ISSN 2029–0101. GImtaSaI kraštaS. 2008 mokslo darbai / švIetImo IStorIja

Stasys Tumėnas

EMIGRACIJOS Į JAV IR LITUANISTINIO ŠVIETIMO IŠEIVIJOJE YPATUMŲ RAIŠKA

AnotAcijA: straipsnyje, remiantis istorijos šaltinių lyginamąja analize, aptariama lietuvių emigracijos į JAV nuo XIX a. vid. iki XXI a. pradžios periodizacija, etninių grupių iš Europos į Ameriką emigracijos panašumai, emigrantų iš Lietuvos įvairių periodų specifika ir skirtumai. Didelis dėmesys skiriamas lituanistinių mokyklų JAV ištakoms, lituanistinio švietimo pakilimui, prasidėjusiam po Antrojo pasaulinio karo. Aptariama XXI a. pr. lituanistinių mokyklų JAV situacija ir lietuvybės sklaida.

AnnotAtion. Basing himself on the comparative analysis of historical sources the author describes specific features and division into periods the emigration of Lithuanians to the USA from the middle of the 19th century up to the beginning of the 21st century, the similarities of ethnic group emigration from Europe to the USA, and the specific features and differences between various periods of the emigration from Lithuania. Much attention is paid to show the sources of Lithuanian schools in the USA, and the upswing in Lithuanian education that started after the World War II. The situation of the Lithuanian schools in the USA in the beginning of the 21st century and the spreading of Lithuanianism are also described.

Tikslas ir uždaviniai: apžvelgti ir susisteminti duomenis apie nuo XIX a. vidurio iki šių dienų besitęsiantį lietuvių emigracijos į JAV procesą, pateikti jį Europos šalių emigracijos raidos kontekste, aptarti lituanistinio švietimo JAV specifiškumą ir tendencijas.

Tyrimo meTodai: istorijos šaltinių lyginamoji analizė, aprašomoji statistika ir interpretavimas. RezultAtAi – iškeliama mintis, kad lietuvių emigracija iš Lietuvos, vykusi XIX a. vid. – XI a. pr., nėra lietuvių

išskirtinumas. Panašūs procesai dėl ekonominių ir politinių priežasčių vyko ir kitose Europos šalyse. Teigiama, kad pakanka skirti 3 pagrindinius emigracijos periodus iš Lietuvos (vadinamąsias bangas). Daroma išvada, kad lietuviško identiteto išsaugojimo garantas išeivijoje – lituanistinės šeštadieninės ar sekmadieninės mokyklos, kurių pastaruoju metu JAV gausėja.

Pagrindiniai žodžiai: emigracija, imigracija, etninės grupės, išeivija, periodizacija, lituanistinis švietimas, mokyklų situacija.

key words: emigration, emigrants, immigration, ethnic groups, periodization, Lithuanian education, school situation.

ĮVADASEtninių grupių iš Europos į Jungtines Amerikos Valstijas mozaika. Jau antrą šimtmetį (nuo XIX a. vidurio) į JAV, ieškodami politinio prieglobsčio ar socialinės bei ekonominės gerovės, plūsta emigrantai iš viso pasaulio. Statistikos žinynai liudija, kad vien 1880–1924 metais į JAV atvyko apie 28 milijonai emigrantų iš viso pasau-lio. Iš Europos dauguma jų atvyko iš Airijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Rusijos, Lietuvos. Milijonai išeivių JAV įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo nacių ar sovietinės okupacijos. Dar visai neseniai, XX a. aštuntajame dešimtmetyje, apie 30 milijonų JAV gyventojų pripažino, kad namie kalba ne anglų kalba (per 13 proc. visų JAV gyventojų). Šiuo metu JAV greta vartojamos anglų kalbos rikiuojasi ispanų, italų, vokiečių, lenkų kalbos. Nors JAV konstitucijoje nenurodoma, kad anglų kalba yra oficiali valstybės kalba, bet ji čia, be jokios abejonės, dominuoja, nes etninių mažumų kultūrinė ir kalbinė asimiliacija neaplenkia ir kalbos.

Neatsitiktinai JAV yra vadinamos tautų „melting pot“ – sulydymo katilu. Pagal naujausius Census Bureau gyventojų surašymus, 2008 m. daugiau kaip 15 proc. JAV populiacijos

sudaro Lotynų Amerikos „hispanic“ kilmės gyventojai, kurių dauguma jau gimę JAV. 2008 m. JAV gyveno 45,5 milijono Lotynų Amerikos kilmės gyventojų, nors 2000 m. jų buvo tik 35,7 milijono (12,6 proc. visų gy-ventojų). Šie skaičiai čia pateikiami tam, kad būtų suvokiami JAV vykstantys staigūs, labai neprognozuojami demografiniai kitimai. Pavyzdžiui, toks staigus Lotynų Amerikos kilmės amerikiečių gausėjimas siejamas ne tik su milžiniška 1990 m. ¥hispanic´ emigrantų banga, bet ir ypač gausiu gimimų skaičiumi. 2008 m. vienas iš keturių JAV gimusių vaikų iki 5 metų – ¥hispanic´ kilmės.

Pripažįstama, kad Amerikos apgyvendinimas ir įvairiausių etninių grupių situacija joje atspindi vieną iš di-džiausių žmonijos istorijoje dramų. Nuo XVII a. vien iš Europos per 45 milijonai žmonių, įveikę vandenyną, pa-siekė Amerikos krantus. Bėgdami nuo persekiojimų ar siekdami ekonominės gerovės ir geresnio gyvenimo, jie atvyko atsiveždami skirtingas kalbas, rasę, religiją, papročius. Suvokti imigracijos į JAV mastą, vadinasi, pajusti, įvertinti šios unikalios valstybės savitumą, galybę, paremtą įvairiausių pasaulių kultūrų, religijų, kalbų sinteze. Kartu tai ir atskirų tautų drama, nes šiandien JAV gyvena daugiau airių kilmės amerikiečių negu jų gyvena Airijoje, čia gyvena daugiau žydų negu Izraelyje, vien Detroite gyvena daugiau lenkų negu daugelyje didžiųjų Lenkijos miestų, Niujorke gyvena daugiau negu du kartus daugiau italų negu jų yra Venecijoje, o

Čikaga – Amerikos lietuvių sostinė, kurioje gyvena apie 100 000 lietuvių išeivių, savo skaičiumi gali konkuruoti su ketvirtuoju Lietuvos miestu Panevėžiu.

Šiuo metu JAV priskaičiuojama per 100 etninių grupių, kurios susilydė į Amerikos tautą. Apie emigracijos iš įvairiausių šalių į JAV miestus, etninių grupių padėtį ir problemas šalyje, gyventojų

statistiką pagal tautybę, odos spalvą, religiją, kilmę daug informacijos galima rasti US Bureau of the Census1 įvairių metų ataskaitose, Amerikos etninių grupių Harvardo enciklopedijoje (19802) apie tai rašė T. Sowell (19783, 19814), S. Kuznets (1975)5, R. F. Foerster6 (1969), C. R. Jurgėla7 (1985) ir kt.

Imigracija į Ameriką prasidėjo apie XVI a. vidurį. 1565 m. Floridoje įsikūrė ispanai. Pirmoji didesnė anglų kolonija Virdžinijoje – 1607 m. XVII a. Šiaurės Ameriką pasiekė olandai, švedai, o XVIII a. – prancūzai.

US Bureau of the Census statistika rodo, kad didžiąją imigrantų JAV iš Europos dalį sudaro vokiečiai, airiai, lenkai, žydai, italai, rusai. Šiuo metu JAV gyvena daugiau kaip 25 milijonai vokiečių kilmės amerikiečių, kurie sudaro apie 13 proc. visų JAV gyventojų. JAV jie įtvirtino ne tik savo žodžius kindergarten, delicatessen, frankfurters, hamburgers (iš Hamburgo), Cristmas tree (Kalėdų medis), bet ir vokišką alų, pasižymėjo kaip puikūs tiltų statytojai, automobilių, karo pramonės specialistai, šokolado barų steigėjai. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip vokiečių tradicija tapo Amerikos tradicija.

Mažai nuo vokiečių atsilieka imigrantai iš Italijos, kurių nuo XIX a. pab. iki šių dienų JAV priskaičiuojama per 20 milijonų.

Išskirtinė ir puikiai JAV įsitvirtinusi žydų bendruomenė. Jos specifika ta, kad jie atvyko ne iš vienos šalies. Manoma, kad pirmieji žydai atvyko iš Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos. Vien 1945 m. JAV žydais save įvardijo 7 mln. žmonių. Keli milijonai žydų įsiliejo į JAV gyventojų skaičių, emigravę iš Rusijos, Lenkijos ir kitų Rytų Eu-ropos valstybių per du paskutiniuosius XIX a. dešimtmečius ir du paskutiniuosius XX a. dešimtmečius (ypač iš buvusios Sovietų Sąjungos). XX a. gale apie trečdalį Europos žydų atvyko į JAV, atveždami ne vienos šalies – Izraelio, bet įvairių šalių kultūrą, intelektą, meno ir mokslo potencialą, t. y. tuos intelekto komponentus, kurių ypač trūko pirmiesiems emigrantams iš Lietuvos.

Atskirai reiktų paminėti didžiulę airių bendruomenę JAV, nes jos atsiradimo ištakos, priežastys daugeliu atvejų yra panašios į lietuvių išeivių. Airius ir lietuvius JAV XIX a. pab. – XX a. pr. siejo viena bendrybė – į Ame-riką jie išvyko būdami žemiausio ekonominio ir finansinio statuso, todėl dažnai, kabinantis į gyvenimą užjūryje, jų keliai susikirsdavo ne geriausiose situacijose. Tiesa, airiai į Ameriką emigruoti pradėjo daug anksčiau ir gausiau. Pirmieji airiai Amerikoje bandė įsitvirtinti 1820 m., o masiškai ten kėlėsi 1840–1850 m. Masišką jų emigraciją iš savo šalies į Angliją ir JAV lėmė 1845–1847 m. didysis nederlius, badmetis (istorikai net mini terminą Irish Famine). Airiai buvo viena pagrindinių tautų, iš kurių susiformavo dabartinė amerikiečių nacija. 1845–1860 m. Airijos salos gyventojų sumažėjo daugiau kaip du kartus (nuo 8,2 iki 4,0 mln.). Tik apie 1970 m. pirmąkart daugiau airių imigravo negu emigravo iš šalies8. JAV šiuo metu gyvena apie 16 mln. airių kilmės amerikiečių, kurie sudaro apie 8 proc. šalies gyventojų.

Išeiviai iš Airijos JAV XIX a. pab. – XX a. pr. dirbo pačius sunkiausius, nešvarius, aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius bei pavojingus darbus. Galbūt dėl šių priežasčių tarp airių įsigalėjo smurtas, potraukis į alkoholizmą, įsivėlimas į kriminalinius įvykius. Tarp emigrantų skrajojo frazė: „airiai nepripažįsta stabdžių“.

Ne kartą su airių charakteriu, engimu susidurdavo lietuvių išeiviai. „Pittstono lietuvių istorijoje“ radau tokius lietuvių, dirbusių Pensilvanijos anglies kasyklose, pasakojimus: „Dar ir šiandien seneliai su ašaromis prisime-na anas pirmų metų išeivijos dienas, kai airiai skaldydavo akmenimis jų galvas arba su didžiausia panieka stumdydavo vienas nuo kito, iki pagalios vargšas lietuvis nuvirsdavo kur gatvėn, o airiukai iš to turėdavo di-delio juoko. Policija dažniausiai tokiuose įvykiuose užmerkdavo akis, nes ir patys policistai garsiai kvatodavo, kad iš „poliandierių“ krečia negailestingus pokštus...“ Kita citata: „Vietiniai gyventojai, ypač airiai, į ateivius žiūrėjo kaip į kokius laukinius žmones... Airių ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės gatvėse į praeivius akme-nimis mėtydavo; neapkęsdavo, didžiausioj paniekoj laikydavo.“ Tokie pasakojimai liudija, kokia sunki buvo pirmųjų lietuvių išeivių dalia, kaip sunku buvo svetimame krašte nemokant anglų kalbos.

