minėta ir tai, kad Atominės elektrinės įstatyme nustatytu teisiniu regulia-

vimu nebuvo sudaryta teisinių prielaidų sumažinti ar padidinti ūkio subjektų, vyk-

džiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklas, skaičių,

taip pat sumažinti ar padidinti rinkos dalį, kuri teko ar gali tekti minėtiems ūkio sub-

jektams. Taigi nebuvo sukurta nauja monopolija elektros energetikos srityje. Tai pa-

tvirtino Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėję specialistai (V. Miškinis, J. Vilemas,

V. Navickas, V. Poderys, T. Suslavičius), pažymėję, kad elektros energijos perdavimo

ir skirstymo veiklos buvo ir yra monopolinės.

Be to, minėta, kad Atominės elektrinės įstatyme nenumatyta, kad nacionalinis

investuotojas vykdo jo dukterinių įmonių vykdomas veiklas, t. y. įstatyme numatyta,

kad atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo veiklas vykdo nacio-

nalinio investuotojo dukterinės įmonės; taigi minėtu įstatymu nei sumažinamas, nei

padidinamas ūkio subjektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perda-

vimo ir skirstymo veiklas, skaičius, taip pat nei sumažinta, nei padidinta minėtiems

ūkio subjektams tenkanti rinkos dalis.

Minėta, kad ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo sandorio užbaigimo dienos nuo

akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri tęs veiklą, turi būti teisiškai ir funkciškai

atskirtos jos fi lialais esančios Kauno HE ir Kruonio HAE.

Taigi įstatyme įtvirtinus naują elektros energetikos bendrovę – nacionalinį in-

vestuotoją, kurio pagrindinė veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės

patronuojančios bendrovės veikla, nebuvo sudaryta teisinių prielaidų iš esmės pasi-

keisti elektros energetikos rinkai monopolizavimo aspektu.

Šiame kontekste paminėtina, kad kitų ūkio subjektų, veikusių šalies elektros

energetikos sistemoje iki Atominės elektrinės įstatymo priėmimo ir šiame įstatyme

nenumatytų kaip susijusių su nacionalinio investuotojo modeliu, teisinė padėtis priė-

mus minėtą įstatymą ir jam įsigaliojus nepasikeitė. Taigi kiti ūkinės veiklos subjektai,

nenurodyti Atominės elektrinės įstatyme, išlaiko tas teises, kurias įgijo pagal Elektros

energetikos įstatymą ar kitą teisės aktą, reguliuojantį visuomeninius santykius elekt-

ros energetikos srityje.

12. Nors šiuo įstatymu buvo sudarytos teisinės prielaidos nacionaliniam inves-

tuotojui tapti projekto įgyvendinimo bendrovės (kuri, įgyvendinusi įstatymo nusta-


tytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija) akcininku,

turinčiu ne mažiau kaip 34 proc. šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame ak-

cininkų susirinkime, ir dėl to ateityje dalyvauti valdant ne tik elektros energijos per-

davimą bei skirstymą, bet ir elektros energijos gamybą numatomoje pastatyti naujoje

atominėje elektrinėje, tai savaime nesudaro prielaidų monopolizuoti elektros energi-

jos gamybą, juolab kad projekto įgyvendinimo bendrovė, o ne nacionalinis investuo-

tojas galės būti naują atominę elektrinę eksploatuosiančia organizacija.

13. Minėta, kad pagal Konstituciją nėra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis

įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip

atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. suda-

ryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius

inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kai-

nų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoli-

niam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip

ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų

teises ir teisėtus interesus.

Dėl to, kad elektros energetikos rinkoje (elektros energijos perdavimas ir skirs-

tymas) egzistavo monopolis, ginčijamose Atominės elektrinės įstatymo nuostatose

įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą juo

sudarytos teisinės prielaidos sukurti naują monopolį ir taip pažeisti kitų ūkio subjek-

tų teises bei vartotojų interesus.

Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Atominės elektrinės įsta-

tymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis

investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines

įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį –

elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tiks-

lo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant

naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energeti-

kos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros

energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros

energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, sukuriamas nacionali-

nis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos

gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neatitinka iš Konstitucijos

46 straipsnio 4 dalies kylančių imperatyvų.

14. Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta ir tai, kad įstatymų leidėjo galimy-

bes nustatyti priemones bendrai tautos gerovei elektros energetikos srityje užtikrin-

ti lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai,

materialiniai, fi nansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; iš Konstitucijos kyla įstatymų lei-

dėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuo-

menės išteklius, materialines ir fi nansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų

užtikrinta bendra tautos gerovė; Konstitucijos 46 straipsnio nuostatose įtvirtintos


vertybės, inter alia bendra tautos gerovė, monopolijos gamyboje ir rinkoje nebuvi-

mas ir sąžininga konkurencija, negali būti priešpriešinamos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad minėti Atominės elektrinės įstatyme įtvirtin-

ti Lietuvos strateginiai tikslai elektros energetikos sektoriuje ir nacionalinio inves-

tuotojo steigimo tikslai inter alia fi nansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo

dalį) ar užtikrinti tokį fi nansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės

elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energeti-

kos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energeti-

kos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos

sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros ener-

gijos vidaus rinkas, vertintini kaip visuomeniškai reikšmingi, atitinkantys Lietuvos

strateginius tikslus elektros energetikos srityje. Taigi ginčijamoje Atominės elektri-

nės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje įtvir-

tintu teisiniu reguliavimu nenukrypstama nuo iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies

kylančių imperatyvų.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Atominės elekt-

rinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Na-

cionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo

dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos

sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas

savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu daly-

vauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat

Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Res-

publikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos

Karalystės elektros energetikos sistemomis“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straips-

nio 3, 4 dalims.

V

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakci-

ja) 1 dalies nuostatos, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio

įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“

kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigi-

mo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės

bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“

akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų iš-

leidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>“, atitikties Konstituci-

jos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

1. Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija)

1 dalyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio

nuostatas, turi teisę:


1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcinin-

ku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosa-

vybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip

2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, in-

vestavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo;

2) dalyvauti steigiant akcinę bendrovę, kurios įstatinis kapitalas steigimo metu

būtų formuojamas iš pinigų ir į kurios įstatinį kapitalą po įsteigimo būtų investuotos

visos ar dalis valstybei priklausančių akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės

bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 kiekvienos

bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, ir, jei bus pasiekti šios

dalies 1 punkte numatyti susitarimai, akcinės bendrovės „VST“ akcijos, sudarančios

daugiau kaip 2/3 šios bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime;

3) priimti šios dalies 1 ir 2 punktų nuostatoms įgyvendinti reikiamus sprendi-

mus ir sudaryti atitinkamus sandorius.“

2. Pareiškėjas ginčija Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasa-

rio 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straips-

nio 4 daliai tuo aspektu, kad kuriant nacionalinį investuotoją valstybė be konkurso ir

netaikydama sąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų pasirinko vie-

nintelį partnerį – akcinę bendrovę „VST“ ir nustatė šios bendrovės akcininko išim-

tines teises, t. y., pasak pareiškėjo, įstatyme buvo įtvirtintas nevienodas teisinis ūkio

subjektų reglamentavimas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant pareiškėjo gin-

čijamą Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija)

1 dalies 1 punktą kartu su šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais konstatuo-

tina, jog įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai,

kad Vyriausybė, spręsdama nacionalinio investuotojo įsteigimo ir įstatinio kapitalo

didinimo klausimus, yra įgaliota: derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio ak-

cijų paketo turėtoju dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam

akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudaran-

čių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų

susirinkime, investavimo bei naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsi-

gijimo; dalyvauti steigiant akcinę bendrovę, kurios įstatinis kapitalas steigimo metu

būtų formuojamas iš pinigų; įsteigus akcinę bendrovę, į jos įstatinį kapitalą investuoti

valstybei priklausančias akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės

Rytų skirstomųjų tinklų akcijas. Šiais klausimais Vyriausybė yra įgaliota priimti ati-

tinkamus sprendimus ir sudaryti sandorius.

3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Atominės elektri-

nės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 19 straipsnyje nustatyta, jog įgyvendi-

nant šio įstatymo ketvirtojo skirsnio, inter alia nustatančio nacionalinio investuotojo

steigimą, nuostatas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatos

netaikomos.


4. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo šiame nutarime:

– konstitucinės sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtik rinti

asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sis-

temos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiks-

mingai juos panaudoti, skatinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę;

– asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl vals-

tybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją; konstitucinė sąžiningos konkurencijos ap-

saugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis

priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę;

– pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad

valstybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos

46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tar-

nautų bendrai tautos gerovei;

– valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudos visuomenei ir turi būti

tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savinin-

kų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosa-

vybės teises;

– pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant vals tybei

nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuo-

jama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai

arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos

gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, fi nansine prasme);

– šie konstituciniai imperatyvai taikytini ir valstybės turto investavimo atvejais;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto investavimo santykius, turi

nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio

4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąžiningą konkurenciją ar sudarytos prielai-

dos piktnaudžiauti investuojant valstybės turtą ir valdant valstybės investuotą turtą;

– valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti

įtvirtinta valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, taip pat subjektai, turintys

teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo;

– valstybės turto investavimo kriterijų nustatymas nėra savitikslis – turi būti nu-

statyti tokie kriterijai, kurie užtikrintų viešąjį interesą, iš Konstitucijos, inter alia jos

128 straipsnio, kylančių imperatyvų laikymąsi; pagal Konstitucijos 128 straipsnio

2 dalį įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kri-

terijus, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į

investuojamo turto specifi ką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciš-

kai reikšmingas aplinkybes;

– tai, kad valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, subjektai turintys teisę

priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo turi būti nustatyti tik įstatyme,

nereiškia, kad Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės

turto investavimo santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyz-


džiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarkos procedūrų), kurie yra grindžiami

įstatymu ir nekonkuruoja su juo;

– įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo būdus;

Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo, kai vals-

tybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia su

privačiu asmeniu. Valstybė pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus turi at-

sižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pa-

grįsti visuomenės poreikiai ir interesai. Valstybės turto investavimas konstituciškai

būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei ar pažeidžia-

mos kitų asmenų teisės.

5. Sprendžiant, ar Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario

1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama

šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“

kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir

visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės

„VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų

visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų naciona-

linio investuotojo akcijų įsigijimo <...>“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio

1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar Konstitucijai neprieš-

tarauja tai, kad valstybė pasirinko tokį valstybės turto investavimo būdą, kai steigiant

nacionalinį investuotoją valstybės turtas yra investuojamas kartu su vienu įstatyme

nurodytu privačiu asmeniu, t. y. akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą

turinčiu akcininku.

6. Šiame kontekste pirmiausia reikia atsižvelgti į nacionalinio investuotojo stei-

gimo tikslą.

6.1. Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtin-

tas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus

nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio in-

vestuotojo veiklos tikslus.

6.2. Minėta ir tai, kad nacionalinio investuotojo tikslas yra inter alia fi nansuoti

naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį fi nansavimą, taip pat

dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, sta-

tant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respubli-

kos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elekt-

ros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pa-

grindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką

nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija.

6.3. Taigi valstybei steigiant nacionalinį investuotoją, kai valstybės turtas yra in-

vestuojamas kartu su privataus asmens turtu, reikėjo pasirinkti tokį privatų asmenį,

kad būtų užtikrintas minėto tikslo įgyvendinimas.


6.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš nacionalinio investuotojo

steigimo tikslų, šie tikslai yra neatsiejami nuo elektros energetikos srities.

6.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, akcinė bendrovė „VST“ yra

specifi nis ūkio subjektas, kuris veikia elektros energetikos srityje, – akcinė bendro-

vė „VST“ yra stambi šalies elektros energetikos bendrovė, privatizuota 2003 m. ir

valdanti vienus didžiausių šalies skirstomųjų tinklų, t. y. ji yra pagrindinių šalies va-

karinės dalies elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorė; be akcinės bendrovės

Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis Lietuvos ūkio subjek-

tas, turintis didelę elektros vartotojų rinką, nepertraukiamai generuojantis didelius

pinigų srautus elektros energetikos srityje.

6.6. Pažymėtina, kad akcinė bendrovė „VST“ yra viena iš elektros energetikos

įmonių, kurios, kaip skirstomųjų tinklų operatorės, veikla yra susijusi su akcinės

bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatorės veikla. Šios akcinės

bendrovės kartu su akcine bendrove Rytų skirstomaisiais tinklais yra nacionalinio in-

vestuotojo įmonių grupės įmonės.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta šiame Konstitucinio Teismo nu-

tarime:

– iki 2003 m. įvykusio privatizavimo akcinė bendrovė „VST“ buvo sudedamoji

Lietuvos elektros energetikos sistemos dalis; po privatizacijos ji ir toliau liko šios sis-

temos dalimi;

– Atominės elektrinės įstatymu buvo siekiama sudaryti inter alia fi nansines prie-

laidas naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti. Minėta ir tai, kad akcinė

bend rovė „VST“ elektros energetikos srityje vykdo tokią veiklą, kuri nepertraukiamai

generuoja didelius pinigų srautus elektros energetikos srityje;

– Vyriausybė 2008 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 332 „Dėl akcinės bendrovės

„Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų dividendų“ pavedė

„Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Lie-

tuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų valdytojai, priim-

ti sprendimus neskirti dividendams šių bendrovių paskirstytinojo 2007 metų pelno“.

Tokį sprendimą, kaip minėta, priėmė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų

paketo turėtoja – uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“.

7. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą pareiškėjo nurodytu aspektu atsi-

žvelgtina į Vyriausybės, pateikusios Atominės elektrinės įstatymo projektą, ir įstaty-

mų leidėjo ketinimus, užfi ksuotus travaux préparatoires, iš kurių matyti, kad akcinės

bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas Atominės elektrinės įstatyme

yra numatytas būtent todėl, kad tikslas teisiškai įtvirtinti nacionalinį investuotoją ir jį

suformuoti suponuoja tai, kad reikėjo sutelkti pagrindinių šalies elektros energetikos

bendrovių (akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST),

kurios ir toliau veiktų kaip atskiri juridiniai asmenys, valdymą. Akcinė bendrovė

„VST“ yra stambi šalies elektros energetikos bendrovė, privatizuota 2003 metais ir

valdanti vienus didžiausių šalies skirstomųjų tinklų, t. y. ji yra pagrindinių šalies va-


karinės dalies elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorė; be akcinės bendrovės

Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis Lietuvos ūkio subjek-

tas, turintis didelę elektros vartotojų rinką, nepertraukiamai generuojantis didelius

pinigų srautus elektros energetikos srityje.

8. Sprendžiant, ar Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario

1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konsti-

tucijai, būtina išsiaiškinti ir tai, ar pasirenkant nacionalinio investuotojo modelį, inter

alia pasirenkant akcinę bendrovę „VST“, kaip vieną iš nacionalinio investuotojo įmo-

nių grupės dalyvių, buvo įvertinta tai, ar toks nacionalinio investuotojo modelis tikrai

sudarys prielaidas įgyvendinti minėtą nacionalinio investuotojo tikslą.

8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad iki Atominės elektrinės įstatymo projek-

to parengimo buvo parengtos Naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projek-

to bei Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant

naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos. Šias koncepcijas, kaip mi-

nėta, rengė Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkiu Nr. 4 „Dėl darbo gru-

pės sudarymo“ sudaryta darbo grupė naujos atominės elektrinės statybos įstatymo

projekto koncepcijos esminėms nuostatoms parengti ir Ministro Pirmininko 2007 m.

vasario 19 d. potvarkiu Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė

Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos

atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti.

Antroji darbo grupė buvo sudaryta iš šešių asmenų: du nariai buvo privačių juridinių

asmenų atstovai, vienas iš jų –uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ atstovas,

kitas – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ atstovas. Minėta darbo grupė pasiū-

lė įsteigti Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovę akcinės bendrovės „Lietuvos

energija“ pagrindu, didinant šios bendrovės įstatinį kapitalą ir apmokant nepinigi-

niais įnašais – akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir AB „VST“ akcijomis.

8.2. Minėta ir tai, kad nepriklausomas ekspertas uždaroji akcinė bendrovė „De-

loitte Lietuva“ 2007 m. gegužės 30 d. pateikė Atominės elektrinės įstatymo projek-

to Nr. XP-2144 nuostatų dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisinį ir ekonominį

įvertinimą, kuriame, vertindamas nacionalinio investuotojo formavimo iš akcinių

bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ alternatyvas, nuro-

dė, kad „kitų ūkio subjektų prisijungimas nacionalinio investuotojo stadijoje būtų

neefektyvus ir netikslingas“, nes tai iš esmės nepakeistų ūkio subjektų „teisių nacio-

nalinio investuotojo valdyme, tačiau galėtų sukelti papildomų sunkumų, susijusių su

teisinių bei ekonominių nacionalinio investuotojo kapitalo formavimo sąlygų derini-

mu su daugeliu asmenų vienu metu. Nacionalinio investuotojo formavimo (sukūri-

mo) ir kitų ūkio subjektų investavimo į nacionalinį investuotoją procesų sujungimas

nebūtų pagrįstas ekonominiu požiūriu (kadangi būtų investuojama į dar nesukurtą

subjektą) bei organizaciniu (dėl proceso organizacinio sudėtingumo) požiūriu“; na-

cionalinis investuotojas bus fi nansiškai pajėgus gauti skolintų lėšų ir generuoti pini-

gų srautus, kurie kartu sudėjus būtų pakankamas lėšų šaltinis projektui fi nansuoti;


nacionalinis investuotojas turės realias fi nansines galimybes nuosavomis ir skolinto-

mis lėšomis fi nansuoti projektą nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms pasko-

loms.

Taip pat paminėtina, kad uždarosios akcinės bendrovės „Deloitte Lietuva“ įverti-

nime pateikta keliolika valstybės ir privataus kapitalo bendro dalyvavimo stambių in-

vesticinių projektų pagrindinėse Europos šalių energetikos įmonėse pavyzdžių.

Taigi, pagal uždarosios akcinės bendrovės „Deloitte Lietuva“ įvertinimą, pasi-

rinkta nacionalinio investuotojo formavimo alternatyva yra geriausia iš nagrinėtųjų

valstybės kontrolės išlaikymo bei nacionalinio investuotojo fi nansinio pajėgumo fi -

nansuoti projektą užtikrinimo kriterijų atžvilgiu.

8.3. Pažymėtina, kad įgyvendinant Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birže-

lio 28 d. redakcija) 11 straipsnio 4 dalies nuostatą „Naujai išleidžiamas akcinės bend-

rovės „Lietuvos energija“ akcijas apmokant nepiniginiu įnašu, akcinės bendrovės

„Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės

„VST“ akcijos turi būti įvertintos nepriklausomo turto vertintojo teisės aktų nustatyta

tvarka ir turi būti gauta fi nansų institucijos, kurios ilgalaikio skolinimosi reitingas yra

ne mažesnis kaip „A-“ pagal tarptautinės reitingų agentūros Fitch Ratings suteiktą

reitingą, arba „A3“ pagal tarptautinės reitingų agentūros Moody ‘s suteiktą reitingą,

arba „A-“ pagal tarptautinės reitingų agentūros Standard & Poor’s suteiktą reitingą,

nuomonė apie akcijų įvertinimą“, nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių

akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ įvertinimą

atliko uždaroji akcinė bendrovė „KPMG Baltics“ ir „HSBC Bank plc“.

9. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios

valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai

plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką. Tokios politikos,

kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, „turinio (inter alia prioritetų), priemonių

bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslin-

gumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos

ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta,

ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigia-

mai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą)

ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės

galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme ini-

cijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nusta-

tant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės

ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir

saugomas vertybes“ (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio

21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

10. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad:

– pagal Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto protokolo Nr. 4 „Dėl Ignali-

nos atominės elektrinės Lietuvoje“ 1 straipsnį Lietuva įsipareigojo Ignalinos atomi-


nės elektrinės pirmąjį bloką galutinai sustabdyti iki 2005 m., o šios elektrinės antrąjį

bloką – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nutraukti šių blokų eksploatavimą;

– Seimas 2007 m. sausio 18 d. nutarimu „Dėl Nacionalinės energetikos strate-

gijos patvirtinimo“ patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje inter alia

nustatyta, kad tarp pagrindinių veiksnių, darančių įtaką stabiliai energetikos veiklai

Lietuvoje, yra ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas 2009 m., turintis didelę

neigiamą įtaką elektros energijos šaltinių struktūrai, pirminės energijos balansui ir

elektros energijos kainai 2010–2015 m.;

– Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426 „Dėl pritarimo dery-

bų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams ir Lietuvos Respublikos ato-

minės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo

Lietuvos Respublikos Seimui“ 3.1 punktu paprašė Seimą svarstyti Atominės elektri-

nės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka;

Seimas 2008 m. vasario 1 d. posėdyje nusprendė Atominės elektrinės įstatymo 8, 10,

11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą svarstyti ypatingos sku-

bos tvarka ir tą pačią dieną jį priėmė.

11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog nėra teisinio pagrin-

do teigti, kad pasirenkant nacionalinio investuotojo modelį ir jį įtvirtinant Atominės

elektrinės įstatyme nebuvo imtasi pakankamų priemonių, kad būtų išsiaiškinta, ar

toks nacionalinis investuotojas bus pajėgus įgyvendinti šiam investuotojui Atominės

elektrinės įstatyme keliamus tikslus.

12. Toks Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redak-

cija) 1 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis konkretų valstybės

turto investavimo į steigiamą privatų juridinį asmenį (nacionalinį investuotoją) atvejį

ir vieną ūkio subjektą (akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintį akci-

ninką), su kuriuo Vyriausybė gali derėtis dėl to privataus juridinio asmens steigimo,

negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis bendro teisinio reguliavimo išimtį, nes

pagal Valstybės turto įstatymą, kuris inter alia reguliuoja valstybės turto investavimo

klausimus, nėra draudžiama valstybės turtą investuoti ir Atominės elektrinės įstaty-

me nustatytu būdu.

13. Taigi atsižvelgiant į minėtas aplinkybes konstatuotina, jog nėra pakankamo

pagrindo teigti, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d.

redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį Vyriausybei

suteikta teisė derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu

akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui

nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau

kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinki-

me, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo,

buvo sudarytos prielaidos padaryti žalos visuomenei ar pažeisti kitų asmenų teises.

14. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valsty-

bės turto investavimo būdus; Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės tur-


to investavimo būdo, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis

(asmeniu), inter alia su privačiu asmeniu; pasirinkdama valstybės turto investavi-

mo būdus valstybė turi atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti

svarbūs konstituciškai pagrįsti visuomenės poreikiai ir interesai; valstybės turto in-

vestavimas konstituciškai būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala

visuomenei arba pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

15. Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Atominės elektrinės

įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi

teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akci-

ninku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuo-

savybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip


vestavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>“,

tuo aspektu, kad nustačius tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausybė turi teisę

derėtis su vienu privačiu investuotoju, neatitinka iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 da-

lies kylančių imperatyvų.

16. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Atominės elektrinės įstatymo

11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derė-

tis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacio-




dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>“ neprieštarauja


17. Sprendžiant, ar ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto nuostata neprieštarauja Konstitu-

cijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, akcinė bendrovė „VST“ yra

specifi nis ūkio subjektas, kuris veikia elektros energetikos srityje – akcinė bend rovė

„VST“ yra stambi šalies elektros energetikos bendrovė, privatizuota 2003 m. ir val-

danti vienus didžiausių šalies skirstomųjų tinklų, t. y. ji yra pagrindinių šalies vakari-

nės dalies elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorė; be akcinės bendrovės Rytų

skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis Lietuvos ūkio subjektas,

turintis didelę elektros vartotojų rinką, nepertraukiamai generuojantis didelius pini-

gų srautus elektros energetikos srityje. Taip pat minėta, kad pagal Atominės elektri-

nės įstatymą formuojant nacionalinį investuotoją akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį

akcijų paketą turintis akcininkas buvo pasirinktas siekiant įgyvendinti šiam inves-

tuotojui Atominės elektrinės įstatyme keliamus tikslus.

18. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Atominės elektrinės

įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos


Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi

teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akci-

ninku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuo-

savybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip


vestavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>“

neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

Atsižvelgiant į tai taip pat konstatuotina, kad Atominės elektrinės įstatymo

11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derė-

tis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacio-




dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>“ neprieštarauja


19. Kartu pažymėtina, kad teisės aktais reguliuojant minėtus santykius (inter alia

santykius, susijusius su nacionalinio investuotojo formavimu) tikslingumo sumeti-

mai kartais užgoždavo teisinius, taip pat ir iš Konstitucijos kylančius, imperatyvus.

Antai Ministro Pirmininko 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 62 „Dėl darbo gru-

pės sudarymo“ į darbo grupę Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (daly-

vausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos

esminėms nuostatoms parengti buvo įtraukti privačių bendrovių uždarosios akcinės

bendrovės „NDX energija“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ atstovai. Užda-

roji akcinė bendrovė „NDX energija“ vėliau dalyvavo steigiant nacionalinį investuo-

toją, o akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ tapo viena iš nacionalinio investuotojo

įmonių grupės įmonių. Tokiam santykių teisiniam reguliavimui stinga konstitucinio

pagrindo, tačiau minėtas Ministro Pirmininko potvarkis nėra konstitucinės bylos ty-

rimo dalykas.

20. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog įstaty-

mų leidėjas, Atominės elektrinės įstatyme įtvirtinęs atitinkamą nacionalinio investuo-

tojo modelį, kad būtų sukurtos teisinės, fi nansinės ir organizacinės prielaidos Lietuvos

strateginiam tikslui kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energe-

tikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros

energijos vidaus rinkas įgyvendinti, kartu turėjo numatyti ir tokį nacionalinio inves-

tuotojo veiklos jį įsteigus reguliavimą, kuris užtikrintų minėtų prielaidų sukūrimą.

Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuo-

ti tokį nacionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo

pagrindu naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su vei-

kiančiomis įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedan-

čią iš patronuojančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių


(inter alia akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatorės,

akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operato-

rių), kurios, kaip atskiri juridiniai asmenys, vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskir-

tą elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir

kitokią veiklą. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos naujai steigiamo-

je nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) su-

telkti nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių valdymą.

Taigi esminę reikšmę sprendžiant, ar įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas

užtikrino teisines, fi nansines ir organizacines prielaidas įgyvendinti įstatymo tiks-

lą – sudaryti fi nansines prielaidas naujos atominės elektrinės statybai, turi tai, kaip

pagal Atominės elektrinės įstatymą yra organizuojamas nacionalinio investuotojo

valdymas ir ar tokį valdymą nustatantis teisinis reglamentavimas yra pakankamas

minėtoms fi nansinėms prielaidoms sukurti. Nacionalinio investuotojo valdymą reg-

lamentuoja Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnis „Valdymas“ (2008 m. vasario

1 d. redakcija), kuriame nustatyta:

„1. Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų nacionalinio investuotojo

bendrovėje suteikiamos teisės įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nu-

statyta tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys įgyvendina naciona-

linio investuotojo bendrovėje valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises,

vadovaudamasis šia tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys balsuoti

nacionalinio investuotojo bendrovės organuose dėl projekto įgyvendinimo bendrovės

akcininkų sutarties gali tik vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutari-

mais, kai Lietuvos Respublikos Seimas pritaria esminėms šios sutarties nuostatoms.

2. Nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas,

sudarantis ne mažiau kaip 34 procentus projekto įgyvendinimo bendrovės akcijų ir

balsų projekto įgyvendinimo bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo duk-

terines įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos siste-

mos dalį, įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos

Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros per-

davimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas.

4. Įgyvendindamos šio straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą, Lietuvos

Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendi-

mus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami

sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise

priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių

bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, užtikrina, kad:

1) nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakin-

gai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepri-

klausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija;


2) nacionalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama

taip, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavi-

mus bei geriausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių vers-

lo praktiką;

3) Nacionalinėje energetikos strategijoje numatyti strateginiai objektai – nau-

joji atominė elektrinė, elektros perdavimo jungtys į Lenkijos Respubliką ir Švedijos

Karalystę, užtikrinančios efektyvius ir reikiamos apimties elektros energijos mainus

tarp Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos ir Elektros energijos perda-

vimo koordinavimo sąjungai (toliau – UCTE) bei Šiaurės šalių perdavimo sistemos

operatorių organizacijai (NORDEL) priklausančių sistemų, – būtų realizuoti neati-

dėliojant;

4) naujos atominės elektrinės ir elektros perdavimo jungčių į Švedijos Karalystę

bei Lenkijos Respubliką techniniai sprendimai ir parametrai būtų parinkti taip, kad

pagrindinė dalis atominei elektrinei reikalingų galios rezervų būtų gaunama iš Euro-

pos Sąjungos valstybių ir būtų patenkintos Lietuvos Respublikos elektros energetikos

sistemos darbo sinchroniniu režimu su UCTE sistema sąlygos;

5) Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistema būtų parengta neatidėlio-

tinam prisijungimui prie UCTE sistemos sinchroniniam darbui, kai tik bus įrengtos

elektros tinklų jungtys, įgyvendintos techninės priemonės ir atlikti veiksmai, reika-

lingi Lietuvai tapti UCTE nare;

6) naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale daly-

vaujant Lietuvos ir užsienio investuotojams būtų apsaugoti Lietuvos Respublikos na-

cionalinio saugumo ir valstybės esminiai interesai, o pasirenkant atominės elektrinės

projekto įgyvendinimo dalyvius būtų taikomi europinės bei transatlantinės integra-

cijos kriterijai.“

Šio straipsnio 1 dalyje, kurioje reguliuojami valstybei nuosavybės teise priklau-

sančių akcijų nacionalinio investuotojo bendrovėje suteikiamų teisių įgyvendinimo

santykiai, yra nustatyta, kad valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti įgalioti asmenys

įgyvendina valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises Vyriausybės nusta-

tyta tvarka. Šioje dalyje nėra nustatyta, kokiais principais, užtikrinančiais veiksmingą

atstovavimą valstybei kaip akcijų valdytojai įgyvendinant įstatymo tikslą – sudary-

ti fi nansines prielaidas naujos atominės elektrinės statybai, turi būti vadovaujamasi

parenkant valstybės akcijoms šioje bendrovėje atstovaujančius asmenis. Nėra nusta-

tyta ir tai, kaip turi būti organizuojamas valdymas (nacionalinio investuotojo akci-

ninkams įgyvendinant savo turtines ir neturtines teises), kad būtų sukaupta piniginių

lėšų atominės elektrinės statybai.

Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, kad įstatymų leidėjas, reguliuo-

damas valstybės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą,

kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylantis reikalavimas ūki-

nę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, nebūtų sudaryta prie-

laidų piktnaudžiauti valdant valstybės investuotą turtą.


Toks teisinis reguliavimas nėra pakankamas tam, kad būtų sudarytos fi nansinės

prielaidos įgyvendinti įstatymo tikslą – sudaryti prielaidas naujos atominės elektrinės

statybai, ir taip yra nukrypstama nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto rei-

kalavimo valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Atominės elekt-

rinės įstatymo 8 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, ku-

ria joje nenustatytas teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų įstatymo tikslo – sudaryti

prielaidas naujos atominės elektrinės statybai – įgyvendinimą, prieštarauja Konstitu-

cijos 46 straipsnio 3 daliai.

21. Kaip minėta, Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario

1 d. redakcija) 1 dalyje numatyta, kad įsteigus nacionalinį investuotoją valstybė į jo

įstatinį kapitalą investuoja jai nuosavybės teise priklausančių minėtų elektros energe-

tikos bendrovių akcijas. Taigi teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į Valsty-

bės turto įstatymą, kuris inter alia reguliuoja valstybės turto investavimo santykius.

21.1. Šiame kontekste paminėtinos šios Valstybės turto įstatymo (2002 m. gegu-

žės 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatos:

– valstybės fi nansinis turtas yra valstybei nuosavybės teise priklausantys vertybi-

niai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių popierių (3 straipsnio

4 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 3 punktas);

– valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė įstaty-

mų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (7 straipsnio (2002 m. gegužės 23 d. redakci-

ja) 1 dalis);

– valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo dispo-

nuojama vadovaujantis šiais principais: visuomeninės naudos – šis principas reiškia,

kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuoja-

ma rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; efektyvumo – šis

principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto val-

dymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuo-

menei; racionalumo – šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi

būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; viešosios teisės – šis princi-

pas reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik

teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nu-

statytais atvejais ir būdais (4 punktas) (81 straipsnis (2006 m. liepos 18 d. redakcija);

– „valstybės <...> turto investavimas – tai valstybei <...> nuosavybės teise pri-

klausančio turto, kaip įnašo, perdavimas <...> viešajai įstaigai, akcinei bendrovei ar

uždarajai akcinei bendrovei vykdant steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo turtinius

įsipareigojimus; <...> didinant <...> akcinės bendrovės <...> bendrovės įstatinį kapi-

talą, jei valstybė <...> yra jų dalyvė“ (19 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. re-

dakcija) 1 ir 2 punktai);

– „sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo

priima Vyriausybė. <...> Prieš priimant tokį sprendimą būtina jį ekonomiškai ir so-


cialiai pagrįsti. Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo priima-

mi vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“ (19 straipsnio 2 dalis

(2006 m. liepos 18 d. redakcija);

– „valstybė ar savivaldybė gali turtą investuoti įsigydama steigiamos arba didi-

nančios įstatinį kapitalą akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akci-

jų, kurios visuotiniame akcininkų susirinkime valstybei ar savivaldybei (-ėms) arba

joms kartu suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų“ (19 straipsnio 4 dalis (2003 m.

gegužės 27 d. redakcija).

21.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio

3 dalyje (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) nustatyta: „Valstybės ar savivaldybių turtas

negali būti investuojamas įmonei ar vertybiniams popieriams įsigyti iš fi zinių ir pri-

vačiųjų juridinių asmenų, taip pat privačiajam juridiniam asmeniui steigti, išskyrus

šio ir kitų įstatymų nustatytus atvejus.“

21.3. Apibendrinant minėtas Valstybės turto įstatymo nuostatas, šios konstituci-

nės justicijos bylos kontekste darytina išvada, kad šiame yra nustatyti tokie valstybės

turto investavimo atvejai, kai investuojama į privatų juridinį asmenį jo steigimo metu

ir kai investuojama į įsteigtą ir įstatinį kapitalą didinančią bendrovę. Investuodama

valstybė privalo vadovautis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešo-

sios teisės principais, laikytis tam tikrų reikalavimų, inter alia iš anksto ekonomiškai

ir socialiai pagrįsti sprendimą investuoti valstybės turtą, užtikrinti, kad valstybė būtų

tų bendrovių, į kurias investuojama, dalyvė ir turėtų nuosavybės teise ne mažiau kaip

50 proc. balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime, laikytis valstybės tur-

to investavimo kriterijų, kuriuos nustato Vyriausybė.

Pagal minėtą įstatymą atvejai, kai valstybės turtas investuojamas steigiant priva-

tų juridinį asmenį, gali būti nustatyti ir kituose įstatymuose, taigi ir Atominės elekt-

rinės įstatyme.

Pažymėtina ir tai, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnyje (jis skirtas valstybės

ir savivaldybės turto investavimo santykiams reguliuoti) nėra nustatyti valstybės turto

investavimo kriterijai, kurie leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą, inter alia

atsižvelgiant į investuojamo turto specifi ką ir reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į

kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes.

22. Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 „Dėl Sprendimo investuo-

ti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos

aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių tur-

tą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos apraše inter alia yra nustatyta:

– „sprendimo investuoti valstybės <...> turtą priėmimo kriterijais (toliau va-

dinama – investavimo kriterijai) siekiama nustatyti valstybei <...> nuosavybės tei-

se priklausančio turto, kaip įnašo, perdavimo ekonominį ir socialinį pagrįstumą“

(5 punktas);

– investuojant valstybės ir savivaldybių turtą turi būti tenkinami ne mažiau kaip

du kriterijai iš šių investavimo kriterijų (6 punktas): investavus bus įvykdyti valstybės


tarptautiniai įsipareigojimai (6.1 papunktis); investavimu bus įgyvendinti valstybės,

savivaldybių vykdomos politikos tikslai (6.2 papunktis); investavimo tikslas ir siekia-

mas rezultatas nustatyti teisės aktuose (6.3 papunktis); valstybės ir (ar) savivaldybių

turto investavimu (valstybės ar savivaldybės įnašu) bus sukuriama pridėtinė vertė

(6.4 papunktis); iš investavimo objekto bus gauta pelno (pajamų), gautas socialinis

rezultatas (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos, kitų panašių

sričių) arba užtikrintas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose nustatytų valstybės

ir savivaldybės funkcijų atlikimas (6.5 papunktis); yra visuomenės poreikis investuoti

ir investavus bus gaunama naudos visuomenei (6.6 papunktis); investavus bus užtik-

rinta veiksmingesnė valstybės institucijų ir įstaigų veikla (6.7 papunktis).

Aiškinant šį teisinį reguliavimą, nustatytą minėtame Vyriausybės nutarime, pa-

žymėtina, jog investuojant valstybės turtą pakanka, kad būtų tenkinami bent du iš iš-

vardytų septynių kriterijų.

23. Minėta, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnyje nėra nustatyti valstybės

turto investavimo kriterijai, kurie leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą at-

sižvelgiant į investuojamo turto specifi ką, jo reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat

į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes.

Taigi būtent šio įstatymo 19 straipsnyje, skirtame valstybės ir savivaldybės turto

investavimo santykiams reguliuoti, pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį įstatymų

leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter

alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą, atsižvelgiant į investuojamo tur-

to specifi ką ir reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmin-

gas aplinkybes.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra pažymėta, Konstitucinis

Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstituci-

jai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo re-

guliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės ir savivaldy-

bių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnis ta apimtimi,

kuria nėra nustatyti turto investavimo kriterijai, kurie inter alia leistų diferencijuo-

ti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifi ką ir reikšmę

bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes, priešta-

rauja Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai.

24. Minėta, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuosta-

ta „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto investavimo priimami vadovaujan-

tis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“.

Minėta, kad pagal Konstituciją valstybės turto investavimo kriterijai gali būti nu-

statyti tik įstatymu, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata „valdžios galias

riboja Konstitucija“ yra pažeidžiama, jeigu nustatytu teisiniu reguliavimu konstitu-

ciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės

valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios; konstituci-


nis valdžių padalijimo principas, konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia

įtvirtinti Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad Konstitucijoje tiesiogiai nu-

stačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios

institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, tokie įga-

liojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu, Seimas neturi teisės pavesti Vyriau-

sybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinės kompetencijos.

Taigi darytina išvada, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo

ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija)

nuostata „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto investavimo priimami va-

dovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“ ta apimtimi, kuria pavedama

Vyriausybei nustatyti valstybės ir savivaldybės turto investavimo kriterijus, priešta-

rauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8 straips-

nio (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 76-3004) 1 dalis ta apimtimi, ku-


prielaidas naujos atominės elektrinės statybai – įgyvendinimą, prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.


nio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) nuostata „Naciona-






neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.


nio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) nuostata „Na-






Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos

Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedi-

jos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.



nio (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies nuostata „Lie-

tuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas,

turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu ak-

cininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui



me, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo

<...>“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdy-

mo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnis (Žin., 2003, Nr. 57-2534;

2006, Nr. 87-3397; 2008, Nr. 19-673) ta apimtimi, kuria nėra nustatyti turto investa-

vimo kriterijai, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsi-

žvelgiant į investuojamo turto specifi ką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas

konstituciškai reikšmingas aplinkybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 128 straipsnio 2 daliai.

6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo,

naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2006 m. liepos 18 d.

redakcija; Žin., 2006, Nr. 87-3397) nuostata „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės

turto investavimo priimami vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvar-

ka“ ta apimtimi, kuria pavedama Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti vals-

tybės ir savivaldybės turto investavimo kriterijus, prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

Paskelbta: Valstybės žinios, 2009, Nr. 25-988.

107

LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO

PRANEŠIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO

10 STRAIPSNIO 1 DALIES (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA),

11 STRAIPSNIO (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) 1 DALIES 1 PUNKTO

GALIOJIMO ATSTATYMO

2009 m. kovo 2 d.

Vilnius

2008 m. spalio 11 d. „Valstybės žiniose“ (Nr. 117-4457) buvo ofi cialiai paskelb-

tas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas, kad iki bus

paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos Res-

publikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos

Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės

elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieš-

tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „nacionalinis investuotojas – Lietuvos

Res publikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui

įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra

socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad

vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau

ir visiems savo akcininkams ir kad neįteisintas vartotojų teisių gynimas, nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

– Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „nacionalinis investuotojas yra nacionali-






nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jung-

tis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“

tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo ran-

kose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, ekspor-

to, importo dalį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir

4 dalims;

2009 m. kovo 2 d. pranešimas ◆108

– Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis





dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai,

sustabdomas Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straips-

nio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674), 11 straipsnio

(2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies 1 punkto galiojimas

atitinkama apimtimi.

Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respub-

likos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. re-

dakcija) nuostatų ir 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame nutarta:


nio (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 76-3004) 1 dalis ta apimtimi, ku-


prielaidas naujos atominės elektrinės statybai – įgyvendinimą, prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.


nio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) nuostata „Naciona-






neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.


nio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) nuostata „Na-






Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos

Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedi-

jos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

◆ DĖL ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO 109


nio (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies nuostata, kad

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuosta-

tas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu

akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui



me, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo

<...>“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdy-

mo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnis (Žin., 2003, Nr. 57-2534;

2006, Nr. 87-3397; 2008, Nr. 19-673) ta apimtimi, kuria nėra nustatyti turto investa-

vimo kriterijai, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsi-

žvelgiant į investuojamo turto specifi ką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas

konstituciškai reikšmingas aplinkybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos 128 straipsnio 2 daliai.

6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo,

naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2006 m. liepos 18 d.

redakcija; Žin., 2006, Nr. 87-3397) nuostata „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės

turto investavimo priimami vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvar-

ka“ ta apimtimi, kuria pavedama Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti vals-

tybės ir savivaldybės turto investavimo kriterijus, prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straips-

nio 3 dalimi,

p r a n e š u, kad nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimo „Dėl Lie-

tuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasa-

rio 1 d. redakcija) nuostatų ir 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies

1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ofi cialaus paskelbimo dienos at-

statomas Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies

(2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674), 11 straipsnio (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies 1 punkto galiojimas atitinkama

apim timi.

Pirmininkas Kęstutis Lapinskas


110

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREKIŲ ŽENKLŲ ĮSTATYMO

51 STRAIPSNIO (2000 M. SPALIO 10 D. REDAKCIJA) 3 DALIES ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2009 m. kovo 27 d.

Vilnius






dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo

nariui Jurgiui Razmai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje

2009 m. kovo 4 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 33/06 pagal pareiškė-

jo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-34/2006) ištirti, ar Lietuvos Respu-

blikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis

neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstitu-

ciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.


nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutar-

timi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,

ar Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis ne-

prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir

teisinės valstybės principams.

II

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 da-

lyje įtvirtinta, kad prekių ženklo savininkas, gindamas savo pažeistas teises, vietoj

nuostolių atlyginimo gali reikalauti iš pažeidėjo kompensacijos, kurios dydis apskai-

čiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti

padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų. Remdamasis

ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis Konstitucinio Teis-

◆ DĖL PREKIŲ ŽENKLŲ ĮSTATYMO 111

mo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, pareiškėjas mano, kad Prekių ženklų įstatymo

51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas

pažeidžia tokius teisinės valstybės principo elementus kaip teisėtų lūkesčių apsauga,

teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

2. Teisės aktuose nustatytos teisinės priemonės neturi varžyti asmens teisių la-

biau negu reikia teisės akto siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams

pasiekti. Jei šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą,

sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgiant į tai, pa-

reiškėjo nuomone, Prekių ženklų įstatyme numatytas kompensacijos institutas nea-

titinka visuotinai pripažintų civilinės teisės principų, kartu pažeidžia konstitucinius

asmens lūkesčius dėl teisės adekvatumo bei žalos atlyginimo proporcingumo pada-

rytam pažeidimui.

3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas pažymi, kad, pasak jo, 2004 m. ba-

landžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/48/EB dėl intelektinės

nuosavybės teisių gynimo kompensacijos institutas neminimas.

III

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – buvusio Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo

patarėjo G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisi-

nis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo

G. Sagačio pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalies

4 punkte ir 51 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas kompensacijos už prekių ženklo savinin-

ko teisių pažeidimus institutas laikytinas vienu iš galimų pažeistų prekių ženklo savi-

ninko teisių gynimo būdų. Šis institutas užtikrina ne tik Konstitucijos 46 straipsnyje,

bet ir jos 23 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą.

1.2. Žalos samprata ginant intelektinės nuosavybės teises nėra tapati tradicinei ci-

vilinėje teisėje žinomai žalos sampratai. Skirtingai negu civiliniuose santykiuose, san-

tykiuose, kylančiuose iš intelektinių teisių pažeidimo, kompensacinė teisės funkcija

įgyvendinama ne tik žalos atlyginimu, bet ir kitais būdais, kurie leidžia veiksmingiau

pašalinti nukentėjusiajam atsiradusius neigiamus turtinius padarinius. Atsižvelgiant

į intelektinės nuosavybės santykių specifi ką, akivaizdu, kad šiuose santykiuose ap-

sauginė teisės funkcija negali būti redukuojama iki Lietuvos Respublikos civiliniame

kodekse numatytų pažeistų civilinių teisių gynimo būdų bei principų. Be to, visuoti-

nai pripažįstama, kad vien faktinės žalos atlyginimu neįmanoma tinkamai apginti in-

telektinės nuosavybės teisių, nes tradicinis žalos atlyginimo mechanizmas nepajėgus

užtikrinti tinkamo turtinių teisių atkūrimo ir neigiamų patirtų padarinių, kilusių dėl

prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, kompensavimo. Taigi kompensacijos ins-

titutas skirtas ne tik prekių ženklo savininko patirtų nuostolių atlyginimui užtikrin-

ti – juo buvo siekiama platesnių tikslų.


1.3. Remiantis kai kuriais teisės moksliniais straipsniais ir Pasaulio prekybos or-

ganizacijos steigimo sutarties 1C priedo „Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių

aspektų, susijusių su prekyba“ nuostatomis teigtina, kad kompensacijos kaip vieno iš

prekių ženklo savininko teisių gynimo būdų įtvirtinimu Prekių ženklų įstatyme sie-

kiama palengvinti bei pagreitinti teismo procesą.

1.4. Remiantis Prekių ženklų įstatymo aiškinamuoju raštu teigtina, kad Prekių

ženklų įstatyme (2000 m. spalio 10 d. redakcija) buvo įtvirtintas kompensacijos insti-

tutas, sudarantis galimybę atlyginti prekių ženklo savininko turtinę ir neturtinę žalą,

jų neišskiriant ir nespecifi kuojant: kompensacija apima abi minėtas žalos rūšis. Ap-

skaičiuoti neturtinę žalą prekių ženklo savininko teisių pažeidimo atveju yra gana

sunku, todėl kompensacijos mechanizmo taikymas laikytinas veiksmingesniu ir pa-

prastesniu būdu užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimą gi-

nant nukentėjusiojo teises.

1.5. Kompensacijos dydis, nustatytas Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio

(2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje, yra aiškus, proporcingas teisės pažeidimui

ir pažeistų teisių atkūrimo atžvilgiu teisingas. Be to, kompensacijos institutas suda-

ro visas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal

kurią „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Ginčijamas teisinis re-

guliavimas atitinka konstitucinį teisingumo principą, pagal kurį reikalaujama nusta-

tomas sankcijas už teisės pažeidimus diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima

atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes.

Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtin-

tos kompensacijos, taikomos už prekių ženklo savininko teisių pažeidimus, dydis gali

būti iki 300 procentų atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainos – jis

priklauso nuo pažeidėjo kaltės laipsnio. Toks teisinis reguliavimas, nustatantis plačią

teismo diskreciją, neprieštaravo konstituciniam teisingumo principui.

1.6. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB

dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 2 ir 13 straipsniai aiškiai rodo, kad Prekių

ženklų įstatyme buvęs kompensacijos institutas nepažeidė šios direktyvos, kadangi

direktyvoje nedraudžiama imtis priemonių, kurios būtų palankesnės teisių turėto-

jams, be to, kompensaciją taiko teismai, ji nustatoma kaip alternatyva žalos atlygini-

mui, o pagrindinis kompensacijos dydį nulemiantis veiksnys yra atitinkamos prekės

ar paslaugos teisėto pardavimo kaina.

2. Seimo Pirmininko 2008 m. balandžio 7 d. potvarkiu Nr. 165 „Dėl įgaliojimo at-

stovauti Seimui Konstituciniame Teisme“ buvo pakeistas suinteresuoto asmens – Sei-

mo atstovas: vietoj G. Sagačio atstovauti Seimui buvo įgaliotas Seimo narys J. Razma.

Konstituciniam Teismui pateiktame 2009 m. vasario 19 d. rašte J. Razma informavo

pritariąs G. Sagačio rašytiniuose paaiškinimuose pateiktiems argumentams.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos

teisingumo viceministrės E. Radušytės, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos


pirmininko R. Stanikūno, Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro direktoriaus

R. Naujoko rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo

narys J. Razma pritarė buvusio suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio ra-

šytiniams paaiškinimams ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.


konstatuoja:

I

1. Su prekių ženklų apsauga susiję santykiai buvo reguliuojami jau tarpukario

nepriklausomoje Lietuvoje. Paminėtina, kad Seimas 1925 m. sausio 27 d. buvo pri-

ėmęs Prekių ženklams saugoti įstatymą. Šio įstatymo 1 paragrafe buvo nustatyta:

„Prekių ženklais laikomi visoki, kaip antai: kleimai, antspaudai, plombos, austos ar

siūtos žymės, etikietai, vinietės devizai, cedeliai, viršeliai, originalių atvaizdų pieši-

niai, įpakavimai ir atskiri žodžiai, – kuriais pirkliai pramonininkai, amatininkai ir visi

gamintojai žymi savo prekes, jų įpakavimus ar indus.“ Įstatymo 19 paragrafe buvo

nustatyta atsakomybė už neteisėtą prekių ženklo panaudojimą: „Kas sulaužo išimti-

ną teisę naudotis prekių ženklu, privalo atlyginti nukentėjusiajam nuostolius ir, be to,

baudžiamas kriminaliniais įstatymais ir iš sutarčių su kitomis valstybėmis.“

2. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba–Atkuria-

masis Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Lietuvos

Res publikos Vyriausybė 1991 m. birželio 17 d. nutarimu „Dėl Valstybinio patentų

biuro laikinųjų nuostatų patvirtinimo ir organizacinių klausimų“ Nr. 233 patvirti-

no Vals tybinio patentų biuro laikinuosius nuostatus, tarp kuriuose nustatytų svar-

biausių uždavinių buvo: inter alia vykdyti prekių bei paslaugų ženklų teisinę apsaugą

(5.1 punktas), ginti Lietuvos Respublikos interesus, susijusius su inter alia prekių bei

paslaugų ženklais, Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse (5.2 punktas).

1992 m. spalio 25 d. referendume priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją,

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo

tvarkos“ – Konstitucijos sudedamosios dalies – 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad įsta-

tymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Kons-

titucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui,

ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuo-

statomis.

3. Seimas 1993 m. birželio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos prekių ir paslau-

gų ženklų įstatymą, kuris pagal šio įstatymo 36 straipsnį įsigaliojo 1993 m. spalio

1 d. Įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su prekių ir paslau-

gų ženklų registravimu, jų teisine apsauga bei naudojimu (1 straipsnio 1 dalis). Pa-

gal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vienam

asmeniui priklausančias prekes nuo kitam asmeniui priklausančių prekių arba vie-


no asmens teikiamas paslaugas nuo kito asmens teikiamų paslaugų ir kurį galima

pavaizduoti grafi škai, laikomas žymeniu, galinčiu būti prekių ženklu. Šio įstatymo

28 straipsnyje „Teisių gynimas“ buvo nustatyta:

„Teismas pagal ženklo savininko ieškinį gali priimti sprendimą nutraukti bet ko-

kius veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti 20 straipsnio pirmojoje–penk-

tojoje dalyse nurodytas teises.

Teismas pagal ženklo savininko ieškinį gali priimti sprendimą dėl atlyginimo ža-

los, padarytos ženklo savininkui veiksmais, pažeidusiais 20 straipsnio dalyse nuro-

dytas teises.

Be šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų priemonių, teismas

gali atstatyti padėtį, kuri buvo iki teisės pažeidimo, ir nutraukti teisę pažeidžiančius

veiksmus konfi skuodamas ir prireikus sunaikindamas neteisėtai naudojamus ženk-

lus, priemones bei įrengimus jiems gaminti ir prekes, kai neteisėto ženklinimo sveti-

mu prekės ženklu negalima nuo jų pašalinti.“

Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 20 straipsnio 1–5 dalyse buvo įtvirtintos pre-

kių ar paslaugų ženklo savininko teisės, tai, kad be registruoto ženklo savininko su-

tikimo niekas neturi teisės vartoti savo veikloje žymens (1 dalis), ir apibūdinta, kas

laikoma žymens vartojimu (2 dalis); nustatyta registruoto ženklo savininko teisė už-

drausti kitiems asmenims be jo sutikimo vartoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus ar

panašus į jo ženklą ir gali pažeisti šio ženklo skiriamąjį požymį (3 dalis), ir apibūdin-

ta, kas laikoma šio ženklo skiriamojo požymio pažeidimu (4 dalis); taip pat įtvirtin-

ta plačiai žinomo Lietuvos Respublikoje ženklo savininko teisė, net jo neįregistravus

šio įstatymo nustatyta tvarka, uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo vartoti ko-

mercinėje veikloje bet kokį žymenį, susijusį su gerai žinomo jo ženklo atgaminimu,

imitacija ar vertimu (5 dalis).

Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildo-

mas, tačiau jo 20 ir 28 straipsniuose buvęs nustatytas teisinis reguliavimas nepakito

iki 2001 m. sausio 1 d.

4. Seimas 2000 m. spalio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstaty-

mą, pagal kurio 56 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas netekusiu galios iki tol galiojęs

Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas (1993 m. spalio 1 d. redakcija) (su vėlesniais pa-

keitimais ir papildymais). Pagal Prekių ženklų įstatymo 56 straipsnio (2000 m. spalio

10 d. redakcija) 1 dalį šis įstatymas, išskyrus jo 55 straipsnį, įsigaliojo 2001 m. sau-

sio 1 d.

Prekių ženklų įstatymo 1 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) pažymė-

ta, kad šis įstatymas nustato „prekių ženklų teisinę apsaugą, registraciją ir naudojimą

Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro tvarkymą“.

Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalyje pre-

kių ženklas yra apibrėžtas kaip „bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno as-

mens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima

pavaizduoti grafi škai“, o pagal šio įstatymo 5 straipsnį ženklai, kuriems taikoma šio


įstatymo nustatyta teisinė apsauga, galėjo būti sudaryti iš šių žymenų: 1) žodžių, as-

menų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, juridinių asmenų pavadinimų, šūkių;

2) raidžių, skaitmenų; 3) piešinių, emblemų; 4) erdvinių formų (gaminių išorinio

vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos); 5) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos; 6) bet

kokio šio straipsnio 1–5 punkte nurodytų žymenų derinio.

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo ginčijamoje Prekių ženklų įstatymo

51 straips nio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta:

„Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos

dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą:

ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.“

5. Prekių ženklų įstatymas (2000 m. spalio 10 d. redakcija) buvo pakeistas ir pa-

pildytas:

Seimo 2002 m. spalio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo

1, 18, 26, 32, 34, 38, 43, 44, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papil-

dymo priedu įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. lapkričio 8 d.;

Seimo 2004 m. vasario 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos prekių ženklų įsta-

tymo 2, 5, 7, 8, 11, 12, 30, 38, 40, 43, 45, 46, 49, 50 straipsnių ir Įstatymo priedo

pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 551 straipsniu įstatymu, pagal ku-

rio 17 straipsnį šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalys, 3 straipsnio 2 ir 3 dalys, 5, 9,

12, 13 straipsniai, 14 straipsnio 4 dalis, 15 ir 16 straipsniai įsigaliojo nuo Lietuvos

Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos, o įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys,

2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis, 4, 6–8, 10, 11 straipsniai, 14 straipsnio 1–3 dalys –

2004 m. kovo 13 d.

Šiais pakeitimais ir papildymais Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m.

spalio 10 d. redakcija) 3 dalis, kurios atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas – Vilniaus

apygardos teismas abejoja, pakeista ir (arba) papildyta nebuvo.

6. Seimas 2006 m. birželio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įsta-

tymo dešimtojo skirsnio ir 56 straipsnio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo priedo

papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2006 m. birželio 28 d. Šio įstatymo 1 straipsniu

buvo pakeistas ir papildytas Prekių ženklų įstatymo (2000 m. spalio 10 d. redakcija)

dešimtasis skirsnis „Ginčų nagrinėjimas. Teisių gynimas“, kuriame buvo 51 straips-

nio 3 dalis, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

Prekių ženklų įstatymo dešimtojo skirsnio „Ginčų nagrinėjimas. Teisių gyni-

mas“ 51 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) „Turtinės žalos atlyginimas“ nu-

statyta:

„1. Turtinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas ir šis įsta-

tymas.

2. Nustatydamas dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo faktiškai atsira-

dusios žalos (nuostolių) dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos

dydį, negautas pajamas, turėtas išlaidas, kitas svarbias aplinkybes. Pažeidėjo gauta

nauda šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų reikalavimu gali būti pri-


pažinta nuostoliais. Šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančios prekės gali būti per-

duotos tų teisių turėtojams šių prašymu.

3. Šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų negautų pajamų dydis

nustatomas atsižvelgiant į tai, kokios pajamos būtų gautos teisėtai naudojantis šio

įstatymo saugomu prekių ženklu (t. y. į atlyginimą, kuris paprastai mokamas už tei-

sėtą ženklo naudojimą), taip pat į konkrečias aplinkybes, kurios galėjo sudaryti sąly-

gas pajamoms gauti (teisių turėtojų atlikti darbai, panaudotos priemonės, derybos dėl

ženklo naudojimo sutarčių sudarymo ir kita).

4. Vietoj žalos (nuostolių), faktiškai atsiradusios dėl šio įstatymo nustatytų tei-

sių pažeidimo, atlyginimo šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali

reikalauti atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai nau-

dojęs prekių ženklą (t. y. gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargu-

mas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo.

5. Kai pažeidėjas atlieka veiksmus nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis

pažeidžia šio įstatymo nustatytas teises (t. y. jo veiksmuose nėra kaltės), teismas šio

įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų reikalavimu gali išreikalauti iš pa-

žeidėjo gautą naudą. Pažeidėjo gauta nauda laikoma visa tai, ką pažeidėjas sutaupė ir

(ar) gavo pažeisdamas šio įstatymo nustatytas teises. Pažeidėjo gauta nauda nustato-

ma ir išieškoma neatsižvelgiant į tai, ar pats teisių turėtojas tokią naudą, kokią gavo

pažeidėjas, būtų gavęs, ar ne. Nustatant pažeidėjo gautą naudą, teisių turėtojas turi

pateikti tik tuos įrodymus, kurie patvirtintų pažeidėjo gautas bendras pajamas; ko-

kia yra pažeidėjo grynoji nauda (nauda, atskaičius išlaidas), turi įrodyti pats pažei-

dėjas.“

7. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu palyginus Prekių ženklų

įstatymo 51 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą (2000 m. spalio 10 d. redakci-

ja) su nustatytuoju šio įstatymo 51 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) kons-

tatuotina, kad pagal 51 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatytą teisinį

reguliavimą vietoj kompensacijos už prekių ženklo savininko teisių pažeidimą yra

numatytas kitas tokių teisių gynimo būdas – teisė reikalauti atlyginimo, kuris turėjo

būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęs prekių ženklą (t. y. gavęs lei-

dimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio

šio atlyginimo.

8. Taigi ginčijamas Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. re-

dakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas buvo iš esmės pakeistas.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto

panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Pažymė-

tina, jog Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tais atvejais, kai į Kons-

titucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje

byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės

galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą ne-

priklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.


9. Teisinė atsakomybė už prekių ženklo savininko teisių pažeidimą yra nustatyta

ne tik Prekių ženklų įstatyme, bet ir kituose įstatymuose. Antai Lietuvos Respublikos

baudžiamojo kodekso 308 straipsnyje (2000 m. balandžio 20 d. redakcija) už prekių,

pažymėtų prekių ir paslaugų ženklu, tapačiu ar klaidinamai panašiu į įstatymų nu-

statyta tvarka saugomą prekių ir paslaugų ženklą, gaminimą, laikymą, gabenimą ar

platinimą komerciniais tikslais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka saugomo paties

prekių ir paslaugų ženklo (egzempliorių) atgaminimą, naudojimą, laikymą, gabeni-

mą ar platinimą komerciniais tikslais be prekių ir paslaugų ženklo savininko sutiki-

mo buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė įtvirtinta ir

Baudžiamojo kodekso 204 straipsnyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija), pagal kurį bau-

džiamas tas, kas neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo prekes ar pa-

teikė jas realizuoti arba pasinaudojo svetimu paslaugų ženklu ir dėl to padarė žalos.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21427 straips-

nyje (2007 m. liepos 3 d. redakcija) už prekių, neteisėtai pažymėtų svetimu prekių

ženklu, laikymą ir gabenimą siekiant turtinės naudos yra nustatyta administracinė

atsakomybė.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad su

prekių ženklų teisine apsauga susijusius santykius reguliuoja ir tarptautiniai teisės

aktai:

1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos,

peržiūrėta Briuselyje 1900 m. gruodžio 14 d., Vašingtone 1911 m. birželio 2 d., Lon-

done 1914 m. birželio 2 d., Hagoje 1925 m. lapkričio 6 d., Lisabonoje 1958 m. spalio

31 d. ir Stokholme 1967 m. liepos 14 d. Seimas 1996 m. gegužės 28 d. priėmė Lie-

tuvos Respublikos įstatymą „Dėl Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės

apsaugos ratifi kavimo“. Šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „pra-

moninės nuosavybės apsaugos objektais laikomi išradimų patentai, naudingieji mo-

deliai, pramoninis dizainas, prekių ženklai, paslaugų ženklai, fi rmų vardai ir kilmės

nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, taip pat apsauga nuo nesąžiningos kon-

kurencijos“, o 10bis straipsnio 3 dalies 1 punkte – kad „draudžiami visi veiksmai, dėl

kurių bet kuriuo būdu gali būti supainiotos įmonės, gaminiai arba konkurento pra-

moninė ar prekybinė veikla“;

Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1C priedo 2 skyriaus „Civili-

nis bei administracinis procesas ir žalos atlyginimo priemonės“ 45 straipsnyje „Nuos-

tolių atlyginimas“ nustatyta:

„1. Teismai turi teisę įpareigoti pažeidėją atlyginti teisės turėtojui nuostolius, ir at-

lyginimas/kompensacija turi būti pakankamas, kad kompensuotų teisės turėtojo dėl jo

intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo patirtą žalą, kai pažeidėjas, žinodamas arba

turėdamas rimtą pagrindą manyti, jog pažeidžia teisę, ėmėsi neteisėtos veiklos.

2. Teismai taip pat turi teisę įpareigoti pažeidėją apmokėti teisės turėtojo išlaidas,

į kurias gali įeiti ir atitinkamas mokestis patikėtiniui/advokatui. Atitinkamais atvejais

valstybės narės gali įgalioti teismus, kad šie įgaliotų išieškoti pelną ir/ar apmokėti ti-


kėtinus nuostolius net tada, kai pažeidėjas ėmėsi neteisėtos veiklos, nežinodamas ar

neturėdamas rimto pagrindo manyti, jog ėmėsi neteisėtos veiklos.“

Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis Lietuvoje įsigaliojo 2001 m.

gegužės 31 d.

11. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos Bendrijų Teisin-

gumo Teismo (toliau – ETT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svar-

bi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio

21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

ETT esmine prekių ženklo funkcija pripažįsta prekių ir paslaugų kilmės garan-

tijos funkciją, teikiančią galimybę vartotojui atskirti vienų prekių ar paslaugų kil-

mę nuo kitų (ETT 2002 m. birželio 18 d. sprendimas byloje C-299/99 Koninklijke

Philips Electronics NV prieš Remington Consumer Products Ltd, 2002 m. lapkričio

12 d. sprendimas byloje C-206/01 Arsenal Football Club plc prieš Matthew Reed). Pre-

kių ženklų teisinės apsaugos ribos turi būti tokios, kokios yra būtinos ir kartu pa-

kankamos prekių ženklo ekonominėms funkcijoms apsaugoti. Pagal ETT 2003 m.

kovo 20 d. sprendimą byloje C-291/00 LTJ Diff usion SA prieš Sadas Vertbaudet SA

tuo atveju, kai prekių ženklo savininko teisių pažeidimas pasireiškia tapačių žymenų

naudojimu tapačioms prekėms, vartotojų suklaidinimo galimybė yra preziumuojama

ir neturi būti įrodinėjama.

II

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Prekių ženklų įstaty-

mo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštaravo Konstitucijos

46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

2. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) „Nuos-

tolių ir žalos atlyginimas. Kompensacija“ buvo nustatyta:

„1. Nuostolių ir žalos atlyginimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis

kodeksas ir šio įstatymo normos.

2. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos

žalos dydį, ženklo savininko negautas pajamas ir kitas išlaidas. Neteisėtai pažymėtos

prekės teismo sprendimu gali būti perduotos ženklo savininkui jo prašymu.

3. Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos

dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą:

ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.“

3. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje

nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į kitas šio straips-

nio dalis, taip pat šio įstatymo 50 straipsnį „Teisių gynimas“ (2000 m. spalio 10 d.

redakcija), kuriame buvo įtvirtinti prekių ženklo savininko pažeistų teisių gynimo

teisme būdai.

Pagal Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalį

vieni iš tokių būdų yra: 1) nuostolių ar žalos (įskaitant ir neturtinę) atlyginimas, įskai-


tant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas (3 punktas); 2) kompensacijos išmokėji-

mas (4 punktas). Prekių ženklo savininkas pagal Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio

(2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalį dėl pažeistų teisių gynimo turėjo teisę įstatymų

nustatyta tvarka kreiptis į teismą.

3.1. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) re-

guliuojami santykiai, susiję su nuostolių ir žalos atlyginimu, taip pat kompensacijos

išmokėjimu prekių ženklo savininkui. Pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje

(2000 m. spalio 10 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą prekių ženklo savinin-

kas turėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų minėtų jo pažeistų teisių gynimo būdų.

3.2. Pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija)

1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą prekių ženklo savininko patirtų nuostolių ir ža-

los atlyginimo tvarką nustato Civilinis kodeksas ir šis įstatymas.

3.3. Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį nuostoliai yra piniginė žalos

išraiška.

Civiliniame kodekse yra nustatyta pareiga visiškai atlyginti žalą, padarytą as-

meniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą (Civilinio kodekso

6.245 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 6.251 straips-

nio 1 dalį padarytus nuostolius privalu atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstaty-

mai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnio

2 dalies nuostatą „teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padė-

tį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiš-

ko nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių“.

3.4. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 2 daly-

je nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad teismas, nustatyda-

mas prekių ženklo savininko patirtų nuostolių dydį, privalėjo atsižvelgti į pažeidimo

esmę, padarytos žalos dydį, prekių ženklo savininko negautas pajamas ir kitas išlai-

das. Prekių ženklo savininko prašymu teismo sprendimu jam galėjo būti perduotos ir

neteisėtai jo prekių ženklu pažymėtos prekės.

3.5. Pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija)

3 dalį vietoje nuostolių atlyginimo ženklo savininkas galėjo reikalauti kompensacijos.

Čia vartojama sąvoka „kompensacija“ nei šiame straipsnyje, nei kituose šio įstatymo

straipsniuose expressis verbis nebuvo atskleista. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio

(2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad kompensacijos dydis apskai-

čiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą.

