1996 m.

BYLŲ SANTRAUKOS

1. 1994 07 01 Tarptautinio Teisingumo teismo (toliau – TTT) sprendimas Jūrų delimitacijos ir kitų teritorinių klausimų tarp Kataro ir Bahreino byloje (jurisdikcija ir ieškinio priimtinumas). Pripažinta, kad derybų protokolas yra tarptautinė sutartis. Protokolas nėra paprastas įrašas apie susitikimą (kaip teigė Bahreinas). Jis ne vien tik parašo diskusijas ir reziumuoja sutarimo ar nesutarimo taškus. Jis išdėsto įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė šalys. Tokiu būdu jis sukuria šalių teises ir įsipareigojimus tarptautinėje teisėje. Jis sudaro tarptautinį susitarimą.

2. Egėjo jūros byla 1978m. TTT nusprendė, kad tarp Graikijos ir Turkijos ministrų pirmininkų sudarytas komunikatas (pranešimas spaudai) nebuvo tarptautinė sutartis: „formos klausimu TTT pakanka tik pastebėti, kad nėra žinoma jokia T.t.n., kuri galėtų neleisti bendrame komunikate sudaryti tarptautinį susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ar nagrinėti teismui. Todėl klausimas dėl to, ar 1975 05 31 komunikatas sudaro, ar ne, tokį susitarimą, iš esmės priklauso nuo šio akto ar veiksmo, kuris išreikštas akte, prigimties. Sprendžiant kokia yra iš tikrųjų akto ar veiksmo prigimtis reikia atsižvelgti į formą, jame pavartotus terminus ir konkrečias sąlygas, kuriomis jis buvo sudarytas. IŠVADA: MP savo atitinkamų Vyriausybių vardu jame neketino įsipareigoti ir neįsipareigojo, jog besąlygiškai sutinka su tuo, kad šis ginčas vienos iš šalių pareiškimu galėtų būti perduotas spręsti TTT.“

3. KT 1995 10 17 nutarimas dėl LR tarptautinių sutarčių įstatymo. Tarptautiniai tarpžinybiniai susitarimai (sutartys) neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei LR teisės požiūriu. Tarptautiniai susitarimai, sudaromi ministerijų ar Vyriausybės įstaigų vardu. Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įstaigų susitarimai dėl bendradarbiavimo su atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria Lietuvos Respublikai tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys Vienos konvencijos 2 straipsnio 1a punkto prasme: "..."sutartis" reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės ... ". Teiginys "sudarytą tarp valstybių" reiškia, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: "Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris negali būti ... laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau tokio akto ši valstybė nepatvirtina." Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įgaliojimų, taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.

4. Nikaragvos byla 1984m. a. TTT teisėjo Roberto Ago atskiroji nuomonė: TT prasme ratifikavimas yra

tarptautinis teisinis aktas, „instrumentas“, kuriuo valstybės išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. TTT: „ratifikavimą čia mes suprantame taip, kaip ši sąvoka yra apibrėžta tarptautiniu teisniu

aspektu, t.y. dvišalių sutarčių atveju – kaip apsikeitimą ratifikaciniais raštais, kurie jau išrašyti pagal vidaus teisę, o daugiašalių sutarčių atveju – kaip šių raštų deponavimą depozitarui. Tai nėra tik paprastas formalumas ar papildoma sąlyga. Šie veiksmai patys savaime yra aktas, kuriuo tarpvalstybiniuose santykiuose išreiškiamas suinteresuotų valstybių sutikimas prisiimti įsipareigojimus, numatytus pagal atitinkamas sutartis. Kol šie veiksmai nėra atlikti, sutartis negalioja, lygiai kaip negalioja a fortiori (pirmiausia) įsipareigojimai, kuriuos ji nustato“.

b. Nors TTT yra pagrindinis JTO teisminis organas, jo jurisdikcija yra fakultatyvinė – žinybingi tik tokie ginčai tarp valstybių, kurių nagrinėjimui TTT šalys davė savo sutikimą. TTT: teismo jurisdikcija, kaip dažnai buvo primenama, remiasi valstybių sutikimu, išreikštu įvairiais būdais, įskaitant pareiškimus, padarytus pagal Statuto 36str. 2d.

c. Nors atsisakymas grasinti jėga ar ją naudoti bei nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principai yra įtvirtinti JTĮ, šie principai kartu lieka ir paprotinėmis normomis.

d. kas yra kolektyvinė savigyna, ar JAV veiksmai gali būti laikomi KS-NE. Pagal JTO įstatus KS laikytina teisėta ginkluotos jėgos panaudojimo atveju. Pagal TTT praktiką, KS teisėta tuo atveju, kai valstybė, kuri yra ginkluoto užpuolimo auka, kreipiasi į kitą valstybę prašydama pagalbos. JAV veiksmus būtų galima laikyti KS jei: 1. būtų buvęs kreipimasis valstybės, 2. kuri yra ir laiko save ginkluoto užpuolimo auka. Tačiau JAV bent dalį veiksmų atliko iki Salvadoro kreipimosi, o Hondūras ir Kosta Rika visai į ją nesikreipė. TTT JAV veiksmų nepripažino KS.

e. Teisėti jėgos panaudojimo atvejai pagal JTO įstatus: 1. savigyna 2. JTO ST organizuojamos GJ panaudojimas siekiant atkurti tarpt. taiką ir saugumą ar jį palaikyti.

f. Ar JAV pažeidė jėgos nenaudojimo principą – TAIP. JAV įsipareigojimai kildinami iš dalyvavimo JTO. Įstatai įtvirtina draudimą naudoti GJ prieš kt. valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ar tikslais, nesuderinamais su JTO tikslais. Be to, iš paprotinės T.t, kurios atžvilgiu JAV ankstesniu elgesiu išreiškė opinion juris, savigyna, ir kolektyvinė, sudaro teisėtą pagrindą GJ naudoti, tačiau šiuo atveju JAV nesilaikė būtinų sąlygų: 1. GJ atsakyti tik į GJ. Nikaragvos veiksmai TTT nuomone nesudarė ginkluoto užpuolimo. 2. Valstybių prašymo nebuvo. 3. nesilaikyta proporcingumo.

5. Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą byla 1986m.a. TTT atmetė JAV argumentaciją, kad tarptautinės teisės „principų buvimas

JTĮ atmeta galimybę, kad panašios normos gali nepriklausomai egzistuoti tarptautinėje paprotinėje teisėje“. TTT: daugelyje klausimų sritys, kurias reguliuoja šie du šaltiniai nesutampa ir todėl materialinės normos, kurias jie nustato, nėra savo turiniu identiškos. Be to, net jeigu sutartinė norma ir paprotinė norma, liečianti šį ginčą, turėtų tą patį turinį, tai neduoda pagrindo TTT pritarti nuomonei, kad sutarties sudarymas panaikina papročio savarankišką taikymą.

b. Jei papročiai kodifikuoti universaliose sutartyse, tai dar nereiškia, kad šios sutartys pakeitė ir panaikino visuotinai pripažintus papročius. Šioje byloje JAV neigė TTT jurisdikciją, nes JAV pripažino jurisdikciją su išlyga, kad ginčus dėl daugiašalių sutarčių TTT galės spręsti tik esant šalių sutarimui. Nikaragva, prašydama teismą pripažinti, jog JAV pažeidė draudimą naudoti jėgą, rėmėsi JTO Įstatais ir Amerikos Valstybių Organizacijos Įstatais (t.y. tarptautinėmis sutartimis), TTT teko spręsti, ar šis draudimas yra tik sutartinė norma, ir ar šios paprotinės normos kodifikavimas universalioje sutartyje reiškia, kad paprotys nustojo egzistuoti. TTT konstatavo: JTOĮ, konvencija jokiu būdu neapima visos jėgos panaudojimo tarptautiniuose santykiuose reguliavimo sferos. Šios sutarties 51str. duoda nuorodą į egzistavusią anksčiau paprotinę tarptautinę teisę – mini „neatimamą teisę“ į individualią ir kolektyvinę savigyną, kurios „šie Įstatai jokiu būdu neliečia“ ir kuri taikoma ginkluoto užpuolimo atveju. Šis straipsnis turi prasmę tik tuo pagrindu, kad egzistuoja prigimtinė ir neatimama teisė į savigyną, ir sunku įsivaizduoti, kokį kitą, nei prigimtinį, pobūdį ji gali turėti, net jei minėtas jos turinys patvirtintas Įstatuose. Be to, Įstatai detaliai nereguliuoja šios teisės turinio. Pvz. jie nenumato specialios taisyklės, ar savigyna yra teisėta tik tada, kai imtasi proporcingų ir būtinų atremti ginkluotą užpuolimą atsakomųjų priemonių, - taisyklės, kuri yra tvirtai įsitvirtinusi paprotinėje teisėje. Taipogi sąvoka „ginkluotas užpuolimas“, kuris, jei nustatytas, leidžia pasinaudoti savigynos teise, nenumatyta Įstatuose ir nėra sutartinės teisės dalis. Taigi negali būti teigiama, kad 51str. yra nuostata, kuri „apima ir pakeičia“ paprotinę tarptautinę teisę. Tiksliau – tai parodo, kad nagrinėjamoje srityje, kurios svarba šiame ginče turi būti ypač pabrėžta, paprotinė tarptautinė teisė tęsia savo egzistavimą šalia sutartinės teisės. Sritys, reguliuojamos dviejų teisės šaltinių, neuždengia viena kitos ir jų normos nėra to paties turinio.

