Tarpinstitucinis bendradarbiavimas įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros politiką Lietuvoje

Vilniaus universitetas TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ

INSTITUTAS

EUROPOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO MAGISTRO PROGRAMA

AURIMAS PAULIUS GIRČYS II kurso studentas

TARPINNSTITUCINIS BENDRADARBIAVIMAS ĮGYVENDINANT INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTROS POLITIKĄ

LIETUVOJE

MAGISTRO DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. R. Vilpišauskas

Vilnius, 2007

MAGISTRO DARBO PRIEŠLAPIS (įrišamas po titulinio lapo)

Magistro darbo vadovo išvados dėl darbo gynimo: ................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................ ................ ................................................. ........................ (data) (v., pavardė) (parašas) Magistro darbas įteiktas gynimo komisijai: .............. ........................................................................ (data) (Gynimo komisijos sekretorės parašas) Magistro darbo recenzentas: ........................................................................... (v., pavardė) Magistro darbų gynimo komisijos įvertinimas: ................................................................................................................................................ Komisijos pirmininkas: Komisijos nariai:

BIBLIOGRAFINIO APRAŠO LAPAS

Girčys A. P. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas įgyvendinant Informacinės visuomenės plėtros politiką Lietuvoje: Viešojo administravimo specialybės, magistro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas R. Vilpišauskas. – V., 2007. – 60 p. Reikšminiai žodžiai: politikos įgyvendinimas, horizontali politika, koordinavimo gebėjimai, informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimas, politikos įgyvendinimo sėkmės veiksniai. Šiame darbe nagrinėjama Lietuvos informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimas. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimas analizuojant taikant P. Sabatier sėkmingo politikos įgyvendinimo kriterijus, L. Metcalfe koordinavimo gebėjimų skalę ir G. Peters koordinavimo sampratą. Išskiriama politikos įgyvendinimo samprata ir horizontalios / vertikalios politikos bruožai. Identifikuojami horizontalios politikos įgyvendinimo trūkumai; nustatomas Lietuvos Informacinės visuomenės plėtros įgyvendinimo koordinavimo gebėjimų lygmuo; ištiriamos priežastys, lemiančios koordinavimo neatitikimą gebėjimams; tiriamas valstybės institucijų, dalyvaujančių politikos įgyvendinime, noras ir gebėjimai įgyvendinti šią politiką, nustatomos nesėkmingo politikos įgyvendinimo priežastys.

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro darbas (Tarpinstituinis bendradarbiavimas įgyvendinant Informacinės visuomenės plėtros politiką Lietuvoje) yra:

1. Atliktas mano paties ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose;

2. Nebuvo naudotas kitame Institute/Universitete Lietuvoje ir užsienyje; 3. Nenaudoja šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikia visą panaudotos

literatūros sąrašą. Aurimas Paulius Girčys

VARTOJAMOS SANTRUMPOS

IT – informacinės technologijos.

IVP koordinavimo metodika – Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo

metodika.

Komitetas – Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės.

LR – Lietuvos Respublika

LRV – Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Programa – tarpinstitucinė programa „Informacinės visuomenės plėtra“.

RRT – Ryšių reguliavimo tarnyba.

SM – Susisiekimo ministerija.

SPM 3 – Strateginio planavimo metodikos priedas Nr. 3 (informacija apie

dalyvavimą tarpinstitucinėje programoje).


tarpinstitucinės programos vykdymo koordinavimą).


tarpinstitucinės programos priemonių vykdymą per ataskaitinį laikotarpį).

SPM 8 – Strateginio planavimo metodikos priedas Nr. 8 (koordinuojančios

institucijos ataskaita apie tarpinstitucinės programos įgyvendinimą pagal gautą

informaciją).

Strategija – Informacinės visuomenės plėtros strategija.

ŠMM – Švietimo ir mokslo ministerija.

VRM – Vidaus reikalų ministerija.

VU TSPMI – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų

institutas.

1

Turinys

Įvadas .......................................................................................................................................... 2

1. Politikos įgyvendinimas ......................................................................................................... 5

1.1 Vertikalios ir horizontalios politikos įgyvendinimas ....................................................... 7

1.2. Politikos įgyvendinimo sėkmės kriterijai ...................................................................... 10

1.3. Dalyvavimas horizontalios politikos įgyvendinime ...................................................... 14

1.3.1. Horizontalios politikos įgyvendinimo koordinavimas ........................................... 14

1.3.2. Politikos koordinavimo gebėjimų skalė ................................................................. 17

1.3.3. Bendradarbiavimas įgyvendinant horizontalią politiką .......................................... 18

2. Informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimo sėkmės analizė .......................... 19

2.1. Aiškūs politikos tikslai ir prioritetai .............................................................................. 19

2.2. Tinkama priežastinė teorija ........................................................................................... 22

2.3. Institucinė politikos įgyvendinimo struktūra ................................................................. 25

2.3.1. Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo gebėjimų skalė ........................... 26

2.3.2. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros politikos koordinavimo įgyvendinimas ........ 31

2.4. Ištekliai .......................................................................................................................... 38

2.5. Interesų grupių įtaka ...................................................................................................... 41

2.6. Politinės, ekonominės ir socialinės aplinkos pokyčiai .................................................. 45

Išvados ir pasiūlymai ................................................................................................................ 50

Literatūros sąrašas .................................................................................................................... 53

1 priedas .................................................................................................................................... 56

2 priedas .................................................................................................................................... 58

Summary ................................................................................................................................... 59

2

Įvadas

Informacinės visuomenės plėtros politika šiuo metu domina ne vieną autorių. Apie ją

skelbia žiniasklaida, diskutuoja politikai. Pristatant šios politikos įgyvendinimo teikiamą

naudą, dažnai pasiremiama ekonominių rodiklių pokyčiu: pristatomas augantis

kompiuterizacijos lygis, šalies gyventojų, galinčių prisijungti prie Interneto, skaičiaus

didėjimas.

Magistro darbo objektas – informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimas

Lietuvoje. Informacinės visuomenės plėtros politika kaip tyrimo objektas yra nagrinėjama

daugelyje mokslinių leidinių, taip pat Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos

mokslų instituto (toliau – VU TSPMI) bakalauro ir magistro darbuose. Informacinės

visuomenės plėtrą kaip darbo objektą dar 2003 m. išsamiai išnagrinėjo J. Augustauskaitė,

savo darbe teigusi, kad Lietuvoje lėtus informacinės visuomenės plėtros procesus lemia

strateginio planavimo klaidos ir įgyvendinimo klaidos1. Ta pačia tema rašiusi S. Milutytė savo

darbe kėlė hipotezę, kad siekiant užtikrinti tolygią informacinės visuomenės plėtrą, būtinas

aktyvus Lietuvos Respublikos Vyriausybės vaidmuo sprendžiant socialines informacinės

visuomenės plėtros problemas.2 Tiesa, pati darbo autorė savo darbe mažai koncentravosi tiek

ties socialinių informacinės visuomenės plėtros problemų įvardijimu, tiek ir ties galimomis

priemonėmis, kurias turėtų vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama tolygios šios

horizontalios politikos srities plėtros. Per įgyvendinimo prizmę šią horizontalios politikos sritį

yra nagrinėjęs P. Vaina – jis tyrė informacinių ir ryšių technologijų politikos įgyvendinimą

bei savo darbe formulavo hipotezę, kad informacinių ir ryšių technologijų politikos

veiksmingumui neigiamą įtaką turi politikos koordinavimo struktūra.3 Kaip ir R. Vilpišauskas

bei V. Nakrošis knygoje „Politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos įtaka“, šis

autorius, nagrinėdamas politikos įgyvendinimą, taikė P. Sabatier sėkmingo politikos

įgyvendinimo kriterijus – anot P. Vainos, jo atliktas darbas pagrindė iškeltą hipotezę bei

darbo išvadose jis pateikė siūlymą reorganizuoti koordinavimą tokiu būdu, kad jis būtų

sutelktas vienos institucijos rankose. Dar 2003 m. atliktas J. Augustauskaitės tyrimas parodė,

kad tokia formuluojama P. Vainos rekomendacija yra sunkiai įgyvendinama: „Centralizuoti

informacinės visuomenės ir informacinių ir ryšių technologijų sektoriaus valdymo niekas

nenori – tokiu atveju centralizuotai būtų skirstomi pinigai, o visos struktūros nori atskirus

1 Joana Augustauskaitė, „Informacinės visuomenės plėtros politika Lietuvoje“, Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2003, 69. 2 Simona Milutytė, „Informacinės visuomenės plėtros politika Lietuvoje“, Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2006. 3 Paulius Vaina, „Informacinių ir ryšių technologijų politikos įgyvendinimo Lietuvoje analizė“, Magistro darbas, Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2006.

3 projektus ir lėšas gauti jiems įgyvendinti.“4 Vis dėlto nei viename šių darbų netirtas

tarpinstitucinio bendradarbiavimo mechanizmas, įgyvendinant šios horizontalios politikos

srities politiką.

Magistro darbe informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimas tiriamas visų

pirma kaip horizontalios politikos įgyvendinimo atvejis, kuriame itin svarbus vaidmuo

skiriamas tarpinstitucinio bendradarbiavimo vertinimui. Kadangi ankstesni VU TSPMI darbai

nagrinėjo Informacinės visuomenės atsiradimą bei plėtros tendencijas Europoje, šiame darbe

koncentruojamasi ties viešojo sektoriaus vaidmeniu įgyvendinant minėtos horizontalios

politikos srities plėtros politiką Lietuvoje. Pastebėtina, kad ankstesniuose VU TSPMI

darbuose (J. Augustauskaitė ir P. Vaina) išskiriamos skirtingos nesėkmingos Informacinės

visuomenės plėtros politikos įgyvendinimo priežastys: J. Augustauskaitė jas laiko esant

strateginio planavimo ir įgyvendinimo klaidomis, o P. Vaina nesėkmingo įgyvendinimo

priežastimi mano esant koordinavimo struktūrą. Šių autorių įžvalgos siejasi tuo, kad nesėkmės

priežastimi manomas esant viešasis sektorius. Skirtumas tarp šių pozicijų išryškėja

detalizuojant kaltės priežastį – vienas teigia priežastimi esant procesą, antrasis gi – formą,

todėl vienu šio tyrimo uždavinių yra siekis patikrinti minėtų autorių išvadas ir nustatyti, kas

sąlygoja informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimo nesėkmingumą Lietuvoje.

Koordinavimas magistro darbe vertinamas taikant L. Metcalfe skalę, o įgyvendinimas –

taikant P. Sabatier sėkmingo politikos įgyvendinimo kriterijus.

Tyrime nagrinėjami šie klausimai: horizontalios ir vertikalios politikos įgyvendinimas,

pagrindiniai šių politikų trūkumai bei privalumai; politikos procesas ir politikos įgyvendinimo

etapas; informacinės visuomenės plėtros politikos koordinavimas bei šios politikos

įgyvendinimas; politikos įgyvendinime dalyvaujančių institucijų veiklos efektyvumas.

Tyrimo laikotarpis – Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės įsteigtas 2001 m., tačiau 2004 m. ši institucija buvo reorganizuota –

reorganizacijos metu įsteigtas Planavimo ir stebėsenos skyrius, kuriam pavesta vykdyti

Tarpinstitucinės programos, įgyvendinančios horizontalų Vyriausybės prioritetą

„Informacinės visuomenės plėtra“, priežiūrą. To pagrindu tiriamasis laikotarpis apsibrėžtas

nuo 2004 iki 2006 m. Tokios imties atveju tiriami yra du planavimo laikotarpio ciklai: 2004-

2005 m. ir 2005-2006 m. Nepaisant to, kad yra galimybė įtraukti planuotas 2007 m.

priemones, informacijos apie jų įgyvendinimą dar nėra.

Tyrimo hipotezė – Lietuvos informacinės visuomenės plėtros politika yra įgyvendinama

nesėkmingai dėl valstybės institucijų, įgyvendinančių šią politiką, gebėjimų5 stokos.

4 Joana Augustauskaitė, „Informacinės visuomenės plėtros politika Lietuvoje“, Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2003, 62.

4

Priklausomas tyrimo kintamasis – informacinės visuomenės plėtros politikos

įgyvendinimo sėkmė. Nepriklausomi tyrimo kintamieji: informacinės visuomenės plėtros

politikos planavimo koordinavimas; valstybės institucijų dalyvavimas6 įgyvendinant

informacinės visuomenės plėtros politiką7, valstybės institucijų noras8 ir gebėjimai

įgyvendinti informacinės visuomenės plėtros politiką.

Tyrimo būdas – kokybinė analizė. Tyrimas atliekamas taikant atvejo studijos metodą.

Darbe taip pat atlikta pirminių šaltinių analizė bei kokybinis valstybės institucijų vykdomų

priemonių vertinimas.

Vartojamos sąvokos:

Informacinė visuomenė – socialinė sistema, kurios atsiradimui prielaidas sudaro

kiekybiniai ar kokybiniai informacijos pokyčiai9 [interpretacija priklauso nuo informacinės

visuomenės sampratos tipo, kuriam atstovauja mokslininkas – A.P.G.].10

Informacinės visuomenės plėtra – vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės

horizontaliųjų prioritetų, kurio įgyvendinimui sudaryta tarpinstitucinė programa.

5 Gebėjimų parametrą atitinka šie P. Sabatier sėkmingo politikos įgyvendinimo kriterijai: aiškiai apibrėžti tikslai ir uždaviniai, tinkama priežastinė teorija, tinkama koordinavimo sistema, pakankami įgyvendinančių institucijų ištekliai. – Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis, Politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos įtaka. Vilnius: Eugrimas, 2003,, 19. 6 Strateginio planavimo metodikoje ir Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodikoje nepaaiškinama dalyvavimo sąvoka. Visgi, iš strateginio planavimo metodikos priedų galima suprasti, kad dalyvavimu laikytinas priemonių, susijusių su horizontalaus Vyriausybės prioriteto įgyvendinimu, įtraukimas į institucijų strateginius planus ir šių priemonių įgyvendinimas. 7 Dėl horizontalios politikos prigimties ir horizontalaus įgyvendinimo pobūdžio dalyvavimas šiame darbe dar vadinamas bendradarbiavimu. 8 Noro parametrą atitinka šie P. Sabatier sėkmingo politikos įgyvendinimo kriterijai: interesų grupių ir visuomenės palaikymas, valstybės institucijų pritarimas politikos tikslams ir uždaviniams (šiame darbe šį kriterijų atitinka tai, ar valstybės institucijos planuoja priemones, susijusias su horizontalaus vyriausybės prioriteto įgyvendinimu). 9 Frank Webster , Informacinės visuomenės teorijos. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2006, 15-31. 10 Plačiau apie tai – antrame priede.

5

1. Politikos įgyvendinimas

Mokslininkai, tiriantys politikos įgyvendinimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, politikos

procesą tiria tiek kaip vientisą evoliucinį procesą, tiek išskiria į atskirus etapus. Pirmosios

pozicijos šalininkai teigia, kad politika iki galo susiformuoja tik ją galutinai įgyvendinus, dėl

to negalima išskirti atskirų įgyvendinimo ar formavimosi etapų – mat jie persipynę ir nuolat

atsinaujinantys. Kiti autoriai (R. Vilpišauskas, V. Nakrošis) yra linkę teigti, kad politikos

išskyrimas į proceso etapus yra naudingas. Šiame darbe, kaip ir R. Vilpišausko ir V. Nakrošio

knygoje „Politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos įtaka“, laikomasi prielaidos,

kad tiriant politikos įgyvendinimą, tikslinga išskirti viešosios politikos proceso etapus.

Politikos procesas, tiriant informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimą, skiriamas

į etapus dėl analitinių bei praktinių priežasčių – toks išskyrimas padėtų išsiaiškinti, kas už ką

atsakingas. Pats politikos proceso ciklas skiriamas į etapus, kurie atvaizduoti 1 paveikslėlyje:

1 pav. Politikos proceso ciklas11

Nuo pat politikos įgyvendinimo stadijos „atradimo“ mokslininkai (Detherick, Pressman

ir Wildawsky) analizuoja politikos įgyvendinimo nesėkmes ir teikia pasiūlymus, kuriuos

pritaikius tikėtinas sėkmingas politikos įgyvendinimo rezultatas. Tobulo politikos

11 Ramūnas Vilpišauskas ir Vitalis Nakrošis, Politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos įtaka. Vilnius: Eugrimas, 2003, 17.

Darbotvarkėsformavimas

Politikosformavimas

Politikosįgyvendinimas

PriežiūraIr vertinimas

Grįžtamasisryšys

6 įgyvendinimo atvejo paieška domino Christopher Hood, Lewis Gun ir kitus mokslininkus.12

Aštuntajame dešimtmetyje išskirtas hierarchinis požiūris į politikos įgyvendinimą, kuriam

būdinga Weberiškoji griežta struktūra su maksimaliu visų vykdomų priemonių atitikimu

organizacijos tikslams. Šią politikos įgyvendinimo sampratą kritikavę mokslininkai teigė, kad

hierarchinis politikos įgyvendinimas neaprėpia „žemutinės biurokratijos“ veiksnio, o pastaroji

gali atlikti veiksmus, kurie nesisieja su konkrečiais „aukštosios biurokratijos“ lūkesčiais.

Vėlesnės politikos įgyvendinimo studijos vis didesnį dėmesį pradėjo skirti nebe

įgyvendinimo mechanizmo funkcionavimui, o žmogiškosioms sąveikoms: „politikos

įgyvendinimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip panaudojamos žemutinių įgyvendintojų

grandžių žinios bei patirtis.“13 Lošimų teorijos šalininkai šioje srityje pritaikė Patikėtojo –

patikėtinio modelį ir išskyrė informacijos asimetrijos veiksnį. Taikant šį požiūrį į politikos

įgyvendinimą bei redukavus organizaciją iki pavienių savanaudžių racionalių individų,

programos priemonių įgyvendinimas gali būti laikomas naudos siekiančių individų

konfrontacijos arena.

Vienas iš plačiausiai naudojamų efektyvaus politikos įgyvendinimo modelių yra

sukurtas P. Sabatier (1986). Jis yra išskyręs sėkmingai įgyvendinamos politikos sąlygas,

sulaukusias daugelio empirinio patikrinimo atvejų.14 Kaip minėta įvade, šis modelis taikytas ir

VU TSPMI darbuose.

Šiame darbe, tiriant informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimą, laikomasi

pozicijos, kad išsamiai analizei atlikti yra tikslinga tirti ne vien politikos įgyvendinimo sėkmę,

tačiau būtina ir patį politikos įgyvendinimą išskirti į du lygmenis – koordinavimo bei

bendradarbiavimo ją įgyvendinant (dalyvavimo). Šie du lygmenys skiriasi savo kompetencija

bei motyvacija dalyvauti horizontalioje programoje. Koordinavimo lygmuo – tai Komitetas,

VRM, SM, o bendradarbiavimo lygmuo – valstybės institucijos, kurios savo nuožiūra imasi

įgyvendinti priemones (įtraukdamos jas į strateginius planus), atitinkančias horizontalios

politikos tikslus. Tokia nuostata yra būtina dėl pačios horizontalios politikos įgyvendinimo

prigimties – horizontalios politikos įgyvendinime dalyvaujančios institucijos savanoriškai

įsitraukia į politikos įgyvendinimo procesą, taigi koordinatoriaus bei dalyvių sąveika nėra

prievolinė, o ir ilgalaikiai tikslai natūraliai skiriasi.

12 Tobulo įgyvendinimo sąlygos pagal C. Hood: 1. įgyvendinimo užduotį nustato vieninga organizacija su griežtai apibrėžtais pavaldumo santykiais; 2. normos privalomos, užduotys numatomos iš anksto; 3. žmonės vykdo nurodymus; 4. yra tobulas ryšys organizacijose; 5. nėra laiko stokos veiksnio. – iš Wayne Parsons, Viešoji politika: politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001, 416. 13 Wayne Parsons, Viešoji politika: politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001, 420. 14 P. Sabatier sėkmingai įgyvendinamos politikos sąlygos: aiškūs ir nuoseklūs tikslai; adekvati priežastinė teorija; įgyvendinimo struktūrų veikla; ryžtingi ir kvalifikuoti įgyvendintojai; vykdomosios valdžios ir interesų grupių parama; nuosekli kaita, negriaunanti nusistovėjusios veiklos. – iš Wayne Parsons, Viešoji politika: politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001, 433.

7

Informacinės visuomenės plėtros politikos koordinavimas šiame darbe vertinamas

taikant L. Metcalfe koordinavimo skalę, o pati politikos įgyvendinimo sėkmė vertinama

remiantis P. Sabatier sėkmingo politikos įgyvendinimo kriterijais. Pastebėtina, kad kai kurie

šių kriterijų turi būti taikomi vertinti bendradarbiavimo lygmeniui, ir tai šiame darbe bus

atliekama naudojant pirminių šaltinių analizės metodą – tiriama strateginio planavimo

metodikos trečiame (SPM 3), ketvirtame (SPM 4), septintame (SPM 7) ir aštuntame (SPM 8)

prieduose pateikiama valstybės institucijų informacija apie priemonių, susijusių su

informacinės visuomenės plėtra, planavimą ir įgyvendinimą.

1.1 Vertikalios ir horizontalios politikos įgyvendinimas15

Nemažas mokslininkų dėmesys skiriamas motyvams, kurie turėtų skatinti atskiras

valstybės institucijas dalyvauti įgyvendinant programas. Anot W. Parsons16, ši motyvacija

gali būti dvejopa: grįsta galia ir priklausomybe; paremta organizacijų mainais.17 Praktinė šių

dviejų dalyvavimo priežasčių tipų išraiška pasireiškia politikos įgyvendinimo vertikalumu ir

horizontalumu. Pirmuoju atveju (grįsta galia ir priklausomybe) institucijų dalyvavimas

įgyvendinant programas yra griežtai hierarchinis – yra pagrindinė institucija, atsakinga už

politikos įgyvendinimą bei institucijos, griežtai vykdančios vadovo pavedimus. Antruoju

atveju (paremta organizacijų mainais) yra aptinkamas horizontalusis lygiaverčių dalyvių

bendradarbiavimas. Pastaruoju atveju programos dalyviai patys numato vykdomas priemones

bei apie tai informuoja koordinatorių.

