SĖKMINGOS SENATVĖS PRIELAIDOS: SENyVO ......SOCIALINIS DARBAS. PATIRTIS IR METODAI ISSN 2029-0470 e-ISSN 2029-5820 2012 10 (2) SĖKMINGOS SENATVĖS PRIELAIDOS: SENyVO AMŽIAuS ASMENŲ

SOCIALINIS DARBAS. PATIRTIS IR METODAIISSN 2029-0470

e-ISSN 2029-58202012 10 (2)

SĖKMINGOS SENATVĖS PRIELAIDOS: SENyVO AMŽIAuS ASMENŲ PERSPEKTyVA

Dovilė Jankūnaitė,

Rasa NaujanienėVytauto Didžiojo universitetas, Lietuva

Straipsnyje pristatomas empirinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama atskleisti, kaip senyvo amžiaus žmonės, kalbėdami apie savo patirtį, konstruoja sėkmingos senatvės prielaidas. Atliekant tyrimą vadovautasi konstruktyvistine ontologija ir subjektyvistineinterpretuojamąja epistemologija. Laikytasi prielaidos, kad senatvė ir sėkmingas senėjimas yra socialiai sukonstruoti. Tikrovė konstruojama pasitelkiant kalbą, todėl sėkmingo senėjimo patirtis ir suvokimus kartu kuria tyrėjas ir tyrimo dalyvis interviu metu. Straipsnyje analizuojami pusiau struktūruoti interviu su senyvo amžiaus asmenimis, kurie atskleidžia, kad sėkminga senatvė priklauso nuo materialinės gerovės, sveikatos išsaugojimo, santykių su senyvo amžiaus asmeniui svarbiais žmonėmis išlaikymo ir tolesnio plėtojimo bei pasitenkinimą teikiančių veiklų. Aptariamos šių sėkmingos senatvės prielaidų tarpusavio sąsajos.

ĮVADAS

Nuo XX a. antrosios pusės visuomenė sparčiai senėja. Statistikos de-partamento duomenimis, Lietuvoje asmenų, vyresnių nei 65 metai,

ŠEIMA IR ĮGALINIMAS

Dovilė Jankūnaitė, Rasa Naujanienė210

nuolat daugėja. 2010 m. Lietuvoje iš viso gyveno 534 401 65 metų ir vyresnis gyventojas, – tai sudaro 16,05 % visų šalies gyventojų; 2011 m. šios amžiaus grupės asmenų buvo 535 769 (16,5 % visų ša-lies gyventojų), 2012 m. – 534 549 (16,7 % visų šalies gyventojų). Prognozuojama, kad 2050 m. kas ketvirtas Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus.

Senėjimas neturi būti suprantamas kaip vienas procesas, – iš tiesų žodis „senėjimas“ apima keletą procesų. Tai – labai individualus reiškinys, pasireiškiantis subtiliais būdais (Atchley, 1997). Asmens senėjimas yra sudėtingas kompleksinis procesas, apimantis biolo-ginius, psichologinius ir socialinius pokyčius, kurie reiškiasi labai individualiai ir subtiliai (Atchley, 1997; Moody, 1998).

Senatvė dažniausiai vaizduojama iš neigiamos pusės: senstantis kūnas, senyvo amžiaus tarpsniu ištinkančios ligos, menkesni kognityviniai gebėjimai, didėjanti priklausomybė nuo artimųjų, socialinė izoliacija. Pabrėžiamas senyvo asmens vienišumas, skurdas, kuriamas seno žmo-gaus, kaip mažiau gebančio, nerangaus, demenciško, vaizdas. Senatvės bijoma, ji traktuojama kaip vienas sunkiausių žmogaus gyvenimo eta-pų. Atsvara šiam senatvės, kaip netekčių ir silpnėjimo laikotarpio, vaizdavimui tapo nuo XX a. pradėjęs formuotis pozityvesnis požiūris į senatvę, mokslininkai ėmė domėtis sėkmingo senėjimo fenomenu (Daatland, 2005). Šį fenomeną ir jį lemiančius veiksnius tyrinėjo užsie-nio autoriai. Meredith Flood (2002) atliko sėkmingo senėjimo koncepto analizę, kuria siekė atskleisti holistinę sėkmingo senėjimo sampratą. Danas G. Blazeris (2006) atliko tyrimą, kurio metu norėjo išsiaiškinti, kaip senyvo amžiaus asmenys supranta ir apibrėžia sėkmingą senėjimą. Rocío Fernandez-Ballesteros ir kt. (2009) savo tyrime siekė palyginti, kaip Lotynų Amerikos ir Europos valstybių senyvi asmenys supranta, kas yra sėkmingas senėjimas. Patrickas Cloosas ir kt. (2009) tyrinėjo Lotynų Amerikos šalyse gyvenančių pagyvenusių žmonių „aktyvaus senėjimo“ suvokimą. Jennifer Reichstadt ir kt. (2010) atliktame tyrime siekta atskleisti, kas įeina į „sėkmingo senėjimo“ sąvoką, žvelgiant iš senyvų asmenų perspektyvos. Ann Bowling ir Steve’as Iliffe’as (2011) siekė išsiaiškinti, kokie biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiks-niai daro įtaką sėkmingam senėjimui ir gyvenimo kokybei senyvame

211SĖKMINGOS SENATVĖS PRIELAIDOS: SENyVO AMŽIAuS ASMENŲ PERSPEKTyVA

amžiuje. Lietuvos kontekste sėkmingos senatvės fenomenasmenkai tyrinėtas. Šiame straipsnyje pateikiama teorinė diskusija apie akty-vaus senėjimo, kaip socialinio konstrukto, problematiką ir pristatomi rezultatai bei įžvalgos empirinio tyrimo, kuriame buvo siekiama at-skleisti, kaip senyvi žmonės, kalbėdami apie savo dabartinę gyvenimo patirtį, konstruoja sėkmingos senatvės prielaidas. Straipsnis parengtas pagal mokslinių tyrimų projektą „Įgalinimo strategijomis grindžiamo socialinių paslaugų modelio kūrimas Lietuvoje“ (Nr. MIP-021/2011), vykdomą pagal Lietuvos mokslo tarybos remiamos veiklos kryptį „Mokslininkų iniciatyva parengti projektai“.

SENO ŽMOGAuS IR SENATVĖS SOCIALINIS KONSTRAVIMAS

Visuomenėje yra paplitęs klaidingas įsivaizdavimas apie senėjimo procesą kaip universalų, dažnai atmetamas senėjimo individualumas, seni žmonės laikomi panašiais vieni į kitus. Tačiau senatvė turėtų būti traktuojama kaip heterogeninė patirtis ir procesas, apimantis biologinius, psichologinius ir socialinius pokyčius. Senyvo amžiaus žmonių grupė yra įvairiapusiška, kaip ir bet kurio kito amžiaus tarps-nio populiacija (Featherstone, Hepworth, 2005; Phillips, Ray, Marshall, 2006).

Remiantis socialinio konstrukcionizmo perspektyva, senatvė yra so-cialinis konstruktas. Senatvės socialinis konstruktas yra socialinių pro-cesų ir sąveikų produktas, kuris, Jono Ruškaus ir kt. (2005) žodžiais tariant, yra konstruojamas žmonių, jų tarpusavio santykių ir tradicijų tam tikrame istoriniame laikotarpyje ir tam tikroje kultūrinėje erdvėje. Įvairiais istoriniais laikotarpiais ir įvairiose kultūrose senatvė, buvi-mas seno yra interpretuojami, pristatomi, patiriami skirtingai (Tulle, Lynch, 2011). Požiūrį į senus žmones ir senatvę suformavo didelė kultūrinė, religinė, ideologinė ir istorinė įtaka (Johnson, 2005).

Ką reiškia būti senam? Kada žmogus jau yra laikomas senu? Įvairiose kultūrose įvairiais laikotarpiais šis suvokimas skiriasi. Būti senam šių dienų pasaulyje ir būti senam prieš penkis šimtus metų – ne tapatūs dalykai. Suvokimas, ką reiškia senatvė ir būti senam vienoje kultūroje


ar šalyje, skiriasi nuo to, ką reiškia senatvė ir būti senam kitoje šalyje ar kultūroje. Buvimo sena moterimi patirtis nėra lygi buvimo senu vyru patirčiai. Ilgai buvo manoma, kad senėjimas – tai vien biologinis ir fizinis silpnėjimas. Biologiniai žmogaus organizmo pokyčiai yra priskiriami senatvės laikotarpiui, tačiau iš tikrųjų žmogus pradeda senėti jau nuo pat savo gimimo (Tulle, Lynch, 2011). Senatvės apibrė-žimas yra lankstus, be to, tai – visuomenės konstruktas (Phillips et al., 2006). Senatvės gyvenimo tarpsnis gali pasirodyti esąs „natūralus“, tačiau iš tiesų jis kyla iš tam tikrų socialinių ir kultūrinių įsitikinimų (Tulle, Lynch, 2011).

