Ona VOVERIENË

TAUTOTYROS ETIUDAI

Padëka

Uþ finansinæ paramà leidþiant ðià knygà nuoðirdþiausiai dëkoju:

Ðviesaus atminimo savo vyrui ir draugui dr. Vladui VOVERIUI,Mons. prelatui Alfonsui SVARINSKUI,Verslininkui ið Ðilutës Rimantui JARUÐKEVIÈIUI,Konservatoriui dr. Vytautui GRINIUI,Mokytojai Irenai EIGELIENEI ir jos vyrui p. Rimantui EIGELIUI,Savo mieliems giminaièiams Irenai ir Zenonui MUNDRIAMS ið Pasvalio,Daivai ir Jonui BRAZAUSKAMS ið Tytuvënø,Rimai ir Algiui BARTKAMS ið Pagráþuvio (Kelmës rajonas),Zitai ir Kæstuèiui STOÈKAMS ið Kamajø (Rokiðkio rajonas).

Aèiû JUMS, mielieji, uþ JÛSØ meilæ Lietuvai ir pastangà puoselëti lietuvybæ.

Knygos autorë

ISBN 978-9986-23-166-0© Ona Voverienë, 2011© „Diemedþio“ leidykla, 2011

UDK 908(474.5) Vo-198

LIETUVOS MOTERØ LYGA

TËVYNËS PAÞINIMO DRAUGIJA

Ona VOVERIENË

TAUTOTYROS ETIUDAI

2011

Knygà skiriu savo mylimo vyro,draugo, bièiulio, mokytojo, bendraminèioir bendraþygio dr. Vlado Voverio ðviesiamatminimui.

Autorë

Ði knyga – ne tik apie tautotyros mokslopradmenø, jo teorijos ir istorijos kûrëjus, betir apie þmones, Asmenybes, þodþiu, raðtu irdarbais kûrusius lietuviø Tautos savimonæbei jos valstybæ Lietuvà; þadinusius, këlusiusir vedusius Tautà á kovà uþ jos laisvæ ir ne-priklausomybæ. Jie tarsi bibliniai ugniniaistulpai iki ðiol tebeðvieèia mûsø nuskurdin-to socialinio gyvenimo tyruose ir rodo kryptáTautai, kaip toliau gyventi ir atrasti savo gy-venimo prasmæ.

Kaip raðë kultûrologas Vidmantas Va-liuðaitis, „Bûti ugniniu stulpu – tai eiti susavo Tauta, vesti jà ið nelaisvës namø á Pa-þadëtàjà þemæ, kuri faktiðkai yra ne kas kita,kaip Tautos ir jos sukurtos valstybës idealas.

„Jei mes nebûsime mûsø Tautai lygûstiems ugniniams stulpams, kurie kadaise þy-dø tautai rodë kelià tyruose... kà mes nu-veiksime? Ir kokia mûsø vertë?“ – kadaiseklausë raðytoja Gabrielë Petkevièaitë-Bitë.

5

TURINYS

ÁVADAS ................................................................................................... 9

1. PRIE TAUTOTYROS IÐTAKØ... ................................................. 19

1.1. Lietuviø tautinio atgimimo ðaukliai – romantikai .................. 28Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius ................................... 30Dr. Jonas Basanavièius ............................................................... 37Dr. Vincas Kudirka ..................................................................... 45Etnologas Age Meyeris Benedictsenas .................................... 56Poetas Maironis .......................................................................... 61

1.2. Vincas Mykolaitis-Putinas – tautotyros pradininkasLietuvoje ............................................................................................. 67

2. TAUTOTYRINË MINTIS TARPUKARIONEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE .............................................. 76

2.1. Neoromantikai ............................................................................ 84Vydûnas ........................................................................................ 84Vincas Krëvë-Mickevièius ......................................................... 88Vincas Mykolaitis-Putinas ......................................................... 93Balys Sruoga ................................................................................ 98

2.2. Lietuviðkosios tautotyros teoriniø pradmenøir tautinio ugdymo pagrindø kûrëjai .............................................. 102

Stasys Ðalkauskis ....................................................................... 103Antanas Maceina ...................................................................... 110

2.3. Lietuviðkosios tautinës ideologijos kûrëjai ............................ 118Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ................................ 118Vladas Putvinskis-Pûtvis .......................................................... 127

3. TAUTOTYRINË MINTIS LIETUVOS IÐEIVIJOJE .............. 134

3.1 Lietuviø charta – pokario iðeivijos gyvenimo kelrodisir tikslas ............................................................................................. 139

6

Vytautas Alantas ....................................................................... 141Dr. Juozas Girnius .................................................................... 148Bernardas Brazdþionis ............................................................. 158Adolfo ir Jadvygos Damuðiø ðeima ........................................ 165

3.2. Tautos fondas – deguonies pagalvë dûstanèiailietuvybei Lietuvoje ......................................................................... 173

4. TAUTOTYRA SOVIETINËS OKUPACIJOSMETAIS (1940–1990) ......................................................................... 180

Bronius Krivickas ...................................................................... 182Prof. Vosylius Sezemanas ......................................................... 186Justinas Marcinkevièius ........................................................... 193Skulptorius Antanas Kmieliauskas ......................................... 212

5. TAUTOTYRA LIETUVAI ATGAVUSNEPRIKLAUSOMYBÆ .................................................................... 218

5.1. Kelyje á Paþadëtàjà þemæ ......................................................... 218Vytautas Landsbergis ............................................................... 225Poetas Kæstutis Genys (1928–1996 m.) .................................. 233

5.2. Paþadëtoji þemë: dvi Lietuvos Lietuvoje ............................... 241Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus .................................. 245Politologas publicistas Vilius Braþënas .................................. 255

5.3. Pagrindinës tautotyros kryptys ................................................ 264Romualdas Grigas .................................................................... 290Romualdas Ozolas .................................................................... 302Marius Kundrotas ..................................................................... 310

6. TAUTOTYROS TEORIJOS PRADMENYS ............................ 313

6.1. Tautotyra etnologijos sàvokø sistemoje ................................. 313Petras Butënas ........................................................................... 315

6.2. Pagrindinës tautotyros sàvokos ............................................... 3186.3. Tautinë savimonë ...................................................................... 3236.4. Tautinis mentalitetas ................................................................ 3296.5. Nutautëjimas ............................................................................. 3376.6. Tautos idëja ................................................................................ 347

7

6.7. Tautinë valstybë ......................................................................... 3516.8. Tautinë ideologija ir valstybingumas ...................................... 3656.9. Tautos valia ................................................................................ 3766.10. Tautos garbë ............................................................................ 382

7. TAUTOS VERTYBËS ................................................................... 389

7.1. Tautiðkumas ............................................................................... 3927.2. Tautos kultûra ........................................................................... 4057.3. Teisingumas ............................................................................... 415

Lietuvos diplomatas Vytautas Dambrava .............................. 4187.4. Ðeima kaip tautos vertybë ........................................................ 4257.5. Tautos dvasinis paveldas .......................................................... 433

8. TAUTIÐKUMO SKLAIDA DABARTIES LIETUVOJE ........ 438

8.1. Vinco Kudirkos vaidmens tautiðkumo sklaidoje aidaidabartinëje Lietuvoje ....................................................................... 4418.2. Visuomeninës organizacijos ir mokyklos,puoselëjanèios lietuvybæ ................................................................. 448

Tëvynës paþinimo draugija ...................................................... 450Lietuvai pagraþinti draugija ..................................................... 454„Versmës“ leidykla .................................................................... 458Vilniaus dailininkø klubas „Plekðnë“ ..................................... 459Lietuviø tautinis centras ........................................................... 461Kitos organizacijos .................................................................... 462Mokyklos .................................................................................... 462Poetë Birutë Lengvenienë ....................................................... 466Aktorius Tomas Vaisieta .......................................................... 475Dailininkas grafikas Antanas Rimantas Ðakalys ................... 479Fotomenininkas Vytautas Ylevièius ....................................... 487

PABAIGA: LIETUVA TARP SCILËS IR CHARIBDËS.QUI VADIS, LIETUVA? .................................................................. 493

ETUDES OF TAUTOTYRA ........................................................... 501

ASMENVARDÞIØ RODYKLË ...................................................... 504

8

9

ÁVADAS

„Að visà laikà ieðkojau savo gyvenimo prasmëstautinio gyvenimo gelmëse. Ir iki ðiol man atrodo, kadtautinio, nacionalinio gyvenimo turinys, jo pajëgumas,galia – tai niekieno nepralenkta vertybë.

Að ásitikinæs, kad ðiandien vël visu aktualumu kylabûtinybë saugoti ir ginti tà vertybæ, savo kalbà, etni-nius dalykus, be kuriø mes beveidþiai ir niekam ne-ádomûs. Nereikalingi nei Europoje, nei pasaulyje.“

Justinas Marcinkevièius

Jau 20 metø kartu su savo nepriklausoma valstybe einamenelengvu savo likimo keliu, kuriame, kaip savo straipsnyje raðëprof. Vytautas Landsbergis, „laisvë sumiðusi su nelaisve, teisë suneteise, teisëtvarka su neteisybe ir neteisingumu. Yra dël ko rû-pintis ir nerimauti“ (Lietuvos aidas, 2002, rugpjûèio 3).

Dabar kaip niekad aiðkiai suvoki Rusijos prokuroro Stepaðinoþodþius: „Mes iðeiname, kad pasiliktume“. Pasiliko. Dvasinë mû-sø þmoniø okupacija tebesitæsia. Komunistinë ideologija visà XXðimtmetá maitinta milijonø jos iðþudytø pasaulio þmoniø krauju,baime ir patiklumu melui ir veidmainystei, ásirëþë á visoje komu-nistinëje erdvëje gyvenusiø þmoniø protus ir iki ðiol visose poko-munistinëse ðalyse, ne tik Lietuvoje, yra stipri, energinga ir kovinga(Voverienë O. Vël kryþkelëje... // XXI amþius, 1998, gruodþio 16,p. 6). Dvasinis Tautos budimas – sunkus ir dramatiðkas.

Lietuvos komunistø partijos gensekas Algirdas MykolasBrazauskas, kandidatuodamas á Lietuvos prezidentus, daug kar-tø kartojo: pamirðkime praeitá, pamirðkime praeitá... Galima tûks-tanèius kartø pasiraðyti po ðviesaus atminimo „Lietuvos aido“redaktorës Romos Grinbergienës þodþiais: „Bet kas mes bûsime,jeigu pamirðime praeitá? Þmonës ið niekur, be atminties, be pra-eities. Be ðaknø...“ (Lietuvos aidas, 1997, gruodþio 24).

10

Komunistø rezidentai ir trubadûrai, 12 metø ið 20-ties valdænepriklausomà Lietuvà, iðgrobstæ jos turtà ir uþsienio paskolas,pavogæ ið Tautos keliø kartø ateitá ir atvedæ Lietuvà prie ekono-minës bedugnës kraðto, paleidæ galingà propagandos maðinà suvisais televizijos kanalais prieðaky, komunistinës ideologijosgniauþtuose laiko nenorinèiø ir nepratusiø màstyti daugelio mû-sø tautieèiø protus, ir vël matuojasi jø bûsimos valdþios Lietu-voje mundurus bei kaklaraiðèius. Komunistinë ideologija,persmelkusi visà teisësaugà, filosofijà, moralæ, þiniasklaidà, liau-dá, praradusià tautinæ savimonæ ir orumà, iki ðiol valdo Lietuvà.Ja vadovaujasi visos partijos, pasipuoðusios „demokratinëmissuknelëmis“ – socialdemokratø, liberaldemokratø, darbo par-tijø ir tvarkieèiø, atëjusios ið tø paèiø okupacinio laikotarpiostruktûrø – komunistø partijos ir jø skydo ir kalavijo (KGB irGRU). Tiesa, tos partijos dabar gëdijasi vadinti savo ideologijàjos tikruoju komunistinës ideologijos þudikës vardu. Per daugkraujo aukø sudëta ant jos aukuro visame pasaulyje. Todël savoideologijà jos vadina „demokratine liberaliàja“. Jos esmæ pa-kankamai iðsamiai, nors ir taupiais þodþiais, atskleidë lenkø po-litologas Janas Marija Jackovskis (Jackowski J. M. Dienovidis,1998, spalio 30).

Jo nuomone, socializmo „ðviesios ateities“ kûrëjai komunis-tinæ ideologijà perrengë „liberaliosios demokratijos drabuþëliais,jos centre palikæ „gerà marksistà“, perrengtà demokrato, libera-lo arba postmodernisto drabuþiais“. Jo pagrindinis uþdavinys –painioti sàvokas, plauti smegenis, melo monopolá, kurá visà XXðimtmetá valdë komunistai, keisti melo pliuralizmu, melà irdaugelá pusiau tiesø skelbti demokratijos ir liberalizmo var-du“ (Jackowski J. M. Ten pat).

Komunistinës („liberaliosios demokratinës“) ideologijos pro-pagandos priemonës – beveik visa Lietuvos þiniasklaida bei ávai-riausi, valdþios pinigais apmokami renginiai. Jos metodai –nuolatinis þmoniø sàmonës slopinimas ir prieðininkø ðmeiþtai pa-

11

gal principà „laðas prakala akmená ne jëga, o daþnai krisdamas“(Jackowski J. M. Ten pat).

Baisiausia, kad ta „liberalioji demokratinë“ ideologija yra per-smelkusi visà Lietuvos ðvietimo sistemà, nuo darþelio iki pat aukð-tosios mokyklos ir doktorantûros. Kaip raðë akademikas ZigmasZinkevièius, dabartinëse ðvietimo programose „nebëra lietuvio,kaip savo kraðto patrioto, ugdymo pabrëþimo. Su þiburiu reikiaieðkoti tokiø sàvokø kaip Tëvynës meilë, patriotizmas ir pan., ku-rios anuomet (turima galvoje anoje prieðkario nepriklausomojeLietuvoje – O. V.) bûdavo pabrëþiamos. Visa tai dabar pamini-ma, bet neiðryðkinama. Mokymo procesas nebekreipiamas tauti-nio ugdymo linkme... Rodos, Lietuvai atgavus nepriklausomybæ,reikëjo pradëti nuo to, kà bolðevikai buvo sugriovæ: atkurti tauti-ná auklëjimà. Bet tai nebuvo padaryta. Beveik neatsiþvelgta á prieð-kario Lietuvos patirtá... „Ðvietimo gairëse“ tarp prioritetø tautiniougdymo nematyti. Dël to nenuostabu, kad ðvietimo darbuotojusir ypaè mokinius galima iðgirsti sakant: „Kam mums reikalinga tanepriklausomybë?“...Tautinis auklëjimas pakeièiamas pilietiniuauklëjimu. Bet tai ne tas pats. Tauta – ágimtas fenomenas, o pilie-tybë – dirbtinis dalykas, susijæs su valstybe... Lietuvos pilietis galibûti ir ne lietuvis, net antilietuviðko nusiteikimo þmogus, saky-sim, koks nors Burokevièius ar liûdno atminimo Valerka Ivano-vas. Pastarasis, atlikæs bausmæ, dirbo mokykloje, net dëstë istorijà –didesnio kuriozo ir bûti negali! Kadangi pagrindiniuose ðvietimodokumentuose tautinis auklëjimas nedeklaruojamas, tai jis pa-liekamas savieigai, taigi elgiamasi kaip sovietmeèiu... Ðvietimosistemoje kalbos apie lietuvybæ apðaukiamos politikavimu, o mo-kykloje politikuoti uþdrausta, mokykla depolitizuota. Tokio auk-lëjimo rezultatas: 55 proc. jaunosios kartos neigiamai vertinalietuvybæ... Dabartiniuose ðvietimo dokumentuose daugiau kal-bama apie tautiniø maþumø tapatybës iðlaikymà negu apie lietu-viø lietuvybës ugdymà... Neretai girdime aiðkinant: einame áEuropà, o ten tautiðkumo nereikës! Esà tai senamadiðkas reliktas.

12

Anaiptol! Europos Sàjungos nuostatuose tautiðkumas kaip tik pa-brëþiamas, net Mastrichto sutartyje. Mes Europai esame ádomûsbûtent savo tautiðkumu, labai sena tautine kultûra. Mûsø kos-mopolitizmu jie visai nesidomi“ (Zinkevièius Z. Mokymo proce-sas be tautinio ugdymo // XXI amþius, 2003, kovo 12, p. 6).

Ar gali Tauta dar atrasti jëgø ir valios pasiprieðinti ðiai praþû-tingai ideologijai, jai atsispirti?

Filosofai teigia, kad visuomenës raidoje galioja dësnis: stip-riai ideologijai gali atsispirti tik dar stipresnë ideologija. Ar yratokia ideologija, ðliogeriø, donskiø ir putinaièiø nesunaikinta?Yra! Tai – lietuviðka, turinti gilias istorines ðaknis, gausiai palais-tytas Lietuvos patriotø krauju uþ laisvæ ir nepriklausomybæ, tau-tinë katalikiðkoji ideologija. Prieð du ðimtus metø jai pamatuspaklojo garbusis Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius, dvi di-dþiàsias dvasines lietuviø tautos vertybes – tikëjimà ir tautiðkumàsulydæs á harmoningà visumà. Jà iðpuoselëjo ir romantizavo dr.Jonas Basanavièius ir dr. Vincas Kudirka, ðviesiais „Auðros“ spin-duliais ir galingais „Varpo“ aidais þadinæ tautà atgimimui, skam-biomis eilëmis jai herojiðkumo iki epinio skambëjimo suteikæspirmojo Tautos atgimimo poetas Maironis, strateginiu lietuviøtautos gyvenimo ir kovos ðvyturiu savo „Raðtuose“ ðimtmeèiamspavertæs lietuviðkos tautinës ideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis (Voverienë O. Prezidento ir Vyriausybës konfliktas – darviena kryþkelë // XXI amþius, 1999, geguþës 12). Tautinë katali-kiðkoji ideologija, Lietuvoje vos 20 metø buvusi valstybinë, net irtuo metu griaunama svetimøjø importuoto á Lietuvà komunistiniogaivalo, nors ir trumpai praþydusi, prieðkario Lietuvoje iðugdë tûks-tanèius Lietuvos patriotø, kovojusiø ir þuvusiø uþ Lietuvos laisvæ irnepriklausomybæ. Deja, ðiø dienø Lietuvoje ji daugelá metø nebe-atlaikë komunistinës ideologijos ir jos mankurtizuotø, nuteleta-bintø naujøjø kartø spaudimo, traukësi ið plataus Tautos irteisingumo kelio á to kelio pakraðèius, pralaimëdama. Kaip raðëprof. V. Landsbergis, „Lietuvos dvasinis iðsilaisvinimas ir visos tau-

13

tos atgimimas pasirodë daug sunkesnis uþdavinys negu politinisvalstybës atkûrimas“ (Landsbergis V. Kryþkelë. V., 1992, p. 408).

Tos ideologijos komunistai labiausiai ir bijo. Neatsitiktinai visisovietiniai Lietuvos filosofai sutartinai ir energingai savo kûrybosuþaðtrintà smaigalá kaip tik ir nukreipë á tautinës katalikiðkosiosideologijos ir tautinio patriotizmo naikinimà: A. Ðliogeriui tauta –tai stabas, o patriotas – tai idiotas, ir „kuo didesnis patriotas, tuodidesnis idiotas“. A. Juozaièiui Lietuvos nepriklausomybës atkûri-mas – tai „istorinë klaida“, o ðvietimo viceministrë N. Putinaitë,savo darbuose suniekinusi mûsø Tautos patriarchà dr. Jonà Ba-sanavièiø, pirmàjá lietuviø tautinës tapatybës tyrinëtojà ir tauti-nës savimonës formuotojà uþ jo „klaidingas“ paþiûras, jaunàjàlietuviø kartà moko: „Ið Lietuvos jis kûrë stabà, reikalaujantá þmo-giðkojo asmens besàlygiðkos aukos, transcenduojantá esamà isto-rinæ konkretybæ“ (Putinaitë N. Ðiaurës Atënø tremtiniai. V., 2004,p. 66). Tarsi be aukø bûtume atkûræ Lietuvos nepriklausomybæ.

Kaþin ir ar bûtume supratæ, kad jos mums reikia. Tik gaila,kad tos nepriklausomybës saldþiuosius vaisius ðiandieninëje Lie-tuvoje nuraðko ðliogeriai, juozaièiai, putinaitës ir á juos panaðûs.

Gerai tik, kad tauta tai jau pradeda suprasti. Kol knyga buvorengiama spaudai, ávyko keletas lyg ir neþymiø, bet, pasirodo, tu-rinèiø didelæ prasmæ ávykiø, tapusiø naujos politinës eros Lietu-voje pranaðais. Apie tokius ávykius naujos kartos politikas MariusKundrotas viename ið savo straipsniø raðë: „Ið maþos kibirkðtëlësásiþiebia kiekviena pasaulá atnaujinanti liepsna“.

2010 m. lapkrièio 17 d. LR Seime ávyko konferencija „Tau-tiðkumo problemos globalëjanèiame pasaulyje“. Á jà pakvietë VladoPutvinskio-Pûtvio testamentiniai þodþiai: „Að labai trokðtu, kadlietuviai burtøsi á vienà ðeimynà, kad ir jie sulauktø bûsimos lai-mës þolelës. Nes ko man vertas tas dangus, jei to nematys manoTauta, jei bûsimoji laimë bus tik svetimøjø puota ant manosios,nesugebëjusios gyventi ir nukankintosios kapø... Vienintelis Lie-tuvos iðganymas, tai tautinës idëjos gimimas. Jei ji negims, tai

14

Lietuva þus. Sujunk savo asmens sielà su Tautos siela ir pasijusiesàs amþinas!“

Konferencijos metu salë pilna þmoniø, tarp jø – ir 8 Seimonariai, parodë, kad ðie lietuviø tautinës ideologijos vieno ið þy-miausiø kûrëjø þodþiai pasibeldë á daugelio tautieèiø ðirdis. Þmo-nës juos iðgirdo. Praneðimus skaitë ir vyresniosios, ir jaunosioskartos mokslininkai bei politikos apþvalgininkai, ji sulaukë pla-taus atgarsio þiniasklaidoje. Pasirodë kelios deðimtys straipsniøspaudoje ir internete, tarp jø Lidijos Velièkaitës „Tautiðkumoproblemos dabartinëje Lietuvoje“ (Lietuvos aidas, 2010, spalio27), „Tautiðkumo problemos globalëjanèiame pasaulyje“ (Lietu-vos aidas, 2010, gruodþio 4), Vytauto Skuodþio „Grësmë lietuviøtautos ir Lietuvos iðlikimui“ (Karðtas komentaras, 2010, gruodþio10), Rièardo Èekuèio „Tautos iðlikimas“ (XXI amþius, 2010, gruo-dþio 8), Onos Voverienës „Lietuvos tautinë valstybë: jau ne uto-pija, o siektina realybë“ (Laisvas laikraðtis, 2010, gruodþio 1,Tëviðkës þiburiai (Kanada), 2010, gruodþio 7), Marijos Ðaknienës„Konferencija Lietuvos Respublikos Seime“ (Lietuviø godos, 2010,lapkrièio 11), akad. Antano Kudzio „Ugdykime altruistiná tautið-kumà“ // Lietuvos aidas, 2010, gruodþio 18) ir kt. 2010 m. lapkri-èio 23 d. Lietuvos mokslø akademijos salëje ávyko visuomeniniodiskusijø forumo „Tauta, pilieèiai, valstybë“ susitikimas tema „Aresame savo valstybës ðeimininkai?“ (XXI amþius, 2010, gruodþio3) ir dar daug kitø renginiø, organizuotø patriotiniø visuomeni-niø organizacijø.

Konferencijø tautiðkumo klausimais buvo organizuojama iranksèiau. Vien tik Lietuvos moterø lyga per 19 savo veiklos metøjø organizavo per 20, deðimtis – Tëvynës paþinimo draugija irLietuvai pagraþinti draugija, Lietuviø kultûros kongresas ir kt.Taèiau tos konferencijos, organizuojamos retai, vieðojoje erdvëjenuaidëdavo kaip dienos aktualijos ir nuskæsdavo informacijos jû-roje. 2010 metø rudens ir þiemos konferencijø ciklas – naujas reið-kinys, daþnai pasikartojantis laike ir erdvëje, iðliko tos informacijos

15

jûros pavirðiuje, nuolat atnaujinamas ádomiomis idëjomis ir nau-jais vardais.

Ðiame kontekste kaip varpo gausmas nuaidëjo 2010 m. kovo11-àjà organizuotos patriotinio jaunimo eitynës su ðûkiu „Lietu-va – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“. Tai nenaujas ðûkis. Já XIX a.pabaigoje paskelbë savo „Auðroje“ dr. Jonas Basanavièius, 1902 m.„Varpe“ pakartojo Vincas Kudirka. Su juo á Lietuvos tautiná atgi-mimà ir á Lietuvos valstybës nepriklausomybæ ëjo ir vedë Tautàauðrininkai ir varpininkai. Lietuvos nepriklausoma valstybë buvoatkurta 1918 m. vasario 16 d., o Tauta patriotiðkai sustiprëjo irþmoniø ðirdyse „Auðros“ pasëtà tautiðkumo sëklà ne tik subran-dino ir iðaugino kaip laisvës gëlæ, bet ir iðsaugojo jà politikos aud-rose bei skersvëjuose.

Po jaunimo eisenos Gedimino prospektu kilæs didþiulis triukð-mas vieðojoje erdvëje, iki ðiol netylantis, eskaluojamas ypaè akty-viai vyresniosios kartos politikø, pravardþiuojant jaunuosiusfaðistais, net naciais, rodo, kaip jie iðsigando... Jie gerai orientuo-jasi geopolitikoje ir supranta, kad Lietuvà jau pasiekë visoje Eu-ropoje vykstanti politiniø paradigmø kaita. Todël jie ir bijo. Taèiau,kaip Maironis sakë: „Nesustabdysi upës bëgimo...“ Kiekvienai idë-jai ateina savo laikas.

Dar prieð 15 metø politiniø paradigmø kaità iðpranaðavo Èe-kijos Prezidentas Vaclavas Havelas. Jis savo kalbose ne kartà sa-kë, kad baigiasi politiniø ideologijø – kairës ir deðinës kova irkonkurencija tarp jø dël valdþios ir kad auðta naujos politikosauðra, kai tarpusavyje kovos ir konkuruos ne ideologijos, o idëjos.

Kita Vaclovo Havelo plaèiai propaguojama idëja, kad „politi-ka neprivalo bûtinai ir visiems laikams likti valdymo profesiona-lø rankose. Jautrià ðirdá turintis, kaþkà aukðèiau savæs esantágerbiantis ir nieko nebijantis elektrikas gali paveikti visos tautosistorijà... Yra galima ir „antipolitiðka politika“, politika „ið apa-èios“. Þmogaus, o ne aparato politika. Ið ðirdies, o ne ið tezëskylanti politika“ (Havelas V. Kas þmogaus galioje. V., 1994, p. 122).

16

Ðviesaus atminimo politologas tarptautininkas, antikomunis-tas Vilius Braþënas visiðkai pritarë Vaclavo Havelo minèiai, kadðiuo metu visoje Europoje vyksta politiniø paradigmø kaita. Tikjis labai aiðkiai artikuliavo mintá, kad naujosios politinës paradig-mos esmë glûdi ne Vaclavo Havelo neapibrëþtø idëjø konkuren-cinëje kovoje, o labai aiðkiai apibrëþtoje globalizmo irnacionalizmo kovoje. Tai ideologinë kova. Ir jà anksèiau ar vë-liau laimës nacionalistai. Tai yra vienintelis kelias iðlikti tautoms,neiðtirpintoms globalizmo tautø katile. Tai tautø gyvybës, iðliki-mo ir garbës kelias.

O Lietuvai, politologo nuomone. labiausiai trûksta politikos„ið apaèios“ – „branduolinës energijos“, aktyviø þmoniø grupiøvisuose Lietuvos miestuose ir vietovëse, kurie sklaidytø tamsà irdegiotø visoje ðalyje þiburius, apðvieèianèius kelius bei takus, Tau-tai einant á savo dvasinæ ir materialiàjà gerovæ.

Tokiame politiniame kontekste svarbiausia – ðviesti tautà,orientuoti jà, tai, kas jau padaryta jos kelyje, kokios problemosdar neiðspræstos ir reikia spræsti, naudojantis Tautos patyrimu,tautotyros tyrimø rezultatais brëþti naujus orientyrus jos kelyje áPaþadëtàjà þemæ tautai suprantama, populiaria kalba, kelti nau-jus uþdavinius paèiam tautotyros mokslui. To tikslo ir siekiamaðioje knygoje.

Ilgai màsèiau apie knygos pavadinimà. Svarsèiau daugelá va-riantø. Lëmë tai, kad iki ðiol nedaug teturime nusistovëjusiø tau-totyros sàvokø bei laiko patikrintø moksliniø faktø. Savostraipsniuose, spausdintuose 1998–2005 m. vieðojoje spaudoje –„XXI amþiuje“, „Lietuvos aide“, „Drauge“ ir kt. leidiniuose, ban-dþiau apþvelgti, kas padaryta lietuviø tautotyros istorijoje. Taipatsirado kelios deðimtys straipsniø apie tautotyros pagrindinessàvokas, jø vidinius ryðius, vietà mokslø sistemoje, tautotyros þi-nijos kûrëjus ir t.t. Didþioji jø dalis panaudota ðioje knygoje. Mo-nografijos tokiø susistemintø ir á pedagoginæ kalbà „iðverstø“duomenø nepateikia. Tai – svarbiausia vadovëliø ir mokymo prie-

17

moniø funkcija bei uþdavinys. Todël terminas „etiudas“ ðiuo at-veju man pasirodë tinkamiausias, charakterizuojantis, „moksloir literatûros kritikos straipsná, nepretenduojantá á baigtumà, grieþ-tà argumentacijà ir galutinius sprendimus“ (Tarptautiniø þodþiøþodynas.V., 1985).

„Tautotyros etiudai“ nëra monografija ar mokymo priemo-në, tik leidinys plaèiajai visuomenei, tikintis, kad knygà paskaitysir mokslininkas, ir mokytojas, ir dëstytojas, ir studentas, ir visuo-meniniø organizacijø, branginanèiø ir puoselëjanèiø lietuvybæ, na-riai. Knygoje bandoma pateikti kuo iðsamesná vaizdà, kas padarytalietuviø tautotyroje iki ðiol, iðryðkinti jos teorijos ir istorijos prad-menis, paskatinti tautieèius domëtis tautotyros moksline krypti-mi, o pedagogus – parengti vidurinëms ir aukðtosioms mokyklomstautotyros vadovëlius bei mokymo priemones, atitinkanèias mo-kymo literatûrai keliamus reikalavimus.

Knygoje panaudotas ir autorës patyrimas, jos ágytos þinios,bendradarbiaujant su patriotinëmis visuomeninëmis organizaci-jomis – Tëvynës paþinimo draugija, Lietuvai pagraþinti draugija,Lietuvos maironieèiø draugija ir kitomis. Ypaè daug ðios knygosautorei davë bendradarbiavimas su Tëvynës paþinimo draugija,kurioje ne kartà buvo tikrintos jos skelbiamos tautotyros idëjos.Didþioji jø dalis buvo patikrintos praktikoje, lankantis Lietuvosmokyklose su Tëvynës paþinimo draugijos paskaitø ciklu „Tau-tiðkumo þiedai“. Esu dëkinga ðios draugijos pirmininkui istorikuidr. Kaziui Raèkauskui, ne kartà pasidalinusiam savo áþvalgomisapie tautotyros mokslà, nustaèiusiam ir paties termino „tautoty-ra“ atsiradimo istorijà, iðaiðkinusiam jo autoriø – mokytojà Pet-rà Bûtënà, nuolat skatinusiam ðios knygos atsiradimà. Apie ðiosdraugijos veiklà esu paraðiusi knygà „Prie tautotyros versmiø...“(V., 2008). (Graþus knygos pavadinimas irgi buvo pasiûlytas dr.K. Raèkausko.)

Knygoje nelieèiama tai, kas padaryta akademinëje etnologi-jos erdvëje, tiriant tautos gyvenimo savastá, jos dvasià ir tyrimø

18

rezultatus palyginti su kitø tautø tyrimø rezultatais. Apie tai daugraðoma mokslininkø monografijose. Dalá jø apþvelgiau monog-rafijoje „Þymieji XX amþiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009),todël ðioje knygoje nekartoju.

Kadangi vienas knygos tikslø – sudominti, agituoti skaitytojà,paskatinti já ne tik tautotyrinei, bet ir politinei tautinei veiklai,todël èia nevengta ir subjektyvios autorës nuomonës apie mûsøvisuomenës dvasines piktþaizdes bei kitokius negalavimus, sie-kiant juos iðkelti kaip tyrimo ir jø ðalinimo ið mûsø tautos gyveni-mo objektus.

Tikiuosi, kad knygos skaitytojui, jeigu jis susidomës mokslinetautotyros kryptimi, jos istorijos kelyje bus á kà atsiremti, apie kàpamàstyti, ieðkant ir savo gyvenimo prasmës.

Në kiek neabejodama, kad skaitytojas knygoje ras ginèytinødalykø ir netobulumø, ið anksto dëkoju tiems, kurie turës ir kriti-niø pastabø. Tai padës iðvengti klaidø ir man, ir kitiems, kurie savoþvaigþde pasirinks tautotyros mokslà.

Nuoðirdþiai dëkoju knygos leidëjui, „Diemedþio“ leidyklos di-rektoriui Danui Kaukënui, knygos maketuotojai Linai Klasinskaiteiir redaktorei uþ pagalbà bei kantrybæ, iðleidþiant ðià knygà á gyve-nimà.

2011 m.

19

1. PRIE TAUTOTYROS IÐTAKØ...

Bet kurios mokslo ðakos teorija prasideda nuo pavieniø fak-tø. Kol empirinis faktas tampa moksliniu, daþniausiai praeinadaug metø, kartais deðimtmeèiø ar ðimtmeèiø, kol tø faktø susi-renka tiek, kad juos bûtø galima lyginti, sisteminti, atrasti, kasjuos vienija ir kas skiria, apibendrinti ir pakylëti á teoriná lygmená.

Pavieniø tautotyros faktø Lietuvos kultûroje galima rasti ga-na daug, nuo pat lietuviðko raðto atsiradimo. Taèiau þymiausiødatø, lëmusiø lietuviðkosios tautotyros raidà, ðimtmeèiø istorijo-je nëra daug. Tai datos, kurios lëmë esminius pokyèius: iðryðkinotyrinëtinus tautotyros objektus, jos problemas arba fiksavo esmi-nius tyrimø rezultatus.

Pradëjusi domëtis lietuviø tautos istorijos iðtakomis buvau nu-stebinta atradusi, kad lietuviø tauta, kaip sàmoninga bendruo-menë, turinti savimonæ, pradëjo formuotis ne dabartinëje Lietuvosteritorijoje, mûsø nutautëjusiø ir sulenkëjusiø bajorø iðduotoje,o Prûsijos þemëje, kai tuometinis Prûsijos Kunigaikðtystës valdo-vas kunigaikðtis Albrechtas Brandenburgietis, paskutinysis Kry-þiuoèiø ordino magistras, pasikvietë ið sulenkëjusio Vilniaus joðviesuolius Abraomà Kulvietá (1510–1545) ir Stanislovà Rapalio-ná (1485–1545) ir pavedë jiems ákurti Karaliauèiaus universitetà.Ðie garbûs vyrai, netausodami nei savo sveikatos, nei jëgø, 1544metais ir ákûrë garsiàjà ALBERTINÀ – Karaliauèiaus universi-tetà, mûsø tautos istorijos ir kultûros lopðá. Abraomas Kulvietisbuvo pirmasis ALBERTINOS graikø kalbos profesorius, dëstë irhebrajø kalbà, aiðkino psalmiø prasmæ. Stanislovas Rapalionisbuvo pirmasis ALBERTINOS teologijos profesorius, garsëjæs pla-èia erudicija, oratoriniu menu. Rapalionis mirë jaunas, vos 60-ties metø sulaukæs; palaidotas Karaliauèiaus katedroje ðaliaPrûsijos kunigaikðèiø, tarp jø ir ALBRECHTO BRANDENBUR-GIEÈIO. S. Rapalionio antkapio epitafijoje paraðyta: „Èia guli

20

didis vyras, lietuviø tautos garbë“ (Be ðaknø lietuvybës medis ne-lapotø // Mokslo Lietuva, 2009, lapkrièio 19, p. 11).

Nors po Albertinos ásteigimo abu jo ákûrëjai po metø mirë, jøpasëta lietuvybës sëkla ðiame universitete sudygo ir sulapojo jøbuvusiø studentø Martyno Maþvydo, vëliau Danieliaus Kleino,Kristijono Donelaièio, Liudviko Gedimino Rëzos, pagaliau ir Vy-dûno sielose, jø buvo neðama kaip Prometëjo ugnis ir ðviesa povisà Lietuvà.

1547 metais ALBERTINOS auklëtinis Martynas Maþvydas(1515?–1563) tapo pirmuoju lietuviðkosios raðtijos pradininku,Karaliauèiuje parengæs ir iðleidæs pirmàjà lietuviðkà knygà „Ka-tekizmo prasti þodþiai“ (Karaliauèius, 1547).

Justinas Marcinkevièius, arèiausiai stovëjæs prie giliausiø tau-tos ðaknø, savo knygoje „Tekanèios upës vienybë“ (K., 1995), perlietuviðko raðto istorijà pateikæs ir mûsø tautos raidos bei jos sà-monëjimo istorijà, raðë: „Vargu ar pasaulyje yra knyga, kuri pra-sidëtø taip jautriai, betarpiðkai ir nuoðirdþiai, kuri taip intymiaikreiptøsi á skaitytojà: „Braliai, seseris...“. Ið didelës meilës, viltiesir tikëjimo kyla tokie þodþiai, retas Lietuvoje jø neþino, neskaitëar negirdëjo. Ið tolimos praeities ataidi jie ligi ðiø dienø, uþsiþie-bæ istorijos tamsoje, jie nuðvietë erðkëèiuotà lietuviðko þodþio keliàir lyg pirmas naujagimio klyksmas praneðë pasauliui, kad gimëRAÐTAS, gimë pirmoji lietuviðka knyga. Tai ávyko, kaip atspaus-ta tituliniame jos puslapyje, Karaliauèiuje 1547 m. sausio 8 d...Knygos atëjimà pas þmones galëtumëm prilyginti Prometëjo þyg-darbiui – dieviðkosios ugnies pagrobimui, jos iðdalinimui þmo-nëms. Su knyga po þemæ ëmë sklisti ðviesa ir ðiluma, ji ne sykágynë þmogø nuo tamsos ir melo þvëriø, ðildë sugrubusià jo sielà,þadino mintá, skatino veiklai ir kûrybai... O savo pirmàjà knygàkiekviena tauta apgaubia ypatinga meile ir pagarba, saugo jà kaipðvenèiausià relikvijà, kaip savo buvimo istorijoje ir kultûroje pa-liudijimà, didþiuojasi ja, ávairiais aspektais jà tyrinëja“ (Marcin-kevièius J. Tekanèios upës vienybë. K., 1995, p. 9–10).

21

Nors knygos „Katekizmo prasti þodþiai“ pratarmë paraðytalotyniðkai (tokia tada buvo pasaulio mokslo kalba), joje pirmàkartà buvo paminëta sàvoka „tauta“ (nostra gens), o lietuviø kal-bà Martynas Maþvydas laikë ir savo, ir savo tautos kalba (linguaLituanica nostra).

Kaip raðo Justinas Marcinkevièius, Martyno Maþvydo bûtastipraus þmogaus, tais laikais iðdrásusio eiti prieð srovæ: pirmàjàlietuviðkà knygà jis dedikavo ne savo geradëjui kunigaikðèiuiAlbrechtui Brandenburgieèiui, kaip tradiciðkai tuo metu buvoáprasta, bet LIETUVAI, su áraðu: „Lietuva mano, garsi kunigaikð-èiø laiminga tëvynë“.

„Tai vyriausia mûsø knyga, – raðo Justinas Marcinkevièius. –Visi iðlipome ið pageltusiø jos puslapiø – kaip ið lopðio, ëjomenuo raidës prie raidës, kol iðmokome sudëti amþinus jos þodþius:„Braliai, seseris, imkiet mani ir skaitykiet“ (Marcinkevièius J. Te-kanèios upës vienybë. K., 1995).

Paþadintas lietuviðkas þodis këlësi lëtai ir nedràsiai þengë pir-muosius þingsnius á Tautos gyvenimà ir kultûrà: XVI amþiuje bu-vo iðleistos 29 lietuviðkos knygos, daugiausia religinio turinio;XVII a. – 54, XVIII a.– 395, o 1801–1864 metais – 800 knygølietuviø kalba, jau ávairiausios paskirties (Þemaitytë-MarkevièienëO. Vyskupas Motiejus Valanèius ir jo kariai. K., 2000, p. 9, 11).

„Tarytum þvakelæ istorijos skersvëjuose iðtisos mûsø ðviesuo-liø kartos iðsaugojo ir atneðë Maþvydo áþiebtà ðviesà ligi mûsødienø, ádavë jà mums, – raðo Justinas Marcinkevièius. – Dabarmûsø eilë pasirûpinti, kad ji neuþgestø, o kuo ryðkiau nuðviestømûsø dvasià, mûsø darbus ir þygius“ (Marcinkevièius J. Tekan-èios upës vienybë. K., 1995, p. 28).

Kita labai svarbi lietuviðkajai tautotyrai data – 1599 metai.Tais metais Motiejus Daukða savo „Postilës“ prakalboje su dide-liu nerimu ir aukðtos átampos emocija prabilo apie svarbiausiustautos poþymius – jos kalbà, tëvø þemæ ir paproèius. Garbingasmûsø raðtijos kûrëjas toje „Prakalboje“ raðë: „Ne þemës derlumu,

22

ne drabuþiø skirtingumu, ne ðalies graþumu, ne miestø ir piliøtvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia iðlaikydamos ir vartoda-mos savo kalbà, kuri didina ir iðlaiko bendrumà, santaikà ir bro-liðkà meilæ... Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prastair niekinga, kad neturëtø ðiø trijø savø ir tarsi ágimtø dalykø: tëvøþemës, paproèiø ir kalbos“ (M. Daukða).

Taigi jau tada, XVI ðimtmetyje, M. Daukða savo „Prakalbo-je“ akcentavo kelias svarbiausias sàvokas – tautà, jos kalbà, josþemæ (gyvenamàjà teritorijà) ir paproèius – jas iðkëlë á moksliniotyrimo objektø lygmená.

Justinui Marcinkevièiui, prisikasusiam iki giliausiø lietuviø tau-tos formavimosi ðaknø, visada këlë didþiausià nuostabà ðio þe-maièiø kanauninko suvokimo gelmë, kai jis savo „Prakalboje“raðë, kad „kalba yra vienybës motina; pilietiðkumo tëvas, valsty-bës sargas“, kad jis valstybës sampratà grindë tautiðkumu ir tei-gë, kad ið tautos kyla laisvë ir valstybë (Marcinkevièius J. Ten pat,p. 301). Didþiosios lietuviø tautos vertybës.

Prie ðiø aukðèiausiø lietuviø tautos istorijos uolø ir tautinëssavimonës formavimosi svarbiausiø atramø Justinas Marcinkevièiuspriskiria ir Kristijonà Donelaitá (1714–1780).

Jo „Metus“ (1760–1775, parengta spaudai ir iðleista L. G. Rëzos1818 m.) poetas vadina lietuviø tautos „Biblija“. Svarbiausias Kris-tijono Donelaièio nuopelnas tautotyros mokslui yra tas, kad jis átautotyros mokslo sàvokø sistemà ávedë terminà „tautiðkumas“,kurio pagrindas yra dora. Nors K. Donelaièio metais apie lietuviøtautos mokslà – tautotyrà dar net ir nemàstyta, ðios sàvokos esmæpaaiðkino pats tautos istorijos tyrinëtojas Justinas Marcinkevièius.Jo nuomone, „Tautiðkumas – tai per amþius tëvø ir protëviø pu-renta dirva, kurioje þmogaus dvasia, jos vertë iðsiskleidþia graþiau-siais þiedais, subrandina gausiausià derliø. Apleidæs ðià dirvà arbaiðrautas ið jos, þmogus netenka savo moralinës prasmës, vëþlybu-mo, socialinio turinio. Kaip tikras patriotas (K. Donelaitis – O. V.)ne tik pats didþiuojasi savo lietuviðkumu, bet moko ðito ir bûrus:

23

Þinot juk visi, kaip koþnas Lietuvà giriaIr kaip daug svetimø þmoniø, kad mus pamatytø,Ið visø kampø ðio svieto jau susibëgo.(Cit. pagal J. Marcinkevièiø. Ten pat, p. 34).Deja, tie susibëgæ á Lietuvà ið jos iðeiti pamirðdavo... Tà pa-

stebi akylas mûsø amþininkas Justinas Marcinkevièius savo kny-goje. Bet Kristijonui Donelaièiui tai dar nerûpëjo, nes jis tuo metu,kaip raðo Justinas Marcinkevièius, buvo „lietuviø literatûros beikalbos saulë. Tragiðka saulë. Todël, kad ji apðvietë germanizaci-jos siaubiamas istorines lietuviø þemes Rytø Prûsijoje. Herojiðkasaulë. Todël, kad jis ið paskutiniøjø gynë lietuviø kalbà, paproèiusir gyvenimo bûdà, þmogaus vertæ ir orumà“ (Marcinkevièius J.Ten pat, p. 32).

Jis pirmasis „Metuose“ prabilo apie vertybes, kurios turëjotapti lietuvio savastimi: visø pirma tai – darbas, þmogaus ir tautospamatinë vertybë. Jis ir savo bûrus vertino ir mylëjo uþ sunkøkasdieniná darbà, kurá dorai ir sàþiningai atlikdami jie pelnësi netik duonà, bet ir þmoniø pagarbà... Darbas jam yra þmogaus pasi-didþiavimas, jo vargas ir garbë, kûno ir dvasios ligø gydytojas.„Skaitant poemà, ne syká atrodo, kad net didájá gamtos ciklà –metø laikus – net saulelæ danguje ið pavasario á rudená ir þiemàsuka baudþiauninkø darbas“ (Marcinkevièius J. Ten pat).

Kristijono Donelaièio akimis, kitas þmogaus vertumo matasir kiekvieno lietuvio siekinys turëtø bûti vieþlybumas – tai ðirdin-gumas, kuklumas, taurumas, saikingumas, tautiðkumas, darbðtu-mas, uþuojauta þmogui, pagarba senatvei ir, þinoma, svarbiausia –dievobaimingumas. „Vieþlybumo sunykimas – tai moralinë ir tau-tinë, ir socialinë þmogaus mirtis“ (Marcinkevièius J. Ten pat,p. 38).

Lietuvoje net ir þiauriausios priespaudos metais atsirasdavokeistuoliø, kurie iðdrásdavo eiti prieð srovæ, teigdami lietuvybæ.Vienas ið tokiø keistuoliø buvo Mikalojus Akelaitis (1828–1887).Kaip raðo jo biografas ir Akelaièiø genties palikuonis Kazys

24

Blaþevièius, 1857 m. gruodþio 3 d. Mikalojus Akelaitis pasiuntë áVilniø, á lenkiðkà þurnalà „Teka Wilenska“ straipsná, kuriame pa-grindë bûtinybæ gaivinti lietuviø kalbà, teigdamas: „Reikia mumspakelti lietuviø kalbà; iðtraukti ið paniekinimo tà kalbà, kuri turisanskrito didumà, lotynø galybæ, graikø dailumà ir italø skambu-mà“ (Ið laiðko M. Balinskiui, 1857 m. gruodþio 3 d.) (Blaþevièius K.Tautinio atgimimo ðauklys // XXI amþius, 2002, spalio 2, p. 11).

Pasirodþius „Auðrai“ M. Akelaitis joje aktyviai bendradarbia-vo, dþiaugësi graþia „Auðros“ kalba, straipsniø iðsamumu, laik-raðèio turiniu ir idëja – Lietuva turi bûti lietuviams. Lietuvosprezidentas dr. Kazys Grinius, M. Akelaièio artimas giminaitis,savo visuomeniniame testamente raðë: „Mano tikslai gimë lietu-viø kovose dël þemës ir laisvës baudþiavø laikais. Jie man skiepytiMikalojaus Akelaièio, didþiojo senø laikø laisvës kovotojo“(Kazys Blaþevièius. Ten pat).

Po 1863 metø sukilimo Ðiaurës Vakarø kraðto (taip rusø buvovadinama jø okupuota Lietuva) caro vietininkui generalguber-natoriui Muravjovui þiauriai numalðinus sukilimà, uþdraudus lie-tuviðkà raðtà ir intensyviai pradëjus lietuviø tautos rusinimà,Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius (1801–1875) ëmë pasiau-kojamai grumtis su caro valdþia uþ lietuviðkà Baþnyèià, lietuviðkàraðtà, lietuvybæ ir lietuviø tautos dorà.

Jau 1867 metais jo iniciatyva, ið dalies ir lëðomis Tilþëje buvoákurta lietuviðkø knygø leidykla ir ið Varniø seminarijos klierikøbei jà jau baigusiø kunigø suburta pirmoji lietuviðkos literatûrosknygneðiø ið Tilþës á Lietuvà organizacija. Vëliau á knygneðystësjudëjimà Lietuvoje ásitraukë tûkstanèiai valstieèiø, miestieèiø, netbajorø. Siekis neðti raðtà ir lietuviðkà þodá savo tamsiai tautai bu-vo toks stiprus, kad knygneðiai tame matë savo gyvenimo pras-mæ, nebodami jiems gresianèiø persekiojimø ir katorgø cariniuoseSibiro kalëjimuose.

Ðiuo lietuviðkos spaudos draudimo laikotarpiu MotiejausValanèiaus amþininkas, pirmasis Lietuvos istorikas Simonas

25

Daukantas, raðæs savo mokslinius darbus lietuviðkai, pirmasis sa-vo knygose „Bûdas senovës lietuviø, kalnënø ir þemaièiø“ (1845),„Istorija þemaitiðka“ (1836–1838), „Pasakojimas apie veikalus lie-tuviø tautos senovëje“ (1893) prabilo apie „liuosybæ“ ir „tautinægarbæ“, iðvesdamas garbingos praeities ir skurdþios lietuviø tau-tos dabarties rusø caro priespaudoje paralelæ. Kaip raðo VincasMykolaitis-Putinas, „Idealiai graþiomis spalvomis pieðdamas gar-bingà senovæ, faktinai prieð akis turi skurdþià dabartá ir kiekvie-nà dabarties neigiamybæ, stengiasi jà atsverti praeitiesteigiamybe... Tokiu bûdu Daukanto atkuriama senovë skaitytojosieloj ásisàmoninama kaip aukðtas siektinas idealas, ir dël to isto-riniai Daukanto raðtai gauna gilios auklëjamosios prasmës“ (My-kolaitis-Putinas V. Literatûros etiudai. K., 1937, p. 8).

Kitas Motiejaus Valanèiaus amþininkas poetas AntanasBaranauskas, skirtingai nuo Þemaièiø vyskupo Motiejaus Va-lanèiaus, akinusio tautieèius susilaikyti nuo fizinës kovos prieðpavergëjà, nes visos valdþios esà „nuo Dievo“, ir istoriko SimonoDaukanto, savo darbuose nemaèiusio kelio á „liuosybæ“, kvietëtautieèius atkakliai prieðintis maskoliams.

Ir ðiuo poþiûriu yra daug sàmoningesnis ir modernesnis uþþemaièiø bajorus.

Antanas Baranauskas savo ankstyvojoje kûryboje irgi, kaip irSimonas Daukantas, poetizavo Lietuvos senovæ („Dainø daine-lë“, paraðyta 1857, iðspausd. „Auðroje“ 1883; romantinë poema„Anykðèiø ðilelis“, paraðyta 1856–1859, iðspausdinta Ivinskio ka-lendoriuose 1860–1861) dël to, kad tada Lietuva buvo plati ir ga-linga, o joje

Þmonës laimingi buvo turtingi,Niekur nebuvo vergijos.Bet ne vien dël garbës ir galybës A. Baranauskui buvo brangi

Lietuvos senovë, o daugiausia dël to, kad ji buvo dora, turëjograþius paproèius ir tradicijas, tas vertybes saugojo ir puoselëjo.Ir kaip raðë Justinas Marcinkevièius, „Nesvarbu, kad „Anykðèiø

26

ðilelis“ baigiasi nusiaubtu iðkirsto miðko vaizdu – mumyse liekaásitikinimas, kad negalima sunaikinti to, kas jau kartà iðdygo,þaliavo, oðë“ (Marcinkevièius J. Tekanèios upës vienybë. K.,1995, p. 43). Reikia tik iðsivaduoti ið Rusijos carizmo vergijos,kuri

Anei raðto, anei drukoMums turët neduoda.Tegul, sako, bus LietuvaIr tamsi, ir juoda.

Kad tu, gude, nesulauktum –Nebus, kaip tu nori,Bus kaip Dievas duos,Nes tavo priesaikai nedori.

Neáveiksi, sûnau ðiaurës,Mûsø ðirdys tvirtos,Seniai buvo iðmëgintos,Seniai keptos virtos.

Nupuls kalnai, o slëneliaiIðsikels aukðtybe,Visos galybës eis dulkën,Silpnumas galybën.

Drebëk ir tu, sûnau ðiaurës,Krûvon susitraukæs,Pats krisdamas praþuviman,Mûsø neátraukæs.Tai jau politinis tautinës idëjos atspalvis, skambantis revoliu-

ciniu tonu visoje to meto Antano Baranausko kûryboje, ypaè jopoemoje „Kelionë Peterburkan“ (14 giesmiø, paraðytø 1858–1859 m., iðspausdintø 1889 m.).

27

Carinës Rusijos priespaudos metais lietuviø tautos erðkëèiuo-tame kelyje atsirado dar viena aukðèiausiø amþiaus uolø – dr.Jonas Basanavièius, ákûræs pirmàjá lietuviðkà tautiná mënraðtá„Auðra“ (1883 m. kovas – 1886 m. birþelis) ir per já þadinæs lietu-viø tautà prabusti ir gaivinti savo tautinæ savimonæ. Pirmieji 5„Auðros“ numeriai buvo iðleisti Ragainëje, Albano ir Kybelkosspaustuvëje, kiti – J. Mikðo ir O. Mauderodës spaustuvëse Tilþë-je. Knygneðiø takais pasiekdavo Lietuvà. Ið pradþiø „Auðra“ bu-vo leidþiama aukotojø lëðomis, vëliau Lietuvoje atsirado josprenumeratoriø. „Auðra“ daugiausia rûpinosi lietuviø kalbos puo-selëjimu ir jos prestiþu, aukðtino lietuviø liaudies kultûrà, tauto-sakà, mitologijà; spausdino to meto inteligentijos – patiesJ. Basanavièiaus, J. Jablonskio, D. Poðkos, S. Stanevièiaus, kaipjau minëjome, Mikalojaus Akelaièio ir kitø ðviesuoliø kûrybà.Daug raðë apie kitø Europos tautø – bulgarø, èekø tautiná atgi-mimà, kvietë sekti jø pavyzdþiu. Lietuvos istorijà laikë tautiniopasididþiavimo ugdymo priemone, raðë apie baltø ir lietuviø kil-mæ, pilis ir karybà, Lietuvos kunigaikðèius, romantizuotos gar-bingos senovës herojus. „Auðra“ buvo pasaulietinio turinioleidinys, kuriame bendradarbiavo ir katalikai, ir protestantai, irnetgi „cicilikai“ to meto ateistai. „Auðra“ tapo ir besiformuojan-èios naujosios lietuviðkos inteligentijos – joje bendradarbiavo per70 autoriø – kovos prieð caro patvaldystæ tribûna.

Justinas Marcinkevièius Jonà Basanavièiø vadina upe, prasi-dëjusia maþyèiu upeliu Oþkabaliuose. „Visa Lietuvos þemë, tar-tum antroji motina, augino mums pirmojo Atgimimo tëvà… „èiaprasidëjæs maþytis upeliukas iðaugo, iðgilëjo, iðsiðakojo, nutekë-damas per visus mus kartu ir per kiekvienà atskirai. Ðioje upëje,kurios vardas Basanavièius, visa Lietuva pakrikðtyta laisve ir ne-priklausomybe. Dabar mes pasilenkiame prie jos, norëdami ið-vysti savo atspindá, pasiþiûrëti, kokie esame, patikrinti, ar dideliuþaugom, o gal jau visai susmulkëjom. Ir ðtai koks paradoksas:Basanavièius Lietuvos ieðkojo visur – ir Bulgarijoje, ir Èekijoje,

28

ir Serbijoje, ir Prûsijoje – ir visur jà rasdavo! – o mes ðiandien,deja, neretai Lietuvoje jau pametam Lietuvà: tik ðaukiam, rëkiam,mojuojam kumðtimis, net neþinia, dël ko...“ (Marcinkevièius J.Tekanèios upës vienybë. K., 1995, p. 121–125).

Nuo jo, nuo dr. Jono Basanavièiaus ir prasidëjo lietuviøtautinis atgimimas, papildydamas tekanèià upæ naujais vardaisir naujais þygdarbiais – Vinco Kudirkos, Vydûno, broliø Vileiðiø,Gabrielës Petkevièaitës-Bitës, Gabrieliaus Landsbergio-Þemkalnio, Vinco Pietario, M. Ðiaulëniðkio, Julijono LindësDobilo, Petro Bûtëno, Maironio, Antano Smetonos ir dauge-lio kitø.

Vincas Kudirka suformulavo ðûksná, kuris ligi ðiol tebes-kamba mûsø tautiðkame himne „Ið praeities tavo sûnûs te stip-rybæ semia“. Kito tokio átaigaus stiprybës ðaltinio iki ðiollietuviø tauta ir neturi. O garbingos senovës pavyzdþiø litera-tûra jau du ðimtmeèius kaitina mûsø tautieèiø jausmus ir mo-ko mirti dël Tëvynës. Kaip raðë V. Mykolaitis-Putinas, „Naujiejiidealai turëtø mus iðmokyti garbingai gyventi ir kurti Tëvy-nei“ (Ten pat, p. 171).

1.1. LIETUVIØ TAUTINIO ATGIMIMO ÐAUKLIAI –ROMANTIKAI

Kaip raðo Vincas Mykolaitis-Putinas, spaudos gràþinimas,Didysis Vilniaus Seimas ir ðiokios tokios laisvës visuomeninioveikimo srityje paþadino daug vilèiø visiems Lietuvos inteligen-tams, iðugdytiems „Auðros“, „Varpo“ ir kitø paþangiø to metoleidiniø.

Laisvës nuojautos „tebeþadina ðirdis tautinio romantizmo irkovos entuziazmo obalsiais“ (Mykolaitis-Putinas V. Naujosios lie-tuviø literatûros angoje. Tautos dvasia ir tautinë forma // Litera-tûros etiudai, K., 1936, p. 86). „Kûrybinë tautos galia ieðko

29

aukðtesniø ir tobulesniø pasireiðkimo lyèiø – ir tai, kas seniau kû-ryboje buvo vientisa ir nedaloma: veiksmas, daina, kova dël tau-tos idealø, – dabar ima skaidytis á praktiðkàjà ir estetiðkàjàkûrybinës tautos galios plotmæ“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat,p. 87).

Dinamiðkoji tautos energija reiðkiasi politinëje patriotinë-je ir visuomeninëje kultûrinëje erdvëse; ieðkoma naujø indivi-dualios ir tautinës sàmonës raiðkos formø, lietuviø literatûrapradeda sàmoningà ir normalø gyvenimà, ne tik dairydamasi áuþsienius, bet ir savo tautiniam turiniui ieðkodama deramostautinës raiðkos formos. Kiekvienam literatui – ir poetui, irraðytojui dabar atrodo svarbiausia – suvokti savo tautos dvasiàir ásitikinti, kuo ji skiriasi nuo lenko, ruso, vokieèio dvasios.Ieðkoma etniniø lietuvio bruoþø, daugelio mintys krypsta á liau-dies kûrybà – dainas, pasakas, mitus, legendas ir padavimus„tautiniam iðsireiðkimo bûdui ir formai suvokti“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 89). Ðio laikotarpio lietuviø literatûrospirmeiviu V. Mykolaitis-Putinas laiko J. Herbaèiauskà-Jaunu-tá-Vienuolá, jo straipsniø rinkiná „Erðkëèiø vainikas“, iðleistàKrokuvoje 1908 metais.

Kritiðkai vertindamas lietuviðkàjà 1905 m. „revoliucijà“, kaikuriose Lietuvos vietose perëjusià á kruvinà banditizmà, J. Her-baèiauskas satyroje „Laisvës perëtojas“ skaudþiai paðiepë tos„revoliucijos“ vadus, dar nepriaugusius ligi laisvës, raðydamas:„Viskas, kas iðsiperëjo smegenyse, o ne ðirdyse, bûtinai turistipti nuo ðalèio! Laisvës garsintojas be ðirdies – tai vien ðpu-kas, pabalda, viesula“ (Cit. pagal V. Mykolaitá-Putinà. Ten pat,p. 91).

30

ÞEMAIÈIØ VYSKUPAS MOTIEJUS VALANÈIUS

Minint Þemaièiø vyskupo Motiejaus Valanèiaus135-àsias mirties metines

„Visà mûsø raðtijà – nuo pirmosiosknygos ligi ðiø dienø – regime apðviestàvienos pagrindinës tradicijos ðviesa. Pa-èiais bendriausiais þodþiais ðià tradicijàgalima bûtø nusakyti: Tëvynës ir þmo-gaus kûrimas“.

Justinas Marcinkevièius

2010 m. geguþës 29 d. sukako 135-eri metai nuo Þemaièiø vys-kupo Motiejaus Valanèiaus mirties Kaune (1875 m. geguþës 29 d.).O Jis vis dar beldþiasi á þmoniø protus ir ðirdis, skatina juos veikti.Jo gyvenime ir darbuose þmonës atranda naujø ir ðiandien aktua-liø minèiø bei paskatø. Iðsipildë jo pranaðiðki þodþiai „Norëèiau irpo mirties bûti jums naudingas“. Jau beveik du ðimtus metø Jissavo Tautai iðliko naudingas – þodþiu, patarimu, pavyzdþiu.

Á vysk. Motiejaus Valanèiaus gyvenimà ir veiklà krypsta ir tau-totyrininkø akys. Ðiandien jau akivaizdu, kad vyskupas MotiejusValanèius stovëjo prie mûsø lietuviðkosios tautotyros iðtakø kaipvienas ryðkiausiø jos tyrimo objektø, kûræs Tëvynæ ir tobulinæsþmogø lietuvybës ðviesa.

Lietuvos moterø lyga kartu su Tëvynës paþinimo draugija ðiømetø geguþës 22 d. Panevëþyje (Panevëþio LML skyriaus pirmi-ninkë gyd. Liudvika Knizikevièienë) konferencijoje „Tautotyros sà-jûdis Panevëþio kraðte XX a. pirmoje pusëje“ uþbaigë renginiø ciklà,

Vyskupas Motiejus Valanèius

31

skirtà tautotyros iðtakoms. Panevëþietis mokytojas ekspertas Juo-zas Brazauskas praeitais metais ðá ciklà pradëjo rengdamas abiejøorganizacijø tautotyrininkams ekskursijà, kurios metu aplankëmeþymiøjø þemaièiø – vysk. Motiejaus Valanèiaus, Simono Daukanto,Marijos Peèkauskaitës-Ðatrijos Raganos ir kitø, stovëjusiø prietautotyros iðtakø, gimtines-muziejus. Ðiais metais konferencijojePanevëþyje prisiminëme Juliø Lindæ-Dobilà, Petrà Bûtënà,Gabrielæ Petkevièaitæ-Bitæ, Matà Grigoná, Vincà Mykolaitá-Putinà.

Vysk. Motiejus Valanèius prie lietuvybës iðtakø nebuvo pir-masis, iki jo buvo mûsø kultûros milþinai: Martynas Maþvydas,iðleidæs pirmàjà lietuviðkà knygà „Katekizmo prasti þodþiai“(Karaliauèius, 1547), Mikalojus Daukða, á lietuviø kalbà iðvertæsJ. Ledesmos katalikiðkà „Katekizmà“, pirmàjà lietuviðkà knygà,iðleistà Vilniaus kraðte (Vilnius, 1595) ir 1599 metais paraðæs iriðleidæs „Postilæ“. Taèiau Þemaièiø vyskupas ið visø savo pirmtakøiðsiskyrë organizaciniu talentu ir átakos lietuvybës plëtrai platumubei jos efektyvumu, þadinant lietuviø tautà dvasiniam atgimimui.

Motiejus Valanèius gimë 1801 m. vasario 28 d. Nasrënø kaime,Salantø valsèiuje, Kretingos apskrityje, pasiturinèiø ir giliai tikin-èiø ûkininkø Onos ir Mykolo Valanèiø ðeimoje. Mokësi ÞemaièiøKalvarijos mokykloje, vëliau – Varniø kunigø seminarijoje. Jà bai-gæs tæsë studijas Vilniaus vyriausioje dvasinëje seminarijoje, 1828 m.buvo áðventintas á kunigus. Kurá laikà kunigavo. 1840 m. dëstë Vil-niaus dvasinëje akademijoje tikëjimo dalykus; 1842 m. Vilniaus dva-sinëje akademijoje apgynë disertacijà ir gavo teologijos mokslødaktaro laipsná. Tais paèiais metais Vilniaus dvasinæ akademijà per-këlus á Sankt Peterburgà èia atvyko ir dr. Motiejus Valanèius, tapoPeterburgo dvasinës akademijos profesoriumi. 1845 metais buvopaskirtas Varniø kunigø seminarijos rektoriumi. Subûrë akademi-jà baigusiø lietuviðkos orientacijos kunigø profesûrà, daugiau ne-gu dvigubai padidino á seminarijà priimamø klierikø skaièiø (nuo50 iki 120). Paraðë istoriná veikalà „Þemaièiø vyskupystë (1413–1841, „nuo apskelbimo Þemaièiuose krikðèioniðko tikëjimo lig mûsøgadynës“ (2 dalys) (Motiejus Valanèius).

32

1850 metais Vatikano siûlymu ir Rusijos caro sutikimu Mo-tiejus Valanèius Peterburge buvo áðventintas Þemaièiø vyskupu.Istorikai didþiausiu Þemaièiø vyskupo nuopelnu lietuviø kultû-rai ir ateièiai laiko plataus parapiniø mokyklø tinklo organizavi-mà ir lietuviukø jose mokymà lietuviø kalba.

Po 1863 metø sukilimo caro vietininkui Ðiaurës Vakarø krað-to (taip buvo vadinama Lietuva) generalgubernatoriui M. Mu-ravjovui þiauriai numalðinus sukilimà ir uþdraudus lotyniðkàlietuviðkà raðto abëcëlæ bei pradëjus intensyviai rusinti lietuviøtautà, Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius ëmë pasiaukoja-mai grumtis su caro valdþia uþ lietuviðkà Baþnyèià, lietuvybæ irlietuviðkà raðtà. Jau 1867 metais jo iniciatyva buvo ákurta lietu-viðkø knygø leidykla Tilþëje, ið Varniø seminarijos klierikø ir jà jaubaigusiø kunigø suburta pirmoji lietuviðkos literatûros knygneðiøið Tilþës á Lietuvà organizacija. Vëliau knygneðiais tapo ðimtai vals-tieèiø, amatininkø, darbininkø, Vakarø universitetus baigusiø in-teligentø. Vyskupas M. Valanèius savo aplinkraðtyje kunigamsragino juos dirbti ðvieèiamàjá darbà, caro verèiamiems iðdavystei –pereiti ið katalikø tikëjimo á staèiatikybæ, nepasiduoti, o atvirkðèiai –puoselëti lietuvybæ, tikëjimo tiesas tarp parapijieèiø skleisti tik lie-tuviðkai, rinkti lietuviø tautosakà, dainas, nepasiduoti rusintojø pa-stangoms asimiliuoti lietuviø tautà. Kitame aplinkraðtyje raginokunigus doros skleidimà pradëti nuo savæs – vengti pasaulietiniøtuðtybiø, puikybës, nesivaikyti aukðtesniø postø, „dora þibëti“, ne-priimti jokiø raðtø, nesutinkanèiø su Katalikø Baþnyèios mokymu,ir neskelbti jø ið sakyklø. „Jokia baimë, jokie grasinimai, iðtrëmi-mai, pagalios pati mirtis tenegàsdina jûsø, tenesulaiko nuo katali-kø tikëjimo“, – raðë vyskupas kunigams.

Þinoma, atsirado kunigø, kurie pataikavo caro valdþiai, vi-suose laikraðèiuose raðiusiai „obrusitj, obrusitj...“ (surusinti, su-rusinti). Tokie kunigai per valdþios malonæ tikëjosi geresniø postøir þemiðkø gërybiø. Vyskupas juos vadino ðiaudadûðiais ir grieþ-tai baudë. Joks rusø virðininkø uþtarimas neiðgelbëjo në vienoðiaudadûðio nuo vyskupo rûstybës.

33

Rusams uþdraudus lietuviðkà spaudà Þemaièiø vyskupas pir-masis pradëjo raðyti ir spausdinti knygas lietuviðkai. Jos buvoiðspausdintos Tilþëje ir knygneðiø atneðtos á Lietuvà. Jis paraðëapie 70 ðvieèiamojo didaktinio pobûdþio knygø, tarp jø „Broliai,katalikai“ (1868), „Gromata apskrita“ (1868), „Ið tamsybës vedakelias teisybës“ (1868), „Perspëjimai“, „Ðnekesys kataliko su nekataliku“ (1868) ir t.t. Nors tose knygelëse M. Valanèius raðë ti-kybos klausimais, jose vis dëlto buvo gausu pamokymø, kaip ne-pasiduoti rusinimui, kaip elgtis persekiojamiems þandarø, kaippuoselëti lietuviðkà þodá ir t.t. Vyskupas akino ir kitus raðtingusþmones – mokytojus, kunigus raðyti knygeles lietuviðkai, organi-zavo jø leidybà ir gabenimà ið Prûsø á Lietuvà. Caro þandarai vys-kupijos kanceliarijoje ir M. Valanèiaus bute kartkartëmis darydavokratas, ieðkodavo lietuviðkø knygø.

Á knygneðiø judëjimà ásitraukë ðimtai valstieèiø, amatininkø,darbininkø. „Nelegalios veiklos sàlygos, nuolatinë pavojaus grës-më, persekiojimai, katorga Sibiro ðalèiuose byloja apie knygne-ðiø likimø dramatizmà. Taèiau jø pasirinktas kelias – neðti savotautai ðviesà ir matymas tame savo gyvenimo prasmæ, nutvieskëknygneðiø þingsnius, veiksmus ir darbus rûsèios romantikos ðvie-sa, iðkëlë virð jø galvø didvyriø vainikà, apie kurá anie niekuomet,o niekuomet nepagalvodavæ...“ (Pastarnokas J. Ten pat).

Garsëjo Þemaièiø vyskupas ir kaip blaivybës sàjûdþio inicia-torius bei organizatorius. Blaivybæ jis pakylëjo á politikos lygme-ná, skelbdamas, kad carizmo lietuviø tautai prievarta brukamaalkoholizacija yra viena ið nutautinimo ir lietuviø tautos naikini-mo priemoniø. Savo knygelëse ir pamokymuoseVyskupas mokë,kad tik blaivi tauta gali iðlikti ir iðlaikyti sveikà savo genofondà.

Þemaièiø vyskupo Motiejaus Valanèiaus skelbtos idëjos prieð135 metus ir anksèiau ypaè aktualios dabartinei Lietuvai. Ko gero,tada Lietuvos patriotams buvo daug lengviau negu dabar: tada musnaikino svetimieji, okupavæ mûsø þemæ. Dabar mes patys savenaikiname, tik þymiai intensyviau ir agresyviau. Viena Irena Sme-tonienë, ápareigota rûpintis lietuviø kalbos iðlikimu, kà reiðkia!

34

Jeigu kada nors lietuvio dvasia atsikvoðës, ji Lietuvos istorijojebus minima ne kà geriau negu Muravjovas korikas. Þymiausiaslietuviø tautinës ideologijos kûrëjø Vladas Pûtvis-Putvinskis ra-ðë, kad niekad neþuvo laisva tauta, gynusi savo vertybes: savo kal-bà, savo istorijà, savo orumà, paproèius ir tradicijas, savo valstybësnepriklausomybæ. „Istorija to nerodo. Tautos mirties prieþastisvisuomet buvo vidaus liga, o ið visø baisiausia – vergija. Savo ruoþtuið visø vergijø baisiausia yra ta, á kurià einama laisvu noru, nes iðlaikinos priverstinës vergijos galima iðsivaduoti, o ið laisvu noruprisiimtos sunkiau iðtrûkti, kadangi trûksta dvasios pasiryþimo irjëgos“ (Pûtvis-Putvinskis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èi-kaga, 1973, p. 259). Todël ðviesiausi dabartinës Lietuvos protai,nerasdami á kà atsiremti ðiandieninëje Lietuvoje, ieðko dvasiniøatramø ir autoritetø praeityje, gràþina gyvenimui ir veiksmui iðistorijos toliø lietuviø tautos dvasinio atgimimo pirmeivius.

Raðytojas Kazys Saja paraðë puikià ir sajiðkai ðmaikðèià pjesæ„Þemaièiø piemuo“, kurioje iðryðkino esminius átaigius MotiejausValanèiaus katalikiðkos tautinës veiklos „paveikslus“.

Pjesëje pateikiamas Motiejaus Valanèiaus gyvenimo fragmen-tas, já áðventinus á Þemaièiø vyskupus, nuo pat jo gráþimo á Var-nius iki paskutiniøjø gyvenimo metø.

Raðytojas vyskupo Motiejaus Valanèiaus gyvenimo tikslà irpagrindines idëjas, jo ágyvendintas Lietuvoje, pjesëje ádeda á pa-ties Þemaièiø piemens lûpas, jam kalbantis su kitu bendraþygiu,jo pasikviestu ið Petrapilio á Þemaitijà Simonu Daukantu.

Þemaièiø piemens gyvenimo tikslas tapus vyskupu – papras-tas ir aiðkus: tapti „þmoneliø ganytoju, nelyginant Mozë, ir paro-dyti jiems kelià“. Tik „Mozë vedë á dykumas, o að vesiu á kalnà,aukðtyn. Su Dievo ir su jûsø pagalba“.

Svarbiausi uþdaviniai siekiant ðio tikslo – „Þemaitiðkas raðtasir blaivybë – du svarbiausi pilioriai, du bokðtai, kuriuos it skruz-dës sukibæ pradëjom statyti... Prasigëræs vergas laisvës netrokð-ta... Toks tatai blaivystës politinis atspalvis...“

Ir veda M. Valanèius þemaièius (jø tada – per milijonà!) á kal-

35

nà, aukðtyn, juos ðviesdamas ir mokydamas, steigdamas, kol ga-lëjo, parapines mokyklas, o kai M. Muravjovas panaikino lietu-viðkà raðtà ir uþdarë lietuviðkas mokyklas, skatindamas motinassteigti „vargo mokyklas“, vëliau „daraktoriø mokyklas“ ir mokytilietuviukus lietuviðko raðto, naudojant knygneðiø ið Tilþës par-neðtas Lietuvoje caro uþdraustas knygas ir laikraðèius. Caro þan-darams suëmus aktyviausius knygneðius ir juos su grandinëmisant kaklo ir rankø iðsiuntus á Sibirus ir paèiam Vyskupui iðkiluspavojui bûti suimtam, Jis tarsi testamentà þemaièiams skelbia þo-dþius: „Susitûrëkit – neprasigerkit, neuþmirðkit savo kalbos ir ti-këjimo. Tik tiek!“

Tiesà sakant, tik ið „Þemaièiø piemens“ ir suþinojau, kad vys-kupas Motiejus Valanèius nepritarë kunigø dalyvavimui 1863 metøsukilime. Atvykusiam jo palaiminimo praðyti kunigui AntanuiMackevièiui Jis priminë visø pirma Dekalogo priesakà „Neþu-dyk!“ ir apaðtalo Povilo þodþius: „Kiekvienas tebûnie klusnusaukðtesnëms valdþioms, nes nëra valdþios, kuri nebûtø ið Dievo...Kas prieðinasi valdþiai, tas prieðinasi Dievo sutvarkymui...“, ragi-no þiûrëti „altoriaus ir brevijoriaus“. Prispaustas kunigo AntanoMackevièiaus rûsèiø argumentø, kad jau neámanoma toliau kæstiir leisti savo Tautai kentëti caro patvaldystës siautëjimo bei siau-bingo tautos nuskurdinimo, kunigo priekaiðtø, kad „Daugelis ne-þino, su kuo eina iðvien mûsø ganytojas. Su pavergëjais ar su tais,kurie pasiryþæ verèiau mirti, bet nebevergauti“, Vyskupas liûdnaikalbëjo: „Paguldysit savo jaunas galvas, èia nieko gero nenuveikæ,o kitiems uþtrauksit dar baisesnæ vergijà... Klausyk, sûnau... Nemûsø pareiga griauti valstybiø sienas ir stoti laiko upei skersai ke-lio. Mes turëtume bûti kaip tos þolës, priaugusios upëj prie ak-mens. Jas plaiksto plaiksto, dauþo tëkmë á kairæ ir á deðinæ, o josvis tiek laikosi ir ðvarina tos upës vandená“ (Kazys Saja).

Nepaklausë kunigas Antanas Mackevièius, nuëjo pas dalginin-kus kariauti prieð caro patvaldystæ, uþ Lietuvos laisvæ. O Þemaièiøvyskupas ir jo bendraþygiai knygneðiai neðë á Lietuvà ðviesà ir lie-tuviðkà þodá, ðvarino tos tekanèios upës – lietuviø tautos – vandená,

36

kûrë Tëvynæ ir tobulino þmogaus bei visos Tautos dvasià. Ir norsMotiejus Valanèius ir jo bendraþygiai nesulaukë caro patvaldystësþlugimo, jie padëjo tvirtus Tautos savimonës formavimosi ðviesospamatus. Ant tø pamatø iðdygo ir iðaugo 1863 metø sukilëliø, tarpjø ir kunigo Antano Mackevièiaus, krauju palaistyta Lietuvos lais-vës gëlë, praþydusi 1918 metø vasario 16 d. Tautos Tarybos paskelbtuLietuvos Nepriklausomybës atstatymo aktu.

O Þemaièiø Vyskupas paskutiniais metais prieð savo mirtá su-sapnavo keistà sapnà: tas piemenëlis su negyvu þàsyèiu ant kak-lo, kuris vienas pirmøjø pasitiko Já, atvykusá ganyti savo aveliøÞemaitijoje, ir kurá Jis uþtarë prieð þiaurø Plioterio dvaro valdy-tojà Kneþauskà, padavë Jam rankà „ir nusivedë á Varniø baþny-èià, á katedrà. Bet visi altoriai pasikeitæ. Vienam bestovás SimonasDaukantas, ðalimais – Jurgis Pabrëþa, Mikalojus Daukða, AntanasDrazdauskis, kuriø nepaþinau... Kitur Mackevièius bestovás,Klemensas Kairys, Izidorius Noreika... Ir mamo mamalë tarp jøásispraudus. O prie altoriaus miðias belaikàs Juozelis Dovydaitis“.Visi, kurie þuvo arba kentëjo Sibiro tremtyse uþ Tëvynës laisvæ,jos raðtà ir neðtà ðviesà savo Tautai.

Kaip teigia raðytojas Julius Pastarnokas, vyskupo Motiejaus Va-lanèiaus didþiausias nuopelnas Tautai buvo tas, kad jis „þadino lietu-viuose atsparumo dvasià ir pasiprieðinimà rusintojø uþgaidoms“(Pastarnokas J. Knygneðiø krivulë (1864–1904): kultûra ir likimai: „No-rëèiau ir miræs bûti naudingas...“ // XXI amþius, 2004 geguþës 12, p. 7).

Ir ne tik tai, bet ir tai, kad vyskupas skatino jo Tautà ðviestis,reikalavo tëvø, kad vaikai, eidami pirmosios iðpaþinties, bûtinaimokëtø skaityti. K. Binkis savo laiku raðë: „Muravjovui panaiki-nus lietuviðkas mokyklas, Valanèiaus valia gimsta kitos – vargomokyklos, kur lietuvës motinos moko savo vaikuèius lietuviðkøraidþiø prie ratelio ir balanos. Ði vargo mokykla suvaidino lemia-mà vaidmená mûsø tautos atgimime, nes, kai saujelë ðviesuoliøims Prûsuose leisti lietuviðkus laikraðèius ir þadins tautà pabusti –bus kas juos skaito“ (Pastarnokas J. Ten pat).

2010 m.

37

DR. JONAS BASANAVIÈIUS

„Turëti savo laisvà ir nepriklausomàvalstybæ – tai kiekvienos orios ir garbin-gos tautos siekinys ir politinis idealas.

Tik laisvoje ir nepriklausomoje savovalstybëje tauta gali bûti laiminga. Poetas Si-gitas Geda viename savo straipsniø pateikëþmogiðkosios laimës formulæ. Ji paprastakaip duona ir druska: vaikystëje turëti posaule savo þemuogiø pievelæ; jaunystëje –turëti mylimà ir mylintá þmogø; sulaukus40-ies – bûti ðiek pamaèius pasaulio, turëtisavo namus, savo stalà, savo këdæ, savo kny-gas ir ðventas kûrybos valandas; senatvëje –mirti laisvam, nes „...mirtis okupuotame krað-te yra negraþi vergo mirtis. O jei að turiu gali-mybæ laisvas numirti, tai gal að viskà turiu?“

Sigitas Geda

Dr. Jonas Basanavièius „buvo pirmasis tamsiausios rusø pries-paudos naktyje pradëjæs ieðkoti Lietuvos laisvës pragiedruliø irskleisti pirmuosius laisvës vilties spindulius“. Taip apie dr. JonàBasanavièiø raðë pirmasis jo biografas Adolfas Nezabitauskis1938 m. iðleistoje knygoje „Jonas Basanavièius“. Gyvenant toli-moje Bulgarijoje jam ðvietë meilë tautai ir tëvynei. „Ta meilë bu-vo nuolatinë jo þvaigþdë, kuri neleido jam paklysti svetimøjøgyvenimo sûkuriuose... Jos ðvieèiamas dr. Jonas Basanavièius netik nepamirðo savo Tëvynës, bet ir ákopë á mûsø tautinio atgimi-mo patriarcho sostà, iðaugo á genialø mûsø tautinio atgimimo po-litikà, gilø mokslininkà ir pirmàjá anø laikø lietuviø tautos veikëjà“(Nezabitauskis A. Jonas Basanavièius. V., 1990, p. 6. Pirmà kartàðià knygà iðleido „Spaudos fondas“ 1938 metais).

Dr. Jono Basanavièiaus idëjos, pasklidusios mûsø tautoje per„Auðrà“, rado atgarsá V. Kudirkos „Varpe“ ir ásikûnijo Lietuvosnepriklausomybës ir laisvës atgavimo ðventëje, tæsë aktyvø

Dr. Jonas Basanavièius

38

gyvenimà tarpukario Lietuvos mokyklose, ákvëpë tûkstanèiusLietuvos vaikø ginti savo tëvynæ ir þûti didvyriø mirtimi vardanjos idealø, ruseno daugelio ðirdyse per visà sovietmeèio penkias-deðimtmetá; remdamasis jomis „Sàjûdis“ XX amþiuje iðkovojoLietuvos nepriklausomybæ antrà kartà. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji irgi yra tø idëjø tæsinys.

Jonas Basanavièius gimë 1851 metø lapkrièio 23 d. Oþkaba-liø kaime, Bartininkø valsèiuje, Vilkaviðkio apskrityje, MarijosBirðtonaitës-Basanavièienës ir Jurgio Basanavièiaus ðeimoje, kuraugo trys vaikai – vyriausias sûnus Jonas, jo brolis Vincas (1861)ir sesuo Urðulë.

Tëvas Jurgis Basanavièius, nors paprastas ûkininkas, buvo ap-siðvietæs þmogus. Ir nors skaitë, raðë ir kalbëjo tik lenkiðkai, savovaikams áskiepijo meilæ Lietuvai. Ir pats Jonas Basanavièius savoatsiminimuose raðë: „Ir að jam ir jo atminimui esu kaltas atgaivi-nimu mano ðirdyje meilës mûsø tautos praeièiai ir lietuvybei“ (Tenpat, p. 81).

1873 metais Jonas Basanavièius baigë Marijampolës gimna-zijà, ástojo á Maskvos universiteto Medicinos fakultetà, 1879 me-tais já baigæs iðvyko á Bulgarijà dirbti Lom–Palankos ligoninësdirektoriumi, apygardos gydytoju. Á Bulgarijà jis iðvaþiavo akina-mas keliø prieþasèiø: po sunkaus pleurito jo plauèiai buvo gero-kai paþeisti ir kilo grësmë susirgti dþiova, reikëjo ieðkoti darboðiltesniuose kraðtuose. Bulgarijoje pasibaigus rusø–turkø karuiprasidëjo tautinis atgimimas, todël jis tikëjosi ágyti patirties ir tapatirtimi vëliau pasinaudoti savo Tëvynëje Lietuvoje, be to, Bul-garijoje jis turëjo gerø draugø ið studijø metø, kurie já kvietë at-vaþiuoti, nes tuo metu ten labai trûko gydytojø.

1882–1884 metais jis tobulinosi Prahoje. Gráþæs á Bulgarijàdirbo gydytoju Lome, 1892–1895 metais Varnoje. 1891 m. tapoBulgarijos pilieèiu, 1893 m. buvo pakviestas dirbti Bulgarijos ku-nigaikðèio rûmø gydytoju.

1905 m. liepos 31 d. dr. Jonas Basanavièius gráþo á Lietuvà irið karto ásitraukë á Lietuvos politiná ir moksliná gyvenimà. 1907 m.

39

iðsipildë jo viso gyvenimo svajonë – jam pavyko suburti moksli-ninkus, gauti caro vyriausybës leidimà ir ákurti Lietuviø mokslodraugijà. Daug metø jis buvo tos draugijos pirmininkas, ákûrë tæs-tiná leidiná „Lietuviø tauta“, iki pat mirties já redagavo.

Jonas Basanavièius buvo gabus, gilus ir plaèiø interesø þmo-gus. Jo kilimas profesinës karjeros laiptais svetimoje ðalyje – nuoeilinio gydytojo iki ðalies valdovo gydytojo statuso rodo, kad jisbuvo aukðèiausios kvalifikacijos to meto gydytojas: paraðë keliasdeðimtis straipsniø medicinos, sanitarijos, higienos ir ligø profi-laktikos klausimais. 1891 metais Bulgarijoje buvo iðleista „Bul-garijos sanitarinës etnografijos medþiaga. Lomo apygarda“. Jomoksliniai darbai buvo vertinami ne tik Bulgarijoje, bet ir Rusi-joje, ten jie buvo plaèiai cituojami. Bulgarø mokslø akademijadr. Jonui Basanavièiui uþ jo medicinos mokslinius darbus 1912metais suteikë Bulgarø MA nario korespondento vardà.

Dr. Jonas Basanavièius visada domëjosi politika ir joje akty-viai dalyvavo – ið pradþiø Bulgarijos demokratø partijos veikloje.Gráþæs á Lietuvà buvo vienas ið Lietuviø suvaþiavimo iniciatoriø,vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1905 m. lapkrièio 11 d.„Vilniaus þiniose“ buvo iðspausdintas jo parengtas „Atsiðaukimasá lietuviø tautà“, kurá pasiraðë jis ir organizacinio komiteto sekre-torius J. Kriauèiûnas. „Atsiðaukime“ lietuviai buvo kvieèiami da-lyvauti pirmajame jø suvaþiavime ir pareikðti savo valià dël tautosateities. Lapkrièio 15 d. dr. Jonas Basanavièius paraðë Memo-randumà carui, kuriame reikalavo visiðkos kultûrinës ir politinësLietuvos autonomijos. Memorandumà, kuris buvo iðspausdintas„Vilniaus þiniose“, pasiraðë J. Basanavièius, D. Malinauskas,M. Davaina-Silvestravièius ir kun. J. Ambraziejus.

1917–1918 metais dr. Jonas Basanavièius aktyviai dalyvavoLietuvos Tarybos darbe, kartu su kitais Tarybos nariais iðdráso imtisatsakomybës ir rizikos ir 1918 m. vasario 16 d. paskelbë Lietuvosnepriklausomybæ, pasiraðæ Lietuvos Nepriklausomybës Aktà.

Dr. Jono Basanavièiaus moksliniø interesø pagrindinë kryp-tis buvo Lietuvos istorija, lietuviø kalbos ir tautinës savimonës

40

gaivinimas. Ypaè daug jis nuveikë lietuviø etnogenezës ir kultû-ros srityje. Jau 1880 metais „Naujajame keleivyje“, leidþiamamePrûsijoje (jo leidëjas buvo Reylaenderis), pasirodë pirmieji dr.J. Basanavièiaus straipsniai „Atsiminkim!“, „Kur dingo, Lietuva,tavo didybë?“, „Rubeþiai ir skaitlius lietuviø tautos“, „Kam teksTëvynë mûsø?“ ir kiti. Po metø, 1881-aisiais, pasirodë jo studijos,kuriose nagrinëjo germanizacijos, polonizacijos ir rusifikacijos áta-kà lietuviø kultûrai („Apie kryþiokus“, „Apie ásteigimà Ragainëspilies“ ir kiti). 1882 m. M. Ðerniaus leidþiamoje „Lietuviðkoje Cei-tungoje“ pasirodë jo straipsniai „Byrutë“, „Apie lietuviðkà MoksloDraugystæ“, „Apie senovës Lietuvos pilis“ ir t.t.

Straipsnyje „Apie lietuviðkà Mokslo Draugystæ“ dr. Jonas Ba-sanavièius emocingai ir karðtai rëmë Jurgio Sauerveino sumany-mà prûsø lietuviams ásteigti mokslo draugijà ir raðë: „Triûskimës,broliai. Ið tos sëklos, kurià mes Lietuvoje iðbarstysim, iðaugs gra-þûs vaisiai. Kada mes jau á dulkes pavirsime, jei lietuviðka kalbabus tvirta pasidarius, jei per mûsø darbus dvasia atsikvoðës, tàsykmums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsëtis, o mûsø dvasiagërësis savo darbu draugystëje mûsø praboèiø, stipriø Lietuvosapgynëjø ir mylëtojø“ (Ten pat, p. 119).

Ðie jo þodþiai pasibeldë á daugelio to meto lietuviø ðirdis. At-siliepë J. Ðliûpas, J. Sauerveinas, J. A. Viðteliauskas. PastarasisJ. Basanavièiui raðë, kad jis iðgirdæs lenkø patriotà, poetà ir raðy-tojà J. I. Kraðevská lietuvius raginant leisti lietuviðkà laikraðtá, „jeilietuviø tauta nenorinti mirti“ (Ten pat, p. 127).

Leisti lietuviðkà laikraðtá bûta pastangø ir anksèiau, taèiau dëllëðø stygiaus jos nebuvo ágyvendintos. Jonui Basanavièiui pavykorasti lëðø ir, subûræs savo draugø ir bièiuliø autoriø kolektyvà, jisryþosi leisti lietuviðkà „Auðrà“. 1883 m. sausio 28 d. Jonas Basa-navièius kaip „Auðros“ leidëjas ir pirmasis jos redaktorius paraðë„Auðrai“ pirmàjá vedamàjá straipsná, numerá pasiraðë ir atidavëspausdinti. 1883 m. kovo mënesá pasirodë pirmasis „Auðros“ nu-meris. J. Basanavièius já iðvydo Prahoje 1883 m. balandþio 13 d.

Laikraðèio vedamasis buvo pavadintas dr. J. Basanavièiaus

41

prakalba. Moto jai J. Basanavièius pasirinko: „Homines historiumignari semper sunt pueri“ (Þmonës, neþinantieji istorijos, visadalieka vaikais). Prakalboje jis raðë: „Jau daug ðimtø metø praëjo,kaip paliovë Lietuvos giedrotose padangëse spindëjus þvaigþdelë,kuri mûsø tëvø tëvams ðvietë; tamsi neperregima ûkana apsiautëmûsø linksmà senovëje þemæ, visokie vargai ir sunki, o ilga vergu-vë iðdildë ið atminties mûsø laimingesnio ir nevarginto gyvenimoatsiminimus; uþmirðome, kuo mes senovëje buvome, ir tik retojejau dainoje ar pasakoje randi paminëtà paminklà... Liko dar kalbamûsø garbinga... ðiaip viskas pragaiðo, o ir tas vienintelis mûsø tur-tas – kalba, taip pat nyksta“. Prakalbà J. Basanavièius baigë þo-dþiais: „Kaip auðrai auðtant nyksta ant þemës nakties tamsybë, okad taip jau praðvistø ir Lietuvos dvasia“ (Ten pat, p. 133).

Tame paèiame „Auðros“ numeryje buvo iðspausdintas J. A. Við-teliausko eilëraðtis „Lietuviðkoji kalba“, prasidedantis þodþiais:

O brangi lietuviðkojiÐventa kalba prigimtoji,Uþ þemèiûgus tu brangesnëIr uþ viskà meilingesnë.Ten buvo iðspausdintos ir Antano Baranausko eilës „Lietu-

vos senovës paminëjimas“.„Auðra“ tapo lietuvio tautinio atgimimo spinduliu. Lietuviø

inteligentijos ji buvo sutikta su dideliu dþiaugsmu. Lietuvoje jisukëlë tikrà dvasinæ revoliucijà. Graþiai apie „Auðrà“ kalbëjo kny-gos pradþioje jau minëtas Mikalojus Akelaitis ið Paryþiaus, Pet-ras Vileiðis ið Belgijos, Gorodeckis, Dagilis ir kt. O dr. VincasKudirka apie pirmàjá „Auðros“ numerá jau savo „Tëvynës Var-puose“ raðë: „...Po to pasikalbëjimo su kunigu Narkevièium – ará pusmetá gavau „Auðros“ Nr. 1. Þiûriu, ant pirmutinio puslapiostovi Basanavièius... „Pranaðas“, – pamislijau tada apie Basanavi-èiø lietuviðkai. Ëmiau skubiai vartyti „Auðrà“... ir nepamenu visko,kas su manim paskui darësi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nulei-dau galvà, nedrásdamas pakelti akiø ant sienos mano kambarëlio...rodos, girdëjau Lietuvos balsà, sykiu apkaltinantá, sykiu ir atlei-

42

dþiantá: o tu, paklydëli, kur iki ðiol buvai? Gaila man buvo tø valan-dø, kurios nesugràþintinai iðbrauktos buvo ið mano gyvenimo, kaiplietuvio, ir gëda, kad taip ilgai buvau apgailëtinu pagedëliu... Po topripildë mano krûtinæ rami, smagi ðiluma, ir, rodos, naujos pajë-gos pradëjo rastis... Rodos, uþaugau iðsyk, ir ta pasaulë jau manper ankðta... Pajutau save didþiu, galingu, pasijutau lietuviu esàs.Ta valanda antrojo uþgimimo per daug svarbi mano gyvenime, kadgalëèiau jà uþmirðti. Negaliu taip pat uþmirðti, kad ir nepripaþinti,kad uþ tà valandà esu kaltas Basanavièiui“ (Ten pat, p. 136).

Prof. Jonas Jablonskis, lietuviø bendrinës kalbos tëvas, apie„Auðrà“ raðë taip: „Dr. J. Basanavièiaus „Auðra“ – jos mintys, kal-bos ir þodþiai – kaip perkûnas trenkë pasirodþiusi mûsø tarpe irtuoj iðblaðkë visus... abejojimus ir svyravimus. Man ta naujoji gyve-nimo pradþia, tas naujas evangelijos þodis, mûsø paèiø raðtu ið-reikðtas, padarë didþiausià áspûdá ir mane, kaip ir mano draugus,aiðkiai pastûmëjo á naujàjá darbo kelià... Be „Auðros“ VincasKudirka, man rodos, lietuviams bûtø visai þuvæs, kaip be to didþio-jo dr. J. Basanavièiaus þingsnio bûtume daug kas ir kiti në tø maþ-moþiø nenudirbæ, kuriuos ðiaip taip dirbinëjom“ (Ten pat, p. 143).

Kitas to meto ðviesuolis Pranas Kriauèiûnas „Auðros“ reikð-mæ tautiniam atgimimui apibûdino taip: „Auðrà“ perskaitæs su-pratau, kad esu lietuvis, kad lietuviai yra tokia pati tauta, kaiplenkai, rusai ir kiti, kad Lietuva ðiandien yra valdoma ir skriau-dþiama galingesniø. Visiðkai aiðku pasidarë, kad ðis laikraðtis kvie-èia savo Tautà suprasti, kuo esanti... Todël gavæs ið „Auðros“ naujøþiniø, laikau savo ðventa pareiga tas þinias, tà lietuviðkà dvasiàskleisti ir tarpe mano draugø, kurie visiðkai ðiø dalykø neþino“(Ten pat, p. 144).

„Auðros“ redaktoriai buvo J. Basanavièius, J. Mikðas, J. Ðliûpas,M. Jankus ir vël J. Mikðas. Tarp bendradarbiø buvo J. Basanavièius,M. Akelaitis, S. Baltramaitis, kun. A. Baranauskas, V. Bruoþis,V. Kudirka, J. Maèiulis, J. Sauerveinas, J. Ðliûpas, V. Vaièaitis,J. A. Viðteliauskas ir daugelis kitø þymiø to meto þmoniø.

Nors J. Basanavièius „Auðroje“ buvo dirbæs daug maþiau negu

43

J. Ðliûpas, A. Nezabitauskio nuomone, jis buvo „neabejotinas irvienintelis „Auðros“ idealø kûrëjas. Jo dvasia buvo nudaþytas visas„Auðros“ laikraðtis, ir kai ta dvasia vëliau pradëjo nykti, tai ir „Auð-ros“ ðviesa pamaþu ëmë blankti. Sukurdamas „Auðrà“ J. Basana-vièius ne tik davë mûsø tautai pirmà lietuviðkà laikraðtá, bet ir gausiaipabërë tø tautiniø idëjø, kurios vëliau taip vaisingai ir graþiai suþy-dëjo atgimstanèios Lietuvos veikëjø ðirdyse“ (Ten pat, p. 242).

„Auðros“ dvasia per Vincà Kudirkà augo ir stiprëjo ir persi-davë tolesnei ateièiai per jo leistà „Varpà“, pasirodþiusá 1880-ai-siais, vëliau pavadintà „Tëvynës varpais“. Vincas Kudirka„Auðros“ idealus saugojo visà gyvenimà, lietuvybës darbams au-kodamas savo silpnà sveikatà. Ðitokia átaka tebuvo galima tik dr.J. Basanavièiaus charizmatinio romantizmo ir Tëvynës meilës dëka.

Antrasis Jono Basanavièiaus kûrybinis skrydis buvo jo moks-linë veikla. Ypaè daug jis nuveikë kaip lietuviø tautosakos propa-guotojas. Surinko, parengë spaudai ir iðleido tautosakos rinkinius„Lietuviðkos pasakos“ (2 d. 1898–1902), „Oþkabaliø dainos“ (2 t.,1902), „Ið gyvenimo vëliø ir velniø“ (1903), „Lietuviðkos pasakosávairios“ (4 d., 1903–1905).

1907 metais ákûrus Lietuvos mokslo draugijà ir ásteigus moks-liná þurnalà „Lietuviø tauta“ J. Basanavièius pradëjo jamespausdinti savo etnografiná veikalà „Levas lietuviø pasakose beidainose ir prygiðkai-trakiðkoje dailëje“. Ðiame kûrinyje bei anks-èiau spausdintame darbe „Lietuviðkai-trakiðkos studijos“ (1898) irstudijoje „Apie trakø-prygø tautystæ ir jø atsikëlimà Lietuvon“(1921) J. Basanavièius stengësi pagrásti romantinæ lietuviø kilmësið trakø-prygø teorijà, pirmasis nustatë, kad tarp baltø ir trakø yraartimø kalbos jungèiø, romantizavo Lietuvos praeitá. Iki J. Basa-navièiaus mirties „Lietuviø tautoje“ buvo iðspausdinta beveik 100darbø, ið jø 26 paraðyti J. Basanavièiaus. Taip buvo padëti lietuviøtautinës kultûros paþangos bei lietuviðkosios tautotyros pagrindai.

Kai 1920 m. spalá lenkø generolo L. Þeligovskio daliniai oku-pavo Vilniø ir Lietuvos valdþia pasitraukë á Kaunà, „dr. JonasBasanavièius pasiliko sostinëje tarsi legendinis vaidila prie lietu-

44

viðko aukuro… dabar pasakytume prietilèio sargybinis. Jis pasi-tenkino kuklia pensija ir Lietuviø mokslo draugijos pirmininkodarbu. Jis negalëjo skirtis su ðiuo savo „kûdikiu“, kuriam ëjo tiktryliktieji. Jis norëjo já iðauginti galiûnu. Moksle jis matë savo tau-tos ateitá ir ðventai tikëjo, kad ðviesi ir laisvës idëjai iðtikima tautaatgaus savo sostinæ. Bûtina stiprinti tautos sàmonæ, suteikti jau-nimui istorijos þiniø“ (Èibiras P. Pas daktarà Jonà Basanavièiø //Diena, 1991 lapkrièio 23, p. 12.).

1927 metø vasario 16 dienà dr. Jonas Basanavièius, lietuviø tau-tos atgimimo patriarchas, mirë Vilniuje. (1889 m. vasario 16 dienàBulgarijoje, Lom Palankoje, mirë jo mylima þmona Gabrielë Ele-onora Mohl-Basanavièienë.) Minios vilnieèiø ir ið Kauno atvyku-siø tautieèiø palydëjo já á amþinojo poilsio vietà Rasose. RaðytojasVincas Mykolaitis-Putinas pasakë dvasingà atsisveikinimo kalbà:

„Didelio þmogaus mirtá ir Tautos dþiaugsmà dël jo þygio laimë-jimø paverèia ðià naktá gilios ir gûdþios paslapties simboliu. JonasBasanavièius áspëjo Lietuvos milþinkapiø paslaptá, nugirdo Probo-èiø kaulø balsà ir apreiðkë já naujam gyvenimui bundantiems.

Jisai atneðë pasaulin atmintá ir ið amþiø iðgriebë þavintá mitàarba garbæ tø, kurie manë save vergais esant. Jisai kaip ðviesusDangaus Pranaðas savo Tautai apreiðkë prisikëlimo þinià ir gráþoamþinai budëti savo þemës Proboèiø kapuos.

Ðitoksai datø – Vasario 16-osios sutapimas... Neþinia, kà irmanyti... Atsitiktinumas? Lemtis? Gal ði diena – tikrai gilios irgûdþios paslapties simbolis?“

Raðytoja Ona Pleirytë-Vaidilutë kalbëjo: „Dr. Jonas Basana-vièius mylëjo ir kentëjo kaip visi þmonës... Savo þmogiðkàjá jaus-mà jis palaidojo savosios mylimosios Elës kape. Savo patriarchovardà nusineðë á Rasø kalnelá“.

Dr. J. Basanavièius mëgdavo kartoti: „Tauta, kuri save atme-na, iðnykti nebegali – pasaulio tautø ðeimoje jai liko vieta“ (Ne-zabitauskis A. Ten pat, p. 502).

Tik ar iðliks Tauta po mûsø amþiaus televizijos barbarø puotos?2001 m.

45

DR. VINCAS KUDIRKA

„Tëvynë þiûri á tave, kelkis – tu jaireikalingas!“

Tëvynë ir þmogaus santykis su ja – tai pagrindinis þmogausbei tautos bûties ir vertës matas. Þmogaus apsisprendimas tar-nauti savo Tëvynei ar likti jos vargams ir rûpesèiams indiferentið-kam – tai jo laisvas apsisprendimas, bûti ar nebûti. Milijonaiþmoniø kaip tekanèios upës pereina ðia Þeme, nepalikæ pëdsa-ko, kad joje buvo. Dar milijonai pereis. Ir tik nedaugelis pasiekiasavo uþsibrëþtø tikslø, savo kalnø virðukalnes, jose áraðydami sa-vo vardus – èia bûta Þmogaus! Viena aukðèiausiø mûsø tautosvirðukalniø – dr. Vincas Kudirka, dabar stovintis susikaupæs Vil-niaus centre ir visa savo esybe mokantis savo Tautà siekti gyveni-mo prasmës, o savo Tautai – laimës ir gerovës.

Apie Vincà Kudirkà tiek daug raðyta, tiek daug kalbëta, su joákurtu „Varpu“ eita á Lietuvos nepriklausomybës atkûrimà 1918metais po beveik penkiø ðimtø metø mûsø valstybës nebûties. Sujo „Tautiðka giesme“ kurta mûsø prieðkario nepriklausoma Lie-tuvos valstybë, ji giedota gynusiø savo tautà ir savo valstybæ

Dr. Vincas Kudirka

46

partizanø bunkeriuose, su ja gyventa tremtyje Sibiro speiguose,su ja eita á dainuojanèià Sàjûdþio revoliucijà. Rodos, kà èia dau-giau bepasakysi. Paraðyta deðimtys monografijø, ðio didþio lietuviovardas áamþintas medicinos, literatûros, politikos, visuomeninësveiklos istorijose, pastatytas jam skirtas graþus ir gausiai lanko-mas muziejus, dabar jau ir keli dvasingi paminklai. Viskas, kaspriklausë Jam, didþiajam Lietuvos sûnui, lyg ir atiduota. Nuoðir-dþiai ir su dëkingumu.

Dabar laukiame jo, Vinco Kudirkos, paramos ir pagalbos mûsøsuluoðintoms sieloms. Neturime ðiandien þmogaus, tiek daug, kiekJis, nuveikusio lietuvybës labui, Tautos idëjos auginimui ir puo-selëjimui.

Ðiandien, kai Lietuvoje, mûsø ðventoje þemëje, didþiausià, pokomunistø, pasisekimà turi ir laimi rusofiliniai miraþai – klajok-lio ruso vadovaujama partija garsëja aukðèiausiais reitingais, odar visai neseniai uþ Rusijos milijonus parsidavæs politikas, pagal„Almakso“ scenarijø vaþinëjæs po Lietuvà ir vaidinæs kenèianèioJëzaus Kristaus vaidmená, buvo uþkariavæs lietuviø simpatijas irlaimëjo Lietuvos prezidento rinkimus; kai jo áþûli komanda, susi-vienijusi su jedinstveninkais, Ðustausko paribio þmonëmis ir Stak-vilevièiaus–Troðèenkos komunistais, tada ir iki ðiol organizuojatriukðmingas riauðes Vilniuje, o Seimo èekistai atvirai demonst-ruoja savo rusofilines nuostatas – Lietuvoje darosi baisu ir grës-minga.

Istorija kartojasi. Gráþome á Vinco Kudirkos laikø lietuvybëssituacijà. Tik kada ji buvo sunkesnë? Tada, prieð 100 metø, ardabar? Klausimas retorinis.

Vinco Kudirkos laikais Lietuva dar turëjo savo kaimà. Jis ið-saugojo gyvas lietuvybës ðaknis – kalbà, paproèius, tradicijas, dai-nas, sakmes... Ir nors V. Kudirkos mama ir moèiutë neþinojoLietuvos istorijos, jos dainavo lietuviðkas dainas, laikësi lietuvið-kø paproèiø ir tradicijø. Lietuvybës ðaknys, nors ir gerokai caroþandarø apkapotos, dar buvo gyvos, jose dar pulsavo lietuviðka

47

dvasia. Dël to ir atsigavome. Ir savo nepriklausomà valstybæ at-kûrëme, jos laisvæ nuo visokiø perëjûnø – bolðevikø, rusø, lenkø,vokieèiø – apgynëme Nepriklausomybës karuose 1918–1920 me-tais. Tautinæ kultûrà atgaivinome. Vinco Kudirkos „Tautiðka gies-me“ Lietuvos vaikø dvasià ugdëme, apie ateities kartø gerovæsvajojome.

Dabar kaimo neturime. Sovietinis okupacinis reþimas ir ko-lûkiai já sunaikino, nugirdë, nuþmogino, lietuvybës ðaknis iðka-pojo, iðrovë ir sudegino. Komunistams pavyko Lietuvos kaimesunaikinti lietuviðkà dvasià, jo kalbà, primenanèià lietuviø, pri-sodrinti ðlykðèiausiø rusiðkø keiksmaþodþiø; iðstumti ið jo tikràjàlietuviðkà tautinæ kultûrà, pakeièiant jà pagal tartiufiðkà principà –pavergtoms tautoms kultûra, „nacionaline savo forma, socialisti-ne savo turiniu“. Iki ðiol kaimas Lietuvoje rinkimuose balsuojauþ komunistus ir jø „skydà ir kalavijà“ – Rusijos GRU ir KGBstatytinius.

Kaþkur skaièiau, kad ano meto Lietuva, jeigu nebûtø atsira-dusi „Auðra“ ir „Varpas“ ir nebûtø atkurta Lietuvos valstybë, jaubûtø nuëjusi á nebûtá – kaip nuëjo jotvingiai, prûsai, nadruviai irkitos lietuviðkos gentys. Á tokià jos situacijà buvo atvedusi sulen-këjusi lietuviðka bajorija, vëliau – surusëjusi valdininkija.

Laimei, visuomenës raidoje veikia neraðytas dësnis: „Kiek-viena tauta turi þmoniø, kurie pastebi momento svarbà ir pakylaá þygá, kai iðkyla pavojus laisvei, kalbai, tikybai ir paproèiams“, –taip tikino prancûzø poetas ir filosofas Le Corderas.

Dabar kaip tik turime toká momentà, kai tauta, mokslininkoVlado Terlecko þodþiais tariant, „rengiama dvasinei kapituliaci-jai“. „Tai yra tapæ reiðkiniu, kryptingu, organizuotu, intensyviaireklamuojamu. Ðiam tikslui pasitelktas Lietuvos istorijos juodi-nimas, niekinimas, tyèiojimasis ið visø mûsø pamatiniø tautiniøvertybiø... Siekiama ádiegti mums saviniekos, pasidygëjimo lietu-viðkumu jausmus, pakirsti tautos sàmonæ... Ðá pragaiðtingà darbàdirba gausios raðytojø, filosofø, politologø ir ypaè istorikø, þur-

48

nalistø pajëgos. Kitaip nei ankstesniais laikais mûsø praeitá klas-toja ne kaimynø ðovinistai, bet lietuviai, daþnai dirbantys valsty-binëse ástaigose, taigi iðlaikomi visø Lietuvos þmoniø... Dalisraðytojø, besiskelbianèiø postmodernistais, intelektualais, yra tikritautiðkumo duobkasiai, ðarþø, paskviliø apie Lietuvà, mûsø kal-bà, ðventes, paproèius kûrëjai. Tarp jø labiausiai reiðkiasi MariusIvaðkevièius ir Sigitas Parulskis“ (Terleckas V. Tautos rengimasdvasinei kapituliacijai // Lietuvos aidas, 2003, spalio 8, p. 12).

Taigi kada lietuvybës Lietuvoje situacija buvo sunkesnë –V. Kudirkos ar mûsø laikais? J. Basanavièius, V. Kudirka, visi auð-rininkai ir varpininkai tada suglaudæ peèius tà skausmingà Tau-tos dvasios patologijà gydë ir iðgydë. Ar yra ðiandien kam jà gydyti,kai beveik visa Lietuvos inteligentija pakirsta komunizmo ideo-logijos vëþio ir jo metastaziø, paralyþiuojanèiø jaunøjø kartø màs-tymà ir dvasià?

Vincas Kudirka gimë 1858 metais gruodþio 31 d. Paeþeriø kai-me, Vilkaviðkio rajone. Mokësi Marijampolës gimnazijoje. Sudraugais kalbëjo tik lenkiðkai ir labai bijojo, kad draugai nesuþi-notø, jog jo namuose kalbama lietuviðkai. Gëdijosi savo tëvo irgiminiø, kalbanèiø lietuviðkai. Dël to ir studijuoti medicinos á Var-ðuvos universitetà ástojo: tokia jam miela atrodë lenkiðka aplinka.

Kai 1883 metais pasirodë „Auðra“, Vincas Kudirka, dar josnematæs, kalbëdamas su artimu bièiuliu Jonu Jablonskiu, ið laik-raðèio piktai pasiðaipë. J. Jablonskio reakcija jam buvo netikëta.Ðis Vincà Kudirkà grieþtai ir kategoriðkai subarë ir pagrasino,jeigu pastarasis ir toliau taip matysiàs – jø draugystë nutrûks am-þinai. J. Jablonskio piktas þodis buvo pirmoji lietuvybës sëkla jaut-rioje V. Kudirkos sieloje. Jis daug ir skausmingai màstë apiekivirèà, sielojosi netekæs draugo, nes savo lenkiðkumo atsiþadëtineketino.

Tik po pusmeèio jis gavo pirmàjá „Auðros“ numerá. Apie jopatirtà emociná ðokà perskaièius laikraðtá raðëme knygos posky-ryje apie dr. Jonà Basanavièiø. Tada jis suprato, kad noras bûti

49

lenku ir jo kultûrinë gëda bûti lietuviu buvo psichologinë saviþu-dybë, savo gimtosios Tautos ir Tëvynës iðdavystë. Vëliau, jau ge-rokai atsitokëjæs ir sutvirtëjæs lietuvybëje, Vincas Kudirka raðë:„Negaliu tikrai pasakyti, ar nostalgija palieèia visus tuos, kuriesavo lengva valia iðsiþada savo kalbos ir Tëvynës. Taèiau tikraiþinau, kad tuos vargðus slegia kitokia liga „stupiditas dimensija“,t.y. suirimas protiniø veiksmø ir jø sustojimas, susijæs su smegenøatbukimu ir stoka jausmø“ (Mûsø Kudirka. Marijampolë, 1998,p. 27).

Neabejoju, kad tokià protinës negalios diagnozæ jis bûtø kon-statavæs ir mûsø mandrapypkiams filosofams bei raðeivoms, net-gi aukðto rango ðvietimo valdininkëms, niekinanèioms lietuvybæ,ir tautinës dvasios puoselëtojams.

Varðuvos universitete Vincas Kudirka ásteigë „Lietuvos“ drau-gijà, parengë jos ástatus – tikrà atgimsianèios Tautos ir tautinësveiklos planà bei nepriklausomos Lietuvos valstybës vizijà. Jojejis Lietuvà matë kaip Motinà, kurià labai mylëjo. Pradëjo raðytistraipsnius, poezijà ir prozà á to meto pogrindinæ lietuviðkà spau-dà – „Auðrà“, „Lietuviðkà balsà“, „Vienybæ lietuvninkø“. Uþda-rius „Auðrà“ tæsë dr. Jono Basanavièiaus lietuvybës puoselëjimoveiklà, ákûrë „Varpà“. 1889 m. spalio pabaigoje pasirodë pirma-sis jo ákurto laikraðèio „Varpas“ numeris. Èia jo straipsniø buvospausdinta daugiausia. „Varpas“ gyvavo iki 1905 metø pabaigos.Buvo leidþiamas Maþojoje Lietuvoje.

„Varpas“ nuo pat pirmojo iki paskutinio numerio skelbë tau-tinio iðsivadavimo idëjas, straipsnius lietuviø tautos vienybës, hu-manizmo ir demokratijos klausimais, grieþtai smerkë rusifikacinæcaro valdþios politikà, reikalavo tautos, þmogaus, spaudos ir mo-kyklos laisvës, daug dëmesio skyrë knygneðystës aktualijoms, kvie-të tautieèius mokytis ir lavintis ið knygø ir laikraðèiø.

Su kiekvienu „Varpo“ numeriu jame vis labiau stiprëjo Tautàþadinanèios idëjos, Vinco Kudirkos þodþio sugestyvumas, ðaukianttautieèius busti ir keltis, kelti kitus ir visa siela atsiduoti tautinës

50

savimonës ugdymui, atkurti savo tautos tradicijas ir paproèius,puoselëti gimtàjà kalbà, kurti tautiðkà literatûrà, kad „lietuviaigiedraièiø, daukantø, valanèiø dvasia persiëmæ lietuviø tautai dirb-tø“ (Ten pat, p. 117).

1896 m. jis paraðë satyras „Virðininkai“ ir „Lietuvos tilto atsi-minimus“, 1897 m. – „Cenzûros klausimà“ ir „Vilkus“. 1899 m.iðleido savo originaliø ir verstiniø eilëraðèiø rinkiná „Laisvos va-landos“. Paraðë recenzijø, ávairiausiø publicistikos straipsniø ak-tualiomis to meto temomis, dviejø apysakø fragmentus – „Nekaltaauka“ ir „Pabaigtuvës“ ir t.t. Siekdamas ugdyti lietuviø tautinæsavimonæ, ieðkojo ákvepianèiø pavyzdþiø uþsienio literatûroje. Ið-vertë á lietuviø kalbà Slovackio „Mindaugá“, Asnyko „Kæstutá“,Vroblevskienës „Narimantà“, Adomo Mickevièiaus-Vaidilos apy-sakà ir „Konradà Valenrodà“, F. Ðilerio „Orleano Mergelæ“, „ViliøTelá“, Bairono „Kainà“ ir kitus kûrinius.

Vartydamas jo darbø, paraðytø daugiau negu prieð ðimtà me-tø, rinkinius, rodos, jauti Já ðalia, matai Jo þvilgsná, nukreiptà ámûsø kasdienybæ, susirûpinimà ja, kai raðo apie kryptingà Rusi-jos átakà, nutautinant kaimynines valstybes, tautinæ inteligentijà,partijø egoizmà, ardantá Tautos vienybæ, ir kitas negeroves (Vo-verienë O. Mûsø amþininkas Vincas Kudirka // Lietuvos aidas,2003, gruodþio 30, p. 8).

Kaip raðë literatûrologas A. Zalatorius, „Tiesa jam buvo svar-biau uþ idëjà. Dël Lietuvos ateities jis galëjo atiduoti visas jëgas,ginti lietuvybæ nuo imperinës rusø politikos iki paskutinio kraujolaðo, bet net taktiniais sumetimas neuþsimerkdamas prieð paèiølietuviø gyvenimo ydas – tinginystæ, nerûpestingumà, bailumà,pasiðventimo stokà, nuomonës neturëjimà, „parsidavimà uþ èi-novninko þvaigþdutæ prie kepurës“, nenorà „sugriaut ramø bur-þuazo gyvenimà“, pavydà, orumo praradimà, keliaklupsèiavimàir servilizmà, o ypaè prieð vadinamàsias denunciacijas (áskundi-mus), kurias laikë ðlykðèiausiu elgesiu ir tokius þmones vadino„ðungalviais“. Kudirkos protas lyg skalpelis negailestingai (ypaè

51

jo satyrose – O. V.) skrodë visuomenës kûnà... Vienaip veikia tie-sa, pasakyta pilkai, kitaip – pasakyta ekspresyviai ir ádomiai, taip,kad norisi jà visur cituoti. Kudirkos satyrø ne todël buvo baisu,kad jø autorius juokësi ið Rusijos þandarø bukumo ir amoralu-mo, cenzûros absurdiðkumo, þydø pirkliø pataikavimo valdþiai,ne todël, kad reiðkë viltá, jog tiltas per Ðeðupæ – vaizdingoji Lietu-vos metafora – iðsilaikys, kol jame bus „nors viena senoji dalelë“,bet dël to, kad apie visa tai buvo paraðyta talentingai, kaip sako-ma, nepaliekant akmens ant akmens“ (Albertas Zalatorius. V.,2008, p. 123).

1890 metais „Varpo“ skyriuje „Tëvynës varpai“ Vincas Ku-dirka raðë: „Dvigalvis Ðiauriø erelis, idant galëtø iðsyk praryti vi-sus svetimus gaivalus (tautas – O. V.), ant kuriø uþtûpë ir áleidonagus, tai tikrai per maþai turi galvø. Reiktø maþiø maþiausiainors trijø galvø: dël lenkø, Pribaltiniø rëdybø ir lietuviø... Pasku-tiniame laike kraugeringas paukðtis þiûri ant lietuviø ir Pribalti-niø rëdybø...“ (Kudirka V. Raðtai. V., 1990, 2 t., p. 423)... „Rakaliai,paleisti maskoliø dël lupimo kailiø svetimø, idant tokiu bûduskelbti tarp jø „russkoje delo“ ir ákvëpti jiems „russkij duch“, tur-bût persitikrinæ yra, kad tie kailiai jau taip apsipratæ su knutu... irtaip persisunkæ „russkim duchom“, jog uþdrëskimas jø savosiosdvasios ne perðulá, o tik smagumà gamina“ (Ten pat, p. 754).

Deja, mûsø laikais – dar blogiau, kaip citavome V. Terleckà, –tik „perðulá gamina“.

Kodël taip yra? Ir kodël taip atsitinka? Á tuos klausimus irgirasime atsakymà V. Kudirkos darbuose. Mat „Maskoliavimo dva-sia sukasi aplink lietuvius pasiversdama visaip: tai kaipo slibinas,atidaræs nasrus, dràsiai leidþia liepsnà ant silpnø, neturinèiø gin-klo aukø, idant lengviau áveikti aukà; tai kaipo geradëjas iðtiesiarankà su dovanomis, graþiomis pavirðiuje, o viduryje prilaikan-èiomis nuodus; tai vël kaipo nekalèiausias avinëlis ðokinëja tarpulietuviø, nuduodamas, bûk nieko, o nieko pavodyti negalás“ (Tenpat, t. 2, p. 133).

52

Aktualiai ðiandien skamba ir V. Kudirkos þodþiai apie inteli-gentijà: „Rodos, kad kiekvienam lietuviui inteligentui turëtø rû-pëti vieði jo Tëvynës reikalai... rodosi, negalëtum prisileisti tosminties, kad tarp inteligentø bûtø atðalimas ðirdþiø, þiûrint antskriaudþiamos Motinos (kaip minëjome, savo vizijose V. Kudir-ka Lietuvà matë kaip motinà – O. V.), rodosi, kad aukos nuo inte-ligentø ant gelbëjimo savo tautybës turëtø plaukti be galo ir reikðtijausmus bei iðrokavimà tëvynainio, o ne prekijo. Vis dëlto to visonematyti. Iðskyrus ið mûsø inteligentø labai maþà skaitlelá, kà tik-rai rûpinasi apie savo Tëvynës reikalus, nesigaili në darbo, nëpaskutinio skatiko dël jos gero, kiti visi „inteligentai“, lyg ledaisapkrovë savo krûtines, idant kartais neuþtvinksëtø ðirdys, atmi-nus Lietuvà“ (Ten pat, p. 478).

V. Kudirka savo straipsniuose vanojo lietuvius inteligentus,kurie, ieðkodami ramesniø ir geresniø buitiniø gyvenimo sàlygø,traukë á uþsienius – Rusijà ir Amerikà, ten likdavo dirbti ir nu-tautëdavo. Ypaè grieþtai jis pasisakë prieð miðrias ðeimas, kuriosþûdavo lietuviø tautai. Jis buvo ásitikinæs ðvietimo galybe, turin-èia paruoðti geras þmonas lietuvaites inteligentams ir iðvesti lie-tuviø tautà á geresnæ ateitá (Voverienë O. Ten pat).

Svarbiausiais politikos ramsèiais jis laikë teisingumà („Ge-riau su teisybe laimëti prieðà, negu su melu draugà“ – V. K.). Dëlneteisingumo ir tautinës vienybës stygiaus jis sielojosi labiausiai.„Suëmus ðità viskà... galva linksta nuo sunkiø minèiø, o ðirdá spau-dþia prijautimas didelës nelaimës... Vis dëlto klausiu: kas bus suLietuva, jeigu mes nespësime... iðbudinti mûsø „apjakëliø“ ir „uþ-snûdëliø“, kurie, rodos, tyèia nemato Damoklo kardo, kabanèioant mûsø galvø? Kas bus, jeigu nelaimë uþklups mus greièiau, neispësime susivienyti ir suprasti, kad reikalas tëvynës dël visø yravienas, kad jis yra aukðtesnis uþ egoizmà skirtingø partijø, kadprieð tëvynës reikalà prieðingiausios partijos turi stoti su ðakelealyvos ir uþmirðti asmeninius nesutikimus“ (Kudirka V. Ten pat,p. 415).

53

Ar ne tokios paèios nuojautos kankina ir mus, nedaugelá ðio-mis dienomis, þiûrint á partijø rietenas, jø „kovas“, norint tik saveparodyti? Baisiausia, kad didþiausi rëksniai, melagiai ir ðmeiþikailaimi rinkimus.

Kitas Vinco Kudirkos nemarus þygdarbis – „Tautiðka giesmë“.Jà uþbaigë ir muzikà jai paraðë 1898 metais. Ji buvo paskelbta„Varpe“ ir labai greitai paplito lietuviø susirinkimuose, nesileidonukonkuruojama kitø kompozitoriø paraðytø himnø. Kaip raðëprof. Vytautas Landsbergis, „...tà lëmë lengvai pagaunama, kiek-vieno pagiedama ryþtinga melodija ir itin taurûs, prakilnûs þo-dþiai“ (Lietuvos himnas // Tautiðka giesmë – 100. V., 1998, p. 2).„Tautiðka giesmë“ tapo atkurtos Lietuvos simboliu, oficialiai pa-tvirtintu Lietuvos Respublikos himnu. Taikos ir okupacijø metuji skambëjo kaip lietuvio iðtikimybës savo Tëvynei ir pasiprieðini-mo raiðka. „Dar syká atgimstant Lietuvoje visuotinei laisvës dva-siai, himnas suskambo ðimtatûkstantiniuose Sàjûdþio mitinguoseir padëjo atkurti nepriklausomà valstybæ“ (Landsbergis V. Tenpat.). Minint „Tautiðkos giesmës“ sukûrimo ðimtmetá prof. Vy-tautas Landsbergis jà pavadino „Moraliniu Tautos kodeksu“. Jonuomone, në viena tauta tokio prasmingo ir kilnaus himno netu-ri“ (Voverienë O. Ten pat).

Vinco Kudirkos eilëraðèiø knygos „Laisvos valandos“ (V.,2005), kurioje buvo iðspausdinta ir Vinco Kudirkos „Tautiðka gies-më“, pristatyme (2005 m. gruodþio 2 d. Mokslø akademijos Ma-þojoje salëje) dalyvavæs poetas Justinas Marcinkevièius knygàávertino kaip tautos relikvijà, primenanèià ir liudijanèià drama-tiðkà pavergtos Lietuvos istorinæ epochà, kurioje vis dëlto nebu-vo uþgesusi Tautos ir þmogaus viltis, nusiteikimas ir noras gyventiðvenèiau, doriau, teisingiau ir bûti vienybës lauke su visa tauta.Vienybës, kuri þydi, priklausomai nuo mûsø darbo savo tëvynei.

„Tegul tiems tekstams 106 metai; jie arti mûsø; jie mûsø þmo-nëms tarsi poteriai, nukreipiantys prie didþiøjø minèiø, prie pa-grindinës vertybës – Tëvynës, – tada kalbëjo mûsø Tautos

54

dabartinë Sàþinë poetas Justinas Marcinkevièius. – Artëdamasprie ðios vertybës þmogus ryþtasi dirbti ir aukotis“.

Vinco Kudirkos eilëraðtis „Labora“ ðiandien skamba kaip tikramalda. To meto tautinës minties plëtrai jis turëjo lemiamos reikð-mës. O „Tautiðka giesmë“ – þodþio ir melodijos harmonija, gimu-si juos abu derinant, giedant ir violonèelei iðraudant kiekvienàjos þodá, tapo nemirtinga. Jai Vincas Kudirka suteikë visø pirmapolitiná, meniná ir agitaciná pobûdá, labiausiai atitinkantá to metotautinio kultûrinio sàjûdþio idëjà – þadinti ir kelti. Tapusi mûsøTautos ir Valstybës himnu ji þadino, këlë ir ugdë visas XX ðimt-meèio Lietuvos vaikø, kovotojø uþ jos laisvæ, kultûrà ir teisæ gy-venti savo jai paèiø Dievø dovanotoje þemëje, kartas, daugelá jøatvedë á jø aukðèiausiø kalnø virðukalnes ir Amþinybës olimpà.Dël to „Tautiðkoje giesmëje“ ir yra tiek daug kreipimøsi, ðaukia-mosios ir liepiamosios nuosakos. Tai – lietuviø tautos herojinioepo, vis dar neparaðyto, graþiausioji ir prasmingiausioji dalis.

Visoje V. Kudirkos kûryboje „Tëvynë – tai pagrindinis þmo-gaus bûties matas, kuriuo poetas vertina ir smerkia ir save, ir Lie-tuvos ðviesuolius, pabëgusius ið darbo jai... Tebus èia leista ta paèiaproga priminti, kad Tëvynës argumentas ðiandien, deja, daþno-kai dingsta, kai tik prieð mus suþimba trupinys aukso arba pa-kvimpa gardaus valgio ðaukðtu (Marcinkevièius J. Paþadëtojiþemë. V., 2009, p. 492).

Ðiandien Tëvynës sàvoka iðvejama ið mûsø tautos ir þmoniøsàmonës. Sàjûdþio mitinguose þmonës vieningai skandavo: „Lietu-va! Lietuva!“. Ir èia pat daugelis jø sukiðo rankas á jos kiðenes, –tada kalbëjo poetas.– Eilëraðèiø rinkinys „Laisvos valandos“ –tai moralios dvasios kûryba. Tais laikais, kaip, beje, ir dabar, taibuvo prometëjiðkas þingsnis. Tokiø þingsniø reikia ir dabar. OVincas Kudirka turi bûti sugràþintas á mokyklø programas.

Knygos pristatyme dalyvavo daugybë Vilniaus ðviesuoliø. Taibuvo graþi dovana vilnieèiams – susitikimas su dviem mûsø Tau-tos epochiniais ðvyturiais – dr. Vincu Kudirka ir poetu Justinu

55

Marcinkevièiumi. Tokios aukðtos dvasinës akimirkos – nepa-mirðtamos; jos uþdega þiburëlius sielose, o jie ðvieèia daug, daugmetø.

Vincas Kudirka mirë 1899 metø lapkrièio 16 dienà Naumies-tyje (dabar Kudirkos Naumiestis).

„Jis buvo ðauklys ir vedlys, bûsimos valstybës ideologas ir or-ganizatorius, ðvietimo, spaudos, laisvo þodþio gynëjas... Nebuvojam didesnio tikslo uþ savo tautos gerovæ ir ateitá“, – kalbëjo prof.Vytautas Landsbergis V. Kudirkos muziejaus atidarymo metu 1998metø gruodþio 5 dienà Vinco Kudirkos 140-øjø gimimo metiniøminëjime (Pocius L. Kà maþi miesteliai gali // Dienovidis, 1998,gruodþio 18–24).

Vinco Kudirkos mintis, tarsi M. K. Èiurlionio paveiksle, per-skrodusi visà ateities ðimtmetá, iðvydo mûsø dienø Tautos dvasiàir toliau rodo mums tikrus kelius, kaip pasiekti mûsø Tautos irvalstybës geresnës ateities – tai visiðkas atsiribojimas nuo sveti-møjø agresyviø kaimynø átakos, jaunimo tautinis ir religinis ug-dymas, atsakomybës uþ savo tautà ir valstybæ jausmo diegimas,teisingumo, demokratijos ir þmoniðkumo siekiai.

„Tais keliais eidamas kiekvienas, ir kukliausià visuomeniná dar-bà dirbdamas, pasijus reikalingas esàs savo tautai ir Tëvynei, pa-guos save taip, kaip Vincà Kudirkà guodë Valerija, jo þodþiais ájos lûpas ádëtais, eilëraðtyje „Valerijai“: „Tëvynë þiûri á tave, kel-kis – tu jai reikalingas!“ (Leonas P. // Mûsø Kudirka. Marijampo-lë, 1998, p. 211).

56

ETNOLOGAS AGE MEYERIS BENEDICTSENAS

Minint Danijos kalbininko, etnologo Age MeyerioBenedictseno 140-àsias gimimo metines

„Prieð ðimtà metø, kai Lietuvos vardasbuvo jau senokai iðnykæs ið Europos þemë-lapiø ir beveik pamirðtas, Danijoje pasirodëknyga, kurios autorius su ypatingu atjauti-mu, iðmanymu ir áþvalgumu prabilo apie lie-tuviø tautà, jos praeitá, kalbos, paproèiø irtautosakos savitumà, apie jos anuometinætautinæ priespaudà ir atgimimo proðvaistes…Daug kam pasaulyje atrodë, jog lietuviø liki-mas seniai nulemtas – iðtirpti Rusijos ir Vo-kietijos gyventojø masëse. Ðtai tokiameistoriniame fone Danijoje pasigirdo balsas,kuris vieðai skelbë: „Ten, kur grobuoniðki ere-liai dviejø galingiausiø kariniu atþvilgiu Eu-ropos valstybiø herbuose atiduoda vienaskitam pagarbà, ðiø dviejø ðaliø pasienio stul-

pai yra ákasti svetimos tautos þemëje; ði þemë nëra nei vokieèiø, nei rusø;pilietybës teisës ten neturi nei vokieèiø, nei rusø kalba – ði þemë yra Lietuva“.Ðie þodþiai turëjo skambëti kaip iððûkis. Kaip iððûkis turëjo skambëti ir Be-nedictseno knyga, skirta ðiai tiesai árodyti.“

Age Meyeris Benedictsenas, Lionginas Paþûsis

Age Meyeris Benedictsenas, Lietuvoje lankæsis prieð 113 me-tø, á Lietuvà sugráþo jau po savo fizinës mirties 1997 metais suSkirmantës Ramanauskaitës (prof. L. Paþûsio diplomantës) ið-versta á lietuviø kalbà jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta. Studijaapie lietuviø tautos praeitá ir dabartá“ (V., 1997). Jo gráþimà á Lie-tuvà ir èia pasilikimà amþiams átvirtino 2000-aisiais metais Vy-tautø klubo pirmininko Vytauto Tulevièiaus ir Lietuvos–Danijoskultûros ryðiø draugijos pirmininko pavaduotojos dr. Svetlanos

Age Meyeris Benedictsenas

57

Steponavièienës organizuota konferencija, skirta A. M. Benedic-tseno knygos pristatymui ir jos analizei. Vilniuje konferencija ávyko1999 m. rugsëjo 25 d. Jos medþiaga „Age Meyeris Benedictse-nas“ ir jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“ buvo iðleista (sud. Vy-tautas Tulevièius, Elena Bukelienë, Lionginas Paþûsis) 2000metais.

Lietuvos spaudoje apie ðià konferencijà buvo plaèiai raðyta,todël nesikartosiu, kas domësis, susiras tø metø „Lietuvos aidà“,„Mokslo Lietuvà“ ir kitus leidinius.

Tada su knyga ir jos autoriumi tik susipaþinome. Ðiais metais,minëdami A. M. Benedictseno 140-àsias gimimo metines, savoþinojimu paaugome ir jau galime objektyviau vertinti Danijosmokslininko indëlá á mûsø Tautos kultûrà bei mokslà, ypaè á lietu-viø tautotyros mokslà, kurio teoriniai ir metodologiniai pamataidar tik pradedami kurti.

Graþaus A. M. Benedictseno jubiliejaus proga „Lietuvos ai-do“ skaitytojams priminsiu svarbiausius jo biografijos faktus, kadnereikëtø bëgti á bibliotekas ir vartyti enciklopedijø.

Age Meyeris Benedictsenas gimë 1866 m. liepos 13 dienà Ko-penhagoje. Baigæs mokslus tapo kalbininku, etnologu, keliauto-ju. Tyrinëdamas kalbas ir ávairiø tautø kultûrà jis aplankë daugybæVidurio, Ðiaurës ir Rytø Europos, Balkanø ðaliø, Afganistanà,Armënijà, Indijà, Islandijà, Persijà, Lietuvà. Danijoje ákûrë vai-kø globos namus armënø, nukentëjusiø nuo Turkijos vykdyto ge-nocido, vaikams. Paraðë rusø kalbos gramatikà, knygø apieArmënijà, þydus, jø dalià, blaðkantis po pasaulá be tëvynës.

1893 metais, paakintas rusø kalbininko F. Fortunatovo (ma-noma, kad jo þmona buvo lietuvaitë – O. V.), A. M. Benedictse-nas atvyko á Lietuvà. Apsistojo Plokðèiuose (Ðakiø r.), svetingojekalbininko Petro Kriauèiûno ir jo þmonos Sofijos ðeimoje. Èiasusipaþino su to meto Lietuvos inteligentija, jau tapusia Lietuvosatgimimo ðaukliais, tarp jø ir su dr. Vincu Kudirka, jø padedamaspradëjo rinkti medþiagà savo knygai „Lietuva. Bundanti tauta“.

58

Jà paraðæs 1895 metais iðleido Konpenhagoje danø kalba. Lietu-vos diplomato Danijoje J. Savickio iniciatyva ði knyga ið danø kal-bos buvo iðversta á anglø ir iðleista 1924 metais kaip geriausiasinformacijos ðaltinis apie Lietuvà. Didelë dalis knygos tiraþo bu-vo iðsiuntinëta visoms Lietuvos diplomatinëms atstovybëms uþ-sienyje. Á lietuviø kalbà A. M. Benedictseno knyga „Lietuva.Bundanti tauta“ buvo iðversta tik 1977 metais prof. L. Paþûsioiniciatyva. Per jà ir atradome Danijos mokslininkà, savo knygojereiðkusá didelá susiþavëjimà lietuviø mitologija, etnine kultûra, kal-ba, pateikusá savo knygoje daug lietuviø dainø, tautosakos ir le-gendø vertimø á danø kalbà. Knygoje, kaip jau citavome straipsniopradþioje, pabrëþiama carinës Rusijos pavergtos lietuviø tautosteisë á savo valstybiná savarankiðkumà.

Konferencijoje kalbëjusi dr. Svetlana Steponavièienë savopraneðime akcentavo: „Age Meyeris Benedictsenas save laikëdanu, jo motina buvo kilusi ið Islandijos, o Lietuvai buvo lemtatapti jo pirmàja ir galbût didþiausia gyvenimo meile“ (Age MeyerisBenedictsenas ir jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“. V., 2000,p. 32).

Reikia pripaþinti, kad dar maþai þinome apie A. M. Benedictse-no kûrybà. Yra tik viena aiðku ir neginèijama, kad jis stovëjo kartusu Lietuvos atgimimo ðaukliais – dr. Jonu Basanavièiumi, dr. VincuKudirka, P. Kriauèiûnu, J. Jablonskiu, G. Landsbergiu ir kitais prielietuviø tautotyros iðtakø, savo knyga þenkliai prisidëjo prie josformavimosi.

Skirmantë Ramanauskaitë savo straipsnyje „Age MeyerioBenedictseno knygos „Lietuva. Bundanti tauta“ vertimas á lie-tuviø kalbà atskleidþia ne tik knygos vertimo istorijà, bet irA. M. Benedictseno paþiûras á „lietuviø tautinës mokyklos ið-takas ir jø svarbà mûsø tautiðkumui“ (Ten pat, p. 59). Straips-nio autorë pripaþásta, kad tik A. M. Benedictseno dëka jai„…Naujai atsivërë liaudies vaizduotës ir mitologijos versmës“(Ten pat).

59

Jaunai Lietuvos mokslininkei kaip tik jis, Danijos màstytojas,atskleidë laisvës ir nepriklausomybës bei kalbos vaidmená Tautosbûtyje. „…Civilizacija turi bûti tik bendras kapitalas, kurá meskaupiame ir ið kurio turime naudos, o kiekviena tauta turi gyven-ti savo gyvenimà, laisvà ir nepriklausomà, su savo kalba, nes bû-tent kalba yra tautos tvirtovë“, – su dideliu susiþavëjimu ir tautiniusupratimu straipsnio autorë cituoja A. M. Benedictsenà. O jukðitie trys reiðkiniai – laisvë, nepriklausomybë ir kalba ir yra pa-grindiniai, neatskiriamai tarpusavyje vidiniais ryðiais susieti stul-pai, ant kuriø ir laikosi visas tautotyros mokslas.

Labai aktualûs mûsø dienomis ir A. M. Benedictseno þodþiai,pasakyti daugiau negu prieð ðimtà metø: „Kà galima laimëti esantpasaulio pilieèiu ar ásitraukus á didelës tautos gyvenimà, ir taippasiekiama, taèiau to, kas prarandama aukojant tautiðkumà, ne-gràþinsi. Dël to vyksta dvasinis lûþis, kurio pasekmes jauèia neviena karta, o jam uþgijus paaiðkëja, kad nebuvo pasistûmëta nëper þingsná, kuris bûtø þengtas, jei ne tautybës pakeitimas“ (Tenpat, p. 59).

Knygos vertëja, jauna mergaitë, prisipaþásta, kad jai likimasbuvo pasiûlæs galimybæ visam laikui iðvaþiuoti á Amerikà dirbti irgyventi, taèiau ji, A. M. Benedictseno paveikta, iðsigando to dva-sinio lûþio. Liko Lietuvoje. Ir dabar nesigaili.

Akademikas Zigmas Zinkevièius savo straipsnyje „Lietuviøkalba Age Meyerio Benedictseno knygoje (1895)“ raðë, kad „Be-nedictsenas pajëgë teisingai suprasti svarbiausius lietuviø kalbosistorijos momentus, juos kvalifikuotai ávertinti, lietuviø kalbà di-dþiai vertino ir vadino „pagrindine lietuviø tautos tvirtove“. Jisáþvalgiai numatë tada dar neseniai ákurtos Jono Basanavièiaus„Auðros“ bûsimàjá labai svarbø vaidmená tolesnei lietuviø kalbosraidai. Reikia stebëtis autoriaus nuovoka, ávertinant tada dar pa-lyginti neseniai prasidëjusio tautinio atgimimo svarbà, laikant jálemiamu posûkiu ne tik lietuviø tautos, bet ir jos kalbos raidoje(Ten pat, p. 73).

60

A. M. Benedictsenas per trumpà laikà iðmoko lietuviø kalbà,tvirtino, kad iðsilavinusiam filologui iðgirsti kalbant lietuviðkai –tai skanëstas. „Skaitai jo knygà lyg koká himnà lietuviø kalbai, –raðo akad. Z. Zinkevièius. – Junti knygos autoriaus meilæ ðiai kal-bai, pagarbà mûsø tautosakai, etnografijai, istorijai. Todël suprantiliûdesá, kuomet jis raðo, jog lietuviai pradeda uþmirðti savo graþià-sias liaudies dainas, kartais jaunimas uþtraukiàs kvailas ir neðvan-kias ið kitur atëjusias dainuðkas“ (Ten pat, p. 74).

Akademikas teigia, kad A. M. Benedictseno „knygai tekoreikðmingas vaidmuo lietuviø laisvëjimo ir lietuviø kalbos popu-liarinimo procese. Aktuali ji ir dabar, nes ne visi lietuviai ðian-dien þvelgia á Lietuvà ir lietuviø kalbà su tokia meile, su kokiaprieð ðimtà metø þvelgë danas Benedictsenas“ (Ten pat).

A. M. Benedictsenas buvo tas þmogus, mokslininkas ir màs-tytojas, kuris savo knygoje prieð daugiau negu ðimtà metø carinësRusijos pavergtai ir tamsoje skandinamai lietuviø tautai iðpranaða-vo graþià ateitá – laisvæ ir nepriklausomybæ. Jis raðë, kad lietuviai –„tai viena ið tautø, kurios þodis skambës tautø daugiabalsiame bû-ryje, kuris po tamsos metø sukurs naujàjà erà“ (Voverienë O. Tenpat, p. 141). Ðiandien, kai ið tikrøjø lietuviðkas þodis skamba iðaukðèiausiø Europos tribûnø, gali tik stebëtis A. M. Benedictsenoáþvalgumu ir jo dideliu noru, kad lietuviðkas þodis tokios ateitiessulauktø.

2006 m.

61

POETAS MAIRONIS

Spindulys karðtas jau saulës ratoNetrukus sveikins kiekvienà daigà.Praregës þiedas, kurs dar nemato,Pakils ið miego, kas tebemiega.

Vienok sudëjus rankas sëdëtiIr tos laimingos laukiant gadynës,Leisti iðkraustyt motinos klëtá, –Nedora bûtø sûnam Tëvynës!

Maironis. „Lietuva“

Atrodo, kad ðie poeto þodþiai – ðiandien paraðyti. Kaip ir prieððimtà metø, nutautinta, sumankurtinta tauta vis dar miega. O Mo-tinos tëvynës klëtá krausto – ir savi, ir svetimi, saviesiems mie-gant. Kaip ir prieð ðimtà metø, lietuvis nëra savo þemësðeimininkas, plaukia pasroviui – be garbës ir orumo.

Kaip raðë Vincas Mykolaitis-Putinas, ir tada, prieð ðimtà me-tø, „Patriotiðka „Auðros“ romantikø programa buvo puikiai pri-taikyta pavergtos tautos psichikai. Pirmiausia reikëjo paþadintitautinës garbës jausmà. Auðrininkai tæsë S. Daukanto darbà. Rei-këjo átikinti lietuvá, kad jo tautos praeitis ir jo kalba ne tik nëramenkesnë, bet dargi geresnë uþ jo kaimyno lenko ar ruso praeitá irkalbà. Beveik kiekvienas auðrininkas tapo istoriku ir lingvistu“ (My-kolaitis-Putinas V. Literatûros etiudai. K., 1937, p. 9).

„Auðros“ pasirodymo metais Maironis dar studijavo Kijevouniversitete. „Auðros“ paakintas jis suartëjo su Lietuvos mylëto-jø draugija ir Kijevo universitetà pakeitë Þemaièiø dvasine aka-demija. Lietuvos mylëtojø draugijos idëjos ir veikla jam pasirodë

Maironis

62

artimos ðirdþiai, uþsikrëtæs jos nariø entuziazmu aukotis Lietu-vos atkûrimui ir supratæs, kad to meto tamsiai, uþguitai lietuviøtautai labiausiai reikëjo prometëjiðkos ðviesos ir þmoniø, galin-èiø tà ðviesà neðti, „paimti á savo rankas lietuviø tautos likimovairà“ (Mykolaitis-Putinas V. Visuomeninis Maironio kûrybospagrindas // Literatûros etiudai. K., 1937, p. 6), jis ryþtasi imtistautiniø reikalø Tëvynës labui. Kunigo profesijà ir jos teikiamàtribûnà jis laikë paèia tinkamiausia savo idëjai ir gyvenimo pra-smei ágyvendinti. Nuo pirmojo savo eilëraðèio „Lietuvos var-gas“, iðspausdinto „Auðroj“, iki pat savo gyvenimo pabaigosMaironis visà savo kûrybà skyrë Tautos reikalams.

Dar studijuodamas seminarijoje ir matydamas, kad lietuviøtautà labiausiai skaldo sulenkëjæ arba surusëjæ tautieèiai, Maironisbeldþiasi á jø ðirdis savo poema „Lietuva“ þodþiais:

Ðventa vienybe, Dangaus groþybe,Tu duodi galià, gimdai galiûnus.Brangi Vienybe, eik su Teisybe:Nebëgs nuo tavæs Lietuvos sûnûs.Vëliau vienybës ðûkis skambës visoje Maironio kûryboje iki

pat jo mirties poemose „Tarp skausmø á garbæ“ (1895), „JaunojiLietuva“ (1905), „Raseiniø Magdë“ (1909) ir jo lyrikoje, ypaè „Pa-vasario balsuose“ (1898).

Jau nepriklausomoje Lietuvoje jis nuolat sielojosi dël lietuviøvienybës stokos ir savo lyrikoje skaudþiai plakë vienybës ardytojus.

Visà gyvenimà likæs iðtikimas auðrininkø idealams ir tautinioromantizmo dvasiai Maironis savo kûryba stengësi praturtinti tau-tinæ savimonæ tautos garbës jausmu. Su jaunatviðku entuziazmuparaðë „Lietuvos istorijà, arba apsakymus apie Lietuvos parei-gà“. Joje jis raðo, kad norëtø

Prikelt nors vienà seneláIð kapø milþinø,Ir iðgirsti nors vienà, bet gyvà þodeláIð senøjø laikø.O tø laikø bûta – garbingø ir karþygiðkø. Ir apie juos Maironis

63

pasakoja „lyrinëmis emocijomis, kurios pavergia skaitytojo ne vienprotà, bet ir ðirdá, ir vaizduotæ...“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 9).

Retà atrasi Lietuvoje vietà,nors ji þibëtø rasa tarp rûtø,kur uþ Tëvynæ kraujo nelieta,kur padavimais garsi nebûtø...Jo tëvynës ir tautos garbei apdainuoti skirtos istorinës Mai-

ronio dramos „Kæstuèio mirtis“, „Vytautas pas kryþiuoèius“ ir „Vy-tautas karalius“.

Treèioji Maironio kûrybos tema – kalba gimtoji. Jis prisipa-þásta, kad ir Lietuvos senovæ pamilæs dël to, kad tada „kalbosnemindþiota gimtinës“, ir negaili rûsèiø þodþiø tiems, kurie tàkalbà iðdavë ir pamynë.

Poemoje „Raseiniø Magdë“ poetas senelio lûpomis su gilia ðird-gëla kalba apie „nutautusià Lietuvos bajorijà“ ir apie visus tuos,kurie, nutolæ nuo savo tautos, iðdavë savo graþià lietuviðkà kalbà,kurie, uþsikrëtæ svetimøjø dvasia, perða savo tautai „svetimøjø die-vus“, panèioja lietuviø tautos dvasià... Nutautimas, atskilimas nuosavo tautos kamieno – tai ne tik iðsiþadëjimas savo kalbos, papro-èiø, tradicijø, bet ir paties bendravimo su savo tauta. Tai – persi-sunkimas svetima kultûra, ateizmu ir visokiais kitokiais -izmais.

Maironio eilëraðèiai, tapæ plaèiai sklindanèiomis po visà ðaládainomis, „Graþi tu, mano brangi Tëvyne“, „Miðkas ûþia“, „UþRaseiniø ant Dubysos“, „Kur bëga Ðeðupë“ ir kiti – savo þodþiopoetiðkumu ir átaiga iki ðiol virpina kiekvieno lietuvio, ir jauno, irseno, sielos stygas, iðkëlæ lietuviðko þodþio groþá iki tuo metu darneregëtø aukðtumø.

Raðytojas Vincas Mykolaitis-Putinas giliu psichologo þvilgs-niu kaip tik Maironio kûryboje ieðko tautinio idealo ir já randa.Iðnagrinëjæs Maironio kûrybà nuo pat jos ðaknø raðytojas teigia,kad lietuviø tautos idealas visada buvo tautinë idëja. Tik ji kito,priklausomai nuo istoriniø aplinkybiø. Tautinio romantizmo lai-kotarpiu tai buvo tautos verþimasis á laisvæ, visø kultûriniø pajë-gø subûrimas ðiam svarbiausiam tikslui pasiekti.

64

Visapusiðkiausiai ðis idealas atskleistas Maironio epiniame kû-rinyje – poemoje „Jaunoji Lietuva“:

O taèiau LietuvaTik atbus ji kada:Neveltui ji tiek iðkentëjo!Kankliø balsà iðgirs,Miegàs kraujas uþvirs,Nes kryþius gyvatà þadëjo...Tautos verþimosi á laisvæ amþina palydovë buvo viltis. Reikëjo

tà viltá suteikti tamsiai, dar apsnûdusiai lietuviø tautai, o jà savoeilëmis þadino Tautos ðauklys poetas Maironis:

Bet ateis!.. Kaip pavasario rytas,Kad ateina þiedais aprëdytas,O jam pritaria paukðèiø giesmë!Ir ið mûsø paèiø, ið valsèioniø,Po keistø su bajorais karioniøPrasimuð atgimimo versmë.(Cit.: pagal Vincà Mykolaitá-Putinà. Ten pat, p. 186).Taèiau vëliau, kai jau Lietuvos nepriklausomybë buvo atgauta

ir tam laikotarpiui kelta tautos idëja realizuota, Maironis ir kitiauðrininkai bei varpininkai tapo liudininkais Lietuvoje ásigalinèiooportunizmo, karjerizmo, tautieèiø auganèiø apetitø praturtëti, abe-jingumo tautinës kultûros reikalams, susmulkëjimo, sumiesèionë-jimo, sunkiai þmogaus protui suvokiamo tautieèiø godumo,malonumø siekimo, turtinës tautos diferenciacijos, kasmet vis gili-nant prarajà tarp turtingøjø ir nuskurstanèiøjø, biurokratø ciniz-mo, partijø fanatizmo ir rietenø ir dar daug visokiausiø privatausbei vieðojo gyvenimo ydø. Su ðirdgëla prisiminæs savo jaunystëssvajas, siekiant iðsvajoto idealo, Maironis raðë:

Laimingas tasai, kurs be kûno sapnavo,Kam ðvietë þvaigþdë tolima.Kurs savo graþaus idealo negavoPaþinti arèiau niekada. (Ten pat, p. 22).

65

Ar ne tokià paèià bûsenà ir mes patyrëme po Lietuvos nepri-klausomybës atgavimo 1990 metais? Ypaè kai á valdþià ilgam grá-þo nomenklatûriniai komunistai su Algirdu Mykolu Brazauskuprieðakyje...

Analizuodamas ðità skausmingà Maironio gyvenimo laikotar-pá, kai þlugo jo ðviesiausios svajonës, tautieèiø ydose paskandin-tos, Vincas Mykolaitis-Putinas padarë iðvadà, kad kiekvienastautos raidos laikotarpis privalo turëti jo specifikà atitinkanèiàtautos idëjà – tik taip galima suðvelninti didþiulá kontrastà tarppilkos, kartais ir labai tamsios kasdienybës ir ðviesios ateities vizi-jø bei svajoniø.

Palydint Maironá á paskutinæ kelionæ Amþinybën Vincas My-kolaitis-Putinas kalbëjo: „Lydëdami Maironá á kapus, mes paly-dëjome á istorijà visà lietuviø tautos kovø ir sàmonëjimo epochà –epochà, kurià Maironis nuþymëjo herojiðkais obalsiais:

Nebeuþtvenksi upës bëgimo...Idëjos, jei didþios nemirðta kaip þmonës…Ðalin nusiminæ dûsavimai skaudûs...Uþtrauksim naujà giesmæ, broliai...Tik, vyrai, pajudinkim þemæ...Prikelkime Lietuvà mûsø!..Mes palydëjome á istorijà epochà, kuri ir ið paties poeto pa-

reikalavo herojiðkos iðsiþadëjimo aukos ir visø jo emocijø nukrei-pimo á vienintelá tautai priimtinà idealà – Tëvynæ...

Ðiandien, kai mes iðgyvename Maironio epochos obalsius, josentuziazmà ir kai turime jos pasiektà tikslà, pajutome aplink sa-ve nykià tuðtumà, susmulkëjimà ir kûrybos pajëgø nykimà, nesmes neþinome, ko siekti, ko ilgëtis ir uþ kà kovoti. Norëdami ið-vengti merdëjimo, mes turëtume sukurti naujos epochos idealà –tolimà, chimeriðkà, ðviesø, iracionalø, kuris savo kontrastais da-barèiai iki skausmo þeistø mûsø sielas. Maironinës epochos pa-vyzdys parodë, kad ir toks idealas nëra nepasiekiamas“(Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 25). Vinco Mykolaièio-Putinonuomone, Tautos idealus visais istoriniais laikotarpiais turi formuoti

66

tautinë literatûra. „Tautinio idealizmo literatûros uþdaviniu bu-vo kelti tautinæ sàmonæ, tautinæ garbæ ir þadinti tautà á kovà dëlsavo kultûriniø teisiø“ (Ten pat, p. 262). Ir Lietuvos nepriklauso-mybës atkûrimo.

Tautinës literatûros svarbiausias uþdavinys visais laikais buvotoks pat: tobulinti tautos savimonæ, puoselëti tautiðkumà, þadintilietuvius, anot Vydûno, bûti savo kraðto ðeimininkais.

Nesukûrë tokio idealo, uþsiþaidusi savo gerovës ir malonumøsiekimuose, anos nepriklausomos tarpukario Lietuvos inteligen-tija. Kaip gamtoje, taip ir visuomenëje, veikia savi dësniai – kaijose atsiranda vakuumas, nepriþiûrima erdvë – joje tuoj pat su-dygsta piktþolës... Kvatodamasi ið mûsø Tautos ydø ir miesèiony-bës komunizmo ðmëkla savo juodais sparnais uþtemdë visàLietuvos padangæ ir savo grobuoniðkais nagais ëmë draskyti mû-sø Tautos kûnà... Po to okupacija ir aneksija, atneðta ant imperia-listinës bolðevikinës Rusijos durtuvø ir mûsø vietiniø iðdavikøkomunistëliø siekio susireikðminti... Ir penkiasdeðimt metø Lie-tuvos valstybës nebûties...

Ar ne tokios pat ateities pasikartojimas laukia ir mûsø dabar-tinës Lietuvos, draskomos ir ardomos vietiniø gobðuoliø, Tautosiðdavikø, besimeldþianèiø svetimiems stabams?

Pirmojo mûsø literatûrologo Vinco Mykolaièio-Putino vertini-mu, mirus Maironiui (jau buvo miræ dr. Vincas Kudirka, dr. JonasBasanavièius ir daugelis kitø auðrininkø bei varpininkø) baigësi tau-tinio idealizmo arba patriotinio romantizmo epocha. Maironis sa-vo lyrika buvo tos epochos viena ið svarbiausiø atramø. Tos epochoskûrëjø dràsios viltys ir jø pasiaukojimas jø paèiø sukurtam Tautosidealui neapvylë. Þingsnis po þingsnio Tautos sàmonë budo, vienapo kitos buvo laimëtos kovos – kova dël spaudos draudimo panai-kinimo, kultûriniø ir pilietiniø lengvatø, pagaliau kova ir dël aukð-èiausio Tautos politinio tikslo – jos valstybës nepriklausomybës.Ko gero, ir pats Maironis, toje kovoje dalyvavæs savo kûryba, nesi-tikëjo sulauksiàs tokiø jo átaigiu lyriðku þodþiu kurstomos kovosvaisiø. Ir tokio jo kûrybos gyvastingumo bei ilgaamþiðkumo.

67

1.2. VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS – TAUTOTYROSPRADININKAS LIETUVOJE

Lietuvoje tautotyros raidos pra-dþia sutapo su tautinio atgimimo ju-dëjimu, tautinës savimonës ir tautinësliteratûros formavimosi pradþia.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – vienas þymiausiø XX amþiauslietuviø literatûros klasikø, palikusiølietuviø literatûros istorijai 13 tomøsavo kûrybos: poezijos, romanø, dra-mø, tarp jø ir istoriná romanà „Alto-riø ðeðëlyje“ (1933), bei plaèiajai vi-suomenei maþiau þinomus romanus„Krizë“ (1937), „Sukilëliai“ (1957),ankstyvoje jaunystëje paraðytà, sekantMaironiu, romantinæ dramà „Kunigaikðtis Þvainys“ (1913), vë-liau pavadintà „Valdovo sûnus“ (1921), ir dar kartà perdirbtà josvariantà „Valdovas“ (1929); eilëraðèiø rinkiná „Raudoni þiedai“(1916), „Skalviø mergelë“ (1960), „Daktaras Gervydas“ (1960).Istoriniø aplinkybiø skatinamas tapo ir pirmuoju Lietuvos litera-tûros teoretiku bei tautotyros pradininku. Jis pirmasis lietuviøliteratûroje konceptualizavo lietuviø literatûros istorijà, vertin-damas jà kaip tautinës savimonës skleidimàsi ir meniná brendi-mà. Paraðë monografijas „Naujoji lietuviø literatûra“ (1 d. 1936,2-oji liko rankraðtyje) ir „Literatûros etiudai“ (1937), kuriose ið-nagrinëjo K. Donelaièio, Maironio, J. Tumo-Vaiþganto, Vydûno,Krëvës, M. Maþvydo, Adomo Mickevièiaus ir visø to meto þymes-niø ir ne tokiø þymiø – 27 Lietuvos raðytojø bei poetø kûrybà.

Antrojoje knygoje „Literatûros etiudai“ V. Mykolaitis-Puti-nas aukðtai ávertino lietuviø literatûros laikotarpá po lietuviðkosspaudos atgavimo ir 1905 metø revoliucijos, kai susidarë visaver-

Vincas Mykolaitis-Putinas

68

èio kultûrinio gyvenimo sàlygos: spaudos laisvë ir vieðo organi-zuoto veikimo galimybë ir kai „dinamiðkoji tautos energija pilnu-tinio kultûros gyvenimo aplinkybëse reiðkësi ne vien politinëjpatriotinëj ir visuomeninëj plotmëj, bet ir verþësi á kitas sritis:(menà, literatûrà, mokslà – O. V.), ieðkodama tobulesniø, pasto-vesniø ir visuotiniðkesniø ásikûnijimo formø“ (Mykolaitis-Puti-nas V. Naujosios lietuviø literatûros angoje. Tautos dvasia irtautinë forma // Literatûros etiudai. K., 1937, p. 86–104). Kaiptik tuo laikotarpiu lietuviø literatûros ásèiose (kontekste) ir pra-dëjo formuotis lietuviðkoji tautotyra, ið pradþiø mintanti savo mo-tinos literatûros krauju. Lietuviø literatûra pradeda normalø irsàmoningà gyvenimà rûpindamasi ne vien svetimais pritaikomai-siais tikslais, bet ir auklëdama savo meniðkàjà sielà bei ieðkoda-ma sau tinkamo rûbo“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 89).

Kiekvienam to meto kûrëjui pasirodë be galo svarbu kaip norsrasti, pajusti ir deramai savo kûryboje iðreikðti savo tautos dvasià,atskleisti lietuvio tapatybës poþymius, parodyti sau ir pasauliui, kuolietuvis skiriasi nuo lenko, ruso, vokieèio ir pan. Ieðkant etniniølietuvio bûdo bruoþø daugelio kûrëjø þvilgsnis nukrypo á liaudieskûrybà – dainas, pasakas, mitus ir legendas. Liaudies kûryba tam-pa versme, naudojama ne tik etnografijos, filosofijos ir istorijostikslams, bet ir „tautiniam iðsireiðkimo bûdui ir formai suvokti“.