Kitas svarbus aspektas – priežastis, dėl ko pasirenkamas konkretus politikos

įgyvendinimo modelis. R. Vilpišauskas teigia, tam tikros politikos tiesiog turi horizontalios

politikos bruožų ir todėl būtent dėl tokio politikos pobūdžio, įgyvendinant šias politikas yra

efektyviau naudoti horizontalųjį įgyvendinimo metodą. Anot V. Nakrošio, tais atvejais, kai

„Vyriausybės prioritetams ir strateginiams tikslams yra būdingas horizontalus pobūdis, jų

įgyvendinimas priklauso nuo daugelio ministerijų bei kitų viešojo administravimo įstaigų

centriniu lygiu ir kituose valdymo lygiuose (vietos savivaldoje) pastangų.“18

Mokslininkai tiriantys informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimą Europos

Sąjungoje (Wolfgang Polt ir Julia Schindler – Austrijos atvejis, Pim den Hertog ir Hilde den

15 Verčiant iš anglų kalbos (horizontal policy implementation) kyla neaiškumas, kokį terminą naudoti: horizontalios politikos įgyvendinimas, ar horizontalus politikos įgyvendinimas. Kadangi politikos pobūdis lemią įgyvendinimo pobūdį, šiame darbe taikoma sąvoka: horizontalios politikos įgyvendinimas. 16 Parsons, 430. 17 Galios ir priklausomybės koncepcija teigia, kad stipresnės organizacijos priverčia silpnesnes joms paklusti ir vykdyti jų tikslus; organizacijų mainų koncepcija teigia, kad vyksta savanoriški mainai ir dalyviai įsitraukia siekdami savo tikslų. 18 Vitalis Narošis, elektroninis laiškas Ramūnui Vilpišauskui, Vilnius, 2005 gruodžio 7d.

8 Groot – Nyderlandų atvejis ir pan.), pabrėžia šios politikos sudėtingumą ir tai, kad Europos

Sąjungoje ši horizontali politika įgyvendinama taikant įvairius institucinius modelius – tiek

horizontalųjį, tiek ir mišrų.19 Lietuvos atveju aptinkamas horizontalus šios politikos

įgyvendinimo pobūdis, kuris geriausiai atitinka Vyriausybės horizontalių prioritetų prigimtį –

netgi šios politikos planavimo ir įgyvendinimo koordinavimas atliekamas koordinuojančiai

institucijai neturint jokio prievartinio instrumento – biudžeto lėšos įgyvendinti šios politikos

priemonėms skiriamos tiesiai programos dalyviams ir koordinuojanti institucija nėra įgaliota

vykdyti priemonių atrankos.

2 pav. Vertikalios / horizontalios politikos įgyvendinimas.20

Antrame paveikslėlyje matomas skirtumas tarp vertikalios ir horizontalios politikos

įgyvendinimo. Vertikalios politikos įgyvendinimo atveju institucija, atsakinga už politikos

įgyvendinimą, programos įgyvendinime dalyvaujančioms institucijoms priskiria priemones,

kurias pagal kompetenciją šios institucijos įgyvendina. Kadangi mechanizmas yra prievartinis,

jo pagrindinis trūkumas yra tas, kad institucijai neturint pavaldžių organizacijų tam tikros

specifinės kompetencijos ribose (pvz. D3 – žiūrėti 2 pav.), ji neturi imperatyvių galių priversti

kompetentingą, bet nepavaldžią struktūrą dalyvauti įgyvendinant programą. Kiti šio

mechanizmo trūkumai: programos dalyviai nėra suinteresuoti Koordinatoriaus laukiamais

rezultatais (nes programa nebūtinai siejasi su dalyvių tikslais); dalyvius domina ne rezultatas,

19 OECD, „Governance of Innovation systems: Case studies in cross sectoral policy.“ Paris: ECCD Publications, 2005. 20 Parsons, 432.

K1

K2

K3

D1 D2 D3 D4 D5 D6 D7

Koordinatorius (K)

P1

P2

P3

D1 D2 D3 D4 D5 D6 D7Dalyviai:

Programa (P)

9 bet veiklos užbaigimo faktas. Vertikalios politikos įgyvendinimas turi ir stipriąją pusę – visa

rezultatų našta tenka įgyvendinančiai ir koordinuojančiai institucijai, todėl ji atsakingai

parenka dalyvius (pasikartojantys žaidimai) siekdama maksimaliai efektyvios bendros veiklos

bei detaliai planuoja priemones, siekdama įgyvendinti politiką. Dalyviai (D1-D7 – žiūrėti 2

pav.) visą savo dėmesį skiria įgyvendinti vienai politikai, todėl tikėtinas našesnis dalyvių

darbas.

Horizontalios politikos įgyvendinimo atveju dalyvių tikslai siejasi su politikos tikslais,

todėl įgyvendinant šios politikos priemones dalyviams nereikalingas spaudimas – jie savo

noru įsitraukia į veiklą. Šis mechanizmas taip pat turi savo trūkumų: tikėtina, kad

dalyvaujančių institucijų interesų spektras bus platus, todėl jos bus linkusios dalyvauti ne vien

įgyvendinant konkrečią politiką (P1 – žiūrėti 2 pav.), bet ir kitas juos dominančias politikas

(P2 ar P3 – žiūrėti 2 pav.). Dėl šios priežasties dalyvaujančios institucijos indėlis

įgyvendinant politiką P1 nebus toks didelis kaip tai būtų vertikalios politikos įgyvendinimo

atveju, kai dalyviai įgyvendintų tik vienos institucijos pavedimus. Kitas svarbus modelio

trūkumas – koordinuojanti institucija neturi prievartinio įrankio užtikrinti testinei institucijų

(D1-D7 – žiūrėti 2 pav.) veiklai (institucija D4 gali būti įgyvendinusi politikos priemones,

kurios siejosi su jos individualiais tikslais bei gali daugiau nebenorėti dalyvauti įgyvendinant

šią konkrečią politiką). Priemones numato patys dalyviai, todėl koordinuojanti institucija gali

tik atkreipti dalyvių dėmesį į tai, kad vienas ar kitas sektorius neaprėpiamas vykdomų

priemonių visumos tačiau negali dalyvių priversti minimus sektorius įtraukti į vykdomų

priemonių sąrašą. Šio modelio trūkumas pasireiškia dar ir tuo, kad koordinuojanti institucija

nieko nelemia politikos įgyvendinimo priemonių planavimo etape (ji parengia politikos

koncepciją, strategiją, bet vykdomas priemones planuoja pačios institucijos) – taigi nepaisant

to, kad institucijos, planuodamos veiklą gali planuoti priemones, kurios geriau išnaudos jų

žmogiškuosius išteklius, niekas nėra tikras dėl to, kad šios priemonės padės įgyvendinti

politiką. Horizontalios politikos įgyvendinimo modelis turi ir stipriąją pusę – dalyvių ir

koordinatoriaus sąveiką sąlygoja abipusiai naudingi mainai. Dalyviai turi daugiau

motyvacijos atlikti darbus gerai, nes jų galutinis tikslas nėra tiesiog užbaigti nurodytus darbus

– dalyvių trumpalaikiai, o kartais ir ilgalaikiai tikslai siejasi su politikos įgyvendinimo

tikslais. Nauji dalyviai gali į politikos įgyvendinimo procesą įtraukti naujas, anksčiau

nenumatytas priemones ir tokiu būdu išplėsti politikos poveikio lauką. Net ir pasitraukus

vienam ar kitam dalyviui iš politikos įgyvendinimo proceso, yra tikimybė, kad jos vietą užims

kita institucija, turinti panašių tikslų, kaip pasitraukusi institucija. Dalyviai gali geriau žinoti,

kaip efektyviausia yra naudoti vidinius resursus, taigi išauga tikimybė, kad suplanuotos

priemonės tikrai bus įgyvendintos.

10

1.2. Politikos įgyvendinimo sėkmės kriterijai Politikos įgyvendinimo vertinimas turi gilias tradicijas. Yra nemažai kriterijų, kuriuos

mokslininkai yra taikę savo darbuose: efektyvumas, suderinamumas, nuoseklumas ir kt. Dar

praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje White rašė: „Viešojo administravimo tikslas yra

kuo efektyviau panaudoti vadovų ir darbuotojų turimus išteklius.“21 Todėl nenuostabu, kad

daugelis mokslininkų, tyrusių viešųjų organizacijų veiklą, savo dėmesį skyrė būtent

efektyvumo vertinimui. Tiriantys efektyvumą nuo pat pradžių išsiskyrė į dvi kryptis –

kiekybinių ir kokybinių tyrimų šalininkus. Pirmieji buvo linkę laikytis griežtai ekonominės

efektyvumo išraiškos – ar kapitalo, resursų naudojimas yra efektyvus; ar organizacija sutelkia

visus išteklius siekdama užsibrėžtų tikslų. Kitos pozicijos šalininkai daugiau dėmesio skyrė

tikslų pasiekiamumui, veiklos poveikiui išorei. Vienas iš plačiausiai naudojamų politikos

įgyvendinimo vertinimo modelių yra sukurtas P. Sabatier (1986). Kaip jau minėta, šiame

darbe politikos įgyvendinimo sėkmė vertinama taikant būtent šio mokslininko išskirtus

kriterijus: politikos tikslų ir uždavinių aiškumas, priežastinės teorijos tinkamumas,

įgyvendinimo struktūros, įgyvendinančių institucijų išteklių, interesų grupių požiūrio bei

išorinės aplinkos poveikio.

„Neaiškiai apibrėžti bei nesuderinti ir prieštaraujantys viešosios politikos tikslai ir

uždaviniai suteikia didelę veiksmų laisvę politikos įgyvendinimo įstaigoms bei mažina

efektyvios kontrolės galimybes.“22 Viešosios politikos tikslai ir uždaviniai šiuo metu

vardijami Vyriausybės nutarimais tvirtinamuose teisės aktuose: koncepcijose, strategijose,

programose. Nuo 2000 m. pradėjus taikyti strateginį planavimą, atskiros institucijos savo

tikslus ir uždavinius numato rengiamuose strateginiuose planuose. Šiuose dokumentuose

numatoma, kuriam Vyriausybės prioritetui atitinka vykdomi uždaviniai, bei kiek lėšų

numatoma išleisti įgyvendinant susijusias priemones. Vyriausybės nutarimu yra patvirtinta ir

strateginių dokumentų hierarchija.

R. Vilpišauskas ir V. Nakrošis teigia, kad „dėl legalistinės viešosios politikos prigimties

didelė ilgalaikių planavimo dokumentų ir vidutinės trukmės sektorinių ir tarpsektorinių

dokumentų dalis turi nepakankamai aiškiai apibrėžtus viešosios politikos tikslus ir

uždavinius“23 – ir išties, šiuose strateginiuose dokumentuose dažniausiai išvardijami bendro

pobūdžio tikslai, naštą už jų detalizavimą perkeliant žemesnio rango institucijoms,

rengiančioms trumpalaikės trukmės strateginius dokumentus. Tokia praktika turi neigiamą

21 Robert Denhart, Viešųjų organizacijų teorija. Vilnius: Algarvė, 2001, 92. 22 Vilpišauskas ir Nakrošis, 35. 23 Ten pat, 36.

11 poveikį politikos įgyvendinimo sėkmei – politikos įgyvendintojams paliekama didelė veiksmų

laisvė, o tai apsunkina ne vien patį politikos įgyvendinimą, bet ir riboja galimybę jį vertinti.

Nepaisant to, kad trumpalaikių dokumentų tikslai ir uždaviniai apibrėžiami aiškiau, iki

2004 m. nebuvo tiksliai numatyta, kokiais vertinimo kriterijais, turi būti matuojami veiklos

rezultatai. Dėl šios priežasties dažnai nebuvo vertinamas vykdomų priemonių poveikis.

Strateginio planavimo pakeitimai, atlikti 2006 m., numatė efekto, rezultato ir produkto

vertinimo kriterijus – jų dėka tikėtasi, kad valstybės institucijos išties pradės vertinti vykdomų

priemonių poveikį, o ne išeigą.

Anot R. Vilpišausko ir V. Nakrošio, „netinkama priežasčių ir padarinių teorija gali būti

darbotvarkės perkrovos, interesų derinimo ir sprendimų priėmimo rezultatas.“24 Net ir esant

aiškiai ir tiksliai apibrėžtiems politikos tikslams, valstybės institucijos gali turėti pakankamą

veiksmų laisvę pasirinkti įgyvendinimo priemonėms. Šis aspektas dažniau pasireiškia

įgyvendinant horizontalias politikas, kur koordinuojanti institucija neturi poveikio

dalyvaujančių institucijų strateginių planų rengimui. Vertikalių gi politikų atveju

koordinuojanti institucija dažnai tvirtina sau pavaldžių institucijų strateginius planus ir tokiu

būdu atlieka priemonių numatymo kontrolę. Skubotas sprendimų rengimas sudaro sąlygas

nepagrįstų ar neatitinkančių priemonių pasirinkimui. Tokio rezultato kartais sulaukiama ir dėl

noro patenkinti interesų grupes – ministerijos gali vykdyti populiarias, tačiau netinkamas

priemones, biurokratai gali paimti kyšį ir tarp vykdomų priemonių įtraukti tas, kurios tenkintų

interesų grupių mažumos poreikius. Biurokratų kompetencijos stygius taip pat gali lemti

netinkamų priemonių pasirinkimą.

Pastebėtina, kad ideologinės nuostatos gali taip pat lemti priemonių pasirinkimą.

Nepaisant to, kad visos politinės partijos gali pasisakyti už kompiuterinio raštingumo

skatinimą, tikėtina, kad liberaliosios srovės šalininkai teigs, jog ši sritis turėtų būti vystoma

trečiųjų šalių įkurtuose kompetencijų kėlimo centruose, o kairiosios partijos gali pasisakyti

priešingai – už didesnį šios srities valstybės reguliavimą. Dėl šios priežasties net ir tos pačios

politikos uždavinių įgyvendinimas gali būti traktuojamas skirtingai atskirų politinių grupuočių

(joms neneigiant uždavinių įgyvendinimo svarbos).

Vienas iš būdų, kuriais yra užtikrinamas politikos tęstinumas net ir Vyriausybių kaitos

atveju yra politikos įgyvendinimo delegavimas nepriklausomoms institucijoms.25 Pavyzdžiui,

informacinės visuomenės plėtros politikos koordinavimas Austrijoje deleguotas

nepriklausomai Mokslo ir technologijų politikos tarybai.26

24 Ten pat, 37. 25 Ten pat, 38. 26 OECD, „Governance of Innovation systems: Case studies in cross sectoral policy.“ Paris: ECCD Publications, 2005, 17.

12

Politikos įgyvendinimo struktūra gali pasireikšti griežtais hierarchijos ir pavaldumo ar

laisvesniais koordinavimo ir derinimo bruožais. Anot R. Vilpišausko, politikos pobūdis lemia

jos įgyvendinimo pobūdį. Taigi tikėtina, kad siauros srities sektorinė politika bus

įgyvendinama taikant griežtos hierarchijos būdą – ministerija ar kita sektorių kuruojanti

institucija rengs sektoriaus plėtros programą, kurios dalyvių imtis, tikėtina, bus fiksuota bei

apsiribos institucijos pavaldumu. Tarpsektorinės politikos prigimtis yra horizontali ir todėl

šiai politikai įgyvendinti yra praktiškai neįmanomas griežtos hierarchijos metodas – šiuo

atveju gali būti pasirenkamas sutarimas dėl bendros vizijos ir tikslų, uždavinių ir priemonių

planavimą paliekant dalyvaujančioms institucijoms, kurios idealiuoju atveju viena su kita

derina rengiamas ir įgyvendinamas priemones (vengdamos dubliavimo ar priešpriešos).

Tarpsektorinių politikų įgyvendinime įmanomas ir mišrus įgyvendinimo pobūdis – kai

koordinuojančiai institucijai skiriamas programinis finansavimas, ir ši institucija skirsto savo

nuožiūra lėšas programos dalyvėms. Siekiant didesnės tokio lėšų paskirstymo kontrolės,

asignavimai gali būti skiriami ne pačiai programai, bet konkretiems programos tikslams.

„Sėkmingas politikos įgyvendinimas priklauso nuo skirtingų valdymo lygių tarpusavio

santykių,“27 todėl didesnė politikos įgyvendinimo sėkmė yra tikėtina vertikalios politikos

įgyvendinimo atvejais – šios politikos įgyvendinimo prigimtis lemia dalyvių pavaldumą bei

programos tikslų pirmenybę prieš personalinius institucijų interesus (toks efektas

nepasireiškia horizontalios politikos įgyvendinimo atvejais). Įgyvendinant politikas, vienas iš

veiklos trikdžių yra „nepakankamas politinių veikėjų valstybės vaidmens ir bendrų funkcijų

suvokimas.“28 Esant tokiems atvejams valstybės institucijoms tampa lengviau vykdyti savo

siaurų interesų protekciją – kas yra dar paprasčiau horizontalių politikų įgyvendinimo atveju

(dėl pavaldumo stokos).

Sektorinės politikos įgyvendinimo atveju bendra praktika yra funkcinis politikos

įgyvendinimo darbų delegavimas pavaldžioms institucijoms. Tiesa, kai kuriais atvejais

ministerijoms pavaldžioms įstaigoms gali būti deleguojamas ne vien užduočių įgyvendinimas,

bet ir formavimas. Pavyzdžiui, „kadangi Ūkio ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo

skyrius neturi pakankamų gebėjimų, Ūkio ministerija deleguoja pagrindines politikos

formavimo užduotis jai pavaldžiai Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrai ir

taip sumažina pastarosios politikos įgyvendinimo gebėjimus.“29 Informacinės visuomenės

plėtros atveju, tarpsektorinio planavimo koordinavimas yra taip pat deleguotas neministerinei

įstaigai – Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

27 Vilpišauskas ir Nakrošis, 44. 28 Ten pat, 45. 29 Ten pat, 48.

13

Valstybės institucijos dažnai dėl savo sprendimų neįgyvendinimo kaltina nepakankamą

biudžetą. Tiesa, R. Vilpišauskas ir V. Nakrošis yra atskleidę, kad skiriamos lėšos nėra

svarbiausia ar vienintelė sėkmingo įgyvendinimo sąlyga, todėl šiame darbe, politikos

įgyvendinimą vertinant remiantis institucijų išteklių kriterijumi, dėmesys skiriamas ne vien

lėšų pakankamumui, bet ir žmogiškiesiems ištekliams. Nepaisant to, kad strateginiai

dokumentai yra netgi trijų lygmenų, tik žemiausio lygmens planavimo dokumentai yra

tiesiogiai susieti su biudžetu. Taip pat finansavimas nenumatomas Vyriausybės programai

arba atskiru nutarimu tvirtinamiems Vyriausybės prioritetams. Toks „teorijos ir praktikos“

atotrūkis lemia nenuoseklų strateginių planų rengimą. Kadangi nėra fiksuotos sumos, skirtos

Vyriausybės prioritetų įgyvendinimui, yra paplitusi praktika nenuosekliai priskirti priemones

su uždaviniais atskiriems Vyriausybės prioritetams – tokiu būdu tampa įmanoma skirtingoms

institucijoms teikti informaciją apie priemonių, susijusių su prioritetu, įgyvendinimą net ir

tuomet, kai priemonė ir prioritetas nesisieja. Pavyzdžiui, Teisingumo ministerija teigė 2005

m. vykdžiusi tokias informacinės visuomenės plėtros priemones, kaip Teismų statyba ir

rekonstrukcija. Abejotina, ar ši priemonė būtų buvusi vis dar priskirta šiam prioritetui, jei

asignavimai būtų priskirti ne institucijai, bet prioritetui, vėliau juos perskirstant

koordinuojančiam subjektui nustačius dalyvaujančių valstybės institucijų siūlomų vykdyti

priemonių atitikimą Vyriausybės prioritetui.

Viešosios politikos įgyvendinimas gali būti skaidresnis, o jos turinys kokybiškesnis

tuomet, kai vyksta konsultacijos su interesų grupėmis viso politikos proceso ciklo metu.

Tiesa, dažni atskiri atvejai, kai interesų grupės yra įtraukiamos tik į politikos formavimo ar

grįžtamojo ryšio etapą. Jei geros praktikos atveju yra tikėtinas nuolatinis interesų grupių

įtraukimas į politikos procesą, tai Lietuvos atveju „interesų grupių dalyvavimas viešojoje

politikoje būna atsitiktinis, o ne nuolatinis konsultavimosi bruožas.“30 Kitas šios politikos

įgyvendinimui būdingas bruožas – interesų grupių selekcija. Pavyzdžiui, Komitetas dėl savo

pozicijos atvirųjų standartų atžvilgiu (Komitetas pasisako už atvirųjų standartų diegimą

viešajame sektoriuje) intensyviau ir palankiau bendrauja su judėjimu „Atviras kodas Lietuvai“

nei su UAB „Microsoft Lietuva“, kurių abiejų interesai susikerta minimame sektoriuje.

Politikos įgyvendinimas gali būti nesėkmingas dėl įvairių išorės veiksnių: nepalankios

socialinės, ekonominės, politinės aplinkos. R. Vilpišauskas ir V. Nakrošis teigia, kad

„ilgalaikių valstybės raidos strategijų patvirtinimas ir politinių partijų susitarimai gali prisidėti

prie viešosios politikos stabilumo ir nuoseklumo,“31 tačiau to nepakanka. Tikslinga yra

parama ne vien bendriems tikslams, bet ir atskirų sektorių uždaviniams. Vyriausybės

30 Ten pat, 55. 31 Ten pat, 57.

14 lygmeniu vienas iš būdų skatinti sektorinių ir tarpsektorinių politikų įgyvendinimui būtų ne

vien jau minėtas finansinis Vyriausybės prioritetų pagrindimas, bet ir jų preferencinės

hierarchijos nustatymas. Esant prioritetų įgyvendinimo preferencijai (bei atitinkamam lėšų

paskirstymui), valstybės institucijos, siekdamos finansavimo savo vykdomai veiklai dažniau

pasirinks įgyvendinti preferencinius Vyriausybės prioritetus bei tokiu būdu skatins

prioritetinių sektorių plėtrą. Ekonominiai ir socialiniai veiksniai taip pat gali turėti poveikį

viešosios politikos įgyvendinimui – tarkime, dėl didelio mobiliųjų telefonų vartotojų kiekio

atsiranda prielaidos diegti mobiliąsias aplikacijas viešųjų paslaugų teikimo srityje. Tokiu

būdu infrastruktūros plėtra telekomunikacijų srityje sudaro prielaidas viešųjų paslaugų

teikimo politikai pasiekti sėkmę (didesnį paslaugų vartotojų skaičių) sukuriant mobiliąsias

aplikacijas jau ir taip teikiamoms elektroninėms viešosioms paslaugoms: sveikatos, darbo

paieškos, turto ir pajamų deklaravimo bei kitose srityse.

