TURINYS

I. KONSTITUCINĖ TEISĖ

G. Mesonis, K. Meilius. Moralės normos konstituciniuose teisiniuose santykiuose.........

5

II. TARPTAUTINĖ TEISĖ

L. Vysockienė. Prieglobsčio teisės raidos po Amsterdamo sutarties probleminiai aspektai.................................................................................................................................

14

III. VIEŠOJI TEISĖ

V. Sinkevičius. Lietuvos Respublikos Seimo biudžetinė kompetencija Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.......................................................................................................

V. Novikevičius. Valstybės biudžeto ir biudžetinio proceso istoriniai aspektai..................

G. Danišauskas. Policijos prevencinė veikla – jos teisinio paslaugavimo visuomenei turinio elementas...................................................................................................................

25

36

46

IV. CIVILINĖ TEISĖ IR PROCESAS

H. Gabartas. Teisė, taikytina sutartinėms prievolėms: Lietuvos Respublikos ir JAV kolizinės teisės lyginamoji analizė........................................................................................

J. Kiršienė. Akcininko teisių į bendrovės turtą prigimties teoriniai ir praktiniai aspektai....

K. Meilius. Celibato prigimtis ir kanoniniai padariniai.........................................................

S. Šedbaras. Kai kurie administracinio proceso sampratos aspektai................................

53

67

80

95

V. KRIMINOLOGIJA

T. Rudzkis, A. Panomariovas. Sukčiavimo draudimo sferoje kriminologinio

3

paplitimo tyrimo teorinio modelio prielaidos........................................................................................

I. Kudinavičiūtė. Nepilnamečių emancipacija: nuolatinis ar eksperimentinis statusas......

105

118

4

CONTENTSI. CONSTITUTIONAL LAW

G. Mesonis, K. Meilius. The Moral Values in the System of Constitutional Legal Relationships.........................................................................................................................

5

II. INTERNATIONAL LAW

L. Vysockienė. Main Concerns in the Post-Amsterdam Asylum Law Developments.........

14

III. PUBLIC LAW

V. Sinkevičius. The Budgetary Competence of the Seimas of the Republic of Lithuania in the Jurisprudence of the Constitutional Court..................................................................

V. Novikevičius. The History Points of State Budget and Budget Process........................

G. Danišauskas. The Preventive Activities of Police - the Content Element of its Legal Services Provided to society.................................................................................................

25

36

46

IV. CIVIL LAW AND PROCESS

H. Gabartas. The Law Applicable to Contractual Obligations: Comparative Analysis of the Choice of Law Rules under Lithuanian and the United States Law...............................

J. Kiršienė. The Issues of Nature of Shareholder’s Rights to the Property of Corporation

K. Meilius. Celibacy’s Origin and Canonical Consequenses..............................................

S. Šedbaras. Manche Aspekte des Begriffes „Verwaltungsverfahren“...............................

53

67

80

95

V. CRIMINOLOGY

T. Rudzkis, A. Panomariovas. Assumptions of the Theoretical Model of Investigation in Criminilogic Proliferation of Insurance Fraud.......................................................................

I. Kudinavičiūtė. Emancipation of Minors: Stable or Experimental

105

118

5

Status.........................

6

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 5–13

I. KONSTITUCINĖ TEISĖ

MORALĖS NORMOS KONSTITUCINIUOSE TEISINIUOSE SANTYKIUOSE

Dr. Gediminas Mesonis

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas gedmes@ltu.lt

Doc. dr. Kazimieras Meilius

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Civilinio proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 93Elektroninis paštas cpk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. birželio 25 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 30 d.Recenzavo Lietuvos konstitucinio teismo teisėjas docentas dr. Egidijus Jarašiūnas ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentė dr. Elena Vaitiekienė

S a n t r a u k a

Straipsnio tikslas – pažvelgti į moralės normų reikšmę formuojantis ir keičiantis konstituciniams teisiniams santykiams. Darbe bus mėginama atsakyti į kelis klausimus. Pirma, ar moralės normų maksimų įtaka konstituciniams teisiniams santykiams yra būdinga tik anglosaksų kraštuose nusistovėjusiai visuomeninei sanklodai. Antra, kodėl šios normos yra reikšmingos ir Lietuvoje. Trečia, ar tikrai moralės normos yra santykinės, todėl nesiderinančios su pozityvistiniu požiūriu į teisinius santykius. Tikimės atkreipti dėmesį į tai, kad moralės normos reikalavimai yra ne tik reikšmingi harmoningai visuomenės plėtrai, bet esant tam tikroms aplinkybėms gali būti vienintelis konstitucinės teisės šaltinis, lemiantis konstitucinių teisinių santykių subjektų elgesį.

Straipsnyje naudojamas lyginamosios analizės metodas. Analizuojant konstitucinių teisinių santykių praktiką, subjektų elgesio motyvaciją naudojamasi Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Lietuvos bei kitų valstybių doktrina bei periodine literatūra. Straipsnio dėstomąją dalį sudaro kelios tyrimo kryptys. Pirmojoje trumpai apžvelgiamas moralės ir teisės santykis. Antrojoje analizuojama, kokią įtaką užsienio šalyse

7

moraliniai imperatyvai daro konstitucinių teisinių santykių subjektų elgesiui. Trečiojoje dalyje nagrinėjamas Lietuvos Respublikos konstitucinių teisinių subjektų elgesio de jure ir de morale pasireiškimas. Straipsnio pabaigoje formuluojamos išvados.

Jūs žinote, kad nors žmonija per savo istoriją yra priėmusi apie keturis milijardus teisės normų, ji nesugebėjo nė viena raide patobulinti Dešimties Dievo įsakymų.

Ronaldas Reaganas [21, p. 82]

I. Kantas yra pasakęs, jog „Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie tai susimąstome, – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“ [10, p. 186]. Didysis filosofas iškėlė moralinį elementą, nurodydamas, kad jis būdingas tik žmogui, ir kartu išskyrė žmoniją kaip unikalią bendruomenę, kurios išskirtinumo šaltinį grindė metafizika. XXI amžiuje netgi ginčijant metafizinį moralinio dėsnio šaltinį neigti moralinį dėsnį sunku arba beveik neįmanoma. Nors moralės sąvokos turinys labai sudėtingas ir problemiškas, tačiau skirtingų mokslų doktrinose moralė įvardijama labai panašiais apibrėžimais. Oksfordo žinynas teigia, kad moralė – tai „sistema normų, nustatančių žmogaus pareigas visuomenės ir kitų žmonių atžvilgiu“ [16, p. 529].

Tačiau mūsų visuomenėje matyti pastangų neigti visuotinių (common) moralės normų egzistavimo objektyvumą. Moralės neigimas remiasi keliais pagrindiniais argumentais. Kertinis neigimo argumentas nukreiptas į tariamą moralės sąvokos turinio reliatyvumą. Argumentuojama, kad kiekvienas moralę supranta savaip, kiekvienas turi savą moralės viziją, todėl visuotinai pripažįstama moralės normų sistema yra utopija, tad jeigu ji ir būtų reikalinga, vis tiek yra objektyviai negalima. O kadangi visuotinai pripažįstamos moralės normų sistema negalima, – todėl jos ir siekti nereikia, ir bet kokios pastangos veikti ta kryptimi vadinamos Sizifo (Sisyphus) darbu. Dominuojant tokiai nuostatai visuomenės subjektų bendravimui ir elgesio modeliams turi įtakos subjektyvūs požiūriai į moralės normas. Tokį moralės supratimo subjektyvumą rodo ne tik piliečių tarpusavio, bet ir konstitucinių teisinių subjektų elgesio motyvacija, teisės normų komentarai ir pan. Ne taip seniai į žurnalisto klausimą dėl elgesio moralumo aukštas Lietuvos Respublikos pareigūnas atsakė, kad „viskas moralu, ką leidžia įstatymas“. Kadangi jo elgesys nepažeidė jokio įstatymo, toks elgesys yra moralus. Tokia nuostata moralę sutapatina su teisės normomis, todėl teisinių santykių (ir ne tik) subjektai visuomenėje gali tikėtis moralumo tik tiek, kiek jo yra teisės normose. Nuostata baigiama išvada, kad teisės normos morale nepagrįstos, o jeigu moralės ir esama, jos subjektyvumas eliminuoja ją iš kasdieninės vartosenos.

Visuomenėje egzistuojant tokiam požiūriui netiesiogiai atsiduriame situacijoje, primenančioje Makso Veberio (Max Veber) įvardintą būseną, buvusią iki kapitalistinių santykių atsiradimo, kuomet egzistavo kelios moralės – „išorinė moralė“, leidžianti tai, kas smerkiama „brolių“ santykiuose, ir vidinė – griežtesnė nei išorinė [22, p. 48].

Tokia nuostata, kuri, tenka pripažinti, dominuoja daugelyje pokomunistinių visuomenių, verčia teisės normose ieškoti moralės netgi tuomet, kai teisės normos turinys prieštarauja paprastai logikai ar kitiems teisės aktams. Pripažinę, kad moralės normos santykinės ir iš jų nebūtinai kyla pareiga, jog kiekvienas subjektas gali aplinką vertinti „savos“ (subjektyvios) moralės aspektu,

8

patenkame į paradoksalią situaciją: teisės normos, kaip vieninteliai galimi moralinio elgesio modeliai, visuomenės subjektams tampa absoliučiai amoralios, nes nesugeba atspindėti egzistuojančios gausybės subjektyvių moralės modelių. Taigi tenka konstatuoti, kad atmesdami teiginį, jog egzistuoja visuotinės moralės normos, turime prieštarauti teiginiui, kad teisės normos iš viso gali būti moralios, nes jokia egzistuojanti teisės norma negali atspindėti visų subjektyvių moralės sistemų. Visuomenė, o gal ir valstybė atsiduria prieštaringai pavojingoje situacijoje, kuomet de facto visuomenėje nepripažįstamos egzistuojančiomis visuotinės moralės normos, o galiojančios teisės normos tėra griežti imperatyvai, kurių vykdymą užtikrina baimė dėl sankcijų, konformizmo ir panašių dalykų. Todėl neretas atvejis, kai konstitucinių teisinių santykių subjektui pasielgus pagal galiojančių normų reikalavimus, jo elgesys visuomenės apklausose įvertintas kaip ypač amoralus. Tokiomis aplinkybėmis visuomenė išsako savo požiūrį ne tik į instituciją ar pareigūną, bet konstatuoja, jog pati teisės norma neatitinka jos moralės sampratos, todėl negali būti traktuojama kaip morali. Akivaizdu, kad moralės normų neobjektyvizavimas skatina teisinį nihilizmą.

Kitas visuotinės moralės normų buvimą neigiantis argumentas skelbia, kad net ir esant visuotinai pripažintiems moraliniams dėsniams nebus mechanizmo, priverčiančio subjektą įgyvendinti moralės normos subjektui suformuluotą pareigą, nėra būdų tą moralės normą paversti moraliniu imperatyvu. Todėl tokie visuotiniai moralės dėsniai, jeigu jie ir būtų suformuluoti, tegali būti vertinami kaip deklaracija, kurios įgyvendinimas priklauso tik nuo subjekto geranoriškumo. Manytume, kad tokia nuostata eliminuoja visuomenę kaip savarankišką darinį, galintį daryti reikšmingą įtaką šiems procesams ir spręsti šias problemas.

Pripažinę objektyviai egzistuojančių moralės normų neigėjų argumentus, straipsnį turėtume baigti prognozuodami niūrias tokios visuomenės raidos perspektyvas. Tačiau šiame straipsnyje remsimės prasmingesne nuostata, kad moralės normos, būdamos universalios, turi pasireikšti bet kurioje gyvenimo srityje. Taigi jos turi būti aktualios bet kuriems teisiniams, taip pat ir konstituciniams teisiniams santykiams. Moralės normų neigimas arba pri-pažinimas ir taikymas gali daryti reikšmingą įtaką ir konstituciniams teisiniams santykiams.

Nacionalinėje doktrinoje yra pripažįstama, kad konstitucinius teisinius santykius reguliuoja ne tik rašytinės teisės normos, bet ir konstituciniai papročiai, kurie plėtojasi konstitucinių teisinių santykių subjektams veikiant ir taip formuojant elgesio precedentus. „Konstitucinis paprotys – tai tam tikras valstybės valdžios atstovo ar pareigūno elgesys, atitinkantis visuomenėje susiformavusias konstitucinės moralės nuostatas, t. y. konstitucinis elgesys“ [15, p. 46].

Jeigu pritarsime moralės reliatyvistams, turėsime sutikti, kad visuotinai žinomų ir privalomų moralės normų nėra, todėl konstitucinių teisinių subjektų elgesys, kurio griežtai nereglamentuoja rašytinė teisė, nebūtinai bus motyvuojamas moralės normos reikalavimu. O kas tuomet motyvuos valstybės valdžios atstovo ar kito pareigūno veiksmus, jeigu elgesio modelio imperatyviai nereglamentuoja rašytinės normos? Manytume, kad geriausiu atveju galime sulaukti elgesio, motyvuoto subjekto susikurtų moralės normų sistemos reikalavimų. Tačiau labiau galima tikėtis, kad tokiam elgesiui įtakos turės asmeninės, politinės, konjunktūrinės naudos siekis.

Ar ne tokia padėtis matyti ir dabartinės Lietuvos bei daugelio posovietinių valstybių konstitucinių teisinių santykių praktikoje?

Ar taip yra kitose šalyse? Kaip ir kodėl moralė kai kuriose šalyse vertinama kaip visuotinai pripažįstamas ne tik konstitucinių, bet ir visuomeninių teisinių santykių elgesio motyvavimo pagrindas?

9

Neabejotina, kad anglosaksų kraštuose tiek moralinės vertybės (moral values), tiek jų taikymo garantijos turi išskirtinę padėtį.

Štai Jungtinėje Karalystėje egzistuoja politinės moralės sistema – „valstybės veikėjų elgesį reglamentuojančių priesakų, kurių nerandame jokiame įstatyme“ [4, p. 280–281].

Moralinio pobūdžio atsakomybė ir jos padarinys – politinio pobūdžio atsakomybė verčia Jungtinės Karalystės konstitucinių teisinių santykių subjektus vadovautis moralės nuostatomis ir neabejoti, kad jos egzistuoja.

Dar reikšmingiau yra tai, kad Jungtinės Karalystės Konstitucinės teisės šaltinių subordinacijoje Bendrosios politinės ir moralinės vertybės (general political and moral values) yra lygiavertės rašytinei (Statute law) ir bendrajai (Common law) teisei [1, p. 22]. Bendrosios politinės ir moralinės normos tokios reikšmingos, kad atsispindi tiek rašytinėse formaliose normose, tiek konkrečių konstitucinių teisinių santykių praktikoje [1, p. 24]. Moralės normų laikymasis aukščiausiame – konstitucinių teisinių santykių lygmenyje garantuoja, kad ir eili-nis teismas spręsdamas bylą vadovausis moralės normomis interpretuodamas Parlamento priimtą įstatymą (Act of Parliament) arba anksčiau išspęstą bylą. Taip teismas ne tik išsprendžia konkrečia bylą, bet ir aktyviai dalyvauja stabdžių ir atsvarų mechanizme kaip savarankiška ir nepriklausoma teisminė valdžia. Nors šioje šalyje teismai turi vadovautis rašytinėmis normomis, tačiau esant ypatingoms byloms (extreme cases) jie gali nesivadovauti parlamento priimtu teisės aktu, pažeidžiančiu bendrąsias moralės normas [1, p. 68–69]. Britų konstitucinės teisės doktrinoje pripažįstama, jog bendrosios moralinės vertybės turi turėti didelę visuomenės paramą, kad nebūtų konflikto tarp konkuruojančių moralės normų. Taigi šios šalies teisės doktrinoje pripažįstama, kad moralinės vertybės yra universalios, todėl taikytinos visuomeniniuose santykiuose. Reikšminga tai, kad šias vertybes galima ginti ir apginti teismuose. Akivaizdu, kad čia moralės norma tampa moraliniu imperatyvu, jos nevykdyti ne tik nemoralu, bet ir nenaudinga, nes teismas už moralės normos pažeidimą taikys sankcijas.

Panaši, gal net kiek ryškesnė situacija yra ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Štai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas prisiekia ranką laikydamas ant Šventojo Rašto. Virš Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso Atstovų ir Senato rūmų pirmininkų kėdžių iškaltas įspūdingas užrašas – „Mes pasikliaujame Dievu“ (In God we trust). Ar tai tėra pagarba istorijai, papročiams, parlamento posėdžių salių architektūriniam ar meniniam autentiškumui?

Atsakant į šiuos klausimus tenka trumpai priminti Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucionalizmo ištakas. Pirmieji Naujojoje Anglijoje kūrėsi protestantai, kongregacionistai, presbiterijonai, kvakeriai, puritonai ir kt., kurių politinėms pažiūroms turėjo įtakos krikščioniškojo protestantizmo idėjos. Joms buvo būdingas asketizmas, darbštumas ir labai griežti moraliniai reikalavimai. Ne veltui Maksas Veberis (Max Weber) tvirtina, kad „<…> vargu, ar egzistavo dar intensyvesnė dorovinio elgesio religinio vertinimo forma negu ta, kurią kalvinizmas ugdė tarp savo šalininkų“ [22, p. 102]. Tos moralinės nuostatos tapo moraliniais imperatyvais ir iki šiol puikiai atsispindi konstituciniuose teisiniuose santykiuose. Turbūt nėra kitos valstybės, kuri nuo pat kūrimosi pradžios suformulavo labai griežtus moralinius reikalavimus visuomenės nariui ir pačiai visuomenei. „The Mayflower Compact“ (1620 m. spalio 11 d.) buvo vienas reikšmingiausių aktų, turėjusių įtakos visai tolesnei Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucionalizmo raidai. Ši sutartis yra kertinė ir tokia reikšminga konstitucingumo tradicijai, kad prasminga į ją pažvelgti atidžiau. Štai ką sutaria dėl visuomenės ir valstybės gyvavimo principų piligrimai prieš išlipdami iš „Mayflower“ laivo.

10

„Mayflower Sutartis“ (The Mayflower Compact)„Viešpaties vardu, Amen. Mes, toliau pasirašiusieji, nuolankūs mūsų

vienintelio valdovo Karaliaus Džeimso, kuris per Viešpaties malonę yra Anglijos, Prancūzijos ir Airijos karalius ir tikėjimo saugotojas, tarnai.

Viešpaties šlovės, krikščioniškojo tikėjimo, mūsų karaliaus ir šalies vardan atkeliavome čia jūromis tam, kad šiaurinėje Virdžinijos dalyje įkurtume pirmąją koloniją; šiuo dokumentu iškilmingai Viešpaties ir vienas kito akivaizdoje, siekdami tvarkos, bendro išlikimo ir kitų minėtų tikslų pasižadame ir sudarome pilietinį politikos darinį (civill body politick); tuo remdamiesi kaskart priimsime, sudarysime ir kursime teisingus ir visiems lygius įstatymus, įsakus, aktus, konstitucijas ir tarnybas, kaip manysime esant tinkamiausia ir patogiausia bendram mūsų kolonijos labui, kurio siekdami mes pasižadame atsiduoti siela ir kūnu.

Tai liudydami pasirašome Kodo iškyšulyje lapkričio vienuoliktą dieną, valdant mūsų vieninteliam valdovui, aštuonioliktajam Anglijos, Prancūzijos ir Airijos ir penkiasdešimt ketvirtajam Škotijos Karaliui Džeimsui. Tūkstantis šeši šimtai dvidešimtaisiais Viešpaties metais“ [13, p. 32]*.

* Gedimino Mesonio vertimas

11

Neabejotina, kad ši sutartis turėjo loginį ryšį su Senuoju Testamentu ir jo reikalavimais bei buvo skirta įpareigoti visus naujosios visuomenės narius elgtis pagal Biblijos reikalavimus [12, p. 7]. Reikšminga tai, kad ši konvencija kilo iš Senojo ir Naujojo testamentų, jos kilmė Senajame ir Naujajame testamentuose jau tuomet buvo suprantama kaip politinė konvencija (political covenant). Šiandien mes tai suprastume kaip teisinių (be abejonės, ir konstitucinių) santykių subjektų elgesį reglamentuojančią normų sistemą. Ši sutartis iš pradžių sukuria visuomenę ir tik paskui – tos visuomenės vyriausybę [12, p. 21]. Ši trumputė sutartis išryškina pamatines vertybes, kurioms žmogus privalo įsipareigoti. JAV konstitucinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad tarp šio dokumento ir Konektikuto, pirmosios pasaulio konstitucijos, normų turinio yra neabejotinas ryšys. Nuo tada moralės vertybės tampa neatsiejama teisinio ir politinio gyvenimo dalimi. Tos vertybės atsispindėjo ir tolesnėje JAV konstitucingumo raidoje, šiandieninės JAV konstitucijos normų turinys yra neabejotinai kildinamas iš šių dokumentų. Net 1803 metais Merburi v Madison byloje Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis teismas, vadovaujamas J. Maršalo (Marshall), be teisinių, taikė ir moralinius argumentus [14, p. 59].

Keičiantis Amerikos religiniam žemėlapiui, atplaukiant vis naujiems emigrantams su savomis nekrikščioniškomis religijomis moralės normų turinys ir imperatyvumas kito nereikšmingai. Jeigu naujai atvykę krikščionys Amerikos moralę priimdavo su sau priimtina krikščionybės religine forma, tai kitų tikėjimų atstovai (budistai, musulmonai ir kiti) esančią moralinių vertybių sistemą buvo priversti priimti ne kaip privalomą krikščionišką religiją, bet kaip visuomenėje nusistovėjusias, todėl privalomas moralinio elgesio taisykles. Deka-logo reikalavimai (nevok, nežudyk, gerbk tėvą ir motiną ir kiti) tapo privalomi ir net naudingi bet kurią religiją išpažįstančiam žmogui. Tokių moralės normų privalomumas tapo užtikrintas suteikus teismui reikšmingus įgaliojimus taikyti moralines vertybes kaip teisės šaltinį. Esant įstatymo spragai, kolizijai ar kitai aplinkybei svetimą turtą pasisavinęs asmuo, siekdamas išvengti atsakomybės, negalėtų apeliuoti į normų trūkumą ar teisės spragą. Moralinė nuostata, kurią galime kildinti iš Dekalogo reikalavimo „nevok“, reikalauja neimti nieko svetimo, yra labai griežta ir bekompromisė. Taigi tokiu atveju teismas priima sprendimą, kuriuo pripažįsta asmenį kaltu, nes ir taip visiems žinoma (ir tam asmeniui), kad negalima imti svetimo turto, net jeigu yra įstatymo spraga ar kitokia patogi aplinkybė.

Be to, ir šiandieninės tarptautinės teisės kilmė remiasi visuotinai egzistuojančių moralinių vertybių pripažinimu. Teisdamas Trečiojo Reicho lyderius 1946 metais Niurnbergo (Nurenberg) teismas rėmėsi aplinkybe, kad kaltinamieji pažeidė pagrindines ir universalias moralės vertybes [1, p. 17]. O kaip tokias vertybes būtų galima pažeisti, jeigu jų nėra? Taigi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas pripažino, kad visuotinai privalomos moralės vertybės egzistuoja ir kad jų pažeidimas nelieka be pasekmių.

Taigi moralinių normų sistema objektyviai egzistuoja ir yra naudotina. Tie visuomeniniai santykiai, kurių nereguliuoja konstitucijų normos, egzistuoja politinėje praktikoje [1, p. 22]. Tuomet tos moralinės vertybės tampa šaltiniu, nurodančiu, kaip ir kokiais principais remdamasis praktikoje turėtų pasielgti konstitucinių teisinių santykių subjektas.

Gali kilti klausimas, ar šitie pavyzdžiai nėra būdingi tik anglosaksų kraštams, ir todėl mums, kontinentinės teisės tradicijos tęsėjams, belieka dejuoti dėl nepalankių istorinių aplinkybių.

Tereikia pažvelgti į kai kurias kontinentinės teisės tradicijos Europos valstybių konstitucijas bei jų turinį, kad pasakytume, jog moralės normos neneigiamos ir, priešingai, iškeliamos į labai pagarbią vietą. Štai 1949 metų Vokietijos Konstitucijos preambulėje skelbiama, kad vokiečių tauta kurdama šią

12

konstituciją supranta „atsakomybę Dievui ir žmonėms“. 1975 metų Graikijos konstitucija yra priimta nei daugiau, nei mažiau, o „Šventos, vieningos ir ne-dalomos Trejybės vardu“ [26; 27].

Analizuodami vieną iš tobulesnių ir modernesnių 1997 m. priimtą Lenkijos Respublikos Konstituciją jos preambulėje aptinkame labai griežtą nuorodą į vertybių sistemą: „Pripažindami savo atsakomybę Dievui ar savo sąžinei“, kitoje vietoje „ <…> Kas tiki Dievą, kaip tiesos, teisingumo, gėrio ir grožio šaltinį <…>“ [25].

Tikiuosi, niekas 1997 metų Lenkijos Konstitucijos nepavadins viduramžiška ir neatitinkančia šiandieninės konstitucionalizmo dvasios. O jeigu ji moderni, tai kodėl lenkų tauta Konstitucijoje įsipareigoja Dievui bei daro jį liudytoju kaip prieš tris šimtus metų sudarytoje 1620 m. „Mayflower sutartyje“? Tad kaip, modernios konstitucinės teisės doktrinos požiūriu, reikėtų suprasti tokias Lenkijos, Vokietijos ar Graikijos konstitucijų nuorodas? Ir dar sudėtingesnis klausimas, kaip ta „atsakomybė Dievui“ turi pasireikšti konstituciniuose teisiniuose santykiuose.

Neabejotina, kad šių konstitucijų autoriai supranta, jog neįmanoma numatyti ir reglamentuoti kiekvieno iš būsimų visuomeninių santykių, kad nerealu siekti, jog konstitucija sugebėtų atsakyti į visus ateities iššūkius. Todėl tos nuorodos aiškiai formuluoja, jog konstitucijos spragų ar kitokiais atvejais konstitucinių santykių subjektas turi elgtis taip, kad jaustų atsakomybę dėl bendrųjų vertybių. Akivaizdu, kad tokia moral values deklaracija, netiesiogiai atkartojanti Dekalogo turinį, tampa vertinga ir kaip teisės šaltinis, kuris turėtų būti ir daryti įtaką subjekto mąstymui aiškinant, interpretuojant Konstituciją bei renkantis elgesio modelį, kai nėra jokio rašytinio šaltinio. Tik tokios elgsenos pagrindu besiformuojantis konstitucinis paprotys ne tik pildys rašytinę konstituciją, bet ir atitiks konstitucijos dvasią.

Tenka konstatuoti, kad egzistuoja reikšmingas skirtumas tarp moralinių normų turinio garantavimo anglosaksų bei kontinentinės teisės tradicijos kraštuose, nors visur jos pripažįstamos egzistuojančiomis. Takoskyros esmė ta, kad kontinentinės teisės tradicijos šalies teismas neturi įgaliojimų savo sprendimus grįsti moralinėmis normomis. Todėl tų vertybių garantijos priklauso nuo subjekto vertybių sistemos. Tai atsispindi ir konstitucinių teisinių santykių subjektų elgesyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucija kiek kitaip nei Lenkijos ar Vokietijos, bet mėgina spręsti tą pačią – visai visuomenei bendros vertybių sistemos paieškos problemą. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos preambulėje pažymima, kad lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Neabejotina, kad teisinga ir darni pilietinė visuomenė yra ta, kurioje moralinės vertybės yra pripažįstamos ir gerbiamos.

Žinoma, ginti moralines vertybes teisme mes negalime. Mūsų teismas remiasi tik įstatymu – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis. Tačiau dalis mokslininkų mano, kad Lietuvos Konstitucija „neužkerta kelio į Lietuvos teisės šaltinių sistemą įsiterpti ir teisminiam precedentui“ [23, p. 21]. Autoriai teigia, kad „šio teisinio reiškinio įsitvirtinimas Lietuvos teisėje turėtų priklausyti nuo išmintingos teisėjo veiklos teisme“. Pritardami nuomonei, kad kvalifikacinis aspektas yra labai reikšmingas, papildytume, kad ir moralinių vertybių sistema, kuria remsis teisėjas grįsdamas sprendimus, taipogi yra fundamentali.

Konstitucinės justicijos taikdariškos funkcijos tikslas – „taikdarystė socialiniame ir politiniame gyvenime“ [8, p. 145]. O ar to galima pasiekti vien tik analizuojant konstitucines normas? Netgi 1988 metų gruodžio mėnesio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime dėl mirties bausmės, be teisinių, kriminologinių, sociologinių, buvo remtasi ir moralinėmis nuostatomis.

Labai dažnai autoriai diskutuoja, ką daryti, jeigu „įstatymo ar poįstatyminio akto nuostata akivaizdžiai pažeidžia žmogiškąją esybę, tačiau tiesioginio

13

atsakymo pagrindinio įstatymo tekste nerandame“ [9, p. 8]. Taigi interpretuojant teisės normas netiesiogiai naudojamasi moralinių normų reikalavimais, nes „žmogiškąją esybę“ apibrėžti vien teisės normomis per daug sudėtinga.

Tik tokių vertybių pagrindu besiformuojantis konstitucinis paprotys bus pripažintas ir gerbiamas. Dėl konstitucinio papročio reikšmingumo neabejojama ir nacionalinėje doktrinoje – „Fakultatyviniais konstitucinės teisės šaltiniais laikytina teisminė praktika, teisės principai, papročiai, doktrina (fakultatyvinių konstitucinės teisės šaltinių grupė ypatinga, jos vieta ir reikšmė teisės šaltinių sistemoje anaiptol ne žemiausia; prireikus jie papildo kitų konstitucinės teisės šaltinių įtvirtintą teisinį reguliavimą“ [2, p. 57] . Tenka sutikti su nuomone, kad konstitucinis paprotys konstitucinės teisės šaltinių subordinacijoje yra mažiau reikšmingas nei konstitucijos normos. Konkuruojant konstitucijos normai ir konstituciniam papročiui neabejotinai prioritetas teikiamas pirmajam. Todėl konstitucinis paprotys, nors ir pagrįstai gerbiamas daugelio konstitucinės doktrinos atstovų (A. Aleksejev, T. Birmontienė, J. Žilys), yra įvardijamas kaip fakultatyvinis (papildomas). Tačiau konstitucinio papročio reikšmingumas didėja, jeigu rašytinės konstitucinės teisės normos nėra. Tuomet konstitucinis paprotys tampa vieninteliu, todėl jau nebe fakultatyviniu konstitucinės teisės šaltiniu, kuriuo subjektas gali remtis motyvuodamas savo elgesį.

Konstituciniai papročiai, kaip konstitucinės teisės šaltinis, Lietuvoje turi dešimties metų istoriją ir neabejotinai yra reikšmingi. Nors dešimt metų konstitucinių teisinių santykių praktikos nėra toks ilgas laiko tarpas, kad konstitucinius papročius galėtume laikyti nusistovėjusiais. Neabejotina, kad konstituciniam papročiui susiformuoti reikia laiko. Apie tai sakė ir V. Vilsonas (Woodrow Wilson): „Atvirai kalbant, mūsų demokratija griežtai nekopijuoja doktrinos: ji patyrė nuolatinę raidą. Mūsų demokratinė valstybė nėra vien tik dalis teorijos, bet ir dalis įprastų elgesio taisyklių. Ji buvo kurta aspiracijų ir įsitikinimų pagrindu bei lėtai formuojantis papročiams“ [20, p. 3].

Tačiau dalis konstitucinių teisinių santykių subjektų elgesio modelių Lietuvoje, nors nereglamentuoti de jure, yra vykdomi ir tam tikra prasme tampa privalomi. Taigi konstituciniai papročiai užpildo rašytinės teisės spragas. J. Alderio (Alder) teiginys, kad „rašytinė konstitucija niekada negali būti užbaigta“, neabejotinai tinka ir Lietuvos atvejui [1, p. 22]. Todėl yra poreikis ją pildyti arba spragas užpildyti pamažu formuojantis konstituciniams papročiams.

Štai tik vienas pavyzdys. Lietuvos Respublikos Konstitucija nesuteikia Respublikos prezidentui galimybės pareikšti nepasitikėjimą ar pašalinti iš posto ministrą pirmininką. Tokius įgaliojimus turi Seimas. Aplinkybė, kai konstitucinių teisinių santykių praktikoje atsistatydino Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas (nors turėjo de jure pagrindą to nedaryti) prezidentui išreiškus viešą nepasitikėjimą, verčia galvoti, kad de facto formuojasi konstitucinis paprotys, jog prezidentas įgyja įgaliojimus, reikšdamas moralinį nepasitikėjimą premjeru, priversti pastarąjį pasitraukti iš posto.

Moralės normos tampa labai reikšmingu šaltiniu, kadangi konstitucinio papročio ilgaamžiškumas priklausys nuo to, kaip pasielgs ir kuo savo elgesį motyvuos konstitucinio teisinio santykio subjektas. Elgesio modelis, neparemtas moralinėmis vertybėmis, programuoja būsimus konstitucinio teisinio santykio subjektų konfliktus. Remtis moralės normomis yra būtina, ypač šiandieniu konstitucionalizmo periodu, kai papročiai dar nestabilūs ir neaišku, kokį pavidalą jie įgys. Todėl, koks paprotys susiformuos konkrečioje situacijoje, priklauso nuo konstitucinių teisinių santykių subjekto vertybių sistemos ir valios. Nemoralinių vertybių pagrindu paremtas elgesys formuos paprotį, kuris anksčiau ar vėliau bus peržiūrimas. Kartu bus tikrinamas konstitucinės sistemos stabilumas.

14

Išvados

1. Moralės normos turi būti reikšmingas šaltinis, lemiantis konstitucinio teisinio santykio subjekto elgesį.

2. Anglosaksų teisės tradicijos šalyse moralinės vertybės laikomos teisės šaltiniu ir yra kildinamos iš Dekalogo (Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė). Šiuose kraštuose dėl moralės normų imperatyvumo ir universalumo neabejojama, neretai jomis grindžiami teismų spendimai.

3. Civilinės teisės tradicijos šalių konstitucijose (Vokietija, Graikija, Lenkija ir kt.) yra daromos nuorodos į moralines vertybes kaip aukščiausią teisingumo išraišką. Tačiau čia nėra numatyta galimybė pažeistas vertybes ginti teisme.

4. Konstitucinio teisinio subjekto elgesys gali virsti konstituciniu papročiu. Todėl labai svarbu, kad teisinio santykio subjekto elgesys iš pat pradžių atspindėtų moralės normos maksimos turinį. Elgesio precedentas, nesiremiantis tomis nuostatomis, lemia dažnus konstitucinės teisės subjektų konfliktus.

5. Lietuvoje moralinės normos nėra konstitucinės teisės šaltinis. Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucijos preambulėje teigiama, kad teisingumas yra siektina vertybė. Tad moralinės normos, kaip teisingumo šaltinis, yra pripažįstamos tik netiesiogiai. Lietuvos Respublikos konstitucinių teisinių santykių subjektai neretai savo elgesį motyvuoja ir moralinėmis nuostatomis.

6. Konstitucinio teisinio santykio subjektas turėtų elgtis vadovaudamasis esančia konstitucija ir universalia moraline maksima. Tačiau tai lieka tik siekiamybe.

LITERATŪRA

1. Alder J. Constitutional and Administrative law. – London: Macmillan Press LTD, 1994.2. Birmontienė T. Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai // Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius: LTU

Leidybos centras, 2001. 3. Birmontienė T. Žmogaus teisių raida ir perspektyvos Lietuvoje // Teisinės valstybės link. Jurisp-

rudencija: Mokslo darbai. – Vilnius: LTU Leidybos centras, 2000. Nr. 15(7).4. Daisy A. V. Konstitucinės teisės studijų įvadas. – Vilnius, 1998.5. Hare R. M. The Language of morals. – London, Oxford, New York: Oxford University Press, 1967. 6. Hiebert Janet L. Limiting Rights. The Dilemma of Judicial Review. – Montreal and Kingston,

London, Buffalo: Mcgill–Queen’s University Press, 1996. 7. Hogue R. A. Origins of the common law. – Indianapolis, 1986. 8. Jarašiūnas E. Apie konstitucinės justicijos funkcijas // Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė:

Konferencijos medžiaga. Lietuvos žmogaus teisių centras, 1998. 9. Jarašiūnas E. Pagrindinių teisių katalogas ir konstitucinė justicija // Žmogaus teisių apsaugos me-

chanizmas: Konferencijos medžiaga. Lietuvos žmogaus teisių centras, 1997.10. Kantas I. Praktinio proto kritika. – Vilnius: Mintis, 1987. 11. Kriegel B. The State and the Rule of Law. – Princeton: University Press, 1995.12. Lutz S. D. The Origins of American Constitutionalism. – USA: Louisiana State University Press,

1988. 13. Lutz S. D. Colonial Origins of the American Constitution. A Documentary History. – Indianapolis:

Liberty Fund, 1998.14. Margrath Peter C. Constitutionalism and Politics: Conflict and Consensus. Scott, Foresman and

Company. – Glenview, Illinois, USA, 1968. 15. Mesonis G. Valdžių padalijimas kaip teisinės valstybės elementas // Žmogaus teisės ir jų gintis. –

Vilnius: LTU Leidybos centras, 2000. 16. Oxford Dictionary. Dorling Kindersley Limited and Oxford University Press. – Vilnius: Alma littera,

2001.

15

17. Peltason J. W. Understanding the Constitution. – Hinsdale, Ilinois: Dryden Press, 1976.18. Van Caengem R. C. An Historical Introduction to Western Constitutional Law. – Cambridge, 1995.19. Vaitiekienė E., Mesonis G. Konstituciniai papročiai nacionalinėje teisės sistemoje // Jurispruden-

cija: Mokslo darbai. Nr. 14(6). – Vilnius: LTU Leidybos centras, 1999. 20. Schechter L. S. Roots of the Republic: American Founding Documents Interpreted. – Madison:

Madison House, 1990. 21. Von Dam H. Sincerely, Ronald Reagan. – Ottawa, Illinois: Green Hill Publishers, 1976. 22. Weber M. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. – Vilnius: Pradai, 1997. 23. Žilys J. Konstitucijos stabilumas teisinės kultūros kontekste // Konstitucija, žmogus, teisinė vals-

tybė: Konferencijos medžiaga. Lietuvos žmogaus teisių centras, 1998.24. Žilys J. Konstitucinis teismas ir viešoji nuomonė // Teisminė valdžia ir visuomenė: Konferencijos

medžiaga. Lietuvos žmogaus teisių centras, 1999.25. http://www.sejm.gov.pl/english/konstytucja/kon1.htm26. http://www.uni–wuerzburg.de/law/gm00000_.html27. http://www.uni–wuerzburg.de/law/gr00000_.html

The Moral Values in the System of Constitutional Legal Relationships

Dr. Gediminas MesonisDr., Assoc. Prof. Kazimieras Meilius

Law University of Lithuania

SUMMARY

Moral norms may play a key role in determining the conduct of the subject of constitutional legal relation.

In Anglo-Saxon countries moral values are a source of law and have the background in Decalogue (the USA, UK). No one challenges the universality and binding character of these norms on which court decisions are often based in these countries.

In civil law countries (Germany, Greece, Poland, etc) reference is often made to moral values as a supreme manifestation of justice. However, they do not provide a possibility to protect these values in court once they are violated.

The conduct of the subject of constitutional legal relation may transform to a constitutional custom. It is very important that the conduct of subject of constitutional legal relation would mirror the contents of moral maxim. The precedent of conduct, which is not based on that maxim would cause conflict in the future.

Moral norms are not a source of law in Lithuania. The preamble of the 1992 constitution of Lithuania argues that justice is a value to be attained.

Thus, moral norms as a source of law are recognized indirectly. The conduct of subjects of constitutional legal relation in Lithuania often rests on moral norms.

The subject of constitutional legal relation should follow the constitution and moral maxim. But this is only a thing to be attained.

16

17

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 14–24

II. TARPTAUTINĖ TEISĖ

PRIEGLOBSČIO TEISĖS RAIDOS PO AMSTERDAMO SUTARTIES PROBLEMINIAI ASPEKTAI

Dr. Lyra Vysockienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 69Elektroninis paštas lyra@undp.lt

Pateikta 2002 m. liepos 23 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 9 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjas profesorius dr. Saulius Katuoka ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros docentė dr. Skirgailė Žaltauskaitė–Žalimienė

S a n t r a u k a

Straipsnyje aptariami Amsterdamo sutartimi dėl Europos Sąjungos padaryti pakeitimai prieglobsčio srityje, turintys įtakos prieglobsčio teisės raidai. Apžvelgiami po Amsterdamo sutarties pakitusio teisinio reglamentavimo rezultatai: Tarybos direktyvos dėl laikinosios apsaugos, prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse, „Eurodac“ reglamentas, Tarybos sprendimas dėl Europos pabėgėlių fondo. Taip pat nagrinėjami Komisijos pasiūlymai dėl direktyvų, susijusių su pabėgėlio sąvokos ir papildomos apsaugos nustatymo kriterijais, prieglobsčio procedūromis bei pasiūlymas dėl reglamento, pagal kurį bus nustatoma valstybės narės atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, ir kiti su prieglobsčio klausimais susiję dokumentai. Bandoma pateikti iki šiol vykusio Europos Bendrijos prieglobsčio teisės aktų leidybos proceso vertinimą bei įžvelgti tam tikras tendencijas, galinčiais lemti tolesnę prie-globsčio teisės raidą Europos Sąjungoje. Autorė išskiria kelis, jos manymu, ryškiausius probleminius aspektus, darančius neigiamą įtaką prieglobsčio teisės raidai, ir bando šiuos aspektus analizuoti tikslo suderinti prieglobsčio teisę su Europos Sąjungos prieglobsčio teise požiūriu bei valstybių įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis požiūriu.

Įvadas

18

Tuo metu, kai buvo priimta Europos Bendrijų steigimo sutartis, prieglobstis buvo laikomas kiekvienos valstybės vidaus reikalu. Mastrichto sutartimi prieglobsčio klausimai buvo įtraukti į Europos Sąjungos kontekstą, priskiriant juos Sąjungos „Trečiojo ramsčio“ (teisingumo ir vidaus reikalai) sričiai, grindžiamai valstybių bendradarbiavimu. Trečiojo ramsčio srityje Bendrijos institucijoms teko nedidelis vaidmuo darant įtaką valstybių tarpusavio bendradarbiavimui. Tačiau pripažinus, kad valstybės narės kiekviena atskirai nepajėgia tinkamai spręsti vis didėjančio prieglobsčio prašytojų srauto apsaugos klausimų ir kad būtina imtis bendrų veiksmų, nuspręsta prieglobsčio klausimus priskirti Bendrijos kompetencijai. Todėl Amsterdamo sutartimi1 prieglobsčio klausimai kartu su vizų ir išorinių sienų kirtimo klausimais buvo perkelti į Bendrijos kompetencijos sritį tiek teisiniu, tiek ir instituciniu lygmeniu. Praktine prasme tai reiškė, kad visi teisės aktai, priimti Mastrichto sutarties kontekste (tokie kaip rezoliucijos, rekomendacijos, bendros pozicijos ir pan.), bei konvencija, nustatanti valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (toliau – Dublino konvencija) [1], bus pakeisti Bendrijos teisės aktais: direktyvomis ir reglamentais, teisiškai įpareigojančiais valstybes nares.

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti pagrindinius prieglobsčio teisės raidos po Amsterdamo sutarties rezultatus, siekiant išryškinti problemas, kurios kyla tobulinant ir kuriant prieglobsčio teisės normas Europos Sąjungoje. Taikant lyginamąjį, sisteminį, analitinį bei kitus metodus straipsnyje tiriamas pagrindinis objektas – Europos Sąjungos teisinis prieglobsčio srities reglamentavimas po Amsterdamo sutarties. Atsižvelgiant į tai, kad nauji prieglobsčio teisės aktai priimti visiškai neseniai, o daugelio projektai iki šiol svarstomi, nagrinėjama tema kol kas beveik neanalizuota užsienio autorių. Lietuvoje ši tema nebuvo išsamiai nagrinėta, nors pati autorė yra analizavusi prieglobsčio teisės raidą Europos Sąjungoje iki Amsterdamo sutarties ir tam tikrais aspektais šios sutarties nuostatas nagrinėjusi straipsnyje „Prieglobsčio teisės harmonizavimas Europos Sąjungoje“ [29, p. 122–135]. Atliktas tyrimas gali būti naudingas institucijoms, derinančioms Lietuvos teisės aktus su Europos Sąjungos prieglobsčio srities teisynu, bei asmenims, studijuojantiems pabėgėlių teisę aukštosiose mokyklose.

Pagrindiniai prieglobsčio teisės raidos rezultatai ir jų trūkumai

Nuo 1999 m., kai įsigaliojo Amsterdamo sutartis, buvo priimta keletas privalomų prieglobsčio sritį reglamentuojančių dokumentų:

1) 2000 m. rugsėjo 28 d. Tarybos sprendimas, kuriuo steigiamas Europos pabėgėlių fondas [2]. Šiuo sprendimu siekiama paremti valstybių narių veiksmus pabėgėlių priėmimo, integracijos ir savanoriškos repatriacijos srityse. Be to, fondo lėšos gali būti naudojamos finansuoti skubias laikinosios apsaugos priemones tokiu atveju, kai susiduriama su masiniu perkeltųjų asmenų antplūdžiu. Tokios formos fondas veiks iki 2004 m. gruodžio 31 d. pagal valstybių narių kasmet pateikiamas programas.

2) 2000 m. gruodžio 11 d. Reglamentas, kuriuo steigiama prieglobsčio prašytojų pirštų atspaudų Europos duomenų bazė (toliau – „Eurodac“) [3, p. 1–10]. Šiuo reglamentu bus stengiamasi užtikrinti veiksmingą Dublino konvencijos įgyvendinimą. Tačiau tam, kad reglamento nuostatos pradėtų veikti, valstybėse narėse turi būti atliktas parengiamasis darbas, t. y. įgyvendinančių taisyklių ir būtinų techninių priemonių, suteikiančių galimybę dalyvauti sistemoje, taikymas.

1 Amsterdamo sutartis – sutartis dėl Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų priėmimo.

19

„Eurodac“ veikla prasidės, kai kiekviena valstybė narė praneš Europos komisijai apie savo pasirengimą. Tikimasi, jog taip atsitiks iki 2002 m. pabaigos.

3) 2001 m. liepos 20 d. direktyva „Dėl laikinosios apsaugos perkeltųjų asmenų masinio antplūdžio atveju“ (toliau – direktyva „Dėl laikinosios apsaugos“) [4]. Ši direktyva reglamentuoja atvejus, kai prieglobsčio valstybės susiduria su masiniu prieglobsčio prašytoju atvykimu ir taikant jų įprastines prieglobsčio procedūras neįmanoma priimti šio asmenų skaičiaus, todėl būtinos specialios priemonės, galinčios užtikrinti veiksmingą didelio prieglobsčio prašytojų skaičiaus apsaugą. Direktyva nustato laikinosios apsaugos suteikimo pagrindus, laikotarpį, kurį gali būti teikiama laikinoji apsauga, laikinąją apsaugą gavusiems asmenims suteikiamas teises, laikinosios apsaugos santykį su prieglobsčio procedūra ir laikinosios apsaugos pabaigos padarinius. Remiantis direktyva, masinio antplūdžio buvimą nustato Taryba, o ne atskiros valstybės narės. Toks sprendimas lemia laikinosios apsaugos įsteigimą visose valstybėse narėse.

4) 2002 m. balandžio 24 d. priimta Tarybos direktyva „Dėl minimalių prieglobsčio prašytojų priėmimo standartų“ (toliau – direktyva „Dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo“) [5]. Ši direktyva yra vienintelis dokumentas, nepakeičiantis jokio Mastrichto sutarties pagrindu priimto teisės akto. Ji skirta reglamentuoti prieglobsčio prašytojų priėmimą, t. y. įvairių teisių suteikimą prieglobsčio prašytojams bei jų pareigas nuo prieglobsčio prašymo pateikimo momento iki tol, kol valstybėje narėje bus priimtas galutinis sprendimas dėl tokio prašymo. Remiantis direktyva prieglobsčio prašytojai turi būti informuoti apie jiems suteikiamas teises ir priskiriamas pareigas, teisinę ir kitokią pagalbą teikiančias organizacijas; jiems turi būti išduodami dokumentai, patvirtinantys, jog leista būti valstybėje narėje, kol bus nagrinėjamas prieglobsčio prašymas; direktyvoje reglamentuojami prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo, sveikatos priežiūros, teisės dirbti ir mokytis klausimai. Be to, nustatomi atvejai, kai teikiama parama gali būti sumažinta arba nutraukta, bei tokių sprendimų apskundimo taisyklės.

Be šių priimtų dokumentų, Europos komisija parengė keletą kitų aktų pasiūlymų, kurie rašant šį straipsnį dar nebuvo priimti:

1) Pasiūlymas „Dėl Tarybos direktyvos, nustatančios minimalius prieglobsčio procedūros reikalavimus“ (toliau – pasiūlymas „Dėl prieglobsčio procedūrų direktyvos“) [6]. Laekeno Europos viršūnių tarybos susitikimo metu Komisija buvo paprašyta pateikti pakeistą pasiūlymą, kuriame būtų atsižvelgta į beveik visas 106 Europos Parlamento padarytas pastabas. Europos komisija 2002 m. birželio 18 d. pateikė naują pasiūlymą dėl šios direktyvos [7];

2) Pasiūlymas „Dėl Reglamento, pakeisiančio Dublino konvenciją“ (toliau – pasiūlymas „Dėl atsakomybės nustatymo reglamento“) [8];

3) Pasiūlymas „Dėl Tarybos direktyvos, nustatančios minimalius trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės pripažinimo pabėgėliais arba asmenimis, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, ir statuso jiems suteikimo standartus (toliau – pasiūlymas „Dėl pabėgėlio sąvokos direktyvos“) [9].

Nors prieglobsčio srityje dar nėra priimti visi nauji teisės aktai, kurie užbaigtų prieglobsčio teisės kūrimo procesą pagal Amsterdamo sutartį, verta paanalizuoti jau priimtų dokumentų bei pateiktų pasiūlymų turinį bei apžvelgti prieglobsčio teisės raidą Europos Sąjungoje, kuri neabejotinai kelia rimtus iššūkius valstybėms narėms bei valstybėms kandidatėms.

Prieglobsčio teisės raidos Europos Sąjungoje analizė neatsiejama nuo derinimo proceso, kuriuo siekiama nustatyti valstybėms narėms bendrus reikalavimus sprendžiant prieglobsčio suteikimo klausimus. Taigi direktyvos ir kiti Bendrijos teisės aktai pirmiausia siekia suderinimo. Tačiau šis procesas nėra toks tolygus kaip atrodytų, kadangi valstybėse narėse egzistuoja labai skirtingos

20

teisinės normos, skirtinga praktika ir dar labiau besiskiriantys interesai šioje srityje. Todėl bendro vardiklio paieška, kaip rodo praktika, yra ypač sudėtinga. Šį procesą apsunkina dar ir sprendimų dėl prieglobsčio Europos Sąjungoje priėmimo procedūra, kadangi sprendimai Taryboje 5 metų pereinamuoju laikotarpiu turi būti priimti vienbalsiai [10, 67 str. 1–2 d.]. Šis pereinamasis laikotarpis, beje, yra būtent tas laikotarpis, kai turi būti priimti visi su prieglobsčio klausimais susiję teisės aktai. Tamperės Europos viršūnių tarybos išvadų vertinimo ataskaita rodo, kad prieglobsčio klausimų reglamentavimo pakeitimo perduodant jį Bendrijos kompetencijai nepakako, kad būtų padarytas lemiamas postūmis darbui prieglobsčio ir imigracijos srityje. Vienbalsiškumo taisyklės išlaikymas yra akivaizdi pažangos kliūtis, todėl manoma, kad perėjimas prie kvalifikuotos daugumos balsavimo leistų reikalams pajudėti [11]. 2000 m. gruodžio 7-9 d. Europos viršūnių tarybos susitikime Nicoje turėjo būti išspręstas kvalifikuotos daugumos balsavimo dėl prieglobsčio ir imigracijos įvedimo klausimas. Tačiau dėl Vokietijos prieštaravimo, panašiai kaip ir 1997 metais priimant Amsterdamo sutartį, balsavimo procedūrose buvo iš esmės išlaikytas vienbalsiškumas. Tai, kad sprendimų priėmimo procedūrą Taryboje būtina keisti, patvirtino ir Europos Parlamentas, komentuodamas Sevilijoje vykusiame Europos viršūnių tarybos susitikime priimtas išvadas [12, 12 p.]. Parlamentas iškėlė daugumos balsavimo Taryboje įvedimo vėliausiai iki 2004 m. būtinumą.

Be objektyvių veiksnių, lemiančių prieglobsčio teisės raidą Europos Sąjungoje, galima išskirti ir subjektyviuosius. Pirma, susirūpinimą kelia tai, jog šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse egzistuojantys pabėgėlių priėmimo, prieglobsčio procedūrų, pripažinimo pabėgėliais ir pan. standartai, kurie yra daug aukštesni nei kitose, vykstant bendrų reikalavimų paieškos procesui gali sumažėti. Pavyzdžiui, Belgijoje skundo dėl sprendimo atmesti prieglobsčio prašymą skubios procedūros metu pateikimas sustabdo asmens išsiuntimą, kol bus išnagrinėtas skundas [13, p. 29]. Tuo tarpu Švedijoje tokia teisė nėra suteikiama, o tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojas kreipiasi dėl išsiuntimo sustabdymo, toks prašymas retai patenkinamas [13, p. 277]. Vokietijoje patenkinama tik apie 10 proc. tokių prašymų [13, p. 109]. Kadangi valstybės, kuriose egzistuoja žemesni standartai, nėra linkusios juos kelti, reikia pažymėti, kad derinimo proceso metu daromi kompromisai įtvirtinant būtent tokių valstybių poziciją. Neretai valstybės, turinčios šiuos žemesnius standartus, stengiasi juos įtvirtinti Sąjungos mastu užuot priėmusios bendrus šiek tiek aukštesnius standartus. Akivaizdus šios tendencijos pavyzdys – kai kurios 2002 m. pradžioje priimtos direktyvos „Dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo“ nuostatos. Rengiant ir svarstant šios direktyvos projektą buvo nemažai diskutuojama dėl prieglobsčio prašytojo1 teisės dirbti prieglobsčio procedūros metu. Europos Komisija pasiūlė pradžioje skirti 6 mėn. laikotarpį prieš suteikiant prieglobsčio prašytojams teisę patekti į darbo rinką. Vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 1 metų ir galiausiai nustatyti šį terminą buvo palikta pačių valstybių narių diskrecijai, remiantis jų pačių nustatytomis taisyklėmis [5, 11 str. 1–2 d.]. Taip atsitiko todėl, kad Prancūzija, Airija ir Italija pareiškė esą prieš teisės dirbti suteikimą. Prancūzija ir Airija laikėsi nuomonės, kad teisės patekti į darbo rinką suteikimas iš karto pritrauks darbo ieškančius migrantus ir todėl uždės didelę naštą prieglobsčio sistemoms. Šis pavyzdys rodo, kad valstybės nelinkusios ir nepasirengusios sutikti su bet kokiais standartais, kurie reikalautų iš esmės peržiūrėti ar pakeisti nacionalinę teisę. Taip pat matyti, kad kai kurios valstybės arba neseniai priėmė naujus, arba šiuo metu peržiūri savo nacionalinius teisės aktus, susijusius su prieglobsčiu ar imigracija, o daromi pakeitimai neretai prieštarauja Europos Sąjungos institucijų rengiamiems teisės aktams. Toks nacionalinių įstatymų

1 Šiame straipsnyje „prieglobsčio prašytoju“ vadinamas asmuo, pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir kurio prašymas dar nebuvo iki galo išnagrinėtas.

21

priėmimas tam tikrais atvejais komplikuoja diskusijas dėl Bendrijos teisės aktų pasiūlymų [11, p. 3].

Antra, problemiška yra tai, kad daugelis naujų derinimo normų atkartoja Mastrichto epochos dokumentų nuostatas užuot ištaisiusios jų trūkumus. 1999 m. prasidėjus prieglobsčio teisės aktų rengimo procesui daugelis stebėtojų ir žmogaus teisių organizacijų išreiškė viltį, kad įvairūs anksčiau nustatyti trūkumai bus ištaisyti. Iš tiesų, kai kurios nuostatos buvo kritikuojamos, todėl nebebuvo įtrauktos į Bendrijos įstatymų leidybos procesą. Pavyzdžiui, skirtingai nei 1996 m. Bendra pozicija dėl suderinto pabėgėlio sąvokos taikymo [14, p. 2], kuri iš esmės nepripažino nevalstybinių subjektų vykdomo persekiojimo kaip pagrindo suteikti pabėgėlio statusą, pasiūlymas „Dėl pabėgėlio sąvokos direktyvos“ jau pripažįsta, kad persekiojimas gali kilti ir iš nevalstybinių subjektų, kai valstybė negali arba nenori suteikti veiksmingos apsaugos [9, 9 str. 1 d.]. Taip pat ir pasiūlyme „Dėl atsakomybės nustatymo reglamento“ buvo išspręstas klausimas dėl prieglobsčio prašytojų galimybės prisijungti prie šeimos narių dar tuo metu, kai jiems taikoma prieglobsčio procedūra, nes pagal Dublino konvenciją prieglobsčio prašytojas gali susijungti tik su tokiu kitoje valstybėje narėje esančiu šeimos nariu, kuriam jau suteiktas pabėgėlio statusas [1, 4 str.]. Antra vertus, pažymėtina, kad daugelis ankstesnių probleminių Mastrichto dokumentų nuostatų naujosiose buvo tiesiog pakeistos panašiomis, ir vienintelis skirtumas yra tik tai, kad pastarosios jau bus teisiškai įpareigojančio pobūdžio. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie skundo sustabdomojo poveikio nebuvimą tais atvejais, kai prieglobsčio prašymas atmetamas pasienyje arba skubių procedūrų metu. Tai leidžia 1995 m. Europos Sąjungos rezoliucija „Dėl minimalių prieglobsčio procedūros garantijų“ [15, 21–22; 24–25 p.], o šiuo metu ši nuostata atkartota pasiūlyme „Dėl prieglobsčio procedūrų direktyvos“ [7, 39–40 str.]. Direktyvos projektas, palyginti su re-zoliucija, suteikia netgi daugiau galimybių netaikyti skundo sustabdomojo poveikio. Jei rezoliucija siejo šios taisyklės išimtis su akivaizdžiai nepagrįstais prašymais arba tais atvejais, kai taikoma trečiosios saugios valstybės koncepcija, tai pasiūlymas iš esmės leidžia išimtis visais atvejais, kai valstybės tai buvo numačiusios nacionaliniuose įstatymuose iki direktyvos priėmimo [7, 39 str. 2 d.], grėsmės nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai [7, 39 str. 4 d.] ir kitais atvejais.

Trečia, atskiro nagrinėjimo reikalauja pastangos peržiūrėti Dublino konvenciją. Dublino konvenciją pakeisiantis reglamentas „Dėl atsakomybės už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą nustatymo“, be kitų atsakomybės nustatymo kriterijų, atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą sieja su atsakomybe už atvykimo kontrolę, pavyzdžiui, tais atvejais, kai pareiškėjas neteisėtai atvyko į valstybę narę iš valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė [8, 10 str. 1 d.], kai valstybė narė toleravo trečiosios šalies piliečio neteisėtą buvimą savo teritorijoje [8, 12 str.] bei kai toks asmuo 6 ar daugiau mėnesių neteisėtai gyveno jos teritorijoje [8, 13 str.]. Dėl tokio atsakomybės pasidalijimo mechanizmo didžiausia našta gali būti perkelta valstybėms, esančioms Europos pietuose ir rytuose, kurios yra pagrindiniai atvykimo į Europos Sąjungą punktai. Šios šalys – daugiausia valstybės kandidatės Vidurio Europoje ir Baltijos šalys, taip pat pietų Europos šalys yra būtent tos, kuriose prieglobsčio procedūros yra mažiausiai išvystytos. Taigi toks netolygus atsakomybės paskirstymas bus didelė našta vis dar trapioms šių valstybių prieglobsčio sistemoms. Be to, negalėdamos susidoroti su šia našta, šios valstybės gali imtis apsaugos priemonių, ribojančių prieglobsčio prašytojų galimybes patekti į valstybės teritoriją ir prieglobsčio procedūrą, o tai vargu ar padės šiose valstybėse užtikrinti tinkamus pabėgėlių apsaugos standartus.

