Socialin÷s reabilitacijos tarnybos darbuotojų geb÷jimų ugdymas ir kvalifikacijos k÷limas, siekiant pagerinti nuteistųjų integravimosi į darbo rinką galimybes

VP1-1.3-SADM-02-K-01-147

SOCIALINIO DARBO SU NUTEISTAISIAIS METODIKA

Pareng÷ VšĮ „Vilniaus verslo konsultacinis centras“

Vilnius, 2010

2

TURINYS

PRATARMö ...................................................................................................................................... 3

1. SOCIALINIO DARBO SU NUTEISTAISIAIS METODINIAI PRINCIPAI ......................... 5

1.1. Pagrindiniai socialinio darbo metodai ...................................................................................... 8

1.2. Supervizijos metodo vieta socialinio darbo proceso etapuose .............................................. 17

1.3. Elgsenos kaitos įvertinimo ir grįžtamojo ryšio nustatymo principai ................................... 24

2. INDIVIDUALAUS SOCIALINIO DARBO METODAI ......................................................... 28

2.1. Supervizijos metodų taikymas individualiame darbe su nuteistaisiais................................ 28

2.2. Individuali kliento sistema ir jos įvertinimo priemon÷s........................................................ 33

2.3. Socialinio darbuotojo vaidmenys įgalinimo procese.............................................................. 39

2.4. Socialinio darbo interviu rūšys ir pagrindiniai klausimai .................................................... 41

2.5. Socialinio darbo su klientu etapai (preliminarinis, pradinis, darbo ir užbaigiamasis)...... 43

3. SOCIALINIO DARBO SU GRUPE METODAS ..................................................................... 46

3.1. Grupinio darbo metodo organizavimo metodiniai principai................................................ 46

3.2. Supervizijos metodų taikymas darbo grup÷se ...................................................................... 55

3.3. Socialinio darbuotojo funkcijos grup÷je................................................................................ 62

3.4. Grupių modeliai ........................................................................................................................ 64

4. NUTEISTŲJŲ INTEGRACIJOS Į DARBO RINKĄ ŽINIŲ IR GEBöJIMŲ FORMAVIMO

METODAI........................................................................................................................................ 67

4.1. Darbo santykių teisinis reglamentavimas............................................................................... 67

4.2. Savarankiškos darbo paieškos ................................................................................................. 96

4.3. Savęs pateikimas ..................................................................................................................... 110

4.4. Karjeros planavimas ir įsitvirtinimas darbo rinkoje .......................................................... 119

4.5. Verslumo įgūdžių ugdymas (savęs įdarbinimas).................................................................. 127

5. SOCIALINIO DARBO SU NUTEISTAISIAIS METODINöS PRIEMONöS ................... 144

5.1. Žinių ir geb÷jimų įvertinimo testai........................................................................................ 144

5.2. Savitikros testai ....................................................................................................................... 160

5.3. Diskusijų temos, atvejų analiz÷s ............................................................................................ 180

5.4. Užduotys .................................................................................................................................. 191

INFORMACINIAI ŠALTINIAI IR REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA ....................... 212

3

PRATARMö

Socialin÷s reabilitacijos tarnybos darbuotojų viena iš pagrindinių funkcijų yra skatinti nuteistųjų integraciją į darbo rinką, suteikti reikiamas žinias ir geb÷jimus, siekiant didinti jų užimtumą. Būtent šie darbuotojai yra pirmoji grandis, kuri savo geb÷jimų d÷ka gali paskatinti ir motyvuoti nuteistuosius formuoti nuostatas d÷l galimyb÷s įsidarbinti, planuoti savo darbinę karjerą, pasirinkti užsi÷mimo sritį, atsižvelgiant į savo geb÷jimus. Nuo jų darbo kokyb÷s dažnai priklauso, kaip pavyksta nuteistuosius motyvuoti rengtis darbinei veiklai, siekti profesinių žinių bei mokytis. Tod÷l labai svarbu yra suteikti socialiniams darbuotojams reikiamą žinių ir geb÷jimų bagažą, kurie jį gal÷tų panaudoti tiesiogin÷je savo socialinio darbo srityje, skatindami nuteistųjų integravimąsi į darbo rinką, sudaryti sąlygas įvaldyti šiuolaikiškus socialinio darbo su nuteistaisiais metodus.

Įgyvendinant projektą „Socialin÷s reabilitacijos tarnybos darbuotojų geb÷jimų ugdymas ir kvalifikacijos k÷limas, siekiant pagerinti nuteistųjų integravimosi į darbo rinką galimybes“, buvo ugdomi socialinių darbuotojų bendrieji geb÷jimai socialinio darbo srityje, teikiamos žinios, reikalingos nuteistųjų integracijai į darbo rinką pagerinti. Mokymų metu socialin÷s reabilitacijos tarnybos darbuotojai susipažino su pagrindiniais šiuolaikiniais socialinio darbo metodais, grindžiamais supervizijos principais, įvertino galimybes šiuos metodus bei principus taikyti socialinio darbo su nuteistaisiais proceso metu.

Socialinio darbo metodikos tikslas yra pagerinti nuteistųjų integracijos į darbo rinką galimybes, teikiant teorines žinias bei formuojant praktinius nuteistųjų įgūdžius socialinio darbo proceso metu. Metodika yra skirta socialin÷s reabilitacijos tarnybos darbuotojams, dirbantiems nuteistųjų socializacijos ir integracijos į darbo rinką srityje. Ši metodika suteiks galimybes plačiau naudoti šiuolaikiškus socialinio darbo metodus, pagerins socialinių darbuotojų individualaus ir grupinio darbo su nuteistaisiais integracijos į darbo rinką srityje kokybę, suformuos įgūdžius naudoti žinių formavimo ir patikrinimo instrumentus.

Pirmoje socialinio darbo metodikos dalyje „Socialinio darbo su nuteistaisiais metodiniai principai“ pateikiami pagrindiniai socialinio darbo metodai, apibūdinami socialinio darbo su nuteistaisiais ypatumai. Šioje dalyje supažindinama su supervizijos kaip profesinių santykių konsultavimo metodo ypatumais, pateikiamos supervizoriaus veiklos kryptys socialiniame darbe bei saviugdos principai. Socialinio darbo tikslų pasiekimui įvertinti pateikiami klientų elgsenos kaitos įvertinimo ir grįžtamojo ryšio nustatymo principai.

Antroje metodikos dalyje „Individualaus socialinio darbo metodai“ supažindinama su supervizijos metodo taikymo ypatumais individualiame socialiniame darbe, pagrindiniais supervizoriaus d÷mesio centrais bei vaidmenimis, dirbant su klientu. Metodikoje pateikiama medžiaga skirta lavinti socialinio darbuotojo įgūdžius įvairiuose socialinio darbo su klientu etapuose, atliekant socialinio darbo interviu bei realizuojant socialinio darbuotojo vaidmenis įgalinimo procese.

Metodikoje daug d÷mesio skiriama gerinti socialinių darbuotojų geb÷jimus grupinio darbo srityje. Dalyje „Socialinio darbo su grupe metodas“ pateikiami grupinio darbo organizavimo principai, supažindinama su pagrindin÷mis socialinio darbuotojo funkcijomis grup÷je, formuojami darbuotojų geb÷jimai taikyti įvairias grupinio darbo formas. Metodika supažindina su supervizijos metodo taikymu grupinio darbo srityje, jo teikiamais pranašumais bei vykdymo ypatumais.

Vienas iš socialinio darbo metodikos tikslų yra pateikti socialiniams darbuotojams reikiamą informaciją bei mokymo medžiagą tokiose integracijos į darbo rinką srityse kaip darbo santykių teisinis reglamentavimas, savarankiškos darbo paieškos, savęs pateikimas, įsitvirtinimas darbo rinkoje, karjeros planavimas, verslumo įgūdžių ugdymas (savęs įdarbinimas). Ketvirtoje socialinio darbo metodikos dalyje „Nuteistųjų integracijos į darbo rinką žinių ir geb÷jimų formavimo metodai“, šalia mokymo medžiagos min÷tose srityse, yra pateikiamos įvairios žinių bei geb÷jimų formavimo priemon÷s, tokios kaip žinių ir geb÷jimų įvertinimo testai, savitikros testai, diskusijų temos, atvejų analiz÷s,

4

praktin÷s užduotys, kurios pasitarnaus teikiant reikiamą informaciją nuteistiesiems individualaus ir grupinio darbo metu, užtikrins kvalifikacijos k÷limo ir mokymo proceso tęstinumą.

Rengiant metodiką, buvo pasinaudota socialin÷s reabilitacijos darbuotojų mokymo metu sukaupta patirtimi, įvertinti socialinio darbo su nuteistaisiais ypatumai. Metodikoje pateikiami šiuolaikiški socialinio darbo principai, ypatingai išskiriant supervizijos kaip profesinių santykių konsultavimo metodą socialinio darbo srityje. Šiai metodikos daliai parengti buvo pasitelkta užsienio ekspertų patirtis. Būtina pabr÷žti Miunsterio akademijos (Vokietija) profesoriaus Bernd Jansen ind÷lį, rengiant socialinio darbo metodiką bei konsultuojant supervizijos taikymo socialinio darbo srityje klausimais.

Metodikoje pateikiama aktuali informacija integracijos į darbo rinką srityje. Metodikos reng÷jai d÷koja projekto „Socialin÷s reabilitacijos tarnybos darbuotojų geb÷jimų

ugdymas ir kvalifikacijos k÷limas, siekiant pagerinti nuteistųjų integravimosi į darbo rinką galimybes“ ekspertams ir d÷stytojams, suteikusiems vertingos medžiagos rengiant metodiką, o taip pat socialin÷s reabilitacijos tarnybos darbuotojams, aktyviai dalyvavusiems aptariant ir svarstant aktualius metodikos parengimo klausimus.

Socialinio darbo metodikos reng÷jų vardu dr. Romualdas Stankaitis, VšĮ „Vilniaus verslo konsultacinis centras“ Generalinis direktorius

5

1. SOCIALINIO DARBO SU NUTEISTAISIAIS METODINIAI PRINCIPAI

Socialinis darbas su nuteistaisiais – tai pagalba integruotis į visuomenę asmenims, lygtinai paleistiems iš laisv÷s at÷mimo vietų ir teikti jiems socialinę paramą. Socialiniai darbuotojai, dirbantys prie pataisos inspekcijų, teikia reikiamą paramą įdarbinimo klausimais, bendradarbiauja su aplinkin÷mis darbo biržomis ir kitomis institucijomis, kurios gal÷tų pad÷ti spręsti socialines problemas bei nukreipia į organizacijas, galinčias suteikti konkrečią pagalbą. Neretai tai atlieka ir pataisos inspekcijų darbuotojai, kurie prižiūri, kaip nuteistieji asmenys vykdo teismo įpareigojimus ir draudimus, ar nepažeidin÷ja viešosios tvarkos, nedaro kitų teis÷s pažeidimų.

Nuolatinis socialinio darbuotojo ir kliento kontaktas suteikia galimybę steb÷ti, kaip nuteistasis keičiasi, kokių įgūdžių jam reikia s÷kmingiau adaptuotis ir pasirinkti tinkamą kelią. Vertinant kaip vykdomi įpareigojimai, darbuotojas stebi, kaip priimami teis÷ti sprendimų pri÷mimo būdai. Vertinimo pagrindu yra raštiški iš kitų įstaigų gauti dokumentai apie įpareigojimų vykdymą, tačiau dažnai tai būna nepakankamas pagrindas priimti sprendimą apie kliento elgesį. Trūksta tiesioginio įstaigų darbuotojų bendravimo, komandinio darbo vertinant elgesį.

Neretai iš÷jusieji iš laisv÷s at÷mimo vietų asmenys patiria visuomen÷s engimą, nenor÷jimą pasiūlyti pagalbos, darbo ir pan., dažnai jų teis÷s yra neginamos kaip visuomen÷s „atstumtųjų”. Taigi, socialinis darbuojas teikia socialinę paramą, imasi priemonių apsaugoti nuteistųjų asmenų teises ir pareigas. Prieš pradedant dirbti su klientu, renkama informacija apie nuteistąjį (materialines, buitines sąlygas, jo interesus, laisvalaikį ir pan.). Nuteistasis lankomas savo gyvenamojoje vietoje, bendraujama su giminaičiais, artimaisiais, mokytojais, vertinamos gyvenimo sąlygos, kur gal÷tų sugrįžti nuteistasis. Darbuotojai stengiasi nuolat bendrauti su nuteistaisiais, susipažinti su jų gyvenimo aplinka ir daryti teigiamą poveikį. Neretai nuteistieji papuola į „užburtą ratą”, kai tik iš÷ję negali rasti darbo, pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. Tokia pad÷tis v÷l stumia asmenį rinktis neteis÷tą pasipelnymo būdą, nes bendruomen÷ nesuteikia galimyb÷s pasitaisyti.

Remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, socialinis darbas su nuteistaisiais, bausmę atliekančiais pataisos namuose, vyksta socialin÷s reabilitacijos pagrindu. Laisv÷s at÷mimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstyb÷s ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomenin÷s organizacijos, religin÷s bendruomen÷s ir bendrijos, jų nariai bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.

Pagrindiniai socialin÷s reabilitacijos tikslai: 1) pad÷ti nuteistiesiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomen÷s saugumą

gerbiančiais žmon÷mis; 2) išmokyti nuteistuosius gyvenimo tikslų siekti teis÷tais būdais ir priemon÷mis; 3) sudaryti sąlygas nuteistiesiems po bausm÷s atlikimo reintegruotis į visuomenę. Socialin÷s reabilitacijos formos: 1) individualus ir grupinis darbas su nuteistaisiais, kuriuo siekiama skatinti nuteistuosius keisti

savo elgesį bei išlaikyti šeimos ir kitus socialinius ryšius ir kuris dirbamas atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybę, amžių, lytį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, išsilavinimą, elgesį bausm÷s atlikimo metu ir kitas aplinkybes;

2) ilgalaik÷ nuteistųjų visuomeninio elgesio korekcija; 3) nuteistųjų socialinių, dvasinių ir kultūrinių poreikių tenkinimas; 4) pagalba sprendžiant nuteistųjų problemas; 5) kultūros, sporto ir kiti masiniai renginiai; 6) paskatinimo priemonių ir nuobaudų skyrimas nuteistiesiems.

Socialin÷s reabilitacijos darbuotojai individualiu darbu siekia pad÷ti asmenims adaptuotis, kadangi daugelis iš÷ję į laisvę nežino savo teisių. Jiems padedama įvertinti teis÷tus savo teisių

6

įgyvendinimo ir teis÷tų interesų siekimo būdus, suteikiama reikiama informacija apie jų teises ir pareigas, apie bausm÷s atlikimo tvarką ir sąlygas, atsakomybę už tvarkos pažeidimą, siekiama sudaryti galimybes asmenims įsidarbinti, orientuotis darbo rinkoje, pad÷ti persikvalifikuoti, įgyti specialybę.

Tačiau individualus darbas su tokias asmenimis yra specifinis, jie jau pažeisti ir jautrūs, jie priklauso specifinei visuomen÷s grupei, kuriai keliami labai „griežti” reikalavimai. Jie tampa tarsi „raupsuotieji”. Jų bendravimas turi įkalinimo įstaigų žargono bruožų, kai kurie yra palaužti ir tik socialin÷s pagalbos čia gali neužtekti.

Žmon÷s yra pagrindiniai veik÷jai visuomen÷je Žmogaus geb÷jimas nuolat besikeičiančioje aplinkoje veiksmingai ir protingai naudoti žinias yra

didžiausia visuomen÷s vertyb÷. Kiekvienas, siekdamas pilnai išpl÷toti šį geb÷jimą turi nor÷ti ir gal÷ti imti gyvenimą į savo rankas - tapti aktyviais piliečiais. Nenutrūkstantis mokymas, švietimas, socialinių ir darbinių įgūdžių lavinimas - geriausias būdas priimti permainų iššūkius, iškylančius tiek visuomenei, tiek kiekvienam individualiai.

Žinių ir įgūdžių, kuriuos įgyjame vaikyst÷je ir jaunyst÷je šeimoje, mokykloje ir pan., neužtenka visam gyvenimui. Nuolat besikeičiant socialin÷ms ir ekonomin÷ms sąlygoms, labai svarbu integruoti mokymąsi į suaugusiųjų gyvenimą. Kai kurie iš mūsų netur÷jo galimyb÷s gauti pakankamai žinių jaunyst÷je, tod÷l stengiasi įgyti papildomą išsilavinimą suaugusiame amžiuje. Tačiau tai tik viena dalyko pus÷. Kalbant apie mokymąsi visą gyvenimą, visas mokymasis laikomas vientisu procesu „nuo lopšio iki karsto“. Būtina, kad žmon÷s išmoktų mokytis ir teigiamai žiūr÷tų į mokymąsi.

Išsilavinimo stoka ypač aktuali asmenims, atliekantiems bausmę laisv÷s at÷mimo vietose. Daugelio jų išsilavinimas yra pagrindinis ar net pradinis. Nors galimyb÷ įgyti išsilavinimą visose laisv÷s at÷mimo įstaigose yra sudaryta, nuteistiesiems trūksta motyvacijos, trūksta supratimo apie išsilavinimo reikalingumą. Socialin÷s reabilitacijos skyriaus darbuotojai yra tie žmon÷s, kurie bendraudami su nuteistaisiais gali suteikti informacijos apie galimą įgyti išsilavinimą įstaigoje, apie vienos ar kitos profesijos reikalingumą laisv÷je, galiausia tai yra ties žmon÷s, kurie gali įtakoti nuteistojo vidinę motyvaciją tobul÷ti.

Jei žmon÷s nor÷s mokytis, tobul÷ti, jie susiplanuos nuoseklią mokymosi veiklą. Pozityvios motyvacijos mokytis gali nebūti, jeigu ankstesn÷ mokymosi patirtis buvo nes÷kminga ir asmeniškai neigiama, jei nebus užsibr÷žti realūs gyvenimo tikslai, jei nebus numatoma, kam tai gali būti panaudota. Jie gali nenor÷ti mokytis, jei nebus sudarytos tinkamos sąlygos: netinkamas laikas, vieta, pasiūla. Jie gali netur÷ti mokymosi motyvų, jeigu mokymo turinys ir metodai neatitinka jų kultūrinių perspektyvų ir gyvenimiškos patirties. Asmenin÷ tobul÷jimo motyvacija ir įvairiapus÷s mokymosi galimyb÷s - esmin÷s sąlygos s÷kmingai vykti mokymuisi visą gyvenimą. Labai svarbu įdiegti mokymosi poreikį, pl÷sti pasiūlą, lanksčiau vertintojau turimą išsilavinimą, ypač kalbant apie tuos, kurie iki šiol, d÷l tam tikrų priežasčių, iš švietimo ir mokymo sistemos yra gavę mažiausiai.

Suaugyst÷s aspektai ir charakteristika Bausmę atliekantys asmenys pataisas namuose yra pilnamečiai, suaugę žmon÷s. Daugelis ekspertų

mano, kad 20 metų amžių galima laikyti pradiniu momentu, nuo kurio prasideda suaugusio žmogaus amžius. Tačiau svarbiau yra ne chronologinis amžius, bet psichologiniai pokyčiai.

Suaugusių žmonių raidos stadijos n÷ra tokios ryškios kaip vaikų. Tačiau daugelis raidos psichologų teigia, kad tam tikros suaugusio žmogaus raidos stadijos yra, tačiau jos daugiau priklauso nuo socialinio negu nuo biologinio amžiaus. Iš dalies žmogaus socialinis amžius priklauso nuo jo ekonomin÷s pad÷ties.

Suaugyst÷s aspektai: • fizin÷ branda; • juridinis amžius; • socialinis pripažinimas; • psichologinis subrendimas.

7

Pagrindin÷s suaugusio žmogaus charakteristikos: • atsakomyb÷; • patirtis; • noras dalintis; • sustipr÷jęs savigarbos jausmas; • savo norų, troškimų įsisąmoninimas; • buvimas suaugusiu; • geb÷jimas reflektuoti, vertinti savo gyvenimą. Žmogui, dirbančiam su suaugusiuoju, šiuo atveju socialin÷s reabilitacijos skyriaus darbuotojui,

labai svarbu gerai suprasti suaugusio žmogaus pažintinę raidą tam, kad gal÷tų užmegzti kontaktą tarp savęs ir darbo objekto - suaugusio žmogaus, tačiau analizuojant psichologinę literatūrą pasteb÷sime, kad daug daugiau d÷mesio skiriama vaiko ir paauglio pažintinei raidai. Suaugę žmon÷s susiduria su daugybę problemų su nauja patirtimi. Tai, kaip jiems pavyksta išspręsti problemas, iš dalies priklauso ir nuo to, kokios socialin÷s paramos jie sulaukia. Tačiau su sunkiomis problemomis susidūrę žmon÷s kartais neištveria ir pasirenka įvairias neadekvačias ar kraštutines reakcijas. Būti brandžiam reiškia sugeb÷ti valdyti savo egoizmą, emocijas, aistras, būti atspariam slegiantiems įvykiams, taip pat mok÷ti bendrauti su įvairaus amžiaus žmon÷mis.

Asmenyb÷s brendimo būdus bei jų vertinimo kriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai. Žmogus yra labai sud÷tinga būtyb÷ su daugeliu dimensijų bei sluoksnių, kurių kiekviena turi savo viršūnę ir sukuria savotišką dalinį „aš“ - taip nurodo J. Pikūnas.

Kaip teigia C. G. Jung, „žmogus natūraliai siekia save realizuoti, tuomet asmenyb÷ kuria savo vidinę harmoniją ir sukelia jai vidinį pasitenkinimą“. Kalb÷damas apie žmogaus gyvenimo tarpsnius, daug d÷mesio skiria suaugusio žmogaus problemoms. Jis skiria jauna amžių, kuris prasideda iškart po paauglyst÷s ir trunka apytikriai iki gyvenimo vidurio (35 metų). Skirtingai nuo kitų mokslininkų C. G. Jung praleidžia pirmąjį žmogaus gyvenimo etapą, jis tai daro tvirtindamas, jog vaikas neturi jokių problemų, bet visgi vaikas yra patiems t÷vams problema. Pasak C. G. Jung, problemas sukelia ne tik subjektyvūs įvaizdžiai susidūrus su išorin÷mis sąlygomis, bet jas gali sukelti ir vidiniai dvasiniai sunkumai. Didel÷s gyvenimiškos problemos niekada n÷ra galutinai išsprendžiamos, bet kokių problemų egzistavimo prasm÷ ir tikslas yra ne tai, kad jos būtų išspręstos, o tai, kad jas nuolat reikia spręsti. Kuo arčiau gyvenimo vidurys, ir kuo labiau pavyko įtvirtinti savo asmenines nuostatas ir sukurti socialinę pad÷tį, tuo labiau atrodo, kad rasta teisinga gyvenimo linija. Būtent su socialin÷s pad÷ties ir teisingo gyvenimo sunkumais susiduria nuteistieji.

C. G. Jung pabr÷ž÷, kad asmenybei tapus visapusiška, sumaž÷ja psichin÷ įtampa ir vidinis konfliktas, nes bet kokia visapusiška pl÷tra sukelia įtampą, sl÷gimą bei liguistumą. Asmenyb÷ tobul÷ja individualizacijos ir transcendencijos d÷ka. Vykstant individualizacijai, visos psichin÷s galios bei sistemos pasiekia visiško subrendimo lygį. Teoretikas teigia, kad senatv÷je žmon÷s v÷l tampa problema kitiems, nes pasineria į tą būseną kai nesirūpina savo sąmone.

Suaugusiojo motyvacija Motyvacijos įtaka suaugusiųjų ugdyme, tobul÷jimo siekime yra nepaprastai svarbi. Motyvacija padeda orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reik÷s tikslui pasiekti, ar reik÷s

pastiprinimo ir kokio, aktualizuoja būtinas suaugusiojo žinias, sugeb÷jimus ir įgūdžius, turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekm÷ms.

Viena iš motyvacijos teorijų 6-tame ir 7-ame dešimtmečiuose sukurta ir išpl÷tota (Alschuler, 1970; Atkinson, 1958) poreikių teorija aiškina, jog energingai veikti žmones skatina trijų rezultatų siekimas: laim÷ti, priklausyti kam nors ir daryti įtaką.

Noras laim÷ti matomas tada, kai asmuo negaili j÷gų kai stengiasi pasiekti kokių nors tikslų. Priklausymo motyvacija darosi svarbi, kai suaugę žmon÷s ima vertinti tarpusavio paramą. Motyvaciją, susijusią su įtaka, galima pasteb÷ti, kai žmon÷s stengiasi kontroliuoti savo veiklą ir pasiektus rezultatus.

8

Žinoma, kad vidinę motyvaciją stiprinti ir ugdyti yra sud÷tinga. Stipri vidin÷ motyvacija svarbi tuo, kad skatina iš vidaus žmogų veikti, siekti rezultatų, tobul÷ti. Pagrindiniai veiksniai, kurie stiprina vidinius motyvus yra šie:

Siekis įgyti kompetencijos. Suteikti kompetencijos gali tik turinti prasmingą struktūrą veikla. Tarkim, kuo dažniau besimokantysis pastebi savo mokymosi rezultatų kokybę, tuo labiau stipr÷ja jo noras ir toliau tai daryti.