c. TTT išnagrinėjęs įvairius karinės jėgos panaudojimo aspektus ir atitinkamas JT Įstatų nuostatas, patvirtino, kad savigyna bus teisėta tik įvykus ginkluotam užpuolimui.

6. Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byla 1969m. a. Tai, kad sutartyje numatytas jos ratifikavimas, priėmimas ir t.t., dar

anaiptol nereiškia, kad valstybė, net pasirašiusi sutartį, atliks tokį aktą. Pagaliau pritarimo sutarties sudarymui procedūra tam ir skirta, kad valstybės galėtų apsvarstyti galimybę tapti, ar ne, tarptautinės sutarties dalyve. TTT: VFR, pasirašiusi, bet neratifikavusi Ženevos konvencijos dėl kontinentinio šelfo, nėra jos įpareigota.

b. Suinteresuotos valstybės turi būti įsitikinusios, kad laikosi to, kas laikoma teisiniu įsipareigojimu. Tarptautinis paprotys – tai ne tik bendra praktika, t.y. t.t. faktų, veiksmų pasikartojimas, pastovumas, bet ši praktika turi būti pripažinta teisine norma.

c. Keturios sąlygos, kurioms esant sutarties nuostata gali liudyti apie papročio susiformavimą: nuostata yra teisinė norma, ji neturi išlygų, dalyvavimas konvencijoje yra „platus ir reprezentatyvus“, norma atspindi

vieningą praktiką, kurios laikosi ypatingai suinteresuotos ją taikyti valstybės.

d. Kartais tarptautinis paprotys gali keisti normas, įtvirtintas tarptautinėse konvencijose. Pvz. Ženevos konvencija dėl kontinentinio šelfo numatė, kad atribojant kaimyninių valstybių kontinentinį šelfą reikia vadovautis vidurio linijos (kai krantai yra priešais vienas kitą) ir lygių atstumų (kai krantai šalia) metodu. Tuo tarpu TTT šioje byloje nurodė, kad šis metodas nėra privalomas, akcentuojamas valstybių susitarimas, kad būtų pasiektas teisingas sprendimas.

7. Pasienio ir kertančių siena karo veiksmų (jurisdikcija) byla 1988m. Bogotos Pakto LV str. leidžia šalims daryti išlygas šiai sutarčiai, kurios „bus taikomos jas darančios valstybės atžvilgiu abipusiškumo pagrindu“. Jei nėra specialių procesinių nuostatų, šios išlygos pagal bendrosios T.t.n. šioje srityje, kurias kodifikavo Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, gali būti daromos tik Pakto pasirašymo ar ratifikavimo ar prisijungimo prie jo metu.

8. Mirties bausmės apribojimų byla 1983m. Amerikos Žmogaus teisių teismas: „išlyga, skirta leisti valstybei panaikinti kurią nors nepanaikinamą pagrindinę teisę, turi būti laikoma nesuderinama su Konvencijos objektu ir tikslu ir todėl neleistina. Padėtis pasikeistų, jei išlyga būtų siekiama tik apriboti t.t. nepanaikinamos teisės aspektus, bet ji neatimtų iš visos teisės jos pagrindinio tikslo“.

9. Pietvakarių Afrikos byla 1966m. TTT: JT Įstatų preambulė sudaro moralinį ir politinį pagrindą teisinėms nuostatoms, kurios išdėstytos žemiau. Tokiu būdu šie samprotavimai patys savaime nėra teisės normos.

10. Namibijos byla 1971m. TTT konsultacinė išvada:a. bet koks tarptautinis dokumentas turi būti aiškinamas ir taikomas visos

tos teisinės sistemos rėmuose, kuri galioja tuo metu, kai daromas aiškinimas.

b. Ši byla buvo vienintelė išimtis iš taisyklės, kad teismas ar arbitras, nors ir turėdami jurisdikciją pripažinti, kad valstybė, priėmusį teisės aktą, prieštaraujantį jos tarptautiniams įsipareigojimams, pažeidė tarptautinę teisę, bet paprastai negali pripažinti negaliojančiu paties nacionalinės teisės akto. TTT išvadoje nurodyta, kad t.t. PAR organų teisės aktai Namibijoje yra negaliojantys ir niekiniai. Tačiau reikia turėti omenyje, kad ši TTT išvada išplaukė iš to, kad PAR administracijos buvimas Namibijoje TTT pripažintas neteisėtu per se (pats savaime).

11. Preah Vihear byla 1961m. TTT: a. Tailandas teigė, jog žemėlapyje buvo padaryta esminė klaida, nes pagal

žemėlapį šventykla yra Kambodžos teritorijoje. Teismas byloje atsižvelgė į asmenų, kurie iš Tailando pusės dalyvavo sudarant žemėlapį, kvalifikaciją ir padarė išvadą, kad „negali būti leidžiama pasiteisinti klaida, kaip sutikimo netinkamumo argumentu, jeigu šalis, besiremianti juo, savo elgesiu prisidėjo prie klaidos, ar galėjo jos išvengti, arba jeigu buvo tokios aplinkybės, kurios turėjo atkreipti šios šalies dėmesį į galimą klaidą. Pagrindinė klaidos, jeigu ji padaryta, svarba yra tame, kad ji gali paliesti duoto sutikimo tikrumą. TTT nematė jokio tokio pobūdžio

elemento, kuris leistų nustatyti atgal, kad Tailando sutikimas, kurį jis visiškai pripažino ir patvirtino nėra tikras.

b. Sutikimas su kitos valstybės veiksmais gali t.t. šiuos veiksmus legalizuoti. Pvz. valstybės sutikimas su tuo, kad kita valstybė nevykdytų jos atžvilgiu savo tarptautinio įsipareigojimo, pašalina tokio nevykdymo neteisėtumą. Kartais toks sutikimas nėra išreikštas viename akte, o išplaukia iš visos valstybės veiksmų sekos. Kad ir šioje byloje. TTT: Tailandas savo veiksmais pripažino liniją, kurią Tailando ir Kambodžos mišri sienos delimitacijos komisija nubrėžė žemėlapyje ir tuo pačiu pripažino šventyklą esant Kambodžos teritorijoje.

12. Dėl jūros sienos tarp Gvinėjos – Bissau ir Senegalo delimitacijos 1989m. TTT tautų apsisprendimo principą pripažino jus cogens norma.

