Gydytoja Almantė-Judita Šulgienė-Rabikauskienė

SLAUGOS PAGRINDAI

Mokomoji knyga

Kaunas 2007

UDK 616-08(075) Šu27

© Gyd. Almantė-Judita Šulgienė-RabikauskienėMokomoji knyga „Slaugos pagrindai“Pagyvenusios moters veiklos centras

Juozapavičius pr. 77, LT-45624, KaunasTel.: 8 37 342495, el-paštas: arbanijo@takas.lt

Tiražas 100 egz.Išleista Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis

ISBN 978-9955-681-08-3

TURINYS

PRATARMĖ.........................................................................................................................................4I. LIGONIO PRIEŽIŪRA....................................................................................................................6II. LIGONIO MAITINIMAS.............................................................................................................17III. KRAUJOTAKĄ GERINANČIOS PROCEDŪROS....................................................................19IV. KRAUJOSPŪDŽIO MATAVIMAS.............................................................................................23V. VAISTŲ LAIKYMAS IR SAUGOJIMAS....................................................................................24VI. KARŠČIUOJANČIO LIGONIO SLAUGA................................................................................25VII. SERGANČIŲ ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ LIGOMIS SLAUGA......................................26VIII. SERGANČIŲ KVĖPAVIMO SISTEMOS LIGOMIS SLAUGA.............................................28IX. TUBERKULIOZĖ........................................................................................................................30X. SERGANČIŲ ŠLAPIMO TAKŲ IR INKSTŲ LIGOMIS SLAUGA..........................................31XI. VIRŠKINIMO LIGOMIS SERGANČIŲ LIGONIŲ SLAUGA..................................................33XII. SLAUGA EPILEPSIJOS IŠTIKTAM ŽMOGUI.......................................................................37XIII. SUNKIŲ IR MIRŠTANČIŲ LIGONIŲ SLAUGA...................................................................38XIV. NERVINĖ ĮTAMPA IR STRESAI.............................................................................................39LITERATŪRA...................................................................................................................................41

3

PRATARMĖ

„Ligonį gydo gydytojas, o išgydo – slaugytojas“/ Prof. V. Kuzma /

Iš istorijos žinoma, kad Lietuvos žmonėmis – sergančiaisiais ir senais buvo rūpinamasi – slaugoma namuose ir špitolėse prie bažnyčių. Profesionaliai parengtų slaugų nebuvo, šį darbą atlikdavo vienuolės, bei kaimo „bobutės“. Seniai žinoma, kad geriausia sveikatos – slaugos priežiūros tarnyba pasaulyje yra šeima.

1660 m. Lietuvoje Vyskupo Vincento Pauliečio iniciatyva buvo įsteigta „gailestingųjų seserų draugija“ – laisvai organizuota labdarystės, ligonių slaugos ir globos draugija.

XIX a. Vystantis pramonei ir prekybai, išaugus miestams, seneliams ir neįgaliesiems karšinti buvo steigiamos prieglaudos.

1992 m. gruodžio mėn. atkurta Lietuvos slaugos specialistų organizacija. Šiandien slaugytojų veikla negali apsiriboti vien tik medicinine pacientų priežiūra. Joje tampa svarbūs ir socialiniai, psichologiniai ir ypač pedagoginiai aspektai. Ugdyti naujo tipo slaugytoją, savanoriškai orientuotą į pagalbą žmogui, gebantį atpažinti biologinius, psichologinius ir fiziologinius ligonio pokyčius, gebantį priimti tinkamus sprendimus, teikiant pagalbą ar slaugant ligonį, gebantį praktiškai panaudoti turimas žinias ir naujas technologijas.

Slaugyti daugelį metų sergančius lėtinėmis ligomis ligonius namie yra sunku. Jiems reikia sudaryti sąlygas, labiausiai atitinkančias sveikatos būklę: tai padeda galutinai išgydyti ligonius po sunkių ligų (pvz. Miokardo infarkto, širdies veiklos nepakankamumo, traumų) ir apsaugoti nuo galimų ligos komplikacijų. Sergama įvairiomis lėtinėmis ligomis, iš kurių labiausiai paplitusios piktybiniai navikai, širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo, virškinimo organų ir medžiagų apykaitos ligos.

Sergantis žmogus turi būti slaugomas atsižvelgiant ne tik į ligą, jos sunkumą, ligonio amžių, bet ir į individualias jo savybes, poreikius. Taigi, slaugytojas turi rūpintis ir liga, ir ligonio poreikių tenkinimu, atitinkamų reikalų tvarkymu. Slaugytojas turi būti kantrus ir ištvermingas, į ligonį žiūrėti palankiai ir jautriai, nereikšti pasibjaurėjimo, vengti neatsargių posakių, stengtis palaikyti ligonio gerą nuotaiką ir tikėjimą. Liga pažeidžia ligonį ne tik fiziškai, bet veikia ir emociškai bei psichologiškai. Jis nerimauja dėl savo gyvybės, jaučia pasikeitusią gyvenimo situaciją, priklausomumą nuo aplinkinių, turi atsisakyti ankstesnių įpročių ir t. t. Neabejotinai jo psichiką gali traumuoti ir netinkami tarpusavio santykiai, pernelyg didelis situacijos dramatizavimas, nepakankamas dėmesys ar, atvirkščiai, pernelyg didelis rūpinimasis juo.

Kai kurie ligoniai pasidaro pesimistai, kaprizingi, per daug gilinasi į ligą, perdeda savo pojūčius. Tokie psichiniai – emociniai sutrikimai gali nepalankiai veikti įvairių organų bei sistemų veiklą, tai komplikuoja būklę, ir galimybę pasveikti. Labai svarbu sužadinti ligonio valią ir norą pasveikti. Bet nereikia sudaryti klaidingų ir nepagrįstų iliuzijų, piešti šviesių perspektyvų, jeigu kalbama apie neišgydomą ligą.

Taigi kiekvienas slaugantis ligonį žmogus turi jaustis esąs gydytojo padėjėjas ir vykdyti jo paskyrimus, atsižvelgti į realias fizines ligonio galimybes ir amžių, psichologiškai jį paremti, bei visapusiškai pažinti pacientą ir jo ligą. Iki šiol galioja stereotipas, kad socialinė pagalba ir slauga yra šeimos, ypač moterų, uždavinys. Tačiau teikiantys tokią pagalbą šeimos nariai pradeda suprasti ir reikalauti, kad jiems būtina tiek moralinė, tiek materialinė parama. Prieš dešimtmetį socialinės paslaugos buvo suprantamos labai vienpusiškai - kaip paslaugų tinklo kūrimas, socialinių įstaigų, o ne kliento finansavimas. Tik keletoje šalių ir regionų globos (slaugos) pinigai turi ilgesnes institucionalizuotos paslaugos formos

4

tradicijas (Didžiojoje Britanijoje, kai kuriose Vokietijos žemėse); tuo tarpu kitose šalyse tai yra palyginti nauja socialinių paslaugų forma.

Teisė į globos pinigus siejama su pilietybe, gyvenamąja vieta, amžiumi, negalia, šeimine padėtimi ir kt. Globos (slaugos) pinigų gavėjais gali būti seni ir neįgalūs asmenys. Klientui skiriama globos pinigų suma. priklauso nuo numatytos procedūros, pagal kurią vertinamas asmens savarankiškumas. Jis gali būti kelių (dažniausiai 3-4) lygių, pakopų. Pavyzdžiui, visiškos negalios, labai nesavarankiškas, nesavarankiškas, iš dalies nesavarankiškas. Kuo didesnis nustatomas kliento nesavarankiškumas, tuo didesnė globos pinigų suma jam skiriama. Ši suma dar gali priklausyti nuo asmens amžiaus, individualių gyvenimo sąlygų. Globos (slaugos) pinigai tiesiogiai duodami tiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos, kad jie apmokėtų reikiamas paslaugas, arba tiesiogiai mokami tiems, kurie teikia paslaugas (gali būti arba darbo užmokestis, arba socialinės apsaugos išmoka neformaliems darbuotojams). Pastaraisiais metais daugelyje šalių slaugos pinigai mokami ir šeimos nariams, kurie patys slaugo artimuosius. Globos pinigų atsiradimas, suteikia klientams tam tikrą laisvę – nebūti pasyviais, nuo kitų priklausomais pagalbos prašytojais, bet aktyviai dalyvauti socialinių paslaugų rinkoje: pasirinkti ir pirkti paslaugas už jiems duotus globos pinigus.

Slaugos ir pagalbos (priežiūros) išlaidų tikslinės kompensacijos

Slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos:1. vaikams, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas;2. asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo;3. senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims.

Slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos dydis – 2,5 bazinės pensijosBūtina sąlyga – šiems asmenims turi būti nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos:1. neįgaliems vaikams:● su sunkiu neįgalumu – 1 bazinė pensija;● su vidutiniu neįgalumu – 0,5 bazinės pensijos.2. asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais:● netekusiems 75-100 procentų darbingumo – 1 bazinė pensija;● netekusiems 60-70 procentų darbingumo – 0,5 bazinės pensijos.3. senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims – 0,5 bazinės pensijos.

Būtina sąlyga – šiems asmenims turi būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (išskyrus neįgalius vaikus).

Gyd. Almantė-Judita Šulgienė-Rabikauskienė

5

I. LIGONIO PRIEŽIŪRASlaugantysis turi padėti sergančiajam ar sveikstančiajam atlikti veiksmus, padedančius

išsaugoti sveikatą, ją gražinti, arba taikiai ir ramiai pasitikti mirtį. Slaugytojo pagrindinė funkcija – padėti asmeniui ir kuo greičiau grąžinti jį į visišką savarankiškumą, kaip saugoti savo sveikatą.

Ligonio slaugos reikšmė ir uždaviniai

Ligonių slauga – sudedamoji gydymo dalis. Tai tam tikrų priemonių kompleksas, palengvinantis ligonio būklę ir padedantis jam išgyti.

Slaugyti – tai laiku ir gerai įvykdyti gydytojų pakyrimus, maitinti ligonį, padėti jam tuštintis ir šlapintis, transportuoti, palaikyti jo asmens higieną, taikyti organizmo reabilitacijos priemones, palengvinti ligonio kančias, rūpestingai stebėti visas gyvybines organizmo funkcijas.

Slaugant ligonį būtina rūpintis jo psichika, t. y. pašalinti galimus dirgiklius, neigiamas emocijas, sudaryti jaukią aplinką. Santykiai su ligoniu turi būti pagrįsti abipusiu pasitikėjimu, švelnumu ir jautrumu. Žmogaus amžiumi vyksta įvairiapusiški procesai, kurių metu vyksta ne tik fiziniai organizmo pokyčiai, bet kinta ir charakteris, todėl slaugytojas turi gerai išmanyti žmogaus raidos etapus , žinoti įvairaus amžiaus žmogaus organizmo anatomines ir fiziologines ypatybes.

Slaugytojas turi būti: atlaidus ir kantrus, sumanus, nedaryti šiukščių bendravimo klaidų, nes neatsargiai ištartas žodis, netikėtai pasirodžiusi pašaipa ar neaiški grimasa gali sugadinti nuotaiką, sudaryti įspūdį, kad pacientas yra apgailėtinas ar juokingas.

Labai svarbu, kad ugdomąjį tikslą turinti slauga gali užtikrinti, kad žmonės pakeistų turimus įgūdžius, požiūrį, nuostatas ar net vertybinius prioritetus, susijusius su sveikata.

Slaugytojai dirbdami su įvairaus amžiaus pacientais turi gilinti bei atnaujinti slaugos, socialines, psichologines, pedagogikos žinias, dalyvaudami kursuose ir seminaruose, studijuodami ir analizuodami mokslinę literatūrą.

Ligonių slauga skirstoma bendrąją ir specialiąją. Bendroji slauga – tai bendros slaugymo priemonės, kurios nepriklauso nuo ligos pobūdžio, tuo tarpu specialioji slauga – esant tam sergamumui tam tikromis ligomis.

Ligonio padėtis

Aktyvi ligonio padėtis – kai sergantysis gali vaikščioti, sėdėti. Ji skirstoma į laisvąją ir priverstinę. Aktyvi laisva ligonio padėtis, tai padėtis, kurios nevaržo ligos pobūdis. Aktyvi priverstinė padėtis – paties ligonio pasirenkama padėtis, siekiant pagerinti savijautą (pvz. sergant širdies ligomis, dažniausiai pasirenkama sėdimoji padėtis). Pasyvia vadinama tokia padėtis, kai ligonis negali judėti, pakelti galvos ar rankų, pasiversti.

1. Fowler padėtis – tai pusiau sėdima, ar sėdima padėtis. Ligonio keliai gali būti sulenkti arba tiesūs. Dažniausiai daroma klaida, kai ligonis paremiamas per didele pagalve, arba po galva dedama daugiau, nei viena pagalvė. Dėl to gali būti pakenktas per daug palenktas kaklas. Taisyklinga ši padėtis, parodyta paveikslėlyje:

6

Ji taikoma profilaktiškai nuo pragulų. Dusulio metu tinka aukšta Fowler padėtis.

2. Gulima ant nugaros padėtis – yra tokia, kai ligonio galva ir pečiai truputį pakelti ant mažos pagalvės. Ligonio rankos gali būti pakeltos ant pagalvių arba padėtos išilgai liemens.

3. Gulima ant šono padėtis – ligonis guli sulenkęs koją per klubo ir kelio sąnarį ir ją perkėlęs kiek į priekį nuo kūno. Kuo daugiau sulenkta koja per abu sąnarius, tuo stabilesnė kūno padėtis ir kūnas geriau išlaiko pusiausvyrą. Šoninė padėtis tinka, kai ligonis ilsisi arba miega.

4. Simso, arba pusiau ant šono gulima padėtis. Ligonis guli užėmęs tarpinę padėtį tarp šoninės ir gulimos ant pilvo. Apačioje esanti ranka padedama ligoniui už nugaros, o esanti viršuje sulenkiama per peties ir alkūnės sąnarį. Abi kojos yra palenktos į priekį nuo kūno. Viršuje esanti koja labiau sulenkta per klubo ir kelio sąnarius negu esanti apačioje.

Simso padėtis taikoma profilaktiškai nuo pragulų, nesąmoningiems, vemiantiems ligoniams, kad ligonis neužspringtų. Daugumai žmonių, ypač nėščiosioms moterims, tokia kūno padėtis patogi miegoti.

7

5. Gulima ant pilvo padėtis. Gulint ant pilvo, kojos yra ištiestos, o galva pakreipta į šoną. Taip paguldyto ligonio visiškai išsitiesia kojos per klubą ir kelio sąnarius. Taigi ši padėtis apsaugo nuo klubų ir kelių lenkiančių kontraktūrų (sąnario judesių sumažėjimo). Ant pilvo ligonis paprastai guldomas tik trumpam. Ši padėtis tinka ligoniams po gerklės operacijų, kad lengviau ištekėtų skysčiai iš burnos, moterims po gimdymo ir t. t.

Guldyti ant pilvo žalinga ir nerekomenduojama turintiems nesveiką stuburą, sergančius širdies kraujagyslių bei kvėpavimo ligomis asmenims. Paguldytojo ant pilvo ligonio galvą pasukite į šoną ir padėkite nedidelę pagalvėlę. Taip pat mažas pagalvėles pakiškite po pilvu ir blauzdomis.

Lovos klojimas

Ligonio lova turi būti patogi, visuomet švari ir tvarkinga. Lovos gali būti metalinės, su pakeliamu galvūgaliu, funkcinės (naudojamos reanimacijos skyriuose), su automatiniu valdymu, basonu, bei paprastos, buitinės lovos. Lovos čiužinys turi būti storas, lygus. Pagalvė – minkšta, antklodės – vilnonės arba pusvilnonės (atsižvelgiant į metų laiką).

Patalynės keitimas turi sutapti su ligonio sanitariniu švarinimu. Patalynė keičiama kas 7 – 10 dienų, prireikus ir dažniau. Jei ligonis lovoje nevalingai tuštinasi, ar šlapinasi, čiužinys dengiamas klijuote (dalinai, nes oda labai drėksta), arba ant paklodės dedamas plastmasės gabalėlis, apdengiamas puspaklode, kuri turi būti dažnai keičiama.

Ligonio lova klojama keliais būdais. Jei ligonis vaikšto ar gali sėdėti, perklojant lovą, jis perkeliamas ant kėdės. Daug sunkiau pakeisti patalynę gulinčiam ligoniui. Jei jis gali pasiversti ant šono, lova klojama pirmuoju būdu (dviejų asmenų, stovint vienoje lovos pusėje). Visų pirma švari paklodė iki pusės išilgai susukama į vokelį, po to išimama pagalvė, ligonį atsargiai paverčiant ant šono. Laisvoje lovos pusėje nešvari paklodė susukama į tokį pat išilgai gulintį vokelį, iki pusės užtiesiant švarią paklodę. Ties ligonio nugara sudaromi du vokeliai – švarusis, bei nešvarusis. Tuomet ligonis guldomas ant nugaros ir atsargiai paverčiamas ant kito šono. Nuimama nešvari, ir baigiama tiesti švari paklodė. Ligonis guldomas ant nugaros, apkabinant pečių juostą ir kiek pakeliant. Po galva padedama švariu užvalkalu apvilkta išpurenta pagalvė. Patalynės raukšlės ištaisomos, palenkiami paklodės kraštai.

Jei ligonis negali vartytis, lova klojama antruoju būdu. Šiuo būdu, švari paklodė skersai iki pusės susukama į vokelį, klojantiesiems stovint abipus lovos. Palengva keliamos ligonio pėdos, blauzdos, šlaunys bei sėdmenys iki juosmens į vokelį sustumiant nešvarią paklodę, ir patiesiant švariąją. Taip ties ligonio juosmeniu atsiranda du vokeliai. Vienas iš klojančiųjų pakelia galvą, pečius, keldamas prilaiko viršutinę kūno dalį, tuo tarpu antrasis – greitai ištraukia nešvarią paklodę, švaria užklodamas visą likusią lovos dalį, po galva padedant švariai pervilktą, išpurentą pagalvę.

Abu klojimo būdai vargina sunkiai sergantį ligonį, todėl geriausia jį, kartu su nešvaria paklode, perkelti į gretimą lovą. Sunkiai sergančiam ligoniui, taip pat reikia pakeisti ir marškinius. Tarkime, jog viena ligonio ranka yra sunkiai valdoma, ar visiškai nevaldoma. Šiuo atveju, pakišus ranką po dubeniu, marškiniai velkami aukštyn, iki kaklo, pakėlus rankas nuvelkami per galvą, pirmiausiai nuo sveikosios, vėliau nuo nesveikosios rankos. Pradedant vilkti švarius marškinius, pirmiausiai apvelkama nesveikoji ranka. Marškiniai suimami ties kaklu iš nugaros pusės, ir kiek

8

pakėlus ligonio rankas, velkami per galvą, išlyginant raukšles nugaroje. Marškinių vilkimas taip pat vargina sunkiai, todėl būtina stengtis kuo mažiau judinti sergantį ligonį, sukeliant mažesnį nepatogumo jausmą.

Pakišamieji indai ir jų naudojimas

Sunkiai sergantieji ligoniai tuštinasi ir šlapinasi lovoje, todėl būtina mokėti jiems teisingai paduoti sėdinpuodį (basoną). Dažniausiai naudojami plokšti plastmasiniai, ar metaliniai emaliuoti basonai. Basoną būtina paduoti šiltą, jame paliekant šiek tiek vandens.