Ðito laikotarpio idëjø ir ðûkiø ankstyviausiu reiðkëju VincasMykolaitis-Putinas laikë J. Herbaèiauskà-Jaunutá Vienuolá ir jokûrybos rinkiná „Erðkëèiø vainikas“, 1908 metais iðleistà Kroku-voje. Tai jis, J. Herbaèiauskas, atkakliai savo knygoje, spaudoje irvieðuosiuose pasisakymuose reikalavo, kad lietuviø literatûra bûtøtautinë. „Tautinë ne vien turiniu, bet ir forma, kaip tautinës sie-los reiðkëja“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 92). Auðrininkamsir varpininkams ði problema nebuvo problema – tëvynës meilësþadinimas, pasitelkiant karþygiðkà mûsø tautos istorijà, jiems bu-vo savaime suprantamas dalykas, kaip pats svarbiausias... ir bejokiø nukrypimø. Atgavus spaudos ir kûrybos laisvæ prasidëjo dai-

69

rymasis á uþsienius ir á visokias ten klestëjusias literatûros srovessroveles, savotiðkas mandrapypkiavimas, taip bûdingas mûsø tau-tai, ir tautiðkas kûrinys ëmë daugeliui rodytis kaip pasenæs savoturiniu ir forma. Todël tautiðkumui reikëjo suteikti gilø mokslinápagrástumà, ypaè akcentuojant du tyrimo objektus: kokia yra lie-tuviø tautos siela ir kokia gali bûti jos pasireiðkimo tautinë for-ma. J. Herbaèiauskas „Erðkëèiø vainike“ ilgisi tautos ðirdies, visusmàstanèiuosius jis kvieèia paþinti patiems save, skausmingai ieð-ko – kur yra mûsø tautybës dvasia. Ir vël jaunosios kartos raðyto-jø, uþkrëstø J. Herbaèiausko tautiniu entuziazmu, akys nukrypo áLietuvos senovæ, tiesa, joje ieðkant jau gilesnës prasmës, negu jàatskleidë patriotiniai romantikai.

Nors tautotyriniu poþiûriu J. Herbaèiausko kûrybos tuo lai-kotarpiu niekas nenagrinëjo, taèiau lietuviø literatûros praktiko-je ji ágijo gana platø mastà Vydûno kûryboje, jo dramoje „Proboèiøðeðëliai“ ir ypaè Vinco Krëvës kûriniuose „Dainavos ðalies senø-jø þmoniø padavimai“, „Ðarûnas“, „Skirgaila“, „Mûsø laimëji-mas“, „Likimo keliais“, Maironio kûryboje, ypaè jo poemose„Jaunoji Lietuva“, „Raseiniø Magdë“, eilëraðèiø rinkinyje „Pa-vasario balsai“ ir t.t.

Taèiau nei J. Herbaèiauskas, nei kuris nors kitas jo amþinin-kas nenurodë ir neaptarë konkreèiø tautinës dvasios ypatybiø,nepateikë kokiø nors specifiniø tautiniø poezijos ar prozos raið-kos formø. Vincas Mykolaitis-Putinas ðá reiðkiná pateisina tuo,kad lietuviø literatûros istorija dar buvo pernelyg trumpa ir dartuo metu negalëjo realizuoti pagrindinio literatûros uþdavinio –kelti tautinæ visuomeninæ tautos ideologijà ir sàmonæ deramo tu-rinio literatûra. Taèiau pati idëja buvo vaisinga, ypaè kai jà reali-zuoti ëmësi pats J. Herbaèiauskas, nuo 1907 metø redaguodamas„Gabijà“, vëliau „Vaivorykðtæ“, dar vëliau „Pirmàjá barà“.

Tautiðkumo ir formos atnaujinimo ieðkojimas tapo pagrindi-ne tuometinës lietuviø literatûros tendencija. Á ðià kryptá produk-tyviai ásitraukë Sofija Èiurlionienë-Kymantaitë, raginusi

70

„poezijoje gráþti prie dainø, prie tø iðrinktøjø, persiimti jø formostobulumu ir suprasti, kad poezija turi plaukti ið ðirdies“ (Myko-laitis-Putinas V. Ten pat, p. 103).

Vëliau á ðià kryptá ásitraukë Jonas Jonila-Þilius ir Liudas Gi-ra. Taèiau virð visø to meto raðytojø kaip galinga uola upës tëk-mëje iðkyla Vincas Krëvë, kurio knygose „liaudies dainø forma irstilius vietomis pasiekia aukðèiausio artizmo ir kartu... tobuloskopijos vertingumo“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 104).

Savo knygoje Vincas Mykolaitis-Putinas vertina Krëvæ ir jokûrybà kaip tautiðkiausios literatûros pavyzdá ir jaunàsias litera-tø kartas skatina rinktis jo kelià, kai einama „per tautosakà á tau-tos dvasios gelmes, ieðkoti tø lietuviðkos sielos ypatybiø, ið kuriøkûrësi ir tebesikuria tautiniai mûsø kultûros poþymiai“ (Ten pat).

V. Mykolaitis-Putinas aukðtai ávertino ir Julijono Lindës-Dobilo psichologiná romanà „Blûdas“, kuriame tautos dvasia reið-kësi kita forma – laisvës troðkimu, nors ta kovinga, revoliucinëdvasia nebuvo priauginta iki laisvës savo nesugebëjimu orientuo-tis laisvës siekimo priemonëse, kartais pereinanèiose á kruvinàbanditizmà. Vëliau, nagrinëdamas J. Lindës-Dobilo kitus – kriti-kos, estetikos ir etinës problematikos darbus, jis tautos dvasiàapibrëþë kaip tautos idealistiniø tikslø ir vertybiø visumà, vardankurios tauta gali aukoti viskà, taip pat ir gyvybæ.

Iðanalizavæs pirmàsias lietuviø literatûros knygas: istoriná Vin-co Pietario romanà „Algimantas“ (1904), Vinco Krëvës dramà„Ðarûnas“ (1911), Julijono Lindës-Dobilo psichologiná romanà„Blûdas“ (1912), K. Plaèenio romanà „Pulkim ant keliø“ (1936),Petro Cvirkos satyriná romanà „Frank Kruk“ (1934) ir kitas tometo knygas Vincas Mykolaitis-Putinas padarë dvi esmines iðva-das: þanrinis lietuviø literatûros novatoriðkumas liudija, jog Lie-tuvoje susiformavo visavertë tautinë literatûra, atskleidþiantilietuviø tautos savimonæ – tautos dvasià, ir kad to meto literatû-roje ir tautos dvasioje dominavo „kovø dël þemës ir laisvës vaiz-dai, pastûmëjæ á ðalá kovos vaizdus dël kultûros, kad mûsø

71

literatûra buvo stiprus mûsø tautos atsigavimo veiksnys, kad jiyra sukurta didelio idealizmo ir nesulaikomo verþimosi pirmyn,ir kad ji pagaliau nëra jokiø biznieriðkø pelno gaudymo iðskaièia-vimø (Mykolaitis-Putinas V. Konspektinë lietuviø literatûros ap-þvalga // Literatûros etiudai. K., 1936, p. 193–220).

Kitame to paties rinkinio straipsnyje „Tautinë idëja lietuviøliteratûroj“ V. Mykolaitis-Putinas teigia, kad lietuviø literatûraskirtingais jos raidos etapais këlë sau skirtingus uþdavinius. Vostik jai uþgimusiai, kartu su pirmàja knyga jos svarbiausias uþdavi-nys buvo gelbëti savo tautà nuo tolesnio nutautëjimo. Po Liubli-no unijos 1569 metais pradëjo praregëti ir nutautëjæ bajorai, jaunet ir lietuviø kalbos neiðmokæ. Didikai Katkevièiai ir ypaè Rad-vilos, prieðinæsi unijai, kûrë planus, kaip èia atsikraèius lenkø irLietuvai atgavus nepriklausomybæ. Bet jie patys ir jø átakoje bu-væ kiti bajorai jau buvo visiðkai atitrûkæ nuo savo lietuviðkø ðak-nø, nuo tautos kalbos, tradicijø ir paproèiø. Radvilos suvokë, kadreikia gràþinti Lietuvos diduomenæ prie tautos ðaknø, áskiepytijiems lietuviø kalbà ir lietuviðkàsias vertybes. Kaip tik tuo metu irsusiformavo tautos idëja, o Mikalojus Daukða buvo pirmasis josreiðkëjas, iðaukðtinæs lietuviø kalbà ir savo „Postilës“ prakalbojeiðkoneveikæs nutautëjusius lietuvius.

Deja, diduomenës nutautëjimas ir toliau gilëjo: Didþiojoje Lie-tuvoje lietuviai ir toliau lenkëjo, o Maþojoje – vokietëjo. Ið èia irKristijono Donelaièio bûrams skleidþiama idëja jiems supranta-mu bûdu – saugokis svetimos kalbos ir svetimø paproèiø kaipásikûnijusio blogio, kalbëk lietuviðkai ir elkis taip, kaip tavo tëvaielgësi – tai bûsi geras ir doras. O svetimi, tai visoki nedorëliai iriðtvirkëliai; jiems pajuokti K. Donelaitis atranda aðtriø ir taikliøþodþiø, sminganèiø á bûro ðirdá.

XIX amþiaus pradþioje tautinis kultûrinis sàjûdis per raðtà irþodá stiprëja. Vilniaus universitetas Lietuvos istorijos studijomispraskleidþia garbingà senosios Lietuvos vaizdà. Á tautiná sàjûdájau buriasi ne tik naujieji Lietuvos inteligentai, kilæ ið kaimo ir

72

net baudþiauninkø, bet ir bajorijos atstovai. Tautinë sàmonë pra-turtëja garbingos praeities atmintimi. Literatûrai formuojamasnaujas uþdavinys – ugdyti tautos garbæ, romantiðkai idealizuo-jant ir garbinant senovæ. Tos idëjos atsispindi ne tik M. Daukðos,D. Poðkos, Valiûno, Simono Stanevièiaus raðtuose, ypatingàemociná krûvá neða S. Daukanto, A. Baranausko, J. Basanavi-èiaus, iki aukðèiausios natos pakyla „Auðros“ gadynëje, ypaèMaironio kûryboje, kurioje praeities laisvë ir karþygiðkumasprieðpastatomi pavergtos tautos menkystei. Ði antitezë paverg-tai tautai turëjo nepaprastos psichologinës galios. Tautinë idëjaðalia patriotinës dimensijos ágijo visuomeninæ ir politinæ. Al. Fro-mas-Guþutis, Meèislovas Dovainis-Silvestravièius, GabrieliusLandsbergis-Þemkalnis, Þemaitë, Gabrielë Petkevièaitë-Bitë,Marija Peèkauskaitë-Ðatrijos Ragana ir kt. iðsiþadëjo bajorijosir savo dvasia bei kûriniais glaudësi prie savo tautos ðaknø. Tikdabar paaiðkëjo, kad lietuvis – tai ne lenkas, kad lietuvis kalba irraðo lietuviðkai. Kaip minëjome ávadinëje dalyje, Antanas Bara-nauskas pirmà kartà lietuviø literatûroje tautinei idëjai suteikë irpolitiná atspalvá – kvietë tautà á kovà su rusø priespauda dël spau-dos ir kultûrinio veikimo laisvës. Maironio kûryboje politinis tau-tos idëjos akcentas – „verþimasis á laisvæ, visø kultûriniø pajëgøsubûrimas ðiam vienam tikslui, yra iðreikðtas su dideliu entuziaz-mu ir formos artizmu“ (Mykolaitis-Putinas V. Tautinë idëja lie-tuviø literatûroj // Literatûros etiudai. K., 1937, p. 186).

Taigi Vincas Mykolaitis-Putinas lietuviø literatûros istorijoje„pribarstë“ ir tautotyros „kristaliukø“, dabar jau gulanèiø á dar-nià tautotyros sàvokø sistemà: „tautinë idëja“, „tautinë sàmonë“,„tautinë literatûra“, „tautos dvasia (tautos siela)“, „tautos gar-bë“, „tautinë forma“, „nutautëjimas“ ir t.t. Jas savo „Literatûrosetiuduose“ paaiðkino.

Svarbiausia lietuviø tautos dvasios savybe Vincas Mykolaitis-Putinas laikë jos prometëjiðkà ðviesà. Jaunoje to meto Lietuvosvalstybëje, kur konfliktas tarp aukðtø siekiø ir realybës buvo la-

73

bai aðtrus, jam atrodë, kad prometëjiðka literatûros kryptis yrapati svarbiausia. Tam jis paskyrë ir savo poemà „Prometëjas“, kuriàvertindamas literatûrologas, ðviesaus atminimo prof. VytautasKubilius akcentavo jos pagrindinæ mintá: „...kad kova tarp þinoji-mo ir tamsos, laisvës ir prievartos, þemiðkos egzistencijos trapumoir kosmoso begalybës per amþius kartojasi kaip nuolatinë drama,reikalaujanti ið þmogaus kaskart naujai kilti á Prometëjo þygius, vëlkentëti, nepasiduoti, jos antiteziðkumas sprendþiamas pasiaukoji-mo ir heroizmo formulëmis“ (Kubilius V. Problemos ir situacijos.V., 1990, p. 218).

Da r viena tautotyros sàvoka, kurià nagrinëjo Vincas Myko-laitis-Putinas – tai „atsakomybë“: santykis tarp individo ir tautos

Kur að einuIr kam að gyvenu?Vinco Mykolaièio-Putino nuomone, atsakomybë turëtø tapti

ne tik tautotyros, bet ir visos tautinës lietuviø literatûros pagrin-diniu instrumentu, nuosekliai ir kantriai ugdant þmogaus atsako-mybæ uþ savo veiksmus, tautiná orumà, savo tautà ir savo valstybæbei iðdidaus tiesumo ir pagarbos kitam jausmus. Jis tai stengiasiparodyti savo romanø herojø pavyzdþiais. Jie nuolat tardo save –kaip að elgiuosi, kodël að toks, kodël að nuskriaudþiau savo broláar bièiulá – ir tame moralinio teismo akte dalyvauja skaitytojas.Èia jis pratina kritiðkai þvelgti á save, lyginti savo elgesá su idealu-mo siekiniu, be kurio negali bûti jokios moralës. Tautoje ir þmo-guje ieðkoma dvasios turinio ir reikalaujama elgtis pagal moraliniøvertybiø imperatyvà, o ne pagal iðoriniø aplinkybiø diktatà, norskartais tai bûna ir labai sunku.

„Atsakomybë“ kaip tautotyros sàvoka – tai nuolatinis morali-niø vertybiø ieðkojimas, esminis kurianèios sàmonës iðgyvenimas,verþimasis aukðtyn, visas kategoriðko maksimalizmo imperatyvasieðkoti gyvenimo prasmës.

Vinco Mykolaièio-Putino plunksnai priklauso ir sàvoka „tau-tiðkumas“. Jo nuomone, „Tautiðkumas – tai proto ir valios ryþtas

74

bûti savo Tautos, savo Þemës sûnumi: mylëti Tëvynæ, jos istorijà,gamtà, þmones. Tai temø ir formø ieðkojimas, vedantis á Tautoskûrybà, dainø, pasakø, padavimø, sakmiø mëgdþiojimas. Ir giles-nis liaudies kûrybos esmës ir tautinio charakterio suvokimas, in-dividualus jo sulydymas su dvasiniu gyvenimu, pasaulëjauta irindividualiomis priemonëmis iðreiðkimas“ (Mykolaitis-Putinas V.Ten pat).

Apibendrindamas lietuviø literatûros ikikarinius istorijos tyri-mus Vincas Mykolaitis-Putinas raðë: „Tauta subrendo, sustiprëjo, irvyriausias patriotinio romantizmo idealas „Prikelkime Lietuvà mû-sø“ – pasiektas. Tad kartu pasireiðkë ir ano laikotarpio patriotinësideologijos krizë. Anø laikø entuziazmas atvëso, ðiø dienø gyveni-mas iðkëlë á pavirðiø daug drumzliø, o nauji idealai dar nesusikrista-lizavo. Gyvename autokritikos ir pilietinio auklëjimo laikotarpá.Garbingos senovës pavyzdþiø literatûra kaitino mûsø jausmus ir mokëmirti dël tëvynës. Naujieji idealai turëtø mus iðmokyti garbingai gy-venti ir kurti tëvynei. Kokie bus tie idealai, parodys gal netolima jauateitis ir kûrybiniø tautos pajëgø intuicija“ (Ten pat, p. 173).

Pagrindinë paskutiniøjø Vinco Mykolaièio-Putino kûrybospuslapiø tezë ir nuojauta, palikta mums, tarsi testamentinë tæsti-na, buvo, jo þodþiais tariant:

„Virð smulkaus ðios dienos triukðmo dega negæstanti gërio,tobulybës ir nemirtingumo saulë: pro pilkus kasdienybës pelenusðvyti kiti, nuostabûs ir neregëti bûties pavidalai:

Pakilti ið tamsos á ðviesà,Ið menkystës á tobulybæ,Ið laikinumo á amþinybæ.Tai – vienintelë þmogaus-kûrëjo alternatyva“ (Vincas Myko-

laitis-Putinas).Nesunku suvokti, kad taip jis formulavo Tautos idëjà ateinan-

èioms po jo lietuviø kartoms. „Ið pradþiø nusistatykime, kad tau-tine idëja mes laikysime ryðkiausià, gyvastingiausià tautospastangà, kurià paprastai suvokia ir iðreiðkia geriausieji tautos

75

sûnûs, stipresnieji jos protai ir talentai, – raðë jis straipsnyje „Tau-tinë idëja lietuviø literatûroje“. – Dël to tautinë idëja, keièiantislaiko aplinkybëms, ávairiais istorijos momentais, taip pat keièiasi,þiûrint koks vyriausias uþdavinys yra iðkeltas tautos kultûros ke-lyje“ (Literatûros etiudai. K., 1937, p. 175).

1941 metais „Rûsèiø dienø“ rinkinyje Vincas Mykolaitis-Pu-tinas pasmerkë Lietuvos aneksijà ir stalinizmo nusikaltimus Lie-tuvoje. Okupacijai gráþus jis neemigravo, nutarë likti Tëvynëje.Tokiomis aplinkybëmis jis pateko á dramatiðkà ir grësmingà pa-dëtá. Jo biografo A. Þirgulio nuomone, dël savo antitarybiniø ási-tikinimø V. Mykolaitis-Putinas nebuvo ákalintas ir represuotastodël, jog þymus raðytojo vardas pasirodë esàs reikalingas ásitvir-tinanèio reþimo reputacijai. Taèiau jam teko „iðpirkti klaidas“ iratiduoti duoklæ kulto laikotarpio ideologiniam uþsakymui. Toksbuvo jo eilëraðèiø rinkinys „Sveikinu þemæ“, kuriame buvo skirtikeli eilëraðèiai, tarp jø „Jo vardas“ ir „Kantata Tarybø Lietuvosdeðimtmeèiui“. Tai suteikë V. Mykolaièiui-Putinui giliø ir skau-dþiø iðgyvenimø.

Vëliau jis tuo laikotarpiu paraðytus „duoklës reþimui“ eilë-raðèius atsisakë átraukti á jo kûrybiná paveldà „Raðtuose“.

Realiai suvokdamas ir pats patyræs Tautos gyvenimo okupa-cijos sàlygomis galimybes, tam laikotarpiui jo tautos idëjos esmëbuvo tobulinti individo kûrëjo asmenybæ, kad jo tauta neliktø,kaip carinës okupacijos metais, „ir tamsi, ir juoda“, nutautintasvetimos kultûros. Jo kûrybinæ ir dvasinæ estafetæ perëmë ge-riausieji tautos protai – Justinas Marcinkevièius, Jonas Avyþius,Jonas Mikelinskas.

76

2. TAUTOTYRINË MINTIS TARPUKARIONEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, nors ir buvo labai sunku –skriaudë plëðrios militaristinës kaimynës – kraugeriðka bolðevi-kinë Rusija, pasinaudojusi mûsø tautos iðdavikiðkomis bolðevi-kuojanèiomis atplaiðomis, ir klastinga, sukta imperialistinëLenkija, pakëlusi kardà prieð savo artimus ne tik kaimynus lietu-vius, bet neretai ir giminaièius, saistomus kraujo ryðiais, ir uþgro-busi Vilniaus kraðtà, – gabi ir talentinga mûsø tauta per trumpàlaikà sugebëjo sukurti savità kultûrà, ávairiausiø þanrø literatûrà,plëtoti mokslà.

Pirmajame tautinës savimonës formavimosi etape svarbiau-sias Tautos ðviesuoliø uþdavinys buvo gràþinti Tautai diduomenæ –nutautëjusià bajorijà, potencialià tautos ðviesuomenæ, jos iðmintáir protà, atgaivinti jos lietuviø kalbà ir paproèius.

Katkevièiø ir Radvilø ðeimos, besiprieðinusios Liublino uni-jai (1569 m.) ir slaptai svajojusios atsikratyti lenkø bei atkurti ne-priklausomà Lietuvos valstybæ, nutraukti visus unijos ryðius, jaubuvo svetimos lietuviø tautai: kalbëjo tik lenkiðkai ir buvo persi-ëmusios lenkø kultûra, laikësi lenkø tradicijø bei paproèiø. TodëlLietuvos diduomenës gráþimas á Tautà buvo itin sunkus ir trukokelis ðimtmeèius.

Auðrininkai, dauguma kuriø buvo kilæ ið buvusiø baudþiaunin-kø, o tuo metu Istorijos valia tapo svarbiausia lietuviø tautos kul-tûrinio atgimimo jëga, jo spiritus movens, suprato, kad tautinioatgimimo svarbiausias uþdavinys yra puoselëti ir diegti visuome-nëje lietuviø kalbà. Taèiau jie suprato ir kita: kad kalba – tai tikTautos idëjos forma, o Tautos idëja turi atrasti patrauklià tuo metuesmæ – jos turiná. Juo buvo pasirinktas tautinës garbës jausmo gai-vinimas, ugdymas ir skatinimas, remiantis garbinga Tautos istorija.

To meto lietuvis valstietis, Rusijos caro þandarø ir èinovnikø

77

uþguitas ir tamsus, buvo praradæs ne tik tautinæ, bet ir asmeninæsavigarbà. Auðrininkai suvokë, kad pavergtai tautai tai buvo pra-þûtinga, todël jie savo darbuose carinei patvaldystei ir vergoveiprieðpastatë Lietuvos kunigaikðèiø didybæ, karþygiðkumà, átiki-nëjo lietuvius, kad jie nëra prastesni, o gal dar ir þymiai vertin-gesni negu rusai, lenkai, vokieèiai ar kitos tautos, nes jie turi savoIstorijà, kuria gali didþiuotis, jø gyslose vis dar teka jø protëviønarsiø karþygiø kraujas. Pavergtai tautai tai turëjo nepaprastos psi-chologinës galios. Ji buvo tokia stipri, kad á savo traukos magnetinálaukà átraukë ne tik inteligentijà, kilusià ið valstieèiø, bet ir dalábajorijos. Á auðrininkø gretas ásitraukë A. Fromas-Guþutis, Meèis-lovas Dovaina-Silvestravièius, Gabrielius Landsbergis-Þemkalnis,Þemaitë, Gabrielë Petkevièaitë-Bitë, Marija Peèkauskaitë-ÐatrijosRagana, Sofija ir Marija Ivanauskaitës-Lazdynø Pelëda ir kiti. Visijie buvo kilæ ið bajorø ðeimø, bet ásitraukë á lietuviø tautinio atgi-mimo judëjimà, nuoðirdþiai ir pasiaukojamai dirbo, skatino tautináatgimimà, kurdami literatûrà, ugdanèià patriotinius jausmus.

1936 metais pasaulio ðviesà iðvydo lietuviðkojo literatûrosmokslo pirmagimis – Vinco Mykolaièio-Putino „Naujoji lietuviøliteratûra“ (Kaunas, 1936), leidinys, kuriame buvo apþvelgtas irávertintas lietuviðko þodþio kelias, pradedant Martyno Maþvydopirmàjà lietuviðkàja knyga ir baigiant knygos autoriaus amþinin-kais. 1937 metais kitoje Vinco Mykolaièio-Putino knygoje „Lite-ratûros etiudai“ (Kaunas, 1937) buvo sudëti svarbiausi akcentailietuviø literatûroje, iðryðkinant tuometinës tautinës literatûroslaimëjimus, prilygstanèius pasauliniams.

Kaip tik Vincui Mykolaièiui-Putinui, braidant po sodrià tuo-metinës lietuviðkos literatûros pievà, pavyko iðminti pakankamaigilø takà ir lietuviðkoje tautotyroje – jo iðminèiai ir talentui esa-me skolingi uþ pagrindiniø tautotyros sàvokø, tokiø kaip tautinëkultûra, tautinë literatûra, tautiðkumas, tautos dvasia ir kitø, áve-dimà á tautotyros apyvartà ir jø esmës atskleidimà, ryðiø tarp ðiøtautotyros sàvokø nustatymà.

78

Vincas Mykolaitis-Putinas „Literatûros etiuduose“ padëjo lie-tuviðkosios tautotyros raidos pamatus, kaip aukso kruopelytes ið-rankiojæs ið lietuviðkos literatûros himalajø tautotyros tyrimoobjektus – jos pagrindiniø sàvokø sistemà, nustatæs vidinius tar-pusavio ryðius tarp jø ir numatæs ðios mokslo krypties svarbø vaid-mená tautos ðvietimo bei ugdymo patriotine dvasia procesuose.Savo darbais jis logiðkai ir motyvuotai uþbaigë pirmàjá istorinátautotyros raidos etapà – nuo jos iðtakø, trukusiø kelis ðimtme-èius, iki pat 1936 metø; nustatæs, kad lietuviðkoji tautotyra, kaipir Afroditë, iðplaukusi ið jûros putos, gimë ið lietuviðkosios tauti-nës literatûros tada jau gausaus srauto.

1918 metais atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ, tautotyrosmokslas, dar kurá laikà vystæsis lietuviðkos literatûros terpëje, pra-dëjo naujà savo raidos etapà neoromantinës literatûros, istorijosir pedagogikos kontekstuose.

Vienas ið aktyviausiø lietuviø tautinës sàmonës þadintojøJuozapas Albinas Herbaèiauskas propagavo idëjà, kad lietuviøtautai atgimimà, jos pavasará ir þydëjimà gali atneðti tik protoGenijus. Jis raðë: „Tauta – kaip gëlë – kaip vaisingas medis – kaipsimboliðka Obelë! Pirm, negu vaisiø sulauks, tauta privalo þydëti.Þydëjimas gi – tai tautos Menas. Þydinti tautos dvasia – tai Geni-jus... Genijus þydi milijonø troðkimais, ilgesiais, skausmais, mili-jonø maldomis, pasiryþimais. Jis màsto, jis myli, jis kenèia uþmilijonà! Teisus Mickevièius Adomas sakydamas: „Að kenèiu uþmilijonà“. Senos tautos jau praþydëjo savo „jaunas dienas“. Lie-tuviø tauta jauna – ji dar tik ruoðiasi þydëti. Lietuvoj dar þiema.Taèiau eina Lietuviø pavasaris. Lietuviø tauta praþydës Genijum –tikrai! (Herbaèiauskas J. A. Meno tragedija // Þidinys, 1930, Nr. 4,p. 308).

Jam oponuodamas Vincas Mykolaitis-Putinas raðë: „Kad pa-sireikðtø Genijus, reikia tam tikro paruoðimo, tam tikro kultûrosaukðèio. Genijus be tinkamos aplinkumos numirs anemiðka mir-timi greièiau, negu ðiaip sau talentëlis. Genijus instinktyviai linksta

79

á saulæ, ðviesà, ðilumà. Niekas negali pasakyti, kad lietuviø tautanëra davusi dideliø talentø ir net genijø. Nelaimë ta, kad lietuviøtauta, gimdydama genijus, nesugebëjo duoti tinkamø aplinkybiøjiems lietuviðkai prabilti, ir jie arba þuvo, arba nuëjo svetimiemtarnauti, daþnai savo kûryba stiprindami mûsø prieðus“ (Myko-laitis-Putinas V. Literatûros etiudai. K., 1937, p. ).

Lietuviø tautos istorija – jos praeitis ir dabartis – visiðkai pa-tvirtina Vinco Mykolaièio þodþius. Praeities klaidos, deja, karto-jasi ir dabar. Todël mes, lietuviai, neturime laukti stebuklo,Genijaus atsiradimo tarp mûsø. Svarbiausia, kad visa tauta jaus-tøsi kaip vienas gyvas organizmas, kad „tie, kuriems yra skirtavykdyti nors ávairûs, bet bûtini uþdaviniai, þinos vieni apie kitus,parems vienas kito darbà, nes visø darbas, visø kûryba turi vienàvienintelá tikslà, kad lietuviø tauta bûtø laisva, ðviesi, dora ir tei-singa ir kad lietuviø tautos dalia þmonijos kûryboje bûtø tauri irgarbinga“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat).

Kai lietuviø tauta, vedama auðrininkø ir varpininkø, susitelkëvienybëje ir kovoje uþ bendrus tautos reikalus, ji pasiekë pozity-viø rezultatø. 1904 metais caro valdþios lietuviams buvo gràþintalietuviðka spauda, 1905-øjø metø revoliucija davë ðiokiø tokiø kul-tûriniø lengvatø, imta plaèiai kalbëti apie Lietuvos autonomijà.Ir svarbiausia – Tautos idëja, jos turinys buvo papildytas naujuakcentu. Juo tapo Tautos politinë laisvë. Didþiajame lietuviø Sei-me 1905 metais politinës laisvës problema jau buvo svarstomavieðai kaip svarbiausias lietuviø tautos uþdavinys, nebijant eiti prieðtironijà ir reikalaujant Lietuvai plaèios autonomijos. Palankiaisusiklosèius Istorijos aplinkybëms ði idëja buvo realizuota, 1918 m.vasario 16 d. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos signatarams pa-siraðius Lietuvos Nepriklausomybës Aktà.

Taèiau ir atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ, nors politinës irvisuomeninës aplinkybës radikaliai pasikeitë, kaip raðë Vincas My-kolaitis-Putinas, pavojai liko tie patys. „Ið vidaus mûsø tauta visdar tebëra patiþusi, neatspari svetimom átakom. Lietuvis ir ðian-

80

dien dar ið visø Europos tautø yra neatspariausias nutautimui. Jislengvai tampa rusu, lenku, vokieèiu, amerikonu. Lietuviai vis dartebëra, kaip sakë Vydûnas, minkðtakauliø tauta. Dar ir ðiandienLietuva yra iðmarginta, praskiesta aplenkëjusiais plotais... Ne tiekdël to, kad mûsø kultûra yra tariamai þemesnë, kiek dël to, kadmes nesusivokiam savy. Mes neþinom kas esà. Mûsø tautinis cha-rakteris nëra iðauklëtas, sukondensuotas, nuðlifuotas. Mum daþ-nai stoka tautinës garbës jausmo. Mes nuolatos lankstomësprisitaikydami prie visokiø aplinkybiø, mes savo Tëvynëj ant galøpirðtø vaikðèiojame aplink atëjûnus, kurie akiplëðiðkai demonst-ratyviai afiðuojasi savo svetimumu“ (Mykolaitis-Putinas V. Tenpat).

Iðorës prieðø Lietuvai, esanèiai kryþkelëje tarp Rytø ir Vaka-rø, pavojai iðliko irgi tokie patys. Tà vëliau parodë Lietuvos ne-priklausomybës kovos 1918–1920 metais ir Antrasis pasauliniskaras. O Lietuvai, jaunai valstybei, reikëjo gyventi: kurti savo vals-tybæ, kariauti su iðorës prieðais ir vidaus bolðevikiniais gaivalais,kurti savo ûká, kultûrà, organizuoti ðvietimà, sveikatos apsaugà.Reikëjo naujos idëjos, tautinës idëjos naujo turinio. Buvo tikëta-si, kad jà suformuos atgimusios Lietuvos literatûra. Raðytojas vi-sada stovëjo Tautos inteligentijos virðûnëje.

„Auðros“ laikø literatûra tautinæ savimonæ þadino tautinësgarbës siekiu, garbingos senovës pavyzdþiais ir garsiais Lietuvoskunigaikðèiø þygiais. Ji atgaivino tautos savimonæ, paþadino jàkarþygiðkam laisvës siekiui ir jo realizavimui.

„Auðros“ ir „Varpo“ laikais visa lietuviø literatûra buvo nu-kreipta prieð rusø valdþià.

Tà kryptá kurá laikà tæsë auðrininkai ir varpininkai ir Lietuvaiatgavus nepriklausomybæ.

Kiekvienas to meto raðytojas laikë savo pareiga ruoðti tautàprieðintis rusinimo pavojui. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ rei-këjo jau kitokios idëjos. Su viltimi þvelgta á Lietuvos raðytojus.Juk literatûra – tai ne vien þodþiø, bet ir idëjø menas. Reikëjo

81

teigiamo, pozityvaus, ákvepianèio herojaus, kuris galëtø bûti pa-vyzdþiu. Taèiau atsitiko keistas dalykas. Lietuvos raðytojai vietojtautos idëjos atnaujinimo ir Lietuvos valstybës stiprinimo pasi-rinko ið Europos puèianèius vëjus ir pasiklydo formos, naujo lite-ratûros stiliaus ir þanrø paieðkose – modernizmo, realizmo,natûralizmo... ir, kas be ko, bolðevizmo kryþkelëse. Maironis apieto meto jaunàjà lietuviø literatø kartà raðë:

Betgi nelaimei, jaunoji kartaTik peikti ir griauti temokaManija siekiø naujø apimta!O mokslo ir meilës jiems stoka.Maironis. Jaunoji Lietuva.Juozapas Albinas Herbaèiauskas, niekada nevyniojæs jokiø

sopuliø á vatà, apie to meto lietuviø literatûrà raðë: „Mûsø raðy-tojø þymi dalis moka tik pletkauti apie mûsø tautà: mûsø grynostautiðkos teisybës jie bijo kaip katë vandens!.. Ásivyravo manija:nerimtai kalbëti apie rimtus dalykus. Nerimtais dalykais jau virtoir etika, ir mokslas, o labiausiai – idealizmas ir sveikas patriotiz-mas! Gal susilauksim, kad ir Lietuva lietuviams virs nerimtu da-lyku... Pajaco tonu (bûtinai!) kalbëti – tai madniausia „literatûrinësrovë“. Bûti juokdariu – didþiausias literatûrinis „rekordas“. Mûsøtautos vargai ir skausmai – tai tik tema pajuokai, ðposui. Aiðku:virëja þino, kà tauta valgo, ir sulig valgio matuoja jos idealus!Tautos pilvelio „rûpintojëlës“ inspiruoja ypaè madniausios spal-vos „uþpakalinio fronto“ mûsø poetëlius ir raðytojëlius. Ir nërareikalo stebëtis, kad mûsø literatûra pamaþu virsta keistu veidro-dþiu, kuriame mûsø tauta save mato – beþdþionës pavidalu! Busdaug juokø – o juk tai „gruntas“! Kenksmingiausia manija apsë-do kai kuriø jaunøjø mûsø raðytojø protus: pirmiau apsmirdintiðeðko „kvapu“, apibjaurinti mûsø gyvenimà, o paskui apie já raðy-ti „linksmus kavalkus“! Tas pamëgimas neðvarumà matyti ir ne-ðvarumà kurti erzina mano nosies uoslæ. Viskas neðvariai privalobûti apraðyta (ypaè lytinë meilë): toks dabar stilius!.. Kai kuriems

82

mûsø raðytojams mûsø mëðlyne rasti kvieèiø grûdà arba deiman-tà – didþiausia gëda, didþiausias autoriteto paþeminimas! Visalietuviø tauta jiems privalo dvokti: toks dabar „kûrybos kanonas“...Mûsø moderniðkiausieji raðytojai nemëgsta (gal bijo) atviru drà-siu protu, atvira ðirdimi, atviru jausmu, atviru þmoniðkumu þiû-rëti á atvirà mûsø tautos gyvenimà ir pastebëti jame ne tik ðlamðtus,bet ir deimantus. Akla vienpusiðkumo manija apsëdo jø protus.Nejau mûsø tauta – tik „niekðø kolektyvas“? Laikas jau pradëtigydyti tokià manijà. Beje – madniausiø mûsø raðytojø sielos to-kios „uþdarytos“, kad jos man primena arba „aklàjà gatvæ“, arbauþplombuotà vagonà Dancingo koridoriuj, arba galop apendici-tà. Kuo pateisinti tø ponaièiø sielø „uþsidarymà“, dar geriau „uþ-sikimðimà“? Tikrai apendicitu pradëjo sirgti mûsø jaunojiliteratûra!“ (Herbaèiauskas J. A. Vincas Krëvë-Mickevièius ir mû-sø laikai // Erðkëèiø vainikas. V., 1992, p. 414–415).

Ar ne lygiai tokia pati yra ir dabartinë mûsø valdinë literatû-ra, finansuojama ir leidþiama valstybës? Ar ne toká patá tonà jaiduoda nacionalinës kultûros premijos „didvyris“ Erlickas ir tele-vizijos þvaigþdës – ramanauskai, ðerënai ir kiti niekdariai, tautosdvasios þudikai?

Laimei, kiekvienoje tautoje net ir kritiðkiausiais jos katakliz-mø laikotarpiais iðlieka nedidelë dalis nariø, palaikanèiø jos gy-vybæ ir dvasià. Taip buvo anoje prieðkario Lietuvoje, taip yra irdabar.

Sekdami vëlgi lenkø judëjimo „Mloda Polska“ pasirinkta ne-oromantizmo – suromantinto modernizmo tipologinio varianto –kryptimi dalis lietuviø raðytojø – Juozapas Albinas Herbaèiauskas,Sofija Kymantaitë-Èiurlionienë, Marija Peèkauskaitë-Ðatrijos Ra-gana, Balys Sruoga ir kiti vël gráþo prie tautinio romantizmo te-matikos – tautos garbës ir asmens savigarbos puoselëjimo, idealopavyzdþiø ieðkodami Tautos senovëje.

Lietuviø literatûros istorijoje neoromantizmo raidoje skiria-mi du jo etapai: modernusis romantizmas ir postavangardinis mo-

83

dernizmas. Moderniajam romantizmui, kuris stipriausiai pasireið-kë dramos ir prozos þanruose (Vincas Mykolaitis-Putinas, Vydûnas,Vincas Krëvë-Mickevièius, Balys Sruoga, Antanas Vienuolis,Juozapas Albinas Herbaèiauskas ir kt.) bûdinga tautinës ideolo-gijos, vadinamosios tautos dvasios, formavimo ir þadinimo ten-dencija, tautos praeities garbinimas, folkloro stilizavimas,nacionalinio charakterio paieðkos. Postavangardiniam moderniz-mui, pasireiðkusiam daugiausia poezijoje, bûdingas romantiðkø-jø idealistø nuovargis, nevilties ir ironijos þenklai, sustiprëjæsdëmesys intymiajam individo pasauliui, avangardinës poetikos po-veikis, nors ir buvo stengiamasi iðlaikyti esmines romantinio ly-rizmo ir tautinio savitumo vertybes (Salomëja Nëris, Jonas Aistis,Antanas Miðkinis, Kazys Boruta, Antanas Vaièiulaitis ir kt.).

Ryðkiausiais neoromantikais, pateikusiais daugiausia idëjøtautotyros mokslui, laikomi Vydûnas ir Vincas Krëvë-Mickevi-èius. Deja, jø pastangø jau nebeuþteko tautos idëjai suteikti nau-jà esmæ. Nuþmoginta ir nudvasinta lietuviø literatûra tapodidþiaisiais tautos vartais, per kuriuos pergalingai, be jokio pasi-prieðinimo áþengë bolðevikinis barbaras ið Rytø. Lietuvos inteli-gentija, kaip ir anksèiau bajorija, iðdavë Lietuvà antrà kartà.

84

2.1. NEOROMANTIKAI

VYDÛNAS

Vilhelmas Storosta-Vydûnasgimë 1868 m. kovo 2 d. Jonaièiuo-se, Ðilutës apskrityje. 1883–1885metais mokësi Pilkalnio preparan-dijoje (parengiamojoje klasëje)stoti á seminarijà. 1885–1888 me-tais mokësi Ragainës seminarijo-je. Jà baigæs mokytojavo Kintøpradinëje mokykloje (1888–1892),1892–1912 m. – Tilþës berniukøgimnazijoje. 1895 metais ákûrë Til-þës lietuviø giedotojø draugijà, ku-riai vadovavo 40 metø. 1896–1902ir 1913–1919 metais, daugiausiavasaromis, studijavo filosofijà, so-

ciologijà, religijos mokslus, meno, literatûros istorijà, mokësi pran-cûzø, anglø, sanskrito kalbø Greifsvaldo, Halës, Leipcigo, Berly-no universitetuose. 1902–1935 m. dalyvavo Vokietijos teosofødraugijos veikloje, rengë vaidinimus, dainø ðventes, redagavo þur-nalus „Ðaltinis“ (1905–1910), „Jaunimas“ (1911–1914), „Naujo-vë“ (1915), „Darbymetis“ (1921–1925). Bendradarbiavo ir Didþio-sios Lietuvos periodinëje spaudoje. 1907–1914 metais dalyvavodr. J. Basanavièiaus ákurtos Lietuviø mokslo draugijos veikloje.1925 metais tapo Tarptautinës raðytojø sàjungos PEN klubo na-riu. 1926–1927 metais dëstë kultûros istorijà Klaipëdos muzikosmokykloje. 1928 metais Kauno universitetas raðytojui, filosofui, po-etui, dramaturgui, pedagogui, kultûros darbuotojui VilhelmuiStorostai-Vydûnui suteikë filosofijos daktaro garbës vardà. Nuo1933 metø Vydûnas buvo Lietuvos raðytojø sàjungos garbës na-

Vilhelmas Storosta-Vydûnas

85

rys. Naciø reþimo metais buvo persekiojamas hitlerininkø, 1938metais jø ákalintas, 1944 m. kartu su kitais Tilþës gyventojais eva-kuotas á Vokietijà. Ten ir mirë 1953 metø vasario 20 dienà Det-molde.

Vydûnas paraðë per 30 dramos kûriniø. Reikðmingiausios jodramos – trilogija „Proboèiø ðeðëliai“ (1908), „Amþinoji ugnis“(1913), „Pasaulio gaisras“ (1928), misterijos „Ragana“ (1918), „Jû-rø varpai“ (1920), draminës pasakos „Þvaigþdþiø takai“ (1912),„Jûratë“ (1934), pjesës „Tëviðkë“ (1908), „Tikroji motinëlë“(1934), „Senovës balsas“ (1935), komedijos „Birutininkai“ (1910),„Kur prots“ (1935), „Vergai ir dykiai“ (1919), misterija „Mûsølaimëjimas“ (1913) ir kt.

Pagrindinës jo kûrybos temos: ontologiniai þmogaus bûtiespagrindai, kultûra kaip þmoniðkumo saviraiðka, kultûrinës þmo-gaus santykio su pasauliu formos: paþinimas, menas, dora, þmo-gus istoriniame kultûros procese, þmogaus socialinis gyvenimas,tautos samprata jo filosofijoje.

Vydûno nuomone, lietuviai, kaip ir kitø tautø þmonës, „gyve-no atskiromis asmenybëmis ðalia viens kito“ ir nejautë savo kil-mës vertingumo. Tik atsiradus kultûrai pradëjo formuotis ðeimos,vëliau giminës ir galiausiai tautos. Tauta Vydûno filosofijoje –svarbiausia valstybës atrama.

Pagal Vydûnà, tauta – ne tik tam tikrame þemës lopinëlyjegyvenanèiø þmoniø kolektyvai, prisitaikæ prie vietos sàlygø ir sie-kiantys tø paèiø tikslø. Svarbiausia tautos sàlyga yra jà sudaran-èiø asmenø kraujo ryðys. Kaip tik kraujyje „tûno tautos slëpinys“.Su juo jungiama „tautos gyvybë“. Istorijos tëkmëje tauta silpnë-davo ar stiprëdavo, priklausomai nuo to, kaip iðlaikydavo kraujogrynumà. Kraujas, anot Vydûno, yra tautiðkumo struktûros turë-tojas. Tik jame yra uþkoduoti þmogaus biologiniai, psichiniai irintelektualiniai tautos savitumai.

Savità tautiná atspalvá turi ir þmogaus dvasinë esmë – jo þmo-niðkumas ir tà bruoþà formuojantys veiksniai – mokslas, menas,

86

dora. Kiekviena tauta savo þmoniðkumà pasauliui reiðkia perkalbà. Kalba esanti „vyriausioji þmoniø apsireiðkimo priemo-në“, tiesiogiai tarnaujanti visoms þmoniðkumo raiðkos formoms.„Kalba yra vyksmas, tvarkomas þmoniðko kûno gyvumo, esmës,nuotaikos, nuovokos, protavimo ir sàmoningëjimo dësniø, vyks-mas, kuriame dalyvauja panaðiø savumø þmonës. Kitaip tariant,kiekvienos tautos kalba yra atskira þmoniðkumo giesmë“. Kito-je vietoje màstytojas sako, jog „kalbà reikëtø ir vadinti tautosvëliava“.

Tautos, Vydûno nuomone, atsiradusios ne tam, kad þmonijabûtø suskaldyta ir kad nuo to susiskaldymo kentëtø, o tam, kadjos bendrautø ir viena kitai padëtø tobulinti visà þmonijà.

Visà gyvenimà màstytojas siekë iðryðkinti savo tautos dvasi-ná potencialà, sustiprinti jos paèios savigarbà, iðugdyti atsparu-mà nutautinimo vëjams, parodyti pasauliui jos kultûrinágyvybingumà, skatinti kuo gilesná jos þmoniðkumo atsiskleidi-mà, kuris stimuliuojamai veiktø kitø tautø þmoniðkumo augi-mà. Bûtent èia ir esanti lietuviø tautos iðlikimo galimybë beiprasmë.

Tauta, siejama vieno kraujo, vieno psichinio gyvenimo ir vie-nos kalbos, deja, nëra vieningas socialinis vienetas. Jà skaldo tau-tieèiø turtinë nelygybë, klasinis antagonizmas, tautos viduje nuolatvykstanti luomø kova, todël kyla trintis, nesutarimai ir net ávairûsmaiðtai, revoliucijos tautos viduje. Þvelgdamas á tuos reiðkiniusið humanistiniø pozicijø, Vydûnas mano, kad „Mûsø dienø per-versmø keliu tolyn þengiant, tegali pasidaryti þmonëms kuo di-desnis prispaudimas, pajungimas ir pavergimas“. Taèiau siekdamapanaikinti klasiná antagonizmà, visuomenë turi teisingai formuo-ti jos raidos tendencijas ir nuostatas. Istorija rodo, kad darbinin-kø nepasitenkinimas daþniausiai kyla ne dël socialinës neteisybës,bet dël materialinës-techninës kultûros ásigalëjimo. Vydûno nuo-mone, tauta, siekianti taikos tarp klasiø ir luomø, turëtø visuo-menæ orientuoti ne á materialiná suinteresuotumà, bet á dvasinæ

87

kûrybà, ugdyti dvasinæ kultûrà, kûrybà, teikianèià þmogui dvasi-nio pasitenkinimo. Þmogus – tai aukðèiausia pasaulio evoliucijospakopa. Jo sparnai – tai dvasingumas ir jo uþslëptosios galios,daranèios þmogø kûrëju – kasdienybëje, literatûroje, moksle irmene. Kultûra – svarbiausias gyvenimo variklis, visatos kûrybi-niø galiø pratæsimas þmoguje. Kiekvienai Tautai svarbiausia yra –sudaryti sàlygas jos individo dvasios tobulëjimui per paþinimà,menà, dorà. Á Tautà Vydûnas þvelgia kaip á kûrybos galiø kûdiká.Kuo kultûringesnë tauta, tuo labiau ji gali þadinti ir ugdyti þmo-niðkumà, tuo ji yra gyvybingesnë ir ádomesnë pasauliui.

Vydûnas savo kûryboje kritikavo kapitalizmà ne tik dël jo ma-terialinës-techninës kultûros antstato, bet ir dël jo valdþiø aro-gancijos nuskriaustøjø ir paþemintøjø atþvilgiu.

Màstytojo poþiûriu, vienas svarbiausiø dabarties kultûros irvaldymo uþdaviniø yra deramai susiorientuoti materialiniø irdvasiniø vertybiø hierarchijoje, materialinæ kultûrà subordinuotidvasinei, ypatingà dëmesá skirti asmenybës ir visuomenës tau-resnio þmoniðkumo ugdymui, naujos, humaniðkesnës kultûroskûrimui.

88

VINCAS KRËVË-MICKEVIÈIUS

Jeigu pasieksiPadangëj iðkeltà virðûnæ,Tu bûsi kaip Dievas Vincas Mykolaitis-Putinas

Tai vienas þymiausiø lietuviø neoromantikø, kuriam, J. A. Her-baèiausko þodþiais tariant, „labiau rûpi Lietuvos ir lietuviø gar-bë, negu asmeniðka, egoistiðka karjera“ (Herbaèiauskas J. A.Erðkëèiø vainikas. V., 1992, p. 417).

Vincas Krëvë-Mickevièius gimë 1882 m. spalio 19 d. Subarto-nyse, Merkinës valsèiuje, Dzûkijoje. 1904–1908 m. studijavo filo-logijà Kijevo, Lvovo universitetuose; 1909–1920 m. mokytojavoBaku mieste (Azerbaidþane), dalyvavo politiniame, visuomeni-niame ir kultûriniame tos ðalies gyvenime. V. Krëvë-Mickevièiuspriklausë eserø partijai.

1920 metais gráþæs á Lietuvà buvo Ðvietimo ministerijos Kny-gø leidybos komisijos sekretorius, redagavo þurnalà „Ðvietimodarbas“ (1920–1922), aktyviai prisidëjo prie Kauno universitetosteigimo, 1922–1940 metais jame dëstë, tapo profesoriumi (1922),vëliau – Kauno universiteto Humanitariniø mokslø fakulteto de-kanas (1925–1927). Organizavo ir redagavo tæstinius leidinius irþurnalus: „Skaitymai“ (1920–1923), „Tauta ir þodis“ (1924–1931),„Gaisai“ (1930–1931), „Mûsø tautosaka“ (1930–1935), „Darbasir dienos“ (1930–1940), „Dienovidis“ (1940).

Vincas Krëvë-Mickevièius

89

1922–1924 m. vadovavo Ðauliø sàjungai, dalyvavo Klaipëdossukilime. 1924 m. ákûrus Lietuviø tautininkø sàjungà buvo iðrink-tas jos pirmininku. Ketvirtajame deðimtmetyje suartëjo su kairiai-siais raðytojais, jø átakoje ásitraukë á SSRS tautø kultûrai paþintidraugijà, tapo net jos valdybos nariu. 1940 m. jau sovietø okupuo-toje Lietuvoje tapo okupacinio reþimo Vyriausybës nariu, minist-ro pirmininko pavaduotoju, uþsienio reikalø ministru, 1941 m. –Lietuvos mokslø akademijos tikruoju nariu ir jos prezidentu.

Hitlerinës okupacijos metais dëstytojavo Vilniaus universitete,1942 m. naciø priverstas paskelbë antitarybiná pareiðkimà, 1944 m.,artëjant frontui prie Lietuvos, pasitraukë á Austrijà, 1947 m. gyvenoJAV, dëstë slavistikà Pensilvanijos universitete.

Pirmieji V. Krëvës eilëraðèiai lenkø kalba pasirodë 1907 m. Nuo1909 m. pradëjo raðyti lietuviðkai. 1911 m. pasirodë jo draminë epo-pëja „Ðarûnas“, kurioje buvo iðaukðtinta Lietuvos senovë, pagrindi-nio dramos veikëjo kunigaikðèio Ðarûno asmenyje þmogausnepalenkiama valia ir kryptingumas, siekiant tikslo – sukurti Lietu-vos valstybæ. 1912 m. buvo publikuoti jo „Dainavos ðalies senø þmo-niø padavimai“, kuriuose, tæsiant jo pasirinktà temà „Ðarûne“, buvopavaizduotos lietuviø kovos su kryþiuoèiais, iðaukðtinta jø narsa irkovingumas, meilë ir pasiaukojimas Tëvynei, jos idealams. Lietuviøliaudies dainø bei dzûkiðkø raudø motyvais paraðytais padavimaisV. Krëvë tapo lietuviø tautinës literatûros pradininku, klasiku, jauiðtrûkusiu ið lenkiðkojo romantizmo átakos ir davusiu pradþià lietu-viðkajam tautiniam neoromantizmui.

1922 m. pasirodë jo drama „Skirgaila“, kurioje buvo vaizduo-jamos XIV–XV a. Lietuvos valdovo pastangos iðsaugoti valsty-bingumà, atskleidþiama dramatiðka jo psichologinë bûsena,sprendþiant kolizijà tarp pareigos Tëvynei ir þmogiðkojo jausmo.Per sunkià ir labai skausmingà vidinæ kovà dramoje laimi valdo-vo pareiga Tëvynei.

Nuo ðios dramos Vinco Krëvës kûryboje prasideda naujas eta-pas – posûkis nuo neoromantinës literatûros prie psichologinës.Tai ryðkiai parodo jo apsakymø rinkinys „Ðiaudinëj pastogëj“

90

(1921–1922, 2 d.) bei misterijos „Likimo keliais“ (1926–1929, 2dalys).

1921–1930 m. buvo iðleistas Vinco Krëvës kûrybos rinkinys„Raðtai“.

Jo tautotyrinë veikla – tautosakos, lietuviø liaudies dainø, prie-þodþiø, poringiø rinkimas, uþraðymas ir parengimas spaudai (1924m. pasirodë jo parengta knyga „Dainavos kraðto liaudies dainos“,1933 m. – „Aitvaras liaudies padavimuose“, 1934 m. – „Dzûkøporingës“, 1934–1937 m. – „Patarlës ir prieþodþiai“).

V. Krëvë dar ketino gráþti á neoromantinæ kryptá, ieðkojo lie-tuviðkos ir rytietiðkos kultûrø sàsajø, paraðë knygà „Rytø pasa-kos“ (1930), kurioje buvo pateiktos stilizuotos persø ir indølegendos. 1935 m. pasirodë istorinë V. Krëvës drama „Mindaugomirtis“ (1935), kuri to meto skaitytojø buvo sutikta gana abejin-gai. Jautrios sielos raðytojas tokià skaitytojø nuostatà priëmëskausmingai ir ilgai neraðë.

1939 m. pasirodþiusi jo apysaka „Raganius“ pelnë didþiulá pri-paþinimà. 1944 m. buvo iðleistas V. Krëvës apysakø rinkinys „Mig-lose“, jau gyvenant JAV – prozos ir dramos dialogø veikalas„Dangaus ir þemës sûnûs“ (2 d. 1949, 3-iosios fragmentai buvoiðspausdinti periodinëje spaudoje).

1982 m. Vilniuje iðleisti Vinco Krëvës-Mickevièiaus „Rinkti-niai raðtai“.

Vincas Krëvë-Mickevièius mirë 1954 m. liepos 7 d. Springfil-de (JAV, Pensilvanijoje). 1992 m. jo palaikai buvo parveþti á Lie-tuvà ir perlaidoti jo gimtøjø Subartoniø kapinaitëse.

J. A. Herbaèiauskas Krëvæ vadina „þuvusios lietuviø tautos dva-sios ieðkotoju“ ir vertina já kaip þmogø, „kuris tikëjosi iðvysti Lietuvojgyvenimo stebuklus, o iðvydo gyvenimo niekðybes. Jis man daro áspû-dþio labai skaudþiai nusivylusio þmogaus“ (Ten pat). Todël ir aðtriai jákritikuoja. Savo studijoje apie Krëvæ J. A. Herbaèiauskas raðë:

„Skaitant Krëvës þymiausius kûrinius, susidaro tokia nuotai-ka: Lietuvos tautos dabartiniame gyvenime nëra (?!), lietuviø dva-sios, lietuviø idëjos. Lietuvos dabartis tuðèia. Viskas kapuose

91

(praeity): ir garbë, ir didybë, ir riteriðkumas, net ir lietuvio bûdas(charakteris). Reikia bûti archyvistu ir archeologu, kad lietuviødvasià galëtum susekti, surasti. Reikia iðknisinëti visus piliakal-nius, iðspaviedoti amþiumi lietuvius, kad dasiprotëtum, kuo pri-valo bûti lietuvis dabar. Mano manymu – toks nusistatymas yradidþiausia klaida. Logiðkai dalykà svarstant, reikia skaitytis su pra-eities determinacija: dabartá nuolat gimdo praeitis, praeitis pasi-kartoja dabarty, o dabartis visada demaskuoja praeitá! Turbûtmûsø praeitis nebuvo jau tokia „angeliðka“, jeigu dabartis tokia„velnioniðka“! Kas smerkia dabartá, tas smerkia ir praeitá. Ex ni-hilo nihil (ið nieko niekas neatsiranda (Lukrecijus – O. V.). Da-bartis pakartoja praeities niekðus ir didvyrius“ (Ten pat, p. 418).„...Ne protu, bet ðirdimi reikia ieðkoti Lietuvoj lietuviðkos dva-sios. Kur? Gyvenime, ne kapuose“ (Ten pat, p. 419).

Kitas literatûros kritiko nepasitenkinimo Krëvës kûrybaakcentas motyvuojamas tuo, kad tarp ávairiø Krëvës kûryboje pa-teiktø legendø ir padavimø „skaitytojas veltui ieðko svarbiausioslegendos: jo asmeniðkos gyvybës legendos...“ Dël to kritikas kal-tina Krëvæ nenuoðirdumu, vadina já kûrëju, „kuris nenori paro-dyti savo atviro veido iðraiðkos“ (Ten pat, p. 425).

Bet apibendrindamas Krëvës kûrybos analizæ, kuri, beje, në-ra palanki Krëvei, J. A. Herbaèiauskas raðo: „Vien uþ tai að VincàKrëvæ branginu, kad jis bent ieðko mûsø tautos gyvybës ðaltinio.Gal ir ne jo kaltë, kad to ðaltinio jis dar nesurado. Dabar Lietu-voje labai miglotos dienos: patamsiuose sunku kà nors pastebëti.Palyginus su mûsø raðytojø didþiuma, Krëvë bent trokðta gerti iððaltinio, o ne ið tos balos, kurià iðvëmë (atsipraðau, konstatuojufaktà!) nesveiki tautos viduriai“ (Ten pat, p. 426).

Justinas Marcinkevièius, atvirkðèiai, Vinco Krëvës kûrybà la-bai aukðtai vertino uþ tai, kad „Ið negausiø, maþiau negu kukliøfolkloro uþuominø jis kaip kruopðtus, prityræs ir ákvëpimo pa-gautas restauratorius-kûrëjas ataudë legendinæ Dainavos ðaliessenovæ ir iðdainavo tragiðkàjá jos herojø – Ðarûnà. Tai, galima sa-kyti, tautos mitologija, mûsø „Iliada“ ir „Kalevala“. Giliau á na-

92

cionalinës bûties ðuliná dar niekas nëra nusileidæs, o vanduo, kuráið tø klodø iðkëlë raðytojas, dar ne syká bus reikalingas mûsø drà-sai ir vilèiai gaivinti“ (Marcinkevièius J. Pripildë mus Lietuvos //Tekanèios upës vienybë. K., 1994, p. 51, 52). Poetas Krëvës kûry-bos lauke mato auganèià lietuviðkos dvasios duonà, brandþiomisþodþio varpomis kuþdanèià amþinà laisvës, laimës, dideliø darbøir þygiø troðkimà, þmogaus ir istorijos dramatiðkumà, kai grumia-masi ne „dël trupinio aukso, gardaus valgio ðaukðto“, o dël gyvy-biniø asmenybës ir tautos pagrindø. Jo nuomone, Krëvës„Dainavos ðalies padavimai“, dramos „Ðarûnas“, „Skirgaila“,„Mindaugo mirtis“, „Ðiaudinës pastogës“ apsakymai ir apysaka„Raganius“– tai lietuviðkojo epo dalys, jungianèios herojiná ir vals-tietiðkàjá epà. „Visi Krëvës herojai turi aðtrø tëvynës meilës jaus-mà – be jo jie nebûtø herojai. Tas jausmas kelia juos, uþlieja kaipkoks galingas vëjo gûsis, ápuèia þmogø – kaip ugná, lyg fakelà uþ-dega já kanèiai ir þygdarbiui“ (Marcinkevièius J. Ten pat, p. 55).

Krëvës kûryboje tëvynë ir gamta – neatskiriama vienovë. Joherojai glaudþiasi prie gamtos, ieðkodami joje supratimo, dvasiosramybës ir paguodos. „Gamta, kaip ir tëvynë, persmelkia visà þmo-gø, vienovëje su gamta ir tëvyne þmogus patiria didþiausià laimæ irgyvenimo pilnatvæ“ (Ten pat). Toks yra senasis skerdþius Lapinas,kuris neturi jëgø gyventi ir mirðta, kai Grainis nukerta liepà. „Su-kûræs þmogø tëvynëje ir þmogø gamtoje, Krëvë savo dramomis irproza atliko tai, kà Maironis – savo poezija: pripildë mus Lietuvos.Tiesa, Krëvës Lietuva kur kas dramatiðkesnë, prieðtaringenë neiMaironio... Ir þmogus, gyvenantis joje... aistrø ir prieðtaravimø plë-ðomas, kenèiantis, nelaimingas, o trokðtantis dievams prilygti þmo-gus“ (Ten pat, p. 57). Tokie yra ir Ðarûnas, ir Skirgaila, pasiryþæ dëlsavo tikslø aukoti viskà, taip pat ir gyvybæ... „Uþtat ir gimtosiosliteratûros peizaþe Krëvë iðkyla kaip koks Dainavos ðalies piliakal-nis, prie kurio, lietuviðko þodþio vedami, einame paþiûrëti tëvynës,gamtos ir savæs“ (Marcinkevièius J. Ten pat, p. 58).

93

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS

Raðytojas Vincas Mykolaitis-Putinas savo ankstyvojoje lyrikoje –neoromantinëje dramoje „Valdo-vas“ (1913, 1921, 1929), dabarAgnës Ieðmantaitës átrauktoje árinkiná „Neoromantinë drama Lie-tuvoje“ (K., 1978), tæsë Maironioiðpuoselëtà romantinæ lyrikos tra-dicijà. Poemoje vyrauja tëvynësmeilës ir iðtikimybës jai, skaidriøgamtos iðgyvenimø, lemtingos mei-lës motyvai, ryðkëja simboliniai be-ribiø þvaigþdëtø dangaus erdviø,pranaðaujanèiø þmoniø likimus, jødalià, nuojautø, burtø, sapnø, atlie-pianèiø paslaptingà þmogaus sielos gelmæ, vaizdai.

Vienas ið knygos herojø Burtininkas jausmingos sielos mer-gaitei Danguolei aiðkina:

Sapnai – dievø slaptingas kuþdesys,Bet tiktai retas já gerai nugirsta.(Mykolaitis-Putinas V. Valdovas. K., 1978, p. 22).Poemos „Valdovas“ siuþetas nesudëtingas. Despotiðko ir þiau-

raus valdovo Krûðnos uþkariautoje þemëje prasideda jo paverg-tos genties maiðtas. Krûðna jau senas, nepajëgia valdyti kardo,kaip kaþkada jaunystëje, ir maiðtui malðinti paskiria á jo pilá uþ-klydusá klastingà kitos genties kará Maurà. Taèiau valdovo sielosramybæ sutrikdo maiðtininkø pasiuntinys, praneðæs Krûðnai, kadtarp maiðtininkø yra jo sûnus, kuris prieð daugelá metø buvo pa-grobtas ir iðauklëtas tikru tos genties ir tos þemës patriotu. JeiguKrûðna maiðto malðinti pasiøs karius, gali þûti jo sûnus, bûsima-sis valdovo uþkariavimø perëmëjas. To Krûðna negali sau leisti.

Vincas Mykolaitis-Putinas

94

Todël, Mauro patartas, nutaria veikti prieð maiðtininkus klasta.Kaip visada romantinëje literatûroje, deja, ir realioje Lietuvosistorijoje, visada atsiranda iðdavikas. Iðdavikas Kirmis, nekenèian-tis savo genties ir jai neþinia uþ kà kerðijantis, atsiranda ir poeti-nëje dramoje „Valdovas“. Jis, kaip ir mûsø pokario iðdavikai,atveda Mauro karius prie broliø Gyèio ir Skaidros buvimo vietos.Mauro kariai tamsoje juos suèiumpa, atveda á Krûðnos pilá, tikë-damiesi, kad gentis, netekusi vadø, nutrauks maiðtà. Pilyje valdo-vas suimtøjø neámeta á poþemius kaip kaliniø, bet elgiasi su jaismandagiai ir maloniai, siekdamas iðsiaiðkinti, kuris ið jø yra jotikrasis sûnus. Vienas ið jø Skaidra – santûresnis, mandagesnis,su valdovu kalba pagarbiai, bet iðlaikydamas jo aukðtai kilmei de-ramà orumà: nemeluoja ir tvirtina – jeigu bûtø paleistas, tæstøpradëtà kovà uþ genties laisvæ. Kitas brolis Gytis – emocingesnis,sunkiai valdantis savo temperamentà, su valdovu kalba narsiai irpakeltu balsu. Taèiau, bendraudamas su Danguole, jos argumen-tø ir atklydusiø ið vaikystës blankiø prisiminimø átikintas, suvo-kia, kad tai jis, Gytis, yra valdovo sûnus. Taèiau Gytis suvokia irkita: jeigu jis Krûðnai prisipaþins esàs jo sûnus, pasmerks mirèiaisavo brolá – já uþauginusios genties valdovo sûnø Skaidrà. Jo tëvànuþudë Krûðna. Sesers verèiamas prisipaþinti ir nutraukti tëvokanèias jis seseriai paaiðkina:

Valdovas tëvas lieptø jam tuojaugeleþimi apkalt rankas ir kojasir á giliausià poþemá ámesti,kur jis praþûtø nuo drëgmës ir bado.(Ten pat, p. 71).Kitaip ir bûti negalëjo, nesSkaidra – tai sûnusðios genties nuþudytojo valdovo,vadinasi, didþiausias Krûðnos prieðas.Sielos gelmëje Gytis supranta dramatiðkà savo padëtá – prieð

savo tëvà rankos jis jau nebepakels.

95

Jau að daugiau nebekariausiu.Nudþiûsiu tartum jaunas àþuolëlis,Ið ten iðrautas, èiagi neprigijæs...Iðkviestas pas valdovà, savo tëvà, jis dar kartà iðsigina esàs jo

sûnus, emocingai ir piktai iðvardija tëvo nusikaltimus, padarytusjo uþkariautai genèiai (valdovas nuþudytas, jo sûnus pasmerktasnaðlaièio daliai, iðþudyti tos genties vyrai, visas kraðtas paskan-dintas gedule, o dabar valdovas ketinàs uþ savo saugumà senat-vëje atiduoti niekðui Maurui ir savo dukterá Danguolæ).

Tu budelis esi ne vien tik svetimiems!Tu niekðui tam parduodi savo dukrà!Tu vertas, kad tavæs vaikai iðsiþadëtø.Audringo, kaip ir jo sûnaus, temperamento valdovui to jau

buvo per daug. Jis puola prie sûnaus ir já nuþudo. Ir tik tada, kaiGytis mirdamas iðtaria jam:

Vai tëve mano, tëve...Atleiski man piktus þodþius...

Krûðna suvokia, kà padaræs. Jis iðprotëja, o vëliau ir þûva... Tuotarpu á pilá, Burtininko vedami, ásiverþia maiðtininkai ir tos þe-mës valdovu paskelbia Skaidrà. Tas savo ruoþtu skelbia taikà tarpgenèiø...

Literatûrologë Viktorija Daujotytë poemà „Valdovas“ vadi-na balade. Jos nuomone, poemos baladiðkumà liudija sàvokos„lemtis“, „likimas“, „dalia“. Romantinio þanro baladëje herojølikimus, kaip ir graikø dramoje, lemia ne psichologinis átikina-mumas, bet iðankstinë valia, likimas.

Ir ið tikrøjø „Valdove“ yra scena, kai broliø Gyèio ir Skaidrosmokytojas Burtininkas jiems aiðkina:

Likimas skyrë jums dvejopà kelià:pirmajam – kad gràþintø tëvo teisæ,antrajam – kad iðpirktø tëvo kaltæ –abiem – kad iðkovotut gentei laisvæ.Jûs laukia skaudþios abejoniø dienos,

96

bet, nûn, prisiekit praboèiø vëlëm,kad savo kelio neiðsiþadësitir genties prieðui rankos neiðtiesit...(Ten pat, p. 45).Abu vaikinai liko iðtikimi savo priesaikai ir Mokytojo jiems

áskiepytai tëvynës meilës idëjai. Gytis pasirinko geriau mirtá, o neturtus ir já uþauginusios genties iðdavystæ...

Ir Viktorija Daujotytë, ir Irena Kostkevièiûtë savo knygose irstraipsniuose apie Vinco Mykolaièio-Putino „Valdovà“ ypaè ak-centuoja Gyèio rezistencinæ dvasià. Baladëje jo paveikslas – vie-nas ryðkiausiø; jauèiama, kad baladës autorius kaip tik jam, Gyèiui,labiausiai simpatizuoja, gal net ir susitapatina su juo.

Savo straipsnyje „Pasiprieðinimo fenomenas Putino lyrikoje“Irena Kostkevièiûtë raðë:

„Dvasinis pasiprieðinimas vienas þmogaus valios aktø, Puti-no suvokiamas kaip esminis kûrybinio veiksmo akstinas, labai svar-bus ir visoje raðytojo pasaulëvokoje, yra jo etinio nukreiptumopostûmis, vidinë problematikos spyruoklë, neatskiriama saviraið-kos dalis, turëjusi reikðmës ir jo estetikos bei stiliaus dinamikai.„Að pasiliksiu iðtikimas, nors pats bûdamas silpnas ir artimas neu-rozei, – raðë jis, – pasiliksiu iðtikimas stipriam, tragiðkam prome-tëjiðkam–bethoveniðkam þmogui, kovojanèiam su visokeriopavergove, blogiu, liga, mirtim. Tà paèià nuostatà „Að liksiu iðtiki-mas þmogui / Ir sau paèiam“ – tvirtino poetas rinkinyje „Langas“(Metai, 1991, Nr. 1, p. 116).

Pareigos ir iðtikimybës tautai etika Putino kûryboje ypaè svar-bi, kelianti ne tik þmogaus, bet... ir paèios tautos sàmoningumobûtinybæ bei reikðmæ, jo vadinama „tautine idëja“. Okupacijosmetais ði Putino kûrybos savybë buvo ne tik tuðuojama, bet irlaikoma poeto dvasinës orientacijos ákalèiu. „Putino stipriai ið-plëtotas humanistinis sàmoningumas ir yra pagrindinis jo þmo-gaus ginklas, jo liberalinio nusistatymo iðeities taðkas siektidvasinës ir pilietinës laisvës... Etinio iðgyvenimo intensyvumas ir

97

sudaro ypaè ryðkø Putino kûrybos ðviesratá. „Reikëtø rasti (su-rinkti) paliudijimø, – paþymi Justinas Marcinkevièius, – kà Lie-tuvai, mûsø kultûrai, inteligentijai reiðkë jau vien tik Putinobuvimas, gyvenimas su visais ir tarp visø – èia didþiulë jo pasiliki-mo, ne emigravimo prasmë. Jis buvo dvasinë uþuovëja, þmogausir kultûros matas. Argi tai ne rezistencija, kai þmogus vien tiksavo buvimu skatina tautos gyvybæ ir stiprybæ, kûrybingumà irvalià iðlikti? Toks þmogus yra visada ðûvis á priespaudà. Reikëtøátvirtinti ðitokià sampratà, ðitokio buvimo sudëtingumà, drama-tizmà, jos rezistencinæ prasmæ. Ðiandien tai lengvabûdiðkai uþ-mirðtama“ (Kostkevièiûtë I. Ten pat, p. 129–130).

„Kaip viena iðkiliausiø, dvasinæ tautos kultûrà vienijanèiø, jossuskaidytas dalis jungianèiø asmenybiø poetas skelbë iðtikimybæir þmogui, ir tëvynei. Þengdamas su istorija ir drauge jai besiprie-ðindamas, sutardamas ir prieðtaraudamas, jis kûrë þmogaus Vil-ties ir þmogaus Tikëjimo poezijà“, – taip savo gilø straipsná baigiakritikë Irena Kostkevièiûtë.

98

BALYS SRUOGA

Ko tylite sustingæ kaip belaisviai?Karalius mirë?.. Ne! Karalius – gyvas!Ið aukðto sosto pergalæ jis skelbia!Iðkelkit vëliavas! Ir vainikusIðtieskit vieðkeliu plaèiu: karaliusMus veda Vilniun, sostan Gedimino!

Balys Sruoga

Balys Sruoga – paskutinis prieðkario nepriklausomos Lietu-vos neoromantikas. Jis buvo ásitikinæs, kad „Pajusti savo ðaknisilgaamþëje tautos bûtyje, ðalia nepriklausomybës iðlaikymo – yrapats svarbiausias uþdavinys“. Kaip raðë literatûros kritikas prof.Vytautas Kubilius, „Sovietinis totalitarizmas stengësi iðplauti tau-tinio tapatumo pagrindus: mankurtus lengviau valdyti negu pi-lieèius, prisimenanèius savo ðalies nepriklausomybæ ir ðvenèianèiusjø kunigaikðèiø jubiliejines datas. Toks nupilietintas, istorinës at-minties netekæs þmogus átraukiamas á traiðkanèiø socialiniø per-mainø verpetà, o jauna ir silpna valstybë negali jo apsaugoti nuonedarbo ir skurdo. Kadangi valstybë jo neperkelia iðkart á per-tekliaus visuomenæ, jis nusigræþia nuo tos valstybës, nusivylæs irpiktai grûmodamas“ (Kubilius V. Tautinë literatûra globalizaci-jos amþiuje. K., 2003, p. 16).

Balys Sruoga

99

Ar ne to siekia ir mûsø valdþia, Kultûros ministerija ir kitosuþ kultûrà atsakingos dabartinës Lietuvos institucijos, neleisda-mos iðvysti saulës ðviesos tautinei literatûrai, kurianèiai jaunimuiidealus ir siekianèiai, kad jis tais idealais vadovautøsi? Nutautin-ta ir nupilietinta literatûra, nutautintas teatras, nutautinta televi-zija. Á Lietuvà atëjo sutemos. Kur bepaþvelgsi – kultûros griuvësiai,laistomi krauju ir postmodernizmo nuodais.

Mûsø istorijoje to jau bûta. Bet tà darë amþini Lietuvos prie-ðai lenkai, vëliau rusai. Ir tai buvo suprantama. Bet kuris oku-pantas stengiasi sunaikinti pavergtøjø kultûrà. O dabar tai darosavi... Lietuviai. Vos tik jie prieina prie valdþios sotaus lovio. Okas uþsakovas dabar? Kam rûpi sunaikinti tautà ir jos gyvybingu-mà? „Kodël Lietuva, apgynusi Europà nuo mongolø „nuoga krû-tine“, buvo iðstumta á istorijos uþribá? – klausia literatûrologasV. Kubilius. – Kodël baltø gentys tapo savo kaimynø kolonizaci-jos ir asimiliacijos grobiu, o pastanga iðlikti – vieninteliu gyvybëslikuèiø tikslu?“ (Ten pat, p. 39). Ar tos gyvybës kibirkðtëlë dariðliks po dabartinëje Lietuvoje siauèianèiø nusikalstamo godumovëjø mûsø ðalies viduje ir atðiauriø globalizacijos vëjø, draskan-èiø Lietuvà ið iðorës?

Balio Sruogos istorinëje dramoje „Milþino paunksmë“ (1932,pastatyta 1934, 1974, 1979) vaizduojama XV amþiaus pradþioslenkø didikø kova prieð jø pavergtà, bet nepaklusnià Lietuvà irjos valdovà Vytautà; sukurtas tragiðkas pardavusio Lietuvà ir lenkøniekinamo karaliaus Jogailos paveikslas. Jis atskleidþiamas dra-moje paties karaliaus Jogailos lûpomis:

Að – uþkurys! Ar tu þinai, kà reiðkia –Karalius uþkurys?! Kur tu matei,Kad kalinys galëtø pasirinktiKalëjimo sargus? Taip pat ir að.Gal yra karaliai kur kitur. Ne Lenkuos.Parduos tave su sàþine, su sielaUþ menkà pinigà, uþ þemës ðiukðlæ.

100

Tau ásakys, kà tu turi daryti.Kalbëti kà. Mylëti. Jausti. Vesti...Nepaþiûrës, ko trokðta tavo siela.Sutuoks tave. Vaikø tau prigimdys!Laiðke ne tai paraðo, kà man skaito,Ir skaito man ne tai, kas paraðyta!..(Sruoga B. Milþino paunksmë. V., 1997, p. 294).O paèiame karaliaus dvare – intrigos, paleistuvystë, girtavi-

mas, didikø ir vyskupø klasta bei veidmainystë ánirtingoje kovojedël valdþios paèioje Lenkijoje ir siekiant parklupdyti Lietuvà...tikra Sodoma. Ypaè lenkø didikai ir vyskupai daug energijos ið-eikvojo intrigoms prieð Vytautà, kad jam nebûtø uþdëta karaliauskarûna. Taip ateina ir lemtingieji 1430 metai, kai Vytautui pa-duodamas nartus þirgas ir jis, krisdamas nuo jo, susiþaloja beimirðta. Krokuvos vyskupas Zbignievas, kreipdamasis á savo kara-liø Jogailà, sako:

Komedija dël Vytauto karûnosKaip muilo burbulas dabar baigta, –Visø komedijø pati kvailiausia!Tau nebëra ko veikt daugiau èionai, –Ir bëk, skubëk, karaliðkas seneli,Kol dar þeme tave neðioja kojos, –Kol sukvailët visai nesuskubai....(Ten pat, p. 301).Lietuviø tauta – dramos choro giedotojø lûpomis – nuliûdusi

dël savo mylimo valdovo mirties ir iðsigandusi dël savo ateitiesgieda:

Kas mums pakels nuo þemës veidàIr mûsø ðirdá apvalys?...............................................Verk, tëviðkële, verk, Lietuva...Jau nusileido saulë tava!(Ten pat, p. 309, 312).

101

B. Sruogos apdainuotu istorijos tarpsniu Lietuvoje dar buvovyrø, stipriø Asmenybiø. Tarp jø ir kunigaikðèio Algirdo sûnus Ðvit-rigaila, ilgai kalintas lenkø Karûnos poþemiuose, stebuklu ið jø ið-trûkæs. Prieðingai negu Jogaila, sugniuþdytas lenkø ponø ir vyskupøáþûlumo, Ðvitrigaila iðdrásta eiti „prieð srovæ“, gindamas jo paverg-tos tautos orumà. Prie Vytauto Didþiojo karsto jis prisiekia:

Karaliau Vytaute!........…………………………..Dangaus vardu palaimink tu mane,Kad að galëèiau eit keliu tavuoju, –Pakelt galëèiau tavo naðtà!Tu dël tëvynës mûsø nemariosKaip milþinas vargai, kaip vieðpats koveis!Prisiekiu Tau, – laisva tëvynë tavoGalinga ir didi per amþius bus!..Ir ið tikrøjø kunigaikðtis Ðvitrigaila tæsë Vytauto Didþiojo þy-

gá. Jam pavyko iðlaikyti Lietuvà dvejus metus – galingà ir didþià...Tai buvo paskutinis Lietuvos valdovas, kuriam rûpëjo jo tauta...

Á tautinës idëjos turiná Balys Sruoga kunigaikðèio Ðvitrigailosasmenyje áneðë naujà elementà – Asmenybës valià, kuri 500 me-tø tëkmëje subrendo á Tautos valià. Jà 10 metø pokario partizani-nëse kovose per kraujo klanus, kanèias, tremtis ir mirties siaubàkaip Prometëjo liepsnà neðë Lietuvos partizanai. Su ja Sàjûdþiodainuojanèioje revoliucijoje iðkovojome laisvæ... Ir jà praradome...kai ji suskilo á 3 milijonø „neþabojamas“ laisves... Tarp jø ir laisvævogti, skriausti artimà, smurtauti, þudyti... Ar suspësime suvokti,kol dar tauta kvëpuoja, kad ne globalizacija ir ne kaþkokios ob-jektyvios istorijos jëgos kaltos dël visø mûsø nelaimiø, bet mespatys?.. Mes patys savo „laisvëmis“ smaugiame ir þudome mûsøtautà ir mûsø valstybæ.

Istorija þengia per Lietuvà, pasirodo, dar baisesniu ir klastin-gesniu savo pasekmëmis, negu karai ir okupacijos, globalizacijoskeliu. Ar netaps Lietuva to kelio auka?

102

2.2. LIETUVIÐKOSIOS TAUTOTYROSTEORINIØ PRADMENØ IR TAUTINIO UGDYMO

PAGRINDØ KÛRËJAI

Kaip jau minëjome skyriaus pradþioje, Lietuvai atgavus ne-priklausomybæ, Vinco Mykolaièio-Putino þodþiais tariant, Lietu-vos inteligentija, susiþavëjusi ávairiausiais laisvës vëjais, puèianèiaisið Rytø ir ið Vakarø ir susiskaldþiusi á ávairias tarpusavyje besipe-ðanèias literatûros sroves ir sroveles, jau nebepajëgë formuoti Tau-tos idealø, jos Tautinës idëjos bei numatyti jos kelio á ateitástrateginiø krypèiø. Tà suvokæ patriotiðkiausi ir sàþiningiausi ra-ðytojai dar mëgino tokià chaotiðkà lietuviø literatûros situacijàgelbëti, lenkø pavyzdþiu gaivindami tautinio idealizmo ir roman-tizmo patirtá literatûroje, sàmoningai ir pasiaukojamai susibûræ áneoromantinæ literatûros kryptá. Jø buvo nedaug. Tai jau minëtiVydûnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krëvë ir Balys Sruoga –ir jie jau nebepajëgë tapti Lietuvos inteligentijos virðûne, vesti pas-kui save Tautà, tautinæ idëjà ágyvendinti literatûroje ir visuomenë-je. Jø graþios pastangos ir darbo rezultatai taip ir liko tik tautinioromantizmo tàsa, jo aidas. Tautotyrai, beje, jis buvo naudingas, nesá jos teoriná lobynà áneðë nemaþai naujø sàvokø, tarp jø – „tautinëidëja“, „tautinë literatûra“, „tautiðkumas“, „tautos garbë“ ir kitas,þenkliai praturtinusias lietuviðkàjà tautotyros teorijà.

Visuomenëje, kaip ir gamtoje, tuðtumos nebûna. Kai vienapozityvi paradigma iðsisemia, atsiranda kita. Iðsisëmus literatû-ros, kaip pagrindinës tautotyros versmës, paradigmai, visø akysnukrypo á domëjimàsi pedagogika ir ugdymo filosofija. Ðios pa-radigmos atsiradimà lëmë objektyvûs to meto Tautos poreikiai. Kaipraðo literatûrologas R. Paulauskas, „1918 metais lietuviø tauta at-sidûrë ant realaus tautinio, valstybinio, kultûrinio ir dvasinio atgi-mimo slenksèio, ir þengiant pirmus þingsnius á brandà buvoreikalinga nauja tautos, visuomenës ir asmenybës ugdymo koncep-cija. Vienas ið pirmøjø ðio darbo ëmësi 1920 metais ið Ðveicarijos

103

sugráþæs Stasys Ðalkauskis“ (Paulauskas R. Stasio Ðalkauskio irAntano Maceinos filosofinë pedagogika. V., 1990, p. 25).

Vydûnas, Antanas Maceina ir Stasys Ðalkauskis, daug nuveikælietuviðkos tautotyros srityje, jos pamatà matë ne literatûroje, betfilosofijoje, tuo praplësdami tautotyros tyrimø ribas naujais aspek-tais, parodydami dideles ðios mokslo krypties plëtros galimybes.

STASYS ÐALKAUSKIS

Stasys Ðalkauskis gimë 1886metø geguþës 16 dienà Ariogalo-je, gydytojo ðeimoje. Motinos pro-tëviai buvo kilæ ið garsios Lietuvosdidikø Goðtautø giminës. Ðeimo-je augo 9 vaikai. 1890 metais Ðal-kauskiø ðeima persikëlë gyventi áRygà, taèiau prie svetimos aplin-kos nepritapo ir 1891 metais gráþæá Lietuvà apsigyveno Ðiauliuose.Èia Stasys baigë Ðiauliø gimnazi-jà ir 1905 metais ástojo á Maskvosuniversiteto Teisës fakultetà. Jábaigë 1911 metais. Kurá laikà dëlplauèiø dþiovos gyveno Samarkande. Dirbo Komercijos bankejuriskonsulu ir papildomai – prisiekusiojo advokato padëjëju. 1915metais iðvyko á Fribûrà ir èia iki 1920 metø universitete studijavofilosofijà. 1920 metais apgynë filosofijos daktaro disertacijà.

1919 metais, dar studijuodamas Fribûro universitete, StasysÐalkauskis paskelbë savo pirmàjá moksliná darbà prancûzø kalba„Ant dviejø pasauliø ribos“ (Sur les Confins de deux Mondes –Geneve, 1919), kuriame, remdamasis daugybe ðaltiniø, paskelbtøRytuose ir Vakaruose, árodinëjo, kad Lietuvoje „po rytietiðko

Stasys Ðalkauskis

104

pasyvumo, bûdingo Lietuvos valstybingumo pradþiai, ir po vaka-rietiðko aktyvumo, atëjusio per lenkus ir vokieèius, seks nauja abiejøkultûrø sintetinimo era“ (Cit. pagal R. Paulauskà. Ten pat, p. 30).

Ði jo studija sukëlë gana aðtrià diskusijà ne tik Lietuvoje, betir Vakaruose. Matyt, tai ir lëmë, kad S. Ðalkauskiui buvo pasiûly-ta dëstyti specialø kursà Fribûro universitete apie Rytø ir Vakarøfilosofijø ryðiø tendencijas.

1920 metais gráþæs á Lietuvà S. Ðalkauskis aktyviai ásitraukë ávisuomeninæ veiklà. Ákûrë „Romuvos“ draugijà, kuri átikinamaipropagavo idëjà, kad lietuviø tautos ateitá lems trys veiksniai: lie-tuvybë, krikðèionybë ir demokratija. 1921 m. inicijavo „Romuvos“draugijos þurnalà „Romuva“, kurá jis pats 1921–1922 metais ir re-dagavo. Ásikûrus Kauno universitetui 1922 metais Stasys Ðalkaus-kis buvo pakviestas á Teologijos-filosofijos fakultetà dëstyti ávairiøtuo metu universitetui reikalingiausiø mokymo kursø. Dëstë filo-sofijos, pedagogikos, logikos, etikos, estetikos, kalbos kultûros irkitus kursus bei specialius kursus (1922–1940). Jo paskaitos buvoádomios, populiarios, mëgstamos ne tik studentø. Jø paklausyti at-eidavo ir universiteto dëstytojai, o prof. Vosylius Sezemanas, atei-damas á S. Ðalkauskio paskaitas, net savo këdutæ atsineðdavo.

Ir dëstytojaudamas universitete Stasys Ðalkauskis liko akty-vus visuomenininkas. 1922 metais, tapæs profesoriumi ir ágijæs aka-deminá svorá, Kaune ákûrë Lietuviø katalikø mokslø akademijà,1933 metais tapo LKMA akademiku, o 1938 metais – jos pirmi-ninku. 1939 metais jis tapo Vytauto Didþiojo universiteto rekto-riumi. 1927–1930 metais vadovavo Ateitininkø draugijai.1932–1934 metais redagavo katalikiðkà þurnalà „Þidinys“, ben-dradarbiavo su kitais tos paèios krypties moksliniais þurnalais „Lo-gos“ ir „Soter“. Paraðë ir iðleido knygas: 1926 metais – „Bendriejimokslinio darbo metodikos pradai“, „Kultûros filosofijos met-mens“ ir pirmàjá Lietuvoje filosofinës pedagogikos moksliná dar-bà „Lietuviø tautos ugdymo uþdaviniai“. Tai – vienas pirmøjø irlietuviðkosios tautotyros pedagogikos darbø, kuriame autorius ap-tarë lietuviø tautos istorinio paveldëjimo sàlygotus tautos bruo-

105

þus: polinká á servilizmà, iniciatyvos stokà, nesugebëjimà organi-zuotis, amorfiðkà kultûrà, pasiduodanèià kitø átakai, numatë tau-tos auklëjimo tikslus, pirmiausia siekiant iðgyvendinti ðiuosávardintus jos bruoþus, bûtinybæ spartinti kultûrinæ kûrybà ir josbrandà, daugiausia dëmesio skiriant tautiniam, patriotiniam, na-cionaliniam ir tarptautiniam tautos auklëjimui.

1928 metais pasirodë jo „Filosofijos ávado“ 1 dalis. Filosofi-jos ciklo straipsniai ir pasirodþius monografijai buvo tæsiami þur-nale „Logos“. Tais paèiais metais pasirodë kita jo knyga, paraðyta,matyt, esant bûtinybei, „Fizinis lavinimas ir jo tikslai“, 1932 m. –„Visuomenës auklëjimas“, 1933 m. – „Lietuviø tauta ir jos ugdy-mas“, iki ðiol naudojama aktyvioje mokslinëje veikloje, plaèiaicituojama ne tik pedagoginëje, sociologijos, filosofijos, bet dau-giausia – tautotyros literatûroje. 1935 m. pasirodë S. Ðalkauskio„Ávedamoji pedagogikos dalis“, 1936 m. – „Bendrieji pedagogi-kos pagrindai“, 1938 m. – „Bendroji filosofinë terminija“, o rank-raðèiuose liko jo monografija „Bendroji estetika“. Jos iðleistimokslininkas jau nebespëjo.

1940 m. birþelio 15 d. Rusijos ginkluotosioms pajëgoms oku-pavus Lietuvà, Kauno universitetas buvo uþdarytas, kaip ir dau-gelis jo profesoriø, prof. Stasys Ðalkauskis buvo atleistas ið darbo.Nei Kaune, nei Vilniuje jam nebuvo pasiûlyta jokio darbo. Jispats bandë ieðkoti kokio nors darbelio, bet dël katalikiðkø paþiû-rø negavo jokio. Ið kuklaus bibliotekininkës atlyginimo ðeimà ið-laikë S. Ðalkauskio þmona. Artimiausiø draugø nebeliko: dalis jøkomunistø buvo iðtremti á Sibirà, dalis suspëjo emigruoti á Vaka-rus. Kazys Pakðtas buvo radæs lëðø Ðalkauskiø ðeimai iðvykti á Va-karus, be to, dar ir garantavo tolesná ðeimos materialináaprûpinimà. Taèiau „filosofas pasielgë sokratiðkai – ðaltakraujið-kai priëmë jam siunèiamà iðbandymà“ (Paulauskas R. Ten pat,p. 39). Nuolatinë socialinë ir dvasinë átampa padarë savo – nuali-no màstytojo sveikatà, be to, jis dar ir perðalo. 1941 m. gruodþio4 d. prof. Stasys Ðalkauskis mirë Ðiauliuose, savo tëvø namuose.Ðiauliuose ir palaidotas.

106

Stasio Ðalkauskio filosofinë pedagogika plaèiai tyrinëta. Apiejà paraðyta deðimtys straipsniø, monografijø, apgintos kelios di-sertacijos. Jo filosofijos ir filosofinës pedagogikos idëjas plaèiaiaptarë jo mokinys Antanas Maceina, A. Salys, J. Eretas, J. Grinius,A. Sverdiolas, V. Pikutis, R. Pleèkaitis, A. Ðliogeris, B. Genzelis,T. Bukauskienë, R. Paulauskas ir kiti. Filosofo gráþimas á tautoty-rà dar tik prasideda.

S. Ðalkauskio filosofinës pedagogikos metmenyse gausu tau-totyrinio pobûdþio aukso kruopelyèiø, jau dabar, þiûrint ið laikoperspektyvos, surinktø ir sudëliotø á darnià tautiðkumo ugdymomozaikà.

Bendrojoje ugdymo teorijoje S. Ðalkauskis nurodo tris pagrin-dines funkcijas: perteikimà, iðvystymà, ásitraukimà; tris ugdymopriemones – pratinimà, pamokymà, áteigimà arba ákvëpimà; trisaspektus – teoriná, praktiná, estetiná ir keturis lygmenis – indivi-dualø, visuomeniná, tautiná ir tarptautiná.

Jo mokyme pedagoginës teleologijos (tele – tikslas; logos –mokslas) sàvokø hierarchijos virðûnëje yra bendrasis ugdymo ide-alas (tautotyroje já vadiname tautos idëja). Kaip jau minëjomeankstesniuose skyriuose, istorinëse epochose, priklausomai nuodominuojanèios pasaulëþiûros, ugdymo idealai kito.

Istorijos tëkmëje susiklostë tokie tipiðkiausi idealai: realisti-nis – orientuotas á materijà, buitá; humanistinis – orientuotas áþmogiðkàsias ir kultûrines vertybes ir pietistinis – orientuotas áreligines vertybes.

Svarbiausias pedagogo uþdavinys – stebint savo ugdytinius nu-statyti jø siekius, polinkius, charakterio bruoþus, orientacijà ap-linkoje ir t.t., siekius ir vertybines nuostatas, jau suformuotasðeimoje, ugdymo tikslus, kurie turëtø tapti jo ugdytiniø gyveni-mo tikslais, ir parinkti tinkamiausius metodus jiems realizuoti ug-dymo procese.

Ugdymo procese svarbu yra suvokti santykius tarp þmogausindividualybës, asmens ir asmenybës interpretavimo. Þmogus kaipindividas visada „tam tikru laipsniu yra prigimties davinys; as-

107

muo – protingo paþinimo, laisvo apsisprendimo ir teisiø bei pa-reigø subjektas, o asmenybë – idealiniø vertybiø neðëja ir reiðkë-ja“ (Ðalkauskis S. Kultûros filosofijos metmens. K., 1926, p. 19).Mokytojas, ugdytojas visada yra asmenybë, nes jis formuoja ug-dytiná. Ugdymo procese turi „sugestyvinës reikðmës ne tiek tai,kà (mokytojas – O. V.) skelbia, bet tai, koks jis yra pats“ (Ðalkaus-kis S. Lietuviø tauta ir jos ugdymas. K., 1933).

Asmens ir asmenybës tautinio ugdymo procese galioja tie pa-tys bendrieji ugdymo principai. Tauta, kaip ir asmuo, ir asmeny-bë, privalo turëti savo idealà, atitinkantá to laikotarpio Tautosidëjà, kaip tikslà ir kaip siekiná átvirtintà tautinëje ideologijoje. Jonuomone, 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, tau-tos idëja turëtø tapti „dviejø pasauliø, tiksliau, dviejø pasauliopusiø (Rytø ir Vakarø) kultûrø sintezë“ (Ðalkauskis S. Sur les Con-fins de deux Mondes. Geneve, 1919). Kultûrø sintezë – „tai netik svetimø kultûrø perëmimas ir sujungimas, bet ir jø transfor-mavimas tautiniu idealu“. „Idealas suteikia tautos civilizacijai sa-vàjá stiliø, kuris padaro jà vienintele savo rûðyje, kuo ji tampavisai nepakeièiama þmonijos gyvenime“ (Ten pat, p. 55).

Rytø ir Vakarø kultûrø sintezës idëjos S. Ðalkauskis niekadaneatsisakë, nors jam labai grieþtai oponavo ir Pranas Dovydaitis,ir Antanas Maceina, ir A. Gobis, ir kiti.

S. Ðalkauskis laikësi nuostatos, kad lietuviø tauta yra kilusi iðAzijos lopðio, persikëlusi á Europà, bet iðlaikiusi archajines tradi-cijas. Rytietiðka lietuviø prigimtis sàlygojo ið vienos pusës – inte-lektualiniø galiø turtingumà ir kûrybiðkumà, ið kitos – lietuviøabejingumà, pasyvumà ir pasidavimà iðorës jëgoms. Po Liublinounijos 1569 metais per lenkus Lietuva persiëmë vakarietiðka orien-tacija: ásigaliojo krikðèioniðkoji pasaulëþiûra, tautos kultûra skiloá liaudies ir bajoriðkàjà lenkiðkà ðviesuomenës kultûras. Tik 1883metais prasidëjus tautinio atgimimo sàjûdþiui, lietuviø tauta pra-dëjo konsoliduotis. Liaudies kultûra garbingai atliko savo parei-gà ir kultûrinæ misijà, o ðviesuomenës kultûra neástengë antliaudies kultûros pamato ágyvendinti savo kultûrinës misijos. Ne

108

sintezuodama, bet visiðkai pasiduodama ávairiausioms Rytø ir Va-karø átakoms, Lietuvos ðviesuomenë neteko savo tautinës indivi-dualybës ir lietuviø kultûrà padarë amorfiðkà, neatsparià jokiemskultûriniams ir politiniams vëjams. Kultûrinio amorfiðkumo eli-minavimà S. Ðalkauskis laikë svarbiausiu tautinio auklëjimo ir auk-lëjimosi uþdaviniu (Paulauskas R. Stasio Ðalkauskio ir AntanoMaceinos filosofinë pedagogika. V., 1990. p. 53).

Tautos idealas – sukurti sàlygas visapusiðkam asmenybës susi-formavimui, jos brandai, gerovei ir kûrybinio genijaus visapusiðkamrealizavimui. Joks asmuo ir net valstybë to padaryti negali, nes tik„Tauta yra toji draugijos gyvatos lytis, kuri savaime organizuojasiprigimties bûdu ir sudaro tiesiogines sàlygas pilnutiniam individuiiðsiplëtoti. Pilnutinis individas tegalimas pilnutinëje tautoje“ (Ðal-kauskis S. Lietuviø tauta ir jos ugdymas. K., 1933, p. 7–8).

Bet kuri tautinë kultûra yra sudaryta ið dviejø lygmenø: liau-dies kultûros, kuri tautinei kultûrai teikia materialøjá pagrindà, irðviesuomenës (elitinës) kultûros, kuri tautinei kultûrai teikia te-oriná-idëjiná turiná. Tik glaudþiai bendradarbiaudamos ir vienakità papildydamos tos tautinës kultûros dalys gali sukurti stipriàir vientisà, viena kryptimi orientuotà kultûrà, nukreiptà á tautosidëjos ágyvendinimà.

Tautos ugdymo procese Stasys Ðalkauskis matë tris lygmenis:tautiná (kalbos ir tautinës literatûros, istorijos puoselëjimà, tra-dicijø, paproèiø, tautiniø ir religiniø ðvenèiø organizavimà, puo-selëjimà, praktikavimà ir naujø tradicijø kûrimà), patriotiná(tëvynës meilës, pareigos tëvynei ir atsakomybës uþ jos likimà iriðlikimà ugdymà, nepakantumà tautieèiø asmeninëms ydoms, do-rovës paþeidimams ir t.t.) ir tarptautiná (pozityvaus kitø tautø is-torinio patyrimo paþinimo ir ásisavinimo, tobulinant savo tautinækultûrà, kultûriniø galimybiø ir subjektyviø siekiø derinimo, kitøtautø kultûros naujoviø paþinimo ir jø transformavimo, panaudo-jant savo Tautos dvasiai tobulinti ir t.t).

Siekiant tautinës lietuviø kultûros brandos ir lokaliu, ir glo-baliu mastu, S. Ðalkauskis tautos ugdymui këlë tokius uþdavinius:

109

1) tautiniø ir kultûriniø tautos galiø iðvystymo; 2) iðorinio ir vidi-nio tautos integraliteto iðlaikymo ir adekvaèiø santykiø tarp liau-dies ir inteligentijos nustatymo; 3) subjektyviø tautos trûkumønugalëjimo: 4) ðvietimo darbo optimizavimo; 5) tautinio paðau-kimo vykdymo; 6) sàmoningo paðaukimo ávertinimo; 7) siekimoiðlaikyti tarptautinæ pusiausvyrà ir nepriklausomybæ; 8) visiðkosRytø ir Vakarø pasaulio sintezës realizavimo; 9) jaunosios kartosugdymo politinës pusiausvyros ir kultûrinës sintezës dvasia;10) aktyvaus kûrybinio dalyvavimo sprendþiant bendraþmogið-kàsias problemas; 11) tautinës formos siejimo su universaliu tu-riniu kûryboje; 12) intelektinio elito ugdymo tarptautiniambendradarbiavimui (Ten pat, p. 151).

Jo tautos ugdymo koncepcijos viena svarbiausiø teziø buvo „netautos skaitlingumas ir galingumas, bet vidinis kultûrinis vertingu-mas lemia jos buvimà nacijø tarpe“ (Ten pat, p. 54). Realizuojantðiuos uþdavinius ypaè svarbu iðugdyti tautiná atsparumà, nugalëtipolinká á servilizmà, pasyvumà, iniciatyvos stokà, nesugebëjimà or-ganizuotis, kitus neigiamus dorovës reiðkinius. „Paðalinimas visøðiø ydø ir silpnybiø ið tautos gyvenimo naujøjø kartø atitinkamuauklëjimu yra vienas ið aktualiausiø uþdaviniø mûsø pedagogams...Tautø ðeimoje mes tik tada begalësime garbingai uþimti pridera-mà vietà, jei savo kultûrinës kûrybos kilnumu prilygsime kitomskultûringesnëms tautoms“ (Ðalkauskis S. Ten pat, p. 55–56).

Màstytojo nuomone, tik per tarptautiná bendradarbiavimà tau-ta gali garantuoti savo nariams universalaus kultûrinio gyvenimosàlygas... nes tik solidarumas yra pagrindinis kultûrinio tautø gy-vavimo principas ir kûryboje, ir jos skleidime po visà pasaulá, va-dovaujantis lygybës, teisingumo ir lygiavertiðkumo principais.Tarptautinis kultûrø bendradarbiavimas sukuria paèias palankiau-sias sàlygas taikai pasaulyje. „Taikos reikalu svarbiausia nugin-kluoti þmoniø sielas, nes tuomet savaime nusiginkluoja ir þmoniørankos“, – teigë filosofas savo kûriniuose.

Deja, jo paties fizinis likimas buvo sunaikintas ginkluotø þmo-niø rankomis.

110

ANTANAS MACEINA

Antanas Maceina, prof. StasioÐalkauskio mokinys, nuoðirdþiaiþavëjæsis savo Mokytojo asmeny-be ir jo darbais, kartu su juo á Lie-tuvos tautotyros istorijà áraðë neeilutæ ir ne vienà kurá nors para-grafà, bet visà Tautos ugdymo lie-tuvybës dvasia skyriø... Tol, kol jonepaviliojo kitos mokslo mûzos.Taèiau savo moksliná kelià jis pra-dëjo kaip tik nuo filosofinës peda-gogikos ir èia daug nuveikë.

Antanas Maceina gimë 1908m. sausio 27 d. Bagrënuose (Prie-

nø r.). 1924–1928 ir 1929–1930 metais mokësi Vilkaviðkio kuni-gø seminarijoje Giþuose. 1928–1932 metais studijavo literatûrà,filosofijà ir pedagogikà Lietuvos universitete (nuo 1930 metø –Vytauto Didþiojo universitete), Teologijos filosofijos fakultete,1932–1935 metais studijavo filosofijà Leuveno, Fribûro, Strasbû-ro ir Briuselio universitetuose. 1934 metais, vadovaujamas prof.S. Ðalkauskio, VDU apgynë daktaro disertacijà. 1935–1940 me-tais VDU dëstë filosofijà ir pedagogikà. 1940 metais pasitraukë áVokietijà. Prasidëjus karui gráþo á Lietuvà ir vël dëstë VDU.1942 m. tapo VDU Filosofijos fakulteto dekanu. 1944 metais, ar-tëjant rusø-vokieèiø frontui prie Lietuvos, pasitraukë á Vokietijà.Iki 1949 metø gyveno pabëgëliø stovyklose. Nuo 1956 metø dës-të Freiburgo, 1959–1970 – Miunsterio universitetuose filosofijà,Rytø Europos dvasios istorijà, vadovavo Lietuvos emigrantø at-eitininkø sàjungai.

Antanas Maceina buvo plaèiø moksliniø ir kûrybiniø intere-sø þmogus: dirbo filosofijos, ávairiø jos krypèiø, filosofinës peda-

Antanas Maceina

111

gogikos, politologijos, teologijos, psichologijos ir kitose srityse irdaugelyje ið jø daug pasiekë, fundamentaliai áraðë savo vardà jøistorijoje. Apie tai liudija iðspausdintø jo darbø gausa ir ávairovë.Filosofinës pedagogikos srityje pasirodë knyga „Tautinis auklëji-mas“ (K., 1934), iðleista jo daktaro disertacijos pagrindu, „Kultû-ros filosofijos ávadas“ (K., 1936), „Prometëjizmo problema“ (K.,1938), „Socijalinis teisingumas“ (1938), „Burþuazijos þlugimas“(K, 1940), „Didysis inkvizitorius“ (Weilheim-Teck, 1946), „Jobodrama“ (Schweinfurt, 1950); „Saulës giesmë“ (Bruklinas N. Y.,1952), „Didþioji padëjëja“ (Putnamas, 1958), „Niekðybës paslap-tis“ (Bruklinas, 1964), „Dievo avinëlis“ (Putnamas, 1966), „Sow-jetische Ethik und Christentum“ (Krikðèionybë ir sovietinë etika)(Witten, 1969), „Baþnyèia ir pasaulis“ (Èikaga, 1970), „Didiejidabarties klausimai“ (Èikaga, 1971), „Krikðèionis pasaulyje“ (Bos-tonas, 1974), „Religijos filosofija“, 1 d. (Putnamas, 1976), „Filo-sofijos kilmë ir prasmë“ (Roma,1978), „Asmuo ir istorija“(Èikaga, 1981), „Dievas ir laisvë“ (Èikaga, 1985), „Iðlaisvinimoteologija“ (Torontas, 1985), „Ora et labora“ (Salei Umbra, 1987).A. Jasmanto slapyvardþiu iðleido du poezijos rinkinius: „Gruo-das“ (Bruklinas, 1965) ir „Niekad ne namolei“ (Èikaga, 1981).

Tautotyros mokslui ypaè svarbi jo knyga „Tautinis auklëjimas“,paraðyta iki Antrojo pasaulinio karo, kai ir jo mokytojas prof.Stasys Ðalkauskis, ir jis pats ypatingà dëmesá skyrë kultûros tyri-nëjimams. Natûralu, kad mokinys tuo metu perëmë daugelá savomokytojo filosofijos ir pedagogikos idëjø bei jas papildë. Jaunys-tëje A. Maceina þavëjosi O. Ðpenglerio Vakarø gyvenimo þlugi-mo idëja, jà aptarë ir savo darbuose, brëþdamas savo Tautosorientacinæ kryptá á ateitá. Jo nuomone, tautos ugdymas „galimastik tuomet, kai yra suvokiama þmogaus gyvenimo prasmë ir jobuvimo ðiame pasaulyje tikslas. Pirma negu pradedama ugdyti,reikia þinoti, kam ugdyti... Tuo tarpu ugdymo tikslas nieku bûdunegali bûti suprastas... be gyvenimo tikslo... Kovoje uþ ugdymotikslus visados pasirodo pasaulëþiûra. Taip yra ne tik su ugdymo

112

tikslu, bet ir su paèiu objektu“ (Maceina A. Kultûros filosofijosávadas. K., 1936. p. 117).

Beveik visais auklëjimo klausimais sutikdamas su savo moky-tojo S. Ðalkauskio nuostatomis ir jo iðvadomis, A. Maceina kate-goriðkai pasisakë prieð savo mokytojo siûlomà tautiná idealà, t.y.Rytø ir Vakarø kultûrø sintezæ. Jo nuomone, S. Ðalkauskio taipávardijamas lietuviø tautos idealas visiðkai neatitinka lietuviø tau-tos individualybës: lietuviø kultûra yra autonomiðka, dvasinga,jai bûdingas krikðèioniðkasis turinys ir tautinë lietuviðka forma,kurios esminiai bruoþai yra subjektyvumas ir vidaus pasaulio tur-tingumas. Iðnagrinëjæs svarbiausius Vakarø pasaulio filosofijos vei-kalus ir realaus gyvenimo situacijà, jis, remdamasis O. Ðpengleriodarbais, teigë, kad Europa, einanti á savo saulëlydá, praradusi do-rà ir turtëjimo saikà, persmelkta burþuazinës dvasios, kuri ieðkotik naudos ir pelno, ir tuos reiðkinius atspindinti ir toleruojantiEuropos kultûra lietuviø tautai jau negali duoti ko nors teigiamo(„Burþuazijos þlugimas“, „Socijalinis teisingumas“, „Kultûros fi-losofijos ávadas“). Antra vertus, Rytø kultûra, kurioje tuo metudominavo bolðevizmas su savo klasiø kova, revoliucijomis, kruvi-na þmoniø prievarta ir antikristine bedievyste, bei bolðevizmo jë-gos ir þiaurumo kultà propaguojanti ir ðlovinanti jos kultûra irgilietuviø tautai nieko pozityvaus duoti negali. Jo nuomone, lietu-viø tauta, turinti savo gilias istorines ir kultûrines ðaknis, á niekànesidairydama turi pati formuoti savo ateities idealus ir juos ta-patinti su tautos ugdymo tikslais. Vienas ið svarbiausiø ateitiesidealø – gráþimas „á kadaise vieðpatavusià artimo meilæ“ tautojeir tokià tvarkà valstybëje, kad jos svarbiausiomis vertybëmis tap-tø – valstybës autoritetas, laisvë ir solidarumas, teisingumas irartimo meilë. „Valstybë turi bûti tvarkoma taip, kad galëtø pa-tenkinti visos tautos opiausius reikalus ir siekius, kad atitiktø tau-tos prigimtá ir gyvenimo sàlygas, kad nepratintø lietuviø tautosbûti tik ið virðaus diriguojama, kad darytø tautà ir kraðto gyvento-jus sàmoningesnius, aktyvesnius, sumanesnius, sàþiningesnius, ne

113

tik suprantanèius, bet ir giliai jauèianèius nepriklausomos valsty-bës prasmæ. Tai galima pasiekti tik per korporatyvinæ santvarkà,kultûrinæ autonomijà ir teisinæ valstybæ“ (Maceina A. Individas,asmuo ir valstybë // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 12, p. 265–269).

A. Maceinos mokytojas S. Ðalkauskis kalbëjo apie realisti-nius, humanistinius ir pietistinius ugdymo idealus. Jo mokinysA. Maceina prieðino dvi pedagogikos kryptis: pedagoginá vitaliz-mà ir pedagoginá spiritualizmà arba transcendentizmà. Jo nuo-mone, „Vitalinis pradas persveria tiktai ten ir tiktai tada, kaivitalinës vertybës yra laikomos... vertybëmis savyje ir sau“ (Ma-ceina A. Pedagoginio vitalizmo problema // Þidinys, 1936, Nr. 5–6, p. 544). Sportinis jaunimo ugdymas, svarbiausia pedagoginiovitalizmo dalis, „tëra þenklas apie pavargusià dvasià ir prarastàDievà“ (Ten pat, p. 547). Didþiàjà jo paties darbø ugdymo klausi-mais dalá sudaro antrosios – pedagoginio spiritualizmo (transcen-dentizmo) darbai, „o jø propaguojamas ugdymas gravituoja áþmogaus sielà ir jos santyká su gyvenimu“ (Paulauskas R. Ten pat,p. 86).

Auklëjimo sàvokà A. Maceina sieja su dora. Auklëjimas krei-pia þmogaus brandà á tam tikrà idealà. „Tauta, kaip vienetas, yraprigimties ir kultûros sintezë... Pilnutinë tauta yra þmoniø grupë,vieningos individualybës sujungta á bendruomenæ ir apsireiðkiantidraugijine – valstybine lytimi“.

Tautos sàvoka A. Maceinos mokyme neatsiejamai yra susiju-si su Tëvynës sàvoka. Savo ruoþtu tëvynës pagrindas yra tëviðkë,ji – tarpinë grandis tarp gimtøjø namø ir tëvynës... Vaikystëje tauti-nës savimonës formavimuisi ypatingà reikðmæ turi „terra patria“ –tëviðkës gamta ir þemë, jaunystëje – tëviðkës istorija, o suaugu-siam dël ryðio su artimais þmonëmis tëviðkë tampa etine vertybe.Tuo bûdu ontologiniai ir psichologiniai santykiai su tëviðke tam-pa moraliniais santykiais (Paulauskas R. Stasio Ðalkauskio irA. Maceinos filosofinë pedagogika. V., 1990, p. 81).

Tautinio auklëjimo objektu jis laikë þmogø – tautiná individà.

114

Auklëjimas nëra vien tik tautos ugdymas – jis kartu yra ir ugdy-mas tautai. Tauta, kuri ugdoma, yra tautinë tikrovë, o tauta, ku-riai ugdoma, yra tautinis idealas. Tautinë tikrovë tautiniamauklëjimui teikia materialinæ atramà, o tautinis idealas nustatotautiniam auklëjimui konkreèias gaires. A. Maceina teigia, kadtais atvejais, kai tauta, bendraudama su kaimynais, á savo indivi-dualybæ ásileidþia per daug svetimø pradø, tokie nukrypimai yrapavojingi tautiniam ugdymui. Svetimos tautinës vertybës gali bû-ti pateikiamos jaunimui tik tada, kai savosios jau yra pakankamaiásisavintos (Paulauskas R. Ten pat).

Medþiagos tautiniam ugdymui A. Maceina siûlo semtis ið tau-tos istorijos, jos kalbos, literatûros, paproèiø ir tradicijø, savo tau-tos laimëjimø, pripaþintø savame kraðte ir kitose valstybëse, ir iðtø kultûros vertybiø, kurios visai arba bent ið dalies atitinka ug-domo individo iðsivystymo laipsnio struktûrà. (Maceina A. Tau-tinis auklëjimas. K., 1934, p. 72). Tautiðkumas yra tautinis þmogauskryptingumas ir jo veikimo bûdas atitinkama kryptimi. Patriotiz-mas – tai savo tautos, savo valstybës, savo tautinës kultûros meilëir pagarba sau kaip savo tautos atstovui. Tautiðkas auklëjimas ið-ugdo tautinæ individualybæ, kuri pasiþymi tautinëmis ypatybëmis;patriotinis auklëjimas ugdo meilæ savo tëvynei ir savo valstybei;nacionalinis auklëjimas turi paruoðti tautinæ individualybæ ben-drauti su kitø tautø atstovais pagarbiu ir lygiaverèiu kultûriniulygiu.

Kalbëdamas apie tautinio ugdymo metodø efektyvumà,A. Maceina ypaè vertina veiklà ir kûrybingumà skatinanèius me-todus, taip pat vadovavimà ir pamokymà. A. Maceinos nuomo-ne, tautinis auklëjimas „apima visà ugdymo plotà ir visaspedagogines disciplinas“ (Ten pat).

Lietuviðkosios tautotyros istorijos kelyje S. Ðalkauskio irA. Maceinos darbai – patys reikðmingiausi. Ypaè A. Maceinos.Ir ne tik tuo, kad jie sukûrë darnià tautinio ugdymo sistemà, iki

115

ðiol niekieno nepralenktà ir tautotyros poþiûriu neturinèià saulygiø visoje Europoje, bet ir tuo, kad jie abu, Mokytojas ir Moki-nys, áraðë aukso puslapá ir á tautotyros teorijos raidà. Iki jø Lietu-vos kûrëjai á tautotyros istorijà áraðë po eilutæ, geriausiu atveju –paragrafà, o S. Ðalkauskis ir A. Maceina paraðë visà tautotyrosmokslo – tautinio ugdymo skyriø, sukûrë tautotyros teorijos irmetodologijos pradmenis.

A. Maceinos knygoje „Tautinis auklëjimas“ pateikta per 40tautotyros sàvokø, atskleista ir paaiðkinta jø esmë. Tai beveik vi-sa iki ðiol þinomø tautotyros sàvokø sistema, sudaranti didþiàjàdalá tautotyros teorijos skyriaus (prie jo dar gráðime). Knygojepateikiami ir vidiniai tø sàvokø ryðiai, ir jø ryðiai su kitais tautoty-ros tyrimo objektais.

Nors A. Maceina savo knygoje „Tautinis auklëjimas“ ir neuþ-siminë apie tautinës ideologijos kûrimà savo darbuose, jos ele-mentai yra akivaizdûs. Tautinë ideologija – tai paþiûrø ir idëjøvisuma, jungianti tautos idëjà, tautiná idealà, tautinæ politikà ir jørealizavimà. A. Maceinos nuomone, tautinis idealas yra tauta, ku-riai ugdomas individas, jis numato tautinio auklëjimo gaires, jis jáveda. Jis suformuoja ugdytinio tikslus ir uþdavinius ir apspren-dþia ugdymo eigà bei veiksmus. Tautos gyvenimo tikslas yra jo-sios idealas, kuriam realizuoti ji ir yra paðaukta. Jam pasiektikuriama tautos kultûra, dël jo tauta atlieka savo þygius ir jais pa-teisina savo buvimà pasaulyje. Kiekviena tauta, kaip ir kiekvie-nas individas, yra paðaukti ágyvendinti tam tikrà tautinæ idëjà irtuo bûdu áprasminti savo gyvenimà. „Tautinë individualybë daro-si tautinio idealo vykdytoja, o tautinis idealas tampa jos vedëju irjosios þygiø apsprendëju (Ten pat, p. 100). Tikrasis patriotizmasyra tautinio idealo meilë ir pastangos ákûnyti já tautinëje tikrovë-je“ (Ten pat, p. 230). Pagrindinis patriotizmo reikalavimas yra pa-kelti tautinæ tikrovæ á toká tobulumo laipsná, kad idealas sutaptøsu realybe.

Kaip jau minëjome ankstesniuose skyriuose, kiekvienas Tautos

116

istorijos laikotarpis jai kelia tam laikotarpiui aktualiausià tautosidëjà. 1918–1940 metø Lietuvai aktualiausia buvo siekti savo tau-tos dvasinës didybës ir padaryti jà visuotinio reikðmingumo nariutautø ðeimoje (Ten pat, p. 231). Materialinës gërybës padeda tau-tos dvasiniam tobulëjimui, taèiau nëra lemiamos, jos yra tik prie-monë tautai iðlikti. Bet kai jos atitrûksta nuo dvasios, pradedadidëti nepriklausomai nuo kultûros, tada jos praþudo kultûrà, okartu ir paèià tautà (Ten pat, p. 231).

Svarbiausia yra áskiepyti naujøjø kartø tikëjimà savo tautosidealais. Be tokio tikëjimo tauta negali gyventi. „Tauta, kuri ne-teko pasitikëjimo paèia savimi ir atsisakë savo idealo garbës, yramirusi“ (Ten pat, p. 324).

Tautinëje ideologijoje, be tautinës idëjos ir tautinio idealo,labai svarbi tautinë politika. Ji visada turi du pagrindinius uþda-vinius: 1) þadinti savo tautos energijà ir aktyvumà, ir 2) varþytisvetimø, nepageidautinø gaivalø verþimàsi á tautos gyvenimà.A. Maceinos nuomone, tautinæ politikà turi vykdyti valstybë, o jàvykdo tik tada, kai „ji rûpinasi iðvystyti tautinæ individualybæ, pa-þadinti patriotiná nusistatymà, kelti kultûrà á aukðtesná jos laips-ná, þodþiu, kai valstybë veda tautà á josios idealà ir sykiu auklëjatautà“ (Ten pat, p. 114). Valstybë, pasak A. Maceinos, turi vado-vauti visam tautos gyvenimui (Ten pat).

Ðià, pastaràjà, A. Maceinos nuostatà savo darbuose gana ka-tegoriðkai kritikavo Vladas Putvinskis-Pûtvis, lietuviðkosios tau-tinës ideologijos kûrëjas.

A. Maceina màstë ir apie tautotyros metodologijà. Knygoje„Tautinis auklëjimas“ yra pateiktas vienas ið specialiøjø tautoty-ros tyrimo metodø, kurá knygos autorius pavadino etnologiniu.Jo nuomone, tautinæ literatûrà bûtina nagrinëti kaip tik tuo me-todu, nes tik jis yra pajëgus atskleisti literatûrinæ kûrybà kaip tau-tos tapsmo, josios màstysenos ir josios ideologijos atvaizdà(Maceina A. Ten pat, p. 206). Atskiri veikalai daþniausiai yra ver-tinami kaip menininko kûrybos iðraiðka. To nepakanka. Kiekvie-

117

nas literatûros kûrinys turëtø bûti vertinamas visø pirma kaip kon-kretaus istorinio laikotarpio, klasës ir tautinës bendruomenës ið-raiðka... Visur, kur tik atsiranda tautinë savivoka, praeities irdabarties kûrëjai turëtø bûti nagrinëjami sàryðyje su tauta. Tikðitoks metodas gali atskleisti literatûros tautiðkumà ir parodyti,kad ji ið tikrøjø yra tautos dvasios apraiðka (Ten pat).

Kaip jau minëjome ankstesniuose skyriuose, visavertë moks-lo ðaka susiformuoja tada, kai ji turi susiformavusias visas moks-lo ðakai privalomas struktûrines dalis – jos teorijà, metodologijà,istorijà ir praktikà (moksliniø rezultatø realizavimo sritis).

Tautotyroje dël Lietuvai nepalankiai susiklosèiusiø istoriniøaplinkybiø tautotyros mokslas buvo pasmerktas iðnykti. Nors kaikurios lietuviðkosios tautotyros problemos buvo sprendþiamos poetnografijos ir etnologijos stogais, vis dëlto fundamentalûs teori-niai tautotyros tyrimai nebuvo leidþiami. Matyt, komunistineiideologijai jie buvo pavojingi savo tautinës dvasios jëga. Gal kaiptik dël to tokie tyrimai ir nebuvo atliekami. Kas gali þinoti? Ta-èiau tautotyros teorijos ir metodologijos pradmenis filosofasAntanas Maceina sukûrë, ir tolesni tautotyros teoriniai tyrimaiyra galimi tik jø bazëje.

Taèiau tautotyros mokymo ir tautinio ugdymo skyriø abu fi-losofai – ir Mokytojas, ir Mokinys parengë be priekaiðtø. A. Ma-ceinos tautiðkumo ugdymo programoje, pateiktoje jo knygoje„Tautinis auklëjimas“, be autoriaus þodþio, ávado ir pagalbiniøknygos skyriø – bibliografijos, asmenvardþiø ir dalykinës rodyk-liø, yra skyriai: „Tauta ir Tëvynë“, „Tautinis auklëjimas kaip pe-dagoginis veikimas“, „Tautiðkas auklëjimas“, „Patriotinisauklëjimas“, „Nacionalinis auklëjimas“ ir „Pabaiga. Nacija ir þmo-nija“.

Kiekvienas skyrius atskleidþiamas keliais poskyriais, kurie savobranda iki ðiol tebëra aktualûs ir unikalûs, nes nieko geresniotautinio ugdymo klausimais nëra sukurta nei Lietuvoje, nei iðei-vijoje.

118

2.3. LIETUVIÐKOSIOS TAUTINËS IDEOLOGIJOSKÛRËJAI

LIETUVOS PREZIDENTAS ANTANAS SMETONA

„Ðimtas metø riba, kurià perþengusprasideda Amþinybë. O Amþinybë yra lai-ko matas: jeigu þmogus perþengia ðià ri-bà, vadinasi, jis nebus uþmirðtas niekad.“

Istorikas Zenonas Ivinskis

Maþai Lietuvos istorijoje yra þmoniø, sulaukusiø tiek amþi-ninkø, tiek ir istorikø dëmesio, kokio sulaukë Antanas Smetona.Apie já paraðyta ðimtai straipsniø, P. Klimo, S. Kairio, M. Yèo,K. Musteikio, J. Audëno, S. Raðtikio atsiminimai, kelios monog-rafijos.

Kaip jau raðëme ankstesniame straipsnyje „Asmenybës ir jølikimai“, siekiant nustatyti asmenybës vaidmená istorijoje, tiks-linga asmenybes diferencijuoti: 1) pagal jø vaidmená, atliktà ku-riant valstybæ; 2) suvaidinusius ryðkiausià vaidmená kultûroje –moksle, mene, literatûroje, muzikoje ir t.t. Tai – istoriko ZenonoIvinskio, to meto istorikø pripaþinto paèiu europietiðkiausiu moks-lininku Lietuvoje, poþiûris á asmenybæ (Voverienë O. Asmeny-bës ir jø likimai // Lietuvos aidas, 2004, liepos 30, p. 8).

Prezidentas Antanas Smetona

119

Beveik visose monografijose apie Antanà Smetonà jis yra ver-tinamas tik kaip politikas. Gal tik K. Masiliûnas savo studijoje„Antano Smetonos raðtø þodynas su sintaksës ir stilistikos pavyz-dþiais“ (K., 1934) palietë Antano Smetonos biografijà kultûroskontekste. Taèiau Antano Smetonos vaidmuo, þadinant tautosdvasià, skiepijant lietuviø pasitikëjimà savo jëgomis ir tautiná pa-sididþiavimà savo istorija, ugdant tautiná orumà, jo visa publicis-tinë veikla ir ypaè laikraðèio „Lietuvos aidas“ inicijavimas,redagavimas bei administravimas, o per já tautos dvasios puose-lëjimas – tai në kiek ne maþesnis þygdarbis negu jo politinë veik-la. Tai parodo, kaip sumaniai dr. Antanas Smetona derino þodásu politiko ir kultûrininko veikla.

Jau redaguodamas „Viltá“ Antanas Smetona, sekdamas auð-rinininkais ir varpininkais ir net bûdamas vienas ið jø, budino Tau-tos dvasià, aðtriai pasisakë prieð bolðevizmà, kritikavo savogimnazijos bendraklasá Vincà Mickevièiø-Kapsukà, brëþë svar-biausià lietuviø tautos uþdaviná – „Mûsø viltis vienybëje“, já tapa-tindamas su jo redaguojamo laikraðèio kryptimi. „Viltyje“ jisdràsiai këlë tautinio iðsivadavimo ið Rusijos priespaudos bûtiny-bæ, politinæ veiklà laikë tik priemone, siekiant svarbiausiø Tautostikslø.

„Ar darbas yra gyvenimo tikslas? – klausë Jis. – Ne! Jis tikpriemonë aukðèiausiam tikslui, kuris yra amþinosios dvasinës gëry-bës. Atminkite visi: aukðèiausias tikslas yra mûsø Tautos laisvë!“

Didþiøjø þmoniø biografijos Tautos istorijoje yra tokia pativertybë, kaip ir svarbiausi jos istoriniai ávykiai. Todël jos turi bûtikartojamos kaip malda, kad taptø tautieèiø savastimi. Nors AntanoSmetonos biografija daug kartø kartota minëtoje literatûroje, ne-pakenks jà priminti dar kartà.

Antanas Smetona gimë 1874 m. rugpjûèio 14 d. Taujënø vals-èiaus Uþulënio kaime (Ukmergës r.). Ðeima turëjo 10 ha þemës.Jo tëvas Jonas Smetona buvo kaimo ðviesuolis, mëgo daug skai-tyti ir kitiems papasakoti, kà buvo skaitæs. Ypaè mëgo Þemaièiø

120

vyskupo Motiejaus Valanèiaus raðinius. Vedë Julijonà Kartanavi-èiûtæ ið gretimo kaimo. Ðeima susilaukë septyniø vaikø. Antanasbuvo ðeðtasis. Bûdamas 14 metø jis baigë Taujënø pradþios mo-kyklà ir ástojo á Palangos progimnazijà, taèiau tëvai ir giminës jánorëjo matyti kunigu ir ákalbëjo stoti á Þemaièiø kunigø semina-rijà. Jis taip ir padarë, taèiau greitai supratæs, kad ið jo rimto ku-nigo nebus, ið seminarijos pasitraukë ir ástojo á Mintaujosgimnazijà. Èia jis susipaþino su draudþiama lietuviðka spauda.Gabø ir apsiskaièiusá jaunuolá greitai pastebëjo jo mokytojas Jo-nas Jablonskis ir átraukë á rytø aukðtaièiø tarmës tyrinëjimus. Jei-gu Antano Smetonos nebûtø paviliojusi politinë veikla, tikriausiaijis bûtø tapæs mokslininku, kalbininku.

Jonas Jablonskis, pastebëjæs, kaip sunkiai materialiai verèiasigabus jaunuolis, já rekomendavo turtingo dvarininko Chodakauskoðeimai korepetitoriumi mokyti vyriausio sûnaus Romano. Ten jisir sutiko viso savo gyvenimo meilæ Sofijà Chodakauskaitæ. Jà ve-dë 1904 m. 1902 m. Antanas Smetona baigë Peterburgo universi-tetà, ágydamas teisininko specialybæ. 1902–1907 m. dalyvavoLietuvos demokratø partijos veikloje, buvo aktyvus varpininkas.1903–1918 m. dirbo Vilniaus þemës banke ir aktyviai dalyvavopolitinëje veikloje: redagavo „Lietuvos ûkininkà“ (1905–1906),1907–1913 m. vadovavo „Vilties“ bendrovei ir redagavo jos laik-raðtá „Viltis“, 1914–1915 ir 1923–1924 m. redagavo þurnalà „Vai-ras“. 1917 m. rugsëjo 6 d. pasirodë pirmasis „Lietuvos aido“numeris. Laikraðtis buvo inicijuotas dr. Jono Basanavièiaus irA. Smetonos. Pirmasis oficialus jo redaktorius buvo AntanasSmetona. Pirmojo numerio vedamajame A. Smetona suformu-lavo ir pagrindinius „Lietuvos aido“ uþdavinius, kuriø bendrasvardiklis buvo – atkurti ir suvienyti lietuviø tautà.

Svarbiausiu taktiniu „Lietuvos aido“ uþdaviniu A. Smetonalaikë: „Sutelkti lietuvius inteligentus, kurie tik valdo plunksnà,nepaisant nei sroviø, nei paþiûrø skirtumo“ (Smetona A. Rinkti-niai raðtai. K., 1990, p. 98–100), iðkelti vienybës ðûká visai tautai,

121

kurios „ðviesuomenës yra palikæ namie tik maþas bûrelis“, atmestiviskà, kas mus skiria, ir „stotis ant bendrøjø darbo pamatø, kuriemus ðlieja krûvon“ (Ten pat). „Nebenorime gráþti Rusijos valdþion,kuri nedavë augti nei plëtotis Lietuvos sàmonei... Norime bûtilaisvi ir savo rankomis, kad ir kitø padedami, atstatyti nuniokotàLietuvà, – raðë vedamajame A. Smetona (Ten pat). – Nepriklau-somos, savarankiðkos Lietuvos geisti mes turime teisës ir Tautoslaisvës vardu... Ðiandien mes norime Lietuvos tomis ribomis, ku-riose ið senø senovës gyvena lietuviø giminë... Mûsø praeitis pri-valo ðiuo atþvilgiu bûti paveizdu mûsø ateièiai“ (Ten pat).

„Lietuvos aido“ pirmojo numerio vedamajame Antanas Sme-tona perspëjo, kad siekiant laisvës paèioje Lietuvoje gali atsirastilietuviø ir kitatauèiø, kurie nesupranta laisvës reikðmës arba pik-tybiðkai jos nenori ir jie stosis lietuviams skersai kelio ir trukdys„visomis iðgalëmis“ (Ten pat). „Mums reikia paþinti jø siekimai, –protino Tautos ðauklys, – ir apsisaugoti nuo kenksmingø jøjø dar-bø ir þingsniø“ (Ten pat).

Jis kvietë visus „Lietuvos aido“ skaitytojus telktis apie laik-raðtá, dirbti, vienytis ir ruoðtis Lietuvos laisvës sutikimui, kad „ne-praþiopsotume svarbios valandos“ (Ten pat, p. 110).

Tø paèiø metø rugsëjo 24 dienà Antanas Smetona tapo Lie-tuvos Tarybos pirmininku (iki 1919 m. balandþio 4 d.), 1918 m.vasario 16 dienà – Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataru.

Tuo metu Lietuva dar buvo okupuota vokieèiø, kurie tautaibruko provokiðkà laikraðtá „Dabartis“. Lietuviams ðviesuoliamspasiprieðinus, po ilgiausiø derybø, paþadø ir visokiausiø ásiparei-gojimø, ávedus vokieèiø cenzûrà, „Lietuvos aidas“ vis dëlto pra-dëjo gyvuoti, nors vokieèiai ir kategoriðkai reikalavo niekada jamenekalbëti ir neraðyti apie bûsimà Lietuvos valstybæ. Ið pradþiø„Lietuvos aido“ straipsniai buvo iðkoðti cenzûros ir gerokai ið-blukinti. Tik vëliau aidieèiai iðmoko raðyti Ezopo kalba ir apeida-vo cenzûrà. Numatæ, kad „Lietuvos Nepriklausomybës Akto“vokieèiø cenzûra neleis spausdinti, aidieèiai iðspausdino naktá iki

122

jo paskelbimo kelis ðimtus „Lietuvos aido“ egzemplioriø su Ne-priklausomybës Aktu pirmajame puslapyje ir anksti ryte tuos slap-tus numerius iðsiuntinëjo po visà Lietuvà. Cenzûra, kaip ir tikëtasi,Akto spausdinti neleido. Kai vokieèiai suþinojo, kad po Lietuvàpasklido laikraðèio numeriai su Nepriklausomybës Aktu, Anta-nui Smetonai teko aiðkintis vokieèiø okupacinei valdþiai, patirtidaug nemalonumø, paþadëti, kad laikraðtyje daugiau nepolitikuos.Ir nepolitikavo, tik iðspausdino kelis tûkstanèius lapeliø su Lietu-vos Nepriklausomybës Aktu ir platino po visà Lietuvà. „Lietuvosaidas“ tapo Tautos laikraðèiu. Já prenumeravo 30 000 lietuviø.

Jau atkûrus Lietuvos valstybæ ir nurimus politinëms aistromsAntanas Smetona straipsnyje „Bûkime nepriklausomi!” raðë:„Linksmos dienos mes sulaukëme. Rodos, visa mûsø tauta, pilnadþiaugsmo, turëjo sveikinti ið mirusiøjø atsikëlusià savo Tëvynæ.Taèiau ne visur tas dþiaugsmas buvo matyti. Suprantama, kodël:visas pasaulis kone ugnyje tebedega, þmonës ir valstybës tebesig-rumia dël savo gyvatos, suvargæ ir nukamuoti gyvena viena vilti-mi... Lietuva, ágijusi nepriklausomybës teisæ, dar nëra atsikraèiusiprieðininkø, norinèiø ið jos paverþti tà teisæ. Jø nestinga paèiojeLietuvoje...“

Kaip visa tai panaðu á mûsø dienas. Tas pats ðmeiþikas. Taspats Lietuvos nepriklausomybës prieðininkas. Tas pats melagis,sulaukiantis palankiausiø reitingø. Kur dingo lietuviø Tauta?

Antano Smetonos þodþiais tariant: „Budëkime! Mûsø prieði-ninkai dar tebesiekia atimti ið mûsø laisvæ. Jie vieðai ir slapèiaprieð mus darbuojasi: þodþiu ir raðtu...“ (Ten pat, p. 110). O da-bar Lietuvoje, Meèio Laurinkaus tvirtinimu, yra 3000 Rusijos èe-kistø, kurie gerai dirba Rusijos naudai, „nematant“ ir „negirdint“mûsø Saugumo komitetui, kurio darbuotojai, beje, ne sausà duo-nà valgo...

Kaip jau raðëme savo knygoje „Antikomunizmas“ (V., 2010),bolðevikams, vadovaujamiems Lietuvos duobkasio V. Mickevi-èiaus-Kapsuko ir jo sëbrø, Lietuvos iðdavikø, sukëlus maiðtà Lie-

123

tuvoje ir jiems uþëmus Vilniø, „Lietuvos aidas“ nutilo ilgam...Savo veiklà atnaujinimo tik 1928 metais. Visa Lietuvos Tarybapasitraukë á Kaunà. Antanas Smetona buvo iðrinktas LietuvosPrezidentu (nuo 1919 m. balandþio iki 1920 m. birþelio). 1923–1926 metais dëstë Lietuvos universitete, tapo docentu. Nuo1926 m. gruodþio 19 d. iki 1940 m. birþelio 15 d. – vël LietuvosRespublikos Prezidentas. Lietuvà okupavus rusø kariuomenei,pasitraukë á Vakarus. 1944 m. sausio 9 d. þuvo gaisre. Sklando min-tis, kad buvo nuþudytas komunisto þudiko, pasiøsto ið Lietuvos.

1928 m. Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona vël atgaivino„Lietuvos aidà“. Jis tapo tautininkø valdomos valstybës oficiozu.Èia Prezidentas daþniausiai ir spausdino savo straipsnius vidausir uþsienio politikos klausimais. Ypaè daug dëmesio skyrë tauti-nei mokyklai ir tautiniam jaunimo auklëjimui. A. Smetona savostraipsniuose akino stiprinti lietuvybës ugdymà, ypaè Rytø Lietu-voje ir Klaipëdos kraðte, stengtis lietuviams diegti valstybiná màs-tymà ir ðeimininko jausenà savo kraðte, nes kitos Tëvynës jieneturi, o kitatauèius kvietë bûti lojalius valstybei, kuri jiems su-teikë pastogæ ir duonà.

„Uþ savo ribø lietuviai nesiverèia niekur ekspansijom. Bet jøtautiðkas susipratimas dar nëra galutinai subrendæs. Tai ne italai,ne vokieèiai ir ne kitos tautos, – teigë jis 1933 m. gruodþio 15 d.Lietuvos tautininkø sàjungos suvaþiavime, – kas kituose kraðtuo-se savaime suprantama, tai Lietuvoje tuo dar labai abejojama.Ðitai galima iðaiðkinti tuo, kad dar toli graþu ne visø lietuviø sà-monë yra tautiðka“ (Eidintas A. Antanas Smetona. V., 1990,p. 139).

Gyvai domëjæsis lietuvio tautine tapatybe Antanas Smetonajoje áþiûrëjo stiprø polinká á nomadizmà ir kosmopolitizmà – „átolimà erdvæ ir á laimës ieðkojimà svetur“. Tai ir vedë senovëslietuvius prie Juodosios jûros. Ten jie atsiþadëjo savosios kalbos,pamirðo savo tautos kultûrà, tradicijas ir paproèius, vedë svetim-tautes ir... nutautëjo, iðtirpdami svetimose þemëse po svetimu

124

dangum. Iðnyko kaip rûkas... Vëliau plûstelëjo á Amerikà, kur„lengviau gyventi“. Anot A. Smetonos, „Lietuvá masina, kas sve-tima; jam atsibosta, kas sava; nenori atsilikti nuo mados; gëdisikitiems pasirodyti, koks yra; nori bûti panaðus á praðmatniuosius,prie jø prisitaikyti. Pavyzdys ëjo ið nutaustanèiø bajorø. Nei Daukðasu Giedraièiu, nei Kulvietis neástengë paveikti mûsø kunigaikð-èiø ir bajorø, kad gráþtø á savo gimtàjà kalbà“ (Eidintas A. Tenpat, p. 139). Kaip tik ið to A. Smetona kildino ir jo amþininkølietuviø polinká tarp kitatauèiø vartoti ne savo kalbà. „Neretaiatsitinka ir dabar laisvojoje Lietuvoje, kad susiëjus keliems lietu-viams, ir tai inteligentams, ir atsiradus tarp jø kokiam nelietu-viui, tuojau visi derinasi á já ir ima kalbëti jo kalba. O koks mûsøðviesuoliø pamëgimas daryti miðrias ðeimas!“ (Eidintas A. Tenpat).

Tautiniu lietuvio bruoþu A. Smetona laikë ir nesirûpinimà sa-vo gimtàja kalba. Jis raðë: „Kaip ásikerëjæs mûsø ðviesuoliuosegimtosios kalbos negerbimas, tai rodo jø rûpinimasis taisyklingairaðyti: vokiðkai, rusiðkai ir prancûziðkai, ir nesirûpinimas lietuviøkalbos geru mokëjimu” (Smetona A. Tautiðkoji mintis – keliasateitin // Lietuvos aidas, 2002, geguþës 7, p. 8).

Ádomus ir kitas Lietuvos Prezidento pastebëjimas apie lietu-viø „inteligentø ir pusinteligenèiø ydà“ – þodþio palaidumà. „Vi-sokiomis apkalbomis áþeisti artimas ar aukðtai pastatytas þmogusjiems vieni niekai, – raðë jis. – Kone visà laikà gyvename visokiøprasimanymø ir gandø rûkuose. Tuo tarpu tamsios pajëgos, ne-draugingos Lietuvai, uþuodusios jos dujingà orà, dþiaugiasi galë-sianèios sukelti nerimà ar gal dar ir netvarkà mûsø kraðte irpagaudyti sau naudà. Ðia nuodëme serga ne vienas ir mûsø laik-raðèiø. Neteisingai nuðviesdami valdþios darbus, þemindami at-sakinguosius jos þmones, jie paþemina mûsø tautà ir sumaþinamûsø kraðto svorá tautø santykiuose“ (Smetona A. Ten pat).

Straipsnyje „Lietuviø srovës ir jø vienybë“ Antanas Smetonaaptarë ir tuometinio lietuvio politiko tapatybæ, kuri, beje, visiðkai

125

nepakito ir mûsø laikais. Jo nuomone, „Lietuviai dar nëra pilnipilieèiai; jø visuomenë vos tepradeda mokytis politinës abëcë-lës... Þmonës buriasi ne tiek apie paleistà obalsá, kiek apie atski-rus asmenis, pasiþymëjusius savo energija ir savo vikrumu.Ðiandien jis karðtas vienos srovës ðalininkas, rytoj atkaklus josprieðininkas... Kiek kartø matome susirinkimuose vienà kità in-teligentà nemandagiai këtojantis, kiek jo þodþiuose pasireiðkianeapykantos, kiek demagogo priemoniø, kiek noro þûtbût ásiteiktitai miniai, uþ kurià jis dedasi visa galva aukðtesnis... Yra padoru-mo dësnis, privalomas kiekvienam, ðiokia ar tokia jo pasaulëþiû-ra, ðioks ar toks jo politikos katekizmas, tai organizacijos drausmë.Kartà ástojai draugijon, kol esi jos narys, neprivalai nieko daryti,kas jai kenktø, kas jà þemintø, negali niekinti nei smerkti, vieðaispaudoje valkioti nei draugijos visuomenës, nei jos atstovø. Jeinebesusivaldai ir tau dygi lieþuvis jà apspjaudyti, tai bent iðstokpirma ið jos, nes to nepadaræs, spjaudydamas draugijà, ir pats sa-ve apspjaudysi. Gerai iðauklëtas þmogus, branginàs savo asmensvertæ, supranta tai niekieno nesakomas... Demokratijos pagrin-dinis principas: ðiandien esi vadas, o rytoj paprastas kareivis...Nesilaikant jo, iðeina negraþus gudravimas: pateksiu pirmon vie-ton – girsiu draugijà, nepateksiu – iðdësiu jà visaip ir kur galësiu,pavadinæs savo ðmeiþtà draugijos barniø „informacija“... Skaity-dami laikraðèius, ðiokios ar tokios krypties, nematome skundþian-tis... informuojant nei lenkø, nei armënø, nei þydø, nei kitø tautø....Jie mat jau turi tiek nuovokos, kad supranta, jog mëtyti savo ðiukð-les svetiman kieman nedera „demokratijos reikalams“. O mûsøJurgiai Durneliai tarytum dþiaugiasi... radæ nepaprastà naujà ke-lià demokratizman…“ (Smetona A. Ten pat; perspausdinta // Lie-tuvos aidas, 2003, spalio 23, p. 12).

Savo straipsniuose ir susitikimuose su jaunimu Antanas Sme-tona mokë juos gerbti savo tautos ir savo valstybës istorijà, imtipavyzdá ið didþiøjø mûsø tautos asmenybiø, mokytis ið jø meilësTëvynei, narsos ir pasiaukojimo, teisingumo. „Kai mokësime

126

bûti teisingi, darbðtûs ir stiprûs visokiems bûdo silpnumams, ne-baisûs bus jokie pavojai“, – kalbëjo jis studentams. Jis kvietë jau-nimà siekti aukðtø idealø, puoselëti savo kalbà ir kultûrà, daugintijos lobius. „Juk tik toji tauta verta laisvës, kuri ne veltui gyvenapasaulyje, kuri ástengia iðauklëti ið savo sàmonës dvasiniø þiedø.Kol ji nepamirðta to tikslo, tol ji tarpsta ir gyvuoja, áneða savoindëlá á tautø lobynà“ (Smetona A. Ten pat, p. 419). Iki ðiol liekaitin aktualûs jo þodþiai: „Kaip senovëje mûsø vaidilutës kurstë irsaugojo ðventàjà ugná, kad ji neuþgestø, taip mes dabar turimesaugoti savo kraðto laisvæ, nuolat þadindami tautos sàmonæ, kadji neuþmigtø. Sunku inskelti ugnis, kai ji iðblësta, sunku paþadintitautà, kai ji apsnûsta. Lietuvos nepriklausomybë tebëra jaunasmedis, kuris reikia rûpestingai auklëti, kad ðalnos nenugautø joþiedø, kad vëtros neiðlauþtø jo ðakø ir nenudraskytø lapø. Tai darlaisvës pavasaris, o jis nepastovus. Tautinë sàmonë yra ðilimosgaivinama, dël to mums visiems reikia daugiau meilës savo Tëvy-nei. Ne visà laisvæ, o tik jos pradþià tesame laimëjæ. Jeigu ji ágyja-ma, tai ir prarandama. Þiûrëkime, kad nebûtø prarasta,stiprinkime jà iðmëgintu vienybës keliu. Lietuviø sàmonë turi bû-ti vieninga, nes ji mus tesutelkia krûvon. Bûvio imtynëse iðliksgyvos tik tos tautos, kurios supranta vienybës dësná ir jo laikosi.Turime ásakyti savo partiniams jausmams, kad nusileistø bend-riems tautos ir valstybës reikalams. Kas Tëvynei graþu ir prakil-nu, tai visus mus turi traukti“ (Ten pat, p. 420).

Po tokiø Lietuvos Prezidento Antano Smetonos þodþiø ðiuometu ir ðioje Lietuvos politinëje situacijoje visi kiti atrodo banalûs.

2011 m.

127

VLADAS PUTVINSKIS-PÛTVIS

Lengva Tëvynæ mylëti, kada ji kles-ti, – daug svarbiau

Tëvynæ mylëti, kai jai sunku. Vladas Putvinskis-Pûtvis

Vincà Kudirkà tautos atgimimo kelyje galëtume ávardinti kaip„Þodá“, keliantá ir kvieèiantá á tautos ateitá, o Vladas Putvinskis-Pûtvis visa savo esybe ir darbais áamþino „Veiksmà“. Jis ne tiksuformavo tautos ir valstybës iðlikimo strategijà, bet ir sukûrë tau-tinæ ideologijà, kurià pats savo veikloje stengësi ádiegti.

V. Putvinskio-Pûtvio sukurta lietuviðkoji tautinë ideologija kolkas tebëra vienintelë, galinti atsispirti komunistinei ideologijai.Todël ir stengiamasi jà iðrauti su ðaknimis ið Tautos atminties.Nors dabar Lietuvoje yra atkurta Lietuvos ðauliø sàjunga, pagalveiklos efektyvumà jai toli iki tos, kurià buvo ákûræs ir iðpuoselë-jæs Vladas Putvinskis-Pûtvis. Nors ávairiuose ðauliø sambûriuosene kartà kalbëjau, kad bûtina iðleisti Vlado Putvinskio-Pûtvio„Raðtus“ – balsas liko tyruose. O kûnas be dvasios, kokiu dabaryra tapusi Lietuvos ðauliø sàjunga, tëra tik numirëlis.

Vladas Putvinskis-Pûtvis gimë 1873 m. rugsëjo 24 d. grafaitësIdalijos Pliaterytës ir Rapolo Putvinskio ðeimoje Rygoje. Gavusi

Vladas Putvinskis-Pûtvis

128

caro ðeimos leidimà apsigyventi savo dvaruose Ðiauliø apskrityje,ðeima persikëlë gyventi á Lietuvà. Vladas Putvinskis kurá laikàmokësi Ðiauliø gimnazijoje, vëliau – Mintaujos realinëje mokyk-loje. Studijavo þemës ûkio mokslus Halës universitete Vokietijo-je. Susirgus tëvui, 1896 m. gráþo á Lietuvà ir ëmësi ûkio reikalø.1897 m. vedë bendramintæ Emilijà Gruzdytæ. Iki vedybø abu su-tuoktiniai nemokëjo lietuviø kalbos. Tapti lietuviu Vladas Put-vinskis-Pûtvis nusprendë dar studijuodamas Halëje, kur bendravosu tautiðkai nusiteikusiais studentais ið Lietuvos.

Abu su þmona greitai ir gerai iðmoko lietuviø kalbà.Vlado ir Emilijos Putvinskiø Ðilo Pavëþupio dvaras tapo vie-

nu þymiausiø lietuvybës centrø Lietuvoje. Èia kryþiavosi knygne-ðiø takai, buvo slepiama ir platinama uþdraustoji lietuviðkaliteratûra, èia bûrësi paþangioji Lietuvos inteligentija – Þemaitë,Jonas Jablonskis, Povilas Viðinskis, Jonas Biliûnas, GabrielëPetkevièaitë-Bitë ir kiti. Putvinskiai savo dvare ákûrë ir lietuviðkàmokyklà. Uþ nepaklusnumà caro valdþiai V.Putvinskis du kartus –1906 m. ir 1914-aisiais buvo suimtas ir kalinamas.

Lietuvos Nepriklausomybæ 1918 m. Vladas Putvinskis-Pûtvissutiko dþiaugsmingai. Kartu su R. Skipièiu ir Mikelkevièiumi1919 m. ákûrë Lietuvos ðauliø sàjungà – tautos kariuomenæ, 1919–1922 m. buvo jos vadas. 1928 m. Lietuvos ðauliø sàjungoje buvo68 tûkstanèiai Lietuvos vyrø ir moterø ið daugelio miestø, mies-teliø ir kaimø. Ðiai sàjungai skiepijo tautinæ ideologijà. Tos ideo-logijos pagrindines mintis skelbë to meto þiniasklaidoje – „Varpe“,„Darbininkø balse“, „Ûkininke“, „Vienybëje lietuvninkø“, ástei-gë Lietuvos ðauliø sàjungos þurnalà „Trimitas“. Pats aktyviai raðëá ðá þurnalà. Po Vlado Putvinskio-Pûtvio mirties iðëjo trys tomaijo publicistikos ir literatûros apie já – du tomai buvo iðleisti Kau-ne 1933 m. 1973 m. Èikagoje, minint 100-àsias V. Putvinskio-Pûtviogimimo metines, buvo iðleista jo kûrybos ir literatûros apie já su-vestinë „Vladas Putvinskis-Pûtvis. Gyvenimas ir parinktieji rað-tai“ (Èikaga, 1973).

129

Kaip ir Vincas Kudirka, V. Putvinskis-Pûtvis dirbo iki pat sau-lëlydþio. Paskutiná straipsná „Bûk stipresnis uþ laimæ!“ paraðë1929 m. kovo 2-àjà, o 1929 m. kovo 5 d. Vladas Putvinskis-Pûtvismirë. Jo paskutiniai þodþiai dabar skamba kaip Testamentas lie-tuviø tautai:

„Tikroji laimë yra toji, kuri laukia tavæs veiksmo ir vargo ga-le... Tikràjà laimæ gali gauti tik dvasios stipruolis. Stipruoliu galibûti tiktai tas, kas juo bûti nori...“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyveni-mas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 227).

V. Putvinskio-Pûtvio tautinëje ideologijoje svarbiausia yra tau-tos idëja, suprantama kaip tautos kelio tikslas – tarnavimas savotautai ir savo valstybei, siekiant jos kultûrinio pranaðumo ir pri-paþinimo pasaulyje. Jo nuomone, pagrindinës þmogaus gyveni-mo idëjos yra trys: tautos, tikybos ir socialinë. Ið visø tø idëjøsvarbiausioji yra – tautos. „Ji yra tautos buities ir jos gyvio... tau-tinës kûrybos, kovos ir kooperacijos idëja“ (Putvinskis-Pûtvis V.Ten pat, p. 9, 10).

Tikybos idëja yra tautos siekiamø tikslø etinë-dorovinë idëja.„Jos problema, teisingai iðspræsta, áneða darnø harmoningà ryðátarp asmenybës, tautos, þmonijos ir viso gyvio, vis vien, kur jisapsireikðtø“ (Ten pat, p. 10).

Socialinë idëja yra viso tautos ûkio sutvarkymo idëja. Jà rea-lizuoja valstybë.

Visos trys idëjos „teisingai suprastos, yra harmonija, ir visostrys kaip upës sueina á vienà pirmapradá okeanà. Visos trys vienabe kitos nustoja prasmës“ (Ten pat, p. 9).

Kaip jau minëjome, V. Putvinskio-Pûtvio ideologijoje tautinëidëja yra pati svarbiausia, „nes be jos kitos idëjos lieka pakibu-sios ore. Tauta be tautinës idëjos þûsta. O þuvusiai tautai nerei-kalinga nei teisinga ûkiðkoji buitis, nei jokie galutiniai tikslai“ (Tenpat, p. 11).

Tæsdamas romantikø ir neoromantikø puoselëtà Tautos garbësir asmens savigarbos tradicijà, tautinës ideologijos kûrëjas mokë:

130

„Menka ta tauta, – raðë Vladas Putvinskis-Pûtvis, – kuri nërarinkta... Menkas tas kareivis, kuris nesiruoðia bûti didvyriu ir ðir-dyje nelaiko save toká“ (Ten pat, p. 14). Tauta rinkta tampa tikdarbo, etikos, tautinës kûrybos ir kultûros kaina. „Tai yra kilnikultûros kova, tobulinimosi varþytynës, lenktyniø idealas“. Ásigi-linæ á Ðventàjá Raðtà, kur suraðyti visi ástatymai, skirti þydø tautai,matome, „kad jie yra visi nuostabiai harmoningai sudëti, lyg tamtyèia, kad vestø tautà tobulybës idealan“. Ten pirmoje eilëje tau-tos etika: „Negerbkit svetimø dievø, nesekit svetimais kultais, betvien tik savo Dievà. Èia kartu su platesne bendra etika, tikusiavisiems kartu, apsaugojamas ir tautos savitumas, kaip aukðèiau-sia jos brangenybë“ (Ten pat, p. 12).

Tautos, turinèios stiprià tautinæ motyvacijà, siekia pirmauti, ver-þiasi á aukðtumas „Nuo amþiø tautos kovojo, varþësi, grûmësi – arginklu, ar ðiaip sveika savo gyvio jëga, kurià ðiandien vadina kultû-ra, – raðë V. Putvinskis-Pûtvis. – Kultûra – tai tautos dvasia ir josGabija. Jei tauta savo kultûros neiðlaikys – ji þus! Jei iðlaikys, uþka-riaus ateitá“… (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 24) „Gyvosios tau-tos svarbiausias poþymis – jos kûrybiðkumas“ (Ten pat, p. 105).

Treèia idëja, svarbi tautinei valstybei ir tautos egzistencijai –tai nepriklausomos valstybës saugumas. Ðiuo klausimu VladasPutvinskis-Pûtvis buvo kategoriðkai grieþtas.

Kai bolðevikø mitinguotojai perða darbininkø rojø þemëje, lie-tuvis neturi uþmirðti, – mokë V. Putvinskis-Pûtvis: „...Ko man ver-tas tas dangus, jei jo nematys mano tauta, jeigu bûsimoji laimëbus tik svetimøjø puota ant manosios, nesugebëjusios gyventi irnukankintosios kapø“ (Ten pat, p. 24).

1928 m. Ðauliø sàjungos leidinyje „1928 metai. Vasario 16-oji“ pasirodë Vlado Putvinskio-Pûtvio straipsnis, pavadintas „Tau-ta ir valstybë“. Tenka tik stebëtis, kad mintys, paraðytos daugiaunegu prieð 80 metø, ðiandien skamba ypaè aktualiai, tarsi ðian-dien paraðytos. Jame raðoma: „Tautinës idëjos svarbiausia prob-lema yra valstybë. Tik nepriklausomoje, laisvoje valstybëje gali

131

atsiskleisti tautos vaikø talentai, tauta gali gyventi kûrybingai, kurtisavo gyvenimà. Taèiau net ir nepriklausomoje valstybëje kiekvie-nas privalo suvokti ir grieþtai apibrëþti santykius: 1) tarp tautos irvalstybës; 2) tarp lietuvio ir pilieèio; 3) tarp tikrøjø tautos sûnø irsvetimtauèiø geruose santykiuose ir kovoje demokratinëje vals-tybëje“ (Ten pat, t. 2, p. 53).

Kaip ðitas problemas sprendþia pats Vladas Putvinskis-Pûtvis?Ðtai kai kurios jo mintys: „Valstybë yra istorinis politinis padaras.Jos esmë – garantuoti þmoniø taikø bendravimà... Tauta yra gam-tos ir kultûros reiðkinys. Jos esmë – paèiame þmogaus turinyje...Vadinas, – tvirtina V. Putvinskis-Pûtvis, ...valstybë ir tauta yra su-sijusios taip, kaip forma ir turinys, indas ir tai, kas tame inde tilpsta,vulgariðkai sakant, lyg batas ir koja... Tautinës varþytinës valsty-bës viduje, organizacijos ir þmoniø susigrupavimai netautiniaispagrindais, ekonominës sàlygos, tarpvalstybinë politika ir kitossàlygos atitraukia valstybæ nuo tautos (formà nuo esmës), duodajai daugiau ar maþiau autoriteto ir savarankiðko gyvenimo. Atsi-randa savitas, nuo tautinio daugiau ar maþiau atplëðtas, valstybësûkis, daugëja þmoniø, susijusiø su valstybës likimu, atsiranda tamtikra valstybinë ideologija, kuri nori atsiriboti nuo tautinës. Galiatsitikti taip, kad jau ne valstybë tarnauja tautai, o tauta valsty-bei... Tauta pasidaro tik reikalingos valstybei þmogienos gamin-toja. Valstybë tampa tautai Prokrusto lova, koja, vartojama, kaipkurpalis, kuris gyvas skutamas ir kalamas vinimis. Batas lieka tiks-las, koja tik priemonë“ (Ten pat, p. 53–54).

Kokia iðeitis ið tokios padëties, kuri susikûrë kaip klasikinisvalstybës dominavimo modelis dabartinëje nepriklausomoje Lie-tuvoje?

V. Putvinskis-Pûtvis ir tai apmàstë. Jo nuomone, „Tauta, jei-gu nori bûti gyva, turi ðalia valstybës varyti savo nepriklausomànuo valstybës gyvenimo vagà... Jeigu tauta to nepadarys, valstybëjà panaudos kaip medþiagà savo statybai, bet ne kaip ponà valdo-và. Ir tai bus teisinga. Demokratinë valstybë yra jos veikianèiøjø

132

jëgø iðdava. Jeigu tautinë sàmonë miega, valstybë netgi teisës ne-turi eiti prieð budinèiøjø direktyvas. Tauta pati kalta. Valstybë ne-gali bûti tik tautos butas. Ji visada yra tautø bendrabutis. Ir subendrabuèio teisëmis... Valstybë turi bûti paruoðta gintis, kovoti,kariauti uþ save. Tauta turi bûti paruoðta tam du kartu smarkiaunegu valstybë ir du kartu didesniam frontø skaièiui negu valsty-bë“ (Ten pat. T. 2, p. 76).

Jeigu mes norime, kad Lietuvos valstybë taptø tikra lietuviøtautos tëvyne, be kita ko, turime rûpintis, kad mûsø valstybës poli-tika bûtø tikrai tautiðka, tikrai lietuviðka. Valdþia sugebës vesti tau-tinæ politikà tik tuomet, jei turës tvirtà lietuviø bendruomenës irjos organizacijø paramà. Jos duos valdþiai tvirtà pagrindà ir veiksjà paèià (Ten pat, p. 77). „Jei valstybë þûsta, ji gali bûti daug kartøatkurta, kaip maðina. Jei þûsta tauta, tai ji þûsta amþinai. Mes þino-me apie stebuklus, kad atgijo miræs þmogus, bet mirusi tauta neat-gyja niekados. Ðtai kodël tautos idealai yra svarbesni, neguvalstybiniai (Ten pat, p. 78). Vykusiai pakreipti politikà á norimàpusæ sugebës tik tie, kurie supranta, kaip politika daroma, kuriesupranta, kas kraðtà valdo, kas yra valdþia“ (Ten pat, p. 78).

Valstybë savo iniciatyva negali kelti ið esmës bet kuriø tauti-niø idealø ir rûpintis vien tik jos ateitimi. Negali ir neturi. Tai nejos uþdavinys. Demokratinëje valstybëje tautos reikalais ir tauti-ne ideologija turi rûpintis tautinës organizacijos. Demokratinësvisuomenës idealas yra tas, kad abu reiðkiniai – tautiðkumas irdemokratiðkumas – reikðtøsi kuo stipriausiai ir veiktø tikrojharmonijoj. Pavyzdþiu, kur taip veikia abu reiðkiniai, galëtø bûtianglai. Tai tauta, kuri moka jungti tautinæ sàmonæ ir tolerancijà.Taèiau turime prisiminti visur ir visados, kad mes, lietuviai, kitostëvynës neturime niekur pasaulyje ir niekados jos ten neturësi-me. Todël privalome atitinkamai þiûrëti ir á kitatauèius mûsø të-vynëje. „Negalima drausti jiems laikytis savo tautybës irprogramø... Uþ tai jie turi elgtis su mumis taip, kaip patys norëtø,kad mes elgtumës jø tautø tëvynëje... Mûsø tëvynëje jie yra tik

133

sveèiai. Sveèiams ðeimininkø namuose duodamas tik patariama-sis balsas ir dori sveèiai tuo visiðkai tenkinasi“ (Ten pat, p. 81).

