Medžioklė | Birželis/20166

ASMENYBĖ • LIUDAS LABUCKAS

timasis Daugpilis, iki kurio nuo Zarasų tik 25 kilometrai, tuomet buvo pagrindi-nė mūsų regiono maisto bazė.

Kaip praėjo vaikystė? 1955 metais pra-dėjau mokytis pirmojoje klasėje, Zarasų vidurinėje mokykloje. Tai buvo 11 klasių mokykla ir joje mokėsi gana daug moks-leivių – apie 500. Tai buvo sena, dar prieš karą įsteigta mokykla. Man pasisekė mo-kytis pas seno sukirpimo mokytojus ir apie juos išlikę geriausi įspūdžiai ir atsimi-nimai. Tuo metu moksleivių neskirstyda-vo pagal kilmę. Buvo nesvarbu, kuo tavo tėvai užsiima, kas jie, kiek uždirba. Visi buvo vienodai geri ir vertinami tik pagal žinias. Deja, tai pasikeitė atėjus naujai mo-kytojų kartai.

Vaikystėje daug sportuodavau, labiau-siai mėgau slidinėti ir čiuožinėti. Mūsų namai yra didelėje pakalnėje prie ežero. Vasaromis daug plaukiodavau ir žvejo-davau. Su medžiokle susipažinau jau apie šeštuosius gyvenimo metus. Tai buvo tarsi psichologinis ryšys su aplinkos įvykiais ir juose dalyvaujančiais žmonėmis – prieš-

Su pagarba ir supratimu. Medžiotojas Liudas LabuckasTekstas: KATARYNA ŠTERNA

„Turi būti supratimas, ypatingas dva-sinis pašaukimas, kad medžiotum. Me-džiotoju netampama, juo gimstama. Da-bar atėjo tokie laikai, kad žmonės prade-da užsiimti medžiokle ir dėl kitų priežas-čių. Vieną patraukia draugai, dėl kompa-nijos, kitam tai prestižas. Taip neturi būti. Medžioklės pašaukimas skamba iš širdies, sielos gelmių. Kitaip tai beprasmiška“, – sako L. Labuckas.

MEDŽIOKLĖS MOKYKLOJE – NUO ŠEŠERIŲ METŲ. Gimiau 1948 metais Zarasuose. Vaikystė praėjo šalia Latvijos sienos ir kaimyninės šalies įtaka buvo la-bai ryški. Nuo mažų dienų su tėvais dvi-račiu ar pėsčiomis keliaudavome į užsienį, nes tuo metu Latvijoje situacija buvo ge-resnė. 1955, 1956 metais ten buvo galima gauti žuvies, kruopų ir kitų produktų. La-tvijoje buvo visko, o Lietuvoje nieko. Ar-

2009 m. Oksalis

Birželis/2016 | Medžioklė 7

kario medžiotojais. Kiekvienas jų turėjo savo profesiją – tai buvo vaistininkai, gy-dytojai, įvairių amatų meistrai. Mano tė-vas buvo metalo meistras, šaltkalvis. Jis padėdavo medžiotojams, dorodavo žvė-ris, galąsdavo peilius. Visi mūsų kaimy-nai buvo medžiotojai ir kiekvienas turė-jo po medžioklinį šunį. Taip ir gyvenome. Į medžioklę pradėjau eiti irgi labai anks-ti. Kartą mane pasiėmė nešioti ančių, kitą kartą buvau ančių varovas. Buvo nuosta-bu! Tada nereikėdavo važiuoti šimtus ki-lometrų, kad galėtum medžioti. Išeini iš kiemo ir du tris kilometrus už miesto ribų jau telkšo pelkė, kur visi medžiodavo van-dens paukščius. Ančių seniau buvo dau-giau nei dabar. Medžiota taip pat kaip da-bar, tik medžiotojai laikydavosi kitų prin-cipų. Dabar suvažiuoja vyrai iš visų pusių, kad tik pašaudytų į orą antims skrendant, o mano vaikystėje medžiotojai visi kaip vienas prieš atidarydami ančių sezoną vi-suomet treniruodavosi – šaudydavo lėkš-tutes. Būdavo specialios rankinės mašiny-tės lėkštutėms mėtyti. Visi suvažiuodavo į užmiesčio šaudyklą. Kiekvienas turėdavo savo stalelį, kur susidėlioti šovinius. To-kie buvo laikai – gatavų šovinių įsigyti ne-galėjai. Šaudykloje čia pat kiekvienas me-džiotojas taisydavo savus ir šaudydavo, ką užtaisęs. Tuo metu manyta, kad antį rei-kia sumedžioti vienu šoviniu. Atskira me-džioklė galėdavo pasisekti arba ne, bet per sezoną sumedžioti kokias dešimt ančių buvo šventas reikalas.