13. JAV diplomatinio ir konsulinio personalo Teherane byla 1980m. Valstybė negali pareikšti, kad ji paklūsta vienoms bendrosios tarptautinės teisės normoms ir nepaklūsta kitoms. Irane nugalėjus islamo revoliucijai, 1979 11 4d. Teherane buvo užgrobta JAV ambasada, Tebrize – generalinis konsulatas, o jų personalas paimtas įkaitais. Lapkričio 17d. ajatola Homeinis išleido įsaką, skelbiantį, kad JAV ambasada buvo „šnipinėjimo ir konspiracijos centras“ ir kad „tie žmonės, kurie toje vietoje rezgė pinkles prieš mūsų islamo judėjimą, nesinaudoja tarptautine diplomatine pagarba“. Jis tai pat pareiškė, kad JAV ambasada liks užimta, o diplomatinis ir konsulinis personalas suimtas tol, kolas JAV neperduos Iranui buvusio Irano šacho ir jo turto. 52 JAV piliečiai (50 diplomatinio ir konsulinio personalo narių ir 2 privatūs asmenys) buvo išlaikyti įkaitais 444d. TTT konstatavo, kad

a. Iranas pažeidė savo įsipareigojimus „pagal galiojančias tarp dviejų valstybių konvencijas, o taip pat seniai įtvirtintas bendrosios tarptautinės teisės normas; Iranas privalo paleisti įkaitus, grąžinti pastatą, archyvus bei kitą turtą ir sumokėti reparacijas.

b. t.t. diplomatinės ir konsulinės t. n. yra imperatyvinės. (jus cogens).c. Diplomatinių santykių nutraukimas tarp JAV ir Irano užblokavo

mechanizmą, kuriuo būtų efektyviai vykdoma šių šalių 1955m. Draugystės, prekybos ir konsulinių santykių sutartis.

d. 1980 03 22 EB Ministrų Taryba nutarė prašyti EB šalių parlamentų nedelsiant imtis priemonių, kad būtų galima taikyti sankcijas Iranui, kuris šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę. T.y. tarptautinių sankcijų, nesusijusių su ginkluotos jėgos panaudojimu, gali būti imtasi ir regioninių tarptautinių organizacijų sprendimų pagrindu.

e. Diplomatinė teisė apibūdinta kaip teisinė konstrukcija, kruopščiai žmonijos statyta per amžius, kuriuos apsaugojimas yra gyvybiškai svarbus šių dienų sudėtingos tarptautinės bendrijos saugumui ir gerovei, kaip yra svarbiau, nei bet kada, kad būtų nuolat ir skrupulingai laikomasi normų, sukurtų taikai ir pažangai tarp jos narių užtikrinti.

14. Kompetencijos žvejybos zonų klausimu byla 1973m. TTT: pasikeitimas turi sukelti radikalių įsipareigojimų, kuriuos tebereikia vykdyti, turinio pasikeitimą. Jis turi apsunkinti šiuos įsipareigojimus tokiu būdu, kad jų vykdymas tampa visiškai skirtingas nuo to, ką anksčiau reikėjo vykdyti. Šioje byloje Islandija teigė, kad

žvejybos technikos esminis išsivystymas nuo 1961m, kai Islandija ir Didžioji Britanija sudarydamos žvejybos sutartį joje pripažino 12 jūrmylių pločio žvejybos zoną, padarė visą sutartį pasenusia. Todėl Islandija nurodė, kad sutarties nuostata dėl TTT jurisdikcijos nebegalioja. TTT: sutarties objektas yra platesnis negu 12 jūrmylių zonos nustatymas, todėl jos nuostatos dėl ginčų sprendimo tebegalioja. Šalis, turėjusi naudos iš sutarties, kuri savo laiku gynė jos teises, neturi teisės nutraukti įsipareigojimų, kuriuos ji dar tebeturi kitos šalies atžvilgiu.

15. Lotus byla 1927m. Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo teismas (toliau - NTTT): tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp nepriklausomų valstybių. Taigi valstybėms privalomos teisės normos kuriamos jų laisva valia, išreikšta sutartyse ar visuotinai priimtuose papročiuose, kurie nustato teisės principus ir yra sukurti tam, kad būtų pasiekti bendri tikslai.

16. Palmas salos byla 1928m. Tarptautinis arbitražas (toliau – TA): a. tarptautinė teisės, kaip ir teisė aplamai, turi tikslą užtikrinti įvairių

interesų, kuriems reikalinga teisinė apsauga, bendrą egzistavimą.b. Valstybės turi bendrą „rūpestingumo“ pareigą vykdydamos rezultato

įsipareigojimus. Tokios pareigos terminas naudojamas užsieniečių apsaugos srityje, kur nurodoma, kad valstybė turi laikytis „minimalių civilizacijos standartų“.

17. Korfu sąsiaurio byla 1949m. a. Korfu sąsiauryje, esančiame Albanijos teritoriniuose vandenyse, ant minų

užplaukė ir sprogo du Britanijos kariniai laivai. Incidentas įvyko prasidėjus šaltajam karui, kai Britanijos laivai patruliavo sąsiauryje. Kaimyninėje Graikijoje vyko pilietinis karas. Albanijos atstovai teigė, kad Albanijos karinės pajėgos neužminavo sąsiaurio, nes Albanija neturėjo karinio laivyno. Tačiau pagal bylos aplinkybes buvo aišku, kad Albanijos pakrantės postai turėjo matyti sąsiaurio minavimo operaciją. Todėl Albanijai buvo privalu įspėti laivus apie pavojų. Savo sprendime TTT pripažino, kad „kiekviena valstybė privalo neleisti, kad jos teritorija būtų naudojama veiksmams, apie kuriuos ji žino, tačiau kurie yra priešingi kitų valstybių teisėms“.

b. Didžioji Britanija kreipėsi į TTT su vienašaliu pareiškimu, o Albanija vėliau padarė oficialų pareiškimą, kuriame sutiko su bylos nagrinėjimu TTT. Tiesa, vėliau šalys sudarė specialų susitarimą perduoti bylą nagrinėti TTT, kuriuo ir rėmėsi TTT, nagrinėdamas šią bylą. Ši byla buvo vienintelis atvejis, kuomet buvo pritaikytas principas forum prorogatum, t.y. kai po vienašalio kreipimosi į TTT kita ginčo šalis sutiko, kad byla būtų nagrinėjama TTT.

c. TTT pripažino, kad Albanija privalo atlyginti žalą, nes turėjo žinoti, jog sąsiauris užminuotas, ir įspėti užsienio laivus. Kartu pripažino, jog britų įvykdyta išminavimo operacija buvo neteisėta, nes tarptautinė teisė draudė ginkluotą intervenciją. TTT: taip vadinamą intervencijos teisę TTT gali laikyti niekuo kitu, kaip jėgos politikos pasireiškimu, politikos, kuri praeityje privedė prie sunkiausių piktnaudžiavimų ir kuri negali daugiau surasti kokios nors vietos tarptautinėje teisėje, nežiūrint visų dabartinių tarptautinės organizacijos netobulumų. Intervencija, ko gero, yra dar

mažiau priimtina toje formoje, kurią ji įgavo čia, todėl, kad būdama prieinama faktiškai galingiausioms valstybėms, ji gali lengvai iškreipti tarptautinio teisingumo vykdymą.

d. Teismų ir arbitražų sprendimai gali parodyti, kad susiformavo t.t. anksčiau neegzistavusi T.t.n. Pvz. principas, kad valstybės privalo susilaikyti nuo veiklos, kuri gali padaryti žalą kitoms valstybėms. Jo atsiradimo įrodymas – šis TTT sprendimas.

18. Žalos, patirtos JT tarnyboje byla 1949m. a. TTT, nagrinėdamas klausimą, ar JT yra tarptautinis teisės subjektas,

nurodė, kad tarptautinis teisinis subjektiškumas reiškia gebėjimą turėti tarptautines teises ir pareigas bei gebėjimą ginti šias teises pareiškiant tarptautinius ieškinius. TTT: jei valstybė turi visų tarptautinių teisių ir pareigų visumą, tokio vieneto kaip JTO teisės ir pareigos turi priklausyti nuo jos tikslų ir funkcijų, apibrėžtų jos steigimo dokumentuose ar išplaukiančių iš jų ir išvystytų praktikoje.

b. Teisės subjektai kiekvienoje teisinėje sistemoje nebūtinai yra vienodi savo prigimtimi ar teisių apimtimi, ir jų prigimtis priklauso nuo visuomenės poreikių.

