V. SUMARINIS (SUPAPRASTINTAS) BYLOS NAGRINĖJIMAS

Ieškininės teisenos tvarka nagrinėjamos labai įvairios bylos, todėl netikslinga visoms byloms nustatyti vienodą nagrinėjimo tvarką. Ieškojimas tam tikrų kategorijų byloms paprastesnių procedūrų prasidėjo dar iki nepriklausomybės atkūrimo.

1988 metais ypatingojoje teisenoje atsirado nauja bylų kategorija - “bylos dėl alimentų išieškojimo, kai tarp šalių nėra ginčo”(CPK 3121 straipsnis). Pareiškėjas ir alimentus privalantis mokėti asmuo į teismą nekviečiami, teismo posėdžio protokolas nerašomas, teisėjo nutarimas vykdomas skubiai. Jei asmuo, privalantis alimentus mokėti, nesutinka su nutarimu, jis turi teisę paduoti pareiškimą bylą išnagrinėjusiam apylinkės teismui. Gavęs tokį pareiškimą, teisėjas panaikina nutarimą ir reikalavimą dėl alimentų nagrinėja ieškininės teisenos tvarka.

Tačiau be alimentų (išlaikymo) priteisimo bylų galiojantys įstatymai iki 1999 01 01 taip vadinamojo sumarinio proceso, pagal kurį nesudėtinga civilinė byla išnagrinėjama labai greitai ir dažniausiai tik pagal šalių pateiktus rašytinius įrodymus, nerengiant teismo posėdžio, iš viso nenumatė.

Sumarinis procesas apima:- teismo įsakymą, - dokumentinį procesą, - bylas dėl nedidelių sumų priteisimo.

Kartais sutinkama nuomonė, jog sumariniam procesui priskirtinas ir teismo sprendimas už akių, taip pat ypatingosios teisenos bylos. Tačiau toks priskyrimas galimas tik labai sąlygiškai. Teismo sprendimas už akių nėra ir negali būti civilinio proceso supaprastinimo tikslas. Priešingai, teismo sprendimas už akių ir supaprastintas procesas, susijęs su jo priėmimu bei peržiūrėjimu, yra procesinė pasekmė, kai šalys ar viena iš jų neatlieka tam tikrų procesinių veiksmų (atsakovas nepateikia atsiliepimo į ieškinį ar tripliko, ieškovas – dubliko, šalis neatvyksta be svarbių priežasčių į parengiamąjį ar teismo posėdį, nors jai tinkamai pranešta). Kai kuriose bylose, nagrinėjamose ypatingąja teisena, procesas yra žymiai paprastesnis, nei kitose ypatingosios teisenos ar ginčo teisenos bylose (pavyzdžiui, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka arba dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylą, nerašomas teismo posėdžio protokolas, ypatingosios teisenos bylose visa apimtimi neveikia pasirengimą bylos nagrinėjimui reglamentuojančios CPK normos ir pan.). Tačiau tai nereiškia, kad šios bylos priskirtinos sumariniam procesui. Kitokias procedūras (dažnai – paprastesnes), aktyvų teismo vaidmenį ypatingojoje teisenoje lemia pačios ypatingosios teisenos ir atskirų šios teisenos tvarka nagrinėjamų civilinių bylų specifika. Sumarinis procesas paprastai siejamas su tam tikrų supaprastintų procedūrų nustatymu nagrinėjant būtent ginčo bylas, priskiriant šioms byloms ir atvejus, kai skolininkas kreditoriaus reikalavimo byloje iš esmės neginčija, tačiau prievolės nevykdo.

Supaprastintos procedūros reikalingos siekiant šių tikslų :

1

- sumažinti teismuose darbo krūvį (nesudėtingomis bylomis neapkrauti teismų, kad jie galėtų susikoncentruoti ir daugiau dėmesio skirti sudėtingų bylų sprendimui);

- pagreitinti bylų nagrinėjimo procesą (EŽTPLA Konvencijos 6 straipsnis);

- atpiginti procesą; - tam tikrais atvejais automatizuoti procedūras.

1964 m. CPK priimtas naujas 201 skirsnis “Atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumai” įsigaliojo tik nuo 1999 01 01. Šiame skirsnyje buvo nustatyta supaprastinta tam tikrų kategorijų bylų nagrinėjimo procedūra. Šio skirsnio atsiradimas yra vienas iš reikšmingiausių pirmosios instancijos teismo proceso pakeitimų. Įtvirtinus bylų dėl teismo įsakymo išdavimo supaprastintą procedūrą, buvo atsisakyta bendrosios ieškininės teisenos tvarkos taikymo visų be išimties kategorijų byloms. Tai leido sutrumpinti kai kurių bylų nagrinėjimo terminus, operatyviau ginti pažeistas asmenų teises, sumažinti teismų darbo krūvį.

Pagal CPK 2561 straipsnį šis institutas buvo taikomas tik bylose dėl piniginių reikalavimų, kylančių iš sutartinių prievolių. Pareiškėjo reikalavimas, paduotas šio skirsnio tvarka, turėjo būti pagrįstas rašytiniais įrodymais. Pagal CPK 104 straipsnio 2 dalį pareiškimai 201 skirsnio tvarka buvo apmokestinami 50 procentų dydžio žyminiu mokesčiu, nustatytu už turtinius ginčus.

CPK 2561 straipsnio 1 dalyje buvo numatyti trys kriterijai, pagal kuriuos nustatomos bylos, nagrinėjamos šiame skirsnyje numatyta tvarka :

1) ginčas turi būti kilęs iš sutartinių santykių. Tai reiškia, kad piniginiai reikalavimai, kilę kitais pagrindais, pvz., iš daiktinių santykių, delikto darbo santykių ir pan. šio skirsnio tvarka negalėjo būti nagrinėjami.

2) Pareikštas reikalavimas turi būti piniginis, t.y. priteisti konkrečią pinigų sumą. Taigi, šio skirsnio tvarka negalėjo būti nagrinėjami reikalavimai dėl kilnojamojo daikto išreikalavimo, kaip kad yra daugelyje kitų valstybių;

3) Iš sutartinių santykių kilusio piniginio reikalavimo egzistavimas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais. Vadinasi, pagal šio skirsnio normas galėjo būti nagrinėjami tik tie piniginiai reikalavimai, kurie yra kilę iš notaro patvirtintų ar paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių.

Be nurodytų sąlygų, 2561 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytos papildomos sąlygos, kai reikalavimas, nors ir atitinkantis paminėtus tris kriterijus, negalėjo būti nagrinėjamas supaprastinta tvarka, jeigu :

1) pats pareiškėjas nėra įvykdęs jam priklausančios prievolės ar jos dalies ir skolininkas reikalauja ją įvykdyti. Pvz., sutarčiai esant dvišalei, šalys savo prievoles turi vykdyti tuo pačiu metu, jei pagal įstatymą, sutartį ar prievolės esmę nereikia vykdyti kitaip. Tokiais atvejais skolininkas turi teisę sustabdyti savo prievolių vykdymą, kol savo prievolę įvykdys kreditorius. Taigi, tokiais atvejais minimas skirsnis negalėjo būti taikomas;

2) nežinoma skolininko gyvenamoji ar darbo vieta arba įmonės, įstaigos, organizacijos buveinė. Taigi, net ir esant žinomam skolininko turtui (tiek kilnojamam, tiek nekilnojamam), taikyti šią tvarka nebuvo galima.

2

3) skolininkas pateikia raštu motyvuotus ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįstus prieštaravimus dėl pateikto pareiškimo.

Bylos CPK 201 skirsnio tvarka buvo nagrinėjamos skolininko gyvenamosios vietos ar buveinės registravimo vietos apylinkės teisme. Jei pareiškimas yra dėl didesnių kaip 100000 litų piniginių reikalavimų, klausimą pirmąja instancija nagrinėja apygardų teismai.

Teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškimą, jei jis neatitinka CPK 2563

straipsnyje numatytų reikalavimų jo formai ir turiniui ir jei nesumokėtas žyminis mokestis. Teismo nutartis atsisakyti priimti buvo neskundžiama ir galutinė. Tačiau tai netrukdė paduoti pareiškimą iš naujo, ištaisius trūkumus, arba pareikšti ieškinį teisme bendra tvarka. Teismas taip pat galėjo nepriimti pareiškimo, jei yra neįmanomas prievolės įvykdymas dalimis, o pareiškėjas reikalauja dalies prievolės vykdymo. Pareiškimo priėmimo klausimas turėjo būti išsprendžiamas ne vėliau kaip per 7 dienas nuo jo pateikimo teismui dienos (CPK 3564 straipsnis).

Priėmęs pareiškimą, teismas ne vėliau kaip per tris dienas turėjo išsiųsti skolininkui pranešimą, kuriame nurodomas siūlymas sumokėti pareiškėjo reikalaujamas sumas per 14 dienų nuo pareiškimo skolininkui įteikimo dienos ir apie tai informuoti teismą; pranešimą, kad to neįvykdžius - bus išduotas teismo įsakymas; informaciją, kad teismui bus perduotas pareiškimas nagrinėti ieškininės teisenos tvarka, jei skolininkas pateiks raštu motyvuotus ir pagrįstus prieštaravimus (CPK 2565

straipsnis).Pareiškimo nuorašas ir pranešimas skolininkui buvo siunčiami registruotu laišku

ar įteikiamas per kurjerį ar galėjo būti pareiškėjo sutikimu įteikti paties pareiškėjo skolininkui (CPK 2566 straipsnis). Pagal CPK 2567 straipsnį teisėjas pateiktų skolininko prieštaravimų klausimą sprendė nutartimi ir turėjo atsisakyti priimti prieštaravimus, jei jie nemotyvuoti ar nepagrįsti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Jei teismas skolininko prieštaravimus priima, jis ne vėliau kaip per tris dienas turėjo informuoti kreditorių, kad šis ne vėliau kaip per 14 dienų turi teisę pateikti teismui ieškinį bendra tvarka, primokant žyminį mokestį, ir išaiškinti CPK 150 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytas pasekmes. Jei pareiškėjas, gavęs teismo pranešimą, ieškinio nepareiškia ir neprimoka trūkstamos dalies žyminio mokesčio, teismas nutartimi pareiškimą grąžindavo pareiškėjui ir pareiškimas buvo laikomas nepaduotu. Ši nutartis galėjo būti skundžiama atskiruoju skundu. Pareiškėjui jo sumokėtas žyminis mokestis už pareiškimą tokiu atveju buvo negrąžinamas ir tai galima suprasti kaip procesinę sankciją už kitos šalies ir teismo laiko gaišinimą.

Skolininkui nepateikus nustatytu terminu ir nustatyta tvarka prieštaravimų, teismas ne vėliau kaip per tris dienas, pasibaigus terminui prieštaravimams pateikti, turėjo priimti teismo įsakymą. Nors įstatyme nebuvo nurodyta, reikia suprasti, kad teismas įsakymą turėjo priimti ir tada, jei teismas skolininko prieštaravimų nepriima.

Teismo įsakymas – tai vykdomasis dokumentas ir jį antstoliai turėjo vykdyti bendra tvarka. Teismo įsakymo nuorašai buvo išsiunčiami šalims Teismo įsakymas galėjo būti skundžiamas atskiruoju skundu bendra tvarka (CPK 25610 straipsnis).

3

Tačiau abejonių dėl naujo skirsnio veiksmingumo taip pat kilo ir jos kilo dėl kitų priežasčių. Palyginti su užsienio valstybių praktika ir ikikarinės Lietuvos praktika, buvo nustatytas labai siauras priverstine tvarka teismo įsakymo pagrindu vykdomų reikalavimų ratas. Nebuvo numatyti reikalavimai pagal protestuotus vekselius, reikalavimai išreikalauti kilnojamąjį daiktą, piniginiai reikalavimai, kylantys ir ne iš sutartinių santykių, pvz., atlyginti žalą, išieškoti mokesčius.

Buvo manoma, kad įstatymų leidėjas nebuvo iki galo nuoseklus, nes supaprastinto proceso klausimą sprendė nesilaikant sistemos. Pirma, papildžius CPK 201 skirsniu, neteko prasmės CPK 331 skirsnis dėl alimentų išieškojimo supaprastinta tvarka, nes tai irgi piniginiai reikalavimai ir taip pat gali būti nagrinėjami pagal 201 skirsnį. Antra, teismo įsakymo išdavimas nepagrįstai buvo padarytas priklausomu nuo skolininko valios – jei skolininkas pareiškia motyvuotą prieštaravimą, teismas įsakymo išduoti negalėjo. Kreditoriui palankesnė tvarka - teismo įsakymo išdavimas nepranešus skolininkui, suteikiant galimybę skolininkui pareikšti prieštaravimus po to, kai jis gaus teismo įsakymą. Trečia, liko tinkamai neišspręstas laikinųjų apsaugos priemonių (ieškinio užtikrinimo) instituto taikymo klausimas, nagrinėjant reikalavimus CPK 201

skirsnio tvarka. Todėl kilo daug diskusijų, ar supaprastintame procese gali būti taikomas CPK 12 skirsnis dėl ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat klausimas dėl taikymo pagal analogiją CPK 223 straipsnio, numatančio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo institutą. Tuo tarpu per skolininkui įstatymu suteiktą 14 dienų terminą prieštaravimams pateikti, skolininkas galėjo turtą paslėpti, perleisti, sunaikinti. Ketvirta, nebuvo išspręsta ieškininės teisenos ir CPK 201 skirsnio konkurencijos problema. Nebuvo tiksliai sureguliuota, ar gali kreditorius pasirinkti, kaip jam pareikšti reikalavimą – bendrąja ieškinine ar supaprastinta tvarka.

Buvo ir daug kitų aptariamo skirsnio trūkumų ir neaiškumų, į kuriuos bandė atsakyti teismų praktika. Visiškai buvo neaptarta, kaip teismas turi elgtis su pareiškimu, jei skolininkas sumoka skolą per jam skirtas 14 dienų – ar grąžinti pareiškimą, ar jį palikti nenagrinėtą, ar nutraukti bylą, kaip informuoti teismą apie skolos sumokėjimą, kas atsitinka su pareiškėjo sumokėtu žyminiu mokesčiu ir t.t.

2002 m. CPK dabar galiojančią bylų dėl teismo įsakymo išdavimo procedūrą pakeičia dvi naujos procedūros, kurios kiekviena turi panašumų su CPK 201 skirsnyje nustatyta procedūra, turi panašumų tarpusavyje ir turi esminių skirtumų. Tai dokumentinis procesas (CPK 424-430 straipsniai) ir bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumai (CPK 431-440 straipsniai).

Šių trijų procedūrų (dėl teismo įsakymo išdavimo pagal 1964 m. CPK ir 2002 m. CPK bei 2002 m. CPK numatyto dokumentinio proceso) bendro pobūdžio panašumai ir skirtumai yra tokie :

Skirtumai:

1. 2002 m. CPK išplečiamas ratas reikalavimų, kurių atžvilgiu teismas gali išduoti teismo įsakymą.

4

2. 2002 m. CPK tiesiogiai įtvirtinama nuostata, jog procedūra dėl teismo įsakymo išdavimo bei dokumentinis procesas yra alternatyvios procedūros tiek tarpusavyje, tiek ir alternatyvi ginčų sprendimo forma bendrajai ginčo teisenai (CPK 431 straipsnio 4 dalis).

3. 1964 m. CPK įtvirtinta procedūra reikalavimų nagrinėjimas susidėjo iš dviejų etapų. Pirma, teismas skolininkui išsiunčia pareiškėjo (kreditoriaus) reikalavimą; antra, teismas išduoda teismo įsakymą, negavęs per nustatytą terminą skolininko prieštaravimų ar nemotyvuotus ir nepagrįstus prieštaravimus atsisakęs priimti. 2002 m. CPK numatytame dokumentiniame ir “teismo įsakymo” procese pirmosios pakopos atsisakoma – preliminarus teismo sprendimas ar teismo įsakymas išduodamas neinformuojant atsakovo (skolininko) apie teisme gautą ieškovo (kreditoriaus) reikalavimą, atsakovui (skolininkui) išsiunčiamas iš karto ir ieškovo reikalavimo, ir teismo sprendimo (įsakymo) nuorašas ir tik tada atsakovas (skolininkas) gali pareikšti prieštaravimus.

4. Pagal 1964 m. CPK nustatytą procedūrą skolininkas galėjo apeliacine tvarka skųsti tiek teismo atsisakymą priimti jo prieštaravimus, tiek teismo įsakymą.

Pagal 2002 m. CPK apeliacine tvarka negali būti skundžiamas nei teismo preliminarus sprendimas dokumentiniame procese, nei teismo įsakymas (CPK 428 straipsnio 8 dalis, 436 straipsnio 7 dalis). Priėmus atsakovo prieštaravimus dokumentiniame procese, procesas byloje tęsiasi be atskiro ieškovo pareiškimo ir skiriasi tiek nuo bendrosios ginčo bylų sprendimo tvarkos, tiek nuo teismo įsakymo išdavimo procedūros. Gavus skolininko prieštaravimus bylose dėl teismo įsakymo išdavimo, kreditorius turi teisę per nustatytą terminą pareikšti ieškinį bendra ginčo teisena (2002 m. CPK 430, 439 straipsniai).

5. Pagal 1964 m. CPK teismo įsakymas įsiteisėdavo, jei jis per nustatytą terminą neapskundžiamas apeliacine tvarka arba apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, jei teismo įsakymas nėra panaikinamas. Pagal 2002 m. CPK teismo preliminarus sprendimas įsiteisėja, jeigu per nustatytą terminą atsakovas nepareiškia motyvuotų prieštaravimų arba jeigu teismas prieštaravimus priimti atsisako (CPK 428 straipsnio 8 dalis, 430 straipsnio 1, 5 dalys). Jeigu atsakovo prieštaravimus teismas priima, išnagrinėjęs teismo posėdyje bylą teismas priima galutinį sprendimą, kuris įsiteisėja bendra tvarka (CPK 279 straipsnis). Teismo įsakymas įsiteisėja, jeigu per nustatytą terminą skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo (CPK 436 straipsnio 7 dalis).

6. 2002 m. CPK nustatyti žymiai trumpesni terminai, per kuriuos teismas bylose dėl teismo įsakymo išdavimo turi atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (išspręsti

5

kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimą, priimti teismo įsakymą, išsiųsti jį skolininkui – 435, 436, 437 straipsniai).

7. 2002 m. CPK detaliai reglamentuojami klausimai, kurie 1964 m. CPK 201 skirsnyje nebuvo sureguliuoti – dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir panaikinimo, draudimo teismo sprendimą (įsakymą) vykdyti skubiai, teismo įsakymo ir iškeltos bylos teisinio likimo, kai skolininkas prievolę įvykdo ar įvykdo tik iš dalies ar pripažįsta visiškai ar iš dalies, dėl galimybės šalims sudaryti taikos sutartį ir pan. 2002 m. CPK, be to, nurodoma, kad tais atvejais, kai sumarines procedūras nustatančios normos tam tikrų klausimų iš viso nereglamentuoja, yra taikomos bendrosios ginčo teisenos taisyklės (CPK 427 straipsnio 1 dalis, 432 straipsnis).

Panašumai:

1. Iš dalies sutampa reikalavimai, kuriems nagrinėti gali būti pasinaudota visomis trimis procedūromis (piniginiai reikalavimai, kilę iš sutarties).

2. Pasinaudoti visomis nurodytomis sumarinėmis procedūromis taikoma žyminio mokesčio nuolaida (1964 m. CPK procedūroje dėl teismo įsakymo išdavimo ir dokumentiniame procese – 50 procentų nuolaida, 2002 m. CPK bylose dėl teismo įsakymo išdavimo – 75 procentų nuolaida).

3. Panašios kai kurios aplinkybės, kurioms esant negalima pasinaudoti teismo įsakymo išdavimo procedūra (kai kreditorius nėra įvykdęs prievolės ar jos dalies ir skolininkas reikalauja ją įvykdyti, kai nežinoma skolininko gyvenamoji ir darbo vieta, kai atsakovas (skolininkas) gyvena užsienyje ar užsienyje yra jo buveinė ir pan. – 1964 m. CPK 2561 straipsnis, 2002 m. CPK 424, 431 straipsniai).

4. Tiek reikalavimai dėl teismo įsakymo išdavimo pagal 1964 m. CPK, tiek reikalavimai dokumentiniame procese turi būti pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais. Analogiškai, šiose procedūrose pateikiami skolininko (atsakovo) prieštaravimai turi būti motyvuoti ir pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (1964 m. CPK 2561, 2567 straipsniai, 2002 m. CPK 424, 430 straipsniai).

5. Pagal abu CPK įsiteisėjęs teismo įsakymas turi vykdomojo dokumento galią (1964 m. CPK 373 straipsnio 11 punktas, 2002 m. CPK 587 straipsnio 2 punktas).

6. Bylos visose trijose procedūrose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus dokumentinį procesą po to, kai priimami atsakovo prieštaravimai – tokiu atveju bylos nagrinėjimas tęsiamas teismo posėdyje (2002 m. CPK 429 straipsnio 3 dalis).

6

Dokumentinio proceso (2002 m. CPK 424-430 straipsniai) esmė :

1. Dokumentiniame procese žymiai išplečiamas reikalavimų, kurie gali būti nagrinėjami šia tvarka, ratas – pirma, šia tvarka gali būti pareiškiami piniginiai reikalavimai, atsirandantys ne tik iš sutarties, bet ir iš delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti; antra, šia procedūra gali būti nagrinėjami taip pat reikalavimai dėl kilnojamojo daikto, vertybinių popierių priteisimo ar reikalavimai dėl nuomininkų iškeldinimo, kilę iš nekilnojamojo daikto nuomos sutarčių (424 straipsnio 1 dalis).

2. Visi reikalavimai turi būti pagrįsti leistinais rašytiniai įrodymais (424 straipsnio 1 dalis).

3. Dokumentinio proceso tvarka ieškiniai pareiškiami laikantis bendrųjų teismingumo taisyklių (424 straipsnio 5 dalis).

4. Ieškinys dokumentiniame procese turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus (111, 113, 114 straipsniai), bendruosius ieškinio formai ir turiniui keliamus reikalavimus (135 straipsnis), taip pat papildomus reikalavimus, numatytus 425 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

5. Ieškinys dokumentiniame procese apmokamas žyminiu mokesčiu, kuris lygus pusei tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio padavimą bendrąja ginčo teisenos tvarka, tačiau ne mažiau kaip 20 litų (425 straipsnio 3 dalis). Priėmus atsakovo prieštaravimus, ieškovas žyminio mokesčio neprimoka (430 straipsnio 1 dalis)..

6. Ieškovas, kreipęsis su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, iki teismo preliminaraus sprendimo priėmimo gali dokumentinio proceso atsisakyti bei reikalauti, kad byla būtų nagrinėjama bendra ginčo teisenos tvarka. Tokiu atveju per teismo nustatytą terminą ieškovas turi primokėti žyminį mokestį už ieškinį. Jei ieškovas žyminio mokesčio neprimoka, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą (426 straipsnis, 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 427 straipsnio 1 dalis).

7. Dokumentiniam procesui taikomos taisyklės, numatytos Kodekso XXII skyriuje. Kai šis skyrius tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo nereglamentuoja, taikomos bendrosios ginčo teisenos taisyklės (427 straipsnio 1 dalis).

8. Ieškinys dokumentiniame procese nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (427 straipsnio 2 dalis).

9. Preliminarų sprendimą teismas priima tik tuo atveju, kai teismas, atlikęs pateiktų leistinų rašytinių įrodymų įvertinimą, padaro išvadą, kad pagal

7

pateiktus įrodymus yra pagrindas ieškinį tenkinti (428 straipsnio 1 dalis). Jeigu teismas mano, kad pagal pateiktus įrodymus ieškinys negali būti visiškai patenkintas, priimama nutartis bylą nagrinėti laikantis bendrosios ginčo teisenos tvarkos. Tokiu atveju nustatomas terminas ieškovui primokėti žyminį mokestį (428 straipsnio 7 dalis). Jeigu ieškinyje, kurį prašoma nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, sujungiami keli savarankiški reikalavimai, tačiau jie ne visi pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, teismas dokumentinio proceso tvarka nagrinėja tinkamai pareikštus reikalavimus, o kitus reikalavimus išskiria į atskirą bylą ir nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (424 straipsnio 3 dalis).

10. Klausimą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo teismas turi išspręsti per 14 dienų nuo ieškinio priėmimo dienos. Atsakovui apie pareikštą ieškinį iki preliminaraus sprendimo priėmimo nepranešama (427 straipsnio 3-4 dalys). Preliminarus sprendimas turi atitikti Kodekso 428 straipsnio 2-6 dalių reikalavimus.

11. Preliminaraus teismo sprendimo nuorašas kartu su ieškinio bei jo priedų nuorašais išsiunčiami atsakovui ne vėliau kaip kitą darbo dieną po preliminaraus sprendimo priėmimo. Šio procesinio dokumento įteikimui taikomos bendrosios nuostatos, nustatytos Kodekso 124 straipsnio 1-3 dalyse, tačiau preliminaraus sprendimo įteikimui netaikomas įteikimas kuratoriui bei įteikimas viešojo paskelbimo būdu (429 straipsnis). Tuo siekiama apsaugoti atsakovo teisėtus interesus ir užkirsti kelią preliminaraus sprendimo įsiteisėjimui anksčiau, nei apie jo priėmimą sužino atsakovas, kadangi preliminarus sprendimas priimamas nepranešus atsakovui ir dėl pareikšto ieškinio bei preliminaraus teismo sprendimo atsakovas turi procesinę teisę pareikšti prieštaravimus.

12. Prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo atsakovas gali pareikšti per 20 dienų nuo preliminaraus sprendimo įteikimo jam dienos. Prieštaravimai turi būti motyvuoti ir pagrįsti. (430 straipsnio 1 dalis). Priėmus atsakovo prieštaravimus, bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka pasibaigia. Po to pasirengimas bylos nagrinėjimui ir bylos nagrinėjimas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, tačiau su išimtimis, nustatytomis Kodekso 430 straipsnyje.

13. Preliminarus sprendimas negali būti skundžiamas apeliacine ar kasacine tvarka (428 straipsnio 8 dalis).

14. Preliminaraus sprendimo skubus vykdymas negalimas (428 straipsnio 9 dalis).

15. Dokumentiniam procesui šio Kodekso 225–233 straipsniuose numatytos pasirengimo bylų nagrinėjimui taisyklės netaikomos. Priėmus atsakovo prieštaravimus, teismas ne vėliau kaip kitą dieną jų nuorašą išsiunčia ieškovui. Per 14 dienų nuo prieštaravimų išsiuntimo iš teismo dienos ieškovas turi teisę pateikti atsiliepimą į prieštaravimus, taip pat pateikti papildomus motyvus bei įrodymus ieškiniui

8

pagrįsti. Gautą ieškovo atsiliepimą teismas ne vėliau kaip kitą dieną išsiunčia atsakovui (430 straipsnio 2 dalis). Atsiliepimo ieškovui nepateikus, priimti sprendimą už akių negalima (430 straipsnio 4 dalis).

16. Teismo posėdis skiriamas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo dienos, kurią teismas gavo ieškovo atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus arba pasibaigė terminas atsiliepimui pateikti (430 straipsnio 3 dalis). Byla teismo posėdyje nagrinėjama ir įrodymai tiriami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

17. Dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimus bei pareikšti priešieškinį (430 straipsnio 4 dalis).

18. Išnagrinėjus bylą teismo posėdyje, priimamas galutinis sprendimas, kuris gali būti skundžiamas bendra tvarka (430 straipsnio 6-8 dalys, 279 straipsnis).

Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo (Kodekso XXIII skyrius) nagrinėjimo esmė:

1. Lyginant su 1964 m. CPK numatyta procedūra, išplečiamas reikalavimų, kurie gali būti nagrinėjami šia tvarka, ratas – pirma, šia tvarka gali būti pareiškiami piniginiai reikalavimai, atsirandantys ne tik iš sutarties, bet ir iš delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti; antra, šia procedūra gali būti nagrinėjami taip pat reikalavimai dėl kilnojamojo daikto pritesimo (431 straipsnio 1 dalis).

2. Šiame skyriuje nustatyta tvarka pareiškimas nenagrinėjamas (431 straipsnio 2 dalis), jeigu:

- pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo momentu kreditorius nėra įvykdęs jam priklausančios prievolės (ar jos dalies), už kurią reikalaujama sumokėti, o skolininkas reikalauja ją įvykdyti;

- yra neįmanoma prievolę įvykdyti dalimis, o kreditorius reikalauja įvykdyti dalį prievolės;

- skolininkas gyvena užsienyje arba užsienyje yra skolininko buveinė;- skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos.

3. Šioje procedūroje šalys vadinamos kreditoriumi ir skolininku. Pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai (111, 113, 114 straipsniai), turi būti nurodyti duomenys, numatyti Kodekso 433 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas reikalauja nurodyti tik reikalavimų faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiamas kreditoriaus

9

reikalavimas), tačiau nereikalauja nurodyti bei pateikti reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, nors to ir nedraudžia. Faktinį pagrindą nurodyti būtina, siekiant apibrėžti kreditoriaus reikalavimo individualumą ir užkirsti kelią tapačių reikalavimų pareiškimui ateityje.

4. Už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo mokamas žyminis mokestis, lygus ketvirtadaliui tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme ginčo teisena, tačiau ne mažesnis negu dešimt litų (434 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškovas turėjo teisę reikalavimus patenkinti šiame skyriuje nustatyta supaprastinto proceso tvarka, tačiau pareiškė ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, jam žyminis mokestis ir kitos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik nuo tos ieškinio sumos, kurią ginčijo atsakovas, išskyrus, jei iš atsakovo elgesio ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad atsakovas reikalavimą ginčys (434 straipsnio 4 dalis).

5. Kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimas išsprendžiamas ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo teismui dienos. Jeigu kreditoriaus pareiškimas atitinka šiame skyriuje nustatytus reikalavimus, jo priėmimo klausimas gali būti išspręstas teisėjo rezoliucija (435 straipsnio 1 dalis).

Kreditoriaus pareiškimą atsisakoma priimti, kai jis neatitinka bendrųjų procesiniams dokumentams bei šio skyriaus tvarka pateikiamam pareiškimui keliamų formos ir turinio reikalavimų, taip pat nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų ar pažeidus teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygas (Kodekso 111, 113, 114, 433, 137 straipsniai), nesilaikius nustatytų leistinumo pasinaudoti šia bylų sprendimo procedūra reikalavimų (431 straipsnio 1-2 dalys), taip pat kai kreditoriaus pareiškimas pagal jame išdėstytą faktinį pagrindą yra aiškiai nepagrįstas (435 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Jeigu asmuo šiame skyriuje nustatyta tvarka nesąžiningai pareiškia aiškiai nepagrįstą kreditoriaus reikalavimą, teismas gali jam paskirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą. Be to, įstatymų nustatyta tvarka šis asmuo gali būti įpareigotas atlyginti dėl nesąžiningo reikalavimo pareiškimo kitų asmenų patirtus nuostolius (440 straipsnis).

6. Teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą yra galutinė ir neskundžiama, tačiau tai neužkerta kelio ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal ginčo teisenos taisykles (435 straipsnio 4 dalis). Kreditorius tokią teisę išsaugo ir tuo atveju, kai pareiškimą priimti atsisakoma dėl to, kad jis, teismo nuomone, yra aiškiai nepagrįstas.

7. Išsprendęs pareiškimo priėmimo klausimą, teismas nedelsdamas, tačiau ne vėliau kaip kitą dieną, išduoda kreditoriui teismo įsakymą ir šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimą (436 straipsnio 1 dalis, 144-152 straipsniai). Apie kreditoriaus pareiškimą skolininkas iki teismo įsakymo išdavimo neinformuojamas. Teismo įsakymas turi atitikti Kodekso 436 straipsnio 2-6 dalyse nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Priimdamas teismo įsakymą teismas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo netikrina (437 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

10

8. Teismo įsakymas apeliacine ir kasacine tvarka neskundžiamas. Teismo įsakymas negali būti vykdomas skubiai (436 straipsnio 7 dalis).

9. Kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo nuorašai ne vėliau kaip kitą dieną po įsakymo išdavimo išsiunčiami skolininkui (437 straipsnio 1 dalis). Kartu skolininkui išsiunčiamas pranešimas, kuriame nurodoma Kodekso 437 straipsnio 2 dalyje numatyta informacija:

- siūlymas įvykdyti prievolę per 20 dienų ir teismui pateikti įvykdymą patvirtinančius įrodymus arba pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimo,

- informacija, kad nepateikus prieštaravimų dėl kreditoriaus reikalavimo, teismo įsakymas įsiteisės ir bus vykdomas priverstinai (587 straipsnio 2 punktas),

- informacija, kad pareiškus prieštaravimus, kreditoriaus reikalavimu ginčas bus sprendžiamas ginčo teisenos tvarka ir nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo skolininkas turės mokėti Civiliniame kodekse nustatyto dydžio palūkanas bei įstatymuose ar sutartyje numatytus delspinigius, jei prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai,

- informacija, kad priimdamas įsakymą teismas netikrino kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

Kaip ir dokumentiniame procese, siekiant apsaugoti skolininko procesines teises ir suteikti realią galimybę gintis nuo kreditoriaus reikalavimo pareiškiant prieštaravimus, procesiniai dokumentai skolininkui įteikiami Kodekso 124 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta tvarka, išskyrus įteikimą kuratoriui bei viešo paskelbimo būdu (438 straipsnis).

10. Skolininko prieštaravimai turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau skolininkas neprivalo nurodyti prieštaravimų pagrindą, taigi skolininkui pakanka nurodyti, kad su kreditoriaus reikalavimais nesutinka. Tai susiję su aplinkybe, kad ir kreditorius neprivalo savo reikalavimų pagrįsti įrodymais ir kad teismas, priimdamas įsakymą, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (439 straipsnio 2 dalis).

Jeigu skolininkas dalį kreditoriaus reikalavimo įvykdė arba nors ir neįvykdė, tačiau dalį reikalavimo pripažįsta, jis gali pareikšti prieštaravimus dėl likusios kreditoriaus reikalavimo dalies pagrįstumo (439 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju teismas pagal Kodekso XXIII skyriaus taisykles priima naują įsakymą dėl skolininko neginčijamos reikalavimų dalies priteisimo. Dėl nepatenkintos ar skolininko ginčijamos reikalavimų dalies kreditorius gali pareikšti ieškinį (439 straipsnio 4, 3 dalys). Taigi, skolininko prieštaravimais nelaikytinas argumentas, kad jis neturi lėšų prievolei įvykdyti, jeigu skolininkas kreditoriaus reikalavimą pripažįsta.

Jeigu dėl svarbių priežasčių skolininkas prieštaravimus pareiškė pasibaigus šioje dalyje nurodytam terminui, skolininko prašymu teismas terminą prieštaravimams pareikšti gali atnaujinti. Nutartis, kuria toks skolininko prašymas atmestas, gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

11

11. Gavęs skolininko prieštaravimus, teismas ne vėliau kaip per tris dienas privalo pranešti kreditoriui, kad šis ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos turi teisę pateikti ieškinį, atitinkantį šio Kodekso 135 straipsnio reikalavimus, bei primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės per šioje dalyje nustatytą terminą ieškiniui pareikšti negali būti panaikinamos. Nutartimi, kuria išsprendžiamas kreditoriaus pateikto ieškinio priėmimo klausimas, kartu panaikinamas teismo įsakymas ar atitinkama jo dalis (439 straipsnio 3, 5 dalys, 434 straipsnio 2 dalis).

Jeigu kreditorius per įstatyme nustatytą terminą tinkamai įforminto ieškinio teismui nepateikia, kreditoriaus pareiškimas paliktinas nenagrinėtas, o teismo įsakymas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinami (439 straipsnio 6 dalis, 296 straipsnio 1 dalies 7, 11 punktai). Tokiu atveju už pareiškimą sumokėtas žyminis mokestis kreditoriui negrąžinamas (434 straipsnio 3 dalis). Ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Tai netrukdo kreditoriui pareikšti ieškinį bendra tvarka.

12. Jeigu skolininkas per Kodekso 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą teismo įsakymą įvykdo ir raštu pateikia teismui tai patvirtinančius dokumentus arba kai šalys po teismo įsakymo sudaro taikos sutartį ir teismas ją patvirtina, teismas nutartimi panaikina teismo įsakymą ir bylą nutraukia (439 straipsnio 7-8 dalys).

Ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo nagrinėjimo ypatumai 

Kodekso 441 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių vieno tūkstančio litų, priteisimo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis.

Šios kategorijos bylose teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą (441 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad teismas turi teisę nuspręsti, kokia forma vyks pasirengimas bylos nagrinėjimui teisme (225-233 straipsniai) bei kokia tvarka byla bus nagrinėjama iš esmės (153, 186-224, 234-258 straipsniai), t.y. kaip vyks byloje civilinio proceso antroji ir trečioji stadijos. Tačiau civilinės bylos iškėlimui šiose bylose taikomos bendrosios Kodekso nuostatos.

Kodekso 441 straipsnis nereikalauja, kad teismas proceso byloje formos bei tvarkos klausimu priimtų specialią nutartį.

Paminėtų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumai reiškia teismo galimybę laisviau spręsti, kaip konkreti byla galėtų būti išnagrinėta greičiau. Vienok tai nereiškia, jog teismas turi teisę tai daryti nepaisydamas civiliniam procesui keliamų tikslų ir civilinio proceso bendrųjų principų. Nurodyti proceso ypatumai suteikia teismui tik didesnę laisvę, pasirenkant atitinkamus procesinius veiksmus konkrečioje byloje, tačiau išlieka teismo pareiga rūpintis reikšmingų bylai aplinkybių išaiškinimu. Supaprastintas procesas taip pat

12

nereiškia, kad teismas gali mažiau dėmesio skirti tiesos nustatymui byloje (Kodekso 2, 158-161 ir kt. straipsniai).

Nors teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka (žodinio proceso ar rašytinio proceso) byla bus nagrinėjama ir kaip bus aiškinamos esminės bylos aplinkybės, teismas turi užtikrinti, kad šalis procese galėtų susipažinti su bylos medžiaga, būtų išklausyta esminiais bylos klausimais, kad ji galėtų užduoti klausimus liudytojams ar ekspertams, jeigu liudytojai apklausiami ir jei atliekama ekspertizė ir pan.

Akcentuotina, kad nurodytų kategorijų bylose pasirinkti proceso formą ir bylos nagrinėjimo tvarką yra teismo teisė, bet ne pareiga. Be to, byla visais atvejais nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas (441 straipsnio 2 dalis). Tačiau manoma, jog šalies teisė reikalauti žodinio bylos nagrinėjimo nereiškia teisės reikalauti žodinio įrodymų tyrimo Net ir žodinio proceso atveju teismas gali nutarti nerašyti teismo posėdžio protokolo. Tačiau tokiu atveju teismo sprendimas turėtų atitikti bendruosius turinio reikalavimus, išdėstant jame ne tik įžanginę, rezoliucinę dalis ir trumpus motyvus (441 straipsnio 3 dalis), bet ir aprašomąją dalį. Priešingu atveju dalyvaujantiems byloje asmenims gali būti sudėtinga suvokti teismo motyvus dėl sprendime padarytų išvadų.

Teismas šiose bylose gali surašyti tiek supaprastinto turinio sprendimą, tiek ir sprendimą, atitinkantį bendruosius Kodekso reikalavimus (270 straipsnis).

Nurodytų kategorijų bylose teismas panaudoti supaprastintą procedūrą gali bet kuriame bylos nagrinėjimo etape antrojoje ir trečiojoje bylos stadijose, nuo supaprastinto proceso turi grįžti prie įprastinės bylos sprendimo tvarkos ir t.t. (plačiau žr. V.Nekrošius. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Justitia,Vilnius, 2002.P.192-195).

13