Kitas su Dublino konvencija susijęs probleminis aspektas yra tai, kad priimant šią konvenciją 1997 m. ji buvo grindžiama prielaida, kad visose

22

valstybėse narėse egzistuoja panašūs asmenų pripažinimo pabėgėliais standartai. Tačiau praktika parodė, jog yra priešingai, t. y. pripažinimo lygis įvairiose valstybėse narėse yra toks skirtingas, kad nėra jokių garantijų, jog tas pats prašymas, pateiktas skirtingose valstybėse narėse, bus įvertintas panašiai. Todėl dėl Dublino konvencijos įgyvendinimo šiuo aspektu buvo ginčijamasi kai kurių valstybių narių teismuose. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje Lordų Rūmai 1999 m. Adan ir Aitsegur bylose nusprendė, jog Vidaus reikalų ministro sprendimas išsiųsti prieglobsčio prašytojus iš Somalio ir Alžyro ir atitinkamai iš Jungtinės Karalystės į Vokietiją ir Prancūziją nėra teisingas, nes buvo manoma, kad šiose valstybėse pabėgėlio sąvokos aiškinimas neatitiko jos aiškinimo pagal 1951 m. Jungtinių Tautų konvenciją „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – 1951 m. konvencija) tarptautinės prasmės [16]. Taigi logiškai sektų, kad pirmiausia derinimo užduotis turėtų būti nustatyti bendrus pabėgėlio sąvokos standartus ir tik tada tęsti darbą su procesiniais aspektais. Tačiau Amsterdamo sutartyje buvo įtvirtintas šiek tiek kitoks požiūris, t. y. procesinius klausimus derinantys teisės aktai turi būti priimti per 2 metų laikotarpį, o materialinę teisę derinantys teisės aktai – per 5 metų laikotarpį nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo [17, 36 (b); 37 (b) p.]. Taigi planuojama, kad pabėgėlio sąvokos direktyvos pasiūlymas bus priimtas tik apie 2004 m., tuo tarpu Dublino konvenciją pakeičiantis reglamentas, atsižvelgiant į šiuo metu vykstančio priėmimo proceso eigą, gali būti priimtas jau 2002 metais. Panašiai kaip ir Dublino konvencija reglamentas greičiausiai bus pradėtas taikyti dar iki tol, kol bus suderinti asmenų pripažinimo pabėgėliais reikalavimai valstybėse narėse. Taigi susidarius tokiai situacijai galima kelti klausimą: kaip gali būti siekiama susitarimo dėl kitų direktyvų, kai dar nėra aišku, kam jos bus taikomos, t. y. kol direktyva nėra apibrėžta pabėgėlio sąvoka. Susijęs klausimas yra tai, kad pasiūlymai dėl direktyvų pagal 1951 m. konvenciją įvairias teises nustato tik asmenims, kurie kreipiasi dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Pavyzdžiui, direktyvos „Dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo“ 3 straipsnio 4 dalyje numatoma, kad valstybė gali nuspręsti ją taikyti asmenims, kurie kreipiasi dėl prieglobsčio, remiantis kitomis priežastimis, nei išvardytos 1951 m. konvencijoje1. Tačiau siekiant suderinimo ir norint įgyvendinti nediskriminacinio elgesio ir bendrų reikalavimų įvedimo tikslą labai svarbu, kad visiems prieglobsčio prašytojams būtų taikomos panašios sąlygos.

Ketvirta, problemiškas yra tam tikrų naujojo prieglobsčio teisyno nuostatų santykis su reikalavimais, nustatytais prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų – 1951 m. konvencijoje, kuri laikoma tarptautinės pabėgėlių teisės Magna Carta. Taip pat ir santykis su kitose žmogaus teisių sutartyse, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Europos žmogaus teisių konvencija) įtvirtintais reikalavimais. Jau minėta, kad kai kurios Mastrichto dokumentų nuostatos buvo kritikuojamos kaip neatitinkančios pabėgėlių ir žmogaus teisių sutarčių reikalavimų (pvz., dėl sustabdomojo skundo poveikio), tačiau dauguma šių nuostatų išliko naujuose teisės aktuose. Be to, atsirado ir naujų probleminių aspektų. Pavyzdžiui, pasiūlymo „Dėl pabėgėlio sąvokos direktyvos“ 9 straipsnio 3 dalis numato, kad direktyvos kontekste „valstybės apsaugą gali teikti tarptautinės organizacijos ir stabilios kvazivalstybinės valdžios institucijos, kurios stabiliai kontroliuoja aiškiai apibrėžtą didelę teritoriją ir kurios sugeba ir nori suteikti teises ir apsaugoti individą nuo ža-los panašiai, kaip tai padarytų tarptautiniu mastu pripažinta valstybė“. Šiuo atveju atrodytų, kad pabėgėlio statusas nebūtų suteiktas nustačius, kad asmuo naudojosi ar galėjo pasinaudoti šių tarptautinių organizacijų apsauga. Tačiau vargu, ar tarptautinių organizacijų apsauga gali būti tapatinama su apsauga, kurią gali teikti valstybės savo piliečiams. Tuo labiau, kad 1951 m. konvencija

1 Žr. taip pat reglamento „Dėl atsakomybės už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą nustatymo projekto“ 2 straipsnio c dalį, pakeisto pasiūlymo „Dėl prieglobsčio procedūrų direktyvos“ 3 straipsnio 3 dalį.

23

apie šalies (angl. „country“) apsaugos [18, 1 str.] netekimą arba negalėjimą ja pasinaudoti kalba tik kaip apie vieną iš pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų.

Penkta, panašios abejonės dėl tarptautinių valstybių narių įsipareigojimų atitikimo kyla ir nagrinėjant Europos Sąjungoje priimamas migracijos kontrolės priemones. Prieglobsčio teisės raida nėra izoliuota nuo paraleliai vykstančio migracijos klausimų derinimo proceso Europos Sąjungoje. Migracijos priemonių ir prieglobsčio teisės suderinamumo požiūriu galima paminėti keletą Bendrijos priemonių, kurių imtasi siekiant sustabdyti migracinius judėjimus, ir kurios gali turėti neigiamos įtakos užtikrinant prieglobsčio prašytojų teises. Taip yra dėl to, kad priemonės, kurių imtasi kovojant su nelegalia migracija, nenumato atitinkamų garantijų prieglobsčio prašytojams ir todėl iš esmės apriboja prieglobsčio prašytojų galimybes ieškoti prieglobsčio Europos Sąjungoje. Be to, migracijos srityje taikomi apribojimai lemia tai, kad prieglobsčio prašytojai siekdami apsaugos Sąjungos teritorijoje priversti pasikliauti vis pavojingesniais kelionės būdais. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja išreiškė susirūpinimą dėl šių priemonių, teigdama, kad „drakoniški teisėtos imigracijos apribojimai, ku-riuos įvedė Europos šalys, padidins neteisėto žmonių atvykimo į Europą tikimybę, kadangi šios priemonės skatina naudotis nesąžiningų asmenų gabentojų paslaugomis <...>“ [19, p. 7]. Šiuo požiūriu galima nagrinėti vizų režimų, sankcijų vežėjams ir išorinių sienų kontrolės įtaką. Pavyzdžiui, buvo nustatyti vizų reikalavimai kai kurioms šalims, kuriose vyksta neramumai (Afganistanas, Somalis, Šri Lanka ir pan.) [20], neatsižvelgiant į tai, kad asmenys, kuriems reikia apsaugos, vargu ar galės išpildyti šį reikalavimą išvykdami iš kilmės šalies. Kita vertus, vežėjai nėra linkę pervežti pabėgėlių be tinkamų kelionės dokumentų, nes tinkamų dokumentų neturinčių užsieniečių įvežimas į Europos Sąjungos teritoriją užtraukia vežėjų atsakomybę [21, 26 str.]. Vežėjai yra įpareigoti savo lėšomis grąžinti užsieniečius, kuriuos atsisakoma įleisti į atvykimo valstybę, taip pat jie privalo imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog keliaujantys užsieniečiai turi galiojančius kelionės dokumentus. Teisinės nuostatos dėl sankcijų vežėjams šiuo metu galioja iš esmės visose Europos Sąjungos valstybėse. Be to, valstybės narės taip pat siunčia savo avialinijų darbuotojus į pagrindinius tarptautinius oro uostus išvykimo šalyse bei tranzitinėse valstybėse, siekdamos užkirsti kelią keleiviams su netinkamais dokumentais patekti į lėktuvus. Kai kurie sankcijas vežėjams nustatantys Europos Sąjungos ir valstybių narių teisės aktai numato tam tikras išlygas, kai kalbama apie pabėgėlius. Pavyzdžiui, 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos, papildančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, įgyvendinančios konvencijos 26 straipsnio preambulės 3 punktą, numato, kad šios direktyvos taikymas neturi įtakos įsipareigojimams, kylantiems iš 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, pakeistos 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu [22, p. 45]. Ši direktyva įpareigoja valstybes nares imtis būtinų priemonių, kad vežėjams taikomos sankcijos, remiantis Šengeno konvencijos 26 straipsnio 2 dalimi, būtų veiksmingos [22, 4 str. 1 d.]. 4 straipsnio 2 dalis numato, kad šios priemonės neturi įtakos valstybių narių įsipareigojimams tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis siekia tarptautinės apsaugos. Panašias nuostatas įtvirtina ir Tarybos Bendrasis sprendimas dėl baudžiamųjų priemonių, skirtų užkirsti kelią neteisėtam atvykimui, tranzitui ir gyvenimui palengvinti, stiprinimo [23, 6 str.] bei kiti dokumentai.

Šių išlygų įtvirtinimas pabrėžia skirtingą pabėgėlių padėtį palyginti su kitais užsieniečiais, tačiau praktiškai jas taikyti gali būti problemiška. Vežėjai neturi pakankamai kompetencijos identifikuoti asmenis, kuriems būtų taikomos tarptautinės pabėgėlių apsaugos sutartys, t. y. atskirti bona fide pabėgėlius nuo kitų užsieniečių, neturinčių dokumentų, todėl gali užkirsti kelią tinkamų dokumentų neturintiems asmenims išvykti iš kilmės valstybės. Taigi naudojimasis vežėjais arba imigracijos pareigūnų siuntimas į užsienį siekiant, kad asmenys be

24

tinkamų dokumentų nepatektų į Europą, gali lemti tai, kad savo šalyse persekio-jamiems asmenims gali būti visiškai užkirstas kelias išvykti iš savo valstybės. Tai būtų nesuderinama su teise ieškoti ir naudotis prieglobsčiu, garantuota Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnyje. Be to, vežėjų veiksmai, kuriais pabėgėliui užkertamas kelias išvykti iš savo valstybės, gali prilygti „neįleidimui į teritoriją“ (angl. „rejection at the border“), kurį draudžia tarptautinė teisė, remdamasi asmens negrąžinimo principu [24, p. 154]. Sankcijų vežėjams ir pagrindinių pabėgėlių apsaugos principų neatitikimo klausimą nuosekliai kėlė Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Vienoje iš rekomendacijų ji teigė, kad „<...> sankcijos avialinijoms <...> paneigia pagrindinius pabėgėlių apsaugos principus ir pabėgėlių teisę prašyti prieglobsčio, be to, uždeda didelę teisinę, administracinę ir finansinę naštą vežėjams, siekdamos perkelti atsakomybę nuo imigracijos pareigūnų pečių“ [25, 10 p.]. Faktas, kad šių veiksmų imasi pareigūnai užsienio valstybės arba vežėjai, nepriklausantys paskirties vietos valstybei, turi mažai reikšmės sprendžiant valstybės atsakomybės už tarptautinių įsipareigojimų pažeidimą klausimą, kadangi šiuo atveju lemiamą reikšmę turi valstybės pareigūnų ar įgaliotų asmenų veiksmai1.

Pagaliau prieglobsčio teisės derinimo procese Europos Sąjungoje kyla dar vienas klausimas: kaip išlaikyti tinkamus tarptautinius pabėgėlių apsaugos standartus valstybėse narėse ir Bendrijai imantis naujų veiksmų po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV. Ši tema dominavo Komisijos ir Tarybos diskusijose po 2001 m. rugsėjo mėn., kurios buvo grindžiamos siekimu apsaugoti valstybių nacionalinius interesus. 2001 m. gruodžio mėnesį Komisija priėmė dokumentą „Dėl vidaus saugumo užtikrinimo ir tarptautinių apsaugos įsipareigojimų ir dokumentų įgyvendinimo“ (toliau – dokumentas „Dėl saugumo užtikrinimo“) [26], kuris numato, kad daugelis Bendrijos teisės aktų projektų, susijusių su prieglobsčio sritimi, turės būti peržiūrėti terorizmo prevencijos kontekste. Nors tai suprantama ir teisėta, kai kurie dokumente numatyti pavyzdžiai, kalbantys apie peržiūrą, kelia rimtą susirūpinimą, kad priemonės, skirtos nacionalinio saugumo apsaugai, gali žymiai apriboti arba net paneigti pabėgėlių apsaugos galimybes. Akivaizdžiausias pavyzdys galėtų būti pabėgėlio statuso nesuteikimo atvejai taikant pabėgėlio statuso netaikymo nuostatas2. Komisijos dokumento 1.4.3.2. punkte minimos nuostatos numato, kad tais atvejais, kai prima facie nustatyta, jog asmeniui gali būti pritaikyta netaikymo nuostata, valstybėms leidžiama nagrinėti tokio asmens prašymą skubos tvarka ir nenagrinėjant taikymo nuostatų, numatytų 1951 m. konvencijoje, t. y. nenustatant, ar asmuo yra pabėgėlis, ar ne. Tokiu atveju prašymą galima atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą ir taikyti mažiau procesinių garantijų. Jeigu šios nuostatos bus priimtos ir įgyvendintos, gali kilti klausimas, ar jos atitinka 1951 m. konvenciją bei Europos žmogaus teisių konvenciją. Be to, panašios nuostatos buvo įtvirtintos rezoliucijoje „Dėl prieglobsčio procedūros garantijų“, tačiau jų nebeliko rengiant naują šios srities teisės aktą, kadangi jos buvo kritikuojamos kaip neatitinkančios 1951 m. konvencijos. Valstybių tarptautinių įsipareigojimų požiūriu, būtų keista, jeigu šios nuostatos vėl būtų įrašytos ir patvirtintos.

Kai kurios kovos su terorizmu priemonės buvo įrašytos į Pakeistą prieglobsčio procedūrų direktyvos pasiūlymą. Šio pasiūlymo 25 straipsnis numato atvejus, kai prieglobsčio prašymas gali būti laikomas nepriimtinu. Šio straipsnio d

1 Įvairios tarptautinės sutartys (pvz., 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Europos žmogaus teisių konvencija) ir jų aiškinimo praktika patvirtina, kad valstybės teisiniai įsipareigojimai gali būti išplečiami ir už jos fizinės teritorijos ribų.

2 Šiame straipsnyje „pabėgėlio statuso netaikymo nuostatomis“ vadinami atvejai, kai asmeniui, atitinkančiam pabėgėlio apibrėžime išvardytus kriterijus, pabėgėlio statusas nesuteikiamas. 1951 m. konvencijos 1F straipsnis numato, kad pabėgėlio statusas neturėtų būti suteiktas, pavyzdžiui, asmeniui, dėl kurio yra rimtų priežasčių manyti, kad jis „įvykdė sunkų nepolitinio pobūdžio nusikaltimą už jį priglobusios valstybės ribų“.

25

ir e punktai numato, kad prieglobsčio prašymas gali būti atmestas kaip nepriimtinas, jeigu „kita nei pareiškėjo kilmės valstybė pateikė prašymą dėl ekstradicijos, ir ši valstybė yra arba kita valstybė narė, arba trečioji valstybė, kuri laikoma saugia, remiantis <...> priede Nr. I įtvirtintais principais, su sąlyga, kad ekstradicija į šią šalį yra teisėta“. Punkte e numatyta galimybė pripažinti prašymą nepriimtinu, jeigu yra pateikęs kaltinimus Tarptautinis baudžiamasis teismas. Iš d punkto seka, kad prieglobsčio prašytojas turėtų būti perduotas ekstradicijos prašančiai valstybei, tačiau neminimas atsakomybės už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą perdavimas. Kadangi nei Dublino konvencija, nei pasiūlymas „Dėl atsakomybės nustatymo reglamento“ taip pat nereglamentuoja tokių atvejų, tokia nuostata gali apskritai užkirsti kelią nagrinėti prieglobsčio prašymą. Šiuo atveju iš prieglobsčio prašytojo yra atimama galimybė, kad jo prašymas bus nagrinėjamas valstybėje narėje, kurioje jis pateiktas. Be to, nei ekstradicijos prašanti valstybė narė, nei trečioji valstybė, jeigu ji prašo ekstradicijos, apskritai neturės pareigos nagrinėti tokį prašymą. Panašiai ir e punkto atveju – lieka neaišku, kaip bus sprendžiamas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo klausimas. Jei šiomis nuostatomis siekiama apskritai nenagrinėti prašymo jokioje valstybėje, tai būtų akivaizdžiai nesuderinama su 1951 m. konvencija ir galėtų lemti asmens negrąžinimo principo pažeidimą. Pastebėtina, kad ankstesniame Komisijos pasiūlyme dėl šios direktyvos, tokių nuostatų nebuvo [6, 18 str.]. Jos buvo įrašytos pasikonsultavus su valstybėmis narėmis, remiantis Komisijos Saugumo užtikrinimo dokumentu [27, p. 14]. Įdomu pastebėti, kad iki šio dokumento priėmimo Komisija laikėsi nuomonės, kad siekiant įgyvendinti 1951 m. konvenciją gera valia, būtina nustatyti, ar pareiškėjas atitinka konvencijos reikalavimus, o „automatinės kliūtys nagrinėti prieglobsčio prašymą, t. y. pradėti prieglobsčio procedūrą net ir įtariamiems nusikaltėliams, yra nesuderinamos su 1951 m. konvencija [28, § 22, p. 10–11].

26

Išvados

Atsižvelgiant į išvardytus ir kitus probleminius aspektus, kurie šiame straipsnyje nebuvo paminėti tik dėl ribotos apimties reikalavimų, galima daryti išvadą, kad prieglobsčio teisės raida po Amsterdamo sutarties derinimo dėka, nors lėmė nemažai teigiamų rezultatų, visgi iki šiol yra gana nuvilianti ir akivaizdu, kad valstybės narės bei Europos Sąjungos institucijos turi dar daug padaryti, siekdamos išsaugoti tinkamą pabėgėlių apsaugos lygį regione, kuriame gimė pagrindinė pabėgėlių sutartis – 1951 m. konvencija. Tarp teigiamų rezultatų galima paminėti tai, kad pirmą kartą visos Europos Sąjungos mastu yra kuriami įpareigojančio pobūdžio prieglobsčio teisės aktai, šiame procese dalyvauja jau ne vien tik valstybės narės, vis didesnis vaidmuo tenka Bendrijos institucijoms. Praėjus dvejiems metams po Amsterdamo sutarties įsigaliojimo Komisija sugebėjo parengti ir pristatyti visų numatytų dokumentų projektus, o kai kurie iš jų jau buvo priimti. Vienas svarbiausių pasiekimų yra tai, kad pagal Amsterdamo sutartį priimti dokumentai ištaisė keletą anksčiau pastebėtų ir praktikoje nemažai problemų sukėlusių trūkumų.

Prieglobsčio srities perkėlimas pagal Amsterdamo sutartį į Bendrijos kompetencijos sritį nepadėjo iš esmės išspręsti prieglobsčio teisės raidos problemų. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduriama tobulinant ir kuriant prieglobsčio teisę pagal Amsterdamo sutartį, yra pirmiausia susijusios su sprendimų priėmimo procedūra Taryboje. Bandymai pakeisti vienbalsį balsavimą paprastesniu, kol kas nebuvo sėkmingi būtent dėl kai kurių valstybių narių prieštaravimo. Tačiau net jei sprendimų priėmimo procedūra būtų pakeista, vargu, ar tolesnė prieglobsčio teisės raida Europos Sąjungoje kardinaliai pasuktų kita linkme. Tai susiję su tuo, kad valstybės nelinkusios atsisakyti savo nacionalinės specifikos, jos ir toliau priima šią specifiką atspindinčius nacionalinius teisės aktus paraleliai su Europos Sąjungoje vykstančiu teisės aktų šioje srityje rengimo procesu. Tai lemia jų nepritarimą bandymams įvesti skirtingus nei nacionalinius bendruosius standartus, kurie verstų valstybes nares pakelti pabėgėlių apsaugos lygį nacionaliniu mastu ten, kur jis žemesnis nei kitose valstybėse narėse. Nors bendri reikalavimai visoms valstybėms narėms visgi bus įvesti, toks pasipriešinimas lemia tai, kad neretai linkstama labiau pritarti tiems reikalavimams, kurie yra žemesni ir nereikalauja esminių pokyčių valstybėje narėje. Todėl daugelis po Amsterdamo sutarties priimtų normų praktiškai nesiskiria nuo ankstesnių, iki Amsterdamo sutarties priimtų normų. Tačiau daug daugiau problemų kyla dėl to, kad visiškai naujos nuostatos gali net sukelti prieštaravimus ar nesutapimus su 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso bei kitų žmogaus teisių sutarčių. Ypatingą susirūpinimą kelia priemonės, kurių imtasi kovojant su terorizmu ir vykdant jo prevenciją, kadangi jų įtvirtinimas ir įgyvendinimas prieglobsčio srityje tokiu būdu, kuris pažeidžia valstybės interesų ir žmogaus teisių apsaugos pusiausvyrą, gali iš esmės pakirsti pripažinimą, kad Europos Sąjungos valstybės yra saugios pabėgėliams.

LITERATŪRA

1. Convention Determining the State Responsible for Examining Applications for Asylum Lodged in one of the Member States of the European Communities. 1997 m. birželio 15 d. Dublin, O. J. No. C 254, 19-08-1997.

2. Council Decision 2000/596/EC, establishing a European Refugee Fund, O. J. Nr. 252, 6-10-2000.3. Council Regulation (EC) No. 2725/2000, Creating a European Database of Asylum Seekers

Fingerprints (EURODAC), O. J. No. L 316, 15-12-2000.

27

4. Council Directive 2001/55/EC on Minimum Standards for Giving Temporary Protection in the Event of Mass Influx of Displaced Persons and Bearing the Consequences Thereof, O. J. No. L 212, 7-08-2001.

5. Council Directive Laying Down Minimum Standards for the Reception of Applicants for Asylum in Member States. – Brussels, 24-04-2002, 8090/1/02 REV1.

6. Proposal for a Council Directive on Minimum Standards on Procedures in Member States for Granting and Withdrawing Refugee Status, COM (2000) 578 final, 20-09-2000.

7. Amended Proposal for a Council Directive on Minimum Standards on Procedures in Member States for Granting and Withdrawing Refugee Status, COM (2002) 326 final, 2000/0238 (CNS), 18-06-2002.

8. Proposal for a Council Regulation Establishing the Criteria and Mechanisms for Determining the Member State Responsible for Examining an Asylum Application Lodged in one of the Member States by a Third–country National, 26 July 2001, COM (2001) 447, 27-07-2001.

9. Proposal for a Council Directive on Minimum Standards for the Qualification and Status of Third Country Nationals and Stateless Persons as Refugees or as Persons who Otherwise Need International Protection, 12 September 2001, COM (2001) 510 final, 12-09-2001.

10. Treaty of Amsterdam Amending the Treaty on European Union, the Treaties Establishing the European Communities and Certain Related Acts. Treaty of Amsterdam. Consolidated Versions of the Treaty on European Union and the Treaty Establishing the European Community. Finish Lawyers’ Printing, 1998.

11. Council of the European Union, Evaluation of the Conclusions of the Tampere European Council. – Brussels, 6-12-2001, 14926/01, JAI 166.

12. European Parliament Resolution on the Outcome of the European Council Meeting on 21–22 June 2002 in Seville, P5_TA–PROV (2002)0365.

13. Liebaut F. Legal and Social Conditions for Asylum Seekers and Refugees in Western European Countries. May 2000. Danish Refugee Council.

14. Joint Position on the Harmonised Application of the Definition of the Term „Refugee“ in Article 1 of the Geneva Convention of 28 July 1951 Relating to the Status of Refugees of 4 March 1996, O. J. No. L63, 13-03-1996.

15. Council Resolution on Minimum Guarantees for Asylum Procedures. – Brussels, 20-06-1995, O.J. No. C 274, 19-09-1996.

16. R vs. Secretary of State for the Home Department, Ex Parte Adan and Aitsegur [1999] 3 WLR 1274.

17. European Union Council, Draft Action Plan of the Council and the Commission on how Best to Implement the Provisions of the Treaty of Amsterdam Establishing an Area of Freedom, Security and Justice of 2-12-1998. 12028/5/98 REV5.

18. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1951 m. konvencijos dėl pabėgėlio statuso bei 1967 m. protokolo dėl pabėgėlio statuso ratifikavimo“ Nr. VIII–85 // Valstybės žinios. 1997. Nr. 12.

19. Council of Europe Parliamentary Assembly, Recommendation 1467(2000) Clandestine Immigration and the Fight Against Traffickers. 29 June 2000, 23 rd Sitting // http://www.assembly.coe.int.

20. Council Regulation (EC) No. 539/2001 of 15 March 2001, Listing the Third Countries whose Nationals Must be in Possesion of Visas When Crossing the External Borders and Those Whose Nationals are Exempt from that Requirement, O.J. No. L 81, 21-03-2001.

21. Convention from 19 June 1990 Applying the Schengen Agreement of 14 June 1985 between the Governments of the States of the Benelux Economic Union, the Federal Republic of Germany and the French Republic, on the Gradual Abolition of Checks at their Common Borders // http://www.giodo.gov.pl/en_scheng.htm.

22. Council Directive 2001/51/EC of 28 June 2001 Supplementing the Provisions of Article 26 of the Convention Implementing the Shengen Agreement of 14 June 1985, O.J. No.L 187/45, 10.7.2001.

23. Council of the European Union, Council Framework Decision on the Strenghtening of the Penal Framework to Prevent the Facilitation of Unauthorised Entry, Transit and Residence. – Brussels, 6-12-2001, 11015/01 (neskelbtas).

24. Гоодвин-Гилл Г. С. Статус беженца в международном праве. – Москва, 1997.25. Council of Europe Parliamentary Assembly, Recommendation 1163(1991) on the Arrival of

Asylum Seekers at European Airports. 23 September 1991, 14 th Sitting // http://www.assembly.coe.int

28

26. Commission Working Document on the Relationship Between Safeguarding Internal Security and Complying with International Protection Obligations and Instruments. – Brussels, 5-12-2001, COM(2001) 743 final.

27. Explanatory Memorandum to the Amended Proposal for a Council Directive on Minimum Standards on Procedures in Member States for Granting and Withdrawing Refugee Status, COM (2002) 326 final, 2000/0238 (CNS), 18-6-2002.

28. Commission of the European Communities, Communication from the Commission to the Council and the European Parliament on the Common Asylum Policy, Introducing an Open Coordination Method: First report by the Commission on the Application of Communication. COM(2000)755 final of 22-11-2000. Brussels, 28-11-2001, COM(2001)710 final.

Main Concerns in the Post-Amsterdam Asylum Law Developments

Dr. Lyra VysockienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

Transfer of asylum matters under the Community competence by the Amsterdam Treaty meant the adoption of new, Community legislation of a binding nature, to replace the Maatricht era soft law instruments. Asylum law development following the Amsterdam Treaty, though by virtue of harmonisation, brought about some positive results, can generally be viewed as rather disappointing. Obviously, Member States and the European Union institutions have to go much further in order to preserve adequate level of protection in the region, where the main refugee protection document - the 1951 Convention Relating to the Status of Refugees was created. Among the positive results that could be mentioned is that legally binding instruments are being created for the first time in asylum field to be applied to the whole European Union, and this process involves not only the Member States, but also increases the role of Community institutions is. Two years after the enforcement of the Amsterdam Treaty, the Commission managed to draft and present all documents envisaged in asylum field and some of those were adopted. One of the biggest achievements of the process is that the documents adopted under the Amsterdam Treaty have filled a number of gaps that were previously creating a number of practical problems.

However, the transfer of competence under the Amsterdam Treaty over asylum maters to the Community area of responsibility did not help in solving substantially asylum development related problems. Retention of the unanimous decision-making process in the Council continued to be a hindrance in the process of improving and creating a new asylum legislation under the Amsterdam Treaty. Attempts to change unanimity to different voting procedure were not successful due to persistent objection of some member states. On the other hand, even if the decision-making procedure was to be changed, asylum law development in the EU would hardly turn the opposite direction. This is due to the fact that the Member States are disinclined to drop away their national specifics. They continue adopting national legal acts reflecting these specifics, in parallel to asylum legislation drafting process in the EU. They largely disapprove the efforts to introduce common standards, which would be different from their national ones and require raising the level of refugee protection in some member states.

29

Though common standards will indeed be introduced for all Member States, such opposition leads to assent to those requirements that are lower ones and not in need of substantial changes in the Member States. Therefore many post-Amsterdam provisions are only slightly different from the previous norms. Many more problems arise in view of the new restrictions being introduced in this area, as some of these may even raise discrepancies and incompliances with the 1951 Convention and other human rights treaties. Particular concern can be expressed towards the measures that have been adopted in view of fighting or preventing terrorism, as their adoption and implementation in asylum field in such a manner, which violates the balance between the interests of the state and human rights, may virtually undermine the understanding of European Union countries as safe for refugees.

30

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 25–35

III. VIEŠOJI TEISĖ

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO BIUDŽETINĖ KOMPETENCIJA KONSTITUCINIO TEISMO

JURISPRUDENCIJOJE

Dr. Vytautas Sinkevičius

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas ktk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. rugsėjo 1 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 9 d.Recenzavo Konstitucinio Teismo teisėjas docentas dr. Stasys Stačiokas ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybinės teisės katedros docentas dr. Augustinas Normantas

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjama, kaip Konstitucinio Teismo nutarimuose yra aiškinama Konstitucijoje nustatyta Seimo biudžetinė kompetencija. Tiriant Seimo biudžetinę kompetenciją analizuojama, kaip Konstitucinis Teismas interpretuoja konstitucinius Seimo įgaliojimus tvirtinti valstybės biudžetą, nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus. Pa-teikiama Konstitucijos 131 straipsnyje įtvirtintos nuostatos „negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti“ samprata.

Atskleidžiama, kaip laipsniškai kinta Konstitucinio Teismo požiūris į tai, ar Teismas gali tirti negaliojančių įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumą. Teigiama, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti Seimo priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų, Vyriausybės priimtų aktų, Respublikos Prezidento aktų konstitucingumą, neatsižvelgiant į tai, ar jie jau yra įsigalioję.

Konstitucinio Teismo jurisprudencija nagrinėjamoje srityje nėra labai gausi, tačiau Konstitucinio Teismo nutarimuose jau yra analizuoti beveik visi Konstitucijos straipsniai, nustatantys Seimo biudžetinę kompetenciją.

Nors finansams ir valstybės biudžetui Konstitucijoje yra skirtas atskiras skirsnis (XI skirsnis), tačiau normos, nustatančios Seimo biudžetinę kompetenciją, yra išdėstytos ne tik šiame skirsnyje esančiuose straipsniuose, bet ir kituose Konstitucijos straipsniuose. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str. 1 d.), todėl Konstitucijos normos, tiesiogiai nustatančios Seimo įgaliojimus biudžeto srityje, Konstitucinio Teismo nutarimuose yra interpretuojamos taikant ne tik

31

įvairius aiškinimo metodus, bet ir atsižvelgiant į konstitucinius principus, visų pirma į valdžių padalijimo principą, teisinės valstybės principą, atviros, teisingos, darnios visuomenės imperatyvą, kitas Konstitucijos normas ir principus.

Vartodamas formuluotę „Seimo biudžetinė kompetencija“ ją suprantu kaip apimančią ne tik Seimo įgaliojimus biudžetiniame procese, t. y. įgaliojimus tvirtinant biudžetą, prižiūrint jo vykdymą, bet kaip apimančią ir Seimo kompetenciją nustatyti mokesčius bei kitus privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą.

Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktą valstybės biudžeto projektą rengia Vyriausybė ir teikia jį Seimui. Tai turi būti padaryta ne vėliau kaip 75 dienos iki biudžetinių metų pabaigos (130 str.). Valstybės biudžetą tvirtina Seimas (67 str. 14 p.), Seimas svarsto valstybės biudžeto projektą ir tvirtina jį įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios. Biudžetiniai metai trunka nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. (129 str.). Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, jo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį negali viršyti praėjusių metų valstybės biudžeto 1/12 išlaidų (132 str. 1 d.).

Konstitucijoje nustatyta ir tai, kad svarstydamas biudžeto projektą Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius. Negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti (131 str. 2 d.).

Belieka pridurti, kad biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią sudaromas, priimamas ir patvirtinamas. Prireikus Seimas gali patvirtinti papildomą biudžetą (132 str. 2 d.).

Iš nurodytų Konstitucijos nuostatų matyti, kad valstybės biudžeto projekto rengimas (sudarymas), biudžeto svarstymas Seime ir jo patvirtinimas įstatymu, biudžeto vykdymas yra atskiros biudžeto proceso stadijos, kad Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, ir Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, įgaliojimai yra atriboti, kad šioje srityje veikia konstitucinis valdžių padalijimo principas [1].

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia ir tai, kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu [2]. Taigi pagal Konstituciją Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai vykdyti jo kompetenciją, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pats perimtų Konstitucijoje Vyriausybei nustatytą kompetenciją (taip pat ir kompetenciją biudžeto srityje). Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją negali būti bendros, neatribotos Seimo ir Vyriausybės kompetencijos. Suprantama, negali būti ir konkuruojančios kompetencijos.

Interpretuodamas konstitucinę nuostatą, jog Seimas tvirtina valstybės biudžetą, Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime [3] konstatavo, jog ši nuostata reiškia, kad pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus galutinai suformuoti biudžetą, kad biudžeto suformavimas, t. y. ne tik nurodymas, iš kokių šaltinių ir kiek pajamų planuojama surinkti į valstybės biudžetą, kiek ir kokiems tikslams planuojama panaudoti valstybės biudžeto asignavimus. Seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą apima ir jo įgaliojimus nustatyti konkrečius asignavimų valdytojus, taip pat jiems skiriamų asignavimų dydžius. Nutarime pa-brėžta, kad tai tik Seimo kompetencija ir kad Seimas negali jos atsisakyti arba perduoti kitoms institucijoms, nes taip būtų paneigta Seimo kompetencija suformuoti valstybės biudžetą, dalis šios kompetencijos būtų perduota vykdomajai valdžiai. Taip būtų paneigtas konstitucinis valdžių padalijimo principas. Vykdomosios valdžios aktai tegali būti valstybės biudžeto vykdymo aktai, negalintys pakeisti valstybės biudžeto įstatymo ir su juo konkuruoti. Tokia konstitucinės nuostatos „Seimas tvirtina valstybės biudžetą“ samprata leido

32

Konstituciniam Teismui konstatuoti, jog 2001 metų valstybės biudžeto įstatymo dalis, kurioje nenurodyti asignavimai atskirai kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui, taip pat Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, pagal kurią aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Konstitucinis Teismas, suformulavęs nuostatą, jog pagal Konstituciją subjektus, kuriems skiriamos valstybės biudžeto lėšos, ir tokių lėšų dydžius turi nustatyti pats Seimas, minėtoje byloje neatsakė į vieną labai svarbų klausimą: ar iš konstitucinės biudžeto sampratos Seimui kyla pareiga valstybės biudžeto įstatyme nurodyti visus be išimties subjektus, kuriems skiriamos valstybės biudžeto lėšos, ir lėšų dydžius, ar turi būti nurodomi tik tie subjektai, kuriems skiriama „pakankamai daug“ valstybės lėšų, o kitus subjektus ir jiems iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų dydžius Seimo pavedimu gali nustatyti Vyriausybė, ministerija ar kita Seimo nurodyta valstybės vykdomosios valdžios institucija.

Jeigu Konstituciniam Teismui ateityje tektų nagrinėti bylą, kurioje būtų susidurta su minėtu klausimu, teismas tikriausiai negalėtų nesvarstyti ir tokio aspekto, kaip Konstitucijos interpretavimas, jog visus be išimties subjektus ir jiems skiriamų lėšų dydį turi nustatyti Seimas valstybės biudžeto įstatyme, derindamas su Konstitucijos straipsniais, nustatančiais įgaliojimus Vyriausybei tvarkyti krašto reikalus (94 str. 1 p.), įtvirtinančiais įgaliojimus ministrams vadovauti jiems pavestoms valdymo sritims (96 str. 2 d.), taip pat su kitais Konstitucijos straipsniais. Ar tokia interpretacija nesudarys prielaidų apriboti vykdomosios valdžios institucijoms Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų, suvaržyti jų įgyvendinimą.

Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata „negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti“. Kaip ši nuostata interpretuotina?

Akivaizdu, kad nuostata „negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti“ suponuoja, kad valstybės išlaidos gali būti nustatytos ne tik įstatymu dėl valstybės biudžeto patvirtinimo, bet ir kitais įstatymais. Tačiau ar tai reiškia, jog pagal Konstituciją gali būti keli valstybės biudžetai; ar tai reiškia, kad Seimas tam tikrais įstatymais gali iš anksto nustatyti, kiek išlaidų yra skiriama konkrečioms viešosioms reikmėms finansuoti, pavyzdžiui, proporcine išraiška nuo bendrojo vidaus produkto, nuo visų valstybės biudžeto išlaidų ir pan.

Bylos, kurią nagrinėjant Konstituciniam Teismui teko interpretuoti šią konstitucinę nuostatą, esmė buvo tokia: Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnyje yra nustatyta, kad „nacionalinei žemės ūkio plėtojimo programai ir žemės ūkio santykių valstybinio reguliavimo priemonėms įgyvendinti, maisto produktų valstybiniams rezervams sudaryti, melioracijai, rūgščioms dirvoms kalkinti kasmet paprastai skiriama ne mažiau kaip 10 proc. nacionalinio biudžeto išlaidų, taip pat užsienio tikslinės paskolos bei kitos lėšos“ [4]. Seimo narių grupės nuomone, 2001 m. valstybės biudžete žemės ūkiui buvo numatyta lėšų mažiau negu 10 proc. nacionalinio biudžeto išlaidų, todėl Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tai neprieštarauja Konstitucijos nuostatai, jog negalima mažinti įstatymų nustatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.

Aiškindamas minėtą Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jeigu kurie nors įstatymai numato tam tikras išlaidas, Vyriausybė rengdama valstybės biudžeto projektą turi šiais įstatymais vadovautis, juos vykdyti. Vyriausybė turi pareigą pateikti Seimui tokį valstybės biudžeto projektą, kuriame būtų paisoma tokių įstatymų nuostatų dėl valstybės išlaidų. Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų [5]. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu kurie nors įstatymai numato tam tikras išlaidas,

33

Seimas svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžetą privalo tokiais įstatymais vadovautis, t. y. Seimas negali valstybės biudžete nustatyti mažesnių išlaidų negu tos, kurias numato prieš tai priimti kiti įstatymai.

Kartu Konstitucinis Teismas pateikė ir „kitų“ įstatymų, kuriais numatomos išlaidos, sampratą.

Teismas konstatavo, kad iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos ir konkrečiai – iš konstitucinės nuostatos, jog biudžetiniai metai prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d., kyla tai, kad įstatymais, numatančiais tam tikras išlaidas, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama Vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga sudaryti valstybės biudžetą būtent biudžetiniams metams bei Seimo konstitucinė teisė ir pareiga tvirtinti valstybės biudžetą būtent biudžetiniams metams. Tokie įstatymai negali atstoti ar pakeisti valstybės biudžeto įstatymo. Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, negalima interpretuoti kaip leidžiančios tais kitais įstatymais nustatyti tokį tam tikrų reikmių finansavimą, kuris neatsispindėtų konkrečių metų valstybės biudžeto įstatyme.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „kiti“ įstatymai, numatantys išlaidas, yra ne taisyklė, bet išimtis. Tokie įstatymai gali būti priimami, kai reikia užtikrinti valstybės biudžeto santykių įvairiais biudžetiniais metais perimamumą, finansavimo tęstinumą tuomet, kai tam tikriems (ypatingiems, ilgalaikiams, strateginiams) visuomenės ir valstybės uždaviniams kryptingai spręsti lėšų reikia daugiau, negu galima skirti per vienerius biudžetinius metus. Tokiais įstatymais išlaidas galima numatyti tik konkrečiai apibrėžtam, visuotinai svarbiam tikslui pasiekti per įstatymo nustatytą laiką ir tik tada, kai šių reikmių negalima patenkinti per vienerius biudžetinius metus. Tokiais įstatymais negali būti numatomos išlaidos nuolatinėms valstybės funkcijoms vykdyti, kasdienėms visuomenės reikmėms finansuoti. Priešingu atveju būtų iškreipiama konstitucinė valstybės biudžeto samprata: konstitucinis biudžetinių metų institutas netektų prasmės, būtų paneigiama Vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga rengti valstybės biudžeto projektą bei Seimo konstitucinė teisė ir pareiga valstybės biudžetą tvirtinti biudžetiniams metams, atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus arba galimus gauti finansinius išteklius bei valstybės finansinius įsipareigojimus, į kitus svarbius veiksnius. Taip būtų sudaromos prielaidos pažeisti ir konstitucinį socialinio teisingumo bei socialinės darnos imperatyvą.

Tirdamas, ar Konstitucijai neprieštarauja Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnis, kuriame nustatyta, jog „žemės ūkiui“ kasmet paprastai skiriama ne mažiau kaip 10 proc. nacionalinio biudžeto išlaidų, Konstitucinis Teismas išlaidas „žemės ūkiui“, išreikštas nacionalinio biudžeto išlaidų procentine dalimi, apibūdino kaip visuomenės kasdienes reikmes, o jų finansavimą – kaip valstybės nuolatinę priedermę. Teismas padarė išvadą, kad žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalyje nurodytų įstatymų, kuriais nustatomos išlaidos, konstitucinės sampratos, todėl jis prieštarauja Konstitucijai.

Tiriant Seimo biudžetinę kompetenciją buvo susidurta su dar vienu įdomiu klausimo aspektu. Klausimą uždavė grupė Seimo narių, kurie savo prašyme ištirti 2001 metų valstybės biudžeto įstatymo konstitucingumą pateikė tokį motyvą: Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus; gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Iš šios konstitucinės nuostatos valstybei kyla pareiga sudaryti galimybes įgyvendinti nurodytas asmens teises. Seimo nariai teigė, jog 2001 m. valstybės biudžete nėra

34

numatyta pakankamai lėšų, kad būtų įgyvendinta asmens konstitucinė teisė siekti aukštojo išsilavinimo, todėl, Seimo narių nuomone, įstatymas dėl biudžeto patvirtinimo prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas galėjo pasirinkti įvairius tyrimo būdus: vienas iš jų galėjo būti, pavyzdžiui, toks – suskaičiuoti, kiek lėšų 2001 m. valstybės biudžete yra skirta tam, kad asmenys galėtų siekti aukštojo išsilavinimo, ir tuomet spręsti, ar šių lėšų skirta pakankamai, kad būtų sudarytos galimybės įgyvendinti minėtą asmens teisę.

Teismas pasirinko kitą kelią: buvo konstatuota, jog 2001 m. aukštosios mokyklos funkcionavo, joms iš valstybės biudžeto buvo skirta tam tikra lėšų suma. Prielaida, kad aukštajam mokslui finansuoti valstybės biudžete neskirta pakankamai lėšų, savaime negali būti argumentas sprendžiant, ar atitinkamų metų valstybės biudžetas neprieštarauja Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog tai, ar valstybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakankamai, ar ne, yra ne valstybės biudžeto įstatymo atitikties Konstitucijai, bet biudžeto planavimo, valstybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir valstybės galimybėmis, taigi, socialinio ir ekonominio tikslingumo klausimai. Konstitucinis Teismas nutarė, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad 2001 m. valstybės biudžeto įstatymu buvo paneigta konstitucinė asmens teisė siekti aukštojo mokslo, nebuvo užtikrintas šios teisės įgyvendinimas.

Pasirinkęs tokį argumentavimo būdą (kai minėtoje byloje neskaičiavo, kiek lėšų skirta aukštajam mokslui finansuoti), Konstitucinis Teismas neužkirto sau kelio ateityje pasielgti priešingai: skaičiuoti, kiek lėšų valstybės biudžete numatyta tam tikroms reikmėms finansuoti, kad būtų užtikrintos asmens konstitucinės teisės, konstitucijoje įtvirtintos vertybės. Manau, kad sprendžiant valstybės biudžeto įstatymo konstitucingumo klausimą valstybės biudžete numatytų lėšų dydis galėtų būti lemiamas argumentas, jeigu paaiškėtų, kad lėšų numatyta skirti akivaizdžiai per mažai ir kad dėl to asmenys negali realiai įgyvendinti kurios nors savo konstitucinės teisės ar laisvės. Suprantama, tokiu atveju Konstituciniam Teismui tektų ne tik skaičiuoti, kiek lėšų valstybės biudžete numatyta skirti atitinkamoms reikmėms finansuoti, bet įvertinti ir tai, koks tokio finansavimo santykis su Konstitucijoje įtvirtintais atviros, darnios ir teisingos visuomenės siekiais.

Valstybės biudžetas suprantamas ir kaip valstybės pajamų bei išlaidų finansinis planas [6, p. 134]. Valstybės biudžeto įstatymas nustato, viena vertus, valstybės institucijų pareigą surinkti į valstybės biudžetą nustatytą pajamų sumą, kita vertus, jame nurodytų asignavimų valdytojų (institucijų) teisę, kad jiems būtų pervestos valstybės biudžete numatytos sumos.

Ar iš to, kad pagal valstybės biudžeto įstatymą subjektai, kuriems numatytos lėšos, įgyja teisę gauti šias lėšas, galima daryti išvadą, jog Seimas, tvirtindamas valstybės biudžetą, valstybės vardu prisiima įsipareigojimus valstybės biudžete nurodytiems subjektams pervesti atitinkamas lėšas, o subjektams atsiranda teisėti lūkesčiai? Kitaip tariant, ar patvirtinus valstybės biudžetą pradeda veikti teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ar atsiranda ga-limybė kreiptis dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo į teismą? (Tarkime, valstybės biudžete buvo numatyti tam tikri asignavimai, tačiau į valstybės biudžetą buvo surinkta mažiau pajamų negu planuota, todėl subjektams lėšų realiai buvo skirta mažiau, negu buvo numatyta valstybės biudžete. Ar toks subjektas gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad jam būtų pervesta tiek lėšų, kiek numatyta valstybės biudžete? Ar galima reikalauti, kad lėšos, kurių subjektas negavo šiais metais, jam būtų pervestos iš kitų metų valstybės biudžeto, kad negautos lėšos taptų valstybės skola?). Pažymėtina, kad tokiu aspektu Konstitucijos nuostatos Konstitucinio Teismo nutarimuose dar nėra nagrinėtos.

35

Minėta, kad Konstitucijoje (67 str. 15 p.) yra įtvirtinta, jog mokesčius, kitus privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą nustato Seimas. Taigi Konstitucijoje rašoma ne apie bet kokius valstybinius mokesčius ir privalomus mokėjimus, bet apie tuos, iš kurių formuojamas ne bet koks lėšų fondas, o valstybės biudžetas. Ar iš konstitucinės nuostatos, jog iš mokesčių, privalomų mokėjimų yra formuojamas būtent valstybės biudžetas, kyla, kad visi mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai turi patekti tik į valstybės biudžetą; ar tai reiškia, kad jie negali būti kitų valstybės piniginių lėšų fondų šaltiniai? Kitaip tariant, ar pagal Konstituciją biudžetiniams metams gali būti sudaromas tik vienas valstybės finansinis planas, t. y. tik valstybės biudžetas, į kurį turi patekti visi be išimties mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai, ar pagal Konstituciją be valstybės biudžeto yra galimi ir kiti valstybės finansiniai fondai, kurie taip pat formuojami iš mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų (pvz., valstybinis socialinio draudimo fondas, iš kurio mokamos socialinio draudimo pensijos; kelių fondas, kurio lėšomis tiesiami ir taisomi keliai)?

Tenka pasakyti, jog Konstitucinis Teismas tokiu aspektu nurodytų Konstitucijos nuostatų dar neinterpretavo.

Valstybės biudžeto įstatymui būdinga tai, kad jis turi įvairių priedėlių, kuriuose detalizuojamos įstatyme numatytos išlaidos pagal jų paskirtį ir asignavimų valdytojus. Kokia yra įstatymo priedėlių teisinė galia? Ar jie turi įstatymo galią, ar jų galia yra kitokia?

Konstitucinis Teismas analizuodamas biudžeto įstatymo ypatumus suformulavo tokią teorinę nuostatą: visos norminio teisės akto dalys (taip pat ir priedėliai) yra tarpusavyje neatskiriamai susijusios, sudaro vieną visumą ir turi vienodą teisinę galią. Priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes keičiant jų turinį, keičiasi ir viso norminio akto turinys [7]. Iš šios teorinės nuostatos seka, kad Seimas, norėdamas perskirstyti įstatymo priedėliuose nurodytus asignavimus, turi tai padaryti pats (priimdamas atitinkamą valstybės biudžeto pakeitimo įstatymą). Seimas negali pavesti tai padaryti Vyriausybei ar kuriai nors kitai valstybės institucijai. Priešingu atveju susidarytų tokia teisinė situacija, kai Vyriausybės nutarimu, t. y. poįstatyminiu aktu būtų keičiamas įstatymas. Tai pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą.

Biudžetiniai metai prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d. (Konstitucijos 129 str.). Taigi valstybės biudžetas sudaromas vieneriems metams, valstybės biudžeto įstatymas galioja vienerius kalendorinius metus. Ar Konstitucinis Teismas gali tirti valstybės biudžeto atitiktį Konstitucijai nustojus galioti valstybės biudžeto įstatymui?

Interpretuodamas Konstitucijos normas, įtvirtinančias Seimo biudžetinę kompetenciją, Konstitucinis Teismas tikslino savo ankstesnę nuostatą tirti tik galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumą.

Konstitucinio Teismo įstatyme [8] yra nustatyta, jog ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti (69 str. 4 d.). Iki nurodytos bylos Konstitucinis Teismas šią nuostatą interpretavo kaip nustatančią teismo pareigą nutraukti teiseną, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, t. y. kai jis negalioja [9]. Vadovaujantis tokia minėtos nuostatos samprata, teisena turėjo būti nutraukta ir byloje dėl 1998 m. valstybės biudžeto įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Konstitucijai [10], nes 1998 m. valstybės biudžeto įstatymas – kai jis buvo nagrinėjamas – jau negaliojo (byla buvo nagrinėjama 1999 m. birželio 28 d., kai galiojo naujas – 1999 m. valstybės biudžeto įstatymas). Tačiau Konstitucinis Teismas nepateikdamas jokių argumentų išnagrinėjo jau negaliojančio 1998 m. valstybės biudžeto įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai ir nustatė, kad kai kurios įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

36

Pažymėtina, jog tai, kad buvo išnagrinėta jau negaliojančio įstatymo atitiktis Konstitucijai, sudarė prielaidas modifikuoti Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 punkto nuostatos, jog ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas nutraukti pradėtą teiseną, sampratą. Ši samprata kito laipsniškai.

Konstitucinis Teismas 2000 m. balandžio 5 d. nutarime [11] konstatavo, jog formuluotė „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui (nors ginčijamas teisės aktas ir yra pakeistas), o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl teisės akto konstitucingumo. Nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pagal šią patikslintą minėtos formuluotės interpretaciją Konstitucinis Teismas pasiliko sau galimybę nutraukti pradėtą teiseną, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, neatsižvelgiant į tai, koks subjektas kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Taigi ir tuo atveju, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismas, kuriam kilo abejonių dėl jo nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto konstitucingumo.

Formuluotės „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ samprata buvo esmingai pakoreguota Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime [12]. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 str. 1 d.). Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškindamas minėtas konstitucines nuostatas Konstitucinis Teismas konstatavo, jog šios nuostatos reiškia, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą neatsižvelgdamas į tai, ar ginčijamas ar kitas teisės aktas galioja, ar ne. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucinio Teismo nuomone, formuluotė „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais at-vejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.

Taigi dėl negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų tyrimo Konstitucinis Teismas iki šiol yra suformulavęs tokią doktriną: Konstitucinis Teismas privalo tirti negaliojančių įstatymų atitiktį Konstitucijai, taip pat negaliojančių poįstatyminių aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, jeigu dėl įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismai. Tais atvejais, kai su prašymu ištirti negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumą į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje

37

nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pradėtą teiseną byloje nutraukti. Pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra nuostatų, jog Konstitucinis Teismas tiria tik galiojančius įstatymus ir tik galiojančius kitus teisės aktus.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai (105 str. 2 d. 1 ir 2 punktai). Formuluotė „Seimo priimti aktai“, mano nuomone, leidžia interpretuoti ją kaip nustatančią Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitiktį Konstitucijai, neatsižvelgiant į tai, ar jie jau yra įsigalioję. Formuluotės „Respublikos Prezidento aktai“, „Vyriausybės aktai“ taip pat suponuoja Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti priimtus aktus, neatsižvelgiant į tai, ar jie jau yra įsigalioję. Esminė Seimo priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų, Respublikos Prezidento priimtų aktų, Vyriausybės priimtų aktų konstitucingumo tyrimo sąlyga yra ta, kad jie būtų ne tik priimti, bet ir oficialiai paskelbti. Pažymėtina, jog Kon-stitucijoje nėra nuostatų, jog Konstitucinis Teismas tiria tik įsigaliojusius įstatymus ir kitus Seimo aktus, tik įsigaliojusius Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktus.

Toks Konstitucijos nuostatų interpretavimas – Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti priimtų ir oficialiai paskelbtų, dar neįsigaliojusių įstatymų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų konstitucingumą – nekeičia konstitucinės priežiūros būdo: Lietuvoje konstitucinė priežiūra yra paskesnė, tačiau leidžia pastebėti ir kai kuriuos naujus šios priežiūros aspektus.

Konstitucinis Teismas yra interpretavęs ir Seimo konstitucinius įgaliojimus nustatant valstybinius mokesčius bei kitus privalomus mokėjimus.

Konstitucijoje vartojamos įvairios sąvokos: valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai; rinkliavos; kitos įmokos į biudžetus (67 str. 15 p.; 127 str. 2 ir 3 d.). Pagal Konstituciją mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai (127 str. 3 d.). Konstitucijoje taip pat įtvirtinta, jog valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas (67 str. 15 p.).

Analizuodamas Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas konstatavo, jog asmens piniginės prievolės valstybei (neatsižvelgiant į tai, ar jos mokamos į valstybės biudžetą, ar į kitus valstybinius fondus) gali būti nustatytos tik įstatymu. Tai, kad mokesčiai (ar kiti privalomi mokėjimai, kad ir kaip jie būtų vadinami) gali būti nustatomi tik įstatymu, yra laikoma svarbia asmens teisių garantija. Valstybės valdžių padalijimo principas, teisinės valstybės principas neleidžia Seimui perduoti kuriai nors kitai institucijai, taip pat Vyriausybei, savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, o kitos institucijos negali šių įgaliojimų perimti (turėti).

Vienas iš paskutinių Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriuose išdėstyta minėta Konstitucijos samprata, yra 2002 m. birželio 3 d. nutarimas [13], kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ nustatyti atskaitymai nuo gaunamų įplaukų (apyvartos apimties) valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti, iš esmės yra privalomi mokėjimai. Todėl jie turėjo būti nustatyti įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu. Dėl to ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata, jog mokesčius ir kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai (127 str. 3 d.), kad mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas (67 str. 15 p.). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog nurodytos konstitucinės

38

nuostatos reiškia, kad įstatymų leidėjas nustatydamas valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus turi pats įstatymu nustatyti visus esminius mokesčio ar kito privalomo mokėjimo elementus: jo mokėtoją, apmokestinimo objektą, mokėjimo dydį, lengvatas, išimtis, mokėjimo terminus ir tvarką [14]. Šių elementų negalima pavesti nustatyti Vyriausybei ar kitai valstybės institucijai.

Konstitucinio Teismo nutarimuose yra nurodytas dar vienas svarbus Seimo įgaliojimų mokesčių srityje aspektas, į kurį iki šiol dar ne visi atkreipė dėmesį. Pagal Konstituciją įstatymus gali leisti Seimas, jie taip pat gali būti priimami referendumu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog įstatymus, kuriais nustatomi mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai, gali priimti tik Seimas [15]. Žodelis „tik“ reiškia, jog įstatymai, nustatantys mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, taip pat nustatantys esminius mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų elementus, negali būti priimami referendumu.

Tokia būtų trumpa Lietuvos Respublikos Seimo biudžetinės kompetencijos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje apžvalga.

Išvados

1. Konstitucijoje nustatyti Seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą, nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus negali būti perduoti kitoms valstybės institucijoms, o kitos valstybės institucijos negali jų perimti. Šie įgaliojimai negali būti apriboti įstatymu.

2. Nustatyti mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus galima tik įstatymu. Įstatymu nustatant valstybinius ir kitus privalomus mokėjimus, įstatyme turi būti nustatyti visi svarbiausi mokesčio elementai (mokesčio objektas, mokesčio mokėtojas, mokesčio dydis (tarifas), mokėjimo terminai, išimtys, lengvatos).

3. Pagal Konstituciją mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas; mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai (taip pat ir jų esminiai elementai) negali būti nustatomi referendumu.

4. Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodytais įstatymais, numatančiais tam tikras išlaidas, kurių negalima mažinti, kol tie įstatymai nepakeisti, galima nustatyti išlaidas tik konkrečiai apibrėžtam, visuotinai svarbiam tikslui pasiekti per įstatymo nustatytą laiką ir tik tada, kai šių reikmių negalima patenkinti per vienerius biudžetinius metus. Tokiais įstatymais negali būti nustatomos išlaidos nuolatinėms valstybės funkcijoms vykdyti.

5. Kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti Teismo prašymą neatsižvelgdamas į tai, ar ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas galioja, ar ne. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ yra aiškintina ne kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes pradėtą teiseną nutraukti, o kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.

6. Konstitucijoje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti Seimo priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų, Vyriausybės priimtų aktų ir Respublikos Prezidento aktų konstitucingumą neatsižvelgiant į tai, ar jie jau yra įsigalioję.

39

LITERATŪRA IR PASTABOS

1. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruo-džio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą le-miančių rodiklių patvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 5–186.

2. Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 3 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savi-ninkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintos namo perdavimo bendrijai tvarkos 2.1.2. papunkčio ir 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įsta-tymo 20 straipsnio 3 daliai // Valstybės žinios. 1999. Nr. 56–1813; Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnio, Lie-tuvos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2002. Nr. 72–3080.

3. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruo-džio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą le-miančių rodiklių patvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 5–186.

4. Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas // Valstybės žinios. 1995. Nr. 1–5; 1996. Nr. 116–2694; 1997. Nr. 96–2429; 2000. Nr. 30–828.

5. Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių patvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respub-likos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 5–186.

6. Black’s Law Dictionary. – St. Paul, Minn.: West Publishing Co., 1991; Финансы: Оксфордский толковый словарь (англо-русский). – Москва: Весь Мир, 1997.

7. Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų vals-tybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorgani-zavimo“ 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 „Dėl kai kurių žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų per -davimo aplinkos apsaugos ministerijai ir miškų ir saugomų teritorijų departamento prie aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 1999. Nr. 61–2015.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas // Valstybės žinios. 1993. Nr. 6–120.9. Konstitucinio Teismo 1993 m. spalio 13 d. sprendimas „Dėl pradėtos teisenos byloje nutrau-

kimo“ // Valstybės žinios. 1993. Nr. 54–1060; Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 4 d. sprendimas „Dėl pradėtos teisenos byloje nutraukimo“ // Valstybės žinios. 1994. Nr. 52–990; Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 4 d. sprendimas „Dėl pradėtos teisenos byloje nutraukimo“ // Valstybės ži -nios. 1994. Nr. 52–989.

10. Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų vals-tybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorgani-zavimo“ 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 „Dėl kai kurių žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų per -davimo aplinkos apsaugos ministerijai ir miškų ir saugomų teritorijų departamento prie aplinkos

40

apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 1999. Nr. 61–2015.

11. Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 731–19 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų siste-mos operatyvinės veiklos nuostatų“ 4.7 papunkčio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktui // Valstybės ži-nios. 2000. Nr. 30–840.

12. Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklau-sančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) // Valstybės žinios. 2002. Nr. 82–3529.

13. Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiū-rėti“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 55–2199.

14. Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 1.14 papunkčio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 bei 16 straipsniams ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai bei 9 straipsniui // Valstybės žinios. 2000. Nr. 23–585.

15. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos įmonių finansinių prievolių mokėjimo ban-kroto procedūrų metu tvarkos 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir 1992 m. rug-sėjo 15 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegužės 19 d. pakeitimais ir papildymais) 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui // Valstybės žinios. 2001. Nr. 37–1259; Konstituci-nio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimas „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2002. Nr. 55–2199.

41

The Budgetary Competence of the Seimas of the Republic of Lithuania in the Jurisprudence of the Constitutional Court

Dr. Vytautas SinkevičiusLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article deals with the interpretation of the budgetary competence of the Seimas which is entrenched in the Constitution and in the rulings of the Constitutional Court. While studying the budgetary competence of the Seimas, one analyses how the Constitutional Court interprets the Seimas’ powers to approve the State budget, to establish State taxes and other compulsory payments.