Socialinis konstravimas yra grindžiamas idėja, kad socialiniai faktai, reiškiniai yra konstruojami per įvairias institucijas. Institucijos impli-kuoja istoriškumą ir kontrolę, tačiau ir pačios yra istorijos kūriniai. Institucijos kontroliuoja žmogaus elgesį, nustatydamos iš anksto api-brėžtus jo modelius. Tačiau, pagal socialinį konstruktyvizmą, insti-tucinio pasaulio objektyvumas yra žmogaus sukurtas, sukonstruotas objektyvumas (Berger, Luckmann, 1999). Senatvės ribą nustato teisės institucijos ir valdininkai, dažniausiai politinių institucijų nustatytas pensinis amžius ir yra ta riba, nuo kurios asmuo jau yra laikomas senu, neatsižvelgiant į tai, kad jo biologinė, socialinė ir psichologinė būklė dar gera. Teisės institucijos ir biurokratizmas nubrėžia senatvės ribą nustatydami pensinio amžiaus ribą, nuolaidas ir lengvatas, taiko-mas senyvo amžiaus asmenims (pvz., transporto ir kitos lengvatos), arba apribojimus (pvz., kai kuriose šalyse reikalaujama dar kartą laikyti vairavimo testą) (Phillips et al., 2006).

Visuomenė konstruoja senatvę ir socialines struktūras, kurios trukdo senyvo amžiaus asmenims gyventi prasmingą ir visavertį gyvenimą. Senyvas žmogus neretai susiduria su rizika atsidurti ties skurdo riba, be to, būna diskriminuojamas, kai nori gauti paslaugų. Sendamas žmogus susiduria su rizika prarasti vertę, galią ir įtaką. Amžių ga-lima įvardyti kaip pagrindinį veiksnį, kuris nustato asmens padėtį visuomenėje (Tulle, Lynch, 2011). Senatvė labai dažnai yra siejama su skurdu, nepriteklium, vargu, izoliacija. Tačiau šie aspektai nėra tiesioginė senatvės išdava. Jie atsiranda dėl socialinių struktūrų ir socialinės politikos aplinkybių, kurios padidina tikimybę senyvame


amžiuje susidurti su šiomis problemomis (Alcock, 2006). Vargingo gy-venimo rizika senyvame amžiuje yra socialinis konstruktas. Seniausiai egzistuojantis ir labiausiai paplitęs yra požiūris į senus žmones kaip į naštą, nebesugebančius savarankiškai funkcionuoti, rūpintis savimi, galiausiai – būti naudingus visuomenei. Tačiau iš tikrųjų tik labai mažai daliai senyvo amžiaus asmenų reikalinga globa ar priežiūra, beveik visi jie gali duoti indėlį, prisidėti prie visuomenės gerovės. Tačiau tam tikri politiniai projektai ir sprendimai, kuriais teikiama priežiūra senyvo amžiaus asmenims, jų, kaip priklausomų ir bejė-gių žmonių, statusą išryškina, o ne susilpnina ar sugriauna (Alcock, 2006).

SĖKMINGAS SENĖJIMAS KAIP SOCIALINIS KONSTRuKTAS

Galima išskirti du, radikaliai vienas kitam priešingus, požiūrius į senatvę ir senėjimo procesą. Pirmasis senatvės, kaip praradimų ir nykimo etapo, vaizdinys buvo pradėtas dėlioti XVIII a., – tam įtakos turėjo moderniosios medicinos atsiradimas ir raida. Senėjimas imtas medikalizuoti – visų pirma, buvo įvardijamas kaip biologinis proce-sas, kurį galima tirti ir apibūdinti. Gydytojai tapo senėjimo proceso ekspertais, senėjimas bei senatvė pasidarė mokslinių tyrinėjimų objek-tu. Laipsniškas organizmo funkcijų nykimas imamas traktuoti kaip nukrypimas nuo normos, kurio neišvengiama pasekmė – silpnėjimas, išsekimas, kol galiausiai ištinka mirtis (Tulle, Lynch, 2011). Pagal šį požiūrį, liguistumas, išėjimas į pensiją, skurdas, patiriama sociali-nė izoliacija yra neginčijami senėjimo faktai (Oldman, 2003, cit. iš Naujanienė, 2007). Seni žmonės dažniausiai susiduria su stereotipiniu požiūriu, dažniausiai yra vaizduojami silpni, užmaršūs, skurstantys, nukaršę, esantys netoli mirties slenksčio.

Socialinis konstrukcionizmas kritikuoja šį „silpnėjimo naratyvą“ ir įsitikinimą apie senatvę kaip natūralizuotą ir fiksuotą (Hockey, James, 2003). Išankstinė nuostata senatvės atžvilgiu buvo sukonstruota so-cialiniame ir kultūriniame gyvenime veikiančių jėgų pusiausvyros. Ši išankstinė nuostata gali būti laipsniškai rekonstruota. Vienas iš


gerųjų rekonstravimo pavyzdžių galėtų būti JAV pastangos sukurti pensinio amžiaus, kaip dinamiško, aktyvaus gyvenimo laikotarpio, įvaizdį vietoj tradicinio senatvės suvokimo kaip pasyvaus laikotarpio, kai pasitraukiama iš aktyvaus socialinio gyvenimo, atsiribojama ir užsidaroma namuose (Featherstone, Hepworth, 2005).

Atsvara senėjimo, kaip netekčių ir silpnėjimo laikotarpio, vaizdavi-mui yra sėkmingo, arba optimalaus, aktyvaus, pozityvaus, senėji-mo perspektyva, atsiradusi XX a. viduryje (Daatland, 2005). Johnas Wallisas Rowe’as ir Robertas L. Kahnas buvo pirmieji, kurie pristatė modelį, sugriovusį senėjimo, kaip netekčių ir silpnėjimo laikotarpio, vaizdavimą (Phillips et al., 2010). Jie išskyrė tokius sėkmingo senėji-mo komponentus: gebėjimas prisitaikyti prie senatvėje atsirandančių apribojimų, stresų įveika, pasitenkinimas gyvenimu, emocinis stabi-lumas ir psichinė sveikata. Jeigu šios dimensijos senyvame amžiuje būdavo aukšto lygio, jos būdavo priimamos kaip sėkmingo senėjimo ir puikaus gebėjimo prisitaikyti senatvėje indikatoriai. Šie indikatoriai randami ne tik sėkmingo senėjimo, tačiau ir geros psichinės sveika-tos apibrėžime (Daatland, 2005). Pasak J. W. Rowe’o ir R. L. Kahno, nusakant sėkmingą senėjimą atsižvelgiama į elgesį, nukreiptą į ligų ir negalios prevenciją, aukšto lygio kognityvinių ir fizinių funkcijų išlaikymą, įskaitant saviveiksmingumo palaikymą, didinimą ir įsi-traukimą į gyvenimą, kai išlieka socialinių ryšių poreikis (cit. Hsu et al., 2010).

Sėkmingas asmens senėjimas, kaip ir pati senatvė, yra kompleksinis reiškinys, apimantis pagrindines fizines, emocines, kognityvines ir socialines sritis. Sėkmingas senėjimas – tai prisitaikymo procesas, kurio tikslas – aukšti fizinės, kognityvinės, emocinės ir socialinės sričių rezultatai (Fernandez-Ballesteros et al., 2009).

Svarbu tai, kad kultūriniai skirtumai ir kiti veiksniai gali modifi-kuoti sėkmingo senėjimo konceptą, t. y. įvairiose kultūrose, įvairio-mis sąlygomis sėkmingas senėjimas gali reikšti skirtingus dalykus, apimti skirtingus kriterijus (Daatland, 2005; Fernandez-Ballesteros et al., 2009). Kultūrinės normos ir vertybės, kurios daugelyje šalių skiriasi, sukelia sunkumų siekiant sukurti universalų sėkmingos senatvės apibrėžimą. Kadangi įvairių šalių gerontologai dar neturi


bendro supratimo apie tai, kaip apibrėžti sėkmingą senėjimą, daž-nai svarstoma, kokie indikatoriai, kriterijai žymi sėkmingą senėjimą (Phillips et al., 2010).

