Vytauto Didžiojo universitetas

Orus ir aktyvus senėjimas: senyvo amžiaus moters patirtis

Socialinių mokslų fakultetasSocialinio darbo katedra

Dovilė Jankūnaitė, doc. dr. Rasa Naujanienė

Senatvė ir senėjimas

• Žmogaus senėjimas neturėtų būti suprantamas kaip vienas procesas, iš tiesų – tai sudėtingas kompleksinis procesas, apimantis biologinius, psichologinius ir socialinius pokyčius, kuriuos kiekvienas žmogus patiria skirtingais ir subtiliais būdais (Atchley, 1997).

• Yra daugybė galimų būdų teorizuoti senatvę ir senėjimo procesus. Vienos teorijos pabrėžia neigiamus, kitos, tuo tarpu, teigiamus senėjimo aspektus. Pirmuoju atveju pabrėžiami senatvėje patirimas silpnėjimas, ligos, skurdas, vienišumas, poreikis globai ir slaugai, savarankiškumo praradimas.

• Tuo tarpu antrasis požiūris pabrėžia galimybę valdyti senėjimo procesą, o tai gali būti įvardinama, kaip „sėkmingas senėjimas“.(Wray, 2003).

• Tačiau abu požiūriai į senatvę ir senėjimą gali būti pavadinti stereotipiškais, pernelyg supaprastintais ir neatspindinčiais tikrojo senėjimo „veido“ (Gubrium, Holstein, 2000). Kadangi pagrindinis dėmesys yra kreipiamas į individualų senėjimą bei senėjimo, kaip problemos traktavimą. Liguistumas, išėjimas į pensiją, skurdas, patiriama socialinė izoliacija yra pristatomi tarsi senėjimo faktai. Vyresnio amžiaus asmenys turi prisitaikyti prie šių senatvės „pasekmių“, o iš to kyla „prisitaikymo“, „pasitenkinimo gyvenimu“ konceptai bei „išsipareigojimo“ bei „aktyvumo“ teorijos (Oldman, 2003).

• Toks požiūris pabrėžia asmens priklausomybės nuo kitų didėjimą senatvėje. Oldman (2003) įvardino tokį požiūrį kaip medicininį modelį, kuriame senyvi žmonės traktuojami kaip nepajėgūs, kadangi asmens gyvenime vykstantys pokyčiai yra tapatinami ir susiejami su kasdieniniame gyvenime kylančiais sunkumais, kurie veda prie silpnėjimo, susirgimo tam tikromis ligomis (pavyzdžiui Alzheimerio liga ar demencija, psichinės sveikatos problemų) neįgalumo ir daugelio kitų sunkumų.

• Socialinis konstrukcionizmas kritikuoja senatvės, kaip praradimų ir nykimo laikotarpio vaizdavimą. Senatvės socialiniame konstrukte ypatingą dėmesį reikia skirti kultūrinei, religinei, ideologinei bei istorinei įtakai, kurios suformavo požiūrį į senus žmones (Johnson, 2005). Skirtingose kultūrose bei skirtingais laikotarpiais senatvė, buvimas senu yra interpretuojami, pristatomi bei išgyvenami skirtingai.(Gergen, Gergen, 2003).

• Biologinio senėjimo požymiai, besireiškiantys žmogaus išvaizdoje, neturi įtakos jos sveikatos būklei, bet kelia realią grėsmę asmens padėčiai visuomenėje. Pagal šiuos požymius žmogus gali būti priskirtas senimo kategorijai bei susiduria su rizika prarasti vertę, galią ir įtaką, o su tuo atsidurti ties skurdo riba, patirti diskriminaciją siekdamas pasinaudoti paslaugomis (Tulle, Lynch, 2011).

• Socialinis konstrukcionizmas pabrėžia, kad neteisingas senų žmonių kaip demenciškų traktavimas, infantilizacija, kuomet su senu žmogumi kalbama ar elgiamasi lyg su mažu vaiku, vizualinių senstančio kūno požymių manifestacija, kaip nykimo ar silpnėjimo proceso įrodymas yra kultūriškai bendrų reikšmių rezultatas, o ne tiesioginis senėjimo rezultatas (Featherstone, Hepworth 2005).

• Išankstinis nusistatymas senatvės atžvilgiu gali būti palaipsniui rekonstruotas. Vienas iš gerųjų rekonstravimo pavyzdžių galėtų būti pastangos sukurti pensinio amžiaus, kaip dinamiško, aktyvaus gyvenimo periodo įvaizdį, vietoj tradicinio senatvės suvokimo kaip pasyvaus laikotarpio, kuomet pasitraukiama iš aktyvaus socialinio gyvenimo, atsiribojama ir užsidaroma namuose (Featherstone, Hepworth, 2005).

• Pamažu senatvės vaizdavimas, kur akcentuojami pozityvūs aspektai išstumia senatvės kaip problemos vaizdavimą. Pabrėžiama vyresnio amžiaus asmens nepriklausomybė, kalbama apie seno žmogaus teisę likti savo namuose tiek ilgai, kiek norima ir galima. Reikšmingas indėlis pabrėžiant pozityvius senėjimo aspektus buvo įdėtas ėmus tyrinėti kasdieninio žmogaus gyvenimo aspektus Oldman (2003) .

• Senėjimas ir kasdieninis gyvenimas apibūdina, kaip žmonės mato patys save bei suvokia juos supantį pasaulį. Pradėta domėtis tuo, kaip vyresnio amžiaus asmenys patiria senėjimą, kuris gali būti įdomus ir prasmingas gyvenimo laikotarpis, nepaisant fizinių galių sumažėjimo ar neįgalumo (Gubrium, Holstein, 2000).