Šiuo metu JAV gyvena beveik 300 mln. gyventojų, iš kurių 30 mln. – 10 proc. – sudaro imigrantai. JAV Imigracijos ir Natūralizacijos tarnybos duomenimis, imigracija iš Europos buvo didesnė iki XX a. sep-

tintojo dešimtmečio: 1941–1950 m. imigracija iš Europos sudarė 60 proc., 1951–1960 m. – 54 proc., 1961–1970 m. – jau tik 34 proc.9

Nuo septintojo XX a. dešimtmečio imigraciją iš Europos smarkiai pranoksta imigrantų antplūdis iš kitų vals-tybių: Meksikos, Afrikos, Indijos, Kinijos, Filipinų.

LIETUVIų EMIGRACIJoS Į JAV RAIDoS BRUožAILietuvių emigracija į JAV – sudėtingas procesas, apimantis ekonominius, politinius (dažnai jie tiesiogiai susiję) įvykius, gyvenimo būdą, kalbą. Nėra vieningo termino, įvardijančio lietuvių išeivių grupes JAV. Tra-diciškai tos lietuvių grupės, susispietusios Čikagoje, Niujorke, Pitsburge, Klyvlende, Detroite, omahoje, Bostone ir kt., vadinamos lietuvių kolonijomis, salomis, didžiaisiais lietuvių telkiniais, lietuvių diaspora,

emigracijos bangomis. Nėra ir oficialiai lietuvių istorikų ar užsienio lietuvių reikalais besirūpinančių institucijų patvirtintų lietuvių

išeivių į JAV vienos periodizacijos. Šiuo metu dažniausiai išeiviai į JAV skirstomi į 3 pagrindinius etapus, va-dinamąsias „bangas“.

1. Pirmoji – 1868–1940 metai – „grynoriai“, iš angl. k. green-horn „ateivis, naujokas, žaliūkas, nepatyrėlis, pradininkas“ – išeiviai iš Lietuvos dėl ekonominių sumetimų.

2. Antroji – „dypukai“, iš angl. k. displaced persons „išvietintieji asmenys“ – išeiviai, pasitraukę nuo sovie-tinės okupacijos, kurių po Antrojo pasaulinio karo iš DP stovyklų Vokietijoje vien į Čikagą 1948 m. atvyko per 10 000. Daugelis šios bangos atstovų buvo išsilavinę žmonės, inteligentai, pasirinkę JAV, o ne Sibirą.

3. Trečioji – vadinamieji „tarybukai“ – periodas nuo 1988 m., kada prasivėrė „geležinė uždanga“ – iki šiol. Paskutinioji banga, kurios statistika svyruoja nuo 10 iki 20 tūkstančių asmenų ir dėl kurios pasitraukimo moty-vų „tarybukai“ dažnai susilaukia „dypukų“ priekaištų, išvyko daugiausia irgi dėl ekonominių sumetimų, nepri-teklių, prarasto darbo, pajamų šaltinio, nesaugumo ir nestabilios valstybės padėties.

Istorijos šaltiniuose (A. Miluko, K. Gineičio, K. V. Račkausko, L. Truskos, A. Eidinto) pateikiama ir detalesnė emigracijos į JAV periodizacija.

L. Truska drąsiame sovietmečiu (1961 m.) parašytame straipsnyje „Emigracija iš Lietuvos 1868–1919 metais“10 pastarąjį laikotarpį, kurio metu iš Lietuvos į užsienį ir Rusijos imperijos miestus išsikėlė apie 25 proc. Lietuvos gyventojų, skirsto į du periodus. Emigracija vyko dėl šių priežasčių: silpna Lietuvos pramonė nepa-jėgė aprūpinti darbu bežemių ir mažažemių valstiečių, patekusių į miestus. Tam įtakos turėjo ir baudžiavos panaikinimas Lietuvoje 1863 m., padidinęs valstiečių diferenciaciją. L. Truskos duomenimis, 1867–1900 m. bežemių valstiečių skaičius Kauno gubernijoje padidėjo nuo 74 905 iki 208 034, Vilniaus gubernijoje – nuo 28 000 iki 115 000, Suvalkų gubernijoje – nuo 30 000 iki 113 22911.

Emigracijai iš Lietuvos stimulą davė krizė Lietuvos kaime: 1867–1969 m. nederlius, badmetis, valstiečiai masiškai išpardavinėjo turtą ir traukė laimės ieškoti svetur. V. Truska išskiria tokius emigracijos periodus:1 periodas – 1868–1898 metai. Pirmieji lietuvių išeiviai dirbo Pensilvanijos akmens anglies šachtose. 1870 m.

Šamokino (Shamokin) angliakasių miestelyje gyveno 50 lietuvių, 1871–1872 m. Danvile dirbo 200 lietuvių.2 periodas – 1899–1914 metai – kapitalizmo vystymosi Lietuvos ūkyje metai. Masinę emigraciją ne tik į JAV,

bet ir į Angliją, Kanadą, Rusijos imperijos miestus skatino didžiulis kaimo nuosmukis. žymaus išeivių istorijos tyrinėtojo K. V. Račkausko (1915) duomenimis, pateiktais veikale „Amerika“12,

1899–1914 metais į JAV imigravo 255 594 lietuviai. Tikslesni duomenys apie lietuvių išeivių skaičių užrašyti tik nuo 1899 metų, kai JAV Ateivybės biuras lietuvius išskyrė kaip atskiros tautos išeivius: „Pirmiau visi ateiviai iš Rusijos viešpatystės buvo užrašomi rusais ar lenkais“ (K. V. Račkauskas). Statistika rodo, kad į JAV užsidirb-ti, išmokėti Lietuvoje paliktas skolas traukdavo daugiau vyrų nei moterų (170 699 vyrai ir 81 895 moterys iš minėtų 252 594 imigrantų). Kad dauguma imigrantų buvo vyrai, lėmė karinės prievolės į carinę kariuomenę vengimas. Apie 90 proc. imigrantų lietuvių buvo jauni, darbingo amžiaus (14–45 m.), į JAV nebuvo įleidžiami ligoniai, vyresni kaip 60 metų imigrantai.

JAV ateivybės inspektoriai kruopščiai fiksuodavo, ar atvykę imigrantai turėjo nors truputį pinigų prasimai-tinti. Statistika rodo, kad 1905–1914 m. iš Lietuvos imigrantai į JAV atsivežė apie 13 milijonų dolerių. JAV įstaigose užrašyta ir kas apmokėjo lietuvių imigrantų kelionės išlaidas nuo 1908 metų. 1908–1914 metais iš atvykusiųjų lietuvių 72 158 apsimokėjo patys, 56 049 – giminės ir 817 sumokėjo svetimi asmenys.

Nors dauguma emigravusiųjų į JAV iš Lietuvos būdavo bežemiai, valstiečiai, skolininkai, smulkūs amatinin-kai, bet K. V. Račkauskas pažymi, kad iš ketvirčio milijono imigrantų 1899–1914 metais į Ameriką atvyko ir 250 „įvairių profesionalų“: 5 advokatai, 21 aktorius, 10 architektų, 6 daktarai, 12 elektrotechnikų, 18 inžinierių, 37 kunigai, 18 literatų, 37 mokytojai, 61 muzikantas, 4 redaktoriai, 8 skulptoriai ir teplioriai. 122 717 atvykusiųjų buvo analfabetai, o 11 352 mokėję tik skaityti, o rašto nepažinę.

Išeivijos lietuvių istorijos JAV raidą tyrinėjęs Alfonsas Eidintas 199313, 200514 m. darbuose išskiria kiek kito-kius lietuvių išeivių emigracijos periodus.

Pirmasis emigracijos periodas, A. Eidinto teigimu, – 1868–1915 metai. Emigracijos priežastis – ekonominių ir politinių aplinkybių visuma: nuskurdęs žemės ūkis kaime, tautinis išsivadavimo judėjimas, 1905–1907 m. revoliuciniai įvykiai, carizmo represijos. Politiniu motyvu laikytinas Lietuvos jaunimo nenoras ar vengimas at-likti karinę prievolę carinės Rusijos armijoje. Eidinto duomenimis, 1869–1871 metais vien Suvalkų gubernijoje į karinę tarnybą neatvyko 1371 šaukiamasis.15

„Vieni savo kūną gadina, kiti bėga į JAV, kad nepakliūtų į kariuomenę Rusijos. Labai uja, žiauriai elgiasi, blogas valgis, apranga, ilgos kelionės, 4–5 metus kareivį lydi keiksmai, ir daugelis praranda sveikatą“, – ra-šoma „Vienybėje lietuvninkų“ 1894 m. (VL, 1894 m. birželio 27, Nr. 26).

Kad to meto lietuvių kelionių į JAV tikslas buvo užsidirbti, sumokėti skolas, atgauti praskolintą ūkį, liudija Eidinto pateiktas faktas, kad, JAV statistikos duomenimis, 1899–1915 m. užfiksuota net 23,5 tūkst. lietuvių, kurie imigravo į JAV jau antrąjį kartą16.

Nors masinė emigracija iš Lietuvos į JAV prasidėjo 1868 metais, istorijos šaltiniuose jau daug anksčiau minimos pirmųjų lietuvių, pasiekusių JAV, pavardės.

Tradiciškai pirmuoju lietuviu ar bent žmogumi, susijusiu su Lietuva (kartais jis vadintas lenku), laikytinas Aleksandras Karolis Kuršius (Cursius), į JAV atplaukęs 1659 metais. A. K. Kuršius buvo universali asmenybė: gydytojas, mokytojas, gamtininkas, mokslininkas. JAV Nepriklausomybės karų istorijoje užfiksuota Jozeph Berzaitis pavardė, nes 1805 m. ona Berzaitis reikalavo suteikti jai pašalpą po vyro žūties dėl Amerikos laisvės (žr. Eidintas, ten pat, p. 11). Tarp pirmųjų atvykėlių į JAV iš Lietuvos taip pat minimos Petro Svotelio (1853 m.), Petro Chmieliausko (1865 m.), Andriaus Strupinsko (1866 m.) pavardės.

Pirmosios varginančios kelionės į JAV vyko burlaiviais, o nuo 1873 m. – garlaiviais. Pagrindiniai keliai ėjo per Jurbarką, Bajorus, Tilžę, Kretingą, Liepoją, Vokietijos uostus (dažniausiai Hamburgo).

Antrasis Eidinto fiksuojamas išeivystės periodas – 1918–1940 metai. Lietuvai 1918 m. paskelbus nepri-klausomybę, tikėtasi masiško prasigyvenusių ir JAV sustiprėjusių lietuvių grįžimo į Lietuvą. Paradoksalu, bet dėl politinių rietenų, skirtingų pažiūrų į verslą, ekonomiką, siauros neūkiškos rinkos konkurencijos, po-žiūrio į sugrįžėlius pastarieji ne įsitvirtino Lietuvoje, o pradėjo grįžti į JAV arba jų įmonės Lietuvoje bankruta-vo. Vien 1921 m. Lietuvoje lankėsi per 16 tūkstančių JAV lietuvių, kurie palikdavo nemažai valiutos. Lietuvos pašto dokumentai liudija, kad 1926 m. iš JAV gauta 28,9 mln. litų, 1927 m. – 26,2 mln., 1928 m. – 26 mln. litų perlaidų. Akivaizdu, kad tokia finansinė injekcija stiprino jaunos Lietuvos valstybės finansinę struktūrą, aktyvino prekybą, pramonę.

Deja, emigracija iš Lietuvos tęsėsi – 1920–1923 m. išvyko 22 325 asmenys: 1920 m. – 3514, 1921 m. – 4185, 1922 m. – 64 494, 1923 m. – 8132 emigrantai17.

1926 m. po gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje į valdžią atėję tautininkai, vadovaudamiesi savo skelbia-ma tautos vienybės idėja, rodė didelį dėmesį emigracijos problemoms. Deja, emigracija nesibaigė. Tam, be abejo, didelę įtaką turėjo nestabili ir silpna ekonomika, visoje Europoje vyravo tendencija tuo metu emigruoti iš žemės ūkio valstybių.