Sėkmingo senėjimo apibūdinimai sulaukia ir kritikos. Sėkmingas senėjimas yra daugiadimensis reiškinys, ideali siektina būsena. Pats apibrėžimas turėtų būti skirtas plėtoti pasiektiems rezultatams, o ne supaprastintai ir normatyviškai vertinti sėkmei ar nesėkmei (Phillips et al., 2010). Siauras sėkmingo senėjimo apibrėžimas stigmatizuoja tuos senyvus asmenis, kurie serga lėtine liga, tačiau sugebėjo išvystyti strategijas, padedančias kompensuoti funkcinį neįgalumą ir patirti gyvenimo kokybę. Be to, sėkmingo senėjimo modeliai turi apimti ir tai, kad asmuo gali patirti subjektyvią gerovę, įsitraukti į jam pras-mingas veiklas ir senti sėkmingai, net jeigu neatitinka sėkmingo se-nėjimo reikalavimų, keliamų išoriniams veiksniams (Encyclopedia of Social Work, 2008). Be to, neišreikšta sėkmingo senėjimo metafora, pasak Sveino Olavo Daatlando (2005), yra gyvenimas tarsi varžy-bos su nugalėtojais ir pralaimėtojais, o sėkmingai senstantis žmogus yra toks asmuo, kurio sveikata gera, fizinės ir protinės funkcijos yra aukšto lygio, taip pat kuris yra aktyviai įsitraukęs į aplinką. Žodis „sėkmingas“ atspindi vakarietišką, kapitalistinį individualizmą. Tai reiškia, kad sėkmė yra visiškai priskiriama individualiems veiks-mams. Manoma, kad visi turi vienodas sąlygas, ir sunkus darbas bei ryžtingumas gali nulemti, kad ateityje patirsite sėkmę. Sėkmė atspindi hierarchiją, kai laimėjimo išraiška labai akivaizdi – pinigai, trofėjai, apdovanojimai (Phillips et al., 2010). Tačiau ne visi senyvo amžiaus asmenys turi galimybių senti sėkmingai, to jiems padaryti neleidžia įvairūs struktūriniai suvaržymai: žalinga aplinka, ribotos užimtumo galimybės, ekonominės aplinkybės. Kad kiekvienas se-nyvas asmuo turėtų galimybę senti sėkmingai, reikalingi socialinės ir politinės aplinkos pokyčiai (Encyclopedia of Social Work, 2008). Anot Judith Phillips ir kt. (2010), reikia atsižvelgti į tai, jog senėjimo patirčiai įtakos turi socialinis statusas ir tokie socialiniai struktūriniai veiksniai kaip lytis, klasė, rasė ar etniškumas. Sėkmingo senėjimo apibūdinimas sulaukia ir kritikos, nes jį formuluojant buvo laikomasi vidutinio amžiaus ir vidurinės klasės normų. Be to, jame pabrėžiamas


aktyvumas kaip būdas parodyti, jog asmuo išsiskiria iš kitų tuo, kad jis dar nėra senas (Encyclopedia of Social Work, 2008).

Sėkmingas senėjimas – tai daugiadimensis procesas, apimantis pagrin-dines žmogaus fizines, kognityvines ir socialines sritis. Sėkmingam senėjimui svarbus geros sveikatos išsaugojimas, ligų ir neįgalumo išvengimas senyvame amžiuje, aukšto lygio pažintinių funkcijų išlai-kymas ir socialinis aktyvumas. Be šių veiksnių, vertėtų atsižvelgti į tai, kad asmens senėjimui įtakos turi daugybė struktūrinių veiksnių ir suvaržymų. Nors išskiriama daugybė indikatorių, kurie leidžia nustatyti, ar asmens senėjimas yra sėkmingas, ar ne, vis dėlto svarbus ir subjektyvus žmogaus pajautimas bei pasitenkinimas savo senė-jimu, teigiamas jo vertinimas, net jei situacija neatitinka nustatytų normų.

METODOLOGIJA

Atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi konstruktyvistine ontologija ir subjektyvistine interpretuojamąja epistemologija. Buvo laikomasi nuostatos, kad socialinė tikrovė yra socialinis konstruktas, kuriam kurti pasitelkiama kalba. Sėkmingos senatvės patirtis ir suvokimus drauge kuria tyrėjas ir tyrimo dalyvis interviu metu, o šių konstruktų bei jų reikšmių tyrimas leidžia pažinti tyrimo dalyvio turimą subjek-tyvų savęs ir jį supančio pasaulio vaizdą. Kadangi socialinė tikrovė yra žmonių sąmonės konstruktas, todėl ir pažįstama kartu su kitu žmogumi, jo sąmone kuriant pasaulio pažinimo versiją. Tyrėjas ir tyrimo dalyvis yra interaktyviai susiję, todėl tyrimo „radiniai“ yra sukuriami tyrimo metu. Pasaulį galima pažinti sąveikaujant su kitu asmeniu, tačiau jo žinios yra interpretuojamos ir perkonstruojamos, todėl kuriamas žinojimas yra subjektyvistinis ir transakcinis (Denzin, Linkoln, 1994).

Tam tikras socialinis reiškinys yra interpretuojamas remiantis tyri-mo dalyvių perspektyva. Šios tyrimo dalyvių perspektyvos ir tampa teorinių konstruktų pagrindu. Vadovaujantis tokia epistemologija, laikomasi nuostatos, kad tikrovė yra subjektyvi. Į pasaulį žvelgiama iš asmens perspektyvos, todėl tyrimo objektas aiškinamas taip, kaip


jį aiškina tyrimo dalyviai (Bryman, 2008). Tyrime buvo vadovauja-masi subjektyvistiniu pažinimu, kadangi buvo siekiama atskleisti, kaip senyvo amžiaus žmonės supranta sėkmingą senatvę, ir kons-truktyvistiniu pažinimu, pagal kurį žinios konstruojamos žmonėms sąveikaujant. Tikrovė yra socialiai konstruojama, tam tikras žinojimas atsiranda ir yra palaikomas socialinių sąveikų, be to, jis nėra statiškas. O kadangi socialinė tikrovė yra sukonstruota, tirdami šiuos konstruk-tus ir jų reikšmes galime pažinti pasaulį (Berger, Luckmann, 1999).

Atliekant tyrimą buvo remiamasi emic perspektyva. Tyrimuose vado-vaujantis šia perspektyva, dėmesys būna sutelkiamas į tyrimo dalyvį ir jo turimą subjektyvų tikrovės vaizdą bei konkrečiam objektui sutei-kiamą prasmę (Morey, Luthans, 1984). Emic perspektyva – tai individo turima subjektyvi konkretaus objekto, kuris egzistuoja kaip išgyventa patirtis, interpretacija (Spiers, 2000). Šiuo atveju tai – senyvo amžiaus asmenų subjektyvus sėkmingo senėjimo prielaidų suvokimas. Tyrimo objektas buvo atskleistas iš jį patiriančių, išgyvenančių, suprantančių ir savaip interpretuojančių senyvo amžiaus asmenų perspektyvos. Pasak Judith Spiers (2000), vadovaujantis šia perspektyva, fenomenas aprašomas taip, kaip jį supranta žmogus. Supratimas perteikiamas vartojant tyrimo dalyvio, o ne tyrėjo žodžius.

Siekiant atskleisti sėkmingos senatvės prielaidas per senyvo amžiaus asmenų prizmę, buvo pasirinktas kokybinis tyrimas. Buvo vadovau-jamasi fenomenografine strategija (Dahlgren, Fallsberg, 1991), kuri padeda išsiaiškinti, kaip žmonės suvokia konkretų reiškinį, ir galimus pasaulio patyrimo variantus. Pusiau struktūruoti interviu buvo imami iš septynių 68–74 metų amžiaus asmenų, iš kurių 5 buvo moterys ir 2 vyrai. Tyrimo dalyviai buvo atrinkti vadovaujantis maksimaliai įvairių atvejų atranka: pagal ją tyrimo imtis turi apimti kuo įvai-resnius tiriamo reiškinio atvejus, o tyrimo metu bandoma nustatyti bendrus bruožus, kurie yra būdingi visiems tiriamiems atvejams (Patton, 2002). Atliekant tyrimą buvo laikomasi laisvo apsisprendimo, konfidencialumo, anonimiškumo principų, kiekvienam dalyviui buvo suteikta informacijos apie tai, kokiam tikslui tyrimas yra atliekamas, ir apie galimybę pasitraukti iš tyrimo bet kuriuo metu, taip pat gautas tyrimo dalyvių leidimas interviu įrašyti diktofonu.