PUSĖ GYVENIMO SPORTE. Baigęs de-vintą klasę persikėliau į Vilnių ir įstojau į profesinę mokyklą. Nuo vaikystės svajo-jau tapti dviračių lenktynininku. Tėvas re-montuodavo ir dviračius. Kai buvau ma-žas, matydavau tuos kelių dienų velomara-tonus, vykusius Lietuvoje ir kirtusius Za-rasus. Maršrutas ėjo iš Vilniaus per Rygą į Taliną. Šios varžybos vykdavo reguliariai, nuo 1955 iki 1970 metų. Stebėdavau visus didžiuosius varžybų dalyvius ir buvo gar-bės reikalas tokiu tapti. Pradėjau treniruo-tis, paskui išvažiavau į Leningradą. 1966 metais spartakiadoje mane ten nupirko ir likau mokytis. Baigiau Leningrado kūno kultūros institutą. Tuo metu buvau profe-sionalus dviračių lenktynininkas, Tarybų Sąjungos dviračių ir biatlono sporto meis-tras, kelis kartus iškovojau prizus įvai-riuose čempionatuose. Armijoje irgi tar-navau Leningrado srityje, atskirame spor-to batalione SKA Leningrad. Grįžęs į Lie-tuvą neturėjau tokių treniruočių sąlygų, kokių reikėjo, todėl tapau treneriu. Iš pra-džių dirbau LTSR sporto komitete dvira-čių sporto treneriu, vadovavau respubliki-nei rinktinei. Paskui dirbau Darbo rezer-vuose. 1990 metais visa tai baigėsi.

OKSALIO UŽUOMAZGOS. Ilgai neiš-sėdėjau. Pamačiau skelbimą, kuriame gin-klų parduotuvė kviečia dirbti ginklų spe-cialistą. Vaikystėje mane visur supo me-džiotojai, armijoje irgi tarnavau. Buvau ne tik dviratininkas – žiemą treniravau-si biatloną. Viskas, kas susiję su ginklais, buvo man artima, taigi užtikrintai nuvy-kau darbintis. Mane išklausinėjo, ką žinau apie ginklus ir medžioklės reikalus, ir nu-sprendė, kad tinku. 1991 metais pradėjau dirbti. Tai buvo nedidelė parduotuvė Eko-liet Vilniuje, kuri vis dar gyvuoja. Ten už prekystalio prastovėjau apie septynerius metus, kol atsidarė medžioklės reikmenų parduotuvė Oksalis. Iškart supratau, kad ši įmonė turi didelę ateitį ir perspektyvas. Pasiūliau jiems keletą idėjų ir principų. Sa-vininkams patiko mano matymas ir taip pradėjome bendradarbiavimą, trukusį du dešimtmečius. Man tiesiog atrodė supran-tama, kas vyksta Lietuvoje medžioklės sri-

tyje. Kiek yra medžiotojų, kokia amunici-ja geriau parduodama, kokios plėtros gali-mybės, ką ateityje būtų galima realizuoti, ko ne. Šeimininkams mano idėjos patiko ir iš principo taip buvo sukurtas Oksalio įvaizdis ir darbo stilius. Atvirai tariant, tai buvo geriausios mano dienos! Pats ko nors išmokdavau ir kitiems duodavau ką nors nauja. Visai neseniai nusprendžiau išeiti į pensiją.