1920–1940 m. iš Lietuvos į JAV emigravo 30 869 asmenys. Lietuvos valdžia, siekdama pristabdyti emigraciją, 1929 m. spalio 21 d. paskelbė naują Emigracijos įstaty-

mą, kuris rūpinosi emigracijos priežiūra ir kontrole, transporto tikrinimu, ligonių grąžinimu į Lietuvą. Iki tol veikė 1922 m. liepos 18 d. Išeivybės įstatymas, kuris rūpinosi emigracijos tvarka, reguliavo emigracijos biurų veiklą. Valdžia į tuos reikalus nesikišdavo.

Eidintas išskiria trečiąjį emigracijos į JAV periodą Lietuvoje 1944–1950 metais. Tai politinės emigracijos periodas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. lietuviai pabėgėliai, vengdami atsidurti sovietinėje zonoje, traukėsi į Vakarus – Vokietiją, Austriją. Čia kūrėsi DP (perkeltųjų asmenų) stovyklos. Manoma, kad 1946 m. Vakarų Vokietijoje amerikiečių zonoje buvo įsikūrę per 30 000, britų zonoje – per 25 000, prancūzų zonoje – apie 3000 lietuvių pabėgėlių. Išskirtinis šio pabėgėlių kontingento bruožas – dauguma jų buvo išsi-lavinę žmonės, tarp jų: 227 kunigai, 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų.

okupacinis sovietinis režimas rūpinosi, kad po karo į Lietuvą būtų grąžinti pabėgėliai iš Lietuvos, atsidūrę Vakarų Europos stovyklose. Sovietinė valdžia, naudodamasi pergalės kare titulu, darė spaudimą savo są-jungininkams, todėl reali grėsmė būti sugrąžintiems egzistavo. Vengdami tokios pražūtingos dalios, lietuviai gelbėjosi ir pavieniui: keisdavo pavardę, slėpdavo savo kilmės šalį, įsiregistruodavo į svetimšalių legionus, o pakliūti į JAV nebuvo galima taip lengvai, kaip daugeliui atrodo iš šiandienos pozicijų. Padėtis pagerėjo 1948 m., kai JAV kongrese buvo priimtas naujas imigrantų įstatymas Public Law 774, arba Displaced Persons Act of 1948, kurį pasirašė prezidentas H. S. Trumenas. Manoma, kad pagal šio įstatymo nuostatus su gyvena-mojo ploto, darbo garantijomis į JAV iki 1953 m. atvyko apie 30 000 atvykėlių iš Lietuvos.

Kad JAV vyriausybė pasirašytų šį aktą, ypač rūpinosi ALT (Amerikos lietuvių taryba), kuri 1945–1948 m. dėjo dideles pastangas, kad lietuviai iš DP stovyklų būtų priimti JAV. Ypač daug prisidėjo L. Šimučio, P. Gri-gaičio, K. Jurgėlos, pasiuntinio P. žadeikio, konsulo P. Daužvardžio darbas su JAV pareigūnais. ALT veikla buvo tarpininkė tarp DP ir JAV valdžios institucijų, kurios 1946–1947 m. rodė nenorą įsileisti DP į JAV ir netgi aktyviau bendradarbiavo su rusais dėl repatriacijos į komunistų okupuotus kraštus. Apgaulės būdu rusai siūlė geras grįžimo į Lietuvą sąlygas, bet, Juozo Skiriaus duomenimis18, iki 1950 m. gegužės 31 d. iš Vaka-rų Europos į Lietuvą repatrijavo 949 lietuviai. Pabėgėlių ir tremtinių likimas priklausė nuo Lietuvos ateities. ALT vadovybei, kuri tiesiogiai norėjo išgirsti JAV požiūrį į Lietuvos ateitį, 1946 m. spalio 29 d. net pavyko gauti audienciją pas prezidentą Harry S. Trumeną. Jos metu įsitikinta, jog JAV nedrįsta atvirai pripažinti, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. H. S. Trumenas pažadėjo lietuvių delegacijai pagreitinti ir papildyti imigracijos įstatymą.

Pirmasis laivas „General Black“ su lietuviais iš DP stovyklų Europoje į Niujorką atvyko 1948 m. spalio 30 d. Lietuvių problemomis, sutikimu, įsikūrimu rūpinosi įvairios institucijos: BALF (Bendras Amerikos lietuvių fondas – United Lithuanian Relief Fund of America), DP (Displaced Persons) komisija, Church World Service, International Rescue Committee ir kt. tarptautinės organizacijos.

Šiuo laikotarpiu atvykę lietuviai papildė tautiečių didžiuosius telkinius Čikagoje, Niujorke, Bostone, Klyvlen-de, Worčesteryje, Baltimorėje. Jų veiklą vėliau JAV koordinavo 1955 m. ALT‘o įkūrėjo prelato Jono Balkūno suburta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Jonas Balkūnas (1902–1989) 1951–1953 metais, eidamas JAV LB pirmininko pareigas, parengė LB statutą, įstatus, buvo pirmosios jos tarybos narys, vienas iš BALF‘o direktorių nuo pat jo įsikūrimo, 1955–1975 metais buvo Tautos fondo valdybos pirmininkas, vienas iš Baltijos tautų išeivijos informacinės tarybos Jungtinėse Tautose (BATUN) steigėjų19.

Kiek lietuvių gyvena JAV XXI a. pradžioje? Tai klausimas, sukeliantis plačius ir kontroversiškus komentarus. Retorinis klausimo aspektas išlieka dėl tokių priežasčių:

1. Iki 1899 m. JAV atsidūrę lietuviai buvo užrašomi kaip lenkai arba rusai, nes Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. JAV lietuvių laikraščiuose būdavo akcentuojama, kad dėl menko pirmųjų lietuvių JAV išsilavinimo tokie imigrantai paklausti atsakydavo esą „katalikai iš Polsčios“, taip jie buvo užrašomi kaip lenkai. Būdavo ir tokių atvejų, kad pagal tikybą jie užsirašydavo esą lenkai, o pagal valstybę – rusai.

2. Reikalai pasitaisė, kai 1899 m. JAV imigracijos statistikoje lietuviai buvo įrašyti kaip atskira tautybė. Tokie įrašai fiksuojami statistikos žinynuose „Annual Report of the Commissioner General of Immigration for the Fis-cal Year emted June 30, 1899–1915“, Washington, DC, 1900–191620. Deja, ir čia kyla neaiškumų, nes dažnai įrašas Lietuva nebuvo tapatus lietuvių tautybei, nes į JAV emigravo daug Lietuvos lenkų, žydų, rusų.

3. Visais laikais į oficialią statistiką nepatekdavo nelegalai, daug imigrantų JAV slėpė savo pavardę, šalį, iš kurios atvyko, nes pabėgo vengdami pakliūti į kariuomenę, todėl jie bijojo būti įvardyti kaip dezertyrai.

Daug objektyvesni duomenys apie lietuvių skaičių JAV atsispindi 1960 ir 1970 metų JAV gyventojų surašy-mo suvestinėse (US Census), kuriose galima rasti tikslesnių duomenų apie lietuvių kilmės gyventojų skaičių JAV. Savo lietuvių kilmę nurodė: 1940 JAV gyveno 394 811 lietuviai (iš jų JAV gimę – 272 151, Lietuvoje gimę – 122 660), 1950 m. – 397 590 lietuvių (JAV gimę – 250 090, Lietuvoje gimę – 147 500); 1960 m. – 402 846 lietuvių (JAV gimę – 121 475, Lietuvoje gimę – 121 475), 1970 m. – 330 977 lietuviai (JAV gimę – 254 976, Lietuvoje gimę – 76 001).

Akivaizdu, kad nuo 1940 m. iki 1960 m. lietuvių skaičius JAV augo, bet 1970 m. jis gerokai sumažėjo – ypač Lietuvoje gimusių ir į JAV atvykusiųjų.

US Census duomenimis, 1960 m. lietuviai sudarė apie 1,2 proc. kitų tautybių, o 1970 m. – apie 1,0 proc. 1970 m. JAV lietuviai pagal gyvenamąją vietą pasiskirstė taip: 89 proc. – miestuose, 11 proc. – kaimuose

ar ūkiuose. Lietuvių daugiausia gyveno šiose valstijose:

1970 m. 1960 m.Ilinojus PensilvanijaNiujorkas MasačiusetsasNaujasis DžersisKalifornija

58 28543 18342 86332 61722 65822 063

75 03458 09255 65240 91225 96419 964

Mažiausiai lietuvių 1970 m. gyveno Jutoje – 112, Šiaurės Dakotoje – 117, Aliaskoje – 169, Havajuose – 207.

Dėl mažos imigracijos iš Lietuvos senųjų gyventojų mirtingumo lietuvių skaičius nuo 1940 m. iki 1960 m. buvo sumažėjęs. Tiesa, nėra vieningos nuomonės dėl lietuvių kilmės amerikiečių skaičiaus. JAV lietuvių spau-doje („Drauge“ ir kt.) teigiama, kad 1974 m. JAV gyveno apie 330 000 lietuvių kilmės gyventojų, iš kurių 255 000 yra gimę JAV, o 75 000 – atvykę iš Lietuvos. Vėliau lietuvių kilmės amerikiečių skaičius vėl augo.

Teigiama, kad 1980 m. JAV gyveno 742 776 lietuviai ir lietuvių kilmės asmenys (15 proc. – Ilinojaus, 14 proc. – Pensilvanijos valstijose).

Spėjama, kad 1988–2002 m. į JAV atvyko apie 250 000 lietuvių, vadinamųjų tarybukų, arba trečiosios bangos išeivių. Manoma, kad 2003 m. JAV lietuvių skaičius išsaugo iki 800 000, iš jų apie 100 000 įsikūrę Čikagoje21,22.

LITUANISTINIų MoKYKLų JAV IŠTAKoSLituanistinės mokyklos JAV – garantas, kad lietuvių išeivių vaikai nors minimaliai išsaugos savo tėvų, sene-lių ar prosenelių kalbą. Lituanistinių mokyklų istorija rodo, kad pačios populiariausios ir ilgiausiai išsilaikan-čios mokyklos išeivijoje buvo ir yra savaitgalio pamokos šeštadieninėse arba sekmadieninėse mokyklose. Jose mokiniai ne tik mokomi lietuviškai skaityti ir rašyti, bet ir supažindinami su Lietuvos istorija, etnografija, tautosaka, šokiais ir dainomis. Taigi lituanistinis švietimas JAV apima ne tik lietuvių kalbą ir literatūrą (taip yra Lietuvoje), bet yra suvokiamas plačiau – kaip lietuviško identiteto ir lietuvybės puoselėjimo, saugojimo erdvė. Savaitgalio pamokos lituanistinėse mokykloje – tai lietuviukų valios, užsispyrimo grūdinimas ir ugdy-mas, nes tuo metu, kai jiems vyksta pamokos, amerikiečių vaikai ilsisi, žaidžia krepšinį ar golfą, šlamščia

kukurūzų spragėsius. Jau minėta, kad XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje daugelis imigrantų iš Lietuvos buvo beraščiai,

neturtingi, nemokantys skaityti asmenys. Tik 1899–1914 m., A. Miluko teigimu23, į JAV atvyko 37 mokytojai. Nedidelės lietuvių grupelės mokslų ragavo amerikiečių kolegijose, seminarijose ar universitetuose (Šv. Kirilo ir Metodijaus seminarijoje, Šv. Marijos kolegijoje, Detroite, Valparaiso, Niagaros universitetuose). Juose buvo dėstomi lituanistiniai kursai. 1920 m. „Moksleivyje“ (Nr. 7) rašoma: „Tris kartus per savaitę lanko susirinkimus, kuriuose esti lietuvių kalbos, rašybos ir istorijos pamokos ir programėliai. Dabar tik pradžia, ateity veiksime daugiau. Niagara Falls universitetas yra vienas iš žymesniųjų ir gerųjų Amerikos universitetų. Fakultetas prie-lankus lietuviams.“

XIX a. pab. – XX a. pr. inteligentų luomui atstovavę kunigai bei vienuolės buvo labai sulenkėję. Mokytojomis mokyklose, kur bandė mokytis lietuvių vaikai, dirbo tik lenkės, kurios ne tik nemokėjo ar pamiršo lietuvių kalbą, bet ir jos nepakentė. Tokios „tyčerkos“ (mokytojos), pasak A. Margerio, šypsojosi lietuviškais bruožais veide, bet angliška kalba širdyje24.