19. Oro susisiekimo tarp JAV ir Prancūzijos susitarimo aiškinimo byla 1978m. a. Šiame sprendime išdėstytos pagrindinės atsakomųjų priemonių taikymo

taisyklės. 1946m. JAV ir Prancūzija sudarė Oro susisiekimo susitarimą, kuris tapo teisine baze reguliariems civilinės aviacijos lėktuvų skrydžiams tarp dviejų valstybių. 1960m. Apsikeitimas notomis leido t.t. aviakompanijoms vykdyti skridimus iš JAV vakarinės pakrantės į Paryžių su nutūpimais Londone. 1978m. Pan American Airlines nutarė padaryti naujovę šiuose skridimuose: keleivius, skrendančius į Paryžių, Londone persodinti į mažesnį lėktuvą. Prancūzija tam prieštaravo, teigdama, kad 1946m. Susitarimas draudžia keisti lėktuvus vienos iš šalių teritorijoje. Pan American nepaisė Prancūzijos protestų ir pradėjo skraidinti mažesnį lėktuvą reisu Londonas – Paryžius. Tuomet Prancūzija 1978 05 03 neleido šio lėktuvo keleiviams išlipti Paryžiuje. Toliau sekė JAV atsakomieji veiksmai: 05 31 JAV uždraudė prancūzų lėktuvų skridimą iš Paryžiaus į JAV Vakarų pakrantę su nutūpimu Monrealyje. Kadangi iš karto po to šalys pasirašė kompromisą, kuriuo ginčą perdavė arbitražui, JAV šio draudimo nepradėjo taikyti. Arbitražas nustatė, kad Pan American turėjo teisę keisti lėktuvą, kadangi 1946m. Susitarimas nedraudė keisti lėktuvų trečiųjų valstybių teritorijoje. Todėl JAV turėjo teisę imtis atsakomųjų priemonių. Arbitražo išvados: bet kokios atsakomosios priemonės pirmiausia turi t.t. mastu atitikti pažeidimą. Sprendžiant tarpvalstybinį ginčą yra svarbu atsižvelgti ne tik į žalą, kuri buvo padaryta atitinkamoms kompanijoms, bet ir į principinių klausimų, kylančių iš pažeidimo, kuriuo kaltinama, svarbą. Nėra draudimo, kad pradėjus šalims derybas arba ginčą perdavus tarptautiniam arbitražui ar teismui, nebūtų leidžiamos atsakomosios priemonės. Situacija pasikeičia, kai teismas gali imtis t.t. veiksmų. Jeigu teismo kompetencija leidžia pasiekti tų tikslų, kurių siekiama atsakomosiomis priemonėmis, turi būti pripažinta, kad valstybių

teisė imtis tokių priemonių išnyksta. T.y. teismo kompetencija paskirti laikinas gynybos priemones panaikina teisę imtis atsakomųjų priemonių; teismas gali pareikalauti nutraukti taikomas priemones, nustatydamas laikinąsias gynybos priemones.

b. TA: jeigu susidaro situacija, kai viena valstybė mano, jog kita valstybė pažeidė tarptautinį įsipareigojimą, pirmoji turi teisę užtikrinti savo teises „atsakomųjų priemonių“ pagalba, atsižvelgdama į apribojimus, kuriuos bendroji tarptautinė teisė nustatė ginkluotos jėgos panaudojimui.

20. Barcelona Traction, Light and Power Co. Ltd. byla 1970m. a. TTT: esminis skirtumas turi būti daromas tarp valstybių įsipareigojimų

visai tarptautinei bendrijai ir įsipareigojimų, atsirandančių vis-a-vis su kita valstybe diplomatinės gynybos srityje. Pirmieji liečia visas valstybes. Ryšium su atitinkamų teisių svarba visos valstybės gali būti laikomos turinčios teisę jas ginti; tai yra įsipareigojimai erga omnes (įsipareigojimai visų atžvilgiu).

b. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje kiekviena valstybė gali turėti teisinį interesą ginti tarptautinius įsipareigojimus, kurie sieja visas valstybes ir yra nustatyti visos tarptautinės bendrijos atžvilgiu (erga omnes). Tokie įsipareigojimai atsirado pvz., kai buvo uždrausta agresija, genocidas, įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės.

c. „Kai valstybė į savo teritoriją įsileidžia užsienio investicijas arba užsienio subjektus, fizinius ar juridinius asmenis, ji privalo suteikti jiems teisinę apsauga ir prisiima įsipareigojimus dėl elgesio su jais.“ – kalbama apie minimum standards of treatment of aliens, kurie yra visuotinai pripažinti.

d. Valstybės negali reikalauti reparacijos už kokio nors įsipareigojimo jos atžvilgiu pažeidimą, prieš tai neįsitikinusi, kad ji turi teisę to reikalauti, kadangi normos šioje srityje numato tam dvi sąlygas. „Pirma, valstybė atsakovė pažeidė vieną savo įsipareigojimų valstybės, kurios piliečiai nukentėjo, atžvilgiu. Antra, tik šalis, kurios atžvilgiu šis įsipareigojimas egzistuoja, gali pareikšti pretenziją dėl jo pažeidimo“ (Žalos, patirtos JT tarnyboje, byla. Konsultacinė išvada.)

21. Konsultacinė išvada dėl Arbitražinio įsipareigojimo pagal 1947m. JT Būstinės susitarimų aiškinimo. TTT: tarptautinė teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę. Šį principą įtvirtino teisminiai sprendimai nuo tų senų laikų, kai 1872 09 14 buvo priimtas arbitražinis sprendimas Alabamos byloje tarp Didžiosios Britanijos ir JAV ir buvo dažnai prisimenamas nuo tada, kai NTTT Graikų – bulgarų „bendrijų“ byloje nustatė, kad: „ tai yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės principas, kad santykiuose tarp valstybių, sutarties dalyvių, vidaus teisės nuostatos negali būti viršesnės už sutarties nuostatas“.

22. Vokietijos interesų Lenkijos Aukštutinės Silezijos byla 1926m. NTTT: tarptautinės teisės požiūriu nacionaliniai įstatymai yra paprasti faktai, kuriuose išreikšta valstybės valia ir kurie yra valstybės veiksmai, lygiai taip pat kaip ir teismo sprendimai ar administracinės priemonės. Tai reiškia, kad teismas vertina visus valstybės veiksmus kaip t.t. juridinius faktus, kurie atitinka ar neatitinka šios valstybės tarptautinius įsipareigojimus, nepriklausomai nuo to, ar tie veiksmai yra administraciniai aktai, įstatymai, valstybės pareigūnų veiksmai, nacionaliniai

teismų sprendimai ir pan. Ir nepriklausomai nuo to, kokio lygio organas priėmė atitinkamą aktą ar atliko veiksmą.

23. Van Gend en Loos byla 1963m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ETT) taip apibūdino EB teisę: EB tarptautinėje teisėje sukūrė naują teisinę tvarką, kuriuos naudai valstybės apribojo, nors ir tik kai kuriose srityse, savo suverenias teises ir kurios subjektais yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai. EB teisė ne tik nustato pareigas individams, bet t.p. skirta tam, kad suteiktų jiems teises ne tik tada, kai jas aiškiai suteikia Sutartis, bet t.p. tada, kai jos išplaukia iš Sutarties aiškiai nustatomų įsipareigojimų individams, o t.p. valstybėms narėms bei EB institucijoms.

24. Komisija prieš VFR 1985m. EK kreipėsi į EŽTT, prašydama pripažinti, kad Vokietija pažeidė savo įsipareigojimus pagal Romos Sutartį, nes laiku neįgyvendino direktyvų dėl med. Seserų diplomų pripažinimo. Vokietija – nacionalinėje teisėje jau yra bendro pobūdžio normų, kurių pagrindu tokie diplomai gali būti pripažįstami. EŽTT: direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei nariai, kuriai ji adresuota, tiek, kiek reikalinga joje nurodytam rezultatui pasiekti, tačiau ji palieka nacionaliniams organams formų ir metodų pasirinkimo laisvę. T.y. valstybė nebūtinai turi priimti įstatymus. Ypač, jei jau sukurti bendri konstitucinės ar administracinės teisės principai, tačiau su sąlyga, kad šie principai garantuoja, jog direktyva bus vykdoma ir kad kai direktyva skirta sukurti teises individams, kai šių principų teisinė padėtis yra pakankamai aiški ir tiksli, jog suinteresuoti asmenys visiškai supranta jų teises, ir, reikalui esant, suteikia galimybę jais remtis nacionaliniuose teismuose. Pastaroji sąlyga turi ypatingą reikšmę, kai atitinkama direktyva skirta suteikti teises kitų valstybių narių piliečiams, nes šie paprastai nežino tų principų. EŽTT pripažino, kad Vokietija pažeidė savo įsipareigojimus, nes jos teisės normos nepakankamos detalioms ir tikslioms direktyvų nuostatoms įgyvendinti.