Pragulos. Jų profilaktika

Slaugomą namuose ligonį svarbu apsaugoti nuo pragulų, kurios atsiranda dėl sutrikusios kraujotakos prasidėjus odos ir gilesnių audinių nekrozei. Dažniausiai pragulos susidaro ten, kur oda spaudžiama tarp kaulo ir patalynės, kur kaulinius išsikišimus dengia vien oda ir nėra storesnio raumenų, paodžio sluoksnio. Slaugytojas privalo žinoti, kas pagreitina pragulų atsiradimą:

Audinių suspaudimas. Į tarp dviejų kietų paviršių, pavyzdžiui, kaulo ir lovos, suspaustus audinius mažiau priteka kraujo, jie gauna mažiau maistingųjų medžiagų, svarbiausia, deguonies, taip pat sutrinka nereikalingų produktų šalinimas ir audiniai miršta. Taigi pirmiausia būtina sumažinti spaudimą tose vietose. Jei lovoje gulintis ligonis gali judėti, jam reikia paaiškinti, jog jis privalo pats kaitalioti kūno padėtį. Virš galvos pakabinus trapeciją, toks ligonis, įsikibęs į ją rankomis, galės aukštyn pakelti savo sėdmenis.

9

Nejudančius ligonius vartyti turi slaugytojas. Reguliariai, kas dvi valandas, ligonis paverčiamas nuo vieno šono, ant kito, pasodinamas. Slaugytojas turi surašyti visos paros kūno padėties keitimo grafiką. Nors dabar yra daugybė įvairių kitų būdų spaudimui sumažinti (vilnijanti lova, kaitaliojantis čiužinys), reguliariai keisti kūno padėtį ir vartyti jį nuo vieno šono ant kito tebėra labai svarbu. Tai gera profilaktikos priemonė praguloms išgydyti.

Plėšimo jėga. Kai kuri nors kūno dalis yra nuožulnioje padėtyje (Fowler padėtis sėdint invalido vežimėlyje), giliau esantys audiniai „slenka“ nuolydžiu, ir oda įsitempia. Dėl to giliau esantys audiniai apmiršta, vėliau tai gali sukelti nekrozę. Taip pat plėšimas gali atsirasti netinkamai keliant ligonį.

Slaugantis asmuo privalo pasirūpinti, kad lovoje ar invalido vežimėlyje ligoniai nė į vieną pusę neslystų, taip pat kad būtų tinkamai pakeliami. Ligonis neslinks lovoje žemyn, jei vis pataisysite čiužinį ar padėsite pagalves taip, kad ligonio keliai būtų vos sulenkti, o šlaunys prilaikomos. Galima padėti kojoms atramas. Reikia paprašyti, kad ligonis maždaug kas valandą keistų kojų padėtį, arba tą turi daryti slaugytojas.

Sėdintis vežimėlyje, kėdėje ligonis slinks žemyn mažiau, jei bus ne per daug nuožulnioje padėtyje, ir jeigu bus gera atrama kojoms. Vežimėlis ar kėdė turi būti gerai pritaikyti konkrečiam ligoniui ir padengti slinkimą stabdančia medžiaga.

Temperatūra. Toje kūno vietoje, kurioje atsiranda trintis ar spaudimas, pakyla temperatūra. Pagreitėja medžiagų apykaita, todėl audiniams prireikia daugiau deguonies, o į suspaustus audinius jo patenka mažiau. Taigi, norint pagerinti kraujotaką, būtina sumažinti spaudimą, ir toje kūno vietoje nukris temperatūra.

Trintis. Dėl trinties oda dažniausiai nubrozdinama. Tai gali būti ir negalinčių ramiai pabūti ligonių problema. Ant kulnų, kulkšnių ar kelių nuo trinties atsiranda skausmingų odos pūslių.

10

Slaugytojas turi pasistengti tokius ligonius nuraminti ir pamokyti juos laikytis taip, kad nebūtų trinties pavojaus.

Drėgmė. Dėl prakaito, šlapimo ar išmatų sudrėkus odai, susidaro palankios sąlygos praguloms atsirasti. Šlapimo ar išmatų nelaikantis ligonis po nusišlapinimo ar išsituštinimo nedelsiant nuprausiamas ir perrengiamas, o jo patalynė pakeičiama. Tai padeda išvengti ir blogo kvapo. Taigi labai svarbu, kad ligonio oda būtų švari ir sausa.

Nepakankama odos priežiūra. Jei ligonis išbūna ilgesnį laiką neišmaudytas, retai keičiami jo drabužiai ar patalynė, ant odos ima sparčiai daugintis mikroorganizmai. Tokią odą nubrozdinus ar kaip kitaip sužeidus, į organizmą greičiau patenka infekcija ar atsiranda pragulos.

Bloga bendra mityba. Pragulos taip pat susidaro, jeigu kraujyje stinga specifinių maistinių medžiagų. Todėl ligoniams būtini baltymai, vitaminai, mineralinės medžiagos. Maistas turėtų būti lengvai kramtomas ir ryjamas. Ligonis pakankamai turi valgyti daug geležies turinčio maisto produktų: mėsos, kiaušinių trynių, žalių daržovių, salotų. Tada audiniai geriau pasisavina deguonį.

Savaiminių judesių stygius. Žmonės sėdėdami, gulėdami ir miegodami atlieka daug smulkių judesių. Tai yra įgimta. Bet dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui: ligos, nusilpimo, paralyžiaus, alkoholio, narkotinių medžiagų šis judrumas prarandamas ir padidėja pragulų atsiradimo pavojus. Kai žinoma, kas skatina pragulų atsiradimą, galima nustatyti, kuriems pacientams jos gresia labiausiai. Pragulos dažniausiai vargina senus žmones. Tačiau jų neišvengia ir bet kurio amžiaus ligoniai, priversti ilgą laiką praleisti lovoje ar invalido vežimėlyje.

Griežtai laikantis profilaktikos, daugelio pragulų galima išvengti. Kaip jau buvo minėta, svarbiausia sumažinti spaudimo vietą keičiant ligonio padėtį. Ties tomis vietomis, kur gali atsirasti pragulos, dedami guminiai ne per kietai pripūsti ratai. Jie apvelkami apvalkalėliais. Tam tikra kūno dalis, pavyzdžiui, kryžkaulis, turi būti ties rato viduriu. Nelaikantiems šlapimo ar išmatų galima padėti guminius pakišamus indus.

Ligonio patalą dažnai perklokite, išlyginkite taukšles, išpurtykite trupinius. Patalynė ir ligonio apatiniai turi būti švarūs ir sausi. Kasdien, perklojant patalą, tos vietos, kur atsiranda pragulos, 1 - 2 per dieną patrinamos spiritu. Spaudžiamas vietas galima švelniai pamasažuoti. Maudant ligonį, negalima ilgai masažuoti muilu praguloms jautrių vietų, nes šarmai gali sukelti odos paburkimą, sausumą, pašalina natūralius riebalus. Tai pakeičia odos apsauginį barjerą – PH. Todėl muiluokite ligonį riebiais muilais. Po vonios sausi odos plotai patepami kremu, kad nesuskirstų.

Ir pats ligonis turėtų būti susipažinęs su pragulų profilaktika. Anksti pastebėta pragula sėkmingai išgydoma. Todėl slaugytojas turi būti atidus ir laiku atpažinti pirmuosius pragulų požymius. Paprastai tos vietos parausta, po to pasidaro blyškios, suminkštėja, atsiranda nemalonūs pojūčiai, tokie kaip deginimas, šalimas, skausmas.

Moterų prausimas

Prieš prausiant reikia apžiūrėti tarpvietę, ar nėra uždegimo, gausių išskyrų, sekreto, ar nenukasyta ar kitaip nepažeista oda. Jei ligonė gali judėti, pakišę basoną, pilkite vandenį nuo gaktos išangės link. Padėkite rūpestingai iššluostyti nuplautas vietas, ypač tarp lytinių lūpų, nes drėgmė sudaro sąlygas daugintis mikroorganizmams. Negalinti judėti ligonė apiplaunama su vatos tamponais ar marle. Kiekvienam brūkštelėjimui imamas naujas vatos gniužulėlis. Menstruacijų metu taip pat naudojami vatos tamponai ar marlė.

11

Vyrų prausimas

Apžiūrėkite tarpvietę: ar nėra uždegimo, nubrozdinimo, patinimo. Nuplaukite varpą, atitraukite apyvarpę ir nuplaukite varpos galvutę. Gerai nusausinkite. Dabar nuplaukite ir iššluostykite mašnelę. Nuvalykite sėdmenis.

Sunkiai sergantiems ligoniams būtina kasdien apiplauti išorinius lytinius organus bei išangės sritį.

Kiek sunkiau gulinčiam ligoniui trinkti galvą. Jei įmanoma, ligonis pasodinamas, ir, palenkus galvą ant baseino, išplaunami plaukai. Kai ligonis negali judėti, procedūra atliekama jo galvą prilaikant virš lovos krašto: vienas - palaiko galvą, kitas – plauna plaukus.

Baigę maudyti, pakeiskite lovos patalynę. Užvilkite švarius marškinius. Padėkite susitvarkyti plaukus, burną, nagus, ausis.

Kasdien ryte gulintiems ligoniams slaugytojas drėgnu rankšluosčiu nušluosto veidą, kaklą, valo dantis, nuplauna rankas (jos kiekvieną kartą plaunamos ligoniui nusituštinus, prieš valgį ir po jo).

Ligonių švarinimo būdą (vonioje, ar po dušu, lovoje) nustato ir apie galimas komplikacijas įspėja gydytojas.

Ligonio sodinimas lovoje

Kartais prireikia padėti ligoniui atsisėsti lovoje. Keliamas ligonis turi aktyviai dalyvauti pats, kad slaugytojas nepatemptų nugaros.

12

Ligonis rankas padeda prie šonų plaštakomis žemyn. Slaugytojas atsistoja prie lovos šono veidu į galvūgalį ties ligonio sėdmenimis, toliau nuo lovos esančią koją pastato į priekį ir savo svorį perkelia ant tos kojos pėdos. Jei prieinate prie ligonio iš kairės pusės, ranką, kuri yra arčiau ligonio, padedate ant dešiniojo peties, o kitą ranką – arčiau lovos krašto ties ligonio žastu, nes ja reikės atsiremti keliant ligonį.

Ir slaugytojo, ir ligonio judesiai turi būti suderinti. Slaugytojas kelia ligonį dilbiu ir plaštaka prilaikydamas jo petį, o kita ranka remdamasis į lovos paviršių, savo kūno svorį perkelia ant kitos kojos. Ligonis tuo pat metu remiasi savo dilbiais ir plaštakomis.

Kai ligonis pasodintas, padarykite atramą nugarai. Jei jis pajuto galvos svaigimą, silpnumą, mirgėjimą akyse – paguldykite jį ir po kiek laiko vėl sodinkite.

Ligonio perkėlimas į vežimėlį

Pirmiausia padėkite ligoniui atsisėsti ant lovos krašto, apsirengti, apsiauti šlepetėmis ar batais. Leiskite trumpam pasėdėti, įsitikinkite, ar ligoniui nesvaigsta galva, nemirga akyse. Vežimėlį prie lovos pastatykite stačiu kampu kuo arčiau. Kad jis nepajudėtų, užfiksuokite jo ratus. Kiek gali, pats ligonis pasislenka į priekį kuo arčiau lovos krašto. Slaugytojas atsistoja prieš ligonį ir, apkabinęs jį per liemenį, padeda jam atsistoti. Kai ligoniui reikia tik vos pagelbėti, galite jį apglėbti per krūtinės ląstą. Sunkiam ligoniui rankas galima pakišti po pažastimis, delnais atsiremiant į jo mentes. Ligonis rankas padeda ant slaugytojo pečių ar ant lovos paviršiaus ir jomis atsispiria stodamas. Kurį laiką dar palaikykite ligonį stovintį. Tada kartu ženkite kelis žingsnius ir pasisukite nugara į vežimėlį. Paprašykite, kad ligonis vieną koją pastatytų atgal, o kitą laikytų priekyje, remdamasis į ją visu svoriu. Rankas gali padėti ant vežimėlio. Slaugytojas stovi priešais ligonį vieną koją pastatęs kiek į priekį, kitą atgal. Sėsdamas ligonis savo kūno svorį perkelia ant užpakalyje stovinčios kojos ir lėtai sėda ant vežimėlio sėdynės krašto. Slaugytojas savo kūno svorį perkelia ant priekyje stovinčios kojos, kiek pasislenka ir padeda ligoniui atsisėsti ir pasistumti giliau į sėdynę, jo kojas pastato ant kojų atramos. Silpną ligonį galima prisegti diržu prie vežimėlio.

13

Kai ligonis gali judėti tik sveikąja puse, pavyzdžiui, jei pažeista dešinė koja, vežimėlį reikia pristumti prie kairiojo ligonio šono taip, kad ligonis, keldamasis į vežimėlį, galėtų saugiai pasiremti savo sveikąja koja.

Burnos priežiūra

Ligoniai paprastai turi rūpesčių dėl burnos, nes dažnai nežino, kaip laikytis burnos higienos, arba nesugeba to padaryti. Būtina kasdien valyti dantis, dažnai skalauti burną ir laiku pasitikrinti pas stomatologą.

Dantis reikia valyti po valgio ir prieš miegą vidutiniškai minkštu šepetėliu, kad nepažeistume dantenų. Mechaniškas valymas pašalina maisto likučius, stimuliuoja dantenų kraujotaką. Jei dantų po valgio išvalyti negalima, vandeniu ar specialiu tirpalu labai gerai išskalaujama burna. Patariama kasdien dantis valyti šilkiniu siūlu, tai neleidžia susidaryti dantų akmenims arba susidarę akmenys nubrūžinami, ypač nuo dantenų krašto.

Ligoniai, kurie dar gali prieiti prie kriauklės ar judėti lovoje, dantis valo patys, tik padėkite prie kriauklės ar lovos visas reikiamas priemones.

Sunkiai sergančių ar nesąmoningų ligonių burną prižiūri slaugytojas. Toks ligonis paguldomas ant šono. Po skruostu, smakru padedamas rankšluostis ir priglaudžiamas koks nors žemas indelis skysčiui iš burnos tekėti. Ligonis pražiodomas (jei negali pats), ir atsargiai valomi dantys. Tuomet skalaujama burna: į švirkštą įtraukiama 10 ml vandens ar specialaus skalavimo skysčio ir atsargiai supurškiama į vieną ir į kitą pusę. Šią procedūrą kartokite, kol burna taps švari. Po to apžiūrėkite, ar visas skystis ištekėjo iš burnos į indą, kad, atvertus ligonį ant nugaros, jo nepatektų į kvėpavimo takus. Jei reikia, likusį skystį išsausinkite marle.

Išvalius burną, reikia apžiūrėti, ar nėra žaizdų, uždegimo, bėrimo, sausumo. Pastebėję kokius nors pakitimus, nedelsdami pasikonsultuokite su gydytoju.

Slaugant vyresnio amžiaus ligonius, dažnai tenka prižiūrėti jų dantų protezus. Kadangi ant jų taip pat kaupiasi mikroorganizmai, maistas, juos reikia valyti po kiekvieno valgio. Dauguma ligonių tai daro patys. Priešingu atveju tai slaugytojo pareiga.

Protezą reikia išimti iš burnos, nuvalyti dantų šepetėliu, perplauti po tekančiu vandeniu ir vėl įdėti. Neplaukite karštu vandeniu, nes gali pakisti kai kurių protezų forma. Protezai valomi dantų milteliais, pastomis ar specialiais plovimo mišiniais. Prieš įdedant protezą, ligonis išskalauja burną paruoštu tirpalu: į stiklinę šilto virinto vandens įdėti arbatinį šaukštelį valgomosios druskos ir išmaišyti.

Akių priežiūra

Žmogus daugiau kaip 80 % informacijos priima akimis. Norėdami pažinti, suprasti ją kaip foto aparatą. Mus supanti aplinka šviesos spinduliais per rageną ir lešiuką lūždami patenka į akies viduje esantį jautrų dangalą – tinklainę. Jos skaidulos susirenka į regos nervą, kuris yra tarsi laidas tarp išorinio pasaulio ir smegenų. Ašaros vadinamos „gyvuoju vandeniu“, tvirtinama, kad jos padaro bakterijas nekenksmingas. Ašarose yra deguonies bei maisto medžiagų, kuriomis aprūpinama savo kraujotakos neturinčia akies ragena. Kad ašaros tolygiai pasiskirstytų, nuplautų dirginančius svetimkūnius ir sudrėkintų akies obuolį – turime mirksėti.

Akys nereikalauja specialios higienos, kol ašaros nuplauna jas, o vokai ir blakstienos apsaugo nuo svetimkūnių.

Priežiūros prireikia sudirgintoms, nesveikos, operuotoms akims, kai ligoniai silpni ar be sąmonės. Jiems išnykęs mirkčiojimo refleksas, susikaupia ašaros ir išskyros, kurias, kol nesudžiūvo ant blakstienų, būtina nuvalyti. Sudžiūvusį sekretą būtina nuvalyti suvilgius tamponą virintu vandeniu, arba 0,9 % izotoniniu natrio chloride tirpalu (fiziologiniu). Sudrėkinti tamponai

14

dedami ant vokų, suminkštėjęs sekretas, išskyros iš akių valomos nuo vidinio akis kampo išorės link, arba atvirkščiai.

Jei akys nevisiškai užsimerkia, nėra mirkčiojimo reflekso, jas būtina apsaugoti nuo išdžiūvimo ir svetimkūnių. Gydytojas paskiria lašinti lašus ar apsauginius tamponus. Vaistai lašinami tiesiog iš buteliuko, kuris turi lašintuvą, būtina atkreipti dėmesį į lašų galiojimo laiką.

Akių priežiūra reikalauja laikytis ypatingos rankų higienos: rankos turi būti švariai nuplautos, dezinfekuotos ir sausos. Lašinant vaistus atitraukiamas apatinis vokas ir arčiau išorinės akies kampo įlašinamas lašas vaistų. Ligonis akis užmerkia.

Akinius, kuriuos nešioja ligonis, taip pat reikia prižiūrėti: valyti reikia atidžiai, kad nesulūžtų, ar nesudužtų stiklai; stiklai valomi šiltu vandeniu, ar specialiais akinių valymo skysčiais, nušluostant juos švelniu minkštu audiniu. Nenešiojami akiniai įdedami į dėklą, kuris laikomas prie ligonio lovos.

Kontaktinius lęšius daugelis ligonių prižiūri patys. Sunkiai sergantiems ligoniams nepatariama nešioti kontaktinių lęšių, nes slaugytojas dėdamas, ar išimdamas juos gali pažeisti akį.

Dirbtinės akys yra dvejopos: vienos įdedamos visam laikui, o kitas reikia reguliariai išimti ir valyti. Norėdami išimti akį (rankos turi būti švariai nuplautos ir dezinfekuotos) nykštį uždėkite ant ligonio apatinio voko ir lengvai patraukite jį žemyn, kad lengvai atsipalaiduotų protezo..kraštas. Išėmę protezą atidžiai apžiūrėkite ar neparaudę aplinkiniai audiniai, ar nėra sekreto. Pastebėjus pakitimus reikia kreiptis į gydytoją. Akies protezas valomas 0,9 % natrio chlorido (izotoniniu) tirpalu. Nenaudojamas protezas, pamerkiamas į indą su specialiai tam skirtu skysčiu (indas pridengiamas).