Tarpusavio sąveika. Noras bendrauti (socialinis motyvas) yra vienas iš reikšmingiausių mokymosi, tobul÷jimo motyvų. Drauge su kitais siekiant tikslo įgyjama daugiausiai kompetencijos.

Savarankiškumas. Vidinę motyvaciją labai skatina individualiai pasirinkti darbai, paties vertinamos užduotys, pasiekti rezultatai, savarankiškas užduočių atlikimas ir nepriklausomyb÷.

Pasiekimai. Kai žmogui atliekant kokia nors veikla, sekasi, jis supranta, kad tai priklauso nuo jo įd÷tų pastangų ir labiau stengiasi, kad pasiektų tikslą.

1.1. Pagrindiniai socialinio darbo metodai

Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios

veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksin÷, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius – psichologinius, psichologinius – pedagoginius, medicininius – socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai. Kokius metodus naudoja socialinis darbuotojas priklauso nuo jo specializacijos, socialin÷s tarnybos struktūros, veiklos pobūdžio ir objekto, konkrečios situacijos ir kt.

Socialin÷s reabilitacijos skyriaus darbuotojai dalinai atlieka socialinį darbą pataisos namuose. Atsižvelgiant į jų darbo specifiką, turimą patirtį, esamas darbo sąlygas, pasirinktinai naudojami keletas socialinio darbo metodų.

Konsultavimo metodas

Individualus darbas su klientu yra viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo veiklos formų. Individualią pagalbą socialinis darbuotojas teikia asmeniškai individui. Ši profesionali pagalba mobilizuoja ir kaupia individo energiją, nukreipdama ją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams ir didesniam individo potencialo panaudojimui. (Socialinis ugdymas., 1990, p.10)

Individualus konsultacinis darbas - tai vienas pagrindinių socialinio darbo metodų, naudojamas socialinių darbuotojų teikiant pagalbą individams, šeimoms bei sprendžiant jų psichologines, socialines – ekonomines problemas, palaikant individualų ryšį.

Konsultavimo aspektai: • Geb÷ti konsultuoti – esmin÷ socialinio darbuotojo kompetencija; • Konsultavimu siekiama asmens situacijos pokyčio, veiksmingo problemų sprendimo; • Konsultavimas visų pirma yra intervencijos procesas, kurį įgyvendinant privalu vadovautis

konsultavimo metodin÷s koncepcijos suvokimu: • Konsultavimas – bendroji socialin÷ paslauga (Lietuvos socialinių paslaugų katalogas, 2000) • Konsultavimas – tai visuomet socialinio darbuotojo ir kliento (ų) pokalbis, tarpasmenin÷

sąveika; • Socialiniai darbuotojų konsultacijos apima platų klausimų spektrą; • Konsultavimas gali būti spontaniškas – tą pačią minutę kai žmogus kreipiasi; • Socialinio darbuotojo konsultacija g.b. nepastebima, nes sunku atskirti kada pasikalb÷jimas

virto rimtu konsultavimo procesu;

9

• Tuo socialinio darbuotojo konsultavimas skiriasi nuo gydytojo, teisininko, psichologų konsultacijų;

• Tačiau socialiniai darbuotojai gali konsultuoti taip pat kabinete, jei klientas iš anksto užsiraš÷.

Socialinio darbuotojo konsultavimas būna dviejų rūšių: • FUNKCIONALUSIS – įmanomas visur, kur susitinka socialinis darbuotojas ir klientas; • Tai dažniausia socialinio konsultavimo forma, nes klientai gali sulaukti pagalbos tuo metu,

kai jos labiausiai reikia; • Kai klientui sunku peržengti oficialios institucijos slenkstį (iš anksto tartis d÷l konsultacijos

su specialistu). • INSTITUCINIS konsultavimas – kai socialinio darbo institucija užsiima vien konsultavimo veikla, t.y. – specializuojasi teikti konsultacijas tam tikrų problemų srityje;

• Pvz. Konsultacin÷s tarnybos aukl÷jimo klausimais, migrantų konsultavimas, įsiskolinimo klausimais ir kt.

• Reikalingos specializuotos žinios; • Taigi – konsultavimas g. b. bendrojo pobūdžio bei specialusis; • Tai viena kitą papildančios konsultavimo sritys.

Teikiant konsultacijas ne laisv÷s at÷mimo vietoje, svarbu atkreipti d÷mesį: • Stengtis, kad pati institucijos konsultavimo aplinka būtų kuo mažiau oficiali; • Konsultavimo tarnybos tur÷tų būti steigiamos vadinamuosiuose socialinių problemų

židiniuose (stoties rajonas, skurdžiai gyvenančių mikrorajonas); • Medikai, psichologai ignoruoja – esą socialiniai darbuotojai negali suteikti kvalifikuoto

konsultavimo; • Socialinio darbuotojo konsultavimas pasižymi eklektine prieiga; • Socialinio darbo konsultavimo specifika – sud÷tingos žmogaus gyvenimo situacijos, kurios

gali apimti elementarios buities kliento problemas, žmogaus vidinį pasaulį.

Teikiant konsultacijas laisv÷s at÷mimo vietoje, kai kurie aukščiau išvardinti punktai tampa nereikšmingais. Konsultavimo aplinką padaryti kuo mažiau oficialią pataisos namuose dažnai tampa neįmanoma. Konsultavimo vieta būna pasirenkama pagal esamas įstaigos sąlygas. Tai gali būti darbuotojo kabinetas, poilsio kambarys ar psichologin÷s tarnybos patalpos.

Socialinis konsultavimas iš esm÷s yra bendrojo pobūdžio (reikalingas platus specialisto žvilgsnis, apr÷piantis visą žmogaus gyvenimišką realybę), tod÷l ir taikytinos įvairios, kuo platesn÷s galimyb÷s, o ne tik viena konkreti, tačiau siauro pobūdžio konsultavimo technika;

Taikomos technikos konsultavime: • Aktyvus klausymasis; • Empatija; • Konfrontacijos; • Refleksijos; • Analiz÷s; • Diagnozavimo, interpretacijos; • Atspind÷jimo; • Ateities planavimą; • Informavimą ir patarimus; • Nukreipimai specializuotai terapinei, medicininei ar teisinei pagalbai; • Geb÷jimas bendrauti su klientais, nepasižyminčiais turtinga kalbine išraiška, savianaliz÷s

geb÷jimais.

10

Svarbu atkreipti d÷mesį: • Socialinis konsultavimas – n÷ra terapija ar psichologinis konsultavimas; • Socialinis konsultavimas apsiriboja gyvenimiškų socialinių problemų sprendimu; • Socialiniai darbuotojai priima sprendimus, kurias kliento problemas verta patik÷ti

teisininkams, medikams, psichologams; • Socialiniai darbuotojai tur÷tų leisti į konsultavimo procesą su klientu tik tais atvejais, jei

įmanoma, kad jų problemos tikrai išsprendžiamos pasitelkus socialinio darbo galimybes; • Konsultavimas prasmingas tais atvejais, jei jaučiama, kad klientas yra daugiau ar mažiau

paj÷gus pats išspręsti savo problemas; • Jei klientas d÷l protinių, psichinių ar kitų sunkumų n÷ra paj÷gus dalyvauti konsultavimo

procese, reikalingos kitos pagalbos formos; • Konsultavimas komunikacinis vyksmas – pokalbis ar keletas pokalbių, kurių metu klientas

su socialiniu darbuotoju analizuoja probleminę situaciją, tod÷l svarbus kliento geb÷jimas bendrauti.

Konsultuojant svarbus klausimas – kas yra konsultuojamasis? • Psichologas, medikas konsultuoja tą asmenį, kuris kreipiasi pagalbos, o kaip socialinis

darbuotojas? • Ieškantis pagalbos yra neretai „simptomo neš÷jas”, kai:

1. Konsultacija reikalinga visai kitam žmogui ar žmonių grupei (vaiko t÷vai); 2. Socialinis konsultavimas dažnai neapsiriboja vieno asmens konsultavimu.

Konsultavimo metodo ypatumai: • Socialinis darbuotojas imasi dirbti su visa socialine sistema; • Socialinis konsultavimas, ypač funkcionalus, gali vykti neįprastoje – nekonsultacin÷je

aplinkoje: stovint tarpduryje, geriant arbatą, autobusų stotel÷je, gaminat maistą – tai svarbu kliento krizinių situacijų metu;

• Konsultavimo neformalumas turi trūkumų – tuo pat metu yra labai komplikuotas; • Institucinio konsultavimo atveju labiau ryškūs konsultuojamojo ir konsultuojančio

vaidmenys; • Jei socialinis darbuotojas konsultuoja tarpduryje klientui gali būti neaišku kada pasibaig÷

paprastas „plep÷jimas” ir prasid÷jo konsultavimas, kuriuo metu būtinas jo aktyvus dalyvavimas ir sąmoningas noras spręsti problemas;

• Neįpareigojanti aplinka gali mažinti ne kliento, bet ir socialinio darbuotojo įsipareigojimus, jei jis sąmoningai neanalizuoja susiklosčiusios situacijos;

• Reikalingas kontraktas.

Konsultavimo metodas: kontraktas • Sudaryti kontraktą – reiškia susitarti d÷l bendro darbo sąlygų; • Įvardijama problema; • Susitariama d÷l pokalbių trukm÷s ir laiko; • Kaip socialinis darbuotojas tur÷tų elgtis, jei klientas neateina numatytu laiku; • Įsipareigojimai; • Konsultavimas gali būti vienkartinis ir ilgai trunkantis, tačiau ne begalinis, nors problemos

gali nesibaigti – jos gyvenimiškos.

11

Socialinio darbo su klientų grupe metodas

Socialinis darbas su grupe – tai socialinio darbo kryptis ir metodas, kai nedidel÷s grup÷s žmonių turinčių bendrų tikslų ir problemų reguliariai susitikin÷ja ir dalyvauja veikloje nukreiptoje į vieną tikslą. Tam, kad vyktų socialinis darbas su grupe darbuotojo veikla turi apimti tokius aspektus: pagalba grup÷s nariams; vienyb÷s ugdymas; supratimo, kad esi priklausomas grupei, ugdymas; tai reiškia, kad jie tur÷s mok÷ti atsakyti į klausimus: kas yra šalia manęs? Ką gali nuveikti grup÷s? Kokios tos grup÷s galimyb÷s?

Socialinio darbo su klientų grupe metodas: • Laikomas klasikiniu socialinio darbo metodu, šalia individualaus darbo ir bendruomeninio

socialinio darbo; • Metodas įgyjamas praktinio mokymosi d÷ka; • Vadovauti grup÷ms, dirbti su jomis negalima išmokti iš knygų ar klausantis paskaitų; • Veikiausiai ne kiekvienas socialinis darbuotojas gali taikyti šį metodą.

Socialinio darbo su klientų grupe metodo specialistų trūkumas Lietuvoje sud÷tinga išmokti šios metodikos, nes: • Aukštosiose mokyklose vyrauja teorinis mokymas; • Metodo mokymuisi reikalingi d÷stytojai profesionalai; • Mokymuisi reikalingos tinkamos auditorijos, mažos studentų grup÷s, didelis skaičius

praktinių užsi÷mimų, svarbiausia – neformali aplinka (netur÷tų būti vertinama įskaita ar pažymiu);

• Santykis tarp d÷stytojo ir studento – neformalus; • Akademin÷ aplinka, deja, priešinasi esminiams darbo grup÷je metodo principams.

Kitos problemos: • Lietuvoje maža darbo su grup÷mis patirties, dirbti grup÷je neišmokstama. Vidurin÷se

mokyklose, universitetuose, retai taikoma profesin÷je veikloje; • Darbas su grupe neatsiejamas nuo demokratinių tradicijų, vertybių, laikysenos - Lietuvos

visuomen÷ dar tuo n÷ra „persismelkusi”; • Darbo su grupe metodus bando taikyti tik nevyriausybin÷s jaunimo organizacijos lyderiai –

neformalioje erdv÷je; • Metodas labiau plinta nevyriausybin÷se organizacijose.

Socialinio darbo su klientų grupe metodas – tai socialinio darbo intervencijos forma, kurią

įgyvendinti pasitelkiamas grup÷s procesas, kuriame slypi poveikio asmeniui galimyb÷.