1892 m. Bridžporte buvo įsteigta pirmoji lietuviška Šv. Jurgio parapija. Pradėta galvoti apie savo parapinių mokyklų steigimą, kurios iš pradžių „buvo tik kampininkės, tik našlaitės, ir jos baisiai daug iškentėjo neapy-kantos, paniekos ir akiplėšiškumo nuo šaltų, piktų ir bjaurių pamočių bei patėvių – vienuolių mokytojų lenkų ir ligi kaulo smegenų sulenkėjusių klebonų, kuriuos stačiai už nosies vedžiojo iš pradžių tik lenkizmo dvasia, o paskui jau ir amerikonizmo“25.

Dabartinių lituanistinių mokyklų JAV pirmtake laikytina 1888 m. Mahanoy City kunigo P. Abromaičio įsteigta parapinė mokykla. Eidinto duomenimis, XX a. pradžioje 41 parapijose veikė 25 mokyklos26.

Išeivijos istorikai mini ir XX a. pr. Čikagoje gyvavusią „Aušros“ mokyklą, išaugusią iš „Ratelio“ knygynėlio-skaityklos. Kad ji gyvuotų, daug prisidėjo Vinco Mišeikos, kilusio iš Šiaulių apskrities, entuziazmas: „Ir prasi-dėjo „Aušros“ mokykla 33 gatvėje, tarp Halsted ir Morgan gatvių, kur laikėsi „Ratelio“ knygynas ir skaitykla, kur ėjo savaitraštis „Lietuva“, kur buvo Šv. Jurgio parapija ir kur kilo garsioji kun. Kriaučiūno byla su „bedie-viais“ – olšausku ir Šernu“27. „Aušros“ mokykloje buvo mokoma anglų ir lietuvių kalbų, aritmetikos.

1910 m. Amerikos lietuvių mokyklą įsteigė Juozas olekas. Tai bene ilgiausiai JAV išsilaikiusi lietuvių privati mokykla. oleko mokymo metodika buvo paprasta – mokiniams lengviau išmokti anglų k. gramatiką, jeigu jie moka lietuvių k. gramatiką. Lietuvių k. gramatiką jis mokė iš J. Damijonaičio darbų.

1911 m. Čikagoje, Halsted ir Aštuonioliktos gatvės apylinkėje, lietuvių ir anglų kalbos mokyklėlę įsteigė K. Šeštokas, joje iš pradžių mokėsi 30 lietuvių. Šios mokyklos klausytojas Juozas Klimas rašė, kad Šeštoko mokykloje „Lalis mokė gramatiką ir sintaksę, o Jurgelionis mokė, kaip rašyti korespondencijas, straipsnius, poemas ir t. t. Aš lankiau abi klesi“28.

Šv. Juozapo parapijos senoji mokykla ir svetainė. Waterbury, Conn. J. A. Kubiliaus nuotrauka. Iš „žiemgalos leidyklos” rinkinių (Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus fondai, toliau NČDM, Ta-457)

Čikagoje žinomos ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusios ir ilgai išsilaikiusios Leveckio mokykla Bridžporte, Aušros Vartų parapinė mokykla.

Šiandien populiarus ir pasaulyje paplitęs yra neakivaizdinis mokymas ir nuotolinis mokymas (angl. dis-tance learning). Tokios mokymo formos – „mokslo per korespondenciją (laiškais)“ užuomazgos sietinos su 1913 m. Čikagoje įsteigta lietuvių korespondencine mokykla, kurią įkūrė ir sumanė Antanas Karalius ir Petras Galskis. Karalius skatino mokyti paprastos, visiems suprantamos lietuvių kalbos: „reikia rašyti taip, kaip kalbi, vadinasi, kaip Lietuvos kaime būdamas šnekėjai“29.

Nuotolinio mokymo formą propagavo ir naują impulsą davė Algirdas Margeris, 1908–1911 m. studijavęs humanitarinius mokslus Valparaiso universitete, vėliau Lojolos universitete Čikagoje. 1918–1925 metais jis dėstė lietuvių korespondencinės mokyklos savišvietos kursuose30. Besimokančiuosius Margeris patraukdavo patraukliais šūkiais:

Tik tie laimingi, kurie mokyti. Žodis negalima yra tik kvailių žodyne. Nesimokyt – vadinasi, pasilikt vergu amžinai. Niekada nesakykite, kad jau per seni mokytis, nes senatvę jaučia tik tie, kurie nieko neveikia. Aš mokysiuos ir pasiruošiu, kad sutikčiau didelę progą didėti31.Be Čikagos, JAV lietuvių kalbos mokyklos steigėsi ir kituose lietuvių išeivių telkiniuose: Worčesteryje, Bal-

timorėje, Niujorke. Pirmoji lietuviška mokykla Worčesteryje įkurta 1898 m. Pėžos (vardas nežinomas) rūpesčiu. Joje buvo

mokoma ne tik skaityti, rašyti, bet ir dainuoti. Antra mokykla ten pat buvo įkurta tik 1914 m. Joje mokytojavo A. Busas, J. Naudžius.

1916 m. JAV veikė 27 mokyklos, nors lietuvių parapijų buvo 102. Kad lietuviškų mokyklų nedaugėjo, lėmė ir 1929 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė, nes tėvai neturėjo lėšų vaikams leisti mokytis.

1933 m. iš 88 lietuvių parapijų JAV veikė 39 mokyklos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV veikė 34 mokyklos, jose dirbo apie 450 mokytojų ir mokėsi 14 tūkst. moks-

leivių. Tuo metu krito į akis lietuvių, atvykusių į JAV XIX a. pab., senėjimo procesas, jų atžalas veikė amerikie-tiška anglakalbė aplinka, kuri neskatino jų mokytis tėvų kalbos. Daugėjo mišrių šeimų. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio net pamokslai vis dažniau buvo sakomi anglų kalba, taigi, jeigu anksčiau vyravo lenkiška lietuvių aplinka, tai nuo 1930 m. ėmė įsigalėti amerikonizmas: „Abudu lietuvių kalbai ir bendrai lituanistikai ne drau-gai. Ir, kaip jau žinome, lenkizmui davė pagrindą ir jėgų sulenkėję lietuviai kunigai, o amerikonizmui ir senieji kunigai, ir pirmieji čiabuviai kunigai, ir tokie jau parapiečiai“32.

Čikagos aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokiniai ir mokytojai 1965-1966 m. Centre A. Rugytė ir J. Masilionis. V. Noreikos nuotrauka. Iš autoriaus rinkinio

Tuo metu JAV ne tik negausėjo lietuviškų mokyklų, bet užsidarinėjo ir įvairios lietuvių organizacijos, vien 1938 m. Čikagoje nutraukė veiklą apie 40 organizacijų, draugijų.

Visai kitaip pakrypo lietuvių išeivių edukacinė situacija po Antrojo pasaulinio karo, kai iš DP stovyklų

1948 m. į JAV atvyko vadinamieji dypukai, sudarę prieškario Lietuvos šviesuolių žiedą: kunigai, inžinieriai, gydytojai, mokytojai. Akcentuotina, kad iki persikėlimo į JAV (net karo metais!) apie 2000 lietuvių jaunuolių 1944–1948 m. studijavo Vakarų Europos universitetuose, keturios dešimtys gabiausiųjų apgynė disertacijas. Ne visi jie atsidūrė JAV, į kurią per pirmąją kėlimosi bangą persikėlė per 30 000 lietuvių tremtinių (tremtiniais save vadino visi politiniai pabėgėliai iš Lietuvos). Daug lietuvių tremtinių po karo išvyko į Kanadą (15 000), Australiją (10 000), Venesuelą (2000), Belgiją (500), Angliją (5000), Italiją (160), Švediją (250), Prancūziją (550), Braziliją (700), Argentiną (800), Kolumbiją (550), per 7500 lietuvių liko Vokietijoje33.

Kadangi DP stovyklose Europoje tarp įsikūrusiųjų su tėvais gyveno apie 25 procentai vaikų, jose didelis dėmesys buvo skiriamas švietimui. Lietuvių stovyklose Vokietijoje buvo įkurtas 41 lietuviškas vaikų darželis (2134 vaikai), 112 pradinių mokyklų (4087 moksleiviai), 14 progimnazijų (502 mokiniai), 20 gimnazijų (2442 gimnazistai), viena specialioji mokykla. Šiose švietimo įstaigose dirbo per tūkstantį pedagogų, tarp kurių buvo 300 pradinių klasių mokytojų, apie 100 vaikų darželių auklėtojų34. Daugelis iš jų po palankių JAV vyriausybės priimtų sprendimų 1948–1950 metais atsidūrė JAV. Nors juos veikė angliakalbė aplinka, bet aukštas naujųjų imigrantų mentalitetas, universitetinis išsilavinimas garantavo, kad nepasikartos XIX a. pab. situacija, kada, pasak J. žiliaus, būdavo taip: „Trečioj dienoj po atėjimo į Ameriką lietuvis ir lietuvė vietoj „taip“ jau taria angliš-ką „yes“, vietoj „ne“ – „no“, o vietoj „sudiev“ – „goodbay“ 35.

Vienas svarbiausių lietuviškos tapatybės išsaugojimo išeivijoje veiksnys – kalbos išlaikymas. Kad lietuvių kalba netaptų bendravimo su seneliais kalba, virtuvės kalba, buvo reikalinga lietuviška mokykla. Tokiomis lietuviškomis salelėmis tapo lituanistinės šeštadieninės mokyklos, ateitininkų ir skautų vasaros stovyklos („Neringa“, „Dainava“ ir kt.).

Didelę reikšmę lietuvybei išsaugoti JAV turėjo 1949 m. paskelbta Lietuvių chartija ir Pasaulio lietuvių ben-druomenės (PLB) steigimo idėja. Pagrindinis tikslas – išsaugoti išeivijoje lietuvybę, sutelkti po pasaulį išsi-barsčiusius lietuvius. PLB pagrindas – lietuvybė, kuri neturi būti siejama su partijomis, religija.

Didelį vaidmenį išsaugant lietuvybę JAV po Antrojo pasaulinio karo atliko tėvai jėzuitai, kurie jaunimo švietimui ir veiklai remti Čikagoje pastatė Jaunimo centrą. Centre greitai įsikūrė Čikagos aukštesnioji litua-nistinė mokykla (ČALM), Lituanistikos institutas.

Čikagos priemiestyje Lemonte įsteigtas Pasaulio lietuvių centras, kuriame šiuo metu veikia lituanistinė Maironio mokykla ir Lietuvių fondo būstinė. Lietuvių fondas buvos įsteigtas 1962 m. Jo milijoninis pelnas, gaunamas iš aukų, procentų, skiriamas lietuvybės išsaugojimo reikalams: mokslui, menui, kultūrai, švie-timui, jaunimui remti. 2002 m. teko dalyvauti Lemonte vykusiame Lietuvių fondo renginyje, kuriame infor-muota apie 2002 m. pelno paskirstymą: 840 000 dolerių tais metais skirta švietimui paremti: lituanistinėms mokykloms – 64 000, vadovėliams – 10 000, studijų savaitei „Dainavoje“ – 5000, lituanistinėms mokykloms Seinuose, Punske, Maskvoje, Estijoje, Karaliaučiuje ir kt. – 4400 doleriai, 38 039 doleriai buvo skirti studen-tų stipendijoms Lietuvoje ir JAV. Šie skaičiai kalba apie didžiulį JAV pokario išeivių lietuvių dėmesį lietuvy-bės išsaugojimo reikalams.