Nosies priežiūra

Dažniausiai ligonis pats valo nosį į nosinę, o labai silpnai tai padaro slaugytojas.Gausias išskyras iš nosies galima pašalinti suvilgytu vandeniu ar 0, 9% izotoniniu

natrio chlorido tirpalu vatos tamponu. Ilgas vatos tamponas laikomas už galo ir nosis valoma lėtais sukamaisiais judesiais.

Valydami nosį, atidžiai apžiūrėkite šnerves, nosies gleivinę. Pastebėję uždegimą, kraujavimą, besilupančius plotus, apie tai praneškite šeimos gydytojui.

Paskirti vaistai į nosį lašinami taip: uždengus vieną šnervę, lašinama į kitą, ir atvirkščiai. Po vaistų įlašinimo ligonis turėtų įkvėpti pro nosį ir pagulėti šiek tiek užvertęs galvą.

Tepalas įtrinamas su stikline ar plastmasine mentele.

Ausų priežiūra

Paprastai ausims reikia minimalios higienos. Priežiūros dažniausiai prireikia ligoniams, kurių ausyse daug sieros arba kurie nešioja klausos aparatus.

Klausos susilpnėjimo priežastys: dažniausiai būna ateroskleroziniai aparato kraujagyslių procesai, bei klausos nervo degeneracinė atrofija

Slaugytojas (ar pats ligonis) išvalo ausies kaušelį, pašalina sierą, kuri yra matoma ir trukdo normaliai girdėti. Išorinė ausies landa valoma patraukus ausies kaušelį žemyn apvyniotu marle pirštu. Negalima ausų valyti smeigtukais, dantų krapštukais ar kietos vatos tamponais, mat aštrūs daiktai gali sužeisti ausies landą ar pradurti ausies būgnelį, o vatos tampomas – įstumti sierą giliau ir ją suspausti. Kad sieros kamštis lengviau išsivalytų, prieš tai į ausį įlašinkite 3% vandenilio peroksido. Jei sieros kamščio neišimate, kreipkitės į šeimos gydytoją.

Nešiojantieji klausos aparatus turi atsargiai elgtis juos įdėdami ir išimdami, valydami ausines, keisdami pasibaigusius elementus. Dauguma ligonių patys prisižiūri klausos aparatus.

Jei ligonis ėmė prasčiau girdėti, jaučia skausmą ausies plote, nedelsiant kreipkitės į gydytoją, kad apžiūrėtų ausį ir paskirtų gydymą.

15

Vaistai į ausį lašinami su pipete arba iš turinčio lašintuvą buteliuko. Prieš tai jie pašildomi iki kūno temperatūros. Ligonis galvą pasuka į sveikąją pusę, o slaugytojas, kaire ranka patraukęs ausies kaušelį į viršų, įlašina vaistų. Po to kelioms minutėms ausis užkemšama vatos tamponu. Gydytojui paskyrus, ant skaudamos ausies dedamas kompresas.

Žinoma, kad smegenys yra perskirtos į du pusrutulius. Kairysis „‘atsako“ už logiką, matematinius skaičiavimus, o dešinysis – už emocijas, intuiciją, kūrybinius gebėjimus, klausą. Žmogaus smegenys yra nepaprastos: Kairysis pusrutulis valdo dešinę kūno pusę, o dešnysis kairę kūno pusę. Kalbantis telefonu, laikant ragelį prie kairės ausies yra naudinga darbui, nes intuityvi ai nusiteikiama artimesniam kontaktui su pašnekovu. Slaugant pagyvenusį pacientą, kuris turi klausos problemų geriau su juo kalbėtis stovint jo kairėje pusėje.

Kaip bendrauti su klientais su sutrikusia klausa:● Prieš pradedant kalbėti reikia atkreipti pašnekovo dėmesį ( lengvai ranka trinktelėjant į stalą

ar treptelėjant koja į grindis, arba paliečiant ranka petį). Jei jis praleis pirmą jūsų lūpų judesį, tai jis nesupras jūsų, arba supras neteisingai;

● Prieš pradedant pokalbį, pirštu užrašykite ant stalo ar sienos svarbiausią būsimos temos pokalbio žodį, o paskui pradėkite pokalbį;

● Pašnekovas turi matyti visus jūsų lūpų judesius, todėl stenkitės, kad jūsų veidas, o ypač lūpos būtų pakankamai apšviestos. Atstumas tarp jūsų turi būti ne mažesnis kaip metras; geriausia, kad kalbančiojo ir skaitančiojo iš lūpų veidas būtų tame pačiame lygyje;

● Neatsistokite nugara į šviesos šaltinį, nes dėl akinančių spindulių ir šešėlių neįmanoma perskaityti kalbos iš lūpų.

● Žiūrėkite tiesiai į pašnekovą (skaitantį iš lūpų);● Nenuleiskite galvos, nelinguokite jos pagal žodžių taktą;● Nemokykite, nekramtykite gumos ir pan.;● Neužsidenkite burnos knyga, nosine ar ranka;● Nesišypsokite, nesijuokite;● Nevaikščiokite po kambarį;● Nešaukite ir nekalbėkite šnabždesiu;● Kalbėkite lėtai, aiškiai, bet natūraliai, kaip kalbate su visais. Kalbėdami neatverkite

nenatūraliai plačiai burnos, perdėtai neartikuliuokite lūpomis ir kitais kalbos padargais;● Neskiemenuokite ir netęskite žodžių;● Kalbėdami nevartokite nereikalingų žodelių: na žinai, reiškia, vadinasi ir kt.;● Kalbėkite ne ilgesniais kaip 5 – 6 žodžių sakiniais. Pradžioje kiekvieno sakinio paprašykite,

kad pašnekovas pakartotų bent 2 – 3 žodžius. Tai parodys ar jus suprato, ir galėsite tęsti savo pasakojimą;

● Jei skaitantysis iš lūpų nesuprato kokio nors žodžio, reikia pakartoti ne vieną nesuprastą žodį, o visą frazę (vieną, du kartus). Jei ir po to jūsų nesupranta – parašykite žodį pirštu ant stalo, ant sienos ir pan.

Plaukų priežiūra

Plaukų išvaizda dažnai atspindi žmogaus savijautą, nuotaiką, sveikatos būklę. Jei ligonio būklė leidžia, jis pats prižiūri plaukus: šukuoja, plauna. Gulinčiam ligoniui būtina slaugytojo priežiūra. Prieš tvarkydamas ligonio plaukus, jis turi atsižvelgti į jo norus, galimybes, sveikatos būklę.

Gulintiems ligoniams plaukus reikia šukuoti kasdien. Plauti kas 7 – 10 dienų. Ypatingos priežiūros reikia ilgiems plaukams. Kad nesusiveltų, sušukuotus juos tvarkingai suriškite, ar supinkite kasą. Jei plaukai susivelia, patepkite aliejumi, suimkite prie šaknų, kad nepeštumėte, ir šukomis lengvai pradėkite šukuoti nuo plaukų galų galvos link.

16

Taip pat kasdien reikia plauti ir šukuoti, kartais pakirpti vyrų barzdą ir ūsus. Gulinčiam ligoniui, jei jis sutinka, būtų geriausia barzdą ir ūsus nuskusti.

Nesilaikant asmens higienos, galima užsikrėsti utėlėmis. Jomis taip pat užsikrečiama per patalynė.

Taip pat kasdien reikia plauti ir šukuoti, kartais pakirpti vyrų barzdą ir ūsus. Gulinčiam ligoniui, jei jis sutinka, būtų geriausia barzdą ir ūsus nuskusti.

Nesilaikant asmens higienos, galima užsikrėsti utėlėmis. Jomis taip pat užsikrečiama per patalynę, naudojantis užsikrėtusio asmens šukomis, rengiantis jo drabužiais, kontakto metu ir t. t.

Pastebėję plaukuose utėlių glindų, nedelsdami pradėkite jas naikinti. Plaukus ir galvą ištrinkite čemeryčių vandeniu, muilu K, žibalu (jei ligonis nealergiškas), apriškite skarele ir palaikykite 20 – 30 min. Po to perplaukite švariu vandeniu.

Nagų priežiūra

Ligonio kojų ir rankų nagai turi būti trumpi, su lygiais galais. Jie tvarkomi, kai ligonis išmaudomas. Nagų priežiūrai reikia turėti: aštrias žirklutes, dildę (brūžeklį), rankų kremo ar losjono sausiems audiniams aplink nagą suminkštinti, indą rankoms (kojoms) pamirkyti. Pirštų nagai nukerpami tiesia linija, o paskui nudildomi, kad būtų nuapvalinti kampai. Labai storus ir kietus nagus prieš kirpimą pamirkykite. Kirpdami atkreipkite dėmesį, ar neskauda, ar nėra uždegimo.

Švarių rankų politika

Tai taip paprasta: šiltas vanduo ir muilas. Tačiau dar svarbiau nusiplovus rankas jas sausai nušluostyti, nes drėgnos rankos mikrobus skleidžia tūkstantį kartų greičiau nei sausos. Nešvarūs rankšluosčiai taip pat gali būti mikrobų šaltinis, todėl, jei galima, geriau naudokite popierinius vienkartinius rankšluostėlius.

Grybelio sporos ir bakterijos dauginasi drėgnoje terpėje, jie gali sukelti egzemą ir astmą. Nešvarios rankos tarpupirščiai ir panagės – daugelio virškinamojo trakto infekcinių ligų priežastis, taip pat įvairių parazitų šaltinis.

Ligonio kambarys

Jeigu yra galimybė, pageidautina ligoniui paskirti atskirą kambarį. Priešingu atveju, širma atitveriama geriausia kambario dalis. Kambarys nuolat vėdinamas. Šaltuoju metų laiku orlaidė atidaroma 20 – 30 minučių nerečiau kaip 3 – 4 kartus per parą. Ligonis tuo metu šiltai užklojamas. Vasarą langas ar orlaidė turi būti atviri visą laiką, tik svarbu, kad kambaryje nebūtų skersvėjų.

Kad nesikauptų dulkių, grindys ir baldai šluostomi drėgnu skuduru 1- 2 kartus per dieną. Langas ir orlaidė tuo metu turi būti atidaryti.

II. LIGONIO MAITINIMAS

Ligonio maitinimui slaugantysis turi skirti daug dėmesio. Jis turi išsiaiškinti su gydytoju, kuo, kiek ir kada reikia maitinti ligonį. Tinkamas maitinimas suteikia ligonio organizmui reikalingų jėgų, kurios padeda greičiau pagyti. Kai kurių susirgimų metu, vienos maisto medžiagos

17

tinka, o kito netinka. Ligonio maitinimo režimas, kurį sudaro leidžiamų vartoti produktų sąrašas, nustatytas valgio kiekis ir valgymo laikas, vadinamas dieta. Dietą skiria gydytojas.

Dieta tampa gydymo priemone kai kurių susirgimų atvejais, pavyzdžiui, skrandžio opaligės. Kitų susirgimų metu iš dietos išimamos medžiagos, kenksmingos ligoniui (pvz. yra be dieta druskos, kuri skiriama esant inkstų uždegimui; dieta be angliavandenių, skiriama cukraligės atveju). Daugiausia ligonio maiste turi būti baltymų (mėsa, žuvis, varškė), riebalų (sviestas), angliavandenių (krakmolas, cukrus) ir vitaminų (daržovės, vaisiai).

Dabar, kai maitinimo reikšmė, gydant įvairius susirgimus gerai ištirta, gydytojai daugiausia skiria vadinamąją individualią dietą, pritaikydami ją, kiek leidžia susirgimas, prie ligonio skonio. Ligoninėse, kur guli daug ligonių, tai gana keblu, bet namie gali būti palyginti nesunkiai įgyvendinama. Nustatęs diagnozę ir paskyręs atitinkamą gydymą, gydytojas pataria laikytis tam tikro maitinimo režimo.

Prieš maitindamas ligonį, slaugantysis būtinai turi nusiplauti ir nuplauti ligonio rankas. Valgydamas ligonis turi būti patogioje padėtyje. Reikia pasirūpinti, kad valgydamas ligonis nematytų tokių daiktų, kurie slopina apetitą (stiklainių su skrepliais, nemalonaus kvapo vaistų ir kt.). Ligonius reikia priversti gerai sukramtyti maistą. Jeigu ligonis gali valgyti mėsą, tai geriau duoti kapotą. Pamaitinus valgio likučius reikia tučtuojau išnešti iš ligonio kambario. Kartais gydytojas paskiria ligoniui, kaip gydymo priemonę, nedaug portveino, kagoro arba kitokio vyno. Jokiais atvejais negalima duoti alkoholinių gėrimų be gydytojo leidimo arba daugiau, nei leistina.

Slaugantysis turi atsiminti, jog netinkamai maitinant ligonį, tiek ligos metu, tiek sveikstant, galima sukelti rimtų komplikacijų.

Skiriami tokie ligonių maitinimo būdai: aktyvusis, pasyvusis ir dirbtinis.Aktyviai maitindamasis, ligonis suvalgo maistą prie stalo, jeigu tai leidžia gydytojas.

Jeigu gydytojas neleido ligoniui maitintis prie stalo, slaugantysis turi pasirūpinti, kad ligonis galėtų patogiai pavalgyti lovoje – pristumti stalą ir pan. Ligonį reikia truputį pakelti, padėti po nugara pagalvį, padaryti taip, kad ligoniui būtų patogu maitintis lovoje, arba pastatyti prie lovos staliuką.

Kai ligonis pats negali pavalgyti, slaugantysis turi pavalgydinti ir pagirdyti ligonį iš gertuvės, iš kurios galima duoti jam buljono, arbatos, kisieliaus. Prieš maitinant tokį ligonį, reikia būtinai pridengti jo krūtinę servetėle. Slaugantysis atsistoja iš dešinės pusės prie ligonio lovos, kaire ranka truputį pakelia su pagalviu ligonio galvą, prilaikydamas ją maitinimo metu, o dešine ranka su šaukštu maitina ligonį. Maistas turi būti nelabai karštas, net ir neataušęs. Maitinti ligonį reikia 4 – 5 kartus per dieną, tiksliai nustatytu laiku. Gerti ligoniui duodama, kiek jis nori, išskyrus tuos atvejus, kai tai apsiriboja specialūs gydytojo nurodymai.

Jeigu ligonis negali nuryti arba atkakliai atsisakinėja valgyti, kaip pasitaiko psichinių susirgimų metu, gydytojas paskiria dirbtinį maitinimą.

18

Dirbtinai maitinama pro ploną zondą, kuris įkišamas į skrandį pro nosį. Prieš kišant zondą, reikia jį išvirinti ir nuvalyti vazelinu arba glicerinu. Dirbtinai maitinama buljonu, kakava, pienu, grietinėle arba kitomis nurodytomis medžiagomis. Namie dirbtinis maitinimas vartojamas labai retai.

Kai kuriais atvejais, gydytojai skiria maitinamąsias klizmas. Jos statomos taip pat, kaip ir paprastosios (valomosios) klizmos. Skirtumas tik tas, kad maitinamosios klizmos stiklainis pripildomas gydytojo nurodytu mišiniu. Prieš maitinamąją klizmą, reikia išvalyti žarnyną paprastąja klizma.

Dėl ligonių gėrimo taip pat reikia tvirtai vykdyti gydytojo nurodymus. Karščiuojantys ligoniai jaučia troškulį ir vartoja daug skysčių. Kai kurių susirgimų metu, kuriuos lydi aukšta temperatūra ir troškulys, vartoti daug skysčių kenksminga. Todėl slaugantysis turi tiksliai išsiaiškinti su gydytoju, kiek skysčių galima duoti ligoniui per parą, kiek kartų per dieną, ar galima duoti mineralinio vandens ir kt. Visais atvejais nereikia duoti ligoniui iš karto daug gerti.

III. KRAUJOTAKĄ GERINANČIOS PROCEDŪROSKai odos receptoriai veikiami įvairių dirgiklių (šilumos, šalčio), refleksiškai išsiplečia

arba susitraukia paviršinės ir gilesnių sluoksnių kraujagyslės. Pakinta jų kraujotaka. Ją gerina garstyčių trauklapiai, taurės, įvairios vonios, kompresai bei kito procedūros, kurias gali atlikti slaugantys namuose. Rengdamiesi vienai ar kitai procedūrai pirmiausiai paaiškinkite ligoniui jos esmę, eigą, trukmę. Taip pat būtina pasiruošti reikalingas priemones, paaiškinti ligoniui, kas bus daroma ir ką jis turėtų daryti.

Prieš bet kurią procedūrą, labai svarbu apžiūrėti ir įvertinti ligonio odos būklę: ar nėra bėrimų, pūlinių, žaizdų, patinimų.

Toliau trumpai apibūdinamos kraujotaką gerinančių procedūrų indikacijos, kontraindikacijos, komplikacijos ir priemonės joms išvengti. Būtų idealu, jei prieš kiekvieną procedūrą galėtumėte pasikonsultuoti su gydytoju.

Garstyčių trauklapiai

Jie dažniausiai skiriami sergant kvėpavimo organų ligomis (bronchitu, plaučių uždegimu, viršutinių kvėpavimo takų kataru), radikulitu, hipertonija ir kt. Sergantiesiems kvėpavimo organų ligomis, jie dedami ant krūtinės, nugaros, padų, kamuojamiems radikulito – juosmens srityje, hipertoninę ligą turintiems – ant pakaušio.

Negalima garstyčių trauklapių dėti, jei ligonio oda nesveika ar jautri, esant aukštai temperatūrai, kraujuojant iš plaučių ar vidaus organų, susidarius kraujosruvoms, sergant piktybinėmis ligomis.

Garstyčių trauklapius sumirkykite 40 – 50 laipsnių temperatūros vandenyje ir dėkite ant gydytojo nurodytos vietos. Apklokite rankšluosčiu ar antklode. Suaugusiajam žmogui laikoma 10 – 15 min., vaikams – 3 – 5min.

Įsidėmėkite: ilgai laikomi garstyčių trauklapiai nudegina odą. Ligonis, uždėjus garstyčių trauklapius, po kelių minučių turi pajausti šilumą, odos perštėjimą. Jei šių požymių nėra, trauklapiai vartoti netinka. Po šios procedūros oda nuplaunama šiltu vandeniu, pašalinami garstyčių likučiai. Ligonis guldomas į lovą ir šiltai apklojamas.

19

Garstyčių vonelės rankoms ir kojoms

Jos skiriamos sergant viršutinių kvėpavimo takų kataru, bronchitu, tracheitu, hipertonine liga. Vandens temperatūra – 40 – 50 laipsnių, procedūros trukmė – 20 – 30 min. Į 10 l vandens beriama 100 g garstyčių miltelių. Procedūros metu ligonis užklojamas. Po to paguldomas į lovą ir šiltai apklojamas.

Garstyčių kompresas

Sumirkyta garstyčių tirpale nedidelė audeklo atraiža dedama ant reikiamos kūno vietos, apdengiama klijuote, rankšluosčiu, ir ligonis šiltai apklojamas. Paruošiamas tirpalas: vaikams - 30 g, suaugusiems – 100 g garstyčių litrui vandens. Kompresas laikomas 2 – 3 min. Jį nuėmus, oda nuplaunama šiltu vandeniu ir sausai nušluostoma.

Po garstyčių procedūrų odą galima patepti kremu, arba vazelinu.