Sėkmingos Oksalio plėtros pagrindas yra idėja, kad medžiotojas nėra vien tik šaulys ir mėsininkas. Reikia matyti į prie-kį, kokia bus medžioklė, kaip ji vystysis. Reikia ne tik panaudoti gamtos išteklius, bet ir investuoti ką nors nauja į medžioto-jų gyvenimą, vystyti medžioklės ūkį. Ne-galime vien tik naudoti ir vartoti. Miške reikia dirbti ir dėti pastangas, laiką, lėšas, žinias – viską kartu. Iš principo, kaip bu-vau numatęs, taip medžioklės sritis Lietu-voje ir plėtojasi.

1997 m. Oksalio

varžybos Kaune,

Zuikinėje

1993 m. ginklų parduotuvėje Ekoliet, Vilniuje

Medžioklė | Birželis/20168

Jaučiamas ne tik sąmonės, bet ir reikalavimų augimas. Man patarus, Oksa-lis pradėjo bendradarbiauti su vokiečių fir-ma Franconi. Paskui buvo sudaryta sutar-tis su Steyr Mannlicher, Sauer, Merkel. Tai pasaulyje pripažintos firmos. Jų produkcija atitinka Lietuvos gyventojų kokybės reika-lavimus ir perkamąją galią. Šių prekės žen-klų ginklai yra labai kokybiški ir gražūs. Galima palyginti su čekų produktų asorti-mentu: taip, šie ginklai šauna, bet jų lygis nepakankamas, kokybė ne ta. Moskvič ir Zaparožec irgi yra automobiliai… Tas pats tinka ir amunicijai. Nuo senų laikų prisi-menu, kad Tarybų Sąjungos rinktinė šau-dė pasaulinės klasės gamintojo Norma šo-viniais. Štai su Oksaliu ir nusprendėme už-megzti kontaktus su šia gamykla. Tai ne-buvo taip paprasta. Penkerius metus jie mus marinavo ir neleido prieiti. Tikrino. Jų toks veiklos būdas – stebėti ir įsitikinti, kad bendradarbiauti siūlanti firma nėra viena-dienė ir po kiek laiko nežlugs. Jie turi su-darę daug sutarčių visame pasaulyje. Nor-ma veikia ir Amerikos rinkoje. Normos ka-rabinų šovinių Europos rinkos dalis suda-ro tik 10 procentų gamybos apimties. Dau-guma parduodama JAV. Pavyzdžiui, firmai Weatherby Norma gamina šovinius pagal specialų užsakymą. Jei norėčiau Lietuvoje įsigyti šio kalibro ginklą, šovinius užsakyti turėčiau per Ameriką. Jie gaminami Švedi-joje, bet šiapus Atlanto neparduodami. Da-bar jau 15 metų dirbame su Norma ir siūlo-me pirkėjams jų produkciją – vieni geriau-sių pasaulio karabinų šovinių.

MEDŽIOKLĖS KULTŪRA, ĮSTATY-MAI. Ar medžioklės kultūra Lietuvoje auga? Kas nors pasakytų, kad vienas lem-tingiausių veiksnių yra ekonominė situa-cija, bet tai neturi jokio ryšio su kultūra. Ateina nauja medžiotojų karta su kitokiu požiūriu, plačiomis žiniomis ir teisingu supratimu. Pagrindinė problema yra Me-džioklės įstatymo trūkumai ir jame lega-lizuotos klaidos. Didžiausia jų – leidimas medžioti kanopinius lygiavamzdžiu. Tai yra besivelkantis tarybinių laikų paveldas, nors seniai esame ir istoriškai buvome Eu-ropos dalis. Jeigu mūsų šalis nustatytų, kad visus kanopinius galima medžioti tik karabinu, viskas nusistovėtų į savo vietas. Nebūtų tiek daug sužeistų gyvūnų, gaiš-tančių kankinančia mirtimi kur nors miš-ke. Medžiotojai atidžiau įvertintų kiekvie-ną šūvį, nes karabino kulka skrieja daug toliau ir jos stabdomoji galia stipresnė nei lygiavamzdžio užtaiso. Kiekvienas šū-vis būtų tikslioje vietoje ir mažiau susiga-dintų mėsa. Vienas šūvis karabinu, ir žvė-ris krinta. Tai juk pagrindinis principas – vienas šūvis, vienas žvėris. Toks medžio-jimas nusipelno didesnės pagarbos! Į Ok-

salį dažnai užsuka medžiotojai iš Rusijos, taip pat vietiniai – visi teiraujasi pusauto-mačių. Kam? Į žvėrį šautina vieną kartą. Bet ne, jauniems medžiotojams reikia ga-limybės užtaisyti daugiau šūvių, daugiau sušauti. Kuo vyresnis tampa medžiotojas, tuo rečiau jis šauna, bet laimikių tiek pat. Taigi, ne šovinių skaičius svarbiausia.