Jau minėta, kad lituanistinis švietimas tarp JAV lietuvių suaktyvėjo apie 1949 metus, kai atvykėliai iš Vakarų Europos stovyklų lietuvių parapijose pradėjo kurti šeštadieninių lituanistinių mokyklų tinklą. Pvz., Čikagos Cicero mokyklą 1949 m. lankė 30 mokinių, o 1959 m. – jau 100. 1961–1962 mokslo metais JAV lituanistinių mokyklų skaičius išaugo iki 40. Jose mokėsi 2396 mokiniai36. Didžiulį vaidmenį atliko iš DP sto-vyklų į JAV atvykęs pedagogas Juozas Masilionis, į kurį 1949 m. kreipėsi Lietuvių tremtinių draugija, kad šis organizuotų lituanistinio švietimo darbus Čikagoje. Buvo susirūpinta ne tik lituanistinių mokyklų veikla, bet ir mokytojų šioms mokykloms rengimu. Kaip rašė Aleksandras Dundulis: „yra reikalingas sistemingas nuolatinis jaunesniosios kartos aukštesnis lituanistinis švietimas, tad netenka pasitenkinti pradinėmis ir aukštesniosiomis lituanistinėmis mokyklomis. Susidarė asmenų būrelis, kuris pradėjo nagrinėti, svarstyti, aptarinėti įvairias aukštesnio lituanistinio švietimo galimybes. Šios minties pradininkai buvo a. a. ona Krikš-čiūnienė, prof. dr. P. Jonikas, a. a. Domas Velička37“.

1958 m. rugsėjo 12 d. Čikagoje prie Aukštesniosios lituanistinės mokyklos buvo įsteigti Aukštieji peda-goginiai lituanistikos kursai (APLK), kuriuose studijas pradėjo pirmieji 11 klausytojų. Šių kursų vedėju tapo prof. dr. Albinas Liaugminas, jo pavaduotoju – Domas Velička, sekretoriumi – Aleksandras Dundulis. Tarp pir-mųjų lektorių buvo prof. P. Jonikas, prof. Vanda Sruogienė, Vincentas Liulevičius, Juozas Masilionis, o. Krikš-čiūnienė. APLK kursuose buvo dėstoma lietuvių kalba, lietuvių literatūra, Lietuvos istorija, jos periodizacija, lietuvių kultūros istorija, psichologija, lietuvių literatūros dėstymo metodika, mokyklinė praktika38.

1959 m. APLK išaugo į savarankišką lituanistinio švietimo įstaigą – Pedagoginį lituanistikos institutą (PLI), kurio pirmuoju rektoriumi tapo prof. A. Liaugminas. Jis, kreipdamasis į išeivius, sakė: „Tautybė, kaip židinio ugnis, nekurstoma gęsta, o ypač dabar, kai didelė tautos dalis liko išblaškyta po viso pasaulio kraštus, kai neteko gyvojo ryšio su pačiu tautybės židiniu“39.

Praėjo nemažai laiko, kol Ilinojaus valstijos švietimo pareigūnai pripažino PLI statusą. Tik 1968 m. gruodžio 31 d. PLI buvo oficialiai įregistruotas ir pripažintas kaip aukštojo mokslo įstaiga (The Lithuanian Institute of

Education, Inc.). PLI savo veiklą plėtė ir dirbo žymūs lietuvių išeivijos pedagogai, istorikai, kalbininkai: Juozas Plačas, Stasė

Petersonienė, Petras Maldeikis, Domas Velička, Tomas Remeikis, Janina Reklaitienė, Juozas Masilionis, Dalia Sruogaitė, Jonas Grinius, Vincentas Liulevičius, Juozas Prunskis, Juozas Vaišnys, Ramutė Plioplytė, Mykolas Drunga, Vytautas Bagdanavičius, Petras Jonikas, Jonas Puzinas, Jonas Račkauskas ir daugelis kitų.

Šiuo metu Pedagoginis lituanistikos institutas įeina į Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) sudėtį, o PLI rektorius yra pedagogas profesorius Vilniaus pedagoginio universiteto ir Šiaulių universiteto Garbės dak-taras Jonas Račkauskas, einantis ir LTSC valdybos pirmininko pareigas.

LTSC įkurtas 1981 metais. Tai didžiausias kultūrinis vienetas lietuvių išeivijos gyvenime. Centro tikslai – rinkti, kaupti, puoselėti lietuvių tautos palikimą, skelbti mokslo straipsnius, leisti knygas. Centras išleido per 60 knygų, viena iš kurių – W. Urban veikalas „Tannenberg and After“ – 2001 m. buvo įtraukta į 30 geriausių pasaulyje istorinių knygų sąrašą.

LTSC veikia atskiri padaliniai, kurie savo veikla prisideda prie Lietuvos kultūros paminklų išsaugojimo ir lietuvybės platinimo JAV ir visame pasaulyje. Tarp žymesnių padalinių minėtini: Pasaulio lietuvių archyvas (per 100 000 knygų, lietuvių DP Vokietijoje medžiaga, ALT, BALF, PLB, JAV LB archyvai), Žilevičiaus-Krei-vėno muzikologijos archyvas, Meno archyvas, S. Budrio lietuvių fotoarchyvas, Lietuvių medicinos muziejus ir archyvas, Lietuvių muziejus ir kt.

1966–1967 mokslo metais JAV, M. Krikščiūno ir P. Maldeikio teigimu, gyvavo tokios lituanistinio švietimo institucijos40:

Mokyklų skaičius

Mokinių skaičius

Mokytojų skaičius

oficialiai JAV švietimo institucijų patvirtinti ir kasdien veikiantys vaikų darželiaiPrivatūs vaikų darželiaiPradžios mokyklos (tarp jų 4 vaikų darželiai)Lietuvių kalbos kursaiAukštesniosios lituanistinės mokyklosPedagoginis lituanistinis institutas

2143241

6920

319914435562

42

236164219

Iš viso 53 3849 319

ŠIANDIENINė LITUANISTINIų MoKYKLų JAV SITUACIJA IR LIETUVYBėS SKLAIDAPo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo lietuvių, kurių užsienyje šiuo metu gyvena per milijoną, veiklą koordinuoja Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Departamentas formuoja ir įgyvendina valstybinę ryšių su užsienyje įsikūrusiomis lietuvių bendruomenėmis politiką, siekia, kad tie ryšiai tarnautų lietuvių išeivijos, Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams. Ne tik rūpinamasi išeivijos veikla užsienyje, bet skatinama, kad lietuviai išeiviai tęstų studijas Lietuvoje. PLB atstovybė Lietuvoje, Mokslo ir studijų departamentas prie Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministe-rijos bei TMID 2000 m. įsteigė viešąją įstaigą Užsienio lietuvių rėmimo centrą, kuris turėjo skatinti užsienio lietuvių studijas Lietuvoje, rūpintis jų finansavimu, stiprinti užsienio lietuvių bendruomenių ir Lietuvos aukš-tųjų mokyklų ryšius. Deja, TMID tinklalapio duomenimis41, 2006–2007 mokslo metais į Lietuvos valstybines aukštąsias mokyklas įstojo tik 44 užsienio lietuviai: 22 iš Lenkijos, 13 iš Baltarusijos, 3 iš Rusijos, po 2 iš Latvijos ir Ukrainos ir tik po vieną iš Gruzijos ir JAV. Tai rodo, kad išeivijos lietuviai, ypač iš JAV, nebeturi pamatinių pokario išeivijos tradicijų ir patirties, yra subrendę kitoje kultūrinėje terpėje, todėl labiau renkasi prestižinius JAV ar Europos universitetus nei studijas Lietuvoje. Taigi pasitvirtina prielaida, kad dabartinį išeivijos jaunimą lietuvybė domina labiau kaip tėvų, senelių kalbos, tradicijų gerbimas ir išsaugojimas.

Daug vilčių gerinant ryšius su išeivijos lietuviais teikia 2008 m. liepos 23 d. Lietuvos Respublikos vyriau-sybės patvirtinta Ilgalaikė Lietuvos valstybės santykių su užsienio lietuviais 2008–2020 m. strategija, kuri apima: – lietuvių tautinio tapatumo išsaugojimą ir plėtojimą; – lituanistinio švietimo organizavimą ir koordinavimą; – lietuvių kultūros puoselėjimą; – informacijos apie Lietuvos gyvenimą sklaidos tobulinimą; – ekonominius ryšius.

Šia ilgalaike strategija siekiama siekti vieningos lietuvių tautinės bendruomenės – integralios tautos – sukū-rimo, užsienio lietuvių tautinio tapatumo, išsaugojimo, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo.

Akivaizdu, kad šiuos siekius įgyvendinti išeivijoje įmanoma tik tada, jeigu bus tobulinamas lituanistinis

švietimas, skatinamas ir remiamas naujų lietuvių švietimo įstaigų steigimas, mokymo proceso tobulinimas, pritaikytas išeivijos lietuvių poreikiams, kultūriniam kontekstui.

TMID duomenimis, 2008 m. 30 pasaulio šalių veikia 189 lietuvių švietimo įstaigos: 7 bendrojo lavinimo mokyklos (1298 mokiniai), 172 lituanistinės mokyklos, vaikų darželiai, lietuvių kalbos ir etnokultūros fakul-tatyvai, kursai (mokosi apie 7400 mokinių). Departamentas kasmet rengia užsienio lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminarus, organizuoja stovyklas, aprūpina užsienio lietuvių mokyklas tautine atributika, vadovėliais, muzikos įrašais.

Nors emigracijos mastai iš Lietuvos į JAV pastaraisiais metais gerokai sumažėjo (tai lėmė emigracija į Ispa-niją, Angliją, Airiją, darbo legalizacija po 2004 m. Europos Sąjungos šalyse, dolerio kurso kritimas ir t. t.), bet lituanistinės mokyklos JAV šiuo metu išgyvena pakilimą, jų gausėja. Taip atsitiko dėl įvairių priežasčių: 1. Po 1990 m. į JAV atvykusių lietuvių („tarybukų“) dypukų išeivių banga nesutiko svetingai („mes kovojome

dėl Lietuvos laisvės būdami tremtyje, o jūs pabėgote iš laisvos Lietuvos“ – tokį pasakymą išgirsdavo dažnas naujasis atvykėlis).

2. Naujieji lietuviai imigrantai, pasak Kuzmickaitės, buvo linkę megzti horizontaliuosius ryšius su kitų etninių grupių nariais, ypač imigrantais iš buvusios sovietinės stovyklos. Tokie ryšiai darė įtaką jų socialiniam mo-bilumui42.

3. Ekonomiškai sustiprėję naujieji išeiviai, JAV pagyvenę 5–10 metų, sukruto, suvokę, kad jų atžalos, gimę JAV, jau nebekalba lietuviškai. Taip jie pradėjo ieškoti lituanistinių šeštadieninių mokyklų, savaitgaliais ėmė aktyviau dalyvauti lietuvių parapijų renginiuose, lankytis sekmadienį bažnyčioje, klausytis iš Lietuvos atvy-kusių atlikėjų koncertų.