The Seimas’ powers to approve the State budget, to establish State taxes and other compulsory payments, which are entrenched in the Constitution, may not be transferred to other State institutions, while the other State institutions may not take them over. These powers may not be restricted by law.

Taxes and other compulsory payments may only be established by law. While establishing State and other compulsory payments by law, the law must contain all the most important elements of the tax (the object of the tax, the taxpayer, the amount of the tax (tariff), the term of the tax, the exceptions and deductions).

Under the Constitution, it is only the Seimas that may establish taxes and other compulsory payments; taxes and other compulsory payments may not be established by referendum.

By the laws pointed out in Paragraph 2 of Article 131 of the Constitution, providing for certain expenditures, which may be not reduced as long as the said laws are not altered, one is permitted to establish expenditures for a concretely defined, generally important purpose to be attained during the time period established by law and only if these needs may not be satisfied during the budget year. Such laws may not establish expenditures to execute routine functions of the State.

Once the court which was investigating the case had doubts as to the constitutionality of the law or another legal act applicable in the case and addressed the Constitutional Court, the Constitutional Court has a duty to consider the petition of the said court irrespective of the fact whether the disputed law or other legal act is in effect or not. The provision “the annulment of a disputable legal act shall be grounds to adopt a decision to dismiss the initiated legal proceedings” of Paragraph 4 of Article 69 of the Law on the Constitutional Court is to be construed as establishing the right to the Constitutional Court, in cases when not courts but the other entities pointed out in Article 106 of the Constitution appealed to the Constitutional Court, while taking account of the circumstances of the case, to dismiss the initiated legal proceedings, but not as establishing that in every case when the disputed legal act was annulled the instituted legal proceedings must be dismissed.

The Constitution establishes powers for the Constitutional Court to consider the constitutionality of the laws and other legal acts adopted by the Seimas, acts adopted by the Government and acts of the President of the Republic regardless of the fact whether they have gone into effect or not.

42

43

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 36–45

VALSTYBĖS BIUDŽETO IR BIUDŽETINIO PROCESO ISTORINIAI ASPEKTAI

Doktorantas Vaitiekus Novikevičius

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Finansų ir mokesčių teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 21Elektroninis paštas fmtk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. kovo 29 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 30 d. Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas dr. Alvydas Barkauskas ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjas dr. Algirdas Miškinis

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamos biudžeto ir biudžetinio proceso atsiradimo priežastys ir sąlygos. Jame pateikiama termino „biudžetas“ atsiradimo istorija, biudžeto, kaip valstybės finansinio–teisinio plano, susiformavimas, pradedant valstybės pajamų ir išlaidų sąmatų einamiesiems metams sudarymu ir baigiant pirmųjų biudžetinių įstatymų priėmimu. Straipsnyje nemažai dėmesio skiriama Lietuvos biudžeto ir biudžetinio proceso Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV–XVIII a. atsiradimo bei jo problemų analizei. Drauge atskleidžiama biudžetinio proceso problematika skirtingais laikotarpiais: Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje XVIII a. pabaigoje ir XIX a., Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu nuo 1918 m. iki 1940 m. bei sovietų okupacijos metais.

Teisinėje literatūroje biudžetas suprantamas kaip pagrindinis valstybės ar savivaldybės centralizuoto pinigų fondo, skirto valstybės funkcijoms vykdyti, sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo finansinis planas, kurį tvirtina atitinkamos valdžios institucijos [1, p. 17]. Toks finansinis planas įtvirtina biudžetinių santykių dalyvių teises ir pareigas.

Biudžetas yra pagrindinė kiekvienos valstybės finansų sistemos grandis. Naudodama jo lėšas valstybė paskirsto nacionalines pajamas, įgyvendina socialines reformas, daro įtaką šalies ūkio rezultatams. Bet kurioje valstybėje, net ir pereinančioje iš vienos socialinės–ekonominės formacijos į kitą, pagrindinių biudžeto sąvokos kategorijų, tokių kaip mokesčiai, skolos, išlaidos, esmė nesikeičia.

Šiandien biudžetas būtinas kiekvienai valstybei, jos valstybiniams ir visuomeniniams poreikiams užtikrinti. Jo atsiradimas ir vystymasis organiškai susijęs su pačios valstybės susiformavimu bei tolesne jos plėtra. Biudžetinių santykių formavimąsi lemia atitinkamos aplinkybės, grindžiamos tuo, kad valstybėje turi būti sutelkta dalis nacionalinių pajamų, reikalingų valstybės

44

uždaviniams vykdyti, bei atsiradusia būtinybe skaičiuoti valstybės pajamas ir išlaidas iki planuojamų metų pradžios. Biudžetas taip pat atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant gamybinius ekonomikos procesus. Todėl visa tai leidžia jį panaudoti kaip pagrindinį valstybės finansų politikos instrumentą.

Biudžetinį procesą galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuotą valstybinės valdžios institucijų veiklą sudarant ir peržiūrint biudžetų projektus, tvirtinant ir vykdant biudžetus bei kontroliuojant jų vykdymą [2, p. 64].

Vis dėlto finansų istorija liudija, kad biudžetas buvo būdingas ne visoms valstybės vystymosi pakopoms. Daugelį metų valstybės, tarp jų ir Lietuva, visai neturėjo biudžeto. Plėtojantis mainams ir produktams virstant prekėmis pasirodo bendra žmonių tarpusavio atsiskaitymo prekė – pinigai, o susiformavus pirklių klasei – ir pirmieji metaliniai pinigai. Valstybė, kuri skirtingomis formomis atsirado suirus gimininių bendruomenių santvarkai, pamažu pradeda įvesti piniginės išraiškos mokesčius ir muitus bei nustato savo išskirtinę teisę kaldinti metalines monetas. Monetų regalija – feodalų monopolinė teisė gauti pajamas iš monetų kalimo – tampa vienu iš būdų valstybei gauti atitinkamas lėšas, išleidžiant į apyvartą tam laikotarpiui būdingas nevienodo dydžio ir svorio monetas [1, p. 18].

Kuo sudėtingiau valstybei buvo surinkti dalį bendro produkto ir jį paskirstyti, tuo sunkiau buvo valdyti šį procesą. Taip valstybei atsirado būtinybė skaičiuoti savo pajamas ir išlaidas, sudaryti atskiras pajamų ir išlaidų sąmatas, kad būtų galima pagrįsti atitinkamų lėšų poreikius bei konkrečias jų panaudojimo kryptis. Didėjant metams prognozuojamų išlaidų bei jų padengimo šaltinių kiekiui taip pat daugėjo ir atskirų, nevienodų sąmatų. Siekiant galimybės teisingai apskaičiuoti savo finansinius išteklius atskiras išlaidų ir pajamų sąmatas bandoma jungti į vieną bendrą išlaidų ir pajamų sąmatą. XVII a. pabaigoje Anglijoje buvo bandyta sudaryti visuotinę, bendrą valstybės pajamų ir išlaidų sąmatą [1, p. 21]. Taip valstybė išrado finansinį planą – biudžetą. Šis procesas vyko ir kitose valstybėse.

Pats žodis „biudžetas“, kaip teigia dauguma istorijos šaltinių, yra kilęs iš senovės Prancūzijos žodžio „bougette“ – odinis maišiukas. Vėliau žodį „bougette“ anglai perėmė iš Prancūzijoje apsigyvenusių normanų ir suteikė jam ypatingą reikšmę bei pervadino į „budget“ [2, p. 11]. Angliško žodžio „budget“ reikšmė kilusi iš tam tikrų anglų parlamento papročių. Baigdami parlamento sesiją, prieš išsiskirstydami, atstovai svarstydavo karaliui leidžiamus rinkti mokesčius. Kai parlamentas eidavo svarstyti prašomų mokesčių, iždo kancleris atidarydavo tam tikrą odinį portfelį, kuriame būdavo įdėtas prašomųjų mokesčių sąrašas. Šis iždo kanclerio veiksmas, tai yra mokesčių sąrašo išėmimas iš portfelio, buvo vadinamas biudžeto arba odinio maišelio atidarymu. Laipsniškai biudžeto vardą pradėjo įgyti nebe odinis portfelis, bet jame esantis valstybės pajamų įstatymas. Dabar biudžeto priėmimas pradeda reikšti nebe portfelio atidarymą, bet mokesčių, valstybės pajamų įstatymo projekto paskelbimą [1, p. 15]. Po kiek laiko pats terminas „budget“, Anglijoje įgijęs savo naująją prasmę, XIX a. pradžioje grįžta atgal į Prancūziją. Tai įvyko 1802 m., kai prancūzai pirmą kartą pavartojo terminą „budget“ valstybės pajamų bei išlaidų sąmatos prasme [2, p. 12].

Paties biudžeto, kaip valstybės finansinio plano, nei kilmės vieta, nei laikas nėra tiksliai žinomi. Turima duomenų, kad dar Romos imperatorius Augustas sudarydavęs pajamų bei išlaidų aktus, bet neaišku, ar tai buvo ateinančiųjų metų sąmatos, ar praėjusiųjų metų apyskaitos [3, p. 128].

Viduramžių Vakarų Europos biudžeto klausimas dar ir šiandien yra mažai nagrinėtas. Vieni finansų istorikai biudžeto pradininkais šiuo laikotarpiu laiko Anglijos ir Sicilijos normanus, kurie sudarydavo praėjusiųjų metų apyskaitas [3, p. 128]. Kiti teigia, kad biudžeto pradininke reikia laikyti Romos Kuriją, kitaip dar vadinamą „Pinigų motina“. Pastarųjų teigimu, Romos Kurija savo pajamų ir išlaidų apyskaitas pradėjo tvarkyti anksčiau už normanus. Tvarkant šios Kurijos iždą

45

nemažai prisidėjo popiežiai: Honorius III (1216–1227), sudaręs pastovių pajamų sąrašą, Klemensas V (1305–1314) bei iš prekybininkų ir bankininkų miesto Kahoros kilęs Jonas XXII (1316–1334), kuriam Kurijos finansiniai reikalai buvo svarbesni negu žmonių sielos. Kai kurie finansų istorikai nenori sutikti su šiomis mintimis. Jie teigia, kad pačių pirmųjų Viduramžių Europos biudžeto užuomazgų reikia ieškoti ne Romos Kurijoje, bet jai priklausančiuose vienuolynuose. Vienuoliai savo stambiuose ūkiuose pildydavo tam tikras pajamų knygas, kuriose buvo registruojamos kiekvienais metais planuojamos ir nuolat grįžtančios pajamos. Vėliau šią vienuolynų praktiką pradėta įgyvendinti jau ir pačios Kurijos sąskaityboje. Taip pat manoma, kad būsimieji valdovų administratoriai, Romos Kurijoje mokydavęsi finansų valdymo meno, tik įsisąmoninę vienuolių sąskaitybos sistemą pradėdavo sudarinėti pirmąsias planuojamų pajamų ir numatomų išlaidų sąmatas. Tokioms sąmatoms atsirasti buvo reikalingos trys sąlygos: 1) pinigų ūkis; 2) tobula skaičiavimo technika; 3) viešųjų kasų bei viešosios atskaitomybės centralizacija [4, p. 90]. Tačiau šiomis sąlygomis susikūrusiai pajamų ir išlaidų sąmatai tapti šiuolaikinės teise grindžiamos valstybės biudžetu reikėjo daug laiko.

Šiuolaikinis biudžetas, tikrąja šio žodžio prasme, anksčiausiai atsirado Anglijoje. Seniausi anglų dokumentai skelbia biudžetines krašto teises, draudžiančias rinkti tokius mokesčius, kurie nėra leisti pačių žmonių atstovų (parlamento). Išeities taškas buvo tai, kad numatomas rinkti mokestis turėjo būti patvirtinamas mokesčių mokėtojų atstovų. Tik įsisąmoninus šią nuostatą, o tai sunkiai sekėsi, mokesčių mokėtojų atstovai pradėjo įrodinėti, kad teisė balsuoti už atitinkamų mokesčių įvedimą suponuoja ir teisę stebėti surinktų lėšų panaudojimą bei svarstyti jų (mokesčių ir išlaidų) reikalingumą. Pasak anglų istoriko ir politiko McAulay (1800–1859), „tos teisės yra tokios senos, kad niekas negali nurodyti jų kilmės. Tas teises mes randame visuose mūsų senuose ir garbinguose statutuose ir, svarbiausia, tos teisės jau prieš keturis šimtus metų yra įrašytos visų anglų širdyse“ [4, p. 91]. 1689 m. pasirašoma teisių deklaracija, laiduojanti anglų tautos biudžetines teises. Pagal jos nuostatas asmeniniai karaliaus turtai buvo atskirti nuo valstybinių lėšų, valstybės pajamų surinkimo ir jų panaudojimo priežiūros teisė buvo palikta parlamentui. Buvo nustatyta anglų parlamento teisė kiekvienais metais peržiūrėti ir tvirtinti valstybės pajamas bei išlaidas [5, p. 376].

Tokį patį biudžetinių teisių įgyvendinimo etapą praėjo ir prancūzai. Skirtingai nei Anglijoje, daugiau kaip pusantro šimto metų, nuo 1614 m. iki 1789 m., Prancūzijos luomų atstovai nebuvo šaukiami, o biudžetines teises buvo pradėjęs savintis Prancūzijos Parlamentas bei šalį valdę karaliai, kurie rinko mokesčius vien savo autoritetu. Tačiau pati tauta buvo įsitikinusi, kad mokesčiai negali būti įvesti be pačių mokesčių mokėtojų sutikimo. Tokią mintį XVIII a. išreiškė ir prancūzų mokslininkai Ž. Ruso, Raynolas, Monteskje, pagrindine tautos teise laikę teisę nustatyti valstybės pajamas ir išlaidas [4, p. 94]. Tik 1789 m., susirinkus tautos atstovams (luomų atstovams), buvo priimtas biudžeto įstatymas, kurio pagrindinėmis nuostatomis tebegyvena ir šiandieninė Prancūzija. Šis įstatymas skelbia, kad leisti rinkti mokesčius gali tik tautos atstovybė, kuriai už visas padarytas išlaidas atsakinga vykdomoji valdžia. Tačiau kurį laiką dėl šalies biudžeto klausimų tarp luomų atstovų ir karaliaus rūmų dar kildavo nesusipratimų, kol 1793 m. karaliui Liudvikui XVI nebuvo įvykdyta mirties bausmė.

XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje praktiškai visos Europos valstybės turėjo savo biudžetus, kuriuose buvo numatytos einamųjų metų pajamos ir išlaidos. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad daugelyje valstybių (Anglijoje, Prancūzijoje, Rusijoje) pirmieji biudžetai buvo griežtai įslaptinti. Prancūzijoje XIX a. antroje pusėje egzistavo įstatymai, draudę aptarinėti valstybės finansinę veiklą ar įvairiais

46

būdais teikti duomenis apie jos biudžetą. Už tokią veiklą buvo numatyta netgi mirties bausmė [1, p. 18].

Dabar atkreipsime dėmesį į kai kuriuos istorinius Lietuvos biudžeto evoliucijos aspektus.

Kada atsirado biudžetas Lietuvoje, tiksliai neaišku. Kartais biudžeto užuomazga siejama su XV a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių reikalautomis pajamų ir išlaidų sąmatomis, vadintomis „Skaičiumi“ [6, p. 81]. Tuo tarpu garsus lietuvių finansininkas V. Jurgutis nesutinka su tokia nuomone. Jis abejoja, ar Lietuvoje iki XVIII a. buvo biudžetas, nebent jo užuomazga būtų galima laikyti 1717 m. sudarytą kariuomenės sąmatą. Tačiau galime su juo ir nesutikti, jeigu biudžetu laikysime tam tikram laikotarpiui numatytą pajamų ir išlaidų sąmatą. Tokiu atveju prie biudžeto būtų galima priskirti ir jam savo prasme artimas valstybės iždo sąmatas, nes, kaip žinome, pats terminas „biudžetas“ finansų istorijoje atsirado žymiai vėliau. Iždas suprantamas kaip pinigų ir kitų materialinių vertybių saugykla. Seniau iždu buvo vadinamos valstybės lėšos, pinigų kasa, taip pat išlaidos [3, p. 129].

Jau XV–XVI a. didieji kunigaikščiai iš sričių valdytojų reikalaudavo teritorinių sąmatų. Tačiau itin susirūpinta provizorinėmis pajamų ir išlaidų sąmatomis buvo tik Karalienės Bonos ir Stepono Batoro laikais (1576–1586). Tai visų pirma buvo susiję su piniginių mokesčių įsivyravimu bei siekimu geriau tvarkyti šalies finansinius reikalus. Steponas Batoras nustatė valstybės pajamų ir išlaidų projekto sudarymo, peržiūrėjimo ir tvirtinimo tvarką, t. y. iždo proceso pagrindus. Tai būtų galima laikyti biudžetinio proceso užuomazga Lietuvoje. Valstybės pajamų ir išlaidų plano projektą turėjo sudaryti iš senatorių ir Seimo atstovų renkama komisija, kuri turėjo pati svarstyti šį projektą. Galutinai peržiūrėtas sąmatos projektas buvo pateikiamas Seimui, kuris, atsižvelgdamas į pataisas, jį ir priimdavo [6, p. 82]. Pagrindinis trūkumas sudarant ir svarstant Valstybės pajamų ir išlaidų plano projektą buvo objektyvumo stoka, kadangi ta pati komisija turėjo teisę jį ir sudaryti, ir svarstyti.

Seimas taip pat tvirtindavo ir valstybės pajamų bei išlaidų sąmatos įvykdymo apyskaitą, kurią sudarydavo iždininkas. Tuometinė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neturėjo bendros iždo kasos, nes į valstybės iždą patekdavo ne visos numatytos pajamos. Dalis jų bajorų reikalavimu buvo paliekama pavietuose [7, p. 22]. Visa tai silpnino centralizuotos valstybės finansinį, karinį ir politinį pajėgumą bei ribojo šalies valdovo veiklą.

Iki XV a. valstybės finansams bendrai vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis, padedamas savo tarybos. Jis nustatydavo valstybines finansines prievoles, rūpinosi jų vykdymu, valstybės išteklių panaudojimu bei finansų kontrole.

Ilgą laiką LDK valstybinis iždas vadinosi valdovo iždu, nors valdovas jo nevaldė nei faktiškai, nei teisiškai. Pagal 1492 m. privilegiją valstybės pajamas ir išlaidas kontroliavo Didžiojo kunigaikščio taryba, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio finansinės teisės juridiškai buvo neribotos [8, p. 10]. Buvo įsteigti du valstybės pareigūnų etatai, t. y. žemės iždininko, tvarkančio bendrą valstybės iždą, ir kiemo iždininko, kuriam buvo pavesta tvarkyti valstybės valdovo pajamas ir išlaidas [9, p. 262]. Tačiau formaliai valdovo asmeninis iždas dar nebuvo atskirtas nuo valstybės, ir tai labai piktino visą bajoriją. Tik 1588 m., valdant Zigmantui Vazai, didžiojo kunigaikščio iždas buvo atskirtas nuo valstybės iždo. Taip valdovo finansinė galia buvo labai apribota ir nustatyta, kokios pajamos priklausė asmeniniam jo iždui. Valdant Vazoms LDK iždas buvo visiškai apleistas, pajamos buvo skurdžios ir negalėjo padengti būtinų išlaidų. Tuo tarpu bajorija gyveno aukso amžių ir retai siūlė stiprinti iždą, apeliuodama į sunkią savo valstiečių bei jų pačių padėtį, nenorėdama stipraus valstybės iždo, o kartu ir didesnės valdovo

47

galios [10, p. 6–7]. Valstybės iždo nestiprino ir bajorams suteiktos mokestinės privilegijos, iždo išeikvojimas arba dalies surinktų mokesčių pasisavinimas.

Ponų taryba, pakeitusi didžiojo kunigaikščio tarybą, nuo XV a. vidurio faktiškai tapo XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybe, šalies vykdomąja valdžia. Ji kartu su didžiuoju kunigaikščiu leisdavo įstatymus. Šiai tarybai priklausė katalikų vyskupai, sričių valdytojai, vietininkai, kiek vėliau ir iždininkas bei kancleris [11, p. 21–22].

Ypač svarbus valdant ir organizuojant valstybės finansus, be Ponų tarybos, buvo Seimas, atsiradęs XV a. antrojoje pusėje. Seimas, kurį sudarė Senatas – aukštieji ir atstovų rūmai – buvo LDK ir vėlesnės Žečpospolitos aukščiausioji įstatymų leidimo ir valstybės valdymo institucija, veikusi XVI–XVIII a. Karaliaus pirmininkaujamas Senatas svarstė įvairius įstatymų projektus, taip pat ir finansinius. Po 1564–1566 m. teismų ir administracijos reformų Seimas tapo įstatymų leidimo ir valstybinės valdžios organu. Bajorams buvo labai svarbu, kad Seimas nepakeistų jų finansinių privilegijų ir nepaskirtų kokių nors naujų prievolių. Todėl jie į Seimą renkamus savo atstovus įgaliodavo neįvesti, nenustatyti jokių mokesčių. Bajorai atsisakydami mokėti mokesčius dažnai siekdavo mokesčių naštą uždėti kitiems gyventojams, pirmiausia miestiečiams ir žydams [12, p. 341]. Nereikia pamiršti ir liberum veto, kai vienas Seimo atstovas formaliai galėjo užprotestuoti kiekvieną jam nepatikusį Seimo nutarimą. Šis liūdnai pagarsėjęs liberum veto buvo panaikintas tik XVIII a. pabaigoje ketverių metų (1788–1792) Seimo reforma, kuri numatė, kad visi klausimai seimuose ir seimeliuose turi būti sprendžiami demokratiškai, balsų dauguma [9, p. 272].

Po Liublino unijos LDK išsaugojo savo atskirą iždą, ir tai stiprino mūsų valstybės savarankiškumą. Atskiras LDK iždas išsilaikė iki XVIII a. pabaigos, kol ketverių metų (1788–1792) Seimas sujungė Lenkijos ir Lietuvos iždus [6, p. 83]. Itin svarbi valstybės iždo problema buvo jo pajamų ir išlaidų suderinimas, ypač karo metais. Pagrindinė to laikotarpio valstybės iždo nesuderinamumo priežastis – skeptiškas bajorijos požiūris į valstybės iždo reikalus bei neribota jos valdžia. LDK iždo apimčiai neigiamos įtakos turėjo karų sunaikintas ūkis, maras, XVIII a. pradžioje nusinešęs trečdalį šalies gyventojų, 1769 m. prasidėję vidaus karai tarp atskirų didikų grupių, rusų kariuomenės šeimininkavimas šalyje. Įdomu tai, kad tuometinis valstybės biudžetas buvo mažesnis už kai kurių didikų (Radvilų, Chreptavičių, Sapiegų ir kt.) pajamas [8, p. 117]. Dėl tokio apsileidimo LDK prarado daug žemių bei savo galią, o 1795 m. neteko suvereniteto ir finansų.

Patekusi į rusų vergiją, Lietuva prarado visas biudžetines teises, nes tuo metu jų neturėjo ir pati Rusija, o carams šie klausimai visai nerūpėjo.

1802 m. rugsėjo 8 d. rusų imperatoriaus Aleksandro I potvarkiu „Dėl ministerijų įkūrimo“ Rusijoje buvo įdiegta valstybės valdymo ministerijų pagrindu sistema. Taip pat buvo įkurta Finansų ministerija, įpareigota kasmet remdamasi ministerijų sąmatomis sudaryti pajamų ir išlaidų paraiškas. Nuo 1803 m. buvo pradėti sudarinėti kasmečiai valstybiniai biudžetai, atspindintys ministerijų pajamų ir išlaidų sąmatas [13, p. 31].

Pagrindinis Finansų ministerijos uždavinys buvo tvarkyti biudžetinį ūkį, kadangi šalies biudžetas dažnai būdavo deficitinis. Vienas pirmųjų šią problemą stengėsi išspręsti rusų Valstybės tarybos sekretorius M. M. Speranskis. Jis parengė finansinių reformų programą, kurią 1810 m. išdėstė savo moksliniame veikale „Finansų planas“. M. M. Speranskis siūlė valstybės biudžetui suteikti teisinį pobūdį, pirmasis pateikė pajamų klasifikaciją bei teigė, kad pajamos turi atitikti išlaidas (subalansuotas) [13, p. 32]. Reikėtų pažymėti, kad jo idėjos turėjo didelės įtakos tiek bendrai finansų plėtrai, tiek pačios Rusijos finansų sistemai kurti ir tobulinti.

Vėliau Rusiją valdęs Aleksandras II (1855–1881) norėjo sutvarkyti šalies biudžetą pagal Vakarų Europos valstybių pavyzdžius. 1858 m. atsižvelgiant į kitų

48

šalių praktiką prie Valstybės kontrolės įkurta sąmatų sudarymo, kasos ir revizijos parengimo taisyklių komisija. Iki 1862 m. biudžetinė teisė teisės normų prasme neegzistavo. Priimti biudžetai niekur nepublikuoti, laikyti valstybės paslaptimi. Ir tik 1862 m. buvo patvirtintos „Pagrindinės valstybės paraiškų ir ministerijų finansinių sąmatų, jų tvarkymo, sudarymo, peržiūrėjimo, tvirtinimo ir vykdymo taisyklės“, trumpiau vadinamos „Bendrosiomis sąmatinėmis taisyklėmis“ [1, p. 62]. Galima tvirtinti, kad būtent nuo šių taisyklių patvirtinimo prasidėjo Rusijos, taip pat ir to laikotarpio Lietuvos biudžetinė teisė. Šiose taisyklėse buvo įtvirtintos trys pagrindinės nuostatos: 1) valstybės paraiška – tai visos valstybės pajamos ir išlaidos, išskyrus specialios paskirties lėšas bei šalies iždui nepriklausančias sumas; 2) visos valstybės pajamos, kaupiamos Finansų ministerijos kasose; 3) pajamas ir išlaidas tikrina nepriklausomi valstybės kontrolės pareigūnai pagal originalius dokumentus. Pagal šias taisykles visos ministerijų sąmatos vienu metu atitinkamai buvo pateikiamos Finansų ministerijai, valstybės kontrolieriui ir Valstybės tarybai. Finansų ministerija ir valstybės kontrolierius patikrindavo gautų sąmatų atitiktį galiojusiems įstatymams. Tuomet Finansų ministerija parengdavo bendrą biudžeto projektą ir teikdavo Valstybės tarybai, o pastaroji jį apsvarsčiusi teikdavo tvirtinti šalies vadovui. Vėliau šis projektas būdavo publikuojamas atitinkamuose leidiniuose [1, p. 70]. Įdomu tai, kad pirmą kartą rusų biudžetas buvo viešai paskelbtas ne savo šalies gyventojams, bet užsienio valstybėms. Tai buvo padaryta Rusijos kreditingumui užsienyje stiprinti.

Svarbus etapas tobulinant ikirevoliucinės Rusijos biudžetinį procesą susijęs su pirmosios Valstybės Dūmos išrinkimu 1906 m. Tais pačiais metais buvo priimtos taisyklės „Dėl Valstybės pajamų ir išlaidų paraiškos svarstymo tvarkos“, nustatančios biudžeto peržiūrėjimo tvarką Valstybės Dūmoje ir Valstybės taryboje. Pagal šias taisykles visi biudžeto kreditai (asignavimai) skirstomi į tris dalis: 1) kreditai, nepriklausantys įstatymus leidžiančioms institucijoms svarstyti ir mažinti; 2) kreditai, grindžiami veikiančiais įstatymais; 3) kreditai, galimi laisvai svarstyti. Svarstant pastaruosius buvo apribotos įstatymų leidėjo teisės. Jis neturėjo teisės įtraukti į pajamų ir išlaidų paraišką naujų reikalavimų, o tik sumažinti arba padidinti skirtus asignavimus. Šiuo atžvilgiu Valstybės Dūma buvo už biudžetinių teisių padidinimą, o Valstybės taryba – prieš [13, p. 42].

Tačiau visi anksčiau minėti Rusijos biudžeto įstatymai ir įvairios taisyklės buvo sunkiai pritaikomi Lietuvoje dėl visiškai skirtingų šalies ūkio sąlygų, pasikeitusios administracijos struktūros ir naujos politinės santvarkos.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. susikūrus Lietuvos Respublikai, susidarė palankios sąlygos ūkiui plėtoti. Tačiau pirmaisiais nepriklausomybės metais (1918–1926) vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios skirtingų partijų ir grupių politinės diskusijos, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires.

Ilgą laiką Lietuvoje, tiek iki Steigiamojo Seimo, tiek jo laikais pasigendama biudžetinių įstatymų. 1919 m. balandžio 4 d. trečiuoju skaitymu Lietuvos valstybės taryba, kol Steigiamasis Seimas apsispręs dėl Lietuvos Valstybės valdymo formos ir konstitucijos, priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Jie nustatė valstybės Prezidento, Valstybės Tarybos, Ministrų Kabineto, Valstybės kontrolės kompetenciją. Ten konkrečiai nėra užsiminta apie šalies biudžetą, bet 34–ajame paragrafe, kuriame kalbama apie valstybės kontrolę, užsiminta apie Valstybės kontrolės vykdomą valstybės pajamų, išlaidų ir kitokio valstybės turto saugojimo priežiūrą [15, p. 4]. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos valstybės Konstituciją, kurios 29–ajame paragrafe teigiama, kad Valstybės biudžetas ir jo vykdymas yra tvirtinami Seimo [15, p. 9]. Tik 1925 m. sudaromas pirmasis Valstybės biudžeto įstatymo projektas, priimtas tais pačiais metais spalio 23 d. po dviejų skaitymų. Tačiau jau trečiajame Seime 1926 m. lapkričio 12 d. pateikiamas svarstyti šiek tiek pakeistas Valstybės biudžeto įstatymo projektas. Jame žymiai praplėsti

49

biudžeto priėmimo, vykdymo ir įvykdymo skyriai, susiaurinti nuostatai dėl biudžeto parengimo. Šis biudžeto įstatymo projektas kaip ir pirmasis tesulaukė dviejų skaitymų, todėl abu biudžeto įstatymo projektai ir liko tik projektai, neturintys juridinės galios, nors jais ir buvo vadovaujamasi. Jie turėjo palyginti gerą biudžeto projekto sudarymo ir jo priėmimo dalį, tačiau visai neturėjo biudžeto atskaitomybės, teisminės biudžeto kontrolės (ko nėra ir dabartiniuose biudžeto įstatymuose), jo apyskaitų sudarymo ir tvirtinimo bei kasų santvarkos teisės normų [14, p. 35]. Nors 1926 m. buvo priimtas kontrolės įstatymas, tačiau jis neužpildė visų su biudžeto kontrole susijusių spragų.

Bene didžiausią galią rengiant, svarstant ir vykdant biudžetą turėjo tuometiniai finansų ministrai. Dar 1925 m. biudžeto projekte buvo nustatyta, kad už šalies biudžeto sudarymą atsakingas finansų ministras. Tai pasireikšdavo sudarant provizorines atskirų žinybų išlaidų sąmatas. 17–ajame paragrafe numatyta, kad „finansų ministras praneša spėjamas išlaidų sumas, kurias bus galima paskirti ateinančiais metais atskiroms valdyboms ir ministerijoms, skaitantis su valstybės iždo išmokėjimo pajėgomis“. Ši projekto nuostata reiškia, kad valstybinės žinybos sudarydamos savo pajamų ir išlaidų sąmatas turi vadovautis finansų ministro nustatytomis finansinių lėšų sumomis. Taip pat labai svarbi šio projekto 4–ojo paragrafo nuostata, skelbianti, kad kiekviena biudžeto pozicija turi būti paremta įstatymu. Neatidėliotiniems reikalams Ministrų Kabineto numatomos, bet įstatymais, statutais ar etatais neparemtos atskirų sričių išlaidos gali būti įtrauktos į išlaidų sąmatą ir vykdomos finansų ministrui sutikus [14, p. 45]. Tai reiškia, kad kai sudarant biudžetą nėra įstatymų, kuriais galėtų vado-vautis atitinkamų ministerijų vadovai, reikalaudami lėšų, finansų ministras gali argumentuotai riboti visą Ministrų kabineto programos vykdymą. Tai taip pat susiję su 1925 m. bei 1926 m. biudžeto projektų nuostata, kad finansų ministras galutinai ruošdamas valstybės biudžeto projektą ir lygindamas ministerijų išlaidas su Valstybės Iždo išmokėjimo pajėgumu turi teisę perskirstyti arba mažinti kiekvieną įstatymais neparemtą išlaidų sumą, apie tai pranešdamas atitinkamam ministrui ir valstybės kontrolieriui. Nors Ministrų kabinetas svarstydamas savo posėdyje finansų ministro parengtą šalies biudžeto projektą galėjo viską nutarti balsų dauguma, išskyrus aptartąjį 4–ojo paragrafo apribojimą (tai numatyta ir 1928 m. Konstitucijoje) [15, p. 14–20], galime daryti išvadą, kad finansų ministras, turėdamas plačiausius įgaliojimus, galėjo kiekvienu atveju protestuoti prieš savo sudaryto biudžeto projekto ar atskirų dalių keitimą, tai pagrįsdamas realiais finansiniais argumentais (ekonominiu krašto pajėgumu ir pan.).

Gana plačius įgaliojimus finansų ministras turėjo ir vykdant biudžetą. Remdamasis 1926 m. biudžeto projekto 32–uoju paragrafu finansų ministras galėjo reikalauti, kad atitinkamos valstybinės institucijos pristatytų būsimo mėnesio išlaidų sąmatą, nors priimtu biudžetu jau ir būtų leisti kreditai (skirti asignavimai). Atsižvelgdamas į iždo mokėjimo pajėgumą finansų ministras galėjo reguliuoti sumų išmokėjimą, nesvarbu, ar tos lėšos yra biudžeto leistos [12, p. 50]. Skirtingai nei Lietuvoje, Prancūzijoje įstatymo taip pat ir biudžeto iniciatyvos ir jų keitimo teisę turėjo Parlamentas. Biudžeto projektas buvo rengiamas ir svarstomas Finansų komisijoje, užėmusioje reikšmingą vietą abiejuose Parlamento rūmuose. Faktiškai Komisijos pirmininkas ar referentas patikrintą biudžetą teikė Parlamentui bei turėjo didesnes galias negu finansų ministras, kuris galėjo būti pašauktas į ją arba ne [4, p. 134]. Tuo tarpu Anglijoje už biudžeto parengimą ir vykdymą buvo atsakingas iždo kancleris. Jis turėdamas geriausių finansininkų štabą biudžeto priėmimo dieną pasiūlydavo Parlamento rūmams priimti visus svarbiausius mokesčių pakeitimus bei naujas biudžeto subalansavimo priemones. Tai Parlamentas paprastai darydavo tą pačią dieną [5, p. 378].

50

Pradedant nagrinėti to laikotarpio Lietuvos Seimo vaidmenį rengiant, svarstant, tvirtinant, vykdant šalies biudžetą, reikėtų paminėti, kad to meto Lietuvos Seimo veikla šalies finansiniuose reikaluose buvo ribota. Remiantis 1922 m. Konstitucija galima daryti išvadą, jog Lietuvos biudžetas tikrai buvo vyriausybės aktas, tvirtinamas Seimo. Priimdamas 1922 m. Seimo statutą jis pats apribojo savo finansines teises. Jame nustatyta, kad jeigu Seimas norėtų padidinti Ministrų kabineto pasiūlytas išlaidas, tas pasiūlymas turėtų būti apsvarstytas pastarojo, atitinkamų Seimo narių ir priimtas kvalifikuotos Seimo narių daugumos. Svarstydamas valstybės išlaidų sąmatą ar lėšų skyrimą naujoms išlaidoms Seimas negalėjo keisti pateiktos išlaidų sąmatos ribų [15, p. 55]. 1925 m. biudžeto įstatymo projekto 9 straipsnyje numatyta, kad Seimas atsisako daryti įtaką biudžeto lėšų paskirstymui, nes biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikaciją nustato finansų ministras kartu su Valstybės kontrolieriumi. Pagal tą patį projektą Seimas tik tikrina ir tvirtina valstybės biudžetą [5, p. 53]. Seimui faktiškai pri-klausė biudžeto kontrolės, bet ne iniciatyvos teisė.

1936 m. buvo priimtas naujas Seimo statutas, nustatęs, kad biudžetą ir biudžeto vykdymo apyskaitą, jei kitaip nenumatyta 102 ir 103 straipsniuose, Seimas tvirtina ta pačia tvarka, kuri yra nustatyta Ministrų kabineto siūlomiems įstatymams priimti (101 str.). Biudžeto projektą kaip ir kitus įstatymų projektus svarsto atitinkama komisija ir su atstovų pastabomis siunčia Ministrų kabinetui. Komisija savo darbus turi baigti per 15 dienų, nebent Seimo Prezidiumas pasiūlytų kitaip. Gavusi Ministrų kabineto projektą komisija 10 dienų laikotarpiu jį apsvarsto ir motyvuodama savo priimtą sprendimą siunčia Seimo pirmininkui, ku-ris pateiktą įstatymo projektą įrašo į Seimo darbotvarkę. Vėliau, po tam tikrų procedūrų, buvo balsuojama už visą biudžeto įstatymo projektą iš karto, neatsižvelgiant į tai, ar biudžetas buvo tvirtinamas, ar ne [15, p. 90]. Seimo statute neužsimenama, ar biudžeto komisijos nariai ir visi kiti atstovai, teikę pastabas dėl biudžeto, gali siūlyti didesnes išlaidas nei buvo numatyta Ministrų kabineto.

Svarbu ir tai, jog 1938 m. buvo priimta nauja Lietuvos Konstitucija. Pagal šią Konstituciją Seimas, svarstydamas Ministrų Tarybos sudarytą biudžeto projektą, galėjo didinti išlaidas tik įstatymu nustatęs naujas pajamas joms padengti. Išlaidų, nustatytų įstatymais arba sutartimis, Seimas visai negalėjo mažinti. Respublikos Prezidento biudžetinės teisės buvo žymiai didesnės negu Seimo. Seimas tik priimdavo biudžeto projektą, o jį tvirtindavo Prezidentas (Konstitucijos 115 str.). Pagal 117 straipsnį, kai Seimo nėra arba jeigu Seimas iki rudens sesijos pabaigos nepriima biudžeto įstatymo projekto ir Respublikos Prezidentas ne-šaukia nepaprastosios Seimo sesijos biudžeto projektui svarstyti, Ministrų Taryba galėdavo pristatyti tvirtinti biudžeto projektą tiesiog Prezidentui [15, p. 9]. Ji suteikė šalies Prezidentui ir jo skiriamai Ministrų Tarybai didesnes teises biudžeto srityje negu Seimui.

1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo pajungta okupaciniam TSRS režimui. Patekus į Tarybų Sąjungos sudėtį nuo pirmųjų egzistavimo joje dienų buvo pertvarkoma visa socialinė–ekonominė sfera. Buvo priimta daugybė naujų įstatymų, taip pat ir konstitucija, griežtai reguliavusių visas visuomeninio gyvenimo sritis. Taip buvo sunaikintas visas ankstesnis tautos įdirbis valstybės finansų srityje.

Okupacijos metu Lietuvos biudžetas kartu su kitų sąjunginių respublikų biudžetais priklausė TSRS centralizuotam valstybiniam biudžetui, kuris buvo tiesiogiai pavaldus Sąjunginės vyriausybės žiniai. Per šį sąjunginį biudžetą sąjunginėms respublikoms buvo paskirstomos finansinių išteklių dalys [16, p. 21]. TSRS ir sąjunginių respublikų, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiųjų Tarybų išrinktos biudžeto komisijos, iš anksto išnagrinėjusios sudarytus biudžetų projektus, detaliai susipažinusios su visais biudžeto pajamų bei išlaidų apskaičiavimais,

51

siūlydavo taryboms atitinkamai pakeisti biudžetų pajamas bei išlaidas. Kiekvienas deputatas turėjo teisę siūlyti pakeisti biudžeto pajamas ir išlaidas bei išlaidų paskirtį [17, p. 4–5].

Kiekviena sąjunginė respublika turėjo savo valstybinį biudžetą, kurį tvirtindavo sąjunginės respublikos Aukščiausioji Taryba (toliau – AT).

Pagrindiniai biudžetinių teisių šaltiniai buvo TSRS ir sąjunginių respublikų konstitucijos (Lietuvoje – 1940 m. LTSR, 1977 m. LTSR ir 1978 m. LTSR konstitucijos) bei 1959 m. TSRS ir sąjunginių respublikų biudžetinių teisių įstatymas.

1940 m. TSRS Konstitucijos 14 straipsniu aukščiausioms TSRS valstybinės valdžios ir valstybinio valdymo institucijoms buvo pavesta tvirtinti TSRS valstybinį biudžetą ir jo vykdymo apyskaitą, nustatyti mokesčius ir pajamas, skirtas sąjunginiams ir sąjunginių respublikų valstybiniams biudžetams sudaryti. TSRS AT tvirtindavo valstybinį ūkio planą, kuriuo vadovaujantis buvo sudaromas TSRS biudžetas. Pagal TSRS Konstitucijos 68 straipsnį TSRS valstybinį biudžetą vykdo TSRS Ministrų Taryba per TSRS Finansų ministeriją, TSRS ministerijas bei žinybas ir sąjunginių respublikų Ministrų Tarybas. Pagal TSRS ir sąjunginių respublikų biudžetinių teisių įstatymą TSRS Ministrų Taryba nustatydavo Tarybų Sąjungos valstybinio biudžeto projekto sudarymo tvarką ir terminus, svarstydavo sudarytą biudžeto projektą ir pateikdavo jį TSRS AT tvirtinti. Prieš tvirtinimą jį svarstydavo Sąjungos Tarybos ir Tautybių Tarybos Biudžeto komisijos [18, p. 31].

TSRS AT svarstydavo TSRS valstybinį biudžetą pagal TSRS Ministrų Tarybos pranešimą ir Sąjungos Tarybos bei Tautybių Tarybos Biudžeto komisijų nuomones, atsižvelgdama ir į AT deputatų pasiūlymus, pateiktus svarstant biudžetą.

Sąjunginių respublikų valstybinį biudžetą ir jo vykdymo apyskaitą tvirtindavo sąjunginių respublikų Aukščiausiosios Tarybos atskiru įstatyminiu aktu. Be to, sąjunginių respublikų AT tvirtindamos respublikos valstybinį biudžetą galėjo padidinti bendrą pajamų ir išlaidų sumą. Tačiau jos negalėjo pakeisti TSRS AT patvirtintų atskaitymų iš bendrų sąjungos valstybinių mokesčių ir pajamų dydžių [17, p. 47]. Sąjunginių respublikų valstybinio biudžeto pajamų ir išlaidų paskirstymas respublikiniams biudžetams priklausė sąjunginių respublikų kompetencijai.

Pagal 1940 m. LTSR Konstituciją už šalies biudžeto sudarymą buvo atsakinga LTSR Liaudies Komisarų Taryba, kuri jį pateikdavo tvirtinti LTSR AT. Prieš tai Aukščiausioji Taryba išrinkdavo Biudžeto komisiją, kuri pranešdavo savo išvadas dėl LTSR valstybės biudžeto. Tačiau ši komisija buvo ne nuolatinė, o buvo sudaroma kiekvienais metais, kai reikėjo priimti šalies biudžetą [19, p. 105]. 1977 m. priėmus naują konstituciją nebeliko ankstesnės LTSR Liaudies Komisarų Tarybos. Vietoj jos buvo įsteigta LTSR Ministrų Taryba, kuriai buvo pavesta rengti valstybės biudžetą bei teikti LTSR AT biudžeto įvykdymo apyskaitą. Ta pati nuo-stata išliko ir 1978 m. priimtoje LTSR Konstitucijoje.

Jei patvirtinus TSRS valstybinį biudžetą buvo priimami TSRS įstatymai arba TSRS Ministrų Tarybos nutarimai, kuriais buvo padidinamos sąjunginių respublikų valstybinių biudžetų išlaidos arba sumažinamos pajamos, pastariesiems būdavo pridedama lėšų iš sąjunginio biudžeto. Jeigu sąjunginių respublikų valstybinių biudžetų išlaidos būdavo sumažinamos arba pajamos padidinamos, tai atitinkamos sumos būdavo perduodamos į sąjunginį biudžetą [17, p. 43]. Tai yra vienas iš teigiamų to laikotarpio biudžetinio proceso bruožų, leidusių geriau derinti biudžeto pajamas ir išlaidas.

Išvados

52

Dauguma darbų biudžeto tema, išleistų sovietinėje Lietuvoje, yra menkos istorinės vertės. Visose valstybės gyvenimo srityse uoliai ir sistemingai buvo vykdoma sovietų propaganda, tai nepaliko nuošaly ir biudžeto. Buvo bandoma valstybės ir jos finansų valdymą pateikti kaip nepriekaištingą, jaučiama objektyvios nuomonės stoka.

Apibendrindami biudžeto ir biudžetinio proceso raidą galime teigti, kad šis finansų teisės institutas itin svarbus kiekvienos valstybės gyvavimui. Netinkamas valstybės finansų valdymas gali lemti net ir pačių galingiausių valstybių žlugimą. Formuojant šalies finansus taip pat labai aktuali darni atitinkamų valdžios institucijų veikla, jų tarpusavio bendradarbiavimas. Kaip rodo istorija, tarp atskirų valstybės valdymo sistemos grandžių nesant sutarimo dėl finansų ūkio, priimant prieštaringus teisės aktus, daroma labai neigiama įtaka šalies socialinei–ekonominei politikai. Pavyzdys būtų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kada vykdomajai valdžiai – Ponų Tarybai kartu su bajorija ignoruojant šalies valdovą, Seimą, priimant sau naudingus sprendimus, šalis visiškai sunyko. Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nuo 1918 m. iki 1940 m., kai finansų ministras buvo pas svarbiausias formuojant ir vykdant valstybės biudžetą. Nesutikdamas su Seimo bei Ministrų Tarybos nuostatomis, susijusiomis su šalies biudžetu, galėjo užprotestuoti sudaryto biudžeto projekto ar atskirų jo dalių keitimą. Taip pat sudarant biudžetą ir nesant įstatymų, kuriais galėtų vado-vautis atitinkamos ministerijos, reikalaudamos lėšų, finansų ministras galėjo argumentuotai riboti visą Ministrų kabineto programos vykdymą.

Valstybinės valdžios institucijų funkcijų disharmonija – labai nepageidaujamas veiksnys biudžetiniame procese. Todėl biudžetas visuomenėje, nuolat besivystančioje ir savireguliacinėje sistemoje, tampa viena iš aktualiausių finansų mokslo bei praktikos problemų. Tad kiekvienos teisinės valstybės finansinės sistemos pagrindai turėtų būti grindžiami tvirtais juridiniais pamatais.

LITERATŪRA

1. Жез Г. Общая теория бюджета. – Москва, 1930.2. Бюджетное право / Под.ред. А. М. Никитина. – Москва, 2001.3. Эриашвили М. Д. Финансовое право. – Москва, 2000.4. Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. – Kaunas, 1938.5. Pokrovskis M. Finansų mokslo pagrindai. – Kaunas, 1926.6. Žilėnas A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų pagrindai. II dalis.– Vilnius, 1999.7. Ivinskis Z. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika savo dvaruose iki XVI a. pusės. –

Kaunas: Lietuvos praeitis, 1939-12-14.8. Žilėnas A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų pagrindai. I dalis. – Vilnius, 1996.9. Lietuvos istorija / Redagavo A. Šapoka. – Kaunas, 1936.

10. Šabūnas L. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Iždo tribunolas. – Kaunas: VDU Teisės fakulteto leidinys, 1936.

11. Jablonskis K. Lietuvos valstybės ir teisės istorija nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio. – Vilnius, 1971.

12. Avižonis K. Rinktiniai raštai. – Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija, 1975.13. Озеров И. Х. Основы финансовой науки. Вып. 2. – Москва, 1914.14. Pažemeckas J. Biudžeto teisės reformų problemos ir Lietuvos biudžetas. Ekonomika. 1936. Nr. 1.15. Lietuvos valstybės teisės aktai. 1918-02-16–1940-06-15. – Vilnius, 1996.16. Jablonskis A. Lietuvos ekonomika TSRS liaudies ūkio komplekse. – Vilnius, 1980.17. Daukša A. TSRS biudžetinė sistema. – Vilnius, 1961.18. Конституция и законы СССР. – Москва, 1983.19. Valančius K. Lietuvos valstybės konstitucijos. – Vilnius, 1989.

53

The History Points of State Budget and Budget Process

Doctoral Candidate Vaitiekus NovikevičiusLaw University of Lithuania

SUMMARY

The author of this article presents the origin of term „budget“, the form of budget as state’s financial–legal act from the beginning to estimate of state’s income and expenditures for current years and to the adoption of first budget laws.

Particular attention is paid to the problems of Lithuania’s budget history and budget process of the Grand Duchy of Lithuania in 15-18 centuries.

The author also analyses the budget process at different periods: Lithuania being part of the Russian Empire, Lithuania’s Independence (1918-1940) and Soviet Occupation period.

54

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 46–52

POLICIJOS PREVENCINĖ VEIKLA – JOS TEISINIO PASLAUGAVIMO VISUOMENEI TURINIO ELEMENTAS

Dr. Gintautas Danišauskas

Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Policijos teisės katedraAteities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 274 06 24Elektroninis paštas daniola@ltu.lt

Pateikta 2002 m. liepos 10 d.Parengta spausdinti 2002 m. lapkričio 15 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros profesorius habil. dr. Česlovas Mančinskas

S a n t r a u k a

Teisės universiteto mokslo darbuose jau rašyta apie teisinės paslaugos sampratą, jos esmę bei pagrindus. Nagrinėjant teisinės paslaugos turinį buvo prieita prie išvados, jog subjektų kultūrinėje veikloje būtent ji garantuoja lygius kultūrinius mainus. Šiuose darbuose buvo pabrėžiama, jog teisinė paslauga, atsirandanti teisinio įstatymo pagrindu, yra vertybė, kurios dėka tarp žmonių gali būti pasiekiamas visiškas kompromisas ir savitarpio pagarba. Jos pagrindu visuomenėje atsiranda kompromisiniai, žmogiški kultūriniai mainai.

Šiame darbe vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniu, remiantis teisinės paslaugos turiniu bandoma pažvelgti į vieną iš policijos funkcijų – teisės pažeidimų prevencinę veiklą ir ją susieti su žmogaus teisėmis. Darbe samprotaujama, kodėl prevencinė policijos veikla labiau nei kitos iš pirmo žvilgsnio svarbios jos funkcijos galėtų užtikrinti žmogaus saugumo poreikius ir taip garantuoti jo konstitucines teises bei laisves. Straipsnyje nagrinėjama, kokia yra teisės pažeidimų prevencijos reikšmė visuomenės ir policijos santykiuose siekiant teisinių paslaugų. Samprotaujama, kad jeigu policija, kaip valdžios institucija, netarnautų žmonių teisėms, svarbiausiems jų poreikiams, ji negalėtų būti ir legitimi. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos bei užsienio autorių darbais bandoma pažvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos įpareigojimą, kad valdžios įstaigos tarnautų žmonėms, ir prevencinę policijos veiklos funkciją. Analizuojama, koks yra santykis tarp konstitucinio valdžios įstaigų įpareigojimo tarnauti žmonėms, prevencinės policijos veiklos ir konstitucinių žmogaus saugumo teisių įgyvendinimo.

Darbe nesiekiama analizuoti kitos teisinės paslaugos turinio elemento pusės – visuomenės pareigos policijai, kuri taip pat yra sudedamoji šios

55

paslaugos dalis. Šiame darbe žvelgiama tik į vieną teisinės paslaugos turinio elementą – policijos teisės pažeidimų prevencines paslaugas visuomenei.

Šio darbo tikslas yra ištirti ir moksliškai pagrįsti vienos iš policijos funkcijų – nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos prasmę ir svarbą žmogaus teisėms.

Darbo tyrimo objektas yra policijos prevencinės funkcijos teikiant socialines paslaugas visuomenei. Teisinė paslauga čia formuluojama kaip vertingasis (turiningasis) policijos veiklos vertinimo ir tobulinimo metodas. Darbe taip pat naudojami analizės, logikos tyrimo metodai.

Siekiant teisinės paslaugos, kai teisės subjektų pareigos kultūriniuose mainuose tampa adekvačios jų teisėms, ir rūpinantis teisėtvarka, teisės pažeidėjų išaiškinimas neturėtų likti prioritetinė visuomenės institucijos – policijos veiklos kryptis. Kiekvienas visuomenės pilietis bendraudamas su kitais jos nariais siekia jaustis saugus, kad nekiltų grėsmė jo teisėms ir teisėtiems interesams. Dėl to kuriant demokratinę teisinę valstybę, kurios Konstitucijos 5 straipsnis valdžios įstaigų veiklą legalizuoja tik per tarnavimą arba paslaugavimą žmonėms [1], leidžiant policijos veiklą reglamentuojančius norminius aktus pirmiausiai tuo ir turėtų būti remiamasi. Visuomenė ir pati policija, kaip tarnaujanti žmonių teisėms institucija, privalo suprasti, kad nepaprastai svarbaus kiekvienam žmogui saugumo jausmo stoka taip pat yra prievartinis žmogaus teisių netekimas. Dėl to garantuojant šią žmonių teisę prioritetinė policijos veiklos kryptis turi būti ne vien jau įvykdytų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų išaiškinimas, o reali apsauga nuo tokių veikų grėsmės.

A. Vosyliūtė teigia, kad poreikis būti saugiam yra reikšmingas socialinės šiuolaikinio žmogaus būsenos elementas [2, p. 160]. Policija siekdama teikti teisinę paslaugą visuomenei privalo tenkinti šį svarbiausią žmogaus poreikį. Juk didžiausia visuomenės narių dalis nėra teisės pažeidėjai ir tikisi, kad valstybė apgins Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomą jų laisvę, gyvybę, kūno neliečiamybę, nuosavybę, realiai užtikrins asmeninį saugumą. Kaip teigia R. Wolfas–Riudigeris, policija, kaip teisėtvarką užtikrinanti institucija, turi garantuoti tokį saugumą ir apginti piliečius nuo gresiančių pavojų, nes apgynimas ir apsaugojimas nuo pavojų yra svarbiau negu jau padarytų nusikaltimų tyrimas [3, p. 105].

Šiuo metu daugelis gyventojų jaučiasi nesaugūs. Tai patvirtina atliekamų apklausų rezultatai. Kaip teigia R. Shulte, saugumo jausmo netekimas siejamas su tokiais nusikaltimais, kurie tiesiogiai palietė gyventojus: įsilaužimai į butus, automobilių vagystės, plėšimai, smulkios vagystės ir pan. [4, p. 21]. Policija siekdama vykdyti teisinę pareigą taip pat privalo turėti omenyje dar vieną svarbią žmogaus teisėms aplinkybę, kad ta dalis visuomenės narių, kurie tapo nusikaltėliais arba kitokiais teisės pažeidėjais, ir policija anksčiau ar vėliau juos iš-aiškins, taip pat turėjo teisę į savo nevaržomas teises ir laisves, kurių netenka galbūt dėl netinkamo valdžios, taip pat ir policijos tarnavimo visuomenei. Jeigu valdžios institucijos, taip pat ir policija, būtų laiku ėmęsi atitinkamų priemonių šalinti nusikalstamumo veiksnius, didelė dalis potencialių pažeidėjų netektų pagrindo ir galimybių nusikalsti arba kitaip pažeisti įstatymus. Dėl to liktų apsaugotos ne tik visuomenės narių, tiesiogiai nukenčiančių nuo nusikaltėlių bei kitų teisės pažeidėjų, bet ir nusikaltusiųjų teisės. Policija tarnaudama žmonių teisėms padėtų jiems vykdyti savo pareigas visuomenei, gerbti kiekvieno jos nario interesus. Potencialūs teisės pažeidėjai būtų apsaugoti nuo laisvės netekimo ir kartu nebūtų izoliuoti nuo visuomenėje vykstančių teisėtų ekvivalentinių kultūrinių mainų proceso. Kriminologijos mokslas įrodinėja, jog

56

nusikaltėliais ne gimstama, o tampama, atsiradus tam tikriems nusikaltimus skatinantiems veiksniams. Kuo daugiau tokių veiksnių, tuo daugiau bus ir nusikal-tėlių.

Be abejo, šių veiksnių yra labai daug ir įvairių, ir policija viena nėra pajėgi juos lokalizuoti, tačiau reikia manyti, kad išleidus atitinkamus norminius aktus ir policijai pakeitus savo darbo vertinimo kriterijus, pagrindinį dėmesį skiriant jų prevencijai, didelė jų dalis nebūtų padaryta. Juk remiantis užsienio mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad esant tam tikriems nusikaltimus skatinantiems veiksniams nusikalstų beveik kiekvienas žmogus. Kaip pabrėžia prof. Y. Gilinskiy, maždaug 100 proc. visų suaugusių gyventojų yra potencialūs nusikaltėliai, dėl to ir reikalinga teisės pažeidimų prevencija šalinant nusikalstamumo veiksnius [5, p. 108–115].

Tačiau tradiciškai Lietuvos ir daugelio kitų valstybių policija linkusi daugiausia dėmesio skirti kriminaliniams nusikaltimams tirti. K. Strakgraffas teigia, kad Vokietijos policijos darbo pagrindas – kriminaliniai tyrimai, teisėtvarkos saugojimas bei nusikaltimų prevencija [6, p. 170]. Į pirmą vietą čia iškeliamas kriminalinių nusikaltimų tyrimas, o apie prevenciją kalbama tik kaip apie nelabai svarbų socialinį reiškinį. Demokratinėse valstybėse, kuriose žmogaus teisės laikomos svarbiausiomis, šių teisių apsaugos pagrindu turėtų tapti vertybinė teisė. Tai labiausiai garantuotų žmogaus teises, kadangi jos turinį sudaro pareigų bei teisių vienovė ir iš jos kylanti kompromisinė teisinė paslauga, garantuojanti teisingą kultūrinių mainų procesą. Kadangi saugumo jausmas yra nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui, policija, siekdama patenkinti visuomenės saugumo poreikius, užtikrindama pagrindines jos narių teises bei laisves, pirmiausiai turėtų rūpintis teisės pažeidimų prevencija, kuri kaip tik ir turėtų tapti prioritetine jos veiklos kryptimi. Kartu pati policija, besirūpinanti šia svarbia kiekvienam žmogui vertybe – saugumo jausmu ir šalindama veiksnius, galinčius pažeisti jos turinį, šiuo teisiniu santykiu su visuomene užsitikrintų ir atitinkamas savo ekvivalenčias teises.

Pastaruoju metu dėl norminių aktų, reglamentuojančių policijos veiklą, nepakankamo tobulumo ir savo atsakomybės stokos, pagrindines pajėgas sutelkusi jau padarytiems nusikaltimams tirti, policija kartu vienašališkai šalinasi teisinės paslaugos turinio elemento – pareigos. Atitolusi nuo prevencinio darbo, užkertančio kelią nusikaltimams ir kitiems teisės pažeidimams, policija neatlieka savo pareigos saugoti potencialių aukų ir dar nenusikaltusių asmenų teises. Kaip minėta, nesant galimybių įvykdyti nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą tiesiogiai nenukentėtų ne tik kiti visuomenės nariai, bet ir liktų apsaugoti nuo savo neteisėtos veikos potencialūs pažeidėjai, kurie neprarastų turimų teisių bei išliktų visateisiai visuomenės nariai. Prevencinis policijos darbas apima visas socialines sritis, realiai prisideda prie visų žmonių pagrindinių poreikių ir lūkesčių tenkinimo, todėl garantuoja konstitucines jų teises.

Pasaulis jau sukaupė tam tikrą saugumo užtikrinimo patirtį ir suprato, kad prevencija, kaip veikla, yra visiems priimtinesnė, demokratiškesnė, liberalesnė, pažangesnė, humaniškesnė nei bausmė ir prievarta, be to, ja rūpinantis galima apsaugoti gerokai didesnės gyventojų dalies teises. Daugelyje pasaulio valstybių jau seniai taikomos tam tikros priemonės stengiantis užkirsti kelią galimiems nusikaltimams ir kitiems teisės pažeidimams. Siekdamas apmokyti gyventojus pačius apsisaugoti nuo nusikaltėlių Vokietijos sostinėje Berlyne jau 1923 m. policijos prezidiumas įsteigė pirmąjį policijos konsultacijos biurą. Dabar visoje Vo-kietijoje yra maždaug 180 jo skyrių [4, p. 21]. Tokie biurai veikia ir Austrijoje – jų yra 82 [7, p. 82–86]. Konsultacinių biurų paskirtis – teikti paslaugas visuomenei – padėti gyventojams patiems pasirūpinti teisės pažeidimų prevencija. Policija teikdama šias paslaugas bando atkreipti žmonių dėmesį į įvairias nusikaltimų rūšis, aiškina apsisaugojimo nuo jų būdus. Austrijoje konsultaciniai punktai veikia

57

14 policijos valdybų, o kiekviena policijos nuovada gyventojams dalija informacines brošiūras [7, p. 82–86], kurios turi prisidėti prie policijos vykdomos prevencijos. Konsultantai konsultuoja, pavyzdžiui, juvelyrinių, kailių, odos, ginklų parduotuvių darbuotojus, aiškina jiems apsisaugojimo nuo nusikaltėlių būdus [7, p. 82–86]. Tai padeda ne tik apsisaugoti nuo nusikaltimų, bet ir užtikrina vieną iš svarbiausių žmogaus teisių ir gyvenimo poreikių – būti ir jaustis saugiam. Dėl to policijos siekį užtikrinti žmonių saugumo jausmą gali padėti įgyvendinti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų policijos prevencinė veikla. Tai būtų policijos žingsnis teisinės paslaugos kultūriniuose santykiuose su visuomene linkme, nes garantuodama žmonių teises ji kartu užsitikrintų ir atitinkamas savo teises.