SĖKMINGOS SENATVĖS PRIELAIDOS: TyRIMO REZuLTATAI IR DISKuSIJA

Materialinė gerovė senatvėje: „ne piniguose laimė, bet, deja, juose yra laimė“Senyvo amžiaus žmonės, turintys daug pajamų ir išteklių, yra pa-našesni į jaunus žmones, turinčius panašių išteklių, negu į senyvo amžiaus asmenis, kurių pajamos nėra tokios didelės. Vien būti tokio paties amžiaus dar nereiškia turėti tokios pačios senėjimo patirties. Sėkmingo senėjimo požymiu vis dažniau tampa gyvenimo būdo pasirinkimas, o ne fiksuotas stereotipas apie senatvę (Phillips et al., 2006). Asmens priklausymas vienai ar kitai klasei veikia jo gyveni-mo būdą. Nuosavybės turėjimas, santaupų kaupimas, didelė pensija turi įtakos asmens gerovei senatvėje (Featherstone, Hepworth, 2005). Seno žmogaus finansinis saugumas, materialinė gerovė buvo vienas iš sėkmingos senatvės komponentų, kurį kaip itin svarbų įvardijo tyrimo dalyviai:

Man atrodo, svarbu vis tik tai dar pinigėlių turėt. Tai yra labai svarbu. Nors sako – ne piniguose laimė, bet, deja, juose yra laimė. Juose yra laimė. Dabar kai žmonės, jeigu gyvena po vieną, labai mokesčiai vis tik dideli, ir jeigu neturėsi santaupų, bus labai sunku, arba tada per vasarą jau turi taupyt. Šitas yra, šitas turi labai daug reikšmės [Aldona, 70 m.].

Vienos tyrimo dalyvės nuomone, materialinis užtikrintumas senatvėje yra laimingo gyvenimo garantas, kuris itin aktualus vienišiems as-menims. Turėti pakankamai lėšų šiai tyrimo dalyvei – tai būti ramiai dėl ateities ir gebėti vykdyti tam tikrus įsipareigojimus, pvz., mokėti mokesčius. Kitas tyrimo dalyvis Algimantas savo senatvę traktuoja kaip „gerą periodą“ būtent dėl gaunamų jį tenkinančių pajamų:

Nu, tai, nu, skaityčiau, dabar geras periodas. Dar dirbu, pensiją gaunu, nu, ir skųstis daug negaliu [Algimantas, 72 m.].

Anot Pete’o Alcocko (2006), rizika patirti skurdą seniems žmonėms yra gerokai didesnė negu visai likusiai populiacijai. Ši grėsmė seny-vame amžiuje siejama su sumažėjusiomis pajamomis. Kaip matyti


iš toliau pateikiamų interviu ištraukų, tyrimo dalyviai, matydami skurstančius senus žmones, ne tik patys baiminasi skurdo, bet ir jaučia nepasitenkinimo, nesaugumo ir pasipiktinimo jausmus:

Jeigu tokie, va, intelektualai kaip ta aktorė, kaip rašo: „Reikia kruopas skaičiuoti“, tai čia, žinai, jau kažkaip tai. O šitai žmones ir gąsdina. Ir sako: „Kas toliau bus?“ [Algimantas, 72 m.].

visi komunaliniai aptarnavimai baisiausiai išaugo, maisto kainos išaugo, medicininis aptarnavimas, jau beveik neliko nemokamo, tai yra skaudu žmogui visą gyvenimą sąžiningai atidirbusiam Ta materialinė pusė yra, slegia žmones ir labai slegia, aš manau [Dalia, 72 m.].

Tyrimo dalyvių žodžiuose atsispindi patiriamas socialinis neteisingu-mas ir socialinės apsaugos sistemos spragos, dėl kurių senyvo am-žiaus žmonės atsiduria ties skurdo riba. Skurdas, P. Alcocko (2006) teigimu, turėtų būti suvokiamas kaip veikiančių dinamiškų socialinių jėgų padarinys. Dėl patiriamo skurdo kaltinamas ne pats žmogus, o visuomenės struktūriniai pokyčiai ir vykdoma politika. Tyrimo dalyvį Antaną jaudino pinigų trūkumas senatvėje, kuris kliudo tęsti gydymą, reikalingą sveikatos būklei palaikyti:

daugiausia tai pinigų trūksta, daugiau tai nieko. Viskas ir visą kitą, kadangi reikia vaistų, o aš turėjau infarktą, taip kad kainuoja biški viskas [Antanas, 72 m.].

Kita tyrimo dalyvė Dalia taip pat nerimavo dėl galimų ligų senatvėje, bijojosi ne pačių ligų, o to, kad dėl lėšų stygiaus neturės galimybių užklupusių ligų išsigydyti, sulaukti kvalifikuotos pagalbos. Dar mote-ris įvardija, kad skurdas neleidžia džiaugtis oria senatve ir patenkinti seno žmogaus poreikių:

neramina, baisu kokios nors ligos, nes pinigų nėra, o už dyką niekas nieko nenori daryt dabar Jis negali gyvent oriai, negali jis pakeliaut, negali knygą nusipirkti, į teatrą nueiti. Jis vos suduria galą su galu, tai yra skaudu žmogui [Dalia, 72 m.].

Skurdas apibrėžiamas kaip situacija, kuri iš esmės yra „priešinga so-cialinei gerovei, išteklių, paslaugų saugumo, sąžiningumo, žmogaus


vertės pripažinimo ir pagrindinių žmogaus teisių įgyvendinimo trūkumas, kuris atspindi visuomenės susiorganizavimo ir valdymo ydas“ (Jurkuvienė, Snieškienė, 2008, p. 47).

Viena tyrimo dalyvė tvirtino, kad senyvas žmogus viso gyvenimo metu kauptą turtą turėtų kuo ilgiau išlaikyti savo rankose. Materialinių gė-rybių išsaugojimas yra tarsi savotiškas apsidraudimas, pasiruošimas juodai dienai. Moters manymu, senatvėje išlaikyta materialinė gerovė turi įtakos seno žmogaus vertinimui, traktavimui kaip naudingo ar nenaudingo: vertingumas priklauso nuo to, ar asmuo turi materiali-nių gėrybių, kurių gali pasiūlyti kitiems, ar ne:

negalima senatvėj visko atiduot, tas senas žmogus turi kuo daugiau išsaugoti. Visko gi būna. Nes gali ne tik apgauti, gali ir kiti dalykai atsitikti. Tada tas senas žmogus be nieko lieka, niekam nereikalingas pasidaro, vienas. Nes juk visiem visko reikia. Tu žiūrėk, jei tau prireiktų priežiūros didesnės senatvėje, čia ne tik saviems. Jei žmogus visai vienas, tai ir tas socialinis darbuotojas ateina, tai ir tam reikia duoti malonaus [Regina, 74 m.].

Pasak tyrimo dalyvės Gražinos, materialinė gerovė senyvame amžiuje jai suteikia daugiau laisvės ir galimybę elgtis taip, kaip jaunystėje galėjo tik pasvajoti. Šią laisvę tyrimo dalyvė siejo su mažesnėmis pareigomis ir atsakomybėmis, susijusiomis su rūpinimusi šeima:

Netgi anksčiau aš neleisdavau sau tam tikrų malonumų aš negalėjau sau jaunystėje leisti nusipirkti ko nors malonaus sau, nes nebuvo pinigų. Juo labiau kad aš viena dukras auginau, stigo pinigų jų priežiūrai. Dabar jos savarankiškos. Aš dabar jau galiu gyventi sau, leisti kaip kada pamaloninti save, pavyzdžiui, nueiti į gerą spektaklį ar sau ką nusipirkti Tai yra labai gera. Va, šita prasme aš visą laiką džiaugiuosi, nes dabar yra tas gyvenimas, kuriuo aš galiu džiaugtis [Gražina, 68 m.].

Atsiradusi finansinė laisvė šiai tyrimo dalyvei leidžia tenkinti savo poreikius, be to, turi įtakos teigiamai emocinei būsenai ir teigiamam dabartinio amžiaus tarpsnio, kaip išlaisvinančio, suteikiančio daugiau galimybių, vertinimui. Analizuojant tyrimo duomenis išryškėjo, kad materialinė gerovė senyvame amžiuje padeda ne tik vykdyti įsipa-reigojimus, tenkinti tiek bazinius, tiek aukštesnius asmens poreikius,


praplečia turimas galimybes, bet ir leidžia išsaugoti moteriškumą – save puoselėti ir puoštis:

be to, žinokit, nežinau, kaip kiti, bet aš taip pasižiūriu į visas, norisi vis tik tai ir skudurėlį tokį geresnį ant savęs nusipirkt, norisi, nesinori tuo senu skarmalu tas labai daug reiškia, atrodo, va, senam žmogui, kam jam reikia, o vis tik tai reikia [Aldona, 70 m.].