• Imta domėtis, kaip senyvo amžiaus žmonės gali patirti senėjimą, kaip prasmingą ir pasitenkinimą teikiantį nepaisant patiriamų sunkumų ar nepriteklių (Gergen, Gergen (2003).

• Asmens identitetas ir kultūriniai skirtumai yra akcentuojami. O tai yra didžiulis pokytis gerontologiniame mąstyme ir idėjose. Šie pokyčiai veda prie „Naujojo senėjimo“, kuris atsirado 9 dešimtmečio pabaigoje, 10 dešimtmečio pradžioje. Tuo metu pradėti akcentuoti ilgaamžiškumas, senėjimo heterogeniškumas ir santykiai tarp kartų. Seni žmonės matomi kaip resursai, pabrėžiant jų autonomiją bei individualumą.

• Šalia medicininio senėjimo koncepto, atsiranda sociokultūrinis senėjimo konceptas. Šiame koncepte atsižvelgiama į senų žmonių balsą, užuot pasikliovus vien tik „ekspertų“ nuomone, kaip tai buvo praktikuojama medicininiame modelyje (Koskinen, 2002).

SĖKMINGO SENĖJIMO PRASMĖ LIETUVOJE

• Lietuvoje senatvė ir senėjimas vis dar apibūdinamas ir įsivaizduojamas kaip gyvenimo periodas, kuriam būdingos ligos, neįgalumas, savarankiškumo praradimas, vienišumas, autoriteto netekimas, skurdas ir priklausomybė nuo kitų. Seni žmonės susiduria su neigiamo požiūriu į save, kartais jie net gi traktuojami kaip našta visuomenei. Visa tai konstruoja problematinį senatvės vaizdą. Tačiau kaip priešinga versija tokiam negatyviam senatvės matymui atsiranda atsvara – tai „aktyvios senatvės“ vaizdas, kuriame vyresnio amžiaus asmenys yra įsitraukę į įvairias jiems prasmingas veiklas, ar netgi šias veiklas organizuoja patys.

• Sėkmingo senėjimo perspektyva akcentuoja įvairias „išlikimo jaunu“ technikas per aktyvų įsitraukimą į asmeniui reikšmingas gamybines, socialines, fizines, kognityvines veiklas, kurios turi teigiamos įtakos asmens fizinei ir psichinei sveikatai. (Bukov, Maas, Lampert, 2002).

• Sėkmingo senėjimo perspektyva sulaukia kritikos. Pats apibrėžimas turėtų būti skirtas pasiektų rezultatų tęstinumui, o ne taikomas supaprastintam normatyviam sėkmės ar nesėkmės vertinimui (Phillips ir kt., 2010). Chapman (2005) teigimu sėkmingo senėjimo teoretizavimas yra problematinis dėl to, kad nurodo, kaip žmonės turėtų senėti, užuot stengusis išsiaiškinti ir apibūdinti kokią prasmę ir kaip skirtingi žmonės suteikia savo gyvenimui senėdami.

• Toks mąstymas paskatino domėtis ir atskleisti sėkmingui senėjimui suteikiamą prasmę iš senyvo amžiaus asmenų perspektyvos, kadangi dažniausiai mūsų turimos žinios apie senėjimą yra suformuotos iš perspektyvos tų, kurie dar net nėra patyrę, ką reiškia senėti.

• Atliekant tyrimą buvo remtasi socialinio konstruktyvizmo perspektyva ir subjektyvistinės interpretuojamosios epistemiologijos idėjomis.

• Tiek senėjimas, tiek sėkmingas senėjimas buvo traktuojami kaip socialiniai konstruktai, kurie konstruojami sąveikoje su kitu žmogumi, jo sąmone.

• Socialinė realybė konstruojama per kalbą. O kalba traktuojama ne kaip realybės atspindys, o kaip įrankis konstruojantis realybę ir skatinantis pokyčius.

• Siekiant atskleisti sėkmingo senėjimo prasmę per senyvo amžiaus asmenų perspektyvą atliktas kokybinis tyrimas.

• Tyrime dalyvavo septyni 68-74 metų amžiaus asmenys.

• Duomenys rinkti naudojant pusiau struktūruotą interviu.

• Interviu metu gauti tyrimo duomenys analizuoti vadovaujantis fenomenografijos principais.

• Atrasta, kad santykių palaikymas su kitais, materialinė gerovė bei sveikatos išsaugojimas – tai pagrindiniai komponentai, kurie konstruoja sėkmingą senėjimą.

• Buvimo naudingu ir reikalingu pojūtis, galimybė suteikti ir gauti socialinę paramą buvo atskleistos kaip sėkmingo senėjimo bruožai.

• Buvimas aktyviu ir galimybė patenkinti poreikius buvo apibūdintos kaip svarbios siekiant išlikti sveikam ir išlaikyti materialinę gerovę.

• Paminėtos kategorijos ir bruožai yra glaudžiai susiję ir kartu konstruoja individualią sėkmingo senėjimo patirtį.

• Sėkmingas senėjimas yra individualus, subtilus išgyvenimas, kiekvienas vyresnio amžiaus asmuo savo gyvenime geba rasti tam tikras sferas, kurias jis gali įvardinti kaip sėkmingas ir kurios sudaro jo sėkmingo senėjimo pagrindą.

Ačiū už dėmesį!