Visuomenė jausis saugi ne tada, kai maksimaliai, netgi visu 100 proc. padidės teisės pažeidimų atskleidimas (kas, matyt, neįmanoma), o tik tada, kai žmonės matys, jog policija saugodama jų teises užkardo įvairius teisės pažeidimus ir neleidžia jiems įvykti. Žmonės jausis saugesni, kai policijos išaiškintas teisės pažeidimas ar nusikaltimas bus vertinamas ne kaip puikus jos darbo rezultatas, o kaip laiku ir nepakankamai gerai atliktos prevencinės pa-reigos, savo praeities klaidų užtikrinant teisėtvarką taisymas; kai į policiją besikreipianti moteris, kurią terorizuoja, žemina bei kuriai grasina girtas vyras nesulauks atsakymo, kad policija atvyks tik tada, jeigu vyras savo grasinimus įgyvendins. Nelogiškai atrodytų analogija, kai plintant virusinei epidemijai medikas atsisakytų skiepyti pacientą, įsipareigodamas jį gydyti, kai šis užsikrės tuo virusu.

Saugodama žmonių teises policija pirmiausia turi rūpintis prevencija, užkirsti kelią įvairiems teisės pažeidimams bei nusikaltimams ir socializuoti potencialius teisės pažeidėjus. Neveltui dar 1995 m. gruodžio 6–8 d. Strasbūre vykusiame seminare „Policija ir žmogaus teisės“ buvo pabrėžta, kad profilaktinė teisės pažeidimų veikla yra aukščiausia žmogaus teisių apsaugos forma. Tam pritaria ir prof. A. Pumputis teigdamas, jog profilaktinė veikla labiau nei kokia nors kita policijos funkcija užtikrina žmogaus teises [8, p. 78]. Ir tai, be abejo, suprantama, nes vykdant policijos prevencinę veiklą kiekvienas užkardytas teisės pažeidimas garantuoja visas žmogaus teises – apsaugomos žmonos teisės, nepraranda laisvės ir nepatiria kitų teisėtų suvaržymų nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą galėjęs įvykdyti girtas vyras, šeimoje išlieka saugumo jausmas.

Tai stiprintų žmonių pasitikėjimą policija, visuomenėje kiltų jos reitingas. Policijos darbu patenkinti mokesčių mokėtojai papildomai nemokėtų pinigų įvairioms privačioms saugos tarnyboms, jaustų savo teisinį įsipareigojimą policijai. Be to, pradėję su policija glaudžiau bendrauti gyventojai šiai institucijai suteiktų daugiau naudingos informacijos, reikalingos kasdieninėje policijos tarnybos veikloje. Visuomenė suprastų, kad policija teikdama ją tenkinančias paslaugas įgyja teisę ir pagrįstai gali tikėtis atitinkamų ekvivalentinių jos įsi-pareigojimų. Ji suprastų, jog siekiant bendro tikslo – teisinės paslaugos įvairiausių teisės pažeidimų užkardymas yra ne tik policijos, bet ir visos visuomenės reikalas. Ir taptų tikrove prof. E. Palskio primintas mums teiginys, kuris buvo pabrėžiamas dar tarpukario literatūroje, kad kova su nusikaltimais, jų užkardymas, prevencinė veikla – ne vien policijos, bet ir visos visuomenės, kiekvieno jos nario reikalas [9, p. 33].

Policijos ir piliečių bendradarbiavimo reikšmė teisės pažeidimų prevencijai

JAV ir Vakarų Europoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, pati policija išaiškina mažiau nei 10 proc. nusikaltimų. Kita dalis, t. y. daugiau nei 90 proc. nusikaltimų, išaiškinama pasitelkus visuomenę [3, p. 102–106]. Tai rodo, kad be

58

visuomenės paramos ne tik prevencinė policijos veikla, bet ir nusikaltimų išaiškinimas yra beveik neįmanomas. Todėl susidaro situacija, kai valdžios institucijų, kartu ir policijos, nepakankamai atsakingai atliktą nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos darbą daugiau kaip 90 proc. atvejų „taiso“ neturin-tys tokių pareigų patys mokesčių mokėtojai. Todėl esant dabartinei situacijai policijos veikla užtikrinant teisėtvarką be gyventojų paramos būtų neefektyvi, negalėtų garantuoti elementariausių žmonių teisių.

Kalbant apie visuomenės pagalbą policijai, vykdančiai savo funkcijas, reikėtų atkreipti dėmesį dar į tai, kad visuomenės nariai ne visada gali padėti tam tikrai institucijai, nes negali susigaudyti, kokias konkrečias funkcijas atlieka viena ar kita valstybės tarnyba, kadangi valstybės institucijų kompetencija Lietuvoje nėra pakankamai aiškiai apibrėžta. Tą patį darbą gali atlikti kelios institucijos, o tai mažina kiekvienos iš jų atsakomybę. Organizaciniai trūkumai apibrėžiant kompetenciją suteikia galimybę tarnyboms dėl nepakankamų darbo rezultatų kaltinti vienai kitą ir sumažinti savo oficialią atsakomybę. Tai gali sukelti painiavą ir visuomenės nepasitikėjimą šiomis institucijomis, o kartu ir nenorą joms padėti. Kiekviena valstybės institucija gali būgštauti, kad jos darbo rezultatus visuomenės akyse gali pasisavinti kita tarnyba. Tai ypač neskatina prevencinio darbo, kurio rezultatai ne taip greitai pastebimi, kaip, pavyzdžiui, išaiškinti nusikaltimai. Jei, tarkime, policija gerai atlieka profilaktinį darbą, šį nuopelną visuomenės akyse galėtų pasisavinti ir prokuratūra. Dėl to, kad, kaip teigia prof. A. Pumputis, atliekant parengtinį tardymą, tiriant nusikaltimus bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją labiausiai dubliuojasi Vidaus reikalų ministerijos ir Prokuratūros veikla [10, p. 186]. Esant tokiems organizaciniams neaiškumams paskirstant visuomenės institucijų veiklos kompetenciją tiesiogiai arba netiesiogiai yra pažeidžiamos ir žmogaus teisės. Todėl siekiant efektyvaus teisės pažeidimų prevencijos rezultato būtina nustatyti tikslias visuomenės tarnybų veiklos kompetencijos ribas, kad nekiltų jokių neaiškumų, kokį konkretų darbą ir kokia valstybės institucija vykdo. M. Römeris taip pat rašė, kad visos valstybės funkcijos turi būti suskirstytos į tam tikras teisines darbo kategorijas, vadinamas kompetencijomis, kurių kiekviena priskiriama (pavedama) tam tikram valstybės valdžios organui. Priešingu atveju keli organai imtų dirbti tą patį darbą [11, p. 353–358].

Svarbiausias prevencinis policijos darbas saugant žmogaus teises gali būti nepakankamai gerai atliekamas ir dar dėl vienos priežasties. Kaip jau minėta, toks darbas pagal dabartinę policijos darbo vertinimo specifiką lieka nepastebėtas, o už išaiškintus nusikaltimus yra visokeriopai skatinama. Jeigu apylinkės inspektorius rūpindamasis grįžusiuoju iš įkalinimo vietos profilaktiškai bendraus su juo, teiks tam tikrą pagalbą ir dėl to šis nepadarys naujo teisės pažeidimo, pareigūnas, be abejo, liks nepastebėtas, jo paslauga užtikrinant žmogaus teises (potencialios aukos ir buvusio nusikaltėlio) liks neįvertinta ir neskatinama. Tačiau jeigu blogai atliekantis savo pareigas apylinkės inspektorius su grįžusiuoju iš įkalinimo vietos nedirbs jokio profilaktinio darbo, o šis nepritapęs laisvoje visuomenėje padarys naują nusikaltimą, pažeisdamas savo konkrečios aukos ir visuomenės teises, o policijos inspektorius neteisėtą jo veiklą išaiškins, tai pareigūnas bus visokeriopai paskatintas, vadovai džiūgaus dėl jo darbo rezultatų. Todėl tarp policijos pareigūnų dar galima išgirsti kalbant, kad geriau vieną ar kitą asmenį reikia išprovokuoti nusikalsti ir jį „sudeginti“ nei laukti, kol šis pats nusikals. Policijos pareigūnui tai yra lengviausias būdas nesąžiningai atlikti savo pareigas, už kurias jis dar gali būti ir paskatinamas. Tokia galimybė, be abejo, nekels noro dirbti prevencinį darbą, kuris bus vertinamas kaip mažareikšmis ir nereikalingas. Pranešime, skirtame prevenciniam darbui, prof. J. Bluvšteinas teigia, jog užsienio šalių patirties analizė byloja, kad prevencinis darbas organizaciniu atžvilgiu turi būti atskirtas nuo nusikaltimų aiškinimo bei

59

tyrimo, nes jei tie patys pareigūnai atsako ir už nusikaltimų išaiškinimą, ir už nusi-kaltimų prevenciją, jie būtinai pirmenybę teiks pirmajai iš šių dviejų funkcijų, o antroji jiems bus tik nereikalinga kliūtis [12, p. 90–96]. Teisine prasme neatsakinga yra tai, kad į svarbiausią saugant žmonių teises policijos funkciją – prevencinį darbą gali būti žiūrima kaip į nelabai svarbų žmogaus teisėms reiškinį, neįsigilinant, kad būtent prevencinis darbas gali pateisinti visus visuomenės lūkesčius, siejamus su policijos paslaugomis.

Reikia pasakyti, kad ir Europos policininkų chartijoje yra frazė, jog policijos veikla turi apsiriboti kriminalinių nusikaltimų sritimi [13, p. 7]. Galima manyti, kad jei policijos veikla sutelkta ne tirti kriminalinius nusikaltimus, tai jos socialinė veikla nėra nukreipta saugoti žmogaus teises. Tačiau kitas chartijos teiginys, kad policija turi nuolat tarnauti visuomenei [13, p. 3], leidžia daryti išvadą, kad būtent represijų srityje ji turėtų apsiriboti tik kriminalinių nusikaltimų tyrimu, o dėl aktualiausios žmogaus teisėms profilaktinės jos paskirties abejonių neturėtų kilti, kadangi chartijos nuostata nuolat tarnauti visuomenei reiškia ne ką kitą, kaip paslaugaujant žmonėms atlikti pareigą siekiant užtikrinti svarbiausius gyventojų saugumo poreikius, kuriuos visuomenė sieja su policija.

Išvados

1. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tai policijos, kaip valdžios institucijos, paskirtimi tampa tarnavimas žmonių teisėms saugumo užtikrinimo srityje. Dėl to policija pirmiausiai turėtų atlikti funkciją, labiausiai apsaugančią žmogaus konstitucines teises.

2. Kadangi žmogaus potencialios aukos ir potencialaus teisės pažeidėjo teises labiausiai užtikrina neįvykdytas teisės pažeidimas, tai pagrindine policijos funkcija, į kurią pirmiausiai būtina kreipti dėmesį, turėtų tapti teisės pažeidimų prevencija.

3. Greitas ir operatyvus nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų išaiškinimas neturėtų tapti puikaus policijos darbo vertinimo kriterijumi, kadangi po įvykdyto, nors ir atskleisto, teisės pažeidimo žmogaus teisės yra labiau pažeistos nei prevencinės veiklos dėka išvengus tokių pažeidimų.

4. Rūpinantis teisės pažeidimų prevencija bei jos efektyvumu žmogaus teisių apsaugos srityje ir siekiant maksimaliai patenkinti mokesčių mokėtojų saugumo poreikius, turi būti aiškiai apibrėžta valstybės institucijų, tarp jų ir policijos, kompetencija, kad nekiltų jokių neaiškumų, kokios valstybės teisėsaugos institucijos kokią žmogaus teisių apsaugos funkciją vykdo ir už kokius rezultatus atsako.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1998.2. Vosyliūtė A. Nesaugumo situacijos ir būsenos: jaunimo mintys // Kriminalinė justicija: LPA mokslo

darbai. – Vilnius, 1994. T. 3.3. Wolf–Rüdiger R. Kriminalinių nusikaltimų prevencija, pertvarkius piliečių ir policijos santykius

naujose demokratinėse vidurio ir Rytų Europos valstybėse // Kriminalinė justicija: LPA mokslo dar-bai. 1994. T. 3.

4. Shulte R. Nusikalstamumo prevencija VFR // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 3.5. Gilinskiy Y. Crime Prevention: Theory and Practice // Jurisprudencija: Teisės akademijos mokslo

darbai. 1998. Nr. 10(2). 6. Strakgraf K. Internationale vewrbrechensbekämpfung und vorbegung aus der sicht eines

Deutschen Bundeslandes // Jurisprudencija: Teisės akademijos mokslo darbai. 1998. Nr. 10(2).

60

7. Geiger E. Policijos profilaktinė veikla // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 3. 8. Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1.9. Palskys E. Policija ir visuomenė tarpukario Lietuvoje // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai.

1996. T. 5.10. Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Jurisprudencija: Teisės akademijos

mokslo darbai. 1997. T. 7, 8.11. Römeris M. Valstybė. – Vilnius, 1995. T. 2. 12. Bluvšteinas J. Nusikalstamumo kontrolė: būklė ir perspektyvos // Kriminalinė justicija: LPA

mokslo darbai. 1994. T. 3. 13. Europos policininkų chartija. – Vilnius.

The Preventive Activities of Police - the Content Element of its

Legal Services Provided to Society

Dr. Gintautas DanišauskasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The notion of the legal service, its essence and basis, has already been analysed in the scientific works of the Law University of Lithuania. While analysing the content of the legal service, a conclusion was made that it is it that guarantees equal cultural exchange in the cultural activities of individuals. The works highlighted that the legal service evolving from the basis of legal law is the value, with the help of which a complete compromise and mutual respect may be achieved among people. Compromising, humanistic cultural exchange originates from its basis.

This work is underpinned by Article 5 of the Constitution of the Republic of Lithuania and seeks to examine one of the functions of the police – preventive activities against breaches of law – and to relate it to the human rights. A deliberation is made why the preventive function of police against other functions, is at the first sight more effective in safeguarding the human safety needs and thus can guarantee his constitutional rights and freedoms. The article analyses the significance of the prevention of breaches of law in striving to provide legal service in the relationship between society and police. An assumption is made that the police could not be legetimate once it does not serve for the human rights and their basic needs as the state institution. Taking into consideration the Constitution of the Republic of Lithuania, as well as the works of Lithuanian and foreign authors, an attempt is made to cast a look at the obligation stated in the Constitution for the state institutions to serve people and its provision on the preventive police activities. The relation between the constitutional obligation for the state institutions to serve people, the preventive activities of the police and the actual realization of human safety rights is analysed.

The work does not attempt at examining the other part of the legal service content element, i.e. the society’s obligation to the police, which is a composite part of the service. The work is focused on the one content element of the legal service – preventive service of the police to society against breaches of law.

61

62

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 53–66

IV. CIVILINĖ TEISĖ IR PROCESAS

THE LAW APPLICABLE TO CONTRACTUAL OBLIGATIONS: COMPARATIVE ANALYSIS OF THE CHOICE OF LAW RULES

UNDER LITHUANIAN AND THE UNITED STATES LAW

Doktoral Candidate Herkus Gabartas

Law University of Lithuania, Law faculty, Department of Fiscal and Revenue lawAteities st. 20, 2057 Vilnius, LithuaniaTel. +370 5 271 45 21E-mail: h.gabartas@takas.lt

Pateikta 2002 m. balandžio 11 d.Parengta spausdinti 2002 m. lapkričio 16 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos katedros vedėjas profesorius dr. Saulius Katuoka ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros asistentas dr. Audrius Perkauskas

A b s t r a c t

This article deals with the specific provisions of the new Civil Code of the Republic of Lithuania that establish the rules used in order to determine the law applicable to contractual obligations (Article 1.37). The purpose of the article – to show the origins of the private international law rules established in the Lithuanian Civil Code and by employing the comparative analysis method to explain their content and meaning. Special emphasis is made to those provisions, which determine the law applicable to the contractual obligations, when the contracting parties failed to choose such law by themselves. By referring to the writings of the world-known legal scholars, author analyzes Lithuanian private international law rules and compares them with the relevant provisions under the American choice of law. Having in mind the unlike legal traditions in Lithuania and in the United States, the existing differences and similarities of various legal concepts are also explained. The great majority of Lithuanian private international law rules are taken from the Rome Convention On the Law Applicable to the Contractual Obligations as of 19 June 1980, therefore this Convention, where relevant, is also analyzed. It is expected that this article will be helpful in understanding the private international law rules under the Lithuanian Civil Code, which are both new and rather complicated.

The subject known in Europe as private international law is usually referred in the United States to as conflict of laws, and is perceived as covering at least

63

three main areas: conflict of jurisdictions, choice–of–law and the recognition and enforcement of foreign judgments1. When a court in any country is dealing with international contract case, it usually follows a similar three-step route: first, it deals with a so-called jurisdictional issue, i. e., a court establishes whether it is competent to enter a binding judgment over the matter (as a rule, a court applies the procedural rules of the country where it sits (lex fori) in order to resolve this jurisdictional issue). On its second step, a court needs to select a set of result-oriented (i. e., substantive) national rules that will be applied in deciding the substance of the case. For this purpose a court again must refer to the special rules (i. e., choice–of–law rules) of the country where it sits in order to select the appropriate substantive law, which will determine the rights and obligations of the parties to the dispute. A court may apply the substantive law to the facts of the case only after the court’s jurisdiction has been established and the governing substantive law is correctly determined. And thirdly, after a court issues a judgment, the question of judgment’s recognition and enforcement arises. Hereinafter, following this oversimplified pattern of 3-step judicial process, this article will focus on the second step taken by a court, i. e., on the choice-of-law rules applied by a court in order to determine the relevant substantive law governing the case.

In July 18, 2000, the Civil Code of the Republic of Lithuania (the Code) was adopted2. It is a first independent civil code in the history of the Lithuanian state [1, p. 11]. Consequently, many rules and legal concepts enlisted there are still very new to the Lithuanian legal community. The author therefore believes it is useful to analyze these new Lithuanian private international rules and to judge them from the broader international perspective, i. e., by comparing them to the respective choice of law rules under the United States law. Also, since Lithuanian private international law rules repeat to the big extent the Convention on the Law Applicable to Contractual Obligations (the Rome Convention)3, the relevant provisions of the Rome Convention are also discussed in this work.

This article attempts to examine the choice-of-law rules applicable to contractual obligations in general. Therefore certain questions, which are relevant but which nevertheless do not directly determine the contractual obligation itself, e. g., party’s capacity to conclude a contract, the requirements to the form of the contract, etc., are not analyzed therein. Special legal regulation existing with respect to consumer, individual employment or other specific type of contracts is not addressed either.

1. Private International Law Rules in Lithuania and the United States

When comparing the private international rules in Lithuania and choice-of-law rules in the United States (US), it should not be forgotten that Lithuania and the US belong to the different legal systems. American law is generally a result of developments formulated by US courts (although a court in US will also apply the relevant existing statutes, the case law is, at least in the area of the choice-of-laws, a major source of law). Lithuania, on the other hand, belongs to the group of countries of civil law system, where legal precedents play a very limited role, if any. As a result, legal language and sometimes even entire legal concepts are

1 Therefore, except where such distinctions are particularly relevant to the discussion, the terms „private international law“ or „conflict of laws“ or „choice–of–law“ hereinafter will be used in this work interchangeably.

2 Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262.3 The Rome Convention was opened for signature in Rome on 19 June 1980, and is effective starting from

April 1, 1991. All member states of the European Union are parties to this Convention.

64

understood very differently in Lithuania and the US. Thus, when we talk about private international law in Lithuania, we mean conflict of laws in the US.

1.1. Private International Law in Lithuania

The private international law is a relatively new issue in Lithuania. Until 1990, when the independence of Lithuanian Republic was restored, commercial relations with foreign countries were very limited. Consequently, neither Lithuanian legal theory, nor practice were interested in private international law questions. The situation has changed after 1990, when a relationship with international community began to grow rapidly. Lithuania has already concluded many international treaties with foreign countries and joined the most important international conventions; on the other hand, a number of so-called cases with international (foreign) element, which are decided in Lithuanian courts, is constantly growing each year [2, p. 10].

Starting from July 1, 2001, the Code became effective in Lithuania1. It replaced an old 1964 Civil Code, which was subject to continuous amendments after 1990. Being a major source of law in the civil law country, the Code reflects the major changes made in various spheres of private law, including the area of private international law. Chapter 2 of Book 1 of the Code, named „International Private Law“, consists entirely of legal principles and rules, which are used to determine the substantive law applicable to civil relations. The rules concerning the determination of applicable law in the area of contracts have been drafted in close accordance with the Rome Convention2. Therefore, when interpreting and applying these rules, the jurisprudence of the European Court of Justice should also be taken into the account.

1.2. Choice of laws in the United States

American choice-of-law is not a uniform body of law. With the exception of the certain constitutional issues that might arise the process of application of foreign law, the questions of choice-of-law in the United States are almost exclusively attributed to the matters of law, which is regulated by the states rather than by the federal government. Each of fifty US states is a separate sovereign as regards their conflict-of-laws, and the precedents of one state’s courts may have at best only the persuasive effect in the courts of the another. Even U.S. federal courts, which are supposed to form the uniform legal practice in the U.S., „borrow“ local state rules (instead of applying some kind of uniform federal law) when the choice–of–law issue is at stake3 – the factor, which does not contribute to idea of unification of US law. Therefore any attempts in this work to reach some general conclusions about American law necessarily involve some generalizations, which may not be valid in all US states. Thus, article does not provide any definite answers on American law; instead, it merely attempts to identify some general patterns and trends existing in the majority of US states.

The American choice-of-law rule went threw a long route of developments in order to achieve its current status. At the beginning of XX century American conflicts thinking was dominated by single-factor „connecting contact“ tests such

1 Certain rules listed in the Code have different terms of effectuation. See Art. 2 of the Law of the Republic of Lithuania On Approval, Application and Implementation of the Civil Code // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262.

2 Lithuania, being only an associated member of the European Union, is not a party to the Rome Convention yet.

3 The US Supreme Court has held that choice-of-law rules are substantive (rather than procedural), thus calling for a federal court to apply the choice-of-law rules of the state where it sits; see Klaxon Co. v. Stentor Electric Mfg. Co., 313 U.S. 487, 1941.

65

as lex loci contractus in contracts and lex loci delicti in torts. Pursuant to lex loci contractus principle, the parties to the transaction acquire vested rights under the law of that jurisdiction, where the „last event“ of the transaction takes place. Thus, the applicable law is determined by single factors, which often are far from being characteristic to the entire contract1. For example, following the reasoning of this doctrine, the law of the place of the contract conclusion determines contracting party’s capacity to make contract, the form of the contact or the type of character (absolute or conditional) of the promise. Similarly, the law of the place of contract performance determines a manner, time, locality, sufficiency of performance or excuse for non-performance, etc.2 The majority of US courts accepted this concept nation-wide at the beginning of XX century. Consequently, a single-connecting factor approach, also known as vested-rights or traditional theory, was promulgated at American Restatement First, Conflicts of Laws, (1934) (the Restatement First)3.

However, in the second half of the XX century the state courts in US occasionally started to departure from a single factor conflicts test; as a result, multi-factor approach, encompassing center-of-gravity and significant-connection tests, began to emerge. This theory requires a court to apply the law of the state having the closest connection to the parties and the issues involved. The law is to be determined according to a variety of „contacts“, looking for the „center of gravity“, and no single connecting factor or contact point is allowed to attain more than „presumption“ status4. In other words, the traditional lex loci contractus rule was abandoned. The „most significant relation“ test thus was already established dominant one under American Restatement Second, Conflict of Laws (1971) (the Restatement Second)5.

Later on, a more radical school, led by Duke University professor Brainerd Currie, unfurled the banner of a conflicts revolution by focusing on the analysis of competing state interests. The so-called „interest“ theory generally proclaims that the law of that country, the interests of which in each particular case prevails over the interests of another „competing“ country, shall be applied6. The theory affected all areas of conflict-of-law, especially torts7. It entailed three major changes. First, many courts replaced hard-and-fast rules with open-ended approaches. Second, the „conflicts revolution“ shifted the emphasis away from territorial factors to state interests and policies. Finally, the method changed from selecting a jurisdiction in a content-blind fashion to selecting a law (at least in part) because of its preferable substance [4, p. 584].

On the other hand, common law is not the only source of choice-of-law rules. A number of states have enacted their own their own statutes addressing

1 The critics to this doctrine usually argue that with modern technology and modern business practices, the place of contracting becomes less certain and more arbitrary.

2 See American Restatement First, Conflicts of Laws, § 332-334, 358 (1934).3 According to Symeonides [3, p. 143], as of the year 1999 the following US states still followed the traditional

lex loci contractus rule: Alabama, Florida, Georgia, Kansas, Maryland, Rhode Island, South Carolina, Tennessee and Virginia.

4 The most famous pioneer cases representing „center of gravity“ concept are probably Auten v. Auten, 124 N. E .2 d 99 (N. Y. 1954), and Haag v. Barnes, 175 N. E. 2 d 441. New York, 1961.

5 According to Symeonides [3, p. 143], as of the year 1999 the following 29 US jurisdictions followed a „significant contacts“ or „significant relationship“ approach in contract conflicts: Alaska, Arizona, Arkansas, Colorado, Connecticut, Delaware, Idaho, Illinois, Indiana, Iowa, Kentucky, Maine, Michigan, Mississippi, Missouri, Montana, Nebraska, Nevada, New Hampshire, N. Carolina, Ohio, Oklahoma, Puerto Rico, South Dakota, Texas, Utah, Vermont, Washington, West Virginia, Wyoming.

6 According to Symeonides [3, p. 143], as of the year 1999 no pure interest analysis in contract cases was followed in US. However, „better law“ approach in contract cases was followed in Minnesota and Wisconsin, whereas the eclectic approach (combining interest, lex fori and „better law“ analysis) was followed in Hawaii, Louisiana, Massachusetts, New Jersey, New York, North Dakota, Oregon, Pennsylvania.

7 Probably the most often cited precedent in tort cases is famous Babcock v. Jackson, 12 N.Y. 2d 473 (1963).

66

this issue (e. g., New York General Obligations Law, § 5-14011). Some state statutes even deviate from the rules enacted in the US Uniform Commercial Code (UCC), which contains some general choice-of-law provisions (UCC, §1-105).

So what is the current status of the American conflict-of-law rules? In the words of one commentator, American conflicts law has become „a tale of a thousand-and-one-cases“ [5, p. 578]. Indeed, all the said conflict-of-law theories to one extent or another are still „alive“. The ultimate result of the said modern developments is a multifactor approach under which the US courts mix various territorial contacts with state interests and policies, trying to determine the jurisdiction with which the contract has the most relevant connection. And the Restatement Second is still a valuable object of study as it reflects all major US developments in this area of law. Much of the judge-made conflicts law applicable in the individual US jurisdictions is synthesized there. Notwithstanding the fact that not all states in the US have followed the approach enacted in the Restatement Second, this document is nevertheless the most recent authoritative set of rules. Therefore our analysis of the American law in this work will be primarily based on the Restatement Second. In this respect it is should be remembered that the American Restatement is a non-legislative codification of law2.

2. The Law Applicable to Contractual Obligations

The basic principles of the private international law rules contained in the Code correspond to the American ones: a contract is to be governed by the law chosen by the parties. Under this so-called party autonomy principle the contracting parties are free to choose any substantive law they want to apply to the contractual obligations under the contract. On the other hand, such parties’ choice of applicable law usually shall not infringe the mandatory rules or public policy of the forum country3. Notwithstanding some minor differences, this party autonomy principle could nevertheless be treated as one those „common cores“ that is attributable to all major modern legal systems.

However, the contracting parties often fail to choose the law governing their contractual obligations. In such a case court determines such substantive law by referring to choice-of-law rules of the forum country. Hereinafter these rules will be discussed in more detail.

2.1. Law Applicable in the Absence of Parties’ Effective Choice

The contracting parties often neither expressly nor impliedly choose a law to govern their contract. The applicable law then is determined by the special rules applicable in the absence of parties’ choice. Both Lithuanian and American laws have fundamentally different set of rules applicable in such situation.

2.1.1. Lithuanian law

The basic rule under the Lithuanian law is that in case of the absence of parties’ effective choice of law, the law of the country that has the closest connection to the contractual obligation applies.

1 NY CLS Gen Oblig § 5-1401 (2001).2 The American Law Institute’s (ALI) Restatements are not authoritative sources of law; however, they are

often cited in courts’ opinions as persuasive indications of the direction in which courts are or should be moving.3 See Art. 1.37(3) of the Code; Art. 3(3) of the Rome Convention; comment (c) to §187 of the Restatement

Second (1971).

67

„Closest connection“ test

The first sentence of Art. 1.37(4) of the Code provides:

„If the parties have not chosen the applicable law, the law of the country, with which contractual obligation is most closely connected, shall be applied“.

Thus, in order to determine the law governing the contract in the absence of parties’ effective choice of law, the Code applies the „closest connection“ test – the concept, which is the dominant concept of conflict-of-laws in various countries of the world1 and which is also codified in the Rome Convention2.

In the default of the parties’ choice, it seems that both under the Code and under the Rome Convention a purely objective test regardless of the parties’ intentions apply3. In other words, the factual situation of the case rather than the intention of the parties plays the crucial role. Such a test is totally opposite to the test applicable in case of parties’ implied choice-of-law4, when the law (or more precisely, the parties’ intention to choose the law) is inferred from the contract’s terms or from the factual circumstances of the case. When no effective parties’ choice-of-law is made, the parties’ real intent existing at the time of the conclusion of the contract is no longer important for the purposes of determining applicable law; instead, only the formal connection between the contract/contractual obligation and country (ies) involved shall be examined under the „closest connection“ test5.

Moreover, the wording of both Art. 1.37(4) of the Code and Article 4 (1) of the Rome Convention suggests that while examining the „closest connection“ test, the content of laws of various countries competing for „the title of most closely connected country“ shall be ignored: not the most closely connected system of law, but rather the most closely connected country is examined6. In other words, a court should not examine the content of the law itself in order to determine whether this law should be applied. The content of the laws of the competing countries in no way shall influence the results of „closest connection“ test both under the Code and the Rome Convention. This constitutes to the major difference from the American „interest“ analysis used in order to determine the governing law in the absence of parties’ choice, when court is examining the content of the law and the policy standing behind it7. While a court in the USA usually will closely examine the laws of the „competing“ states, a court in Europe is expected „to close its eyes“ with respect to the content of competing laws and decide the conflict-of-law issue based exclusively on the formal contacts existing between the contract and the competing countries.

1 The key test under the American law is the „most significant relationship“; see Restatement Second, §188(1).2 The first sentence of Article 4 (1) of the Rome Convention provides: „To the extent that the law applicable to

the contract has not been chosen in accordance with Article 3 party autonomy rule, the contract shall be governed by the law of the country with which it is most closely connected“.

3 With respect to the Article 4 (1) of the Rome Convention, see [6, p. 291].4 See Art. 1.37 (1) of the Code and Article 3 (1) of the Rome Convention.5 This is also an explanation for the rule that for the purposes of determining the country with which the

contract is most closely connected, it is possible to take into account the factors that supervened even after the conclusion of the contract and which, obviously, may have nothing to do with parties’ original intent at the time the contract was concluded. See also Guliano & Lagarde Report on interpretation of Article 4 (1) of the Rome Convention.

6 Regarding the comments on Article 4 (1) of the Rome Convention, see also [7, p. 307].7 Regarding „interest“ analysis under American law, see part 2.1.2. of this work.

68

General presumption of „characteristic performance“

The Code formulates the main rule used in determining which country is the most closely connected country to the contract. Art. 1.37(4) (1) of the Code assumes that the contract is most closely connected with the country, in the territory of which is a habitual residence or central administration of the party, who has to fulfill the obligation that is most characteristic to that contract. In comparison with the Rome Convention, the latter contains the same rule1, therefore the interpretation of the Rome Convention might be helpful in disclosing the rational of the Lithuanian rule.

To be clear from the beginning, let us have in mind that the main principle is that if the parties fail to choose the governing law of the contract, then the law of the country, to which the contract is most closely connected, applies. And such „most closely connected country“ is the country where the characteristic performer of the contract resides. So, who is that characteristic performer in the contract? And why this performer is such an important person so that his/her place of residence determines the law applicable to the contract?

Notwithstanding that the concept of „characteristic performance“ is the center of gravity of this presumption, it is not defined under the Convention [6, p. 293]. Mario Guliano and Paul Lagarde explains that the submission of the contract to the law appropriate to the characteristic performance „defines the connecting factor of the contract from the inside, and not from the outside by elements unrelated to the essence of the obligation such as the nationality of the contracting parties or the place where the contract was concluded. The concept of characteristic performance essentially links the contract to the social and economic environment of which it will form a part“ [8].

Hence, in a situation of typical bilateral sales contract, where one party’s (e. g., German GmbH) obligation to deliver goods corresponds to another party’s (e. g., Lithuanian UAB) obligation to make the payment, the obligation to deliver goods (and not obligation to pay) is the obligation that is characteristic to the contract2. Thus, under the general presumption of „characteristic performance“ the law of the country where the seller (e. g., German GmbH) resides (i. e., seller’s law) shall be applied to the contract; in this case it is German law. And indeed, as a rule it is the performance for which the payment is due, i. e., depending of the type of contract, the delivery of goods, the granting of the right to make use of an item of property, the provision of a service, transport, insurance, banking operations, security, etc., which usually constitutes the center of gravity and the socio-economic function of the contractual transaction3. The rulings of national courts in EU confirm such preposition4.

On the other hand, the applicable law to the contract may be determined not necessarily by the place of residence of characteristic performer, but instead by the business place of such characteristic performer (the place of business and

1 The Rome Convention, Article 4 (2), in the relevant part provides: „… it shall presumed that the contract is most closely connected with the country where the party who is to effect the performance which is characteristic of the contract has, at the time of conclusion of the contract, his habitual residence, or, in case of a body corporate or unincorporated, its central administration. …“.

2 For the purposes of this hypothetical situation assume that neither CISG (Convention of International Sales of Goods, 1980, Vienna) nor any other international treaty solves this problem of applicable substantive law.

3 To take another example, in an agency contract concluded in France between a Belgian commercial agent and a French company, the characteristic performance being that of the agent, Belgian law will govern the contract if the agent has his place of business in Belgium. See [8] on interpretation of Art. 4(2).

4 See Dutch courts’ decisions in Machinale Glasfabriek de Maas BV v. Embaillerie Alsacienne 1984 E.C.C. 123 (sale of goods); Bata v. Beugro N.J. 1984 No. 745, 2663 (agency); Tribunal de Grande Instance, Paris, in S v. K and ors, 3 Feb. 1982, D.1983 J. 146 (legal services).

69

the place of central headquarters (residence) are not necessarily the same). Art. 1.37 (4) (1) of the Code provides in particular:

„If the most characteristic obligation is more closely connected with the law of the country where the party of such obligation has its business place, then the law of the country of business place is applicable“.

Thus, the place of business of characteristic performer might prevail over the place of habitual residence or central administration of such performer if the contract is more related to the former place. The Rome Convention contains the same rule1. If the contract is entered into the course of the trade or profession of the party who is to effect the characteristic performance, then the applicable law is presumed to be that of the country of that party’s principal place of business or of the place of business through which, under the terms of the contract, performance is to be perfected [9, p. 76]. Therefore the vendor’s place of business will determine the governing law of the contract, in case vendor is conducting his business in the place other than his living place (or the place where vendor’s headquarters are located) and when sale in question is more related to the former place (i. e., place of business). In our hypothetical situation of sales contract between German seller and Lithuanian buyer, the law of Poland will apply if the deliveries of goods for sale are delivered from German’s branch in Poland. In other words, when a seller (the characteristic performer) has a business place abroad, the law of the place of the business will apply if a contract is related to that business more than to the seller. Similarly, in case of a banking contract, the law of the banking establishment with which the transaction is made will normally govern the contract2.

The Code has followed the first sight clear, but at the same time, quite vague concepts of „closest connection“ and „characteristic performance“ of the Rome Convention. On the one hand, theses concepts greatly simplify the problem of determining the law applicable to the contract in default of choice by the parties. Generally, only the place of habitual residence or location of the central administration (in case of legal person) of characteristic performer is decisive in determining the contract law. The place where the contract was concluded becomes unimportant. On the other hand, the methods used in determining the applicable law may be treated as being too formalistic. Therefore the doctrine of characteristic performance has been subject to an overwhelming criticism in this respect. The real source of objection to the doctrine of characteristic performance lies with its highly questionable attempt to attribute a functional significance to the country of residence of one party to the contract (or to the country where the party’s center of administration is situated, in case of legal person), without any regard whatsoever to the material content of the contract itself, much less to any other surrounding circumstances. „Thus, it is highly mystifying, to say the least, to be informed that every contract “properly belongs“ to the „social-economic environment“, not of the country in which the characteristic performance is to take place, but of the country in which the characteristic performer has his habitual residence” [10, p. 163].

Special presumptions

1 Second sentence of Article 4 (2) of the Rome Convention in relevant part provides: „… if the contract is entered into in the course of that party’s trade or profession, that (most closely connected) country shall be the country in which the principal place of business is situated or, where under the terms of the contract the performance is to be effected through a place of business other than the principal place of business, the country in which that other place of business is situated”.

2 See [8] on interpretation of Art. 4 (2).

70

Notwithstanding the general presumption of characteristic performance, the Code also lays down the two exceptions from the „characteristic performance“ presumption, which are applicable in contracts related with immovable property and carriage of goods. Thus, when a contract is related to immovable property and carriage of goods, the general presumption is ignored and instead special presumptions apply.

With respect to the contract related to immovable property, the place where immovable property is situated (rather than the residence place of characteristic performer of the contract) is important. Art. 1.37 (4) (2) of the Code provides that when the subject matter of the contract is a right in immovable property or a right to use immovable property, it shall be presumed that the contractual obligation is most closely connected with the country where the property is situated. The Rome Convention contains the same rule1.

In this respect it should also be noted that the provision in question merely establishes a presumption in favor of the law of the country in which the immovable property is situated. In other words, this is a presumption which, following Art. 1.37 (5) of the Code, could also be rebutted if the circumstances so require. Therefore, for example, if two persons resident in Lithuania were to make a contract for renting a holiday home in Spain, it might well be argued that the characteristic obligation of the contract is most closely connected with the country of the contracting parties’ residence (i. e., Lithuania), but not with the place where immovable property is situated (i. e., Spain)2.

Finally, it should be stressed that Art. 1.37(4)(2) of the Code does not extend to contracts for the construction or repair of immovable property. This is because the main subject matter of these contracts is the construction or repair rather than the immovable property itself3.

With respect to the contract related to carriage of goods, the carrier’s principal place of business (which may not necessarily be the same as the residence place of characteristic performer of the contract) is important. Art. 1.37 (4) (3) of the Code provides that if the country in which, at the time of the contract is concluded, the carrier has his principle place of business is also the country in which the place of loading or the place of discharge or the principal place of business of consignor is situated, it shall be presumed that the contractual obligation is most closely connected with that country4.

It often happens in contracts for carriage that a person who contracts to carry goods for another does not carry them himself but arranges for a third party to do so. The term „carrier“ in the aforesaid rule means the party to the contract who undertakes to carry the goods, whether or not he performs the carriage himself5.

It should also be noted that contracts for the carriage of passengers and carriage of goods are subject to different set of rules, as the former contracts

1 Article 4 (3) of the Rome Convention provides: „Notwithstanding the provisions of paragraph 2 of this Article, to the extent that the subject matter of the contract is a right in immovable property or a right to use immovable property it shall be presumed that the contract is most closely connected with the country where the immovable property is situated“.

2 See also [8] on interpretation of Article 4 (3) of the Rome Convention.3 Id.4 Article 4 (4) of the Rome Convention provides the similar ruling: „A contract for the carriage of goods shall

not be subject to the presumption in paragraph 2. In such a contract if the country in which, at the time the contract is concluded, the carrier has his principal place of business is also the country in which the place of loading or the place of discharge or the principal place of business of the consignor is situated, it shall be presumed that the contract is most closely connected with that country. In applying this paragraph single voyage charter-parties and other contracts the main purpose of which is the carriage of goods shall be treated as contracts of carriage of goods“.

5 See also [8] on interpretation of Article 4(4) of the Rome Convention.

71

(carriage of passengers) are not covered by Art. 1.37 (4) (3) of the Code, but instead they remain subject to the general presumption of „characteristic performance“, i. e., that provided for in Art. 1.37 (4) (1)1.

And again, special presumption mentioned in Art. 1.37 (4)(3) of the Code is a rebutable presumption, which, following Art. 1.37 (5) (4), may be rebutted if the circumstances so require.

Finally, special presumptions applied to contract related with immovable property and carriage of goods (Art. 1.37 (4) (2) and Art. 1.37 (4) (3) of the Code) do not apply to certain consumer contracts, which are subject to special treatment in order to protect weaker parties and which are governed by Article 1.39 of the Code.

Rebuttal of presumptions

Putting aside all exceptional cases, the general rule under the Code2 is that the governing law of the contract, where the parties have not themselves chosen it, is normally the law of the party rendering characteristic performance. Such rule is capable of creating the predictable results in the conflict-of-law issue, if the law is applied uniformly. This seems to be true, however, only until we come to Art. 1.37(5) of the Code, which provides:

„Part 4 of this Article i. e., general and special presumptions of the most closely connected country does not apply, if the place of performance of most characteristic obligation can not be determined and the presumptions established in part 4 of this Article can not be relied on, because from the circumstances of the case it appears that the contract is more closely connected with another country”3.

The power to disregard presumptions provides flexibility, and is intended to apply where, for example, the presumptions lead to a subcontract being governed by a law different from that governing the principal contract [6, p. 297]. Indeed, this was the conclusion reached on interpretation of the Rome Convention in English case Bank of Baroda v. Vysya Bank Ltd, where the presumptions were disregarded in order for the same law to govern two contracts relating to the same provision of credit4. A pertinent illustration of the ambit of Art. 1.37 (5) of the Code would also be a contract for the sale and leaseback of same equipment. In such a scenario characteristic performer would be different under these two contracts, even if these contracts were related to the same equipment. Therefore, pursuant to Art. 1.37 (5) of the Code, the characteristic performer’s residence would have to be ignored is such a case and instead, the law of the country where equipment is located would have to be applied.

1 Id.2 As well as under the Rome Convention.3 The Rome Convention contains the same rule. Article 4 (5) provides: „Paragraph 2 shall not apply if the

characteristic performance cannot be determined, and the presumptions in paragraph 2, 3 and 4 shall be disregarded if it appears form the circumstances as a whole that the contract is more closely connected with another country“.

4 1994 2 Lloyd’s Rep 87. In that case V, an Indian bank with no branch in England, had requested B, another Indian bank with an office in London, to confirm a letter of credit in favor of the beneficiary G, an Irish company with no office in London. B confirmed the letter of credit and paid the contract price to the beneficiary G upon the delivery of the documents. On the question which law governed the contract between V and G, the learned judge held that presumption under Art. 4 (2) of the Rome Convention Art. 1.37 (4) of the Code pointed to Indian law as the place of central administration of V, the party who was to effect the characteristic performance. This, however, would have meant that two different legal systems would govern two contracts relating to the same provision of credit (because contract between V and B on the confirmation of the letter of credit was governed by English law). Therefore, in court’s view, this was a classic demonstration of the need and appropriateness of application of Art.4 (5) of the Rome Convention Art. 1.37 (5) of the Code.

72

Thus, the rule in Art. 1.37 (5) of the Code provides for the possibility of applying a law different from that identified under the presumptions when the circumstances of the case so require. This rule obviously leaves the judge a margin of discretion as to whether a set of circumstances exists in each specific case justifying the non-application of the presumptions1. Therefore, unless this rule „is applied with the utmost circumspection” [11, p. 39], it may have the effect of destroying the whole point of the private international law rules established in the Code.

2.1.2. American law

As under Lithuanian law, the American party autonomy rule is only the starting point. If the parties have not chosen the applicable law or if their choice of applicable law is ineffective, then an issue arising in a contract case is to be determined by the law that, with respect to that issue, has the most significant relationship to the transaction and the parties.

„The most significant relationship“ test

§ 188 of Restatement Second provides for the specific rules in order to determine the law governing in absence of effective choice by the parties:

„(1) The rights and duties of the parties with respect to an issue in contract are determined by the local law of the state which, with respect to that issue, has the most significant relationship to the transaction and the parties under the principles state in § 6.

(2) In the absence of an effective choice-of-law by the parties (see § 187), the contacts to be taken into account in applying the principles of § 6 to determine the law applicable to an issue include:

a) the place of contracting,b) the place of negotiation of the contract,c) the place of performance,d) the location of the subject matter of the contract, and(e) the domicil, residence, nationality, place of incorporation and place of

business of the parties. These contacts are to be evaluated according to their relative importance

with respect to the particular issue.(3) If the place of negotiating the contract and the place of performance are

in the same state, the local law of this state will usually be applied, except as other in § 189-199 and 203“.

Thus, Restatement Second will apply the law that has the most significant relation to the transaction and parties. Pursuant to § 188 (1), in order to establish „the most significant relationship“, court must refer to the non-exclusive list of principles enumerated in § 6 of Restatement Second2. However, pursuant to § 188 (2), court is also required to take into account the factors listed in § 188 (2)3

1 See [8] on interpretation of Art. 4(5) of the Rome Convention.2 § 6 of Restatement Second lists the following factors:(a)the needs of the interstate and international systems,(b)the relevant policies of the forum,(c) the relevant policies of other interested states and the relative interests of those states in the determination

of the particular issue,(d)the protection of justified expectations,(e)the basic policies underlying the particular field of law,(f) certainty, predictability and uniformity of result, and(g)ease in the determination and application of the law to be applied.3 I. e., place of contracting, the place of negotiation of the contract, the place of performance, the location of

the subject matter of the contract, the domicil, residence, nationality, place of incorporation and place of business

73

when applying the principles listed in § 6. Therefore, „what sounds simple and straightforward becomes quite complex if one attempts to apply the qualifying proviso, which requires recourse to the choice-influencing considerations the Restatement Second enumerates in section 6“ [12, p. 299]. The two lists of multiple factors are so encompassing as to be meaningless, and are so nebulous as to justify nearly any decision [13, p. 652]. And indeed, Restatement Second provides for rather flexible „multi-factor“ approach when considering the applicable law in the contract case in the absence of parties’ choice.

The general factors provided in § 6 of Restatement Second and the specific factors listed in § 188 (2) of the Restatement Second represent fundamentally different approaches to choice-of-law issue. Hereinafter we will discuss these two different approaches.

Due to § 6 of the Restatement Second „interest analysis“ becomes a very important part of the conflict-of-law problem. The general factors listed in § 6 reflect a „free-form“ approach to choice of law, according to which a court, in choosing between competing laws, should disclose the content and purpose of competing laws. The policies behind those laws should also be taken into account when selecting any of those laws. The law of the country, which has the higher interest in the outcome of the case, is usually applied.

The § 188 (2), on the other hand, provides for the so-called „significant contacts“ approach. In contrast to interest doctrine, „significant contacts“ approach does not require the court to disclose the content of competing laws in order to determine each country's interest in having its law chosen1. Instead, a court evaluates the contract’s „territorial“ contacts with each of the country in order to determine which country is the center of gravity of the matter in controversy. In other words, the court is expected to analyze every contact that connects a particular country to the contract, and the law of the country, which has the most significant contact (or which has more contacts than the other), is usually applied2.

Notwithstanding the fundamental difference between „interest“ analysis and „significant contact“ approach, both doctrines are equally tolerated by the Restatement Second3. And both doctrines still have their respective authority among the courts in the US. The following cases illustrate this phenomenon.

Illinois is one of those 29 US states that still follow „significant contact“ approach when dealing with a contractual choice-of-law issue4. In Wildey v. Springs5, Richard, an Oregon cattle rancher, and Sharon, an Illinois attorney, had become acquainted through long-distance telephone calls from their respective domiciles and then took a five-day joint trip to Florida. While waiting in the Orlando (Florida) airport for the return flight to Illinois, Sharon „suggested“ marriage and Richard agreed, reluctantly. During a subsequent visit to Chicago, Richard purchased an engagement ring, „got down on one knee“, and restated the marital promise. The parties set a date for a wedding to be performed in Illinois. A few months later, Richard decided to break the engagement. Sharon responded with a letter in which, inter alia, she threatened to sue Richard for breach of promise to marry. She eventually filed suit in Illinois. A Florida statute provides that agreements to marry made in Florida may not be enforced „within of the parties.

1 Therefore the contacts listed in 188 (2) mostly resemble the approach taken in the Restatement First.2 The most unrepentantly „territorial“ section is 188 (3) of the Restatement Second: „If the place of negotiating

the contract and the place of performance are in the same state, the local law of this state will usually be applied, except [for some specific kinds of contracts dealt with in subsequent sections]“.

3 Therefore, according to some authors, „a simple presumption of validity would have been preferable to section 188's confused mixture of territorial and policy-oriented directions“; see [14, p. 1299].

4 See Symeonides [3], supra.5 47 F.3d 1475 (7th Cir. 1995).

74

or without this state“. An Illinois statute allows enforcement of such agreements, but sets rigid requirements of written notice. The trial court applied Illinois law and awarded Sharon $ 60,000 in damages. The court of appeals affirmed the application of Illinois law but reversed on the merits. The court dismissed as "something of a fortuity" the fact that the initial exchange of promises to marry had taken place in Florida and, employing § 188 of Restatement Second, concluded that the law of Illinois should apply because that state had „the most significant contacts“1.

New Jersey, on the other hand, is one of those states in USA, where the interest theory prevails over the „significant contact“ approach2. In Black v. Walker3, a mother filed action against a father seeking, inter alia, contribution to college expenses of parties' child born out of wedlock. The Superior Court, Chancery Division, ordered the father, and subsequently his estate, to contribute to child's college expenses. Appeal was taken. The Superior Court, Appellate Division, held that: 1) any contacts New York had with voluntary child support agreements, based on facts that agreements were drafted with assistance of New York counsel and executed in New York, were not essential to choice-of-law analysis; 2) New Jersey's interest was sufficiently dominant to require application of New Jersey law authorizing the father or his estate to be compelled to contribute to college education of child who was virtually life-long resident of New Jersey, rather than application of New York law which allegedly would not impose any such obligation against the father's estate. The court ruled that the traditional contract choice-of-law rule would suggest construing the agreements' terms under the lex loci contractus, i. e., the law of New York. New Jersey, however, has rejected the traditional view that the law of the place of contracting automatically and conclusively determines the parties' rights and duties. By referring to the choice-of-law factors listed in § 6 of the Restatement Second, the court concluded that New Jersey interests in applying its law prevailed over the interests of New York. The law of New Jersey was chosen by the court as a governing law of the contract, despite of the facts that child was born in New York, that the father had been New York resident, that voluntary child support agreements which did not address college costs had been executed in New York, and that the father's other children who lived in New York could not make same claim for college costs. The interests of New Jersey in applying its law thus prevailed over the formal contacts with New York.

The Restatement Second is not the only authoritative source of rules used by US courts in deciding the choice-of-law problem. UCC also has its own choice-of-law provisions applicable in the absence of parties’ choice. Chief among them is section 1-105, which provides for party autonomy and, in the absence of a choice-of-law clause, for the law of the forum, provided that the transaction bears „an appropriate relation“ to the forum. Thus, the key question here is whether UCC phrase „an appropriate relation“ has any different meaning that the concept of „most significant relationship“ contained in the Restatement Second. In fact, most courts’ opinions use some modern choice-of-law methodology to interpret the phrase „an appropriate relation“ and often equate it with the Second Restatement's most-significant-relationship formula4.

1 Unfortunately for Sharon, the application of Illinois law could not salvage her cause of action because her letter, although carefully drafted so as to comply with the Illinois statute, had failed to include the date on which the promises had been exchanged. Inclusion of that date was a necessary requirement under the Illinois statute, the true purpose of which was, according to the court, to make very difficult the enforcement of such agreements; see 47 F.3d 1475 (7th Cir. 1995).

2 See Symeonides [3], supra.3 295 N. J. Super. 244, 684 A.2d 1011 (1996).4 See Collins Radio, 623 P. 2 d at 1046; See also Wallis v. Mrs. Smith's Pie Co., 550 S. W. 2 d 453. P. 456-57

(Ark. 1977).

75

3. Conclusion

So do Lithuanian and American laws approach the choice-of-law problem similarly, when the contracting parties fail to choose the law governing their contractual obligations?

The approach embodied in American and Lithuanian rules dealing with choice-of-law problem seems to be very different. Lithuanian private international law rules are based on European concept of „the most close connection“. In other words, the law of the country which is most closely connected to the contract shall govern the contract. All connecting factors such as place of contract performance, domicile of characteristic performer, etc., shall be analyzed for this purpose.

Even though American law also has the similar concept of „most significant relationship“, the reasoning used by US courts is often dominated by conceptually different „interest“ analysis. Under this analysis, where the laws of two or more states have some relationship with the contract, US court examines the content of such laws in order to determine the underlying policies of each law and then determines the reasonableness of applying one’s states law at the expense of another. In other words, a judge in US opens its eyes as to what the substantive laws of the competing countries say and selects the „better“ law. In contrast, Lithuanian judge does not analyze what the laws of the related countries say; instead, he/she searches for that formalistic relationship that would connect the contract to the particular country.

Indeed, American court is expected to focus more on the substantive content of the laws in order to evaluate the interests of each „competing“ state, whereas Lithuanian court is asked to look to the factors that connect the contract to the territory (rather than to the law) of the related country. Therefore content-neutral methods stipulated by the Lithuanian law seem to be in sharp contrast to interest analysis method that is currently dominant under American law.

BIBLIOGRAPHY

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. – Vilnius: Justitia, 2000.2. Mikelėnas V. Tarptatutinės privatinės teisės įvadas. – Vilnius: Justitia, 2001.3. Symeonides. Choice of Law in the American Courts in 1999: One More Year // Am. J. Comp.

2000. Vol. 48 (143). 4. Reimann M. Savigny’s Triumph? Choice of Law in Contracts Cases at the Close of the Twentieth

Century; 39 Va. J. Int'l L. 571. 1999.5. Kozyris J. P. Interest Analysis Facing its Critics // Ohio St. L. J. 1985. Vol. 46 (569).6. Mayss A., Reed A. European Business Litigation. – Darmouth, 1998.7. Lookofsky J. Transnational Litigation and Commercial Arbitration: a Comparative Analysis of

American, European & International Law. Transnational Juris Publications, 1992.8. Giuliano M., Lagarde P. Council Report on the Convention on the Law Applicable to Contractual

Obligations // O.J. 1980. Vol. 283.9. Folsom R. H., Gordon M. W., Spanogle J. A. Jr. International Business Transactions. – St. Paul:

West Group, 1999.10. Graveson R. H. Problems in Private International Law. – North-Holland Publishing Co., 1982.11. North P. M. Contract Conflicts. – North Holland Publishing Company, 1982.12. Juenger F. K. The E.E.C. Convention on the Law Applicable to Contractual Obligations: an

American Assessment; Contract Conflicts / Ed. by North P. M. – North Holland Publishing Company, 1982.

13. Scoles E. F., Hay P. Conflict of Laws. – West Publishing Company, 1982.14. Weintraub R. J. Symposium: the silver anniversary of the Second Conflicts Restatement: „At

least, to do no harm“: does the Second Restatement of Conflicts meet the Hippocratic standard? // Md. L. Rev. 1984. Vol. 56.

76

Teisė, taikytina sutartinėms prievolėms: Lietuvos Respublikos ir JAV kolizinės teisės lyginamoji analizė

Doktorantas Herkus GabartasLietuvos teisės universitetas

SANTRAUKA

Straipsnyje detaliai analizuojamos naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reguliuojančios teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, nustatymo tvarką (1.37 str.). Straipsnio tikslas – atskleisti Civiliniame kodekse įtvirtintų tarptautinės privatinės teisės normų prigimtį, taip pat remiantis lyginamąja analize išaiškinti šių normų turinį ir prasmę. Daugiausia dėmesio kreipiama į kolizinės teisės normas, nustatančias sutartinėms prievolėms taikytiną teisę, kai pačios sutarties šalys dėl tokios teisės nesusitaria. Remiantis įvairia pasaulyje žinomų teisės mokslininkų literatūra, straipsnyje lyginamos naujajame Civiliniame kodekse įtvirtintos taisyklės su atitinkamomis JAV kolizinės teisės nuostatomis. Atsižvelgiant į Lietuvoje ir JAV egzistuojančias nevienodas teisės tradicijas bei jų priklausomumą skirtingoms teisinėms sistemoms, paaiškinami ir nagrinėjamoms teisės koncepcijoms būdingi panašumai bei skirtumai. Dauguma Civiliniame kodekse įtvirtintų kolizinės teisės normų buvo paimtos iš 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijos „Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės“, todėl kartu yra analizuojamos ir atitinkamos šios konvencijos nuostatos. Tikimasi, jog tai padės geriau suvokti Civiliniame kodekse įtvirtintas taisykles, kurios yra naujos ir kartu gana sudėtingos.

77

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 67–79

AKCININKO TEISIŲ Į BENDROVĖS TURTĄ PRIGIMTIES TEORINIAI IR PRAKTINIAI ASPEKTAI

Doktorantė Julija Kiršienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 8–27 55 71 83Elektroninis paštas Julija.Kirsiene@vdu.lt

Pateikta 2001 m. spalio 24 d.Parengta spausdinti 2002 m. lapkričio 24 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjas docentas dr. Vytautas Pakalniškis ir šios katedros docentas dr. Leonas Virginijus Papirtis

S a n t r a u k a

Akcininko ir bendrovės santykis šiuo metu yra itin aktualus ir įdomus Lietuvos teisės mokslui ir praktikai. Akcija yra finansinio turto rūšis, todėl straipsnyje pristatoma finansinio turto instituto genezė. Finansinio turto problema yra glaudžiai susijusi su juridinio asmens institutu. Juridinio asmens samprata yra kildinama iš fikcijos teorijos. Juridinės fikcijos padeda išsaugoti teisės sistemą, bet lemia naujas teisines problemas.

Įstatymų leidėjas Civilinio kodekso 2.45 straipsniui išreiškė poziciją, kad akcininkas neišsaugo nuosavybės teisių į perduodamą bendrovei turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir pareigų bendrovės atžvilgiu. Išsami akcinės bendrovės steigimo akto analizė įrodo, kad akcininko teisės į bendrovės turtą nėra įprastos prievolinės teisės. Šios teisės turi daug daiktinėms teisėms būdingų bruožų. Todėl akcininkų ir bendrovės santykiai turi būti itin detaliai reguliuojami. Tačiau vien reguliuojant šio sudėtingo santykio problemos nebus išspręstos, labai svarbus teismų praktikos ir bendrovių teisės doktrinos vaidmuo.

Įvadas

Akcininko teisių į bendrovės turtą problema šiandien yra itin aktuali Lietuvoje formuojantis bendrovių teisės doktrinai. Nors Lietuvos įstatymų leidėjas nustatė, kad akcininkas neišsaugo nuosavybės teisių į bendrovės turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir pareigų bendrovės atžvilgiu (CK 2.45 str.), teoriniu požiūriu tai nėra įprasti prievoliniai santykiai. Jie turi daug daiktinėms teisėms būdingų bruožų. Be to, praktikoje akcininkai bendrovės turtą dažniausia vertina kaip savąjį. Įstatymų, teisminės praktikos ir kitų šalių įstatymų bei bendrovių teisės doktrinos analizė rodo, kad bendrovių teisės doktrina jau taip griežtai nebeatskiria akcininko nuo bendrovės turto, kadangi bendrovė kaip ir akcija yra

78

tik teisinės fikcijos, tai yra tam tikri juridiniai instrumentai, turintys tarnauti faktiniams visuomeniniams santykiams sureguliuoti, o ne vien tik pačiai teisės sistemai.

Lietuvos teisinėje literatūroje ši problema nėra aptarta, išskyrus nelabai gausią teismų praktiką, tačiau minėtos tendencijos ryškėja iš 2001 m. liepos mėnesį įsigaliojusio Civilinio kodekso normų.

Straipsnio tikslas yra atskleisti akcininko teisių į bendrovės turtą sudėtingumą, jų ir įprastų prievolinių bei daiktinių teisių netapatumą bei iš to kylančias praktines ir teisines problemas.