25. Konstitucinio Teismo (toliau – KT) 1995 01 24 išvada dėl EŽTK: a. Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir

įsigaliojusi ji taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Jos nuostatos Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje atitinka įstatymų lygmenį, kadangi 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių" (Žin., 1991, Nr. 16- 415; 1992, Nr. 30 - 915) 12 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią."

b. LR Konstitucijos 7str. „negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai“. KT: nors ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančios tarptautinės sutarties – šiuo atveju konvencijos, bet ji reikalauja, kad sutarties nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, nes jei prieštarautų, būtų problematiška įgyvendinti Konvenciją LR vidaus teisėje.

c. Konvencijos nuostatos dėl joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių tarptautinio gynimo neabejotinai reiškia, kad Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o šių teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kad valstybės įstatymai numato ką kita. Valstybės –

konvencijos dalyvės turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje.

d. Tarptautinės sutartys, taip pat ir Konvencija, atskirose teisinės veiklos srityse taikomos nevienodai. Konkrečius jų taikymo būdus ir formas nustato LR įstatymai. pvz. civilinėje teisenoje nustatytas tiesioginis tarptautinių sutarčių taikymas kaip jų ir LR įstatymų normų konkurencijos sprendimo būdas. Tuo tarpu baudžiamojoje teisenoje minėtas būdas netaikomas. Šiuo atveju tiesiogiai taikomi LR įstatymai, o tarptautinės sutartys taikomos tik specialiais šių įstatymų nustatytais atvejais.

e. Tarptautinės sutarties pripažįstamos žmogaus teisės ir laisvės gali būti ginamos konstitucinės priežiūros tvarka.

f. Konstitucijos ir BK straipsniuose nurodomos tarptautinės sutartys, kurios yra skirtos ekstradicijai, tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje. Tokios sutartys yra: 1957m. Europos ekstradicijos konvencija, trišalė 1992m. Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių, bei Lietuvos dvišalės teisinės pagalbos sutartys su Rusija, Baltarusija, Moldova, Lenkija, Ukraina, Kazachstanu, Uzbekistanu.

26. KT 1995 10 17 nutarimas dėl LR tarptautinių sutarčių įstatymo: ...įstatymo 12 straipsnio nuostata, jog įstatymo galią turi "Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys", t. y. ir Seimo neratifikuotos tarptautinės sutartys, nepagrįstai išplečia jų juridinę galią Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje. Šiuo požiūriu ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys "turi ... įstatymo galią", prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad po Konstitucijos įsigaliojimo sudarytų ir įsigaliojusių, bet neratifikuotų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių teisinė galia nelieka neapibrėžta, kaip teigiama Vyriausybės prašyme. Jos turi kiekvienam teisės aktui būdingą teisinių santykių subjektams privalomąją galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams.

27. Caroline byla 1837m. Vykstant sukilimui prieš Britanijos Imperiją Kanadoje, dalis JAV piliečių rėmė sukilėlius ir tuo tikslu naudojo laivą Caroline. Sukilėliai kontroliavo dalį Kanados pakrantės Atlanto vandenyne ir užpuldavo praplaukiančius Britanijos laivus. 1837 12 29-30 naktį Britanijos pajėgos įsiveržė į JAV uostą, kuriame stovėjo parengtas laivas Caroline, padegė jį ir nuleido pasroviui nuo Niagaros krioklio. Du JAV piliečiai buvo nužudyti. Po šio incidento sekė JAV ir Britanijos Imperijos atstovų diplomatinis susirašinėjimas, kuriuo metu šalys sutiko su tuo, kad esant būtinybei atremti tikrai gresiantį pavojų ginkluotą užpuolimą ir pasinaudojus proporcingas užpuolimo grėsmei priemones, preventyvi savigyna yra teisėta. T.y. savigyna galima naudotis ne tik jau prasidėjus ginkluotam užpuolimui atremti, bet ir siekiant užkirsti kelią realiai gresiančiam užpuolimui. 1945m. JTO Įstatuose, įvedus savigynai jau įvykusio užpuolimo sąlygą, preventyvi gynyba pripažinta neteisėta.

28. Dėl grasinimo branduoliniu ginklu ir jo panaudojimo teisėtumo 1996m. TTT konsultacinė išvada.

a. TTT: visiško draudimo grasinti branduoliniu ginklu ar jį panaudoti nėra. GA iškėlė klausimą, ar pagal tarptautinę teisę grasinimas branduoliniu ginklu ar jo panaudojimas yra leistinas? TTT: nei paprotinėje, nei konvencinėje tarptautinėje teisėje nėra visaapimančio ir universalaus draudimo grasinti būtent branduoliniu ginklu ar jį naudoti.

b. Nors šiuolaikinė TT nenustato absoliutaus draudimo grasinti branduoliniais ginklais arba juos naudoti, grasinimas juo arba jo panaudojimas būtų pagal bendrą taisyklę nesuderinamas su TT normomis, taikomomis ginkluotų konfliktų metu, ypač THT normomis. TTT: ginkluotų konfliktų metu yra taikomi principai ir normos, kurių esmė paremta pamatiniu žmogiškumo reikalavimu, apriboja karo veiksmų vedimą griežtais reikalavimais. Todėl yra draudžiami karo vedimo metodai ir būdai, kuru neleistų atskirti civilių ir karo taikinių arba kurie sukeltų nereikalingas kombatantų kančias. Dėl branduolinių ginklų išimtinių požymių jų panaudojimas vargu ar suderinamas su šių reikalavimų laikymusi. Todėl grasinimas branduoliniu ginklu ar jo panaudojimas pagal bendrą taisyklę prieštarautų TT normoms, ypač THT. Vis dėlto teismas, remdamasis šiuolaikine TT bei turimais duomenimis, negali padaryti galutinės išvados, kad grasinimas branduoliniu ginklu ar jo panaudojimas būtų neteisėtas išimtinėmis būtinosios ginties aplinkybėmis, kai kyla grėsmė pačios valstybės išlikimui.

c. Pagrindiniai THT principai: pirmasis skirtas civiliams gyventojams ir civilinio pobūdžio objektams apsaugoti ir reikalauti skirti kombatantus ir nekombatantus. Valstybės niekada negali daryti taikiniu civilius ir dėl to negali naudoti ginklų, neskiriančių civilių ir karinių taikinių. Pagal antrąjį principą negalima sukelti kombatantams nereikalingų kančių. Todėl draudžiama naudoti ginklus, kurie sukelia tokias kančias arba be reikalo jas padidina. Pagal šį principą valstybės neturi neribotos teisės pasirinkti jų naudojamus ginklus.

d. Branduolinio ginklo panaudojimas prieštarauja THT normoms. Tačiau TTT nepadarė bendros išvados, kad šio ginklo panaudojimas būtų neteisėtas bet kokiomis aplinkybėmis.

29. Dėl išlygų Konvencijos dėl užkirtimo kelio genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį 1950m. Konsultacinė išvada. TTT: valstybė savo sutartiniuose santykiuose negali būti susieta įsipareigojimais be jos sutikimo. Tai reiškia, kad tarptautinė sutartis turi būti grindžiama sutarties šalių sutikimu.

30. Pasienio ginčo tarp Burkina Faso ir Mali byla 1986m. Šis TTT sprendimas dažnai naudojamas kaip įrodymas, kad tarptautinėje teisėje egzistuoja principas uti possidentis juris (naujai susidariusi valstybė perima tas sienas, kuriose ji egzistavo iki nepriklausomybės pasiekimo, t.y. buvusios priklausomos teritorijos ar kolonijos administracines sienas).

31. Branduolinių bandymų byla 1974m. TTT: „yra pripažinta, kad pareiškimai, turintys vienašalių aktų formą, ir liečiantys teisines ir faktines situacijas, gali sukurti teisinius įsipareigojimus. Jeigu valstybė, šio pareiškimo autorė, siekia būti surišta savo teiginių, šis siekimas suteikia jos užimtai pozicijai teisinio įsipareigojimo pobūdį, ir todėl teisiškai ši valstybė privalo laikytis elgesio būdo,

atitinkančio jos pareiškimą. Tokiomis aplinkybėmis šiam pareiškimui įsigalioti visiškai nereikia kokių nors atsitiktinių žingsnių, tuo labiau kitų valstybių vėlesnio sutikimo ar atsakymo, ar reakcijos, nes tai neatitiktų grynai vienašalės šio valstybės atlikto teisinio akto prigimties“. Ši išvada lietė Prancūzijos Prezidento ir Užsienio reikalų ministro pareiškimus, kad Prancūzija nutraukė ir ateityje daugiau nebevykdys branduolinių bandymų atmosferoje. Ryšium su tuo TTT nustatė, kad Australijos ir Naujosios Zelandijos ieškinys neturi objekto ir nutraukė bylos nagrinėjimą.