Taurės

Taurių poveikis stipresnis negu trauklapių. Kaitinant taurėje išretėja oras ir į ją įtraukiama oda. Po prisisiurbusios taurės susidaro vakuumas, dėl to į audinius priplūsta daugiau kraujo, ir sumažėja dusulys, malšta skausmas, rimsta uždegimo židiniai. Taigi taurės dedamos sergantiesiems bronchitu, plaučių uždegimu, pleuritu, raumenų bei nervų uždegimu.

Negalima jų dėti kraujuojant iš plaučių, sergant plaučių tuberkulioze, odos ligomis, plaučių piktybiniais navikais, karščiuojant, taip pat kai ligonio oda labai jautri, jis išsekęs arba agresyvus.

Taurės dažniausiai statomos ant nugaros, krūtinės, juosmens srityje iš kairės ir dešinės pusės palei stuburą, krūtų srityje. Negalima jų statyti ant menčių širdies inkstų ir stuburo plote, išsekusiam žmogui. Kad nepakenktumėte ligoniui, prieš statydami taures pasikonsultuokite su gydytoju.

Šiai procedūrai reikės: 10 – 12 taurių, vazelino, standžios vielos ar žirklių, vatos, spirito, degtukų, storesnio rankšluosčio.

Prieš procedūrą įsitikinkite, ar neaštrūs, neįtrūkę taurės kraštai. Jos turi būti sausos ir švarios. Ligonis guldomas ant pilvo, rankos laikomos po krūtine. Oda ištepama vazelinu. Uždegamas ant vielos ar žirklių užvyniotas, spirite išmirkytas ir nuspaustas, kad nelašėtų, vatos gumulas. Taurė imama į kairę ranką anga žemyn, deglas taurės viduje 1 - 2 sekundes greitai apsukamas ir ištraukiamas, o taurė tučtuojau prispaudžiama prie kūno. Taurės statomos šalia viena kitos, kas 3 – 4 cm. Uždėtos taurės, švelniai braukiant per jas, patikrinamos, ar visos gerai laikosi. Paskui ligonis užklojamas rankšluosčiu ir antklode. Taurės laikomos 15 – 20 min. Po to dešinės rankos smiliumi prispaudžiama oda šalia taurės krašto, o kairiąja ranka taurė pakreipiama į šalį, kad atšoktų. Nuėmus taures, oda švariai nuvaloma vatos tamponu. Ligonis bent 20 – 30 min. dar turi pagulėti lovoje, šiltai apklotas.

Atlikdami šią procedūrą būkite atidūs, kad įkaitinti taurės kraštai nenudegintų odos. Per ilgai laikant taures, gali atsirasti odos pūslių, kurios net supūliuoja.

20

Kompresai

Šildomas kompresas. Uždėjus kompresą, toje vietoje išsiplečia odos ir gilesnių sluoksnių kraujagyslės, į audinius priplūsta daugiau kraujo, todėl rimsta uždegimų židiniai, malšta skausmas. Kompresui galima vartoti šiltą vandenį, perpus su vandeniu atskiestą spiritą, degtinę, kai kuriuos vaistus ar tiesiog dėti sausą kompresą.

Kompresas dedamas ant kaklo, krūtinės, sąnarių, injekcijos vietų. Vartojamos šildomajam kompresui vaistinės medžiagos gali sudirginti odą, taigi pirmiausia ją patepkite vazelinu arba kremu. Spiritinis kompresas greičiausiai išdžiūsta. Jis keičiamas kas 4 – 6 val.

Negalima dėti kompresų sergantiems odos ligomis, kai skauda pilvą, pirmomis dienomis po sumušimo.

Kompresą sudaro trys sluoksniai. Pirmasis sluoksnis – tai audeklo ar kelių sluoksnių marlės gabalas, suvilgytas vandenyje, spirite arba vaistinėje medžiagoje. Antrasis sluoksnis – klijuotė ar vaškinis popierius, kuris gali būti 2 cm didesnis už pirmąjį. Ir viršutinis - storas vatos sluoksnis arba vilnonė skara, visiškai uždengianti pirmuosius du sluoksnius. Taip paruoštas kompresas dedamas ant reikiamos kūno vietos ir apibintuojama. Tinkamai uždėtas jis būna šiltas 8 – 12 val. todėl keičiamas tik rytą arba vakare. Nuėmus kompresą, odą reikia gerai nuplauti vandeniu ir palikti 1 – 2 val. be kompreso. Dedant naują kompresą, keičiamas pirmasis sluoksnis.

Jei po šiltos procedūros pastebėsite, kad oda išverta, maceruota, pūslėta, dėl tolesnio gydymo konsultuokitės su gydytoju.

Šaldomasis kompresas. Jis dedamas susižeidus, kraujuojant iš nosies ir kitų vietų, nes nuo šalčio susitraukia kraujagyslės ir sumažėja kraujavimas, and sumuštos, sužeistos vietos.

Audeklo ar kelių sluoksnių marlės gabalas pamirkomas šaltame vandenyje, dedamas ant reikiamos vietos ir 2 – 3 min palaikomas, kol sušyla. Po to pavilgas keičiamas nauju. Procedūra trunka valandą ir ilgiau.

Šildyklė (arba termoforas) – tai guminis kamščiu užsukamas 1 – 1, 5 l talpos maišelis. Šildyklė mažina uždegimą, malšina skausmą, sušildo kūną. Jos negalima naudoti esant ūmiems uždegimams, sergant pilvo ertmės ligomis, vėžiu, pirmomis paromis pro sumušimo, kraujuojant, kai sužeista oda, esant infekuotoms žaizdoms.

Į šildyklę įpilama iki ¾ jos tūrio karšto (40 – 70 laipsnių) vandens, likęs joje oras atsargiai išspaudžiamas, ir šildyklė užkemšama. Apvertę ją žemyn įsitikinkite, ar nebėga vanduo. Kad nenudegintų odos, šildyklė įvynioja į rankšluostį ar kitokį audeklą, kuris vėliau nuvyniojamas. Retkarčiais šildomą vietą reikia apžiūrėti, kad šildyklė jos nenudegintų. Kiek ją laikyti, pasitarkite su gydytoju.

21

Ledo pūslė naudojama kraujavimui iš vidaus organų stabdyti, skausmui malšinti. Ji dedama norint pirmosiomis sumušimo valandomis sumažinti audinių paburkimą, kad karščiuojantiesiems ligoniams į galvą mažiau priplūstų kraujo.

Ledo pūslė – tai plačiu kaklu užsukamas guminis maišelis. Negalima į pūslę pilti vandens ir ją užšaldyti šaldiklyje. Mat susidaręs ledas gali nušaldyti odą. Geriau iki pusės į pūslę pripilkite smulkių ledo kubelių, ir, išspaudę odą, gerai ją užsukite. Kad oda nenušaltų, pūslė apvyniojama rankšluosčiu. Ledui tirpstant, susidaręs vanduo išpilamas ir įdedama naujų ledo kubelių.

Inhaliacijos

Inhaliavimas – tai vaistų įkvėpimas į kvėpavimo takus ir plaučius. Inhaliacijos tinka sergantiems ūmiomis ar lėtinėmis viršutinių kvėpavimo takų, plaučiu ligomis, bronchine astma. Negalima skirti inhaliacijų, jei kraujuoja iš plaučių ar yra polinkis kraujuoti iš nosies, sergant kai kuriomis širdies ir plaučių ligomis.

Vaistingų medžiagų inhaliacijos atliekamos naudojantis kišeniniais inhaliatoriais ar aerozoliniais flakonais. Pavyzdžiui, sergantys bronchine astma naudoja nedidelius, vaistais užpildytus inhaliatorius.

Namų sąlygomis galima daryti paprastas garų inhaliacijas. Į porceliano ar keraminį indą su snapeliu pripilama pakaitinto iki virimo paruošto vaistinės medžiagos tirpalo. Jis neturi siekti snapelio vidinės angos. Apžiojus indo spenelį, kvėpuojama 5 – 10 min.

Inhaliacijoms vartojami įvairių arbatų (ramunėlių, medetkų, čiobrelių, ir kt. ) nuovirai, soda, eukalipto aliejus ar vaistinės medžiagos, kurias paskiria gydytojas.

Inhaliacijos daromos du kartus (jei reikia, dažniau) per dieną, 1 – 1, 5 val. prieš valgį ar po jo. Po šios procedūros, 15 – 30 min. negalima eiti į šaltą orą, rūkyti ir 1 – 2 val. garsiai kalbėti.

Gydomosios vonios

Gydomąsias vandens procedūras namų sąlygomis skiria gydytojas, nurodydamas temperatūrą, trukmę, dažnį ir būdą.

Atsižvelgiant į tai, ar jos veikai visą organizmą, ar atskiras kūno dalis, vandens procedūros skirstomos į bendrąsias (vonios, dušai, apipylimai, aptrynimai) ir vietines (rankų, kojų, sėdimosios).

Gydomosioms vandens procedūroms yra vartojamos įvairios druskos, ekstraktai, skysčiai, vaistinės medžiagos.

Paprastos 34 – 36 laipsnių temperatūros, 10 – 15 min. trukmės vonios veikia kaip žvalinanti ir tonizuojanti procedūra. Šiltos (37 laipsnių), trunkančios pusvalandį ir ilgiau, vonios labiau slopina ir padeda užmigti. Jos daromos kai būna padidėjęs dirglumas, sergant neuroze, kai kuriomis odos ligomis.

Šiltos (38 – 39 laipsnių) ir karštos (40 – 42 laipsnių) vonios malšina skausmą, atpalaiduoja lygiųjų raumenų spazmus, didina prakaitavimą, greitina medžiagų apykaitą. Todėl jos skiriamos nutukusiems, sergantiems kai kurios lėtinėmis sąnarių, nervų ligomis, esant inkstų diegliams ir kt. Jos netinka sergantiems tuberkulioze, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, vėžiu, kraujuojant, nėščiosioms ir išsekusiems ligoniams.

Šaltos vonios (20 – 30 laipsnių) smarkiai dirgina centrinę nervų sistemą, gerina medžiagų apykaitą, grūdina organizmą. Tinka ir nutukusiems ligoniams. Jų negalima skirti sergant inkstų ligomis, tuberkulioze, vėžiu bei išsekusiems ligoniams.

Procedūros metu nepalikite ligonio ilgesniam laikui vieno, stebėkite jo pulsą, kvėpavimą.

22

Kai ligonis per silpnas vandens vonioms, naudokitės dušu, darykite aptrynimus, apipylimus.

Vietinės vonios (galima naudoti dubenį, ar kitokį indą) gali būti aukštesnės temperatūros, ilgiau trukti. Rankų, kojų vonios tinka sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis, širdies astma, skausmo širdies plote metu. Sėdimosios vietinės vonios skiriamos sergantiems žarnyno ar ginekologinėmis ligomis. Vietinėms vonioms taip pat tinka įvairios druskos, ekstraktai ar vaistinės medžiagos.

Gydymas dėlėmis

Šis seniausia gydymo būdas buvo vienas pačių populiariausių visame pasaulyje. Hirudoterapija (lot. Hirudo – dėlė) arba bdeloterapija (gr. Bdelo – dėlė), buvo žinoma jau Egipte XVIII faraonų dinastijos laikais. XVIII amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, gydymo tikslams kasmet buvo panaudojama apie 30 mln. dėlių, o 70 mln. – kasmet eksportuojama į Vakarų Europos šalis Prancūziją ir Angliją. Pasaulyje žinoma apie 400 dėlių rūšių. Medicinoje naudojama birudo medicalis – medicininė dėlė, kuri turi dešimt akučių galvoje, virš viršutinės lūpos. Akutės išsidėsčiusios puslankiu – šešios priekyje ir keturios pakaušyje. Abiejuose kūno galuose dėlė turi po vieną čiulptuką, o priekinėje kūno dalyje yra trikampio formos burna.

Vaistinė dėlė yra tamsiai žalia su šešiomis raudonai geltonomis juostomis nugarėlėje, be taškų, o pilvelis gelsvas. Įdomu, kad toks mažas padarėlis turi tris žandikaulius (raumeniniai vokeliai) ir 160 chitininių dantukų, kuriais dėlė perkanda odą. Suaugusi dėlė yra 7,5 – 18cm ilgio ir sveria 2,5 g. Dėlės – hermafroditės, jos dauginasi poroje arba trise. Iš 20 dėlių gyvenimo metų tik 5 – 8 metus jos gyvena suaugusiųjų dėlių gyvenimą. Šis padarėlis gyvena švariuose gėluose tekančiuose vandenyse. Siurbėlės turi uoslę, jaučia skonį ir šilumą.

Hirudoterapija taikoma sergant kvėpavimo, virškinimo, šalinimo, taip pat atramos ir judėjimo, širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis. Hirudoterapijos procedūrų negalima taikyti tais atvejais, kai sumažėjęs kraujo krešėjimas, žmogus serga hemofilija. Taip pat gydymas dėlėmis netaikomas turint žemą arterinį kraujospūdį, nėštumo metu.

Dėlės seilėse yra biologiškai aktyvių medžiagų ir hirudino, kurie neleidžia siurbiamam kraujui krešėti. Kadangi dėlė siurbia kaip galingas siurblys, kraujas nesugrįžta atgal į žaizdelę ir neleidžia žmogui užsikrėsti patogeniniais mikroorganizmais. Jos seilėse yra prieš uždegiminių medžiagų. Medicininių dėlių seilėse randama apie 100 unikalių fermentų ir biologiškai aktyvių medžiagų, kurios veikia ne lokaliai, o įsiliedamos į sudėtingą organizmo mikrocirkuliacijos sistemą veikia visą organizmą. Mini „vaistinėlės“ – dėles – stimuliuoja šiltas kūnas, pienas, grietinėlė, pasaldintas vanduo, kiaušinio trynys, muilas be kvapo, paciento kraujas. Bet siurbėlės bijo šalto kūno, prakaito kvapo, spirito, vyno, kvepalų, alaus, obuolių sulčių, česnako, acto, citrinos, sudeginto lino ar šilko kvapo.

IV. KRAUJOSPŪDŽIO MATAVIMAS

Kraujospūdis – tai jėga, kuria tekantis kraujas slegia vidinę kraujagyslės sienelę. Jis priklauso nuo širdies susitraukimo jėgos, periferinės kraujagyslių susitraukimo jėgos, periferinio kraujagyslių pasipriešinimo, jų elastingumo ir kitų faktorių. Kadangi kraujas teka bangomis, yra matuojami du dydžiai: - sistolinis spaudimas (maksimalusis) – tai kraujo bangos aukščio spaudimas, susidarantis po

skilvelių susitraukimo. Jį rodo kraujospūdžio aparato manometras, kai jūs matuodami kraujo spaudimą išgirstate tvinksėjimą.

23

- Diastolinis spaudimas (minimalusis) – tai spaudimas tuo metu, kai skilveliai ilsisi. Matuojant kraujospūdį tvinksėjimas dingsta.

Kraujospūdį veikai kūno temperatūros svyravimai, psichikos būsena, mitybos ypatumai, aplinkos temperatūra, amžius, fizinis aktyvumas, vartojami medikamentai (sveiko žmogaus kraujospūdis yra 120/ 80 mmHg.

Arterinio kraujospūdžio padidėjimas (160/ 95 ir daugiau) vadinamas hipertonija, o sumažėjimas – hipotonija.

Kuo žmogus vyresnis, tuo didesnis jo spaudimas. Vyresnio amžiaus žmonėms kraujospūdį kelia fizinis aktyvumas ir stresai.

Slaugytojas turėtų mokėti matuoti kraujospūdį, todėl būtina namuose turėti kraujospūdžio matavimo aparatą ir stetoskopą. Juos galite įsigyti vaistinėse, arba medicinos reikmenų parduotuvėse. Aparatą sudaro tuščiavidurė guminė manžetė, manometras, balionėlis orui pumpuoti.

Kaip matuojamas kraujospūdis? Dažniausiai matuojamas rankos žastinės arterijos kraujospūdis. Prieš tai ligonis turi būti nors 10 – 15 min. pailsėjęs. Pusvalandį iki šios procedūros jis turi nevalgyti, nerūkyti, nesportuoti. Patogiausia matavimo padėtis sėdima ar gulima. Ranka turi būti lengvai sulenkta per alkūnės sąnarį, delnu į viršų. Apnuoginkite žastą ir glaudžiai apvyniokite manžete vidurinę jo dalį (apatinis manžetės kraštas turi būti 2 – 3 cm virš alkūnės duobės). Ranka su uždėta manžete laikoma širdies aukštyje.. Jei ji nuleista žemiau, kraujospūdis bus 10 mmHg didesnis, ir atvirkščiai, pakeltos aukščiau širdies rankos kraujospūdis yra mažesnis.

Iš pradžių pirštų galais apčiuopkite žastinės arterijos pulsą (priekinės alkūnės duobutės viduryje) žemiau manžetės. Tuomet įsikiškite stetoskopo ausines į ausis ir uždėkite jo diafragmą virš pulso. Į manžetę balionėliu pumpuokite orą tol, kol spaudimas joje viršys arterinį kraujospūdį žasto arterijoje, tai bus 30 mmHg aukščiau taško, kuriame išnyko arterijos pulsas. Paskui iš manžetės palengva leiskite orą. Pirmieji išgirsti tonai tai sistolinis (maksimalusis) kraujospūdis, o kai pulsas visai išnyksta, manometras rodo diastolinį (minimalųjį) kraujospūdį: pvz., 120/80 mmHg. Galite išmatuoti ir kitos rankos kraujospūdį. Sveiko žmogaus abiejų rankų kraujospūdžio skirtumas ne didesnis kaip 10 mmHg. Užsirašykite, koks ligonio kraujospūdis ir jo matavimo laiką. Dėl nukrypimo nuo normos, pasitarkite su gydytoju.

V. VAISTŲ LAIKYMAS IR SAUGOJIMASSėkmingas gydymas labai priklauso nuo vaistų. Dabar apstu efektyvių medikamentų,

kurie padeda ligoniui greičiau pasveikti.Parinkti ir skirti vaistus, nustatyti jų vartojimo būdą, bei laiką yra gydytojo pareiga.

Jis tai daro remdamasis ligos ir ligonio ypatybėmis, atsižvelgdamas į vaisto savybes. Sergantiems vienoda liga gali būti paskirti skirtingi vaistai. Tai priklauso nuo ligonio gretutinių ligų. Todėl nei slaugytojas, nei pats ligonis, savo iniciatyva negali ko nors keisti, nepasitarus su gydytoju. Dažniausi vaistų vartojimo būdai: per burną, po liežuviu, pro tiesiąją žarną, į raumenis, odą, veną, veikiant odą ir gleivines. Be to, turint galvoje, jog kai kuriuos vaistus ligonis blogai pakelia, atsiradus nepageidaujamiems liguistiems simptomams, būtina tučtuojau informuoti gydytoją. Jokiu būdu negydykite patys! Menkiausia klaida gali smarkiai pabloginti ligonio būklę ar net turėti rimtesnių pasekmių.

Slaugytojas turi tiksliai vykdyti gydytojo nurodymus, pats duoti vaistus ligoniui, o ne įpareigoti tai daryti kito asmens. Pasitaiko, kad ligonis užmiršta vaistus, dėl įvairių priežasčių atsisako juos gerti arba sukaupęs keletą tablečių praryja jas iš karto. Tai gali sukelti apsinuodijimą. Norint to išvengti, labai svarbu, kad ligonis vartotų vaistus nurodytomis dozėmis ir lauku – prieš valgį, ar po jo, ryte, per pietus, ar vakare.