Stabilią finansinę padėtį, kurią užtikrina senyvame amžiuje gaunamos pajamos ir išsaugotos materialinės gėrybės, tyrimo dalyviai supranta kaip sėkmingo senėjimo pamatą, kuris leidžia vykdyti turimus įsipa-reigojimus, tenkinti senyvame amžiuje kylančius poreikius.

Sveikatos išsaugojimas: „jeigu žmogus sveikas, tai ir senatvė sėkminga“Kuo labiau žmogus sensta, tuo labiau ima nerimauti dėl sveika-tos būklės. Paprastai šlubuojanti sveikata yra siejama su senatve (Lesauskaitė, Macijauskienė, 2004). Tačiau klaidinga manyti, kad visi pagyvenę žmonės yra ligoti. Iš tiesų daugelis jų yra išlaikę gerą sveikatą ir geba gyventi savarankiškai (Phillips et al., 2006). Paaiškėjo, kad tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos išsaugojimą senatvėje tyrimo dalyviai sieja su sėkmingu senėjimu:

Nu, sėkminga senatvė... aš tau pasakysiu viena: jeigu žmogus sveikas, tai ir senatvė sėkminga [Algimantas, 72 m.].

Pirmiausia tai, aišku, sveikata, paskui viskas šeimoj. Aš džiaugiuosi pirmiausia, kad aš nesergu (nusispjauna tris kartus ir pabeldžia), kad, kad nesergu. Kadangi toks judresnis gyvenimo būdas, jei taip galima išsireikšt, tai vat. Jeigu tik tai kokis ten gripas, kartais va taip [Regina, 74 m.].

Tyrimo dalyviai Algimantas ir Regina geros sveikatos būklės išlaiky-mą įvardija sėkmingo senėjimo pagrindu. Anot J. Phillips, Kristine Ajrouch ir Sarah Hillcoat-Nalletamby (2010), sėkmingam senėjimui būdingas sveikatos ir gerovės potencialas, kuris matuojamas objek-tyviais indikatoriais, įskaitant ligų nebuvimą, aukšto lygio fizinių ir kognityvinių funkcijų išlaikymą. Sėkmingas senėjimas biologiškai apima asmens gebėjimą kuo ilgiau išsaugoti normalius gebėjimus ir


funkcijas, su amžiumi susijusių ligų išvengimą arba jų atitolinimą į gilią senatvę (Lesauskaitė, Macijauskienė, 2004).

Sėkmingo senėjimo teorijos pradininkų J. W. Rowe’o ir R. L. Kahno (1987) teigimu, viena iš asmens elgsenų siekiant sėkmingai senti yra elgesys, nukreiptas į ligų ir negalios prevenciją (cit. iš Hsu et al., 2010). Tyrimo dalyvių pasakojimuose išryškėja jų gyvenimo būdas:

mano galva, jeigu tu būsi aktyvus, tuo ilgiau tu negulėsi toj lovoj. Kuo ilgiau tu nevartosi vaistų, nekimši į save chemiją, nevalgysi kaip valgį vaistus aš esu laiminga, kad iki šiol esu sveika ir man nereikia vartot vaistų. Aš esu tikrai laiminga. Ko aš galėčiau būt nelaiminga, jeigu man iki šiol nereikia vaistų [Elena, 73 m.].

Nu, aš visą laiką sportuodavau, nuo jaunystės čia, galima sakyti, nuo, nuo... Tai mokykloj visada man būdavo tas sportas jau jau ne taip nuošaly judėjimas svarbu. kai aš su šiaurinio vaikščiojimo tom lazdom dar dabar vaikštau, va, prašau, dar dar tas šiaurinis vaikščiojimas, tai žinokit, iš karto kreivė pakyla, tu dar galimybių turi [Regina, 74 m.].

Tyrimo dalyvės Aldonos manymu, norint išsaugoti fizinę sveika-tą, būtina rūpintis savimi ir profilaktiškai lankytis pas gydytojus. Medicina, anot jos, gali padėti atitolinti senatvę:

šiek tiek ir paremontuoja tie daktarai. Vis tiek prailgina tą senatvę žmogui, juk negalima teip jau apleist visiškai save. Savo kūną reikia ir prižiūrėt, ir pas gydytojus nueit kartais reikia [Aldona, 70 m.].

Anot J. Phillips ir kt. (2010), išsaugoti nepriklausomybę senyvame amžiuje, visų pirma, reiškia išlaikyti aukštą funkcinį lygį, kuris leidžia asmeniui atlikti kasdienines užduotis, pasirūpinti savimi. Išlikimas savarankiško senatvėje lemia aukštą savivertę, savigar-bos, nepriklausomybės, savo gyvenimo kontrolės ir savarankiškumo jausmus, laisvę išlaikyti savo gyvenimo autonomiją (Phillips et al., 2010). Autonomija ir aplinkos kontrolės jausmas – tai vienos iš Carol D. Ryff (1996) išskirtų sėkmingo senėjimo ir psichologinės gerovės senyvame amžiuje dimensijų. Tyrimo dalyvė Aldona racionaliai žvelgė į dabartinį savo gyvenimo laikotarpį ir išreiškė požiūrį, kad


laipsniškas sveikatos silpnėjimas yra normalus žmogaus senėjimo rezultatas:

Sveikata yra labai svarbu, bet [pauzė] bet kažkokios jau sveikatos, kažkokio didelio pagerėjimo tikėtis negalima. Reikia vis tiek susitaikyt su realybe, kad organizmas jau dėvisi ir pakankamai greit dėvisi, nors mes, bobutės, mėgstam prie daktarų kabineto durų pasėdėt. Aš ir pasėdžiu. Bet kartais galvoji, nu, kad gal čia jau ir nelabai gražu, jau lyg tai viskas, lyg tai jau ir normos ribose turi būti ir jau ir turi paskaudėti, ir jau nepajėgi, ir sveikatos tiek neturi [Aldona, 70 m.].

Toks moters požiūris ir kūno senėjimo priėmimas bei susitaikymas leidžia jai senti sėkmingai, kadangi į silpnėjančias fizines funkcijas ji žvelgia kaip į neišvengiamą procesą, kuris ir turi įvykti. Pasak Barbaros Lemme (2003), senėjimas bus teigiama patirtis tiems žmo-nėms, kurie jaučiasi sėkmingai prisitaikantys prie pokyčių, susijusių su chronologiniu amžiumi.

Santykių su svarbiais asmenimis palaikymas: „labai svarbu turėti artimų žmonių šalia“Socialiniai ryšiai senyvame amžiuje nuolat kinta. Žmogui senstant ma-žėja jo socialinių ryšių tinklas, išėjus į pensiją dažniausiai nutrūksta darbiniai ryšiai, senas žmogus neretai pergyvena daugelį savo draugų ir giminaičių (Moody, 1998). Šiuo laikotarpiu svarbus ne palaikomų socialinių ryšių skaičius, o jų kokybė. Šie ryšiai turi įtakos asmeninės gerovės jausmui ir asmens pasitenkinimui gyvenimu. Pastarasis išlieka tiek, kiek ilgai asmuo sugeba palaikyti ryšius su kitais ir atlikti prisiimtus socialinius vaidmenis (Lemme, 2003). Analizuojant tyrimo duomenis paaiškėjo, kad ryšių palaikymas su kitais tyrimo dalyviui svarbiais as-menimis yra suprantamas kaip viena iš sėkmingo senėjimo prielaidų:

Labai svarbu turėti artimų žmonių šalia. Aš turiu dukterėčių. Drauges iš darbo savo buvusio turiu, iš šokių, dabar dar iš projekto atsirado draugių naujų. Labai svarbu tų artimų žmonių senatvėje turėti [Regina, 74 m.].

Tyrimo dalyvės Reginos ryšių tinklą sudaro jai svarbūs artimi žmo-nės, su kuriais sieja giminystės, darbo, dalyvavimo bendrose veiklose


ryšiai. Palaikomi ryšiai su kitais asmenimis apsaugo nuo vienišumo, kurio itin baiminasi tyrimo dalyviai:

senatvė būna labai baisi, kai yra vienatvė. Bet čia reikia skirti vienatvę nuo vienišumo. Aš supratau, kad vienam pabūti yra visai neblogai. Tačiau yra ir kitas dalykas – vienišumas, kada tu neturi nė vieno žmogaus, kuris tavimi pasirūpintų. Ta izoliacija, mano galva, yra pats baisiausias dalykas. Kada žmogus gyvena užsidaręs ir nieko kito neturi, tik pro langą žiūri ir kažko laukia. aš skaitau, kad tai yra balta mirtis, nes juk tu esi miręs tokiu atveju. O jei tu turi bent vienintelį žmogų, su kuriuo pasišneki, pabendrauji, pabūni ten, tada jau nėra taip siaubinga [Gražina, 68 m.].