Visokio plauko internacionalistai ir kosmopolitai varo sveti-mø kraðtø kolonizavimo ir uþkariavimo politikà, tæsdami grobuo-niø valstybiø imperialistines tradicijas. Valstybë privalo rûpintissavo tautos saugumu ir dabartimi, tam panaudodama visus esa-mus resursus, siekdama sukurti gerovæ savo tautai ðiai dienai. Tau-tos pareiga – „statyti ribas vartojimui“, kad „ateities kartos nebûtøapkrautos materialinëmis paskolomis ir bûsimos sveikatos atþvil-giu“ (Ten pat, p. 56). Tautos uþdavinys – taip „sugebëti paveiktivalstybæ, kad jos politika didintø jos tolimos ateities turtus“ (Tenpat, p. 56).

Valstybës valdymo aparatas visada siekia centralizacijos ir di-rektyvinës valdymo sistemos. Tautinës organizacijos turi bûti at-svara valstybës valdymo siekiams ir eiti kitu keliu – ieðkoti atramosdemokratijoje ir paèioje gyvenimo gilumoje. „Ir juo kraðto de-mokratija gilesnë, juo dviejø sroviø prieðingumà paverèia har-moningu bendradarbiavimu“ (Ten pat, p. 56).

Manau, kad ðiø Vlado Putvinskio-Pûtvio minèiø komentuotinereikia. Jos naujos, niekieno nepakartotos – darni demokrati-nës tautinës valstybës strategija ir ideologija. Jø vainikas – VladoPutvinskio-Pûtvio testamentiniai þodþiai: „Tautos ateitis reika-lauja, kad prablaivëtumëm ir gráþdami á tautinæ dirvà tuo sugrà-þintumëm pusiausvyrà ir tuo paèiu sutvirtintumëm paèià valstybæ“(Ten pat, p. 57).

Vlado Putvinskio-Pûtvio mintys, iðsakytos anos, prieðkarinës,nepriklausomos valstybës gyvavimo metais, ne tik nepaseno, betir pasaulio þymiausiø politologø áþvalgose, tokiø kaip ZbignievasBrþezinskis, Fransuaza Thom ir Alenas Bezanconas, rado naujàskambëjimà. Tik kaþkodël nei mûsø valdþiai, nei intelektiniamelitui ðio talentingiausio Lietuvos politiko ir raðytojo darbø ne-reikia. Ak, kaip bijo tautiðkumo ir tautinës ideologijos ir mûsøkairieji, ir deðinieji, komunistai ir konservatoriai bei liberalai.

134

3. TAUTOTYRINË MINTISLIETUVOS IÐEIVIJOJE

„Jokie meilûs superlatyvai, skirti iðeivijos intelek-tualams, neatrodys persistengimu, nes poðalkauskinëkarta, iðaugusi savo Mokytojo intelekto spinduliuose,atsidûrusi Vakarø tremtyje, mokë ir tebemoko mus pa-justi ir suvokti þodþio, laisvo nuo reþimo draudimø,skoná ir svarbà. Tik laisvas þodis yra bûtina sàlyga màs-tyti, tik màstymas skatina laisvo þodþio gimimà.“

Aldona Þemaitytë

Antanas Adomënas ir Linas Saldukas Klaipëdos universiteteleistame moksliniame þurnale „Tiltai“ raðë apie 1944 metais á Va-karus pasitraukusiøjø, tiksliau – bëgusiøjø nuo raudonojo terorointelektualø vertybes ir jø viltis greitai sugráþti á Tëvynæ.

Jø duomenimis, didþiausia pabëgëliø ið Lietuvos stovykla bu-vo ásikûrusi Hanau apylinkëse, áëjusiose á JAV, Anglijos ir Pran-cûzijos zonà. Èia 1945 m. rugsëjo mënesá gyveno 2837 lietuviai.Jungtiniø Tautø Pagalbos ir atstatymo administracijos – UNRA –duomenimis, tuo metu ðioje zonoje gyveno 47 269 lietuviai.1946 m. gruodþio mënesá pabëgëliø ið Lietuvos èia buvo uþregist-ruota 57 495. Tai buvo didþioji dalis ið 65 tûkstanèiø lietuviø, pa-likusiø Lietuvà (Adomënas A., Saldukas L. Nationality as aCondition of Mind // Tiltai. 2000, Nr. 2, p. 1–8).

1940 metais, rusams okupavus Lietuvà, etniniams vokieèiamsbuvo leista iðvykti á Vokietijà. Jø iðvyko apie 50 tûkst. Straipsnio au-toriai mano, kad didþioji jø dalis buvo lietuviai arba vokieèiai ið mið-riø ðeimø. Dalis jø vëliau ásitraukë á lietuviðkøjø bendruomeniø veiklà.

Ávairiose Hanau apylinkëse pabëgëliø ið Lietuvos ðeimose bu-vo apie 12 tûkstanèiø vaikø ir jaunimo, todël 1945 m. liepos 20 d.buvusiose vokieèiø kareivinëse buvo ákurta lietuviðka mokykla.Tos mokyklos pavyzdþiu lietuviðkos mokyklos kûrësi ir kitose Ha-nau apylinkëse. Èia buvo dëstoma lietuviø kalba ir literatûra, reli-

135

gijos mokslas, anglø, vokieèiø ir lotynø kalbos, matematika, fizika,visuomenës mokslas, chemija, geografija, pasaulio istorija, ávadas áfilosofijà, muzika, menas, namø ûkio ekonomika ir fizinis lavini-mas. Prof. M. Þidonis vadovavo 1946 m. spalio 4 d. ákurtai Ðvieti-mo tarybai, kurios biudþetà sudarë lietuviø bendruomenësaukojamos lëðos. Prof. I. Malinauskas-Malënas koordinavo mo-kyklø inspektoriø darbà, rûpinosi Hanau lietuviø bendruomenësðvietimo reikalais. UNRA lietuviø bendruomenæ aprûpino maistuir ið vietinës valdþios iðreikalavo, kad ji lietuviðkø mokyklø moky-tojams mokëtø atlyginimus. Lietuviø bendruomenës pirmininkasHanau apylinkëse buvo P. Gauèys, kuris pasiaukojamai rûpinosivisais Lietuviø bendruomenës finansiniais reikalais.

Lietuviø bendruomenë – daugiau negu 30 tûkst. – kiekvienàmënesá aukojo pinigø jos reikmëms. „Tai liudija svarbø nemaþosdalies lietuviø, – raðo straipsnio autoriai, – perkeltøjø asmenøásipareigojimà lietuvybei. Ði lietuviø generacija pasirodë turintistiprø sampratø „mano“ ir „mûsø“ suvokimà. Kitaip tariant, „ma-no“ ir „mûsø“ reikðmës buvo suderintos, siekiant naudos indivi-dui ir bendruomenei“ (Adomënas A., Saldukas L. Ten pat, p. 6).

Á Vakarus pasitraukæ lietuviai buvo ne tik pabëgëliai, bet irsavo Tautos apaðtalai bei misionieriai. Tokiame kontekste VLIK’as1949 m. birþelio 14 d. Hanau paskelbë 13 straipsniø Pasaulio lie-tuviø chartà dabarties ir ateities kartoms, kurios gyvens uþ etni-nës Lietuvos ribø.

Pasaulio lietuviø chartoje sàvokai „lietuvis“ buvo suteikta dva-sinë dimensija, vienijanti gyvenusius, gyvenanèius ir gyvensian-èius lietuvius á reikðmingà bendruomenæ, kurioje „mes“ yrasvarbiau negu „að“.

Minint Pasaulio lietuviø chartos penkiasdeðimtmetá Vasario16-osios lietuviø gimnazijoje Hiutenfelde (Vokietija) JAV lietu-viø aktyvistas, Amerikos pilietis A. Rugienius kalbëjo: „Ðiandien,po penkiasdeðimties metø, jau keliamas klausimas, ar Chartosteiginiai yra atgyvenæ, gal juos reikia keisti. Pagalvokime: ar tiesagali bûti keièiama? Jei Lietuviø chartos teiginiai buvo tiesa prieð

136

50 metø, tai jie yra tiesa ir ðiandienà, o jei reikia keisti, tai jiebuvo tik tuolaikinës idëjos ir mums reikëtø kurti naujà ideologi-jà“ (Rugienius A. Pasaulio lietuviø bendruomenës filosofija. Pra-neðimas LB pirmininkø suvaþiavimui Vasario 16-osios gimnazijoje.Huettenfeld, Vokietijoje // Pasaulio Lietuvis, 1999, Nr. 9, p. 2).

Straipsnyje raðoma apie tautiðkumà, kaip jis buvo supranta-mas tada, kai buvo kuriama, redaguojama ir tvirtinama Pasauliolietuviø charta, ir kaip ji suprantama iðeiviø dabar, po 50 metø.„Galima teigti, kad A. Rugienius suvokia tautiðkumà kaip sàmo-nës bûsenà, kaip dvasiná turtà, kaip jausmø, màstymo ir gyvenimobûdà. Jam ir kitiems pasaulyje lietuviðkasis judëjimas nëra susijæssu geografija ir teisiniais apibrëþimais, bet nelyginant religija suau-gæs su lietuvybës esme bet kur ir bet kada – 1940, 1946, 1949, 1999metais ir vëliau. Ði A. Rugieniaus palaikoma filosofija turi istorinæir intelektualinæ kilmæ, pagrástà tautiðkumo kaip sàmonës bûsenostyrimais. Filosofas E. V. Stonequist teigia: „Tautybë, kaip ir religi-ja, yra subjektyvu, bet valstybingumas – objektyvu. Tautybë yra psi-chologinis, o valstybingumas – politinis faktorius. Tautybë yrasàmonës bûsena, kai tuo tarpu valstybingumas yra teisinë bûsena.Tautybë – dvasinis turtas, o valstybingumas – prievartinis ápareigo-jimas. Tautybë – jausmø, minèiø ir gyvenimo bûdas“ (Ten pat, p. 7).

„Nesupratus tautiðkumo, kaip dvasios turto idëjos, neámano-ma suvokti dvasiniø jëgø, leidusiø lietuviø pabëgëliams sukurti Lie-tuviø chartà. Tautos dvasinio turto idëjos tvirtumas iðreikðtaspirmuoju Chartos sakiniu: „Tauta yra prigimtoji þmoniø bendruo-më“. Kitaip tariant, 1944 m. „politinë iðeivija“ domëjosi ne tik po-litika. Jø rûpestis buvo lietuvybës saugojimas. 1948 m. lapkrièio 11dienà politiniø pabëgëliø susirinkime VLIK’o priimtame Pasauliolietuviø bendruomenës konstituciniame projekte susidurta su li-kimo nublokðtø uþ Lietuvos ribø lietuviø problema – iðlaikyti sa-vàjà lietuviðkà savimonæ, buvusià sielos dalimi“ (Ten pat).

Amerikos lietuviai jà ir iðlaikë. Iki pat Lietuvos nepriklausomy-bës atkûrimo. Ir iki sovietinës „ekonominës iðeivijos“ ið Lietuvostarsi skëriø antplûdþio. Be motinos, be Tëvynës, be Tautos idealø.

137

LIETUVIØ CHARTA

LIETUVIØ TAUTA,uþsigrûdinusi amþiø kovose dël teisës laisvai ir nepriklausomaigyventi savo tëvø þemëse, vieninga valia siekia savo gyvybæ, kal-bà, tautines bei valstybines tradicijas iðlaikyti, kurti ir ugdyti, kadsavo tautine kultûra visuotinei þmoniø giminës paþangai bendra-darbiaudama, vykdytø Visagalio valià ir laisvo þmogaus paðauki-mà. Lietuviø Tautos amþinøjø siekimø vardan skelbiama ðiLIETUVIØ CHARTA1Tauta yra prigimtoji þmoniø bendruomenë. Niekas negali bûti prie-vartaujamas savo ryðá su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pa-sklidæ lietuviai sudaro vieningà Pasaulio Lietuviø Bendruomenæ.2Þmogus turi prigimtàjà teisæ laisvai iðpaþinti ir ugdyti savo tauty-bæ. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tëvø iðlaikytà Lie-tuviø Tautos gyvybæ lietuvis perduoda ateities kartoms, kadamþinai gyventume.3Kalba yra stipriausias tautinës bendruomenës ryðys. Lietuviø kalbalietuviui yra tautinë garbë.4Ðeima yra tautos gyvybë. Lietuvis kuria lietuviðkà ðeimà.5Tautinë kultûra yra kelias á tarptautiná pripaþinimà ir bendravi-mà. Apreikðdama tautos genijø, tautinë kultûra áneða savaimin-gà indëlá á visuotinius þmoniø giminës laimëjimus. Kiekvienolietuvio priedermë sudaryti sàlygas tautinei kultûrai.6Valstybë yra aukðèiausioji tautinës bendruomenës organizacija.Valstybinë nepriklausomybë yra tautinës kultûros ugdymo ir iðli-kimo sàlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovo-ja, kad apgintø ir iðlaikytø nepriklausomà Lietuvos valstybæ.

138

7Mokykla yra tautinës dvasios þidinys. Kiekvieno lietuvio kilniau-sioji pareiga bûti lietuviø mokyklos rëmëju.8Draugija yra tautinës kultûros veiksminga talkininkë. Lietuvis ku-ria ir palaiko religines, kultûrines, jaunimo, saviðalpos, profesi-nes ir kitas lietuviø draugijas.9Mûsø tëvø kovos ir aukos dël lietuviðkos knygos yra testamenti-nis ápareigojimas visoms Lietuviø Tautos kartoms. Lietuvis orga-nizuoja ir remia spausdintà lietuviðkà þodá.10Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Lietuvis branginasavo tautos praeitá ir tautinius paproèius. Lietuvis stengiasi bûtivertas savo protëviø, kad paliktø pagarbø pasididþiavimà savo pa-likuonims.11Tautinis solidarumas yra aukðèiausia tautinë dorybë. Lietuvis ug-do tautiná solidarumà. Visi lietuviai yra lygûs tos paèios tautosvaikai, tarp savæs broliai. Tautinio susipratimo ir lietuviø vieny-bës þenklan kiekvienas lietuvis moka nuolatiná tautinio solidaru-mo ánaðà.12Lietuvio tautinës spalvos: geltona – þalia – raudona. Lietuvio tau-tinë ðventë – Vasario 16-oji. Lietuvio ðûkis: „Lietuviais esame mesgimæ, lietuviais turime ir bût!“13Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraðtui. Lietuvio santy-kius su nelietuviu nustato artimo meilë ir pagarba kiekvieno þmo-gaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui.

Vyriausiasis Lietuvos Iðlaisvinimo KomitetasTremtyje, 1949 m. birþelio 14 d.

139

3.1. LIETUVIØ CHARTA – POKARIO IÐEIVIJOSGYVENIMO KELRODIS IR TIKSLAS

Lietuviø charta buvo sukurta ir pasiraðyta 1949 metais Vo-kietijoje. Ji padëjo suburti iðeivijos lietuvius á Pasaulio lietuviøbendruomenæ ir skatino jø veiklà. Lietuvos Prezidentas ValdasAdamkus, 1999 m. ðvenèiant Lietuviø chartos 50-metá, kalbëjo:„Paraðytas Vokietijoje dokumentas jungë visos Tautos – Rusi-jos okupuotos Lietuvos ir beteisiø Sibiro tremtiniø – rûpesèius,reiðkë valià, viltis. Apie já negalima kalbëti tik bûtuoju laiku.Ðiandien jame galime rasti dvasinæ atramà, ne vienà atsakymà ákilusius klausimus... Lietuviø charta prieð penkiasdeðimt metønubrëþë savitos pasaulio bendruomenës ir lietuviø iðeivijos gai-res. Iðeivijos bûtis buvo susieta su pavergtos tëvynës likimu, il-gamete jos laisvës byla“ (Adamkus V // Saulë Pauliuvienë. Tautinissolidarumas prieð 50 metø laikytas didþiausia vertybe // Lietuvosaidas, 1999, rugsëjo 15, p. 2).

Iðkilmëse dalyvavæs Pasaulio lietuviø bendruomenës valdy-bos pirmininkas Vytautas Kamantas, Seimo pirmininkui áteik-damas Lietuviø chartos tekstà, sakë, kad „ji ápareigojo lietuviøtautà amþinai iðlaikyti tautinæ gyvybæ, kalbà, tautines ir valsty-bines tradicijas, ðeimà, kultûrà, mokyklà, spaudà, solidarumà irkitas vertybes... Kiekvienas Lietuviø chartos straipsnis buvo iryra kasdien ágyvendinamas 30 kraðtø Pasaulio lietuviø bendruo-menës ðeimoje nuo Argentinos ir Australijos iki Venesuelos irVokietijos. Lietuviø tauta yra viena ir nedaloma, nesvarbu, kurgyvename. Mus sieja lietuviø kalba, praeitis, giminës ir Lietu-viø chartos tikslai. Visi esame lygûs, tos paèios tautos vaikai“(Ten pat). „Lietuvos aido“ korespondentei, cituojamo straips-nio autorei V. Kamantas kalbëjo, kad „asmeniðkai jam Lietuviøcharta yra gyvenimo kelrodis ir tikslai. Ji rodo, kaip gyventi, dirb-ti, padëti Lietuvai, iðlikti lietuviu, auklëti vaikus ir anûkus“ (Tenpat).

140

Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Vidþiûnas kalbëjo,kad „Charta buvo þodis, po kurio buvo veiksmas – gimë Pasauliolietuviø bendruomenë. Lietuviai svetur tvirtai nusprendë neið-nykti ir pareiðkë esà atsakingi uþ tautos ir valstybës likimà. Trem-tá jie suvokë kaip galimybæ padaryti tai, ko nebuvo galima padarytitëvynëje. Lietuva tapo matoma, girdima ir suprantama net uþ ne-perskeliamø geleþiniø uþdangø. Lietuviø iðeivija tikëjo pasiek-sianti Lietuvos nepriklausomybæ. Tai buvo deklaruojama jau tada,kai bûsima didþiøjø pasaulio valstybiø Atlanto chartija laisvæ irnepriklausomybæ tautoms tik þadëjo, Jungtinëse Tautose vyravoSSRS veto, kai nebuvo uþsimenama apie Baltijos ðaliø okupaci-jà. Pasaulio lietuviø bendruomenë tada tapo ir liko Lietuvos at-spindþiu pasaulyje“, – kalbëjo parlamentaras.

Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis sakë, kad„Chartos kûrëjai Vakaruose galëjo tikëtis tik stebuklo – greitoLietuvos iðsivadavimo. Ið tikrøjø ðitas dokumentas raðytas ilgusdeðimtmeèius, kartais vadinamus Vakarø tremtimi. Dabar jà ver-tiname ðiandienos þvilgsniu. Charta skelbë ir mokë, patarinëjoir liepë. Dokumente paprastais þodþiais kalbëta apie tautos tei-sæ gyventi ir iðlikti. Kas nors galëtø pasakyti – tai senø laikø aratskiro kraðto dokumentas: Lietuva liko savo þemëje – nebërakuo rûpintis. Taèiau Lietuviø chartos nuostatos nepaseno ir nio-kotai Lietuvai jos aktualios. Kiek turime tëvynainiø, nelojaliøLietuvai, niekinanèiø ir plûstanèiø jà? Daþnai pasigendame èio-nykðèio lietuvio pagarbos tautieèiams, jeigu skiriasi paþiûros iramþius. Ið kur atsirado naujieji lietuviai – gal tai ateiviai ið kitosðalies ar civilizacijos? Kas jiems paraðys elgesio chartà?“ (Tenpat).

141

VYTAUTAS ALANTAS

„Tautinës ideologijos rëmuose galisutilpti visokiø paþiûrø bei konfesijøtautieèiai, net ir maþumos. Bet kai tueini á tautos Panteonà svarstyti ir spræstibendrø valstybës klausimø, palik uþ du-rø partines programas ir konfesijas irvieningai kelk rankà uþ bendrà tautosir valstybës labà.“

Vytautas Alantas

Jis pratæsë neoromantikø tradicijà iðeivijoje, paraðæs dviejødaliø istoriná romanà „Ðventaragis“. Jame pasakojama apie vidur-amþiø Lietuvà, karaliø Mindaugà: jo pastangas ákurti Lietuvosvalstybæ, gilià diplomatijà, siekiant suvienyti susiprieðinusius Lie-tuvos kunigaikðtukus, kurie, kaip ir dabar skirtingø partijø vadai,troðko bûti vienvaldþiais ir vieninteliais valdþios solistais. Tai ide-alistø ir kietø kovotojø charakteriai, bûdingi ir vëlesniø laikotar-piø lietuviams, kovojusiems uþ savo laisvæ, iðlikimà ir garbæ.

Romanas ir sumanytas buvo, kad ne tik papasakotø, bet irpamokytø, pagal himno þodþius, „Ið praeities tavo sûnûs te stip-rybæ semia“. Romane – laisvës ilgesys, ryþtas aukotis uþ Tëvynëslaisvæ, uþ lietuvio tapatybës iðsaugojimà, kad ir kokios negandosiðtiktø mûsø tautà.

Tokias pat idëjas Vytautas Alantas skelbë ir savo publicisti-koje. Iðtikimas Vlado Pûtvio-Putvinskio mokinys, tautinës ideo-logijos puoselëtojas ir saugotojas, Vytautas Alantas visà savo

Vytautas Alantas

142

sàmoningà gyvenimà neturëjo kitos Mûzos – tik Lietuvà ir joslaisvës þvaigþdæ.

Vytautas Alantas-Jakðevièius gimë 1902 m. birþelio 18 d. Si-dabrave, Naujamiesèio valsèiuje. Mokësi ir baigë Ðiauliø gimna-zijà. Bûdamas ketvirtoje klasëje, jis su ginklu rankose savanoriðkaiiðëjo ginti Lietuvos laisvës 1918–1920 m. laisvës kovose. Viene-rius metus studijavo Kauno universitete. Mokytojavo Plungës gim-nazijoje. 1925 m. ástojo ir 1929 m. baigë Monpeliero universitetàPrancûzijoje. Gráþæs ið Prancûzijos á Lietuvà 1930–1934 m. dirbonaujienø ir telegramø agentûroje ELTA prancûzø skyriaus re-daktoriumi. 1934–1939 metais buvo „Lietuvos aido“ vyriausiasisredaktorius. 1936 m. buvo apdovanotas Vytauto Didþiojo ordinuuþ nuopelnus þurnalistikai. 1941–1944 m. – Vilniaus valstybinioteatro direktorius. Vytautas Alantas buvo vienas þymiausiø tauti-nës kultûros ir tautininkø kultûros politikos ideologø. Dar anojenepriklausomoje Lietuvoje iðleido apsakymø rinkinius „Artistoðirdis“ (1930), „Tarp penkiø ir septyniø“ (1934), publicistikos kny-gà „Þygiuojanti tauta“ (1939), sukûrë pjesiø. 1944 m. pasitraukëá Vokietijà, nuo 1949 m. gyveno Amerikoje. 1967–1971 m. buvoLietuviø þurnalistø draugijos pirmininkas. Iðeivijoje paraðë ro-manus: „Pragaro paðvaistës“ (1951), „Tarp dviejø gyvenimø“(1960), „Amþinasis lietuvis“ (2 d., 1972), „Ðventaragis“ (2 d.,1972–1974), „Liepkalnio sodyba“ (1977), „Auðra Paliûnuose“(1986), noveliø rinkinius „Ant siûbuojanèios þemës“ (1946), „Sve-timos pagairës“ (1954), „Nemunas teka per Atlantà“ (1970), „At-spindþiai ûkanose“ (1976), „Gelmiø balsai“ (1984), apybraiþà„Romas Kalanta“ (1976), dramø, eilëraðèiø.

Romanuose vaizduojama Lietuvos senovë, aukðtinama baltøkultûra, daug sentimentø skirta anos nepriklausomos Lietuvos ûkioir kultûros strategijai, tautinei mokyklai, raðoma apie Lietuvos par-tizanø prieðinimàsi okupacijai, ðlovinamas jø þygdarbis, atskleidþia-mos iðeivijos lietuviø kultûrinio gyvenimo aktualijos ir problemos.Novelëse vyrauja romantinës meilës kolizijos, melodramiðkumas.

143

Lietuvoje þurnalisto Algimanto Zolubo dëka plaèiau þinomastik Vytauto Alanto publicistikos rinkinys „Tauta istorijos vingiais“(1991). Ið jo straipsnio ir suþinojome, kad Lietuvoje 1992 metaispasirodë fotografuotinis knygos leidinys. Knygos pratarmëje josautorius raðë: „Knygà raðiau neþinau kiek metø. Kartais pagal-voju, tarsi bûèiau raðæs visà gyvenimà... Sunku nusakyti, kada Tau-tos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas,nuolat pirmyn þengiantis organizmas, tad ir savaime perðasi iðva-da, kad tautà reikia nuolat kurti. Po ilgø màstymø ir gyvenimopatyrimo priëjau iðvadà, kad tautai, ypaè maþai tautai, neribotaspolitinis susiskaldymas yra pragaiðtingas klystkelis á saviþudybæ.Pilieèiø politinis savitarpio susiklausymas yra vienintelis kelias ávidaus santvarkos pastovumà; solidarumà bei visokeriopà paþan-gà, uþtikrinanèià valstybës saugumà bei gerovæ“ (Alantas V. Tau-ta istorijos vingiais. V., 1992, p. 6).

V. Alanto knyga – svarus indëlis á lietuviðkosios tautotyrosaruodà. Joje pateikta ypaè giliai iðmàstyta „tautinës ideologijos“sàvoka. Jo nuomone, „Tautinë ideologija yra tautos kûrybinës pa-þangos, santvarkos bei jos aspiracijø linkmës formulavimas“ (Tenpat, p. 9). „Tautinës ideologijos tikslas ir prasmë susmaigstyti áateitá gaires, kuriø prisilaikydami galëtume sëkmingai siekti poli-tinio saugumo, tautinës kultûros suklestëjimo ir medþiaginës ge-rovës“ (Ten pat, p. 12). „Tautinës ideologijos vienas svarbiausiøuþdaviniø yra rûpestingai smaigstyti tautinës kultûros gaires, kaippagrindinius tautos gyvybës Likimo kelrodþius“ (Ten pat, p. 145).„Ideologija nëra vien tik gerø norø bei intencijø formulavimas irdeklaravimas: ji yra dràsus ir atkaklus ryþtas daryti perversmàsavo galvosenoje ir telkti visas jëgas dideliam tikslui siekti“ (Tenpat, p. 13). „Tautà reikia nuolat kurti, o tai reiðkia, jog ideologijanëra sustabarëjusi á geleþinius rëmus árëminta doktrina, o gyva,besikurianti, atsinaujinanti pasaulëþiûra, atremta á tvirtà tautinápagrindà“ (Ten pat, p. 9). „Be supratimo, kur ketinama eiti, nërapasaulëþiûros, o tuo paèiu ir ideologijos. Prieðas mûsø tautà per

144

prievartà nuvairavo þalinga kryptimi. Mûsø uþdavinys bus iðdras-kyti jø gaires ir susmaigstyti savas“ (Ten pat, p. 10). „Patriotizmasyra neatsiejama tautinës ideologijos dalis“ (Ten pat, p. 11).

Giliu V. Alanto ásitikinimu, tautinë ideologija yra kelio ieðko-jimas, siekiant iðeiti ið Rytø ir Vakarø kryþkelës, ið mums nepa-lankiø geopolitiniø sàlygø ir lemties mûsø gyvenimà tvarkytikitiems, „kol galø gale mus galutinai sumals kaimynø imperializ-mo girnos“. Mums bûtina „ásisprausti á kietus tautinës drausmësrëmus, norint iðvengti pavojø ir iðlaviruoti á saugø krantà“ (Tenpat, p. 12). Jo manymu, tautinë ideologija – tai Rubikonas, priekurio turi pritilti nuomoniø prieðingybës ir visi jungtis á bendràþygá. „Tuo atveju dingsta pozicija ir opozicija ir visi pilieèiai susi-buria aplink Tautos þidiná. Ta prasme tautinë ideologija yra ideo-logijø ideologija, vienijanti ir cementuojanti pilieèius aplink tautoskamienà, kuris gali iðleisti daugybæ atþalø. Mylëti tautà reiðkia jaitarnauti. Patriotizmas – tai meilë, pasiaukojimas ir atsidavimasTëvynei; siekimas jos visokeriopos gerovës; pastangos iðvystytitautos kûrybinæ galià, ginti jos laisvæ“ (Ten pat, p. 32). Lietuviøtauta uþ savo laisvæ ir savo valstybës nepriklausomybæ, praradusi6000 savanoriø Lietuvos nepriklausomybës kovose 1918–1920 m.ir Tautos sukilime 1941 m. birþelio 22–28 dienomis, 30 000 Lie-tuvos partizanø gyvybiø ir ðimtus tûkstanèiø Tautos vaikø, mote-rø ir seneliø gyvybiø Sibiro platybëse – yra unikali tauta pasaulyje,todël, jai kuriant savo tautinæ valstybæ ir tautinæ ideologijà, á jo-kiø kitø tautø patirtá dairytis nereikia, „jokiø svetimø virtuviø prie-skoniø nereikia“ (Ten pat, p. 35). Kitos tautos gali tik ið mûsøpasimokyti, o ne mes ið jø.

Knygos autorius lietuviø tautinëje ideologijoje áþvelgia du svar-biausius jos bruoþus – tautiðkumo ir tikëjimo sintezæ: „tikëjimasremia Tëvynës meilæ; tëvynës meilë remia tikëjimà. Tikëjimaspadëjo daugeliui pakelti kanèias uþ Tëvynæ“ (Ten pat, p. 37).

Kitas lietuviðkos tautinës ideologijos bruoþas, paveldëtas iðprotëviø, tai lietuviø pasaulëjautos panteizmas. Senovës lietuviai

145

gamtà tapatino su dievybëmis ir garbino jà kaip neþemiðkø bûty-biø ásikûnijimà. Gamta lietuvá þavëjo ir þavi ne tik savo iðoriniupavidalu, bet ir traukia já savo vidiniu slëpiningumu, kur baigiasitikrovë ir prasideda mistika. „Tuo poþiûriu tautos meilës ideolo-gija yra apðvieèiama gamtos meilës atoðvaisèiø, kitaip sakant, iðlietuvio sàmonës dar toli graþu nëra dingæs panteistinis gamtossupratimas ir iðgyvenimas“ (Ten pat, p. 41).

Visais amþiais lietuviø tauta buvo þemdirbiø tauta. Tautos mei-lë visada buvo tapatinama su valstybës ir þemës meile. Ta kibirkð-tëlë iðliko gyva þemdirbio lietuvio sàmonëje per visus politiniuskataklizmus. Kaimas buvo tas podirvis, ið kurio prasikalë tautið-kumo daigai, iðtryðko nuostabus kaimieèiø verþimasis á mokslà,buvo lemiamas þingsnis sàmoningo tautiðkumo link.

Lietuvos istorija átikinamai rodo, kad dar iki lietuviðko kaimosàmonëjimo joje buvo 200 metø laikotarpis nuo karaliaus Min-daugo iki kunigaikðèio Ðvitrigailos, kai lietuviai kovojo dël savovalstybingumo, ugdë politiná tautiðkumà – nacionalizmà. NetgiLDK laikais sulenkëjæ bajorai mëgo didþiuotis savo buvusiu vals-tybingumu ir kilme ið lietuviø (Ten pat, p. 18–19).

Lietuvos kaimà pabudino „Auðra“ ir „Varpas“. Kaimieèiai,kartais ir labai sunkiø gyvenimo sàlygø prislëgti, savo gyvenimotikslu laikë vaikus leisti á mokslus. Ið jø ir iðaugo kovotojai suokupacine rusø valdþia. Auðrininkai, vildamiesi atgauti spaudàper ðvietimà, kaip raðo Vytautas Alantas, ið pradþiø prieð valdþià„nesiðiauðë, bet pamatæ, kad ðilkiniø pirðtinaièiø taktika niekonepadeda, pradëjo atvirà kovà“ (Ten pat, p. 29). Ir laimëjo. Pasi-prieðinimo centru vëlgi tapo kaimas. Kaip tik jis davë Lietuvaitûkstanèius knygneðiø, lietuviðkos spaudos platintojø ir lietuvið-ko raðto mokytojø – daraktoriø. Pasiprieðinimas pareikalavo daugaukø, taèiau jis pagimdë ir uþaugino lietuviø patriotizmà, kurisgiliai áleido ðaknis lietuvio pasaulëþiûroje. Remdamasis lietuviøkaimieèiø inteligentø patriotizmu dr. Vincas Kudirka kanoniza-vo Lietuvos praeitá „Tautiðkos giesmës“ þodþiais:

146

Lietuva, Tëvyne mûsø,Tu didvyriø þemë.Ið praeities tavo sûnûsTe stiprybæ semia (Ten pat, p. 29).Patriotizmas lietuviø tautoje iðsikristalizavo á herojiðkiausià

Tëvynës meilës idealà.Kaip ir daugelis tautotyrininkø, Vytautas Alantas domëjosi ir

savo knygoje pateikë pakankamai gerai argumentuotà áþvalgà apielietuvio tapatybæ. Apibendrinæs daugybæ iki jo skelbtø ðaltiniø,jis padarë iðvadà, kad bûdingiausi tipiðko lietuvio bruoþai yra:1) kovingumas; 2) dosnumas ir imlumas; 3) polinkis á menà; 4) ne-uþmirðimas jam padarytos skriaudos; 4) dràsa pasitinkant ávai-riausias audras; 5) drungna lietuvybë, su kuria jis lengvai iðsiskiriair jà iðduoda ir 6) „Aktyvios kovos lauke mes didvyriai ir laimëto-jai, pasyvios – parsidavëliai ir pralaimëtojai“ (Ten pat, p. 94).

Ðá paskutinájá lietuvio bruoþà ypaè ryðkiai pademonstravo anosnepriklausomos Lietuvos seimokratija 1922–1926 metais, susi-skaldþiusi á daugybæ viena kitos nekenèianèiø ir viena prieð kitàðlykðèiausiais metodais kovojusiø partijø, atvedusiø Lietuvà á ka-tastrofà. Ar ne tokià paèià situacijà matome ir dabar nepriklauso-mos Lietuvos Seime, kai demokratija tarpusavyje besiriejanèiøseimûnø yra paversta seimokratija, kur homo homini lupus est?

Raðytoja Alë Rûta Vytauto Alanto ðimtøjø gimimo metiniøproga raðë, kad „Raðytojo gyvavimas tautoje nesibaigia jo fizinemirtimi... knygø, paskaitø, kalbø mintys ir idëjos tebëra lietuviøtautoje – þmoniø atminty ir ðirdyse. Yra já gerbusiø skaitytojø irjo idëjø pildytojø gyvenime, kuriø kûryboje kartojasi ir sklindaraðytojo V. Alanto senosios Lietuvos, jos herojø iðaukðtinimas irpasigroþëjimas jais laisvos valstybës (ir norinèios amþiais bûti lais-va!) gyvenime“ (Rûta A. Vytautas Alantas – dramaturgas, raðy-tojas, publicistas // Draugas, 2002, balandþio 20, p. 1). Deja,Lietuvoje raðytojo Vytauto Alanto mes dar nepaþástame. Mes tikdabar já atrandame.

147

Kaip raðo Alë Rûta, „Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, prieðpat raðytojo mirtá teko su juo kalbëti telefonu. Aiðku, jis dþiaugë-si Lietuvos iðsilaisvinimu ið raudonojo okupanto, taèiau liûdnaipranaðavo: „Lietuvai bus dar ilgai sunku atsigauti, dar teks patir-ti daug vargø ir kanèiø… Bet ar gali idealistas netikëti galø galegërio pergale?“ (Rûta A. Ten pat).

Raðytoja Alë Rûta prisimena Vytautà Alantà kaip ádomià, sa-vigarbæ ir santûrià asmenybæ, kuris, beje, buvo iðtikimas tiems,kuriuos gerbë, su jais mëgo bendrauti – daþnai ir nuoðirdþiai; bu-vo ádomus kalbëtojas – vieðai, o draugiðkuose pobûviuose bûda-vo linksmas, turëjo skoningà ir spalvingà humoro jausmà.

Ilgai ir sunkiai sirgæs (jaunystëje sunkiai dirbo „Ford“ auto-mobiliø fabrikuose) raðytojas Vytautas Alantas mirë 1990 metøbalandþio 23 d. Detroite (Mièigano valstija).

Jo pageidavimu, þmona Irena jo palaikus parveþë á Lietuvà ir1992 m. birþelio 15 d. palaidojo Petraðiûnø kapinëse.

Apibendrinæs savo tyrimus, knygos autorius padarë iðvadà,aktualià ir mûsø dienoms: „Tauta prisikëlë ið numirusiø, atkûrësavo valstybæ ir vël jos laisvë dingo raudoname potvynyje. Kitaipsakant, mes iðgyvenom laisvos valstybës atsikûrimo dþiaugsmusir laidotuviø marðo tragedijà…“ (Ten pat, p. 222).

Raðytojas knygà baigia optimistine gaida: „Lietuvybë yra tasTautos þiedas, kuris atlaikë þiauriausius istorinius klimatus nenu-vysdamas. Jis laisvai þydëjo imperijos laikais ir plaèiai iðsiskleidëatsikûrusioje Lietuvos valstybëje. Iðsivadavus tautai ið Kremliauspanèiø, iðauð ir treèioji gadynë, kai lietuvybës þiedas galutinai ið-siskleis“.

Tikëkime tuo, bûkime idealistai!

148

DR. JUOZAS GIRNIUS

Apie þymiausià lietuviðkosios iðeivijos tautotyrininkà filosofàJuozà Girniø, minint jo mirties 15-àsias metines

„Ateitis kuriama tik kovoje“ –ðie Juozo Girniaus þodþiai – visosjo mokslinës kûrybos svarbiausiasleitmotyvas, ypaè akcentuotas jomonografijoje „Tauta ir tautinë ið-tikimybë“ (Èikaga, 1961; iðleistamecenuojant kunigui dr. PetruiCelieðiui, nuo 1950 m. dirbusiamlietuviø parapijoje East Chicago).

Nors dr. Juozas Girnius gyve-no ne Lietuvoje, ne savoje þemëjeir ne savo tautoje, jis visà gyveni-mà në minutës nenustojo bûti lie-tuvis: gyveno tautai, su tauta

ðirdyje; raðë tik lietuviðkai ir tapo vienu ið þymiausiø tautotyri-ninkø, tæsusiø iðeivijoje Lietuvos filosofø Vydûno, Stasio Ðalkaus-kio, Antano Maceinos inicijuotà ir subrandintà tautotyros idëjøprogramà. Nepaisant karo, tremties sunkumø ir kitokiø to metopolitiniø, ekonominiø bei socialiniø kataklizmø, jis jautë pareigàsavo tautai ir savo pavergtai Tëvynei dirbti be atvangos, kovoti uþjo Tautos iðlikimà, tæsiant savo mokytojø pradëtà darbà – kurtilietuviðkosios tautotyros teorinius pamatus. 1947 m. buvo iðleistajo pirmoji knyga „Lietuviðkojo charakterio problema“, „Tauti-niai mûsø uþdaviniai tremtyje“ (1947), „Þmogaus problema tech-nikos amþiuje“ (1948, iðspausdinta 1998), „Laisvë ir bûtis“(daktaro disertacijos „K. Jasperso egzistencialistinë filosofija“, ap-gintos 1951 m. Monrealio universitete, Kanadoje, rankraðèio san-trauka, 1953), „Tauta ir tautinë iðtikimybë“ (1961, jà latviø

Juozas Girnius

149

mokslininkas J. Zarinis iðvertë á latviø kalbà ir iðleido 1963 m.),„Þmogus be Dievo“ (1964), „Idealas ir laikas“ (1966), „PranasDovydaitis“ (1975). Net jeigu ir nebûtø paraðæs kitø kûriniø, tik„Tauta ir tautinë iðtikimybë“, dr. Juozas Girnius amþininkø ir atei-ties kartø mokslininkø bûtø laikomas vienu þymiausiø Lietuvos moks-lininkø, nes moksle nëra kilnesnio, tauresnio ir reikðmingesnio darbo,kaip pastanga suvokti savo Tautà ir savo Valstybæ, siekiant jø iðliki-mo pasaulio tautø, atsirandanèiø ir iðnykstanèiø, bendrijoje.

Juozas Girnius gimë 1915 m. geguþës 23 d. Sudeikiuose, Ute-nos r. Baigë Utenos „Saulës“ gimnazijà. 1931 m. ástojo á VytautoDidþiojo universitetà, Teologijos filosofijos fakultetà. 1936–1938 m. studijavo Freiburgo (lankë filosofo M. Heidegerio pa-skaitas; paraðë pirmàjà savo knygà „Heidegerio egzistencialinësfilosofijos pagrindai“ (1936; iðleista 2002 m.), Liuveno ir Sorbo-nos universitetuose. Dalyvavo ateitininkø veikloje, Lietuvoje bu-vo vienas ið ðios organizacijos ideologø. 1941–1944 m. dëstë VDU.Bendradarbiavo þurnaluose „Logos“, „Þidinys“, „Á Laisvæ“.1944 m. pasitraukë á Vokietijà. Iki 1949 m. mokytojavo lietuvið-kose gimnazijose Vokietijoje. 1949 m. persikëlë gyventi á JAV.1955–1958 m. – JAV Lietuviø bendruomenës tarybos narys, 1959–1964 m. – Lietuviø fronto bièiuliø tarybos narys, 1963–1967 m. –Ateitininkø federacijos vadovas, nuo 1950 m. – þurnalo „Aidai“redkolegijos narys. 1952–1965 m. þurnalà redagavo Juozas Girnius,L. Andriekus ir A. Nyka-Niliûnas, vyr. redaktorius A. Vaièiulaitis.1965–1980 m. Juozas Girnius – vyriausiasis „Aidø“ redaktorius,nuo 1953 m. – „Lietuviø enciklopedijos“ redaktorius, „Literatû-ros lankø“ redakcinio kolektyvo narys (Vasiliauskienë A. Dr. Gir-nius: konferencija filosofo gimtinëje // Lietuvos aidas, 2005 rugsëjo17, p. 6). Parengë spaudai S. Ðalkauskio „Raðtø“ 2 tomus (1986–1991). Apdovanotas Lietuvos Didþiojo Kunigaikðèio Gedimino4 laipsnio ordinu (1994).

Dr. Juozo Girniaus monografija „Tauta ir tautinë iðtikimybë“ –tai fundamentalus teorinis tautotyros veikalas, paraðytas to meto

150

pasaulio tautotyros kontekste, lyginant, papildant ir patikslinantlietuviðkosios tautotyros, plëtotos prieðkario Lietuvoje, pagrin-dinius teorinius rezultatus, sàvokas, prapleèiant jø sistemà ir pa-tikslinant jø apibrëþimus, Europos tautotyros pasiekimø kontekstepatikslinant jø vidinius ryðius ir átraukiant iki jo nenagrinëtus ty-rimo objektus, tautos bei mokslo apie jà iðlikimo galimybëmissvetur, tremtyje arba emigracijoje. Monografijos tekstas persunk-tas savo Tëvynës patrioto ir pilieèio nerimu dël jo Tautos þmoniøiðlikimo nenutautëjus savo okupuotoje Tëvynëje, nes „lietuviøtauta istoriniame vyksme gali ir iðnykti“ (Girnius J. Tauta ir tau-tinë iðtikimybë. Èikaga, 1961, p. 6–7).

Tautos iðlikimà ir jos buvimà pasaulyje kuo ilgesná laikà moks-lininkas mato tik nuolatiniame Tautos þmoniø budëjime, stebintir laiku iðsiaiðkinant Tautai gresianèius pavojus, ypaè nutautëji-mo, atpaþástant tø gresianèiø pavojø pagrindinius veiksnius, jøreiðkimosi formas ir prieþastis ir laiku juos ðalinant, t.y nuolatkovojant uþ Tautos iðlikimà. Taèiau, kaip knygos pratarmëje raðojos leidëjas dr. Vytautas Vardys, „Ðiais dramatiniais nacionaliz-mo ir tarptautiðkumo átampos laikais budëjimas neámanomas beatsakymø á pamatinius klausimus, lieèianèius tautà, jos esmæ, jossantyká su gyvu, egzistuojanèiu asmeniu. Tie atsakymai reikalingitautos gyvybei pratæsti“ (Vardys V. Ávadinis þodis // Ten pat). Átuos klausimus ir atsako dr. Juozo Girniaus knyga „Tauta ir tauti-në iðtikimybë“.

Nors knyga buvo paraðyta ir iðleista 1961 metais, jos pagrin-dinës mintys ne tik neprarado reikðmës, bet tapo dar aktualesnësðiandieninëje Lietuvoje, kai ið ðalies jau emigravo pusë milijonojaunø þmoniø ieðkoti sotesnës duonos kàsnio ir laimës svetur.

Todël ðviesaus atminimo mokslininko dr. Juozo Girniaus ne-rimas dël Tautos ateities mûsø laikais màstantiems tautos þmo-nëms yra puikiai suprantamas.

Knygà sudaro jau minëto Vytauto Vardþio ir Stasio Barzdukoávadiniai þodþiai (Barzdukas S. „Tikëjimas neviltyje ir iðtikimybë

151

pavojuje“. Ten pat, p. 10–14), ir 4 pagrindinës knygos dalys: 1. Tau-ta. 2. Tautinë iðtikimybë svetur. 3. Tautinës iðtikimybës pagrindaiir 4. Rezistencinis tikëjimas kaip tautinës iðtikimybës siela.

Pirmojoje dalyje knygos autorius nagrinëja pagrindiniø tau-totyros sàvokø sistemà: „bendruomenë“, „tauta“, „tautinë sàmo-në“, „tautinë kultûra“, „tautinë valstybë“, „patriotizmas“,„kosmopolitizmas“, „nacionalizmas“, „nutautëjimas“. Jø analizæpagal dr. Juozà Girniø pateikiau savo straipsniuose, spausdin-tuose „Lietuvos aide“ (Voverienë O. Ar sugebësime iðsaugoti tau-tos atmintá ir tautinæ savimonæ? // Lietuvos aidas, 2001, lapkrièio26, p. 8; Tautiðkumas ir nacionalizmas // Lietuvos aidas, 2002, rug-pjûèio 26, p. 5; Nutautëjæs lietuvis slaviðka dvasia // Lietuvos ai-das, 2004, sausio 24, p. 12; Nutautëjimas // Lietuvos aidas, 2004,sausio 20, p. 9; Ðiø dienø lietuviðkasis tautiðkumas ir nacionaliz-mas // Lietuvos aidas, 2002, rugsëjo 2, p. 7; Tautiðkumas – vertybëglobalizacijos kontekste // Lietuvos aidas, 2002, geguþës 25, p. 7;Tautos idëja – pati naujoviðkiausia, gyvybingiausia ir perspekty-viausia // Lietuvos aidas, 2004, birþelio 12, p. 11; Tautos gyvybësðaknys – jos kultûroje // Lietuvos aidas, 2005, kovo 31, p. 8; Tauti-në ideologija ir valstybingumas // Lietuvos aidas, 1999, kovo 4,p. 16; Tautinis mentalitetas ir jo deformacijos // Lietuvos aidas,2001, spalio 27, p. 8; Tauta yra valstybës suverenas ir jos þodisturi bûti lemiamas // Lietuvos aidas, 2004, spalio 12, p. 5 ir t.t.).Kai kuriuos straipsnius pateikiu ðioje knygoje, taèiau didþiojidalis informacijos, paskelbtos minëtose publikacijose, lieka uþknygos ribø kaip praradusi aktualumà, buvusá aðtrø savo lai-ku.

Ðioje dalyje dr. J. Girnius taip pat nagrinëja ir ðiø sàvokø vidi-nius ryðius, tokius kaip bendruomenë ir organizacija, jas supran-tant kaip visuomeniðkumo lytá, o þmogø kaip visuomeninæ bûtybæ;tauta ir valstybë, akcentuodamas tautos bendruomeniná pobûdá,o valstybës – organizaciná; tauta ir kultûra, tautinæ kultûrà vadin-damas objektyviausiu tautos pagrindu, tauta ir asmuo, kur tauta

152

yra ávardijama kaip moralinë bendruomenë, o tautinë sàmonë –kaip subjektyvusis tautos pagrindas; patriotizmas iðkeliamas á tau-tos moralinio ir dvasinio ryðio statusà.

Visas skyrius yra skiriamas patriotizmo, kosmopolitizmo irnacionalizmo sàvokø analizei. Nutautimas vadinamas tautinio ne-jautrumo viena ið prieþasèiø (egoizmo, sumaterialëjimo, dvasin-gumo praradimo, pasidavimo svetimos ðalies kultûrinei átakai,kosmopolitizmo ir t.t.), o patriotizmas suprantamas kaip dorinisasmens ásipareigojimas tautai, kaip þmogaus gyvenimo prasmësrealizavimas.

Sàvokà „tauta“ J. Girnius apibrëþia kaip „prigimtinæ bendruo-menæ“. „Bendruomenë yra visa, kas yra natûralu ir spontanið-ka“, o „organizacija – visa, kas yra sukurta (socialinës technikosprasme)“ (Ten pat, p. 27). Kultûra yra þmogaus atskirties ið visobiologinio pasaulio pagrindas, antroji „þmogaus prigimtis“. Ta-èiau ji priklauso ne atskiram þmogui, o visiems drauge dël to, kadji yra paèiø susikuriama, o ne gimimu suteikiama“ (Ten pat, p. 29).Þmogus, perimdamas kultûrà, iðauga á savo amþiaus þmogø, tam-pa kultûrine bûtybe. „Bûti kultûrine bûtybe lygu bûti visuomeni-ne bûtybe, esmiðkai susieta su kitais“ (Ten pat). Laikydami kultûràsavo egzistencijos pagrindu, mes esame ne tik nuo kitø priklau-somi, bet ir esame kitiems ásipareigojæ. Solidarumas ûkinëje beikultûrinëje veikloje ápareigoja moraliniam solidarumui. Morali-nis solidarumas – „...tai ta vidinë kultûra, kurià vadiname dora,arba moraline kultûra. Kaip viena prasme þmogus pats turi susi-kurti savo egzistencijos sàlygas, taip antra prasme, jis privalo patssave sukurti vertinga asmenybe“ (Ten pat, p. 21).

Tautiðkumo þiedai – kilmë, kalba, tradicijos, gyvenimo bûdas,bendras likimas, istorija. „Be savos valstybës tauta negali bûti lais-va. Valstybë yra ta organizacija, kuri ágalina tautà laisvai gyventiir laisvai kurti tautinæ kultûrà. Tautos laisvë – jos valstybinë ne-priklausomybë“ (Ten pat, p. 58, 59). Laisva tauta nepriklauso-moje valstybëje – toks yra visø tautø autentiðkas principas ir

153

politinis idealas. Taèiau kur yra laisvë, ten yra ir kova, nes visadatikrovëje vienø laisvë yra ribojama kitø laisvës. Tautos istorija –tai jos kovos istorija. Kiekviena valstybë faktiðkai remiasi vienakuria tauta, net ir tada, kai joje gyvena ir daugiau tautø.

Tautinis idealas áprasmina visà lietuviø tautos gyvenimà. Ti-këjimas tokiu idealu ir jo siekimas palaiko gyvà tautinæ mûsø dva-sià, o kur „dvasia gyva, ji pati randa savo sprendimus“ (Barzdukas St.Tikëjimas neviltyje ir iðtikimybë pavojuje // Girnius J. Ten pat,p. 12).

Tautinis valstybës modelis istoriðkai susiformavo su demok-ratinës valstybës samprata.

Demokratiðkai laisvës aistrai susijungus su tautiniu jausmu,„Tautos, lyg praregëjo, þvelgdamos á save, susidomëdamos savopraeitimi ir drauge uþsidegdamos tautinës laisvës mintimi. Abst-rakèiai suvoktà valstybæ pakeitë tautinës valstybës modelis. XIX a.kilo visa eilë tautiniø revoliucijø Vokietijoje, Vengrijoje, Italijoje.Ir nors jos buvo paskandintos kraujyje, tautø laisvës mintis visgiliau ir plaèiau skleidësi þmoniø sàmonëje. Dalis tautø iðsivada-vo ir sukûrë savo valstybes po Pirmojo pasaulinio karo; taèiaudidelë jø dalis vël pateko á komunistinës Rusijos vergijà – po Ant-rojo. Tautos gyvena, valstybës kariauja“ (Ten pat, p. 42). Po ko-munistinës Rusijos imperijos subyrëjimo iðsivadavusios tautosatkûrë savo tautines valstybes. Taèiau kai kurios ið jø, tarp jø irLietuva, dël pragmatiniø tikslø iðsiþadëjo tautinës valstybës idea-lø ir siekiø ir tapo tik gerovës siekianèiomis valstybëmis. Todëlðiuo metu pralaimi laisvës kovà.

Tikëti Lietuvos istoriniu amþinumu autoriui reiðkia „visomispajëgomis kovoti, kad piktas likimas jos neiðtiktø, tai visomis pa-stangomis rûpintis, kad nemirtume Lietuvai, kur bebûtume atsi-dûræ“. Tikëti lietuviðkosios dvasios kûrybiniu nemirtingumu – „taikiekvienam pagal savo pajëgas ásipareigoti lietuviðkosios kultû-ros ugdymui“ (Barzdukas S. Ten pat).

Tautinëje valstybëje tautos kultûra yra tautos forma, „kuri

154

materialius tautos siekius sulydo á vienà visumà ir tuo bûdu su-formuoja tautinæ individualybæ – tautinæ dvasià (R. Eisleris). Kul-tûra sukuria tautà, nes ji formuoja visus ryðius, kurie tautà sieja“(Ten pat, p. 79).

Dël tautinës kultûros stokos Didþioji Lietuvos Kunigaikðtys-të, nors ir buvo iðaugusi á galingà valstybæ, jos ðviesuomenë iðpradþiø pasidavë gudø bei rusø, vëliau lenkø kultûrø átakai, oliaudis, neturëdama atramos ryðkesnëje kultûroje, tirpo kaimynønaudai. Nesukûræ pajëgios kultûros ne tik praradome nepriklau-somybæ, bet ir atsidûrëme prieð paèios tautinës gyvybës uþgesi-mo grësmæ (Ten pat, p. 81).

Tautinë gyvybë ir vienybë yra susijusios su kultûrine vienybe;kultûra suteikia tautai dvasinæ vienybæ. „Kultûra tautai yra jospaðaukimas, suteikiàs jos egzistencijai þmogiðkàjà prasmæ“ (Tenpat, p. 82).

Nepriklausoma tautinë valstybë þmogaus bûtá pakeièia gali-mybëmis, kuriø realizavimas priklauso nuo paties individo (Tenpat). Bûdamas laisvas þmogus laisvoje valstybëje privalo pats re-alizuoti savo esmines galimybes ir ðia prasme pats save sukurti.Todël kaip atskiram þmogui, taip ir tautai kyla uþdavinys vertin-gai egzistuoti, o ne tik laike trukti. Vertingai egzistuoti – tai iðplë-toti savo galimybes kûrybiniais laimëjimais ir tuo bûdu savotrukmæ gyvenime pakelti á istorijos rangà (Ten pat, p. 83). Tautaivykdyti savo paðaukimà – tai kurti savo kultûrà.

Tauta kaip tauta pabunda tik tada, kai joje subræsta tautinësàmonë. Kol tautinë sàmonë nëra iðsiskleidusi, tol tautos lyg irnëra, nes ji pati savæs neþino. Èia yra skirtumas tarp minios, etni-nës bendruomenës ir tautos. Tautà nuo minios ir nuo etninës ben-druomenës skiria tautinës sàmonës iðsiskleidimas. Tik ásiþiebustautinei sàmonei minia, arba etninë bendruomenë, tampa tauta.„Kultûra kuria tautà, kaip objektà; tautinë sàmonë paþadina jà,kaip subjektà“ (Ten pat, p. 92). Taigi tauta – tai kultûra, tai sàmo-në ir valia, sàmoningai savo vienybæ teigianti bendruomenë. Tau-

155

ta susikuria suvokdama pati save ir norëdama bûti sàmoninga irvalinga jëga.

Tautos þadintojui tauta yra idëja ir subjektas, ne tai, kà reikiatirti, o tai, kà reikia kurti ir á kà apeliuoti, kad tauta bûtø tuo, kuoji pati privalo bûti. Tauta yra lygiai ir objektas, ir subjektas, faktasir idëja, tikrovë ir uþdavinys; „ji turi turëti bendrø garbingø þygiøpraeityje ir bendrà tikslà dabartyje, bûti drauge atlikus dideliødalykø ir norëti dar jø atlikti – ðtai esminë sàlyga tautai“ (E. Renan).

Nepakanka tautoje tik bûti, jai pasyviai priklausyti; privalujai angaþuotis ir ásipareigoti. Faktinæ tautos vienybæ tautinë sà-monë pakeièia moraline vienybe ir ápareigoja asmená gyventi tau-tai, bûti jai iðtikimà, rûpintis jos paþanga, ugdyti broliðkumà, etc.Turëdama prieð akis savo paðaukimà, sàmoninga tauta save su-vokia ne tik kaip faktà, bet ir kaip uþdaviná. Etninës bendruome-nës uþdavinys – bûti, kaip visi, tautos – asmens auklëjimasindividualiai atsakomybei ir kûrybinei iniciatyvai. Etninei ben-druomenei pakanka konformizmo, tauta remiasi sàmoningu pa-triotizmu. Tautinë sàmonë individe atsiskleidþia patriotizmu.Patriotizmas tautinæ sàmonæ padaro dinamine jëga, tautà sulydoá moralinæ bendruomenæ. Patriotizmas yra tautos ðirdis (Ten pat,p. 97). Ðv. Augustinas pagrindiniu patriotizmo principu paskel-bë, o prelatas Mykolas Krupavièius lietuviø kultûroje átvirtino nuo-statà: „Tebûnie tau pirmieji tëvas ir motina, bet Tëvynë tau tebûnieaukðèiau ir uþ tëvus“. To principo laikësi visi pokario Lietuvospartizanai, ëjæ ginti ir þûti uþ Tëvynæ ir jos idealus. Tëvynë myli-ma dël to, kad ji yra sava, o ne dël kokiø nors istoriniø ar pragma-tiniø jos savybiø (joje sukurtos gerovës, þmoniø kilnumo, kraðtograþumo ar istorijos didingumo, etc.). Tëvynës ir Tautos meilënëra akla: ji viskà mato: ir „didvyriø þemæ“, ir Tautos „arielkiniuspadliecus“, ir þmones, ir jø gerus, ir jø blogus darbus. Mylëti savoTëvynæ ir savo Tautà, tai reiðkia kurti jà tokià, kuri bûtø vertaentuziazmo visu jos plotu. Meilë ne kitus ápareigoja, o pati ásipa-reigoja. Ði pagrindinë tiesa slypi patriotizme. Bûti patriotu – tai

156

paèiam ásipareigoti savo Tautai (Ten pat, p. 114). Tikras ásiparei-gojimas visuomet reiðkiasi per darbà, veiklà ir aukà. „Tikra savoTautos meilë neleidþia nurimti matant joje netobulybiø ir ydø;pasitenkinti tuo, kas yra jos gyvenime. Ji verèia kovoti su savoTautos silpnybëmis ir nevykusiais polinkiais, jà drausminti ir netsmarkiau paplakti, kai jos nukrypimai velka jà ið deramos paþan-gos kelio“ (Cit. pagal St. Ðalkauská, p. 119).

Tokiø þodþiø ir tokios doriðkai subrandintos teorijos kaþin arrasime kurios nors kitos tautos tautotyroje. Turëdami toká VincoKudirkos sukurtà valstybiná himnà ir tokià tautotyros teorijospamatà, koká yra sukûræ Vincas Mykolaitis-Putinas, AntanasMaceina, Stasys Ðalkauskis, dr. Juozas Girnius, Justinas Marcin-kevièius ir Romualdas Grigas, esame tikrai stiprûs ir tikrai turi-me didþiulæ potencijà atgaivinti savo Tautos galià bei valià, jeigutiktai laikysimës jø iðmàstytø nuostatø ir jas savo gyvenime reali-zuosime. O tai dabar ir yra svarbiausia.

Kitos trys knygos dalys yra skirtos tautinei iðtikimybei, gyve-nant svetur. Antroje knygos dalyje analizuojamas tautos ryðyssu kraðtu; nutautimas – kaip nusikaltimas be kaltës jausmo; ben-druomenës nusiteikimas kovoti prieð nutautimà; tautinë lietu-viø iðeiviø santalka – Pasaulio lietuviø bendruomenë (PLB). PLBkaip lietuviðkosios iðeivijos organizacinë santalka, jos organiza-cinë forma ir bendruomenës dvasia, ryðys su tauta, vertinantsave kaip tautos dalá, o ne atplaiðà. Gyvenant tautai, jos idea-lams ágyvendinti, siekiant tautinio broliðkumo, vienybës, soli-darumo ir atsakomybës, nevengiant kovos su nukrypimais irkritikos. Gyvenant lietuviðkàja kultûra ir jà kuriant, skleidþiantjos laimëjimus pasaulyje, á mecenavimà þiûrint irgi kaip á kûry-bà, auklëjant jaunàjà kartà lietuvybës dvasia, ugdant joje lietu-vybæ per kalbà, tautos istorijà, tautinæ kultûrà, tautiná charakterá;stiprinant lietuviðkà ðeimà, lietuviðkas mokyklas, vasaros sto-vyklas, jaunimo organizacijas, ugdant tautinës iðtikimybës idea-lus, rezistenciná tikëjimà kaip tautinës iðtikimybës sielà, asmeniná

157

idealizmà ir iðtikimybæ kaip kûrybinæ atsakomybæ uþ savo tau-tos ir Tëvynës ateitá.

Dr. Juozas Girnius mirë 1994 m. rugsëjo 13 d. Bostone. Pa-laidotas Lietuvoje, Sudeikiuose. Þurnalistë, buvusi „Dienovidþio“redaktorë Aldona Þemaitytë viename ið savo straipsniø, skirtøfilosofo Juozo Girniaus atminimui, pacitavo prof. Juozo Brazai-èio „Raðtø“ IV tomo eilutes, átvirtinanèias filosofo atminimà, ðiaisþodþiais: „Dr. Juozas Girnius pataikë suprasti tekamo amþiaussrovæ. Suprasti jo idëjinius rûpesèius. Ne tik suprasti, bet juospriimti. Pataikë suprasti ir prisiimti ir ðio amþiaus formas ir jomisreikðtis. Sakytum, sugebëjo rûpintis ðio amþiaus rûpesèiais ir kal-bëti ðio amþiaus kalba... Dr. J. Girnius yra nusileidæs á savo am-þiaus gyvenimo srovæ ir savo veiksmus, kartais desperatiðkai,daþniau herojiðkai mëgina srovei vadovauti, áspëdamas nuo po-vandeniniø uolø, rodydamas ðvyturius...“ (Brazaitis J. Cit. pagalA. Þemaitytës straipsná In Memoriam // Dienovidis, 1994).

Tarsi testamentiná perspëjimà iðeinantiems dabar ið Lietuvosfilosofas paliko þodþius: „Savo versmiø vanduo gaivesnis uþ sve-timø ðaliø vynà, savajai tautai laimëtoji ðviesa brangesnë uþ pa-saulinio garso vardà. Tebûnie pirmuoju rûpesèiu, kad kûrybinëðviesa neiðblëstø mumyse, besistengiant ja svetimuosius nuðvies-ti. Ne pasaulinë istorija ir ne visuotinë kultûra iðlaikys mûsø tau-tà gyvà, o tik mûsø paèiø tautinë kultûra“.

Nors Lietuvoje yra iðleisti Juozo Girniaus „Raðtai“ (4 tomai,V., 1991–2001), mûsø dinamiðkame informacijos amþiuje jø, esan-èiø tik bibliotekose, nepakanka, reikëtø dideliu tiraþu valstybëslëðomis iðleisti knygà „Tauta ir tautinë iðtikimybë“, kad ji bûtøprieinama visiems dar nevisiðkai nutautëjusiems lietuviams, ið-versti jà á anglø kalbà, kad ji taptø prieinama visoms lietuviðkomsdiasporoms uþsienyje. Tik taip iðliksime – patys ðviesdamiesi irðviesdami“ (Juozas Girnius).

158

BERNARDAS BRAZDÞIONIS

Minint poeto Bernardo Brazdþionio 100-àsias gimimo metines

Tepabunda krûtinës uþmigæ,Tepradës mûsø ðirdys vël plakti,Ir iðëjæ á vieðkeliø þygá,Ðviesiu rytu paversim tà naktá.

Bernardas Brazdþionis

Bernardo Brazdþionio, Lietuvos poetø karaliaus, jubiliejiniørenginiø maratonà pradëjo kaunieèiai, parengæ ir iðleidæ naujà joeilëraðèiø rinktinæ „Sugráþimas“ (Kaunas, 2003). Vasario 5 dienàLietuvos ateitininkai (Ateitininkø federacijos pirmininkas Vygan-tas Malinauskas) pakvietë á graþø jubiliejiná renginá Vilniaus ro-tuðëje, graþiai pavadintà „Bernardas Brazdþionis – jaunimoidealizmo ðauklys“. Vytës Nemunëlio mokyklos pradinukai ma-loniai nuteikë jø atlikto koncerto programële, buvo parodyta ið-trauka ið dokumentinio filmo „Vëtrose nepaklydæs“, BernardoBrazdþionio eiles skaitë aktoriai Virginija Kochanskytë ir PetrasVenslovas.

Iki ðiol tebesiginèijama dël tikslios Bernardo Brazdþionio gi-mimo datos. Vieni tvirtina, kad ja reikëtø laikyti vasario 1-àjà,remdamiesi paties B. Brazdþionio liudijimu, kad Jis gimæs per

Bernardas Brazdþionis

159

paèias Grabnyèias; enciklopedijose ir þinynuose nurodyta vasa-rio 14-oji. Manau, tai – ne bëda. Vienas þymiausiø mûsø tautospoetø, tribûnø ir ðaukliø, perëmæs ið Jono Basanavièiaus „Auð-ros“, Vinco Kudirkos ir Maironio Tautos þadintojø estafetæ, ðven-èiant 100-àsias jo gimimo metines, tikrai nusipelnë, kad tos dienostarp vasario 1-osios ir 14-osios bûtø uþpildytos ávairiais renginiais,minëjimais, koncertais, skirtais ðiai iðkiliai datai, jo eilëraðèiø skai-tymui.

Lietuvos radijas vasario 1-àjà graþiai paminëjo poetà BernardàBrazdþioná, ávertino jo didþiulá indëlá á Lietuvos laisvës ir nepri-klausomybës kovas, akcentavo jo kaip Tautos ðauklio ir tribûnovaidmená Lietuvos istorijoje. Laidoje dalyvavusi mokytoja ið Kre-tingos Aldona Kruðnevièiûtë (atsipraðau, jeigu nenugirdau ir ið-kreipiau pavardæ – O. V.) aiðkino, kad B. Brazdþionis, savo laikugarsëjæs kaip tribûnas ir ðauklys ir kvietæs á kovà, ðiuo aspektu jauprarado savo aktualumà, nes nepriklausomybës kovas jau laimë-jome; esame laisvi ir laimingi, ir dabar paèiais aktualiausiais jokûryboje tampa jo eilëraðèiai vaikams, mokantys graþaus lietu-viðko þodþio ir skleidþiantys gërá bei groþá.

Visiðkai pritariu antrajam mokytojos teiginiui, tikrai taipyra, bet pirmàjá – kategoriðkai atmetu. Neturime ðiandien neitikros laisvës, nei tikros nepriklausomybës. Klaidþiojame, kaipir Brazdþionio eilëraðtyje – komunizmo ir rusizmo pavergtoproto naktyje. Apie tai liudija mûsø nutautëjæ ir suzombëjæ„pilieèiai“, keliantys á valdþià svetimtauèius svieto perëjûnusir nusikaltëlius. Todël kol kas në vieno tautos ðauklio ir þa-dintojo kûryba neprarado savo aktualumo ir jo nepraras, kolTauta neiðraus ið savo gyvenimo, protø ir vertybiø sistemøpaèiø baisiausiø piktþoliø – nostalgijos komunizmui ir rusiz-mui.

Gaila, kad po Kæstuèio Genio, perëmusio ið Bernardo Braz-dþionio Tautos þadintojo ir tribûno kûrybos estafetæ, mirties Lie-tuvoje taip ir neatsirado Þodþio, kuris su savo vëliava keltø ir

160

vestø mus á dvasiná atgimimà ir kovà su komunizmo liekanomis,iki ðiol nuodijanèiomis mûsø gyvenimà. Todël tautieèiams, ieð-kantiems dvasinës atramos, Bernardo Brazdþionio kûryba iki ðioltebelieka neiðsenkanti gaivinanti versmë.

Aèiû kaunieèiams, pabudusiems ir kenèiantiems dël Lietuvosnutautëjimo ir daug darantiems, kad tos negandos Lietuvoje lik-tø maþiau. Aèiû ir uþ Bernardo Brazdþionio „Sugráþimà“ (K.,2003).

Ðá Poeto eiliø rinkiná á gyvenimà palydinti S. Dovydaièio pra-tarmë – reikðminga ir giliamintë. Jis raðo:

„Tabariðkiø mokyklos salë pilnutëlë. Að pirmas mokinys ir darið tø, kuriuos veþë ir dar veð, ir að deklamuoju eiles. O uþ nugarosvisas choras pro sukàstus dantis niûniuoja pritardamas:

...Kalnuos Altajaus puðys, pasilenkit,Aukðtyn tu debesis pakelk, sunkus Dangau...Margo ðilko suknele salëje sëdi motina mano ir ðluosto aðarà

neklusnià. O POETO eilës jaudina ir kvapà gniauþia ir ásimenavisam gyvenimui:

...Atgal atgræþk sparnus, vakari vëjau,Á Baltijos pakrantæ baltà gráþk.Laukuos pavasario kur brolis grûdà sëja.Sesuo kur ievø kvapsniui veria langus ir duris...Ir mes sugráþom, nors mus degino ir ðaudë. Sugráþom net ir

tie, kurie iðëjæ nebuvom. Nors ne visi.Bet dainos ir Poetai gelbëjo kaip ginklas bunkeriuose ðaltuo-

se ir miðkuos, kai tvarstëme þaizdas. Ir drëgnuose saugumo kar-ceriuose, kai alpome nuo ðalèio ir kanèiø. Be Poeto eiliø nebûtumeiðtvëræ.

Sugráþome ir aptvërëme savanorio kapà. Tik mano Motinoskapas neþinomas... Ir vël eiles kartoju, èia randu paguodà ir am-þiams liks jos nemariai ir Tavo Poete, ðviesus atminimas“ (Dovy-daitis S. Sugráþimas. K., 2003, p. 3, 4).

Atmintis atgaivina vaizdà, kai Poetas, tribûnas, sugráþæs á Lie-

161

tuvà, pakëlæs rankà sveikino savo tëvynæ ir beldësi á mûsø jauni-mo, tuntais ir bûriais traukianèio á Vakarus laimës ieðkoti, sielas,primindamas jiems sunkià pasaulio klajûno dalià, kurià priversti-nai teko patirti pokario jaunimui:

...Ir einu tolyn, kaip vaikas, mielà motinà praradæs,Be takelio ir be kelio kryþkelëm didþiom einu,Kaip gimtø namø pakluonëje audros iðrautas medis,Nieku, niekur neprigijæs gyvenu negyvenu.

Ypatingai, ypatingai, ypaè vieno trokðtu –Kad pavargus nepriglaustø mûsø svetimi kapai,Kad iðvysèiau saulæ tekant ant baltø Paþaislio bokðtøIr kaip gaudþia aleliuja Kauno Katedros varpai.Kitame eilëraðtyje jaunas poetas, su skausmu ðirdyje palikda-

mas tëvynæ, klausia:Lietuva – mano Ðiaurës paðvaistëIr gëlë sidabriniø rytø,Kas krauju tavo veidà nulaistëIr ko raudi prie kryþkelës tu?

...Ak, norëèiau raudoti ið dþiaugsmoIr pajust, kad po kojom esi,Lietuva, þemës þodi ðvenèiausias.Lietuva, þemës laimë ðviesi...Poetas þinojo, kad pavergtai tautai beliko vienintelë vertybë –

jos Þodis, ákûnijantis ir dvasios laisvæ, ir viltá, ir amþinà Tautossieká turëti savo laisvà ir nepriklausomà valstybæ. Poetas Þodámato ir kaip jo Tautos ginklà jos kovoje uþ savo Tautos ir dvasioslaisvæ:

O, mûs ðventas lietuviðkas þodi,Ilgà naktá vergijoj kalëjæs,Ne kaip vergas ðiandien pasirodyk,Bet kaip laisvas pavasario vëjas.

162

Ðauk á þygá prieð svetimà jungà,Ið kapø kviesk pakilti vaidilà, –Apie skaudø likimà ir sunkøUþmirðtøjø dienø teprabyla.

O, mûs ðventas lietuviðkas þodi,Kaip ramunë mûs þemëj praþydæs,Ið gimtøjø viensëdþiø ir sodþiøTu, skambëk stebuklingas ir didis.Lietuviø pasaulëjautoje mûsø mirusieji neiðeina – jie gyvena

ðalia mûsø, stebi mûsø elgesá ir veiksmus, padeda mûsø nelaimë-se ir skriaudose, uþtaria prieð Dievà, nes jie arèiau jo ir primenamums mûsø pareigas. Taip ir poetas Bernardas Brazdþionis, ste-bëdamas ið Anapus mûsø dienø moraliná nuosmuká ir chaosà Tau-tos dvasioje, beldþiasi á mûsø tautieèiø ðirdis „Paskutiniopasmerkto myriop þodþiu“:

Man duotas þodis. Laisvas. Paskutinis.Ir savo kaltæ dar, kaip þaizdà uþmirðtà, nuplëðt galiu.Akte kaltinamajam pasakyta: nemylëjau að Tëvynës...Ne! Mylëjau, bet idealø neiðniekinau ðventø!

Maèiau jos veidà skausmo ir kanèios pervertà,Maèiau vergijoj jos laukus ir miestus jos graþius,Verkiau kaip kûdikis ið gailesèio ne kartà,Ir sàþinës nenuneðiau parduot á rinkà uþ graðius.

Verkiau kaip kûdikis, bet neðaukiau prieð vëjà,Ëjau tik neðinas tyliu skausmu po krûtine.Maèiau, kaip brolis broliui laisvæ vagia, bet tylëjau,Kaip be burnos... Að kaltas. Bauskite mane!

O kiek dabar kaltøjø-abejingøjø savo Tëvynës likimui Lie-tuvoje. Kiek jø iðduoda Lietuvà visokio plauko perëjûnams,

163

girtuokliams ir parazitams, ateinantiems á valdþià per rinki-mus, kai rinkëjai, neva mylintys Tëvynæ, neina balsuoti. Jie pa-vojingesni uþ atvirus prieðus ir iðdavikus. Juos mes paþástame.O patys pavojingiausi dabar yra abejingieji... Ir ðie Poeto þo-dþiai skirti jiems, besimeldþiantiems svetimiems stabams, garbi-nantiems svetimas vertybes. Visiðkai pritariu Poeto þodþiams –ðie miniaþmogiai neverti gyvenimo, jø dvasia pasmerkta my-riop. Nes ko gi vertas jø gyvenimas? Kokia jo prasmë? Tik –prikimðtas pilvas, palepinta papilvë ir dar viena pripildyta tua-leto duobë...

Poetas Bernardas Brazdþionis savo tautos atgimimo kelyje ma-to dvi viena kità papildanèias gaires: Tikëjimà ir Tëvynës meilæ.

Pirmasis kelias veda á sugráþimà prie Dievo, mûsø Tautos am-þinàjà vertybæ:

Ið Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytà,Ið Tavo rankos ir ðviesi darbø diena,Ið Tavo rankos man ir laimë mano krito,Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.Tik per Tikëjimà Tauta atgaus dvasios ramybæ, ávertins jà kaip

vertybæ. Tik Tikëjimas sugràþins mûsø Tautai taikà ir teisingumà,mûsø tëviðkës sodybø groþá ir paukðèio giesmæ, ir þydinèios gëlëskvapà, ir groþá, pasitenkinimà tuo, kà turi ið Dievo malonës. Irtada

... bus ramu, ir man. Ir mano motinai, ir sesei,Ir mûs tëvø, ir mûsø protëviø kapams....Ið Tavo rankø mûsø meilë þemës dvasiaiIr turtai dangiðki mums, bëdiniems vaikams.Antrasis kelias á dvasios atgimimà – tai meilë savo tëvynei ir

budëjimas jos sargyboje:Mirtimi mes uþgrûdinti ir mirt nepabûgæ,Tik mirtis arba laisvë tebus atgaiva, –Prieð kiekvienà vergijon gràþinantá smûgáSmogiam laisvës ðventuoju þodþiu: LIETUVA

164

Budi narsûs pilënai parlamento rûmuos,Pabudëk, sesuva, irgi mudu eiva.Dienà naktá ugniakuro kylanèiuos dûmuosDangø remia vilties ugnimi Lietuva.Ir dar apie mûsø dienas ir Viltá, negæstanèià, nuðvieèianèià

kelià ir vedanèià:Kas paliko sieloj tau tà gilià þaizdà,Lietuva, juk tai ne tu? Nejaugi Tu?Pereisi, tikiu, Tu pereisi tà þaizdràPro bedugnæ vedanèiu krantu...

Áëjai á tunelá. Diena aptemoO taèiau dar ne naktis... Dar ne naktisPro ðirdþiø girdþiu raudojimà neramøÐviesà akys, apsiverkæ pamatys...

Einanèià Tave Vilties iðgelbës gëlësPasodintos… gintos Vieðpaties valiaÞiba, þiba, þiba... þiburëlisTunelio tamsaus, regiu, paèiam gale.Ðá eilëraðtá poetas Bernardas Brazdþionis padovanojo „Lie-

tuvos aidui“, ir mes, aidieèiai, juo labai didþiuojamës.

2007 m.

165

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ juos visada matydavomekartu. Adolfas Damuðis (1908 06 16–2003 02 27) – aukðtas, liek-nas, besiðypsantis, besidþiaugiantis atgauta Lietuvos laisve irlaimëjimais, besisielojantis dël jos nesëkmiø. Ji, Jadvyga Pðibils-kytë-Damuðienë – visada elegantiðka, geranoriðka, maloni, baltakaip pavasará obelëlë ir, atrodo, niekada dël to nesisielojusi, visa-da atrandanti gerà þodá sutiktajam, padràsinimà veikloje. Visadamalonu buvo juos sutikti Vilniaus ir Kauno universitetø auditori-jose, konferencijø salëse, iðgirsti jø iðmintingà þodá, akinantá ne-prarasti vilties ir pasiaukojamu darbu greitinti jos realizavimà.

Visiems mums jie atrodë kaip tvirtos lietuviðkos ðeimos eta-lonas, á kurá reikia lygiuotis ir imti pavyzdá.

Apie prof. Adolfà Damuðá ne kartà raðiau ávairiomis progo-mis: kaip apie mokslininkà (Þymieji XX amþiaus Lietuvos moks-lininkai. V., 2009), politikà, visuomenës veikëjà (vieðojojespaudoje). Jadvygos Damuðienës bièiule Lietuvoje ir jos biografe

ADOLFO IR JADVYGOS DAMUÐIØ ÐEIMA

Jadvyga ir Adolfas Damuðiai

166

tapo dr. Aldona Vasiliauskienë. Jos darbais mielai pasinaudosiu,siekdama atskleisti Jadvygos Damuðienës indëlá á lietuvybës sklaidàiðeivijoje bei iðeivijos jaunosios kartos ugdymà tautiðkumo dvasia.

Adolfas Damuðis 1928 metais baigë Panevëþio gimnazijà,1934 m. – Vytauto Didþiojo universiteto Technikos fakultetà, ágy-damas chemijos inþinieriaus technologo specialybæ. Uþaugæs gra-þioje katalikiðkoje ðeimoje A. Damuðis anksti ásitraukë áateitininkø veiklà. 1930–1931 m. tapo Moksleiviø ateitininkø sà-jungos pirmininku.

Ypaè þavëjosi filosofo Antano Maceinos darbais ir jo asme-nybe. 1936 m. kartu su juo tapo deklaracijos „Á organiðkosios vals-tybës kûrybà“, paskelbtos „Naujosios Romuvos“ þurnale,signatarais. Deklaracijoje abu ðviesuoliai, „regëdami pavojingaibesiklostanèià tarptautinæ situacijà ir didëjanèià socialinæ atskirtáðalies viduje, bandë siûlyti bûdus reformuoti autoritariná tautináreþimà, valstybës þlugimo iðvakarëse likusá be deramos politinësatramos visuomenëje ir tesilaikiusá valstybiniø jëgos struktûrø ga-liomis“ (Valiuðaitis V. Kapitalistinës dvasios þymë // Lietuvos þi-nios, 2008, sausio 31, p. 14).

1937–1938 m. A. Damuðis specializavosi Berlyno ir Frankfur-to universitetuose. 1937 m. vedë mokytojà ateitininkæ, baigusiàKlaipëdos pedagoginá institutà, Jadvygà Pðibilskytæ. Jie prisiekëvienas kitam amþinà meilæ. Visà gyvenimà liko iðtikimi duotaipriesaikai. 1940 m. A. Damuðis apgynë daktaro disertacijà „Ge-leþies ir aliuminio deginiø santykio átaka á cemento susitrauki-mà“, buvo pakviestas dëstyti chemijos disciplinø Vytauto Didþiojouniversitete. Rusams okupavus Lietuvà, Adolfas Damuðis su iðti-kimiausiais bendraminèiais ásitraukë á pogrindiná pasiprieðinimojudëjimà, aktyviai dalyvavo Lietuvos aktyvistø fronto, vëliauLietuviø fronto, dar vëliau Vyriausiojo Lietuvos iðlaisvinimokomiteto (VLIK’o) veikloje. Jadvyga visuose jo þygiuose ir su-manymuose tapo iðtikima talkininke. 1941 m. birþelio 22–28 d.Adolfas Damuðis tapo vienu ið Tautos sukilimo organizatoriø. Pra-

167

sidëjus karui ir sukûrus Laikinàjà Lietuvos vyriausybæ A. Damu-ðis joje tapo pramonës ministru. Neilgai. Vokietis pasirodë esàstoks pat okupantas kaip ir rusas, tik rusas raudonos spalvos – ko-munistinës, o vokietis rudos – nacistinës ideologijos. Abi jos bu-vo broliai dvyniai, vienodai plëðrios ir vienodai naikinanèiospavergtàsias tautas ir fiziðkai, ir dvasiðkai. 1944 m. birþelio 16 d.A. Damuðis kartu su kitais Laikinosios vyriausybës nariais gesta-po buvo suimtas ir ákalintas Vokietijoje. Jadvyga, kaip kadaiseRusijos dekabristø þmonos, nors buvo po sunkios operacijos, pa-siëmusi abu maþameèius sûnus Vytená ir Sauliø ir jau gerokai pa-gyvenusius tëvus, ryþosi vykti á Vokietijà ir bet kokia kainakalëjimuose surasti savo vyrà. Jai pavyko já rasti Miuncheno ka-lëjime ir iðgelbëti nuo bado mirties. Kai frontui artëjant prie Vo-kietijos kaliniai ið Miuncheno buvo perveþti prie Ðveicarijos sienos,Jadvyga su ðeima taip pat persikëlë ið Miuncheno ir apsigyvenokaimelyje netoli kalëjimo. Ten ir surado savo ðeimà A. Damuðis,JAV kariuomenës iðlaisvintas ið kalëjimo. Jis svërë tik 46 kg. At-gavæs sveikatà A. Damuðis kurá laikà mokytojavo, buvo net pabë-gëliø lietuviukø mokyklos direktorius. 1947 metais Damuðiø ðeimaemigravo á JAV, á Klyvlendà. Èia A. Damuðis ásidarbino daþø pra-monës cheminiø tyrimø firmoje, aktyviai dalyvavo Amerikos lie-tuviø visuomeninëje veikloje: tapo Amerikos lietuviø Romoskatalikø federacijos pirmininku, Lietuviø katalikø mokslo aka-demijos nariu, Tautos fondo nariu, Lietuviø enciklopedijos, lei-dþiamos Bostone, chemijos technologijos skyriaus redaktoriumi,aktyviai bendradarbiavo Amerikos lietuviø spaudoje, raðë straips-nius á „Draugà“, „Ateitá“, „Á Laisvæ“, „Lietuviø dienas“, „Pasau-lio lietuvá“. Jadvyga Damuðienë ásitraukë á katalikiðkàjà lietuviøveiklà: iðeivijos lietuviukus mokë lietuviø kalbos ir literatûros,rëmë vargingai gyvenanèias lietuviø ðeimas, parûpindavo jiemspastogæ ir darbà, dainavo lietuviðkos dainos moterø kvartete, gie-dojo baþnyèios chore. Ástojo ir baigë Veino universitetà Detroite,tapo menotyrininke. Visur jos buvo pilna. Daug metø J. Damuðienë

168

dirbo lietuviðkoje ðeðtadieninëje mokykloje. Lietuviø ðeimø vai-kai mokësi angliðkose mokyklose, savaitgaliais juos viliojo ávai-rios iðvykos su bendraklasiais, sporto, golfo klubai ir ávairiausiøbûreliø veikla savo mokyklose, todël ðeðtadieniniø lietuviðkø mo-kyklø vadovams ir mokytojams reikëdavo ypatingo iðradingumo,kad vaikai ðeðtadienius norëtø leisti jose. Tokie jie ir buvo. Reþi-savo lietuviðkus spektaklius vaikams, sugalvodavo visokiø pramo-gø. J. Damuðienë su vaikais statë spektakliukus, reþisavo BernardoBrazdþionio „Meðkiukà Rudnosiukà“, Salomëjos Nëries „Eglæþalèiø karalienæ“ ir kt. Vaikø tëvai noriai lankydavo tuos spek-taklius, jais dþiaugdavosi.

1955 m. Damuðiams kilo idëja organizuoti lietuviðko Ameri-kos jaunimo vasaros poilsio stovyklà, kad joje lietuviukai ið visosAmerikos galëtø susipaþinti, pabendrauti lietuviðkai, o susipaþi-næ gal ir kurti lietuviðkas ðeimas. Taip 1957 metais graþioje vieto-je uþ Detroito, prie eþero, ákurta lietuviø jaunimo stovykla„Dainava“, dabar pavadinta A. Damuðio vardu ir veikianti iki ðiol.Stovyklos spiritus movens tapo Jadvyga Damuðienë. Ji buvo iradministratorë, ir mokytoja, ir korespondentë, ir renginiø orga-nizatorë. Kaip raðo jos biografë dr. Aldona Vasiliauskienë: „Jad-vyga mokë visus savo pavyzdþiu, darbais – niekada nesibodëjovalyti ir tvarkyti ateitininkø stovyklos patalpas, parengiant jas nau-jai pamainai. Gebëjo uþdegti jaunimo ðirdyse meilæ Lietuvai, josistorijai, paproèiams. Bûdama giliai tikinti, ji mokëjo tikëjimà per-teikti ir jà supusiems. Jadvyga Damuðienë buvo ne tik pavyzdin-ga savo vaikø Motina, bet tapo mylinèia Motina visiemslietuviukams, atvykstantiems á „Dainavà“ (Vasiliauskienë A. TarsiAnglijos karalienë: Jadvygai Damuðienei atminti // Lietuvos ai-das, 2010, rugsëjo 8, p. 7). Mëgstamiausias jos posakis buvo: „Ne-svarbu, kad gimëte ne Lietuvoje. Svarbu, kad gimëte lietuviðkoseðeimose, todël ir esate lietuviai“. Vyskupo metropolito SigitoTamkevièiaus nuomone, „Dainava“ ir ypaè Jadvyga Damuðienë,„ugdë lietuvius ir dabar ugdo lietuvybæ ir katalikybæ“. Jie abu

169

(Adolfas ir Jadvyga – O. V.) tapo ateitininkø ðvyturiais... þadinodvasiniø vertybiø ilgesá“.

Norëdama bûti arèiau savo ákurtos vasaros stovyklos, Damuðiøðeima persikëlë gyventi á Detroità, jau iðëjæ á pensijà – á Èikagà,lietuviø iðeivijos kultûros centrà (èia jie gyveno 1983–1997 m.),dalyvavo visuomeninëje lietuviðkoje ir katalikiðkoje veikloje. Uþkatalikiðkàjà veiklà Popieþius Jonas Paulius II Adolfà Damuðá ap-dovanojo Ðv. Silvestro ordinu (1984). A. Damuðio nuopelnus Të-vynei graþiai ávertino ir Lietuvos Vyriausybë. 1995 metais jis buvoapdovanotas Vyèio Kryþiaus 3-iojo laipsnio ordinu, 1997 metaisA. Damuðiui Vytauto Didþiojo universitetas suteikë Garbës dak-taro vardà.

1978 m. A. Damuðio iniciatyva ir didþia dalimi jo parengtaLietuviø fronto bièiuliø leidinyje „Á laisvæ“ pasirodë studija „Cre-do“, kurioje, sekant filosofo Antano Maceinos idëjomis, buvo ap-tartos pagrindinës valstybingumo vertybës – þmogaus laisvë irsocialinis teisingumas. Socialinis teisingumas ir anoje prieðkarionepriklausomoje Lietuvoje ir dabartinëje Lietuvoje – nerealizuoti.Taip ir liko tik idealu, kaip raðo Vidmantas Valiuðaitis, „prie kurioLietuvai per visà savo istorijà niekad nepavyko net priartëti“ (Va-liuðaitis V. Kapitalistinës dvasios þymë // Lietuvos þinios, 2008, sau-sio 31, p. 14). Studijoje raðoma: „Socialinë sritis yra patspagrindinis dirvonas, kuris turi bûti suartas. Mûsø visuomenë,ypaè jaunuomenë, tegali bûti paveikta bei pajudinta naujomis mo-derniomis socialinëmis idëjomis. Jos turës bûti svetimos prievar-tinei politikai be moralës. Socialinis teisingumas, bendrasis labas,demokratijos politinë, ûkinë, socialinë, kultûrinë ir tarptautinë –tai ateities gairës. Mûsø lietuviðkoji visuomenë yra keista ir lëkð-tai burþuazinë. Ji tegali bûti sukrësta naujø socialiniø idëjø, nu-kreiptø prieð smurtu vykdomà komunizmà ir anemijoje sukritusáliberalizmà“ (Ten pat).

Vidmantas Valiuðaitis, komentuodamas A. Damuðio studijà,savo ruoþtu teigia: „Dvasiniai burþujai gyvena visuomet, kadangi

170

tai amþinas þmogaus tipas, kuris, susiklosèius atitinkamoms so-cialinëms sàlygoms, itin iðryðkëja. Burþuaziðkumas pasiþymi dva-siniu lëkðtumu, materialiniø gërybiø suabsoliutinimu ir naudosveiksnio iðkëlimu á aukðèiausiø vertybiø rangà. Burþujum, anotA. Maceinos, tampama tuomet, kai þmogus „prikimba prie me-dþiagos pavirðiaus ir kai medþiagos idëjà jis iðkeièia á medþiagosduodamà naudà“. Naudingumo apskaièiavimas, racionalizmas,gamtos pasaulio apvaldymas, gyvenimo sutechninimas, taupumasyra bûdingos kapitalistinës dvasios þymës, taèiau charakteringiau-sioji jø, lakiu A. Maceinos pastebëjimu, yra „kiekio meilë ir prisi-riðimas prie krûvos“... nenuostabu, kad A. Maceina vienodaikritiðkai vertino ir kapitalizmà, reikalaujantá, kad „þmogus savoasmenybæ paaukotø ekonomikos paþangai ir ekonomikos reika-lavimams“, ir komunizmà bei nacionalizmà, kurie prievartaujaþmogø nusilenkti „klasës ar tautos psichologijai ir josios instink-tams“. A. Maceinos ásitikinimu, þmogaus, kurio asmuo „krikð-èionybëje turi absoliutinës vertës“, nedera palenkti ûkio, technikosar klasës poreikiams. Prieðingai – tiek ûkis, tiek technika, tieksocialiniø grupiø raiðka valstybëje turi tarnauti taip, kad susida-rytø sàlygos asmeniui iðlaikyti savo vertingumà bei iðplëtoti pri-gimtines galias, kadangi „asmenybës laisvë yra aukðèiausiasprincipas, kurá respektuoja net pats Dievas... Kas iðduoda ne-kaltà þmogø, kurá turi pareigos ginti, tas nusilauþia moraliná nu-garkaulá“, – savo laiku raðë filosofas Antanas Maceina ir tai jominèiai besàlygiðkai pritarë A. Damuðis. Todël ir A. Damuðiuisocialinës demokratijos idëja, greta tëvynës laisvës, atrodë svar-biausia „socialinës veiklos kryptis, kuri demokratijà prapleèia ásocialinæ ir ûkinæ sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovëje kiekvie-nas kraðto gyventojas bûtø ir kraðto ûkinës gerovës dalininkas“(Ten pat).

Jadvygos ir Adolfo Damuðiø ðeimoje gimë ir uþaugo keturivaikai: Vytenis (g. Lietuvoje 1940 m. vasario 28 d.). Dabar jis –socialiniø mokslø daktaras, Purdeu universiteto profesorius, At-

171

eitininkø ðalpos fondo direktorius. Saulius (irgi gimë Lietuvoje1940 m. geguþës 31 d.) dabar – þymus kompiuteriø specialistasAmerikoje, dirba pagal specialybæ paþangioje kompiuteriø kom-panijoje. Indrë (gimë 1946 m. Vokietijoje, mirë Amerikoje jau-na, sulaukusi vos 33 metø, susirgusi vëþiu) ir Gintë Damuðytëtrejus metus vadovavo Lietuviø informacijos centrui (jis veikë kaipLietuviø katalikø religinës ðalpos padalinys Katalikø baþnyèiai,sàþinës laisvës kaliniams bei þmogaus teisiø gynëjams remti;1991 m. G. Damuðytë buvo viena pirmøjø Lietuvos Respublikosmisijos prie Jungtiniø Tautø delegacijos sudëtyje. Nuo 1992 me-tø ji oficialiai tapo diplomate. Jai teko bûti lietuviø delegacijosvadove prie Europos Sàjungos ir Bendradarbiavimo organizaci-jos, ambasadore Austrijos Respublikoje, kartu ambasadore Slo-vakijoje ir Slovënijoje, nuo 2001 m. – Lietuvos atstovë prie NATO,nuo 2008 m. – Lietuvos ambasadorë Kanadoje.

Nuo 1989 m. A. Damuðis daþnai lankësi Lietuvoje. 1997 m.birþelio 12 d. Jadvyga ir Adolfas Damuðiai gráþo á Lietuvà. Èiaaktyviai ásitraukë á Lietuviø katalikø mokslø akademijos veiklà,skaitë paskaitas, vaþinëjo po Lietuvà, dalyvavo konferencijose.„Laisvosios Europos“ radijo paklaustas, kas lëmë jø apsisprendi-mà ið klestinèios ir saugios Amerikos gráþti á beatsikurianèià irsunkiai ekonomiðkai besiverèianèià Lietuvà, Adolfas Damuðis at-sakë: „Meilë Lietuvai. Að tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perëjæugná ir vandená. Iðlikom. Ir tie, kurie iðlikom, galim susiburti iratstatyti savo kraðtà. Tauta gali keistis. Ir keistis á geràjà pusæ“(Valiuðaitis V. Ten pat).

Adolfas Damuðis buvo vienintelis Lietuvoje gyvenæs Lietu-vos Laikinosios vyriausybës ministras. Jis noriai liudijo Lietuvossudëtingà 1940–1944 metø laikotarpá savo kalbose Seime, Vyriau-sybëje, vieðose auditorijose. Iðliko jo solidi knyga apie Lietuvosgyventojø aukas. Ði knyga – iki ðiol nepaneigta atskaitos pozicija,tikslinant abiejø okupacijø – raudonosios ir rudosios – genocidoaukø skaièiø Lietuvoje.

172

Jadvyga Damuðienë aktyviai ásitraukë á Lietuvos ateitininkøveiklà, skatino jos plëtrà, savo iðmintingais patarimais prisidëjoprie jos veiklos krypèiø formavimo, ateitininkø vasaros stovykløorganizavimo Berèiûnuose, netoli Panevëþio. Ji buvo apdovano-ta Ateitininkø federacijos padëkos raðtu „Uþ ilgametæ veiklà, glo-bojant ir auklëjant ateitininkus, steigiant ir rengiant „Dainavos“stovyklà, darniu ðeimos gyvenimu ir uoliu talkininkavimu savovelioniui vyrui Adolfui Damuðiui parodant, kaip vaisingai ágyven-dinamas ðeimyniðkumo principas“ (Vasiliauskienë A. TarsiAnglijos karalienë: Jadvygai Damuðienei atminti. 1. Ateitininkaipagerbia savo mokytojà // Lietuvos aidas, 2010 rugpjûèio 21, p. 5).Viename ið paskutiniøjø susitikimø su Kauno miesto birutietë-mis Jadvyga Damuðienë, patyrusi pedagogë, kalbëjo, kad „Ge-riausiø rezultatø pedagogikoje galima pasiekti tuomet, kai ðeima,mokykla ir Baþnyèia dirba ta paèia kryptimi. Be ðitos vienybëssunku iðvengti bjaurasties: ðiurpina jaunimo „ðventës“ prie Þa-liojo ir Baltojo tiltø: alkoholis, narkotikai, prostitucija, net þmogþu-dystë...“ (Kaèerauskienë A. Tautos ðventëje – garbinga vieðnia //XXI amþius, 2002 gruodþio 11, p. 4).

Adolfas Damuðis mirë Vilniuje 2003 metø vasario 27 dienà,Jadvyga Damuðienë – 2010 metø kovo 4, vieðëdama pas sûnøAmerikoje. Jos palaikai parveþti ir palaidoti ðalia vyro AdolfoDamuðio mûsø Tautos panteone – Petraðiûnø kapinëse.

Uþgeso ne tik ateitininkø, bet ir visos lietuviø Tautos ðvytu-riai, visà savo gyvenimà skyræ Lietuvos valstybës atkûrimui, tau-tos gerovei, jos ðvietimui ir ugdymui.

173

3.2. TAUTOS FONDAS – DEGUONIES PAGALVËDÛSTANÈIAI LIETUVYBEI LIETUVOJE

Kaip jau raðëme straipsnyje„Kad Tautos gyvybës medis þaliuo-tø ir lapotø...“, buvæs Pasaulio lie-tuviø bendruomenës pirmininkas,patyræs ir iðmintingas þmogus Bro-nius Nainys, kelis kartus lankæsisLietuvoje, jau 1995 metais suvokë,kad lietuvybës Lietuvoje yra likæmaþiau negu Amerikos lietuviøbendruomenëje, o ir ta pati, kuriosgyvybë vos berusena, dûsta nuokosmopolitø ir sovietiniø interna-cionalistø nuoþmaus smaugimo.

Matyt, tada ir gimë ðviesiausiøPasaulio lietuviø bendruomenës þmoniø galvose mintis, kad lie-tuvybæ pirmiausia reikia gelbëti paèioje Lietuvoje.

Mums nëra þinoma Lietuvos mokyklø ádukrinimo prieðisto-rë. Þinome, kad tà graþià iniciatyvà ir projektà Tautos fondas pra-dëjo vykdyti 1995 metais. Per tà laikà jis Lietuvoje jau ádukrino130 mokyklø. Kaip pabrëþë Tautos fondo Mokyklø ádukrinimokomisijos pirmininkë dr. Nijolë Braþënaitë-Paronetto, „Tautosfondas pageidavo, kad pinigai ádukrinimui bûtø panaudoti ðvieti-mui, tautiniam, doroviniam, krikðèioniðkam jaunimo auklëjimuibei teisingam Lietuvos istorijos dëstymui“ (Tëviðkës ðviesa, 2002,spalio 15, p. 3).

Tautos fondo tarybos pirmininkas Jurgis Valaitis – daþnas sve-èias Lietuvoje. Susipaþinæs su èia leidþiamais laikraðèiais Tautosfondo atstovu Lietuvoje jis pasirinko „Valstieèiø laikraðèio“ prie-dà „Tëviðkës ðviesa“, leidþiamà Lietuvos mokytojams 20 000 egz.tiraþu.

Jurgis Valaitis

174

„Tëviðkës ðviesa“ iðeina du kartus per mënesá. Jà redaguojaBernardas Ðaknys, talentingiausias Lietuvos þurnalistas, raðantisðvietimo klausimais, iðsaugojæs dvasioje lietuvybës ðviesà ir jà sklei-dþiantis. Ðiauliø rajono Raudënø pagrindinës mokyklos direkto-rë Zita Bezarienë Tautos fondà ir „Tëviðkës ðviesà“ ávertino kaipdvasingumo ðaltinius, kurie „gyvi, alsuojantys Lietuvos ateitimi“praskaidrina nelengvà mokytojo darbà (Bezarienë Z. Dvasingu-mo ðaltiniai // Tëviðkës ðviesa, 2003, birþelio 17, p. 1). JurbarkoNaujamiesèio vidurinës mokyklos direktorë savo laiðke JurgiuiValaièiui raðë: „Aèiû Jums ir visam Tautos fondui uþ priedà „Të-viðkës ðviesa“... Èia randame tautinæ dvasià“. Ji papasakojo apietautinio ir religinio auklëjimo renginius Naujamiesèio vidurinëjemokykloje, joje aktyviai veikianèias maironieèiø, jaunøjø miðki-ninkø, skautø organizacijas, þymiausiø Lietuvos þmoniø arkivys-kupo Sigito Tamkevièiaus, Lietuvos laisvës kovotojos NijolësSadûnaitës lankymàsi mokykloje, knygø pristatymus, mokyklosdraugystæ su Karaliauèiaus mokyklomis, puikià dvasinæ atmosfe-rà mokykloje, pasiaukojanèius taurius mokytojus, puikius moks-leiviø mokymosi rezultatus (Gulbinienë R. Skubëkime darytigera! // Tëviðkës ðviesa, 2001, lapkrièio 20, p. 1).

Tautos fondo parama ádukrintoms mokykloms dvejopa: 1) ma-teriali, teikiama pinigais, kompiuteriais, knygomis ir kitomis do-vanomis, padedanèiomis mokykloje ágyvendinti lietuvybëspuoselëjimo programà; 2) dvasinë – idealistinë, teikiama „Tëvið-kës ðviesoje“ per Tautos fondo nariø publikacijas, gaivinanèiaslietuviðkumà, ir Tautos fondo tarybos pirmininko Jurgio Valaièiolaiðkus mokytojams.

Abi ðios kryptys – materiali ir dvasinë – reikalingos Lietuvosmokykloms, papildo viena kità, harmonizuoja pilietinio ir tauti-nio ugdymo sieká.

Ukmergës rajono Pabaisko pagrindinës mokyklos mokiniaiir mokytojai dëkoja Tautos fondui, jo tarybos pirmininkui JurgiuiValaièiui ir dr. Roþei Ðomkaitei uþ atsiøstus kompiuterius, spaus-

175

dintuvà, knygas, praturtinusias mokyklos bibliotekà, popieriø irspalvotus pieðtukus, kuriais „mûsø mokiniai pieð graþius mûsøkraðto vaizdus ir jo ðlovingà praeitá“ (Jastèembskienë J. Aukðtai-tiðka padëka // Tëviðkës ðviesa, 2002, birþelio 17, p. 1).

Turgeliø vidurinës mokyklos direktorë A.Voverienë ir infor-matikos mokytoja J. Adamoviè dëkoja Tautos fondo atstovei KarileiArnold uþ mokyklai ið Ðvedijos atsiøstø 10 kompiuteriø. Jais nau-dojasi pradiniø ir aukðtesniøjø klasiø moksleiviai bei mokytojai.Mokiniai kompiuteriais pieðia, spausdina, atlieka ávairias uþduotis(Tëviðkës ðviesa, 2003, birþelio 17, p. 2).

Tik Tautos fondo paramos dëka suremontuota Ðalèininkø r.Dieveniðkiø „Ryto“ vidurinë mokykla. Joje – 53 moksleiviai ir 12mokytojø. Ásteigta kompiuteriø klasë, Èingø ir Sinkiø ðeimø fon-dai padëjo mokyklai ásigyti vadovëliø ir groþinës literatûros, fi-nansavo moksleiviø ekskursijas (Andriuðkevièiûtë D. Dieveniðkiøvaikai // Tëviðkës ðviesa, 2002, spalio 15, p. 1, 2).

Tautos fondo ádukrinta Vilniaus rajono Bezdoniø „Saulëte-kio“ pagrindinë mokykla jau atðventë savo deðimtmetá. Joje mo-kosi 170 moksleiviø. Mokyklos direktorë Auðrelë Ðatienë sako,kad Tautos fondo atstovë Eugenija Bulotienë „...man buvo ir yralyg geroji sesë, o mûsø vaikams – lyg motina“ (Ðaknys B. Kartipelynø duona // Tëviðkës ðviesa, 2002, vasario 19, p. 1). Mokyklàgloboja net keli Tautos fondo atstovai: p. Stasys Kligus dovanojopinigø, uþ kuriuos mokykla ásigijo kompiuterá, p. Bronë Karðkienëne kartà mokyklai atsiuntë ávairiausiø dovanø, Irena ir EugenijusSlavinskai ið Floridos subûrë mokyklos rëmëjø bûrelá, mokyklaikompiuteriø ir knygø padëjo ásigyti Elena ir Meèys Krasauskai,Ona ir Pranas Michelevièiai, Bronë Miklienë. Kaip raðo þurnalis-tas Bernardas Ðaknys, Tautos fondo, jo rëmëjø ir puikiø pedago-gø dëka „mokykla – kaip tikras saulëtekis, neðantis ðviesiàjà dienà.Miestelio þmonës, susirinkæ á ðventæ (mokyklos ákûrimo deðimt-meèio minëjimà – O. V.), dþiûgavo, kad á Bezdonis áþengë Lietu-va. Skambiai aidëjo mokyklos giesmë „Mes saulës vaikai“. Aèiû

176

Auðrelei Ðatienei, aèiû mokytojams, kad sukûrëte ðiuos saulës na-mus. Valgydami karèià pelynø duonà, kæsdami nepriteklius, jûs at-neðëte ir neðate kraðtui ðventà lietuviø kalbà (Ðaknys B. Ten pat).

Ne kartà ir mane á savo renginius buvo pakvietusi, mano nuo-mone, pati lietuviðkiausia Vilniaus mieste „Sietuvos“ vidurinëmokykla, ádukrinta Tautos fondo (kol jos direktoriumi buvo ta-lentingas pedagogas A. Grauslys). Èia tautinis ir pilietinis ugdy-mas tapo ðios mokyklos savastimi, tarsi duona kasdienë, tarsi orasir vanduo. Mokinius ir jø tëvus kasmet nudþiugina iðradingai orga-nizuojamos Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Motinos dienosðventës. Ilgai mokiniø ir jø tëvø bei mokytojø atmintyje iðliksáspûdingi „Sietuvos“ mokykloje organizuoti renginiai – „Duonosðventë“, „Medis – mano brolis“, „Skaièiai senovës lietuviø gyve-nime“, „Senasis dvaras“ (pagal Ðatrijos Raganos romanà „Sena-me dvare“, „Mes atëjome ið XX amþiaus“ (pagal O. Voverienësknygà „Þymiosios XX amþiaus Lietuvos moterys“, „Lino ðven-të“, padovanota ir Vilniaus pedagoginio universiteto dëstytojams,ir studentams. Visø ðiø renginiø spiritus movens – neiðsenkan-èios energijos, reto talento ir iðradingumo, niekad nepavargstan-ti ir neiðsenkanti idëjø mokytoja Janina Lukoðevièienë ir 20 josjaunø bendraþygiø bei kolegiø D. Kasinskienë, I. Guèienë, A. Sa-baliauskienë, D. Katyðovienë, J. Goptaitienë, V. Mikðienë,N. Èiukðienë ir kitos (Tëviðkës ðviesa, 2002, vasario 19, p. 3).

Kartais negali atsistebëti, kokiø reto groþio, Vaiþganto þodþiaistariant, „deimanèiukø“ dar turime Lietuvoje. Gaila, kad nëra kampasirûpinti, jog jie tautoje ir jos istorijoje suþibëtø visomis savotalento saulës spektro spalvomis. Kiek daug bûtø padaryta. Kieksaulës karoliukø bûtø pasëta jaunøjø ðirdyse.

„Tëviðkës ðviesoje“ spausdinami p. Jurgio Valaièio laiðkai mo-kytojams – tikra tautiðkumo tyroji versmë, gaivinanti sielà, ke-lianti asmenybæ. Kartu tai ir programa Lietuvos mokytojams,dirbantiems Tautos fondo ádukrintose mokyklose ir siekianèioseádukrinimo.

177

Laiðke jau minëtai Raudënø mokyklos direktorei Zitai Beza-rienei Jurgis Valaitis dëkoja uþ jos „Tëviðkës ðviesos“ puslapius,kuriuose spausdinami moksleiviø raðinëliai konkursui „Esu lie-tuvis (lietuvë) ir tuo didþiuojuosi“. Jis akina Lietuvos mokytojusnepamirðti Birþelio 14-osios, Gedulo ir vilties dienos, nes „da-bartinis jaunimas dar turi galimybæ iðgirsti gyvà þodá ið tø dienø.Tad kuo prasmingiau ir plaèiau skleiskime tiesà apie iðveþimus irapie Lietuvos partizanø didvyriðkas kovas su okupantais“ (Tëvið-kës ðviesa, 2003, birþelio 17, p. 1).

Tarsi atsiliepdamas á tà J. Valaièio laiðkà, Pakuonio (Prienø r.)pagrindinës mokyklos moksleivis Valdas Baranauskas paraðë apiejo mokykloje veikiantá kraðtotyros muziejø, kurá ákûrë ir tvarkëmokytoja Irena Gedminaitë, dabar já tvarko mokytoja lituanistëOna Zmiejauskienë. Muziejus tapo kultûros þidiniu. Á jo veiklàátraukti mokyklos moksleiviai. Jie surinko medþiagà ir paraðë ra-ðinius apie lietuviø kovas uþ laisvæ, „Lietuviø kariuomenës ir ne-tekèiø istorijà“, dalyvavo Varniuose organizuotoje stovykloje„Þemaièiø apygarda“, kurioje vyko seminaras moksleiviams „Po-kario istorija jaunimui“ (Baranauskas V. Aèiû uþ gyvenimo krai-tá // Tëviðkës ðviesa, 2003, birþelio 17).

Kitame laiðke Alsëdþiø vidurinës mokyklos (Plungës r.) di-rektoriui Leonui Mockûnui Jurgis Valaitis gerai ávertino tos mo-kyklos (joje mokosi 460 moksleiviø) patyrimà, organizuojantgynybiná-pilietiná ugdymà per Ðauliø organizacijà, mokyklos ben-dradarbiavimà su generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akade-mija, sveikino toká mokyklos uþmojá ir „teisingà poþiûrá á valstybësgynimo svarbà, turintá gilià prasmæ ir naudà“. Jis taip pat pasi-dþiaugë „Tëviðkës ðviesos“ iniciatyva organizuojant moksleiviøraðiniø konkursà „Kaip að suprantu demokratijà Lietuvoje“. Laið-ke jis raðë: „Tai dþiuginantis reiðkinys, kuris stiprina viltá, kad de-mokratijos idëjos ir tautinë savimonë stiprëja“ (Tëviðkës ðviesa,2002, spalio 15, p. 1).

Atsakydamas á mokytojos Rimgailës Gulbinienës laiðkà,

178

Jurgis Valaitis surado þodþiø, kurie ne tik ðildo, kelia ir ákvepia:„Aèiû uþ laiðkà, nes jis patvirtina, kad Lietuva – gyva. Iðkentusisovietmetá, ji tarytum rugio daigas pavasará kyla á saulæ, á lietuvið-kà rytojø... Kylama per mokyklas ir atsidavusius mokytojus... Aèiûuþ ðviesà, kurios dëka mokykla apsivalo nuo sovietmeèio nulem-to palikimo“ (Tëviðkës ðviesa, 2001, lapkrièio 20, p. 1).

Tik kaip nedaug ðiais laikais Lietuvoje tokiø mokyklø ir tokiømokytojø turime...

Laiðke Kauno Senamiesèio pradinës mokyklos mokytojaiDanutei Abramavièienei Jurgis Valaitis dëkoja ir dþiaugiasi josiðleista knyga „Paþink Tëvynæ ir save“, uþ jos skiepijamà meilæTëvynei, uþ ribø tarp gërio ir blogio suvokimà, jos kritiðkà poþiû-rá á abejingus savo tautai ir savo valstybei mokytojus. Jis ypaè ak-centavo: „Tautiniø vertybiø diegimas mûsø paèiø maþiausiømoksleiviø sieloje yra ypatingos svarbos... Tautos fondà dþiugina,kad viena mokykla imasi atsakomybës ne tik uþ mokiniø tautináugdymà, bet ir padeda ðeimoms atgauti per sovietmetá prarastastradicijas, kurios anksèiau rëmësi aukðta morale, sàþiningumu, ið-tikimybe tautos idealams“ (Tëviðkës ðviesa, 2003, balandþio 15, p. 1).

Tautos fondo tarybos pirmininkas Jurgis Valaitis 2002 m. rug-sëjo 17 d. dalyvavo diskusijoje „Tautiðkumo ir demokratijos dai-gai Lietuvos mokyklose“. Joje dalyvavo ir Lietuvos mokslo irðvietimo ministras Algirdas Monkevièius. Apibendrindamas dis-kusijoje dalyvavusiø Lietuvos mokyklø direktoriø ir mokytojø min-tis ministras tada kalbëjo: „...Norëèiau skatinti Lietuvosmokytojus: kurkite patys! Jûs, bûdami arèiausiai vaiko ir geraipaþindami mokyklà, remdamiesi turima patirtimi, galite atsakin-gai ir kûrybiðkai rûpintis tautiniu ir pilietiniu ugdymu. Jûs turitelaisvas rankas!.. Ugdant mokinius svarbu remtis á krikðèioniðkàjàdorà, katalikiðkàsias vertybes ir visa tai átvirtinti mokiniø sàmo-nëje“ (Tëviðkës ðviesa, 2002, spalio 1, p. 3).

Jurgis Valaitis ir diskusijoje dalyvavæs Tautos fondo tarybosnarys Kæstutis Miklas pasidþiaugë tokiu ministro poþiûriu á tauti-

179

ná ir pilietiná ugdymà, linkëjo, kad ðis poþiûris nesikeistø ir „Të-viðkës ðviesa“ negestø. J. Valaitis konstatavo, jog „Tautos fondodarbai ðvietimo srityje yra prasmingi, juos bûtina palaikyti“. Èiapat pasidalijo savo mintimis.

Apie Tautos fondo vykdomà Lietuvos mokyklø ádukrinimoprojektà: „Tautos fondas nuo 1995 metø pradëjo ádukrinti Lietu-vos mokyklas. Tai darëme su viltimi, kad padësime mokytojamsatgaivinti tautinæ mokyklà, pasëti demokratijos daigus... Tautosfondas jau ádukrino 130 Lietuvos mokyklø. 1997 m. pirmà kartàbuvau maþoje Lavoriðkiø pradinëje mokykloje. Joje buvo tik 8mokinukai, o dabar èia – jau pagrindinë mokykla. Ketiname irtoliau remti ðá lietuvybës þidiná. Jis vis skaidresnis, ðviesesnis...“(Ten pat). O tai juk ir yra svarbiausia!

Neabejoju, kad ðis Tautos fondo þygis per Lietuvà turi istori-nës svarbos tautos dvasiniam atgimimui, jos laisvëjimui ið pavergtoproto vergijos. Turiu viltá, kad ðis þygis tæsis tol, kol, mokytojos iðAlytaus generolo Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinës mokyk-los Daivos Mikalonytës þodþiais tariant, mokinys supras „...jogNepriklausomybë – mûsø ðventovë, kurià privalome kurti ðirdi-mi ir protu, tada jis bus mûsø vaikas – iðaugs pilieèiu, patriotu, oá sovietiná filosofà, paniekinusá patriotizmà, þvelgs kaip á nesusi-pratimà“. Duok, Dieve, Lietuvai tokiø mokytojø! Jø þodis ir veiks-mas ir bus didþiausias Tautos fondo laimëjimas.

180

4. TAUTOTYRA SOVIETINËS OKUPACIJOSMETAIS (1940–1990)

Sovietinës okupacijos metais, kai okupanto programa ðiameþemës lopinëlyje buvo „Lietuva – be lietuviø“, kalbëti, net ir màs-tyti apie tautotyrà buvo nusikaltimas, vadinamas nacionalizmu,net faðizmu, ëjimas prieð internacionalizacijos, t.y. prieð totalinësrusifikacijos srovæ. Budriai priþiûrint Glavlito sargams, kad ne-bûtø perþengtos lietuviø kaip Sovietø sàjungos vienos ið daugy-bës etninës grupës ribos, ðiaip taip dar buvo toleruojamosetnografija ir etnologija.

1991 metais pasirodþiusioje Pranës Dundulienës knygoje „Lie-tuviø etnologija“ (V., 1991) apibendrintas viso produktyvaus moks-lininkës gyvenimo savo Tautai ir savo Valstybei triûsas, atskleistosribotos to meto galimybës tirti tautos dvasinæ kultûrà.

Savo knygoje etnologë supaþindina su lietuviø materialine kul-tûra – verslais (þemdirbyste, gyvulininkyste, bitininkyste, þvejyba,medþiokle nuo seniausiø laikø iki XX amþiaus pradþios), kaimoarchitektûra (gyvenvietëmis, jø suplanavimu, sodybomis), namøpramone ir amatais (tekstilës gaminiais, audiniais ir nëriniais), mais-tu, transportu ir susisiekimu, meteorologija, liaudies meteorologi-ja, liaudies medicina ir veterinarija. Knygoje taip pat raðoma ir apielietuviø dvasinæ – senovës lietuviø religijà bei mitologijà, kalendo-rines ðventes, paproèius ir apeigas, lietuviø menà ir jo simbolius,dailæ, muzikos instrumentus, choreografijà, ðeimà, lietuviø þodinækûrybà, senovës raðtus tik iki XX amþiaus pradþios.

Mokslininkë teisingai sudëjo pagrindinius akcentus, raðyda-ma apie pagrindines tautotyros sàvokas: „etnologijà“, „etnogra-fijà“. Tik tabu – „tautotyros“ ji perþengti dar nesiryþo. Etnologijàji apibrëþë kaip vienà ið visuomenës mokslø, „kurio tyrimo ob-jektas yra tautos ir per ilgus tûkstantmeèius jø sukurta kultûra“.Pagalbinë etnologijos mokslo ðaka yra etnografija (ethnos – tautair grapho – raðau). Ji pateikia etnologijai faktinæ apraðomàjà me-dþiagà, paprastai sukauptà ekspedicijø metu, apraðø, brëþiniø bei

181

pieðiniø, fotonuotraukø, muziejø eksponatø (Dundulienë P. Lie-tuviø etnologija. V., 1991, p. 5).

Sovietinës okupacijos metais daugiausia nuveikta etnografi-jos srityje. A. Vyðniauskaitë ir V. Milius sudarë istoriná etnografi-ná Lietuvos þemdirbystës atlasà (Pabaltijo istorinis ir etnografinisatlasas. Þemdirbystë. V., 1985); M. Miliuvienë ir V. Kulikauskie-në (Pabaltijo istorinis ir etnografinis atlasas. Drabuþiai. V., 1986);P. Dundulienë paraðë monografijà „Þemdirbystë Lietuvoje: nuoseniausiø laikø iki 1917 m.“ (V., 1963); R. Merkienë ir V. Milius –„Þemës ûkio inventorius“ (V., 1979); R. Merkienë – „Gyvuliø ûkisXV a.–XX a. pirmojoje pusëje: Etninës patirties iðtakos“ (V.,1989); I. Butkevièius – „Lietuvos valstieèiø gyvenvietës ir sody-bos“ (V., 1971); J. Kudirka. „Lietuvos puodþiai ir puodai“ (V.,1975); R. Kulikauskienë, M. Miliuvienë ir S. Bernotienë – knygà„Lietuviø liaudies moterø drabuþiai. XVIII a. pab.–XX a. pra-dþioje“ (V., 1974); A. Vyðniauskaitë – „Lietuviø etnografijos bruo-þai“ (V., 1964); „Lietuviø ðeimos tradicijos“ (V., 1967); „Lietuviølinininkystës paproèiai“ (V., 1983); I. Èepienë – „Lietuviø liau-dies vestuviø veikëjai“ (V., 1977); A. Daniliauskas – „Ðiaurës ry-tø Lietuvos pramonës darbininkø materialinë kultûra“ (V., 1970);I. Butkevièius – „Ðiuolaikinis Suvalkijos kaimas“ (1981); I. But-kevièius, R. Kulikauskienë, M. Miliuvienë, A. Vyðniauskaitë –„Ðiuolaikinis Þemaitijos kaimas“ (V., 1985); J. Mardosa – „So-cialistinio Lietuvos kaimo gyventojø dvasinë kultûra“ (V., 1987);P. Kalnius – „Ðiuolaikinë Lietuvos miesto ðeima“ (V., 1988);A. Daniliauskas, P. Kalnius – „Lietuvos TSR pramonës darbinin-kø kultûros ir ðeimos etnografinës problemos“ (V., 1983). Buvoleidþiama konferencijø medþiaga: „Archeologiniai ir etnografi-niai tyrinëjimai Lietuvoje (1970–1974); „Etnografiniai tyrinëji-mai Lietuvoje (1975–1994).

Padaryta tikrai daug: surinkta gausi medþiaga tautotyros ir et-nologijos tyrinëjimø plaèiai programai. Lietuvai atgavus nepriklau-somybæ þymi dalis tos medþiagos jau panaudota etnologijos tyri-muose, taèiau didþioji jos dalis dar tebelaukia tyrinëtojø dëmesio.

182

BRONIUS KRIVICKAS

Viena ið jo biografiø PaulëMikelinskaitë raðë: „Bronius Kri-vickas literatûrologø vadinamasginkluoto pasiprieðinimo sovieti-nei okupacijai didybës ir tragizmopoetu. Tai be galo tragiðkai, be lai-ko ið gyvenimo iðëjæs talentingas,daug lietuviø literatûrai þadëjæs irper trumpà savo gyvenimà, aèiûDievui, nemaþai suspëjæs palikti

kûrëjas“ (Mikelinskaitë P. Ginkluoto pasiprieðinimo poetas // Bib-liotekø darbas, 1994, p. 34–38).

Bronius Krivickas gimë 1919 m. lapkrièio 17 d. Pervalkø k.(Pasvalio apskr.). Vëliau Krivickø ðeima persikëlë á Kiauliðkiøvienkiemá (Birþø apskr.). 1931–1938 m. mokësi Birþø valstybinë-je A. Smetonos gimnazijoje, aktyviai dalyvavo Meno kuopos veik-loje, savo pirmuosius kûrinëlius raðë á gimnazijos ðapirografuotàþurnalëlá „Literatas“. Paskutinëje gimnazijos klasëje jau pradëjospausdinti savo raðinius – feljetonus, esë, eilëraðèius ir respubli-kinëje spaudoje. 1937 metais „Ateities“ þurnalas iðspausdino að-tuoniolikmeèio gimnazisto raðiná „Moksleivija nepriklausomybësapsaugojimo ir stiprinimo darbe“, kuriame buvo paskelbta jo cre-do: „Mes ryþtamës su patvarumu, su valia pildyti savo pareigasTëvynei, o pavojaus valandai iðmuðus, dël jos laisvës nepasigailë-ti savo gyvybës“ // Ateitis, 1937/1938, Nr. 5, p. 793).

1938 m. B. Krivickas ástojo á Vytauto Didþiojo universitetà,Filosofijos-teologijos fakultetà, ásitraukë á ateitininkø veiklà, á me-no kuopà „Ðatrija“. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje – „Ateity-je“, „Studentø dienose“ („Ateitá“ redagavo 1938 m., „Studentødienas“ 1939–1940 m.), „Darbininke“, „Naujojoje Romuvoje“,„XX amþiuje“. Raðë noveles, literatûros kritikos straipsnius, bend-

Bronius Krivickas

183

radarbiavo su literatais, vëliau pasivadinusiais þemininkais, E. Ma-tuzevièiumi, P. Jurkumi, V. Maèerniu, K. Bradûnu, A. Èipkumi(Nyka-Niliûnu), H. Nagiu, M. Indriliûnu ir kitais. Lietuvai atga-vus Vilniø, B. Krivickas su kitais bendramoksliais tæsia studijasVilniaus universitete, Humanitariniø mokslø fakultete (vëliau pa-vadintame Filologijos fakultetu). Aktyviai dalyvauja literatûrosvakaruose, juose skaito savo kûrybà, padeda jaunesniesiems lite-ratams, diskutuoja Vinco Mykolaièio-Putino globojamose litera-tûros popietëse. Vincas Mykolaitis-Putinas dþiaugësi, kadLietuvoje yra tokiø talentingø jaunø poetø kaip B. Krivickas,M. Indriliûnas ir kiti. K. Bradûnas vëliau pasakojo, kad VincasMykolaitis-Putinas buvo numatæs kviesti B. Krivickà, talentingàkûrëjà, savo asistentu.

1943 m. balandþio mënesá, dar prieð uþdarant vokieèiams uni-versitetà, Bronius Krivickas gavo VU baigimo diplomà. 1944 m.jis talkino J. Keliuoèiui, redagavusiam „Kûrybos“ þurnalà, po tokurá laikà mokytojavo Birþø gimnazijoje, dëstë lietuviø literatûràir kalbà, o 1945 metø pradþioje, prasidëjus antrajai rusø okupaci-jai, iðëjo á miðkà partizanauti, siekdamas bûti kartu su kenèianèiasavo tauta. Ginkluotame pasiprieðinime dalyvavo ir du jo broliaiJonas ir Juozas. B. Krivickas raðë eilëraðèius, kelianèius partiza-nø dvasià, straipsnius á partizaninæ spaudà. Kai 1946 metø vasaràþuvo jo jaunëlis brolis Juozas, B. Krivickas savo eilëraðtyje raðë:

Jau nuo tos skausmingos valandosLigi galo motina raudos.Ir kasdien skaudþias maldas kartos,Kad negráþo ið kautynës tos,Kad iðtryðko kraujas ant kaktos,Kad ið rankos barbaro piktosTen ant gatvës dulkinos karðtosKrito akmenys ant karþygio lavono.(Raðtai. V., 1993. T. 1, p. 194).Partizanaudamas B. Krivickas vedë. Susilaukë sûnelio. Stribai

184

negailestingai terorizavo tëvus, seseris, þmonà, sudegino tëvø so-dybà. Netrukus tëvai, neatlaikæ psichologinio teroro ir grasini-mø, mirë, sesuo Stasë buvo iðtremta á Sibirà, susirgo dþiova ir tenmirë. Jos palaikai, jau atgavus nepriklausomybæ, buvo parveþti áLietuvà ir palaidoti ðalia motinos. Þuvo ir brolis Jonas. 1940 m.tragiðkai þuvo ir kitas jo brolis Antanas. Bronius liko vienintelis iðvisos gausios ðeimos. Jo biografë Paulë Mikelinskaitë savo straips-nyje cituoja jo eilëraðtá „Ðaulio tragedija“, kuriame poetas raðë:

Ir ðtai tu vienas. Taip menkai teþibaTavo auðros iðtryðkæ spinduliai.Stipryn netrykð jie. Juos griausmingai niaukiaPiktasis paukðtis, jo sparnø galia.Tu nejauti: tavæs jau laukia, laukiaKlaiki nelaimë finale...(Ten pat, p. 173).Literatûrologas V. Kubilius taip apibûdino B. Krivicko kûry-

bà: „Priedermës imperatyvas, brëþiamas ties mirties riba, B. Kri-vicko lyrikoje tampa aukðèiausia egzistencijos nuostata ir galutiniubûties iðsipildymu, kuriam atiduodama viskas... Jis stovi ribinëjesituacijoje be jokiø iðlikimo vilèiø ir þvelgia á savo þûtá nesudrebë-damas, kaip á bendrà tautos likimo neiðvengiamybæ“ (Cit.: pagalPaulë Mikelinskaitë. Ten pat, p. 36).

Bronius Krivickas þuvo 1952 m. rugsëjo 11 d. Raguvos miðke,slaptam agentui iðdavus. Operacijoje dalyvavo 1150 kareiviø(Mikelinskaitë P. Ten pat).

Prieðmirtiniame savo testamente „Vergijos ir priespaudos laik-meèiui“ Poetas uþraðë tokius þodþius: „Raðanèio þmogaus parei-ga – þadinti laisvës viltá ir rengti juos laisvës dienai“. „Þmogausbûtis, draskoma siaubo ir pavojø, paklûsta þiauraus Dievo iðtar-mei: tu privalai veiksmu ginti teisingumà þemëje. Ne stebëti irkomentuoti, o atremti prievartà savo paties gyvybe

Eikim, baikim tamsà iðsklaidytiMûsø meilës deganèiu kardu...

185

Tu negali rinktis – susitaikymo ramybë ar kova iki pabaigos,nes viskas nuspræsta Aukðtybëse, ir tu nesvyruodamas ir nesu-gniuþdomas turi atlikti tai, kas paskirta.

Ir tvirtas bûk! Vël vienà þiemà þiauriàDievø valia pereit privalai!Juk Lietuvos partizanai – „Mes esame kalnai. Mes esame tvir-

tieji kalnai. Mus plëðo paèios didþiausios þemës vëtros. Mûsø krû-tinës stovi nuogos prieð jas ir nëra pasaulyje daiktø, kurie pasiektømus nuo jø uþdengti... Mes esame kalnai. Mes esame aukðtieji,nykieji, vieniðieji, tvirtieji kalnai

Nepabûgæs grasanèio metalo,Tu pirmyn smelkiesi su aistra, –Vienas geismas tau ðirdy tëra:Prieðais mirtá verþtis ligi galo,

Nes þinai, jei kas, átempæs valià,Nesvyruodams pereis ðità kelià,Mûðá tas ir þûdamas laimës.

O jei kas pabëgs neiðtesëjæs,Tas tikrai bus kovà pralaimëjæsIr paþenklintas gëdos dëmës.

(Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998 / Sud. Izido-rius Ignatavièius. V., 1999, p. 350, 355).

186

PROF. VOSYLIUS SEZEMANAS

Prof. Vosyliaus Sezemano straips-niai „Tautinës kultûros klausimu“ ir„Vokieèiø idealizmas XIX a. pradþioj irtautos problema“ – tai du graþiausi per-lai jo kûrybos vërinyje, tik dabar Lietu-voje pradedantys ðvytëti savo groþiu.

Kaip jau raðëme ankstesniamestraipsnyje „Þymieji XX a. Lietuvosmokslininkai. Iðminties ramybë gyveni-mo sumaiðtyje“ (Lietuvos aidas, 2003,birþelio 28 d., p. 7), prof. Vosylius Se-

zemanas þavëjosi vokieèiø filosofija, ypaè J. G. Fichtës beiG. F. Hegelio darbais, kuriuose buvo gvildenamos tautiðkumo pro-blemos.

Hegelio kûryboje prof. V. Sezemanui imponavo jo dialektinispoþiûris á istorijà ir tautos problemas. Hegelis teigë, kad „istori-niame procese vienos tautos pavaduoja kitas... Kiekviena epochaarba kultûra yra organiðkai susieta su tam tikros tautos istoriniulikimu. Vadinasi, kiekvienoje epochoje tam tikra tauta vaidinasprendþiamàjá vaidmená: ji sukuria epochos vertybes ir nurodokitoms tautoms kultûrinio iðlavëjimo kelià. Vadinasi, ðita tautauþima istorinëje evoliucijoje tam tikrà vietà, kurios negali uþimtikita tauta“ (Sezemanas V. Vokieèiø idealizmas XIX a. pradþioj irtautos problema // Raðtai. V., 1997, p. 628).

Taèiau ne visos tautos pasirodo istorijos scenoje, bet tik tos,kurios aktyviai dalyvauja kultûriniame darbe ir pasiþymi kûrybi-nëmis jëgomis bei svarbiais kultûros rezultatais, t.y. tos, kuriostampa ne tik kultûros paþangos subjektais, bet ir tyrëjø dëmesionusipelniusiais objektais.

„Istoriðkoji tauta... negali pasitenkinti paprastu faktu, kad jiegzistuoja ir auga: jos uþdavinys – ne vien apginti ir iðsaugoti sa-

Vosylius Sezemanas

187

vo politiná ir ekonominá savarankiðkumà. Tad tai, kà ji veikia irsukuria, turi eiti ne tik jos paèios naudai, bet ir turëti universaliàreikðmæ, vadinasi, jos istorinis svarbumas priklauso nuo to, kiekji aktyviai dalyvauja visos þmonijos kultûros kûrime, nuo to, kà jiádeda á bendrà kultûriniø vertybiø lobynà. Tai nereiðkia, kad isto-riðkoji tauta turi atsisakyti savo naudos ir interesø, pasiaukoti vi-sos þmonijos gerovei ir laimei; prieðingai, ji gali tarnauti bendraikultûrai ir atlikti tinkamai savo uþdaviná tvirtindama ir lavinda-ma savo individualià prigimtá, savo ypatingà dvasià bei gabumà“(Sezemanas V. Ten pat, p. 632).

Todël kiekviena tauta „turi pati ásisàmoninti ir suvokti paskirtàjai istoriná uþdaviná ir padaryti viskà, kas nuo jos paèios priklau-so, kad pajëgtø já tinkamai atlikti, nes a priori në viena tauta neþi-no ir negali þinoti, koks vaidmuo istorijos dramoje jai bus skirtas,ir tai priklauso nuo jos valios stiprumo, pasiryþimo ir sàmoningu-mo, ar ji pasinaudos palankia situacija (aplinkybëmis) ir ásigis is-torinës reikðmës ar ne“ (Sezemanas V. Ten pat).

Kaip tik dabar Lietuvai ði problema, tautos kultûrinës ir isto-rinës reikðmës problema, pasidarë ypaè aktuali ir neatidëliotinaidiskutuotina, spræstina ir gilintina visais teoriniais bei organiza-ciniais lygmenimis. Lietuviø tauta ðiø dienø pasaulio konteksteturi potencijos tapti istorine tauta ir ávykdyti istorinæ misijà.

J. G. Fichtë, tarsi papildydamas G. Hegelá, savo filosofijojeparodo kelià, kuriuo eidama tauta galëtø savo tautines vertybessujungti su universaliomis kultûros vertybëmis.

Savo straipsniø cikle „Reden an die deutsche Nation“ (kal-bos vokieèiø tautai) jis nurodë pagrindines tautø nelaimiø ir ka-riniø pralaimëjimø prieþastis. Tai moralinis ir dvasinis iðsigimimas,kuris atima ir tautos fizinæ jëgà.

Kaip tik dël to Vokietija ir pralaimëjo Napoleonui Bonapartui.Kaip ir Hegelis, Fichtë pripaþásta, kad tautos buvimas ir jos

dvasios þydëjimas susijæs su vaidmeniu bendroje visos þmonijoskultûros evoliucijoje.

188

Savo kalbose jis nurodo ir kelius, vedanèius á tautos dvasiosatgimimà.

Visø pirma tai gimtosios kalbos, „kurios prigimtyje atsispinditautos dvasia ir tos dvasios charakteringi bruoþai“, puoselëjimas.

„Tauta, turinti gyvà gimtàjà kalbà, t.y. tokià kalbà, kur metafo-riðki posakiai gimsta tiesiog ið vidinës patirties, pajëgia sukurti tik-ras dvasios kultûros vertybes ir drauge aktyviai dalyvauti þmonijosevoliucijos procese. Svetimos kalbos galima iðmokti ir ja pasiten-kinti praktiniame (ekonominiame) gyvenime, bet ji nieku bûdu ne-gali pavaduoti gimtosios kalbos dvasinës kultûros atþvilgiu, nes jojenëra atitikimo tarp vidinio patyrimo (dvasios gyvenimo) ir iðreið-kianèiø já metaforiðkø posakiø“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 634).

Jo nuomone, normalios civilizuotos valstybës uþdavinys yrane tik sukurti savo pilieèiams ekonominæ gerovæ ir garantuoti jøsaugumà, bet ir TAIP „organizuoti pilieèiø gyvenimà ir veikimà,tad jis tarnautø kultûros reikalams, kultûros paþangai ir evoliuci-jai“ (Sezemanas V., Ten pat, p. 635).

Todël vienas ið svarbiausiø valstybës uþdaviniø yra rûpintissavo pilieèiø auklëjimu.

Auklëjimas turi bûti organizuojamas taip, kad iðlavinti tos vals-tybës pilieèiai, „tarnaudami savo tautai, kartu bûtø tikri univer-salios visos þmonijos kultûros veikëjai“ (Ten pat, p. 635).

Svarbu, kad auklëjimo sistema, ugdydama individà, asmeny-bæ, skatintø ir lavintø þmogaus savarankiðkà veiklumà; mokëji-mà naudotis savo gimtosios kalbos sukauptomis vertybëmis, nes„gyva kalba – aiðkaus màstymo bûtina sàlyga“ (ten pat), o aiðkusmàstymas – pagrindinë þmogaus valios ugdymo priemonë.

Màstymo veiklumas suþadina valios veiklumà (ir atvirkðèiai),o jø abiejø harmonija yra glaudþiai susieti su iðoriniu veikimu,dël to atsiranda poreikis lavinti kûnà. Bet „kûno iðlavëjimas netik tarnauja sveikatos reikalams, bet ir turi svarbià átakà þmogausintelektualiniam iðprusimui. Kûno sugebëjimas veikti ir nugalëtikitø kûnø pasiprieðinimà, jo mokëjimas elgtis su aplinkiniais daik-tais, jais naudotis sudaro bendro auklëjimo iðlavëjimo svarbiau-

189

sià momentà, kuriuo valstybë turi rimtai rûpintis“ (Sezemanas V.Ten pat, p. 636).

Savarankiðko veiklumo, màstymo aiðkumo, valios ugdymo irkûno lavinimo pagrindas yra dorovë, nes tik tos valios nukreipi-mas „neprieðtarauja þmogaus esmei, atitinka jo prigimtá, jo liki-mà ir iðplaukia ið natûralaus ir laisvo jo dvasiniø jëgø iðsiplëtojimo“(Ten pat).

Kiekvienas individas yra visuomenës, tautos narys. Þmogauspriklausomybë visuomenei, tautai nëra atsitiktinë, bet esminë,susieta bendradarbiavimu ir savitarpio pagalba. Bendradarbiau-jant ágyvendinami ne tik valstybës uþdaviniai, bet ir svarbiausiosþmogaus gyvenimo vertybës – þmoniðkumas, pagarba kitam, pa-siaukojimas, savo asmeniniø interesø aukojimas tautos labui.

Bendradarbiavimo ir þmoniø (individø) savarankiðkà veiklu-mà turi harmonizuoti moralinis auklëjimas. Individo auklëjimasir socialinis (bendradarbiavimo) auklëjimas – tai dvi vieningo mo-ralinio auklëjimo pusës, kurios papildo viena kità.

„...Tarnaudamas tautai þmogus (individas) taip pat tarnaujair þmonijai, nes tautø reikðmë ir yra tokia, kad ji atstoja tam tikràkonkreèià þmonijos individualizacijà istorijoje“ (Ten pat).

Individà, tautà ir þmonijà vienija religija. „Tuo bûdu tautiðku-mo idëja ir tautiðka kultûra remiasi... religiniu pagrindu“ (Tenpat, p. 637).

Toks bendrais bruoþais yra vokieèiø idealistø Fichtës ir He-gelio tautos idëjos supratimas ir jos interpretavimas V. Sezemanodarbe.

Taèiau, apgailestauja V. Sezemanas, ir gera, ir kilni teorijapraktikoje kartais virsta jos karikatûra. Stebëdamas faðistinës Vo-kietijos gimimà, jis raðë: „...Arèiau ásiþiûrëjus nesunku ásitikinti,kad dabartinë tikrovë toli graþu neatitinka tø idealiø reikalavi-mø, kuriuos iðkëlë Fichtë ir Hegelis. Politikoje visur ir visuometvieðpatavo tam tikras veidmainiðkumas, bet, rodos, niekuometðis veidmainiðkumas nepasiekë tokio laipsnio, kaip dabar. Gra-þiø þodþiø (posakiø) tariama daug, bet veiksmai jø visiðkai neati-

190

tinka... Tautiðkumas – nacionalizmas suprantamas ne taip, kaip jásuprato Fichtë ir Hegelis, bet visai kitaip: ir ðitas tautos ir tautið-kumo kitas supratimas veda á tai, kad tautiðkumas iðsigimsta irpavirsta ðovinizmu... Tautiðkumo pagrindas yra teigiamas, kûry-binis pradmuo, o ðovinizmo pagrindas yra neigiamas, naikinàs,grástas neapykanta kitoms tautoms... Svarbiausias neapykanta pa-grásto sielos nusistatymo pavojus yra toks, kad neapykanta (ir ap-skritai neigiamos emocijos) nusilpnina þmogaus kûrybinæ jëgà,skatina ne kurti bei statyti, o griauti ir naikinti“ (Ten pat, p. 640).

Jo nuomone, þmogus ir tauta gali tinkamai paþinti patys savetik paþindami ir suprasdami kitus. Ði aplinkybë turi reikðmës irpolitiniam, ir socialiniam gyvenimui. „Dabar kiekvienos tautosgyvenimas taip glaudþiai susietas su kitø tautø gyvenimu, kad su-kurti savo savaiminæ kultûrà, kuri nepriklausytø nuo bendros þmo-nijos kultûros, negalimas dalykas. Tokia kultûra bûtø provinciali,atsilikusi ir neturëtø tikros vertës“ (Ten pat, p. 641).

Kultûra, nesuprasdama kitø, nesupranta ir pati savæs, „ji nustojajautrumo istorinei realybei ir, pasiduodama kenksmingiems prieta-rams ir iliuzijoms, nepajëgia atlikti savo istorinio uþdavinio“ (Ten pat).

Baigdamas straipsná jis pasiûlë ribos tarp tautiðkumo ir ðovinizmoindikatoriø: „Ðtai kodël tikras patriotas, kuris rimtai rûpinasi savo so-cialinëmis ir politinëmis pareigomis, turi iðsiaiðkinti, koks yra patrio-tizmo ir patriotiðko veikimo pagrindas: ar jis teigiamas, ar neigiamas;ar jis remiasi meilës ir simpatijos jausmais, ar, prieðingai, neapykantair nekantrumu; jo patriotizmas gali pavirsti ðovinizmu, kuris visø dau-giausia kenkia tik savosios tautos interesams“ (Ten pat).

Kitame straipsnyje „Tautinës kultûros klausimu“ V. Sezemanaspabrëþia, kad tautinës kultûros klausimas visada tampa aktualusiðsivadavusioms ið okupacijø valstybëms.

Jau visame pasaulyje pripaþástama, kad tautiðkumas, supran-tamas tinkamai, yra þmoniðkumas ir þmoniðkos kultûros univer-salumo pagrindas. Kiekvienos tautos ribose tautiðkumasþmoniðkumui suteikia „ypatingà ir savotiðkà“ iðraiðkà. Ir tiktaiapsivaisinæs tautos... savybëmis ir dël kitø konkreèiø faktoriø áta-

191

kos þmoniðkumas ið tikrøjø pasidaro kûrybine jëga, sugebanèiavaryti toliau kultûros plëtotæ ir tobulëjimà“ (Sezemanas V. Tauti-nës kultûros klausimu // Raðtai. V., 1997, p. 619).

Todël tautiðkumà V. Sezemanas ir vadina tautos dvasios þy-dëjimu.

Straipsnyje V. Sezemanas iðkelia svarbiausius tautinës kultû-ros ir tautiðkumo aspektus.

Visø pirma tai sàsajos tarp praeities, dabarties (esamybës) irateities.

Liaudies menas ir liaudies kalba susiformavo ir susikristali-zavo tokioje aplinkoje ir tokiomis aplinkybëmis, kurios jau be-veik paliovë buvusios. Jose atsispindi tokia buitis ir toks poþiûrisá gyvenimà ir aplinkiná pasaulá, kuris jau priklauso praeièiai ir nyks-ta. Bet tai nereiðkia, kad toji liaudies kûryba nustojo vertës.

Jeigu taip bûtø, tautiðkumas priklausytø tiktai nuo praeities,ir tautinë kultûra turëtø sekti vien senovës pavyzdþiu, turëtø bûtiuþkonservuota, kad iðliktø iðsaugota.

Taip atsitiktø, jeigu, kaip raðo V. Sezemanas, pasiduodami be-vaisëms romantizmo svajonëms, ið akiø iðleistume aktualius gyve-nimo uþdavinius ir idealu keltume tai, „kas nebegyva ir turi þûti“.

Taèiau taip nëra, nes „esamybei tarpininkaujant pati praeitispasidaro prieinama mûsø supratimui... ir sugeba ið naujo atgyti iriðsiskleisti dabarties aplinkybëmis... Esamybë, kiek ji aktuali, ro-do ateitá, ir esamybës uþdaviniai, ir siekimai gali bûti ágyvendina-mi tik ateityje...“ (Ten pat, p. 621).

Ne tik tauta, bet ir jos tautiðkumas, tautinis savitumas... tam-pa, kinta, rutuliojasi. „O ðis tapimo ir rutuliojimosi procesas pri-klauso ne tik nuo iðoriniø aplinkybiø, nuo istorinës situacijos, betpirmuèiausia nuo paèios tautos, jos dvasinës energijos ir intelek-tualinio savarankiðkumo. Pati tauta kala savo gyvenimo bûdà beistiliø ir savo idealus, ágyvendindama juos kuria bei formuoja savotautinæ kultûrà“ (Ten pat, p. 621).

Kitas svarbus tautiðkumo tyrinëjimo aspektas – tautinës kul-tûros sàsajos su kitø tautø kultûromis.

192

„Paþinti save galima tiktai santykiaujant su kitais ir juos paþás-tant. Todël ir tautiðka kultûra augdama negali jokiu bûdu apsieitibe svetimø kultûrø átakos. Susipaþindama su kitø tautø gyvenimu,kûrimo ir màstymo bûdu, pasisavindama tai, kas svetimoj kultûrojvertinga bei reikðminga, jinai ásisàmonina savuosius ypatumus beisugebëjimus, iðmoksta teisingai vertinti savo potencijas bei galiasir naudotis jomis tinkamu bûdu“ (Ten pat, p. 622).

Taèiau pasisavinti svetimà kultûrà reikia ne mechaniðkai, neiðoriðkai, ne pamëgdþiojant jà pakliûti á jos vergovæ, bet uþvaldytikûrybiðkai, jos ðaltinius ir jà taip transformuoti, kad ji pasidarytøsavosios tautinës kultûros dalimi, tautos dvasios komponentu. Jonuomone, kas bijo svetimos kultûros, tas nepasitiki savo jëgomisir pripaþásta esàs per silpnas jà pritaikyti prie savosios prigimtiessavybiø.

Originalumo kûryboje ir kultûroje galima pasiekti tik pasitel-kus iðorës jëgas. Jas paþindamas kûrëjas ir nustato, kas originalu,kas vertinga.

Pagaliau treèias tautinës kultûros tyrimo aspektas – paþintijos specifinius raidos dësnius. Pagreitinti jos vyksmà kieno norsnuoþiûra ar kuria nors dirbtinai nustatyta linkme neámanoma.Tai duotø tik prieðingà rezultatà – kultûros pavirðutiniðkumà, dirb-tinumà ir tautiðkumo falsifikavimà. Atsirastø galimybë iðvysti „su-sikurtoje naujoje kultûroje ne savo idealø atvaizdà, bet iðkreiptàir susuktà veidà“ (Ten pat, p. 624).

Todël, jo nuomone, visø pirma reikia siekti ne tik kultûrostautiðkumo, bet ir jos gilumo. Tik kultûros gilumas stiprina tau-tos ir þmogaus kûrybines jëgas. „Gili kultûra kartu yra organiðka.O organiðka kultûra negali bûti ne tautiðka“ (Ten pat).

M. K. Èiurlionis yra menininkas, kurio kûryboj aiðkiausiai irtobuliausiai atsispindi lietuviø tautos dvasia ir savitumas. Taèiaujo kûrybos siekiai, idëjos ir meninës priemonës, kuriomis jis tuossiekius ir idëjas ákûnijo, pasiþymi ir universalumu. Jis ádomus vi-sam pasauliui.

2002 m.

193

JUSTINAS MARCINKEVIÈIUS

Nors Justinas Marcinkevièiuskategoriðkai pasisakë prieð kûrëjølaipsniavimà (þymus, þymesnis, þy-miausias), kai kalbama apie svar-biausius tautos dalykus – jos buvimàir iðlikimà, tai neiðvengiama. Todëldràsiai já vadiname þymiausiu oku-pacinio laikotarpio poetu, ëjusiuprieð srovæ ir gaivinusiu tautos at-mintá bei jos savimonæ.

Jis pats pasirinko upës tëk-mës metaforà, raðydamas apieTautos dvasios raidà istorijoje,kaip jis pats sakë – per raðtà ir kalbà – tautos dvasios virðûnæ.

Kaþin ar mes bûtume sovietinës okupacijos metais tiek de-ðimtmeèiø iðlikæ lietuviais, po tokiu galingu sovietinës kultûrospresu, jeigu Justino Marcinkevièiaus „Mindaugas“, „Maþvydas“ir „Donelaitis“ bei jo „Katedra“ nebûtø beldæsi á mûsø ðirdis. Taijie – ðitie Justino Marcinkevièiaus, o per já ir mûsø tautos mylimididieji Tautos vyrai neleido mums uþmigti... neleido mirti mûsøtautinei savimonei. Jà kaip saulæ rankose ir atsineðëme á antràjásavo tautiná Atgimimà, á Baltijos kelià ir Kovo 11-osios Nepri-klausomybæ.

Skaitydama Justino Marcinkevièiaus trilogijà „Dienoraðtis bedatø“ (V., 1981), „Tekanèios upës vienybë“ (K., 1995) ir „Paþadë-toji þemë“ (V., 2009), antrojoje trilogijos knygoje atradau, kadvisus sovietinës okupacijos deðimtmeèius Poeto namuose ant jodarbo kambario sienos kabojo Maironio portretas. Galima átarti,kad nebijodamas – tyliai, ramiai, be triukðmo ir áspûdingø dekla-racijø – eiti prieð okupacinës valdþios reþimà ir jo agresyvios kul-tûros galingà srovæ, Justinas Marcinkevièius, þvelgdamas á

Justinas Marcinkevièius

194

Maironio portretà, kaip tik su juo „tardavosi“ dël savo kûrybossiuþetø ir jø iðraiðkos formø. Ir didysis Lietuvos tautinio atgimi-mo dainius jam puikiai patarë: imtis to, kas svarbiausia Tautai:neleisti uþmigti ir praþûti tautinei savimonei. Kai mirðta tautinësavimonë, mirðta ir pati tauta. Ieðkojau sàsajø upës tëkmëje. Joskuklios. Tik vienas Justino Marcinkevièiaus eilëraðtis, skirtas Mai-roniui, „Pavasario balsai Pasandravy“. Jame daug pasakyta:

Nulijo padubysiais.Atsivërë dvasia ir nulijo.Þodþiais nulijo. Skalsiais.Atgijo ðirdys. Prigijo.Ar tik ne èia ir bus paslaptis? Skausmingiausio ir ðviesiausio

Justino Marcinkevièiaus kûrybos laikotarpio, kai gimë pati reikð-mingiausia lietuviø Tautos herojinio epo dalis – „Mindaugas“,„Maþvydas“, „Katedra“; knygneðiø takai, kurie „Lietuvëlæ augi-no“, nors patys knygneðiai ir neþinojo, kur tie takai veda – „Á atei-tá ar á kilpà“. Ir Maironio, ir J. Marcinkevièiaus akis temdë aðaros,þiûrint á Tautos moteris, kurios

...nakèia akiø nesumerkia:vaidenasi – lyg vaikai,lyg vyras tremiamas verkia...Maironis kaip „kikilis ant imperijos ledo“, striksëdamas „po

dirvà“ þadino tautà... Ir paþadino.Nubudom kalbos geleþy.Praðvitom raides paþinæ.Ir perskaitëm ðitaip: „GraþiTu, mano brangi, tëvyne“…(Marcinkevièius J. Tekanèios upës vienybë. K., 1995, p. 45–49).O Justinas Marcinkevièius paþadintai Tautai neleido... vël uþ-

migti raudonmiegio áðale, „teisybei kosint Sibire...“Maironis buvo savo epochos, o Justinas Marcinkevièius – sa-

vo rûsèios epochos ryðkiausias þenklas, suvokæs, kad pirmasisþingsnis á tautos mirtá yra tautinës savimonës praradimas. Jà pra-

195

radæs þmogus netenka dvasinio inkaro, yra blaðkomas pasauliovëjø ir galiûnø kaip dykumos augalas be ðaknø. Savo publicisti-koje J. Marcinkevièius yra prisipaþinæs, kad ið Maironio jis perë-më jausmo ir emocijos kaitrà – ryðkiausià jo poezijos bruoþà,keliantá ir vedantá.

Á antràjá tautiná Atgimimà ir á dainuojanèià Sàjûdþio revoliu-cijà ëjome su Maironio ir J. Marcinkevièiaus eilëmis ir dainomis...Ir nugalëjome. Atgavome savo valstybës nepriklausomybæ ir... ga-limybæ kurti savo tautinæ kultûrà bei kraðto gerovæ...

Justinas Marcinkevièius gimë 1930 m. kovo 10 d. Vaþatkiemiokaime (Marijampolës apskr.). 1954 m. baigë Vilniaus universitetoFilologijos fakulteto lietuviø kalbos ir literatûros specialybæ. 1953–1959 metais dirbo þurnalø „Genys“ ir „Pergalë“ redakcijose. Èiadirbant pasirodë ir pirmosios jo kûrybos „kregþdës“: 1955 m. eilë-raðèiø rinkinys „Praðau þodþio“, 1956 m. poema „Dvideðimtas pa-vasaris“. Uþ jà Justinui Marcinkevièiui buvo paskirta LTSRvalstybinë premija. Pasirodë pirmosios jo knygelës vaikams: „Dai-na prie lauþo“ (1955 m.), „Grybø karas“ (1958 m.), „Laukinë kriau-ðë“ (1960). 1959–1960 m. Justinas Marcinkevièius – LTSR raðytojøsàjungos valdybos sekretorius, nuo 1965 m. – raðytojas profesiona-las. Kasmet pasirodydavo vis nauja eilëraðèiø knyga arba net dvi:1960 m. – poema „Kraujas ir pelenai“, 1961 m. – „Publicistinë po-ema“ ir „Puðis, kuri juokësi“, 1964 m. – „Donelaitis“, 1965 m. –„Siena“, 1966 m. – „Mediniai tiltai“, 1968 m. – „Liepsnojantis krû-mas“, 1969–1972 m. – baladës pokario metø tematika: „1946-ieji“,„Devyni broliai“, „Ðeðios poemos“ (1973). 1968–1977 metais – po-etinë draminë trilogija: „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971),„Maþvydas“ (1977). Visos dramos iðleistos 1978 ir 1988 metais.1973–1981 metais pasirodë dar vienas jo poemø ciklas „Heroica,arba Prometëjo pasmerkimas“, tarp kuriø – ir „Ikaras“ (iðleistas1983 m.). 1978 metais pasirodë nauja jo eilëraðèiø knyga „Gyveni-mo ðvelnus prisilietimas“, 1980 m. buvo iðleista dar viena knygelëvaikams – „Voro vestuvës“ ir dar viena eilëraðèiø knyga – „Bûk ir

196

palaimink“, 1981 m. – publicistikos rinkinys „Dienoraðtis be datø“(2-as leid. 1999), ir vël eilëraðèiø knygos: „Vienintelë þemë“ (1984),„Uþ gyvus ir mirusius“ (1988), 1994 m. – „Eilëraðèiai ið dienorað-èio“ (1994), 1995 m. esë rinkinys –„Tekanèios upës vienybë“, po jo –vël eilëraðèiø rinkiniai: 1998 m. – „Þingsnis“, 2000 m. – „Carminaminora“, 2002 m. – „Dienos drobulë“, 2005 m. – „Amþino rûpes-èio pieva“, didelë rinktinë „Poemos“ (2007), naujø eilëraðèiørinkinys „Naktá uþkluptas þaibo“ (2008), dar vienas eilëraðèiørinkinys „Vëlyvo vëjo vëliavos“ (2009), baladþiø poema „Devynibroliai“ (2010), 2009 m. – publicistikos rinkinys „Paþadëtoji þemë“.

Neabejoju, kad ateities tautotyrininkai Justino Marcinkevi-èiaus kûryboje atras daugybæ sàsajø su tautotyra per jo raðymostiliø, jausmà, emocijà ir raidæ. Ryðkiausia sàsaja – romantizmodvasia jo poetinëje dramø trilogijoje „Mindaugas“, „Maþvydas“ir „Katedra“. Tautinio atgimimo ir tautos gyvybës pagrindiniaibruoþai romantizmo kontekste – tai tautos idëja ir jos veikimokilnus tikslas, kuriais gali ir turi remtis þmogus.

Kaip raðë literatûrologas prof. Vytautas Kubilius, „Technið-kosios civilizacijos niveliuojanèiø procesø sûkuryje... lietuviø po-etinë drama (kaip ir romantizmo laikais – O. V.) gyvena tautosistorine praeitimi. Ji karðtai átikinëja: be savo praeities pagrindotu bûsi tik vëjo gainiojama dulkë; be istorinës sàmonës neturësijokios perspektyvos ir jokiø vertës kriterijø, niekad nesuþinosi,kur eini, jei neþinosi, ið kur ateini. Paþadinti dabarties þmogujeistorinæ savimonæ – didþioji dramos visuomeninë paskirtis, kitur –Gruzijoje ir Estijoje – sutelkta istoriniame romane“ (Kubilius V.Problemos ir situacijos. V., 1990, p. 262).

Romantikai ir neoromantikai savo kûryboje vaizdavo realius(V. Krëvës „Skirgaila“, Balio Sruogos „Vytautas“) ir nerealius, jøsukurtus istorinius ávykius bei veikëjus (V. Krëvës „Ðarûnas“). Jus-tino Marcinkevièiaus poetinë drama vaizduoja realius nacionali-nës istorijos ávykius ir jø herojus, bet jam, skirtingai nuo pirmtakø,labiau rûpi ne pasibaigusiø ávykiø supoetintas apraðymas jø didy-

197

bëje, bet istorijos proceso nenutrûkstamumas. „Tai, kas buvo, ávy-ko – neturi galutinës, uþbaigtos prasmës, o tæsiasi ir vyksta mu-myse“ (Marcinkevièius J. Mindaugas. Maþvydas. Katedra. V.,1978, aplankas). Todël J. Marcinkevièiaus poetinë drama regi pa-saulá ne tik toká, koks buvo, bet ir toká, koks turëtø bûti. „Ðiødviejø aspektø kryþiavimasis formuoja kûrinio átampà, apmàsty-mà iðkelia virð iliustratyvaus apraðymo, áteisina poetiná suvokimàir apibendrinimà kaip struktûrinæ bûtinybæ. Jau pats Justino Mar-cinkevièiaus dramø trilogijos sumanymas – sutelkti nacionalinæistorijà á tris svarbiausius taðkus: karaliaus karûna, pirmoji kny-ga, Vilniaus katedra – yra padiktuotas poetinio abstrahavimo irmetaforizacijos galios, ieðkanèios visur ir visada pasaulio vienti-sumo formulës“ (Kubilius V. Ten pat, p. 263).

„Maþvyde“ sodinamas àþuolëlis yra lietuviðko raðto ir kultû-ros alegorinis þenklas. „Katedroje“ aklo smuikininko daina ir pa-miðusios motinos rauda – tëvynës leitmotyvas – visø iðgyvenimø,ávykiø, konfliktø galutinë tiesa ir spindinti aureolë, skaudþios rim-ties ir taurumo intonacija, iðlaikoma net masinëse scenose ir gy-vø balsø dialoguose... „Mindaugo“ monologai ir dialogai uþdarytiabstrakèiose visuotinumo sàvokose. Dramos herojai kalba ne pul-suojanèiais emociniais ðûksniais, bet tvirtais loginiais argumen-tais („Prievarta, brolau, / Tai ne árodymas, jog tu teisus“(J. Marcinkevièius). Vyrauja valingos átampos, rûsèios didybësskambesys, be jokiø svajingo trapumo ar ironijos priemaiðø:

Tu valdovas,Tu privalai ir savo neteisybëjTeisus iðlikti, aukðtas ir baisus...„Mindaugo“ aukðta gaida – ið deganèio intelekto, ið problemø

svarstymo, iðgyvenimo, sprendimo“ (Kubilius V. Ten pat, p. 264).„Mindaugas“ – vieno herojaus, istorinio vienintelio Lietuvos

karaliaus Mindaugo drama. „Mindaugo“ autorius nepripaþástapersonaþø teisybiø pliuralizmo. Yra vienintelë teisybë – naciona-linës valstybës gimimo teisybë, sutelkta jos kûrëjo figûroje. Kiti

198

dramos personaþai tik ið ðalies reflektuoja ðità teisybæ, kurios dra-matiðkas turinys yra sudëtas á Mindaugo, valdovo ir þmogaus, as-mená. Tai – veikianti jëga, prieð akis ðventà turinti tikslà – sukurtiLietuvos valstybæ. Jis þino, ko siekia ir kam gyvena: sukurti Lie-tuvà „vieningà, laisvà, stiprià ir galingà“. Ðis tikslas pateisina vi-sas aukas, dël jo iðsiþadama asmeninës laimës, gyvenama kitiems,apeliuojama á ateitá (taip darë ir pokario Lietuvos partizanai). Joindividuali bûtis iðtirpsta tautos istoriniame likime – „to reika-lauja Lietuva“. Jis turi aukðtesniø vertybiø horizontà ir verþiasi jolink, kupinas idealistinio pasiaukojimo. Kaip prisipaþino pats Jus-tinas Marcinkevièius, karalius Mindaugas – vienas mylimiausiøjo personaþø Lietuvos istorijoje. „Todël, kad Mindaugas, – raðoPoetas, – kenèiantis, gilus þmogus, sugebantis vertinti savo poel-gius, ieðkantis pasiteisinimo, atgailaujantis, keikiantis savo lemtá,regintis, suvokiantis istorinæ prievartà. Bûdamas karalius, Min-daugas iðlieka þmogus ir turi savo Dievà – Lietuvà. Ir jam tarnau-ja. Ne vien valdþios ar turtø siekimas veda ir iðkelia Mindaugà – jáiðkelia jo Dievas, jo Lietuva... Ðiuolaikinë visuomenë ið Mindau-go galëtø pasimokyti patriotizmo, tarnystës ir darbo Lietuvai. Ga-lëtø pagalvoti apie istorijos tragizmà... Esame istorijos tauta –patyrusi ir ðilto, ir ðalto. Ðalto daugiau. Apskritai nëra „ðiltos“istorijos“ (Marcinkevièius J. Mindaugo stumtelëta Lietuva geriauar blogiau eina iki ðiol / Uþraðë Ramûnas Gerbutavièius // Lietu-vos rytas, 2003, liepos 5, p. 2).