Svarbiausia suvokti, kad kanopinių ne-galima medžioti lygiavamzdžiu. Niekur Eu-ropoje tai neleidžiama. Jau dvylika metų esame Europos Sąjungoje ir vis dar į kanopi-nius galime šaudyti šratais ir grankulkėmis. Kaip galima į stirną šauti 00 kalibro šratais? Įstatymai leidžia, bet taip neturi būti!

Kaip buvo tarybiniais laikais? Palei-džiamas šūvis. Jei žvėris nuėjo su kraujo pėdsaku, licencija nutraukiama. Viskas.

Nepataikei – tavo problema. Pas mus da-bar taip nėra. Sužeisto žvėries net ne vi-suomet ieškoma. Medžiotojai sako, jeigu nuėjo, vadinasi, gyvens. Bet visi žino, kad būna tokių sužeidimų, kurie net nekrau-juoja. Tai yra atsakomybės klausimas. Kol medžiotojai nepradės žiūrėti į šūvį ir gy-vūno gyvybę atsakingiau, problemos pas mus nesibaigs.

Darbas parduotuvėje man suteikė ga-limybę iš dalies daryti poveikį medžio-tojų požiūriui, lavinti juos, nes visuomet pasikalbėdavau, paklausinėdavau, kaip sekasi, ką sumedžiojo, kaip pataikė, ko-dėl nepataikė. Visuomet buvo įdomu ap-tarti amunicijos pasirinkimą, konstruk-ciją, ekspansiją, svorį, greitį. Tai yra išti-sas mokslas, nes kiekvienam žvėriui skir-

Medžioklė su VIP klientais – prezidentais: Guntis Ulmanis ir Algirdas Brazauskas

2007 m. su sūnumi Alfonsu

Oksalyje

Birželis/2016 | Medžioklė 9

kuriuo turėjau puikią galimybę pasikalbėti ir susipažinti artimiau. Viso to pagrindas – žinios ir patirtis. Yra knygų, kitų išteklių. Medžiojant reikia stebėti ir įsidėmėti. Turi domėtis viskuo, kas susiję su medžiokle, kaupti žinias ir tada galėsi savo darbą ga-rantuoti, nusipelnyti pagarbos.

Į PENSIJĄ – IR GYVENIMAS GALI PRASIDĖTI! Prieš dvejus metus man at-ėjo laikas atsisveikinti su Oksaliu. Sakiau „Vyrukai, važiuoju namo! Noriu miegoti vaikystės kambaryje, savo lovoje, dar pa-gyventi ir pamedžioti.“ Iš Vilniaus kaskart į medžioklę važiuoti kažkur už 150–200 kilometrų, paskui atgal ir tada dar dirbti visą savaitę? Man nieko nebereikia. Turiu namus, lovą, automobilį, šunį irgi. Gyve-nu gražiame ir mielame Zarasų mieste ir vargų nematau.

Su Oksalio vyrukais kasdien telefo-nu kalbu 15–20 kartų, jeigu yra ką aptar-ti ar ko nors reikia. Pats Vilniuje lankau-si kas dvi savaites. Dažnai nueinu į savo parduotuvę, išgeriame kavos, paplepame. Aplankau jaunesnįjį sūnų, dirbantį firmo-je Vollit. Jis rašo apie įvairius šovinius ir kitas temas. Jam jau trisdešimt metų ir jis puikus šaulys (aut. past.: Medžioklėje bus publikuojama Alfonso Labucko straips-nių). Kadaise jį supažindinau su medžio-kle ir dabar jis jau profesionalas. Pati me-džioklė jam nėra svarbiausia. Svarbiausia būti gamtoje: stebi, užrašo pastebėjimus, labai gerai fotografuoja. Jis medžioja jau nuo ankstyvos vaikystės – vos tik pradėjo vaikščioti, imdavau jį visur kartu. Vyres-nis sūnus nuėjo kitokiu keliu. Jis yra kūry-binga asmenybė ir veikia kultūros srityje.