Slaugytojai taip pat turi pasirūpinti tinkamu vaistų laikymu. Visi, ypač skysti, vaistai įpakuoti ar flakonuose su užrašais laikomi vėsioje spintelėje prie lovos ar namų vaistinėlėje.

24

Dėmesio! Jei namuose yra mažų vaikų, vaistus laikykite aukštai, geriausiai užrakintoje spintelėje.

Mikstūros, tinktūros ir kai kurie kiti vaistai dedami į šaldytuvą. Reikia atsižvelgti į anotacijose nustatytus įvairių vaistų laikymo būdus ir galiojimo terminus, laiku pakeisti pasenusius naujais.

Negalima vartoti tirpalų, kurių nors kiek pasikeitusi spalva, skonis, kvapas, konsistencija, jei juose yra nuosėdų. Tabletės ar kapsulės nevartotinos: jei pasikeitusi jų spalva; pasikeitęs vientisumas – sulipusios; aspirinas su acto kvapu, nes rūgšties struktūra pakitusi ir vaistas ne tik nenaudingas, bet ir kenksmingas; nitroglicerinas vartoti netinkamas jau po 2 mėnesių, net jeigu jo pakuotė ir nepaliesta – šis vaistas greitai praranda savo gydomąsias savybes ir gali pakenkti sveikatai.

Įsidėmėtina dar viena būtina taisyklė. Kiekvieną kartą prieš duodami vaistus ligoniui, pirmiausiai perskaitykite jų etiketę, taip pat patikslinkite galiojimo laiką. Griežtai draudžiama keisti vaistų pakuotes, perpilti juos iš vieno indo į kitą, išimti ampules iš jų dėžučių ir perdėti į kitas, taip pat patiems gaminti tirpalus, užpilus, tepalus ir kt.

Visi vaistai sudedami ir išdėstomi taip, kad matytųsi jų etiketės. Nerekomenduojama greta laikyti panašių pavadinimų vaistų. Pirmajai pagalbai suteikti, reikia turėti namų vaistinėlę.

VI. KARŠČIUOJANČIO LIGONIO SLAUGAKūno temperatūros svyravimai rodo, kad žmogus serga. Temperatūros pakilimas

vadinamas karščiavimu. Normali žmogaus temperatūra 35 – 36 laipsniai; sufebrili – 37 – 38 laipsniai, karščiavimas – 38 – 39 laipsniai; smarkus karščiavimas – 39 – 41 laipsnis; labai smarkus karščiavimas – daugiau kaip 41 laipsnis.

Dažniausiai karščiavimas yra infekcijų, traumų, navikų, nervų sistemos ligų ir medžiagų apykaitos sutrikimų apraiška, kuri padeda organizmui kovoti su infekcija, tuomet greičiau žūsta bakterijos. Iki 38 laipsnių temperatūros neskubėkite slopinti vaistais, ypač tai aktualu vaikams. Apie jos pakitimus būtinai informuokite gydytoją.

Karščiuojančių ligonių slauga priklauso nuo karščiavimo periodo. Jų yra trys.Pirmasis karščiavimo periodas. Pradeda krėsti drebulys, skaudėti galvą, raumenis,

sąnarius, pablogėja bendra savijauta. Šiuo periodu, svarbu tinkamai slaugyti ligonį: prie kojų padėti šildykles ar mirkyti kojas pasūdytame karštame vandenyje, girdyti karštai gėrimais: aviečių, čiobrelių, liepžiedžių arbatomis. Bloga savijauta labai vargina ligonį, jis jaučia mieguistumą, todėl geriausia jį paguldyti į lovą ir šiltai apkloti.

Antrasis periodas - tuo metu temperatūra būna aukščiausia. Ligoniai skundžiasi silpnumu, burnos džiūvimu, troškuliu, gausiu prakaitavimu, galvos ir kaulų skausmu. Dėl aukštos temperatūros ligonis gali kliedėti, būti neramus.

Kadangi su prakaitu netenkama daug skysčių, be to, karščiuojant sutrinka medžiagų apykaita, ligoniai jaučia troškulį. Duokite jiems gerti po nedaug maždaug kas pusę valandos. Tinka įvairios daržovių, vaisių sultys (nešaltos), arbatos, mineralinis vanduo.

Karščiuojantis žmogus neturi apetito. Jis maitinamas 5 – 6 kartus per parą, po nedaug kaloringu, skystu ar pusiau skystu maistu.

Būtina prižiūrėti burnos ertmę. Burnos kampuose ir ant liežuvio susidaro kietos apnašos, įtrūkimai. Todėl burną reikia skalauti virintu vandeniu, arba silpnu sodos tirpalu. Lūpas ir burnos kampus patepkite vazelinu ar kremu su vitaminu A.

Ypač svarbu karščiuojančio ligonio odos priežiūra. Būtina sausai aptrinti kūną, laiku keisti marškinius ir patalynę, imtis priemonių, kad neatsirastų pragulų.

Kliedintį, neramų ligonį reikia nuolat stebėti ir slaugyti. Ant kaktos galima uždėti šaltą kompresą ar ledo pūslę, būtina dažnokai tikrinti pulsą, kvėpavimą, kraujospūdį, stebėti

25

tuštinimąsi ir šlapinimąsi. Karščiuojant padažnėja kvėpavimas ir pulsas, gali sumažėti kraujospūdis, sukietėti viduriai.

Trečiasis periodas – temperatūros mažėjimas. Aukšta temperatūra gali mažėti krizės (staiga) ir lizės (lėtai) būdu.

Krizės būdu mažėjanti temperatūra susinormalizuoja per kelias valandas. Ligonis gausiai prakaituoja, jo rankos ir kojos yra šaltos, atsiranda lūpų cianozė. Gali sumažėti kraujospūdis. Tokį ligonį būtina atidžiai slaugyti, apdėti šildyklėmis, apkloti, duoti karštos arbatos ar kavos, sausai aptrinti, pakeisti baltinius.

Dažniausiai temperatūra mažėja lizės būdu, t. y. laipsniškai, per kelias paras. Pamažu normalizuojasi pulsas, kvėpavimas, mažiau prakaituojama, atsiranda apetitas.

Ligoniui duodamas lengvai virškinamas maistas, vaisiai, daržovės, gerti gali kiek nori. Skysčiai ribojami tik sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Todėl būtina, kad gydytojas apžiūrėtų karščiuojantį ligonį ir paskirtų atitinkamą gydymą ir slaugą.

Nepamirškite dažnai vėdinti ligonio kambario!

VII. SERGANČIŲ ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ LIGOMIS SLAUGAŠirdies ir kraujagyslių ligų didelis paplitimas bei mirštamumas nuo jų išsivysčiusiose

šalyse, yra ne tik medicininė, bet ir socialinė problema. Mokslinių tyrimų duomenys liudija, kad šių ligų paplitimas susijęs su pasikeitusiu gyvenimo būdu, kuriam būdingas kaloringo, turinčio daug gyvulinių riebalų ir druskos, maisto vartojimas, fizinio aktyvumo sumažėjimas, rūkymas, nervinis bei psichinis pervargimas.

Širdies ir kraujagyslių sistemos anatominės bei fiziologinės ypatybės: Širdies ir kraujagyslių pagrindinė funkcija yra audinius bei organus aprūpinti deguonimi, maisto medžiagomis, fermentais, pašalinti medžiagų apykaitos produktus. Kraujas išnešioja po visą organizmą įvairius hormonus (tam tikras medžiagas, kurias gamina vidaus sekrecijos liaukos), bei kitas aktyvias medžiagas, reguliuojančias įvairias organizmo funkcijas. Kraujotakos sistemą sudaro širdis – pagrindinis kraujo variklis; arterijos – kuriomis kraujas teka nuo širdies į kapiliarus; kapiliarai, kuriuose vyksta medžiagų apykaita tarp kraujo ir audinių; venos, kuriomis kraujas teka atgal į širdį. Kraujas nuolat teka kraujagyslėmis, ritmiškai susitraukiant širdies raumenims (sistolė). Sistolės metu, kraujas iš kairiojo skilvelio teka į aortą, arterijas ir viso kūno kapiliarus, o iš dešiniojo skilvelio į plaučių arterijas ir kapiliarus. Diastolės metu, kraujas teka į prieširdžius. Dešinysis prieširdis prisipildo iš viršutinės ir apatinės tuščiosios venos surenkančios kraują iš viso kūno kapiliarų, o kairysis prieširdis iš plaučių venų. Taigi, į didįjį kraujotakos ratą kraujas teka iš kairiojo širdies skilvelio, o suteka į dešinįjį, prieširdį. Į mažąjį kraujotakos ratą, kraujas teka iš dešiniojo skilvelio, o suteka į kairįjį prieširdį. Didžiojo kraujotakos rato kraujagyslių yra daugiau ir jos yra ilgesnės, nei mažojo. Vadinasi, ir kairiojo skilvelio raumuo yra storesnis, stipresnis, negu dešiniojo. Kiekvienos kairiojo skilvelio sistolės metu, į aortą išstumiama apie 60 – 80 ml kraujo. Kraujo kiekis, kurį širdis išstumia į didįjį kraujotakos ratą per vieną minutę, vadinamas minutiniu širdies tūriu. Vidutinis jo kiekis – 5, 5 – 6, 5 litro kraujo. Tačiau ne visas kūne esantis kraujas cirkuliuoja kraujagyslėmis. Dalis jo (1 – 2 litrai) yra susitelkęs blužnyje, kepenyse, odoje. Kraujospūdis gyslose nebūna visad vienodas, kuo kraujagyslės toliau nuo širdies, tuo mažesnis kraujo slėgis jose. Aortoje jis yra 120 – 130 mmHg, kapiliaruose 20 – 40 mmHg, smulkiose venose 8 – 15 mmHg, o stambiose venose – 2 – 6 mmHg mažesnis už atmosferos slėgį. Dėl neigiamo stambiųjų venų slėgio, kraujas atgal į širdį teka susitraukiant širdies raumenims. Venomis kraujas atgal neteka, nes jose yra pusmėnuliniai vožtuvai. Be to, kraujo tekėjimą venomis į širdį sąlygoja neigiamas krūtinės ląstos slėgis. Širdies ir kraujagyslių sistemą reguliuoja centrinė nervų sistema, simpatinių ir parasimpatinių nervų skaidulomis. Simpatinės skaidulos širdies susitraukimus greitina, o parasimpatinės – mažina. Be centrinės reguliacijos, širdis turi autonominę – savąją laidžiąją sistemą. Kraujotaka priklauso ne tik nuo širdies veiklos, bet ir nuo kraujagyslių tonuso,

26

kurio pakitimai susiję su kraujagyslių spindžiu, kraujospūdžiu jose. Širdies kraujagyslės sistemos struktūra laipsniškai kinta žmogui senstant. Didėja miokardo standumas po epikardu (gaubianti kapsulė) padidėja riebalinio sluoksnio. Širdies vožtuvai standėja, vainikinės arterijos padidėja, kraujagyslių spindis siaurėja, didėja ir vingiuotumės, pablogėja kraujotaka.

Dažniausios kraujotakos organų ligos – aterosklerozė, hipertonija, išeminė širdies liga, širdies ydos ir t. t, kuriomis sergant gali išsivystyti širdies veiklos nepakankamumas. Būtent dėl šios ligos daugelis žmonių yra nedarbingi.

Kai liga nepaūmėjusi, ligoni gydomas ir slaugomas namų sąlygomis stebint gydytojui. Svarbiausi požymiai: skausmas širdies plote, širdies plakimas, dusulys, galvos skausmai ir svaigimas, odos pakitimai: cianozė, paraudimas, pablyškimas. Dažnai sumažėja ligonių fizinis aktyvumas, neretai reikia kitų pagalbos.

Širdies ir kraujagyslių ligos yra labai sunkios, dažnai baigiasi staigia mirtimi. Todėl tokiems ligoniams būtina itin rūpestinga priežiūra.

Slaugytojas turi mokėti suskaičiuoti ir įvertinti pulsą bei kvėpavimo dažnį, matuoti kraujospūdį ir užrašyti rodiklius. Sergančių širdies veiklos nepakankamumu ligonių kasdien matuojamas per parą išgerto skysčio ar išskirto šlapimo kiekis.

Slauga skausmo širdies plote metu. Širdies plote skausmas būna dvejopas: stenokardinis ir kardialinis (nervinės kilmės).

Stenokardinis skausmas yra spaudžiančio pobūdžio, pasireiškia priepuoliais už krūtinkaulio ir plinta į kairę ranką, mentę, kaklą, dantis. Dažniausiai ištinka fizinės įtampos metu – kopiant į kalną, lipant laiptais, greitai bėgant, einant ar susinervinus. Paprastai stenokardijos priepuolis trunka ne ilgiau kaip 10 – 15 min.

Kardialinis skausmas yra duriančio pobūdžio, ne toks stiprus, neplinta ir juntamas širdies srityje. Trunka labai įvairiai: nuo kelių sekundžių iki vienos ar daugiau valandų. Dažniausiai atsiranda susinervinus, išsigandus, po pergyvenimų, nors gali būti ir be aiškios priežasties. Jei ligonį ištinka skausmų priepuolis širdies plote, nedelsdami kvieskite gydytoją. Kol jis atvyks, nuraminkite ligonį, suteikite jam pusiau sėdimą padėtį ar pasodinkite. Po liežuviu padėkite nitroglicerino tabletę. Tinka šiltos rankų vonelės, šildytuvas ant kairiosios rankos ar mentės. Stenokardinis skausmas suteikus tokią pagalbą dažniau praeina, kardialinis – ne.

Slauga dusulio metu. Kraujotakos sistemos ligomis sergantiesiems taip pat būdingas dusulys, kuris gali būti nuolatinis ir priepuolinis. Šiuo atveju dusulio priežastis – plaučių funkcijos sutrikimas dėl kraujo sąstovio juose – ligonis pasodinamas atsegama apykaklė, diržas, liemenėlė, nuimami papuošalai nuo kaklo, liepiama lėtai ir giliai kvėpuoti, negalima tokio ligonio palikti vieno.

Slauga pabrinkimų metu. Pabrinkimas – tai skysčio susikaupimas audiniuose dėl vandens apykaitos sutrikimo. Pabrinkimo požymiai: organo ar kūno dalies padidėjimas, formos pasikeitimas, odos elastingumo sumažėjimas. Paspaudus pirštu pabrinkusią vietą, lieka duobutė, kuri lėtai išsilygina.

Sergant kraujotakos ligomis, skystis kaupiasi žemiausiose kūno dalyse, vaikštantiems ligoniams pabrinksta kojos, ypač antroje dienos pusėje. Jie skundžiasi, kad sunku vaikščioti, kojos pasidaro kaip medinės. Gulintiems visų pirma pabrinksta juosmuo.

Sunkiai sergant, labai išbrinksta kojos, juosmuo, visas kūnas. Oda tampa sausa, lygi, pamėlynuoja, pleiskanoja. Tokiems ligoniams greičiau atsiranda pragulų. Labai svarbu tinkama odos priežiūra. Mat pabrinkusios odos mityba yra sutrikusi ir sumažėja jos atsparumas infekcijai.

Kad neatsirastų pabrinkimų ir vidaus organuose (kepenyse, plaučiuose, skrandyje ir kt.), būtinas maitinimo ir gėrimo režimas.

Ligonio maistas turi būti pakankamai kaloringas, lengvai virškinamas, gausus ląstelienos ir vitaminų. Tačiau ribojama druska ir skysčiai. Maistas gaminamas iš produktų, kuriuose daug varančių šlapimą kalio (bulvės, kopūstai, džiovinti abrikosai ir kt.), ir kalcio (pienas ir jo produktai) druskų, tik – 5 – 6 gramus per parą natrio chlorido (valgomosios druskos). Ligonį

27

tikslinga dažnai (5 – 6 kartus per parą) maitinti. Slaugytojas turi stebėti, koks yra išgerto skysčio ir išskirto per dieną šlapimo kiekio santykis. Organizmo vandens balanso būklę galima kontroliuoti ligonį sveriant. Jei masė didėja, vadinasi, skysčių pašalinama nepakankamai. Šlapimo per parą turi būti išskiriama ne mažiau kaip 80% išgerto per parą skysčio. Tada galima reguliuoti skystosios maisto dalies kiekį (ne tik arbatą, vandenį, sultis, bet ir sriubas, padažus ir kt.)

VIII. SERGANČIŲ KVĖPAVIMO SISTEMOS LIGOMIS SLAUGAAnatominės ir fiziologinės kvėpavimo sistemos ypatybės: Kvėpavimas – tai

pagrindinė gyvybinė funkcija aprūpinanti organizmą deguonimi ir pašalinanti iš organizmo anglies dvideginį, bei vandens garus. Dujų apykaita būna vidinė ir išorinė. Išorinio kvėpavimo metu vyksta apykaita tarp plaučių bei atmosferos oro, o vidinio – tarp plaučių oro ir kraujo.

Prie kvėpavimo organų priskiriami kvėpavimo takai (nosies ertmė, gerklos, trachėja, bronchai) plaučiai ir pleura. Už krūtinkaulio ties 4 – 5 krūtinės stuburo slanksteliais, trachėja skyla į du didelius bronchus, kairį ir dešinį, kurie kartu su stambesnėmis kraujagyslėmis įeina į plaučius pro jų vartus. Plačiuose stambieji bronchai skyla į smulkesnius, i šie dar į smulkesnius (0,3 – 0,4 mm), vadinamus bronchiolėmis. Jos pereina į plaučių pūslytes – alveoles, kuriose vyksta pagrindinė dujų apykaita. Alveolės tarp savęs susijusios jungiamuoju audiniu, kuriame yra kapiliarų – smulkiausių kraujagyslių. Alveolės ir jungiamasis audinys sudaro plaučių audinį. Alveolių grupė sudaro plaučių skiltelę. Iš kelių skiltelių susidaro segmentai, o iš jų – skiltys. Dešiniame plautyje yra trys skiltys, o kairiame – dvi. Kiekvienas plautis turi 10 segmentų, kurie vienas nuo kito atskirti tarpskiltelinėmis jungiamojo audinio pertvaromis, ir turi atskirą bronchą, bei plaučių arterijos šaką. Abu plaučius apdengia pleura, sudaryta iš dviejų lapelių. Pleuros lapeliai apsidengę plokščiuoju epiteliu – endoteliu. Jų paviršiai lygūs, suvilgyti seroziniu skysčiu, todėl pleura yra serozinis plaučių dangalas.

Žmogus kvėpuoja ritmiškai krūtinės ląstos judesiais – įkvėpdamas ir iškvėpdamas. Sudirginti kvėpavimo centrai siunčia impulsą kvėpavimo raumenims, kurie susitraukia, krūtinės ląsta išsipučia, išsitempia plaučiai, alveolės išsiplečia ir dėl atmosferos bei alveolių slėgio skirtumo, oras įsiurbiamas į plaučius – įkvepiama. Visi tarpšonkauliniai raumenys atsipalaiduoja, plaučiai dėl savo elastingumo subliūkšta, slėgis alveolėse pasidaro didesnis už atmosferos, oras išstumiamas iš plaučių – iškvepiama. Yra trys kvėpavimo tipai:- krūtininis;- pilvinis;- mišrus.

Mišrus kvėpavimo tipas geriausias, kadangi jo metu tolygiai išsiplečia visi plaučiai. Kvėpavimo tipai keičiasi veikiami išorinių, bei vidinių pokyčių (pvz. nėščiosios kvėpuoja tik krūtininiu kvėpavimu).