2010 m.

199

MINDAUGO LIETUVA… ÛKUOSE

Mes mëgstam didelius þodþius: TëvynëO kas gi ta Tëvynë? Juk tai mes…Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi,Tai ir tëvynë bus teisinga.

Justinas Marcinkevièius

Daug paraðyta apie Mindaugà, Lietuvos vienintelá karaliø.Kiekviena karta atranda, atëjusi á gyvenimà, atsineða savàjá jo ávaiz-dá. Jausminá. Mûsø kartai, matyt, iki pat saulëlydþiø iðliks JustinoMarcinkevièiaus suformuotas, áaugæs á kraujà, já kaitinæs ir þadi-næs lietuvybæ tada jo þodis… kai dar buvome nelaisvi. Ðiais me-tais Justino Marcinkevièiaus „Mindaugas“ gráþo á Lietuvà, aplankëKauno pilá, Trakø pilies kiemelá. Á Vilniø, matyt, dar negreitaisugráð… Èia dar vis tebekaraliauja komunizmo ðmëkla…

Rankose laikau Justino Marcinkevièiaus dviejø daliø dramà-poemà „Mindaugas“, iðleistà 1968 metais. Politinis klimatas Lie-tuvoje jau buvo ðiek tiek paðiltëjæs… bet speigmeèio ðalnos… darvis stingdë protà ir mintis. „Mindaugas“ buvo kaip þaibas, per-skrodæs tamsà; su nerimu laukëme jo knygynuose, stovëjome il-giausiose eilëse, kad pamatytume já teatre. O iðvydæ jautëmëspakylëti, orûs ir turtingi, turintys tokià istorijà… ir savo valstybæ;gyvenome viltimi, kad svetimøjø jungas vis tiek kada nors nu-kris… toliuose ðvietë uþdegtas ðvyturys.

Justino Marcinkevièiaus „Mindaugas“ – tai ne vien tik istori-ja. Tai – jausmas… ir kraujas, tekantis ið apnuogintos ðirdies. Po-emoje – dvi viena kità papildanèios linijos, Baltojo ir Juodojometraðtininko, ir antroji – Mindaugo ir Lietuvos.

Baltasis ir Juodasis metraðtininkai – tai istorikai, þvelgiantys áto meto istorijà, tik skirtingai… Baltasis metraðtininkas ið paðau-kimo, Juodasis – ið pareigos uþsidirbti duonà.

Baltasis Lietuvos istorijà raðo net ir tada, kai neraðo, net

200

sapnuose jà mato: „karai, gaisrai, laiðkai, pasiuntiniai, klasta, ap-gaulë, melas, iðdavystë“. Daþnai jis net miegot negali – „Baisiatsakomybë, kai visa ðita apraðyti reikia“ (Marcinkevièius J. Min-daugas. V., 1968, p. 8).

Juodajam metraðtininkui viskas paprasèiau – jis pripaþásta tikfaktus ir tik faktus. Jam nei Þmogus, nei jo jausmai ir kiti þmonësneberûpi… Vien tik faktai. Baltajam – atvirkðèiai. Jam atrodo,kad Þmogus, jo jausmai, nerimas ir dþiaugsmas, viltys ir paskatosyra svarbiausia:

O faktai –Kaip akmenëliai Nemuno pakrantëj,Nugludinti istorijos bangø,Vaikams tetinka mëtyti á upæ.Mums reikia visumà aprëpt. Þmogø..Jo prieþastá ir tikslà jo iðaiðkint…Todël abiejø istorikø þvilgsnis á Mindaugà skirtingas, beje, kaip

ir nûdienos istorikø – á ginkluotà pokario rezistencijà.Baltasis metraðtininkas pripaþásta, kad faktai lieka faktais ir

be jø istorijos neparaðysi… Taèiau vien tik remdamasis jais… ga-li, kaip ir Juodasis metraðtininkas, pamatyti „tik ðios dienos tie-sà“. O tokia Istorija neproduktyvi. Ji neugdo. Skirtingai neguJuodasis, Baltasis yra ásitikinæs, kad Istorijos mokslas, „aprëpæsÞmogø ir visumà“, atskleis ne tik faktus, bet ir paaiðkins jø „prie-þastá ir tikslà“, iðvaduos ið „DABARTIES kalëjimo, kur esam uþ-daryti“, ir tada:

Pro vienà jo plyðelá mus pasiekiaMaþytis spindulëlis ateities…(Ten pat, p. 8).Taèiau, skirtingai nuo mûsø laikø istorikø, nesusikalbanèiø

tarpusavyje, Justino Marcinkevièiaus Baltasis ir Juodasis metrað-tininkai trumpam sustoja… ir jiems pavyksta susitarti… þvelgti áIstorijà, nors ir ið skirtingø pozicijø, bet viena kryptimi… Abusuvokia, kad Mindaugas yra UOLA, ant kurios pastatyta Lietu-

201

vos valstybë. Toliau jau Istorijos faktai perpinami jausmais… iðkuriø ir pamatai Baltojo metraðtininko rankà…

1219 metais buvo pasiraðyta taikos sutartis su Volynës kuni-gaikðèiais Danila ir Vasilka. Sutartá pasiraðë Lietuvos kunigaikð-èiai Þivinbudas, Daumantas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas;þemaièiø kunigaikðèiai Erdivilas ir Vykintas; Sûduvos kunigaikð-èiai Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyþeikis; Nalðios kunigaikðtisVismantas, jo broliai Edivilas ir Sprudeika; Deltuvos kunigaikð-èiai Judikis, Pûkeikis ir Ligeikis“ (Ten pat, p. 11).

Nalðios kunigaikðtis Vismantas pakvietë Mindaugà ir dar ke-lis jam artimesnius kunigaikðèius pavieðëti jo pilyje, atðvæsti su-tartá. Èia ir paaiðkëja, kas yra kas… Þemaièiø kunigaikðtis Vykintas,narsus vyras, laimëjæs daug kovø, atskleidþia savo karþygio esmæ irlietuvio garbës suvokimà, to meto kario garbës kodeksà:

Gëdinga bûtø vyrui lovoj mirti.Manau, jog vyrui tinka du kartus,Tik du kartus nuðokt nuo savo þirgo:Kai reikia þmonà pakylët á balnàIr kai saviðká suþeistà ið mûðioIðgelbëti, iðneðti privalai.(Ten pat, p. 13).Tai – aiðki karþygio, kario pozicija, reiðkusi, kad tada lietu-

viams kunigaikðèiams, jam pritarusiems… teks á mûðá joti… Obûta jø ir kitaip màstanèiø. Ðtai filosofuojantis, iðmintimi pagar-sëjæs vyresnysis Mindaugo brolis Dausprungas, tuo metu irgi tu-rëjæs didþiulës átakos Lietuvos raidai, mano, kad

… Ir doriausias kardasUþ nedoriausià arklà nedoresnis.Ðtai pasiraðëm sutartá – garbë dievams –Gal bent metus, kitus… klestës ramybë…(Ten pat).O visi po tiekos alinanèiø karø buvo jos taip pasiilgæ… Taèiau

jiems bekalbant á menæ ábëga þygûnas ir paskelbia, kad kryþiuo-

202

èiai, vykdydami popieþiaus Honorijaus III valià, paskelbusio kry-þiaus kovà prieð pagonis lietuvius ir prûsus, uþpuolë kunigaikðèioKintibuto pilá, nusiaubë jo þemes, jo aukðtà pilá sudegino prieð trisdienas, o þmones, kurie dar gyvi buvo likæ, iðsivedë; þirgus, gyvu-lius ir grûdus iðsigabeno… Prûsai jau pavergti… Beliko lietuviai…

Kunigaikðtis Vismantas siûlo: „Pavyti ir uþmuðti, kaip ðunis“…Visø akys krypsta á Mindaugà… O jis kalba iðminties þodþiu:

Ak, ne nuo to dabar pradët reikëtø,Pirmiausia reik susitvarkyt namie…Ir kuo greièiau, nes laiko jau neliko…Kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas.Ðtai ðiandien Kintibutà nuteriojo.Rytoj, gal bût, mane. Poryt – jau kità.Mums reikia jungtis. Tai baisi jëga.Mums reikia vienytis. O mes kà darom? (Ten pat, p. 19).Èia pat kryþiuoèiø nusiaubtam Kintibutui Mindaugas padovano-

jo Kolainiø pilá „su þemëm, su þmonëm ir gyvuliais“ (Ten pat, p. 21).Þemaièiø kunigaikðtis Vykintas Mindaugo dovanà bando uþ-

protestuoti, sakydamas, kad jis neturi teisës dovanoti Þemaitijosþemiø… Bet tos þemës – tai Mindaugo tëvø… Ir kai vyresnis bro-lis Dausprungas pritaria savo jaunëlio brolio þmoniðkumui… vi-siems pasidaro aiðku, kurá norëtø matyti jø vadu ir valdovu.

Kunigaikðtis Vismantas Mindaugui áteikia kalavijà sakydamas:Laikyk tad já iðkëlæs.Mes irgi savo deðines pridësim.Bet pirmas bûsi tu: kur tu pakreipsi,Ten kalavijas kirs. Tuo mes visiPirmumà, valdþià tavo pripaþástam.(Ten pat, p. 23).Mindaugas prisiekia visiems, kad ðità sunkø kalavijà jis pa-

kels tik tada, kai reikës apginti Tëvynës laisvæ, þmoniø gerovæ irdievø garbæ…

203

Visi, iðskyrus Vykintà, jam pritarë… O narsus karys Vykintastik pasiðaipë, kad namo sugráþus

Visa Þemaitija ið juoko plið,Iðgirdus, kad jau iðrinktas ka-ra-lius (Ten pat, p. 25).Ásiþeidë karþygys, jam atrodë, kad jis – pats vertingiausias.

Apnuodijo jo protà pavydo juodo gyvatukë. Taip, kaip R. OzoloSeimo pirmininko rinkimuose, nenorëjusio pripaþinti V. Lands-bergio pranaðumo. O Mindaugui… Tëvynë, Lietuva – aukðèiaunet uþ dievus…

…Nëra daugiau dievø.Yra tiktai Tëvynë. Vienas dievas.Þiaurus, negailestingas ir… teisus(Ten pat, p. 28).Jis pasiruoðæs bet kokia kaina kurti Lietuvà:Sukursiu jà ið ugnies, ið molio ir vandens.Bet ar ji duos mums laimës?Jam laimës Lietuva paðykðtëjo. Sunku Mindaugui. „Visur tik

sàmokslai, klasta ir melas“. Net brolis, jo iðmintingasis Dausp-rungas, kai jaunëlis praðo kariø, jam atsiunèia grûdø… Kiekvie-nas Lietuvos ir jos þmoniø laimæ supranta savaip. Mindaugoneapleidþia ir ramybës neduoda mintis.

Kaip að surinksiu Lietuvà dabar,Kuri kiekvieno ðirdyje kitokia?..(Ten pat, p. 53).Vykintas ryþosi iðdavystei. Vedë kryþiuoèius á Lietuvà, kad jie

kalaviju ir kryþiumi atneðtø Lietuvai krikðtà. Mindaugas nesutri-ko. Papraðë pagalbos ir krikðto Popieþiaus Inocentijaus IV, 1251metais ir pats pasikrikðtijo, ir savo þmonà Mortà pakrikðtijo, irdvariðkius, Rygos vienuoliai ásikûrë jo dvare, o 1253 m. atveþëjam ir Lietuvos karaliaus karûnà. Vykinto iðdavystë buvo aplenk-ta… Taigi Lietuva suvienyta, valstybë sukurta tik Mindaugo kan-èios kaina.

204

Jam norëtøsi bûti geram savo ðeimai ir savo Tëvynei. Bet ap-linkybës neleidþia: maiðtaujantá kunigaikðtá Vilikailà iðsiuntë iðjo tëvonijos á Slonimà jo valdyti; dukterá Ramunæ ið pirmosiossantuokos iðvarë uþ nemylimo vyro Galièo kunigaikðèio ÐvarnoDanilovièiaus vien dël to, kad sustiprintø rytines Lietuvos sienasgiminystës ryðiais, net gerà, dorà ir iðmintingà vyresnájá broláDausprungà nuskriaudþia, átaræs já iðdavyste, kelis nepaklusniuskunigaikðèius liepia nuþudyti, net nubaudþia Baltàjá metraðtinin-kà, kai tas pasako, kad Istorijai sakys tiesà ir tiktai tiesà. Nepyks-ta Baltasis ant Mindaugo, já supranta:

Kas apsakys tà skausmà, per kuráKeliauja Lietuva. Lyg prakeiksmasJà uþgulë karai, nesutarimai,Vaidai visokie, rietenos ir kliaudos…Atrodo, lyg á ðità maþà kraðtà…Dievai visas nelaimes bûtø siuntæ…

Ir kalë Lietuva save kaip kardà,Kankindamasi kûrë vienà rankà,Kuri, kaip kardà jà pakelt galëtø…Karalius Mindaugas kûrë Lietuvà. Jis suvokë, kad…Tëvynæ reikia visà laikàLipdyt ir kurti, kurti ir lipdyti…Nes jei sustoji tik – jinai ir mirðta…Taip. Kurti visà laikà. Visà laikà…Lipdyt ir kurti…Tarsi nujausdamas savo mirtá Mindaugas paliko toká Testa-

mentà ateinanèioms lietuviø kartoms. O jam paèiam… toliau kurtiLietuvà nelemta buvo. Kryþiuoèiai nenustojo puldinëti neapsi-krikðtijusiø þemaièiø. Þemaièiai kreipësi á Mindaugà pagalbos,atgailaudami uþ Vykinto iðdavystæ. Já ákalbëjo atsisakyti krikðèio-niðkojo Dievo. Tai pribloðkë Mortà, jau Dievà átikëjusià, ir ji su-sirgo. Mindaugas iðvijo ið savo dvaro kryþiuoèiø vienuolius, nors

205

jie geranoriðkai perspëjo, kad Mindaugui gresia mirtinas pavojusið savøjø… Taip ir atsitiko. Netikëtai á jo rûmus ásiverþæs Dau-mantas su savo kariais sunkiu kirviu Mindaugà mirtinai suþalo-jo… Suskaldë Lietuvà. Á Mindaugo sàmonæ jau buvo stipriaiáaugæs krikðèioniðkasis Dievas. Neturëdamas savo dvare jo kuni-gø, paskutiniàjà iðpaþintá atlieka Baltajam metraðtininkui, taippalengvindamas savo sielà… ir savo mylimai Lietuvai palikda-mas europietiðkàjà jos orientacijà… Jis mirðta.

Juodasis metraðtininkas nuþudo Baltàjá. Juk turi bûti vienatiesa. Jo tiesa…

„Scena pamaþu temsta. Jos gilumoje iðryðkëja suskaldytosMindaugo Lietuvos kontûrai. Dar labiau sutemsta. Ðvieèia tiktaiant didelës juodos knygos karûna…“ (Ten pat, p. 118).

Blogis triumfuoja… Ir kartojasi. Kaip Tautos prakeiksmas.Neapykanta pranaðesniam. Begalinis noras pirmauti. Iðdavystës.

Iðdavë broliai lietuviai pirmàjá mûsø valstybës kûrëjà – didájákaraliø Mindaugà. Po 700 metø iðdavë ir antràjá mûsø valstybëskûrëjà A. Smetonà, o Lietuvà paþadinæs ið nebûties, inicijavæs josatkûrimà ir Lietuvos Nepriklausomybës Akto pasiraðymà, dr. Jo-nas Basanavièius mirë skurde. Iðdavë ir treèiosios Lietuvos vals-tybës atkûrëjus… prof. Vytautà Landsbergá, o Stasá Lozoraitá…net sunaikino.

Ir vël Lietuva ûkuose. Klastingose komunistø rankose. Kas jàdabar ryðis vienyti, kurti ir lipdyti? Juk pro Istorijos plyðelá… ma-tosi jo ateitis: bûti savo broliø lietuviø iðduotam ir sunaikintam.Kas ryðis ðitokiai aukai mûsø laikais?

Paties Justino Marcinkevièiaus idealistinis pasaulëvaizdis,átvirtintas poetinëje trilogijoje, lauþë to meto vieðpataujanèias blo-gio ir prievartos aplinkybes, skatindamas jo dramas maèiusius þiû-rovus ir jø skaitytojus eiti prieð srovæ, konformistiðkaineprisitaikyti, bet màstyti. „Viena ið „Mindaugo“ svarbesniø uþ-duoèiø, – raðë pats Poetas, – man rodos, buvo paskleisti, sutvir-tinti lietuvybës gaivalà, parodyti sau ir kitiems, kad turëjome

206

valstybæ, karaliø, kad ugnis ateina ið toli, kad ji neturi uþgesti, obegæstanti privalo vël suliepsnoti... Idealo ðviesa rûsti, nepalie-kanti nei ramybës, nei poilsio þmogui, patekusiam á jos ratà“(Marcinkevièius J. Paþadëtoji þemë. V., 2009, p. 374, 400). Taipatvirtino ir buvæs poetinës trilogijos þiûrovas teatre ArvydasGenys, raðæs: „Poetinë trilogija „Mindaugas“, „Maþvydas“ ir„Katedra“ (taip pat „Daukantas“) savitai ir netikëtai – lemtin-gai pasitarnavo tautinës savimonës ugdymui, net paskatino sà-jûdietiðkos dvasios proverþiui okupantø engiamoje Lietuvoje“(Genys A. Meilës tiesos poetas, santarvës þmogus // Mokslo Lie-tuva, 2000, kovo 9, p. 6). O literatûros kritikas Vytautas Kubi-lius, prisiminæs, kaip stovëdavome ilgiausiose eilëse bilietø áteatrà, kad patektume á J. Marcinkevièiaus trilogijos spektak-lius, ir þiûrovø bendrà nuotaikà jø metu, kurià ir pats, matyt,jausdavo, raðë: „Nors trumpam, bûdamas teatre, þmogus staigaatsiduria tikrovëje, kurioje nebegalioja okupacinës valdþios ásta-tymai, ir patiria trumpalaikæ iðsivadavimo palaimà. Tai uþslëp-tos idealybës iðsipildymo akimirka, graþi ir didinga draudimøzonoje – Maþvydas kartu su minia skanduoja vienintelá þodá „Lie-tu-va!“ Kiekvieno nuotaika,

Kai pulti ant keliø norisIr viskà savim apimti.(Justinas Marcinkevièius).Á tautotyros lobynà Justinas Marcinkevièius átraukë savo lai-

kotarpio Tautos idëjà – „Tauta turi vienintelæ teisybæ – jos idealà,savo nepriklausomà valstybæ“, per Mindaugo asmená nurodë tosidëjos pagrindinæ ágyvendinimo kryptá – Tautos vienybæ, pagrin-dë tautiná patriotizmà su jo savitomis spalvomis, herojine dvasiair pasiaukojimo tragizmu, asmenybës sàsajas su tauta:

Tu esi dalelës visuma: „Að, dalelë, visumà priglausiu“ (Justi-nas Marcinkevièius).

Tu privalai nuolat tobulëti, kad pateisintum tautos lûkesèius,aiðkiai skirti gërá nuo blogio, verþtis á didelá tikslà:

207

Ir þmogø suprantu kaip ðûvá,Kurs turi taikiná pasiekti...(Justinas Marcinkevièius).Tu esi tautos vaikas ir turi iðreikðti jos patyrimà, jai tarnauti:Að – vienas ið daugelio tavo langø,Kuriais tu þiûri á pasaulá.(Justinas Marcinkevièius).Santarvë – tai pagrindinë naujausios Justino Marcinkevièiaus

knygos „Paþadëtoji þemë: Uþraðai, pokalbiai, straipsniai, kalbos(1988–2008)“ (V., 2008) idëja ir tema, siekinys ir ðaukinys jo Tau-tai, raudona gija, vingiuojanti per visà 520 puslapiø knygà. Èiaraðoma: „Lietuva kûrësi vienydamasi: Kæstutis vieningos Lietu-vos simbolis. Nesantarvës vëþys, ásimetæs á galingà valstybës kû-nà, ilgainiui pakirto já, suardë ir sugriovë tà, kà didysispagoniðkosios Lietuvos riteris buvo sutvëræs. Pagrindinë mûsøtautos istorijos pamoka ir perspëjimas yra toks: Lietuva kûrësivienydamasi, o iro ir merdëjo skaldydamasi...“

Santarvë – tai dieviðkas aukuras, ant kurio ðvieèia þodþiai: „bû-ti“, „buvimo dþiaugsmas“, „kûrybiðkumas“, „patriotizmas“ ir virðkurio kyla „balti sutarimo ir santarvës dûmai“, „baltas tikëjimo,vilties ir meilës dûmas“. Prie to aukuro turëtø bûriuotis politikai,partijø lyderiai, garbingi valdþios ir verslo vyrai. Deja, to nëra.

Dabar gi nepriklausomoje Lietuvoje socialinë paradigma „bû-ti“ pakeista jai prieðinga – „turëti“, pikta, godþia, kai „karðtai mel-dþiamasi pinigui, aukojama ant neapykantos, ðmeiþto, melo,pavydo, prievartos, smurto, puikybës ir tuðtybës altoriø, ar atna-ðaujamos kraujo aukos sprogdinant, nuðaunant, pasmaugiant arkaip kitaip sunaikinant kità á save panaðø, gal net kaþkuo prana-ðesná. Visuomenë vis dar tebëra gerokai suprieðinta ir pavargusinuo socialinës ir politinës átampos. Ypaè tai iðryðkëja rinkimø,referendumø, kitokiø akcijø metu, kai socialinio ir politinio egoiz-mo sukaustytos valdþios, valdymo ir teisëtvarkos jëgos neástengiasusitarti, susivienyti, priimti svarbiø Lietuvos vidaus ir uþsienio

208

politikai sprendimø“ (Marcinkevièius J. Paþadëtoji þemë. V., 2008,p. 8).

Nuostatà „turëti“ ir „turëti kuo daugiau“ poetas jauèia kaiprûdis, „grauþianèias ne tik þmogaus dieviðkumà, bet ir jo þmogið-kumà“.

Knygos pradþia, jos iðtakos – Lietuvos persitvarkymo sàjûdis,jo susiformavimas, gimimas ir veiksmas. Su juo buvo siejamosviltys, kad „Visø mûsø darbas, kûrybiðkumas, susiklausymas irkantrybë privalo pakelti ir iðauginti tai, kas dar gyva, ápûsti tai,kas dar neuþgesæ – valstybëje, tautoje ir þmoguje“ (Ten pat, p. 7).

Vardan to Poetas tada paliko savo ramybës uostà – raðomàjástalà ir aktyviai ásitraukë á Sàjûdþio veiklà. Steigiamajame Sàjû-dþio suvaþiavime, vykusiame 1988 m. spalio 22 d., jis kalbëjo apiesvarbiausius Sàjûdþio uþdavinius: „kad kiekvienas atskirai ir visikartu su skausmo aðara akyse prisimintume stalininio teroro au-kas, kad padarytume viskà jø atminimo áamþinimui, kad tûkstan-èiams nekaltø þmoniø sugràþintume garbæ ir gerà vardà“... „kadvisø bendrom pastangom Sàjûdis þengtø dar vienà þingsná tiesosir teisybës link, átvirtindamas idëjø, minèiø ir ásitikinimø ávairovækaip visuomenës laisvo vystymosi pagrindà...“ (Ten pat, p. 8).

Tada, prieð dvideðimt metø, turëjome „Tik þodþius. Tik viltá.Tik tikëjimà. Tik ásitikinimà, kad galima ápûsti ugná. Kad galimapadaryti tai, kà privalëjome padaryti. Þmonës suprato. Jie buvoiðtroðkæ. Tikëjo, kad po þodþiø seks darbai. Jie buvo pasiryþæ au-koti ir aukotis. Á Lietuvà ëjome lyg á Paþadëtàjà þemæ“ (Ten pat,p. 508).

O kà turime po dvideðimties metø?Jau pirmuose knygos puslapiuose Poetas ávardija svarbiau-

sias tautos vertybes: istorijà, „á kurià atsiremiam“, kalbà, „kuriakalbam ir kuria didþiuojamës“, þmogø, „kuris þiûri á mus, reika-lauja teisybës ir teisingumo“; gamtà, „kurioj esam, yra mûsø, betmes esame jos“ (Ten pat, p. 10). Á vertybiø sistemà Poetas átraukëlaisvæ ir Sàjûdá, „iðlaisvinantá dvasià, mintá, darbà ir kûrybà ir po

209

jo vieðumo ir demokratijos vëliavomis – siekimà atsinaujinti, at-gimti þmogui ir tautai“.

Tas vertybes Poetas plaèiai ir visapusiðkai analizuoja knygoje,daugelyje jos skirsniø (108 straipsniuose, kalbose, pokalbiuosesu þurnalistais, eilëraðèiuose), parodo, kaip atgavus nepriklauso-mybæ tos vertybës buvo trypiamos, klastojamos, stumiamos ið gy-venimo, niekinamos ir iðjuokiamos. Màstytojas skausmingai ieðkoatsakymo á klausimà – kodël taip atsitiko?.. Ir mano: „Yra tikvienas toks galingas daiktas: nuosavybë. Ypaè grobiamoji. Puo-lëm prie jos gràþinimo, privatizavimo ir paprasèiausio grobimo.Áraðëme á Konstitucijà 23 straipsná: „Nuosavybë nelieèiama. Nuo-savybës teises saugo ástatymas“. Puiku. Kad bûtø dar stipriau irpuikiau, mûsø politinëje retorikoje atsirado epitetas „ðventa“. Jisliudija naujà tikrovæ, kai neteisëtai ásigijæs nuosavybës bijo, ne-nori jos prarasti, tad uþdeda ant jos kaip antspaudà „ðventa“ (Tenpat, p. 509). Dël tos „ðventos nuosavybës“ paminti visi idealai,net „Tëvynës argumentas, ðiandien, deja, daþnokai dingsta, kaitik prieð mus suþimba trupinys aukso arba pakvimpa gardaus val-gio ðaukðtu“ (Ten pat, p. 492).

Antrasis Poeto argumentas: „Skaudþiausia, þinoma, kad tadidþioji laisvës idëja – monumentali, didelë laisvë – ðiais laikaistartum subyrëjo á daugelá maþyèiø laisviø. Vos ne kiekvienas mû-sø turi savo laisvæ ar bent mano, kad jà turi. Ir nusikaltëlis galvo-ja, kad turi laisvæ prievartauti, þudyti... Tos didþiosios laisvëssusmulkëjimas, subuitiðkëjimas gerokai pakerta mums sparnus.Norëtøsi, kad vël sugebëtume aktualizuoti tautiná motyvà, pakel-ti já iki amþinesniø tiesø...“ (Ten pat, p. 374). „Subyrëjus Laisvei ádaugybæ laisviø, ir visuomenë subyrëjo á daugybæ visuomenëliø.Jinai jau nebepajëgia suformuoti tokio didelio, tokio vientiso, to-kio stipraus „uþsakymo“, koká ji teikë menininkui (ir þmogui –O. V.) anais laikais“ (Ten pat, p. 347).

Á þurnalisto Ferdinando Kauzono klausimà, ar po 20 metø pojo pasakytø þodþiø Steigiamajame Sàjûdþio suvaþiavime Poetas

210

dar turi vilties, kad kada nors pavyks „prikelti ir iðauginti tai, kasdar gyva, ápûsti tai, kas dar neuþgesæ valstybëje, tautoje, þmogu-je“, o gal tik mums, mûsø kartai, to dar reikia, o po mûsø jauniekam nebereikës? – knygos autorius tvrtai atsakë: „Liûdnà va-landà ir að panaðiai pagalvoju. Didysis globalizacijos ledkalnis ne-turi sentimentø. Kapitalas neturi tautybës. Nuosavybë ðventa.Lietuva didelæ dalá savo suvereniteto jau praradusi. Politikai áti-kinëja, kad nacionaliniø valstybiø amþius jau praëjo. Vadinasi,praëjo, dingo ir tautos? Kà gi – mums telieka sunkiausias darbas:árodyti, kad jie klysta... (Ten pat, p. 512).

Knyga „Paþadëtoji þemë“ – tai liudijimas, kad Poetas vël ke-lyje... Einantis... Suvokiantis situacijà: „Dievo aky tebespindi aða-ra... Per nepriklausomybës deðimtmeèius labiausiai nuvertëjopatriotizmas ir padorumas... Esame kalti, jog jos nenuðluosto-me...“ (Ten pat, p. 462). Dràsiai prisiimantis Istorijos iððûká ir ma-tantis tikslà: „Europos integracija reikalauja ið mûsø bûtentsàmoningo tautiðkumo ir aktyvaus pilietiðkumo. Rizikuoju pasi-rodyti juokingas, bet iðtarsiu þodá... lietuviðkumo. Kalba, istorija,paproèiai, moralë. Nematau prasmës iðtirpti, iðnykti. Kitaip sa-kant, nutautëti. Kam tada visi tie paminklai, tiltai, Valdovø rû-mai, dainø ðventës?“ (Ten pat, p. 443). Iðtikimas savo idealams:„Að visà laikà ieðkojau savo gyvenimo prasmës tautinio gyveni-mo gelmëse. Ir iki ðiol man atrodo, kad tautinio, nacionaliniogyvenimo turinys, jo pajëgumas, galia – tai niekieno nepralenktavertybë“ (Ten pat, p. 407)... „Net nesapnavau, kad ji taps tarsikokia programa visam gyvenimui“ (Ten pat, p. 416). Þinantis ke-lià – „atsiremti á nedidelá þemës sklypelá, vadinamà Lietuva“ (Tenpat, p. 416). Ir orientyrus, kaip juo eiti: „Veiksmas dabar yra visøverèiø matas“ (Ten pat, p. 405): „...ið Mindaugo pasimokyti pa-triotizmo, tarnystës ir darbo Lietuvai“ (Ten pat, p. 442)“; „ne baus-më, o atgaila paþadina mumyse þmogiðkumà, pastangas nuðvistiir pakilti“ (Ten pat, p. 404); „Jeigu yra kur nors patriotizmo... taitik mokyklose... Norisi tikëti“ (Ten pat, p. 340).

211

„Tauta ir valstybë yra stipri bûtent mokykla. Kiek mokyklayra gerbiama, vertinama, kiek ja pasitikima, tiek ji atiduoda vals-tybei, tautai, þmogui“ (Ten pat, p. 349). „Mokytojo veikla – die-viðka... Jo þemë, kurioje jis kuria, yra jaunas, maþas þmogus. Reikiajá paþadinti, paaukðtinti, sukurti. Su niekuo tai nepalyginama“(Ten pat).

Sakoma, kad poetas, kaip ir mokytojas, yra pranaðas, þynys,jeigu tik jis savo kûryboje atsiremia á tautos istorijà, jos tradicijas,paproèius, vertybes, tada jis ne tik mato ateitá, bet ir jà kuria,formuoja. Toks buvo Justinas Marcinkevièius tada, kai su aðaro-mis akyse þiûrëjome jo „Mindaugà“ ir „Maþvydà“; kai pamirðæbaimæ skandavome „LIE-TU-VA“, kai tas þodis tarsi sparnai kë-lë á laisvæ, trupino komunistinio reþimo suformuotà màstymo be-tonà, teikë iðsilaisvinimo viltá. Toká Justinà Marcinkevièiø atradauir jo „Paþadëtoje þemëje“. Knygoje pateikta skausminga poetopatirtis, jo þvilgsnis á Tautos praeitá, dabartá ir ateitá – kvietimasTautai, jo Tautai, prabusti veiksmui; pakilti jam ir veikti, atku-riant ir puoselëjant amþinàsias tautos vertybes ir visø pirma doràir moralæ, „atsakomybæ uþ tai, kà darome, kalbame, raðome. Esa-me labai nedidelë tauta ir valstybë. Atsakomybës jausmas turëtøpadëti ir ásiraðyti á Europos kontekstà“ (Ten pat, p. 344). Ir tiktada Tauta pakils kûrybingumui ir jo dþiaugsmui, sugráð patriotiz-mas, santarvë ir meilë artimui.

Neabejoju, kad knyga taps kiekvieno lietuvio ir nelietuvio,doro Lietuvos pilieèio, pamatine knyga, kad daugelis ið jos sem-sis valios stiprybës ir noro veikti, kad „Ðviesa ir Tiesa mûs þings-nius lydëtø“.

2009, 2010 m.

212

SKULPTORIUS ANTANAS KMIELIAUSKAS

„Tegul pasiþiûri Europa, tegul suþino ir stebisi –nieko reikðmingesnio ji neturi.“

Rimantas Dichavièius

Ðviesaus atminimo raðytojasRomualdas Jurelionis viename iðsavo straipsniø skulptoriø, tapyto-jà ir grafikà, Lietuvos nacionalinëspremijos laureatà prof. AntanàKmieliauskà pavadino menininku,kuriam „pavyko ákopti á paèiasaukðèiausias virðûnes, o ið jø –mums atskleisti pasakiðko groþiopanoramà“ (Jurelionis R. Apiedailininkà, áveikusá kalnø virðûnes // XXI amþius, 2001, birþelio 22,p. 6).

Antroji ðios tiesos pusë yra ta, kad pats menininkas savo ta-lentu, darbðtumu ir kûrybos produktyvumu tapo aukðèiausia mû-sø Tautos meno virðukalne, kiekvienam menininkui siektinuidealu, kûrëju, poeto Vinco Mykolaièio-Putino þodþiais tariant,„pagal kurá galëtume save matuoti“. Dël ribotos straipsnio apim-ties apsistosime tik prie vienos daugiaðakio menininko kûryboskrypties – skulptûros.

Antanas Kmieliauskas gimë 1932 m. kovo 8 d. Olendernëje,Alytaus apskrityje, netoli Butrimoniø miestelio. 1939–1947 m. mo-kësi Butrimoniø pradþios mokykloje ir Jiezno gimnazijoje, 1947–1949 m. – Butrimoniø progimnazijoje. 1949 m. ástojo á Kaunovidurinæ meno mokyklà (vëliau ji buvo pavadinta J. Naujalio vi-durine meno mokykla, dabar – dailës gimnazija).

1951–1957 m. studijavo Dailës institute. Pieðimà èia tada dës-

Antanas Kmieliauskas

213

të Leonas Þuklys, Jonas Mackonis, Liuda Vaineikytë, Kazys Mor-kûnas, o tapybà – Vincas Dilka, Aleksandras Silinas, Vladas Ka-ratajus, Vytautas Mackevièius. 1957 m. Antanas Kmieliauskasbuvo priimtas á tuometinæ LTSR dailininkø sàjungà, tapybos sek-cijà, pagal tuometinæ tvarkà, uþ instituto baigiamàjá darbà gavæsaukðèiausià ávertinimà. Á gyvenimà þvelgë optimistiðkai, ákvëptasgraþiø jaunystës svajoniø ir dideliø uþmojø.

1957–1959 m. mons. Èeslovo Krivaièio uþsakymu AntanasKmieliauskas sukûrë Ðv. Kristoforo skulptûrà. Ji buvo pastatytaÐv. Mikalojaus baþnyèios ðventoriuje ir skirta karo metais þuvu-siam kanauninkui K. Èibirui. Senieji vilnieèiai ilgametá ðios baþ-nyèios klebonà K. Èibirà paþinojo ne tik kaip dvasingà ganytojà,bet ir kaip aktyvø lietuvybës Vilniaus kraðte puoselëtojà. Apie jákalbëjo su didele pagarba ir meile. Kunigas þuvo prie savosiosbaþnyèios Antrojo pasaulinio karo metu, bombarduojant Vilniø.

Ðv. Kristoforas su kûdikëliu Jëzumi ant peties – buvo lemtin-gas Antano Kmieliausko likimo posûkis. „Pradëjæs kurti Ðv. Kris-toforo skulptûrà, ne tik neturëjau gerø árankiø, bet ir nebuvaumatæs, kaip kalamas akmuo, – vëliau raðë prof. Antanas Kmie-liauskas. – Nuëjæs prie Þaliojo tilto, stebëjau ten dirbusius ak-menskaldþius. Ið jø nusipirkau ir kaltø, bet jie buvo netikæ, perminkðto plieno. Tad po darbo dienos prie skulptûros motorole-riu veþdavau juos namo á Olendernæ, kad tëvas uþgrûdintø. Kaipo dideliø pastangø akmenyje pradëjo ryðkëti pirmieji skulptû-ros þenklai, jauèiau neapsakomà dþiaugsmà... Ir nors iðkalæs ðiàskulptûrà buvau vieðai smerkiamas, dël jos niekada nesigailëjau“(Kmieliauskas A. Skulptûra. Freska. Tapyba. Grafika. Albumas.V., 2003, p. 24).

1960 m. Antanas Kmieliauskas buvo paðalintas ið Dailininkøsàjungos uþ sukurtà skulptûrà „Ðv. Kristoforas“, vadinasi, – likobe darbo ir duonos. O èia ir ðeima atsirado. Apsigyveno Marku-èiuose. Ðv. Kristoforas jam padëjo gauti darbo ir duonos... ir kû-rybinës laisvës – dailininkas pagal individualius uþsakymus

214

pradëjo kurti antkapiø skulptûras. Pagal to meto geleþinius ápro-èius Jis ilgam „dingo“ ið oficialaus menininko gyvenimo. Tik arti-miausi draugai – Vincas Kisarauskas, Vytautas Ðerys, AdomasMatuliauskas þinojo apie ðá jo gyvenimo periodà, kûrybà ir joskulptûras aukðtai vertino.

Kuo nusikalto „Ðv. Kristoforas“ okupaciniam reþimui? Ðian-dien jau aiðku – laisvës dvasia. Skulptûroje jos autorius tarsi rëk-te iðrëkë pasauliui savo credo: lietuvis niekada ir niekam neleispavergti savo dvasios. Menininko sieloje dar gyvi buvo kruvinookupantø siautëjimo pokariu vaizdai jo gimtojoje Dzûkijoje, drau-gø ir artimøjø netektys, tëvø namuose – nerimo ir siaubo kupinosdienos ir naktys. Jo „Ðv. Kristoforas“ valingu ir rûsèiu, susikau-pusiu veidu, galinga figûra, tvirtai þengiantis per upæ, stipriomisrankomis apglëbæs giedro ir nepaprastai graþaus veidelio Jëzøtarsi Lietuvos ateitá buvo akivaizdi simbolinë laisvos Lietuvos ale-gorija. Minëto albumo tekstø autorë Neringa Markauskaitë al-bume raðë: „Pasak A. Kmieliausko, Ðv. Kristoforas pavaizduotastarsi eitø prieð vëjà. Skulptûroje norëta áprasminti – tuomet kaiptik arðiais ateizmo ir paminklø griovimo metais – mûsø nepalûþ-tanèià tautà, atsilaikanèià prieð visas audras ir tikinèià ateitimi“(Ten pat, p. 6).

1962–1979 m. Antanas Kmieliauskas dirbo Vilniaus vaikø dai-lës mokykloje, dëstë pieðimà ir skulptûrà. 1966 m. dalyvavo eks-librisø parodoje Èekoslovakijoje, vëliau tokiose parodose su savokûriniais dalyvavo ne kartà ir 1974 metais Italijoje laimëjo auksomedalá. Politinis klimatas Lietuvoje jau buvo ðiek tiek paðiltëjæsir A. Kmieliauskas vël buvo priimtas á Dailininkø sàjungos grafi-kos, vëliau ir á monumentaliosios dailës sekcijà. 1977 m. buvo pa-kviestas dëstyti Dailës institute plastinæ anatomijà, vëliau –pieðimà. 1994 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Lietu-vai atgavus nepriklausomybæ uþ Rainiø Kanèios koplyèios fres-kas (architektas A. Þebrauskas) prof. Antanui Kmieliauskui buvoáteikta Lietuvos nacionalinë premija. 2003 m. iðleistas jau minë-

215

tas albumas – Antanas Kmieliauskas. Skulptûra. Freska. Tapyba.Grafika. V., Daigai, 2003, 321 p. (Dailininkas ir sudarytojas Ri-mantas Dichavièius, tekstø autorë Neringa Markauskaitë). Al-bumo nuotraukose pateiktas prof. Antano Kmieliausko kûrybinisderlius: 128 jo sukurtø skulptûrø, tarp jø ir antkapiniø nuotrau-kos, 59 freskø ir jø atskirø elementø, 49 tapybos paveikslø, 111ekslibrisø. Nuotraukø autoriai – Valerija Dichavièienë, Riman-tas Dichavièius, Antanas Kmieliauskas, Antanas Luðënas, An-driato di Sante, Vytautas Suslavièius.

Kaip tik ðiame albume ir buvo atskleista prof. Antano Kmie-liausko lietuvybës filosofija, kuriai jis liko iðtikimas visà gyveni-mà „...Esame okupacijoje, todël privalome iðsaugoti savo ðaknis.Liaudies menas turëjo reikðmës mûsø kûrybinëms nuostatoms.Tuomet... supratome, kad mûsø kûryba be lietuviðkos dvasios yranieko verta...“ (Kmieliauskas A. Ten pat, p. 10).

Menininkas Antanas Kmieliauskas buvo pats nuosekliausiasir produktyviausias ir skulptorius, ir tapytojas, ir grafikas, savokûryboje tobulai sintezavæs tautiðkumà ir sakralumà, paèias di-dþiausias lietuviø tautos vertybes – mitologijà, istorijà ir krikðèio-niðkàsias vertybes, tapusias kiekvieno lietuvio dvasine savastimi.Todël Jo kûryba – skulptûra, paveikslai, freskos ar ekslibrisai ðvy-tëte ðvyti, skleisdami lietuvio sielai nepakartojamà kmieliauskið-kà meninæ ðviesà.

Apie menininko prof. Antano Kmieliausko kûrybà ir albumàpuikius straipsnius paraðë jau minëtas Romualdas Jurelionis, vie-nas talentingiausiø mûsø dienø þurnalistø Gediminas Zemlickas„Mokslo Lietuvoje“ (2001, Nr. 11(235) ir Nr. 12(236), Lina Klu-saitë „XXI amþiuje“.

Pasiklydusi skaièiø ir lenteliø brûzgynuose ir retai pakeldavu-si akis á dangø, ið Linos Klusaitës ir suþinojau apie skulptoriø An-tanà Kmieliauskà, apie Jo Ðv. Mykolo arkangelo skulptûrà,pastatytà Musninkuose, JAV lietuviø bendruomenës kultûros tary-bos pirmininkës Marijos Remienës ir jos sesers Margaritos

216

Bareikaitës tëviðkëje jø uþsakymu. Perskaièiusi straipsnyje prof.Antano Kmieliausko þodþius, pasakytus þurnalistei, nustebau, kadLietuvoje dar yra þmogus, galintis taip kurti ir taip kalbëti:„Ðv. Mykolas arkangelas simbolizuoja gërio pergalæ prieð blogá.Lietuvai teko iðgyventi daug sunkiø laikotarpiø, bet visus ji iðtvë-rë, perëjo, todël Ðv. Mykolo arkangelo paminklas – tai lyg Tautosiðlikimo, negandø nugalëjimo simbolis. Daug ávairiø sunkumø sa-vo gyvenime patiria ir kiekvienas þmogus atskirai. Norëjau, kadpaþvelgæs á ðià skulptûrà þmogus pakiltø savo dvasia... Man buvosvarbu atskleisti gyvybës ir energijos verþimàsi, ryþtà kovojant uþtiesà. Að pats viskà kaliau, todël man buvo svarbi kiekviena for-ma, kiekvienas bruoþas, atskleidþiantis ðio rausvo, lietuviðko ak-mens mirgëjimà ir liepsnojimà. Esu labai dëkingas M. Remienei,kad ji mane atrado, pasitikëjo ir be jokiø komisijø leido man kur-ti taip, kaip að suprantu ir jauèiu. Menininkui kûrybos laisvë yradidelis privalumas“ (Klusaitë L. Musninkuose nusileido Ðv. My-kolas arkangelas // XXI amþius, 2003, liepos 9, p. 1, 16; Voverie-në O. Kad tautos dvasia gyvuotø ir tobulëtø // XXI amþius, 2003,liepos 19, p. 8).

Tuo metu raðiau tautotyros straipsniø ciklà ir skausmingai màs-èiau – nebeliko Tautos ðaukliø poetø Bernardo Brazdþionio irKæstuèio Genio. Nebeliko Þodþio, kuris galëtø kaip varpas gaus-ti ir þadinti ið letarginio raudonmiegio mûsø pavergto proto tau-tieèius. Ir tada supratau: „Ðv. Mykolas arkangelas“, paminklasAtgimusiai Lietuvai ir pasiaukojusiems dël jos prisikëlimo ir skulp-toriaus þodþiai paminklo pjedestale „Ðv. Arkangele Mykolai, veskmus gërio keliu“ (2003) yra mûsø informacinio amþiaus pats ið-raiðkingiausias Þodis, skaitomas per vaizdà akimis ir ðirdimi. Tai –Lietuvos dvasinio atgimimo strategija. Vëlesnæ prof. AntanoKmieliausko kûrybà – skulptûrà ir tapybà jau suprantu kaip tak-tinius þingsnius ðiai strategijai realizuoti. Svarbiausias ið jø – mû-sø Tautos kanèiø istorija sovietinës okupacijos metais.

Sukreèianèià istorijà pasakoja Antano Kmieliausko skulptû-

217

ra „Motina“, neseniai pastatyta buvusio Ðiaurës miestelio terito-rijoje, S. Þukausko gatvës pradþioje. Ji savo rankose laiko mirð-tantá sûnø, iðsiøstà á Afganistanà kariauti svetimos valstybëskolonijinio karo, siekusio pavergti, kaip ir mus prieð penkiasde-ðimt metø, afganø tautà. Ið Vilniaus ir jo apylinkiø á tà karà buvopasiøsta keli ðimtai jaunø vyrø – per ðimtà jø þuvo. Motinos veide –begalinë kanèia, o sûnaus rankos bejëgiðkai nusvirusios. Jose tieknevilties, pavergtos tautos beteisio vaiko, kuri tarsi ðaukte ðaukiaapie jo þûties beprasmybæ. Stovëjau sukrësta ðio vaizdo ir prieðakis iðkilo kito Lietuvos sûnaus – Lietuvos laisvës karþygio, le-gendinio partizanø vado Vaclovo Voverio-Þaibo mirties vaizdas,iðdroþtas ið àþuolo, mokytojo Algimanto Leleðiaus idëjà realizuo-jant, sûduvieèio skulptoriaus Vytauto Apuèio Tauro apygardos Þal-girio rinktinës partizanams atminti. Vaclovas Voveris-Þaibas poþûties emgebistø buvo nufotografuotas, o ta nuotrauka iðliko Lion-gino Baliukevièiaus-Dzûko „Dienoraðtyje“. Mokytojas istorikas Al-gimantas Leleðius apie tà nuotraukà raðë: „Jis tarsi ir po mirtieskovoja: iðkelta jo deðinë ranka tarsi ragina, ðaukia á atakà. Jo mir-ties vaizdas yra visiðkai adekvatus, sutampantis su jo iðskirtiniu ko-vingumu, jam gyvam esant. Tas vaizdas savaip uþburia, sukeliaðiurpuliukus. Tai idealiai karþygiðka, net romantiðka mirtis“.

Abu skulptoriai, ko gero, net nepaþástantys vienas kito, pa-naudojæ savo talento galybæ, net mirties atvaizdu parodë þmo-gaus gyvenimo prasmæ arba beprasmybæ, atskleisdami dviejøþmoniø tragedijos skirtingumà. Vienas jø þuvo kovodamas uþ sa-vo tëvynës laisvæ, kitas – beprasmiðkame lietuviui svetimos vals-tybës svetimame grobikiðkame kare. Tik motinø skausmas,netekus sûnaus, visada tas pats.

Prof. Antanas Kmieliauskas – menininkas, sugebëjæs prakal-binti granità, ákalbëjæs já pasakoti lietuviø tautos kanèiø ir skaus-mo istorijà, vaikø dramas ir tragedijas bei nepalenkiamà lietuviosielos Laisvës ðauksmà, savo tobula skulptûra suteikæs savo Tau-tai jos dvasinio Atgimimo viltá.

218

5. TAUTOTYRA LIETUVAI ATGAVUSNEPRIKLAUSOMYBÆ

5.1. KELYJE Á PAÞADËTÀJÀ ÞEMÆ

Audringø 1989–1990 metø Lietuvos atgimimo sûkuryje daugvilèiø tautotyros raidai Lietuvoje teikë pasirodþiusi knyga „Tauti-nis mentalitetas. Istoriosofiniai apmàstymai“ (V., 1989 m.) ir ana-logiðku pavadinimu Vilniuje vykusi mokslinë konferencija.

Tai buvo pirmosios tautotyros kregþdës po ilgai trukusios so-vietinio okupacinio reþimo þiemos, kai tautiðkumas buvo vadina-mas pavojinga reþimui tendencija – nacionalizmu ir tapatinamassu faðizmu bei nacizmu. Màstant apie knygà, kurioje buvo api-bendrinta minëtos konferencijos medþiaga, jau ið 17 metø per-spektyvos, kyla nuoðirdus pasigerëjimo jos autoriø pozicijajausmas. Tada jie jautësi esà lietuviais gimæ ir norintys jais bûti.Nors vëliau pasirodë keletas Lietuvos autoriø knygø: prof. Ro-mualdo Grigo „Lietuva nepriklausomybës kelyje“ (1991), „Pra-laimëjæs Kainas“ (1991), „Tautos savigyna“ (1993), „Tautoslikimas“ (1995), „Savasties ieðkojimas arba laiðkai Amerikos lie-tuviams“ (V., 2004) ir kt., Broniaus Kuzmicko ir Lilijanos Astros„Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimonë“ (1996), prof. Onos Vo-verienës straipsniø ciklai: „Tautotyra“, „Tauta ir valstybë“, „Tau-tos sargyboje“, „Tautinë mokykla“ bei Mariaus Kundrotostraipsniai tautotyros teorijos klausimais, ðios pirmosios knygos,pasirodþiusios pirmaisiais atgautos nepriklausomybës metais,reikðmë tautotyros mokslui – neákainojama.

Akademikas P. Kapica bet kurios mokslinës krypties pradi-ninkà (o tokia ir buvo ði tautotyros knyga) lygino su laivø karava-nu Lediniuotajame vandenyne. Nors atstumas tarp pirmojo laivoir paskui já plaukianèiøjø nedidelis, bet pirmojo vaidmuo daugdidesnis – jis pralauþia ledus ir atveria kelià kitiems.

219

Kodël mûsø tautotyros mokslui ði knyga tokia svarbi? Atsa-kymas paprastas: joje buvo numatytos strateginës tautotyros kryp-tys, ið kuriø svarbiausios buvo mûsø atgimstanèios tautinësvalstybës teoriniø pamatø kûrimas ir paèios tautotyros teorijosraidos krypèiø orientyrai.

Knygà sudaro 5 dalys: „Tauta ir jos savimonë“, „Tauta ir kultû-ra“, „Tauta ir tikëjimas“, „Tauta ir dvasingumas“, „Tauta ir jos raiðka“.

Knygos pratarmëje tarsi pranaðas, þvelgiantis á netolimà atei-tá, prof. Romualdas Grigas raðë: „Niekas taip nepakerta tautos,jos dorovingojo, dvasingojo prado, jos kûrybiniø galiø, kaip ne-santaika ir ambicinga konfrontacija“.

Ar ne tai matome ðiø dienø Lietuvoje? Bet ar daug padarë-me, kad áveiktume nesantaikà ir partiniø ambicijø konfrontaci-jà? Ar nuvainikavome nors vienà tà nesantaikà kelianèiàambicingà asmenybæ? Ar iðsiaiðkinome, kur nesantaikos prieþas-tys? Ar tai vien ambicijos, ar ir kiti veiksniai? Tai ne trivialûs da-lykai ir apie juos kalbëti reikia karðta ðirdimi bei ðaltu protu.

Dr. R. Ozolas straipsnyje „Ðiandieninës Lietuvos tautinis at-gimimas“ tada raðë: „TSRS tautø tautinis atgimimas dar ir ðian-dien Maskvos traktuojamas kaip – ðvelniai tariant – pasaulinioimperializmo pavainikis, apie kurá labai nepatogu prisipaþinti, visøpirma sau“ (Ten pat, p. 263).

Prieðingai nei ðioje nuostatoje, filosofas manë, kad Lietuvosatgimimà – visus joje vykstanèius ekonominius, politinius ir so-cialinius pakitimus, jeigu norime, kad jie bûtø pozityvûs vyksmai,turi realizuoti pati tauta, ji turi tapti naujos valstybës pagrindiniusubjektu. „Ten, kur persitvarkymas dar netapo nacionaliniu atgi-mimo procesu (Baltarusija, Ukraina, Rusija), – teigia filosofas, –jo dar tiesiog nëra. Net Uþkaukazës nacionaliniai judëjimai, norsjuos komplikuoja dviejø pasauliniø religijø sàrëmiai, patvirtinabendrà taisyklæ: kad ir kraðtutinëmis formomis reikðdamasis, per-sitvarkymas á teritorijas ateiti tegali tik kaip nacionalinis veiki-mas“ (Ten pat).

220

Sovietø Sàjungoje bet kokios permainos buvo galimos tik parti-jai, jos suvaþiavimui arba partijos generalisimui leidus, o nacionali-nës – „nacionalinës savo forma, bet socialistinës savo turiniu“ – tikkultûroje, nors ir ðioje srityje buvo smarkiai tramdomos. TaèiauAtgimimas, jeigu jis nori bûti tikras dalykas, „negali vykti netau-tinës raiðkos forma. Prieðingu atveju viskas liks eiliniu lozungu ireiline politine kampanija“ (Ten pat).

O jo teorijoje svarbiausia – „...visø tø judëjimø rezultatas te-gali bûti vienas: savarankiðkø nacionaliniø valstybiø sukûrimas“(Ten pat).

„Pertvarkai, kaip visø pirma dvasioje prasidedanèiai ir dvasi-nëmis formomis pasireiðkianèiai revoliucijai, vykdyti reikalingiypatingi jos dalyviø dvasiniai sugebëjimai – nauja suderinti su se-na taip, kad ið seno galëtø iðlikti visa, kas perspektyvu, kad senagalëtø bûti produktyviai absorbuota“ (Ten pat).

Tai idëjos, kurios turëtø patekti á viso pasaulio tautotyros va-dovëlius kaip ðimtus kartø absorbuotos ir pasitvirtinusios valsty-biø praktikoje. Jos visiðkai pasitvirtino ir dainuojanèioje Sàjûdþiorevoliucijoje, kuri padëjo atkurti Lietuvos nepriklausomybæ. Be-lieka tik apgailestauti, kad jø autorius, ásivëlæs á partines rietenas,nieko bendra neturinèias su dvasios vertybëmis, neiðlaikë Dievoar likimo jam skirto egzamino ir ákliuvo „á ambicingos konfronta-cijos“ spàstus, negynë savo idëjos. Ji liko naðlaitë politiniø vëjøpagairëje. Ir tautos idëjos visuotinio niekinimo, ir menkinimo va-juje. O savo turimo intelekto galia jis tai galëjo padaryti. Nedaugtokiø þmoniø turime.

Straipsnio autorius kelis kartus akcentavo, kad „visø pirma irnedelsiant turi bûti sukurta lietuviðka mokykla, kuri dvasià neniokotø, o ugdytø, ir ugdytø ne bet kokià, o lietuviðkà...“

O kas atsitiko su mûsø mokykla, Lietuvai atgavus nepriklau-somybæ? Viskas, kas lietuviðka, buvo paskelbta, kad tai yra politi-ka, ir mokykla buvo „depolitizuota“, visiðkai nutautinta irnupilietinta, o dabar dar daugiau – beatodairiðkai „ginant vaikø

221

teises“, padaryta smurto ir moksleiviø nusikalstamumo perykla,diriguojant ir jaunø þmoniø sàmonæ þalojant mûsø televizijos dë-dëms ir tetoms 24 valandas per parà ir visais televizijos kanalaisdemonstruojant smurtà, þudynes bei nusikaltimus.

Uþsiëmæs valdþios reikalais straipsnio autorius negynë ir ki-tos pamatinës idëjos, skelbianèios: „Turi bûti padëti pagrindai lie-tuviø tautos kultûros atgimimui ir jos tokiam ugdymui, kad ji bûtøpajëgi reprodukuotis kaip tautinë kultûra. Ði kultûra turi pagim-dyti menà, kuris remtøsi ne melu, o tiesa, ir dar reikðtø gyventinorinèios bei dþiaugsmingai gyvenanèios tautos dvasios ðviesà“(Ten pat).

Produktyvi buvo autoriaus idëja, reikalaujanti „nedelsiantátvirtinti nuosavybës formø ávairovæ, leidþiant kurti toká ûká, ku-ris bûtø pajëgus tenkinti visas tautos reikmes“ (Ten pat).

Apibendrindamas savo sukurtos tautinës valstybës teoriniuspamatus, straipsnio autorius raðë: „Mes turime sukurti tokià sa-vo politikà, kuri uþtikrintø mums visus reikalingus ryðius su visupasauliu, greta to iðspræsdama vienà ið pagrindiniø mûsø visø lai-kø problemà – nustatydama toká santyká su mûsø didþiàja kaimy-ne Rusija, kad jai niekada nereiktø mums teikti jokios„nesavanaudiðkos“ pagalbos, o mûsø ryðiai bûtø tik kuo geriausiprekybiniai ir kultûriniai ryðiai: kad visa tai bûtø realizuota, turibûti sukurta mûsø savarankiðkumà konstatuojanti ir institucio-nalizuojanti valstybë“ (Ten pat, p. 269).

Taigi dr. R.Ozolui pavyko Lietuvos atgimimo auðroje sukurtiir paskelbti stiprios tautinës valstybës teorinius pamatus. Juos re-alizavæ turëtume valstybæ tokià, kurioje tauta galëtø gyventi irkurti savo dvasios ðviesà. Deja, visos tautinës valstybës viltys, per-ëjusios atkurtos sovietinës valstybës realybës filtrà, þlugo. Dabarjà turime kreivà ir ðleivà, sukèiø, tapusiø milijonieriais, nusiaubtàir iðkankintà. Baisiausia, kad patys didþiausi nedorëliai susirinkoLietuvos valdþioje, jos aukðèiausiose institucijose – Seime ir Vy-riausybëje. Mokslininkai tyli, renka trupinius nuo nedorøjø stalo,

222

paliko savo tautà jos paèios gelbëjimuisi – be idëjø, vadø, be ko-vos su melu ir sukèiais dvasios.

Knygoje „Tautinis mentalitetas“ padëti ir tautotyros sàvokøsistemos kûrimo pamatai. Prof. R. Grigas joje nagrinëja vienàsvarbiausiø tautos sàvokø – tautiná mentalitetà. Jo nuomone, tau-tinis mentalitetas – tai tautai bûdinga gyvensena, galvosena, savi-raiðkos, savitaigos bûdai (Ten pat, p. 6). Prof. J. Minkevièius„mentaliteto“ sàvokoje áþiûrëjo dvi pagrindines prasmes – protàir màstymà. Jo nuomone, ði sàvoka reiðkia „ne tik tautos protinásugebëjimà ir galvosenos bûdà, bet ir tai, kaip tauta suvokia savoprigimtá, savo istorijà ir savo vietà pasaulyje. Tautos egzistencijospamatai glûdi jos natûroje ir kultûroje, jø vienovëje ir sàveikoje:tauta tampa savimi pirmiausia savo mentalitetu. Kiekvienos tau-tos svarbiausias uþdavinys – þadinti tautos atsakomybæ uþ savoegzistencijà. Ðiame procese didþiausià atsakomybæ turi prisiimtiinteligentija – mokslininkai, raðytojai, menininkai, kurie ir for-muoja tautiná mentalitetà“ (Ten pat).

Dainuojanèioje Sàjûdþio revoliucijoje spontaniðkai prasiverþëtautos gyvoji dvasia. Ji ir áveikë monstrà molinëmis kojomis. Ta-èiau tauta, skatinama netikrø, savanaudþiø ir godþiø „pranaðø“,po revoliucijos nesugebëjo gráþti á civilizuotos tautos gyvenimà, nesspontaniðkai prasiverþusi jos dvasia paèiame Nepriklausomybës at-kûrimo procese, kaip mëgdavo sakyti V. Krëvë, kaip ðiaudai per-degë, uþgeso komunizmo ûkuose – su neapykanta, melu ir pavydu,materialiniø gërybiø troðkimais, materija aptemdë tautos protà, irðiandien turime tai, kà turime. Tauta, balsuodama uþ A. Brazaus-kà, pasirinko materijà, apvilktà komunizmo drabuþiu. Filosofijosistorijoje ir atbudusiø civilizuotø tautø kultûroje pagrindinë jëga,turinti didþiausià kuriamàjà galià, visada buvo idealizmas. Idealiz-mà propagavusá ir tautos gyvosios dvasios atbudimo siekusá Viltiesprezidentà Stasá Lozoraitá lietuviø tauta paneigë ir nuþudë.

Prof. R. Pleèkaitis straipsnyje „Tautos savimonës istorijos vyks-me“ tautos istorinæ sàmonæ vadina reikðmingiausiu jos dvasinës

223

kultûros kriterijumi. Istorinës sàmonës antipodas yra mankurtiz-mas. Tautos istorinës atminties mirtis tolygi jos fizinei mirèiai.Rusø filosofas F. Èadajevas þmones be istorinës atminties vadino„laiko nesuvokianèiais erdvës klajokliais“, bet istorija ugdo ir for-muoja þmones tik tada, kai jie jà jau yra sukûræ ir paraðæ.

Svarbiausias Tautos atgimimo poþymis yra jos siekis savo is-torijoje apsivalyti moraliðkai.

Filosofas dr. Krescencijus Stoðkus studijoje „Lietuviø tautossavitumas: keletas charakterio bruoþø“ ið tø charakterio bruoþøávardijo lietuviðkà tingumà, namisëdiðkumà, nesantûrumà, atkakløkonservatyvumà, blaðkymàsi tarp Rytø ir Vakarø. Jo nuomone,Vakarai – tai aktyvumas, valia, laisvë, racionalumas, paþanga. Ry-tai – pasyvumas, kontempliacija, despotizmas, iracionalumas(jausmas, intuicija, mistika), sustingimas (Ten pat, p. 51).

Tipiðkas lietuvis – Petras Kurmelis. Jis nemoka veikti, paimtilikimo á savo rankas, jam bûdingas pasyvumas. Tai Rytø þmogaustipas – delsiantis, kenèiantis, nesiryþtantis veikti, neapsispren-dþiantis, kaip ir kodël reikia veikti, kokia to prasmë. Vakarø þmo-gus elgtøsi atvirkðèiai – ryþtingai ir energingai imtø likimà á savorankas.

Filosofas savo straipsnyje taip pat akcentavo lietuviø etnolo-ginæ individualybæ. Jis rëmësi A. Maceinos nuostata, kad jà su-daro du pradai – matriarchalinis sëslumas, perimtas ið Rytøkultûros, ir nomadinis karingumas, perimtas ið ekspresyviø vo-kieèiø piemenø kultûros.

Zigmantas Morkûnas savo praneðime nagrinëjo ûkio valdy-mo ir jo tobulinimo galimybes. Jo nuomone, „gamybos augimasyra prasmingas tiek, kiek jis tarnauja sukurti vienodus ðansus kiek-vieno þmogaus kûrybinei veiklai“. Jis siûlë Lietuvai atgavus ne-priklausomybæ ákurti Nacionalinës raidos strategijos institutà,kurio uþdaviniai bûtø: nacionalinës raidos koncepcijos sukûrimasir nuolatinis tobulinimas, ðios koncepcijos realizavimo atsiþvel-giant á strateginio planavimo, programavimo bei valdymo rodiklius

224

ir jø panaudojimo metodikà, strateginio valdymo teorijos sukûri-mà ir jos ágyvendinimo praktikoje metodikos technologiná taiky-mà. Straipsnio autorius pabrëþë, kad strateginio valdymo teorijair jos technologija yra dinamiðkas procesas, kurá bûtina nuolattobulinti.

Taigi knygoje „Tautinis mentalitetas“ buvo aptarti ávairûs klau-simai – pradedant tautinës valstybës kûrimo pagrindais, svarbiau-siais tautotyros teorijos klausimais ir baigiant poþiûriais á josbûsimo ûkio problemas. Reikëtø rimto ir objektyvaus mokslinin-kø þvilgsnio, ávertinanèio, kas ið knygoje pateiktø vilèiø iðsipildëNepriklausomoje Lietuvoje per 13 jos gyvavimo metø, o kas be-viltiðkai þlugo. Neabejoju, kad daugelis idëjø buvo toliau rutulio-jamos jau minëtose R. Grigo, B. Kuzmicko, L. Astros knygose.Reikia tyrinëti ir nustatyti ryðius tarp idëjø ir jø tæstinumo. Aiðkutik viena – tolesnë tautotyros raida, nesiremiant ðia knyga ir jojepateiktomis pamatinëmis idëjomis, bûtø neámanoma. Tikrasmokslas ir tikra iðmintis, kaip sakë I. Lojola, yra nuostabûs tuo,kad turi dvi akis – viena ávertina, kas jau yra padaryta, kita mato,kà reikia padaryti.

2002 m.

225

VYTAUTAS LANDSBERGIS

Profesorius Vytautas Land-sbergis – unikaliausias XX a. pa-baigos þmogus, ugnies stulpas,kuris kartu su bendraþygiais atve-dë savo Tautà á Paþadëtàjà þemæJo þodis savo laiku didelei tautosdaliai tapo svarbiausiu orientyruLietuvos ir uþsienio politikoje, ðvy-turiu dabartiniuose klaidþiuoseLietuvos politikos keliuose ir kryþ-kelëse, pagrindine atrama Tautosir Valstybës sargyboje. Jo vadovau-jami vadavomës ir vaduojamës iðsovietinës mûsø Þemës ir mûsø dvasiø okupacijos. Sunkiai va-duojamës ið pavergto proto vergijos. Iðsivadavimas ið pastarosios –pats sunkiausias. Juk sunkiausia þmogui áveikti patá save.

Leidykla „Pasviræs pasaulis“ iðleido Liuèijos Jasiukevièiûtëssudarytà prof. Vytauto Landsbergio minèiø rinktinæ „Bûta ir pa-sakyta. Mintys“ (V., 2002). Dabar ði knyga jau tapo bibliografineretenybe, nes kai kurios bibliotekos jos net nespëjo ásigyti.

Knygà „Bûta ir pasakyta. Mintys“ sudaro dvylika skyriø:1. Laisvë. 2. Tëvynë. 3. Tiesa ir melas. 4. Komunizmas. Kompar-tija. SSRS. 5. Sàjûdis. 6. Lietuva ir pasaulis. 7. Menas. Muzika.Èiurlionis. 8. Gyvenimo prasmë. 9. Tautos kultûra. 10. Þmonija.Þmonës. 11. Valstybë ir pilietis. 12. Idealizmas. Atgimimas.

Þymusis fizikas A. Einðteinas savo pasekëjus mokë raðyti taip,kad ið vienos frazës ir net formulës bûtø galima atkurti viso pa-saulio vaizdà. Kaip raðë vienas pirmøjø V. Landsbergio knygos„Bûta ir pasakyta. Mintys“ recenzentø Robertas Kundrotas, ðiosknygos kiekvienas skyrius „...galëtø bûti iðplëstas iki atskirosknygos apimties, nes tai ne citatø rinkinys, o Lietuvos istorija

Vytautas Landsbergis

226

ir ið vidaus, ir ið iðorës“ (Kundrotas R. // Lietuvos aidas, 2002,geguþës 9). Tikriausiai, laikui bëgant, taip ir atsitiks.

Tautotyros mokslui aktualiausios mintys yra apie tautà ir vals-tybæ, sàsajos tarp jø ir jø harmonizavimo dalykai. Kaip raðë lietu-viðkos tautinës ideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis,„Demokratinës visuomenës politinis idealas yra tas, kad abu reið-kiniai – tautiðkumas ir valstybingumas – reikðtøsi kuo stipriausiaiir veiktø vienas kità“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parink-tieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 55).

Valstybës valdymo aparatas visada siekia centralizavimo irdaugiau ar maþiau direktyvinës valdymo sistemos. Tautinës orga-nizacijos privalo bûti valstybës siekiø atsvara ir eiti kitu keliu...demokratizacijos ir þmoniø poreikiø iðkëlimo (Voverienë O. Tau-tos ir valstybës ateitis; ar ilgai dar ji bus valdþios rankose? // Lie-tuvos aidas, 2001, gruodþio 3, p. 8). „Ir juo kraðto demokratijabus gilesnë, tuo dviejø sroviø prieðingumà pavers harmoningubendradarbiavimu“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 56).

V. Putvinskis-Pûtvis, kalbëdamas apie tarpukario Lietuvos pir-màjá nepriklausomybës deðimtmetá, teigë: „Iðgyventas deðimtmetiskada nors bus pavadintas valstybingumo svaigulio laiko tarpu,kuriuo savaimingas tautinis plëtojimasis maþai tesireiðkë. Tautosateitis reikalauja, kad prablaivëtumëm ir gráþdami á apleistà tau-tinæ dirvà tuo sugràþintumëm pusiausvyrà ir tuo kartu sutvirtin-tumëm ir paèià valstybæ“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 57).

Prof. Vytauto Landsbergio „Mintys“ neanalizuoja tautos kaiptyrimo objekto ar Lietuvos politikos subjekto. Jose nëra net skyriausapie tautà, bet tautiðkumu yra persunkti beveik visi knygos skyriai,pradedant pirmuoju „Laisvë“ ir baigiant paskutiniuoju „Idealizmas.Atgimimas“. Taip autorius pratæsia tautiðkumo ideologinæ kryptá,pradëtà Motiejaus Valanèiaus, Simono Daukanto, dr. J. Basanavi-èiaus, kitø auðrininkø ir varpininkø ir iðpuoselëtà visø ðioje knygojeminimø Tautos didþiavyriø. Jà koreguoja ir pagilina atsiþvelgdamasá istorines epochos aktualijas ir tarsi sako, kad tauta iðlieka gyva, tikbûdama laisva, puoselëdama savo kalbà ir tautinæ kultûrà, stiprin-

227

dama valstybingumà, á valstybës lygmená iðkeldama dorà ir teisingu-mà, mokydama savo vaikus meilës ir kûrybingumo.

Didþiuodamasis savo tauta dainuojanèioje Sàjûdþio revoliuci-joje, atgavusia laisvæ ir nepriklausomybæ, knygos autorius akcen-tuoja lietuviø tautos kilnumà, ryþtantis aukai uþ Tëvynæ ir remiantkitas tautas, siekianèias iðsivaduoti ið totalitarizmo vergijos: „Gy-nëmës politiðkai, pabrëþdami puolimø neteisëtumà, uþpuoliko ne-teisëtumà. Solidariai rëmëme kitas tautas, kylanèias prieðtotalitarizmà. Gynëme moraliai, laikydamiesi mûsø èia esanèiø nuo-statos, kad nëra aukos, kuri bûtø per didelë uþ Tëvynæ, uþ jos lais-væ ir nepriklausomybæ“. Tai tik viena V. Landsbergio knygos minèiø(Landsbergis V. Bûta ir pasakyta. Mintys. V., 2002, p. 24).

Tautos gyvybës pamatas yra jos kultûra. V. Landsbergis „Min-tyse“ raðo: „Tautos sukuria kultûrà. Tai kalba, raðtija, mokslo irmeno formos, tai gamyba, buitis, paproèiai, tikëjimai, tradicijos.Visa susijæ. Kai archeologai atkasa neþinomà kultûriná sluoksná,jie skaito þemëje likusias, dar lentynëlëse neiðdëliotas þinias: kaiptie þmonës ir kokiais ánagiais dirbo, medþiojo, kovësi, kà valgë,kaip rëdësi ir puoðësi, kas jiems buvo graþu. Sena daina apie mer-gelæ primena ir paaiðkina, kaip jie mylëjo...“ (Ten pat, p. 248).

„Tautos kultûros prigimtinë paskirtis – bûti savimi ir tuo pra-turtinti pasaulio tautø bendrijà, jø kultûrø visumà“ (Landsber-gis V. Ten pat, p. 247).

Knygos autorius dorovæ laiko tautos kultûros pamatu. Jo nuo-mone, nedorovinga yra kenkti kitam, apsileisti, burnoti, vengtidarbo arba gaminti niekalà... Baþnyèià jis laiko valstybës padëjë-ja, ugdanèia dorovingumà, o ið jos sklindanèià etikà ir estetikà –tarnaujanèia gëriui (Landsbergis V. Ten pat, p. 249).

„Esame savotiðka tauta, – raðo jis, – ligi ðiol dainuote iðdai-nuojanti savo skausmus ir viltis... Apsigynæ nuo savæs, pagijæ nuogirtuoklystës ir nedorovingumo, kietaðirdiðkumo ir siauraprotið-kumo, pavydø, kerðtø ir skundëjø pomëgio, gaivindami savyje ge-ràsias lietuviðkas savybes ir dorybes, galëtume tapti netneáveikiami“ (Ten pat, p. 252).

228

Ið tikrøjø juk buvome tapæ neáveikiami tada, Atgimimo pra-dþioje, kai „Matëme þudomà Lietuvos gamtà, griaunamà kultû-rà, moralæ, iðtrinamà istorinæ atmintá, pakertamà kalbà, kaisuvokëme, kad atsidûrëme didþiausiame pavojuje, o tuo pat me-tu – kad laikai keièiasi ir kad galime patys juos keisti, stodamiginti tautos gyvybës“ (Landsbergis V. Ten pat, p. 343)... Kai su-pratome, kad „galime neiðsaugoti savo galvø, bet Lietuvà turimeiðsaugoti! (Landsbergis V. Ten pat, p. 15).

Atgimimas. Kovo 11-oji. Politinë ir ekonominë blokada. Sau-sio 13-oji. Jas iðtvërëme, pakëlëme. Tai buvo mûsø dvasios per-galë – aukðèiausi skrydþiai Tautos gyvenime XX a. pabaigoje.„Aukðèiausi momentai iðlieka þmoniø gyvenime, – raðo profeso-rius. – O apgailëtini, niekingi neiðliks“ (Ten pat, p. 286).

Dar 1989 metais V. Landsbergis raðë: „Tauta pasirenka ke-lià – arba gaivalingai savo bûdo vedama, arba sàmoningai, atsi-þvelgdama á paprotá ir teisæ, á suvoktà pareigà ir galimybæ,pavedusi savo ðviesuomenei apsvarstyti ir siûlyti tà pasirinkimà.Nebrandþiai arba sutrikusiai tautai pasirinkimà gali siûlyti atsi-tiktiniai pranaðai, ir tai pasitaiko net ilgaamþës valstybinës patir-ties tautø kelyje... Vëlgi nelaisvai tautai tariamàjá „pasirinkimà“primeta kiti, ir tai pasitaiko net XX amþiaus pabaigoje. Renka-masi tikslas, renkamasi ir kelias á tà tikslà. Tokia yra natûralibranda ir augimas, galimas, kai tautos niekas neprievartauja“(Ten pat, p. 251.)

Atgimimo pradþioje mûsø Tauta pasirodë brandi ir sàmonin-ga, þinanti tikslà ir kelià, á já vedantá, suvokusi savo pagrindinæteisæ – turëti savo valstybæ ir bûti jos pilieèiu, supratusi pareigà irgalimybæ atkurti nepriklausomà Lietuvà. „Mintyse“ raðoma: „Mû-sø akyse ir tikrovëje ðtai atgimsta mûsø valstybë, nes ji gimë mû-sø sielose ir ðirdyse kaip nauja laisvës ir nepriklausomybës sàvokøprasmë. Kyla, randasi, nors dar apraizgyta ir þaizdota, bet tikra irapèiuopiama ðiø dienø Lietuva, ir visi tai darome. Duodame nu-rodymus ir ágaliojimus savo valstybei ir joje vieni kitiems pasiþa-dame. Èia yra didþiausioji, su niekuo nepalyginama teisinë,

229

politinë ir dorovinë Lietuvos kelio ir Lietuvos plebiscito reikð-më“ (Landsbergis V. Ten pat, p. 295).

Per du tûkstanèius metø atkûræ savo valstybæ treèià kartà jauið istorinio patyrimo þinojome, kad, kaip raðo V. Landsbergis, „Lie-tuva stiprëdavo ir klestëdavo savo þmoniø sugebëjimo dirbti, ko-voti, valdyti ir susitarti dëka, nepaisant kokio nors tautybiø arbatikëjimø skirtumo. Ir Lietuva silpnëdavo ir þlugdavo, kai sumen-këdavo jos þmoniø dorovë ir pilietinë atsakomybë, kai virðø im-davo giminaièiø ardymasis ir valdanèiøjø pasileidimas, nepelnytosnaudos arba tuðèios garbës vaikymasis“ (Ten pat, p. 297).

O kaip didþiavosi knygos autorius, tada buvæs atkurtos Lietu-vos vadovas, Vytautas Landsbergis Tautos þmonëmis, atkûrusiaissavo valstybæ! Neþinau, ar kurios nors kitos tautos istorijoje rasi-me tokius þodþius, pasakytus apie savo þmones: „Pasaulis pama-të, kad ði valstybë turi savo valstybines sienas. Jeigu þmonës stoviprie tø sienø, rizikuodami savo gyvybe ir sveikata, patirdami te-rorà, puolimus, gàsdinimus, suþalojami ir vël gráþtantys á savopostus, visiðkai nuoðaliuose keliuose naktimis pamiðkëse nepasi-traukiantys ið savo pareigos, tai èia yra valstybë, kurià sudaro þmo-nës, pasiryþæ turëti savo valstybæ“ (Ten pat, p. 304).

Tarsi tæsdamas savo mintá, toliau V. Landsbergis raðo: „Vals-tybë – tai þmonës. Tie þmonës, kurie nori turëti savo valstybæ.Jeigu jie nenori, tai yra kokia nors minia arba sàvartynas. Bet tieþmonës, kurie nori turëti savo valstybæ, jie ástengia jà turëti... (Tenpat, p. 331). Kas mes bûtume be savo valstybës? Á tà klausimàknygos autorius atsako taip: „Be valstybës bûtume tik bevardisbûrelis þmonijos vandenyne, kuriam lemta skæsti ir iðtirpti. SuLietuvos vardu – prieðingai – turime ir vietà pasaulyje, ir atsako-mybæ uþ jà, ir teisæ á ateitá. Lietuvos valstybë nelaukia, kas bus, opati sprendþia, kaip turi bûti, ir dalyvauja sprendimuose“ (Tenpat, p. 192).

„Atkûrus nepriklausomà Lietuvos valstybæ, svarbiausiais jostikslais laikyta: teismus padaryti nepriklausomus, pasiekti eko-nominës nepriklausomybës – Rytø ir Vakarø ekonominiø ryðiø

230

pusiausvyros, atkurti þmoniø dvasinæ nepriklausomybæ – laisvøpilieèiø atvirà visuomenæ“ (Ten pat, p. 14).

Taèiau Tauta nebuvo vieninga, pasirinkdama valstybinæ san-tvarkà. Kaip raðo „Minèiø“ autorius, „Vieni norëjo Nepriklauso-mos neþinomos, tiesiog kitokios Lietuvos, kurioje bûtøteisingumas ir þmoniø santykiai keistøsi ið esmës. Kiti norëjo ne-priklausomos „tarybø“ Lietuvos, taigi gerai þinomos, kurioje po-kyèiø bûtø maþiau ir sovietmeèiu nustatyti þmoniø santykiai liktøkaip áprasta. Tas dvilypumas atsispindëjo susikertanèiuose ragi-nimuose „þengti greièiau“ ir „þengti lëèiau, neskubëti“, jis reið-kiasi abipusiuose kaltinimuose ligi ðiol“ (Ten pat, p. 331).

Dvasinis iðlaisvinimas ir visos Tautos atgimimas pasirodë daugsunkesni uþdaviniai negu politinis valstybës atkûrimas. Dël to ðian-dien Lietuvoje turime tokià politinæ situacijà: valdþioje komunis-tai; iðgrobstytas Lietuvos turtas atsidûrë komunistø ir svetimtauèiørankose; þmonës iki kraðtutinumo nuskurdinti ir toliau kryptin-gai skurdinami; Vakarø investuotojai iðvaromi, o savi milijonie-riai investuoja á Rusijos ir Baltarusijos ûkius; visa energetika melu,klasta ir slaptais suokalbiais Maskvoje perduota Rusijai. Kaip ra-ðë vienoje ið savo publikacijø filosofas Vytautas Radþvilas, „Da-bar Lietuvoje yra tik vienas reikðmingas ávykis – lëtas valstybësmirimas. Ir tai, kà mes vadiname politiniais ávykiais, yra ðito miri-mo kronika“ (Lietuvos aidas, 2002, rugsëjo 3, p. 4).

Knygos autorius – optimistas. Jis tiki, kad „Sëkla suspëjo su-bræsti ir ðaknys tebëra tvirtos. Lietuva atgims ir gyvens. Ji buvo irbus vienintelë mûsø Tëvynë, graþi ir garbinga, verta laisvø þmo-niø“ (Ten pat, p. 356). „Valstybë, Tëvynë yra visø, o ne kuriø norsvisuomenës „daliø“ – partijø. Tëvynës meilë – tai þmoniø meilë,noras padaryti bendrijai kà nors gera. Sàmoningas buvimas Të-vynëje, jos kûryba, pasirengimas kà nors kurti ir dalyvauti ápras-mina þmogaus gyvenimà, ir tai ypaè svarbu ádiegti nuo jaunumës„Kol da idealais, o broli, gëriesi...“

Jis kvieèia bûti idealistais, nes „Idealizmas þino, kad yra ver-tybës, dël kuriø verta gyventi ir mirti, nes jos didesnës uþ gyveni-

231

mà. Vertybës, dël kuriø kartais turime aukotis ir gera bûna auko-tis“ (Ten pat, p. 348).

Lietuvos nepriklausomos valstybës architektas, atvedæs savotautà á Paþadëtàjà þemæ, savo „Mintyse“ kvieèia tautà eiti „Á tàLietuvà, kurios norime, kurià nuþymëtø teisingumas, nevarþo-mas þmoniø darbðtumas ir doras poþiûris á gyvenimà, nes vien tiktai atneða gerovæ – ir buities gerovæ ðioje þemëje, ir dvasinæ gero-væ – santarvæ, galimybæ ir tikëjimà, kad mes padarysime savo ðalávël visokeriopai, visapusiðkai graþià“ (Ten pat, p. 348).

Knygos pristatyme, surengtame Vilniaus rotuðëje, prof. Vy-tautas Landsbergis, tarsi papildydamas savo „Mintis“, kalbëjo:„Iðliksime, nes lietuvius jau saugo Lietuvos valstybë. Iðliksime,jei savo vaikus iðmokysime Deðimties Dievo ásakymø; jeigu jieþinos 1949 m. Vasario 16-osios Lietuvos partizanø deklaracijà,Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktus ir jø reikðmæ Lietuvosistorijai, jeigu jie mokës Lietuvos valstybës himnà (Voverienë O.Intelektualai apie Vytauto Landsbergio „Mintis“ // Lietuvos ai-das, 2004, birþelio 30, p. 8).

Knygos pristatyme kalbëjæs Ðarûnas Nakas pabrëþë „Minèiø“ir prof. Vytauto Landsbergio retorikos originalumà, kuris pasiþy-mi tuo, kad perskaitytas tekstas neduoda ramybës. Jis gimdo nau-jas asociacijas, verèia á reiðkiná þvelgti ávairiais aspektais, ieðkotinaujø sàsajø tarp ávykiø ir reiðkiniø, áminti giliai paslëptus reiðki-nius ir prieþastis. V. Landsbergis „Mintyse“ nepataikauja skaity-tojui. Gal dël to jam ir politikoje sekasi blogiau, negu visiemsnorëtøsi. Jis kalba apie esminius dalykus, kurie neiðlavintam in-telektui ne visada ákandami. Todël jo tekstai kaip ikonos, svarbûsir reikðmingi, ir visiðkai nesvarbu, ar jie paraðyti 1991-aisiais, ar2001-aisiais metais. Taèiau iki jo tekstø intelektui reikia priaugti. Tiktada „Mintys“ taps dvasinio kelio gairëmis (Voverienë O. Ten pat).

Kultûrologas Vidmantas Valiuðaitis Rotuðëje kalbëjo, kad jisjau penkiolika metø ið tolo stebi Vytauto Landsbergio kultûrinæir politinæ veiklà. Retas kultûrininkas tampa geru politiku ir at-virkðèiai – politikas kultûrininku. Lietuvos kultûrininkai – maloni

232

iðimtis. Dar prof. J. Ambrazevièius-Brazaitis kadaise këlë likimi-nes Lietuvos problemas. Jo mintys ir dabar kelia didelæ átampà.O kiti politikai, prasidëjus politiniams kataklizmams, nutilo ir ne-siryþo veikti ryþtingai ir dràsiai, ramiai sëdëjo po ðluota, kurdamitik savo buities gerovæ.

Vytautas Landsbergis – viso XX amþiaus Lietuvos þenklas. Taivëliava, áprasminanti deðiniàjà politinæ kryptá ir vertybes. DabartinisLietuvos naujøjø laikø – sovietiniø ir provakarietiðkø – integralu-mas reikalauja svarbiausio – neiðduoti tiesos! Vytauto Landsbergio„Mintys“ moko, kaip neiðduoti tiesos visais galimais kritiniais atve-jais. Tai laisvo þmogaus mintys. Ir nëra pasaulyje aukðtesnio þmo-gaus posto uþ laisvo þmogaus postà (Voverienë O. Ten pat).

Vytauto Landsbergio knyga „Bûta ir pasakyta. Mintys“ – taipuiki doro politiko, mokslininko ir menininko mokykla. Kaip tei-gia kultûrologas A. Ðidlauskas, „Profesoriaus Vytauto Landsber-gio iki ðiolei dar niekas nepralenkë – ir minties subtilumu, irmàstymo taktiðkumu, ir kalbësenos átaiga, ir pokalbio nuoðirdu-mu, ir ásitikinimø tvirtumu, ir potekstës gilumu. Aiðku, já suvoktitegali màstanti asmenybë“ (Ðidlauskas A. Lietuvos ávaizdþio ðe-ðëlyje // Lietuvos aidas, 2002, rugsëjo 17, p. 7).

Atskirai norisi paminëti knygos sudarytojà Liuèijà Jasiukevi-èiûtæ, perþvelgusià kelis tûkstanèius prof. Vytauto Landsbergiopolitiniø ir kultûros tekstø ir ið jø iðrinkusià jo mintis-deimanèiu-kus, juos susisteminusià á darnø kûriná, neabejoju, gulusá ant kiek-vieno Lietuvos inteligento stalo.

Solidarizuojuosi su Robertu Kundrotu, teigianèiu, kad ði knygaáeis á mûsø Tautos kultûros aukso fondà ir atsistos greta J. Basanavi-èiaus, Vinco Kudirkos, Vydûno, Justino Marcinkevièiaus ir kitø ðio-je knygoje minimø autoriø, kurie sunkiomis ir nedëkingomis Lietuvaisàlygomis këlë tautieèiø savimonæ, savo pavyzdþiu ugdë þmonëseaiðkø, dràsø ir tvirtà protà, pasiryþimà ir tvirtà tikëjimà ateitimi (Kun-drotas R. // Lietuvos aidas, 2002, geguþës 9). Tautos ðaukliø, þadinu-siø ir këlusiø Tautà atgimimui, savo galingo talento jëga vedusiø áPaþadëtàjà þemæ, brëþusiø kelio kryptá ir tà kelià apðvietusiø.

233

POETAS KÆSTUTIS GENYS(1928–1996 m.)

2006 m. gruodþio 15 dienà mi-nëjome mûsø Tautos laisvës ðauk-lio – poeto ir aktoriaus mirties10-àsias metines. Ne ðiaip sau pa-minëjome. Sugráþo Poetas á visasdidþiàsias koncertø sales, á ramo-ves, visø mûsø namus. Þadins irkels. Kaip kadaise këlë Vinco Ku-dirkos „Varpas“, Maironio „Pavasaris“ ir „Jaunoji Lietuva“, Ber-nardo Brazdþionio eilës apie „GPU Lietuvà uþgujusià nakty“.Prabilo Kæstutis Genys savo galingu poezijos balsu: „Ðaukiu aðTautà KGB uþguità“. Iðgirdo Já visø Lietuvos miestø ir miesteliøakmenys… Deja, Jo neiðgirdo nuzombëjusios Lietuvos vaikø ðir-dys, ðá kartà sukèiø uþguitos…

Dël to ir nesikeièia mûsø gyvenimas. Lietuva nepradeda lais-vëti, pakëlusi Teisingumo, Doros ir Þmoniðkumo vëliavas.

Renku viskà, kas pasirodo apie Kæstutá Gená. Laukiu knygosapie Já. Tai – ðvenèiausia jo draugø, bièiuliø, buvusiø kolegø pa-reiga. Jà reikia atlikti. Nutiesti „baltø drobeliø takelius“. Poetográþimui ið Anapus á Amþinàjà mûsø Tautos istorijà. Ið mûsø gy-venimø Jis niekada neiðëjo. Gyvena visø Já paþinojusiø ðirdyse iratmintyje. Ir nebeiðeis. Nes Jis buvo mûsø aukðèiausio dvasiniopakilimo liudininkas, dar daugiau – Ðauklys á Lietuvos laisvæ irnepriklausomybæ, kiekvieno lietuvio þvaigþdëtàsias aukðtumas.

Prieð akis – puikus Reginos straipsnis, pokalbis su KæstuèioGenio þmona Aleksandra Lolita Geniene, apie jø paþintá, meilæ,gyvenimà. Ið jo ryðkëja mintis, kad net ðviesiausiomis savo gyve-nimo valandomis Poetas niekada neuþmirðo… svarbiausio jo gy-venime – kenèianèios Tëvynës. Lolita Genienë liudija: „…Jissavyje turëjo idealà, prie kurio reikia vis eiti ir eiti, nors ir nema-

Kæstutis Genys

234

tyti kelio pabaigos… Jo gyvenime buvo daug kanèios… Mudulabai atvirai ir anksti pradëjome kalbëti apie Nepriklausomybæ.Jautëme, kad ji jau ateina, nors þmonës apie tai net negalvojo(Oþeraitienë R. Pamoka ið ilgesio, atvirumo ir meilës // XXI am-þius, 1998 gruodþio 16, p. 7).

Apie savo kelià ið kanèios á gyvenimà, tik kitais þodþiais, kal-ba pats a. a. Kæstutis Genys:

Kas man kelià paðviesÐioj nakty nebylioj?Kas iðdráso maneIð namø iðviliot?

O namai – pragarai…Be namø kur man eit?Eisiu tyliai numirt.Taip geriausiai. All right…(1946. SOS // Po svarstykliø þenklu. V., 1996, p. 8).Neþinome, kas tada taip skaudþiai slëgë jaunà vaikinukà. Juk

jam buvo vos 17 metø. Nemirë tada Kæstutis Genys, atvirkðèiai –jau po dvejø metø, 1948 m. atrado savo Paþadëtàjà þemæ – teat-rà. Já tarsi naujam gyvenimui prikëlë „graþioji Þizel“, „maþa mer-gaitë ið kalnø trobelës“. Ir nors dar daug Kæstuèio minèiø apiegyvenimo beprasmybæ, Þizel „kaip klajojanti ðvieselë, jam jau rodokelià…“ nors jis ir ið kapø…

1949 metai… Kæstutis Genys galbût pirmà kartà iðvydo Mi-kalojø Konstantinà Èiurlioná, kurio tada nepaþinojo, „didþiulëjmaskarado ðventëj“ daugelis – „ðioje iðvargusiø ir nuskriaustøþmoniø ðaly“. Poetas stovi prie Genijaus paveikslø apstulbæs, pa-kerëtas jø paslaptingos magijos ir praðo dailininkà priimti ið jo„nuo darbo ir kanèios suskirdusiø rankø“… nuostabiausià dovanà:

Tau atneðu savo karaliðkàjá meilës ir didybës miestà –Jo bokðtus, kylanèius dangun ir griûvanèius á bedugnes…(Ad Astra. M. K. Èiurlioniui. Ten pat, p. 12).

235

Ir Jis pats, Poetas, jauèia „ekstazëje paskendæs ir nematan-tis / Uþgesæs kaip naktis beþvaigþdë ir juoda“, kaip plakaM. K. Èiurlionio ðirdis, kaip virpa jo iðtiesta ranka pagalbos ieð-kanèiam poetui. Tada poetas suprato – tvirtai ir visam gyvenimui

…kad nebëra kitos Tiesos,Kaip ði, kurià mes laikom kaip Karaliai savo rankose, –Beprotiðkas Didþiøjø Paukðèiø Kelias – á Þvaigþdes.(1949. Ad Astra. Ten pat).Gal dar studijuodamas Vytauto Didþiojo universitete lietu-

viø literatûrà, o gal jau ir Maskvoje, Lunaèiarskio teatro institute(mes Kæstuèio Genio biografijos beveik neþinome – O. V.), 1950metais, ko gero, pirmà kartà Kæstutis Genys paþvelgë ne á save, oá Lietuvà. Jam ji atrodë kaip gilus ðulinys:

Ðulinys buvo baisiai gilus…Biro smiltys á ðuliná gilø…Biro akmenys, biro dangus…Ir galaktikø þvaigþdës biro…

Ðulinys buvo baisiai gilus –Lyg bedugnë. Ir niekas neþino,Kaip nuskendo ten mano DangusIr manoji þvaigþdë Auðrinë.(1950. Ðulinys. Ten pat, p. 13).Ádomu, kad jau 1954 metais, kai kraujyje buvo paskandintas

ginkluotas Lietuvos pasiprieðinimas ir kai atrodë – nëra jokiosvilties Lietuvai atgauti laisvæ, Poetas iðgirdo paslaptingà balsà:

Ðaukia balsas lyg tolimas aidasDusliai ûþianèiø jûros bangø…Kas iðgirsta jo balsà, iðeina tasKaip á audrà plaukiantis laivasIr sudûþta paskui tarp uolø…(1954. Apie meilæ. Ten pat, p. 19).Tame balse dar daug abejonës, nevilties, net rezignacijos ir

236

nuojautos… „suduþti tarp uolø“. Bet tas balsas jau yra… ir lydiKæstutá Gená, nepalieka visà gyvenimà…

Gal jis, tas balsas, ir paþadino Kæstuèio Genio dvasioje þmo-gaus gyvenimo prasmës suvokimà – palikti pëdas Þemëje:

Eina þmonës – ryðkios pëdosÞemëje palieka…Eina þmonës – þmoniø gëdai –Jokio þenklo – nieko…(1956. Pëdos. Ten pat, p. 21).Praëjo dar metai ir Poetas sapne iðgirdo Motinos Þemës

ðauksmà:Ir plakimà ðirdies mano Þemës gimtos,Apðlakstytos purvais ir krauju,Iðgirdau að, prispaudæs prie savo kaktos,Kaip klaikius prakeikimo þodþius.

Iðgirdau að – mirtis, iðgirdau – vergija,Iðgirdau, kaip skausmingai, liûdnai, –Að apleista visø, að palikus viena, –Pakartojo ið lëto jinai.(1957. Sapnas. Ten pat, p. 25).Po 11 metø, jau Poeto talento brandoje, Jis suvokia, kad Lie-

tuva ir kiekvienas jos þmogus, kiekvienas jos vaikas – tai tik ob-jektas ir jo atvaizdas:

Mes esam lygûs, – lygiai pasmerkti. –Að tavo atvaizdas – hieroglifas ir mitas, –Tu – paþadëta mano Þemë ir mana LemtisMetagalaktikoj suðvitus.(1968. Lemtis. Ten pat, p. 33).Þmogus, tiktai suvokæs, kad jam ne vis tiek, kokia yra ta jo

Paþadëtoji þemë, pradeda matyti jos tikràjá veidà ir trokðti, kadjis keistøsi á geràjà pusæ. Taip ir Kæstutis Genys, þvelgdamas á tometo Lietuvos tikrovæ, pamato, kaip „Aplinkui sukas… pilka ba-

237

nalybë – kibildi, kibildi, kibildi“, kaip „strypinëjam ratu, uþsimie-ðæ salyklà – kibildi, kibildi, kibildi…“

Ið tuðèio – á tuðèià… ið nieko – á niekà,Statinës volë paruoðta –Grûdai sudaiginti – supilti belieka –alutá su kraujo puta.(1969. Ten pat, p. 35).Poetas jau suvokia, kad Laisvës be kovos ir be kraujo putos

sulaukti neámanoma. Reikia priprasti prie tos minties. Bet… ta-da dar nebuvo iðmuðæs Laisvës varpo dûþis… dar daug metø tu-rës praeiti. Tik liûdna Poetui, kad „Ta naktis padûkusiai ilga /Sukasi ir sukasi uþburtas ratas“:

Ið rieðkuèiø vandená piluAnt malûno girnø – kà gi, –Nemala malûnas – malûne tylu. –Dievas regi, –Kà galëjau – viskà padariau,Tiek ir tegalëjau…(1969. Ten pat, p. 39).Todël jis „su þiburiu ieðko þmogaus, pasimatymo laukia.“ …Ta-

èiau jo laiðkai „nepasiekia adresato“:Nesuranda mano laiðkas adresato –Gal jis mirë? Gal nëra jau to þmogaus?Ne… Negali bûti. Raðysiu sekantá,O po sekanèio – vël sekantá. Kol gaus.(1969. Laiðkas. Ten pat, p. 46).Poetas savo eilëse prisipaþásta, kad iðbando daugybæ keliø,

iðanalizuoja daugybæ prieþasèiø, kodël þmonës taip abejingi joTëvynës laisvei, kol ateina suvokimas, kad þmonëms idëjø… iðvirðaus – nenuleisi, ið ðalies – neátikinsi. Jie tiki tik savo idëjomis.O kad jos gimtø ir subræstø… reikia laiko. Daug laiko. Ir kantry-bës. Todël svarbiausia – dirbti savo darbà

Tëvynë kenèia. Vienos þaizdos…

238

Jai privalau eiles raðyti…Tegu maþasis princas þaidþia…Að neisiu iðmaldos praðyti.(1970. Sonetas 66-tas. Ten pat, p. 54).Kas norës – pasirinks ir idëjas, ir savo gyvenimo kelià…Ar apsinuoginæs ðirdimTu skelbsi Tiesà?Ar vien graðius tepasiimtRankas iðtiesi?(1970. Pasirinkimas. Ten pat, p. 55).Poetas susitaiko su ta mintimi, bet nepraranda vilties ir tiki,

kad Lietuva anksèiau ar vëliau taps laisva. Tiki ir þodþio galia:Ateina laikas, ir tadaMes tariam savo þodá.Ir þodis skamba kaip maldaKaip dþiaugsmo odë.(1970. Ten pat, p. 59).Turëjo praeiti dar 16 metø, kad Poetas vël pajustø Laisvës

dvelksmà ir pasakytø:Ir vël ðià naktá Laisvë man prisisapnavo –Buvau laimingas að regëdamas sapne,Kad nebëra pasauly priespaudos, nei melo,Kad baigësi mano Tëvynëj vergija…(1985. Ten pat, p. 175).Pajutæs laisvës dvelksmà Poetas jos jau nebepaleidþia. Ji tvir-

tai ásikûrë jo mintyse, ðirdyje, sapnuose ir gyvenime. Ir eina Po-etas per namus, beldþiasi á ðirdis, meldþiasi „…uþ apsnûdusius irmieganèius visus“, kurie jo, Poeto, balso dar negirdi:

Labas rytas. Kelkitës. Gana miegot,Nieko dar nenuveikta, nepadaryta.Atsibuskit. Kyla upëmis vanduo –Tuoj pavasaris, o tëviðkëj ruduo.Kelkitës. Jau metas. Labas rytas.

239

(1981. Kelkimës. Ten pat, p. 247).1987 m. Poetas jau su dþiaugsmu mato, kad Lietuva – bun-

da… Jis dþiûgauja, nuolat kartodamas „Pabudome ir kelkimës“:Per skaistyklas, per pragarus,Ið neþinios á neþinià,Mes pagaliau atradome,Kad Lietuva – tai sàþinë.

Bedalëj savo ÞemëjeMes patys save niekinom,Mes patys save þeminom.Mes pasidarëm niekieno…(1987. Pabudome ir kelkimës. Ten pat, p. 26).Tapæs daina ðis Poeto eilëraðtis pasklido po visà Lietuvà ir

þadino, ir këlë…O 1988-aisiais á Lietuvà, kaip gervës pavasará, kartu su pirmaisiais

laisvës ðaukliais pradëjo gráþti Lietuva, nuvilnijus per „Sibiro paðalus“mûsø motinø kraujui ir aðaroms, „Nerimis, nemunais ir merkiais“:

Per pasaulá – á prarastà rojø –Á Tëvynæ sugráþta þmogus,Á Tëvynæ sugráþta Èiurlionis,Donelaitis, Maèernis, Brazdþionis, –Á Tëvynæ sugráði ir tu.(1988. Ðiaurës Atënai. Ten pat, p. 263).1989 m. Poetas su baime meldþia Vieðpatá, kad tik Lietuva

nesukluptø jos laisvës kelyje, praðo jo palaiminimo:Palaimink, Dieve, tuos, kas ðiandien dvasioje atgimæ.Uþ tiesà grumiasi ir þengia Lietuvos keliais,Kas neða sunkø Laisvës Kryþiø – á Prisikëlimà.Palaiminki teisiuosius, nusidëjëliams atleisk.(1989. Laisvëjame. Ten pat, p. 265).Tais paèiais metais per savo gimtadiená, spalio 10 dienà, Po-

etas raðo Testamentà Lietuvai:

240

Savo ðirdá sueiliuotàLietuvai að palieku…Tai Lietuvai, kuri jau laisva dvasia, kuri visada buvo jo „Paukð-

èio kelias danguje“ ir „þvaigþdþiø sietynas“, ir „þaiþaruojanti josaulë“, „meilës þiburys“. Iðsipildë visi jo sapnai ir svajonës:

Að dabar jau ne bedalis –Su manim laisva Tëvynë,Su manim visas pasaulisLietuva mano ðirdy.(1989. Testamentas. Ten pat, p. 267).Paskutinë stotelë Poeto Laisvës kelyje – „Lietuva prisikëlë“Ëjau ir tikëjau – sulauksiu. – Sulaukiau –Regiu, kaip ðviesëja dangus apsiniaukæs,–Sugráþta á Lietuvà meilë ir Dievas.Laisva Lietuva. Lietuva prisikëlus.(1991. Lietuva prisikëlë. Ten pat, p. 268).Paskutiná kartà maèiau já Kaune, ðventinant atminimo pamin-

klà mûsø Vilties prezidentui Stasiui Lozoraièiui, – linksmà, besi-ðypsantá, graþø, kaip tikrà Karaliø, ir girdþiu jo átaigingà balsà:

Seserys ir broliai! Lietuva pavojuj!Motina vël ðaukia! Metas atsibust!Jau gana miegoti! Kelkimës á kovà!Uþ tëvynæ brangià! Uþ tëvø kapus!(Genys K. Seserys ir broliai! // Neiðduokim Lietuvos! // Ten

pat, p. 198.)Ar iðgirs mano tauta jos geriausio sûnaus, poeto ir pranaðo

balsà ðákart? Ar iðgirs? (Voverienë O. Sàjûdþio poetas, ákvëpæstautà dràsos atgimimu // Lietuvos aidas, 2003, lapkrièio 3, p. 11).

241

5.2. PAÞADËTOJI ÞEMË: DVI LIETUVOS LIETUVOJE

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ ir laisvës bei pergalës eu-forijai iðsisklaidþius kaip rytmeèio rûkui, vos tik nomenklatûri-niai komunistai sugráþo á valdþià, prasidëjo realus gyvenimas, kuráðiandien galima dràsiai ávardyti raudonuoju dþiungliø kapitaliz-mu, kai þmogus þmogui tapo vilkas.

Nuo pat nepriklausomybës atkûrimo svarbiausiuose ûkio pos-tuose ásitvirtinæ buvæ komunistø partijos CK ir partijos komitetøsekretoriai (vien tiktai ið KP CK á Aukðèiausiàjà Tarybà buvo ið-rinkti 23) pirmiausia ëmësi nusavinti „partijos auksà“ – fabrikus,gamyklas, ámones, þemæ ir labai greitai tapo milijonieriais. Po de-ðimties Lietuvos nepriklausomybës metø Lietuvoje buvo 2562 mi-lijonieriai (0,8 proc. bendro gyventojø skaièiaus), valdanèiø50 proc. viso Lietuvos turto. Inteligentija (raðytojai, mokslinin-kai, gydytojai, mokytojai, menininkai, inþinieriai ir kiti) buvo nu-skurdinti iki Europos elgetø lygmens, o þmoniø, gyvenanèiøþemiau skurdo ribos, per visus 20 Lietuvos nepriklausomybës metøskaièius svyravo nuo 18 iki 21,5 proc. (2010 m. 27 proc.) bendroLietuvos gyventojø skaièiaus ir turi ryðkià tendencijà augti.

Raðytojas Romualdas Lankauskas straipsnyje „Quo, vadis,Lietuva?“ su dideliu nusivylimu ir ðirdgëla prabilo apie lietuviøtautos, apiplëðtos komunistinio klano ir KGB apsukruoliø, skur-dà ir sunkià moralinæ krizæ.

Jo nuomone, „Teisinæ valstybæ reikëjo kurti nuo pat pirmøjøkomunistinës sistemos þlugimo dienø, tai buvo be galo svarbusuþdavinys, bet á já, deja, anuomet numota ranka. Ðitokio nedo-vanotino naujosios valdþios nerûpestingumo pasekmës akivaiz-dþios – tai suþlugdyti ir iðvogti bankai, grobuoniðka, neretaivagystei prilygstanti privatizacija, neteisëtas tautos turto pasisa-vinimas uþ skatikus, baisus korupcijos ásigalëjimas, nusikaltëliønebaudþiamumas, ðimtø tûkstanèiø þmoniø, ypaè inteligentijos,nuskurdinimas, nuþmogëjæ, kyðius ir milþiniðkas algas glemþiantys

242

valdininkai, paperkami teisësaugos pareigûnai, banditizmas, nar-komanija, alkoholizmas. Negailestingai kertami miðkai, siekiantstambaus pinigo ir klestint gobðumui, ið jûrinës valstybës tampa-me valstybe prie jûros... Dar uþsimota ir Þemæ parduoti uþsie-nieèiams...“ (Lankauskas R. Quo vadis, Lietuva? // XXI amþiaushorizontai, 2002, liepos 10, p. 2).

Raðytojas dël tokios apgailëtinos valstybës bûklës ryþtingaikaltino vadovus, kurie net nebandë „kalbëti apie naujos, sovieti-nio paveldo nesuterðtos, moralës bûtinybæ; nenubrëþë aiðkiø eti-niø orientyrø, neatsigræþë veidu á tradicines tautos vertybes. Todëlir dvasinis Atgimimas neiðsiskleidë it graþus stebuklingas gëlësþiedas“ (Ten pat).

Raðytojo nuomone, pragaiðtingà, beveik visuotiná pakrikimà,moralinës entropijos ir degradacijos procesà ypaè klastingai ska-tino ir skatina bulvarinë spauda, televizija, ðlykðèiausià smurtà,prievartà, seksualinius iðkrypimus ir ciniðkiausià begëdystæ pro-paguojantys uþsienio, ypaè Holivudo, filmai. „Atsivërë itin drum-zlina, bjauriai dvokianti kloaka“ (Ten pat).

Raðytojas priminë, kad tokia pat kloaka buvo atsivërusi ir ano-je nepriklausomoje, prieðkario Lietuvoje prieð didþiàjà Lietuvoskatastrofà – jos okupacijà. Poetas Maironis matë toká pat tuome-tinës aukðtuomenës amoralumà ir nesitverdamas apmaudu saty-riniame eilëraðtyje „Kai kam“ piktai suðuko:

O, siurbëlës, niekðai, bastûnø gauja,Diplomuoti valizø veþikai!„Kokiais þodþiais Maironis prabiltø dabar?“ – klausia raðyto-

jas. O jo straipsnio logika verèia kelti ir kità klausimà – kokiokataklizmo iðvakarëse esame dabar? Kas mûsø laukia rytoj? Jukdabar situacija Lietuvoje þymiai blogesnë, negu buvo prieðkarionepriklausomoje Lietuvoje.

Þurnalistas Kæstutis Girnius, mëgindamas tautà amerikonið-kai raminti, sunkià lietuviø tautos bûklæ dabartinëje savo Tëvy-nëje apraðanèius autorius (ne tik R. Lankauskà, bet ir Rûtà

243

Vanagaitæ bei kitus) vadina kasandromis ir raðo, kad ne taip jauir blogai toje Lietuvoje. Jis teigia: „Kasandrø yra daugiau neguoptimistø, ðmaikðèios jø kalbos yra ásimintinesnës ir sulaukia daugdëmesio. Bet kasandrø analizës neatspindi tikrovës, daugiau kàpasako apie jø psichologinæ bûsenà, negu apie Lietuvos politinæir ûkinæ padëtá“ (Girnius K. Kà Lietuva pasiekë per 20 nepri-klausomybës metø? // Lietuvos þinios, 2010, kovo 15, p. 4).

Kaip didþiausius Lietuvos pasiekimus per 20 metø þurnalis-tas ávardija:

Ástojome á Europos Sàjungà ir NATO.Lietuva, Latvija ir Estija „yra vienintelës buvusios sovietinës res-

publikos, kurios sugebëjo sukurti stabilià demokratinæ santvarkà“.Nors nuolat baiminamasi militaristinës ir aktyviai besiginkluo-

janèios Rusijos, nors jaunimas ir vaikai dar keikiasi rusiðkai, ta-èiau tarp jø nëra tokiø, kurie norëtø vaþiuoti studijuoti ar dirbtiRusijoje.

Piktybiðkai nenorima „paþvelgti á automobiliø ir autobusø par-kus, á kavines ir prekiø perpildytas parduotuves, naujas statybas,þmoniø aprangà, ypaè á moterø avalynæ, mobiliuosius telefonusir kompiuterius bei prisiminti, kaip Lietuva atrodë prieð 20 metø,kad ásitikintum, jog taip yra“ (Ten pat).

Krizë padarë savo, bet yra þenklø, kad ûkis atsigauna, biu-dþeto deficitas suvaldytas, verslas prisitaiko prie naujø sàlygø, tarp-tautinë spauda neberaðo apie galimà lito devalvavimà arbakreipimàsi á Tarptautiná valiutos fondà, nes pavojus jau praëjo(Ten pat).

Tarptautinës organizacijos, pavyzdþiui, Pasaulio bankas,„World Economic Forum“, „Transparency International“, „Fre-edom House“ ir kitos, kasmet skelbia, kad „Jau kurá laikà benevisose srityse Lietuva laikoma paþangesne ir labiau iðsivysèiusianegu trys ketvirtadaliai pasaulio valstybiø. Kai vertinamos naujaipriimtos ES ðalys, Lietuva nëra pirmûnë, bet nëra ir atsilikëlë“(Girnius K. Ten pat).

244

Kaip vienintelá ir patá ryðkiausià dabartinës Lietuvos trûku-mà, ðalá lyginant su 1919–1939 metø Lietuva, þurnalistas matodabartinës Lietuvos nutautëjimà. Anai Lietuvai ið lietuviø etno-so pavyko sukurti politiðkai sàmoningà, modernià tautà; jai pasi-sekë „áskiepyti tokià meilæ savo kraðtui ir tautai, kad ji neiðblësoper ilgus okupacijos metus“ (Ten pat).

Dabar nutautëjimo procesas kasdien ágauna vis didesná pa-greitá, ir, kaip raðë prof. Vytautas Radþvilas, ið tautos sparèiai tam-pame tik etnosu, nepaisant keleto dabartiniø Lietuvos inteligentøpastangø.

Graþios þurnalisto K. Girniaus pastangos suðvelninti prieðta-ravimus ir suteikti þmonëms daugiau optimizmo. Bet tos sritys,kurias jis ávardijo kaip optimistines, – tai aukðtoji politika, kurivargo prislëgtam þmogui – kaip aukðtas mëlynas dangus, netei-kiantis jokios paguodos ÈIA ir DABAR. O juk jam reikia dar irvaikus auginti, ir apie jø ateitá pagalvoti.

Kodël taip yra ir kodël taip atsitiko? Kodël viskas Lietuvojeklostosi taip skausmingai ir dramatiðkai? Apie tai raðyta deðimty-se straipsniø, kalbëta keliose deðimtyse konferencijø (konferen-cijø ir visuomeniniø organizacijø veiklà apþvelgsime paskutiniameknygos skyriuje „Tautiðkumo sklaida dabartinëje NepriklausomojeLietuvoje“).

245

LIETUVOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS

Þvelgiant á Lietuvos Preziden-to Valdo Adamkaus veiklà akivaiz-du, kad pirmuoju prezidentavimolaikotarpiu jo veikla skyrësi nuoveiklos antrà kadencijà. Pirmuojulaikotarpiu jo veiksmuose ir spren-dimuose buvo daug neryþtingumo,abejoniø ir perdëto atsargumo,kartais ir visiðkai jokia logika ne-paaiðkinamø bei nesuprantamødalykø, pvz., visos A. Brazauskokomunistuojanèios prezidentûrë-lës ádukrinimo in corpore arba jonenuoseklumo vertinant tautosginkluoto pasiprieðinimo kovotojø ir tremtiniø kanèias, þodþiaislyg ir suvokiant tautos tragedijà, o veiksmais ir sprendimais re-miant tautos kolaborantus – komunistø partijà.

Antruoju laikotarpiu priimant sprendimus Lietuvos Preziden-to Valdo Adamkaus veiksmuose ir þodþiuose atsiranda kur kasdaugiau nuoseklumo ir tvirtumo. Nesikeitë tik bûdingiausios jocharakterio savybës – matyt, ágimta elegancija, inteligentiðkumas,nuoseklumas, santûrumas ir orientacija á Vakarø politikà bei struk-tûras.

Kai pirmà kartà Valdas Adamkus buvo iðrinktas Prezidentu,vienoje ið savo kalbø Lietuvos Seime (1998 m. vasario 26 d.) jisakcentavo: „Tauta kaip suverenas neklystamai renkasi savo lem-ties kelià. Prieð aðtuonias deðimtis metø Vilniuje ryþtingiausi Tau-tos didþiavyriai ákûnijo per amþius iðkentëtà tautos sieká – paskelbënepriklausomà Lietuvos valstybæ. Prieð aðtuonerius metus jø ai-niai þygdarbá pakartojo. Að norëèiau padëkoti visiems, kurie, ve-dami ðirdies balso, iðkentëjæ daug dvasiniø ir fiziniø kanèiø ir

Prezidentas Valdas Adamkus

246

paaukojæ gyvybes, nutiesë kelià naujam Lietuvos gyvenimui. Iððios garbingos tribûnos norëèiau padëkoti tiems, kurie jau nebe-gali mûsø iðgirsti, nes pokario metais padëjo galvas uþ mûsø lais-væ. Norëèiau padëkoti ir tiems, kurie sunkiai dirbo, augino vaikus,puoselëjo nepriklausomybës dvasià èia, tëvynëje, arba nublokðtitoli nuo jos. Nepriklausomybë yra mûsø viena ir nedaloma. Kaipir Lietuva“ (Valstieèiø laikraðtis, 1998, vasario 28).

Kitoje irgi Seime (1998 m. geguþës 22 d.) pasakytoje kalboje,minint Didþiosios tremties penkiasdeðimtmetá, Lietuvos Prezi-dentas kalbëjo apie Tautos atminties iðsaugojimo bûtinybæ. Jissakë: „Sunaikinus Tautos istorinæ atmintá, pasikësinama á paèiostautos gyvavimo pamatà. Ne veltui totalitarinës valstybës savosmurto árankius pirmiausia nukreipia prieð ðviesiausius ir kûry-biðkiausius Tautos þmones. Pasaulio visuomenë, gydþiusis Ant-rojo pasaulinio karo þaizdas, apie ðiuos prie Baltijos vykdomusnusikaltimus þmonijai praktiðkai nieko neþinojo. Ðiandien atsklei-dþiami vis nauji istorijos faktai ðiurpina kiekvienà dorà pasauliopilietá. Tai ne tik prarasta lietuviø karta, ne vien prarastos ar ne-panaudotos þmoniø gyvenimo galimybës. Tremtis sudavë skaudøsmûgá mûsø Tautos rezistenciniam pajëgumui. Ji iðdraskë mûsøvisuomenës þiedà, uþkirto kelià normaliam ir prasmingam mûsøtautos kultûriniam, ekonominiam ir politiniam augimui. Tai, kàprarado lietuviø tauta, dar nëra iki galo ávertinta... Didþioji trem-tis byloja ne tik apie skaudø istorijos faktà. Represijø mastai ro-do, koks stiprus buvo lietuviø tautos pasiprieðinimas, kuráokupantas tikëjosi uþgniauþti tik teroru. Ðis pasiprieðinimas su-teikë vilties prievarta nuo tëvynës atskirtiems tautieèiams. Tai tu-rëtø suteikti vilties ir mums. Iðsaugojæ meilæ Lietuvai, tremtiniaiir rezistentai árodë, kad stiprios dvasios tautos neámanoma pa-lauþti. Manau, tai gera pamoka renkantis valstybës prioritetus.Ðeima, mokykla, visuomenë turi ugdyti pilietá, kuris ne tik þinotøsavo konstitucines teises, bet ir aiðkiai suvoktø savo pareigà tëvy-nei. Tik ðitaip galësime dràsiai þengti per XXI amþiø. Nebijoda-

247

mi, kad didþiosios XX amþiaus tragedijos vël pasikartos“ (XXIamþius, 1998, birþelio 3).

2002 m. lapkrièio mënesá Lietuva buvo pakviesta á NATO, áLietuvà atvyko JAV Prezidentas Dþordþas Buðas. Pirmà kartà Lie-tuvos istorijoje tauta pamatë Amerikos Prezidentà. Dþ. Buðas ta-da pasakë viltingà kalbà. Ne vienas lietuvis Rotuðës aikðtëje braukëaðarà. Jaudinosi ir Lietuvos Prezidentas. Susirinkusiems keliems,o gal keliasdeðimèiai tûkstanèiø Lietuvos þmoniø tada jis kalbë-jo: „Að jauèiu pasididþiavimà lietuviø Tauta. Pagaliau esame netik pripaþinti, bet ir ávertinti. Kitaip neásivaizduoju PrezidentoDþ. Buðo atvykimo á Lietuvà. Amerikos politikoje nebûna taip,kad imtø staiga Prezidentas ir nutartø skristi á Lietuvà pasiþiûrë-ti, kaip ten tie lietuviai gyvena. Iki tol buvo ilgas darbas, ir galøgale buvo nuspræsta, kad toks pripaþinimas Lietuvai turi bûti duo-tas. JAV Prezidento vizitas á Lietuvà buvo pirmas Amerikos isto-rijoje, kà jau ir kalbëti apie Lietuvos istoriniø ávykiø tëkmæ. Aðdidþiuojuosi Lietuvos þmonëmis, nes tai – jø pasiekimas, jø dar-bas, kuris pripaþintas pasaulio mastu...“ (Adamkus V. Didþiuo-juosi Lietuvos þmonëmis // Valstieèiø laikraðtis, 2002, gruodþio 17,p. 1, 8).

Savo kalboje, pasakytoje prieð NATO vadovø susitikimà Pra-hoje 2002 m. lapkrièio 20 dienà, Lietuvos Prezidentas ValdasAdamkus sakë: „Átvirtinti Lietuvà saugioje Europoje siekë iðtisoslietuviø kartos. Uþ laisvà vakarietiðkà europinæ Lietuvà guldë gal-vas praëjusiø amþiø sukilëliai, kariai savanoriai, pokario partiza-nai. Tokios Lietuvos siekëme mes, prieð dvylika metø atkûræ savovalstybæ. Siekëme tam, kad jos vël neprarastume. Kad ji bûtø stipriir ilgaamþë. Kad ji uþtikrintø saugø ir pasiturintá mûsø gyvenimà.Kad uþtikrintø lietuviø tautos iðlikimà. Kvietimo ásijungti á NATOginamà saugumo erdvæ laukëme beveik deðimtmetá. Norëjome,kad ði diena ateitø greièiau. Taèiau laukimo metø nepraleidomeveltui. Lietuva sustiprëjo, ir ðiandien esame pakankamai brandidemokratiðka valstybë, savo gyvenimà grindþiame bendromis

248

Vakarø vertybëmis... Lietuvos pripaþinimas Prahoje – tai jûsø,mieli Lietuvos þmonës, nelengvo kasdienio darbo ir pastangø áver-tinimas. Tai istorinë visø mûsø pergalë. Uþ jà ið ðirdies visiemsdëkoju. Su ja kiekvienà Jûsø sveikinu... Su naryste NATO mesbaigiame vienà svarbø valstybës raidos etapà. Ðiandien metas nu-matyti naujo etapo tikslus, projektuoti darbus ir vienyti jëgas. Jukprireiks dar ne vieneriø metø, kol áveiksime atotrûká, skiriantámus nuo Vakarø Europos valstybiø. Turime pabaigti pradëtus dar-bus ir imtis naujø, kad Lietuva sëkmingai gyventø Europoje, patidalyvautø jà kuriant... Vienybës, solidarumo, bendro darbo ðian-dien reikia naujoms Lietuvos pergalëms“ (Prezidento ValdoAdamkaus þodis visuomenei... // Lietuvos aidas, 2002, lapkrièio21, p. 1).

Sveikindamas Lietuvà Vasario 16-osios proga, Prezidentas kal-bëjo: „...Daugiau nei deðimtmetá gyvename atgavæ Tëvynæ ir lais-væ. Lietuvos nepriklausomybë jau kartais ima atrodyti kaip gamtosdovana – kaip oras, kuriuo kvëpuojame, kaip vanduo, kurá geria-me. Net nepastebime, kai retsykiais savo tëvynæ ir savo laisvæ ima-me keiksnoti kaip blogà orà. Kartais elgiamës kaip mokiniai,pamirðæ istorijos pamokas. Ið tiesø ðiandien esame plaèiame pa-saulio vieðkelyje: jame daug galimybiø ir daug bauginanèios neþi-nios. Mums reikia patikimø kelio þenklø, aiðkiø vertybiniøorientyrø, geros atminties ir sàmoningumo, kad vieðame kelyjenesukluptume, bet eitume á prieká – pasitikëdami savimi, Lietuvair pasauliu.

„Saugokime sienas“, – áspëjo mus iðeidamas ðviesios atmin-ties Stasys Lozoraitis. Prie jo þodþiø noriu pridëti: saugokime sa-vo laisvæ ir demokratijà. Nes tik demokratinë Lietuva dabartiespasaulyje gali iðlikti nepriklausoma. Tik laisvi þmonës, tik atsa-kingi pilieèiai gali iðsaugoti tautos ir valstybës laisvæ. Neuþmirð-kime, – kalbëjo Prezidentas. – Laisvës mums niekas nedavë veltui.Jà iðsikovojome. Patys savo laisvæ turime saugoti ir ginti nuolat.Mûsø laisvë nebus patikima be moralës, be tarpusavio pasitikëji-

249

mo ir solidarumo, be teisingumo, be paramos vargo iðtiktiesiems.Kad mûsø demokratija veiktø, vieðasis gyvenimas, politika turiremtis bendromis vertybëmis, garbe ir padorumu. Politika nërair negali bûti tik valdþios siekimo technologija, tik jëgos þaidimu,kur viskas perkama ir parduodama, kur nebelieka ribø tarp tie-sos ir melo, tarp padorumo ir niekðybës. Tik garbinga politika,politika kaip atsakingas bendrø tautos reikalø tvarkymas gali au-ginti mûsø laisvæ ir stiprinti demokratijà. Ne ðeimininko, ne kie-tos rankos, bet veikliø aktyviø pilieèiø, stiprios pilietinësvisuomenës ðiandien reikia Lietuvai. Reikia pilieèiø, kurie nuo-lat primintø valdþiai, kad valstybë nëra jos nuosavybë. Reikia pi-lieèiø, kurie savo kasdiene veikla, savo oria laikysena nuolatsakytø, kad valstybë – tai bendras tautos kûrinys, tai laisvø þmo-niø santara. Tegu Nepriklausomybës diena mums primins raðyto-jo Balio Sruogos perspëjimà, kad istorija lietuviams lëmë statytisavo namus ant Vezuvijaus. Tragiðka praëjusio amþiaus patirtis irdabarties tikrovë mums primena, kad tautos laisvei ir saugumuireikia patikimø sàjungininkø“ (Adamkus V. Valstybë – tai ben-dras tautos kûrinys, tai laisvø þmoniø santara // XXI amþius, 2003,vasario 19, p. 1).

Klausydamiesi tokiø savo Prezidento kalbø mes dþiaugëmësir didþiavomës Juo. Taèiau kas atsitiko po dvejø metø, tai, ma-nau, tik po daugelio metø paaiðkins istorikai ir psichologai. 2000-aisiais „Lietuvos aidas“ iðspausdino 33 Lietuvos laisvës kovotojøpareiðkimà, kuriame jie pareiðkë pasipiktinimà, motyvuodami tuo,kad Prezidentas savo dekretais apdovanojo ne tik rezistentus, lie-jusius kraujà uþ Lietuvos laisvæ, bet ir genocidà Lietuvoje vyk-dþiusiø represiniø struktûrø darbuotojà plk. M. Misiukoná,atsisakë áteisinti ástatymu 1949 m. vasario 16 d. ginkluoto pasi-prieðinimo vadø, ëjusiø mirti uþ Lietuvos laisvæ, Lietuvos Ne-priklausomybës deklaracijà; nepasiraðë Rusijai teiktinokomunistinio okupacinio reþimo þalos atlyginimo ástatymo; ne-pasiraðë valstybiniø pensijø skyrimo nukentëjusiems nuo komu-

250

nistinio okupacinio reþimo asmenims; nesilaikë neðaliðko ir tei-sinio asmenø ir politiniø partijø vertinimo (Lietuvos aidas, 2000,liepos 11, p. 5).

Tauta nusivylë savo Prezidentu, matydama, kaip jo darbaiskiriasi nuo þodþiø ir kad jis besàlygiðkai remia buvusiø tautosgenocido vykdytojø partijas bei jø nuostatas, o ne savo, nukrau-javusià nuo komunistø partijos budeliø rankos tautà.

Apibendrindamas per pirmàjà kadencijà savo nueità kelià patsLR Prezidentas didþiausiu savo kadencijos laimëjimu ávardijo Lie-tuvos integracijà á Europos Sàjungà ir NATO struktûras, saugu-mo garantijø Lietuvoje gyvenantiems þmonëms uþtikrinimà beidemokratijos laisviø ir garantijø plëtrà, priartinusià Lietuvà priecivilizuotø pasaulio valstybiø.

Savo vieðose kalbose LR Prezidentas pasisakë, matyt, jo pa-tarëjo kosmopolito Dariaus Kuolio stipriai veikiamas, uþ pilieti-nës visuomenës kûrimà ir jos tarpusavio santykiø gerinimà.„Lietuvos aido“ þurnalistas J. A. Patriubavièius visos tautos var-du vieðai ávardijo Prezidento Valdo Adamkaus kitokius „nuopel-nus“ tautai: „Prezidentas leido ásitvirtinti buvusiems komunistamsekonomikoje, leido privatizuoti ir prichvatizuoti Tautos sûriu pra-kaitu ir vergiðku darbu uþdirbtà visà Lietuvos turtà uþ paþadànetrukdyti Lietuvai þengti á Vakarus... step by step“ (Patriubavi-èius J. A. Valdas Adamkus: Prezidento galia ir valia // Lietuvosaidas, 2002, gruodþio 12, p. 5).

Kita vertus, kaip galëjo elgtis Lietuvos Prezidentas, kai ko-munizmo ðmëklai pavyko Lietuvà suskaldyti á dvi – komunistinæir istorinæ – Tautos Lietuvà. Tarp jø komunistai ir jø skardþiabal-siai mazuroniai, gapðiai, klumbiai bei veselkos iðkasë giliausiusgriovius, pripiltus visokiø „pilstukø“ ir, kaip raðë prof. V. Land-sbergis, „nuodo tiesiogine prasme – dvasinio nuodo, nuo kurioþmonës dvasiðkai apanka, suþiaurëja, þudo ir savo, ir artimo sie-là“ (Landsbergis V. Bûta ir pasakyta. Mintys. V., 2002). Atsidûræstarp Scilës ir Charibdës, Prezidentas turëjo laviruoti arba þûti,

251

kaip þuvo Stasys Lozoraitis, Vytautas Pociûnas, þurnalistas KæstutisÞièkus, dar per dvi deðimtis dorø nepriklausomos Lietuvos pilie-èiø – komunistinës politikos aukø. Jis pasirinko „minkðtà politikà“:apsiribodamas „tëviðkai“ pabarti ir kairiuosius, ir deðiniuosius.

Metiniame praneðime, skaitytame Seime 2005 m. balandþio12 d., Lietuvos Prezidentas kalbëjo, kad tuo metu Lietuva stovë-jo dideliø iððûkiø akivaizdoje: 1) politinio susvetimëjimo ir poli-tinës bei pilietinës brandos stokos; kliûèiø sparèiai ekonomineiplëtrai ir ið to kylanèio socialinio teisingumo stokos; tautos nyki-mo, lydimo nevaldomø demografiniø ir emigracijos procesø. Nie-ko negraþindamas ir nieko neslëpdamas Prezidentas ávardijobjauriausias mûsø visuomenës ydas: „Mûsø vieðojoje erdvëje jau-èiamas bendrø vertybiø, bendrø idëjø stygius... Ir visuomenëje, irpolitikoje vis labiau ásigali vartojimo logika, neigianti pilietinesvertybes. Mums vis dar trûksta supratimo, kad ir pozicija, ir opo-zicija, ir skirtingos visuomenës grupës esame bendra Lietuvos ko-manda, kurianti ir ágyvendinanti bendrà Lietuvos projektà...Pasidavæ fatalizmui ir nesiimdami valingø politiniø sprendimø arneartëjame prie oligarchinio valdymo, prie modelio ðalies su áta-kinga oligarchø grupe ir didele, taèiau lengvai manipuliuojamaskurdo klase“ (Prezidento V. Adamkaus metinis praneðimas // Lie-tuvos aidas, 2005, balandþio 14, p. 8).

Praneðime Prezidentas kalbëjo apie „savotiðkà mûsø politi-nio gyvenimo pakrikimà, kuris darosi pavojingas. Pavojingas, nespakerta pasitikëjimà valstybës institucijomis ir demokratinio gy-venimo vertybëmis. Todël kyla pavojus mûsø laisvei ir Konstitu-cijoje átvirtintam valstybingumui. Politikø ginèuose jaunebesusigaudoma, kas yra svarbiausios vertybës. Jeigu pamina-ma moralë, politikos etika ir valstybës interesai, netenka prasmësbet kokios kalbos apie vyriausybiø ir koalicijø stabilumà“ (Adam-kus V. Ten pat).

Deja, Lietuvos Prezidento balsas nei valdþios, nei Tautos ta-da nebuvo iðgirstas, liko tik balsas tyruose. Savo praneðime

252

pabrëþæs, kad „Seimo nariø darbe stinga darnos ir atsakingumo“,Prezidentas ið Seimo pirmininko (tada Artûro Paulausko – O. V.)sulaukë tik þeminanèio pasiûlymo patylëti (Voverienë O. Tauta irvalstybë Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vieðose kalbose //Lietuvos aidas, 2005, rugpjûèio 25, p. 8; 2005, rugpjûèio 26, p. 8).

Tuo metu Lietuvoje jau buvo prasidëjæs ir sparèiai ágijo pa-greitá oligarchø bei nusikalstamo pasaulio baronø vedybinisprocesas, kuris, kaip jau raðë þurnalistas Giedrius Grabauskas-Karoblis, mûsø dienomis pavirto á oligarchiná aðtuonkojá, prade-dantá diktuoti politikos ir ekonomikos madas. Po 2011 metøsavivaldybiø rinkimø oligarchinis aðtuonkojis, apraizgæs Vilniø,Kaunà ir Panevëþá, savo kraðtutinai áþûlia veikla ágijo tipiðkà èe-kistiná pobûdá: susivienijæs èekistinis oligarchinis pralaimëjusiørinkimus partijø aðtuonkojis pradëjo smaugti Lietuvos þmoniøpasitikëjimà pelniusià ir daugumà rinkimuose laimëjusià Tëvy-nës sàjungos krikðèioniø demokratø koalicijà. Veikiama buvo vi-suose miestuose ir pagal vienà scenarijø, kurio fone plaèiai„ðypsojosi“ Feliksas Edmundovièius Dzerþinskis.

...Lietuvos Prezidentas iðliko Tautos moralinis autoritetas, ta-èiau valdþiai nei jo þodþiai, nei iðmintis buvo nereikalingi. Á Pre-zidento nuostatà „...Visomis galiomis remsiu ðvietimà, o ypaèkaimo mokyklas, kurios, mano ásitikinimu, labai svarbios ne tikkaip kultûros þidiniai, bet ir kaip þmoniø dvasinio atgimimo ðalti-niai“ (Adamkus V. Ar Prezidentas mes iððûká kosmopolitizmui? /Uþraðë Bernardas Ðaknys // Tëviðkës ðviesa, 2005, rugsëjo 20, p. 9)Lietuvos valdþia atsakë dar spartesniu kaimo mokyklø naikinimovajumi, o miesto mokyklose padidëjo kosmopolitinis spaudimas.

Prezidentas pokalbyje su „Tëviðkës ðviesos“ redaktoriumi ið-reiðkë susirûpinimà dël politikuojanèiø Lietuvos lenkø trukdo-mos nelietuviðkø mokyklø vaikø integracijos á visuomenæ. Jis sakë:„Lietuviø kalbos mokëjimas jiems bûtinas, ir valstybë turi suda-ryti visas sàlygas jiems tà kalbà gerai iðmokti. Taèiau svarbus irkitas dalykas – kad tokiø mokyklø vaikams ir jø tëvams neatrody-

253

tø, jog jø gimtoji kalba yra neverta pagarbos, jog dël jos ar dëlsavo kilmës jie yra nevisaverèiai Lietuvos valstybës pilieèiai. Ne-seniai atlikti sociologiniai tyrimai parodë, jog lenkiðkø mokyklømokiniai labai tvirtai laiko Lietuvà savo tëvyne ir jà yra pasiruoðæginti, jei prireiktø. Norëèiau, kad taip jaustøsi visi jaunieji Lietu-vos pilieèiai“ (Adamkus V. Ten pat).

Vienoje ið savo paskutiniøjø kalbø Seime Prezidentas Adam-kus kalbëjo, kad „Ðiandienos Lietuvoje labiausiai trûksta ryðiotarp þodþio ir jo tesëjimo. Tarp tikrøjø vertybiø ir jø realizavimo,tarp veiksmo ir atsakomybës. Sugràþinti pilieèiø viltá ir susigrà-þinti jø pasitikëjimà galima tik viena priemone – atsakomybe. Tiktaip áveiksime nusivylimà, ákvëpsime naujo tikëjimo nepriklauso-ma Lietuva...“

Prezidento nuomone, „Turime ryþtis versti naujà mûsø visøLietuvos istorijos puslapá ir stiprinti atsakomybe grindþiamà vals-tybæ. Turime didþiuotis savo ðalimi ir jos þmonëmis. Privalometikëti Lietuva ir puoselëti viltá, kad mokame gyventi kitaip, kadkuriame ateitá, kokios trokðtame. Turi rastis rûpestis Lietuva, one jos ávaizdþiu. Nes gyvenimas ne kartà árodë, kad ne popieri-niai projektai, o proverþiui ir paþangai tarnaujantis talentas beikantrus darbas sukuria geriausius valstybiø ávaizdþius, nepriklau-somai nuo jø dydþio ir gyventojø skaièiaus“... linkëjo Lietuvai,kad „Tikëjimas, optimizmas, atsakomybë ir sàþinë bûtø nuolati-niai palydovai Lietuvos kûrybos kelyje“ (Ten pat).

Taigi dvideðimt pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybës me-tais Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus liko savo bejëgës, su-skaldytos á ðipulius Tautos bejëgis Prezidentas... Bet, nors irneturëdamas galios valdyti ir kà nors pakeisti, Prezidentas likosu savo Tauta.

Filosofas Vytautas Radþvilas, ðiaip jau labai kritiðkas visø val-dþiø oponentas, aukðtai ávertino Prezidento Valdo Adamkaus nuo-pelnus Lietuvai ir Jo paties Asmenybæ. Viename ið savo straipsniøfilosofas raðë: „V. Adamkaus prezidentavimas yra þingsnis á prieká

254

Lietuvos politinëje raidoje, palyginti su A. Brazausko. Jis nemë-gina savo kartai pasitaikanèio politinio silpnumo ar klaidø dangs-tyti visokiais kitokiais motyvais, pirmiausia administraciniais, juolabiau ûkiniais. Manau, kad Lietuvai turëti toká Prezidentà yrasvarbu todël, kad penkiasdeðimt metø ðalis buvo milþiniðkos im-perijos ûkinë ir administracinë provincija ir per tà laikà ið dauge-lio ar net daugumos þmoniø sàmonës iðnyko net supratimas, kasapskritai yra politika. Taigi politiðkai aktyvus Prezidentas, kuristuo paèiu metu ir valstybës vadovas, paprasèiausiai prisideda prieto, kà að vadinèiau politinës sàmonës gaivinimu“ (Radþvilas V.Prezidentas mëgina veikti kaip politikas // Apþvalga, 2001, kovo16, p. 3, 8).

Politologo Alvido Lukoðaièio vertinimu: „Prezidentà ValdàAdamkø galima ir reikia gerbti uþ tai, kad jis nuosekliai bandolaikytis savo rinkiminiø paþadø – bûti aktyviu ir politikoje galin-èiu daryti átakà Prezidentu... Sakyèiau, kad didesnës dalies paþa-dø ágyvendinti jam nepavyksta. Vien todël, kad jis neturi galimybiø.Vis dëlto V. Adamkus labai aukðtai iðkëlë kartelæ bûsimiems pre-zidentams ir jà nuleisti bûtø gana sudëtinga. Juolab kad istorið-kai Lietuvoje yra paveldëtas tvirtos rankos Prezidento ávaizdis:galintis daug, galintis padaryti tvarkà, pagerinti þmoniø gyveni-mà“ (Lukoðaitis A. Stiprus Prezidentas – mitas ar realybë // Ap-þvalga, 2001, kovo 16, p. 3).

255

POLITOLOGAS PUBLICISTAS VILIUS BRAÞËNAS

„Neiðkenèiu nepataræs Lietuvos in-teligentijai dëti pastangas dekolonizuotinuo sovietinës kolonizacijos likuèiøtautos dvasià, kas palengvintø ir kitøproblemø sprendimà. Tai bûtø pareigaypaè tø, kurie savanoriðkai ar priversti-nai buvo prisidëjæ prie dvasinës kolo-nizacijos vykdymo“.

Vilius Braþënas

Vilius Braþënas, vienas þymiausiø Lietuvos publicistø, poli-tologas, antikomunistas tarptautininkas – paskutinis Tautos þa-dintojas ir ðauklys, tarsi meteoras ðvystelëjo Lietuvos padangëjeir, perskrodæs tamsà, uþgeso 2010 m. spalio 3 d. Liko ryðki jo As-menybës ðviesa, rodanti tautai kelià á dvasiná atgimimà ir Teisin-gumo mûsø valstybëje atkûrimà. Liko jo knygos, mintys ir ðviesûsprisiminimai apie bendravimà su Juo, mokymàsi ið Jo ir jo palik-tas turtas visuomeninëms patriotinëms organizacijoms – þodþiuiir veiksmui.

Vilius Braþënas gimë 1913 m. Rygoje, daugiavaikëje Elenosir Jurgio Braþënø ðeimoje. Tëvas dirbo Rygos gumos fabrike, kurneblogai uþdirbo ir be vargo galëjo iðlaikyti ðeimà. Prasidëjus Pir-majam pasauliniam karui, fabrikas buvo evakuotas á Rusijà. J. Bra-þënas, nenorëdamas prarasti darbo, evakavosi kartu su fabriku irvisa ðeima, kur teko patirti revoliucijos ir pilietinio karo baisu-mus, bolðevikiná terorà, badà ir epidemijas. Sibiro platybëse am-þino poilsio atgulë V. Braþëno tëvas (mirë 1919 m.), dvi sesutës ir

Vilius Braþënas

256

jauniausias broliukas. E. Braþënienë su dviem likusiais vaikais1922 m. gráþo á Lietuvà. Apsistojo Þiemelyje, vëliau gyveno Þal-piuose (Nemakðèiø valsè.), po kurio laiko – Þagarëje ir Kaune.1933 m. Vilius Braþënas baigë Kauno jëzuitø gimnazijà ir ástojo áVDU, studijavo elektrotechnikà. 1936–1937 m. atliko karo prie-volæ Kauno karo mokykloje. Jam buvo suteiktas karinis inþineri-jos leitenanto laipsnis. Baigæs tarnybà karo mokykloje V. Braþënasdirbo techniku, vëliau inþinieriumi Energijos ir Verslø ûkio val-dybose. 1940 m. vedë þemaitæ nuo Kretingos Edà Sabatauskaitæ,kuri visà gyvenimà buvo ne tik mylima þmona ir rûpestinga jødukros Livijos motina, bet ir draugë, bièiulë, bendramintë beisavo vyro talkininkë. Eda Braþënienë mirë 2000 m. vasario 27 d.V. Braþëno rûpesèiu jos palaikai ið Amerikos parveþti á Lietuvà.Juos priglaudë Vilniaus Sudervës kapinaitës.

1944 m. V. Braþënas dalyvavo Sedos kautynëse – vadovavosavanoriø bûriui. Èia þuvo 104 lietuviai savanoriai, gynæ mûsøkraðtà nuo Rytø barbarø. V. Braþënui nebuvo lemta þûti. Jis suðeima emigravo á Vokietijà, ið ten 1949 m. – á JAV. Ástojo á Konek-tikuto valstijos Bridgeporto inþinerijos institutà. Já baigæs kurálaikà dirbo inþinieriumi ávairiose Konektikuto gamyklose ir ámo-nëse. Bendradarbiavo Amerikos lietuviø spaudoje – „Drauge“,„Darbininke“, „Vienybëje“, „Dirvoje“, „Laisvojoje Lietuvoje“,þurnale „Á laisvæ“ ir kt., vëliau ir vieðojoje Amerikos spaudoje,kurá laikà redagavo konservatyvø Floridos laikraðtá „Lee Consti-tution“. Aktyviai ásitraukë á Amerikos visuomeniniø antikomu-nistiniø organizacijø veiklà. 1955 m. V. Braþënas gavo Amerikospilietybæ. 1960 metais ástojo á paèià aktyviausià antikomunistinæAmerikos organizacijà „John Birch Society“, lëmusià jo gyveni-mo pilnatvæ. Kaip ðios organizacijos narys, V. Braþënas kelis kar-tus apvaþiavo visà Amerikà, skaitydamas paskaitas apie þudikiðkàkomunizmo ideologijà, Baltijos ðaliø okupacijà, komunistø èiavykdytà siaubingà tautø genocidà. Ið pradþiø jis aplankë visas lie-tuviðkas diasporas, po to daug metø ðvietë Amerikos jaunimà,

257

lankydamasis jø vasaros stovyklose, aktyviai spausdindamas savostraipsnius, kalbëdamas per Amerikos radijà ir televizijà. Dar bû-damas Amerikoje parengë ir iðleido savo politinës publicistikosknygà „Sàmokslas prieð þmonijà“ (1975, antrasis knygos leidimas –1978, treèiasis – 1997 jau Kaune).

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ 1994 m. V. Braþënas suþmona Eda atvaþiavo á Lietuvà. Supratæs, kad nepriklausomojeLietuvoje ávykæs komunistinis perversmas vël á paðalius nustûmëtautà, neiðdavusià ir nekolaboravusià su komunistiniu reþimu,V. Braþënas nutarë gráþti á Lietuvà, nes èia jo iðmintis ir aðtri,sàmojinga águdusio feljetonisto, politologo antikomunisto plunks-na yra reikalingiausia. Pradëjo bendradarbiauti su dar iðlikusialaisvos minties spauda „XXI amþiumi“, „Tremtiniu“, „Lietuvosaidu“. 2003 m., mirus þmonai Edai, sugráþo á Lietuvà, kaip jis patsraðë, „padëti kraðto patriotams, kovotojams uþ 50 metø komu-nistinës valdþios nuterioto kraðto sielà ir prisidëti prie grumtyniøuþ Lietuvos nepriklausomybës iðsaugojimà“ (Braþënas V. Primi-nimai bendraþygiams. V., 2003, p. 15).

Komunistiná perversmà Lietuvoje 1992 m. jis ávardijo taip:„Èia atsitiko lygiai tas pats, kas jau buvo Rusijoje, kai rusiðki so-cialdemokratai tapo bolðevikiniais komunistais. Dabar, kai bol-ðevikai formaliai nëra valdþioje, atrodo, kad istorijos ratas sukasiatgal, nes daugelis tø, kurie buvo komunistais, dabar vadinasi so-cialdemokratais. Daugeliu jø negalima pasitikëti“ (Braþënas V.Ten pat, p. 15).

Gyvendamas Lietuvoje V. Braþënas vieðojoje spaudoje – laik-raðèiuose „XXI amþius“, „Tremtinys“, „Lietuvos aidas“, „Lais-vas laikraðtis“ ir uþsienio spaudoje paskelbë per 100 straipsniø,paraðë ir iðleido knygas „Nauja pasaulio santvarka“ (2000), „Podvylika vëliavø“ (2005), „Priminimai bendraþygiams“ (V., 2009).Iki pat saulëlydþio raðë dar vienà knygà. Jos baigti jau nespëjo.

Mûsø, jo mokiniø ir bendraþygiø, atmintyje Vilius Braþënasiðliko ne tik kaip nuoseklus kovotojas prieð komunizmà ir jo nuo-

258

dingà metastazæ – globalizmà, bet ir kaip kantrus Mokytojas, daþ-nai mus surinkdavæs prie jaukaus stalo aptarti Lietuvos politikosaktualijø, leisdavæs iðsikalbëti, net pasiginèyti, mokæs mus politi-nio ðvietimo darbo organizavimo informacinës visuomenës kon-tekste (Voverienë O. Vilius Braþënas. Gyvenimo prasmæ atradæskovoje prieð komunizmà // Laisvas laikraðtis, 2010, spalio 16–23).

Jo testamentinë knyga „Priminimai bendraþygiams“ – tai Mo-kytojo nuþymëtos politinio darbo gairës jo mokiniams ir beldi-masis á dar neprabudusiø ið komunistinio raudonmiegio tautieèiøðirdis, akinimas busti ir keltis, nenuleisti kovos vëliavos, kol iðvisos tautos dvasios nebus iðvarytas jos nuoþmus okupantas. Norspraëjo jau dvideðimt metø, kai atgavome nepriklausomybæ, po50 metø þiauraus fizinio ir dvasinio tautos genocido padorioji irmàstanti Tautos dalis iki ðiol jauèiasi nesaugi, gyvenanti tarsi ða-lia veikianèio ugnikalnio, kuris kiekvienà minutæ gali iðsiverþti.Lietuva visà laikà jauèia Rusijos kvëpavimà á nugarà ir jos politi-ná spaudimà ávairiausiais gyvenimo atvejais: „dël tranzito teisiøper Lietuvà á Kaliningradà, á uostamiestá, á sritá, kuri anksèiauvadinosi Rytø Prûsija. Rusija derëjosi su Europos Sàjunga, kadiðgautø „bevizá priëjimà“ prie uosto per Lietuvà. Tai reiðkia, kadir Rusija, ir ES ignoruoja Lietuvos suverenitetà. Ir Rusijos gene-rolai Kaliningrade, kuris yra ne tik uostas, bet ir milþiniðkas kari-nis rajonas, pakartotinai yra iðreiðkæ grasinimus – kaip lengva bûtøperþygiuoti Lietuvà per kelias valandas, jei Lietuva nesuteiks jiemsto, ko jie pageidauja. Mano sutinkami Lietuvoje þmonës puikiaiþino Vladimiro Putino biografijà, faktà, kad jis buvo aukðtas pa-reigûnas buvusioje KGB. Jie netiki, kad jis galëtø bûti Lietuvosdraugas“ (Braþënas V. Ten pat, p. 16).

Savo publikacijose vieðojoje Lietuvos spaudoje Vilius Braþë-nas, kaip prieð gerokà ðimtmetá Vincas Kudirka, akino tautieèiusvietoj skundimosi tamsa uþdegti bent vienà þvakelæ, sklaidanèiàtamsà, vietoj dejavimø dël padëties ir skurdo kurti aktyviø pilie-èiø kovotojø prieð tamsà branduolius. Jie turëtø uþdegti tiesos

259

þvakes ir þibintus visoje Lietuvoje... „Tada ir raudonojo melo rasa-le uþmarinuoti ir dar neatsidvokæ istorikai nedrástø dergti Lietu-vos garbingà istorijà ar bent negautø valstybiniø tribûnø valstybësistorijai niekinti... Lietuvà bus lengviau tokiø branduoliø pagalbapakelti ið apaèios, negu ið virðaus aukðtiems pareigûnams, ne kartàpamirðtantiems, kuriai valstybei ir kuriai tautai jie turi tarnauti“, –teigia knygos autorius (Braþënas V. Ten pat, p. 21).

Straipsnyje „Pakelti Lietuvà ið apaèios“ V. Braþënas pateikëgerai apmàstytà patyrusio politiko, teoretiko ir praktiko bei ta-lentingo politinës veiklos organizatoriaus metodikà, kuria Seimorinkimams suburti turëtø naudotis „politiniai branduoliai“.

Svarbiausias tos metodikos principas, þadinant ir buriant tau-tieèius, – ne nurodinëti „gelbëtojus“ ar „geruosius“, „o politikosproþektoriø ðviesà nukreipti á tikrus ar pagrástai „galimus“ Lietu-vos valstybës ir mûsø Tautos prieðus. Bûtina veikti atsakingai, tikástatymø ir etikos ribose“ (Braþënas V. Ten pat, p. 29).

Kreipdamasis á tautieèius katalikus, per Seimo rinkimus bal-suojanèius uþ svetimuosius, publicistas jiems primena popieþiausJono Pauliaus II mintá apie tautiðkumà ir kultûrà: „Siekiant uþ-tikrinti naujajai Europos vienybei ilgalaiká stabilumà, privalu ási-pareigoti, kad ji bus grindþiama etiniais principais, kadaisetapusiais Europos pagrindu, drauge reikia suteikti erdvës reikð-tis kiekvienos tautos kultûros bei tradicijø turtingumui ir ávairo-vei“ (Braþënas V. Ten pat, p. 32). Èia pat publicistas ðià ÐventojoTëvo mintá komentuoja: „Vargu ar galima manyti, kad Archan-gelskas yra Europos dalis, kad jo kultûra padës reikðtis kiekvie-nos tautos kultûros tradicijø turtingumui ir ávairovei“ (Ten pat).

Tautieèius patriotus knygos autorius akina mûsø laikø infor-macinës visuomenës kontekste nelikti politikos ignorantais, tam-suoliais ir nors retkarèiais pasiþvalgyti „uþ kiemo tvoros“. O tenretas þurnalistas ar politikas, analizuodamas Maskvos laikysenà,pamini nesuvaldomà rusiðkà imperializmà kaip pagrindiná Mask-vos politikos akstinà. JAV politikoje daþnai áþiûrimas „hegemo-

260

nijos“ akstinas. „Taèiau JAV politikos kritikai retai nurodo á hege-monijos prieðingybæ – á globalizmà. O tam yra rimto pagrindo: JAVakademiniame þiniasklaidos ir politiniame elite vyrauja globalinësutopijos idëja. Todël pasitaiko politiniø sprendimø, prieðingø netJAV interesams. Tad paèioje Amerikoje dabar yra kritikuojamasadministracijos karas prieð Sadamà ne tiek uþ tai, kad yra kariauja-ma, kiek uþ tai, kad kariaujama vienaðaliðkai, be aiðkaus JungtiniøTautø Organizacijos (JTO) palaiminimo“ (Ten pat, p. 27).

Straipsnyje „Tautos iðlikimas globaliniame ciklone“ V. Bra-þënas lietuviams primena popieþiaus Benedikto XV áspëjimà: „Pa-saulio valdþios atëjimo ilgisi visi blogiausi ir iðkrypëliðki elementai.Tokia valstybë panaikintø visus tautinius lojalumus. Joje nebûtøpripaþástamas joks tëvo autoritetas virð jo vaikø ar Dievo virðeny-bë virð visuomenës. Jei tokios idëjos bus ágyvendintos, tai neið-vengiamai seks dar negirdëtas teroro vieðpatavimas“ (Braþënas V.Ten pat, p. 80). Popieþiui Benediktui XV antrino ir kitas ÐventasisTëvas – Jonas Paulius II. Jis globalinæ pasaulio valdþià irgi ávardijokaip teroro valdþià, jei jà „sugebëtø sukurti arba lenininis marksiz-mas, arba demokratinis kapitalizmas“ (Braþënas V. Ten pat).

Þymus Rusijos disidentas Vladimiras Bukovskis vienoje ið savovieðø kalbø Europos Sàjungà pavadino pabaisa (monster), kuri turibûti iðardyta, ir kuo greièiau, tuo geriau, kol ji dar neiðsigimë á tota-litarinæ valstybæ – tarpiná etapà á pasaulinæ valdþià ir tautø sunaikini-mà. Jis priminë, kad tokiø planø turëjo L. Trockis ir V. Leninas.

Ispanø kilmës Amerikos filosofas Santajana mëgdavo karto-ti: „Þmogus kojomis turi remtis á savàjà Þemæ, o akimis – aprëptivisà pasaulá“. Jam antrina ir V. Braþënas, sakydamas, kad tautagali bûti laiminga ir kûrybinga tik turëdama savo valstybæ, betglobalizmas – tai „tautø gripo“ ideologija, skleidþianti visuotinákosmopolitizmà ir þudo tautas, kurios pasaulio gobðiems susimo-këliams bando pastoti kelià á jø siekiamà pasaulinæ politinæ val-dþià. Èia pat politologas primena garsiàjà Stalino tautø dvasinioþudymo formulæ, jo taikytà greta fizinio jø naikinimo: „Jei suge-

261

bësime sunaikinti bent vienos kartos tautinæ savigarbà ir patrio-tizmà, bûsime nuþudæ tautà“. Panaðu, kad komunistai, Lietuvojesunaikinæ jau dviejø kartø tautinæ savigarbà ir patriotizmà, galitriumfuoti ir dël to nuolat laimi Seimo rinkimus.

Savo knygoje Vilius Braþënas apeliuoja á Lietuvos patriotø,ypaè jaunimo, sàþinæ, kviesdamas „ásijungti á statybà dvasiniø uþ-tvarø tautø þudikø idëjø ásiskverbimui á tautos sàmonæ bei pasà-monæ... Ypaè mûsø jaunimas turëtø pakilti á ideologiná partizanináir po to organizuotø pulkø karà uþ tautos iðlikimà... Senoji kartaprivalo skirti laiko ir energijos mokyklø vaikø patriotiniam ugdy-mui. Tai gali padaryti organizuodami ideologines moksleiviø or-ganizacijas, kaip valanèiukus, kudirkaièius, jaunuosius ðaulius,skautus, ateitininkus. Studentai turëtø tapti tø moksleiviø orga-nizacijø vadovais... Mûsø visø Motina Lietuva po keliø istoriniøavarijø, po pasaulinio karo ir okupacijø dar vis nesveikuoja. Josslaugymas reikalauja mûsø visø – nuo jauniausiøjø iki vyriausiøjø –pastangø. Lietuva per ilgai uþsigulëjo ant kairio ðono. Jau metasapsukti jà ant kito ðono ir, gal netrukus, prikelti ið ligos patalo“(Braþënas V. Ten pat, p. 83).

Po patriotiðko jaunimo eisenos Gedimino prospektu Kovo11-àjà kilæs didþiulis ir iki ðiol netylantis triukðmas vieðojojeerdvëje, eskaluojamas ypaè aktyviai vyresniosios kartos politikøir kairiøjø, ir deðiniøjø, pravardþiuojant 15–17-meèius jaunuolius„faðistais“ ir „naciais“, rodo, kaip jie visi iðsigando.

Ne be pagrindo. Jie puikiai orientuojasi geopolitikoje irsupranta, kad Lietuvà jau pasiekë visoje Europoje (JungtinëjeKaralystëje, Vokietijoje, Suomijoje, Prancûzijoje, Danijoje,Norvegijoje, Ðvedijoje ir t.t.) vykstanti politiniø paradigmø kaita.Objektyviai ateina laikas kiekvienai ideologijai gyventi ir mirti.

Dar prieð 15 metø politiniø paradigmø kaitos ateitá iðpra-naðavo Èekijos Prezidentas Vaclavas Havelas. Savo vieðose kal-bose Jis ne kartà akcentavo, kad baigiasi dabartiniø ideologijø –kairës ir deðinës – kova ir konkurencija tarp jø dël valdþios ir kad

262

auðta naujos politikos auðra, kai tarpusavyje konkuruos neideologijos, o idëjos.

Kita Vaclavo Havelo plaèiai propaguojama idëja buvo, kad„politika neprivalo bûtinai ir visiems laikams likti tik valdymoprofesionalø rankose. Jautrià ðirdá turintis, kaþkà aukðèiau savæsesantá gerbiàs ir nieko nebijantis elektrikas gali paveikti visostautos istorijà. Yra galima ir „antipolitiðka politika“. Politika iðapaèios, þmogaus, o ne aparato politika, ið ðirdies, o ne ið tezëskylanti politika“ (Havelas V. Kas þmogaus galioje. V., 1994, p. 122).

Ðviesaus atminimo Vilius Braþënas visiðkai pritarë VaclavoHavelo minèiai, kad ðiuo metu visoje Europoje vyksta politiniøparadigmø kaita. Tik jis labai aiðkiai ir vienareikðmiðkai artikuliavomintá, kad naujosios politinës paradigmos esmë glûdi ne V. Haveloneapibrëþtø idëjø konkurencijoje ir kovoje, o labai ryðkiaiaðtrëjanèioje ir jau apibrëþtoje globalizmo ir nacionalizmo kovoje.Tai – ideologinë kova. Ir jà anksèiau ar vëliau turi laimëti naciona-listai. Tai yra vienintelis kelias iðlikti Europos tautoms, darneiðtirpintoms globalizmo katile. Tai tautø gyvybës, iðlikimo, jøgarbës kelias. Ir jis bus laimimas tik þûtbûtinëje dvasinëje kovoje.

Politologo nuomone, Lietuvoje labiausiai trûksta organizuotosir vieningos politikos „ið apaèios“ – „branduolinës energijos“visuose Lietuvos miestuose ir kaimuose, ðviesuoliø patriotø, kurieneðtø þmonëms prometëjiðkà tautiðkumo liepsnà, visoje Lietuvojeáþiebtø tautiðkumo þiburius, sklaidanèius nusikalstamà iki ðiol musvaldanèiøjø tamsà, ávardijant tos tamsos skleidëjus ir arðiausiusmûsø Tautos ir valstybingumo prieðus. Tie þiburiai savosàþiningumu, teisingumu ir iðmintimi turëtø vesti tautà á josPaþadëtàjà þemæ, nuðviesti jai kelius ir takus, einant á savo dvasinæir materialiàjà gerovæ (Voverienë O. Publicistas, pranaðo þvilgsniuþvelgæs á Europos politinæ ateitá // Laisvas laikraðtis, 2011,balandþio 9–15, p. 20).

Dël visø didþiausiø Lietuvos negandø politologas kaltina da-bartinius mûsø intelektualus, kurie „akli aplinkai“: „Intelektualø

263

atsiribojimas nuo visuomenës pilietinio ðvietimo ir nuo Europaitradicinës krikðèioniðkos dvasios gynimo leido ásiðaknyti ávairioskilmës materializmui ir kosmopolitizmui, – kitame straipsnyje raðoV. Braþënas. – Tautos moralës reikalai, ypaè jaunimo auklëjimas,daug kur uþleistas Antikristo legionieriams... Yra politologø, ku-rie skundþiasi, jog esà sunku rasti aiðkiø skirtumø tarp kairës irdeðinës tradiciniø partijø. Taèiau daugelis þymiausiø JAV polito-logø jau seniai teigia, jog dabar varþybos vyksta ne tarp kairës irdeðinës, o tarp globalizmo ir nacionalizmo“ (Braþënas V. Ten pat,p. 86). Dþiaugiasi, kad nacionalizmas, kad ir kaip já stengtøsi su-niekinti globalistai, Europoje ne slûgsta, bet kyla. Tik Lietuvojejo maþoka. Patyræs politologas teigia: „Jeigu be kovos atsisakysi-me Nepriklausomybës ir per tai neiðvengiamai tautinio identite-to, ástumsime tautiðkumà, kurá bandoma sutapatinti su nacizmu,á „pasaulio pilieèiø“ (tokiø kaip T. Venclova – O. V.) mësmalæ, Eu-ropos ateities tautos – jø likuèiai – mûsø kartà, ypaè jos elità, galësapkaltinti „Tëvynës iðdavimu“. Ateities kartoms bûtø siaubinga gy-venti religiðkai, dvasiðkai, kultûriðkai bespalviame pasaulyje, apgy-vendintame pilkø asmenybiø... Mûsø visø pareiga uþtikrinti, kad ðigeneracija garbingai perduotø estafetës lazdelæ sekanèiai genera-cijai. Vieðpats gal neklaus mûsø „Ar tau pavyko?“ bet tikriausiaiklaus: „Ar bandei?“ (Braþënas V. Ten pat, p. 87).