KIEKVIENAM ŠVEDUI PO BRIEDĮ. Pats visuomet domiuosi naujovėmis. Ir už-sienyje esu medžiojęs. Į Švediją važiavau medžioti briedžių. Armijoje, būdamas pi-etinių, paskui vakarinių Lenkijos dalinių grupėje, irgi medžiojau. Ten medžiojama beveik taip pat kaip Lietuvoje, tik įstaty-mai griežtesni. Štai Švedijoje viskas visiš-kai kitaip. Kaip iš ryto išeini iš namų, taip visą dieną medžioji. Tave pastato į kokią gerą vietą, pavyzdžiui, proskynoje, ir sėdi, tuo tarpu varovai su šunimis – miške. Jei-gu pasiseks pamatyti žmogų ar dar net iš-šauti, bus gerai. Jeigu ne, taip ir sėdi vie-natvėje su gamta iki pat vakaro, kol tave paima. Jeigu krinta briedis, jis nedalija-mas iškart kaip pas mus. Ten žvėrys kabo dvi tris savaites, jie vėsinami pagal formu-lę, pavyzdžiui, jeigu elnio temperatūra yra 36 laipsniai, bet lauke –2, tai sumedžiotas gyvūnas turi vėsti 18 dienų. Laimikis vėsi-namas specialiuose angaruose su specialiu apšvietimu, paskui nudiriama oda ir pada-lijama mėsa.

ta sava kulka, o ne „reikia vienos galingos kulkos, kuria nušaučiau viską, kas juda“. Tai neteisinga. Negalima viena amunicija medžioti briedžio ir stirnos, šiųmečio šer-niuko ir suaugusio šerno. Turi būti užti-krintas, kad pakaks vieno šūvio.

Pasitaiko, kad pirkėjas pernelyg išdi-dus ar savimi įsitikinęs ir iš pradžių ne-sutinka priimti patarimų, bet paskiau at-siveria, pradeda klausyti, vėliau ateina ir dėkoja už mokyklą. Buvo vienas įdomus atvejis. Žmogus grįžo iš Afrikos ir papa-sakojo, kad 13 gramų Norma Oryx kul-ka, kurią jam rekomendavau, gerai atli-ko savo darbą – vienu šūviu vietoje patiesė suaugusį leopardą. Kitas medžiotojas šovė lengvesne kulka, žvėrį tik sužeidė ir aps-kritai liko be laimikio. Kelionė nuėjo kone veltui.

Man didžiausias malonumas gyveni-me tada, kai žmogus, pasitikėjęs mano nuomone, paskui būna patenkintas sė-kminga medžiokle.

1994 metais prezidentas Algirdas Bra-zauskas, amžiną jam atilsį, buvo supla-navęs vykti į medžioklę Suomijoje. Atne-šė man 87S kalibro Mannlicher karabiną ir paprašė uždėti optiką. Uždėjau, prišau-džiau, laukiu. Paskui žiūriu, spauda rašo, kad Suomijoje Lietuvos prezidentas sume-džiojo du briedžius. Pagalvojau, ačiū Die-vui! Kaip prišaudžiau karabiną, taip pre-zidentas ir pataikė. Puikus, labai kultūrin-gas ir paprastas žmogus buvo. Visuomet atnešdavo valyti savo ginklus, prašė pata-rimų apie amuniciją. Pas mus medžioklė-je dalyvavo ir Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis, kuriam patikrinau ginklus ir su