Suaugęs žmogus kvėpuoja 16 – 20 k/min., naujagimiai 40 – 45 kartus per minutę. Kvėpavimo dažnis priklauso nuo kūno padėties, fizinio krūvio, kūno temperatūros, nervinės įtampos. Kvėpavimo gilumas taip pat kinta. Vidutiniškai žmogus iškvepia bei įkvepia 500 ml, o giliai iki – 1500 ml oro. Vyrų gyvybinė plaučių talpa yra 3 – 5 l, moterų 2 – 2,5 l.

Kvėpavimą reguliuoja pailgose smegenyse esantis kvėpavimo centras, kurio pagrindinis dirgiklis yra anglies dvideginio koncentracijos padidėjimas kraujyje, tačiau turi įtakos ir smegenų žievė bei refleksinis kvėpavimo raumenų susitraukinėjimas. Stebint krūtinės ląstos kvėpavimo judesius galima nustatyti įvairius pakitimus. Kvėpavimo dažnumą reikia skaičiuoti taip kad ligonis to nepastebėtų, nes nevalingai gali pakeisti kvėpavimo ritmą. Su amžiumi krūtinės ląstos kaulai bei raumenų karkasas, šonkaulių kremzlės netenka plastingumo dėl sukalkėjimo ir cheminio substrato pasikeitimo. Senstant progresuoja distrofiniai degeneraciniai procesai galvos smegenyse, kvėpavimo centro srityje.

28

Dėl įvairių kvėpavimo organų ligų, gali atsirasti kosulys, dusulys, skrepliavimas, skausmas krūtinėje, kraujavimas iš kvėpavimo takų. Todėl labai svarbu laiku pastebėti kvėpavimo sutrikimus ir nedelsiant informuoti gydytoją.

Kosulys. Į organizmą patekę virusai ir bakterijos sukelia kvėpavimo takų uždegimą. Kvėpavimo takai yra dirginami, prasideda kosulys, padidėja gleivių išsiskyrimas (skrepliavimas). Bronchų gleivinė paburksta, dėl padidėjusių gleivinių gamybos susiarėja kvėpavimo takai, atsiranda švokštimas ir dusulys.

Kosulys yra svarbus apsauginis organizmo mechanizmas, jis padeda iš kvėpavimo takų išvalyti erzinančias medžiagas ir svetimkūnius.

Slauga dusulio metu. Dusulys – kvėpavimo dažnio, ritmo, gilumo sutrikimas. Dusulį ligonis jaučia kaip oro trūkumą ir pasunkėjusį kvėpavimą. Dusulio priepuolius gali sukelti įvairios plaučių ar širdies ligos. Dažniausiai jie būna naktį: ligonis pabunda dėl oro stokos, jaučia mirties baimę.

Jei ligonį ištiko dusulio priepuolis, nedelsdami kvieskite gydytoją. Kol jis atvyks, liepkite jam atsistoti arba pasodinkite, kojas nuleiskite žemyn. Atpalaiduokite veržiančius drabužius, atverkite langą, kad kuo daugiau patektų gryno oro. Nepalikite ligonio vieno, neleiskite jam blaškytis, mokykite jį ritmiškai kvėpuoti.

Slauga kosulio metu. Kosulio priežastis – kvėpavimo takų sudirginimas. Kosint iš kvėpavimo takų kartu su iškvepiamu oru pašalinamos gleivės, skrepliai, dulkės, ir kiti kvėpavimo takų dirgikliai. Kosima sergant bronchitu, plaučių uždegimu, tuberkulioze ir kitomis kvėpavimo ligomis.

Visų pirma reikia pašalinti kosulio priežastį. Rekomenduojamos įvairios atsikosėjimą lengvinančios priemonės: garstyčių trauklapiai, garstyčių vonios kojoms, taurės, šildomieji krūtinės kompresai, inhaliacijos, gerti daug šiltų skysčių, kurie suskystina nosies, ryklės gleivinių sekretą ir ligonis gali lengviau atsikosėti.

Atsikosėjimą lengvinančios vaistažolių arbatos: vaistinė piliarožė, anyžių sėklos, šeivamedžio žiedai, gyslotis, šalpusniai, čiobreliai, liepžiedžiai, avietės.

Skalauti gerklę šiltu vandeniu su druska; ramunėlių, medetkų arbata – nuramina gerklės dirginimą.

Jei nosies paburkimas, sunku kvėpuoti – lašinti lašų į nosį.Vandens vonelės kojoms – sužadina kraujotaką, palengvina bendrą savijautą.Kosulį gydo ir kvėpavimą palengvina kūtinės ir nugaros įtrynimai arba inhaliacijos su

kompoto ir eukalipto aliejumi. Kamparas pasižymi baktericidinėmis (naikina bakterijas ir virusus), dezinfekuojamosiomis savybėmis, gerina, kraujo apytaką ir gaivina odą. Eukalipto eterinis aliejus – skystina susikaupusias gleives, padeda atsikosėti ir gerina kvėpavimą.

Antibiotikai (skiriami tik gydytojo), jei skrepliuoja pūlingais skrepliais, serga sunkiomis širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, nusilpus imunitetui, senyvo amžiaus žmonėms.

Slauga kraujavimo iš plaučių metu. Dažniausiai taip atsitinka sergant kai kuriomis plaučių ir širdies ligomis. Kraujavimas iš plaučių gali būti tik kaip kraujo priemaiša skrepliuose arba kaip kraujoplūdis. Kraujuojant iš plaučių, kraujas būna skaisčiai raudonas, putotas.

Pastebėjus kraują, reikia kuo skubiau kviesti gydytoją. Kol jis atvyks, nuraminkite ligonį, kai jis kosti, pakelkite galvą ant didelės pagalvės arba pasodinti lovoje nuleidus kojas.

Skrepliuojančio ligonio slauga. Skrepliai – tai patologiškai pakitęs plaučių ir kvėpavimo takų sekretas, kuris išskiriamas kosint. Skrepliuojama sergant bronchitu, plaučių uždegimu, astma, pūlinėmis plaučių ligomis, vėžiu, tuberkulioze. Kad galėtumėte tinkamai informuoti gydytoją, jums būtina žinoti:

1. Skreplių kiekį – nuo kelių spjūvių iki 1 – 2l per parą;2. Skreplių kvapą – daugeliui ligų nebūdingas;

29

3. Skreplių spalvą ir konsistenciją – gleivingi, seroziniai – skysti, skaidrūs, putoti; pūliniai – tiršti, žalsvi; kraujingi.

Sergant kai kuriomis ligomis, ypač plaučių tuberkulioze, skrepliuose esantys mikrobai gali užkrėsti orą, o per jį – žmones. Todėl šeimos gydytojas privalo išmokyti tam tikrų taisyklių, su kuriomis turi būti susipažinę ir ligonį slaugantys šeimos nariai.

Slaugant skrepliuojančius ligonius, būtina laikytis higienos taisyklių. Ligonio kambarys turi būti dažniau vėdinamas, valomas tik drėgnu būdu. Ligoniui paskiriamas atskiras rankšluostis, baltiniai, indai, kuriuos reikėtų skalbti ir plauti atskirai. Skrepliuojantis ligonis turi žinoti kad:- negalima spjaudyti skreplių ant grindų, žemės, ypač sergant plaučių tuberkulioze. Mat

išdžiūvusiuose skrepliuose esančiu užkratu per orą gali užsikrėsti kiti;- kosint reikia užsidengti burną nosine, kad skreplių lašelių nepatektų į aplinką;- skreplius būtina spjauti į specialias užsukamas kišenines spjaudykles 1/3 tūrio, įpilama silpno

kalio permanganato ar sodos tirpalo. Jis neleidžia skrepliams prilipti prie sienelių ir padaro juos nekenksmingus. Spjaudyklės turinį negalima pilti į klozetą - būtina išdezinfekuoti.

Labai silpnam ligoniui skrepliai nuvalomi nuo lūpų vienkartinėmis servetėlėmis, kurios dedamos į uždarą indą ir sudeginamos.

IX. TUBERKULIOZĖTBC, kai ir kiekviena infekcine liga, galima užsikrėsti kai yra ligos sukėlėjas (TBC

mikobakterija) ir užkrato šaltinis (žmogus, sergantis atvira TBC forma, t.y. iškosintis TBC sukėlėjus). Tuberkulioze užsikrėsti galima tik oro lašeliniu būdu – kai ligos sukėlėjas patenka į plaučius, o iš jų gali plisti kraujo, limfos takais, bronchų sistema ir pažeisti kitus organus. Mikobakterijos gali nusėsti ne tik plaučiuose, bet ir kauluose, klubo sąnariuose, inkstuose – kuri vieta kurio žmogaus yra silpnesnė, ten bakterija ir „įsikrausto“.

Rizikos grupės. Joms priklauso žmonės, kurie serga ligomis, mažinančiomis organizmo atsparumą: AIDS, lėtinėmis nespecifinėmis plaučių ligomis, virškinamojo trakto ligomis, cukriniu diabetu, alkoholizmu. Didelę įtaką TBC prasidėti turi paveldėjimas, genetiniai sutrikimai. TBC bakterijos labai atsparios. Ypač joms palankios sąlygos ten, kur drėgna, tamsu, prastos higieninės sąlygos, nepakankama mityba. Mikobakterija gali sušalti, išdžiūti, bet, vos patekusi į jai geras sąlygas, vystosi toliau. Ji atspari daugeliui vaistų, bet neatspari saulei, grynam orui. Jei žmogus užsikrečia prisitaikančiomis, atspariomis bacilomis, jį sunku gydyti ir išgydyti.

Mūsų imuninis mechanizmas labai tobulas, TBC bakterija patekusi į organizmą, arba imuninės sistemos yra sunaikinama, arba tūno jame, kol ateina jai palankus metas (pvz. žmogus nusilpsta). Anksčiau Mantu reakcijos būdavo atliekamos visiems vaikams mokykloje. Dabar – tik tiems, kurie priklauso rizikos grupėms, t. y. tiems, kurie serga plaučių uždegimais, be aiškios priežasties karščiuoja, gyvena TBC sukėlėjai palankiose sąlygose.

Požymiai. Prastas apetitas, greitas nuovargis, prakaitavimas, bendras silpnumas, vaikai prastai mokosi, pablyškę. Jei ranka po Mantu reakcijos parausta (skersmuo didesnis nei 10 mm), vadinasi vaikas yra infekuotas, reikia atlikti rentgenogramą.

Suaugusiems tuberkuliozę diagnozuoti dar lengviau, nes jie labiau kosti, kartais su krauju, jų ligos formos sunkesnės, nei vaikų.

Ar tai paveldima liga? Jei mama nėštumo metu gerai prižiūrima, ji vaikelį išsaugo. Tačiau jei nėščiosios liga nekontroliuojama, vaikelis gimsta užsikrėtęs tuberkulioze. Sergant tuberkulioze, reikalingi vitaminai, geras maistas (valgyti derėtų dažniau), poilsis (dieną rekomenduojama prigulti), daugiau būti gryname ore. Grynas oras grūdina, didina organizmo atsparumą. Švarus oras neturi švino ir kitų kenksmingų medžiagų, kurios dirgina bronchus ir sukelia uždegimines reakcijas. Tuberkulioze sergantiems ligoniams nuo seno rekomenduojama pušynų oras.

30

Labai svarbu, kad kartą jau užsikrėtęs vaikas būtų nuolat prižiūrimas, sekamas, bent kartą per metus atliekama Mantu reakcija.

X. SERGANČIŲ ŠLAPIMO TAKŲ IR INKSTŲ LIGOMIS SLAUGAInkstų ir šlapimo takų anatominės ir fiziologinės ypatybės: Šlapimą išskiriančių

organų sistemą sudaro inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Inkstai yra poriniai pupos pavidalo organai, prisiglaudę juosmens srityje, ties užpakaline pilvo ertme. Kiekvieno iš jų vidiniame krašte yra vartai, kuriais eina šlapimtakiai ir kraujagyslės. Pagrindinis inkstų struktūros vienetas - nefronas. Jį sudaro kraujagyslių kamuolėlis ir Baumano šlapimo kapsulės kanalėlis. Kanalėlis jungiasi į stambesnius, pereidami į mažąsias ir didžiąsias taureles, šios – į geldeles, o geldelės į šlapimtakius. Viename inkste yra apie milijoną nefronų, 8 – 12 mažųjų taurelių 2 – 3 didžiosios taurelės ir viena geldelė. Šlapimtakiai yra du – dešinysis ir kairysis. Tai 30 cm ilgio kanalėliai, užpakaline pilvo siena nusileidžiantys į mažąjį dubenį, ir atsiveriantys į šlapimo pūslę. Ji yra mažojo dubens priekinėje dalyje. Joje telpa apie 400 – 500 ml šlapimo.

Inkstai išskiria iš organizmo medžiagų apykaitos produktus. Inkstų kanalėliuose susidaro priminis šlapimas, kuris nuo kraujo plazmos skiriasi tik tuo, jog jame yra baltymo. Inkstų kanalėliais tekėdamas šlapimas koncentruojasi į kraują, sugrįžta vanduo, gliukozė, ir kitos medžiagos, o lieka tik nereikalingos medžiagos, vadinamos galutiniu šlapimu, kuris surenkamaisiais kanalėliais patenka į taureles, geldeles ir toliau iki šlapimo pūslės. Iš ten, kilus refleksui, pasišalina. Inkstų veiklą reguliuoja centrinė nervų sistema ir endokrininės liaukos. Inkstai turi savo nervinį, ir endokrininį aparatą, kurį reguliuoja vegetacinė nervų sistema ir centai, esantys tarpinėse smegenyse.

Segant šlapimą išskiriančių organų ligomis, šlapinamasi gausiau ir dažniau, šlapinantis juntamas skausmas, šlapinimas susilaiko, arba, atvirkščiai, nesilaiko, atsiranda kūno pabrinkimų, vargina inkstų diegliai.

Slauga pabrinkimų metu. Vienas svarbiausių inkstų funkcijos sutrikimo požymių – pabrinkimai. Skirtingai nuo širdies ligų pabrinkimų, pirmiausiai pabrinksta veidas, ypač vokai, vėliau ir vidaus organai. Slaugytojo pareiga rūpintis, kad ligonis griežtai laikytųsi gydytojo paskirto mitybos režimo. Svarbiausia – riboti druską ir skystį. Maiste turi būti daug vitaminų, ypač C ir B grupės. Taip pat būtina matuoti paros šlapimo kiekį, kad būtų galima apskaičiuoti, kiek ligonis gali suvartoti skysčio per parą, ir ar jis nesikaupia vidaus organuose.

Oda tampa sausa, pleiskanoja, niežti. Ligoniai kasosi, nes pro odą išsiskiria įvairių medžiagų apykaitos produktų, taigi gali greitai atsirasti pragulų, todėl būtinos profilaktikos priemonės. Ligonio kūnas kelis kartus per dieną aptrinamas drėgnu rankšluosčiu.

Slauga inkstų dieglių metu. Diegliai juntami sergant inkstų akmenlige. Tai labai stiprūs skausmų priepuoliai inkstų srityje. Skausmas plinta šlapimtakiais į lytinius organus, vidinį šlaunies paviršių. Dieglių metu kartais skausmingai ir dažnai šlapinamasi, atsiranda pykinimas, vemiama.

Tokiais atvejais, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Kol jis atvyks, ligonį guldykite į lovą, šiltai apklokite, nuraminkite. Jeigu tai ne pirmas kartais ir esate tikras, jog ligonį ištiko inkstų akmenligės priepuolis, galite inkstų srityje uždėti šildyklę arba tiesiog paguldyti į šiltą vonią. Kad diegliai nesikartotų, slaugytojo pareiga priminti ligoniui, jog jam kenkia peršalimas ir drėgmė, alkoholis, stipri kava, aštrūs ir sūrūs patiekalai, prieskoniai ir kt. Patalpos, kuriose būna ligonis, turi būti sausos ir šiltos.

Ligonių, kuriems susilaiko šlapimas, slauga. Šlapimas susilaiko dėl šlapimtakių uždegimo, inkstų akmenligės (šlapimtakį užkemša akmuo), po operacijos, po gimdymo, vyresnio amžiaus vyrams, kai padidėjusi prostata užspaudžia šlapimo kanalą. Kai kurie ligoniai negali pasišlapinti kitiems matant arba gulėdami.

31

Slaugant tokį ligonį, reikia stebėti, kiek kartų per parą jis šlapinasi, koks paros šlapimo kiekis. Mat sergant kai kuriomis nervų sistemos ligomis, arba vartojant neuroleptikus gali ištikti šlapimo pūslės paralyžius (nėra noro šlapintis ir gali plyšti šlapimo pūslė). Pastebėję, kad ligonis ilgiau nesišlapina, pasikonsultuokite su gydytoju. Kartais šlapinimąsi gali sukelti iš čiaupo tekančio vandens garsas, galite pašildyti, pamasažuoti pilvo apačią. Jei ligonis negali pasišlapinti žmonių akivaizdoje arba gulėdamas, palikite jį vieną gulintį šiltai apklokite arba pasodinkite.

Nelaikančių šlapimo ligonių slauga. Šlapimo dažnai nelaiko ligoniai, kuriems pažeistos nugaros ar galvos smegenys, sergantys šlapimo pūslės ligomis, netekę sąmonės, vyresnio amžiaus moterys, kai nusileidžia gimda, seni tarpvietės plyšimai ir kitais atvejais.

Pastebėjus sutrikimą, būtina kreiptis į gydytoją, kuris gali nustatyti tikrąją diagnozę, bei paskirti gydymą, slaugą.

Slaugant gulinčius ligonius, labai svarbu odos priežiūra ir pragulų profilaktika. Būtina dažnai keisti patalynę ir baltinius, padėti guminį basoną ar šlapimo surinktuvą. Juos kelis kartus per dieną plaukite karštu vandeniu su muilu, ar silpnu kalio permanganato tirpalu, kad ant sienelių ištirptų nemalonų amoniako kvapą skleidžiančios nuosėdos.

Vaikštantiems loginiams šlapimo surinktuvai juostomis tvirtinami prie juosmens, kad netrukdytų vaikščioti ir dirbti arba įvedami pastovūs kateriai.

Visi šlapimą nelaikantys ligoniai privalo kuo mažiau gerti skysčių ir laikytis asmens higienos.

Kaip pakeisti sauskelnes ir įklotus

Sauskelnes ar įklotus lengvai galima pakeisti gulinčiam ar aktyviam žmogui. Panaudotose priemonėse gali būti pavojingų sveikatai mikroorganizmų, kurie gali sukelti infekciją, todėl labai svarbi paciento ir slaugančiojo asmens higiena. Būtina mūvėti pirštines ir po procedūros kruopščiai nusiplauti rankas.

Stovinčiam pacientui pasiūlyti kėdę atsiremti. Nuleisti iki kelių daugkartines, įklotą prilaikančias kelnaites, kurios užtikrina taisyklingą įkloto padėtį prie kūno. Panaudotą įklotą išimti nuo priekio nugaros link. Paimam naują įklotą, sulenkiam išilgai pusiau apsauginiu vidiniu paviršiumi į išorę dedam iš priekio. Netempti įkloto už galų į viršų. Išlyginkite patempdami į šonus, pradėdami nuo užpakalinės pusės. Užmaunam prilaikančias kelnaites.

Gulinčiam pacientui įklotai ar sauskelnės keičiamos atlipinus šoninius lipdukus (juos užlenkiant, kad nepriliptų prie kūno), paverčiant ligonį ant šono ir išimant nuo priekinės pusės nugaros link.

