Vilnius / 2016

Aukso pievaVilnius / 2016

Leigh Bardugo

Grišu trilogijapirma knyga˛

Iš anglŲ kalbos vertĖ tĖja luna

GrišosAntrosios armijos kariaiMažojo Mokslo meistrai

KorporAlKAi(gyvuju ir mirusiuju ordinas)

širdininkaigydytojai

EtErEAlKAi(kvieteju ordinas)

škvaliniaiinferniai

potvyniu kelejai

MAtEriAlKAi(fabrikatoriu ordinas)

diurastaialchemikai

˛ ˛ ˛ ˛

˛.

˛ . .

˛

7

arnai vadino juos malenčkiais – mažaisiais vaiduokliukais.

Pirmiausia – jie buvo mažiausi ir jauniausi kunigaikščio na-

muose, o antra – užpildė dvarą tarsi nuolat krizenantys fantomai,

lakstantys po kambarius, besislapstantys bufetuose bei sėlinantys

į virtuvę nugvelbti paskutinių šios vasaros persikų ir slapta besi-

klausantys pokalbių.

berniuką ir mergaitę atvežė į dvarą savaitės skirtumu: eilinius

našlaičius, pasienio karo aukas, bėglius suodinais veidais, ištrauk-

tus iš tolimų miestų griuvėsių. juos atgabeno į kunigaikščio val-

das, kad išmokytų skaityti, rašyti ir šiokio tokio amato. berniukas

buvo žemo ūgio, kresnas ir drovus, bet visuomet su šypsena. o

mergaitė visiškai kitokia ir pati tai puikiai suprato.

Pasislėpusi virtuvės bufete, klausydamasi suaugusiųjų paskalų,

ji nugirdo, kaip kunigaikščio namų šeimininkė ana kuja pasakė:

– ji maža bjaurybė. joks vaikas neturėtų taip atrodyti. Išblyš-

kusi ir irzli, tarsi sugižusio pieno stiklinė.

– Ir tokia liesa! – pridūrė virėjas. – niekada nepabaigia savo

vakarienės.

susirangęs prie mergaitės, berniukas pasisuko į ją ir sukuždėjo:

– kodėl tu nevalgai?

Ivadas

t

˛

8

– nes viskas, ką ji pagamina, atsiduoda dumblu.

– Man visai tinka.

– tu valgytum bet ką.

jie vėl priglaudė ausis prie bufeto durelių plyšio. Po akimirkos

berniukas sukuždėjo:

– nemanau, kad tu bjauri.

– ššš! – sušnypštė mergaitė.

tačiau tamsių šešėlių slepiamą veidą nušvietė šypsena.

vasarą jie kentė ilgas rutininių darbų valandas, po kurių sekda-

vo dar ilgesnės pamokos, praleistos tvankiose klasėse. kai karš-

tis darydavosi nepakeliamas, jiedu ištrūkdavo į mišką apžiūrėti

paukščių lizdų arba paplaukioti mažame drumstame upelyje,

kartkartėmis valandų valandas praleisdavo gulėdami pievoje ir

stebėdami, kaip saulė lėtai pasislenka virš galvos, sykiu svarsty-

dami, kur pasistatys pieno ūkelį ir ar turės dvi baltas karvutes,

ar tris. Žiemą kunigaikštis išvykdavo į savo miestietiškus namus

os alte. kai dienos pradėdavo trumpėti ir imdavo šalti, moky-

tojai tapdavo ne tokie griežti ir atlaidžiau žiūrėdavo į pareigas,

dažniau sėdėdavo prie židinio, lošdavo kortomis ir gerdavo girą.

namuose uždaryti nuobodžiaujantys vyresni vaikai vis dažniau

įsiveldavo į muštynes. todėl berniukas ir mergaitė imdavo slaps-

tytis nenaudojamuose valdų kambariuose ir stengdamiesi sušilti

rengdavo spektaklius pelėms.tą dieną, kai atvyko grišų egzami-

nuotojai, berniukas ir mergaitė sėdėjo ant palangės dulkėmis nu-

klotame antrojo aukšto miegamajame, vildamiesi nors akies kraš-

teliu pamatyti pašto karietą. tačiau vietoje jos išvydo trijų juodų

9

arklių traukiamas roges, kurios praskriejo pro balto akmens var-

tus į kunigaikščio valdas. jiedu stebėjo, kaip rogės tyliai slysta per

sniegą iki pat paradinių durų.

Iš jų išlipo trys figūros, dėvinčios elegantiškas kailines kepures

ir sunkius vilnonius durtinius: tamsiai raudoną, tamsiai mėlyną ir

ryškiai purpurinį.

– grišos! – sukuždėjo mergaitė.