Pabaigos þodyje, tarsi atsisveikindamas su savo Tauta ir bend-raþygiais, V. Braþënas raðë: „Didþiuokitës, Sesës ir Broliai, savimi.Taèiau ypaè didþiuokitës sava Tauta, sava Tëvyne Lietuva. Lietu-vos þemës syvai tûkstantmeèiais iðlaikë kovingais Lietuvos dvasiosir kardo karius. Didþiuokitës sava Tauta, nepaniekindami kitø. Bal-tijos kelias suteikia tam pagrindà... Mûsø istorijoje pirmavo ir to-liau turi pirmauti „PAREIGA TËVYNEI“. Pareiga Tëvyneiiðrikiavo Lietuvos raitelius Juodosios jûros pakrantëje, Saulës mû-ðio laukuose ir Þalgiryje. Ji subûrë kovotojus Pilënuose ir partiza-nø bunkeriuose. Pareiga Tëvynei uþdëjo ant Lietuvos vadø Europosnuo mongolø gynëjø ðarvus didþiausiame Europos valstybiø suva-

264

þiavime Lucko pilyje... Pareigos Trimitø paðaukti savo didþiàja au-ka ir beginkle narsa pagerbë uþ Kovo 11-osios Nepriklausomà Lie-tuvà kovojæ ir þuvæ tautieèiai... Kova tebesitæsia. Anot ðviesiosatminties kun. Stasio Ylos: „Kas liaujasi kovojæs – mirðta“.

Neatsukime nugaros Lietuvos kovø istorijai ir PAREIGAITËVYNEI. Mus mato kovose þuvusiø lietuviø vëlës. Mûsø þo-dþius su darbais lygina mus stebintis jaunimas. Gal galima gra-þiomis kalbomis, be pasiaukojanèios veiklos, apgauti vyresniàjàkartà. Taèiau vargu ar kam pasiseka tuo bûdu apgauti jaunimà“(Braþënas V. Ten pat, p. 203).

Bûkime verti Jo atminimo.2011 m.

5.3. PAGRINDINËS TAUTOTYROS KRYPTYS

Kaip áprasta sakyti, pirmiausia buvo „Þodis“. Ir tas þodis bu-vo sovietinio filosofo Arvydo Ðliogerio, vienoje ið televizijos lai-dø paskelbusio, kad „patriotas – tai idiotas, ir kuo didesnispatriotas, tuo didesnis idiotas“, kad „tauta – tai stabas, kuriamnedera melstis“, o jam paèiam, kai sëdi ant upelio kranto ir gau-do upëtakius, visiðkai tas pats, ar jis lietuvis, ar upëtakis. Á A. Ðlio-gerio diriguojamà chorà ásitraukë kiti filosofai – L. Donskis,A. Tereðinas, M. Ivaðkevièius ir skardþiabalsës mergelës NerijaPutinaitë bei Nida Vasiliauskaitë, ypaè ðlykðèiai niekinanèios tautaiðventus dalykus ir þymiausius jos þmones.

Dr. Edvardas Kriðèiûnas, apþvelgæs Lietuvà nutautinanèiø„lakðtingalø“ þygius, viename ið savo straipsniø raðë apie tø isto-rikø ir filosofø veiklos parsidavëliðkà prigimtá kuriant lietuviø tautàþudanèià kosmopolitinæ Lietuvos istorijos doktrinà.

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ ið Vakarø atðliauþusi glo-balizacija, kaip ir sovietinës okupacijos metais pavergtø tautø ru-sifikacija, þymaus JAV politologo P. Bjukineneo teigimu, siekia

265

sugriauti tautines kultûras ir tautines valstybes. „Ðioji didþiøjøtarptautiniø monopolijø finansuojama Europos tautø kosmopo-litizacija, – raðë E. Kriðèiûnas, – mus, lietuvius, uþklupo nepasi-ruoðusius“ (Kriðèiûnas E. Kosmopolitinës Lietuvos istorijosdoktrinos bruoþai ir tikslai // Lietuvos aidas, 2008, kovo 20, p. 1).

Su ðirdgëla straipsnio autorius raðo: „Dabartinë valdþia – Pre-zidentûra, didþioji Seimo dalis, Vyriausybës ministrai – nesirûpi-na lietuviø tauta, nesaugo jos kultûros... iðduoda tautos interesus.Valdþios þmonës abejingi tautos reikalams arba yra kosmopoliti-niø paþiûrø. Demokratija reiðkia Tautos valdþià. Dabar demok-ratija Lietuvoje vis labiau silpsta ir ásigali milijonieriø klanøvaldþia. Mûsø Tëvynëje demokratija virto oligarchiniu reþimu.Lietuvos oligarchai („Maxima“, „Dujotekana“, I. Paleièiko naf-tos imperija ir kt.), nupirkæ didþiausiø politiniø partijø vadus, tar-nauja ne lietuviø tautai, o kosmopolitinëms jëgoms. Valdþia vislabiau tolsta nuo tautos reikalø ir tampa kosmopolitinë. Neretaivaldþios pareigûnai ásijungia á lietuviø tautos nutautinimà“ (Sei-mo narys ir ðvietimo ministras G. Steponavièius ir ypaè jo vicemi-nistrë N. Putinaitë – O. V.) (Kriðèiûnas E. Ten pat).

Griaunama lietuviø kalba (lenkø tautinës maþumos imperia-listinës uþgaidos), klastojama Lietuvos istorija, tyèiojamasi ið tau-tos praeities, ið mûsø didþiøjø þmoniø, jaunajai kartai stengiamasiáskiepyti nevisavertiðkumo kompleksà. Briuselio biurokratija sie-kia lietuvius padaryti dvikalbius, ápareigodama uþsienio kalbà pa-daryti privalomà nuo 2-os klasës. Kas nepavyko Lietuvoje padarytiMaskvai, tà rengiasi padaryti Briuselis.

Istorikai A. Bumblauskas ir A. Nikþentaitis kaip epidemijàLietuvoje platina kosmopolitinæ istorijos sampratà, kuria tyèio-jamasi ir niekinama Lietuvos praeitis.

Kosmopolitine istorijos doktrina siekiama sugriauti tautinælietuviðkàjà istoriografijà, pakeièiant jà antilietuviðku teoriniu mo-deliu. Pagal tà kosmopolitinæ istorijos doktrinà, lietuviø tauta nërasavitas istorijos veiksnys, savosios istorijos kûrëja. „Fanatiðkiau-

266

sias kosmopolitinës krypties atstovas A. Bumblauskas aiðkina, kadlietuviø tauta net savosios kultûros neturi. Esà kultûros vertybiølietuviai prisirankiojo ið Europos. Todël, anot A. Bumblausko, lie-tuviai, neturintys savo kultûros, negali bûti ir savo istorijos kûrë-jai“ (Kriðèiûnas E. Ten pat).

Kitas kosmopolitinës istorijos doktrinos bruoþas – nihilistinispoþiûris á savo gimtàjà kalbà ir istorijà. „Nihilizmas daro dau-giausia þalos tautiðkumui, kadangi toks poþiûris mato vien klai-das, iðdavystes, intrigas, kitais þodþiais tariant, vien tamsiàjàistorijos dalá“.

Nihilistams, piktybiðkai ðmeiþiantiems Lietuvà ir jos didþiuo-sius þmones, straipsnio autorius priskyrë istorikà E. Gudavièiø,Vytautà Didájá iðvadinusá „ðunsnukiu“, raðytojà Mariø Ivaðkevi-èiø, savo romane „Þali“ ðlykðèiai iðsityèiojusá ið pokario partiza-nø vadø, laisvës kovotojø ir pademonstravusá tipiðkà pokariniostribo mentalitetà; neva „filosofæ“ N. Putinaitæ, savo raðliavojeapðmeiþusià visà Lietuvos romantikø kartà, prikëlusià Tautà at-gimimui ir dr. Jonà Basanavièiø drásusià iðvadinti apolitiðku psi-chiniu ligoniu. (Uþ toká „þygdarbá“ ji buvo Lietuvos PrezidentoValdo Adamkaus apdovanota aukðtomis pareigomis, tapo jo pa-dëjëja, o dabar net patikëtas jaunosios lietuviø kartos auklëji-mas, jai tapus ðvietimo viceministre). Jos stulbinanti karjera –ðlykðtus valdþios spyris Tautai á veidà.

Istoriko E. Kriðèiûno nuomone, „Nihilizmas kursto paniekàsavo tautai, ugdo jos nevisavertiðkumo kompleksà, tampa net sa-votiðka neuroze. Pagal nihilistiná poþiûrá, tautos praeitis yra men-kavertë, joje – tik protëviø klaidos, iðdavystës, tautos praeitisvargana, todël daroma iðvada, kad nevykëlë yra ir dabartinë lie-tuviø tauta. Kitais þodþiais, kokia tautos praeitis, tokia ir pati tauta.Jei praeitis niekinga, niekinga yra ir tauta, kuri yra tautos istori-nio gyvenimo kûrëja. Todël nihilistinis poþiûris á gimtàjà istorijàtampa dabartyje veikianèia idëjine piktybe“ (Kriðèiûnas E. Tenpat).

267

Kas þino, gal kaip tik ðiø idëjø veikiamas vienas Lietuvos isto-rijos instituto vadovø Darius Staliûnas istorikø suvaþiavime pa-reiðkë, kad ið Lietuvos istorijos mokslo reikia iðmesti sàvokà„lietuviø tauta“, nes esà tokio dalyko ið viso nëra, kadangi istori-joje veikia tik atskiri asmenys, organizacijos ir partijos (Kriðèiû-nas E. Ten pat).

Vladas Terleckas savo straipsnyje „Ar senoji Lietuva atsilikonuo Europos?“, kritikuodamas uþ nutautëjimà tuos paèius istori-kus kosmopolitus, ypaè akcentuoja A. Nikþentaièio nesàþiningaiatliktà tyrimà, pateiktà habilitacijai, kuris, beje, Mokslo tarybosbuvo patvirtintas, apie pagoniðkosios Lietuvos kariuomenæ, kurineva buvo labai atsilikusi nuo Vakarø Europos. Straipsnyje pa-teikæs daugybæ priekaiðtø istorikui, Vladas Terleckas árodë, kadviskas buvo atvirkðèiai. Net tada Lietuvos kariuomenë ne tik ne-buvo atsilikusi to meto pasaulio karo technikos paþangos poþiû-riu, bet, palyginti su kitomis su Lietuva tada kariavusiomisvalstybëmis, turëjo ir daug kà, parodanèio tos kariuomenës pozi-tyvø vaizdà.

Apibendrinæs savo straipsnio mintis Vladas Terleckas raðo:„Skaudu, kad Tautos praeities niekinimas, vien neigiamybiø këli-mas sklinda kaip uþkratas. Stokojame Tautos iðdidumo ir suvoki-mo, kad kertamos mûsø Tautos iðlikimo ðaknys. Gal dalis tautieèiødrovisi patriotizmo, kai ið jo politologas R. Lopata tyèiojasi va-dindamas lituanobambizmu, o LDK vadovus – „plëðikais“ ir „re-ketininkais“, filosofuojantis A. Ðliogeris – idiotizmu. Netreþisierius R. Tuminas leido sau pasakyti: kas antras lietuvis yranevykëlis, esame þudikai ir vagys (Cit. pagal Kultûros barai, 2002,Nr. 2, p. 42–43; Vladas Terleckas. Ar senoji Lietuva atsiliko nuoEuropos? // XXI amþiaus horizontai, 2002, birþelio 26, p. 4).

Dabartiniai intelektualai turi prisiimti atsakomybæ uþ bendràpsichologiná klimatà dabartinëje Lietuvoje. Tai jø kraðtutinis ci-nizmas sukûrë Lietuvoje tokià situacijà, kad didelë dalis lietuviø,apimti nevilties, savo vaikus skatina kuo greièiau emigruoti, nes

268

Lietuvoje nemato nei savo, nei savo vaikø ateities. Dalis gyvento-jø nedalyvauja jokiuose rinkimuose, o dalis yra pasiruoðusi bal-suoti uþ bet kokius uspaskichus (Plumpa P. Lietuva eina fizinioiðnykimo ir moralinës degradacijos link / Uþraðë G. Visockas,2008, vasario 6, p. 1, 3).

Tokiame socialiniame, ekonominiame ir Lietuvos istorijos ty-rimø fone brendo ir naujausios lietuviðkosios tautotyros kryptis.Pradþià jai davë Romualdo Grigo knyga „Pralaimëjæs Kainas (Kri-tinë istoriografinë apybraiþa)“ (V., 1991, 220 p.). Joje filosofas apta-rë kainiðkàjà bolðevizmo prigimtá, konstatavæs, kad bolðevizmas –„tironiðkiausia, totalitariðkiausia Naujøjø amþiø diktatûros siste-ma. O Stalino politiná credo galëtume ávardinti kaip bolðevizmoteorijos bei praktikos ir rusiðkojo didþiavalstybinio nacionalizmohibridà“ (Grigas R. Pralaimëjæs Kainas. V., 1991, p. 18).

Bolðevizmo ideologijà knygos autorius vadina kitiems savovalià diktuojanèia kainiðkàja þmonijos padermës ideologija, kurilaikosi tik jëga, „slopindama ir ðiaip iki to uþslopintà þmoniø sà-monæ ir pilietinæ saviraiðkà. Toks buvo ir pasilieka bolðevizmas.Jis gajus tol, kol tarsi vampyras maitinasi iðlikusiu ir palaikomuþmoniø tamsumu, nuniokota jø dvasia ir istorijos sukurta jø sà-veika... Bolðevizmo sistemoje per daug akumuliuoto fiziologinioþiaurumo ir neapykantos, brutalumo ir þmogaus prigimtiniø tei-siø neigimo, per daug militarinës jëgos ir vulgaraus utopizmo,áteisinto bandos instinkto ir baimës prieð laisvà þmogø ir jo dva-sià, per daug akumuliuotos rafinuotos demagogijos ir klastos, nu-kreiptos skaldyti þmoniø bendruomenes, prieðpastatyti tautasviena kitai, siekiant vienintelio tikslo – iðsaugoti paèios istorijospasmerktà imperijà“ (Grigas R. Ten pat, p. 214, 216).

„Bolðevizmas, ypaè jo stalinistinë atmaina, knygos autoriausnuomone, rëmësi þmogaus prigimtyje tûnojusiais kultûros uþ-spaustais instinktais, tingumu ir vergiðku ásiteikimu, gyvuliðka bai-me ir pavydu, kerðtu ir neapykanta... Bolðevizmas ne tik juos (tuosinstinktus – O. V.) iðlaisvino, bet ir suteikë jiems tariamà prasmin-

269

gumà, kurá proporcingai stiprino naikinamos kultûros, ypaè josdvasinio-dorovinio komponento, klodas. O ágimtas þmogaus al-truizmas – aukojimasis artimui ir bendruomenei, tapo suvalsty-bintu ir tuo paèiu iðsigimusiu“ (Ten pat, p. 20).

Bolðevizmui pavyko sukurti „naujà þmogø“ su „nauja sàþine“ir nauju „màstymo tipu“.

Pagrindinis naujo þmogaus – homo sovieticus bruoþas – „mie-ganèio pilieèio sindromas“. Tai – „tamsûs, uþguiti, neiniciatyvûsir pavydûs kitø sëkmei þmonës. Jiems bûdingas nuolankumas prieðponà, prieð valdininkà, prieð bet kokià valdþià“ (Grigas R., p. 183;Ten pat, p. 32). „Miegantis pilietis“ ir diktatûra – du tos paèiossistemos organiðkai suaugæ dvyniai (Siamo sindromas). Tokiuspilieèius komunistø partija iðugdë prievarta, smurtu ir masinë-mis þudynëmis.

„Homo sovieticus, – teigia knygos autorius, – tapo susvetimë-jæs, pasimetæs, agresyvus ne tik aplinkiniams, áprastai tvarkai, betir sau. Jam tapo bûdingu atvirai reiðkiamas egocentrizmas (indi-vidualiø interesø suabsoliutinimas) ir pragmatinë materialinëorientacija... Jis jau nebeturi sugebëjimo suvokti, kad nykstantisjo dvasingumas daro já ne tik agresyvø, bet ir neatsparø sociali-nëms ir fizinëms negandoms“ (Ten pat, p. 185).

Toká þmogiðkøjø resursø palikimà Lietuva rado atkûrusi ne-priklausomybæ. Per dvideðimt Lietuvos nepriklausomybës metøjis beveik nepakito. Apie 50 procentø mûsø tautieèiø iki ðiol te-bëra homo sovietikai, sergantys „mieganèiojo pilieèio sindromu“.Jautriausias indikatorius, kuriuo tikrinamas þmoniø pilietiðkumas,yra rinkimai. „Mieganèiojo pilieèio sindromu“ sergantys þmonëspaprastai sudaro politinæ balà. Jie piktybiðkai neina balsuoti, betdaugiausia burnoja ir keikia valdþià, kad ir kokia ji bûtø.

Kita vertus, bet kokie staigûs revoliucinio pobûdþio pasikei-timai, o tokie pas mus Lietuvoje vyko ir vyksta, knygos autoriausnuomone, nuo evoliuciniø skiriasi jau tuo, kad ant bangos iðmetasusikaupusá purvà, tarp jø ir þmogaus þemiðkosios prigimties purvà

270

(Grigas R. Ten pat, p. 183)... „Tokiø lûþiø metu iðmintingesnisbrutalesniojo daþnai nustumiamas á ðalá arba pats bevelija liktiðeðëlyje, puikiai suvokdamas, kad jam dar neatëjo metas, kad pa-sirodæs tribûnoje jis paprasèiausiai bus apdrabstytas purvu tø, ku-rie politikos dëka dabar vaduojasi nuo kankinusio juosnepilnavertiðkumo“ (Ten pat).

Knygos autoriaus nuomone, „Ðiandien mes gyvename ne tiksavojo lietuviðkojo savitumo, bet ir apskritai dvasinës kultûrosgriuvësiuose. Liûdniausia tai, kad daugeliui þmoniø tie griuvësiai –patogus bûdas ásitvirtinti gyvenime, patenkinti savo grynai ego-centrinius interesus, deformuotai ásisavinti individualizuotà erd-væ, ar tai bûtø politikos, daiktø, ar abi puses apimantis pasaulis“(Grigas R. Ten pat, p. 187). Viena pagrindiniø prieþasèiø, sukë-lusiø toká dvasiná mûsø nuopuolá, yra tautiðkumo praradimas. Fi-losofo nuomone, „Þmogus, praradæs tautiðkumà, priklausymàtautinei kultûrai, sparèiai degraduoja doroviðkai, nes jo anksty-vesne jëga nebeveikia vadinamoji socialinë kontrolë ir prasmin-gai veiklai nebemobilizuoja ankstesni bendruomeniniai tikslai“(Grigas R. Ten pat, p. 195). Kita vertus, þmogus, praradæs tautið-kumà ir dvasingumà, praranda savo gyvenimo atramos taðkà, tiks-lus ir prasmæ. Orientavimasis á vartojimà ir buities gerinimàþmogaus gyvenimui prasmës nesuteikia.

Ðviesaus atminimo p. Vincenta Lozoraitienë, þymi prieðkarionepriklausomos Lietuvos visuomenës veikëja ir viena aktyviau-siø moterø judëjimo vadoviø, su ðirdgëla stebëjusi komunistináperversmà Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, savo prieðmirtinia-me laiðke giminaitei á Kaunà raðë: „Iðravëkite piktþoles ir jûsødarþeliuose vël rûtos suþaliuos“. Toje metaforoje – gili iðmintis,kuria per 20 Lietuvos nepriklausomybës metø ásitikinome. Nega-lima pastatyti naujo valstybës rûmo, statybø aikðtelëje neiðvaliusðiukðliø ir visokio purvo.

Tai puikiai suvokë iðmintingas þmogus, nepabijojæs eiti prieðpurvo srovæ ir... rizikuoti savo akademine karjera, prof. Romual-

271

das Grigas, atgimusià Lietuvos nepriklausomà valstybæ pradëjæsstatyti savo knyga „Pralaimëjæs Kainas“ statybos aikðtelës iðvaly-mu. Kitas dalykas: kiek tà knygà yra skaièiusiø arba bent maèiu-siø mûsø nutautëjusioje ir sumankurtëjusioje visuomenëje„mieganèiø pilieèiø“?

Bet tai jau ne Kûrëjo, bet visuomenës problema.O filosofas R. Grigas, pasirinkæs atgimusios Lietuvos valsty-

bës statytojo ir stratego kelià, juo ëjo ir eina toliau.1994 metais jis paskelbë straipsná „Tautos valstybingumo kon-

tûrai“ pagal jo skaitytà praneðimà Nepriklausomo strateginiø ty-rimø centro susirinkime.

Straipsnyje jis aptarë tautos ir valstybës skirtybes: skirtingustikslus ir skirtingas jø egzistencijos átvirtinimo priemones. Anotmokslininko, „Svarbiausias tautos egzistencijos tikslas yra jos ið-likimas ir socialinë evoliucija“ (Grigas R. // Naujasis Dienovidis,1994, kovo 25, p. 2). „Valstybë – tai tautos organizacija, savæs tei-gimo bûdas, forma. ...Gali bûti normali, tautos lûkesèius, jos ypa-tybes bei ðiuolaikinius civilizacijos reikalavimus atitinkantivalstybë (Ðveicarija, Ðvedija) arba nenormali valstybë (kaip da-bar Lietuva – O. V.), pajungta tautiðkumo suniveliavimui, netgilikvidavimui“ (Ten pat).

Filosofo giliu ásitikinimu, „Valstybë ir jai atstovaujanti val-dþia ásipareigoja pilieèiams garantuoti jø saugumà, tvarkà, o tau-tai – pilnavertæ ateitá. Jeigu ásipareigojimai nevykdomi, tokiavaldþia nei pilieèiams, nei tautai nereikalinga“ (Ten pat).

Aptardamas normalios valstybës siekimo sàlygas filosofas ið-skiria ðias: „ir individualus, ir grupinis, ir tautinis egoizmas, taippat „kosmopolitinis“ indiferentiðkumas (abejingumas tautiðku-mui) yra vienodai nepriimtini ir smerktini; pasirinkto tikslo sie-kimo priemonës bei kryptys turi bûti evoliucinio pobûdþio (t.y.privalo „paklusti“ socialinës raidos dësniams); pasirinktos tikslosiekimo priemonës bei keliai turi atitikti realias kultûros poten-cijas ir galimybes (t.y. ne tik materialinius iðteklius, ekonominá

272

potencialà, politinæ valdymo sistemà ar iðorinæ apsuptá, bet ir þmo-niø áproèius, jø mentalitetà, realiai susiklosèiusià kultûrà)“ (Tenpat).

Lietuvos valstybingumo plëtojimui filosofas pasiûlë tokias pa-grindines kryptis-orientacijas:

orientacija á pilietinës demokratijos visuomenæ;orientacija á visuotinës gerovës valstybæ;orientacija á tautinio identiteto iðsaugojimà ir plëtojimà;orientacija á dvasinës, intelektualinës kultûros primatà;orientacija á integravimàsi su demokratinio tipo tarptautinë-

mis bendrijomis“ (Grigas R. Ten pat).Tokia Lietuvos valstybë ir sukurta, tik be tautinio identiteto

iðsaugojimo ir plëtojimo bei dvasinës kultûros primato.Turime tai, kà turime, kà ir aptarëme skyriaus pradþioje. Dar

daugiau, dvideðimt pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybës me-tais Lietuva tapo kriminalizuota oligarchine-mafijine valstybe, ku-rioje daugelá valdþios ástaigø uþvaldë galingi mafijos klanai,ásigalëjo kleptokratija, korumpuotø politikø ir oligarchø kontro-liuojama santvarka. Straipsnio autorius ávardija tuos oligarchus,kurie yra susijæ su nusikalstamo pasaulio, kaip dabar áprasta sa-kyti, „autoritetais“ (Grabauskas-Karoblis G. Faðizmo ir komu-nizmo renesansas // XXI amþius, 2011, vasario 4, p. 4).

Straipsnio autoriaus nuomone, 2004–2006 m. Lietuvoje ávy-ko kriminalizacijos lûþis – daugelá valdþios ástaigø uþvaldë galingimafijos klanai, ásigalëjo kleptokratija – korumpuotø politikø iroligarchø kontroliuojama santvarka, buvo pradëti arðiai perse-kioti sàþiningi pareigûnai – iðtremtas á Baltarusijà ir ten nuþudytassaugumo pulkininkas Vytautas Pociûnas, ið Valstybinës mokesèiøinspekcijos Telðiø skyriaus paðalintas jos vadovas A. Bagdonas. Da-bar mafijos taikiklyje atsidûrë Vieðøjø pirkimø tarnybos vadovasG. Plytnikas, kiti (Grabauskas-Karoblis G. Ten pat).

Toká palikimà ið 12 metø valdþiusios brazauskinës-kirkilinësvaldþios perëmë Prezidentë Dalia Grybauskaitë ir premjeras An-

273

drius Kubilius. Visiðkai iðsipildë talentingo þurnalisto KæstuèioÞièkaus, irgi, matyt, tø paèiø jëgø nuþudyto, prieðmirtinë prana-ðystë, kad Lietuvoje kuriama kleptokratinë santvarka.

Europarlamentaras Leonidas Donskis dabartinæ Lietuvà va-dina „maþàja Rusija“. Viskas, kas vyksta èia, – yra arba visiðkaineseniai jau buvo Rusijoje. Viskas sinchronizuota. Petras Plum-pa jau minëtame straipsnyje raðë: „Manau, kad Rusijoje á apy-vartà sugráþta visas daugiametis KGB ádirbis. Jeigu dël StasioLozoraièio staigios ir neiðaiðkintos mirties galima buvo visaip gal-voti, tai 2004 m. rugpjûtyje bandymas sunkveþimiu nustumti nuoplento kandidato á prezidentus Viktoro Juðèenkos automobilá, joapnuodijimas dioksinu tø paèiø metø spalio mënesá, Anos Polit-kovskajos nuþudymas 2006 m. spalio mënesá, Vytauto Pociûnonuþudymas 2006 m. rugpjûtyje, Aleksandro Litvinenkos nunuo-dijimas poloniju ir mirtis 2006 m. lapkrièio mënesá turëtø atvertiakis naivuoliams: po Èeèënijos karo metodas „moèitj v sortire“tapo dabartinës Rusijos politikos pagalbine priemone“ (Plum-pa P. Ten pat). G. Grabauskas-Karoblis tà þmogþudysèiø sàraðàpapildo: 2005 m. Rusijoje buvo nuþudytas gruzinø kilmës filoso-fas Timûras Kaèarava, 2007 m. – þydø kilmës profesorius Nikola-jus Girenka (Grabauskas-Karoblis G. Faðizmo ir komunizmorenesansas // XXI amþiaus horizontai, 2010, birþelio 16, p. 1, 2).

Ar ne tokia pati ateitis laukia mûsø ir Lietuvoje?…Apleido Dievas maldyklas ir sielas –Ir dvasios votys, sàþinës raupaiUþgriuvo Lietuvà. Vagysèiø marasÁ vienà duobæ guldo mus visus......O kà daryt? Toliau gyventi ðitaip?Sugyvulët? Pavirsti þvërimiIr gerklæ savo sàþinei pragrauþti(Kad bût ramiau) ir kûno malonumuosVoliotis tartum kiaulei po purvynà?Justinas Marcinkevièius, „Maþvydas“.

274

Tautos ir valstybës santykiø tyrimo kryptis po R. Grigo straips-nio tapo svarbiausia tautotyros kryptimi. Èia per porà deðimtme-èiø paskelbta daugiausia straipsniø. Ði tema galëtø taptidisertacinio tyrimo tema.

Svariausi ðios tyrimø krypties rezultatai atsispindëjo 2004 m.Lietuviø tautininkø sàjungos programoje, jos skyriuje „Tauta irvalstybë“.

Programoje dabartiniam Lietuvoje ásigalëjusiam gerovës vals-tybës modeliui prieðpastatomas tautinës valstybës modelis, átvir-tinantis tautos konstitucinæ teisæ turëti ir kurti savo valstybæ bejokiø gudravimø, sukèiavimø ir nuolaidþiavimø nusikaltëliams beisvetimiesiems. Joje raðoma:

„Tauta – prigimtinë, savaiminë þmoniø bendruomenë, susiju-si bendra teritorija, kilme, kalba, gyvensena, tradicijomis, papro-èiais ir savimonës ryðiais, bendru istoriniu likimu.

Skirtingai nuo kitø, laisviau pasirenkamø ir maþiau ápareigo-janèiø pilieèiø jungèiø, tauta glaudþia savyje tiek prigimtinæ, tiekir dvasinæ esmæ. Gimstant ágyjama tautybë, vëliau, sàmoningo ap-sisprendimo kelyje, bræsta tautiðkumas... Demokratija yra ne viendaugiapartinë sistema ir laisvi rinkimai. Demokratija valstybëjeyra tuomet, kai visi pilieèiai turi galimybes laisvai ir pasiturinèiaigyventi, kai valstybë rûpinasi tautos gerove. Ágyvendinti ðá idealàgalima tik tautinës demokratijos sàlygomis... Patikimiausias tau-tos vertybiø ir interesø garantas, tautos laisvo vystymosi ir saugu-mo laidas, organizuotumo, politinës brandos ir apsisprendimonepriklausomai kuri savàjá gyvenimà iðraiðka yra tautinë valstybë– tautos tvarkoma ir tautos gyvybingumà ir tæstinumà uþtikrinan-ti valstybë. Atlikdama savo pareigas tautai, valstybë turi tvarkytijos bendràjá ûká, nustatyti ir priþiûrëti bendràsias teisines nor-mas, reikalingas konstruktyviam þmoniø sugyvenimui visuome-nëje, ginti ir rûpintis savo pilieèiø interesais, kartu reikalaudama,kad pilieèiai rûpintøsi valstybës interesais“ (Tautininkø þinios,2004, Nr. 20(208).

275

Algirdas Endriukaitis grieþtai kritikuoja Europos Sàjungosprogramà „Aktyviø pilieèiø Europa“, patvirtintà 2007–2013 me-tams, kurioje kalbama, kad ES pilieèiams svarbu dalyvauti ESintegracijos procese „ir taip ugdyti priklausymo Europai jausmàbei stiprinti Europos identitetà... Jei naujøjø valstybiø nariø pi-lieèiai ir pilietinës visuomenës organizacijos atsisakytø aktyviaibei visapusiðkai dalyvauti ðioje veikloje, Europos raidai galëtøkilti rimtas pavojus“. Straipsnio autorius piktinasi, kad taip siûlo-mas europinis pilietiðkumas, taip paneigiant naujøjø ES nariø tau-tiðkumà ir mano, kad po ðia veidmainystës skraiste yra slepiamasEuropos unitarinës valstybës siekis (Endriukaitis A. Tautinës vals-tybës atsisakymas – „Aktyviø pilieèiø Europa“ // XXI amþiaus ho-rizontai, 2007, vasario 28, p. 2).

Þurnalistas Saulius Spurga straipsnyje „Ar iðgyvensime atsi-sakæ tautinës valstybës idëjos?“ cituoja filosofà Alvydà Jokubai-tá, kuris tvirtina, kad „demokratija neturi kitos terpës skleistis,kaip tik tautinæ valstybæ. Èia yra tam tikro nepatogumo, nes na-cionalizmo idëjos yra ne kartà susikompromitavusios. Vis dëlto,pasak filosofo, be tautinës individualybës demokratija prarandasavo ribas, savo atstovaujamus pilieèius ir tampa kratos be demos.Tai juo labiau dera ávertinti turint omenyje, kad nepaprastai tur-tinga Lietuvos praeitis ir kultûrinis paveldas turi didþiulá poten-cialà burti tautà, gaivinti jos kultûrà... Nusisukæ nuo tautinës irpatriotinës valstybës idëjos tapome uolesni liberalizmo vertybiøgynëjai nei daugelis Vakarø ðaliø, kurios vis dar puoselëja galin-gus tautinio pasididþiavimo mitus. Bûtent ðie mitai ir amþinosvalstybës vizija turi didþiausios galios ákvëpti þmones kasdieneikûrybai, kuri nebûtinai turi bûti pagrásta ðios dienos ekonominenauda (Spurga S. Ar iðgyvensime atsisakæ tautinës valstybës idë-jos? // Lietuvos þinios, 2010, liepos 21, p. 4).

Kitame straipsnyje „Tauta ir tautiðkumas: lietuviðkosios rea-lybës kontûrai“ prof. R. Grigas kaltina nepriklausomos Lietuvosvalstybës valdþià, visiðkai uzurpavusià Tautos suverenitetà ir

276

paþeidinëjanèià Lietuvos Konstitucijos 3-iàjá straipsná, teigiantá,kad „Niekas negali varþyti ar riboti tautos suvereniteto, savintisvisai tautai priklausanèiø teisiø“. Ið tikrøjø matome, kad lietuviøtauta yra visiðkai priklausoma nuo valdþios. O juk Tauta yra savovalstybës suverenas, – teigia straipsnio autorius, – valstybës, kurituri uþtikrinti jos pagrindines teises ir pirmiausia – paèià pagrin-dinæ – tautos teisæ á fiziná iðlikimà ir kultûros bei civilizacijos pras-me visavertá evoliucionavimà, teisæ á etnokultûros tæstinumà,ypatumo ir unikalumo iðsaugojimà (Grigas R. // XXI amþiaus ho-rizontai, 2002, sausio 16, p. 2). „Vienpusiðkas valstybës, tik josstruktûrø akcentavimas ir (kartu vien joms skiriamas teorinis aið-kinimas – studijose), kai be dëmesio paliekama tauta, kaip vals-tybës ir valstybingumo átvirtinimo suverenas, ir uþslëpta, ir atviraforma palaiko valstybiniø struktûrø biurokratëjimo ir slenkanèiovaldþios „ðventojo despotizmo“ (A. Tocquevillo posakis) tenden-cijà, – teigia straipsnio autorius. – Visuomenës sàvoka, kuria ðian-dien visuotinai operuojama, jokiu bûdu nepakeièia tautos sàvokos,nes jai visiðkai neadekvati...“ Politikai ir visiðkai nutautëjæ inte-lektualai – mokslininkai ir raðytojai bei pedagogai, dairydamiesi ávëjo, puèianèio ið globalëjanèios ES imperijos, kryptá, pamirðælietuviø tautos istoriná ir kultûriná kontekstà „ir kas svarbiausia –to konteksto mobilizuojantá, integruojantá socialiná vaidmená, vi-sà dëmesá koncentruoja á valstybæ ir jos subjektà be tautybës – ápilietá. Ið èia ir lietuviø tautos naikinimas, jos menkavertiðkumojausenos ugdymas, beapeliacinis valdþios valià tautai diktuojan-tis elgesys, politiniø partijø egoizmas, jø atotrûkis nuo valstybëssuvereno – Tautos“ (Grigas R. Ten pat). Antra vertus, ir tautie-èiø neorganizuotumas, pasyvumas, ginant Tautos konstitucinesteises, ir jos prieðiðkumas tas teises uzurpavusiai valdþiai, iðtiki-mybës savo valstybei stygius, nepakankama pagarba valstybës sim-boliams, karinës tarnybos vengimas ir tik nebylus prieðiðkumasvaldþiai, neinant á rinkimus, nebalsuojant ir didinant valstybëjepolitinæ balà.

277

Kuo tas valdþios ir tautos prieðinimas ið virðaus baigiasi, ðian-dien matome ið Afrikos valstybiø revoliucijø. Ar norime tokiosateities sulaukti ir mes?

Filosofui antrina ir politikos apþvalgininkas Andrius Navic-kas, teigdamas: „Turime rinktis: bûti tauta arba vergø banda...Tiek, kiek sugebësime áveikti korumpuotà, oligarchinæ sistemà,tiek stipri ir nepriklausoma bus Lietuva. Bûtent ðia prasme ðian-dien reikalinga revoliucija, kuri pakeistø sistemai lojalø màsty-mà, leistø iðsiverþti ið nomenklatûros gniauþtø. Didelë problema,kad pilieèiai, suvokiantys sistemos ydas, ðiandien neturi sàjungi-ninkø valstybëje. Opozicija (turima galvoje Tëvynës sàjunga val-dant komunistams ir jø skydui ir kalavijui, buvusioms jëgosstruktûroms – O. V.) kolaboruoja su sistema, vis labiau traukiasiPrezidentas (tuo laiku buvo Valdas Adamkus – O. V.). Taigi pilie-èiams tenka prisiimti konstitucinæ atsakomybæ uþ valstybæ (Na-vickas A. Turime rinktis: bûti Tauta arba vergø banda // Baltijoskelias, 2006, geguþës 23, p. 1, 3).

Tokios pat nuostatos laikosi ir vienas þymiausiø Amerikos lie-tuviø þurnalistø ðviesaus atminimo Juozas Kojelis (Kojelis J. Lie-tuvai reikia antro iðsilaisvinimo // Apþvalga, 2000, rugpjûèio 16,p. 2.)

Antra sulaukusi didþiausio tyrëjø dëmesio tautotyros kryp-tis – lietuviðkos tapatybës paieðkos. Viktoras Alekna straipsnyje„Savitumas ar tapatumas“ lietuviðkajam savitumui priskiria kal-bà, paproèius, tikëjimà, net valstybingumo atkûrimo troðkimà(XXI amþius, 2001, rugpjûèio 22, p. 11–12).

Vienas pirmøjø, praradæs savo tautiná savitumà ir nuëjæs tar-nauti kitoms tautoms, buvo Lietuvos karaliaus Mindaugo ir josûnø Ruklio ir Rupeikio þudikas Nalðios kunigaikðtis Dauman-tas. Bijodamas Mindaugo sûnaus Vaiðvilko kerðto jis pabëgo áPskovà, kur priëmë staèiatikiø tikëjimà, vedë rusaitæ ir visiðkainutolo nuo savo Tautos ir Tëvynës, pasivadino net rusiðku Timo-fiejaus vardu, su savo kariuomene net keletà kartø buvo uþpuo-

278

læs Lietuvà (Ten pat). Tokiø faktø Tautos istorijoje raðytojas radoir straipsnyje pateikë deðimtis. Ðiai kategorijai tautieèiø priklau-so ir visi komunistinio reþimo kolaborantai, padëjæ komunistinësrusø imperijos rezidentui Lietuvoje M. Suslovui ágyvendinti Sta-lino nubrëþtà Lietuvos sunaikinimo programà: „Lietuva, jos var-das iðliks, tik be lietuviø“. Ðiai nutautëjusiø lietuviø kategorijaiað, ðios knygos autorë, priskiriu ir dabartinius rusiðkosios imperi-jos kolaborantus, vadovaujamus tos ðalies rezidento LietuvojeV. Uspaskicho, tæsianèius genocidinæ M. Suslovo programà: „Lie-tuva be lietuviø“. Ðia programa siekiama Lietuvos þemæ koloni-zuoti neva „pigia darbo jëga“, áveþta ið Baltarusijos ir Rusijos,net ið komunistinës Kinijos.

Lietuvio tapatumà autorius mato ir kai vis daugiau lietuviødþiaugiasi savo drabuþiais, automobiliais, svetimø kalbø mokëji-mu, universitetinio aukðtojo mokslo ágijimu uþsienio universite-tuose, maistu, jo daugybe, áveþtø ið visos ES valstybiø, ir t.t.(Alekna V. Ten pat). Manau, kad ðá reiðkiná reikëtø vadinti ki-taip, gal panaðumu ar pan., nes terminai „tapatumas“ „tapaty-bë“, „identitetas“ jau turi kità prasmæ, nusistovëjusià tautotyroje.

Filosofas Leonidas Donskis, atvirkðèiai, tautinæ tapatybæ sie-ja ne su panaðumu ir ne su buitimi, o tik su aukðèiausiais þmo-gaus kultûros laimëjimais. Jo nuomone, „Tapatybë yra pasiekiama,o ne nustatoma ar pripaþástama – ji yra sàmoninga veikla ir iden-tifikavimasis su tuo, kas mums egzistenciðkai yra svarbiausia. Në-ra ir negali bûti, – raðo jis, – nei normatyvinës tapatybës teorijos,nei tapatybës ekspertø, kurie pagal objektyvius kriterijus nusta-tytø, kas yra kas“ (Donskis L. Tapatybës klasifikavimas ar pasieki-mas? // Lietuvos aidas, 2007, rugsëjo 24, p. 2.). Remdamasis savopatyrimu lankantis daugelio valstybiø universitetuose ir bendrau-jant su daugelio ðaliø mokslininkais, filosofas teigia, kad apie ðaláir tautà sprendþiama ið garsiø vardø ir pasiekimø. Jie tampa sa-væs identifikavimo ir net savivokos dalimi bei tautinës tapatybëssegmentais. „Augustas Strindbergas ir Ingmaras Bergmanas yra

279

ðvediðkosios tapatybës segmentai, Hansas Kristianas Andersenas –daniðkosios, Rembrandtas ir kiti olandø tapybos genijai – olan-diðkosios, Volfgangas Amadëjus Mocartas – austriðkosios. Lygiaikaip lietuviø teatras ir dþiazas yra tapæ mûsø tapatybës segmen-tas“ (Donskis L. Ten pat).

Danutë Bindokienë, buvusi JAV lietuviø dienraðèio „Drau-gas“ redaktorë, lietuviø tapatybæ apibûdina ryðkiausiais charak-terio bruoþais: „Tëvynës (galbût reikëtø sakyti – þemës) meilë,tvirtas moralinis nugarkaulis, teisingumas, verþlumas á mokslà,pamaldumas ir nepalauþiamas laisvës ilgesys... (Lietuvis – O. V.).Juo labiau spaudþiamas, tuo stipriau priespaudai prieðinasi. Daugkartø bûvyje svetimiesiems pavyko pavergti tautos kûnà, bet nie-kuomet jie neástengë parklupdyti lietuvio sielos“ (Bindokienë D.Kas paþadins tautà? // Draugas,1995, kovo 24, p. 4).

Taèiau dabartinëje Lietuvoje straipsnio autorë mato „labaineigiamà reiðkiná, kurio uþuominos pradþioje srovëjo menka sro-vele, o dabar jau liejasi putojanèia upe: „tautieèiai tëvynëje visið-kai puolæ á apatijos glëbá... Skandina savo dienas alkoholyje irapatijoje“ (Bindokienë D. Ten pat).

Vis dëlto D. Bindokienë turi viltá, kad „visuomet, kai lietuviaipuldavo á neviltá, kai jø ateitis atrodydavo beviltiðka, atsirasdavoþadintojai – vaidilos, kurie juos vesdavo á dvasiná bei tautiná atgi-mimà. Ar atsiras ir ðiandien vaidila su sidabrinëmis kanklëmis, arprivers mûsø tautà pabusti kol dar nevëlu?“ (Bindokienë D. Tenpat).

Deja, kitam iðeiviui ið Lietuvos Tomui Venclovai, pasaulio pi-lieèiui, klajûnui, labiau rûpi tautiniø maþumø problemos Lietu-voje, o ne paèios lietuviø tautos (Venclova T. Tautos identitetasyra gyvas daiktas // Voruta, 2009, liepos 10–16, p. 3). Jo nuomone,lietuviðko tapatumo esmë „pirmiausia yra kalba ir tam tikri isto-riniai prisiminimai“ (Venclova T. Ten pat).

Dienraðèio „Lietuvos þinios“ organizuotoje diskusijoje tau-tiðkumo klausimu buvo konstatuota, kad Lietuvoje „Trûksta vals-

280

tybës politikos... Nëra aiðkios politikos nei lietuviø kalbos puose-lëjimo atþvilgiu, nei skatinant pagarbà Lietuvos istorijai. Trûkstair tautiðkumà áprasminanèiø simboliø. Vilniuje nëra nei pamin-klo Jonui Basanavièiui, nei Vytautui Didþiajam. Rasø kapinës,kur ilsisi iðkiliausi Lietuvos þmonës, gyvenæ prieð ðimtà ir dau-giau metø, griûva, o lenkai Jozefo Pilsudskio atminimà kruopð-èiai priþiûri. Nesirûpinant iðkiliø tautos þmoniø atmintiesáprasminimu paminklais ir jø palaidojimo vietomis neámanomaiðlaikyti tautiðkumà. O dabar dar prasideda ir globalizacijos iððû-kiai“ (Medalinskas A. Lietuviðkojo tautiðkumo iðbandymai // Lie-tuvos þinios, 2009, lapkrièio 8, p. 3–15).

Valdas Pruskus straipsnyje „Globalizacijos iððûkiai tautiniamtapatumui“ tuos iððûkius – stiprëjantá individualizmà, kultûrosvartotojiðkumà, religiniø vertybiø ir baþnyèios vaidmens menkë-jimà, gimtosios kalbos kaip tautinës vertybës menkinimà, ásiga-lint anglø kalbai, globalizacijos iððûkius politiniam ir ekonominiamsavarankiðkumui, ekonomikai integruojantis á pasaulio ekonomi-kà, o politikai á ES politikà, – vertina kaip grësmæ tautiniam iden-titetui ir Lietuvos valstybingumui.

Bûdama ES ir NATO bei kitø tarptautiniø organizacijø narë,Lietuva dalá savo suvereniteto deleguoja joms, teikdama pirme-nybæ ES ástatymams, kuriems ðalys ES narës turi paklusti. Antra –valstybëje visada atsiranda viskuo, ypaè valdþia, nepatenkintø pi-lieèiø, kurie pradeda ieðkoti „teisybës“ ES institucijose, kompro-mituodami savo valstybæ. Kita vertus, politinis lietuviðkasservilizmas, „tylusis nuolankumas“, atsineðtas mûsø pareigûnø iðsovietinës sistemos, neretai jiems trukdo jaustis visaverèiais perES svarstymus ir suponuoja didþiosioms valstybëms galimybæspræsti uþ mus klausimus, lieèianèius mûsø tautos ir valstybës gy-vybinius interesus. Eilinis pilietis, matydamas toká mûsø atstovøbejëgiðkumà ir net neágalumà tarptautinëse organizacijose, savoTëvynëje pradeda jaustis nesaugiai ir þvalgosi vietos po saule Va-karuose ir net Rytuose. Straipsnio autorius mano, kad, norint Tau-

281

tai iðlikti, neiðtirpti globalizacijos katile, bûtina puoselëti tautináorumà, saugoti savo kalbà, sugràþinti pasididþiavimà savo tauti-nëmis vertybëmis, aktyviau ginti savo ekonominius interesus tarp-tautiniu lygmeniu (Pruskus V. // Lietuvos aidas, 2005, birþelio 16,p. 13).

Ádomias tautotyros kryptis inicijavo J. Venclova savo straips-niø cikle „Tautinis paðaukimas“, iðspausdintame 2006 m. sausiomënesá, ir Vaclovas Jonuðka straipsniu „Tautinë iðtikimybë“ (Lie-tuvos aidas, 2003, birþelio 4, p. 5).

Iðskirtinio dëmesio nusipelno „Vyresniosios kartos atstovø þo-dis jaunimui“, pasiraðytas þymiausiø mûsø Tautos ðviesuoliø, da-lis kuriø jau iðëjo á Amþinybæ.

Ðiame „Þodyje jaunimui“ vyresnieji raðo: „Senoji karta ne-nori iðdidinti savo nuopelnø, bet ir nuneigti juos bûtø istoriðkaineteisinga, nes jai teko labai sunkûs iðbandymai, pareikalavæ daugiðtvermës, fiziniø ir dvasiniø kanèiø. Per penkiasdeðimt sovieti-nës santvarkos metø, dominuojant agresyvios pasaulëþiûros dik-tatui, kurá rëmë ir skatino svetimos valstybës represinis aparatas,Lietuva iðliko lietuviðka, iðsaugojo savo kalbà ne vien privaèioje,bet ir valstybinëje sferoje, sukûrë modernià pramonæ ir, kiek to-mis sàlygomis buvo ámanoma, intensyvø þemës ûká, iðplëtojo iriðkëlë iki pasauliniø aukðtumø ne vienà mokslo ðakà, labai daugnuveikë meno kûrybos baruose ir visoje humanitarinëje sferoje,apsaugojo Lietuvos kultûrà nuo internacionalizacijos tendenci-jø, o þymiausi tautos talentai paliko joje pasaulinës reikðmës pëd-sakus, kurie negali nekelti tikrø Lietuvos patriotø pasididþiavimo.Visa tai pareikalavo ne vien fiziniø ir dvasiniø dabar jau nueinan-èios kartos pastangø, bet ir aukø, asmeniðkø netekèiø, neretaivirtusiø visos tautos þaizdomis. Taèiau Lietuva iðliko, liko savoistorinëje þemëje su jà mylinèiais, gimtàja kalba kalbanèiais tau-tos sûnumis ir dukromis“ (Lietuvos aidas, 2003, gruodþio 8).

Perduodami Lietuvos ir lietuvybës estafetæ á jaunimo rankas,vyresnieji iðreiðkë susirûpinimà tautiðkumo ir tautiniø vertybiø

282

menkinimu bei niekinimu dabartinëje Lietuvoje ir atsainiu jau-nosios kartos poþiûriu „á savo gimtàjá kraðtà. Atrodo, kad ne vie-nam jaunam þmogui ðiandien nëra didesnës svajonës uþ galimybæpalikti tëvø þemæ ir ásikurti uþsienyje“... „Þodyje“ beldþiamasi ájaunimo ðirdis, siekiant jose paþadinti sàþinæ: „Lietuva tëvynë mû-sø yra ne todël, kad mes taip giedame mûsø dainiaus Vinco Ku-dirkos sukurtoje tautinëje giesmëje, tapusioje Lietuvos himnu, otodël, kad mûsø protëviai atrado ðá þemës lopinëlá prie Baltijos jûrosdaugiau kaip prieð du tûkstanèius metø ir per gausybæ istorijos ne-gandø iðsaugojo já – lietuviðkai kalbantá ir graudþias dainas dainuo-jantá. Jei mes já paliksime, greit nebeliks ir mûsø tautos, numirslyginamajai kalbotyrai labai svarbi lietuviø kalba, Antikos laikus sie-kianti mûsø kultûra nebepuoð pasaulio tautø etninio gëlyno. Todëlvisomis fizinëmis ir dvasinëmis galiomis mes privalome kurti Lietu-và... Tam yra bûtinos kelios sàlygos: 1) Laisvë, kurià mûsø tautaiiðkovojo jos kankiniai, negali bûti vaisinga be vidinës kiekvienopilieèio disciplinos, jo mokëjimo ir noro ið savæs reikalauti dau-giau nei ið kitø, be pastangø nuveikti daugiau, prasmingiau ir nau-joviðkiau ne vien sau, bet ypaè savo tautai ir jos valstybei. 2) Tautosir jos valstybës labui daugiau nuveikia ne tas, kuris reikalauja daugteisiø, o tas, kurio pareigos jausmas logiðkai kontroliuoja jo teisi-nes galimybes, dideles teises atsveria dar didesnë pareiga nepik-tnaudþiauti jomis. 3) Pareiga neturi rastis ið baimës: jà turi skatintitvirtas doros jausmas, kuris savo ruoþtu negali bûti matuojamastik elgesio paþymiu, tikybos ar etikos þiniomis, o visados turi at-spindëti tikràjá asmenybës sielos groþá“ (Lietuvos aidas, 2003, gruo-dþio 8). „Þodá jaunimui“ pasiraðë prof. Z. Zinkevièius, prof.J. Balþekas, prof. A. Þilënas, akad. A. Merkys, prof. J. Kubilius,inþ. A. Jasiûnas, aktorius D. Banionis, þurnalistë N. Bauþytë, prof.K. Meðkauskas, P. Plumpa, þurnalistas A. Naujokaitis, gydytojaL. Knizikevièienë, med. dr. J. Stankus, inþ. A. Stumbras, jaua.a. inþ. Kostas Birulis, a.a. prof. V. Kubilius, a.a prof. H. Za-bulis, a.a. advokatas A. Dziegoraitis, a.a. prof. A. Stancevièius.

283

Ar pasieks ðis „Þodis jaunimui“ jaunøjø lietuviø ðirdis, paro-dys mûsø tautos ir valstybës ateitis. Jeigu ji dar matyti horizonte.

Iðskirtinio visuomenës dëmesio sulaukë trijø mokslininkø –akademiko Zigmo Zinkevièiaus, prof. Aleksiejaus Luchtano ira.a. prof. Gintauto Èesnio knyga „Tautos kilmë“ (V., 2006), ku-rioje, remiantis antropologijos, archeologijos ir ypaè kalbotyrosduomenimis, nagrinëjami lietuviø etnogenezës klausimai. Dës-tomas ir moksliniø tyrimø rezultatais patvirtinamas tradicinis po-þiûris á lietuviø tautos kilmæ. Tyrimø apraðymus papildoarcheologiniø radiniø nuotraukos ir pieðiniai, þemëlapiai, sche-mos, laiko juostos, kalbø pavyzdþiø lyginamosios lentelës, þymiau-siø mokslininkø, daugiausia nuveikusiø lietuviø tautos kilmëstyrimø baruose, nuotraukos ir biografijos. Pateikiamos visø kny-gos autoriø nuotraukos, supaþindinama su jø mokslo tiriamosiosveiklos problematika ir paraðytais darbais.

Knygos pabaigoje, mokslininkø pavadintoje „Tarsi Feniksas“,raðoma: „Ið kadaise gausaus baltø genèiø bûrio XXI a. pasiekëtik lietuviai ir latviai. Lietuviø tauta, XIII a. pirmoji ið visø baltøgenèiø sukûrusi savo valstybæ, patyrë ir klestëjimo laikotarpiø, irskaudþiø netekèiø. Sunkiausiu metu lietuviø tauta visada atras-davo jëgø susitelkti, pasiprieðinti, tarsi legendinis paukðtis Fenik-sas vël pakilti ið pelenø. Dël to á ateitá þvelgiame optimistiðkai“(Zinkevièius Z., Luchtanas A., Èesnys G. Tautos kilmë. V., 2006,p. 127).

Pervertus 108 laikraðèio „Tautininkø þinios“ numerius pavy-ko rasti 26 straipsnius, daugiau ar maþiau susijusius su analizuo-jama tematika.

Visø pirma tai Algio Aviþienio straipsniai. Viename jø „Lie-tuviðka nacionalinë savimonë ES plëtros kontekste“ autorius tei-gia, kad lietuviø nacionalinë savimonë „yra palyginus jauna,gyvavusi ne ilgiau nei pusantro ðimtmeèio“ (Aviþienis A. // Tauti-ninkø þinios, 2001, birþelio Nr. 11(133), p. 3). Fragmentiðkø lie-tuvybës protrûkiø bûta ir XVI, ir XVII, ir XVIII a., taèiau tikrasis

284

tautiðkasis atgimimas siejamas su Þemaièiø vyskupo MotiejausValanèiaus veikla, „Auðros“ ir „Varpo“ atsiradimu, auðrininkø,vadovaujamø dr. Jono Basanavièiaus, ir varpininkø, susitelkusiøaplink Vincà Kudirkà, veikla. Lietuvos bajorai, kaip ir dabarti-niai praturtëliai ið komunistinës nomenklatûros ir nusikalstamopasaulio, tarnavo tik savo turtui ir savo klanui. Jie ambicingaideklaravo, kad valdþia jiems duota paties Dievo, o Dievas jukgynë ne kaþkokias tautines, bet bendraþmogiðkàsias vertybes. Tau-ta – tai jø baudþiauninkai ir samdiniai, todël jie jokio vaidmensvalstybës gyvenime neatlieka. Tik XIX a. pabaigoje ðis psicholo-ginis barjeras buvo perþengtas, pradëjo formuotis tautinë savi-monë, atsirado vienijanti – Tautos idëja ir bendri politiniai tikslai,susirûpinta savo kilmës studijomis, kalbos norminimu, tautinëskultûros apraiðkomis, jos paieðka, tautosakos rinkimu, puoselëji-mu ir kûrimu. Lietuviø tautos sàmonëjimo kelià akino dar ir kai-mynai, ypaè lenkai, kaip tik tuo metu vieni pradëjæ kurti savotautines valstybes, kiti – vaduotis ið svetimø valstybiø jungo.

Straipsnio autorius lietuviø tautà lygina su þydais ir savo sim-patijas aiðkiai skiria jiems, nes jie pirmieji pasaulyje iðmoko kon-ceptualiai þiûrëti á giminystës ryðius, sukûrë iðtisà moraliniø vertybiøsistemà, kuri iðtikimai jau du tûkstanèius metø tarnauja „svarbiau-siam tikslui – jø bendruomenës solidarumui“ (Aviþienis A. Ten pat,2001, Nr. 12 (134), p. 3). Ið daugybës þydø Dievo ásakymø pats svar-biausias yra – iðtikimybë savo Dievui. Jau XIX a. gimë Izraelio vals-tybës atstatymo idëja kaip svarbiausias visos þydø tautos, kad irkur ji bûtø iðsisklaidþiusi, siekinys. Ir jiems pavyko já ágyvendinti.

Þydø tautai visada vadovavo jø intelektualinis elitas – rabi-nai. Lietuviø intelektualinis elitas bajorai nutautëjo pirmiausia.Þydø rabinai didþiausia savo Tautos vertybe laikë Talmudà, kiek-viena ateinanti nauja karta stengësi stiprinti jo sukurtø moraliniøvertybiø sistemà. Rabinai grieþtai reikalavo laikytis tø vertybiøsistemos, gyventi pagal jos nustatytas normas. Lietuviø bajorø am-bicijas þadino universalios vertybës, kurios tarnavo Europos feo-

285

dalams ir karaliams kaip pretekstas siekti teritorinës ekspansijosir vienyti pavergtas tautas.

Ðiø dienø euroentuziastø pastangas kuo greièiau ásilieti á eu-ropietiðkàjà erdvæ straipsnio autorius prilygina Þeèpospolitos po-litikai, kai tuometinis Lietuvos elitas strimgalviais verþësi á Europà,ten patekæs prarado visus ryðius su savo tauta, ið kurios buvo ki-læs, ir nutautëjo. Ir dabar straipsnio autorius baiminasi dël to.Kuo daugiau valstybës funkcijø Lietuva perduoda Briuseliui (eko-nominá planavimà, pinigø kontrolæ, kraðto apsaugà, uþsienio po-litikà ir daug kitø dar atsirasianèiø), tuo labiau pakertanacionalinës savimonës pagrindus – bendrà veiklà ir bendrus sie-kius. Tauta savo reikalus turi spræsti pati: „kojos turi judëti, ki-taip jø raumenys sunyksta… o protui reikia nuolat màstyti, kadiðsaugotø savo aðtrumà“ (Ten pat).

Ðiuo metu po sovietiniø nomenklatûriniø komunistø valdy-mo (deja, jis ir toliau bus tæsiamas, A. Brazausko ðeðëliui tam-pant uþ virvuèiø naujà G. Kirkilo vyriausybæ – O. V.) mûsø Tautayra ir be galvos, ir be orientyrø. Á universalumà pretenduojanèiosideologijos ir valdþios vienija tiktai valdantájá elità, o Tautos kurkas patikimesnis susitelkimo pagrindas yra giminystë, kalba ir is-torinës atminties ryðiai. Tautà sutelkti gali tik Tautos idëja. Auto-riaus nuomone, „Nauja nacionalinë idëja galëtø sutelkti ðiuo metudemoralizuotà inteligentijà naujoms pastangoms, tame tarpe irpolitinës programos kûrimui“ (Ten pat). Dabar sàlygos tam yrapalankios. Tautos idëja stiprëja visoje Vakarø Europoje. Vienaspopuliariausiø Prancûzijos politikø Le Penas grieþtai pasisakoprieð svetimtauèiø imigracijà á Prancûzijà ir reikalauja, kad Prancû-zija iðstotø ið ES, jeigu nesiims jokiø priemoniø prieð nevarþomàimigracijà, kaip buvo iki ðiol. Tokios pat nuotaikos sklando Olan-dijoje: deðinysis politikas Pim Fortuyn dël jø skelbimo buvo netnuþudytas, mat arabai toje ðalyje jau sudaro 40 proc. gyventojø irjø skaièius vis didëja. Taèiau pralietas kraujas uþ idëjà visada darojà nemirtingà ir, matyt, Olandija viena pirmøjø atkurs savo tautinæ

286

valstybæ. Tokie patys judëjimai bræsta Belgijoje, Italijoje, Austri-joje, Norvegijoje, Danijoje, Portugalijoje. Romos katalikø vado-vybë, nors to atvirai nedeklaruoja, ðiai idëjai simpatizuoja, kà liudijajos pritarimas sugràþinti á tëvynæ atplaukusius á Italijà pabëgëlius iðkitø ðaliø. Straipsnio autorius grieþtai pasisako prieð tvirkinanèiàES nuostatà: „Aukðèiausia vertybë yra ne tauta, o individas ir joasmeninë laisvë“ (Aviþienis A. Tautiniø jëgø stiprëjimas VakarøEuropoje // Tautininkø þinios, 2001, Nr. 11(155), p. 3).

Treèiame straipsnyje „Koks galëtø bûti mûsø laikø nacionali-nës savimonës vaidmuo“ A. Aviþienis aptaria dabartines vyrau-janèias ideologijas – socializmà, demokratijà ir nacionalizmà (játarptautinës praktikos ápratimu laiko tautiðkumo sinonimu –O. V.). Mes skaitytojø neklaidinsime ir tautiðkumà vadinsime tik-ruoju vardu. Autorius, be jokios abejonës, aiðkiai simpatizuojatautinei ideologijai, nes ji nutiesia tiltus tarp praeities, dabartiesir ateities. Tai þmogui suteikia ðaknø pojûtá, jis darosi tvirtesnis irsaugesnis, þino kelià ir moka siekti savo tikslo. Tuo tarpu demok-ratinës valstybës elitas, kaip ir socialistinës, yra kraðtutinai cinið-kas, plëðrus, godus, sugeba rûpintis tik savo ir savo klano reikalais.Abi ðios ideologijos yra visiðkai identiðkos, tik viena savo valsty-bës valdymà delegavo Maskvai, o kita, dabartinë – Briuseliui. As-menybiniu poþiûriu „Mûsø laikø mobilusis europietis kol kas galimëgautis savo laisve“, kurios neturëjo jo tëvai, bet ilgainiui ir jispajus, kad gyvenimas yra beprasmis, nes jis visuomenëje atliekatik stebëtojo ir vartotojo, bet jokiu bûdu ne savo valstybës kûrëjovaidmená. Tai gali tenkinti tik menko intelekto, jokiø dvasiniøpolëkiø neturinèià vidutinybæ, bet ne Asmenybæ. Tik tautinë vals-tybë Asmenybei gali suteikti kûrybos ir saviraiðkos laisvæ.

Marius Kundrotas á tautiðkumo sàvokà áterpia dar vienà at-spalvá „pasyvusis tautiðkumas“, kuris lietuviams buvo bûdingassovietinës okupacijos metais, kai, norint iðlikti lietuviu, reikëjogudrauti, kalbëti Ezopo kalba ir bûti labai iðradingam, kad galë-tum ðvæsti savo tautines ðventes.

287

Deja, sovietinës okupacijos metais susiformavæs pasyvusis pa-triotizmas toks ir liko, ir tai darosi labai pavojinga ðiuo metu, kaiLietuvoje sparèiai daugëja imigrantø ið rusakalbiø kraðtø (Kun-drotas M. Pasyvusis tautiðkumas, arba ko galime pasimokyti iððvedø // Tautininkø þinios, 2002, Nr. 19(163), p. 2).

Gintautas Ereminas tautiðkumui nori suteikti dar ir moder-niojo atspalvá. Pagal vakarietiðkà áprotá já vadina moderniuoju na-cionalizmu. Savo straipsnyje jis apþvelgia literatûrà, iðleistàVakaruose: Ernesto Gellnerio knygà „Tautos ir nacionalizmas“ir Anthonio Smitho teorijas bei daro iðvadà, kad ir ten tose teori-jose, kurios pakyla virð abstraktaus filosofavimo lygmens bei abst-rakèiø, normaliam þmogui nieko nesakanèiø teiginiø, tokiø kaipE. Gellnerio: „nacionalizmas yra politinis principas, kuris teigia,kad politiniai vienetai turi sutapti…“ arba „nacionalizmas yra po-litinio teisëtumo teorija“, tautiðkumo sàvokos turiná sudaro tiepatys principai, kurie yra pripaþinti ir Lietuvos tautotyrininkø,t.y. „Istorija ir tautinë tradicija vaidina svarbiausià vaidmená na-cionalistiniame (tautiðkame) màstyme, nes tëvynës nepriklauso-mybës poreikis yra vienas ið pagrindiniø nacionalistinio judëjimoreikalavimø. Nuo pat savo pradþios nacionalizmas fetiðizuoja et-ninius, tautosakos, gimtosios þemës, kalbos, religijos, paproèiø irpostuluojamos kilmës ryðius, kad tik bûtø patvirtinti ir atgaivintiplatesniu mastu tie broliðki solidarumo jausmai, kuriuos komu-nikacijø stoka, lokaliðkumas ir grupiðkumas iðardë ir suskaldë“(Anthony Smith // Gintautas Ereminas. Moderniojo nacionaliz-mo apraiðkos Lietuvoje // Tautininkø þinios, 2002, Nr. 4(148), p. 4).

Su didele ðirdgëla jaunas vaikinukas raðo, kad Atgimimo me-tais buvo deklaruojamas siekis atkurti tautinæ Lietuvos valstybæ.Taèiau labai greitai, vos tik buvæ komunistiniai nomenklatûrinin-kai ágijo persvarà valdþioje, „…ið tautiðkumo liko tik graþi iðka-ba, po kuria slepiasi tai, kas buvo giliai uþslëpta mumyse paèiuose,tik mes to niekam nenorim prisipaþinti. Konkreèiai tai laisvë lë-bauti ir iðtvirkauti, laisvë naikinti tautos praeitá ir kultûrà, laisvë

288

bûti skundikais ir iðdavikais. Niekad dar nebuvo paleista á laisvætiek þvëries – kruvina, godi, purvina, ðlykðti gyvulio laisvë. Jeigutu negriebi, neapgaudinëji, neplëði, nevagi, nesidrabstai kuo norsdvokianèiu – tai esi atvirai ir tiesiai vadinamas kvailiu“ (Ten pat).

O man tai, prisipaþinsiu, – didþiulis dþiaugsmas: jeigu tojemûsø þvëries visuomenëje atsirado jaunas þmogus, kuris taip màs-to, vadinasi, jis sulauks pasekëjø ir tà þvëries visuomenæ áveiks,padarys jà þmoniðkesnæ ir tauresnæ. Linkiu Lietuvai, kad taip màs-tanèiø þmoniø atsirastø bent ðimtas – tada ir iðsivaduosime ið mo-derniojo þvëries „tautiðkumo“.

Kitame straipsnyje Marius Kundrotas nagrinëja svarbias tau-totyrai sàvokas „nacionalizmas“ ir „nacizmas“. Jo manymu, „Na-cionalizmas – tai lojalumas tautinei valstybei, ideologinë ir praktinësistema, solidarizuojanti visuomenæ bendros kilmës, savimonës irkultûros pagrindu“ (Kundrotas M. Nacionalizmas ir nacizmas: is-torinë tàsa ar prieðprieða? // Tautininkø þinios, 2002, Nr. 12(156),p. 2; Nr. 14 (158), p. 2). „Nacizmas – tai sàvokos „nacionalsocializ-mas“ trumpinys, kuriame persipynë ksenofobija (neapykanta ki-toms tautoms), ðovinizmas (savo tautos iðkëlimas virð kitø tautø,imperinis ekspansionizmas ir totalitarinis despotizmas“ (Ten pat).

Z. Juðkevièienë analizuoja svarbià kosmopolitizmo sàvokà. Pa-sak jos, „Kosmopolitizmas – tai politinio, pasaulinio planavimo su-kurta ideologija, neigianti viskà, kas þmogui sava, miela, brangintina;neigia tautiðkumà, tautinius paproèius, tradicijas, religijà, valstybiøsienas. Kosmopolitizmas yra nukreiptas prieð maþø pasaulio valsty-biø egzistencijà“ (Juðkevièienë Z. Kosmopolitizmas siaubia Lietu-và, dëmesio // Tautininkø þinios, 1999, Nr. 10(90), p. 4).

Marius Kundrotas su bendraautore dar viename straipsnyjegráþta prie Prezidento Antano Smetonos vartotos sàvokos „tauti-nis patriotizmas“. Ðiam reiðkiniui A. Smetona teikë pirmenybæ irprieð klasinius visuomenës interesus, ir prieð konfesinius prieðta-ravimus, o „tautinæ valstybæ ávardino patikimiausiu tautos gerovësir tautinio ugdymo garantu“ (Kundrotas M., Paðkevièiûtë-Kundro-

289

tienë E. Eurointegracija tarpukaryje ir tautininkø Lietuva // Tau-tininkø þinios, 2005, Nr. 3, 5, 6).

Teoriniu poþiûriu ádomus ir dr. Henriko Gintauto straipsnisapie Antano Smetonos poþiûrá á lietuviø padarytas klaidas, vedu-sias prie nutautëjimo. Prie tokiø klaidø A. Smetona priskyrë: 1. Vi-duramþiais – Lietuvos didþiøjø kunigaikðèiø polinká á ekspansijà.LDK, savo valstybës ribas iðplëtusi iki pat Juodosios jûros, deri-nosi prie svetimos aplinkos, buvo tolerantiðka Rytø tikëjimui, to-dël á svetimas þemes pakliuvæ valdovai ir jø ðeimos bei dvariðkiaigreitai nutautëjo, iðtirpo toje svetimoje aplinkoje. 2. Polinká á kos-mopolitizmà – visais laikais, esant visoms santvarkoms, lietuviaibëgo ieðkoti laimës svetur. 3. Lietuviai negerbia savo kalbos, leng-vai jà uþkreèia svetimais barbarizmais. Jau pirma emigravusiø lie-tuviø vaikø karta praranda tautiðkumà, nesimoko savo gimtosioskalbos. Lietuvos bajorai kalbëjo tik lenkiðkai. 4. Lietuviai perne-lyg daþnai, kaip në viena kita pasaulio tauta, kuria miðrias ðei-mas. Tokiose ðeimose, ypaè jeigu motina yra svetimtautë, vaikailabai greitai nutautëja. 5. Lietuviai yra „palaido þodþio“ tauta.Tai itin ryðku þiniasklaidoje. Prasimanymais ir gandais lietuviaiitin mëgsta þeminti aukðtas pareigas uþimanèius tautieèius, o taiþemina paèià lietuviø tautà, maþina mûsø kraðto þmoniø autori-tetà tautø santykiuose. 6. Lietuviai irgi kaip në viena pasaulio tautaniekada nesiekë nutautinti savo valstybëje gyvenusiø tautiniø ma-þumø. A. Smetona mano, kad „lietuvio bûdui yra prieðinga kitostautos þmoniø sielà þaloti“ (Gintautas H. Prezidento Antano Sme-tonos tautiðkumo samprata // Tautininkø þinios, 2002, Nr. 17, 18).Dël to labai daþnai nukenèia pati lietuviø tauta. Akivaizdus pa-vyzdys – lenkø maþuma Lietuvoje.

Antano Smetonos nuomone, lietuviðkàjá tautiðkumà geriau-siai ákûnija valstybës þenklas Vytis. „Tai riteriðko teisingumo sim-bolis. Tai – riteris, kuris su kalaviju stoja uþ teisybæ. Teisingumasmûsø valstybës pagrindas“ (Ten pat). O tai ir yra, Prezidento An-tano Smetonos nuomone, svarbiausia.

290

ROMUALDAS GRIGAS

„Maþos tautos teturi tik vienà stip-rybæ, bûtent, dvasios ðvarumà. Kada jo-se teisybës jausmas gyvas, budrus irstiprus, kada jose tëvynës meilë yraskaisti ir karðta, tada ta tauta turi savy-je visa, ko jai reikia gyventi viduje ir pa-kelti pasitaikanèias sunkiø iðbandymøvalandas“.

Vydûnas

Lietuva, ðimtmeèius buvusi karø ir grobikiðkø þygiø tai á Ry-tus, tai á Vakarus kryþkelë, per stebuklà iðlaikë savo kalbà ir etni-næ kultûrà. Kiekvienas okupantas ne tik þudë ðviesiausius irnarsiausius tautos þmones, grobë jø turtà, naikino lietuviø kultû-ros paveldà, bet ir stengësi jà nutautinti, pavergti protà, atimtisielà, primesti savo kultûrà ir savo vertybiø sistemas. Gal todëlLietuva ir iðugdë tokià stiprià rezistencinæ tautos dvasià, sukûrëturtingà literatûrà, skirtà mûsø tautos iðlikimo problemoms, reið-kianèià didþiulá susirûpinimà dël jos ateities.

Tautos ir jos iðlikimo klausimais daug raðë mûsø filosofai Vy-dûnas, S. Ðalkauskis, A. Maceina, J. Aleksa. V. Alantas, M. Kru-pavièius, J. Girnius ir kiti. Mûsø dienomis lietuviø tautotyrosbaruose daugiausia nuveikë prof. Romualdas Grigas, paraðæs netkelias knygas, skirtas tautotyrai ir Tautos iðlikimo klausimams.Tai „Pralaimëjæs Kainas“ (1991), „Tautos savigyna“ (1993), „Tau-tos likimas“ (1995), „Prolegomenai. Politikui ir pilieèiui“ (1997),

Romualdas Grigas

291

„Tautinë savivoka“ (2002), „Savasties ieðkojimas arba laiðkai lie-tuviams“ (V., 2004), jo iniciatyva paraðytos ir redaguotos knygos„Tautinës tapatybës dramaturgija“ (V., 2005), „Tautiðkumas ir pi-lietiðkumas“ (V., 2007), ir vël jo monografija „Senieji lietuviai:tapatybës bruoþai ir jø kitimas“ (V., 2009). Visai neseniai pasiro-dë dvi naujausios jo knygos „Dienoraðèio langà pravërus“ (V.,2011) ir rubajatø knyga „Akivarø atspindþiai“ (V., 2010).

Kiekviena ið ðiø knygø nusipelnë atskirø iðsamiø recenzijø,tikriausiai nemaþai jø jau ir paskelbta. Neabejoju, kad jomis busremiamasi, jos bus analizuojamos raðant daktaro disertacijas irhabilitacijos darbus, kai á aktyvø moksliná gyvenimà ateis dabar-tiniai aðtuoniolikmeèiai–dvideðimtmeèiai, kai Lietuvos moksluibus sugràþintas deramas prestiþas ir pagarba. O kol kas Lietuvo-je, sukaustytoje materializmo ir hedonizmo, trokðtanèioje tik duo-nos ir þaidimø, nëra kam rimtais likiminiais darbais uþsiimti. Suðirdgëla prisimenu prof. R. Grigo þodþius, pasakytus Tautos ðven-tëje Veliuonoje, ant Ramybës piliakalnio: „Dabar nei mano, neijûsø, profesore, darbai niekam nereikalingi… Bet vis tiek dirbki-me…“ Dar daugiau: Lietuvoje tokie darbai yra pavojingi… Kos-mopolitiðkai nusiteikusiø politikø jie yra vertinami kaip ëjimasprieð srovæ, t.y. prieð oficialiàjà, siekianèià Tautà kuo greièiau nu-tautinti politikà. Jø leidyba nefinansuojama, visuomenë skatina-ma jø „nepastebëti“, o autoriai nustumiami á mokslo ir visuomenësgyvenimo pakraðèius.

Po penkiø sovietinës okupacijos deðimtmeèiø, kai literatûraið Vakarø sunkiai prasiverþdavo pro „geleþinæ uþdangà“, prof.R. Grigui savo tyrinëjimuose ypaè nelengva buvo rasti objekty-viø tautotyros atramos taðkø. Sovietinës okupacijos metais tau-tos klausimai irgi buvo nagrinëjami, bet tik kaip jos niekinimo irpeikimo objektai, tautiðkumà vadinant tik nacionalizmu ir netfaðizmu, propaguojant „tautø draugystæ“, kai svarbiausias vadasir vëliavneðys, þinoma, buvo „didþioji rusø tauta“, ir internacio-nalumà, aukðèiausiu siekiniu laikant komunistiná kosmopolitiz-

292

mà, sovietinës lietuviðkos lakðtingalos lyriðkai apdainuotà: „Ap-sistosim, kai raudonu þiedu / Visa þemë skaisèiai suþydës“.

Prof. Romualdui Grigui, vienam ið nedaugelio Lietuvos inte-lektualø, pavyko iðsivaduoti ið pavergto proto klampynës ir su-kurti darnià ðiuolaikinæ lietuviðkos tautotyros kryptá, kuriapagrástai galime didþiuotis.

Romualdas Grigas gimë 1936 m. sausio 25 dienà Astelkiø kai-me, Radviliðkio rajone. 1954 m. baigë Joniðkëlio (Pasvalio r.) þe-mës ûkio technikumà, tais paèiais metais ástojo á MaskvosK. Timiriazevo þemës ûkio akademijà, ekonomikos specialybæ.1962–1965 m. èia mokësi ir aspirantûroje. 1966 m. apgynë eko-nomikos mokslø kandidato disertacijà, dirbo ávairiose su þemësûkiu susijusiose organizacijose – Bartkuðkio þemës ûkio techni-kumo direktoriumi, Aðtriosios Kirsnos (Lazdijø r.) parodomojoûkio direktoriumi, Lietuvos mokslø akademijos Ekonomikos ins-tituto vyr. moksliniu bendradarbiu. Ten dirbdamas pradëjo do-mëtis filosofijos problemomis. 1982 m. apgynë filosofijos daktarodisertacijà, perëjo dirbti á Lietuvos filosofijos ir sociologijos insti-tutà, vëliau tapo Socialiniø tyrimø instituto vadovu. 1988 m. jambuvo suteiktas profesoriaus vardas, 2003 m. tapo Lietuvos moks-lø akademijos nariu korespondentu, paraðë per 10 monografijø,kelis ðimtus straipsniø, aktyviai dalyvavo visuomeninëje veikloje,dëstë specialius kursus Vilniaus pedagoginiame universitete, Kau-no technologijos universitete, Lietuvos teisës M. Romerio uni-versitete.

Monumentaliausia prof. R. Grigo knyga – monografija „Tau-tos likimas“ (1995), kuri pelnë viso pasaulio lietuviø pagarbà.

Knyga pradedama Jono Aisèio þodþiais, siejanèiais dvi tautosepochas: „Mûsø tautos istorija yra tragiðka. Dideles pastangassekë didelës nesëkmës. Ir að galvoju, argi bûtø lietuviø tauta ka-daise amþiø glûdumoje padariusi kam nors didelæ skriaudà, ku-rià ðtai daugiau nei tûkstantis metø esame tebeverèiamiatlyginti…“ (Jonas Aistis).

293

Tarsi pratæsdamas Jono Aisèio mintá knygoje prabyla ir sovie-tiniø lageriø kankinys, pirmasis antikomunistas teoretikas Lietu-voje arkivyskupas Meèislovas Reinys: „Mirðta tik tos idëjos, uþkurias niekas nemirðta“. Tautos ir valstybës atsiranda ir iðnyks-ta… o lietuviø tauta jau gyvuoja ir kaip idëja, ir kaip jos materia-lusis pavidalas jau daugiau negu tûkstantá metø gal kaip tik dëlto, kad buvo kam uþ jos laisvæ mirti.“

Knygà „Tautos likimas“ sudaro keturios dalys: 1. Tauta civili-zacijos skersvëjuose. 2. Þmogaus pasaulis ir socializacija. 3. Tau-tos socialinë organizacija. 4. Tautos valstybingumo orientyrai.

Pirmojoje dalyje nagrinëjamos temos: tauta socialiniø epo-chø sankirtoje; nuo kaimiðkosios bendruomenës prie urbanisti-nës visuomenës; agrarinë epocha; pramoninë-industrinë epocha;poindustrinë epocha; civilizacinë tuðtuma; gamybos socialinës or-ganizacijos Vakaruose evoliucija; ávadinës pastabos; „laukinio“kapitalizmo etapas; apþvalgos apibendrinimas; suartëjimas – tautøraiðkos geosocialinë sàlyga; suartëjimo prasiverþimas; politiniø-ekonominiø doktrinø konvergencija; mokslø konvergencija; reli-gijø suartëjimas; mokslo ir religijos suartëjimas, tautos socialiniøjëgø konvergencija; „transcendentinis suartëjimas; universalizmoideologija; ideologijø krizë ir jø kaita; universalizmo ideologijosesmë ir akivarai; mûsiðkasis mentalitetas; lietuviø ir kitø tautøetnogyvybingumo bruoþai; ávadinës pastabos; lietuviai ir rusai;lietuviai ir lenkai; lietuviai ir estai; lietuviai ir þydai.

Antrame skyriuje analizuojamos temos: þmogus socializaci-jos procese; bendrasis socializacijos mechanizmas; socializacijosprieðtaravimai; socializacijos institutai; mokykla; neformalios gru-pës; Baþnyèia; tauta ir ðeima; integralumo erdvë ir jos kaita; so-ciologinis þvilgsnis; ðeimos deformacijos; moteris ir vyras ðeimoje;þvilgsnis á ðeimos ateitá; kintanti ar gæstanti socializacija; kartøsociologinis portretas; iðeities pozicija ir t.t.

Akivaizdu, kad tai nëra tautos istorija atskirais istoriniais pe-riodais, kaip iki ðiol buvo áprasta raðyti, o visai kitas þvilgsnis á

294

tautos problemas ið dabartiniø filosofijos ir sociologijos pozicijø.Tas þvilgsnis originalus, ádomus ir studijuotinas, nes nemaþai kny-goje minimø faktø, reiðkiniø ir áþvalgø daugeliu atvejø jau pasi-tvirtino, manau, dar ir todël, kad ið monografijoje panaudotø 229pasaulio literatûros ðaltiniø dauguma yra iðleisti paskutiniaisiaismetais iki knygos pasirodymo. Taigi naudotasi naujausiais infor-macijos ðaltiniais. Nustebau tarp jø pamaèiusi ir mano mielo bi-èiulio antikomunisto publicisto Viliaus Braþëno cituojamàstraipsná, iðspausdintà tik 1993 metais.

Toks pat poþiûris ir treèioje bei ketvirtoje monografijos daly-se. Jos ádomios. Kiekvienas inteligentas, kuriam rûpi jo Tautos irValstybës reikalai, jas turëtø perskaityti.

Paskutinëje, ketvirtojoje, dalyje „Tautos valstybingumo orien-tyrai“, be teorinës dalies, pateikiama ir konkreèios pilietinës sa-vigynos rekomendacijos, pilietinës savigynos bûdai ir pagrindiniaivisuomeninës-politinës veiklos principai.

Pabaigos þodyje knygos autorius raðo: „Esu ásitikinæs, kad visimes – eiliniai pilieèiai – turëtume ne tik sparèiau patys bræsti, keis-tis savu supratimu – tuo praplësdami savàjá. Bet mes neturime taiplengvai, kaip iki ðiol, pavesti spræsti mûsø ir mûsø vaikø, ir netgitautos, valstybës likimo nedaugeliui þmoniø, kurie linkæ vadintisprofesionaliais politikais. Mes visi privalome uþimti màstanèio, su-prantanèio tikrovæ ir aktyviai jà veikianèio pilieèio pozicijà.

O tai ir yra ðiandien Lietuvai bene svarbiausia. Tada ir tasaimus kankinantis nerimas palengva iðsisklaidys tarsi koks rugsëjorytmeèio rûkas“ (Ten pat, p. 447).

Nors knyga paraðyta jau senokai, ðiandien ji ypaè aktuali, kainaikinama nepriklausoma Lietuvos valstybë, ignoruojamos visosvaldþios aukðèiausios valdymo institucijos ir vël gráþtama prie vie-nos, komunistø partijos, tik melagingai vadinanèios save ávairiaisvardais – LDDP (Lietuvos demokratinë darbo partija), LSDP(Lietuvos socialdemokratø partija). Matyt, mûsø gyvenamuojulaikotarpiu atsiras ir naujø ðios partijos pervartø ar pavadinimø,

295

siekiant iðvalyti kraujo dëmes ið jos munduro. Atsirado ir „vienostiesos“ valdymo modelis, ákûrus keistà dariná – politiná biurà arpolitinæ tarybà. Tai nekeièia jo esmës, kuriam vadovauja „kaþka-da pro duris dþiaugsmingai iðlydëto gubernatoriaus drg. N. Mit-kino ápëdinis, tyliai sugráþo per langà ar parðliauþë atgal dujotiekiovamzdþiais ir kryptingai bei sumaniai tæsia savo pirmtako darbà“(Radþvilas V. Evoliucija ar revoliucija? // Baltijos kelias, 2005 gruo-dþio 11, p. 1).

Knygoje „Prolegomenai“ (áþanginiai samprotavimai) prof.R. Grigas kalba apie didelá Nerimà, kuriuo gyvename kiekvienasdël mûsø valstybës valdanèiøjø negalios. Baiminamasi dël Lietu-vos ateities. Tai knygoje pateikta graþia literatûrine kalba, þais-mingai, su daugybe pasaulio iðminèiø sentencijø ir todël politikosvaldymo principai, jau pateikti pirmojoje monografijoje, èia pa-pildyti, kai kurie permàstyti skaitomi lengvai, vienu prisëdimu,þavintis autoriaus raðymo stiliaus lengvumu su neslepiama sar-kazmo doze, ironija ir autoironija. Nors knygoje daroma analo-giðka iðvada, kaip ir pirmojoje monografijoje, èia akcentai ryðkesniir kategoriðkesni: kol Tauta, eiliniai Lietuvos þmonës nesusiburs ágalingà kumðtá, turintá valià ir galià, kol neatsiras pusiausvyra tarpvaldþios ir tautos galiø, tol valdþia, kad ir kokia ji bûtø – musnaudos kaip baudþiauninkus, nevisaverèius ir nevisproèius pada-rus, tik kaip medþiagà, árankius jø paèiø asmeniniams turtamsdidinti ir ágeidþiams tenkinti.

Treèioje R. Grigo publicistikos straipsniø, spausdintø Ameri-kos laikraðèiuose „Dirva“ ir „Draugas“, knygoje „Savasties ieð-kojimas arba laiðkai Amerikos lietuviams“ (V., 2004) dominuojasociosofiniai pamàstymai apie Lietuvos politinæ situacijà bei pa-grindines lietuviø tautos iðlikimo sàlygas ir problemiðkumà.

Problemiðka yra tai, kad dabartinæ Lietuvà sudaro dvi pama-tinës struktûros. Pirmoji arba klodas – tai lietuviø etninë tauta.Jà dar galëtume pavadinti istorine-kultûrine bendruomene.Antroji – politinë bendruomenë, „fizinë þmoniø masë, turinti

296

pilietines teises ir taip pat susidedanti ne tik ið etniniø lietuviø(jau nutautëjusiø, suslavëjusiø, praradusiø tautinæ savimonæ, netgimoraliai degradavusiø, bet turinèiø balso teisæ, idëjiniø komu-nistø, kuriems lietuvybë – savotiðkas tabu – O. V.), bei kitø tauti-niø ir etniniø maþumø“.

„Lietuvos valstybës gyvenime, jos politikoje pusiausvyra aið-kiai yra paþeista, – raðo knygos autorius. – Ir paþeista bûtent isto-rinës-kultûrinës bendruomenës nenaudai. Toks reiðkinysvertintinas kaip mûsø lietuviø tautos nelaimë, einanti ne tik iðsovietiniø, bet ir þymiai ankstesniø istoriniø laikø“ (Grigas R. Sa-vasties ieðkojimas. V., 2004, p. 213–214). Autoriui tenka tik ap-gailestauti, kad to nesupranta ne tik valdþios vyrai, bet irpolitologai. Jie visà dëmesá sutelkia tik á politinës bendruomenësinteresus – tautiniø ir etniniø maþumø Lietuvoje problemas: „Josvaldþiai rûpi labiau negu pagrindinës, vienintelæ Tëvynæ èia tu-rinèios etninës lietuviø tautos likimas“ (Ten pat, p. 204).

„Istorinei-kultûrinei bendruomenei paliekamas muziejinio pa-veldo vaidmuo, eliminuojant etninæ tautà ið bent kiek aktyvesniodalyvavimo politiniame gyvenime… tokio susiprieðinimo (saky-èiau ne susiprieðinimo, o sàmoningo suprieðinimo, einanèio ið val-danèiosios komunistinës daugumos – O. V.) neiðgyvena ne tiklenkai, vokieèiai ar èekai, bet ir rusai, iðkentæ septyniasdeðimtmetø trukusá bolðevikiná terorà ir sovietinës ideologijos spaudi-mà“ (Ten pat, p. 214).

Tokia apverktina etninës lietuviø tautos padëtimi dabartinëjeLietuvoje autorius siûlo susirûpinti visoms Lietuvos visuomeni-nëms organizacijoms ir Pasaulio lietuviø bendruomenei, organi-zuoti Pasaulio lietuviø kongresus ir pareikalauti, kad valdþios vyraipaaiðkintø, kas vis dëlto yra Lietuvos valstybës suverenas – etni-në, istorinë-kultûrinë lietuviø tauta ar atklydusi ir paklydusi poli-tinë bendruomenë? Tai ir yra svarbiausia.

Mokslininkas, savo moksliniø tyrinëjimø kryptimi pasirinkæstautà ir jos iðlikimo problemas, tiriantis ir analizuojantis visus jos

297

aspektus, nusipelno didþiausios tautos pagarbos ir dëkingumo uþjo atliktà moksliná þygdarbá. Kaip mëgdavo sakyti raðytojas V. Hu-go – mokslininko þygdarbis nuðvieèia Tautos istorijà akinanèiaðviesa, tai ir – vienas ryðkiausiø þmonijos ðvyturiø.

Ðiø metø sausio 27 dienà Lietuvos mokslø akademijos Maþo-joje salëje iðkilmingai buvo paminëtos filosofo, sociologo ir tau-totyrininko prof. Romualdo Grigo 75-osios gimimo metinës,praþydusios graþiausiomis roþiø ir kitokiø spalvingø gëliø puokð-tëmis bei jo þmonos solistës Zitos Grigienës iðtraukomis ið ope-rø, dainomis (akompanavo Daiva Þitkevièienë, kankliavoMartyna Galûzaitë). Iðkilmëse buvo pateiktos minëtos pastarai-siais metais iðleistos dvi Romualdo Grigo knygos „Dienoraðèiolangà pravërus. 10 mano jaunystës metø (1956–1965)“ ir „Akiva-rø atspindþiai“. Iðkilmëse dalyvavo ir jubiliatà pagerbë Lietuvosmokslø akademijos prezidentas V. Razumas bei MA skyriø vedë-jai, R. Grigo kolegos ir bièiuliai. Daugelis jø su jubiliatu buvonuo pat jaunystës – studijø ir aspirantûros laikø, tapo „Dienorað-èio“ herojais, prisiminë jaunystës ir akademinio gyvenimo ávy-kius, kuriuose dalyvavo kartu su juo.

Akademikas Algirdas Gaiþutis aukðtai ávertino Romualdo Gri-go mokslinius nuopelnus sociologijos srityje, jubiliatà ávardijo kaipþymiausià Lietuvos sociologà. „Dienoraðèio“ virðelio atlanke pa-teikti A. Gaiþuèio þodþiai: „Knygos autorius, sovietiniais metaispriverstinai „iðmuðtas“ ið agrarinës ekonomikos kelio, jau tuo lai-kotarpiu tapo ir sociologijos, ir vadybos mokslø Lietuvoje pir-meiviu. Vëliau, atkûrus Lietuvos Nepriklausomybæ, dëjo teoriniuspamatus lietuviø tautos socialinës organizacijos tyrimams, gilinoir plëtë tautotyros kryptá. 1991-aisiais buvo iðrinktas Lietuvosmokslø akademijos nariu ekspertu, o 2003-aisiais – nariu kores-pondentu. Jam suteiktas 2002 metø Lietuvos mokslo premijoslaureato vardas“.

Þurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ irgi graþiai paminëjo prof.Romualado Grigo 75-eriø metø jubiliejø, akcentuodamas: „Dau-

298

geliu ádomiø knygø, straipsniø, paskaitø prisodrinta profesoriausávairiatematinë veikla. Ir moksliniai interesai labai platûs, ir didisnerimas dël lietuvybës, tautiðkumo iðsaugojimo, ir ðirdies skaus-mas, kad Lietuva neiðsivaikðèiotø... Profesoriui neduoda ramybës,kad globalizacija neiðtrina, bet iðryðkina socialinës realybës loka-liðkumà, kelia kità itin aktualø klausimà: virðtautiðkumo, anttau-tiðkumo sklaidà“ (Romualdui Grigui – 75 // Mokslas ir gyvenimas,2011, Nr. 1, p. 31). Þurnalas pateikë iðtraukà ið R. Grigo knygos„Akivarø atspindþiai. Sociosofinës mintys eilëmis“ (V., 2011).

Jubiliejiniame renginyje kaip tik kalbëjau apie ðià knygà irapie prof. Romualdo Grigo vaidmená tautotyros plëtroje ir josistorijoje.

„Akivarø atspindþiai“ – tai visos Romualdo Grigo kûrybos,paraðytos tautiðkumo tematika, kvintesencija eilëmis: èia ir kûrë-jo kûrybinio kelio posûkiai, ir jo knygø referatai eilëmis, ir min-tys apie lietuviø tautos likimà bei didelis nerimas dël jos iðlikimo.

Kaþkada, dar jaunystëje, pradedantis poetas V. Kukulas pa-raðë eilëraðtá apie Kûrëjo kelià.

Prieðaky – balti balti sparnai –Kiekvienam. Ir kiekvienam tik savo...Gal pavys... Gal, sakau... Þinai,Kad kai kas ir mirðta nesugavæs...(V. Kukulas)Kiekvienas þmogus, pasirinkæs Kûrëjo kelià, turi svajonæ, vil-

tá, kuriø siekia, kartais ir visà gyvenimà. Daþnai ta svajonë tarsimiraþas vilioja, traukia ir klaidina. Taèiau, kaip raðo literatûrolo-gë Viktorija Daujotytë, „ir tada ji didelë jëga, verèianti griuvusatsikelti ir vël kopti ið naujo, palaikanti þmogaus dvasià“.

Daugelis taip ir neranda atsakymo á klausimà, kas að esu. Kurað einu? Kokia mano gyvenimo prasmë?

Ir praplaukia savo gyvenimo upe tûkstanèiai ar milijonai tarpsavo neiðsipildþiusiø svajoniø krantø, uþ kiekvieno upës posûkiogirdëdami tolimà ðauksmà... Neiðsipildþiusio...

299

Kartais ir pats neþinai, kas jis?.. Tas tavo gyvenime Neiðsipil-dæs...

Man atrodo, kad tokio laikotarpio bûta ir R. Grigo gyveni-me. Nuo jo pirmosios knygos „Ámonës socialinë organizacija irjos funkcijos“ (V., 1980, rus. k.) (tai buvo ir jo habilitacinis darbas –O. V.) iki apysakos „Medaus skonis“ (1987) praëjo septyneri me-tai, devyneri – iki kitos apysakos „Degantis sniegas“ (1989) ir vie-nuolika metø iki svarbiausiojo – „Pralaimëjæs Kainas“ (1991),suvokus didþiàjà gyvenimo ir kûrybos misijà – tarnauti savo Tau-tai ir Valstybei, tarus sau ir kitiems „Tauta buvo ir tebëra manoesybë“. Tai tarsi ir patvirtina filosofo rubajatas (taip R. Grigasvadina savo eiles – O. V.):

Eini... Pro obelá, praþydusià senamsode,

Pro pusná, supustytàpatvory.

Pro aðarà, á sausþemánukritusià.

Pro þvilgsná, gæstantá ðalia…Pro gûdumà, nusëdusià

nakty...Eini... Kaþkas kaþkur tave dar

ðaukia...Kà veikë talentingas ir kûrybingumu liepsnojantis kûrëjas tais

savo gyvenimo metais – sunku pasakyti. Dabar jau ið laiko per-spektyvos atrodo, kad ir kûrybiniu tuðtymeèiu filosofas nepasken-do neiðsipildymø buityje, bet sunkiai kasë molá ir smëlá – savomilþinkapiui statyti... Kad atsistotø á vienà gretà su didþiaisiaistautos vyrais – Maþvydu, Kristijonu Donelaièiu, Simonu Daukan-tu, vysk. Motiejumi Valanèiumi, dr. Jonu Basanavièiumi, dr. Vin-cu Kudirka, Maironiu, Vydûnu, Vincu Krëve, Baliu Sruoga, VincuMykolaièiu-Putinu, Vytautu Alantu, dr. Juozu Girniumi, Bernar-du Brazdþioniu, Justinu Marcinkevièiumi.

300

Tai jie – tie didieji Tautos vyrai penkis ðimtus metø, aukðtaiiðkëlæ rankas á Dangø, atneðë mums kaip Prometëjo liepsnà mû-sø Tautos idëjà ir jos nemarumo paslaptá. Nedaug jø mûsø Tautaiðugdë. Bet kiekvienas jø kaip ryðkus þibintas tamsoje – paverg-toje Lietuvoje tapo epochos þenklais, ákûnijo Tautos idëjà ir josviltá... Kaip ir jie, Romualdas Grigas savo knygomis, skirtomislietuvybës analizei ir jos iðlikimo vilèiai, tapo mûsø epochos – di-delio dþiaugsmo atgavus laisvæ ir skaudþiø nusivylimø, jà pagro-bus juodosioms mûsø amþiaus jëgoms, þenklu, kurianèiu irlipdanèiu Lietuvà, neleidþianèiu uþgesti vilèiai ir jos kûrimo pro-cesui savo paraðytomis bei redaguotomis knygomis, vieðais pasi-sakymais apie mûsø Tautos ir Valstybës praeitá ir ateitá,susitikimuose su jo kûrybos gerbëjais.

Kai þvelgi á Romualdo Grigo nueità buities ir bûties kelià,kuris, beje, nebuvo roþëmis klotas, nors knygos autorius ir su-spaudë já á 8 eilëraðèio eilutes:

Audringoj jûroj blaðkomas buvaiIr netekèiø skaudþiø praëjæs

kelià,Vos ne stebuklu iðlikai,Be pakirptø sparnø.Ne protas, o ðirdis tau sakë, dël ko

pasauly gyvenaiIr kà jame praradæs suradai...Ir savo knygose, ir ið aukðtø tribûnø – akademiniø ir politiniø –

filosofas R. Grigas skelbia:„Valstybës tvarumas priklauso nuo tautos tvarumo ir atvirkð-

èiai – paliegusi tauta „gimdo“ tokià pat paliegusià valstybæ.“„Be istorinës atminties, be tapatybës... þmogus lieka be ðaknø.

Jam plaèiai atveriami vartai tapti mankurtu, o gal ir zombiu...“„Tauta – tai protëviø tikëjimas, jog jø iðkeltoje kovos vëliavo-

je yra susitikusios þuvusiøjø karþygiø vëlës...“„ Tik susigràþinusi Tëvynës meilæ tauta pasveiks ir þengs pirmyn...“

301

O jo rubajatuose – ir kreipimasis á valstybës vyrus:Konfucijus kalbëjo: „Tas gyvas

liks dabartyjeIr ateitá tik tas regës, kas savo

praeitá brangina...“Valstybës vyre, kà nors apie iðminèiø ðá

esi girdëjæs?Ar suvoki, kokia tautos bus ateitis,

Jei nuraðai ðaknis?Jei svetimas tau tapo þodþiø

junginys:„Tauta ir jos valstybë“...Ir pedagogo, iðmintingo þmogaus, pamokymai Mokytojui:Tu klausi: kokia þmogaus bûties

prasmë?Iðniekintø tiesø ieðkoki.Ieðkoki aukso trupiniø, kurie purvu

uþkloti.Prieð laikà negalvok apie vartus, á

amþinybæ atvertus...Jei dienomis prasmingom gyvenai,Prie jø tikrai neuþsibûsi.....Straipsnio pabaigoje pakartosiu mintá, paraðytà savo knygoje

„Þymieji XX amþiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009). „Istori-ja, ilgus deðimtmeèius Romualdui Grigui buvusi pikta pamotë,didþiulës tautinës potencijos màstytojui leidusi tik smilkti, Lietu-vai atgavus Nepriklausomybæ, Jam... nusiðypsojo ir Já áðventino áTautos dvasios riterius, þinantá, kam ir vardan ko jis màsto, pasi-aukojanèiai ir kûrybingai dirba, vardan ko gyvena“ (Voverienë O.Þymieji XX amþiaus Lietuvos mokslininkai. Kai Istorija, buvusirûsti, ima ir... nusiðypso. V., 2009, p. 180).

2011 m.

302

ROMUALDAS OZOLAS

O laiko smiltys byra vis ir byraPo klodais ðimtmeèiø þmogaus

pëdas uþkloja...Kas amþina, kas ðventa ir kas gyvaPro savo rëtá kruopðèiai atsijoja.

Zita Èepulytë

Romualdas Ozolas – filosofas, màstytojas, publicistas, 1990metø Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataras, politikas, bu-væs Seimo narys ir Seimo pirmininko pavaduotojas, politikos ap-þvalgininkas, Centro partijos vadovas ir t.t. – viena þymiausiø irkontroversiðkiausiø Lietuvos politikos asmenybiø. Neprognozuo-jamas kaip ir visi dualistai. Pasirinkæs treèiàjá kelià, tarp lietuvið-kos tautinës ir komunistinës politikos ir jø ideologijø. Ir vienoje,ir kitoje fronto barikadø pusëje daug nuveikæs, gynæs Tautos idë-jà, tautinës valstybës modelá ir tautiðkumà... Ir komunistinio liû-no balsà bei liûno plëtrà gilyn ir platyn.

Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Sunku pasakyti... Tikviena aiðku – tokiems politikams gyventi ir veikti þymiai sunkiau,negu turintiems vienà kelià ir juo einantiems nuo sàmoningo gyve-nimo pradþios iki pat saulëlydþiø... R. Ozolo tipo politikams gali-ma bûtø dràsiai priskirti ir Lietuvos laisvës lygos vadovà AntanàTerleckà. Neabejoju, kad nemaþai besiblaðkanèiø savo politinësenuostatose treèiakelininkø yra ir tarp þemesnio lygio politikø.

Romualdas Ozolas

303

Dabar bandoma treèiojo kelio politika ir ideologija vadintiliberalizmà. Kaþin? Pastaruoju metu pasaulyje vis labiau ásigalipoþiûris, kad liberalizmas yra tas pats, kas ir marksizmas. Libera-lizmas kuria marksizmà. Marksizmas kuria liberalizmà. Abiejøjø pagrindas yra tas pats – materializmas. Á þmogø liberalai þiûritik kaip á objektà, kaip á áranká. Romualdas Ozolas á lietuviðkàjáliberalizmà þiûri dar kritiðkiau. Jo nuomone, lietuviðkiesiems pseu-doliberalams „niekas nesvarbu, svarbu, kad jø gerovæ garantuotøneribojamas pelnas ir asmeniniai sargybiniai“ (Ozolas R. Priori-tetas – tautietis ar pilietis? // Atgimimas, 2007, gruodþio 21, p. 10).

Gal kaip tik tai suvokæs ir bûdamas padorus þmogus R. Ozo-las paliko oficialiàjà politikà ir savo vertybiø sistemoje prioritetàteikia lietuvybës puoselëjimui. Lietuvybë, noras tarnauti lietuviøtautai ir Lietuvos valstybei, be jokios abejonës, tapo ryðkia brydene tik R. Ozolo kûrybinëje biografijoje, bet ir Lietuvos politiko-je, ir lietuviðkojoje tautotyroje.

Bûtina pripaþinti, kad R. Ozolas buvo pirmasis, Atgimimoapyauðryje iðkëlæs tautiðkumo vëliavà. Dar 1987 m. vykusioje kon-ferencijoje „Tautinis mentalitetas“ (jos medþiaga 1988 m. tuo pa-èiu pavadinimu buvo iðleista atskira knyga) jis pirmasis prabiloapie tai, kad visi nacionalinio iðsivadavimo judëjimai baigiasi sëk-mingai tik tada, jeigu jie vyksta su tautiðkumo vëliavomis.

Vëliau, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, iðrinktas de-putatu á Lietuvos Aukðèiausiàjà Tarybà – Atkuriamàjá Seimà irèia atsidûræs valdþios piramidës virðûnëje (dirbo ministrës pirmi-ninkës K. Prunskienës vienu ið padëjëjø) R. Ozolas dirbo prie-ðingai – komunistinei idëjai, beveik besàlygiðkai rëmë visusbuvusiø komunistø partijos CK nomenklatûrininkø sprendimus.Daug metø iðbuvo valdþioje ir bendromis pastangomis su komu-nistais bei jø „skydu ir kalaviju“ – uspaskiniais kûrë toká Tautos„ðviesø rytojø“, koká ðiandien turime.

Tik iðkritæs ið oficialiosios politikos veþimo vël savo mintimis,pamàstymais, darbais, visa savo kûrybinga Asmenybe gráþo á tautos

304

glëbá, o dabar vis dëlto, be kitø savo darbø, dirba ir Lietuvos vals-tybei, ir lietuviø tautai. Gaila, daug metø vëjø iðpustyta.

Nesekiau viso Romualdo Ozolo kûrybinio proceso, tai tik-riausiai jau daro jo biografai.

Registravau ir ið laikraðèiø iðsikirpdavau tik tai, kas man buvoádomu: jo mintis tautiðkumo klausimais, pamàstymus apie tauti-nës valstybës atkûrimo perspektyvà ir priemones, kuriomis ði idëjagalëtø bûti ágyvendinta ir tautinë Lietuvos valstybë atkurta.

Tautiðkumo gaivinimo klausimais Romualdas Ozolas paraðëdaugiausia. Nemaþai jo straipsniø ir ávairiø straipsniø fragmentøapie tai, iðtraukø ið jo „Dienoraðèiø“ buvo spausdinta „Lietuvosaide“, „Atgimime“, interneto svetainëse.

R. Ozolo garbei tenka pripaþinti, kad net bûdamas nepriklauso-mos Lietuvos valdþios olimpo virðûnëje jis jautë pareigà dalyvautirenginiuose, skirtuose lietuviø etninës kultûros klausimams, juosenet praneðimus skaitydavo. 1995 m. prof. Norberto Vëliaus organi-zuotoje konferencijoje „Etninë kultûra...“ R. Ozolas savo praneði-me akcentavo, kad kol kas mes savo etninæ kultûrà tik giname, oreikëtø jà teigti: jokia Europos Sàjunga neiðspræs mûsø likimo iðesmës. Mes já turime spræsti patys. Viena svarbiausiø lietuviðko-sios tautotyros problemø tada jis laikë lietuvio tapatybës klausimà:kas mes esame – kariai ar þemdirbiai? Du sukilimai XIX a., duiðsivadavimai XX a. Be to, Lietuvos viduramþiø kunigaikðèiø þy-giai á Rytus ir Vakarus ir sëkmingi jø uþkariavimai, pagaliau poka-rio partizaninis karas, trukæs dvigubai ilgiau negu Antrasis pasaulinis– ar tai nereiðkia, kad mes esame kariø tauta, uþsigrûdinusi nuola-tinëse kovose uþ savo bûvá. Antra vertus, mûsø tautos etninë kul-tûra, ðimtmeèius kurta, saugota ir puoselëta Lietuvos kaime, ðvelniir lyriðka – ar tai nereiðkia, kad esame þemdirbiø tauta, siekiantiiðsaugoti taikø dangø virð savo galvø ir taikià savo þemæ, kad galë-tume joje saugiai gyventi ir kurti savo Tëvynës ateitá?

Vëliau, jau pasitraukæs ið aktyvios politinës veiklos, Romual-das Ozolas daug ir kûrybingai raðë kitais klausimais, savo „Die-

305

noraðèiuose“ fiksavo Lietuvos ávykius ir jø komentarus, stabtelë-jo raðyti tautiðkumo klausimais, ilgai màstë apie savo tautinæ ta-patybæ (Jo gyslose teka latviðkas kraujas). Savo „Supratimuose“( ) jis raðë: „Ieðkodamas atsakymo, kaip man gyventi, visø pirmaturëjau atrasti, kad turiu tapti lietuviu. Ir tapau – visø pirma ne-formaliai, o paskui ir formaliai – pase pakeisdamas tautybæ... Odabar „Esu nacionalistas. Nacionalizmas, o ne kas kita, yra manojëgø ðaltinis. Kà tai reiðkia, tegul aiðkinasi kiekvienas pagal savokvailumo laipsná“ (Ozolas R. Supratimai. Parinktos 1956–2006metø metafizinio dienoraðèio mintys. V., 2007).

Ëmæsis Tautos idëjos analizës filosofas pradëjo nuo pat josdegradavimo nepriklausomoje Lietuvoje ðaknø. Manau, „uþsi-kabino“ uþ Aukðèiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmi-ninko prof. Vytauto Landsbergio kalbos 1990 m. kovo 11 d.,pasakytos pirmajame nepriklausomos Lietuvos AT posëdyje. Jo-je Profesorius sakë: „Sàjûdis – tai mûsø kraðto atgimimas: dvasi-nis, pilietinis, tautinis. Jis atneðë dideliø permainø. Permainos –tai gyvybë, jau esanti ir paþadëta. Permainos ir jø siekiai ðiandienatsispindi jau ne vien Sàjûdþio programoje, ne vien Sàjûdþio do-kumentuose. Tas bendras siekis gali bûti vadinamas labai papras-tu þodþiu – Lietuva. Ðiame þodyje, kaip að suprantu, yra meilë,yra þmoniø orumas, yra teisingumo siekis. Mûsø bendras uþdavi-nys: atkurti savo visuomenæ, savo valstybæ ir kurti jas toliau. Toskûrybos galias atskleidþia tik laisvi þmonës laisvoje þemëje“ (Lais-vës byla. V., 1991, p. ).

Matyt, ðie LR AT pirmininko þodþiai po deðimties metø su-ponavo vieno ið jo nuolatiniø oponentø filosofo R. Ozolo mintá,vëliau iðsakytà vieðojoje erdvëje, aptariant nepriklausomos Lie-tuvos nueità kelià: „Pakeitimai prasidëjo vos tik mes atkûrëmeLietuvà. Ðtai pirmuosiuose 1990 metø dokumentuose pakeitimasatrodytø labai nedidelis – vietoje Tauta áraðomas Þmogus. Tauta,kaip sàvoka, kaip þmoniø visuma ið politinio màstymo pradedamaeliminuoti, viskà sukoncentruojant apie þmogø“ (Karklelienë E.

306

Romualdas Ozolas perspëja apie tautos nykimà // www Patrio-tas. Lietuviais esame mes gimæ, 2000).

Nuo tada, kai Lietuvà ëmë kurti „laisvi þmonës“, „laisvojeþemëje“ – o jø net 3 mln., visokiø, ir padoriø ir labai nepadoriø –Lietuvoje iðmuðë barbaro valanda. Kaip raðë filosofas ArvydasÐliogeris, „Griovimo instinktas vis labiau pradëjo iðstumti kûry-bos instinktà. Technikos iðugdytø barbarø masë augo stebëtinugreièiu“, iðstumdama ir ið gyvenimo, ir ið politikos pozityviuosiusþmogaus instinktus ir gebëjimus – padorumà, kûrybingumà, sàþi-næ, moralæ ir dorà. Labai greitai buvo sugriautas ir iðgrobstytaskaip komunistø partijos „auksas“ visas Lietuvos þmoniø socia-listinës vergovës sàlygomis uþdirbtas ir sukurtas turtas: gamyk-los ir fabrikai, kolchozø turtas, statybinës medþiagos, viena pokitos pusvelèiui, net uþ simboliná vienà lità „prichvatizuojamos“gamyklos, vidury baltos dienos iðtuðtinti visø bankø seifai, o jøturinys nusëdo grupës draugø asmeninëse kiðenëse, per 12 ko-munistinës nomenklatûros ir jos „skydo ir kalavijo“ (KGB irGRU struktûrø Lietuvoje) ið uþsienio pasiskolintos milijardi-nës paskolos iðgaravo irgi kaip „rytmeèio rûkas“, depolitizuota,t.y. visiðkai nutautinta ir demoralizuota Lietuvos ðvietimo siste-ma, per labai trumpà laikà atsirado tûkstanèiai milijonieriø (prieðtrejus metus, J. A. Patriubavièiaus duomenimis, jø Lietuvoje bu-vo 2652, dabar jau tikriausiai daugiau, taèiau ði statistika – jauuþ devyniø spynø – O. V.) ir ðimtai tûkstanèiø bedarbiø. Dabarkas penktas lietuvis gyvena þemiau skurdo ribos. Lietuva „iðsi-vaikðèioja“ po pasaulá.

Filosofo nuomone, dauguma iðkeliaujanèiøjø daþniausiai va-þiuoja ne degintis, bet ieðkoti duonos. Kà jie daro iðvykæ, niekasdorai ir neþino – daþniausiai vieðinamos tik sëkmës istorijos, onesëkmiø – nutylimos. „Tuo tarpu þmogaus paþeminimas, kokáten patiria mûsø ekonominiai migrantai, yra siaubingas, – sakoR. Ozolas. – Jis siaubingesnis negu Lietuvos skurdas, nes þmo-gaus orumas yra kur kas vertingesnis“.

307

„Kovo 11-osios Respublikos mes nebeturime. Kovo 11-oji bai-gësi 2004 m. geguþës 1 d., kai Lietuva pasiraðë ástojimo á Euro-pos Sàjungà sutartá. Todël dabar esame pasimetæ, neþinome, koneturime kaip savo þemës suverenai ir ko privalome reikalauti iðtø, kurie pasiëmë didþiàjà dalá mûsø suvereniteto, – raðo R. Ozo-las. – Kai kas man sako: ko tu èia purkðtauji – mes turime laisvæ irdaug kam yra visai neblogai. Sutinku. Niekada neturëjome tiekdaug automobiliø, tiek ir tokiø informacinio ryðio sistemø, nie-kada taip nebendravome ir tiek nekeliavome. Taip. Tai yra tiesa.Taèiau jei mes suskaièiuotume visus galinèius ir negalinèius ke-liauti, matematika bûtø nedþiuginanti ir, ko gero, visiðkai prie-ðinga“ (Ozolas R. / Uþraðë Edita Karklelienë. Ten pat).

Filosofas yra ásitikinæs: jei ir toliau nykimo ir naikinimo pro-cesai Lietuvoje vyks taip, kaip vyksta dabar, po keliø deðimtme-èiø Lietuvoje nebeliks në dviejø milijonø þmoniø.

Taèiau „Jei koks pusantro, na, du milijonai þmoniø pasakytø:„Èia mûsø þemë ir mes niekur ið jos nesitraukiame ir niekad ne-sitrauksim“, atsirastø vilties, kad Lietuva iðliks kaip lietuviø tau-ta, bet jei ne – ðansø iðlikti nëra daug“, – ásitikinæs filosofas.

„Baisiausia yra tai, jog þmonëms ákalta, kad nuosavybë yraðventa: aptvërei tvora, pririðai ðuná ir niekas nepraeis, o eis – tu-rësi teisæ net ðaudyti... Betgi nuosavybë nëra ðventa. Ji ðventa tikkaip tautos þemë. Visa kita nuosavybë þmogui yra atiduota tiksutartimi. Ir tu, þmogau, privalai pagal tos sutarties sàlygas ta nuo-savybe disponuoti, perduodamas jà tokià pat gerà, nenugyventàsavo vaikams ir anûkams“ (Ten pat).

Tai kà daryti? Negi imsiesi prievartos prieð nepadoriuosius,savo amoralumu, godumu ir ðlykðèiausiu gobðumu griaunanèiusvalstybës pamatus ir þudanèius tautos gyvybæ?

R. Ozolo nuomone, „Nukentëjusiøjø nedalia yra ta, kad jie blo-gio negali sunaikinti, darydami naujà blogá“. Suprantama, nuo tokioelgesio Lietuvoje blogio tik dar daugiau atsirastø. Be to, tai bûtønesuderinama su laisve ir laisvo þmogaus, ne vergo, mentalitetu.

308

Vergui nereikia laisvës, vergui reikia tik kerðto.Skausmingai apmàstæs ávairiausias iðeitis ið tokios aklavietës,

filosofas daro iðvadà, kad vienintelis tautos iðsigelbëjimas bûtøatkurti savo tautinæ valstybæ. Tiesa, jo nuostatose – tai turëtø bû-ti nacionalinë valstybë, kuri bûtø motina ne tik lietuviui, bet ir èiagyvenanèiam þydui, lenkui, rusui, vokieèiui, ukrainieèiui, estui irpan.

1988–1990 metais Lietuva turëjo didelá visà tautà vienijantátikslà – áveikti Sovietø Sàjungà ir atsikratyti okupacijos. DabarLietuva jokio vienijanèio tikslo neturi. Gerovës valstybës mode-lis Lietuvoje nepasiteisino – vienø besaikis turtëjimas, kitø be-precedentis skurdas ir jo augimas suskaldë, supykdë vienus sukitais, iðplovë buvusià tautos vienybæ. Jos nebeliko. Galimais lem-tingais istorijos lûþiais (R. Ozolo nuomone, geopolitikos konteks-te dabartiniai lokalûs civilizacijø konfliktai gali pereiti á totaliniokrikðèionybës jungiamø tautø ir islamo vienijamos erdvës susidû-rimo Didájá civilizacijø karà) mûsø Tauta gali bûti pasmerkta, jei-gu abi jos viena kita nepatenkintos, kartais net konfliktuojanèiospusës nesupras vieno – kad „nëra ir nebus kito, realaus, – o nespekuliatyvaus – gyvenimo ðioje þemëje, kaip þmoniø gyvenimastautoje“ (Ten pat). „Tokia yra mums istorijos iðmintis – iðgyventiarba visai tautai atsilaikant, arba dar geriau – nugalint. Bet jokiubûdu neprisitaikant, kaip dabar“ (Ten pat).

Ðiandien vykstanèio tautinio degradavimo eigà bandoma vaiz-duoti kaip paþangà. Visose þiniasklaidos priemonëse, ypaè tele-vizijoje, gaudþia: „...tautietis yra beveik retrogradas, kaþkoksatgyvenæs padaras, nacionalistas, o gal net faðistas. Jis uþsisklen-dæs savy, kaþkà vienas sau galvoja, popso ir pilieèiø Europai betkada gali iðkrësti þiaurø pokðtà“ (Ten pat).

Didþioji Prancûzijos revoliucija sukûrë pilieèio kosmopolitoprojektà. Juo pasinaudojo JAV, iðkëlusios pilietiðkumà virð tau-tiðkumo, taip pat ir „azijuotizuota“ Sovietø Sàjunga, o dabar jástengiasi ágyvendinti Europos Sàjunga.

309

R. Ozolas teigia, kad ðiam projektui ágyvendinti sukurti galingimetodai ir priemonës: 1949 m. paskelbta Visuotinë þmogaus teisiødeklaracija, „suteikianti juridinius ágaliojimus kiekvienam asmeniuikovoti su savo valstybe. Tai ir laisvoji rinka, suteikianti galimybæ tur-tingiesiems jø ámones dislokuoti ten, kur galima tikëtis didesnio pel-no, ir... darbo jëgai trauktis ten, kur galima daugiau uþdirbti. Taipnutrinamas bet koks etninis tapatumas, þmogus nutautinamas, pa-verèiamas pasaulio klajûnu – be motinos, be Tëvynës, be ðaknø“.

Svarbiausia, kad Lietuvoje ðiai Europos doktrinai pasiduotanuo pat pirmøjø Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo dienø.

Dabar sueuropëjæ lietuviai, nutautinti, nukirstomis savo ðak-nimis nuo Tautos kamieno, paversti pasaulio klajûnais, jau gyve-na 41 pasaulio ðalyje. Jie dar prisimena Lietuvà, kai kurie ið jødar jauèia savo Tëvynei sentimentø, o jø vaikams – Tëvynë jaubus ten, kur duonos kàsnis sotus ir sriubos ðaukðtas riebus.

Didþiausià nerimà filosofui kelia mûsø valdþios ir praturtëliøabejingumas savo tautai ir tautiðkumo problemoms, neturëjimasLietuvos ateities perspektyvos ir nenorëjimas matyti geopoliti-kos iððûkiø. „Ðiandien, kai virð mûsø riaumoja globalinis Euro-pos Sàjunga vadinamas cunamis, mûsø reikalas yra visomisgaliomis siekti, kad ðis cunamis nenuðluotø mûsø tautos... Ðiøproblemø sprendimas ámanomas tiktai tada, kai visø mûsø darbøkriterijus bus vienas – nacionalinë valstybë“ (Ozolas R. Prioritetas –tautietis ar pilietis? // Atgimimas, 2007, gruodþio 21, p. 10).

Nacionalinës valstybës svarbiausi bruoþai: atkurtos Tautos tei-sës jos þemëje, nes þmogaus teisës dabar pavirto tik maþumø tei-sëmis; nacionalinis ûkis turi bûti Tautos rankose, gynyba turi bûtinacionalinë, politinës visuomeninës organizacijos – tik mûsø, kul-tûra – irgi mûsø.

Visa tai tam, kad bet kuriuo momentu galëtume pasakyti:„Aèiû, nuo ðiol mes gyvensime savarankiðkai“ (Ozolas R. Yra gal-vø, kurioms galima atleisti tiktai po to, kai jos nuimtos nuo pe-èiø // Slaptai. Lt. 2000 sausio 1 d.).

310

MARIUS KUNDROTAS

Mariaus Kundroto monografija„Tauta amþiø kelyje“ – tai vienasreikðmingiausiø (po prof. R. Grigomonografijø tautine tematika ciklo)dabartinës kultûros ir lietuviø tauto-tyros ávykiø. Jos autorius kvalifikuo-tai ir deramu aukðtu teoriniu lygme-niu tautotyros estafetæ perëmë iðpirmtakø, Tautos kultûros milþinø –Antano Maceinos, Stasio Ðalkauskio,Juozo Girniaus, Romualdo Grigo.

Mûsø Tautoje sakoma: „Istorija moko, pavyzdys ugdo“. Kitasðios knygos privalumas tas, kad jos autorius – jaunas þmogus. Ne-abejoju, jog jauno þmogaus rezistencinë dvasia dabartinës „ne-priklausomos LTSR“ pirkliðkai kriminalinei ideologijai, kuriant„gerovës valstybæ“ sau ir savo giminaièiams, taps pavyzdþiu dau-geliui jaunø þmoniø dabartinio sumaterialëjusio pasaulio sumaið-tyje. Jaunimas jau pradeda màstyti ne tik buities, jos malonumø,pilvo ir papilvës kategorijomis. Jaunø þmoniø pasirodymas vie-ðuosiuose politiniuose ir kultûros renginiuose jau rodo, kad kuotoliau, tuo daugiau tarp jø atsiranda ieðkanèiø gyvenimo prasmësir tikslø, trokðtanèiø kilniø idealø ir jø realizavimo, kuriant ðva-rià, orià ir garbingà Lietuvà.

Monografija „Tauta amþiø kelyje“ paraðyta istorijos, polito-logijos ir tautotyros sandûroje, bet visø pirma tai istoriko þvilgs-nis á lietuviø tautos nueità kelià, jo vingius, tarpeklius tarp kalnøir nuokalnes bei kryþkeles, palyginti su kitø pasaulio tautø istori-jos keliais ir Tautos idëjos sampratos raida ávairiose valstybëse.

Monografijà daro ðiuolaikiðkà jos autoriaus, ið istoriko persi-kûnijanèio á politologà, þvilgsnis á Tautos idëjos vietà ávairiø ðiuo-laikiniø ideologijø – liberalizmo, konservatizmo, socializmo,

Marius Kundrotas

311

nacionalizmo... ir globalizmo – ir joms atstovaujanèiø partijø kon-tekste.

Be jokios abejonës, Lietuvos tautotyrininkai Mariaus Kund-roto monografijà „Tauta amþiø kelyje“ savo darbuose laikys vie-na dabartinës tautotyros teoriniø atramø, nes joje pirmà kartàLietuvos tautotyros istorijoje pagrindinis objektas – tauta – yranagrinëjama taip giliai: nuo pirmøjø tautinës minties atsiradimoiðtakø – èekø reformatoriaus Jano Huso (1369–1415) ir prancû-zaitës Þanos d’Ark, Orleano Mergelës (1412–1431), vedusiø sa-vo tautieèius á þûtbûtinæ kovà prieð uþsienio pavergëjus okupantus,ir taip plaèiai – pasaulio mastu (apimant Tautos idëjos raidà Di-dþiojoje Britanijoje, JAV, Indijoje, Kinijoje, Vengrijoje, Èekijoje,Ispanijoje, Japonijoje, netgi Korëjoje ir t.t.). Paraðyti savo Tautosistorijà yra svarbus ir reikðmingas þygis, bet paraðyti pasaulio tau-tø istorijà jø sàmonëjimo kelyje – tai jau þygdarbis.

Prof. Romualdas Grigas savo kalboje knygos pristatyme Vil-niaus knygø mugëje (2010 02 18–21 dienomis) jos tyrimo objektàapibûdino kaip „Tauta jos tëvynëje ir tauta pasaulyje“, o jos aktua-lumà – kaip autoriaus bandymà atsakyti á laiko iððûkius. Svarbiau-sias ið jø – tautiðkumo nykimas Lietuvoje, jo erozija ideologinësekryptyse, partijose ir valstybinëse Lietuvos institucijose.

Iðskirtiniu knygos bruoþu prof. R. Grigas pavadino jos auto-riaus minties brandà ir gilumà, todël net neabejoja, kad MariuiKundrotui ásitraukus á tautotyrà, ði mokslinë kryptis ágis pagreitá,suaktyvës, tyrimø tematika plësis.

Pagirtinas autoriaus poþiûris á tautiðkumà – universalumas,nagrinëjant tautos idëjos plëtrà dviem aspektais: 1) tauta pasau-lyje, nepriklausomai nuo to, kokia ta tauta ir kokioje geografinë-je erdvëje ji sukûrë savo valstybæ; 2) lietuvybës ideologija ir josistorija paèioje Lietuvoje.

Popieþius Benediktas XVI vienoje ið savo enciklikø paþymë-jo, kad ðiuolaikinis pasaulis gyvena dvasios dykumoje. MariausKundroto monografijoje tautiðkumas suprantamas kaip priemonë,

312

átvirtinanti dvasinæ kultûrà. Prof. R. Grigas iðradingai, panaudo-damas graþià metaforà, dvasinæ dykumà palygino su realiàja dy-kuma, kurioje auga tik kupranugariø þolë. Bet koks, net irmenkiausias vëjelis, papûtæs ið bet kur, pakelia kupranugariø þo-læ, ir ji skraido vartydamasi po visà dykumà. Kupranugariø þolëbe ðaknø. Á kupranugariø þolæ panaðus ir þmogus, praradæs savoTëvynæ arba ir gyvenantis joje, bet praradæs savo tautines verty-bes. Jam visur gerai, kur gera ir sotu gyventi, o ciniðkesni tokieþmogënai net sako „Nusispjaut man ant tos Lietuvos!“

Skaudu ir liûdna, kai lietuviai tampa naujanomadais – zom-biais ir mankurtais, gebanèiais tik vartoti ir turtëti. Daugelis jøpasaulio kryþkelëse tampa kapitalizmo grobuoniø, kartais... netir bedanèiø aukomis.

NASA mokslininkai, tyræ tûkstanèius galaktikø, tam panau-dodami Þemës palydovus, nustatë, kad tarp jø visiðkai nëra iden-tiðkø. Nors jø yra milijonai, bet kiekviena turi savo konfigûracijà.Taip ir su tautiðkumu. Kiekviena tauta, be universaliø, visoms tau-toms bûdingø ir priimtinø vertybiø, turi savitas, unikalias. Taip irlietuviø tauta turi savø, unikaliø vertybiø – nuostabiausià pasau-lyje kalbà, mitologijà, senàsias lietuviðkas dainas, sutartines, dai-nø ðventes, unikalø pasaulyje kryþdirbystës menà, pilkapiø istorijà.Tas vertybes bûtina tyrinëti tautotyros kontekste, Tautos istorijosgelmëse ieðkoti naujø savitumø.

Tautiðkumas yra vienas ið tautinës tapatybës matmenø. Jis su-teikia þmogui, tautai ir jos kultûrai kokybiðkai naujà jø gyvavimo,likimo ir iðlikimo dimensijà – gyvenimo prasmæ.

Prasmingas yra ir knygos autoriaus Mariaus Kundroto þodis„Vietoje pabaigos...“ jo monografijoje: „Þalgirio mûðio kritusiemskariams, XIX amþiaus sukilëliams, 1941 metø rezistentams, poka-rio partizanams teko mirti uþ savo tautà. Uþtat mums, dirbantiems,màstantiems, kuriantiems ir kovojantiems, tenka ne kà lengvesnëuþduotis – vardan tautos, su tauta ir tautoje... GYVENTI!“

313

6. TAUTOTYROS TEORIJOS PRADMENYS

6.1. TAUTOTYRA ETNOLOGIJOS SÀVOKØ SISTEMOJE

Pagal „Dabartinës lietuviø kalbos þodynà“, sàvoka – tai þmo-gaus màstymo forma, suvokimo iðdava, mintis, idëja, kuri iðreið-kia bendrus ir esminius daikto bei reiðkinio poþymius (DLKÞ.V., 1972, p. 688).

Apibrëþiant mokslo ðakos sàvokà, atskleidþiamas jos turinys,nurodomi esminiai poþymiai. Taip ji iðskiriama ið visø gretimø irpanaðiø sàvokø ir nuo jø atribojama.

Kiekvienos mokslo ðakos iðtakos prasideda nuo jos pagrindi-niø sàvokø atsiradimo.

Kaip raðëme ávadinëje dalyje, Lietuvoje pagrindinë tautoty-ros sàvoka „tauta“, tapusi svarbiausiu tautotyros objektu, atsira-do kartu su lietuviðku raðtu pirmojoje Martyno Maþvydo iðleistojelietuviðkoje knygoje „Katekizmo prasti þodþiai“ (1547). Vëliau,paèios tautotyros raidoje sàvokos tapo þenklais, þyminèiais ne tikðios mokslo ðakos raidos periodus, kintanèius tyrimo objektus irmetodus, bet ir jos teorinæ brandà bei vietà mokslø sistemoje.

Sàvokos „etnografija“, „tautotyra“ ir „etnologija“ – kito lyg-mens. Jos þymi hierarchinius ryðius paèioje etnologijos mokslosistemoje.

Vincas Maciûnas savo knygoje „Lituanistinis sàjûdis XIX am-þiaus pabaigoje – XX amþiaus pradþioje“ raðë, kad etnografijasavo giliausiomis ðaknimis rëmësi á þmogaus natûralø polinká ste-bëti ádomius, retus ir keistus reiðkinius, juos papasakoti kitiems,o atsiradus raðtui ir uþraðyti (V., 1997, p. 261). Niekas tada ir ne-galvojo, kad tokie pasakojimai gali turëti kokià nors mokslinæreikðmæ.

Ðiandien, kai tautotyros mokslas jau gerokai paþengæs ir kaiatëjo laikas sudëlioti pagrindinius akcentus, bûtina gráþti prie joiðtakø.

314

Sàvoka „tautotyra“ atsirado tik 1925 metais, per penkis ðimt-meèius jau gerokai paþengus ir ásitvirtinus kitø jos sàvokø sistemai.Tautotyros sàvokà pasiûlë, ávedë á mokslinæ apyvartà ir iðpopuliari-no panevëþietis mokytojas Petras Bûtënas. Jis net paraðë knygà„Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programa“ (1925),joje atskleisdamas tautosakos rinkimo metodus ir kitas paslaptis.

Terminas „tautotyra“ mokslo ðakai þymëti Lietuvoje buvo var-tojamas iki 1944 metø, antrosios Lietuvos okupacijos po karo.

Okupuotoje sovietinëje Lietuvoje pagal vieno ið Kremliausvietininkø M. Suslovo programà nei termino „tauta“, nei paèioslietuviø tautos ðioje þemëje neturëjo likti. Lietuva turëjo likti belietuviø. Taigi ir sàvoka „tautotyra“ okupantø ir jø kolaborantø,komunistuojanèiø tautos atplaiðø ið mokslo apyvartos buvo ið-ginta. Vietoj jos buvo vartojamas terminas „etnografija“, nuver-tinæs lietuviø tautà iki etninës grupës – „nedidelio etninio darinio,esanèio kito, daþniausiai gerokai didesnio etninio darinio gyve-namojoje teritorijoje“ (Visuotinë lietuviø enciklopedija. V., 2004).

Ilgus deðimtmeèius etnografija buvo vadinama mokslo kryp-tis, tirianti materialinæ ir dvasinæ tautos kultûrà. Okupacijos me-tais iki pat Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo etnografija buvotapatinama su tautotyra. Etnografijoje, gyvavusioje okupuotojeLietuvoje kelis deðimtmeèius, susiformavo keletas jos krypèiø:etnobotanika (liaudies medicina), etnoarcheologija, kraðtotyra.

Etnografija ir visos jos kryptys – apraðomoji mokslinë discip-lina. Jos pagrindiniai metodai – stebëjimas ir apraðymas.

Tautotyra – tai mokslo ðaka, tirianti vienos tautos dvasinæ irmaterialiàjà kultûrà bei jos savitumus, siekiant plëtoti tos moks-lo ðakos teorijà, istorijà, metodologijà, praturtinant tas jos struk-tûrines dalis naujais mokslo faktais, kartu tobulinant ir visos tautosdvasinæ kultûrà. Tautotyros mokslinio paþinimo metodai – ben-dramoksliniai ir specialieji (A. Maceina kaip vienà tokiø ávardijoetnologiná tyrimo metodà), kuriais siekiama nustatyti tos moksloðakos dësnius ir dësningumus bei jos raidos tendencijas.

315

Etnologija – þymiai platesnë sàvoka uþ dvi pirmàsias. Taimokslas, tiriantis ávairiø pasaulio tautø materialiàjà ir dvasinækultûrà, jos savitumus ir bendràsias savybes bei raidos tenden-cijas. Etnologijos pradininku laikomas ðvedø mokslininkasS. Eriksonas praëjusio ðimtmeèio septintajame deðimtmetyje pa-siûlë ðá terminà ir etnologijos mokslo matmenis. Jo sukurta et-nologijos koncepcija sulaukë didþiulio bûrio pasekëjø ir ypaèspartø raidos pagreitá ágijo visose Skandinavijos ðalyse, Vokieti-joje bei Austrijoje.

PETRAS BÛTËNAS

Kaip jau minëjome ankstesniuose skyriuose, terminà „tauto-tyra“ á mokslo apyvartà ávedë panevëþietis mokytojas Petras Bû-tënas. Nors jis nesuformulavo termino esmës, bet jau pats terminoatradimas naujai etnologijos mokslo krypèiai ávardinti yra laiko-mas svarbiu moksliniu faktu, áeinanèiu á tos mokslo krypties te-oriniø þiniø visumà.

Petras Bûtënas gimë 1896 m. birþelio 27 d. Dovydø kaime,Birþø apskrityje (Joniðkëlio parapijoje).

Jis XIX amþiaus pabaigos – XX amþiaus pradþios vaikas,

Malvina ir Petras Bûtënai

316

kurio dvasinæ pasaulëjautà ir moralines savybes brandino lietu-viø tautos dvasinis atgimimas ir to meto idealizmas.

Petro Bûtëno kelrode þvaigþde tapo meilë Tëvynei, o gyveni-mo prasme – kuo daugiau padaryti jos labui.

Pirmojo pasaulinio karo metais P. Bûtënas, kaip ir daugelisLietuvos moksleiviø, kartu su savo Martyno Yèo berniukø gim-nazija pasitraukë á Voroneþà. Jau 1916 metais jis ásitraukë á akty-vià lietuviðkà tautinæ veiklà ir 1916–1917 metais Voroneþeðapirografu leido lietuviðkà laikraðtëlá moksleiviams „Inkaras“,propagavusá ateitininkø idëjas. Prasidëjus Lietuvos Nepriklauso-mybës kovoms (1918–1920 m.) P. Bûtënas 1918 m. gráþo á Lietuvàir nuo 1919 metø pradþios iki 1923 m. sausio 27 d. buvo Lietuvoskariuomenës kareivis, dalyvavo kovose Ðirvintø ruoþe, vëliau dirbokaro valdininku. Nuo 1922 m. studijavo aukðtuosius kursus Hu-manitariniø mokslø fakultete. Stropus studentas greitai atkreipëá save didþiøjø to meto kalbininkø Kazimiero Bûgos ir Jono Jab-lonskio dëmesá. Jie ir pasiûlë jam imtis mokslo tiriamojo darbo.Jau 1923 metais dienraðtyje „Lietuva“ P. Bûtënas paskelbë pir-màjá savo moksliná straipsná, kuriame pagrindë bûtinybæ iðsaugo-ti maþesniø miesteliø, kaimø ir viensëdþiø pavadinimus. VytautoDidþiojo universitetà baigë 1930 metais. Nuo 1923 metø – Pane-vëþio mergaièiø gimnazijos mokytojas, nuo 1925 m. – Panevëþiomokytojø seminarijos lietuviø kalbos mokytojas. Prie Panevëþiomokytojø seminarijos ásteigë Tautotyros ir senienø rinkimo drau-gijà. Paraðë ir paskelbë Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinki-mo programas (1925). Kurá laikà redagavo „Darbininkà“ ir buvo„Ryto“ redakcinës kolegijos narys; bendradarbiavo ir skelbë sa-vo straipsnius to meto laikraðèiuose ir þurnaluose „Ateityje“, „At-eities spinduliuose“, „Lietuviø balse“, „Matininke“, „Kalboje“,„Mûsø senovëje“, „Laisvëje“, „Lietuvoje“, „Sietyne“, „Ðvietimodarbe“, „Þidinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Ûkininke“, „Pane-vëþio balse“ ir kt. Paraðë mokymo priemoniø: „Kirèio ir priegai-dës mokslas“ (1926, iðspausd. 1927), „Trumpas linksniø mokslas“

317

(1929), „Lietuviø kalbos akcentologijos vadovëlis mokyklai“(1931), „Aukðtaièiø tarmës akuojanèios paðnektës sienos“ (1932),„Lietuviø kalbos prielinksniø mokslas“ (1930), „Prieþodþio ir pa-tarlës gyvenimas“ (1930), „Tautosakos nagrinëjimas mokykloje“(1928), surinko ir susistemino kelis tûkstanèius tautosakos daly-kø. Dar spëjo paskelbti rinkiná „Vestuviø apeigos“ (1924), „Ais-èiø tautos ir jø kalbos“ (Þidinys, 1925), „Mûsø kalbos prokalbiai“(Lietuvos mokykla, 1926) ir t.t. Iðvertë á lietuviø kalbà Dode (Dau-det) Taraskono „Tartarënà“ (1931), I. Turgenevo „Rudinà“, B. Ke-lermano „Tunelá“ ir kt. 1935 metais Petras Bûtënas buvoapdovanotas Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Gedimino 4-ojolaipsnio ordinu.

1940 m. birþelio 15 d. Lietuvà okupavus Raudonajai armijai,P. Bûtënas buvo suimtas ir tardomas NKVD kalëjime, muðamasir kankinamas uþ tai, kad buvo Lietuvos krikðèioniø demokratøpartijos narys ir á jà ástojo ið gilaus ásitikinimo tos partijos reika-lingumu Lietuvai, buvo pasiþadëjæs joje bûti visà gyvenimà. Ste-buklu iðliko gyvas. Taèiau 1944 metais frontui artëjant prieLietuvos, þinodamas, kas jo laukia, gráþus NKVD sadistams, emig-ravo á Vokietijà. Lietuvoje liko jo þmona Malvina su keturiaismaþameèiais vaikais (Lionë Lapinskienë. Du patriotai // XXI am-þius, 2005, lapkrièio 30, p. 5).

1949 metais P. Bûtënas, kaip ir daugelis lietuviø pabëgëliø,emigravo á JAV, ásikûrë Niujorke. Dirbo laikraðtyje „Keleivis“, ben-dradarbiavo „Lietuvos enciklopedijos“ redakcijoje. Toliau tyri-nëjo lietuviø kalbos kirèiavimà, senàsias lietuviø etnines ribas.1951 metais Lietuvoje þuvo jo brolis partizanas Julius Bûtënas.Apie brolio þûtá jam praneðë prel. M. Krupavièius savo laiðke suprieraðu „Graþu mirti uþ Tëvynæ“.

Mirë Petras Bûtënas 1980 m. spalio 4 d. Bostone. PalaidotasToronte. 1996 m. jo palaikai perlaidoti Panevëþyje.

318

6.2. PAGRINDINËS TAUTOTYROS SÀVOKOS

Dr. Juozo Girniaus nuomone, tautotyros sàvokø sistemoje pa-grindinës yra „tauta“ ir „valstybë“ ir jø vediniai „tautiðkumas“,„pilietiðkumas“. Taip pat – „kosmopolitizmas“, „internacionaliz-mas“, „nacionalizmas“, „nutautëjimas (nutautimas)“ (Girnius J.Tauta ir tautinë iðtikimybë. Èikaga, 1961).

Tauta „yra bendruomenë, kurios nariai yra jungiami jø gimi-mu tautinëse ðeimose, kalba, bendru gyvenimo bûdu, paproèiais,kultûra“ (Girnius J., p. 39).

Valstybë yra formali organizacija, sukurta specialiu tikslu. Vals-tybës tikslas – jos valdomoje teritorijoje palaikyti tvarkà ir vykdy-ti teisingumà, rûpintis visø jos gyventojø gerove ir garantuoti jølaisvæ (Ten pat).

Visoms ðioms funkcijoms atlikti valstybë organizuoja valdþiosaparatà.

Taigi tauta yra prigimties, o valstybë – sutarties dalykas.Tautiðkumas yra prigimtinis, atsineðtas ið ðeimos gimstant, kar-

tu su krauju ir tëvø genetiniais kodais. Jis yra unikalus. Tautiðku-mo dvasinë gyvybë – ið tautos kultûros ir kasdieninës kûrybos. Jopamatas – tautos sàmonë. „Tautiðkumas ápareigoja bûti iðtiki-miems savajai tautai ir jos tradicijoms, rûpintis tautos grynumu,jos groþiu, meno savitumu ir visu kuo, kad bûtø iðsaugotas tautossavitumas, studijuojant jos istorijà, ginti Tautos sukurtà Nepri-klausomà Lietuvos valstybæ“ (Vincentas Rastenis).

Pilietiðkumas yra suteiktas valstybës. Galima tapti bet kuriosvalstybës pilieèiu. Tai priklauso nuo tavo noro ir valios bei kantry-bës, jeigu reikia tenkinti tos valstybës reikalavimus pilietybei gauti.

Tautinë sàmonë. Jà sudaro keletas svarbiausiø struktûriniødaliø.

Tai – tautinis idealizmas, kuris pasireiðkia dviem bûdais: politi-niu ir kultûriniu. Tautos idealas ir siekinys yra laisva tauta nepri-klausomoje savo valstybëje. Tik valstybë gali suteikti tautai galimybæ

319

gyventi laisvai ir kurti savo tautos kultûrà. Normalioje, sveikojevalstybëje tai, kas nepriimtina tautai, nebus priimtina ir valstybei.

Kitas tautinio idealizmo bruoþas yra susijæs su kûryba. J. G. Her-deris teigë: „Þmogaus minties tobulybë visuomet yra individuali irtautiðka“.

Tautinis patriotizmas. Kiekviena tauta sàmoninga tiek, kiekyra sàmoningi jos individai. Patriotizmas – tai meilë savo tautai,savo gimtinei, savo tautos tradicijoms ir paproèiams, dorovës irkultûros vertybëms. J. Girnius patriotizmà vadino tautos ðirdimiir dinamiðkiausia jëga, kuri tautos individus daro labai aktyvius irkryptingus, kai jie siekia ágyvendinti savo tautos idealus.

Neatsitiktinai sovietmeèiu gerai maitinti filosofai savo „iðmin-ties“ smaigalá kaip tik ir nukreipë á tautinio patriotizmo niekini-mà bei naikinimà. Vieniems tauta – tai stabas, o patriotas – taiidiotas, kitiems Lietuvos nepriklausomybë – tai istorinë klaida,tretiems Lietuvos nepriklausomybës architektas prof. VytautasLandsbergis – tai didþiausias prieðas ir aðaka gerklëje. Dël to jisraudonøjø brigadø – tëvø ir ásûniø Seime ir Vyriausybëje yra ðmei-þiamas ir ujamas. Tam panaudojama þiniasklaida, ypaè angaþuo-ta televizija, dabar jau ir valdþios galia.

Tautinë iðtikimybë. Teisingai suprastas patriotizmas reikalaujamylëti savo tautà todël, kad jinai yra sava ir kartu niekuo nepa-keièiama. Panaðiai kaip vaikas myli savo motinà, todël, kad jinaiyra jo motina, sava, individuali, nepakeièiama. „Patriotizmas, sà-moningai pakeltas á moraliniø dorybiø laipsná, yra tikrai vertin-gas ir visiðkai patikimas Tautos ramstis. Tik per dorà kilsime kitøLietuvos tautø akyse.

„Tautinë iðtikimybë kaip moralinë problema atsiranda tada,kai Tautai iðkyla grësmë“(Vaclovas Jonuðka). Dabartinei Lietu-vai viena didþiausiø grësmiø yra demografinë. „Didelei tautai –tai ne problema, taèiau maþai, kuriai gresia iðnykimo pavojus (et-ninë mirtis) – tai didelë bëda... Tautinë iðtikimybë pasireiðkia kon-kreèiomis sàlygomis kaip elgesys savo Tautoje kritiðkais momen-

320

tais. Tautinë iðtikimybë neatskiriama nuo valstybës – „Tautos na-mø, – raðo tautotyrininkas Vaclovas Jonuðka. – Kai valstybingu-mui kyla pavojus, tai poþiûris á Tautos valstybingumo atkûrimà iriðsaugojimà nusako iðtikimybës laipsná“ (Jonuðka V. Tautinë iðti-kimybë // Lietuvos aidas, 2003, birþelio 4, p. 5).

Tautinë kultûra. Ji kartais vadinama dar ir tautos dvasia. Tau-tinë vienybë ir solidarumas grindþiami tautinës kultûros bendru-mu. Kiekvienos tautos misija yra sukurti savità tautinæ kultûrà. Tuosavitumu ji yra ádomi pasauliui. Pasaulis tautos vertæ matuoja joskultûros verte. Kultûra transformuoja tautos dvasià á tautos valià.Kaip iðlikti tautai su savo kultûra ir vertybiø sistema, kai prieð jànukreipta zoologinë neapykanta tø, kuriems svetimos valstybës kul-tûra ir jos vertybës yra mielesnës negu ðimtmeèiais savo þemëjegyvenusios savo tautos? Tai didþiausia mûsø dienø problema.

Nacionalizmas. J. Girniaus monografijoje „Tauta ir tautinëiðtikimybë“ jis turi aiðkiai apibrëþtà prasmæ. Tai sàvokai paaið-kinti autorius pasitelkë tautiná patriotizmà. Jo nuomone, „...Tau-tinis patriotizmas – tai protinga savo tautos meilë, vadovaujamadoriniø principø ir tuo bûdu pakelta sàmoningai á moraliniø do-rybiø laipsná“, tuo tarpu nacionalizmas – tai patriotizmo karika-tûra, „neprotinga savo tautos meilë, iðkelianti tautybæ aukðèiauuþ dorà ir teisæ“ (Ten pat, p. 116). Patriotizmas savo tautai siekiamoralinës ir dvasinës didybës, kurià jis gali pasiekti per kultûrà irkûrybos laimëjimus, moraliná ir dvasiná tautos vertingumà, kurisremiasi jos nariø doriniu ir kultûriniu vertingumu. Nacionaliz-mas siekia materialinës ir fizinës galybës, kuri veda á imperializ-mà, kai tauta iðkeliama aukðèiau visko, kai ji pastatoma aukðèiauteisës ir doros. Antrojo pasaulinio karo ávykiai ir faðizmas tai pa-liudijo. S. Ðalkauskis já grieþtai pasmerkë taip: „...nuo doriniø prin-cipø atpalaiduotas nacionalizmas neða praþûtá savo paèiøtautoms... visi tie nacionalistai, ðovinistai, imperialistai, kurie no-rëtø pasilaikyti savo monopolijoje tikro patriotizmo vardà, ið tik-røjø yra ne tik þmonijos, bet ir savo tautos budeliai“. Ten pat

321

S. Ðalkauskis nacionalizmà vadina „kultûrinës destrukcijos veiks-niu“, stumianèiu tautà á kultûriná nuosmuká. „Maþøjø tautø didy-bë, – teigë jis, – remiasi ne iðorine galybe, o vidine jëga, jø kultûrinepaþanga“ (Ðalkauskis S. // Þidinys, 1928, Nr. 5–6).

Patriotizmas nuo nacionalizmo skiriasi dar ir savo poþiûriu ákitø tautø kultûrà. Nacionalizmas, iðkeldamas savo tautà virð tei-sës ir doros, niekina kitø tautø, ypaè nacionaliniø maþumø, kul-tûrà. Tikroji savo tautos meilë jokiu bûdu nesiejama su ðovinistineneapykanta kitoms tautoms, o atvirkðèiai, gerbia jø kultûrà ir tra-dicijas ir siekia savo kultûros laimëjimus integruoti á pasaulio kul-tûros lobynà.

Kosmopolitizmas. Straipsnio pradþioje kalbëjome apie mark-sistiná kosmopolitizmà, aukðèiausià internacionalizmo pakopà.Dabar jau atsiranda nauji reiðkiniai ir naujos sàvokos – pirmiau-sia globalizmas, kilæs visø pirma ið ekonominio kosmopolitizmo.

J. Girnius skiria dar vienà kosmopolitizmo rûðá. Jis tai vadinamaterialistiniu kosmopolitizmu, kuris nuvertina þmogaus ryðá susavo tauta ir gimtine principu „kur gerai, ten tëvynë“. Jo nuomo-ne, ðis kosmopolitizmo principas nuvertina ne tik tautà ir kraðtà,bet ir patá þmogø degraduoja á gyvûnà. B. Paskalis, skausmingaisusidûræs su ðia problema, raðë: „...þmogus nëra nei angelas, neigyvulys: jam reikia vietos, nes nëra angelas, bet jis nëra savo vietaiabejingas, nes nëra gyvulys“ (Cit. pagal J. Girniø. Ten pat, p. 129).

Kraðtas – tai tautos namai, ðiam pastarajam þodþiui teikiantvisà tà ðilumà, kuri supa gimtuosius namus. Tautai jos kraðtas yratëvynë, kurioje ji susiformavo, gyvena ir augina vaikus. Neatsitik-tinai ið pradþiø tauta buvo vadinama tëvyne, lotyniðkai patria. Ðian-dien, kai tautos yra save „praregëjusios“, tëvynë yra daþnaivartojama kaip tautos sinonimas. O patriotizmo þodþiu, reiðkian-èiu tëvynës meilæ, faktiðkai iðreiðkiama savo tautos meilë, kuriapima ir tëvynës, ir gimtojo kraðto meilæ.

Nutautëjimas. Gali bûti ávairiø nutautëjimo prieþasèiø. Daþniau-siai pasitaikanti – tai ryðiø su tëvyne nutraukimas: 1) dël tiesioginës

322

prievartos (taip atsitiko su ðimtais tûkstanèiø lietuviø naciø ir ko-munistinio genocido laikotarpiu); 2) dël materialiniø siekiø.

Skaudus Lietuvos patyrimas parodë, kad tie, kurie paliko sa-vo tëvynæ dël tiesioginës prievartos, iðliko Lietuvos patriotai, otie, kurie iðvyko norëdami pagerinti savo ekonominæ situacijà –nutautëjo. Pastarieji jau gyvendami Lietuvoje buvo nutautëjæ. Tau-ta, jos kultûra, vertybës, idealai, jos likimas ir ateitis jiems nieka-da nerûpëjo, domino tik materialinë gerovë, bet Lietuvà jaupasiekia ðykðèios þinios, kad kai kurie ið naujosios bangos iðeiviøpradeda busti tautai. Pasiekæ atitinkamos gerovës, jie pradedailgëtis Lietuvos, „didvyriø þemës“, kuriai priklauso savo dvasia.Bunda istorinë savimonë. Kai kas ið jø jau pradeda mylëti savotautà, laikyti Lietuvà savo istorine tëvyne. Kaip teigia J. Girnius:„Nesame Lietuvos netekæ, kol patys nesame jai miræ. Tikra pras-me palikti Lietuvà – tai mirti jai, nutautëjus“ (Ten pat, p. 141).

Nutautëjimas – dabar pats aktualiausias Lietuvai reiðkinys.Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad tautiðku-

mas yra tautos gyvybës pamatas, stiprinantis jos ðaknis tautinëskultûros versme, tautiniu idealizmu ir patriotizmu, individø dorair moraline didybe.

Nacionalizmas – lietuviø tautai svetima savybë, iðkelianti tautàvirð doros ir teisës, siekiant jai materialiniø gërybiø ir imperialis-tiniø tikslø.

Tautiðkumas ir nacionalizmas – nesuderinamos tautinës savimo-nës sàvokos kultûrine prasme. Tautinis intelektas tarsi medþio ðakosstiebiasi á saulæ ir pasaulio kultûrø kontekstà, nacionalistinis – á uþ-darumà, provincialià izoliacijà nuo kitø tautø kultûrø ir vertybiø.

Tautiðkumà bûtina paþinti, „nes tautos dvasinis charakterisyra mus ápareigojanti tëvø testamentinë valia. Ir tiek bûsime savotëvø verti, kiek ðità jø valià iðpildysime. O mumis galës didþiuotistik tie, kurie jau po mûsø ateis. Bet vargas mums bûtø, jei tastestamentinis þodis, kurá mums perdavë tëvai, liktø mûsø vaikamsneperduotas“ (Girnius J. Ten pat, p. 411).

323

6.3. TAUTINË SAVIMONË

„Tik laisva nepriklausoma tauta gali daugiau pri-sidëti ir prie kitø tautø, visos þmonijos paþangos.

Iðsaugoti tautà ir jos savimonæ – svarbiausia. Jeivalstybë þûsta, ji gali bûti atstatyta ið naujo. Jei þûstatauta, tai þûsta amþinai.

Yra þinoma apie stebuklus, kai atgyja miræs þmo-gus, bet mirusi Tauta neatgyja niekada.

Daugiausia þmogus gali nuveikti, pasiekti dides-nio tobulumo – tik stengdamasis suaugti su savo tau-ta, Tautos garbæ laikydamas savo garbe“.

Vladas Putvinskis-Pûtvis

Savimonë – tai savo esmës, savybiø ir vaidmens supratimas.Sugráþome á Tautos namus, á savo Valstybæ. Vilniaus katedrojebazilikoje skamba giesmës, tarp jø ir Lietuvos himnas – Tautinëgiesmë. Kaune atgijo Laisvës statula ir Vytauto Didþiojo pamin-klas, Vilniuje prisëdo vienintelis mûsø Valstybës karalius Min-daugas, á Vilniaus miestà, jo mûrus ir baþnyèias þvelgia LietuvosDidysis kunigaikðtis Gediminas. Ðvyti Valdovø rûmai. Graþëjamiestai ir kaimø sodybos. Naujomis spalvomis ðvyti miestø ir mies-teliø baþnyèios. Ðvenèiausiose Tautos vietose statomi kryþiai. At-siveria patys skaudþiausi rezistencijos ir tremèiø puslapiai. LydimiLietuvos himno garsø ir pridengti Lietuvos Trispalvëmis perlai-dojami þuvæ uþ Lietuvos laisvæ kovotojai ir kankiniai. Pradedakalbëti Lietuvos istorija.

Laimëjome didþiausià politinæ pergalæ – atgavome laisvæ irnepriklausomybæ, apie kurià deðimtis metø buvo svajota bunke-riuose, kalëjimuose ir Sibiro gulaguose, mûsø basoje ir alkanojevaikystëje bei jaunystëje.

Laimëjome, nes mûsø tëvai, net ir mûsø karta turëjome stip-rià tautinæ savimonæ, suformuotà dar prieðkario tautinës mokyk-los mokytojø.

324

1996 m. prof. Norberto Vëliaus iniciatyva organizuotoje kon-ferencijoje „Etninë kultûra atkurtoje Lietuvos Respublikoje: pa-kilimas ar nuosmukis“ áþanginiame þodyje Profesorius akcentavo,kad tai, kà mes turime – senieji mitai, giesmës, dainos, liaudiespaproèiai – nëra pakankamai apmàstyti, ávertinti. Noras suprastisave – tautos brandumo þenklas, kuris rodo, kad visuomenë pa-jëgi iðsaugoti tai, kas buvo puoselëta per ðimtmeèius (Mykolaity-të A. Lietuva – medis su pakirstom ðaknim? // Apþvalga, 1996,vasario 9–15, Nr. 6).

Atgavæ Lietuvos nepriklausomybæ tikëjomis kurti savo tau-tos gerovæ ir kultûrà. Deja, 1992 m. komunistams laimëjus rinki-mus ir 12 metø uzurpavus valdþià Lietuvoje, visos viltys þlugo.Per visas þiniasklaidos priemones ir ið aukðtø valdþios tribûnø jøvykdoma nutautinimo, krikðèioniðkosios kultûros slopinimo, do-ros ir moralës vertybiø bei ðeimos naikinimo, seksualiniø iðkrypi-mø – homoseksualumo ir pedofilijos, nomadizmo ir alkoholizmoskatinimo politika – davë savo vaisiø. Á Tautos kûnà áaugo piktþo-lës ir kaip pikèiausia vëþio forma já naikina. Tai komunistinio men-taliteto ir Europos sugedimo, plûstanèio didþiule srove ne tik iðRusijos, bet ir ið visos Europos, padariniai, kuriuos reikia tyrinë-ti, aiðkinti jø esmæ ir átakà Tautos gyvenimui, jaunimui bei neut-ralizuoti.

Lietuvos dailës akademijoje ilgokai dëstë ið Amerikos atvy-kæs dailininkas Zapkus. Jis ir „Lietuvos aide“ raðë apie nesupran-tamà lietuviø laikysenà Sibire. Paþiûrëjæs parodà apie tremtá jisnustëro, kodël ten nëra baisiø dalykø. Sako, iðgyvenimai buvokaip Osvencime, o lietuviai pieðë berþelius, paukðtelius, gëles,etc. Jis tai laikë vos ne pasityèiojimu ið tremties. Beje, tremtiniøpoezija irgi labai ðvelni, lyriðka.

Kitam amerikieèiui, literatûros kritikui Rimvydui Ðilbajoriuitai pasirodë ádomus lietuviø mentaliteto reiðkinys, prieðingas þy-dø ir norvegø mentalitetui. Jo nuomone, „Kad tà perprastum,jog èia yra pati sielvarto gelmë, o ne pavirðutiniðkumas. Èia be-

325

veik kaip Samuelis Beketas, ið dalies. Absoliutaus pasaulio galoramybë“ (Ðilbajoris R. Apie lietuviø mentalitetà, istorijà, ðvente-nybes / Uþraðë Sigitas Geda // Lietuvos aidas, 2003 spalio 17, p. 12).

Tik kodël Lietuvoje tiek daug nerimo ir netikrumo? KodëlTauta iðsivaikðèioja po pasaulá? Kodël tiek daug skurdo? Ir su-maiðties, nevilties, ir tragedijø?

Kai prieð septyniolika metø ið Lietuvos iðëjo paskutinis oku-pantø kareiviø bûrys, Seimo narë Vilija Aleknaitë-Abramikienëviename ið dþiaugsmo mitingø kalbëjo: „Iðlydëjome paskutiná ru-sø kareivá. Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma. Bet tai dar tikviena pergalë. Tikràjà ðvæsime tada, kai ið savo gyvenimo ir sieløiðvarysime paskutiná ðëtono kareivá“. Mums liko sunkiausia, dau-giausia pastangø reikalaujanti kova su mûsø Tautà uþvaldþiusiaðëtono kariuomene – komunizmu, kagëbizmu, tinginyste, girtuok-lyste, godumu, pavydu, seksualiniu palaidumu, pareigos jausmosunykimu... ir stipria penktàja kolona, ásirangiusia ne tik ávisuomenæ, bet ir á aukðèiausias valdþios institucijas.

Dar prieð ðimtmetá Vincas Kudirka pranaðiðkai numatë: „Jeiteks jums kada maskoliø valdþia nusikratyti, turësite dar sunkes-næ kovà, kol savo juodøjø nenugalësite“.

Tai jie, tie mûsø Tautos juodieji, – brazauskininkai, ðustauski-ninkai, borisovininkai, uspaskiniai ir jø ðutvës, iðvogæ visos tautosuþdirbtà turtà, susikûræ sau ir savo gentims bei partiniø klanamsrojø Lietuvos þemëje, mus ubagais paleidæ ir jø ideologinis vaini-kas – Prezidento dekretas dël stribø bei KGB pareigûnø apdova-nojimo ðventais lietuviø tautai Gedimino ordinais, valstybinëmispensijomis, jø ilgametis valdymas jau nepriklausomoje Lietuvojeatvedë mus á paèios skurdþiausios Europos valstybës padëtá, pra-skolino, atëmë keliø visos tautos kartø ateitá.