Nei Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 daly-

je, nei kituose šio įstatymo straipsniuose expressis verbis nebuvo atskleista, ką reiškia

formuluotė „prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina“. Taikant lingvistinį, loginį

ir sisteminį aiškinimo metodus, teisėta prekės ar paslaugos pardavimo kaina laikyti-

na ta kaina, už kurią parduodamos prekės ar paslaugos, pažymėtos teisėtai naudoja-

mu prekių ženklu.


Kompensacijos institutas nėra šio įstatymo novela. Jis buvo ir yra įtvirtintas ir ki-

tuose įstatymuose, reguliuojančiuose intelektinės nuosavybės santykius, pavyzdžiui,

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, kuris reglamentuoja

inter alia autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą ir gynimą. Kartu pažymėti-

na, kad autorių teisių ir gretutinių teisių santykių apsaugos teisinis reguliavimas nėra

tapatus prekių ženklų santykių apsaugos teisiniam reguliavimui.

Prekių ženklų įstatyme (2000 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtinto kompensacijos

instituto esmė ir paskirtis yra apginti ženklo savininko pažeistas teises, teisingai jam

atlyginant jo patirtus praradimus, kurie gali pasireikšti įvairiais tiek materialinio, tiek

nematerialinio pobūdžio praradimais.

3.6. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 da-

lyje pavartota formuluotė, kad kompensacija „gali būti padidinta iki 200 procentų, o

esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, reiškia, kad teismas turėjo diskreciją kiek-

vienu konkrečiu atveju spręsti, ar didinti kompensaciją, o jei didinti, tai kokiu pro-

centiniu dydžiu.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo diskreciją, apskaičiuojant kompensaci-

jos ženklo savininkui dydį, prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą padidinti iki

200 procentų ar iki 300 procentų (esant pažeidėjo tyčiai), eksplicitiškai įtvirtino vie-

nintelį kriterijų, į kurį turi atsižvelgti teismas, spręsdamas prekės ar paslaugos teisėto

pardavimo kainos padidinimo klausimą – tai pažeidėjo kaltės forma.

4. Apibendrinant konstatuotina, kad Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje

(2000 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį prekių ženk-

lo savininkui gali būti atlyginami nuostoliai, kurie yra piniginė žalos išraiška, ir tei-

siniu reguliavimu, pagal kurį jam gali būti priteista kompensacija, siekiama to paties

tikslo – apginti pažeistas prekių ženklo savininko teises.

III

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Prekių

ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštaravo

Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės vals-

tybės principams.

2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Kons-

titucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos

sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine tei-

se turėti nuosavybę. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti su-

tartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.

Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti

prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.

Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų

privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d.,

2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).


Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios dalies nuostata „valstybė remia visuo-

menei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia Konstitucijoje įtvirtintą gali-

mybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei,

kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti konkrečias ūkinės veiklos sritis ar

konkrečias ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro rei-

kiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos

gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m.

birželio 30 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje

įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai

yra tarpusavyje suderinti ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti

aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo. Pažeidus kurioje nors vienoje

Konstitucijos 46 straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaro-

mos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Kons-

titucijos 46 straipsnio, inter alia šiame straipsnyje įtvirtintų sąžiningos konkurencijos

apsaugos ir vartotojų teisių gynimo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nusta-

tyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą prekių ženklo savininko

bei vartotojų teisių apsaugą.

3. Iš Konstitucijos 46 straipsnio kylantys imperatyvai yra neatsiejami ir nuo jos

23 straipsnio.

Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra ne kartą kons-

tatavęs, jog jame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad

savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o

valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys reikalavimai užtikrinti nuosavybės nelie-

čiamumą ir jos apsaugą visa apimtimi taikytini ir ginant intelektinės nuosavybės tei-

ses, užtikrinant prekių ženklo savininko nuosavybės neliečiamumą bei jos apsaugą.

4. Nuosavybės teisių gynimo specifi ką lemia ir nuosavybės objektas. Įstatymų lei-

dėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifi ką, įtvirtinti įvairius šių objektų

savininkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems padarytos žalos,

kitų praradimų atlyginimu (kompensavimu).

5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pre-

kių ženklo savininkas gali patirti įvairių praradimų – tiek materialinio, tiek morali-

nio pobūdžio (kaip antai: prekių ženklo vertės sumažėjimo, prekių ženklo savininko

įmonės reputacijos sumažėjimo ir kt.), atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiks-

mų. Įstatymų leidėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, kons-

titucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą,

kuris leistų atlyginti (kompensuoti) savininko patirtus tiek materialinio, tiek mora-

linio pobūdžio praradimus. Toks reguliavimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant


į intelektinės nuosavybės specifi ką, apskaičiuoti prekių ženklo savininko dėl kito as-

mens neteisėtų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmano-

ma apskaičiuoti prekių ženklo savininkui padarytos materialinės žalos dydžio, reikia

nustatyti ir tokius šiems savininkams atsiradusių praradimų atlyginimo būdus, kurie

nebūtų siejami vien tik su jam padaryta materialine žala.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymuose turi būti numatyta atsakomybė

už prekių ženklo savininkų teisių pažeidimą, inter alia pareiga atlyginti prekių ženklo

savininkui padarytą materialinę ir moralinę žalą (praradimus).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą ma-

terialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materia-

linės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje

minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardytos įvairiais kitais terminais, jeigu tik

šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata

(Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

7. Konstitucinis imperatyvas atlyginti materialinę ir moralinę žalą yra neatsieja-

mas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos

visos reikiamos teisinės prielaidos už padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konsti-

tucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam

neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos

žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d.

nutarimas).

Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir

su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, reika-

laujančiais, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos

siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai

reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų pikt-

naudžiauti teise.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-

mų leidėjas šio konstitucinio imperatyvo turi paisyti ir įstatyme įtvirtindamas tokius

prekių ženklo savininkui padarytos žalos atlyginimo būdus, kai už praradimus, atsi-

radusius savininkui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino atlyginimo (kom-

pensacijos) dydis nėra eksplicitiškai siejamas vien tik su atsiradusia materialine žala.

Konstitucijoje netoleruojamas toks teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal

Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, at-

sižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui padary-

tos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia

nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti

teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitu-

cinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).


8. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas žalos atlyginimo santykius, inter alia žalos,

neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos prekių ženklo savininko interesams,

privalo paisyti ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Kaip ne kartą savo tei-

sės aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neatsiejami konstitucinio teisinės

valstybės principo elementai yra teisinis aiškumas, teisinis tikrumas.

Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti

aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai ga-

lėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. (Konstitucinis Teismas 2004 m.

gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

IV

Dėl Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija)

3 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisin-

gumo ir teisinės valstybės principams.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Prekių

ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštaravo

Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės vals-

tybės principams.

2. Minėta, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia šiame straipsnyje įtvirtintų

sąžiningos konkurencijos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo imperatyvų, įstatymų

leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą

prekių ženklo savininko bei vartotojų teisių apsaugą.

Minėta ir tai, kad Iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys reikalavimai užtikrinti

nuosavybės neliečiamumą ir jos apsaugą visa apimtimi taikytini ir ginant intelektinės

nuosavybės teises, užtikrinant prekių ženklo savininko nuosavybės neliečiamumą

bei jos apsaugą; nuosavybės teisių gynimo specifi ką lemia ir nuosavybės objektas.

Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifi ką, įtvirtinti įvai-

rius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems

padarytos žalos, kitų praradimų atlyginimu (kompensavimu); prekių ženklo savinin-

kas gali patirti įvairių praradimų – tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio (kaip

antai: prekių ženklo vertės sumažėjimo, prekių ženklo savininko įmonės reputaci-

jos sumažėjimo ir kt.)., atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymų lei-

dėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, konstitucinio teisinės

valstybės principo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų atly-

ginti (kompensuoti) savininko patirtus tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio

praradimus. Toks reguliavimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant į intelektinės

nuosavybės specifi ką, apskaičiuoti prekių ženklo savininko dėl kito asmens neteisė-

tų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti

prekių ženklo savininkui padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir to-

kius šiems savininkams atsiradusių praradimų atlyginimo būdus, kurie nebūtų sieja-

mi vien tik su jam padaryta materialine žala.


Taip pat minėta, kad Konstitucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisi-

nį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais

atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti; kons-

titucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konsti-

tuciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, reikalaujančiais,

kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam

tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmin-

gam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti

teise; įstatymų leidėjas šio konstitucinio imperatyvo turi paisyti ir įstatyme įtvirtin-

damas tokius prekių ženklo savininkui padarytos žalos atlyginimo būdus, kai už pra-

radimus, atsiradusius savininkui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino

atlyginimo (kompensacijos) dydis nėra eksplicitiškai siejamas vien tik su atsiradu-

sia materialine žala.

3. Minėta, kad Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. re-

dakcija) 3 dalyje, kuri yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra inter alia

nustatyta prekių ženklo savininko teisė vietoj nuostolių atlyginimo reikalauti kom-

pensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos tei-

sėto pardavimo kainą; kad Prekių ženklų įstatyme expressis verbis nėra atskleista, ką

reiškia formuluotė „prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina“; kad taikant ling-

vistinį, loginį ir sisteminį aiškinimo metodus, teisėta prekės ar paslaugos pardavimo

kaina laikytina ta kaina, kuria parduodamos prekės ar paslaugos, pažymėtos teisėtai

naudojamu prekių ženklu.

Šiame nutarime minėta ir tai, kad pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio

(2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą apskaičiuojant

prekių ženklo savininkui išmokėtinos kompensacijos dydį atitinkamos prekės ar pa-

slaugos teisėto pardavimo kaina gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidė-

jo tyčiai – iki 300 procentų.

4. Vertinant Prekių ženklų 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje

nustatytą teisinį reguliavimą ta apimtimi, kuria kompensacijos prekių ženklo savinin-

kui dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo

kainą, atitikties Konstitucijai aspektu pažymėtina, kad neteisėtai prekių ženklu pa-

žymėtų prekių pardavimu (realizavimu) prekių ženklo savininkui padaryta žala yra

susijusi (nemažai priklauso) su atitinkamos prekės teisėto pardavimo kaina. Šiame

kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl prekių ženklo savi-

ninkui kitų asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, inter alia apskai-

čiuodamas (nustatydamas) kompensacijos dydį pagal atitinkamos prekės ar paslaugos

teisėto pardavimo kainą, privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo, protingumo

ir kitais bendraisiais teisės principais, atsižvelgti į faktines bylos aplinkybes.

4.1. Minėta, kad Prekių ženklų įstatyme įtvirtinto kompensacijos instituto esmė

ir paskirtis – apginti ženklo savininko pažeistas teises, teisingai jam atlyginant jo pa-

tirtą žalą, kuri gali pasireikšti įvairiais tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio pra-


radimais. Vadinasi, apskaičiuodamas (nustatydamas) kompensacijos dydį teismas

negali iškreipti kompensacijos, kaip vieno iš prekių ženklo savininko pažeistų teisių

gynimo būdų, esmės ir paskirties – teisingai atlyginti jo patirtą žalą.

4.2. Taigi Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija)

3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kompensacijos ženklo savinin-

kui dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo

kainą, pats savaime neužkerta kelio teismui, vadovaujantis teisingumo, protingumo,

proporcingumo ir kitais bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į faktines by-

los aplinkybes, priimti teisingą sprendimą dėl pažeistų prekių ženklo savininko teisių

gynimo, t. y. teisingai atlyginti jo patirtą žalą. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra nu-

krypstama nuo imperatyvų, kylančių iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 da-

lies, 46 straipsnio, teisingumo ir teisinės valstybės principų.

5. Kitaip Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija)

3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas tuo aspektu, kad prekės ar pa-

slaugos teisėto pardavimo kaina, pagal kurią apskaičiuojamas kompensacijos ženklo

savininkui dydis, gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki

300 procentų.

5.1. Šiame nutarime konstatuota, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valsty-

bės principo elementai yra teisinis aiškumas, teisinis tikrumas.

5.2. Minėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo diskreciją, apskaičiuo-

jant kompensacijos ženklo savininkui dydį, prekės ar paslaugos teisėto pardavimo

kainą padidinti iki 200 procentų ar iki 300 procentų (esant pažeidėjo tyčiai), eksplici-

tiškai įtvirtino vienintelį kriterijų, į kurį turi atsižvelgti teismas, spręsdamas kompen-

sacijos padidinimo klausimą – tai kaltės forma. Konstatuotina, kad dėl tokio minėto

teisinio reguliavimo imperatyvumo labai pasunkėja teismo galimybė sprendžiant dėl

minėtos kainos didinimo remtis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitais

bendraisiais teisės principais, atsižvelgti į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažy-

mėtina ir tai, kad tais atvejais, kai teismas vadovaujasi minėtais principais, Prekių

ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas tei-

sinis reguliavimas, pagal kurį prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina gali būti

padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai, – iki 300 procentų, lieka labai ne-

aiškus, atsiranda teisinis neapibrėžtumas.

5.3. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas kilti ir tokioms teisinėms situa-

cijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą sumažėja (o kai kada apskritai yra

neįmanoma vykdyti teisingumo), kadangi eksplicitiškai yra įtvirtintas vienintelis kri-

terijus, į kurį teismas turi atsižvelgti, spręsdamas klausimą, padidinti ar ne, o jeigu

padidinti, tai kokiu mastu, prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą. Tai nedera su

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismas vykdo teisingumą.

5.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prekių ženklų

įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad prekės

ar paslaugos teisėto pardavimo kaina „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant


pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, ta apimtimi, kuria yra numatytas tik vienas tokio

didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsi-

žvelgti teismas, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams tei-

singumo ir teisinės valstybės principams.

5.5. Tai konstatavęs Konstitucinis Teismas netirs, ar Prekių ženklų įstatymo

51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad prekės ar paslau-

gos teisėto pardavimo kaina „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo

tyčiai – iki 300 procentų“, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio

(2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies (Žin., 2000, Nr. 92-2844) nuostata, kad pre-

kės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina „gali būti padidinta iki 200 procentų, o

esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, ta apimtimi, kuria yra numatytas tik vienas

tokio didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi

atsižvelgti teismas, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams

teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas




SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 1999 M.

LAPKRIČIO 9 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

NARIŲ DARBO SĄLYGŲ ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ IR 2006 M. KOVO 28 D.

NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

ĮSTATYMO 62 STRAIPSNIO 1 DALIES 2 PUNKTO, 69 STRAIPSNIO

4 DALIES (1996 M. LIEPOS 11 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS

TEISMŲ ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. SAUSIO

24 D. REDAKCIJA), 96 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D.

REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“

NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO

2009 m. sausio 15 d.

Vilnius






remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu,

viešame Teismo posėdyje 2009 m. sausio 8 d. apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respub-

likos Seimo Pirmininko Arūno Valinsko prašymą išaiškinti:

– ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime

„Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies

atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vartojamas teiginys „Seimo kadencijos

metu įstatymu negali būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadenci-

jos pradžioje“ taikytinas ir išlaidoms, susijusioms su Seimo nario parlamentine veikla;

– ar valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir fi nansinei padėčiai (mi-

nimai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime „Dėl

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto,

69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų

įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 da-

lies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“)

įstatymų leidėjas galėtų taip pakeisti teisinį reguliavimą, kad Seimo kadencijos metu

2009 m. sausio 15 d. sprendimas ◆128

įstatymu laikinai galėtų būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu ka-

dencijos pradžioje;

– „ar būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, kai dėl

valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir fi nansinės padėties mažinant vyk-

domąją valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinį fi nansavimą (valstybės

tarnautojų atlyginimus), kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų (pavyzdžiui,

Seimo) biudžetinis fi nansavimas būtų nemažinamas arba mažinamas neproporcingai“.


nustatė:

1. Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 9 d. konstitucinės justicijos byloje

Nr. 15/98 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respub-

likos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konsti-

tucijos 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 3 daliai, priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos

Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies atitikimo Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999, Nr. 96-2739; toliau – ir Konstitucinio

Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimas).

2. Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime pripažinta, kad Seimo

narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

3. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. konstitucinės justicijos byloje

Nr. 33/03 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą iš-

tirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d.

redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti spren-

dimą pradėtai teisenai nutraukti“ neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai,

30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 110 straipsnio 2 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio

3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės

ekonominė ir fi nansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų fi nansines ir materiali-

nes veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieš-

tarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, priėmė nutarimą „Dėl Lietu vos

Respub likos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straips-

nio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo

11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m.

sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006,

Nr. 36-1292; toliau – ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

4. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime inter alia pripažinta, kad

Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Kai

iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir fi nansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teis-

mų fi nansines ir materialines veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio

24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

◆ DĖL SEIMO NARIŲ ATLYGINIMO MAŽINIMO 129

5. Pareiškėjas – Seimo Pirmininkas prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti:

– ar Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime vartojamas teiginys

„Seimo kadencijos metu įstatymu negali būti nustatytas mažesnis Seimo nario atly-

ginimas negu kadencijos pradžioje“ taikytinas ir išlaidoms, susijusioms su Seimo na-

rio parlamentine veikla;

– ar valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir fi nansinei padėčiai (mini-

mai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime) įstatymų leidėjas galėtų taip

pakeisti teisinį reguliavimą, kad Seimo kadencijos metu įstatymu laikinai galėtų būti

nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos pradžioje;

– „ar būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, kai

dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir fi nansinės padėties maži-

nant vykdomąją valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinį fi nansavimą

(valstybės tarnautojų atlyginimus), kitų valstybės valdžią įgyvendinančių instituci-

jų (pavyzdžiui, Seimo) biudžetinis fi nansavimas būtų nemažinamas arba mažinamas

neproporcingai“.

Šis prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. gruodžio 11 d.


konstatuoja:

I

1. Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai

ofi cialiai aiškinti savo nutarimus (61 straipsnis). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra

ne kartą konstatavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus.

2. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitu-

cinis Teismas savo nutarimą ofi cialiai aiškina pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų

institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva. Pagal

Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo pirminin-

kas gali nurodyti, kad Konstitucinio Teismo nutarimas būtų išsiųstas kitoms institu-

cijoms, pareigūnams ar piliečiams. Pagal Konstitucinio Teismo pirmininko 2004 m.

kovo 29 d. įsakymą Nr. 4B-10 „Dėl Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų išsiuntimo“

Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai išsiunčiami inter alia Seimo Pirmininkui. Taigi

Seimo Pirmininkas pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį turi teisę

kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą.

3. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atski-

ras dokumentas (Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalis).

4. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstituci-

nio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau,

išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto

nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstituci-

nio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo

nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.


5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jo nutarimas yra

vientisas; Konstitucinio Teismo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama mo-

tyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas

yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios da-

lių turinio; dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra

neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teis-

mas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucinio Teismo įsta-

tymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, be kita ko, reiškia, kad aiškindamas savo nutari-

mą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo

nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visu-

ma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas,

taip pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justici-

jos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstituci-

nis Teismas yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą,

kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos

(Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasa-

rio 1 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis

Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio

Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra

galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai,

kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama kons-

titucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi

visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizaci-

joms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konsti-

tucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie

suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti,

jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

Taigi ofi cialiai aiškinant (pagal byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir

asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymą, taip pat pa-

ties Konstitucinio Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus bai-

giamuosius aktus ofi cialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Ofi cialiosios

konstitucinės doktrinos koregavimаs (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai

pagrindžiamas ir eksplicitiškai motyvuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo

akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstituci-

nio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų

baigiamųjų aktų nuostatų ofi cialiu aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruo-

džio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).


7. Pažymėtina ir tai, kad ofi cialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęsti-

numas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito

baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą ofi cialų konstitucinį doktrininį

kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susi-

jusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo

nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama ofi ciali konstitu-

cinė doktrininė nuostata. Jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto

ofi cia li konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant

jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis ofi cialiomis konstitucinėmis doktrini-

nėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigia-

majame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos

nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkri-

čio 21 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

II

1. Konstitucinio Teismo yra prašoma išaiškinti:

– ar Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime vartojamas teiginys


ginimas negu kadencijos pradžioje“ taikytinas ir išlaidoms, susijusioms su Seimo na-

rio parlamentine veikla;

– ar valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir fi nansinei padėčiai (mini-

mai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime) įstatymų leidėjas galėtų taip

pakeisti teisinį reguliavimą, kad Seimo kadencijos metu įstatymu laikinai galėtų būti

nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos pradžioje;

– „ar būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, kai

dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir fi nansinės padėties maži-

nant vykdomąją valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinį fi nansavimą

(valstybės tarnautojų atlyginimus), kitų valstybės valdžią įgyvendinančių instituci-

jų (pavyzdžiui, Seimo) biudžetinis fi nansavimas būtų nemažinamas arba mažinamas

neproporcingai“.

2. Pažymėtina, kad nors pareiškėjo prašymas inter alia suformuluotas kaip pra-

šymas išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo teiginys

„Seimo kadencijos metu įstatymu negali būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlygi-

nimas negu kadencijos pradžioje“ taikytinas ir išlaidoms, susijusioms su Seimo nario

parlamentine veikla, taip pat išaiškinti, ar valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekono-

minei ir fi nansinei padėčiai (minimai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nuta-

rime) įstatymų leidėjas galėtų taip pakeisti teisinį reguliavimą, kad Seimo kadencijos

metu įstatymu laikinai galėtų būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu

kadencijos pradžioje, iš prašymo visumos matyti, kad pareiškėjas prašo išaiškinti:

– ar Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo motyvuojamosios da-

lies 3 punkto nuostatoje „Seimo kadencijos metu įstatymu negali būti nustatytas ma-


žesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos pradžioje“ vartojama sąvoka „Seimo

nario atlyginimas“ apima ir Seimo nario parlamentinės veiklos išlaidų atlyginimą;

– ar Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies

III skyriaus 4 punkto nuostata „kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaiva-

linės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis <...>

įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvai-

riems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį regu-

liavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės

interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes“ reiškia, kad valstybėje susiklosčius

itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai įstatymų leidėjas gali laikinai nustatyti

mažesnį Seimo nario atlyginimą negu nustatytasis Seimo kadencijos pradžioje.

3. Minėta, kad Konstitucinio Teismo inter alia prašoma išaiškinti, „ar būtų pa-

žeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, kai dėl valstybėje su-

siklosčiusios itin sunkios ekonominės ir fi nansinės padėties mažinant vykdomąją

valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinį fi nansavimą (valstybės tar-

nautojų atlyginimus), kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų (pavyzdžiui,

Seimo) būtų nemažinamas arba mažinamas neproporcingai“.

Pareiškėjas – Seimo Pirmininkas prašyme nurodo Konstitucinio Teismo 1996 m.

lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. ir kituose nutarimuose įtvirtintą ofi cialiosios

konstitucinės doktrinos nuostatą, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui

principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės

norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors

tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas

traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Be to, Seimo Pirmininko prašyme pateikiama Konstitucinio Teismo 2006 m.

kovo 28 d. nutarimo nuostata, kad esant itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai

paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinan-

čių institucijų biudžetinis fi nansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių

biudžetų lėšų fi nansuojamų sričių fi nansavimas, tačiau nenurodoma, ar būtent šią

nuostatą (jos dalį) yra prašoma išaiškinti.

Taigi iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kokios Konstitucinio Teismo nutarimo

nuostatos (formuluotės, teiginio ar sąvokos) turinį prašoma išaiškinti.

Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nebuvo tiria-

ma ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis konstituciniam visų asmenų lygybės įsta-

tymui principui ar Konstitucijos 29 straipsniui.

Šis pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas išaiškinti menamo (galbūt

būsimo) teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai.

Minėta, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio

aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė ele-

mentų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžia-

mas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas negali


aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas

išaiškinti nutarimas, netyrė.

Minėta ir tai, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigia-

mąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas neaiškins pareiš-

kėjo – Seimo Pirmininko prašymo dalies, kurioje klausiama, „ar būtų pažeistas kons-

titucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, kai dėl valstybėje susiklosčiusios

itin sunkios ekonominės ir fi nansinės padėties mažinant vykdomąją valstybės valdžią

įgyvendinančių institucijų biudžetinį fi nansavimą (valstybės tarnautojų atlyginimus),

kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų (pavyzdžiui, Seimo) biudžetinis fi -

nansavimas būtų nemažinamas arba mažinamas neproporcingai“.

III

1. Pareiškėjas – Seimo Pirmininkas inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio

Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 3 punkto nuostatoje


ginimas negu kadencijos pradžioje“ vartojama sąvoka „Seimo nario atlyginimas“ ap-

ima ir Seimo nario parlamentinės veiklos išlaidų atlyginimą.

2. Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo nuostata, kurią prašo

išaiškinti Seimo Pirmininkas, yra Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nuta-

rimo motyvuojamosios dalies 3 punkto teksto dalis, kurioje konstatuota:

„Seimo nariai yra Tautos atstovai, per kuriuos Tauta vykdo aukščiausią suverenią

galią (Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis). Tinkamai vykdyti Tautos atstovų

funkcijas Seimo nariai gali tik turėdami Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintas ir garantuo-

tas savo teises bei pareigas, būdami nepriklausomi ir savarankiški. Viena iš svarbiausių

Seimo nario nepriklausomos, savarankiškos veiklos garantijų yra tai, kad pagal Kons-

titucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo par-

lamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Tame pačiame straipsnyje taip pat

nustatyta, kad Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už

kūrybinę veiklą. Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Seimo nario atlygini-

mas turi būti pakankamo dydžio, mokamas reguliariai, taip pat kad Seimo kadencijos

metu įstatymu negali būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos

pradžioje. Toks konstitucinis Seimo nario atlyginimo už darbą reguliavimas nustatytas

tam, kad Seimo narys galėtų tinkamai atlikti savo, kaip Tautos atstovo, priedermę.“

3. Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime konstitucinę Seimo nario

atlyginimo sampratą aiškino interpretuodamas inter alia Konstitucijos 60 straipsnį.

Konstitucijos 60 straipsnyje nustatyta:

„Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis

kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo,

komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laikui Seimo

narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.


Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.

Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlygi-

namos iš valstybės biudžeto. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus

atlyginimą už kūrybinę veiklą.

Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas.“

4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 60 straipsnyje inter alia nusta-

tyta, už kokį darbą Seimo narys gali gauti atlyginimą:

– už Seimo nario darbą;

– už kūrybinę veiklą.

Pažymėtina ir tai, kad konstitucinę Seimo nario teisę eiti Ministro Pirmininko

ar ministro pareigas, įtvirtintą Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgdamas į

Konstitucijos 99 straipsnį, Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime aiš-

kino kaip suponuojančią ir Seimo nario teisę gauti atlyginimą už Ministro Pirminin-

ko ar ministro pareigų atlikimą.

Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nustatyta ir tai, kad Seimo nariui iš valstybės

biudžeto taip pat atlyginamos išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla.

5. Minėta, kad Seimo Pirmininkas prašo Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio

9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 3 punkto nuostatą „Seimo kadencijos metu

įstatymu negali būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos

pradžioje“ išaiškinti tuo aspektu, ar vartojama sąvoka „Seimo nario atlyginimas“ ap-

ima ir Seimo nario parlamentinės veiklos išlaidų atlyginimą.

6. Pažymėtina, kad konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Kons-

titucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimas, buvo tiriama Seimo narių darbo

sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) atitiktis Kons-

titucijai. Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio „Atlyginimo dydis ir jo su-

mažinimas“ 1 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) buvo nustatyta: „Seimo nariui

kas mėnesį mokamas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausy-

bės skelbiamo praėjusio mėnesio Lietuvos ūkio vidutinio darbo užmokesčio (VDU)

trijų dydžių pagrindinis atlyginimas, o Seimo nariui, kuris paskirtas Ministru Pirmi-

ninku ar ministru, – vieno VDU dydžio atlyginimas.“

Taigi Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime, kurio nuostatą pa-

reiškėjas prašo išaiškinti, Konstitucijos 60 straipsnį ir konstitucinę Seimo nario atly-

ginimo sampratą interpretavo tiek, kiek tai susiję su Seimo nario gaunamo atlyginimo

už darbą reguliavimu, inter alia ir tuo atveju, kai Seimo narys eina Ministro Pirmi-

ninko ar ministro pareigas.

Pažymėtina ir tai, kad minėtoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teis-

mas netyrė tų Seimo narių darbo sąlygų įstatymo nuostatų, inter alia įtvirtintų šio

įstatymo 16 straipsnyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija), kurios buvo skirtos regu-

liuoti santykiams dėl Seimo nariams skiriamų lėšų išlaidoms, susijusioms su jų par-

lamentine veikla, atlyginimo.

Taigi darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo

motyvuojamosios dalies 3 punkto nuostata „Seimo kadencijos metu įstatymu negali


būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos pradžioje“ apima

tik Seimo nario atlyginimo už darbą sampratą ir negali būti aiškinama kaip apimanti

Seimo nario išlaidų, susijusių su jo parlamentine veikla, atlyginimo sampratą.

7. Seimo nario atlyginimo ofi cialioji konstitucinė doktrina buvo plėtojama ne tik

Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime, bet ir kituose Konstitucinio

Teismo aktuose, todėl Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos aiškintinos inter alia

atsižvelgiant į visą ofi cialų konstitucinį doktrininį kontekstą.

8. Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime yra konstatavęs, kad

viena svarbiausių Seimo nario nepriklausomos, savarankiškos veiklos garantijų yra

tai, kad pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nario darbas, taip pat išlaidos,

susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto.

Taigi ir Seimo nario atlyginimas už darbą, ir Seimo nario parlamentinės veiklos

išlaidų atlyginimas yra svarbūs Seimo nario konstitucinio statuso elementai, traktuo-

tini kaip Seimo nario parlamentinės veiklos garantijos. Konstitucijos 60 straipsnio

4 dalies nuostata „Seimo nario <...> veiklos garantijas nustato įstatymas“ eksplicitiš-

kai įtvirtina Seimo pareigą įstatymuose nustatyti Seimo nario darbo Seime ir kitos

parlamentinės veiklos garantijų sistemą.

Seimo nario parlamentinės veiklos garantijų sistema privalo užtikrinti Seimo

nariams galimybę visavertiškai vykdyti savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinę prie-

dermę. Tai nustatydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir

principų; jis inter alia negali nustatyti tokių garantijų, kurios nepagrįstai privilegijuo-

tų Seimo narius, nes taip būtų nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies reikala-

vimo, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties (Konstitucinio

Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

9. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra suformuota plati Seimo nario atly-

ginimo ofi cialioji konstitucinė doktrina:

– Konstitucijoje Seimo narys traktuojamas kaip profesionalus politikas; pagal

Konstituciją Seimo nario veikla yra jo nuolatinis darbas, už kurį Seimo nariui moka-

mas atlyginimas ir kurio tinkamą atlikimą turi užtikrinti atitinkamos socialinės ga-

rantijos bei specialios Konstitucijoje ir įstatymuose numatytos parlamentinės veiklos

garantijos (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas);

– Seimo nario pareigos Seime, už kurias jis gauna atlyginimą, apima tik tas pa-

reigas Seime, kurias gali užimti tik Seimo narys, taip pat tokias pareigas tarppar-

lamentinėse ir kitose tarptautinėse institucijose, kurias įmanoma užimti tik būnant

Seimo nariu (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas);

– Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalies nuostatos suponuoja ir tai, kad Seimo na-

rio atlyginimas turi būti pakankamo dydžio, mokamas reguliariai, ir toks konstituci-

nis Seimo nario atlyginimo už darbą reguliavimas nustatytas tam, kad Seimo narys

galėtų tinkamai atlikti savo, kaip Tautos atstovo, priedermę (Konstitucinio Teismo

1999 m. lapkričio 9 d. nutarimas);

– Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „atlyginimas“ – tai kons-

titucinė sąvoka, ji turi konstitucinį turinį ir negali būti aiškinama remiantis vien tuo,


kaip analogiška sąvoka yra apibrėžta įstatymuose ar kituose teisės aktuose (pavyz-

džiui, teisės aktuose, reguliuojančiuose darbo arba valstybės tarnybos santykius)

(Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

10. Aiškindamas Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą Seimo nario teisę

gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nuta-

rime pabrėžė, kad kūrybinės veiklos samprata sietina su siekiu sukurti mokslo, tech-

nikos, kultūros ar meno kūrinį; vienas iš Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos

laisvės ypatumų yra tas, kad Seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarny-

bos ar pan. santykių subjektas; tik už tokią kūrybinę veiklą Seimo narys turi teisę gau-

ti atlyginimą.

Seimo narys įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę turi paisyti Seimo nario,

kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso ir iš jo kylančių teisinių, etinių imperatyvų,

inter alia vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfl iktų.

11. Aiškinant Seimo nario išlaidų, susijusių su jo parlamentine veikla, konstitu-

cinę sampratą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime

yra konstatavęs, jog pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nario išlaidos, su-

sijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto; šios lėšos gali

būti naudojamos tik tuo tikslu, kuris nurodytas Konstitucijoje, t. y. Seimo nario par-

lamentinei veiklai; įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad kiek-

vienu atveju būtų galima patikrinti, ar šios lėšos naudojamos pagal paskirtį.

Pažymėtina, kad turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį vi-

sais atvejais būtų galima vertinti, ar atitinkama veikla, kurios išlaidos atlyginamos iš

valstybės biudžeto, laikytina parlamentine veikla, ar tam tikros išlaidos, kurios Sei-

mo nariui yra atlyginamos iš valstybės biudžeto, iš tiesų yra susijusios su Seimo nario

parlamentine veikla ir ar jos būtinos parlamentinei veiklai vykdyti.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš valstybės biudžeto skirtos lėšos Seimo

nario išlaidoms, susijusioms su jo parlamentine veikla, atlyginti negali būti traktuo-

jamos kaip lėšos, gaunamos pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kaip teisingas ap-

mokėjimas už darbą.

12. Todėl darytina išvada, kad Seimo nario atlyginimo už darbą ir Seimo nario

parlamentinės veiklos išlaidų atlyginimo sampratos negali būti tapatinamos, kiekvie-

na jų turi savarankišką turinį, jos nėra sinonimai ir nė viena iš jų neapima kitos. Va-

dinasi, Seimo nario atlyginimo už darbą samprata negali apimti išlaidų, susijusių su

Seimo nario parlamentine veikla, atlyginimo sampratos.

Taigi išlaidos, susijusios su Seimo nario parlamentine veikla, kurios yra atlygina-

mos iš valstybės biudžeto, Seimo kadencijos metu gali būti mažinamos, tačiau tai da-

rant neturi būti paneigiama svarbi konstitucinė Seimo nario veiklos garantija – teisė

gauti išlaidų, susijusių su jo parlamentine veikla, atlyginimą.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teis-

mo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 3 punkto nuostatoje



ginimas negu kadencijos pradžioje“ vartojama sąvoka „Seimo nario atlyginimas“ ne-

apima Seimo nario parlamentinės veiklos išlaidų atlyginimo.

IV

1. Minėta, kad pareiškėjas – Seimo Pirmininkas inter alia prašo išaiškinti, ar

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III sky-

riaus 4 punkto nuostata „kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės

nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis <...>

įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvai-

riems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį regu-

liavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės

interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes“ reiškia, kad valstybėje susiklosčius

itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai įstatymų leidėjas gali laikinai nustatyti

mažesnį Seimo nario atlyginimą negu nustatytasis Seimo kadencijos pradžioje.

2. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuosta-

ta, kurią prašo išaiškinti Seimo Pirmininkas, yra Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo

28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punkto teksto dalis, kurioje

konstatuota:

„Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuo stata

„kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir fi nansinė būklė“ aiškintina kaip reiš-

kianti esminį valstybės ekonominės ir fi nansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų

aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin

sunki ekonominė, fi nansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdy-

ti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei fi nansiniams

poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms

aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti

atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlygi-

nimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuo-

menės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais

atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas

mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei

valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų.

Pažymėtina, kad esant itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai paprastai tu-

rėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų

biudžetinis fi nansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų fi -

nansuojamų sričių fi nansavimas. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad

valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai nebūtų galima ma-

žinti tik teismų fi nansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų, kad teismai yra

nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš

kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgalioji-

mus. Tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisin-

gos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų.


Kartu pabrėžtina, kad bloginti įstatymų numatytas fi nansines ir materialines

technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad

tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir fi nansinė būklė yra itin

sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės

valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo

atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis, teismų fi nan-

savimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti

savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimy-

bė tai atlikti būtų suvaržyta.“

3. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, kuriame yra Seimo Pir-

mininko prašoma išaiškinti nuostata, inter alia buvo tiriama Teismų įstatymo

11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „Kai iš esmės pablo-

gėja valstybės ekonominė ir fi nansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų fi nansines

ir materialines veiklos sąlygas“ ir to paties įstatymo 96 straipsnio 2 dalies (2002 m.

sausio 24 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad „teisėjo darbo teisme metu drau-

džiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, ar

kitas socialines garantijas“, atitiktis Konstitucijai ir jos buvo pripažintos neprieštarau-

jančiomis Konstitucijai.

4. Teisėjų atlyginimo, kaip svarbaus teisėjų konstitucinio statuso elemento, ofi -

cialioji konstitucinė doktrina buvo plėtojama ne tik Konstitucinio Teismo 2006 m.

kovo 28 d. nutarime, bet ir kituose jo aktuose (inter alia 2007 m. spalio 22 d. nu-

tarime, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime). Šiame Konstitucinio Teismo sprendime

minėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos aiškintinos inter alia atsižvel-

giant į visą ofi cialų konstitucinį doktrininį kontekstą, kad teismai – viena iš valstybės

valdžią įgyvendinančių institucijų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutari-

mas); teismai vykdo teisminę valdžią, kuri yra visavertė valstybės valdžia.

Apibendrinant konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų at-

lyginimų ofi cialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais:

teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti

teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekono-

minė, fi nansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant

konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai nega-

li būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir prie-

dermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia

teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja kons-

titucinė teisingumo vykdymo funkcija.

5. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostata, ku-

rią prašo išaiškinti Seimo Pirmininkas, yra minėto nutarimo motyvuojamosios dalies

III skyriaus 4 punkto teksto dalis, kurioje inter alia Konstitucinis Teismas konstata-

vo ir tai, kad „<...> esant itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai paprastai tu-

rėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų


biudžetinis fi nansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų fi -

nansuojamų sričių fi nansavimas. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad

valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai nebūtų galima ma-

žinti tik teismų fi nansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų, kad teismai

yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisė-

jai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų

įgaliojimus; tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros,

teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų.“

6. Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Sei-

mas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucijoje įtvirtinta de-

mokratinės teisinės valstybės valdžios sąranga suponuoja inter alia valstybės valdžią

įgyvendinančių institucijų lygiavertiškumą.

7. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas Sei-

mo nario konstitucinio statuso doktriną, inter alia yra konstatavęs, jog Seimas – Tau-

tos atstovybė. Konstitucinė Seimo, kaip Tautos atstovybės, prigimtis lemia ypatingą

jo vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus

funkcijoms vykdyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio

4 d. nutarimai); Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo kla-

sikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įsta-

tymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų

(išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės insti-

tucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funk-

cija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija),

ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. ba-

landžio 4 d. nutarimai).

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime minėta, kad vieni svarbiausių Seimo

nario konstitucinio statuso elementų yra jo parlamentinės veiklos konstitucinės ga-

rantijos, inter alia Seimo nario atlyginimas už Seimo nario darbą. Seimo nario par-

lamentinės veiklos konstitucinės garantijos turi užtikrinti Seimo nariams galimybę

visavertiškai vykdyti savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinę priedermę; tai nustaty-

damas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų; jis inter alia

negali nustatyti tokių garantijų, kurios nepagrįstai privilegijuotų Seimo narius, nes

tuomet būtų nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad žmogui

negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties.

8. Taigi nėra konstitucinių argumentų, leidžiančių teigti, esą Seimo Pirmininko

prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostata gali

būti interpretuojama kaip draudžianti, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonomi-

nei, fi nansinei padėčiai, įstatymų leidėjui nustatyti mažesnį Seimo nario atlyginimą

negu nustatytasis Seimo kadencijos pradžioje. Priešingu atveju Seimas būtų nepa-

grįstai išskirtas iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o Seimo nariai

būtų nepagrįstai privilegijuojami, taip pažeidžiant iš Konstitucijos kylančius impera-


tyvus, inter alia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisingumo, Kons-

titucijos 29 straipsnio reikalavimus.

Tais atvejais, kai susiklosčius itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai nu-

statomas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu nustatytasis Seimo kadencijos pra-

džioje, turi būti laikomasi tokių reikalavimų: Seimo nario atlyginimas mažinamas

įstatymu, tai daroma laikinai (kol valstybės ekonominė, fi nansinė padėtis yra itin

sunki), turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, jog

Seimo nario atlyginimas negali būti sumažintas taip, kad Seimo narys negalėtų visa-

vertiškai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinės priedermės.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teis-

mo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punkto

nuostata „kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.)

valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis <...> įstatymų leidėjas

gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims,

ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai

būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, ap-

saugoti kitas konstitucines vertybes“ inter alia reiškia, jog valstybėje susiklosčius itin

sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai įstatymų leidėjas gali laikinai nustatyti ma-

žesnį Seimo nario atlyginimą negu nustatytasis Seimo kadencijos pradžioje.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjui dėl valstybėje susiklos-

čiusios itin sunkios ekonominės, fi nansinės padėties priimant sprendimą mažinti

iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų fi nansuojamų institucijų pareigūnų ir kitų

valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą, turi būti įsitikinta, jog valsty-

bės ekonominė, fi nansinė padėtis iš tiesų yra tokia sunki, kad tai suponuoja būtinybę

mažinti minėtų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už dar-

bą. Taip pat pažymėtina, kad toks atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas

ir grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis itin sunkią valstybės ekonominę, fi nan-

sinę padėtį, kaip antai pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad

dėl to valstybė nebegali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, ir tokia padėtis valsty-

bėje nėra trumpalaikė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos


nusprendžia:

1. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio

9 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straips-

nio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies

3 punkto nuostatoje „Seimo kadencijos metu įstatymu negali būti nustatytas mažesnis

Seimo nario atlyginimas negu kadencijos pradžioje“ vartojama sąvoka „Seimo nario

atly ginimas“ neapima Seimo nario parlamentinės veiklos išlaidų atlyginimo.


2. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.

nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio

1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos

Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija),

96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punkto nuostata „kai dėl ypa-

tingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklos-

to itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis <...> įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį

reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems

asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtik-

rinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitu-

cines vertybes“ inter alia reiškia, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei,

fi nansinei padėčiai įstatymų leidėjas gali laikinai nustatyti mažesnį Seimo nario atly-

ginimą negu nustatytasis Seimo kadencijos pradžioje.

3. Neaiškinti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prašymo da-

lies, kurioje klausiama, „ar būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstaty-

mui principas, kai dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir fi nansinės

padėties mažinant vykdomąją valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinį

fi nansavimą (valstybės tarnautojų atlyginimus), kitų valstybės valdžią įgyvendinan-

čių institucijų (pavyzdžiui, Seimo) biudžetinis fi nansavimas būtų nemažinamas arba

mažinamas neproporcingai“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



142

SPRENDIMAS

DĖL VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO 2009 M.

VASARIO 6 D. PRAŠYMO (NR. 1B-8/2009) IŠTIRTI, AR LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2008 M. VASARIO 6 D. NUTARIMO

NR. 110 „DĖL PRIPAŽINIMO VALSTYBEI SVARBIAIS EKONOMINIAIS

PROJEKTAIS“ NUOSTATA NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS

PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ

ATKŪRIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 3 DALIAI IR 12 STRAIPSNIO

1 DALIES NUOSTATOMS

2009 m. kovo 4 d.

Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. prašymą (Nr. 1B-8/2009) „iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-02-06 nutarimo Nr. 110 „Dėl pripa-

žinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“ 1 punktas toje apimtyje, kur yra

numatyta „Pripažinti, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, valstybei svarbiais ekono-

miniais projektais: 1. Vilniaus viešojo logistikos centro projektą <...> Vilniaus rajo-

no savivaldybės Pagirių kadastrinėje vietovėje – Pagirių, Baltosios Vokės, Melekonių

ir Valčiūnų kaimuose.“ neprieštaravo/-auja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-

nojamąjį turtą atkūrimo 1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359 (2007-07-05 redakcijos)

4 straipsnio 3 dalies nuostatai „Už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą vals-

tybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai

nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“, 12 straipsnio

1 dalies 2, 3 punkto nuostatoms „Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių

išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: <...>

2) kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal

įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų

bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems)

eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus že-

mės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skve-

rų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų

namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos

projektuose; 3) iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose

◆ DĖL PRAŠYMO GRĄŽINIMO PAREIŠKĖJUI 143

teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuo-

se yra užimta: <...> įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių vals-

tybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė <...>.“


nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administ-

racinę bylą. Teismas 2009 m. vasario 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir

kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriau-

sybės 2008-02-06 nutarimo Nr. 110 „Dėl pripažinimo valstybei svarbiais ekonomi-

niais projektais“ 1 punktas toje apimtyje, kur yra numatyta „Pripažinti, atsižvelgiant

į visuome nės poreikius, valstybei svarbiais ekonominiais projektais: 1. Vilniaus vie-

šojo logistikos centro projektą <...> Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių kadastrinėje

vietovėje – Pagirių, Baltosios Vokės, Melekonių ir Valčiūnų kaimuose.“ neprieštara-

vo/-auja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997-07-01

įstatymo Nr. VIII-359 (2007-07-05 redakcijos) 4 straipsnio 3 dalies nuostatai „Už

žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat

už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems

atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“, 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punkto nuosta-

toms „Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir

už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: <...> 2) kaimo vietovėje ir

po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užim-

ta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės

paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti rei-

kalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų

visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, van-

denviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai.

Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose; 3) iki

1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal

įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: <...>

įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo

sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė <...>.“


konstatuoja:

1. Vyriausybė 2008 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą Nr. 110 „Dėl pripažinimo

valstybei svarbiais ekonominiais projektais“ (toliau – Vyriausybės 2008 m. vasario

6 d. nutarimas Nr. 110), įsigaliojusį 2008 m. vasario 20 d., kuriame inter alia nu-

statyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a: Pripažinti, atsižvelgiant į vi-

suomenės poreikius, valstybei svarbiais ekonominiais projektais: 1. Vilniaus viešojo

logistikos centro projektą <...> Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių kadastrinėje vie-

tovėje – Pagirių, Baltosios Vokės, Melekonių ir Valčiūnų kaimuose. <...>.“

2009 m. kovo 4 d. sprendimas ◆144

2. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimo

Nr. 110 1 punktas atitinkama apimtimi prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 da-

lies, 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatoms dėl to, kad Vyriausybė 2008 m.

vasario 6 d. nutarimu Nr. 110 Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių kadastrinėje vie-

tovėje – Pagirių, Baltosios Vokės, Melekonių ir Valčiūnų kaimuose esančią žemę, pa-

tenkančią į Vilniaus viešajam logistikos centrui steigti nustatytą teritoriją, priskyrė

valstybės išperkamai žemei, nors Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-

jį turtą atkūrimo įstatyme nėra nustatyta, kad Vyriausybė gali priimti nutarimą dėl

kaimo vietovėje esančios žemės pripažinimo reikalinga svarbiam ekonominiam pro-

jektui.

Pareiškėjo ginčijamame Vyriausybės nutarime nėra nustatyta, kad, kaip teigia

pareiškėjas, Vyriausybė minėtą teritoriją priskyrė valstybės išperkamai žemei, šiame

nutarime taip pat nėra nuorodų į pareiškėjo nurodytą Piliečių nuosavybės teisių į iš-

likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Pareiškėjo nurodytoje Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-

kūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atvejai, kada buvusiems savinin-

kams jų nuosavybės teise iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo turėta

žemė nėra grąžinama natūra jų turėtoje vietovėje. Iš pareiškėjo prašymo ir bylos me-

džiagos nėra matyti, kad žemę, esančią Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių kadast-

rinėje vietovėje – Pagirių, Baltosios Vokės, Melekonių ir Valčiūnų kaimuose, piliečiai

pretenduoja susigrąžinti kaip jų iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo

turėtą žemę. Iš pareiškėjo prašymo ir bylos medžiagos matyti priešingai – kad pi-

liečiai pretenduoja susigrąžinti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam kitoje

vietoje žemės sklypą Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių kadastrinėje vietovėje – Pa-

girių, Baltosios Vokės, Melekonių ir Valčiūnų kaimuose esančioje žemėje, kuri pagal

Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 110 1 punktą patenka į Vilniaus vie-

šajam logistikos centrui steigti nustatytą teritoriją.

Pareiškėjas nepateikia argumentų, kodėl jo nagrinėjamoje byloje, kurioje pilie-

čiai pretenduoja susigrąžinti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės

sklypą, taikytinas ginčijamas Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 110

1 punktas atitinkama apimtimi gali prieštarauti Piliečių nuosavybės teisių į išliku-

sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuosta-

toms.

3. Minėta, kad pareiškėjas ginčija Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimo

Nr. 110 1 punkto atitinkama apimtimi atitiktį ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatai, tačiau nepatei-

kia argumentų, kodėl ginčijamas Vyriausybės nutarimas prieštarauja to paties įstaty-

mo 4 straipsnio 3 dalies nuostatai.

4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo

nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomo-

◆ DĖL PRAŠYMO GRĄŽINIMO PAREIŠKĖJUI 145

nės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Nutartyje taip pat turi būti aiškiai, tiksliai suformuluotas prašymas Konstituciniam

Teismui (67 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Aiškindamas minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas Konstitucinis

Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą

su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konsti-

tucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės

akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio

samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis),

jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami

teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai), kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja

Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuosta-

tos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais.

Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitik-

tį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straips-

nio reikalavimų.

5. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo

prašyme nėra pateikta aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių pa-

reiškėjo abejonę dėl jo ginčijamo Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 110

1 punkto atitinkama apimtimi atitikties Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-

jamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punk-

tų nuostatoms.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka in-

ter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąži-

namas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą

bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

6. Pažymėtina, kad prašyme yra ir kitų trūkumų.

Nutarties, kuria pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, rezoliucinėje dalyje

prašoma ištirti, ar Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 110 1 punktas ati-

tinkama apimtimi neprieštarauja (neprieštaravo) „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2007-07-05 redakcijos) 4 straipsnio 3 dalies

nuostatai <...>, 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punkto nuostatoms <...>“, tačiau Seimo

1997 m. liepos 1 d. priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymas 2007 m. liepos 5 d. nebuvo keičiamas ir (arba) papildomas.


niu, 25 straipsnio 2 dalimi, 28, 67, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis

Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2009 m.

vasario 6 d. prašymą (Nr. 1B-8/2009) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės


2008-02-06 nutarimo Nr. 110 „Dėl pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais

projektais“ 1 punktas toje apimtyje, kur yra numatyta „Pripažinti, atsižvelgiant į vi-

suomenės poreikius, valstybei svarbiais ekonominiais projektais: 1. Vilniaus viešo-

jo logistikos centro projektą <...> Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių kadastrinėje

vietovėje – Pagirių, Baltosios Vokės, Melekonių ir Valčiūnų kaimuose.“ neprieštara-

vo/-auja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997-07-01

įstatymo Nr. VIII-359 (2007-07-05 redakcijos) 4 straipsnio 3 dalies nuostatai „Už

žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat

už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems

atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“, 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punkto nuosta-

toms „Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir

už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: <...> 2) kaimo vietovėje ir

po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užim-

ta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės

paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti rei-

kalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų

visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, van-

denviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai.

Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose; 3) iki

1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal

įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: <...>

įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo

sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė <...>.“

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



147

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO REGLAMENTO

PAKEITIMO IR PAPILDYMO

2009 m. kovo 25 d.

Vilnius






Konstitucinio Teismo organizaciniame posėdyje apsvarstė Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo reglamento (2007 m. rugsėjo 18 d. redakcija su pakeitimais ir

papildymais, padarytais Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu)

pakeitimo ir papildymo klausimą.


niu, 55 straipsnio 5 dalimi,


nusprendžia:

Pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamentą, iš-

dėstytą nauja redakcija Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsė-

jo 18 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo

5 d. sprendimo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento patvir-

tinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2007, Nr. 100-4082), pakeistą ir papildytą Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu „Dėl Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 2008,

Nr. 139-5513).

1. Pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento

49.7 papunktį ir jį išdėstyti taip:

„49.7. Informacijos ir technologijų skyrius; jo padalinys yra Konstitucinio Teis-

mo biblioteka;“.

2. Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento 62 punktą ir

jį išdėstyti taip:

„62. Teisės departamento direktoriaus arba teisėjų pavedimu teisės ir kitos litera-

tūros nurodytomis temomis paieškas atlieka, konstitucinės justicijos byloms aktualios

literatūros sąrašus teikia Konstitucinio Teismo bibliotekos valstybės tarnautojai.“




„164. Motyvuota Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie išnagrinėtos bylos ir

apie tai Konstitucinio Teismo Bendrasis skyrius raštu ne vėliau kaip per 3 darbo die-

nas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apie pareikštą teisėjo atskirąją nuo-

monę taip pat pranešama visuomenės informavimo priemonėms.“



„165. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama Konstitucinio Teismo interneto tink-

lalapyje.“

5. Šį Konstitucinio Teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir Konstituci-

nio Teismo interneto tinklalapyje.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



KONSTITUCINIO TEISMO

PIRMININKO POTVARKIAI

POTVARKIS

DEL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO

2009 m. sausio 20 d. Nr. 2B-8

Vilnius

2008 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme buvo gautas

pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos

konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laiko-

mi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių visi ūkio subjektų ir kontro-

liuojančių asmenų sandoriai ir veiksmai, kurie prieštarauja šio straipsnio 1 daliai, kai

tokie teisiniai padariniai atsiranda ne dėl sąžiningos konkurencijos pažeidimo kons-

tatavimo, bet vien dėl koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų padaryto Lietuvos

Respublikos konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos koncentraci-

jos kontrolės tvarkos pažeidimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. sausio 16 d. potvarkiu Nr. 2B-09 „Dėl

pareiškėjo prašymo priėmimo“ pareiškėjo prašymas Nr. 1B-03 buvo priimtas ir byla

Nr. 03/08 pradėta rengti teisminiam posėdžiui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Konstitucinį

Teismą su prašymu atsiųsti civilinę bylą Nr. 3K-7-118/2008, nes Lietuvos Aukščiausia-

sis Teismas turi nagrinėti ginčo šalių prašymą dėl atsisakymo nuo kasacinių skundų,

atsisakymo nuo ieškinio ir spręsti civilinės bylos nutraukimo klausimą. Konstitucinis

Teismas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui minėtą

civilinę bylą laikinai (iki 2008 m. birželio 12 d.) perdavė.

2008 m. gegužės 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija

priėmė nutartį, kuria inter alia nutarta atšaukti minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2008 m. sausio 3 d. nutartyje išdėstytą prašymą. Ši civilinė byla 2008 m. birželio 6 d.

Konstituciniam Teismui buvo grąžinta kartu su 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi.

Konstitucinio Teismo įstatymo 68 straipsnyje nustatyta, kad, Konstitucinio Teis-

mo pirmininkui sutinkant, prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai gali atšauk-

ti jį padavusi institucija tol, kol ta byla nepaskirta nagrinėti teisminiame posėdyje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 13,

68 straips niais,

s u t i n k u, kad būtų atšauktas pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 da-

2009 m. sausio 20 d. potvarkis ◆150

lis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laikomi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisi-

nių pasekmių visi ūkio subjektų ir kontroliuojančių asmenų sandoriai ir veiksmai,

kurie prieštarauja šio straipsnio 1 daliai, kai tokie teisiniai padariniai atsiranda ne

dėl sąžiningos konkurencijos pažeidimo konstatavimo, bet vien dėl koncentracijo-

je dalyvaujančių ūkio subjektų padaryto Lietuvos Respublikos konkurencijos įsta-

tymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos koncentracijos kontrolės tvarkos pažeidimo,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Kęstutis Lapinskas


151

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2009 m. vasario 20 d. Nr. 2B-32

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2009 m. vasario 10 d. gautas pa-

reiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-9) „ištirti, ar

Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 23 str. 8 d. nuostata (2007-03-20 įsta-

tymo Nr. X-1054 redakcija, V. Ž., 2007, Nr. 43-1626) neprieštarauja Lietuvos Respub-

likos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 46 str. 3–5 d. nuostatoms, kad įstatymui, teismui ir

kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir kad valstybė re-

guliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymas draudžia

monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laivę, valstybė gina

vartotojo interesus“.

1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo

nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomo-

nės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.













nio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d.,

2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rug-

sėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

2. Konstatuotina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinio teismas

nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo prašymą ištirti, ar Gamtinių dujų

įstatymo (2007 m. kovo 20 d. redakcija) 23 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konsti-

tucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3, 4, 5 dalims, todėl prašymas neatitinka

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo nurody-

ti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisi-

nius argumentus.

2009 m. vasario 20 d. potvarkis ◆152

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka in-

ter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąži-

namas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą

bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (2007 m. kovo 20 d. redakcija)

23 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio

1 daliai, 46 straipsnio 3, 4, 5 dalims.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Kęstutis Lapinskas


153

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2009 m. kovo 23 d. Nr. 2B-44

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo – Šilutės rajo-

no apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-13/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos bau-

džiamojo kodekso 20 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

23 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.

1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 da-

lies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nu-

rodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai

teisiniai argumentai. Nutartyje taip pat turi būti aiškiai, tiksliai suformuluotas prašy-

mas Konstituciniam Teismui (67 straipsnio 2 dalies 6 punktas)













nio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d.,

2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rug-

sėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

Konstitucinio Teismo sprendimuose taip pat ne kartą konstatuota, kad pagal

Konstitucinio Teismo įstatymą – taip pat ir tais atvejais, kai ginčijami teisės aktai (jų

dalys) buvo keičiami ir (arba) papildomi, – teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą

su prašymu ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia

Konstitucijai, nutartyje privalo tiksliai nurodyti, kurios redakcijos teisės akto (jo da-

lies) atitiktis aukštesnės galios teisės aktui yra ginčijama. Prie prašymo ištirti, ar gin-

čijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia

Konstitucijai, turi būti pridedamas būtent tos redakcijos ginčijamo teisės akto (jo da-

lies) viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelbtas teisės akto tekstas (Konsti-

154 2009 m. kovo 23 d. potvarkis ◆

tucinio Teismo 2005 m. kovo 31 d., 2006 m. spalio 10 d., 2006 m. spalio 11 d., 2006 m.

lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).

2. Pareiškėjas – Šilutės rajono apylinkės teismas savo nutarties, kuria kreipėsi į

Konstitucinį Teismą, rezoliucinėje dalyje nurodo, kad Konstitucinio Teismo prašo iš-

tirti, ar Baudžiamojo kodekso 20 straipsnis atitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalį,

31 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalis. Tačiau nutarties motyvuojamojo-

je dalyje pareiškėjas nurodo, kad kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar

Baudžiamojo kodekso 20 str. 1, 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23 straips-

nio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2,

3 dalims, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Dar kitoje nutarties

vietoje pareiškėjas nurodo, kad prašo ištirti Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2,

3 dalių atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Baudžiamojo kodekso 20 straips-

nio 5 dalies atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai,

31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.

Šilutės rajono apylinkės teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad

pareiškėjas prašo ištirti Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuostatų atitiktį kons-

tituciniam teisinės valstybės principui, tačiau šio teismo nutarties motyvuojamojo-

je dalyje toks prašymas yra formuluojamas. Šios nutarties rezoliucinėje dalyje taip

pat prašoma ištirti visų Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuostatų atitiktį Kons-

titucijai, tačiau motyvuojamojoje dalyje teismas abejoja tik dėl Baudžiamojo kodek-

so 20 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalių atitikties Konstitucijai. Be to, pareiškėjas nepateikė

teisinių argumentų dėl kiekvienos ginčijamos nuostatos prieštaravimo tiksliai nuro-

dytoms Konstitucijos nuostatoms ir principams; pareiškėjo argumentai dėl Baudžia-

mojo kodekso ginčijamų nuostatų atitikties Konstitucijai yra padriki ir nenuoseklūs.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 5 d. priimtu Lie-

tuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92,

95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221,

222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei

kodekso papildymo 2281 straipsniu įstatymu pareiškėjo – Šilutės rajono apylinkės

teismo ginčijama Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redak-

cija) 5 dalis buvo pakeista, tačiau pareiškėjas ginčijamų nuostatų redakcijos nenuro-

dė, todėl nėra neaišku, kurios redakcijos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies

nuostatos yra ginčijamos. Be to, pareiškėjas pateikė ne „Valstybės žiniose“ skelbtą

ginčijamo teisės akto tekstą.

3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Šilutės rajono apylinkės teismo prašymas nėra

aiškiai, tiksliai suformuluotas, jame nėra teisinių argumentų, pagrindžiančių pareiš-

kėjo abejones dėl kiekvienos ginčijamos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuo-

statos atitikties pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. Prašymo priedai

neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66, 67 straipsniuose, Konstitucinio Teismo

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 155

reglamento 94 punkte nustatyto reikalavimo prie prašymo pridėti „Valstybės žiniose“

arba kitame ofi cialiame šaltinyje paskelbto teisės akto (jo dalies) teksto nuorašą.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka inter

alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas

pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra

tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Šilutės rajono apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-13/

2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnis nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4

dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.

Pirmininkas Kęstutis Lapinskas



2009 M. SAUSIO 1–KOVO 31 D.

KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2009 m. sausio 7 d.

potvarkiu Nr. 2B-2 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2009,

Nr. 3-56) priimtas pareiškėjo –Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-48) ištir-

ti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 da-

lims.



Nr. 5-134) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas

(Nr. 1B-47) ištirti:

ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas Nr. XI-1 „Dėl

A. Valinsko išrinkimo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku“ pagal priėmimo

tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio

2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 59 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituci-

niam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 115 straipsnio

6 daliai, 136 straipsnio 3 daliai, 139 straipsnio 2 daliai;

ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 117 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2009 m. sau-

sio 28 d. potvarkiu Nr. 2B-9 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2009, Nr. 12-463) priimtas pareiškėjo – Anykščių rajono apylinkės teismo prašy-

mas (Nr. 1B-2) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis

(2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straips-

nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimybė

teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias

bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais,

nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui statinį nugriauti arba pertvarkyti (dalį stati-

nio nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių

aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidi-

◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 157

mui ir dėl to neteisingas, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konsti-

tuciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.



Nr. 12-464) priimtas pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas

(Nr. 1B-1) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straips-

nio 1, 3, 5 dalims.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2009 m. vasa-

rio 5 d. potvarkiu Nr. 2B-18 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2009, Nr. 15-594) priimtas pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymas

(Nr. 1B-3) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 da-

lis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1,

3, 5 dalims.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2009 m. vasario 5 d.


Nr. 15-595) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-4) ištir-


Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.



Nr. 15-596) priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-5) ištir-


Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.



Nr. 18-706) priimtas pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo prašy-

mas (Nr. 1B-7) ištirti, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų ci-

vilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija)

11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civili-

nės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to,

kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų

500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apim-

timi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis,

neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituci-

niam teisinės valstybės principui.

158

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2009 m. vasario

13 d. potvarkiu Nr. 2B-28 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2009, Nr. 19-771) priimtas pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymas

(Nr. 1B-6) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 da-

lis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1,

3, 5 dalims.


24 d. potvarkiu Nr. 2B-33 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2009,

Nr. 22-858) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas

(Nr. 1B-11) ištirti, ar Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnis

(2001 m. gegužės 17 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. birželio 27 d., 2003 m. lapkri-

čio 25 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui,

46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.


24 d. potvarkiu Nr. 2B-35 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2009,

Nr. 22-859) priimtas pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas (Nr. 1B-10)

ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,

kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, moka-

mų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos

dydį ribos, taip pat ar šio straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra

nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso

teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituci-


12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2009 m. kovo 23 d.


Nr. 34-1304) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-12)

ištirti:

ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieš-

tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4,

5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. lie-

pos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1,

2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 da-

lims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalis nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui.

◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 159



Nr. 34-1306) priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-14/2009)

ištirti:

ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieš-

tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,

4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. lie-

pos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio

1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 da-

lims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2009 m. kovo

27 d. potvarkiu Nr. 2B-48 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2009, Nr. 35-1338) priimtas pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas

(Nr. 1B-16/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio

2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straips-

nio 1, 5 dalims.



Nr. 35-1339) priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašy-

mas (Nr. 1B-15/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išli-

kusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituci-


Parengė Rasa Urbanavičiūtė

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

RUMUNIJOS KONSTITUCINIO TEISMO

SPRENDIMAS

RUMUNIJOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS NR. 51

2008 m. sausio 31 d.

Dėl prašymo ištirti, ar Galimybės susipažinti su bylomis ir komunistinės saugumo

tarnybos atskleidimo įstatymo Nr. 187/1999 nuostatos neprieštarauja Konstitucijai

Paskelbta 2008 m. vasario 6 d. Rumunijos ofi cialiojo leidinio (Monitorul Ofi cial)

Nr. 95 I dalyje.

Ioan Vida – pirmininkas

Nicolae Cochinescu – teisėjas

Acsinte Gaspar – teisėjas

Petre Ninosu – teisėjas

Ion Predescu – teisėjas

Puskás Valentin Zoltán – teisėjas

Tudorel Toader – teisėjas

Augustin Zegrean – teisėjas

Ion Tiucă – prokuroras

Ioana Marilena Chiorean – teisėjo padėjėja

Pagal Bukarešto apeliacinio teismo IV civilinių bylų skyriaus byloje

Nr. 8.520/2/2006 Dano Voiculescu pateiktą ir šio teismo nutartimi Konstituciniam

Teismui perduotą prašymą nagrinėjama, ar Galimybės susipažinti su bylomis ir ko-

munistinės saugumo tarnybos atskleidimo įstatymo Nr. 187/1999 31 straipsnio 9 da-

lies, 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio, 9 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio, 14 straipsnio

1, 2 dalių, 15 straipsnio 5 dalies, 16 straipsnio 1, 3 dalių, 221 straipsnio 1, 2 dalių nuo-

statos ir Vyriausybės nepaprastojo potvarkio Nr. 16/2006 dėl Galimybės susipažin-

ti su bylomis ir komunistinės saugumo tarnybos atskleidimo įstatymo Nr. 187/1999

pakeitimo ir papildymo II ir V straipsnių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Į posėdį atvyko Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos teisės patarėjas,

įgaliotas atstovauti byloje; prašymą pateikęs asmuo, kuriam šaukimas buvo išsiųstas

nustatytąja tvarka, į posėdį neatvyko.

◆ RUMUNIJOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS 161

Teisėjo padėjėja praneša, kad byloje gautas pareiškėjo atstovo prašymas atidėti

bylos nagrinėjimą, nes pareiškėjas dėl ligos negali dalyvauti. Prie prašymo yra pridė-

tas sveikatos pažymėjimas.

Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos atstovas ir prokuroras prašymui

neprieštarauja.

Teismas atmeta prašymą atidėti konstitucinės bylos nagrinėjimą.

Tęsiant bylos nagrinėjimą, Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos atsto-

vas prašo atmesti prašymą ištirti prieštaravimą Konstitucijai ir tvirtina, kad ginčija-

mos teisės nuostatos nurodytoms Konstitucijos normoms neprieštarauja. Jis pažymi,

kad Nacionalinė saugumo archyvų tyrimų taryba ir Tarybos kolegija yra speciali-

zuotos viešojo administravimo institucijos, kad įstatymų leidėjas turi teisę jas regla-

mentuoti organiniu įstatymu ir kad jų veikla nei įgaliojimų, nei procedūrų atžvilgiais

neprieštarauja jokiai Konstitucijos nuostatai dėl teisingumo nepriklausomumo. Kita

vertus, jis teigia, jog prašymo ištirti prieštaravimą Konstitucijai nagrinėjimas turi ap-

siriboti teisės normomis, nurodytomis Konstituciniam Teismui pateiktos nutarties

rezoliucinėje dalyje, nes šią nutartį pateikęs teismas nesutiko, kad pareiškėjo prašy-

me paminėtos kitos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Jis pateikė rašyti-

nius reikalavimus dėl to.