Grup÷s procesas socialiai pažeistam asmeniui, gali būti naudingas: A) Grup÷ gali suteikti asmeniui viltį – vilties atgavimas – reikšmingas ypač savipagalbos

grup÷se – anoniminių alkoholikų, narkomanų ir kt.; B) Grup÷ gali parodyti, kad asmuo n÷ra vienas su savo problemas – nes problemos verčia

žmogų izoliuotis, net nuo artimiausių žmonių; C) Grup÷je galima gauti naudingos informacijos ir patarimų – grup÷je pataria ne vien grup÷s

vadovas, bet ir išgyvenę problemą; D) Grup÷je asmuo gali ne tik imti, bet ir duoti. Pad÷ti kitam gali būti svarbesn÷ patirtis nei ją

gauti. Kai žmogus, pats turintis problemų, padeda kitam, jis pradeda suvokti ir savojo gyvenimo bei veiklos prasmę, jaučiasi reikalingas;

12

E) Teigiami santykiai grup÷je gali koreguoti jos narių neigiamas patirtis kitoje aplinkoje – ypač šeimoje – socialinio darbuotojo vadovaujama grup÷ daugeliu atveju yra panaši į šeimą – grup÷s nariams yra būdingas artumas, jie gali išreikšti savo emocijas – tai gali būti v÷liau perkelta į šeimos aplinką;

F) Grup÷je galima ugdyti savo bendravimo įgūdžius – grup÷s nariai turi unikalią galimybę mokytis iš čia pat atsirandančių santykių, kuriuos jie patys kuria. Grup÷s nariui g.b. svarbi patirtis, leidžianti mokytis kitokio socialinio elgesio nei iki šiol;

G) Grup÷s nariai ir vadovai gali tapti vieni kitiems pavyzdžiu (ne vien vadovas). Iš savo klientų mokosi ir socialiniai darbuotojai;

H) Grup÷je galimas stiprus emocinis išgyvenimas, teikiantis palengv÷jimą – atviros narių emocijos ir išgyvenimai n÷ra slopinami. Jausmų išliejimas gali atnešti palengv÷jimą, net tam tikrą dvasinį apsivalymą;

I) Grup÷ gali pad÷ti susitaikyti su nepakeičiamais gyvenimo įvykiais – mirtis, neišgydoma liga. Tačiau grup÷s nariai pratinami prie minties, kad jų būvimas grup÷je n÷ra amžinas. Grup÷s procesui pasibaigus – nariai tur÷s spręsti problemas patys.

Socialinio darbo su klientų grupe metodo ypatumai: • Labiausiai žmon÷s į grupes traukia ne susitikimų temos, pramoga, tikslai, o santykiai – t.y.

galimyb÷ būti suprastam, patirti draugiškumą; • Jei grup÷je n÷ra draugiškų santykių – nariai ilgainiui ims vengti susitikimų; • Grup÷s vadovo uždavinys – pad÷ti pl÷totis grupiniams draugiškam ryšiui; • Jokia socialinio darbo grup÷ klientams n÷ra privaloma, tod÷l nepatyrus šiltų santykių –

grup÷ subyr÷s; • Grup÷s, kurios užmezga stiprų ryšį, žymiai dažniau konfliktuoja, ginčijasi, aiškinasi

santykius; • Grup÷je elgiasi natūraliai – tokie, kokie yra; • Stiprus ryšys reiškia, kad santykiai yra tikri, nesumeluoti, ne dirbtiniai; • Jei grup÷je ryšys stiprus – konfliktai n÷ra pavojingi – atveria mokymosi galimybę; • Mokymasis vadinamas tarpasmeniniu mokymusi – nesąmoningai; • Tarpasmeniniam mokymuisi vien intensyvių santykių patirties nepakanka; • Esm÷ – kognityvinis suvokimas – žmogus išmoksta ne tada, kai jis kažką reikšmingo

patiria, išgyvena, tačiau tuomet, kai savo patirtį suvokia ir įvardija; • Tarpasmeniniam mokymuisi reikalingos dvi esmin÷s sąlygos: a) intensyvi asmenin÷ patirtis;

b) tokios patirties refleksija, sąmoningas įvardijimas.

Socialinio darbo sritys, kuriose metodas taikomas dažniausiai: • Savipagalbos grup÷s – darbe su priklausomybe turinčiais asmenimis būtent grup÷, joje

vykstantys procesai itin veiksmingi, veiksmingesni nei individualus darbas (psichologinis, terapinis). Tačiau šioms grup÷ms gali vadovauti asmuo, kuris pats turi priklausomybę, o kitas savipagalbos grupes gali burti, vesti socialiniai darbuotojai (neįgalius vaikus auginančių t÷vų grup÷, v÷žiu sergančių pacientų grup÷, klientų artimųjų grup÷ ir kt.);

• Socialinio darbo grup÷s stacionariose socialinio darbo institucijose. Tai vaikų globos namai, moterų krizių centrai, senelių namai ir pan. Sud÷tinga tai, kad žmon÷s gyvena kartu ir grup÷s narių negali pasirinkti. Taip pat turi remtis tik savanoriškumo principu. Grup÷s narių elgseną gali įtakoti institucijos aplinka. Tačiau socialiniai darbuotojai nuolat aptarin÷ja institucijoje gyvenančių asmenų problemas ir poreikius.

Darbas su grupe dienos centruose ir kitose savipagalbos įstaigose: • Grupes burti lengviau – klientai negyvena kartu;

13

• Tikslas – formuoti socialinius įgūdžius; • Buriamos diskusijų grup÷s įvairiomis aktualiomis temomis.

Patyriminio ugdymo grup÷s: • Remiasi veiklos – patyrimo pedagogika; • Kai dirbama su grupe, pasitelkiant intensyvų patyrimą; • Tai fiziškai sud÷tingi žygiai, užduotys gamtoje, plaukimas plaustu upe ir kt. • Grup÷s nariai turi įveikti kartu sunkumus, iššūkius; • Svarbus ne tik patyrimas, bet ir jo aptarimas – refleksija; • grup÷s veiksmingos elgesio, aukl÷jimo problemų turintiems paaugliams, tod÷l patartina

tokias grupes burti globos namuose gyvenantiems jaunuoliams; • Svarbu socialiniams darbuotojams išmokti analizuoti grup÷s veiklas ir steb÷ti pokyčius.

Socialinio darbo su klientų grupe metodo taikymas dirbant su nuteistaisiais, atliekančiais

bausmę pataisos namuose, skiriasi nuo įprastinio socialinio darbuotojo darbo bendraujant su grupe klientų. Dažnai nuteistieji n÷ra linkę grup÷je dalintis savo problemomis, išgyvenimais, mintimis. Kad darbas grup÷je būtų efektyvus, kad būtų pasiekiama užsibr÷žtų grupinio darbo tikslų, socialin÷s reabilitacijos darbuotojas privalo puikiai išmanyti darbo grup÷je specifiką, sugeb÷ti sukurti tinkama darbinę atmosferą ir pan.

Socialinio darbo tinklo metodas

Socialinio darbo tinklo metodas - tai intervencija kolektyviniame lygmenyje. Išskiriamos kategorijos: � Pirminis tinklas – arba neformalus (šeima, gimin÷s, draugai, kaimynai, bendradarbiai); tai

vieta, kur dosnumas, nesavanaudiškumas, meil÷ atsiskleidžia labiausiai; � Antrinis tinklas – formalus, kuriame ryšiai organizuojami (mokyklos, vaikų darželiai,

darboviet÷).

Socialinio darbo tinklo metodo ypatumai: • Socialinis darbuotojas panaudoja tinklų „žmogiškojo kapitalo” resursus; • Socialinis darbuotojas neorganizuoja specialių tarnybų ar paslaugų, bet jis padeda klientui ir

skatina sutikti žmones, kuriuos sieja jų pripažįstami prasmingi ryšiai; • Tinklui priklausantys asmenys turi prisiimti atsakomybę ir veikti asmens, kuris išreišk÷

prašymą arba turi sunkumų, labui; • Būtina, kad asmenys susitiktų ir aptartų situaciją.

1) Socialiniai darbuotojai atlieka tinklo tyrimą: • Vyksta kalbantis su klientais ir stebint; • Nustatomas tinklų pobūdis (pirminis ir antrinis) – ryšiai su tinklų asmenimis; • Atlieka pirminio tinklo tyrimą (ar yra šeimos narių, giminių, draugų) • Atsižvelgia į: struktūrą (platus ar siauras tinklas); • Funkcijas (materialin÷, moralin÷); • Santykius tarp tinklo narių; • Tiria antrinį tinklą – kliento ryšius; • Socialinis darbuotojas fiksuoja duomenis: dienoraštis, tinklo schemos, pagalbos

pasiskirstymo lentel÷s.

14

2) Tinklo mobilizavimo faz÷: • Socialinis darbuotojas pasitelkia visą tinklą ir jį išjudina; • Tuo siekiama, kad klientas priklausytų bendruomenei, bei taptų nepriklausomas nuo

problemos;

Socialinio darbo tinklo metodo žingsniai: 1. Tinkle surasti žmogų, kuris prisiimtų atsakomybę dalyvauti kliento problemų sprendimo

procese; 2. Išjudinti egzistuojančius santykius arba atgaivinti nutrūkusius; 3. Skatinti klientų savipagalbą, steigiant grupes; 4. Bendradarbiauti su natūraliais pagalbininkais savanoriais; 5. Pad÷ti klientams įsipareigoti savo ir kitų žmonių atžvilgiu; 6. Skatinti įvairių institucijų bendradarbiavimą ir pasidalinti atsakomybe su instituciniais

partneriais.

Tinklo intervencijos koncepcijos aspektai: a) Kiekvienas asmuo atsakingas už savo gyvenimą, susijusį su kitais žmon÷mis, kurie yra tinklo viduje; b) Jeigu žmogus ieško pagalbos institucijose, vadinasi pirminio tinklo viduje vyrauja prieštaringi santykiai. Svarbu gerinti tinklo santykius; c) Pagrindinis pasikeitimo veik÷jas yra ne socialinis darbuotojas, o pati bendruomen÷, vadinama tinklu. Socialinis darbuotojas skatina refleksiją žmonių, kurie yra socialiniame tinkle.

Socialinio darbo kaip praktin÷s veiklos metodai

Socialinio darbo metodai nustatomi atsižvelgiant į tai, kokiu būdu ir tikslu socialinis

darbuotojas organizuoja tarpusavio sąveikos sistemą su individu, grupe, didesne bendrija.

Tradicinis socialinio darbo padalijimas: • Individualus socialinis darbas – pirmin÷ komunikacija, problemin÷s situacijos tyrimas,

tikslų ir uždavinių nustatymas, individo santykių su aplinka ir/ar savimi pokytis, bendro rezultato įgyvendinimas;

• Socialinis darbas su grupe – grup÷s dalyvių refleksijos, diskusijos – (korekcijos modelis). Socialinis darbuotojas yra tarpininkas;

• Socialinis darbas bendruomen÷je – bendrijos, bendruomeniškumo pl÷tojimas, veiklų koordinavimas, kompanijų organizavimas

• Individuali vadyba – individualaus socialinio darbo erdv÷je pastaraisiais metais socialinius darbuotojus imta vadinti vadybininkais (case manager); individuali vadyba – socialinio darbo metodas, kurio esm÷ – pagalbos ir paslaugų individui organizavimas ir koordinavimas, t,y.:

• Duomenų rinkimas ir analiz÷; • Strategijos numatymas; • Socialin÷s pagalbos proceso eigos steb÷jimas.

Socialinio palaikymo tinklų organizavimas – ryšiai tarp atskirų taškų, turinčių specifinę

reikšmę, sistema: • Žmon÷s; • Vietos, kur žmon÷s susirenka; • Veiksmai, kuriuos atlieka žmon÷s;

15

• Ryšiai šiuo atveju - tarp žmonių vykstantis jud÷jimas siekiant susitikti vienam su kitu, lankyti juos dominančias vietas ar įsitraukti į bendrą veiklą;

• Socialinis tinklas suteikia galimybę geriau pažinti gyvenimą ir individo elgesį, panaudojami neformalūs ryšiai siekiant pagalbos tikslų (įtraukiami kaimynai, pardav÷jai, paštininkas, savanoriai ir kt.).

Socialinis darbas kaip problemų sprendimo procesas

TECHNINIS POŽIŪRIS – socialinis darbuotojas atlieka korekcines intervencijas į kliento gyvenimo situacijas;

• Socialinis darbuotojas – kaip gydytojas ar inžinierius, įgyvendinantis profilaktines arba korekcines intervencijas į problemines kliento situacijas;

• Taikomos priemon÷s – darbas su atveju (individu) , terapin÷s priemon÷s, grupinis ir bendruomeninis darbas;

• Socialinis darbuotojas – veiklos vykdytojas, kurio objektas – klientas su savo problemomis (demencija, protinis neįgalumas) ir naudoja savo profesinę kompetenciją;

• Bendradarbiavimas su klientu yra hierarchiškas – kliento tikslas yra vykdyti socialinio darbuotojo rekomendacijas ir nuorodas.