2002 m. Rokiškis, sėkminga medžioklė

Medžioklė | Birželis/201610

Užsakymas gaunamas paštu. Įdo-mu, kad nuo XVII amžiaus karaliaus įsa-kymu kiekvienas švedas turi teisę sume-džioti vieną briedį per metus. Spalį ir lap-kritį ten niekas nedirba, net parduotuvės ir paštas. Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai – visi medžioja briedžius. Aš irgi buvau Šve-dijoje būtent tuo laikotarpiu. Sumedžiojo-me keturis briedžius ir jie liko kyboti. Šve-dijoje visiškai kitokie medžioklės princi-pai. Naktį ten niekas nemedžioja, niekas nevaikšto miške su žibintais, niekas nie-ko neieško, toli neina. Viskas vyksta dieną. Taigi ir taikikliai jų kitokie – maži, skirti miškui, 2 × 4, 2 × 6. Mes tokius naudojame medžioklėje su varovais. Mūsų medžio-tojams, priešingai, reikia magnumo ka-libro kulkų ir optikos su 56 mm objekty-vu… Švedai turi savo kalibrus, pavyzdžiui, 6,5 × 55. Ginklus švedai prišaudo iš 80 me-trų, o medžiodami toliau kaip 100 metrų niekas net nesitaiko. Įdomiausia štai kas – jeigu briedis sužeidžiamas ir nueina, vis-kas, medžioklė nutraukiama. Iš karto už-daromos apylinkės ribos. Sužeistas gyvū-nas turi būti rastas! Jeigu jis nueis į kitą medžioklės apylinkę, iš kaltininko bus at-imtas medžioklės leidimas! Atimama tei-sė medžioti arba skiriama didžiulė bauda. O kaip pas mus? Jeigu gyvūnas nuėjo be kraujo ar net paliko ant kelio keletą lašiu-kų, medžiotojai neieško, skuba į kitą vary-mą. Čia prasideda neatsakingas šaudymas į galvas ir pagyros: „Aš tik į ausį šaunu! Aš tik į akį šaunu!“ Ir koks rezultatas? Gyvū-nai nueina be žandikaulių, be dantų, su-žeisti ir pasmerkti kankinančiai mirčiai. Argi tai medžioklė? Vokietijoje ir Čeki-joje, jeigu sužeistas žvėris nueina, tu kaip svečias sumokėsi tokią baudą, kad nežino-si, kur dėtis! Taip medžiotojas pripratina-mas gerai pagalvoti, ar tai saugus ir geras momentas šauti. Todėl visada sakau, kad reikėtų uždrausti lygiavamzdžiu medžio-ti kanopinius. Seniai prasidėjo kalbos apie tokio Medžioklės įstatymo keitimo būti-nybę. Kova prasidėjo ir viskas kinta, tačiau yra atskirų medžiotojų būrelių, kuriems priklauso patys seniausi, akmens amžiaus žmonės. Su jais sunkiausia. Jaunoji karta pasisako tik už karabinus kanopinių me-džioklėje ir visi šios kartos bijo. Pensinin-kai kol kas aršiai laikosi prieš.

Vis dėlto Lietuvoje viskas ryškiai pa-sikeitė. Vos užėjo afrikinis kiaulių maras, kažkur prapuolė pusė medžiotojų. Nebe-medžioja. Savo praktikoje, galima sakyti, savo kailiu jaučiu šiuos pokyčius. Jeigu Lie-tuvoje statistiškai apie 30 tūkstančių leidi-mus turinčių žmonių, tai realiai medžioja 10 tūkstančių. Šaudymo varžybos vyksta beveik kas savaitę, bet ir ten dalyvauja ži-nomas kontingentas ir praktiškai nesikei-čiantis skaičius medžiotojų. Kur visi kiti?

ŠUO IR MĖGSTAMIAUSIA MEDŽIO-KLĖ. Visą gyvenimą turėjau šiurkščiap-laukius taksus. Toks fainas, veiklus ir mo-bilus šuo. Jį galima pasiimti visur, daug vietos neužima. Mano pamėgtai medžio-klės rūšiai ši veislė tinkamiausia. Antį iš vandens taksas ištraukia be problemų ir kraujo pėdsaku seka labai gerai. Į urvus jo vis dėlto neleidžiu. Stora vilna žiemą ap-saugo jį nuo šalčio, dyglių ir aštrių šakų. Labai ištvermingas šuo. Pirmą kartą tokį pamačiau Vokietijoje. Dabar tai mano tre-čiasis šios veislės šuo. Visus įsigijau užsie-nyje – Lenkijoje ir Čekijoje.