2007–2008 mokslo metais JAV veikė 35 lietuviškos mokyklos: – „Atgimimo“ lituanistinė mokykla Konektikute (Connecticut), Bostono lituanistinė mokykla Masačiusetse

(Massachusetts), – Maironio lituanistinė mokykla Niujorke (New York), – Aleksandros Kazickienės lituanistinė mokykla Long Ailende Niujorke, – Edvardo Gervicko lituanistinė mokykla Ročesteryje (Rochester), – Vinco Krėvės lituanistinė mokykla Elizabet Naujajame Džersyje (New Jersey, Elizabeth),– Vinco Krėvės lituanistinė mokykla Filadelfijoje (Pennsylvania, Philadelphia),– Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla (Washington, D. C.).– Pedagoginis lituanistikos institutas Čikagoje,– Čikagos lituanistinė mokykla,– Maironio lituanistinė mokykla Lemonte, Pasaulio lietuvių centre,– Gedimino lituanistinė mokykla (Mundelein).– „Rasos“ lituanistinė mokykla Napervilyje (Naperville),– „žiburėlio“ Montessori lituanistinė mokykla Lemonte, Pasaulio lietuvių centre,– „Pipirų“ lituanistinis ratelis Lemonte, Pasaulio lietuvių centre,– „Spindulėlio“ lituanistinis darželis (oak Lawn), – „žiburio“ lituanistinė mokykla (St. Louis East),– Indianapolio lituanistinė mokykla Indianos valstijoje, – „žiburio“ lituanistinė mokykla Detroite (Michigan), – „Aušros“ aukštesnioji lituanistinė mokykla Klyvlende (ohio),– Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla Klyvlende (ohio),– Lituanistinis darželis „Tėvynės žiburėliai“ Klyvlende (ohio),– Lituanistinė mokykla „Aitvaras“ Cincinatyje (Cincinnati, ohio),– Martyno Mažvydo lituanistinė mokykla (St. Paul, Minnesota), – omahos lituanistinė mokykla (Nebraska), – „Saulės“ lituanistinė mokykla (St. Petersburg, Florida), – Lituanistinė šeštadieninė mokykla „Saulėtas krantas“ (Boynton Beach, Florida), – „Ąžuoliuko“ lituanistinė mokykla (Fort Myers, Florida), – „Saulės“ lituanistinė mokykla (Atlanat, Georgia), – „Gintarėlio“ lituanistinė mokykla (Durham, Šiaurės Karolina), – „Saulės“ lituanistinė mokykla (Houston, Texas), – Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla (Los Angeles, California), – Bernardo Brazdžionio lituanistinė mokykla (San Diego, California),– Lituanistinė mokykla „Genys“ (San Francisko, California),– Lituanistinė mokykla „Vyturėliai“ (Denver, Colorado).

Kad lituanistinių mokyklų JAV nemažėja, liudija faktas, kad iš 35 išvardytų mokyklų – 11 pradėjo veikti 2006–2007 metais, o „Saulės“ lituanistinė mokykla Floridoje, St. Petersburg, 2007 m. buvo atgaivinta po dvejų

metų pertraukos. Deja, yra ir praradimų. Dėl sumažėjusio vaikų skaičiaus ir kitų priežasčių 2006 m. užsidarė Karaliaus Min-

daugo mokykla Baltimorėje, o 2007 m. užsidarė Kovo 11-osios lituanistinė mokykla Plainfield, Ilinojuje.Daugelio lituanistinių mokyklų JAV veikla yra panaši, nes ja rūpinasi, koordinuoja JAV LB Švietimo tary-

ba, kuri remiasi dar Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) 1949 m. paskelbtais Lietuvių chartos principais, raginančiais kiekvieną lietuvį „išlaikytą lietuvių tautos gyvybę“ perduoti ateities kartoms. Švieti-mo taryba rūpinasi lituanistinių mokyklų JAV sistema ir programomis: bendradarbiauja su leidyklomis Lie-tuvoje, rūpinasi žurnalo vaikams „Eglutė“ leidimu, remia mokytojų konferencijas, studijas, vasaros kalbos kursus suaugusiesiems, remia tradicinės stovyklos „Dainavoje“ veiklą, rengia piešinių ir rašinių konkursus visų lituanistinių mokyklų vaikams.

Natūralu, kad greta tradicinių lituanistinių mokyklų JAV kuriasi ir specifiniai švietimo židiniai. Išskirti gali-ma jau nuo 1983 m. Lemonte, Čikagos priemiestyje, veikiančią Montessori lietuvišką mokyklą. Joje mokosi 3–6 metų vaikai, veikia rytinės ir popietinės grupės. Į pačią jauniausiąją grupę – „Pipirų ratelį“ čia priimami vaikai jau nuo vienerių iki 4 metų. Mokomasi pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, nuo 9.30 iki 11.30 val. ryto.

2006 m. spalio 7 d. duris atidarė Aleksandros Kazickienės lituanistinė mokykla Riverhead‘e, Rytiniame Long Island‘e. Tai puikus pavyzdys, kaip kartu gali dirbti, bendrauti visų 3 išeivių bangų atstovai: čia gimę ir augę, pasitraukę po Antrojo pasaulinio karo ir gyvenimą šiose vietose pradedantys trečiabangininkai. Moky-klos steigimo fundatorius garsusis lietuvis verslininkas ir filantropas dr. Juozas Kazickas mokyklos atidarymo proga pasakė prasmingus žodžius ir linkėjimus: „Šiandien mokyklos įsteigimas, kad išlaikytumėte lietuvių kalbą, istoriją, geografiją, papročius, yra neišpasakytai kilnus dalykas, ir esu įsitikinęs, kad Dievas Jums pa-dės. Čia yra meilės grožio kūrinys ir yra kilniausia, ką, apleidęs savo kraštą, gali padaryti – išlaikyti tradicijas ir perteikti kitai generacijai.“

2008 m. prasiplėtė ir suaktyvėjo lietuvių bendruomenė orlande, manoma ir čia atidaryti naują lituanis-tinę mokyklą.

JAV išeivių lituanistinėse mokyklose paprastai dirbama šeštadieniais arba sekmadieniais, o darbo laikas jose beveik visur vienodas – 4 valandos. Panašios ir problemos, su kuriomis susiduriama mokyklose: vienam mokytojui tenka dirbti su skirtingo amžiaus ir nevienodo žinių lygio vaikais, sunku atrinkti visiems įtinkančius vadovėlius ir mokymo priemones, trūksta atsidavusių mokytojų, sutinkančių dirbti už simbolinį atlyginimą, trūksta kompetentingai parengtų testų kalbos lygiams nustatyti, brangsta patalpų nuoma.

Kad geriau būtų suprantama lituanistinių mokyklų veiklos specifika, pateiksime vienos lituanistinės moky-klos modelį, struktūrą, darbo kryptis.

Čikagos lituanistinė mokykla, įsikūrusi Jaunimo centre (vedėja Jūratė Dovilienė). Įdomu, kad angliškai mo-kyklos pavadinimas verčiamas Lithuanian cultural school. Nėra abejonės, kad toks vertimas geriau atspindi mokyklos esmę ir misiją. Tai tipiškas išeivijos jaunimo ir kultūros židinys, kuriame vaikai mokomi lietuvių kal-bos, dvasinio auklėjimo, liaudies dainų ir šokių. Dėstoma Lietuvos istorija, geografija, lietuvių kultūra, mokiniai supažindinami su tautodaile, tautiniais papročiais.

Čikagos lituanistinėje mokykloje veikia: – Ikimokykliniai skyriai – kiškių darželis (3 metų), vaikų ratelis (4 metų), darželis (5 metų). – Pradinė mokykla – nuo 1 iki 6 skyriaus. – Aukštesnioji mokykla – nuo 7 iki 10 klasės.

Mokykla naudojasi Lietuvoje ir išeivijoje išleistais vadovėliais ir pratimų sąsiuviniais. Pabaigę 10 klasių programą, mokiniai gauna lietuvių kalbos (kaip svetimos kalbos) įskaitą (kreditą), kuri

dažnai būna naudinga stojant į universitetą arba įskaitoma gimnazijoje. Mokslo metai prasideda rugsėjo pirmąjį šeštadienį po Labor Day (Darbo dienos) ir baigiasi gegužės mė-

nesį prieš Memorial Day (Kapų puošimo diena). Mokslo metai dalijami į du semestrus: pirmasis baigiasi sausio viduryje, o antrasis – paskutinę mokslo

metų dieną. Mokykla kasmet išleidžia metraštį, kuris atspindi mokyklos mokinių literatūrinius bei meninius sugebėjimus. 2007–2008 mokslo metais Čikagos lituanistinėje mokykloje dirbo 50 mokytojų, ją lankė 320 lietuvių vaikų,

nuo 3 iki 10 klasės. Iš viso šiuo metu mokykloje veikia 15 klasių43.Penktajame XX a. dešimtmetyje JAV lituanistinėse mokyklose būdavo dirbama pagal nepriklausomos

Lietuvos pradžios mokyklų programas. Tačiau dėl to, kad jos veikė tik šeštadieniais ir dirbama buvo pa-prastai po 4 val., dėl to, kad kasmet silpnėjo vaikų lietuvių kalbos mokėjimas, reikėjo leisti naujus vadovė-lius, koreguoti mokymo programas.

Nemažą indėlį rengiant metodines priemones lituanistinėms mokykloms įnešė žymus poetas, vertėjas, kri-tikas, germanistas ir pedagogas Alfonsas Šešplaukis. Jis ne tik parengė daktaro disertaciją Austrijoje apie J. G. Herderį ir baltų tautas, bet, 1949 m. persikėlęs į JAV, pradėjo talkinti lituanistinių mokyklų mokytojams,

pats 1954–1956 m. mokytojavo Maironio mokykloje Brukline. Išeivijos mokyklose daug leidimų susilaukė jo Praktinė lietuvių kalbos gramatika (1954, II leid. 1958, III leid. 1962), Record Course in Lithuanian (1959), populiari skaitinių knyga Ten, kur Nemunas banguoja (1962).

Jau minėta, kad, steigiant šeštadienines lituanistines mokyklas JAV po 1949 m., aktyviai darbavosi litu-anistas pedagogas Domas Velička. Jis pats nuo 1952 m. mokytojavo Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, daug prisidėjo, kad būtų įkurtas Pedagoginis lituanistikos institutas, 1962–1972 m. buvo jo direk-torius. D. Velička išleido tokias metodinės priemones: Lietuvių literatūra (2 d., 1961), Bendrinės kalbos kur-sas (1962 m. su S. Skardžiumi), Konspektinė lietuvių kalbos metodika: 2 dalis – Grožinio skaitymo pamokos (1963, 1966), Lietuvių kalbos pratimai V klasei (3 sąs., 1965), Lietuvių kalbos pratimai mokyklai ir namams (2 sąs., fonetinė plokštelė, 1966–1967).

Būtina paminėti dar vieną išeivijos pedagogą, lituanistą, žurnalistą, visuomenininką, prisidėjusį, kad litu-anistinis švietimas JAV būtų nuosekliai tobulinamas. Tai Juozas Masilionis, mokytojavęs jau DP stovyklose Vokietijoje, o 1949 m. gyvenęs JAV. Nuo 1952 m. jis dirbo Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, 1961–1992 m. buvo jos direktorius. Jis parengė ir išleido lietuvių literatūros vadovėlių aukštesniosioms moky-kloms (1959–1960 m., 2 d., 1977 m. drauge su V. Augulyte ir R. Černiumi, 1978 m. su V. Augulyte), Lietuvių kalbos sintaksę (1985), lietuvių kalbos pratimus (1965, 1976).

Ne viena lituanistinių mokyklų karta mokėsi iš Danutės Bindokienės parengtų mokomųjų knygų. Rašytoja, pedagogė, žurnalistė pati 1959–1987 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą K. Donelaičio mokykloje Čikagoje, todėl ne iš nuogirdų žinojo, ko ypač reikia mokykloje vaikams. D. Bindokienė parengė mokymo knygų litua-nistinėms mokykloms: Lietuvių kalbos pratimai (1971), Lietuvių literatūros skaitymai (1976, 1988), Lietuvių li-teratūros konspektai (4 d., 1976), Lietuvių kalbos sinonimų žodynėlis (1982), Lietuvių kalbos vadovėlis (1987). Iki šiol lituanistinėse mokyklose populiari D. Bindokienės etnografinė knyga Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje. Lithuanian Customs and Traditions (1989, II leid. Vilniuje), iš kurios išeivių lietuvių vaikai ir vaikaičiai susipažįsta su Lietuvos etnografija, tradicijomis.