32. Vakarų Sacharos bylaa. ar Marokas ir Mauritanija turi suverenias teises į VS teritoriją-NE.

TTT nuomone tarp Maroko ir VS bei Mauritanijos ir VS egzistavę teisiniai ryšiai buvo nepakankami tam, kad kuri nors iš valstybių turėtų suverenias teises į VS teritoriją tuo laikotarpiu, kai ją kolonizavo Ispanija. Motyvai: Maroko atžvilgiu - TTT teigė, kad nei užsienio, nei vidaus valdymas, kurį vykdė Marokas, negali būti laikomas efektyviu, todėl Marokas negali turėti suverenių teisių į VS. Nors TTT pripažino teisinius ryšius tarp dalies VS teritojos ir Maroko, bet trūko efektyvaus valdymo visoje teritorijoje. Mauritanija TTT nuomone buvo susijusi su VS rasiniais, kalbos, religiniais, kultūriniais ir ekonominiais ryšiais, bet ją sudarantys vienetai buvo politiškai savarankiški, neturėjo bendros valdžios, todėl tarp Mauritanijos ir VS nebuvo suvereniteto ryšių.

b. ar VS gyventojai turi apsisprendimo teisę, koks šios teisės turinys? VS gyventojai turi apsisprendimo teisę, nes Ispanija vykdė valdžią teritorijos, kuri nebuvo terra nulles, atžvilgiu, o Marokas ir Mauritanija taip pat neturėjo suverenių teisių į ją. Požymiai (Papildomajame Ženevos konvencijos protokole); 1. nuolatiniai gyventojai. 2.teritorija. 3.efektyvi reali valdžia. 4.valdžia palaikoma daugumos gyventojų. TTT pripažino, kad tuo metu VS turėjo socialiai ir politiškai organizuotus nuolatinius gyventojus, klajojančius VS teritorijoje ir turinčius valdžią, pajėgią jiems atstovauti. Todėl jie laikomi tauta, turinčia apsisprendimo teisę. Apsisprendimo teisės turinys gali būti įvairus ir kisti priklausomai nuo situacijos. Šiuo atveju partizaninis Pulisario fronto judėjimas, organizuotas Vs gyventojų, suponuoja, kad VS siekia būti nepriklausoma.

c. teisinis Ispanijos, Maroko ir Mauritanijos veiksmų vertinimas. Ispanijos veiksmai neteisėti, nes ji dalyvauja dalybose žemių, kurias neteisėtai užvaldė ir dėl to neturi suverenių teisių į jas. Mauritanijos-iki tol, kol ji pasitraukė iš VS ir atsisakė teisių į ją buvo neteisėti. Marokas ir toliai vykdo neteisėtus veiksmus, negerbia tautų apsisprendimo teisės.

d. Pulisario fronto vykdomo partizaninio karo teisėtumas. Tai vietos gyventojų partizaninis judėjimas, kuris veikia siekdamas pašalinti trukdymą realizuoti tautos apsisprendimo teisę. TT normos nedraudžia pilietinių karų, priešingai- draudžia naudoti jėgą juos malšinant.

33. Gdansko teismų byla 1928m. NTTT: tarptautinės sutarties šalys gali nustatyti taisykles, kurių pagalba būtų sukurtos individų teisės ir pareigos. Tačiau pati sutartis negali tiesiogiai sukurti tokių teisių ir pareigų.

34. McCann and others v. United Kingdom (1995m.). britų specialiosioms tarnyboms gavus žinių, kad IRA teroristai ruošia automobilio sprogimą Gibraltare, buvo imtasi ypatingų saugomo priemonių. Įtariant, kad teroristai susprogdins įtaisą automobilyje distanciniu būdu, kareiviams buvo duotas įsakymas šaudyti į teroristus, jeigu jie įtars juos darant judesį distanciniam prietaisui paspausti. Teroristai buvo atpažinti jiems perskirtus Gibraltaro pasienio punktą: vienas iš jų atvažiavo automobiliu ir pastatė jį stovėjimo aikštelėje, kiti du (vyras ir moteris) perėjo sieną pėsčiomis. Sulaikant teroristus kareiviams pasirodė, kad jie daro judesius, galinčius būti distancinio sprogimo įjungimu. Visi teroristai buvo nušauti vietoje. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo jų žvalgybinis atvykimas: jie nebuvo ginkluoti, automobilyje sprogmenų nerasta. Tačiau Malagoje (Ispanija) buvo rastas jų paliktas automobilis su sprogmenimis, kurie buvo sukonstruoti taip, kad nuo jų skeveldrų nukentėtų kuo daugiau žmonių. EŽTT minimalia balsų persvara nustatė: „apibendrinant, turint omenyje sprendimą leisti įtariamiesiems įeiti į Gibraltarą ir atsižvelgiant į tai, kad valdžios organai nepakankamai atsižvelgė į klaidos galimybę jų žvalgybiniuose duomenyse, mažiausia kai kuriais aspektais, o taip pat į tai, kad kariškiai automatiškai griebėsi mirtino ginklo atverdami ugnį, Teismas nebuvo įtikintas, kad trijų teroristų mirtis buvo sąlygota jėgos panaudojimo, kuris buvo absoliučiai būtinas tam, kad būtų garantuota, jog nuo neteisėto smurto būtų apginti kiti asmenys pagal Konvencijos 2str. 2d. a punkto prasmę“. Teismas nustatė, kad buvo pažeistas Konvencijos 2str. Atsižvelgdamas į nusikalstamus pačių nukentėjusiųjų veiksmus, teismas atsisakė priteisti kompensaciją (išskyrus advokatų samdymo išlaidas) nukentėjusiųjų giminėms, iškėlusiems bylą.

35. Brogan v. United Kingdom (1988m.). EŽTT: 4 paros ir 6 valandos buvo pernelyg ilgas laiko tarpas, nors terorizmo bylos tyrimas ir buvo sudėtingas.

36. Klass and others (1978m.). EŽTT vadovavosi Konvencijos 8str. 2d. numatytais kriterijais spręsdamas, ar telefonų pasiklausymas nepažeidžia Konvencijos 8str. Teismas: nėra būtina, kad pasiklausymą visad sankcionuotų teisėjas, kad pasiklausomas asmuo vėliau būtų informuojamas apie pasiklausymą, kad galėtų vėliau kreiptis į teismą dėl galimų savo teisių pažeidimų. Būtina nustatyti, ar yra efektyvios ir tinkamos garantijos prieš piktnaudžiavimus. Tačiau „toks įvertinimas yra gana sąlyginis; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz. sekimo priemonių pobūdžio, galimų priemonių trukmės ir apimties, nuo pagrindų, kuriais remiantis skirtos tos priemonės, nuo organų, kompetentingų jas skirti, vykdyti ir kontroliuoti, ir nuo teisinės gynybos prieš šias priemones galimybių. Įgaliojimai slaptai sekti piliečius, kaip policinės valstybės požymis, gali būti toleruojamas pagal Konvenciją tik tiek, kiek jie griežtai būtini tam, kad apsaugotų demokratines institucijas. Iš teisinės valstybės reikalavimo seka, inter alia, kad vykdomosios valdžios kišimasis į individualias teises turi būti ribojamas griežtos kontrolės, kurią paprastai turi užtikrinti teismai, mažų mažiausia paskutinėje stadijoje, nes tai sudaro geriausias nepriklausomybės, bešališkumo ir tinkamos procedūros garantijas.

37. Mayer and others v. Germany (1996m.). Europos žmogaus teisių Komisija (toliau - EŽTK): teisė į nuosavybę nereiškia teisės į valstybės nusavinto turto grąžinimą. Šioje byloje pareiškėjai reikalavo jų turto, nacionalizuoto 1945 – 1949m. Sovietų

okupacinėje zonoje, restitucijos. Komisija padarė išvadą, kad turto nusavinimas yra vienkartinis aktas, nesukuriantis besitęsiančios situacijos, kai „atimta teisės“. Nuosavybė nebeegzistuoja 1991 – 1992m., kai buvęs savininkas kreipėsi į Komisiją. Tas, kas skundžiasi dėl pasikėsinimo į jo nuosavybę, turi įrodyti, kad jis turi teisę į ją. Komisija: turtas gali būti arba „esamas turtas“, arba materialinės gėrybės, įskaitant teisę reikalauti turto, su sąlyga, kad pareiškėjas gali pretenduoti, jog jis turi mažų mažiausia galimybę „teisėtai tikėtis“, kad šis reikalavimas turi būti įvykdytas“.