KOMUNIKATYVUSIS POŽIŪRIS – socialinis darbuotojas formuoja komunikacinę sąveiką kartu su klientu ir šia sąveika pagrįstą bendradarbiavimą;

• Socialinis darbuotojas kartu su klientu sprendžia problemines situacijas arba jas palengvina; • Siekiama išvengti paversti klientą veiklos objektu; • Per komunikaciją formuojamas kliento problemin÷s situacijos supratimas; • Veiklos objektas – kliento problema (skurdas, prievarta, vaikų gynimas, priklausomyb÷s); • Klientas savarankiškai sprendžia savo problemas, padedamas socialinio darbuotojo; • Socialinis darbuotojas numato ir suteikia išteklius; • Socialinis darbuotojas atlieka resursų organizatoriaus, aukl÷tojo, socialinio advokato,

tarpininko vaidmenis; • Stiprinama kliento kompetencija, kuriami kliento ir aplinkos socialiniai ryšiai; • Svarbus abipusis pasitik÷jimas • Socialinis darbuotojas – tarpininkas tarp kliento ir bendruomen÷s; • Reikalavimai pasikeisti keliami ir klientui ir bendruomen÷s veiklai

Komunikatyvusis požiūris – problemų sprendimo procesas, kuris: • Nesiremia „gatavais” iš anksto sukonstruotais modeliais; • Sprendimai priklauso nuo konkrečios situacijos; • Sprendimo procesas gali būti taikomas profilaktiškai, problemai dar nekilus; • Parengtas veiklos modelis taikomas problemų sprendimui arba siekiant jas palengvinti; • Problemos sprendimo detal÷s priklauso nuo problemos pobūdžio, nuo veiklos

infrastruktūros, nuo kliento ir socialinio darbuotojo santykių.

Problemų sprendimo proceso etapai:

A. Problemos sprendimo pradžia: 1. Kliento kreipimasis į socialinį darbuotoją; 2. Bendravimo modelio kūrimas; 3. Situacijos analiz÷; 4. Problemos nustatymas ir apibr÷žimas;

16

5. Problemos sprendimo tikslų numatymas; 6. Preliminari problemos sprendimo programa;

B. Problemos sprendimo vykdymas: 1. Problemos sprendimo proceso tikslinimas; 2. Sutartis ir abipusiai įsipareigojimai; 3. Veiklos etapas, jos nuolatin÷ analiz÷ ir įvertinimas

C. Veiklos užbaigimas: 1. Proceso užbaigimas; 2. Įvertinimas; 3. Sąveikos užbaigimas ir pasiektų rezultatų įvertinimas;

Problemos sprendimas – tai į problemą orientuotas procesas realaus gyvenimo aplinkyb÷mis,

kurios n÷ra kuriamos konkretaus metodo ar technikos pagrindu; Atsižvelgdamas į problemą, socialinis darbuotojas gali vieno problemos sprendimo proceso

metu pakaitomis dirbti ir kaip individualaus, grupinio bei bendruomeninio darbo specialistas; Svarbu įvertinti kliento galimybes prisiimti atsakomyb÷s dalį

Problemų sprendimo proceso pradžia:

Turi kritinių momentų: • Socialinis darbuotojas turi žinoti kieno iniciatyva klientas kreip÷si į specialistą; • Kliento pasiruošimas bendradarbiauti labai priklauso nuo kreipimosi sąlygų; • Klientai, kurie nenoriai įsitraukia į problemų sprendimo procesą – ateityje galimi

nenumatyti pokyčiai; • Klientas gali išgyventi d÷l savo reputacijos, nes prašo pagalbos; • Klientas gali nepripažinti, kad egzistuoja problema, kad reikalinga specialisto pagalba; • Antras momentas – papasakoti klientui kaip vyks bendras darbas; • Svarbus psichologinis padrąsinimas; • Pavykęs kontaktas – pradžia ieškoti atsakymų į tokius klausimus: • Kaip pasireiškia problema? • Kam esama problema yra problema? • Ar pats klientas nori pagalbos? Ar pagalbos ieško jam kiti žmon÷s? • Kod÷l problema tapo problema būtent dabar? • Ką klientas pats mano apie savo problemą? • Koks apskritai egzistuoja požiūris į išsakytą problemą? Ar ji g÷dinga? • Santykių pradžioje taip pat svarbu apmąstyti: • Kaip klientas dalyvauja ir gali dalyvauti nustatant savo problemas; • Koks yra socialinio darbuotojo požiūris nustatant kliento vaidmenį? • Kaip socialin÷s tarnybos dalyvauja ir gal÷s dalyvauti – kokios veiklos ribas jos numato? • Kokie kiti specialistai dalyvauja kliento situacijoje – gydytojai, slaugytojai, mokytojai,

policija? • Kas iš artimųjų, draugų, kaimynų dalyvauja nustatant kliento vaidmenį ar situaciją?

17

Komunikacija socialiniame darbe

Socialinis darbas – kaip verbalin÷ veiklos forma reikalauja empatinių socialinio darbuotojo geb÷jimų.

• Empatija būtina, nes klientas ateina iš kitos gyvenimiškos erdv÷s, kuri skiriasi nuo socialinio darbuotojo pasaulio; • Sąvokos ir reikšm÷s gali būti svetimos kliento gyvenimo aplinkai; • Verbalinis bendravimas ir tarpasmenin÷ komunikacija gali tapti socialinio darbuotojo veiklos pagrindu (jis neturi chirurgo skalpelio, vaistų ar inžinieriaus technikos!); • Socialinis darbuotojas renka informaciją, ją pateikia klientui, teikia rekomendacijas, išaiškina problemas ir atlieka situacijų refleksijas; • Rašomos ataskaitos, kuriamos duomenų baz÷s, kurios naudojamos tolesnei veikla.

Svarbu suvokti: 1. Socialinio darbuotojo ir kliento gyvenimiškų situacijų skirtumą; 2. Socialinio darbuotojo patirties skirtumą; 3. Veiksnius, trukdančius bendrauti: triukšmas, svetimi žmon÷s ir kt. 4. Socialinio darbuotojo ir kliento emocinę būklę; 5. Kultūrinį, jausminį problemų pobūdį; 6. Nuovargį ir kitus panašius veiksnius; 7. Emocinius jausmus ir abipusius santykius.

1.2. Supervizijos metodo vieta socialinio darbo proceso etapuose

Socialinis darbas kaip profesin÷ veikla vyksta nuolat besikeičiančioje socialin÷je – ekonomin÷je

aplinkoje. Jam didel÷s įtakos turi visuomen÷s psichologin÷s bei emocin÷s įtampos krūvio svyravimo amplitud÷s. Tod÷l į šią profesinę veiklą negalima žvelgti iš status quo pozicijos, ją tenka analizuoti potencialių pokyčių kontekste.

Socialinio darbo procesas, socialinio darbuotojo kompetencijos sistema talpina savyje reflektyvųjį modelį, skatinantį nuolatos permąstyti savo profesinę patirtį, tod÷l svarbia socialinio darbuotojo veiklos dalimi tampa supervizija. Supervizija šiame kontekste yra profesinių santykių konsultavimas, t.y. procesas, kurio metu gilinamasi į profesinius santykius, profesinį, darbinį gyvenimą, siekiant grįžtamojo ryšio (arba refleksijos) pagalba įsivertinti savo veiklą organizacijoje, pl÷toti profesinę bei socialinę kompetenciją, objektyviai pažvelgti į savo organizaciją bei joje vykstančius procesus. Supervizijos tikslas yra išpl÷sti vidines ir išorines profesin÷s aplinkos ir/arba struktūrų suvokimo galimybes, kad būtų palengvintas supervizuojamojo darbas, atrastos naujos veiklos galimyb÷s ir požiūrio taškai bei pagerinama darbo kokyb÷ ir didinamas profesionalumas. Supervizijos, kaip profesin÷s veiklos, paskirtis yra steb÷ti tarsi iš šalies, neįsitraukiant į supervizuojamojo objekto – individo, grup÷s, komandos, organizacijos vidinius santykius, profesinius veiksmus.

Socialinio darbo su nuteistaisiais specifika sąlygoja ir pataisos įstaigų socialinių darbuotojų supervizijos, kaip profesinių santykių konsultavimo, ypatumus. Diegti supervizijos patirtį tose srityse, kur yra silpna reflektavimo kultūra, vyrauja daugiau autoritarinis vadovavimas, grindžiamas statutiniais santykiais, yra ypač sunku. Organizacijose, kur vyrauja griežta hierarchija, kur darbuotojai įpratę vadovautis griežtomis instrukcijomis, kur n÷ra skatinamas asmenin÷s nuomon÷s

18

reiškimas (o būtent šie požymiai bei valdymo administraciniai principai būdingi laisv÷s at÷mimo įstaigų veiklai) paprastai supervizijos procesui dažnai kyla priešinimosi, bendradarbiavimo atmetimo reakcija. Tačiau tai nepaneigia supervizijos, kaip profesinių santykių konsultavimo, taikymo būtinumo bei galimyb÷s juos naudoti pataisos įstaigose dirbančių socialinių darbuotojų kompetencijų gerinimo srityje.

Kod÷l tai svarbu? Specifiniai klientai (dažnai – nemotyvuoti keistis, sukaupę daug negatyvios patirties, kartais – agresyvūs); darbo aplinka - uždara, kelianti įtampą, stresą; komandinio darbo pobūdis (su nuteistaisiais dirba būrio viršininkai, psichologai, socialin÷s reabilitacijos skyriaus darbuotojai, kartais bendradarbiaujama su kitų organizacijų darbuotojais (pvz., Caritas); profesinio perdegimo gr÷sm÷; pasitenkinimo darbu problema – visa tai kelia būtinybę nuolat reflektuoti patirtį, darbines situacijas, emocinę savijautą darbe.

Supervizijos metodo naudojimas kaip pataisos įstaigų socialinių darbuotojų socialin÷s ir profesin÷s kompetencijos gerinimo veiksnys n÷ra savaime suprantamas dalykas, tai sąlygoja atitinkamas reflektavimo kultūros lygmuo. Ribotos galimyb÷s keistis darbo patirtimi, įstaigų veiklos specifika mažina šio metodo praktinį taikymą socialinių darbuotojų geb÷jimų ugdymo ir kompetencijos k÷limo srityje. Svarbu ir tai, kad šis metodas tik pradedamas taikyti profesin÷s kompetencijos gerinimo srityje, Lietuvoje stokojama supervizijos kaip teorin÷s, taip ir praktinio darbo patirties.

Socialinio darbo proceso esm÷ ta, jog socialiniam darbui kaip profesinei veiklai turi įtakos

pokyčiai, vykstantys visuomen÷je, tiek politiniame, tiek ekonominiame, tiek socialiniame gyvenime. Tad į socialinį darbą kaip profesinę veiklą negalima žvelgti iš status quo pozicijos, jį tenka analizuoti potencialių pokyčių kontekste. Žvelgiant iš socialinio darbo pozicijos, procesu norima nusakyti kryptingą jud÷jimą link tam tikro rezultato tam tikrais etapais laikui b÷gant. Socialinio darbo procesui būdingas cikliškumas, vadinasi, iš tam tikro etapo yra galimas grįžimas į ankstesnįjį, bet tai nereiškia grįžimo į tą pačią būseną. Procesas nulemia socialinio darbo proceso dalyvių pasikeitimus. Socialinį darbą galima suvokti kaip kompleksinę veiklą, kuri keičiasi atsižvelgiant į socialinio darbo proceso dalyvius – darbuotojus, klientus ir kontekstą. Socialinio darbo teorija atliepia, įteisina ir pagrindžia tai, kas vyksta socialinio darbo praktikos procese. Atitinkamai, į darbuotojų, klientų ir socialinio konteksto santykius galima pažvelgti kaip į reflektyvius, vienas kitam darančius įtaką.

Socialinio darbo procese darbuotojas pats tampa įrankiu. Tad socialinio darbuotojo ypatinga darbo dalimi tampa jo savirefleksija, darbo proceso, asmenin÷s ir profesin÷s patirties analiz÷.

Tod÷l svarbia socialinio darbuotojo veiklos dalimi tampa supervizija. Supervizija šiame kontekste yra profesinių santykių konsultavimas. Tai procesas, kurio metu gilinamasi į profesinius santykius, profesinį, darbinį gyvenimą, siekiant grįžtamojo ryšio (arba refleksijos) pagalba įsivertinti savo veiklą organizacijoje, pl÷toti profesinę bei socialinę kompetenciją, objektyviai pažvelgti į savo organizaciją bei joje vykstančius procesus. Šiai profesinių santykių konsultavimo formai būdinga metodų įvairov÷, įvairūs požiūriai į profesinę veiklą bei į supervizoriaus vaidmenį konsultavimo procese, įvairios kontrakto sąlygos bei organizavimo formos (angl. setting), skirtingas santykio tarp struktūros ir asmeninių sąlygų valdymas. Tad atskirų supervizorių veikla gali skirtis visais min÷tais aspektais.