Analizuojant šiuos teisinius santykius, siekiant išsiaiškinti akcijos, kaip vienos iš finansinio turto rūšių, instituto bei juridinio asmens fikcijos teorijos genezę pasitelktas istorinis metodas. Siekiant atskleisti akcininko prievolinėms ir daiktinėms teisėms būdingus bruožus pasiremta civilinės teisės sistemos bei atskirų jos dalių teorine analize bei užsienio šalių autorių darbais. Praktines problemas geriausiai atskleidė Lietuvos teismų praktika.

1. Finansinio turto instituto genezė nuosavybės doktrinoje

XX a. pradžioje kapitalistinėse šalyse prasidėjo nauji ekonominiai procesai, turėję įtakos turtiniams teisiniams santykiams ir visų pirma jų substratui – nuosavybei. Kapitalo centralizacija pasiekė iki šiol neregėtą mastą, kartu sukurdama naujas nuosavybės doktrinos kolizijas. Centralizuotas kapitalas nesiderino su prigimtinės, neribotos nuosavybės teisės idėja, akcinis kapitalas – su tradiciniu nuosavybės teisėje tiesioginiu nuosavo turto valdymu [1, p. 103].

Šių naujų reiškinių atsiradimas vertė iš esmės peržiūrėti daugelį jau susiformavusių teorinių teisinių sampratų.

L. Duigutas savo darbuose pradėjo aiškinti nuosavybę ne kaip subjektinę teisę, o pirmiausiai kaip pareigą visuomenei [2, p. 160]. Jam pritarė Reneris, numatęs tokį nuosavybės doktrinos vystymosi kelią: „pirmiausiai, atsiras tokie nuosavybę reguliuojantys teisiniai institutai, kurie techniškai atims iš savininko turtą, antra, privati nuosavybė teisiškai bus pavaldi kolektyvinei valiai“ [3, p. 78].

Antrajame XX a. dešimtmetyje vokiečių teisininkas J. Hedemannas taip pat pabrėžė socialinę nuosavybės paskirtį bei savininko pareigas visuomenei. Jis įrodinėjo, kad nuosavybės kaip valdymo (habens) samprata doktrinoje užleidžia vietą nuosavybei kaip naudojimui (nutzgevalt). Jeigu anksčiau savininkas paprastai pats valdė savo turtą, tai šiuo metu kitų to turto valdytojų (ne savininkų) įtaka nuosavybei viršijo visas nusistovėjusios nuosavybės doktrinos ribas [4, p. 17].

Šiuos teorijos pasikeitimus lėmė vis labiau įsigalinti akcijų ir kitų vertybinių popierių nuosavybė daiktinės nuosavybės atžvilgiu. Taigi nusistovėjusi teisinė nuosavybės kaip statikos – ramybės būsenos samprata, reiškiama žodžiais turėti, valdyti (tikrąja šių žodžių prasme), pakeičiama nuosavybės kaip pastovaus judėjimo, dinamikos, funkcijos samprata. Taigi vietoj ramybės būsenos įsigali dinamika, vietoj „turėjimo“ – „naudojimas“, vietoj „daiktinės“ nuosavybės – „finansinė“ arba „komercinė“. O pastaroji nuosavybė reiškia, kad savininkas iš tos nuosavybės pasilieka tik vieną juridinį titulą pelno dalies [1, p. 135], o valdyti ją perduoda kitiems, taip, pasak J. Hedemanno, atlikdamas svarbią socialinę funkciją.

Ši kolektyvinės nuosavybės dominavimo samprata aiškiai priešpriešinama romėniškajam individualizmui. Vis dėlto „daiktinės“ ir „finansinės“ nuosavybės atskyrimas nėra vien tik vokiečių teisės teoretiko J. Hedemanno nuopelnas. Tiesiog dėl jau minėtų ekonominių procesų atsiranda poreikis pagrįsti finansinės nuosavybės prigimtį. Kadangi ši nuosavybė pirmiausiai susiformavo atsiradus

79

akciniam kapitalui, tai pagrindiniu šios analizės objektu tampa akcija ir akcininko teisių į bendrovės turtą prigimtis.

Taip pat akivaizdu, kad šiuolaikinės nuosavybės teisės problemos kyla iš to, kad keičiasi įvairių nuosavybės formų lyginamasis svoris. Mažėja individualios nuosavybės reikšmė ir didėja kolektyvinės bei valstybinės nuosavybės formų reikšmė. Nuosavybės teisės samprata bei konstrukcijos, susiformavusios XVIII–XIX a., kuo toliau, tuo labiau virsta abstrakcijomis. Teorijos ir praktikos atotrūkis tampa vis akivaizdesnis.

Klasikinėje jurisprudencijoje nuosavybės teisė aiškinama kaip pilniausia asmens teisė į daiktą. Tokia nuosavybės teisės samprata yra perimta iš romėnų privatinės teisės [5, p. 198] ir įtvirtinta teisės aktuose. Tačiau tikrovėje įvairių nuosavybės teisės apribojimų daugumos šalių teisės aktuose nuolat daugėja ir, kaip pažymi žymus vengrų teisininkas G. Eörsi „Neribotos prigimties nuosavybės teisės principas nuolat juda link ribotos prigimties nuosavybės teisės principo“ [6, p. 243]. Šios problemos verčia ieškoti naujų nuosavybės teisės konstrukcijų. Turbūt labiausiai paplitusi iš jų yra nuosavybės teisės, kaip socialinės funkcijos, koncepcija.

Nuosavybės apribojimai tampa neatskiriamu nuosavybės teisės elementu, tačiau šių ribojimų turinys bei apimtis iš esmės priklauso nuo nuosavybės teisės objekto. Nuosavybės teisinio režimo individualizacija paprastai priklauso nuo nuosavybės apimčių ir nuosavybės teisės subjekto.

Be šių pasikeitimų, reikėtų paminėti taip pat ir tai, kad vis didesnę reikšmę įgyja kilnojamieji daiktai (vertybiniai popieriai ir t. t.) palyginti su nekilnojamaisiais. Kaip pažymėjo R. Savatier, „teisiniai instrumentai, kaip techninės abstrakcijos, išstumia materialius daiktus“ [7, p. 53]. Be to, nuosavybės teisės objektais vis dažniau tampa ne atskiri daiktai ar teisės, bet jų visuma. 2001 liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.110 straipsnyje įmonės ir turtiniai kompleksai išskiriami kaip civilinių teisių, taip pat ir nuosavybės objektai.

Iš Romos teisės taip pat buvo perimtas ir išplėtotas juridinio asmens konstruktas. Ilgainiui susiklostė įmonių bei kitokių juridinių asmenų teisė, suteikianti jų vadovybei specialią juridinę galią valdyti jai patikėtus išteklius; tai turėjo didžiulių praktinių padarinių, nes ši raida leido kauptis kapitalui. Svarbu atskirti kapitalistinį nuosavybės titulą nuo nekapitalistinio. Kapitalistinis nuosavybės titulas jungia valdymo teises su teisėmis į pajamų srautą, ir šių teisių mastas priklauso nuo to, kokia kapitalo dalis priklauso titulo savininkui.

2. Juridinio asmens teorijos įtaka akcininko teisių turiniui

2.1. Juridinio asmens sąvokos transformacija

Akcininko teisių į bendrovės turtą problema susijusi su juridinio asmens teorija. Kaip žinome, yra keletas juridinio asmens fenomeną aiškinančių teorijų. Pavyzdžiui, kolektyvinė teorija, juridinį asmenį aiškinanti kaip kolektyvinės žmonių veiklos organizavimo būdą. Tačiau ši teorija negali paaiškinti tokių reiškinių, kaip vieno asmens bendrovė, vieno asmens dalyvavimas vienu metu keliose bendrovėse, juridinio asmens atsiradimo iš tam tikslui skirto kapitalo ir t. t.

Išskiriami tokie pagrindiniai juridinio asmens bruožai, svarbūs mūsų nagrinėjamai finansinio turto problemai:

1. Juridinio asmens savarankiškumas, galėjimas savo vardu įgyti teises ir pareigas;

80

2. Juridinis asmuo turi savarankišką valią, nesutampančią su atskirų jo dalyvių bei jam priklausančių asmenų valia;

3. Juridinis asmuo turi savo turtą, atskirtą nuo jo dalyvių turto;4. Juridinis asmuo pagal savo prievoles atsako savuoju turtu;Žinoma, visi šie juridinio asmens bruožai yra santykiniai. Juridinio asmens

supratimas atsirado istoriškai plėtojantis juridinio asmens institutui. Juridinio asmens institutas tapo itin reikalingas kuriant juridinį kapitalo koncentracijos mechanizmą. Kapitalo koncentracijos funkcija yra ypač akivaizdi akcinėse bendrovėse.

Akivaizdu, kad juridinio asmens instituto atsiradimą bei įsitvirtinimą lėmė ekonominė būtinybė, todėl juridinio asmens sąvoka yra išvesta ne iš minėtųjų bruožų, būdingų visiems juridiniams asmenims, bet iš ekonominio šių bruožų tikslingumo.

Kadangi gana ilgą laiką pagrindinė juridinio asmens funkcija buvo atskirų asmenų kapitalų (nuosavybės) koncentracija, viena pagrindinių juridinio asmens charakteristikų buvo laikoma tai, kad tai yra bent keleto žmonių organizacija. Šiuo metu toks juridinio asmens apibūdinimas sulauktų rimtų prieštaravimų. Esmė ta, kad visiškai įprastu reiškiniu tapo vieno dalyvio juridiniai asmenys (one man company, la societe unipersonnelle, Einmanngesellschaft). Pavyzdžiui, Vokietijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje tokios įmonės sudarė apie 22 procentus [8, p. 23]. Nors daugelis tradicinės teisės šalininkų prieštarautų vieno dalyvio juridiniam asmeniui, motyvuodami tuo, kad juridinio asmens esmė yra kolektyvinis susivienijimas, tačiau verčiami stambaus kapitalo ekonominių reikmių iš pradžių teismų praktika, vėliau teisės doktrina, o dar vėliau ir įstatymas pripažino vieno dalyvio juridinius asmenis. Taip viena pagrindinių juridinio asmens instituto funkcijų tapo verslo rizikos apribojimas.

Taigi juridinio asmens institutas kilo iš ekonominės apyvartos reikmių kaip būdas apriboti dalyvių atsakomybę tam tikrai veiklai skirtais turtiniais aktyvais. Todėl juridinio asmens esmė yra dalies savininko turto atskyrimas, taip nustatant tokio atskirto turtinio komplekso (juridinio asmens) prievolinių santykių rizikos ir atsakomybės ribas. Taip juridinį asmenį aiškina fikcijos teorija [9, p. 182].

2.2. Akcinė bendrovė yra fikcija

Fikcija yra juridinis instrumentas, būdas sureguliuoti tam tikrus reiškinius, susiformavusius vėliau nei teisės sistema. Fikcijos tikslas – įtraukti į juridinę sferą tam tikrus visuomeninius santykius ir kartu išsaugoti teisės sistemos stabilumą ir sveikumą. Fikcijos rodo juridinės ir ekonominės sferų netapatumą. Taigi fikcijos sureguliuoti faktiniai santykiai negali paaiškinti ir atspindėti jų juridinės formos esmės.

Kaip nurodė JAV aukščiausiasis teismas, „Korporacija – tai dirbtinis darinys, nematomas, neapčiuopiamas ir gyvuojantis tik dėl įstatymo“ [10, p. 134]. Taigi šios fikcijos esmė yra ta, kad juridinis asmuo nagrinėjamas kaip kvazipersona, kvazifizinis asmuo. Viena vertus, fikcijos būdu į juridinę sferą įvedami ūkinėje sferoje jau nusistovėję santykiai, kita vertus – atsiranda šleifas nenumatytų padarinių, teisinių problemų, susijusių su tuo, kad šiam dirbtiniam dariniui automatiškai priskiriami asmeniui būdingi požymiai. Ir nors kai kurie autoriai teigia, kad „akcininkai yra verslininkai, veikiantys apyvartoje juridinio asmens vardu“ [11, p. 162], tačiau iš tikrųjų bendrovės dalyviai arba turi mažai įtakos bendrovės veiklai, o jų dalyvavimas susiveda į kapitalo personifikacijos funkciją, arba yra vienasmeniai bendrovės savininkai ir valdytojai.

Dauguma angliškų bendrovių teisės vadovėlių kaip pavyzdį pateikia žinomą 1897 m. UAB „Salomon v Salomon ir Co.“ precedentą. Ši byla rodo, kaip Anglijos teismai pripažįsta vienasmenes korporacijas. Minimo precedento faktai yra tokie:

81

P. Salomonas perleido savo įmonę savo paties įsteigtai kompanijai „Salomon ir Co.“. Be jo paties, tos kompanijos akcininkai buvo jo žmona ir penki jų vaikai. Iš 2007 kompanijos „Salomon ir Co.“ akcijų, kurių nominali vertė buvo po vieną svarą sterlingų, 2000 akcijų nuosavybėn gavo pats Salomonas už kompanijai perduotą turtą, likusios 7 akcijos buvo padalintos kitiems šeimos nariams. Salomono nuomone, kompanijai perduotas turtas buvo vertas daug daugiau nei gautos akcijos, todėl jis savo vardu įformino 10 000 svarų sterlingų paskolą kompanijai įkeisdamas visos kompanijos turtą. Po metų kompanija dėl nemokumo bankrutavo. Kreditoriai kreipėsi į ją, reikalaudami padengti skolas, tačiau Salomonas turėjo pirmumą prieš kitus kreditorius, nes jam buvo įkeistas kompanijos turtas. Tuomet kreditoriai kreipėsi į teismą, įrodinėdami, kad kompanija „Salomon ir Co.“ bei atsakovas Salomonas yra tas pats asmuo, todėl kompanijos skolos yra ir atsakovo skolos.

Apeliacinis teismas, motyvuodamas tuo, kad kompanija Salomonui buvo tik įrankis pasinaudoti ribotos atsakomybės lengvatomis, patenkino kreditorių ieškinį. Tačiau Lordų rūmai pakeitė sprendimą. Teisėjas lordas Halsbury LC, motyvuodamas lordų rūmų poziciją, pasakė:

„Bet kokiam dirbtiniam teisės įrankiui svarbu tik tai, kad teisė turi jį pripažinti nesigilindama į motyvus, kuriais vadovavosi steigėjai. Įkurta kompanija turi būti traktuojama kaip bet kuris kitas savarankiškas asmuo. Net jei darytume prielaidą, kad Salomonas steigdamas kompaniją turėjo tikslą veikti pats kompanijos vardu, iš to negalima daryti išvados, kad tai prieštarauja bendrovių įstatymui“ [12, p. 9].

Taigi pateisindami vienasmenes bendroves autoriai prieina išvadą, kad šiuolaikiniam juridiniam asmeniui nebūtina nei atskira valia ar atskiri interesai, skirtingi nei jo dalyvių valia ar interesai [13, p. 60], užtenka tik tam tikru būdu atskirto turto. Toks juridinio asmens esmės paaiškinimas priveda prie pačios seniausios juridinio asmens teorijos – tai fikcijos teorija.

3. Akcininko teisių į bendrovės turtą teoriniai aspektai

3.1. Akcininko ryšys su kompanijai priklausančiu materialiu turtu

Bet kuri bendrovė pirmiausiai yra įsteigiama priskiriant jai tam tikrą turtą, nors formaliai ji laikoma įsteigta nuo registracijos momento. Turto priskyrimas bendrovei yra būtina sąlyga. Tai yra steigėjo (savininko) aktas, sandoris (jei yra daugiau nei vienas steigėjas – dvišalė arba daugiašalė sutartis) [9, p. 184].

Akcija (pajus) savo daiktine išraiška yra bendrovės turto dalis, todėl priklausytų pačiai bendrovei, o ne akcininkui [1, p. 138]. Akcininkas, beje, neturi į bendrovę ir reikalavimo teisės, kadangi bendrovė pateikus akciją neprivalo jos apmokėti. Akcininkas gali tą akciją perleisti arba palikti testamentu, tačiau jis negali to turto atgauti iš bendrovės, kol ji veikia, kadangi jo santykis su bendrove ne kaip kreditoriaus ir ne kaip paslaugos davėjo – akcininkas yra akcijos savininkas. Akcija išreikšta nuosavybės teisė išsiskiria tik tuo, kad yra ne daiktinė, o finansinė, ne materiali, o nemateriali.

Vieni autoriai gina „akcininkų demokratijos“ teoriją, pagal kurią akcininkas yra akcijos savininkas, o bendrovė yra turto savininkas. Šios teorijos šalininkai įrodinėja, kad akcininkai įgyvendina savo nuosavybės teisę balsuodami susirinkimuose ir taip dalyvaudami ją valdant. Valdybos, administracijos vadovo įtaka bei tiesioginis turto valdymas yra šios teorijos šalininkų neigiamas, ignoruojamas, nepastebimas. „Nors direktoriai turi bendrus įgaliojimus valdyti bendrovę, tačiau tik akcininkai turi realią galimybę priimti svarbiausius bendrovei

82

sprendimus, nes jie renka kitus valdymo organus bei juos kontroliuoja“ [14, p. 285].

Tačiau ir šios teorijos šalininkai turėtų sutikti, kad smulkieji akcininkai yra eliminuojami iš tokio valdymo, nes jų nuomonė neturi jokios realios įtakos, todėl jie dažniausiai net neina į akcininkų susirinkimus.

Kitos teorijos šalininkai pagrįstai teigia, kad realiai bendrovės turtą valdo ne „akcininkų kolektyvas“, o „valdytojų kolektyvas“. Kyla klausimas tik, ar tai bus stambūs akcininkai, ar formaliai išrinkti valdymo organai. Ir nors valdytojų kolektyvo nariai tampa faktiniais turto savininkais, tačiau, nepaisant to, neįgyja nei teisinio, nei doktrininio pripažinimo [1, p. 140].

Dvidešimtojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje G. Ripertas pabrėžė, kad finansinė, komercinė nuosavybė negali vykdyti jokios naudingos funkcijos, nes turtas negali būti normaliai, ūkiškai valdomas, kai nuosavybės teisės subjektas ir valdymo subjektas nesutampa [15, p. 128]. Jam pritarė JAV teisininkas A. Berle, teigęs, kad nuosavybės valdymas atitolsta nuo pačios nuosavybės [16, p. 16].

Taigi abiem požiūriais pripažįstama, kad tikroji ekonominė galia prieinama tik tiems, kurie išsaugo galimybę naudotis turtu, tai yra realiems bendrovės turto valdytojams. Jie gali būti tiek formaliai išrinkti bendrovės valdymo organai, tiek kontrolinį akcijų paketą turintys savininkai.

„Akcininkų demokratijos“ teorijos šalininkai aiškina, kad pasikeičia tik akcinės nuosavybės subjektų sudėtis, o pati nuosavybė išlieka, nors smulkieji akcininkai neturi jokios realios įtakos įmokėtam turtui. Tuo tarpu šios koncepcijos priešininkai numato visišką nuosavybės teisės likvidavimą, kaip neišvengiamą jau prasidėjusio proceso padarinį, pereinant nuo proprietarinio (lot. proprietas – nuosavybė) ūkininkavimo link technokratinio.

Aiškinant, kas yra akcinis kapitalas, pereinama nuo nuosavybės socialinės funkcijos link daiktinės ir finansinės nuosavybės išskyrimo, negana to, iki socialinės funkcijos be jokios nuosavybės. Štai JAV teisininkas B. Schwartzas 1965 m. nuosavybę aiškino per socialinį interesą. Jis teigė: „Visuomenė siekdama ekonominio ir socialinio progreso yra suinteresuota užtikrinti nuosavybės apsaugą tiek, kiek ši fundamentinė teisė patenkina šį socialinį interesą“ [17, p. 233]. Vis dėlto kyla abejonių ir dėl šių teiginių, kadangi jei visuomenę atspindi socialinis interesas, tai nuosavybės teisės substratą atspindi tik savininko asmeninis interesas.

3.2. Bendrovės steigimo akto prigimtis

Turto priskyrimo bendrovei momentu tarp bendrovės ir įsteigusio ją savininko atsiranda teisiniai santykiai, kuriuos būtina išsamiai išnagrinėti.

Šiuo atveju galimi du aiškinimo variantai.Pirmuoju atveju savininkas, įsteigdamas bendrovę, neišleidžia bendrovės iš

savo turtinės sferos ir kartu išplečia savo turtinę sferą, antruoju atveju – savininkas atskiria dalį savo turto ir pilnai jį perduoda bendrovei bei mainais įgyja tam tikras teises atskirtojo turto atžvilgiu. Pirmuoju atveju, kadangi savininko turto dalis neatskiriama, tai ir pagal bendrovės prievoles jis turėtų atsakyti pats. Kai savininkas dalyvauja daugelyje bendrovių, jis jau nesugeba išreikšti savo valios šioms bendrovėms priimant sprendimus, ir todėl jo atsakomybė dėl juri-dinio asmens prievolių praranda pagrindą, kadangi turtas yra tik civilinės atsakomybės bazė, o pagrindas yra veiksmai, savininko aktas.

3.2.1. Ar bendrovės steigimo aktas yra sandoris?

83

Bendrovės turtas pripažįstamas jos nuosavybe, o tai reiškia, kad bendrovės turtas ir jos steigėjo turtas atskiriami. Atrodytų, kad savininkas pagal sutartį mainais į savo turtą, perduotą bendrovei, gauna tam tikras teises bendrovės atžvilgiu. Analogija su sutartimi atrodytų visai pateisinama, bet visgi netiksli.

Pirmiausiai, steigėjo teisių apimtis ir turinys visiškai neadekvatūs perduotam turtui, be to, iš steigimo santykio yra pašalintas bet koks ekvivalentiškumas. Žinoma, kai kurios suteiktos teisės steigėjui (teisė į dividendą, teisė dalyvauti valdant ir t. t.) yra kiekybiškai įvertinamos, tačiau išreiškiamos ne ekvivalentu, o proporcijomis. Būtų galima teigti, kad čia toks atvejis, kai dalys yra prilyginamos viena kitai, tačiau prilyginami ne sutarties kontrahentai – bendrovė ir steigėjas, bet steigėjai vienas kitam. Tuo tarpu steigėjo ir bendrovės santykiai negali būti prilyginami, nes steigėjas bendrovei atiduoda kur kas daugiau nei iš jos gauna, beje, gali būti ir atvirkščiai. Todėl šiems santykiams labai toli iki mainų.

Kita vertus, būtų galima atrasti, kad savininkas perduoda savo turtą mainais į tiek pat sumažėjusią riziką. Tačiau rizika bet kokiu atveju negali būti daiktas. Dėl šių priežasčių steigėjo įgyjamos teisės yra sunkiai kvalifikuojamos.

Antra, savininkui (steigėjui) bendrovės steigimo momentu kontrahentas yra ne toks pat asmuo, kaip turintis valią subjektas, o kažkas, įgyjantis valią vėliau ir iš šalies, beje, pirmiausiai iš to paties steigėjo. Negana to, šis asmuo steigimo momentu dar iš viso neegzistuoja. Tuo tarpu įprastas juridinis pagrindas atsirasti teisėms iš sutarties yra tinkama jos dalyvių valios išraiška. Jeigu tai laikytume vienašaliu sandoriu, tai juo galima tik kažką perduoti, bet negauti teisių.

Iš to matyti, kad nors steigėjų teisės yra santykinės1, steigimo santykiai neabejotinai negali būti vienareikšmiai priskiriami prie prievolinių.

Tai tik pabrėžia, kad steigėjų teisių konstrukcija yra ypač sudėtinga ir sunkiai paaiškinama teisinė kolizija.

3.2.2. Daiktiniai akcininko teisių į bendrovės turtą bruožai.

Nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.48 straipsnis numato, kad juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės teise, o 2.45 straipsnis numato, kad „juridinio asmens dalyvis yra asmuo, <…> kuris nors neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu“, teisinėje literatūroje autorių yra diskutuojama dėl dalies savininko teisių, tai yra teisės valdyti ir naudoti turtą perdavimo į įmonės įstatinį kapitalą kaip savininko teisių išskaidymo bei bendrovės teisių į dalyvių perduotą turtą priskyrimo prie daiktinių teisių [9, p. 191].

Iš tikrųjų, kokias gi teises įsteigta akcinė bendrovė įgyja į steigėjų perduotą turtą? Ar tai yra tik valdymo ir (arba) naudojimo teisės, nes laisvai disponuoti įstatiniu kapitalu bendrovė negali?2 [18]. Galbūt labiausiai panaši į šią teisę klasikinė daiktinė teisė būtų uzukfrukto teisė.

Bendrovės steigėjų teisės taip pat daugeliu požymių panašios į daiktines teises. Tokiais daiktinių teisių kokybiniais požymiais pasižymi akcininko teisė į dalį įmonės turto, likusio ją likvidavus (CK 1.102 str.) [19], uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų pirmenybė įsigyti bendrovės akcijas (akcinių bendrovių įstatymo 49 str. 11 d.) [18], balsavimo ypatumai visuotiniuose akcininkų susirinkimuose priimant ypač svarbius bendrovei nutarimus [18]3. Nemažai

1 Tai yra santykis su konkrečia bendrove (juridiniu asmeniu), o ne su neapibrėžta subjektų grupe, kaip būdinga absoliučioms teisėms.

2 Akcinių bendrovių įstatymo 39 straipsnio 4 dalis numato, kad bendrovės kapitalui tapus mažesniam nei 3/4 įstatuose numatyto įstatinio kapitalo, visuotiniame akcininkų susirinkime turi būti priimtas nutarimas mažinti įstatinį kapitalą arba padengti šį skirtumą papildomais įnašais.

84

akcininko santykio su bendrovės turtu panašumų galėtume įžvelgti lygindami jas su bendrosios dalies nuosavybės teisiniais santykiais.

Diskusijos dėl prievolinės ar daiktinės akcininko teisių į bendrovės turtą prigimties kyla pirmiausiai dėl civilinės teisės sistemos dualizmo, tai yra visų civilinių teisinių santykių skirstymo į daiktinius ir prievolinius.

3 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 1 punktas ir 32 straipsnio 3 dalis numato specialią stebėtojų tarybos ir valdybos rinkimo visuotiniame akcininkų susirinkime tvarką, kuria siekiama užtikrinti galimybę smulkiesiems akcininkams išrinkti savo deleguotus kandidatus į bendrovės valdybą.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 2 punktas numato svarbesnius nutarimus, kurie gali būti priimami visuotiniame akcininkų susirinkime ne mažesne kaip 2/3 dalyvaujančių susirinkime akcininkų balsų dauguma: tai teisė keisti ir papildyti įstatus, didinti ir mažinti įstatinį kapitalą, nustatyti išleidžiamų akcijų rūšį, klasę, skaičių, minimalią emisijos kainą, išleisti konvertuojamąsias obligacijas, likviduoti ir reorganizuoti bendrovę, sudaryti rezervus, spręsti dėl didelių bendrovės sandorių.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 3 punktas numato, kad nutarimas dėl akcininkų pirmumo teisės įsigyti bendrovės akcijų atšaukimo gali būti priimamas visuotiniame akcininkų susirinkime ne mažesne kaip 3/4 dalyvaujančių susirinkime akcininkų balsų dauguma.

85

3.3. Civilinės teisės dualizmas

Bet kokiam civilinės teisės institutui paaiškinti ir suprasti itin svarbi civilinės teisės dualizmo problema, tai yra civilinės teisės skirstymas į daiktinę bei prievolinę teises ir institutus1. Dualizmo esmė – nepalenkiamas jo griežtumas, tai yra negalimumas bet kokiai teisei būti ir vienu, ir kitu. Kiekvienos teisės kaip ir kiekvieno ginčo dėl teisės likimas pirmiausiai priklauso nuo to, kokia tai teisė – daiktinė ar prievolinė. Šis skirstymas, beje, būdingas beveik visoms teisės sistemoms, pradedant nuo romėnų teisės ieškinių skirstymo in rem ir in personam. Anglosaksų teisės sistemoje šis skirstymas nėra toks ryškus, nes iš viso daug silpniau apibrėžta visa teisės sistema. Pavyzdžiui, V. Ansonas „Sutarčių teisėje“ cituoja Blekstono teiginį, kad sutarčių teisė yra nuosavybės teisės dalis [20].

Ontologiškai šią dichotomiją turbūt galima išvesti iš principinio žmogaus ir daikto netapatumo. Istoriškai ši problema dažnai įgauna diskusijos dėl daiktinės ir prievolinės teisės pirmenybės arba subordinacijos formą ir paprastai jau pradinėse pozicijose pripažįstamas daiktinių teisių primatas bet kokių kitų turtinių teisių atžvilgiu. Daiktinių teisių prioritetas matyti ir iš to, kad kai kurios savo prigimtimi prievolinės teisės naudojasi daiktinių teisių fikcija, ypač juridiškai konstruodamos nematerialiuosius daiktus „teisės į teisę“ pagrindu.

Egzistuoja nuomonių, kad reikėtų atsisakyti principinio civilinės teisės skirstymo tik į daiktinę bei prievolinę teisę, kad, pavyzdžiui, teisiniai santykiai dėl pinigų ir vertybinių popierių iš viso nepriskirtini nei daiktinei, nei prievolinei teisei [21, p. 116, 118], o yra daiktinės bei prievolinės teisių integracijos bei naujai susiklosčiusių ekonominių santykių padarinys. Hėgelis taip pat teigė, kad teisių skirstymas į daiktines ir prievolines yra nesusipratimas [22, p. 102].

Pasak K. I. Sklovskio, teisinėje literatūroje paplitęs nuosavybės teisinio santykio aiškinimas kaip santykio tarp aktyvaus (turinčio daiktinę teisę) subjekto ir visų kitų pasyvių subjektų, privalančių susilaikyti nuo daiktinės teisės pažeidimo, formaliu juridiniu požiūriu, yra dirbtinis ir nekorektiškas, nes prievolė, kurioje yra neapibrėžtas įpareigotų asmenų skaičius, iš viso yra negalima [9, p. 56]. J. K. Tolstojus pažymi, kad vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad nuosavybės subjektinė teisė nesuponuoja teisinės pareigos, kad nuosavybės teisiniai santykiai iš viso yra tik dirbtinės konstrukcijos, atitrūkusios nuo realaus gyvenimo. I. A. Pokrovskis taip pat pažymi prievolinės teisės sudaiktėjimą. Jeigu primityvios prievolės esmė buvo asmeninis skolininko ir kreditoriaus santykis, dėl kurio skolininkas tapdavo atsakingas, netgi pavaldus pastarajam, o turtinė prievolės pusė visai neturėjo reikšmės, tai vėlesnė prievolinių santykių raida laipsniškai lengvino asmeninę skolininko atsakomybę iki visiško jos atsisakymo. Svarbiausiu prievolės elementu tampa turtinė pusė. Tai pasireiškia tuo, kad sko-los išieškojimas perkeliamas nuo asmens į jo turtą. Ūkinėje apyvartoje į skolą imama žiūrėti kaip į skolininko turto sudėtinę dalį: reikalavimas sudaro dalį kreditoriaus turto (aktyvas), o skola sumažina skolininko turtą (pasyvas). Taip skolininko asmenybė išnyksta už jo turto [23, p. 240]. „Prievolė apriboja ne skolininko valią, o jo turtą. Skola yra tik jo turto, o ne jo laisvės sumažėjimas. Teisė į skolą yra dalis turtinės teisės“ [24, p. 36]. Dėl šių priežasčių prievolė tapo civilinių teisių bei apyvartos objektu.

Praktiškai šis teisės dualizmas pasireiškia bei yra ypač svarbus ginant pažeistas teises. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis ieškinys, ir jį galima pareikšti, kai šalių nesieja jokie sutartiniai įsipareigojimai, taigi ieškovas gina tik savo teisę į

1 Pačiu bendriausiu požiūriu, daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą. (Civilinė teisė. – Kaunas, 1997. P. 235). Prievolinė teisė yra nukreipta į konkretų asmenį ar asmenis, tai yra teisė reikalauti įvykdyti bei patenkinti tam tikrą turtinį interesą. Nors prievolės dažnai yra dėl daiktų, bet tai visuomet yra reikalavimas asmeniui.

86

daiktą. Šalių tokiame ginče nesieja joks kitas teisinis ryšys – tik daiktas. Jeigu savininkas galėtų pareikšti tokį ieškinį net ir asmenims, su kuriais jį sieja sutartiniai santykiai, kilus ginčui savininkas įgytų tokį akivaizdų prioritetą, kad bet kokie sutartiniai daikto perleidimo sandoriai būtų negalimi ir iš visos daiktų apyvartos liktų tik patys paprasčiausi pirkimo–pardavimo sandoriai. Gajus ieškinių skirstymas į daiktinius ir asmeninius vis dėlto yra pagrįstas. Asmeninis ieškinys yra formuluojamas taip, kad iš atsakovo reikalaujama kažką perduoti ar padaryti. Daiktinis ieškinys formuluojamas taip, kad daiktas yra savas. Taigi jei daiktiniame ieškinyje yra reikalaujama savo daikto, tai negali būti reikalaujama perduoti jį nuosavybėn. Taigi šios teisės gynimas yra visai kitos rūšies.

Todėl siekiant paaiškinti ar išspręsti vieną teisinę problemą nereikėtų skubėti atsisakyti civiliniu teisės pagrindu įtvirtinto teisės dualizmo.

3.4. Lietuvos Civiliniame Kodekse įtvirtinta įstatymų leidėjo pozicija, kad akcininkas neišsaugo nuosavybės teisių į bendrovės turtą, bet įgyja

prievolinių teisių ir pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu

Akivaizdu, kad gana aiškiai apibrėžta įstatymų leidėjo pozicija, išreikšta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.45 straipsniu, kuri prioritetu laiko nepajudinamą teisės sistemą, skirstančią visas civilines teises į daiktines ir prievolines, neišsprendžia problemos, atsiradusios dėl tokių teisinių reiškinių, kaip prievolinių ir daiktinių teisių dichotomija ir juridinio asmens fenomenas, nesuderinamumo, ir dėl to kyla akcininko turtinių teisių į bendrovės turtą prigimties problema. Ši problema galėtų būti sprendžiama ne ieškant formuluotės, priešingos nei Civiliniame kodekse numatyta norma, bet labiau detalizuojant šių santykių reguliavimą. Žinoma, nereikia tikėtis, kad ši problema gali būti išspręsta vien tik reguliavimu. Vien tik prievolinės teisės (kaip, beje, ir vien tik daiktinės teisės) normų taikymas akcininko konfliktiniuose santykiuose su bendrove ne visada bus sėkmingas.

Nors įstatymas suformulavo bendrą požiūrį, kad akcininko teisės, susijusios su įsteigta bendrove, yra prievolinės, šios prievolinės teisės ir pareigos nėra tipiškos nei savo turiniu, nei atsiradimo pagrindais. Pavyzdžiui, akcininkų teisė į dividendą yra prievolinė bendrovės pareiga, nes Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 62 straipsnio 2 dalis numato, kad akcininkas, kaip bendrovės kreditorius, turi teisę išreikalauti iš jos dividendą, paskelbtą akcininkų susirinkimo. Kadangi dividendai gali būti išmokami tik pinigais (akcinių bendrovių įstatymo 62 str. 6 d.) [18], tai yra piniginė prievolė, tačiau sunku nustatyti, ar prievolė yra sutartinė, ar nesutartinė, kadangi akcininkų santykiai su bendrove savo prigimtimi yra panašūs į sutartinius tik bendrovės steigimo momentu. Beje, bendrovės steigimo sutartis galėtų būti kvalifikuojama kaip steigėjų jungtinės veiklos sutartis dėl bendrovės steigimo [25, p. 13]. Taigi įsteigus bendrovę ši sutartis turėtų pasibaigti, nes tikslas pasiektas – bendrovė įsteigta (sutartis įvykdyta). Mažai įtikinamas atrodytų ir menamos sutarties tarp akcininko ir bendrovės konstravimas akcininkui įsigijus akcijų, nes tokiu atveju jis akcijas paprastai įsigyja iš kito akcininko, o ne iš bendrovės. Todėl negalime laikyti sutartinėmis tų teisių, kuriomis nėra tinkamai išreikšta abiejų šalių valia. Dar netikslesnis būtų požiūris, kad šios prievolės yra nesutartinės, nes esant normalioms sąlygoms šios prievolės pagrindas yra atitinkamas dalyvio sandoris kartu su kitais juridiniais faktais, kuriais siekiama įgyti tam tikras teises bendrovės atžvilgiu. Taigi akcininko ir bendrovės prievolinių teisinių santykių prigimtis yra sunkiai paaiškinama.

87

4. Akcininko teisių į bendrovės turtą problemos praktiniai aspektai

4.1. Nepaisant įstatymo nuostatų, akcininkai į bendrovės turtą žiūri kaip į savąjį

Iš tiesų šių santykių pagrindinė problema bei akcininko ir bendrovės interesų konflikto priežastis yra ta, kad sprendžiant problemas dėl realaus bendrovės turto mažėjimo ar didėjimo, nepaisant įstatymų leidėjo nustatyto steigėjo ir bendrovės turto atskyrimo pozicijos, steigėjas į bendrovės turtą žiūri kaip į savąjį. Tai gerai iliustruoja ieškovo J. Čepurnos ieškinys atsakovams E. Grigūnaitei, V. Kuokščiui, A. Malašinskui ir V. Meržvinskui, 2000 m. vasario 7 d. išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Ieškovas kreipėsi į teismą nurodydamas, kad 1995 m. spalio 23 d. UAB „Tūkstantis smulkmenų“ akcininkų susirinkime atsakovai, tu-rėdami 88 proc. bendrovės akcijų, priėmė nutarimą parduoti parduotuvę, kurios rinkos kaina yra 107 740–213 5480 Lt, už 120 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad pardavus parduotuvę rinkos kaina, jis būtų gavęs vidutiniškai 6930 Lt. Visų trijų instancijų teismai nurodė, kad akcininkai yra tik akcijų savininkai, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja išieškoti jo suskaičiuotus nuostolius, o parduotuvės rinkos kainos nustatymas šioje byloje neturi teisinės reikšmės [26].

Tuo tarpu kitoje byloje – pagal Vilniaus miesto valdybos (akcininko) ieškinį atsakovams UAB „Sangreta“ ir Silvai Jasiulionienei dėl bendrovės patalpų pardavimo už 100 000 Lt, nors jų rinkos vertė buvo 435 297 Lt, 2000 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas konstatuoja, kad bendrovę ir jos valdymo organus sieja fiduciariniai, tai yra tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, todėl visi bendrovės organai privalo veikti išimtinai bendrovės interesais. Vienokių ar kitokių asmeninių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo nario nuo jo fiduciarinės pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais. Jeigu jis to negali, apie tai informavęs kitus bendrovės valdymo organus, jis privalo nusišalinti nuo klausimo, dėl kurio kyla konfliktas, sprendimo. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įpareigojo teismą, kuris nagrinės šią bylą iš naujo, išsiaiškinti, kokia buvo tikroji parduotų patalpų rinkos vertė, bei nustatyti, ar nebuvo konflikto tarp S. Jasiulionienės, kaip bendrovės akcininkės, ir jos, kaip bendrovės valdybos pirmininkės, interesų; ar ji atskleidė interesų konflikto faktą kitiems valdybos nariams ir akcininkams; ar tikrai ji veikė išimtinai bendrovės interesais [27].

Akcininkų ieškinių dėl bendrovės valdymo organų priimamų sprendimų skaičius Lietuvos teismuose didėja, tačiau dar toli gražu neatspindi realios padėties, nes remiantis galiojančiais įstatymais ir teismų praktika akcininkų teisės (ypač smulkiųjų) ginamos silpnai, nors tiek įstatymai, tiek teismų praktika per paskutinius metus turi tendenciją keistis, suteikiamos vis didesnės garantijos ir galimybės akcininkams dalyvauti valdant bendrovę ir apginti savo teises.

Beje, iki 1998 m. akcininkai tokius ieškinius galėjo reikšti labai ribotai, kadangi bylose, kuriose buvo ginčijamas bendrovės sandoris, akcininkas buvo laikomas netinkama šalimi. Štai 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas, kuriose paskolos sutarčių įvykdymas užtikrintas įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis“ 4 dalyje teismas nurodė, kad sandorius gali ginčyti tik materialinio teisinio santykio dalyviai – sutarties šalys. Akcininkai yra tik akcijų, o ne bendrovės turto savininkai. Akcininkas nėra bendrovės vardu sudaryto sandorio subjektas, iš šio sandorio neatsiranda jo civilinės teisės ar pareigos, todėl jis teisės reikšti ieškinį neturi. Savo teises jis įgyvendina per visuotinį akcininkų susirinkimą.

88

1998 m. balandžio 17 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių pakeitimams ir papildymams buvo išplėstos akcininkų, ypač smulkiųjų, turtinės ir neturtinės teisės. Buvo įtvirtinta bendrovės akcininko teisė skųsti teismui direktoriaus sudaromus sandorius, viršijančius jo kompetenciją, normalią ūkinę riziką, bei reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio patirtą žalą [28, 29 str. 11 d.].

Stambieji akcininkai naudodamiesi turima balsų dauguma bendrovių įstatuose neretai numatydavo punktus, ribojančius smulkiųjų akcininkų turtines ir neturtines teises. Įstatymas [28] uždraudė bendrovės įstatuose riboti Akcinių bendrovių įstatymu nustatytas akcininkų turtines ir neturtines teises bei numatyti bet kokias papildomas akcininkų turtines teises. Pavyzdžiui, byloje pagal R. Adomavičiaus ieškinį atsakovui UAB „Valstiečių laikraštis“, dalyvaujant trečiajam asmeniui A. Okmanienei, dėl UAB „Valstiečių laikraštis“ įstatuose numatyto punkto, teigiančio, kad akcininkas gali perleisti akcijas kitam akcininkui tik gavęs valdybos sutikimą. R. Adomavičius pirko iš minėtos uždarosios akcinės bendrovės akcininkės A. Okmanienės akcijų, tačiau nebuvo įregistruotas kaip akcininkas, nes šiam sandoriui nebuvo gautas valdybos sutikimas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2000 m. spalio 9 d. nutartimi konstatavo, kad uždarosios akcinės bendrovės įstatuose gali būti nustatoma, jog jos akcijų savininkas gali parduoti ar kitaip perleisti dalį savo akcijų kito asmens nuosavybėn tik gavęs valdybos sutikimą. Tačiau nesutikti perleisti akcijas galima tik tada, kai dalies akcijų perlei-dimas padidina akcininkų skaičių daugiau, negu nustatyta akcinių bendrovių įstatyme, tai yra, kai pardavus dalį akcijų akcininkų tampa daugiau kaip 50 [29].

Vis dėlto ne tik didėjantis akcininkų ieškinių, bet ir bankrutuojančių komercinių bendrovių skaičius rodo, kad steigėjai, akcininkai dažnai neranda efektyvaus būdo kontroliuoti ir valdyti bendrovę. Nepaisant to, kad įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, jog direktorius atlygina savo veiksmais padarytą žalą bendrovei (Akcinių bendrovių įstatymo 38 str. 13 d.) [18], norimas rezultatas nepasiekiamas. Prarastas turtas tokiu būdu nebuvo ir negali būti sugrąžintas. Iš tikrųjų daugeliu atvejų esant dideliems nuostoliams vargu ar realu, kad direktorius juos padengs iš savo turto, netgi neatsižvelgiant į tai, kad, paprastai direktoriai sudaro darbo sutartis su bendrove ir darbo įstatymai žalos atlyginimo klausimus reguliuoja kiek kitaip. Todėl akivaizdu, kad asmeninės vadovų atsakomybės institutas yra nepakankamas užtikrinti, kad žala bendrovei ar akcininkams būtų pilnai padengta, todėl netenkina civilinės apyvartos reikmių.

Išvados

Apibendrinus straipsnyje išdėstytą teorinę ir praktinę medžiagą dėl akcininko teisių į bendrovės turtą prigimties būtų galima daryti tokias esmines išvadas:

1. Akcija yra viena iš finansinio turto rūšių, o finansinio turto apyvartos lyginamasis svoris palyginti su kitomis turto rūšimis Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje turi tendenciją didėti, todėl didėja ir finansinio turto apyvartos teisinio reguliavimo aktualumas.

2. Tradicinė nuosavybės teisės bei kitų civilinės teisės institutų samprata, įtvirtinta teisės aktuose, jau nebepatenkina ekonominės apyvartos reikmių. Todėl tokiomis teisinėmis fikcijomis, kaip „juridinis asmuo“, „akcija“ siekiama sureguliuoti visuomeninius–ekonominius santykius, peržengiančius tradicinės teisės sistemos ribas.

3. Lietuvos įstatymų leidėjas akcininkų teises į bendrovės turtą priskiria prie prievolinių teisinių santykių, tačiau teorinė šių santykių analizė rodo, kad tai nėra įprasti prievoliniai santykiai. Šių santykių negalima būtų priskirti nei prie prievolinių, nei prie daiktinių, todėl ir teisinis šių santykių reguliavimas yra labai nevienareikšmis.

89

4. Kad iš šių santykių kyla praktinių problemų, įrodo didėjantis akcininkų ieškinių teismuose bei bankrutuojančių bendrovių kiekis.

5. Neabejotina, jog į juridinę sferą įvedus naujus visuomeninius ekonominius santykius teisinės fikcijos padeda išsaugoti tradicinę teisės sistemą. Tačiau reikia pažymėti, kad fikcijos negali tarnauti tik tai pačiai teisės sistemai, todėl akcininkų teisių į bendrovės turtą turinį būtina detaliau teisiškai sureguliuoti.

6. Akivaizdu, kad vien tik detalus akcininko teisių į bendrovės turtą teisinis reguliavimas neišspręs dėl šių teisių prigimties sudėtingumo kylančių problemų, todėl būtina, remiantis užsienio šalių praktika bei Civiliniame kodekse įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, formuoti atitinkamą bendrovių teisės doktriną.

90

LITERATŪRA

1. Иоффе О. С. Избранные труды по гражданскому праву. – Москва, 2000.2. Duguit L. Les transformations generale du droit civil. – Paris, 1921.3. Die Rechtsinstitute des Privatreschts und soziale Funktion, 1928.4. Hedemann J. Sachenrecht des burgerlichen Gestzbuches. – Berlin–Leipzig, 1924.5. Римское частное право. – Москва, 1948. 6. Eörsi G. Comparative Civil (Private) Law. Law Types, Law Groups, the Roads of Legal

Development. – Budapest, 1979. 7. Саватье Р. Теория обязательств. – Москва, 1972.8. Ilgen H. M. Die Einmanngesellschaft als atypsiche Gesellschaftsform im deutschen und

franzosishen Recht. – Köln, 1969.9. Скловский К. И. Собственность в гражданском праве. – Москва, 2000.

10. Платонова Н. О. О правовом положении препринимательства корпорации в США // Хозяйство и право. 1997. № 1.

11. Шершеневич Г. Ф. Учебник торгового права. 12. Bourne N. Company law. – London, 1995.13. Goldstein H. Trusts as Movables in the Conflicts of Law. A Comparative Study of the Laws of the

United States and Germany, with Reference to the Laws of Belgium, France, Italy, and the Netherlands. – Köln, 1966.

14. Lattin N. The Law of Corporation. – Brooclyb, 1959.15. Ripert G. Aspects juridigues du capitalism moderne. – Paris, 1946.16. Berle A. The American Economic Republic. – New York, 1963.17. Schwartz B. The Right of Property. – New York, 1965.18. Akcinių bendrovių įstatymas. 2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII–1835 // Žin. 2000. Nr. 64–1914.19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. 2000

m. liepos 18 d. Nr. VIII–1864.20. Ансон В. Договорное право. – Москва, 1984.21. Шкаринов И. А. Теория денег: проблемы, которые ждут решения, 1997.22. Hegel G. W. F. Teisės filosofijos apmatai. – Vilnius, 2000.23. Покровский И. А. Основные проблемы гражданского права. – Москва, 1998.24. Zom „Systematische Rechtswissenschaft“.25. Верховный Суд РФ и Пленум Высшего Арбитражного Суда РФ постановление от 1997 г. №

4/8 „О некоторых вопросах применения Федерального закона „Об акционерных обществах" п. 3 // Вестник Высшего Арбитражного Суда РФ. 1997. № 6.

26. 2000 m. vasario 7 d. Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–141/2000.27. 2000 m. kovo 29 d. Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–383/2000.28. 1998 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. VIII–666 akcinių bendrovių įstatymo redakcija // Žin. 1998. Nr.

36–961.29. 2000 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–976/2000.

The Issues of Nature of Shareholder’s Rights to the Property of Corporation

Doctoral Candidate Julija KiršienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The problem of the ownership rights of shareholder to the property of company is very important for the Lithuanian law science, practice and has a direct impact on the economy. The legislator stated in Civil Code of Lithuania (art. 2.45) that a shareholder does not save any ownership rights to the property

91

of company, but only has liability rights and obligations related to the property of company. This position of legislator is not accurate enoughfrom the theoretical point of view. The issues of this article are whether the rights of shareholder to the property of company are ownership rights or liability rights, what is the theoretical and historical basis of every view, what are the practical consequences and how the doctrine and legal regulation should be developed.

Shares is the financial property of shareholder. In the article the historical development of the legal institute of financial property is shortly introduced. Company is a fiction of person as well as a share is the fiction of thing. The fiction of share derives from the fiction of juridical person. The fiction is an instrument for the including into the juridical sphere such phenomenons of economy and social life, that did not exist when the system of law was created in order to save the system of law. But fictions create new legal problems and demand very flexible and accurate approach to the arising legal problems. Otherwise, fictions begin to serve the law only, but not the objects of the law.

In the article the nature and features of shareholder's rights is theoretically analized and the conclusion of this analysis is that these rights have the features of ownership as well as the features of liability rights, so the relations of shareholders and company have to be regulated very accurately. On the other hand all problems could not be solved by regulation only, the role of courts putting in practice the laws and legal doctrine is very important.

92

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 80–94

CELIBATO PRIGIMTIS IR KANONINIAI PADARINIAI

Doc. dr. Kazimieras Meilius

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Civilinio proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 93Elektroninis paštas cpk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. birželio 28 d.Parengta spausdinti 2002 m. lapkričio 6 d. Recenzavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros profesorius habil. dr. LMA narys ekspertas Pranas Vaičekonis ir Lietuvos teisės universiteto Valstybino valdymo fakulteto Filosofijos katedros docentas dr. Andrius Narbekovas

S a n t r a u k a

Celibatas neatsiejamas nuo gyvenimo, celibatas – tai gyvenimo būdas. Tiek įsipareigojimas celibatui, tiek šio įsipareigojimo vienokia ar kitokia forma paniekinimas verčia ieškoti atsakymo, kam reikalingas celibatas ir kodėl jo laikomasi arba nesilaikoma. Atsakius į šiuos klausimus paaiškės, kaip yra vertinama Bažnyčia, jos mokymas, pats celibato įsipareigojimas ir kokio stiprumo yra tikėjimas.

Žmogus, pasišvęsdamas bet kokiai misijai, arba ją atlieka iki galo, arba palūžta. Taip yra ir su celibato įvykdymu. Bažnyčia, stengdamasi išsaugoti dvasininkų bei vienuolių pasišventimą Dievui, yra numačiusi bausmes už pastarojo įsipareigojimo nevykdymą.

Įžanga

Lotynų bažnyčioje pasiryžimas prisiimti celibatą be galimybės grįžti atgal yra sąlyga leisti priimti kunigystės šventimus ir taip išsiskirti iš pasauliečių luomo. Kaip teisinė institucija, celibatas yra ne dieviškos, bet vien bažnytinės kilmės. Faktas, jog Lotynų bažnyčioje galima šventinti diakonais vedusius vyrus, įrodo, jog besąlygiška celibato dėl Dangaus Karalystės vertė leidžia, esant poreikiui, turėti vedusiųjų dvasininkų, be tų, kurie prisiima celibatą.

Sekuliarizuota seksualinę revoliuciją išgyvenanti visuomenė nenori pripažinti skaistumo. Tiek žiniasklaidoje, tiek žmonių mąstysenoje dažniau vyrauja receptai seksualiniam poreikiui patenkinti negu skaistumui išsaugoti. Bažnyčia kaip ir visais laikais gyvena tame pačiame pasaulyje ir susiduria su laikmečiui būdingomis problemomis. Nesitikėdama palaikymo, naudos ir populiarumo ji tampa atsvara suklestėjusiam laisvos gyvensenos būdui. Nepaisant to, kad būna išjuokiama arba ir pačių jos narių silpnumo pažeidžiama, oficialioji Bažnyčia daro viską, ką gali, kad išsaugotų tas vertybes, kurios kartais yra nuvertinamos ne tik netikinčiųjų, bet ir pačios Bažnyčios normų.

Įsipareigojimai pašaukimui ir jo skleidžiamoms vertybėms įpareigoja dvasininką ir vienuolius dalintis vertybėmis, kurios kartais jiems patiems

93

nelengvai pasiekiamos. Galbūt klupdamas, bet ir vėl kildamas dvasininkas privalo neprarasti tų vertybių pats ir jomis dalintis su kitais. Tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai privalo nepamiršti, kad kunigas yra paimtas iš žmonių ir jiems vėl sugrąžintas skelbti tai, kas jam yra patikėta.

Pripažįstama ar ne, bet kunigas, kaip antrasis Kristus, kuris aukoja ir yra aukojamas, turi savo gyvenime atstovauti Aukščiausiajam Kunigui. Žmonės iš darbų ir elgesio gali pažinti tikruosius Kristaus sekėjus arba asmenis, darančius kompromisus su bažnytine teise bei savo sąžine.

1. Teologinė–kanoninė bažnytinės normos motyvacija

Jėzaus Kristaus kunigystė yra gili mūsų tikėjimo paslaptis. Norėdamas ją suvokti žmogus turi atsiverti antgamtiniam supratimui ir savo žmogiškąjį protą palenkti transcendentiniam mąstymui. Toks mąstymas ne tik gaivina ir nukreipia konkretų tikintįjį, bet persmelkia ir formuoja taip pat visos tikinčiųjų bendruomenės gyvenimą, kad visi suaugtų į vieną kūną, kuriame visi nariai atlieka skirtingą uždavinį (Rom 12, 4).

Tikėjimo nuosmukio laikais Kristaus–Kunigo figūra nuvertinama ir vis labiau nyksta iš žmonių bei pasaulio sąmonės; ji jau nėra krikščioniškojo gyvenimo centre.

Gyvojo tikėjimo laikais kunigui nėra sunku atpažinti save kaip alter Christus, identifikuotis su Juo ir savo kunigystės esmę įžvelgti intymioje vienybėje su Kristumi–Kunigu, Jį laikyti nepakeičiamu savo kunigystės modeliu. Jei Kristus patikėjo „savo draugams“ kunigo tarnystę, be abejonės, jų darbas vaisingesnis bus tuomet, kai asmuo visiškai pasišvęs šiai misijai. Viešpaties patarimas buvo visiškai ir nuolat susilaikyti dėl dangaus karalystės (Mt 19, 12). Per celibatą kunigas nauju būdu atsiduoda Kristui ir jo Evangelijai (Mk 10, 29). Todėl Bažnyčia celibatą visada vertino ir siekė, kad jis taptų pavyzdingo kunigo gyvenimo bruožu.

Šis argumentas yra labiau įtikinamas tik tikintiesiems ir lengviau išaiškinamas tuomet, kai celibato charizma suprantama kaip Dievo dovana. Taip pat nereikia manyti, kad ši dovana yra savaime suprantama ir užbaigta. Ją reikia suprasti ne kaip kažką Dievo įdėtą į konkretaus žmogaus istorinę, antropologinę ir psichologinę situaciją, bet labiau kaip kuriančią istoriją, įtraukiančią kunigą į tikėjimo paslaptį.

Popiežius Paulius VI enciklikoje „Coelibatus Sacerdotalis“ bando apibūdinti celibato sunkumus, susijusius su žmogaus tikėjimu. Celibato sąvoka pirmiausia turi būti susieta su Kristumi, Bažnyčia, tobulumu. Nors Kristus rinkdamasis dvylika apaštalų nereikalavo celibato, ir jo kunigiškoji charizma skyrėsi nuo celibato, tačiau šio instituto pareikalavo istoriniai–teisiniai veiksniai. Istoriniai įvykiai parodė, kad celibatas kunigiškajai misijai suteikia daugiau prasmės. Kristus pažadėjo atsilyginti kiekvienam, kuris dėl Dievo karalystės paliks namus, šeimą, žmoną ir vaikus (Mt 16, 24–25; Mt 19,12; Lk 8, 19–21; Lk 25–27). Kunigas, atsiskirdamas nuo pasaulio, neatsiskiria nuo Dievo tautos, nes jis kaip tik yra paskirtas ir pašauktas būti su ja (Mt 10). Popiežius ragina kunigus susipažinti su realiais celibato sunkumais, neperdedant jų svarbos, neprarandant optimizmo stengtis įveikti atsiradusius sunkumus [1].

Šiandieninė katalikų kunigo identiteto krizė aiškiai pasireiškia kai kurių kunigų savo tarnystės atsisakymu, daugelio kitų, formaliai pasiliekančių kunigystėje giliu supasaulėjimu arba pašaukimų skaičiaus mažėjimu, Kristaus pašaukimo atmetimu.

Naujaisiais laikais, ypač po II Vatikano Susirinkimo ir vėliau šis kunigo su Kristumi ryšys buvo vis dažniau laikomas kunigystės esmės centru, ir taip buvo galima pagilinti bei praplėsti ankstesnius biblinius pasisakymus bei teologines ir

94

kanonines doktrinas apie Kristaus ir kunigo vienybę bei susitapatinimą. Taip buvo naujai nušviesta ir teologiškai iliustruota tradicinė aksioma sacerdos alter Christus (kunigas – antrasis Kristus).

Šv. Paulius tvirtina: „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1); „Taigi Kristaus vietoj mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu“ (2 Kor 5, 20). Šiuos sakinius galima laikyti bibline kunigo identifikavimosi su Kristumi motyvacija, kuri atsispindi ir II Vatikano Susirinkimo dokumentuose [2].

Dabartinio 1983 m. Kanonų teisės kodekso (CIC`83) 1008 kanone sakoma, kad Šventimų sakramentu ir neišdildomu ženklu paženklinti tikintieji gauna tarnystę Bažnyčioje, nes yra pašvenčiami ir paskiriami ganyti Dievo tautą, atlikdami mokymo, pašventinimo ir valdymo pareigas Kristaus asmenyje, kiekvienas pagal savo laipsnį.

Reikšmingiausias Popiežiaus Jono Pauliaus II aktas dėl kunigystės, be jokios abejonės, yra aštuntojo Vyskupų Sinodo, kurio tema buvo kunigų ugdymas, sušaukimas. Pagrindinis diskusijų objektas buvo kunigo vieta ir veikla šiandieniame visuotinės dvasinės krizės apimtame pasaulyje. Šių darbų santrauka buvo apvainikuota 1992 m. kovo 25 d. pasirodžiusia Popiežiaus Apaštališkąja adhortacija, aptariančia kunigo tarnystės prigimtį ir misiją bei iš-raiškingai informuojančia, jog Sinodo Tėvų kalbos išreiškė specifinį ontologinį ryšį, jungiantį kunigą su Kristumi, Vyriausiuoju Kunigu ir Geruoju Ganytoju.

Kunigo prigimties ir tarnystės aptarimą Popiežius užbaigia klasikiniu tvirtinimu: „Kunigas pilną savo identiteto tiesą atranda pačiame Kristuje, aukščiausiame ir vieninteliame naujosios bei amžinos Sandoros Kunige; jo identiteto esmė kyla iš Kristaus, Jame dalyvauja ir Jį pratęsia, jis yra gyvas skaidrus Kristaus kunigo paveikslas. Kristaus kunigystė, kaip absoliutaus naujumo išraiška, išganymo istorijoje yra kiekvieno krikščionio, o ypač kunigo kunigystės vienintelis šaltinis ir nepakeičiamas modelis. Tad atsigręžimas į Kristų yra absoliu-čiai reikalinga kertinė sąvoka, norint suvokti kunigystės tikrovę“ [3].

Šventajame Rašte aptinkame kontroversišką Kristaus ir fariziejų susitikimą, kur Jėzus, neatmesdamas santuokos statuto, tikina, jog gražu gyventi nekaltybėje dėl aukštesnių tikslų, dėl Dievo karalystės, ne dėl savo patogumo ar bailumo. Jis sako, kad yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių, yra eunuchų [4], kuriuos tokius padarė žmonės, ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt. 19, 12). Nuo santuokos nutolina tokie motyvai: kai nėra santuokinio gyvenimo pašaukimo; kai žmogus save paaukoja tėvų rūpesčiui, mokslui, menui; esant fiziniams, socialiniams su-trikimams; kai pasirenkama dėl religinių ar socialinių motyvų ir panašiai. Todėl celibatas sunkiai buvo ir yra suprantamas jame negyvenantiems. Pažįstant Kristaus ir kunigo natūralų artimumą, niekad nebus sunku aptarti ir kunigiškojo celibato teologiją, ir teisinių normų recepciją. Reikėtų pabrėžti, kad dvasininkų ir vienuolių celibatas, kyląs iš teisinių Bažnyčios normų, visada yra priimamas laisva valia [5].