1.3. Dalyvavimas horizontalios politikos įgyvendinime Valstybės institucijų dalyvavimas horizontalios politikos įgyvendinime pasireiškia

dviejų lygmenų sąveika. Pirmasis lygmuo – tai koordinatorių grupė, antrasis –

bendradarbiaujantys dalyviai. Pastebėtina, kad horizontalios politikos įgyvendinimo atveju

yra įmanomi skirtingi koordinatorių grupės bei bendradarbiaujančių institucijų grupės

ilgalaikiai tikslai, todėl įgyvendinant šią politiką yra ypatingai svarbus politikos tikslų ir

uždavinių tikslumas bei apibrėžtumas. Institucijos, įsitraukiančios į horizontalios politikos

įgyvendinimą gali turėti savanaudiškų siekių, todėl nesant aiškiai nustatytiems uždaviniams

atsiranda galimybės dalyviams pasinaudoti tokia situacija ir pakreipti politikos įgyvendinimą

sau palankia linkme. Vienas iš būdų vykdyti dalyvaujančių institucijų savivalės prevenciją –

įdiegti efektyvią koordinavimo sistemą, vykdančią politikos monitoringą visuose etapuose.

Tiesa, tokios sistemos diegimas gali pareikalauti itin didelių kaštų, todėl Lietuvos atveju

valstybės institucijų vykdomų Informacinės visuomenės plėtros priemonių monitoringas

vykdomas tik planavimo lygmenyje.

1.3.1. Horizontalios politikos įgyvendinimo koordinavimas

Anot B. Guy Peters, koordinavimas gali pasireikšti horizontaliajame ir vertikaliajame

lygmenyse. Vertikalusis koordinavimas dažniausiai pasireiškia vienos institucijos viduje, ir

ant B. G. Peters, toks koordinavimas atitinka „tipinį koordinavimo konceptualizavimą

vyriausybėse“32 – taikant vertikalųjį koordinavimą, visi sprendimai priklauso nuo centrinių

32 Guy Peters, „Managing horizontal Government: the politics of co-ordination.” Public administration, 76, 1998, 298.

15 agentūrų valios. Šio koordinavimo metodo taikymas „veikia gerai tol, kol organizacija arba

įtrauktos organizacijos yra gerai integruotos nuo viršaus iki apačios, ir jos turi aiškų suvokimą

apie tai, ką daro. Jei organizacijos yra struktūruotos palaidai, arba yra įtrauktos į sudėtingas

politikos sritis, kur iš jų reikalaujama daugkartinių informacijos mainų bei sąveikų su visa eile

skirtingų organizacijų, hierarchijos veiksmingumas sumažėja.“33

Koordinavimas horizontaliame lygmenyje nėra grindžiamas formalia hierarchija: jis

pasireiškia tarp atskirų struktūrų, departamentų. Horizontalios politikos koordinavimo atveju

veiklą vykdo atskiros struktūros, kurių kiekviena dažnai turi unikalią viziją bei strategiją. Šias

atskiras struktūras vienija bendrai vykdoma programa, kurios įgyvendinimo sėkmė priklauso

nuo to, ar nei vienas iš segmentų tyčia netrukdo programos įgyvendinimui, ar segmentų

lūkesčiai nesikonfrontuoja, ar tarp segmentų nėra „free-rider‘io“ [segmentai, kurie siekia

pasinaudoti politikos įgyvendinimo teikiamais rezultatais, tačiau neįneša jokio indėlio –

A.P.G.] – kitaip tariant, ar visi segmentai tikrai nori, kad programa būtų įgyvendinta, bei savo

veiksmais yra pajėgūs ją įgyvendinti.

Naujasis institucionalizmas tiesiogiai nenagrinėja politikos koordinavimo, tačiau jo

kertiniai principai gali būti svarbūs. „Olsen teigia, kad geriausias būdas suvokti institucijas

yra bandyti tai padaryti per vertybes, kurios formuoja jų narių elgesį. Tinkamumo logika,

sukurta kiekvienos institucijos, formuoja jos narių elgesį, ir iš to galima daryti išvadą, - kad

pačios institucijos taip pat. Ši logika svarbi koordinavimui bent dviem aspektais. Visų pirma,

koordinavimas greičiau pasireikš nenaudojant valdžios, o jei organizacijos dalinasi bendras

politikos vertybes, koordinavimas pasireikš su mažesniu organizacinės rutinos žlugimu.“34

Horizontaliosios politikos koordinavimui būdinga tai, kad jis yra atviresnis. Kitas

svarbus šio politikos pobūdžio koordinavimo aspektas yra tinkliškumas – atskiri padaliniai ar

institucijos vykdo skirtingas, viena kitą papildančias funkcijas. B. G. Peters, cituodamas

Sharpf teigia, kad tinklai gali pasitalkinti pozityviajam viešųjų programų koordinavimui, kur

paskirstymo bei bendrųjų vertybių kūrimas sprendžiamas kartu. Anot jo, besitęsianti narių ir

tinklų sąveika ir jų pasidalinimas savo vertybėmis gali auginti pasitikėjimą ir užtikrinti

efektyvesnį problemų sprendimą. Tokia galima tinklų evoliucinė raida sudaro palankias

sąlygas šio modelio diegimui įgyvendinant programinius dokumentus. Tęsiant Sharpf mintį,

horizontalios politikos koordinavimui tik pradėjus veikti, bendradarbiaujanti grupė gali daryti

tam tikrų klaidų, tačiau vykstant darbo procesui, komandinio darbo įgūdžiai vystosi bei

tinklas ima veikti efektyviai. Iš šios perspektyvos, informacinės visuomenės plėtra, vykstanti

planavimo dokumentų rengimą koordinuojant Komitetui, yra tipiškas evoliucionuojančio

33 Ten pat. 34 Ten pat.

16 horizontalios politikos koordinavimo pavyzdys: Komitetui pavedus planavimo dokumentų

rengimo koordinavimo funkciją, nebuvo nustatyta tarpinstitucinėje programoje dalyvaujančių

institucijų imtis, o ir ne visos valstybės institucijos buvo linkusios į savo vykdomų priemonių

sąrašą įtraukti papildomas priemones, kurios būtų susijusios būtent su informacinės

visuomenės plėtra. Pirmaisiais metais formalių dalyvių buvo virš šimto – bent tiek buvo

išsiųsta prašymų pateikti informaciją apie dalyvavimą tarpinstitucinėje programoje. Beveik

pusė institucijų atsakė, kad priemonių, susijusių su informacinės visuomenės plėtra, nevykdo.

Toks institucijų atsakymas itin komplikavo situaciją, mat rengiant IVP koordinavimo

metodiką, toks rezultatas iš esmės nebuvo numatytas. Nemaža dalis institucijų į kvietimą

pateikti prašomą informaciją reagavo itin karštai – jos teigė, kad jokios tokio pobūdžio

tarpinstitucinės programos išvis nėra, nes jos sudarymas nepatvirtintas atitinkamu nutarimu ar

įsakymu. Šis elementas komplikuoja situaciją dar labiau, nes iš dalies minėta pastaba buvo

teisinga. Įdėmiai pažvelgus į visą informacinės visuomenės plėtros planavimo dokumentų

rengimo koordinavimą, IVP koordinavimo metodika yra bene vienintelis teisės aktas, kuriame

nurodoma valstybės institucijoms minimą informaciją teikti Komitetui.

3 Pav. Tarpinstitucinė programa „Informacinės visuomenės plėtra“ neturi Nutarimu patvirtintos Tarpinstitucinės programos.

Kaip matome 3 Pav., Komitetas turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimą

(išreikštą LRV nutarimu patvirtintoje IVP koordinavimo metodikoje) rinkti informaciją apie

su Informacinės visuomenės plėtra susijusias priemones, kurias valstybės institucijos numato

savo strateginiuose planuose. Nepaisant to, situaciją komplikuoja tai, kad nėra nutarimu

patvirtintos konkrečios tarpinstitucinės programos, taigi nėra nustatyto sąrašo institucijų,

kurios nuolat vykdytų priemones, susijusias su informacinės visuomenės plėtra – tai

komplikuoja ir patį programos mechanizmą, ir ataskaitų dėl programos įgyvendinimo

rengimą. Nesant tarpinstitucinės programos ir nuolatinės Programos įgyvendinimo darbo

grupei, informacija apie programos įgyvendinimui skiriamas lėšas, yra nuolat kintanti bei

Koordinuojantiinstitucija

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Ataskaita

Darbo grupė

Koordinuojantiinstitucija

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Ataskaita

Darbo grupė

17 neatspindi pokyčio (vienais metais vienos institucijos dalyvauja, kitais – ne). Programos

įgyvendinimo priemonių visuma taip pat nuolat kinta. Dėl šių priežasčių Programos

įgyvendinimo ataskaitos tampa mažiau patikimos – jos teatspindi metų rodiklius, kurias dėl

nuolatinio imties pokyčio sunku lyginti su prieš tai buvusiais rodikliais.

1.3.2. Politikos koordinavimo gebėjimų skalė

Vienas iš metodų, kurie taikomi mokslinėje praktikoje koordinavimo vertinimui – tai

Koordinavimo skalė (koordinavimo gebėjimų palyginimo metodas). Su šiuo metodu

nuosekliau galima susipažinti L. Metcalfe straipsnyje „International Policy Co-ordination and

Public Management Reform”. Šis metodas straipsnyje buvo pristatytas kaip Vyriausybės

politikos koordinavimo lygmens identifikavimo mechanizmas, tačiau kaip pats autorius yra

pastebėjęs, metodas yra lankstus, ir tinkantis įvairių politikų koordinavimo analizei tiek

tarptautiniu, tiek ir nacionaliniu lygmeniu. Šiame tyrime informacinės visuomenės plėtros

koordinavimo gebėjimai bus nustatomi taikant L. Metcalfe Politikos koordinavimo skalę.

Skalėje išskiriami koordinavimo komponentai ir jie sudėliojami tokia logiška seka, kad

kiekvienas kitas skalės lygmuo aprėpia žemesniems lygmenims būdingus esminius bruožus.

Skalė padeda įžvelgti panašumus ir skirtumus ir pastebėti sritis, kuriose paliktos spragos,

įgyvendinant koordinavimo mechanizmą. Dėl šios priežasties svarbu yra pradėti nagrinėti

koordinavimo mechanizmo atitikimą skalei nuo pirmojo lygmens, o ne nuo paskutiniojo, ir

atradus bendrybes daryti prielaidą, kad visi kiti skalės elementai taip pat turi atitikti. Svarbu

suprasti, kad „koordinavimo skalėje aukštesnieji lygiai remiasi žemesniais“35, dėl to spragos

žemesniuose koordinavimo lygmenyse gali vesti prie problemų aukštesniuose koordinavimo

lygiuose. Nemodifikuota L. Metcalfe “Politikos koordinavimo skalė”36 atspindi logišką

Vyriausybės politikos koordinavimo mechanizmą:

1. „nepriklausomas ministerijų sprendimų priėmimas;

2. bendravimas su kitomis ministerijomis (informacijos mainai);

3. konsultavimasis su kitomis ministerijomis (grįžtamasis ryšys);

4. skirtumų tarp ministerijų vengimas;

5. bendro sutarimo paieška tarp ministerijų;

6. politikos skirtumų sprendimas;

7. ministerijų veiklos ribų nustatymas;

8. bendrų prioritetų nustatymas;

35 Les Metcalfe, L. „International Policy Co-ordination and Public Management Reform.“ International Review of Administrative Sciences, 60(2), 1994, 271-290. 36 Išsamesnis politikos koordinavimo skalės elementų apibrėžimas pateikiamas Magistro darbo 1-ąjame priede „Politikos koordinavimo skalės lygmenų apibrėžimas“.

18

9. vyriausybės strategija.“37

Anot L. Metcalfe, nepaisant to, kad aukštesnio lygmens koordinavimo funkcijos

priklauso nuo žemesniojo lygmens, tikslinga pabrėžti, kad institucija, kaip ir atskiri individai,

pajėgūs atlikti tam tikras užduotis, ne visuomet jas daro. Taigi, jei institucijas tenkina

žemesnio lygmens koordinavimas, jos gali nepasirinkti sudėtingesnio koordinavimo

mechanizmo. Šis požymis svarbus tiek vertinant koordinavimo gebėjimus, tiek ir atskirus

koordinavimo metodus skirtinguose koordinavimo lygmenyse: „koordinavimo lygis

kiekvienu atitinkamu atveju gali būti išmatuotas taikant politikos koordinavimo skalę. Skalė

suteikia santykių savybių diferencijavimo metodą, kurio dėka išryškėja koordinavimo

komponentų loginė seka.“38

1.3.3. Bendradarbiavimas įgyvendinant horizontalią politiką

Struktūriškai horizontalios politikos įgyvendinimas ir koordinavimas yra sudėtingesnis

negu vertikaliosios, todėl, įgyvendinat šį politikos pobūdį, yra būtina gera

bendradarbiaujančių dalyvių valia. Kaip minėta ankstesnėje dalyje, pagal G. Peters yra dvi

pagrindinės sąlygos, kurias turi atitikti įgyvendinime bendradarbiaujantys dalyviai:

1. visų dalyvių noras, kad politika būtų įgyvendinta;

2. gebėjimai savo veiksmai įgyvendinti politiką.

Šie kriterijai ir yra pagrindiniai elementai, padėsiantys nustatyti politikos

įgyvendinamumą bendradarbiavimo lygmenyje. Dalyvių noras įgyvendinti politiką savo

kompetencijose ribose yra išreiškiamas strateginio plano priemonėmis. Taigi bene

tinkamiausias būdas nustatyti dalyvių norą dalyvauti politikoje – įvertinti, ar jie planuoja

priemones, susijusias su konkrečios politikos įgyvendinimu. Tokiu būdu nustatomas valstybės

institucijų pritarimas politikos tikslams. Kitas kriterijus, kuris bus taikomas tiriant valstybės

institucijų norą, tai – interesų grupių ir visuomenės palaikymas.

Gebėjimai savo veiksmais įgyvendinti politiką – tai vidiniai veiksniai, kurie sąlygoja

valstybės institucijų dalyvavimo politikoje rezultatą tuo atveju, kai institucija yra aiškiai

išreiškusi norą dalyvauti. Taikydami P. Sabatier kriterijus, šiai sričiai R. Vilpišauskas ir V.

Nakrošis priskyrė aiškiai apibrėžtus tikslus ir uždavinius, tinkamą priežastinę teoriją, tinkamą

koordinavimo ir grįžtamojo ryšio sistemą, pakankamus išteklius.39

37 Metcalfe, 271-290. 38 Metcalfe, 271-290. 39 Vilpišauskas ir Nakrošis, 19.

19

2. Informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimo

sėkmės analizė

Kaip jau minėta pirmoje dalyje, vienas iš plačiausiai naudojamų politikos įgyvendinimo

vertinimo analizės modelių yra sukurtas P. Sabatier (1986). Šio mokslininko sėkmingai

įgyvendinamos politikos sąlygų pritaikymas analizuojant informacinės visuomenės plėtros

įgyvendinimą padės nustatyti, kiek sėkmingas šios politikos įgyvendinimas Lietuvoje bei

kurios sąlygos Lietuvos atveju yra neįgyvendinamos.

2.1. Aiškūs politikos tikslai ir prioritetai

Informacinės visuomenės plėtros strategijoje40 teigiama, kad šis dokumentas įgyvendina

Valstybės ilgalaikės raidos strategijos41 žinių visuomenės prioritetą ir Europos Sąjungos

siekius, įtvirtintus Europos Tarybos 2000 m. priimtoje Lisabonos strategijoje. Pagrindiniai

Informacinės visuomenės plėtros strategijos tikslai yra šie:

1. užtikrinti, kad Lietuvos gyventojai galėtų išmokti naudotis informacinėmis

technologijomis (toliau – IT) ir jomis naudotųsi.

2. padidinti elektroninės valdžios galimybes.

3. užtikrinti, kad svarbi vidaus produkto dalis būtų kuriama su informacinių

technologijų naudojimu susijusių rūšių veikla, o ITT [informacinių

technologijų ir telekomunikacijų – A.P.G.] sektorius taptų konkurencingas

pasaulio rinkose.

4. sudaryti sąlygas naudotis lietuviškai aplinkai pritaikytomis IT ir internete rasti

išsamius informacinius išteklius valstybine kalba.

Būtina pastebėti, kad nei vienam iš šių informacinės visuomenės plėtros tikslų nėra

nustatytas siektinas kiekybinis rodiklis. Tokiu būdu tampa sudėtinga išmatuoti šių tikslų

įgyvendinimo sėkmę. Pabrėžtina, kad informacinės technologijos – tai priemonių ir būdų

informacijai apdoroti visuma, aprėpianti kompiuterizuotus ir nekompiuterizuotus informacijos

apdorojimo būdus o Lietuvos informacinės visuomenės plėtros rodikliais laikomi

kompiuterizuoti informacijos apdorojimo būdai. Siekiant Lietuvos gyventojus išmokyti

naudotis IT, taikomi pažangos rodikliai (nuolatiniai interneto vartotojai, namų ūkių

40 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 8 d. nutarimas Nr. 625 Dėl Informacinės visuomenės plėtros strategijos patvirtinimo (Žin., 2005, Nr. 73-2649 ). 41 Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr. IX-1187 Dėl Valstybės ilgalaikės raidos strategijos (Žin., 2002, Nr. 113-5029).

20 internetizavimas, mokyklų kompiuterizavimas42) ne vien yra riboti dėl savo kompiuterizuotos

informacijos apdorojimo sampratos, bet ir neatspindi paklausos pusės. Net darant prielaidą,

kad kiekvienas asmuo, kuris yra interneto vartotojas, yra išmokęs naudotis šia technologija, to

nepakanka įvertinti Lietuvos gyventojų (paklausos pusės) gebėjimą naudotis informacinėmis

technologijomis – gebėjimas surasti informacijos internete dažniau priklauso nuo paieškos

subjekto užsienio kalbos žinių, negu sugebėjimo naršykle atidaryti paieškos svetainę, o ir pats

internetas nėra vienintelis informacijos paieškos ar apdorojimo šaltinis.

Elektroninės valdžios galimybių didinimas – dar vienas, sudėtingai išmatuojamas

informacinės visuomenės plėtros tikslas. Nepaisant to, kad šio tikslo įgyvendinamumo

rodiklis (viešųjų paslaugų lygis) atitinka patį tikslą, strategijoje nenumatoma siektina

kiekybinė šio rodiklio išraiška. Be to, rodiklis atspindi tik viešųjų paslaugų pasiūlos pusę –

kokiu lygmeniu teikiamos viešosios paslaugos. Siekiant visapusiško elektroninės valdžios

galimybių pokyčio vertinimo, būtina nustatyti teikiamų paslaugų galimybių pakankamumą

paklausos pusei. R. Vilpišauskas ir V. Nakrošis teigė, kad „politikos įgyvendinimo

veiksmingumas nagrinėjamas pagal tai, ar politikos naudos gavėjai yra patenkinti viešosios

politikos rezultatais.43 Taigi Informacinės visuomenės plėtros strategijoje numatytas

elektroninės valdžios galimybių pokyčio vertinimo kriterijus yra ribotas ir atspindintis tiktai

paslaugų pasiūlos pusę – tokiu būdu taikant šio tikslo pasiekiamumo vertinimo kriterijų,

neįmanoma nustatyti, ar naudos gavėjai yra patenkinti rezultatais.

Siekis svarbią vidaus produkto dalį kurti su informacinių technologijų naudojimu

susijusių rūšių veikla, nepaisant to, kad šiam tikslui strategijoje nenumatomas vertinimo

rodiklis, yra nesunkiai kiekybiškai įvertinamas.

2000 2001 2002 2003 2004 2005

Informacinių technologijų sektoriaus produkcija, mln. Lt 4070,6 4929,0 5427,0 5736,5 5929,4 6221,7

palyginti su bendrąja produkcija, % 5,3 6,0 6,2 6,0 5,5 5,0

Informacinių technologijų sektoriaus pridėtinė vertė, mln. Lt 2576,5 2912,5 3319,6 3473,0 3573,2 3894,8

palyginti su bendrąja pridėtine verte, % 6,4 6,7 7,2 6,8 6,3 6,1

palyginti su BVP, % 5,6 6,0 6,4 6,1 5,7 5,5 1 lentelė. Informacinių technologijų panaudojimo sektorius44

Statistikos departamento duomenimis, informacinių technologijų sektoriaus produkcija,

palyginti su bendrąja produkcija, per 2000-2005 m. beveik nepakito. Informacinių

42 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 8 d. nutarimas Nr. 625 Dėl Informacinės visuomenės plėtros strategijos patvirtinimo (Žin., 2005, Nr. 73-2649 ). 43 Vilpišauskas ir Nakrošis, 19. 44 Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, „Informacinių technologijų panaudojimo sektorius.“ Vilnius, 2007. <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1584>, [Žiūrėta 2007 05 14].

21 technologijų sektoriaus pridėtinė vertė, palyginti su bendrąja pridėtine verte, taip pat yra

stabili. Esant tokiai situacijai, 2001 m. Juozo Šarkaus prognozės, jog iki 2015 m. informacinių

technologijų sektoriaus indėlis į BVP bus 25 % (17% – paslaugos, 7 % – pramonė),45 tampa

vis mažiau tikėtina.

Skaitmeninio turinio lituanizavimo siekis yra išties įgyvendintas. Šiuo metu yra

galimybė naudotis lituanizuota programine įranga, tokia kaip operacinės sistemos

(„Windows“, „Linux“ ir t.t.), biuro programos („Microsoft Office“, „OpenOffice“), naršyklės

(„Internet Explorer“, „Mozilla“). Atlikus išsamius programinės įrangos lituanizavimo darbus

ir pritaikius populiariausią programinę įrangą Lietuvos gyventojams, vienas iš didžiausių

iššūkių, su kuriais susidurta ypač po Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą (kai didelė dalis

lietuvių teisėtai įsidarbino kitose Europos Sąjungos šalyse narėse) – tai lietuviškų raidžių

kodavimas.46 Europos Komisijoje šiuo metu svarstoma Vokietijos iniciatyva dėl Europos

kalbų lygybės užtikrinimo elektroninėje erdvėje, kuria siūloma Europos Sąjungoje pereiti prie

vieningos „Unicode“ koduotės. Pastarojoje koduotėje vienam ženklui skiriama 16 bitų (du

baitai), ir joje telpa visų tautų svarbiausi rašto ženklai. Taigi šiuo metu lietuviai jau gali

naudotis didele dalimi sulietuvintos programinės įrangos, o netrukus, kaip tikimasi, jie galės ir

laiškuose, siunčiamuose į užsienį, pasirašyti savo pilnais vardais, tokiais kaip „Šarūnas,

Jokūbas, Eglė“.