Supervizijoje d÷mesys telkiamas į darbines situacijas, jų struktūrines ar institucines prielaidas bei į šių situacijų sąlygojamą žmonių tarpusavio sąveiką. Į žmones šiame kontekste žvelgiama kaip į vaidmenų atlik÷jus. Organizacijose žmon÷s aktyviai dalyvauja vaidmenų bei santykių kūrime, nuo jų, t.y. didele dalimi nuo jų asmeninių istorijų, priklauso atliekamų vaidmenų bei tarpusavio sąveikos s÷km÷. Tai – kompleksiški procesai, kurie praktin÷je veikloje vyksta vienu metu. Kad ir kokia teorija vadovautųsi supervizija, ji privalo atsižvelgti į šiuos kompleksiškumo ir vienalaikiškumo kriterijus.

Supervizijos tikslas yra išpl÷sti vidines ir išorines profesin÷s aplinkos ir / arba struktūrų suvokimo galimybes, kad būtų palengvintas supervizuojamojo darbas, atrastos naujas veiklos galimyb÷s ir požiūrio taškai bei pagerinama darbo kokyb÷ ir didinamas profesionalumas. Supervizijos,

19

kaip profesin÷s veiklos, paskirtis yra steb÷ti tarsi iš šalies, neįsitraukiant į supervizuojamojo objekto – individo, grup÷s, komandos, organizacijos vidinius santykius, profesinius veiksmus. Kiekvienoje situacijoje supervizijos procesas turi nors keturis elementus:

• supervizorius; • supervizuojamasis; • klientas; • darbin÷ aplinka.

1 pav. Supervizijos kontekstas. Šaltinis: http://www.geocities.com/kieranodsw

Pristatant supervizijos esmę svarbu pamin÷ti, jog socialiniame darbe supervizija n÷ra išskirtinai

reikšminga kažkuriuose socialinio darbo etapuose. Tai yra socialinio darbuotojo nuolatin÷s profesin÷s veiklos dalis.

Rinkdamiesi pagalbą teikiančią profesiją (o tokiai priskiriama ir supervizoriaus veikla), kurioje pagrindin÷ užduotis yra skirti d÷mesį kito asmens poreikiams, specialistai nustato santykius, kurie skiriasi nuo įprastų, kasdieninių santykių. Būna akimirkų, kuomet galima suabejoti šiuo pasirinkimu, tikriausiai tod÷l, kad dažnai tenka įsivelti į nelygią kovą, arba tod÷l, kad klientas neišreiškia pagarbos, tod÷l, kad juntama tuštuma ir nesugeb÷jimas duoti ką nors kitam. Sunkiais momentais kartais paprasčiau nuleisti galvą ir „susitaikyti“, nesistengiant analizuoti situacijos. Organizacijos, komandos ir atskiri žmon÷s d÷l įvairių priežasčių gali toleruoti tokį požiūrį, tame tarpe ir d÷l išor÷s spaudimo arba baim÷s pasirodyti neadekvačiam. Tokiomis akimirkomis supervizija tampa ypač svarbi. Ji gali suteikti galimybę pakilti ir apsidairyti; galimybę atsisakyti lengvo kelio kaltinti kitus- klientus, kolegas, organizacijas, „visuomenę“ ir netgi patį save; ji gali suteikti jums šansą ieškoti naujų galimybių, atverti žinias, gimstančias iš pačių sud÷tingiausių situacijų ir gauti paramą. Reikia manyti, kad, pačioje karjeros pradžioje suvokus geros supervizijios vertę, „įprotis“ gauti gerą superviziją taps neatskiriama profesinio gyvenimo dalimi ir pastovaus vystimosi pagrindu. Per paskutiniuosius 20 metų profesijų, teikiančių pagalbą, srityje pastebimas itin didelis konsultacinių- terapinių požiūrių augimas. Tai vyko iš dalies d÷l per÷jimo nuo tradicinių stacionaraus gydymo formų prie „bendruomen÷s globos“ („community care“) žmon÷ms, kuriems yra būtina parama.

20

Šis per÷jimas sąlygojo padid÷jusius reikalavimus ne tik klientų gimin÷ms, bet ir daugeliui profesionalų, teikiančių pagalbą, kurie tur÷jo atrasti naujus būdus, kaip pad÷ti savo klientams nugal÷ti kančią, nerimą ir sumišimą. Tuo pačiu metu plačiose mas÷se brendo suvokimas apie tai, jog daugeliui žmonių tam tikrais jų gyvenimo momentais reikalinga vienokia ar kitokia pagalba. Ši didel÷ banga, kilusi tiek psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos srityje, tiek ir konsultacinių- terapinių požiūrių kitose pagalbą teikiančiose profesijose, pažadino suvokimą, kad ši veikla turi būti vykdoma, turint atitinkamą superviziją. Supervizorius turi suderinti mokytojo ir asmens, teikiančio paramą darbuotojui, vaidmenį, ir, daugeliu atvejų, pateikia požiūrį iš šalies į savo klientus. Šios trys funkcijos ne visuomet tinkamai tarpusavyje dera, ir daugelis supervozorių gali nukreipti savo darbą tik į vieną iš šių vaidmenų. Kai kurie supervizoriai tampa tarytum konsultantais savo supervizuojamiems asmenims; kiti superviziją paverčia į atvejo nagrin÷jimą „dviems“, sufokusuotą į kliento dinamiką; kiti gali tur÷ti blanką, kuriame pažymimi supervizuojamojo asmens poveikiai klientui. Vienas iš svarbesnių uždavinių yra pad÷ti supervizoriams vystyti integruotą stilių. Tikslinga užimti ne tik mokomojo, palaikomojo ir nukreipiamojo vaidmens integraciją, bet ir supervizorinį požiūrį, paremtą santykių sukūrimu. Supervizija gali būti labai svarbi rūpinantis savimi ir šansu būti atviru naujov÷ms, taip pat būtina padedančiojo asmens pastovaus vystimosi, jo savimon÷s ir profesinio augimo dalimi. Tačiau kai kuriose profesijose, baigus apmokymus, supervizija faktiškai yra ignoruojama. D÷l supervizoriaus pagalbos trūkumo atsiranda nejautrumas, sustingimas, atskyrimas, taip dažnai iškylantys profesijose, reikalaujančiose atsidavimo. Kraštutiniais atvejais nejautrumas ir atskyrimas tampa dalimi sindromo, apibr÷žiamo terminu „persitempimas“ (burnout). Supervizija dažnai padeda sustabdyti šį procesą, nutraukdama ydingą ratą: išsekimo jausmą, vedantį prie nukrypimo nuo darbinių standartų, kurio pasekoje atsiranda kalt÷s ir netinkamumo jausmas, vedantis prie dar didesnių nukrypimų nuo standartų, ir t.t.

Organizacijoms skirtų supervizijos procesų tikslas - sukurti tokias institucines struktūras, kurios skatintų asmenų, kaip profesinių vaidmenų ar funkcijų atlik÷jų, bendradarbiavimą ir tenkintų produktui keliamus reikalavimus bei adresatų arba klientų sistemos poreikius.

Vargu, ar kuri nors kita konsultavimo forma yra tokia daugiasluoksn÷, kaip supervizija. Būtent šis daugiasluoksniškumas ir lemia tokius aukštus reikalavimus, kurie keliami supervizorių kompetencijų profiliui.

Socialinio darbuotojo s÷kmingai profesinei veiklai reikia įvairių žinių, išmanyti socialinio darbo būdus ir žinoti sociologijos, psichologijos, filosofijos ir teis÷s pagrindus. Tačiau socialiniams darbuotojams labai svarbu profesionalo veikimas, jo įgūdžiai. Tai reiškia: geb÷ti veikti turint žinių, organizuoti socialinio darbo procesą su klientu, nustatant ir vertinant socialinius poreikius ir socialines problemas, organizuoti savo, kaip socialinio darbuotojo, veiklą. Svarbus geb÷jimas reflektuoti savo, kaip socialinio darbuotojo, veiklą, ją analizuoti, kritiškai vertinti, ieškoti atsinaujinimo veikloje.

Žinių socialiniai darbuotojai gali įgyti studijuodami; įgūdžių – atlikdami praktinį darbą, tačiau yra labai svarbi pati socialinio darbuotojo asmenyb÷, jo vertybių sistema, santykiai tiek su savimi, tiek su kitu žmogumi, tiek su aplinka. Socialinio darbuotojo profesin÷ veikla susideda iš išorin÷s (bendradarbiavimo, organizavimo, vadovavimo) ir vidin÷s (mąstymo, emocijų, interesų, poreikių, vertybinių nuostatų) veiklos. Suvokiant socialinio darbo objektą, kuriam yra skirta socialinio darbuotojo veikla, kaip trijų pakopų darinį, t. y. žmogaus gyvenimo problemos suvokimą, pagalbos žmogui organizavimą ir žmogaus įgalinimo spręsti gyvenimo problemą siekimą, ypač aktuali tampa socialinio darbuotojo vidin÷ veikla, akcentuojant kliento įgalinimo problemą. Socialinio darbuotojo veikimas susijęs su intervencija į kliento sistemą, orientuotą ne tik į kliento problemos priežasčių atskleidimą ir tyrimą, bet ir į sprendimo paiešką, kliento vidinių išteklių stiprinimą, asmenyb÷s vystymą.

Socialinio darbo procese darbuotojas pats tampa įrankiu. Tad socialinio darbuotojo ypatinga darbo dalimi tampa jo savirefleksija, darbo proceso, asmenin÷s ir profesin÷s patirties analiz÷.

21

Šalių, turinčių ilgametę supervizijos praktiką, patirtis rodo, kad galima numatyti šiuos trukdžius supervizijos procese. Tai:

• ankstesn÷ supervizijos patirtis; • asmenin÷ gynyba ir priklausomyb÷; • bendravimo su autoritetais sunkumai; • vaidmenų konfliktas; • vidin÷s kliūtys; • nesugeb÷jimas priimti pagalbą; • organizaciniai sunkumai (Fineman, 1985).

Ankstesn÷ supervizijos patirtis. Ji aktuali ne tod÷l, kad supervizuojamasis atsimena

„nepavykusią“ superviziją arba, atvirkščiai, negali pamiršti pavykusios, kurios rezultatus pozityviai vertina. Lietuvos kontekste problema kita – supervizijos profesija tik vystosi, trūksta informacijos, nepakankama poreikio tyrimo analiz÷ Šiuo požiūriu aktuali šviečiamoji, mokslin÷-tiriamoji veikla. Didel÷ atsakomyb÷ tenka šioje srityje pradedantiems dirbti profesionaliems supervizoriams.

Asmenin÷ gynyba ir priklausoma pozicija. Gynybiškumas gali pasireikšti tod÷l, jog tai

nežinomas procesas. Susiduriama su problemiška nuostata į ugdymą ir ugdymąsi, aktualizuojant rezultatą, o ne procesą, išryškinant saugią aplinką, kritikos ir vertinimo nebuvimą. Tad galima pavojaus, kuris objektyviai neegzistuoja, nuojauta, padid÷jusios savikritikos jausmo, gynybin÷s reakcijos į tai, kas nauja ir nepažįstama, išraiška.

Autoriteto baim÷. Ji gali pasireikšti ypač ryškiai. Gali tur÷ti įtakos istorin÷s, kultūrin÷s

aplinkyb÷s, šeimos santykių tradicijos.

Vaidmenų konfliktas. Gynybin÷ reakcija, autoriteto baim÷, per didel÷ savikritika bei d÷l jų kilusi įtampa gali sukelti vaidmenų sumaištį ir konfliktą. Šis reiškinys gali būti būdingas tiek supervizoriui, tiek supervizuojamajam.

Vidin÷s kliūtys. Tai - finansin÷s problemos, geografiniai sunkumai. Dar tik formuojasi

supervizijos apmok÷jimo sistema bei požiūris į superviziją kaip mokamą paslaugą. Supervizuojamojo aktyvumas sietinas ir su supervizin÷s praktikos patirtimi, kuri Lietuvoje tik skleidžiasi.