Turėdamas tai mintyse CIC`83 219 kanonas pripažįsta kiekvienam teisę būti laisvam nuo bet kokios prievartos, pasirenkant gyvenimo luomą. Kiekvienas asmuo laisva valia pasirenka santuokinį arba celibatinį gyvenimo būdą. Todėl norint tapti celibatinio luomo nariu, pasirenkant kunigystės luomą ir priimant šią dovaną celibatas tampa sąlyga.

Ne vienas celibato priešininkas teisinsis, kad pirmieji Kristaus apaštalai taip pat buvo vedę. Tačiau reikėtų pripažinti ir tai, kad jie paliko žmonas ir sekė Kristų. Taigi celibato pareiga atsiranda iš bažnytinės išoriškai nustatytos normos, o įsipareigojimas kyla iš sąmoningo ir laisvo celibato priėmimo, po maldos, mąstymo ir pasiruošimo metų [6]. Naujasis kodeksas (1983) 247 kanone

95

susitelkia ties pozityviuoju celibato aspektu, paaiškindamas siekiantiems kunigystės celibato vertę šventojoje tarnystėje, kuri pasireiškia kaip lygiavimasis į skaistų Kristų ir kaip būsimojo gyvenimo ženklas bei liudijimas. 277 kanonas pozityviai pristato celibatą kaip evangelinę vertybę, primindamas, kad dvasininkai dėl Dangaus karalystės turi visiško ir amžino susilaikymo pareigą, todėl įpareigojami celibatui, kuris yra ypatinga Dievo dovana, padedanti šventiesiems tarnams lengviau atsiduoti Kristui nepadalinta širdimi, taip pat laisviau atsiduoti Dievo ir žmonių tarnystei. Tas pats kanonas primena, kad dvasininkai turi būti išmintingi, apdairūs bendraudami su asmenimis, nes dažnas susitikinėjimas gali kelti pavojų susivaldymui arba sukelti tikinčiųjų pasipiktinimą (CIC`83, kan. 277, 2), todėl Diecezinis Vyskupas gali šioje srityje nustatyti tikslesnes normas ir konkrečiais neaiškumo atvejais spręsti, kaip šių įsipareigojimų buvo laikomasi (CIC`83, kan. 277, 3) [7].

Pareiga laikytis tobulo amžino susilaikymo dėl Dangaus Karalystės veda į progresyvų charizmos, kurią būtina paversti egzistencine elgsena, atskleidimą. Celibatas, prisiimtas kaip gyvenimo sąlyga, yra ne negrąžinamas laike patyrimas, bet intencionaliai, be vidinių rezervų ar kompromisų, susijusių su aplinkybėmis, tampanti pastovi gyvenimo būklė [8].

Kanoninė norma parodo, kaip artimai celibatas susijęs su malone ir kaip ji veikia išoriniame, socialiniame bei juridiniame Bažnyčios gyvenime. Įstatymas patvirtina Dvasios charizmą ir taip užtikrina kunigystės gyvybingumą bei vaisingumą ir neleidžia žmogiškiesiems jausmams, net ir teisėtiems, sumažinti jos veiksmingumą. Pašauktasis kunigystei turi būti Bažnyčios priimtas. Šis priėmimas tampa konkretus per bažnytinio autoriteto aktą. Taigi Bažnyčia nėra prieš jokias žmogaus teises, bet naudoja savo teisę pašventinti tik tuos, kurie atsiliepia į kunigystės ir celibato pašaukimą [9]. Todėl II Vatikano Susirinkimo dekrete „Optatam totius“ apie celibatą kalbama kaip apie įsakytą įstatymą, o ne celibato įžadą [10].

277, 1 kanonas (CIC`83) tvirtina, jog „Dvasininkai įpareigojami visiškam ir amžinam susilaikymui dėl dangaus karalystės, todėl yra saistomi celibato, kuris yra ypatinga Dievo dovana, ir kurio dėka šventieji tarnautojai gali lengviau pasišvęsti Kristui nepadalijama širdimi bei turi galimybę laisviau atsiduoti Dievo ir žmonių tarnybai“ (vertimas autoriaus). Kai Kodekse kalbama apie celibatą, kuris privalomas pašventintiems „in sacris“, niekada nepabrėžiama, jog yra diakonų, kuriems celibatas privalomas, ir kitų, kuriems celibatas yra neprivalomas. Tai leidžia suprasti, kad šventimai apima kartu ir celibatą, nes celibatas yra kaip są-lyga šventimams gauti. Todėl bažnytinio celibato subjektai yra diakonai (išskyrus amžinuosius vedusius diakonus), taip pat diakonai, kurie tampa našliais – jie negali sudaryti antros santuokos, kunigai ir vyskupai (CIC`83, kan. 1037; 1042, 1; 1087). Tad galime tvirtinti, kad visi nevedę, siekiantys šventimų, turi pareigą atsisakyti santuokos ir praktikuoti tobulą susilaikymą.

Pagal 1037 kanoną nevedęs kandidatas, norintis tapti amžinuoju diakonu, ir kandidatas į kunigystę prileidžiami prie diakonato šventimų tik tada, jei prisiima celibato pareigą. Šis įsipareigojimas turi būti prisiimtas viešai prieš Dievą ir prieš Bažnyčią pagal nurodytas apeigas [11].

Dabartinis Kodeksas atleidžia nuo viešo celibato apeigų priėmimo visus vienuolius, davusius amžinuosius įžadus vienuoliniame institute (1037 kan.). Tačiau kanonų tvarka buvo papildyta specialiu Popiežiaus Jono Pauliaus II mandatu taip, kad ir vienuolinio instituto kandidatai, kurie jau yra davę amžinuosius įžadus, nepaisant 1037 kanono, diakonato šventimų metu privalo viešai prisiimti celibatą, kaip išskirtinį įsipareigojimą, susijusį su pačia šventimų teise. Tiesa, vienuoliai įžadų išpažinimo metu duoda skaistumo įžadą, tačiau kuni-giškojo celibato įsipareigojimas prisideda prie ankstesniojo bei išlieka ir tuo atveju, kai atleidžiama nuo vienuolio įžadų. Todėl paliekant vienuolyną dispensos

96

nuo įžadų ir celibato yra skirtingos. Tai rodo, kad vienuolių įžadai ir kunigų celibatas yra skirtingi dalykai [12].

Apibendrinant įsipareigojimą celibatui galima sakyti, jog negali būti pašventinti visi vedusieji, išskyrus tuos, kurie nėra paskirti amžinajam diakonatui (CIC`83, kan. 1042, 1). Kas neteisėtai gauna šventimus, negali jų praktikuoti (CIC`83, kan. 1044, 2, 1). O kas, negalėdamas sudaryti santuokos dėl gautų šventimų, bando ją sudaryti nors ir civiliškai, tampa netinkamas gauti kitus šventimų laipsnius (CIC`83, kan. 1041, 3) nei vykdyti jau gautuosius (CIC`83, kan. 1044 1, 3). Atsiranda ir kita kliūtis – gauti šventimai yra kliūtis sudaryti galio-jančią santuoką (CIC`83, kan. 1087). Atleisti nuo celibato tegali Romos Popiežius tais atvejais, kurie numatyti bažnytinėje teisėje (CIC`83, kan. 290, 291).

Neveltui Jonas Paulius II mums pateikia savo mintį: „Yra ypatingai svarbu, kad kunigas suvoktų teologinę bažnytinės celibato normos motyvaciją. Kaip norma, ji išreiškia Bažnyčios valią dar prieš tai, kai subjektas pareiškia savo nusiteikimą. Bet Bažnyčios valios galutinė motyvacija kyla iš celibato ryšio su šventimais, kurie sujungia kunigą su Jėzumi Kristumi, Bažnyčios Galva ir Sužadėtiniu. Bažnyčia, kaip Kristaus Sužadėtinė, nori būti visiškai ir išskirtinai kunigo mylima, kaip ją myli Jėzus Kristus Sužadėtinis. Tad kunigiškasis celibatas yra savęs dovanojimas Bažnyčiai Kristuje bei su Kristumi ir išreiškia kunigo tarnystę Bažnyčiai Viešpatyje ir su Viešpačiu. Šios minties esmė: „būti dovana; visiškai save atiduoti Bažnyčiai, kaip save atidavė Kristus, būnant vienybėje su Juo. <…> Su pastoracine meile, ženklinančia kunigiškos tarnystės kaip amoris ufficium vykdymą, kunigas, kuris priima tos tarnystės pašaukimą, yra pajėgus tai atlikti su meile, dėl kurios Bažnyčia ir žmonių išganymas tampa jo pagrindiniu rūpesčiu“ [13].

Todėl Bažnyčia prašo besąlygiško celibato normos laikymosi, ir tai negali būti kliūtis gyventi malonės gyvenimą ar jai pasireikšti. Antanas Paškus, kunigas ir psichologijos mokslų daktaras (buvęs profesoriumi Cannon College (Erie, Pa), St. Johno (Niujorko) ir Otavos universitetuose, dirbęs psichologu psichiatrinėse ligoninėse ir tarptautinime kunigų bei vienuolių terapijos centre (Middletown, CT) remdamasis Jonu Pauliumi II teigia, kad žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus lieka sau nesuprantama būtybė ir jo gyvenimui trūksta prasmės, jeigu meilė jam nerodoma, jeigu meilės jis neranda, jeigu jis jos nepatiria ir nepa-sisavina, jeigu jis aktyviai joje nedalyvauja. Tačiau jis papildo, kad besilaikančio celibato žmogaus meilė draugams, ar jie būtų tos pačios ar kitos lyties, vienuoliai ar dvasiškiai, viengungiai ar vedę, nesiskiria nuo vedusiųjų asmenų meilės, išskyrus tik neseksualinę jos išraišką. Pasaulis tikisi iš kunigo daugiau negu supratimo ir tolerancijos. Pasaulis laukia ko kito ir atmeta tuos kunigus, kurie gali duoti tik tai, kas žmogiška [14]. Todėl pasirinkdamas kunigystės luomą visų pirma pats kandidatas turi būti aiškiai ir tiksliai apsisprendęs bei privalo žinoti, kur eina ir ko siekia, kad ateityje jo paties pasirinkimas netrukdytų atlikti pašau-kimo misiją.

2. Celibato subjektai ir nusikaltimai celibatui

Kaip matėme iš ankstesnio skyrelio, dvasininkų celibatas negali būti paaiškintas vien teoriškai: tai yra tikėjimo bei dvasinės patirties reikalas, be jų celibatas nebus pilnai išgyventas. Šiame pristatymo kontekste celibatas atsiranda dėl dangaus karalystės. Kartu visi celibatui netinkami motyvai, pradedant mintimis apie kulto tyrumą ir baigiant kūno lytiniu nuvertinimu, yra vengtini. Kunigai ir vienuoliai daugiau nei pasauliečiai yra įpareigoti gyventi pagal gerus papročius ir vengti viso to, kas tam prieštarauja.

Ankstesnis 1917 m. Kanonų teisės kodekso (CIC`17) 132 kan. teigė, kad aukštesniųjų šventimų dvasininkai yra saistomi skaistumo įžado, ir jeigu jie

97

nusideda, elgiasi šventvagiškai. Jeigu dvasininko ar vienuolio nusižengimas buvo laikomas šventvagyste, tai pagal naują interpretaciją nusižengimas šeštajam Dievo įsakymui tampa įsipareigojimo sulaužymu. Klierikai, kurie yra tik tonzūruoti ar priėmę žemesniuosius šventimus, nėra įsipareigoję celibatui ir gali tuoktis, tačiau jiems kaip ir kitiems žmonėms galioja nusižengimo šeštajam Dievo įsa-kymui nuodėmė (CIC`17, kan. 2358), o neskaistūs veiksmai turėtų būti vertinami kaip kunigiškos būsenos trūkumas. Celibatas yra daugiau nei negatyvus teisinis įsipareigojimas atsisakyti santuokos, todėl skaistybės sulaužymas, tiek vidinis, tiek išorinis, yra prilyginamas šventvagystei. Dvasininkas, bandantis sudaryti santuoką, tai daro neteisėtai (CIC`17, kan. 132, 1) ir jo santuoka nėra galiojanti (CIC`17, kan. 1072). Tai kliūtis, galinti kilti dėl viešų ir iškilmingų skaistybės įžadų arba dėl celibato įsipareigojimų.

Nesilaikantys skaistumo įsipareigojimų, gyvenantys konkubinate užsitraukia ekskomuniką latae sententiae (atsirandančią iš paties teisės apibrėžto įvykio), kurią skiria Apaštalų Sostas (CIC`17, kan. 2388, 1). Kol dvasininkas neišsiskiria su savo partnere, jis negali būti atleistas nuo ekskomunikos, nebent esant mirties pavojui. Mirties pavojaus atveju nuo bausmės gali atleisti bet kuris kunigas, tačiau pavojui praėjus kunigas turi kreiptis į šv. Penitenciarijų. Jei kunigas jau yra pasitraukęs nuo moters dėl jos mirties ar skyrybų, jis gali būti atleistas nuo ekskomunikos įprasta tvarka. Tačiau visais atvejais kunigo atleidimas ir sugrą-žinimas į aktyvią kunigystę vyksta atliekant popiežišką procedūrą. Be to, jei aukštesnio rango dvasininkas gyveno santuokoje ir per ordinaro nustatytą terminą nenutraukė bendro gyvenimo su moterimi, jis turėtų būti pervedamas į pasauliečių luomą (CIC`17, kan. 2388, 1). Toks kunigas ipso facto praranda turėtą bažnytinę pareigybę bei tampa neveiksnus (irregularis) (CIC`17, kan. 985, 3), ir tam nereikia jokio paskelbimo (CIC`17, kan. 188, 5). Tas pats vyksta, jeigu toks asmuo priklauso vienuolynui (CIC`17, kan. 646, 1, 3): jis užsitraukia suspensą, kurią gali skirti tik Apaštalų Sostas (CIC`17, kan. 671, 1), ir jam atimama teisė dė-vėti bažnytinį drabužį (CIC`17, kan. 670).

Dispensa lengviau suteikiama subdiakonams ir diakonams. Gavę dispensą jie vėl tampa pasauliečiais. Subdiakonams ir diakonams vietos ordinarai be Apaštalų Sosto gali suteikti dispensą susituokti tik esant mirties pavojui (CIC`17, 1043 kan.) ir kraštutiniu atveju, kai jau pasiruošta santuokai (CIC`17, 1045 kan.), išskyrus CIC`17, 81 kanone nurodytas sąlygas, t. y. negali teikti dispensos net ir ypatingais atvejais, nebent jiems explicite arba implicite buvo suteikta ši galia arba būtų sunku susisiekti su Apaštalų Sostu ir kartu grėstų didelis dvasinis nuostolis. Panašiai gali dispensuoti klebonai, nuodėmklausiai bei kunigai, da-lyvaujantys sudarant santuoką ekstraordinarine forma (CIC`17, kan. 1098) ir kai neįmanoma susisiekti su vietos ordinaru (CIC`17, kann. 1044–1045). 1936 m. Sacra Penitenzieria Apostolica išleido dekretą „Šventojo celibato įstatymas“, kuriuo, išskyrus mirties atvejį („excepto casu periculi mortis“), teisę atleisti nuo bausmės ekskomunikuotus kunigus, kurie bandė sudaryti santuoką, pasiliko išskirtinai sau [15].

Dvasiškio nusikalstamas bandymas sudaryti santuoką buvo daugelio popiežių įvairių pasisakymų ir Šventos dikasterijos paaiškinimų objektas. Už šį nusižengimą (CIC`17, kan. 2388, 1) kanonas nustatė ekskomunikos latae sententiae bausmę, skiriamą tik Apaštalų Sosto, kurią taikant galima prieiti iki dvasiškio statuso praradimo, jeigu jis „matrimonium etiam civiliter tantum contrahere praesumentes“ (ketino susituokti nors civiliškai). Šio kanono turinys kyla iš konstitucijos „Etsi pastoralis“ (1742 m.) ir iš instrukcijos „Eo quamvis tempore“ (1745 m.), išleistų Benedikto XIV [16].

Todėl CIC`17, stengdamasis apsaugoti dvasininkus nuo nusižengimų, įspėja, kad dvasininkai negyventų ir nebendrautų su įtartinomis bei blogos reputacijos moterimis (kan. 133).

98

Vedęs vyras negali siekti kunigystės, kol yra gyva žmona. Kad gautų galiojančius šventimus, nuo šios kliūties gali dispensuoti tik Apaštalų Sostas (CIC`17, kan. 987, 2). Jei vedęs vyras kažkokiu būdu gautų šventimus be Šventojo Sosto dispensos, vis tiek jam būtų draudžiama atlikti bet kokias pareigas, kylančias iš šventimų (CIC`17, kan. 132, 3), tol, kol esama situacija nebus išnagrinėta Apaštalų Sosto. Jeigu toks asmuo neleistinai sulaužo šį draudimą, jis tampa neveiksnus (CIC`17, kan. 985, 3.7). Pasitaikius tokiems atvejams dispensa yra suteikiama retai, nes vedęs vyras yra įsipareigojęs gyventi su žmona. O norėdamas tapti Lotynų bažnyčios katalikų kunigu jis privalo visam laikui nuo jos atsiskirti ir gyventi celibate. Tačiau, šiuo atveju Bažnyčia labiau teoriškai gali suteikti leidimą vedusiam vyrui gauti šventimus, jei jo žmona duotų laisvą raštišką sutikimą bei pritarimą vyro pasirinkimui ir taip pat užtikrintų, jog jam netrukdys atlikti kunigo pareigų ir vėliau nemėgins jo susigrąžinti šeiminiam gyvenimui. Tokiu atveju ji pati turėtų duoti asmenišką skaistybės įžadą būdama pasaulietė arba prašyti dispensos, kad galėtų stoti į vienuolyną. Tai užtikrintų žmonos apsisprendimą neatšaukiamai sutikti, kad vyras taptų dvasininku.

Jeigu dvasininkas grąžinamas į pasauliečių luomą, įsipareigojimas celibatui panaikinamas specialia dispensa. Jei šventimus gavęs vienuolis dispensuojamas nuo įžadų (CIC`17, kan. 640, 1, 2), tai pasitraukęs arba atleistas iš vienuolyno, kuriam priklausė (CIC`17, kan. 648, 670), jis vis tiek lieka įpareigotas laikytis celibato, kol nebus aiškiai dispensuotas nuo šio įsipareigojimo.

Tačiau celibato įsipareigojimas visada galioja tik kai dvasininkas sąmoningai ir laisvai prisiima celibato idėją. Jeigu tai padarytų veikiamas prievartos ar baimės, jo šventimai negaliotų, o įsipareigojimas celibatui neegzistuotų. Ir net jei jis šventimus priimtų savanoriškai ir šie šventimai galiotų, tačiau nebūtų pilnos laisvės dėl baimės ar prievartos, jis išvengtų įsipareigojimo celibatui. Tokiam dvasininkui įstatymas numato išeitį – jis gali pateikti bažnytiniam teismui prašymą, kad jo įsipareigojimai celibatui būtų paskelbti negaliojančiais. Tačiau dvasininkas, kad būtų sugrąžintas į pasauliečių luomą, privalo įrodyti, jog priimdamas žemesniuosius šventimus buvo paveiktas baimės ir vėliau, kai baimės priežastys buvo pašalintos, nepatvirtino šio įsipareigojimo, o naudodamasis šventimais prisivertė paklusti celibato nuostatoms (CIC`17, kan. 214, 2; 1994, 2).

Tuometiniai (apie 1924 m.) civiliniai įstatymai, nepaisant išimčių, nelaikė aukštųjų šventimų kliūtimi sudaryti santuoką. Šią kliūtį pripažino tik Ispanija (art. 83); Austrija (63 paragr.), nors vėliau kunigystę metusiems kunigams jau buvo suteikiama dispensa ir leidžiama sudaryti santuoką, ir ši santuoka buvo laikoma tikra. Prieš I pasaulinį karą Rusijos teisinėje sistemoje galiojo Pravoslavų bažnyčios draudimas diakonams ir jeriejui sudaryti santuoką tol, kol jie pasilieka dvasininkai arba vienuoliai (X 1 str. 2 ir 37). Italijos teisė leido apgautajai pusei prašyti, kad santuoka būtų pripažįstama negaliojančia dėl klaidos ar apgaulės (art. 105) [17].

Pagal naująjį 1983 m. Lotynų katalikų bažnyčios apeigų kodeksą celibato subjektai yra visi, priimantys kunigystės šventimus: diakonatas (nevedę), kunigystė ir aukščiausiasis jos laipsnis – vyskupystė. Tai trys kunigystės šventimų pakopos, kuriose privaloma laikytis celibato (kan. 1037; 1042,1; 1097).

Pagal galiojančius 1037 kan. reikalavimus nevedęs vyras viešai Dievo ir bendruomenės akivaizdoje prisiima įsipareigojimą laikytis celibato arba padarytų religinio instituto įžadų, o vedęs vyras, jei nėra teisėtai paskirtas nuolatiniam diakonatui, negali priimti galiojančių aukštesniųjų šventimų (CIC`83, kan. 1042,1). Jei asmuo priima šventimus neteisėtai, saistomas santuokinės kliūties, jis negali atlikti veiksmų, kylančių iš šventimų (CIC`83, kan. 1044, 2, 1). Nežinojimas nuo kliūčių bei neveiksnumo neatleidžia (CIC`83, kan. 1045). Gali keistai atrodyti, kad Bažnyčia ypač griežtai baudžia už šeštojo įsakymo

99

nesilaikymą. Iš tikrųjų nors ir tiesa, jog šeštojo įsakymo nuodėmės nėra sunkesnės už kitas, tačiau negalima neigti, kad šioje srityje labiausiai pasireiškia žmogiškasis silpnumas. Toks tiesioginis nusižengimas yra objektyviai sunkus.

Ne visi išoriniai veiksmai, pažeidžiantys įstatymus ar įsakymus, pažeidžia konkrečių žmonių ar visuomenės teises. Šie elementai yra esminiai nusikaltimo sąvokoje ir bent vieno jų nebuvimas padaro nusikaltimą neegzistuojantį – nullum crimen, nulla poena sine lege. Todėl taikant bausmę reikalingas sunkus moralinis ir juridinis pakaltinamumas. Apgaulė yra iš anksto sumanytas ir laisvai atliktas veiksmas, lemtas valios (CIC`17, kan. 2200, 1), o pagal CIC`83, 1321, 2 kan., šis neleistinas veiksmas yra nulemtas įstatymo arba įsakymo. Galimybė kaltinti, atsirandanti dėl kaltės pagal CIC`17, 2199 kan., buvo pagrįsta pažeisto įstatymo nežinojimu arba stropumo trūkumu, tačiau CIC`83, 1321, 2 kan. jau nebekalba apie įstatymo neišmanymą. Išlikęs tik stropumo trūkumo ir nebaudžiamumo vertinimas, jei to įstatyme ar įsakyme nėra numatyta. Apgaulės ir kaltės, o kartu ir pakaltinamumo dydį gali lemti „sunkinančios“ aplinkybės (CIC`83, kan. 1326, 1) arba „lengvinančios“ aplinkybės (CIC`83, kan. 1323–1325) [18].

Pagal CIC`17 apibrėžimą „nusikaltimu bažnytinėje teisėje vadinamas išorinis ir morališkai pakaltinamas normos sulaužymas, už kurį yra numatyta nors ir neapibrėžta kanoninė sankcija“ (CIC`83, kan. 2195; 2200). Nusikaltimo sąvoka 1983 CIC gali būti aptinkama 1321, 1 kanone, kuriame nustatyta: „Niekas negali būti baudžiamas, jei jo įvykdytas išorinis įstatymo ar įsakymo pažeidimas nėra sunkiai pakaltinamas dėl apgaulės ar kaltės“. Abiejų kodeksų terminologija nėra pakeista. Abiejuose kodeksuose naudojamas nusižengimo ir, daug rečiau – nusikaltimo terminas, kurių reikšmė tokia pati. Ši sąvoka galioja tik kanoninėje teisėje ir susijusi su tikinčiaisiais, pakrikštytais Katalikų bažnyčioje arba į ją priimtais (CIC`83, kan. 11) [19].

Analizuodami nusikaltimą apibrėžiančias normas (CIC`83, kan. 1321) galime pastebėti, jog niekas negali būti baudžiamas, jei jo įvykdytas išorinis įstatymo ar įsakymo pažeidimas nėra sunkus kaltinimas dėl klastos ar kaltės. Kanoninė doktrina, kodifikavusi nusikaltimo sąvoką, išskyrė tris elementus:

– Objektyvusis elementas – išorinis įstatymo ar įsakymo pažeidimas, prieinamas kitiems (CIC`83, kan. 1330);

– Subjektyvusis elementas – bausmės subjektu yra laikomas nustatyto įstatymo ar įsakymo sąmoningas pažeidimas; jei tai buvo padaryta dėl stropumo trūkumo, asmuo nėra baudžiamas, nebent įstatymas ar įsakymas yra nustatęs kitaip;

– Teisinis (juridinis arba formalusis) elementas – nusikalstamas faktas.Taigi, kad būtų galima kalbėti apie nusikaltimą, reikia, jog nusižengimas

normai būtų išorinis. Baudžiamieji Bažnyčios įstatymai nesaisto vidinių aktų. CIC`83 1321, 1 kanonas tvirtina, jog niekas nėra baudžiamas, jeigu jo padarytas išorinis įstatymo ar nurodymo sulaužymas nėra sunkus kaltinimas dėl apgaulės ar kaltės. Išorinis veiksmas dar nereiškia, kad veiksmas yra „viešas“. Išorinis veiksmas, kaip matome, yra priešpriešinamas vidiniam; tuo tarpu viešam priešpriešinimas slaptas [20].

Bažnyčia siekia užtikrinti tvarką ir apsaugoti dvasininkų luomą nuo nederamo elgesio. Todėl celibato normos pažeidimas apibrėžia ir nusižengimus. Kodeksas nustato baudžiamąsias priemones dvasininkams, kurie sunkiai nusižengia celibato pareigai, nes jos nepaisymas apsunkina sąžinę ir kenkia Bažnyčios dvasiniam gėriui bei socialiniam gyvenimui.

Jeigu mūsų aptariamu atveju kalbama apie šeštąjį Dievo įsakymą, tai nusikaltimai gali būti: a) sollicitationem ad turpia (kai kunigas išpažintį panaudoja nusikaltimui šeštajam Dievo įsakymui (CIC`83, kan. 1387), b) siekimas sudaryti santuoką (CIC`83, kan. 1394, 1), panašiai ir vienuoliams, kurie sudarė ar mėgino sudaryti nors ir civilinę santuoką (CIC`83, kan. 694), c) konkubinatas ar pastovus

100

papiktinimas dėl kitų nuodėmių šeštojo Dievo įsakymo atžvilgiu (CIC`83, kan. 1395, 1), d) kai ir kiti nusikaltimai šeštajam dekalogo įsakymui atlikti prievarta arba grasinant, viešai, su nepilnamečiais iki 16 metų amžiaus (CIC`83, kan. 1395, 2), už juos baudžiama atitinkamomis bausmėmis iki pašalinimo iš dvasinio luomo.

A. Dvasininkas, būdamas oficialus Bažnyčios asmuo, pagal Bažnyčios Magisteriumą yra skiriamas teikti dieviškąsias malones: klausydamas išpažinčių jis tampa ir teisėju, ir gydytoju, kad išganymui laimėtų žmones (CIC`17, kan. 888; CIC`83, kan. 978). Šito jis turi niekada nepamiršti. Todėl būtų nesuderinama su išpažinties paskirtimi, jeigu kunigas išpažintį paverstų skatinimu nusižengti šeštajam Dievo įsakymui (CIC`83, kan. 1387). Šio nusižengimo pagrindiniai elementai yra du: medžiaga turi apimti šeštąjį Dievo įsakymą ir prasižengimas yra daromas būtent išpažinties būdu (t. y. in actu, vel occasione vel praetextu confessionis). Nusižengimas gali apimti daugelį dalykų: jis gali būti išreikštas žodžiais, ženklais, gestais, palytėjimais, patarimais ir nedorais aiškinimais; šie veiksmai gali būti skirti vyriškos ar moteriškos lyties penitentui, vaikui ar seneliui, pasauliečiui ar dvasininkui. Šio neleistino veiksmo iniciatorius turi būti kunigas, pasinaudojęs išpažintimi. Nusikaltimo sunkumas priklauso nuo to, ar jis tik buvo siekiamas, ar įvykdytas, kokiomis aplinkybės visa tai vyko ir iš viso, ar konfesarijus turėjo tokių ketinimų. Visa tai nustačius kunigas gali būti nubaustas visišku arba daliniu suspendavimu su įvairiais draudimais arba pareigybių ribojimu, o ypač sunkiais atvejais – pašalinimu iš dvasininkų luomo. Sprendimą šiuo atveju lemia nusižengimo aplinkybės ir Tikėjimo Kongregacijos kompetencija [21].

B. Pagal 1394 1, 3 kan. nurodymą dvasiškis, bandantis bent civiliškai sudaryti santuoką, užsitraukia suspensą latae sententiae; jeigu jis perspėtas nesitaiso ir tęsia papiktinimą, tuomet laipsniškai baudžiamas teisių atėmimu iki pašalinimo iš dvasiškių luomo (kan. 1394, 2). Bandyti sudaryti santuoką reiškia ją iš tikrųjų švęsti, nors, Bažnyčios požiūriu, tokia santuoka yra negaliojanti. Būtent todėl, jog yra draudžiama ir kanoniškai negalioja, vartojamas veiksmažodis „bandyti“, o ne švęsti. Tačiau ir tokiai santuokai reikalingas santuokinis sutikimas. Be tokio sutikimo nebūtų jokios santuokos ir nebūtų galima kalbėti apie bandymą sudaryti santuoką, galbūt tik apie apsimestinę santuoką. Santuokinis sutikimas turi būti tikras, net jei vestuvės neteisėtai švenčiamos su religinėmis apeigomis tiek esant civiliniams padariniams, tiek nesant dėl anksčiau minėtų priežasčių. Nors kanoniškai tokia santuoka yra negaliojanti dėl Bažnyčios nustatytos šventimų kliūties. Taigi nusikalstama tiek tuo atveju, jeigu dvasiškis bando sudaryti tik civilinę santuoką, tiek jeigu ją sudaro su religinėmis apeigomis, esant ar nesant civiliniams padariniams. Dvasiškiais laikomi diakonas, kunigas ir vyskupas taip pat ir tada, kai jie yra vienuoliai arba pasaulietinių institutų bei apaštalinių bendruomenių nariai (CIC`83, 1394 kan.) [22].

Kanonai išskiria kunigų ir vienuolių nusikalstamą bandymą sudaryti santuoką. Dvasiškių bandymas sudaryti santuoką visada užtraukia bausmę latae sententiae nuo suspensos iki pašalinimo iš bažnytinių pareigų. Suspendavimas be jokių nurodymų ar ribų yra bendras ir sulaiko nuo kiekvieno šventimų bei jurisdikcijos akto, be to, nuo visų teisių bei funkcijų (CIC`83, kan. 1334, 2; 1333, 1). Iš bažnytinių pareigų pašalinama automatiškai, bet bažnytinė vyresnybė gali reikalauti ir priversti palikti pareigas tik pateikus paaiškinamąjį dokumentą (CIC`83, kan. 194, 1, 3; 2). Reikia paminėti ir 1044 1, 3 kan., pagal kurį įvykdęs šį nusižengimą asmuo tampa netinkamas naudotis gautais šventimais. Taip pat pažymėtina, jog amžinasis diakonas našlys yra saistomas 1087 kanono, todėl negali sudaryti santuokos.

Kiekvienas vienuolis ar vienuolė bandydami sudaryti santuoką nors ir civiliškai kaip ir dvasininkas užsitraukia kanonuose numatytą bausmę. Tikrinant tokį asmens veiksmą yra svarbu nustatyti santuokinės sutarties atvejį. Todėl tam

101

reikalinga žinoti, kokius įsipareigojimus prisiima šventinamasis prieš tapdamas dvasininku, ir kaip įsipareigoja asmenys, pašventę save vienuoliškam gyvenimui (CIC`83, kan. 277,1; 1037; 1087; 573; 599; 1088). Bausmės gali būti įvairios. Didžiausia bausmė dvasininkui yra suspendavimas latae sententiae, prie kurio dar gali būti pridėtos kitos fakultatyvinės bausmės iki pašalinimo iš dvasininkų luomo, jei asmuo nerodo pasitaisymo ženklų bei tokiu savo elgesiu nesistengia sumažinti atsiradusio skandalo. Tokiu atveju dvasininkas praranda ir jam patikėtas bažnytines pareigybes (CIC`83, kan. 194, 1). Vienuolių su amžinaisiais įžadais, nedvasiškių bandymas sudaryti santuoką užtraukia jiems interdiktą latae sententiae (CIC`83, kan. 1394, 2). Jeigu jie yra davę laikinuosius įžadus, tada nėra kliūties sudaryti galiojančią santuoką (kan. 1088). Abiem atvejais vienuoliai nedvasiškiai ir vienuoliai dvasiškiai dėl paties fakto pašalinami iš Instituto (CIC`83, kan. 694, 1, 1) [23]. Faktą išsiaiškinti privaloma, ir tai turi atlikti aukštesnis vyresnysis su savo taryba [24]. Dėl teisėto pašalinimo automatiškai atleidžiama nuo įžadų, be to, prarandamos visos vienuolinio gyvenimo teisės bei pareigos (CIC`83, kan. 701), išskyrus dvasiškių celibato pareigą [25].

Iš tikrųjų, jei vienuoliai dvasiškiai yra saistomi 1394, 1 kan., tai vienuolis dvasiškis, pašalintas iš instituto ipso facto (pačiu faktu), nėra pašalintas iš dvasiškių luomo. Jis tampa pašalintas iš šio luomo tik atlikus atitinkamą pašalinimo procedūrą. Čia reikia ištirti, ar dvasininkas, bandęs bent civiliškai susituokti, prisiėmė santuokinį sutikimą, ar ne, turint mintyje, jog vienuolių su amžinaisiais įžadais santuoka yra negaliojanti dėl įžadų kliūties (CIC`83, kan. 1088), o dvasininkų – dėl kunigystės šventimų kliūties (CIC`83, kan. 1087). Pasaulietinių institutų narių, priėmusių amžinuosius įžadus, ir tokių vienuolinių institutų, kuriuose daromi tik laikinieji įžadai, kurie visą gyvenimą nuolat atnaujinami, santuoka yra galiojanti (CIC`83, kan. 607, 2).

C. D. Taikant bausmes yra numatytos ir kitos ferendae sententiae (kan. 1314: bausmė, kuri atsiranda paskelbus nuosprendį) bausmės, kurios laipsniškai taikomos iki pašalinimo iš dvasiškių luomo. Tačiau šios bausmės tegali būti taikomos esant dviem sąlygoms: kai nusikaltusysis buvo perspėtas ir vis tiek nepasitaisė ir toliau tęsė papiktinimus. Papiktinimas suponuojamas baudžiamajame įstatyme, numatančiame, jog kitos bausmės gali būti laipsniškai taikomos tik tada, kai konstatuojamas nesitaisymas ir besitęsiantis papiktinimas. Tačiau jeigu bandymas sudaryti santuoką lieka neatskleistas, papiktinimo nėra. Tokiu atveju nusikaltusiajam taikoma bausmė latae sententiae, bet jam negali būti pritaikomos ferendae sententiae bausmės, kadangi baudžiamoji norma reikalauja, jog kartu būtų tiek nesitaisymas, tiek besitęsiantis papiktinimas. Trūkstant vieno arba kito trūksta reikiamų sąlygų. Yra aišku, jog slaptas nusikaltimas nėra baudžiamas, kol jis nėra išaiškintas ir įrodytas. Tačiau prisi-mintina, jog Bažnyčia turi priemonę bausti slaptus nusikaltimus latae sententiae bausmėmis (CIC`83, 1318 kan.).

Išliekant viešam pasipiktinimui dėl šeštojo įsakymo pažeidimo iš tikrųjų kanonas atskiria nuodėmę, nors ir išorinę, nuo nusikaltimo: nuodėmė yra tada, kai bet kokiu būdu sulaužomas įsakymas, o nusikaltimas yra tik tada, kai ne pagal įstatymą gyvenama pastoviai, ir tai sukelia papiktinimą bendruomenėje. Tai reiškia, jog nusižengimas jau nėra vien išorinis, bet taip pat ir viešas [26].

Jeigu pirmoje CIC`83, 1395 kanono dalyje yra kalbama apie konkubinatą, kitu atveju yra naudojamos dvi nusikaltimo formulės: kiekvienas išoriškai padarytas nusikaltimas šeštajam Dievo įsakymui arba kiti nusikaltimai šeštajam Dievo įsakymui. Tai labai plačios formulės, apimančios tiek natūralius, tiek nenatūralius paleistuvavimo nusikaltimus (CIC`17, 2359, 2 kan.). Šie Dievui pasišventusio žmogaus atlikti nusikaltimai pažeidžia pačią šventumo prigimtį. Kad būtų paleistuvavimo nusikaltimas, turi būti lytinis aktas, kaip yra santuokoje. Jei asmenys yra išprievartauti, įvyksta kraujomaiša, paleistuvavimas,

102

konkubinatas, šie nusikaltimo faktai yra specifiniai ir skiriasi vienas nuo kito. Kanoną sudaro triguba nusikaltimo forma:

a) Kai asmenys gyvena konkubinate ir nėra sudarę galiojančios santuokos. Asmenys nebūtinai turi gyventi kartu po tuo pačiu stogu, nors jie yra ir laisvi nuo santuokinio ryšio; tačiau gali būti priešingai, kai vienas iš jų yra vedęs, tuomet reikėtų skirti, ar tai paleistuvavimas, ar bigamija. Bausmė už tokios rūšies nusikaltimą yra diskutuotina: vieni siūlo ekskomuniką latae sententiae, kiti – suspensą latae sententiae. Remiantis CIC`17, 2359 kan. pirmiausia reikia atitraukti kunigą nuo daromo nusikaltimo jį perspėjant. Paskui galimas suspendavimas. Jeigu ir toliau yra daromi nusi-kaltimai, galima vėl perspėti, pridedant kitas fakultatyvines bausmes, ir taip iki pašalinimo iš dvasininkų luomo. CIC`83 irgi laikosi panašios laipsniškumo taktikos. Jei mato, kad dvasininkas turi moralinių sunkumų, pirmiausia jam nori padėti. Panašiai bausmės taikomos vienuolinio gyvenimo atstovams.

b) Antras atvejis, kai dvasininko elgesys sukelia skandalingą papiktinimą. Tai tokia nuodėmė, kaip paleistuvavimas, bigamija, sodomija etc., taigi ji gali būti ir contra naturam. Bausmė yra numatyta ta pati, kaip ir ankstesniu atveju.

c) Trečiu atveju turimi mintyje nusikaltimai, nulemti ypatingų aplinkybių, tai yra atlikti panaudojus prievartą, grasinimą, viešai arba su jaunesniu nei 16 metų amžiaus asmeniu. Trečiuoju atveju bausmė yra įsakmi, nors ir nekonkretizuota. Galimas pašalinimas iš dvasininkų luomo [27].

2001 m. gegužės 18 d. Tikėjimo kongregacija sugriežtino baudžiamosios teisės normas, susijusias su dvasininkų seksualiniu piktnaudžiavimu su nepilnamečiais ir kitais sunkiais nusižengimais. Nuo šiol visi vietiniai vyskupai įpareigoti pranešti apie tokius nusižengimus Tikėjimo kongregacijai, taip pat pailgintas tokių seksualinių nusižengimų senaties terminas. Naujieji nuostatai įsigaliojo juos paskelbus Jono Pauliaus II „Motu proprio Sacramentorum sanctitas tutela“ Vatikano „Acta Apostolicae Sedis“ leidinyje. Tikėjimo mokslo kongregacijos laiške skiriamos trys sunkių nusižengimų (delicta graviosa) kategorijos: nusižengimai Eucharistijos šventimui, išpažinties šventumui ir dorovei, kai išklausoma išpažinties ir suteikiamas nuodėmių atleidimas bendrininkui, su kuriuo buvo nusikalsta šeštajam Dievo įsakymui (absolutio complicis in peccato contra sextum Decalogi praeceptum,); kai išpažintimi arba prisidengus išpažintimi nuodėmklausys skatina asmenį nusikalsti šeštajam Dievo įsakymui (sollicitatio in actu vel occasione vel praetextu confessionis ad peccatum contra sextum Decalogi praeceptum, si ad peccandum cum ipso confessario dirigitur); tiesioginis išpažinties paslapties išdavimas (violatio directa sigli sacramentalis).

Pastarasis apibrėžiamas kaip „dvasininko nusižengimas šeštajam įsakymui, įtraukiant jaunesnį negu 18 metų asmenį“. Kaip pastebėjome anksčiau, bažnytinė teisė numatė 16 metų amžiaus ribą. Dėl senaties nustatoma, jog už seksualinį nusikaltimą galima teisiškai persekioti dešimt metų nuo to laiko, kai nukentėjusiajam sukako 18 metų. Iki šiol bažnytinė teisė numatė 5 metų senaties terminą.

Taip pat nustatoma, kad visi dvasininkų delicta graviora iš esmės tenka Tikėjimo mokslo kongregacijos kompetencijai, tačiau, ši, jei nėra ypatingų aplinkybių, perleidžia teismo procesą vietiniams vyskupijų teismams. Vietiniai bažnytiniai teismai įpareigoti, užbaigę su delictum gravium susijusį procesą, atitinkamus aktus nedelsiant perduoti Tikėjimo mokslo kongregacijai. Tikėjimo mokslo kongregacija visais atvejais išlieka vienintelė apeliacinė instancija [28].

Diecezijos vyskupas, kaip jau buvo minėta, yra kompetentingas nustatyti tikslesnes šios medžiagos normas ir spręsti apie celibato pareigos vykdymą

103

ypatingais atvejais (CIC`83, 277, 3 kan.). Taigi perspėti dėl nusižengimų turi tas, kuriam teisė ir pareigos suteikia kompetenciją tirti nusikalstamą veiksmą, t. y. ordinaras. Kas cenzūra galiotų, prieš paskiriant bausmę reikia nusižengėlį, techniškai sakant, kanoniškai perspėti: nustatyti jam atgailos laiką, per kurį jis galėtų atsisakyti nusikaltimo, tinkamai pataisytų pažeidimus ir sušvelnintų dėl jų atsiradusį skandalą arba bent rimtai pasižadėtų daugiau nebenusižengti. Jei nu-sikaltusysis nesitaiso, bet toliau tęsia nusikaltimą, vyresnysis turi pereiti prie bausmės. Šiuo atveju gresianti bausmė yra privalomas suspendavimas ferendae sententiae. Jei dvasiškis nepaisant bausmės ir toliau nusikalsta, prie suspendavimo galima laipsniškai pridėti dar kitas bausmes iki pašalinimo iš kunigystės. Laipsniškumo principas suponuoja, jog bet kokiu atveju pašalinimas bus taikomas tik kaip paskutinė bausmė, kuri gali būti atlikta tik pagal juridinę procedūrą (CIC`83, 1342, 2 kan.), nurodytą 1717 kanone ir tolimesniuose kanonuose.

Atleidimas iš dvasininkų luomo galimas trimis būdais (CIC`83, 290 kan.): teisminiu sprendimu arba administraciniu dekretu, nustatant šventimų negaliojimą arba pritaikant bausmę už bandymą sudaryti santuoką (CIC`83, 1394 kan.), už sollicitatatio ad turpia (1387 kan.), už konkubinatą arba pedofiliją (CIC`83, 1395 kan.). Dvasininko priimti šventimai niekada neišnyksta, tačiau dvasininkas netenka luomo (CIC`83, 290 kan.). Praradęs dvasininko statusą asmuo negali būti vėl priimtas į šį luomą, nebent tik Apaštalų Sosto leidimu (CIC`83, 293 kan.). Dvasininko luomo praradimas dar nereiškia, kad dvasininko nesaisto celibatas, nuo šio įsipareigojimo gali dispensuoti tik Romos Popiežius (CIC`83, kan. 291).

Iš celibato pareigos atsirandantis tobulas susilaikymas ir galimos bausmės įspėja, jog kiekvienas dvasiškis turi išmintingai bendrauti su žmonėmis, kad familiarumas netaptų pavojingas ir nesukeltų tikinčiųjų pasipiktinimo (CIC`83, kan. 277, 2).

Galiausiai, kaip matome, baudžiamojo įstatymo aktyvus subjektas arba autorius pirmiausiai yra tas, kuris turi įstatymų leidžiamąją galią. Šį principą nusako pati baudžiamosios normos prigimtis, kuri visada yra įstatymas, o bet koks įstatymas negali būti išleistas kieno kito, kaip tik to, kuris turi įstatymų leidžiamąją galią. Taip pat negalima painioti autoriteto, leidžiančio baudžiamuosius įstatymus, ir to, kuris skiria arba nurodo bausmes arba jas pri-taiko. Paskirti arba nurodyti bausmę yra sprendžiamosios arba vykdomosios galios aktas, atliekamas atsižvelgiant į vartojamą procedūrą, t. y. sprendimo arba administraciniu būdu. Vykdyti paskirtą ar nurodytą bausmę yra vykdomosios galios aktas. O leisti baudžiamąsias normas yra įstatymų leidžiamosios galios aktas, kurios neturi teisėjai ir vyresnieji, kurie nėra Vietos ordinarai.

Bažnyčia palaikydama tvarką nesinaudoja fizinėmis prievartos priemonėmis (kaip policija ar kalėjimas), kad už vienokius ar kitokius prasižengimus įvykdytų bausmes. Naudotis tokiomis priemonėmis būtų priešinga jos prigimčiai ir misijai.

Bažnyčia, kaip visuomenė, turi prigimtinę ir savą teisę naudoti priverčiamąją galią savo tikintiesiems, kurie nesilaiko bendruomenės normų ir savo elgesiu kelia pavojų tiek bendram, tiek individualiam gėriui. Tačiau bausmė visada yra blogis, todėl Bažnyčia, kaip išganymo bendrija, neskuba naudotis baudžiamąja galia ir taikyti bausmes, bet visada siekia grąžinti asmenį į jo pašaukimą. Pirmiausia bandoma išspręsti problemas kitomis priemonėmis, o ne baudžiamosiomis sankcijomis. Tačiau Bažnyčia negali nesirūpinti ištikimybe įsipa-reigojimams, kuriuos tikintysis, o ypač dvasiškis ar vienuolinio instituto narys, turi tiek Dievui, tiek Bažnyčiai.

104

3. Dalyvavimas kunigystėje

Peržvelgęs celibatinio įsipareigojimo prigimtį ir galimus nusižengimus šiam įsipareigojimui tikiuosi sulaukti nevienareikšmio vertinimo. Vieni, gelbėdami dvasininkus, šiuos įsipareigojimus ir iš to atsirandančias bausmes vadins absurdiškomis, kiti – priešingai, reikalaus visiško dvasininkų susilaikymo ir smerks juos už kiekvieną prasižengimą.

Vienos universiteto prof. dr. Josefas Weismayeris, pažymėdamas dvasinių pašaukimų mažėjimą, siūlo ieškoti „gedimo“ šaltinio. Jo nuomone, Dievas ir šiandien šaukia tiek žmonių, kiek jų reikia Bažnyčios organizmui. „Gedimo“ paieška turėtų vykti dviem kryptimis: „per mažai atsižvelgiama į Šv. Raštą arba į laiko ženklus, per kuriuos Kristus mums duoda nurodymus“. Šiuolaikinės visuomenės reiškiniai, tokie kaip mobilumas ir individualizacija, daro įtaką religinei orientacijai. Bažnyčia tampa „simbolių, ritualų ir gyvenimo būdo siūlytoja rinkoje“, reikalaujančioje sprendimo renkantis iš įvairių alternatyvų. Religinių judėjimų įvairovė įtraukia jaunus žmones į vienminčių grupę, tačiau apgaubti rūpesčio ir saugumo šie žmonės per mažai pažįsta ir gyvena vietinės ir visuotinės Bažnyčios gyvenimą. Teologo nuomone, būtų klaidinga teikti kunigo šventimus kandidatams, ne visiškai nuoširdžiai priimantiems celibato įpareigojimus. Jo nuomone, reikėtų šventinti tik tuos, kurie visiškai pritaria šiai gyvenimo formai. Kandidatui taikstantis su celibatu tiktai dėl to, kad per tai atsiveria kelias į kunigo tarnybą, labai tikėtina, jog jis nepajėgs šio įpareigojimo įgyvendinti. Jeigu jaučiama ramybė ir džiaugsmas, tikėtina, kad kelio kryptis norima Dievo, sutampa su jo valia. Ir priešingai, „negeras jausmas“, kankinantis ilgesnį laiką įgyvendinant tam tikrą gyvenimo formą, yra požymis, kad asmuo „matyt apsiriko“ [29].

Voarlbergo vyskupo dr. Klauso Küngo manymu, panaikinus celibatą kunigų nepadaugėtų. Kunigų, pasak jo, ir ateityje mažės, jei neatsinaujins tikinčiųjų bendruomenė. Stačiatikių bažnyčioje irgi trūksta kunigų, nors jiems leidžiama vesti. Norint, kad kunigų daugėtų, daug svarbiau už celibato panaikinimą būtų pasitikėjimas Kristumi, krikščioniška šeima, skaistumo dorybės atradimu bei II Vatikano Susirinkimo nutarimų įgyvendinimu. Bažnyčioje esama daug tarnybų, tačiau jų sėkmę lemia meilė Dievui ir artimui. Todėl Bažnyčioje būtina įveikti vyraujančią galios ir prestižo siekimo mąstyseną. Tas, kuris iš galios ar prestižo paskatų siekia bažnytinės tarnybos, jai netinka [30].

Dalyvavimas bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje skiriasi nuo dalyvavimo pašventintoje kunigystėje (CIC`83, 204 kan.). Susirūpinęs dėl pasauliečių klerikalizacijos ir dėl dvasininkijos leikalizacijos Jonas Paulius II primena, kad ryšys tarp kunigų ir pasauliečių yra ne lygiavertis, o tik kaip vienų kitus papildančių. Kunigai – tai ne korporacijos vadovai, verslo vadybininkai, finansininkai ar biurokratai. Visų pirmiausia ir svarbiausia – kunigui reikia būti kunigu. Pasiaukojimas yra kunigystės esmė ir krikščioniškos kunigystės pagrindas. Jeigu II Vatikano Susirinkimas kilo kaip pasauliečių Bažnyčioje prabudimas, tai nereiškia, kad tai yra iškreipimas ir vaidmens pakeitimas. Nereikia manyti, kad kunigų skaičiaus mažėjimas lems tai, kad pasauliečių vadovavimas tikintiesiems pakeis kunigų vadovavimą. Silpnas papildomumo supratimas kartais nuveda kunigus į identiškumo ir pasitikėjimo krizę ir taip formuoja pasauliečių įsipareigojimus, kurie dažnai tampa klerikalizuoti arba politizuoti. Klastingos sekuliarizacijos laikais gali atrodyti keista, kad Bažnyčia pabrėžia pasauliečių sekuliarų pašau-kimą, bet yra tikra, kad Evangelijos liudijimas tikinčiųjų pasaulyje yra atsakas į sekuliarizacijos priešiškumą. Pasauliečiams svarbiausia įgyvendinti pašaukimą pasaulio ekonominėse, socialinėse, politinėse ir kultūrinėse realijose. Būtent šiame pasaulyje pasauliečiai yra pašaukti įgyvendinti savo krikšto pašaukimą. Pasauliečių klerikalizacija ir dvasininkijos laikalizacija įvyksta tada, kai visas

105

Bažnyčios vadovavimo formas apima ne tarnavimas, o valdymas, nesvarbu ar tai būtų dvasininkija, ar pasauliečiai. Bažnyčiai išties reikia gilesnio ir kūrybiškesnio papildomumo tarp kunigo ir pasauliečio pašaukimo [31]. Šiandieninis kunigas siekdamas populiarumo pasaulietiškoje visuomenėje kartais užsimiršta kas esąs ir praranda ribą tarp to, kas galima, ir to, kas negalima.

Todėl visuomenėje nevienareikšmiai pasisakoma prieš arba už celibatą. Dažniau celibato–skaistumo panaikinimo klausimą kelia irgi ne patys dvasininkai, o pasauliečiai. Tačiau kunigų supasaulėjimas irgi neapsaugo jų nuo šios aspiracijos. Ir kunigas, ir pasaulietis turėtų žinoti, ką reiškia pasišventimas pašaukimui, ką reiškia būti dvasininku ir ko laukti bei tikėtis iš dvasininko, kuris sąžiningai atlieka savo įsipareigojimus; arba, kas jam gresia už įsipareigojimų išdavystę ir jų nesilaikymą. Bažnyčia, kaip ir kiekviena bendruomenė, turi savo juridinę tvarką ir ypač celibato subjektus privalo saugoti nuo pašalinių ir dvasininko gyvenimui nebūdingų apraiškų. Bendrų nuostatų nesilaikymas išstumia žmogų ne tik iš bendruomeninės visuotinės tvarkos, bet ir atima jo asmeninio gyvenimo ramybę. Dėl suklupimų nereikia nei džiūgauti, nei piktintis, o paprasčiausiai padėti dvasininkams atlikti savo pašaukimo priedermę neįtraukiant jų į keblias situacijas. Teigiantiems, kad celibatas nereikalingas ir neįmanomas, tiek vieno, tiek kito luomo nariams reikėtų neužmiršti, kad ištverti galima tik nuolatos pasišventus ir esant gyvam tikėjimui. Pirmiausia jie turi padėti vieni kitiems tą tikėjimą išsaugoti. Aišku, viso to tikslas yra matomas tik antgamtinėje motyvacijoje. Esant dualistiniam laimės ieškojimui laimė tampa apgaulinga. Kai sumažėja tikėjimas, sumažėja ir atsparumas įsipareigojimams, nesvarbu kas būtum: pasaulietis ar dvasininkas. Todėl visiškai nestebina, kad didžiųjų erezijų ir asmeninio atskilimo nuo Katalikų bažnyčios priežastis tiek primityviosios Bažnyčios laikais, tiek viduramžiais, naujausiais amžiais ar šiais laikais – visuomet buvo pirmiausia celibato atsisakymas. Visada, kaip ieškome celibato prigimties, lygiai taip pat turėtume ieškoti ir jo atsisakymo priežasčių, kurios nebūtinai ir ne iš karto yra apibrėžiamos kanoninėmis normomis ir sankcijomis, o pirmiausia bręsta žmogaus viduje ir pasireškia jo gyvenimo stiliumi.

Išvados

Nors celibatas yra teisinis institutas, tačiau jis yra ne dieviškos, bet vien tik bažnytinės kilmės. Sekuliarizuotoje visuomenėje jis ypač nuvertinamas, o netikinčiųjų išvis yra vertinamas skeptiškai. Seksualinės revoliucijos padariniai daro įtaką ir krikščioniškajam pasauliui, jo puoselėjamoms vertybėms. Teologinė ir kanoninė celibato motyvacija yra labai aiški – kuo labiau pasišvęsti Dievui ir žmonėms bei išlikti nepadalintam.

Priimto įsipareigojimo celibatui nepaisymas gali lemti atitinkamus kanoninius padarinius, už kuriuos taikomos bausmės. Tačiau pagrindinis Bažnyčios tikslas yra ne bausti nusižengusius, bet sugrąžinti juos į tinkamą pasirinktojo luomo gyvenimo būdą.

LITERATŪRA IR PASTABOS

1. Paolo VI. Enc. Sacerdotalis Cofelibatus, del 24 giugno, 1967; Chiappetta L. Il Codice di Diritto Canonico. Vol. I–III, Roma 1996, 1599–1603; Šventasis Raštas. – Vilnius, 1998.

2. Presbyterorum ordinis Nr. 2–6.1; Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą // II Vatikano Susi-rinkimo nutarimai. – Kaunas, 1994; Lumen Gentium, 21–22.28.67; Dogminė Konstitucija apie

106

Bažnyčią // II Vatikano Susirinkimo nutarimai. – Kaunas, 1994; Christus Dominus. N. 28; Dekre-tas apie ganytojiškas vyskupų pareigas // II Vatikano Susirinkimo nutarimai. – Kaunas, 1994; Op-tatam totius, N. 8; Dekretas apie kunigų ruošimą // II Vatikano Susirinkimo nutarimai. – Kaunas, 1994.

3. Giovanni Paolo II. Esortazione Apostolica post–sinodale, apparsa il 25 marzo del 1992, sotto il titolo „Pastores dabo vobis“. N. 12; Häring B. La legge di Christo. Vol. III. – Brescia, 1968. P. 449–473; Jankowski A., Romaniuk K. Kapłanstwo w Piśmie Świętym Nowego Testamentu. – Katowice 1972; Šventimų sakramentas // Katalikų Bažnyčios Katekizmas. – Kaunas, 1996. N. 1536–1600.

4. Eunuchas – negalintis tuoktis.5. Bianchi E. Celibato e virginità // Nuovo Dizionario di Spiritualità / Dir. De Fiores S., Goffi T. – To-

rino, 1985. P. 180–185; Marchetti A., Caprioli M. Celibato // Dizionario enciclopedico di spiritua-lità. Vol. I. / A cura di Ancilli E. – Roma, 1990. P. 491–492; Celibatas // Katalikų Bažnyčios Kate-kizmas. – Kaunas, 1996. N. 915, 1579, 1658, 2349 ir kt.

6. Paolo VI. Enc. Sacerdotalis coelibatus // AAS 59 (1967) n. 14–15. 21.24.29. 7. Presbyterorum ordinis. N. 16; Ghirlanda G. Chierico // Nuovo Dizionario di Diritto Canonico / A

cura di Salvador C. C., De Paolis V., Ghirlanda G. – Milano, 1993. P. 153–156.8. Bertone T. Obblighi e diritti dei chierici // Monitor Ecclesiasticus. 1984. Vol. 109. P. 61.9. Pena J. F. Fondamenti dottrinali del celibato ecclesiastico dal CIC 1917 al CIC 1983 // Periodica.

1994. Vol. 83. P. 242–243.10. Optatam totius, n. 10. Įžadas – (lot. votum) kanonų teisėje apibrėžiamas kaip laisvas ir apsvars-

tytas įsipareigojimas Dievui, kurio objektas yra gėris, atliekamas kaip religinė dorybė (1191 kan.). Įžadai gali būti privatūs ir vieši, iškilmingi ir paprasti bei asmeniniai, daiktiniai ir mišrūs, laikinieji ir amžinieji (1192 kan.); Egańa F. J. Voti pubblici negli istituti religiosi, Acevedo L. H., Voto // Nuovo Dizionario di Diritto Canonico / A cura di Salvador C. C., De Paolis V., Ghirlanda G. – Milano, 1993. P. 1147–1150.

11. Sacra Congregatio pro Cultu Divino / Decr. Misteriorum disciplina, 3 dicembre, 1972 // AAS. 1973. 65. P. 274–275.

12. Sacra Congregatio pro Cultu Divino / Decr. Ritus Ordinationum, 29 giugno 1989 // AAS 82. 1990. P. 827.

13. Pastores dabo vobis, n. 29.50.14. Ratzinger J. Servitori della vostra gioia. – Milano, 1989. P. 91; Paškus A. Kunigo meilė. – Vilnius,

1996.15. Sacra Paenitentiaria Apostolica / Decr. Lex sacri coelibatus, 18 aprile 1936 // AAS 28. 1936. P.

242–243.16. Gasparri P. Codicis Iuris Canonici Fontes. Vol. I. – Romae, 1926. P. 899–900.17. Malakauskis P. Moterystės teisės. – Klaipėda, 1924. P. 43–57; Rehage J. W. Celibaty // New

Catholic Encyclopedia, III / Ed. in chief William J., McDonald D. D. – Washington, 1981. P. 367–368.

18. Commento al Codice di Diritto Canonico, Studium Romanae Rotae, Corpus iuris Canonici, I / A cura di P. V. Pinto. – Città del Vaticano, 2001. P. 766–768; Chiappetta L. Il Codice di Diritto Canonico, I–III, n. 4811–4815.

19. De Paolis. Delitti contro il sesto comandamento // Periodica. 1993. Vol. 83. P. 302.20. De Paolis V. Le sanzioni nella Chiesa // AA.VV., Il diritto nel mistero della Chiesa. Vol. 3. – Roma,

1992. P. 447–448.21. Commento al Codice di Diritto Canonico. Studium Romanae Rotae // Corpus iuris Canonici. Vol. I

/ A cura di Pinto P. V. – Città del Vaticano, 2001. P. 820–821; Chiappetta L. Il Codice di Diritto Canonico, I–III, n. 5010–5012.