Paimti naują įklotą ar sauskelnes sulenkti jį išilgai pusiau – plastiko paviršiumi į išorę. Ilgoji įkloto ar sauskelnių dalis turi būti ligonio nugaros pusėje. Taip sulenktą įklotą ar sauskelnes prakiškite tarp kojų iš priekio nugaros link. Kad būtų lengviau, tarp kelių įdėkite rankšluostį. Įklotą ar sauskelnių kraštus išleiskite tempdami horizontaliai ir išlyginkite užpakalinėje dalyje, o po to priekinėje dalyje. įkloto atveju užmauti prilaikančias kelnaites. Sauskelnių – pirmiausia užklijuoti apatinius lipdukus. Ar neveržia galite patikrinti užkišdami pirštą – jis turi lįsti laisvai. Tada užfiksuojami viršutiniai lipdukai, kad sauskelnės gerai priglustų, juosmens srityje iš priekinės pusės sumetę šonuose klostelę, lipuką klijuokite išstrigai žemyn. Būtinai atlenkite sauskelnių kraštelius – kad išorinis jų paviršius nesiliestų prie odos.

Šlapimo tyrimai

Spalva. Šlapimo spalva turėtų būti gelsva. Ji priklauso nuo konkretaus žmogaus gėrimo savybių. Derėtų atminti, jog kai kurie maisto produktai, bei vaistai veikia šlapimo spalvą. Pavyzdžiui, burokėliai jį nudažo rausva spalva. Prieš darydamiesi šlapimo tyrimą, prisiminkite ką valgėte ir gėrėte. Jei šlapime randama kraujo pėdsakų bei žiūrint matoma aiški „plautos mėsos“

32

spalva, tai yra pavojaus signalas. Jums būtina kuo greičiau kreiptis gydytojo pagalbos. Tai gali būti auglio, traumos ar akmenų požymis. Svarbiausia – atrasti priežastį, kraujavimo šaltinį. Moterims dažniausiai spalvos intensyvumą lemia cistitas, ypač jei jis jau keletą kartų kartojosi. Madinga raugintų kopūstų dieta, taip pat nelieka ne pėdsakų. Ji pakeičia šlapimo pH.

Skaidrumas. Sveiko žmogaus šlapimas turi būti skaidrus. Drumstas jis gali būti dėl bakterijų, gleivių, druskų, ir pan.

Tankis. Jis parodo ištirpusių medžiagų koncentraciją šlapime. Norma yra nevienoda ir svyruoja nuo 1008 – 10026.

Sąlyginai šis tyrimas jokios konkrečios informacijos neduoda. Yra specialūs mėginiai, parodantys inkstų veiklą. Tokių tyrimų metu keletą kartų imamas šlapimas ir stebimas jo tankio pokytis. Jei tankis kaskart vienodas, tenka konstatuoti inkstų veiklos sutrikimus. Pernelyg didelis šlapimo tankis stebimas tada, kai žmogus sunaudoja mažai skysčių, po viduriavimų, vėmimų, sergant cukriniu diabetu. Tanki sumažėjimas byloja apie inkstų nepakankamumą, pernelyg didelį skysčių vartojimą, cukraus nepakankamumą ar badavimą.

Šlapimo pH. Sveikų žmonių pH svyruoja nuo 4,5 iki 8,4 tačiau gali nukrypti į vieną ar kitą pusę. Tai vyksta dėl druskų ir fermentų sistemų pakitimų, sukeltų naudojant vienokį ar kokį maistą.

Tulžies rūgštys, bilirubinas. Šių medžiagų buvimas parodo įvairių fermentinių sistemų sutrikimus. Tiesa, taip būna pakankamai retai, tačiau jei jau aptinkama, būtinai rekomenduojami kruopštesni tyrimai. Minėtųjų medžiagų buvimą šlapime gali sukelti cukrinis diabetas arba gelta, kepenų ligos.

Organinės nuosėdos. Leukocitai - pagrindinis inkstų bei šlapimo takų (cistito) uždegimo, prostatito, bei kitų infekcinių ligų požymis. Norma yra leidžiama iki 10. Jei jų daugiau – turėtų būti daromas šlapimo pasėlis. Tokiu būdu išaiškinami ligų sukėlėjai. Dažniausiai tai sąlyginai patogeniai mikroorganizmai (pvz. žarnyno lazdelė). Eritrocitų sveiko žmogaus šlapime nebūna. Padidėjęs eritrocitų kiekis byloja apie nefritus, nefrozes, uždegiminius procesus bei šlapimtakių auglius, akmenliges. Skiriamas pakartotinas šlapimo tyrimas. Cilindrai – baltyminiai dariniai, kilę iš inkstų kanalėlių. Normaliame šlapime jų neturėtų būti. Jei cilindrai aptinkami, jums gali būti diagnozuojamos inkstų ligos. O tai rimta priežastis, kad gydytojas jums patartų šį tyrimą pakartoti.

XI. VIRŠKINIMO LIGOMIS SERGANČIŲ LIGONIŲ SLAUGAStemplės ir skrandžio anatominės bei fiziologinės ypatybės: Virškinimo organų

sistemą sudaro burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis, žarnynas ir virškinimo liaukos. Burnos ertmėje yra dantys ir liežuvis. Ryklė – vamzdelio pavidalo organas, toliau pereinantis į stemplę. Stemplė – 25 – 30 cm ilgio raumeninis vamzdelis pro diafragmos angą pereinantis į skrandį. Stemplė turi tris fiziologinius susiaurėjimus. Skrandis yra žemiau diafragmos, viršutinėje pilvo ertmės dalyje.

Virškinimo organų liaukoms priklauso ir seilių liaukos, kepenys, bei kasa. Seilių liaukos yra trys poros. Pirmųjų latakas atsiveria skruosto gleivinėje, kitų – po liežuviu. Kasa sudaryta iš kelių rūšių ląstelių – vienos iš jų gamina kasos sekretą maistui virškinti, kitos – hormonus (insuliną ir gliukagoną), reguliuojančius baltymų, angliavandenių bei riebalų apykaitą. Kepenys yra diafragmoje, dešinėje pilvo dalyje. Apatiniame jų paviršiuje yra kepenų vartai, pro kuriuos į kepenis įeina kraujagyslės bei tulžies latakai. Esančioje įduboje guli tulžies pūslė, kurioje kaupiasi tulžis. Kepenys – didžiausias mūsų kūno organas, jos atlieka daug gyvybiškai svarbių funkcijų. Jos valo ir išgrynina pratekantį pro jas kraują, skaido į kraują patekusias medžiagas, gamina (sintetina) kitas medžiagas. Kepenų pagrindinė funkcija – filtruoti tai, ką suvalgome. Jos apsaugo mus nuo infekcijų, iš kraujo pašalina bakterijas ir kitas toksines medžiagas. Kepenyse saugomi energijos ištekliai, kurių reikia raumenims, taip pat jos svarbios reguliuojant cukraus kiekį

33

kraujyje, kontroliuojant cholesterolio ir kitų hormonų bei fermentų kiekį kepenys gamina tulžį – medžiagą reikalingą maistui virškinti.

Kepenų neskauda, nes kepenų audinyje nėra nervinių galūnių. Jos yra išsidėsčiusios kepenis gaubiančioje kapsulėje. Kai kepenys padidėja, liečia kapsulę, tuomet ir pajuntamas skausmas. Tulžies pūslėje taip pat gausu nervinių galūnių, todėl dažnai skausmą sukelia tulžies pūslės ligos, uždegimas, akmenligė, disfunkcija.

Cholesterolis – riebi į vašką panaši medžiaga, randama kiekvieno gyvūno, taip pat ir žmogaus organizmo ląstelėje. Organizmas sugeba pats jį pasigaminti – sintetinti, o pagrindinė jo gamybos ir saugojimo vieta yra kepenys. Cholesterolis yra gyvybiškai būtinas, nes dalyvauja visų ląstelių statyboje: lytinių hormonų gamyboje, vitamino D, tulžies rūgšties sintezėje. Problema yra ne pats cholesterolis, bet jo kiekis ir kokiu pavidalu cirkuliuoja kraujyje.

Cholesterolis kraujyje cirkuliuoja kartu su baltymais – sudarydamas junginius, vadinamus – lipoproteinais.pagal tai cholesterolis skirstomas:

1. „Gerasis“ cholesterolis – didelio tankio lipoproteinas. Jo pagrindinė užduotis iš audinių paimti cholesterolį, neleisti jam kauptis arterijų sienelėse ir nugabenti į kepenis, kur jis paverčiamas tulžies rūgštimi ir pašalinamas iš organizmo.

2. „Blogasis“ cholesterolis – mažo tankio lipoproteinai, jo funkcija yra priešinga, jis stengiasi pernešti cholesterolį iš kepenų į periferinius audinius ir kauptis kraujagyslių sienelėse.

Cholesterolio norma – kiekis bendrojo 5 – 5,2 minimaliai litre.„Gerojo“ cholesterolio (DTL) daugiau nei 1 mmol/lDidelio tankio – „blogojo“ cholesterolio (MTL) mažiau nei 3 mmol/l. Trigliceridai (TG) – mažiau nei 1,7 mmol/lDidėjant blogojo cholesterolio koncentracija kraujyje, jo plokštelės prilimpa kraujagyslių sienelėse ir siaurina jų spindį. Formuojasi aterosklerozinės plokštelės, siaurėja kraujagyslių spindis, sutrinka kraujotaka. Vėliau aterosklerotinės plokštelės didėja, atplyšta, o toje vietoje susiformavęs krešulys gali dalinai ar visiškai uždaryti kraujagyslės spindį tuomet įvyksta infarktas ar insultas.

Kasos, kepenų tulžies bendras latakas atsiveria dvylikapirštėje žarnoje. Pagrindinė virškinimo trakto funkcija – maisto virškinimas. Burnoje maistas susmulkinamas, vilgomas seilėmis, kurių fermentai suskaido krakmolą. Stemple, ryjant, maistas patenka į skrandį, kur yra sumaišomas su skrandžio sultimis, turinčiomis druskos rūgšties ir pepsino. Druskos rūgšties aktyvuojamas pepsinas skaido baltymus, kiti fermentai – riebalus ir angliavandenius. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai baigiami virškinti plonojoje žarnoje, veikiant tulžiai, žarnų sultims, kasos fermentams.

Žarnyną sudaro storoji ir plonoji žarna. Plonoji žarna yra apie 6 – 7 m. ilgio. Jos dalis – dvylikapirštė žarna, tuščioji ir klubinė žarna. Storosios žarnos taip pat yra kelios dalys: akloji žarna, apendicitas, gaubtinė ir tiesioji. Tiesioji žarna baigiasi išangės sfinkteriu. Plonojoje žarnoje baigiami virškinti baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Iš čia maistas įsiurbiamas į kraują. Storojoje žarnoje įsiurbiamas vanduo ir formuojasi išmatos iš nesuvirškintų maisto atliekų. Normalios išmatos yra šviesiai rudos, tačiau spalva gali keistis nuo tuo metu vartoto maisto. Normaliai žmogus tuštinasi vieną kartą per parą, susiformavusiomis išmatomis, kurių dažniausiai būna apie 150 – 200g. Tiriant išmatas, svarbu stebėti jų konsistenciją, spalvą, priemaišas. Konsistencija priklauso nuo vandens kiekio jose. Dažniausiai jos būna vidutinės konsistencijos. Spalva priklauso nuo endogeninio ir egrogeninio pigmento – sterkobilino, kuris jas nudažo rusvai. Galimi išmatų spalvos patologiniai pakitimai: - tulžiai nepatekus į žarnyną, dažnai dėl mechaninės geltos – išmatos būna baltos;- intensyviai yrant eritrocitams ir dėl to padaugėjus sterkobilino, išmatos tampa ryškiai rudos;- kai sustiprėja žarnyno motorika, dažniausiai viduriuojant, bilirubinas nespėja redukuotis ir

patenka į išmatas nepakitęs, todėl išmatos būna gelsvos arba geltonos;- kai tulžies pigmentai patenka į išmatas, biliverdino pavidalu, išmatos yra žalsvos.

34

Išmatų spalvai turi įtakos ir egzogeniniai pigmentai: valgant mėsą, išmatos yra tamsesnės, nei maitinantis pieno produktais. Vartojant aktyviąją anglį, bismuto, geležies preparatus – juodos, nuo bario sulfato (naudojamas šviečiant skrandį), baltos.

Kad normaliai funkcionuotų virškinimo sistema, stenkitės reguliariai maitintis, t.y. valgyti 3 – 4 kartus per dieną tinkamai paruoštą maistą, kruopščiai jį sukramtykite, laikykitės maitinimosi higienos. Turi reikšmės dantų priežiūra, žalingi įpročiai – rūkymas, alkoholio, kavos ar stiprios arbatos vartojimas.

Pagrindinės virškinimo organų ligos – skrandžio ir dvylikapirštės žarnos uždegimai, opos, įvairios žarnyno, kepenų, kasos ir tulžies pūslės, navikai. Sergant šiomis ligomis, galimi įvairūs simptomai: apetito stoka, rijimo sutrikimai, rėmuo, atsirūgimai, įvairaus pobūdžio skausmai, pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas, viduriavimas, kraujavimas. Slaugant sergantį ligonį namie, svarbu vykdyti gydytojo nurodymus ir laiku informuoti apie menkiausius pokyčius.

Vemiančio ligonio slauga. Vėmimas – tai refleksinis vyksmas: tuo metu susitraukia skrandis ir turinys pasišalina pro burną. Apie vėmimą reikia tuoj pat pranešti gydytojui. Vemiantį ligonis būtina atidžiai slaugyti, nes jo būklė labai pablogėja. Paprastai jis pasodinamas, palaikoma jo galva ir pečiai, prilaikomas vėmalų indas. Ligonis išsivėmęs paskalauja burną vandeniu. Kai jis negali sėdėti, reikia ištraukti pagalvę, pasukti galvą į šoną ir nusverti ją žemyn, kad vėmalai nepatektų į kvėpavimo takus. Prie burnos kampo padedamas indas arba rankšluostis.

Išsivėmus išvaloma burna. Vėmalai paliekami, kol atvyks gydytojas. Kai vėmalai kavos tirščių spalvos arba juose yra gryno kraujo priemaišų, vadinasi, kraujuojama iš virškinamojo trakto.

Slauga kraujuojant iš virškinamojo trakto. Būtina kuo skubiau kviesti gydytoją. Kol jis atvyks, ligonį paguldykite ant nugaros ir patarkite jam nejudėti. Stenkitės

ligonį visiškai nuraminti. Ant skrandžio srities galima uždėti ledo pūslę. Neduokite nei gerti, nei valgyti. Jokiu būdu nepalikite jo vieno.

Kraujavimas – vienas grėsmingiausių simptomų. Kraujuojant iš skrandžio ar dvylikapirštės žarnos išmatos būna juodos, iš storosios žarnos – raudonai rudos, iš hemorojinių mazgų – ant išmatų paviršiaus matomas nepakitusio kraujo.

Smarkiai nukraujavęs ligonis išblykšta, atšąla jo rankos ir kojos, mažėja kraujospūdis, dažnėja pulsas ir silpsta kraujas.

Viduriuojančio ligonio slauga. Viduriavimas – dažnas tuštinimasis skystomis išmatomis. Dažnai viduriavimas būna kaip apsauginė organizmo reakcija: apsinuodijus iš organizmo pašalinamos toksinės medžiagos. Sergant storosios žarnos uždegimu, tuštinamasi 3 – 6 kartus per parą, gausiomis skystomis išmatomis, o sergant storosios žarnos uždegimu – 10 – 15 kartų. Išmatose gal būti gleivių ar kraujo priemaišų. Tai pavojinga, todėl kuo skubiau kvieskite gydytoją.

Slaugant viduriuojantį ligonį, ant čiužinio patiesiama klijuotė, dažnai keičiami baltiniai, patalynė. Ligoniui paduodamas guminis pakišamas indas. Labai svarbi odos priežiūra. Pasituštinus išangė plaunama silpnu kalio permanganato tirpalu. Ligonis turi griežtai laikytis gydytojo paskirtos dietos. Maitinti jį reikia dažnai – 5 – 6 kartus per dieną. Viduriuojant tinka virti

35

ar troškinti žuvies, paukštienos patiekalai, miltų gaminiai, ryžių košės, bulvės, silpna arbata su džiūvėsiais ir kt. Gausiai ir skystai viduriuojantiems ligoniams reikia riboti skysčius ir druską. Negalima duoti pieno, daržovių, vaisių, priemonių, sūdytų, rūkytų valgių, sulčių ir kt.

Pagerėjus būklei, gydytojas dietą pakeis.Slauga užkietėjus viduriams. Užkietėjus viduriams, tuštinamasi kas 2 – 4 dienos.

Išmatos kietos. Dažniausiai viduriai užkietėja dėl netinkamos mitybos – valgant daug saldumynų, miltinių patiekalų ir nepakankamai ląstelienos; mažai judant; ilgą laiką gulintiems ligoniams. Ligoniui pučia pilvą, pablogėja nuotaika, atsiranda galvos skausmai. Be gydytojo leidimo negalima duoti vidurius laisvinančių vaistų ar imtis kitokių priemonių.

Visais atvejais, gydytojas atlieka tyrimus, kad būtų galima nustatyti sutrikimo priežastį, skiria dietą, vaistus, klizmą, pilvo šildomuosius kompresus ar masažą.

Kad viduriai neužkietėtų, patartina rytinė gimnastika, sportas, vandens procedūros. Rytais pabudus reikia išgerti stiklinę šalto vandentiekio ar mineralinio vandens. Tikslinga valgyti produktus, kuriuose yra daug ląstelienos, skaidulinių medžiagų – juodos duonos, daržovių, vaisių, džiovintų slyvų, abrikosų ir kt.

Skrandžio plovimas

Skrandis plaunamas apsinuodijus maistu, medikamentais, alkoholiu, įvairiais tirpalais – rūgštimis, šarmais, pesticidais, naftos irimo produktais ir t. t.

Simptomai būna įvairūs: pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, prakaitavimas, kosulys, dusulys, traukuliai, haliucinacijos ir kt. Tai priklauso nuo to, kuo ir kokiu kiekiu žmogus apsinuodijo, kiek laiko praėjo nuo apsinuodijimo.

Įtarus ar pastebėjus pirmuosius apsinuodijimo simptomus, nedelsiant kviečiamas gydytojas. Kol jis atvyks, namų sąlygomis duodama išgerti viena po kitos 5 – 6 stiklinės šilto virinto vandens. Ligoniui būtina suteikti visišką ramybę. Jei ligonis nepradėjo vemti pats, reikia tamponu ar tiesiog pirštais sudirginti gomurį. Ši procedūra kartojama kelis kartus. Išplovus skrandį, skalaujama burna. Skrandis plaunamas, kol iš jo pradeda tekėti švarus vanduo, todėl kartais prireikia 8 – 10 l vandens.

Įsidėmėkite! Skrandžio išplovų jokiu būdu negalima išpilti, kol neatvyks gydytojas. Mat gali reikėti nustatyti, kuo buvo apsinuodyta. Skrandžio plauti negalima, kai iš jo kraujuoja, stipriai skauda pilvą. Kai ligoniui skrandis plaunamas praėjus vos kelioms valandoms po apsinuodijimo, dalis nuodų jau būna patekę į žarnyną. Pritarus gydytojui, galima daryti valomąją klizmą.