Prokuratūros atstovas siūlo atmesti prašymą ištirti prieštaravimą Konstitucijai.

TEISMAS,

atsižvelgdamas į visus byloje esančius dokumentus, nustatė:

2007 m. birželio 26 d. byloje Nr. 8.520/2/2006 priimta nutartimi Bukareš-

to apeliacinio teismo IV civilinių bylų skyrius kreipėsi į Konstitucinį Teismą su

prašymu ištirti, ar Galimybės susipažinti su bylomis ir komunistinės saugumo

tarnybos atskleidimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio, 9 straipsnio

1 dalies, 11 straipsnio, 14 straipsnio 1, 2 dalių, 15 straipsnio 5 dalies, 16 straips-

nio 1, 3 dalių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Prašymą ištirti prieštaravimą

Konstitucijai pateikė Danas Voiculescu byloje, kurioje nagrinėjamas jo skundas dėl

Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos priimto sprendimo, kuriuo jis pripa-

žintas bendradarbiavusiu su saugumo tarnyba.

Prašyme ištirti prieštaravimą Konstitucijai pareiškėjas remiasi Konstitucijos

1 straipsnio 4 dalies, 64 straipsnio, 70 straipsnio 2 dalies, 73 straipsnio 3 dalies nuo-

statomis, taip pat Pagrindinio Įstatymo III antraštinės dalies I skyriaus ir VI skyriaus

1 skirsnio nuostatomis ir pateikia šiuos argumentus:

1. Ginčijamos teisės nuostatos iškreipia Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų

tarybos esmę, nes ši institucija, turinti tikrinti saugumo archyvus, kad būtų galima

laisvai susipažinti su informacija, tapo viršesnė už Konstituciją.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Nacionalinė saugumo archyvų tyrimų taryba

nelaikoma institucija, turinčia konstitucinį statusą, nors Pagrindinis Įstatymas buvo

pataisytas 2003 m., taigi jau po šios institucijos įsteigimo.

162

Iš Įstatymo Nr. 187/1999 7 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurioje Nacionalinė

saugumo archyvų tyrimų taryba apibrėžiama kaip „savarankiška institucija, turinti

juridinio asmens statusą ir kontroliuojama Parlamento“, daroma klaidinga prielaida,

kad institucijai konstitucinį teisėtumą suteikia tik Parlamentas, vykdydamas Pagrin-

dinio Įstatymo 61 straipsnyje numatytą funkciją. Parlamentas, kuris yra „vienintelė

įstatymų leidžiamoji valdžia“, gali priimti įstatymus tik laikydamasis Konstitucijos, ir

Pagrindinis Įstatymas nesuteikia teisės steigti Konstitucijoje nenumatytų „savaran-

kiškų institucijų“. Tokias savarankiškas institucijas steigiant įstatymu akivaizdžiai yra

pažeidžiamas valdžių padalijimo ir valstybės valdžių pusiausvyros principas.

2. Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos struktūrą ir veiklą reglamen-

tuoja organinis įstatymas, nors institucija nepatenka į Konstitucijos 73 straipsnio

3 dalyje pateiktame baigtiniame sąraše eksplicitiškai nustatytas organinių įstatymų

reguliavimo sritis.

3. Konstitucingumo daugiausia stokoja tie Įstatymo Nr. 187/1999 straipsniai, ku-

riais Nacionalinei saugumo archyvų tyrimų tarybai suteikiami kitokie įgaliojimai, ne-

sisiejantys su asmeninio ar viešojo intereso informacijos, saugomos buvusių slaptųjų

tarnybų archyvuose, apsauga ir pateikimu visuomenei. Be šios vykdomosios kompe-

tencijos, Nacionalinei saugumo archyvų tyrimų tarybai taip pat buvo suteikti teismo

įgaliojimai, ir taip ji tapo teisminei valdžiai lygiagrečia valdžia, kuri Konstitucijoje

nėra pripažinta, tačiau turi įtakos piliečių statusui ir teisės subjektų teisiniams san-

tykiams.

4. Tai, kad Nacionalinė saugumo archyvų tyrimų taryba neturi konstitucinio

statuso, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos dvasiai ir raidei tais atvejais, kai šiai

institucijai, remiantis įvairiais straipsniais, suteikiami didesni įgaliojimai nei kitoms

Konstitucijoje nustatytoms institucijoms. Šiuo atžvilgiu:

– pažeidžiant valstybės valdžių padalijimo principą įstatymo 9 straipsnyje nusta-

tyta, kad Tarybos narių negali atleisti juos paskyrusi institucija (Parlamentas), tačiau

juos gali atleisti Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas;

– pagal Įstatymo Nr. 187/1999 221 straipsnio, priimto Vyriausybės nepaprastuo-

ju potvarkiu Nr. 16/2006, 1 dalį yra išplečiami Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų

tarybos įgaliojimai, kuriais ir taip pažeidžiama Konstitucija, „kad ir kokie įgaliojimai

priskirti jos kompetencijai šiuo įstatymu, taip pat bet kuriais kitais specialiaisiais įstaty-

mais“, taigi ginčijamas reguliavimas dar daugiau stokoja konstitucinio pagrindimo;

– to paties straipsnio 2 dalyje nustačius Tarybos kompetenciją vykdyti „nauja

redakcija išdėstytame Teisėjų ir prokurorų tarnybos nuostatų įstatyme Nr. 303/2004

ir nauja redakcija išdėstytame Aukščiausiosios teisėjų ir prokurorų tarybos įstaty-

me Nr. 317/2004 nustatytus įgaliojimus dėl teisėjų ir prokurorų priklausymo žvalgy-

bos tarnyboms ar bendradarbiavimo su jomis iki 1990 m.“, akivaizdžiai pažeidžiamas

teisminės valdžios statusas;

– pagal Vyriausybės nepaprastojo potvarkio Nr. 16/2006 II straipsnio nuostatas

visos institucijos, kad ir koks būtų konstitucinis ar teisinis jų statusas, „per 30 dienų


turi pateikti Nacionalinei saugumo archyvų tyrimų tarybai“ tam tikrus dokumentus;

– pagal to paties potvarkio V straipsnį Parlamentas turi pakeisti „per 60 dienų

Parlamento nutarimą Nr. 17/2000 dėl Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos

organizavimo ir veiklos reglamento patvirtinimo, paskelbtą 2000 m. birželio 2 d. Ru-

munijos ofi cialiojo leidinio (Monitorul Ofi cial) Nr. 244 I dalyje“.

5. Įstatymo Nr. 187/1999 31 straipsnio, priimto Vyriausybės nepaprastuoju po-

tvarkiu Nr. 16/2006, 9 dalyje nustačius, kad Atstovų Rūmų ar Senato narys netenka

Parlamento nario pareigų, jeigu jis nuteisiamas „dėl melagingo pareiškimo“, yra pa-

žeidžiama Rumunijos Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalis, kurioje pateikiamas baig-

tinis sąrašas atvejų, kada Atstovų Rūmų ar Senato narys netenka Parlamento nario

pareigų, tačiau minėto atvejo jame nėra.

Bukarešto apeliacinio teismo IV civilinių bylų skyrius tai, kad prašymas ištirti

prieštaravimą Konstitucijai yra nepagrįstas, teigia remdamasis šiais argumentais.

Įstatymas Nr. 187/1999 buvo priimtas vadovaujantis Konstitucijos 73 straipsnio

3 dalies t punktu ir 117 straipsnio 3 dalimi, pagal kuriuos organiniu įstatymu galima

įsteigti kitas savarankiškas administracines institucijas, ir tai, kad Nacionalinė saugu-

mo archyvų tyrimų taryba yra kontroliuojama Parlamento bei turi administracinės

institucijos ir teismo įgaliojimus, nepažeidžia nei valstybės valdžių padalijimo princi-

po, nei Konstitucijos III antraštinės dalies VI skyriaus nuostatų dėl teisminės valdžios.

Pagal jokią Konstitucijos nuostatą Parlamentui nedraudžiama suteikti Naciona-

linei saugumo archyvų tyrimų tarybai teismo įgaliojimų, jeigu tik nėra ribojama tei-

sė kreiptis į teismą.

Be to, pagal Konstitucijos 116 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį savarankiškos

administracinės institucijos yra nepavaldžios Vyriausybei ar ministrams, todėl Kons-

titucijos normomis nedraudžiama nustatyti naujų kitų institucijų vykdomos kontro-

lės formų, ir Parlamentas gali nustatyti šios kontrolės vykdymo būdus.

Vadovaujantis Įstatymo Nr. 47/1992 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis nutartis

dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo perduota abejų Parlamento rūmų pirmi-

ninkams, Vyriausybei ir ombudsmenui, kad šie pateiktų savo nuomonę apie prašymą

ištirti prieštaravimą Konstitucijai.

Vyriausybė pateikė Konstituciniam Teismui savo nuomonę, pagal kurią prašy-

mas ištirti prieštaravimą Konstitucijai yra nepagrįstas remiantis šiais argumentais.

Įstatymo Nr. 187/1999 konstitucingumo ginčijimas tuo aspektu, kad jis buvo

priimtas kaip organinis įstatymas, yra nepagrįstas, nes pagal Konstitucijos 73 straips-

nio 3 dalies h punktą į organinio įstatymo reguliavimo sritį patenka nusikaltimai,

bausmės ir jų vykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo 24 straipsnyje yra nuosta-

tų, pagal kurias tam tikros veikos laikomos nusikalstamomis, taip pat yra nustatytos

bausmės, teisės aktas priklauso organinių įstatymų kategorijai ir Parlamento buvo

priimtas Konstitucijoje nustatyta balsų dauguma.

Abejonės dėl reguliavimo turinio atitikties valstybės valdžių padalijimo princi-

pui taip pat nėra pagrįstos, nes tai, kad ši savarankiška institucija yra steigiama, kad

164

vykdoma jos parlamentinė kontrolė, kad Parlamentas skiria jos narius ar kad ji vyk-

do administracinę ir teismų veiklą, per se nepažeidžia šio principo.

Tai, kad Nacionalinė saugumo archyvų tyrimų taryba vykdo savo veiklą ir įsi-

pareigojimus vertindama ir tirdama įrodymus, nereiškia, kad yra kišamasi į teisminę

valdžią; taip pat ir Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos kolegijos, kurios

narius skiria Parlamentas, įgaliojimai nagrinėti skundus dėl išduotų pažymėjimų ne-

reiškia, kad yra kišamasi į teisminės valdžios kompetencijos sritį. Pagal 14 straipsnį

Tarybos kolegijos sprendimui gali būti taikoma teisminė kontrolė, ši kontrolė yra tai-

koma ir Tarybos veiklai, kaip numatyta 16 straipsnyje.

Ombudsmeno teigimu, prašymas ištirti prieštaravimą Konstitucijai yra pagrįs-

tas, nes ginčijamos teisės nuostatos yra antikonstitucinės. Jo nuomonė grindžiama

šiais argumentais:

1. Reikia nustatyti santykį tarp iki 2003 m. Konstitucijos pataisų galiojusių tei-

sės nuostatų ir naujų Konstitucijos nuostatų, kurios yra svarbios šiai bylai, visų pirma

21 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurią „specializuotos teisminės institucijos nėra

privalomos“, 124 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią „teisingumas yra vieninte-

lis, nešališkas ir visiems vienodas“, 126 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad „draudžiama

steigti teismus, turinčius ypatingus įgaliojimus“, taip pat 126 straipsnio 6 dalies nuo-

statos, pagal kurią „turi būti užtikrinama viešosios valdžios administracinių institu-

cijų veiklos teisminė kontrolė per administracinius ginčus nagrinėjančius teismus,

išskyrus santykių su Parlamentu ir kariuomenės vadovybės veiklos atvejus. Adminis-

tracinius ginčus nagrinėjantys teismai yra kompetentingi spręsti pagal asmenų pa-

teiktus prašymus dėl potvarkiais jiems padarytos žalos arba tam tikrais atvejais – dėl

antikonstituciniais pripažintų potvarkių nuostatų“. Šis tyrimas leidžia nustatyti prieš-

taravimą tarp Įstatyme Nr. 187/1999 nustatytų procedūrų bei teisės aktų ir konstitu-

cinių reikalavimų. Atlikti lyginamąjį vertinimą yra būtina, nes 2003 m. Konstitucijos

pakeitimais iš esmės buvo pagerinta žmogaus teisių apsauga.

2. Konstitucinis Teismas turėtų konstatuoti, kad Nacionalinė saugumo archyvų

tyrimų taryba nėra paminėta jokioje Konstitucijos nuostatoje ir todėl reikia nustatyti

šios institucijos teisinį pobūdį.

Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje pateikiamas jos apibūdinimas kaip „savarankiškos

institucijos, turinčios juridinio asmens statusą ir kontroliuojamos Parlamento“, neati-

tinka reikalavimų, nustatytų Konstitucijos 116 straipsnyje, kuriame vartojama for-

muluotė „specializuotos institucijos ir savarankiškos administracinės institucijos“.

Jeigu Teismas nuspręs, kad ši institucija yra administracinė, jis turės patikrinti:

a) jos teisinį pagrindą; šiuo atžvilgiu remtis organinio įstatymo argumentu gali-

ma tik Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalyje eksplicitiškai nustatytais atvejais;

b) kokia apimtimi šios institucijos atliekamos procedūros ir priimami teisės ak-

tai yra teisminiai ir ar yra laikomasi Konstitucijos 21 straipsnio 4 dalies, 124 straips-

nio, 126 straipsnio 5, 6 dalių nuostatų.


Kadangi Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos sprendimai yra admi-

nistraciniai aktai, reikia pažymėti, kad pagal konstitucinius reikalavimus ginčai dėl

tokių sprendimų turi būti sprendžiami administracinius ginčus nagrinėjančiame

teisme, o ne apeliacinio teismo civilinių bylų skyriuje, kaip yra numatyta Įstatymo

Nr. 187/1999 16 straipsnio 1 dalyje.

3. Konstitucinis Teismas turėtų patikrinti, ar ši institucija jos procedūrų ir pri-

imamų teisės aktų atžvilgiais priklauso teisminei valdžiai. Šiuo atveju Nacionalinė

saugumo archyvų tyrimų taryba turėtų būti laikoma kvaziteismine institucija, kurio-

je procesas vyksta pagal rungimosi principą ir kuri priima aktus, sukeliančius teisines

pasekmes. Vis dėlto, atsižvelgiant į minėtas Konstitucijos normas, teismai yra tie, ku-

rie numatyti 126 straipsnio 1 dalyje, teisingumas yra vienintelis ir visiems vienodas,

o steigti teismus, turinčius ypatingus įgaliojimus, draudžiama.

4. Konstitucinis Teismas turi teisę ir pareigą kištis į šią sudėtingą sritį, svarbiau-

sia, dėl žmogaus teisių apsaugos.

Atrodo, kad, reglamentuojant Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos

procedūras ir priimamus teisės aktus, nebuvo laikomasi šių konstitucinių nuostatų:

1 straipsnio 3 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1, 2 dalių, 21 straipsnio 4 da-

lies, 22 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 11 dalies, 26 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio

6 dalies ir 57 straipsnio.

Antikonstitucines nuostatas, ombudsmeno manymu, turi pašalinti Konstitucinis

Teismas, priimdamas teisingą ir gerai pasvertą sprendimą.

Abejų Parlamento rūmų pirmininkai nepateikė Konstituciniam Teismui savo

nuomonės dėl prašymo ištirti prieštaravimą Konstitucijai.

TEISMAS,

išnagrinėjęs nutartį dėl kreipimosi, Vyriausybės ir ombudsmeno nuomones, tei-

sėjo pranešėjo pranešimą, posėdyje dalyvaujančios šalies pateiktus paaiškinimus,

prokuroro išvadas, su Konstitucijos nuostatomis susijusias ginčijamas teisės nuosta-

tas, taip pat Įstatymo Nr. 47/1992 nuostatas, konstatuoja:

Į Konstitucinį Teismą buvo kreiptasi teisės aktų nustatyta tvarka ir jis pagal

Konstitucijos 146 straipsnio d punkto ir Įstatymo Nr. 47/1992 1 straipsnio 2 dalies, 2,

3, 10, 29 straipsnių nuostatas yra kompetentingas nagrinėti prašymą ištirti prieštara-

vimą Konstitucijai.

Prašymo ištirti prieštaravimą Konstitucijai dalykas yra Galimybės susipažinti

su bylomis ir komunistinės saugumo tarnybos atskleidimo įstatymo Nr. 187/1999,

paskelbto 1999 m. gruodžio 9 d. Rumunijos ofi cialiojo leidinio (Monitorul Ofi cial)

Nr. 603 I dalyje, 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio, 9 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio,

14 straipsnio 1, 2 dalių, 15 straipsnio 5 dalies, 16 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos.

Vyriausybės nepaprastuoju potvarkiu Nr. 16/2006 dėl Galimybės susipažinti su

bylomis ir saugumo tarnybos atskleidimo įstatymo Nr. 187/1999 pakeitimo ir papildy-

166

mo, paskelbtu 2006 m. vasario 27 d. Rumunijos ofi cialiojo leidinio (Monitorul Ofi cial)

Nr. 182 I dalyje, Įstatymas Nr. 187/1999 buvo pavadintas Galimybės susipažinti su by-

lomis ir komunistinės saugumo tarnybos atskleidimo įstatymu.

Be to, minėtu nepaprastuoju potvarkiu buvo pakeistos Įstatymo Nr. 187/1999

7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 2, 3, 5 dalių, 9 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 5 da-

lies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Atsižvelgiant į šiuos pakeitimus, ginčijamos teisės nuostatos šiuo metu yra išdės-

tytos taip:

– 7 straipsnio 2 dalis: „Taryba yra savarankiška institucija, turinti juridinio as-

mens statusą ir kontroliuojama Parlamento. Parlamentui pranešimus ji teikia kasmet

arba kai jis jų pareikalauja.“;

– 8 straipsnis:

„1) Tarybai vadovauja iš 11 narių sudaryta kolegija.

2) Tarybos kolegijos narius 6 metų kadencijai skiria Parlamentas, po vieną at-

stovą pasiūlius Rumunijos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui, devynis narius pa-

siūlius Parlamento frakcijoms, atsižvelgiant į abejų rūmų politinę sudėtį, remiantis

bendru pranešimu, parengtu Atstovų Rūmų ir Senato teisės komitetų bendrame po-

sėdyje. Jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai laikantis įstatyme nustatytos skyri-

mo procedūros.

3) Neviršydami 1 ir 2 dalyse nustatytų vietų skaičiaus, ne vėliau kaip per 10 ka-

lendorinių dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo Prezidento administracija, Ministro

Pirmininko kanceliarija ir Parlamento frakcijų vadovai Atstovų Rūmų ir Senato valdy-

boms pateikia pasiūlymus skirti Tarybos kolegijos narius, o šios juos persiunčia teisės

komitetams. Prie pasiūlymų turi būti pridėtas gyvenimo aprašymas, teistumo registro

išrašas, kandidatų pareiškimai, kad jie neatitinka 5 straipsnio 2–4 dalyse nustatytų są-

lygų, tai yra kad jie nepriklausė saugumo tarnyboms ir su jomis nebendradarbiavo.

4) Atstovų Rūmų ir Senato teisės komitetai posėdžiauja bendruose posėdžiuo-

se ir patikrina, ar kandidatai atitinka šio įstatymo nustatytas sąlygas; nuomonė pa-

teikiama individualiai dėl kiekvienos kandidatūros. Bendras pranešimas su šiuose

posėdžiuose priimtais sprendimais per 10 kalendorinių dienų nuo kandidatų sąrašų

gavimo pateikiamas abejų Parlamento rūmų valdyboms.

5) Kandidatus, neatitinkančius šiame įstatyme nustatytų sąlygų, abejų Parlamen-

to rūmų teisės komitetų prašymu pakeičia juos pasiūlęs Prezidentas, Ministras Pir-

mininkas arba Parlamento frakcija. Nauji pasiūlymai pateikiami per 5 dienas nuo

abejų Parlamento rūmų pranešimo Parlamento frakcijoms. Vietos, laisvos dėl to, kad

kandidatūros per 5 dienų terminą nebuvo pateiktos, paskirstomos Parlamento frak-

cijoms taip, kaip numatyta 2 dalyje.

6) Atstovų Rūmai ir Senatas bendrame posėdyje, remdamiesi bendru teisės ko-

mitetų pranešimu, ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo teisės komitetų pa-

rengto pranešimo pateikimo dienos balsuoja dėl kandidatūrų į Tarybos kolegiją

sąrašo. Balsavimas vardinis.


7) Tarybos kolegija per 5 dienas nuo jos sudarymo iš savo narių išsirenka pir-

mininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių. Tarybos kolegija posėdžiauja daly-

vaujant ne mažiau kaip 2/3 jos narių, o sprendimus priima dalyvaujančių narių balsų

dauguma. Tarybos kolegijos posėdžiai yra nevieši.

71) Pagal įstatymą pirmininkas yra pagrindinis lėšų tvarkytojas.

72) Vykdydama įstatyme nustatytus įgaliojimus, Tarybos kolegija priima įsaky-

mus ir sprendimus.

73) Jeigu Tarybos kolegijos narys be pateisinamos priežasties praleidžia daugiau

nei tris posėdžius iš eilės, Tarybos kolegija paprasta balsų dauguma informuoja apie

tai Parlamentą, kuris per 30 dienų pradeda jo pakeitimo procedūrą. Pakeitimo pro-

cedūra atliekama pagal 2–6 dalių nuostatas.

8) Tarybos ir Tarybos kolegijos nariais negali būti šiame įstatyme nurodyti sau-

gumo tarnybų darbuotojai ar su jomis bendradarbiavę asmenys, taip pat asmenys,

priklausantys užsienio valstybių slaptosioms tarnyboms, vidaus ir užsienio valstybių

žvalgybos struktūroms bei organizacijoms, kurių vykdyta ir vykdoma veikla priešta-

rauja pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Jų nariais taip pat negali būti asme-

nys, nuteisti už įstatymų pažeidimus, net jeigu jiems buvo pritaikyta amnestija arba

jie buvo reabilituoti. Kadencijos metu Tarybos kolegijos nariai negali priklausyti po-

litinėms partijoms.

9) Taryba veikia remdamasi reglamentu, Tarybos kolegijos parengtu per 30 die-

nų nuo jos sudarymo dienos.

10) Tarybos kolegijos nariai Parlamente prisiekia šiais priesaikos žodžiais:

„Prisiekiu gerbti Konstituciją ir šalies įstatymus, pagrindines žmogaus teises ir

laisves, sąžiningai, garbingai ir nešališkai eiti Tarybos kolegijos nario pareigas.

Prisiekiu saugoti su nacionaliniu saugumu susijusias paslaptis tiek įgaliojimų

vykdymo laikotarpiu, tiek jiems pasibaigus. Tepadeda man Dievas!“

Paskutiniu religiniu sakiniu neturi būti pažeidžiama religinių įsitikinimų laisvė.“

– 9 straipsnio 1 dalis: „Jeigu išrinkus Tarybą nustatoma, kad kuris nors iš jos

narių neatitinka šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, pradedama jo atstatydinimo

procedūra ir rengiami nauji rinkimai. Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas

bet kurio asmens prašymu patikrina, ar minėti reikalavimai yra įvykdyti.“;

– 11 straipsnis: „1) Taryba veikia nacionaliniu lygiu ir turi tik jai būdingą struk-

tūrą.

2) Bukarešto savivaldybės bendroji taryba per 30 dienų nuo šio įstatymo įsigalio-

jimo dienos suteikia Tarybos veiklai vykdyti tinkamas patalpas.“;

– 14 straipsnio 1 ir 2 dalys: „1) Pažymėjimuose, išduotuose pagal 13 straipsnio

1 dalies c punktą, esanti informacija Tarybos kolegijai gali būti ginčijama per 30 die-

nų nuo jų pranešimo dienos.

2) Tarybos kolegija skundą turi išnagrinėti per 30 dienų nuo jo gavimo dienos.“;

– 15 straipsnio 5 dalis: „Komunistinių saugumo tarnybų darbuotojus arba su

jomis bendradarbiavusius asmenis nustato Tarybos kolegija, remdamasi tokiais

168

saugumo archyvuose esančiais įrodymais: konkretaus asmens pasirašytas rašytinis

pasižadėjimas, rašytinės pažymos ir ataskaitos – originalai ar kopijos, rašytos ranka

ar rašomąja mašinėle, informacijos apibendrinimai, kiti ranka rašyti dokumentai ir

įrodymai bet kokia laikmena.“;

– 16 straipsnio 1 ir 3 dalys: „1) Pranešimą, pateiktą pagal 15 straipsnio 7 dalį, pa-

reiškėjas arba asmuo, dėl kurio yra atliktas tikrinimas, per 15 dienų nuo pranešimo

gavimo dienos gali apskųsti Tarybos kolegijai. Tarybos kolegija patikrina dokumen-

tus, kuriais grindžiamas šis pranešimas, ir per 30 dienų nuo skundo pateikimo die-

nos priima sprendimą, per 10 dienų įteikiamą pareiškėjui ir asmeniui, dėl kurio yra

atliktas tikrinimas, – nesvarbu, kuris iš jų pateikė skundą. Tarybos kolegijos sprendi-

mas per 30 dienų nuo jo pranešimo dienos gali būti skundžiamas pareiškėjo gyvena-

mosios vietos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriui.

<...>

3) Prieš priimdama sprendimą Tarybos kolegija išklauso asmenį, dėl kurio buvo

reikalaujama atlikti tikrinimą, ir nagrinėja jo arba pareiškėjo pateiktus dokumentus.

Pateikti dokumentai gali būti papildyti. Asmuo, dėl kurio yra atliekamas tikrinimas,

turi teisę susipažinti su dokumentais, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas

pranešimas. Asmens neatvykimas, jeigu jis nustatytąja tvarka buvo kviečiamas, nėra

kliūtis priimti sprendimą.“

Be šių teisės akto nuostatų, dėl kurių kreipimąsi pateikęs teismas nustatė, kad

prašymas ištirti prieštaravimą Konstitucijai yra priimtinas, šį prašymą pateikęs as-

muo ginčijo Įstatymo Nr. 187/1999 31 straipsnio 9 dalies ir 221 straipsnio 1, 2 dalių

nuostatų, priimtų Vyriausybės nepaprastuoju potvarkiu Nr. 16/2006, taip pat to pa-

ties nepaprastojo potvarkio II ir V straipsnių nuostatų konstitucingumą. Minėtos tei-

sės aktų nuostatos išdėstytos taip:

– 31 straipsnio 9 dalis: „Priėmus galutinį nuosprendį dėl melagingo pareiškimo,

pagal galiojančius teisės aktus netenkama viešųjų pareigų. Rumunijos Parlamento

nario nusikaltimo tyrimą atlieka Prokuratūra prie Aukščiausiojo kasacinio ir teisin-

gumo teismo, o tokias bylas pagreitinto proceso tvarka nagrinėja Aukščiausiasis kasa-

cinis ir teisingumo teismas. Parlamento rūmų, kuriems Parlamento narys priklauso,

pirmininkui apie galutinį sprendimą pranešama per 24 valandas nuo jo paskelbimo.

Tų pačių Parlamento rūmų pirmininkas į dienos darbotvarkę pirmumo tvarka įrašo

Parlamento nario mandato panaikinimo klausimą.“;

– 221 straipsnio 1 ir 2 dalys: „1) Vykdydama savo veiklą Taryba įgyvendina vi-

sus pagal įstatymą, taip pat bet kurį kitą specialų įstatymą jos kompetencijai priskir-

tus įgaliojimus.

2) Taryba vykdo veiklą, numatytą nauja redakcija išdėstytame Teisėjų ir proku-

rorų tarnybos nuostatų įstatyme Nr. 303/2004, taip pat nauja redakcija išdėstytame

Aukščiausiosios teisėjų ir prokurorų tarybos įstatyme Nr. 317/2004 numatytą veiklą

dėl teisėjų ir prokurorų priklausymo žvalgybos tarnyboms ar bendradarbiavimo su

jomis iki 1990 m.“;


– Vyriausybės nepaprastojo potvarkio Nr. 16/2006 II straipsnis: „Institucijos,

kurioms pareiškimai pateikiami pagal Įstatymo Nr. 187/1999 31 straipsnio 2 dalį, per

30 dienų nuo šio nepaprastojo potvarkio įsigaliojimo Nacionalinei saugumo archyvų

tyrimų tarybai turi pateikti asmenų, kurie ėjo minėto įstatymo 2 straipsnio a–f punk-

tuose numatytas pareigas, sąrašą su antspauduotais vokais, kuriuose yra minėti pa-

reiškimai. Sąraše turi būti šie duomenys:

a) pavardė ir vardas, taip pat kitos ankstesnės pavardės, ir gimimo data bei vieta;

b) tėvo pavardė ir vardas, motinos pavardė ir vardas;

c) darbovietė ir einamos pareigos;

d) tapatybės kortelėje nurodyta gyvenamoji vieta.“;

– Vyriausybės nepaprastojo potvarkio Nr. 16/2006 V straipsnis: „Per 60 dienų

nuo šio nepaprastojo potvarkio įsigaliojimo, atsižvelgiant į jo nuostatas, turi būti pa-

keistas Parlamento nutarimas Nr. 17/2000 dėl Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų

tarybos organizavimo ir veiklos reglamento patvirtinimo, paskelbtas 2000 m. birželio

2 d. Rumunijos ofi cialiojo leidinio (Monitorul Ofi cial) Nr. 244 I dalyje.“

Kreipimąsi pateikęs teismas atmetė prašymą ištirti šių teisės nuostatų priešta-

ravimą Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas teismas viršijo savo kompe-

tenciją, pagal Rumunijos Konstitucijos 146 straipsnio d punktą Konstitucinis Teismas

taip pat tirs, ar šios teisės nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, nes įstatymų ir po-

tvarkių atitikties Konstitucijai patikra priklauso išimtinai Konstituciniam Teismui.

Be to, Konstitucinis Teismas tirs prašymą pateikusio asmens abejones dėl viso

Įstatymo Nr. 187/1999 atitikties Konstitucijai.

Prašymas ištirti prieštaravimą Konstitucijai yra susijęs su Konstitucijos 1 straips-

nio 4 dalies, 64 straipsnio, 70 straipsnio 2 dalies, 73 straipsnio 3 dalies nuostatomis,

taip pat su Pagrindinio Įstatymo III antraštinės dalies I skyriaus ir VI skyriaus 1 skirs-

nio nuostatomis.

Nagrinėdamas prašymą ištirti prieštaravimą Konstitucijai, Konstitucinis Teis-

mas konstatuoja:

Argumentai dėl Įstatymo Nr. 187/1999 7 straipsnio 2 dalies ir viso šio įstatymo

prieštaravimo Konstitucijai, pagrįsti Rumunijos Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalies

nuostatomis, atmestini. Kaip teisingai pažymima Rumunijos Vyriausybės pateiktoje

nuomonėje, Įstatymo Nr. 187/1999 24 straipsnyje yra nustatyta, be kita ko, nusikalti-

mai ir bausmės, ir tai pagrindžia jo, kaip organinio įstatymo, priėmimą pagal Konstitu-

cijos 74 straipsnio 1 dalį, o pataisius Pagrindinį Įstatymą – pagal 76 straipsnio 1 dalį.

Prašymas ištirti prieštaravimą Konstitucijai tenkintinas šiais pagrindais:

1. Motyvai dėl prieštaravimo Konstitucijai pirmiausia yra susiję su Nacionalinės

saugumo archyvų tyrimų tarybos teisiniu pobūdžiu – tvirtinama, kad pagal savo įga-

liojimus ir atliekamas procedūras institucija yra antikonstitucinė, o ginčijamos teisės

nuostatos ir visas įstatymas prieštarauja Pagrindiniam Įstatymui.

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad nustatant Tarybos ir Tarybos kolegijos

teisinį pobūdį bei šių institucijų suderinamumą su Rumunijos Konstitucijoje įtvir-

170

tintais teisinės valstybės reikalavimais reikia išnagrinėti įstatymo tikslus ir tam tikrą

jame įtvirtinto reguliavimo terminiją.

Todėl Konstitucinis Teismas pažymi, jog Įstatymo Nr. 187/1999 preambulėje nu-

statyta, kad šio įstatymo tikslas – atskleisti komunistines saugumo tarnybas, t. y.

saugumo tarnybas ir kitas struktūras, kuriomis pasinaudodama Rumunijos ko-

munistų partija vykdė „nuolatinį terorą prieš šalies piliečius, jų pagrindines teises

ir laisves“. Taip išreikštas įstatymo tikslas atitinka rumunų visuomenės politinius rei-

kalavimus bei Rumunijos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą teisę į informaciją.

Paisant šio preambulėje paskelbto tikslo, įstatymo 1 straipsnyje yra reglamentuo-

jama Rumunijos piliečių, užsienio piliečių, kurie po 1945 m. turėjo Rumunijos pilie-

tybę, ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos bei Europos Sąjungos valstybių narių

piliečių galimybė susipažinti su komunistinės saugumo tarnybos parengtais doku-

mentais ir bylomis, kuriose buvo kaupiama informacija apie asmenis, taip pat regla-

mentuojama minėtų asmenų teisė žinoti darbuotojų ir bendradarbių, kurie padėjo

saugumo tarnyboms rinkti jų sekimo bylą, tapatybę.

Pagal įstatymo 5 straipsnio 1 dalį „saugumo tarnyba – tai Valstybės saugumo ar

kitų represinių struktūrų ir institucijų veikla, kuria siekiama įvesti ir išlaikyti totalita-

rinę komunistų valdžią, taip pat panaikinti arba suvaržyti pagrindines žmogaus teises

ir laisves“. Taip pat to paties straipsnio 3 dalyje bendradarbiavimas su komunistine

saugumo tarnyba apibrėžiamas kaip informacijos perdavimas represinėms instituci-

joms demaskuojant veiklą, dėl kurios galėjo būti pažeistos pagrindinės žmogaus tei-

sės ir laisvės.

Iš šių įstatymo nuostatų matyti, kad pagal apibrėžimą komunistinės saugumo tar-

nybos veikla buvo represinio pobūdžio, ją vykdė Valstybės saugumas ar kitos struk-

tūros ir institucijos, ji siejosi su pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių panaikinimu

arba suvaržymu ir jos tikslas buvo įvesti ir išlaikyti totalitarinę komunistų valdžią.

Be to, matyti, kad komunistinei saugumo tarnybai priklausė tie, kurie, siekdami

įvesti ir išlaikyti totalitarinę komunistų valdžią, ėmėsi veiksmų, kuriais buvo ar galė-

jo būti panaikintos arba suvaržytos pagrindinės kitų asmenų teisės ir laisvės.

Vis dėlto Konstitucinis Teismas pažymi, kad Įstatymo Nr. 187/1999 tikslas – ne

tik „atskleisti“, kaip skelbiama jo preambulėje, bet juo taip pat siekiama asmenų, ku-

rie dalyvavo komunistinės saugumo tarnybos veikloje, moralinės, teisinės ir politi-

nės atsakomybės – atleisti juos iš pareigų, nurodytų 2 straipsnyje, ir neleisti jiems

būti renkamiems ar skiriamiems į šias pareigas. Tokia išvada darytina iš įstatymo

31 straipsnio 4 ir 9 dalių. Antai 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „tikrinimas yra

sustabdomas, jeigu asmuo, einantis 2 straipsnyje nurodytas viešąsias pareigas, per

15 dienų nuo pranešimo apie šį tikrinimą dienos atsistatydina“, o pagal 31 straipsnio

9 dalį, „priėmus galutinį nuosprendį dėl melagingo pareiškimo (dėl dalyvavimo ko-

munistinės saugumo tarnybos veikloje), pagal galiojančius teisės aktus netenkama

viešųjų pareigų, į kurias jis buvo paskirtas“.


Pagal panašiam tikslui skirtą Įstatymo 221 straipsnį, kuriuo siekiama neleisti eiti

vadovaujančiųjų pareigų teisme ir prokuratūroje, Tarybai suteikiama teisė tikrinti, ar

teisėjai ir prokurorai žvalgybos tarnybų veikloje dalyvavo iki 1990 m. Pagal šio straips-

nio 4 dalį asmenimis, dalyvavusiais žvalgybos tarnybų veikloje iki 1990 m. arba su

jomis bendradarbiavusiais, „yra laikoma: a) asmuo, kuris žvalgybos tarnybų operaty-

vinis darbuotojas, taip pat ir slaptasis, buvo iki 1990 m.; b) asmuo, bendradarbiavęs su

žvalgybos tarnybomis iki 1990 m. ir atitikęs vieną iš šių sąlygų: i) teikdavo, perduoda-

vo informaciją ar padėdavo ją perduoti žvalgybos tarnyboms; ii) buvo žvalgybos tar-

nybų rezidentas; iii) jam buvo mokamas atlyginimas ar kitaip atsilyginama už veiklą

turint šį statusą; iv) turėjo konspiracinę gyvenamąją vietą ar slaptų susitikimų vietą“.

Šiuo atveju, kaip matyti iš teisės normos turinio, toliau netiriama, ar tikrinamas

asmuo vykdė saugumo tarnybos veiklą, taip pat netiriama, ar šios žvalgybos tarnybos

siekė persekioti komunistinio režimo priešininkus, ar jie tarnavo nacionaliniam sau-

gumui. Todėl įstatymu buvo sudarytos kolektyvinės moralinės ir teisinės atsako-

mybės prielaidos vien dėl to, kad kažkas dalyvavo žvalgybos tarnybų veikloje, bet

nėra kaltės ir žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimo.

2. Įstatymo Nr. 187/1999 7 straipsnio 2 dalyje Nacionalinė saugumo archyvų ty-

rimų taryba yra apibrėžiama kaip „savarankiška institucija, turinti juridinio asmens

statusą ir kontroliuojama Parlamento“.

Šio apibrėžimo nepakanka Tarybos teisiniam pobūdžiui nustatyti. Ši institucija

nėra paminėta Konstitucijoje, o cituotas apibrėžimas neatitinka Pagrindiniame Įsta-

tyme vartojamų formuluočių, kad ji galėtų būti laikoma konstitucinį statusą turinčia

viešąja valdžios institucija.

Todėl, siekiant nustatyti Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos teisinį

pobūdį, reikia taip pat atsižvelgti į Tarybos kompetenciją, priimamus aktus ir vyk-

dant savo įgaliojimus atliekamas procedūras.

Nustatant institucijos teisinį pobūdį svarbūs yra šie Tarybos įgaliojimai:

– pagal turinčių teisę kreiptis asmenų prašymus Taryba išduoda pažymėjimus

dėl priklausymo ar nepriklausymo komunistinei saugumo tarnybai, bendradarbiavi-

mą ar nebendradarbiavimą su šia tarnyba;

– Taryba ex offi cio arba turinčių teisę kreiptis asmenų (bet kurio Rumunijos pi-

liečio, gyvenančio šalyje ar užsienyje, rašytinės ir audiovizualinės spaudos, politinių

partijų, pagal įstatymą įsteigtų nevyriausybinių organizacijų, viešosios valdžios ins-

titucijų) prašymu sprendžia, ar asmuo, dėl kurio yra atliktas tikrinimas, buvo komu-

nistinės saugumo tarnybos darbuotojas arba bendradarbis;

– Tarybos kolegija nagrinėja skundus dėl pažymėjimais patvirtintos informacijos

ir Tarybos sprendimų. Pagal įstatymo 14 straipsnio 3 dalį ir 16 straipsnio 1 dalį Tarybos

kolegijos sprendimai gali būti skundžiami apeliacinio teismo civilinių bylų skyriui;

– Taryba galutinius sprendimus, kurie nebuvo apskųsti arba kurie buvo patvir-

tinti apeliacinio teismo sprendimu, skelbia Rumunijos ofi cialiojo leidinio (Monitorul

Ofi cial) III dalyje;

172

– Taryba Rumunijos ofi cialiojo leidinio (Monitorul Ofi cial) III dalyje skelbia as-

mens duomenis, įskaitant slapyvardžius ir saugumo tarnybų karininkų ir puskarinin-

kių, kurie atvirai arba slaptai veikė saugumo tarnyboje, eitas pareigas;

– Taryba skelbia informaciją ir dokumentus, patvirtinančius saugumo tarnybų

ir kitų totalitarinio komunistinio režimo politinių ir represinių struktūrų dalyvavimą

darant sunkius nusikaltimus asmens gyvybei, fi ziniam ir dvasiniam neliečiamumui,

asmens laisvei, taip pat kai kuriuos nusikaltimus nacionaliniams interesams;

– neišaiškintose mirties ar dingimo be žinios bylose, kuriose yra duomenų, kad

tai atsitiko dėl saugumo tarnybų veiklos, Taryba savo iniciatyva arba paskelbtų din-

gusiais be žinios asmenų būsimų paveldėtojų ar mirusių asmenų įpėdinių rašytiniu

prašymu suteikia informaciją;

– siekiant atkurti istorinį teisingumą, Tarybos kolegija įstatyme ir Tarybos regla-

mente nustatyta tvarka Tarybos įgaliotiems tyrėjams leidžia susipažinti su dokumen-

tais ir visa informacija apie saugumo tarnybų struktūrą, metodus ir veiklą;

– Taryba perima visus dokumentus, susijusius su šiame įstatyme nustatytų tei-

sių vykdymu, kaip antai: aktus, bylas, registrus, nuotraukas, vaizdo, garso ir informa-

cinius įrašus, duomenų bazes, įskaitant saugumo tarnybų karininkų, kurie įstatymo

nustatyta tvarka pripažinti komunistiniu laikotarpiu vykdžiusiais saugumo tarnybos

veiklą, asmens bylas, išskyrus tuos, kurie susiję su nacionaliniu saugumu.

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad kai kurie Nacionalinės saugumo archyvų

tyrimų tarybos ir Tarybos kolegijos įgaliojimai, konkrečiau kalbant, pirmieji trys pa-

minėti, yra teisminio pobūdžio, o likusieji – administracinio pobūdžio.

Minėtų įgaliojimų teisminis pobūdis kyla iš Tarybos ir Tarybos kolegijos tei-

sės priimant aktus, kurių galia prilygsta teismo sprendimų galiai, spręsti dėl pa-

grindinių laisvių ir žmogaus teisių pažeidimų, kuriuos padarė tikrinami asmenys

ir kurie yra jų moralinės, teisinės ir politinės atsakomybės prielaida.

Tai, kad Tarybos kolegijos priimti sprendimai nagrinėjant skundus, paduotus

pagal Įstatymo Nr. 187/1999 14 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1 dalį, gali būti ap-

skųsti teismui, nereiškia, kad Tarybos ir Tarybos kolegijos veikla nėra teisminio po-

būdžio, nes šių institucijų priimti sprendimai siejasi su teisės normų (žmogaus teisių

ir pagrindinių laisvių) pažeidimo nustatymu, o tai būdinga teisminei veiklai. Pagal

įstatymo 17 straipsnio 1 dalį šie sprendimai tampa galutiniai, jeigu jie nėra apskun-

džiami arba jeigu apeliacinis teismas atmeta skundą dėl Tarybos kolegijos priimto

sprendimo. Taigi tai, kad Tarybos kolegijos sprendimai yra galutiniai, būdinga ir teis-

mo aktams.

Tarybos ir Tarybos kolegijos veiklos teisminis pobūdis tikrinant saugumo

tarnybos veiksmus, padarytus įstatyme numatytų asmenų, taip pat kyla iš taiky-

tinos procedūros. Ši procedūra yra nustatyta Įstatyme Nr. 187/1999 ir Nacionalinės

saugumo archyvų tyrimų tarybos organizavimo ir veiklos reglamente, parengtame

Tarybos kolegijos ir patvirtintame Rumunijos Parlamento 2000 m. gegužės 16 d. nu-

tarimu Nr. 17.


Šiuo atžvilgiu reikia atkreipti dėmesį į šias procedūros taisykles:

– nagrinėdama skundus, numatytus įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje ir 16 straips-

nio 1 dalyje, taip pat ir vykdydama kitus įgaliojimus, „Tarybos kolegija posėdžiauja da-

lyvaujant ne mažiau kaip 2/3 jos narių, o sprendimus priima dalyvaujančių narių balsų

dauguma. Tarybos kolegijos posėdžiai yra nevieši“ [įstatymo 8 straipsnio 7 dalis];

– „Komunistinių saugumo tarnybų darbuotojus arba su jomis bendradarbiavu-

sius asmenis nustato Tarybos kolegija, remdamasi tokiais saugumo archyvuose esan-

čiais įrodymais: konkretaus asmens pasirašytas rašytinis pasižadėjimas, rašytinės

pažymos ir ataskaitos – originalo ar kopijos, rašytos ranka ar rašomąja mašinėle, in-

formacijos apibendrinimai, kiti ranka rašyti dokumentai ir įrodymai bet kokia laik-

mena“ [įstatymo 15 straipsnio 5 dalis];

– „Prieš priimdama sprendimą Tarybos kolegija išklauso asmenį, dėl kurio buvo

reikalaujama atlikti tikrinimą, ir nagrinėja jo arba pareiškėjo pateiktus dokumentus.

Pateikti dokumentai gali būti papildyti. Asmuo, dėl kurio yra atliekamas tikrinimas,

turi teisę susipažinti su dokumentais, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas

pranešimas. Asmens neatvykimas, jeigu jis nustatytąja tvarka buvo kviečiamas, nėra

kliūtis priimti sprendimą“ [įstatymo 16 straipsnio 3 dalis];

– „Tarybos kolegija savo iniciatyva iš naujo pradeda nagrinėjimą tuo atveju, jeigu

paaiškėja, kad yra naujų asmens, dėl kurio anksčiau buvo priimtas sprendimas, veik-

los saugumo tarnyboje įrodymų“ [įstatymo 15 straipsnio 8 dalis];

– „1) Nacionalinė saugumo archyvų tyrimų taryba turinčių teisę kreiptis fi zinių

ar juridinių asmenų, kurie įgyvendina teisę susipažinti su viešąjį interesą turinčia in-

formacija apie tai, ar asmenys, numatyti Įstatymo Nr. 187/1999 2 straipsnyje, laikomi

saugumo tarnybų darbuotojais, ar su jomis bendradarbiavusiais asmenimis, prašymu

tikrina visus turimus įrodymus ir, įgyvendindama Įstatymo Nr. 187/1999 3 straipsnyje

numatytas teises, nedelsiant informuoja asmenį, dėl kurio buvo prašoma informacijos.

2) Remdamasi asmens duomenimis, Nacionalinė saugumo archyvų tyrimų tary-

ba reikalauja, kad informaciją apie tam tikro asmens veiklą pateiktų visos instituci-

jos, turinčios su saugumo veikla susijusius archyvus“ [Reglamento 38 straipsnio 1 ir

2 dalys];

– „1) Per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos Nacionalinė saugumo archyvų

tyrimų taryba išsiunčia kvietimus atvykti į posėdį prašymą pateikusiam asmeniui ir

asmeniui, dėl kurio prašoma atlikti tikrinimą.

2) Pradedant tikrinimą tikrinamas asmuo Nacionalinei saugumo archyvų tyri-

mų tarybai pateikia išsamų gyvenimo aprašymą, taip pat patvirtintas darbo knyge-

lės kopijas.

3) Suinteresuotuosius asmenis išklauso Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų

tarybos įgalioti atstovai, kurie priima visus pateiktus su prašymu susijusius doku-

mentus ir informaciją.

4) Reikalaujamas tikrinimas gali būti pradedamas ir baigiamas nustatytąja tvar-

ka kviečiamiems asmenims nedalyvaujant“ [Reglamento 39 straipsnis];

174

– „Saugumo tarnybų darbuotojus arba su jomis bendradarbiavusius asmenis

nustato Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos kolegija, remdamasi tokiais

saugumo tarnybų archyvuose esančiais įrodymais: konkretaus asmens pasirašytas ra-

šytinis pasižadėjimas, informacijos apibendrinimai, ranka rašyti dokumentai ir įro-

dymai bet kokia saugumo archyvų laikmena“ [Reglamento 40 straipsnis];

– „1) Pareiškėjas arba asmuo, dėl kurio reikalaujama atlikti tikrinimą, per 15 die-

nų nuo pranešimo, priimto pagal Įstatymo Nr. 187/1999 15 straipsnio 4 dalį, gavimo

dienos gali paduoti Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos kolegijai skundą

dėl jo. Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos kolegija patikrina dokumen-

tus, kuriais grindžiamas šis pranešimas, ir per 30 dienų nuo skundo pateikimo dienos

priima sprendimą, su kuriuo per 10 dienų yra supažindinamas pareiškėjas ir asmuo,

dėl kurio yra atliktas tikrinimas, – nesvarbu, kuris iš jų pateikė skundą. Nacionalinės

saugumo archyvų tyrimų tarybos kolegijos sprendimas per 30 dienų nuo jo praneši-

mo dienos gali būti skundžiamas pareiškėjo gyvenamosios vietos apeliacinio teismo

civilinių bylų skyriui. <...>

3) Prieš priimdama sprendimą Tarybos kolegija išklauso tikrinamą asmenį ir

nagrinėja jo arba pareiškėjo pateiktus dokumentus. Pateikti dokumentai gali būti

papildyti. Asmuo, dėl kurio yra atliekamas tikrinimas, turi teisę susipažinti su do-

kumentais, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas pranešimas. Asmens neatvy-

kimas, jeigu jis nustatytąja tvarka buvo kviečiamas, nėra kliūtis priimti sprendimą“

[Reglamento 42 straipsnio 1 ir 3 dalys].

Nagrinėdamas minėto teisinio reguliavimo turinį Konstitucinis Teismas pažy-

mi, kad Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos ir Tarybos kolegijos veikla

siekiant nustatyti, ar asmuo priklausė komunistinei saugumo tarnybai, yra vykdoma

kolegialiai, taip pat kolegialiai yra renkami ir vertinami įrodymai, o sprendimas dėl

priklausymo saugumo tarnybai yra priimamas po tiriamos bylos svarstymo balsuo-

jant Kolegijos nariams. Šios taisyklės būdingos teismo procesui.

3. Pagal 1991 m. Rumunijos Konstituciją, pataisytą 2003 m., yra tik dvi teismi-

nių institucijų kategorijos: specializuotos administracinės teisminio pobūdžio insti-

tucijos ir teismai.

Pagal Konstitucijos 21 straipsnio 4 dalį specializuotos administracinės teisminio

pobūdžio institucijos nėra privalomos, o pagal Pagrindinio Įstatymo 126 straipsnio

6 dalį administracinių aktų, įskaitant specializuotų administracinių teisminio pobū-

džio institucijų aktus, teisminė kontrolė priskirta administracinius ginčus nagrinė-

jančių teismų kompetencijai.

Teismai yra reglamentuojami Rumunijos Konstitucijos III dalies VI skyriaus

1 skirsnyje. Pagal Pagrindinio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalį „teisingumą vykdo

Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas ir kiti įstatymu įsteigti teismai“.

Išnagrinėjęs Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos ir Tarybos kolegi-

jos vykdomos teismų veiklos teisinį pobūdį minėtų Konstitucijos nuostatų atžvilgiu,

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad šios institucijos nepriskirtinos Rumunijos

Konstitucijoje nustatytiems teismams.


Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos ir Tarybos kolegijos vykdomas

teisingumas nėra administracinis teisingumas todėl, kad jis yra privalomas, prie-

šingai nei nustatyta Rumunijos Konstitucijos 21 straipsnio 4 dalyje. Šį teisingumą

vykdančios institucijos nėra teismai, ir joms neprivalomos Konstitucijos III dalies

VI skyriuje „Teisminė valdžia“ nustatytos organizavimo ir veiklos nuostatos.

Apibūdindamas Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos ir Tarybos kole-

gijos vykdomą teisingumą Konstitucinis Teismas taip pat atsižvelgia į šiuos proceso,

pagal kurį jos veikia, ypatumus:

– priešingai nei nustatyta Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalyje, vykstant procesui

asmenims, dėl kurių atliekamas tikrinimas, negali atstovauti advokatas, dėl to pažei-

džiama jų teisė į gynybą;

– priklausymo komunistinei saugumo tarnybai tikrinimą atlieka ta pati insti-

tucija, kuri sprendžia, ar tikrinami asmenys buvo komunistinės saugumo tarnybos

darbuotojai, ar nebuvo, ar šie asmenys bendradarbiavo su minėta tarnyba, ar neben-

dradarbiavo. Šis tyrimo ir nagrinėjimo funkcijų supainiojimas prieštarauja Konstitu-

cijos 21 straipsnio 3 daliai, 124 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės principui, pagal

kurį byla turi būti nagrinėjama nešališkai ir teisingai;

– Tarybos kolegijos sprendimus pagrindžiantys įrodymai yra gauti iš saugumo

ir žvalgybos tarnybų archyvų, kurių saugotoja yra Taryba, todėl gali kilti abejonių dėl

sprendimą priimančios institucijos nešališkumo;

– įstatymo 15 straipsnio 8 dalies nuostata, pagal kurią Tarybos kolegija savo ini-

ciatyva iš naujo pradeda nagrinėjimą, jeigu paaiškėja, kad yra naujų asmens, dėl ku-

rio anksčiau buvo priimtas sprendimas, veiklos saugumo tarnyboje įrodymų, yra

akivaizdžiai nesuderinamas su apeliacinių teismų sprendimų res judicata, priimtų iš-

nagrinėjus pagal įstatymo 16 straipsnio 1 dalį pateiktus skundus dėl Tarybos kolegi-

jos sprendimų;

– nagrinėjimas nėra nei viešas, nei inter partes.

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad dėl visų šių nesuderinamumų su

konstituciniu teisingumo statusu, būtent dėl tyrimo ir nagrinėjimo funkcijų su-

painiojimo, dėl sprendimų apskundimo būdų, dėl viešo ir inter partes nagrinė-

jimo stokos, dėl tikrinamo asmens teisės į gynybą apribojimo, dėl diskrecijos

renkant ir vertinant įrodymus, taip pat dėl galimybės, esant toms pačioms aplin-

kybėms, priimti naujus sprendimus, priešingus priimtiems galutiniams teismų

sprendimams, Nacionalinės saugumo archyvų tyrimų tarybos ir Tarybos kole-

gijos vykdomas teisingumas apibrėžtinas kaip teisingumas vykdant ypatingus

įgaliojimus, o institucijos, kurios jį vykdo, yra ypatingus įgaliojimus turinčios

institucijos, draudžiamos Rumunijos Konstitucijos 126 straipsnio 5 dalyje.

Tai, kad komunistinės saugumo tarnybos atskleidimo ir galimybės susipažinti su

informacija, susijusia su šios tarnybos veikla, santykius reguliuoja ypatingus įgalioji-

mus turinti institucija, gali pakenkti nekaltų asmenų, dėl kurių tikrinimas atliekamas

tik todėl, kad jie ėjo Įstatymo Nr. 187/1999 2 straipsnyje nurodytas pareigas, orumui

176

ir neliečiamumui, dėl to pažeidžiamos Konstitucijos 1 straipsnio 3 dalies, 22 straips-

nio 1 dalies nuostatos. Tokiais atvejais žala yra dar akivaizdesnė ir didesnė, nes, kaip

minėta, Tarybos kolegija gali dar kartą pradėti tikrinimą, jeigu paaiškėja naujų įrody-

mų, o ar įrodymas yra naujas ir ar jis svarbus, įvertina Tarybos kolegija, turinti dve-

jopą kompetenciją – kaip tyrimą atliekanti institucija ir kaip sprendimus priimanti

arba teisminė institucija.

4. Atsižvelgdamas į šiuos išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas konstatuo-

ja, kad Įstatymo Nr. 187/1999 nuostatos, iš kurių matyti, kad Nacionalinė saugumo ar-

chyvų tyrimų taryba yra ypatingus įgaliojimus turinti institucija, būtent 7 straipsnio 2,

7, 72, 9 dalys, 13 straipsnio c punktas, 14 straipsnio 1, 2 dalys, 15 straipsnio 5–8 dalys,

16 straipsnio 1, 3 dalys, prieštarauja Konstitucijai.

5. Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad argumentai dėl Įstatymo Nr. 187/1999

31 straipsnio 9 dalies, kurioje nustatyta, kad Rumunijos Parlamento nario įgaliojimai

nutrūksta, kai jis nuteisiamas dėl melagingo pareiškimo, prieštaravimo Konstitucijai

yra pagrįsti. Ši teisės norma prieštarauja Konstitucijos 70 straipsnio 2 daliai, kurio-

je nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada nutrūksta Atstovų Rūmų ar Senato narių

įgaliojimai, būtent „kai sušaukiamas naujai išrinktų abejų Parlamento rūmų posėdis

arba atsistatydinimo, rinkimų teisės netekimo, pareigų nesuderinamumo ar mirties

atvejais“. Tačiau Baudžiamojo kodekso 292 straipsnyje, kuriame nustatytas nusikalti-

mas dėl melagingo pareiškimo, nenumatyta, kad teisės rinkti ir būti renkamam į vie-

šosios valdžios institucijas ar pareigybes atėmimas yra papildoma bausmė pagal to

paties kodekso 64 straipsnio a punktą.

6. Konstitucinis Teismas taip pat konstatuoja, kad Įstatymo Nr. 187/1999

221 straipsnis, kuriame nustatyta, kad tam tikri asmenys turi būti patikrinti dėl pri-

klausymo žvalgybos tarnyboms iki 1990 m., neatsižvelgiant į tai, dalyvavo jie sau-

gumo tarnybos veikloje ar nedalyvavo, prieštarauja Konstitucijai, nes ši įstatymo

nuostata sudaro prielaidas kolektyvinei moralinei ir teisinei atsakomybei tuo atve-

ju, kai nėra netinkamo elgesio ir kaltės, todėl yra pažeidžiama Konstitucijos 1 straips-

nio 3 dalis ir sąžiningumo prezumpcijos principas, kylantis iš Pagrindinio Įstatymo

23 straipsnio 11 dalies.

7. Atsižvelgdamas į tai, kad išnagrinėtos Konstitucijai prieštaraujančios teisės

nuostatos pagal savo turinį yra neatskiriamos nuo visos Įstatymo Nr. 187/1999 nor-

mų sistemos, Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad visas įstatymas, taip pat Vyriau-

sybės nepaprastojo potvarkio Nr. 16/2006 II ir V straipsnių nuostatos prieštarauja

Konstitucijai.

Įstatymo preambulėje skelbiamas tikslas gali būti pasiektas tik nustačius regulia-

vimą, atitinkantį Rumunijos Konstitucijos nuostatas ir teisinės valstybės principą.

Remdamasis šiais argumentais ir vadovaudamasis Konstitucijos 146 straipsnio

d punktu, 147 straipsnio 4 dalimi, Įstatymo Nr. 47/1992 1–3 straipsniais, 11 straips-

nio 1 dalies A.d punktu, 29 straipsniu, 31 straipsnio 2 dalimi,


KONSTITUCINIS TEISMAS

ĮSTATYMO VARDU

NUSPRENDŽIA:

Patenkinti prašymą ištirti prieštaravimą Konstitucijai, Dano Voiculescu pateik-

tą Bukarešto apeliacinio teismo IV civilinių bylų skyriaus byloje Nr. 8.520/2/2006, ir

pripažinti, kad Galimybės susipažinti su bylomis ir komunistinės saugumo tarnybos

atskleidimo įstatymas Nr. 187/1999, pakeistas ir papildytas Vyriausybės nepapras-

tuoju potvarkiu Nr. 16/2006 dėl Galimybės susipažinti su bylomis ir komunistinės

saugumo tarnybos atskleidimo įstatymo Nr. 187/1999 pakeitimo ir papildymo, taip

pat šio potvarkio II ir V straipsnių nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

Sprendimas yra galutinis ir visuotinai privalomas.

Apie sprendimą pranešama abejų Parlamento rūmų pirmininkams ir Vyriausy-

bei, taip pat jis skelbiamas Rumunijos ofi cialiojo leidinio (Monitorul Ofi cial) I dalyje.

Priimtas 2008 m. sausio 31 d. viešame posėdyje.

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

prof. dr. IOAN VIDA

Teisėjo padėjėja

Ioana Marilena Chiorean

Iš prancūzų kalbos vertė Vaidas Lubauskas

GARSIAUSIOS KONSTITUCINĖS

JUSTICIJOS BYLOS

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

BYLA BROWN PRIEŠ ŠVIETIMO TARYBĄ

Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas

Brown prieš Švietimo tarybą, 347 U.S. 483 (1954)

347 U.S. 483

BROWN IR KT. PRIEŠ TOPEKOS ŠVIETIMO TARYBĄ IR KT.

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ APYGARDOS TEISMO KANZASO APYGARDAI

APELIACINIS SKUNDAS* Nr. 1

Teisme nagrinėtas 1952 m. gruodžio 9 d. Teisme iš naujo nagrinėtas

1953 m. gruodžio 8 d.

Išnagrinėtas 1954 m. gegužės 17 d.

Baltųjų ir juodaodžių vaikų atskirtis valstybės viešosiose mokyklose vien rasės

pagrindu pagal valstybės įstatymus, leidžiančius tokią atskirtį arba reikalaujančius

jos, neleidžia juodaodžių vaikams naudotis vienoda įstatymų teikiama apsauga, ku-

rią garantuoja Keturioliktoji pataisa, – nors baltųjų ir juodaodžių mokyklų materiali-

nė bazė ir kitos materialiosios sąlygos gali būti vienodos. P. 486–496.

* Kartu su byla Nr. 2 Briggs ir kt. prieš Elliott ir kt., nagrinėta pagal Jungtinių Valstijų apygardos teismo Pie-

tų Karolinos rytų apygardai apeliacinį skundą, nagrinėtą 1952 m. gruodžio 9–10 d., iš naujo nagrinėtą

1953 m. gruodžio 7–8 d., byla Nr. 4 Davis ir kt. prieš Princo Edvardo apygardos mokyklos valdybą (Vir-

džinija) ir kt. – pagal Jungtinių Valstijų apygardos teismo Virdžinijos rytų apygardai apeliacinį skundą,

nagrinėtą 1952 m. gruodžio 10 d., iš naujo nagrinėtą 1953 m. gruodžio 7–8 d., ir byla Nr. 10 Gebhart ir

kt. prieš Belton ir kt., esant certiorari [Aukštesniojo teismo reikalavimas, kad žemesnysis teismas pateik-

tų informaciją apie nagrinėtą bylą (lot.). – Vertėjos pastaba] Delavero aukščiausiajam teismui.

Robert L. Carter pirminiu ir papildomu argumentais ginčijo apeliantų byloje Nr. 1 pagrindą. Th ur-

good Marshall pirminiu argumentu ginčijo apeliantų byloje Nr. 2 pagrindą, Spottswood W. Robin-

son III pirminiu argumentu ginčijo apeliantų byloje Nr. 4 pagrindą ir abu papildomais argumentais

ginčijo apeliantų bylose Nr. 2 ir 4 pagrindus. Louis L. Redding ir Jack Greenberg pirminiu argumen-

tu ginčijo atsakovų byloje Nr. 10 pagrindą, o Jack Greenberg ir Th urgood Marshall jį ginčijo papildo-

mu argumentu.

Savo paaiškinimuose Robert L. Cartier, Th urgood Marshall, Spotswood W. Robinson III, Louis

L. Redding, Jack Greenberg, George E. C. Hayes, Williams R. Ming jaunesnysis, Constance Baker

Motely, James M. Nabrit jaunesnysis, Charles S. Scott, Frank D. Rieves, Harold R. Boulware ir Oliver

W. Hill pritarė apeliantams bylose Nr. 1, 2 ir 4 ir atsakovams byloje Nr. 10; George M. Johnson prita-

rė apeliantams bylose Nr. 1, 2 ir 4, o Loren Miller – apeliantams bylose Nr. 2 ir 4. Arthur D. Shores ir

A. T. Walden kalbėjo apie teismingumą ir paaiškinimus, priešingus generalinio prokuroro prašymui

atmesti arba patenkinti apeliacinį skundą byloje Nr. 2.

◆ JUNGTINIŲ VALSTIJŲ AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BYLA 179

a) Keturioliktosios pataisos istorija, susijusi su numatomu jos poveikiu viešajam

švietimui, nėra baigta. P. 489–490.

b) Šiose bylose keliamas klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant ne į pri-

imant Keturioliktąją pataisą buvusias sąlygas, bet į visą viešojo švietimo raidą ir da-

bartinę jo padėtį visos amerikiečių tautos gyvenime. P. 492–493.

c) Valstybei įsipareigojus suteikti galimybę įgyti išsilavinimą viešosiose moky-

klose, tokia galimybė yra teisė, kuri privalo būti lygiais pagrindais prieinama visiems.

P. 493.

d) Dėl vaikų atskirties viešosiose mokyklose vien rasės pagrindu mažumos gru-

pės vaikai netenka lygių galimybių įgyti išsilavinimą, nors materialinė bazė ir kitos

materialiosios sąlygos gali būti vienodos. P. 493–494.

e) Doktrina „atskiri, bet lygūs“, nustatyta byloje, 163 U.S. 573, viešojo švietimo

srityje netaikytina. P. 495. [347 U.S. 483, 484]

f) Bylos vėl įrašomos į sąrašą specialiems klausimams, susijusiems su sprendimų

formomis, toliau svarstyti. P. 495–496.

TEISMO PIRMININKAS WARREN paskelbė Aukščiausiojo Teismo nuomonę.

Paul E. Wilson, Kanzaso generalinio prokuroro padėjėjas, pirminiu ir papildomu argumentais gin-

čijo atsakovų pagal apeliacinį skundą byloje Nr. 1 motyvą. Jo paaiškinimus palaikė generalinis pro-

kuroras Harold R. Fatzer.

John W. Davis pirminiu argumentu ginčijo atsakovų pagal apeliacinį skundą byloje Nr. 2 motyvą

ir papildomu argumentu – atsakovų pagal apeliacinius skundus bylose Nr. 2 ir 4 motyvus. Paaiškini-

muose apeliaciniame skunde byloje Nr. 2 jį palaikė Pietų Karolinos generalinis prokuroras T. C. Calli-

son, Robert McC. Figg jaunesnysis, S. E. Rogers, Williams R. Meagher ir Taggart Whipple. [347 U.S.

483, 485]

Virdžinijos generalinis prokuroras J. Lindsay Almond jaunesnysis ir T. Justin Moore pirminiu ar-

gumentu ginčijo atsakovų pagal apeliacinį skundą byloje Nr. 4 motyvą ir papildomu argumentu –

atsakovų pagal apeliacinius skundus bylose Nr. 2 ir 4 motyvus. Paaiškinimus už atsakovą – Princo

Edvardo apygardos mokyklos valdybą pagal apeliacinį skundą byloje Nr. 4 pateikė generalinis proku-

roras J. Lindsay Almond bei Virdžinijos valstijos generalinio prokuroro padėjėjas Henry T. Wickham

ir T. Justin Moore, Archibald G. Robertson, John W. Riely ir T. Justin Motore jaunesnysis.

Delavero generalinis prokuroras H. Albert Young pirminiu ir papildomu argumentais ginčijo ieš-

kovų pagal apeliacinį skundą byloje Nr. 10 motyvą. Jo paaiškinimus palaikė generalinio prokuroro pa-

vaduotojas Louis J. Finger.

Specialiu teismo leidimu generalinio advokato padėjėjas Rankin, kaip amicus curiae [„Teismo

draugas“, teisminio ginčo šaliai neatstovaujantis teisininkas ar ekspertas, kviečiamas paaiškinti teis-

mui kokį sudėtingą klausimą (lot.). – Vertėjos pastaba], papildomu argumentu ginčijo motyvą ir

Jungtinėms Valstijoms primygtinai siūlė atmesti apeliacinius skundus bylose Nr. 1, 2 ir 4, o byloje

Nr. 10 – patenkinti. Jo paaiškinimus palaikė generalinis prokuroras Brownell, Philip Elman, Leon Ul-

man, William J. Lamont ir M. Magdalena Schoch. Tuometinis generalinis prokuroras James P. McGra-

nery ir Philip Elman, kaip amicus curiae, pateikė paaiškinimus Jungtinėms Valstijoms ir primygtinai

siūlė atmesti apeliacinius skundus bylose Nr. 1, 2 ir 4, o byloje Nr. 10 – patenkinti.