22. Calabrese A. Diritto penale canonico. – Città del Vaticano, 1996. P. 346.23. Commento al Codice di Diritto Canonico. Studium Romanae Rotae, Corpus iuris Canonici. Vol. I /

a cura di Pinto P. V. – Città del Vaticano, 2001. P. 825–826.24. Calabrese A. Diritto penale canonico. – Città del Vaticano, 1996. P. 347–350; Andres D. J. Il

Diritto dei religiosi. – Roma, 1984. P. 509.25. Lobina G. La separazione dei religiosi dall`istituto // Apollinaris. 1983. Vol. 56. P. 129.26. Calabrese A. Diritto penale canonico. – Città del Vaticano, 1996. P. 351–352.27. Commento al Codice di Diritto Canonico. Studium Romanae Rotae, Corpus iuris Canonici. Vol. I /

a cura di Pinto P. V. – Città del Vaticano, 2001. P. 826–827.28. Epistula a Congregatione pro Doctrina Fidei missa ad totius Cattholicae Episcopos aliosque

Ordinarios et Hierarchas interesse habentes: De delictis gravioribus eidem Congregationi pro Fidei reservatis, die 18 maii 2001; Ioannes Paulus PP II. Litterae Apostolicae motu proprio datae

107

quibus Normae de gravioribus delictis Congregationi pro Doctrina Fidei rezervatis promulgantur e Civitate Vaticana mmi.

29. Austrija: nerimas dėl pašaukimų skaičiaus mažėjimo // Bažnyčios žinios. 1996 m. liepos 15 d. Nr. 13. P. 20.

30. Vyskupas Küng. Panaikinus celibatą kunigų nepadaugėtų // Bažnyčios žinios. 1996 m. balandžio 15 d. Nr. 7. P. 15.

31. Instrukcija „Kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais“ // Bažnyčios žinios. 1998 m. spalio 12 d. Nr. 19. P. 12–22; Laity Must Not Be Clericalizet Nor Clergy Laicized, Says Pope // (www. Zenit org). Vatican City, May 9, 2002.

Celibacy’s Origin and Canonical Consequenses

Dr., Assoc. Prof. Kazimieras MeiliusLaw University of Lithuania

SUMMARY

Celibacy is not separated from life. It is a way of life. Both engagement in celibacy and a disdain for it in any way raise the questions: what celibacy is needed for? Why does one engage in it or not? The answers will show what people think about the Church, it’s teaching, the engagement in celibacy and how firm faith is.

A person dedicated to any mission does it till the end or fails. The same is with observance of celibacy. The Church having desire to maintain the consecration of clergy and devotion to God, has established punishments in case the celibacy is not observed. However, the main concern of the Church is not to punish the guilty, but to bring him back to his way of life and proper to the clergy.

108

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 95–104

KAI KURIE ADMINISTRACINIO PROCESO SAMPRATOS ASPEKTAI

Stasys Šedbaras

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 45Elektroninis paštas sedbaras@infolex.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 16 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 30 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedros vedėjas docentas dr. Algimantas Dziegoraitis ir šio fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjas docentas dr. Virgilijus Valančius

S a n t r a u k a

Bet koks procesas yra sąmoningų arba nesąmoningų nuoseklių veiksmų ar įvykių, kuriais siekiama tam tikro rezultato arba kurie neišvengiamai jį sukelia, visuma; tai kokios nors veiklos vykdymo arba tam tikrų reiškinių vyksmo tvarka.

Teisinis procesas yra tam tikra kompetentingo subjekto veiklos teisinė forma, kuria yra išnagrinėjama ir išsprendžiama konkreti teisinė byla.

Įgyvendinant vykdomąją valdžią valstybės institucijoms, įstaigoms, valstybės tarnautojams tenka atlikti daugybę veiksmų ir priimti įvairiausių sprendimų, turinčių daugiau ar mažiau reglamentuotą teisinę formą ir visada sukeliančių tam tikrus teisinius padarinius.

Administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdžios įgaliojimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius.

Įvadas

Temos aktualumas. Apie administracinį procesą pastaruoju metu kalbama vis dažniau. Tačiau šiuo klausimu negausu mokslinių publikacijų. Minėtini Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto doktoranto Dainiaus Žilinsko straipsniai, išspausdinti Lietuvos teisės universiteto mokslo darbų biuletenyje „Jurisprudencija“ [8, p. 108–115; 9, p. 148–161]. Tačiau kiti autoriai šia tema arba visai nerašo, arba vengia gilesnės administracinio proceso sampratos analizės. Štai 1996 m. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docento Prano Petkevičiaus

109

išleistoje knygelėje „Administracinė atsakomybė“ [6] beveik neskirta dėmesio ad-ministracinio poveikio priemonių taikymo procesui.

Lietuvą pasiekia kaimyninėje Rusijoje leidžiamos šios šalies autorių knygos, kuriose jau nemažai dėmesio skiriama ir administraciniam procesui [10; 11]. Tačiau pasikliauti vien rusiška literatūra negalima, nors prieš dešimt ar dvylika metų šios srities teisinis reglamentavimas buvo beveik identiškas. Lietuvos teisinė sistema padarė didelį kokybinį šuolį Vakarų teisės tradicijomis pagrįstos teisinės sistemos link. Jau daugiau kaip treji metai šalyje funkcionuoja specializuoti administraciniai teismai1, priimtas Viešojo administravimo įstatymas, kurio tikslas – sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą [16], sukurta ir funkcionuoja specialių ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo institucijų (dar kitaip vadinamų kvaziteismų) sistema2.

Bet kurio teisinio proceso teisės normos, skirtos materialinės teisės normoms įgyvendinti, atlieka tam tikrą materialinės teisės „aptarnavimo“ funkciją. Vienokia ar kitokia forma įtvirtinta objektinė teisė savaime nesukuria tokios teisinės tikrovės, kurią sumodeliavo ir kurios siekia tos teisės normos leidėjas. Objektinės teisės norma turi būti įgyvendinta, turi sukurti konkrečių tarpusavio santykiu susijusių subjektų atitinkamas teises ir pareigas. Teisės normos leidėjo tikslas bus pasiektas tuomet, kai teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos bus, anot prof. A. Vaišvilos [7], subalansuotos. Jeigu ši pusiausvyra bus pažeista, jeigu kas nors įgys daugiau teisių negu vykdys jas atitinkančių pareigų, arba kas nors vykdys tik pareigas, negalėdamas naudotis jam teisės normomis nustatytomis teisėmis, teisės normos leidėjo tikslas nebus pasiektas ir apie teisinės tvarkos buvimą nebus galima kalbėti. Toks teisių ir pareigų tarpusavio santykio disbalansas išderina ir pačią žmonių visuomenę, pakerta pasitikėjimą teise, savo valstybe. Todėl labai svarbu, kad žmonių bendruomenė, su-siorganizavusi į valstybę, neleistų atsirasti minėtiems neigiamiems socialiniams reiškiniams, o atsiradus – ryžtingai atkurtų teisinę padėtį.

Tvarkant valstybės reikalus tam tikra dalis asmenų turi vienokius ar kitokius įgaliojimus kitų, taip pat ir jokiais tarpusavio ryšiais nesusijusių asmenų atžvilgiu. Šie įgaliojimai gali būti įgyjami ne kaip nors kitaip, o tik teisės normų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Neretai teisės normų leidėjo tikslo iš viso negalima pasiekti be tam tikro kompetentingos valstybės institucijos, įstaigos ar pareigūno oficialaus sprendimo. Taip yra todėl, kad teisinėje valstybėje privačiame žmonių gyvenime asmeninei laisvei apibūdinti nepakanka pasakyti „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“ (ši „filosofija“, beje, buvo įgijusi labai didelį populiarumą tuoj po nepriklausomybės atkūrimo). Nepapildę šios tezės kita – „jeigu tuo nėra neteisėtai ribojama kitų asmenų laisvė“, konstatuotume tą patį teisių ir pareigų disbalanso atvejį. Vadinasi, laisvė daryti visa tai, kas neuždrausta, gali būti tam tikra prasme ribo-jama ar, kitaip sakant, atitinkamai reguliuojama. Reguliavimo ribos numatomos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Vadinasi, turi būti kažkas, kas žmonių bendruomenės organizacijos, pavadintos valstybe, vardu nustatytų tuos apribojimus konkrečiam asmeniui, kad jie taptų pastarojo subjektinėmis pareigomis, taip pat kontroliuotų jų laikymąsi ir prireikus atkurtų pažeistą teisių ir pareigų pusiausvyrą.

1 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos ir Administracinių teismų įsteigimo įstatymai buvo priimti 1999 m. sausio 14 d.; administraciniai teismai pradėjo savo darbą tų pačių metų gegužės mėn.

2 Administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisija, Seimo kontrolierių įstaiga ir jai savo esme artimos kitos žmogaus teisių gynimo institucijos (Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus įstaigos) ir pan.

110

Pagaliau žmonių bendruomenėje asmenys naudojasi įvairiomis socialinėmis ir kitokiomis paslaugomis (bendrąja prasme), kurias teikia tiek valstybė, tiek kiti subjektai. Neretai tokios paslaugos teikiamos ne visiems, o tik tam tikrus požymius turintiems ar konkrečius reikalavimus atitinkantiems asmenims. Vadinasi, turi egzistuoti kažkas, kas priimtų oficialų sprendimą, sukuriantį konkretaus asmens subjektines teises tais atvejais, kai jis pats vien teisės normų laikymusi, vykdymu ar naudojimusi tokių teisių įgyti negali.

Visais išvardintais atvejais kalbame apie teisės normos taikymą kaip vieną iš jos įgyvendinimo formų. Teisės normą visada taiko įgaliotos valstybės institucijos, įstaigos ar jų pareigūnai, taip pat kiti įgaliotieji subjektai. Teisės normos taikymas visada susijęs su asmenų, kuriems toks taikymas skirtas, teisinės padėties koregavimu. Vadinasi, teisinėje valstybėje turi būti nustatytos labai aiškios ir konkrečios taisyklės, kurių turi laikytis taikantysis teisės normą.

Viena svarbiausių tokių taisyklių – taikančiojo teisės normą veiksmų ir sprendimų teisėtumas. Apibrėžiant teisėtumo turinį teisinėje valstybėje nepakanka pasakyti, kad taikantysis teisę turi užtikrinti teisės viršenybės principo įgyvendinimą, griežtai laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Labai svarbus ir kitas aspektas – kompetencijos arba įgaliojimų ribų klausimas. Tai ypač svarbu kalbant apie valstybės institucijas, įstaigas ir pareigūnus. Taikydami viešosios teisės normas šie asmenys turi laikytis esminio viešosios teisės principo: jiems leidžiama tik tai ir tik tiek, kiek tiesiogiai numatyta jų kompetencijos ribas apibrėžiančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Tai konstitucinis principas. Konstitucijoje, kalbant apie valstybės valdžią aukščiausiu lygiu vykdančių institucijų kompetenciją, pasakyta: valdžios galias riboja Konstitucija [14, 5 str. 2 d.]. Pratęsiant šią mintį ir pritaikant ją visų valstybės institucijų, įstaigų ir kitų tarnautojų veiklai galima teigti: visų jų galias riboja Kon-stitucija, įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti teisės aktai.

Kita svarbi teisės normos taikymo taisyklė, taip pat įtvirtinta Konstitucijoje – žmogaus, jo teisių, poreikių ir interesų prioritetas prieš valstybės interesus. Konstitucijoje šis principas įtvirtintas jau minėtame 5 straipsnyje ir skamba taip: valdžios įstaigos tarnauja žmonėms [14, 5 str. 3 d.]. Kalbant apie administracinį procesą su šiuo principu labai glaudžiai susijęs kitas, dar iš Romėnų teisės atėjęs principas – audiatur et altera pars!1

Teisės taikymo aspektu tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti aiškiai ir išsamiai reglamentuota tvarka, kuria pradedamas teisės taikymo procesas, ištiriamos visos reikalingos aplinkybės, išklausomos visos suinteresuotos šalys, priimamas ir paskelbiamas visiems suprantamas sprendimas, o kam nors iš suinteresuotų šalių nesutinkant su juo – garantuojamas nepriklausomas jo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nesilaikant arba nesant nustatytos tvarkos, kaip turi būti taikoma teisės norma, atsiranda potenciali galimybė pažeisti kurio nors iš šiame procese dalyvaujančių asmenų teises.

Vadinasi, taikant teisės normas labai svarbu nustatyti šio proceso tvarką ir tiksliai jos laikytis.

Šio straipsnio tikslas: atskleisti kai kuriuos administracinio proceso sampratos elementus, kurie sudarytų prielaidas suformuluoti administracinio proceso apibrėžimą.

Straipsnio uždaviniai: bendriausiais bruožais išanalizuoti administracinio proceso ir kitų teisinių procesų santykį, panašumus ir skirtumus;

Tyrimo objektas: Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktai, kurių reguliavimo sritis – su administraciniu procesu tiesiogiai arba netiesiogiai susiję klausimai, taip pat dar negausūs praktinės patirties ir teisinės minties šaltiniai.

1 Tebūnie išklausyta ir kita šalis!

111

Tyrimo dalykas: teisiniai santykiai, susiklostantys administraciniame ir tradiciniuose (baudžiamajame, civiliniame) procesuose, jų ypatumai, leidžiantys juos tarpusavyje grupuoti.

Tyrimo metodika: įvairių teisės normų teksto lyginamoji ir sisteminė analizė, jų priėmimo teleologiniai (tikslo) aspektai, loginių samprotavimų būdu daromos išvados.

1. Teisinis procesas – viena iš daugelio proceso rūšių

Organizme, gamtinėje aplinkoje, visatoje kas sekundę pasikeičia bet kokios – tiek mažiausios, tiek didžiausios substancijos padėtis. Šis procesas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jis taip pat negali ir sustoti. Net tada, kai pasibaigs branduolinė Saulės reakcija ir Saulės sistema liks be energijos šaltinio, nesustos tekėjęs laikas ir Žemėje, gretimose kosminėse sistemose ir galaktikose vykstantys procesai.

Taigi galima kalbėti apie įvairius procesus, vykstančius kosmose, žmonių planetoje – Žemėje, bet kokiame gyvybės darinyje, taip pat ir žmonių visuomenėje. Tai nuoseklūs veiksmai, kurie anksčiau ar vėliau sukels tam tikrus padarinius, sąmoningai arba nesąmoningai pasieks tam tikrą rezultatą arba, Hėgelio žodžiais kalbant, atitinkamas substancijos kiekybės masto pokytis, pasiekęs tam tikrą ribą, visada sukels tam tikrus kokybinius atitinkamos struktūros pokyčius. Tai panašu į reiškinį, kai tik tam tikra radioaktyvios medžiagos kritinė masė branduolinėje bomboje sukelia grandininę reakciją – branduolinį sprogimą.

Vadinasi, bet koks procesas yra sąmoningų arba nesąmoningų nuoseklių veiksmų ar įvykių, kuriais siekiama tam tikro rezultato arba kurie neišvengiamai jį sukels, visuma; tai kokios nors veiklos vykdymo arba tam tikrų reiškinių vyksmo tvarka.

Šią tvarką neretai suardo kokie nors atsitiktinumai, kataklizmai, sukeliantys iš pirmo žvilgsnio sunkiai prognozuojamus arba visiškai neprognozuojamus padarinius. Tačiau pagal tikimybių teoriją galima numatyti ir šių reiškinių, ardančių nuoseklų atitinkamų procesų vyksmą, pasikartojimo per tam tikrą ilgesnį laiką galimybę.

Taigi aplink mus nuolat vyksta įvairūs procesai – kosminiai, fiziniai, cheminiai, biologiniai, socialiniai ir kt.

Vieni iš jų daugiau ar mažiau gali patirti išorės įtaką, t. y. gali būti valdomi (organizuojami) (pvz., procesai branduoliniame reaktoriuje, teisės aktų priėmimo procesas ir pan.). Kiti procesai yra stichiniai, nepatiriantys įtakos iš šalies (vėjo jėgos susidarymo ir judėjimo procesas uragano metu, metų kaita ir dėl jos gamtoje vykstantys procesai). Literatūroje prie pastarųjų priskiriami ir migracijos, rinkos procesai [11, p. 300], nors su tokia nuomone visiškai sutikti negalima. Jeigu tokie procesai (ypač pabėgėlių migracijos) ir prasideda stichiškai, yra sunkiai prognozuojami, vėliau juos stengiamasi suvaldyti įvairiomis, dažniausiai tarptautinėmis priemonėmis: sudarant susitarimus tarp šalių, steigiant tarptautines organizacijas1 ir pan. Jeigu šie socialiniai procesai taptų visiškai nevaldomi, sunku būtų prognozuoti jų padarinius tarptautinei žmonių bendruomenei.

Socialiniai procesai vyksta žmonių visuomenėje. Tai gali būti gamybiniai, kūrybiniai, migracijos, darbo jėgos judėjimo, teisiniai ir kiti procesai.

Nagrinėjamo klausimo požiūriu, mus domina teisiniai procesai. Procesas teisiniu vadinamas dėl to, kad jis daugiau ar mažiau reglamentuotas teisės

1 Pavyzdžiui, Tarptautinė migracijos organizacija, Jungtinių Tautų Organizacijos vyriausiasis pabėgėlių komisaras, Pasaulio prekybos organizacija, Tarptautinis valiutos fondas ir daugybė kitų.

112

normomis. Vieni procesai turi atskirus savo srities teisės aktus (kodeksus) ir yra detaliai reglamentuoti, kitų teisinis reglamentavimas yra neišsamus ir nepakankamas. Tokių procesų teisinis reglamentavimas dažniausiai aptinkamas tame pačiame teisės akte šalia materialinės teisės normų. Tačiau ar tai leidžia teigti, kad tokiu atveju materialinės teisės norma taikoma be atitinkamo proceso? Kas tada yra procesas ir kas jis nėra?

Bet koks teisinis procesas yra tam tikra kompetentingo subjekto veiklos teisinė forma, kuria yra išnagrinėjama ir išsprendžiama konkreti teisinė byla. Tai reiškia, kad pati atitinkamo proceso subjekto veikla yra reglamentuota teisės normų ir ji visada sukelia atitinkamus teisinius padarinius [13, p. 8].

Vadinasi, kalbėdami apie teisinį procesą, galime išskirti bent jau šiuos būdingiausius jo požymius. Teisinis procesas – tai sąmoninga, tikslinga veikla:

1) pasireiškianti teisės normos taikymu; 2) kurios metu viešosios valdžios subjektai įgyvendina valdžios įgaliojimus;3) skirta pasiekti konkretų teisinį rezultatą: išspręsti konkrečią individualią

bylą ar kitokį konkretų klausimą, kurių išsprendimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes;

4) kurios pradžia, tarpiniai etapai ir pabaiga dažniausiai fiksuojami oficialiais dokumentais;

5) labiau ar mažiau detaliai reglamentuota teisės normomis.

2. Administracinis procesas ir kiti teisiniai procesai

Kalbant apie tradicinius procesus – baudžiamąjį ir civilinį didelių diskusijų nekyla. Šie procesai atlieka išimtinai teisėsaugos funkciją, t. y. jais yra ginamos nuo bet kokio kėsinimosi pažeistos asmens teisės. Tai visų pirma teismo procesai. Visa kita, kas pagal šiuos procesus vyksta šalia teismo (pvz., ikiteisminis tyrimas), yra tik pagalbinė priemonė, skirta geriau pasiekti galutinį tikslą – atkurti pažeistą teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Vadinasi, šiuo aspektu kalbėti apie teisinio proceso normų „įsijungimą“ socialinio santykio dalyvių elgesiui reguliuoti galima tik tada, kai yra pažeista kieno nors subjektinė teisė, kai kas nors nevykdo jam priklausančios subjektinės pareigos arba bent yra manoma, kad buvo pažeista subjektinė teisė ir teismas turi nustatyti, koks buvo pažeidimas ir kaip bus atkurta teisinė tvarka. Taip suprantant teisinį procesą galima paaiškinti ir prof. V. Mikelėno teiginį, jog „nederėtų tapatinti proceso teisės normų, reguliuojančių dviejų šalių ginčų sprendimą nešališkame organe (teisme), su procedūros normomis“ [3]. Jo nuomone, procedūrinėmis laikytinos Seimo rinkimų įstatymo normos, reguliuojančios rinkimų procedūrą, Seimo statuto normos, reguliuojančios Seimo darbą, ir pan. Čia pat jis teigia, kad pastarosios gali būti vadinamos materialinėmis procedūrinėmis normomis, nes tik detalizuoja materialinės subjektinės teisės įgyvendinimo tvarką, bet nereguliuoja šios teisės gynimo proceso.

Tokia nuomonė yra diskutuotina. Iš tiesų, pavyzdžiui, Seimo statute galima rasti nemažai techninio pobūdžio normų. Tačiau šalia jų yra detaliai reglamentuotas įstatymų ir kitų Seimo leidžiamų teisės aktų priėmimo procesas, kurio pagrindinės nuostatos yra Konstitucijoje. Argi teisiniu procesu galima vadinti tik tokį procesą, kuris prasideda pažeidus teisės normą ir prireikus apginti viešąjį arba privatų interesą? Akivaizdu, kad taip be pagrindo susiaurinama teisinio proceso samprata ir jo reikšmė užtikrinant asmenų teisių ir teisėtų inte-resų apsaugą, teisinę tikrovę žmonių bendruomenėje.

Bet kuri teisės norma reikšminga tiek, kiek ji įgyvendinama. Prof. A. Vaišvila taip apibūdina teisės įgyvendinimą: „tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar

113

neuždraustais leidimais – subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teises legalizuojančias pareigas“ [7]. Tačiau ne visada patys asmenys teisiškai arba faktiškai pajėgūs įgyvendinti ar apginti savo teises. Minėta, kad vienais atvejais reikalingas specialus kompetentingos institucijos arba pareigūno sprendimas, legalizuojantis subjektinę teisę, kitais atvejais būtina valstybės pagalba ginant pažeistas teises, kitaip tariant – priverčiant kitą teisinio santykio subjektą vykdyti jam priklausančias pareigas.

3. Teisės taikymas – vienas iš būdų atsirasti subjektinėms teisėms ir pareigoms

Taigi tais atvejais, kai asmenys patys negali susikurti sau subjektinių teisių arba reikia apginti pažeistą teisės saugomą interesą, reikalinga dar viena teisės įgyvendinimo forma – teisės taikymas. Teisės taikymas yra (beveik visada)1

kompetentingų institucijų, įstaigų, pareigūnų ar kitų tarnautojų nustatyta tvarka atliekama veikla, kurios metu priimamas teisės taikymo aktas, suteikiantis konkrečiam asmeniui subjektinę teisę arba pašalinantis kitų asmenų sudarytas kliūtis šiam asmeniui įgyvendinti jam priklausančią subjektinę teisę, arba valstybės vardu susiaurinantis kitas teises pažeidusio asmens subjektines teises ar suteikiantis jam papildomas pareigas, siekiant atkurti teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Iš visų čia minėtų argumentų darytina išvada, kad teisės taikymas taip pat yra dviejų formų:

1)pozityvus;2)negatyvus.Taip suprasdami teisės taikymą galėtume paklausti: ko daugiau visuomenės

gyvenime – negatyvaus ar pozityvaus teisės taikymo? Įgyvendindama įstatymus vykdomoji valdžia nuolat rengia, svarsto, priima ir

vėl įgyvendina poįstatyminius norminius teisės aktus arba teisės taikymo aktus.Kiekvieną dieną šimtai tūkstančių interesantų praveria įvairiausių valstybės

institucijų ir įstaigų duris, norėdami išspręsti savo problemas. Vienam reikalinga licencija verstis licencijuojama veikla, kitas nori įregistruoti individualią įmonę, trečiajam reikalinga pensija, ketvirtasis siekia konkurso būdu tapti valstybės tarnautoju ir pan. Kiekvienas toks konkretaus asmens siekimas pasinaudoti Konstitucijos ar kitų įstatymų numatyta galimybe įgyti atitinkamą subjektinę teisę negali būti įgyvendintas savaime. Tam kompetentingas subjektas turi priimti valdymo, t. y. teisės taikymo aktą. Be teisės taikymo akto – įsakymo ar kitokio valios išreiškimo apie priėmimą į darbą žmogus negali tapti įmonės darbuotojų kolektyvo nariu, t. y. įgyvendinti savo teisę į darbą. Vien išlaikęs, kad ir labai gerai, egzaminus, įvykdęs kitus nustatytus reikalavimus abiturientas automatiškai netaps studentu – tam reikia aukštosios mokyklos rektoriaus įsakymo. Tokių pavyzdžių sąrašą galima tęsti be galo…

Kasdien visoje šalyje pasklinda šimtai kontrolės ir priežiūros institucijų ir įstaigų tarnautojų prižiūrėti, tikrinti ir kontroliuoti, ar visi tiksliai laikosi nustatytos teisinės tvarkos reikalavimų. Niekas ir nesusimąsto, kad kelių policininkas, rytą sankryžoje reguliuojantis eismą, kiekvienu lazdelės mostu taip pat taiko teisės (Kelių eismo taisyklių) normas tam, kad vairuotojai ir pėstieji saugiai pasiektų kelionės tikslą, t. y. kad visi laikytųsi tokios tvarkos, kurios atitinkamu norminiu teisės aktu ir siekė to teisės akto leidėjas.

Akivaizdu, kad tik retais iš šių išvardytų atvejais konstatuojama, kad padarytas teisės pažeidimas ir būtina pereiti prie negatyvaus teisės taikymo.

1 Savigyna nuo neteisėto kėsinimosi, neperžengiant būtinosios ginties ribų, būtinasis reikalingumas laikantis visų jam numatytų sąlygų ir pan. kai kurių autorių traktuojami kaip paties asmens atliekamas teisės taikymo aktas. Detalesnė šios problemos analizė nėra šio straipsnio tyrimo dalykas.

114

Vadinasi, pozityvus teisės taikymas apima nepalyginti didesnę žmonių bendruomenės gyvenimo dalį negu negatyvus. Kylant bendram kultūros lygiui kils ir teisinės kultūros lygis. Vadinasi, negatyvus teisės taikymas dar labiau siaurins savo „egzistencijos“ ribas.

Taigi teisės taikymas yra pozityvus tada, kai konkretus asmuo pats negali įgyti subjektinės teisės, kurią apskritai objektinė teisė jam suteikia arba pripažįsta, tačiau reikalingas atitinkamas jos įforminimas. Tas įforminimas reikalingas patikrinti, ar asmuo, norintis tą teisę įgyti, atitinka specialius reikalavimus, ar yra teisės normose aptartos faktinės aplinkybės, tik kurioms esant tokia subjektinė teisė gali būti įgyjama, ir pan. Pavyzdžiui, kiekvienas, turintis žemės sklypą ir pakankamai lėšų, gali statytis gyvenamąjį namą. Tačiau šios teisės negalima įgyvendinti, nustatyta tvarka negavus statybos leidimo. Kiekvienas turi teisę į senatvės pensiją, tačiau ji nebus mokama, jeigu nebus priimtas atitinkamas sprendimas, konstatuojantis, kad visi pensijai skirti nustatyti amžiaus, stažo ir kiti reikalavimai yra įvykdyti.

Pozityviai taikydama teisę kompetentinga valstybės institucija, įstaiga ar jos tarnautojas priima sprendimą, kuriuo padedama asmeniui įgyti objektinės teisės suteiktas ar pripažintas subjektines teises. Toks sprendimas gali būti įformintas atitinkamu raštišku valdymo aktu (įsakymu, potvarkiu, nutarimu ir t. t.) arba būti išreikštas kita akivaizdžiai suprantama forma (pvz., jau minėtas kelių eismo reguliuotojo sprendimas leisti važiuoti transporto priemonėms viena ar kita kryptimi).

Teisės taikymas yra negatyvus tada, kai asmuo pažeidžia kurią nors teisės normoje įtvirtintą taisyklę ir būtina atkurti teisinę tvarką. Tokiu atveju kompetentinga valstybės institucija, įstaiga ar pareigūnas priima sprendimą taikyti atitinkamas sankcijas teisę pažeidusiam asmeniui arba, anot prof. A. Vaišvilos, susiaurinti jo teises iki tokio laipsnio, kiek šis atsisakė vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas [7, p. 303–304]. Negatyvus teisės taikymas beveik visada yra įforminamas raštu (nutarimu, sprendimu, nuosprendžiu ir pan.).

Taigi, kuri iš šių veiklų bus teisinis procesas, o kuri tokia nebus? Pagal jau minėtą civilinio proceso specialistų logiką išeitų, kad apie teisinio proceso galimybę galima kalbėti tik tada, kai yra pažeista teisė. Vadinasi, iki tol atliekamų veiksmų esą negalima laikyti procesiniais.

Paanalizuokime nesudėtingą civilinės bylos situaciją: asmuo kreipiasi į teismą nustatyti juridinį faktą, kad jis turi teisę atkurti nuosavybės teises į iš jo tėvų okupacinės valdžios nusavintą gyvenamąjį namą. Tokią bylą teismas išnagrinės ne ginčo (ypatingosios) teisenos tvarka, pritaikys atitinkamą teisės normą ir, jeigu pateikti atitinkami įrodymai, priims sprendimą patenkinti asmens pareiškimą. Po kiek laiko paaiškėja, kad yra dar vienas pretendentas atkurti nuosavybės teises, apie kurį pareiškėjas nežinojo, ir minėtas teismo sprendimas pažeidė kito pretendento teisę atkurti nuosavybės teises. Tokiu atveju įstatyme numatyta galimybė atnaujinti procesą ir byla iš naujo būtų nagrinėjama ieškininės (ginčo) teisenos tvarka. Jeigu ir antrasis ieškovas pateiktų atitinkamus įrodymus, jo teisė būtų apginta.

Ar kas nors bandys prieštarauti, kad ir vienu, ir kitu atveju klausimas buvo sprendžiamas civilinio proceso tvarka? Pirmuoju atveju pareiškėjas paprasčiausiai negalėjo pateikti neišlikusių nuosavybės dokumentų ir jam reikėjo teismo sprendimo, patvirtinančio, kad jam tikrai tokia subjektinė teisė priklauso. Kitu atveju jau buvo ginama pažeista teisė.

Vadinasi, galima daryti akivaizdžią išvadą, kad kai kalbame apie teisės taikymą, jis turi būti atliekamas atitinkama procesine forma. Ta forma gali būti daugiau ar mažiau teisiškai reglamentuota, tačiau teisės taikymo metu visada yra priimami sprendimai, susiję su asmens teisinės padėties pasikeitimu arba

115

atisakymu tai atlikti. Natūralu, kad negatyvus teisės taikymas reglamentuotinas detaliau, nes tai susiję su teisių siaurinimu ar papildomų pareigų atsiradimu.

Pozityvus teisės taikymas, kaip minėta, susijęs su papildomų subjektinių teisių atsiradimu, todėl tradiciškai tų teisių suteikimo tvarkai skiriama mažiau dėmesio.

Tačiau toks požiūris yra ydingas. Jį suponuoja jau minėtas įprastas negatyvaus teisės taikymo fetišizavimas. Tai būdinga kalbant apie tradicinius teisinius procesus – civilinį ir baudžiamąjį, kurie daugiausia ir skirti negatyviam teisės taikymui, t. y. atkurti pažeistoms teisėms taikant atitinkamas teisės normoje numatytas sankcijas.

Jau minėjome, kad pozityvus teisės taikymas užima daug didesnę žmonių socialinio bendravimo erdvę. Žmogaus prioriteto prieš valstybę įtvirtinimas Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, asmenų lygiateisiškumo ir kiti teisinės valstybės principai verčia visai kitaip vertinti pozityvaus teisės taikymo, vadinasi, ir to taikymo procesinio reguliavimo, reikšmę. Valstybės institucija, įstaiga ar jos tarnautojas yra ne tam, kad spręstų, leisti ar ne užsiimti konkrečiam asmeniui kokia nors veikla. Jeigu tokiam asmeniui teisės normoje suponuota atitinkama objektinė teisė ir jis atitinka visus tai teisei virsti subjektine keliamus reikalavimus, valstybės institucija, įstaiga ar jos tarnautojas privalo per nustatytą terminą priimti atitinkamą subjektinę teisę legalizuojantį sprendimą.

Tada svarbu daug kas: ir asmens kreipimosi atitinkamas įforminimas, sprendimo priėmimo terminai, faktinių bylos aplinkybių ištyrimas ir taikytinos teisės normos parinkimas, teisė ir pareiga nustatyta tvarka išklausyti suinteresuotas šalis, tinkamai įforminti (dažniausiai) motyvuotą sprendimą, supažindinti su juo suinteresuotus asmenis, sudaryti galimybę patikrinti sprendimo teisėtumą nepriklausomame teisme ir t. t. Visa tai turi būti sureguliuota ne kaip kitaip, o materialinėmis teisei įgyvendinti skirto atitinkamo teisinio proceso normomis.

Jau minėjome, kad procesas – tai nuoseklių veiksmų, kuriais siekiama tam tikro rezultato, visuma; tai kokios nors veiklos vykdymo tvarka (pvz., įstatymo priėmimas, bylos nagrinėjimas ir pan.). Priartėdami prie nagrinėjamo klausimo – vykdomosios valdžios įgyvendinimo, negalime nepažymėti, kad vykdomosios valdžios institucijos, įstaigos, pareigūnai ir kiti tarnautojai, vykdydami viešojo administravimo funkcijas, atlieka daug daugiau veiksmų, negu tai daro subjektai, kurių veikla reglamentuota Civilinio proceso ar Baudžiamojo proceso kodeksais.

Taip pat jau minėjome, kad, teisiniu požiūriu, proceso paskirtis yra „aptarnauti“ materialinės teisės normų įgyvendinimą. Taigi veiklą, skirtą įgyvendinti materialinėms administracinės teisės normoms, galima apibūdinti kaip administracinį procesą. Vadinasi, jo paskirtis – užtikrinti minėtųjų teisės normų taikymą viešojo administravimo srityje, siekiant administracinės teisės normos dispozicijoje numatytų teisinių rezultatų.

Vykdomoji valdžia savo funkcijas įgyvendina per įvairių institucijų, įstaigų, valstybės pareigūnų ir kitų tarnautojų veiksmus. Administraciniame procese kaip tik labiausiai ir atsiskleidžia pozityvusis teisės taikymas, nes visa vykdomosios valdžios sistema skirta visų pirma tvarkyti šalies reikalus, rūpintis žmonių socialiniu ir fiziniu saugumu, padėti šalies ūkio sistemai ir ją plėtoti ir t. t. Demokratinėje valstybėje visų pirma yra pabrėžiami įtikinėjimo ir skatinimo (ekonominiai) vykdomosios valdžios įgyvendinimo metodai. Administracinė teisinė prievarta užima svarbią vietą siekiant teisinės tvarkos, tačiau tai ne pagrindinis, greičiau išimtinis vykdomosios valdžios instrumentas.

Vykdomosios valdžios funkcijų spektras gali būti gerai pailiustruotas per aukščiausiosios bendrosios kompetencijos vykdomosios valdžios institucijos – Vyriausybės kompetenciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnyje. Jame pasakyta, kad Vyriausybė:

116

1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;

2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;

3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės

biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą;5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus;6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio

valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti

įstatymai.Kaip matyti, vykdomajai valdžiai, apibūdinant tai pačia bendriausia prasme,

yra pavesta ne tik įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymo funkcija, bet ir kiti organizacinio tvarkomojo pobūdžio uždaviniai, kontrolinė, koordinacinė funkcijos, o visas jas įgyvendinti neįmanoma be šioms funkcijoms atlikti reikalingų poįstatyminių teisės aktų leidybos. Be visų šių funkcijų, labai svarbi yra ir teisėsaugos funkcija, kurios dalis, susijusi su administracinės teisės normomis numatytų sankcijų taikymu, priartina vykdomosios valdžios institucijas prie civilinio proceso ir baudžiamojo proceso subjektų.

Jau minėjome, kad įgyvendinant vykdomąją valdžią valstybės institucijoms, įstaigoms, valstybės tarnautojams tenka atlikti daugybę veiksmų ir priimti įvairiausius sprendimus, turinčius daugiau ar mažiau reglamentuotą teisinę formą ir visada sukeliančius tam tikrus teisinius padarinius.

Šiuo aspektu nereikia atskirai įrodinėti, kad bylos nagrinėjimas administraciniame teisme taip pat yra administracinis procesas, dar kitaip vadinamas administracinio teisingumo vykdymu arba administracine justicija1.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima suformuluoti tokį administracinio proceso apibrėžimą: administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdžios įgaliojimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius.

Išvados

Valstybės institucijos ar jos pareigūno atliekamas teisės taikymas visada įgyja tam tikrą procesinę formą.

Bet koks teisinis procesas yra tam tikra kompetentingo subjekto veiklos teisinė forma, kuria yra išnagrinėjama ir išsprendžiama konkreti teisinė byla. Tai reiškia, kad pati atitinkamo proceso subjekto veikla yra reglamentuota teisės normų ir ji visada sukelia atitinkamus teisinius padarinius.

Administracinio proceso paskirtis – užtikrinti administracinės teisės normų taikymą viešojo ir vidinio administravimo srityse, siekiant šios normos dispozicijoje numatytų teisinių rezultatų.

Administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdžios įgaliojimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius.

1 Administracinio proceso sudedamųjų dalių (arba rūšių) klausimas yra kitos diskusijos dalykas.

117

LITERATŪRA

1. Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. – Vilnius: Pradai, 1997.2. Glendon M., Gordon M., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. – Vilnius: Pradai, 1993.3. Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. – Vilnius: Justitia, 1996.4. Mikelėnas V. Civilinis procesas. Antroji dalis. – Vilnius: Justitia, 1997.5. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. – Vilnius:

Justitia, 1999.6. Petkevičius P. Administracinė atsakomybė. – Vilnius: Justitia, 1996.7. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000.8. Žilinskas D. Kai kurie administracinio proceso mokslinio tyrimo metodologiniai aspektai // Juris-

prudencija. 2000. T. 17 (9).9. Žilinskas D. Administracinės teisės taikymas Lietuvos policijos veikloje: probleminis aspektas //

Jurisprudencija. 2001. T. 23 (15).10. Административное право / под ред. Ю. Козлова и Л. Попова. – Mосква: Юристъ, 2000.11. Бахрах Д. Административное право России. – Mосква: HOPMA, 2000.12. Овсянко Д. Административное право. – Mосква: Юристъ, 2000.13. Теория юридического процесса / под ред. В. Горшенева. – Харьков: изд-во при Харьковском

университете, 1985.14. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014; 1996. Nr. 64–1501,

Nr. 122–2863.15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 13–

308, Nr. 36–1067, Nr. 60–1955; 2000. Nr. 85–2566.16. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 60–1945.

118

Manche Aspekte des Begriffes „Verwaltungsverfahren“

Stasys Šedbaras,Rechtsuniversität Litauen

ZUSAMMENFASSUNG

Jedes Verfahren ist die Gesamtheit der bewußten oder unbewußten folgerichtigen Handlungen bzw. Ereignisse, die zum bestimmten Ergebnis führen oder unvermeidlich das verursachen.

Rechtliches Verfahren ist eine bestimmte rechtliche Gestaltung der Tätigkeit eines zuständigen Subjekts, mit Hilfe derer eine konkrete rechtliche Frage behandelt und gelöst wird.

Bei der Verwirklichung der Exekutivgewalt müssen die staatlichen Behörden, Angestellten und Beamten viele Handlungen ausführen und verschiedene Beschlüsse annehmen, die durch mehr oder weniger geregelte Rechtsform dargestellt werden und immer bestimmte Rechtsfolgen verursachen.

Das Verwaltungsverfahren ist eine durch die rechtlich geregelte Form ausgeführte Tätigkeit der zuständigen staatlichen Behörden, Angestellten und Beamten, die der Lösung der Fragen der öffentlichen Verwaltung gewidmet ist, während derer die Rechtsnormen angewendet werden und die angenommenen Beschlüsse für die natürlichen und juristischen Personen bestimmte Rechtsfolgen verursachen.

119

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 105–117

V. KRIMINOLOGIJA

SUKČIAVIMO DRAUDIMO SFEROJE KRIMINOLOGINIO PAPLITIMO TYRIMO TEORINIO MODELIO PRIELAIDOS

Doktorantas Tomas Rudzkis

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Kriminologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 18Elektroninis paštas crimlogd@ltu.lt

Dr. Artūras Panomariovas

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Baudžiamojo proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 39Elektroninis paštas bpk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. birželio 27 d.Parengta spausdinti 2002 m. lapkričio 13 d.Recenzavo: Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros vedėja profesorė dr. Genovaitė Babachinaitė ir šio fakulteto Kriminologijos katedros profesorė habil. dr. Jūratė Galinaitytė

S a n t r a u k a

Užsienio tyrėjų duomenimis (Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimai iš viso nebuvo atliekami), sukčiavimas draudimo sferoje yra vienas latentiškiausių nusikaltimų, tačiau įprastiniai latentiškumo tyrimo metodai, kurie remiasi baudžiamųjų bylų analize, Lietuvos atžvilgiu negali būti taikomi dėl tokių bylų trūkumo. Šiame straipsnyje pateikiami trijų teorinių modelių metmenys, kurių taikymas leistų gauti aptariamų veikų latentiškumo įverčius neturint jokios reikšmingos informacijos, susijusios su baudžiamųjų bylų, iškeltų dėl šių nusikaltimų, nagrinėjimu: ekspertų vertinimo, dokumentų analizės bei statistinės analizės, pagrįstos apdraustų ir neapdraustų objektų patirtų įvykių dažnio tyrimu. Kelių iš šių metodų taikymas to paties tiriamojo objekto atžvilgiu ir gautų rezultatų sutikrinimas įgalintų daryti gana pagrįstas išvadas apie sukčiavimo draudimo sferoje paplitimą.

Užsienio ekspertų vertinimu, sukčiavimas draudimo sferoje yra vienas latentiškiausių nusikaltimų [1, p. 95]. Pačiais konservatyviausiais vertinimais, nepagrįstos išmokos sudaro apie 10–15 proc. visų draudimo išmokų. Kai kurių

120

draudimo rūšių nepagrįstų išmokų skaičiaus dispersija dar sparčiau didėja ir gali svyruoti nuo penkių iki keliasdešimties procentų. Pavyzdžiui, JAV ekspertų vertinimu, nuo 10 iki 20 proc. visų įvykių pagal transporto priemonių draudimo sutartis [2] ir beveik 36 proc. transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-mybės dėl asmens sužalojimo atvejų galima įžvelgti sukčiavimo požymių [3, p. 1]. Nors Lietuvoje pastaruoju metu buvo iškelta labai nedaug baudžiamųjų bylų dėl sukčiavimo draudimo sferoje, tačiau, draudimo ekspertų teigimu, šios neteisėtos veikos yra gana paplitusios, todėl tenka manyti, kad Lietuvoje sukčiavimas šioje sferoje taip pat yra gana latentiškas. Siekiant ištirti ir įvertinti realų sukčiavimo draudimo srityje paplitimą tenka ieškoti alternatyvių metodų, nes įprasti latentiškumo tyrimo metodai, pagrįsti baudžiamųjų bylų analize, dėl tokių bylų trūkumo Lietuvoje nėra efektyvūs.

Poreikį nustatyti sukčiavimo draudimo sferoje paplitimą lemia keli veiksniai. Pirma, efektyviai spręsti problemą galima tik žinant jos mastą. Priešingu atveju arba jai bus skiriama nepakankamai dėmesio, arba bus pernelyg švaistomi finansiniai bei žmogiškieji ištekliai [4, p. 36]. Antra, tinkama aptariamų nusikaltimų paplitimo nustatymo metodika padėtų įvertinti įvairių prevencinių poveikio priemonių efektyvumą, nes nustatyti taikomų kovos su šiuo negatyviu reiškiniu priemonių efektyvumo neįmanoma neturint galimybės palyginti išeitinius duomenis ir gautus rezultatus. Tai ypač svarbu vertinant, ar taikytos priemonės padarė poveikį sukčiavimo draudimo sferoje prevencijai. Trečia, duomenys apie šių nusikaltimų paplitimą yra labai svarbūs visuomenės nuomonei formuoti, nes problema, sulaukusi didesnio visuomenės susidomėjimo, gali lemti poreikį, kad įstatymų leidėjas imtųsi adekvačių priemonių susidariusiai problemai spręsti.

Vertinant sukčiavimo draudimo sferoje paplitimą būtų galima remtis šiais duomenimis:

1. bylų, kuriose teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, skaičiumi;2. epizodų, kuriuose dalyvavo asmenys, nuteisti už tokių nusikaltimų

padarymą, skaičiumi;3. iškeltų baudžiamųjų bylų skaičiumi;4. draudiminių įvykių, kuriuose draudimo įmonės priėmė sprendimą

atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją mažinti, medžiaga.Patikimiausias kriminologines išvadas leistų daryti 1–3 punktuose išvardytų

duomenų analizė, tačiau dėl jų trūkumo (nedidelio baudžiamųjų bylų, iškeltų dėl tokių nusikaltimų įvykdymo, skaičiaus) sukčiavimo draudimo sferoje atžvilgiu tenka taikyti papildomus tyrimo metodus, kurie padėtų gauti netiesioginės informacijos apie tokių veikų paplitimą ir tendencijas.

Atsižvelgiant į skurdžius tokio pobūdžio nusikaltimų statistikos duomenis dauguma pasaulyje atliekamų sukčiavimo draudimo sferoje kriminologinių tyrimų apsiriboja nepagrįstų draudimo išmokų (t. y. veikų, kuriomis siekiama nepagrįstai pasipelnyti draudimo įmonės sąskaita) analize. Veikos, kuriomis siekiama nepagrįstai sutaupyti sudarant draudimo sutartį (suteikiant klaidingą informaciją draudimo rizikos vertintojui, nutylint esmines aplinkybes, nulemiančias draudimo rizikos dydį, ir pan.) arba draudimo sutarties galiojimo metu (pvz., tyčia nepranešant apie aplinkybes, lemiančias padidėjusią draudimo riziką), taip pat neteisėtos veikos, vykdomos draudimo įmonių darbuotojų, retai atskleidžiamos ir dėl susiformavusios klaidingos nuomonės apie jų nedidelį paplitimą bei, atitinkamai, dėl patikimų moksliškai pagrįstų požymių, kurie leistų nustatyti minėtų veikų „pėdsakus“, nebuvimo, retai būna kriminologinių tyrimų objektas.

Šiame straipsnyje trumpai aptarsime tris metodus, kurie, autorių nuomone, leistų gauti aptariamų veikų latentiškumo įverčius, praktiškai neturint informacijos, susijusios su baudžiamųjų bylų dėl sukčiavimo draudimo sferoje tyrimu bei nagrinėjimu. Kelių iš šių metodų taikymas to paties tiriamo objekto

121

atžvilgiu ir gautų rezultatų sutikrinimas bei apibendrinimas leistų daryti gana pagrįstas išvadas apie tokių nusikalimų (ar bent jau neteisėtų išmokų) paplitimą bei tendencijas.

Vienas iš būdų gauti sukčiavimo draudimo sferoje latentiškumo įverčius yra ekspertų vertinimo metodas.

Taikant šį metodą svarbu teisingai suformuoti ekspertų grupę. Ekspertai galėtų būti atrenkami vadovaujantis dviem kriterijais: 1) pagal veiklos pobūdį ir 2) pagal darbo stažą. Veiklos pobūdis turi būti susijęs su įvykių, apie kuriuos pranešta draudimo įmonei, administravimu, įtartinų įvykių tyrimu, vidinio audito veikla ir pan., t. y. susijęs su ta veiklos sritimi, kurios atžvilgiu norima vertinti daromus nusikaltimus draudimo sferoje. Darbo stažas, žinoma, turi būti susijęs su ilgalaikiu užsiėmimu tokia veikla. Šie du kriterijai atskleidžia svarbiausias eksperto savybes, reikalingas pageidaujamam rezultatui gauti: veiklos pobūdis paprastai lemia gilias tiriamojo objekto žinias, o darbo stažas – įgytą patirtį ir iš dalies gebėjimą prognozuoti. Kiti kriterijai – išsilavinimas, amžius, lytis ir pan. – nėra tokie svarbūs aptariamojo tyrimo atžvilgiu. Ekspertų grupei formuoti siūlomas kolektyvinio vertinimo metodas (kadangi aptariamosios srities žinovų nėra daug, ir jie pažįsta vienas kitą kaip specialistai), kurio esmė – kiekvieno grupės, iš kurios atrenkami ekspertai, nario paprašoma išskirti kelis, jų nuomone, kompetentingiausius ekspertus. Siekiant objektyvesnio ir visapusiškesnio vertinimo galima pasiūlyti vertinimui, atsižvelgiant į tyrimo objektą, iki trejų kriterijų ( ), kurių išvestinis indeksas – eksperto kompetencijos lygio koeficientas K apskaičiuojamas pagal formulę:

Čia galimos sudedamosios yra: k1 – eksperto teorinių žinių lygio vertinimo skaitmeninė reikšmė, k2 – praktinės patirties vertinimo skaitmeninė išraiška ir k3 – prognostinių sugebėjimų vertinimo skaitmeninė išraiška bei (reikšmė „0“ atitiktų „nėra, nekompetentingas“, o reikšmė „1“ – „aukšto lygio, labai kompetentingas“). Galiausiai, ekspertus suskirsčius į rangus pagal kompetencijos lygį K, atrenkami labiausiai kompetentingi.

Ekspertams pateikiamų klausimų turinys iš esmės turėtų priklausyti nuo tyrimo objekto (pvz., siekiama įvertinti sukčiavimo latentiškumą, pasireiškiantį įvairiose draudimo grupėse, tik kai kuriose draudimo rūšyse arba draudimo santykių etapuose) bei tyrimo tikslų (siekiama gauti tik latentiškumo įverčius arba rekomendacijas, kaip geriau užkardyti šiuos nusikaltimus, kaip efektyviau juos atskleisti ir t. t.). Pavyzdžiui:

– tiriant sukčiavimo latentiškumą transporto priemonių draudimo srityje ekspertams įvertinti galėtų būti pateikti tokie klausimai: „kokią dalį visų transporto priemonių draudimo išmokų sudaro išmokos pagal nepagrįstas pretenzijas“, „kokią dalį visų transporto priemonių draudimo išmokų sudaro permokos dėl sąmoningai padidinto realiai patirtos žalos dydžio?“;

– siekiant gauti tokio pobūdžio nusikaltimų prevencijos ekspertų rekomendacijas galėtų būti pateikiami tokie klausimai: „kokie pagrindiniai veiksniai yra svarbiausi siekiant sėkmingai atskleisti sukčiavimo transporto priemonių draudimo srityje atvejus“, „kokie pagrindiniai veiksniai svarbiausi sėkmingai sukčiavimo transporto priemonių draudimo sferoje atvejų prevencijai“;

– norint sužinoti prognostines ekspertų nuostatas dėl sukčiavimo transporto priemonių draudimo srityje skaičiaus kitimo, į ekspertams pateikiamą klausimyną būtų galima įtraukti klausimą: „kokios sukčiavimo transporto

122

priemonių draudimo srityje skaičiaus kitimo tendencijos numatomos per artimiausius 2–3 metus?“

Tačiau ekspertų vertinimo metodas negali būti laikomas absoliučiai tinkamu nagrinėjamos problemos atžvilgiu: galimos paklaidos, ir jos tuo didesnės, kuo didesnį sukčiavimo draudimo sferoje „segmentą“ norima aprėpti tyrimu. Manytume, kad šis metodas labiau tiktų nagrinėti sukčiavimo draudimo sferoje (ar atskirose draudimo rūšyse) tendencijas bei poveikio priemones, o ne vertinti tokio reiškinio paplitimą.

Būtų idealu, jeigu kiekvieną draudimo įmonei pareikštą pretenziją būtų galima tirti kriminalistiniais tyrimo metodais, kurie leistų arba nustatyti sukčiavimo požymius konkrečios pretenzijos atžvilgiu, arba patvirtintų draudiminio įvykio aplinkybes. Deja, dėl juridinių, etinių bei praktinių priežasčių tokio pobūdžio tyrimai nėra įmanomi, todėl tenka remtis netiesioginiais požymiais, kurie, kaip manoma, koreliuoja su tokių nusikaltimų požymiais.

Visa su pretenzija susijusi ir objektyviai išreikšta bei būtina ir pakankama medžiaga, reikalinga sprendimui dėl draudimo išmokos priimti, yra kaupiama draudimo įmonių įvykių, apie kuriuos pranešta administravimo bylose, todėl vienas iš neteisėtų draudimo išmokų lygio nustatymo metodų galėtų būti pagrįstas šių bylų analize. Tokiu tyrimu dažniausiai siekiama nustatyti [3, p. 6]:

– kuri dalis iš pareikštų draudimo įmonei pretenzijų dėl, kaip teigiama, draudiminių įvykių yra susijusi su sukčiavimu (kitaip tariant, kuri dalis iš pareikštų pretenzijų yra įtartinos);

– kokio dydžio nuostoliai patiriami dėl tokių neteisėtų veikų;– kokią įtaką daro įtartinų pretenzijų tyrimo apimtis (išsamumas, pilnumas)

didesniam atsisakymų mokėti draudimo išmoką atvejų skaičiui;– kuriuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose dažniau reiškiamos

įtartinos pretenzijos.Pirminė tyrimo informacija turėtų būti renkama iš baigtų vesti draudiminių

įvykių administravimo bylų. Įvykių, apie kuriuos pranešta draudimo įmonėms, administravimo bylos, pagal kurias draudimo išmoka nebuvo mokėta, į atranką neturėtų būti įtraukiamos.

Tyrimo imtį galima formuoti iš tokių draudiminių įvykių administravimo bylų:– nagrinėti visas draudiminių įvykių administravimo bylas, baigtas vesti tam

tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. kovo 1 d.;– nagrinėti visas baigtas vesti draudiminių įvykių administravimo bylas,

kurių įvykiai atsitiko, pavyzdžiui, nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. kovo 1 d. Šiuo atveju papildomai reikėtų įsitikinti, kad neliko nebaigtų vesti draudiminių įvykių administravimo bylų, iškeltų per nagrinėjamą laikotarpį;

– naudoti bet kurį iš anksčiau nurodytų būdų, tačiau nagrinėti ne visas draudiminių įvykių administravimo bylas, bet atlikti jų atranką. Pastarasis atvejis yra priimtinesnis, kai norima apimti ilgesnį nagrinėjimo laikotarpį.

Tyrimo rezultatų reprezentatyvumui užtikrinti reikėtų nagrinėti didžiąją dalį rinkos dalies turinčių draudimo įmonių, o ne vienos konkrečios draudimo įmonės draudiminių įvykių administravimo bylas, nebent būtų atliekamas ne draudimo rinkos, bet tik tos draudimo įmonės tyrimas.

Atliekant atrankinį draudimo rinkos tyrimą turėtų būti atrenkamos visos tiriamą draudimo rūšį siūlančios draudimo įmonės. Tokiu atveju tyrimo imčiai formuoti tikslinga naudoti daugiapakopę stratifikuotą atranką. Iš pradžių reikėtų visas draudimo įmones suskirstyti į rangus pagal tiriamos draudimo rūšies draudiminių įvykių skaičių. Vėliau iš kiekvienos jų atrinkti tam tikrą draudiminių įvykių administravimo bylų skaičių, kuris būtų proporcingas tos draudimo įmonės administruojamų draudiminių įvykių skaičiaus daliai ir visų administruojamų draudiminių įvykių skaičiui Lietuvoje. Tada pagal gautą skaičių kiekvienoje draudimo įmonėje turėtų būti atrenkamos tos draudiminių įvykių administravimo

123

bylos, kurios savo požymiais (įvykio vieta, laiku, pobūdžiu, draudimo išmokos dydžiu ir kitais konkrečiam tyrimui svarbiais aspektais) atitinka toje įmonėje susiklosčiusią tiriamos draudimo rūšies administruojamų draudiminių įvykių visumą (pvz., jeigu 40 proc. visų įvykių atsitiko Vilniaus apskrityje, tai ir atrankoje turi būti 40 proc. įvykių, atsitikusių Vilniaus apskrityje; jei dėl 60 proc. draudiminių įvykių mokėtos draudimo išmokos neviršija 1000 Lt, tai ir atrankoje turi būti 60 proc. bylų, administruojamų pagal draudiminius įvykius, dėl kurių mokėta draudimo išmoka neviršijo 1000 Lt).

Renkamos pirminės informacijos pobūdis labiausiai priklauso nuo draudimo rūšies, kurios neteisėtų išmokų lygį norima ištirti. Pavyzdžiui, tiriant vairuotojo ir keleivių draudimo nuo nelaimingų atsitikimų nepagrįstų išmokų paplitimą daugiau dėmesio turėtų būti kreipiama į įvykių pobūdį, nukentėjusių asmenų fiziologines ypatybes, sužalojimų pobūdį bei laipsnį, nedarbingumo laipsnį, paskirtą gydymą, patirtus nuostolius, draudimo išmokas, galimybę nukentėjusiems asmenims gauti kitokią nei draudimo išmokos finansinę paramą, advokatų dalyvavimą administruojant įvykius ir pan.

Pirminės informacijos rinkimo specifika pasireiškia tuo, kad prielaidą apie pareikštos pretenzijos įtartinumą įmanoma daryti iš tam tikrų su draudiminiu įvykiu arba draudimo sutartimi susijusių požymių (angl. red flags arba fraud indicators), išskiriamų remiantis ilgamete įvykių bylų administravimo patirtimi bei sukčiavimo draudimo sferoje baudžiamųjų bylų analize. Žinoma, šių požymių nustatymas konkrečioje draudiminio įvykio administravimo byloje dar nereiškia, kad pareikšta nepagrįsta arba neteisėta pretenzija – tiesiog šie požymiai at-skleidžia didesnę tokio pretenzijos pobūdžio tikimybę. Dažniausiai išskiriami požymiai susiję su [5, p. 2–34]:

1.draudimo išmokos gavėju (draudėju, apdraustuoju, nukentėjusiuoju, naudos gavėju), pavyzdžiui:1.1. apdraustasis yra gerai įvaldęs specifinę draudimo terminiją ir

susipažinęs su įvykių administravimo procedūromis;1.2. nukentėjusysis siekia kuo greičiau gauti draudimo išmoką arba

mokėjimą avansu, sutikdamas su mažesniu nuostolio įverčiu, atsisako jį patvirtinti dokumentais;

1.3. nukentėjusysis primygtinai reikalauja, kad draudimo įmonė kuo greičiau sumokėtų draudimo išmoką (grasina žiniasklaidos dėmesiu, advokatais, teismais);

1.4. patirti nuostoliai neatitinka nukentėjusiojo pajamų, profesijos, gyvenimo būdo;

2.draudimo sutarties sudarymu, pavyzdžiui:2.1. asmuo, ketinantis sudaryti draudimo sutartį, kreipiasi į draudimo

įmonės atstovą prieš pat darbo pabaigą arba paskutinės darbo dienos pabaigoje, reikalaudamas skubiai sudaryti draudimo sutartį;

2.2. asmens, sudarančio draudimo sutartį, pajamos neatitinka draudžiamo objekto vertės;

2.3. sudarantis draudimo sutartį asmuo detaliai klausinėja apie draudiminių įvykių administravimo procedūras;

2.4. draudėjas, užpildęs prašymą draudimo sutarčiai sudaryti, jo nepasirašo;

3.draudimo sutartimi, pavyzdžiui:3.1. draudiminis įvykis atsitiko tą pačią ar praėjus kelioms dienoms po

naujos draudimo sutarties įsigaliojimo;3.2. draudiminis įvykis atsitiko prieš pat draudimo sutarties galiojimo

pabaigą;3.3. draudiminis įvykis atsitiko tą pačią arba praėjus kelioms dienoms po

draudiminės apsaugos išplėtimo;

124

4.įvykio aplinkybėmis, pavyzdžiui:4.1. kompetentingų patvirtinti įvykio faktą ar jo aplinkybes institucijų

informacija apie įvykį skiriasi nuo informacijos, kurią nurodo draudimo išmokos gavėjas;

4.2. visi draudiminiam įvykiui administruoti būtini dokumentai draudimo įmonei yra pateikiami net jų nepareikalavus;

4.3. patirti sugadinimai (sužalojimai) neatitinka įvykio aprašymo ir/arba numanomų jo padarinių;

4.4. pateikiamos tik dokumentų kopijos;5.specifinėmis draudimo rūšių (ar draudiminių įvykių) ypatybėmis,

pavyzdžiui:5.1. draudimu nuo nelaimingų atsitikimų:

5.1.1. apie kai kuriuos patirtus sužalojimus pranešta vėliau, nei suteikta informacija apie draudiminį įvykį;

5.1.2. apie nukentėjusiojo sužalojimų pobūdį bei sunkumą galima spręsti tik iš pateiktų dokumentų (t. y. nukentėjusiajam tiesiogiai nedalyvaujant ir nesuteikiant galimybės draudimo įmonės atstovui įsitikinti sužalojimų, apie kuriuos praneša, buvimu);

5.1.3. sužalojimai nustatomi remiantis išimtinai tik nukentėjusiojo žodiniu apibūdinimu (pvz., galvos skausmas, lengvas smegenų sukrėtimas, raiščių patempimas);

5.1.4. pateiktos nedetalizuotos sąskaitos už gydymą, nenurodytos datos;

5.2. sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelių transporto priemones, draudimu:

5.2.1. vagystės atveju – transporto priemonę buvo bandoma parduoti, rinkoje, ji yra nepaklausi, sunku rasti (arba labai brangios) jos atsarginių dalių;

5.2.2. vagystės atveju – pateikiami ne originalūs transporto priemonės nuosavybės dokumentai (registracijos liudijimas), o jų dublikatai;

5.2.3. autoįvykio atveju – įvykio dalyviai susiję giminystės, bičiulystės ir pan. ryšiais;

5.2.4. autoįvykio atveju – transporto priemonė stipriai sugadinta, tačiau nė vienas važiavęs ja asmuo nenukentėjo;

5.3. turto draudimu nuo vagystės:5.3.1. sudarytos kelios draudimo sutartys, kuriomis apdraustas tas

pats turtas;5.3.2. nurodoma, kad prieš pat įvykį įsigyta brangaus turto;5.3.3. draudimo įmonei pateiktame pavogto turto sąraše nurodyta

daugiau daiktų nei pateiktame policijai;5.3.4. vagystės metu nesuveikė būste sumontuota apsaugos

sistema.Kiekvienam iš nurodytų požymių, atsižvelgiant į jo „sugebėjimą“ atskleisti

vienokį ar kitokį pareikštos pretenzijos įtartinumo laipsnį, turėtų būti priskiriamas kiekybinis apibūdinimas, t. y. tam tikras balas (beje, siekiant dar didesnio tikslumo, šis balas galėtų būti ne pastovus skaičius, o funkcijos, išreiškiančios konkretaus požymio „reikšmingumo“ priklausomybę nuo kitų požymių nustatymo konkrečioje draudiminio įvykio administravimo byloje, rezultatas). Požymių, susijusių su konkrečia pretenzija, balų suma turėtų atspindėti tikimybę, jog ji susijusi su padarytu nusikaltimu. Atitinkamai apibendrinus duomenis pagal visas ištirtas draudiminių įvykių administravimo bylas įmanoma gauti aptariamų neteisėtų veikų pasireiškimo (o kartu ir latentiškumo) įvertį.