Apibendrinant – informacinės visuomenės plėtros tikslai, išskirti Informacinės

visuomenės plėtros strategijoje, neturi kiekybinės išraiškos, todėl jie yra sunkiai pamatuojami.

Kai kurie tikslai, nors ir turi svarią atramą į Lisabonos strategiją ar Valstybės ilgalaikės raidos

strategiją, jau dabar kelia abejonių dėl jų įgyvendinamumo (pvz. siekis svarbią vidaus

produkto dalį kurti su informacinių technologijų naudojimu susijusių rūšių veikla). Šie tikslai

yra bendro pobūdžio (padidinti elektroninės valdžios galimybes) ir tai kliudo objektyviai

vertinti jų įgyvendinamumą. Jie yra orientuoti ne į rezultatą, bet į procesą, o į tikslų poveikį

paklausos pusei neatsižvelgiama nei viename iš rodiklių, minimų Informacinės visuomenės

plėtros strategijoje. Visos šios priežastys kelia abejonių dėl šios politikos tikslų aiškumo,

nepaisant to, kad jie yra išdėstyti viename teisės akte.

45Infobalt, „Asociacijos „Infobalt“ visuotinio narių susirinkimo protokolas.“ Vilnius, 2002 m. <http://www.infobalt.lt/main.php?&s=11&r=50&i=2072>, [Žiūrėta 2007 05 14] 46 Šiuo metu Lietuvoje yra populiari Windows-1257 koduotė, kuri palaiko lietuviškus simbolius. Tiesa, ši koduotė dažniausiai nėra įdiegta kompiuteriuose, stovinčiuose Portugalijos ar kitos Europos Sąjungos šalies narės bibliotekos kompiuteryje. Dėl to, lietuviai, rašydami laiškus į užsienį, vengia lietuviškųjų simbolių bei tokiu būdu rašo vadinama „švepla“ kalba, nevartodami š, ž, ę, ė, į, ą raidžių.

22

2.2. Tinkama priežastinė teorija Svarbiausiu priežastiniu ryšiu Informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimo

atveju galima laikyti valstybės institucijų vykdomų priemonių atitikimą siekiamiems tikslams.

Institucijos, teikdamos informaciją apie dalyvavimą tarpinstitucinėje programoje, teigia

įgyvendinančios Vyriausybės prioritetą (skatinti informacinę ir žinių visuomenę). Nepaisant

to, kad visos institucijos teigia įgyvendinančios priemones, susijusias su informacinės

visuomenės plėtra, kai kuriais atvejais pasitaiko, kad planuojamos ar įgyvendinamos

priemonės nėra susijusios su informacine visuomene ar jos plėtra. Taip pat siekiama nustatyti,

kuriam apibrėžimų tipui (pateiktų antrame priede) artimiausi valstybės institucijų veiksmai

plėtojant informacinę visuomenę.

Iki šiol, tiriant dalyvių gebėjimą47 dalyvauti bendradarbiavime, tirtas pačios politikos

tikslų ir uždavinių aiškumas. Toliau didesnis dėmesys skiriamas pačioms vykdomoms

valstybės institucijų priemonėms, ir į pastarąsias žvelgiama per jų tikslo prizmę.

Planuota priemonių

Įgyvendinta priemonių

Planuota priemonių, susijusių su

Informacinės visuomenės plėtra

Įgyvendinta priemonių, susijusių su


2004-2005 m. 302 177 212 150 2005-2006 m. 212 128 170 105 2 lentelė. Valstybės institucijų pateikiamos informacijos apie įgyvendinamas informacinės visuomenės plėtros priemones ir priemonių, atitinkančių šį tikslą, išraiška.

Išnagrinėjus valstybės institucijų ataskaitas apie planuotas ir įgyvendintas priemones,

matomas akivaizdus skirtumas tarp deklaruojamų ir įgyvendinamų informacinės visuomenės

plėtros priemonių: tik 70,19 proc. 2004-2005 m. planuotų ir įgyvendintų priemonių atitiko

informacinės visuomenės plėtros tikslus. Vertinant 2005-2006 m. planuotas ir įgyvendintas

priemones, priemonių atitikimas informacinės visuomenės plėtrai išaugęs ir siekia 80,18 proc.

Vertinant aktualių priemonių atitikimą informacinės visuomenės plėtrai, matomas didelis

skirtumas: 2004 – 2005 m. visos susijusios su Informacinės visuomenės plėtra aktualios

priemonės buvo įgyvendintos, o 2005 – 2006 m. – jų įgyvendinta 81 proc.

Planuota aktualių

priemonių

Įgyvendinta aktualių priemonių

Planuota aktualių priemonių, susijusių

su Informacinės visuomenės plėtra

Įgyvendinta aktualių priemonių, susijusių su


2004-2005 m. 191 177 150 150 2005-2006 m. 159 127 127 104 3 lentelė. Aktualių valstybės institucijų pateikiamos informacijos apie įgyvendinamas informacinės visuomenės plėtros priemones ir priemonių, atitinkančių šį tikslą, išraišką.

47 Gebėjimų parametrą atitinka šie P. Sabatier sėkmingo politikos įgyvendinimo kriterijai: aiškiai apibrėžti tikslai ir uždaviniai, tinkama priežastinė teorija, tinkama koordinavimo sistema, pakankami įgyvendinančių institucijų ištekliai. – Vilpišauskas ir Nakrošis, 19.

23

Valstybės institucijos skirtingai interpretuoja priemones, susijusias su informacinės

visuomenės plėtra. Finansų ministerija tokiomis laiko ne vien informacinės infrastruktūros

eksploatavimą, bet ir Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemos (VBAMS)

funkcionalumo modernizavimą ir plėtrą – nepaisant to, kad tokio pobūdžio sistemos

informacinės visuomenės plėtros priemonėmis nelaikytinos (šiai priemonei Finansų

ministerija išleido beveik 3 mln. Lt.). Kitos institucijos taip pat dažnai deklaruoja nesusijusias

priemones, kaip vykdomas šios politikos priemones – LR Teisingumo ministerija iš

deklaruojamų 30 mln. Lt, skiriamų informacinės visuomenės plėtrai, šiai sričiai skyrė tik 1

mln. 300 tūkst. Lt. Kitos lėšos buvo skirtos priemonėms, nesusijusioms su informacinės

visuomenės plėtra, pvz. teismų statybai ir rekonstrukcijai.

Pavyzdinės Informacinės visuomenės plėtros priemonės, neatitinkančios siekiamo tikslo

LR Teisingumo ministerija Teismų statyba ir rekonstrukcija

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Stiprinti gyvūnų sveikatos kontrolę ir neatidėliotinų priemonių planavimą Lietuvos Respublikoje

Valstybinė geležinkelio inspekcija prie Susisiek ministerijos Vykdyti geležinkelių transporto eismo įvykių analizę

Nacionalinė mokėjimo agentūra Investicinių projektų, finansuojamų SAPARD ir valstybės lėšomis, kontrolė

Nacionalinė mokėjimo agentūra Nacionalinės paramos administravimas Utenos apskrities viršininko administracija Kokybiškas ir savalaikis darbų atlikimas

4 lentelė. Valstybės institucijų vykdomos Informacinės visuomenės plėtros priemonės, neatitinkančios siekiamo tikslo.

Tarp tų institucijų, kurios planavo ir įvykdė daugiausiai priemonių, susijusių su

informacinės visuomenės plėtra, patenka Komitetas, RRT, Valstybinė mokesčių inspekcija ir

Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vykdytos priemonės dažnai siejasi su institucijos veiklos

sfera: didžioji dalis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priemonių siejosi su lietuvių kalbos

panaudojimu informacinėse technologijose (476 tūkst. Lt); Mokesčių inspekcija didelę dalį

skyrė informacinių sistemų plėtrai, kompiuterinio tinklo saugumui (300 tūkst. Lt), IT

platformos plėtrai (8,5 mln. Lt). Valstybinis turizmo departamentas vykdė tokias priemones,

kaip Nacionalinės turizmo informacijos sistemos projekto įgyvendinimas – IVP sričiai

Valstybinis turizmo departamentas skyrė 340 tūkst. Lt.

Pavyzdinės Informacinės visuomenės plėtros priemonės, atitinkančios siekiamą tikslą

Valstybinė kelių transporto inspekcija Modernizuoti kompiuterinę informacinę sistemą

Valstybinis turizmo departamentas Įgyvendinti Nacionalinės turizmo informacijos sistemos projektą ir garantuoti jos palaikymą

Valstybinė energetikos inspekcija Sukurti Valstybinės energetikos inspekcijos informacinę sistemą

Nacionalinė mokėjimo agentūra Specialistų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas 5 lentelė. Valstybės institucijų vykdomos Informacinės visuomenės plėtros priemonės, atitinkančios siekiamą tikslą.

24

Analizuojant priemones, kurias yra vykdžiusios valstybės institucijos, pagal jų atitikimą

skirtingiems informacinės visuomenės apibrėžimams48 (tiriant tik tas priemones, kurios

atitinka informacinės visuomenės plėtrą), pastebėtinas technologinis informacinės visuomenės

plėtros apibrėžimo tipo dominavimas. Didelė dalis valstybės institucijų informacinės

visuomenės plėtrą vykdo per kompiuterinės ir administracinės bazės atnaujinimą (158 šio tipo

informacinės visuomenės plėtros priemonės 2005 m. ir 124 priemonės – 2006 m.), pvz.

Muitinės departamentas aprūpino kompiuterizuotas darbo vietas standartinės programinės

įrangos licencijomis, Civilinės aviacijos administracija įsigijo techninę, programinę įrangą

(101 tūkst. Lt), Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos didžiąją dalį

lėšų skyrė Informacinės sistemos palaikymui, būtinos materialinės bazės kūrimui (11,2 mln.

Lt).

Technologinių Ekonominių Profesinių Erdvinių Kultūrinių Kokybės Viso2005 160 8 15 29 0 0 212 2006 126 9 14 21 0 0 170

6 lentelė. Valstybės institucijų įgyvendinamų priemonių pasiskirstymas pagal skirtingus Informacinės visuomenės sampratų tipus.

Nemažai institucijų taiko erdvinę sampratą – interneto ryšio naudojimas kuriant tinklus

(29 šio tipo priemonės 2005 m. ir 21 šio tipo priemonė 2006 m.), pvz. Valstybės teritorijų

planavimo ir statybos inspekcija vykdė Viešųjų paslaugų teikimą nuotoliniu ryšiu (748 tūkst.

Lt), Mokesčių inspekcija plėtojo teritorinį kompiuterių tinklą (870 tūkst. Lt), Informacinės

visuomenės plėtros komitetas prie LRV vykdė Valstybės informacinių sistemų susiejimo

darbus (200 tūkst. Lt).

Profesinės informacinės visuomenės sampratos taikymas valstybės institucijoms

planuojant ir įgyvendinant šios politikos plėtros priemones dažniausiai siejosi su darbuotojų

kvalifikacijos kėlimu. Vidaus reikalų ministerija skyrė 105 tūkst. Lt rengti informacinių

technologijų saugos specialistams. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendino

mokymo, perkvalifikavimo ir įgūdžių plėtros programas (5 mln. Lt), Komitetas parengė

žmonių su negalia kompiuterinio raštingumo ir naudojimosi elektroninėmis paslaugomis

mokymo ir testavimo programines priemones (20 tūkst. Lt), Nacionalinė mokėjimo agentūra

kėlė savo specialistų kvalifikaciją (170 tūkst. Lt). Bendrai, profesinė informacinės visuomenės

plėtros samprata nėra paplitusi valstybės institucijoms planuojant vykdytinas priemones ar jas

48 Informacinė visuomenė moksliniuose darbuose apibrėžiama skirtingai. Vyrauja kelios apibrėžimų rūšys (Frank Webster knygoje „Informacinės visuomenės teorijos“ išskiria šiuos informacinės visuomenės apibrėžimus: technologinį, ekonominį, profesinį, erdvinį ir kultūrinį. Dar vienas – mažiau populiarus – informacinės visuomenės apibrėžimas teigia, kad informacinė visuomenė nuo ankstesnių socialinių sistemų skiriasi teorinių žinių taikymu – būtent šios žinios, kokybinio informacinės visuomenės apibrėžimo šalininkų nuomone, yra lemiančios socialinės sistemos pokyčius. Plačiau apie tai – antrame priede.

25 įgyvendinant – nepaisant to, kad valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimas vykdomas

daugelyje valstybės institucijų, reta iš jų kvalifikacijos kėlimą apskritai traktuoja kaip

Informacinės visuomenės sudedamąją dalį.

Ekonominė informacinės visuomenės samprata yra mažiausiai paplitusi valstybės

institucijų strateginiuose planuose (kokybinė ir kultūrinė sampratos neaptinkamos išvis). To

priežastimi laikytina valstybės institucijų nuostatą, kad informacinė visuomenės visų pirma

siejasi su kompiuteriais, modernia elektronine technika.

Apibendrinant – didelė dalis valstybės institucijų vykdomų priemonių neatitinka

informacinės visuomenės plėtros tikslo (tik 70,19 proc. 2004-2005 m. planuotų ir įgyvendintų

priemonių atitiko informacinės visuomenės plėtros tikslus). Valstybės institucijos

strateginiame plane numato, kad vienomis ar kitomis priemonėmis šį tikslą įgyvendina, tačiau

dažnai susipažinus išsamiau su deklaruojamomis šios politikos priemonėmis, pastebimas jų

neatitikimas politikos tikslams. Toks valstybės institucijų elgesys gali būti aiškinamas

informacinės visuomenės plėtros politikos suvokimo stoka arba savo tikslams pasiekti skirtų

priemonių priskyrimu kitos politikos kompetencijai, tokiu būdu sudarant įspūdį apie plataus

spektro institucijos veiklą ir dalyvavimą įgyvendinant Vyriausybės prioritetus arba tolygų lėšų

pasiskirstymą atskiriems strateginio plano tikslams. Tokia situacija sąlygoja nedidelius

valstybės institucijų gebėjimus dalyvauti įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros

politiką. Nepaisant to, kad parama šiai politikai yra išreiškiama strateginiuose planuose

planuojamomis priemonėmis, didelė šių priemonių dalis nėra susijusios su tiksline politika.

Tokiu būdu valstybės institucijos, formaliai įgyvendindamos priemones, susijusias su šiuo

Vyriausybės prioritetu, tiesiog siekia savo institucijai palankių priemonių įtraukimo į

strateginius planus bei šių priemonių įgyvendinimo.

2.3. Institucinė politikos įgyvendinimo struktūra Pagrindiniai normatyviniai dokumentai, reglamentuojantys informacinės visuomenės

plėtros koordinavimą Lietuvoje, yra Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo

metodika, patvirtinta 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 182 ir Strateginio planavimo

metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr.

827. IVP koordinavimo metodika nustato šios ūkio šakos planavimo ir stebėsenos tvarką.

Šioje metodikoje apibrėžiamas informacinės visuomenės plėtros koordinavimas – institucijų,

atsakingų už informacinės visuomenės plėtros strateginiame plane ir kituose Lietuvos

Respublikos Vyriausybės patvirtintuose dokumentuose numatytų projektų (priemonių)

vykdymą, veiksmų derinimas įgyvendinant Lietuvos Respublikos patvirtintus tikslus ir

prioritetus informacinės visuomenės plėtros srityje ir kuo racionaliau naudojant lėšas

26 numatytiems tikslams pasiekti; stebėsenos (monitoringo) organizavimas, informacinės

visuomenės plėtrą ir informacinės infrastruktūros eksploatavimą reglamentuojančių teisės

aktų rengimas.

Sprendžiant iš IVP koordinavimo metodikoje pateikiamo apibrėžimo, informacinės

visuomenės plėtros politikos koordinavimas turi keletą bruožų. Visų pirma, koordinavimas

suvokiamas kaip veiksmų derinimas. Šis veiksmų derinimas laikomas IVP koordinavimu tik

tuomet, kai vyksta tarp institucijų, kurios yra atsakingos už tam tikras priemones, numatytas

Informacinės visuomenės plėtros strateginiame plane. B. G. Peters koordinavimą suvokia

išsamiau – kaip „galutinę būseną, kurioje politikos ir vyriausybės programos apibrėžiamos

kaip minimaliai besidubliuojančios, nenuoseklios bei turinčios spragų.“49 Matomas skirtumas

tarp IVP koordinavimo metodikoje vartojamo žodžio „derinimas“ bei G. Peters vartojamo

termino „minimalaus dubliavimas“. Grynai lingvistiniu požiūriu, IVP koordinavimo

metodikoje vartojama sąvoka yra orientuota į procesą, o G. Peters – į rezultatą. IVP

koordinavimo metodikoje vartojamas terminas ne tik kad neskatina efektyvios veiklos, bet dar

ir priešingai – termine yra užkoduota intencija į biurokratizmą, procesinį vilkinimą bei veiklos

rutinizavimą. Analogiška situacija yra ir lyginant likusias IVP koordinavimo metodikoje

apibrėžiamas koordinavimo veiklas su B. G. Peters sąvoka: IVP koordinavimo metodikoje

numatyta koordinuojančios institucijos vykdoma stebėsena ir teisės aktų rengimas yra taip pat

funkcijos, orientuotos ne į rezultatą, bet į procesą. Stebėjimas ar jo organizavimas savaime

jokio rezultato nepasiekia, o teisės aktų leidyba, net jei nurodyta, kad leidžiami teisės aktai

turi reglamentuoti informacinės infrastruktūros eksploatavimą, visgi savo orientacija į

rezultatą neprilygsta B. G. Peters vartojamiems terminams: „nuoseklumo siekis“ bei

„minimalių spragų siekis“.50 Nors skirtumas tarp biurokratinio dokumento ir mokslinio

veikalo yra neišvengiamas, bet tai nereiškia, kad moksliniais veikalais neturėtų būti

remiamasi, siekiant tobulinti esamą koordinavimo procesą.

2.3.1. Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo gebėjimų skalė

Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo mechanizmas, kaip jau minėta, aprėpia

veiksmų derinimą, įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros projektus, ir įgyvendinimo

stebėseną. Pačioje Koordinavimo metodikoje suformuluotas iš esmės kertinis koordinavimo

mechanizmo elementas, savo prigimtimi atitinkantis pirmuosius tris L. Metcalfe politikos

koordinavimo gebėjimų skalės lygmenis. Veiksmų derinimas įgyvendinant informacinės

visuomenės plėtros projektus atskleidžia ir individualųjį ministerijų bei kitų institucijų veiklos

49 Peters, 296. 50 Ten pat, 297.

27 lygmenį – „nepriklausomą ministerijų sprendimų priėmimą“. Tiek projektus rengiant, tiek ir

juos įgyvendinant, svarbi yra ministerijų veiklos laisvė – vykdomi projektai, net ir numatantys

priemones, susijusias su informacinės visuomenės plėtra, visų pirma yra skirti vykdyti

priemones savo kuruojamos politikos srityse. Atsižvelgiant į tai, kad informacinės

visuomenės plėtra yra Vyriausybės prioritetas, 2004 m. balandžio pabaigoje Vyriausybė

patvirtino Valstybės investicijų programos (toliau - VIP) 2005–2007 m. metmenis. Iki 2004

m. birželio 7 d. valstybės ar savivaldybių institucijos, valstybės įstaigos pateikė Finansų

ministerijai investicijų planus (projektus), kad įtrauktų juos į VIP 2005–2007 m. projektą.

Informacinės visuomenės plėtros investicijų projektai, kuriems finansuoti numatomos

valstybės lėšos, buvo suderinti su Komitetu. Tokiu būdu ministerijos išsaugojo autonomiją

vykdydamos savo politiką, o Komitetas atliko konsultuojančio veikėjo vaidmenį, tai daro

nuorodą į antrąjį bei trečiąjį politikos koordinavimo skalės lygmenis.

Antrasis lygmuo – bendravimas su kitomis ministerijomis. Anot L. Metcalfe,

„Bendravimas su kitomis ministerijomis yra pirmasis žingsnis už nepriklausomų ministerijų

veiksmų. Informacijos mainai užtikrina tai, kad ministerijos supažindina viena kita su

sprendžiamais klausimais ir pasiūlo, kaip tikslinga elgtis jų kuruojamoje srityje.“

Įgyvendindamos informacinės visuomenės plėtros programą, valstybės institucijos diegia

informacines technologijas darbo aplinkoje ir tai vykdo derindamos su Komitetu bei kitomis

institucijomis, kaip tai ir numatyta pagal Koordinavimo metodiką. Informacija, kuria siekiama

pasidalinti, talpinama valstybės institucijų interneto svetainėse, tokiu būdu leidžiant jai būti

prieinama visiems besidomintiems. Informacija, kuri turi būti talpinama valstybės institucijos

interneto svetainėje, reglamentuojama Bendraisiais reikalavimais valstybės institucijų

interneto svetainėms, patvirtintais 2003 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nutarimu Nr. 480 (Žin., 2003, Nr. 38-1739, Žin., 2005, Nr. 6-159, Žin., 2005, Nr. 97-3642).

Komitetas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d.

nutarimo Nr. 480 „Dėl bendrųjų reikalavimų valstybės institucijų interneto svetainėms

patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr.38-1739, Žin., 2005, Nr. 6-159, Žin., 2005, Nr. 97-3642) 3

punktą, parengė valstybės institucijų interneto svetainių atitikimo bendriesiems valstybės

institucijų interneto svetainių reikalavimams tyrimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei

pateikė tyrimo ataskaitą. Anot tyrimo ataskaitos, „Vertinant valstybės institucijų atitikimą

informacijos reikalavimams, daugiausia informacijos reikalavimų įgyvendino ministerijos

(86,92 proc.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė (79 proc.). Mažiau informacijos

reikalavimų atitiko institucijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir įstaigos prie

ministerijų (45,4 proc. ir 52,1 proc. atitinkamai), mažiausiai informacijos reikalavimų atitiko

apskričių administracijos (37,9 proc.). <...> Pastebėtina, kad labai mažai ministerijų savo

28 svetainėse teikė planavimo dokumentus (15,4 proc.). Dažniausiai pateikiami buvo tik

strateginiai veiklos planai ar oficialūs nuostatai.“ Atlikto tyrimo duomenys rodo, kad

valstybės institucijos Lietuvoje dažnai nevykdo šio antrojo koordinavimo skalės kriterijaus,

tai yra vykdo informacijos mainus tik iš dalies.