Amici curiae paaiškinimus, remiančius apeliantus byloje Nr. 1, Amerikos žydų suvažiavimo vardu

pateikė Shad Polier, Will Maslow ir Joseph B. Robinson, Amerikos pilietinių laisvių sąjungos vardu –

Edwin J. Lukas, Arnold Forster, Arthur Garfi eld Hays, Frank E. Karelsen, Leonard Haas, Saburo Kido

ir Teodore Leskes ir Amerikos mokytojų federacijos vardu – John Ligtenberg ir Selma M. Borchardt.

Amici curiae paaiškinimus, remiančius apeliantus byloje Nr. 1 ir atsakovus byloje Nr. 10, pateikė

Arthur J. Goldberg ir Th omas E. Harris [347 U.S. 483, 486] Pramonės organizacijų susirinkimo vardu

ir Phineas Indritz – Amerikos veteranų komiteto korporacijos vardu.

180180

Šias bylas gavome iš Kanzaso, Pietų Karolinos, Virdžinijos ir Delavero valsti-

jų. Jos yra grindžiamos skirtingais faktais ir skirtingomis vietos sąlygomis, tačiau dėl

bendro teisinio klausimo šioje konsoliduotoje nuomonėje jas galima svarstyti kar-

tu1. [347 U.S. 483, 487]

1 Kanzaso byloje Brown prieš Švietimo tarybą ieškovai yra Topekoje gyvenantys pradinukų amžiaus juo-

daodžiai vaikai. Jie šį ieškinį pateikė Jungtinių Valstijų apygardos teismui Kanzaso apygardai; jie prašo

uždrausti įgyvendinti Kanzaso įstatymą, leidžiantį, bet ne reikalaujantį, kad daugiau kaip 15 000 gy-

ventojų turinčių miestų mokyklose juodaodžių ir baltųjų moksleivių sąlygos liktų skirtingos. Kan.

Gen. Stat. 72-1724 (1949). Pagal minėtą įstatymą Topekos švietimo taryba išrinkta atskirtoms pradi-

nėms mokykloms įsteigti. Tačiau kitos bendruomenės viešosios mokyklos dirba ne atskirties pagrin-

du. Iš trijų teisėjų susidedantis apygardos teismas, susirinkęs pagal 28 U.S.C. 2281 ir 2284, nusprendė,

kad atskirtis viešojo švietimo srityje turi žalingą poveikį juodaodžiams vaikams, bet atmetė skundą

remdamasis tuo, kad juodaodžių ir baltųjų mokyklos pastatų, vežimo į mokyklą, mokymo programų,

mokytojų išsilavinimo atžvilgiais buvo iš esmės vienodos. 98 F. Supp. 797. Byla svarstoma kaip tie-

sioginis apeliacinis skundas pagal 28 U.S.C. 1253. Pietų Karolinos byloje Briggs prieš Elliott ieškovai

yra juodaodžiai vaikai – pradinės ir vidurinės mokyklų moksleiviai, gyvenantys Klarendono apygar-

doje. Jie pateikė šį ieškinį Jungtinių Valstijų apygardos teismui Pietų Karolinos rytų apygardai ir pra-

šė uždrausti įgyvendinti valstijos konstitucijos ir kodekso nuostatas, kuriose reikalaujama viešosiose

mokyklose atskirti juodaodžius nuo baltųjų. S. C. Const., Str. XI, 7; S. C. Code 5377 (1942). Iš trijų

teisėjų susidedantis apygardos teismas, susirinkęs pagal 28 U.S.C. 2281 ir 2284, skundą atmetė. Teis-

mas nustatė, kad juodaodžių mokyklų padėtis buvo prastesnė nei baltųjų mokyklų, ir įpareigojo at-

sakovus nedelsiant pradėti vienodinti jų sąlygas. Tačiau teismas pritarė ginčytų nuostatų teisėtumui

ir neleido ieškovų priimti [347 U.S. 483, 487] į baltųjų mokyklas vykdant suvienodinimo programą.

98 F. Supp. 529. Šis teismas panaikino apygardos teismo sprendimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti,

kad gautų teismo nuomonę apie atsakovų pateiktą vykdant suvienodinimo programą padarytos pa-

žangos ataskaitą. 342 U.S. 350. Grąžinantis bylą iš naujo nagrinėti apygardos teismas nustatė, kad iš

esmės lygybė buvo pasiekta, išskyrus pastatus, ir kad atsakovai ėmėsi veiksmų ir šiai nelygybei paša-

linti. 103 F. Supp. 920. Byla svarstoma pagal apeliacinį skundą pagal 28 U.S.C. 1253. Virdžinijos by-

loje Davis prieš Apygardos mokyklų valdybą ieškovai yra juodaodžiai vaikai – vidurinės mokyklos

moksleiviai, gyvenantys Princo Edvardo apygardoje. Jie pateikė šį ieškinį Jungtinių Valstijų apygar-

dos teismui Virdžinijos rytų apygardai ir prašė uždrausti įgyvendinti valstijos konstitucijos ir ko-

dekso nuostatas, kuriose reikalaujama viešosiose mokyklose atskirti juodaodžius nuo baltųjų. Va.

Const., 140; Va. Code 22-221 (1950). Iš trijų teisėjų susidedantis apygardos teismas, susirinkęs pa-

gal 28 U.S.C. 2281 ir 2284, skundą atmetė. Teismas nustatė, kad juodaodžių mokyklos padėtis mate-

rialinės bazės, mokymo programų, vežimo į mokyklą atžvilgiais yra prastesnė, ir nurodė atsakovams

nedelsiant nustatyti iš esmės vienodas mokymo programas bei vienodai vežti į mokyklą, „veikti kuo

uoliausiai ir skubiai pašalinti“ materialinės bazės nevienodumą. Tačiau, kaip ir Pietų Karolinos by-

loje, teismas pritarė ginčytų nuostatų teisėtumui ir neleido ieškovų priimti [347 U.S. 483, 487] į bal-

tųjų mokyklas vykdant suvienodinimo programą. 103 F. Supp. 337. Byla nagrinėjama dėl tiesioginio

apeliacinio skundo pagal 28 U.S.C. 1253. Delavero byloje Gebhart prieš Belton ieškovai yra juodao-

džiai vaikai – pradinės ir vidurinės mokyklų moksleiviai, gyvenantys Niukaslo apygardoje. Jie pa-

teikė šį ieškinį Delavero teisingumo teismui ir prašė uždrausti įgyvendinti valstijos konstitucijos ir

kodekso nuostatas, kuriose reikalaujama viešosiose mokyklose atskirti juodaodžius nuo baltųjų. Del.

Const., Art. X, 2; Del. Rev. Code 2631 (1935). Teisingumo teisme pirmininkaujantis teisėjas priėmė

sprendimą ir nurodė nedelsiant priimti ieškovus į mokyklas, kurias iki tol lankė tik baltieji vaikai, re-

miantis tuo, kad juodaodžių mokyklų padėtis pagal mokytojų parengimą, moksleivių ir mokytojų

santykį, popamokinę veiklą, materialinę bazę, atstumą iki mokyklos ir vykimui į ją sugaištamą laiką

buvo prastesnė [347 U.S. 483, 488]. 87 A.2D 862. Teisingumo teisme pirmininkaujantis teisėjas taip

pat nustatė, kad pati atskirtis yra prastesnio juodaodžių vaikų išsilavinimo priežastis (žr. 10 išnašą),

tačiau šiuo pagrindu savo sprendime nesiremia. Id., 865. Teisingumo teisme pirmininkaujančio tei-

sėjo sprendimas buvo patvirtintas Delavero aukščiausiojo teismo, kuris vis dėlto užsiminė, kad po to,

kai juodaodžių ir baltųjų mokyklų vienodinimas bus baigtas, atsakovai galės siekti pakeisti sprendi-

mą. 91 A. 2d 137, 152. Atsakovai, ginčiję tik tai, kad Delavero teismai, įpareigoję nedelsiant priimti


Visose bylose juodaodžių rasės nepilnamečiai per savo teisėtus atstovus prašo

teismus padėti įgyti galimybę, nepatiriant rasinės atskirties, būti priimtiems į savo

bendruomenės viešąsias mokyklas. Kiekvienu atveju [347 U.S. 483, 488] pagal įstaty-

mus, kuriuose reikalaujama atskirties pagal rasę arba ji leidžiama, jie nebuvo priima-

mi į baltųjų vaikų lankomas mokyklas. Teigta, kad dėl šios atskirties ieškovai neteko

vienodos įstatymų apsaugos pagal Keturioliktąją pataisą. Visose bylose, išskyrus De-

lavero bylą, iš trijų teisėjų susidedantis federalinis apygardos teismas nepatenkino

ieškovų prašymo, remdamasis vadinamąja doktrina „atskiri, bet lygūs“, šio teismo

paskelbta byloje Plessy prieš Ferguson, 163 U.S. 573. Pagal šią doktriną sutariama dėl

vienodo reguliavimo, kai rasėms suteikiama iš esmės vienoda materialinė bazė, nors

ji ir būtų skirtingose vietose. Delavero byloje Delavero aukščiausiasis teismas tvirtai

laikėsi šios doktrinos, bet nurodė, kad ieškovai turi būti priimami į baltųjų mokyklas,

kadangi jos yra pranašesnės už juodaodžių mokyklas.

Ieškovai tvirtino, kad atskirtos viešosios mokyklos nėra „lygios“ ir negali būti

padarytos „lygios“, vadinasi, joms nėra suteikta vienoda apsauga pagal įstatymus. Dėl

akivaizdžios kalbamojo klausimo svarbos teismas apsiėmė vykdyti teisingumą2. Gin-

čas buvo svarstytas 1952 m. sesijoje, ir papildomi argumentai dėl tam tikrų teismo

pateiktų svarstyti klausimų nagrinėti šioje sesijoje3. [347 U.S. 483, 489]

Teismui pateikti papildomi argumentai daugiausia siejosi su Keturioliktosios pa-

taisos priėmimo 1868 m. aplinkybėmis. Jie buvo apie išsamius šios pataisos svars-

tymus Kongrese, ratifi kavimą valstijose, tuometinę rasinės atskirties praktiką ir

pataisos šalininkų bei priešininkų nuomones. Minėtas svarstymas ir mūsų pačių at-

liktas tyrimas mus įtikina, kad nors šie šaltiniai suteikia šiokio tokio aiškumo, to ne-

pakanka problemai, su kuria susidūrėme, išspręsti. Geriausiu atveju jie nėra lemiami.

Didžiausi pokarinių pataisų šalininkai neabejotinai siekė, kad jomis būtų panaikinti

visi teisiniai „visų Jungtinėse Valstijose gimusių ar natūralizuotų asmenų“ skirtumai.

Be abejo, jų priešininkai buvo priešiški tiek pataisų raidei, tiek jų dvasiai ir norėjo,

kad jų poveikis būtų kiek galima ribotas. Ką mąstė kiti, buvusieji Kongrese ir valstijos

įstatymų leidybos institucijose, įtikinamai negali būti nustatyta.

Papildomas argumentas, kad negalima remtis pataisų istorija, kiek tai siejasi su at-

skirtomis mokyklomis, yra tuometinė viešojo švietimo padėtis4. Pietuose dar nebuvo

juodaodžius ieškovus į baltųjų mokyklas, buvo neteisūs, kreipėsi į šį teismą dėl certiorari. Buvo išleis-

tas įsakymas peržiūrėti bylą, 344 U.S. 891. Ieškovai, kurie vėliau laimėjo, priešieškinio nepateikė.2 344 U.S. 1, 144, 891.3 345 U.S. 972. Jungtinių Valstijų generalinis advokatas abiejose sesijose dalyvavo kaip amicus curiae.4 Apskritai apie viešojo švietimo raidą iki pataisos priėmimo žr. Butts, Cremin. A History of Educa tion

in American Culture (1953), Pts. I, II; Cubberley. Public Education in the United States (1934 ed.),

cc. II–XII. Mokyklos padėtis, buvusi Keturioliktosios pataisos priėmimo metu, apibūdinta Butts,

Cremin (žr. pirmiau), p. 269–275; Cubberley (žr. pirmiau), p. 288–339, 408–431; Knight. Public

Education in the South (1922), cc. VIII, IX. Taip pat žr. H. Ex. Doc. No. 315, 41st Cong., 2d. Sess.

(1871). Nors nemokamų viešųjų mokyklų poreikis Šiaurėje ir Pietuose buvo panašus, Pietuose jų

ėmė rastis maždaug 1850 m., apie dvidešimt metų vėliau nei Šiaurėje. Iš dalies lėtesnio plėtojimosi

Pietuose priežastys (kaimiškas Pietų pobūdis ir skirtingas regionų požiūris į valstybės pagalbą)

yra gerai paaiškintos Cubberley (žr. pirmiau), p. 408–423. Visoje šalyje ir ypač Pietuose karas

182182

pradėta rengti judėjimo dėl laisvų bendrų mokyklų, pagrįsto [347 U.S. 483, 490] visuo-

tiniu apmokestinimu. Baltųjų vaikų švietimas daugiausia buvo privačių grupių ranko-

se. Juodaodžių švietimo beveik nebuvo ir iš esmės visa rasė buvo bemokslė. Iš tikrųjų

kai kuriose valstijose bet koks juodaodžių švietimas buvo uždraustas įstatymu. Šian-

dien, priešingai, daug juodaodžių yra itin daug pasiekę meno ir mokslo srityse, taip

pat verslo srityje ir profesinėje veikloje. Tiesa tai, kad viešasis mokyklinis švietimas tuo

metu, kai buvo priimta pataisa, Šiaurėje buvo aukštesnio lygio, bet į pataisos poveikį

šiaurinėms valstijoms Kongreso diskusijose apskritai nebuvo atsižvelgta. Net Šiaurė-

je viešojo švietimo sąlygos nebuvo panašios į dabartines. Mokymo programa papras-

tai būdavo elementari; kaimo vietovėse veikė įprastos mokyklos, jose nebuvo klasių;

daugelyje valstijų per metus būdavo mokomasi tris mėnesius; privalomas mokyklos

lankymas iš esmės buvo nežinomas. Todėl suprantama, kad Keturioliktosios pataisos

istorijoje taip mažai kas siejasi su jos paskirtimi padaryti poveikį viešajam švietimui.

Šis teismas savo pirmosiose bylose, kuriose vertinta Keturioliktoji pataisa, iš-

spręstose netrukus po jos priėmimo, ją vertino kaip visose valstijose, kurioms ji tai-

koma, ofi cialiai uždraudžiančią juodaodžių rasės diskriminaciją5. Doktrina [347 U.S.

483, 491] „atskiri, bet lygūs“ šiame teisme nesvarstyta iki bylos Plessy prieš Fergu-

son (žr. pirmiau), susijusios ne su švietimu, bet su vežimu į mokyklą, nagrinėjimo

1896 m.6 Nuo tada Amerikos teismai šia doktrina naudojasi daugiau kaip pusę am-

žiaus. Šiame teisme buvo šešios bylos, susijusios su doktrinos „atskiri, bet lygūs“ tai-

kymu viešojo švietimo srityje7. Bylose Cumming prieš Apygardos švietimo valdybą,

175 U.S. 528, ir Gong Lum prieš Rice, 275 U.S. 78, pačios doktrinos teisėtumas nebuvo

[347 U.S. 483, 490] iš tiesų sustabdė visą viešojo švietimo plėtojimąsi. Id., p. 427–428. Prasta

juodaodžių išsilavinimo padėtis visose šalies dalyse ir prieš karą, ir iškart po jo yra aprašyta Beale.

A History of Freedom of Teaching in American Schools (1941), p. 112–132, 175–195. Įstatymai dėl

privalomo mokyklos lankymo iki Keturioliktosios pataisos ratifi kavimo apskritai nebuvo priimti ir

tik 1918 m. tokie įstatymai įsigaliojo visose valstijose. Cubberley (žr. pirmiau), p. 563–565.5 Skerdyklų bylos, 16 Wall. 36, 67–72 (1873); Strauder prieš Vakarų Virdžiniją, 100 U.S. 303, 307–308

(1880): „Nustatoma, kad jokia valstija, netaikydama tinkamos įstatymų nustatytos procedūros, nega-

li iš asmens atimti gyvybės, laisvės ar nuosavybės arba jos jurisdikcijai priklausančiam kokiam nors

asmeniui nesuteikti vienodos įstatymų apsaugos. Taip pripažįstama [347 U.S. 483, 491], kad Valsti-

jų įstatymai juodaodžiams ir baltiesiems turi būti vienodi; kad visi asmenys, nepaisant to, ar jie yra

baltieji, ar spalvotieji, Valstijų įstatymams turi būti lygūs ir kad spalvotųjų rasė, kurios apsaugai pa-

taisa visų pirma ir skirta, pagal įstatymą nebūtų niekaip diskriminuojama dėl spalvos. Tiesa, patai-

sos žodžiai yra draudžiantieji, bet jais išreiškiamas aiškus imunitetas ar teisė, vertingiausia spalvotajai

rasei, – teisė nepatirti nedraugiškų įstatymų, aiškiai nukreiptų prieš juos dėl to, kad jie spalvotieji, tai-

kymo, – nepatirti teisinės diskriminacijos, reiškiančios žemesnę padėtį pilietinėje visuomenėje, men-

kinančios naudojimąsi teisėmis, kuriomis kiti naudojasi, saugumą, ir diskriminacijos, paverčiančios

juos pavergta rase.“ Taip pat žr. Virdžinija prieš Rives, 100 U.S. 313, 318 (1880); Ex parte Virdžinija,

100 U.S. 339, 344–345 (1880). 6 Doktrina, aiškiai sukurta byloje Roberts prieš Bostono miestą, 59 Mass. 198, 206 (1850), palaikanti mo-

kyklų atskirtį, ją puolant kaip pažeidžiančią valstijos konstitucinę lygybės garantiją. Bostono viešo-

siose mokyklose atskirtis buvo panaikinta 1855 m. Mass. Acts 1855, c. 256. Tačiau kitur Šiaurėje kai

kuriose bendruomenėse atskirtis viešojo švietimo srityje panaikinta tik pastaraisiais metais. Akivaiz-

du, kad tokia atskirtis ilgai buvo visos valstybės problema, o ne tik vienas iš vietos rūpesčių.7 Taip pat žr. Berea koledžas prieš Kentukį, 211 U.S. 45 (1908).


ginčijamas8. Naujesnėse bylose, visose dėl magistro studijų, [347 U.S. 483, 492] buvo

nustatyta tokia nelygybė, kad specialios privilegijos, kuriomis naudojosi baltieji stu-

dentai, tokio pat išsilavinimo juodaodžiams studentams nebuvo suteiktos. Missouri

ex rel. Gaines prieš Kanadą, 305 U.S. 337; Sipuel prieš Oklahomą, 332 U.S. 631; Sweatt

prieš Painter, 339 U.S. 629; McLaurin prieš Oklahomos valstijos universiteto valdybos

narius, 339 U.S. 637. Nė vienoje iš šių bylų nebuvo reikalo iš naujo nagrinėti doktri-

nos, kad juodaodžio ieškovo prašymas būtų patenkintas. Ir byloje Sweatt prieš Painter

(žr. pirmiau) teismas aiškiai sprendė klausimą, ar byloje Plessy prieš Ferguson priim-

tas sprendimas turėtų būti laikomas neatitinkančiu viešojo švietimo praktikos.

Aptariamosiose bylose šis klausimas tiesiogiai aptariamas. Čia, kitaip nei byloje

Sweatt prieš Painter, esama duomenų, kad minėtos juodaodžių ir baltųjų mokyklos

buvo suvienodintos arba yra vienodinamos pastatų, mokymo programų, mokytojų

kvalifi kacijos ir atlyginimų atžvilgiu bei pagal kitus „realius“ požymius9. Todėl mūsų

sprendimas negali nukrypti vien į šių materialių požymių minėtose juodaodžių ir

baltųjų mokyklose palyginimą kiekvienoje byloje. Mes privalome įvertinti pačios at-

skirties poveikį viešajam švietimui.

Nagrinėdami šią problemą negalime pasukti laikrodžio atgal į 1868 m., kai buvo

priimta pataisa, ir net į 1896 m., kai buvo parašytas bylos Plessy prieš Ferguson spren-

dimas. Viešąjį išsilavinimą turime nagrinėti atsižvelgdami į visą jo raidą ir vietą

dabartiniame amerikiečių [347 U.S. 483, 493] gyvenime. Tik tuomet galėtų būti nu-

spręsta, ar dėl atskirties viešosiose mokyklose šie ieškovai netenka vienodos įstatymų

teikiamos apsaugos.

Šiandien švietimo funkcija galbūt yra svarbiausia valstybės ar vietos valdžios

funkcija. Tiek įstatymai dėl privalomo mokyklos lankymo, tiek didžiulės švietimui

skiriamos lėšos patvirtina, kad mes pripažįstame švietimo svarbą mūsų demokra-

tinei visuomenei. Jis reikalingas vykdant mūsų pagrindines viešąsias pareigas, net

tarnaujant ginkluotosiose pajėgose. Jis yra geros pilietybės pagrindas. Šiandien tai

svarbiausia priemonė, taikytina padedant vaikui suprasti kultūros vertybes, rengiant

jį tolesniam profesiniam mokymui ir padedant jam normaliai prisitaikyti prie savo

aplinkos. Šiais laikais abejotina, kad kokiam nors vaikui gyvenime pasisektų, jei-

gu jam nebūtų suteikta galimybė šviestis. Tokia galimybė, kurią suteikti įsipareigoja

valstybė, yra teisė, kuri privalo būti visiems vienodai prieinama.

8 Cumming byloje juodaodžiai mokesčių mokėtojai reikalavo, kad būtų įsakyta atsakovei mokyklos val-

dybai sustabdyti vidurinės mokyklos, skirtos baltiesiems vaikams, darbą, kol valdyba atnaujins vi-

durinės mokyklos, skirtos juodaodžiams vaikams, darbą. Panašiai Gong Lum byloje ieškovas kinų

kilmės vaikas tik tvirtino, kad valstijos valdžia neteisingai taikė doktriną, kai priskyrė jį prie juodao-

džių vaikų ir įsakė jam lankyti juodaodžių mokyklą.9 Kanzaso byloje teismas pripažino esminį visų šių aplinkybių vienodumą. 98 F. Supp. 797, 798. Pietų

Karolinos byloje teismas nustatė, kad atsakovai veikė „tiksliai ir gera valia laikydamiesi teismo spren-

dimo“. 103 F. Supp. 920, 921. Virdžinijos byloje teismas pažymėjo, kad suvienodinimo programa jau

buvo „rengiama ir tobulinama“ (103 F. Supp. 337, 341); po to Virdžinijos generalinis prokuroras trum-

pu papildomu argumentu mums pranešė, kad dabar programa yra baigta. Delavero byloje teismas pa-

našiai pažymėjo, kad valstijos suvienodinimo programa buvo gerai vykdoma. 91 A. 2d. 137, 149.

184184

Tuomet pereiname prie pateikto klausimo: ar dėl vaikų atskirties viešosiose mo-

kyklose vien rasės pagrindu, nors materialinė bazė ir kitos materialiosios sąlygos yra

vienodos, mažumos grupei priklausantys vaikai netenka galimybės gauti vienodą iš-

silavinimą? Mes tikime, kad taip.

Byloje Sweatt prieš Painter (žr. pirmiau) nustatydamas, kad atskirta juodaodžių

teisės mokykla negalėjo jiems suteikti vienodų galimybių išsilavinti, šis teismas dau-

giausia rėmėsi „tomis ypatybėmis, kurių negalima objektyviai nustatyti, bet kurios

teisės mokykloje tampa svarbios“. Byloje McLaurin prieš Oklahomos valstijos univer-

siteto valdybos narius (žr. pirmiau) teismas, reikalaudamas, kad su į baltųjų magistro

studijas priimtu juodaodžiu būtų elgiamasi taip pat, kaip su visais kitais studentais,

vėl leidosi į neapibrėžtus svarstymus: „<...> jo gebėjimas studijuoti, įsitraukti į disku-

sijas, keistis nuomonėmis su kitais studentais ir apskritai išmokti savo specialybę.“

[347 U.S. 483, 494] Tokie svarstymai pirmiausia taikytini pradinių ir vidurinių mo-

kyklų vaikams. Vien dėl rasės atskyrus juos nuo kitų panašaus amžiaus ir panašiai

parengtų vaikų yra sukeliamas nevisavertiškumo dėl statuso bendruomenėje jaus-

mas, galintis padaryti tokią žalą jų širdims ir protams, kad niekada nebebus galima

jos ištaisyti. Tokio jų galimybių įgyti išsilavinimą atskyrimo poveikį gerai apibūdino

teismas, vis dėlto jautęsis esąs priverstas priimti juodaodžiams ieškovams nepalankų

sprendimą, išvadoje Kanzaso byloje:

„Baltųjų ir spalvotųjų vaikų atskirtis viešosiose mokyklose daro žalingą poveikį

spalvotiesiems vaikams. Kai tokia atskirtis numatyta įstatyme, poveikis yra didesnis;

paprastai suprantama, jog rasių atskyrimo politika reiškia, kad nustatoma žemesnė

juodaodžių grupės padėtis. Nevisavertiškumo jausmas kenkia vaiko motyvacijai mo-

kytis. Todėl įstatyme nustatyta atskirtimi paprastai yra stabdomas juodaodžių vaikų

mokymasis bei protinis vystymasis ir jie negauna tam tikros naudos, kurią gautų ra-

siniu požiūriu integruotoje mokyklų sistemoje.“10

Kad ir koks psichologinių žinių lygis būtų bylos Plessy prieš Ferguson nagrinė-

jimo metu, šią išvadą dabartinė valdžia labai remia11. Kalbos, priešingos šiai išvadai,

[347 U.S. 483, 495] byloje Plessy prieš Ferguson yra atmetamos.

Darome išvadą, kad viešojo švietimo srityje doktrina „atskiri, bet lygūs“ netai-

koma. Atskiros mokymo sąlygos paprastai yra nevienodos. Todėl tvirtiname, kad iš

10 Panašios išvados padarytos Delavero byloje: „Iš liudininkų parodymų sprendžiu, kad mūsų Delavero

visuomenėje pati valstijos nustatyta atskirtis švietimo srityje reiškiasi tarp juodaodžių vaikų kaip kla-

sės, kuriai suteikiamos kur kas menkesnės galimybės įgyti išsilavinimą negu baltiesiems vaikams, ku-

rių padėtis yra panaši.“11 Clark K. B. Eff ect of Prejudice and Discrimination on Personality Development (Midcentury White

House Conference on Children and Youth, 1950); Witmer, Kotinsky. Personality in the Making (1952),

c. VI; Deutcher, Chein. Th e Psychological Eff ects of Enforced Segregation: A Survey of Social Science

Opinion, 26 J. Psychol. 259 (1948); Chein. What are the Psychological Eff ects of [347 U.S. 483, 495]

Segregation Under Conditions of Equal Facilities?, 3 Int. J. Opinion and Attitude Res. 229 (1949);

Brameld. Educational Costs. In Discrimination and National Welfare (MacIver, ed. (1949), 44–48;

Frazier. Th e Negro in the United States (1949), 674–681. Taip pat žr. Myrdal. An American Dilemma

(1944).


ieškovų ir kitų į panašią padėtį patekusių asmenų, dėl kurių buvo pradėti teismo pro-

cesai dėl atskirties, kuria jie skundžiasi, yra atimta galimybė naudotis Keturioliktojoje

pataisoje garantuojama vienoda įstatymų apsauga. Dėl tokio bylos sprendimo tampa

nereikalinga jokia diskusija, ar tokia atskirtimi taip pat pažeidžiama Keturioliktojoje

pataisoje numatyta tinkamo proceso sąlyga12.

Kadangi tie procesai yra tipiški, dėl galimybių šį sprendimą plačiai pritaikyti ir

dėl didelės vietos sąlygų įvairovės formuluojant sprendimus šiose bylose kyla labai

didelių sunkumų. Tinkamų teisinio gynimo priemonių svarstymas papildomuose

argumentuose neišvengiamai priklausė nuo pirminio klausimo – atskirties viešojo

švietimo srityje konstitucingumo. Dabar paskelbėme, kad tokia atskirtimi yra panei-

giama vienoda įstatymų apsauga. Kad formuluodami sprendimus gautume visą šalių

pagalbą, bylos bus vėl įrašytos į bylų sąrašą ir šalių bus paprašyta pateikti argumen-

tus dėl 4 ir 5 klausimų, anksčiau teismo pateiktų svarstyti kaip papildomų argumen-

tų šioje sesijoje1313. Jungtinių Valstijų generalinis prokuroras [347 U.S. 483, 496] vėl yra

kviečiamas dalyvauti. Valstijų generaliniams prokurorams, reikalaujantiems atskir-

ties viešojo švietimo srityje ar ją leidžiantiems, taip pat bus leidžiama dalyvauti kaip

amici curiae pagal 1954 m. rugsėjo 15 d. prašymą ir 1954 m. spalio 1 d. įteikti trum-

pą argumentaciją14.

Byla išspręsta.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Urbanavičiūtė

12 Žr. Bolling prieš Sharpe, p. 497, susiję su Penktosios pataisos tinkamo proceso sąlyga.13 „4. Tariant, jog yra nutarta, kad atskirtis viešosiose mokyklose pažeidžia Keturioliktąją pataisą“, (a) ar

sprendime neišvengiamai būtų nustatoma, kad, paisant normalaus geografi nio mokyklų suskirstymo

į rajonus, juodaodžiai vaikai turėtų būti nedelsiant priimti į pasirinktąsias mokyklas, ar (b) šis teis-

mas, vykdydamas teisingumą, leidžia veiksmingai laipsniškai pakeisti esančias atskirties sistemas sis-

tema, neparemta spalvos skirtumais?“ „5. Darant prielaidą, kuria paremti 4 (a) ir 4 (b) klausimai, ir

toliau tariant, kad šis teismas vykdys teisingumą iki pabaigos, aprašytos 4 (b) klausime, „(a) Ar šis

teismas turėtų detaliai formuluoti sprendimus šiose bylose; (b) jeigu taip, kokios konkrečios pro-

blemos turėtų būti aptartos sprendimuose; (c) Ar šis teismas turėtų paskirti specialų teismo atstovą

įrodymams tirti, kad būtų patarta dėl konkrečių tokių sprendimų sąlygų. „(d) Ar šis teismas turėtų

grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismams su nuorodomis į sprendimų projektus

šiose bylose ir, jeigu taip, kokios bendros kryptys turėtų būti šio teismo sprendimuose ir kokių proce-

dūrų turėtų laikytis pirmosios instancijos teismai, kad išsamesniuose sprendimuose pasiektų minėtus

tikslus?“ 14 Žr. 42 sprendimą, šio teismo persvarstyti sprendimai (įsigaliojo 1954 m. liepos 1 d.) [347 U.S. 483, 497].


LISABONOS SUTARTIS PAGAL ORTODOKSIŠKĄJĮ

KONSTITUCIONALIZMĄ IR NE TIK PAGAL JĮ

Prof. Evgeni Tančev

Bulgarijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas,

Europos Tarybos Venecijos komisijos narys

I. ĮVADINĖS PASTABOS

Šiame straipsnyje Reformų (Lisabonos) sutartis ir Lisabonos sutartimi pataisytos

steigiamosios sutartys bus nagrinėjamos dviem aspektais: klasikinio dogmatiškojo

(ortodoksiškojo) konstitucionalizmo, nacionalinėms valstybėms suteikiančio visiš-

ką rašytinių konstitucijų monopolį, ir už nacionalinių valstybių ribų išeinančio kla-

sikinio monistinio konstitucionalizmo. Atrodo, kad nuo tada, kai konstitucijos kalba

buvo išpeikta, ratifi kavimo kliūtys ir visos nuorodos į sutartį kaip rašytinę konstitu-

ciją buvo pašalintos iš ortodoksiškojo konstitucionalizmo perspektyvos, grįžtame į

tarptautinių sui generis sutarčių kelią ir prie akademinių samprotavimų apie nerašy-

tinę konstituciją.

Tačiau jeigu nukryptume nuo dogmatiškojo konstitucionalizmo aiškinimo, esą

konstitucijos yra skirtos vien nacionalinėms valstybėms, pripažintume, kad konstitu-

cijos peržengia nacionalinių valstybių ribas. Galima pateikti keletą metaforų ir ana-

logijų ginčijant, kad rašytinė konstitucija, peržengianti nacionalinės valstybės ribas,

nėra tokia pat, kaip nacionalinės valstybės konstitucija, ir nėra tiksli nacionalinės

valstybės konstitucijos kopija. Tam pailiustruoti pateiksiu tik keletą metaforų: ne-

atpažintų skraidančių objektų mokslo pamoka, garsusis kinų argumentas iš J. Bent-

hamo „Klaidų vadovėlio“ ir studentų per egzaminą pasakytų kvailysčių poveikis

profesoriaus žinioms. Vengsiu vadinamojo konstitucinio okultizmo, kai kurių kons-

titucijos ekspertų jau taikyto tikrinant ir vertinant nacionalinių konstitucijų atitiktį

Europos konstitucinės demokratijos standartams1.

1 Vadinamasis konstitucinis okultizmas tiriant konstitucijas neleidžia analizuoti konstitucinių tekstų.

Konstatavus, kad institucinė struktūra įprastomis sąlygomis atitinka tarptautinius ir Europos stan-

dartus, ekspertai imasi pranašauti ir iškelia problemas, kaip antai: kas būtų, jei despotiška partija ar

valdovas įgytų galią, kuri pakirstų konstitucinę demokratiją, arba atsirastų kokių nors nenugalimos

jėgos (force majeure) aplinkybių? Gerai žinomas faktas, kad jokia konstitucija negali sustabdyti dik-

tatūros, nepaisančios teisės viršenybės. Tie ekspertai nenurodo jokio racionalaus pagrindo, kodėl jie

imasi negatyvių pranašysčių ir atmeta bet kokią pozityvią raidą, kuri galėtų sustiprinti demokratinę

konstitucinę sistemą.

◆ LISABONOS SUTARTIS PAGAL ORTODOKSIŠKĄJĮ KONSTITUCIONALIZMĄ IR NE TIK PAGAL JĮ 187

Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, neįsigaliojus Sutarčiai dėl Konstitucijos Eu-

ropai buvo rastas būdas išgelbėti būtiną konstitucinę reformą – ofi cialiai buvo pa-

šalintas bet koks termino „konstitucinis“ paminėjimas ir Lisabonos sutarties tekste

nepalikta nieko, kas susiję su konstitucija, bet kiek įmanoma išsaugotas jos turinys.

Konstitucinės reformos pagrindas yra Sutartis. Einant toliau Europos Sąjungos (ES)

teisinio reguliavimo konstitucionalizavimo keliu konstitucija tapo didžiausia kalti-

ninke. Kitaip tariant, siekiant išgelbėti konstitucinę reformą turėjo būti aukojama

konstitucija ir visokios konstitucijos formuluotės.

II. AR LISABONOS SUTARTIS PAGAL ORTODOKSIŠKĄJĮ

KONSTITUCIONALIZMĄ REIŠKIA ŽENGIMĄ ATGAL

Į NERAŠYTINĘ KONSTITUCIJĄ

Kaip ir trišuolio sporto šakai, ES konstitucijai būdingi trys tarpsniai, kurių kiek-

vienas įveiktas nuosekliai dedant daug pastangų, mokantis iš ankstesniųjų patirties.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, 1984 m., Altiero Spinelli pateikė fede-

ralinės konstitucijos projektą, į kurį politikai rimtai nežiūrėjo ir už kurį jokioje ES ins-

titucijoje net nebuvo balsuota. Po dešimties metų, 1994-aisiais, už Hermano parengtą

konstitucijos projektą buvo balsuojama specialia Europos Parlamento rezoliucija, ta-

čiau vėliau jis niekada nebuvo svarstytas. Dar po dešimtmečio Europos konventas

sėkmingai parengė konstitucinę sutartį, kuriai 2004 m. tarpvyriausybinėje konferen-

cijoje pritarė valstybių narių vadovai ir kurią aprobavo daugiau nei pusė valstybių na-

rių. Ji žlugo trečiajame etape, dėl sui generis poveikio, ją ratifi kuojant Prancūzijos ir

Nyderlandų referendumuose. Taigi atliekant šį trišuolį toliau buvo siekiama ofi cialiai

kurti konstituciją, ir tai, kas, atrodė, bus konstitucijos projekto pabaiga, reiškė, kad

reikalingos naujos pastangos. Dabar atrodo, kad šioje idėjų treniruotėje ES ofi cialia

konstitucija apsirūpins atlikdama kitą šuolį ir ji bus novatorė bei įdiegs naują sporto

šaką – keturšuolį. Taigi atsirandanti ateities ES konstitucija tikriausiai iškils kaip fe-

niksas – ne ex nihilo, bet iš ankstesnių konstitucijų pelenų ir atspindės siekį nuose-

kliai kurti konstituciją pasinaudojant nepavykusiųjų patirtimi.

Iš pirmo žvilgsnio tai patvirtina garsų kinų teiginį, vaizdingai aprašytą Jeremy,o

Benthamo knygoje „Politinių klaidų vadovėlis“, tačiau iš tikrųjų istorinė evoliucija

pateikia priešingų įrodymų2. Žmonija tūkstantmečius gyveno be valstybės, amžius

gyveno valstybėje, pusę tuzino amžių ar mažiau – nacionalinėje valstybėje ir mažiau

nei pusę to laiko turėjo ofi cialią rašytinę konstituciją. Tačiau nebus įmanoma jokia

pažanga, jeigu a priori numatysime ateitį kaip paprasčiausią seno reiškinio pakar-

tojimą ir darysime išvadą, kad jei kas nors neįvyko, tai neįvyks niekuomet. Žinoma,

šiandien niekas neginčys teiginio, jog dėl to, kad žmonija tūkstantmečius gyveno be

nacionalinės valstybės su rašytine konstitucija, žmonių civilizacijoje niekada neturėtų

būti priimta jokia konstitucija. Tai skambėtų kaip XVIII a. pasigirdęs Bolingbroke,o

2 Žr. Bentham J. Th e Handbook of Political Fallacies. New York: Harper & Row, 1962, p. 43–54.

Prof. Evgeni Tančev ◆188

ir Edmundo Burke,o ankstyvojo konservatizmo teiginys, kad konstitucijos niekuo-

met nėra sukuriamos – jos išauga visuomenėje. Pasak E. Burke,o, konstitucijos neturi

būti dirbtinai kuriamos konstitucijų kūrėjų – jos iškyla iš tradicijos, papročio ir susi-

tarimo3. Patvirtinimas ilgamete praktika yra svarbiausias konstitucinio teisėtumo šal-

tinis laikantis evoliucionistinės ir konservatyvios tradicijos4.

Ofi cialios (rašytinės) konstitucijos yra padarinys steigiamosios galios, kuri prieš

kuriant ES konstituciją buvo laikoma priklausančia tik tautoms, o ne kokiems nors po-

litiniams dariniams. Labiausiai įprastas kritikų argumentas nepritariant ES konstituci-

jos kūrimui, ypač po Mastrichto, buvo suformuluotas garsiosios Vokietijos Federalinio

Konstitucinio Teismo nagrinėtos Brunner bylos sprendime. Nors ir anonimiškai para-

šytos, konstitucijos neatsiranda iš niekur, jos priklauso nacionalinei valstybei. Konsti-

tucijos kyla iš pouvoir constituant, suteikto vien tautai. Taigi, kol nėra vienos Europos

tautos, negali būti pouvoir constituant, taip pat ir rašytinės konstitucijos.

Europos Sąjungos ypatingumas lėmė ir mišrią trijų pakopų steigiamosios galios

raišką (deja, Sutarties dėl Konstitucijos Europai nepavyko priimti jai nepritarus de-

mokratiniais referendumais)5:

– bendruomenės metodu, kurio iliustracija – Konventas dėl Europos ateities,

– tarpvyriausybine konferencija,

– nacionaliniu būdu, kai Sutartį ratifi kavo ES narės nacionalinės valstybės.

Kadangi demokratinio konstitucijos kūrimo rezultatas buvo atmestas tikrai de-

mokratiškai, ieškant kompromiso ir būdo išbristi iš keblios padėties buvo sumanyta

tarptautinė sutartis, kurios nereikia ratifi kuoti referendume.

Iš pirmo žvilgsnio nėra sąsajos tarp steigiamųjų sutarčių, Lisabonos sutartimi

pakeistų rašytine konstitucija, juo labiau kad sunku rasti kokią nors konkrečią kons-

titucinę nuorodą.

Ar tai reiškia, kad ES konstitucinė tvarka grįžta į tą patį kelią, kuriame buvo iki

2004 m.?

3 Žr. Burke E. Selections. 1914, p. 263.4 Žr. Maistre de J. Considerations on France. Montréal: McGill-Queen’s University Press, 1974, p. 92.5 Ar nepritarimas Sutarčiai dėl Konstitucijos Europai buvo procedūrinės demokratijos triumfas ir tikrai

demokratinė patirtis tuo atveju, kai dviejų tautų nacionaliniuose referendumuose buvo sužlugdyta

konstitucija, numatyta gerokai didesnei žmonių daugumai, kuri dėl reikalavimo vienbalsiai ratifi kuo-

ti dabar pateko į tokią padėtį, kad kitokį pasirinkimą nulėmė ES gyventojų mažuma. Tiesioginės de-

mokratijos šalininkai perdėjo referendumo, kaip žmonių indėlio į sprendimų priėmimą, valdančiųjų

drausminimą ir atsakingesnio ir labiau atskaitingo valdymo skatinimą, įtaką. Dažnai neigiama ir kar-

tais specialiai ignoruojama buvo tai, kad referendumais valdantieji gali išvengti atsakomybės už po-

litinių sprendimų priėmimą ir net sumenkinti ją, išvengti sprendimų priėmimo, prisidengti mažiau

informuota tautos dauguma. Tai nėra pirmas ir tikriausiai nebus paskutinis kartas, kai demokratinis

tikslas buvo panaudotas prieš pačią demokratiją. Atstovaujamajai valdžiai gerai žinoma, kad geriausias

būdas išvengti atsakomybės ir sprendimų priėmimo – klausimą perduoti komisijai ir įgalioti ją priimti

sprendimą. Taip įgaliojus komisiją, atidedamas klausimų sprendimas, o turintys būti atsakingi politi-

kai atsisako naudotis savo įgaliojimais ir taip išvengia atsakomybės žmonėms. Klasikinės demokratijos

teorijos požiūriu klausimo, kurį turi spręsti politikas, perdavimas spręsti žmonėms reiškia, kad politi-

kai nusprendė netarnauti žmonių išrinktose ir žmonėms tarnauti skirtose institucijose.


Pagal ortodoksiškojo konstitucionalizmo teoriją turime naudotis daugeliu teori-

nių hipotezių, kad nustatytume ES teisinio reguliavimo vietą konstitucinėje ir tarp-

tautinėje viešojoje teisėje.

1. Kaip steigiamosios sutartys siejasi su konstitucija

Paprastai autoritetinguose teisės mokslo šaltiniuose yra ekstrapoliuojama ir pa-

brėžiami tarptautinių sutarčių ir rašytinių konstitucijų skirtumai6. Gerai žinoma, kad

šiuolaikinės valstybės konstitucija yra tautos kūrinys ir nacionalinės valstybės, lai-

komos tam tikroje teritorijoje gyvenančių piliečių įvairiapusiu ir laisvu susivieniji-

mu, suvereniteto išraiška. Konstitucijos yra reikalingos nustatant ribotą ir atsakingą

valdymo sistemą, kuriant politinės galios sistemą, padalijant valdžią įsteigtoms po-

litinėms institucijoms ir saugant žmogaus bei piliečio teises. Konstitucijoms yra pri-

pažįstama steigiamoji galia, jų teisėtumas kyla iš tautos suvereniteto ir pagrindinių

žmogaus teisių. Iš esmės demokratinė konstitucija yra neabejotina teisės viešpatavi-

mo nacionalinėje valstybėje sąlyga ir kertinis akmuo.

Tarptautinės sutartys yra pagrįstos suverenių užsienio valstybių atstovų susitari-

mu, sudarytu tam tikriems tikslams pasiekti. Dėl konstitucijų vyksta smarkios viešos

visuomenės diskusijos, o tarptautinių sutarčių atveju yra kitaip: parengiamas sutar-

ties projektas, ir, deryboms sėkmingai pasibaigus, užsienio valstybių vadovai iškil-

mingai pasirašo sutartį. Be abejo, nuodugniai palyginus konstitucijos ir tarptautinio

dokumento apibrėžimus būtų galima sudaryti ilgą skirtingų požymių sąrašą ir priei-

ti prie labai paplitusios bendros nuomonės, kad konstitucijos ir tarptautinės sutartys

yra ne tik skirtingi, bet ir priešingi teisiniai dokumentai. Pirmuosiuose Europos Bend-

rijų raidos etapuose, praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams po Romos sutarties

pasirašymo, metaforiškai vartojamas konstitucijos terminas, apimantis pagrindinį

įstatymą, turėtų tik simbolinę reikšmę, palygintiną su krikščionių bažnyčios, kaip vi-

duramžių konstitucijos, apibrėžimu. Priėmus Suvestinį Europos aktą ir, svarbiausia,

Europos Sąjungos sutartį, vykstant integracijos procesui atsirado du nauji ramsčiai

(nors vis dar tarpvyriausybiniai), buvo išplėtotas ekonominis bendradarbiavimas ir

imta pamažu dėti pamatus politinei sąjungai. Gana akivaizdu, kad ES neturi visų iki-

federacinės ar konfederacinės valstybės bruožų, bet ji yra daugiau nei iki šiol istorijo-

je žinotos tarptautinės organizacijos.

Ortodoksiškai mąstantys konstitucionalistai visuomet pateikia argumentą, kad

konstitucija yra nacionalinės valstybės pagrindinis įstatymas, – taip siekiama atmes-

ti bet kokią galimybę rengti ES konstitucijos projektą7. Europos integracija vyko pusę

amžiaus, tačiau nebuvo sukurta federacinė valstybė, atitinkanti pasaulyje žinomus fe-

6 Žr. Schmitt C. Constitutional Th eory. Duke University Press, 2008, p. 120.7 Ši tezė turi daug šalininkų akademinėje bendruomenėje, ir Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo

teisėjas Ferdinandas Kirchhofas ją plačiai išdėstė garsiosios Brunner bylos sprendime, BVerfGE 89,155.


deralizmo modelius8. Jokia kada nors sukurta konfederacija nėra panaši į tokią ES,

kokia ji yra dabartiniame raidos etape. Kitaip nei federalizmas ir konfederalizmas, ES

politinė integracija Mastrichto sutartyje nustatytuose dviejuose naujuose ramsčiuose

yra tarpvyriausybinio pobūdžio9. Pasak konstitucionalistų ortodoksų, dėl dabartinės

ir būsimosios Europos integracijos institucionalizacijos yra ir bus taikomas tarptau-

tinės ir funkcinės tarpvyriausybinės organizacijos modelis10. Tolesnių nacionalinių

valstybių suvereniteto apribojimų numatymas verčia nuogąstauti ir dėl to, kad vėl bus

vadovaujamasi realizmo ir naujojo funkcionalizmo teorijomis, kurių idėjų šalininkų

tarp politikų ir mokslininkų būta visuose Europos integracijos proceso etapuose11.

Federalistų, arba ne ortodoksiškai mąstančių konstitucionalistų, argumentai ki-

tokie. Kai kurie iš jų labai stengiasi įrodyti, kad mūsų mokslininkai neadekvačiai aiš-

kina dabartinės integracijos proceso būklę. Jie atkakliai laikosi tezės, kad ES pranoko

ortodoksiškąjį tarptautinės organizacijos suvokimą ir virsta savotiška konfederacine

struktūra arba subjektu, kuris nėra valstybė, jungiančiu suverenias valstybes, sui generis

tarptautine organizacija, ikifederacine sąjunga ar valstybių nevalstybine asociacija,

kuriai būdingas racionalus vystymasis kartu įgyjant ypatingų struktūrinių ir konsti-

tucinių požymių12. Taigi dėl daugiapakopės konstitucinės struktūros atsiranda globa-

8 Apie dichotominę klasifi kaciją žr. Riker W. H. Federalism. Origin, Operation, Signifi cance. Boston:

Little, Brown, 1964; apie kitas klasifi kacijas žr.: McWhinney E. Comparative Federalism. University of

Toronto Press, 1965, p. 16–17; Elazar D. Federalism and European Integration: A Commentary. Cap-

pelletti M., Seccombe M., Weiler J. (eds.) Integration through Law. Berlin: Walter de Gruyter, 1986,

vol. I, b. 1, p. 603–616; Wheare K. C. Federal Government. Westport, Connecticut, U.S.A.: Green wood

Pub Group, 1980, p. 35–39.9 Konfederalizmas sukurtas tarptautine sutartimi kaip suverenių ir lygių valstybių sąjunga, kuri dalijasi

bendromis vertybėmis ir siekia bendrų politinių tikslų. Konfederacijos valstybės narės tarptautinėje

teisėje saugo savo individualybę. Palyginti su federalizmu, konfederacinės valstybės institucinė struk-

tūra išlieka gana ribota, įskaitant bendrai politikai atstovaujančią instituciją, bet visiškas galių atsky-

rimas nenumatytas. Žr. Malinverni G. Th e Classical Notions of Confederation and of a Federal State.

Th e Modern Concept of Confederation. Council of Europe, 1995, 39–40.

Moderniaisiais laikais konfederalizmas buvo palyginti nestabilus, jis skatino sąjungą žlugti arba

virsti federacine valstybe (1815–1848 m. – JAV, Šveicarija, 1815–1866–1867 m. – Vokietija). Daugiau

žr. Aubert J. F. Th e Historical Development of Confederations. The Modern Concept of Confederation,

p. 17–39.10 Haas E. B. Technocracy, Pluralism and the New Europe. Berkeley, DPSRS, 1963, p. 64–66; Id. Th e Uni-

ting of Europe. Stanford University Press, 1958.11 Iš esmės integracija reiškė funkcionalizmo pergalę prieš federalizmą. Europos integracija buvo sava-

noriškas ekonominio sektoriaus suvienijimas, o ne politinė sąjunga, buvusi federalizmo pagrindu.

Sniego gniūžtės efekto ir gerovės rezultatas buvo tas, kad net prieš priimant Mastrichto sutartį Bend-

rijos įsitraukė į tarpvyriausybinių formų politinį bendradarbiavimą. Pasak federalistų, mintis visuo-

met sekė paskui veiksmą, sukeldama chaosą, ir tai gali būti vertinama kaip nuolaida funkcionalizmo

viešpatavimui integracijos procese.12 Schuppert G. F. On the Evolution of a European State: Refl ections on the Conditions of and the Pros-

pects for a European Constitution. Hesse J. J., Johnson N. (eds.) Constitutional Policy and Change in

Europe. Oxford University Press, 1995, p. 324–368, 330, 344–348. Apie vokiečių doktriną, kad ES yra

funkcionali tarptautinė organizacija ir santvarka, bet ne federacija ar konkordatą blokuojanti siste-

ma, žr. Hrbek R. Federal balance and the problem of democratic legitimacy in the European Union.

Außenwirtschaft 50, 1995, Heft I, p. 43, 46–49; Zuleeg M. Th e European Constitution under Constitu-

tional Constraints: the German Scenario. European Law Review, 1997, p. 19, 20–21.


lizacija ir nacionalinės valstybės laikinumas. Kai kurie specialistai priminė valsty-

bės suverenitetą, siekdami pabrėžti, kad Europos Sąjungai reikės rašytinės konstitu-

cijos13. Kitas diskusijoje pateiktas argumentas – naujų ES institucijų struktūros ir jos

veikimo valstybiškumo požymių, be teritorijos ir tautos, nustatymas ir samprotavi-

mai apie teritorijos ir tautos, kaip valstybingumo elementų, krizę14.

Pertvarkius tradicines valstybės formas buvo tam tikrų spėlionių, ar ES nėra ypa-

tinga postmoderni valstybė15.

Samprotavimai apie tai, kaip steigiamosios sutartys siejasi su ES konstitucija,

būtų neišsamūs ir neteisingi, jeigu būtų ignoruojama Europos Bendrijų Teisingumo

Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) vaidmuo ir jurisprudencija. Dėl teismų akty-

vizmo pavyko pagal kontinentinės (civilinės teisės) teisinės sistemos standartus nu-

statyti ir įtvirtinti Europos Bendrijos (EB) teisės principus, ir teismai buvo sutarčių

sergėtojai. Teisingumo Teismo jurisprudencija ir EB institucijų priimti teisės aktai

buvo priemonė, taikant teisę, integracijos procesui, o ne federalinei politinei sąjungai

patvirtinti. Šiuo požiūriu „Europos konstitucija“ yra teisės, o ne valstybės raidos pa-

darinys. Lemiamas laipsniško steigiamųjų sutarčių tapsmo ES konstitucija veiksnys

buvo šių sutarčių konstitucionalizacija.

2. Steigiamųjų sutarčių konstitucionalizacija

Steigiamųjų sutarčių konstitucionalizacija peržengia tarptautinės teisės viršenybės

užtikrinimo atliekant vietinį teisinį reguliavimą ribas. Daugumoje konstitucijų yra nu-

statyta, kad tarptautinės normos tam tikromis sąlygomis tampa nacionalinio teisinio

reguliavimo dalimi ir įgyja parlamento priimamų teisės aktų teisinę galią arba, išstū-

musios parlamento priimtus teisės aktus, užima antrą vietą iškart po konstitucijos16.

13 MacCormick N. Beyond the sovereign state. Modern Law Review, 1993, 1; Sovereignty, democra-

cy and subsidiarity. Bellamy R. Democracy and Constitutional Culture. 1995; Himsworth C. M. G. In

a State No Longer: Th e End of Constitutionalism? 1996, p. 639–660; Schmidt V. Th e New World Or-

der, Incorporated: the Rise of Business and the Decline of the Nation State. EUI Working Paper, RSC,

No. 95/5. Apie suvereniteto kritiką tarptautinėje viešojoje teisėje žr. Henkin L. International Law:

Poli tics, Values and Functions: General Course on Public International Law. Academy of International

Law, 1989, p. 44–49; žr. Habermas J. Citizenship and national identity. Habermas J. Between Facts and

Norms. Polity Press, 1996, p. 490–515.14 Vykstant globalizacijai vėl buvo atkreiptas dėmesys į teritoriją kaip svarbiausią valstybės elementą.

Gianfranco Poggi’o teigimu, galima kalbėti apie teritorialumo krizę: Poggi G. Th e State: Its Nature, De-

velopment and Prospects. Stanford University Press, 1990, p. 183–189. Daugiašalės organizacijos galia

buvo atskirta nuo valstybės teritorijos ir jos sprendimai turėjo tiesioginį poveikį valstybių narių juri-

diniams asmenims. Žr. Schmidt V. Op. cit.15 Apie ekstensyvų traktavimą žr. Caporaso J. A. Th e European Union and the forms of state: Westpha-

lian, Regulatory, or Postmodern? Journal of Common Market Studies, 1996, vol. 34, p. 28–52.16 Apie teisės aktų hierarchiją žr. Танчев E. Източниците на правото в сравнителното конститу-

ционно право. Съвременпо право, 1995, кн. 1, 3; Ташев Р. Източниците на правото. София,

1997; Law in the Making. Pizzorusso A. (ed.) 1988; Sources and Categories of European Union Law.

Winter G. (ed.) Baden-Baden: Nomos, 1996; Diez-Picazo L. M. Sources of Law in Spain: An Outline.

EUI Working Paper, RSC, No. 94/10.


Konstitucionalizacija yra laipsniškas steigiamųjų sutarčių tapsmas aukščiausią

galią turinčiu pagrindiniu įstatymu, apimančiu nacionalinį teisinį reguliavimą ir tu-

rinčiu viršenybę prieš ES valstybių narių teisines sistemas, įskaitant konstitucijas.

Šiame procese sutartys vertikaliu teisiniu režimu įgyvendinamomis teisėmis ir parei-

gomis, nustatytomis visoms valdžios institucijoms ir nacionaliniams juridiniams as-

menims, teisiškai įpareigoja suverenias ES valstybes nares.

Teisingumo Teismas vykstant konstitucionalizacijai buvo nepakeičiamas, įvai-

riuose etapuose jis patvirtindavo, kad Bendrijos teisė nustato savarankišką viršna-

cionalinį teisinį reguliavimą17. Teisingumo Teismo vaidmuo gali būti palygintas su

teismine kontrole, Jungtinėse Valstijose atliekama rūpinantis JAV Konstitucijos to-

bulinimu, pritaikant Konstitucijos nuostatų turinį prie naujos tikrovės ir ofi cialias

Konstitucijos pataisas darant nebūtinas.

Konstitucionalizacija yra mechanizmas, kuriuo nerašytinei konstitucijai, pa-

naudojant Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suteikiama forma. Teisėjo Federi-

co Mancini’o žodžiais tariant, „jeigu būtų paprašyta apibendrinti kryptį, kuria nuo

1957 m. vyko Liuksemburge suformuotos precedentų teisės raida, turėtų būti pasa-

kyta, kad ji sutampa su Konstitucijos Europai kūrimu“18.

Svarbiausi konstitucionalizacijos elementai yra Bendrijos teisės gynimas, virše-

nybės skatinimas, tiesioginis, nedelsiamas ir visuotinis veikimas, kuriuos – kartais

prieš valstybių narių valią – patvirtino Teisingumo Teismas. Be to, Teisingumo Teis-

mas pareiškė, kad nacionalinės institucijos ir teisėjai turėtų tvirtai laikytis jo prejudi-

ciniuose sprendimuose ir jurisprudencijoje pateikto Bendrijos teisės aiškinimo19.

Steigiamųjų sutarčių konstitucionalizacija buvo laipsniškas procesas, daręs įta-

ką politinei integracijai, vykdytai pertvarkant EB tarptautinio lygio teisinį reguliavimą

taip, kad jis darėsi panašus į konstitucinį teisinį reguliavimą20. Teisingumo Teismo ju-

risprudencija patvirtino EB teisinio reguliavimo savarankiškumą, jo viršenybę, tiesio-

ginį, nedelsiamą ir visuotinį veikimą21, EB institucijų numanomų galių ir pirmenybės

steigiamosiose sutartyse nustatytose srityse doktriną, žmogaus teisių apsaugą ir kt.22

17 Aleco Stone’o Sweeto teigimu, yra du etapai: nuo 1962 m. iki 1979 m. ir nuo 1979 m. iki dabar (Sweet A.

Constitutional Dialogues in the European Community. EUI Working Paper, RSC, No. 95/38); remdamie-

si kitu pagrindu P. Ludlow ir J. Weileris kalba apie tris etapus: Ludlow P. History of the European Union,

East-West Forum. 1995; G. Schupperto teigimu, yra šeši etapai: Schuppert G. Op. cit., p. 334–341; taip

pat žr. Dehousse R. From Community to Union. Europe aft er Maastricht: An Ever Closer Union. 1994.18 Mancini G. F. Th e making of a Constitution for Europe. Common Market Law Review, 1989, 26,

p. 595; Taip pat žr. Caporaso J. A. Op. cit., p. 37: „Konstitucionalizacija yra perėjimas nuo valstybės,

valdomos sutarčių, prie valstybės, ribojamos konstitucinių principų, kurie artimesni vietos, o ne tarp-

tautinei teisei.“ 19 Žr. Sweet A. Op. cit.20 Weiler J. H. H. Th e Constitution of Europe: „Do the New Clothes Have an Emperor?“ and Other Essays

on European Integration. Cambridge University Press, 1999, p. 292–298.21 Šie neginčijami EB teisės ypatumai Teisingumo Teismo buvo suformuluoti septintajame dešimtme-

tyje: N. V. Algemeine Transport - en Expedite Ondernereming van Gend & Loos v. Netherlands Fiscal

Administration, byla 26/62; Costa v. ENEL, byla 6/ 64.22 Žr. Stein E. Lawyers, Judges and the Making of a Transnational Constitution. American Journal of In-

ternational Law, 1975, No 1, p. 1–27; Pescatore P. Th e doctrine of direct eff ect. European Law Review,


<?> Aristotelis „Politikoje“ vartoja terminą „polity“, kuris į anglų kalbą išverstas „konstitucija“ ir reiškia

faktinę konstituciją, kiek tai siejasi su politinės valdžios organizacija ir padalijimu tarp institucijų, bet

ne aukštesniąją teisę, aukščiausiąjį teisės aktą (Aristotle. Politics. B. IV, ch. 1. Baltimore, 1970, p. 151).

Autoritetingi šių laikų specialistai išskiria tris konstitucijos prasmes. Pasak Francio Snyderio, empi-

rinėje konstitucijoje nustatoma, kaip organizuojama valstybė, materialioji, arba realioji, konstitucija

Steigiamosios sutartys laipsniškai įgijo aukštesnės teisės statusą, arba viršenybę,

o tai jau seniai yra neginčijamas konstitucijų požymis23. EB pirminės teisės konsti-

tucionalizacijos teisinis pobūdis pranoko klasikinį tarptautinės teisės principą pacta

sunt servanda ir tarptautinės teisės viršenybę pakeitė viršnacionalinis teisinis regulia-

vimas, turintis nacionalinės konstitucinės teisės ofi cialių teisinių požymių24.

Dėl steigiamųjų sutarčių konstitucionalizacijos Teisingumo Teismo jurispruden-

cijoje EB pirminė teisė apibūdintina kaip EB konstitucinė chartija25.

1991 m. gruodžio mėn. pateikta Teisingumo Teismo nuomonė dėl Europos eko-

nominės erdvės susitarimo projekto laikytina svarbiausia apibūdinant steigiamą-

sias sutartis kaip konstituciją. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, nors

ir sudaryta kaip tarptautinė, vis dėlto yra teisės viršenybe paremta EB konstituci-

nė chartija. Kaip nuolat teigė Teisingumo Teismas, Bendrijos sutartys sukūrė naują

teisinį reguliavimą, kurio naudai valstybės daugelyje sričių apribojo savo suverenias

galias ir kurio subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai. Svarbiausios su-

kurtojo EB teisinio reguliavimo ypatybės visų pirma yra jo viršenybė prieš valstybių

narių teisę ir daugelio nuostatų, taikomų tiek valstybių narių piliečiams, tiek pačioms

valstybėms narėms, tiesioginis veikimas26.

Siauresne prasme konstitucionalizacija kyla iš EB pirminės teisės normų rinki-

nio ir Teisingumo Teismo sprendimų, sudarančių nerašytinę ES konstituciją.

Konstitucionalizacijos poveikis šalims, siekiančioms tapti visateisėmis narėmis,

reiškiasi per imperatyvų reikalavimą ratifi kuojant steigiamąsias sutartis ir stojant į ES

priderinti prie jų savo nacionalines konstitucijas.

3. Nerašytinė Europos Sąjungos konstitucija

Nuo senų laikų yra susiformavusios bent dvi konstitucijos prasmės27.27Faktinę

(veikiančiąją) konstituciją nuo seno turėjo ir dabar turi kiekviena valstybė ir net žmo-

1983, No. 8, p. 155–157; Weiler J. Th e Community System: the Dual Character of Supranationalism.

Yearbook of European Law, 1981, vol. 1; Easson A. Legal Approaches to European Integration in Cons-

titutional Law of the European Union. EUI Working Paper, Florence, 1994–1995.23 Apie jau seniai esančią aukštesniosios teisės reikšmę žr. Cappelletti M. Judicial Review in the Contem-

porary World. Indianapolis: Bobbs-Merrill, 1971, p. 25–32, taip pat Id. Comparative Constitutional

Law. Charlottesville, 1979, p. 5–11.24 Apie tarptautinių normų viršenybės ir EB teisės tiesioginio veikimo atskyrimą žr. Weiler J. H. H. Th e

Transformation of Europe. Weiler J. H. H. Th e Constitution of Europe: „Do the New Clothes Have an

Emperor?“ and Other Essays on European Integration, p. 41–42.25 Žr. bylą 294/83 1986 ECR 1339.26 Žr. Weatherill S. Law and Integration in the European Union. Oxford University Press, 1995, p. 184–185;

taip pat žr. Opinion 1/91, December 14, 1991; plačiau žr. Curtin D. Th e Constitutional Structure of the

Union: A Europe of Bits and Pieces. Common Market Law Review, 1993, p. 17–69.27


nių organizacija bei įmonė. Faktinėje konstitucijoje minimos įvairių asociacijų institu-

cionalizuotos formos, ji yra susijusi su institucijų struktūra bei veikimu ir jų santykiais

su kolektyvinės organizacijos nariais. Taip samprotaujant negalima neigti, kad ES turi

faktinę konstituciją, neatsiejamą nuo jos institucijų struktūros bei veikimo, jų santykių

su valstybėmis narėmis ir šių valstybių piliečiais. Šiuolaikinės rašytinės konstitucijos

atsirado daug vėlesniame raidos etape, nors kai kurie Romos imperatorių aktai buvo

vadinami konstitucijomis. Rašytinė konstitucija yra chartija, aukštesnioji teisė, rinki-

nys normų, kuriose yra nustatoma politinės valdžios organizacija, atskyrimas ir veiki-

mas, jomis yra saugomos pagrindinės žmogaus ir piliečio teisės siekiant užkirsti kelią

piktnaudžiavimui absoliučia valdžia ir jos sutelkimui, garantuoti pilietines, politines

ir ekonomines laisves. Rašytinė konstitucija pagrindinio įstatymo prasmę ir šiuolaiki-

nę formą įgijo po Antrojo pasaulinio karo priėmus ketvirtosios kartos konstitucijas.

Šiandien yra daugiau nei 180 suverenių valstybių konstitucijų, o nuo 1970 m. parengtų

konstitucijų projektų skaičius viršija iki šios datos sukurtų konstitucijų skaičių.

Didžioji Britanija, būdama Vakarų demokratijos tėvynė, iki šiol turi nerašytinę

konstituciją, nors per revoliuciją ji pirmoji sukūrė Valdymo aktą. Anglijos konstituci-

jos kūrimas daugiausia susijęs su Anglijos istorijos raida.

Buvo įprasta lyginti ES pirminę teisę su Jungtinės Karalystės nerašytine konsti-

tucija, susidedančia iš chartijų, bilių, deklaracijų, parlamento įstatymų ir konstituci-

nių konvencijų, kuriose yra pagrindinės teisės normos. Šiuo požiūriu steigiamosios

sutartys, ypač priėmus Amsterdamo sutartį, kai kurių autoritetingų specialistų buvo

laikomos ES nerašytine konstitucija28.

Nerašytinėms konstitucijoms būdingiausia tai, kad konstitucinės normos nėra

kodifi kuotos viename dokumente. Nerašytinė konstitucija yra daugiaaktis dokumen-

tas, susidedantis iš steigiamųjų sutarčių ir kai kurių Teisingumo Teismo sprendi-

mų, turinčių konstitucionalizuojantį poveikį, nuostatų. Nors nerašytinę konstituciją

daug sunkiau suprasti, joje atsiskleidžia palyginti didelis Bendrijos nepriklausomu-

mas nuo valstybių narių ir tai, kad Bendrijoje yra teisiškai labai reglamentuota val-

džia, nuo valstybių narių nepriklausanti institucinė sistema ir valstybių narių piliečių

pilietybė. Nerašytinės ES konstitucijos nuostatos yra susijusios su pagrindinėmis

28 Žr.: Shaw J. Law of the European Union. London, 1996, p. 63–66; Curtin D. Op. cit., p. 17–69; Gerven

van W. Toward a Coherent Constitutional System within the European Union. European Public Law,

1996, vol. 2, p. 81–103; Zuleeg M. Th e European Constitution under Constitutional Constraints: Th e

German Scenario. European Law Review, 1997, 22, p. 19, 20–21.

yra pagrindinių teisės normų, nustatančių valstybės teisinę tvarką, rinkinys, instrumentinės konsti-

tucijos yra rašytiniai dokumentai arba fundamentalūs teisės aktai, kuriuose pateikiamos svarbiausios

konstitucinės teisės normos (Snyder F. General Course on Constitutional Law of the European Union.