Tarsi aidas, atskriejæs ið ðimtmeèio toliø, viename ið Vasario16-osios minëjimø á mûsø ðirdis pasibeldë prof. Vytauto Land-sbergio þodis apie ðiuolaikinæ dvasinæ mûsø visø, Lietuvos þmo-niø, nustumtø á visuomenës pakraðèius, bûklæ: „Ir svarbiausias

326

dalykas, kurá turbût jauèiame, gal pamàstome, o gal ir ne, kodëlyra tiek siûlymø, patarimø nedaryti skirtumo tarp gërio ir blogio,neskirti, kur tvirta þemë, o kur liûnas, kur mûsø krantas, o kurpelkë ir klampynë. Neabejoju, kad mes iðliksime sugebantys taiatskirti: èia yra gëris, o èia – blogis, èia – tiesa, èia – melas, èiakrantas, èia liûnas. O siûlymas nematyti skirtumo yra liûno bal-sas. Ir nors pats juodþiausias liûnas gali pasivadinti krantu, mesatskirsime, kas yra kas. Mus norëtø ásiurbti, norëtø, kad krantassusmegtø ir nugrimztø á tà liûnà; tada kas nors sakytø: ðtai kaipgraþiai mes susivienijome“ (Landsbergis V. Kai sutarsime, joksliûnas neásiurbs // Lietuvos aidas, 2000, vasario 17, p. 5).

Oligarchø valdþia stiprëja, liûno balsas kasdien vis garsesnisir baisesnis, Tautos ir valdþios keliai iðsiskyrë ir tolydþio vis labiautolsta vienas nuo kito, tauta verèiama beteisiais vergais; tûkstan-èiai renkasi ekonominæ tremtá kaip panacëjà nuo bado ir psicho-loginæ uþuovëjà nuo paniekinimo Tëvynëje.

Liûnas Lietuvoje spjaudësi ir riaumojo ne kartà. Kaip raðëpolitikos apþvalgininkë Lina Peèeliûnienë, „Visi, kas protingo-mis akimis þiûrëjo Lietuvos televizijos filmà „Viktoras. Geras vaiz-delis“, turëjo puikià progà suprasti, jog tie patys rusiðkos kilmëspinigai ir rusiðkos rinkimø technologijos ið Rolando Pakso gru-puotës dabar dar stipriau permestos á Darbo partijà... Dabar vi-siðkai aiðku, kad V. Uspaskichas á Lietuvos þmones þiûri kaip ásavo vergus, besimuðanèius dël numestos ledø porcijos, o Darbopartijà valdo pyrago ir lazdos principu. Klausimas tik vienas: kaipilgai ðios partijos nariai pakæs savo vado patyèias, kaip ilgai uþkàsná ið baimës lankstysis savo ðeimininkui. (Vienas Darbo parti-jos lyderiø europarlamentaras Arûnas Degutis V. Uspaskichà at-virai vadina „ðeimininku“) (Peèeliûnienë L. Girgþdanèiais rataispirmyn // Valstieèiø laikraðtis, 2004, spalio 19, p. 6). Kaip mato-me, darbieèiai – baudþiauninkai tvirti. Daug metø atlaikë. Ir visdar laikosi. Kol lietuviø tauta miega, kietai ámigusi abejingumo irraudonmiegio letargu. O „ðeimininkai“ ðeimininkauja Lietuvoje.

327

Dabar jau tvarkosi Vilniaus ir Kauno savivaldybëse. Mat ðeimi-ninko uþpakalis gali likti be këdës.

Vladas Putvinskis-Pûtvis dar praëjusio ðimtmeèio pradþiojeraðë: „Tautos mirties prieþastis visuomet buvo vidaus liga. Ið jøbaisiausia yra vergija. Ið visø vergijø baisiausia yra ta, á kurià ei-nama laisvu noru, nes ið priverstinës vergijos galima iðsivaduoti,o ið laisvu noru prisiimtos – sunkiau iðtrûkti, kadangi trûksta dva-sios pasiryþimo ir jëgø“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir pasi-rinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 259).

Pirmasis þingsnis á tautos mirtá – savimonës praradimas. Jàpraradæs þmogus netenka dvasinio inkaro, yra blaðkomas pasau-lio vëjø ir galiûnø kaip dykumos augalas be ðaknø.

Kitame straipsnyje V. Landsbergis raðë: „Mums reikia tvirtodorovinio susivienijimo, pagrásto vertybëmis, idealais. Brangin-kime Lietuvos idealà. Niekada jo nesupainiokime su kasdienybe,su nepasisekimais, su klaidomis, kuriø yra mûsø statybos kelyje...“

Sociologë M. Èesnavièiûtë teigia, kad praradus tautinæ savi-monæ prarandami ir dorovës pradai, savoji vertë. Todël apsispren-dimas dël tautinio identiteto reikalauja sàmoningo apsisprendimoir nemaþai pastangø. Pagrindiniais tautos bruoþais ji laiko savobendruomenæ, bendrà kalbà, bendrus paproèius, tradicijas, ben-drà istorijà ir savo kultûrà. Kiekviena tauta turi savo vertybes,gyvenimo nuostatas ir tarpusavio bendravimo bûdus. Jaunimuimokyklose turëtø bûti diegiamos tautos tradicijos, dorovës prin-cipai, savo Tautos ir Tëvynës meilë, þmogaus vertës ir jo gyveni-mo prasmës suvokimas, teisë á laisvæ ir pagarba kitø tautø laisvei.

Tautybë ir tautiðkumas yra ágimtos savybës, bet jos turi augti,plëstis ir tvirtëti kiekviename individe. Tautiðkumas yra þmogaus ta-patybës þenklas, jis yra vertybë, kurià reikia gerbti ir branginti. Tau-tinës tapatybës perdavimas ið kartos á kartà yra neiðvengiamai susijæssu epochø, jø politiniø, socialiniø ir ekonominiø vertybiø kaita.

Kaip teigia straipsnio autorë, dabar poþiûris á vertybes yrasmarkiai pasikeitæs. Sumaterialëjusi, vartotojiðka visuomenë

328

traukiasi ið amþinøjø vertybiø lauko, eina á turto, pinigø, moder-numø ganyklas. Naujausios komunikacijø technologijos, globali-zacijos procesai, miðrios vedybos su kitatauèiais daro praþûtingàátakà tautiðkumui. „Globalizacija yra procesas be turinio, – raðosociologë. – Turinys glûdi tautinëje ir asmeninëje tapatybëje. Bettam turiniui iðlaikyti reikia asmeniniø nuoðirdþiø pastangø, rei-kia tarpusavio bendravimo, iðtikimybës savo vertybëms ir gyveni-mo moraliniams principams“ (Èesnavièiûtë M. Ar iðlaikysimesavo tautiðkumà // Lietuvos aidas, 2005, birþelio 13, p. 1, 3).

Atkûrus Lietuvoje nepriklausomybæ prasidëjo tautinis atgi-mimas, bet jis greitai iðblëso, nes visiems buvo svarbûs ekonomi-niai ir socialiniai dalykai, kova uþ bûvá, uþ fiziná iðlikimà. Prasidëjoemigracija, o kartu ir „smegenø nutekëjimas“. Gabûs ir labiau-siai iðsilavinæ pasirodë esantys labiau reikalingi ir vertinami sve-tur negu Lietuvoje.

Visuotinai pripaþástama, kad mûsø valstybë po 500 metø ne-bûties, tautai visus tuos ðimtmeèius bûnant svetimøjø baudþiau-ninke, 1918 ir 1990 m. buvo atkurta tik su tautinës valstybësvëliava. Prieðkario Lietuvoje iðugdytas aukðtas tautinës savimo-nës lygis, puoselëtas paslapèiomis ir sovietinës okupacijos me-tais, ið pradþiø kaip besikalanti þolë pro storà okupacinio reþimo,vykdþiusio tautos fiziná ir dvasiná genocidà, gelþbetonio dangà,vëliau – jau dràsiau ir galiausiai beveik atvirai padëjo tautai iðlai-kyti gimtàjà kalbà, tradicijas, paproèius, etninæ kultûrà. Ðios ver-tybës buvo perduotos ið kartos á kartà. Svarbø vaidmená iðsauganttautinæ savimonæ atliko Baþnyèia, pogrindinë spauda, uþsieniolietuviø veikla ir okupuotos Lietuvos kultûrinis gyvenimas – po-ezija, literatûra, dainø ir kitos tautinës ðventës.

Visiðkai pritariu sociologës tvirtinimui: „Tautinë tapatybë ið tiesøpriklauso þmogaus protui, dvasiai ir jo jausmams. Jie ir turi puose-lëti tautiðkumà. Tik taip já iðlaikysime, tik taip atremsime globali-zacijos grësmes, tik taip parodysime pavyzdá kitoms tautoms irgalësime didþiuotis, jog esame lietuviai“ (Èesnavièiûtë M. Ten pat).

329

Marius Kundrotas savo knygoje „Tauta amþiø kelyje“ (V.,2009) raðo: „Tauta – tai ne ðiaip elektoratas, kurio balsas tampasvarbus tiktai per rinkimus. Tauta – tai sàmoninga, turinti savi-monæ bendruomenë. Savimonës neámanoma sukurti, jà galimatik paþadinti. Kaþkada tai darë dr. Jonas Basanavièius, dr. Vin-cas Kudirka ir Vilhelmas Storosta-Vydûnas. Ne visi jie sulaukësavo darbo vaisiø. Taèiau be jø Lietuva galëjo taip ir neprabusti.Ðie pavyzdþiai ákvepia ir verèia susimàstyti: ar viskà padarëme,kas nuo mûsø priklauso?“

Minimo straipsnio autorë Aurelija Mykolaitytë su ðirdgëla ra-ðo: „Mums dar labai stinga tautinës savimonës: mes dar neþino-me, kas esame, ir uþtat nesugebame tø didþiuliø ið praeities turtøiðsaugoti. Ar ne todël Lietuva ið galingos valstybës susitraukë ákumðtelá, nes buvo labai lengvai pasiduota svetimøjø átakai, ne-suvokiant savo tautinës tapatybës. Taip nuëjo á istorijos uþmarðtádaugybë baltiðkø þemiø. Ar mums ið tikrøjø jau negresia prûsølikimas? Ar mes nesame tauta su pakirstom ðaknim?“ (Ten pat).

6.4. TAUTINIS MENTALITETAS

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, tautinis mentalitetas ir in-teligentijos vaidmens istorijoje tema ágijo naujà skambëjimà. Jiiðsiverþë uþ filosofijos mokslo kompetencijos ribø, tapo daugeliomokslo ðakø atstovø analizës objektu ir dabar jaudina mokslinin-kø bei menininkø protus, dëmesys jai kasmet didëja.

Gera pradþia buvo Vilniuje 1989 metais surengta konferencija,skirta tautiðkumo problemoms, ir ypaè ðios konferencijos prane-ðimø rinkinys „Tautinis mentalitetas“, iðleistas Vilniuje tais pa-èiais metais.

Vëliau pasirodë ðiai temai skirtos arba su ja susijusios R. Gri-go monografijos „Lietuva nepriklausomybës kelyje“ (1991), „Pra-laimëjæs Kainas“ (1991), „Tautos savigyna“ (1993) ir „Tautos

330

likimas“ (1995), Lilijanos Astros ir Broniaus Kuzmicko knyga„Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimonë“ (1996). Taèiau ðios mo-nografijos temos neiðsëmë – atsiranda vis naujø darbø ir naujøpamàstymø, rodanèiø, kad tema aktuali ir ádomi skaitytojams.

Tautinis mentalitetas, pagal R. Grigà – tai tautai bûdinga gal-vosena, gyvensena, saviraiðkos, savitaigos bûdai (Tautinis menta-litetas. V., 1989, p. 6).

Tauta tampa savimi pirmiausia savo mentaliteto dëka.Svarbiausias Tautos mentaliteto ugdymo uþdavinys yra þadinti

jos atsakomybæ uþ savàjà egzistencijà. Didþiausia atsakomybë ðia-me procese tenka mokslininkams, menininkams ir visai inteli-gentijai, formuojanèiai tautiná mentalitetà.

Pirmasis, istoriðkai pradëjæs domëtis lietuviø tautos mentali-tetu (nors taip dar ir nevadino), buvo vokieèiø istorikas C. P. Heils-bergas, daug kartø lankæsis Lietuvoje. Jis lietuvius apibûdino taip:„Lietuvis yra vidutinio vaiðingumo, tauriai galvojàs, filantropas, nar-sus […]. Jis patenkintas savo esama buitimi, myli tëviðkæ, nemëgs-ta gausiø susirinkimø, draugysèiø su svetimais […]. Jis gerbia savotëvø tikybà, nors dar nëra visai laisvas ir nuo prietarø; ðvietimosrityje yra paþangus […], tvirtas, pastovus, nebijo sunkumø. Lietu-vis ið prigimties yra paslaugus, skolina be palûkanø ir nekenèia suk-èiavimo“ (Heilsbergas C. P. Litauisch – Deutsches uns Deutsch –Litauisches Weltberichte Buch. C.9. – Millecke, 1800).

Simonas Daukantas, „Bûde senovës lietuviø, kalnënø ir þe-maièiø“ apraðæs senovës lietuviø politinæ santvarkà, paproèius,teigia lietuviø „dievobaimingumà nuo gimimo“, pratinimàsi nuomaþø dienø kariauti su prieðais, kovoti uþ savo laisvæ. Kaip teigiaS. Þukas, „Bûdas senovës lietuviø, kalnënø ir þemaièiø“ tapo vienapirmøjø knygø, caro valdþios áraðytø á draudþiamos literatûrossàraðà (Þukas S. Simonas Daukantas. V., 1988, 182 p.).

Baudþiavos ávedimà Lietuvoje Simonas Daukantas laikë pra-þûtingu lietuviø tautai. 1845 m. vasario 24 d. laiðke T. Narbutuijis raðë, kad lenkai mums atneðë valdþios oligarchijà ir valstieèiø

331

luomo vergijà, ûkiná nuosmuká, ponø ir valstieèiø moraliná degrada-vimà. Valstieèiai, skirtingai nuo senovës lietuviø – karingø ir dorø, –ágijo baudþiauninko mentalitetà „verkti ir […] guostis priespaudo-mis ir neteisybëmis“, o ponai tapo iðtvirkæ ir ðykðtûs, nesirûpinantyssavo kraðto þmoniø gerove ir kraðto prestiþu (Ten pat).

Danijos keliautojas ir istorikas Age Meyeris Benedictsenassavo 1985 metais iðleistoje knygoje „Lietuva. Bundanti tauta“(knyga iðversta ir iðleista Lietuvoje 1994 m.) apie lietuviø tautàXIX amþiaus pabaigoje raðë taip: „Ði valstieèiø tauta, kurios vosseptintadalis moka skaityti ir raðyti, pradeda suvokti, jog ji visdëlto yra tauta, turinti kraðtà ir kalbà, kurias reikia mylëti […].Rodos, kad ðydas, ðimtmeèius gaubæs ir vos nepasmaugæs lietu-viø tautos, buvo sunaikintas karo ir smurto, ðimtø tûkstanèiø þmo-niø kanèios ir karèios tremties, ir dabar ði tauta su savo senomisteisëmis ir jaunatviðka energija iðvydo auðrà […], kuri pranaðaujanaujà dienà […]. […] laisva tauta laisvoje þemëje“ (Benedic-tsen A. M., 1994).

Mokslininko nuomone, patriotizmas yra lietuviø tautos men-taliteto pagrindas, tiesiantis Lietuvai kelià á pasaulio tautø ben-drijà. „Taèiau ne vienas, stebëjæs ðios tautos kovà kelis pastaruosiusdeðimtmeèius, susipaþinæs su ankstesniø kartø padëtimi ir dabar-tine situacija, neabejoja, kad tai viena ið tautø, kurios þodis skam-bës daugiabalsiame tautø bûryje, kuris po tamsos metø sukursnaujàjà erà“, – taip raðë mokslininkas apie Lietuvos ateitá prieððimtà metø tarsi ðiandien (Benedictsen A. M. Lietuva. Bundantitauta. V., 1994, p. 17–18).

Apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos tautos mentalitetàraðë prel. J. Prunskis. Savo sudarytoje ir redaguotoje knygoje „Ma-no pasaulëþiûra“ (1958) apibendrinæs 68 ávairiø paþiûrø ir profe-sijø iðeivijos lietuviø – mokslininkø, raðytojø, gydytojø, þurnalistø,mokytojø ir kitø – uþpildytas anketas apie lietuviø tautà, jos vietàir savitumà pasaulyje, kaip svarbiausius to meto lietuvio menta-liteto bruoþus ávardijo gilø religingumà, jo pagrindu sukurtà

332

aukðtà moralæ ir dorovingumà, tautiðkumà, grindþiamà dvasinekultûra, ir iðskirtiná lietuviø geraðirdiðkumà (Prunskis J., 1958).

Iðeivijos lietuviams visada grësë ir tebegresia nutautëjimo pa-vojai. Vienas ið minëtos knygos autoriø (P. Naujokaitis) mano:„Niekas þmogaus dvasios taip nenuskurdina, kaip nutautimas –atitrûkimas nuo savo tautos kultûrinio paveldëjimo. Kosmopoli-tizmo ir internacionalizmo idëja yra tikroji dvasios elgetos sesuo.Jei kraujo balsas turi þmogui tam tikros reikðmës biologine pras-me, tai tautos dvasios balsas yra paveldëjimas visø tø dvasios lo-biø, kuriuos sukûrë kartø kartos per praëjusius amþius. Kiekvienakultûra ir kiekviena kûryba savo esmëje yra tautinë“ (Naujokai-tis P. Mano pasaulëþiûra. Èikaga, 1958, p. 221–222).

Per iðeivijos lietuviø mintis apie tautà atsiskleidþia ir jø paèiødvasinis portretas, jø noras tarnauti Dievui, tautai ir lietuviðku-mo talkai pasaulyje, kraunant tokius turtus, „kuriø nei kandys,nei rûdys neëda“ (Babickas P. Ten pat, p. 19), t.y. siekiant palikti„ateities kartoms ne savo mirties testamentà, bet ateities lietuviogyvybei palaikyti bûtinas lietuviðkosios dvasios kultûrines verty-bes“ (Prunskis J. Ten pat, p. 124).

Viktoras Alekna straipsnyje „Savitumas ir tapatumas“ apra-ðo tautinio mentaliteto naikinimà sovietmeèiu (XXI amþius, 2001,rugsëjo 22).

Lietuvà okupavus rusams, pirmiausia buvo iðþudyti, nukan-kinti ir iðtremti á Sibiro gulagus ðviesiausi, doriausi, labiausiai ið-silavinæ Lietuvos þmonës, tautos patriotai. Tauta neteko beveik40 proc. savo ðviesiausiø þmoniø. Pradëtas priverstinis rusø kal-bos mokymas jau darþelyje. Norint gauti aukðtosios mokyklos di-plomà ar apginti daktaro disertacijà, taip pat reikëjo mokytis rusøkalbos. Per rusiðkus vadovëlius buvo diegiamas komunistinis po-þiûris á pasaulá. Tautos savitumas buvo smukdomas sovietiniaisfilmais, teatru, raðtijos kûriniais, muzika, dailës kûryba – viskàvienodino, „viskà tempë ant sovietinio kurpalio“ (Alekna V., 2001).Lietuviðka literatûra, net ir mokslinë, paraðyta iki sovietmeèio, bu-

333

vo sunaikinta. Vien tik per 1940–1941 metus, vykdant A. Venclo-vos dekretà, buvo sunaikinta 7 343 683 egz. Sunaikintø knygø sà-raðuose – Marijos Peèkauskaitës (Ðatrijos Raganos), BernardoBrazdþionio, K. Inèiûros, J. Ereto, S. Ðalkauskio, A. Maceinos,V. Èepinskio, Vaclovo ir Viktoro Birþiðkø, netgi L. Tolstojaus irA. Èechovo knygos (Sinkevièius K. Uþdrausti autoriai ir leidiniai.V., 1994, p. 171). Sovietinë cenzûra gyvavo visà penkiasdeðimtmetá –iki pat 1998 metø, kai sovietinës imperijos pamatai pradëjo irti.

Tauta buvo pasmerkta istorinës atminties mirèiai. Kaip teigiafilosofas R. Grigas, svarbiausias sovietinio reþimo „laimëjimas“ –„paþeistas þmogaus socialumas, suniekinta jo dvasia, sunykusi at-sakomybë ir masinë tautos alkoholizacija. Ið to laikotarpio lietu-viai, ypaè jaunesnioji, jau bolðevizmo sàlygomis gimusi ir brendusikarta, paveldëjo dabar jau laisvos Lietuvos sàlygomis iðryðkëju-sius dar ir mankurtizmo (individo atsiribojimo nuo praeities, të-vø, proseneliø kultûros) ir neonomadizmo („man nesvarbu, kurgyventi – svarbu, kad galiu gyventi gerai“, „po manæs – nors irtvanas“) bruoþus“ (Grigas R. Tautos likimas. V., 1995, p. 113).

Homo sovieticus per dvi lietuviø generacijas buvo iðugdytas þmo-gus be doros, be sàþinës, be garbës jausmo, be pareigos Tëvynei.Jo gyvenimo tikslas – gardaus valgio ðaukðtas ir virðininkø malonë.

Aleksandra Ashborne straipsnyje „Homo sovieticus: posovieti-në Lietuva“ su giliu liûdesiu kalba apie lietuviø dvasiná degradavi-mà okupacijos metais. Etalonine homo sovieticus charakteristika jipasirinko Michailo Gorbaèiovo pateiktà sovietinio þmogaus cha-rakteristikà – pravaikðtininkas, tinginys, melagis, vagiðius, girtuok-lis ir visoks kitoks niekadëjas (Ashborne A. Homo Sovieticus andpostsoviet Lithuania // Lithuanian Papers (Australija), 2000, V. 14,p. 49–55).

2000 m. gráþus á Seimà komunistams ir jø tikriesiems ásûniamsliberalams bei socialliberalams, tautos dvasinis genocidas ágijonaujà pagreitá – ástatymais áteisinta masinë alkoholizacija, alko-holio girdyklos pradeda dirbti visà parà, netgi sanatorijose áteisinti

334

loðimo namai, naikinama dorovë, kaip ir sovietmeèiu, panaikintoskunigø, skleidþianèiø teisingumo, dorovës ir dvasios atgimimo ðvie-sà, socialinës garantijos, þiniasklaidà uþtvindë paties premjero ir josuperaktyvaus homo sovietiko A. Juozaièio bei jø pakalikø kelia-mos raudonosios nostalgijos bangos – ak, kaip saldu buvo soviet-meèiu, kai jie buvo okupantø durtuvais ramstomi karaliai, o visatauta – paklusnûs, bijantys sovietinio „kagëbë“ vergai.

Filosofo B. Kuzmicko nuomone, esmingiausias homo sovieti-cus bruoþas ir paradoksas yra tai, kad „Komunizmas suformavoþmogø, kuris yra materialiai nuskurdintas, bet jau nemato savoskurdo, nes visi yra sulyginti skurde, kuris yra visiðkai priklauso-mas, bet priima priklausomybæ, net palaiko tuos, kurie já nuskur-dino ir supanèiojo, mielai leidþiasi manipuliuojamas, patikliaipriima melà“ (Kuzmickas B. Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimo-në. V., 1996, p. 34). Kaip tik to ir siekia juozaièiai, jokubënai, bra-zauskai ir kt.

Lietuvos nepriklausomybës prieðauðryje, audringø 1989 me-tø Lietuvos atgimimo dienø sûkuryje, minëtoje konferencijoje„Tautinis mentalitetas“ R. Ozolas praneðime „Ðiandieninis Lie-tuvos tautinis atgimimas“ raðë:

„[…] O mums jau nebepatogu argumentuoti tà banalia tapu-sià tiesà, kad visi ekonominiai, socialiniai ir politiniai pakitimai,kaip pozityvûs vyksmai, galimi tik tautos subjekto vykdomi…

[…] Jeigu pertvarka nori bûti tikras dalykas, ji negali vykti netautinës raiðkos forma. Prieðingu atveju viskas liks eiliniu lozun-gu ir eiline politine kampanija...

[…] Taèiau visø tø judëjimø rezultatas tegali bûti vienas – sa-varankiðkø nacionaliniø valstybiø sukûrimas“ (Ozolas R. Tauti-nis mentalitetas. V., 1989).

Panaðios mintys skambëjo ir Lietuvos kultûros kongrese1991 m. Justinas Marcinkevièius, tarsi pratæsdamas R. Ozolo min-tá, tada kalbëjo: „Laisvës ir nepriklausomybës sparnai iðsisklei-dþia tiktai kultûros danguje. Mums reikia jo aukðto ir gilaus, kad

335

po ðitiekos metø galëtume atsitiesti, pakilti visu ûgiu ir iðdrástipaþvelgti á akis ir þmogui, ir Dievui“ (Marcinkevièius J. Lietuvoskultûros kongresas. V., 1991, p. 6).

Tiek buvo svajota, tiek buvo planuota, norëta „sugràþinti tei-singà poþiûrá á etninæ kultûrà kaip á bendraþmogiðkøjø ir tautiniøvertybiø visumà, mûsø tautinës kultûros pamatà“ (Vëlius N. Tenpat, p. 26).

Tokios idëjos sklandë ore Lietuvai atgavus nepriklausomybæ,labai sunkiais politinës ir ekonominës blokados metais, kai darnebuvo iðvesta okupacinë kariuomenë, siautëjo omonininkai, bu-vo þudomi þmonës ir kiekvienà dienà grësë pavojus prarasti ne-priklausomybæ.

Bet buvo nuþymëtas kelias – stiprinti tautinæ kultûrà ir tauti-ná mentalitetà. Tik kas ið to iðëjo?

Kai Lietuva tapo visiðkai laisva ir nepriklausoma ir rodës, kadturëtø suklestëti kultûra bei menas, nes þmonës tapo laisvi ir ne-varþomi, Lietuvoje prasidëjo keisti, protu nesuvokiami dalykai.Tarsi kaþkas bûtø pravëræs pragaro vartus ir iðleidæs visus bai-siausius demonus.

„Iðmuðë barbaro valanda!“ – taip situacijà apibûdina Arvy-das Ðliogeris.

„Prasidëjo chamo epocha!“ – jam antrino dramaturgë GraþinaMareckaitë. Jà autorë charakterizavo remdamasi Mereþkovskio-Ga-launës þodþiais: „[…] jis (chamas – G. M.) iðtiesë neðvarius nagusprie ðvenèiausiø tautos sielos paslapèiø: literatûros, meno, teatro,kritikos. Chamas nieko nekuria. Jis tik griauna. Griauna vardan sa-vo kûrybinio nupuolimo“. […] gërá jis pavadino blogiu, blogá – gëriu,jis iðbraukë ir trumpina þodynà, nes þodþiai „sàþinë“, „garbë“, „vul-garumas“, „niekðybë“ jam visiðkai nieko nereiðkia, tëra tik kalbinisbalastas“ (Mareckaitë G. Gyvenimo teatras. V., 2001, p. 148).

Chamui nëra nieko ðventa. Netgi vaikø sielos jam – tik nuodi-jimo objektas. Straipsnyje „Tai tau mergelë!“ autorë apraðo áspû-dþius ið spektaklio vaikams „Vilniaus mergelë“, kur „þudymas,

336

þudymas, þudymas“, „galvos kaip kopûstai ritasi prieð trimetukø,keturmetukø akeles, o „mergelë“ balta skepeta valo nuo kirvioaðmenø „kraujà“ (p. 121). Autorë stebisi: „Gal ðitaip maþyliai pra-tinami prie „realybës“? O gal tiesiog dëdës ir tetos savo pasàmo-nës demonus stengiasi suvaryti á vaikø sielas?“

Chamai okupavo beveik visus TV komercinius kanalus, bjau-rojasi, keikiasi, tyèiodamiesi ið to, kas ðventa, neðvankauja kiektik ástengia. Per televizijà, radijà, spaudoje, estrados renginiuose,teatre, literatûroje apstu bjaurasties, þodþiø, vietoj kuriø raðtedëdavome daugtaðkius, o kalboje darydavome pauzes, neðvan-kiø anekdotø ir vaizdø, kuriø autoriø ir atlikëjø intelektas ir pa-dorumas aukðèiau juosmens pakilti neástengia.

Atrodo, kad Lietuvà uþplûdo ir siaubia nauja neregëta dviko-jø padermë – chamai: þiniasklaidoje, teatre, literatûroje, politi-koje. Dar tarpukario Lietuvoje Vladas Putvinskis-Pûtvis raðë:„Chamas yra þemiausias pasaulio padaras. Chamas yra bjaures-nis, ðlykðtesnis uþ piktadará. Su piktadariu yra lengviau kovoti irlengviau já izoliuoti. Chamas viskà subjaurina, sutepa, suterðia,paþemina, pagadina prie ko tik prisilieèia […]. Chamas yra dva-sios iðdaras […]. Ðtai dël ko taip sunku susitvarkyti kraðtams, ku-rie po ilgø vergijos metø ágijo laisvæ“ (Putvinskis-Pûtvis V.Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973).

Lietuvoje chamo mentalitetas remiasi kalëjimø „kultûra“. JiLietuvoje gerbiama ir aukðtinama. „Lietuvos ryto“ pirmuosiuosepuslapiuose puikuojasi recidyvistø, keliskart þmogþudþiø nuotrau-kos, prieð TV laidà „Paskutinë kryþkelë“ liejasi kraujo upelis, ro-domi lavonai, ekrane puikuojasi þmogþudys uþ grotø. Èia vël norisipakartoti teatrologës G. Mareckaitës þodþius, ar tik to laikraðèio irTV laidos savininkas ir autoriai nevaro savo pasàmonës demonø áLietuvos þmoniø sàmonæ? Ar jie nëra atsakingi uþ nusikalstamu-mo didëjimà Lietuvoje? O gal chamo „kultûra“ – raudonosios nos-talgijos sudëtinë dalis – plëtojama kryptingai ir sàmoningai?

2004 m.

337

6.5. NUTAUTËJIMAS

Nutautëjimas – tai viena didþiausiø mûsø ir visø tautø nelai-miø. Kartu tai ir viena svarbiausiø teoriniø tautotyros sàvokø beiproblemø. Jà iðsprendus teoriðkai, gal pradëtø taisytis reikalai irpraktiniame tautø gyvenime.

Tautotyros teorijoje ði sàvoka nedalomai susijusi su pamati-nëmis jos sàvokomis: tauta, valstybë, tautiðkumas, nacionalizmas,pilietiðkumas, tautinë sàmonë, tautinis patriotizmas, tautinë kul-tûra, tautinis mentalitetas, tautos moralë ir pan.

Kaip jau raðëme, tautiðkumo pamatas yra tautos sàmonë –tautinis idealizmas: politinis, kultûrinis ir tautinis patriotizmas.

Kai tautos sàmonë prarandama – nutautëjama. Ne ið karto,laipsniðkai, kaip ir visomis kitomis ligomis sergant, prarandantvienà po kitos ir kitas tautinës sàmonës dalis – gimtàjà kalbà,kultûros savitumà, tradicijas, paproèius, uþmirðtant savo tautosistorijà, prarandant tautinæ savigarbà, giminystës ryðius, kuriantmiðrià ðeimà (Voverienë O. Tautos ir valstybës iðlikimo pamati-nës vertybës // Lietuvos aidas, 2004, sausio 14, p. 9).

Nutautëjama, kai tautinëms vertybëms tampa abejinga, kaipdabar Lietuvoje, ðeima, mokykla, þiniasklaida, t.y. tos struktûros,kuriø svarbiausias uþdavinys turëtø bûti tautiðkumo ir jo savitu-mo ugdymas.

Dabartinës lietuviø kalbos þodynas taip ir aiðkina: nutautëti,nutausti – tai netekti savo tautiniø ypatybiø, asimiliuotis.

Teoriðkai iðeivijos lietuviams visada daugiau negu mums, gy-venantiems Lietuvoje, grësë ir tebegresia greitesnio nutautëjimopavojus.

Prel. Juozo Prunskio sudarytoje knygoje „Mano pasaulëþiû-ra“ vienas knygos autoriø P. Naujokaitis, jausdamas tà grësmæ,susirûpinæs ieðkojo jos prieþasèiø, tikëdamasis, kad jas ávardijæspristabdys tà procesà tarp antrosios iðeiviø bangos lietuviø, dar1958 metais raðë: „Niekas þmogaus dvasios taip nenuskurdina,

338

kaip nutautimas – atitrûkimas nuo savo kultûrinio paveldëjimo.Kosmopolitizmo ir internacionalizmo idëja yra tikroji dvasios el-getos sesuo. Jei kraujo balsas turi þmogui tam tikros reikðmësbiologine prasme, tai tautos dvasios balsas yra paveldëjimas tødvasios lobiø, kuriuos sukûrë kartø kartos per praëjusius amþius.Kiekviena kultûra ir kiekviena kûryba savo esme yra tautiðka“(Naujokaitis P. Mano pasaulëþiûra. Èikaga, 1958, p. 221–222).

Kada atitrûkstama nuo savo tautos dvasios – jos kultûros?Filosofas J. Girnius kaip vienà pagrindiniø prieþasèiø ávardi-

jo ryðiø su savo Tëvyne nutraukimà: 1) dël politiniø sàlygø – tie-sioginës prievartos, okupacijos, genocido, tremties; 2) dëlmaterialiniø siekiø.

Jis nustatë, kad tie tautieèiai, kurie paliko Tëvynæ dël tiesio-ginës prievartos, neprarado tautinës sàmonës, patriotizmo ir ið-eivijoje, ribodami savo materialinius poreikius, savo kûrybiniudarbu toliau plëtojo lietuviø kultûrà, studijavo, leido laikraðèius,organizavo sekmadienines lietuviukø mokyklas, kûrë jiems va-dovëlius, raðë ir leido knygas, stengësi ir iðeivijoje iðsaugoti lietu-viðkà dvasià.

Tie, kurie iðvyko ieðkodami materialinës naudos, prarado sa-vo tautinæ savimonæ, asimiliavosi, jø vaikai ir vaikaièiai, nors irpakankamai turtingi, jau nebeturi tautinës savigarbos, neþino Lie-tuvos istorijos, jos tradicijø, paproèiø, liko be genetiniø ðaknø irTëvynës, neþino, kad jos – Lietuvoje.

Stebint tautieèius Lietuvoje ðiandien jau dràsiai galima teigti,kad èia pagrindinë nutautëjimo prieþastis yra valstietiðkas bau-dþiavinis mentalitetas ir sumaterialëjimas, begalinis turto troðki-mas bei gobðumas.

Nutautëjimas – tai vienos tautybës kultûros vertybiø pakeiti-mas kitomis. Tipiðkas pavyzdys – jauni þmonës, kurie dar vaikys-tëje tëvø buvo atskirti nuo savo tautinës aplinkos. Tai, kà jie gavotëvø namuose, svetimame kraðte nesunkiai uþgoþia to kraðto pa-grindinës tradicijos, paproèiai, kultûra.

339

Kaip raðo J. Girnius, svetima mokykla jiems perduoda to krað-to vertybes, svetimøjø ðventës virpina ðirdá, svetimoje kariuome-nëje jis rengiamas ginti svetimà kraðtà. Tai, kas svetima, jam darosisavastimi, o savo tautos vertybës pamirðtamos, darosi tolimos irnereikðmingos. Áaugæs á svetimà tautà, toks þmogus jau niekadanekentës ir nekovos dël savo tëvø tautos, jam ji svetima (Gir-nius J. Tauta ir tautinë iðtikimybë. Èikaga, 1961, p. 312–317).

Su ðirdgëla daug metø stebiu vienà Seimo nará, garbingos in-teligentø, 1941 metø tremtiniø ðeimos vaikà. Ta ðeima prie Lap-tevø jûros iðkentë baisiausias kanèias, Dalios Grinkevièiûtësapraðytas jos knygoje „Lietuviai prie Laptevø jûros“ (Amþino áðaloþemëje. V., 1989, p. 20–45).

Jø vaikas, gimæs jau ten, ðiaurëje, tapo svetimos tautos, sveti-mos valstybës ir tos valstybës Lietuvai prievarta primestos komu-nistinës ideologijos reiðkëju mûsø nepriklausomos LietuvosSeime, savo draugais ir bendraþygiais pasirinko komunistus, nau-dodamasis valdþia kartu su jais griovë, naikino atkurtos jaunosnepriklausomos Lietuvos valstybës pamatus, kartu su komunis-tais tempë Lietuvà á jo Tëvynæ pavergusios, treèdalá tautos iðnai-kinusios ir tëvams tiek skausmo suteikusios Rusijos glëbá. Tai, kogero, pats átikinamiausias chrestomatinis nutautëjimo pavyzdys,turintis patekti á visas mokymo priemones ir vadovëlius.

Aèiû Dievui, dabar tas Seimo narys, kai jau daug kas praras-ta, praþudyta negráþtamai, pradeda atsikvoðëti, busti tautai. Tikar suspës jis savo gerais darbais panaikinti tà blogá, kurá kartu sukomunistais sukûrë, atneðë savo tautai, atvedæs jà prie sunkiosdabartinës politinës krizës slenksèio, dar neþinia. Kas þino? Okiek jis gera galëjo padaryti savo tautai, savo valstybei, jeigu ne-bûtø nutautëjæs!

Ðiuo metu uþsienio lietuviø spaudoje daug raðoma apie nu-tautëjimà. Ðtai liûdnas vedamojo pamàstymas „Tëviðkës þiburiuo-se“, Kanados lietuviø laikraðtyje:

„Iðeivijoje nyksta Lietuva, traukiantis á Amþinybæ pirmajai

340

pokario iðeiviø kartai. Su ta karta mirðta ir jos inicijuota, leista,finansuota, platinta ir skaityta lietuviðka spauda. Kanadoje mirë„Nepriklausoma Lietuva“, JAV – „Darbininkas...“ Tokia netektisverèia susimàstyti ir ne maþiau nuliûdina negu mylimø þmoniønetektys“ (È. S. Jautrûs klausimai // Tëviðkës þiburiai, 2002, sau-sio 29, p. 1).

Kitame to paties laikraðèio vedamajame raðoma, tik jau pa-sidairius paèioje Lietuvoje: „Mirðtanti tauta (!?)... Tartum koksbalsas tyruose retkarèiais vis pasigirsta statistikø praneðimai, kadmes, lietuviai, esam mirðtanti tauta... Surinkti duomenys paliu-dija, kad tai nëra tuðèias gàsdinimas ar koks pesimistø prasima-nymas...“ (Mirðtanti tauta? // Tëviðkës þiburiai, 2002, liepos 2,p. 1).

Tame paèiame straipsnyje analizuojamos to liûdno tautos is-torijos reiðkinio prieþastys. Autoriaus nuomone, pagrindinës jøyra dvi – maþëjantis gimstamumas ir emigracija. O ðiø prieþasèiøpagrindinës prielaidos – iðsikerojæs egoizmas ir savimeilë, hedo-nistinis gyvenimo bûdas, gyvenant tik ðia diena, tautiniø idealønetektis, sumaterialëjimas ir sumiesèionëjimas.

Pagrindinis nutautëjimo poþymis – psichologinë nuostata: Të-vynë ten, kur man gerai. Nebeliko vertybiø, kurioms galëtum au-kotis, jas ginti, saugoti, puoselëti, palikti ateinanèioms kartoms.Formuojasi kirmino psichologija – suvartoti, sugrauþti, sunaikin-ti, po manæs nors ir tvanas. Skitiðkasis nomadizmas padarë Lie-tuvos þmones nuolatiniais keliautojais, kuriems terûpi jø paèiømalonumai ir iðsilaikymas. Suvokus tai, rûpestis dël tautos iðliki-mo në kiek nesumaþëja... Belieka tik viltis... ir pasiaukojamas ðvie-timo darbas. „Tik darbais paremtos viltys nëra tuðèios“ (Mirðtantitauta? // Ten pat.).

Taigi mes kalbame apie spartø nutautëjimà, lietuviams iðvy-kus á svetimà kraðtà, o lietuviai iðeiviai jau mato ir kità medaliopusæ – nutautëjimà paèioje Lietuvoje.

Ar ið tikrøjø taip yra? Ar galima nutautëti savame kraðte?

341

Pasirodo, galima! Ir dar kaip! Nutautëjimo prieþastys – tospaèios. Jos bendros: þmoniø sumaterialëjimas, tautinës dvasiospraradimas, tautos ir valstybës idealø sunykimas, kraðtutinis egoiz-mas, pareigos ir atsakomybës savo tautai ir savo valstybei prara-dimas.

J. Girnius mini dar vienà prieþastá, suponuojanèià nutautëji-mà savo kraðte. Tai tariamai „aukðtesnë“ kitos tautos, gyvenan-èios ðalia, kultûra. Taip atsitiko bajorø luomui Lietuvoje,nutautëjus dël tariamai „aukðtesnës“ lenkø kultûros, taip atsiti-ko lietuviams Maþojoje Lietuvoje dël tariamai „aukðtesnës“ vo-kieèiø kultûros (Vydûnas, tyræs ðá reiðkiná, labai átikinamai irargumentuotai árodë, kad, atvirkðèiai, lietuviø kultûra tuo metuMaþojoje Lietuvoje buvo daug aukðtesnë negu agresyviø, garbi-nanèiø tik ginklo galià vokieèiø), taip atsitiko Pietryèiø ir RytøLietuvoje.

Ypatingas atvejis nutautëjimo istorijoje – lietuviø nutautëji-mas, jiems lietuvybæ iðkeitus á homo sovieticus. Ðviesaus atmini-mo istorikë Nijolë Gaðkaitë-Þemaitienë raðë, kad ðià homo sovieticussudaro okupacinio reþimo mièiûriniðkai iðvesta ir iðugdyta „nau-ja besieliø þmoniø veislë“, kuri nepripaþásta jokiø dvasiniø verty-biø – tik vartojimà ir biologinius malonumus. Juo þmogus yradvasiðkai menkesnis, juo jis greièiau nutautëja, pirma, dël to, kadniekas jam nëra brangu, kas neneða naudos, antra, dël to, kadnutautimas, sutampant „su visais“, su „aplinka“, jam atrodo galáspaslëpti dvasinæ menkystæ.

Iðeivijos lietuviai skundþiasi, kad dël jaunosios kartos ir tre-èiosios bangos bëgliø ið Lietuvos nutautëjimo prarandantys savodeðimtmeèiais leistus laikraðèius, o Lietuvoje kasmet krintantyslaikraðèiø tiraþai (dël to dabar dauguma laikraðèiø jø ir neskel-bia) rodo, kad vyksta visiðkai tas pats procesas: nëra dvasinio po-reikio juos skaityti... ir nutautëjimas spartëja geometrineprogresija.

Sovietinio reþimo metais nutautëjimas buvo okupacinës val-

342

dþios triumfas prieð individà. Kuo daugiau nutautëjusiø þmoniø,tuo juos lengviau valdyti.

1940 metø spalio 14 d. Lietuvoje buvo ásteigtas Glavlitas, ku-riam buvo pavesta priþiûrëti naujus leidinius, o jam vadovauti iðMaskvos atsiøstas V. Procenko, kuris ir toliau vienà po kito vyk-dë lietuviðkos spaudos naikinimo vajø. 1959–1960 m. buvo iðspaus-dinti 452 antilietuviðki straipsniai, parengta 30 antilietuviðkø radijolaidø, 2 kino apybraiþos; 1985 m. iðleistos 9 antilietuviðkos kny-gos, per 100 straipsniø, 14 radijo laidø, 2 dokumentiniai filmai(Ten pat, p. 376–379). Manyèiau, kad tiek antilietuviðkos produk-cijos bûdavo paskelbiama kiekvienais metais.

Vietoj tautinio paveldo tûkstantiniais tiraþais buvo brukamarusø kultûra kaip pati geriausia, pati stebuklingiausia. Nuo 1972 m.buvo uþdrausta raðyti disertacijas lietuviø kalba. Rusijos poetaibuvo patys „geriausi“, Rusijos filmai – „tobuliausi“, rusø muzika –pati graþiausia, o visa, kas lietuviðka, provincialu, muþikiðka, ne-ádomu, negraþu.

Tokiomis sàlygomis uþaugo dvi lietuviø kartos, rusø kalbosmokomos nuo darþelio ir rusø kultûros vertinimo kaip paèios ge-riausios pasaulyje. Todël ðiandien ir turime tai, kà turime – nu-tautëjusá slaviðkos dvasios lietuvá.

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, lietuvybës dvasia, ve-dusi ir suteikusi mums visiems sparnus dainuojanèioje Sàjû-dþio revoliucijoje bei Sausio 13-osios neginkluotamepasiprieðinime, atrodë tvirta, atspari, prabudusi amþiams. Taibuvo tikras stebuklas tautos istorijoje. Deja, jo neapgynëme,neiðsaugojome.

Atsitiko baisiausia, kas galëjo atsitikti – Tautos dvasia, atlaikiusiprieðo tankus, jø smurtà ir prievartà, iðkentusi þuvusiøjø skausmà, ne-atsilaikë prieð savøjø komunistëliø melà, suvyniotà á ðilko skepetaitæ,leido save apvogti, apiplëðti, iki kraðtutinumo nuskurdinti, juos iðrin-kusi, tiems ciniðkai ðaipantis, kad jø niekðybes jiems leido pati tauta.

Vis daþniau ir vis neramiau gráþta mintis prie Jono Aisèio pa-

343

màstymø: „Mûsø tautos istorija yra tragiðka. Dideles pastangasvisada griovë didelës nesëkmës. Ir að galvoju, argi bûtø lietuviøtauta kadaise, amþiø glûdumoje, padariusi kam nors didelæ skriau-dà, uþ kurià ðtai daugiau negu tûkstantis metø ji tebeverèiamaatlyginti...“ Kas sumaiðo tautos protà lemiamais momentais? Galtai ið tikrøjø Dievo bausmë?

Vytauto Landsbergio ir pasiaukojusiø Lietuvai jo bendraþy-giø dëka tapome atkûrusios savo nepriklausomybæ valstybës pi-lieèiais. Didþiavomës esantys lietuviai. Pasaulis stebëjosi mûsødràsa ir dvasios pergale prieð tankus. Kaip raðë Justinas Marcin-kevièius, „nedidelë Lietuva... vël tapo didele“. Atrodë, visi tapo-me broliais ir seserimis.

Taèiau taip neilgai tetruko tos þvaigþdëtos tautinio patriotiz-mo, tautinës santarvës ir brolybës dienos.

Tarsi á gilø ðuliná ámestas sunkus akmuo sudrumstë jo vande-ná ir ið paties jo dugno á pavirðiø iðkëlë apipuvusias, pasmirdusias,nuodingas ðiukðles, kurios iki ðiol nuodija mûsø sielas, temdo dan-gø, luoðina mûsø gyvenimus, varo tautà á beprotybæ...

Pirmasis smûgis lietuvybei buvo suduotas komunistø, pakë-lusiø kovos kirvá prieð Lietuvos nepriklausomybæ ir valstybingu-mà dël valdþios ir turto.

A. Brazauskas, K. Prunskienë, R. Ozolas ir jø bendraþygiaituri prisiimti atsakomybæ ir kaltæ uþ pirmàjá ir arðiausià Lietuvosnepriklausomybës pamatø griovimà, jiems vadovaujant pirmajaiatkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei.

Jø bendraminèiai A. Ðliogeris ir A. Juozaitis kaip iðmanyda-mi niekino tautos laisvæ ir mûsø valstybës nepriklausomybæ, griovëtautos savigarbà, ðaipësi ið patriotizmo. Ðliogerizmas kaip pik-èiausia nuodinga gyvatë ásirangë á „Dviratininkø“ televizijà ir try-lika metø kasdien nuodijo ir taip jau sovietinio reþimo metaistautiðkai paþeisto homo sovieticus smegenis.

Darius Kuolys ir jo kompanija savo kosmopolitiniais ekspe-rimentais parklupdë ir, kas þino, gal ir galutinai praþudë mûsø

344

ateitá – mokyklas, visà ðvietimo sistemà. Kai akademikas ZigmasZinkevièius bandë mokyklose atkurti tautinæ pusiausvyrà, buvokaip pikèiausiø vilkø rujos uþpultas, apkandþiotas, apdraskytas irturëjo pasitraukti.

Gediminas Vagnorius, galëjæs tà niekðingiausià vieno didþiau-siø tautos vyrø susidorojimà sustabdyti, to nepadarë, nes tuo metujis jau buvo sàmoningai persiorientavæs á Lietuvos nepriklauso-mybës ir valstybës griovëjø pozicijas.

Ðiandien jø visø dëka turime tai, kà turime – nutautëjusá sla-viðkos dvasios lietuvá.

Koks yra tas „lietuvis“ ir kaip pasireiðkia jo slaviðka dvasiamûsø dienomis, kalbësime kitame skyriuje.

Lietuvos laisvës kovø dalyvis dr. Juozas Parnarauskas su di-deliu liûdesiu raðë: „Erðkëèiais klota mûsø Tautos istorija. Oku-pacija sekë po okupacijos. Tûkstanèiai patriotø krito garbingojelaisvës kovoje. Okupantai deðimtis tûkstanèiø iðþudë, nukankinoSibiro katorgoje, sunaikino Tautos elità – geriausius, patriotið-kiausius. Okupantai suprieðino mûsø Tautà á partijas, „liaudiesprieðus“, „liaudies gynëjus“, priveisë agentø ir ðnipø. Patriotiz-mo, tautiðkumo, dvasingumo pamatai suardyti“ (Parnarauskas J.Tautiðkumo naikinimo metai // XXI amþius, 2004, sausio 16).

Lietuvos þmoniø dvasia dar tebëra okupuota. Ðtai kodël tokiesaldûs atëjûno ið mus okupavusios imperijos mëtomi kaip ðunimsar þuvims tvenkinyje ledai... Dël jo sociologinëse apklausose iðda-vikiðkos partijos reitingai tokie aukðti... ir pora deðimèiø Lietuvoskvislingø, ðmeiþusiø nepriklausomà Lietuvà po Trispalve, jø iðskleis-ta po Kremliaus kurantais, sëdi aukðèiausios valdþios Olimpe irvalgo ið nuskriaustos ir apmulkintos Tautos atimtà, storai sviestuuþteptà baltà duonà, savo kiðenëse kaupdami milijonus...

Kaip raðo cituotos iðtraukos autorius, Lietuvos laisvës kovødalyvis Juozas Parnarauskas, Lietuvai atgavus nepriklausomybæ,jos nutautinimas prasidëjo pirmiausia... ið virðaus... Nepriklauso-

345

mos Lietuvos ðvietimo ir mokslo ministrui mestelëjus frazæ „Mo-kykla privalo bûti depolitizuota“. „Ekskomunistai dëstytojai irmokytojai tai suvokë pagal savo norà – nereikia jokio tautinio-patriotinio ugdymo“. Lietuvos mokyklose jaunoji karta pradëtaugdyti kosmopolitiðkai, pagal principà: „Kur geriau – ten ir tëvy-në“. Ðiandien Lietuva jau turi tokio ugdymo rezultatus: neteko-me beveik pusës milijono darbingiausiø jaunø þmoniø, iðvykusiøieðkoti kur geriau. Taèiau buvæs ðvietimo ministras ir jo to metoministerijos bendraþygiai, formavæ tokià Tautai pragaiðtingà ðvie-timo politikà, vaikðto pakëlæ galvas ir nejauèia jokio sàþinës grau-þimo dël jø padaryto nusikaltimo Tautai, naikinant jà fiziðkai.

Seimo narys liberalas Gintaras Steponavièius „sumàstë – rei-kia nuvertinti Trispalvæ. Ir visi Seimo nariai nutarë: nereikia Tau-tai brangiø ðvenèiø metu jos kelti. Turbût ðiandien mûsøseimûnams nepaprastai dþiugu, kai ir sostinëje, ir provincijojejau neðlama Trispalviø jûra. Nekelia tëvai, nekels ir vaikai“ (Par-narauskas J. Ten pat). Uþ tai G. Steponavièius buvo apdovano-tas... ðvietimo ministro portfeliu... Ir toliau su savo dabartinekomanda „depolitizuoja“ mokyklà. Jo pavyzdys tapo uþkreèia-mas. Atsirado ir kitas dienos didvyris – teisingumo ministras Ði-maðius, kuris irgi abejoja Trispalviø këlimo valstybiniø ir tautiniøðvenèiø dienomis reikalingumu.... Matyt, kaip ir G. Steponavi-èius, tikisi aukðtesnio... premjero ar prezidento posto uþ nuopel-nus... þudant tautiðkumà.

Rytinëse radijo laidose neskamba Lietuvos himnas – Tautið-ka giesmë. Valdþia uþdraudë, kad nedirgintø jausmø tø, kurie Tau-tà þudë, kankino, trëmë.

Nuo liberalizmo apsvaigusi mûsø valdþia nemato ir nenorimatyti, kad sostinëje ar kokio kito apskrities miesto gatvëse „prieðakis plieskia dvimetriniai, mirguliuojantys ðviesomis vos ne visopasaulio kalbomis parduotuviø, „ofisø, ámoniø pavadinimai“. Kaikur dar yra ir maþulytëmis lietuviðkomis raidëmis paraðyta, tarsiLietuva bûtø kitos valstybës tarnaitë, tai identifikuojant kalbo-

346

mis. „Vadinasi, uþsienieèiai, savi verslininkai, patentininkai ir ki-tokie, o ne mûsø valdþia, kalbininkai reguliuoja miestø (kartu irvalstybës) ávaizdá, savitumà. Impotentiðka Kalbos komisija algasgauna, o kà veikia?“ (Ten pat). Taip savøjø ir svetimøjø rankomisir bukagalviðkumu tiesiamas kelias á lietuviø tautos iðtirpinimàglobalizacijos katile, o Lietuvos valdþia nieko nedaro, kas „su-stiprintø Tautos brandumà, atsparumà, kas sukurtø ne vien Eu-ropos gudragalviø mums primestà pilietiðkai, bet ir tautiðkai stipriàvalstybæ“ (Ten pat).

Ádomu dar ir tai, kad tautines vertybes puoselëjæ iki rinkimø áSeimà, laimëjæ rinkimus, tuoj pat iðtirpsta Seime vyraujanèiamekomunizmo-liberalizmo katile, pamirðæ savo rinkiminius paþa-dus rinkëjams ir savo rinkimø programas, ciniðkai ir niekðingaispekuliuodami „Tautos prisikëlimo“, „Tautos paþangos“, tauti-ninkø vardais.

Dvasia politikoje ryðki rusakalbiø ir prorusiðkos politikos gar-binimu, dël to á Lietuvos Prezidento postà Rusijos pinigais ir ið-rinktas rusiðka nacionalbolðevikine maniera faðistuojantis þmogus.

Dël to ir kyla kaþin kokiais tikslais á Lietuvà atklydusio V. Us-paskicho, pretenduojanèio, kaip ir J. Borisovas, á aukðèiausius Lie-tuvos postus reitingai.

Dël to ir kuriasi nacionalbolðevikø – smogikø bûriai, lydintysPrezidentà jo kelionëse, jau parodæ kumðèius prieð Ukmergësmoksleiviukus paauglius.

Kodël taip yra? Kodël taip atsitiko?Raðytojo Antano Èalnario nuomone, „todël, kad mes nebe-

mylime savo Tëvynës! Uþmirðome, kad ji yra! Tie, kuriems reika-linga ne Lietuva, o tik jos turtas ir vardas, klastingai pasinaudojomûsø naiviu patiklumu, ákalbëjo, jog patriotizmas tëra atgyvenæsþeminantis tautinis davatkiðkumas, vertas tik kaþkokiø „megztøbereèiø“. Mes patikëjom áþûliais pliurpalais (ir dabar jais dar ti-kime – O.V.) ir dvasiðkai beveik sugráþome á besielá sovietiná gy-venimà, kai nereikia nei tëvø sodybø, nei baþnyèiø, nei lietuviðkø

347

dainø, nei doros meilës, nei nuostabiø saulëlydþiø groþio. Nerei-kia nieko – tartum þmogus sutvertas tam, kad ëstø ir gulëtø...Iðklydome ið Baltijos kelio, o bûtume nuëjæ jau labai toli“ (Èal-naris A. Iðklydæ ið Baltijos kelio // V. L., 1996, kovo 9, p. 1).

Mûsø dienomis patys átakingiausi jaunimo kultûrinio ir tauti-nio identiteto formuotojai yra televizija ir radijas. Taèiau dabarti-nës Lietuvos televizijos laidø tinkleliuose dominuoja kriminalinëslaidos, tokios kaip „FTB“, „Abipus sienos“, Rûtos Grinevièiûtëslaidos ir daugybë kitø, kuriose kalbama vien tiktai apie þmogþu-dystes, plëðikavimus, vagystes, iðprievartavimus ir t.t. Tokios lai-dos kaip tik ir ugdo nusikaltëlius. Neatsitiktinai ið visø EuroposSàjungos valstybiø Lietuvoje jø daugiausia – pilni kalëjimai, glau-dþiantys deðimtis tûkstanèiø daugiausia jaunø þmoniø ir uþkietëju-siø recidyvistø, teistø po 10 ir daugiau kartø. Kartais kyla mintis, arnereikëtø su jais pasodinti kokiems trejiems–penkeriems metams –Kæstutá Petrauská, buvusá Televizijos ir radijo komiteto generalinádirektoriø, Audriø Siaurusevièiø – dabartiná ir visus ankstesnius,organizuojanèius ir vykdanèius dvasiná Tautos genocidà rodomaisfilmais beveik vien apie þmogþudystes, keliais lavonais per vienàvakarà, bei visus buvusius televizijos komitetø pirmininkus, for-muojanèius laidø tinklelius. Tada gal jie susimàstytø, koká produk-tà savo veikla gamina. Gal pradëtø màstyti...

6.6. TAUTOS IDËJA

Popieþius Jonas Paulius II socialinëje enciklikoje „Apie ðim-tàsias Rerum Novarum metines“ (Cantesimus Annus, 1991) ra-ðë: „Troðkimas gyventi geriau nëra blogas, bet netikæs yra toksgyvenimo bûdas, kai orientuojamasi á „turëjimà“, o ne á „bûtá“ irkai turëti daugiau siekiama ne tam, kad bûtø daugiau, bet kadmalonus gyvenimo praleidimas taptø galutiniu tikslu“.

Ið èia ir begalinis skurdas vienø, ir milijonai bei darkymasistø, kurie plëðrûs ir nori turëti kuo daugiau.

348

Todël statyti valstybës rûmà ne ant dvasiniø, bet ant materia-liniø pamatø – vadinasi, já pasmerkti griûèiai kaip smëlio pilá pa-jûry.

Taigi politologø ginèe teisus ir toliaregiðkesnis yra A. Baèiu-lis. Dabartinë mûsø politika – tai tik iðdþiûvusio medþio stagaras,be lapø – be kelianèios, ðaukianèios ir vedanèios idëjos.

Kokia ta idëja turëtø bûti? Ji sena kaip pats pasaulis. Ir naujakaip kiekvienà pavasará praþystanèios vyðnios þiedas.

Jeigu patys savæs negirdime, apakinti ir apkurtinti asmeninësdidybës ir patologiðko egoizmo arba gudraus brangokai parsiduo-danèiø svetimiesiems cinizmo, paklausykime, kà sako kiti. Kitømes kartais paklausome.

Zbignievas Brzezinskis savo knygoje „Nebevaldomas pasau-lis“, beje, viename ið pasaulio bestseleriø, raðë: „Tautos, neturin-èios instinktyvaus organiðko tautinio siekio, negali sukurti didþiøvalstybiø“ (Brzezinskis Z. Nebevaldomas pasaulis. Globalinë su-maiðtis. V., 1998, p. 3).

Tautos, kurios á pasaulá eina ir kaip savo skydà aukðtai iðkë-lusios neða tautiðkumo idëjà, tampa visa galva pranaðesnës uþkitas. Tautiðkumas „atspindi paslaptingà misijos jausmà, pasi-reiðkiantá daugybës individø pasiaukojimu ir bendru ásipareigo-jimu pelnyti didingos tautos ðlovæ“ (Brzezinskis Z. Ten pat,p. 116).

Prieðkario Nepriklausomoje Lietuvoje ðis ypatingas mûsøþmoniø pasiaukojimas, derinant individø iniciatyvà su valdþioskuriama gerove, padarë mûsø tautà dvasiðkai nenugalimà.

Mûsø tautos ir lietuvybës dvasios nesunaikino nei Stalino dur-tuvai pokario kovose, nei M. Gorbaèiovo tankai 1991 m. sausio13-àjà. Iðlikome tik todël, kad gyva buvo tautos idëja ir jos sude-damosios dalys: tikëjimas, meilë ir viltis.

1918–1920 metø Lietuvos Nepriklausomybës kovø dalyvis,Ðauliø sàjungos ákûrëjas ir daugiametis jos vadovas, tautinës ideo-logijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis raðë: „Vienintelis Lietu-

349

vos iðganymas – tai tautinës ideologijos gimimas. Jei ji negims – taiLietuva þus. Tà idëjà aiðkiai matau, tik negaliu jos ágyvendinti.Turi gimti pranaðas. O kol jo nëra, tai reikia sudaryti grupæ, dir-banèià tautos idëjai, reikia sudaryti tautos þidiná.

Be tautos idëjos ûkiðkoji pakimba ore. Pajudinkime tautosvarpà!“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èi-kaga, 1973, p. 7–8).

„Nëra tokios jëgos pasaulyje, kuri galëtø pavergti tautà, tvir-tai pasiryþusià ginti savo Nepriklausomybæ“ (Ten pat, p. 221).

Prieðkario Lietuvoje tautos idëja ne tik gimë, apgaubta dr.Jono Basanavièiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir jø bendraþygiømeilës savo Tëvynei, bet ir suþaliavo, suþydëjo ir subrendo, glo-bojama lietuviðkos tautinës mokyklos, mûsø iðkiliøjø prieðkariomokytojø (amþina jiems ðlovë!), lietuvës motinos, mokyklos irvalstybës laikraðèio „Lietuvos aido“.

Tautos idëja buvo gaivinama mûsø protëviø þygdarbiø dvasia,romantizuota tautos karþygiðka praeitimi, jos didvyriø atminti-mi. Atmintis – tai tautos gyvybës siûlas, jungiantis praeitá su da-bartimi ir ateitimi, „kada perkerpamas tas gyvybës siûlas – tautaþûsta“ (Ten pat, p. 195).

Tautos gyvybei iðlaikyti reikia doros ir dràsos. „Pavergti saveleidþia tik bailiai ir apgautieji. Dràsus niekada nebus vergas irneleis savæs þeminti ir iðnaudoti. Lietuviai niekada neleido savæspavergti jëga. Prieðui mus pavyko pavergti tik apgaule“ (Ten pat,p. 260).

Vladas Putvinskis-Pûtvis kaip Testamentà mums paliko kele-tà priesaikø: „Sugebëk sujungti savo sielà su tautos siela ir tapsiamþinas. Jeigu nori tapti amþinas savo kûnu – pasisodink sau antkeliø savo palikuoná“ (Ten pat, p. 174).

„Kuo aukðèiau iðkilusi tauta, juo daugiau gerbiamos tos tau-tos moterys. Kokios bus lietuvaitës, tokios bus bûsimos kartosmotinos, toks bus visas mûsø jaunimas, tokia bus mûsø tauta“(Ten pat, p. 189).

350

„Tu turi iðmokti dirbti taip, tarsi tau bûtø skirta gyventi tûks-tantis metø. Bet kiekvienu momentu turi bûti pasirengæs mirti“(Ten pat, p. 227), kaip bitë, kuri „uoliai ir ramiai dirba, bet, uþ-puolus prieðui, ið karto virsta narsiu kariu. Tautos didybë ir laimësusideda ið daugelio gerai atliktø darbø“ (Ten pat, p. 125).

Mûsø turtas – mûsø þemë, graþi, skambi ir ðventa mûsø kal-ba, „kilnus lietuviø kraujas, kurá jûs paveldëjote ið galiûnø di-dþiavyriø ir nors jûs suterðët tà kraujà pasidavæ vergovei, bet visdëlto jis teka jûsø gyslose, jis dar nenustojo jëgø, jis dar gali ir turigimdyti didþiavyrius“ (Ten pat, p. 304).

„Didþios tautos amþinosios vertybës – tautos idealai, tautinëkultûra, tikëjimas savo galia, patvara, santûra, narsa, blaivybë,pastanga tapti dvasios aristokratu. Tauta be savo dvasios riteriø,be idëjinës aristokratijos silpna“ (Ten pat, p. 131).

Prieð mirtá Vladas Putvinskis-Pûtvis sakë: „Að trokðtu, kadlietuviai burtøsi á vienà ðeimynà, kad ir jie sulauktø savo laimësdalelës. Nes ko man vertas tas dangus, jei jo nematys mano tauta,jei bûsimoji laimë bus tik svetimøjø puota ant manosios, nesuge-bëjusios gyventi ir nukankintosios, kapø...“ (Ten pat, p. 24).

Visa tai siejasi su Z. Brzezinskio mintimis, uþraðytomis po 80metø: „Europos tautoms bûdingas giliai glûdintis didybës siekis.Istorijoje tai reiðkësi dinamiðka atradëjø, vëliau imperijø kûrëjøveikla. Dabar ðlovingos praeities ir net neiðsipildþiusiø tautiniøtroðkimø istorija yra itin svarbus ðaltinis, kuriant vieningà ir pa-galiau galingà Europà“ (Brzezinskis Z. Ten pat, p. 133).

Apibendrinæs savo tyrimus ir baigdamas knygà politologas ra-ðë: „Moderniame pasaulyje visiems teks siekti aiðkesnës pusiau-svyros tarp materialinës ir dvasinës gyvenimo dimensijø, ypaè jeivis labiau bus sutariama, kad globalinës politikos tikslas yra for-muoti bendrà pasaulinæ bendruomenæ, palengva suvienodinantþmoniø saviraiðkos galimybes, todël tautinë valstybë dar gana il-gai iðliks kaip svarbiausias politinio lojalumo þidinys, pagrindinisistorinës ir kultûrinës ávairovës ðaltinis ir pagrindinë jëga, mobili-

351

zuojanti individà vykdyti savo ásipareigojimus visuomenei“ (Tenpat, p. 221).

Tautinës valstybës svarbiausias tikslas – áveikti globalinæ dva-sios krizæ, á valstybës lygmená iðkelti dorà, savidrausmæ, saikà irpusiausvyros jausmà, jo cituoti A. Jakovlevo þodþiai, „sutaurintiþmogø per jo dorovæ“ (Ten pat, p. 29).

Taigi tautos idëja vël tampa pati naujausia, moderniausia irperspektyviausia, o Lietuviø tautininkø partija – ateities partija.Ar pajëgs ji aukðtai iðkelti tautos Trispalvæ ir neðti jà per politikosbrûzgynus, dvasinio nuosmukio liûnà, ar uþteks jai dvasios stip-rybës ir rankø tà atsakomybës naðtà pakelti?

Tik aukðtas tiesos ir prasmës skliautas gali sutelkti jëgas. Oidëjà ði partija jau turi – ji yra tautos idëja.

6.7. TAUTINË VALSTYBË

„Tardami „Lietuva – lietuviams“ (pagrindinis dr. JonoBasanavièiaus „Auðros“ ðûkis – O. V.) mes trokðtame iðgautimûsø Tautai tokià politiðkà tvarkà, kuriai esant lietuviaipatys galëtø save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems,o kultûriðkas jø ûgis nebûtø trukdomas svetimtauèiø“.

Vincas Kudirka. Varpas (1902, Nr. 12, p. 2)

Prieð dvi deðimtis metø, atgimimo laikais, visø pirma buvoatsigræþta á valstybæ, kurià 1940 m. sunaikino okupacija. Lietuvaiatgavus nepriklausomybæ buvo orientuojamasi á tautinës valsty-bës atkûrimà.

Lietuvos nepriklausomybës prieðauðryje, 1989 metø Lietuvosatgimimo dienø sûkuryje ávyko konferencija „Tautinis mentalite-tas“. Viename ið praneðimø Romualdas Ozolas iðsakë tokias mintis:

„...visi ekonominiai, socialiniai ir politiniai pakitimai kaip po-zityvûs veiksmai galimi tik tautos subjekto vykdomi...

352

Jeigu pertvarka nori bûti tikras dalykas, ji negali vykti ne tau-tinës raiðkos forma. Prieðingu atveju viskas liks eiliniu lozungu ireiline politine kampanija...

...visø tø judëjimø rezultatas tegali bûti vienas – savarankiðkønacionaliniø valstybiø sukûrimas“ (Ozolas R. Ðiandieninis Lie-tuvos atgimimas // Tautinis mentalitetas. V., 1989).

Panaðios mintys skambëjo ir Lietuvos persitvarkymo sàjûdþioseimo sesijoje Kaune tø paèiø 1989 m. vasario 15 d. ProfesoriusVytautas Landsbergis tuomet savo kalboje teigë: „Tauta niekamnepriklauso. Jeigu kiti savinasi ir lemia jos likimà, jie elgiasi ne-teisëtai. Tauta pati pasirenka kelià – arba gaivalingai savo bûdovedama, arba sàmoningai atsiþvelgdama á paprotá ir teisæ, á su-voktà pareigà ir galimybæ, pavedusi savo ðviesuomenei apsvars-tyti ir siûlyti tà pasirinkimà...“ (Landsbergis V. Atgavæ viltá. V.,1990, p. 27).

Tiesa, toje paèioje kalboje prof. V. Landsbergis, tarsi nujaus-damas Lietuvai gresianèius pavojus, perspëjo: „Nebrandþiai ar-ba sutrikusiai tautai pasirinkimà gali siûlyti atsitiktiniai pranaðai...Vëlgi nelaisvai tautai tariamàjá „pasirinkimà“ primeta kiti, ir taipasitaiko net XX a. pabaigoje“ (Ten pat).

1989 m. geguþës 31 d. SSRS liaudies deputatø suvaþiavimeMaskvoje prof. Vytautas Landsbergis prabilo apie „savivaldþiøtautiniø valstybiø, iðauganèiø ið tautos suverenumo principo, ku-rá apvaisina tautø, savo gyvenimo ðeimininkiø, valia, atkûrimà“(Ten pat, p. 38).

Lietuviø tauta, susibûrusi á Sàjûdá, parodë pasauliui esantibrandi, galinti atgauti savo laisvæ ir nepriklausomybæ. 1990 m. ko-vo 11 d. Aukðèiausiosios Tarybos posëdyje prof. V. LandsbergisSàjûdá ávertino taip: „Sàjûdis – tai mûsø kraðto atgimimas: dvasi-nis, pilietinis, tautinis. Jis atneðë dideliø permainø... Permainos –tai gyvybë, jau esanti ir paþadëta. Permainos ir jø siekiai ðiandienatsispindi ne vien tik Sàjûdþio programoje, ne vien Sàjûdþio do-kumentuose. Tas bendras siekis gali bûti vadinamas labai papras-

353

tu þodþiu – Lietuva. Ðiame þodyje, kaip að suprantu, yra meilë,yra þmoniø orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir þmoniðko gyve-nimo siekis. Mûsø bendras uþdavinys: atkurti savo visuomenæ,savo valstybæ ir kurti jas toliau“ (Landsbergis V. Darysiu viskà,kà man patars protas ir sàþinë // Laisvës byla. V., 1992, p. 19).

Lietuvos Respublikos Aukðèiausiosios Tarybos Akte „Dël Lie-tuvos Nepriklausomos Valstybës Atstatymo“ Tautos valia buvoypaè akcentuojama:

„Lietuvos Respublikos Aukðèiausioji Taryba, reikðdama Tau-tos valià, nutaria ir iðkilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940metais svetimos jëgos panaikintas Lietuvos valstybës suvereniøgaliø vykdymas, ir nuo ðiol Lietuva vël yra nepriklausoma valsty-bë“ (Laisvës byla. V., 1992, p. 18).

Taigi Tautos valia Lietuva tapo nepriklausoma tautinë valsty-bë, kuri 50 metø svetimos jëgos buvo uþgrobta ir okupuota. 1991metais Lietuvos kultûros kongrese Justinas Marcinkevièius kalbë-jo: „Laisvës ir nepriklausomybës sparnai iðsiskleidþia tiktai kultû-ros danguje. Mums reikia jo aukðto ir gilaus, kad po ðitiekos metøgalëtume atsitiesti, pakilti visu ûgiu ir iðdrásti paþvelgti á akis ir þmo-gui, ir Dievui“ (Marcinkevièius J. Lietuvos kultûros kongresas. V.,1991, p. 6). Norëta sugràþinti „teisingà poþiûrá á etninæ kultûrà kaipbendraþmogiðkøjø ir tautiniø vertybiø visumà, mûsø tautinës kul-tûros pamatà“ (Vëlius N. Ten pat, p. 26). Taip buvo planuota irsvajota apie Lietuvos ateitá sunkiausiais Lietuvai politinës ir eko-nominës blokados metais, kai dar nebuvo iðvesta okupacinë ka-riuomenë, kai dar siautëjo omonininkai, kai A. Brazauskas sup. K. Prunskiene Lietuvai primetë isteriðkà purvinà diskusijà, kaikiekvienà dienà grësë pavojus prarasti nepriklausomybæ.

Komunistams 1992 metø spalá laimëjus rinkimus ðio valsty-bës raidos modelio buvo atsisakyta ir blaðkytasi tarp rusiðkojosovietinio Lietuvos raidos ir vakarietiðkojo gerovës valstybës mo-delio. Buvæ komunistai – LDDP, LSDP, NS, „Tvarka ir teisingu-mas“, prorusiðka Darbo partija nors ir jautë didelæ nostalgijà jø

354

karaliavimo laikams sovietinës okupacijos metais, vis dëlto ma-þiau prieðinosi Lietuvos kaip gerovës valstybës raidos modeliui,sparèiai ágyvendindami visas jo struktûrines dalis – politinæ, eko-nominæ, socialinæ ir ypaè tautiðkumo bei dorovës naikinimo. Þi-niasklaidoje plaèiai buvo skelbiama mintis, kad lietuviø kaipþemdirbiø tautos ávaizdis – „Nieko nëra lietuviui brangiau uþ þe-mæ“, su kuriuo siejome tarpukario Lietuvà, kuris buvo aukðtina-mas ir sovietiniais metais, jau yra visiðkai atgyvenæs ir gerokaiatitrûkæs nuo pasikeitusiø aplinkybiø.

Okupacijos metais lietuviai, norëdami pabrëþti savo tapatybæir iðskirtinumà pilkoje ir niveliuojanèioje aplinkoje, imdavosi fol-kloro. Ir menininkai, ir paprasti þmonës gilinosi á tautos kultûroslobius. Atkûrus nepriklausomybæ ðitai neteko reikðmës. Folklo-ras tapo tik muziejine vertybe. Imta priekabiai ir kritiðkai vertintitautos istorijà, tautos autoritetus, Lietuvos didybæ – viduramþius,kunigaikðèiø darbus, kritikuoti romantizmo laikus, kurie jau se-niai pasibaigë. Lietuvai perðamas LDK, daugelá ðimtmeèiø buvu-sios daugiatautës ir daugiakultûrinës gerovës valstybës modelis,afiðuojant tos valstybës teisinæ aðá – demokratijà.

Stebëdamas atsikurianèias posovietines valstybes Z. Brzezins-kis kaip optimalø mato tautiniø valstybiø raidos kelià.

Jo nuomone, „Tautinë valstybë dar ilgai iðliks pagrindinë jë-ga, mobilizuojanti individà vykdyti jo ásipareigojimus visuome-nei, þabojanti atskirø individø uþgaidas, kurios yra daug didesnësuþ asmens reikmes. Tautinei valstybei, jeigu ji nori valdyti savolikimà, bûtinas moralinis kompasas, dora, saikas ir pusiausvyrosjausmas, iðsiugdyta drausmë ir jos lemiama nuostata, kas dera, okas nedera. Tautos kokybë reiðkia þmogaus sutaurinimà per jo do-rovæ. Tautinë valstybë turi tapti pilietinio lojalumo þidiniu, iðsau-goti savo istoriná ir kultûriná savitumà. Tautinës valstybës sëkmingaigalës bendradarbiauti susitelkusios á platesnæ bendruomenæ, kuriatspindës tai, kas valstybes vienija, ir prislopins tai, kas jas skiria...“(Brzezinski Z. Ten pat).

355

Ðarlis de Golis, kalbëdamas apie valstybiø tautiná didingumà,manë, kad tikroji didybë gali bûti pasiekta tik bendromis Euro-pos pastangomis bendruose tautiniø valstybiø Europos namuo-se. Dël giliai paslëptø tautiniø ambicijø daugeliui vokieèiø, britø,prancûzø, ypaè jø politiniam elitui, ði vizija atrodo nepaprastaipatraukli. Ðlovingos praeities ir net neiðsipildþiusiø tautø troðki-mø istorija yra itin svarbus motyvas, kuriant vieningà ir galingàEuropà (Voverienë O. Moterys ir politika XXI amþiuje? // XXIamþius, 1991, rugpjûèio 13).

Taigi pagrindinis ðiø dienø Lietuvos politikos uþdavinys – Tau-tos dvasinis atgimimas ir tautinës valstybës sukûrimas – kaip sie-kinys, kaip procesas, kaip ateities garantas.

Istorija rodo, kad vienokie ar kitokie teigiami ir neigiami poky-èiai ið pradþiø vykdavo paèioje visuomenëje, ir tik ðitoje terpëje po-litikai susirasdavo „vietà po saule“.

Istorija taip pat rodo, kad kiekviena tauta, kiekviena kartaturi iðspræsti savo laikotarpio gyvybiná uþdaviná. Neiðsprendusiosjo tautos ir kartos þuvo. Taip þuvo sëliai... taip þuvo jotvingiai,taip þuvo prûsai… taip þuvo bajorø Lietuva, penkiasdeðimèiai me-tø ið pasaulio þemëlapio buvo iðnykusi Smetonos Lietuva (Vove-rienë O. Ar atras Tauta jëgø dar kartà pakilti skrydþiui? // Draugas,2001, lapkrièio 8, p. 3).

Ar suvoks Tauta svarbiausià ðiø dienø uþdaviná, jo esmæ? Arsupras, kaip veikdama ji iðspræs Dievo skirtà uþdaviná? Ar atrasjëgø dar kartà pakilti skrydþiui ir ágyvendinti daugelio lietuviøkartø svajonæ – laisva ir saugi Tauta laisvoje ir nepriklausomojesavo valstybëje?

Prasidëjo keisti dalykai (Voverienë O. Tautinis mentalitetasir jo deformacijos // Lietuvos aidas, 2001, spalio 27, p. 8). Ne vel-tui sakoma: á revoliucijas veda romantikai, jas daro paprasti þmo-nës, o jos vaisiais naudojasi niekðai.

Tø niekðø, deja, Lietuvoje netrûko. Vieni vogë bankus ir tapomilijonieriais, kiti apvaginëjo „Maþeikiø naftà“ ir statë vieðbuèius

356

Vilniuje, treti iðvogë kolchozø turtà ir dabar tebevagia ið viso-kiausiø fondø, skirtø þemës ûkiui, ketvirtieji tiesa ir netiesa pasi-savino þiniasklaidà ir kaip pelkiø piktosios pradëjo nuodaisðlakstyti tautos idëjà bei romantikus, vedusius á nepriklausomy-bæ, visa, kas susijæ su lietuviðkumu. Á apyvartà sugráþo stribø ter-minija: nacionalizmas, faðizmas, banditai, patriotas – idiotas, visa,kas tautiðka, lietuviðka – nemodernu, primena urviná þmogø, oLietuvos nepriklausomybë – istorinë klaida.

Beveik visos partijos ëmë kratytis lietuviðkumo, politinëje veik-loje jis tapo savotiðku tabu, nebeliko lietuviðkos dramaturgijos, iðestrados repertuarø iðstumta lietuviø kalba, ðvietimo sistemojetai, kas lietuviðka, pavadinta politika, o politikuoti mokyklose iraukðtosiose mokyklose uþdrausta, ið aukðtøjø mokyklø paðalintidëstytojai, iðdrásæ priminti studentams, kad lietuviais esame mesgimæ, lietuviais ir turime bûti, bibliotekos beveik nefinansuoja-mos, ásigyti naujos literatûros neástengia, o nuraðyti sovietinæ, pro-paguojanèià raudonàjà nostalgijà literatûrà uþdrausta, matote,tai nedemokratiðka, bus paþeistos raudonøjø partorgø ir stribøteisës... Taip ir liko daugelio bibliotekø lentynos uþpildytos tiksovietine literatûra. Netgi ðiomis dienomis vienas aukðtas parei-gûnas, tikras Vinco Kapsuko dvasinis ásûnis, prasitarë, kad kuogreièiau baigsime su tuo lietuviðkumu, tuo mums visiems bus ge-riau. Vincas Kapsukas dvideðimtojo amþiaus pradþioje irgi norë-jo lietuviø tautà, „tà lavonà“, kuo greièiau uþkasti. Istorija kartojasi.Daug dar Lietuvoje þmoniø, þvelgianèiø á savo tëvynæ svetimøjøakimis ir balsuojanèiø uþ komunistus bei jø ásûnius, svetimos vals-tybës kolaborantus. Tai jie daugiausia skundþiasi ir verkðlena. Kaipsakë Vydûnas, „svetimieji visada peikia, kas ne jø“.

Dar 1995 metais Zita Paulauskaitë liûdnu, bet sodriu balsuprabilo: „Að bijau faðizmo ir jo brolio dvynio, apsisiautusio rau-donø vëliavø ðilku, kruvinom kojom þengusio per mûsø jaunystæ,per mûsø gyvenimus ir likimus“ (Þemaièiø saulutë, 1995).

Filosofas Alvydas Jokubaitis paþymi, kad demokratija neturi

357

kitos terpës skleistis, kaip tik tautinæ valstybæ. Be tautinës indivi-dualybës demokratija bet kokioje valstybëje praranda savo ribas,savo atstovaujamus pilieèius ir tampa tik „kratos“, be „demos“.Tai juo labiau dera ávertinti, turint omenyje, kad nepaprastai tur-tinga Lietuvos praeitis ir kultûrinis paveldas turi didþiulá poten-cialà burti tautà, gaivinti jos kultûrà.

Kaip raðo þurnalistas Saulius Spurga, kol kas neturime nettokio suvokimo, kad nauja demokratinë Lietuva gali bûti sukurtatik patriotiðkai nusiteikusiø pilieèiø pastangomis.

„Istorija kvieèia ðiandien jaunus ir senus telktis á valstybæ kaipá etninæ visuomenæ, – kalbëjo Lietuvos Prezidentas Valdas Adam-kus 2004 m. kovo 10-osios vakarà, Valstybës 14-ojo gimtadienioiðvakarëse, kada Seimas patvirtino NATO sutartá. – Esame ir bû-sime skirtingi, ávairiai galvojantys ir gyvenimà ávairiai suprantan-tys. Bet saugûs ir tvirti bûsime tik tada, jei mûsø meilë Lietuvaibus stipresnë uþ mûsø skirtybes. Brangieji, saugokime ðiandientai, kà bendromis pastangomis esame laimëjæ, bûtent tautos lais-væ ir tautos garbæ. Bûkime valstybës þmonëmis. Mûsø atstatytaLietuvos valstybë gyvuos per amþius...“ (Mûsø dienos kaip ðven-të // XXI amþius, 2004, kovo 19, p. 9).

Lietuvos ðvietime ir vieðojoje erdvëje vyrauja kitos idëjos –aukðtinamas liberalizmas. Mûsø valstybë tarsi koks UAB’as gar-bina liberaliàjà rinkà, jos dësnius nori pritaikyti visose gyvenimosrityse. Retai susimàstoma, kiek daug destrukcijos ir nihilizmo ámûsø gyvenimà áliejo ði ideologija, propaguojanti mechaniðkà in-strumentiná poþiûrá á politikà ir skiepijanti savo pilieèiø prieðið-kumà savo valstybei. Liberalizmas nuvertina tautiðkumà, paraðtënnustumia moralæ, o þmoniø þvilgsnius kreipia á universaliàsias ver-tybes, tokias kaip þmogaus teisës, niveliuoja tautas, jø kultûras irvertybes, jas nuvertina.

Ir tokia etninio minimalizmo programa mûsø vis dar besiku-rianèioje valstybëje, atrodo svetima, ðalta ir neturi didesnio po-tencialo ákvëpti nuoðirdþiam valstybës statybos darbui.

358

Mûsø valdþia, nusisukusi nuo tautinës ir patriotinës valstybësidëjos, tapo uolia liberalizmo vertybiø gynëja ir propaguotoja,tuo tarpu daugelis stipriø Europos valstybiø vis dar puoselëja sa-vo kultûrines ir tapatumo vertybes, kuria tautinio pasididþiavimomitus. Bûtent ðie mitai ir amþinos valstybës mitai turi didþiausiosgalios ákvëpti þmones kasdieninei kûrybai, kuri nebûtinai turi bûtipagrásta ekonomine nauda. Siekiant tik ekonominës naudos – juklengviausia yra imti ir iðvykti ten, kur reikalingos tavo rankos,protas ir intelektas (Spurga A. Ar iðgyvensime atsisakæ tautinësvalstybës idëjos? // Lietuvos þinios, 2010, liepos 21, p. 4). Daugu-ma Lietuvos jaunimo taip ir daro.

Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataras Algirdas En-driukaitis, su ðirdgëla raðæs apie komunistø, laimëjusiø 1992 me-tø Seimo rinkimus, pastangas atkurti sovietinæ komunistinæLietuvà, atsisakant tautinës valstybës raidos modelio, raðë, kadjiems ágyvendinus gerovës valstybës su komunistine dvasia mo-delá Lietuvoje, „Lietuviai giliai á archyvus uþdarë Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybës Aktus; norsir gieda savo Tautos himnà, bet negirdi jo þodþiø, prisimena tik,kokie narsûs ir iðmintingi buvo jø tëvai ir protëviai pokaryje irAtgimimo metais ir yra panaðûs á ðaulius, kurie neturi ðautuvo.Vietoje ðiø ðimtmeèiais puoselëtø Tautos vertybiø, nutautëjæ lie-tuviai pasirinko europietiðkàsias neva „vertybes“ – tokias, kaip„Aktyviø pilieèiø Europà“, judëjimà, jungiantá visos Europosiðkrypëlius ir iðsigimëlius, homoseksualus ir pedofilus, Europà,dabar jau siekianèià iðkrypëliø „santuokos“; Europà, plëtojan-èià prostitucijos industrijà bei didþiavimàsi ja; pasiprieðinimo,tradicijø, pagarbos ir meilës savo kraðtui menkinimo; pasilinks-minimø ir pramogø pramonës plëtojimà, tautai paliekant tik mu-ziejinës etnografinës politikos þaidimus. Padorias Lietuvosvalstybës valdþias jie nuverèia jëga arba nuperka pinigais (En-driukaitis A. Aktyviø pilieèiø Europa“ (2007–2013) // XXI am-þius).

359

Ðias europietiðkàsias „vertybes“ mûsø valdþia papildo darir amerikietiðkomis, apie kurias su ðirdgëla raðë savo knygoje„Nebevaldomas pasaulis“ Zbignievas Brþezinskis: gyvenimàkreditan, kai per 20 metø prisiskolinta ir valdanèiøjø iðsidalin-ta po privaèias kiðenes deðimtys milijardø litø, taip pasmer-kiant kelias ateinanèias lietuviø kartas skurdui; þemà santaupøir investicijø lygá, kai visomis propagandos ir reklamos prie-monëmis skatinamas vartojimas, o ne investicijos ir gamyba;pramonës nekonkurencingumà tarptautinëse rinkose dël to,kad nëra ilgalaikiø pramonës vystymo tikslø; tolydþio lëtëjan-èius darbo naðumo tempus dël nuolatiniø darbininkø streikøir nepasitenkinimo darbo sàlygomis; masinæ emigracijà ir be-darbystæ; nepatenkinamà sveikatos apsaugà, nors jai skirtosmilijoninës lëðos, bet vartotojø visuomenei, kà bedarytum, vis-kas jai bus blogai; godþiausià visoje Europoje turtingøjø kla-sæ, kuri rûpinasi vien tik savimi ir nemato ðalia kito, maþiausëkmingo þmogaus; parazitiðkà bylinëjimosi manijà, daþniau-siai dël garbës ir orumo, kai besibylinëjantis jø jau seniai ne-beturi, pats yra kraðtutinai nepadorus; didþiulá nusikalstamumàir prievartà; masinæ narkotikø kultûrà; seksualiná palaidumà,tampantá dominuojanèiu gyvenimo bûdu; politinës sistemoskrizæ, demonstruojanèià rinkëjams, kad jø iðrinktiesiems rûpitik jø asmeniniai interesai ir kad jø iðrinkta vyriausybë yra krað-tutinai atitrûkusi nuo þmoniø, neatsakinga, korumpuota; ma-sinæ moraliniø iðkrypimø – homoseksualumo, pedofilijos,narkomanijos, alkoholizmo ir paleistuvystës – propagandà, pri-sidengiant þmogaus teisëmis ir laisvëmis; gilëjantá dvasinio tuð-tumo jausmà ir saviþudybes ir t.t. Ðtai tokiomis „vertybëmis“ir praturtëjo Lietuva, atgavusi nepriklausomybæ ir pasirinkusigerovës valstybës raidos modelá.

A. Brazausko vadovaujamas komunistø ir jø „skydo ir kalavi-jo“ – tvarkieèiø ir uspaskiniø – klanas ið tikrøjø sukûrë „gerovësvalstybæ“ sau ir savo vaikams bei anûkams, o tûkstanèiams Lietu-

360

vos þmoniø liko tik nuograuþos nuo jø sotaus stalo, nedarbas,elgetystë ir ekonominë tremtis ið Lietuvos, ieðkant duonos kàsnio.Kardinolas A. J. Baèkis savo pamoksle, skirtame Kovo 11-osiosAkto paminëjimui, sakë: „Dauguma þmoniø siekia gerovës tiktaisau, bet ne visai tautai, myli tik save ir abejingi artimiesiems –iðsiþadëjo krikðèioniðkø vertybiø – mylëti artimà kaip pats save“.Bet gyventi taip toliau neámanoma: vieniems parazituojant, o ki-tiems – tik vegetuojant.

Kur iðeitis? Kas darytina, siekiant sumaþinti tø „vertybiø“ átakàmûsø gyvenimui?

Knygos autorius Z. Brzezinskis mato vienintelá kelià, bûtent,tautinës valstybës raidos kelià. Jo nuomone, „Tautos, neturin-èios instinktyvaus organiðko tautinio siekio, negali sukurti di-dþiø valstybiø. Tik tos valstybës tampa visa galva pranaðesnësuþ kitas, kuriø kultûroje spontaniðkai iðsiverþia atkaklus, stip-rus atradimø ir pergaliø troðkimas. Ðis troðkimas atspindi pa-slaptingà misijos jausmà ir galià, pasireiðkianèià nuoðirdþiudaugybës individø pasiðventimu ir bendru ásipareigojimu pel-nyti didingos Tautos ðlovæ“ (Brzezinski Z. Nebevaldomas pa-saulis. V., 1998, p. 112).

Jau net kinai, turintys beveik pusantro milijardo gyventojø,rûpinasi savo tautine tapatybe, nekalbant apie lenkus, kuriemsprieð þûdamas jø Prezidentas Lechas Kaèynskis paliko testamen-tiná susirûpinimà, iðreikðtà þodþiais: „Lenkø elitas daþnai neat-siþvelgia á mûsø nacionalinius interesus. Jeigu prie to darpridësime Lenkijos þiniasklaidos pozicijà, manau, jog mûsø mû-ðis dël Lenkijos gali bûti pralaimëtas“ (Dziennik, 2006, liepos22–23; 26–27).

„Kiekvienas þmogus visø pirma pasigenda saviraiðkos ir pra-smingesnio gyvenimo, kuriam labiausiai tinkama sava ðalis“(Spurga S. Ten pat). Tik tautinëje valstybëje þmogus gali reali-zuoti savo gyvenimo prasmæ, tarnaudamas savo Tautai ir savoValstybei.

361

2010-aisiais pirmà kartà dabartinës Lietuvos istorijoje jauninesavanaudiðki mûsø bronzinës krepðinio komandos vyrai pade-monstravo ryþtà savo sveikatà ir jëgas skirti ne pasipinigavimuipasaulio keliuose ir kryþkelëse, bet savo tautos ir savo valstybësðlovei, savo Tëvynës iðaukðtinimui. Gal jau pradeda busti Lietu-va? Gal bronziniø krepðininkø pavyzdþiu paseks ir visa jaunaLietuva. Tik ar sugebës ji susivokti ir atkurti savo tautinæ valsty-bæ, kelti jos atkûrimo tikslà ir já realizuoti?

Filosofas Romualdas Ozolas kaip tik èia mato didþiausià dar-bartinës mûsø valstybës problemà. Jis tvirtina: „Tegul sako, kaskà nori, o að tvirtinu: lietuviø tauta dar neturi tikslo. Vienu me-tu jis buvo atsiradæs: iðsivaduojant. O iðsivadavus vël prapuolë –iðsiplovë. Turto troðkulys, skurdþiø psichikos valdovas, iðplovë.Mes vël vegetuojame plavinëdami dekadentiðkose klajonëse“.Su tikslo problema màstytojas sieja laisvës problemà. Prieð de-ðimtmetá jis savo „Dienoraðèiuose“ raðë: „Deðimtmetis praëjo.Visi svajojom apie Lietuvos laisvæ, o pasirodë – tik apie savolaisvæ, dar baisiau – apie laisvæ nuo Lietuvos... Ðtai baisusis mû-sø amþiaus laisvës plëtros rezultatas, sutvirtinamas ir literatû-ros, kuri laisvæ vartoja kaip kûno laisvæ (Rièardas Gavelis),pabëgimo laisvæ (Jurga Ivanauskaitë), pasiðaipymo laisvæ (J. Er-lickas)“.

Vakarai, atidþiai stebëdami Lietuvos gyvenimà ir suvokæ, kadèia pabëgimo laisvë tapo viena svarbiausiø lietuviø vertybiø, vi-lioja gabiausius þmones ið Lietuvos savo intelektu bei gebëji-mais joms neðti naudà. Todël ið visø Europos ðaliø Lietuvojedidþiausias protø – gydytojø, inþinieriø, programuotojø, moky-tojø, mokslininkø – nutekëjimas. Tûkstanèiai lietuviø stengiasiiðvykti á Vakarus, kad èia nutautëtø ir mirtø savo Tautai amþi-nai.

Kaip teigia þurnalistas Saulius Spurga, „Svarbiausias verty-biø krizës poþymis – savigarbos stoka. Jo nuomone, þmonës pa-lieka Lietuvà ne tik dël ekonominiø motyvø, bet ir dël gyvenimo

362

prasmës, motyvacijos stygiaus, dël tvyranèios savidestrukcijos dva-sios, nors blaiviai paþiûrëjus didþiam pesimizmui pagrindo nëra“(Spurga S. Visø pirma atkurkime savigarbà // Lietuvos þinios, 2010,liepos 7, p. 4).

Ar ámanoma atkurti tautinæ valstybæ Lietuvoje? Koks jos svar-biausias bruoþas? Dalá jø jau iðvardijome referuodami Z. Brze-zinskio mintis apie tautinæ valstybæ, bet paèià svarbiausià dar prieðkelias deðimtis metø atskleidë mûsø tautos màstytojas, tautinësideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis. Jo nuomone, tauti-nës valstybës pamatas yra jëgø pusiausvyra ir harmonija tarp Tau-tos ir valdþios valiø. Savo laiku jis raðë:

„Tautinës varþytynës valstybës viduje, organizacijos ir þmo-niø susigrupavimai ne tautiniais pagrindais, ekonominës sàly-gos, tarpvalstybinë politika ir kitos sàlygos atitraukia valstybænuo Tautos (formà nuo esmës), duoda jai daugiau ar maþiauautoriteto ir savarankiðko gyvenimo. Atsiranda savitas, nuo tau-tinio daugiau ar maþiau atplëðtas valstybës ûkis, didëja þmoniøkadras, susijæs su valstybës likimu, atsiranda tam tikra valstybi-në ideologija, kuri nori atsiriboti nuo tautinës. Gali nueiti ikito, kad jau ne valstybë tarnauja Tautai, bet tauta valstybei... Tautapasidaro tik reikalingos valstybei þmogienos gamintoja. Valsty-bë tampa tautai Prokrusto lova, batas, o tauta – koja, vartoja-ma, kaip kurpalis, kuris gyvas skutamas ir kalamas vinimis. Bataslieka tikslas, o koja tik priemonë“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyveni-mas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 54). „Tauta, jeigu noribûti gyva, turi ðalia valstybës varyti savo, nepriklausomà nuovalstybës gyvenimo vagà... Jeigu tauta to nepadarys, valstybë jàpanaudos kaip medþiagà savo statybai, bet ne kaip ponà valdo-và. Demokratinë valstybë yra jos veikianèiøjø jëgø aktyvumoiðraiðka – kas energingesnis, kas aktyvesnis, tas ir madas dik-tuoja. Valstybë savo iniciatyva negali kelti ið esmës bet kokiøtautiniø idealø ir rûpintis jos ateitimi... Negali ir neturi, tai nejos uþdavinys. Valstybë orientuojasi á dabartá, tauta – visuomet á

363

ateitá ir sulig tuo nuostatu á ðios dienos þingsnius“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat).

Todël ir tautinë valstybë Lietuvoje galës bûti sukurta tik tada,kai valdþios ir Tautos jëgos ir galios bus apylygës, liks jas tik har-monizuoti...

„Laisvæ atgavome. Bet ar nesame panaðûs á ðuniukà, kuráatriðo nuo grandinës ir kuris nebeþino, kur bëgti, todël tikkvailai, beprasmiðkai strakalioja á visas puses“, – tvirtina ki-tas þurnalistas Gintaras Visockas. Tai tik dar vienas patvirti-nimas, kad ðiuo metu Tauta neturi svarbiausio savo strateginiotikslo. Tik já turëdama ji galës spræsti ir kitas aktualias mûsølaikotarpiui problemas, tarp jø valdþios atotrûkio nuo tau-tos, kurià kardinolas A. J. Baèkis ávardijo taip: „Valdþioje në-ra asmenybiø, kurioms rûpëtø ne vien valstybës ávaizdis, betir jos þmonës. Bûtent politikams tenka didþiausia atsakomy-bë uþ juos. Ir kad kartais mûsø valdþios atstovams rûpi tikpartiniai interesai, asmeninë nauda, dar didesniø galiø sie-kis“. Kita aktuali, neatidëliotinai spræstina problema, ávar-dinta kardinolo, yra lietuviø nuostata savo nepasitenkinimàVyriausybe ir Seimu tapatinti su nepasitikëjimu paèia valsty-be. Su netinkama valdþia reikia visomis ámanomomis prie-monëmis kovoti, taèiau savo valstybæ privalome visi ginti irtobulinti jos valdþios struktûras. Didelë mûsø tautos proble-ma – giminystës, kraujo saitø, ðeimos nuolatinis naikinimas.Kova prieð padorià lietuviðkà ðeimà tapo vienu svarbiausiøsocialdemokratø Seime programiniø uþdaviniø (M. Pavilio-nienë, B. Vësaitë, R. Þilinskas, savo dorovinëmis nuostato-mis, papildantys vienas kità); tautiniø maþumø, ypaè lenkø,problemos, kurios nepriklausomoje Lietuvoje visada buvo itinaðtrios; visuotinë vertybiø krizë; tautos smegenø „plovimas“,ciniðkai veidmainiaujant ir spekuliuojant tautiniais jausmais(Tautos prisikëlimo partija (vad. A. Valinskas), „Tautos atei-ties forumas“ (vad. Algimantas Matulevièius) atrodo, kad ðis

364

paskutinis judëjimas siekia ið þmoniø patiklumo nusikaldintinaujà Trojos arklá ir juo ájoti á Seimà ir t.t.

Lietuvos istorija moko, kad kiekviena karta turi iðspræsti savolaikotarpio svarbiausià, gyvybiná iðlikimo uþdaviná. Neiðsprendu-sios jo gentys ir tautos þuvo. Taip þuvo sëliai… taip þuvo jotvin-giai, taip þuvo prûsai… þuvo ir bajorø Lietuva, praradusi savokalbà ir dvasià, penkiasdeðimèiai metø ið pasaulio þemëlapiø bu-vo iðnykusi ir Antano Smetonos Lietuva, nesugebëjusi áveikti ko-munizmo ðmëklos ir jos gaivalø Lietuvoje... (Voverienë O. Tautinëvalstybë: ar turi ji ateitá Lietuvoje? // Lietuvos aidas, 2002, sausio4, p. 11; Ar atras Tauta jëgø dar kartà pakilti skrydþiui? // Drau-gas, 2001, lapkrièio 8, p. 3).

Ar suvoks dabartinës Lietuvos kartos svarbiausià ðiø dienøtautos uþdaviná, jo esmæ? Ar supras, kad neiðravëjusi piktþoliø:

– komunizmo ideologijos pikèiausiø apraiðkø ir jos subjektønomenklatûriniø komunizmo vadovø ir partijos kruvinojo ginklo –KGB;

– liberalizmo dorovinio nuosmukio, kelianèio grësmes þmo-niðkumui ir vedanèio á visiðkà Tautos sugyvulëjimà;

– kad neatkûrusi tautinës þmoniø savimonës ir tautinës vals-tybës, ápareigojanèios þmones ne tik imti ið valstybës, bet ir jaiatsilyginti pareiga ir atsakomybe uþ jos likimà;

– ir neatkûrusi pusiausvyros tarp tautos ir valdþios galiø jinegalës, neturës jëgø pakilti naujam skrydþiui, atsispirti glo-balizacijos vëjams ir ágyvendinti daugelio lietuviø kartø svajo-nës – gyventi laisvoje, nepriklausomoje ir saugioje savovalstybëje ir kurti savo ir savo vaikø dvasinæ bei materialinægerovæ.

Kol Tauta neatsibus, neatkurs savo tautinës savigarbos ir ne-sugràþins Lietuvos á tautinës valstybës raidos kelià, kol kiekvie-nas mûsø pilietis neatgaus atsakomybës uþ savo valstybës likimàir iðlikimà jausmo ir pats jausis ar norës bûti kaþkieno pastumdë-lis, tarnas ar iðlaikytinis, o savo gyvenimo prasmæ matys tik bega-

365

liniame piktame bambëjime arba paðûkavimuose girtuose mitin-guose ant Tauro kalno su raudonomis ir svastikuotomis vëliavo-mis, tol mes grimsime á dugnà. Gal ir iðnyksime nuo þemëspavirðiaus kaip degradavusi baudþiauninkø minia, iðtirpsime kaiprytmeèio rûkas.

O atsigauti dar turime ðansà, jeigu savo istorijoje ir praeity-je ieðkosime ir atrasime tai, kas mus stiprina ir telkia, kas þadi-na vienybæ ir patriotizmà, kas augina laisvës ir demokratijosdaigus.

6.8. TAUTINË IDEOLOGIJA IR VALSTYBINGUMAS

Lietuva ðimtmeèius buvo karø ir grobikiðkø þygiø kryþkelë.Visø okupantø tikslas – sunaikinti valstybæ, pavergti jos þmones,jø protà, dvasià, primesti jiems savo kultûrà, vertybiø sistemà irnutautinti.

Valstybingumas – tai valstybës savarankiðkumas. Ekonomináir teritoriná valstybingumà turime. Tai átvirtino NepriklausomosLietuvos Respublikos atstatymo 1990 m. Kovo 11-osios Aktas irLR Konstitucija. O dvasiná? Kaip raðë prof. Vytautas Landsber-gis savo knygoje „Kryþkelë“, „Rusijos ekspansijos grësmë iðlie-ka, o Lietuvos dvasinis iðsilaisvinimas ir visos tautos atgimimaspasirodë daug sunkesni uþdaviniai negu politinis valstybës atkû-rimas“ (Landsbergis V. Kryþkelë. V., 1992, p. 408).

Ideologija – tai idëjø, paþiûrø, sàvokø sistema, iðreikðta ávai-riomis visuomenës sàmonës formomis (filosofija, politinëmis pa-þiûromis, teise, morale, menu, religija ir t.t.). Kokia ðiandienideologija vyrauja Lietuvoje? Turbût neapsiriksime teigdami, kadkomunistinë. Ji yra persmelkusi filosofijà, teisæ, moralæ. Ja vado-vaujasi visos margaspalvës ekskomunistø partijos, dabar jau nusi-rëdþiusios savo margaspalves sukneles, susivienijusios ir veikianèiosatvirai, tik gëdinasi jà vadinti komunistine. Vadina demokratine

366

liberaliàja. Jos esmæ gana iðsamiai atskleidë lenkø politologasJanas Maria Jackowski. Jo nuomone, socializmo „ðviesios atei-ties“ kûrëjai komunistinæ ideologijà perrenginëja „liberaliosiosdemokratijos“ drabuþëliais, jos centre palikdami „gerà mark-sistà“, perrengtà liberalo arba postmodernisto drabuþiais, ku-rio pagrindinis uþdavinys – painioti sàvokas, „plauti smegenis“,melo monopolá (kurá valdë SSRS – O. V.) keisti melo pliuraliz-mu, daugelá melo ir pusiau tiesø skelbti demokratijos ir libera-lizmo vardu.

Liberalioji demokratija atmeta ðeimos institucijà, tautos ir is-torijos tradicijas, propaguoja hedonistiná visuomenës idealà, ypaèarðiai kovoja prieð Katalikø baþnyèià (Jackowski J. M. // Dienovi-dis, 1998, spalio 30–lapkrièio 5), t.y. visas vertybes, kurias lietuviøtauta ðimtmeèius laikë tautinëmis vertybëmis.

Tos ideologijos propagandos priemonës – þiniasklaida, laik-raðèiai, televizija, o metodas – nuolatinis sàmonës slopinimaspagal principà „laðas prakala akmená ne jëga, o daþnai krisda-mas“. Dar Èestertonas pastebëjo, kad tie, kurie netiki á Dievà –patikës viskuo. Apgaulës pliuralizmo ideologai daþnai naudo-jasi labai veiksmingu propagandos ginklu, gerai psichologiðkaimotyvuoja „uþslëpta átaiga“ (Jackowski J. M. // Dienovidis, 1998,ten pat).

Nedràsiai, tarsi þolë pro storà cemento dangà Lietuvoje pra-deda kaltis tautiðkoji – katalikiðkoji ideologija. Jos kelias sunkus.Liberaliosios demokratijos ideologai, ekskomunistai stengiasi jàsunaikinti, vos tik koks daigas pasirodo – stengiasi kuo greièiau jáiðrauti. Jie þino, kà daro. Tautos idëjos ir tautinës ideologijos jiebijo labiausiai. Jos gyvybingumà árodë tûkstanèiø Lietuvos ge-riausiø sûnø ir dukterø þûtys rezistencinëje kovoje, þmoniø kan-èios Sibiro gulaguose, þuvusiøjø ir badu bei ðalèiu numarintø auka,kad tauta ir jos idëja gyventø.

2004 m.

367

Dabar visi esame (iðskyrus negausià saujelæ pralobusiø no-menklatûriniø turèiø) valdþios ákaitai. Elgiamasi su mumis kaipnorima. Kaip sovietmeèiu. Tokia padëtis bus tol, kol Lietuvojebus sukurta visuomeninë jëga, galinti atkurti pusiausvyrà tarp val-dþios ir þmoniø, pareikalauti teisingumo.

Kaip raðëme minëtame straipsnyje (Lietuvos aidas, 2001, lap-krièio 26, p. 8), ta jëga yra tauta, turinti stiprià savimonæ ir pa-kankamai patriotizmo, transformuoto á tautos valià.

Kokiø reikëtø siekti ryðiø tarp tautos ir valstybës?Valstybës ateitá galima prognozuoti. Kiekviena save gerbianti

partija privalo turëti Lietuvos vizijà bent artimiausiems deðim-èiai metø. Ji turi bûti prieinama visuomenei, atvira kritikai irtobulëjimui. Valstybë yra idëjø ir þmoniø susitarimo dalykas, to-dël ji privalo bûti atvira kritikai. Tauta yra tokia, kokia yra. Ji turiateitá tik tada, jeigu turi tvirtà savimonæ. Jeigu tauta tà savimonæpraranda, ateities nebeturi.

Ar galima pakeisti tautà pilietine visuomene? Tai primygtinaibando daryti Lietuvos valdþia visuose olimpuose: ðvietimo, poli-tikos, kultûros, teisës ir kituose, formuojanèiuose pasaulëjautà.

Kodël taip yra? Pilieèiø bendruomenæ, draskomà ávairiausiøprieðtaravimø – tautiniø, religiniø, istoriniø, skirtingø kultûrø irsocialiniø – lengviau valdyti. Lietuvoje dar gajus pagrindinis im-perialistinës Rusijos valdymo principas: „Skaldyk ir valdyk!“

Algimantas Zolubas straipsnyje „Demokratija – naðta arpalaima?“ (Lietuvos aidas, 2001, lapkrièio 28, p. 7) klausia:„Kas gali paneigti, kad pilietinë visuomenë nëra nauja fikcija?Ar pilietinë visuomenë gali iðreikðti tautos valià? MoldovosPadniestrës „pilietinë visuomenë“, atskyrusi Padniestræ nuoMoldovos ir prijungusi jà prie Rusijos, jau reiðkia savo valià,tokià grësmæ turi mûsø artimiausia kaimynë Latvija“. Pridur-sime... ir Gruzija. Lietuvoje valstybingumo pamatus griauna Ar-mijos Krajovos palikuonys, vadovaujami LLRA vadovo ir ideologoV. Tomaðevskio.

368

Ar ne „pilietinë visuomenë“ Lietuvoje á Seimà iðrenkatuos, kurie savo vieðomis kalbomis ir veiksmais griauna Lie-tuvà, jos valstybingumà, pasinaudodami turima valdþia pro-paguoja Lietuvoje prorusiðkas ir probaltarusiðkas lukaðenkines„vertybes“?

Niekas geriau neapibrëþë tautos ir valstybës santykiø bei jønormalizavimo, negu tai padarë Vladas Putvinskis-Pûtvis dar 1928metais straipsnyje „1928 metai. Vasario 16-oji“.

Tenka tik stebëtis, kad jo mintys, paraðytos prieð 73 metus,skamba ypaè aktualiai ir ðiuolaikiðkai kaip nepaneigtos ir nepa-þintos tiesos ir veikimo ateities gairës.

V. Putvinskio-Pûtvio tautinës ideologijos centre yra trys es-minës idëjos: tautos, tikybos ir socialinë. Ið ðiø trijø idëjø svar-biausia yra tautos idëja.

„Tautinës idëjos svarbiausia problema yra valstybë“. Tik lais-voje nepriklausomoje valstybëje gali atsiskleisti tautos vaikø ta-lentai, tauta gali gyventi kûrybingai, kurti savo kultûrà. Taèiaunet savo nepriklausomoje valstybëje kiekvienas privalo apibrëþtiir grieþtai suvokti santykius: 1) tarp tautos ir valstybës, 2) tarplietuvio ir pilieèio, 3) tarp tikrøjø tautos vaikø ir svetimtauèiø jøgeruose santykiuose ir kovoje demokratinëje valstybëje“ (Ten pat,p. 53).

Apie tautos ir valstybës santykius bei tautiðkumo ir pilietið-kumo ryðius raðëme ankstesniuose skyriuose. Taèiau gyvenimasparodë, kad pastaraisiais, ypaè 2010–2011 metais, ypaè aktualûstapo santykiai tarp etniniø lietuviø ir svetimtauèiø, buvusiø ðiosþemës okupantø – lenkø ir rusø.

Lietuvos lenkai visada buvo mûsø tautai kaip rakðtis ger-klëje, nuo pat jø iðdavikiðkos Vilniaus kraðto okupacijos. Taèiauanoje prieðkario Lietuvoje nei Tauta, nei nepriklausomos Lie-tuvos valdþia jiems neleido perþengti politinio lojalumo ribø.Deja, ðito negalima pasakyti nei apie dabartinæ valdþià, nei apieTautà.

369

Tautinës ideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis, vado-vavæs Lietuvos ðauliø organizacijai, Tautà per ðaulius mokë: „Betkas yra tos maþumos Lietuvoje? Ar Lietuva prarijo dar maþesnæþuvá (negu ji pati tuo metu buvo – O. V.)? Ne! Ji nieko neprarijo.Lietuvos svetimi gaivalai nëra praryti, bet varu álindæ, kaip rakð-tys (turima galvoje Vilniaus kraðto kolonizacija, Þeligovskio smo-gikams ginklu uþgrobus Vilniaus kraðtà – O. V.), kaip prancûzaivokieèiams á vienà jø kraðtà su nepatogiu vardu, arba tai yra lyde-kos pilvo neðvarumø likuèiai, nuo kuriø eðerys, vos iðlindæs (iðdidelës lydekos pilvo – O. V.), dar nesuspëjo apsivalyti (Putvins-kis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 80).

Ávardijæs tautiniø maþumø Lietuvoje esmæ ir sàlygas, kaip tostautinës maþumos Lietuvoje atsirado, Vladas Putvinskis-Pûtvisnurodë ir kaip su jomis kovoti, jeigu tik jos vietoj to, kad gráþtø ásavo tëvynæ, svetimai tautai pradeda diktuoti savo valià.

„Demokratija leidþia mums reikalauti ið svetimtauèiø, kadjie nekliudytø mums siekti mûsø tautiniø idealø savo tëvynëje,jeigu mes pripaþástame tà teisæ jiems jø tëvynëje.

Su tais „pilieèiais“, kurie to nesupranta, prieðinasi ir kovojadël savo maþumos visokiø privilegijø, demokratija leidþia kovoti.Politinis taktas ir tikslumas verèia daryti tà kovà kultûringai. OTAUTOS ATEITIS DEDA MUMS TOS KOVOS PAREIGÀ“(Ten pat, p. 32).

Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona savo vieðuose pasi-sakymuose reikalavo: „Tautinës maþumos privalo gerbti ir didþiu-mai privalomas teises. Deja, ligðiol tos pagarbos Lietuvoje nebuvomatyti... Patys lietuviai nebuvo kaip reikiant ligðiol supratæ savokalbos teisiø vertës. Uþaugæ Rusijos nelaisvëje, nesijuto laisvi esà,bendraudami su kitomis tautomis, pasidavë netikriems demok-ratijos obalsiams: bûdami nuskausti, bijojo bûti apðaukti ðovinis-tais ir nejuèiomis patarnavo svetimam ðovinizmui... Ta lietuviøypatybë nëra kokia didelë dorybë, bet baikðtuolio bûdo silpnybë,pateisinama vien vergiðkos buities liekanomis... Rûpindamiesi

370

Lietuvos valstybæ atstatyti ir laiduoti teises maþumoms, neuþmirð-kime ir mûsø paèiø kalbos teisës, pasirûpinkime jà pastatyti pri-valomoje pirmaeilëje vietoje visose mûsø ðalies gyvenimo srityse.Tai yra teisë viso pasaulio pripaþinta, ir mums belieka ja tinkamaipasinaudoti“ (Smetona A. Maþumos ir lietuviø kalba Lietuvoje //A. Smetona. Rinktiniai raðtai. Kaunas, 1990, p. 103–106). Dabarti-nis Europos Teisingumo teismas vakar, t.y. 2011 m. geguþës 12 d. –tà patvirtino.

Kitame savo straipsnyje „Lenkø politika Lietuvoje“ AntanasSmetona, aptaræs Balkanø valstybiø draugiðkus santykius, atsklei-dë Lenkijos slaviðkà imperialistinæ prigimtá: „Ne toki yra lenkai:jiems nepakanka Lenkijos, jie dairosi Lietuvos ir Gudø kraðto.Tai, mat, Lenkijos provincijos, kur reikiàs tvirtinti lenkø gaivalas,kolonizuoti... Lenkø dienraðèiai vienu balsu ðaukia, kad reikiàsutvirtëti „lenkiðkajam gaivalui“ pakraðèiuose...

Lietuvos lenkai, nerodomi ið Varðuvos pirðtu patys numanà,kas reikià daryti, kad ta ðalis (Lietuva – O. V.) paliktø Lenkijosprovincija“ (A. Smetona. Rinktiniai raðtai. K., 1990, p. 321–324).Lietuvos Prezidentas vieðai ir atvirai kvietë jo laikø inteligentijàðviesti nutautintus Vilniaus kraðto lietuvius, jau nemokanèius kal-bëti lietuviðkai, belstis á jø ðirdis, sakydamas „Kovokime dël savoteisiø ne þodþiu, o darbu. Visø pirma sudarykime tam tikrà bûreláþmoniø, kurs rûpintøsi vilnieèiø lietuviø likimu, jø apsaugojimunuo sulenkinimo“ (A. Smetona. Ten pat, p. 347).

Vienoje ið savo paskutiniøjø kalbø Lietuvoje Antanas Sme-tona kalbëjo apie tautines maþumas Lietuvoje: „Maþumoms pri-paþintos teisës lygios su Tauta kûrëja prieð ástatymus, pripaþintateisë tautiðkai organizuotis ir ðviestis savo gimtàja kalba, bet uþtai reikalaujama ið jø bûti iðtikimoms valstybei. Ið èia eina dviskirtingos sàvokos tautieèio ir pilieèio. Ir Lietuva turi tokiø tauti-niø maþumø; joms mûsø duota, rodos, tiek teisiø, kiek reta kitakuri valstybë duoda“ (A. Smetona. Ten pat, p. 457).

Taèiau Lietuvos lenkams to niekada nebuvo gana. Lenkijos

371

imperialistinei siekiai pavergti Lietuvà ypaè iðryðkëjo dabar, dvi-deðimt pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybës metais, sàmoks-laujant su Rusijos ambasada LLRA vadovui V. Tomaðevskiui,kraðtutinai áþûliam, agresyviam ir ciniðkam tipui, klastojanèiamLietuvos istorijà ir kurstanèiam neapykantà Lietuvoje tarp lenkøir lietuviø. Jo destruktyvi veikla jau augina vaisius. Seimo narysP. Saudargas neseniai lankæsis Ðalèininkø, Vilniaus ir kituose Lie-tuvos Rytø rajonuose, jø mokyklose pamatë, kad „Èia sutikti lie-tuviai nesijauèia gyvenantys Lietuvoje, o besimokantys vaikaisunkiai kalba lietuviðkai ir nedaug þino apie Lietuvà. Visame ra-jone vyrauja lenkø kalba, o lenkiðkose mokyklose jauèiamas prie-ðiðkumas Lietuvai. Tai árodo uþraðai ant suolø: „Uþkonservuosimelietuviø galvas stiklainiuose“, „Lietuva – tai Lenkija“, „Tegyvuo-ja Lenkija“ ir pan. (Saudargas P. Integracija nereiðkia tautiniotapatumo praradimo // XXI amþius, geguþës 4, p. 4).

Skirtingai negu anos nepriklausomos Lietuvos Prezidentas An-tanas Smetona ir Ðauliø sàjungos pirmininkas Vladas Putvinskis-Pûtvis, galingos savanoriðkos jëgos struktûros vadovas, mûsø valdþiaá toká svetimtauèio áþûlavimà nereaguoja. Atvirkðèiai, Tëvynës sà-jungos-Lietuvos krikðèioniø demokratø partija, kurios pagrindináelektoratà sudaro dar nenutautëjæ lietuviai, Tëvynës patriotai, iðsavo gretø iðmetë Seimo nará tautininkà Gintarà Songailà, kurisiðdráso pasiprieðinti Lietuvos lenkinimui, iðdavikiðkos Lenko kor-tos, átvirtinanèios Lenkijos penktàjà kolonà Lietuvoje, platinimuiLietuvoje ir iðdavikiðkai LLRA vadovo V. Tomaðevskio veiklai. TaiTautos valdþios vyro didvyriðkas þingsnis, kuris neabejotinai áeis áLietuvos istorijà. O Tautos fronte kol kas vieðojoje erdvëje skambatik Nepriklausomybës Akto signataro Romualdo Ozolo balsas.

2011 m. balandþio 13 d. vienoje ið interneto svetainiø pasiro-dë jo Þodis, skelbiantis protestà lietuviðkiems oportunistams, kvie-èiantiems nulenkti galvas prieð didþiàjà Lenkijà ir paklusti áþûlausLietuvos interesø iðdaviko V. Tomaðevskio diktatui: „Su kanki-nanèiu gëdos ir pasibjaurëjimo jausmu matome, kaip Lietuvoje

372

diena ið dienos iðduodami ir parduodami lietuviø kultûros ir civi-lizacijos pamatai ir principai – sàþinë, iðtikimybë, þodþio ir veiks-mo vienybë, pasiaukojimas, atsakomybë. Kas buvo padarytadidaus, buvo nuveikta laikantis ðiø dorybiø. Bûtent jos apgynëLietuvà ir lietuvius, formavo istoriná Europos veidà... Nelaimin-goji mûsø tautos istorija per egoistinës sanglaudos su lenkø kara-lyste laikotarpá nëra „prarastieji amþiai“ – tai viso labo lietuviødidþiûnijos nutautinimo ir nutautëjimo metas, kurio esmës jûsnenorite pripaþinti gal kaip tik dël to, kad savo raginimais taiky-tis su mûsø valstybæ niekinanèiais ir naikinanèiais „broliais“ jûssiûlote pratæsti ir ðiais laikais. Kas ðmeiþia ir niekina mûsø istori-jos kelià nuo Antikos iki naujausiø laikø? Negi jums reikia pri-minti lietuviø vaidmens Þalgirio mûðyje bylà, kuri prasidëjo suDlugoðu ir tæsiasi iki ðiø dienø? Kodël Lenkijos 1791 metø Kon-stitucija ir ðiandien slepiama po Geguþës 3-iosios Konstitucijosvardu? Kas 1989 metais kûrë raudonàjà autonomijà Vilniaus krað-te? (Ir dabar renka paraðus V. Tomaðevskio paakinti dël jos atkû-rimo – O. V.), o 1990 m. kovo 11-àjà nebalsavo uþ Lietuvosvalstybës atkûrimà? (Kà reiðkia lenko ðovinisto Zavistonovièiausviso lietuviðko Drauèiø kaimo gyventojø iððaudymas Vasario16-àjà? Ar tai ne Armijos Krajovos, masiðkai þudþiusios lietuviusðiame kraðte, palikuoniø akcija? Ir mûsø valdþios iððaudytø gy-ventojø iðdavystë vardan gerø santykiø su Lenkija? – O. V.). Kàreiðkia Lietuvos pilieèiams iðduodamos Lenko kortos ásiparei-gojimas bûti iðtikimais Lenkijos valstybei – eilinæ niekingà klas-tà ar ðiuolaikiná Liublino unijos variantà? Kodël jûs niekinateKovo 11-osios eitynes, o në þodþiu niekad neuþsimenate apieArmijos Krajovos veteranø ir jø ápëdiniø deboðus Vilnijoje ar-ba prieð porà trejetà metø ið Lenkijos atveþto gaivalo manifes-tacijas Vilniuje?

Galima tik stebëtis, kà vapa rinkimø á savivaldybes rezultatøsupanèioti mûsø politikai, girdëdami vieno Lietuvos europarla-mentaro iðpuolius prieð Lietuvos valstybæ, jos Konstitucijà ir tau-

373

tiná lietuviø orumà“ (Romualdas Ozolas, 2011, balandþio 13, in-ternetas). Analogiðkà þodá R. Ozolas paskelbë ir kitame savostraipsnyje (Lietuvos lenkø rinkimø akcija propaguoja antivals-tybines idëjas // Diena. Lt, 2011, kovo 24).

Romualdas Ozolas iðkëlë bylà V. Tomaðevskiui dël Lietuvosvalstybës ðmeiþto Europos Parlamente, kad Lietuvoje paþeidinë-jamos lenkø maþumos teisës. Deja, dabartinës Lietuvos proku-rorai nerado V. Tomaðevskio kaltës. O V. Tomaðevskis ánirðæsuþsipuolë teismus, juos áþeidinëdamas; LLRA paskelbë Lenkijosprieðø Lietuvoje sàraðà, reikalaudami paðalinti ið TS-LKD parti-jos tuos narius, kurie protestuoja prieð nelojalø Lietuvai V. To-maðevskio elgesá (Andriejus Þukovskis) (Ten pat).

Lietuvos Sàjûdþio pirmininkas Rytas Kupèinskas ðios visuo-meninës organizacijos vardu paraðë kreipimàsi á Europos Parla-mentà, jo vadovus, kuriame nurodë, kad europarlamentaroV. Tomaðevskio „vieðas elgesys ir pasirinkta veiklos forma nero-do pagarbos þmogui ir valstybei, teisingumui, nedidina pasitikë-jimo valstybe ir jos institucijomis“.

O Lietuvos valdþia ir VSD ir toliau nereaguoja á toká ásisiau-tëjusio áþûlaujanèio politinio chuligano elgesá – augina tautø tar-pusavio neapykantos vëþá, leidþia plisti jo metastazëms.

Kol V. Tomaðevskis stengiasi reokupuoti Lietuvà per Euro-pos Parlamentà ir áþûlaudamas paèioje Lietuvoje, kitas tautinësmaþumos atstovas Rusijos milijonierius ið Archangelsko Vikto-ras Uspaskichas per naktá, pasakø „stebuklinga lazdele“ pamo-savæs, „padarë tvarkà“ Lietuvos didþiøjø miestø – Vilniaus, Kaunoir Panevëþio savivaldybëse. Paniekinæs Tautos valià ir daugumosrinkëjø balsais iðrinktø partijø atstovus, jis kaip Lietuvos valdo-vas, Rusijos generalgubernatorius Vakarø kraðtui, perdavë val-dþià savo statytiniams tuose miestuose.

O Lietuvos Vyriausybë, spaudþiama Europos Parlamento, tar-si þado netekusi (ar paveikta Rusijos psichotroninio ginklo, kurátaip plaèiai Lietuvoje propaguoja svetimtauèiai), begëdiðkai

374

pataikauja tautinëms maþumoms ir jø agresyviems atstovams.Etninis lietuvis jau jauèiasi nereikalingas savo Þemëje, kurià sa-vo komandomis ir absurdiðkiausiais reikalavimais valdo tomaðev-skiai, uspaskichai ir kiti svetimtauèiai. Lietuviui belieka tik kuogreièiau emigruoti.

Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Ðiame kontekste bûti-na pasikartoti. Kaip raðë Vladas Putvinskis-Pûtvis: „Demokrati-në valstybë yra jos veikianèiøjø jëgø iðdava. Jeigu tautinë sàmonëmiega, valstybë netgi teisës neturi eiti prieð budinèiøjø direkty-vas. Tauta pati kalta. Valstybë negali bûti Tautos butas. Ji visadayra tautø bendrabutis su bendrabuèio teisëmis. Valstybë turi bûtiparuoðta gintis, kariauti uþ save. Tauta turi bûti paruoðta tam pa-èiam du kartus smarkiau, negu valstybë ir du kartus didesniamfrontø skaièiui negu valstybë“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 76)...„Jeigu mes norime, kad Lietuvos valstybë taptø tikra lietuviø Tau-tos tëvyne, tai, be kita ko, turime rûpintis, kad mûsø valstybëspolitika bûtø tikrai tautinë, tikrai lietuviðka. Valdþia sugebës ves-ti tautinæ politikà tik tuomet, jei turës tvirtà paramà lietuviø ben-druomenëje ir jos organizacijose. Jos duos Tautai tvirtà tautinápagrindà ir veiks jà paèià“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 77).Toks yra demokratijos dësnis.

Vykusiai pakreipti politikà á norimà pusæ sugebës tik tie, ku-rie supranta, kaip politika daroma, kas kraðtà valdo, kas yra val-dþia“ (Ten pat, p. 78).

Valstybë savo iniciatyva negali kelti jokiø tautiniø idealø irrûpintis vien tik tautos ateitimi. Negali ir neturi. Demokratinëjevalstybëje tautos reikalais privalo rûpintis tautinës organizacijos.Demokratinës visuomenës idealas yra tas, kad abu reiðkiniai –tautiðkumas ir valstybingumas reikðtøsi kuo stipriausiai ir veiktøvienas kità. Pavyzdys galëtø bûti anglai. Tai tauta, kuri moka jungtitautinæ tolerancijà su tautine sàmone (Voverienë O. Tauta ir vals-tybë Vlado Putvinskio-Pûtvio tautinëje ideologijoje // XXI am-þius, 1999, kovo 5, p. 5).

375

Valstybë rûpinasi dabartimi siekdama sukurti þmonëms ge-rovæ ðiandien. Tautos pareiga – „statyti ribas vartojimui“, kad „at-eities kartos nebûtø apkrautos paskolomis materialinës ir bûsimossveikatos atþvilgiu“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 56).

„Tautos uþdavinys – sugebëti taip paveikti valstybæ, kad jospolitika didintø jos tolimos ateities turtus“ (Ten pat, p. 56).

Taip elgësi tarpukario nepriklausomos Lietuvos valdþia. Ji ne-paliko jokiø skolø ateinanèioms kartoms. Dar daugiau, jos su-kauptos aukso atsargos ir dabar tebëra mûsø valstybës aruode.

Valstybës valdymo aparatas visada siekia centralizacijos ir dau-giau ar maþiau direktyvinës valdymo sistemos. Tautinës organi-zacijos privalo bûti atsvara valstybës siekiams ir eiti kitu keliu –demokratizacijos bei þmoniø poreikiø iðkëlimo. „Ir juo kraðto de-mokratija bus gilesnë, juo dviejø sroviø prieðingumà paverèia har-moningu bendradarbiavimu“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 56).

Pastaruoju metu, kai tapo akivaizdu, kad valdanèiosios dau-gumos paþadai sukurti Lietuvoje medaus valstybæ kisieliaus kran-tais – tik rinkiminis triukas, ekskomunistus ir jø ásûnius vël atvedæsá valdþià, suaktyvëjo visuomeniniai ir politiniai judëjimai.

2001 m. spalio 24 d. akademinë bendruomenë ákûrë Lietuvosmokslø akademijos mokslininkø rûmø visuomeniniø organizaci-jø forumà uþ lietuviø pilietinæ bendruomenæ (Gubavièiûtë E. „Sie-kiama glaudesnio visuomenës ir valstybës ryðio“ // XXI amþius,2001, lapkrièio 28, p. 1). Forumo pirmininkas prof. R. Grigasproblemà, kuriai spræsti ákurtas forumas, suformulavo taip: „...ikiðiol neturime suformavæ tokio valstybinio patriotizmo, koká turilenkai, rusai ar vokieèiai. Valstybë su mumis, kaip ir mes su ja,elgiasi nepakankamai pagarbiai. Bûtina lietuviø patriotinëms irpilietinio veiksmo organizacijoms jungtis ir bendromis jëgomispradëti veiksmus“ (Ten pat, p. 1).

Deja, ir ðita Tautos gëlë, kaip jau ne kartà atsitiko, nuvyto,net ir nepraþydusi. Jos neparëmë intelektualai ir jaunimas. Manogiliu ásitikinimu, dabartinës, komunizmo ir Mamonos suþalotos

376

intelektualø kartos yra beviltiðkos – jos lietuvybei jau niekadaneprabus. O jaunimas?

Amerikos lietuvis politologas Vilius Braþënas su jaunimu visadakalba paprastai: „Jaunoji karta turi apsispræsti, ar nori (tautos – O. V.)idealø padangëse arais skrajoti, ar materializmø dumblynuose var-lëmis straksëti“ (Braþënas V. Nauja pasaulio tvarka. K., 2000, p. 149).

Jis tiki (ir að tikiu! – O. V.), kad mûsø jaunimas prabus, iðgirstëvynës ðauksmà ir, kaip Balio Sruogos „Milþino paunksmëje“,atsistos prie Vytauto Didþiojo karsto ir drauge su kunigaikðèiuÐvitrigaila tars: „Dangaus vardu palaimink Tu mane, kad að galë-èiau eit keliu Tavuoju, – pakelt galëèiau tavo naðtà“ (Ten pat).

Uþbaigti skirsná irgi norëèiau V. Putvinskio-Pûtvio mintimis,tarsi ðiandien pasakytomis: „Pergyventas deðimtmetis kada norsbus pavadintas valstybingumo svaigulio laiko tarpu, kuriuo sa-vaimingas tautinis plëtojimasis maþai tesireiðkë.

Tautos ateitis reikalauja, kad prablaivëtumëm ir gráþdami áapleistà tautinæ dirvà tuo sugràþintumëm pusiausvyrà ir tuo pa-èiu sutvirtintumëm ir paèià valstybæ“ (Putvinskis-Pûtvis V. Tenpat, p. 57).

2006 m.

6.9. TAUTOS VALIA

O, tu valia manoji!Tu permainø, visø vargø,tu – mano bûtinybe!Apsaugoki mane nuo pergaliø...Visø maþøjø...

A. Schopenhaueris

Tautos valia – tai viena daþniausiai vartojamø sàvokø tautotyro-je – teorijoje, metodologijoje, istorijoje ir praktinëje tautos bûtyje.Tautos valia – tai galia, pasireiðkianti sàmoningu Tautos veiklumu.

Sàvoka ir pats reiðkinys – valia yra daugelio mokslo ðakø –

377

psichologijos, psichiatrijos, edukologijos, filosofijos, tautotyros ir,kas þino, gal dar keliø mokslo srièiø tyrimo objektas. Filosofijojevien tik ðios sàvokos ir reiðkinio pagrindu susikûrë iðtisa filosofi-jos mokslinë kryptis voliuntarizmas.

Ðiame puslapyje neanalizuosime nei voliuntarizmo teoriniøpostulatø, nei valios kaip tos filosofijos krypties tyrimo objekto,nei jos vidiniø ryðiø su kitomis ðios krypties sàvokomis, nei sukitose mokslo ðakose vartojama sàvoka „valia“. Kas susidomës,paims bet kurá filosofijos vadovëlá, paskaitys ir pasigilins.

Sàvoka „valia“ mums ádomi kitu aspektu – jos vaidmeniu tau-tos gyvenime, atkûrus mûsø valstybæ ir jos nepriklausomybæ, to-dël teoriniais dalykais remsimës tik tiek, kiek jø reikës mûsø temaiatskleisti ir paaiðkinti.

Kai Algirdas Brazauskas buvo iðrinktas Lietuvos Prezidentuir lankësi Los Andþele, ten susitiko su Amerikos verslininkais irkalbëjosi apie prekybos, ekonomikos ir investicijø problemas, ið-kylanèias siekiant uþmegzti tarpvalstybinius ryðius. Pokalbyje da-lyvavæs dar tada tebeinantis Lietuvos ambasadoriaus Amerikojepareigas Stasys Lozoraitis, suvokæs „realios ir pragmatiðkos“ eko-nomikos praþûtingumà nepriklausomybës sàlygomis, tyliai, bettvirtai pasakë: „...Neuþmirðkime tautos dvasios... Kai ji atgis, sëk-mingiau spræsis ir ekonomikos problemos“.

Tautos dvasia tapatinama su jos kultûra ir unikaliu gebëjimutautos dvasià transformuoti á tautos valià. Kiekvienos tautos svar-biausia misija yra sukurti savità tautinæ kultûrà. Tik tautinës kul-tûros bendrumu grindþiama tautinë vienybë ir solidarumas,galintys tautos valià paversti jëga ir galia.

Vienas pirmøjø valios tyrinëtojø Europoje, gyvenæs viduram-þiais, buvo krikðèioniðkosios ideologijos màstytojas Duns Scotus,kuris, remdamasis loginiais metodais, teigë: „Voluntas est supe-rior intellectu!“ (Valia yra aukðtesnë uþ protà!)

Valios ir proto sàsajomis domëjosi ir Imanuelis Kantas, kaikas já net vadina vienu þymiausiø psichologinio voliuntarizmo

378

atstovø, teigë, kad protas yra tik valios prielaida ir kad ne jis, ovalia lemia þmogaus doroviná elgesá.

Vokieèiø màstytojui J. G. Fichtei valia yra asmenybës pagrin-das. Protas, intelektas yra labai svarbûs þmogaus gyvenime, ta-èiau ne jie lemia svarbiausiø, gyvybiniø sprendimø priëmimà, bettik valia. Be to, protas pavargsta, nusilpsta, ilgainiui darosi viskamabejingas, valia – niekada. Ji yra visos pasaulëdaros pamatas.

„Valios þmogus“, „valingas þmogus“ – tai voliuntarizmo filo-sofinës krypties subjektas. Visi svarbiausi þmonijos istorijos ávy-kiai vyko: 1) palankiomis tam ávykiui vidaus ir iðorës sàlygomis;2) juos lëmë didþiosios, stiprios valios asmenybës, iðgirdusios lai-ko ir lemtingo momento ðauksmà, aiðkiai suvokusios svarbiausiàtautos politiná tikslà, akumuliavusios tautos valià ir þinojusios ke-lià, kuriuo tautà reikia vesti ir to tikslo siekti.

Lietuvos istorijoje tokiø asmenybiø turëjome tik tris – vienin-telá Lietuvos karaliø Mindaugà, sukûrusá pirmàjà Lietuvos vals-tybæ, dr. Jonà Basanavièiø, po 500 metø jà atkûrusià, ir prof.Vytautà Landsbergá, iðgirdusá laiko ir lemtingo momento ðauks-mà Kovo 11-àjà, akumuliavusá Tautos valià, jà transformavusá ájëgà, kuri ir susprogdino gelþbetoniná okupacijos kalëjimà (Vo-verienë O. Asmenybës vaidmuo istorijoje // Lietuvos aidas, 2002,liepos 8, p. 11).

Taigi valia neatskiriama nuo þmogaus gyvenimo tikslø, jo ide-alø ir poelgio motyvø. Tai pripaþásta visi voliuntaristai – A. Scho-penhaueris, F. Nietzsche, V. Diltëjus, O. Spengleris ir kiti.

Tikslai ir idealai bûna ilgalaikiai. Kartais jie nekinta per visàþmogaus gyvenimà. Motyvai – tai, ko að noriu ðiuo momentu, ðio-je vietoje ir ðiomis aplinkybëmis, o ne tai, ko að noriu apskritai.Valios pasireiðkimas visuomet yra lemiamas tikslø ir motyvø.

Ðiuo poþiûriu irgi visi voliuntaristai sutaria.Taèiau jie susipyksta ir arðiai polemizuoja, pasirinkæ skirtin-

gus valios subjektus. Humaniðkas ir gailestingas, norintis visiemspadëti A. Schopenhaueris pasirenka... maþàjá þmogø (beje, kaip

379

pateikëme straipsnio epigrafe, kuriuo jis nenorëtø bûti, ir net pra-ðo savo valios apsaugoti net nuo pergaliø maþøjø...), todël jis savofilosofinæ mintá koncentruoja á „individo valià“ ir „pasaulio valià“.Jo nuomone, svarbiausias þmogaus uþdavinys yra iðlikti pasaulioðaliø siausmø pagairëje. O pasaulis þmogui visada yra blogis. Ra-cionalistinei R. Dekarto tezei: „Að màstau, vadinasi, egzistuoju“jis prieðprieðina budistinæ tezæ „Kenèiu, vadinasi, egzistuoju“ (An-tanas Andrijauskas. Artûro Schopenhauerio idëjø pasaulis //A. Schopenhaueris. Gyvenimo iðminties aforizmai. V., 1994, p. 15).

„Taèiau daþniausiai mes nesuprantame, neásisàmoniname ðiosá karèius vaistus panaðios tiesos – tiesos, kad kanèia yra gyvenimoesmë...“ (Schopenhaueris A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. V.,1995, 649 p.)

Dël to á filosofijos istorijà A. Schopenhaueris áëjo kaip pesi-mistinës filosofijos kûrëjas ir propaguotojas, nors ir laikomas svar-biausiu ðaltiniu ir neginèijama versme F. Nyèës (Nietzsche’s)optimistinei filosofijai, gimusiai kritikuojant A. Schopenhaueráir teigianèiai „valios galià“, „valios jëgà“, „valià vieðpatauti“.

Ið naujo perskaièius A. Schopenhauerá tautos valios aspektu,aiðkiai matyti jo tvirta pozicija, kad tautos valià lemia ne jos ma-þieji, o, atvirkðèiai, stiprios valios, didieji þmonës, gebantys atliktiþygdarbá – „ðiuo metu, ðioje vietoje ir ðiomis aplinkybëmis“ (Tenpat).

Þygdarbiui reikia ryþto ir apsisprendimo. Apsisprendimas –bûtinas valios procesas. Jo metu vyksta motyvø kova. Lemia ge-bëjimas remtis reikðmingiausiu motyvu. Kalbant apie tautos va-lià – nëra reikðmingesnio motyvo uþ tarnavimà savo tautos laisveiir valstybës nepriklausomybei.

Nepriklausomoje Lietuvoje toks þygdarbis buvo generoloP. Plechavièiaus ir Lietuvos karo aviacijos kapitono AntanoMaèiuikos organizuotas perversmas 1926 m. gruodþio 17 d., uþbë-gant uþ akiø bolðevikams organizuoti toká perversmà 1926 m. gruo-dþio 24 d., remiant tuometinei kairiøjø vyriausybei, pasiruoðusiai

380

leisti okupuoti Lietuvà jau tada, 1926 metais (Ðvoba J. Seiminë irprezidentinë Lietuva. Cleveland, 1985). Toks þygdarbis buvo ir Lie-tuvos partizanø kova su okupaciniu reþimu. Þygdarbá atlikoV. Landsbergis ir S. Lozoraitis, suskubæ uþbëgti galimiems ávykiamsuþ akiø ir paskelbti Lietuvos nepriklausomybæ Kovo 11-àjà. Þygdar-bá atliko beginkle savo kova prieð tankus Sausio 13-osios didvyriai,krauju pasiraðæ uþ Lietuvos laisvæ. Þygdarbiu laikytinas ir ArtûroPaulausko ryþtingas poelgis, kovojant uþ nepriklausomos Lietuvosprokuratûrà. Ir jaunos mergaitës policininkës pavojingo recidyvistosulaikymas, Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus ryþ-tas nevykti á Maskvà ðvæsti svetimos valstybës svetimo karo pergalës.

Visi ðie þygdarbiai atlikti vadovaujantis svarbiausiu motyvu –tarnauti savo tautai ir savo nepriklausomai valstybei.

Istorikas G. Nikþentaitis, sukëlæs triukðmà dël generolo P. Ple-chavièiaus apdovanojimo ir apkaltinæs já nebûtais dalykais, paro-dë, kad ðis istorikas iki ðiol, kaip ir jo kolega L. Truska, Lietuvosistorijà vertina tik ið marksistiniø-lenininiø pozicijø, iki ðiol tebe-tarnauja svetimos valstybës interesams ir apie kitokià tiesà neno-ri nei þinoti, nei girdëti.

Svetimos valstybës interesams tarnauja ir borisovininkøpartija (ðaunuoliai kaunieèiai, vadinantys daiktus jø tikraisiaisvardais! – O. V.), kalbanti tautos vardu. Tai ciniðkiausia ðvent-vagystë! Tie þmonës iðduoda savo tautà ir valstybæ, siekdamivël mus sugràþinti á Putino imperijos glëbá, atimti ið mûsø lais-væ. Ar ne todël arðiausias jø demagogas R. Pavilionis siekë su-trukdyti mûsø valstybei integruotis á NATO? Iðdavë savo Tautàir savo Valstybæ ir klajûno ið Archangelsko Uspaskicho politi-nio UAB’o samdiniai.

Tautos valià gali vykdyti tik susitelkæ þmonës, tarnaujantyssavo tautos laisvei.

F. Nyèë „valios“ sàvokø sistemà prapleèia dar dviem – „galiosvalia“ ir „valia vieðpatauti“.

Vertindamas A. Schopenhauerio pesimistiná voliuntariz-

381

mà, propaguojantá „silpnumo instinktà“, jis prieðprieðina jam„stiprià valià“, „galios valià“, ákûnijanèià laisvà dvasià par ex-cellence.

O laisva dvasia – tai aukðèiausias individo valios diktuojamasmeistriðkumas, „gebëjimas iðsilaikyti ant plonø lynø bei menko-mis galimybëmis ir net dar ties bedugnëmis ðoká ðokti“.

F. Nyèë teigia, kad realiame gyvenime yra tik „silpna valia“,kaip ir A. Schopenhauerio filosofijoje, pasiduodanti „pasaulio ða-liø“ átakoms ir demonstruojanti „vergø moralæ“, ir „stipri valia“,gebanti „silpnà valià“ valdyti, t.y. „galios valia“.

Gyvenimui prasmës suteikia jo tikslas. Tik stiprieji þino savogyvenimo tikslus, moka jø siekti ir juos ágyvendina.

F. Nyèës Zaratustra taip kreipiasi á minià: „Atëjo metas, kadþmogus sau tikslà keltø. Atëjo metas, kad jisai vilties didþiausiàdaigà pasodintø“.

Tikslo nëra ðalia þmogaus, jis – paèiame þmoguje, jis – patsþmogus, siekiantis iðugdyti save kaip asmenybæ, kaip didá þmogø,priimantá valingus sprendimus, iðkylantá virð masiø visuomenësdiktato, nepasiduodantá vergø moralei. Visuomenës raidà ir josistorijà lemia didieji þmonës, didþiosios asmenybës.

Taèiau saviugdos nepakanka. Asmenybes turi ugdyti ðeima,mokykla, þiniasklaida. Taip ir buvo prieðkario nepriklausomojeLietuvoje. Dël to ði Lietuvos karta ir paraðë herojiðkiausius mûsøistorijos puslapius, á savo tautos istorijà áraðë daugiausia vardø,pagarsëjusiø savo þygdarbiais.

O kà po savæs paliksime mes, kai neturime tautos mokyklos –nei ðeimoje, nei ðvietimo sistemoje, nei þiniasklaidoje?..

Ar iðliksime kaip tauta, turinti savo valià ir, reikalui esant, jàpaverèianti tautos galia?

Kaip sakë filosofas J. Girnius, „...ateitis yra nenumatoma, okuriama, ir bûtent kuriama dabartyje. Paprastu laukimu negali-ma nei gera sulaukti, nei bloga nuveikti. Ateitá kuria ne lauki-mas, o veikimas... Ateitis lemiama tik kovoje... Kol kovojama, tol

382

lygiai atviros abi galimybës – ir laimëjimas, ir pralaimëjimas... Vi-sur þmogiðkoji didybë yra reta, nes ji iðkovojama tik pasiaukojimoidealizmu. O menkystë visur klesti legionais, nes ji nieko nerei-kalauja – nei kovos, nei aukos. Dauguma visada renkasi menkys-tæ, viliojanèià savo lengvu keliu.

Tik maþuma nesibaimina sunkaus kelio á visa, kas didu. Maþu-moj slypi ir mûsø viltis. Todël ið tiesø maþumoj bûti reikia dvasinësjëgos, ir uþtat tik stiprieji ryþtasi maþuma likti. Dvasinæ jëgà þmo-gui teikia tos vertybës, kuriose jis regi savo gyvenimo prasmæ. Dau-guma rûpinasi dabartimi, vilioja bûti „kaip visi“, bet pavergia irniveliuoja asmená: ásilieti á „visus“ – tai susilieti su visais ir paskæstimasëje. Maþumos nariui reikia bûti paèiu savimi... Maþumos þvilgs-nis krypsta á ateitá ir tuo bûdu ji vadovauja gyvenimui. Ji ir yra gyve-nimo druska, be kurios dauguma pradeda pûti...“ (Girnius J. Tautair tautinë iðtikimybë. Èikaga, 1961, p. 286, 287, 292).

Taèiau ir stipriøjø maþumos turi bûti sutelkta kritinë masë,gebanti suvienyti tautos valià jos svarbiausiems uþdaviniams spræs-ti... reikalui esant, paversti jà tautos galia.

2005 m.

6.10. TAUTOS GARBË

Kaip þinoma, kiekvienoje mokslo srityje ar mokslinëje disciplino-je, atstovaujanèioje mokslinio tyrimo krypèiai, jos teorinëje dalyje svar-biausia yra sàvokø sistema, jø turinio atskleidimas, tarpusavio ryðiønustatymas ir, jomis remiantis, mokslo ðakos ar disciplinos teorijos,istorijos, metodologijos ir jos rezultatø praktinio taikymo analizë.

Ankstesniuose poskyriuose, „Tautos mokyklos“ serijos straips-niuose, jau aptarëme sàvokas „tauta“, „valstybë“, „tautiðkumas“,„pilietiðkumas“, „nacionalizmas“, „tautinis mentalitetas“, „tau-tinë kultûra“, „nutautëjimas“, „tautos valia“ ir kitas.

Ðiø sàvokø sistema gerokai ðlubuotø, jeigu jos nepapildytødar viena – „tautos garbë“.

383

Teoriniu lygmeniu ðios sàvokoslabui daugiausia yra nuveikæs vo-kieèiø filosofas Alfredas Ðopen-haueris (1788–1860 m.).

Jo nuomone, „tautos garbë –tai visos tautos, kaip tautø bendri-jos dalies, garbë ir jos individøgarbë“ (beje, visiðkai uþmirðta da-bartinëje Lietuvoje. – O. V.).

A. Ðopenhaueris, analizuoda-mas ðià sàvokà kaip metodà, geriauiðryðkinantá sàvokos turiná, pasitel-kë kità – „ðlovë“.

Pasak jo, „garbë ir ðlovë – taidvynës, bet ne identiðkos, o tokios kaip broliai Dioskûrai, ið ku-riø Polideukas – nemirtingas, o Kastoras – mirtingas“ (Ðopen-haueris A. Gyvenimo iðminties aforizmai. V., 1994, p. 139).

Garbës sulaukti gali kiekvienas mirtingasis, jeigu tik jis turitvirtà valià, stiprià savo gyvenimo prasmës motyvacijà ir gali at-likti þygdarbá „ðiuo metu, ðioje vietoje ir ðiomis aplinkybëmis“(Ðopenhaueris A. Ten pat).

Tautos garbë yra svarbiausia þygdarbiø ir didþios kûrybos pa-skata. Kas gali apginti tautos garbæ? Tik stipri valia, ákûnijantilaisvà dvasià par exellence.

Laisva valia – tai aukðèiausias dvasios skrydis dël idealiø ver-tybiø, ryþtantis bet kokiai aukai, taip pat ir gyvybës. Kaip raðoA. Ðopenhaueris, „...gebëjimas iðsilaikyti ant plonø lynø bei men-komis galimybëmis ir net... dar ties bedugnëmis ant tø lynø ðokáðokti“ (Ðopenhaueris A. Ten pat).

Lietuvos istorijoje vienas ryðkiausiø laisvos dvasios pavyzdþiøginant tautos garbæ buvo jaunas vilnietis Pranas Þiþmaras. „Jovardas ir biografijos faktai it legenda perduodami ið lûpø á lûpas,ið kartos á kartà, ið ðirdies á ðirdá. Amþinai jaunas, valingas, ener-

Pranas Þiþmaras

384

gingas P. Þiþmaro veidas, iðlikæs daugybëje nuotraukø, ákûnija to-kià pat jaunà, optimistiðkà, darbams ir þygiams pasiaukojusiàprieðkario Lietuvos idealistø kartà (Daugëla A. Amþinai jaunasvilnietis // Vilniaus balsas, 1997, sausio 31, p. 8).

Vytauto Didþiojo gimnazijos dëstytojas, „Gedimino“ skautødraugovës vadas (jai vadovavo iki 1935 metø) lenkø okupuotameVilniuje surengë áspûdingà savo draugovës garbës nario dr. JonoBasanavièiaus palydëjimà 1927 m. á paskutiniàjà jo kelionæ; anks-tyvà 1928 m. vasario 16-osios rytà surengë nutrûktgalviðkà jau-nøjø skautø iðdaigà ir iðkëlë trispalvæ Gedimino bokðte; 1938 m.tapo paskutiniosios dvikovos dël tautos garbës Lietuvos þemëjeorganizatoriumi, dalyviu ir laimëtoju.

Prano Þiþmaro dukterëèia, þymi Lietuvos dramaturgë ir te-atrologë Graþina Mareckaitë savo prisiminimuose apie dëdæ ra-ðë: „...1938-aisiais, lenkams paskelbus garsøjá ultimatumà Lietuvai,Vilniuje sukilo antilietuviðki gaivalai, prasidëjo pogromus prime-nantys iðpuoliai, duþo lietuviø gimnazijos langai, skambëjo „naKowno, na Kowno!“ Viename mitinge lenkas kariðkis Chom-Chomskis áþeidþiamai atsiliepë apie lietuvius. Jø, beje, Vilniujebuvo labai maþai, bet jie garsëjo vieningumu ir tvirtu nusistaty-mu. „Dëdë, girdëjæs tà áþeidimà, nuëjo á restoranà „Zaczisa“, ku-riame sëdëdavo lenkø kariðkiai, – pasakojo straipsnio autoriuiG. Mareckaitë. – Tai dabartinës A. Jakðto gatvës ir Gedimino pro-spekto kampas, kur „Benetono“ parduotuvë, namas jau nebe tas.Ten radæs oratoriø Chom-Chomská nusimovë pirðtinæ – pagal vi-sas, turbût ið XIX a. atëjusias taisykles, ir, trenkæs lenkui á þandà,áteikë savo vizitinæ kortelæ“ (Musteikis A. Paskutinë dvikova Lie-tuvos þemëje // Lietuvos þinios, 2004, birþelio 19, p. 20).

Dvikova vyko kardais Vilniaus universiteto patalpose. PranoÞiþmaro sekundantas buvo gydytojas Umbrasas. Abiejose pusë-se buvo po nedidelá bûrelá bièiuliø.

Pranas Þiþmaras laimëjo. Prieðininkai buvo sutaræ kautis ikikraujo pasirodymo. P. Þiþmaras prakirto prieðininkui lûpà.

385

Likimo ironija: 1940 m. rusø kariuomenei okupavus Vilniø,abu prieðininkai buvo suimti ir iðtremti á Sibirà. „Legendos varia-cijos byloja, kad abu dvikovininkai ten susitiko, susitaikë, paspau-dë vienas kitam rankà“. „Bet èia jau turbût pramanyta“, – teigiaG. Mareckaitë (Musteikis A. Ten pat).

Lietuviai palankiai ávertino ðá Prano Þiþmaro þygdarbá ginantidealiàsias vertybes – tautos garbæ. 1938 m. Pranà Þiþmarà, atvykusásu jo bendraþygiais á Kaunà, á pirmàjà lietuviø tautinæ olimpiadà,pasitiko lietuviðki lëktuvai, o patá Vilniaus didvyrá já pasitikusieji nuostoties iki soboro neðë ant rankø. 1939 metais P. Þiþmarui pasiro-dþius Kauno halëje per Lietuvos ir Italijos rinktiniø krepðinio varþy-bas, Europos krepðinio èempionatas laikinai buvo nutrauktas. Visiþiûrovai atsistojo ir skandavo: „Þiþma-ras!“ (Musteikis A. Ten pat).

Net lenkas Wladyslawas Wielhorskijus savo knygoje „Wspom-nienia i przezyãia w newolie sowietskiej“ („Prisiminimai ir iðgy-venimai sovietinëje nelaisvëje“) pagarbiai raðë: „...33 metø lietuvisPranas Þiþmaras, vadovavæs lietuviðkam sportiniam gyvenimuiVilniaus kraðte, mûsø politinis prieðas, buvo garbingas, kilnus,riteriðkas ir geras þmogus“ (Daugëla A. Ten pat).

1944 metais Pranas Þiþmaras (1907–1944 m.) mirë Severod-vinlage (Archangelsko srityje), iðsekæs nuo bado ir ligø. PalaidotasÐangale, amþino áðalo þemëje. Gyvi liko tik jo vardas ir þygdarbis(Mareckaitë G. Legenda apie Pranà Þiþmarà. V., 2007, p. 200).

Tragiðkoje pokario Lietuvoje uþ tikràsias vertybes – savo tau-tà ir savo valstybæ – þuvo tûkstanèiai Lietuvos partizanø.

Po 1948 metø, kai ðimtatûkstantinës Rusijos enkavëdistø or-dos uþplûdo Lietuvà ir jau nebuvo vilties iðkovoti Lietuvos nepri-klausomybæ, rezistencija ágijo kità dimensijà – tik dvasinës kovos.Tarp Vyèio kryþiaus ordino kavalieriø, þuvusiø ir dar gyvø, rasi-me ne vienà, kovojusá uþ tautos garbæ.

Apie þygdarbius, atliktus dabartinëje Lietuvoje, raðëme po-skyryje „Tautos valia“. Beje, spauda Lietuvos Prezidento þygdar-bá ávertino taip:

386

„...Geguþës 9 d. bûti Maskvoje reiðkia vieðai ir oficialiai pritartimums beveik atviru ðantaþu perðamam melagingam, mus þemi-nanèiam ir dvasiðkai vël pavergianèiam istorijos aiðkinimui“ (Arapginsime garbës ástatymà? // Lietuvos aidas, 2005, vasario 3, p. 5).

Atsisakius vykti á Maskvà, dabar J. E. LR prezidentui „...tekspatirti dvigubà – ne tik Rusijos ir jos penktosios kolonos ðalyje(Lietuvoje. – O. V.), bet ir Vakarø valstybiø spaudimà. Tai sunkusuþdavinys, bet kartu ir unikali galimybë pagaliau tapti save ger-bianèia tauta ir valstybe“ (Ten pat).

Algirdas Pilvelis straipsnyje „Lietuvos prezidento þvaigþdþiøvalanda“ raðë: „Kai prezidentui nelengva buvo rinktis ðá istorinásprendimà, já palaikë tauta. Jos pasipiktinimas dël ðantaþo, ku-rio, deja, griebësi ir kai kurios Lietuvos politinës jëgos, padëjoValdui Adamkui pasirinkti. Kas nors gal paslapèiomis pasvajoda-vo apie sugráðianèias stalinines privilegijas ir neþabotà valdþià. Irði kova tikrai buvo atkakli, taip ryðkiai atsispindëjusi „Lietuvosaido“ puslapiuose. Ir Lietuvos prezidentas, ir lietuviø tauta, irvalstybës laikraðtis kovojo kartu. Mes dabar puikiai suprantamevieni kitø pozicijas. Taip gera ant ðirdies, nes dar kartà apgynëmesavo laisvæ“ (Lietuvos aidas, 2005, kovo 8, p. 1).

Aèiû prezidentui uþ apgintà tautos garbæ!„...Tautos garbæ sudaro ne tik kitø nuomonë, jog tauta galima

pasitikëti (kreditas), bet ir þinojimas, kad jos reikia bijoti. Todëlkiekvienà pasikësinusá á jos teises ir garbæ bûtina nubausti. Tau-tos garbë sulieja á vienà pilietinæ ir riteriðkàjà garbæ“ (Ðopenhau-eris A. Ten pat, p. 139).

Dabarties nihilizmo ir vertybiø nukainojimo akivaizdoje kylaabejoniø, ar ið viso galima kalbëti apie garbæ, kai net aukðèiausivaldþios pareigûnai, net prezidentas (R. Paksas), Vyriausybës va-dovai, Seimo nariai kasdien demonstruoja jos visiðko neturëjimopavyzdþius.

Dþiaugiuosi sustiprëjusia, turinèia nemaþai intelektualø ir ypaèdaug màstanèio jaunimo Lietuviø tautininkø sàjunga (vadovas

387

Gintaras Songaila, pavaduotojas – Klemas Inta) ir tikiuosi, kad jiá savo veiklos planus átrauks tautos garbës klausimà.

Jis turëtø bûti sprendþiamas radikaliai: tautieèiams, þeminan-tiems tautos garbæ uþsienyje, turëtø bûti atimta pilietybë amþi-nai, o nusikaltëliams Lietuvoje – pilietybë ir politinës bei socialinësteisës jø kalinimo laikotarpiu ir po jo, kol taps visaverèiais Lietu-vos pilieèiais.

Ðlovë nuo garbës skiriasi tuo, kad jai pasiekti reikia ne tikvalios, dràsos ir ryþtingumo, bet ir kitø savybiø – „visø pirma ne-paprastos ðirdies ir nepaprasto proto“ (Ðopenhaueris A. Ten pat).

Ji pasiekiama tik nuveikus kaþkà ypatinga, kà pripaþásta visaspasaulis.

Garbë suteikiama uþ didvyriðkà poelgá, ðlovë – uþ kantrià, il-gametæ kûrybà. „Poelgiai – laikini, kûriniai – amþini. Net tau-riausias poelgis ilgainiui arba pasikeitus aplinkybëms iðblësta, ogenialus kûrinys gyvena amþinai, jis kelia þmoniø dvasià ir juosákvepia“ (Ðopenhaueris A. Ten pat, p. 140).

Þygdarbiai ir jø garbë iðlieka amþinai, kai jie atliekami siekiantesminiø tautos ir valstybës permainø. Toks buvo amþinasis Min-daugo kelias atkuriant Lietuvos valstybæ, Vytauto Didþiojo – jàginant nuo prieðø ir stiprinant jos galià, Vinco Kudirkos ir dr. JonoBasanavièiaus – þadinant tautà ið letargo, gaivinant jos valià ir ryþ-tà atkurti nepriklausomà Lietuvos valstybæ, toks buvo VytautoLandsbergio ir Stasio Lozoraièio kelias vaduojant Lietuvà ið sovie-tinës vergijos.

Ðlovë ir garsas apie jø þygdarbius pasklido plaèiai pasaulyje irbuvo visø tautø pripaþinti.

Ðlovë yra visada susijusi su kûryba: valstybës, meno, mokslo.Kad kûrinys sulauktø ðlovës ir pripaþinimo pasaulyje, jis turi bûtiunikalus: ðaknimis giliai áaugæs á savo tautos þemæ ir kultûrà, oðakomis – siekiantis pasaulio kultûros horizontus.

Kitaip nei garbë, kuri ateina staiga, „èia, dabar ir ðiomis ap-linkybëmis“, ðlovës kelias – ilgas, jis slenka palengvële, ið pradþiø

388

patyliukais, vëliau vis garsiau ir garsiau, kartais tik po daugeliometø suskamba visu stiprumu kaip skambiausia pasaulio tautøðlovës styga. Iki ðiol nenustojama þavëtis Homero „Odisëja“ irVergilijaus „Eneida“, nors praëjo 2000 metø.