Minėtina, kad tik pastaraisiais metais, ypač nuo tada, kai JAV lituanistinėse mokyklose pradėjo dirbti paskutinės trečiabangininkų bangos mokytojai, baigę pedagogines mokyklas, institutus ar universitetus Lietuvoje (JAV mo-kyklose teko sutikti ypač daug Vilniaus ir Šiaulių pedagoginių institutų (universitetų) auklėtinių), pradėta glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvos metodininkais, vadovėlių autoriais. Ilgai į Lietuvos siūlomus vadovėlius JAV lituanisti-nių mokyklų pokario išeiviai mokytojai žiūrėjo įtariai ir atsargiai. Šių eilučių autorius dažnai išgirsdavo panašų atsa-kymą Klyvlende, Čikagoje: „Mes turime savų vadovėlių, jūsų vadovėliai nepritaikyti lietuviukams Amerikoje.“

Išeivių iš Lietuvos bangai po Antrojo pasaulinio karo lietuviško identiteto išsaugojimo garantas ir priorite-tas buvo lietuvių kalbos išsaugojimas. XXI a. pradžioje susiklostė situacija, kuriai didžiulę įtaką turi pasau-lyje vykstantys globalizacijos procesai, „pasaulio siaurėjimo“ tendencijos, neaplenkusios ir naujųjų lietuvių išeivių JAV. Lietuvių kalbos išsaugojimas JAV jaunajai kartai yra svarbu, bet dar svarbiau jiems – išsaugoti tėvų, senelių tradicijas, papročius, mąstymą. Visa tai išeiviams suteikia šeštadieninės arba sekmadieninės mokyklos – lietuvybės išsaugojimo išeivijoje garantas.

IŠVADoS1. Lietuvių išeivijos į JAV raidos apžvalga rodo, kad masinė emigracija iš Lietuvos, vykusi XIX a. vid. –

XX a. pr., nėra išskirtinis lietuvių bruožas. Tuo metu iš kitų Europos valstybių į JAV emigravo apie 30 milijonų gyventojų. Daugiausia emigrantų į JAV buvo iš Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir, be abejo, Airijos, kuri XIX a. antroje pusėje pagal santykinį emigrantų skaičių vienu metu vienintelė pralenkė Lietuvą.

2. Daugelio Europos valstybių emigracija į JAV sietina su ekonominio sustiprėjimo siekimu dėl savo šalyse vykusio žemės ūkio nuosmukio, nederliaus, badmečio ir pan. Tai buvo būdinga ir Lietuvai, tačiau lietuviai emigravo ir dėl politinių motyvų: jaunuolių vengimo daug metų tarnauti carinėje armijoje, carizmo represijų, 1905–1907 metų revoliucinių įvykių carinėje Rusijoje ir pan.

3. Iki 1899 m. JAV gyventojų statistikos dokumentuose nebuvo įrašo lietuvis, Lietuva, tai trukdo nustatyti tikslesnį lietuvių JAV skaičių. Iki XX a. pr. dažnai lietuviai būdavo užrašomi kaip lenkai „iš Polsčios“ ar rusai. Dažnai ir patys lietuviai slėpdavo savo kilmę, tautybę dėl galimo persekiojimo. Kartais dėl žemo mentaliteto, nemokslumo ir patys išeiviai nesugebėdavo savęs tiksliai įvardyti, nes pagal religiją jie save laikė lenkais, o pagal teritoriją – Rusijos imperijos gyventojais.

4. Ištirti imigracijos į JAV mastą, suvokti įvairiausių etninių grupių multikultūrą, kalbų, religijų panoramą – vadinasi, suvokti JAV nacijos tapsmą ir jos savitumą. Kultūrinis pliuralizmas gali lengvai tapti „lydymo katilu“, tačiau sugebėjimas išsaugoti savo tautinį identitetą, savitumą per savo parapijų, mokyklų, draugijų, organiza-cijų veiklą ne tik „nesulydo“ tvirtesnių etninių grupių, bet ir tampa JAV valstybės puošmena.

5. Nėra tikslaus ir vieningo lietuvių emigracijos į JAV periodizacijos pateikimo. Nors istorikai Eidintas, Truska pateikia detalesnius emigracijos į JAV skirstymo periodus, tarpsnius, matyt, pakanka šiuo metu dažniausiai minimų trijų emigracijos periodų, bangų skirstymo: 1) 1868–1940 metai; 2) dipukų banga po Antrojo pasauli-

nio karo iki šeštojo XX a. dešimtmečio; 3) tarybukų banga – nuo 1988 m. iki šiol. 6. XXI a. pradžioje JAV gyvena apie 800 000 lietuvių, kurių lietuviškasis identitetas puoselėjamas lituanisti-

nėse šeštadieninėse arba sekmadieninėse mokyklose. Lituanistinis švietimas JAV suprantamas daug plačiau negu Lietuvoje. Tai ne tik lietuvių kalba ir literatūra, bet ir Lietuvos istorijos, tradicijų, papročių, dainų, šokių studijavimas, puoselėjimas ir sklaida.

7. Kad JAV gyvenančių lietuvių išeivių, lietuvių kilmės amerikiečių lietuviškasis identitetas bus išsaugotas ir ateityje, optimistiškai nuteikia faktas, kad JAV daugėja lituanistinių mokyklų, jų skaičius ne mažėja, bet auga. 2007–2008 m. JAV veikė 35 lietuviškos mokyklos. Vilčių teikia ir aktyvėjantis išeivijos mokyklų mokytojų bendradarbiavimas su Lietuvos institucijomis, kuruojančiomis viso pasaulio lietuvių veiklą – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerija, daugėja mo-kyklų JAV, kuriose dirba Lietuvos universitetų absolventai.

nuorodos:1 U. S. Bureau of the Census, Current Population Reports, P-20, No. 213, 221, Washington: U. S. Government Printing offise, 1973 ir kt. m.

2 Harvard Encyclopedia of American Ethnic Groups (ed. S. Thernstorn), USA: Harvard University Press, 1980.

3 Sowell T. Ethnicity in Changing America, USA, Daedalus, Winter, 1978.4 Ethnic America (ed. Sowell Thomas), USA, Basic Books, 1981.5 Kuznets S. Immigration of Russian Jews to the United States: Background and Structure. – Perspectives in American History, vol. IX, 1975.

6 Foerster R. F. The Italian Emigration of our Times, New York, Arno Press, 1969.7 Jurgėla C. R. Lithuania and the United States: The Establishment Research and Studies Center, Chicago, 1985. 8 Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. I, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 191–201.9 U. S. Immigration and Naturalization Service, Statistical Yearbook of the Immigration and Naturalization Service, Washington: U. S. Government Printing Service, 1997, p. 434.

10 Truska L. Emigracija iš Lietuvos 1868–1914 metais. – Lietuvos TSR MA darbai, serija A, 1(10), Vilnius, Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, p. 71–85.

11 Ten pat, p. 73.12 Račkauskas K. V. Amerika. Niujorkas, 1915 (šioje knygoje duomenys rinkti iš Annual reports of the Commissioner General of Immigration, Washington, 1900–1915).

13 Eidintas A. Lietuvių kolumbai, Vilnius, Mintis, 1993. 14 Eidintas A. Lithuanian Emigration to the United States. 1868–1950. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.

15 Ten pat (1893), p. 14.16 Ten pat, p. 15.17 Ten pat, p. 68. 18 Skirius J. Amerikos lietuvių tarybos veikla 1945–1948 metais: Išeivijos pastangos dėl „Displaced Persons Act“ priėmimo. Čikaga, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, 2000.

19 JAV lietuviai (Biografijų žinynas, I t.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 86. 20 Annual Report of the Commissioner General of Immigration for the Fiscal Year ended June 30, 1899–1915. Washington, DC, 1900 though 1915.

21 Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. VIII, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 776–821.22 Kuzmickaitė D. K. Tarp dviejų pasaulių: Naujieji imigrantai lietuviai Čikagoje (1988–2000), Kaunas, 2004. 23 Milukas A. Pirmieji Amerikos lietuvių profesionalai ir kronika, 1. Philadelphia, 1929. 24 Margeris A. Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas (1872–1949), Chicago, Naujienos, 1956, p. 95.25 Ten pat, p. 101.26 Eidintas A., ten pat (1993), p. 46. 27 Margeris A., ten pat, p. 107.28 Ten pat, p. 109.29 Ten pat, p. 110.30 JAV lietuviai, p. 627.31 Margeris A., ten pat. p. 111.32 Ten pat, p. 127–128.

33 Kisielius P. Trys išeivijos bangos. – Į laisvę, 2002 m. spalis, p. 5–16. 34 Eidintas A., ten pat (1993), p. 95.35 žilius J. Lietuviai Amerikoje, Plymouth, 1899. 36 Lietuviškasis švietimas Šiaurės Amerikoje (red. J. Masilionis, St. Petersonienė), Chicago, 2000. 37 Dundulis A. Pedagoginis lituanistikos institutas. – Mūsų žinios, 1972, spalio 22, nr. 18, p. 6.38 Dautaras J. Pedagoginis lituanistikos institutas (1958–2003). Čikaga: LTSC, 2005, p. 12–13.39 Ten pat, p. 16.40 Krikščiūnas M., Maldeikis P. Lietuviškoji mokykla išeivijoje, Vilnius, Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 786–793.

41 www.tmid.lt/lietuviai-pasaulyje/ (prieiga per internetą 2008-08-10)42 Kuzmickaitė D. K. Naujieji lietuviai imigrantai Čikagoje (1988–2000). Daktaro disertacija, Kaunas, 2000, p. 17. 43 www.cikagoslituanistinemokykla.org (prieiga per internetą 2008-08-10)

Stasys Tumėnas

PECULARITIES oF EMIGRATIoN To THE USA AND LITHUANIAN EDUCATIoN IN EMIGRATIoN

SummaryBasing himself on the historical sources, comparative literary analysis (there are 43 sources of literature mentioned in the article) and his direct observation (1995-2008) Tumėnas describes specific features and division into periods the emigration of Lithuanians to the USA from the middle of the 19th century up to the beginning of the 21st century.

The review of the development of emigration of the Lithuanians to the USA shows that mass emigration from Lithuania from the middle of the 19th century up to the beginning of the 20th century is not a idiosyncrasy of Lithuanians. At that time almost 30 million people emigrated to the USA from other European countries.

Emigration of so many people from Europe to the USA is connected with decline of agriculture, crop failure, famine, etc. in their countries. It was a period problem of Lithuania too however, the Lithuanians also emigrated because of political motives: avoiding to serve in the tsarist army, tsarist repressions, revolutionary movement in the Tsarist Russia in 1905-1907, etc.

In 1899, in the USA statistic documents of the population there was no entry “Lithuanian”, Lithuania” so this caused trouble in order to establish a more exact number of Lithuanians in the USA.

There is no exact and uniform division into periods of emigration to the USA. Though historians Eidintas and Truska give more detail division into periods, perhaps it is enough to have most often mentioned three periods, waves of emigration: 1. 1868-1940; 2. The refugee wave after the World War II till the sixth decade of the 20th century; 3. The Soviet wave from 1988 till now.

In the beginning of the 21st century 800,000 Lithuanians lived in the USA. Their Lithuanian identity is cherished in Lithuanian Saturday and Sunday schools. Lithuanian education is understood more widely in the USA than in Lithuania. It is not only the Lithuanian language and literature but also the studying, fostering and spreading of Lithuanian history, traditions, customs, songs and dances.

The fact that in the USA there open more Lithuanian schools makes us optimistic that the Lithuanian identity of Lithuanian emigrants in the USA and Americans’ of Lithuanian origin will be retained in the future. In 2007-2008 there were 35 Lithuanian schools in the USA. The more active cooperation of the teachers of emigrant schools with Lithuanian institutions responsible for the activities of the Lithuanians all over the world – Department for National Minorities and Emigrants and Ministry of Education – raise our hopes. There also has increased the number of schools in the USA in which work the graduates from Lithuanian universities.

EMIGRāCIJA Uz ASV UN LITUāNISTISKāS IzGLīTīBAS īPATNīBU IzPAUSMES TRIMDā

KopsavilkumsRakstā, balstoties uz vēstures avotiem, literatūras salīdzināmo analīzi (rakstā minēti 43 literatūras avoti), tiešiem autora novērojumiem 1995.–2008. gadā, tiek runāts par lietuviešu emigrācijas uz ASV (laika posms no XIX gs. vidus līdz XXI gs. sākumam) periodizāciju un specifiku.

Lietuviešu emigrācijas uz ASV attīstības apskats rāda, ka masveida emigrācija no Lietuvas, kas notikusi no XIX gs. vidus līdz XX gs. sākumam, nav īpaša lietuviešu iezīme. Tajā laikā arī no citām Eiropas valstīm uz ASV emigrēja ap 30 miljoniem iedzīvotāju.