Collected Courses of the Academy of European Law. Vol. VI, book I, p. 41–155, 53; Jeanas Blondelis,

be realiosios ir teisinės (rašytinės) konstitucijos, mini konstituciją, nustatančią doktrinas, vertybes,

tikslus ir idealus, įskaitant ribotą konstitucinį valdymą (Blondel J. Comparative Government: An In-

troduction. New York, 1995, p. 217–218). Taip pat žr.: Bogdanor V. Constitutions in Democratic Poli-

tics. 1988, p. 5–7; Allott Ph. Th e Crisis of European Constitutionalism: Refl ections on the Revolution

in Europe. Common Market Law Review, 1997, 34, p. 439 (468–469); Walker N. European Constitu-

tionalism and European Integration, Public Law. 1996, p. 266, 270.


Bend rijos teisės vertybėmis ir principais. Jos yra steigiamosiose sutartyse bei Teisin-

gumo Teismo jurisprudencijoje ir atitinka daugumą ofi cialių reikalavimų, keliamų

nacionalinių valstybių konstitucijų normoms kaip aukščiausiajai arba vietos teisei29.

Negalima nepaisyti ir kitų konstitucinio tyrimo traktuočių. Konstitucionalizmo

istorijoje visuomet buvo suvokiama, kad konstitucija yra svarbiausia socialinė vyriau-

sybės ir tautos sutartis. Jeigu konstitucijas laikome tautos ir vyriausybės sutartimis,

galime palyginti jas su tarptautinėmis sutartimis, išreiškiančiomis tautų ir naciona-

linių valstybių, kurioms atstovauja vyriausybės, bendrą sutarimą. Šiuo požiūriu stei-

giamųjų sutarčių, sudarytų valstybių narių susitarimo pagrindu, teisinis pobūdis yra

daug artimesnis konstitucijai, negu tuo atveju, kai konstitucija laikoma vienašaliu

steigiamosios galios, kylančios iš tautos suvereniteto, padariniu.

Europos bendrijos steigimo ir Europos Sąjungos sutarčių teisinis pobūdis kai ku-

riais aspektais prilyginamas įprastų tarptautinių sutarčių ir nacionalinių valstybių kons-

titucijų pobūdžiui. Jos ne tik nustato įvykdomas vyriausybių teises ir pareigas, bet ir turi

tiesioginį, nedelsiamą ir visuotinį poveikį valstybių narių piliečiams bei juridiniams as-

menims. Europos integraciją suvokiant kaip dinamišką procesą, nors šiuo metu vyrau-

ja samprata, kad ES yra nesuverenus vienetas (dar neturintis juridinio asmens statuso),

sui generis tarptautinė organizacija, gali būti teigiama, jog ES pirminės teisės raida

vyksta ta linkme, kad tarptautinė sutartis virsta konstitucija. Tokią raidą patvirtina tam

tikri reiškiniai, pvz., Europos pilietybės suteikimas (nors ir skiriasi nuo įprasto fi zinio

asmens statuso valstybėje ir turima tol, kol išlaikoma valstybės narės pilietybė, ji buvo

išskirtinai valstybės, bet ne kokios nors tarptautinės organizacijos požymis), Teisingu-

mo Teismo, kaip steigiamųjų sutarčių sergėtojo, vykdomos teismo priežiūros raida ir

ES institucijų kuriama antrinė teisė, turinti viršnacionalinį tiesioginį, nedelsiamą ir vi-

suotinį poveikį, įgyvendinamą valstybių narių institucijų ir teismų, šalims paskelbus,

kad EB teisės aktai įsigaliojo, jų nereikia ratifi kuoti. Teisės aktų suderinimas su acquis

communautaire taip pat paminėtinas kaip unikali teisinė priemonė ES teisei nuo tarp-

tautinių sutarčių atskirti. ES besivystanti pilietinė visuomenė ir sprendimų priėmimo

procedūrų reforma – vienbalsiškumo principą laipsniškai, tačiau nuolat keičiant dau-

gumos sprendimais naujose srityse, – taip pat yra keliai, vedantys permainų link. Be to,

protestai prieš tarptautines institucijas dėl demokratijos ir teisėtumo trūkumo tarptau-

tinėje teisėje nebuvo įprasti, kol tarptautinės sutartys buvo tarpvyriausybinių derybų,

atspindinčių suverenių valstybių valią, rezultatas ir buvo manoma, kad nacionalinės

vyriausybės yra teisėtai išrinktos savo tautos ir joms teisėtai atstovauja jų atstovai. Nors

valstybių narių vyriausybės yra Sutarčių „šeimininkės“ ir pataisų procedūra yra panaši

į tarptautinių sutarčių pataisų procedūrą, derybas dėl diplomatinio susitarimo nulem-

davo konstitucinės vertybės, nustatytos parlamentuose ir teismuose30.

29 Apie aukštesniosios teisės sąvokos pokyčius senovėje ir po to, kai atsirado rašytinių konstitucijų, žr.

Cappelletti M., Cohen W. Comparative Constitutional Law. 1979, p. 5–11; Friedrich C. Th e Philoso phy

of Law in Historical Perspective. Chicago, 1963, p. 12–26.30 Žr. Witte de B. Th e Constitutional Impact of the Enlargement. T. M. C. Asser Instituut, Colloquium

on European Law Millenium Session XXX. Th e Hague, 2000, p. 34–38.


Žiūrint formaliai, kai kurios steigiamųjų sutarčių nuostatos daugiausia prilygsta

konstitucinėms normoms. Palyginus jų turinį galima pamatyti, kad steigiamųjų su-

tarčių nuostatos turi kai kurių konstitucinių normų ypatybių. Materialiuoju požiūriu

konstitucinės normos tradiciškai skelbia pagrindines vertybes, principus ir laisves31,

reguliuoja institucijų sistemą, veikimą ir galias.

Pagrindžiant skirtumą tarp ES pirminės teisės ir konstitucijos neturėtų klaidinti

tai, kad jos vadinamos steigiamosiomis sutartimis. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad

kai kurios iš senųjų konstitucijų, įskaitant Amžinosios sąjungos sutartį, kuri buvo

konfederacijos pagrindinis įstatymas, formaliai nebuvo pavadintos konstitucijomis,

nes valstybės išlaikė savo suverenitetą ir konventas nebuvo institucija, nustatanti ES

suverenitetą tarp valstybių32.

Formalūs ir esminiai konstitucionalizuotos ES pirminės teisės požymiai nemažai

siejasi su nerašytinės konstitucijos požymiais. Maža to, dėl ekonominių veiksnių vyra-

vimo integracijos procese steigiamosios sutartys atitinka ekonominės konstitucijos33

terminą net labiau nei po Antrojo pasaulinio karo priimtos nacionalinių valstybių

ketvirtosios kartos konstitucijos. Nerašytinė ES konstitucija sąveikauja su naciona-

linėmis konstitucijomis, viena vertus, nustatydama Bendrijos institucinės sistemos

struktūrą ir teisinę sistemą, o kita vertus, darydama įtaką valstybių narių vidaus tei-

sinei sistemai ir jų politinių institucijų veikimui. Priešingai nei federalinėje sistemoje,

kurioje visų valstijų konstitucijos yra priklausomos nuo federalinės konstitucijos, ES

valstybių narių konstitucijos yra suderintos su steigiamosiomis sutartimis perdavus

dalį suvereniteto ir įvykdžius kitus reikalavimus; taip yra išlaikoma valstybių narių

nacionalinė tapatybė ir istoriniai konstitucionalizmo ypatumai. Dabartiniame inte-

gracijos proceso etape priderinant konstitucijas prie ES pirminės teisės acquis com-

munautaire nereikalaujama didelių nacionalinių konstitucijų pataisų, kiek tai siejasi

su valdžios formos, įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios šakų

politinių institucijų įvairių modelių problemomis. Ateityje darant esmines nerašyti-

nės konstitucijos pataisas ar priimant ES konstituciją reikės toliau derinti valstybių

narių konstitucijas.

31 Pagrindinių vertybių sistemai, kuria paremta nerašytinė, veikianti ES konstitucija, priklauso taikos

siekis ir karinių konfl iktų vengimas; vienybė, kaip taikos, demokratijos, teisės viešpatavimo, politinio

stabilumo, ekonominės gerovės prielaida; laisvės, lygiateisiškumo, solidarumo ir saugumo, žmogaus

teisių apsaugos, tautinės tapatybės ir kultūrinio paveldo sąlyga; glaudesnės nei kada nors anksčiau

Europos tautų sąjungos kūrimas; subsidiarumo, lankstumo ir proporcingumo principų taikymas ins-

titucijų veikloje, priimant sprendimus ir joms palaikant santykius su valstybėmis narėmis; vienos ins-

titucinės sistemos, užtikrinančios ES tikslų pasiekimą ir saugančios acquis communautaire, kūrimas.

Žr. Gerven van W. Op. cit., p. 81–102, 87.32 Žr.: Madison J., Hamilton A., Jay J. Th e Federalist. New York, 1961; Th e Anti-Federalist Papers. Ket-

cham R. (ed.) New York, 1986, p. 357.33 Apie ekonominės konstitucijos terminą, Vokietijos teorijoje įdiegtą nuo Veimaro konstitucijos lai-

kų, žr. Constantinesco L. La Constitution de la C. E. E. Revue trimestrielle de droit européen, 1977, 13,

p. 244–273; taip pat žr. Streit M., Mussler W. Th e Economic Constitution of the European Communi-

ty: From Rome to Maastricht. European Law Journal, 1995, vol. 1, p. 5.


Laikantis ortodoksiškosios konstitucijos sampratos, konstitucinei raidai apibū-

dinti tinka Otto Neuratho metafora apie laivo perstatymą atviroje jūroje, taip pat

formuluotės, kuriose yra minima konstitucionalizmo nuosėdos, mažo intensyvu-

mo konstitucionalizmas, nominalus konstitucionalizmas, konstitucionalizmo raida

„žingsnis po žingsnio“ ir t. t.34

III. LISABONOS SUTARTIS NESILAIKANT ORTODOKSIŠKOJO

KONSTITUCIONALIZMO TEIGINIŲ

Viskas gali atrodyti kitaip, jeigu nesilaikysime dabartinio ortodoksiškojo konstitu-

cionalizmo, kuris senovėje ir ligšioliniame žmonijos istorijos etape buvo erezija ir ku-

ris, palyginti su ateinančių amžių konstitucionalizmu, yra pasmerktas pasenti. Ar tinka

nagrinėti Lisabonos sutartį paisant šių dienų konstitucinės teorijos perspektyvų, o būsi-

mąją ES konstituciją – laikantis šių dienų konstitucinės teorijos požiūrio arba ar dabar-

tiniai konstitucinės teorijos pasiekimai yra amžinas žmogaus minties paminklas?

Šiek tiek nukrypus nuo tokio požiūrio pateikiami skirtingi atsakymai, susiję su

steigiamosiomis sutartimis, pataisytomis Lisabonos sutartimi, ir būsimąja ES konsti-

tucija, ypač atsižvelgiant į vis spartesnius technologijų pokyčius ir konstitucinės teo-

rijos atsilikimą nuo plėtros. Lisabonos sutartyje keista yra tai, kad ji beveik visiškai

atitinka kai kuriuos rašytinės konstitucijos kriterijus, nustatytus demokratinių ar au-

tokratinių politikų ir teisės mokslininkų.

Apskritai aukščiausio lygio politikai, nesutarę Sutarties dėl Konstitucijos Eu-

ropai ir Lisabonos sutarties reguliavimo apimties panašumų ir skirtumų klausimu,

teigiamai žiūrėjo į ES konstitucijos ratifi kavimo suvaržymą. Neginčijama jų susitari-

mo bendrybė buvo ta, kad dabar sutarčiai ratifi kuoti buvo būtinas referendumas ir

kad ji tapo dar neaiškesnė ir dar sunkiau skaitoma35. Jeigu taip, peršasi išvada, kad

jeigu Lisabonos sutarties tekstas buvo mažiau aiškus negu Sutarties dėl Konstituci-

jos Europai, ji tapo panašesnė į Napoleono konstituciją ir labiau atitinka Josepho de

Maistre nurodytus svarbiausius konstitucijos kriterijus – neaiškumo ir trumpumo36.

Taigi autokratiniu ir konservatyviu požiūriu mistiški konstitucijos reikalavimai buvo

geriau tenkinami Lisabonos sutartyje, o ne Sutartyje dėl Konstitucijos Europai. Yra

ne tik konservatyvios, bet ir demokratinės politinės pakraipos mąstytojų, pasiūliu-

sių tam tikrus formalius rašytinės konstitucijos kriterijus. Padarius nedidelę tech-

nologinę pažangą Lisabonos sutartis ir Sutartis dėl Konstitucijos Europai galėtų juos

34 Kaip konstitucionalizmo formos detalizuojamos, žr.: Griller S. Th e Reform’s Typology: Treaty or a

Constitution. A report to ECLN Conference 2008 in Sofi a; Curtin D. Th e Future of Constitutionaliza-

tion without a Constitution. A report to ECLN Conference 2008 in Sofi a.35 Ką aukščiausio lygio ES politikai sako apie Lisabonos sutartį, žr. http://www.free-europe.org.36 „<...> kiekvienoje konstitucijoje yra dalykų, kurie negali būti užrašyti ir kuriems turi būti leidžiama likti

tamsoje ir pagarbioje nežinioje, idant nebūtų sugriauta valstybė“ (Maistre de J. Op. cit., p. 92). Šioje kal-

boje apie Civilinį kodeksą Napoleonas tvirtino, kad konstitucija turėtų būti sunkiai suprantama ir trum-

pa (Велнката фрснска буржоазна революция. Избрани документа. София, 1989, c. 365).


atitikti. Humanitarinių žinių ir socialinių tradicijų pokyčiai sunkiai gali pasivyti tech-

nologinės pažangos tempą. Kadaise Th omas Paine’as rašė, kad šalis neturi konstitu-

cijos, jeigu jos negalima nešiotis kišenėje37. Sutartis dėl Konstitucijos Europai ir ES

pirminė teisė – steigiamosios sutartys buvo kritikuojamos dėl jų ilgumo, dėl kurio

piliečių noras susipažinti su jų turiniu tampa ypač sunkiai įgyvendinamas arba be-

veik neįgy vendinamas. Vis dėlto ne tik ES pirminė teisė, bet ir antrinės teisės aktai,

ir ETT jurisprudencija gali būti išsaugota laikmenoje arba degtukų dėžutės dydžio

standžiajame diske ir nešiojama kišenėje arba prie jų gali būti prieinama mobiliuo-

ju interneto ryšiu. Stebinantis technologinės pažangos poveikis politinių institutų ga-

lioms yra akivaizdus. Buvo laikai, kai Anglijos parlamento suverenitetas ir visagalybė

buvo apibūdinama garsiaisiais Jeano Louis De Lolme’s žodžiais, kad Britanijos par-

lamentui nėra nieko neįmanomo, išskyrus vyro pavertimą moterimi ir atvirkščiai38.

Neabejotina, kad, dėl ES integracijos ir šiuolaikinės globalizacijos prarandant dalį ab-

soliutaus valstybės suvereniteto, neįmanomas dalykas tapo realybe – pagal Žmogaus

teisių chartiją Europos Sąjungoje teisiškai ginama ir pripažįstama apsisprendimo dėl

seksua linės orientacijos teisė, įskaitant diskriminacijos tuo pagrindu draudimą.

Vis dėlto, jei norime ES dabarties ir ateities konstitucinės raidos problemą iš-

spręsti nesilaikydami ortodoksiškojo konstitucionalizmo pažiūrų, turime atkreipti

dėmesį į tris problemas.

1. Ar rašytinė konstitucija neturėtų būti laikoma nacionalinės valstybės

požymiu ir nacionalinė valstybė neturėtų būti laikoma konstitucijos

monopolininke

Vis dėlto tebesiginčijama, ar turėtume pripažinti, kad šiandien konstitucinis

pliuralizmas, daugiapakopis konstitucinis valdymas ir konstitucionalizmas už vals-

tybės narės ribų akademinei bendruomenei ir politikams nebėra erezija. Šiuolaiki-

niame globalizmo amžiuje konstitucinis pliuralizmas kelia iššūkius tradicinės teisės

teorijai, negalinčiai paaiškinti iškylančių naujų problemų, įskaitant daugelį naciona-

linėse konstitucijose minimų konstitucinių nuostatų dėl sambūvio ir sąveikos, Eu-

ropos konstitucinį kūrimą (iki šiol nerašytinės konstitucijos formos) ir prasidėjusią

pasaulio konstitucionalizaciją.

37 T. Paine’as pagrįstai kitaip formulavo demokratinės konstitucinės teorijos prielaidas, kurios iki šių

dienų tapo nacionalinių valstybių konstitucijų kūrimo aksiomomis. „Konstitucija yra tautos, o ne

įgyvendinančiųjų valdžią nuosavybė. Visos Amerikos konstitucijos laikomos priimtomis tautos.

Prancūzijoje žodis „nacija“ vartojamas vietoje žodžio „tauta“; tačiau abiem atvejais konstitucija yra

atsiradusi anksčiau už valdžią ir visuomet skirtingai. <...> Matome dėsningą procesą – valdžia kyla

iš tautos sudarytos konstitucijos; ir konstitucija yra reikalinga ne tik kaip valdžia, bet ir kaip valdžią

kontroliuojantis įstatymas. Tai buvo politinė valstybės biblija. Vargu ar būta jos neturėjusių šeimų.

Kiekvienas valdžios atstovas turėjo jos kopiją; ir buvo labai įprasta, kilus ginčui dėl pataisos esmės ar

dėl kokios nors valdžios šakos valdžios galių ribų, nariams iš kišenės išsiimti spausdintą konstituciją

ir paskaityti su ginčo dalyku susijusį skyrių“ (Paine T. Rights of Man. Part II, www.constitution.org/tp/

rightsman2.htm).38 Levine I. D. Sovereignty. Saint Petersburg, 2003, p. 21.


Teisinio pliuralizmo raida pastaraisiais civilizacijos tūkstantmečiais truko am-

žius. Ilgą laiką atrodė, kad teisiniam pliuralizmui taikomas dualistinis pasidalijimo

modelis, aprašytas Ulpiano romėnų teisės rinkinyje39. Ius civile daugelyje valstybi-

nių teisinių sistemų buvo kartu su vienintele ius gentium, arba tautų, teise. Iš esmės

niekuomet nėra buvę tokios tarptautinės ir vietos teisės, susiformavusios atskirose

teisinio kontinuumo srityse, kuri iš tiesų nesusikirstų su tarptautinių nuostatų įgy-

vendinimu nacionalinėje teisinėje sistemoje. Abipusė daugelio teisinių sistemų įta-

ka pasireiškė veikiau kaip teisinių modelių ir sprendimų perėmimas darant teisinius

perkėlimus pagal tokį scenarijų, pagal kurį įvairios nacionalinės teisinės sistemos at-

lieka donorų ir gavėjų vaidmenį. Išskyrus keletą pastarųjų amžių, kai tarptautinė teisė

plėtota daugiašalėmis sutartimis, visą ankstesnį laiką teisinis pliuralizmas kilo iš su-

dėtingo monistinio vietos teisinio reguliavimo ir įprastos, bet dėl gebėjimo reguliuoti

suvaržytos, tarptautinės teisės dualistinio atskyrimo. Atsiradus pasaulinei visuome-

nei buvo palaikoma diversifi kacija, suformuoti tarptautinės teisės norminiai institu-

tai, kurių paskirtis – padėti lengviau suderinti tarptautinį bendradarbiavimą įvairiose

srityse ir pasauliniu arba regioniniu lygmeniu. Kaip įdomus tyrimo dalykas, teisinis

pliuralizmas teisės teorijoje ir lyginamosios teisės moksle labiau tirtas.

Palyginti su teisiniu pliuralizmu, konstitucinio pliuralizmo ištakos yra daug vė-

lesnės, nes jis atsirado daug vėlesniame civilizacijos etape.

Mažiau nei tris amžius rašytinės konstitucijos buvo monopolis nacionalinės

valstybės, laikytos vieninteliu teisiniu subjektu, turinčiu konstitucinę galią parengti

ir priimti aukščiausios galios šalies įstatymą. Be abejo, nacionalinė konstitucinė tei-

sė veikė kartu su tarptautine teise, kuri, nors po Antrojo pasaulinio karo teisinėje ir

politinėje tikrovėje buvo įtvirtintas principas pacta sunt servanda, paisė nacionali-

nės konstitucijos viršenybės. Įsteigus Europos Bendrijas, atsirado naujas daugiašalis

teisinis reguliavimas, EB valstybių narių teisinėse sistemose turintis viršnacionalinį

tiesioginį, nedelsiamą ir horizontalų poveikį. Iš pirmo žvilgsnio Bendrijos teisės vir-

šenybė gali būti laikoma menkinančia nacionalines valstybių konstitucijas kaip aukš-

čiausiuosius šalių įstatymus. Iš tikrųjų viršnacionalinis teisinis reguliavimas pirmą

kartą laipsniškai įgijo formalių konstitucinės sistemos bruožų, nors jis sukurtas re-

miantis tipiniais nerašytais konstituciniais susitarimais. Taip Europos integracija tei-

sinį pliuralizmą, pagrįstą ir nacionalinės, ir tarptautinės teisės buvimu, pakeitė įvairių

lygių konstitucinių susitarimų sąveika. Iš pradžių ji reiškėsi kaip nerašytinės EB kons-

titucijos, t. y. kai kurių EB pirminės teisės – steigiamųjų sutarčių nuostatų, reikš-

mingiausių ETT sprendimų ir keleto EB institucijų sukurtų svarbių taisyklių, ir EB

valstybių narių rašytinių nacionalinių konstitucijų tarpusavio ryšys. Nuo septintojo

dešimtmečio konstitucinį pliuralizmą papildė Bendrijos teisė – nauja teisinė sistema,

aprėpianti daugiau nei teisinį tarptautinės ir vietos teisės dualizmą.

Visuotinio konstitucionalizmo sąvoka teisės teorijoje įgijo daugybę papildomų

niuansų. Anksčiau jo samprata buvo grindžiama pasaulyje taikomais nacionaliniais

39 Юстиниан. Москва, 1984, кн. I, c. 23.


konstitucinės valdžios modeliais, nekreipiant dėmesio į valdžios santykių vykstant

šiuolaikinei globalizacijai simbiozę40. Konstitucionalizmo globalizavimas ir konstitu-

cijos, skirtos nevalstybiniam dariniui, priėmimas buvo vertinamas atsižvelgiant į ne-

rašytinę konstituciją, esančią steigiamosiose sutartyse.

Pastarąjį dešimtmetį mokslininkai ėmė tirti pasaulyje atsirandantį naują kons-

titucionalizmo raidos reiškinį, arba naują etapą41. Pasaulinį konstitucionalizmą jie

laikė kita valdymo forma, kurią diegiant valdžiai, kad ji atitiktų demokratijos reikala-

vimus, turi būti pritaikyti konstituciniai apribojimai42. Tarptautinės teisės viršenybė,

daugelio tarptautinių organizacijų, pvz., Pasaulio prekybos organizacijos, vaidmens

didėjimas, teisės aktų, skirtų žmogaus teisėms, tobulinimas viršnacionaliniu lygme-

niu, – visa tai laikyta skirtingomis kryptimis, kuriomis formuojamos pasauliniu mas-

tu subjektams taikomų apribojimų sistemos. Nors šie reiškiniai primena garantinę

konstitucijų funkciją, pasaulinio teisės viešpatavimo siekis, tuo labiau nerašytinės

konstitucijos siekis, būtų perdėtas ir supaprastintas. Šiuo metu pasaulio konstituci-

jos projektas yra utopinė iliuzija, panaši į mokslinę fantastiką, pvz., Marso konstituci-

ją43. Turint omenyje visuotinį demokratinį valdymą, tarptautiniai teisiniai standartai

buvo savotiška priemonė tiltui tarp nacionalinio ir pasaulinio konstitucionalizmo

nutiesti. Šiais laikais teisiškai įpareigojančios hierarchinės struktūros labiausiai yra

įtvirtintos nacionalinio konstitucionalizmo srityje, jų yra federalizme ir jas patvirti-

na ES konstitucijos ir valstybių narių konstitucijų sąryšis. Dabartiniame pasaulinia-

me konstitucionalizme esama šiokio tokio demokratinių standartų suderinamumo,

bet ne visavertė konstitucinės tvarkos hierarchija. Globalizacijai vis dar nėra pritai-

kytas konstitucinis reguliavimas ir teisės viešpatavimas, o pasaulinių standartų są-

veika su nacionaliniu konstituciniu reguliavimu vis dar turi priklausyti nuo principo

pacta sunt servanda. Tarptautiniai teisiniai standartai tampa vis svarbesni, kadangi jie

40 Geriausius šios srities straipsnius, kuriuose nagrinėjamos po Antrojo pasaulinio karo vyravusios ten-

dencijos, žr.: Fleiner T. Five Decades of Constitutionalism. Publications de 1’ Institute de Fedralisme.

Fribourg, 1999, p. 315; Id. Ageing Constitution, paper to the Conference „Th e Australian Constitu tion

in Retrospect and Prospect“, Perth, 21–23 September 2001; Ackerman B. Th e Rise of World Constitu-

tionalism. Virginia Law Review, 1977, vol. 88, p. 771–798.41 Žr. Pernice I. Th e Global Dimension of Mulilevel Constitutionalism: A Legal Response to the Challen-

ges of Globalisation. Common Values in International Law: Essays in Honor of Christian Tomuschat.

2006, p. 973; Id. Multilevel Constitutionalism and the Treaty of Amsterdam: European Constitution-

Making Revisited. Common Market Law Review, 1999, 36, p. 703–750; Walker N. Th e Idea of Consti-

tutional Pluralism. EUI Law, 2002, No. 1; Ферайоли Л. Отвъд суверенитета и гражданството. За

един свстовен конституционализъм. Съвременно право, 1995, кн. 6, c. 70–78.42 Vieną geriausių liberalių konstitucionalizmo apibrėžimų, iškeliančių konstitucijos, kaip valdžios siste-

mos, vaidmenį, XIX a. antrojoje pusėje JAV pasiūlė J. P. Stocktonas: „Konstitucijos yra grandinės, ku-

riomis blaiviai mąstydami žmonės save supančioja, kad nemirtų nuo savižudiškos rankos savo įtūžio

dieną.“ Finn J. E. Constitutions in Crisis. New York: Oxford University Press, 1991, p. 5.43 Žr. „A constitution for the Federation of earth“, as amended at the World Constituent Assembly in

Troia, Portugal 1991. Now being circulated worldwide for ratifi cation by the nations and people of the

earth. Distribution for ratifi cation under the direction of the World Constitution and Parliament As-

sociation and the Global Ratifi cation and Elections Network (wcpagren.org). World Constitution and

Parliament Association 8800 West 14th Ave. Lakewood, Colorado 80215 USA; žr. Robinson K. S. Th e

Constitution of Mars. Th e Martians. 1999.


kompensuoja atsirandančio viršnacionalinio pasaulinio konstitucionalizmo silpnes-

nę privalomą teisinę galią44. Atsirandantis pasaulinis konstitucionalizmas daro povei-

kį nacionalinėms konstitucijoms, kadangi kelia abejonių dėl nacionalinių valstybių

konstitucijų, geriausiai išreiškiančių suverenitetą, vaidmens. Pasaulinis konstituci-

onalizmas daro įtaką nacionaliniam konstituciniam apsisprendimui dėl savivaldos,

dalyvavimo formos, galių paskirstymo ir atstovavimo. Tarptautinėse sutartyse nusta-

tyti teisiniai standartai ir teisės normos, neturinčios privalomosios galios, gali būti

laikomi ketvirtuoju ramsčiu, kuriuo naudojantis atsirandantis pasaulinis valdžios ap-

ribojimas yra perkeliamas į nacionalinio konstitucionalizmo lygmenį kaip visuotinis

konstitucinio valdymo kriterijus.

Konstitucinio valdymo plėtimas pasauliniu lygmeniu siejasi su socialinio kons-

titucionalizmo samprata, susijusia su reguliavimo masto išplėtimu, o tai buvo viena

svarbiausių ketvirtosios kartos konstitucijų krypčių. Socialinis konstitucionalizmas

siejasi su politinio sprendimų priėmimo proceso dalyvių daugėjimu ir jų veiksmų ap-

ribojimų nustatymu45.

ES konstitucija paneigia teiginį, kad konstitucija yra nacionalinių valstybių atri-

butas, ir žymi naują konstitucinės civilizacijos etapą. Pirmą kartą istorijoje nevalsty-

binis darinys priėmė rašytinę konstituciją46. Su ES konstitucija žmonija įžengė į trečią

konstitucinės civilizacijos pakopą, kurioje konstitucinis valdymas išsiplečia už naci-

onalinės valstybės ribų.

Galima išskirti tris valdymo ir konstitucionalizmo raidos pakopas. Žmonija tūks-

tantmečius gyveno valstybėje be valdžios galias ribojančios konstitucijos. Po Vestfali-

jos sutarties ir ypač po XVIII a. paskutinių dešimtmečių, kai buvo priimtos pirmosios

rašytinės konstitucijos, jos keliems amžiams tapo nacionalinių valstybių monopoliu.

Rašytinėje konstitucijoje buvo įtvirtintas teisės viešpatavimas – teisinė forma valsty-

bei teisėtai suformuoti valdžią, pagrįstą konstitucinių ribojimų viršenybe, remiančią

teisinės ir politinės sistemos hierarchiją, nacionaliniu lygiu užtikrinančią demokrati-

nį valdymą ir apsaugančią žmogaus teises.

Nevalstybiniai dariniai, tokie kaip ES ir netolimoje ateityje – tarptautinės or-

ganizacijos, galbūt Pasaulio prekybos organizacija ir (arba) Jungtinės Tautos, įsteig-

44 Naujame straipsnyje M. Maduro siūlo trijų ramsčių struktūrą iš konstitucijų valstybės ir pasaulio kon-

tekste: Maduro M. From Constitutions to Constitutionalism: A Constitutional Approachfor Global

Governance, Lead Paper to the Workshop Changing Patterns of Rights Politics: A Challenge to a Sta-

teness?, Hamnse Institute for Advanced Studies, June, 2003, p. 9–12. 45 Žr. Teubner G. Societal Constitutionalism: Alternatives to State-centered Constitutional Th eory. Stores Lectures

2003/2004, http://www.jura.uni-frankfurt.de/teubner/.pdf.46 Puikią tezių, kad nėra domoso, kaip atsispindi Vokietijos Mastrichto sprendime, kritiką žr. Weiler J.

Th e State „über alles“, Demos Telos and the German Maastricht Decision. EUI Working Paper, RSC,

N95/19. Klasikinė Georgo Jellineko sukurta teritorijos, tautos ir suvereniteto trejybė, kaip prielai-

da parengti konstituciją, buvo paneigta. Kai kurie apibrėžimai išplėtė valstybės požymius – pridė-

jo nepriklausomybę, veiksmingą valdymą, kitų valstybių pripažinimą, gebėjimą sudaryti sutartis su

kitomis valstybėmis, valstybės aparatą, organizuotą ekonomiką, valstybių, kaip ofi cialių užsienio dip-

lomatinių pasiuntinių rezidencijų, paritetą. Žr. LTA Sect Uei Lim, Geopolitics: Th e Need to Recon-

ceptualise State Sovereignty and Security. Journal of Singapore Armed Forces, 1999, www.mindef.gov.

sg/saft i/pointer/back/journals/1999/Vol25_2f7.htm.


tos suverenių valstybių narių susitarimu išlaikant „aiškų valstybingumą“, rašytinėje

konstitucijoje, veikiančioje kartu su nacionalinėmis konstitucijomis ir sąveikaujan-

čioje su jomis, įtvirtins teisės viršenybę.

Vis dėlto ES konstitucionalizmo sėkmė paneigia dvi paprastas išvadas.

Konstitucijos priėmimas nereiškia, kad ES yra pertvarkoma į valstybę arba į visa-

vertę federaciją. Tai taip pat nereiškia, kad ES konstitucija ir pradėjęs formuotis pasau-

linis konstitucionalizmas rodo, jog imama naikinti nacionalines valstybes. Iš tik rųjų

ES konstitucija ir pasaulinis konstitucionalizmas gyvuos išvien su nacionalinių valsty-

bių konstitucijomis, jie taps galimi dėl nacionalinių konstitucinių ir teisinių sistemų ir

jų nepakeis. Maža to, nacionalinės valstybės bus pagrindinės besiplėtojančio konstitu-

cinio pliuralizmo subjektai ir veiks kartu su kitais nevalstybiniais dalyviais.

2. Kokie yra konstitucijų santykiai konstitucinio pliuralizmo sistemoje

Taikant teisinį pozityvistinį metodą, taip pat ir labiausiai ištobulintų formų, pvz.,

teisės savikūros doktriną, visos teisinės ir konstitucinės sistemos yra hierarchiškai

struktūriškai apibrėžtos ir jose yra nustatytos institucijos konfl iktams spręsti pagal

įstatymą. Teismai saugo žmogaus teises, laiduoja teisės hierarchiją ir užtikrina įvai-

rių teisės šaltinių nuostatų darną bei prievartos monopolį, kuris yra Maxo Weberio

pateikto valstybės apibrėžimo esmė. Net liberalių pažiūrų žmonės ir teisiniai mini-

malistai pripažįsta poreikį pašalinti teisinės sistemos kolizijas. Jei nėra hierarchinės

struktūros, teisinės ir konstitucinės sistemos laikomos chaotiškomis arba nesuderi-

namų ir išskaidytų teisinių taisyklių, sukurtų įvairių reguliuojančiųjų institucijų, be-

formiu konglomeratu.

Taikant tarptautinės teisės, ES teisės ir vietos teisės tarpusavio santykių forma-

vimo metodus yra suderinamos vertybės, tuo tikslu diegiant tarptautinius demo-

kratinius standartus (priėmimas, perkėlimas ir abipusis poveikis), ir nacionalinėse

teisinėse sistemose įgyvendinami tarptautinės teisės dokumentai – tai daroma na-

cionalinių parlamentų ir vykdomųjų institucijų priimtais teisės aktais. Kad būtų iš-

vengta konfl iktų, esant daugiapakopiam konstitucionalizmui išsamiai apibrėžiama,

kaip nustatomos valdžios ribos ir atskiriama jurisdikcija. Kitas būdas įgyvendinti

tarptautinius standartus, ypač žmogaus teisių srityje, yra toks, kad nacionaliniai teis-

mai pritaiko Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus

ir jų pagrindu priima nacionalinių konstitucijų pataisas. Suverenitetai sujungiami,

kad būtų apsaugotas kompetencijos pasidalijimas. Atrodo, kad formuojasi bent trys

įvairių pliuralizmo lygių sąsajų tipai. Daugiapakopis valdymas esant konstituciniam

pliuralizmui turėtų priklausyti nuo pakantumo, teisėtumo, pagrįsto bendromis ver-

tybėmis, polifoniškumu ir įvairiems konstitucinio valdymo lygmenims suteiktų galių

hierarchija. Mažiau tikėtina, kad bus taikomi teisinio perkėlimo iš vieno konstitu-

cinio lygmens į kitą derinimo, vienodinimo, jų suartinimo metodai, buvę būdingi

įvairių nacionalinių konstitucinių sistemų ir teisinių šeimų santykiams, o ne polifo-


niškumas, toleravimas, kompetencijos ir jurisdikcijų atribojimas, įvairių konstituci-

nių tvarkų hierarchijos nustatymas ir ginčų dėl vienos ar kitos tvarkos sprendimas.

3. Kaip atrodytų viršnacionalinio vieneto konstitucija

Ar viršnacionalinio vieneto konstitucija turėtų būti panaši į nacionalinės vals-

tybės konstituciją, pavyzdžiui, į ES valstybių narių konstitucijas, ar netgi tapati jai?

Laikantis primityvaus racionalizmo, ginkluoto Okkamo skustuvu, būtų ieškoma do-

kumento, peržengiančio valstybės narės ribas ir visiškai atitinkančio nacionalinės

valstybės konstitucijos formą ir turinį. Bet koks skirtumas būtų priskirtas prie argu-

mentų, kad už nacionalinės valstybės ribų negali būti konstitucijos, ir įrodymų, kad

nacionalinei valstybei priklauso rašytinės konstitucijos monopolis. Kiek nukrypus

nuo ortodoksinio požiūrio į konstituciją būtų padaryta kita išvada. Komparatyvistai

yra apibūdinę nacionalinių valstybių konstitucijų skirtumus. Jų tiek daug, kad jokios

valstybės konstitucija negali būti visiškai tapati kitos valstybės konstitucijai. Lygina-

mojo konstitucionalizmo tyrėjai, atsižvelgdami į konstitucinį monizmą, pateikė įro-

dymų, kad nėra universalių konstitucijos pavyzdžių, skirtinų visoms valstybėms, kaip

skiriami vaistai pacientams, sergantiems ta pačia liga. Visos pastangos išrasti ir par-

duoti konkretų konstitucijos modelį, kuriame politikams ir teisininkams tereikėtų

įrašyti valstybės pavadinimą, lieka iliuzija, neįgyvendinama jokio konstitucijos kūrė-

jo47. Bet dar šv. Tomas Akvinietis išmintingai kalbėjo apie principą, kad „galima pri-

imti įstatymą atsižvelgiant tiek į valstybės prigimtį, tiek į šalies papročius“48. Tokiu

atveju, jeigu valstybių konstitucijos skirsis, kokia logika vadovaudamiesi turėtume

padaryti išvadą, kad viršnacionalinė konstitucija turėtų būti tokia pat kaip nacionali-

nės valstybės konstitucija?

Iliustruodamas, kaip neturėtume žvelgti į visavertę viršnacionalinę konstituciją,

pateiksiu keletą metateisinių pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo.

J. Benthamo „Klaidų vadovėlyje“ pakartojamas senas beprecedentis argumentas,

kad jeigu kas nors neįvyko, tai niekuomet ir neįvyks, kuris, kita vertus, primena gerai

žinomą seną posakį, kad pasaulyje nėra nieko naujo, išskyrus visa ko tobulinimą atei-

tyje49. Niekuomet nebus viršnacionalinės konstitucijos, nebent ji atkartos nacionali-

nę konstituciją, pritaikytą viršnacionalinei konstitucijai.

Galima prisiminti keistą senų profesorių klaidą, praeityje darytą universitetuose.

Geriausias studento atsakymas, kurio buvo tikimasi per egzaminą žodžiu, buvo šešė-

linis atspindys to, ką dėstytojas buvo pateikęs to mokomojo dalyko vadovėlyje ar per

paskaitą. Kuo tikslesnis buvo tas atspindys, tuo aukštesniu balu buvo įvertinamas stu-

47 Profesorius Bernardas Sieganas pasiūlė įdomų eksperimentą, žr. Siegan B. Draft ing a Constitution for

a Nation or Republic emerging into Freedom. George Mason Univ. Press, Fairfax, Va. 1994.48 Žr. Aquinas Ethicus. Th e Moral Teaching of St Th omas. A Translation of the Principal Portions of the

Second part of „Summa Th eologica“. London: Granville Mansions, 1892, Q XCVI.49 Žr. Bentham J. Op. cit., p. 74–75.


dentas. Taip mąstant, viršnacionalinė konstitucija būtų nacionalinės valstybės kons-

titucijos aidas.

Galiausiai, jeigu imtume mokslą, tiriantį neatpažintus skraidančius objektus, ku-

ris jokiu būdu nėra paprastas mokslas, turėtume pritaikyti tą pačią pamoką. Jeigu kur

nors kitoje planetoje ar galaktikoje esama kitos civilizacijos, ji turėtų atrodyti visai

taip pat, kaip Žemės žmonių. Bet jeigu yra kokių nors kitų gyvybės formų, kodėl jos

turėtų būti tiksli Žemėje gyvenančios žmonių rūšies kopija? Vadinasi, viršnacionali-

nės visavertės konstitucijos pripažinimas nereiškia, kad ji turi atkartoti nacionalinės

valstybės konstituciją.

IV. IŠVADOS

Pagal ortodoksiškąjį konstitucionalizmą Lisabonos sutartis yra sui generis tarp-

tautinė sutartis. Iš jos išvalius konstitucijų frazeologiją, ji niekaip neatitinka nacio-

nalinės valstybės rašytinės konstitucijos reikalavimų. Pasvarsčius galima teigti, kad,

imant ES teisę, daugiausia pirminės teisės normos ir kai kurie reikšmingiausi Tei-

singumo Teismo sprendimai gali būti laikomi atitinkančiais konstitucinio pobūdžio

reikalavimus, esančiais konstitucinio pobūdžio ir pripažintinais nerašytinės ES kons-

titucijos pagrindu. Ji atitinka kai kuriuos norminius konstitucijos reikalavimus, ta-

čiau neatitinka politinės konstitucijos esmės.

Vis dėlto, atsisakius ortodoksiško požiūrio į konstituciją, padėtis atrodo kitaip.

Jei nekreipsime dėmesio į teisinį dogmatinį pagrindą, Lisabonos sutartis savo forma

yra tarptautinis dokumentas, bet savo esme ji yra konstitucinė. Ji pakeičia veikiančią

viršnacionalinę nerašytinę ES konstituciją, susidedančią iš steigiamųjų ES sutarčių,

kitų normų ir kai kurių Teisingumo Teismo sprendimų. Viršnacionalinė konstitucija

nėra klonuota nacionalinės valstybės konstitucija ar tiksli jos kopija, bent jau dėl skir-

tingo reguliavimo objekto, steigiamosios galios, dėl kurios atsirado, skirtumų ir dėl

skirtingų autorių – suverenios valstybės ar darinio, kuris nėra valstybė.

Kodėl tuomet turėtų būti sukurtas ir įdiegtas naujas terminas, užuot kėlus dile-

mą – konstitucija ir (arba) tarptautinė sutartis? Ar nebūtų geriau turėti specialų žodį,

suderinantį sutarties ir konstitucijos savybes?

Terminai atsiranda tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, žmonijos istorijoje jie

įgyja naujas prasmes ir naują turinį. Taip atsitiko ir konstitucijos terminui. Todėl,

užuot įdiegę naujus terminus, turinčius nekintamą reiškinio, kurį jie apibūdina, tu-

rinį, turėtume kurti senų terminų naują turinį, tiesiogiai susijusį su naujais dinami-

niais procesais.

Šių dienų termino „konstitucija“ prasmė, jį siejanti su nacionalinės valstybės

konstitucija, taikyta keletą amžių, bet, žinoma, tai nereiškia, kad jeigu taip buvo pra-

eityje, bus ir ateityje. Lotyniškas terminas, sukurtas keturių rūšių Romos imperatorių

teisės aktams apibūdinti, skiriasi nuo to, kuriuo apibūdinama nacionalinės valsty-

bės rašytinė konstitucija. Aišku, tai, kad terminas neišnyko kartu su Romos impera-


toriaus institucija, nereiškia, jog jis ateityje niekuomet nebus pakeistas. Ortodoksų

konstitucionalistų, kurie lieka ištikimi nacionalinės valstybės konstitucijai ir nesu-

tinka termino „konstitucija“ vartoti viršnacionalinei teisinei tvarkai apibūdinti, su-

glumimą galima palyginti su įsivaizduojama Romos piliečio, ieškančio imperatoriaus

konstitucijos reikšmės nacionalinės valstybės rašytinėje konstitucijoje, reakcija.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Urbanavičiūtė

THE LISBON TREATY WITHIN AND WITHOUT CONSTITUTIONAL

ORTHODOXY

Prof. Evgeni Tanchev

Justice of the Constitutional Court of the Republic of Bulgaria,

Member of the Venice Commission of the Council of Europe

Summary

Th e author presents his view on Lisbon Treaty in this article. Within constitutional orthodoxy the

Lisbon Treaty is a sui generis international treaty. Aft er its lustration from the constitutional phraseology

it by no means complies with the requirements of a written constitution of a nation state. Speculation

might lead to the elaboration of a thesis that within the corpus of EU law – mostly norms from primary

law and some of the seminal decisions of the ECJ might be considered to meet the requirements of

constitutional entrenchment, have constitutional character and should be considered as a core of the

unwritten EU constitution. Although matching some of the requirements of a normative constitution it

fails to satisfy the merits of a political constitution.

However things look diff erent without constitutional orthodoxy. Leaving the legal dogmatic

ground aside, the Lisbon Treaty is an international instrument in its form but according to its substance

has a constitutional character. It is amending the acting supranational unwritten EU constitution

represented by the founding EU treaties, other norms and some of the ECJ decisions. A supranational

constitution is not a clone or replica of a nation state constitution at least for the diff erence of the object

of their regulation, the diff erence in the constituent power they originate from and the diff erence of their

authors – a sovereign state or non state entities.

Why then a new term should be coined and introduced, instead of posing dilemmas constitution

and/or international treaty? Wouldn’t it be better to have a special word blending the qualities of a treaty

and a constitution? Terms evolve in time and place and they acquire new meanings and substance in

the history of mankind. So it seems to be with the term constitution as well. Consequently instead of

introducing new terms with a static content of phenomena they refl ect we should turn to inventing new

contents in the old terms which should be made relevant to the new dynamic processes.

206206

TEISINGUMO SAMPRATA IR

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS

TEISMAS

Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir

administracinės teisės katedra

ĮVADAS

Antropologinė teisingumo tema yra turbūt viena seniausių ir sudėtingiausių.

Archetipinė moralinė-fi losofi nė teisingumo samprata siejasi su tokiomis sąvokomis

kaip tiesa, teisybė, lygybė, gėris ir ji yra senesnė už teisės sampratą. Šiaip ar taip, šian-

dien teisingumą galima suprasti bent jau dvejopai: kaip moralinį-fi losofi nį ir kaip tei-

sinį-socialinį reiškinį, tačiau nekyla abejonių, kad šios dvi sampratos yra neatsiejamai

tarpusavyje susijusios, o teisingumas kaip teisinis principas negali būti suprantamas

be moralinės-religinės-fi losofi nės teisingumo dimensijos. Visų pirma pasistengsiu

trumpai atskleisti mitinę-fi losofi nę teisingumo sampratą, o paskui ją pritaikyti teisi-

niam principui. Nors žmonės iš prigimties turi teisingumo pojūtį, jį apibrėžti (kaip

ir kitas didžiąsias tiesas) galima nebent via negativa būdu, t. y. lengviau pasakyti, kas

yra neteisinga, nei apibrėžti tai, kas teisinga. Tai tinka tiek moralinei-fi losofi nei, tiek

teisinei-socialinei teisingumo sampratai.

Svarstant teisingumo sampratą būtų galima prisiminti šv. Tomo Akviniečio pa-

siūlytus tris pažinimo (žinojimo) lygmenis: synderesis, sapientia ir scientia. Synderesis

(gr. bendrasis žinojimas) – tai bendriausių moralinių ir praktinių principų suvoki-

mas, sapientia (lot. išmintis) – tai įgytas žinojimas, susijęs su asmens pasaulėžiūra, o

scientia (lot. žinojimas, mokslas) – tai įgytas empirinis žinojimas, susijęs su praktišku

žinių pritaikymu1. Remiantis šiuo skirstymu galima teigti, kad teisingumo samprata

synderesis, arba pačia bendriausia prasme (gėris ir blogis), daugelyje kultūrų ir civili-

zacijų yra panaši, o teisingumo samprata sapientia, arba pasaulėžiūros, plotme, pvz.,

dėl mirties bausmės, nėštumo nutraukimo ir eutanazijos, gali skirtis ne tik islamo,

hindi ir krikščioniškosios kultūros tradicijos areale, bet ir – pagal išpažįstamas verty-

bes – pačioje vakarietiškoje pliuralistinėje visuomenėje. Dar didesnis susiskaldymas

atsiranda praktiškai taikant teisingumą konkrečiam atvejui scientia prasme. Tačiau

būtina pabrėžti, kad čia kalbama ne apie tris skirtingus teisingumus, bet apie tą patį

teisingumą, o šios trys jo plotmės yra viena su kita susijusios, nes būtent fi losofi -

nė-pasaulėžiūrinė teisingumo samprata lemia daugiau ar mažiau teisingo sprendimo

priėmimą konkrečiu atveju. Patogumo dėlei šiame straipsnyje dažniausiai bus skiria-

1 Žr., pvz., Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995, p. 78–82.

◆ TEISINGUMO SAMPRATA IR LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS 207

mi tik du teisingumo lygmenys: sapientia kaip bendra abstrakti samprata ir scientia

kaip žyminti konkretaus atvejo ar bylos teisingą išsprendimą2.

Teisingumo sampratos (ne apibrėžimo) ieškant senųjų civilizacijų, būtent Egip-

to ir antikos, mituose, kaip seniausiose mums prieinamos civilizacijos ištakose, visų

pirma galima analizuoti teisingumą synderesis ir sapientia prasmėmis, t. y. bendrųjų

gėrio ir blogio principų bei pasaulėžiūros plotme3.

1. MITINĖ TEISINGUMO SAMPRATA

Senovės kultūrose ir civilizacijose teisingumas iškyla visų pirma kaip mitinė-re-

liginė kategorija. Teisingumas yra vienas svarbiausių Dievo (dievų) religinių priesakų

žmogui. Mitologijoje teisingumas kyla iš dievų ir tiesiogiai su jais siejasi. Pavyzdžiui,

Babilono valdovo Hamurapio teisyne (kodekse) pažymėta, kad teisės įsteigimo ir tei-

singumo šaltinis yra vienas svarbiausių Babilono dievų – Mardukas. Čia Babilono

karalius ne tik nurodo dieviškąją teisingumo kilmę, bet ir prisistato kaip dievų iš-

rinktas įgyvendinti ir palaikyti teisingumą žemėje. Karalius prisistato kaip „norintis

garantuoti valstybėje teisingumą [šrift u išskirta šio straipsnio autoriaus. – V. A. V.],

kad stip rieji neatimtų teisių iš silpnųjų <...>“. Jis taip pat teigia: „Kadangi Mardukas

mane paskyrė nustatyti teisę ir vadovauti valstybei, aš nustačiau šią teisę ir teisingumą

žmonių gerovei <...>.“4 Taigi jau daugiau kaip prieš tris tūkstančius metų teisingumas

buvo pristatytas kaip vienas pagrindinių teisės uždavinių ir žemiškosios valdžios įtei-

sinimo šaltinių, kylantis iš aukščiausiojo, arba dieviškojo, autoriteto. Čia taip pat būtų

galima paminėti Iranėjų karūnos knygą („Dievas <...> dėl teisingumo sukūrė karalių,

idant teisingumas būtų įvykdytas, o neteisybė būtų panaikinta“) ir Mesopotamijos Li-

pitištarą (II tūkst. pr. Kr.), teigusį, kad dievai Anu ir Enlilis pašaukė valdovą sukurti

teisingumą Šumerijoje ir Arkadijoje5.

Čia būtų įdomu paminėti senovės Egipto maat – tam tikros pasaulio tvarkos –

sampratą. Pagal šią sampratą žmogus savo gyvenime privalėjo laikytis dievų nusta-

tytų taisyklių6. Maat buvo tam tikra pirmykštė žmogaus pilnatvės būsena, o faraonas

privalėjo užtikrinti, kad žmonės savo gyvenime laikysis šių dieviškosios tvarkos tai-

syklių. Maat samprata apėmė ir tarnavimą dievams siaurąja kulto prasme (pvz., įvai-

rios kulto apeigos), ir socialinio teisingumo įgyvendinimą, o tai kartu su pirmuoju

2 Tokį pasirinkimą lėmė ir tai, kad pažinimo lygmenų skirstymo į scientia ir sapientia dichotomija ran-

dama ir Augustino darbuose. Žr. Augustine. De Trinitate. Brooklyn: New City Press, 1991 (transla tion

by E. Hill, OP).3 Lietuvos teisės mokslo diskurse teisingumo sampratą plačiausiai yra nagrinėjęs L. Baublys; žr. jo mo-

nografi ją Antikinė teisingumo samprata ir jos įtaka Vakarų teisės tradicijoje. Vilnius: Mykolo Romerio

universitetas, 2005.4 Cit. iš: Gambaro A. Alcuni problemi in tema di diritto e giustizia nella tradizione giuridica occidenta-

le. Annuario Filosofi co Europeo: Dirrito, giustizia e interpretazione (a cura di Jacques Derrida e Gianni

Vattimo). Biblioteca di Cultura Moderna. Laterza, 1998, p. 64.5 Cit. iš: Roux J.-P. Karalius: Mitai ir simboliai. Vilnius: Aidai, 2007, p. 125–126.6 Žr., pvz., Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys. Vilnius: Aidai, 1997, p. 24–25.

Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis ◆208

aspektu galėtų būti suprantama kaip maat įgyvendinimas plačiąja prasme. Tačiau šie

maat reikalavimai Egipte buvo skirti visų pirma faraonui, kaip dievų atstovui žemė-

je, ir žyniams. Paprastų žmonių vaidmuo įgyvendinant ar vykdant maat galėjo būti

suprantamas nebent kaip tam tikrų moralės taisyklių laikymasis. Kaip teigia vokie-

čių egiptologas Janas Assmanas, „maat paprastiems žmonėms greičiausiai reiškė tik

tam tikrą viltį ir kasdienes pastangas“7. Svarbu, kad maat Egipto ikonografi joje buvo

vaizduojama ir kaip teisingumo deivė. Jos vaidmuo buvo ypač svarbus pomirtinia-

me gyvenime, nes po mirties balzamuotą žmogų (visų pirma tai taikoma faraonams)

atvedus į teismo salę jo širdis būdavo sveriama svarstyklėmis: vienoje jų lėkštelėje

būdavo padedama žmogaus širdis, o kitoje – Maat simbolizuojanti plunksna, ir „mi-

rusiojo laimė, jei svarstyklėse būdavo pusiausvyra“8.

Būtina paminėti graikų teisingumo deivę Temidę, vaizduojamą panašiai kaip ir

egiptiečių Maat – su raiščiu ant akių, vienoje rankoje ji turi kalaviją, o kitoje – svarstyk-

les. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Temidė, nors ir siejama su pačia mitinės grai-

kų kosmologijos pradžia, nepriklausė svarbiausių graikų dievų arealui. Kaip ir Egipto

mitologijoje, Temidės įrankiai dažniausiai siejami su pomirtinio teismo simboliais,

tačiau šie teisingumo simboliai būtent graikų kultūroje aiškiausiai išreikšti, todėl jais

pasinaudojant galima pamėginti rekonstruoti graikų teisingumo sampratos bruožus,

pavyzdžiui: sąžiningumas ir nešališkumas asmenų atžvilgiu (raiščio ant akių simbo-

lis), valdžia-galia, jos veiksmingumas (kalavijo simbolis), asmeninė atsakomybė bei

objektyvumo ir tiesos, kaip interesų pusiausvyros, siekis per įpareigojimą „pasverti“

ir vertinti visus įrodymus (svarstyklių simbolis). Kadangi graikų mitologijoje Temi-

dė galėdavo išpranašauti ateitį, graikų teisingumo sampratą galima sieti ir su ateities

numatymu. Be to, kartais teisingumas graikų mitologijoje siejamas ne tik su Temide,

bet ir su Apolonu (kaip visos „teisinės“ tvarkos, teisingumo ir pranašysčių saugotoju)

ir jo dvyne seserimi Artemide (kuri buvo laikoma ir skaistumo bei nekaltumo saugo-

toja). Tiek Apolonas, tiek Artemidė, skirtingai nei Temidė, buvo vieni populiariausių

graikų dievų, susiję su teisingumo įgyvendinimu konkrečiose gyvenimo situa cijose.

Be to, su Apolonu, kuris yra savo tėvo Dzeuso įstatymo (nomos) sergėtojas, randa-

si žmogaus gebėjimas suprasti savo pažinimo ribas. Taigi Graikijos mitologijoje at-

sispindi begalinis ir nuolatinis teisingumo troškulys, o Apolono nomos dažnai yra

dviprasmiškas, kaip ir Delfų orakulų pranašystės9.

Manytina, mitologinė teisingumo samprata gali būti plačiausiai rekonstruota

remiantis graikų mitologija ne tik dėl jos artumo mums laiko atžvilgiu, bet ir dėl

gausaus rašytinio ir archeologinio-kultūrinio palikimo. Kartu reikia pripažinti, kad

graikų teisingumo sampratai įtakos turėjo Egipto kultūros palikimas ir tai, kad ji buvo

gana sudėtinga ir nevienareikšmė. Teisingumas, personifi kuotas teisingumo deivėje

7 Assman J. Egipet: teologija i blagočestie rannei civilizacii. Moskva, 1999, s. 217–218.8 Kurth D. Senovės Egiptas. Serija „Kas yra kas“. Vilnius: Mūsų knyga, 2005, p. 40.9 Apie graikų mitologiją taip pat žr., pvz., Estin C., Laporte H. Graikų ir romėnų mitologija. Vilnius:

Mūsų knyga, 2005.


Temidėje (sapientia prasme), legitimuojamas ir kildinamas iš aukščiausiosios steigia-

mosios (dieviškosios) valdžios, jis sietinas su sąžiningu ir nešališku asmenų vertini-

mu, asmenų lygybės idėja (nors ir ne šiandienine prasme), asmeninės atsakomybės

samprata, objektyvumo ir tiesos nustatymo kriterijais; šioje sampratoje taip pat ga-

lima įžvelgti ir valdžios veiksmingumo požymių, ir pastebėti teisingumo sąsajų su

prievartos priemonių taikymu. Įdomu ir tai, kad Temidės svarstyklės simbolizuo-

ja įvairių interesų ir principų pusiausvyros siekį bei tam tikrą „įrodymų“ atrinkimą

ir argumentų svarstymo („svėrimų“) procesą ar procedūrą, padedančią pasiekti tei-

singumą. Tuo tarpu teisingumas, kuriam atstovauja Apolonas, rodo teisingumo pri-

klausomybę nuo „objektyviosios teisės“ ar teisinės sistemos buvimo ir jo sąsajas su

pranašysčių nevienareikšmiškumu bei jų interpretavimu. Apibendrinant būtų galima

teigti, kad teisingumas senovės mituose buvo suprantamas tiek turinio, tiek formos ir

proceso prasme. Analogišką teisingumo sampratos suskirstymą ir minėtus požymius

bus galima išskirti ir fi losofi nėje, ir teisinėje teisingumo sampratoje.

2. FILOSOFINĖ TEISINGUMO SAMPRATA

Filosofi joje teisingumo samprata taip pat yra viena svarbiausių. Graikai teisingu-

mą laikė viena iš žmogaus dorybių (be kitų trijų dorybių: tvirtumo, nuosaikumo ir iš-

minties). Platonas, iš pradžių teisingumą siejęs su išminčių fi losofų valdymu, vėliau

į pirmą vietą vis dėlto iškėlė įstatymo laikymąsi10. Aristotelis teisingumą taip pat su-

siejo su lygybe ir įstatymų laikymusi, tačiau svarbiausia, kad jis teisingumą suskirstė

į dvi pagrindines rūšis, kurios jau nuo ankstyvųjų viduramžių lotyniškai vadinamos

iustitia directiva (ji reiškiasi per iustitia commutativa ir iustititia correctiva) ir iustitia

distributiva. Iustitia directiva – tai tiesioginis, arba atlyginamasis, teisingumas, galin-

tis pasireikšti dviejų asmenų civiliniuose santykiuose, pavyzdžiui, kaip reikalavimas

grąžinti skolą ar tesėti žodį (iustitia commutativa), arba baudžiamojoje teisėje, t. y.

visuomenės ir asmens santykiuose, kai visuomenė turi teisę nubausti konkretų savo

narį, šiam pažeidus bendrojo elgesio taisykles (iustitia correctiva). Pasak Aristotelio,

įgyvendinant tiesioginį, arba atlyginamąjį, teisingumą visi žmonės yra traktuojami

vienodai lygiai (aišku, ne šiuolaikine lygybės prasme), o taikant iustitia distributiva,

arba paskirstomąjį teisingumą, skirstant visuomenines gėrybes (pvz., turtą, garbę ir

kt.) galima atsižvelgti į konkretaus asmens kilmę, jo statusą ar nuopelnus valstybei ir

pripažinti tam tikrą nelygybę asmenų atžvilgiu arba „proporcinę“ lygybę. Ankstyvai-

siais viduramžiais šv. Tomas Akvinietis, interpretuodamas Aristotelį, šiam priskyrė

ir trečiąją teisingumo rūšį – iustitia legalis, arba teisėtumo teisingumą, kuris supran-

tamas kaip visuotinė prievolė visiems be išimties laikytis įstatymų11. Taigi Aristotelis

teisingumą analizavo fi losofi ne synderesis-sapientia plotme ir nors siejo jį su kitomis

dorybėmis, pavyzdžiui, asmenų lygybe, iš šiuolaikinės perspektyvos galima konsta-

10 Baublys L. Op. cit., p. 126.11 Ibid., p. 156.


tuoti, kad jis nesiekė teisingumui suteikti kokio nors aiškesnio substancinio turinio

(aiškino jį per via negativa), bet iškėlė procedūrinio teisingumo sampratą (reikalavi-

mas laikytis įstatymų). Aišku, nenorima parodyti Aristotelį buvus fi losofą „forma-

listą“, nes jis pripažino, kad virš „teisėtumo teisingumo“ (gr. dike) esama aukštesnio

teisingumo, kurį kildino iš nešališkumo ir sąžiningumo dorybės (gr. epieikeia), vis

dėlto šio, aukštesniojo, teisingumo taikymą Aristotelis laikė tam tikra bendros taisyk-

lės išimtimi.

Viduramžiais teisingumas buvo kildinamas iš dieviškojo autoriteto, jam pripažin-

tas tam tikras ontologinis turinys. Nuo XVIII a. teisingumas buvo siejamas su prigim-

tinių teisių koncepcija, kildinamas iš visuomeninės sutarties (iš jų garsiausia – Johno

Rawlso teisingumo teorija), dar vėliau plėtotos teisingumo kaip teisingo gėrybių pa-

skirstymo (pvz., Karlas Marxas) ir kitos teorijos12. Tačiau šiame straipsnyje daugiausia

dėmesio bus skiriama dviejų šiuolaikinių fi losofų – dekonstrukcinės fi losofi jos kūrėjo

Jacques,o Derrida (1930–2004) ir hermeneutinės fi losofi jos atstovo Gianni

,o Vattimo

(g. 1936) teorijoms, be kita ko, ir dėl to, kad jie savo teorijose pripažįsta teisingumo ir

teisės neatsiejamumą bei tarpusavio ryšį. Antai J. Derrida pabrėžia, kad, viena vertus,

teisingumas negali būti tapatinamas su (objektyviąja) teise, nes jis šią pranoksta, o kita

vertus, teisingumas yra neatsiejamas nuo teisės garantuojamos jėgos ir prievartos, nes,

norėdamas toks išlikti, teisingumas turi būti įgyvendintas. Kitais žodžiais tariant, neįgy-

vendintas teisingumas negali būti vadinamas teisingumu, o jo įgyvendinimas visuomet

siejasi su jėga ir net prievarta, – tai etimologiškai puikiai patvirtina angliškas terminas

to en-force the law. Todėl galima teigti, kad nors teisės ir teisingumo reiškiniai yra skir-

tingi, be teisės negali būti ir teisingumo, nes jam būtinas teisės garantuojamas įgyven-

dinimo užtikrinimas, o teisei taip pat būtinas teisingumas, kuriuo ji grindžiama13.

Perfrazuojant J. Derrida išvardytas tris aporijas (gr. aporia – padėtis be išeities),

teisingumas dekonstrukcinės fi losofi jos kontekste visų pirma iškyla kaip poveikis da-

barčiai per jo nukreiptumą į ateitį. Šis į ateities perspektyvą orientuotas teisingumas

(ir teisė) pasirodo kaip performatyvumas ir retrospektyvumas, kurio esmė ta, kad, pa-

vyzdžiui, naujas teisės aktas dažnai įsteigiamas retrospektyviai iš ateities perspekty-

vos. Teisės fi losofi jos kontekste galima teigti, kad, pasak J. Derrida, teisės aktas, kaip

ir, pavyzdžiui, kalbos aktas, turi performatyviąją struktūrą, dėl kurios teisė dažnai

veikia ex-post facto, t. y. jau iš ateities ir galios perspektyvos retrospektyviai stengia-

si paaiškinti, pagrįsti, pateisinti, įteisinti patį steigimo aktą (pvz., konstitucijai priimti

taikomos dar negaliojančios konstitucijos nuostatos) bei reinterpretuoti daug anks-

tesnius įvykius ir faktus atsižvelgiant į naująjį, „teisingesnį“, teisės aktą (pvz., naują

konstituciją). Taip buvo, pavyzdžiui, Prancūzijoje priimant Žmogaus ir piliečio tei-

12 Plačiau apie socialinio teisingumo teorijas žr., pvz., Barry B. Teisingumo teorijos. T. I: Socialinio teisin-

gumo traktatas. Vilnius: Eugrimas, 2002. Šiame straipsnyje šiuolaikinė dialogo fi losofi ja nuo M. Bu-

berio (1878–1965) iki J. Habermaso (g. 1929) nebus aptariama. 13 Derrida J. Force of Law: Th e „Mystical Foundation of Authority“. Deconstruction and the Possibility of

Justice. Routledge, 1992, p. 5–7.


sių deklaraciją, JAV – Konstituciją arba jos Pataisą dėl vergovės panaikinimo, Lietu-

voje (istorinio teisingumo kontekste) – 1918 m. vasario 16 d. arba 1990 m. kovo 11 d.

aktus. Tokiu aktu įsteigiama tai, ko dar nėra, bet įsteigiama taip, kad tai, kas dar tu-

rės būti sukurta, aprašoma tarsi jau egzistuotų. Šiuo atveju J. Derrida gana radikaliai

teigia, kad kiekviename naujame teisingame sprendime „yra nepaisoma dialektikos“,

jis nekyla iš teisės, t. y. iš anksčiau galiojusių taisyklių, precedentų ir žinių, o yra grin-

džiamas teisės performatyvumo galia14.

Antroji teisingumo sapientia plotmės aporija, pasak J. Derrida, reiškiasi tuo, kad

priimdami kokį nors sprendimą visuomet rizikuojame ir niekuomet negalime būti

tik ri, jog priėmėme teisingą sprendimą, nes teisingumas yra niekada nesibaigiantis

procesas. Kitais žodžiais tariant, kai priimame (mūsų manymu, teisingą) sprendimą,

šis sprendimas nuo pat priėmimo momento jau „rizikuoja“ nebebūti teisingas, nes

nėra tokio momento, kada sprendimas gali būti vadinamas galutinai ar visiškai tei-

singu; sprendimo priėmimo metu teisingumas tarsi išsprūsta iš mūsų rankų15. Tai tei-

singumas, kuris transformuoja, „peržengia“ visą teisės pagrindą ir sampratą, nes jis

tarsi „nerandamas dabartyje“, o gali pasirodyti tik laukimo horizonte kaip begalinis

ir niekada nepasiekiamas kitas ir kaskart vis kitoks.

Tačiau, nepaisant teisingumo nepasiekiamumo sapientia plotme, nuolat turime

priimti kasdienius sprendimus vykdydami teisingumą scientia prasme. Todėl J. Derri-

da, pristatydamas trečiąją teisingumo aporiją, teigia, jog tam, kad teisėjo sprendimas

būtų teisingas, jis, nagrinėdamas konkrečią bylą ir dėl jos priimdamas konkretų in-

dividualų sprendimą, turi ne tik formaliai remtis galiojančia teisės norma, bet ir tar-

si iš naujo patvirtinti šios normos galiojimą, patikrinti jos vertę, ją reinterpretuoti,

nes kiekvienas sprendimas yra kitas ir skirtingas. O tokiam reinterpretavimui reika-

lingas galiojančios teisės nuostatos „dekonstravimas“ arba jos galiojimo suspendavi-

mas (gr. epochē). J. Derrida manymu, kitaip neįmanoma priimti teisingo sprendimo

konkrečioje byloje, nes sprendimas, kuris bus priimtas neatsižvelgiant į sprendimo

kitoniškumą, bus ne laisvai priimtas teisingas sprendimas, o tiesiog „užprogramuotas

apskaičiavimas“. Laikantis šios J. Derrida logikos galima sakyti, kad pastangos priim-

ti teisingą sprendimą nekyla vien iš teisės per se, tai nėra teisė, bet yra kažkas, kas ska-

tina siekti teisingumo16. Taigi, minėtas teisės nuostatos galiojimo suspendavimo, arba

epochē, judesys parodo ne tik teisingumo ir teisės netapatumą, bet ir „teisingumo

troškimo“ atsiradimo aporiją arba nepaaiškinamumą. Čia J. Derrida yra daug katego-

riškesnis nei, pvz., Aristotelis, kuris pripažino aukštesnį teisingumą tik bendros taisy-

klės išimtimi, ar Herbertas Lionelis Adolphus Hartas (1907–1992), kuris teisingumo

įgyvendinimo sudėtingumą taip pat pripažino tik „sudėtingoms“ byloms (angl. hard

cases), bet ne „paprastosioms“17.