Iki ðiol labiausiai didþiuojamës Mindaugo Lietuva, nors jauminëjome jos 750 metø sukaktá.

Taèiau A. Ðopenhaueris, þvelgdamas á istorinæ pasaulio patir-tá, liûdnai konstatuoja, kad likimas bûna negailestingas kûrëjams,pelniusiems pasaulio ðlovæ.

J. W. Gëtë didþiausiu ðlovës prieðu laiko doroviná blogá – pavydà.„...Vos tik kokia vertybë kur atsirado, visa gausi vidutinybë

susivienija, kad uþkirstø kelià jos pripaþinimui, o, jei ámanoma,stengiasi jà nugalabyti. Jø slaptas ðûkis: „A bas le meritie!?“ („Ða-lin nuopelnus!“) (Ðopenhaueris A. Ten pat, p. 147).

Garbë gali bûti suteikiama kiekvienam, atlikusiam þygdarbá,taèiau, esant tam tikroms aplinkybëms, gali bûti ir prarandama.„Su ðlove yra kitaip: ji niekada neiðnyksta, nes veiksmas ar kûri-nys, neðæs ðlovæ, lieka visam laikui – net ir tuo atveju, jei didvyrisar autorius nieko daugiau nepadaro“ (Ten pat, p. 149).

Svarbiausia ðlovës prielaida – intelektas ir iðmintis. O tie da-lykai daugumai þmoniø sukelia neapykantà ir pyktá, kartais ir ánirðá.„Luomas ir turtas visados gali tikëtis pagarbos, o dvasiniams su-gebëjimams tokiø vilèiø verèiau ir nepuoselëti, geriausiu atvejujie bus ignoruojami, o ðiaip jau á juos þiûrima kaip á savotiðkàakiplëðiðkumà arba kaip á tam tikrà dalykà, kurá jo turëtojas ágijoneleistinu bûdu ir dabar drásta nosá uþriesti. Uþtat kiekvienas pa-tyliukais màsto, kaip já kitaip paþeminus, ir tik laukia dingsties“(Ðopenhaueris A. Ten pat, p. 240).

Nepaisant to, ðlovë yra objektyvi kategorija, iðkelianti kûrëjàá pasaulio aristokratijos luomà, kuris yra kur kas virðesnis uþ tar-nybinæ ir pinigø aristokratijà, nes tos vertybës yra þemiðkos ir pra-einanèios, o ðlovë – amþina.

2006 m.

389

7. TAUTOS VERTYBËS

Kiekvienas, kuris atidþiai ir kritiðkai þiûri á ðiuolaikinæ realy-bæ, lengvai pastebi gyvenimo stabilumo stygiø ir dvasinæ erozijà,gyvenimo prasmës devalvacijà ir jau keliø lietuviø kartø gyveni-mà po laikinumo ir visko praeinamumo þenklu. Matyt, tai yraneribojamos laisvës ir jos kaip vertybës devalvavimo pasekmë.Kaip teigia Baltarusijos vyskupas T. Kondrasevièius, „Daugelislaisvæ supranta kaip doros ir moralës principø ir elgesio normøatmetimà, nes nieko nëra tikra, nei Dievo, nei þmogaus, nei pro-to“ (Kondrasevièius T. Krikðèionis postmodernizmo ideologijosakivaizdoje // XXI amþius, 2008, lapkrièio 7, p. 7).

Gerovë bei sekuliarizacijos kultûra uþtemdë þmoguje jo dva-sinio gyvenimo reikalingumà, virð visø idealø iðkëlë malonumà,suformavo hedonistinæ kultûrà, kurios credo – gyvenimas ÈIA irDABAR, gyvenimas – ðventë, kaip þydëjimas vyðnios, tad skubë-kim gyventi.... Moraliniai skersvëjai neaplenkë ir Lietuvos. Iðsi-vadavæ ið okupacinio reþimo ir komunizmo ideologijos gniauþtøir atgavæ politinæ laisvæ – bûti savimi, papuolëme á kitos – mëly-nosios ideologijos – moralinio nuosmukio ir reliatyvizmo gniauþ-tus. Stojimo á Europos Sàjungà procese mums buvo þadama, kadmûsø tautiðkumas ir tautinës vertybës taps vienu ið svarbiausiøES ásipareigojimø, jos globojami ir skatinami. Taèiau kai ástojo-me á ES, pamatëme, kad mûsø tautinës vertybës per visokiø te-mø „Eurovizijas“ yra iðstumiamos ir niveliuojamos, ESKonstitucijos preambulëje net atsisakyta áraðyti mûsø tautos irdaugelio Europos tautø vienà ið svarbiausiø vertybiø – krikðèio-niðkàsias ðaknis ir paveldà (Kaèerauskienë A. Ar tautiðkumas yravertybë? // XXI amþius, 2005, geguþës 27, p. 5).

Lietuviø tautiniø vertybiø sistema niekada nebuvo stabili. Jikito amþiø tëkmëje, priklausomai nuo Lietuvos geopolitinës si-tuacijos, santvarkos, jos intelektualinio elito nuostatø. Kiekvie-nas autorius, raðantis apie tautines vertybes, pateikia skirtingà jø

390

sistemà, savaip iðryðkina jø prioritetus: Kristijonui Donelaièiuisvarbiausios lietuviø tautos vertybës atrodë darbas ir vëþlybumas(ðirdingumas, kuklumas, saikingumas, tautiðkumas, uþuojautaþmogui, pagarba senatvei, dievobaimingumas); istorikui Simo-nui Daukantui – liuosybë ir tautos istorija; poetui ir vyskupui An-tanui Baranauskui – dora, graþûs paproèiai ir tradicijos, jovalstybës laisvë; vyskupui Motiejui Valanèiui – lietuvybë, blaivys-të, tikëjimas ir dora; Vydûnui – tauta, kraujo ryðys, kalba, þmo-niðkumas, dvasingumas; raðytojui Vincui Mykolaièiui-Putinui –pareiga ir iðtikimybë savo tautai; tautotyrininkui prof. Stasiui Ðal-kauskiui – lietuvybë, krikðèionybë, demokratija; jo mokiniui filo-sofui Antanui Maceinai – dora ir tëviðkë kaip etinë vertybë;Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai – laisvë, tautos vienybë,Lietuvos istorija, didþiosios tautos asmenybës, Tëvynës meilë, nar-sa ir pasiaukojimas; tautinës ideologijos kûrëjui Vladui Putvins-kiui-Pûtviui – tautinis savitumas „kaip aukðèiausia tautosbrangenybë“, kultûra, tautos kûrybingumas, tautinë valstybë, jossaugumas; diplomatui A. Dambravai – teisingumas, sociologei,mûsø amþininkei Mildai Èesnulevièiûtei – ðeima, mëgstamas uþ-siëmimas, kûryba, tautiðkumas, tikëjimas; tautotyrininkui prof.Romualdui Grigui – kalba, mitologija, senosios lietuviðkos dai-nos, sutartinës, dainø ðventës, kryþdirbystës menas, tautiðkumas,pilkapiø istorija ir t.t. Manau, kad tautinëmis vertybëmis galëtøbûti laikomos ir pagrindinës tautotyros sàvokos: tautos idëja, tau-tos valia, tautos garbë, tautinë valstybë, tautinë iðtikimybë.

Þmoniø poþiûris á vertybes ir jø vertinimà yra reliatyvistinis,priklausantis nuo individo, jo iðsilavinimo ir humanitarinio iðug-dymo. Sociologës nuomone, toks poþiûris gal ir bûtø priimtinasateinanèiø ir greitai praeinanèiø „vertybiø“ poþiûriu, taèiau tau-tiniø vertybiø, ypaè paties tautiðkumo poþiûriu, jis visiðkai nepri-imtinas. Egoistiniais sumetimais kai kada yra patogiau nesilaikytivertybiø reikalavimø. Todël bûtina, kad „Ta visuomenë, kuriojegyveni, perduotø vertybes kaip normas, kuriø turëtum laikytis...

391

Visuomenë turi sukurti dorovinæ ir materialià sankcijø sistemà,kad vertybiø reikalavimø visi kuo grieþèiau laikytøsi“ (Èesnavi-èiûtë M. Gráþti prie tikrøjø vertybiø // Lietuvos aidas, 2005, birþe-lio 16, p. 10)... „Tik vertybës gyvenimui suteikia prasmæ. Prasmësieðkojimas, tikëjimas savo darbø vertingumu ir nevienadieniu jøreikðmingumu yra esminës prasmingo gyvenimo prielaidos“ (Èes-navièiûtë M. Ten pat).

Ðiø dienø daugelio þmoniø gyvenimo tikslas yra naudos sieki-mas: kuo daugiau pinigø ir kuo daugiau daiktø sau. Paniekintaðeima, kûryba, tikëjimas, tautiðkumas. Tautiðkumas – tai dorovi-në kategorija. Lietuviø tautinës vertybës visada buvo ðeima, tikë-jimas, moralë ir kultûra. Tautinë kultûra, kad ir kokiomispriemonëmis ji besireikðtø, yra tautinës tapatybës apraiðka. Tau-tinë individualybë atsiskleidþia individe ir turi tris pagrindiniusbruoþus – tautiðkumà, patriotizmà, nacionaliná nusiteikimà.

Sovietinës okupacijos metais tautinë individualybë buvo ypaèaktyviai naikinama, tautiðkumas tapatinamas su nacizmo ir faðiz-mo apraiðkomis. Globalizacijos ir spartëjanèios integracijos beinaujø komunikacijø sàlygomis kyla kultûrø niveliacijos grësmë,etninës kultûros autentiðkumo praradimo pavojus. Tik Lietuvosvalstybë gali sustabdyti ðiuos praþûtingus tautinei kultûrai proce-sus, iðsaugoti kultûros savitumà, jos vertybiø identifikavimà, puo-selëjimà ir sklaidà. Nepakankamas valdþios dëmesys lietuviøkultûros savitumo ir tapatumo iðsaugojimui negali bûti kitaip kom-pensuojamas.

Iðkeitus tautines bei bendraþmogiðkàsias vertybes á materia-liniø ir hedonistiniø poreikiø tenkinimà, vyksta ne tik nutautëji-mas, bet ir nuþmogëjimas. Todël, sociologës nuomone, reikalingaðeimos, visos tautos, valstybiniø ir visuomeniniø institucijø su-telkta misija, nukreipta á tikrøjø – doriniø ir tautiniø vertybiø ið-saugojimà, ugdymà ir puoselëjimà (Ten pat).

392

7.1. TAUTIÐKUMAS

O þemë juk graþi kaip visada.Kaip moteris jauna, þydëjimu

apsvaigus.Ak, Lietuva! Tu nestovëk liûdna,Áskaudinta ðirdim, rankas nuleidus.

Pasirinkimas turi bûti tikslus.Tu pasiduodi. Arba – ne. Ak, þmonës, –Nejaugi Lietuvoje jau pamirðtas

Maironis?Kudirka, Vaiþgantas, verþlus, ðviesus?Gyvenimo saulutei leidþiantis –

toks vienas.

O jeigu ðiandien stotume lyg mûro sienaSu tais, uþ tuos, kurie jø Dvasios deglàDar laiko rankose...Kodël jø tiek maþai?!Kodël visi kiti taip praþûtingai,Taip arðiai grumias – tapæ prieðais –

mirtinais,Kas dël valdþios ir turtø. Kas dël kàsnioJuodos duonutës...Argi pasirinkome jau tai,Kad mes – ne broliai ir ne seserys,Ir – ne tauta, o Aukso Verðio vergai...

(Dalia Duobaitë. Mano Lietuva // Draugas).

Kaip jau raðëme ankstesniuose skyriuose, kiekviena tauta irkiekviena jos karta turi iðspræsti Dievo ir likimo jai skirtà gyvybi-ná uþdaviná. Jo neiðsprendusios tautos ir gentys þuvo. Taip þuvoprûsai, nadruviai, jotvingiai, sëliai...

393

Mindaugo Lietuva savo uþdaviná iðsprendë garbingai ir pir-mà kartà pasaulio istorijoje buvo sukurta galinga Lietuvos valsty-bë. Didysis karalius Mindaugas, ne kartà istorijoje vadintasIðmintinguoju, Lietuvà atvedë ir á Europos valstybiø ðeimà.

Bajorø Lietuva, nutolusi nuo savo tautos ðaknø, iðdavusi joskalbà, paproèius ir tradicijas, savo gyvybinio uþdavinio neiðsprendëir Lietuva penkiems ðimtams metø iðnyko ið pasaulio þemëlapiø.

„Auðros“ ir „Varpo“ Lietuva savo gyvybiná uþdaviná iðspren-dë ir po keliø ðimtmeèiø nebûties vël atgimë, iðaukðtino savo kal-bà, atkûrë savo valstybæ.

A. Smetonos Lietuva savo uþdavinio neiðsprendë, ir ðalis, nuoþ-maus kaimyno okupuota, buvo paskandinta kraujyje, neteko treè-dalio tautos.

Sàjûdþio Lietuva ir jos dainuojanti revoliucija savo gyvybináuþdaviná iðsprendë – Lietuva vël tapo laisva ir nepriklausoma.

Ðiomis dienomis mûsø tauta vël priversta spræsti tos paèiosmilitaristinës agresyvios valstybës padiktuotà gyvybiná uþdaviná –iðlikti tautai ir valstybei ar leisti jà vël okupuoti be ðûvio, per tosvalstybës nupirktà prezidentà, jos rezidentus Lietuvoje ir per mûsøsuperagresyvius bei áþûlius iðdavikëlius, maitinamus ir renkamusá mûsø valdþià rusø pinigais.

Kaip raðë poetë ið uþ Atlanto: „Pasirinkimas turi bûti tikslus.Tu pasiduodi arba ne?“

Sausio 7 d. lazdijieèiai vienareikðmiðkai pademonstravo, kadjie nepasiduos. Kad èia dar gyvas tautos – Þalgirio mûðio, Trakøpilies ir pasiprieðinimo rusinimui genas, dar neuþgesæs tautos did-vyriø genas.

O kaip kiti? Iki ðiol dar pavergtais protais komunistinës ne-apykantos, pavydo ir pagieþos sukaustyti... Kodël Lietuvoje jø tiekdaug, pamirðusiø Maironá, Kudirkà ir Vaiþgantà, kiekvienameþingsnyje parduodanèiø Lietuvà Kremliui uþ R. Pakso saldainiu-kus ir Uspaskicho agurkiukus? Ar jie turi motinas? Ar turi jiemokytojus?

394

Kokios to parsidavëliðkumo prieþastys?Dr. Juozas Parnarauskas mano, kad pagrindinë prieþastis yra

nutautëjimas. Ne ten, kur nors uþjûriuose, svetimose ðalyse, oèia, Lietuvoje (Parnarauskas J. Tautiðkumo nykimo metas // Var-pas, 2002, Nr. 3, p. 6–7).

Algimantas Zolubas puikiame savo straipsnyje nagrinëja to fe-nomeno anatomijà: „Deðimtmeèius blaðkyta, kankinta, þudyta, bul-dozerinio ateizmo ir marksistinës ideologijos ðviesoje prievartautalietuviø tauta patyrë neiðmatuojamus nuostolius, didelë jos dalisprarado ne tik tautinæ savimonæ, bet ir sveikà nuovokà, atsiþadëjokrikðèioniðko tikëjimo, blaðkosi po ávairias sektas, jaunimas godþiaisrebia Vakarø civilizacijos kanalizacijos turiná, o atstovais á valdþiàrenka buvusius prievartautojus. Valstybëje tebetvyro raudonas rû-kas, o gudrûs ir klastingi nehabilituoti ir habilituoti mokslinèiai,filosofai, raðytojai, politologai siûlosi á vedlius ið to rûko ir taikovesti á naujas sutemas“ (Zolubas A. Tautos balsas demokratinëjevalstybëje // Draugas, 2001, rugsëjo 29: Priedas, p. l).

Svarbiausiu ir galingiausiu kryptingo nutautinimo bastionu ir prie-monëmis Algimantas Zolubas ávardijo mokyklà, jos reformà ir tosreformos pagrindiná ideologà Dariø Kuolá. „Kà reiðkia puolimai prieððvietimo ir mokslo ministrà Z. Zinkevièiø, kuris dëjo pamatus ir kû-rë tautinæ mokyklà? Reiðkia viena: jei nepasisekë sunaikinti atkur-tos Lietuvos valstybës, reikia naikinti lietuviø tautà, tada nebebus irvalstybës. Bus kosmopolitiðka, atvira visuomenë, „narod“ (liaudis),kaip jau neseniai buvo, ir jai nebebus svarbu, kur Rytai, kur Vakarai,nebebus svarbi ir pati Lietuva“ (Zolubas A. Ten pat).

Ðios politikos rezultatus ðiandien jau turime – nutautinti mo-kytojai ugdo nutautintus nevisaverèius Lietuvos pilieèius, pareng-tus bet kuriuo atveju Lietuvà savo tautà iðduoti ir parduoti, todëltokie aukðti ateivio ið Rusijos V. Uspaskicho prorusiðkos partijosreitingai ir tokia gausi jo vadovaujama partija.

O dabar gráþkime prie tautiðkumo ir valstybingumo abëcëlës.Viename paskutiniøjø jau minëtø dr. Juozo Parnarausko

395

straipsniø gráþtama prie tautos vertybiø ir, jas apibendrinus, lai-koma, kad tauta visø negandø, katastrofø, karø, politiniø suiru-èiø, globalizacijø ir kitokiø kataklizmø metu iðlieka, jeigu:1) iðlaiko gimtàjà kalbà; 2) kultûros savitumà, tradicijas, papro-èius; 3) vertina savo istorijà; 4) kuria tautines ðeimas, laikosi tvir-tø giminystës ryðiø; 5) gerbia savo tautiná orumà.

Svarbiausias kiekvienos tautos politinis uþdavinys – sukurtisavo nepriklausomà valstybæ kaip savo tautos saugumo, gerovësir kûrybiniø galiø plëtros garantà.

Valstybingumas suponuoja pilietines vertybes – tautos ir josvalstybës savitumo simbolius: 1) herbà; 2) vëliavà; 3) himnà; 4) pi-nigus (Parnarauskas J. Ten pat).

E. Staigys mano, kad labai svarbios sudedamosios valstybin-gumo dalys yra: 1) tautos þmoniø skaièius. Jeigu jis maþëja, tau-tai gresia pavojus iðnykti. Todël reikia ieðkoti demografiniøproblemø prieþasèiø ne tik socialinëje ir ekonominëje, bet ir psi-chologinëje bei dvasinëje plotmëse;

2) kapitalas. Jeigu bendras uþsienio kapitalas virðija tautosþmoniø kapitalà ir pradeda vyrauti svetimasis – tautos savasèiaiiðkyla pavojus;

3) tautos savastis yra paþeidþiama ir tada, kai nëra subalan-suotas eksportas ir importas;

4) jeigu valstybë praranda 51 proc. strateginiø objektø akcijøkontrolæ, jai gresia atsidurti svetimøjø kontrolëje;

5) tautos ir valstybës istorinis paveldas ir energetinis darinysyra jos þemë. Uþsienieèiams galima parduoti tik labai nedidelávalstybës fiksuotà jos procentà, kitaip atsitiks tai, kas atsitiktø ðei-mai pardavus vaikà;

6) valstybë, neturinti 51 proc. jos ûkiui naudojamø þaliavø,gali patekti svetimøjø priklausomybën;

7) tautos ir jos valstybës klestëjimo, doros ir moralës prielai-da – stiprus tikëjimas. Jeigu 51 proc. tautos þmoniø tikëjimà pa-verèia tik apeigomis, kaip dabar yra Rusijoje, arba yra daug

396

netikinèiøjø, tautai ir valstybei gresia moralinio nuosmukio pa-vojus, o kartais ir katastrofa;

8) giminingos tautos ir stiprios valstybës pagrindinë prielaidayra tautinë mokykla, ne reliktas, bet bûtinybë. Jos pamokose turidominuoti lietuvybë ir ne neutralios, bet tautinës ir valstybinësðventës;

9) kiekviena tauta privalo turëti savo ðventas vietas, kaip ka-daise lietuviai ðventàsias giraites. Jø neturëtø lankyti turistai. Pa-sak autoriaus, „kur plûsta tûkstanèiai turistø, ta vieta iðsisemia“,ir pan.

Autoriaus nuomone, tauta ar valstybë, kuri laikosi ðiø nuo-statø, yra gyvybinga, stipri ir ilgaamþë. Ir atvirkðèiai: tauta, kuritø nuostatø nesilaikys – pradës pamaþu silpti, kosmopolitëti irlaikui bëgant visai iðnyks. „Ties tokiu slenksèiu pradeda atsidurtiLietuva“ (Staigys E. Dar kartà apie valstybingumà // Lietuvos ai-das, 2001, geguþës 28, p. 5).

Prof. Vytautas Kubilius dar tik rengiantis Lietuvai stoti á Eu-ropos Sàjungà brëþë strategines Tautos elgesio gaires, kuriø lie-tuviø tauta turëtø laikytis, integruodamasi á didþiøjø Europosvalstybiø ðeimà. Viename ið savo straipsniø „Nacionalinë ideo-logija – bûtinoji gintis“ jis raðë: „Visos tautos yra lygios. Tautosbûtinoji gintis nëra nacionalizmas. Nëra ir neturi bûti vieðpa-taujanèiø ir bernaujanèiø tautø. Valdþia yra teisëta tik per Tau-tos valià. Tautinë savimonë, kartà nubudusi ir ásitvirtinusi kul-tûroje, neiðvengiamai siekia savarankiðkos valstybës atkûrimo.Ir ðito siekimo negali uþgniauþti net pati þiauriausia diktatûra.Slopinamas nacionalinis jausmas telkia savyje milþiniðkos jëgossprogstamàjá uþtaisà. Sovietø Sàjungà pribaigë ne socialiniai ne-ramumai, visiðkai realûs dël þemo pragyvenimo lygio, o dainuo-janèios tautinës revoliucijos.

Socialinis ir dvasinis vakuumas, kurá paliko komunizmas,negali bûti nugalëtas be tautiðkumo atramos. Tautinës idëjos yrabûtinas pagrindas vykstanèioms politinëms ir ûkinëms reformoms,

397

taip pat naujos valstybinës sàmonës formavimui. Be nacionalinioprincipo ar net já atmetant Rytø Europoje neámanoma sukurti jo-kios funkcionalios ir patvarios tvarkos“ (Kubilius V. Nacionalinëideologija – bûtinoji gintis // Lietuvos aidas, 1994, geguþës 10, p. 5).

Taigi iðvardijome pagrindines tautos ir valstybës iðlikimo ver-tybes bei nuostatas. Vargu ar galima jas kvestionuoti kaip tokias.Jos pripaþástamos tautotyros autoritetø ir tautos istorijos yra pa-tikrintos.

Kitas dalykas – kiek tose vertybëse liko esmës po þiauraussovietinio, neturëjusio sau lygiø pasaulio istorijoje, dvasinio ge-nocido, vykdyto pagal ðëtoniðkà Lenino ir Stalino formulæ: leistipavergtoms tautoms kultûrà, „nacionalinæ savo forma, socialisti-næ – savo turiniu“.

Kiek Lietuvoje po tokios kultûros ðalnø liko lietuvybës, liudi-ja R. Pakso rinkimai Rusijos pinigais, kylantys V. Uspaskicho irjo partijos reitingai, troleibusuose, vieðosiose vietose skambantirusiðka muzika ir, deja, ðlykðèiausi keiksmaþodþiai, taip pat negai-lestinga pasaulio nuomonë apie mus: „Ið visø trijø Baltijos valsty-biø labiausiai rusiðka yra Lietuva: Estijoje vyrauja skandinaviðkos,Latvijoje – vokiðkos, o Lietuvoje – rusiðkos tradicijos“. Taip kon-statavo Didþiosios Britanijos dienraðtis „Financial Times“ (Lie-tuva labiausiai rusiðka ið trijø Baltijos valstybiø, teigia „FinancialTimes“ // Lietuvos aidas, 2001, balandþio 21, p. 3).

Filosofas J. Girnius savo monografijoje „Tauta ir tautinë iðti-kimybë“ (Èikaga, 1961) paèia svarbiausia tautos iðlikimo vertybepavadino tautos sàmonæ. Jà sudaro: tautinis idealizmas, tautinispatriotizmas ir tautinë kultûra.

Kaip jau minëjome, kiekvienos tautos politinis idealas yra turëtisavo laisvà ir nepriklausomà valstybæ. Tik sava valstybë gali suteiktigalimybæ tautai gyventi laisvai, kurti tautos kultûrà ir gerovæ.

Tautinis patriotizmas – tai meilë savo tautai, gimtinei, tradici-joms ir paproèiams, dorovës ir kultûros vertybëms. Kiekviena tau-ta yra sàmoninga tiek, kiek yra sàmoningi jos individai. Patriotizmà

398

J. Girnius vadina tautos ðirdimi ir dinamiðkiausia jëga, kuri su-vienija individus, juos daro aktyvius.

Tautinë kultûra – tai tautos dvasia.Kultûra transformuoja tautos dvasià á tautos valià, lemtingà

jëgà, siekiant uþsibrëþtø politiniø ir kultûros tikslø (Voverienë O.Ar pajëgsime iðsaugoti tautos atmintá ir tautinæ savimonæ // Lie-tuvos aidas, 2001, lapkrièio 26, p. 8).

Tautinis patriotizmas ir tautos valia, paþadinti dr. Jono Basa-navièiaus ir Vinco Kudirkos, tautà pasiekdavæ per jø leidþiamus„Auðrà“ ir „Varpà“,1918 metais atvedë Lietuvà á nepriklausomybæ.

„Auðros“ ir „Varpo“ dvasia, atgimusi pokario rezistencijoje,Lietuvos partizanø bunkeriuose, gesinta neuþgesinta, smaugta ne-pasmaugta, kaip ðvenèiausia tautos Gabija pakurstyta Vinco My-kolaièio-Putino, Justino Marcinkevièiaus, J. Mikelinsko, JonoAvyþiaus, Kazio Sajos, sovietinës okupacijos metais tapo varo-màja jëga dainuojanèioje Sàjûdþio revoliucijoje.

Kai gausiai penktajai Rusijos kolonai – pagrindinei komunis-tø kovinei, agitacinei ir propagandinei jëgai Lietuvoje, pavykopaniekinti, su purvais sumaiðyti ir sutrypti patriotizmà, tauta ne-teko valios ir galios.

Ðiandien turime tai, kà turime, tokià Lietuvà, kokia buvo su-modeliuota Kremliuje, jos scenarijuose nepriklausomybæ atga-vusioms valstybëms, kuriose pagrindinis dëmesys vël skiriamastautos protui pavergti.

Taigi gyvename istorinëmis dienomis, kai sprendþiamas mû-sø tautos ir valstybës likimas – iðliksime kaip tauta, apginsimesavo laisvæ ir nepriklausomybæ ar vël pakliûsime á to patiesagresyvaus grobuonies glëbá ir visiðkai nesvarbu – kuriuo ke-liu, per R. Pakso ir jo geleþiniø vyrukø atvirà begëdiðkà melà,ðantaþà, agresijà ir taikymà savo kerziniu batu atsistoti ant kiek-vieno lietuvio veido, uþspausti tautos gerklæ, ar per V. Uspas-kicho katiniðkà murkimà agurkëliais ir paþadëliais nuskurdintaitautai...

399

Ar atgaus tauta savo savigynos valià ir galià? Ar iðvaduos sa-vo pavergtà protà? Ar pabus joje lietuviðkasis rezistencinis genasrusifikacijai, suponavæs pasiaukojamà mûsø knygneðiø triûsà, jøneðtà „Auðrà“ ir „Varpà“ á Lietuvà, grësusá mirtimi ir kalëjimais,vyskupo M. Valanèiaus blaivybës sàjûdá, rusiðkø mokyklø boiko-tà, slaptø lietuviðkø mokyklø kûrimà, pokario ginkluotà ir dvasi-næ bei kultûrinæ rezistencijà sovietinio reþimo metais?

Filosofas T. Carlylis teigia: „Þmogus neturi dejuoti dël savolaikmeèio: ið to nieko gero. Tam yra þmogus, kad savo laikmetápataisytø!“

Negali sakyti, kad Lietuvoje ðiuo klausimu nieko nedaroma.

2001 m.

Lietuvai integruojantis á euroatlantines struktûras ypaè daugir garsiai kalbama apie globalizacijà, jos grësmæ tautoms, jø kul-tûrai ir iðlikimui, kitas jos þalingas átakas. Pasirodë kelios deðim-tys publikacijø, organizuojamos konferencijos, leidþiami joseskaitytø praneðimø rinkiniai, formuojama visuomenës nuomonëapie Lietuvai gresianèius pavojus.

Kasmeèiø konferencijø ciklà bendru pavadinimu „Lietuviøtauta ir pasaulis“ 1999 metais Kaune prasidëjusioje pirmojoje kon-ferencijoje „Lietuviø tautos savimonë ir tautiðkumas: dabartiesvaizdas ir perspektyvos“ ir to paties pavadinimo praneðimø rin-kinio ávadiniame straipsnyje raðoma: „Vykstant visuomenës glo-balinei modernizacijai ir integracijai, savaime plëtojantissupranacionalinëms, pavyzdþiui, Europos Sàjungos, struktûroms,kyla pavojus, ypaè maþoms tautoms, tautiðkumo, tautinës savi-monës nuvertëjimui, vengiama kalbëti apie savo tautà ir patrio-tiðkumà, vyksta tautinio bendruomeninio gyvenimo sunykimas,turi tendencijà silpnëti tautinë (nacionalinë) savimonë“ (Gri-gas R., Dumèius A. Bendroji koncepcija ir áþanginis þodis skaity-tojams // Lietuviø tauta ir pasaulis. K., 2000, p. 5).

Neigti tokios grësmës pavojø bûtø nemoksliðka ir netoliare-

400

giðka. Tai – objektyvûs procesai, kuriuos mokslo þmonës ir Tautaturëtø paþinti, ðvelninti... ir neutralizuoti.

Kita vertus, kalbëti apie juos be iðlygø, tik gàsdinant þmoneseurointegraciniø procesø grësme tautiðkumui, irgi negalima.

Nutautinti uþgrobtas valstybes siekia tik okupantai, okupuo-tø kraðtø gyventojams primesdami savo kalbà, kultûrà, tradicijasir paproèius, naikindami jø kultûrà.

Á euroatlantines struktûras integruojamës savanoriðkai, kaiplaisva ir nepriklausoma valstybë, siekianti skydo nuo nuoþmaus,ginklais þvanginanèio kaimyno, beveik du ðimtus metø mus lai-kiusio vergijoje. Kaip minëjo Vilniuje lankæsis Europos Parla-mento pirmininkas Patrikas Koksas, Europai mes esame ádomûssavo tautiniu savitumu ir tautine kultûra, ir ES visomis iðgalëmisstengsis remti mûsø tautinës kultûros plëtrà, padës iðsaugoti josistoriná paveldà.

Tuo tarpu intelektualai, þvelgdami á globalizacijos horizontusir dabartiniame etape juos pernelyg sureikðmindami, tarsi nema-to, kas ðiandien vyksta Lietuvoje: èia, dabar, vidury baltos die-nos, visø akivaizdoje...

O vyksta kur kas pavojingesni valstybës ir Tautos iðlikimui pro-cesai.

Ar kas galëjome pagalvoti tada, kai bûrëmës á Sàjûdá, kai áveikæbaimæ tekini bëgome á mitingus, kad apgintume þiniasklaidà irarchyvus nuo okupantø, kai stovëjome Baltijos kelyje ir þuvomeprie Televizijos bokðto, kad tryliktais Lietuvos nepriklausomybësmetais Tautos iðrinkti Seimo nariai nuvertins Lietuvos nepriklau-somybæ, paneigs Kovo 11-osios prasmæ, paniekins Tautos kraujuir kanèiomis iðgelbëtà Trispalvæ, iðkels komunistø ðulà ant pje-destalo, prievartaus Tautos þmones gráþti prie komunistinës ide-ologijos, propagandai pasitelkdami televizijà ir radijà.

Tarsi Lietuvos nepriklausomybës ir nebûtø... Tik ðiek tiek su-drumsta sovietø Lietuva. Tebesitæsianti þmoniø sàmonës ir dva-sios okupacija.

401

Raðytoja Ema Mikulënaitë nu nerimu klausia: „Ar buvo Lie-tuvos atgimimas?“ Draugas Karosas „Laisvosios Europos“ radi-jui jau atvirai ir ciniðkai pareiðkë, kad „..rinkdami juos þmonësbalsavo uþ buvusius. Jau ne uþ padaþytà DDP, o uþ tikràjà, grynàTSKP. Vadinasi, ir prieð Nepriklausomybæ, nes gi TSKP jà atëmëið Lietuvos ir laikë pusæ ðimtmeèio... Taip mano didþiosios frakci-jos lyderis, vadinasi, ir pati frakcija ne tik mano, bet ir daro viskà,kad nepriklausomybës maþëtø, o atgimimas liktø atmintyje – kaipaudros suplakta putelë pajûryje“ (Mikulënaitë E. Ar buvo Lietu-voje atgimimas? // Lietuvos aidas, 1994, balandþio 19, p. 5).

Todël buvusiems nomenklatûrininkams teikiamos ðiltos vie-tos su tûkstantiniais atlyginimais per mënesá.

Todël atkurtos bolðevikinës ðventës – kovo 8-oji ir geguþës 1-oji.Todël ið radijo atleisti geriausi þurnalistai Lina Peèeliûnienë

ir Aras Lukðas.Todël penktoji kolona atnaujino savo „suspenduotà“ veiklà

KGB struktûrose ir vadimai, karaliai, makniai bei kiti dar nepasi-garsinæ pradëjo atvirà kovà prieð Lietuvos valstybæ.

R. Pavilionis ir E. Klumbys bei jø bendraþygiai prabilo apie „bai-sià NATO þalà“ ir apie bûtinybæ dar kartà organizuoti referendumàdël Lietuvos stojimo á NATO ir... Lietuvos nepriklausomybës.

Istorija kartojasi, kaip tada, kai „jau Rusijai sutikus iðvestisavo kariuomenæ, atsirado kenkëjø, reikalaujanèiø referendumotuo klausimu. Ðiandien Lietuvai stovint ant NATO slenksèio –scenarijus kartojasi“ (Rudþionis G. Politiniai kurmiai valstybësdarþe // Valstieèiø laikraðtis, 2002, geguþës 4, p. 24).

Komunistinës ideologijos vyriausiasis priþiûrëtojas, „pilkasiskardinolas“ A. Juozaitis ir valdantieji „sportsmenai“ ketina siøs-ti á Maskvà, á sporto varþybas ir linksmybes, Lietuvos vaikus pertragiðkiausios Lietuvos istorijos metines, birþelio 14 dienà, kaiokupantai Lietuvoje pradëjo genocidà ir masines tremtis.

Þurnalistas Vilius Litvinavièius visà tà ðurmulá taikliai pavadi-no „komunizmo restauracija“ Lietuvoje, o jos prieðakyje – tvirtai

402

ásispendæs mûsø „branduolinis“ premjeras. „Vos nustos mûsø lai-velis plaukæs á Europos vandenis, kapitonas iðkart atsuks visasbures vëjeliui, neðanèiam Rusijos link“ (Lietuvos aidas, 2002, ge-guþës 15).

Netgi Vakarø laikraðèiai, ypaè po sukelto skandalo dël Lietu-vos pristatymo Frankfurto knygø mugëje, jau prabilo apie komu-nizmo restauracijà Lietuvoje (XXI amþius, 2002, geguþës 22).

Vincas Kudirka daugiau nei prieð ðimtà metø, prieð savo mirtáraðytojai Gabrielei Petkevièaitei-Bitei kalbëjo: „Jei teks jums kadamaskoliø valdþia nusikratyti, turësite dar sunkesnæ kovà, kol savojuodøjø nenugalësite“. Pranaðiðki buvo jo þodþiai. Ðiandien kur kassvarbiau atsilaikyti prieð savo juoduosius, prieð komunizmo res-tauracijà ir jo naikinanèià þmogø ir dvasià neapykantos ideologijà.Jeigu prieð jà atsilaikysime – globalizacija tebus tik maþas rieðutë-lis. Turëdami patyrimà jos padarinius nesunkiai áveiksime.

Po penkiasdeðimties okupacijos metø iðlikome ir nepriklau-somybæ atgavome, nes dar jautëmës esantys lietuviai: vieni turë-jo lietuvybæ puoselëjanèias ðeimas, kiti – sugráþæ ið Sibiro gulagøir kanèiø, kentëjæ uþ Lietuvos laisvës ir nepriklausomybës sieká iruþ Tautos Trispalvæ, treti – skaitæ mûsø ðviesuoliø Vinco Kudirkos,Jono Basanavièiaus, Vlado Putvinskio-Pûtvio, Stasio Ðalkauskio,Antano Maceinos knygas, skirtas Tautos ir jos iðlikimo klausi-mams. Dar buvome stiprûs. Dar galëjome pareikðti Tautos valià,iðugdytà tarpukario Lietuvos inteligentø.

Á atgimimà ëjome su Trispalvëmis, su Tautiðka giesme, atgau-ta Katedra ir lietuviðka daina, pakilæ á toká dvasiná aukðtá ir vie-ningi, kad pralaimëti negalëjome. Tautø istorijoje buvo tokiøstebuklø. Tik jie labai reti.

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, kad ir kaip bûtø paradok-salu, pirmiausia nutilo trumpam prabudæs pavergtas Tautos pro-tas – inteligentija. Daugelis iki ðiol tyli…

Jeigu Lietuvos inteligentijai bûtø uþtekæ jëgø iðlaikyti tà dvasiosaukðtá, kurá per visas negandas iðlaikë pagrindiniai Sàjûdþio lyderiai,

403

ðiandien Lietuvai nebûtø reikëjæ ið naujo kovoti su penktàja ko-lona, komunizmo ir KGB vaisiukais – juozaièiais, pavilioniais, sa-lamakinais, klumbiais, kvietkauskais, steponavièiais ir panaðiais ájuos, nebûtø reikëjæ kalbëti apie sugráþusias á Lietuvà komuniz-mo ðmëklas ir komunizmo restauracijà mûsø þemëje. Lietuva ðian-dien jau bûtø kûrusi savo þmoniø gerovæ ir mûsø vaikø ateitá.

Dabar, kaip ir prieð Atgimimà, atsidûrëme mums komunisti-nës praeities nostalgikø primestoje kryþkelëje. Tik ðá kartà darpavojingesnëje, nes vienas ið keliø veda á Tautos mirtá. Ta kryþke-lë – þmoniø sàmonës, dvasinë.

Kaip raðë prof. Vytautas Landsbergis, „Lietuvai Rusijos eks-pansijos grësmë iðlieka, o Lietuvos dvasinis iðsilaisvinimas ir visosTautos atgimimas pasirodë daug sunkesni uþdaviniai negu politi-nis valstybës atkûrimas“ (Landsbergis V. Kryþkelë. V., 1992, p. 408).

Kodël taip yra? Ir kodël taip atsitinka?Kaip jau raðëme ankstesniame straipsnyje, todël, kad valdþia

rûpinasi tik savimi, savo giminaièiais ir partijos kolegomis, o jë-gos, kuri galëtø pareikalauti teisingumo ir valstybei reikalingøsprendimø, nëra – opozicija silpna, susiskaldþiusi, skirtingos ver-tybinës orientacijos. Liberalai, turintys daug vietø Seime, rûpina-si tik savo malonumais – loðimø namais, alkoholio girdyklomisvisà parà, net degalinëse ir sanatorijose, ak, kaip jiems dar reikiasveikø, legaliø prostituèiø ir lengvøjø narkotikø – tai ir visa jøpolitika bei vertybinë orientacija.

Todël, kad valdþia gudriai propaguoja tik ekonominæ, „rin-kos ideologijà“ – be idealø, be dvasingumo, be tautos vertybiø irjos istorijos. Klesti pinigø kultas, panieka þmoniðkumui ir þmo-gui, valdininkø savivalë, nëra gailestingumo, atjautos, pagarbosir globos senatvëje.

Todël, kad didþiausia Tautos vertybë – tautiðkumas pakeistamelo fikcijomis, pavadintomis „liberaliàja demokratija“ ir „pilie-tine visuomene“. (Apie pirmàjà fikcijà liberaliàjà demokratijàraðëme poskyryje „Tautinë ideologija ir valstybingumas“.)

404

Kita fikcija – tai pilietinë visuomenë. Ar galima Tautà pakeis-ti pilietine visuomene? Tai primygtinai mëgina daryti Lietuvosvaldþia visose gyvenimo srityse: ðvietimo, politikos, kultûros, tei-sës ir kitose, formuojanèiose þmogaus pasaulëjautà.

Algimantas Zolubas straipsnyje „Demokratija – naðta ar palai-ma?“ (Lietuvos aidas, 2001, lapkrièio 28, p. 7) klausia: „Kas galipaneigti, kad pilietinë visuomenë nëra nauja fikcija? Ar pilietinëvisuomenë gali iðreikðti tautos valià? Moldovos Padniestrës „pilie-tinë visuomenë“, atskyrusi Padniestræ nuo Moldovos ir prijungusijà prie Rusijos, jau iðreiðkë savo valià, tokià grësmæ turi mûsø arti-miausia kaimynë Latvija.“ Pridursime... ir Gruzija, ir Ukraina.

Ar ne „pilietinë visuomenë“ Lietuvoje á Seimà iðrenka tuos,kurie savo kalbomis, nusistatymu ir veiksmais griauna Lietuvà,jos valstybingumà, dorà ir moralæ, pasinaudodami turima valdþiaLietuvoje propaguoja ir aukðtina probaltarusiðkas ir rusiðkas, „lu-kaðenkines“ ir „þirinovskines“ vertybes?

Prof. Meèislovas Treinys, analizuodamas Tautos nesëkmes, ra-ðë: „1990 metais Lietuvai atkûrus nepriklausomybæ, anksti ir sëk-mingai atsikûrusi tautiðkosios linkmës politikos srovë neágijopagreièio ir neásitvirtino visuomenëje kaip þenkli, vairuojanti,ðalies likimà nulemianti jëga... Konservatizmas, niekada neturëjæsideologinës niðos Lietuvoje, dël savo charizminio lyderio patraukëabsoliuèià daugumà potencialiø tautinës ideologijos rëmëjø. Pa-traukë, nors... þymia dalimi nuvylë. Nuvylë ne tik dël tos partijosekonominës politikos nesëkmiø, bet ir dël to, kad konservatoriøpolitikoje neliko vietos tautiðkumui, bet iðryðkëjo þenklus keliak-lupsèiavimas antitautiniø idëjø raiðkai bei jø neðëjø diktatui. Taibuvo viena prieþasèiø, lëmusiø ne tik konservatoriø, bet ir viso de-ðiniojo bloko partijø pralaimëjimà 2000 metø Seimo rinkimuose“(Treinys M. Tautiðkumo ir globalizacijos sankirta: problema irsprendimai // Lietuviø tauta ir pasaulis. K., 2000, p. 16–20).

2004 m.

405

7.2. TAUTOS KULTÛRA

„Jei yra kokia jëga, galinti iðsaugoti tautos gyvybæ ir iðvesti jà á tikràlaisvæ, tai ta jëga slypi kultûroje, þmonës ir tautos deda visas pastangas,kad iðlaikytø galimumà kurti. Kûrybingume yra tautø nemirtingumas. Vi-sos politinës valdymo formos, kurios slopina arba neleidþia individui lais-va savo kûryba reikðtis, yra nukreiptos prieð tautos gyvybæ“.

Vytautas K. Jonynas. Mano pasaulëþiûra / Sudarë J. Prunskis. Èikaga, 1958.

Yra tiesø, kurios ásitvirtina tautos istorijoje ir gyvenime kaip am-þinosios. Tokia tiesa yra ir tai, kad tautos gyvybë yra jos kultûroje.

Kita tiesa, suformuluota raðytojo Vytauto K. Jonyno, yra ta,kad politinës valdymo formos, kurios slopina arba neleidþia in-dividui laisva savo kûryba reikðtis, yra nukreiptos prieð tautosgyvybæ.

Lietuvà sudrebino paèiø kukliausiø, paèius maþiausius atlygi-nimus gaunanèiø kultûros darbuotojø – bibliotekininkø – protes-to akcija prieð bibliotekø skurdinimà. Kaip raðë þurnalistë AuðraMaldeikienë: „Beje, në viena bibliotekininkë net neprisiminë, kadesama ir dideliø bëdø su jø algomis. Ir èia didþiausios vilties pra-dþia – knygos buvo pradþioje“ (Maldeikienë A. Bibliotekos gy-vos... iniciatyva // Atgimimas, 2004, lapkrièio 26–gruodþio 2, p. 1,5). O Vyriausybë „kiekvienam Lietuvos þmogui bibliotekos kny-goms ásigyti per metus skiria 70 centø“ (Ten pat).

Nesibaigiantys karnavalai, festivaliai, pirotechnikos fiestos,girtos linksmybës... O kur kultûra? Jai nebelieka pinigø – iððvais-toma, prageriama, iðbarstoma vienadienëms linksmybëms. Ne-belieka pinigø nei bibliotekoms, nei mokslui, nei rimtam menui,turinèiam iðliekamàjà vertæ.

Taigi ar rûpi mûsø valdþiai Lietuva? Ar rûpi jai tautos, kurios pasi-tikëjimo mandatà giriasi gavusi per rinkimus, likimas ir iðlikimas?

Ar turi mûsø valdþia parengusi kultûros politikos strategineskryptis, kur bûtø subalansuotos ávairios kultûros sritys? Jeigu tu-ri, kodël jø niekas niekur nematë?

406

Kodël kultûros ministrai, ðiltose këdëse pasëdëjæ, neatsiskai-to juos renkanèiai visuomenei, kà nuveikë per tuos ketverius së-dëjimo metus? Gal ið tikrøjø, kaip þmonëms atrodo, tik pavaþinëjopo blizganèius uþsienius, pakilnojo ðampano taures, pasidþiaugëfejerverkais ir kitomis linksmybëmis... ir viskas?

Juk jokiø poslinkiø kultûroje, jos gerëjimo kryptimi visiðkainematome, jø neþinome.

Ið kur toks poþiûris á kultûrà?Ið ten. Ið sovietijos. Ið komunizmo. Ið virðaus. Ið valdþios. Ið

valstybës valdymo modelio. Kai valstybë valdoma demokratiðkai,o jos valdyme dalyvauja lygûs ir laisvi pilieèiai, kai valdþia skaito-si su valstybës suverenu – tauta, tada ji rûpinasi ne tik materialiaþmoniø gerove, bet ir dvasine, jos kultûra ir kûrybingumo ugdy-mu. Kai á valstybës valdymà gráþo administraciniai komandiniaimetodai ir Lietuvà valdo „ðeimininkas“, juolab technokratas, jamjo tautos intelektas, kûrybingumas ir kultûra – tai savybës, kuriosvisiðkai nereikalingos ðeimininkø paliepimø vykdytojams ir tarnams.

Tai – dvaro valdymo modelis. Tarnai ir vykdytojai turi bûtisotûs ir sveiki. Retkarèiais juos dar reikia pamaloninti kultûriniupoþiûriu menkaverèiais, pigiais þaidimais, formuojant liaudþiaiatitinkamà ideologijà – duonos ir þaidimø!

Tokiems tikslams juk ðiandien ir tarnauja visa valdiðka „kul-tûra“ ir... þiniasklaida.

Á koká baisø dvasiná liûnà ta „ðeimininko“ filosofija atvedëLietuvà – jau akivaizdu. Tie, kurie nesotûs ir ne visai sveiki, atsi-dûrë visuomenës dugne – beveik 700 tûkst. alkoholikø, narko-manø, kasmet uþregistruojama per 50 tûkstanèiø ávairiausiønusikaltimø, 300–500 þiauriausiø nuþudymø, pagal saviþudybiøskaièiø Lietuva pirmauja pasaulyje, já drebina lietuviø nusikalti-mai pasaulio sostinëse, miestuose, keliuose ir miesteliuose. Bu-vusio Seimo nario Vaclovo Lapës þodþiais tariant, „...kaip ðëtonasðliauþia blogis ir melas, daþnai þmoniø priimamas uþ tiesà“, „nai-kinamos tautos kultûrinës ir dvasinës vertybës“, „Ðëtoniðkos niek-

407

ðybës ásiskverbia á paèius graþiausius ir didingiausius darbus irjuos nuvertina... Jos tarsi maro ir kitø ligø bakterijos apnuodijodaugelio þmoniø sàmonæ, pasmerkë juos apatijai, dvasinei de-gradacijai, vergø daliai“ (Lapë V. Ko siekia Lietuvos konservato-riai? // Valstieèiø laikraðtis, 1994, sausio 4).

Justinas Marcinkevièius, pastatæs amþinàjá paminklà knygai,savo „Dienoraðtyje be datø“ raðë:

„Niekas tiek nepasitarnavo þmogui, niekas neiðkëlë taip aukð-tai jo dvasios ir niekas tiek nekentëjo kartu su þmogumi kaip kny-ga. Prieð jà nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji – visø mokslø irtechnikos laimëjimø lopðys, visø mûsø dvasiniø galiø motina. Ka-da nors knygos atëjimas pas þmogø bus prilygintas dieviðkosiosugnies pagrobimui – nes kuo mes ginamës nuo tamsos ir smurtoþvëriø, jei ne knyga, kuo ðildom sugrubusià sielà, kieno, jei neknygos, ðviesa mus vedë ir veda pasaulio ir mûsø paèiø ðirdieslabirintais?

Keista, kad ligi ðiol mes dar nepastatëm paminklo jai. O galvisa, kà sukûrë, kà padarë, pasiekë þmogus, ir yra ne kas kita,kaip visuotinis, gyvas, be paliovos visur ir visø kuriamas pamin-klas knygai?“ (Marcinkevièius J. Dienoraðtis be datø. V., 1999,p. 61).

Taigi geriausias paminklas knygai ir yra jo skaitytojø kûrybin-gumas. Knyga skatina kûrybingumà, palaiko tautos nemirtingu-mà, átvirtina dvasios vertybes.

Prof. Romualdo Grigo jubiliejinëje konferencijoje, vykusiojeLMA Maþojoje salëje 2006 m. vasario 8 d., jubiliatas skaitæs pra-neðimà „Delokalizuoto pasaulio ir tautinës tapatybës problema“jame atskleidë svarbiausià nûdienos lietuvio bruoþà, suformuotàobjektyviø mûsø tautos istorijos sàlygø: „Nûdienos pasaulis vislabiau atplëðia þmogø nuo tëvø ir protëviø, nuo tradicijos, nuogimtosios þemës, nuo istorinës atminties, nuo doroviniø ásiparei-gojimø. Mainais jam suteikiama laisvë judëti erdvëje ir kultûro-je. Kartu jam paliekama laisvë tapti neonomadu, þmogumi be

408

Tëvynës, netgi zombiu.“ „Kiekvienas istorinis laikotarpis, – sakëjis, – tai kryþkelë, prisodrinta pasirinkimo kanèios. O ji, ta pasirin-kimo kanèia, yra mûsø dvasios, mûsø valingumo ðaltinis. Dar dau-giau – lokalios ir visuotinës kultûros atsinaujinimo galimybë“.

Tautinæ tapatybæ (identitetà) mokslininkas supranta ne tikkaip savæs teigimà, bet ir kaip pasaulio kultûros turtingumo beiuniversalumo atspindá. Jo nuomone, mûsø dienø globalizacija kë-sinasi ne tik á tautinæ tapatybæ, bet ir á þmogaus atplëðimà nuogamtos, nuo tëviðkës, nuo Tëvynës, nuo tautinio identiteto, savokultûros ir nuo deðimties Dievo ásakymø.

Þmogaus laisvë, kad ir kaip mes jà deklaruotume ir propa-guotume, tampa priklausoma nuo kapitalo. Pasaulio þmogusGeorgas Soroðas savo darbuose teigia: „Rinkos mechanizmas yrastipresnis uþ bet kokius ásitikinimus – tautinius, dorovinius“. Tei-së tampa tokia paèia preke, kaip ir viskas rinkos ekonomikoje,fetiðizuojanèioje: viskas perkama, viskas parduodama. Didëja kon-fliktas tarp Vakarø ir islamo civilizacijø, kompiuteris ir interne-tas tampa þmoniø protø valdovais, þmogus praranda tautiná irkultûriná identitetà. Paniekinæs savo tautinæ tapatybæ, ðiuolaiki-nis þmogus siekia pasaulio þmogaus tapatybës.

Tokios yra objektyvios nûdienos visuomenës raidos sàlygos.Joms atsispirti, beje, gali tik labai stiprus, tvirtos valios þmogus.Dabartinës lietuviø kartos, iðaugintos sovietiniuose darþeliuose,lauþiusiuose asmenybës individualumà ir diegusiuose konformis-tiná standartizuotà homo sovieticus màstymà, valios poþiûriu yrasilpnos, individualybës niveliuotos. Kaip iðlikti lietuviu ir iðsau-goti tapatybæ tokiomis sàlygomis – tai ne trivialus klausimas. Á jásunku atsakyti net daug maèiusiam ir patyrusiam mokslininkui,beveik visà savo gyvenimà skyrusiam tautos problemoms.

Prieðkario nepriklausomoje Lietuvoje mûsø tëvai ir seneliaiiðliko lietuviais todël, kad turëjo didvyriðkà istorijà, kuria didþia-vosi, turëjo tautos atgimimo ðauklius Jonà Basanavièiø ir auðri-ninkus, Vincà Kudirkà ir varpininkus, Maironá ir katalikiðkàjà

409

inteligentijà, vëliau Bernardà Brazdþioná ir gerbëjus, turëjo darnepaþeistas tautos ðaknis, tvirtai ásikibusias á savo gimtàjà þemæ –Lietuvos kaimà, iðsaugojusá kalbà, tradicijas, paproèius, dainas irlegendas, pasakojusias apie mûsø protëviø didvyriðkumà: jie tu-rëjo tikrà tautinæ mokyklà.

Dabar jau viso to neturime. Nors prelegentas nesusismulki-no analizuodamas, o kà gi dabar turime, drástu tai skaitytojamspriminti.

Per visà sovietinës okupacijos penkiasdeðimtmetá valdþia irvisa ðvietimo bei kultûros sistema stengësi ið mûsø tautos þmoniøsàmonës su ðaknimis iðrauti tautiná idealizmà ir patriotizmà, ovietoj jø atsiradusá dvasiná vakuumà didelëmis dozëmis uþpildytitautiniu nihilizmu. Beveik visø rinkimø rezultatai rodo, kad Lie-tuvoje okupantams tà tikslà realizuoti pavyko. Pirmojo atkurtosnepriklausomos Lietuvos prezidento rinkimuose buvæs komunistøpartijos generalinis sekretorius A. M. Brazauskas gavo daugiaubalsø negu Lietuvos valstybës idealams iðtikimas Lietuvos patrio-tas Stasys Lozoraitis. Kaip raðo þurnalas „Á Laisvæ“, „tuo buvouþbaigta vienos partijos piramidë, pradëta statyti nuo Seimo rin-kimø, ir tai reiðkia nemaþà þingsná atgal á senosios sistemos zonà,á socialistinæ-komandinæ sistemà“ (Á Laisvæ, 1993, Nr. 115(152), p. 2).

O kà tai reiðkia tautos dvasiai, jos kultûrai? Tik tai, kad Lie-tuvos þmonës sugráþusiø á valdþià buvusiø komunistiniø nomen-klatûriniø bonzø per bankø iðgrobstymà, viso tautos turtonusavinimà, gamyklø iðparceliavimà, kolchozø iðvogimà iki pas-kutinio siûlo buvo beviltiðkai apiplëðti, nuskurdinti iki Afrikostauteliø lygmens, daugelis pasmerkti bado mirèiai.

Tik tai, kad Lietuva tapo viena labiausiai degradavusiø vals-tybiø pasaulyje, kurioje kasmet iðgeriama daugiausia alkoholio.O girtas þmogus, pripaþinkime, tai jau ne þmogus, o kaþkas tarpþmogaus ir gyvûno...

Tik tai, kad Lietuva uþima pirmàjà vietà pasaulyje pagal sa-viþudybiø skaièiø, ir tik tai, kad Lietuvoje nusikalstamumas, ko

410

gero, pats didþiausias visoje civilizuotoje Europoje. Kalëjusiø as-menø skaièius Lietuvoje jau siekia per 150 tûkstanèiø, juose da-bar sëdi per 14 000 Lietuvos gyventojø. O Norvegijoje, turinèiojevos 700 tûkstanèiø gyventojø daugiau negu Lietuvoje, kaliniø skai-èius tëra vos 2,5 tûkstanèio, t.y. 5,5 karto maþiau negu Lietuvoje,tarp jø, manau, ir mûsø tautieèiø. Ko galima tikëtis ið þmoniø,iðëjusiø ið kalëjimø, nesunku nuspëti.

Ir dar tiktai, kad dabar kas penktas lietuvis gyvena uþ Lietu-vos valstybës ribø. Ðiandien iðvykusiø sotesnës duonos ieðkoti pa-saulyje jau turime 500 tûkstanèiø darbingø þmoniø. O kiek jø darbus rytoj? Ir dar tik tai, kad sovietø laikais KGB darbuotojai bu-vo sovietinio partinio aktyvo elitas ir sprendë visos tautos þmo-niø likimus. Dabar tas elitas beveik visas sugráþo prie Lietuvosvaldþios vairo ir yra tokie pat, kaip sovietinës okupacijos metais –aktyvûs ir akiplëðiðki.

Todël Lietuvoje tebetvyro baimë, kad komunistai valdþioje irteisësaugoje gali bausti, jeigu jiems nepaklusi ir nevykdysi jø va-lios, gali ateiti ir nuþudyti (Valstieèiø laikraðtis, 1999, balandþio 13).

Vadinasi, dabar Lietuvoje bûtina pradëti kurti viskà ið naujo:atkurti tikrà lietuviðkà kaimà, stiprinti tautinæ kultûrinæ ir religi-næ visuomenæ, brëþti strateginius orientyrus tautiniam identite-tui iðsaugoti globalizacijos kontekste, visomis jëgomis ir visaisbûdais kovoti su komunizmo kagëbizmo atgyvenomis, trukdan-èiomis Lietuvai þengti paþangos keliu.

Prof. R. Grigas savo paskaitoje teigë, kad pasaulis be tautið-kumo iðsigimsta: mintis ir veiksmas atsiskiria, didëja praraja tarptautos ir valdþios, valdþios vyrø svarbiausiais bruoþais tampa sku-botumas, netoliaregiðkumas, priimamø sprendimø neatsakingu-mas, taip pat gilëja praraja tarp kultûros ir civilizacijos, nors josabi turëtø sudaryti vientisà ir nedalomà visumà – kultûra lemiaþmogaus dvasiná pasaulá ir jo tobulëjimà, o civilizacija – techno-loginá ir þmogaus materialinës gerovës kilimà bei paþangà. Silp-niausia grandis, profesoriaus nuomone, dabartinëje Lietuvoje yra

411

jaunimas. Jis jau dabar tampa grësme Lietuvos valstybingumui, ota grësmë, esant dabartinei ðvietimo sistemai ir jos vykdomai po-litikai, kasdien vis labiau didëja. Jaunimas neþino ir visiðkai nesi-domi savo tautos istorija, jos buvimu ðiame pasaulyje, jospastangomis iðlikti ir neprarasti tautinio identiteto, iðsaugoti sa-vo kultûrà.

Globalëjanèiame pasaulyje tauta, kuri neþino savo ðaknø, pa-smerkta iðnykti – tokios nelinksmos mintys sklandë þymiausio mûsøtautotyrininko akad. Romualdo Grigo jubiliejinëje konferencijoje.

2006 m. liepos 31 d. Dariaus Kuolio radijo laidoje „Tarp Rytøir Vakarø“ dalyvavæ Lietuvos Nepriklausomybës Akto signatarasRomualdas Ozolas, politologas Vladas Lauèius ir poetas SigitasGeda vël gráþo prie tautos iðlikimo globaliame pasaulyje temos.R. Ozolas kalbëjo, kad Lietuvoje nuo 2004 m. geguþës 1 d., kaiástojome á Europos Sàjungos bendrijà, situacija pasikeitë, ir jeigukas tik pradeda kalbëti apie tautiðkumà, „pamaþu, bet sistemin-gai yra nutildomas“.

Politologas Vladas Lauèius pastebëjo, kad taip yra todël, jogLietuvoje intelekto vaidmuo tolydþio maþëja, politikoje girdimastik verslininkø balsas, kurie, beje, kaip rodo Seimo posëdþiai, në-ra aukðto intelekto, o ðvietimo sistemoje dominuoja tik biurok-ratø, iðaugintø sovietinës sistemos ir marksizmo-leninizmoterpëje, balsas.

R. Ozolo nuomone, Lietuvos intelektualai patys save ávarë ákampà, deklaruodami ne tautos ir ne valstybës idealus, o tik savoasmeninius, daþniausiai savo verslo interesus ir savo asmeninëslaisvës idëjà – „galiu gyventi, kaip noriu“. Jie ir tekstus raðo tikdël tekstø, kelia informaciná triukðmà vien tik dël triukðmo, lie-tuviø literatûra tapo paèia asocialiausia ne tik Europoje, bet ir,visø mûsø gëdai – visame pasaulyje. Politikoje ásigalëjo vienospartijos diktatûra daugiapartinës veidu. Intelektualai tai diktatû-rai, kaip ir okupacijos metais, begëdiðkai parsidavinëja, jai tar-nauja, tarp jø ir Vyriausybës, ásigalëjo „pono ir jø tarnø“ santykiai,

412

todël Lietuvos valdþia su intelektualais nesiskaito, nelaiko jø ly-giaverèiais partneriais.

Poetas Sigitas Geda pamëgino filosofui prieðtarauti, sakyda-mas, kad ir Sàjûdþio saulëtekyje intelektualai politikams buvoreikalingi tik kaip medþioklëje „antys viliokës“. Kai jis nuvaþiuo-davæs á tëviðkæ, tëviðkënai kaltindavæ, kad jis susidëjæs su Lands-bergiu, o Vilniuje buvo kaltinamas, kodël nesusidëjo suUspaskichu. Todël, jo nuomone, ðioje politinëje klampynëje in-telektualams geriau nesivelti á jokià politikà, bet dirbti savo dar-bà, kurá jie sugeba dirbti geriausiai. Lietuva dabar yra groteskinëkomunistinë-kapitalistinë valstybë ir intelektualams joje nëra kàveikti.

Taigi radijo laida, nors ir labai kvalifikuotai buvo vedama, ið-ryðkino mûsø intelektualø bejëgiðkumà, jø kaip asmenybiø silp-numà, pademonstravo, kad ðiuo metu nëra þmoniø, galinèiøprisiimti atsakomybæ uþ savo tautà ir savo valstybæ, tauta neturitinkamø vadø, galinèiø pakelti tokià sunkià naðtà kaip tautos idë-ja ir jà neðti per globalizacijos brûzgynus. Yra taip, kaip yra.

Prie tautos iðlikimo problemos globalizacijos procese gráþæsP. Plumpa, siekiant spræsti problemà, pirmiausia siûlo atskirtimokslà ir ekonomikà, skleidþianèius paþangà ir neðanèius þmo-nëms materialinæ gerovæ ne tik vienai kuriai nors tautai, bet irvisai þmonijai apskritai, ir tautines kultûras, kurios negali bûtinei subendrintos, nei suvienodintos. „Tautinë kultûra, – raðë jis, –yra vietinë, kiekvienos tautos dvasios iðraiðka, per ðimtmeèiussubrandinta vertybë, kurios nykimas, tuo labiau naikinimas, at-ima tautai sielà, jos esmæ. Tuomet ir pati valstybë, sukurta tau-tiniu pagrindu, praranda esmæ“. Jo nuomone, dabartinëjeLietuvos politinëje situacijoje, kai á valdþià sugráþo beveik visassovietinio reþimo komunistø partijos CK: „Tad kam buvo dëlnepriklausomos Lietuvos valstybës kovota, kentëta ir net mir-ta? Kas davë teisæ visa tai sunaikinti? Jeigu dabartiniai politikaineketina dvasiniø ir medþiaginiø tautos kultûros vertybiø iðkel-

413

ti á aukðèiausiø tikslø virðûnæ, tuomet asmenys, atsakingi uþ to-ká elgesá, turëtø bûti ávardijami kaip tautos duobkasiai“ (PetrasPlumpa // Cit. Bronius Nainys. Ar iðliks lietuviai ir Lietuva? //Lietuvos aidas, 2005, spalio 7, p. 5).

Petro Plumpos nuomone, dël tokios apverktinos lietuvybës pa-dëties, kokià turime dabar Lietuvoje, kalti LR Seimo Ðvietimo,mokslo ir kultûros komitetas, LR Kaimo reikalø komitetas, Ðvieti-mo ir mokslo ministerija, Kultûros ministerija, Valstybinë lietuviøkalbos komisija ir ypaè Prezidentûra, „nes Respublikos preziden-tas yra valstybës vadovas“ (Ten pat). Jo terminija kalbant, visosðios dabartinës valdþios institucijos yra „Tautos duobkasiai“.

Amerikos lietuvis þurnalistas Bronius Nainys pritarë P. Plum-pos mintims. Jis pritarë ir Rimtauto Marcinkevièiaus nuostatai,kad „...tautinio identiteto ir patriotizmo ugdymas yra vienas iðsvarbiausiø valstybës uþdaviniø. Tai yra gyvybinës reikðmës Lie-tuvos iðlikimo ir iðkëlimo reikalas. Jaunimo ir visuomenës auklë-jimas turëtø prasidëti nuo ðeimos, á ðá darbà átraukiant baþnyèià,kunigø seminarijas, mokytojus, mokyklas, universitetus, valsty-bës ástaigas, spaudà ir – svarbiausia – Prezidentûrà. Prie pastaro-sios turi bûti ákurta tautinë lietuviø identiteto ir tautiniopatriotizmo ugdymo tarnybos grupë, kuri kurtø idëjas, organi-zuotø darbus, rûpintøsi spauda ir t.t.“.

Broniaus Nainio nuomone, graþiø idëjø ir racionaliø pasiûly-mø, kaip ugdyti ir plëtoti tautiðkumà, jau turime per akis. Tiktrûksta veiksmo ir geros valios. Arba yra veiksmas – tik atvirkðti-nis, skatinantis tautos nykimà. Visø pirma tai gàsdinanti nenu-trûkstama jaunimo emigracija ieðkoti baltesnës ir lengvesnësduonos uþsieniuose.

Ne kà geresnë situacija ir dvasinëje plotmëje. Pati arðiausiamûsø dienø lietuvybës niekintoja, tautos þadintojo dr. Jono Ba-sanavièiaus ðmeiþëja ir jo nuopelnø lietuviø tautos atgimimui men-kintoja, priraðiusi niekingø knygiûkðèiø, nukreiptø prieð tautà,buvo pakviesta dirbti á Prezidentûrà. Kodël? Kas gali paneigti,

414

kad ne þlugdyti lietuvybës? Prezidentas juk puikiai tai þino ið spau-dos, bet toleruoja... Vadinasi, jam nesvarbu...

Marius Kundrotas savo straipsnyje „Tautiðkumas ir tautinin-kystë: Lietuva pasauliniame kontekste“, be kitø teoriniø tautið-kumo ir tautininkystës klausimø, irgi reiðkë didelá susirûpinimàtautos iðlikimu. „Ávairûs kosmopolitizmo bei globalizmo ideolo-gai tautà skelbia dirbtiniu konstruktu, o po jos imasi dekonstruo-ti ir likusias bendraþmogiðkàsias vertybes – ðeimà, dorovæ, gërá.Tautiniam nihilizmui atsiranda uþtektinai teorinës medþiagos“(Ten pat), skleidþiamos ne tik rusø, bet ir Vakarø Europos mark-sistø – Ernesto Gelnerio (Gellner) ir Benedikto Andersono.

Jaunas mokslininkas, kaip lyg ir ið ðalies þiûrintis á Lietuvospolitiná gyvenimà Bronius Nainys, skatina tautieèius ne þodþiui,o veiksmui, kurá jis ásivaizduoja tik per tautinæ partijà, tokià, ko-kia dabar yra jau pradëjæs laimëti rinkimus Tautos frontas Pran-cûzijoje, Danø tautos partija Danijoje, britø konservatoriai irJungtinës Karalystës nepriklausomybës partija Didþiojoje Brita-nijoje, „Teisës ir teisingumo“ bei „Savigynos“ partijos Lenkijoje.Jis mano, kad Lietuvos politinei ateièiai galëtø atstovauti Lietu-vos tautininkø sàjunga, kuri, deja, po daugelio jos skaldymø, dez-organizavimø, griovimø, vadø iðdavysèiø ir nepadorumo tebërasilpna, jungianti savo gretose ávairiausiø paþiûrø þmones, prade-dant liberalais ir baigiant socialistais, dezorganizuota vadybiðkai(jos pirmininkas ir valdyba renkami ne nuo Seimo rinkimø ikirinkimø, o kas dveji metai – visiðkai ydinga, mano poþiûriu, prak-tika – O. V.).

Taèiau straipsnio autorius yra optimistas ir mano, kad kuodaugiau Lietuvos politiniame gyvenime atsiras nesavanaudiðkaimàstanèiø þmoniø, linkusiø aukotis dël tautos ir valstybës likimobei iðlikimo, tuo labiau Lietuvos tautininkø sàjunga tvirtës, rodysdaugiau ryþto ir veiks siekdama iðsaugoti savo tautà ir valstybæ.

2006 m.

415

7.3. TEISINGUMAS

Atotrûkis tarp tautos ir valdþios mûsø valstybëje yra didþiu-lis. Normalioje, sveikoje valstybëje tai, kas nepriimtina tautai, nie-kad nebus áteisinama valstybëje.Tik normalioje ir sveikojevalstybëje. Bet ar galime normalia ir sveika valstybe vadinti mûsøvalstybæ, kurioje tiek daug neteisingumo?

Po Nepriklausomybës atkûrimo praëjo dvideðimt metø. Betiki ðiol iðnagrinëtos tik kelios Tautos galvaþudþiø, buvusiø stribøir enkavedistø bylos. 12 metø valdant komunistams Seime átei-sintos Tautos genocidà vykdþiusiems asmenims „nukentëjusiøjøasmenø“ pensijos. Ir jos mokamos ið Lietuvos mokesèiø mokëto-jø pinigø jau keleri metai. Ar pasaulis kada nors girdëjo toká ci-nizmà?

Iki ðiol Lietuvoje valstybiniu mastu nepasmerkta komunizmoideologija kaip neapykantos þmogui ir masines þudynes organi-zuojanti ir pateisinanti ideologija ir komunistø partija kaip rep-resinë struktûra, vykdþiusi Tautos genocidà, fiziná ir dvasiná. KolLietuva, pasaulyje labiausiai nukentëjusi nuo komunistinio reþi-mo valstybë, to nepadarys pas save, tol ji neturi moralinës teisësreikalauti ið Europos Parlamento, kad ðis ásteigtø Tarptautiná ko-munizmo teismà Europoje. Tik dabar, 21-aisiais Lietuvos nepri-klausomybës metais, pradedamos skelbti komunistø partijos„skydo ir kalavijo“ KGB þudikø bylos.

Valstybinio sektoriaus darbuotojø atlyginimai Lietuvoje nuodidþiausio iki maþiausio skiriasi 46–50 kartø. Aukðèiausi teisë-saugos pareigûnai, kuriø misija – vykdyti teisingumà, yra patysdidþiausi tos neteisybës subjektai, jø atlyginimai deðimtis kartøpranoksta ne tik darbininkø, mokytojø ir gydytojø, bet ir Tautosintelektualinio elito – mokslininkø ir profesoriø atlyginimus.

Kaip raðo prof. Vytautas Landsbergis, teisingumas yra didþiau-sias mûsø tautos lûkestis.Teisingumas – tai pagarba aukoms. Tu-rime girdëti jø balsà, besikreipiantá á mus. Teisingumo stoka þudikø

416

atþvilgiu þudo patá teisingumà (Landsbergis V. // XXI amþius, 2006,vasario 24. Atodangos ir internetinë svetainë). O jo mûsø valsty-bëje labai nedaug. Tà rodo mûsø rezonansinës, daugelá metø ne-sulaukianèios sprendimø bylos – valdþios pareigûnø nuþudytosaugumo pulkininko Vytauto Pociûno, kovotojo prieð seksuali-nius iðkrypëlius, jø nuþudyto Dràsiaus Kedþio, nedorø prokuro-rø fabrikuojama buvusios trylikametës moksleivës Kusaitës byla,nenagrinëjamos politiniø þmogþudysèiø Lietuvoje bylos.

Privaèiame sektoriuje þmonës verèiami dirbti po 12–14 va-landø. O jiems mokami maþiausi visoje Europoje atlyginimai. Artai nëra niekieno nekontroliuojama vergovë?

O visø mûsø vergiðku darbu uþdirbto turto sovietmeèiu „prich-vatizuotojai“, tapæ vergvaldþiais, augina savo milijonus. Ar yrakita tokia ðalis, kur per toká trumpà laikotarpá kaip grybai po gau-saus lietaus iðdygo 2562 milijonieriai ir jau „dygsta“ milijardie-riai. Kaip jie atsiranda? Ar tik ne didþiausio pasaulyje savotautieèiø iðnaudojimo sàskaita?

Beveik visas Lietuvos ûkis atiduotas á privatininkø rankas,kuriems visiðkai nerûpi Tautos ir Valstybës likimas ir iðlikimas.Jie gyvena tik savo pilvo ir papilvës malonumais, aukðtesniø sie-kiø, nei tautiniø, nei politiniø, nei humanistiniø neturi. Tik savosiaurus egoistinius. Daþnas politinis tamsuolis kaltina valdþià, kadLietuvoje 300 000 bedarbiø, o nekaltina ðitø privatininkø oligar-chø, susiglemþusiø visà Tautos turtà ir á biudþetà skirianèiø tiktrupinius nuo jø gausaus stalo. O bejëgë ir bedantë valdþia nege-ba ðitø aðtriadanèiø grobuoniø sutramdyti.

Mûsø pensininkai, komunistinio reþimo metais savo vergið-ku, menkai apmokamu darbu per visà savo gyvenimà uþdirbæ vi-sà Lietuvoje buvusá turtà ir sukûræ rojø þemëje dabartiniamsvaldþios ir oligarchø klanams, labiausiai nuskriausti visoje Euro-poje – jau nebeiðgali ne tik knygø, bilieto á teatrà ar koncertà, betir normalaus maisto nusipirkti, mokesèiø susimokëti dël oligar-chø makabriðko siautëjimo ir egoizmo. Lietuvoje pensijos paèios

417

maþiausios visoje Europoje, o valdþia visas finansines problemasvisada sprendþia ne turtingøjø, bet labiausiai jos paèios nuskur-dintø pensininkø sàskaita. Vidutinæ ir ðiek tiek didesnæ pensijà,negu vidutinë gauna vos 36,9 proc. senatvës pensininkø, kiti63,1 proc. gauna pensijas þymiai maþesnes, negu galima skurdþiaipragyventi (Petrauskas A. Pensininkus skursti verèia maþos pen-sijos // Lietuvos aidas, 2001, lapkrièio 28).

Kodël taip yra? Ir kodël taip atsitiko Lietuvoje?Todël, kad iki ðiol visos Lietuvos valdþios rûpinosi tik savo

iðlikimu postuose. O jëgos, kuri pareikalautø teisingumo, vienin-gos Tautos – nëra. Opozicija – neveiksni, apsiriboja tik destrukty-viu lieþuvio malimu, griaunanèiu valstybingumo pamatus irtrukdanèiu valdanèiajai koalicijai dirbti. Liberalai, turintys nema-þai vietø Seime, rûpinasi tik savo malonumais – loðimo namais,girdyklomis alkoholiu visà parà, net degalinëse, prie mokyklø irsanatorijose; ak, kaip jiems dar reikia áteisintø sveikø, legalizuotøprostituèiø! – tai visa jø politika ir vertybinës orientacijos.

Kaip atkurti teisingumà Lietuvoje? Politologë tarptautinin-kë, Sorbonos universiteto profesorë Fransuaza Thom tvirtina, kadteisingumà ðalyje gali atkurti tik teisinë valstybë.

Ar gebësime jà atkurti, kai dabartinë Lietuvos teisësauga blað-kosi kryþkelëje tarp tiesos ir netiesos, tarp teisingumo ir neteisy-bës? Kada tai ávyks?

Tai netrivialûs klausimai. Jie rûpi màstantiems Lietuvos þmo-nëms.

418

LIETUVOS DIPLOMATAS VYTAUTAS DAMBRAVA

Didieji þmonës yra kaip prana-ðai, matantys ateitá, rodantys kelià.Ypaè jeigu jie stovi tautos sargyboje.

Jie nesiblaðko tikslø ir idëjøávairovëje, nëra smulkmeniðki, betturi vienà didþià, jø vertà idëjà, ei-na siauru takeliu, stengdamiesi tàidëjà ágyvendinti, jà paversti di-dþiuoju savo tautos keliu.

Vytautas Antanas Dambravatik Lietuvai atgavus nepriklauso-mybæ gráþo á Tëvynæ... ið sovietiniøenciklopedijø ir vardynø „neþino-jimo“, mirtinos tylos apie didá lie-

tuvá... ar sàmoningos uþmarðties...Gráþo ir atsistojo á tautos didþiøjø vyrø gretà. Stovi joje tvirtai

ir patikimai. Ne ðiaip sau stovi, bet su didþio þmogaus verta idëja.Paèia svarbiausia – atkurti teisingumà Lietuvoje.

Tai idëjai jis tarnavo visà savo gyvenimà.Jo nuomone, „...teisingumas yra visø vertybiø pagrindas – kaip

laisvë yra visø vertybiø esmë“ (Dambrava V. A. Atverkime durisTeisingumui. K., 2000, p. 4).

„Teisingumas nëra juridinë sàvoka, bet moralinë vertybë, –tvirtina jis, – ðios vertybës skalëje yra þmogus, visuomenë, tauta.Atvërus duris teisingumui, atsiveria durys kitoms vertybëms“ (Tenpat).

„Teisinë valstybë yra morali valstybë: joje pilieèiø klausimasneegzistuoja, jis laikomas iðspræstu. Tiesa ir teisingumas kom-promisø nepripaþásta“ (Ten pat).

„Atsakingas teisiniø institucijø sudarymas ir teisingumo lai-davimas pilieèiams – visiems, be iðimties – yra pagrindinis valsty-

Vytautas Dambrava

419

bës uþdavinys. „Justitia est fudamentum regnorum“. Teisingumasyra valstybiø pamatas“ (Ten pat).

„Teisingumas yra pirmoji socialiniø institucijø vertybë… nesteisingumas neiðvengiamai siejasi su gailestingumu“ (Ten pat).

Tai graþi idëja ir jà iðreiðkianèios mintys, bet ji tolima nuomûsø teisësaugos realybës. Dabartinës Lietuvos teisësaugos, ta-pusios vienos komunistø partijos tiesa ir valia. Vilko „teisingu-mu“ ëriukui.

Kiek deðimtmeèiø dar turës praeiti, kol nustosime murkdytis„komunistinës tiesos“ liûne?

Antra vertus, ar gali kas pakeisti þmogaus sàmonæ, jo smege-nis, màstymà? Tik sovietai, turëjæ penkis deðimtmeèius laiko oku-puotoje Lietuvoje, tai galëjo padaryti, þmogaus màstymà pradëjækeisti nuo lopðelio-darþelio, ankstyviausios kûdikystës, o vëliauir visà sàmoningà gyvenimà. Iðaugo dvi kartos teisëjø, iðugdytospavilioniðkos dvasios universitete.

Vidmanto Valiuðaièio parengta knyga „Ðirdis – Lietuva. Vy-tautas Antanas Dambrava diplomatinëje tarnyboje“ (K., 2000)bei TV filmas apie ambasadoriø Vytautà Dambravà, jo knygos,pasiekusios Lietuvà – tai pirmieji þingsniai á objektyviosios tiesospaþinimà. Tik po jø gali prasidëti ëjimas á Teisingumà.

Vytautas Antanas Dambrava gimë 1920 m. birþelio 10 d. Ba-benavièiuose, Mogiliovo gubernijoje, Baltarusijoje.

Kada ðeima gráþo á Lietuvà, kol kas neþinome. 1939 metaisVytautas A. Dambrava baigë Utenos valstybinæ gimnazijà ir ásto-jo á Vilniaus universiteto Teisës fakultetà.

1941 m. birþelá „jo akyse okupantas uþkalë tremtiniø vago-nuose motinà su trimis maþameèiais broliukais ir sesute, taip pattëvà, ir iðsiuntë neþinoma kryptimi á Rytus, já patá – dvideðimtme-tá jaunuolá palikæs Naujosios Vilnios geleþinkelio sotyje vienplaukáir vienmarðkiná be namø, be artimøjø, vieniðà ir svetimà savojeþemëje“ (Valiuðaitis V. Ten pat, p. 28).

Tada jis pirmà kartà patyrë neteisingumà. Okupanto jo pa-

420

vergtai tautai, jo Tëvynei, jo ðeimai. Vëliau visà savo sàmoningàgyvenimà visais ámanomais bûdais prieð tà okupantà kovojo.

Vëliau suþinojo, kad po aðtuoniø mënesiø Sibire ið bado mirëjo tëvas.

Reikëjo pradëti dirbti. 1941 m. ásidarbino Lietuvos sveikatosministerijos gydymo ir profilaktiniø ástaigø valdybos sekretoriu-mi ir Vilniaus 6-osios infekcinës ligoninës vyr. gydytojo pavaduo-toju administracijai.

1942 m. ástojo á Vilniaus muzikos mokyklà ir 1944 m. jà baigë.Kartu lankë Vilniaus aukðtesniàjà vaidybos meno studijà.

1943 m. baigë Vilniaus universiteto Teisës fakultetà. Buvo palik-tas dirbti universitete, Teisës mokslø fakulteto dekanate, administ-racijos vedëju. Tais paèiais metais tapo Vilniaus teismo kandidatu,jam buvo suteiktos teisës apylinkës teisëjo ir tardytojo pareigos.1944 m. buvo paskirtas eiti Vilniaus apylinkës teisëjo pareigas.

Artëjant antrajai rusø okupacijai, pasitraukë á Austrijà. Èiatapo lietuviø ir estø tremtiniø stovyklos UNRRA–IRO komen-dantu Glasenbache prie Zalcburgo. Ástojo á Insbruko LeopoldoFransenzo universitetà ir èia 1946 m. apgynë teisës mokslø dak-taro disertacijà. 1946–1948 m. studijavo Zalcburgo muzikos aka-demijoje „Mozarteum“.

1948 m. vasario 9 d. ið Austrijos iðvyko á JAV. 1949 m. tapoLietuviø Romos katalikø susivienijimo LRKSA generaliniu or-ganizatoriumi rytinëse JAV valstijose (Niujorke, Masaèiusetse,Merilende, Pensilvanijoje ir Ilinojuje). Gyveno Niujorke. 1950–1951 m. buvo akredituotas Èikagos lietuviø dienraðèio „Draugas“korespondentu Jungtinëse Tautose. 1951 m. geguþës 8 d. priim-tas á JAV Valstybës departamento tarnybà, tapo „Amerikos bal-so“ tarnybos lietuviðkojo skyriaus darbuotoju.

Jis vedë nuolatinæ radijo skiltá „Antano Aukðtaièio pastabos“,kurioje komentavo einamuosius ávykius. Savo apþvalgose de-maskavo dvigubos sovietø moralës klastingumà, jø vykdomà pavergtøtautø genocidà, sovietø pastangas tarptautinëje bendrijoje prisis-

421

tatyti „þmogiðku veidu“, kalbëjo apie masines þmoniø þudynes,marinimà badu prievartinio darbo stovyklose, ragino Amerikosvyriausybæ objektyviai vertinti Baltijos ðaliø okupacijà.

1955 m. Vytautas Dambrava Miuncheno radijo centre tapo„Amerikos balso“ programos redaktoriumi, o 1956 m. – Specia-liøjø ávykiø Europos tarnybos virðininku, spaudos ir informacijosdepartamento vedëju, Miuncheno radijo centro programø gamy-bos virðininku.

1960 m. gráþo á Amerikà ir buvo paskirtas „Amerikos balso“programø gamybos virðininku Lotynø Amerikos divizijoje.1963 m. Federalinës administracijos ir valdybos reikalø komisijajá paskyrë á nuolatinæ karjeros tarnybà – eiti aukðtas administra-cijos ir vadybos pareigas JAV vyriausybëje.

1965–1967 m. – „Amerikos balso“ radijo programø 19 kalbøvadovas Jungtinëje vieðøjø reikalø þinyboje Amerikos ambasa-doje Vietname ir Saigono universiteto vokieèiø kalbos profeso-rius, 1967–1969 m. – informacijos ataðë JAV ambasadojeBolivijoje, La Pazoje.

1969–1971 m. – konsulas, JAV informacijos agentûros vieðø-jø reikalø regioninis direktorius Amerikos generaliniame konsu-late Meksikoje, Monterëjuje.

1971–1974 m. – JAV informacijos agentûros kraðto vicedirek-torius Amerikos ambasadoje Argentinoje, Buenos Airëse.

1969 m. liepos 27 d., Senatui pritariant, JAV prezidento pa-skirtas eiti nuolatinæ karjeros diplomatinæ tarnybà.

1974–1977 m. – JAV informacijos agentûros vicedirektoriusAmerikos ambasadoje Venesueloje, Karakase, ðvietimo ir kultû-ros ministro patarëjas JAV ambasadoje Brazilijoje. 1977–1980 m. –JAV Tarptautinës ryðiø agentûros kraðto direktorius Amerikosambasadoje El Salvadore. 1980 m. – JAV Tarptautinës ryðiø agen-tûros kraðto direktorius Amerikos ambasadoje Hondûre (Tegu-cigalpa). 1983–1992 m. – dienraðèio „El Universal“ Karakase(Venesueloje) tarptautinës politikos apþvalgininkas.

422

E. J. Friedmanas, JAV vieðøjø ryðiø diplomatas Argentinoje,V. A. Dambravà apibûdino kaip „bebaimá“: „Susitelkæs á tikslà,siekia jo ryþtingai, iki sëkmingos pabaigos, nepaisydamas laiko irpastangø. Savo darbà iðmano, ágûdþiai – aukðèiausio laipsnio, vi-siðkai atsidavæs darbui. Nors dirba kaip maðina, ponas Dambravayra romantikas. Nuoðirdus, sàmojingas, kilniai supratingas þmo-gus. Domisi menu, pats groja pianinu, galëtø bûti apibûdinamaskaip didelë ir dosni ðirdis“ (Valiuðaitis V. Ten pat).

Kitas jo kolega prof. dr. Augustinas Fernandezas del Valle,Portugalijos garbës konsulas, apie V. Dambravà raðo taip: „Jisþino tûkstanèius bûdø, kaip ásigyti draugø ir natûraliai vykdytiuþsibrëþtà misijà. Degtinë, pianinas, daina – viskas jam gali tar-nauti ardant kliûtis ir uþmezgant santykius tarp „að“ ir „tu“. Na-tûraliai draugiðkas ir tikrai dosnus. Kaip graikas Zorba jis galiimprovizuoti bet kada ir kaip panorës“ (Ten pat).

Juos papildo grafas H. Lubensky, JAV misijos El Salvadorevadovas, sakydamas: „Jis pasiekë aukðèiausio lygio profesinæ kom-petencijà visose srityse. Bendras ávertinimas: veikla – aukðèiau-sio lygio ir yra beveik neprilygstama“ (Ten pat).

1986 m. gruodþio 17 d. Vytautas Antanas Dambrava Lietu-vos diplomatijos vadovo buvo pakviestas á Lietuvos diplomatinætarnybà.

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, V. Dambrava 1991 m. ko-vo 10 d. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos garbës generaliniukonsulu ir Lietuvos diplomatijos vadovo asmeniniu atstovu Lo-tynø Amerikoje, nuo 1992 m. kovo 5 d. – Lietuvos Respublikosnepaprastasis ir ágaliotasis ambasadorius Venesuelos Respubli-koje, nuo 1993 m. gruodþio 22 d. – Lietuvos Respublikos specia-liøjø misijø ambasadorius Lotynø Amerikoje ir Karibø srityje,nuo 1995 m. gruodþio 15 d. – Lietuvos Respublikos nepaprasta-sis ir ágaliotasis ambasadorius Kolumbijos Respublikoje, nuo1996 m. kovo 14 d. – LR nepaprastasis ir ágaliotasis ambasado-rius Argentinos Respublikoje, nuo 1997 m. kovo 6 d. – LR nepa-

423

prastasis ir ágaliotasis ambasadorius Urugvajaus Rytø Respubliko-je, nuo 1996 m. balandþio 14 d. iki ðiol – LR nepaprastasis ir ága-liotasis ambasadorius Brazilijos Federacinëje Respublikoje, nuo1999 m. lapkrièio 23 d. iki ðiol – LR nepaprastasis ir ágaliotasisambasadorius Ispanijos Karalystëje (Ten pat).

„Diplomatijos Mocartas“, – taip Vytautà Antanà Dambravàpavadino muzikë, buvusi Seimo narë Vilija Aleknaitë-Abrami-kienë (Ten pat, p. 355–360).

„Nesiliauju stebëjæsis Vytauto Dambravos energija, entuziaz-mu, optimizmu, kuriems, kaip regis, amþius nedaro jokios átakos.Yra tikintis þmogus, raðantis ir religijos klausimais. Tikriausiai iðèia – jo dvasios stiprybë“,– taip apie Vytautà Dambravà raðo prof.Vytautas Landsbergis (Ten pat, p. 365–367).

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas Vytautà Dambravà vadina„garbingu Laisvës kovotoju“, þavisi jo darbais Baltijos valstybiølaisvës klausimu, paskelbtais keliuose tomuose bendru pavadini-mu „El Grito Baltico“, meldþia Aukðèiausiojo ambasadoriui gau-sios palaimos ir ilgø ilgø metø, nes „ðiuo sunkiu Lietuvai metureikia didþiø asmenybiø tæsti nebaigtà Laisvës kovà iki visiðkoslaisvës ir nepriklausomybës“ (Ten pat, p. 289–292).

Nesutepto þodþio ir kilnios plunksnos riteris Juozas Koje-lis yra ásitikinæs, kad „ant ðios þemës pavirðiaus nëra kito þmo-gaus, kuris savo moralinëmis kvalifikacijomis, tauriupatriotizmu, iðsimokslinimu ir praktine politinio-diplomatiniodarbo patirtimi bûtø labiau tikæs vadovauti Lietuvai, iðëjusiaiið okupacijos nakties á nepriklausomo gyvenimo rytà“ (Ten pat,p. 299–305).

Venesuelos uþsienio reikalø ministras Miguelis Angel Burre-li Rivas viename ið savo straipsniø dienraðtyje „El Universal“ ra-ðë: „Jeigu Lietuva pasaulyje neturëtø kito tokio pasiðventusiokarþygio ir ðauklio savo bylai ginti, koks yra Vytautas Dambrava, –jau turëtø uþtektinai. Toks gilus ir spontaniðkas yra ðio þmogaustikëjimas, nuovargio nepaþástàs patvarumas ir kitus ákvepianti

424

dvasinë jëga. Jis visuomet veikë, kalbëjo ir raðë su meilës kupinaðirdimi savo ðalies dramai“ (Ten pat, p. 158).

Knygos sudarytojas Vidmantas Valiuðaitis raðo: „VytautoDambravos turtingas, dramatiðkas, kupinas sukrëtimø ir dþiaugs-mo akimirkø gyvenimas, ið prigimties stiprus ir sudëtingø situaci-jø uþgrûdintas charakteris leido pasiekti jam tokias intelektualinesir administracines aukðtumas, kurios liudija já esant vienu didþiø-jø XX amþiaus lietuviø“ (Ten pat).

Tuo tarpu paèiam Vytautui Dambravai labiausiai rûpi tei-singumo problemos Lietuvoje. Minëtoje knygoje jis raðo: „Tei-singumo principai mûsø tëvynëje dar nëra ágyvendinti. Lietuvadar nepasiekë teisinës valstybës lygio... Jei galvojame apie Eu-ropos Sàjungà, dabartinë teisëtvarka su raudonais purvabridþiaisturës bëdø. Teisingumas reikalauja, kad praeities gëda bûtø kuogreièiau nuplauta, ástatymai skubiai modifikuojami ir pakeisti,kadrø politika ið ðaknø reformuota. Socialinis teisingumas turibûti tvarkomas – ir energingai tvarkomas – neatidëliojant, nesi-teisinant, neiðsisukinëjant. Ðiandien penktadalis milijono (ar tikne pusë? – O. V.) nuskriaustø mûsø tautieèiø kartoja Dantësþodþius: „Esu piligrimas (savo kraðte), beveik elgeta ir liûdëda-mas rodau þaizdas, kurias man padarë neteisingumas“. Atsimin-kite, kad atidedamas teisingumas yra neteisingumas. Partijosinsignijas neðiojæs teisëjas tinka kiekvienai profesijai, tik ne tei-singumui vykdyti“ (Dambrava V. A. Atverkime duris teisingu-mui. L., 2000, p. 8).

2004 m.

425

7.4. ÐEIMA KAIP TAUTOS VERTYBË

Dþiugina Lietuvoje didëjantis dëmesys ðeimai: gausëja publi-kacijø, organizuojamos konferencijos, nemaþai sociologiniø tyri-mø, daugelio nevyriausybiniø organizacijø programose ðeimosproblematika darosi viena pagrindiniø, net Lietuvos televizija, vi-sø mûsø nuostabai, susidomëjo daugiavaikëmis ðeimomis.

Publikacijø apie ðeimà sraute ne tik konstatuojama apokalip-tinë dabartinës ðeimos Lietuvoje bûklë: maþas gimstamumas, ka-tastrofiðkais tempais didëjanti emigracija, didelis mirtingumas dëliðorinio poveikio – ligos dël atmosferos uþterðtumo ir gamybostraumø bei þmogaus dorinio nuosmukio – alkoholizmo, narko-manijos, karo keliuose, nusikalstamumo ir t.t., bet ir analizuoja-mos prieþastys, kodël nyksta lietuviø ðeimos.

Bene labiausiai paplitusi nuomonë, kad lietuviø ÐEIMABUVO STIPRI TOL, KOL MOTERYS BUVO DORESNËS.Lietuviø moterø dorybë padëjo Tautai iðlikti ðimtmeèius, atlaikyti ið-orës pasaulio kataklizmø smûgius, karus, revoliucijas, baisiausià prie-vartà, taisyti jø vyrø daromas politines klaidas ir iðsaugotinepriklausomos valstybës viltá. Vienoje ið konferencijø prof. VytautasLandsbergis kalbëjo: „Tautos gyvybë – ið moters... Jei á moralinio nuos-mukio liûnà grimzta vyras – tai dar pusë bëdos, bet jeigu á já áklimpstamoteris – tai jau pabaiga, galas ir ðeimai, ir tautai, ir valstybei“.

Keisèiausia, kad apie tai patys lietuviai nenori kalbëti, ypaèmoterys savo organizacijose. Tuomet kalba svetimieji. Ir tai yraþymiai skaudþiau. Èeèënø raðytojas Vahidas Jelchojevas, pabë-gæs nuo Rusijos galvaþudþiø, siautëjanèiø jo Tëvynëje, ir ásikûræsLietuvoje, prieð keletà metø savo knygoje „Susitikimas su vel-niu“ (V., 2002) raðë: „Jûsø moterys paleistuvauja, negimdo vai-kø. Jûs nebranginate savo kalbos. Negerbiate savo religijos.Negerbiate vyresniøjø, tëvø. Piktnaudþiaujate alkoholiu, rûkalais,narkotikais ir jûs nykstate... Jûsø tauta graþi. Simpatingi, kultû-ringi, mandagûs, ðvarûs ir tvarkingi þmonës... Daug pliusø. Taèiau

426

juos visus nubraukia nesantuokinis gyvenimas. Pasiðlykðtëtina. Irrezultatas – maþas gimstamumas“ (Ozolas R. Krauni metus kaipdaiktus // Lietuvos aidas, 2008, vasario 1).

Akuðerë ginekologë dr. Alina Ðaulauskienë teigia, kad 70 proc.Lietuvos moterø yra dariusios abortus. Bûta atvejø, kai á jà krei-pësi pacientës, „kurioms buvo padaryta 20–30 tokiø operacijø“(Griþibauskienë E. Demografinë þiema: karstø daugiau nei lop-ðiø // Lietuvos aidas, 1999, vasario 13, p. 9).

Gydytojà pribloðkë apklausa, kurios metu daugelis jaunø mo-terø, atëjusiø daryti aborto, prisipaþino, kad jas gàsdina ne eko-nominë padëtis, skurdas, bet baimë pagimdyti nesveikà kûdiká,nes jis buvo pradëtas po linksmos vakarienës“ (Ten pat).

Kita svarbi prieþastis, griaunanti lietuviø ðeimas, yra EUROPOSDORINIO NUOSMUKIO ÁTAKA LIETUVOS JAUNIMUI.„Ar galima laikyti ðeima kartu gyvenanèius du vyrus arba moterá,gimdanèià vaikus nuo svetimø vyrø? – klausia vyskupas Jonas Kau-neckas. Anot jo, tai – pasaulio moralinis nuopuolis“.

Vos tik spëjome atgavæ Nepriklausomybæ iðsivaduoti de jure(bet toli graþu – ne de facto) ið komunistinës raudonosios ideolo-gijos gniauþtø, tuoj pat patekome á globalinës mëlynosios ideolo-gijos diktatà. Kaip raðë prof. Vytautas Kubilius, „Skubëjome áEuropos bendrijà, kaip á paskutinæ mûsø valstybingumo ir tautið-kumo apsaugos zonà. Tikëjomës, kad èia mus iðgirs ir supras. Irèia pat abejojantis balsas ðnibþdëjo: Bosnijà iðgirdo ir suprato, opaliko skersti didþiosios valstybës kûrëjams“ (Kubilius V. Nacio-nalinë ideologija – bûtinoji gintis // Lietuvos aidas, 1994, geguþës10, p. 5). Po keleriø metø, jau Lietuvai integravusis á ES, filosofasVytautas Radþvilas raðë: „ES yra absoliuèiai ne tokia, kokià ási-vaizdavome. Manau, kad pasaulis, kuriame jau prieita iki to, kadvieðuose dokumentuose greitai nebus galima vartoti sàvokø tëtisir mama, yra keistas pasaulis“ (Radþvilas V. ES yra ne tokia, ko-kià ásivaizdavome // XXI amþius, 2011, vasario 23, p. 3).

Pasaulinës sveikatos organizacijos vadovas Brokas Èisholmas

427

(Brock Chishalm) UNESCO misijà apibrëþë taip: „Þmoniø visa-me pasaulyje pareiga – praktikuoti gimstamumo kontrolæ ir mið-rias santuokas, kad sukurtame vienà rasæ visame pasaulyje, valdomàvienos vyriausybës. Ðiam tikslui pasiekti „reikia iðtrinti ið þmoniømàstymo individualizmà, iðtikimybæ ðeimos tradicijai, tautiná pa-triotizmà bei religines dogmas“ (Kjos B. The UN plan for globalmigration. Part 2. // News with views com., 30 June, 2006).

Europos „sëkmës dþentelmenu“ laikomas Berlyno merasKlausas Voveraitis (Klaus Wowereit) – suvokietiejusiø lietuvnin-kø palikuonis, atviras ir agresyvus homoseksualistas. Kaþkada joprotëviai prarado tautinæ tapatybæ, jis pats – lytinæ. Jo protëviaiatmetë tautines vertybes, jis – moralines. Tokie patys – áþûlûs iragresyvûs – ir homoseksualistai Lietuvoje, praradæ ir tautines, irmoralines vertybes, svetimos tautos atplaiðos – Vladimiras Simon-ko, Eduardas Platonas ir Aleksiejus Terentjevas, jau sugriovæ dau-gelio lietuviø tautos vaikø (áskaitant ir Seimo nará Rokà Þilinskà)gyvenimà. Jiems advokatauja ir griauna lietuviø tautos dorà Sei-mo narë socialdemokratë Marija Auðrinë Pavilionienë, grieþtaiir agresyviai pasisakanti prieð normalià lietuviðkà ðeimà, matyt,labai stengdamasi bûti globaliai moderni.

Jolanta Pileckaitë, socialiniø mokslø magistrantë, savo tyri-mais nustatë, kad 2006 m. Lietuvoje susituokë 21 000 jaunø po-rø... bet jau 2007 m. 11 000 iðsiskyrë. Be tëvo liko 10 000 vaikø(Vertelka B. Tradicinës ðeimos – tvirti Tautos pamatai // XXI am-þius, Pro Vita, 2007, liepos 11, p. 1).

Kun. dr. Robertas Pukenis, analizavæs lietuviø ðeimos negan-das, tvirtina, kad tarp dabartinio Lietuvos jaunimo, kuriam áta-kos turi gerokai iðtvirkintø Europos maþumø moralinisnuosmukis, „plinta hedonistinis poþiûris á meilæ, neiðugdomas ási-pareigojimas ðeimos gyvenimui. Silpstant tikëjimui, þlunga ir ðei-mos. Skyrybø prieþastys – dvasinio ásipareigojimo stoka,alkoholizmas. Turime 20 000 asocialiø ðeimø. Ar jø vaikai pajëgssukurti darnias ðeimas?“ – klausia kunigas.

428

E. Laumenskaitës tyrimø duomenimis, tarp jaunimo iki 29metø beveik 16 proc. gyvena su partneriu, ne santuokoje. Jauniþmonës vengia ásipareigoti ilgesniems santykiams, nes abejoja netik savo partneriu, bet ir savimi.

Taèiau, – teigia mokslininkë, – 65 proc. jaunimo svarbu, kadjø vaikai gimtø santuokoje. 81 proc. merginø mano, kad susituo-kusi moteris jauèiasi saugiau ir oriau. 83 proc. moksleiviø mano,kad ðeimai reikalinga palanki valstybës politika.

Apibendrinusi savo tyrimus jø autorë padarë iðvadà: „Gyve-nimo susidëjus niekaip negalima vadinti ðeima, nes ið esmës jisyra hedonistinis, laikinas, daþnai atmeta vaisingumo perspekty-và“ (Lapënienë D. Ðeimoje vaikui – saugiausia // Valstieèiø laik-raðtis, 2008, sausio 22, p. 23).

Akivaizdu, kad kaltos dabartinës merginos, leidþianèios savetaip þeminti vyrams patinams, neturintiems atsakomybës jaus-mo, siekiantiems tenkinti tik savo seksualinius poreikius ir netu-rintiems savo ðirdyse jokios meilës nei þmogiðkumo, nei þinojimo,kad doras Lietuvos vyras visada saugojo ir gynë moters orumà irgarbæ. Þinau ne vienà mergaitæ, kuri sutiko geriau likti viena,negu leisti taip save þeminti nesantuokiniais ryðiais. Taèiau vie-noje televizijos laidoje teko sutikti ir prieðingai mananèià pen-kiolikmetæ, áþûliai postringavusià, kad „merginos irgi turiseksualinius poreikius“. Matote, kokia „protinga“. Nenorëjau gin-èytis su ja, tik meèiau tokià frazæ: „Kvailelë tu ir neiðmanëlë, jei-gu nesupranti, kad iðtvirkaujantis patinas, tenkindamas „tavo“atseit seksualinius poreikius, iðpils savo turiná á tave kaip á kokiàðiukðliø dëþæ ir nuèiuoð toliau ieðkoti tokiø kvaiðø ðiukðliadëþiøkaip tu“. Neþinau, ar ðita mergaitë prisimena mane, o að daþnaiapie jà ir jos likimà pagalvoju: arba ji visiðkai nusivalkiojo ir ten-kina savo „seksualinius poreikius“ prostitucijos rinkose, arba gy-vena nesantuokinëje „ðeimoje“. O gal vis dëlto iðgirdusi ir kitànuomonæ susimàstë, tapo padoria moterimi, analizuojanèia ir pa-sverianèia, kas yra kas.

429

Taèiau lietuviðkos ðeimos griovimo procese kalèiausi yra tiedëdës ir tetos, sëdintys Seime, kurie patvirtino ðità baisø Ðeimai,Tautai ir Valstybei ástatymà, leidþiantá Lietuvos þmonëms riedëtiá seksualinio palaidumo liûnà, ið kurio sklinda visos moralinësnegandos – nesibaigianèios sugyventiniø þudynës, kasdien ðiur-pinanèios vis þiauresniais iðsigimëliðkais metodais, smurtas prieðvaikus, alkoholizmas, narkomanija ir kitos negandos, þudanèiosLietuvà.

Ateis laikais ir visø tø seimûnø pavardës turës bûti ávardytoskaip dvasiniø stribø, þudanèiø tautà, tik dar baisesniø uþ pokariostribus, nes anie nedaug tebuvo nutolæ nuo þvëries ir gyvulio „dva-sinio“ lygmens, þmonës jais bjaurëjosi, kaip mano moèiutë saky-davo, kaip „þmonëmis ant paskutinio trepo“, daþnas jø savogyvenimà baigë prasigëræs, sàvartyne, o tie mokyti, rafinuoti, mo-kantys á graþø popierëlá supakuoti daromà Tautai niekðybæ, kuritikriausiai kartosis per kelias jø palikuoniø kartas.

Treèioji, ne kà maþesnë uþ pirmàsias dvi, prieþastis, griaunantilietuviðkà ðeimà, yra EMIGRACIJA. Ieðkoti riebesnio kàsnio irsaugesnio stogo virð galvos ið Lietuvos jau iðvyko 447 tûkstanèiaimûsø pilieèiø. Kas treèia iðvykusiøjø ðeima iðsiskyrë. Praëjusiaismetais dël emigracijos iðsiskyrë 80 tûkstanèiø porø. Iðsiskyrusiø-jø ðeimose migracijos aukomis tapo vaikai ir nusenæ, jau nebega-lintys savimi pasirûpinti tëvai. Lietuvoje ðiuo metu gyvena 9031vaikas, gyvø tëvø paliktas likimo valiai naðlaitis, kurio vienas iðtëvø jau yra emigravæs. Tai oficialûs skaièiai, faktiðkai tokiø vaikøyra þymiai daugiau. O bejëgiø tëvø, jau perþengusiø 80 metø ri-bà, paliktø ir apleistø, vien tik Vilniaus mieste yra per 1300. Daþ-nas jø ðaukiasi mirties, nes socialinë globa, kaþkieno sugalvota,tëra tik pasityèiojimas ið gyvo ir màstanèio þmogaus.

VDU doktorantas Gedas Malinauskas, tyrinëjæs Kauno vai-kø darþeliø kontingentà, nustatë, kad 4 proc. jø auklëtiniø tëvøyra iðvykæ á uþsiená uþdarbiauti, 40 proc. jø augina tetos ir sene-liai, 2000 vaikø gyvena ne savo namuose, svetimoje aplinkoje.

430

Dalis vaikø, palikti tëvø, gyvena vieni. 38 proc. tokiø vaikø turiproblemø mokyklose, nes juos auklëja gatvë, smurtiniai kompiu-teriniai þaidimai ir mûsø „neprilygstamoji“, jau visiðkai nuþmo-gëjusi televizija, 17 proc. tokiø vaikø turi elgesio problemø. 36proc. mokytojø skundþiasi, kad emigrantø vaikai keièiasi á blogà-jà pusæ (Malinauskas G. Kuo iðaugs emigrantø vaikai // XXI am-þius, 2008, sausio 23, p. 1).

Jonavos Upninkø pagrindinës mokyklos „mergos“ ir „bernai“net baþnyèios ðventoriuje spardë, dauþë, klupdë ir kitaip gaujosdþiaugsmui kankino prie jø nepritapusià penkiolikmetæ“ (Ozo-las R. Ten pat). „Vaikai per televizijà prisiþiûri visokio kriminaloir iðmoksta þiaurumo“, – verkdama sako kankintos penkiolikme-tës motina. O televizijos dëdës ir tetos taip linksminasi, varyda-mi, matyt, ið savo pasàmonës juos jau galutinai apsëdusiusbeprotybës demonus. Abejoju, ar tie televizininkai, savo paren-kamomis programomis ir kino filmais þudantys jaunàjà Lietuvoskartà, pasibaigus jø kadencijai, besugebës tapti normaliais þmo-nëmis, ar áveiks jie savyje prievartos ir smurto poreikius, kuriuoskasdien rodo visai Lietuvai.

Lietuvos moterø lyga ðias ir kitas aktualias problemas aptarësu Seimo Ðeimos ir vaiko komiteto pirmininke Rima Baðkiene,reikalavo taisyti begëdiðkà, Tautà ir jos moralæ þudantá ðeimosástatymà, taip pat paskelbti tà ástatymà patvirtinusiø Seimo niek-dariø pavardes. Tegul Tauta þino, kas kalti dël jos nelaimiø. Nuo-ðirdþiai dëkojame Seimo narei Rimai Baðkienei uþ jautrø poþiûráá skaudþias mûsø problemas ir pastangas siekiant taisyti ðá reika-lingiausià Lietuvai ástatymà. Tikësimës, kad ji tesës mums duotàþodá ir dar ðio Seimo likusioje sesijoje sulauksime to ástatymopataisø, ðalinanèiø mûsø keliamas problemas.

Kovo 14 d. Tëvynës sàjunga ir Konrado Adenauerio fondaspakvietë á tarptautinæ konferencijà „Ðeima – visuomenës ateitiesgarantas“, kur buvo pateikti Nacionalinës ðeimø ir tëvø asociaci-jos reprezentatyvios Lietuvos gyventojø apklausos „Lietuvos

431

gyventojø poþiûris á ðeimà“ rezultatai. Apklausà atliko Visuome-nës nuomonës ir rinkos tyrimø centras „Vilmorus“. Apklausti 1003respondentai ið 19 miestø ir 62 kaimø. 67 proc. atsakë, kad tikraðeima jie laiko sutuoktinius su vaikais (ávaikiais), jei jø yra, ir tik0, 8 proc. – sugyventinius su vaikais ir vieniðas motinas. Ðokiravone apklausa ir jos rezultatai, bet mûsø seimûnai, áteisinæ sugy-ventiniø statusà ástatymu ir tuos 0,8 proc. degradavusiø þmoniøprilyginæ 67 proc. normaliø. Kitas tyrimo aspektas parodë, kad79,9 proc. respondentø svarbus jø vaikø likimas, jie norëtø, kadvaikai gyventø susituokusiø tëvø ðeimoje. Kitiems vaikø likimasvisiðkai nesvarbu (4,5 proc.) arba nelabai svarbu (15,6 proc.). Ma-tyt, kaip tik tø, kuriems vaikø likimas nesvarbus, aplinkoje ir atsi-randa jonaitienës ar girtuoklës, skandinanèios savo vaikus. Ádomûsir treèiojo apklausos aspekto rezultatai, teigiantys, kad moterisyra saugesnë ir oriau jauèiasi gyvendama su vyru santuokoje –87,8 proc. Tai suponuoja mintá, kad sugyventiniø iniciatyva pri-klauso vyrams, jie psichologiðkai smurtauja, versdami moterá gy-venti ne santuokoje, o valstybë tam psichologiniam nedorø vyrøsmurtui pritaria, já áteisinusi ástatymu. Neabejoju, kad taip yratodël, kad Seime trûksta moterø, jos nesudaro net kritinës ma-sës, galinèios paveikti sprendimus, ir todël yra taip, kaip yra: ásta-tymu áteisintas moralinis nuosmukis, fizinis ir psichologinissmurtas bei nusikaltimai susimetusiøjø ûkiuose. Ketvirtasis tyri-mø aspektas atskleidë dar baisesnæ ðeimø tikrovæ – valstybë rûpi-nasi tik vieniðø motinø (74,8 proc.) ir iðsiskyrusiø tëvø vaikais(11,3 proc.) ir maþai dëmesio skiria padoriose ðeimose augan-tiems vaikams (13,8 proc.). Tad apie kokià valstybinæ ðeimos po-litikà ðiandien kalbame Lietuvoje? Jos nëra, o tikrovë dramatiðka.Tà parodë ir klaipëdietës Rinau teismø epopëja. Lietuvos valsty-bei jos vaikai visiðkai nerûpi, tuo tarpu Vokietija draskyte dras-kosi dël neaiðkios moralës jø pilieèio ágeidþio turëti vaikà iðLietuvos, neþinia kam jam reikalingo (kas gali paneigti, kad nedël organø persodinimo? Visokiø minèiø kyla dël to vyro keisto

432

ir ðokiruojanèio elgesio). Ádomûs ir kiti apklausos rezultatai. Tikar rûpi jie valdanèiøjø klikai?

Ið konferencijoje skaitytø praneðimø paaiðkëjo, kad ir Lenki-ja (Vl. Sidoroviè), ir Vokietija (J. Zilber), ir Estija (P. Ott Lumi),ir Latvija (Jûris Calitis) ðiuo metu kamuojasi su tokiomis pat, kaipir Lietuvoje, vertybiø krizës apraiðkomis, nepaisant, kokià religi-jà – katalikø, liuteronø ar anglikonø kuri ðalis iðpaþásta. Sëkmin-giausiai ðeimos klausimus sprendþia Vokietija – èia apie 80 proc.porø gyvena normalioje santuokoje, nors nesmerkiami ir vieniðitëvai. Nors gimstamumas toks pat, kaip ir Lietuvoje, vidutiniðkai1,3–1,4 vaiko moteriai, taèiau jis skatinamas ávairiais bûdais: ilgi-namos motinystës atostogos, didinamos vienkartinës iðmokos. Gi-mus antram, treèiam ir t.t. vaikui, anuliuojamos studentø paskolosir kt. Ið visø konferencijoje dalyvavusiø ðaliø Latvijoje, atrodo,ðeimos padëtis pati liûdniausia: jie net neturi ðeimø ir gimstamu-mo statistikos, jau nekalbant apie valstybës paramà skurstanèiomspadorioms ðeimoms. O Olandijoje, Ðvedijoje ir Suomijoje doro-vinis nuosmukis jau pasiekë dugnà – èia áteisintos homoseksualø„ðeimos“. Baisiausia, kad ði skandinaviðka liga plinta Europoje –jau pasiekë Ispanijà, net katalikiðkàjà Italijà. Homoseksualai áþû-liai ir akiplëðiðkai braunasi ir á Lietuvà, kuo toliau, tuo labiausavo cinizmu ir áþûlumu piktina vis daugiau þmoniø. Jeigu ir liksi-me, kokie dabar esame, abejingi bedanèiai, neabejoju – ir antsprando uþsisës.

Konferencijoje buvo vieningai pritarta minèiai, kad bûtina ðei-mos klausimais plësti ðvietimà visais lygiais – mokyklose, aukðto-siose mokyklose, per þiniasklaidà, ypaè televizijà. Dabartiniaitelevizijos vadovai ir jos prieþiûros komitetas nepateisino mûsøvilèiø: jeigu jie bûtø padorûs, visi turëtø atsistatydinti ir atsipra-ðyti Tautos uþ dvasinius nuodus, kuriais nuodija mûsø jaunimàjau daug metø.

Lietuvos vyskupai vienoje ið savo konferencijø, remdamiesisociologiniais moksleiviø apklausos duomenimis, teigia, kad kiek-

433

vienoje klasëje gal net treèdalis vaikø yra ið iðsiskyrusiø ðeimø.Kita vertus, vyskupai teigia, kad „Lietuvos þmonës ilgisi stabilios,patikimos ir laimingos santuokos, svajoja apie jà, nors ðiandienLietuvoje jà patiria tik maþesnioji sutuoktiniø dalis“ (Ðeimos na-mas tebûna pastatytas ant tvirtos uolos // XXI amþius, 2007, ba-landþio 2).

Ne individas, bet ðeima yra Tautos pamatas. Tik stipri ir tvar-kinga Tauta gali sukurti stiprià ir galingà valstybæ. „Tvirèiausiasmeilës pamatas, – moko Lietuvos vyskupai, – yra pasitikëjimasDievo globa ir brandi sutuoktiniø draugystë“, o tam tëra vienin-telis bûdas „Ðeimos namà statyti ant tvirtos Dievo ir Baþnyèiosuolos, nes „Tikëjimo praktika stipri kaip nuolatinio augimo mei-lëje praktika“ (Ten pat).

2008 m.

7.5. TAUTOS DVASINIS PAVELDAS

„Tautos naikinimas pradedamas, naikinant josistorijà. Kosmopolitai siekia taip perraðyti tautos isto-rijà, kad joje liktø tik iðdavystës, nesëkmës, klaidos.Tuomet þmonës nusivylæ nusigræð nuo savo tautos is-torijos ir nuo paèios tautos“.

Milanas Kundera

Tai þodþiai þymaus èekø raðytojo, pasakyti tarsi stebint da-bartinæ Lietuvà. 2005 metais, minint Vasario 16-àjà, Lietuvos Pre-zidentas Valdas Adamkus ið aukðtos Seimo tribûnos kalbëjo: „Iki1918-øjø vasario 16-osios buvo likæs tik valstybës, sukurtos kara-liaus Mindaugo laikais, prisiminimas. Taèiau buvo tvirtas svar-biausias dalykas: Tëvynës meilë ir nenugalima moralinë jëga beitikëjimas, gràþinæs mums laisvæ ir valstybingumà. Moralinë jëgayra stipresnë uþ ginklus, uþ bet kokià priespaudà“.

Tada, 87-aisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybës metais,

434

Prezidentas prabilo apie paèios baisiausios moralinës krizës grës-mæ. 2006-ieji tapo tos moralinës krizës Lietuvoje apogëjumi: ji apë-më visà valdþios vertikalæ, pradedant Seimu ir Vyriausybe ir baigiantsavivaldybëmis, teismø sistemà, Valstybës saugumo komitetà, þi-niasklaidà, istorijos mokslà, per þiniasklaidà grësmingai braunasi álietuviø kalbos mokslà ir visà kultûrà. Lietuva atsidûrë pavojingojejos istorijos kelio atkarpoje, kai stengiamasi sumenkinti, suniekin-ti ir sunaikinti viskà, kà geriausio tauta per amþius sukûrë; perraðy-ti jos istorijà, kad tik tauta ja nesididþiuotø, pati virstø agresyvia irgrësminga minia, kokià matëme vienu metu ant Tauro kalno.

Didþioji dalis inteligentijos tyli, kai reikia ginti savo tautoskultûros paveldà nuo savø ir svetimø niekadëjø, kautis uþ jo iðli-kimà kiekvienà dienà, nuvalyti nuo istorinio paveldo storà uþ-marðties dulkiø arba net ir purvo, sukaupto per visà okupacijoslaikotarpá, sluoksná, apginti tai, kas Tautai brangu ir svarbu, kaskelia pasididþiavimà mûsø Tauta ir tautieèiais.

Akivaizdþiausias mûsø tautos kultûros naikinimo pavyzdys –kalba. Turime didþiausià tautos turtà – graþø, brangintinà, visamepasaulyje gerbiamà lietuviðkà þodá. Ir Didájá lietuviø kalbos þody-nà, net 22 jo tomus. Daugelis tautø mums tokio turto galëtø pavy-dëti. O kà mes darome? Lietuviø kalba darkoma, draskoma irnaikinama labiausiai. Vasario 5 dienà vilnieèiø sueigoje gaudë pa-vojaus lietuviø kalbai varpai. Konstatuota, kad labiausiai nuo kal-bos darkytojø nukentëjo Vilnius: á gatves plûstelëjo svetimi þenklai,„savas“, lietuviðkas verslas iðkabomis prie parduotuviø, vieðbuèiø,kaviniø prisistato svetimais vardais: kuriasi visokie „Grand djukai“,„Crown plazos“, „Forum palacai“, „Oldtauno“ klubai, laukiama„Vichy“ vandens pramogø parko ir net „Soho“ kvartalo.

Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Akivaizdu, kad mû-sø verslininkai sunkiai serga nevisavertiðkumo kompleksu, su-beþdþionëjæ mëgdþioja ir stengiasi átikti svetimiesiems, praradælietuviðkà garbæ ir orumà. Teisininkai tarsi nepastebi, kà iðda-rinëja mûsø kultûros klastotojai – patentininkai, registruojan-

435

tys prekiø þenklus ir á gyvenimà juos paleidþiantys kvailiau-sius, abejotinos vertës ir svetimomis kalbomis. Prekiø þenklasyra verslininko ir gamybininko veidas. Ámantrûs ir kvaili pre-kiø þenklai rodo mûsø verslo pasaulio þmoniø menkà iðprusi-mà, visiðkà nutautëjimà, prastà skoná ir labai þemà kultûrà.Tarsi á verslà visas kalëjimø kontingentas susirinko.

Mokslininkai pripaþásta, kad dabartinis mûsø kalbos darkymas –tai nauja mûsø paèiø lietuviø iðsigimimo iðraiðkos forma po polo-nizacijos, germanizacijos ir rusifikacijos. Visiðkai pritariu prof.B. Genzeliui, sakiusiam, kad ðiø dienø Lietuva jam primena Rene-sanso epochà, kai lietuviø bajorai gëdijosi bûti lietuviais. Pirmeny-bës teikimas angliðkam ir rusiðkam þodþiui rodo mûsø tautieèiøorumo stokà, nesupratimà, kad nuvertinæ savo kalbà, esame ne tiksau, bet ir visam pasauliui juokingi ir neverti pagarbos.

Kaip paprotinti ir kaip sulaikyti tuos, – buvo kalbama minë-toje sueigoje, – kurie verèia Vilniø mums visiðkai svetimu ir at-ðiauriu miestu, iðsiþadëjusiu savo kultûros, savo kalbos – kalbos,kuria bylodamas á mus Vilnius deðimtmeèiais palaikydavo mûsøryþtà – atsispirti, iðlikti? (Vaièiûnienë D. Vilnius pasauliui turi by-loti lietuviðkai // Lietuvos aidas, 2007 vasario 10, p. 7).

Svarbiausia, kad ði bjauri liga plinta epidemijos greièiu ir ap-ima mokslà, kultûrà, ðvietimà, pasiekë net buvusá lietuviðkiausiàrenginá „Dainø dainelæ“.

Savo laiku prelatas kunigas Mykolas Krupavièius, stebëjæs ðáreiðkiná, plintantá lietuviðkojoje diasporoje Amerikoje, su dideleðirdgëla kalbëjo, kad Tautos mirtis prasideda nuo gimtosios kal-bos apleidimo ir uþmirðimo. Gimtoji kalba – kertinis lietuvybësakmuo. Gimtosios kalbos þalojimà ir terðimà svetimþodþiaisM. Krupavièius palygino su ðventiniu stalu, ant kurio primëtytavaisiø grauþtukø bei nuorûkø. Kalbos grynumas – svarbiausia tau-tiðkumo iðsaugojimo prielaida.

Tokiomis sàlygomis ypaè didelæ pagarbà kelia þmonës, kurie,atidëjæ á ðalá visus svarbius savo darbus ir kasdieninius þemiðkus

436

reikalus, rûpinasi mûsø Tautos paveldo iðlikimu, puoselëjimu irpropagavimu. Kaip aukðèiausi lietuviðkø katedrø bokðtai virð bë-ganèios, skubanèios, besistengianèios pralenkti laikà minios iðky-la didingiausios mûsø poetø, Lietuvos laisvës ir atgimimo ðaukliø,tautos þadintojø Maironio, Bernardo Brazdþionio, Vinco Myko-laièio-Putino, Justino Marcinkevièiaus, Kæstuèio Genio, tautoty-rininkø Antano Maceinos, Stasio Ðalkauskio, Juozo Girniaus,Romualdo Grigo, Angelës Vyðniauskaitës Asmenybës.

Tokiu pat aukðtu bokðtu tapo Tëvynës paþinimo tautotyri-ninkø draugija, jau 17 metø puoselëjanti tautos dvasiná pavel-dà, nuvalanti uþmarðties dulkes ir socialistines purvo apnaðasnuo archeologijos ir istorijos paminklø, prikelianti naujam gy-venimui Lietuvos baþnytkaimius, paminklus, mûsø þymiausiøþmoniø epistoliariná palikimà, ieðkanti ir randanti visoje Lietu-vos þemëje, nuo Palangos iki pat Ðalèios, deimanèiukø. Vienamtokiø ðios draugijos atrastø deimanèiukø, pirmosios Nepriklau-somos Lietuvos Respublikos kûrëjui Tadui Daugirdui prisimin-ti ir skirtos ðios iðkilmës.

Tëvynës paþinimo draugijos patyrimas ir pasiaukojimas – gra-þus pavyzdys jà besivejanèioms lietuvybæ puoselëjanèioms orga-nizacijoms – Lietuvai pagraþinti draugijai, neseniai atðventusiaisavo veiklos deðimtmetá, ir Lietuvos moterø lygai, jau penkiolikametø propaguojanèiai tautotyros mintá bei tautinio patriotinio irdorinio-religinio moksleiviø ugdymo idëjas.

Tokiø lietuvybës þidiniø Lietuvoje kasmet randasi vis daugiau:minëtina graþi Marijos ir Jurgio Ðlapeliø muziejaus, Lietuvos dai-lininkø draugijos „Plekðnë“ lietuviðka, labai nelengva daugeliometø „Vilnijos“ draugijos veikla.

Tëvynës paþinimo draugijos veikloje ypaè ryðki – spindinti,þëruojanti, ðvieèianti visomis saulës spalvomis – Tëvynës meile, mei-le lietuviðkam þodþiui, savo Tëviðkës gamtai ir mûsø daug kentëju-sios Þemës þmogui – veiklos kryptis, ðios draugijos pirmininko dr.Kazio Raèkausko pavadinta „Mûzos“. Kur ten oficialiai Lietuvos

437

raðytojø sàjungai, kurios nariai nuolat skundþiasi ir gedi dël tuðty-meèiø jø sielose, iki Tëvynës paþinimo draugijos kûrëjø. Nesuly-ginsi. Èia yra tikroji atgimstanèios Lietuvos raðytojø sàjunga, dràsiaiir ryþtingai savo darbais kurianti Lietuvos ateitá, ugdanti tautiðku-mà ir patriotiðkumà, pasididþiavimà savo Tëvyne ir jos þmonëmis.

Argi kas ið dabartinës Lietuvos poetø gali prilygti mûsø BiruteiLengvenienei, Juozui Elekðiui, Elenai Dekaminavièienei, puikiaiderinanèiai ir kûrëjos, ir literatûros kritikës talentus, Genutei Mar-kauskaitei-Saulutei, Vidai Janauskaitei-Sereikienei ir tikriausiai ki-tiems ðios draugijos kûrëjams, su kuriø kûryba dar nesu susipaþinusi.

Ar kas nors kitur, iðskyrus „Gimtinæ“, galëjo perskaityti to-kias nuoðirdþias ir spalvingas Redos Kiselytës ir Izabelës Nava-rackienës miniatiûras, vaizdelius ið gimtosios tëviðkës arbaBernardo Aleknavièiaus straipsnius apie mûsø talentingiausiustautodailininkus, Izabelës Navarackienës prisiminimus ið jos skau-dþios patirties pokario rezistencijos dienø ir elegiðkus eilëraðèius.

Dþiaugiamës ir didþiuojamës, kad Tëvynës paþinimo narë Iza-belë Skliutaitë-Navarackienë sulaukë valstybinio pripaþinimo –jai Prezidento Valdo Adamkaus dekretu suteiktas Vyèio Kryþiausordinas, ji tapo ðio ordino ritere.

Daugelis negali atsistebëti, kokia jëga suburia ir traukia paèiuskûrybingiausius ir talentingiausius kûrëjus á Tëvynës paþinimo drau-gijà? Kodël jø èia susibûrë tiek daug? Man atrodo, tai – nedidelëpaslaptis. Tarnauti savo Tautai ir savo Valstybei yra pats prasmin-giausias ið visos þmogiðkosios bûties tikslø. Antra vertus, mûsø nera-miais politinës ir socialinës átampos laikais þmonës pasiilgo graþaus,kûrybinio bendravimo, padràsinanèio ir paskatinanèio kûrybai þo-dþio, ðilto draugiðko þvilgsnio, nuoðirdaus rankos paspaudimo sëk-mës atveju ir tylaus pabuvimo kartu iðtikus negandai. Ir èia, ðiojedraugijoje, þmonës visa tai randa – dr. Kazimiero Raèkausko, dr. Gra-þinos Kadþytës, þurnalisto Jono Laurinavièiaus, mokytojø Vinco Ste-ponavièiaus, Irenos Eigelienës ir visø draugijos nariø asmenyse.

2007 m.

438

8. TAUTIÐKUMO SKLAIDA DABARTIESLIETUVOJE

„...Mûsø jausmai, mûsø mintys, mûsø ryþtas irveiksmai turi bûti nukreipti á tai, kad neiðtirptume iriðliktume amþiams kompaktiðka Tauta, su savo ne-sudarkyta kalba, su savo neiðkreiptomis tradicijomisir kultûra, su savo vientisa, nesuniokota þemës terito-rija. ÐIANDIEN. DABAR. IR VISADOS.“

Juozas Urbðys

Ðiø tautos ir valstybës idealø, sugráþus antrajai rusø okupaci-jai, ginti iðëjo per 30 tûkstanèiø Lietuvos vyrø ir mergaièiø. Jiemsvadovavo Lietuvos Prezidentas, iki ð.m. kovo 12 dienos vadintas„Partizanø prezidentu“, „Okupuotos Lietuvos prezidentu“ ir net„Þuvusiøjø prezidentu“ – Jonas Þemaitis-Vytautas. Jo 100-àsiasgimimo metines graþiai paminëjo visa Lietuva.

Daugiau negu 22 tûkstanèiai Lietuvos laisvës kovotojø, tarpjø ir pats Jonas Þemaitis, þuvo nelygioje kovoje. Likæ gyvi perëjonenusakomø kanèiø sovietiniuose lageriuose pragarus. Ið jøkraujo ir kanèios iðaugo tvirèiausieji tautos valios daigai ir sie-kinys realizuoti savo þuvusiø bendraþygiø idealus. Taip buvo nu-tiestas tiltas ið Vasario 16-osios per okupacijos bedugnæ á Kovo11-àjà.

Sàjûdþio dainuojanèioje revoliucijoje Tautos dvasios sparnais –dainomis ir giesmëmis bei jos vyriausiojo dirigento prof. VytautoLandsbergio ir jo bendraþygiø aðtraus strateginio proto dëka at-kurta Lietuvos valstybë tapo realybe. Tik gaila, kad neilgam.1992 m. spalio rinkimai á Seimà, sugràþinæ á valdþià visà komu-nistiná nomenklatûriná CK, rajonø komunistø partijos komitetøsekretorius ir kolchozø pirmininkus atvërë kelius pragariðkamsiausmui. Griovimo instinktas iðstûmë kûrybos instinktà, techni-kos iðugdytø ir aukðtàsias partines mokyklas baigusiø barbarø ma-

439

së, po pirmojo nepriklausomybës ðoko pradëjusi didëti stulbinan-èiu greièiu ir viskà griovusi: gamyklas, ámones, gerus þmoniø san-tykius, dorovæ ir sàþinæ, su dar didesne energija, negu sovietinësokupacijos metais, rovë ið þmoniø sàmonës tikëjimà ir tautiðku-mà, kitas amþiais puoselëtas Tautos vertybes. Á Lietuvà atëjo bar-baro valanda, paskatinusi poetà Justinà Marcinkevièiø su ðirdgëlatarti:

Neapykantos ir pykèio sodai þydi,Nuoskaudø lyg piktþoliø pilni laukai.Þmogiðkume, avinëli tu maþyti,Kur ganysiesi ir kaip?Kaip pragaro vartams prasivërus tautiðkumas, ðvenèiausias

mûsø Tautos jausmas, Lietuvos partizanø, Norilsko , Vorkutos irkitø sovietiniø kalëjimø politiniø kaliniø ir tremtiniø iðsaugotasir puoselëtas þiauriausiomis sàlygomis, pradëtas naikinti su tokiucinizmu ir tokia pikta valia, kokios, ko gero, dar nebuvo Lietuvo-je ir sovietinës okupacijos metais. Politiniam klimatui paðiltëjusjis, prabilæs paskutiniaisiais sovietmeèio metais Justino Marcin-kevièiaus eilëmis jo poemose „Katedra“, „Mindaugas“, „Maþvy-das“, „Donelaitis“, neleido uþmigti tautinei sàmonei, jà þadino irpuoselëjo þmoniø sielose.

Pagal pragariðkà kaþkieno scenarijø filosofo Arvydo Ðlioge-rio mestas iððûkis nepriklausomybæ atkûrusiai Tautai þodþiais „pa-triotas – tai idiotas“, o „tauta – tai stabas“, kuriam melstis gali tikidiotai, nuriedëjo kaip sniego gniûþtë nuo aukðèiausio kalno, vir-tusi didþiule sniego griûtimi, laidojanèia tautiðkumà. Kaip „Lie-tuvos þiniose“ raðë jaunas þurnalistas Tomas Viluckas, „...atsitiko,kad pats þodis „patriotizmas“, kaip ir sàvokos „tautiðkumas“, „na-cionalizmas“ tapo anachronizmu, kad jis iðbraukiamas ið þodynobei visur ir visada keièiamas pilietiðkumo sàvoka. Kas mums atsi-tiko, kad buvimas patriotu reiðkia atgyvenà? Maþa to, didþiuotis,kad esi lietuvis, reiðkia sulaukti ksenofobo etiketës. Tuo metu pa-triotizmas nereiðkia nieko kita, kaip Tëvynës meilæ. Tad kodël

440

mylëti Tëvynæ mûsø visuomenëje yra blogo tono þenklas?“ (Vi-luckas T. Gràþinkime tai, kas nusavinta // Lietuvos þinios. 2009,kovo 14, p. 4).

Abejingumas savo Tëvynei, lygiai taip pat, kaip abejingumasblogiui – veda á Tautos dvasinæ mirtá. Grësmingi jos þingsniai jauaidi: vaikai þudo tëvus, sugyventiniai vienas kità, jaunimas svaigi-nasi kvaiðalais ir iðtvirkauja, motinos þudo jø pagimdytus vaikus,Lietuvos ateitá, iðmeta á ðiukðliø konteinerius.

O buvusieji kelias kadencija Seime ir atvedusieji Lietuvà á darnematyto negirdëto moralinio nuosmukio situacijà vël kelia gal-vas, nuodydami Tautos protus: ak, kaip viskas blogai valdant de-ðiniøjø koalicijai, nes ið tikrøjø jie bijo atsidurti akistatoje su tais,kuriuos visà okupaciná laikotarpá ir dar 12 metø nepriklausomy-bës vidury baltos dienos mulkino, niekino ir apvaginëjo, susikrovæsau milijoninius turtus; drabstë purvais paèios nepriklausomybësidëjà, menkino tautos iðkovojimus ir jos tikruosius didvyrius. Da-bar ta pati partija ir jos „skydas ir kalavijas“(KGB ir GRU) einatuo paèiu jos pramintu ðmeiþto ir melo keliu. Jie stengiasi iðtrintiið Tautos atminties pokario trëmimus, turgaus aikðtëse sumestusir iðniekintus jaunø vyrø ir mergaièiø lavonus. Ðitos partijos, kuridaugiau ar maþiau paveldëjo atsakomybæ uþ tautos genocidà, su-gráþimas á valdþià yra istorinis spjûvis á veidà komunistinio reþi-mo aukoms. Gal, kas pasakys – tokia rinkëjø valia. Taèiau reikiasuprasti, kad ði valia buvo klastingai iðprievartauta. Aligierio Dan-tës „Pragare“ yra raðoma: „Florencija, raudok! Tau begëdystë ið-puikusiø ateiviø primesta ir tu vien tik turtø geismà tepaþásti...“Norisi perfrazuoti tà nemirtingà mintá, þvelgiant á mûsø dabarti-næ Lietuvà ir suðukti „Lietuva, raudok!“Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Kokiam Blogio imperijosdirigentui taip rûpi sunaikinti mûsø Tautà? Pastangos gaivinti tau-tiðkumà ir patriotizmà kartais atrodo beviltiðkos... Taèiau tai rei-kia daryti! Ir su dviguba, triguba energija. Ir tai jau daroma.Vangiai, bet vis dëlto daroma.

441

8.1. VINCO KUDIRKOS VAIDMENS TAUTIÐKUMOSKLAIDOJE AIDAI DABARTINËJE LIETUVOJE

2008 metø Ðv. Kalëdos, jø palydëtuvës ir Naujøjø sutiktuvës –buvo ypatingos: jos vyko su mûsø Tautos þadintojo Vinco Kudir-kos 150-øjø gimimo metiniø ir jo „Tautiðkos giesmës“ – Lietuvoshimno 110-øjø metiniø þenklu.

Graþiai tas ðventas mûsø Tautai datas paminëjo Lietuvos ðvie-suomenë Kaune, Vilniuje, Panevëþyje.

Lietuvos mokslø akademijos biblioteka surengë graþià VincoKudirkos darbø ir literatûros apie já parodà (rengëjos – MA bib-liotekos bibliografijos skyrius – ved. dr. B. Railienë, bibliografësRita Kazlauskienë ir Eglë Paðkevièiûtë-Kundrotienë). Parodosatidaryme, tapusiame graþia tautiðkumo ðvente, dalyvavo Kudir-kos Naumiesèio vidurinës mokyklos moksleiviai, saugantys dr.Vinco Kudirkos atminimà ir puoselëjantys kudirkiðkà tautiðku-mo dvasià.

Gruodþio 9 d. Lietuvos moterø lygos Panevëþio skyrius (vad.Liudvika Knizikevièienë) kartu su Gabrielës Petkevièaitës-Bitësbiblioteka (vyr. metodininkë Elvyra Paþemeckaitë) ir Þiemgalosdraugijos Panevëþio skyriumi surengë áspûdingà konferencijà„Vincui Kudirkai –150“.

Svarbiausius publicisto, poeto, raðytojo, vertëjo, visuomenësveikëjo ir Tautos þadintojo gyvenimo ir kûrybos bei jo aktyviosvisuomeninës veiklos faktus priminë Mykolo Karkos vidurinësmokyklos moksleiviai Agnë Ðeðtokaitë, Indrë Pletaitë ir DonatasStasytis. Nors Vinco Kudirkos gyvenimas ir kûryba þinomi, jubi-liejø proga jie kartotini kaip malda, minties laivas, plaukiantislaiko bangomis ir rûpestingai gabenantis savo brangø kroviná iðkartos á kartà.

Minëjimo dalyviams grieþë Panevëþio muzikos mokyklossmuikininkø ansamblis (vad. Birutë Juodvirðienë), Vinco Kudir-kos kûrybà skaitë J. Miltinio dramos teatro aktorius Petras Kezys.

442

Konferencijos dalyvius pasitiko Vinco Kudirkos darbø ir leidiniøapie já bei jo kûrybà, saugomø Panevëþio apskrities Gabrielës Pet-kevièaitës-Bitës bibliotekos fonduose, su meile parengta ekspo-zicija. Jos rengëja – bibliotekininkë Stasë Mikeliûnaitë.

Konferencijoje dalyvavo Panevëþio vyskupas JE Jonas Kaunec-kas, Panevëþio ðviesuoliai, organizacijø, konferencijos rengëjai.

Apie pirmàjá Vinco Kudirkos eilëraðtá „Graþu, graþiau, gra-þiausia“, sukurtà rezistencinës tautinio atgimimo studentø orga-nizacijos „Lietuva“ ákûrimo proga, kalbëjo Kazimiero Paltarokogimnazijos mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas. Liudvika Kni-zikevièienë perskaitë Mykolo Karkos vidurinës mokyklos moky-tojos ekspertës Lionës Lapinskienës parengtà praneðimà „XX a.pirmosios pusës Panevëþio inteligentai – Vinco Kudirkos atmini-mo puoselëtojai“ (Gabrielë Petkevièaitë-Bitë, mokytojai PetrasBûtënas, Julijonas Lindë-Dobilas ir kt.). Vieðnios ið Vilniaus prof.Ona Voverienë skaitë praneðimà apie dr. Vinco Kudirkos kûrybàir jo personalinæ bibliografinæ rodyklæ – „Gyvenimas, tapæs ákve-pianèiu pavyzdþiu“, prof. Regina Koþeniauskienë – „Ar dr. Vin-cas Kudirka tikrai buvo bedievis?“

Prof. Reginos Koþeniauskienës praneðimas tapo svarbiausiukonferencijos programos akcentu. Prelegentë jame akcentavo,kad sovietinë literatûra jaunøjø lietuviø kartø sàmonëje buvo átvir-tinusi nuomonæ, jog Vincas Kudirka buvo bedievis: nelankë baþny-èios, nëjo iðpaþinties, kritikavo kunigus uþ jø netikusius poelgius –loðimà kortomis, pritarimà caro politikai, girtuoklystæ, nusigræþi-mà nuo tikrøjø lietuviðkø dvasios vertybiø.

Profesorë, visapusiðkai ir labai iðsamiai susipaþinusi su VincoKudirkos kûryba, argumentuotai ir labai tvirtai árodë, kad dr. Vin-cas Kudirka nebuvo bedievis. Jis uþaugo katalikiðkoje ðeimoje,kurioje tikëjimas buvo laikomas didþiausia vertybë. Ir motulë, irtëvas svajojo, kad sûnus taptø kunigu. Vykdydamas tëvø valiàV. Kudirka net buvo ástojæs á Seinø kunigø seminarijà, bet ásitiki-næs, kad ne kunigystë jo paðaukimas, ið seminarijos pasitraukë ir

443

ástojo á Medicinos fakultetà, tikëdamasis, kad taip galës daugiaupadëti savo vargstanèiai tautai. Vincas Kudirka niekad nesiskyrësu Ðventuoju Raðtu. „Jo tikëjimas buvo tylus, nedemonstruoja-mas, toks, kaip mokë Ðventasis Raðtas“, – sakë prof. R. Koþe-niauskienë. Daugelis V. Kudirkos bièiuliø buvo kunigai. Jis skatinojuos raðyti á „Varpà“ ir mielai tuos straipsnius spausdino. Profe-sorei pavyko rasti faktø, kaip V. Kudirka diskutavo ir net barëvarpininkà Jonà Ðliûpà (1861–1944), savo straipsniais uþsipuldi-nëjusá kunigus. Dievobaimingai seseriai Jonieðkai prieð pat savomirtá kalbëjo: „Ateis tokie laikai, kai maskoliaus èia nebus, busLietuva... Dabar maldaknyges draudþia, o tada galësi laisvai, rû-tø ðakelæ ásidëjusi, neðtis rankoje“.

Savo straipsniuose „Varpe“ V. Kudirka ne kartà sielvartavo,kad uþdaromos lietuviðkos baþnyèios, lietuviai neturi kur eiti ið-paþinties, reikalavo, kad vaikai bûtø mokomi tikëjimo tiesø lietu-viðkai. Kaip liudija prof. R. Koþeniauskienë, „Biblija jam buvone tik rimtø studijø, bet ir moralinës paspirties ðaltinis, jo kûry-boje gausu parafraziø, simboliø ið Ðventojo Raðto, aliuzijø á evan-gelijas ir apaðtalø bei pranaðø darbus... jauèiamas pomëgis kalbëtiÐventojo Raðto metaforomis, alegorijomis ir parabolëmis“ (Cit.pagal A. Kaèerauskienæ: Ar Vincas Kudirka buvo bedievis? // XXIamþius, 2008, gruodþio 17, p. 11).

Po praneðimo R. Koþeniauskienës laukë maloni staigmena:jos pasveikinti su gëliø puokðtëmis atëjo buvusi klasës auklëtojaLaima Guobienë ir grupelë buvusiø bendraklasiø.

Moterø lygos irgi laukë maloni staigmena: lygos Panevëþioskyriaus pirmininkë Liudvika Knizikevièienë ið vyskupo JE JonoKaunecko rankø gavo Ðventojo Tëvo Benedikto XVI asmeninápalaiminimà uþ jos sudarytà ir didþia dalimi paraðytà knygà „Pir-møjø Panevëþio baþnyèiø ir senamiesèio gatvës istorija“ (Pane-vëþys, 2007), skirtà pirmosios Panevëþio baþnyèios pastatymo(1507–2007) 500 metø sukakèiai.

Renginiø, skirtø Vinco Kudirkos gimimo ir jo „Tautiðkos gies-

444

mës“ jubiliejams, ciklà vainikavo iðkilmingas kalbos vakaras „Lie-tuva mano. Vincui Kudirkai – 150“, 2008 m. gruodþio 10 d. Na-cionaliniame operos ir baleto teatre surengtas Lituanistikostradicijø ir paveldo áprasminimo komisijos bei Lietuvos Respub-likos kultûros ministerijos raðytojø klubo. Renginys akivaizdþiaiparodë, kaip galima kûrybingai sujungti praeitá su dabartimi, ran-dant tarp jø sàsajø ir idëjiná tæstinumà.

Lituanistikos tradicijø ir paveldo áprasminimo komisijos pir-mininkas Seimo narys Èeslovas Jurðënas savo áþanginiame pra-neðime supaþindino su tos komisijos veiklos tikslais iruþdaviniais; jos kasmet teikiamos Kalbos premijos nuostatomis.2008 m. Kalbos premija renginyje buvo áteikta lietuviø istorijosmetraðtininkui, lituanistikos archyvo kûrëjui, dokumentinio irmaterialaus paveldo puoselëtojui Albinui Kentrai. Kalbos pre-mijos teikiamos nuo 2004 m., kai spaudos atgavimo 100-meèiominëjimo renginiuose, vieðose akcijose buvo atgaivinta daugsvarbiø asmenybiø vardø. Ði premija siejama su áþymios lietuviøvisuomenës veikëjos, spaudos laisvës gynëjos, labdaros organi-zatorës Felicijos Bortkevièienës vardu. 2004 m. Kalbos premijabuvo skirta Violetai Bakutienei, Daliai Vladislavai Uþpelkie-nei, Vladui Þukui, 2005 m. – Malgoþatai Kasner ir Stasiui Kei-niui, 2006 m. – Reginai Koþeniauskienei ir Liudui Subaèiui,2007 m. – Jonui Ohmanui, o dabar – Albinui Kentrai. Premijosapdovanojimà simbolizuojanèios skulptûrëlës „Vyturys“ auto-rë – prof. Dalia Matulaitë.

2008 m. Kalbos vakaras „Lietuva mano. Vincui Kudirkai –150“, kaip buvo teigiama kvietime á renginá, skiriamas „Þmogui,kuris politiniø draudimø laikotarpiu telkë lietuviø kultûros lyde-rius, áskëlë diskusijà apie tautos savimonæ, ekonomikà ir politi-kà, pradëjo skleisti Vakarø Europos raðytinæ herojinæ klasikà,pasëjo liberalizmo grûdà ir paliko visø kartø lietuviams vienijan-èià Tautiðkà giesmæ“.

Apie Vinco Kudirkos gyvenimà ir kûrybà, jo neákainojamà

445

indëlá á lietuviø tautos savimonës formavimà, visuomeninæ beiliteratûrinæ veiklà neáprastais, pakylëtais, jaudinanèiais þodþiaiskalbëjo VU Komunikacijos fakulteto dekanas, doc. dr. AndriusVaiðnys ir VU Lietuviø kalbos ir literatûros katedros prof. Regi-na Koþeniauskienë (jø kalbos tekstas iðspausdintas „Atgimime“2008 m. gruodþio 19 d.).

Prelegentø kalbà papildë vaizdais, muzika ir iðtraukomis iðVinco Kudirkos kûriniø Vytenio Pauliukaièio talentingai sureþi-suotas ásimintinas spektaklis apie Vincà Kudirkà, jo gyvenimà beiveiklà. Vaidmenis atliko aktoriai Virginija Kochanskytë, SauliusÈiuèelis, Vytautas Gasiliûnas, Aleksas Kazanavièius, Algis But-vilas, Violeta Podolskaitë, Sergejus Ivanovas, Vytautas Rumðas,Aleksandras Kleinas, Jokûbas Bareikis, Lietuvos muzikos aka-demijos Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir reþisûros katedrosIII kurso studentai Dominykas Vaitiekûnas, Ðarûnas Banevièius,Vaidas Kublinskas (scenarijaus autoriai Andrius Vaiðnys ir Vyte-nis Pauliukaitis). Spektaklyje dalyvavo Kauno valstybinis choras(meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), VU kamerinësmuzikos ansamblis (vadovas ir dirigentas Paulius Koncë), smui-kininkas Dainius Peseckas, violonèelininkas Justas Kulikauskas,ðokëjai Jekaterina Romankova ir Nerijus Jasaitis, þydø liaudiesdainø ir ðokiø ansamblis „Fajerlach“ (vad. Larisa Vyðniauskienë,choreografas Arikas Krupas). D. G. Bairono eiles skaitë VU stu-dentë Giedrë Tatariûnaitë.

Spektaklyje Vincas Kudirka parodytas kaip labai stiprus þmo-gus, iðugdytas D. Bairono, A. Mickevièiaus, J. Slovackio, F. Ðile-rio ir kitø romantiðkojo herojinio literatûros periodo dvasioje,idealistas, pasiruoðæs pakartoti tø raðytojø herojø þygdarbá, ta-lentingas organizatorius, subûræs studentiðkà tautinio atgimimojudëjimà „Lietuva“, ákûræs tautinio atgimimo ðvyturá „Varpà“ irlaikraðtá „Ûkininkas“, juose kvietæs Lietuvos inteligentijà ðviestisavo pavergtà, caro okupantø skriaudþiamà tautà, pratinti jà prieknygos, gaivinti mûsø Tautos garbingà istorijà ir puoselëti pasidi-

446

dþiavimà lietuviø tautos didvyriais, kultûros vertybëmis, tradici-jomis bei paproèiais.

Viename savo pirmøjø eilëraðèiø „Labora“, paraðytame Var-ðuvos universiteto baigimo proga, jis kvieèia jaunimà sëti „pasë-lio grûdà“ ir dirvos neapleisti, kol „dvasia nesusnûdus“, ir siektiidealo tik „doro ir aukðto“. Savo tvirta valia ir jos spinduliuojan-èia átaiga subûræs vienminèiø kolektyvà „Varpui“ leisti, vëliau patsásitikino, kad „Laboroje“ jo iðsakyti þodþiai buvo pranaðiðki. Jieiðsipildë – daugelis buvusiø bendraþygiø, jø dvasiai susnûdus, vie-nas po kito ið kovos uþ lietuvybës gaivinimà pasitraukë, iðsiþadë-dami idealø dël ávairiausiø aplinkybiø, „dël trupinio aukso, dëlgardaus valgio ðaukðto“: vieni dël ðeimos, kurià reikëjo iðlaikyti,kiti dël sotaus gyvenimo ir malonumø, kuriuos jiems teikë tarny-ba okupanto ástaigose, o kai kas palûþæs ir prasigëræs. Prieð mirtáV. Kudirka liko kone vienas, nes daugelis ið kovos dël lietuvybësjau buvo pasitraukæ. Tik ne jis. Iki gyvenimo saulëlydþio jis daugdirbo, pasiraðinëdamas ávairiais slapyvardþiais, kad tik þmonëmsatrodytø, jog Tautos þadinimo ir jos savimonës formavimo frontedirba daug þmoniø.

Vincas Kudirka, tapæs sàmoningu lietuviu dr. Jono Basanavi-èiaus ir jo bendraþygiø leidþiamos „Auðros“ (1883–1886) dëka,savo ásteigtame ir beveik visà laikotarpá iki pat 1899 metø su per-traukomis redaguotame „Varpe“ tæsë J. Basanavièiaus pradëtàlietuvybës gaivinimo kryptá – skleisti „dvasiðkà ðviesà“. Atsiþvelg-dami á tai, kad Rytprûsiuose jau tuo metu buvo leidþiama keletasreliginës krikðèioniðkosios krypties laikraðèiø, kuriø reikðmæ irJonas Basanavièius, ir Vincas Kudirka, „vykdant apðvietimà perdvasiná mokslà“ pripaþino, jie abu – ir J. Basanavièius savo „Auð-roje“, ir V. Kudirka „Varpe“ uþsibrëþë tikslà skleisti pasaulietið-kà ðviesà, J. Basanavièiaus þodþiais tariant, „mûsø laikraðtis tegulapims tà vietà, kuri dirvonais guli“. Ir mokytojo J. Basanavièiaus,ir jo mokinio V. Kudirkos kûryboje dominuoja „dirvos“, „grûdo“,„ðviesos“ ir „saulës“ ávaizdþiai bei metaforos. Mûsø tautinio atgi-

447

mimo þadintojai lietuvybës, tautinës savimonës ugdymà prilygi-no neartiems dirvonams, kuriuos reikia ádirbti. To darbo pagrin-dinis metodas – ðviesos, þiniø skleidimas ir noro jas ásisàmonintiþadinimas. Tik tada, kai saulë Lietuvoj „tamsumas praðalins“, kaipteigia Tautiðkos giesmës þodþiai, „þydës vienybë“, tik tada Tautaatsigaus ir bus pajëgi pakilti aukðtiems skrydþiams, ið kuriø patsaukðèiausias – sukurti savo Tautos valstybæ, Tautos namus tvirtaispamatais.

Ið tikrøjø, mesdami grûdà po grûdo á tà daug ðimtmeèiø dir-vonavusià lietuviðkà dirvà, to meto ðviesuoliai, ákvëpti J. Basana-vièiaus ir V. Kudirkos idealizmo, sugebëjo jà atgaivinti ir jø pasëtøsëklø derliø iðauginti bei subrandinti. Nors Vincui Kudirkai ne-buvo lemta sulaukti Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo 1918 m.vasario 16 d., jo ánaðas á Lietuvos laisvës bylà ir valstybës atkuria-màjá darbà buvo didþiulis.

Deja, atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ antrà kartà, po 50metø sovietinës okupacijos ledynmeèio, Vinco Kudirkos poezi-jos ir jo Tautiðkos giesmës pagrindiniai þodþiai, tapæ simboliais –grûdas, ðviesa ir saulë, nors su jais ir buvo eita á dainuojanèiàSàjûdþio revoliucijà ir kova laimëta, greitai buvo uþmirðti. Juosnustelbë pinigai, pelnas ir valdþia. Tautos dvasia vël dirvonuoja...

Dël to renginys Operos ir baleto teatre mums visiems labaisvarbus istorinis ávykis, kuris turëtø bûti pakartotas daugelá kar-tø, kad galëtø prabilti á abejingøjø lietuvybei ðirdis, pasibelstø á jøsàþines, kaip kadaise Justino Marcinkevièiaus „Katedra“, „Min-daugas“ ir „Donelaitis“, neleidæ numirti lietuvybei mûsø ðirdyse.Gal tada prabusime... Gal prisikelsime... Gal ir piktþoles ið mûsøgyvenimo iðravësime, kaip jas narsiai tais laikais ravëjo VincasKudirka, iðjuokdamas caro valdininkø ir jø pataikûnø ydas... Galtada prisiminsime Vinco Kudirkos testamentinius þodþius, iðsa-kytus eilëraðtyje „Valerijai“ – „Tëvynë þiûri á tave, tu jai reikalin-gas“.

448

8.2. VISUOMENINËS ORGANIZACIJOS IR MOKYKLOS,PUOSELËJANÈIOS LIETUVYBÆ

LIETUVOS MOTERØ LYGA

Lietuvos moterø lyga, ásikûrusi 1992 metais, planuodama sa-vo veiklà, pirmiausia pakëlë A. Ðliogerio mestà „pirðtinæ“ ir pir-muoju bei svarbiausiuoju savo veiklos programos uþdaviniuásiraðë: „Gaivinti, puoselëti ir propaguoti tautos dvasines, doro-vines, kultûros, istorijos ir ðeimos vertybes, ugdant Lietuvos þmo-niø, ypaè jaunimo, tautinæ savimonæ; kovoti su komunizmo,globalizmo ir liberalizmo apraiðkomis, griaunanèiomis Lietuvosvalstybingumà, smukdanèiomis tautos dorovæ, demoralizuojan-èiomis Tautà ir þmogø; propaguoti humanistiná krikðèioniðkàjá po-þiûrá á ðeimà“ (Lietuvos moterø lygos veiklos programa. V., 1993,6 p.). Nuo 1993 m. iki ðiol lietuvybës klausimais „Lietuvos aide“,„XXI amþiuje“, „Tremtinyje“, „Drauge“, „Mokslo Lietuvoje“,„Gimtinëje“ ir kt. spaudoje mûsø buvo paskelbta keli ðimtaistraipsniø, knygø, organizuotas seminaras „Moteris ir politika“,rengiamas jau 16 metø, kur moterys mokomos tautiðkumo ir pi-lietiðkumo, orientavimosi politikoje ir pan. Seminaras kasmet su-laukia 50–70 kûrybingø moterø ið visos Lietuvos. Jame kelis kartusdalyvavo moterø organizacijø vadovës ið Didþiosios Britanijos.Parengtos ir iðleistos knygos: O. Voverienës „Þymiosios XX am-þiaus Lietuvos moterys“ (K., 2000), „Þymiosios XX amþiaus Lie-tuvos moterys: partizanës, ryðininkës, tremtinës, kovotojos“ (K.,2005), „Lietuvos moterys mokslininkës“ (O. Voverienë su bendra-autore Ina Dagyte), Onos Kuorienës „Ko alksta ðirdis“ (V., 2008),Inos Dagytës „Loreta Asanavièiûtë: veiksmas ir atmintis“ (V.,2000), Onos Voverienës „Lietuvos Laisvës Kovos karþygys – Vac-lovas Voveris-Þaibas“ (V., 2007) ir kt.

Apie Lietuvos moterø lygà, jos veiklos penkiolikos metø(1992–2007) kelià parengta ir iðleista jubiliejui skirta Onos Vove-

449

rienës knyga „Kad Lietuva klestëtø ir Tautos dvasia tobulëtø“(V., 2007), kurioje apþvelgtos tokios temos: „Patriotizmas Lietu-vos moterø vertybiø sistemoje“, „Tauta ir valstybë Lietuvos mo-terø sàjûdyje iki sovietinës okupacijos“, „Moterys ir rezistencijaLietuvoje“ (1944–1990), „Moterø judëjimai dabartinëje Lietu-voje, atkûrus Nepriklausomybæ“, „Megztosios beretës“ Lietuvospolitikoje“, Lietuvos moterø lygos veikla 1992–2007 metais. Pa-grindinës kryptys: lygios teisës ir lygios galimybës, prevencinë pe-dagogika, tautinës savimonës þadinimas, moterys politikoje irmoterø politika, moterø politinis ðvietimas: antikomunizmo teo-rija ir praktika, Tautos frontas, mûsø moterys (Lietuvos moterølygos Vilniaus, Kauno, Panevëþio, Kretingos, Druskininkø skyriømoterø biografijos ir jø savanoriðka veikla).

Parengtos ir iðleistos antikomunizmo teorijos ir praktikos kryp-ties Onos Voverienës knygos: „Lietuva juodojo voro (NKVD,MGB, MVD, KGB) gniauþtuose“ (V., 2005, 107 p.), „Antikomu-nizmas“ (V., 2010, 495 p.).

Parengta ir iðleista tautinës sàmonës þadinimo ir ugdymo kryp-ties Onos Voverienës knyga „Prie tautotyros versmiø...“ apie Të-vynës paþinimo draugijos savanorius-tautotyrininkus, raðytojus irpoetus, savo kûrybà paskyrusius tautiðkumo ir tautiniø vertybiøpuoselëjimui bei sklaidai. Parengta ir jau áteikta leidyklai kita tospaèios krypties Onos Voverienës knyga „Tautotyros etiudai“. Ti-kimës, kad ji bus iðleista dar ðiais, 2011, metais. „Lietuvos aide“paskelbti straipsniai susisteminti á ciklus: „Tautotyra“, „Tautos mo-kykla“ ir „Tautos sargyboje“. Dalis straipsniø ið ciklo „Tautoty-ra“(1997–2011) yra panaudoti rengiant knygà „Tautotyrosetiudai“. Ciklai „Tautos mokykla“ ir „Tautos sargyboje“ dar lau-kia savo leidëjø.

450

TËVYNËS PAÞINIMO DRAUGIJA

Tautinës kultûros paveldo srityje ið visø visuomeniniø organi-zacijø, ko gero, daugiausia nuveikë Tëvynës paþinimo draugija(TPD) (1989–2011). Ji buvo ákurta 1919 m. Lietuvos dailininkoir archeologo, muziejininko ir tautotyrininko kaunieèio Tado Dau-girdo, o atkurta 1989 metais istoriko dr. Kazimiero Raèkausko.Ði draugija, savo kraðtotyros, vëliau tautotyros darbais stovëjusiprie tautotyros iðtakø ir skaidriausiø jos versmiø, du deðimtme-èius leido savo mënraðtá „Gimtinë“, kur publikuota per 6 tûkst.straipsniø, tyrimø apraðymø, atsiminimø, literatûrinës kûrybosvaizdeliø, eilëraðèiø, esë. Vien tik pirmajame TPD veiklos de-ðimtmetyje jø uþregistruota 2048, tarp jø istorijos klausimais –467, etnografijos – 233, kalbos ir tautosakos – 142, personalijø –352, paminklø – 307, muziejø – 64, gamtos ir kraðtovaizdþio – 38,aplinkotyros – 393, tëviðkës jaunimo – 52 (Raèkauskas K. Ið se-noliø atminties – á amþininkø ðirdis // Lietuvos aidas, 2009, lapk-rièio 11, p. 1–2). „Gimtinës“ vaidmuo lietuviø kultûros istorijoje –unikalus. Mënraðtis – vienintelis dabartinëje Lietuvoje skleidë netik TPD tautotyrininkø naujausius tyrimus ir atradimus, bet irinformacijà apie patriotizmui, pasiaukojimui ir pareigai bundan-èià Tautos dvasià.