Nesugeb÷jimas priimti pagalbą. Ne tik supervizija, kaip pagalbą teikianti profesija, bet ir

socialinis darbas neturi ilgamet÷s patirties. Šiuo metu pagalbą teikiančioje profesin÷je veikloje prad÷jo formuotis naujas požiūris į pagalbos teikimą ir pri÷mimą. Tuo pačiu subkultūrinis kontekstas, ypač įkalinimo įstaigose, lemia baimę priimant pagalbą nepasijausti silpnam, nesugebančiam, priklausomam nuo kito.

Organizaciniai sunkumai. Jie atspindi darbuotojo ir darbin÷s aplinkos santykį. Atviroje

sistemoje palaikomas darbuotojo noras tobul÷ti, gauti superviziją. Uždara, gynybin÷ sistema slepia nuo kitų savo trūkumus, neieškoma progos sustoti ir pamąstyti, kod÷l tai vyksta.

Ypač sunku diegti supervizijos patirtį tose srityse, kur yra silpna reflektavimo kultūra, vyrauja daugiau autoritarinis vadovavimas. Organizacijose, kur vyrauja griežta hierarchija, kur darbuotojai įpratę vadovautis griežtomis instrukcijomis, asmenin÷s nuomon÷s reiškimas neskatinamas – ten supervizijos procesui gali būti apskritai priešinamasi.

22

Supervizijos sud÷tingumą lemia ir kiti veiksniai: socialinio darbo specifika, socialinio darbuotojo asmenyb÷s savyb÷s, pasitik÷jimo ir atvirumo lygmuo supervizijoje, socialinio darbuotojo reflektyvūs įgūdžiai, jo kultūros ypatyb÷s.

Socialinis darbas kaip veikla - ne trumpalaik÷ vienkartin÷ reakcija, o sąveikos procesas, vykstantis intensyviai kintančios aplinkos sąlygomis. Socialinio darbo procesas, socialinio darbuotojo kompetencijos sistema talpina savyje reflektyvųjį modelį, skatinantį nuolatos permąstyti savo profesinę patirtį. Įgyvendinant besimokančios visuomen÷s id÷ją (mokymasis visą gyvenimą), mokosi įvairaus amžiaus žmon÷s, tad šis aspektas taip pat svarbus. Profesin÷ socializacija – nuolatos besitęsiantis procesas, neribojamas amžiaus cenzo. Profesionalo dalyvavimą mokymosi procese, apjungiantį ugdymą, darbą ir asmeninį augimą iliustruoja D. Kolb (1984) modelis.

2 pav. Patirtinio mokymosi procesas, apjungiantis ugdymą, darbą ir asmeninį augimą (Kolb D., 1984)

Patirtinį mokymąsi skatina supervizija (individuali, grup÷s, komandos), suteikianti galimybę

reflektuoti veikiant ir taip pl÷toti profesines kompetencijas. Tai pagalbos būdas siekiant „bankinį“ mokymosi tipą keisti „savivaldžiu“, patirtiniu, kai ugdomas kritinis mąstymas, keliant klausimus kontekstui.

3 paveikslas atskleidžia supervizijoje apjungiamus pažinimo, pasirinkimo bei veikimo procesus, kurių realizavimui reikalingos įvairios kompetencijos bei sąlygos. Visų šių komponentų visuma atskleidžia supervizijos ir kaip mokymosi bei saviugdos proceso esmę.

Mokymasis supervizijos procese vyksta ne tik tuomet, kai atvejis ar problema analizuojami skirtingais aspektais, vienu metu atsižvelgiant į asmenyb÷s teorijas, lauko specifiką, žinias apie organizaciją bei vaidmenų koncepcijas. Supervizijos dalyviai mokosi taip pat ir formuodami tarpusavio santykius bei savo santykį su supervizoriumi ar supervizore. Supervizija – tai veikimas santykyje, ji institucionalizuojasi supervizorių profesin÷je praktikoje bei kontraktuose, kurie derinami ir sudaromi su atskirais asmenimis ar organizacijomis. Būdama taikomąją reflektavimo praktika, ji yra naudojama įvairiose profesin÷se srityse ir pati yra savarankiška profesine sritimi. Supervizijos s÷kmę dažnai lemia supervizorių geb÷jimas reflektuoti savo veiklą. Skaidrus vidinių supervizijos, kaip mokymosi vietos, sąlygų valdymas – būtina sud÷tin÷ supervizorių kompetencijos dalis. Kadangi visa, kas vyksta supervizijoje, padeda suprasti objektą (atvejį, klausimą), į kurį būna sutelktas pagrindinis d÷mesys.

Darbas

Mokymasis iš patirties

Ugdymas

Asmeninis tobul÷jimas

23

3 pav. Mokymasis supervizijoje. (Kessel 1998, 57 p. Cit. Buer F. (1999) Lehrbuch der Supervision, Votum, 114)

Pradedantieji supervizoriai dažnai yra įtakojami vieno iš dviejų įsitikinimų:

• Taigi, aš tapau supervizoriumi, žinau, kaip atlikti superviziją ir turiu tik s÷kmingai dirbti.

• Aš nieko nežinau apie superviziją, ir vienintelis būdas tapti geru supervizoriumi – praeiti visą supervizijos mokymo kursą.

Abi šios nuomon÷s yra klaidingos, jos neleidžia supervizoriams adekvačiai panaudoti savo žinias ir sugeb÷jimus ir trukdo jiems tobul÷ti. Tokios mintys trukdo jiems suprasti, kad tapti pilnaverčiu supervizoriumi galima pačiais įvairiausiais būdais. Kokybiškas mokymo kursas – tai neatskiriama bet kurio supervizoriaus tobul÷jimo dalis, tačiau tai yra tik viena iš daugelio sudedamųjų vystymo dalių. Dauguma supervizorių gali pasinaudoti plačiu mokymosi galimybių spektru, kurios yra įvairiai kombinuojamos, norint pagerinti jų efektyvumą. Galima mokymo programa arba tokių programų ciklas pateikiamas 4 paveiksle.

Profesin÷ patirtis

Paaiškinimas

Konkretinimas

Refleksija

Problemų formulavimas

Požiūris/ supratimas

Suteikti prasmę/įvardinti

Apibendrinimas

Pažinimo kelias (jausti, suvokti, įsisamoninti, galvoti) Pasirinkimo kelias

(nor÷ti) Veiksmų pasirinkimas

Galimyb÷s šiems veiksmams vykti

Pageidaujami veiksmai

Veikimo kelias ((sukurti vaizdą, sugeb÷ti, pasitik÷ti)

Naujos profesin÷s patirtys

Veiksmų įgyvendinimas

Veiksmų planavimas

24

Šį mokymo ciklą galima keisti ir pertvarkyti įvairiomis kryptimis ir įvairiais būdais pagal jūsų mokymo galimybes ir poreikius. Tačiau tam, kad mokymo procesas būtų sistemingas, visuomet reikia prad÷ti nuo savęs įvertinimo proceso ir mokymo poreikių išaiškinimo.

Supervizija dirbančiųjų laisv÷s at÷mimo vietose profesin÷je veikloje: kod÷l tai svarbu? Tod÷l, kad specifiniai klientai (dažnai – nemotyvuoti keistis, sukaupę daug negatyvios patirties, kartais – agresyvūs); darbo aplinka - uždara, kelianti įtampą, stresą; komandinio darbo pobūdis (su nuteistaisiais dirba būrio viršininkai, psichologai, socialin÷s reabilitacijos skyriaus darbuotojai, socialiniai darbuotojai, kartais bendradarbiaujama su kitų organizacijų darbuotojais (pvz., Caritas); profesinio perdegimo gr÷sm÷; pasitenkinimo darbu problema – visa tai kelia būtinybę nuolat reflektuoti patirtį, darbines situacijas, emocinę savijautą darbe. Kita vertus, ši būtinyb÷ n÷ra savaime suvokta. Tam reikalingas reflektavimo kultūros ugdymas.

1.3. Elgsenos kaitos įvertinimo ir grįžtamojo ryšio nustatymo principai

Vertinimas socialiniame darbe yra priemon÷ išsiaiškinti, ar pasiekti socialinių paslaugų tikslai ir

uždaviniai, kokie ir ar tinkami būdai buvo naudojami jiems pasiekti. Vertinimas padeda identifikuoti paslaugų tiek teigiamas, tiek neigiamas išdavas. Svarbu įvertinti ar buvo pasiekti darbuotojo ir kliento kartu numatyti tikslai. Svarbi ir kliento nuomon÷, kaip jis vertina pasiektus rezultatus ir patį darbo procesą. Kokybinis-kiekybinis vertinimas. Socialiniame darbe ne visus duomenis galima tvarkyti kiekybiškai, žmonių funkcionavimui svarbus ir kokybinis aspektas. Jei elgesį galima pamatuoti, tai jausmus ir emocijas geriausiai vertinti kokybiškai. Planuodamas vertinimą, socialinis darbuotojas turi apgalvoti visas informacijos rinkimo priemones ir būdus ir pasirinkti tą, kuris leis gauti informaciją tiksliausiu ir veiksmingiausiu būdu.

Ankstesn÷s supervizijos

patirties analiz÷

Asmenin÷s supervizijos planavimas

Grįžtamasis ryšys iš savo supervizoriaus

Jūsų atliekamos supervizijos analiz÷

Jūsų atliekamos supervizijos garso ir vaizdo įrašai

Savo supervizijos stiliaus sukūrimas

Savo supervizijos stiliaus aptarimas

Mokymo tąsa

4 pav. Supervizoriaus mokymo proceso schema

Knygų ir straipsnių supervizijos tema skaitymas, videofilmų peržiūra

25

Vertinimo technikos: Proceso registravimas – detali ataskaita apie viską, kas įvyko bendraujant su klientu, taip pat

darbuotojo jausmai ir mintys apie įvykius. Ši technika naudinga, kai stengiamasi įvertinti savo, kaip socialinio darbuotojo, darbą.

Santraukos registravimas – būtina žym÷ti įvadinius duomenis, socialinę istoriją, veiklos planą, svarbios informacijos periodines santraukas ir veiksmus, kurių ÷m÷si socialinis darbuotojas, taip pat aprašyti, kas padaryta (nuspręsta), kai atvejis buvo baigtas. Labiausiai tinkama technika, kai darbuotojo ir kliento bendravimas trunka ilgai arba įtraukiami kiti darbuotojai.

Į problemą orientuoti įrašai – šia technika dažniausiai naudojasi sveikatos priežiūros įstaigos. Naudinga, kai dirba tarpdisciplinin÷ komanda.

Sudaro 4 dalys: • Kliento duomenys „amžius, lytis, šeimynin÷ pad÷tis, bendravimo ribotumai, susiję asmenys

ir pan. • Problemų sąrašas – pradiniai nusiskundimai, pirminis profesionalų situacijos įvertinimas. • Planai ir uždaviniai, susiję su kiekviena nustatyta problema. • Steb÷jimo pastabos – tai, kas padaryta ir kokie tų veiksmų rezultatai.

Nuteistųjų mąstymo ir tikslingo elgesio trūkumai Mąstymas - tai proto veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu bei perteikimu. D÷l

anksčiau min÷to uždaro gyvenimo priežasčių susidaro tam tikros mąstymo problemos, lemiančios problemų sprendimo sunkumus ir nuomon÷s susidarymą. Gerai spęsti problemas trukdo pažintin÷s veiklos ypatumai: polinkis ieškoti patvirtinimo bei fiksacija. D÷l polinkio ieškoti pritarimo ypatumų, dažnai nuteistieji vengia faktų, tampa nenuoseklūs arba visais būdais ginasi nuo naujos problemai svarbios informacijos gr÷sm÷s. Kitas mąstymo trukdys - įsitikinimų tvarumas, t. y. polinkis laikytis savo įsitikinimų susidūrus su priešingais įrodymais. D÷l nuteistųjų izoliuotų sąlygų, tarpusavio santykių ypatumų nuteista nesavanoriškai atsitraukia nuo visuomen÷s vertybių sistemos ir linkę į nuolatinį nei savo elgesio vertinimą (Galaguzova, 2002, 53).

Pagrindin÷s aplinkyb÷s, kurios charakterizuoja nuteistojo asmenybę, yra: 1. Antivisuomenin÷ asmenyb÷s nuostata, kai iškreipti materialiniai poreikiai viršija dorovinius, taip

pat antisocialin÷s nuostatos, ydingi, žalingi idealai. 2. Neigiami charakterio bruožai, tokie kaip egoizmas, individualizmas, išreiškiantys neigiamą

recidyvisto požiūrį į visuomenę. 3. Apolitiškumas, nieko neveikimas ir niekuo nesidom÷jimas, patriotizmo, kalt÷s jausmo,

atsakomyb÷s prieš visuomenę ir valstybę jausmo nebuvimas. 4. Neigiamas požiūris į naudingą visuomeninį darbą, parazitinis gyvenimo būdas, kurio siekiant jie

daro nusikaltimus. 5. Neteisingas savo pad÷ties visuomen÷je supratimas, neadekvatus savo veiksmų, poelgių, padaryto

nusikaltimo vertinimas. 6. Savo asmenyb÷s reikšm÷s pervertinimas pasireiškiantis tuo, kad nusikalt÷lis priskiria save

drąsiems, galvojantiems žmon÷ms, siekia savo autoriteto pripažinimo iš kitų nuteistųjų d÷l ko panaudoja j÷gą, o kartais ir dar kartą daro nusikaltimą.