14 Plg. ibid., p. 26–28.15 Plg. ibid., p. 24–25.16 Ibid., p. 22–24.17 Hart H. L. A. Teisės samprata. Vilnius: Pradai, 1997.


G. Vattimo, kaip ir J. Derrida, parodo teisingumo ir teisės abipusį ryšį ir pripažįs-

ta, kad teisingumas be teisės yra bejėgis, o teisė be teisingumo tėra prievartos priemo-

nė. Kartu jis postmoderniškai nepripažįsta substancinio teisingumo turinio. Tačiau jei

nėra teisės substancinio teisingumo, kaip tuomet išvengti teisės virsmo grynai prie-

vartos priemone (prisiminkime dvejopą teisės pobūdį)? Čia G. Vattimo, kaip fi loso-

fi nės hermeneutikos atstovas, skirtingai nei J. Derrida, pasiūlo teisingumo problemą

spręsti hermeneutiškai, t. y. pasinaudojant teisės interpretacija. Pasak G. Vattimo, bū-

tent pasinaudodama interpretacija (pliuralistinėje visuomenėje), o ne metafi zika,

teisė gali įgyvendinti teisingumą. Pavyzdžiui, teisėjai, įgyvendindami teisingumą, da-

lyvauja tam tikrame dialoge kartu su šalimis, jų advokatais, prokurorais, ekspertais

ir kitais proceso dalyviais. Būtent teksto interpretacija padeda užmegzti tą dialogą18.

Nors, kaip minėta, G. Vattimo atmeta metafi zinio ar substancinio teisingumo sampra-

tą ir jai priešpriešina „atvejo“ teisingumą, vis dėlto jis pabrėžia, jog toks teisingumas

nereiškia, kad bet koks interpretavimas yra teisingas. Todėl interpretavimas neturėtų

būti savavališkas ar arbitralus – jis turėtų gerai įsikomponuoti konkrečioje visuome-

nėje esančiame istoriškai įsišaknijusiame interpretavimo tinkle. Šis interpretavimo

tinklas pateisina vienas, bet atmeta kitas interpretavimo galimybes, todėl nepriklauso

vien nuo teisininkų ir teisėjų, bet yra visos visuomenės ir jos institucijų pripažintas19.

Taigi, pasak G. Vattimo (skirtingai nei teigiama J. Derrida dekonstrukcinėje teorijo-

je), teisingumas postmodernioje pliuralistinėje dialogo visuomenėje yra neatsiejamas

nuo minėto „istoriškai pagrįsto“ teisės interpretavimo, o tai labiau primena anglo-

saksiškąją common law precedentinę teisės ir teisingumo sampratą. Kitais žodžiais

tariant, hermeneutinė teisingumo samprata nėra grynai procedūrinė, nes pagal ją pri-

pažįstamas tam tikras (tegul ir kintantis) jo turinys, atsirandantis ir besišaknijantis

tradicijoje. „Atvejo teisingumas“ hermeneutinėje fi losofi joje sapientia plotme tiesio-

giai siejasi su tinkama procedūra teisingam konkrečiam sprendimui priimti (proce-

dūrinis teisingumas), tačiau, kita vertus, šis „atvejo teisingumas“ nėra tabula rasa ir

turinio požiūriu, nes jo turinys priklauso nuo konkrečios visuomenės ir kultūros tra-

dicijos nulemtų reikšmių.

Apibendrinant šią trumpą antikinės ir šiuolaikinės fi losofi jos teisingumo apžval-

gą galima konstatuoti:

i) fi losofi joje, kaip ir mitologijoje, teisingumas visų pirma vertinamas bendrąja

pasaulėžiūrine, arba sapientia, prasme;

ii) postmodernistinėje fi losofi joje, viena, pabrėžiamas teisingumo ir teisės ne-

atsiejamumas bei tarpusavio priklausomybė, o antra, „atvira“ teisingumo struktūra,

kylanti tiek iš teisingumo sampratos begalinio kitoniškumo ir performatyvumo, tiek iš

jos hermeneutinio interpretacinio pobūdžio. Tai reiškia, kad teisingumas peržengia

teisės nustatytas ribas, o „teisingumo troškimas“ peržengia grynosios teisės ribas;

18 Vattimo G. Fare giutizia del diritto. Annuario Filosofi co Europeo. Diritto, giustizia, interpretazione,

p. 278.19 Ibid., p. 290.


iii) antikos fi losofi joje teisingumui, kaip asmens dorybei, pripažįstamas tam

tik ras turinys, susiejamas su kitomis dorybėmis ir asmenų lygybės principu, o post-

modernistinėje fi losofi joje vyrauja procedūrinio teisingumo samprata, pagal kurią tei-

singumui nepripažįstamas substancinis turinys. Kita vertus, būtina pažymėti, kad,

pavyzdžiui, hermeneutinė teisingumo samprata nėra reliatyvistinė anything goes

prasme. Antai G. Vattimo (ir Hanso Georgo Gadamerio) suformuluotame „istorinia-

me interpretavimo tinkle“ galima atpažinti tam tikrą reikšmių hierarchiją, nulemtą

konkrečios visuomenės kultūrinės ir institucinės tradicijos;

iv) šiuo požiūriu fenomenologinė hermeneutinė teisingumo samprata atitinka ir

„negatyviosios teologijos“ (via negativa) principus, pagal kuriuos teisingumas galėtų

būti suprantamas kaip neteisingumo antipodas;

v) kadangi, viena vertus, teisingumo samprata peržengia formalias teisės galio-

jimo ribas, o kita vertus, kiekvienas sprendimas yra skirtingas ir nepakartojamas,

siekiant priimti teisingą sprendimą yra neišvengiamai būtinas teisės galiojimo feno-

menologinio „suspendavimo“ judesys.

3. TEISINĖ TEISINGUMO SAMPRATA IR LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIS TEISMAS

Kaip matyti, teisingumas yra daugiareikšmė kategorija, besireiškianti įvairiose

mūsų gyvenimo srityse, todėl teisingumas yra vienas svarbiausių fi losofi jos, teologi-

jos, ekonomikos ir kitų socialinių mokslų principų ir tyrimo objektų. Remiantis pir-

miau plėtotomis J. Derrida ir G. Vattimo mintimis, jau iš antikinės Romos mums

ataidinčią sentenciją šiandien nesuklystume perfrazuodami kaip iustitia est funda-

mentum iuris. Todėl šiuolaikinės Lietuvos teisinėje sistemoje teisingumo principas

yra įrašytas ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija), bet ir

daugybėje įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų, tad jis gali būti laikomas bendruoju

principu, pagrindžiančiu visą mūsų teisinę sistemą. Tuo tarpu Konstitucijoje ir pro-

ceso įstatymuose teisingumas visų pirma minimas kaip teismo veiklos sinonimas bei

teismo proceso pagrindas ir tikslas20. Tokia yra ir dažniausiai pasitaikanti Lietuvos

teisės mokslininkų nagrinėjama teisingumo samprata. Tačiau, kita vertus, Lietuvos

teisinėje sistemoje numatyta, kad laikytis teisingumo ir jį įgyvendinti turi ne tik tei-

sėjai, bet ir valstybės tarnautojai bei politikai, nes teisingumas įstatymuose įrašytas

kaip jų veiklos ir elgesio principas21. Be to, teisingumo principas įtvirtintas ir mate-

rialinės teisės kodeksuose. Pavyzdžiui, 1999 m. Lietuvos Respublikos administraci-

nių teisės pažeidimų kodeksas buvo papildytas 301 straipsniu, kuriame konstatuota,

kad organas (pareigūnas), priimdamas nutarimą dėl administracinių teisės pažeidi-

20 Pavyzdžiui, Konstitucijos 109 straipsnis: „teisingumą vykdo teismas“, „teismai, vykdydami teisingu-

mą, yra nepriklausomi“.21 Žr. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnį, Valstybės politikų elgesio kodekso 4

straipsnį.


mų, turi teisę atsižvelgti į teisingumo (ir protingumo) kriterijų ir skirti mažesnę nei

sankcijoje numatytą nuobaudą arba visai jos neskirti. Panašiai ir priėmus 2000 m.

Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą jo 1.5 straipsnyje buvo įtvirtintas teisingumo

(bei protingumo ir sąžiningumo) principo taikymas ne tik teismuose nagrinėjant iš

civilinių santykių kylančias bylas – šie principai turi būti ir bet kokių civilinių teisi-

nių santykių pagrindas.

Kaip minėta, teisingumas turėtų būti laikomas bendruoju ir pirminiu, o ne ša-

kiniu teisės principu, nes jis ne tik yra įtvirtintas Konstitucijoje – iš jo kyla ir pati

Konstitucija, jo taip pat privalo būti „persmelkta“ visa mūsų visuomeninė valstybinė

santvarka ir teisinė sistema. Konstitucijos tekste teisingumas iškyla bendrąja pasau-

lėžiūrine prasme, be to, čia įvairiais atspalviais atsiskleidžia ir teisingumo sampratos

daugiareikšmiškumas. Visų pirma teisingumas minimas preambulėje – čia susiejamas

su pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės kūrimu; pagal Konstitucijos 23 straips-

nį jis yra nuosavybės teisių apsaugos garantas; 31 ir 82 straipsniuose teisingumas sie-

jamas su sąžiningumu ir bešališkumu (plg. angl. fairness ir equity); 48 straipsnyje jis

pripažįstamas tam tikra socialinių teisių užtikrinimo garantija; 135 straipsnyje teisin-

gumas iškyla kaip tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principas ir pagrindas;

32, 109 ir 112 straipsniuose jis įtvirtintas kaip procesinis principas ir teismo veiklos

sinonimas. Kaip jau buvo minėta, tokia teisingumo, kaip teisės principo, samprata la-

biausiai įsitvirtinusi mūsų teisės tradicijoje22.

Taigi, teisingumas kontinentinėje teisės tradicijoje yra teismo proceso principas

visų pirma todėl, kad tariama, jog teismai ne tik sprendžia asmenų konfl iktus – jie tai

daro vykdydami teisingumą. Neatliekant išsamaus istorinio tyrimo galima pasaky-

ti, kad dabar Lietuvoje vyraujantis teisinis mąstymas apie teisingumą yra paveldėtas

iš sovietinio formalaus pozityvistinio požiūrio į teisingumą visų pirma kaip teisėtu-

mą. Kitais žodžiais tariant, teismo įpareigojimas vykdyti teisingumą remiantis teisine

sąmone suprantamas išimtinai kaip įpareigojimas bylas nagrinėti remiantis galiojan-

čia teise ir joje numatytu procesu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad toks formalus

teisinio mąstymo pozityvizmas yra ne vien posovietinės erdvės reiškinys, bet ir dau-

gumos civilinės arba kontinentinės teisės tradicijos šalių pozityvistinės pasaulėžiūros

palikimas. Kaip teigia italas Antonio Gambaro, jau modernybės laikais Vakaruose

teisė galėjo būti priešpriešinama teisingumui ir suprantama ne kaip teisingumo (tei-

singų) nuostatų rinkinys Hamurapio ar Saliamono teisynų prasme, bet kaip logiška,

darni ir organiška taisyklių arba „teisėtumo“ sistema23. Pagal tokią sampratą teisė gali

būti laikoma tik tam tikra racionalia sistema, o teisinis (teismo) sprendimas esą pri-

lyginamas formaliam loginiam silogizmui ar matematiniam „apskaičiavimui“. Taigi,

remiantis šia teisės samprata, teismo sprendimui keliamas vienintelis reikalavimas –

22 Taip yra visų pirma dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir kitose kontinentinės tradicijos šalyse, teisėjo (kaip pater familias) vaidmuo procese yra gana aktyvus, o teismo sprendimas siejamas su „objektyvios tie-sos“ nustatymu.

23 Gambaro A. Op. cit., p. 66.


jis turi atitikti esamą teisę (tai yra „save pačią“), o ne formaliosios teisės atžvilgiu sa-

varankišką teisingumo principą24. Aišku, po Antrojo pasaulinio ir šaltojo karų teisi-

nis pozityvizmas, kuriuo puikiai pasinaudojo autoritariniai Europos režimai, nebė-

ra toks populiarus, vis dėlto jis iki šiol yra vyraujanti „europietiško“ teisinio mąstymo

paradigma. Šiuolaikinis teisėjas, veikiantis pliuralistinėje postmodernioje tikrovėje,

net ir norėdamas pripažinti teisingumo (ir tiesos) sampratai tam tikrą metateisinę

reikšmę, viena vertus, jaučia, kad teisingumas (ir tiesa) nebeturi anksčiau turėto me-

tafi zinio pagrindo ir aiškaus „substancinio“ turinio25, tačiau, kita vertus, jis nežino,

kokį naują turinį šiai sampratai suteikti kiekvienoje byloje „vykdant teisingumą“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas)

per keliolika savo veiklos metų daug prisidėjo prie minėto pozityvistinio-formalis-

tinio Lietuvos teisinio mentaliteto ir formalaus (procesinio) teisingumo sampratos

keitimo. Nors Konstitucinis Teismas, įsteigtas jau minėtoje pozityvistinėje teisinėje

erdvėje, neišvengė tam tikrų tautologinių-pozityvistinių formuluočių (pvz., teisingu-

mą pateikdamas kaip „teisinių konfl iktų sprendimą priimant teisinius sprendimus“26),

jau pačioje savo veiklos pradžioje jis teisingumui suteikė tam tikrą metateisinį pobū-

dį, išeinantį už formaliosios teisės ribų. Pagaliau jau pats konstitucinės priežiūros

instituto įvedimas Lietuvoje rodo norą ištrūkti iš „grynojo pozityvizmo“ gniaužtų

ir (konstitucinį) teisingumą vertinti kaip išeinantį už formalaus teisėtumo vykdymo

ribų. Antai italų teisininkas Mauro Bussani taip pat pažymi, jog dėl to, kad teisingu-

mas ir kiti svarbiausi principai išeina už formaliosios teisės ribų, galima sakyti, kad

konstitucinis teismas tikrina teisinės nuostatos atitiktį metateisinėms vertybėms. Nors

teisingumas yra begalinis ir nesibaigiantis, teisininkas turi rasti pusiausvyrą tarp pla-

čios fi losofi nės sampratos ir konkrečios bylos faktų. Jis pažymi, kad teisės nuostata

turi atitikti tiek formalią vidinę teisę, tiek teisingumą kaip išorinę metateisinę kate-

goriją27.

Čia galima iškelti klausimą, ar Konstitucinis Teismas pats vykdo teisingumą pa-

gal Konstitucijos 109 straipsnį. Manyčiau, į šį klausimą būtina atsakyti teigiamai, nes

Konstitucinis Teismas yra Lietuvos teisminės valdžios (sistemos) dalis Konstitucijos

5 straipsnio prasme28, todėl ir jam galioja minėtas konstitucinis reikalavimas „vyk-

dyti teisingumą“. Tačiau reikia pasakyti, kad Konstitucinis Teismas, skirtingai nei

bend rosios kompetencijos ar administraciniai teismai, dažniausiai vykdo ne konk-

retų teisingumą byloje scientia plotme, o „konstitucinį teisingumą“, labiau sietiną

su sapientia lygmeniu. Todėl teisingumas kai kuriuose Konstitucinio Teismo nuta-

24 Čia galima trumpai paminėti, kad anglosaksiškosios tradicijos šalyse teismų vykdoma veikla papras-

tai, bent jau formaliai pagal įstatymus, nesiejama su teisingumo vykdymu ar įgyvendinimu.25 Pavyzdžiui, ideologizuoto autoritarinių režimų primesto turinio.26 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1996,

Nr. 36-915.27 Bussani M. Appunti sull’interlocutore del giurista e sul problema dell’interpretazione. In Annuario

Filosofi co Europeo. Diritto, giustizia e interpretazione, p. 4–12.28 Tai nedviprasmiškai buvo konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarime. Žr. Vals-

tybės žinios, 2006, Nr. 65-2400.


rimuose iškyla kaip viena svarbiausių asmens moralinių vertybių, socialinės darnos

visuomenėje garantijų, teisinės valstybės pagrindų ir teisės tikslų, pagal kuriuos yra re-

guliuojami socialiniai santykiai ir visa teisinė sistema29. Pavyzdžiui, 1998 m. gruodžio

9 d. nutarime, remdamasis būtent šia pasaulėžiūrine sapientia teisingumo samprata,

Konstitucinis Teismas mirties bausmę pripažino antikonstitucine, visų pirma įver-

tinęs ją eurointegracijos vertybių kontekste. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Konsti-

tucinis Teismas daro įtaką ir konkretaus atvejo (scientia) teisingumui, ypač tada, kai

nagrinėja iš teismų atėjusią bylą. Antai, nagrinėdamas bylą pagal Vilniaus apygardos

teismo prašymą, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo,

kad įstatymo nuostata, jog atlyginimas dėl neteisėtais pareigūnų veiksmais padarytos

žalos yra nepaveldimas, yra neteisinga ir todėl prieštarauja konstituciniam teisingu-

mo principui. Tokiu nutarimu Konstitucinis Teismas tiesiogiai prisidėjo prie konkre-

taus asmens konkrečios bylos sprendimo. Konkretaus atvejo (scientia) teisingumo

vykdymo kontekste reikėtų paminėti ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d.

išvadą, kurioje konstitucinio teisingumo (justicijos) prasme buvo vertinti konkretaus

pareigūno veiksmai ir konstatuota, kad šis valstybės pareigūnas sulaužė pareigūno

priesaiką ir todėl pažeidė konstitucinį principą.

Čia būtina paminėti ir tai, kad Konstitucinis Teismas pripažįsta anksčiau nagri-

nėtą Aristotelio teisingumo principo skirstymą į iustitia legalis, iustitia directiva ir

iustitia distributiva. Aukštasis teismas savo nutarimuose teisingumo principą daž-

nai tiesiogiai sieja su prigimtine asmenų lygybe (iustitia commutativa) bei teisingu

atlyginimu už padarytą žalą ir teisės pažeidėjo nebaudžiamumo užkardymu (iustitia

correctiva). Tačiau Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, kad šiuolaikinės demo-

kratinės valstybės principams neprieštarauja ir tam tikras skirtingo asmenų teisinio

statuso nustatymas, atsižvelgiant į jų nuopelnus valstybei ir visuomenei (iustitia dis-

tri butiva). Būtent ši paskirstomojo teisingumo samprata leido Konstituciniam Teismui

pateisinti valstybinių pensijų sistemos įtvirtinimą mūsų teisinėje sistemoje, nors ta

pensijų sistema ir prieštarauja socialiniam teisingumui iustitia directiva prasme, nes

valstybinė pensija mokama tik tam tikroms asmenų grupėms30.

Vis dėlto visai suprantama, kad Konstitucinis Teismas, komentuodamas ordina-

rinių teismų vykdomą teisingumą, daugiausia dėmesio skyrė būtent procedūrinio tei-

singumo sampratai, t. y. teismo proceso principui, kuris turi būti užtikrintas siekiant

nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą31. Prisimenant jau

aptartą mitologinę teisingumo sampratą, procedūrinį teisingumą geriausiai simboli-

zuoja Temidės svarstyklės, o vartojant Aristotelio terminus, šį procedūrinį teisingu-

mą būtų galima vadinti teisėtumo teisingumu (iustitia legalis), nes jo įgyvendinimo

29 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas. Ibid., 1995, Nr. 106-2381.30 Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. (dėl Prezidento valstybi-

nės pensijos; Valstybės žinios, 2002, Nr. 62-2515) ir 2007 m. spalio 22 d. (dėl teisėjų valstybinių pensi-

jų; ibid., 2007, Nr. 110-4511) nutarimus.31 Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas. Ibid,

1996, Nr. 36-915.


užtikrinimas šiuo atveju kyla iš pačios teisinės sistemos per se. Šis procedūrinis, arba

teisėtumo, teisingumas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje iškyla šiais aspektais:

kaip proceso rungtyniškumo garantavimas; kaip bylos aplinkybių viseto įvertinimas,

t. y. visų (lengvinančių ir sunkinančių) bylos aplinkybių pasvėrimas ir atsižvelgimas

tiek į asmenų teises, tiek į viešąjį interesą; kaip teisėjų nepriklausomumo garantavi-

mas ir teisėjų karjeros skaidrumo užtikrinimas32; kaip bylų nagrinėjimo operatyvu-

mas33; kaip teismo precedento paisymas ir teismų instancinės-hierarchinės sistemos

įtvirtinimas siekiant pašalinti galimas teismų klaidas34; kaip teismo proceso viešumo

principo ir baigiamojo teismo akto aiškumo, vientisumo bei motyvuotumo užtikri-

nimas35; kaip teismo sprendimo kompensacinis-atlyginamasis aspektas, kai siekiama

teisingai atlyginti asmeniui padarytą žalą36; kaip kalto asmens teisingo nubaudimo

principo ir bausmės proporcingumo (balanso) užtikrinimas37 ir pan.

Įdomu pažymėti ir tai, kad Konstitucinis Teismas procedūrinio teisingumo princi-

po įgyvendinimą ne kartą yra susiejęs ir su pačiu konstitucingumo kontrolės mecha-

nizmu, t. y. su galimybe antikonstitucinius teisės aktus iš teisinės sistemos pašalinti

atlikus konstitucingumo kontrolę. Šiuo atveju galima prisiminti dar vieną J. Derri-

da mintį – apie teisės suspendavimą prieš priimant teisingą sprendimą. Todėl Konsti-

tucijos 110 straipsnio įpareigojimą ordinarinio teismo teisėjui kreiptis į Konstitucinį

Teismą dėl teisės akto konstitucingumo patikros galima interpretuoti kaip įpareigoji-

mą teisėjams, vykdantiems teisingumą, visais atvejais taikyti minėtą abejonės-epochē

judesį, nes niekada negalima būti tikram dėl konkrečios teisės nuostatos, kurią rei-

kia pritaikyti byloje, konstitucingumo (t. y. teisingumo). Taigi matome Konstitucijos

110 straipsnio reikalavimą kiekvienam (ne tik konstituciniam) teisėjui visuomet būti

„konstituciškai budriam“ ir kiekvienoje byloje vykdyti ne tik procedūrinį, bet ir kons-

titucinį teisingumą, kuris peržengia formalaus teisinio teisingumo ribas.

Kaip matyti iš šių pavyzdžių, procedūrinis, arba teisėtumo, teisingumas (iusti-

tia legalis), kaip „tinkamo teismo proceso“ principas (angl. due process of law), netu-

ri „substancinio turinio“ ir paprastai laikomas grynai procedūrine teisine priemone,

kuria siekiama užtikrinti kokios nors konkrečios pažeistos asmens teisės apsaugą ir

kuri negali egzistuoti atsietai nuo konkrečios teisės užtikrinimo, tačiau čia svarbu pa-

žymėti šio procedūrinio teisingumo ir žmogaus teisių abipusį ryšį bei priklausomu-

mą vieno nuo kito. Kitaip tariant, tiek procedūrinis teisingumas negalėtų egzistuoti

be konkrečių žmogaus teisių ir laisvių, kurias siekiama juo užtikrinti, tiek žmogaus

teisės negalėtų būti įgyvendintos, jei nebūtų tinkamos procedūros. Todėl neatsitikti-

nai „tinkamo teismo proceso“ principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių kon-

32 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas. Ibid., 1999, Nr. 109-3192.33 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas. Ibid., 2007, Nr. 110 4511.34 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas. Ibid., 2008, Nr. 11-388.35 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 102-3957.36 Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas. Ibid., 1998,

Nr. 95-2642.37 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas. Ibid., 1997, Nr. 91-2289.


vencijos 6 straipsnyje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo yra ginamas taip pat, kaip

ir kitos žmogaus teisės. Čia galima atpažinti pirma minėtą J. Derrida mintį apie teisės

ir teisingumo tarpusavio ryšį: tiek teisingumas gali būti suprantamas kaip teisės prin-

cipas (ir teisės sampratos dalis), tiek pati teisė yra (procedūrinio) teisingumo pagrin-

das. Šis teisės ir teisingumo tarpusavio ryšys atsispindi ir minėtame Konstitucijos

109 straipsnyje, kurio 1 dalyje teigiama, kad „teismai vykdo teisingumą“, o 3 dalyje –

kad „teisėjai klauso įstatymo [šrift u išskirta šio straipsnio autoriaus. – V. A. V.]“.

Vis dėlto plačiausiai teisingumo principas sapientia plotme buvo atskleistas jau

minėtame Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime (kuriame mirties

bausmė pripažinta antikonstitucine) – jame „teisingumo procesas“ nebesiejamas iš-

imtinai su teismo procesu formaliąja teisine prasme. Čia Konstitucinis Teismas, teig-

damas, kad „teisingumas yra procesas, bet ne vienkartinis aktas“, aiškiai peržengia

teisingumo kaip teismo (civilinio ar baudžiamojo) proceso principo ribas ir sutei-

kia jam jau minėtą vadinamąją atvirą struktūrą. Pasak Konstitucinio Teismo, „tei-

singumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti

nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms“, nes „teisingumas niekada negali būti

fatališkas“. Toks požiūris į teisingumą primena jau minėtą J. Derrida pateiktą niekada

nesibaigiančio teisingumo sampratą, pagal kurią teisingo sprendimo priėmimas visa-

da siejamas su tam tikra klaidos rizika, o dėl teisingumo siekio sukuriama tam tikra

įtampa, nes jis visuomet pasirodo esąs visiškai kitas, galutinai nepasiekiamas ir ateities

perspektyvoje, todėl peržengiantis formaliosios teisės ribas38. Kita vertus, čia atsisklei-

džia ir teisingumo hermeneutika, nes jis pateikiamas ne kaip metafi zinė amžina duo-

tybė ar baigtinė sąvoka, bet kaip precedentinis case by case plėtojamas nesibaigiantis

procesas, kuriame teisingumas praktiškai gali pasirodyti tik konkrečioje byloje, kon-

krečiu atveju ar konkrečioje situacijoje39. Čia puikiai matyti abiejų teisingumo lygme-

nų tarpusavio ryšys (sapientia–scientia).

Taigi apibendrinant nagrinėtą teisingumo sampratą reikėtų pripažinti, kad Kons-

titucinis Teismas savo jurisprudencijoje vengia atskleisti substancinį teisingumo turinį.

Interpretuodamas Konstitucijos 109 straipsnyje suformuluotą įpareigojimą teismams

„vykdyti teisingumą“, Konstitucinis Teismas jam priskiria ne tik formalųjį teisėtumą

(iustitia legalis prasme), bet ir teismo sprendimo vidinį teisingumą, išeinantį už „gry-

nosios teisės“ ribų, tačiau, suvokdamas teisingumo sampratos sudėtingumą ir nevie-

nareikšmiškumą, nesistengia pateikti baigtinio jo apibrėžimo. Veikiau Konstitucinis

38 Čia ir toliau Konstitucinio Teismo jurisprudencijai pritaikydamas tam tikras J. Derrida įžvalgas dėl

teisės ir teisingumo nenoriu teigti esant kokių nors šio teismo argumentuotės sąsajų su J. Derrida de-

konstrukcine „radikaliai heterogeniška“ fi losofi ja.39 Plg. Vattimo G. Op. cit., p. 282. Tiesa, šiame nutarime būtų sunku pritaikyti G. Vattimo precedenti-

nės teisės, kaip kylančios iš visuomenės istorinės tradicijos, koncepciją, nes toks sprendimas tuometi-

nėje Lietuvos posovietinėje socialinėje erdvėje buvo visiškai naujas ir radikalus, juolab kad, apklausų

duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų tuomet pritarė mirties bausmės taikymui. Kita vertus, šis

nutarimas atitinka G. Vattimo teoriją tuo požiūriu, kad teismų sprendimas turi atitikti tuo metu vy-

raujančią „institucinę“ nuomonę, ir tuo, kad būti ekspertais šioje byloje buvo pakviesti įvairių sociali-

nių grupių ir mokslo bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.


Teismas teisingumo sampratą aiškina per jo sąsajas su kitais teisės principais (pvz.,

protingumo ir sąžiningumo, asmenų lygybės, proporcingumo ir kt.40) arba taikyda-

mas via negativa, t. y. teigdamas, kad teismai, vykdydami teisingumą, turi siekti, kad

jų sprendimai nebūtų neteisingi, ir garantuoti, kad nebūtų įvykdytas neteisingumas41.

Šį Konstitucinio Teismo via negativa reikėtų suprasti ne kaip sąmoningą „bėgimą“

nuo sudėtingos teisingumo sampratos atskleidimo teisinio nihilizmo ar reliatyvizmo

link, bet kaip apofatiškąjį judesį – būtent neteisingume išgryninti teisingumo sampra-

tos pozityvumą bei parodyti jos neišsemiamumą, vis iš naujo atsiskleidžiantį konkre-

čios bylos konkretybėje ir precedentinėje hermeneutikos perspektyvoje42.

Taigi, jei Konstitucijos 109 straipsnio žodžiai „teismas vykdo teisingumą“ būtų

suprasti vien formaliosios teisinės sistemos viduje arba kaip nuoroda tik į procedū-

rinio teisėtumo teisingumą (iustitia legalis siaurąja prasme), jie būtų tik beprasmė

tautologija, reiškianti, kad teismas, spręsdamas bylas, turi taikyti teisę arba teisės

nuostatą. Teisingumas visų pirma yra ir tam tikra hermeneutinė (interpretavimo)

priemonė, kuria naudodamasis teismas turėtų parinkti tinkamiausią teisės nuosta-

tą konkrečioje byloje, tačiau teisės hermeneutika šiuo atveju peržengia iustitia lega-

lis ribas. Aišku, skirtingi teisėjai gali vadovautis skirtingais interpretavimo metodais

ir skirtingomis teisingumo sampratomis, todėl, deja, aukštesnės instancijos teismo

sprendimas gali būti nebūtinai teisingesnis (sapientia teisingumo prasme) už žemes-

nės instancijos teismo sprendimą. Tačiau aišku viena: teisėjas visais atvejais, spręs-

damas bet kurią bylą, turi vykdyti ne tik procedūrinį teisingumą (užtikrinti tinkamą

procesą, parinkti tinkamą teisės nuostatą, tinkamiausią interpretavimo taisyklę siau-

rąja prasme ir kt.), bet ir konstitucinį teisingumą, prieš pritaikydamas tam tikrą teisės

nuostatą turi tarsi suspenduoti taikytinos normos galiojimą, kad būtų galima nusta-

tyti, ar ji neprieštarauja „vidiniam teisingumui“ (vartojant H. G. Gadamerio terminą)

via negativa būdu, t. y. ar konkrečios teisės nuostatos pritaikymas konkrečioje bylo-

je nebus neteisingas. Dėl tokios „teisingumo abejonės“ teisėjas galėtų pritaikyti bylo-

je tinkamą teisės normą arba priimti sprendimą kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu

pagal pozityviąją teisę neleidžiama priimti teisingo sprendimo byloje.

IŠVADOS

1. Mitologinė, fi losofi nė-pasaulėžiūrinė ir teisinė teisingumo sampratos išreiškia

tą patį teisingumą, tik skirtingomis plotmėmis. Graikų teisingumo deivės Temidės sa-

vybė iki šiol atspindi svarbiausius moderniosios teisės bruožus.

40 Panašiai elgėsi ir Aristotelis bei žinomiausias jo interpretatorius šv. Tomas Akvinietis. 41 Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. (Valstybės žinios, 2006,

Nr. 7-254) ir 2006 m. rugsėjo 21 d. (Ibid., 2006, Nr. 102-3957) nutarimus.42 Plg.: Šerpytytė R. Nihilizmas ir Vakarų fi losofi ja. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007,

p. 211–223; Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą. Vilnius: Aidai, 2001, p. 67; Vattimo G. Op. cit.,

p. 287–288.


2. Lietuvos teisinėje sistemoje teisingumo principas įtvirtintas kaip bendrasis tei-

sės principas, kuris ne tik kyla iš Konstitucijos, bet ir ją grindžia.

3. Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas teismams „vykdyti tei-

singumą“ taikomas ir Konstituciniam Teismui, tačiau jis pagal Konstituciją vykdo

„konstitucinį teisingumą“ (justiciją), ne tik pasireiškiantį konkrečiu scientia atveju,

bet dažniausiai besisiejantį su teisingumo įgyvendinimu bendresniu – sapientia – lyg-

meniu.

4. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytas „konstitucinės abejonės“ reikalavimas

ne tik konstitucinį, bet ir ordinarinio teismo teisėją įpareigoja vykdyti konstituci-

nį teisingumą, nes kiekvienas teisėjas prieš taikydamas konkrečią teisės normą kon-

krečioje byloje privalo ją įvertinti ne tik procedūrinio, bet ir konstitucinio teisingumo

požiūriu. Šiuo atžvilgiu konstitucinės priežiūros institutas tarsi atliepia fenomenolo-

ginės ir dekonstrukcinės fi losofi jos teiginius apie galiojančios teisės suspendavimo

judesio būtinybę norint priimti tikrai teisingą sprendimą.

5. Aristotelio pateiktas teisingumo skirstymas į iustitia legalis, iustitia directiva

ir iustitia distributiva atsispindi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Jis labiau-

siai išplėtojo iustitia legalis kaip procedūrinį teisingumą, tačiau šis „procedūrinis tei-

singumas“ paties Konstitucinio Teismo aktuose visuomet peržengia formalias teisės

teisėtumo ribas.

6. Konstitucinis Teismas nepateikia teisingumo principo „substancinio turinio“ ne

dėl to, kad pripažįsta teisinį reliatyvizmą, bet todėl, kad postmodernioje Vakaruose vy-

raujančioje pliuralistinėje pasaulėžiūroje yra atsisakyta metafi ziškai „baigtinių sąvokų“,

todėl teisingumas jurisprudencijoje atskleidžiamas taikant analogiją su kitais konstitu-

ciniais principais (asmenų lygybės, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir kt.)

arba via negativa – teigiant, kad teismo sprendimas negali būti neteisingas.

7. Šiuolaikinėse demokratinėse Vakarų valstybėse teismų teisinis argumenta-

vimas, kaip hermeneutinė priemonė, yra būtinas norint dalyvauti visuomeniniame

(kartais net tarptautiniame) dialoge, įgyvendinti „konstitucinį teisingumą“ konkre-

čioje (ne tik konstitucinėje) byloje.

THE CONCEPT OF JUSTICE AND THE LITHUANIAN

CONSTITUTIONAL COURT

Assoc. Prof. Dr. Vaidotas A. Vaičaitis

Department of Constitutional and Administrative Law, Faculty of Law, Vilnius University

Summary

In the article the author analyses the mythological, philosophical and legal concept of law. In order

to reveal the mythological concept of justice, the author mainly refers to the features of the ancient

Greek goddess of justice Th emis. Th e short review of the philosophical concept of justice is grounded


on the ideas of Aristotle and two modern philosophers—J. Derrida and G. Vattimo. Meanwhile, in

order to reveal justice as a principle of law, the author refers to the jurisprudence of the Constitutional

Court of the Republic of Lithuania. In the conclusions presented at the end of the article, it is stated

that the Constitutional Court administers justice in the sense of Article 109 of the Constitution, that

“constitutional justice” oversteps the limits of the formal law and that in modern western democratic

states legal argumentation is a necessary instrument in order to participate in the public dialogue and

implement “constitutional justice” in a concrete case.

222222

REKLAMOS RIBOJIMAS:

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO IR VOKIETIJOS FEDERALINIO

KONSTITUCINIO TEISMO POŽIŪRIS

Laimonas Markauskas

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedra

ĮVADAS

Kasdieniame gyvenime nuolat esame apsupti įvairios informacijos, todėl būtų

gana sunku įsivaizduoti jį be įprasto keitimosi informacija tarp individų bei ūkio

subjektų. Toks keitimasis informacija neįmanomas nesant informacijos laisvės, kuri

šiandieninėje visuomenėje ypač svarbi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

yra pažymėjęs, kad šiuolaikinėje žmogaus teisių koncepcijoje informacijos laisvei ski-

riama ypatinga vieta tarp kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių. Žmogaus infor-

macijos laisvė – vienas iš demokratinės tvarkos pagrindų, prielaida įgyvendinti kitas

žmogaus teises ir laisves, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstituci-

nių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti informacijos, ją gau-

ti ir skleisti1, o laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržoma jos sklaida yra

ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuo-

monės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei vi-

sos tautos valios formavimą2. Informacija gali būti reiškiama įvairiomis formomis,

viena iš jų yra reklama – komercinio pobūdžio informacija.

1 Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos valdininkų įstatymo 20 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Valstybės žinios, 1998, Nr. 25- 650; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d.

nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straips-

nio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2002, Nr. 104-4675; Lietuvos Respu-

blikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos infor-

macijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos

Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios

informacijos platinimo tvarkos 12, 14 ir 16 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lie-

tuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d.

redakcija)“. Ibid., 2005, Nr. 113-4131.2 Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įsta-

tymo 1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo

Nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1997,

Nr. 15-314; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lie-

tuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birže-

lio 29 d. redakcija) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio

(2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių,

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. re-

dakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2006, Nr. 141-5430.

◆ REKLAMOS RIBOJIMAS 223

Kita vertus, nepaisant nurodytos informacijos laisvės svarbos šiuolaikinėje vi-

suomenėje, ši laisvė nėra absoliuti, tam tikrais atvejais ji gali būti ribojama. Atitin-

kamai ir reklama, kaip viena iš informacijos formų, taip pat gali būti ribojama. Ir

nors tokių informacijos laisvės (taigi ir reklamos) ribojimų pagrindai yra nustatyti

tiek tarptautiniuose dokumentuose (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių konvenci-

jos 10 straipsnio 2 dalyje), tiek valstybių konstitucijose (pavyzdžiui, Lietuvos Respu-

blikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 3 ir 4 dalyse, Vokietijos

Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo (toliau – ir Pagrindinis Įstatymas)

5 straipsnio 2 dalyje), be jokios abejonės, didelė reikšmė nustatant informacijos lais-

vės (taip pat ir reklamos) ribas bei ribojimo sąlygas tenka institucijų, įgaliotų ofi cia-

liai aiškinti pagrindinį šalies įstatymą – konstituciją, išaiškinimams.

Šiame straipsnyje aptariant atitinkamus Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo nutarimus ir Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimus ap-

žvelgiama, kokiais atvejais ir kaip remiantis atitinkamomis konstitucinėmis nuosta-

tomis gali būti ribojama reklama – viena iš informacijos laisvės išraiškos formų, taip

pat analizuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Vokietijos Federali-

nio Konstitucinio Teismo nagrinėtos reklamos ribojimo sąlygos.

1. REKLAMA – INFORMACIJOS LAISVĖS ĮGYVENDINIMO BŪDAS

Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turė-

ti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti

ir skleisti informaciją bei idėjas. Pagrindinio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvir-

tinta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti ir skleisti savo nuomonę žodžiu, raštu

ir vaizdais, laisvai gauti informaciją iš visuotinai prieinamų šaltinių. Šios konstituci-

nės nuostatos sudaro prielaidas užtikrinti informacijos laisvės apsaugą nagrinėjamo-

se valstybėse – Lietuvoje ir Vokietijoje. Taigi informacijos laisvė pripažįstama viena iš

konstitucinių vertybių, kuri, kaip ir kitos konstitucinės vertybės, turi būti saugoma ir

ginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. ir 2005 m.

liepos 8 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti,

gauti ir skleisti informaciją ir idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės

visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijo-

je įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo visaver-

tiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę

nekliudomai ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti3.

3 Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai“. Ibid., 2002, Nr. 104-4675; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos

8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo

tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d.

nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3

ir 2.4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2005, Nr. 87-3274.

Laimonas Markauskas ◆224

Informacija gali būti skleidžiama ir gaunama įvairiomis formomis. Be kita ko, ji

gali apimti ir tokias žinias, kurias skleidžiant siekiama padaryti poveikį žmonių el-

gesiui, pasirinkimui, inter alia paskatinti juos pasirinkti, įsigyti ir (arba) naudoti tam

tik ras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis arba jų nepasirinkti4. Būtent to-

kią informaciją yra įprasta vadinti reklama. Reklama – tai tam tikro pobūdžio infor-

macija arba viena iš informacijos formų. Reklamai, kaip tam tikram reiškiniui, yra

svarbu ne tik reklamos kaip tam tikros informacijos skleidimas, bet ir reklamos kaip

tam tik ros informacijos gavimas: gaudami informaciją, pateikiamą reklamos forma,

asmenys įgyvendina savo teisę žinoti, t. y. teisę gauti informaciją.

Kadangi reklama yra viena iš informacijos formų, darytina išvada, kad infor-

macijos laisvė apima taip pat ir reklamos laisvę. Tai ne kartą yra konstatavęs ir Lietu-

vos Respublikos Konstitucinis Teismas5, į tai ne kartą yra atkreipęs dėmesį Europos

Žmogaus Teisių Teismas6, į kurio jurisprudenciją Konstitucinis Teismas atsižvelgia.

Tai, kad informacijos laisvė taikytina ir reklamai, yra pabrėžęs ir Vokietijos Federali-

nis Konstitucinis Teismas7.

2. PAGRINDINĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO IR VOKIETIJOS FEDERALINIO KONSTITUCINIO TEISMO

BYLOS, SUSIJUSIOS SU REKLAMOS RIBOJIMU

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Vokietijos Federalinis Konsti-

tucinis Teismas reklamą kaip informacijos laisvės įgyvendinimo būdą yra tyrę to-

kiose bylose, kuriose buvo nagrinėjamas reklamos ribojimų teisėtumas. Lietuvos

Respub likos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose reklamą kaip informacijos lais-

vės įgyvendinimo būdą ne kartą yra analizavęs, tačiau išsamiausiai reklamos riboji-

mo klausimai nagrinėti tuose nutarimuose, kuriuose buvo tiriami alkoholio, tabako

ir farmacijos prekių (vaistinių preparatų) reklamos ribojimo ypatumai8. Analogiškai

4 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2005, Nr. 117-4239.5 Žr.: Ibid.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lie-

tuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birže-

lio 29 d. redakcija) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio

(2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių,

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. re-

dakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2006, Nr. 141-5430; ir kt.6 markt intern Verlag GmbH and Klaus Beermann v. Germany, judgment of 20 November 1989, Series

A no. 165, § 26; Casado Coca v. Spain, judgment of 24 February 1994, Series A no. 285-A, § 35; ir kt.7 BVerfG, 1 BvR 1762/95, 2000-12-12, http://www.bverfg.de/entscheidungen/rs20001212_1bvr176295en.

html (žiūrėta 2009-01-19).8 Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respu-

blikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo

1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179

„Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios,

1997, Nr. 15-314; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl


Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas reklamos ribojimo klausimus gana iš-

samiai yra nagrinėjęs byloje dėl Benetton reklamos9 ir byloje dėl sporto lažybų bend-

rovių veiklos10.

Pirmasis nutarimas, kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išsa-

miai analizavo reklamos ribojimą, – 1997 m. vasario 13 d. nutarimas dėl kai kurių

Alkoholio kontrolės įstatymo ir Tabako kontrolės įstatymo nuostatų atitikties Kons-

titucijai. Konstitucinis Teismas nagrinėjo alkoholio ir tabako reklamos draudimo tei-

sėtumo klausimus, informacijos ir reklamos tarpusavio santykį, reklamos kaip tam

tikros informacijos ribojimo ypatumus ir reklamos ribojimo ribas. Šiame nutari-

me buvo pripažinta, kad tuo metu Alkoholio kontrolės įstatyme ir Tabako kontro-

lės įstatyme nustatyti pernelyg platūs ir nekonkretūs „netiesioginės reklamos“ (kuri

yra ribojama) apibrėžimai, netelpantys į įprastinę reklamos sampratą ir nepagrįstai

ją išplečiantys (dėl to alkoholio ir tabako gaminių reklama buvo galima laikyti ir in-

formaciją, neturinčią tiesioginio ryšio su alkoholio ar tabako gaminiais), reiškia ne-

pagrįstą ir neteisėtą informacijos laisvės ribojimą ir dėl to prieštarauja Konstitucijai.

Be to, šiame nutarime buvo pažymėta, kad minėtuose įstatymuose nurodytas pave-

dimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti informacijos priskyrimo alkoholio

ir tabako gaminių reklamai kriterijus iš esmės reiškia teisę spręsti, kokia informacija

bus pripažinta reklama (ir atitinkamai draustina), o tai reiškia teisės riboti alkoholio

ir tabako gaminių reklamą perdavimą Vyriausybei, ir tai prieštarauja Konstitucijai,

kadangi informacijos laisvės ribojimus galima nustatyti tik įstatymu.

Kitas nutarimas, kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas toliau na-

grinėjo reklamos ribojimo ypatumus, – 2004 m. sausio 26 d. nutarimas dėl kai kurių

Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas

tyrė, ar tuo metu Alkoholio kontrolės įstatyme buvę įtvirtinti alkoholio reklamos ri-

bojimai, kartu reiškę ir informacijos laisvės ribojimus, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, siekdamas apginti konstituci-

nę vertybę – žmonių sveikatą, turi teisę riboti alkoholio reklamą. Konstitucinis Teis-

mas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad alkoholio reklamos ribojimai buvo nustatyti

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakci-

ja), 2 straipsnio 1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m.

balandžio 18 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija), 13 straipsnio

(2000 m. liepos 18 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio

4 dalies (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d.

nutarimu Nr. 67 „Dėl Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų

Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija)

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2004, Nr. 15-465; Lietuvos Respublikos Konstitu-

cinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo

17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Ibid., 2005, Nr. 117-4239.9 BVerfG, 1 BvR 1762/95, 2000-12-12, http://www.bverfg.de/entscheidungen/rs20001212_1bvr176295en.

html (žiūrėta 2009-01-19).10 BVerfG, 1 BvR 1054/01, 2006-03-28, http://www.bverfg.de/entscheidungen/rs20060328_1bvr105401en.

html (žiūrėta 2009-01-19).


įstatymu; tais ribojimais buvo siekiama apsaugoti kitą konstitucinę vertybę – žmonių

sveikatą; reklamos ribojimai yra adekvatūs siekiamam tikslui, t. y. nepažeidžia pro-

porcingumo reikalavimų; nustatyti ribojimai yra dalinio pobūdžio (t. y. riboja tik tam

tikras reklamos formas), todėl nevertintini kaip teisės į informaciją paneigimas. Dėl

šių priežasčių Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nagrinėti Alkoholio kontrolės

įstatyme nustatyti alkoholio reklamos ribojimai neprieštaravo Konstitucijai.

Trečiasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame išsa-

miai analizuojami reklamos ribojimo klausimai, – 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas

dėl kai kurių Farmacinės veiklos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Konstitu-

cinis Teismas nagrinėjo, ar Farmacinės veiklos įstatyme nustatyti receptinių vaistų

reklamos ribojimai neprieštarauja Konstitucijai, ir dar kartą konstatavo, kad, siekiant

apsaugoti žmonių sveikatą – konstitucinę vertybę, gali būti tam tikru mastu riboja-

ma ir informacijos laisvė (kuri inter alia apima ir reklamos laisvę), o įstatymų leidėjas

pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leis-

tų užkirsti kelią informacijos (inter alia reklaminio pobūdžio) apie vaistus, galinčios

sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui, taip pat klaidinančios in-

formacijos (inter alia reklaminio pobūdžio) apie vaistus skleidimui. Tačiau tokios in-

formacijos apie receptinius vaistus, kuri nėra klaidinanti, nėra reklaminio pobūdžio

ir negali būti prilyginta reklamai, taip pat kurią skleidžiant per radiją ir televiziją ne-

būtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo per radiją ir televizi-

ją uždraudimas vertintinas kaip neproporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam

tikslui apsaugoti žmonių sveikatą. Todėl tuo metu galiojusiame Farmacinės veiklos

įstatyme įtvirtintas draudimas pateikti per radiją ir televiziją neklaidinančią nerekla-

minio pobūdžio ir reklamai neprilygintiną informaciją apie receptinius vaistus, kurią

skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių svei-

katai, prieštaravo Konstitucijai ir konstituciniam proporcingumo principui kaip vie-

nam iš teisinės valstybės elementų.

Kaip matyti iš aprašytų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nagrinėtų

bylų, Konstitucinis Teismas reklamos laisvę aiškiai susieja su informacijos laisve ir rek-

lamos ribojimus nagrinėja per informacijos laisvės ribojimų prizmę. Tuo tarpu Vokie-

tijos Federalinis Konstitucinis Teismas reklamos ribojimo ypatumus nagrinėjo bylose,

kuriose buvo labiau pabrėžiama ne informacijos laisvė apskritai, o žodžio ir spaudos

laisvė. Byloje dėl Benetton reklamos buvo nagrinėjama situacija, kai žurnalas „Stern“

išspausdino tris kompanijos Benetton, visame pasaulyje parduodančios drabužius, rek-

lamas. Vienoje iš reklamų buvo matyti naft a apipilta antis, plūduriuojanti ant naft os

dėmės. Kitoje reklamoje buvo pavaizduoti įvairaus amžiaus vaikai, sunkiai dirbantys

trečiojo pasaulio šalyse. Trečioje reklamoje buvo žmogaus nuogų sėdmenų nuotrau-

ka su užrašu „ŽIV TEIGIAMA“. Visų reklamų kampuose žaliame stačiakampyje buvo

užrašas United Colors of Benetton. Visose šiose reklamose dėmesys buvo atkreiptas į

visame pasaulyje svarbias problemas (tam tikrais aspektais susijusias su kančiomis),

tačiau jose kartu reklamuota ir kompanija Benetton. Vokietijos Federalinis Konstitu-


cinis Teismas pabrėžė, jog pats savaime principas, kad užuojauta didelėms kančioms

negali būti sužadinama ir negali būti naudojama reklamos tikslais, nepateisina drau-

dimo skelbti tokią reklamą atsižvelgiant į pagrindinę teisę, nustatytą Pagrindinio Įsta-

tymo 5 straipsnyje. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nurodytos reklamos atkreipė

visuomenės dėmesį į socialiniu ir politiniu aspektais aktualias problemas ir kad tokių

reklamų draudimas būtų esminis kėsinimasis į saviraiškos laisvę. Pagal Pagrindinio

Įstatymo 5 straipsnį suteikiama speciali tokios informacijos formos apsauga nesuma-

žėja dėl to, kad tokia reklama, pavyzdžiui, nėra esminis indėlis į diskusiją dėl tų smerk-

tinų situacijų, kurios joje vaizduojamos, nes vien neteisybės pasmerkimas (būtent tokį

pasmerkimą galima įžvelgti aptariamose reklamose) taip pat gali būti svarus indė-

lis į laisvą keitimąsi idėjomis. Taigi Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas pri-

pažino, kad nurodytų reklamų uždraudimas būtų Pagrindinio Įstatymo 5 straipsnyje

įtvirtintos saviraiškos laisvės pažeidimas. Tačiau, nepaisant šių išvadų, dėl trečiosios

iš minėtų reklamų (kurioje buvo nuotrauka su užrašu „ŽIV TEIGIAMA“) Vokietijos

Federalinis Konstitucinis Teismas dar pažymėjo, kad, be to, reikia įvertinti, kaip ši rek-

lama gali būti interpretuojama. Jeigu ji pažeistų žmogaus orumą, išskirtų asmenis ar

jų grupes iš visuomenės arba juos kokiu nors būdu menkintų, pajuoktų ar išjuoktų,

tokia reklama galėtų būti draudžiama, nepaisant Pagrindinio Įstatymo 5 straipsnyje

įtvirtintos saviraiškos laisvės. Tačiau kalbant apie šią konkrečią reklamą reikia atkreip-

ti dėmesį į akivaizdžią galimybę, kad ja buvo siekiama atkreipti kritišką visuomenės

dėmesį į tikrą problemą – AIDS sergančių asmenų diskriminaciją ir jų išstūmimą iš

visuomenės. Todėl taip aiškinant reklamą AIDS sergančių asmenų orumas nėra pažei-

džiamas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar tokia reklama gali

būti ribojama, reikia įvertinti ir tokią reklamos interpretaciją.

Kitas Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame, be kita

ko, buvo nagrinėjami ir reklamos ribojimo klausimai, buvo susijęs su sporto lažy-

bas organizuojančių įmonių veiklos ribojimo teisėtumu. Šioje byloje Konstitucinis

Teismas reklamos ribojimą nagrinėjo atsižvelgdamas į teisės pasirinkti verslą riboji-

mą. Jis pažymėjo, jog, siekiant kovoti su polinkiu (įpročiu) dalyvauti sporto lažybose

ir riboti potraukį lažyboms, lažybų reklama, kad nebūtų suprantama kaip kvietimas

lažintis, turint omenyje tikslą siūlyti teisėtas lažybų galimybes, privalo apsiriboti in-

formacija apie lažybų galimybes ir jų paaiškinimais. Iš to galima daryti išvadą, kad,

siekiant tam tikrų svarbių visuomenės interesais pagrįstų tikslų, tam tikra reklama

gali būti ribojama.

3. REKLAMOS RIBOJIMO PAGRINDAI

Informacijos laisvė nėra absoliuti. Kad ji gali būti ribojama, yra nustatyta ir tam

tikrose Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose, ir

Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalyse, ir Pagrindinio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje.

Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad in-


formacijos laisvė nėra absoliuti ir esant tam tikroms sąlygoms ji gali būti ribojama11.

Lygiai taip pat ir Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad in-

formacijos laisvė tam tikrais atvejais gali būti ribojama12. Taigi informacijos laisvė

negali būti iškeliama aukščiau kitų asmens teisių ir laisvių bei konstitucinių verty-

bių – tarp jų turi būti darnus ryšys, pagrįstas tarpusavio pusiausvyra.

Kaip jau minėta, informacijos laisvė nėra absoliuti. Kiekvienas, kuris skleidžia in-

formaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informa-

cijos laisve13. Šis principas sudaro prielaidas riboti reklamą kaip vieną iš informacijos

formų – reklamos ribojimais yra siekiama užtikrinti, kad ūkio subjektai, siekdami

gauti kuo daugiau naudos iš reklamos, nepiktnaudžiautų savo teisėmis ir nepažeistų

kitų asmenų teisių bei saugomų interesų. Kita vertus, reklamos ribojimas reiškia, kad

yra ribojama ne tik reklamos skleidėjų (ūkio subjektų) teisė skleisti reklamą, bet taip

pat ir paprastų asmenų (vartotojų) teisė gauti reklamą (t. y. tam tikrą informaciją).

Kadangi informacijos laisvė nėra absoliuti ir gali būti ribojama, reklama kaip vie-

nas iš informacijos laisvės įgyvendinimo būdų taip pat gali būti ribojama, tačiau kad

11 Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos

radijo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų translia-

vimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komi-

sijos nuostatų 3 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 1995,

Nr. 34-847; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas „Dėl Lie-

tuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutari-

mų Nr. 309 ir Nr. 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso normoms“. Ibid., 1996, Nr. 126-2962; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

1998 m. kovo 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 20 straipsnio trečio-

sios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1998, Nr. 25-650; Lietuvos Respub-

likos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės

informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konsti-

tucijai“. Ibid., 2002, Nr. 104-4675; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d.

nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. lie-

pos 2 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies

2 punkto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakci-

ja), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakci-

ja) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 67 „Dėl Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių pa-

tvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m.

sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2004, Nr. 15-465; Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Lie-

tuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 da-

lies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d.

redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos vi-

suomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2006, Nr. 141-5430; ir kt.12 BVerfG, 1 BvR 1762/95, 2000-12-12, http://www.bverfg.de/entscheidungen/rs20001212_1bvr176295en.

html (žiūrėta 2009-01-19).13 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos radijo ir

televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybi-

nių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų

3 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 1995, Nr. 34-847.


toks ribojimas būtų teisėtas, reikalingos tam tikros sąlygos. Šias reklamos ribojimo

sąlygas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Vokietijos Federalinis Konsti-

tucinis Teismas yra ne kartą nagrinėję.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tiek jau minėtuose, tiek kituose nu-

tarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad reklamos laisvė gali būti įstatymu ribojama,

jeigu siekiama apsaugoti konstitucines vertybes, tačiau toks šios konstitucinės lais-

vės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės

turi būti proporcingos siekiamam tikslui; turi būti išlaikyta protinga pusiausvyra tarp

atitinkamos konstitucinės vertybės ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informa-

cijos, ją gauti bei skleisti. Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribo-

jama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir

nėra jiems žalinga. Reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos skleidimą ir (arba) ga-

vimą vienais šaltiniais ir neriboti skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima

tik tada, kai toks diferencijuotas ribojimas yra objektyviai pateisinamas. Įstatymais

nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei bū-

tina atitinkamai konstitucinei vertybei apsaugoti14. Taigi Konstitucinio Teismo for-

muojamoje konstitucinėje doktrinoje reklamos ribojimas, kaip ir informacijos laisvės

ribojimas, turi atitikti šias pagrindines sąlygas: 1) reklamos ribojimas gali būti nusta-

tomas tik įstatymu; 2) juo turi būti siekiama apsaugoti konstitucines vertybes; 3) toks

ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos ribojimo prie-

monės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.

Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas Benetton byloje, nors išsamiai ir ne-

apibrėžė visų reklamos ribojimo sąlygų, pažymėjo, kad spaudos laisvės (ji šioje byloje

buvo nagrinėjama kaip saviraiškos laisvės dalis), kuri yra svarbi laisvos ir demokra-

tinės valstybės santvarkos dalis, ribojimai galimi, kai jie yra pagrįsti pakankamu vie-

šuoju interesu arba trečiųjų šalių teisėmis ir interesais, kurie turi būti ginami15. Šie

reikalavimai turėtų būti taikomi ir reklamos ribojimui.

Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-

mo ir Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo formuluojamos reklamos riboji-

mo sąlygos grindžiamos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota doktrina: šis

teismas dar bylų Handyside ir Th e Sunday Times sprendimuose nurodė ir vėlesnėse

14 Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2005, Nr. 117-4239; Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radi-

jo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3,

4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies,

15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos visuomenės informa-

vimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai“. Ibid., 2006, Nr. 141-5430. Taip pat žr. Birmontienė T. Šiuolaikinės žmogaus teisių

konstitucinės doktrinos tendencijos. Konstitucinė jurisprudencija, 2007, Nr. 1 (5).15 BVerfG, 1 BvR 1762/95, 2000-12-12, § 32, http://www.bverfg.de/entscheidungen/rs20001212_1bvr176295en.

html (žiūrėta 2009-01-19).


bylose ne kartą pakartojo, kad informacijos (taip pat ir reklamos) laisvė gali būti ri-

bojama, jei tai nustatyta įstatymu, toks ribojimas turi teisėtą pagrindą ir yra būtinas

demokratinėje visuomenėje16.

Kita vertus, teisė skleisti reklamą siejama ir su asmens ūkinės veiklos laisve, kuri

Lietuvoje yra garantuojama pagal Konstitucijos 46 straipsnį. Analogiškai, atsižvel-

giant į Pagrindinį Įstatymą, teisę skleisti reklamą galima sieti su jo 12 straipsnyje

įtvirtinta teise pasirinkti verslą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, minėtame 2005 m. rugsėjo 29 d.

nutarime nagrinėdamas vaistinių preparatų reklamos ribojimus (šiuo atveju riboji-

mai buvo siejami su visuomenės sveikatos apsauga), yra pažymėjęs, kad valstybė pa-

gal Konstituciją turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas ir valstybės

funkcijos rūpintis žmonių sveikata įgyvendinimas. Todėl valstybė, įstatymais regu-

liuodama ūkinę veiklą ir paisydama Konstitucijos, gali nustatyti specifi nius ūkinės

veiklos, inter alia susijusios su žmonių sveikatos apsauga, įskaitant ir vaistų reklamą,

taip pat kitos informacijos apie vaistus, kurią skleidžiant gali būti sudarytos prielai-

dos pakenkti žmonių sveikatai, ribojimus17. Taigi darytina išvada, kad teisėti rekla-

mos ribojimai laikytini ne tik teisėtais informacijos laisvės ribojimais, bet ir teisėtais

ūkinės veiklos laisvės ribojimais. Analogiškai Vokietijos Federalinis Konstitucinis

Teismas byloje dėl sporto lažybas organizuojančių įmonių veiklos, be kita ko, pripa-

žino, kad sporto lažybų reklama gali būti ribojama ir šis ribojimas sietinas su Pagrin-

dinio Įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintos teisės pasirinkti verslą ribojimu.

4. KONKREČIŲ REKLAMOS RIBOJIMO SĄLYGŲ ANALIZĖ

KONSTITUCINIŲ TEISMŲ NAGRINĖTOSE BYLOSE

Analizuojant konkrečias pirmiau nurodytas reklamos ribojimo sąlygas reikė-

tų pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiš-

kiai pabrėžiama, jog reklama gali būti ribojama tik įstatymu. Konstitucinis Teismas

1997 m. vasario 13 d. nutarime nagrinėdamas alkoholio ir tabako reklamos riboji-

mų atitiktį Konstitucijai pažymėjo, kad pavedimas Vyriausybei nustatyti informaci-

jos priskyrimo tokiai ribojamai reklamai kriterijus iš esmės reiškia teisę spręsti, kokia

informacija bus pripažinta reklama, todėl ir draustina, o tai yra ne kas kita, kaip teisės

riboti atitinkamą reklamą (nutarime buvo analizuojami alkoholio ir tabako gaminių

reklamos ribojimai) perdavimas Vyriausybei. Tai neatitinka Konstitucijos 25 straips-

16 Žr.: Handyside v. the United Kingdom, judgement of 7 December 1976, Series A no. 24, §§ 43–47; Sun-

day Times v. the United Kingdom (no. 1), judgement of 26 April 1979, Series A no. 30, § 45; Müller and

Others v. Switzerland, 24 May 1988, Series A no. 133, § 28,; Murphy v. Ireland, no. 44179/98, §§ 62–69,

ECHR 2003-IX; Steel and Morris v. the United Kingdom, no. 68416/01, §§ 86–87, ECHR 2005-II; Ra-

dio Twist, A.S. v. Slovakia, no. 62202/00, § 48, ECHR-2006; Glas Nadezhda EOOD and Anatoliy Elen-

kov v. Bulgaria, no. 14134/02, § 43, ECHR-2007; ir kt.17 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-


tuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2005, Nr. 117-4239.


nio nuostatos, kad informacijos laisvė gali būti ribojama tik įstatymu18. Ir kituose

savo nutarimuose Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog pagal konstitu-

cinį teisinės valstybės principą įstatymo normos turi būti aiškios ir tiksliai suformu-

luotos19. Tai reiškia, kad visi reklamos ribojimai turi būti nustatyti įstatymu ir aiškiai

suformuluoti, t. y. atitinkamų santykių subjektams iš įstatymo nuostatų privalo būti

aišku, kokia reklama ir kokiais atvejais yra draudžiama ar ribojama.

Reklamos ribojimas yra teisėtas, jeigu juo siekiama apsaugoti atitinkamas verty-

bes. Aptartose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nagrinėtose su reklamos

ribojimu susijusiose bylose buvo nagrinėjami tabako, alkoholio ir vaistinių prepara-

tų reklamos ribojimai bei draudimai. Visais šiais ribojimais buvo siekiama apsaugoti

visuomenės sveikatą. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nuta-

rime pažymėjo, kad alkoholio ir tabako gaminiai priklauso toms medžiagų grupėms,

kurias vartojant neabejotinai kenkiama žmonių sveikatai, dėl to įstatymų leidėjas,

remdamasis Konstitucijos 25 straipsniu, gali riboti informaciją apie alkoholinius gė-

rimus ir tabako gaminius – nustatyti įstatymais tam tikros komercinės informaci-

jos (taip pat ir reklamos) ribojimus20. Vėliau Konstitucinis Teismas, 2004 m. sausio

26 d. nutarime analizuodamas alkoholio reklamos ribojimus, konstatavo, kad įstaty-

mų leidėjas, siekdamas apginti konstitucinę vertybę – žmonių sveikatą, turi teisę ri-

boti alkoholio reklamą21. Analogiškai dėl vaistinių preparatų reklamos Konstitucinis

Teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime pažymėjo, kad, siekiant apsaugoti žmonių

sveikatą – konstitucinę vertybę, gali būti įstatymu tam tikru mastu ribojama ir infor-

18 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos Tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir

11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl al-

koholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1997, Nr. 15-314.19 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija), 2 straipsnio

1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m. balandžio 18 d.

redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d.

redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. bir-

želio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 67 „Dėl

Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų

gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2004, Nr. 15-465.20 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir

11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl al-

koholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1997, Nr. 15-314.21 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija), 2 straipsnio

1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m. balandžio 18 d.

redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d.

redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. bir-

želio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 67 „Dėl

Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų

gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2004, Nr. 15-465.


macijos laisvė (kaip minėta, apimanti inter alia reklamos laisvę)22. Vokietijos Fede-

ralinis Konstitucinis Teismas Benetton byloje taip pat pažymėjo, kad spaudos laisvė,

šioje byloje nagrinėta atsižvelgiant į reklamos ribojimą, gali būti ribojama, kai tai yra

pateisinama viešuoju interesu arba trečiųjų šalių teisėmis ar ginamais interesais23.

Trečioji teisėto reklamos ribojimo sąlyga – ribojimai turi būti būtini demokra-

tinėje visuomenėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad

asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima ver-

tinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti

inter alia teisingumo sampratą24. Svarbus šios sąlygos aspektas – proporcingumas.

Konstitucinio Teismo teigimu, nustatytos teisinės priemonės (aptariamuoju atveju –

ribojančios reklamą) turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos sie-

kiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi

būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams

pasiekti25. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad uždraudimas per radiją ir televiziją

skleisti tokią informaciją apie receptinius vaistus, kuri nėra klaidinanti, nėra rekla-

minio pobūdžio ir negali būti prilyginta reklamai, taip pat kurią skleidžiant per radi-

ją ir televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, vertintinas kaip

neproporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui apsaugoti žmonių sveika-

tą26. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas byloje dėl sporto lažybų bendrovių

veiklos pažymėjo, kad lažybų reklama ribojama siekiant kovoti su asmenų žalingu

polinkiu dalyvauti lažybose, tačiau turi būti leidžiama pateikti teisėtą informaciją ir

paaiškinimus apie lažybų galimybes27. Taigi Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teis-

mas pabrėžia, kad reklamos ribojimas demokratinėje visuomenėje turi būti būtinas.

22 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-


tuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2005, Nr. 117-4239.23 BVerfG, 1 BvR 1762/95, 2000-12-12, § 32, http://www.bverfg.de/entscheidungen/rs20001212_1bvr176295en.

html (žiūrėta 2009-01-19).24 Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo

1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179

„Dėl Alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios,

1997, Nr. 15-314; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas „Dėl

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straips-

nio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių,

35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai“. Ibid., 2000, Nr. 49-1424; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m.

liepos 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvi-

davimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkri-

čio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų

rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2005, Nr. 87-3274.25 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-


tuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2005, Nr. 117-4239.26 Ibid.27 BVerfG, 1 BvR 1054/01, 2006-03-28, §§ 151–153, http://www.bverfg.de/entscheidungen/rs20060328_

1bvr105401en.html (žiūrėta 2009-01-19).


Kaip matyti, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Vokietijos Federali-

nio Konstitucinio Teismo patirtis nagrinėjant bylas dėl reklamos ribojimų yra skir-

tinga. Tai galima paaiškinti tuo, kad šie teismai nagrinėjo gana skirtingų kategorijų

bylas, susijusias su reklamos ribojimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos

Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas reklamos ribojimų būtinumą demokratinė-

je visuomenėje, yra pažymėjęs, jog reklamos atžvilgiu valstybės naudojasi plačiomis

vertinimo ribomis28, nustatydamos, kokie reklamos ribojimai demokratinėje visuo-

menėje yra būtini29, o tai sudaro prielaidas kiekvienai valstybei vertinti, kokie rekla-

mos ribojimai yra būtini atsižvelgiant į tos konkrečios valstybės ir jos visuomenės

ypatumus. Tai yra dar vienas paaiškinimas, kodėl aptariamų teismų patirtis reklamos

ribojimo klausimu šiek tiek skiriasi.