Tyrimo dalyvės Gražinos supratimu, tam tikro laipsnio vienišumas, pavyzdžiui, gyvenimas vienam, senatvėje nėra blogai, esant tam tik-roms sąlygoms. Kad seno žmogaus gyvenimas būtų vertinamas kaip geras, moters manymu, reikia įvairiai palaikomų ryšių su kitais as-meniui reikšmingais žmonėmis. Priešingu atveju, jeigu žmogus tokių ryšių neturi, jis yra pasmerktas izoliacijai ir socialinei mirčiai.

Gyvenimas šeimoje – tai apsauginis veiksnys senatvėje, susijęs su fizine ir psichine sveikata, pasitenkinimu gyvenimu ir laime, ypač vyrams (Encyclopedia of Social Work, 2008). Glaudžiausius ir in-tensyviausius santykius tyrimo dalyviai palaiko su vidinį ryšių ratą sudarančiais asmenimis, ypač šeimos nariais:

Kada gyveni su šeima, linksmiau būna biški. Vienam nuobodu. Vienam tai labai būtų baisu. Gerai, kol dar kol kas žmoną turiu, va, vaikai netoli gyvena. Beveik kartu gyvenam tam pačiam kieme. Svarbu neprarast geros nuotaikos, sugyvent šeimoj su vaikais [Antanas, 72 m.].

Anot Jolantos Pivorienės (2004), senstant tampa svarbu išlikti tokios grupės kaip šeima nariu, kadangi šeima – neformali arčiausiai indi-vido esanti sistema. Ją sudaro asmenys, saistomi emocinių ryšių ir tam tikros nuolatinės sąveikos. Kita tyrimo dalyvė Audronė šeimą, jos sukūrimą ir išauginimą laiko savo gyvenimo prasme:

Na, su ta gyvenimo prasme. Aš, aš prasmę matau ne, ne kažkokių turtų kaupime, ne, ne kažkokių tokių materialine prasme,


bet, va, šeimoje, kuri jau užauginta, jau anūkai, va, dideli [Audronė, 72 m.].

Daugumai senyvų asmenų, ypač tiems, kurie yra vieniši ir gyvena atskirai, santykiai su suaugusiais vaikais ar anūkais yra itin svarbūs. Suaugusio asmens ryšius tarp kartų nagrinėja solidarumo paradigma (Bengston, Schrader, 1982, cit. iš Giarrusso ir kt., 2005). Analizuojant tyrimo duomenis atsiskleidė, kad ryškiausios šeimos narių tarpu-savio santykių dimensijos yra emocinė (apimanti emocinį artumą, sentimentalumą ir vertinimą) ir funkcinė (įvairių pagalbos ir para-mos formų suteikimo). Buvimas aktyviu seneliu ar senele yra labiau pasirinkimas, o ne prievolė. Seneliai suteikia stabilumo jausmo ir yra praeities perdavėjai (Phillips et al., 2006). Tyrimo dalyvei Elenai tapimas močiute buvo vienas džiaugsmingiausių senatvės įvykių, kuris nėra traktuojamas kaip rūpestis ar našta, veikiau kaip galimybė save realizuoti:

Po to atėjo anūkai. Och, tai vat, čia buvo didysis džiaugsmas. Galiu pasakyt teisybę, kad kiekviena turbūt močiutė ir diedukas daugiau myli anūkus už savo vaikus. Kadangi tai buvo tik rūpestis, o čia jau vaikai užaugę, o, va, tu turi lėlę, turi ir ir ir, kiek gali, stengiesi duot. Tai buvo labai geras laikas [Elena, 73 m.].

Anot Aldonos Palujanskienės (2004), skiriamos kelios taisyklės, kurių turi laikytis senieji šeimos nariai. Atliekant tyrimo duomenų analizę, išryškėjo dar viena sėkmingo senėjimo šeimoje prielaida – pagarba suaugusių vaikų šeimos autonomijai. Tyrimo dalyvės Elena ir Aldona gyvena atskirai nuo suaugusių vaikų, abi jos teigė, kad nėra linku-sios kištis į vaikų šeimų gyvenimus, leidžia jiems tvarkytis savo nuožiūra:

apie pasikalbėjimą tai jau aš nepasakyčiau, jie turi savo gyvenimą ir, kada jiem reikia, jie atėjo, bet kad aš kiščiaus [Elena, 73 m.].

Tai aš tai nepatariu niekam, ne, aš stengiuos ir vaikam nepatart. Tai žentas pasakė: „Tai gerai, kad mama nesikiša niekur.“ Nu, ko ten kištis, Dieve mano. [Juokiasi.] Jie pasirenka, ką jie nori, tegul jie sau gyvena, gi suaugę žmonės jau [Aldona, 70 m.].


Draugai senatvėje yra itin svarbūs, ypač tiems asmenims, kurie neturi šeimos (Phillips et al., 2006). Pasak Roberto C. Atchley’aus (1997), senyvame amžiuje draugystė dažniausiai grindžiama ilgalaikiais san-tykiais. Šiame amžiuje skirtumas tarp šeimos narių ir draugų pasi-daro ne toks ryškus, nes draugai atlieka tas pačias funkcijas kaip ir šeimos nariai. Iš tikrųjų senyvame amžiuje santykiai su draugais turi daugiau privalumų negu santykiai su šeimos nariais. Tyrimo dalyvių pasakojimuose santykiai su draugais atsiskleidė kaip sėkmingos se-natvės prielaida. Tyrimo dalyvės išsaugojo ir toliau palaiko artimus santykius su draugais nuo pat jaunystės:

Su klasės draugėm susitinkam kartu pabuvimui, pašėliojimui. Su darbo draugėm taip pat susitinkam, ne su visom, bent vienaminčių ratelis [Elena, 73 m.].

Pas mane yra tokių draugų, kur nuo pat jaunystės mes ryšius palaikom. Dar ir dabar savaitgaliais dažnai važiuojam vieni pas kitus į sodus šašlykų kepti ar šiaip į svečius. Mes labai gražiai bendraujam. randam kokią progą, kad susitiktume, tai gimtadienį švenčiam, tai kur nors einam, darom. Ir visas šventes švenčiam ir pasilinksminam. Mes dar nuo senų laikų labai gražiai su jomis bendraujam. Tą gražų laiką, kurį jaunystėj turėjom, turim ir senatvėj [Regina, 74 m.].

turiu nuostabią draugę labai, kuri, viskas atitinka mūsų, žinokit. Mūsų mintys, mūsų kalbos Mes nuvažiuojam ir į pušyną pavaikštom, dabar grynas oras. Mes nueinam ir į teatrą, mes įlendam ir į koncertą, nueinam ir kur nemokami koncertai ir paskaitos, nueinam [Aldona, 70 m.].

Be jau palaikomų santykių, R. C. Atchley’aus (1997) teigimu, senatvė-je taip pat užmezgama nemažai ryšių. Tyrimo dalyvė Elena pabrė-žė, kad nuo paties asmens priklauso, ar pavyks įgyvendinti sąlygą „nelikti vienišam“. Jos įsitikinimu, asmeniui svarbius santykius už šeimos ribų galima sukurti bendraujant ir mezgant naujas pažintis, praturtinančias asmens vidinį pasaulį:

Aš vertinu ir pažintis dabar. Jos tave kažkuo tai praturtina, kažką tai duoda naujo. Man draugų nereikia, bet pažinčių naujų kodėl, vat Man patinka naujos, naujos pažintys. [Elena, 73 m.].


Anot B. Lemme (2003), noras palaikyti santykius su kitais žmonėmis kyla iš asmens poreikio palaikyti ryšius, bendrauti. Įvairių žmonių turimo poreikio stiprumas skiriasi. Bendraujant plėtojama ir patvir-tinama asmens savivoka, be to, užmezgami draugiški ryšiai su kitais žmonėmis, kuriais vėliau galima pasitikėti (Lemme, 2003).