Emigrācija no daudzām Eiropas valstīm uz ASV saistīta ar ekonomiskas stabilitātes meklējumiem savā valstī esošās zemkopības panīkuma, neražas, bada laiku u. tml. dēļ. Tas bija raksturīgs arī Lietuvai, taču

lietuvieši emigrēja arī politisku apsvērumu dēļ: jaunekļu nevēlēšanās daudzus gadus dienēt cara armijā, carisma represijas, 1905.–1907. gada revolucionārie notikumi cariskajā Krievijā u. tml.

Līdz 1899. g. ASV iedzīvotāju statistikas dokumentos nebija ieraksta lietuvietis, Lietuva, tāpēc ir grūti noteikt precīzāku lietuviešu skaitu ASV.

Nav sniegta precīza un vienota periodizācija lietuviešu emigrācijai uz ASV. Lai gan vēsturnieki Eidints, Truska sniedz detalizētāku periodu iedalījumu emigrācijai uz ASV, neskaidrie posmi paliek. Šķiet, pietiek ar šobrīd visbiežāk minētajiem trim emigrācijas periodiem, iedalījumu viļńos: 1. 1868.–1940. gads; 2. otrais dīpīšu vilnis no otrā pasaules kara līdz XX gs. sešdesmitajiem gadiem; 3. Padomju vilnis – no 1988. g. līdz mūsdienām.

XXI gs. sākumā ASV dzīvo ap 800000 lietuviešu, kuru lietuviskā identitāte tiek kopta lituānistikas sestdienas vai svētdienas skolās. Lituānistikas izglītība ASV tiek saprasta daudz plašāk nekā Lietuvā. Tā ir ne tikai lietuviešu valoda un literatūra, bet arī Lietuvas vēstures, tradīciju, ieražu, dziesmu, deju mācīšanās, kopšana un popularizācija.

Uz to, ka ASV dzīvojošo lietuviešu emigrantu, lietuviešu izcelsmes amerikāńu, lietuviskā identitāte tiks saglabāta arī nākotnē, ļauj cerēt fakts, ka ASV palielinās, nevis samazinās lietuviešu skolu skaits. 2007.–2008. g. ASV darbojās 35 lietuviešu skolas. Cerīga ir arī emigrācijas skolu skolotāju sadarbības aktivizēšanās ar Lietuvas institūcijām, kas koordinē visas pasaules lietuviešu darbību – ar Lietuvas Republikas valdības Mazākumtautību un emigrācijas departamentu, Izglītības un zinātnes ministriju, palielinās to ASV skolu skaits, kurās strādā Lietuvas universitāšu absolventi.

CECHY SzCzEGóLNE EMIGRACJI Do USA I ośWIATY LITUANISTYCzNEJ NA WYCHoDźSTWIE

Skróty ArtykułówW artykule omawia się periodyzację i specyfikę emigracji litewskiej do USA od poł. XIX w. do XXI w., opierając się na źródłach historycznych, analizie porównawczej literatury (w artykule wymienia się 43 źródła literackie), bezpośrednich obserwacjach poczynionych przez autora w latach 1995 – 2008.

Przegląd rozwoju wychodźstwa litewskiego w USA wykazuje, że masowa emigracja z Litwy w połowie XIX w. i na początku XX w. nie jest cechą wyłącznie litewską.W tym okresie z innych paņstw europejskich wyemigrowało do USA ok. 30 milionów osób.

Emigracja z wielu paņstw europejskich do USA wiąże się z dążeniem do poprawy warunków ekonomicznych spowodowanych upadkiem rolnictwa, nieurodzajem, głodem itp. Cechowało to również Litwę, lecz Litwini emigrowali również z powodów politycznych:młodzieņcy chcieli uniknąć wieloletniej słuzby w armii carskiej, carskich represji, wydarzeņ rewolucyjnych lat 1905 – 1907 w rosji carskiej itp.

Do 1899 r. w dokumentach statystycznych ludności USA nie istniał wpis Litwin, Litwa, co utrudnia określenie dokładnej liczby Litwinów w USA.

Nie ma również dokładnej i jednolitej periodyzacji emigracji Litwinów do USA. Chociaż historycy Eidintas, Truska przedstawiają bardziej szczegółowy podział na okresy emigracji do USA, jednakże prawdopodobnie wystarczający jest najczęściej obecnie wymieniany podział na trzy okresy, fale emigracji: 1. lata 1868 – 1940; 2. druga fala po drugiej wojnie światowej do szóstego dziesięciolecia XX w. (tzw. fala „dipukų”); 3. od 1988 r. do czasów obecnych – trzecia fala (tzw. „tarybukų”).

Na początku XXI w. w USA mieszka około 800 000 Litwinów, którzy swoje litewskie pochodzenie pielegnują w sobotnich i niedzielnych szkółkach litewskich. oświata lituanistyczna w USA jest pojmowana znacznie szerzej niż na Litwie. Jest to nie tylko język litewski i literatura, lecz również studiowanie historii Litwy, jej tradycji, obyczajów, pieśni, taņców, ich pielęgnowanie i rozpowszechnianie.

optymistycznie nastraja fakt, że w USA liczba szkółek litewskich nie maleje, lecz rośnie, co oznacza, iż tożsamość narodowa wychodźstwa litewskiego, Amerykanów litewskiego pochodzenia zostanie zachowana również w przyszłości. W latach 2007 – 2008 w USA działało już 35 szkółek litewskich. Wielce obiecująca jest również coraz aktywniejsza współpraca nauczycieli szkółek z instytucjami litewskimi patronującymi działalności Litwinów na całym świecie – Departamentem Mniejszości Narodowych i Wychdźstwa przy Rządzie Republiki Litewskiej, Ministerstwem oświaty i Nauki. Coraz więcej jest także w USA szkółek, w których pracują absolwenci uniwersytetów litewskich.

Выражение особенностей эмиграции В сШа и литуанистического просВещения эмигрантоВ

резюмена основании исторических источников, сравнительного литературного анализа (в статье упоминаются 43 источника), непосредственных наблюдений автора 1995–2008 гг., обсуждается периодизация и специфика литовской эмиграции в сШа с середины XIX в. до начала XXI в.обзор развития литовской эмиграции в сШа показывает, что массовая эмиграция из литвы в

середине XIX в. – начале XX в. не является исключительно литовской чертой. В то время из государств европы в сШа эмигрировали около 30 миллионов человек.эмиграцию жителей большинства европейских стран в сШа следует связывать со стремлением к

экономическому укреплению в результате происходивших в своей стране упадка сельского хозяйства, неурожаев, голода и т. п. это было характерно и для литвы, однако литовцы эмигрировали еще и по политическим мотивам: юноши стремились избежать многолетней службы в царской армии, репрессий царизма, революционных событий 1905–1907 гг. в царской россии и т. п.До 1899 г. в статистических документах жителей сШа не было записей “литовец”, “литва”, поэтому

это затрудняет установление точного числа литовцев в сШа.отсутствует точная и единая периодизация литовской эмиграции в сШа. Хотя историки а. эйдинтас,

л. труска выделяют более детальные периоды эмиграции в сШа, вероятно, достаточно выделить три, наиболее часто упоминаемые в наше время, периода, волны: 1) 1868–1940 гг.; 2) волна “дипукасов” после Второй мировой войны до шестидесятых годов ХХ в.; 3) волна “тарибукасов” – с 1988 г. до наших дней. В начале XXI в. в сШа проживает около 800 000 литовцев, литовский идентитет которых воспитывается в

литуанистических школах, занятия в которых проводятся по субботам или воскресеньям. литуанистическое воспитание в сШа понимается намного шире, чем в литве. это не только литовский язык и литература, но также изучение и распространение знаний об истории литвы, традициях, обычаях, песнях, танцах.оптимизм в том, что литовский идентитет проживающих в сШа литовцев будет сохранен и в будущем,

основывается и на том факте, что в сШа увеличивается число литуанистических школ. В 2007–2008 гг. в сШа действовали 35 литуанистических школ. надежду укрепляет и активизировавшееся сотрудничество учителей этих школ с литовскими институциями, курирующими деятельность литовцев во всем мире, – Департаментом национальных меньшинств и эмиграции при правительстве литовской республики, министерством науки и образования; все больше в сШа школ, в которых работают выпускники литовских университетов.

BESoNDERHEITEN DER AUSWANDERUNG IN DIE USA UND DER LITUANISTISCHEN BILDUNG UNTER DEN AUSWANDERERN

zusammenfassung Der Autor beruht auf den historischen Quellen und der vergleichenden Analyse der Literatur (im Artikel werden 43 Literaturquellen erwähnt), auch auf eigene Beobachtungen in den Jahren 1995–2008, und bespricht Auswanderung der Litauer in die USA seit Mitte des 19. Jh. bis Anfang des 21. Jh., ihre Perioden und Spezifik.

Der Überblick der Auswanderung der Litauer in die USA zeigt, dass massenhafte Auswanderung aus Litauen Mitte des 19. Jh. und Anfang des 20. Jh. keine ausgesonderte Besonderheit der Litauer ist. In dieser Periode hatten aus anderen europäischen Staaten etwa 30 Millionen Menschen nach USA ausgewandert.

Die Auswanderung von meisten europäischen Staaten in die USA ist mit dem Streben nach der wirtschaftlichen Verstärkung wegen des Niedergangs der Landwirtschaft, Misserntejahren und Hungersjahren u.ä. verbunden. Das war auch Litauen typisch, aber die Litauer haben auch wegen der politischen Motive ausgewandert: die Jugendlichen weigerten sich mehrere Jahre im zaristischen Heer dienen, wichen den zaristischen Repressionen aus, weigerten sich vor Revolutionsereignisse in den Jahren 1905–1907 in Russland u.a.

Bis das Jahr 1899 gab es in den statistischen Dokumenten der Einwohner von USA keine Eintragung Litauer, Litauen, deshalb wird die Bestimmung der genaueren zahl der Litauer in den USA erschwert.

Man hat keine genaue und einheitliche Periodisation für die Auswanderung der Litauer in die USA. Die Historiker Eidintas, Truska legen detaillierte Verteilung der Auswanderungsperioden in die USA, es genügt zur zeit am häufigsten erwähnten drei Wellen der Auswanderung: 1. 1868–1940 Jahre; 2. die zweite Dipuken Welle (Verschleppte Personen) seit dem zweiten Weltkrieg bis zum sechsten Jahrzehnt des 20. Jh. 3. Tarybukai Welle – seit 1988 bis jetzt.

Anfang des 21. Jh. leben in den USA etwa 800 000 Litauer, deren litauische Identität in den lituanistischen Schulen, die am Sonnabend und Sonntag wirken, gepflegt wird. Lituanistische Erziehung wird in den USA breiter als in Litauen verstanden. Das sind nicht nur litauische Sprache und Literatur, sondern auch die Geschichte Litauens, Traditionen, Bräuche, Lieder und Tänze, ihre Pflege und Verbreitung.

Die Tatsache, dass die litauische Identität der litauischen Auswanderer, die in den USA leben, und der Amerikaner der litauischen Herkunft auch in der zukunft auferhalten wird, verleiht optimistische Stimmung, weil es vermehren sich in den USA lituanistische Schulen, ihre zahl wird nicht geringer, sondern steigt an. In den Jahren 2007–2008 haben in den USA 35 litauische Schulen gewirkt. Hoffnung verleiht auch aktive zusammenarbeit der Lehrer aus den Schulen der Auswanderer mit den litauischen Institutionen, die die Tätigkeit der Weltlitauer betreuen – Departament der Volksminderheiten und der Auswanderer an der

Regierung der Republik Litauen, Ministerium für Bildung und Wissenschaft, es vermehren sich die Schulen in den USA, wo die Absolventen der litauischen Universitäten tätig sind.

Šiaulių universitetasP. Višinskio g.25, LT – 76351 Šiauliai

Gauta 2008 09 10Atiduota spaudai 2008 10 10