IŠVADOS

Remiantis atlikta analize galima padaryti keletą išvadų.

1. Viena iš informacijos formų yra reklama. Ja siekiama skatinti įsigyti tam tik rų

prekių ar paslaugų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad,

nepaisant reklamos specifi škumo, informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę, o rek-

lamos ribojimams turi būti taikomos tokios pat sąlygos kaip ir informacijos laisvės

ribojimams: reklama gali būti ribojama tik įstatymu, ribojimais turi būti siekiama ap-

saugoti kitas konstitucines vertybes, ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuo-

menėje ir proporcingas. Tuo tarpu Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas savo

nagrinėtose bylose taip pat yra pripažinęs, kad reklamos skleidimui taikytina savi-

raiškos laisvė, tačiau jis tai daugiau siejo su spaudos ir žodžio laisve.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija reklamos ribojimo

klausimu formuojama bylose dėl alkoholio, tabako ir vaistinių preparatų reklamos –

šio teismo buvo prašoma ištirti būtent šių produktų reklamos ribojimą nustatančių

teisės aktų konstitucingumą. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas reklamos

ribojimus nagrinėjo byloje, susijusioje su tam tikrų visuomenei svarbių ir kontrover-

siškai vertinamų klausimų iškėlimu reklamoje, taip pat byloje, kurioje reklamos ribo-

jimai buvo vertinami atsižvelgiant į tam tikros komercinės veiklos ribojimą.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas reklamos laisvę sieja ir su Konsti-

tucijos 46 straipsnyje įtvirtinta ūkinės veiklos laisve. Todėl teisėti reklamos ribojimai

laikytini teisėtais ne tik informacijos laisvės, bet ir ūkinės veiklos laisvės ribojimais.

Analogiškai Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas, reklamos ribojimus nagri-

nėjęs atsižvelgdamas į komercinės veiklos ribojimą, pažymėjo, kad reklamos riboji-

mai taip pat siejami su Pagrindinio Įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintos teisės pasirinkti

verslą ribojimu.

28 Angl. margin of appreciation.29 markt intern Verlag GmbH and Klaus Beermann v. Germany, judgment of 20 November 1989, Series A

no. 165, § 33; Casado Coca v. Spain, judgment of 24 February 1994, Series A no. 285-A, § 50.


LIMITATION OF ADVERTISING:

APPROACH OF THE CONSTITUTIONAL COURT OF THE REPUBLIC OF

LITHUANIA AND THE FEDERAL CONSTITUTIONAL COURT OF GERMANY

Laimonas Markauskas

Department of Constitutional Law, Faculty of Law, Mykolas Romeris University

Summary

In this article, the problems of limitation of advertising are analysed in the comparative aspect

with reference to cases of constitutional jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of

Lithuania and the Federal Constitutional Court of Germany.

One of the forms of information is advertising—by means of advertising one seeks to encourage

to purchase certain goods or services. Th e Constitutional Court of the Republic of Lithuania has noted

that despite the specifi city of advertising, freedom of information also includes freedom of advertising

and that one must apply the same conditions for limitations of advertising as for the limitations of

freedom of information: advertising may be limited only by means of a law; by limitations, one must

seek to protect other constitutional values; limitation must be necessary in a democratic society and

proportionate. In its considered cases, the Federal Constitutional Court of Germany also recognised

that freedom of self-expression is to be applied for dissemination of advertising, however, the court

linked it more to the freedom of the press and freedom of speech.

Th e jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania on the limitation of

advertising is formulated in cases regarding advertising of alcohol, tobacco, and medical preparations—

the questions of constitutionality of the legal acts which establish limitation of advertising namely upon

these products are submitted to the Constitutional Court. Th e Federal Constitutional Court of Germany

considered limitation of advertising in the case linked to raising of certain advertising questions, which

are important to society and which are assessed controversially, as well as in the case, where limitations

of advertising were assessed in the context of limitation of certain commercial activity.

Th e Constitutional Court of the Republic of Lithuania also links freedom of advertising to freedom

of economic activity which is consolidated in Article 46 of the Constitutional Court of the Republic of

Lithuania. Th erefore, lawful limitations of advertising are to be considered not only as lawful limitations

of freedom of information, but also as lawful limitations of economic activity. While considering

limitation of advertising, in the context of limitation of commercial activity, the Federal Constitutional

Court of Germany analogically noted that limitation of advertising is also linked to limitation of the

right to choose business which is enshrined in Article 12 of the Basic Law of the Federal Republic of

Germany.

PRANEŠIMAI

Šiame skyriuje spausdinamas pranešimas, skaitytas 2009 m. sausio 22–24 d.

Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika) Europos Tarybos komisijos

„Demokratija per teisę“ (vadinamoji Venecijos komisija) kartu su Pietų Afrikos

Respublikos Konstituciniu Teismu surengtoje pirmojoje Pasaulinėje konstitucinės

justicijos konferencijoje „Įtakingoji konstitucinė justicija: jos poveikis visuomenei

ir pasaulinės žmogaus teisių jurisprudencijos plėtojimui“. Joje dalyvavo daugelio

žemynų konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos funkcijas vykdančių

institucijų atstovai.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO ĮTAKOS VISUOMENEI KAI KURIE

ASPEKTAI

Doc. dr. Kęstutis Lapinskas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

Konstitucija, įtvirtindama universalias, nekvestionuojamas vertybes: suverenite-

to priklausymą tautai, demokratiją, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, teisės viešpatavi-

mą ir pan., yra šiuolaikinių demokratinių valstybių teisinio organizavimo pagrindas.

Konstitucinė justicija, suprantama kaip konstitucinio teisingumo vykdymas, apima

ne tik konstitucinių ginčų tiesioginį išsprendimą: vykdant konstitucinį teisingumą

yra kuriama ir plėtojama konstitucinė doktrina, kurioje atskleidžiama ir įtvirtinama

konstitucinės nuostatos, principai, vertybės. Taigi konstitucinio teisingumo vykdy-

mas ne tik užtikrina visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise, nes valdžios priimtų

teisės aktų legitimumas patikrinamas per visuotinai pripažintų, aukščiausiųjų verty-

bių fi ltrą, bet ir neabejotinai daro didžiulę įtaką visuomeniniams santykiams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas Lietuvos Respublikos įsta-

tymų ir poįstatyminių teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurio-

je inter alia yra įtvirtinti bendrieji valstybės ir visuomenės organizavimo principai,

prigimtinės žmogaus teisės, valstybės ekonominės santvarkos pagrindai, socialinės

politikos principai, per 15 darbo metų ne kartą rašė apie esminius valstybės ekono-

minius, socialinius, politinius procesus ir taip savo priimtais aktais darė įtaką ne tik

minėtiems procesams, bet ir apskritai visuomenės gyvenimui.

Taigi konstitucinės justicijos įtaka visuomenei gali būti traktuojama ir aptariama

įvairiais aspektais. Vienas iš jų – kaip konstitucinė justicija veikia politinius procesus,

susijusius su aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų formavimu ir galimybe pir-

ma laiko nutraukti jų įgaliojimus.

236 Doc. dr. Kęstutis Lapinskas ◆

Antai 2004 m. pavasarį Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta Specialioji tyrimo

komisija Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir

rimtumui ištirti bei išvadai dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą parengti suformula-

vo Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui šešis kaltinimus: dėl veikimo ne Tautos

ir Lietuvos valstybės, bet privataus asmens interesais; dėl valstybės paslapties apsau-

gos neužtikrinimo; dėl neteisėtos įtakos naudojantis Prezidento statusu darymo pri-

vačių asmenų ir privačių ūkio subjektų sprendimams turtiniuose santykiuose; dėl

viešųjų ir privačių interesų nesuderinimo; dėl valdžios autoriteto diskreditavimo; dėl

neteisėtų pavedimų savo patarėjams. Šių kaltinimų pagrindu Seimas pradėjo apkaltos

bylą prieš Respublikos Prezidentą. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Seimas kreipėsi į

Konstitucinį Teismą prašydamas išvados, ar Respublikos Prezidento R. Pakso veiks-

mai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotuose kaltinimuo-

se, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Išnagrinėjęs bylą Konstitucinis

Teismas padarė tokias išvadas: Respublikos Prezidentas R. Paksas šiurkščiai pažei-

dė Konstituciją, nes suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui ne už jo nuopel-

nus valstybei, o už fi nansinę paramą R. Pakso rinkimų kampanijai; leido asmeniui,

fi nansiškai rėmusiam R. Pakso rinkimų kampaniją, suprasti, kad teisėsaugos institu-

cijos atlieka dėl jo tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę; naudodamasis savo

statusu darė įtaką įmonės akcininkų sprendimams, kad būtų įgyvendinti jam artimų

privačių asmenų interesai. Remdamasis Konstitucinio Teismo suformuluotomis išva-

domis Seimas tęsė pradėtą apkaltos procesą ir 2004 m. balandžio 6 d., pripažinęs, kad

Respublikos Prezidentas R. Paksas minėtais veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją

ir sulaužė duotą priesaiką, apkaltos tvarka pašalino jį iš pareigų.

Tiek Konstitucinio Teismo išvados, tiek šis Seimo sprendimas apkaltos byloje tu-

rėjo didelį atgarsį visuomenėje, sulaukė ir tarptautinio dėmesio, nes tai buvo pirmoji

apkaltos byla Europoje, kai valstybės vadovas buvo pašalintas iš pareigų.

Netrukus po minėtos apkaltos bylos Konstitucinis Teismas sulaukė Seimo narių

grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo nuosta-

tos, draudžiančios Respublikos Prezidentu rinkti asmenį, kurį Seimas apkaltos pro-

ceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu

nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praė-

jo mažiau kaip 5 metai ir neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo manymu, šis įstatyme

nustatytas ribojimas prieštarauja Konstitucijai, kurioje toks draudimas neįtvirtintas.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu pripažino, kad toks Pre-

zidento rinkimų įstatyme nustatytas ribojimas neprieštarauja Konstitucijai, tačiau

Konstitucijai prieštarauja tai, kad šis ribojimas yra „terminuotas“ (5 metai).

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Respublikos Prezidento – valstybės vado-

vo konstitucinis statusas apima ne vien Konstitucijoje expressis verbis nustatytus įga-

liojimus; Respublikos Prezidentas, kaip Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas,

simbolizuoja Lietuvos valstybę, jos visuomenės vertybes ir personifi kuoja Lietuvos

Respubliką tarptautiniuose santykiuose. Toks Respublikos Prezidento konstitucinis

◆ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO ĮTAKOS VISUOMENEI KAI KURIE ASPEKTAI 237

teisinis statusas suponuoja ir jo ypatingą atsakomybę valstybinei bendruomenei – pi-

lietinei Tautai. Šią atsakomybę naujai išrinktas Respublikos Prezidentas prisiima pri-

siekdamas Tautai. Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir jos turinys

yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos Prezidento duota priesaika turi konstitucinę

teisinę reikšmę – jos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, su-

darantis pagrindą Respublikos Prezidento apkaltai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesai-

kos sulaužymu yra pakertamas pasitikėjimas Respublikos Prezidento institucija, kar-

tu susilpninamas pasitikėjimas visa valstybės valdžia bei Lietuvos valstybe. Apkalta,

kai asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, pašalinamas iš Res-

publikos Prezidento pareigų, yra vienas iš Konstitucijoje numatytų valstybės, kaip

bendro visos visuomenės gėrio, apsaugos būdų. Todėl asmuo, kuris davė Tautai Res-

publikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė, šitaip šiurkščiai pažeisdamas Konsti-

tuciją, ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš

pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada

neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo.

Atsižvelgiant į šias Konstitucinio Teismo išvadas 2004 m. gegužės 4 d. Preziden-

to rinkimų įstatymas buvo papildytas: jame nustatyta, kad šiurkščiai pažeidęs Kons-

tituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, apkaltos proceso tvarka pašalintas iš einamų

pareigų, nebegali būti renkamas Prezidentu.

Didelę reikšmę rinkimų į atstovaujamosios valdžios institucijas proceso teisinio

reguliavimo pakeitimams turėjo Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas

konstitucinės justicijos byloje dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymo nuostatų konstitucingumo. Šioje byloje Konstitucinis Teismas konstatavo,

jog įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą

ir nenustačius, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuola-

tiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ne tik būda-

mi įrašyti į politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus, prieštarauja Konstitucijos

119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam lygios rinkimų teisės principui.

Byloje pabrėžta, kad nors Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui reikalavimų,

kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti, įstatymų leidėjas privalo paisy-

ti konstitucinės vietos savivaldos sampratos, kuri suponuoja kuo platesnes galimybes

visiems atitinkamos teritorinės bendruomenės nariams dalyvauti priimant sprendi-

mus dėl teritorinės bendruomenės reikalų tvarkymo, taigi ir kuo platesnes galimybes

varžytis dėl vietų atitinkamos savivaldybės taryboje. Todėl būtina užtikrinti, kad teri-

torinių bendruomenių nariai turėtų galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių

tarybas ir neremiami jokios politinės partijos, būdami įrašyti į kurį nors ne politinės

partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius, o jeigu įstatymų leidėjas

nuspręstų – ir individualiai.

Ši konstitucinės justicijos byla yra išskirtinė ir tuo aspektu, kad Konstitucinio

Teismo aktas, kuriuo buvo faktiškai išplėstas subjektų, galinčių balotiruotis rinki-


muose į savivaldybių tarybas, ratas, buvo priimtas, jau visoje Lietuvoje prasidėjus

rinkimų procesui. Todėl Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Savivaldybių ta-

rybų rinkimų įstatymo nuostatos, apribojusios teisę balotiruotis rinkimuose tik po-

litinių partijų iškeltiems kandidatams, prieštarauja Konstitucijai, iškilo dilema, ar

pradėtas rinkimų į savivaldos institucijas procesas gali būti tęsiamas, ar turi būti or-

ganizuojamas iš naujo visos valstybės mastu. Šią dilemą išsprendė pats Konstitucinis

Teismas, atsižvelgdamas į rinkimų proceso mastą ir svarbą visuomenei.

Įvertinęs tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuo-

latiniai gyventojai apskritai turės galimybę jau vykstančiuose savivaldybių tarybų

rinkimuose pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise renkant savivaldybių tarybas,

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu jau vykstantys rinkimai būtų atšaukiami,

atidedami ar kitaip stabdomi, neabejotinai būtų padaryta nepalyginti didesnė žala

rinkėjų lūkesčiams, taip pat ne tik vietos savivaldos, bet ir visos viešosios valdžios

sistemos stabilumui, negu tuomet, kai šie savivaldybių tarybų rinkimai vyksta teri-

torinių bendruomenių nariams negalint būti renkamiems į atitinkamų savivaldybių

tarybas būnant įrašytiems ne tik į politinės partijos sąrašą.

Pažymėtina, kad 2008 m. rudenį prasidėjus rinkimams į Seimą Konstitucinis

Teismas gavo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo nuosta-

tų, panašių į jau minėtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatas, konstitu-

cingumą.

Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime pabrėžė, kad, kalbant apie

savivaldybių tarybų rinkimus ir Seimo rinkimus bei jų reglamentavimą, situacijos

yra skirtingos: valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi skirtingos Konstituci-

joje įtvirtintos viešosios valdžios sistemos ir jos yra formuojamos bei funkcionuoja

skirtingais konstituciniais pagrindais; savivaldybių tarybos pagal Savivaldybių tary-

bų rinkimų įstatymą renkamos tik pagal proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą

daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kurioje galėjo varžytis tik į politinių partijų

sąrašus įrašyti kandidatai, o Seimo nariai pagal Seimo rinkimų įstatymą renkami pa-

gal mišrią rinkimų sistemą (mažoritarinę ir proporcinę), kuri sudaro galimybę Seimo

rinkimuose kandidatuoti ne tik į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašytiems kan-

didatams ar jų iškeltiems pavieniams kandidatams, bet ir pavieniams piliečiams, įsta-

tymų nustatyta tvarka patiems save iškėlusiems kandidatais.

Atsižvelgdamas į tai, kad Seimo nariai renkami pagal mišrią rinkimų sistemą (ma-

žoritarinę ir proporcinę), Konstitucinis Teismas šiame savo nutarime pripažino, jog

Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, pagal kurias kandidatus į Seimo narius daugiaman-

datėje rinkimų apygardoje gali kelti tik politinė partija, neprieštarauja Konstitucijai.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pabrėžė politinių partijų vaidme-

nį šalies ir visuomenės politiniame gyvenime, formuojant valdžią ir valdant valstybę.

Svarią įtaką visuomenės ir gyventojų gyvenimui padarė keletas Konstitucinio

Teismo sprendimų, susijusių su įstatymų, reguliuojančių nuosavybės santykius bei

tam tikrus socialinius santykius, konstitucingumo tyrimu.


Kaip žinoma, sovietinės okupacijos metais (1940–1941 ir 1944–1990 m.) Lie-

tuvos piliečių privati nuosavybė buvo nacionalizuota. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus

Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Aukščiausiosios Tarybos (aukščiausiosios

atstovaujamosios valdžios) priimtais Lietuvos Respublikos įstatymais buvo pripa-

žinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių iki sovietinės okupacijos įgytos nuosavybės

teisės yra nepanaikintos ir turi tęstinumą. Nuosavybės teisių atkūrimo procesui re-

guliuoti buvo priimtas įstatymas ir poįstatyminiai aktai, kurie ne kartą buvo keičia-

mi ir papildomi. Kadangi restitucijos procesas dėl jo apimties, kompleksiškumo, per

ilgą sovietinio režimo laikotarpį pasikeitusių ekonominių, visuomeninių, žemėnau-

dos santykių buvo itin sudėtingas, kilo ir tebekyla diskusijų bei ginčų dėl šį proce-

są reguliuojančių teisės aktų nuostatų veiksmingumo, pagrįstumo, teisėtumo, inter

alia jų atitikties Konstitucijai požiūriu. Todėl konstitucinė justicija restitucijos tei-

sinių santykių, kurių dalyviai yra daugelis Lietuvos žmonių bei įvairių organizacijų

(tiek grąžintino turto savininkai, jų teisių perėmėjai, tiek grąžintino turto dabartiniai

naudotojai), reguliavimo tobulinimui turėjo (ir tebeturi) itin didelę reikšmę.

Konstitucinis Teismas yra išsprendęs apie 20 konstitucinės justicijos bylų, susi-

jusių su restitucijos teisinio reguliavimo konstitucingumo vertinimu. Buvo suformu-

luotos konstitucinės doktrinos nuostatos, kuriomis remiamasi tiek kuriant restitucijos

teisinę bazę, tiek taikant galiojančius teisės aktus.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Lietuvoje ribota restitucija,

o ne restitutio in integrum, pasirinkta siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp savininko ir

visos visuomenės interesų. Šiuo pagrindu buvo suformuluotos konstitucinės doktri-

ninės nuostatos, kad jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra,

nuosavybės teisės gali būti atkuriamos kitais būdais, pavyzdžiui, suteikiant lygiavertį

žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, t. y. suteikiant tokį turtą, kuris

tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė, arba išmokant teisin-

gą kompensaciją, kuri taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Konstitucinio

Teismo aktuose taip pat buvo išaiškinta, kokiais kriterijais įstatymų leidėjas turi va-

dovautis nustatydamas atvejus, kada turtas savininkui negrąžinamas natūra ir yra

valstybės išperkamas valstybės reikmėms. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad

konstituciniai nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai ir reikalavi-

mai turi būti taikomi ir restitucijos atveju sprendžiant turto išpirkimo valstybės reik-

mėms klausimą.

Nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą dėl nuosavybės teisių atkūrimo sau-

gomose teritorijose (2007 m. liepos 5 d. nutarimas) Konstitucinis Teismas konstatavo,

jog ta aplinkybė, kad turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, yra ypač vertingoms

vietovėms priskirtoje teritorijoje, yra pakankamas pagrindas įstatymų leidėjui dife-

rencijuotai reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimą į tokį turtą, kadangi įstatymų lei-

dėjas negali nepaisyti iš Konstitucijos kylančio imperatyvo reguliuoti šiuos santykius

taip, kad nebūtų pakenkta ypač vertingų vietovių – visuotinę reikšmę turinčios nacio-

nalinės vertybės – apsaugai. Remiantis šiuo Konstitucinio Teismo išaiškinimu buvo


parengtas ir pateiktas įstatymų leidėjui svarstyti asmenų, kuriems žemė gali būti grą-

žinta saugomose teritorijose, ratą susiaurinusio įstatymo projektas.

Kalbant apie konstitucinės justicijos įtaką socialiniams santykiams paminėtinas

didelį atgarsį visuomenėje sukėlęs Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nuta-

rimas dėl socialinio draudimo pensijų išmokų apribojimo dirbantiems pensininkams

konstitucingumo. Šiuo nutarimu buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos vals-

tybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatos, kuriomis buvo sumažintos

paskirtų ir mokamų valstybinių socialinio draudimo pensijų išmokos dirbantiems

pensininkams, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintoms nuosavybės ap-

saugos garantijomis, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali lais-

vai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnyje įtvirtintai valstybės prievolei laiduoti

teisę į pensiją.

Šioje konstitucinės justicijos byloje buvo inter alia pabrėžta, kad tuo atveju, kai

lėšų, reikalingų senatvės pensijoms mokėti, surinkimas ir pačių pensijų mokėjimas

yra grindžiamas socialiniu draudimu (socialinio draudimo įmokomis), žmogus pats

tam tikru mastu prisideda prie materialinių prielaidų mokėti šias pensijas sudarymo.

Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši

pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y.

teisę į nuosavybę.

Priėmus šį Konstitucinio Teismo nutarimą visuomenėje kilo daug diskusijų dėl

asmenų, kuriems iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo buvo taikomi pen-

sijų išmokų apribojimai, teisių gynimo. Teisinės visuomenės, valdžios atstovų ir su-

interesuotųjų asmenų diskusijos paskatino tam tikras įstatymų leidybos iniciatyvas,

ir 2007 m. lapkričio 6 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio

draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymą, kuriuo vals-

tybė įsipareigojo išmokėti iki 2002 m. gruodžio 31 d. nemokėtą pensijos dalį pensi-

ninkams, kuriems išmokos buvo apribotos pagal įstatymo nuostatas, Konstitucinio

Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu pripažintas antikonstitucinėmis.

Kalbant apie socialinius santykius, itin glaudžiai susijusius su prigimtinėmis

žmogaus teisėmis ir jų apsauga, paminėtina 2000 m. birželio 13 d. išnagrinėta konsti-

tucinės justicijos byla dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo nuostatų atitikties

Konstitucijai. Kadangi įstatymo nuostatų konstitucingumas buvo ginčijamas religinių

organizacijų ir bažnyčių įtakos švietimui (mokymo ir auklėjimo įstaigoms) aspektu,

ši byla buvo aktuali tiek valstybės (jos institucijų) ir religinių organizacijų santykio

konstitucinių pagrindų požiūriu, tiek žmogaus teisių ir laisvių (minties, tikėjimo ir

sąžinės laisvės, teisės laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienam ar su

kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą

ir mokyti jo), vaikų teisių ir interesų apsaugos aspektais.

Konstitucinis Teismas šioje byloje pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas

valstybės ir bažnyčios atskirumo principas, kuris yra Lietuvos valstybės, jos insti-

tucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje


įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės

principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūri-

nį ir religinį neutralumą. Kartu buvo pabrėžta, jog Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies

nuostata, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulie-

tinės, suponuoja reikalavimą šioms įstaigoms būti tolerantiškoms, atviroms ir priei-

namoms visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiesiems visuomenės nariams.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 40 straipsnio 1 da-

lies reikalavimas tikybos mokyti tėvų pageidavimu išreiškia pozityvaus deklaravimo

principą. Pareikšti pageidavimą, kad vaikai būtų mokomi tikybos ir būtent kurios,

yra konstitucinė tėvų teisė. Pabrėžta ir tai, kad pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių kon-

vencijos 14 straipsnio 1 dalį valstybės dalyvės privalo gerbti vaiko teisę į minties, są-

žinės ir religijos laisvę. Todėl jei mokymo ar auklėjimo įstaigai yra žinoma apie vaiko

šeimoje išpažįstamą tradicinių bažnyčių ar religinių organizacijų religiją, vaikas, atsi-

žvelgiant į jo interesus, gali būti mokomas šios tikybos. Jeigu mokymo ar auklėjimo

įstaigai nėra žinoma apie vaiko šeimoje išpažįstamą religiją, atsižvelgiama į paties vai-

ko pageidavimą. Vaikas neturi būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti tam tikrą religiją

arba tikėjimą, neturi būti varžoma konstitucinė jo minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamo įstatymo nuostatos, pagal ku-

rias švietimo įstaigose religijos arba mokomos tikybos pagrindu gali būti steigiamos

švietimo įstaigų klasės mokyti ne tik tikybos, bet ir pasaulietinių mokomųjų dalykų,

sudaro teisines prielaidas pakeisti valstybinių ir savivaldybių mokymo bei auklėjimo

įstaigų pasaulietinį pobūdį, taip pažeidžiant Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalį.

Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Švietimo įstatymo nuostata, kad

valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų, steigiamų kartu su valstybės pripažinto-

mis tradicinėmis religinėmis bendrijomis, pasaulėžiūros ugdymo reikalavimus ir rei-

kalavimus švietimo įstaigos personalui gali nustatyti religinė bendrija, suponuoja tai,

kad religinė bendrija turi teisę kištis į darbuotojų (ne tik tikybos mokytojų, bet ir pa-

saulietinių dalykų dėstytojų) įsitikinimus, daryti jiems poveikį, aiškintis jų požiūrį į

religiją, tikėjimą ar netikėjimą. Tokios įstatymo nuostatos taikymas paneigtų Konsti-

tucijos 42 straipsnio 1 dalies normą, kad kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas

yra laisvi, ir pažeistų konstitucinę įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sampratą.

Atsižvelgdamas į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2000 m. lapkričio 21 d. Sei-

mas priėmė atitinkamas Švietimo įstatymo pataisas.

Apibendrinant aptartuosius Lietuvos konstitucinės justicijos patirties aspektus

galima teigti, kad konstitucinė justicija, savo turiniu apimanti tiek konkrečių teisės

aktų konstitucinę patikrą, tiek Konstitucijos aiškinimą, konstitucinių vertybių išryš-

kinimą ir jų sampratos įtvirtinimą, aktyviai daro įtaką teisinio reguliavimo tobulini-

mui konstitucinių vertybių pagrindu. Būtent taip konstitucinė justicija prisideda prie

konstitucionalizmo įtvirtinimo ir daro neabejotiną įtaką ne tik valstybės valdžios ins-

titucijoms, bet ir visuomenei.

PASAULINĖ KONSTITUCINĖS

JUSTICIJOS KONFERENCIJA

PASAULINĖ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS

KONFERENCIJA

2009 m. sausio 22–24 d., Keiptaunas

Tema: „Įtakingoji konstitucinė justicija: jos poveikis visuomenei ir pasaulinės

žmogaus teisių jurisprudencijos plėtojimui“

Surengta

Pietų Afrikos Respublikos Konstitucinio Teismo

ir

Venecijos komisijos

BAIGIAMOJI DEKLARACIJA

Pietų Afrikos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Europos Tarybos Venecijos ko-

misija 2009 m. sausio 22–24 d. Keiptaune surengė Pasaulinę konstitucinės justicijos

konferenciją, kurios tema – „Įtakingoji konstitucinė justicija: jos poveikis visuomenei ir

pasaulinės žmogaus teisių jurisprudencijos plėtojimui“. Šis renginys sutapo su Europos

Tarybos ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos šešiasdešimtosiomis metinėmis.

Organizatoriai už paramą dėkoja Pietų Afrikos Respublikos teisingumo ir kons-

titucinės plėtros ministerijai, Norvegijos Vyriausybei ir Europos Tarybos Šiaurės pie-

tų centrui. Organizatoriai taip pat pripažįsta didžiulį regioninių ir kalbinių grupių

vaidmenį rengiantis konferencijai, ypač per parengiamuosius susitikimus Vilniuje,

Seule ir Alžyre.

Konferencijoje dalyvavo 93-ijų konstitucinių teismų, konstitucinių tarybų ir

aukščiausiųjų teismų, įgyvendinančių konstitucinį teisingumą, taip pat ir žmogaus

teisių srityje, atstovai.

Pasaulinė konferencija pirmą kartą subūrė teismus ir tarybas, priklausančius

šioms regioninėms ar kalbinėms grupėms:

• Azijos konstituciniams teismams;

• Konstitucinių teismų, vartojančių prancūzų kalbą, asociacijai;

• Britanijos Tautų Sandraugos šalių teismams;

• Jaunos demokratijos šalių konstitucinės kontrolės institucijų konferencijai;

• Europos Konstitucinių Teismų Konferencijai;

• Iberijos ir Amerikos konstitucinės justicijos konferencijai;

• Pietų Afrikos teisėjų komisijai;

◆ PASAULINĖ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS KONFERENCIJA 243

• Arabų valstybių konstitucinių teismų ir tarybų sąjungai;

• Portugališkai kalbančių teismų grupei.

Pasaulinėje konferencijoje prieita prie išvados, kad konstitucinė justicija yra

svarbiausias veiksnys puoselėjant ir įtvirtinant pagrindines vertybes, saugomas kons-

titucijų, kuriomis remdamiesi dirba pasaulinėje konferencijoje dalyvavę teismai ir ta-

rybos. Jų sprendimai turi lemiamą įtaką visuomenei.

Konferencijos dalyviai pabrėžė ypatingą pagarbos žmogaus teisėms svarbą visa-

me pasaulyje ir pažymėjo, kad vyriausybės privalo laikytis tarptautinių žmogaus tei-

sių dokumentų.

Pasaulinėje konferencijoje perskaitytuose pranešimuose ir vykusiose diskusijose

buvo išreikštas bendras susirūpinimas žmogaus teisių apsauga ir teisės viešpatavimu

tiek regionuose, tiek pasaulyje. Vienas iš aspektų, būdingiausių šiai jurisprudencijos

krypčiai, yra Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Jungtinių Tautų paktų galių

suvienijimas. Kitas veiksnys yra regioninių teismų, tokių kaip Europos Žmogaus Tei-

sių Teismas, Amerikos Šalių Žmogaus Teisių Teismas arba Afrikos Žmogaus Teisių

Teismas, sprendimai. Bendru įkvėpimo šaltiniu vis labiau tampa kitų šalių ar net kitų

žemynų tokio pat statuso teismų praktika, suteikianti galimybę viso pasaulio teis-

mams dalytis idėjomis. Nors konstitucijos skiriasi, svarbiausi jų principai, visų pirma

žmogaus teisių ir žmogaus orumo apsauga, pagarba konstitucijai ir teisės viršenybei,

yra bendras pagrindas. Šiais principais pagrįsti teisiniai argumentai, taikomi vienoje

šalyje, nepaisant konstitucijų skirtumų, gali būti idėjų šaltinis kitai šaliai.

Vadinasi, regionuose ir pasaulyje reikėtų išplėsti šių teismų ir tarybų informa-

cijos mainus bei dalijimąsi patirtimi. Pasaulinės konferencijos dalyviai pritaria regio-

ninėms ir kalbinėms grupėms, remia jas ir ragina jų narius pasinaudoti Venecijos

komisijos teikiamomis informacijos mainų ir dalijimosi patirtimi priemonėmis, ypač

CODICES duomenų baze (www.codices.coe.int) ir internetiniu Venecijos forumu.

Dalyviai sutarė dėl šios pasaulinės konferencijos naudos. Jie pavedė biurui, suda-

rytam iš regioninių grupių ir trijų parengiamuosius susirinkimus surengusių teismų

pirmininkų, su Venecijos komisijos pagalba per ateinančius trejus metus surengti ant-

rąją Pasaulinę konstitucinės justicijos konferenciją. Biurui taip pat patikėta pateikti

pasiūlymus dėl pasaulinės asociacijos, į kurią galėtų stoti regioninėms ar kalbinėms

grupėms priklausantys teismai, steigimo.

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Baranavičiūtė-Antanavičienė

KONSTITUCINIŲ TEISMŲ

BENDRADARBIAVIMAS

AMICITIA SEMPER PRODEST1

Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų bendradarbiavimas

Viktoras Rinkevičius

Buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kancleris (1993–2008)

Šių metų birželį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konsti-

tucinis Teismas) teisėjai vyks į Varšuvą, į bendrą Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių

teismų teisėjų konferenciją. Šįkart konferenciją, jau tryliktą iš eilės, rengia Lenkijos

Respublikos Konstitucinis Tribunolas (toliau – Konstitucinis Tribunolas). Pagrindi-

nė jos tema – „Nuosavybė ir jos apsauga konstitucinių teismų sprendimuose“. Tiek

Lietuvos Konstitucinis Teismas, tiek Lenkijos Konstitucinis Tribunolas yra nagrinėję

ne vieną bylą tokia tematika, todėl jų teisėjams pravartu įsigilinti į šio klausimo teo-

rinius ir praktinius aspektus, aptarti sukauptą jurisprudenciją.

BENDRADARBIAVIMO IŠTAKOS

Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų bendradarbiavimas prasidėjo dar

1993 m. Jo krikštatėviu reikia laikyti dabartinį Lietuvos Respublikos ambasadorių

Lenkijos Respublikoje Egidijų Meilūną. Tuo metu jis Lietuvos ambasadoje dirbo ata-

šė. Vos įsteigus Lietuvos Konstitucinį Teismą, jis apsilankė Konstituciniame Tribu-

nole ir aiškinosi galimybes užmegzti abiejų teismų ryšius. Lenkai palankiai pažiūrėjo

į E. Meilūno iniciatyvą ir pakvietė Konstitucinio Teismo delegaciją apsilankyti Var-

šuvoje bei susipažinti su Konstitucinio Tribunolo veikla. Taigi 1993 m. liepos 12 d.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys, teisėjai Stasys Stačiokas, Teodora

Staugaitienė ir kancleris Viktoras Rinkevičius išvyko į Varšuvą.

Konstitucinis Tribunolas, įsteigtas 1985 m., per aštuonerius metus jau buvo su-

kaupęs nemenką jurisprudenciją ir organizacinės veiklos patirtį. Jo teisėjai – aukštos

kvalifi kacijos teisininkai, dažniausiai mokslininkai (iš penkiolikos teisėjų net dvylika

buvo profesoriai). Mus nustebino tai, kad dalis teisėjų gyveno ne Varšuvoje, bet uni-

versitetus turinčiuose miestuose – Krokuvoje, Vroclave, Liubline, Lodzėje, Poznanė-

je, Torunėje, Gdanske – ir kiekvieną savaitę dirbti važinėjo į Varšuvą. Kaip paaiškėjo,

toks teisėjų parinkimas neatsitiktinis: Lenkijos teisininkų visuomenė ir politinė val-

džia buvo (ir dabar yra) tokios nuomonės, jog tai, kad Konstitucinio Tribunolo teisėjai

1 Lotyniška sentencija „Draugystė visada naudinga“.

◆ AMICITIA SEMPER PRODEST 245

yra įvairių universitetų mokslininkai, atstovaujantys įvairioms teisės mokykloms, turi

teigiamą įtaką ofi cialios konstitucinės doktrinos formavimui.

Jau tada Konstitucinis Tribunolas turėjo turtingą biblioteką, ne tik kaupusią kny-

gas, periodinius leidinius, kitą teisės literatūrą, bet ir dirbusią analitinį bei informa-

cinį darbą.

Knygų Konstitucinis Tribunolas turėjo daug, o patalpų – mažai. Savo pastato jis

neturėjo, buvo įsikūręs Seimo rūmuose. Bet svarbiausia ne tai – Konstitucinis Tri-

bunolas, įsteigtas dar komunistiniu laikotarpiu, dirbo vadovaudamasis prosovieti-

niais Lenkijos Konstitucija ir Konstitucinio Tribunolo įstatymu. Šie teisės aktai varžė

Konstitucinio Tribunolo galias. Kiekvieną jo nutarimą, kuriame įstatymas buvo pri-

pažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, turėjo svarstyti Seimas. Tik Seimui pritarus

tas nutarimas įgydavo galią.

Tokia tvarka buvo iki 1997 m. balandžio 2 d. Konstitucijos įsigaliojimo. Pagal

naująją Konstituciją Konstituciniam Tribunolui buvo suteikta daugiau teisių, jo pri-

imti sprendimai tapo galutiniai. Padaugėjo institucijų ir asmenų, turinčių teisę kreiptis

į Konstitucinį Tribunolą su prašymais. Įgyvendintas konstitucinio skundo institutas:

visi asmenys, kurių konstitucinės laisvės ar teisės yra pažeistos, turi teisę kreiptis su

skundu į Konstitucinį Tribunolą ir prašyti ištirti, ar atitinka Konstituciją įstatymas ar

kitas norminis aktas, kuriuo remdamasis teismas ar valstybės valdymo institucija pri-

ėmė galutinį sprendimą dėl Konstitucijoje numatytų jo laisvių, teisių ar pareigų.

Konstitucinio Teismo delegacija Varšuvoje sėmėsi darbo patirties, susipažino

su jo struktūra, veiklos organizavimu. Lenkams buvo galima pavydėti išplėtotos ju-

risprudencijos, bet ir jie turėjo ko mums pavydėti: Lietuvos Respublikos Konstituci-

ja ir Konstitucinio Teismo įstatymas mūsų teismui suteikė daugiau galių, nei jų turėjo

Konstitucinis Tribunolas. Mūsų Konstitucinio Teismo sprendimai buvo visaverčiai,

galutiniai, neskundžiami ir nuo niekieno nepriklausomi.

Konstitucinio Teismo delegacija buvo priimta draugiškai ir šiltai. Prie valstybių

sienos mus pasitiko Konstitucinio Tribunolo teisėjai Tomaszas Dybowskis ir Wojcie-

chas Łączkowskis, aparato darbuotoja Ewa Popławska (ji mus globojo per visą vieš-

nagę), prie Konstitucinio Tribunolo būstinės – pirmininkas Mieczysławas Tyczka ir

generalinis direktorius Marianas Szansa2.

Kitą dieną dalyvavome Konstitucinio Tribunolo teisminiame posėdyje. Buvo

nagrinėjamas Vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištirti, ar 1991 m. spa-

lio 16 d. įstatymo dėl bedarbystės tam tikros nuostatos, nustatančios, kad bedarbio

pašalpos mokamos tik dvylika mėnesių, neprieštarauja Konstitucijai. Bylą nagrinė-

jo penkių teisėjų kolegija. Pirmininkavo M. Tyczka, protokolavo Karolis Radziwiłła3.

Mūsų nenustebino (dabar nustebintų), kad, baigus teisminį nagrinėjimą, maždaug

2 Konstitucinio Tribunolo aparatas vadinamas Biuru. Tuo metu jam vadovavo generalinis direktorius,

o dabar jis vadinamas Biuro vadovu. Skyriams vadovauja direktoriai.3 Kaip vėliau sužinojome, K. Radziwiłła yra garsiųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvi-

lų (Nesvyžiaus atšakos) ainis.

Viktoras Rinkevičius ◆246

po valandos, buvo perskaitytas 14 mašinraščio puslapių Konstitucinio Tribunolo nu-

tarimas.

Per vizitą Lenkijoje susipažinome su Teisingumo ministerijos darbu (tuo metu

mums buvo nauja, kad teisingumo ministras kartu yra ir generalinis prokuroras, kad

ministerijai priklauso Kalėjimų departamentas, vadovaujantis visoms laisvės atėmi-

mo įstaigoms), lankėmės Aukščiausiajame Teisme, Piliečių teisių gynėjo įstaigoje. Pi-

liečių teisių gynėjas – tai mūsų Seimo kontrolieriaus atitikmuo, tačiau Lenkijoje toks

gynėjas yra tik vienas. Jam padeda didžiulis aštuonių skyrių aparatas.

Daugiausia dėmesio, be abejo, skyrėme Konstitucinio Tribunolo, jo teisėjų ir apa-

rato darbuotojų veiklai. Vyko daug pokalbių. Pusdienis buvo skirtas Lietuvos ir Len-

kijos konstitucinių teismų bendradarbiavimo perspektyvoms aptarti. Pasiūlymų būta

įvairių. Svarstyta, galbūt reikėtų abiem institucijoms sudaryti bendradarbiavimo su-

tartį, tačiau galiausiai nuspręsta sutarties kol kas nepasirašyti, palaukti, kol susifor-

muos teismų bendradarbiavimo patirtis, paaiškės jo formos ir metodai. Buvo sutarta

vadovautis tokiais teisėjo S. Stačioko suformuluotais Konstitucinio Teismo delegaci-

jos pasiūlymais:

keistis informacija apie svarbiausius abiejų teismų nutarimus, sprendimus bei ki-

tus aktus;

rengti teminius teisėjų susitikimus;

dalyvauti mokslo ir mokymo įstaigų organizuojamose mokslinėse konferenci-

jose;

rengti teismų aparatų darbuotojų susitikimus, stažuotes.

Kaip žinoma, tiek savo forma, tiek turiniu Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių

teismų bendradarbiavimas labai greitai peraugo šiuos pasiūlymus.

Automobilio bagažinėje parsivežėme lenkų dovanotų knygų. Tai buvo pirmosios

knygos mūsų besikuriančiai bibliotekai4.

BENDROS TEISĖJŲ KONFERENCIJOS

Rengti bendras abiejų teismų teisėjų konferencijas pradėta Konstitucinio Tribu-

nolo iniciatyva.

1994 m. gegužės mėn. į Vilnių su atsakomuoju vizitu atvyko Konstitucinio Tribu-

nolo delegacija: pirmininkas Andrzejus Zollis5, jo pavaduotojas Januszas Trzcińskis

ir Biuro generalinis direktorius Marianas Szansa. Viešnagės pabaigoje per iškilmin-

gus pietus dėkodamas už nuoširdų priėmimą A. Zollis pasiūlė surengti bendrą abie-

jų teismų teisėjų konferenciją ir pakvietė Lietuvos teisėjus kitąmet atvykti į Vygrius,

4 Šiuo metu Konstitucinio Teismo bibliotekoje yra sukaupta per 24 tūkst. knygų ir periodikos leidinių,

daugiausia konstitucinės teisės tematika.5 Prof. habil. dr. A. Zollis Konstitucinio Tribunolo pirmininku paskirtas 1993 m. Jo mokslinių intere-

sų sritis – baudžiamoji teisė. 2002 m. jam suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas. Šio

vardo suteikimo ceremonijoje Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje dalyvavo Konstitucinio Teismo teisėjai ir

kancleris.


esančius vos už 30 kilometrų nuo Lietuvos valstybės sienos, prie Suvalkų. Apie kon-

krečią konferencijos temą tąkart nekalbėta.

Konstitucinis Teismas, pažymėdamas antrąsias įsteigimo metines, 1995 m. kovo

24 d. surengė savo pirmąją konferenciją „Konstitucinis Teismas ir konstitucingumo

garantijos Lietuvoje“. Joje dalyvavo Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas,

Seimo Pirmininko pavaduotojai, Seimo nariai, teisėjai, teisininkų bendruomenės at-

stovai. Į ją atvyko Estijos, JAV, Lenkijos, Norvegijos ir Vengrijos teisinių institucijų

atstovai. Lenkijos Konstituciniam Tribunolui atstovavo Pirmininko kabineto direk-

torius dr. Adamas Jankiewiczius. Su juo tuomet ir buvo suderinta abiejų teismų teisė-

jų konferencijos data ir tema.

Mokslinė konferencijų dalis

Pirmoji konferencija prasidėjo 1995 m. gegužės 22 d. Vygrių nacionaliniame

parke, labai gražioje vietoje, prie ežero esančiuose Lenkijos Respublikos kultūros ir

meno ministerijos Kūrybos namuose. Į ją nuvyko visi Konstitucinio Teismo teisėjai

ir kancleris. Iš Konstitucinio Tribunolo dalyvavo vienuolika teisėjų, tarp jų pirminin-

kas ir jo pavaduotojas, taip pat šeši Biuro darbuotojai – konferencijos organizatoriai.

Pirmajai konferencijai temų ir pranešėjų buvo numatyta po tris. Teisėjai Zdzisła-

was Czeszejko-Sochackis ir Kęstutis Lapinskas perskaitė pranešimus apie konstitu-

cinio teismo vietą valstybės institucijų sistemoje. Ši tema tiko konferencijos pradžiai.

Abiejų teismų teisėjams buvo įdomu ir pravartu sužinoti, kokių problemų kyla stei-

giant kitos šalies konstitucinį teismą, kokia jo sudėtis, kompetencija ir galios, san-

tykiai su kitomis aukščiausiosiomis valstybės institucijomis, koks teisėjų statusas ir

kokios veik los nepriklausomumo garantijos. Z. Czeszejko-Sochackis pateikė duome-

nų ir apie kitų aštuoniolikos Europos valstybių konstitucinių teismų teisėjų skaičių,

kadencijos trukmę, skyrimo tvarką ir rotacijos principus.

Kitą konferencijos dieną teisėjai Vladas Pavilonis ir Wojciechas Łączkowskis

perskaitė pranešimus apie lex retro non agit principą įstatymų leidyboje ir konstitu-

cinių teismų nutarimuose, teisėjai Tomaszas Dybowskis ir Stasys Šedbaras – apie vi-

suomeninio teisingumo principą kaip konstitucinę problemą konstitucinių teismų

nutarimuose.

Konferencija truko tris dienas. Dirbta labai intensyviai, be didesnių pertraukų.

Iš pradžių Konstitucinio Teismo teisėjai jautėsi nedrąsiai ir ne iš karto įsitraukė į dis-

kusijas. Juos veikė svetima aplinka, be to, stigo diskusijų patirties, kai kurie teisėjai

nebuvo pratę dalyvauti tarptautinio lygio konferencijose. Ne taip lengva buvo disku-

tuoti su devyniais profesoriais habilituotais daktarais (iš vienuolikos konferencijoje

dalyvavusių Lenkijos teisėjų).

Konferencija visiems padarė didžiulį įspūdį. Tai buvo nauja, ir ne tik Konstitu-

ciniam Teismui. Įžanginiame žodyje A. Zollis pabrėžė: „Tai yra visiškai nauja kons-

titucinių teismų praktikoje. Manau, kad du konstituciniai teismai visa sudėtimi iki


šiol, ko gero, dar nebuvo susitikę. Man atrodo, kad toks bendradarbiavimas yra la-

bai prasmingas... Turiu vilties, kad tai taps tokio pobūdžio Konstitucinio Tribunolo

ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kontaktų pradžia. Kartu turėsime pro-

gą geriau pažinti vieni kitus, dalytis nuomonėmis apie įvairias problemas ir stiprin-

ti mūsų draugystę.“6

Po tokių Konstitucinio Tribunolo pirmininko žodžių Konstitucinio Teismo pir-

mininkui J. Žiliui teliko pakviesti Lenkijos teisėjus kitais metais atvykti į konferenci-

ją Lietuvoje.

Antroji Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų teisėjų konferencija įvyko po

metų birželio 27–28 d. Vilniuje. Joje nagrinėtos konstitucinės priežiūros institucijų

sprendimų teisinės prigimties, galių ir realizavimo problemos. Pranešimus perskaitė

Kęstutis Lapinskas, Juozas Žilys, Lechas Garlickis ir Zdzisławas Czeszejko-Sochackis.

Nemanau, kad šiuose atsiminimuose turėčiau atpasakoti pranešimų turinį, juos

analizuoti ar vertinti. Mano uždavinys kuklesnis – pasidalyti įspūdžiais iš bendrų abie-

jų teismų teisėjų konferencijų (visų Lietuvoje vykusių konferencijų medžiaga yra išleis-

ta atskiromis knygomis, vykusiųjų Lenkijoje – sudėta Konstitucinio Tribunolo leidinyje

„Studia i materiały Tribunału Konstytucyjnego“, ir visi norintieji gali su ja susipažinti).

Trečioji, jau lenkų surengta, konferencija įvyko 1997 m. lapkričio 17–18 d. Za-

kopanėje. Čia buvo perskaityti keturi pranešimai skirtingomis temomis. Labiausiai

įsiminė daugiausia diskusijų sukėlęs Konstitucinio Tribunolo pirmininko pavaduo-

tojo J. Trzcińskio pranešimas „Ar Konstitucinis Tribunolas yra teisminė valdžia“.

Pranešėjas, remdamasis teisės literatūroje išdėstytomis mintimis, iškėlė abejonių, ar

konstitucinės kontrolės institucija yra teismas. Nė vienas diskusijose dalyvavęs teisė-

jas nepritarė minčiai, kad konstitucinis teismas nėra teisminė valdžia. Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas – „Konstitucinis

Teismas – teisminė institucija“, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Konstitucinis

Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyven-

dina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka“7. Čia ver-

ta prisiminti, kad šiomis įstatymo nuostatomis abejojo ne tik J. Trzcińskio pranešime

suminėti autoriai, bet ir kai kurie Lietuvos Respublikos Seimo nariai, kurių grupė po

kelerių metų kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar šios Konstitucinio

Teismo įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas 2006 m. bir-

želio 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo užbaigė šį ginčą, išaiškinęs, kad Lietuvoje yra trys

teismų sistemos ir Konstitucinis Teismas yra vienas iš šioms teismų sistemoms pri-

klausančių teismų, turintis galių spręsti, ar Seimo priimti įstatymai neprieštarauja

Konstitucijai, o Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams.

Zakopanės konferencija reikšminga ir tuo, kad baigiančiam kadenciją Konstitu-

cinio Tribunolo pirmininkui A. Zolliui buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio

6 Sądownictwo konstytucyjne w Rzeczypospolitej Polskiej i Republice Litewskiej. Studia i materiały.

T. II. Warszawa, 1996, s. 8.7 Valstybės žinios, 1993, Nr. 6-120.


Gedimino ordino Komandoro kryžius. Lietuvos Respublikos Prezidentas Konsti-

tucinio Teismo teikimu jį apdovanojo už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Lenkijos

tarpvalstybinius ryšius. Taip aukštai buvo įvertintas jo indėlis į Lenkijos ir Lietuvos

konstitucinių teismų bendradarbiavimą per beveik penkerius metus. Apdovanojimą

įteikė specialiai iš Varšuvos atvykęs nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lenki-

jos Respublikoje Antanas Valionis. Tai buvo maloni staigmena ir pačiam A. Zolliui, ir

visiems Konstitucinio Tribunolo teisėjams.

Konstituciniams teismams neretai tenka nagrinėti klausimus, susijusius su par-

lamentų biudžetine kompetencija. Konstitucinio Teismo jurisprudencija šioje srityje

nebuvo gausi, vis dėlto jo nutarimuose jau buvo nagrinėti beveik visi Seimo biudžeti-

nę kompetenciją nustatantys Konstitucijos straipsniai8. Tai paaiškėjo išklausius teisė-

jo Vytauto Sinkevičiaus pranešimą septintojoje abiejų teismų teisėjų konferencijoje,

įvykusioje 2002 m. birželio 26–29 d. Seniavoje (Pakarpatė). Konstitucinis Tribuno-

las buvo sukaupęs daugiau patirties. Teisėja Jadwiga Skórzewska-Łosiak pranešime

labai išsamiai išanalizavo Konstitucinio Tribunolo nutarimus dėl biudžeto ir viešų-

jų fi nansų bei jų reglamentavimo Konstitucijoje. Ypatingą dėmesį ji skyrė biudžeto

pusiausvyrai kaip konstitucinei vertybei ir būtinybei ją saugoti. Teisėja pateikė daug

pavyzdžių, kaip Konstitucinis Tribunolas sprendė bylas dėl teisės aktų, ribojančių

atlyginimų ir pensijų indeksavimą arba numatančių jų mažinimą. Sprendimų būta

įvairių, tačiau laikytasi vieno principo: valstybė gali riboti prisiimtų fi nansinių įsipa-

reigojimų vykdymą tik esant ypatingoms sąlygoms. „Tos sąlygos tai: 1) atitinkamas

vacatio legis, 2) teisingas ūkio recesijos ir biudžeto balanso susvyravimo pasekmių

paskirstymas visoms profesinėms grupėms, 3) taisyklingas biudžeto asignavimų pa-

skirstymas atskiroms išlaidų sritims ir įsitikinimas, kad buvo išnaudotos visos biu-

džeto pajamų padidinimo galimybės.“9

Pažymėtina, kad teisėjos J. Skórzewskos-Łosiak suformuluotos sąlygos (kylan-

čios iš Konstitucinio Tribunolo nutarimų), leidžiančios mažinti arba riboti valsty-

bės tarnautojų atlyginimus, yra adekvačios sąlygoms, nurodytoms atitinkamuose

Konstitucinio Teismo nutarimuose (2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas dėl muitinės

pareigūnų tarnybinių atlyginimų, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas dėl valstybės tar-

nybos, 2007 m. kovo 20 d. nutarimas dėl minimalios mėnesinės algos ir minimaliojo

valandinio atlygio, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, kuriuo buvo nutrauktas tyri-

mas byloje dėl valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymų), nors jos ir nėra taip siste-

miškai suformuluotos vienoje vietoje, kaip padarė lenkų teisėja.

Lenkijos Respublikos Konstitucijoje Konstitucinis Tribunolas yra įpareigotas

priimdamas nutarimus fi nansų klausimais atsižvelgti į fi nansines tų nutarimų pase-

kmes. „Tais atvejais, kai nutarimai yra susiję su fi nansinėmis išlaidomis, kurios yra

nenumatytos biudžeto įstatyme, Konstitucinis Tribunolas nustato įstatymo galiojimo

8 Žr. Sinkevičius V. Lietuvos Respublikos Seimo biudžetinė kompetencija Konstitucinio Teismo ju-

risprudencijoje. Studia i materiały. T. XVII. Warszawa, 2003, s. 123.9 Skórzewska-Łosiak J. Biudžetas ir viešieji fi nansai kaip konstitucinė vertybė. Ibid., s. 113–114.


pabaigos datą ir tik po to, kai susipažįsta su Ministrų Tarybos nuomone (Konstituci-

jos 190 str. 3 skr.).“10 Lietuvos teisės aktuose tokios normos nėra.

Abu konstituciniai teismai bendradarbiavo jau dešimt metų, teisėjų konferencijos

vyko aštuonerius metus. Per tą laiką Lietuvos ir Lenkijos valstybės ir visuomenės patyrė

svarbių pokyčių, visų pirma susijusių su numatytu abiejų valstybių įstojimu į Europos

Sąjungą ir karinę organizaciją NATO. Visuomenei, politikams ir teisininkams dėl būsi-

mosios narystės Europos Sąjungoje buvo iškilę klausimai, kas yra Europos Sąjunga – są-

junginė valstybė, viršvalstybinis darinys, savita konfederacijos forma, kvazifederacinė

sąjunga, koks yra Europos Sąjungos teisės ir valstybių nacionalinės teisės santykis.

Šios problemos nagrinėtos aštuntojoje konferencijoje, įvykusioje 2003 m. birželio

24–27 d. Druskininkuose. Mariano Grzybowskio, Egidijaus Jarašiūno ir Mirosławo

Wyrzykowskio pranešimuose buvo gvildenami pirma paminėti ir kiti konferencijos

dalyvius dominę klausimai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu Europos

Sąjunga yra tarptautinės sutarties pagrindu veikianti Europos valstybių organiza-

cija. Žinoma, tai specifi nė valstybių susivienijimo organizacija, ne visai atitinkanti

ankstesnę tarptautinės organizacijos sąvoką11. Stodamos į Europos Sąjungą valsty-

bės savanoriškai patiki jai spręsti tam tikrus klausimus. Šiuo požiūriu, neperžengiant

Europos bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartyse numatytų ribų, galima pri-

pažinti Europos Sąjungos teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę, tačiau tik sutarčių

aiškiai apibrėžtose srityse, šalių perduotose Europos Sąjungos institucijų kompeten-

cijai. Tačiau tai nepanaikina konstitucijos viršenybės prieš nacionalinius įstatymus.

Europos Sąjungos teisės normas kiekviena valstybė turi integruoti į nacionalinę teisę.

Prireikus konstitucija gali būti keičiama.

Labai išsamų ir įdomų pranešimą „Europos tarptautinių teismų ir nacionalinių

teismų jurisdikcijos ir jurisprudencijos sąlyčio problemos“ konferencijoje perskaitė

K. Lapinskas. Jis nuodugniai nagrinėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikciją

ir jurisprudenciją, jurisdikcijos santykį su nacionaliniais konstituciniais teismais.

Visose konferencijose vyko diskusijos. Paprastai jos prasidėdavo išklausius vieną

arba du pranešimus panašia tema. Domintis, kaip tam tikra problema sprendžiama

prelegentų teisme, būdavo pateikiama klausimų. Virdavo smarkūs teoriniai ginčai.

Juk, šiaip ar taip, beveik visi teisėjai buvo aukštųjų mokslo įstaigų dėstytojai, dažniau-

siai profesoriai, puikiai išmanantys teisės teoriją.

Kadangi visus domino kitų teismų, pirmiausia konferencijoje dalyvaujančių

konstitucinių teismų, patirtis, tų teismų ir atskirų teisėjų požiūris į tam tikrą proble-

mą, ilgainiui buvo nuspręsta kiekvienoje konferencijoje pateikti pranešimus – svar-

biausių Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų problemų, nagrinėtų per laikotarpį

10 Ibid., s. 118.11 Žr. Jarašiūnas E. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos integracija. Konstitucija, nacionalinė teisė

ir Europos teisė. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tri-

bunolo aštuntosios konferencijos medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2004,

p. 12–14.


po paskutinės konferencijos, apžvalgas. Pirmieji tokius pranešimus devintojoje kon-

ferencijoje, įvykusioje 2004 m. birželio 24 d. Ksionže (Žemutinės Silezijos vaivadija),

pateikė Konstitucinio Tribunolo teisėjai Jerzis Stępienis, Wiesławas Johanas ir Kons-

titucinio Teismo teisėjas Jonas Prapiestis.

Ksionžo konferencija buvo įdomiausia iš visų ankstesnių ir vėlesnių konferen-

cijų12. Visuotinį jos dalyvių susidomėjimą sukėlė Vytauto Sinkevičiaus pranešimas

„Konstitucijos interpretavimo principai ir ribos“ ir Andrzejaus Mączyńskio praneši-

mas „Teisės aiškinimas Konstitucinio Tribunolo nutarimuose“.

V. Sinkevičius, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, išplėtojo iki

šiol abiejų teismų konferencijose nediskutuotą mintį, kad Konstitucija yra ne vien jos

tekstas. „Konstitucija, – teigė teisėjas, – tai ir tokios joje įtvirtintos giluminės, pamati-

nės vertybės, kurios gali neturėti konkrečios tekstinės išraiškos, kurios yra išvedamos

iš konstitucinių normų ir konstitucinių principų, iš konstitucinio reguliavimo visu-

mos. Todėl Konstitucijos teksto, jos raidės negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų

paneigti Konstitucijos principai, jos dvasia, kad būtų iškreipiama Konstitucijos, kaip

svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gai-

res nubrėžiančio akto, pamatinė, giluminė prasmė.“13

Prelegento mintys apie Konstitucijos dvasią, samprotavimai apie Konstitucijos

interpretavimo ribas (kur yra Konstitucijos leidžiama jos kūrybinio interpretavimo

riba, kada ji peržengiama ir prasideda teismo savivalė) sukėlė daug klausimų ir aud-

ringą diskusiją.

„Kas yra toji Konstitucijos dvasia? – klausė Konstitucinio Tribunolo pirmininkas

Marekas Safj anas. – Ar tai yra rėmimasis pagrindiniais jos principais ir vertybėmis?

Ar tai reiškia, kad, pavyzdžiui, galima remtis Konstitucijos dvasia, nepaisant aiškaus

teisės aktų skambesio, nepaisant semantinės reikšmės? Ar tai reiškia, kad, atsižvel-

giant į akseologija pagrįstą principą, kažkokiu būdu yra prieinama prie principo cla-

ra non sunt interpretanda peržengimo?“14

Šie ir kiti klausimai rūpėjo ne tik M. Safj anui, bet ir kitiems teisėjams. Konstitu-

cijos interpretavimo klausimas yra labai svarbi problema, su ja konstitucinės kontro-

lės institucijos susiduria beveik kiekvieną kartą, kai nagrinėja konkrečias bylas.

Į vienuoliktąją konferenciją 2007 m. birželio 3–6 d. Tomašovicuose (Krokuvos

priemiestis), kurioje buvo nagrinėjami konstituciniai parlamentinių laikinųjų tyrimo

komisijų sudarymo ir veiklos pagrindai, buvo pakviesti baigę kadenciją Konstituci-

nio Tribunolo vadovai – A. Zollis ir A. Mączyńskis. Jie ir Konstitucinio Teismo teisė-

jas S. Stačiokas pasidalijo atsiminimais apie abiejų teismų bendradarbiavimo pradžią,

pirmuosius vizitus ir pirmąsias konferencijas.

12 Autoriui teko dalyvauti vienuolikoje iš dvylikos iki šiol surengtų Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių

teismų konferencijų.13 Sinkevičius V. Konstitucijos interpretavimo principai ir ribos. Studia i materiały Tribunału Konstytu-

cyjnego. Warszawa, 2004, s. 153.14 Ibid., s. 173. Taisyklė lex clara non sunt interpretanda reiškia, kad aiškaus įstatymo aiškinti nereikia.


Kaip minėta, iki šiol buvo dvylika Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų

konferencijų: šešios iš jų vyko Lietuvoje ir šešios – Lenkijoje. Konferencijos rengtos

kasmet, išskyrus 1999 m., kai Varšuvoje vyko Europos Konstitucinių Teismų Konfe-

rencijos XI kongresas ir Konstitucinis Tribunolas buvo labai užsiėmęs, ir 2005 m., kai

Konstitucinis Teismas Vilniuje rengė Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos

Pirmininkų susirinkimo pasitarimą. Kiekviena konferencija vyko vis kitoje vietoje:

Lietuvoje – Vilniuje (čia įvyko dvi konferencijos, antroji – Konstitucinio Tribuno-

lo prašymu), Palangoje, Neringoje, Druskininkuose ir Kaune, Lenkijoje – Vygriuose,

Zakopanės kalnų kurorte, Juratos pajūrio kurorte, Seniavoje, Ksionže ir Tomašovi-

cuose. Iš viso buvo perskaityti 56 pranešimai. Jų temas parinkdavo konferenciją ren-

gęs teismas ir suderindavo jas su antruoju teismu. Dažniausiai konferencijoje būdavo

perskaitomi keturi šeši pranešimai (po du tris iš kiekvieno teismo). Bet būdavo ir

kitaip. Pavyzdžiui, trečiojoje konferencijoje 1997 m. buvo nagrinėtos keturios, ket-

virtojoje konferencijoje 1998 m. ir penktojoje konferencijoje 2000 m. – taip pat po

keturias, o septintojoje konferencijoje 2002 m. – net septynios viena su kita mažai su-

sijusios temos.

Kai kurie teisėjai iš viso parengė ir perskaitė po kelis pranešimus. Daugiausia jų

perskaitė K. Lapinskas – penkis, teisėjas E. Jarašiūnas – keturis, S. Stačiokas – tris,

Z. Czeszejko-Sochackis – taip pat tris. Vienuolika teisėjų perskaitė po du pranešimus,

devyniolika – po vieną.

Konstituciniam Teismui pirmininkaujant J. Žiliui įvyko keturios konferencijos

(Vygriuose, Vilniuje, Zakopanėje ir Palangoje), pirmininkaujant V. Paviloniui – dvi

konferencijos (Juratoje ir Neringoje), pirmininkaujant Egidijui Kūriui – penkios kon-

ferencijos (Seniavoje, Druskininkuose, Ksionže, Kaune ir Tomašovicuose), pirminin-

kaujant K. Lapinskui kol kas įvyko viena konferencija Vilniuje.

Konstituciniam Tribunolui pirmininkaujant A. Zolliui įvyko trys konferencijos

(Vygriuose, Vilniuje ir Zakopanėje), pirmininkaujant M. Safj anui – septynios kon-

ferencijos (Palangoje, Juratoje, Neringoje, Seniavoje, Druskininkuose, Ksionže ir

Kaune), pirmininkaujant J. Stępieniui – viena konferencija Tomašovicuose ir pirmi-

ninkaujant Bohdanui Zdziennickiui – viena konferencija Vilniuje.

Konferencijoms paprastai vadovaudavo konstitucinių teismų pirmininkai. Jie

pradėdavo jas įžanginiu žodžiu, o jas baigdami apibendrindavo diskusijose išsaky-

tas mintis.

Konferencijų sėkmė labai priklausė nuo skaitomų pranešimų aktualumo ir įdo-

mumo, sugebėjimo į diskusijas įtraukti kuo daugiau teisėjų. Dėl konferencijų dalyvių

aktyvumo tai nebūdavo sunku. Norinčiųjų diskutuoti visada būdavo tiek, kad pri-

trūkdavo laiko.

Organizuoti konferencijas, visų pirma spręsti organizacinius, fi nansinius, kultū-

rinės programos, vietos parinkimo, dalyvių apgyvendinimo, maitinimo, transporto,

pranešimų dauginimo, konferencijų medžiagos spausdinimo klausimus, padėjo teis-

mų aparatų darbuotojai. Ypač daug sumanumo ir išradingumo parodė Konstituci-


nio Tribunolo Biuro vadovas Maciejus Granieckis, Prezidiumo skyriaus direktorius

Adamas Jankiewiczius15, administracijos direktorius Józefas Dąbrowskis. Konstituci-

niame Teisme šiais reikalais užsiėmė kancleris, Pirmininko sekretoriato vedėja Lolita

Raudienė, Ūkio skyriaus vedėjas Stasys Jasutis.

Kultūrinės programos

Vygriuose įvykusioje pirmojoje konferencijoje kultūrinės programos nebuvo.

Dirbta įtemptai, be ilgesnių pertraukų.

Antrojoje konferencijoje 1996 m. birželio mėn. Vilniuje Konstitucinis Teismas

pasiūlė nedidelę kultūrinę programą. Lenkijos teisėjams buvo surengta ekskursija po

istorinį Vilniaus senamiestį, išvyka į senąją Lietuvos sostinę Trakus, ten apsilankyta

pilyje, Istorijos muziejuje, burlaiviu paplaukiota po Galvės ežerą.

Ilgainiui tapo tradicija konferencijų dalyviams parengti kultūrinę programą. Šios

programos buvo vis plečiamos, darėsi turiningesnės ir įdomesnės. Stengtasi dalyvius

supažindinti su Lietuvos ir Lenkijos miestais, istorinėmis vietomis, gražiausiais gam-

tos kampeliais, esančiais netoli konferencijos vietos. Lenkijos teisėjai turėjo galimybę

pamatyti gražiausius mūsų kurortus Palangą, Birštoną, Neringą ir Druskininkus, Vil-

niaus, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Šiaulių ir Alytaus miestus, apsilankyti Lietuvos

jūrų, Palangos gintaro, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės, A. Žmuidzinavičiaus

kūrinių ir rinkinių (velnių) muziejuose, Sovietinių skulptūrų muziejuje Grūto parke,

Orvydų sodyboje-muziejuje, Europos geografi niame centre, Kernavės kultūriniame

rezervate, pabūti Trakų pilyje, Chodkevičių ir Tiškevičių rūmuose. Svečiams didžiulį

įspūdį paliko Kryžių kalnas, jame jie pastatė ir savo kryžių.

Paskutinės konferencijos, įvykusios 2008 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, metu Kons-

titucinio Tribunolo teisėjus priėmė Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas, Vilniaus

universitete jie susitiko su jo rektoriumi akademiku Benediktu Juodka.

Negalėdamas aprašyti visų kiekvienos konferencijos kultūrinių programų (to

ir nereikia), vis dėlto norėčiau pateikti vienos iš paskutinių konferencijų, įvykusios

2006 m. birželio mėn. Kaune, programą.

Svečiai atvyko autobusu birželio 7 d. ir įsikūrė „Kauno“ viešbutyje. Jame vyko ir

konferencija.