Klizma

Namų sąlygomis statyti klizmą galima tik pasitarus su gydytoju. Klizma – tai skysčio įleidimas į apatinę žarnyno dalį, kai norima paleisti vidurius ir išvalyti žarnyną. Klizmų yra įvairių: valomųjų, maitinamųjų, vaistų, riebalų. Namuose dažniausiai daromos valomosios, vaistų ir riebalų. Valomoji klizma tinka užkietėjus viduriams, apsinuodijus, prieš kai kuriuos tyrimus. Negalima klizmuoti, jei kraujuoja iš virškinimo trakto, žarnyno, hemorojinių mazgų, sergant kai kuriomis žarnyno, kraujo ligomis. Apie tai turi konsultuoti gydytojas.

Klizmai vartojamas šiltas 37 – 39 laipsnių vanduo, nes šaltas gali sukelti žarnyno spazmus. Suaugusiam žmogui reikia maždaug nuo 750 ml iki 2 l vandens, kūdikiams – 30 – 150 ml, 1-5 metų amžiaus vaikams – 150 – 300 ml, 6 – 14 metų – 300 – 500 ml. Ir valomosios druskos.

Valomajai klizmai naudojamas stiklainis, guminis metalinis arba plastikinis indas, nuo kurio eina 1 – 1,5 m ilgio ir 1 cm skersmens guminis vamzdelis, paprastai užsibaigiantis plastmasiniu antgaliu su čiaupu ar gnybtu.

36

Procedūra atliekama taip: Į indą įpilama 1 – 1,5 l vandens 2 valgomi šaukštai druskos ir indas pakeliamas į viršų. Nuleidus antgalį žemyn ir atsukus čiaupą, iš sistemos išleidžiamas oras, nubėga truputis vandens. Užfiksuojama. Antgalis patepamas vazelinu. Ligonis guldomas ant kairiojo šono prie lovos krašto ir sulenkia kojas per kelius. Po ligoniu patiesiama klijuotė, kurios kraštai nuleidžiami į šalia stovintį kibirą ar dubenį. Kaire ranka praskiriami sėdmenys, o dešine lengvais sukamaisiais judesiais antgali įkišamas į tiesiąją žarną 10 – 12 cm: 3 - 4 cm antgalio kišama bambos link, o toliau – pagal uodegikaulį. Kai antgalis įkišamas kiek reikia, atsukamas čiaupas ir vanduo pradeda tekėti į žarnyną. Skysčiui srūvant, gali atsirasti noras tuštintis, o kartais ir nestiprūs pilvo skausmai. Todėl indą reikia nuleisti truputį žemiau, o ligonį įspėti, kad jis susilaikytų vandenį žarnyne kiek ilgiau, kad vanduo spėtų patekti į aukščiau esančias storosios žarnos dalis ir suskystintų kuo daugiau išmatų. Baigus leisti skystį, antgalis atsargiai ištraukiamas. Ligonis skystį turi sulaikyti bent 10 min.

Po klizmos antgalis nuplaunamas vandeniu su muilu. Jei ligonis gali, pats nueina į tualetą arba jam paduodamas basonas. Esant nuolatiniam

sunkiam vidurių užkietėjimui, daroma riebalų klizma. Vartojami įvairūs aliejai: vazelino, alyvų, saulėgrąžų. Juos paskiria gydytojas.

Pašildyto iki 37 – 38 laipsnių 50 – 100 ml aliejaus guminiu balionėliu suleidžiama į tiesiąją žarną. Ligonis turi 10 – 15 min ramiai pagulėti, arba klizmą geriausia daryti nakčiai, tikintis, kad bus tuštinamasi rytą.

Pro tiesiąją žarną galima leisti ir vaistus, kuriuos paskiria gydytojas. Dažniausiai jie skiriami sergant apatinės žarnyno dalies ligomis, arba kai gausiai vemiama, po kai kurių stemplės, skrandžio operacijų ir kt. Tirpalo su vaistine medžiaga suleidžiama apie 50 – 100 ml (pagal paskyrimą). Tirpalo temperatūra turi būti 40 laipsnių, nes mažesnė temperatūra skatina tuštintis. Klizmuojama guminiu balionėliu. Prieš vaistų klizmą daroma valomoji klizma.

XII. SLAUGA EPILEPSIJOS IŠTIKTAM ŽMOGUI

Epilepsija klastinga tuo, kad jos priepuolis gali ištikti žmogų staiga. Aplinkiniai matydami priepuolio „tampomą“ žmogų išsigąsta, pasimeta, nežino kaip tokiam žmogui suteikti pagalbą. Nertai jie beviltiškai bando priepuolį sustabdyti, bet iš tikrųjų to padaryti neįmanoma. Galima tik ligonį apsaugoti nuo galimų traumų.

Žmogui ištikus epilepsijos priepuoliui reikia: - kviesti „greitąją pagalbą“ ir įsidėmėti laiką, kada priepuolis prasidėjo ir pasibaigė, nes

medikams ši informacija yra labai svarbi;- jei priepuolio ištiktas žmogus yra nepavojingoje vietoje (gatvėje), nereikia niekur jo nešti,

užtenka apsaugoti galvą nuo traumų. Po galva pakišti pagalvę, sulankstytą drabužį ar kokį minkštą daiktą;

- Atlaisvinti ligonio kaklą, kad neveržtų drabužiai: apykaklė, kaklaraištis, šalikas, papuošalai;- Negalima ligoniui nieko kišti tarp dantų, gali susižaloti dantis – sulaužyti, arba užspringti;- Prasidėjus priepuoliui paimti ligonio dešinę ranką ir patemti į šalį, o kairiąją priglausti prie

dešiniojo skruosto, tuomet sulenkti kairįjį kelį ir greitai paversti ant dešiniojo šono. Tuomet esant tokioje padėtyje, ligonio burnoje esančios putos išbėgs ir jis galės laisvai kvėpuoti.

Pasibaigus priepuoliui paprastai ligonis užmiega, negalima jam trukdyti. Būtina būti šalia, kol atvyks greitoji medicininė pagalba, ar paaiškės, kad ligonis jaučiasi gerai.Slaugant epilepsija sergantį žmogų, jei dažnai ištinka priepuoliai, po kiekvieno priepuolio nebūtina kviesti medikus, nes slaugytojas žino apie galimas komplikacijas ir kaip elgtis su ligoniu. Įvykus ligonio traumai, užsitęsus priepuoliui ilgiau kaip 5 min. sutrikus kvėpavimui ar padažnėjus epilepsijos priepuoliams būtinai reikia kviestis medikų pagalbos.

37

XIII. SUNKIŲ IR MIRŠTANČIŲ LIGONIŲ SLAUGA

Sunkius ir mirštančius ligonius reikia ypač rūpestingai slaugyti: nuolat stebėti, nes pagrindinės organizmo funkcijos gali sutrikti staiga. Sunkiai sergantys, kuriems reikia intensyvaus stebėjimo ir gydymo, guldomi į intensyvios terapijos palatas, arba yra slaugomi namuose.

Šie ligoniai dažniausiai guli lovose, todėl lova turi būti patogi, švari. Labai tinka funkcinė lova. Jei būklė leidžia, reikia nuolat keisti ligonio padėtį, kad nebūtų pragulų, plaučių uždegimo, tromboembolinių komplikacijų. Jei reikia ligonį pernešti, tą labai atsargiai turi padaryti trys asmenys.

Sunkiai sergantį ligonį reikia maitinti šaukštu, indu su snapeliu ar per šiaudelį, dažniausiai skystu maistu – tyrele. Jis nuolat stebimas, įvertinant jo pulsą, arterinį kraujospūdį, kvėpavimo pakitimus, sąmonę, sumuoti ligonio išgertą skysčio kiekį, matuoti kūno temperatūrą, šiuos duomenis užsirašyti. Sunkiai sergantį ligonį reikia itin globoti, elgtis švelniai ir kantriai, palaikyti jo viltį pasveikti.

Kiekvienam ateina momentas, kai reikia atsisveikinti su šiuo pasauliu. Mirtis – neišvengiamas ir paskutinis kiekvieno žmogaus žingsnis. Ji veikia ne tik ligonį, bet ir teikiančiam jam pagalbą, jo šeima.

Mintis apie artėjančią mirtį vis dažniau aplanko senstantį, lėtine liga sergantį žmogų. Mirštančiajam reikia ypatingos pagalbos ir slaugos. Slaugant tokį žmogų būtina sutelkti dėmesį ne tik į skausmo ar kitų simptomų reguliavimą, bet ir į psichologinius bei dvasinius slaugos aspektus, padėti jam išlikti oriam iki pat gyvenimo pabaigos.

Žmogus – individualybė. Kiekvienos asmenybės požiūris į tuos pačius gyvenimo reiškinius yra kitoks. Kai kurie žmonės paprastai prieš mirtį nepasikeičia. Klaidinga yra nuomonė, jog žmogus visuomet ir besąlygiškai nori gyventi. Iškankintas skausmų, kai jau nepadeda jokie skausmą malšinantys vaistai, žmogus dažnai laukia mirties kaip išsigelbėjimo ir išsilaisvinimo iš nepakeliamos ligos gniaužtų.

Ligonis apie mirties artėjimą gali nujausti iš įvairių simptomų: blogėjančios būklės, skausmo, iš aplinkinių elgesio. Todėl tiek mirštantysis, tiek slaugantysis, susidurdami su mirtimi, išgyvena penkias stadijas.

Pirmoji – neigimas. Tai savotiška gynimosi reakcija: žmogus mėgina apsisaugoti nuo tragiškos lemties, izoliuojasi nuo informacijos, stengiasi rodytis esąs laimingas.

Antroji – pyktis, įniršis. Žmogus pykstasi su artimaisiais, ligoninės personalu, visus kaltina, ginčijasi, priešinasi, dažnai tampa nevaldomas, jį užvaldo vidinis nerimas. Po pykčio priepuolių ligonis gali jaustis kaltas.

Trečioji – derybų. Žmogus stengiasi išvengti netekties, gelbėtis ar gelbėti kitus, pakeisti ligos prognozę. Tai lyg savotiškas susitarimas, bandymas atitolinti mirtį, kol bus pasiektas tam tikras tikslas, pavyzdžiui, kol gims anūkas, sūnus apgins disertaciją ir panašiai.

Ketvirtoji – depresija. Žmogus suvokia netekties svarbą, pasineria į save. Jis supranta, kad tikrai teks daug ko atsisakyti – šeimos, mėgstamo darbo, paties gyvenimo. Žmogus gali būti labai vienišas, ramus, užsisklendęs. Iš nevilties gali nusižudyti.

Penktoji – susitaikymas su esama padėtimi. Žmogus suvokia, kad mirtis neišvengiama, gali kalbėti apie mirtį, mėgsta prisiminti praėjusį gyvenimą.

Artėjančios mirties akivaizdoje, ypatingą vaidmenį atlieka slaugytojas, todėl jis turi būti kupinas meilės ir gerumo. Iš jo ligonis niekuomet neturi girdėti nė vieno pikto, ar šiukštaus žodžio.

Bendraudamas su mirštančiuoju slaugytojas privalo būti atidus jo norams, stengtis juos išpildyti, leisti išsakyti savo viltį, susikaupusius išgyvenimus, baimę, meilę, pyktį ir kitas emocijas, neleisti jam jaustis vienišam.

38

Mirštančiojo ligonio slaugos ypatybės: Agonija – merdėjimas, galintis trukti keliolika, ar tik kelias valandas. Jos metu, smarkiai pakinta galvos smegenų žievė, jos funkcijos pamažu gęsta. Gali atsirasti traukuliai, rankų paralyžius, šlapimo/ išmatų nelaikymas, kūno temperatūros sumažėjimas. Kvėpavimas darosi paviršutiniškas, mažėja kraujospūdis, dingsta ragenos refleksai, plečiasi vyzdžiai. Pulsas darosi apčiuopiamas tik stambiose arterijose (miego arterijoje, kakle). Mirštantį ligonį reikia rūpestingai slaugyti, šalia jo lovos nekalbėti apie sunkią jo būklę, suteikti ligoniui ramybę. Taip pat būtina prižiūrėti ir ligonio artimuosius, nes jie gali savo sielvartu apsunkinti ligonio būklę.

Gyvybės šaltinis – deguonis. Sustojus kvėpavimui ir širdies veiklai, organizmas pereina į savitą minimalios gyvybinės veiklos būseną. Ji vadinama klinikine mirtimi. Visi organizmo audiniai nebegauna deguonies ir kitų būtinų medžiagų. Kiekvienas organas išgyvena tiek, kiek tai padaryti jam leidžia esamas deguonies rezervas. Per 5 – 6 minutes miršta galvos smegenų žievės nervinės ląstelės, vėliau ir kiti organai. Po klinikinės mirties ištinka biologinė mirtis. Jai įvykus, ligonio atgaivinti nebeįmanoma, nors kartais pavyksta grąžinti kraujotaką ir kvėpavimą, tačiau keleto parų bėgyje, asmenį vis tiek ištinka mirtis, kadangi smegenų žievės nervinės ląstelės neatsistato. Mirštant, artimiesiems pageidaujant, galima pakviesti kunigą.

Mirtį nustato gydytojas ar kvalifikuotas medicinos darbuotojas. Lavonas nurengiamas, paguldomas ant nugaros, apatinis žandikaulis parišamas, užspaudžiami akių vokai. Lavonas uždengiamas paklode. Po keleto valandų pradeda rastis lavondėmės – tikrieji mirties požymiai (tamsiai mėlynos dėmės apatinėje kūno dalyje). Jei mirtis ištinka ligoninėje, asmuo vežamas į patologinės anatomijos skyrių, jei namuose – jis ruošiamas šarvojimui.

XIV. NERVINĖ ĮTAMPA IR STRESAILigonio slauga yra labai atsakingas ir sunkus darbas, reikalaujantis daug fizinių,

psichologinių ir pedagoginių sugebėjimų, įveikiant abipusę įtampą ir stresus įgyjant abipusį pasitikėjimą.

Slaugant ligonį pasitaiko abipusė nervinė įtampa, o tai vidinio nerimo priežastis. Tiems, kuriems trūksta magnio – jaučia niekuo nepaaiškinamą nerimą, stresą, ritmo sutrikimą, raumenų mėšlungį, pirštų galiukų tirpimą, gali svaigti galva, ūžti ausyse, atsirasti nuolatinis nuovargis. Jei magnio trūksta ilgą laiką, gali vystytis aterosklerozė, o iš organizmo pasišalinęs kalcis – gali sutrikdyti širdies darbą, sukelti pykinimus.

Pastebėjus pas slaugomą ligonį šiuos požymius būtina pranešti gydytojui ir vykdyti visus gydytojo nurodymus, nes jei organizme trūksta magnio, gydytojas pakoreguos ligonio mitybą ir skirs vartoti maisto papildus su magniu.

Patiriant ilgalaikę įtampą – ypač svarbi tampa visavertė mityba.Ji užtikrina, kad visi kūno audiniai ir organai gautų būtiniausių maistinių medžiagų ir dirbtų visu pajėgumu. Kasdien su maistu turime gauti angliavandenių, riebalų ir baltymų, vitaminų ir mineralų.

Sveikas suaugęs žmogus per parą turėtų gauti 350 mg. Magnio (moterys 300 mg., vyrai 350 mg.). daugiausia šio mineralo yra mineraliniame vandenyje, grūdų produktuose – duonoje, kruopose, sėlenose, žirniuose, pupelėse, taip pat petražolėse, špinatuose, džiovintuose grybuose, kakavoje, šokolade, krevetėse, moliuskuose, jūrų kopūstuose, riešutuose, gyvulių mėsoje.

Pusryčiams slaugomam ligoniui, o ir sau išgerkite šviežių apelsinų sulčių. Mokslininkų teigimu, šiose šviežiose sultyse esantis vitaminas C ir kitos naudingos medžiagos slopina streso hormonų gamybą.

Staiga susinervinę išgerkite stiklinę vandens, gurkšnodami mažais gurkšneliais žiūrėkite į stiklinės dugną, ši procedūra greitai sumažina nervinę įtampą.

39

Psichologai tvirtina, kad muzika gali greitai padėti atgauti prarastą dvasinę pusiausvyrą, ji veikia kaip katalizatorius – padeda atsikratyti susikaupusios įtampos ir atgauti išeikvotą energiją. Žmogaus fiziologijos žinovai pritaria, kad tam tikrų muzikos kūrinių klausymas gerina vidaus organų darbą, keičia aukštosios nervų sistemos veiklą, skatina psichines organizmo funkcijas, veikia emocijas, nuotaiką ir mąstymą. Taigi muzikos klausymas vienas prieinamiausių būdų momentinei įtampai mažinti, bet tai turi būti atliekama tarpusavio susitarimu, tarp ligonio ir slaugytojo.

Po įtemptos darbo dienos ( slaugytojo darbas labai sunkus) neskubėkite į namus, o lėtai, apylankomis eikite nejudriomis medžiais apaugusiomis gatvėmis, ar užsukite į gražią vietelę pakvėpuoti grynu oru, paklausyti gamtos garsų, pasimėgauti malonia akimirka. Grįžę į namus iš karto nesiimkite namų ruošos. Pirmiausia trumpai pailsėkite, atsipalaiduokite. Paskleiskite kambarį malonų aromatą – aromatoterapija. Vieniems atsipalaiduoti padeda gėlių kvapas, kitiems apelsinų ar vanilės, kitiems duonos ar kavos. Visa tai galite padaryti ir ligonio kambaryje.

Atsipalaiduoti labai padeda ir naminiai gyvūnai. Jei turite katę, paglostykite jos švelnų kailiuką, jei laikote kanarėlę paklausykite jos čiulbėjimo, jei akvariumą – valandėlę pažiūrėkite į jame tingiai plaukiojančias žuveles, jei šunį – pažaiskite su juo.

Atlikę visus namų ruošos darbus prieš miegą pagulėkite vonioje, mėgaudamosi vandens šiluma, aromatu ir gėrėdamosi melsvos ar žalsvos spalvos užuolaida – šios spalvos ypač ramina.

Jei atsigulę iš karto neužmiegate, stenkitės nusiraminti – ramiai gulėkite ir svajokite. Jei ir tai nepadeda užmigti, atsikelkite, pasišildykite stiklinę pieno ir išgerkite jį su medumi, o po to vėl gulkite į lovą. Jausdami, kad vis tiek neužmiegate, atsikelkite, klausykitės muzikos, siūkite, megzkite, skaitykite, rašykite, tik stenkitės negalvoti apie problemas. Pavargę vis tiek užmigsite.

40

LITERATŪRA

1. Berliandas A., G. Popova Ligonių slaugymas namie, 1996;2. Cavendish M. L. Anatomijos Atlasas, 1995;3. Vesterdol A. Sveikatos priežiūra ir ligonio slauga, 1996;4. Roper N., Winfred W., Tierney L. A. J. Slaugos pagrindai, 1999;5. Banhoferis H. Švelnioji medicina, 1997;6. Pasaulinė Sveikatos Organizacija, Slauga. Slaugos mokomoji medžiaga, 1996;7. Šniukaitė D. , XXI Amžiaus Link, Slauga pirminėje sveikatos piežiūroje, 1998;8. Sveikas Žmogus. Žurnalas profilaktinės medicinos, psichologijos ir sveikatos temomis;9. Sveikatos ABC. Žurnalas sveikatos, profilaktinės medicinos temomis;10. Slauga. Mokslas ir praktika. Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centro leidinys;11. Medicina ir dar kai kas visiems plius. Mėnesinis žurnalas sveikatos ir profilaktinės medicinos

temomis;

41