Malonumą teikiančios veiklos: „kol žmogus kažkuo domisi, kažką veikia, kažką dirba, tol jis gyvena“Roberto N. Butlerio (1985) teigimu, kad senėjimas būtų sėkmingas, reikia asmens aktyvumo (cit. iš Fisher, Day, Collier, 1998). Aktyvus įsitraukimas į veiklas yra susijęs su pasitenkinimu gyvenimu. Užsiėmimas fiziškai aktyviomis veiklomis turi įtakos fizinei sveika-tai. Be to, veikla turi teigiamos įtakos ir psichinei asmens sveikatai, kadangi dažniausiai tam tikros veiklos atliktis turi socialinę dimen-siją – veikla nėra izoliuota nuo kitų žmonių (Kelly, 1996). Tyrimo dalyviai Dalia ir Algimantas įvardijo, kad dėl savo veiklos jie neturi kada senti ir pajausti senatvės:

Nelabai aš jaučiu tą senatvę užtai, kad aš daug veiklos turiu visokios. Man dabar 72 metai, va, tai būtų lyg ir tų metų nemažai, bet aš turiu labai daug darbų visokių [Dalia, 72 m.].

Daleiskim, tam kolektyve kažkaip tai, kai žmogus, kai dirbi dirbi, tai visi pažįstami, atrodo, kad ir nesensti Tai sakau, darbas šiek tiek tai išjudina žmogų [Algimantas, 72 m.].

Tyrimo dalyvė Dalia visą gyvenimą buvo aktyvi ir savo senatvės negali įsivaizduoti kaip laikotarpio, kurį praleistų ramiai:

jeigu reikėtų atsigult ir nieko nedaryti, man būtų tragedija. Man atrodo, kol žmogus kažkuo domisi, kažką veikia, kažką dirba, tol jis gyvena. Aš esu veiklos žmogus ir netinku į tokį stereotipą [juokiasi], kad atsigulus galvot apie tai, kad yra dar daug ką reikia daryt, kol gali, o kai negalėsi, bus labai gaila [Dalia, 72 m.].

Tyrimo dalyvė Regina yra įsitikinusi, kad vienas iš sėkmingos sena-tvės komponentų yra galimybė dalyvauti veiklose ne namuose. Jos manymu, šiai galimybei įtakos turi žmogaus asmenybė, ankstesnis gyvenimo būdas ir šeimos pavyzdys. Ši tyrimo dalyvė tvirtai mano,


kad sėkminga senatvė pradedama kurti iš anksto galvojant ir pla-nuojant, kokia veikla bus galima užsiimti ir ar bus tam galimybių. Panašiai mąsto ir kiti tyrimo dalyviai:

Kad nesėdėtų namuose. Tai yra pats pagrindas. sėdėt namuose, tai aš skaitau, kad nusikaltimas sau. Jeigu tu sėdėsi namuose, vadinasi, užsisėdėsi ir jau sėdėsi. čia yra mano nuomonė, tai yra graži, balta, ilgalaikė mirtis [Elena, 73 m.].

neužsidaryt svarbu, jei užsidarysi, tai pats save sugriauši [Algimantas, 72 m.].

Neužsidarymas namuose. Ir jeigu tu labai retai kur nors išeisi, tai tu ir sensti tada greičiau [Regina, 74 m.].

Tyrimo dalyviai pabrėžė aktyvumo už namų ribų svarbą senatvėje. Pasak J. R. Kelly (1996), bet kokia veikla, kuria užsiimama išėjus iš namų ir į kurią įsitraukia kiti žmonės, teigiamai veikia psichinę sveikatą, o vienišumas ir socialinė atskirtis gali tapti psichinių sutri-kimų priežastimi. Veikla turi tiek asmeninę, tiek socialinę reikšmę. Kaip asmeninius veiklos atlikties rezultatus galima įvardyti asmeninį pasitenkinimą, galimybę pabėgti nuo reikalavimų, fizinį lavinimąsi, kūrybiškumą, atsipalaidavimą, stimulų siekį, asmenybės tobulėjimą, iššūkius ir pasiekimus, intelektinį vystymąsi, refleksiją ir meditaciją. Socialiniai veiklos atlikties rezultatai – tai sąveikos ir kontaktai, naujos pažintys, bendravimas su kitais žmonėmis, žinomumas ir statusas, socialinė galia, altruizmas ir paslaugumas.

APIBENDRINIMAS

Sėkmingos senatvės prielaidų analizė leidžia teigti, kad sėkmin-gą senatvę sąlygoja įvairių sėkmingos senatvės prielaidų sąveikos. Materialinis užtikrintumas yra susijęs su saugumo, laisvės, džiaugsmo, pasitenkinimo jausmais, be to, praplečia senyvo žmogaus galimybes. Materialinį užtikrintumą senyvame amžiuje teikia stabilios finansinės padėties išlaikymas ir fizinės sveikatos išsaugojimas. Sveikatos išsau-gojimas senyvame amžiuje tyrimo dalyvių pasakojimuose atsiskleidė kaip viena svarbiausių sėkmingos senatvės prielaidų. Pastebėta, kad


išlaikyti gerą sveikatą tyrimo dalyviams svarbu dėl dviejų priežasčių: pirma, aukšto lygio fizinių ir kognityvinių funkcijų išlaikymas leidžia toliau gyventi įprastą gyvenimą, toliau užsiimti turimomis veiklomis, antra, sveikata – tai sąlyga išlikti savarankiškam ir nepriklausomam nuo kitų. Senyvame amžiuje palaikomi socialiniai ryšiai yra sėkmin-gos senatvės prielaida, kadangi apsaugo nuo vienatvės, veikia tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą. Buvimas socialinių ryšių tinkle paįvai-rina senyvo asmens kasdienybę, leidžia įsitraukti į bendruomeninį gyvenimą, patenkinti bendravimo poreikius, dalyvauti socialinės pa-ramos mainuose, – tai sustiprina asmens teigiamą savęs vaizdą.

Aktyvumo išlaikymas ir pasitenkinimą keliančių veiklų, kurioms sutei-kiama individuali prasmė, vystymas yra svarbūs sėkmingam asmens senėjimui. Aktyvus dalyvavimas veiklose, kurioms suteikiama subjekty-vi prasmė, reikšmingas tokiais aspektais: teigiamų emocijų išgyvenimas, pasitenkinimas gyvenimu, fizinės ir psichinės sveikatos, jaunatviškumo išlaikymas, galimybė plėtoti žmogiškuosius ryšius, patenkinti kultūri-nius, edukacinius, savirealizacijos, bendravimo, pagarbos poreikius.

LITERATŪRA

1. Alcock, P. (2006). Understanding Poverty. Besingstoke, New York: Palgrave Macmillian.

2. Atchley, R. C. (1997). Social Forces and Aging: An Introduction to Social Gerontology. Belmont, California: Wadsworth.

3. Berger, P. L., Luckmann, T. (1999). Socialinės tikrovės konstravimas: žinojimo sociologijos traktatas. Vilnius: Pradai.

4. Blazer, D. G. (2006). Successful Aging. The American Journal of Geriatric Psychiatry, [interaktyvus], 14 (1), 2–5 [žiūrėta: 2010 m. rugpjūčio 17 d.]. Prieiga per internetą: http://journals.lww.com/ajgponline/Citation/2006/01000/Successful_Aging.3.aspx

5. Bowling, A., Iliffe, S. (2011). Psychological Approach to Successful Ageing Predicts Future Quality of Life in Older Adults. Health and Quality of Life Outcomes [interaktyvus], 9, 13 [žiūrėta: 2011 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.hqlo.com/content/9/1/13

6. Bryman, A. (2008). Social Research Methods. Oxford: Oxford University Press

http://journals.lww.com/ajgponline/Citation/2006/01000/Successful_Aging.3.aspxhttp://journals.lww.com/ajgponline/Citation/2006/01000/Successful_Aging.3.aspxhttp://www.hqlo.com/content/9/1/13


7. Cloos, P., Allen, C., Alvarado, B. E., Zunzunegu, M. V., Simeon, D. T., Eldemire-Shearer, D. (2009). “Active Aging”: A Qualitative Study in Six Caribbean Countries. Aging and Society [interaktyvus], 30, 79–101 [žiūrėta: 2010 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.globalaging.org/elderrights/world/2010/active-ageing.pdf

8. Daatland, S. O. (2005). Quality of Life and Aging. In M. L. Johnson (ed.). The Cambridge Handbook of Age and Aging (p. 371–378). Cambridge: Cambridge University Press.

9. Dahlgren, L. O., Fallsberg, M. (1991). Phenomenography as a Qualitative Approach in Social Pharmacy Research. Journal of Social and Administrative Pharmacy, 8 (4), 150–156.