Trečiasis lygmuo, pagal L. Metcalfe politikos koordinavimo skalę, yra konsultavimasis

su kitomis ministerijomis, arba atgalinio ryšio užtikrinimas. L. Metcalfe teigia, kad „tokie

konsultaciniai procesai talkina valdžios institucijų sanglaudai, nes gilina abipusį supratimą

apie atskirų ministerijų vykdomas funkcijas bei padeda nujausti, kokie bus komentarai

rengiamam sprendimui prieš jį priimant.“51 Įgyvendinant Informacinės visuomenės plėtros

programą Lietuvoje, vykdomi koordinaciniai procesai iš esmės atitinka šios koordinavimo

skalės trečiąjį lygmenį. 2004 m. pagal Valstybės investicijų programą, projektams susijusiems

su Informacinės visuomenės plėtra, buvo skirta 147.5 tūkst. Lt, 2005 m. – 201.1 tūkst. Lt.

Minimos lėšos buvo skirtos įgyvendinti ministerijų, apskričių ir kitų valstybės institucijų

projektams, susijusiems su informacinės visuomenės plėtra52. Visi minimi projektai buvo

suderinti su Komitetu, kaip informacinės visuomenės plėtrą koordinuojančia institucija.

Ketvirtasis ir penktasis koordinavimo lygmuo pagal L. Metcalfe skalę aprėpia skirtingų

pozicijų tarp ministerijų vengimą bei bendro sutarimo paiešką tarp ministerijų. Iš esmės šie

koordinavimo lygmenys, anot paties L. Metcalfe yra būtini tuomet, kai Vyriausybė siekia

išsakyti tam tikrą poziciją tarptautiniu lygmeniu. Tuomet ypač svarbu, kad „Vyriausybė

laikytųsi pozicijos, neleidžiančios ministerijoms laikytis skirtingų pozicijų. Ketvirtojo

lygmens koordinavimas reikalauja mechanizmų, kurie leistų išvengti atvirų konfliktų tarp

ministerijų.“53. Informacinės visuomenės plėtra yra sudedamoji 2000 m. kovo 23-24 d.

Europos Tarybos patvirtintos Lisabonos strategijos dalis, todėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės pozicija informacinės visuomenės plėtros klausimu yra determinuota – siekis

padidinti užimtumą, sustiprinti ekonomines reformas ir socialinę sanglaudą žiniomis

pagrįstoje ekonomikoje sąlygoja tai, kad Vyriausybė ne vien remia informacinės visuomenės

plėtros procesus, bet ir juos laiko prioritetiniais. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos

dalyvauja informacinės visuomenės plėtros procesuose bei kaip to reikalauja Koordinavimo

metodika, savo strateginiuose planuose numato priemones, susijusias su informacinės

visuomenės plėtra.

51 Metcalfe, 271-290. 52 2004 – 2005 m. bendrai ministerijos įgyvendino 45 investicinius projektus, susijusius su informacinės visuomenės plėtra, kuriems finansuoti buvo skirta 75,7 tūkst. LTL 2004 m. , ir 81,5 tūkst. LTL VIP lėšų 2005 m. 2006 m. ministerijos įgyvendino 30 investicinių projektų susijusių su informacinės visuomenės plėtra, kuriems finansuoti skirta 55,6 tūkst. LTL VIP lėšų. 53 Metcalfe, 271-290.

29

Šeštasis politikos koordinavimo lygmuo, pagal L. Metcalfe aprėpia politikos skirtumų

sprendimą per arbitražą. Įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros politiką Lietuvoje, šis

skalės lygmuo neaptinkamas. Anot L. Metcalfe, trečiųjų šalių arbitražas išsprendžia

nesutarimus, kurių ministerijos neišsprendžia savaime. Kadangi informacinės visuomenės

plėtra didžiąja dalimi remiasi Vyriausybės prioritetu bei Vyriausybės nutarimu patvirtinta

Informacinės visuomenės plėtros programa, nesutarimai tarp ministerijų dėl koordinavimo

retai kyla. Informacinės visuomenės plėtros programoje prie vykdomų priemonių yra

numatomas pagrindinis vykdytojas, kuris laikomas atsakingu už priemonės įgyvendinimą

laiku, bei papildomi vykdytojai, kurie dažniau atlieka patariamąją funkciją pagrindiniam

vykdytojui įgyvendinant priemonę.

Lietuvos strateginis planavimas yra glaudžiai susijęs su biudžeto planavimu. 2006 m.

valstybės biudžete buvo numatyta skirti 153.187 tūkst. Lt informacinėms technologijoms

diegti valstybės institucijose.54 Valstybės investicijų programa ir tarpinstitucinis

bendradarbiavimas įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros programą padeda

programuoti lėšų įsisavinimą valstybės institucijose. Toks koordinavimas, anot L. Metcalfe,

yra negatyvus, nes yra vykdomas per asignavimus arba ribas politikai, atitinkantis septintąjį

politikos koordinavimo skalės lygmenį. Valstybės institucijos, įgyvendindamos projektus, turi

iš anksto numatyti ir Finansų ministerijai nurodyti galimą lėšų poreikį planuojamoms

priemonėms dar 2-3 metams į priekį. Tokiu būdu, susiejus biudžetą su vykdomomis

priemonėmis, gali būti numatomas biudžeto augimas kelis metus į priekį, sudarant sąlygas iš

anksto užkirsti kelią biudžeto perviršiui.

Aštuntasis koordinavimo lygmuo aprėpia pagrindinių koordinavimo krypčių ir prioritetų

nustatymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 330

patvirtino Vyriausybės prioritetus 2004 – 2006 m., į kuriuos buvo įtraukta informacinės

visuomenės plėtra. 2005 m. tvirtinant Vyriausybės prioritetus 2006 – 2008 m., informacinės

visuomenės plėtra į Vyriausybės prioritetų sąrašą įtraukta pakartotinai. Institucijos,

rengdamos strateginius veiklos planus, pagal koordinavimo metodiką į strateginius planus

įtraukia priemones susijusias su informacines visuomenės plėtra, ir dėl minimam Vyriausybės

prioritetui atitinkančių priemonių įgyvendinimo informuoja Komitetą (tarpinstitucinės

programos pavadinimu laikomas Vyriausybės prioriteto pavadinimas). Taigi galima teigti,

kad aštuntąjį koordinavimo lygmenį atspindintys elementai yra įgyvendinti Lietuvoje.

Devintas – aukščiausias, anot L. Metcalfe, – koordinavimo lygmuo aprėpia unifikuotą

politikos įgyvendinimą ir remiasi Strategija. Esant šiam koordinavimo lygmeniui,

54 Lietuvos Respublikos 2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2005, Nr. 150-5462).

30 koordinuojantis subjektas parengia planavimo dokumentą, kurį „nuleidžia iš viršaus“ ir kurį

horizontalaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo subjektai įgyvendina lygiagrečiai turimų

resursų pagrindu. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strategija, patvirtinta 2005 m.

birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 625 (Žin., 2005, Nr. 73-2649),

numato pagrindines veiklos kryptis, skirtas informacinės visuomenės plėtros procesams

skatinti. Ši strategija yra Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginio planavimo

dokumentas, numatomas įgyvendinti per 6 metų laikotarpį. Lietuvos informacinės

visuomenės plėtros strategijoje išdėstyti svarbiausieji valstybės siekiai, užtikrinantys

informacinės visuomenės plėtrą Lietuvoje: apibrėžta valstybės vizija, prioritetai, tikslai,

numatytas šios Strategijos įgyvendinimo ir stebėsenos modelis. Strateginius šalies

informacinės visuomenės ir žinių ekonomikos plėtros klausimus svarsto Informacinės

visuomenės ir žinių ekonomikos plėtros komisija55. Ši komisija teikia pasiūlymus dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano dalies,

susijusios su informacinės visuomenės ir žinių ekonomikos plėtra, tobulinimo ir atnaujinimo,

koordinuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano

dalies, susijusios su informacinės visuomenės ir žinių ekonomikos plėtra, vykdymą, taip pat

ministerijų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų veiklą šioje srityje.

Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo gebėjimai Lietuvoje didžiąja dalimi

atitinka L. Metcalfe pateiktą Politikos koordinavimo gebėjimų skalę. Nors kai kurie

elementai, tokie kaip institucijų vangumas teikti viešą informaciją turimuose interneto

puslapiuose, sudaro sąlygas tam, kad institucijos vykdo informacijos mainus tik iš dalies,

pagal minėtą skalę, informacinės visuomenės plėtros koordinavimo gebėjimai Lietuvoje

atitinka devintąjį L. Metcalfe koordinavimo gebėjimų skalės lygmenį. Toks aukštas rodiklis

reiškia tai, kad yra palankios sąlygos sėkmingam šios politikos koordinavimo įgyvendinimui

Lietuvoje – jei koordinavimo potencialas, atskleistas taikant L. Metcalfe gebėjimų schemą,

yra išnaudojamas. Priežastys, kodėl šie gebėjimai yra neišnaudojami, atsiskleidžia Lietuvos

informacinės visuomenės plėtros politikos koordinavimą analizuojant pritaikius B. G. Peters

koordinavimo sampratą.

55 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu sudaroma tarpžinybinė komisija, teikianti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl jos programos įgyvendinimo šioje srityje, koordinuojanti ministerijų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų veiklą integruojant naujai kuriamas informacines sistemas, modernizuojant viešąjį administravimą (parengiant ir įgyvendinant e.valdžios programą), skatinant technologines inovacijas, mokslinių tyrimų, elektroninio verslo ir aukštųjų technologijų plėtrą kituose visuomenės sektoriuose (e.verslo, e.raštingumo ir kitos programos).

31 2.3.2. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros politikos koordinavimo

įgyvendinimas

Strateginio planavimo metodikoje nurodyta, kad „institucijų programos yra skirstomos į

institucines (vertikalias) ir tarpinstitucines (horizontalias)“. Esant institucinei programai,

lėšos, skirtos jos įgyvendinimui, numatomos vienam asignavimų valdytojui. Institucinės

programos tikslai yra siejami su viena institucijos valdymo sritimi. „Rengiant ir įgyvendinant

tarpinstitucines programas, dalyvauja kelios institucijos (toliau vadinama – dalyvaujančios

institucijos)“, dėl to lėšos, skirtos tarpinstitucinės programos įgyvendinimui, skiriamos

keliems asignavimų valdytojams. Tarpinstitucinės programos atveju, jos įgyvendinimą

koordinuoja Vyriausybės įgaliota institucija, su kuria dalyvaujančios institucijos turi derinti

bendrą veiklą. Strateginio planavimo metodikoje numatyta, kad Tarpinstitucinę programą

tvirtina Vyriausybė56. Informacinės visuomenės plėtros programa įgyvendinama kaip

tarpinstitucinė, o dalyvaujančių institucijų veiklos koordinavimas vyksta daugiausiai taikant

ataskaitų formą. Taigi, nepaisant to, kad informacinės visuomenės plėtroje dalyvaujančių

institucijų veiklos koordinavimas, pagal IVP koordinavimo metodiką, vyksta nuolatos, šis

procesas neatitinka B. G. Peters koordinavimo sampratos.57

4 Pav. Strateginio planavimo metodikos priedų teikimo tvarka pagal Informacinės visuomenės plėtros

koordinavimo metodiką

56 Pažymėtina, kad iki šiol nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Tarpinstitucinės Informacinės visuomenės plėtros programos. Visgi, Tarpinstitucinės programos įgyvendinimą koordinuojanti institucija rengia ataskaitas apie šios Nutarimu nepatvirtintos Tarpinstitucinės programos įgyvendinimą bei numatyta tvarka teikią jas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui. 57 B. G. Peters koordinavimą suvokia galutinę būseną, kurioje politikos ir vyriausybės programos apibrėžiamos kaip minimaliai besidubliuojančios, nenuoseklios bei turinčios spragų.

SPM 3

SPM 7

SPM 8 SPM 4

Komitetas KomitetasLietuvos

RespublikosVyriausybė

Lietuvos RespublikosVyriausybė

32

Dalyvaujančios institucijos du kartus per metus teikia Komitetui informaciją apie

dalyvavimą tarpinstitucinėje programoje. Pirmąkart informacija apie dalyvavimą

tarpinstitucinėje programoje teikiama metų viduryje (pateikiama informacija apie

planuojamas artėjančių metų priemones) – institucijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatytais terminais Finansų ministerijai teikia strateginį veiklos planą kartu su informacija

apie dalyvavimą tarpinstitucinėje programoje, o taip pat siunčia informacijos apie dalyvavimą

tarpinstitucinėje programoje kopiją Komitetui. Komitetas minimų ataskaitų pagrindu pildo

strateginio planavimo metodikos priedą Nr. 4 („Informacija apie tarpinstitucinės programos

vykdymo koordinavimą“) ir ataskaitos forma teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Antrąkart analogiška patikslinta informacija teikiama einamųjų metų pradžioje – teikiami

duomenys turi būti patikslinti Vyriausybei pritarus patikslintiems institucijų strateginiams

veiklos planams, kurie tikslinami Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos

atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo

įstatymą.

Einamųjų metų gale, ne vėliau kaip 10 dienų prieš metinės veiklos ataskaitos pateikimą

Lietuvos Respublikos Vyriausybei, dalyvaujančios institucijos teikia Komitetui „informaciją

apie tarpinstitucinės programos priemonių vykdymą per ataskaitinį laikotarpį“.

Dalyvaujančios institucijos taip pat pateikia papildomą informaciją apie atliktus darbus bei

rezultatus. Šios informacijos pagrindu Komitetas rengia kasmetinę Informacinės visuomenės

plėtros ataskaitą ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Kritikuotinas ir ydingas yra toks įgyvendinimo koordinavimo procesas. Tarpinstitucinę

programą koordinuojanti institucija didžiąją laiko dalį praleidžia surinkinėdama Strateginio

planavimo metodikos trečiąjį bei septintąjį priedus, bei suvedinėdama gautą informaciją į

minimos metodikos ketvirtąjį bei aštuntąjį priedus. Komitetas neturi galimybių paveikti

priemonių, kurias vykdo koordinuojamoje Programoje dalyvaujančios institucijos, o pačios

Tarpinstitucinės programos dalyvės nėra linkusios derinti savo vykdomų priemonių su

Komitetu. Tokia situacija sąlygoja visiškai kitokius horizontalaus koordinavimo dalyvių

tarpusavio santykius, nei juos aprašo Sharpf ar B. G. Peters. To priežastys yra šios:

1. Tiriamuoju atveju horizontalaus koordinavimo dalyviai nėra pastovi institucijų grupė

su fiksuota narių imtimi:

a. pradėjus įgyvendinti IVP koordinavimo metodikoje numatytas priemones,

dalyvių imtis nebuvo apibrėžta, todėl buvo preziumuojama, kad priemones

turėtų vykdyti visos valstybės institucijos,

b. vykdant informacinės visuomenės plėtros planavimo monitoringą,

koordinuojanti institucija pastebėjo, kad tam tikrais atvejais net ir institucijos,

33

kurių investiciniams projektams yra numatytos Valstybės investicijų

programos lėšos, yra linkusios pateikti informaciją, kad Tarpinstitucinėje

programoje nedalyvauja,58

c. vykdant informacinės visuomenės plėtros planavimo monitoringą,

koordinuojanti institucija, gavusi neigiamą atsakymą iš programos dalyvių,

sumažina Tarpinstitucinės programos dalyvių sąrašą ir kitąmet informacijos

apie dalyvavimą prašo pateikti mažesnio institucijų kiekio.

2. Institucijų veiklos rėmai nėra apibrėžti Vyriausybės nutarimu patvirtinta

Tarpinstitucine programa:

a. nepaisant to, kad Tarpinstitucinė programa yra įgyvendinama, ji vis dar nėra

pavirtinta Vyriausybės nutarimu,

b. nesant Tarpinstitucinės programos, koordinuojanti institucija neturi galimybės

daryti poveikio dalyvaujančių institucijų vykdomoms priemonėms,

c. nesant Tarpinstitucinės programos, neįvardinti ir Tarpinstitucinės programos

hierarchiniai prioritetai, kas padėtų valstybės institucijoms efektyviai planuoti

vykdomas priemones, atitinkančias prioritetines sritis.59

3. Institucijos tarpusavyje nebendradarbiauja – jos tiesiog informuoja koordinuojančią

instituciją apie numatomas vykdyti priemones:

a. dalyvaujančių institucijų veikla pasireiškia užpildytų SPM 3 ir SPM 7 lentelių

siuntimu koordinuojančiai institucijai (kaip to ir reikalauja IVP koordinavimo

metodika),

b. Komitetas nepateikia atgalinio ryšio dalyvaujančioms institucijoms dėl savo

pozicijos į jų vykdomas priemones (to nenumato IVP koordinavimo metodika),

bet parengia analogiškas SPM 4 ir SPM 8 lenteles, kurias Strateginio

planavimo komiteto posėdyje pristato Lietuvos Respublikos Vyriausybės

kanceliarijai,

c. koordinuojanti institucija neatlieka priemonių vertinimo – tiesiog surenka

duomenis ir pateikia juos apibendrintos ataskaitos forma,

d. dalyvaujančios institucijos neinformuoja viena kitos apie savo vykdomas

priemones bei nežino, ar šios priemonės viena kitos nedubliuoja, ar

neprieštarauja viena kitai,

58 Arminas Rakauskas (Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjas), interviu su autoriumi, Vilnius, 2006 lapkričio 20d. 59 Arūnas Radavičius (Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo pavaduotojas), interviu su autoriumi, Vilnius, 2006 spalio 3d.

34

e. dalyvaujančios institucijos dažnai net nežino, kokios kitos institucijos

dalyvauja Tarpinstitucinėje programoje.60

4. Tarpinstitucinės programos koordinavimas ir koordinuojančios institucijos vykdomos

priemonės yra orientuotos ne į rezultatą, bet į procesą:

a. IVP koordinavimo metodikoje nurodyta, kad koordinavimas įgyvendinant

Tarpinstitucinę informacinės visuomenės plėtros programą pasireiškia

stebėsena, investicinių projektų derinimu bei teisės aktų projektų rengimu,

b. šios horizontalios politikos srities plėtros veiklų planavimas vyksta

individualiai Tarpinstitucinę programą įgyvendinančių institucijų lygmenyje,

c. priemones numačiusios institucijos atitinkama tvarka apie jų vykdymą

informuoja koordinuojančią instituciją, kuri savo ruožtu tiesiog surenka

informaciją ir apibendrina,

d. nėra užtikrinta šios horizontalios politikos srities plėtros programoje

dalyvaujančių institucijų veiklų dubliavimo prevencija,

e. koordinavimas pagal IVP koordinavimo metodiką neatitinka B. G. Peters

koordinavimo, orientuoto į rezultatus, sampratos.

5. Koordinuojanti institucija neturi galimybės paveikti koordinuojamų institucijų

numatomų vykdyti priemonių:

a. tarpinstitucinėje programoje dalyvaujančios institucijos nederina nei savo

strateginių planų, nei jų priemonių su Komitetu – jos tiesiog informuoja šią

instituciją apie vykdomas ar įgyvendintas priemones,

b. tarpinstitucinėje programoje dalyvaujančios institucijos nėra nei pavaldžios

Komitetui, nei Vyriausybės nutarimu įpareigotos derinti savo priemones su

Komitetu,

c. lėšas, skirtas vykdyti suplanuotoms priemonėms, institucijos gauna tiesiogiai iš

biudžeto – Komitetas neatlieka priemonių atitikimo tikslams selekcijos.

Informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimo koordinavimas pasižymi

formaliu dalyvaujančių institucijų ir koordinuojančios institucijos santykių palaikymu.

Tarpusavyje dalyvaujančios institucijos nekontaktuoja, nesitaria ir retai žino, kiek išvis

institucijų dalyvauja įgyvendinat šią tarpinstitucinę programą. Esama situacija suponuoja

prielaidą kvestionuoti tokios tarpinstitucinės programos koordinavimo gebėjimų tinkamą

panaudojimą.

60 Ten pat.

35

5 Pav. Tarpinstitucinės programos dalyvių sąveika

5 Paveikslėlyje nubraižyta dabartinė šio koordinavimo sistema. Joje matomas A, B ir C

institucijų tarpusavio sąveikos nebuvimas. Siekiant dalyvaujančių institucijų

bendradarbiavimo, tikslingas esamos sistemos reorganizavimas. Pastebėtina, kad šiuo metu

aptinkama Komiteto įgaliojimų stoka – „dabar veikiantis Komitetas negali efektyviai

įgyvendinti informacinės visuomenės prioriteto (nėra atstovaujamas Vyriausybėje, ir todėl turi

veikti per kitas ministerijas, kurios turi daug kitų prioritetų; be to, už informacinių

technologijų ir ryšių sritį yra atsakingos kelios ministerijos, bet joms koordinuoti Komitetas

neturi pakankamo politinio svorio)“61 Siūlomas reorganizavimas galėtų vykti dviem etapais.

Reorganizavimo galutinis tikslas būtų užbaigta ir darni planavimo – koordinavimo sistema,

kurios dalyviai išties tartųsi dėl planuojamų priemonių atitikimo vykdomiems uždaviniams

bei resursų paskirstymo. Tokiu būdu, po minimo reorganizavimo, koordinavimo gebėjimai

būtų išnaudojami.

61 Vitalis Nakrošis, elektroninis laiškas Ramūnui Vilpišauskui, Vilnius, 2005 gruodžio 7d.

A

2

3

1

B

2

3

1

C

2

3

1

SPM 3 / SPM 7

IVPK

LRV

SPM 4 / SPM 8

36

6 Pav. Tarpinstitucinės programos dalyvių sąveikos siūlomo reorganizavimo

pirmasis etapas

Pirmojo tarpinstitucinio bendradarbiavimo reorganizavimo etapo metu62 siūlytinas

atgalinio planavimą koordinuojančios institucijos (Komitetas) ryšio įdiegimas. Šis elementas

prailgintų ataskaitų teikimo tvarką – tai neigiamas šio reformos etapo poveikis, tačiau

užtikrintų, kad visos dalyvaujančių institucijų (A, B ir C) deklaruojamos įgyvendinti

Informacinės visuomenės plėtros priemonės atitiktų šią horizontalios politikos sritį – (dalyje,

nagrinėjančioje tinkamą priežastinę teoriją, nustatytas didelės dalies vykdomų priemonių

neatitikimas). Sąveika tarp pačių dalyvių šio reformos etapo metu dar nebūtų užtikrinta, kaip

ir nebūtų garantuota tai, kad dalyvaujančios institucijos savo kompetencijos ribose planuotų

priemones, įgyvendinančias šį Vyriausybės prioritetą. Nepaisant to, Komitetas, pateikdamas

savo nuomonę dalyvaujančioms institucijoms apie jų vykdomų priemonių atitikimą

informacinės visuomenės plėtrai, atliktų aktyvaus koordinatoriaus, o ne vien ataskaitų gavėjo /

rengėjo funkciją.