7. Užsispyrimas, tai yra nemotyvuotas priešinimasis visoms poveikio priemon÷ms, kurias taiko administracija.

8. Nedisciplinuotinumas, kaip neigiamas valios pasireiškimas, neišsivystę moral÷s politikos jausmai.

26

Dirbant su nuteistaisiais būtina išsiaiškinti: • Požiūrį į padarytą nusikaltimą. • Požiūrį į bausmę. • Požiūrį į nustatytą bausm÷s atlikimo ir atbuvimo tvarką. • Požiūrį į visuomenei naudingą darbą. • Požiūrį į aukl÷jamąjį darbą. • Požiūrį į bendrojo lavinimo mokslą ir profesinį pasiruošimą. • Požiūrį į bendrąjį aukl÷jamąjį poveikį. • Požiūrį į visuomeninį darbą. • Požiūrį į referentinę grupę. • Socialinę adaptaciją. • Nuteistojo požiūrį į save patį. • Psichologinį nuteistojo stovį.

G. Valickas (1997) nuteistojo elgesiui keisti siūlo devynias elgesio korekcijos priemones: 1. Siekiant iš asmenyb÷s elgesio pašalinti asocialias reakcijas, reikia surasti ir panaikinti asocialių

reakcijų pastiprinimo šaltinius. 2. Kadangi asmenyb÷s elgesį lemia vidinių ir išorinių pastiprinimo šaltinių sąveika, būtina užtikrinti,

kad bendra pastiprinimų išvestin÷ skatintų prosocialias reakcijas. 3. Būtina supažindinti asmenybę su prosocialiomis vertyb÷mis bei elgesio normomis bei susieti

elgesio tikslus su tais, kurie turi asmenybei motyvacinę reikšmę bei sukelia teigiamus išgyvenimus. 4. Reikia pateikti tinkamą identifikacijos objektą kuris reprezentuotų prosocialias elgesio normas. 5. Reikia sudaryti sąlygas, kad asmenyb÷ kuo dažniau matytų prosocialius elgesio modelius. 6. Pašalinti visus socialin÷s informacijos perdirbimo defektus; stimulų kodavimo stadijoje -

suvokimo netikslumus, tendencingą asmenyb÷s d÷mesį tik tam tikriems stimulams; stimulų mintin÷s reprezentacijos stadijoje - tendencingas atribucijos bei kitas atribucines klaidas, bendravimo partnerių emocinių būsenų atpažinimo netikslumus. Reakcijų įvertinimo stadijose reikia šalinti paviršutinišką reakcijų vertinimą.

7. Būtina nuvertinti nepageidaujamus bei vienpusiškus elgesio scenarijus, kurie susiformavo pradiniais ontogenez÷s etapais ir užkirsti kelia negatyvių ciklų formavimuisi.

8. Užtikrinti sąlygas patenkinti poreikius prosocialiais būdais. 9. Užkirsti kelią žemo savęs vertinimo formavimuisi (Valickas, 1997, 178-180).

Socialiniai įgūdžiai - bendradarbiavimo būdų ir priemonių visuma, kurias žmogus įvaldo viso

gyvenimo eigoje ir naudojasi gyvenimui visuomen÷je, nustatydamas savo lygiaverčius santykius su kitais. Terminą įved÷ V. Sloto.

Socialiniai įgūdžiai - tai įgūdžiai, padedantys įgyti atsparumo bendraujant, įsitvirtinti gerai jaustis žmonių grup÷je, išmokti laisvai pasirinkti įvairias galimybes ir tinkamai spręsti konfliktus.

Socialiniai įgūdžiai: 1. Problemų sprendimas. Įgūdis padeda konstruktyviai spręsti problemas, išmokti taikyti keturis

problemų sprendimo žingsnius: problemos apibr÷žimą; įvairių sprendimo būdų ieškojimą, šių sprendimo būdų (teigiamų ir neigiamų ypatumų) įvertinimą; vieno sprendimo pasirinkimą ir veiksmų suplanavimą.

2. Sprendimų pri÷mimas. Įgūdis padeda konstruktyviai nuspręsti: mok÷ti pasirinkti pačiam, nuspręsti ir „savo kailiu“ pajusti tokio sprendimo ar pasirinkimo padarinius.

3. Kūrybinis mąstymas. Įgūdis padeda surasti ir įvertinti įvairius sprendimo būdus, alternatyvas, įvertinti asmenin÷s veiklos ar neveiklumo padarinius.

4. Kritinis mąstymas. Įgūdis padeda analizuoti informaciją ir patyrimą. 5. Bendravimo įgūdžiai. Įgūdžiai padeda užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais.

27

6. Savęs pažinimas. Įgūdis padeda pažinti ir įvertinti savo asmenyb÷s stipriąsias ir silpnąsias ypatybes, bendraujant, numatant savo elgesį stresin÷se situacijose.

7. Streso įveikimas. Įgūdis padeda nustatyti streso šaltinius ir jų padarinius, pabandant jų žvengti arba konstruktyviai išsprendžiant situaciją.

8. Atsisakymo įgūdžiai. Įgūdžiai padeda pasipriešinti kitų asmenų spaudimui, atsisakyti sau nenaudingų veiksmų.

Socialiniai įgūdžiai - tai geb÷jimas: • sugyventi su kitais asmenimis ir grup÷mis, užmegzti ir pl÷toti tarpasmeninius ryšius, ieškoti

kompromisų, konstruktyviai spręsti konfliktus; • mokytis, dirbti ir kurti kartu su kitais, siekti bendro tikslo; • dalyvauti tautos ir bendruomen÷s kultūriniame, pilietiniame bei politiniame gyvenime, gerbti

demokratin÷s visuomen÷s gyvenimo principus ir vertybes, rūpintis aplinka. Paanalizavus pateiktus socialinių įgūdžių apibr÷žimus, apibendrinant galima teigti, jog

socialiniams įgūdžiams priskiriami geb÷jimai atsisakyti sau nenaudingų situacijų, reaguoti į kritiką, reikalauti pakeisti griaunantį elgesį, išreikšti prieštaravimus, neleisti nutraukin÷ti kalbant, atsiprašyti, pripažinti silpnybes, nutraukti nepageidautinus kontaktus, sakyti ir priimti komplimentus, reaguoti į bandymus kontaktuoti, laiku ir tinkamai prad÷ti, palaikyti, baigti pokalbį, organizuoti (parengti) norimus kontaktus, paprašyti paslaugos, atvirai reikšti jausmus ir daugyb÷ kitų įgūdžių.

Tod÷l pagrįstai galima teigti, kad itin svarbūs socialinių įgūdžių komponentai yra verbaliniai ir neverbaliniai komunikaciniai sugeb÷jimai, empatija ir kooperacija, kognityviniai faktoriai, savęs pateikimas. Socialiniai įgūdžiai pakeičia asmens turimą informaciją („ką aš žinau“, nuostatas, vertybes, „ką aš galvoju, jaučiu, kuo tikiu“) į veiksmus („ką ir kaip daryti“).

28

2. INDIVIDUALAUS SOCIALINIO DARBO METODAI

2.1. Supervizijos metodų taikymas individualiame darbe su nuteistaisiais

Individualus socialinis darbas – tai kryptis, vertybių sistema ir praktikos tipas, naudojimas

profesionalių socialinių darbuotojų sprendžiant psichines, socialines, tarpusavio santykių problemas, palaikant betarpišką tarpusavio kontaktą su individu ir jo šeima. Daugelis socialinių darbuotojų šį metodą supranta kaip klinikinį socialinį darbą.

Individuali socialin÷ pagalba remiasi principu 1:1, t.y. profesionalas ir individas. Ši pagalba padeda žmogui išvystyti asmenybę, kad jis gal÷tų sąmoningai gyventi.

Supervizijai socialiniame darbe, ypač individualioje socialin÷je pagalboje, būdingi trys pagrindiniai principai (vaidmenys): lavinamasis, palaikantysis ir nukreipiantysis.

Lavinamoji arba formuojanti funkcija reiškia supervizuojamųjų geb÷jimų, suvokimo ir mok÷jimo vystymą. Ji vykdoma analizuojant ir tyrin÷jant supervizuojamojo darbą su savo klientais. Tokio tyrimo metu supervizorius gali pad÷ti jiems:

• Geriau suprasti klientą; • Geriau suvokti savo reakciją į klientą; • Suprasti sąveikos su klientu dinamiką; • Ištirti savo intervencijas ir jų seką; • Ištirti kitus darbo su šia ir panašiomis situacijomis būdus.

Palaikanti arba tonizuojanti funkcija – tai konfrontacijos būdas, kuomet bet kuris darbuotojas,

įsitraukęs į gilų terapinį darbą su klientais, neišveikiamai pajunta distresą, skausmą ir pasimetimą, kuriuos jaučia klientas, ir darbuotojas turi išmokti suvokti, kokį poveikį tai daro jam, bei išmokti susidoroti su bet kokiomis reakcijomis. Kai darbuotojas nepersipildo emocijomis, tuomet tai įvyksta savaime. Emocijos atsiranda d÷l empatijos klientui, arba stimuliuojamos sąveikos su klientu metu, tai pat tai gali būti reakcijos į klientą išdava. Nepriimant šių emocijų, sumaž÷ja darbuotojo efektyvumas, kuris arba per daug identifikuojasi su klientu, arba ginasi nuo tolesnio kliento poveikio. Laikui b÷gant tai gali sukelti stresą ir išsekimą.

Nukreipiamasis arba normatyvinis supervizijos aspektas užtikrina kontrolinę darbo su žmon÷mis funkciją. Ne tik pasirengimo arba patirties trūkumas, pažeidžiamos vietos ir prietarai, verčia socialinius darbuotojus ieškoti ko nors, kas gal÷tų steb÷ti jų darbą. Sesijų metu supervizorius gali prisiimti dalį atsakomyb÷s už kliento gerovę ir supervizuojamojo darbą su juo. Supervizorius gali prisiimti atsakomybę įsitikinti, kad atliekamas darbas atitinka įstaigos, kurioje vykdoma supervizija, standartus. Beveik visi supervizoriai, net ir neužimantys vadovaujančių postų, yra atsakingi už gerą supervizuojamųjų darbą ir jo atitikimą tam tikriems etikos reikalavimams.

Bet kokiuose profesiniuose (supervizorių) santykiuose svarbu suformuluoti aiškią sutartį, kurioje apibr÷žiama, kokios lavinamosios, palaikomosios ir nukreipiamosios funkcijos bus vykdomos supervizijos eigoje. Pirmasis žingsnis – nuspręsti, kokių pagrindinių supervizijos kategorijų reikalauja supervizuojamasis ir kokias pasiūlys supervizorius, ir jų atitikimas viena kitai. 1 lentel÷je pateikiamos pagrindin÷s supervizijos kategorijos.

29

Lentel÷ 1. Pagrindiniai supervizijos d÷mesio centrai Pagrindin÷s kategorijos Kategorijos funkcija

Užtikrinti supervizuojamajam pastovią erdvę tirinio analizavimui ir savo darbo procesui.

Lavinamoji

Išpl÷sti darbines žinias ir įgūdžius. Lavinamoji Gauti informaciją ir naują požiūrį į darbinę situaciją.

Lavinamoji/ palaikomoji

Gauti grįžtamąjį ryšį iš proceso ir darbo turinio.

Lavinamoji/ palaikomoji

Gauti darbuotojo ir asmens vertinimą ir palaikymą.

Palaikomoji

Įsitikinti, kad kaip darbuotojas ir asmuo tu neturi vienas nešti sunkumų ir problemų krūvį.

Palaikomoji

Užtikrinti erdvę darbo eigoje kylančio asmeninio distreso, įtampos, perk÷limo ir kontraperk÷limo tyrimui ir išraiškai.

Nukreipiamoji/ palaikomoji

Suplanuoti ir efektyviau panaudoti asmeninius ir profesinius išteklius.

Nukreipiamoji/palaikomoji

Stimuliuoti aktyvumą, priešingai reaktyvumui. Nukreipiamoji/palaikomoji Įsitikinti supervizuojamo asmens darbo kokybe.

Nukreipiamoji

Lavinamoji supervizija Kai kuria