10. Denzin, N. K., Linkoln, Y. S. (1994). Handbook of Qualitative Research. Thousands Oaks, California: Sage.

11 Encyclopedia of Social Work. (2008) / L. E. Davis (ed.), 1. Oxford: Oxford University Press.

12. Featherstone, M., Hepworth M. (2005). Images of Aging: Cultural Representation of Later Life. In M. L. Johnson (ed.). The Cambridge Handbook of Age and Aging (p. 354–363). Cambridge: Cambridge University Press.

13. Fernandez-Ballesteros, R., Garcia, L. F., Abarca, D., Blanc, E., Efklides, A., Moraitou, D., Kornfeld, R., Lerma, J. A., Mendoza-Numez, V. M., Orosa, T., Paul, C., Patricia, S. (2009). The Concept of “Aging Well” in Ten Latin American and European Countries. Aging and Society [interaktyvus], 30, 41–56 [žiūrėta: 2010 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://aginginaction.com/2010/02/international-views-on-aging-well/

14. Fisher, B. J., Day, M., Collier, C. E. (1998). Successful Aging: Volunteerism and Generativity in Later Life. In D. E. Redburn, R. P. McNamara (eds.). Social Gerontology (p. 43–53). Westport, Conn.: Auburn House.

15. Flood, M. (2002). Successful Aging: A Concept Analysis. Journal of Theory Construction and Testing [interaktyvus], 6 (2), 105–108 [žiūrėta: 2010 m. spalio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://tuckerpub.com/JTCTIndex.pdf

16. Giarrusso, R., Silverstein, M., Gans, D., Bengston, V. L. (2005). Aging Patterns and Adult Children: New Perspectives on Intergenerational Relationships. In M. L. Johnson (ed.). The Cambridge Handbook of Age and Aging (p. 403–413). Cambridge: Cambridge University Press.

17. Hockey, J. L., James, A. (2003). Embodying Health Identities. Houndmills: Palgrave Macmillan.

18. Hsu, H., Tsai, C., Chang, M., Luh, D. (2010). Constructing Area-Level Indicators of Successful Aging in Taiwan. Health and Social Care in the Community [interaktyvus], 18 (1), 70–81 [žiūrėta: 2011 m. vasario 21 d.].

http://www.globalaging.org/elderrights/world/2010/active-ageing.pdfhttp://www.globalaging.org/elderrights/world/2010/active-ageing.pdfhttp://aginginaction.com/2010/02/international-views-on-aging-well/http://aginginaction.com/2010/02/international-views-on-aging-well/http://tuckerpub.com/JTCTIndex.pdf


Prieiga per internetą: http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1365-2524.2009.00875.x/abstract

19. Johnson, M. L. (2005). The Social Construction of Old Age as a Problem. In M. L. Johnson (ed.). The Cambridge Handbook of Age and Aging (p. 563–572). Cambridge: Cambridge University Press.

20. Jurkuvienė, R., Snieškienė, D. (2008). Socialinė raida: universiteto vadovėlis. Kaunas: Vitae litera.

21. Kelly, J. R. (1996). Activities. In J. E. Birren (ed.). Encyclopedia of Gerontology: Age, Aging and the Aged, 1, 37–51. San Diego: Academic Press.

22. Lemme, B. (2003). Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika.23. Lesauskaitė, V., Macijauskienė, J. (2004). Biologinio senėjimo socialinės

pasekmės. Iš N. Večkienė (red.). Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos (p. 62–84). Kaunas: VDU.

24. Moody, H. R. (1998). Aging: Concepts and Controversies. Thousand Oaks, California: Pine Forge Press.

25. Morey, N. C., Luthans, F. (1984). An Emic Perspective and Ethnoscience Methods for Organizational Research. Academy of Manegement Review, 9, 27–36.

26. Naujanienė, R. (2007). Social Construction of Entering Clienthood in Gerontological Social Work. Rovaniemi: University of Lapland.

27. Palujanskienė, A. (2004). Seno žmogaus psichologija. Iš N. Večkienė (red.). Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos (p. 86–102). Kaunas: VDU.

28. Patton, M. Q. (2002). Qualitative Research and Evaluation Methods. Thousand Oaks: Sage.

29. Pivorienė, J. (2004). Šeima, giminaičiai ir draugai. Iš N Večkienė (red.). Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos (p. 176–191). Kaunas: VDU.

30. Phillips, J., Ajrouch, K., Hillcoat-Nalletamby, S. (2010). Key Concepts in Social Gerontology. Los Angeles, California: Sage.

31. Phillips, J., Ray, M., Marshall, M. (2006). Social Work with Older People. Basingstoke: Palgrave Macmillan.

32. Reichstadt, J., Sengupta, G., Deep, C., Palinkas, L., Jeste, D. V. (2010). Older Adults Perspectives on Successful Aging: Qualitative Interviews. Geriatric Psychiatry [interaktyvus], 18 (7), 567–575. Prieiga per internetą: http://pubget.com/paper/20593536

33. Ryff, C. D. (1996). Psychological Well-Being. In J. E. Birren (ed.). Encyclopedia of Gerontology: Age, Aging and the Aged, 2, 365–371. San Diego: Academic Press.

34. Ruškus, J., Mažeikienė, N., Blinstrubas, A. Balčiūnas, S. (2005). Prekybos moterimis ir prostitucijos aukų reabilitacija ir integracija. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.

http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1365-2524.2009.00875.x/abstracthttp://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1365-2524.2009.00875.x/abstracthttp://pubget.com/paper/20593536


35. Spiers, J. (2000). New Perspective on Vulnerability Using Emic and Etic Approaches. Journal of Advanced Nursing [interaktyvus], 31 (3), 715–721 [žiūrėta: 2011 m. gegužės 12 d.]. Prieiga per internetą: http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1046/j.1365-2648.2000.01328.x/abstract

36. Tulle, E., Lynch, R. (2011). Later Life. In A. Llewellyn, L. Agu, D. Mercer (eds.). Sociology for Social Workers (p. 116–137). Cambridge, UK: Malden (Mass): Polity.

INTERNETO ŠALTINIAI

37. Gyventojų skaičius pagal lytį, amžių. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas [žiūrėta: 2010 m. spalio 17 m.]. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3010206&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3212&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14

http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1046/j.1365-2648.2000.01328.x/abstracthttp://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1046/j.1365-2648.2000.01328.x/abstracthttp://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3010206&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3212&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3010206&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3212&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3010206&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3212&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3010206&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3212&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14

PratarmėHOW CAN SOCIAL WORKERS IMPROVE THE DEVELOPMENTAL OPPORTUNITIES OF CHILDREN IN FAMILIES WITH SUBSTANTIAL LIABILITIES?NEGALIOS POVEIKIS ŠEIMAI: SUBJEKTYVIOS BROLIŲ IR (AR) SESERŲ PATIRTIES ANALIZĖAR TURĖTŲ NEPAGYDOMA ONKOLOGINE LIGA SERGANTIS PAAUGLYS ŽINOTI SAVO LIGOS DIAGNOZĘ IR BAIGTĮ? TĖVŲ PATIRTIS IR POŽIŪRISPAGALBA ŠEIMAI, KAI VAIKUI PASKIRTA VIDUTINĖS PRIEŽIŪROS PRIEMONĖTAPIMAS SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMA: MOTERS PATIRTISMOTINYSTĖS ATSISAKYMO EMOCINĖ RAIŠKA: MOTINŲ PATIRTIES KRITINĖ REFLEKSIJASTUDENTŲ PATIRTIS TAIKANT DAILĖS TERAPIJOS METODĄ PRAKTIKOJE DIRBANT SU SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOMIS ŠEIMOS KŪRIMO PAGRINDO BEI ŠEIMAI SKIRIAMŲ IŠMOKŲ IR LENGVATŲ TEISINIS VEIKSMINGUMASVIENIŠŲ MOTINŲ ĮGALINIMAS TAIKANT BIOGRAFINĮ PASAKOJIMĄ FEMINISTINIAME SOCIALINIAME DARBE ĮGALINANČIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KONCEPTUALIZAVIMAS SOCIALINIO DARBO SU ŠEIMA PRAKTIKOJESĖKMINGOS SENATVĖS PRIELAIDOS: SENYVO AMŽIAUS ASMENŲ PERSPEKTYVAInterviu su Oksana SlapšieneReikalavimai straipsniams

Documents

SĖKMINGOS SENATVĖS PRIELAIDOS: SENyVO ......SOCIALINIS DARBAS. PATIRTIS IR METODAI ISSN 2029-0470 e-ISSN 2029-5820 2012 10 (2) SĖKMINGOS SENATVĖS PRIELAIDOS: SENyVO AMŽIAuS ASMENŲ