Antrojo reorganizavimo etapo metu būtų užtikrintas ne vien atgalinis Komiteto ryšys,

bet ir pačių dalyvių tarpusavio sąveika. Perėjimas prie antrojo etapo įmanomas ir apeinant

pirmąjį etapą, tačiau nuoseklus ir lėtas derinimo procedūros įtraukimas į planavimo fazę

tikėtinai atneš didesnę sėkmę, nei skubi procedūros kaita iš formalaus bendradarbiavimo į

derinimą. Pastarasis variantas, tikėtina, nepakeistų formalaus institucijų požiūrio į vadinamąjį

„bendradarbiavimą“.

62 Tarpinstitucinio bendradarbiavimo reorganizavimas siūlomas remiantis Jeremy Millard koncepcinio modelio reorganizavimo sistema - Jeremy Millard, ePublic services in Europe: past present and future, Danish Technological Institute, 2003, 9. J. Millard šią sistemą parengė elektroninių paslaugų teikimo reorganizavimui, tačiau jo mintis pritaikyti konsultacinę tarybą ir administravimą gali būti įdiegta ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo reorganizavimui.

A

2

3

1

SPM 3 / SPM 7

IVPK

LRV

SPM 4 / SPM 8

B

2

3

1

C

2

3

1

A B C

IVPK

37

7 Pav. Tarpinstitucinės programos dalyvių sąveikos siūlomo reorganizavimo

antrasis etapas

Antrasis etapas transformuotų derinimo fazę iš trumpiausios (prieš reformą ši fazė

pasireiškė priemonės nurašymu iš strateginio plano į specialią ataskaitos formą) į pakankamai

ilgą ir sudėtingą. Šiuo metu valstybės institucijos planuojamas priemones iš strateginių planų

priskiria atitinkamiems Vyriausybės prioritetams. To rezultatas – kartais priemonės nevisai

atitinka siekiamus tikslus. Po antrojo reorganizavimo etapo, valstybės institucijos tarpusavyje

bendradarbiautų ir siektų savo kompetencijos ribose planuoti tokias įgyvendinamas

priemones, kad jos įgyvendintų siekiamus tikslus (šiuo atveju – informacinę visuomenę),

nesidubliuotų su kitų institucijų priemonėmis bei išties labiausiai išnaudotų institucijų

kompetencijas bei resursus. Tokias tarpusavyje suderintas priemones tarpinstitucinės

programos dalyviai vis dar derintų su Komitetu, kuris atliktų konsultacinę funkciją. Vėlesnėse

fazėse ši sistema būtų tokia pati, kaip ir šiuo metu: Komitetas surinktų informaciją apie

planuojamas / įgyvendintas priemones bei šią informaciją apibendrintos ataskaitos forma

pateiktų Vyriausybės kanceliarijai.

Šiame darbe siūlomas veiklos reorganizavimas suteiktų daugiau įgaliojimų Komitetui,

panaikintų pagrindinius dabartinio ataskaitų rengimo / teikimo tvarkos trūkumus ir išties

įtrauktų valstybės institucijas į diskusiją dėl Vyriausybės prioriteto įgyvendinimo. Įvykus

reorganizavimui, tikėtini kokybiniai pokyčiai ne vien priemonių, bet ir ilgalaikių valstybės

tikslų įgyvendinime. Taip pat tikėtinas vėlesnis geros praktikos persiliejimas į kitų

horizontalios politikos sričių politikas.

SPM 3 / SPM 7

IVPK

LRV

SPM 4 / SPM 8

CBAIVPK

38

2.4. Ištekliai

Informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinančių dalyvių ištekliai priklauso

nuo teisės aktais apibrėžtų įgaliojimų. Šią politiką įgyvendinančias institucijas galima išskirti į

du lygmenis: koordinuojantį ir bendradarbiaujantį įgyvendinant. Koordinuojančiame

lygmenyje šios politikos planavimą ir priemonių įgyvendinimą prižiūri Komitetas. Ši

institucija įkurta 2001 metais. Įkūrus Komitetą, Susisiekimo ministerija ir Vidaus reikalų

ministerija įpareigotos perduoti Komitetui informacijos technologijų ir telekomunikacijų

reguliavimo bei informacinės visuomenės plėtros koordinavimo funkcijas. Pastarąją funkciją

Komitete vykdė Strateginio planavimo skyrius, 2004 m. reorganizuotas į Planavimo ir

stebėsenos skyrių, kuriame dirbo trys asmenys. Vidaus reikalų ministerijoje Informacinės

visuomenės plėtros klausimais dirba dvidešimt penki asmenys. Iš jų: 8 asmenys dirba

elektroninės valdžios klausimu, 6 asmenys ryšių infrastruktūros klausimu, 5 informacinių

projektų, 6 saugumo priežiūros.63 Susisiekimo ministerijoje informacinės visuomenės plėtros

klausimais dirba dvylika asmenų.64

Dalyvių lygmenyje atlikta apklausa telefonu - apklausus visas ministerijas65 paaiškėjo,

kad dažniausiai vienoje ministerijoje informacinės visuomenės plėtros klausimais dirba šeši –

aštuoni asmenys. Kartais, kaip tai yra Kultūros ministerijoje, šioje srityje dirba kelių skyrių

darbuotojai. Atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad didžioji dalis asmenų, ministerijose

dirbančių įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros politiką, turi aukštąjį universitetinį

išsilavinimą – tik Kultūros ministerijos66 ir Finansų ministerijos67 atveju po vieną darbuotoją

neturi universitetinio išsilavinimo. Apklausos metu Krašto apsaugos ministerija teigė, kad

šioje institucijoje nėra asmenų, dirbančių įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros

politiką Lietuvoje.

Apibendrinant apklausos rezultatus, darytina išvada, kad dalyvaujančių institucijų

žmogiškieji ištekliai yra pakankami norint įgyvendinti strateginiuose planuose numatytas

priemones, susijusias su informacinės visuomenės plėtra. Kyla klausimas dėl finansinio

pakankamumo. Valstybės institucijoms planuojant priemones, susijusias su Informacinės

visuomenės plėtra, iš biudžeto skiriamos lėšos numatytoms priemonėms įgyvendinti. Nesant

pakankamam finansavimui, tikėtinas aukštas planuojamų priemonių neįgyvendinamumo

lygis. Valstybės institucijų planuojamų Informacinės visuomenės plėtros priemonių

63Apklausa telefonu (apklausti Ministerijų Personalo skyrių vedėjai), 2007 05 15. 64 Ten pat. 65 Ten pat. 66 Kultūros ministerijoje (apklausos duomenimis) Informacinės visuomenės plėtros klausimais dirba aštuoni asmenys. 67 Finansų ministerijoje (apklausos duomenimis) Informacinės visuomenės plėtros klausimais dirba dvidešimt septyni asmenys.

39 įgyvendinamumas šiame darbe tiriamas, naudojantis dalyvių ataskaitomis (SPM 3 ir SPM 7).

Remiantis ataskaitų duomenimis 2004-2005 m., valstybės institucijos planavo 302

priemones68, susijusias su informacinės visuomenės plėtra, o įgyvendino 177 priemones69.

Tačiau teiginys, kad įgyvendinta tik 58 proc. planuotų priemonių, nebūtų teisingas, mat dalis

valstybės institucijų, pranešusių apie planuojamas įgyvendinti priemones nieko nepranešė

apie jų įgyvendinimą. Dėl šios priežasties darbe naudojama aktualių priemonių sąvoka,

reiškianti priemones, apie kurių planavimą ir įgyvendinimą yra pranešusios valstybės

institucijos.

Planuota priemonių Įgyvendinta priemonių

Planuota aktualių priemonių

Įgyvendinta aktualių priemonių

2004-2005 m. 302 177 191 177 2005-2006 m. 212 128 123 116 7 lentelė. Valstybės institucijų pateikiama informacija apie planuotas ir įgyvendintas Informacinės visuomenės plėtros priemones.

Pritaikius priemonių aktualumo atrankos kriterijų, pastebėtina, kad 2004-2005 m.

valstybės institucijos įgyvendino 92,6 proc. planuotų priemonių, o 2005-2006 m. įgyvendino

94,3 proc. planuotų priemonių. Toks aukštas planuotų priemonių įgyvendinimo lygis byloja

apie tai, kad finansavimas priemonių įgyvendinimui tikrai buvęs pakankamas. Pastebėtina,

kad daugiausiai priemonių, susijusių su Informacinės visuomenės plėtra teigė planuojančios

Komitetas, VRM ir ŠMM.

Institucija

Planavo priemonių

2005 m.

Įgyvendino priemonių

2005 m.

Planavo priemonių

2006 m.

Įgyvendino priemonių

2006 m. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LRV 37 37 21 21 Vidaus reikalų ministerija 37 16 - - Švietimo ir mokslo ministerija 20 18 - - Valstybinė mokesčių inspekcija prie FM 14 14 12 10 Valstybinė lietuvių kalbos komisija 10 10 9 8

8 lentelė. Daugiausiai Informacinės visuomenės plėtros priemonių planavusios ir įgyvendinusios institucijos.

Paradoksali situacija susiklosto lyginant įgyvendinamų priemonių apimtis 2005 ir 2006

m., mat tokios institucijos, kaip VRM arba ŠMM 2006 m. nepateikė informacijos nei apie

dalyvavimą tarpinstitucinėje programoje, nei apie priemonių įgyvendinimą. Pabrėžtina, kad

atliktos apklausos duomenimis, abi institucijos turi įdarbintų kvalifikuotų asmenų, kurių

veikla yra susijusi su Informacinės visuomenės plėtra, todėl mažai tikėtina, kad šios

institucijos išties nevykdė Informacinės visuomenės plėtros priemonių. Taip pat abejonių

68 SPM 3 duomenys 69 SPM 7 duomenys

40 keltų tai, kad ministerijos, kurios pirmavo priemonių apimtimi 2005 m., nesirengė įgyvendinti

nei vienos susijusios priemonės po metų.

Apskričių viršininkų administracijos 2004-2005 m. vidutiniškai planavo ir įgyvendino

po 1 priemonę, susijusią su Informacinės visuomenės plėtra (šis rodiklis nepakito ir 2006 m.),

o kitos institucijos (Lietuvos archyvų departamentas, Ryšių reguliavimo tarnyba) planavo ir

įgyvendino vidutiniškai po 3-4 priemones susijusias su Informacinės visuomenės plėtra.

Pastebėtina, kad lyginant vidutinį priemonių kiekį vienai institucijai, 2006 m. šis rodiklis

sumažėjo (penkios priemonės 2005 m., keturios priemonės 2006 m.). Šis reiškinys aiškintinas

tuo, kad apie planuojamas priemones 2006 m. nepranešė VRM, ŠMM ir kitos institucijos

(2005 m. buvo 34 aktualias priemones pateikę dalyviai, 2006 m. – 28), be to, lyginant

priemonių apimtis, 2005 m. buvo 2 institucijos, pateikusios daugiau, negu 22 priemones,

susijusias su informacinės visuomenės plėtra, o 2006 m. tokių institucijų neaptikta (4 lentelė).

1 – 4

priemonės 5 – 10

priemonių 11 -21

priemonės > 22

priemonės 2005 25 5 2 2 2006 19 6 3 0

9 lentelė. Valstybės institucijų pasiskirstymas pagal planuotų Informacinės visuomenės plėtros priemonių skaičių.

Analizuojant vidutines planuojamų ir įgyvendinamų priemonių apimtis, pastebėtina, kad

neįtraukus VRM ir ŠMM planuojamų priemonių 2005 m., bendras vidutinis planuojamų

priemonių vienoje institucijoje kiekio rodiklis gerokai sumažėja. Tai rodo kitų institucijų

įgyvendinamų priemonių, susijusių su informacinės visuomenės plėtra, kiekio augimą

lyginant 2005 ir 2006 m.

Vidutiniškai

planuota Vidutiniškai įgyvendinta

2005 5,6 5,2 2005 (be VRM ir ŠMM) 3,6 3,4 2006 4,3 4,1

10 lentelė. Valstybės institucijų vidutinis priemonių planavimas ir įgyvendinimas

Lyginant 2005 ir 2006 metus, tiek deklaruojamų Informacinės visuomenės plėtros

priemonių, tiek ir aktualių priemonių apimtis sumažėjo (2005 m. planuota 302, o 2006 m.

planuota 212 priemonių), tačiau priemonių įgyvendinamumo lygis išaugo (2005 m.

įgyvendinta 92,6 proc. aktualių priemonių, o 2006 m. – 94,3 proc.). Svarbus pokytis yra ir tas,

kad gerokai sumažėjo institucijų, kurios planavo 1 – 4 priemones (2005 m. – 25 institucijos,

2006 m. – 19) bei išaugo institucijų, planavusių 5 –10 ir 11 – 21 priemones. Šis rodiklis rodo,

kad institucijos buvo patenkintos dalyvavimu įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros

41 politiką ir besibaigiant biudžetiniams metams, planavo tęstines arba naujas šios horizontalios

politikos srities plėtros politikos įgyvendinimo priemones.

Aukštas planuojamų priemonių įgyvendinimo lygis kartu su kitais rodikliais turėtų

sąlygoti finansinių išteklių įgyvendinat šią politiką pakankamumą. 2004-2005 m. valstybės

institucijos įgyvendino 92,6 proc. planuotų aktualių priemonių, o 2005-2006 m. įgyvendino

94,3 proc. planuotų aktualių priemonių. Per metus šis rodiklis išaugo, todėl akivaizdu, kad

kaltinimas dėl lėšų neįsisavinimo valstybės institucijoms būtų nepagrįstas.

Apibendrinat – politikos įgyvendinimo gebėjimus atskleidžiančio išteklių rodiklio

taikymas parodė, jog institucijų, dalyvaujančių politikos įgyvendinime, finansiniai ir

žmogiškieji ištekliai yra pakankami. Beveik visos ministerijos ir neministerinės institucijos

turi po kelis darbuotojus, kurie sprendžia informacinės visuomenės plėtros klausimus.

Didžioji dalis šių darbuotojų yra valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį

išsilavinimą. Kai kuriais atvejais valstybės institucijose su šiais klausimais dirba ir

universitetinio išsilavinimo neturintys paslaugų tarnautojai (Finansų ministerija, Kultūros

ministerija), tačiau šie asmenys yra studentai, netrukus turėsiantys universitetinį išsilavinimą.

Finansiniai ištekliai, būtini priemonių įgyvendinimui, taip pat yra pakankami – apie tai byloja

aukštas aktualių priemonių įgyvendinimo lygis (2005 m. įgyvendinta 92,6 proc. aktualių

priemonių, o 2006 m. – 94,3 proc.). Toks išteklių pakankamumas turi teigiamą poveikį

politikos įgyvendinimo rezultatui.

2.5. Interesų grupių įtaka Nagrinėjant interesų grupių ir valdžios institucijų sąveiką, skiriami du pagrindiniai

modeliai: pliuralistinis ir korporatyvistinis. Pliuralistinio požiūrio atveju kiekviena grupė,

nepriklausomai nuo jos interesų, turi vienodas galimybes sėkmingai veiklai; Korporatyvizmo

atveju svarbiausias akcentas yra funkcinis interesų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo

procesą. Valdžios institucijos naudojasi grupių ištekliais ir jas kontroliuoja politikos procese –

atsirinkdamos tas, su kuriomis bus linkusios bendradarbiauti.70 Lietuvos interesų grupių ir

valdžios sąveikos atvejis yra artimesnis pliuralistiniam, o interesų grupės siekia daryti įtaką

įvairių lygių valdžios politikai – tame tarpe ir Informacinės visuomenės plėtros politikai.

Pastebėtina, kad valstybės biudžetas tiesiogiai neskiria lėšų informacinės visuomenės

plėtrai nepaisant to, kad ši sritis yra prioritetinė. Valstybės biudžete yra numatomos lėšos

valstybės valdymui, kultūrai, energetikai, žemės ūkiui, tačiau lėšų, skiriamų informacinei

visuomenei, biudžetas nenumato. Paskutinėje biudžeto padalinimo pagal sritis eilutėje (po

70 Darius Varanavičius, Viešojo pasirinkimo teorijos, paskaitų konspektai, 2006 m.

42 sąmatos) pastebima, kad „iš jų [iš visų biudžeto lėšų, padalintų pagal sritis – A.P.G.]

informacinėms technologijoms“71 skiriama tam tikra biudžeto lėšų dalis.

200472 200573 200674 200775

Biudžetas 2003196 2479300 2574404 3228914 Informacinėms technologijoms % 8.91% 8.11% 5.95% 4.21%

11 lentelė. Biudžeto lėšų dalis atitenkanti informacinėms technologijoms (proc.)

Pastebėtina, kad nuo 2004 m. procentinė lėšų, skiriamų informacinėms technologijoms,

dalis kasmet mažėja. 2005 m. biudžete, lėšų, skiriamų šiai sričiai dalis sumažėjo 8 proc.

lyginant su 2004 m. 2006 m. dalis sumažėjo 26 proc., o 2007 m. – dar 29 proc. Jeigu

informacinės technologijos yra laikomos informacinės visuomenės plėtros įrankiu, tuomet

abejotinas sprendimas augant biudžetui santykinai nedidinti investicijų į informacines

technologijas. Informacinių technologijų netapatinant su informacinės visuomenės plėtrą

sąlygojančiais veiksniais, pasigendama biudžeto lėšų šiam prioritetui – šio klausimo

akcentavimas galėtų būti vienas iš pagrindinių interesų grupėms palaikant ryšius su viešuoju

sektoriumi. Pastebėtina, kad interesų grupes domina savo pačių veiklos, o ne prioriteto sėkmė,

todėl viešojo sektoriaus pusės vykdomas kompiuterių ir interneto naudojimo skatinimas

(lengvatinės sąlygos įsigyti kompiuterį su programine įranga), lemiantis augančius šios srities

pardavimus, tenkina verslo interesų grupių (turinčių didžiausią finansavimą savo vykdomai

veiklai) interesą. Be verslo sektoriaus poveikį informacinės visuomenės plėtros politikai

siekia turėti akademinė bendruomenė (pvz. Mykolo Romerio universitetas, Vilniaus

universitetas, Kauno technologijos universitetas), asocijuotos fizinių asmenų grupės.

Akademinė bendruomenė nesiekia pelno iš šios srities gaminių pardavimo, bet labiau

akcentuoja kokybinį informacinės visuomenės plėtros aspektą. Pavyzdžiui, Mykolo Romerio

universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Informatikos ir statistikos katedra,

bendradarbiaujanti įvairiuose tarptautiniuose projektuose, skatinančiuose inovacijų diegimą

viešajame sektoriuje, savo patirtį yra linkusi perduoti ir Komitetui. Šis akademinis padalinys

dalyvauja įvairiose Komiteto organizuojamose darbo grupėse ir kartu su Kauno technologijos

71 Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 138-5267). 72 Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 121-5466). 73 Lietuvos Respublikos 2005 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2004, Nr. 171-6303). 74 Lietuvos Respublikos 2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2005, Nr. 150-5462). 75 Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 138-5267).

43 universitetu pateikia savo pozicijas dėl galimo rengiamų sprendimų poveikio Informacinės

visuomenės plėtrai.

Iš verslo sektoriaus interesus atstovaujančių grupių šiuo metu ryškiausiai veikiančiomis

šios politikos rėmuose yra „Lietuvos verslo darbdavių konfederacija“ ir asociacija „Infobalt“.

Pirmoji interesų grupė analizuoja išankstinę informaciją apie galimus valdžios sprendimus,

teikia išvadas dėl šių sprendimų, rengia įstatymus ir jų pataisas, dalyvauja bendrose valdžios

ir interesų grupių darbo grupėse svarstant teisės aktus, jų projektus76. Antroji interesų grupė

irgi užsiima panašia veikla. Asociacijos „Infobalt“ narėmis yra tokios kompanijos kaip

„Microsoft“, „IBM“ ir pan. Iš viso asociacijoje yra 23 kompanijos, veikiančios programinės

įrangos industrijos srityje77, ir 29 kompanijos, veikiančios telekomunikacijų industrijoje.

Kiekviena ši verslo įmonė turi savo specifinius interesus, kurie siejasi su teikiamų prekių ir

paslaugų pardavimais. Lietuvoje taikomi informacinės visuomenės plėtros rodikliai

(kompiuterių vienam gyventojų skaičius, mokyklų kompiuterizavimas, interneto prieigos

tankis) priklauso nuo šių kompanijų plėtojamo verslo sėkmės – augant pardavimų skaičiui

kyla informacinės visuomenės plėtros rodikliai, todėl šios įmonės palankiai vertina esamus

informacinės visuomenės plėtros procesus bei bus pagrindiniai naudos gavėjai tokiu atveju,

jei ši plėtra tebesitęs tokiais pat tempais.

„Lietuvos kompiuterininkų sąjunga“ – tai dar viena interesų grupė. Ši nėra tokia

pastebima, kaip asociacija „Infobalt“, tačiau taip pat siekia intensyviai dalyvauti politikos

formavimo procese. Ši sąjunga siekia formuoti visuomenės ir Vyriausybės nuomonę deramo

šalies informacijos resursų tvarkymo ir informacinių technologijų naudojimo klausimais.78

Lietuvos kompiuterininkų sąjungos nariai yra Lietuvos piliečiai, kurie pasisako už

Informacinių technologijų plėtrą bei dažnai būna baigę informatikos krypties studijas. Šie

asmenys nepatiria tiesioginės finansinės naudos iš augančių kompiuterių ar kitų informacinių

technologijų pardavimų, tačiau jų įsitikinimai sąlygoją palankią sąjungos poziciją

vykstančiais informacinės visuomenės plėtros klausimais.