Anksčiau labai mėgdavau medžioti sė-linant ir varant. Ir dabar dar dalyvauju, bet mano mėgstamiausia medžioklės rū-šis yra medžioklė tykant. Turi daug laiko, gali ramiai ganyti savo žvėrį, metus, dve-jus žiūrėti, kaip jis auga ir keičiasi. Šūvis nėra pats svarbiausias dalykas, taip pat trofėjai nedomina. Dabar mane labiau traukia pats buvimas medžioklėje, stebėji-mas, paukščių giesmės. Medžioklės bokš-telyje mane visuomet aplanko pelėda. Ti-kriausiai iš pradžių ji pajuto mano šilumą. Kadangi sėdėjau nejudėdamas, ji atskrido šalia pasižiūrėti. Paskui pradėjau ją vai-

Zarasai, sėkminga medžioklė

Po medžioklės

Birželis/2016 | Medžioklė 11

kad būtų ginklų naudojimo įstatymai pa-gal Europos pozicijas, reikalavimai me-džioklinių šunų naudojimui. Pavyzdžiui, ančių medžioklė. Be šuns neįmanoma. Bet kas tai yra – dvidešimt medžiotojų ir vie-nas paukštšunis? Pasiėmė vieną, kad ne-pažeistų taisyklių, ir gana? Net jei jis dirba gerai, vis tiek negali aptarnauti visos kom-panijos. Turi būti vienas šuo dviem me-džiotojams. Kiekvienas medžiotojas, me-džiojęs antis be šuns, žino, kiek krūmuo-se lieka sužeistų ir kritusių. O tai yra bar-barizmas. Žinoma, medžiotojai su šuni-mi turi dirbti, rūpintis juo, o mūsų laikais daugelis gyvena butuose mieste, kur ne vi-suomet kaimynams tas jų šuo patinka. Su tuo sutvėrimu tik problemos. Eiti kartu su šunimi gatve negalima, paleisti negalima, į parduotuvę ir autobusą negalima… Gy-vename kažkokiame vargingame pasauly-je, jeigu jame nėra vietos šuniui. O koks medžiotojas be šuns?

Svarbiausia, ką reikėtų paimti iš Eu-ropos ir įvesti Lietuvoje kuo greičiau, yra taisyklė, kad kanopinius galima medžio-ti vien tik graižtviniais ginklais. Vien tik! Tai būtų didelis žingsnis į priekį. Manau, kad leidimą reikėtų atimti ne tik kritus gyvūnui, bet ir jeigu buvo šūvis ir krau-jo pėdsakų. Tuomet būtų šaudoma atsa-kingiau. Jokių stebuklų nėra, taip pat ir Europoje.

Kvailai atrodo nuolatinis medžioklės taisyklių koregavimas Lietuvoje. Paskai-čiau apie Lenkijos medžioklės įstatymus. Ten tik tris kartus šalies istorijoje būta pa-keitimų: 1547, 1558 ir 1928 metais – tris kartus! Pas mus kasmet kas nors pakei-čiama ir pataisoma. Kaltas valdžios vyrų noras viską pritaikyti savo reikmėms, ta-čiau taisykles reikia rengti remiantis gam-tos procesais ir medžioklės ūkio reikmė-mis. Medžiotojai turi tapti sąmoninges-ni. Esamų taisyklių rėmuose galima šei-mininkauti išmintingiau. Reikia daugiau medžioti jaunus ir neperspektyvius gyvū-nus, o suaugusį trofėjinį žvėrį tinkamai įvertinti, kad populiacija nemažėtų ir iš-liktų kokybiška. Jauniesiems medžioto-jams reikia aiškinti, mokyti, kad suprastų, jog medžioklė nėra verslas – tai sielos pa-šaukimas. Bet tai turės daryti kiti. Aš išė-jau į pensiją ir nebegrįšiu. Dabar galiu kel-tis, kada noriu. Per pietus pamiegoti, nu-važiuoti į medžioklę, grįžti, nueiti į eže-rą pažvejoti. Laiko turiu labai daug ir nie-kur neskubu. Man visko užtenka ir nieko netrūksta!

Pagaliau supratau, kas iš tiesų yra gy-venimas!

šinti ir dabar kaskart, rengdamasis į me-džioklę, spąstais pagaunu pelę, pakabinu ją ant virvelės per tris metrus ir laukiu. Ji visuomet atskrenda, paima pelę ir suėda. Kartais nutupia man ant kepurės ir tupi.