38. Brežny v. Slovakia (1996m.). Du pareiškėjai broliai skundėsi dėl teismo konfiskuoto turto negrąžinimo. Vienas iš brolių 1956m. buvo nuteistas turto konfiskavimo bausme už tai, kad atsisakė grįžti į komunistinę Čekoslovakiją, kitas - 1973m. buvo nuteistas už akių laisvės atėmimo ir turto konfiskavimo bausmėmis už tai, kad pabėgo į Vakarus. 1990m. žlugus komunistinei sistemai, pirmasis buvo reabilituotas, o antrojo atžvilgiu byla nutraukta. EŽTK: turto nusavinimas yra vienkartinis aktas ir pareiškėjų nuosavybės teisė nebeegzistuoja. Tikėjimas, kad senoji nuosavybės teisės, kuria iš tikrųjų ilgą laiką nebuvo galima pasinaudoti, bus pripažinta išlikusi, nėra „turtas“.

39. Tsomtsos and others v. Greece (1996m.). EŽTT: žemės nusavinimas automagistralės statybai yra nusavinimas visuomenės poreikiams, tačiau pareiškėjų turtui padaryta žala, nes jie neturėjo galimybių teisme įrodyti jų nuostolius, o įrodžius gauti tinkamą kompensaciją.

40. Stan Greek Refineries and Stratis Andreadis v. Greece (1994m.). EŽTT priteisė daugiau nei 16mln. dol. pareiškėjams, kurie nukentėjo dėl to, kad valstybė anuliavo kontraktą, kuriuo jiems buvo suteiktas žemės sklypas naftos perdirbimo gamyklos statybai.

41. Erdogan and others v. Turkey (1996m.). Komisija: pareiga išsemti vidaus gynybos priemones apsiriboja tuo, kad reikia pasinaudoti teisinėmis priemonėmis, kurios yra tikrai efektyvios, pakankamos ir prieinamos. Pareiškėjas neturi pasinaudoti priemone, kuri, teoriškai būdama visiškai teisine priemone, nedavė jokios galimybės ištaisyti nurodyto pažeidimo.

42. Krzysztof Drozd v. Poland (1996m.). Komisijos ir Teismo susirašinėjimas su šalimis negali būti skelbiamas. Šioje byloje peticija buvo komunikuota (perduota) vyriausybei – atsakovei, kad ši pateiktų savo atsakymus į keliamus klausimus. Praktiškai komunikavimas reiškia, kad peticija turi gerų šansų. Tačiau vyriausybė pranešė Komisijai, kad spaudoje buvo paskelbtas straipsnis, kuriame pašalinis asmuo – kandidatas rinkimuose į prezidentus – kritikavo vyriausybę už tai, kad ši nepateikė savo atsakymų per Komisijos tam nustatytą laiką ir pateikė įžeidžiančius kaltinimus pareigūnui, atstovaujančiam šioje byloje vyriausybę Komisijoje. Straipsnio autorius ir pareiškėjas buvo laikraščio redakcijos nariai. Po to kitas leidinys, kurio redakcijos nariu buvo tas pats pareiškėjas, paskelbė Komisijos jam adresuotą laišką. Komisija savo sprendime konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė konfidencialumo pareigą, nustatytą Konvencijos 33str., nutraukė bylos nagrinėjimą ir išbraukė ją iš sąrašų.

43. 1919m Graikijos – Bulgarijos konvencijos byla (1930m.). NTTT konsultacinė išvada: mažuma – tai bendrija asmenų, gyvenančių šalyje ar t.t. vietovėje, turinčių savo rasę, religiją,

kalbą ir tradicijas, ir kuriuos jungia ši rasė, ši kalba, ši kalba ir šios tradicijos, ir kurie turi solidarumo jausmą, kad palaikytų jų apeigas, užtikrintų jų vaikų mokymą ir auklėjimą pagal savo rasę ir teiktų tarpusavio pagalbą.

44. Panevėžio – Saldutiškio geležinkelio byla (1939m.). a. 1919m. Lietuvos vyriausybė paėmė valstybės žinion buvusiai Rusijos

kompanijai priklausiusį siaurabėgį geležinkelį. Geležinkelio kompanija kitu vardu įsikūrė Estijoje ir pradėjo reikalauti, kad Lietuva grąžintų jos buvusį turtą arba sumokėtų kompensaciją. Estija stojo šios kompanijos pusėn ir pradėjo kelti reikalavimus LT vyriausybei, t.y. ji pradėjo kompanijos diplomatinę gynybą. LT atsakomojoje notoje (1936m.) nurodyta: šis ginčas tarp nurodytos bendrovės ir Transporto ministerijos yra civilinis ginčas ir todėl pagal galiojančius LT įstatymus priklauso LT teismų kompetencijai. Pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus Estijos diplomatinio įsikišimo klausimas nekyla tol, kol ginčo neišsprendė LT teismai. Byla perduota NTTT, kuris Estijos reikalavimą atmetė, nurodydamas: antrasis LT prieštaravimas paremtas tuo, kad Estijos vyriausybė neva nesilaikė tarptautinės teisės taisyklių, reikalaujančių išsemti vidaus gynybos priemones. Estija neginčija, kad tokia taisyklė egzistuoja ir jog ji iš esmės kelia sąlygą tarptautiniam ieškiniui. Estiška bendrovė nėra pradėjusi bylinėtis LT teismuose, kad patvirtintų savo teises į geležinkelį. Estija bandė nesėkmingai įrodyti, kad LT teismai neturi kompetencijos spręsti šį ginčą, nes vyriausybės sprendimas nusavinti geležinkelį buvo, neva, valstybinis aktas, kurio ginčijimas teismams nežinybingas. NTTT: nėra reikalaujama kreiptis į valstybės vidaus teismus, jei pastarieji neturi kompetencijos spręsti bylą, lygiai taip pat nebūtina pakartotinai kreiptis į vidaus teismus, jei to rezultatas būtų tik pakartotas jau priimtas sprendimas. Tačiau tokių aplinkybių byloje teismas nerado. LT vyriausybė rėmėsi CPK 2str., kuris nustatė, kad jei privačių asmenų įst. paremtos teisės būtų pažeistos dėl administracinių institucijų ar pareigūnų sprendimų, jie gali pateikti ieškinius teismui. Estijos ieškinys buvo atmestas dėl to, kad nukentėję asmenys nepanaudojo vidaus gynybos priemonių LT.

b. NTTT: pilietybės ryšys tarp valstybės ir individo pats savaime suteikia valstybei teisę į diplomatinę gynybą. T.y. valstybė gali vykdyti diplomatinę gynybą tik savo piliečio atžvilgiu.

45. Dekretų dėl pilietybės, priimtų Tunise ir Maroke byla (1923m.). NTTT konsultacinė išvada: „klausimas dėl to, ar t.t. reikalas yra ar nėra valstybės jurisdikcijos reikalas, yra iš esmės sąlyginis klausimas: jis priklauso nuo tarptautinių santykių išsivystymo lygio. Todėl, Teismo nuomone, dabartiniame tarptautinės teisės lygyje pilietybės klausimas yra iš esmės šios rezervuotos srities rėmuose“. T.y. pati valstybė nustato savo pilietybės įgijimo sąlygas.

46. Nottebom byla (1995m.). Nottebom‘as, Vokietijos pilietis, Antrojo pasaulinio karo metu įgijo Lichtenšteino pilietybę. Gvatemalai, kurioje jis nuolat gyveno, paskelbus karą Vokietijai, Nottebom‘as buvo traktuojamas kaip priešo valstybės pilietis. Lichtenšteinas, vykdydamas savo piliečio diplomatinę gynybą, kreipėsi į TTT. Teismas pirmiausia sprendė klausimą dėl to, ar Nottebom‘o ryšys su

Lichtenšteinu buvo efektyvus (tikras). TTT: „valstybė gali pretenduoti, kad jos nustatytas normas pripažintų kita valstybė tik tada, jei šios normos atitinka bendrą tikslą, kad teisinis pilietybės ryšys sutaptų su tikruoju asmens priklausymu valstybei, kas, savo ruožtu, leistų jai vykdyti savo piliečio gynybą santykiuose su kitomis valstybėmis“. Efektyvumo požiūriu pilietybę reikia suprasti ne vien tik kaip formalų ryšį, bet taip pat ir kaip t.y. abipusį piliečio ir jo valstybės ryšį, pasireiškiantį tarpusavio teisių ir pareigų vykdymu. Efektyvaus ryšio reikia ieškoti kiekvienu konkrečiu atveju.