Dar viena ryški Interesų grupė – asociacija „Žinių ekonomikos forumas“. Ši asociacija

buvo įkurta 2000 metais ir jungia sėkmingiausias Lietuvos įmones, jų vadovus, mokslininkus,

dirbančius biotechnologijų, farmacijos, informacinių technologijų, telekomunikacijų bei

lazerių srityse. Šios asociacijos nariais yra ir kai kurie VU TSPMI dėstytojai.79 Ši interesų

76 Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, „Apie LVDK.“ Vilnius, 2003. http://www.ldkonfederacija.lt/index.php?-1772434317> [Žiūrėta 2007 05 09]. 77Infobalt, „Nario paieška.“ Vilnius. <http://www.infobalt.lt/main.php?t=memb_search> [Žiūrėta 2007 05 06]. 78 Lietuvos kompiuterininkų sąjunga, „LIKS tikslai.“ Vilnius. <http://www.liks.lt/modules/tinycontent/index.php?id=1#tikslai>, [Žiūrėta 2007 05 08]. 79 Žinių ekonomikos forumas, „Žinių ekonomikos forumo taryba.“ Vilnius, 2005. <http://www.zef.lt/nextgen/apie_taryba.php> [Žiūrėta 2007 05 09].

44 grupė siekia, kad Lietuvoje ekonominio proveržio kryptimis būtų paskelbtos biotechnologijos

ir farmacija, informacinės technologijos ir telekomunikacijos, lazerinės technologijos ir

elektronika,80 – todėl natūrali šios interesų grupės palanki nuostata informacinės visuomenės

plėtros politikos klausimu.

Aljansas „Langas į ateitį“ skatina interneto naudojimą Lietuvoje ir tokiu būdu siekia

kelti šalies gyventojų gyvenimo lygį, šalies konkurencingumą Europoje bei pasaulyje.81

Abejotinas šio aljanso pasirinktas veiklos būdas kelti šalies gyventojų gyvenimo lygiui, tačiau

faktas, kad aljansas inicijavo abipusį verslo ir valdžios institucijų bendradarbiavimą, davusį

svarių rezultatų,82 byloja apie jo reikšmingumą politikos procesui. Ši interesų grupė,

daugiausiai jungianti informacinių technologijų verslo bendroves, pasisako už informacinės

visuomenės plėtrą ir yra palanki šios horizontalios politikos srities plėtros politikai.

Apibendrinant – didelė dalis interesų grupių deklaruoja palaikančios informacinės

visuomenės plėtros procesus. Ypač aktyviai šiuo klausimu pasisako verslo įmones, turinčias

didelę informacinių technologijų apyvartą, atstovaujančios grupės, tokios kaip Lietuvos verslo

darbdavių konfederacija arba asociacija „Infobalt“. Ne verslo interesų grupės, tokios kaip

Lietuvos kompiuterininkų sąjunga taip pat pritaria Lietuvoje vykdomai informacinės

visuomenės plėtrai. Pastebėtina, kad tarp skirtingų interesų grupių retai skiriasi informacinės

visuomenės samprata – ji dažnai suvokiama kaip technologinė, tačiau dažniau išsiskiria būdo

plėtoti informacinę visuomenę suvokimas – pavyzdžiui, jau metus neišsisprendžia Verslo

darbdavių konfederacijos ir judėjimo „Atviras kodas Lietuvai“ pozicija rengiamos „Atviro

kodo programinės įrangos programos“ klausimais. Šia programa būtų siekiama viešajame

sektoriuje pereiti prie atviro kodo programinės įrangos – viena interesų grupė palaiko šią

iniciatyvą, o kita yra prieš. Vis dėl to, nepriklausomai nuo atskirų interesų grupių dalyvių

tikslų, visos šios grupės pasisako už tolimesnę informacinės visuomenės plėtrą Lietuvoje ir

palaiko Vyriausybės politiką, kuri skatina kompiuterinės ir programinės įrangos pirkimą (pvz.

mokestinė lengvata įsigyjant kompiuterį). Pastebėtina, kad nepaisant formalaus interesų

grupių palaikymo informacinės visuomenės plėtros procesams, ši parama nesuteikia

informacinės visuomenės plėtrai pakankamai svarbos, kad ji būtų išskirta, kaip atskiras

Valstybės biudžeto sektorius, o ir biudžeto dalis pačioms informacinėms technologijoms yra

nuolat mažinama.

80 Žinių ekonomikos forumas, „Kas mes esame ir ką darome.“ Vilnius, 2005. <http://www.zef.lt/nextgen/apie.php> [Žiūrėta 2007 05 09]. 81 Langas į ateitį, „Apie aljansą.“ Vilnius, 2003. <http://www.langasiateiti.lt/vid.php4?mid=1> [Žiūrėta 2007 05 12]. 82 Ten pat.

45

2.6. Politinės, ekonominės ir socialinės aplinkos pokyčiai Nuo Komiteto įsteigimo (2001 m. viduryje dvyliktosios Vyriausybės laikotarpiu)

pasikeitė trys Vyriausybės. Šios politikos įgyvendinimo ir koordinavimo laikotarpiu politinė

švytuoklė visą laiką buvo kairėje. Šios politikos koordinavimą atlieka institucija, pavaldi

Vyriausybei, todėl politinių partijų pasiskirstymas Lietuvos Respublikos Seime šios politikos

įgyvendinimui ar koordinavimui formalaus poveikio neturėjo. Pastebėtina, kad planai

išnagrinėti galimybę įsteigti instituciją informacinės visuomenės plėtros klausimais ir pateikti

atitinkamus pasiūlymus buvo įtraukta dar Premjero R. Pakso Vyriausybės programos

įgyvendinimo priemonėse, tačiau už Informacinės visuomenės plėtrą atsakinga institucija

įsteigta vadovaujant Premjerui A. M. Brazauskui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei pradėjus leisti nutarimus „Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės strateginių tikslų“, jau pirmajame nutarime 1.6 strateginiu tikslu (prioritetu)

numatyta Informacinės visuomenės plėtra. Tame pačiame nutarime83 numatyta, kad šio

prioriteto įgyvendinimą koordinuoja Komitetas ir ŠMM. Po dvejų metų (2003 m.) leistame

nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų“84 šis prioritetas vėlgi

buvo įtrauktas, o jo įgyvendinimą pavesta Komitetui, ŠMM ir VRM. 2005 m. ši horizontalios

politikos sritis išliko prioritetine,85 bet prioriteto lygmenyje buvo apjungta su visuomenės

teisiniu švietimu. Tokia ir vėlesnė (2006 m. – skatinti šalies mokslo ir technologijų pažangą,

plėtoti informacinę ir žinių visuomenę)86 prioriteto integravimo praktika sąlygoja platesnį šios

horizontalios politikos srities plėtros politikos suvokimą bendrame valstybės raidos kontekste.

Dvyliktosios ir tryliktosios Vyriausybių metu Premjeru buvo A. M. Brazauskas,

keturioliktosios – G. Kirkilas. Visų šių Vyriausybių programų įgyvendinimo priemonėse

numatyta veikla, susijusi su informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje, o ir parama šios srities

plėtrai taip pat aiškiai išreiškiama (pvz., Vyriausybė yra delegavusi Vidaus reikalų ministeriją

dalyvauti aljanso „Langas į ateitį“ veikloje).

Tiriant socialinius ir ekonominius pokyčius, pastebimas didelis Informacinės

visuomenės plėtros poveikis verslo sektoriui. Statistikos departamento duomenimis, 2004 m.

veikė 2179 informacinių ir telekomunikacinių technologijų įmonės ir sudarė 3,7 procento visų

nefinansinių įmonių. 2004 m. IT sektoriaus įmonėse dirbo 35 434 dirbančiųjų. Jų skaičius,

palyginti su 2003 m., padidėjo 4,6 procento ir sudarė 4,2 procentus visų dirbančiųjų. IT

83 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 950 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų), (Žin., 2001, Nr. 67-2449) 84 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 330 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų), (Žin., 2003, Nr. 28-1142) 85 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 221 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų), (Žin., 2005, Nr. 30-944) 86 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 11 d. nutarimas Nr. 855 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų), (Žin., 2006, Nr. 97-3765)

46 sektoriuje vyravo (78% visų šio sektoriaus įmonių) mažos įmonės, turinčios iki 9 samdomų

darbuotojų. Jose dirbo 16 procentų visų šio sektoriaus dirbančiųjų. Vidutinės ir stambios

įmonės, turinčios 50 ir daugiau darbuotojų, sudarė 4 procentus visų informacinių ir

telekomunikacinių technologijų įmonių. Jose dirbo 62 procentai visų šio sektoriaus

dirbančiųjų. Šio sektoriaus įmonės 2004 m. uždirbo 9559 mln. Lt pajamų. Palyginti su 2003

m., apyvarta padidėjo 12,7 procento ir sudarė 8,4 procento visos apyvartos. Apyvartos

padidėjimą lėmė išaugusi prekybos įmonių, užsiimančių elektrinių buitinių prietaisų, radijo

bei televizijos prekių ir kompiuterių bei jų programinės įrangos didmenine prekyba,

apyvarta.87 Šį faktą patvirtina ir Lietuvos Informacinės visuomenės plėtros rodikliai.

Rodiklis 2003 m. 2004 m. 2005 m. 16-74 m. amžiaus gyventojų, nuolat (ne rečiau kaip kartą per savaitę) besinaudojančių internetu, dalis, %

19,7 25,8 29,8

Prie interneto prisijungusių namų ūkių dalis, %

6,2 10,6 14,4

12 lentelė. Ekonominius pokyčius atspindintys Informacinės visuomenės plėtros rodikliai88

Remiantis Statistikos departamento duomenimis bei 12 lentelėje pateiktais rodikliais,

pastebima verslo sektoriaus plėtra šioje horizontalios politikos srityje. Lietuvai skatinant

smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą ypatingai svarbu yra tai, kad 78 proc. visų verslo įmonių,

veikiančių šioje srityje, yra mažos įmonės, turinčios iki 9 samdomų darbuotojų. Šie duomenys

rodo verslo sektoriaus susidomėjimą šia verslo sritimi bei paramą Vyriausybės politikai, kuria

skatinama informacinės visuomenės plėtra. Statistikos departamento duomenimis, IT

sektoriaus pridėtinė vertė veikusiomis kainomis 2005 m. palyginti su 2004 m. išaugo net 9,0

procento. Sektoriaus pridėtinės vertės lyginamasis svoris bendrojoje pridėtinėje vertėje

sumažėjo nuo 6,3 procento 2004 metais iki 6,1 procento 2005 metais. Visais minėtais metais

lemiamą reikšmę augimui turėjo telekomunikacijų, kompiuterių ir su jais susijusių veiklų

sparti plėtra.89 Šie duomenys paaiškina, kodėl verslo sektorius, suinteresuotas savo verslo

plėtra, pritaria Informacinės visuomenės plėtros politikai, skatinančiai kompiuterizuotis ir

naudoti naująsias technologijas savo kasdienėje veikloje.

Anot prof. Kjell-Ake Holmberg90, svarbiausias informacinės visuomenės plėtros

poveikio socialinis aspektas – e-įtrauktis. Pagrindinė socialinė grupė, kuri turėtų pajusti

informacinės visuomenės plėtros poveikį – neįgalieji. Europos šalyse, tokiose kaip Švedija, 87 Statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje.“ Vilnius, 2006, 17. 88 Ūkio ministerija, „Valstybės ilgalaikės raidos strategijos įgyvendinimo 2005 metais ataskaita.“ Vilnius, 2006, 10. 89 Statistikos departamentas, 14. 90 Kjell-Åke Holmberg (Lundo universiteto Švedijoje Ekonomikos ir vadybos aukštosios mokyklos Informatikos departamento profesorius, dirbantis Informacinės visuomenės plėtros komitete prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės), interviu su autoriumi, Vilnius, 2007 gegužės 14d.

47 neįgalieji, vykstantys pasivaikščioti, turi įrangą, veikiančią per GPS [ang. Global positioning

system – visuotinė padėtiesi nustatymo sistema. – A.P.G.], kuri leidžia nelaimės atveju

fiksuoti asmens vietą 10 metrų spinduliu. Lietuvoje neįdiegta nei tokia technologija, nei būdas

fiksuoti neįgaliųjų nelaimės vietas mobiliųjų telefonų pagalba (veikianti 100-200 metrų

spinduliu). Profesoriaus teigimu, nedrąsūs, neįgalieji ar šiaip asmenys, kuriems nejauku

bendrauti su gyvais žmonėmis, turi galimybę pasireikšti internete nebūtinai atskleisdami savo

tapatybę ir jausdamiesi saugesni. Tokiu būdu naujų technologijų naudojimas turi teigiamą

socialinį poveikį – tai leidžia atskirtyje esantiems asmenims patirti kontaktą su kitais

žmonėmis. Nepaisant informacinių technologijų naudojimo atveriamų galimybių

neįgaliesiems, Lietuvoje nėra tiriamas nei neįgaliųjų kompiuterinis raštingumas, nei

neįgaliųjų kompiuterizacijos lygis. Bendras kompiuterių ir interneto vartotojų skaičius,

pateikiamas Lietuvos informacinės plėtros strategijoje, atskleidžia ekonominį šios

horizontalios politikos srities poveikį – tai parodo, kiek kompiuterių parduota / įsigyta ar kiek

abonentų turi interneto tiekimo įmonės. Nepaisant to, kad šie rodikliai traktuojami kaip vieni

svarbiausių informacinės visuomenės plėtroje, jie nesisieja su Informacinės visuomenės

plėtros socialiniu aspektu – kokia apimtimi Lietuvoje vyksta e-įtraukties įtrauktiems procesai,

kiek neįgaliųjų dirba nuotoliniu būdu prie kompiuterio, kiek kompleksuotų asmenų laisvai

išreiškia save kibernetinėje erdvėje, kiek nebylių asmenų išreiškia save bendraudami

internetu. Pastarieji indikatoriai turėtų būti įtraukiami atliekant informacinės visuomenės

plėtros procesų analizes. Jų netaikant socialinis informacinės visuomenės plėtros aspektas yra

netiriamas.

Institucijoms įsitraukus į politikos įgyvendinimą, tolimesnės jų preferencijos

išreiškiamos viena iš dviejų parinkčių: tęsti dalyvavimą arba jį nutraukti. Darant prielaidą, kad

didelė dalyvių rotacija įgyvendinat horizontalią politiką gali taip pat sąlygoti politikos

įgyvendinimo nesėkmę, toliau tiriami pokyčiai vidinėje dalyvių struktūroje (dalyvių rotacija).

Pastebėtina, kad Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodikoje

nepateikiamas „Institucijų“ apibrėžimas, bet formuluojamas reikalavimas šiai grupei įtraukti

informacinės visuomenės plėtros priemones į rengiamus strateginius planus (Institucijos,

rengdamos strateginius atitinkamų metų veiklos planus, planuoja, įtraukia į savo programas

informacinės visuomenės plėtros priemones įgyvendinančias Lietuvos informacinės

visuomenės plėtros programą, taip pat priemones, skirtas informacinei infrastruktūrai

eksploatuoti.)91. Taip pat pateikiamas reikalavimas informuoti Komitetą apie įtraukiamas

priemones. Komitetui pradėjus rengti ataskaitas dėl numatomų priemonių, susijusių su

91 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimas Nr. 182 Dėl Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodikos patvirtinimo (Žin., 2003, Nr. 14-581).

48 informacinės visuomenės plėtra bei tarpinstitucinės programos koordinavimo, pirmųjų

dalyvių imtis viršijo šimtą institucijų, o 2006 m. šių institucijų imtis apsiribojo 44 įrašais,

todėl veiklos tęstinumo veiksnio taikymas padės išskirti pagrindines institucijas,

nuosekliausiai dalyvaujančias tarpinstitucinėje programoje. Veiklos tęstinumo analizė leidžia

nustatyti, ar valstybės institucijos nuosekliai imasi veiksmų, kad įvykdytų numatytas

priemones.

Lyginant dalyvių kaitą, 60,94 proc. valstybės institucijų, 2005 m. planavusių priemones,

susijusias su informacinės visuomenės plėtra, jas įgyvendino ir po metų, tačiau didelė dalis

institucijų tarpinstituciniame bendradarbiavime nebedalyvavo. Aktualias priemones

pateikusių institucijų pokytis buvo mažesnis – tik 11 institucijų (32,35 proc.), planavusių

aktualias priemones 2005 m., nebedalyvavo įgyvendinat analogiškas priemones po metų.

2005

2005 aktyvių

Proc. 2006 2006

aktyvių Proc.

Viso dalyvių 64 34 53,13% 44 28 63,64%

Ministerijos 11 6 54,55% 6 4 66,67% 13 lentelė. Valstybės institucijų dalyvavimas įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros politiką.92

Per metus laiko beveik dvigubai sumažėjo dalyvaujančių ministerijų skaičius (Dalyje,

nagrinėjančioje dalyvių išteklius aprašoma atlikta apklausa, kurios metu paaiškėjo, kad beveik

visos ministerijos turi po 6-20 darbuotojų, dirbančių informacinės visuomenės plėtros

klausimais, todėl valstybės institucijų nedalyvavimas šios programos įgyvendinime stebina) –

tačiau aktyvias priemones teikusių ministerijų praktiškai nesumažėjo. Tokiu būdu įvyko

dalyvių selekcija – 2006 m. priemones, susijusias su IVP planavo daugiausiai tos ministerijos,

kurios jas įvykdė 2005 m.

Ši dalyvių rotacija yra būdinga horizontalios politikos įgyvendinimo atveju – kaip

minėta, koordinuojanti institucija neturi imperatyvių instrumentų, galinčių priversti

institucijas bendradarbiauti nuolatos. Tikėtina, kad praėjus dar metams kai kurios „pertrauką

padariusios“ valstybės institucijos vėl įgyvendins priemones, susijusias su šiuo Vyriausybės

prioritetu, tačiau yra didelė tikimybė, kad jų dalyvavimas vėlgi bus trumpalaikis.

Iš nuolatinių IVP politikos priemonių įgyvendinimo dalyvių paminėtinos tokios

institucijos, kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Ūkio

ministerija. Šios institucijos yra nuolat numačiusios ir vykdančios informacinių sistemų

diegimą bei atnaujinimą, kitas priemones, susijusias su informacinės visuomenės plėtra.

92 Ten pat.

49 Vidutiniškai po porą priemonių yra numačiusios ir nuolat dalyvauja apskričių administracijos

– jos dažniausiai renovuoja techninę bazę.

Didelė IVP politikos priemones įgyvendinančių dalyvių rotacija (tik 39 bendros ir

atitinkamai 23 aktyvių priemonių institucijos iš 64 (34 aktyvūs) 2005 m. informacinės

visuomenės plėtros priemones planavusių institucijų jas planavo ir po metų) sąlygoja

pasireiškiančias horizontalios politikos įgyvendinimo problemas – koordinuojanti institucija

nėra tikra, ar dalyviai ir kitąmet įgyvendins esamas priemones; dalyvių pasitraukimas

nereiškia to, kad politikos įgyvendinimo tikslai jau pasiekti; pasitraukus dalyviams

koordinuojanti institucija turi atrasti juos galinčias pakeisti ir savanoriškai linkusias dalyvauti

kitas institucijas; dalyviai gali turėti skirtingus ar net susikertančius ilgalaikius tikslus

(įsitraukia į programą dėl trumpalaikių tikslų panašumo); dažna dalyvių rotacija trukdo

užtikrinti politikos įgyvendinimo nuoseklumą ir tęstinumą.

Tiriant dalyvavimą politikos įgyvendinime nustatyta didelė bendradarbiaujančių

institucijų rotacija – tik 60,94 proc. valstybės institucijų, 2005 m. planavusių priemones,

susijusias su informacinės visuomenės plėtra, jas įgyvendino ir po metų. Horizontalios

politikos įgyvendinimui, tiek iš teorinės, tiek ir iš praktinės pusės, tokia dalyvių kaita yra

būdinga, tačiau pagal P. Sabatier, viena iš sėkmingo politikos įgyvendinimo sąlygų yra

nuosekli kaita negriaunant nusistovėjusių taisyklių. 40 proc. dalyvių pasitraukimas iš politikos

įgyvendinimo po metų veiklos negali būti laikoma nuoseklia kaita ir šiuo atveju

koordinuojanti institucija turėtų imtis priemonių, kurios motyvuotų ar paskatintų

tarpinstiticinės programos dalyvius veikti išvien ir toliau. Vieno ar kelių dalyvių

pasitraukimas leidžia nebevykdomas priemones perimti kitoms kompetentingoms

institucijoms (jei siekiama politikos nuoseklumo), tačiau jei iš politikos įgyvendinimo proceso

pasitraukia pusė dalyvių, mažai tikėtinas visų pasitraukusių dalyvių vykdytų funkcijų

perėmimas siekiant politikos nuoseklumo.

50

Išvados ir pasiūlymai

Atliekant Informacinės visuomenės plėtros įgyvendinimo Lietuvoje analizę, taikytos P.

Sabatier sėkmingo politikos įgyvendinimo sąlygos, L. Metcalfe politikos koordinavimo

gebėjimų skalė bei G. Peters politikos koordinavimo samprata. Remiantis šiais autoriais,

darbe nustatyta, kad:

1. Lietuvoje yra aukšto lygio informacinės visuomenės plėtros koordinavimo

gebėjimai;

2. Nepaisant aukšto lygio koordinavimo gebėjimų, pats koordinavimo įgyvendinimas

turi spragų ir to priežastys yra šios:

a. koordinuojanti institucija neturi galimybės paveikti koordinuojamų

institucijų numatomų vykdyti priemonių,

b. tarpinstitucinės programos koordinavimas ir koordinuojančios institucijos

vykdomos priemonės yra orientuotos ne į rezultatą, bet į procesą,

c. institucijos tarpusavyje nebendradarbiauja – jos tiesiog informuoja

koordinuojančią instituciją apie numatomas vykdyti priemones,

d. institucijų veiklos rėmai nėra apibrėžti Vyriausybės nutarimu patvirtinta

Tarpinstitucine programa,

e. horizontalaus koordinavimo dalyviai nėra pastovi institucijų grupė su

fiksuota narių imtimi.

3. Valstybės institucijos turi nepakankamus gebėjimus įgyvendinti Informacinės

visuomenės plėtros politikai Lietuvoje, nes:

a. informacinės visuomenės plėtros tikslai, išskirti Informacinės visuomenės

plėtros strategijoje, neturi kiekybinės išraiškos, todėl yra sunkiai

pamatuojami,

b. šie tikslai yra bendro pobūdžio (padidinti elektroninės valdžios galimybes) ir

tai kliudo objektyviai vertinti jų įgyvendinamumą,

c. tikslai yra orientuoti ne į rezultatą, bet į procesą,

d. nei viename iš rodiklių neatsižvelgiama į politikos paklausos pusę,

e. didelė dalis valstybės institucijų vykdomų priemonių neatitinka informacinės

visuomenės plėtros tikslo (tik 70,19 proc. 2004-2005 m. planuotų ir

įgyvendintų priemonių atitiko Informacinės visuomenės plėtros tikslus),

f. nepaisant to, kad parama šiai politikai yra išreiškiama strateginiuose

planuose planuojamomis priemonėmis, didelė šių priemonių dalis nėra

susijusios su tiksline politika.