Medžioklė sėlinant irgi ypatingas už-siėmimas. Medžiotojai tik galvoja, kad ne-skleidžia garso. Iš tiesų žvėris jau valan-dą stovi ir klausosi, kaip žmogus šniokš-damas pūkšdamas per mišką braunasi. Jei nori medžioti sėlinant, reikia eiti lauko vi-duriu, kokius 500 metrų nuo miško. Kitas dalykas sėdint bokštelyje. Kai tik kur miš-ke lūžta šakelė, negali nė kojos pajudinti, nes žvėris net pado brūkšėjimą į bokštelio grindis tokiu atstumu girdi. Viskas, žvė-ris neišeis. Medžiotojas turi būti tylus, o bokštelyje tai padaryti daug lengviau nei sėlinant.

KALIBRAI IR GINKLAI. Pasaulis kinta, medžiotojai modernėja. Kiti be interneto parduotuvės gyventi negali. Visi labai už-siėmę. Ir reikalavimai auga. Pas mus, jeigu žmogus ateina į parduotuvę, jis nori matyti visas prekes, kokios tik pasaulyje gamina-mos. Taip negali būti. Bet kurioje parduo-tuvėje, Vokietijoje ar kitur, viskas tiekiama pagal užsakymą. Žmogui pačiam reikia domėtis, lavintis ir žinoti, ko nori. Tai dide-lis, titaniškas darbas. Svarbiausia, kad me-džiotojas turėtų pakankamai informaci-jos. Mūsų medžiotojai mano, kad .223 ka-libras yra universalus, galįs viską nuversti – ir briedį, ir visus kitus žvėris. Reikia žur-nalų, toks kaip šis, Europos lygio žurnalų, teikiančių žinių apie visas medžioklės nau-jienas, atveriančių medžiotojams naujų ho-rizontų. Kuo daugiau informacijos, tuo ge-riau. Apie kalibrus ir ginklus, optiką, įvai-rius pagalbinius prietaisus. Žmogus turi

žinoti, ką medžioja ir kuo. Mano mėgsta-miausias kalibras yra 9,3 × 62. Sporto var-žyboms ir smulkiems gyvūnams – .222. Medžioklei su varovais – 9,3×74 R štuceris su dviem graižtviniais vamzdžiais.

KERŠULIAI IR KITI PAUKŠČIAI. Paukščiams medžioti turiu 20 kalibro ly-giavamzdį. Iš paukščių man labiausiai pa-tinka medžioti keršulius. Uždedu jauką su judančiais sparnais, paimu vilbynę ir lau-kiu. Visuomet atskrenda. Man daug ne-reikia – du tris paukščius sumedžioju, pa-gaminu su raudonuoju vynu. Tai yra me-džioklė sielai, o ne piniginei ar šaldytuvui.

Kaip gaminu? Nupešu, įtrinu druska ir česnakais. Vidun įdedu lašinių su pries-koniais, kepenėlėmis, morkomis ir svo-gūnais. Palaikau kurį laiką, kad įsigertų. Tada aprišu plonais lašinių bryzais, pride-du vyno ir dedu į krosnį. Yra įvairių būdų. Pavyzdžiui, jeigu gaminu antį, visuomet turiu paruoštą keršulį ir dedu jį į antį. Taip jie kartu kepa. Keršulis išeina sultin-gas ir išlaiko savo skonį.

Keršulių medžioklė tokia tyra, rami. Rudenį vaikštai po pamiškę, žiūri, kur paukščiai skrenda, tada pasirenki vietą ir lauki. Laisvė ir grožis. Anksčiau, kai pa-vasarį dar buvo leidžiama medžioti, la-bai daug laiko skirdavau medžioti slan-koms. Dabar dėl Europos įsakymo, deja, tai nebeįmanoma.

IŠ EUROPOS PATIRTIES REIKIA IMTI, KAS GERIAUSIA. Apskritai su tais Europos reglamentais nėra tvarkos. Nežinia, kodėl mūsų valdžia paėmė vis-ką, kas blogiausia – tik draudimus, o visa kita liko nepakitę. Jeigu jau kas nors kei-čiama, reikėjo sutvarkyti visus įstatymus,

2007 m. Oksalis