125

Beje, atliekant tokio pobūdžio tyrimus, gautiems rezultatams verifikuoti rekomenduotina papildomai naudoti ekspertų vertinimo metodą. Tokiu atveju remiamasi prielaida, kad patyrę draudiminių įvykių administratoriai (ekspertai) nagrinėdami konkrečias draudiminių įvykių administravimo bylas gali pastebėti nusikaltimo požymius ir kartu nustatyti aptariamų veikų padarymo tikimybės (įtarimo) laipsnį, apibūdinantį nagrinėjamą draudiminio įvykio administravimo bylą. Ekspertas, remdamasis draudiminio įvykio administravimo bylos medžiaga, galėtų nustatyti, kokio pobūdžio su tuo draudiminiu įvykiu susijusi neteisėta veika galimai įvykdyta. Pavyzdžiui, tiriant draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įvykių administravimo bylas ekspertas gali pateikti tokias išvadas:

1) inscenizuotas įvykis;2) išprovokuotas įvykis;3) kelios skirtingos pretenzijos dėl to paties įvykio (tos pačios žalos);4) pateiktos sąskaitos už nesuteiktas paslaugas (pvz., gydymą, procedūras,

vaistus);5) pretenzija pareikšta dėl sužalojimų, nesusijusių su įvykiu;6) fiktyvūs sužalojimai;7) pateikta kita žinomai klaidinga informacija;8) teisėta ir pagrįsta pretenzija.Veikos, pagal kurias užvestose draudiminio įvykio administravimo bylose

ekspertas pateikė vieną iš 1–7 punktuose nurodytų išvadų, turėtų būti laikomos turinčiomis sukčiavimo požymių.

Siekiant suteikti pirminėms ekspertų išvadoms tam tikrą lyginamąjį svorį (kadangi įtarimo, kad padaryta neteisėta veika, laipsnis kiekvienoje draudiminio įvykio administravimo byloje yra skirtingas), ekspertų gali būti prašoma įvertinti ir įtarimo, kad ryšium su draudiminiu įvykiu, pagal kurį administruojama byla, įvykdytas draudiminis nusikaltimas, laipsnį. Pavyzdžiui, galėtų būti nustatoma, kad „0“ reiškia, jog nėra jokių įtarimų, o „10“ – labai tikėtina, kad įvykdyta neteisėta veika. Remiantis šiais įverčiais draudiminio įvykio administravimo bylas galima būtų grupuoti į keturias kategorijas:

– teisėta, neįtartina (0);– šiek tiek įtartina (1–3);– gana įtartina (4–6);– labai įtartina (7–10).Apibendrinant gautus duomenis ir taikant lyginamojo svorio koeficientus

pagal nurodytas kategorijas galėtų būti gaunamas aptariamų neteisėtų veikų atvejų įvertis, kuris turėtų būti lyginamas su balų suma, atspindinčia sukčiavimo tikimybę.

Remdamiesi tokiu būdu sutikrintu rezultatu ir žinodami draudimo įmonėms pareikštų pretenzijų bei baudžiamųjų bylų, iškeltų dėl sukčiavimo tiriamoje srityje, skaičių, galėtume nesunkiai išvesti šių veikų latentiškumo laipsnį.

Minėtuoju metodu būtų galima apskaičiuoti ir sukčiavimo, siekiant pasipelnyti draudimo įmonių sąskaita gaunant nepagrįstas draudimo išmokas, įvertį, kuris savo ruožtu leistų nustatyti „permokėtų“ draudimo išmokų dalį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad visų draudimo išmokų ir aptariamų neteisėtų veikų įverčio sandauga leistų gauti pageidaujamą rezultatą (t. y. „permokėtų“ draudimo išmokų dalį), tačiau, mūsų nuomone, toks skaičiavimo būdas nevisiškai teisingai atspindėtų šį dydį, nes:

1) draudimo išmokų vidurkiai pagal teisėtas ir įtartinas pretenzijas gali nesutapti;

2) atvejai, kai sąmoningai padidinamas realiai patirtos žalos dydis, prilyginami neteisėtoms veikoms ir yra neatlyginami, tačiau vertinant pragmatiškai, „permoka“ turėtų būti laikoma tik ta draudimo išmokos

126

dalis, kuri gaunama iš visos draudimo išmokos atėmus realiai patirtus nuostolius.

Taigi visų pirma tenka įvertinti, kiek vidutiniškai išmokama pagal įtartinas pretenzijas. Siekiant maksimalaus tikslumo tektų papildomai tirti visas pagal įtartinas pretenzijas administruojamas bylas (pvz., draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju reikėtų atlikti išsamius nukentėjusių asmenų medicininius bei paskirto gydymo pagrįstumo tyrimus). Deja, kadangi tyrime tikslingiausia naudoti tik baigtas administruoti draudiminių įvykių bylas ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (nukentėjęs asmuo yra gavęs draudimo išmoką ir nebėra saistomas pareigos vykdyti teisėtus draudimo įmonės reikalavimus) praktiškai neįmanoma atlikti papildomų tiriamųjų veiksmų, tenka naudotis matematinės analizės metodais. Vienas paprasčiausių būdų nustatyti neteisėtų draudimo išmokų apimtis yra palyginti draudimo išmokų vidurkius pagal teisėtas ir pagrįstas pretenzijas bei įtartinas pretenzijas. Tais atvejais, kai sąmoningai padidinamas realiai patirtos žalos dydis, į apskaitą įtraukiamas tik draudimo išmokos ir realiai patirtų nuostolių skirtumas (lyginant vidurkius galima išvesti, kokią procentinę dalį visoje draudimo išmokoje sudaro „permoka“ ( )), kitais neteisėtų veikų atvejais – visa draudimo išmoka ar didesnė jos dalis (šiuo atveju „permoka“ arba sutampa su draudimo išmoka, t. y. lygi 100 proc., arba sudaro didesniąją jos dalį – tai priklauso nuo neteisėtos veikos rūšies1). Taikydami visų draudimo išmokų gautus skaičius gautume sumų, pagal tiriamas draudimo rūšis permokamų dėl aptariamų neteisėtų veikų draudimo rinkoje, įvertį. Taip galima įvertinti tiek atskirų neteisėtų veikų (ar jų rūšių) poveikį ir svorį draudimo išmo-kose ( ), tiek nustatyti bendrą draudimo išmokų „permokos“ dalį D (žr., pvz., 1 lentelę):

1 l e n t e l ė . Neteisėtų veikų ir pagal jas po išmokėtų draudiminių sumų „permokų“ apskaičiavimas

Veikų rūšysJų dalis tap

pareikštų pretenzijų„Permokos

“ dalis (proc.)

Jos dalis draudimo išmokoseProc. Vnt.

Suklastotas įvykis = xB =100 = xFiktyvūs sugadinimai arba sužalojimai

= xB =80 = x

Teisėtos ir pagrįstos pretenzijos = xB =0 = x

Iš viso: 100 B – D=

Pastaba: B – draudiminių įvykių administruojamų bylų skaičius, – k-tuoju numeriu pažymėtos veikos atvejų įvertis.

1 Kuo mažesnio pavojingumo neteisėta veika (pvz., ne piktybinė, o atsitiktinė), tuo mažesnė draudimo išmokos dalis laikytina „permoka“. Kitas, alternatyvus draudimo išmokos „permokos“ pagal šias įtartinas pretenzijas nustatymo būdas gali būti grindžiamas pareikštos pretenzijos įtartinumo laipsnio įverčiu – „permoka“

, čia – pretenzijos įtartinumo laipsnis, – draudimo išmoka pagal šią pretenziją. Tai

sumuojama pagal visas tiriamas pretenzijas (tyrimui pateiktas draudiminio įvykio administravimo bylas) arba, jeigu norima nustatyti „permoką“ dėl konkrečios neteisėtos veikos rūšies pagal visas draudiminio įvykio administravimo bylas, kurios laikomos turinčiomis tos neteisėtos veikos rūšies požymių. Beje, pirminiam „permokos“ įverčiui pakanka imti vidutinės draudimo išmokos pagal aptariamas įtartinas pretenzijas ir jų skaičiaus svorio įverčio sandaugą.

127

Kitą sukčiavimo draudimo sferoje, o tiksliau, tik jo dalies – neteisėtų išmokų lygio nustatymo metodiką yra pasiūlęs D. Fedotkinas [6, p. 92–94]. Ji grindžiama apdraustų ir neapdraustų objektų patirtų įvykių dažnio analize. Siekdami atskleisti šios metodikos esmę parodysime, kaip nustatomas, pavyzdžiui, nepagrįstų pretenzijų dėl transporto priemonių vagysčių lygis.

Vadovaujantis D. Fedotkino metodika pirmiausiai nustatoma pavogtų transporto priemonių dalis, tenkanti visoms registruotoms transporto priemonėms:

(1)

čia – pavogtų transporto priemonių dalis (proc.); – transporto priemonių, pavogtų tam tikroje teritorijoje per tam tikrą

laikotarpį, skaičius; – toje teritorijoje užregistruotų transporto priemonių skaičius.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad ši formulė nėra tiksli, kadangi bandoma lyginti ne visai palyginamus dydžius: visų pirma tam tikroje teritorijoje pavogtos transporto priemonės nebūtinai gali būti joje registruotos; antra, registruotų transporto priemonių skaičius per tam tikrą laikotarpį kinta, o kitimo paklaida nėra įvertinta. Be to, dalis registruotų transporto priemonių yra neeksploatuojamos (senos, techniškai netvarkingos ir jų savininkai neturi lėšų jas remontuoti, taip pat naudojamos detalėms ir t. t.), todėl nepatrauklios vagims bei negali būti draudimo objektai.

Vėliau pagal šią metodiką apskaičiuojama apdraustų pavogtų transporto priemonių dalis, tenkanti visoms apdraustoms transporto priemonėms:

(2)

čia – pavogtų apdraustų transporto priemonių dalis (proc.); – apdraustų transporto priemonių vagysčių skaičius;

– apdraustų transporto priemonių skaičius.Ir ši formulė ne be trūkumų. Pirma, konkrečios transporto priemonės

draudimo sutarties galiojimo laikotarpis gali nesutapti su tyrimui pasirinktu laikotarpiu, todėl nevienoda tikimybė, kad transporto priemonės pateks į duomenų, naudojamų šioje formulėje, apskaitą. Antra, gali nesutapti teritorija, kurioje transporto priemonė apdrausta, ir teritorija, kurioje ji pavogta. Beje, neatsižvelgus į tyrimo teritoriją ir/arba laikotarpį neįmanoma palyginti visų re-gistruotų ir apdraustų transporto priemonių vagysčių dažnio rezultatų.

Galiausiai nustatoma draudimo įmonei nepagrįstai pateiktų pretenzijų dėl transporto priemonių vagysčių dalis:

(3)čia – nepagrįstų pretenzijų dalis (proc.).Jeigu gaunamas neigiamas (t. y. apdraustų transporto priemonių

vagysčių dažnis yra mažesnis už bendrą transporto priemonių vagysčių dažnį), tai rodo, kad draudimo įmonė (įmonės) gerai valdo šias rizikas (reikalauja transporto priemonių vagysčių dažniui adekvačių apsaugos sistemų, gerai organizuoja pavogtų apdraustų transporto priemonių paieškos ir atgavimo darbus ir pan.). Jeigu teigiamas, tai galima su tam tikra išlyga įvertinti dėl aptariamų neteisėtų veikų patiriamus nuostolius:

128

(4)

čia – draudimo įmonės (-ių) pagal nepagrįstas pretenzijas patirti nuostoliai dėl transporto priemonių vagysčių;

– išmokų dėl apdraustų transporto priemonių vagysčių per tam tikrą laikotarpį suma.

Šiuo atveju išlyga pasireiškia tuo, kad skaičiuojant naudojamos vidutinės reikšmės dėl galimos didelės draudimo išmokų dydžių dispersijos (pavyzdžiui, draudimo išmoka dėl vilkiko vagystės gali viršyti sumą, mokamą dėl lengvojo automobilio vagystės, kelis ar net keliasdešimt kartų) gali iškreipti realiai patirtų nuostolių dydį.

Reikia pažymėti, kad ši metodika turi ir kitų trūkumų. Visų pirma ji remiasi prielaida, kad tikimybės patirti draudiminį įvykį tiek draudimo objektui, tiek neapdraustam objektui yra vienodos, taigi mūsų pateikto pavyzdžio atveju tiek apdraustos, tiek neapdraustos transporto priemonės vagystės tikimybė yra vienoda. Deja, tai nėra teisinga, kadangi, viena vertus, savininko poreikį transporto priemonę apdrausti nuo vagystės neretai nulemia jo vagystės rizikos, galimų nuostolių įvertinimas, finansinės galimybės, kartais – sutartiniai reika-lavimai (pvz., visas išperkamąja nuoma įgytas transporto priemones pagal lizingo sutartį lizingo gavėjai privalo apdrausti lizingo davėjo naudai). Kita vertus, draudimo įmonės kelia gana griežtus draudžiamų transporto priemonių apsaugos sistemų (kurios nėra pigios) reikalavimus, todėl tokias transporto priemones yra palyginti sunkiau pavogti. Taigi dažniausiai draudžia tie asmenys, kurie jaučia pavojų netekti savo transporto priemonės ir gali sumokėti už draudimo bei su juo susijusias paslaugas. O tai reiškia, kad, antra, draudimo įmonių apdraustų objektų ir Lietuvoje esančių tokių objektų struktūros požymiai neadekvatūs. Šiuo atveju apdraustų transporto priemonių struktūra pagal jų markes, modelius, amžių, geografinį pasiskirstymą, apsaugos lygį ir pan. neatspindi visų Lietuvoje registruotų transporto priemonių. Apdraustų naujų (iki 1 metų amžiaus) transporto priemonių santykis su visomis naujomis transporto priemonėmis žymiai didesnis už atitinkamą, pavyzdžiui, 10 metų amžiaus transporto priemonių santykį. „Audi“ markės automobilių apdrausta daugiau nei „Moskvič“ ar „ZAZ“ markių automobilių. Trečia, pateiktose formulėse nėra atsižvelgiama į surastas, išpirktas ir pan. transporto priemones, t. y. tas pavogtas transporto priemones, kurios vienaip ar kitaip buvo grąžintos savininkams. Todėl pagal šią metodiką gautos išvados galėtų būti tik orientacinio pobūdžio.

Atsižvelgiant į išsakytas pastabas, minėtąją metodiką įmanoma patobulinti. Kuo homogeniškesnėms transporto priemonių grupėms (tik, žinoma, pakankamai didelėms, kad jų atžvilgiu veiktų didžiųjų skaičių dėsnis) būtų pritaikytos pateiktos formulės, tuo tikslesni (reprezentatyvesni) rezultatai būtų gauti.

Nustatant pavogtų transporto priemonių dalį tarp visų registruotų transporto priemonių reikėtų atsižvelgti tik į tiriamoje teritorijoje registruotas per tiriamą laikotarpį pavogtas transporto priemones, nes tik tokių (registruotų) transporto priemonių atžvilgiu atliekami skaičiavimai ir tik tokios transporto priemonės turi vienodas galimybes būti apdraustos (užsienyje registruota transporto priemonė dažniausiai būna apdrausta toje valstybėje, taigi nelieka draudiminio intereso ją pakartotinai drausti ir Lietuvoje). Siekiant dar didesnio tikslumo į apskaitą galima būtų įtraukti ir tas transporto priemones, kurios registruotos tiriamoje teritorijoje, pavogtos per tiriamą laikotarpį, tačiau nebūtinai toje teritorijoje, kurioje registruotos. Registruotų transporto priemonių skaičius per tiriamą laikotarpį kinta, todėl siūloma įvertinti jų buvimo registre laiką (pvz., jeigu transporto priemonė buvo registruota tik pusę tiriamo laikotarpio, į užregistruotų tiriamoje teritorijoje transporto priemonių skaičių patenka tik ½ transporto priemonės), nes

129

išregistravus transporto priemonę ji netenka galimybės būti įtraukta į pavogtų transporto priemonių apskaitą. Dėl tos pačios priežasties, t. y. dėl to, kad nebėra rizikos būti pavogtoms (įtrauktoms į pavogtų transporto priemonių apskaitą), siūloma iš registruotų transporto priemonių skaičiaus atimti pavogtų ir negrąžintų transporto priemonių skaičių.

Taigi 1 formulė įgytų tokią išraišką:

(5)

čia – pavogtų transporto priemonių dalis (proc.); – transporto priemonių, pavogtų tam tikroje teritorijoje per tam tikrą

laikotarpį, skaičius; – transporto priemonių, registruotų tiriamoje teritorijoje ir pavogtų kitoje

teritorijoje per tiriamą laikotarpį, skaičius; – transporto priemonių, pavogtų per tiriamą laikotarpį tiriamoje

teritorijoje, tačiau joje neregistruotų, skaičius; – transporto priemonių, įtrauktų į kintamųjų arba dydžius,

tačiau vėliau grąžintų savininkams, skaičius; – tiriamo laikotarpio dalis, kurią transporto priemonė buvo užregistruota

tiriamoje teritorijoje;– tiriamo laikotarpio dalis, kurią transporto priemonė, registruota tiriamoje

teritorijoje, buvo pavogta ir negrąžinta savininkui.Vardiklyje sumuojama pagal visas transporto priemones ( ), kurios nors kiek

laiko buvo užregistruotos tiriamoje teritorijoje per tiriamą laikotarpį. Siekiant suvienodinti tiek apdraustų, tiek visų transporto priemonių vagysčių dažnio skaičiavimų pagrindus (t. y. į apskaitą pagal 5 formulę neįtraukti tų transporto priemonių, kurios negali būti apdraustos), būtina į bendrą skaičių neįtraukti transporto priemonių, kurios yra užregistruotos, tačiau nedraustinos (pvz., likę tik transporto priemonės likučiai, nebeeksploatuotina transporto priemonė ir pan.). Kadangi visi kelių eisme dalyvaujančių transporto priemonių valdytojai privalo būti apsidraudę transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nemažai reikiamos informacijos galima gauti lyginant tokių draudimo sutarčių ir transporto priemonių registrų duomenis.

Kad galėtume naudoti 3 formulę, apskaičiuodami apdraustų pavogtų transporto priemonių dalį tarp visų apdraustų transporto priemonių, turime atsižvelgti tik į apdraustas tiriamoje teritorijoje registruotas transporto priemones, pavogtas per tiriamą laikotarpį. Be to, kadangi apdraustų transporto priemonių skaičius per tiriamą laikotarpį kinta, siūloma įvertinti jų draudimo sutarčių galiojimo laiką (pvz., jeigu transporto priemonės draudimo sutartis ga-liojo tik pusę tiriamo laikotarpio, į užregistruotų tiriamoje teritorijoje apdraustų transporto priemonių draudimo sutarčių skaičių patenka tik ½ transporto priemonės draudimo sutarties), nes pasibaigus transporto priemonės draudimo sutarties galiojimui ji netenka galimybės būti įtraukta į pavogtų apdraustų transporto priemonių apskaitą. Dėl tos pačios priežasties, t. y. dėl to, kad nebėra rizikos būti pavogtoms (įtrauktoms į pavogtų apdraustų transporto priemonių apskaitą), siūloma iš apdraustų transporto priemonių draudimo sutarčių skaičiaus atimti pavogtų ir negrąžintų transporto priemonių draudimo sutarčių skaičių. Sie-kiant dar didesnio tikslumo į apskaitą reikėtų įtraukti ir tas apdraustas transporto priemones, kurios registruotos tiriamoje teritorijoje, pavogtos per tiriamą laikotarpį, tačiau nebūtinai toje teritorijoje, kurioje registruotos ir apdraustos.

130

Skaičiuojant transporto priemonių draudimo sutartis būtina atsižvelgti tik į tas, kuriose numatyta draudiminė apsauga vagystės atveju.

Taigi 2 formulė įgyja šią išraišką:

(6)

čia – pavogtų apdraustų transporto priemonių dalis (proc.); – apdraustų transporto priemonių, pavogtų tam tikroje teritorijoje per

tam tikrą laikotarpį, skaičius; – apdraustų transporto priemonių, registruotų tiriamoje teritorijoje ir

pavogtų kitoje teritorijoje per tiriamą laikotarpį, skaičius; – apdraustų transporto priemonių, pavogtų per tiriamą laikotarpį

tiriamoje teritorijoje, tačiau joje neregistruotų, skaičius; – apdraustų transporto priemonių, įtrauktų į kintamųjų arba

dydžius, tačiau vėliau grąžintų, skaičius; – tiriamo laikotarpio dalis, kurią galiojo transporto priemonės draudimo

sutartis;– tiriamo laikotarpio dalis, kurią apdrausta transporto priemonė buvo

pavogta ir negrąžinta.Vardiklyje sumuojama pagal visas transporto priemonių draudimo sutartis (

), kurios nors kiek laiko galiojo tiriamuoju laikotarpiu. Beje, draudimo sutartis į apskaitą įtraukiama tiek kartų, kiek transporto priemonių ja yra apdrausta.

Atkreiptinas dėmesys, kad latentiškumo tyrimo rezultatai gali priklausyti ir nuo to, kada buvo atliktas tyrimas – kuo vėliau tiriamo laikotarpio atžvilgiu skaičiuojama, tuo tikslesnės reikšmės yra gaunamos, kadangi iki tyrimo atlikimo gali padidėti transporto priemonių, pavogtų per tiriamą laikotarpį, tačiau vėliau grąžintų savininkams, skaičius.

Jeigu turimi reikiami statistiniai duomenys, naudojant formules, analogiškas 3–6, galima apskaičiuoti orientacinį nepagrįstų (įtartinų) pretenzijų dėl kitų draudimo rūšių lygį.

131

Išvados

Šiame darbe apžvelgti trys sukčiavimo draudimo sferoje paplitimo tyrimo teoriniai modeliai, kuriuos tarpusavyje derinant būtų įmanoma įvertinti tokių neteisėtų veikų latentiškumą tiesiogiai nesinaudojant baudžiamosiomis bylomis, susijusiomis su sukčiavimu draudimo sferoje:

1) Ekspertų vertinimo metodas. Šį metodą tikslinga naudoti siekiant nustatyti sukčiavimo latentiškumo įverčius, suformuluoti tokių nusikaltimų prevencijos rekomendacijas bei įžvelgti jų vystymosi tendencijas. Ekspertų vertinimo metodas labiausiai tinka nagrinėjant sukčiavimo draudimo sferoje (ar pavienėse, kai kuriose draudimo rūšyse) tendencijas bei poveikio priemones, o ne vertinant tokio reiškinio paplitimą. Todėl šis metodas neturėtų būti taikomas izoliuotas nuo kitų šiame straipsnyje pateiktų teorinių modelių.

2) Draudiminių įvykių administravimo bylų analizė. Šis metodas labiausiai tinka sukčiavimo latentiškumo įverčiams bei tokiais nusikaltimais padarytų nuostolių dydžiui nustatyti. Tačiau draudiminių įvykių administravimo bylų analizės metodu gauti duomenys turėtų būti sutikrinami taikant ekspertų vertinimo metodą.

3) Statistinės analizės, pagrįstos apdraustų ir neapdraustų objektų patirtų įvykių dažnio tyrimu, metodas. Šis metodas leidžia išvesti sukčiavimo latentiškumo įverčius derinant suvestinę baudžiamųjų bylų ir draudimo įmonėms pareikštų pretenzijų statistinę informaciją.

LITERATŪRA

1. Перова Т. Т. Актуальные проблемы предупреждения экономических преступлений (на примере страховой деятельности) // Проблемы борьбы с преступностью в современных условиях. Материалы научно-практической конференции. – Иркутск, 1995.

2. Automobile Insurance Fraud // Automobile Fraud Bureau, California Department of Insurance. http://www.insurance.ca.gov/FRD/Frdauto.htm, 2000-03-31.

3. Fraud and Buildup in Auto Injury Claims: Pushing the Limits of the Auto Insurance System. – Wheaton: IRC, 1996.

4. Measuring Fraud // Konferencijos „National insurance fraud forum“ medžiaga. – Washington D. C., 2000.

5. Red Flags for Detecting Insurance Fraud. – Toronto: CCAIF, 2001.6. Федоткин Д. В. Организационно-экономические аспекты борьбы с преступностью в

страховой сфере // Дисс. канд. юрид. наук. – Москва: Академия Управления МВД России, 2001.

132

Assumptions of the Theoretical Model of Investigation in Criminilogic Proliferation

of Insurance fraud

Doctoral Candidate Tomas RudzkisDr. Artūras PanomariovasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The paper presents a survey of three theoretical models of investigation into proliferation of insurance fraud, which, when reconciled among themselves, would enable one to assess the latency of such illegal acts without using criminal cases related to insurance fraud:

1) Experts’ assessment method. This method is expedient when seeking to identify evaluation of fraud latency, define recommendations for prevention of such crimes, and to penetrate tendencies of their development. The method is mostly useful for analysis of insurance fraud (or fraud in separate types of insurance) tendencies and sanctions thereby, yet less for assessment of proliferation of the phenomenon. Therefore, this method should not be applied separately from the other theoretical models presented within the article.

2) Analysis of claims handling cases. The method best suits the evaluation of fraud latency and the assessment of loss amount caused via such crimes. Yet, data received using the mentioned method should be verified by applying the experts’ assessment method.

3) Method related to statistic analysis on the basis of frequency in events occurred to insured and uninsured subject matter. The method allows deducing fraud latency evaluation by matching the cumulative statistic information from criminal cases and the number of claims raised to insurance companies.

133

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23); 118–125

NEPILNAMEČIŲ EMANCIPACIJA: NUOLATINIS AR EKSPERIMENTINIS STATUSAS

Inga Kudinavičiūtė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 33Elektroninis paštas dsk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. kovo 25 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 9 d.Recenzavo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų sk. prokurorė dr. Joana Jačkonienė ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Šeimos ir civilinio proceso katedros profesorius dr. Pranas Vytautas Rasimavičius

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojama nepilnamečių emancipacija Lietuvoje iki 1940 m., nuo 1940 iki 1990 m. ir nuo 2001 m. liepos 1 d., įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Per šį laikotarpį nepilnamečiai galėjo būti pripažinti visiškai savarankiškais arba jų savarankiškumas buvo ribojamas rūpintojo, teismo ar šeimos tarybos valia. Nuo 1990 metų emancipacija Lietuvoje buvo pripažįstama tik tais atvejais, kai buvo leidžiama sudaryti santuoką aštuoniolikos metų nesulaukusiam asmeniui. Civilinis kodeksas įteisino nepilnamečių emancipaciją ne tik teismui leidus sudaryti santuoką asmeniui, nesulaukusiam aštuoniolikos metų, bet ir paties nepilnamečio, jo tėvų, rūpintojų ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu. Jame taip pat nustatyta ir galimybė ją panaikinti. Siūloma atsisakyti normų, leidžiančių panaikinti nepilnamečių savarankiškumą, o būtinais atvejais taikyti normas, ribojančias pilnamečių asmenų statusą. Straipsnyje taip pat pateikiamos Rusijos Federacijos, Latvijos Respublikos, Prancūzijos, Italijos civilinių kodeksų nuostatos nepilnamečių emancipacijos atžvilgiu ir formuluojami pasiūlymai, kuriais remiantis galėtų būti tobulinamos su nepilnamečių emancipacija susijusios Civilinio kodekso normos.

Sparčiai vykstant visuomenės ekonomikos, socializacijos bei globalizacijos procesams jaunimas greičiau prisitaiko prie pakitusių gyvenimo sąlygų ir daugeliu atvejų daug sėkmingiau negu jų tėvai ar rūpintojai sprendžia savo gyvenimo ir visuomenės reikalus. Šios aplinkybės lems nepilnamečių pripažinimą visiškai veiksniais (emancipuotais) ir taps vis masiškesniu bei visuomenės toleruojamu reiškiniu. Todėl analizuoti Civilinio kodekso normas, reguliuojančias nepilnamečių

134

emancipaciją, aktualu tiek nepilnamečiams, tiek visuomenei, tiek ir pačioms normoms tobulinti.

135

1. Nepilnamečių emancipacija Lietuvoje iki 1940 m.

Lietuvoje iki 1940 m. galiojo keletas teisės sistemų, tačiau ne visose iš jų būta normų, suteikiančių nepilnamečiams savarankiškumą. Savarankiškumo suteikimas nepilnamečiams taip pat buvo reguliuojamas įvairiai: nuo visiško savarankiškumo suteikimo iki savarankiškumo, ribojamo rūpintojo, teismo ar šeimos tarybos sutikimu ar leidimu.

Pagal Vokiečių imperijos civilinį kodeksą [1, 3–5 str.] pilnamečiu buvo tampama sulaukus dvidešimt vienerių metų. Vyras galėjo susituokti tik sulaukęs pilnametystės – dvidešimt vienerių metų, o moteris – sulaukusi šešiolikos metų, tačiau jai buvo leidžiama nukrypti nuo šios taisyklės, neišvardijus kokių nors aplinkybių. Nepilnametis sulaukęs aštuoniolikos metų galėjo būti pripažintas pilnamečiu globos teismo nutarimu. Paskelbus nepilnametį pilnamečiu jis įgydavo visas pilnamečio asmens teises. Pilnametystė buvo skelbiama tik nepilnamečiui sutikus ir tik dėl jo gerovės. Jeigu nepilnametis buvo tėvų valdžioje, tai buvo reikalingas ir vieno iš tėvų sutikimas, išskyrus atvejus, kai jis neglobodavo nei vaiko asmens, nei jo turto. Vieno iš tėvų sutikimo nereikėdavo tik nepilnametei našlei.

Civilinių įstatymų X tomo I dalyje [2, 179 str. 3 p., 221 str.] nebuvo normų, kuriomis remiantis būtų buvę galima nepilnametį pripažinti visiškai veiksniu. Tačiau pagal šį teisės aktą visos nepilnamečio teisės ir pareigos įsigaliodavo tik jam sulaukus dvidešimt vienerių metų. Tėvų valdžia nors ir negalėjo pasibaigti iki jo pilnametystės, tačiau galėjo būti apribojama, pavyzdžiui, dukterims ištekėjus.

1825 m. Civilinis kodeksas [3, 467–480 str.] nepilnamečiu laikė asmenį, nesulaukusį dvidešimt vienerių metų, ir jis buvo tėvų valdžioje iki pilnametystės arba kol būdavo pripažintas savarankišku. Pagal šį įstatymą nepilnametis buvo pripažįstamas pilnamečiu tik tuomet, kai susituokdavo, o nesusituokęs nepilnametis galėjo būti pripažintas savarankišku tik sulaukęs penkiolikos metų. Šiuo atveju tokiu jį pripažinti galėjo tėvas, o jeigu jo nebūdavo gyvo arba jis neturėdavo tėvų valdžios, tai šią teisę turėjo motina, turinti tokią valdžią. Pripa-žinti vaiką pilnamečiu tėvas arba motina galėjo tik teisme. Jeigu tėvas ir motina būdavo mirę arba neturėjo tėvų valdžios, tai nepilnametis galėjo būti pripažintas savarankišku tik šeimos tarybai pripažinus jį tokiu ir tik tuomet, kai jam būdavo suėję aštuoniolika metų. Šeimos taryba tai įformindavo specialiu nutarimu, kuriame buvo nurodomas toks pripažinimas.

Kiekvienam asmeniui, pripažintam savarankišku, buvo paskiriamas rūpintojas, o tėvas ir motina buvo rūpintojai pagal įstatymą. Jeigu tėvas ir motina būdavo mirę arba jeigu jie negalėdavo arba nenorėdavo būti rūpintojais, tai rūpintoją skirdavo šeimos taryba.

Nepilnametis, pripažintas savarankišku, turėjo teisę išnuomoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą arba atiduoti panaudai, bet ne ilgiau kaip trejiems metams. Jis turėjo teisę gauti pajamas, jas gaudamas privalėjo pasirašyti, taip pat atlikti kitus veiksmus, susijusius su paprastu turto valdymu. Tačiau jis negalėjo pareikšti ieškinio dėl savo nekilnojamojo turto; būti atsakovu byloje; rūpintis tinkamu kapitalo panaudojimu; imti paskolą be šeimos tarybos nutarimo, patvirtinto teismo, išklausius prokuroro išvadą.

Didžiausios teisės nepilnamečiui, pripažintam savarankišku, būdavo suteiktos jam gavus leidimą prekiauti. Jis buvo laikomas savarankišku, atlikdamas visus veiksmus, susijusius su prekyba. Jis taip pat turėjo teisę įgalioti savo žmoną atlikti veiksmus, susijusius su jo turtu, kuriuos galėjo atlikti pats ir be rūpintojo sutikimo. Žmona, norėdama atlikti kitus veiksmus, privalėjo gauti teismo įgaliojimus.

Nepilnamečiui, pripažintam savarankišku, jeigu jis tapo tokiu nesusituokęs, savarankiškumas galėjo būti atimtas tik tuomet, kai jo pareigos, prisiimtos

136

perkant ir parduodant ar kitokiu būdu, buvo pernelyg sunkios ar apribotos teismo. Savarankiškumas buvo atimamas tuo pat būdu, kaip ir pripažįstamas. Nuo savarankiškumo atėmimo dienos nepilnametis buvo grąžinamas tėvų valdžiai arba globai, kuri turėjo būti skiriama pagal įstatymą. Toks nepilnametis negalėjo vėl būti pripažintas savarankišku nei prašant jo tėvams, nei globėjui.

137

2. Nepilnamečių pripažinimas visiškai veiksniais pagal Civilinio kodekso normas

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.9 straipsnis [4, 2.9 str.] nustato, kad nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, rūpintojo ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu gali būti teismo pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu esama pakankamo pagrindo leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Terminas „emancipacija“ (lot. emancipatio) reiškia paleidimą iš tėvų globos [5, p. 136], t. y. emancipuotas asmuo savo nuožiūra naudojasi visomis civilinėmis teisėmis ir pareigomis. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda: iš Civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių; iš teismo sprendimų; iš administracinių aktų, turinčių civilinių teisių padarinius; kaip intelektinės veiklos rezultatai; dėl įvykių ar veiksmų (veikimo ar neveikimo), su kuriais įstatymai sieja civilinius teisinius padarinius; dėl žalos padarymo, taip pat dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo. Taigi emancipuoti nepilnamečiai turi teisę sudaryti visus sandorius. Todėl jie skiriasi nuo nepilnamečių iki keturiolikos bei nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, kurių civilinis veiksnumas ribojamas Civilinio kodekso 2.7 bei 2.8 straipsnių nuostatų. Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudarytą sandorį galima pripažinti negaliojančiu pagal jo tėvų ar rūpintojų pareikštą ieškinį. Tačiau pats nepilnametis sulaukęs pilnametystės ar įgijęs visišką veiksnumą įstatymų nustatytais atvejais (emancipacija, santuokos sudarymas) negali pareikšti tokio ieškinio [6, p. 196]. Be to, paminėtina, kad emancipacija nesuteikia asmeniui rinkimų teisės, nes, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalimi [7, 34 str. 1 d.], rinkimų teisę turi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra suėję 18 metų, o emancipuotas nepilnametis turi teisę įgyvendinti tik civilines teises ir pareigas.

Byla dėl nepilnamečio, sulaukusio šešiolikos metų, pripažinimo visiškai veiksniu gali būti pradedama pagal jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar paties nepilnamečio pareiškimą. Visais atvejais nepilnamečiui pripažinti visiškai veiksniu reikalingas paties nepilnamečio sutikimas. Pareiškimas dėl nepilnamečio emancipacijos paduodamas gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Šios kategorijos bylos nagrinėjamos remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso [8] 28 skyriuje nustatyta tvarka. Pareiškime, be nepil-namečio ir jo tėvų ar rūpintojo anketinių duomenų, turi būti išdėstyti motyvai, kuriais remiantis prašoma nepilnametį pripažinti veiksniu, bei įrodymai, patvirtinantys nepilnamečio galėjimą savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas: charakteristikos iš gyvenamosios vietos, darbovietės, mokymosi įstaigos, duomenys apie nepilnamečio šeiminę ir daiktinę padėtį, sveikatos būklę. Be to, nepilnamečio emancipacijos bylose yra svarbūs duomenys apie šio nepilnamečio teistumą ar įvykdytus administracinius bei kitus teisės pažeidimus. Emancipuoti nepilnametį galima tik turint pakankamą pagrindą, todėl teisėjas, ruošdamasis nagrinėti bylą, paveda nepilnamečio gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybai pateikti išvadą dėl nepilnamečio pasirengimo savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Be to, gali būti skiriama teismo psichologinė ir/arba psichiatrinė ekspertizė nepilnamečio fiziniam, doroviniam, dvasiniam, psichiniam išsivystymui nustatyti.

Emancipacija galima tik sutikus nepilnamečiui, todėl teismas turi išaiškinti jam tokio sutikimo padarinius. Vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra prižiūrimi tėvų (rūpintojo), kurie ir užtikrina nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą. Vaikui, sulaukusiam pilnametystės ar tapusiam veiksniam, tėvų (rūpintojų) teisės ir pareigos pasibaigia, t. y. nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą, savo teises gina ir pareigas vykdo pats. Emancipacija taip pat yra

138

viena iš nepilnamečiui paskirtos rūpybos pabaigos priežasčių. Emancipavus nepilnametį ar jam sudarius santuoką tėvai netenka teisės tvarkyti uzufrukto teise savo nepilnamečių vaikų turtą. Be to, nepilnamečio emancipacija nutraukia priteisto išlaikymo išieškojimą (CK 3.194 str. 4 d.).

Jeigu nustatomos aplinkybės, kad visiškai veiksniu pripažintas nepilnametis savarankiškai įgyvendindamas savo teises ir vykdydamas pareigas daro žalą savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, teismas pagal nepilnamečio tėvų ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimą gali panaikinti savo sprendimą pripažinti nepilnametį veiksniu. Tokiu atveju yra atkuriama iki emancipacijos procedūros buvusi padėtis, t. y. tėvams vėl grąžinamos pareigos prižiūrėti vaiką. Jeigu nepilnametis, buvęs pripažintas veiksniu, neturi tėvų, jam yra skiriama rūpyba.

Civilinio kodekso 2.9 straipsnio 2 dalis, nustatanti subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą, prašydami panaikinti nepilnamečio visiško veiksnumo pripažinimą, prieštarauja Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad tėvai prižiūri vaikus iki emancipacijos, 3.255 straipsnio 2 punktui ir 3.258 straipsnio 1 punktui, nustatantiems, kad, emancipavus vaiką tiek laikinoji, tiek nuolatinė rūpyba baigiasi. Globos (rūpybos) institucijos kompetencija emancipuotam nepilnamečiui taip pat pasibaigia. Todėl emancipavus nepilnametį Civilinio kodekso 2.9 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai savo teises nepilnamečiui jau būna praradę ir neturi teisės pateikti 2.9 straipsnio 2 dalyje nurodytą pareiškimą. Atsižvelgiant į tai atsisakytina minėto straipsnio 2 dalies, o atsiradus nurodytoms aplinkybėms visiškai veiksniam nepilnamečiui turėtų būti taikomos tokios pačios priemonės kaip ir pilnamečiui. Jeigu būtų nustatoma, kad nepilnamečio emancipacija panaikinama, tai turėtų būti tik tuo atveju, jeigu nepilnametis buvo emancipuotas pateikus duomenis, neatitinkančius tikrosios padėties. Tokiu atveju jis būtų analogiškas nepilnamečio įgyto veiksnumo praradimui, kai nutraukiama santuoka, kurią, teismui leidus, sudarė asmuo, nesulaukęs aštuoniolikos metų [4, 2.5 str. 2 d., 2.11 str. 2 d.].

3. Nepilnamečių pripažinimas pilnamečiais pagal užsienio valstybių

teisės aktų normas

Daugelio užsienio valstybių teisės aktuose taip pat yra įtvirtintas emancipacijos institutas. Šį institutą nustato ir Rusijos Federacijos civilinis kodeksas [9, 27 str.] (toliau – RFCK), kurio 27 straipsnis reglamentuoja, kad nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, gali būti pripažintas visiškai veiksniu, jeigu jis dirba pagal darbo sutartį (kontraktą) arba, turėdamas tėvų, įvaikintojų ar rūpintojų sutikimą, turi verslą. Taigi RFCK, kitaip negu CK, sukonkretina sąlygas, kurioms esant galima emancipacija. Tai yra būtina, kad nepilnametis turėtų sava-rankišką pajamų šaltinį – nuolatinį darbą pagal darbo sutartį arba turėtų verslą. Manoma, kad atsižvelgiant į RFCK nuostatas Civilinio kodekso 2.9 straipsnio formuluotė „jeigu yra pakankamas pagrindas“ tikslintina, konkrečiai įvardijant galimus „pakankamus pagrindus“, kad nepilnametis galėtų būti emancipuotas. Suprantama, kad nuolatinis darbas ir verslas yra pakankamas pagrindas emancipuoti nepilnametį. Tačiau tai galėtų būti ir paveldėtas arba turimas turtas, užtikrinantis patikimą pragyvenimo šaltinį ne tik pačiam nepilnamečiui, bet ir bū-simai jo šeimai.

Nepilnamečio pripažinimo visiškai veiksniu bylos pagal RFCK nagrinėjamos pagal ypatingąją teiseną. Paprastai nepilnametį pripažinti visiškai veiksniu galima esant globos ir rūpybos institucijos sprendimui, taip pat abiejų tėvų, įvaikintojų ar rūpintojų sutikimui, o nesant pastarųjų sutikimo – pagal teismo sprendimą [10, p.

139

291]. RFCK 27 straipsnyje nėra paminėtas paties nepilnamečio sutikimas, tačiau neabejojama, kad emancipacija galima remiantis jo pareiškimu [11, p. 81–82].

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.9 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje subjektus, galinčius pateikti pareiškimą teismui dėl nepilnamečio emancipacijos, nėra nurodyti įvaikintojai. Tai tikriausiai padaryta todėl, kad, pagal Civilinio kodekso 3.227 straipsnio 2 dalį įvaikintojai yra laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos. Tačiau siekiant visiško aiškumo jie turėtų būti įvardyti kaip subjektai, galintys pateikti pareiškimą teismui dėl nepilnamečio emancipacijos.

Emancipacijos tikslas – nepilnamečio atleidimas nuo būtinybės kiekvieną kartą norint sudaryti sandorius gauti savo įstatyminių atstovų sutikimą. Pabrėžiama, kad emancipuotas nepilnametis turi visas civilines teises ir pareigas, taip pat savarankiškai atsako pagal prievoles už padarytą žalą, išskyrus tas teises ir pareigas, kurioms įgyti įstatymas nustato amžiaus cenzą, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos įstatymai „Dėl ginklų“, „Dėl karinės prievolės ir karo tarnybos“, Šeimos kodekso 127 straipsnio 1 punktas, nustatantis asmenų, galinčių būti įvaikintojais, amžiaus cenzą ir kt. [11, p. 81–82]. Tai apibrėžianti norma turėtų būti ir mūsų Civiliniame kodekse. Be to, nepilnametis, pagal įstatymą pripažintas visiškai veiksniu, savarankiškai įgyvendina ir savo teisę į apsaugą. Rusijos Federacijos civilinio kodekso normos, priešingai negu CK, nenumato galimybės apriboti emancipuoto asmens veiksnumo, nors manoma, kad tokia teisė teismui turėtų būti suteikta, siekiant apginti tiek emancipuotų, tiek ir kitų asmenų teises.

Latvijos Respublikos civilinis kodeksas [12, p. 42–43] nustato, kad abiejų lyčių asmenų nepilnametystė tęsiasi iki aštuoniolikos metų. Nepilnametis gali būti pripažintas pilnamečiu esant svarbioms priežastims bei nepilnamečio globėjams ir artimiesiems giminaičiams paliudijus apie jo nepriekaištingą elgesį ir gebėjimą savarankiškai saugoti ir ginti savo teises bei vykdyti pareigas. Tokio pobūdžio pripažinimas galimas, jei nepilnametis yra sulaukęs šešiolikos metų. Be to, asmuo, kuriam nėra suėję aštuoniolika metų, įstatymų nustatyta tvarka sudaręs santuoką yra pripažįstamas pilnamečiu.

Emancipacijos institutą reglamentuoja ir Prancūzijos civilinis kodeksas [13]. Emancipacija – tai procedūra, kurios metu nepilnametis įgyja civilinį veiksnumą. Ji įgyvendinama dviem būdais:

1) santuokos būdu [13, 476 str.], tai yra emancipacija pagal įstatymą. Emancipacija pagal įstatymą galima tik moterims. CK 477 straipsnis nustato, kad mergina, neturinti aštuoniolikos metų, nepraras emancipacijos nutraukus santuoką arba mirus sutuoktiniui;

2) teismo būdu [13, 477 str.], tai yra savanoriškoji emancipacija. Pagal šias nuostatas nepilnametis gali būti emancipuotas, jeigu jam yra suėję šešiolika metų, jis yra nevedęs, likęs be tėvų, kai jam paskirta globa, kai vienam ar abiem tėvams atimtos tėvystės teisės.

Nepilnamečio pripažinimas veiksniu (emancipacija) sukelia tam tikrus teisinius padarinius:

1) baigia galioti tėvų teisės [13, 482 str.];2) įgyjamas visiškas veiksnumas [13, 481 str.]. Nepilnamečio teisių ir

pareigų apimtis išplečiama, pavyzdžiui, jis gali nebegyventi kartu su tėvais, tai yra gali laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, dirbti be leidimo, o jei dirba – laisvai disponuoti savo uždarbiu, valdyti savo turtą, spręsti apie studijų būtinumą. Tačiau jam norint sudaryti santuoką ar įvaikinti jį taikomos tos pačios normos kaip ir neemancipuotam nepilnamečiui, tai yra nepilnametis negali susituokti ar būti įvaikintas be tėvų ar šeimos tarybos sutikimo. Be to, paminėtina, kad jis negali balsuoti.

Sprendimus dėl emancipacijos teismo būdu priima žemutinės instancijos teismas. Prašymus jam gali pateikti: tėvai arba vienas iš jų [13, 477 str.]; šeimos

140

taryba (globos atveju); pats nepilnametis (jei mano, jog jo sveikatai, saugumui ar moralei gresia pavojus).

Teisėjas prieš priimdamas sprendimą išklauso abiejų tėvų, o jei prašymą pateikia vienas iš jų, tai išklauso prašymo nepateikusį [13, 477 str. 3 d.]; išklauso nepilnametį [13, 477 str.]. Sprendimą priima globos teisėjas, kuris patenkina prašymą, jeigu mano, jog esama pakankamo pagrindo. Šį sprendimą per 15 dienų galima apskųsti didžiosios instancijos teismui.

Palyginus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reguliuojančias nepilnamečių emancipaciją, su Prancūzijos civilinio kodekso analogiškomis normomis, galima tvirtinti, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas emancipacija laiko tik nepilnamečių pripažinimą veiksniais, atskirai sureguliuodamas nepilnamečių visiško civilinio veiksnumo įgijimą ir nelaikydamas jo emancipacija. Manoma, kad nepilnamečių visiško civilinio veiksnumo įgijimas turėtų būti aiškiai apibrėžiamas kaip vienas iš nepilnamečių emancipacijos būdų.

Emancipacijos institutas yra žinomas ir Italijos civilinėje teisėje. Nepilnametis pagal įstatymą gali būti emancipuotas sudarydamas santuoką [14, 390 str.]. Minėtina, kad minimalus santuokinis amžius – šešiolika metų. Jeigu vienas iš sutuoktinių yra nepilnametis, jam paskiriamas kuratorius – pilnametis sutuoktinis. Tuo atveju, jeigu abu sutuoktiniai nepilnamečiai, globos teisėjas gali paskirti išimtinį kuratorių, t. y. vieną iš tėvų. Italijos civilinio kodekso nuostatos reglamentuoja tam tikras emancipuoto asmens teises. Emancipacija suteikia nepilnamečiui teisę sudaryti sandorius, padedant kuratoriui paimti iš sąskaitos pagrindines pinigų sumas, jeigu jos bus tinkamai investuojamos, būti teismo procese ieškovu arba atsakovu; savarankiškai valdyti komercinę įmonę (šią teisę suteikia tribunolas – aukštesnysis bendrasis teismas, išklausęs globos teisėjo bei kuratoriaus) ir kitas teises.

Bendrosios teisės valstybėse, pavyzdžiui, JAV emancipacija galima stojus į karo tarnybą, sudarius santuoką ar tapus nepriklausomam, t. y. materialiai apsirūpinančiam [15, p. 194]. Vienas svarbiausių emancipacijos ypatumų – tai, kad baigiasi tėvų pareiga išlaikyti emancipuotą asmenį. Šis aspektas sukelia daug diskusijų ir yra bylų inicijavimo priežastis. Pavyzdžiui, teismas išaiškino [16, p. 1071], kad nepilnametis sudaręs santuoką tampa emancipuotas. Tačiau emancipacija nebūtinai yra tęstinė. Ji gali būti panaikinta bet kuriuo vaiko nepilnametystės metu. Todėl nepilnamečio santuoką pripažinus negaliojančia tėvų pareiga išlaikyti vaikus atkuriama. Kita vertus, minėtina Parker prieš Stage byla [16, p. 1082–1083], kurioje atsakovo dukra, išėjusi iš namų, gyvena su sugyventiniu, augina jo vaiką bei laiko save emancipuota tėvo ir jo ūkio atžvilgiu. Kyla keletas klausimų: 1) ar dėl pastarosios emancipacijos atsakovas (tėvas) atleidžiamas nuo pareigos išlaikyti savo dukrą? 2) ar tėvas privalo kompensuoti valstybei išlaidas, susijusias su jo dukters išlaikymu, kai dukra kreipėsi dėl viešosios paramos suteikimo? Niujorko Apeliacinio teismo įgaliotas asmuo pripažino, kad atsakovo dukra savavališkai paliko namus ir tėvą, todėl negalima priversti jį teikti išlaikymą, jeigu dukra pateiktų ieškinį savo vardu. Tuo atveju, kai ieškinį pateikia socialinio aprūpinimo pareigūnas, tai, remiantis Socialinių paslaugų teisės 101 skyriumi, išlaikymo pareiga „gula“ ant tėvo, galinčio išlaikyti savo vaikus, pečių. Šis aspektas sukėlė daug diskusijų. Beveik analogiškoje byloje teismas atsisakė reikalauti tėvo atlyginti Socialinių paslaugų departamentui už dvidešimtmetės dukters išlaikymą (pagal įstatymą tėvas privalo išlaikyti savo vaikus iki 21 metų), teigdamas, kad „nesuvokiama, kaip galima reikalauti tėvo suteikti lėšų vaikui išlaikyti, kai šis visiškai sumenkino tėvų ir vaikų santykius“. Be to, nėra jokių įrodymų, kad tėvas įžeidė dukrą ar pateikė jai nepriimtinus reikalavimus, varė ją iš namų ar įtikinėjo išeiti ar kreiptis dėl viešosios paramos suteikimo. Neginčytinais įrodymais byloje laikyta tai, kad tėvas auklėjo ir išlaikė dukrą nuo pat jos gimimo, įtikinėjo neišeiti iš namų ir tęsti mokymąsi. Taigi

141

padaryta išvada, kad paprastai valstybė negali gauti kompensacijos už lėšas, panaudotas vaikų apsaugai nuo nusikalstamos veiklos ar skirtas viešajai paramai apmokėti tuomet, kai vaikai palieka tėvų namus.

Minėtina, kad anksčiau emancipacija buvo laikoma tam tikra bausmės nepilnamečiui forma, tačiau ilgainiui ji tapo įstatymo suteikta privilegija, panaikinančia nepilnametystės statusą [17, p. 213]. Visose valstybėse visuomenė teigiamai vertina nepilnamečių emancipacijos instituto funkcionavimą ir jį skatina.

Vaikų auklėjimas yra vientisas procesas, kurio metu suaugusieji stengiasi perduoti jiems savo patirtį, įsitikinimus, kultūrą bei kitas vertybes. Ši teisė išimtinai priklauso tėvams. Nepilnamečio asmens fizinė, moralinė, dvasinė branda panaikina tėvų teises nepilnamečiui ir kartu suteikia jam teisę gyventi veiksnaus asmens gyvenimą.

142

Išvados

1. Pagal Vokiečių imperijos civilinį kodeksą nepilnametis, sulaukęs aštuoniolikos metų, galėjo būti pripažintas pilnamečiu globos teismo nutarimu. Paskelbus nepilnametį pilnamečiu jis įgydavo visas pilnamečio teises.

2. 1825 m. Civilinis kodeksas nustatė, kad nepilnametis galėjo būti pripažintas savarankišku tik sulaukęs penkiolikos metų. Tokiu jį pripažinti galėjo tėvas arba motina teisme. Jeigu jam būdavo suėję aštuoniolika metų, tokiu jį pripažinti galėjo ir šeimos taryba.

Nepilnamečio savarankiškumas galėjo būti atimtas tik teismui apribojus jo pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

3. Nuo 1940 iki 2001 m. liepos 1 d. savanoriška emancipacija Lietuvoje nebuvo pripažįstama. Pagal įstatymą nepilnametis tapdavo visiškai veiksnus tik sudaręs santuoką.

4. Civilinis kodeksas nustato, kad nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijos, rūpintojų ar savo paties pareiškimu gali teismo būdu būti pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas). Tėvai, globos (rūpybos) institucija, rūpintojas gali paduoti tokį pareiškimą tik nepilnamečiui sutikus. Emancipuotas nepilnametis gali pats sudaryti visus sandorius. Civilinis kodeksas taip pat suteikė teisę tėvams, rūpintojui ar globos (rūpybos) institucijai kreiptis į teismą dėl nepilnamečio emancipacijos panaikinimo.

5. Civilinio kodekso 2.9 straipsnio 2 dalis, nustatanti subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą prašydami panaikinti nepilnamečio visiško veiksnumo pripažinimą, prieštarauja Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad tėvai prižiūri vaikus tik iki emancipacijos, 3.255 straipsnio 2 punktui ir 3.258 straipsnio 1 punktui, nustatantiems, kad, vaiką emancipavus tiek laikinoji, tiek nuolatinė globa baigiasi. Globos (rūpybos) institucijos kompetencija nepilnamečiui taip pat pasibaigia jį emancipavus. Todėl emancipavus nepilnametį Civilinio kodekso 2.9 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai savo teises nepilnamečiui jau būna praradę ir neturi teisės pateikti minėtame straipsnyje nurodytą pareiškimą. Atsižvelgiant į tai siūlytina 2.9 straipsnio 2 dalies atsisakyti.

6. Civilinio kodekso 2.9 straipsnio formuluotė „jeigu yra pakankamas pagrindas“ tikslintina nustatant, kokie yra „pakankami pagrindai“, kad nepilnametis galėtų būti emancipuotas.

7. Civilinio kodekso 2.9 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kokie subjektai gali pateikti pareiškimą teismui dėl nepilnamečio emancipacijos, siūlytina įrašyti ir įvaikintojus.

8. Nepilnamečių visiško civilinio veiksnumo įgijimas sudarius santuoką Civiliniame kodekse turėtų būti aiškiai apibrėžiamas kaip vienas iš nepilnamečių emancipacijos būdų.

9. Užsienio valstybių civilinių įstatymų normos dėl nepilnamečių emancipacijos yra panašios, tačiau ir esantys skirtumai vienu ar kitu aspektu detalizuoja kai kurias nepilnamečių emancipacijos nuostatas, išreiškiančias įstatymo leidėjų esminį požiūrį į nepilnamečių savarankiškumą:

1) RFCK normos nenumato emancipuoto nepilnamečio veiksnumo apribojimo;

2) Latvijos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad nepilnametis gali būti pripažintas pilnamečiu esant svarbioms priežastims bei globėjams ar artimiesiems giminaičiams paliudijus apie nepilnamečio nepriekaištingą elgesį ir gebėjimą saugoti ir ginti savo teises bei vykdyti pareigas;

3) Pagal Prancūzijos civilinį kodeksą nepilnametis gali būti emancipuotas teisme, jeigu jam yra suėję šešiolika metų, yra nevedęs, likęs be tėvų ir jam paskirta globa, vienam arba abiem tėvams atimtos tėvystės teisės;

143

4) Italijos civilinė teisė pripažįsta nepilnamečio emancipaciją tik jam sudarius santuoką.

144

LITERATŪRA

1. Vokiečių imperijos civilinis kodeksas. – Kaunas, 1927.2. Šalkauskas K. Civiliniai įstatymai. X tomas, I dalis. – Kaunas: Literatūra, 1933.3. Гражданские законы. – Варшава, 1905.4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2000-09-22.5. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. – Vilnius:

Justitia, 2001.7. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002-04-06. Nr. 36.9. Гражданский кодекс Российской Федерации: Собрание кодексов РФ. Т. 1. – Москва: Норма,

2001.10. Викут М. А., Зайцев И. М. Гражданский процесс России: учебник. – Москва: Юрист, 1999.11. Коментарий к Гражданскому кодексу Российской Федерации. Ч. 1. – Москва: Инфра, 1999.12. Нормативные акты Латвийской Республики. Гражданский закон Ч. 1. Семейное право. –

Рига, 1994.13. Code civil. – Paris: Editons Dalloz, 1992.14. The Italian Civil Code and Complementary Legislation Table of Contents foreword Introduction //

New revised and updated edition by Maris Beltramo. – New York: Oceana publication, INC Dobbs Ferry, 1993.

15. Krause H. D. Family Law / 2nd edition. – St. Paul: West publishing company, 1991.16. Krause H. D. Family Law. Cases, comments and questions / American casebook series. 3 rd

edition. – West publishing Co, 1995.17. Conference of European Ministers Responsible for Family Affairs. National Replies to the

Questionnaire „Family policies, children’s rights, parental responsibilities“ / XXIII-rd Session. – Paris, 1993.

Emancipation of Minors: Stable or Experimental Status

Inga KudinavičiūtėLaw University of Lithuania

SUMMARY

This paper presents the institution of emancipation. Originally emancipation was a form of punishment for a minor but over the years it has become a benefit granted by the law under certain conditions authorizing the termination of minority status. One important meaning of emancipation is that it ends the parental obligation of support and it entitles a minor to administer his/her life and his/her property as if he/her were of age. In other words, an emancipated minor has the capacity of all civil law acts in the same way as an adult. This article analyzes minors’ emancipation in Lithuania from the beginning of the process until 1940’s, then follows from 1940’s to 1990’s and finally looks at the same institution from the 1st of July, 2001 (i. e. when the New Civil Code came into force). At the beginning minors were viewed as totally independent or their independency was limited by the tutor, court or Family board. From 1990 Lithuanian law recognized emancipation only when court licensed the marriage between the persons under the age of 18. Moreover, the New Civil Code legitimated minor’s emancipation after the application of the minor, his/her parents, tutor or guardianship institution. However, also norms that can abrogate the latter form of emancipation exist. Thus, emancipation is not necessarily a stable status. It is suggested to give up the standards, which provide the right to annul emancipation, and when necessary a, apply the law limiting the status of

145

the adult. This article contains examples of to the institution of emancipation in many other countries (i. e. Russia, Latvia, France, Italy etc.) as well and makes several suggestions.

146

Jurisprudencija, 2002, t. 31(23)

I N F O R M A C I J AMOKSLO DARBŲ "JURISPRUDENCIJA" AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui “Jurisprudencija”, būtina laikytis šių reikalavimų.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.

Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-

os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (institucija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami

santrauka anglų kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

147