47. Mavrommatis Palestine Concessions byla ( 1924m.). Mavrommatis koncesijų byloje ginčas pirmiausia kilo tarp privataus asmens ir valstybės (UK). Po to Graikijos vyriausybė perėmė bylą. Tada ginčas perėjo į naują fazę; jis pateko į tarptautinės teisės sferąir tapo ginču tarp dviejų valstybių. NTTT: elementarus tarptautinės teisės principas yra tai, kad valstybė turi teisę ginti savo pavaldinius, kai jiems padaryta žala priešingais tarptautinei teisei kitos valstybės veiksmais, iš kurios jiems nepavyko gauti savo reikalavimų patenkinimo įprastu keliu. Imdama į savo rankas vieno savo pavaldinių bylą arba imdamasi diplomatinių veiksmų ar kreipdamasi į tarptautines teismines institucijas, valstybė iš tikrųjų gina savo teises – jos teisę užtikrinti, savo pavaldinių asmenyje, pagarbą tarptautinės teisės normoms.

48. Adbulaziz, Cabales and Balkandali v. U.K. byla (1985m.). EŽTT: EŽTK 8str. (teisė į šeimos gyvenimą) negalima aiškinti, kaip nustatančio valstybėms dalyvėms bendrą įsipareigojimą leisti sutuoktinių poroms pasirinkti jų bendrą gyvenamąją vietą ir sutikti su nepiliečių sutuoktinių įsikūrimu šalyje.

49. Trail Smelter Arbitration (1941m.) byla. Dėl kitos valstybės teritorijos masinio teršimo plieno liejyklos dūmais. Kanados – JAV arbitražas konstatavo: „valstybė visada privalo apsaugoti kitas valstybes nuo jos jurisdikcijoje esančių asmenų neteisėtų veiksmų“. Abi valstybės savo susitarime (kompromise), kuriuo įsteigė šį arbitražą, pačios pripažino šią pareigą.

50. Lac Lanoux (Lanū ežero) byla (1957m.). Prancūzijos – Ispanijos arbitražas nustatė, kad Prancūzija, vykdydama hidrotechninius darbus ežere, esančiame jos teritorijoje, ir naudojamasi jo vandenimis, privalo atsižvelgti į Ispanijos, į kurią įteka ežero vandenys, teisėtus interesus.

51. Sandoz byla (1987m). Sandoz chemijos korporacija atlyginio Vokietijai žalą, kurią padarė Šveicarijos gamykla Bazelyje, kai į Reiną išsiliejo didelė nuodingųjų teršalų masė. Nors žalą atlygino privati kompanija, kyla klausimas, ar Šveicarija neturėtų pati atlyginti kompanijos padarytą žalą, jei kompanija to padaryti neįstengtų. Valstybė privalo užtikrinti pavojingų objektų savo teritorijoje tinkamą kontrolę.

52. Chožuvo gamyklos byla (1928m). - žymiausias precedentas žalos atlyginimo srityje. NTTT pripažino, kad Lenkija, nusavindama (eksproprijuodama) gamyklą, pažeidė savo įsipareigojimus Vokietijai pagal 1922m. Ženevos sutartį dėl Vokietijos ir jos piliečių interesų apsaugos Aukštutinėje Silezijoje. Teismas žalos atlyginimą laikė natūralią tokio pažeidimo pasekme, nepriklausomai nuo to, ar pati pažeista sutartis tai numatė. NTTT: esminis principas, kuris išplaukia iš pačios neteisėtų veiksmų sąvokos, yra principas, kurį, atrodo, nustatė, tarptautinė praktika ir ypač tarptautiniai arbitražai savo sprendimuose, ir pagal kurį reparacija

turi, kiek tai įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes ir atstatyti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų įvykdyti. Turi būti įvykdyta reparacija natūra arba, jei ji tapo neįmanoma, sumokėta suma, lygiavertė turtui, kurį būtų tekę grąžinti vykdant restituciją; t.p., jeigu reikia, turi būti priteisti patirti nuostoliai, kurių nepadengtų restitucija natūra ar atstojanti ją pinigų suma arba vietoj viso to – bendras žalos atlyginimas – tokie yra principai, kuriais reikia vadovautis nustatant kompensacijos, kuri priklauso už veiksmus, priešingus tarptautinei teisei.

53. Rainbow Warior byla (1985m.). Naujosios Zelandijos Okeano uoste du Prancūzų agentai susprogdino gamtosauginės organizacijos Greenpeace laivą „Rainbow Warrior“, kuris turėjo būti naudojamas protesto akcijoje prieš Prancūzijos vykdomus branduolinius sprogimus Ramiajame vandenyne. Arbitražas pareikalavo, kad Prancūzija „oficialiai ir besąlygiškai atsiprašytų Naujosios Zelandijos“ (satisfakcija). Be to, nors Naujajai Zelandijai nebuvo padaryta jokia materialinė žala, arbitražas priteisė sumokėti jai 7mln. JAV dolerių kompensaciją. Prancūzija t.p. buvo įpareigota nubausti savo kariškius, įvykdžiusius sprogdinimo operaciją – izoliuoti juos ne mažiau kaip trims metams savo karinėje įguloje Hao saloje Ramiajame vandenyne.

54. Cysne byla (1928m.) atsakomųjų priemonių taikymas negali pateisinti tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo trečiųjų valstybių atžvilgiu. Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar teisėtai Vokietija Pirmojo pasaulinio karo metu paskandino neutralios Portugalijos laivą „Cysne“, vežusį prekes į Angliją. Arbitražas konstatavo: represalijos leidžiamos tik prieš pažeidimą išprovokavusią valstybę.

55. Elettronica Sicula S.p.A. (ELSI) byla (1989m.). TTT: kad tarptautinis ieškinys būtų priimtas, pakanka, kad būtų pateikta pretenzija kompetentingiems teisiniams organams ir kad prieš tai bylinėtasi tiek, kiek to leidžia valstybės vidaus procedūros, tačiau reikalavimai išlikę nepatenkinti.

56. Duško Tadic apeliacinė byla. Tribunolas atmetė gynybos argumentus, kad Statuto 5str. gali būti taikomas tik nusikaltimams, įvykdytiems tarptautinio ginkluoto konflikto sąlygomis. Konstatuota: „nusikaltimai žmogiškumui nebūtinai turi būti susiję su tarptautiniu ginkluotu konfliktu. Todėl prokuroras tvirtina, kad paprotinė tarptautinė teisė apskritai nereikalauja, kad nusikaltimai žmogiškumui būtų susiję su kokiu nors konfliktu. Be to, nustatyta, kad pagal šios bylos aplinkybes buvo ginkluotas konfliktas. Todėl prieštaravimas apeliacijoje prieš Statuto 5str. turi būti atmestas.“

57. Sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių byla. 2004 06 09 konsultacinė išvada. TTT. Palestinos teritorija buvo okupuota jau 37m., o iš jos buvo nuolat vykdomi teroro aktai prieš Izraelio civilius gyventojus. TTT patvirtino, kad nors karo veiksmai nutraukti prieš 37m., okupuotai teritorijai taikomi karo įstatymai ir papročiai bei THT normos. Net nei valstybė nėra 1907m. Ketvirtosios Hagos konvencijos, nustatančios Hagos reglamentą dėl sausumos karo įstatymų ir papročių laikymosi, dalyvė, šio reglamento normos jau tapo bendrosios TT dalimi. Taip pat taikomos 1949m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos. TTT: okupacija nesukuria jokių teisių į okupuotos teritorijos aneksiją. Okupuotos teritorijos gyventojai negali būti išvaromi iš savo

gyvenamųjų vietų, okupantas negali perkelti savo gyventojų į okupuotą teritoriją ir taip keisti jos demografinę sudėtį. Turi būti gerbiamos tų žmonių teisės į nuosavybę. Taikomos priemonės negali atimti iš okupuotos teritorijos tautos teisės į apsisprendimą, gyventojų teisės į darbą, sveikatos apsaugą ir pan. Okupantas turi teisę imtis priemonių savo gyventojams apsaugoti nuo užpuolimų pagal sąlygas, kurias nustato karo įstatymai ir papročiai, THT bei tarptautinės žmogaus teisių apsaugos normos.