Belieka tik apgailestauti, kad ðis unikalus Lietuvos kultûrosleidinys buvo skurdo ir valdþios biurokratø abejingumo Tautosreikalams uþdusintas, negarbingø þmoniø negarbingai vidury bal-tos dienos pavogtas. TPD dabar visà dëmesá skiria á tæstinio moks-linio leidinio „Tautotyros metraðtis“ bei monografijø apie tautospaveldà leidybai. Tëvynës paþinimo draugija jau iðleido monog-rafijas „Aukðtadvaris“ (sudarytojas Kazys Raèkauskas) (V., 2002),Kazio Raèkausko „Mano tëviðkë“ (V., 2002), „Lietuvos deiman-èiukai“ (sud. K. Raèkauskas (V., 2008), „Bekðtonys“ (sud. K. Raè-kauskas) (V., 2009), Kazio Raèkausko „Paparèiø ðviesos þidinys“(V., 2010). Nuo 1999 metø kasmet leidþiami Juozo Kuckailio „Lei-

451

palingio kalendoriai“ apie ðio kraðto þymiuosius þmones, jo kny-gos apie laisvës kovas ir jø herojus „Dzûkai“ (pirmoji – V., 2003,antroji – V., 2010), Janinos Jankauskienës ið Þemaitijos „Peda-goginës akvarelës“ (V., 2007), Elenos Dekaminavièienës knygos„Ne vien tik pëdos“ (Jonava, 2005) ir „Erðkëèio ðviesoje“ (apiepolitiná kaliná, raðytojà ir poetà Leonardà Matuzevièiø) bei jospoezijos knyga „Kai tu ðalia“ (V., 2010), Vinco Steponavièiaus„Gyvenimo keliu“ (V., 2006), Onos Alesiûtës-Bleizgienës ir JonoVarnausko „Skamba Gerdaðiø varpai“ (V., 2008), O. Bleizgienëseilëraðèiø knygos „Prieð saulëlydá“ (V., 2000) ir „Kas ðirdþiai bran-gu“ (V., 2009), Jono Laurinavièiaus „Iðtiesk rankas á saulæ“ (pub-licistikos rinkinys) (Kaiðiadorys, 2008), organizacijos nariø darbøbibliografines rodyklës: „Tautotyros savanoriø darbai“ (sud.K. Raèkauskas. V., 2009), tautotyrininko mokytojo Vinco Stepo-navièiaus darbø bibliografinë rodyklë (V., 2006), jau minëta OnosVoverienës knyga „Prie tautotyros versmiø. Tëvynës paþinimodraugijai – 20 metø“ (V., 2009) ir kt. Visø ðios draugijos iðleistøknygø jau ir neiðvardinsi – jø pilna visa mano asmeninës bibliote-kos lentyna. Vien tik Þemaitijos lakðtingalos, ðviesaus atminimopoetës Birutës Lengvenienës poezijos knygø joje 14.

Ði tautotyrininkø draugija – tai ne tik kraðtotyrininkø, tauto-tyrininkø, bibliografø, bet ir tautinës kultûros kûrëjø, tikrø tau-tos deimanèiukø puoselëjimo mokykla, dirbanti savanoriðkai ypaèdaug nuveikusi.

Kai Lietuvos moterø lyga pradëjo su ðia draugija bendradar-biauti, jos kartu vykdë projektà „Lietuvos deimanèiukai“ (archi-tektûros ir skulptûros paminklai, baþnyèios, dvarai, gamtospaminklai, kultûrinis tautos paveldas ir t.t.). Pastaraisiais metais,jau kartu su Lietuvos moterø lyga ir su Marijos ir Jurgio Ðlapeliømuziejumi, savo tyrimø programà iðplëtë, átraukdami ir „deiman-èiukus“, tyrinëtojus, daugiausia nuveikusius tautotyros teorijos irpraktikos srityje, puoselëjant tautiðkumà ir patriotizmà. Jau mi-nëta O. Voverienës knyga „Prie tautotyros versmiø. Tëvynës pa-

452

þinimo draugijai – 20 metø“ kaip tik ir yra apie Tëvynës paþinimodraugijos narius kûrëjus: tautotyrininkus, raðytojus ir poetus, sa-vo kûryba puoselëjanèius tautiðkumà. Neseniai nudþiugino pasi-rodþiusi raðytojo Juozo Kundroto knyga apie Tëviðkës paþinimodraugijos veteranà Jonà Laurinavièiø (Kundrotas J. Pilnatvë. V.,2008). Atsirado naujas kûrybinis projektas „Tautiðkumo þiedai“.Ieðkant, puoselëjant ir auginant tautiðkumo þiedus aplankytos Vi-sagino, Onuðkio, Pabradës, Jaðiûnø, Dieveniðkiø „Ryto“, Ðalèi-ninkø „Lietuvos tûkstantmeèio“ mokyklos, ten su moksleiviaispasidairyta, kà jie nuveikë tautotyros baruose, kalbëtasi, organi-zuotos viktorinos, netgi tautiniø ðokiø bei dainø vakarëliai, dis-kutuota pamatiniais tautotyros ir tautiðkumo sklaidos klausimais.Visur, kur tik lankëmës, atradome tautiðkumo þiedø, besisklei-dþianèiø arba jau ir praþydusiø, paakinome juos gerai priþiûrëti,kad jie mûsø tëvynëje suveðëtø ir klestëtø. Tada mes bûsime stip-rûs ir galingi, tada ir mûsø valstybë bus saugi, ramiai galës kurtisavo dvasinæ ir materialinæ gerovæ.

Tëvynës paþinimo draugijai á tautotyros veiklà pavyko átrauk-ti Marijos ir Jurgio Ðlapeliø muziejø, vadovaujamà dr. Almos Gu-donytës. Èia, kaip ir pageidavo ðviesaus atminimo Tautos patriotaiÐlapeliai, vyksta TPD renginiai – Vilniaus ðviesuoliø susibûrimai,konferencijos, seminarai, minimos valstybinës ir tautinës ðven-tës, þymiausiø Tautos þmoniø ir tautotyrininkø jubiliejai, atvyks-ta sveèiø ið visø Lietuvos miestø ir kitø vietoviø. Neseniaimuziejaus direktorë Alma Gudonytë ir istorikë Nastazija Kai-riûkðtytë padovanojo Lietuvai jø paraðytà nepaprastos svarbosLietuvai ir tautotyros mokslui knygà „Lietuvybës kovø verpetuo-se. Vilniaus ir Seinø kraðtai XIX a. pabaigoje – XX a. pradþioje“(V., 2009), kurioje mokslininkës Lietuvos istorijai sugràþino 120Lietuvos didvyriø, gaivinusiø lietuvybæ ðiuose kraðtuose, biogra-fijas ir jø veiklos apraðymus.

Ðviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevièius vienoje iðsavo paskutiniøjø poezijos knygø raðë: „Mano eilëraðtis kyla ið

453

dviejø ðaltiniø – þmogaus, ávairiø jo iðgyvenimø ir dvasios patir-èiø, ir virpesiø, ir tautos. Jos istorijos ir dabarties. Man svarbiausidu dalykai – þmogus ir tauta. Kitais þodþiais: þmogus tautoje“(Marcinkevièius J. Vëlyvo vëjo vëliavos. V., 2009).

Ði poeto dvasinë nuostata tarsi ðviesi aura globia Tëvynës pa-þinimo draugijos veiklà.

Þmonës patys kuria savo likimus, o knygø – jø skaitytojai.Justino Marcinkevièiaus knygos, jo eilëraðèiai ir ypaè poetinë dra-minë trilogija „Mindaugas“ (1968), „Maþvydas“ (1976) ir „Ka-tedra“ (1971) turëjo iðskirtiná likimà – þadino tautiðkumo idëjas,skatino patriotizmà, aukðtino pasididþiavimà kelianèius lietuviøbruoþus – narsà, kovingumà, sumanumà, darë átakà keliø lietu-viø kartø pasaulëjautos formavimuisi.

Poetas visà savo kûrybiná kelià ir jo vaidmená Tautos kultûroskelyje minimame eilëraðèiø rinkinyje ávertino paprastais, valstie-tiðkais, gamtos vaiko þodþiais

Esu jau, esu –Kaip akmuo pamëtëtas á virðø,Kad èiulbëèiau tave,Tavo paukðtis ir ðauksmas, gimtine!(Marcinkevièius J. Vëlyvo vëjo vëliavos. V., 2009).Dauguma Tëvynës paþinimo tautotyrininkø savo kûrybiniu

likimu pasirinko Poeto dvasinæ kryptá – èiulbëti savo gimtinei,savo tautai, jos istorijai ir dabarèiai. O toks èiulbëjimas yra patsaukðèiausias kûrëjo dvasinis skrydis, jo reikðmë Tautos istorijoje –pati didþiausia.

Antra vertus, tautotyrininkai dabartinëje Lietuvoje – patysdràsiausi þmonës, einantys prieð galingà kosmopolitizmo ir glo-balizmo srovæ: naujausiø laikø kovotojai, rezistentai, keliantys iðuþmarðties tautos kultûros vertybes, jos þmoniø heroizmo didin-gumà, kurá gyvenimo tikrovë uþdengë uþmarðties dumblu, paslë-pë kaip perlus vandens gelmiø kiauteliuose. Prof. SigitasMarèiukaitis mëgsta cituoti Ðventojo Tëvo Jono Pauliaus II þodþius:

454

„Tik eidamas prieð srovæ atrasi tyràsias ðaltiniø versmes, ið kuriøpradeda tekëti upës“.

O poetas Justinas Marcinkevièius, tarsi atsistojæs visø TPDtautotyrininkø prieðakyje ir juos vesdamas, raðë: „Visø mûsø dar-bas, kûrybiðkumas ir kantrybë privalo prikelti ir iðauginti tai, kasdar gyva, ápûsti tai, kas dar neuþgesæ – valstybëje, tautoje ir þmo-guje“ (Marcinkevièius J. Paþadëtoji þemë. V., 2009, p. 7).

Todël jo „dvasios gëlë, Jo bûties vienkartybë teiðsiskleidþiatarp mûsø ir mums“ (Ten pat, p. 9), tesuteikia mums valios ir tvir-tybës ir toliau tæsti savo darbus, eiti jo keliu. Tai ir yra mûsø isto-rinë misija ir jos prasmingumas (Voverienë O. Mokslinëtautotyros savanoriø darbø reikðmë // Tautotyros metraðtis. I da-lis. V., 2011, p. 46–49).

LIETUVAI PAGRAÞINTI DRAUGIJA

Graþø ir prasmingà darbà atlieka Lietuvai pagraþinti draugi-ja (jos spiritus movens – draugijos pirmininkas Juozas Dingelis,aktorius Tomas Vaisieta ir fotomenininkas Vytautas Ylevièius).Jie savo kûrybine veikla akina Lietuvos þmones valyti ðiukðles netik ið savo aplinkos, sodybø, bet ir ið þmoniø sielø, primindamitautos istorijà, piliakalniø ðviesas, skleisdami aukðèiausios tauti-nës átampos jausmà, átvirtintà Justino Marcinkevièiaus, PauliausÐirvio, Vinco Mykolaièio-Putino, Vinco Mickevièiaus-Krëvës irkitø þymiausiø Lietuvos poetø kûryboje, fotografijos mene. Pla-tø atgarsá Lietuvoje ir uþsienyje rado ðios draugijos organizuotigraþiausios sodybos Lietuvoje konkursai, jø kasmet organizuoja-mos valstybinës ðventës „Uþdekime lauþus ant Lietuvos piliakal-niø“, taip pat valstybinës ðventës – Mindaugo karûnavimo dienàliepos 6-àjà. Lietuvai pagraþinti draugijos iniciatyva beveik visojeLietuvoje buvo iðkilmingai paminëtos Juozo Tumo-Vaiþganto140-osios gimimo metinës, su paskaitomis ir meniniø fotografijø

455

parodomis aplankyta kelios kelios deðimtys mokyklø Lietuvoje,iðleisti fotomeninko Vytauto Ylevièiaus parengti nuotraukø irpoezijos albumai „Gyvybës kloniais“ (K., 1996), „Manoji Lietu-va“ (V., 2007), Lietuvai pagraþinti draugijos „biografinë“ knyga„Tëvynës meilës ir groþio keliu“ (V., 2006; 2-asis leid. V., 2008),knygo, skirtos buvusiems draugijos vadovams Juozui Tumui-Vaiþ-gantui (Neuþmirðtamas Vaiþgantas. Atsiminimai, esë, laiðkai / Sud.Alfas Pakënas. V, 2009; LPD Kauno skyrius) ir Stasiui Ðilingui(Urbonas V. Ðilingas S. Gyvenimas tautai ir valstybei. V., 2011).Uþ ðià knygà jos autoriui áteikta Vinco Kudirkos premija.

Lietuvai pagraþinti draugija – didþiausia visuomeninë orga-nizacija, turinti 63 skyrius visoje Lietuvoje ir daugiau negu 4000nariø. Draugija dirba dviem pagrindinëmis kryptimis: 1) visuo-menës dorovës, pilietiðkumo, tautinio savitumo ir kultûros ugdy-mo; 2) kraðtotvarkos, aplinkosaugos, ekologinio ðvietimo, gamtosir kultûros paminklø apsaugos.

Draugija buvo ákurta 1921 metais Kaune. Valdybà sudarë Lie-tuvos ðviesuoliai: kanauninkas Juozas Tumas-Vaiþgantas, miðki-ninkas prof. Povilas Matulionis, teisingumo ministras ir Valstybëstarybos pirmininkas Stasys Ðilingas, Eugenijus Kubilius, prof. Ta-das Ivanauskas ir kt. Draugijos centro valdybos pirmininku buvoiðrinktas J. Tumas-Vaiþgantas, valdybos pirmininkais – kanaunin-kas Juozas Tumas-Vaiþgantas (1921–1924,) generolas leitenantasVladas Nagevièius (1925–1928), pulkininkas Vladas Braziulevi-èius (1928–1940). 1925 m. birþelio 28 d. Lietuvai pagraþinti drau-gija surengë savo pirmàjá suvaþiavimà Veliuonoje, 1930 m.organizavo visoje Lietuvoje Vytauto Didþiojo 500-øjø mirties me-tiniø minëjimà, kvietë visos Lietuvos þmones aktyviai veiklai –graþinti kraðtà, ugdyti jaunàjà kartà. LPD didþiulá organizacinádarbà atliko statant paminklus Vytautui Didþiajam Lietuvoje. Vi-soje Lietuvoje buvo renkamos lëðos jø statybai ir buvo pastatyta30. Po sovietinës okupacijos kaip po juodþiausio cunamio liko tik5, tarp jø – dzûkø pasididþiavimà keliantis Perlojoje. Per visà kraðtà

456

keliavo ekspedicijos su Vytauto Didþiojo portretu, iðkilmingaisjo þygdarbiø minëjimais. Tai stiprino lietuviø dvasià, kuri atsilai-kë prieð nutautinimà visus 50 okupacijos metø. Draugija anojeNepriklausomoje Lietuvoje veikë iki sovietinës okupacijos 1940metais.

1995 m. birþelio 23 d. Lietuvos ðviesuoliø bûrelis, vadovauja-mas miðkininko Juozo Dingelio, kartu su muziejininke Birute Fe-deravièiene ir mons. Kazimieru Vasiliausku atgaivino Lietuvaipagraþinti draugijos veiklà. LPD valdybos pirmininku buvo iðrink-tas ir jau kelias kadencijas vadovauja jos atkûrimo iniciatorius Juo-zas Dingelis. Garbës pirmininkais tapo mons. KazimierasVasiliauskas ir poetas Justinas Marcinkevièius, abu jau ðviesaus at-minimo. Garbës nariais tapo politologas tarptautininkas, publicis-tas antikomunistas ir antiglobalistas Vilius Braþënas, etnologë prof.Angelë Vyðniauskaitë, muziejininkë kaunietë Birutë Federavièie-në, mokslotyrininkë prof. Ona Voverienë.

Muziejininkë Birutë Federavièienë per visus okupacijos me-tus iðsaugojo Lietuvai pagraþinti draugijos steigimo dokumen-tus, savo kalboje jubiliejinëje konferencijoje priminë LPDaktyvistams jø ðventà pareigà – pastatyti paminklà Tautos patriar-chui dr. Jonui Basanavièiui.

Lietuvai pagraþinti draugija gydo Tautos kultûrinio paveldoþaizdas, steigia LPD skyrius rajonuose ir kaimuose, organizuojakonferencijas, seminarus, suvaþiavimus, skelbia Lietuvos graþiau-sios sodybos konkursus, aplinkos tvarkymo, medeliø sodinimotalkas, ðventes istorinëms datoms paminëti, Þemës dienos minë-jimus, paukðèiø sutikimo ðventes ir t.t.

2008 m. balandþio 26 d. LPD organizavo Santarvës àþuolosodinimo talkà ðalia Katedros bazilikos Vilniuje; 2008 m. gegu-þës 10 d. – iðkilmingà jubiliejinæ ðventæ prie „Auðros“ àþuolo Kau-ne Karo muziejaus sodelyje.

Ðvenèiant Lietuvai pagraþinti draugijos 90-metá, 2011 m. ba-landþio 30 dienà Kauno Àþuolyno parke buvo pasodinti 9 àþuo-

457

liukai. Jie skirti buvusiø LPD draugijos vadovø atminimui: ka-nauninkui Juozui Tumui-Vaiþgantui, Valstybës Tarybos pirminin-kui Stasiui Ðilingui, miðkininkui Povilui Matulioniui, prof. TaduiIvanauskui; gen. ltn. Vladui Nagevièiui, plk. Vladui Braziulevi-èiui, LPD garbës pirmininkams – mons. Kazimierui Vasiliauskui,poetui Justinui Marcinkevièiui, publicistui Viliui Braþënui.

Àþuoliukus draugijai padovanojo Raudondvario medelynas.Kauno miesto savivaldybë skyrë vietà jiems pasodinti Àþuolynoparke. Iðkilmingas LPD jubiliejaus minëjimas vyko Kauno Águ-los karininkø ramovëje.

Lietuvai pagraþinti draugijos veiklà jubiliejinëje konferenci-joje savo sveikinimais aukðtai ávertino Lietuvos Respublikos Pre-zidentë Dalia Grybauskaitë, Seimo narës Vincë VaidevutëMargevièienë ir Auksutë Ramanauskaitë-Skokauskienë, rengi-nyje dalyvavæ Kauno savivaldybës atstovai, draugiðkø visuomeni-niø organizacijø vadovai.

Lietuvos Prezidentë savo sveikinime draugijai raðë:„SVEIKINU LIETUVAI PAGRAÞINTI DRAUGIJÀ

SU GRAÞIU 90-TIES METØ JUBILIEJUMI!1921-aisiais ákurtos Lietuvai pagraþinti draugijos iniciatoriai,

iðkilios to meto asmenybës Juozas Tumas-Vaiþgantas, Vladas Na-gevièius, Tadas Ivanauskas ir kiti padëjo pilietiðkumo ir patriotiz-mo ugdymo pamatus. Jie puikiai suprato, jog graþus þmogus –graþi valstybë. Ugdydami þmogø, tobulëdami patys, ragindamikitus, graþiname ir Tëvynæ.

Pastebëdami ir paskatindami darbðtø, pasiaukojantá, pilietið-kà ir aktyvø þmogø, padëdami jam, pasieksime, kad visiems irkiekvienam rûpëtø valstybës dabartis ir ateitis. Tik savo pavyz-dþiu auklëjame jaunimà.

Tai vertybës, kurias puoselëja ir atkuria ðiø dienø draugija,savo veikla aprëpdama visà ðalá. Monsinjoras Kazimieras Vasi-liauskas, Birutë Fedaravièienë, Justinas Marcinkevièius, kiti pa-siðventæ nariai tæsë ir tæsia ðià kilnià misijà.

458

Linkiu, kad ðviesios Jûsø idëjos virstø kasdieniais darbais, tau-tinanèiais þmogø, stiprinanèiais Tëvynës meilæ ir vienijanèiais vi-sus Lietuvos þmones.

Dalia GrybauskaitëLietuvos Respublikos Prezidentë

2011 m. balandþio mën.Vilnius

Jubiliejinëje konferencijoje á Lietuvai pagraþinti draugijosKauno skyriø buvo iðkilmingai priimti didelis bûrys naujø nariø,pasiryþusiø tæsti, puoselëti ir ágyvendinti Vaiþganto idëjas (Veliè-kaitë L. Àþuolø ðlamëjimo 90-metis // Lietuvos aidas, 2011, gegu-þës 7, p. 1, 4).

„VERSMËS“ LEIDYKLA

Tauri ir prasminga yra leidyklos „Versmë“, rengianèios ir lei-dþianèios ðimtatomæ serijà knygø „Lietuvos valsèiai“ veikla. Taidaugiatomis vienodos struktûros leidinys apie Lietuvos miestusir miestelius, kaimus ir vienkiemius, apylinkiø kraðtovaizdþio rai-dà bei istorijà nuo seniausiø prieðistoriniø laikø iki mûsø dienø,kovos uþ Nepriklausomybæ, apie tradicinæ kultûrà, verslus, ka-lendorinius ir ðeimos paproèius, paproèiø teisæ, liaudies iðmintá,baþnyèias, áþymius þmones, tarmiø ir vietos ðnektø ypatumus, tau-tosakà, tautines maþumas, jø paproèius ir kt. Kaip raðoma lei-dyklos „Versmë“ reklaminiame lankstinuke, serijos pavadinimaspasirinktas neatsitiktinai: XIX a. viduryje susiformavæ valsèiai ikijø panaikinimo 1950 metais buvo maþiausi ir palyginti stabilûsadministraciniai-teritoriniai vienetai, jungæ tapaèios etninës kul-tûros þmones – valsèiø ribos paprastai atitiko parapijø, kartu irðnektø ribas. Remdamiesi serijos autoriø lokaliniø tyrimø ekspe-dicijø metu surinkta medþiaga, þmoniø atsiminimais, archyvø duo-menimis, mokslo studijomis, kitais raðytiniais ðaltiniais bei

459

medþiaga, kiekvienà serijos knygà raðo dideli – iki 120 autoriøkolektyvai – þinomi Lietuvos mokslininkai, istorikai, archeolo-gai, etnologai, folklorininkai, kalbininkai, sociologai, gamtinin-kai, kraðtotyrininkai, kraðtieèiai ir kiti autoriai. Ið viso èia jau yraraðæ 1700 autoriø, ið kuriø daugiau kaip 300 turi mokslo vardus irlaipsnius.

Jau iðleista 20 serijos monografijø (25 tomai): „Þagarë“(1998), „Obeliai. Kriaunos“ (1998; antroji laida – 2009), „Plate-liai“ (1999), „Þiobiðkis“ (2000), „Ðirvintos“ (2000), „Lygumai. Sta-èiûnai“ (2001), „Veliuona“ (2001), „Raguva“ (2001), „Seredþius“(2003), „Kvëdarna“ (2004), „Papilë“ (I dalis, 2004; II ir III – 2006),„Tauragnai“ (2005), „Musninkai. Kernavë. Èiobiðkis“ (2005),„Laukuva“ (I dalis, 2005; II dalis, 2008), „Gelvonai“ (2009), „Bai-sogala“ (2009), „Gruzdþiai“ (2009), „Endriejavas“ (2010), 1996metais buvo iðleista pirmoji, áþanginë knyga „Sintautai. Þvirgþ-daièiai“. Ji ðiltai buvo sutikta kraðtieèiø ir paskatino tolesnæ ðiosserijos knygø leidybà.

Artimiausiuose leidyklos „Versmë“ planuose numatyta pa-rengti ir iðleisti 56 jau pradëtas monografijas, tarp jø – „Juodupë.Onuðkis“ (dvi dalys), „Panemunëlis“, „Kartena“, „Kazlø Rûda“,„Gelgaudiðkis“, „Vaiguva“, „Þemaièiø Naumiestis“, „Kriûkai“,„Griðkabûdis“, „Rumðiðkës“, „Ðilalë“, „Plokðèiai“ ir kitos.

VILNIAUS DAILININKØ KLUBAS „PLEKÐNË“

Lietuviðko tautinio meno tradicijas gaivina ir puoselëjaþymiausi dabartinës Lietuvos dailininkai, susibûræ á Vilniausmenininkø klubà „Plekðnë‘ (jo prezidentë – Giedrë Bulotai-të-Jurkûnienë), vienijantá per 60 Lietuvos dailininkø. Klubas kas-met rengia ne tik personalines savo darbø ekspozicijas, bet ir nariømetines ataskaitines parodas, dalyvauja Lietuvos ir tarptautiniuo-se pleneruose, leidþia savo kûrybos katalogus (paskutinis, kurámaèiau – „Vilniaus menininkø klubo dailininkø klubo „Plekðnë“

460

katalogas–2010“). Ðiame kataloge – Lenos Ausiejûtës, ArvydoBagdono, Taidos Balèiûnaitës, Egijos Brinkytës, Giedrës Bulo-taitës-Jurkûnienës, Petro Cicëno, Gintaro Èesiûno, Juozo Gece-vièiaus,Vidmanto Gerulaièio, Valentino Ylos, Jono Jackevièiaus,Auðros Kurtinaitienës, Teresës Bajorûnaitës-Lekienës, Dalios Ma-karaitienës, Irenos Meiðtaitës, Rimos Miknevièienës, Juozapo Mi-liûno, Kæstuèio Ramono ir kitø darbai.

„Plekðnës“ klubo dailininkai ið kitø dailininkø organizacijøiðsiskiria dar ir tuo, kad jie – visapusiðkai kûrybingi menininkai:daugelis jø jau tapo pripaþintais Lietuvoje poetais ir raðytojais.Mane ypaè þavi jø optimistinës nuotaikos: niekada nesiskundþiasunkia materialine dalia, kai Lietuvoje klesti vartojimo, o ne dva-sinës kûrybos kultas, kai menininkams dabartinëje Lietuvoje ypaèsunku, jie beveik visi iðlieka optimistai, dþiaugiasi Lietuvos laisveir nepriklausomybe. Tokias ðviesias nuotaikas skleidþia ir savo ap-linkoje.

Minëtina grafiko vieniðiaus Antano Rimanto Ðakalio kûryba.Jis dabartinëje Lietuvoje sukûrë nuostabiausià Lietuvos istorijosir þymiausiø Lietuvos þmoniø estampø ciklà, inicijavo ir iðplëtojomaþosios grafikos – paðto vokø kryptá, garsinanèià Lietuvoje irpasaulyje þymiausius Lietuvos istorijos ávykius bei þymiausius is-torijos ir dabartinës Lietuvos þmones.

Kiekvienas ið paminëtø autoriø yra vertas monografijø, ana-lizuojanèiø jø kûrybà, bet... matyt, tas rytas, kai prabus, atsikvo-ðës Tautos dvasia ir atsiras poreikis dvasinei kultûrai, dar negreitaiiðauð. Dabar svarbiausia – iðsaugoti jø kûrybà Tautos ateities kar-toms.

461

LIETUVIØ TAUTINIS CENTRAS

Angaþuojasi aktyviai politinei tautinei veiklai Lietuviø tauti-nis centras (vad. Marius Kundrotas, Rièardas Èekutis). Jo tikslas –konsoliduoti tautos jëgas konstruktyviai veiklai ir sutelkti iðsisklai-dþiusias tautines sroves kovai uþ lietuvybës iðsaugojimà. Jauni-mas angaþuojasi „sudaryti stiprø tautiná smegenø centrà irpilietinës valios platformà, kuri padëtø pateikti valdþios institu-cijoms konkreèius reikalavimus“ (Iðsibarsèiusios tautinës jëgosburiasi á Lietuviø tautiná centrà // Lietuvos aidas, 2008, rugpjûèio21, p. 9).

Centras savo programoje yra numatæs: siekti ástatymais apri-boti migracijà; pripaþinti negaliojanèiu sprendimà dël Lisabonossutarties ratifikavimo; paskelbti neterminuotà moratoriumà eu-ro ávedimui; remti gimstamumà ðeimose (Ten pat).

Filosofo R. Ozolo teigimu, „Lietuviø tautinis centras turëtøbûti opozicija ðalies politinei valdþiai“. Tokiais jaunieji tautinin-kai ir tampa. Vien tik Kovo 11-àjà jø rengiamos eisenos – su tau-tiniais ðûkiais, atributika ir dainomis ne vienam ateiviui irnelojaliam Lietuvai pilieèiui kelia daug nerimo. Buvau liudinin-kë to, kai didþiulë jaunøjø lietuviukø eisena, priimdama lenkø irrusø iððûká uþvaldyti Vilniø, siekiant imperialistiniø Rusijos ir Len-kijos tikslø, iðëjo á Gedimino prospektà su ðûkiais ir skanduotë-mis „Lietuva – lietuviams!“ Net valdanèioji dauguma krûptelëjoið netikëtumo, kad visad nuolanki tauta, „miegantys pilieèiai“ pra-deda busti. Ir svarbiausia – bunda jaunimas. O senimui atsirandaviltis, kad jø idealai nebus iðduoti.

Asociacijos, buriamos LTC, veikloje dalyvauja Lietuvos cen-tro partija, Lietuvos laisvës lyga, Lietuvos þygeiviø sàjunga, Al-ternatyvaus jaunimo judëjimo atstovai.

462

KITOS ORGANIZACIJOS

Be minëtø tautiðkumo srityje dirbanèiø organizacijø, fragmen-tiðkai vieðojoje erdvëje pasirodo Lietuviø tautinio jaunimo cen-tras (vad. Julius Panka), kaþkada iðeivijoje aktyviai dirbæs, betdabar uþgesæs „Á Laisvæ“ fondas, Vytauto Landsbergio fondas,globojantis lietuviðkàsias Pietryèiø Lietuvos mokyklas, Lietuvoskultûros kongresas.

Kuriasi pseudotautinës partijos ir organizacijos: Tautos prisi-këlimo partija (A. Valinskas), po Tautos idëjos stogu, savotiðku Tro-jos arkliu, atvedusi á Seimà grupæ piktybiniø chuliganø, dabargriaunanèiø valstybës pamatus viduje ir kompromituojanèiø vals-tybæ uþ jos ribø. Formuojasi vieno ið broliø Matulevièiø, ilgà laikàgriovusiø nepriklausomà Lietuvos valstybæ, nevyriausybinis judëji-mas Tautos ateities forumas, kuris tikisi ant tautiðkumo meðkerësprisigaudyti pakankamà kieká nemàstanèiø kilbukø, kad patektø áSeimà, prie valdþios ir iðrinktøjø gerovës lovio. Vos ne kas mëneságimsta to judëjimo metastazës: Vienybës forumas, „Pilieèiø sàðau-ka“, „Uþ dorà ir tautà“. Kiek jø dar bus iki savivaldybiø ir Seimorinkimø – neþinia. Tikriausiai daug. Komunistø, daug metø uzur-pavusiø Lietuvos valdþià, melo ir veidmainystës spektakliai, klo-nuojant daugybæ margaspalviø partijø ið to paties komunistinio-kagëbistinio kelmo, uþkreèiantis. Ir deja, sëkmingas Lietuvoje.

MOKYKLOS

Skleidþiasi tautiðkumo þiedai Kauno „Àþuolo“ gimnazijoje,„Þiburio“ vidurinëje mokykloje, Vilniaus „Sietuvos“, Druskinin-kø „Atgimimo“, Garliavos Juozo Lukðos-Daumanto vidurinësemokyklose, Telðiø vysk. Vincento Borisevièiaus katalikiðkoje gim-nazijoje, Varniø vysk. Motiejaus Valanèiaus pradinëje mokyklo-je, Lietuvos karo akademijoje, Vilniaus M. Daukðos vidurinëjemokykloje (direktorius V. Kvederaitis).

463

Man teko laimë iðgirsti ðios mokyklos muzikos mokytojosS. Skarunskienës ir jos jauno kolegos parengtà tos mokyklos moks-leiviø chorà Ðv. Onos Baþnyèioje, giedantá moderniausias gies-mes. Toká repertuarà ir toká skambëjimà retai beiðgirsi. Rodos,pati Baþnyèia paaugo, jos sienos iðsiplëtë, danguje nustebusiosþvaigþdës suþibo. Màsèiau, kokia Mokytojo galia!

Lankydamiesi Panevëþio Vytauto Þemkalnio gimnazijoje (josdirektorius tada buvo E. Urbonas, jis ir dabar vadovauja Lietu-vos maironieèiø draugijai) buvome suþavëti. Graþi mokykla. Pa-vyzdingai tvarkoma jos aplinka, svetainë ir tikybos klasë, puikiaidirbantis lietuvybæ puoselëjantis maironieèiø klubas, draugaujan-tis su visos Lietuvos mokyklø maironieèiø sambûriais, organizuo-jantis ne tik Maironio, bet ir kitø Lietuvos autoriø, savo kûriniaisstiprinanèiø lietuvybæ, kûrybos konkursus, skaitymus, tarp kitø –ir moksleiviø kûrybos, skirtos Maironiui, skleidþiantis Maironioðviesà visoje Lietuvoje. Dabar Panevëþio maironieèiø klubas, fak-tiðkai vadovaujantis visam Lietuvos maironieèiø judëjimui, nuo1990 metø leidþia þurnalà „Sandrava“, iðeinantá balandþio, rug-sëjo ir gruodþio mënesiais, patá patriotiðkiausià Lietuvoje þurna-là, ko gero, vienintelá, ugdantá Lietuvos jaunimà patriotizmo,meilës Tëvynei dvasia.

Maironieèiø draugijos pagrindinë veiklos kryptis ir yra – pa-triotiðkumo, pilietiðkumo, meilës tëvynei ir jos istorijai ugdymas(Þëkaitë R. Maironieèiø draugijos 20-metis Panevëþyje // Sandra-va. 2009, Nr. 2, p. 3–4).

Kaip ir dera maironieèiø þurnalui, jame daug medþiagos skel-biama apie Maironio gyvenimà ir kûrybà, moksleiviø organizuo-tas ekskursijas á vietoves, susijusias su Maironio vardu. Dabarrûpinamasi deramu Maironio 150-øjø gimimo metiniø paminëji-mu visoje Lietuvoje, svarstoma ar bus pastatytas paminklas lietu-viø tautos þadintojui Vilniuje. Þurnale pateikiama daug medþiagosið Lietuvos istorijos, svarstomi gyvybiniai lietuviø tautos iðlikimoPietryèiø Lietuvoje klausimai, publikuojami tø konkursø nugalë-

464

tojø poezijos, literatûros kritikos darbai, apþvalgos, skelbiamadaug kraðtotyrinës medþiagos ir t.t.

Lietuvos moterø lyga kartu su Ðiauliø pedagoginio universi-teto prof. Vincentu Lamanausku organizavo keletà tautinio, pa-triotinio ir religinio ugdymo konferencijø Vilniuje, Kaune,Telðiuose, Kazlø Rûdoje, Druskininkuose, Trakuose, Kretingo-je ir Palangoje. Ðia tematika buvo organizuotos ir konferencijosbei knygø pristatymai ir Panevëþio Vytauto Þemkalnio gimna-zijoje.

Lietuvos laisvës kovø dalyvis, buvæs partizanas Antanas Ði-mënas geru þodþiu mini Panevëþio 9-àjà vidurinæ mokyklà, ku-rioje klesti patriotinis auklëjimas, globojamas istorijos mokytojosmetodininkës Editos Galinaitytës, muzikos mokytojos DaliosÐmitrienës ir mokytojos metodininkës Vitalijos Paslauskienës (Ði-mënas A. Kai kuriose mokyklose patriotinis auklëjimas klesti //Tremtinys, 2005, vasario 24, p. 6).

Mûsø Tautos sàþinë poetas Justinas Marcinkevièius raðë:„Þmoniø laimë neámanoma be ðviesos ir doros, nepasiekiama bedvasios pastangø, be kantraus darbo ir pasiaukojimo... Lietuvàiðgelbëjo kalba ir raðtas, kurio pramoko kaimas. Ðviesa ugdë pa-triotizmà. Pirmojo nepriklausomybës laikotarpio ðviesuoliai bu-vo idealistai ir pasiðventëliai. Prie þmogaus dvasios jie lenkësigiedodami „Ir ðviesa, ir tiesa mûs þingsnius telydi“ (Marcinkevi-èius J. // XXI amþius, 1998, spalio 14). Vertindamas Prienø „Þi-burio“ gimnazijos veiklà Poetas su ðirdgëla dël dabartinës mûsømokyklos raðë: „Kas ðiandien pasvers, ávertins „Þiburio“ nuveik-tus darbus, jo ðviesà, pasklidusià po visà Lietuvà. Neuþgesinama„Þiburio“ ðvieselë pleveno Sibiro tremtyje ir partizanø þeminë-se. Ji ryðkiai suðvito mûsø Atgimimo ir nepriklausomos Lietuvoskûryboje, mûsø kultûroje, ðventëse ir ðiokiadieniuose. Karta pokartos atneðë þiburá iki mûsø“ (Marcinkevièius J. Ten pat).

Ðiandien tarsi testamentinis priesakas mums skamba vieno iðlietuvybës apaðtalø Juozo Girniaus pasakyti þodþiai: „Visur þmo-

465

giðkoji didybë yra reta, nes ji iðkovojama tik pasiaukojamu idea-lizmu. O menkystë klesti legionais, nes ji nieko nereikalauja –nei kovos, nei aukø. Dauguma visada renkasi menkystæ, viliojan-èià savo lengvu keliu. Ateitá kuria veikimas. Ateitis ið tiesø lemia-ma tik kovoje. Veikimas ateina su sàþinës pabudimu. Taèiau sàþinæpaþadinti gali ne kiti, o tik kiekvienas pats asmeniðkai“.

Jam antrino filosofas Antanas Maceina: „Kûrybingas moky-tojas visados yra kaip pranaðas, jeigu tik jis yra stipriai ásirëmæs ágimtàjà þemæ, á visà joje vykusià tautos istorijà, á joje kerojanèiuspaproèius ir tradicijas, tada jo þvilgsnis prasiskverbia á ateitá, at-skleidþia bûsimuosius kelius ir uþdavinius ir tuo bûdu vadovaujatautai“.

Ledai tautiðkumo sklaidoje pajudëjo. Bunda Lietuva... Tik rei-kia, kad lietuvybës sklaida ið pavieniø entuziastø ir nedaugeliovisuomeniniø organizacijø lygmens pereitø á totalø ir galingà lie-tuvybës judëjimà. Reikia nenuleisti rankø, atkakliai ir nenusto-jant dirbti ir tikëti – atkursime Lietuvà tokià, su kurios vizijavisuomet siejome savo lûkesèius ir svajones.

Tauta yra nugalima tik tada, kai pati prisipaþásta esanti nuga-lëta.

466

POETË BIRUTË LENGVENIENË

Poetæ Birutæ Lengvenienæ atradauprieð trejus metus „Valstieèiø laikraðty-je“. Mëgstu eiles. Pirmiausia jas perskai-tau. Ir atidedu... Kiekvienas skaitytojasatranda ir turi savo poetà. Ir dar dai-lininkà. Ir kompozitoriø. Jeigu jo kû-rinys suskamba ir palieèia ðirdá.

Birutës Lengvenienës eilëraðtis„Tai kas“ suskambo. Palietë ðirdá:

Einu... Neðu... Diena dienon..Lig pirmo akmenio...Lig vingio...Diena trumpyn, naðta sunkyn –Ir vis nesijauèiu laiminga...

(Lengvenienë B. Tai kas // Valstieèiø laikraðtis, 2000, rugpjû-èio 5, p. 7).

Supratau, kodël Birutë nesijautë laiminga...Ið atminties gelmiø iðplaukë Juodoji jûra ir prie jos pirmà kartà

á rankas paimtas talentingiausio romantiko Aleksandro Grino ro-manas „Bëganèioji bangomis“. Jo keistas, bet tarsi gyvas perso-naþas – „Neiðsipildymas“.

Kas jis, tas „Neiðsipildymas“? Gal tai troðkimas? Gal svajo-në? Gal nesutiktas pasakø princas ar pasakø karalaitë? O gal taipats reikðmingiausias tikslas, suteikiantis gyvenimui prasmës?

Taèiau jis gyvas tarsi ðeðëlis, sekantis þmogø, kartais já pralen-kiantis, primenantis apie save...

„Anksèiau ar vëliau, senatvëje ar jëgø þydëjime, Neiðsipildy-mas paðaukia mus, – raðo A. Grinas, – mes apsiþvalgome, tarsinorëdami suvokti, ið kur tas ðauksmas sklinda? Tada, tarsi pabu-dæ savo pasaulyje ir supratæ kaþkà labai svarbaus, pradedame bran-ginti kiekvienà dienà, kiekvienà minutæ, visa savo esybe

Birutë Lengvenienë

467

stengiamës pajusti, o gal jau pradeda pildytis Neiðsipildæs? Galpaaiðkës jo esmë? Gal tereikia tik iðtiesti rankà ir stipriai já nu-tvërus iðlaikyti? Paþvelgti á jo ryðkëjanèius bruoþus?

Bet... praeina ðiek tiek laiko... Tas polëkis silpsta. Ir vël mesramiai plaukiame tarp aukðtø, rûkuose skendinèiø Neiðsipildþiu-sio krantø, paskendæ savo kasdieniniuose rûpesèiuose...“ (Gri-nas A. Bëganèioji bangomis. Minskas, 1979, p. 317–318, rusø k.).

Supratau, taip gali atsitikti daugeliui, tik ne Birutei. Ji iki patpabaigos sieks savo tikslo. Jos gyvenime neliks vietos Neiðsipil-dþiusiam. Apie tai ji pareiðkë visam pasauliui.

Tai kas, kad rudenio daþaiLiûdnesnæ akvarelæ lieja...(Ten pat).Taip pat supratau, kad tai mano poetë, sielos sesuo. Ir turiu jà

surasti.Neprisimenu, kaip að jos ieðkojau, bet netrukus gavau mielà

jos laiðkelá – valingo, stipraus þmogaus ranka raðytà.Kai rugsëjo mënesá jà pirmà kartà sutikau Palangoje, konfe-

rencijoje „Moterys ir politika“, ir apkabinau sveikindamasi, ji manpadovanojo kelias savo eilëraðèiø knygas. Tada apie jà ir suþinojau.

Birutë Toleikytë-Lengvenienë gimë 1942 m. kovo 7 d. Stemp-liø kaime, Ðilutës rajone. Mokësi Ðvëkðnos vidurinëje mokyklo-je. Ið èia, ið Ðvëkðnos kraðto, ir Birutës poreikis dalá savo kûrybosraðyti þemaitiðkai. 1963 m. baigë Kûno kultûros institutà. Daugmetø dirbo Rietavo þemës ûkio aukðtesniojoje mokykloje dësty-toja, buvo iðrinkta á Rietavo miesto savivaldybæ.

Paraðë ir iðleido poezijos knygas „Judo gvazdikai“, „Deginuroþæ“ (1998), „Lûþæs meldas“ (2000), „Vienu sparnu“ (2002), dvihumoreskø knygas „Per brukà“ (1997) ir „Krepðinis y-ga-ga“ (2001),tris knygeles vaikams: „Anèiø ginèas“, „Kalëdinis atvirukas, arbaar nesuðalai, Seneli?“ (2000), „Gandras manekenas“ (2001).

Ji – Kaimo raðytojø sàjungos narë, jos eilëraðèiai pasirodo„Gimtinëje“, „Valstieèiø laikraðtyje“.

468

Ðvedø delegacijos, atveþusios á Lietuvà labdarà, Birutë Leng-venienë uþ savo eiles apdovanota kelione á Ðvedijà. Eilëraðèiøknyga „Deginu roþæ“ apdovanota Lietuvos þemës ûkio ministeri-jos premija, o „Lûþæs meldas“ – „Valstieèiø laikraðèio“ prizu. Kiek-viena Birutës knyga verta iðsamesnës recenzijos. Skaitytojas joskûryboje atras artimø minèiø, kurias norës ásiminti, uþsiraðyti, ku-rios jam padës gyventi. Kuriantis þmogus jos eilëraðèiuose, leng-vuose ir grakðèiuose, be jokios abejonës, ras naujø idëjø.

Ðio straipsnio tikslas – skaitytojo akimis paþvelgti á poetës kû-rybos raidà kelyje á „Neiðsipildþiusio“ ágyvendinimà.

Jos kûryboje dominuoja trys pagrindinës temos: margaspalvëasmeniniø jausmø – meilës, pavydo, nusivylimo, patirtos iðdavys-tës, kanèios ir vilties mozaika, bendraþmogiðkøjø humanistiniøvertybiø – gerumo, uþuojautos ir gailestingumo ir „Neiðsipildy-mo“ realizavimo, nuo kurio jau kylama á þvaigþdes.

Visos trys temos tarpusavyje susipynusios. Jø fragmentai, tar-si karoliukai iðbarstyti visose rinktinëse, kiekvienoje ið jø suþërinaujomis spalvomis ir atspalviais, iðryðkina kûrëjos arba jos he-rojës asmenybæ, jos kilimà kûrybos laiptais.

Tai – stipri ir valinga asmenybë. Ir jos meilë tokia:Mano stilius – mano kaimo stilius,Abejingas blizgesiui ir lakui,Jeigu myliu, tai, vadinas, myliu,Jei nebe – nesimaiðyk ant tako.(Mano stilius // Deginu roþæ. V., 1998).Jeigu myli stiprus þmogus, tai jo meilë, kaip ir jis pats, – gili,

pasiaukojanti ir gyvenimiðka:Ar mylës kas tave taip, kaip að?Ar ant rankø pavargusá neð?Ar nelaimëj uþjaus ir godos?Ar paklydusiam rankà paduos?Ar dulkëtà nuplaus, ar galësBûti tavo kiemelio þole?

469

(Ar mylës? // Lûþæs meldas. Jonava, 2000).Jos ir pavydas kitoks – ðviesus ir þmoniðkas:Mano pavydas, tavo laimei, baltas.Jausmø korozija nepalietë manæs...Að ið tvirèiausio þemëje bazalto –Vilties – kalu iðtikimybës ramunes.(Baltos gëlës // Lûþæs meldas)

Jos eiliø herojës – paliktos, apviltos, iðduotos ir paniekintos –skausmas taip pat kitoks – iðdidþios ir orios moters problema,kurià ji pati ir iðspræs savaip:

Verðiu galvà savitvardos ratlankiu,Riðiu protà spygliuota viela.Kalsiu gimstanèiai aðarai antrankius,Kad nesprogtø prinokus tyla...

Iðtylëjau – kà myliu...Ko nekenèiu –Dar labiau privalau... Iðtylët!(Tyla // Vienu sparnu. Jonava, 2000)

Iðdavystës ir kanèios prislëgta eilëraðèiø moteris turi viltá – jinepraþus!

Dabar iðpanèioti likimaiÁteisins vienasparnæ viltá:Tarytum vienasparniais gimæ,Vienu sparnu bandysim kilti...(Vienu sparnu // Ten pat)

Ið netekèiø ir skausmo ateina þmonës baltais drabuþiais, ne-ðantys dvasingumà ir bendraþmogiðkàsias vertybes – gerumà,uþuojautà, gailestingumà. Gerumo tema dominuoja visose Biru-tës Lengvenienës poezijos rinktinëse:

470

Gerumas – lieptas, jungiantis kiemus,Draugus ir prieðus, sàþines ir krantus.O juo iðbëgæs gëris gráþta mumsIr, Dieve duok, kad stiprios bûtø lentos.(Gerumas – lieptas // Vienu sparnu...)Kitame eilëraðtyje „Èiurlionio „Bièiulystë“ poetë kvieèia:Ir branginkim gerumà, þmonës,Ir piktumo, ir kerðto iðvengæ!Paþiûrëkit, kaip eina ÈiurlionisBièiulystæ savim pridengæs.(Deginu roþæ, 1998)Ðiai temai skirtø eilëraðèiø poetës kûryboje gana daug. Iðtisas

srautas. Já papildo eilës, skirtos uþuojautos ir gailestingumo – jauprarandamø mûsø tautos vertybiø, iðaukðtinimui. Ji gailisi gir-tuoklio, kuriam „...kaþkodël likimas – gniauþtai, liûnas, uþkeiki-mas...“, kuriam „vargas aðaromis laða“. Jai gaila benamio, kurio„Naktys juodos, vëjuotos ir ðaltos“, o „dienos prëskos. Lyg uþ-mirðta druskos“. Gaila ir kalinio, kuriam nuolat priekaiðtaujama:„kà uþdirbai, tai tà ir gavai“ ir ypaè vargðës mergaitës, kuri dëlsavo varganos dalios kasryt sumaiðo aðaras su poteriais ir klausiaVieðpaèio, kodël jà sutvërë moterimi?

Negandø prispausti þmonës, nepaþinæ gailestingumo ir uþuo-jautos, daþnai suabejoja savo gyvenimo prasme, jauèiasi kaip ver-ðiai, „veþami parduoti“, „Kaip maþulytis vabalas esmi!”, todël jiemsypaè reikia þmoniø pagalbos. Ir tarsi antrindama Justinui Marcin-kevièiui, sakiusiam „Niekada þmogus nebuvo maþas / Jeigu jis tikbuvo savimi“, poetë tvirtina, kad þmogaus gyvenimo prasmë – ið-likti þmogumi, mokëti sutikti ir dþiaugsmà, ir skausmà. Tai þmogið-ka. Toks yra þmogaus gyvenimo imperatyvas.

Bet tu esi ! Tau nièniekoneskauda!

Kaþkà turi ir iðgeri kaþkà!...Nors kartais iðlupa

471

Likimas baudà.Bet kai uþmoki, bent þinai,

uþ kà!(Gyvenimo prasmë // Deginu roþæ...)Kitas jos imperatyvas – tai asmenybës laisvë. Ðiais laikais tai

pati reèiausia þmogaus savybë. Tik labai stiprus þmogus gali sauleisti pasakyti:

Að jûsø gildijai nepriklausau:Nei jûsø porûðiui, nei kastai!Að sau einu! Ir priklausau

tik sau!Ir jums to mano kelio nesuprasti!(Að nebijau // Lûþæs meldas...)Paskutinis Birutës Lengvenienës poezijos rinkinys – pats stip-

riausias. Tai iðgirstas „Neiðsipildþiusio“ ðauksmas ir jo iððûkio pri-ëmimas – be baimës, ryþtingai ir valingai.

Poetës kûryba pasipildë dar vienu aspektu – tapo pilietiðka.Nieko nëra prasmingesnio þmogaus gyvenime, kaip tarnauti sa-vo Tautai, savo Tëvynei, jas saugoti, stiprinti, puoselëti, o prirei-kus ginti, kartais net savo gyvybës kaina.

Poetei ðirdá skauda þiûrint á dabartinæ Lietuvà – suskaldytà,supykintà, pilkà, su nudrengtais medeliais, „paèiø pasodinta sly-va“ ir jos dienomis, „kai tykoja kilpom ir spàstais ástatymo raidëkreiva“ (Ar èia Lietuva? // Vienu sparnu...).

Stipri ir valinga poetë, nelaukianti niekieno ir niekur patari-mo, pati ieðko brastos, kad pereitø jà kartu su Lietuva. Randa tàbrastà. Pati pereina ir kitus veda savo poema „Laisvës reèitalis“(beje, skirta prof. Onai Voverienei. Aèiû, Birute...). Savo kelyjestiprybës semiasi ið pokario rezistencijos, ið Briedþiø, Kæstuèiø,Girënø, kurie taip ir nesulaukë laisvës pavasario; ið jø motuliø,praþilusiø ið sielvarto, akeles ir nakteles iðverkusiø, savo sûnø ne-sulaukusiø: ið sengirëse proverksmiais jø giedamø psalmiø „antledynmeèio, ant áðalusio akmenio... tremtyse, KGB kazematuo-

472

se, atskirtø, paneigtø, uþplaktø, nuteistø...“ vilties ir tikëjimo ne-praradusiø, kad Lietuva bus laisva.

Poetë – ne kovotoja. Ne didvyrë. Ji – Kûrëja. Jos Lietuvoskûrimo metodas – unikalus:

Jau deðimt metøAkmenis renku ið savo þemës!Vienais ið jø – iðmaltà tankøGrindiná uþlopau!Kitus – ámûrijauÁ Atminimo sienà,Treèiais sutvirtinau kampus,Statydamas antTëvo þemës savo trobà!Dar Amþinajai ugniaiAukurà sudëjau!Dar palikau prie kelioSmilgai apsigint nuo vëjø...O ið spalvotø,Ið paèiø graþiausiøIðmokiau sûnø sudëlioti:„LIETUVA“!(Laisvës reèitalis // Vienu sparnu…).O tai dabar ir yra svarbiausia!„Mûsø bendras uþdavinys: atkurti savo visuomenæ ir valsty-

bæ, – raðë prof. Vytautas Landsbergis savo „Mintyse“. – Tos kûry-bos galias atskleidþia tik laisvi þmonës laisvoje þemëje“(Landsbergis V. Bûta ir pasakyta. Mintys. V., 2002, p. 289).

Poetë Birutë Lengvenienë savo brandþia poezija viena pir-møjø ásitraukë á laisvos Lietuvos kûrybà.

Kurti Lietuvà... Kaip paprasta! Ir kaip ðviesu! Net aðara nu-rieda. Viskas pasakyta apie doro lietuvio kelià po atgautos lais-vës ir nepriklausomybës.

Jeigu taip kiekvienas Lietuvos þmogus, neburnodamas ir ne-

473

dejuodamas, bûtø surinkæs akmenis ið mûsø nepriklausomybëskelio, jais lopæs mûsø gyvenimo ir paþeistos dvasios grindiná, At-minimo sienà þuvusiems uþ mûsø laisvæ ir mûsø gyvenimà sumû-rijæs, savo namà, tikëdamas mûsø valstybës stabilumu iramþinumu, pastatæs ir sûnø iðmokæs mylëti Lietuvà – kaip bûtølengva dabar Lietuvoje gyventi ir kaip bûtume paþengæ mûsø vi-sø materialinës ir dvasinës gerovës link...

Gaila, kad tokia poetë Lietuvoje – tik viena, mylinti ir kuriantiLietuvà. Jeigu jø bûtø bent deðimt, þadinanèiø ir stojanèiø tautos prie-ðakyje, vedanèiø jà savo kûrybos keliu – kurti Lietuvà, dabar jau irmûsø dvasia bûtø prisikëlusi, iðsivadavusi ið pavergto proto panèiø.

Man Birutë Lengvenienë ðiandien – geriausia poetë Lietuvo-je, prabilusi þodþiais, kuriø labiausiai reikia mûsø tautai, gydan-èiais, teikianèiais viltá, nuðvieèianèiais horizontà ðviesiomis ateitiesvizijomis, skatinanèiais þmogø bûti Þmogumi, atrasti dþiaugsmàsavo þemëje, savo kasdieniniame darbe, jeigu tik jis daromas iððirdies ir su ðirdimi, kûrybingai.

Birutë Lengvenienë savo sparnuotu þodþiu, þadinanèiu ir ke-lianèiu, pirmoji ásitraukë á laisvos Lietuvos kûrybà. Pati laisva iratsitiesusi, ákvëpusi savo Tëvynës oro pilna krûtine. Jos eilëraðèiai –tai kûryba, atneðta jau á Nepriklausomos Lietuvos kultûros aruodàtada, kai dauguma Lietuvos poetø ir raðytojø aimanavo apie neri-mà ir tuðtymeèius sielose... Birutës sieloje tuðtymeèio nebuvo.

2003 m. Birutë Lengvenienë, Kaimo raðytojø sàjungos narë,tapo þemdirbiø organizuoto konkurso „Þydinèios vyðnios ðake-lë“, inicijuoto dar 1984 metais p. Stepono Jankeliûno, laureateuþ eilëraðtá „Dar anksti“ ir kitus:

...Ten, ið kur atëjome,Dar nevyksta dangiðka puota.Valgo ten vaikai varu nevaromi,Nes to valgymo daþnai nëra...Ten geri darbai uþ dykà daromi,O malda – kaip gintaras tyra.

474

Kitas jos eilëraðtis „Rugiai“, mielas ir artimas kiekvieno lietuviopasaulëjautai, dinamiðkas ir kvepiantis Lietuvos laukais, pats sklei-dþia viltá ir meilæ gyvenimui, pakylëtà iki romantikos aukðtumø:

Bëga vëjo varomi rugiaiÁ vësa alsuojanèià giraitæ,Bet sugráþta lyg aiðkiaregiai,Ðirdyje pajutæ kelio baigtá...

Ir vilnija saulëje smagiaiKaimo laimës pakilimo aukðtis,Kai karûnà iðkelia rugiai –Lietuvos didieji kunigaikðèiai.Bunda Lietuvos kaimas, baltuoja, geltonuoja naujos arba gra-

þiais daþais atnaujintos sodybos, pasipuoðusios medþiais ir gëly-nais, neretai ir gandrø lizdais, atgauna jø þmonës pasitikëjimà irtikëjimà Lietuva, jos ateitimi, ir gerai, kad yra kam já romanti-zuoti, kelti ir vesti. Juolab kai tas vedlys unikalaus talento.

Ðalia didþiøjø Lietuvos poezijos vyrø – Maironio, BernardoBrazdþionio, Justino Marcinkevièiaus, Jono Strielkûno ir kt. á vie-nà gretà atsistojo mûsø Nepriklausomos Lietuvos poetë ið Rieta-vo, laisvos dvasios, iðsivadavæs ið pavergto proto vergijos, stiprusmûsø Þemës þmogus Birutë Lengvenienë. Ðalia Jos Jûratë Suèy-laitë, kurios nuoðirdþiu ásitikinimu, kurti Lietuvà – tai uþdegti þi-burá sieloje, „iðgirsti motinà Þemæ ir leisti jai dainuoti“, ir poetëSaulutë, ir mokytoja Almonë Miliauskienë, ir mo kytoja istorikëIrena Eigelienë, ir dailininkë Jolanta Teiðerskytë-Stoðkienë, irskulptorë–poetë Konstancija Stoðkienë, ir muziejininkë dr. Al-ma Gudonytë, ir mokslininkë istorikë Nastazija Kairiûkðtytë, irdaug kitø moterø kûrëjø, savo kûryba liudijanèiø, kad Nepriklau-somos Lietuvos kûryboje dabar svarbiausias vaidmuo tenka mo-terims, savo darbais puoselëjanèioms Lietuvos kultûrà,tobulinanèioms mûsø visuomenës dvasià, teikianèioms viltá, kadLietuva Europos Sàjungos valstybiø ðeimoje, atgaivinusi savo dva-sines ir kûrybines jëgas, taps viena garbingiausiø tautø.

2002, 2004 m.

475

AKTORIUS TOMAS VAISIETA

Nesu nei literatë, nei menoty-rininkë, todël menininkø kûrybosnegaliu vertinti profesionaliai. Ma-no gyvenimo kelias ir takeliai bu-vo kiti: mokslininkës, skaitytojos,klausytojos, þiûrovës. Tame kelyjeprieð gerus keturiasdeðimt metø irturëjau laimës sutikti aktoriø To-mà Vaisietà Palangoje. Jis buvokaip tik tas þmogus, kuris nevalin-gai privertë pamilti ir su pagarbaklauptis prieð Krëvæ, Justinà Mar-cinkevièiø, Vincà Mykolaitá-Puti-nà... Per ðiuos menininkus jis mantapo ryðkiausia aktorinio meno þvaigþde, kvieèianèia pakelti akisá Lietuvos dangø ir susimàstyti...

Kelis deðimtmeèius stebëjau jo, menininko, kelià ir maèiau,kad jis, ko gero, buvo vienintelis ið skaitovø, kurio ákvëpimo Mû-za buvo lietuvybë, Lietuvos istorija ir Tautos vertybës. Mûsø ne-lengvame istorijos kelyje kaip tik tie dalykai buvo þmogaus tautinësir þmogiðkosios sàþinës indikatoriai, reiðkæ menininko ëjimà prieðsrovæ, jo iðtikimybæ tautos idealams. Poetas Justinas Marcinkevi-èius, paraðæs „Mindaugà“, „Katedrà“, „Maþvydà“ ir „Donelaitá“,tapo tautos þadintoju ir ðaukliu, iðkiliausia uola pavergtos tautostekanèioje upëje, epochos tautos balsu, o aktorius Tomas Vaisie-ta – jo veidrodþiu ir aidu, spinduliuojanèiu ir skleidþianèiu Justi-no Marcinkevièiaus kûrybos ir dvasios ðviesà.

Á gyvenimo saulëlydá nusineðiu kaip vienà ryðkiausiø manogyvenimo áspûdþiø Lietuvai pagraþinti draugijos jubiliejiná rengi-ná Veliuonoje, kur susirinko keli tûkstanèiai lietuviø folkloro atli-këjø. Jie iki iðnaktø ðoko lietuviðkus tautinius ðokius, dainavo visø

Tomas Vaisieta

476

Lietuvos regionø liaudies dainas, o Tomas Vaisieta, pasipuoðæskaraliðkais Mindaugo rûbais ir jo karûna, deklamavo áspûdingiau-sias iðtraukas ið Justino Marcinkevièiaus „Mindaugo“ ir „Kated-ros“, kitø poeto kûriniø. Maèiau, kaip solidûs ir daug matæ ponai,profesoriai ir akademikai braukë aðaras... Vëliau juos ne kartàmaèiau kituose lietuvybæ puoselëjanèiuose renginiuose. Dalyva-vau ir kitame Lietuvai pagraþinti draugijos renginyje Utenoje,kur paskui karaliaus Mindaugo metalinæ „karietà“ iðsirikiavo per50, o gal ir 100 baikeriø ir lydëjo já á iðkilmiø vietà iðklausyti kara-liaus Mindaugo priesaikos bei susimàstyti apie kiekvieno lietuviopareigà savo Tautai.

Kad ir kur bûtø, kad ir kà skaitytø aktorius Tomas Vaisieta,Jis niekada neiðklydo ið lietuvybës kelio, juo kantriai ir iðtikimaiëjo visà gyvenimà, nors þinojo, kad tas kelias pilnas erðkëèiø irjuo, o ne iðdavystës keliu einant teks þengti tik erðkëèiø spygliais.

2009 m. spalio 20 d. Lietuvai pagraþinti draugijos pirmininkoJuozo Dingelio buvau pakviesta dalyvauti Perlojos istorijos ir et-nografijos muziejaus naujos, perlojiðkiui aktoriui Tomui Vaisie-tai skirtos ekspozicijos atidaryme.

Atvykæ á Perlojà pirmiausia nusilenkëme Vytautui Didþiajam,perlojiðkiø iðsaugotam ir apgintam per visus sovietinës okupaci-jos metus jo paminklui su perlojiðkiø pasiþadëjimu – kol gyvasbus nors vienas lietuvis, tol jo ðirdyje bus gyvas ir Jis, Didysis Lie-tuvos kunigaikðtis karþygys Vytautas.

Aplankëme ir kità didingà atminties paminklà þuvusiems Per-lojos ir jos apylinkiø partizanams. Èia veikë narsaus partizanoAdolfo Baublio-Merkio, Vyto bûrys; èia kryþiavosi visi Dainavosapygardos partizanø keliai ir takeliai. Amþino poilsio èia atgulëir 16 Baubliø genties vyrø, þuvusiø uþ Lietuvos ir savo þydinèiokraðto laisvæ pokario „kare po karo“, bei jø kaimynai. Jø kraujàsugërusioje Dainavos þemëje dygo ir kerojo jø puoselëtø Tautosidealø gëlës, jø nuþymëtu kraujo taku atëjome ir á Lietuvos ne-priklausomybæ.

477

Perlojos istorijos ir etnografijos muziejuje ðventai saugomastø Lietuvos didvyriø atminimas. Ðio fondo eksponatus papildë irPerlojos muziejui dovanotos mano knygos: „Lietuvos laisvës ko-vos karþygys Vaclovas Voveris-Þaibas“ (2007) ir „Þymiosios XXamþiaus Lietuvos moterys (partizanës, ryðininkës, tremtinës, ko-votojos“ (2000), tarp jø ir kelios dzûkës.

Ryðkiausias mûsø kelionës á Perlojà akcentas ir pagrindinistikslas buvo aktoriaus Tomo Vaisietos gyvenimo ir veiklos ekspo-zicijos atidarymas. Beje, pats Perlojos istorijos ir etnografijos mu-ziejus ásikûræs miesteliui padovanotame Vaisietø ðeimos name.Juostelæ, skyrusià gausø bûrá perlojieèiø ir jø sveèiø, susirinkusiøpagerbti savo talentingojo þemieèio, perkirpo pats Varënos me-ras Vidas Mikalauskas, lydimas kultûros skyriaus vedëjos su di-dele puokðte gëliø ðventës herojui.

Ðiais laikais naujo kultûros þidinio atidarymas – retas, bet patssvarbiausias mûsø laikotarpio ávykis. Kai Tautos dvasia mirðta, jàatgaivinti tegali kultûros vertybës. Nustebau pastarosiomis die-nomis perskaièiusi UNESCO dokumentuose, kad ir ðios pasauli-nës kultûros organizacijos programoje prioritetiniu uþdaviniu(uþraðytu programoje pirmuoju – O. V.) yra laikomas kultûros pa-veldo iðsaugojimas. Tai geras þenklas, liudijantis, kad Europa, ne-paisant sparèiai per jà besiritanèios globalizacijos bangos, stengiasiiðsaugoti tautø savastá, jø kultûrà. Ne veltui sakoma: „Tauta gyvatol, kol gyva jos kultûra ir jos iðsaugota Kalba ir Atmintis“.

Aktoriaus Tomo Vaisietos ekspozicijoje – jo vaidintø spektak-liø afiðos, atliktø vaidmenø nuotraukos, dailininko Vido Gibavi-èiaus Lietuvos valstybës herbai, Dzûkijos gamtos peizaþø paveikslai,jo draugø ir kolegø dovanotos knygos, kiti atminimo þenklai.

Á mano gyvenimà Tomas Vaisieta atëjo kaip vienas talentin-giausiø skaitovø su ypatingu repertuaru. Kai Tauta buvo migdo-ma ir narkotizuojama svetimos ðalies kultûra, Tomas Vaisieta savogalingu ir átaigiu balsu ir Vilniuje, ir Palangoje, Birutës kalno papë-dëje, beldësi á kiekvieno lietuvio ðirdá Vinco Mickevièiaus-Krëvës,

478

Justino Marcinkevièiaus, Juozo Gruðo, Antano Baranausko ir kitøTautos patriotø tekstais, ragino nepamirðti savo tëvø þemës ir joskarþygiø aukø, uþ savo Tëvynës laisvæ ir nepriklausomybæ pralie-to kraujo, mokë didþiuotis savo tautos raðytojø talentu, prilygs-tanèiu pasaulio þymiausiems kûrëjams, jø tekstais, paèiaispaprasèiausiais, lyg ir kasdieniniais þodþiais atskleidþianèiais di-dþiausià pasaulio iðmintá, svarbiausiø Tautos doros ir kultûros ver-tybiø, jos dvasingumo.

Apþiûrëjæ ekspozicijà ir susipaþinæ su ja rinkomës Perlojoskultûros namuose, kur Tomas Vaisieta deklamavo beveik visà An-tano Baranausko „Anykðèiø ðilelá“, taip primindamas ir akcen-tuodamas mûsø didþiausio turto, Lietuvos gamtos, groþá beivaidmená lietuvio pasaulëjautoje, jo vertybiø sistemoje. Taip patdeklamavo ne vienam aðarà iðspaudusias iðtraukas ið Justino Mar-cinkevièiaus dramos „Mindaugas“. Èia Tomo Vaisietos talentasnepakartojamas, unikalus – keliantis dvasià, ugdantis pasididþia-vimà savo Tauta ir jos garbinga istorija, kerintis ir programuojan-tis daugelio dienø apmàstymams.

Savo talento daugiabriauniðkumà aktorius pademonstravo ir pa-dovanojo savo þemieèiams, tarsi ir be didelio vargo pereidamas nuodramatiðko herojinio þanro prie komedijinio, skaitydamas raðytojoRomo Sadausko humoristinius vaizdelius ið mûsø kasdieninio gyve-nimo. Ilgai netilo aplodismentai Aktoriui, tikram dzûkø karaliui suMindaugo karûna ant galvos, ðlovinanèia jo atmintá ir skatinanèiakurti Lietuvà, kaip ir jis kûrë. Kultûros namø salë praþydo gëlëmis irsveikinimais, lietuviðkomis dainomis, atliekamomis kaimyninio kai-mo Ûlos ansamblio „Rûta“ ir perlojieèiø ansamblio.

Vytauto Didþiojo ordino kavalieriø aktoriø Tomà Vaisietà jomemorialinio muziejaus atidarymo proga sveikino Lietuvai pa-graþinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, politologas, pub-licistas Vilius Braþënas, Seimo narys Algis Kaðëta, fotomenininkasVytautas Ylevièius, dailininkas Vidas Gibavièius, raðytojas Ro-mas Sadauskas, prof. Ona Voverienë, jo kraðtieèiai – Varënos me-

479

ras Vidas Mikalauskas, Perlojos seniûnas Juozas Belevièius, kiti.Visi dëkojo Tomui Vaisietai uþ padovanotà kultûros þidiná, linkë-jo jam stiprios sveikatos ir dar tûkstanèiø tokiø graþiø ir prasmin-gø koncertø, o Perlojos jaunimui – gaivinti savo kraðto atmintá,semtis ið jos stiprybës. Ilgai skambëjo dzûkø atliekamos dainos,þavëjo Perlojos moksleiviø atliekami ðiuolaikiniai ritmiðki ðokiai.Buvo parengtas nuotaikingas spektaklis apie ðiø dienø dzûkø kas-dienybæ, prie arbatos puodelio dalinamasi politikos, kultûros irkasdienos aktualijomis.

DAILININKAS GRAFIKASANTANAS RIMANTAS ÐAKALYS

Nuo pat metø pradþios tai Vil-niuje, tai Kaune, tai Birðtone, taiRaudondvary ðurmuliavo, akino,aidëjo, drebino þiniasklaidà daili-ninko Antano Rimanto Ðakalioparodos. Jø bûta ávairiø. Ir tai su-prantama. Dailininkas – platausdiapazono menininkas, kurio kû-ryba apima grafikos, knygø iliust-racijos, ekslibriso, dizaino, estam-po bei suvenyrinës filatelijosþanrus. Jo kûrybà ypaè iðgarsinografikos darbai: estampai bei maþoji grafika – suvenyriniai vokai.Taèiau kad ir kà darytø, kad ir kà kurtø dailininkas Antanas Ri-mantas Ðakalys, visà kûrybà vienija meilë Tëvynei, Tautos istori-jai, jos þmonëms... ir begalinis pasididþiavimas Tautos pasiauko-jimu, ginant savo þemës lopinëlá prie gintaro jûros nuo visokiøspalvø agresoriø, noras pagelbëti savo Tautai, bet kokia menoforma suteikiant jai vilties kibirkðtëlæ, kvietimas aktyvia ir ne-nuilstama kova siekti teisingumo.

Antanas Rimantas Ðakalys

480

Toks yra dailininkas Antanas Rimantas Ðakalys, supratæs, kadþmogaus gyvenimas ir kûryba ágyja prasmæ tik tada, kai yra skirtisavo Tautos ir Valstybës gerovei arba kovai uþ jø likimà ir iðliki-mà. Visa kita – tik grûdø akuotai.

Apie dailininkà Antanà Rimantà Ðakalá esu ne kartà raðiusijo kûrybos parodø ir jubiliejø progomis. Ko gero, sunku bûtø ið-vengti pasikartojimo, taèiau jubiliejinëmis datomis tai – neiðven-giama ir didele nuodëme nelaikoma.

Antanas Rimantas Ðakalys gimë 1938 m. spalio 12 d. Pakaèi-niø kaime, netoli Dusetø. Dailës mokslus pradëjo Kauno taiko-mosios dailës technikume, kurá baigæs pakliuvo á sovietiniusrekrûtus. Po kariuomenës tæsë mokslus Dailës institute, taèiaupo poros metø, susiþavëjæs kinematografija, iðvyko á Maskvà stu-dijuoti kinematografijos institute. Já baigæs ir gráþæs á Lietuvà ku-rá laikà dëstë pieðimà Vilniaus inþineriniame statybos institute irDailës institute – kino bei televizijos dailës pagrindus. 1974 m.Antanas Rimantas Ðakalys tapo Dailininkø sàjungos nariu (Zo-lubas A. Antano Ðakalio þibintai // Lietuvos aidas, 2002, rugsëjo6, p. 11).

1979 m. A. R. Ðakalys buvo pakviestas kurti dokumentinësjuostos „Vilniaus universitetas 1579–1979“. Kaip raðiau savo anks-tesniame straipsnyje, dailininkas pats nepajuto, kaip áklimpo ádidþiàjà savo gyvenimo meilæ, vëliau tapusià visos jo kûryboskeliu – Lietuvos istorijà, jos ávykius ir þmones.

Universiteto 400 metø jubiliejui dailininkas labai nuoðirdþiairuoðësi – nuo pat bibliotekos darbo pradþios iki pabaigos tyrinëjosenàsias knygas, rankraðèius, kaupë vaizdinæ ir kitokià medþiagà,stengësi pajusti, prisiliesti prie Tautos dvasios, pajausti jos kvëpavi-mà... Po to – skausmingos meninës iðraiðkos formø paieðkos.

Vienas po kito gimë jo estampø ciklai: Senojo Vilniaus ir Kara-liauèiaus universitetø profesoriø ir ákûrëjø Petro Roizijaus,Abraomo Kulvieèio, Stanislovo Rapalionio, Kazimiero Simona-vièiaus, Mikalojaus Daukðos, Martyno Maþvydo, Joachimo Lele-

481

velio, Simono Daukanto, Jurgio Pabrëþos, Dionizo Poðkos ir ki-tø. Jie ypatingi – lietuviðkø bruoþø, kilnûs, gilios minties, á savoTautos ateitá nukreiptu þvilgsniu.

Kitas dailininko prakilniosios grafikos ciklas – didþiausias pa-sididþiavimas – aviacijos kûrëjai Kazimieras Simonavièius, Alek-sandras Griðkevièius, Juozas Lukoðevièius, Bronius Oðkinis, BalysKarvelis, Steponas Darius ir Stasys Girënas, jø skrydis per Atlan-tà, Jurgis Dobkevièius, Antanas Gustaitis... Ciklas dar nebaigtas.Jame trûksta mûsø ðiø dienø didvyriø Jurgio Kairio, daugkarti-nio pasaulio èempiono, pelniusio Lietuvai nemirtingà ir amþinàðlovæ, Igno Vyliaus, þiauriai enkavedistø nukankinto VilniausKGB kalëjime, Viktoro Aðmensko, sovietinio reþimo Vilniaussaugumo kankinio, istorijos knygø apie lietuviø pasiprieðinimàokupantams autoriaus, generolo Povilo Plechavièiaus bendraþy-giø, lakûnø, apvaliusiø (nors ir laikinai) Lietuvà nuo komunisti-nio gaivalo 1926 metais.

Treèiasis prakilniosios grafikos ciklas – tai didieji Lietuvos val-dovai: karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Gediminas, Kæstu-tis, Algirdas, Þygimantas Augustas.

Visi prakilniosios grafikos portretai nutapyti didingu senøjølietuviðkø graviûrø stiliumi. Menotyrininkas Liudvikas Pocius, ver-tindamas dailininko kûrybà, raðë: „Bûdamas puikus pieðëjas, dai-lininkas preciziðkai valdo ðtrichà, modeliuoja formà, þaidþiafaktûromis, taip sukurdamas stilistinæ vienovæ. Ið paþiûros nepa-lanki ir kiek gruboka graviûros imitacijos technika pasirodo tu-rinti savø pranaðumø, kai reikia pasiekti norimos stilizacijosritmikos lygius, paslankiai derinti pasyvius ir aktyvius kompozici-jos elementus, o kartais daug kà taisyti, keisti“ (Pocius L. // Die-novidis, 1998, gruodþio 25–31, p. 10).

Ta paèia technika sukurtas ciklas „Lietuvos prekybiniai ry-ðiai“ (5 kompozicijos), nuostabaus groþio Vilniaus („Pilies gat-vë“, „Auðros Vartai“, „Totoriø Vartai“) ir Lietuvos ciklai(„Maþeikiai“, „Ðiauliai“, „Malûnø Lietuva“).

482

Kaip jau raðiau, ið visø A. R. Ðakalio paveikslø dvelkia pasidi-dþiavimas savo tauta, jos kûrybiniu genijumi, þmonëmis, sukûru-siais pasaulinio mokslo ðedevrus, unikalià architektûrà. Juosetrykðte trykðta susiþavëjimas maþos valstybës dideliais aviacijoslaimëjimais, lietuviðka kultûra.

Dailininkø turime daug, bet, deja, dirbanèiø Tautos idëjai iratrandanèiø savo Tautoje tiek graþiø dalykø ir neiðsenkanèià kû-rybingumo versmæ, kiek jø atranda nepaprasto produktyvumo iroriginalaus talento menininkas Antanas Rimantas Ðakalys, ka-þin ar daug Lietuvoje berasime. O jie mums, iðëjusiems ið okupa-cijos þiemos ir vos pradedantiems savo nepriklausomos Lietuvosvalstybës kelià, yra patys brangiausi (Voverienë O. Dailininkas,skelbiantis pasauliui tikràjà, didingà ir orià tautos istorijà // Lie-tuvos aidas, 2004, vasario 10, p. 11).

Kurdamas minëtus estampus dailininkas Antanas RimantasÐakalys netikëtai sau paèiam atrado maþosios grafikos þanrà. Jitapo antràja jo gyvenimo Mûza, o kartu ir palydove. „Lietuvosaido“ skaitytojai jau keleri metai dþiuginami svarbiausiø Lietu-vos istorijos datø ir ávykiø paminëjimais graþiais A. R. Ðakaliomaþosios grafikos vaizdais. Tai puiki dailininko, Lietuvos patrio-to dovana „Lietuvos aido“ skaitytojams uþ jø iðtikimybæ dienrað-èiui nuo seniausiø laikø.

Balys Sriubas, iðtikimas Antano Rimanto Ðakalio kûrybos ger-bëjas ir biografas, sudarë ir iðleido du dailininko maþosios grafi-kos katalogus: „Antano Rimanto Ðakalio kûrybos vokai, atvirukai(atvirlaiðkiai), suvenyriniai lapai. 1979–1997. Katalogas“ (V., 1998,100 p.) ir „Antanas Rimantas Ðakalys – 65; vokø, atvirukø, suve-nyriniø lapø 1998–2003 metø katalogas“ (V., 2003, 95 p.).

Juose menotyrininkas Balys Sriubas dailininko maþosios gra-fikos kûrybà vertina kaip unikalø reiðkiná lietuviø kultûroje, „vie-nodai susijusá su maþàja grafika ir filatelija“ (Sriubas B. Katalogas.V., 1998, p. 3).

Visiðkai neseniai, jau jubiliejiniais metais, dailininkas A. R. Ða-

483

kalys padovanojo naujà savo kûrybos katalogà „Antano Riman-to Ðakalio publicistiniai straipsniai, ekslibrisai, suvenyriniø vokøkatalogas“ (V., 2008), apimantá jo paskutiniojo deðimtmeèio kû-rybà, meninæ ir publicistinæ. Ir tai suprantama, kai valdþios þmo-gënams visiðkai nerûpi Tautos likimo ir iðlikimo klausimai, josgyvybës pamatas – kultûra ir jos plëtra, tik ekonomika, jos duo-dami pelnai ir „otkatai“. Lietuvos menininkui savo lëðomis iðleis-ti viso gyvenimo kûrybos katalogà – finansiðkai neámanoma. Irpatys menininkai dabartinëje mûsø valstybëje – nereikalingi þmo-nës: valstybë nesirûpina nei jø duona kasdienine, nei stogu virðgalvos, gyvenkit, kaip iðmanote. O Lietuvos turèiø mentalitetas irjø dvasinis meninës kûrybos poreikis yra toks, koká rodo meni-ninko darbø uþsakymai. Per 19 Lietuvos nepriklausomybës metødailininkas A. R. Ðakalys gavo vos 17 uþsakymø ir tø dalis – orga-nizacijø. Geresnio Tautos kultûrinio lygmens mato joks iðmin-èius nesugalvos. Yra taip, kaip yra.

Laimei, dar turime iðeivijos lietuvius. Tai jie ir gaivina Lietu-vos kultûros ðaknis savo dëmesiu dailininkams, atsiliepimais apiejuos spaudoje, kartais nupirkdami jø paveikslø. Todël, matyt, irLietuvos dailininkø pristatymas visuomenei tik jiems reikalingas.Aèiû broliams èikagieèiams, „Drauge“ iðspausdinusiems iðsamømano jubiliejiná straipsná, skirtà dailininko A. R. Ðakalio kûry-bai, ir Èikagos filatelistams, iðleidusiems paðto vokà su dailinin-ko atvaizdu ir FILOP þenklu.

Ilgai nesupratau, kà reiðkia ðis þenklas: aèiû þurnalistui A. Zo-lubui, populiariai ir suprantamai paaiðkinusiam. Pasirodo, tai yrarezistencijos þenklas, kuriuo þymimi vokai, þenklai, lipdukai, atvi-rukai, prieðinantis oficialiam mûsø dabartinës sovietinës valdþiosnusiteikimui prieð Lietuvos istorijà, kultûrà, paproèius, religijà, gam-tos puoselëjimà, prieð lietuvybæ apskritai. Toks jau jis yra tas mûsømylimas (nedaugelio, deja!) lietuviðkas „dinozauras“ dailininkasAntanas Rimantas Ðakalys. Nors ir skaudþiai baudþiamas valdþiosinstitucijø, iki ðiol tebevadovaujamø ligoniø, serganèiø nostalgija

484

putininei Rusijos valdþiai, nuolat ir ciniðkai þeminamas, ignoruo-jamas teikiant valstybinius apdovanojimus, visaip kitaip apeinamas,dailininkas A. R. Ðakalys vyriðkai ir oriai praryja karèias paþemini-mø piliules ir në per milimetrà nesitraukia ið savo rezistencinëskûrybos kelio. Atrodo, kad jam visiðkai nesvarbu, jog Gediminoordino ið Prezidento rankø negavo, kad Nepriklausomos Lietuvospaðtas jo þenklø á apyvartà neleidþia, kad daþnai vëjas kiðenëse ðvil-pauja – jis dirba savo Tëvynei tai, ko labiausiai reikia, tai, kas svar-biausia. Daug ir pasiaukojamai dirba. Retai bûna diena, kad„Lietuvos aidas“ neiðspausdintø naujo jo kûrinio.

Dailininko maþosios grafikos skrynioje jau 776 pieðiniai – eks-librisai, vokai, atvirukai, paðto þenklai, lipdukai. Tematika labaiávairi, priklausomai nuo dienos aktualijø, bet, kaip ir prakilniosiosgrafikos atveju, èia vyrauja kelios jo pamëgtos temos, jø ciklai.

Lietuvos vardo tûkstantmeèio minëjimo planuose – daugybëprojektø, tarp jø – ir Tëvynës paþinimo draugijos (vad. dr. K. Raè-kauskas) „Lietuvos deimanèiukø“ projektas, pagal kurá áamþina-mos mûsø tautos kultûros paveldo vertybës bei jø kûrëjai.

Dailininkas A. R. Ðakalys savo kûryba á „Lietuvos deiman-èiukø“ projektà þvelgia plaèiau, neapsiriboja vien kultûros pavel-du ir jo kûrëjais, já papildo þymiausiø Lietuvos þmoniø – valdovø,politikø, mokslininkø, specialistø lygmeniu.

Ásimintinas jo suvenyriniø vokø ciklas „Lietuvos prezidentai“.Prieðingai oficialiajai nuostatai, dailininkas atkuria Lietuvos val-dymo teisingumà ir á prezidentø ciklà átraukia Þuvusiøjø Prezi-dentà – Lietuvos laisvës kovotojø generolà Jonà Þemaitá-Vytautà,beveik 10 metø valdþiusá doràjà Lietuvà bolðevikinës okupacijosmetais, Aukðèiausiosios Tarybos pirmininkà, dainuojanèios Sàjû-dþio revoliucijos vyriausiàjá dirigentà, komunistø ðmeiþtais naiki-namà nesunaikinamà, purvuose skandinamà nepaskandinamàprof. Vytautà Landsbergá. Taip dailininkas pareiðkë pasauliui apiesavo pilietinæ pozicijà ir teisingumo atkûrimà jeigu ne valstybëje,tai nors mene, þmoniø dvasioje, o mums, lietuviams, priminë mûsø

485

gëdingiausià moraliná puviná, kai melà ir iðdavystæ iðkëlëme aukð-èiau þmogiðkøjø ir tautiniø vertybiø, tikràsias savo Tautos verty-bes paniekinome, o svetimàsias gerbiame kaip paskutiniai niekðaiir pasaulio padugnës.

Á þymiausiø Lietuvos þmoniø ciklà pateko partizaninio po-grindþio ir ginkluoto pasiprieðinimo Lietuvos vyriausybës – Lie-tuvos laisvës kovos sàjûdþio vadai, pasiraðæ 1949 m. vasario 16 d.Lietuvos Nepriklausomybës deklaracijà. Tai LLKS Prezidiumopirmininkas gen. Jonas Þemaitis-Vytautas (1918–1954), gen. Adol-fas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957), Aleksandras Grybinas-Faustas (1920–1949), Petras Bartkus-Þadgaila (1925–1949),Vytautas Guþas-Kardas (1919–1949), Juozas Ðibaila-Merainis(1905–1953), Bronius Liesis-Naktis (1922–1949), Leonardas Gri-gonis-Uþpalis (1906–1950). Visi jie þuvo tikëdami, kad Lietuvaatgims ir atgaus savo nepriklausomybæ. Liko neágyvendintas jøpriesakas: „Asmenys, bolðevikinës arba vokiðkosios okupacijosmetais iðdavæ Tëvynæ bendradarbiavimu su prieðu, savo veiks-mais ar átaka pakenkæ tautos iðsilaisvinimo kovai, susitepæ iðda-vystëmis ar krauju, yra atsakingi prieð Lietuvos Teismà“ (LietuvosLaisvës Kovos Sàjûdþio Tarybos Deklaracija. – Okupuotoji Lie-tuva, 1949 m. vasario 16 d. // Gaðkaitë N. Pasiprieðinimo istorija.1944–1953. V., 1997, p. 252–254). Tik tada, kai ði þuvusiøjø valia,pareikðta Deklaracijoje jø vyriausybës pogrindyje, bus realizuo-ta, Lietuva taps tikrai laisva ir nepriklausoma, nes tik iðvadavæTautos protà ið komunistinës vergijos tapsime laisvi.

Þymiausiø Lietuvos þmoniø atminties suvenyriniø vokø cikle –Lietuvos diplomatai Stasys Lozoraitis (jaunesnysis), VoldemarasÈarneckis, Vytautas Dambrava.

Paskutiniojo deðimtmeèio A. R. Ðakalio suvenyriniø vokø cikle„Jie kûrë antràjà Nepriklausomà Lietuvos Respublikà“ kelios pa-vardës: Vytautas Landsbergis, Stasys Lozoraitis, Romas Kalanta,Ronaldas Reiganas, Bernardas Brazdþionis, Vilius Braþënas, Jo-nas Kronkaitis, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevièius, Robertas

486

Grigas, Zigmas Zinkevièius, Albinas Kentra, Nijolë Sadûnaitë,Nijolë Angelë Bauþytë, Antanas Tyla, Ona Voverienë, Kazimie-ras Garðva, Algirdas Patackas.

Globalëjanèiai Lietuvai ypaè malonus turëtø bûti A.R. Ðaka-lio suvenyriniø vokø ciklas „Iðgarsëjæ lietuviai uþsienyje“, kuria-me – Amerikos sporto legenda Pranas Lubinas (1910–1999),Amerikos generolas Tadas Kosciuðka (1746–1817), pirmosiosaukðtosios mokyklos Amerikoje rektorius med. dr. A. Karolis-Kurðis (b. m.), lakûnas Romualdas Marcinkus (1907–1944), JAVboksininkas Juozas Ðarkis-Þukauskas (1932), geologas ir geo-grafas, Sibiro tremtinys ir jo tyrinëtojas Jonas Èerskis (1845–1892),avangardinio kino meno pradininkas Jonas Mekas (1922), inþi-nierius, tiltø Peterburge, Rygoje, Varðuvoje statytojas Stanislo-vas Kerbedis (1810–1899), lauko teniso treneris Amerikoje VitasGerulaitis (1810–1899), lietuviø archemitologijos pradininkë prof.Marija Gimbutienë (1921–1994).

Paskutiniaisiais dailininko kûrybos metais atsiranda nemaþaihumoristinio pobûdþio suvenyriniø vokø, iðjuokianèiø valdanèio-sios sistemos ðulus ir jø valdymo metodus.

Dailininko Antano Rimanto Ðakalio publicistika „Lietuvosaide“ skirta paèioms aktualiausioms dabarties temoms – meni-ninkø apgailëtinai egzistencijai Lietuvos valdþiai jais visiðkai ne-sirûpinant, veikianèios penktosios kolonos Lietuvos ðmeiþtøorganizavimo demaskavimui uþsienyje, Frankfurto mugëje ir ki-tur, komunistø „atgailos“ uþ lietuviø tautos genocidà, trëmimusir sulauþytus likimus grimasoms, apkaltos prezidentui R. Paksuianalizei, tautiðkumo ir valstybës tapatybës krizei, energingai spau-dþiant lenkø maþumai ir ponams ið paèios Lenkijos, þydø kultû-ros galimai invazijai á Lietuvà per Gugenheimo muziejø ir pan.

Tai kûryba tikro Lietuvos pilieèio ir patrioto, kuris neabejin-gas tam, kas vyksta jo Tëvynëje, teisëtai piktinasi nedorø þmoniøvaldþioje veiksmais ir norëtø, kad jø nebûtø. Taèiau tai tik blyð-kus ðeðëlis tos ðviesos ir groþio, kuriais dailininkas yra apipynæs

487

tai, kas jam brangiausia lietuviø Tautoje, jos istorijoje, Tëvynëje,jos didþiuosiuose þmonëse.

Sveikindami kolegà Antanà Rimantà Ðakalá jo garbingo jubi-liejaus proga, uþvertus dar vienà brandø puslapá jo kûrybinëjebiografijoje, linkime ir toliau eiti tuo paèiu, svarbiausiu Lietuvaikeliu, jos angliø kasyklose ieðkant tokiø pat unikaliø luiteliø,kuriuos sunkiu darbu nuvalius, nubrûþinus, nuðlifavus, visomisvaivorykðtës spalvomis suspindës dar daugiau Lietuvos deiman-èiukø. Sëkmës ágyvendinant ðá patá svarbiausià Lietuvos projektà.

2008 m.

FOTOMENININKAS VYTAUTAS YLEVIÈIUS

Manoji Lietuva –Kalvø, kloniø ir miðkø, upiø, eþerø ðviesa.Istorinës atminties paminklai, pakeliøkryþiai.Sodþiaus pakylëta lietuvio pasaulëjauta.

Manoji Lietuva –Atgimimas, paðlakstytas dþiaugsmo irskausmo aðaromis.Dvasios atsinaujinimas, tvyrantis vir-ðum mûsø,Tarsi ðventas senoliø priesakas laisvëssiekiams.

Vytautas Ylevièius

Ðiais fotomenininko Vytauto Ylevièiaus þodþiais prasideda jonaujausias fotoalbumas „Manoji Lietuva“ (V., 2007). Tuoseþodþiuose telpa ir visas fotomenininko kûrybos kelias, ir jo gyve-nimo prasmë, skirta didþiajai meilei – Lietuvai. Ypaè Lietuvai –nepaprasto groþio, padabintai kalvomis ir kloniais, miðkais ir eþe-rais, istoriniais paminklais ir pakelës kryþiais, nuðviestai lietuvið-ko dvasingumo ðviesa, tarsi lotoso þiedas pakilusiai virð dumblo

Vytautas Ylevièius

488

ir visko neðvaraus, kas tame dumble veisiasi. Ko gero, dabartinë-je mûsø sutrikdytos dvasios aplinkoje, dvasiniø lûþiø ir katastro-fø akivaizdoje, dar labiau sutirðtinamoje juodomis postmodernizmoir visuotinës bjaurasties spalvomis mene, fotomenininkas Vy-tautas Ylevièius vienintelis liko groþio ir vilties dainiumi, savokûryboje puikiai sintezuojanèiu groþio vaizdà su poetiniu þo-dþiu.

Kiekviena jo nuotrauka palydima iðkiliausiø lietuviø Tautospoetø eilëraðèio strofa, pripildanèia vaizdà muzikos, miðko oði-mo, vëjo dvelksmo, eþero bangelës ðnabþdesio... ir lietuviðkos sie-los virpesio, likus vienam su gamta, su jos groþiu, uþburianèiu irkelianèiu, ákvepianèiu geroms mintims ir vilèiai.

Þinoma, fragmentu visumos neperduosi... Reikia matyti, skai-tyti, kvëpuoti ir groþëtis visu albumu. Tylumoje. Susikaupus. Ap-màstant. Taèiau ir fragmentas – brangus, keliantis ir skatinantiskilti. Dël ribotos straipsnio apimties pateiksime tik 4 fragmentus,reprezentuojanèius daugiau negu 200 meniniø fotografijø visumà.

Ðtai Nemunas nuo Merkinës piliakalnio (1-oji nuotrauka). Irtarsi matai ðalia jo susimàsèiusá poetà Antanà Miðkiná, tariantámeilës þodþius savo Tëvynës kraðtovaizdþiui:

Ðalie gimtoji, dainø apdainuota,Per ilgus amþius kniubus po naðta.Raibøjø gegutëliø apgiedota,Aukðtais piliø kalneliais papuoðta.(Antanas Miðkinis)Pamatë tà vienà graþiausiø Lietuvos kampeliø jautri meni-

ninko akis ir tas groþis jo sieloje suskambëjo poeto kankinio, per-ëjusio Sibiro lageriø golgotas, eilëmis. To puslapio átaiga tokiaveiksminga ir gili, kad jos tikriausiai nepakeis ir ðimtas patrioti-nës prozos kûriniø.

Ir vaizdas, ir poeto eilëraðèio strofa su skausmu sminga á ðirdáir tarsi plëðia nuo jos surambëjusá nutautëjimo ir suslavëjimo kiau-tà, ðirdá apnuogina ir verèia savæs paklausti: „Ar að dar lietuvis?“

489

Fotomenininkas Vytautas Ylevièius skalsus: kiekviena jonuotrauka – tai iðtisos knygos pagrindinë idëja apie kà jis bekalbë-tø – ar apie Ylakiø apylinkes, jø istorijà, gamtos groþá, kas þino,gal ir tø apylinkiø vyrø þygdarbius, ar apie tiltelá, nutiestà perupelá ir vedantá á Impilties piliakalná, kur miega Lietuvos karþy-giai ir ...dûmoja, ar apie Rekyvà, nuðviestà saulës, raibuliuojan-èià ir mirganèià, viliojanèià paukðtá iðtiesti sparnus ir kilti á dangausaukðtybes, ar tëvà ir sûnø, stovintá ant Bernotø piliakalnio Euro-pos centre... ir, matyt, pasakojantá sûnui apie piliakalnio papëdë-je augantá paþinimo medá, o gal prie to medþio palaidotà partizanà,þuvusá uþ Tëvynës laisvæ, kad sûnus, iðeidamas Europos keliais,visada já prisimintø kaip savo Tëvynës savitumà ir visada gráþtøprie jo. Vartant albumà kyla mintis, kad jis kupinas simboliø, reikð-miø, kad jame uþkoduota Tautos atmintis ir jos ateities vizija, ku-rios kvëpavimà jau pradedame jausti...

Ðtai nuotrauka „Rusnë“. Fotografuota 1968 metais. Tamsusmedis ar kaþkoks statinys, o ant jo – tamsus gandralizdis... Taèiauvirð jo saulës – rutulys, apðvieèiantis vienà ið gandrø, matyt, darvis taisantá gandralizdá... Ir paveikslo apaèioje poetës R. Luns-kienës þodþiai kaip malda...

Þeme, dovanok man rytà –Lopðá vakarui auginti,Vasaros dangaus aplytàSkaudanèià ir gyvà mintá.R. LunskienëIð tikrøjø mintis skaudi... Juk gandras lietuviø pasaulëjautoje –

tai tikras pavasaris, atgimimas ir prisikëlimas. Kasmet sugráþtan-tis á savo lizdà jis yra vaisingumo, ðeimos gausumo, vaikø parei-gos tëvams, turtingumo simbolis. Tikëta, kad namai, kur perigandrai, yra laimingi, nes jie saugo namus nuo gaisrø ir negandø,tai þenklas, kad tie namai laimingi... O nuotrauka tarsi ðaukte ðau-kia... nesvarbu, kad naktis tamsi ir diena pilka... Kol gandras prienamø, Lietuva dar neþuvo... Nuðvis saulë ir lietuvio dvasia atsi-

490

gaus, atgaivins tautos ir valstybës paèià didþiausià vertybæ – ðei-mà. Atsilaikysime. Atsilaikëme prieð okupacijos tamsà, iðtversi-me ir dvasinæ sumaiðtá, keliamà nepriklausomoje Lietuvoje jossvetimøjø ir susvetimëjusiø, tautines vertybes praradusiø lyg irsavøjø. Stipriausieji jau atsilaikë. Mano anûko Donato ðeima –graþi ir tvarkinga, tikra lietuviðka ðeima: pasodintas medis, stato-mas namas, auginamas sûnus. Namuose – meilë ir ramybë. Jodraugø, daugiausia Lietuvos karininkø, ðeimos irgi panaðios. Ðir-dis dþiaugiasi, kad Lietuva jau atgimsta. Sustiprës lietuviðka ðei-ma, atsigaus ir valstybë.

Jaudinanti savo patriotiðkumu ir kita knygos dalis: mûsø Tau-tos ðaknys – kaimas, kryþiai ir iðlikæ istorijos paminklai: „Vytau-tas Didysis“ Perlojoje, „Medininkø pilies kuorai“, skelbiantysBernardo Brazdþionio lûpomis:

Ið mûsø þemës niekas neiðrovëIr niekas amþiais neiðrausÐaknø, áaugusiø á gilø griová,Nebijanèiø ugnies nei vëjo atðiauraus.B. BrazdþionisZapyðkio, Vadokliø baþnyèios, Panemunio pilis, Laisvës pa-

minklas Rokiðkyje, paminklas þuvusiems uþ laisvæ Plokðèiuose,Zikaro skulptûra Petraðiûnø kapinëse, paminklas Dariui ir Girë-nui Kaune, paminklas Kristijonui Donelaièiui Klaipëdoje, diev-dirbio V. Svirskio koplytstulpis Naruðiuose ir t.t... ir perseptyniolika nepriklausomybës metø neiðsipildþiusi viltis, puose-lëta Atgimimo ir Sàjûdþio dainuojanèios revoliucijos metais:

Ir kaip namo sugráþta tavo paukðèiai,Sugráþta sielon sàþinë, tiesa,Kurià lyg boèiø vëliavà á aukðtáIðkëlus neða Lietuva visa.R. PakënienëKol kas atrodo, kad vis daugiau ir daugiau þmoniø Lietuvoje

praranda sàþinæ, daugëja netiesos ir blogio... matyt, dar nuopuo-

491

lio dugno nepasiekëme... Ðëtoniðkas nutautinimo, demoralizavi-mo ir ateizavimo scenarijus Lietuvoje sëkmingai vykdomas to-liau, giliau ir plaèiau.

Bet Atgimimo spalvos ir þvaigþdëtos aukðtosios akimirkossiekiant Lietuvai laisvës ir nepriklausomybës ir net Sausio 13-osios tragedija bei sielvarto minutës kiekvieno doro lietuvio ðir-dyje iðliks kaip prasmingiausios jo gyvenimo akimirkos,talentingo menininko sustabdytos ir padovanotos savo tautai.Atgimimo nuotraukose mûsø vaikai ir anûkai ieðkos savo tëvøir seneliø veidø, didþiuosis jais, kaip dabar didþiuojamës poka-rio partizanais. Jie supras, kad dël tø ðventø akimirkø verta bu-vo gyventi, ir stebësis... kodël mes praradome protus ir sàþines,balsuodami uþ mûsø Tautos budelius ir jø kolaborantus, jiemsnukryþiuoti atidavæ savo Tëvynæ Lietuvà... Negi visi suniekðëjo-me ir sustribëjome?

Ne visi. Dar yra Kaunas. Dar yra Lietuvos rajonai, balsuojan-tys uþ padorumà ir Lietuvà. Dar yra þmoniø, neparsidavinëjanèiøir nepaperkamø. Lankiausi Visagine, Kaune, Ðiauliuose, Onuð-kyje, Griðkabûdyje, Geguþinëje, Panevëþyje – maèiau bundanèiàLietuvà. Maèiau mokytojus, jau atgaunanèius þadà ir norinèiuskitokios Lietuvos, doros ir teisingos. Maèiau moksleivius, dainuo-janèius senovines lietuviðkas dainas ir jose atrandanèius daug gro-þio. Graþiai ir prasmingai dirba Tëvynës paþinimo draugija,Marijos ir Jurgio Ðlapeliø muziejus, Lietuvai pagraþinti draugija,Tautos frontas. Jø gretos kasmet vis gausëja. Randasi daugiaupasiaukojimo, ðventø darbø mecenavimo, pradeda rastis idealiz-mo daigai. Ryðkëja paradoksas, peraugantis á dësná: kuo daugiaubjaurasties – moralinio nuopuolio, valstybës iðdavysèiø, begali-niø malonumø ieðkojimo ir gobðumo savo Tautos skurdo sàskai-ta valdþios institucijose ir jos pinigais valdomoje purvasklaidoje,ypaè televizijoje, tuo sparèiau formuojasi Tautos pasiprieðinimastai bjaurasèiai. Þmonës jau pradeda matyti, kas yra kas Lietuvo-je, ir màstyti.

492

Fotomenininko Vytauto Ylevièiaus kûrybos albumas – taine tik vaizdingiausia ir poetiðkiausia jo meilës savo Tëvynei irsavo Tautai dovana, bet ir vaizdinis Lietuvos istorijos, jos reikð-mingiausio tarpsnio paminklas, ið kurio semsis faktø ir idëjøsavo kûrybai ne tik istorikai, ateities raðytojai ir poetai, bet irpsichologai bei sociologai, tyrinëjantys lietuvio dvasios lûþius,manipuliuojant þmoniø protais. Talentingo menininko kûryba –neiðsemiama naujø idëjø ir naujø darbø versmë. Neabejoju, jidaugeliui teiks minèiø, kaip áveikti bjaurastá groþiu ir blogá ge-rumu.

2007 m.

493

PABAIGA: LIETUVA TARP SCILËS IRCHARIBDËS. QUI VADIS, LIETUVA?

„Visur þmogiðkoji didybë yra reta, nes ji iðkovoja-ma tik pasiaukojamu idealizmu... Ateitá kuria veiki-mas. Ateitis ið tiesø lemiama tik kovoje. Veikimasateina su sàþinës pabudimu. Taèiau sàþinæ paþadintigali ne kiti, o tik kiekvienas pats asmeniðkai“.

Juozas Girnius

Lietuva ðiuo metu kaip tik ir yra atsidûrusi pavojingoje josistorijos kelio atkarpoje, kai stengiamasi perraðyti istorijà ir pa-keisti jos raidos kryptá. Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Ma-nau, todël, kad ðiuo metu Lietuva atsidûrë ideologinëjekryþkelëje... tarp rusiðkojo komunizmo-kagëbizmo ir vakarietið-kojo globalizmo.

Rusiðkàjá komunizmà-kagëbizmà jau paþástame ið jo kruvinogenocido, vykdyto Lietuvoje pokariu, ir dvasinio mûsø tautos ge-nocido, vykdyto kelis deðimtmeèius per visà sovietinës okupaci-jos laikotarpá, siekiant pavergti komunizmo ideologijai mûsøprotus. Politologo Viliaus Braþëno nuomone, Europos Sàjungair NATO yra politinë psichologinë priebëga, tolinanti mus nuoRytø globalizmo vartø. Vakarietiðkasis globalizmas mums atrodogeresnis negu komunizmas, nes jo ideologai mus vilioja saldai-niuku graþiame popierëlyje ir paþadais, kad duonos valgysimesoèiai ir su sviestu. Taèiau vakarieèiai, gardþiuodamiesi utopiniuglobalizmo „tvarkos pasaulyje“ idealu, nesuvokia, kad globaliz-mas kaip ideologija yra kuriamas ant komunizmo pamato. Taiátikinamai ir nuosekliai savo tyrimais árodë Vilius Braþënas savoknygoje „Nauja pasaulio santvarka“ (Kaunas, 2000) ir patvirtinoJAV politologas Patrikas Bukenenas knygoje „Vakarø mirtis“, ty-rinëjæs ðá reiðkiná Amerikoje. Jie abu teigia, kad ðiø dienø globa-lizmas paremtas neomarksistine ideologija ir yra ásigalëjæs

494

daugelio Vakarø Europos bei Amerikos kultûros srièiø. Já finan-suoja tarptautinës monopolijos. Turtingiausiø pasaulio globalis-tø pasamdyti protai griauna tradicines krikðèioniðkøjø valstybiøvertybes: krikðèionybæ, patriotizmà, ðeimà, propaguoja seksuali-nes revoliucijas, skatina þemiausius individø prigimties instink-tus, neþabojamà „laisvæ“ bûti narkomanais, doros naikintojais,þudikais. Tas nedorybes pateisina ir net iðaukðtina kosmopoliti-nës antikrikðèioniðkosios jëgos, kurios, anot P. Bukeneno, tæsiaIII Internacionalo pradëtà politikà – sukurti pasaulinæ kosmopo-litinæ valstybæ, kurià valdys pasaulio milijardieriai ir oligarchai.

Lietuviø tauta sukûrë savo valstybæ, kad ji saugotø tautà, gin-tø nuo iðorës prieðø ir nuo þlugdanèio, engianèio, naikinanèiopiktadariðko vidaus gaivalo. Deja, dabar Lietuvos valstybëje ka-raliauja nutautusios, lietuvybæ iðdavusios politinës jëgos. Lietuvàkiekvienà kartà iðtinka skaudþiausios nelaimës tada, kai valdþiaatitrûksta nuo savo tautos, nebegina jos, nesirûpina jos gerove irdvasiniu gyvenimu, tik savo gerove ir savo biznio interesais, kaiLietuvai vadovauja nutautæ þmonës, neigiantys politikos moralævadai.

Ar iðliks Lietuva èia, ðioje þemëje, ar ji liks tik teritorija komu-nistø ar globalistø këslams ágyvendinti, lietuvius paverèiant darbojauèiais ir stambiø monopolijø pigiai iðlaikomais vergais, kaip jaubuvo sovietinës vergijos metais, valdþià uzurpavus komunistams?

Vladas Putvinskis-Pûtvis, prieðkario nepriklausomos Lietu-vos màstytojas ir tautinës ideologijos kûrëjas, savo prieðmirtinia-me laiðke raðë: „Vienintelis Lietuvos iðganymas, tai tautinës idëjosgimimas. Jei ji negims, tai Lietuva þus. Að nesu pranaðas, bet tàidëjà aiðkiai matau, tik jau nebegaliu jos realizuoti. Kol nëra As-menybës, galinèios tà idëjà realizuoti, reikia sudaryti þmoniø gru-pæ, dirbanèià Tautos idëjai ir kurti Tautos þidiná. Toji grupë paruoðkelià Asmenybei ateiti, o kol jos nëra, Tautos þidinys turi atstotità Asmenybæ“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji rað-tai. Èikaga, 1973).

495

Pasaulio tautos tai jau suprato: gimsta tautiniai politiniai ju-dëjimai visoje Europoje – Prancûzijoje, Danijoje, Ðvedijoje, Vo-kietijoje, Latvijoje... tik pas mus ramu. Didþiausia mûsø bëda,matyt, yra ta, kad neturime stiprios ir kovingos nei tautinës, neikrikðèioniðkosios partijos. Kartais kyla bedieviðkos mintys, kaddabar ðià niðà uþëmusios partijos, bedantës ir mieganèios, ir yrasukurtos tam, jog stabdytø tautinës krikðèioniðkosios politinësminties plëtrà, neutralizuotø jø veiklà. Ten yra puikiø þmoniø,neveidmainiaujanèiø ir norinèiø geresnës Lietuvos ateities, betveikimo, aktyvumo – nëra: tik ramybës bala, jau apsitraukiantijos augmenija. O politinë situacija, kokià ðiandien turime Lietu-voje, nepavydëtina:

1. Sunaikinta tautinë katalikiðkoji ideologija, kuria vadova-vosi mûsø valstybë prieðkario nepriklausomos Lietuvos metais.Tautos ir Dievo idëjos Lietuvoje buvo gaivinamos pokario rezis-tencinëje kovoje, o politiniam klimatui paðiltëjus, net sovietinësokupacijos metais – kultûros kontekste. Tomis idëjomis vadovau-damasis Sàjûdis su malda ir dainomis, taikiu pasiprieðinimu ag-resijai ir tvirta lietuviðka valia iðkovojo Lietuvos nepriklausomybæ,XX a. atkûrë Lietuvos valstybæ antrà kartà. Taigi V. Putvinskio-Pûtvio idëja visiðkai pasitvirtino.

2. Kaip teigia Svajûnas Kontrimas, „Tautai gyvuoti bûtina vals-tybës remiama ir saugoma nacionalinë ekonomika, taèiau nacio-nalinës pelningai veikusios ámonës buvo iðvogtos arba iðparduotosuþsienio kapitalui, kuris ir valdo Lietuvos ekonomikà bei... poli-tiná gyvenimà. Finansø analitikës M. Starkevièiûtës apskaièiavi-mais, uþsienio kapitalo valdomos ámonës ið Lietuvos kasmetiðsiveþa 3 milijardus litø grynojo pelno. Nebeliko nacionalinio ban-ko, kuris galëtø finansuoti gyvybiðkai svarbias ekonomikos ðakas.Ið 1990 metø Lietuvos nacionalinio ûkio, priklausiusio tautai, be-liko tik trupiniai. Padëtis primena XIX a., kai lietuviai savo Të-vynëje buvo beturèiai (Kontrimas S. Kas griauna lietuvybæ // Lietuvosaidas, 2007 sausio 4, p. 4).

496

3. Lietuva begëdiðkai praskolinta – jos skola uþsienio ban-kams siekia 44,3 milijardo Lt, arba 54,4 proc. prognozuojamo ðiømetø bendrojo vidaus produkto (BVP) (Lietuvos skola uþsieniui –54,4 proc. prognozuojamo BVP // Lietuvos aidas, 2006, gruodþio28). Tà skolà mûsø valdantieji komunistai uþkrovë ant mûsø vai-kø ir anûkø peèiø, Lietuvà palikus be ateities, tik praturtëjus ke-lioms deðimtims buvusiø komunistø partijos nomenklatûrininkø,kurie iki ðiol pasakiðkais savo ir savo giminaièiø atlyginimais te-bedidina tas skolas ir tebealina Lietuvà.

4. Laisvanoriðkai atsiþadame savo kultûros vertybiø rusiðkøjøir anglosaksiðkøjø naudai. Per mokyklø koncertus ir net „Dainødainelëje“ retai beiðgirsi lietuviðkà dainà, dainuojama kokia tiknori kalba, tik ne lietuviø. Parduotuviø vitrinos puikuojasi ávai-riausiais angliðkais uþraðais, vieðbuèiai – taip pat, netgi, rodos,iðsilavinæ lietuvaièiai puikuojasi savo nutautëjimu, kurdami viso-kius Palacus, Crownas ir kitokius keiksmaþodþius, tuo parodyda-mi savo susvetimëjimà tautai ir paniekà juos uþauginusiai Lietuvosþemei.

5. Kokia yra ðvietimo sistema, kokià kultûrà ji perduoda jau-nimui, tokia bus ir Lietuvos ateitis. Tautinë valstybë prieðkarionepriklausomoje Lietuvoje buvo sukûrusi patriotinæ ðvietimo sis-temà, kurios iðauklëti þmonës iðsaugojo lietuvybæ per visà sovie-tinës okupacijos laikotarpá. Visiðkai pritariu Svajûnui Kontrimui,kad dabar tautinës ðvietimo sistemos nëra. „Vietoj tautinio pa-triotizmo brukamas pilietiðkumas be moralës, be tautiniø verty-biø. Toks kosmopolitinis „pilietiðkumas“ yra negyvas, tuðèias,apgaulingas“ (Ten pat). Mûsø jaunoji karta nutautëjusi, jau ta-pusi bedvasiais „pasaulio pilieèiais“ tarptautinio kapitalo tarnais,be tautinës savigarbos ir orumo.

6. Lietuvoje veikiantys tarptautiniai ir uþsienio fondai dos-niai finansuoja atsakomybæ ir tautinæ savigarbà praradusius vei-këjus, istorikus, neva vykdant bendrus projektus, mokslininkus,kultûros veikëjus, dainininkus, poetus, raðytojus, kurie, tar-

497

naudami globalioms uþmaèioms, naikina savo tautà ir jos dva-sià – tautiðkumà, propaguoja „homo globalicus“ idëjas – hedo-nizmà ir vartotojiðkà kultûrà, siekdami mûsø jaunimà paverstiteletabiais–teðlagalviais, pigia darbo jëga, geriausiu atveju –kompiuterizuotais robotais. Lietuvos Vyriausybë finansuoja tau-tiniø maþumø visuomenines organizacijas, taèiau lietuvybës ba-ruose dirbanèios visuomeninës organizacijos, kiek girdþiu ir esupatyrusi, savo veiklai plëtoti ið mûsø valdþios nëra gavusios nëcento.

Taigi Lietuva dabar atsidûrë tarp Scilës ir Charibdës: komu-nistinio-kagëbistinio globalizmo ir vakarietiðkojo globalizmo, ku-rie abu yra pasiruoðæ lietuviø tautà nuðluoti nuo þemës pavirðiaus,tautiðkumà – sunaikinti. Ar turime jëgø pasiprieðinti? Atrodo,kad jau nebe. Uþ Lietuvos tautininkø sàjungà balsuoja tik 0,1 proc.Lietuvos gyventojø. Tai Tautos agonijos þenklas. Ko gero, po ar-tëjanèiø rinkimø... savivaldos ir ypaè Seimo, teks giedoti Requi-em lietuviø tautai ir jos kûrybiniam genijui.

Vilius Braþënas dar nepraranda vilties ir siûlo: „...Dabar, kainebereikia pro petá þvalgytis á Maskvà, reikëtø visiðkai atsigræþti áLietuvos reikalus. Pasinaudokime politiniu pavasariu savo tau-tos dirvonams neatidëliojant apsëti laisvës, tautiðkumo, krikðèio-niðkosios dvasios sëklomis. Turëtume pasinaudoti laisve irsusiorganizuoti á svetimybëms ir praþûtingoms vilionëms atspa-rià tautà... Eikime á ES ir Vakarø pasaulá su laisvës misija. Eikimeátaigauti, o ne bûkime átaigaujami. Eikime bûti vienu ið maþø kups-tø, kuris nuverstø bet koká didelës tironijos veþimà. Istorija neinatiesia linija. Bûna netikëtø pasikeitimø. Nepamirðkime ir to, kadistorija árodë lietuviø tautà buvus vadø tauta. Geopolitinë situa-cija ástûmë mûsø tautà á svarbiø apsisprendimø reikalaujantá ge-opolitiná pavasará. Nesitikëkime, kad kiti uþ mus darys mumspalankius sprendimus. Darykime juos patys, kad ir kaip susiklos-tytø geopolitiniai metø laikai“ (Braþënas V. NATO, ES ir globa-lizmas // Lietuvos aidas, 2004 birþelio 8, p. 1).

498

Graþûs, viltá þadinantys þodþiai. Tik ar turi dabar Lietuva as-menybiø, galinèiø tas viltis paversti tikrove. Kadaise karaliø Min-daugà ir mûsø ðviesiausiàjá kunigaikðtá Kæstutá mes, lietuviai, savorankomis nuþudëme, o dabar visais televizijos kanalais, visais pur-vinais laikraðèiais moraliai ir politiðkai þudome geriausius savo þmo-nes, apipildami juos neapykantos þmogui ir þmonijai purvu. Dabarjau á darbà paleisti, kaip ir Baltarusijoje, mirties eskadronai – poli-tiniø þmogþudysèiø skaièius, kuris kaþin ar baigsis Vytauto Pociû-no nuþudymu, jau siekia antrà deðimtá, o lietuviðka þiniasklaidakasdien paleidþia po Lietuvà klajoti kraupias komunizmo pamëk-les, ið nasrø spjaudanèias pragaro smalà, ðmeiþtus ir prasimany-mus, skatina þudyti, þudyti, þudyti... Jau ir automobiliai sproginëja…

Lietuvà vël kausto baimë... ir nepasotinamas godulys, juolabkad yra tokia didelë paskata – ES pinigai. Apie Tautà, savo vals-tybæ nëra kam galvoti, nëra tokiø, kurie galëtø aukotis, idealizmonebeliko. Beliko tik viltis... kad kaþkur, kaþkokio nedidelio Lie-tuvos miestelio pradiniø klasiø moksleiviø suole jau sëdi Asme-nybë, kuri ir ateis kurti Lietuvos, savo Tautos ir valstybës tikrosioslaisvës ir gerovës. Istorijà kuria tik Asmenybës, o ne minia. Turi-me suprasti ir pripaþinti, kad ðiuo metu Lietuvos horizonte tokiøasmenybiø jau nebëra. Màstytojø ir idëjø generatoriø dar turime,bet vadø, galinèiø atsistoti minios prieðaky, jà paversti Tauta ir ves-ti á kovà prieð niekðybæ, vagystes, prieð raudonàjá (komunistai), juo-dàjá (KGB ir GRU) ir pilkàjá (kriminalinis pasaulis) vorus – jaunebeturime. Algirdas Julius Greimas sakë, kad tokia Asmenybëturëtø bûti kaip paveikslas seklyèioje, – ðventa ir neklystanti.

Ar tai ámanoma dabar Lietuvoje? Belieka tik laukti pranaðið-kø þenklø... Jais galëtø tapti:

1. Tautiðkøjø-krikðèioniðkø jëgø pergalë nors per vienerius rin-kimus. Tai liudytø, kad tauta keliasi ið komunistinio marazmo letargo.

2. Tautinës-krikðèioniðkosios ideologijos atkûrimas. Tik Tau-tos idëja Lietuvoje yra gyvybinga ir turi ateitá, visos kitos – tiksapnas, dûmø uþdanga, grobuoniðkoms grupuotëms siekiant kuo

499

daugiau prisiplëðti turto ir vis labiau nuskriausti tautà. Lietuviaituri suprasti, kad valdþia yra teisëta tik per Tautos valià. (Tai reið-kia, kad dabartinë Kauno ir Panevëþio V. Uspaskicho statytiniøvaldþia yra neteisëta – O. V.)

3. Baþnyèios pabudimas politiniam gyvenimui, keièiant kardino-lo V. Sladkevièiaus suformuluotà dël jo didelës meilës A. Brazaus-kui Tautà þlugdanèià nuostatà, kad Baþnyèia negali dalyvautipolitikoje (Vyliûtë J. Brolis Vincentas. V., 2003, p. 245–246). Prof.Juozas Eretas tvirtino, kad krikðèionis, nesikiðdamas á politikà, darodvigubà nuodëmæ: dël jo abejingumo politikai ðalyje randasi blogis;dël jo pasyvumo, nesiprieðinimo leidþiama tam blogiui tarpti, ir taipblogis dauginamas (Zolubas A. Pamokslëlis kunigams // Lietuvos ai-das, 2007 sausio 19, p. 1, 2). O juk kunigas yra visø krikðèioniø dva-sios vadas, ganytojas ir turi bûti jø mokytojas. Kol kunigai nedalyvauspolitinëje veikloje, krikðèioniðkasis tautinës krikðèioniðkosios ideo-logijos sparnas niekada neatsigaus, nes ta partija, ðiandieninëje Lie-tuvoje sàmoningai kaþkam reþisuojant ar nesàmoningai, vis atsidurianedorø þmoniø rankose. Kas þino, gal ir dël to, kad reikia jà neutra-lizuoti, siekiant komunistø partijos vieðpatavimo.

4. Kai visuomeninës organizacijos, tokios kaip Tëvynës paþi-nimo draugija, Lietuvai pagraþinti draugija, jaunimo sàjûdis „Lie-tuva – be komunizmo“ suvoks, kad politika nëra „neðvarusreikalas“, o já toká daro tik nedori, sàþinæ praradæ politikai, irsavo geriausius þmones deleguos á politikà, jà padarys moralià,siekianèià Tiesos ir Teisingumo savo Tautai ir Valstybei.

5. Kai Lietuvoje bus atgaivinta tikroji Tautos istorija, jos kultû-ros paveldas ir vertybiø sistema, kai á Lietuvà gráð amþinosios mûsøTautos vertybës – tautinë savigarba, lietuviðkas orumas, pareigos iratsakomybës uþ savo ðeimà, tëviðkæ, tautà ir savo valstybæ jausmas.

6. Visuose pilietinio ir tautinio ugdymo (o gal ir istorijos )vadovëliuose turëtø bûti áraðytos ir nuosekliai ágyvendinamosnuostatos, kad lietuvis privalo likti lietuviu ir tautinæ gyvybæ per-duoti ateities kartoms; kurti lietuviðkà ðeimà, nes tik tokia ðeima

500

yra tautos gyvybës garantas; gerbti ir puoselëti lietuviø kalbà; ji –stipriausias tautinës bendruomenës ryðys, tautinës kultûros pama-tas; remti lietuviðkà mokyklà, tautinës dvasios þidiná; saugoti ir gintitikràjà ir garbingà mûsø Tautos istorijà; branginti ir puoselëti tau-tos tradicijas ir paproèius; ugdyti pagarbà ir pasididþiavimà savoistoriniais protëviais; saugoti ir ginti savo valstybæ, nes jos nepri-klausomybë yra tautinës kultûros iðlikimo ir ugdymo sàlyga.

7. Kai mûsø tautieèiai suvoks, kad nepagarba tûkstantmetæistorijà turinèioms dvasinëms, tautinëms ir religinëms vertybëms,anaiptol nëra nei „ðiuolaikiðka“, nei „modernu“, o tik provincia-lumo ir þmogaus bendrosios þemos kultûros rodiklis, dabar jautapæs masiniu religijos ir tautiniø vertybiø naikinimo netramdo-mu siautuliu.

8. Kai Tauta pabus ið pavergto proto vergijos, iðsilaisvins po-litiðkai ir dvasiðkai ir suvoks, kad Ji yra Lietuvos valstybës suvere-nas, o ne jos iðrinktieji atstovai, daþniausiai besimeldþiantys kitøimperialistiniø valstybiø stabams. Kai Tauta suvoks ir grieþtai pa-reikalaus, kad jos atstovai valdþioje vykdytø Tautos valià, o neatvirkðèiai; kai bus atkurtas balansas tarp valdþios ir Tautos.

9. Kai á Lietuvos Respublikos Seimà ir Europos Parlamentàbus iðrinkti tokie atstovai, kurie suvoks savo pareigas lietuviø Tau-tai ir Valstybei ir realizuos teisingumà valstybiniu ir Europos mastuir visø pirma organizuos komunizmo teismus Lietuvoje ir Euro-poje, pasmerksianèius komunizmà kaip neapykantos ir þmoniøþudymo ideologijà ir komunistø partijà, kaip represinæ struktûrà,vykdþiusià savo tautø genocidus visoje Europoje ir Azijoje.

Kai ið mûsø gyvenimo iðravësime piktþoles ir jø paèià pik-èiausià – komunistinæ nomenklatûrà ir kagëbizmà, dabar truk-danèias mums gyventi ir kurti tikràjà Lietuvà, tada ir mûsødarþeliuose rûtos suþaliuos, lengviau atsikvëpsime ir galësime ra-miai kurti savo Tautos dvasinæ bei materialinæ gerovæ.

LIETUVIAIS ESAME MES GIMÆ, LIETUVIAISTURIME IR BÛT!

501

ETUDES OF TAUTOTYRA

(A theory and history of Lithuanian Ethnology)

Summary

For a long time I was thinking about a title of this book. Itturned out, that it is not easy task, because there are many “whiteplaces” in the system of concepts in the ethnology science.Tautotyra, its part of a theory and history of Lithuanian ethnol-ogy is somewhere between ethnography (descriptive disciplineof ethnic group) and ethnology (a branch of science, which inves-tigates general phenomena of development of culture of manynations and ethnic groups).

Lithuanian tautotyra engages Lithuanian ethnography – as afirst stage of its investigations, but itself it is only a part of ethnol-ogy science.

A second problem of this study is using a term “etude”. Inthe Lithuanian tautotyra there are few scientific facts andconceipts, which are settled already and generally accepted. “Thedictionary of international words” recommends use neutral word“etude”. Giving its definition as “scientific study, which does notpretend to theoretical finiteness, strict argumentation and finaldecision”. This book “Etudes of tautotyra” does correspond tothis definition entirely, and that is why a term “etude” is used.

A book “Etudes of tautotyra” does not pretend to consider itas monograph or a serious educational book. Its task is moremodest – only to draw attention of young generations of scien-tists to this most interesting branch of science – ethnology, andespecially to the Lithuanian tautotyra, which is very interestingas scientific discipline, and especially interesting as educationalmean for bringing up patriots of its own nation and of theLithuania, as the State.

Ethnologists accepted already, that nation does form onlythen, when national self-conceit come into being.

502

Self-conceit of Lithuanians begun to form only in the XVI cen-tury, when Lithuanian writing and the first Lithuanian book, writ-ten by Martynas Maþvydas, was published (1547). The first term oftautotyra – “nation” was used in that the first Lithuanian book.

Since those times development not only of Lithuanian self-conceit, but also and its theory “tautotyra” begun. It is revealedthrough biographies and ideas of the most famous Lithuanianwriters and public-spirited persons – dr. Motiejus Valanèius, dr.Jonas Basanavièius, dr. Vincas Kudirka, poet Maironis, philoso-pher Vydûnas, writer Vincas Krëvë-Mickevièius, poet, writer andscientist of literature Vincas Mykolaitis-Putinas, writer BalysSruoga, philosophers educationalists dr. Stasys Ðalkauskis andAntanas Maceina, philosophers Vladas Putvinskis-Pûtvis andAntanas Smetona, poet Bronius Krivickas, philosopher VosyliusSezemanas, etc. All of them investigated and were writing aboutorigin of Lithuanian nation, its language, its traditions and history,about whole material and spiritual culture of Lithuanians, theirlife in the global world, etc. and also tried to create a well-shapedsystem of theoretical knowledge, which in the course of years be-come a scientific footing of Lithuanian tautotyra. Works of thosepatriots of Lithuanian nation made the most considerable contri-bution to a history and a theory not only of Lithuanian tautotyra,but also to ethnology, as international science of nations.

In a book “Etudes of tautotyra” a history of Lithuaniantautotyra is looked in the frame of several historical periods of itsdevelopment. Those periods are named: “At the sources of thetautotyra (XVI century, when the first concept “nation” appearedin the first Lithuanian book), “Tautotyra in the first independentRepublic of Lithuania (1918–1940)”, “Tautotyra in the Lithuanianemigration (1940–1990)”, “Tautotyra in the period of Soviet oc-cupation (1940–1990)”, and “Tautotyra in the Republic ofLithuania after restoration of its independence” (1990–2010).

In the 6-th chapter of the book (313–437 pages) rudiments ofa theory of tautotyra are given. The concepts “tautotyra”, “eth-nography”, “ethnology”, “national self- conceit”, “national men-

503

tality”, “national identity”, “denationalization”, “nationalism”,“internationalism”, “cosmopolitism”, “globalism and globaliza-tion”, “national idea”, “national bringing up”, “national state”,“national ideology and self-dependence of State system”, “thenational honour”, “national will”, “national culture”, etc. andinner relations among them are explained, using definitions, madeby authors, which studies were looked in the previous historicalpart of the book (in the previous 5 chapters); on some of themgiving original explanation by the author of this book Those ex-planations were published and discussed in the open media byauthor in 1998–2010 years.

National values, as elements of the theory of tautotyra arealso discussed in this chapter: nationality, national culture: spiri-tual and material and its singularity, justice, family, nation, as avalue, national cultural heritage, etc. are among them are analysedin this chapter also.

The last chapter of the book “Dissemination of national ideasin the present Lithuania” is devoted to public organizations, someschools and the most famous creative cultural activists and theiractivities. There are The Woman league of the Lithuania; Thesociety for embellishment of the Lithuania; The Cognition soci-ety of native country, etc and the most industrious members ofthem.

In the epilogue of the book “The Lithuania between Scileand Charibde. Qui vadis, the Lithuania?” a national situation ofthe present Lithuania is named as sorrowful, because of an ero-sion of national values.

At the end of the book its author calls her nationals to returnto the national culture and national values, saying “We were bornthe Lithuanians and the Lithuanians we must be!” The furtherinvestigations of nation phenomena and development of theory,history, methodology and bringing up young generations in thespirit of national patriotism would help to reach this the mostimportant task for all nations.

504

Abramavièienë D. 178Adamkus V. 139, 245, 247, 248,

249, 250, 251, 252, 253, 254,266, 277, 357, 380, 386, 433,437

Adamoviè J. 175Adomënas A. 134, 135Aistis J. 83, 292, 293, 342Akelaitis M. 23, 24, 27, 41, 42Alantas V. 141, 143, 144, 145,

146, 147, 290, 299Alantas-Jakðevièius V. 142Alantienë I. 147Albanas 27Alekna V. 277, 278, 332Aleknaitë-Abramikienë V. 325,

423Aleknavièius B. 437Aleksa J. 290Alesiûtë-Bleizgienë O. 451Algirdas, kunigaikðtis 101, 481Ambrazevièius-Brazaitis J. 232Ambraziejus J. 39Andersenas H. K. 279Andersonas B. 414Andriato di Sante 215Andriekus L. 149Andrijauskas A. 379Andriuðkevièiûtë D. 175Aputis V. 217Arnold K. 175Asanavièiûtë L. 448

Ashborne A. 333Asnykas 50Astra L. 218, 224, 330Aðmenskas V. 481Audënas J. 118Augustinas, ðventasis 155Aukðtaitis A. 420Ausiejûtë L. 460Aviþienis A. 283, 284, 286Avyþius J. 75, 398

Babickas P. 332Baèiulis A. 348Baèkis A. J. 360, 363Bagdonas A. 272, 460Baironas D. G. 50, 445Bajorûnaitë-Lekienë T. 460Bakutienë V. 444Balèiûnaitë T. 460Balinskis M. 24Baliukevièius-Dzûkas L. 217Baltramaitis S. 42Balþekas J. 282Banevièius Ð. 445Banionis D. 282Baranauskas A. 25, 26, 41, 42, 72,

390, 478Baranauskas V. 177Bareikaitë M. 216Bareikis J. 445Bartkus-Þadgaila P. 485Barzdukas S. 150, 153

PAVARDÞIØ RODYKLË

505

Basanavièius J. 12, 15, 27, 28, 37,38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 48,49, 58, 59, 66, 72, 84, 120,159, 205, 226, 232, 266, 280,284, 299, 329, 349, 351, 378,384, 387, 398, 402, 408, 413,446, 447, 456, 502

Basanavièius Jurgis 38Basanavièius V. 38Basanavièiûtë U. 38Baðkienë R. 430Baublys-Merkys A. 476Bauþytë N. A. 282, 486Beketas S. 325Belevièius J. 479Benedictsenas A. M. 56, 57, 58,

59, 60, 331Benediktas XV, popieþius 260Benediktas XVI, popieþius 311,

443Bergmanas I. 278Bernotienë S. 181Bezanconas A. 133Bezarienë Z. 174, 177Biliûnas J. 128Bindokienë D. 279Bingelis P. 445Binkis K. 36Birðtonaitë-Basanavièienë 38Birulis K. 282Birþiðka Vaclovas 333Birþiðka Viktoras 333Bjukineneo P. 264Blaþevièius K. 24Borisevièius V. 462Borisovas J. 346

Bortkevièienë F. 444Boruta K. 83Bradûnas K. 183Brandenburgietis A. 19, 21Brazaitis J. 157Brazauskas A. M. 9, 65, 245, 254,

285, 343, 353, 359, 377, 409,499

Brazauskas J. 31, 442Brazdþionis B. 158, 159, 160, 162,

163, 164, 168, 216, 233, 239,299, 333, 409, 436, 474, 485,490, 497

Braziulevièius V. 455, 457Braþënai E. ir J. 255Braþënaitë-Paronetto N. 173Braþënas V. 16, 255, 256, 257,

258, 259, 260, 261, 262, 263,264, 294, 376, 456, 457, 478

Braþënienë E. 256, 257Brinkytë E. 460Bruoþis V. 42Brzezinskis Z. 133, 348, 350, 354,

359, 360, 362Bûga K. 316Bukauskienë T. 106Bukelienë E. 57Bukenenas P. 493, 494Bukovskis V. 260Bulotaitë-Jurkûnienë G. 459, 460Bulotienë E. 175Bumblauskas A. 265, 266Burokevièius 11Burreli Rivas M. A. 423Buðas Dþ. 247Butautas, kunigaikðtis 201

506

Bûtënas J. 317Bûtënas P. 17, 28, 31, 314, 315,

316, 317, 442Butënienë M. 315, 317Butkevièius I. 181Butvilas A. 445

Calitis J. 432Carlylis T. 399Celieðius P. 148Chodakauskaitë S. 120Chodakauskas R. 120Chom-Chomskis 384Cicënas P. 460Cvirka P. 70

Èadajevas F. 223Èalnaris A. 346, 347Èarneckis V. 485Èechovas A. 333Èekutis R. 14, 461Èepienë I. 181Èepinskis V. 333Èepulytë Z. 302Èerskis J. 486Èesiûnas G. 460Èesnavièiûtë M. 327, 328, 391Èesnys G. 283Èesnulevièiûtë M. 390Èestertonas 366Èibiras K. 213Èibiras P. 44Èingai 175Èipkus (Nyka-Niliûnas) A. 183Èisholmas B. (Brock Chishalm)

426

Èiuèelis S. 445Èiukðienë N. 176Èiurlionienë-Kymantaitë S. 69,

82Èiurlionis M. K. 55, 192, 234,

235, 239, 470

Dagilis 41Dagytë I. 448Dambrava V. A. 390, 418, 419,

421, 422, 423, 424, 485Damuðiai 168, 169, 170, 171Damuðis A. 165, 166, 167, 168,

169, 170, 171, 172Damuðis S. 167, 171Damuðis V. 167, 170Damuðytë G. 171Damuðytë I. 171Danila, Volynës kunigaikðtis 201Daniliauskas A. 181Dantë A. 440Darius S. 481Daugëla A. 384, 385Daugirdas T. 436, 450Daujotytë V. 95, 96, 298Daukantas S. 25, 31, 34, 36, 61,

72, 206, 226, 299, 330, 390,481

Daukða M. 21, 22, 31, 36, 71, 72,124, 462, 480

Daumantas, kunigaikðtis 201,205, 277

Dausprungas, kunigaikðtis 201,202, 203, 204

Davaina-Silvestravièius M. 39Degutis A. 326

507

Dekaminavièienë E. 437, 451Dekartas R. 379Dichavièienë V. 215Dichavièius R. 212, 215Dilka V. 213Diltëjus V. 378Dingelis J. 454, 456, 476, 478Dioskûrai 383Dlugoðas 372Dobkevièius J. 481Dode (Daudet Taraskonas 317Donelaitis K. 20, 22, 23, 67, 71,

239, 299, 390, 439, 447, 475,490

Donskis L. 264, 273, 278, 279Dovainis-Silvestravièius M. 72,

77Dovydaitis J. 36Dovydaitis P. 107, 149Dovydaitis S. 160Drazdauskis A. 36Dumèius A. 399Dundulienë P. 180, 181Duobaitë D. 392Dzerþinskis F. E. 252Dziegoraitis A. 282

Eidintas A. 123, 124Eidivilas, kunigaikðtis 201Eigelienë I. 437, 474Einðteinas A. 22Eisleris R. 154Elekðis J. 437Endriukaitis A. 275, 358Erdvilas, kunigaikðtis 201Ereminas G. 287

Eretas J. 106, 333, 499Eriksonas S. 315Erlickas J. 82, 361Ezopas 286

Federavièienë B. 456, 457Fernandezas del Valle A. 422Fichtë J. G. 186, 187, 189, 190, 378Fortuyn Pim 285Fortunatovas F. 57Fransenzas L. 420Friedmanas E. J. 422Fromas-Guþutis A. 72, 77

Gaiþutis A. 297Galinaitytë E. 464Galûzaitë M. 297Garðva K. 486Gasiliûnas V. 445Gaðkaitë N. 485Gaðkaitë-Þemaitienë N. 341Gauèys P. 135Gavelis R. 361Gecevièius J. 460Geda S. 37, 325, 411, 412Gediminas, kunigaikðtis 481Gedminaitë I. 177Gelneris (Gellner) E. 287, 414Genienë A. L. 233Genys A. 206Genys K. 159, 216, 233, 234, 235,

236, 240, 436Genzelis B. 106, 435Gerbutavièius R. 198Gerulaitis V. 460, 486Gëtë J. W. 388

508

Gibavièius V. 477, 478Giedraitis 124Gimbutienë M. 486Gintautas H. 289Gira L. 70Girënas S. 481Girenka N. 273Girnius J. 148, 149, 150, 151, 152,

153, 156, 157, 290, 299, 310,318, 319, 320, 321, 322, 338,339, 341, 381, 382, 397, 398,436, 464, 493

Girnius K. 242, 243, 244Gytis 94, 95, 96Gobis A. 107Goptaitienë J. 176Gorbaèiovas M. 333, 348Gorodeckis 41Goðtautai 103Grabauskas-Karoblis G. 252,

272, 273, 275, 276Grainis 92Grauslys A. 176Greimas A. J. 498Grybauskaitë D. 272, 457, 458Grybinas-Faustas A. 485Grigas R. 156, 218, 219, 222, 224,

268, 269, 270, 271, 272, 274,290, 291, 292, 295, 296, 297,298, 299, 300, 301, 310, 311,312, 329, 330, 333, 390, 399,407, 410, 411, 436, 486

Grigienë Z. 297Grigonis M. 31Grigonis-Uþpalis L. 485Grinas A. 466, 467

Grinbergienë R. 9Grinevièiûtë R. 347Grinius J. 106Grinius K. 24Grinkevièiûtë D. 339Griðkevièius A. 481Griþibauskienë E. 426Gruðas J. 478Gruzdytë E. 128Gubavièiûtë E. 375Guèienë I. 176Gudavièius E. 266Gudonytë A. 452, 474Gulbinienë R. 174, 177Guobienë L. 443Gustaitis A. 481Guþas-Kardas V. 485

Havelas V. 15, 16, 261, 262Hegelis G. F. 186, 187, 189,

190Heidegeris M. 149Heilsbergas C. P. 330Herbaèiauskas J. A. 68, 69, 78,

81, 82, 83, 88, 90, 91Herbaèiauskas-Jaunutis-Vie-

nuolis J. 29Herderis J. G. 319Homeras 388Honorijus III, popieþius 202Hugo V. 297Husas J. 311

Ieðmantaitë A. 93Ignatavièius I. 185Inèiûra K. 333

509

Indriliûnas M. 183Inocentijus IV, Popieþius 203Inta K. 387Ivanauskaitë J. 361Ivanauskaitë S. 77Ivanauskaitë-Lazdynø Pelëda M.

77Ivanauskas T. 455, 457Ivanovas S. 445Ivanovas V. 11Ivaðkevièius M. 48, 264, 266Ivinskis Z. 25, 118Yèas M. 118, 316Yla S. 264Yla V. 460Ylevièius V. 454, 455, 478, 487,

488, 489, 492

Jablonskis J. 27, 42, 48, 58, 120,128, 316

Jackevièius J. 460Jackovskis J. M. (Jackowski J. M.)

10, 11, 366Jakovlevas A. 351Janauskaitë-Sereikienë V. 437Jankauskienë J. 451Jankeliûnas S. 473Jankus M. 42Jasaitis N. 445Jasiukevièiûtë L. 225, 232Jasiûnas A. 282Jasmantas A. 111Jaspersas K. 148Jastèembskienë J. 175Jelchojevas V. 425Jogaila, Lenkijos karalius ir

Lietuvos didysis kunigaikðtis99, 100

Jokubaitis A. 275, 356Jonas Paulius II, popieþius 169,

259, 260, 347, 453Jonila-Þilius J. 70Jonynas V. K. 405Jonuðka V. 281, 319, 320Judikis, kunigaikðtis 201Juodvirðienë B. 441Juozaitis A. 13, 334, 343, 401Jurelionis R. 215Jurkus P. 183Jurðënas È. 444Juðèenka V. 273Juðkevièienë Z. 288

Kaèarava T. 273Kaèerauskienë A. 172, 389, 443Kaèynskis L. 360Kadþytë G. 437Kairys J. 481Kairys K. 36Kairys S. 118Kairiûkðtytë N. 452, 474Kalanta R. 142, 485Kalnius P. 181Kamantas V. 139Kantas I. 377Kapica P. 218Kapsukas V. 356Karatajus V. 213Karka M. 441, 442Karklelienë E. 305, 307Karolis-Kurðis A. 486Karosas 401

510

Karðkienë B. 175Kartanavièiûtë J. 120Karvelis B. 481Kasinskienë D. 176Kasner M. 444Kaðëta A. 478Katyðovienë D. 176Katkevièiai 71, 76Kaukënas D. 18Kauneckas J. 426, 442, 443Kauzonas F. 209Kazanavièius A. 445Kazlauskienë R. 441Kedys D. 416Keinys S. 444Kelermanas B. 317Keliuotis J. 183Kentra A. 444, 486Kerbedis S. 486Kæstutis, kunigaikðtis 207, 481,

498Kezys P. 441Kybelka 27Kintibutas, kunigaikðtis 201, 202Kirkilas G. 285Kirmis 94Kisarauskas V. 214Kiselytë R. 437Kjos B. 427Klasinskaitë L. 18Kleinas A. 445Kleinas D. 20Kligus S. 175Klimas P. 118Klumbys E. 401Klusaitë L. 215, 216

Kmieliauskas A. 212, 213, 214,215, 216, 217

Kneþauskas 36Knizikevièienë L. 30, 282, 441,

442, 443Kochanskytë V. 158, 445Kojelis J. 277, 423Koksas P. 400Koncë P. 445Kondrasevièius T. 389Konfucijus 301Kontrimas S. 495, 496Kosciuðka T. 486Kostkevièiûtë I. 96, 97Koþeniauskienë R. 442, 443, 444,

445Krasauskai E. ir M. 175Kraðevskis J. I. 40Krëvë-Mickevièius V. 69, 67, 70,

82, 83, 88, 89, 90, 91, 92, 102,196, 222, 299, 475, 502

Kriauèiûnas J. 39Kriauèiûnas P. 42, 57Kriðèiûnas E. 264, 265, 266, 267Krivaitis È. 213Krivickai 182Krivickaitë S. 184Krivickas A. 184Krivickas B. 182, 183, 184, 502Krivickas Jonas 183, 184Krivickas Juozas 183Kronkaitis J. 485Krupas A. 445Krupavièius M. 155, 290, 317,

435Krûðna, valdovas 93, 94, 95

511

Kruðnevièiûtë A. 159Kubilius A. 273Kubilius E. 455Kubilius J. 282Kubilius V. 73, 98, 99, 184, 196,

197, 206, 282, 396, 397, 426Kublinskas V. 445Kuckailis J. 450Kudirka J. 181Kudirka V. 12, 15, 28, 37, 41, 42,

43, 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51,52, 53, 54, 55, 57, 58, 66, 129,145, 156, 159, 232, 233, 258,282, 284, 299, 325, 329, 349,351, 387, 392, 393, 398, 402,408, 441, 442, 443, 444, 445,446, 447, 455, 502

Kudzys A. 14Kukulas V. 298Kulikauskas J. 445Kulikauskienë V. 181Kulvietis A. 19, 124, 480Kundera M. 433Kundrotas J. 452Kundrotas M. 13, 218, 286, 287,

288, 310, 311, 312, 329, 414,461

Kundrotas R. 225, 226, 232Kuolys D. 250, 343, 394, 411Kuorienë O. 448Kupèinskas R. 373Kurmelis P. 223Kurtinaitienë A. 460Kusaitë 416Kuzmickas B. 218, 224, 330, 334Kvederaitis V. 462

Lamanauskas V. 464Landsbergis V. 9, 12, 13, 53, 55,

140, 203, 205, 225, 226, 227,228, 229, 231, 232, 250, 305,319, 325, 326, 327, 343, 352,353, 365, 378, 380, 387, 403,412, 415, 416, 423, 425, 438,462, 472, 484, 485

Landsbergis-Þemkalnis G. 28,58, 72, 77

Lankauskas R. 241, 242Lapë V. 407Lapënienë D. 428Lapinskienë L. 317, 442Lauèius V. 411Laumenskaitë E. 428Laurinavièius J. 437, 451, 452Laurinkus M. 122Le Corderas 47Le Penas 285Ledesma J. 31Leleðius A. 217Lelevelis J. 480Lengvenienë B. 437, 451, 466

468, 469, 471, 472, 473, 474Leninas V. 260, 397Leonas P. 55Liesis-Naktis B. 485Ligeikis, kunigaikðtis 201Lindë-Dobilas J. 28, 31, 70, 442Litvinavièius V. 401Litvinenka A. 273Lojola I. 224Lopata R. 267Lozoraitienë V. 270Lozoraitis S. 205, 222, 240, 248,

512

251, 273, 377, 380, 387, 409,485

Lubensky H. 422Lubinas P. 486Luchtanas A. 283Lukoðaitis A. 254Lukoðevièienë J. 176Lukoðevièius J. 481Lukrecijus 91Lukða-Daumantas J. 462Lukðas A. 401Lunskienë R. 489Luðënas A. 215

Maceina A. 103, 106, 107, 108,110, 111, 112, 113, 114, 115,116, 117, 148, 156, 166, 169,170, 223, 290, 310, 314, 333,390, 402, 436, 465, 502

Maciûnas V. 313Mackevièius A. 35, 36Mackevièius V. 213Mackonis J. 213Maèernis V. 183, 239Maèiuika A. 379Maèiulis J. 42Maironis 12, 15, 28, 61, 62, 63,

64, 65, 66, 67, 69, 72, 81, 92,93, 159, 193, 194, 195, 233,242, 299, 349, 392, 393, 408,436, 463, 474, 502

Makaraitienë D. 460Maldeikienë A. 405Malinauskas D. 39Malinauskas G. 429, 430Malinauskas V. 158

Malinauskas-Milënas I. 135Marcinkevièius J. 9, 20, 21, 22,

23, 25, 26, 27, 28, 30, 53, 54,55, 75, 91, 92, 97, 156, 193,194, 195, 196, 197, 198, 199,200, 205, 206, 207, 208, 211,232, 273, 299, 334, 335, 343,353, 398, 407, 436, 439, 447,452, 453, 454, 456, 457, 464,470, 474, 475, 476, 478

Marcinkevièius R. 413Marcinkus R. 486Marèiukaitis S. 453Mardosa J. 181Mareckaitë G. 335, 336, 384, 385Margevièienë V. 457Markauskaitë N. 214, 215Markauskaitë-Saulutë G. 437Masiliûnas K. 119Matulaitë D. 444Matulevièiai 462Matulevièius A. 363Matuliauskas A. 214Matulionis P. 455, 457Matuzevièius E. 183Matuzevièius L. 451Mauderodë O. 27Mauras, karys 93, 94, 95Maþvydas M. 20, 21, 31, 67, 77,

193, 194, 195, 196, 197, 206,209, 299, 313, 439, 453, 475,480, 502

Medalinskas A. 280Meiðtaitë R. 460Mekas J. 486Mereþkovskis-Galaunë 335

513

Merkienë R. 181Merkys A. 282Meðkauskas K. 282Michelevièiai O ir P. 175Mickevièius A. 50, 67, 445Mickevièius-Kapsukas V. 119,

122Mickevièius-Krëvë V. 454, 477Mikalauskas V. 477, 479Mikalonytë D. 179Mikelinskaitë P. 182, 184Mikelinskas J. 75, 398Mikeliûnaitë S. 442Mikelkevièius 128Miklas K. 178Miklienë B. 175Miknevièienë R. 460Mykolaitis-Putinas V. 25, 28, 29,

31, 4, 61, 62, 63, 64, 65, 66,67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74,75, 77, 78, 79, 80, 83, 88, 93,96, 97, 102, 156, 183, 212, 299,390, 398, 436, 454, 475, 502

Mykolaitytë A. 324, 329Mikðas J. 27, 42Mikðienë V. 176Mikulënaitë E. 401Miliauskienë A. 474Miliûnas J. 460Milius V. 181Miliuvienë M. 181Miltinis J. 441„Mindaugas“ 193, 194, 195, 196,

197, 198, 199, 200, 206, 210,211, 439, 447, 453, 454, 475,476, 478

Mindaugas, Lietuvos karalius,Lietuvos didysis kunigaikðtis141, 145, 201, 202, 203, 204,205, 206, 210, 211, 277, 378,388, 393, 433, 481, 498

Minkevièius J. 222Misiukonis M. 249Miðkinis A. 83, 488Mitkinas N. 295Mocartas V. A. 279Mockûnas L. 177Mohl-Basanavièienë G. E. 44Monkevièius A. 178Morkûnas K. 213Morkûnas Z. 223Morta 204Mozë 34Muravjovas M. 24, 32, 34, 35, 36Musteikis A. 384, 385Musteikis K. 118

Nagevièius V. 455, 457Nagis H. 183Nainys B. 173, 413, 414Nakas Ð. 231Napoleonas Bonapartas 187Narbutas T. 330Narkevièius 41Naujokaitis A. 282Naujokaitis P. 332, 337, 338Navarackienë I. 437Navickas A. 277Nëris S. 83, 168Nezabitauskis A. 37, 43, 44Nyèë (Nietzsche) F. 378, 379,

380, 381

514

Nyka-Niliûnas A. 149Nikþentaitis A. 265, 267Nikþentaitis G. 380Noreika I. 36

Ohmanas J. 444Oðkinis B. 481Ott Lumi P. 432Ozolas R. 203, 219, 221, 302, 303,

304, 305, 306, 307, 308, 309,334, 343, 351, 352, 361, 371,373, 411, 426, 430, 461

Oþeraitienë R. 234

Pabrëþa J. 36, 481Pakënas A. 455Pakënienë R. 490Paksas R. 326, 386, 393, 397, 398,

486Pakðtas K. 105Paleièikas I. 265Paltarokas K. 442Panka J. 462Parnarauskas J. 344, 345, 394, 395Parulskis S. 48Paskalis B. 321Paslauskienë V. 464Pastarnokas J. 33, 36Paðkevièiûtë-Kundrotienë E.

288, 441Patackas A. 486Patriubavièius J. A. 250, 306Paulauskaitë Z. 356Paulauskas A. 252, 380Paulauskas R. 102, 103, 104, 105,

106, 108, 113, 114

Pauliukaitis V. 445Pauliuvienë S. 139Pavilionienë M. A. 363, 427Pavilionis R. 380, 401Paþemeckaitë E. 441Paþûsis L. 56, 57, 58Peèeliûnienë L. 326, 401Peèkauskaitë-Ðatrijos Ragana

M. 31, 72, 77, 82, 333Peseckas D. 445Petkevièaitë-Bitë G. 1, 28, 72, 77,

128, 402, 441, 442Petrauskas A. 417Petrauskis K. 347Pietaris V. 28, 70Pikutis V. 106Pileckaitë J. 427Pilsudskis J. 280Pilvelis A. 386Plaèenis K. 70Platonas E. 427Plechavièius P. 379, 380, 481Pleèkaitis R. 106, 222Pleirytë-Vaidilutë O. 44Pletaitë I. 441Pliaterytë I. 127Plioteris 36Plytnikas G. 272Plumpa P. 268, 273, 282, 412, 413Pociûnas V. 251, 272, 273, 416,

498Pocius L. 55, 481Podolskaitë V. 445Politkovskaja A. 273Poðka D. 27, 72, 481Povilas, apaðtalas 35

515

Procenko V. 342Prunskienë K. 303, 343, 353Prunskis J. 331, 332, 337, 405Prunskus V. 280, 281Pðibilskytë-Damuðienë J. 165,

166, 167, 168, 172Pûkeikis, kunigaikðtis 201Pukenis R. 427Putinaitë N. 13, 264, 265, 266Putinas V. 258, 380Putvinskiai V. ir E. 128Putvinskis R. 127Putvinskis-Pûtvis V. 12, 13, 34,

116, 127, 128, 129, 130, 131,133, 141, 226, 323, 327, 336,348, 349, 350, 362, 363, 368,369, 371, 374, 375, 376, 390,402, 494, 495, 502

Raèkauskas K. 17, 436, 437, 450,451, 484

Radvilos 71, 76Radþvilas V. 230, 244, 253, 254,

295, 426Railienë B. 441Ramanauskaitë S. 56, 58Ramanauskaitë-Skokauskienë A.

457Ramanauskas-Vanagas A. 485Ramonas K. 460Rapalionis S. 19, 480Rastenis V. 318Raðtikis S. 118Raugienius A. 135, 136Razumas V. 297Reiganas R. 485

Reylaenderis 40Reinys M. 293Rembrandtas 279Remienë M. 215, 216Renan E. 155Rëza L. G. 20, 22Rinau 431Roizijus P. 480Romankova J. 445Rudþionis G. 401Ruklis 277Rumðas V. 445Rupeikis 277Rûta A. 146, 147

Sabaliauskienë A. 176Sabatauskaitë E. 256Sadamas 260Sadauskas R. 478Sadûnaitë N. 174, 486Saja K. 34, 35, 398Saldukas L. 134, 135Salys A. 106Saudargas P. 371Sauerveinas J. 40, 42Savickis J. 58Schopenhaueris A. 376, 378, 379,

380, 381Scotus D. 377Sezemanas V. 104, 186, 187, 188,

189, 190, 191, 502Siaurusevièius A. 347Sidoroviè V. 432Silinas A. 213Silvestras, ðventasis 169Simonavièius K. 480, 481

516

Simonko V. 427Sinkevièius K. 333Sinkiai 175Skaidra 94, 95Skipitis R. 128Skirgaila, 196Skirgaila, kunigaikðtis 92Skuodis V. 14Sladkevièius V., kardinolas 499Slavinskai I. ir E. 175Slovackis 50Slovackis J. 445Smetona A. 28, 118, 119, 120,

121, 122, 123, 124, 125, 126,182, 205, 288, 289, 355, 364,369, 370, 371, 390, 393, 502

Smetona J. 119Smetonienë I. 33Smith A. 287Songaila G. 371, 387Soroðas G. 408Soðkienë K. 474Spengleris O. 378Sprudeika, kunigaikðtis 201Spurga S. 275, 357, 358, 361, 362Sriubas B. 482Sruoga B. 82, 83, 98, 99, 100, 101,

102, 196, 249, 299, 376, 502Staigys E. 395, 396Stakvilevièius-Troðèenka 46Stalinas 260, 268, 278, 348, 397Staliûnas D. 267Stancevièius A. 282Stanevièius S. 27, 72Stankus J. 282Starkevièiûtë M. 495

Stasytis D. 441Stepaðinas 9Steponavièienë S. 57, 58Steponavièius G. 265, 345Steponavièius V. 437, 451Stonequist E. V. 136Storosta-Vydûnas V. 84, 329Stoðkus K. 223Strielkûnas J. 474Strindbergas A. 278Stumbras A. 282Subaèius L. 444Suèylaitë J. 474Suslavièius V. 215Suslovas M. 278, 314Svarinskas A. 423, 485Sverdiolas A. 106Svirskis V. 490

Ðakalys A. R. 460, 479, 480, 482,483, 484, 485, 486, 487

Ðaknienë M. 14Ðaknys B. 174, 175, 176, 252Ðalkauskiai 103, 105Ðalkauskis S. 103, 104, 105, 106,

107, 108, 109, 110, 111, 112,113, 114, 115, 148, 149, 156,290, 310, 320, 321, 333, 390,402, 436

Ðarkis-Þukauskas J. 486Ðarlis de Golis 355Ðarûnas, kunigaikðtis 89, 91, 92Ðatienë A. 175, 176Ðatrijos Ragana 176Ðaulauskienë A. 426Ðerys V. 214

517

Ðernius M. 40Ðeðtokaitë A. 441Ðiaulëniðkis M. 28Ðibaila-Merainis J. 485Ðidlauskas A. 232Ðilbajoris R. 325Ðileris F. 50, 445Ðilingas S. 455, 457Ðimaðius 345Ðimënas A. 464Ðirvys P. 454Ðlapeliai M. ir J. 436, 451, 452, 491Ðliogeris A. 13, 106, 264, 267,

306, 335, 343, 439, 448Ðliûpas J. 40, 42, 43, 443Ðmitrienë D. 464Ðomkaitë R. 174Ðopenhaueris A. 383, 386, 387,

388Ðpengleris O. 111, 112Ðustauskas 46Ðvarnas D., Galièo kunigaikðtis

204Ðvitrigaila, kunigaikðtis 101, 145,

376Ðvoba J. 380

Tamkevièius S. 485Tamkevièius S., arkivyskupas

168, 174Tatariûnaitë G. 445Teiðerskytë-Stoðkienë J. 474Terentjevas A. 427Tereðinas A. 264Terleckas A. 302Terleckas V. 47, 48, 51, 267

Thom F. 133, 417Tyla A. 486Tocquevillo A. 276Toleikytë-Lengvenienë B. 467Tolstojus L. 333Tomaðevskis V. 367, 371, 372, 373Treinys M. 404Trockis L. 260Truska L. 380Tulevièius V. 56, 57Tumas-Vaiþgantas J. 67, 454, 455,

457Tuminas R. 267Turgenevas I. 317

Urbonas E. 463Urbonas V. 455Urbðys J. 438Uspaskichas V. 278, 326, 346,

373, 380, 393, 394, 397, 398,412, 499

Uþpelkienë V. 444

Vagnorius G. 344Vaièaitis V. 42Vaièiulaitis A. 83, 149Vaièiûnienë D. 435Vaineikytë L. 213Vaisieta T. 454, 475, 476, 477,

478, 479Vaisietos 477Vaiðnys A. 445Vaiðvilkas 277Vaitiekûnas D. 445Vaiþgantas 176, 392, 393, 455,

458

518

Valaitis J. 173, 174, 176, 177, 178,179

Valanèiai O ir M. 31Valanèius M. 12, 21, 24, 25, 30,

31, 32, 33, 34, 35, 36, 120, 226,284, 299, 390, 399, 462, 502

Valinskas A. 363, 462Valiûnas 72Valiuðaitis V. 1, 166, 169, 171,

231, 419, 422, 424Vambutas, kunigaikðtis 201Vanagaitë R. 243Vardys V. 150Varnauskas J. 451Vasiliauskaitë N. 264Vasiliauskas K., monsinjoras

456, 457Vasiliauskienë A. 149Vasiliauskienë A. 166, 168, 172Vasilka, Volynës kunigaikðtis 201Velièkaitë L. 14, 458Vëlius N. 304, 324, 335, 353Venclova A. 333Venclova J. 281Venclova T. 263, 279Venslovas P. 158Vergilijus 388Vertelka B. 427Vësaitë B. 363Vydûnas 28, 66, 67, 69, 80, 83, 85,

86, 87, 102, 103, 148, 232,290, 299, 341, 356, 502

Vidþiûnas A. 140Vienuolis A. 83Vykintas, kunigaikðtis 201, 202,

203, 204

Vileiðiai 28Vileiðis P. 41Vilikaila, kunigaikðtis 204Vyliûtë J. 499Viluckas T. 439, 440Vismantas, kunigaikðtis 201, 202Visockas G. 268, 363Viðinskis P. 128Vyðniauskaitë A. 181, 436, 456Vyðniauskienë L. 445Viðteliauskas J. A. 40, 41, 42Vytautas, Lietuvos didysis kuni-

gaikðtis 99, 100, 101, 196,266, 280, 376, 387, 455, 456,476, 481, 490

Vyþeikis, kunigaikðtis 201Voveraitis K. 427Voverienë O. 9, 12, 14, 50, 52, 53,

60, 118, 151, 175, 176, 216,218, 226, 231, 232, 240, 252,258, 262, 301, 337, 355, 364,374, 378, 398, 442, 448, 449,451, 454, 456, 471, 478, 482,486

Voveris V. 1Voveris-Þaibas V. 217, 448, 477Vroblevskienë 50

Zabulis H. 282Zalatorius A. 50, 51Zapkus 324Zarinis J. 149Zavistonovièius 372Zbignievas, vyskupas 100Zemlickas G. 215Zilber J. 432

519

Zinkevièius Z. 11, 12, 59, 60, 282,283, 344, 394, 486

Zmiejauskienë O. 177Zolubas A. 143, 367, 394, 404,

480, 483, 499Zorba 422

Þana d’Ark, Orleano Mergelë311

Þebrauskas A. 214Þëkaitë R. 463Þeligovskis L. 43, 369Þemaitë 72, 77, 128Þemaitis-Vytautas J. 438, 484, 485Þemaitytë A. 134, 157Þemaitytë-Markevièienë O. 21

Þemkalnis V. 463, 464Þièkus K. 251, 273Þidonis M. 135Þygimantas Augustas 481Þilënas A. 282Þilinskas R. 363, 427Þirgulis A. 75Þitkevièienë D. 297Þivinbudas, Lietuvos kunigaikðtis

201Þiþmaras P. 383, 384, 385Þukas S. 330Þukas V. 444Þukauskas S. 217Þuklys L. 213Þukovskis A. 373

UDK 908(474.5)Vo-198

Ona Voverienë

TAUTOTYROS ETIUDAI

Leidëjas:UAB DIEMEDÞIO leidykla (neperiodinës spaudos redakcija). Vyr. redaktoriusDanas KAUKËNAS. Tel. (8 5) 273 5344, +370 686 51 100, faks. (8 5) 273 1900.Pasiraðyta spaudai 2011 07 12. Tiraþas 420 egz.

Vyr. redaktorius Danas KAUKËNASDailininkas Tomas BaciuðkaDizainerë Lina KlasinskaitëKalbos redaktorë Elena Matiukienë

Voverienë, OnaVo-198 Tautotyros etiudai / Ona Voverienë. – Vilnius:

„Diemedþio“ leidykla, 2011. – 520 p.: iliustr.Santr. angl. – Bibliogr.: p. 504-519.

ISBN 978-9986-23-166-0

UDK 908(474.5)