51

4. Institucijų, dalyvaujančių politikos įgyvendinime, finansiniai ir žmogiškieji ištekliai

yra pakankami:

a. beveik visos ministerijos ir neministerinės institucijos turi po kelis

darbuotojus, kurie sprendžia informacinės visuomenės plėtros klausimus.

Didžioji dalis šių darbuotojų yra valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį

universitetinį išsilavinimą,

b. finansiniai ištekliai, būtini priemonių įgyvendinimui taip pat yra

panaudojami – apie tai byloja aukštas aktualių priemonių įgyvendinimo lygis

(2005 m. įgyvendinta 92,6 proc. aktualių priemonių, o 2006 m. – 94,3 proc.).

5. Taikant noro (paskatų) kriterijų nustatyta, kad valstybės institucijos turi pakankamas

paskatas įgyvendinti informacinės visuomenės plėtros politiką, nes:

a. šios politikos teigiamas poveikis informacinių technologijų pardavimams

lemia palankią verslo kompanijų poziciją informacinės visuomenės plėtros

klausimais Lietuvoje,

b. nuo pat Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LRV įkūrimo,

Ministru Pirmininku yra tos pačios partijos atstovas (A. M. Brazauskas ir G.

Kirkilas), o informacinės visuomenės plėtra įtraukiama į Lietuvos

Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų) sąrašą,

c. šio sektoriaus įmonių pelnas nuolat auga, o 78 proc. visų šio sektoriaus

įmonių atstovauja smulkųjį verslą. Be to, ekonominiai kompiuterizacijos

lygio augimo rodikliai byloja apie aukštus kompiuterinės įrangos pardavimo

tempus – taigi šis verslo sektorius palaiko informacinės visuomenės plėtros

politikos įgyvendinimą,

6. Socialinio informacinės visuomenės plėtros poveikio šiuo metu valstybės institucijos

nematuoja. Nėra nustatyta nei tai, kokia dalis visų kompiuteriais ar internetu

besinaudojančių asmenų yra neįgalieji, nei tai, kokiais tempais Lietuvoje vykdoma

e-įtrauktis.

7. Nustatyta didelė politikos įgyvendinime dalyvaujančių institucijų rotacija,

8. Darbo hipotezė: „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros politika yra

įgyvendinama nesėkmingai dėl valstybės institucijų, įgyvendinančių šią politiką,

gebėjimų stokos“ pasitvirtino.

Remiantis minėtomis išvadomis, formuluojami šie pasiūlymai:

1. Reorganizuoti informacinės visuomenės plėtros planavimo koordinavimą,

stiprinant trečiųjų šalių kontrolę, kuri pasireikštų per finansinių išteklių

52

paskirstymą – vietoj to, kad valstybės institucijoms būtų tiesiog skiriamos

biudžeto lėšos įgyvendinti strateginiuose planuose numatomoms priemonėms,

kai kurių Vyriausybės prioritetų atvejais, kasmet tam tikrą sumą paskirstytų

Vyriausybės prioritetą išplečiančią Programą koordinuojanti institucija (tai būtų

tam tikras vertikalaus ir horizontalaus modelio hibridas). Pagal siūlomą modelį

valstybės institucijoms neužtektų savo strateginiame plane numatyti, kad tam

tikras priemonių skaičius įgyvendina informacinės visuomenės plėtrą – šią

informaciją patikrintų koordinuojanti institucija bei tuo atveju, kai nustatytų,

kad išties institucijoms teikiama informacija apie vykdomas informacinės

visuomenės plėtros priemones atitinka tikrovę, skirtų šiai institucijai

Programoje numatytą lėšų dalį. Siūlomas modelis užkirstų kelią valstybės

institucijoms įgyvendinti ne informacinės visuomenės plėtros priemones,

klaidingai priskiriant jas šiam Vyriausybės prioritetui. Šią sistemą pritaikius ir

kitų horizontalios politikos sričių įgyvendinimui, tikėtinas atsakingesnis

valstybės institucijų požiūris į įgyvendinamų strateginių planų priemonių

atitikimą Vyriausybės prioritetams bei teisingas pasirinktos politikos tikslų

interpretavimas.

2. Politikos tikslus orientuoti ne į procesą, bet į rezultatą.

3. Įdiegti politikos įgyvendinimo poveikio visuomenei vertinimo rodiklius,

atkreipiant dėmesį į e-įtrauktį.

4. Įdiegti Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų hierarchiją, teikiant

preferenciją svarbiausiems prioritetams.

53

Literatūros sąrašas

1. Arimavičiūtė, Malvina, Strategijos formavimo modeliai. Vilnius: Vilniaus technika,

1999 m.

2. Augustauskaitė, Joana, „Informacinės visuomenės plėtros politika Lietuvoje“,

Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų

institutas, 2003.

3. Bendor, Jonathan, Thomas H. Hammond, „Rethinking Allison's Models.“ The

American Political Science Review, 86(2), 1992.

4. Denhart, Robert, Viešųjų organizacijų teorija. Vilnius: Algarvė, 2001.

5. Infobalt, „Asociacijos „Infobalt“ visuotinio narių susirinkimo protokolas.“ Vilnius,

2002 m. <http://www.infobalt.lt/main.php?&s=11&r=50&i=2072>, [Žiūrėta 2007 05

14].

6. Infobalt, „Nario paieška.“ Vilnius.

<http://www.infobalt.lt/main.php?t=memb_search>, [Žiūrėta 2007 05 06].

7. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

„Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nuostatai.“ Vilnius, 2005. <http://www.ivpk.lt/main.php?cat=10&gr=4>, [Žiūrėta

2006 05 20].

8. Langas į ateitį, „Apie aljansą.“ Vilnius, 2003.

<http://www.langasiateiti.lt/vid.php4?mid=1>, [Žiūrėta 2007 05 12].

9. Lane, Jan-Erik, The public sector: Concepts, Models and Approaches. 2 leid.

California: SAGE, 1995.

10. Lietuvos kompiuterininkų sąjunga, „LIKS tikslai.“ Vilnius.

<http://www.liks.lt/modules/tinycontent/index.php?id=1#tikslai>, [Žiūrėta 2007 05

08].

11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 950 Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų) (Žin., 2001, Nr.67-

2449).

12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 827 Dėl

strateginio planavimo metodikos patvirtinimo (Žin., 2002, Nr. 57-2312).

13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimas Nr. 182 Dėl

Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodikos patvirtinimo (Žin., 2003,

Nr. 14-581).

54

14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 330 Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų) (Žin., 2003, Nr.28-

1142).

15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 221 Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų) (Žin., 2005, Nr. 30-

944).

16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 8 d. nutarimas Nr. 625 Dėl

Informacinės visuomenės plėtros strategijos patvirtinimo (Žin., 2005, Nr. 73-2649 ).

17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 11 d. nutarimas Nr. 855 Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų), (Žin., 2006, Nr. 97-

3765).

18. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr. IX-1187 Dėl

Valstybės ilgalaikės raidos strategijos (Žin., 2002, Nr. 113-5029).

19. Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų

finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 121-5466).







23. Metcalfe, Les, „International Policy Co-ordination and Public Management Reform.“

International Review of Administrative Sciences, 60(2), 1994.

24. Millard, Jeremy, ePublic services in Europe: past present and future, Danish

Technological Institute, 2003.

25. Milutytė, Simona, „Informacinės visuomenės plėtros politika Lietuvoje“, Bakalauro

darbas, Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas,

2006.

26. OECD, „Governance of Innovation systems: Case studies in cross sectoral policy.“

Paris: ECCD Publications, 2005.

27. Parsons, Wayne, Viešoji politika: politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas.

Vilnius: Eugrimas, 2001.

28. Perry, James (sud.), Handbook of public administration. 2 leid. San Francisco: Jossey-

Bass Inc., 1996.

55

29. Peters, Guy, „Managing horizontal Government: the politics of co-ordination.” Public

administration, 76, 1998.

30. Rosenbloom, David ir Deborah Goldman, Public administration: understanding

management, politics and law in the public sector. 4 leid. McGrow-Hill, 1998.

31. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, „Informacinės

technologijos Lietuvoje.“ Vilnius, 2006.

32. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, „Informacinių

technologijų panaudojimo sektorius.“ Vilnius, 2007.

33. <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1584>, [Žiūrėta 2007 05 14].

34. Straispniai.lt, „Strategijos įgyvendinimo planai“

<http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2782>, [Žiūrėta 2006 06 07].

35. Straispniai.lt, „Strateginis planavimas“

<http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2783>, [Žiūrėta 2006 06 09].

36. Ūkio ministerija, „Valstybės ilgalaikės raidos strategijos įgyvendinimo 2005 metais

ataskaita.“ Vilnius, 2006.

37. Vaina, Paulius, „Informacinių ir ryšių technologijų politikos įgyvendinimo Lietuvoje

analizė“, Magistro darbas, Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos

mokslų institutas, 2006.

38. Vilpišauskas, Ramūnas ir Vitalis Nakrošis, Politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir

Europos Sąjungos įtaka. Vilnius: Eugrimas, 2003.

39. Webster, Frank, Informacinės visuomenės teorijos. Kaunas: Poligrafija ir informatika,

2006.

40. Žinių ekonomikos forumas, „Kas mes esame ir ką darome.“ Vilnius, 2005.

<http://www.zef.lt/nextgen/apie.php> [Žiūrėta 2007 05 09].

41. Žinių ekonomikos forumas, „Žinių ekonomikos forumo taryba.“ Vilnius, 2005.

<http://www.zef.lt/nextgen/apie_taryba.php> [Žiūrėta 2007 05 09].

56

1 priedas

Politikos koordinavimo skalės lygmenų apibrėžimas 93

1. Nepriklausomas ministerijų sprendimų priėmimas. Žemiausias skalės lygmuo yra

nepriklausomas ministerijų sprendimų priėmimas. Kiekviena ministerija išsaugo autonomiją

ir veiksmų laisvę savo politikos srityje. Ministerijos remiasi į savo teisėtas politikos

prerogatyvas, be to svarbu pabrėžti, kad ministerijų jurisdikcija aprėpia sprendimus dėl

kuruojamos srities. Jei ministerijos tik sieks įgyvendinti savo tikslus, nesiderėdamos su

kitomis institucijomis, gali kilti konfliktai. Pirmasis lygmuo aprėpia, kokios sritys yra

koordinuojamos ministerijų, ir jei jos vienintelės vykdytų priemones, susijusias su kuruojama

sritimi, nebūtų jokio tikslo aukštesnio lygmens koordinavimui.

2. Bendravimas su kitomis ministerijomis. Bendravimas su kitomis ministerijomis yra

pirmasis žingsnis už nepriklausomų ministerijų veiksmų. Informacijos mainai užtikrina tai,

kad ministerijos supažindina viena kita su sprendžiamais klausimais ir pasiūlo, kaip tikslinga

elgtis jų kuruojamoje srityje. Atskirai nuo techninių problemų, sukeliamų bendravimo tinklų,

informacijos mainai yra naudingi. Greta ministerijų rūpesčio išsaugoti savo sprendimų

priėmimo autonomiją iškyla normos, kuriomis ministerijos yra įpareigojamos informuoti kitas

ministerijas dėl savo vykdomos veiklos. Tam, kad būtų užtikrintas šis skalės lygmuo, turi

egzistuoti patikimi bendravimo kanalai. Ministerijos užtikrina, kad kitos ministerijos žino

apie jų vykdomą veiklą įteisintomis priemonėmis. Tai gali būti atliekama talpinant

informaciją duomenų saugyklose ir leidžiant jai būti prieinama.

3. Konsultavimasis su kitomis ministerijomis (atgalinis ryšys). Kitame koordinavimo

lygmenyje egzistuoja dvišalis bendravimas vietoj vienašalio informacijos teikimo / gavimo.

Ministerijos, kartu informuodamos kitas ministerijas apie vykdomas priemones, konsultuoja

jas įgyvendinant savo politiką. Ministerijos juk ne vien siunčia bei gauna informaciją, jos

atsako į tai, kas gauta ir komentuoja iš savo pozicijų, pateikia savo nuomonę, patarimus bei

kritiką. Konsultantas pateikia informaciją, į kurią ministerija gali atsižvelgti bei įtraukti į savo

poziciją. Tokie konsultaciniai procesai talkina valdžios institucijų sanglaudai, nes gilina

abipusį supratimą apie atskirų ministerijų vykdomas funkcijas bei padeda nujausti, kokie bus

komentarai rengiamam sprendimui prieš jį priimant.

4. Skirtingų pozicijų tarp ministerijų vengimas. Ten, kur sąveikauja skirtingų politikų atstovai,

svarbu, kad Vyriausybė laikytųsi pozicijos, neleidžiančios ministerijoms laikytis skirtingų –

derybinių – pozicijų. Koordinavimo procesas reikalauja, kad Vyriausybė šnekėtu „vienu

balsu“. Ketvirtojo lygmens koordinavimas reikalauja mechanizmų, kurie leistų išvengti atvirų

93 Metcalfe, 271 – 290.

57 konfliktų tarp ministerijų. Negatyvus tokio koordinavimo poveikis gali būti tas, kad tai gali

būti tik nesutarimų užglaistymas, bet net ir tokiu atveju ministerijos priverstos dirbti kartu,

pateikiant vieningą poziciją.

5. Bendro sutarimo paieška tarp ministerijų. Vietoj to, kad liktų patenkintos negatyviąja

koordinacija, ministerijos gali dirbti kartu siekdamos konsensuso politikos įgyvendinime. Tai

intensyvesnis ir pro-aktyvus koordinavimas, kuris skiriasi nuo 4 –ojo. Bendros darbo grupės,

projektų komandos, konsultacinės studijos – tai dalis priemonių, padedančių pasiekti bendrą

sutarimą. Visgi šis procesas vis dar yra daugiau savanoriško pobūdžio, mat institucijos

suvokia savo tarpusavio priklausomybę ir abipusį interesą išsprendžiant neaiškumus.

6. Politikos skirtumų sprendimas per arbitražą. Kartais nesutarimai arba konfliktai tarp

ministerijų tampa tokie gilūs, kad būna neįtikėtina, jog kuri nors viena šalis užleistų pozicijas.

Arba aplinkybės gali pareikalauti spartesnių sprendimų, nei gali kilti iš anksčiau aprašytų

koordinavimo procesų. Ten, kur ministerijų skirtingos ministerijų pozicijos negali būti

išspręstos 2-5 horizontalaus koordinavimo metodais, atsiranda poreikis arbitražui. Trečiųjų

šalių arbitražas išspendžia nesutarimus, kurių ministerijos neišsprendžia savaime. Vėlgi – tai

yra negatyvus koordinavimas, nes arbitražas yra reakcinis atsakas į specifines problemas,

kurių nesugebėta išspręsti žemesnio lygmens koordinavimo mechanizmais.

7. Ministerijų veiklos ribų nustatymas. Arbitražas, kaip jau minėta, yra procesas, skirtas

išspręsti problemoms, kurių nepavyksta išspręsti taikant žemesnio lygmens koordinavimo

mechanizmus. Tačiau centras gali imtis ir aktyvesnės rolės santykių reguliavime. Tai daroma

nustatant ribas, kuriose ministerijos veikia. 7-asis lygmuo labiau skirtas nusakyti, ko

ministerijos neturėtų daryti, vietoj to, ką turėtų. Tai gali būti traktuojama kaip negatyvioji

koordinacija, kuri vykdoma per asignavimus, arba ribas. Šios ribos visgi palieka pakankamai

plačius įgaliojimus ministerijoms įgyvendinant politikas.

8. Vyriausybės prioritetų nustatymas. Vyriausybė gali vaidinti pozityvų vaidmenį,

nurodydama pagrindines politikos kryptis, ir nustatant prioritetus. Šis aukšto lygio

koordinavimas reikalauja bendro pasirengimo. Aiškūs Vyriausybės prioritetai nurodo kryptis,

kuriomis turėtų veikti ministerijos. Bendri prioritetai iškyla iš viso to, kas vykdoma

žemesniais koordinavimo lygmenimis.

9. Vyriausybės strategija. Nacionalinės vyriausybės traktuojamos kaip unifikuotos politikos

įgyvendinimo sistemos, kuriose ministerijos yra techniniai instrumentai įgyvendinant

strategiją pagal turimą išsamiausią informaciją bei gerai apibrėžtus tikslus. Strateginiai

politiniai sprendimai nuleidžiami iš viršaus ministerijoms, ir tarpministerinis koordinavimas

yra pritaikomas kaip priemonė strategijos įgyvendinimui.

58

2 priedas

Informacinės visuomenės apibrėžimų tipai 94

Technologinis tipas – koncentruoja dėmesį į daugybę nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio

pabaigos atsiradusių naujovių. Naujosios technologijos yra vienas iš labiausiai matomų

naujųjų laikų požymių, todėl dažnai būtent jos laikomos informacinės visuomenės atsiradimo

pranašu. Tai komunikacija, asmeniniai kompiuteriai, naujos biuro technologijos, ypač

internetinės informacijos paslaugos Manoma, jog toks kiekis technologijų naujovių, darančių

tokią visaapimančiu, įtaką, turi vesti prie socialinio gyvenimo perkūrimo.

Ekonominis tipas – akcentuoja informacinės veiklos ekonominės vertės augimą. Jeigu

galima numatyti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalies, kurią sukuria informacijos verslas,

didėjimą, tuomet logiška, jog pasiekiamas toks lygis, kai galima kalbėti apie informacijos

ekonomiką. Kai tik didesnę ekonominės veiklos dalį užima informacinė veikla, o ne žemės ūkis

arba pramonė, vadinasi, susiformavo informacinė visuomenė.

Profesinis tipas – glaudžiai siejasi su Daniel Bello (1973) darbais. Tiriama profesijų arba

užimtumo struktūra ir jos raida. Teigiama, kad informacine visuomenę galima vadinti tada, kai ima

dominuoti su informacija susijusios profesijos. Mažėjantis užimtumas pramonėje ir augantis

užimtumas paslaugų sektoriuje interpretuojami kaip fizinio darbo nykimas ir jį pakeičiantis

nefizinis darbas. Nefizinį darbą dirbantys žmonės naudoja informaciją (o ne fizinę jėgą), todėl

galima sakyti, kad žymus informacinio darbo daugėjimas reiškia, kad susiformavo informacinė

visuomenė.

Erdvinis tipas – ši samprata remiasi sociologija ir ekonomika, joje svarbiausia yra

geografinės vietos ir nuotolio akcentavimas. Labiausiai pabrėžiami informacijos tinklai,

susiejantys vietoves ir dėl to labai smarkiai paveikiantys laiko ir erdvės organizaciją. Šis rodiklis

pasidarė ypač populiarus pastaraisiais metais, kai informacijos tinklai įgavo reikšmingą socialinės

organizacijos ypatybės statusą.

Kultūrinis tipas – ši samprata remiasi tuo kad visuomenėje cirkuliuojančios informacijos

nepaprastai padaugėjo ir tiesiog tapo gerokai daugiau negu bet kada anksčiau.

Kokybinis tipas – šios sampratos atstovai teikia pirmenybę informacijos reikšmei iš

kokybei. Jie tiria, kokio pobūvio informacijos padaugėjo? Kas ir kokio pobūdžio informaciją

skleidžia, kokiais tikslais ir kokius padarinius tai sukėlė? Teigiama, kad informacinei

visuomenei būdingas bruožas – teorinių žinių dominavimas.

94 Frank Webster , Informacinės visuomenės teorijos. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2006, 15-31.

59

Summary

Successful implementation of information society development policy is one of the key

topics all over European Union. When discussing on the benefits of the implementation of

this horizontal policy, it is usually lent on the increment of the economical indicators: the

increased usage of computers among the inhabitants, the increased network of internet

connections and the increased number of internet users.

The task of this essay is to analyze implementation of information society development

policy in Lithuania. The picture of the policy implementation is not viewed through the

window of earlier mentioned economical indicators, but rather through the perspective of

institutional cooperation: how do state institutions succeed to implement this particular policy.

The method of this essay is a case study. The policy implementation itself is viewed as a

two level interaction result: the level of coordination abilities is measured with the scale of L.

Metcalfe (scheme of abilities to coordinate policy) and then the actual coordination is

analyzed by the methodology of G. Peters; overall success of policy implementation is

analyzed using the mixed criteria of G. Peters (policy may only be successful if the

institutions, acting in the implementation, are willing to implement it, and if the institutions

are able to implement it) and P. Sabatier.

The analysis showed that:

1. Lithuanian has a high potential for successful information society development

policy coordination;

2. Despite the high potential of the policy coordination, the implementation of it

has few gaps:

a. The coordinating institution has no power to impact the means of policy

implementation, taken by the participating institutions;

b. The coordination itself is targeted to the process and not the result;

c. There is a lack of communication between institutions, which are

implementing the policy means;

d. There is a high level of rotation among the institutions, implementing this

current policy.

3. State institutions have a limited abilities to implement the information society

development policy in Lithuania:

a. The goals of this particular policy are perfunctory;

b. None of the policy indicators represent the demand side;

60

c. Despite the rhetorical support for this current policy, large amount of the

implemented means don’t satisfy the goals of the particular policy;

4. The resources (both financial and human) to implement the policy are sufficient;

5. When analysing the motivation of the institutions, it has been found out, that

this particular policy has a vast support among the business sector (especially

among the companies, which are selling the hardware and software).

6. The social impact of this policy has not yet been measured on the state level.

There are no indicators, which would show, which part of the computer users

are disabled persons, or how intensively the e-inclusion goes on in Lithuania.

The hypothesis that “Lithuanian information society development policy is implemented

unsuccessfully due to the lack of abilities to implement the policy on the state institution

level” was approved.

On the base of the findings there are few proposals:

1. To reorganize the coordination of the information society development policy

and increase the third party control, which would be displayed as an allocation

of the financial resources. Instead of the direct funding for the state institutions

there could be a funding for programs, the coordinator of which would check

the match of the policy means to the policy goal and then would distribute the

finances.

2. Policy should be targeted to the results and not to the process itself.

3. The indicators, showing the impact of the policy implementation, should be

implemented.

4. The hierarchy for the governmental priorities should be implemented and the

financial resources need to be distributed on the principles of this hierarchy.

Documents

Tarpinstitucinis bendradarbiavimas įgyvendinant informacinės visuomenės plėtros politiką Lietuvoje