Vakare Lenkijos ir Lietuvos konstitucinių teismų teisėjai, lydimi ekskursijų va-

dovo, išėjo pasivaikščioti po Kauno centrą, apsilankė Vytauto Didžiojo karo muzie-

jaus sodelyje, susipažino su kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės istorija, klausėsi

prof. Giedriaus Kuprevičiaus atliekamos varpų muzikos. Žaliakalnį įveikę atnaujin-

tu funikulieriumi, ekskursantai apsilankė Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, susipaži-

no su jos statymo (uždarymo ir pašventinimo) istorija, nuo bažnyčios stogo grožėjosi

Kauno panorama.

15 Konstitucinio Tribunolo Pirmininko kabinetas pertvarkytas į Prezidiumo skyrių.


Rytojaus dieną konferencijos dalyviai apsilankė seniausioje Lietuvoje stipriųjų

alkoholinių gėrimų gamykloje „Stumbras“, tomis dienomis šventusioje šimto metų

jubiliejų, apžiūrėjo Kauno senamiestį, nuvyko į Kauno mero Arvydo Garbaravičiaus

surengtą priėmimą Rotušėje.

Kitą konferencijos dieną po pietų teisėjai lankėsi Nacionaliniame M. K. Čiurlio-

nio dailės ir A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių (velnių) muziejuose. Vakarie-

niavo gamtoje – „Elnio“ golfo klube Didžiosiose Lapėse.

Paskutinę konferencijos dieną jos dalyvius labai maloniai ir nuoširdžiai priėmė

Kauno kunigų seminarijos rektorius monsinjoras teol. lic. Aurelijus Žukauskas. Jis

papasakojo apie mokymo procesą, klierikų studijų ir buities sąlygas, seminarijos is-

toriją, pavaišino kava. Paskui vykta į kitą Kauno pakraštį – Pažaislį, į Švenčiausiosios

Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią su komaldulių vienuolynu. Pažaislio vie-

nuolyno ansamblis, matyt, patiko svečiams ir jie apie jį papasakojo Varšuvoje, nes vė-

liau atvykęs į Vilnių su reikalais Konstitucinio Tribunolo pirmininko pavaduotojas

A. Mączyńskis paprašė nuvežti jį pažiūrėti šio ansamblio (konferencijoje Kaune jo

nebuvo). Čia verta pasakyti, kad prof. A. Mączyńskis puikiai išmano ne tik Lenkijos,

bet ir Lietuvos istoriją.

Iš Pažaislio konferencijos dalyviai išsiskirstė: lietuviai – į Vilnių, lenkai – į Var-

šuvą.

Įsiminė vienas epizodas iš konferencijos Druskininkuose. Į ją dalyviai suvažiavo

birželio 24 d., per Jonines. Tarp lietuvių teisėjų buvo vienas Jonas – teisėjas Prapiestis.

Nusprendėme jį vainikuoti ąžuolo vainiku. Bet ką daryti su lenkais? Juk nepatogu pa-

gerbti tik Lietuvos delegacijos narį. Ir tuomet išradingasis mūsų pirmininkas E. Kūris

pasiūlė ąžuolo vainiką uždėti Konstitucinio Tribunolo pirmininkui – juk jis taip pat

Jonas: „Saf-jan“ (lenkų Janas atitinka Joną). Ąžuolo vainiku papuošėme ir teisėją Ja-

nuszą Niemcewiczių, nes Janušas skamba panašiai kaip Jonas.

Konstitucinio Tribunolo teisėjai paprastai girdavo lietuvių kultūrines programas

ir dėkodavo jų rengėjams, tačiau manau, kad konferencijų Lenkijoje rengėjai turi dar

daugiau galimybių sumanyti įdomias ir turiningas programas. Ir tai suprantama –

juk Lenkija yra didžiulė šalis, turinti daug didelių, puikių miestų, turtingą istorinį pa-

veldą, senų pilių ir rūmų, naujų kultūros ir konferencijų centrų. Ypač graži gamta ir

nuostabios architektūros senovinių miestų yra šalies pietuose ir vakaruose.

Įspūdinga kultūrinė programa buvo parengta 2004 m. birželio mėn. Ksionže

vykusiai konferencijai. Konstitucinio Teismo delegacija birželio 21 d. vakare auto-

busu nuvyko į Varšuvą. Kitą rytmetį mes kartu su Konstitucinio Tribunolo teisėjais

ir apa rato darbuotojais (konferencijos organizatoriais) traukiniu buvome nuvežti į

Vroclavą – vieną didžiausių ir architektūros požiūriu turtingiausių Lenkijos mies-

tų. Čia konferencijos dalyviai susitiko su universiteto rektoriumi, prorektoriumi ir

Teisės fakulteto dekanu, grožėjosi senąja miesto architektūra (istoriniuose šaltiniuo-

se Vroc lavas pirmąkart paminėtas 980 m.), aplankė Rotušę, pietavo jos rūsyje esan-

čiame restorane „Piwnica Swidnicka“, kuris, pasak ekskursijų vadovo, yra seniausias


Europoje. Vakarop konferencijos dalyviai autobusu išvyko į Ksionžą – Sudetų kalnų

papėdėje esantį nacionalinį parką. Čia yra labai įspūdinga, vietomis net šešių aukštų

senovinė pilis – kunigaikščių Ksionžų rezidencija.

Rytojaus dieną konferencijos dalyviai apsilankė valstybiniame žirgyne, pas-

kui – įspūdingos architektūros barokiniuose Svidnicos evangelikų maldos namuose

(2001 m. įrašyti į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą), Gorkos pily-

je Sabotka Zachodnia mieste, Cistersų abatijoje Kšešuve ir jos bažnyčiose.

Po konferencijos grįžome į Vroclavą. Čia mus priėmė arkivyskupas metropolitas

Marianas Golembiewskis. Didžiulį įspūdį paliko Jano Stykos ir Wojciecho Kossako

nutapytas milžiniškas panoraminis paveikslas „Raslavicės mūšis“, kuriame pavaiz-

duotos 1794 m. sukilėlių kautynės su Rusijos caro kariuomene.

Neišdildomų įspūdžių liko iš Zakopanės. Į ją nuvykome 1997 m. lapkričio 17 d.

Iš vakaro privertė daug sniego. Kalnai atrodė nuostabiai: nepaprastai aukštos, tie-

sios, išlakios eglės papėdėje, baltos sniego kepurės kalnų viršūnėse. Programoje buvo

numatyta konferencijos dalyvius arkliais pavėžinti kalnų tarpekliais. Autobusu atvy-

kome į sutartą vietą, bet vežėjų neišvydome: dėl netikėtai iškritusio sniego vežimai

netiko, o parengti rogių nespėta. Ką daryti? Visi nusprendėme numatytą maršrutą

įveikti pėsčiomis. Sniego iki kelių, slidu, kelias nepramintas. Bet koks oras! Vaiskus,

tyras. Kvėpuoti lengva lengva. Ir norom nenorom galvoje kirba rusų poeto Vladimi-

ro Visockio eilės: „Lučše gor mogut byt tolko gory, na kotorych ješčio ne byval“ (Ge-

riau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai).

Sunkiausia buvo eiti pirmiesiems, nes jiems teko praminti taką. Paaiškėjo, kad

geriausi ėjikai yra teisėjai K. Lapinskas ir E. Jarašiūnas. Paskui juos vorele ėjo visi kiti.

Sunkiausia buvo eiti mūsų pirmininkui J. Žiliui – jis avėjo naujutėlaičius batus, ku-

rie nuolat slidinėjo.

Pavargę, bet linksmi ir patenkinti, įveikę septynis kilometrus tarpekliais, pasie-

kėme kalnų trobelę Koscielisko slėnyje. Ten buvome pavaišinti kas arbata, kas kava.

Patraukėme atgal. Viso kelio grįžti nereikėjo – pusiaukelėje mus pasitiko vežėjai su

rogėmis.

Konferencijų kultūrinės programos sudarė galimybę Lietuvos teisėjams susipa-

žinti su gražiausiais Lenkijos miestais ir kitomis vietomis: Varšuva, Krokuva, Vrocla-

vu, Gdansku, Sopotu, Žešuvu, Žemutiniu Kazimieru, Ležaisku, Zakopanės kalnų ir

Juratos pajūrio kurortais. Buvome Veličkos druskos kasyklų muziejuje, Tyneco ro-

mantiškojo stiliaus Šv. Petro ir Povilo benediktinų abatijoje. Sandomiere matėme

namą, kuriame gyveno žymusis istorikas Janas Długoszas (1415–1480), Malborke –

Pasaulio paveldo paminklą gotikinį kryžiuočių pilies kompleksą (buvusią Marien-

burgo pilį, pradėtą statyti 1274 m.). Tik savo akimis pamačius šią milžinišką tvirtovę,

jos vidaus kiemus, vandens tiekimo sistemą, didžiulius sandėlius, kuriuose buvo kau-

piamos maisto atsargos, galima suprasti, kodėl Vytautas ir Jogaila pasitraukė nepa-

ėmę šios pilies 1410 m. po Žalgirio mūšio. Mums buvo malonu matyti Lietuvos herbą

Vytį Krokuvos Vavelyje (beje, sovietiniais laikais, kai Lietuvoje Vytis buvo sunaikin-


tas ir ištrintas iš visų pastatų eksterjerų ir interjerų, Vavelyje Vytis buvo matomas

daugelyje vietų). Lietuvos istorija nuo XIV a. glaudžiai susijusi su Lenkijos istorija,

daugelį metų ji buvo bendra, todėl susipažindami su Lenkijos istorijos paminklais

daug ką sužinojome ir apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei jos istoriją.

KONSTITUCIJOS DIENOS MINĖJIMAI

2003 m. Konstitucinis Tribunolas pakvietė mūsų teismo delegaciją (pirminin-

ką ir kanclerį) atvykti į Varšuvą dalyvauti 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos minėji-

mo iškilmėse.

Lenkija labai iškilmingai mini Gegužės Trečiosios Konstitucijos šventę (taip ofi -

cialiai vadinama ši šventė), ją švenčia visa tauta. Varšuvos maršalo Józefo Piłsudskio

aikštėje, kur vyksta svarbiausi šventės renginiai, susirenka šimtai tūkstančių žmonių.

Po ofi cialių iškilmių gatves užplūsta minios džiūgaujančių varšuviečių bei svečių.

Lietuvoje Gegužės Trečiosios Konstitucijos metinės neminimos. Ilgą laiką mūsų

istoriografi joje vyravo nuomonė, kad ši konstitucija Lietuvai buvo nenaudinga. Ji nai-

kino uniją ir Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimą į Karalystę ir Didžiąją Kuni-

gaikštystę. Joje net neliko Lietuvos vardo.

Pastaraisiais metais lenkų istoriko Juliuszo Bardacho ir lietuvių istoriko Edvar-

do Gudavičiaus dėka požiūris į Gegužės Trečiosios Konstituciją gerokai keičiasi. Tai

ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos Konstitucija. Ją kūrė ir Lenkijos Karūnos, ir Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės atstovai. Gegužės Trečiosios Konstitucijos pataisa, vadi-

nama „Abiejų Tautų savitarpio įsipareigojimu“, įtvirtino Lietuvos visuomenės istori-

nį subjektiškumą ir abiejų tautų lygybę svarbiausiose valstybės valdymo institucijose.

Konstitucijai pritarė platūs tuometinės Lietuvos visuomenės sluoksniai (iš 34 pavietų

seimelių tik 3 balsavo prieš ją), jai prisiekė to meto lietuvybės puoselėtojai ir politinės

lietuvių raštijos pradininkai Antanas Klementas ir Dionizas Poška. Galiausiai tai se-

niausia rašytinė Europos konstitucija. Joje iš dalies įkūnyti Didžiosios prancūzų revo-

liucijos laisvės ir žmonių lygybės šūkiai – 1789 m. rugpjūčio 27 d. Žmogaus ir piliečio

teisių deklaracijos idėjos. Tai pažangus ir demokratiškas to meto teisės paminklas.

Šventinius renginius organizavo ir Lenkijos Respublikos Prezidentas, ir Konsti-

tucinis Tribunolas.

Iškilmės prasidėjo gegužės 3-iosios rytą Konstituciniame Tribunole. Susirinkę

Konstitucinio Tribunolo teisėjai, baigusieji kadenciją teisėjai ir teisininkų bendruo-

menės atstovai išklausė pirmininko prof. M. Safj ano ir Prezidiumo skyriaus vedėjo

dr. A. Jankiewicziaus kalbas. Po to buvo atidaryta paroda „Varšuvos konstitucinė pa-

norama“, kurioje eksponuota iš valstybinių archyvų surinkta medžiaga apie Gegužės

Trečiosios Konstituciją ir jos priėmimo aplinkybes.

Vidurdienį didžiausioje Varšuvos aikštėje išsirikiavo visų rūšių Lenkijos ka-

riuomenės daliniai. Juos apėjo ir pasveikino Lenkijos Respublikos Prezidentas Alek-

sandras Kwasniewskis. Buvo pakelta valstybės vėliava, grojamas himnas, griaudėjo


artilerijos salvės. Valstybės Prezidentas pasakė kalbą apie Gegužės Trečiosios Konsti-

tucijos istorinę svarbą ir jos reikšmę dabarčiai.

Pro tribūnas pražygiavo kariuomenės daliniai. Buvo padėti vainikai ant Nežino-

mojo kareivio kapo. Ceremonija truko apie valandą. Po to vyko priėmimas Preziden-

tūroje. Čia Lietuvos Konstitucinio Teismo delegacijos narius pasveikino Prezidentas

A. Kwasniewskis ir pirmoji šalies dama.

Vakarop Lenkijos Respublikos vadovai, Vyriausybės nariai ir teisininkų bend-

ruomenės atstovai Konstitucinio Tribunolo didžiojoje salėje išklausė Didžiosios

Britanijos profesoriaus Normano Davieso paskaitą „Konstitucinės valstybės, nekons-

titucinės valstybės ir pusiau konstitucinės valstybės“. Paskaita sulaukė didžiulio su-

sidomėjimo. Prof. N. Daviesas, žymus šių dienų istorikas, daug rašo apie Lenkijos

istoriją (jo žmona kilusi iš Lenkijos). Į lietuvių kalbą yra išverstas ir išleistas jo dvito-

mis „Dievo žaislas: Lenkijos istorija“ (1998) ir „Europa: istorija“ (2002; 2008).

Kitais metais vėl buvome pakviesti į Gegužės Trečiosios Konstitucijos šventę.

Šįkart, be mūsų teismo pirmininko ir kanclerio, vyko ir teisėjas S. Stačiokas. Kons-

tituciniame Tribunole išklausėme lordo Ralfo Dahrendorfo paskaitą „Nacionalinė

valstybė Europos Sąjungoje“, apžiūrėjome parodą „Europos idėjos Lenkijos Karūnos

ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės ir valstybės tradicijoje“. Paroda susidė-

jo iš trijų dalių: pirmoji skirta unijos, taikos Europoje idėjai, antroji – pilietinės vi-

suomenės formavimuisi ir trečioji – daugelio tautų, tikėjimų ir kultūrų Respublikai.

Buvo eksponuoti Varšuvos vyriausiojo senųjų dokumentų archyvo turimi dokumen-

tai arba jų kopijos. Daug dokumentų tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su Lietuvos

Didžiąja Kunigaikštyste. Tarp jų – 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos, 1413 m. spalio

2 d. Horodlės, 1569 m. liepos 1 d. Liublino unijų aktai, 1791 m. gegužės 3 d. Konsti-

tucijos ir tų pačių metų spalio 20 d. „Abiejų Tautų savitarpio įsipareigojimų“ tekstai.

Pastarasis tekstas patvirtino teiginį, kad Gegužės Trečiosios Konstitucija nustatė, jog

Lietuvos ir Lenkijos valstybė valdoma abiejų tautų atstovų paritetiniais principais:

„Remiantis Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudaryta uni-

ja bei bendru visai valstybei Gegužės Trečiosios Valdymo Įstatymu [toks buvo Gegu-

žės Trečiosios Konstitucijos pavadinimas. – V. R.] nustatytas bendras kariuomenės ir

iždo valdymas, tuo pačiu užtikrinant Lietuvos provincijoms vienodą dalyvavimą cent-

riniuose valdžios organuose išsaugojant tam tikrą institucinį atskirumą.“16

Antrojoje parodos dalyje dėmesį patraukė Trečiojo Lietuvos Statuto 1588 m. eg-

zempliorius, taip pat Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto

Augusto 1565 m. gruodžio 30 d. aktas, įkuriantis Kunigaikštystėje pavietų (apskričių)

bajorų seimelius ir vietinius pavietų teismus.

Trečiojoje parodos dalyje daugiausia buvo aktų, įtvirtinančių įvairių religinių

konfesijų – evangelikų, kalvinistų, stačiatikių, unitų, žydų, armėniškosios bažnyčios

16 Europos idėjos teisinėje valstybinėje Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradici-

joje. Konstitucinis Tribunolas – Pagrindinis senųjų dokumentų archyvas Varšuvoje, 2004 m. gegužės

3–8 d. paroda, p. 9.


ir kt. – teises. Iš to matyti, kiek daug religijų buvo Abiejų Tautų Respublikoje, valsty-

bės institucijų pakantumas ir tolerancija šių religijų išpažinėjams.

Į Gegužės Trečiosios Konstitucijos minėjimus Konstitucinio Teismo pirminin-

kas ir kancleris nuo 2003 m. iki 2008 m. vyko kasmet. Programa visuomet buvo suda-

ryta vienodai: žinomo mokslininko (vieno arba dviejų, dažnai užsieniečių) paskaita ir

senųjų teisės aktų bei dokumentų, knygų parodos. Įspūdį paliko 2005 m. paroda apie

1505 m. Radomo seimo priimtus aktus, kuriais stengtasi sunorminti jau buvusią tei-

sę, o svarbiausia, buvo paskelbtas principas, kad kiekvienas įstatymas įsigalioja tik jį

išspausdinus. Atidarydamas šią parodą Konstitucinio Tribunolo pirmininkas M. Saf-

janas pažymėjo, kad pirmą kartą Europoje ofi cialiame Lietuvos ir Lenkijos valstybės

parlamento akte buvo nustatytas Seimo ir Senato priimtų teisės aktų promulgacijos

principas. Šiemet šiam svarbiam aktui sukanka 500 metų. Pranešimą tąkart perskai-

tė Lenkijos Respublikos Prezidentas A. Kwasniewskis. Jis pabrėžė Gegužės Trečiosios

Konstitucijos reikšmę ugdant abiejų tautų žmonių pilietiškumą bei priimant šiuolai-

kinę 1997 m. balandžio 2 d. Konstituciją.

2007 m. Gegužės Trečiosios Konstitucijos metinės šiek tiek paminėtos ir Lietu-

voje: Lietuvos Respublikos Seimas ir Lenkijos Respublikos Seimas surengė bendrą

minėjimą – televizijos sąšauką. Mūsų delegacija tame minėjime dalyvavo būdama

Lenkijos Respublikos Seime, o ofi cialus Lietuvos Seimo atstovas buvo Seimo Pirmi-

ninko pirmasis pavaduotojas Č. Juršėnas.

Po pietų, kaip visada, Konstituciniame Tribunole apžiūrėjome parodą, šįkart

tema „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendros tradicijos“.

Ją atidarydamas Konstitucinio Tribunolo pirmininkas J. Stępienis kalbėjo apie ben-

drą Lietuvos ir Lenkijos istorijos tarpsnį, Lenkijos istoriografi joje išsamiai nagrinėtą

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžios ir visuomenės sanklodą ir kultūrą17.

Paskaitas skaitė žymus lenkų istorikas, buvęs Varšuvos universiteto rektorius ir

švietimo ministras akademikas prof. Henrykas Samsonowiczius („Kas mano kartai

buvo ir yra Gegužės Trečiosios Konstitucija“) ir lietuvių istorikas prof. Alfredas Bumb-

lauskas („Gegužės 3-iosios Konstitucija: Lietuvos ir Lenkijos istorijos užmarštys“). Gal

todėl, kad šįkart Gegužės Trečiosios Konstitucijos minėjime dalyvavo Lietuvos Respub-

likos Seimas, o gal todėl, kad paskaitą apie šią Konstituciją skaitė Lietuvos istorikas, į

Konstitucinį Tribunolą atvyko Lenkijos Respublikos Prezidentas Lechas Kaczyńskis,

Seimo ir Senato pirmininkai Ludwikas Dornas ir Bogdanas Borusewiczius, valstybės

politikų, teisininkų ir istorikų elitas.

Prof. A. Bumblausko paskaita (be kita ko, skaityta lenkų kalba) buvo puiki. Jis iš-

samiai išdėstė Lietuvos istorikų dabartinę nuomonę apie lietuvių ir lenkų santykius

tiek istorijos raidoje, tiek XX a. pradžioje kuriant modernias nacionalines valstybes.

Prelegentas pripažino, kad lietuvių istorikai „pramiegojo“ (prof. A. Bumblausko pavar-

totas žodis) XVII–XVIII a. istoriją su Vilniaus baroku, universitetu ir Gegužės 3-iosios

17 Šio rašinio autoriui susidarė įspūdis, kad lenkai labiau nei lietuviai domisi savo istorija, aktyviau pro-

paguoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.


Konstitucija. Tautinio atgimimo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje šaukliams Lietuvos

istorija baigėsi 1387 m. (polonizacijos pradžia), kitiems – Vytauto mirtimi 1430 m.,

dar kitiems – po 1569 m. Liublino unijos. Todėl reikia pabrėžti novatorišką E. Guda-

vičiaus Lietuvos istorijos civilizacinę koncepciją, reiškusią radikalų posūkį Lietuvos

istoriografi joje, nuvainikavusią senąsias XIII a., vadinamojo aukso amžiaus, pagoniš-

kų ir Vytauto laikų sampratas ir suformavusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

europėjimo idėją. „E. Gudavičiaus koncepcija atvėrė kelią XVII–XVIII a. istorijos su-

grąžinimui į Lietuvos istoriją, – teigė prof. A. Bumblauskas, – ir leido XVII–XVIII a.

istoriją pradėti traktuoti ne tik kaip valstybingumo nuosmukio, bet ir kaip civilizaci-

nės pažangos istoriją, o kartu padėti pagrindus lenkiakalbę bajoriją laikyti integralia

Lietuvos istorijos dalimi. Taip atsivėrė kelias lietuvių istoriografi jai į Gegužės 3-iosios

Konstituciją.“18

Beje, prof. A. Bumblauskas pacitavo buvusį Lenkijos ambasadorių Lietuvoje istori-

ką Janą Widackį, lenkams priekaištavusį, kad šie turi pretenzijų į visą Abiejų Tautų Res-

pub likos palikimą, o juk jis priklauso ir lietuviams, ir baltarusiams, ir ukrainiečiams.

Paskaita turėjo pasisekimą. Po jos profesorius buvo apsuptas daugelio šventės

dalyvių, jam pateikta daugybė klausimų.

Jau minėjau, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinės Lietuvoje nešvenčia-

mos, tačiau ir dabar galiojančios 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos diena Seimo įra-

šyta tik į atmintinų dienų sąrašą ir valstybiniu lygiu ilgai nebuvo minima. Iniciatyvą

parodė Konstitucinis Teismas. Pirmininko E. Kūrio iniciatyva 2003 ir 2004 m. Kons-

titucinio Teismo Konferencijų salėje buvo surengti – tegul ir kuklūs – Konstitucijos

dienos minėjimai. Į juos buvo pakviesti teisininkų bendruomenės atstovai ir valsty-

bės vadovai. 2005 m. buvo nuspręsta surengti aukštesnio lygio Konstitucijos dienos

minėjimą. Konstitucinis Teismas į iškilmes Vilniaus rotušėje pakvietė daugiau kaip

300 asmenų. Buvo perskaityti trys pranešimai apie Konstituciją.

Pirmąjį pranešimą šiame minėjime perskaitė prof. A. Bumblauskas: „1791 m. ge-

gužės 3 d. Konstitucija yra ir Lietuvos Konstitucija“. Šio pranešimo turinys analogiš-

kas minėtai jo paskaitai, vėliau, 2007 m., skaitytai Konstituciniame Tribunole, todėl jo

turinio neatpasakosiu. Vis dėlto norisi pabrėžti, kad Konstitucijos dienos iškilmingą

minėjimą Konstitucinis Teismas pradėjo nuo Gegužės 3-iosios Konstitucijos. Paskui

prof. Mindaugas Maksimaitis perskaitė pranešimą apie tarpukario Lietuvos konstitu-

cijas ir prof. E. Jarašiūnas – apie veikiančią 1992 m. Konstituciją.

2006 m. iškilmingame Konstitucijos dienos minėjime, vykusiame taip pat Vil-

niaus rotušėje, skaityti pranešimo buvo pakviestas Konstitucinio Tribunolo pirmi-

ninkas M. Safj anas (pasigavome lenkų idėją kviesti į iškilmingą minėjimą užsienio

lektorius). Jis nagrinėjo temą „Demokratija ir teisėjų valdžia: samprotavimai apie

konstituciją ir konstitucinių teismų vaidmenį“. Beje, savo gana išsamioje ir ilgoje pa-

18 Bumblauskas A. Gegužės 3-iosios Konstitucija: Lietuvos ir Lenkijos istorijos užmarštys. Swięto Kons-

tytuciji 3 Maja w Trybunale Konstytucyjnym. Referaty prof. Henryka Samsonowicza i prof. Alfredasa

Bumblauskasa. Warszawa, 2 maja 2007 r., s. 24.


skaitoje prelegentas ne kartą minėjo konstitucijos dvasią, dėl kurios lietuvių ir lenkų

teisėjai įnirtingai diskutavo Ksionžo konferencijoje.

Konstitucijos dienos minėjimus Konstitucinis Teismas surengė ir 2007 bei

2008 m.

KITAS BENDRADARBIAVIMAS

Konstitucinio Tribunolo Prezidiumo skyriaus vedėjas A. Jankiewiczius yra pui-

kus Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės, taip pat ir teisės istori-

jos žinovas. Tai jo sumanymas Gegužės Trečiosios Konstitucijos minėjimo dienomis

rengti parodas apie Lietuvos ir Lenkijos valstybės teisės tradicijas, eksponuoti svar-

biausius istorinius teisės aktus.

A. Jankiewicziaus rūpesčiu 2007–2008 m. Konstitucinis Tribunolas surengė pa-

skaitų ciklą „Abiejų Tautų Respublikos konstitucinės teisės tradicijos“. Įvyko devynios

šio ciklo sesijos, kiekvienoje buvo perskaityta po vieną, o kartais ir po kelias pa skaitas.

Pirmojoje 2007 m. spalio 16 d. įvykusioje prof. Annos Grześkowiak-Krwawicz pa-

skaitoje „Laisvė kaip Abiejų Tautų Respublikos santvarkos principas“ dalyvavo Kons-

titucinio Teismo teisėjas S. Stačiokas. Buvo sudaryta teisės specialistų taryba paskaitų

ciklo programai koordinuoti ir prireikus koreguoti. Tos tarybos narys buvo ir S. Sta-

čiokas.

Kitose sesijose dalyvavo Konstitucinio Teismo teisėjai Armanas Abramavičius,

Toma Birmontienė, Zenonas Namavičius, Vytautas Sinkevičius. Žinoma Lietuvos Di-

džiosios Kunigaikštystės istorijos tyrėja prof. Jūratė Kiaupienė skaitė paskaitą „Lietu-

vos ir Lenkijos sąjunga – bandymas pažvelgti naujai“. Ta pačia tema paskaitą skaitė ir

prof. Andrzejus Zakrzewskis. Baigusieji kadenciją Konstitucinio Teismo pirmininkas

prof. E. Kūris ir Konstitucinio Tribunolo pirmininkas prof. M. Safj anas skaitė paskai-

tas „Teisės viršenybė viešajame gyvenime – vertybė ar kliūtis?“

Paskaitų ciklas buvo iškilmingai baigtas 2008 m. gegužės 8–9 d. Liubline, seno-

viniuose Lenkijos Karūnos Tribunolo rūmuose, kuriuose 1578 m. pradėjo dirbti Tri-

bunolas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiasis Tribunolas įsteigtas trejais

metais vėliau, 1581-aisiais). Paskaitą „Pirmosios Respublikos santvarkos principai ir

Karūnos Tribunolas“ skaitė Jogailos universiteto profesorius Wacławas Uruszczakas.

Diskusijose kalbėjo anksčiau skaitę paskaitas prelegentai, tarp jų prof. J. Kiaupienė

ir dr. S. Stačiokas. Iškilmėse dalyvavo Konstitucinio Tribunolo teisėjai, Liublino vai-

vadijos ir miesto atstovai, Konstitucinio Teismo pirmininkas K. Lapinskas ir teisėjas

Z. Namavičius.

Konstitucinis Teismas turi tradiciją iškilmingai atsisveikinti su baigusiais kaden-

ciją teisėjais ir pasveikinti naujai paskirtuosius. 1999 m. kovo 25 d. tokios išleistuvės

ir sutiktuvės buvo surengtos baigusiems kadenciją Konstitucinio Teismo pirminin-

kui Juozui Žiliui, teisėjams Kęstučiui Lapinskui bei Pranui Vytautui Rasimavičiui ir

pradedantiems dirbti teisėjams Egidijui Kūriui, Vytautui Sinkevičiui ir Stasiui Sta-


čiokui (pastarasis grįžo į Konstitucinį Teismą po trejų metų pertraukos). Į iškilmes

buvo pakviesta Konstitucinio Tribunolo delegacija. Atvyko Konstitucinio Tribuno-

lo pirmininkas Marekas Safj anas, teisėjas Ferdynandas Rymaszas ir baigęs kadenciją

pirmininkas Andrzejus Zollis. Iškilmėse dalyvavo ir Lenkijos Respublikos ambasa-

dorius. M. Safj anas įteikė J. Žiliui Nuopelnų Lenkijai ordino Karininko kryžių, ku-

riuo Lenkijos Respublikos Prezidentas A. Kwasniewskis jį apdovanojo už nuopelnus

stiprinant Lenkijos ir Lietuvos teisės institucijų bendradarbiavimą. Atminimo dova-

nomis buvo apdovanoti ir kiti baigę kadenciją bei ją pradedantys teisėjai.

2002 m. kovo mėn. Konstitucinis Teismas atsisveikino su pirmininku Vladu Pa-

viloniu, teisėjais Teodora Staugaitiene ir Zigmu Levickiu. Į jų vietas buvo paskir-

ti Kęstutis Lapinskas (po trejų metų pertraukos), Zenonas Namavičius ir Armanas

Abramavičius. Tą kartą atsisveikinti su baigusiais kadenciją teisėjais atvyko Marekas

Safj anas, Andrzejus Mączynskis ir Maciejus Granieckis. Lenkijos ambasadoriaus re-

zidencijoje M. Safj anas Lenkijos Respublikos Prezidento pavedimu įteikė V. Pavilo-

niui Nuopelnų Lenkijai ordino Komandoro kryžių. Konstitucinio Tribunolo dovanos

buvo įteiktos T. Staugaitienei ir Z. Levickiui.

Į teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Augustino Normanto ir Jono Prapiesčio išleistuves

2005 m. kovo mėn. atvyko Konstitucinio Tribunolo pirmininkas Marekas Safj anas ir

pirmininko pavaduotojas Andrzejus Mączyńskis. M. Safj anas labai gerai įvertino Lie-

tuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų bendradarbiavimą. Jis pabrėžė, kad šių teismų

kontaktai yra išskirtiniai. Su jokiu kitu teismu Konstitucinis Tribunolas nepalaiko

tokių draugiškų ir tvirtų ryšių. M. Safj anas padėkojo baigusiems kadenciją Konsti-

tucinio Teismo teisėjams už bendradarbiavimą, o naujiesiems teisėjams Tomai Bir-

montienei, Ramutei Ruškytei ir Romualdui Kęstučiui Urbaičiui palinkėjo sėkmingo

darbo ir išreiškė viltį, kad jie prisidės prie teisinės demokratinės Lietuvos valstybės

stiprinimo.

2008 m. kovo mėn. kadenciją baigė Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus

Kūris, teisėjai Vytautas Sinkevičius ir Stasys Stačiokas. Į atsisveikinimo iškilmes at-

vyko naujasis Konstitucinio Tribunolo pirmininkas Jerzis Stępienis ir Biuro vadovas

Maciejus Granieckis. Sakydamas kalbą J. Stępienis pabrėžė: „Visi kadenciją baigian-

tys teisėjai itin daug prisidėjo prie mūsų bendrų didelių pasiekimų, kuriuos drąsiai

galime vadinti Lietuvos ir Lenkijos acquis constitutionel. Mes dažnai prisimename

jūsų labai įdomius pranešimus, pvz., 2000 m. Juratoje vykusioje V mokslinėje konfe-

rencijoje S. Stačioko perskaitytą pranešimą apie konstitucinės doktrinos kūrimą Lie-

tuvos Konstitucinio Teismo praktikoje, 2001 m. Neringoje vykusioje VI mokslinėje

konferencijoje E. Kūrio perskaitytą pranešimą apie konstitucinių principų plėtojimą

Konstitucinio Teismo doktrinoje, taip pat V. Sinkevičiaus pranešimą apie Konstitu-

cijos aiškinimo principus ir ribas, perskaitytą 2004 m. Ksionže vykusioje IX moksli-

nėje konferencijoje. Šie darbai laikytini itin svarbiais demokratinės teisinės valstybės

principų suvokimui. Be to, derėtų pažymėti, kad kiekvienais metais rengiamas Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų pristatymas mus skatina naudotis


jūsų patirtimi, todėl leiskite išreikšti didžiulį pripažinimą ir pagarbą sparčiam Lietu-

vos teisinių ir konstitucinių idėjų plėtojimui.“19

Keliais mėnesiais vėliau dvyliktosios bendros teisėjų konferencijos metu rugsė-

jo 10 d. baigusiam kadenciją Konstitucinio Teismo pirmininkui Egidijui Kūriui ir

buvusiam kancleriui Viktorui Rinkevičiui Lenkijos Respublikos ambasadoje buvo

iškilmingai įteikti Nuopelnų Lenkijai ordino Komandoro kryžiai. Juos Lenkijos Res-

publikos Prezidento vardu įteikė naujasis Konstitucinio Tribunolo pirmininkas Boh-

danas Zdziennickis.

Konstitucinio Tribunolo teisėjai buvo kviečiami į visas Konstitucinio Teismo

rengtas tarptautines konferencijas, tarp jų į konferencijas, skirtas Konstitucinio Teis-

mo veiklos antrosioms, penktosioms ir dešimtosioms metinėms. Dešimtmečio proga

keletas Konstitucinio Teismo teisėjų ir darbuotojų, taip pat kitų valstybių konstituci-

nių teismų pirmininkų Lietuvos Respublikos Prezidento buvo apdovanoti ordinais ir

medaliais. Tarp apdovanotųjų – ir Konstitucinio Tribunolo pirmininkas M. Safj anas,

kuriam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžių Lietuvos Res-

publikos Prezidentas įteikė 2003 m. rugsėjo 3 d. Baigiantis kadenciją Konstitucinio

Tribunolo pirmininkas J. Stępienis taip pat buvo apdovanotas tokiu ordinu. Jį Lietu-

vos Respublikos Prezidentas įteikė 2008 m. birželio 4 d. vykstant Europos Konstitu-

cinių Teismų Konferencijos XIV kongresui.

Bendradarbiavo ne tik teisėjai – ryšius nuolat palaikė teismų aparatų darbuoto-

jai. Kelios specialistų delegacijos lankėsi vieni pas kitus, domėjosi kolegų darbo sti-

liumi, formomis ir metodais.

Nuolat buvo keičiamasi teisės literatūra. Mes kolegoms lenkams siuntėme ir

siunčiame visus nutarimų, sprendimų ir išvadų rinkinius „Konstitucinio Teismo ak-

tai“, „Rulings and Decisions of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania“,

bendrų konferencijų medžiagos ir visus kitus leidinius, jeigu jie buvo leidžiami len-

kų arba anglų kalba.

Savo ruožtu Konstitucinis Teismas gauna visus Konstitucinio Tribunolo nutari-

mus ir sprendimus. Labai vertingas yra žurnalas „Państwo i prawo“. Konstituciniam

Teismui taip pat siunčiamas Lenkijos Seimo biuletenis „Przegląd Sejmowy“.

Konstitucinio Tribunolo sprendimais naudojamasi nagrinėjant konkrečias by-

las. Kai kurie jų yra išspausdinti Konstitucinio Teismo biuletenyje „Konstitucinė ju-

risprudencija“.

PABAIGA

Lietuvių ir lenkų tautų santykiuose būta visko. Ilgus metus šių tautų valstybės

buvo sąjungoje. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ypač tarpukariu, buvo nesantai-

kos, ginčų dėl Vilniaus miesto ir jo krašto priklausomybės. Šiandien Lietuvos ir Len-

19 Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo pirmininko Jerzio Stępienio kalba, pasakyta 2008 m.

kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme per kadenciją baigusių ir kadenciją pradė-

jusių teisėjų pagerbimo iškilmes. Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 1 (9), p. 10.


kijos santykiai yra geri. Diplomatai juos vadina strategine partneryste. Valstybių

vadovų, vyriausybių narių, politikų vizitai tapo įprasti. Prezidentai, Seimų nariai da-

lyvauja valstybės partnerės šventėse; organizuojami bendri renginiai. Užsienio politi-

koje Lietuva ir Lenkija dažnai užima tą pačią poziciją, palaiko viena kitos iniciatyvą.

Nieko nestebina Lietuvos institucijų ryšiai su analogiškomis Lenkijos institucijomis.

Vis dėlto Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo kontekste Konstitucinio Teis-

mo ryšiai su Konstituciniu Tribunolu yra išskirtiniai ir ypatingi. Jie užsimezgė vos

įsteigus Konstitucinį Teismą, kai tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai dar

nebuvo glaudūs. Jau penkiolika metų bendradarbiaujama nenutrūkstamai ir tvirtai,

profesiniu pagrindu. Per bendras mokslines konferencijas teisėjai dalijasi mokslo ži-

niomis, aptaria konstitucijos interpretavimo, konstitucinės teisės teorines problemas,

konstitucinės justicijos praktiką.

Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų bendradarbiavimas yra naudingas.

Mokslinės konferencijos, paskaitų ciklai, pokalbiai ir diskusijos kelia teisėjų ir teismų

tarnautojų kvalifi kaciją, praturtina žiniomis. Lietuvoje Konstitucinio Teismo teisė-

jams nėra su kuo pasidalyti mintimis apie konstitucinės kontrolės praktiką (Kons-

titucinis Teismas yra vienas). Šiuo požiūriu tarptautinės teisėjų konferencijos yra

geriausia ir, ko gero, vienintelė teisėjų kvalifi kacijos kėlimo mokykla, dėl to bendros

konferencijos įgyja didžiulę reikšmę.

Galiausiai bendradarbiavimas su kaimyninės valstybės atstovais praplečia kiek-

vieno žmogaus akiratį, padeda geriau susipažinti su šalies geografi ja, kultūra ir tradi-

cijomis, o ką jau kalbėti apie istoriją, kuri kelis šimtmečius buvo glaudžiai susijusi.

Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų tarptautiniai ryšiai gana platūs. Jau

vien tai, kad Konstitucinis Tribunolas 1996–1999 m. pirmininkavo Europos Kons-

titucinių Teismų Konferencijai, o Konstitucinis Teismas šiam konstitucinių teismų

forumui pirmininkavo šešeriais metais vėliau, parodo abiejų šių teismų reikšmę ir

vaidmenį Europos konstitucinės kontrolės institucijų bendrijoje. Vis dėlto Lietuvos

ir Lenkijos konstitucinių teismų tarpusavio ryšiai yra tvirtesni negu su kitų valstybių

konstituciniais teismais. Europoje panašaus konstitucinių teismų bendradarbiavimo

nėra. Tai žinoma ne tik Lietuvos ir Lenkijos konstituciniams teismams, bet ir kitų

valstybių konstitucinės justicijos institucijoms. O apie Lietuvos ir Lenkijos konstitu-

cinių teismų bendradarbiavimo naudą jau pasakyta: Amicitia semper prodest.

LIETUVOS IR LENKIJOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJOS

1-oji konferencija, 1995 m. gegužės 22–24 d., Vygriai (Lenkija).

Konstitucinis teisingumas Lenkijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje

Zdzisławas Czeszejko-Sochackis. Konstitucinio Teismo vieta valstybės institu-

cijų sistemoje.

Kęstutis Lapinskas. Lietuvos Konstitucinio Teismo vieta valstybės institucijų

sistemoje.


Vladas Pavilonis. Lex retro non agit principo taikymas Lietuvos Respublikos

teisėje ir Konstitucinio Teismo praktikoje.

Wojciechas Łączkowskis. Lex retro non agit principas kaip konstitucinė prob-

lema Lenkijos Konstitucinio Tribunolo nutarimuose.

Tomaszas Dybowskis. Visuomeninio teisingumo principas kaip konstitucinė

problema Lenkijos Konstitucinio Tribunolo nutarimuose.

Stasys Šedbaras. Visuomeninio teisingumo principas kaip konstitucinė pro-

blema konstitucinio teismo nutarimuose (remiantis Lietuvos Respublikos Kons-

titucinio Teismo veikla).

2-oji konferencija, 1996 m. birželio 27–28 d., Vilnius (Lietuva).

Konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisinės prigimties, galių ir

realizavimo problemos

Kęstutis Lapinskas. Konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų realizavi-

mo problemos.

Juozas Žilys. Konstitucinio Teismo sprendimai – jų teisinė prigimtis ir galia.

Lechas Garlickis. Konstitucinio Tribunolo nutarimų rūšys ir teisinė prigimtis.

Zdzisławas Czeszejko-Sochackis. Konstitucinio Tribunolo nutarimų dėl nor-

minių aktų prieštaravimo Konstitucijai teisinės pasekmės.

3-ioji konferencija, 1997 m. lapkričio 17–18 d., Zakopanė (Lenkija)

Teodora Staugaitienė. Nuosavybė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Egidijus Jarašiūnas. Teisės į informaciją apsaugos problemos Konstitucinio

Teismo nutarimuose.

Januszas Trzcińskis. Ar Konstitucinis Tribunolas yra teisminė valdžia?

Lechas Garlickis. Konstitucinio Tribunolo vaidmuo ir vieta naujoje konstitu-

cijoje.

4-oji konferencija ,1998 m. rugsėjo 9–10 d., Palanga (Lietuva)

Vladas Pavilonis. Konstitucijos interpretavimas vykdant abstrakčią teisės

aktų teisėtumo kontrolę.

Krzysztofas Kolasińskis. Konstitucinio Tribunolo nutarimų poveikio teismų

nutarimams teisiniai mechanizmai.

Kęstutis Lapinskas.. Teisės šaltiniai ir konstitucinės priežiūros institucijų bai-

giamieji aktai.

Teresa Dębowska-Romanowska. Konstitucinio Tribunolo nutarimų mokesčių

bylose tendencijos.


5-oji konferencija, 2000 m. birželio 4–7 d., Jurata (Lenkija)

Egidijus Jarašiūnas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencija Konstitucinio Teismo praktikoje.

Zdzisławas Czeszejko-Sochackis. Laisvė jungtis į partijas pagal naująją Kons-

tituciją.

Marekas Safj anas. Valstybės atsakomybė už neteisėtus valdžios veiksmus pa-

gal Lenkijos teisėtvarką.

Stasys Stačiokas. Konstitucinės doktrinos kūrimo aspektai Konstitucinio Teis-

mo praktikoje.

6-oji konferencija, 2001 m. birželio 11–12 d., Neringa (Lietuva).

Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje

Egidijus Kūris. Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurispru-

dencijoje.

Stefanas Jaworskis. Konstitucinių principų raida Konstitucinio Tribunolo nu-

tarimuose ir demokratinės valstybės principas.

Krzysztofas Kolasińskis. Konstitucinio Tribunolo nutarimų įtaka teismų

sprendimams.

Stasys Stačiokas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kitų Lietuvos

teismų santykis.

7-oji konferencija, 2002 m. birželio 26–29 d., Seniava (Lenkija)

Jadwiga Skórzewska-Łosiak. Biudžetas ir viešieji fi nansai kaip konstitucinė

vertybė.

Vytautas Sinkevičius. Lietuvos Respublikos Seimo biudžetinė kompetencija

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

Bohdanas Zdziennickis. Administracinės teisės konstitucionalizacija.

Egidijus Jarašiūnas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijos įtaka teisės šakoms.

Biruta Lewaszkiewicz-Petrykowska. Bendrieji interesai gretinant juos su indi-

vido konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis.

Zenonas Namavičius, Stasys Stačiokas. Viešųjų ir privačių interesų derinimas –

darnios civilinės visuomenės ir teisinės valstybės principas.

8-oji konferencija, 2003 m. birželio 24–27 d., Druskininkai (Lietuva).

Konstitucija, nacionalinė teisė ir Europos teisė

Egidijus Jarašiūnas. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos integracija.

Marianas Grzybowskis. Konstitucija, nacionalinė teisė ir Europos teisė: san-

tvarkos ir teisės klausimai.


Mirosławas Wyrzykowskis. Konstitucinis Tribunolas ir Lenkijos narystė Eu-

ropos Sąjungoje: keletas problemų.

Kęstutis Lapinskas. Europos tarptautinių teismų ir nacionalinių konstitucinių

teismų jurisdikcijos ir jurisprudencijos sąlyčio problemos.

Ewa Lętowska. Nuomininkų, naudotojų ir vartotojų apsauga Lenkijos Kons-

titucijos 76 straipsnio ir Europos standartų kontekste.

Armanas Abramavičius. Lietuvos baudžiamosios teisės konstituciniai princi-

pai Europos Sąjungos teisės kontekste.

9-oji konferencija, 2004 m. birželio 21–25 d., Ksionžas (Lenkija)

Vytautas Sinkevičius. Konstitucijos interpretavimo principai ir ribos.

Andrzejus Mączyńskis. Teisės aiškinimas Konstitucinio Tribunolo nutari-

muose.

Jerzis Stępienis. Konstitucinio Tribunolo jurisprudencija 2003 metais – kelios

problemos.

Wiesławas Johannas. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2003 metų nutarimai:

keletas problemų.

Jonas Prapiestis. Kai kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003–

2004 metų jurisprudencijos akcentai.

10-oji konferencija, 2006 m. birželio 8–9 d., Kaunas (Lietuva)

Teresa Dębowska-Romanowska. Konstitucinio Tribunolo 2001–2006 metais

priimtų sprendimų tendencijos.

Armanas Abramavičius. Svarbiausios problemos Lietuvos Respublikos Kons-

titucinio Teismo jurisprudencijoje (2004–2006 m.).

Stasys Stačiokas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktų vykdymas

ir jų poveikis teisinei sistemai.

Romualdas Kęstutis Urbaitis. Konstitucinio Teismo nutarimų poveikis for-

muojant bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų teisminę bylų nagri-

nėjimo praktiką.

Januszas Niemcewiczius. Konstitucinio Tribunolo sprendimų vykdymas ir jų

įtaka teisės sistemai.

11-oji konferencija, 2007 m. birželio 3–6 d., Tomašovicai (Lenkija).

Konstituciniai parlamentinių laikinųjų tyrimų komisijų sudarymo ir

veiklos principai

Zenonas Namavičius. Kai kurie svarbiausi Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo priimtų nutarimų ir sprendimų aspektai (2006 m. birželis–2007 m. gegužė).


Marianas Grzybowskis. Keletas Konstitucinio Tribunolo 2006 metų jurispru-

dencijos problemų.

Mirosławas Wyrzykowskis. Seimo tyrimo komisija: Konstitucinio Tribunolo

nutarimo esmė vadinamosios bankų komisijos byloje.

Toma Birmontienė. Konstituciniai parlamentinių laikinųjų tyrimo komisi-

jų sudarymo ir veiklos pagrindai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ju-

risprudencijoje.

12-oji konferencija, 2008 m. rugsėjo 9–12 d., Vilnius (Lietuva).

Konstituciniai gamtinės aplinkos apsaugos pagrindai

Ramutė Ruškytė. Svarbiausios problemos Konstitucinio Teismo jurispruden-

cijoje (2007–2008 metai).

Januszas Niemcewiczius. Svarbiausios problemos Konstitucinio Tribunolo ju-

risprudencijoje (2007–2008 metai).

Bohdanas Zdziennickis. Konstituciniai gamtinės aplinkos apsaugos pagrindai.

Kęstutis Lapinskas. Konstituciniai gamtinės aplinkos apsaugos pagrindai.


VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA 2009 m. sausio 1–kovo 31 d.

Sausio 14 d. Andoroje (Andora) Joa-

nas Monegalas Blasi paskirtas Venecijos

komisijos tikruoju nariu.

Sausio 22–24 d. Keiptaune (Pietų

Afrikos Respublika) Venecijos komisija

kartu su Pietų Afrikos Respublikos Kons-

tituciniu Teismu surengė pirmąją Pasau-

linę konstitucinės justicijos konferenciją

„Įtakingoji konstitucinė justicija: jos po-

veikis visuomenei ir pasaulinės žmogaus

teisių jurisprudencijos plėtojimui“. Joje

dalyvavo daugelio žemynų konstituci-

nių teismų ir kitų konstitucinės justicijos

funkcijas vykdančių institucijų atstovai.

Sausio 27 d. Gruzijos parlamento pir-

mininko pirmasis pavaduotojas kreipėsi į

Venecijos komisiją ir paprašė išvados dėl

Gruzijos Respublikos Konstitucijos pa-

taisų, kuriose numatoma Pre zidento teisė

paleisti parlamentą ir parlamentinės opo-

zicijos teisės.

Sausio 27–28 d. Sofi joje (Bulgari-

ja) Venecijos komisijos atstovai susitiko

su Bulgarijos teisingumo ministru, Tei-

singumo ministerijos pareigūnais, Aukš-

čiausiojo administracinio teismo teisėjais,

parlamentarais, nevalstybinių organiza-

cijų atstovais ir aptarė naujo įstatymo dėl

norminių aktų koncepciją.

Sausio 31–vasario 1 d. Tbilisyje

(Gruzija) Venecijos komisijos delegacija

susitiko su Gruzijos valdžios atstovais dėl

komisijos rengiamos išvados, susijusios

su neseniai priimtomis Gruzijos Respu-

blikos Konstitucijos pataisomis ir oku-

puotų teritorijų įstatymu.

Vasario 3 d. Skopjėje (Makedonija)

įvyko Jungtinių Tautų Plėtros fondo su-

rengtas seminaras, skirtas kovai su bal-

savimu pagal įgaliojimą ir šeiminiu bal-

savimu. Venecijos komisijos atstovas se-

minare kalbėjo apie šeiminį balsavimą.

Vasario 4 d. Kijeve (Ukraina) Vene-

cijos komisijos atstovai dalyvavo Ukrai-

nos Aukščiausiosios Rados surengtame

apskritajame stale rinkimų sistemų klau-

simu.

Vasario 7 d. Venecijos komisija gavo

Kirgizijos ombudsmeno prašymą, kad Ve-

necijos komisija ir Europos saugumo ir

bendradarbiavimo organizacija (ESBO)

atliktų bendrą Kirgizijos Respublikos su-

sirinkimų įstatymo pataisų projekto eks-

pertizę.

Vasario 17 d. Strasbūre (Prancūzija)

Vokietijos nuolatinis atstovas prie Eu-

ropos Tarybos Eberhardas Kölschas ir

Venecijos komisijos sekretorius Gianni

Buquicchio pasirašė bendradarbiavimo

sutartį dėl teisės viešpatavimo įtvirtinimo

Centrinėje Azijoje programos. Šia pro-

grama siekiama padėti Kazachijai, Kirgi-

zijai, Uzbekijai, Tadžikijai ir Turkmėnijai

įvykdyti valdžios institucijų reformą.

Vasario 20 d. Albanijos Konstituci-

nis Teismas kreipėsi į Venecijos komisiją

su prašymu įvertinti viešosios adminis-

tracijos aukštųjų pareigūnų ir išrinktų

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 269

atstovų elgesio nepriekaištingumo įsta-

tymą.

Vasario 23–26 d. Dušanbė (Tadži-

kija) Venecijos komisijos delegacija su-

sitiko su Tadžikijos Respublikos valdžios

atstovais ir aptarė būsimo bendradarbia-

vimo pagal programą „Teisinė valstybė

Centrinei Azijai“ klausimus.

Vasario 26 d. Kišiniove (Moldova)

surengtas seminaras, skirtas politinių par-

tijų veiklai vykstant rinkimų kampanijai.

Kovo 7–9 d. Aleksandrijoje ir Kaire

(Egiptas) vyko konferencija „Politinių tei-

sių ir laisvių konstitucinės garantijos“ bei

„Konstitucinė socialinio teisingumo prin-

cipo apsauga“, skirta Egipto Aukščiau-

siojo Konstitucinio Teismo 40-mečiui pa-

minėti. Konferencijoje dalyvavo ir Vene-

cijos komisijos delegacija.

Kovo 13–14 d. Venecijoje (Italija)

Scuola Grande di San Giovani Evangelista

rūmuose vyko Venecijos komisijos 78-oji

plenarinė sesija.

Sesijoje nagrinėti šie klausimai: Ar-

mėnijos baudžiamojo kodekso pataisos;

Azerbaidžano Respublikos Konstitucijos

pataisų projektas, kuriame taip pat nu-

matyta neriboti galimybės tą patį asmenį

išrinkti Prezidentu daugiau nei du kar-

tus; Gruzijos Respublikos įstatymas dėl

Abchazijoje ir Pietų Osetijoje okupuotų

teritorijų; Turkijos Konstitucijos ir įsta-

tymų nuostatos dėl politinių partijų už-

draudimo.

Venecijos komisija pritarė šioms iš-

vadoms: dėl konstitucinių referendumų

Albanijoje ir Albanijos rinkimų kodek-

so; dėl Gruzijos Konstitucijos pataisų;

dėl Armėnijos įstatymo dėl teisės gau-

ti informaciją projekto; dėl Palestinos

nacio nalinės valdžios įstatymo dėl Kons-

titucinio Teismo.

Be to, Venecijos komisija pritarė pra-

nešimui dėl rinkimų stebėtojų tarptauti-

nio statuso. Sesijoje į Venecijos komisijos

narius taip pat kreipėsi Europos Sąjungos

specialusis atstovas Pietų Kaukazui Pete-

ris Semneby, Europos Komisijos Dau-

giašalių santykių ir žmogaus teisių di-

rektorato direktorė Veronique Arnault ir

ESBO Demokratinių institucijų ir žmo-

gaus teisių biuro direktorius Janezas Le-

narčičius.

Kovo 19 d. Armėnijos Respublikos

Nacionalinis Susirinkimas paprašė, kad

Venecijos komisija pateiktų išvadą dėl

Sąžinės laisvės ir religinių organizacijų

įstatymo projekto.

Parengė Egidijus Jarašiūnas


Sausio 23–24 d., Keiptaunas

(Pietų Afrikos Respublika)

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Kęstutis Lapinskas ir teisėjas Armanas

Abramavičius dalyvavo pirmojoje Pasau-

linėje konstitucinės justicijos konferenci-

joje „Įtakingoji konstitucinė justicija: jos

poveikis visuomenei ir pasaulinės žmo-

gaus teisių jurisprudencijos plėtojimui“.

K. Lapinskas perskaitė pranešimą

apie Lietuvos Konstitucinio Teismo įta-

kos visuomenei kai kuriuos aspektus.

Sausio 30 d., Strasbūras

(Prancūzija)


Kęstutis Lapinskas dalyvavo konferen-

cijoje, skirtoje Europos Žmogaus Teisių

Teismo įsteigimo 50-mečiui.

Pranešimus renginyje perskaitė Euro-

pos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas

Jeanas Paulis Costa, Tarptautinio Teisin-

gumo Teismo pirmininkė Rosalyn Hig-

gins, Tarptautinio baudžiamojo tribunolo

buvusiajai Jugoslavijai pirmininkas Pat-

rickas Liptonas Robinsonas, Tarptautinio

baudžiamojo tribunolo Ruan dai pirmi-

ninkas Dennis Byronas, Europos Bendrijų

Teisingumo Teismo pirmininkas Vassilios

Skouris.

Vasario 27 d., Vilnius

Konstituciniame Teisme lankėsi

Charkovo (Ukraina) teisės studentai.

Teisės departamento vyr. specialis-

tas Arnoldas Matijošius jiems papasakojo

apie Konstitucinio Teismo kompetenciją,

įgaliojimus, teisėjų skyrimo tvarką, naujų

prašymų priėmimo ir bylų nagrinėjimo

procedūras, atsakė į studentų klausimus

ir surengė ekskursiją po Konstitucinio

Teismo būstinę.

Ukrainiečiai studentai Lietuvoje vie-

šėjo Europos studentų teisininkų aso-

ciacijos Lietuvos nacionalinės grupės

Vilniaus fi lialo, veikiančio Vilniaus uni-

versiteto Teisės fakultete, kvietimu.

Kovo 7–9 d., Kairas ir Aleksandrija

(Egiptas)


Kęstutis Lapinskas dalyvavo konferen-

cijoje, surengtoje Egipto Aukščiausiojo

Konstitucinio Teismo įsteigimo 40-me-

čio proga: kovo 7 d. Kaire – „Politinių

teisių ir laisvių konstitucinės garantijos“,

kovo 8 d. Aleksandrijoje – „Konstitucinė

socialinio teisingumo principo apsauga“.

K. Lapinskas perskaitė pranešimą

apie konstitucinę socialinio teisingumo

principo apsaugą Lietuvoje.

Tarptautinio renginio svečius svei-

kino Egipto parlamento pirmininkas

Ahmedas Fathy Sororas, Egipto Aukš-

čiausiojo Konstitucinio Teismo pirmi-

ninkas Maheras Abdelwahedas.

Kovo 18–21 d., Vilnius

Lietuvoje viešėjęs Rumunijos Konsti-

tucinio Teismo pirmininkas Ioanas Vida

domėjosi Lietuvoje sukaupta pirminin-

kavimo Europos Konstitucinių Teismų

Konferencijai patirtimi. Lietuvos Konsti-

tucinis Teismas šiai 40 narių vienijančiai

◆ KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS 271

Europos organizacijai pirmininkavo tre-

jus metus iki 2008 m. birželio mėn.

I. Vida pakvietė Konstitucinio Teis-

mo pirmininką Kęstutį Lapinską atvykti į

spalio 14–15 d. Bukarešte vyksiantį Euro-

pos Konstitucinių Teismų Konferencijos

Pirmininkų susirinkimo parengiamą-

jį posėdį. Konferencijos XV kongresas

įvyks 2011 m. Bukarešte.

Lietuvos Konstitucinio Teismo pir-

mininkas teigiamai įvertino vienuolika

metų trunkantį teismų bendradarbiavi-

mą. Susitikime su Konstitucinio Teismo

teisėjais svečias buvo informuotas apie

svarbesnes pastarojo meto bylas, nagri-

nėjimo laukiančius prašymus.

I. Vida domėjosi Lietuvos Konstitu-

cinio Teismo kreipimusi į Europos Bend-

rijų Teisingumo Teismą dėl prejudicinio

sprendimo.

Svečiui buvo papasakota apie ke-

tinimus dėl fi nansinės krizės Lietuvoje

atidėti individualaus konstitucinio skun-

do įgyvendinimą. Kaip teigė I. Vida, Ru-

munijoje tokio skundo nėra, tačiau visi

šalies piliečiai ir pilietybės neturintys as-

menys į Konstitucinį Teismą gali kreiptis

per ombudsmeną (liaudies advokatą).

Konstitucinio Teismo teisėjai ir sve-

čias pasidalijo nuomonėmis apie teisėjo

atskirosios nuomonės institutą. I. Vida

teigė, kad Rumunijoje politikai į Konsti-

tucinį Teismą dažnai kreipiasi, kai negali

išspręsti politinių problemų.

Svečias taip pat susitiko su Europos

Konstitucinių Teismų Konferencijos bu-

vusio sekretoriato darbuotojais, Seimo

kontrolieriais, Kauno apygardos teismo

pirmininku Albertu Miliniu.

Kovo 23–24 d., Dublinas (Airija)

Konstitucinio Teismo pirmininko pa-

dė jėja ryšiams su visuomene ir žinia sklaida

Ramunė Sakalauskaitė Airijos teis mų tar-

nybos kvietimu lankėsi Dubline. Ji susitiko

su Teismų tarnybos vadovu Brendanu Ry-

anu, už informavimą atsakinga pareigū-

ne Helen Priestley ir patarėju žiniasklaidai

Gerry Curranas. Airijos parei gūnai supa-

žindino su Teismų tarnybos funk cijomis,

sudėtimi, šalies teismų siste ma, konstitu-

cinę kontrolę vykdančiu Aukščiausiuoju

Teismu, bylų nagrinėjimo terminais.

Buvo pasikeista nuomonėmis apie

teisėjų atskirąsias nuomones, kurios Ai-

rijoje skirtos ne teisėjų nuomonių skirtu-

mams išryškinti – jos naudojamos teisės

moksliniuose darbuose.

Diskutuota apie ryšius su visuomene

ir žiniasklaida, Teismų tarnybos patarėjo

žiniasklaidai, kuris pavaldus Teismų tar-

nybos vadovui ir tiesiogiai bendrauja su

kitų teismų pirmininkais, darbo pobūdį.

R. Sakalauskaitė lankėsi Aukščiausia-

jame, Aukštesniajame, Baudžiamajame,

Apylinkės ir Paauglių teismuose, juose

stebėjo bylų nagrinėjimą.

Konstitucinio Teismo pirmininko

pa dėjėją ryšiams su visuomene ir žinias-

klaida priėmė kadaise Lietuvoje viešėjęs

Aukščiausiojo Teismo teisėjas Nikolas

Kearnsas, ombudsmenas prof. Johnas

Horganas.

Kovo 30 d., Liuksemburgas


Kęstutis Lapinskas dalyvavo Liuksem-

burge vykusiame simpoziume „Prejudi-

cinio sprendimo priėmimo procedūros

272272

svarstymai“. Dėl prejudicinio (prelimina-

raus) sprendimo, išaiškinančio Europos

Sąjungos (ES) teisės nuostatas, į Europos

Bendrijų Teisingumo Teismą kreipiasi ES

nacionaliniai teismai, siekdami užtikrin-

ti vienodą Bendrijos teisės aiškinimą ir

darnų jos plėtojimą.

Į renginį Liuksemburge buvo atvykę

ES valstybių aukščiausiųjų ir konstituci-

nių teismų pirmininkai. K. Lapinskas da-

lyvavo simpoziumo diskusijose.

Posėdžio darbotvarkėje buvo diskusi-

jos, kaip sutrumpinti prejudicinio (preli-

minaraus) sprendimo priėmimo terminą.

2007 m. vidutinis prejudicinio sprendimo

priėmimo terminas buvo 19,3 mėnesio,

1983 m. – 12,6 mėnesio.

Lietuvai įstojus į ES, Teisingumo

Teismas priėmė tris prejudicinius spren-

dimus pagal Lietuvos teismų prašymus.

Konstitucinis Teismas į Teisingumo Teis-

mą dėl prejudicinio sprendimo kreipėsi

2007 m. gegužės 8 d., nagrinėdamas bylą

pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės

prašymą ištirti Elektros energetikos įsta-

tymo nuostatos konstitucingumą.

Teisingumo Teisme buvo atidary-

ta paroda „Teisingumo rūmai Europoje“.

Joje buvo ir Lietuvos Konstitucinio Teis-

mo nuotraukų.

Kovo 30 d., Vilnius

Konstitucinio Teismo teisėjas Romu-

aldas Kęstutis Urbaitis priėmė Vilniaus

universiteto Teisės fakulteto Studentų at-

stovybės narius, dalyvavusius eisenoje,

surengtoje Teisininkų dienos (TeDi) pro-

ga. Studentai įteikė deklaraciją.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA

KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. International Review of Constitutionalism. – Th e Netherlands: Book World Pub-

lications.

2008.– Vol. 8, No. 2. – 258 p. – ISSN 1569-3074. – UDK: 342.

2. Journal of Constitutional Law in Eastern and Central Europe. – Th e Netherlands:

Book World Publications.

2008. – Vol. 15, No. 2. – 265 p. – ISSN 0928-964X. – UDK: 342.

3. Jurisprudencia constitucional. Resoluciones del Tribunal Constitucional 1980–

2005 [Elektroninis išteklius]. – Madrid, 2005. – 1 CD. – ISSN 1137-0270. – UDK:

342.565.

4. Konstitucionnyj sud v sisteme organov gosudarstvennoj vlasti: aktual’nye

prob lemy i puti ich rešenija: materialy meždunarodnoj konferencii, Kiev,

16 maja 2008 goda. – Kiev, 2008. – 565 p. – ISBN 978-966-313-424-6. – UDK:

342.565(063).

Konstitucionnyj sud v sisteme organov gosudarstvennoj vlasti Litovskoj Respub-

liki: osnovnye problemy i puti ich razvitija / Pranas Kuconis – p. 305–311.

5. Latvijas Republikas Satversmes tiesa [Elektroninis išteklius]. – Riga, [2006]. –

1 CD. – UDK: 342.565.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas elektroninėje žiniasklaidoje. –

[B. l. d.].– 2008. – UDK: 342.565(474.5).

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas spaudoje. – [B. l. d.]. – 2008. – UDK:

342.565(474.5).

8. Odločbe in sklepi Ustavnega sodišča / Ustavno sodišče Republike Slovenije. –

Ljubljana. – ISSN 1318-0894. – UDK: 342.565.

T. 17. Kn. 1: XVII letnik zbirke: 1 knjiga. Leto 2008 : (številke 1–41). – 2008. –

335 p.

9. Orzecznictwo Trybunału Konstytucyjnego 1986–2007 [Elektroninis išteklius]. –

Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 2008. – 1 CD. – UDK: 342.565. –

UDK: 342.565.

10. Revue française de Droit constitutionnel. – Paris: Presses universitaires de Fran-

ce. – ISSN 1151-2385. – UDK: 342.

No. 77. – 2009. – 224 p. – ISBN 978-2-13-057219-0. – UDK: 342.

11. Th e Constitutional Court of South Africa „Justice Under a Tree“ [Elektroninis

išteklius]. – [Cape Town], 2008. – 1 DVD. – UDK: 342.565.

274274

12. Vestnik Konstitucionnogo Soveta Respubliki Kazachstan. – Alma-Ata; Astana:

ОFPPI „Interligal“.

Vyp. 13. – 2008. – 102 p. – UDK: 342.565.

13. World Conferece on Constitutional Justice „Infl uential Constitutional Justice:

its Infl uence on Society and on Developing a Global Human Rights Jurispru-

dence“, Cape Town, 23–24 January 2009: Organised by the Constitutional Court

of South Africa and Venice Commission. – [B. l. d.], 2009. – įv. pagin. – UDK:

342.565(063).

Some aspects of the Infl uence of the Constitutional Court of the Republic of

Lithuania on Society / Kęstutis Lapinskas. – 9 p.

14. Zbierka nalezov a uzneseni Ustavneho sudu Slovenskej Republiki / Ustavni sud

Slovenskej Republiky. – Košice. – UDK: 342.565.

2007. – 2008. – 755 p. – ISBN 978-80-969989-0-6.

15. Žurnal konstitucionnogo pravosudija: federal’noe naučno-praktičeskoe izdanie /

Konstitucionnyj Sud Rossijskoj Federacii i ООО „Izdatel’stvo Jurist“. – Mos-

kva. – UDK: 342.565.

2008. – No. 1. – 64 p.

2008. – No. 2. – 63 p.

2008. – No. 3. – 48 p.

Parengė Vilija Jarulaitienė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 1 (13)

2009 SAUSIS–KOVAS

Kalbos redaktorė Rima Mekaitė

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2009 05 21. 34,5 leidyb. apsk. l.

Tiražas 200 egz. Užsakymas 8882.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius


www.lrkt.lt

Spausdino UAB „Baltijos kopija“

Kareivių g. 13B, 09109 Vilnius


www.kopija.lt

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 1 (13)








PRANEŠIMAI






KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

09

◆

S

AU

SIS

–K

OV

AS


2009

ISSN 1822-4520

Documents

KONSTITUCINĖ 2009 SAUSIS–KOVAS JURISPRUDENCIJA · nių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis,