SUAUGUSIŲJŲ PRIERAIŠUMO PRIE PARTNERIO SĄSAJOS SU ... sveikata...kognityvinė teorija. Šioje teorijoje svarbu kognicijos – asmens pasaulio, savęs, santykių su kitais suvokimas

2011/2(53) 111

„V isuomenė s s V eik ata” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

SUAUGUSIŲJŲ PRIERAIŠUMO PRIE PARTNERIO SĄSAJOS SU EMOCINIAIS SUNKUMAIS Birutė Balsevičienė, Liuda Šinkariova2

1Kauno r. Garl iavos v idurinė mokyk la, 2Vytauto Didžiojo universitetas

SantraukaTyrimo tikslas – nustatyti suaugusiųjų prieraišumo sąsajas su emociniais sunkumais. Medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo 273 tiriamieji, iš jų 181 (66,3 proc.) moteris ir 92 (33,7 proc.) vyrai. Tiriamųjų am-žiaus ribos – nuo 19 iki 63 metų. Suaugusiųjų prieraišumo tipams nustatyti buvo naudojama Suaugusiųjų prieraišumo skalė (K. Brennan ir kt., 1998); depresiškumui analizuoti taikyta Zungo depresijos skalė (W. W. K. Zung ir kt., 1965); ne-rimastingumui tirti pasitelkta Būsenos-bruožo nerimo nustatymo metodikos nerimo kaip bruožo skalė (Ch. Spielberger ir kt., 1970). Rezultatai ir išvados. Tyrimu nustatyta, kad vyrų ir moterų prieraišumo tipų pasiskirstymas skiriasi – vyrų grupėje dau-giausiai vengiančiojo prieraišumo tipo apklaustųjų, o moterų grupėje šio tipo tiriamųjų mažiausiai. Kuo daugiau tiriama-jam būdingas nerimas ir / ar vengimas santykiuose, tuo daugiau nerimastingumo ir / ar depresiškumo jam yra būdinga. Saugiojo prieraišumo tipo respondentai, palyginti su kitais prieraišumo tipais, turi mažiausiai nerimastingumo ir depre-siškumo. Vengiančiojo prieraišumo tipo apklaustųjų depresiškumo ir nerimastingumo išreikštumas nesiskiria. Neramio-jo prieraišumo tipo tiriamųjų nerimastingumas yra labiau išreikštas nei depresiškumas. Baimingojo-vengiančiojo prierai-šumo tipo respondentų depresiškumas ir nerimastingumas yra labiau išreikštas nei kitų prieraišumo tipų.

Raktažodžiai: suaugusiųjų prieraišumas, depresiškumas, nerimastingumas.

ĮVADASVisuomenės psichikos sveikata tebelieka opi problema. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) sveikatos apibrėžimu, kur sveikata apibūdinama kaip visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne vien tik ligos nebuvimas, galima teigti, kad psichikos svei-kata yra neatskiriama sveikatos ir asmens gerovės dalis. Neatsižvelgiant į naujausius farmakologinius laimėjimus bei tobulėjančias gydymo priemones ir metodus, dažnėja emociniai sunkumai, didėja serga-mumas depresija ir daugėja nerimo sutrikimų (Vals-tybinio psichikos sveikatos centro duomenys, 2010). Todėl afektinių sutrikimų ir emocinių sunkumų ilga-laikės prevencinės priemonės išlieka aktualios. Dau-gelis vaistų, skiriamų afektiniams sutrikimams gydy-ti, turi šalutinį nepageidaujamą poveikį, todėl verta ieškoti emocinių sunkumų sąsajų su kitais psicholo-giniais fenomenais, kuriuos keičiant būtų galima pa-lengvinti arba užkirsti kelią emociniams sunkumams

atsirasti, taikant ne vien tik farmakologinį gydymą. Emociniai sunkumai yra siejami su daugeliu įvairių veiksnių, vienas iš jų yra prieraišumas.

Atlikta nemažai longitudinių tyrimų, kuriais skir-tingais tiriamųjų amžiaus tarpsniais nagrinėjamas prieraišumo fenomenas ir įvairūs jo aspektai [2, 10, 23, 29]. Nors dominuoja tyrimai, kuriuos atliekant analizuojamas prieraišumas vaikų ir paauglių popu-liacijose [2, 11, 16], tačiau vis dažniau vykdomi tyri-mai, nagrinėjant jau ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų prieraišumą [21, 23].

Vieno iš prieraišumo teorijos pradininkų J. Bowlby (1973, 1980) prieraišumas apibrėžiamas kaip ilgalai-kis, patvarus, emociškai reikšmingas ryšys, ilgainiui susiformuojantis tarp dviejų asmenų (vaiko ir suau-gusiojo), kurių vienas yra psichologiškai stipresnis ir išmintingesnis. J. Bowlby pasekėjai M. Mikulinceris ir P. R. Shaveris (2005) išplėtė klasikinę J. Bowlby prie-raišumo teoriją, nagrinėdami suaugusiųjų prieraišu-mą. Jie prieraišumą apibrėžė kiek kitaip: prieraišumo objektas nebūtinai yra suvokiamas kaip psichologiš-kai išmintingesnis ir stipresnis. Atkreipdami dėme-sį į ryšį, atsirandantį tarp dviejų asmenų, jie akcen-tavo asmens įsitikinimų, poreikių, emocijų visumą, kuri lemia jo elgesį su partneriu ir kitais žmonėmis. Šiame straipsnyje nagrinėjamas suaugusių asmenų

Adresas susirašinėti: Birutė Balsevičienė, Kauno r. Garliavos vidurinė mokykla, Vytauto g. 4, 53281 Garliava, Kauno r. El. p. [email protected]

112 2011/2(53)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V isuomenė s s V eik ata”

prieraišumas prie kito suaugusiojo (partnerio), to-dėl toliau kalbant apie prieraišumą bus laikomasi an-trojo apibrėžimo, suformuluoto M. Mikulincerio ir P. R. Shaverio (2005).

Suaugusiųjų prieraišumas yra skirstomas į tipus. Jie dažniausiai apibrėžiami remiantis dviem santy-kiuose pasireiškiančiomis pagrindinėmis dimen-sijomis – nerimu ir vengimu, kurie nusako keturis prieraišumo tipus (saugųjį, neramųjį, vengiantįjį ir baimingąjį-vengiantįjį prieraišumo tipą) (žr. 1 pav.).

Saugiojo (angl. secure attachment) prieraišumo ti-pui priskiriami tie asmenys, kuriems nėra būdingas nerimas ir / ar vengimas santykiuose. Jie siekia san-tykių su kitais, pasitiki savimi, jaučiasi ramūs, kai kiti asmenys yra jiems artimi, be to, tiki, kad kiti žmonės bus atidūs ir gerbs jų norus bei jausmus. Neramiojo (angl. anxious-ambivalent-preoccupied attachment) prieraišumo tipo asmenims bendraujant su kitais pa-sireiškia daug nerimo ir mažai vengimo. Jie neigiamai suvokia save, bet teigiamai kitus. Tokiems asmenims nuolat reikia patvirtinimų iš kitų, kad jie yra vertin-gi, reikia stiprių emocinių ryšių, o pajutę mažiausią kito asmens atitolimą jaučiasi nesaugūs ir nevertingi. Vengiančiojo (angl. avoidant-dismissing attachment) tipo asmenims būdinga daug vengimo, bet mažai ne-rimo santykiuose. Jie suvokia save teigiamai, o kitus vertina neigiamai. Intymumo poreikis tenkinamas ar pakeičiamas savęs išaukštinimu ir visiška autonomija. Jie teigia, kad kiti yra nereikalingi ir nerūpi. Galiau-siai šie asmenys iš tiesų tampa abejingi aplinkiniams,

neigia, kad patiria distresą, ir sumenkina artimų san-tykių svarbą [12, 23]. Baimingojo-vengiančiojo (angl. disoriented-disorganized-fearful attachment) tipo in-dividai bendraudami turi daug nerimo ir vengimo. Jie ir save, ir kitus vertina neigiamai. Nors socialinių ryšių poreikis egzistuoja, tačiau didžiulė baimė, be-siremianti neigiamais įsitikinimais apie save ir kitus, verčia vengti bet kokio artumo ir intymumo. Visi šie prieraišumo tipai, išskyrus saugųjį, kartu dar vadina-mi nesaugiu prieraišumu.

Apibūdintieji prieraišumo tipai turi tris kompo-nentus – emocinį, kognityvinį ir elgesio [11, 21]. Ko-gnityvinis komponentas nusako asmens įsitikinimus apie kitų žmonių prieinamumą ir jų norą padėti, kai to prireiks. Neadekvatūs, asmens gyvenimą apsunki-nantys įsitikinimai vadinami disfunkciniais. Emoci-nis komponentas yra susijęs su gebėjimu (arba nege-bėjimu) toleruoti neigiamas emocijas ir jas sumažinti. Elgesio komponentas yra susijęs su elgesiu, kurį lemia asmens įsitikinimai bei emocijos. Šie visi komponen-tai kartu ir kiekvienas atskirai paveikia visas asmens funkcionavimo sritis.

Kalbant apie prieraišumo tipus, svarbu paminė-ti, kad tik maždaug 30 proc. žmonių prieraišumo ti-pas per gyvenimą keičiasi, jei nėra stiprių sukrėtimų ar intervencijos [2, 23]. Galime daryti prielaidą, kad prieraišumas yra pastovi asmenybės savybė (bruo-žas). Taigi gana pastovus prieraišumas gali stipriai veikti visas žmogaus gyvenimo sritis. Nors nesaugus prieraišumas pats savaime nėra laikomas emociniu

1 pav. Suaugusiųjų prieraišumo stiliai

Schema sudaryta straipsnio autorių, remiantis S. B. Pielage (2006) teorine medžiaga.

2011/2(53) 113


sunkumu ar patologija, tačiau yra traktuojamas kaip rizikos veiksnys šiems sunkumams atsirasti [29, 31].

Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugėja tyrimų, kurie atskleidžia ryšius tarp emocinių sunkumų ir su-augusiųjų nesaugaus prieraišumo [4, 8, 9, 14, 19, 20].

Tyrinėjant suaugusiųjų prieraišumą ir jo sąsajas su emociniais sunkumais, svarbu atskirti, ar suaugusiųjų prieraišumas ir jo tipai nėra tas pats fenomenas kaip ir asmenybės tipai ar emociniai sunkumai [24]. Tyrimai rodo, kad suaugusiųjų prieraišumas yra atskiras feno-menas, tačiau pastebėta, jog suaugusiųjų prieraišumo tipus matuojančios skalės, atskleidžiančios santykius su mylimuoju(-ąja), buvo statistiškai reikšmingai su-sijusios su tam tikromis asmenybės dimensijomis [24]. Ypač ryškiai išsiskyrė nerimastingojo prieraišumo tipo asmenys – jiems buvo būdingi mažiausiai adap-tyvūs asmenybės profiliai. Šio tyrimo autoriai teigia, kad suaugusiųjų prieraišumas yra emocinius sunku-mus ir socialinę adaptaciją lemiantis veiksnys, bet ne šių sunkumų neatskiriama dalis [17, 24]. Šie rezulta-tai padeda atskirti suaugusiųjų prieraišumo tipus ir emocinius sunkumus bei asmenybės savybes.

Vienas iš dažniausių emocinių sunkumų yra de-presiškumas. Depresiškumu šiame straipsnyje bus laikoma ikiklinikinių nuotaikos būsenų tam tikras intensyvumas, pasireiškiantis liūdesiu, pesimizmu, aktyvumo sumažėjimu. Nuotaiką depresijos atžvilgiu galime įsivaizduoti kaip kontinuumą; tuomet viena-me kontinuumo gale būtų depresija, kitame – normali nuotaika, o tarp jų pereinamieji depresiškumo lygiai [27]. Manoma, kad suaugusiųjų prieraišumas yra fe-nomenas, galintis padėti paaiškinti ne tik depresišku-mo atsiradimą, bet ir jo vystymąsi [11, 12, 14, 26].

Tačiau gali kilti klausimas, ar depresiškumas yra nesaugaus prieraišumo pasekmė, ar priežastis. Kaip jau buvo minėta anksčiau, depresiškumas tikrai susi-jęs su prieraišumu, tačiau neaišku, kas ką lemia, nes tyrimuose dažniausiai nustatomas ne priežastinis ryšys. J. Bowlby (1980) manė, kad nesaugiai prierai-šiems asmenims depresiškumas pasireiškia tik tuo atveju, kai jų gyvenime nutinka daug stresinių įvy-kių. Depresiškumas šio mokslininko (1977) nuomo-ne, išsivystydavo dėl to, kad nesaugiai prieraišių as-menų disfunkcinės automatinės mintys trukdė jiems adekvačiai įvertinti stresorių ir savo bei kitų reakcijas į jį. E. Scharfe (2007) nustatė, kad vis dėlto dažniau-siai pirmiau išsivysto nesaugusis prieraišumas, o tik vėliau – depresiškumas. Tačiau akivaizdus ir priešin-gas, E. Scharfe (2007) nuomone, ryšys: nesaugus prie-raišumas sustiprina jau esamą depresiškumą ir blo-gina savijautą, nes nesaugiai prieraišus asmuo turi

disfunkcinius įsitikinimus, kurie tik dar labiau suak-tyvėja esant depresiškumui, o tai skatina dar dides-nį liūdesį ir užsisklendimą. J. E. Bettmannas (2006) mano, kad nesaugiai prieraišūs asmenys yra įsitikinę, jog aplinkiniai negali jam padėti, jie yra nepatikimi, ir iš to kyla visos psichologinės problemos. Anot J. Bow-lby (1980), kūdikiai verkia, nes nori užsitikrinti suau-gusiojo artumą jam. O suaugęs nesaugiai prieraišaus tipo asmuo verkia, tačiau nebesitiki, kad kažkas jį pa-guos ar priims tokį, koks jis yra [4]. Tokiu atveju nesau-giai prieraišus asmuo turi ne tik išgyventi jau esamą savo nesaugumo jausmą, bet dar ir ištikus nesėkmei visus sunkumus turi ištverti vienas, nes jis netiki, kad kiti gali ir / ar nori jam padėti. Vienas iš depresišku-mo požymių – vilties praradimas ir netikėjimas, kad jam gali kas nors padėti – šiuo atveju nesaugiai prie-raišus asmuo turi tokius pat įsitikinimus. Įsisuka tarsi uždaras ratas – suaugusysis jaučiasi blogai, tačiau pa-galbos neieško, nes įsitikinęs, kad kiti nepadės, kad jie abejingi jo atžvilgiu. Dėl to jis dar daugiau atsiskiria, kas dar labiau didina jo neviltį, depresiškumą ar kitą psichopatologiją. O jei toks asmuo ryžtasi ieškoti pa-galbos ir nesulaukia adekvačios savo lūkesčiams, tuo-met nusivilia ir tarsi dar sykį pasitvirtina savo vidines nuostatas, kad aplinkiniai neigiamai nusiteikę jo at-žvilgiu. Taigi čia veikia visi trys prieraišumo kompo-nentai – emocinis, kognityvinis ir elgesio.

Pastaraisiais dešimtmečiais aiškinant depresišku-mo išsivystymo mechanizmą, vis labiau populiarėja kognityvinė teorija. Šioje teorijoje svarbu kognicijos – asmens pasaulio, savęs, santykių su kitais suvokimas. R. Miljkovitch ir kiti (2007) tyrė, kaip prieraišumo kognityvinis komponentas susijęs su depresiškumu. Jau anksčiau nustatyta, kad asmuo, išmokęs jaustis nesaugus (prieraišumo santykių prasme), nesąmo-ningai ieško šio savo įsitikinimo patvirtinimo aplin-koje ir pagal jį elgiasi [3, 30]. Tam, kad įveiktų nesau-gumą, asmuo pritaiko savo reakcijas prie esamos savo prieraišumo sistemos, kurios esmė – suteikti saugu-mą. Tokiu būdu asmuo pernelyg sumažina arba per-nelyg padidina savo prieraišumo sistemos aktyvumą. Pagal tai galima manyti, kad vengiančiojo prieraišu-mo tipo asmenys (pernelyg sumažintas prieraišumo sistemos aktyvumas) vengs bet kokių intensyvesnių jausmų ar stresorių, tuo tarpu neramiojo prieraišumo tipo asmenys (pernelyg aktyvi prieraišumo sistema) kaip tik bus jautrūs įvairiems stresoriams, į juos re-aguos perdėtai ar juos išpūs. Abi šios strategijos, pa-sak J. Bowlby (1980), gali nulemti depresiškumo išsi-vystymą. Pagal tai vengiančiojo prieraišumo asmuo traumuojančius ar stresą keliančius įvykius ignoruoja,

114 2011/2(53)


tačiau jų pasikartojimas ilgainiui sukelia depresišku-mą. O neramiojo prieraišumo tipo asmuo yra linkęs nuolatos perdėti arba dažniau jausti neigiamas emo-cijas bei dažniau pastebėti neigiamus aspektus, o tei-giamus ignoruoti – tai savo ruožtu taip pat sukelia depresiškumą [22]. Taigi panašu, kad nors nesaugusis prieraišumas yra pastovesnis ir atsiranda veikiausiai anksčiau nei depresiškumas, bet šie fenomenai lemia vienas kitą ir tarp jų susidaro sąsajos, kurios trukdo nesaugiai prieraišiam asmeniui greičiau įveikti savo emocinius sunkumus ar apskritai jų išvengti.

Kitas šiame straipsnyje aptariamas emocinis sun-kumas yra nerimastingumas. Nerimastingumu šia-me darbe bus laikomas ne situacinis nerimas, o as-menybės savybė, bruožas-polinkis į daugelį situacijų reaguoti nerimu [19].

Nagrinėjant nerimastingumo ir prieraišumo sąsa-jas, gali kilti klausimas, kuo skiriasi nerimastingumas nuo neramiojo prieraišumo tipo. Kaip teigia S. A. Rig-gsas ir kiti (2007), šie fenomenai, nors ir panašūs, ta-čiau tarp jų yra skirtumas. Nerimastingas asmuo patiria nerimą daugelyje gyvenimiškų situacijų, o ne-ramiojo prieraišumo tipo asmuo gali patirti nerimą tik santykiuose su kitu asmeniu (t. y. mylimuoju(-ąja) ir jo visiškai nepatirti kitose sudėtingose situacijo-se. Galima teigti, kad nerimastingumas yra daugiau gyvenimo sričių apimantis fenomenas nei neramusis prieraišumo tipas. Gali būti, kad nerimastingi asme-nys dažniau nei kiti bus neramiojo prieraišumo tipo, ir atvirkščiai, tačiau nebūtinai neramiojo prieraišumo tipo asmuo turės itin aukštą nerimastingumą dauge-lyje gyvenimo sričių. M. Dozier ir kiti (1999), aptar-dami tyrimus, kur nesaugus prieraišumas siejamas su nerimastingumu, pateikia išvadą, kad nesaugus prier-aišumas greičiausiai nėra lemiantis veiksnys nerimas-tingumui išsivystyti, tačiau nesaugus prieraišumas tikrai padidina galimybę nerimui kaip bruožui atsi-rasti. Nerimastingi asmenys dažnai vengia situacijų, kurios jiems sukelia nerimą. Tokį elgesį, kai vengia-ma nerimą keliančių situacijų, E. Strodlas ir P. Nolle-ris (2003) pavadino agorafobiniu elgesiu. Jie nustatė, kad iš visų prieraišumo tipų tik neramiojo tipo asme-nys turėjo statistiškai reikšmingai daugiau agorafo-binio elgesio bei baimių, susijusių su kūno pojūčiais, palyginti su saugiai prieraišiais asmenimis. Tačiau tai, kad ne absoliuti dauguma neramiojo prieraišu-mo tipo tiriamųjų turėjo daugiau agorafobinio elge-sio ar kitų baimių, taip pat rodo, kad neramusis prie-raišumas ir nerimastingumas nėra tapatūs reiškiniai. Prieraišumo įsitikinimai stipriai lemia emocijų val-dymo strategijas, todėl galima manyti, kad nesaugus

prieraišumas yra susijęs su neigiamomis emocijomis, o vėliau ir su neigiamu internalizuotu pasaulio vaizdu ir iš to kylančiu nerimu kaip asmenybės bruožu [22].

Nors tyrimų, nagrinėjančių nerimastingumo ir prieraišumo sąsajas, yra kur kas mažiau nei nagrinė-jančių depresiškumo sąsajas su prieraišumu, tačiau, kaip teigia K. Ma (2006), daugelyje jų atsispindi tai, kad šie du fenomenai yra glaudžiai susiję ir kad čia veikia panašus mechanizmas kaip ir vystantis depre-siškumui. Asmuo, ypač neramiojo ir baimingojo-ven-giančiojo tipo, nuolatos baiminasi, jaučia nerimą, o tai savo ruožtu suaktyvina visus prieraišumo komponen-tus – emocinį (jaučiamas nuolatinis nerimas), elgesio (nerimą keliančių situacijų vengimas) bei kognityvinį (ieško patvirtinimų aplinkoje, kad nerimo priežastis yra teisinga ir kad nerimauti yra dėl ko) [15].

Apibendrinant galima teigti, kad nesaugiai prie-raišiems asmenims dažniau būdingi emociniai sun-kumai. Panašu, kad pagrindinė priežastis, dėl ko taip atsitinka, yra ta, kad nesaugiai prieraišūs asmenys ne-turi tinkamų kognityvinių strategijų ir modelių, kaip įveikti stresą ar gyvenime iškylančius sunkumus [16]. Šios probleminės kognityvinės schemos ir emocijų re-guliavimo strategijos tampa emocinių sunkumų atsi-radimo priežastimi.

Pastaraisiais dešimtmečiais vis blogėja žmonių psichinė sveikata. Depresijos, nerimo sutrikimų pa-plitimas populiacijoje išlieka aktualus tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Šiuo laikotarpiu visose gyvenimo srityse netinkamas streso (ar gyvenimo sunkumų) valdymas yra aktuali socialinė ir sveikatos problema šiuolaikinėje visuomenėje, nes tobulėja informacinės technologijos, spartėja konkurencijos tempai, ma-žėja laiko racionaliems sprendimams priimti, didė-ja atsakomybė. Visa tai didina nervinę bei emocinę įtampą, kuri lemia emocinius sunkumus ir sutriki-mus. Tad labai svarbu suprasti emocinių sunkumų išsivystymo mechanizmus, ieškoti sąsajų su kito-mis žmonių psichologinėmis savybėmis, kurias ga-lima keisti ar koreguoti, taip užkertant kelią vysty-tis emociniams sunkumams. Remiantis anksčiau aptartais tyrimais, vienas iš dažniausių fenomenų, siejamų su emociniais sunkumais, paskutiniais de-šimtmečiais yra suaugusiųjų prieraišumas, o tokių tyrimų, kurių metu būtų nagrinėjamos jų sąsajos Lietuvos kultūrinėje aplinkoje, autorių duomenimis, kol kas nėra, todėl buvo iškeltas pagrindinis šio tyri-mo tikslas – atskleisti, ar nesaugiai prieraišių asme-nų depresiškumas ir nerimastingumas labiau išreikš-tas nei saugiai prieraišių. Atsakant į tyrimo tikslą buvo iškeltos tokios prielaidos: tiriamųjų, kuriems

2011/2(53) 115


būdingas saugiojo prieraišumo tipas, depresiškumas ir nerimastingumas bus mažiau išreikštas, palyginti su kitais nesaugiais prieraišumo tipais (vengiančiuo-ju, nerimastinguoju ir baiminguoju-vengiančiuoju); tiriamųjų, kuriems būdingas vengiantysis prierai-šumo tipas, depresiškumas bus labiau išreikštas nei nerimastingumas; tiriamųjų, kuriems būdingas ne-rimastingasis prieraišumo tipas, nerimastingumas bus labiau išreikštas nei depresiškumas; tiriamųjų, kuriems būdingas baimingasis-vengiantysis prierai-šumo tipas, nerimastingumas bei depresiškumas bus labiau išreikšti nei kitų nesaugių prieraišumo tipų (vengiančiojo, neramiojo).

Nors atranka nereprezentuoja visų Lietuvos gy-ventojų, tačiau tai buvo pirmas bandymas panagrinė-ti suaugusiųjų prieraišumo ir emocinių sunkumų są-sajas Lietuvos kultūrinėje aplinkoje.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAITyrimas atliktas 2008 m. septyniose vidutinio dy-džio (nuo 40–200 darbuotojų) gamybinėse įmonėse. Apklausti įvairių profesijų asmenys, užimantys ne-vadovaujamas pareigas. Tyrime dalyvavo 273 tiria-mieji, iš jų 181 (66,3 proc.) moteris ir 92 (33,7 proc.) vyrai. Respondentų amžiaus ribos – nuo 19 iki 63 metų; vyrų amžiaus vidurkis 34,85 ± 10,702 , mo-terų – 35,37 ± 11,583. Tiriamieji buvo atrinkti pato-giąja atranka. Maždaug pusė (53,8 proc.) respondentų susituokę; 23,4 proc. apklaustųjų gyvena nesusituokę; viengungių – 15,4 proc. Mažiausią tiriamųjų grupę sudarė našliai – 7,3 proc. Dauguma respondentų gy-vena mieste – 71 proc., kiti – kaimo vietovėse.

Respondentų išsilavinimas: 48,0 proc. tiriamų-jų turėjo aukštąjį išsilavinimą, 12,8 proc. – nebaigtą aukštąjį, 39,2 proc. – aukštesnįjį arba vidurinį ir že-mesnį.

Tiriamieji dažniausiai buvo apklausiami darbo metu kiekvienas individualiai, gavus įmonės vadovo ir jų pačių žodinį sutikimą. Prieš tyrimą kiekvienam respondentui buvo paaiškinama tyrimo eiga ir tiks-las. Tyrėja pabrėždavo, kad jų duomenys išliks konfi-dencialūs ir bus analizuojami apibendrintai, neiden-tifikuojant asmens. Joks atlygis už dalyvavimą tyrime nebuvo siūlomas. Tyrimas su vienu tiriamuoju vidu-tiniškai truko vieną valandą laiko.

Apklausos metu tyrimo dalyviams buvo pateik-tas įvertinimo būdų rinkinys, kurio pradžioje buvo klausiama apie respondentų lytį, išsilavinimą ir am-žių. Taip pat buvo pateikta Suaugusiųjų prieraišumo skalė (Multi-Item Measure of Adult Attachment, vė-liau pavadinta The Experiences in Close Relationships

scale (ECR; K. A. Brennan ir kt., 1998), skirta suau-gusiųjų prieraišumo tipui įvertinti, Zungo depresijos skalė (Zung depression inventory, W. W. K. Zung ir kt., 1965), naudota respondentų depresiškumui tirti, ir Spielbergerio nerimo kaip bruožo skalė (Sh. D. Spi-elberger, R. L. Gorusch, E. Lushene, 1970).

Suaugusiųjų prieraišumo skalė. Ši skalė, sudary-ta K. A. Brennano ir kitų (1998), yra skirta nustatyti suaugusiųjų prieraišumo tipą. Šio darbo autorių ska-lė buvo išversta į lietuvių kalbą, gavus skalės autorių sutikimą ją naudoti atliekant šį tyrimą (taip pat at-liktas atgalinis vertimas). Skalę sudaro 36 klausimai (18 klausimų skirtų tiriamųjų nerimo ir 18 klausimų skirtų vengimo santykiuose išreikštumui nustatyti) su penkiais atsakymų variantais: nuo 1 – „visiškai ne-sutinku“ iki 5 – „visiškai sutinku“. Daugiausiai kiek-vienoje iš dviejų subskalių (nerimo ir vengimo santy-kiuose) buvo galima surinkti 5 × 18 – 90 balų. Kaip jau minėta apžvelgiant literatūros duomenis, galimi keturi suaugusiųjų prieraišumo tipai skirstomi pagal dviejų dimensijų – nerimo ir vengimo santykiuose – išreikštumą. Paskaičiavus šių dviejų subskalių vidur-kius, visi tiriamieji buvo suskirstyti į grupes: turin-tieji mažiau ir daugiau nerimo bei turintieji mažiau ir daugiau vengimo santykiuose. Vėliau pagal tai, kiek nerimo ir vengimo santykiuose yra būdinga kiekvie-nam tiriamajam, jis yra priskiriamas tam tikram prie-raišumo tipui. Jei tiriamajam yra būdinga mažiau (už vidurkį) nerimo ir mažiau vengimo santykiuose, jis yra priskiriamas saugiajam prieraišumo tipui, jei ma-žiau nerimo ir daugiau vengimo – vengiančiajam; jei daugiau nerimo ir mažiau vengimo – neramiajam, ir galiausia jei daugiau vengimo ir nerimo – baiminga-jam. Kuo didesnis subskalės suminis įvertinimas, tuo labiau išreikštas tam tikras prieraišumo tipas. Visos skalės patikimumas šiame tyrime (Cronbach alfa) – 0,864, vengimo subskalės patikimumas – 0,890, ne-rimo – 0,879.

Zungo depresijos skalė. Ją sukūrė W. W. K. Zun-gas (1965). Tai yra savižinos skalė, skirta pačiam asme-niui įsivertinti savo nuotaiką. Šią skalę galima naudoti be apribojimų [25]. Ją sudaro 20 teiginių su keturiais atsakymų variantais: nuo 1 – „beveik niekada“ iki 4 –

„beveik visada“. Daugiausiai galima surinkti 4 × 20 – 80 balų. Lietuviškas šios skalės variantas yra patei-kiamas A. Dembinsko ir kt. (1981). Skaičiuojant, kiek balų surinko kiekvienas tiriamasis, visi teiginiai buvo perkoduoti, kad jie būtų vienos krypties, t. y. kuo di-desnis surinktų balų skaičius, tuo daugiau depresiš-kumo tiriamajam yra būdinga. Skalės patikimumas šiame tyrime pagal Cronbach alfa – 0,815.

116 2011/2(53)


Spielbergerio nerimo kaip bruožo skalė. Ši ska-lė yra skirta nustatyti nerimastingumui kaip asmens bruožui [28]. Lietuvišką šios skalės versiją adaptavo M. Balaišis (2004). Testą sudaro 20 klausimų su ke-turiais galimais atsakymų variantais: nuo 1 – „beveik niekada“ iki 4 – „beveik visada“. Skaičiuojant, kiek balų surinko kiekvienas tiriamasis, visi teiginiai buvo perkoduoti, kad jie būtų vienos krypties, t. y. kuo di-desnis surinktų balų skaičius, tuo daugiau nerimas-tingumo asmuo turi. Daugiausiai buvo galima su-rinkti 4 × 20 – 80 balų. Skalės patikimumas šiame tyrime pagal Cronbach alfa – 0,895.

Statistiniam duomenų apdorojimui naudotas pro-graminis paketas SPSS 13.0. Norint įvertinti bend-rą situaciją taikyti aprašomosios statistikos metodai. Analizuojant skalių patikimumą naudota Cronbach alfa. Tikrinant prieraišumo sąsajas su emociniais sunkumais remtasi Spirmano (Spearman) koreliaci-jos koeficientu, poriniu vidurkių palyginimu, taikant ANOVA statistinį metodą bei post hoc kriterijus, no-rint nustatyti, kurie vidurkių skirtumai yra reikšmin-gi. Duomenų skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p < 0,05.

REZULTATAIAtlikus tyrimą, buvo analizuojamas nagrinėjamų reiškinių pasiskirstymas mūsų tiriamųjų grupėje.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad daugiausia res-pondentų yra saugiojo ir neramiojo tipo (atitinkamai 27,5 proc. ir 27,1 proc.), mažiau – baimingojo-ven-giančiojo – 24,9 proc. ir mažiausiai – vengiančiojo – 20,5 proc. tiriamųjų. Patikrinome nagrinėjamų reiš-kinių paplitimo skirtumus lyčių grupėse.

Vyrų ir moterų prieraišumo tipų skirtumai. Tyri-mo duomenimis, saugiojo prieraišumo tipo tiriamųjų vyrų grupėje yra 25 proc., moterų – 28,7 proc.; ven-giančiojo – atitinkamai 30,4 proc. vyrų ir 15,5 proc. moterų grupėje; neramiojo – atitinkamai 26,1 proc. vyrų ir 27,6 proc. moterų grupėje ir baimingojo-ven-giančiojo – atitinkamai 18,5 proc. vyrų ir 28,2 proc. moterų grupėje (žr. 2 pav.).

Depresiškumas vyrų ir moterų grupėse skiria-si – moterys turi daugiau depresiškumo nei vyrai ir šis skirtumas statistiškai reikšmingas; nerimastingu-mas vyrų ir moterų grupėse skiriasi – moterys yra ne-rimastingesnės nei vyrai ir šis skirtumas statistiškai reikšmingas (žr. 3 pav.).

Tyrimo pradžioje buvo įvertintos sąsajos tarp tiria-mųjų prieraišumo ir jiems būdingo depresiškumo bei nerimastingumo lygio. Buvo tikrinama dviejų suau-gusiųjų prieraišumo dimensijų – nerimo ir vengimo santykiuose koreliacijos su depresiškumu ir nerimas-tingumu. Kaip atskleidžia 1 lentelėje pateikti duome-nys, visi koreliaciniai ryšiai yra statistiškai reikšmingi ir teigiami.

1 lentelė. Prieraišumo ir emocinių sunkumų sąsajos (Spirmano rho koreliacijos koeficientai)

Suaugusiųjų prie-raišumo subskalė

Depre-siškumas

p reikšmė

Nerimas-tingumas

p reikšmė

Vengimo subskalė 0,261 0,003 0,252 0,004Nerimo subskalė 0,296 0,001 0,412 0,0001

Vadinasi, kuo santykiuose labiau išreikštas vengi-mas, tuo daugiau tiriamajam būdingas depresiškumas

25,00

30,40

26,10

18,50

28,70

15,50

27,60 28,20

Saugusis Vengiantysis Neramusis Baimingasis -vengiantysis

Vyras Moteris

p = 0,025*

35,10

42,6537,78

46,10

Depresiškumas Nerimastingumas

Vyras Moteris

p = 0,006* p = 0,006*

2 pav. Prieraišumo tipų pasiskirstymas vyrų ir moterų grupėse

3 pav. Depresiškumo ir nerimastingumo skirtumai vyrų ir moterų grupėse

2011/2(53) 117


ir nerimastingumas, ir atvirkščiai. Taip pat kuo dau-giau tiriamajam yra būdingas nerimas santykiuose su mylimuoju(-ąja), tuo daugiau depresiškumo ir neri-mastingumo jis turi, ir priešingai.

Prieraišumo ir emocinių sunkumų sąsajos vyrų ir moterų grupėse. Vyrų grupėje tarp suaugusiųjų prie-raišumo vengimo santykiuose ir depresiškumo bei nerimastingumo stebimas statistiškai reikšmingas ry-šys – kuo daugiau vyrai turi vengimo santykiuose su partneriu(-e), tuo daugiau depresiškumo ar nerimas-tingumo jiems būdinga. Tuo tarpu nerimas santykiuo-se statistiškai reikšmingai susijęs tik su nerimastingu-mu, bet ne su depresiškumu (nors esant depresiškumui galime stebėti tendenciją) (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Prieraišumo ir emocinių sunkumų sąsajos (vyrų grupė) (Spirmano rho koreliacijos koeficientai)


Depresiš-kumas

p reikšmėNerimas-tingumas

p reikšmė


Moterų grupėje tiek vengimas, tiek nerimas san-tykiuose yra statistiškai reikšmingai susiję su depre-siškumu ir nerimastingumu – kuo daugiau tiriamajai būdingas nerimas ir / ar vengimas santykiuose, tuo

daugiau depresiškumo ir / ar nerimastingumo ji turi (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Prieraišumo ir emocinių sunkumų sąsajos (moterų grupė) (Spirmano rho koreliacijos koeficientai)


Depresiš-kumas

p reikšmėNerimas-tingumas

p reikšmė


Saugiai ir nesaugiai prieraišių tiriamųjų depresiš-kumo ir nerimastingumo skirtumai buvo nagrinėja-mi atskirai.

Nesaugiai ir saugiai prieraišių moterų ir vyrų ne-rimastingumo ir depresiškumo išreikštumo skirtu-mai. Nesaugiai prieraišiais tiriamaisiais laikomi visi respondentai, kurie priklauso kitam nei saugiai prie-raišus tipui, t. y. nesaugiai prieraišūs yra vengiančiojo, neramiojo ir baimingojo-vengiančiojo tipo asmenys. Nustatyta, kad nesaugiai prieraišių moterų depresiš-kumas yra didesnis nei nesaugiai prieraišių vyrų, nors šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas, tačiau ga-lime stebėti tendenciją (p = 0,055) (žr. 4 lentelę).

Taip pat buvo nagrinėjami nesaugiai prieraišių vyrų ir moterų nerimastingumo skirtumai. Nusta-tyta, kad nesaugiai prieraišioms moterims būdingas

4 pav. Depresiškumo skirtumai prieraišumo tipų grupėse

-6,24

-4,50-3,97

-2,46

-11*

-5,567*

-7,204*

-3,033*-4,14*

Saugusis-vengiantysis Saugusis-nerimastingasisSaugusis-baimingasis-

vengiantysis

Vyrai Moterys Visi

4 lentelė. Nesaugiai prieraišių moterų ir vyrų depresiškumo ir nerimastingumo skirtumai

Emociniai sunkumai LytisTiriamųjų skaičius

VidurkisStandartinis nuokrypis

Stjudento t kri-terijaus reikšmė

p reikšmė

Depresiškumas Vyrai 69 36,80 8,107–1,931 0,055

Moterys 129 38,94 7,049Nerimastingumas Vyrai 69 45,09 8,801

–2,535 0,012Moterys 129 48,25 8,118

118 2011/2(53)


didesnis nerimastingumas nei vyrams ir šis skirtu-mas yra statistiškai reikšmingas (p = 0,012) (žr. 4 len-telę).

Saugiojo prieraišumo tipo tiriamųjų emocinių sunkumų ypatumai. Depresiškumas. Pirmiausia analizavome, ar saugiai prieraišių asmenų depresiš-kumas yra mažiausiai išreikštas, palyginti su kitomis trimis nesaugiai prieraišių asmenų grupėmis. Kadan-gi buvo nustatyti vyrų ir moterų tam tikrų ryšių skir-tumai, vyrų ir moterų grupes šiuo aspektu analizavo-me atskirai1. Vyrų grupėje depresiškumo statistiškai reikšmingi skirtumai stebimi tarp saugiojo ir ven-giančiojo bei baimingojo-vengiančiojo prieraišumo tipų. Tai galima spręsti pagal neigiamą vidurkių skir-tumą. Saugiai prieraišūs vyrai turi mažiau depresiš-kumo nei kitų prieraišumo tipų vyrai. Tuo tarpu tarp saugiojo ir neramiojo prieraišumo tipo tiriamųjų de-presiškumo skirtumas vyrų grupėje nesiekia statistiš-kai patikimo lygio2 (žr. 4 pav.).

Moterų grupėje depresiškumas skiriasi tik tarp saugiojo ir baimingojo-vengiančiojo prieraišumo tipo tiriamųjų (saugiojo prieraišumo tipo moterys turi mažiau depresiškumo nei baimingojo-vengian-čiojo tipo), o tarp saugiojo ir kitų prieraišumo tipų depresiškumo skirtumas nesiekia statistiškai patiki-mo lygio (žr. 4 pav.).

1 Čia ir toliau iš pradžių analizuojami skirtumai vyrų ir moterų grupėse, o vėliau šie duomenys sujungiami ir nagrinėjami kartu.

2 Paveikslėliuose statistiškai reikšmingi vidurkių skirtu-mai pažymėti žvaigždute.

Galima manyti, kad padidinus imtį skirtumas, kuris vyrų ir moterų grupėse atskirai nesiekia statis-tiškai patikimo lygmens, gali būti reikšmingas. Padi-dindami respondentų imtį paskaičiavome šiuos skir-tumus visiems tiriamiesiems kartu.

Kaip atskleidžia 4 pav., saugiojo prieraišumo tipo asmenų depresiškumas iš tiesų yra mažesnis nei liku-sių kitų trijų prieraišumo tipų (tai galima spręsti pa-gal neigiamą vidurkių skirtumą) ir šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas visiems prieraišumo tipams.

Nerimastingumas. Analogiškai, taikant tą patį statistinį metodą, tikrinama, ar saugiai prieraišių as-menų nerimastingumas yra mažiausiai išreikštas, pa-lyginti su kitomis trimis nesaugiai prieraišių asmenų grupėmis.

Kaip jau minėta anksčiau, kadangi buvo nustatyti tam tikri ryšių skirtumai vyrų ir moterų grupėse, to-dėl šią analizę atlikome lyčių grupėse atskirai. Tarp vyrų nerimastingumo statistiškai reikšmingi skirtu-mai stebimi tarp saugiojo ir neramiojo bei baimin-gojo-vengiančiojo tipų – saugiai prieraišūs vyrai turi mažiau nerimastingumo nei kitų prieraišumo tipų vyrai. Tuo tarpu tarp saugiojo ir vengiančiojo prie-raišumo tipo tiriamųjų nerimastingumo skirtumas vyrų grupėje statistiškai reikšmingo lygio nesiekia (žr. 5 pav.).

Saugiojo prieraišumo tipo moterų nerimastingu-mas statistiškai reikšmingai skiriasi nuo likusių kitų trijų tipų nerimastingumo (saugiojo prieraišumo tipo moterys turi mažiau nerimastingumo) (žr. 5 pav.).

Kaip rodo 5 pav., saugiojo prieraišumo tipo asme-nų nerimastingumas bendroje visų tiriamųjų imtyje

-5,76

-10,03*

-15,89*

-6,25* -5,87*

-9,58*

-5,04*

-7,12*

-11,47*

Vyrai Moterys Visi

Nerimastingumo skirtumai prieraišumo tipų grupėse

Saugusis-vengiantysis Saugusis-nerimastingasisSaugusis-baimingasis-

vengiantysis

0,14

-0,16-0,16

0,18

Vengiantysis Neramusis

Depresiškumas Nerimastingumas

p = 0,024p = 0,105

5 pav. Nerimastingumo skirtumai prieraišumo tipų grupėse 6 pav. Neramiojo prieraišumo tipo depresiškumo ir nerimas-tingumo išreikštumo skirtumai

Grafike nerimastingumo ir depresiškumo vidurkiai išreikšti z balais.

2011/2(53) 119


yra mažesnis nei likusių trijų prieraišumo tipų (tai ga-lima spręsti pagal neigiamą vidurkių skirtumą) ir šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas visiems prie-raišumo tipams.

Apibendrinant galima teigti, kad saugiojo prierai-šumo tipo asmenims yra būdingas mažiausiai išreikš-tas depresiškumas ir nerimastingumas.

Vengiančiojo prieraišumo tipo tiriamųjų emoci-nių sunkumų išreikštumo skirtumai. Siekiant paly-ginti depresiškumo ir nerimastingumo išreikštumo skirtumus tarpusavyje, šių skalių rezultatai buvo pa-versti z balais. Tuomet atlikta šių skalių (z balais) vi-durkių palyginamoji analizė, naudojant Stjudento t kriterijų.

Kaip atskleidžia 6 pav., nors depresiškumas šio prieraišumo tiriamųjų yra išreikštas labiau nei ne-rimastingumas (vidurkiai atitinkamai 0,14 ir –0,16), tačiau šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p = 0,105).

Lyginant depresiškumo ir nerimastingumo iš-reikštumą vengiančiojo prieraišumo tipo apklaustųjų vyrų ir moterų grupėse, skirtumų nenustatyta.

Neramiojo prieraišumo tipo tiriamųjų emo-cinių sunkumų išreikštumo skirtumai. Taikant tą patį metodą, buvo patikrinti emocinių sunkumų skirtumai neramiojo prieraišumo tipo respondentų grupėje. 6 pav. rezultatai rodo, kad nerimastingumas yra išreikštas labiau nei depresiškumas (vidurkiai ati-tinkamai 0,18 ir –0,16) ir šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p = 0,024).

Skaičiuojant šiuos skirtumus vyrų ir moterų gru-pėse statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta.

Baimingojo-vengiančiojo prieraišumo tipo ti-riamųjų emocinių sunkumų ypatumai. Depresišku-mas. Galiausiai buvo tikrinama, ar baimingojo-ven-giančiojo prieraišumo tipo asmenų depresiškumas

yra labiausiai išreikštas, palyginti su kitomis trimis prieraišumo grupėmis.

Iš pradžių vyrų ir moterų grupes analizavome atskirai. Vyrų grupėje depresiškumo statistiškai reikšmingi skirtumai stebimi tik tarp baimingojo-vengiančiojo ir saugiojo prieraišumo tipo – baimin-gojo-vengiančiojo prieraišumo tipo vyrai turi daugiau depresiškumo nei saugiojo prieraišumo tipo vyrai. O tarp baimingojo-vengiančiojo ir kitų prieraišumo tipų tiriamųjų depresiškumo skirtumas vyrų grupėje statistiškai reikšmingo lygio nesiekia (žr. 7 pav.).

Moterų grupėje nustatyti analogiški rezultatai. Kaip matome iš 7 pav. pateiktų duomenų, baimingo-jo-vengiančiojo prieraišumo tipo asmenų (visi tiria-mieji kartu) depresiškumas yra didesnis nei likusių trijų prieraišumo tipų (tai galima spręsti pagal teigia-mą vidurkių skirtumą) ir šis skirtumas yra statistiš-kai reikšmingas visiems prieraišumo tipams, išskyrus vengiamąjį. Taigi nors vengiančiojo ir baimingo-jo-vengiančiojo prieraišumo tipų depresiškumo vi-durkių skirtumas nėra statistiškai reikšmingas, bet teigiamas vidurkių skirtumas rodo, kad baimingojo-vengiančiojo prieraišumo tipo depresiškumo vidur-kis yra didesnis už vengiančiojo prieraišumo tipo.

Nerimastingumas. Analogiškai taikant tą patį sta-tistinį metodą, buvo tikrinama, ar baimingojo-ven-giančiojo prieraišumo tipo asmenų nerimastingumas yra labiausiai išreikštas, palyginti su kitomis trimis prieraišumo grupėmis.

Vyrų grupėje statistiškai reikšmingi nerimastin-gumo skirtumai stebimi tarp baimingojo-vengian-čiojo ir saugiojo bei vengiančiojo prieraišumo tipų – baimingojo-vengiančiojo prieraišumo tipo vyrai turi daugiau nerimastingumo nei saugiojo ir vengiančio-jo prieraišumo tipo apklaustieji. Tuo tarpu tarp bai-mingojo-vengiančiojo ir neramiojo prieraišumo tipo

4,79

6,50

1,60

3,11

11,00*

5,57*

7,20*

3,06

4,17*

Baimingasis-vengiantysis-saugusis

Baimingasis-vengiantysis irvengiantysis

Baimingasis-vengiantysis-neramusis

Vyrai Moterys Visi

3,16 3,71

15,89*

10,13*

5,86

9,58*

11,47*

6,43*

4,35*

Baimingasis-vengiantysis-saugusis

Baimingasis-vengiantysis irvengiantysis

Baimingasis-vengiantysis-neramusis

Vyrai Moterys Visi

7 pav. Depresiškumo skirtumai prieraišumo tipų grupėse 8 pav. Nerimastingumo skritumai prieraišumo tipų grupėse

120 2011/2(53)


tiriamųjų nerimastingumo skirtumas vyrų grupėje statistiškai reikšmingo lygio nesiekia (žr. 8 pav.).

Moterų grupėje statistiškai reikšmingi nerimas-tingumo skirtumai nustatyti tik tarp baimingo-jo-vengiančiojo ir saugiojo prieraišumo tipų – bai-mingojo-vengiančiojo tipo tiriamosios turi daugiau nerimastingumo nei saugiojo prieraišumo tipo. Tuo tarpu lyginant baimingojo-vengiančiojo tipo tiria-mųjų nerimastingumą su kitų tipų, statistiškai reikš-mingo skirtumo nenustatyta (žr. 8 pav.). Baimingojo-vengiančiojo prieraišumo tipo asmenų (visi tiriamieji) nerimastingumas yra didesnis nei likusių trijų prie-raišumo tipų (tai galima spręsti pagal teigiamą ženklą prieš vidurkių skirtumą) ir šis skirtumas yra statistiš-kai reikšmingas visiems prieraišumo tipams.

Apibendrinant galima teigti, kad baimingojo-ven-giančiojo prieraišumo tipo tiriamųjų depresiškumas ir nerimastingumas yra labiau išreikštas nei kitų ne-saugiai prieraišių respondentų depresiškumas ir neri-mastingumas.

REZULTATŲ APTARIMASAtliekant tyrimą buvo siekiama pagrindinio tikslo – nustatyti suaugusiųjų prieraišumo ir nerimastingu-mo bei depresiškumo sąsajas. Kaip jau minėta anks-čiau, nesaugus prieraišumas nėra vertinamas kaip psichopatologija, tačiau jis siejamas su psichopatolo-gijos rizika ar emocinių sunkumų išsivystymu [22, 29, 31]. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad vyrų ir mo-terų prieraišumo tipų pasiskirstymas skiriasi – tarp vyrų daugiausiai yra vengiančiojo tipo tiriamųjų, o tarp moterų šio prieraišumo tipo yra mažiausiai. Visų kitų prieraišumo tipų pasiskirstymas moterų grupė-je daugmaž vienodas. Tačiau šiame tyrime vyrų buvo mažiau nei moterų, tad norint įsitikinti, ar iš tiesų vyrams Lietuvos kultūrinėje aplinkoje labiausiai bū-dingas vengiantysis prieraišumo tipas, reikalingi išsa-mesni bei didesnės apimties tyrimai. Dėl vyrų ir mo-terų prieraišumo tipų skirtumo emocinių sunkumų ir prieraišumo sąsajos mūsų darbe nagrinėjamos atski-rai tarp lyčių grupių.

Tikrinant, kaip vyrų ir moterų prieraišumo ti-pai koreliuoja su depresiškumu ir nerimastingumu, nustatyta, kad kuo daugiau vengimo ir / ar nerimo santykiuose asmeniui yra būdinga, tuo daugiau ne-rimastingumo ir / ar depresiškumo jis patiria. Tačiau šie ryšiai nesiekė statistiškai patikimo lygio. Sujungus vyrų ir moterų grupes, buvo siekiama padidinti imtį (nes tendencijos abiejose lyčių grupėse buvo panašios), ir nagrinėjant šiuos rezultatus kartu gauti statistiškai reikšmingi ryšiai. Šie rezultatai patvirtina Y. W. Ying

ir kitų (2007) tyrimo duomenis, kad suaugusiųjų prie-raišumas ir depresiškumo bei nerimastingumo požy-miai yra statistiškai reikšmingai susiję.

Atliekant šį tyrimą buvo siekiama nustatyti ne tik šių reiškinių sąsajas, bet ir tai, ar nesaugiai prieraišių asmenų nerimastingumas ir depresiškumas bus la-biau išreikštas nei saugiai prieraišių bei kuriems prie-raišumo tipams kuris emocinis sunkumas yra labiau būdingas. Tyrimo rezultatai pagrindinę darbe kel-tą prielaidą, kad nesaugiai prieraišiems asmenims yra labiau būdingi emociniai sunkumai nei saugiai prieraušaus tipo, patvirtino. Tai atitinka daugelio ty-rimų, kurie aptarti apžvelgiant literatūros duomenis, rezultatus [4, 5, 6, 14].

Nagrinėjant tyrimo duomenis, taip pat siekta iš-siaiškinti kiekvieno iš nesaugaus prieraišumo tipo emocinių sunkumų išreikštumo ypatumus. Nusta-tyta, kad vengiančiojo prieraišumo tipo tiriamųjų depresiškumas yra labiau išreikštas nei nerimastin-gumas, tačiau šis skirtumas nėra statistiškai reikš-mingas. Gali būti, kad nerimastingumas yra greičiau išsivystantis emocinis sunkumas, palyginti su depre-siškumu, ir depresiškumo išsivystymo mechaniz-mas yra sudėtingesnis nei nerimastingumo. E. Zech ir kitų (2006) tyrimo rezultatai rodo, kad taip yra dėl to, jog dažniau vyrai, o ne moterys yra vengiančio-jo prieraišumo tipo, o vyrai linkę mažiau kalbėti apie savo emocinius sunkumus, ypač apie depresiškumą. Tačiau mūsų tyrime ir moterų depresiškumo ir neri-mastingumo skirtumai nesiekia statistiškai patikimo lygio, nors ir stebimos tendencijos.

Tyrime taip pat buvo nagrinėjami neramiojo prie-raišumo tipo asmenų emocinės būklės ypatumai. Nu-statyta, kad šio tipo asmenims labiau būdingas neri-mastingumas nei depresiškumas. Nors apžvelgiant literatūrą ir nerasta, kad neramiojo prieraišumo tipui būdinga daugiau nerimastingumo nei depresiškumo, tačiau tyrimo autorės, remdamosi J. Bowlby (1980) prielaida, kad neramiojo prieraišumo tipo asmuo yra pernelyg jautrus įvairiems stresoriams, į juos reaguoja perdėtai, iškėlė šią prielaidą ir ji pasitvirtino. Be to, šio tyrimo duomenys atitinka E. Strodl ir P. Noller (2003) tyrimo rezultatus: neramiojo prieraišumo tipo asme-nys turi statistiškai reikšmingai daugiau nerimastin-gumo, palyginti su saugiai prieraišiais asmenimis.

Tyrimuose baimingasis-vengiantysis prieraišumo tipas išskiriamas kaip turintis daugiausiai emocinių sunkumų iš visų prieraišumo tipų [5, 6]. Dėl to buvo daroma prielaida, kad baimingojo-vengiančiojo prie-raišumo tipo tiriamųjų depresiškumas ir nerimastin-gumas bus išreikštas labiau nei kitų prieraišumo tipų.

2011/2(53) 121


Mūsų rezultatai patvirtino ir užsienio tyrėjų duome-nis. Kodėl taip yra, atsakymo galima ieškoti anali-zuojant baimingojo-vengiančiojo prieraišumo tipo apibrėžimą – šiam tipui santykiuose būdingas tiek ne-rimas, tiek vengimas. Šio tipo asmenys svajoja apie ar-timus santykius, tačiau bijo būti palikti, tad realybėje šių santykių vengia. Taip pat į stresorius ar įvairius sunkumus reaguoja vieną kartą juos ignoruodami, o kitą kartą pernelyg juos perdėdami. Tokiu būdu susi-daro uždaras ratas – nerimas ir vengimas santykiuose sustiprina emocinius sunkumus, o šie savo ruožtu sti-prina konfliktus santykiuose ir nesaugų prieraišumą.

Remiantis atliktu tyrimu ir literatūros analizės rezultatais, galima teigti, kad prieraišumas yra susi-jęs su depresiškumu bei nerimastingumu ir yra labai svarbus kalbant apie emocinių sunkumų dinami-ką. Čia galima įžvelgti šio tyrimo rezultatų praktinę naudą. Teikiant pagalbą asmeniui, turinčiam emoci-nių sunkumų, pravartu išsiaiškinti, koks yra kliento prieraišumo tipas be visų kitų aplinkybių, galinčių juos sukelti. Remiantis tyrimo duomenimis, daro-ma prielaida, kad asmenys, kuriems būdingas saugu-sis prieraišumo tipas, turi mažesnę tikimybę, kad jų depresiškumas ar nerimastingumas pereis į kliniki-nį lygmenį, o jau susirgus ligos eiga bus trumpesnė ir lengvesnė. O asmenims, kuriems būdingi nesaugaus prieraišumo tipai (vengiantysis, neramusis, baimin-gasis-vengiantysis), priešingai, ligos eiga gali būti sun-kesnė, ilgesnė, didesnė ligos epizodų atsikartojimų tikimybė. Manome, kad šie rezultatai gali būti nau-dingi psichologams praktikams bei kitiems specialis-tams, dirbantiems psichikos sveikatos prevencijos bei gerinimo srityje. Išsiaiškinus, koks prieraišumo tipas būdingas klientui, galima taikyti skirtingas pagalbos bei darbo su klientu priemones. Tikėtina, kad dirbant su vengiančiojo prieraišumo tipo klientais, galima būtų atsižvelgti į tai, kad šie asmenys vengia užmegzti artimus santykius ir dėl to kenčia. Todėl būtų galima juos mokyti, kaip užmegzti tuos santykius, o užmez-gant kontaktą su klientu nesitikėti, kad jis bus gilus

ar atviras iš karto. Dirbant su neramiojo prieraišumo tipo klientais, derėtų atsižvelgti į jų patiriamą neri-mą dėl santykių ir apie tai kalbėti per konsultacijas. Galiausiai dirbant su baimingojo-vengiančiojo tipo klientais tikėtina, kad kils daugiausiai sunkumų už-mezgant bei palaikant kontaktą, nes jie tiek bijo naujų santykių ir jų vengia, tiek bijo jų netekti.

Šiame tyrime buvo nagrinėti vieni iš dažniausių emocinių sunkumų – depresiškumas bei nerimas-tingumas ir jų sąsajos su prieraišumu suaugusiųjų grupėje, tačiau būtų įdomu panagrinėti ir kitus emo-cinius sunkumus bei asmenybės sutrikimus ir jų sąsa-jas su prieraišumo fenomenu.

Norėtume paminėti ir kai kuriuos šio tyrimo ribo-tumus, t. y. tyrime dalyvavo daugiau moterų nei vyrų, daugiau miesto gyventojų nei kaimo. Tai nusako toli-mesnių tyrimų kryptis.

IŠVADOSVyrų ir moterų prieraišumo tipų pasiskirstymas 1. skiriasi – vyrų grupėje daugiausiai vengiančiojo prieraišumo tipo tiriamųjų, o moterų grupėje šio tipo apklaustųjų mažiausiai. Kuo daugiau tiriamajam būdingas nerimas ir / ar 2. vengimas santykiuose, tuo daugiau nerimastingu-mo ir / ar depresiškumo jam yra būdinga. Saugiojo prieraišumo tipo tiriamieji, palyginti su 3. kitais prieraišumo tipais, turi mažiausiai nerimas-tingumo ir depresiškumo. Vengiančiojo prieraišumo tipo respondentų de-4. presiškumo ir nerimastingumo išreikštumas ne-siskiria. Neramiojo prieraišumo tipo tiriamųjų nerimas-5. tingumas yra labiau išreikštas nei depresiškumas. Baimingojo-vengiančiojo prieraišumo tipo ap-6. klaustųjų depresiškumas ir nerimastingumas yra labiau išreikštas nei kitų prieraišumo tipų.

Straipsnis gautas 2011-02-04, priimtas 2011-05-10

122 2011/2(53)


Balaišis M. First year students‘ adjustment at Vilnius university in 1. Lithuania: The role of self- orientation, locus of control, social sup-port and demographic variables. Daktaro disertacija. University of Toronto, 2004.Baldwin MW, Fehr B. On the instability of attachment style ratings. 2. Personal Relationships.1995;2:247-261.Bartholomew K, Griffin DW. The metaphysics of measurement: The 3. case of adult attachment. Advances in personal relationships: At-tachment processes in adulthood. Ed. Bartholomew K, Perlman D. London: Jessica Kingsley Publishers. 1994;5:17-52.Bettmann JE. Using attachment theory to understand the treatment 4. of adult depression. Clinical Social Work Journal. 2006;4(34).Bifulco A, Moran PM, Ball C, Lillie A. Adult attachment style. II: Its 5. relationship to psychosocial depressive-vulnerability. Social Psychi-atry Epidemiology. 2007;37:60-67.Bifulco A, Moran PM, Ball C, Bernazzani O. Adult Attachment style. 6. I: Its relationship to clinical depression. Social Psychiatry Epidemio-logy. 2002;37:50-59.Bowlby J. Attachment and loss: Separation: anxiety and anger. New 7. York: Basic Book, 1973.Bowlby J. Aetiology and psychopathology in the light of attachment 8. theory. Journal of Psychiatric. 1977;130:20-210.Bowlby J. Attachment and loss: Loss. New York: Basic Books, 1980.9. Brennan KA, Clark CL, Shaver PR. Self-Report Measurement of 10. Adult Attachment. Attachment theory and close relationships. New York: Guilford Press, 1998;46-76.Cassidy J, Ziv Y, Mehta TG, Feeney BC. Feedback Seeking in Children 11. and Adolescents: Associations with Self Perceptions, Attachment Re-presentations and Depression. Child Development. 2003;2(74):612-628.Colin V L. Human attachment. Philadelphia (Pa.):Temple university 12. Press, 1996.Dembinskas A, Alekseičikas A, Gailienė D, Goštautas A. Psichologija 13. medicinoje. Vilnius, Mokslas, 1981. Dozier M, Stovall K, Albus K. Attachment and psychopathology in 14. adulthood. Handbook of Attachment: Theory, Research and Clinical Applications. Ed. Cassidy J, Shaver PR. New York: Guilford, 1999.Goodwin I. The relevance of attachment theory to the philosophy, 15. organization, and practice of adult mental health care. Clinical Psy-chology Review. 2003;23:35-56.Gullone E, Ollendick TH, King NJ. The role of attachment represen-16. tation in the relationship between depressive symptomatology and social withdrawal in middle childhood. Journal of Child and Family Studies. 2006;3(15):271-285. Haaga D, Yarmus M, Hubbard S. Mood dependency of self-rated at-17. tachment style. Cognitive Therapy and Research. 2002;26:57-71.

Ying YW, Lee PA, Tsai JL. Predictors of depressive symptoms in Chi-18. nese American college students: parent and peer attachment, college challenges and sense of coherence. The American Journal of Orthop-sychiatry. 2007;77(2):316-323.Kanekar S. Academic performance in relation to anxiety and intelli-19. gence. The Journal of Social Psychology. 1977;101:153-154.Ma K. Attachment theory in adult psychiatry. Part 1: Conceptuali-20. sations, measurement and clinical research findings. Advances in Psychiatric Treatment. 2006;12:440-449.Mikulincer M, Shaver PR. Attachment theory and intergroup bias: 21. Evidence that priming the secure base schema attenuates negative reactions to out-groups. Journal of Personality and Social Psycholo-gy. 2001;81:97-115.Miljkovitch R, Pierrehumbert B, Halfon O. Three-year-olds’ At-22. tachment Play Narratives and Their Associations with Internalizing Problems. Clinical Psychology and Psychotherapy. 2007;14:249-257.Pielage SB. Adult Attachment and Psychosocial Functioning. Dak-23. taro disertacija, Rijksuniversiteit, Groningen, 2006. Prieiga per in-ternetą: http://dissertations.ub.rug.nl/FILES/faculties/ppsw/2006/s.b.pielage/thesis.pdf [žiūrėta 2010-04-12].Riggs SA, Paulson A, Tunnell E, Sahl G, Atkison H, Ross CA. At-24. tachment, personality, and psychopathology among adult inpa-tients: self-reported romantic attachment style versus Adult At-tachment Interview states of mind. Development & Psychopathology. 2007;19(1):263-291.Sajatovic M, Ramirez LF. Rating scales in mental health. Hudson, 25. OH: Lexi-Comp, 2006.Scharfe E. Cause or consequence?: Exploring causal links between 26. attachment and depression. Journal of Social and Clinical Psycholo-gy. 2007;9(26):1048-1064 .Šinkariova L. Vyresniųjų Kauno miesto gyventojų depresiškumo ir 27. išeminės širdies ligos bei jos veiksnių sąsajos. Daktaro disertacija. KMU, 2000.Spielberger ChD, Gorusch RL, Lushene E. Stait – Trait Invento-28. ry,1970. Prieiga per internetą: http://www.cps.nova.edu/~cpphelp/STAI.html [žiūrėta 2010-12-12].Strodl E, Noller P. The relationship of adult attachment dimensions to 29. depression and agoraphobia. Personal Relationships. 2003;2(10):171-186.West M, George C. Attachment and dysthymia. The contributions of 30. preoccupied attachment and agency of self to depression in women. Attachment and Human Development. 2002;4:278-293.Zech E, Ree F, Berenschot F, Stroebe M. Depressive affect among he-31. alth care seekers: How it is related to attachment style, emotional disclosure, and health complaints. Psychology, Health & Medicine. 2006;11(1):7-19.Zung WWK. A Self-Rating Depression Scale. Arch Gen Psychiatry. 32. 1965;12:63-70.

Literatūra

2011/2(53) 123


SummaryThe aim of this study was to assess the associations of adult attachment and emotional problems. Material and methods. There were 273 participants in the study: 181 (66,3 per cent) women and 92 (33,7 per cent) men. The range of the age of participants was from 19 till 63 years old. Adult attachment style was assessed by The Experiences in Close Relationships scale (ECR) (Brennan et al., 1998); the depressiveness of participants was assessed by Zung depression inventory (Zung et al., 1965); anxiety as a trait was assessed by Trait Anxiety Inventory – Trait Form (Spielberger, 1970). Results and conclusions. The results of the study showed that distribution of adult attachment styles are different among men and women – among men the style of dismiss-ing attachment was most common, among women – this style of attachment was the rarest.

The more anxiety and / or avoidance in relationship the subjects had the more anxiety as a trait or / and de-pressiveness they had. The results of the study showed that

safe attached subjects are least depressed and have the least anxiety as trait. The expression of depressiveness and anxi-ety as a trait of dismissing attached subjects was the same. Preoccupied attached subjects had more anxiety as a trait than depressiveness. Disorganized attached subjects had more depressiveness and more anxiety as trait than the other subjects.

Keywords: adult attachment, depressiveness, anxiety as a trait.

Received 4 February 2010, accepted 10 May 2011

The associations of adult attachment and emotional problemsBirutė Balsevičienė1, Liuda Šinkariova2

1Kaunas distr ict Garl iava Secondary School, 2Vy tautas Magnus University

Correspondence to Birutė Balsevičienė, Kaunas district Garliava Secondary School, Vyatuto 4, LT-53281 Garliava, Kaunas district, Lithuania. E-mail: [email protected]

Documents

SUAUGUSIŲJŲ PRIERAIŠUMO PRIE PARTNERIO SĄSAJOS SU ... sveikata...kognityvinė teorija. Šioje teorijoje svarbu kognicijos – asmens pasaulio, savęs, santykių su kitais suvokimas