– greičiau! – šūktelėjo berniukas.

jiedu akimirksniu nusiavė batus ir tyliai nurūko koridoriumi,

tada pateko į tuščią muzikos užsiėmimų kambarį ir pasislėpė

už kolonų balkone, atsiveriančiame į svetainę, kurioje ana kuja

mėgdavo priimti svečius.

ana kuja jau buvo čia, pasipuošusi juoda suknele tarsi var-

na ir pylė arbatą iš samovaro. Žiedas su raktais žvangėjo jai prie

juosmens.

– tik du šiais metais, tiesa? – paklausė moteris tyliu balsu.

vaikai dirstelėjo pro balkono turėklus į kambarį apačioje. Du

grišos sėdėjo prie židinio: dailus vyras mėlynais drabužiais ir mo-

teris raudona mantija, išdidžios ir sykiu grakščios laikysenos. tre-

čiasis vyras šviesiais plaukais lėtai vaikštinėjo po kambarį, mankš-

tindamas kojas.

– taip, – tarstelėjo ana kuja. – berniukas ir mergaitė, mūsų

jauniausieji. Manome, kad jiems apytikriai aštuoneri.

– Manote? – pasitikslino vyras mėlynais rūbais.

– jų tėvai mirę...

– suprantame, – pasakė moteris. – be abejonės, esame dideli

jūsų įstaigos gerbėjai. tenorime, kad aukštuomenė labiau domė-

tųsi paprastais žmonėmis.

– Mūsų kunigaikštis – didis žmogus, – tarė ana kuja.

10

aukštai balkone berniukas ir mergaitė gudriai vienas kitam

linktelėjo. jų geradarys kunigaikštis keramsovas buvo šlovingas

karo herojus ir žmonių draugas. grįžęs iš fronto linijos, jis paver-

tė savo dvarą našlaičių prieglauda, sykiu įkūrė namus nuo karo

nukentėjusioms našlėms. jiems buvo prisakyta paminėti jo vardą

vakarinėse maldose.

– Ir kokie jie, tie vaikai? – pasidomėjo moteris.

– Mergaitė turi talentą piešti. o berniukas dažniausiai leidžia

laiką namuose, pievoje arba miške.

– bet kokie jie? – pakartojo moteris.

ana kuja suraukė suvytusias lūpas.

– kokie jie? jie nepaklusnūs, kaprizingi, pernelyg vienas prie

kito prisirišę. jie...

– jie klausosi kiekvieno mūsų ištarto žodžio, – tarstelėjo jau-

nas vyras purpuriniais rūbais.

Iš nuostabos berniukas ir mergaitė pašoko. griša stebeilijo

tiesiai į jų slaptavietę. vaikai susigūžė už kolonos, tačiau buvo

per vėlu.

anos kujos balsas nuskambėjo kaip rimbo kirtis:

– alina starkova! Maljenai oretsevai! tučtuojau nusileiskite!

alina ir Malas nenoromis pasileido balkono gale esančiais siau-

rais laiptais žemyn. kai jiedu pasiekė pirmą aukštą, nuo kėdės pa-

kilo raudonai apsivilkusi moteris ir mostelėjo ranka žengti į priekį.

– ar žinote, kas mes tokie? – pasiteiravo moteris.

jos plaukai buvo pilki kaip plienas. veidas išvagotas raukšle-

lių, tačiau gražus.

– jūs raganiai! – leptelėjo Malas.

– raganiai? – suniurnėjo ji. tada pasisuko į aną kują: – ar to

mokote šioje mokykloje? Prietarų ir melo?

11

ana kuja susidrovėjusi nuraudo. Moteris raudonais drabu-

žiais atsigręžė į Malą ir aliną, jos tamsios akys blizgėjo.

– Mes ne raganiai. esame Mažojo Mokslo specialistai. saugo-

me šią šalį ir karalystę.

– kaip ir Pirmoji armija, – tyliai tarstelėjo ana kuja, jos balsas

nuskambėjo gana griežtai.

Moteris raudonais rūbais sustingo, tačiau po akimirkos pri-

pažino:

– kaip ir karaliaus armija.

jaunas vyras purpuriniais drabužiais šyptelėjęs atsiklaupė

priešais vaikus. tada švelniai tarė:

– kai lapai pakeičia spalvą, ar vadinate tai magija? o kai įsi-

pjaunate ranką ir ši sugyja? Ir kai uždedate puodą ant krosnies ir

vanduo užverda, ar tai magija?

Išpūtęs akis Malas papurtė galvą.

tačiau alina susiraukusi atšovė:

– bet kas gali užvirinti vandenį.

ana kuja susierzinusi atsiduso, tačiau moteris raudonais dra-

bužiais nusijuokė.

– tu visiškai teisi. bet kas gali užvirinti vandenį. tačiau ne

kiekvieno jėgoms įsisavinti Mažąjį Mokslą. štai kodėl atvykome

tavęs patikrinti, – ji pasisuko į aną kują. – Dabar palikite mus.

– Palaukite! – sušuko Malas. – kas nutiks, jei mes esame vieni

iš grišų? kas mums nutiks?

Moteris raudonais drabužiais pažvelgusi į jį atsakė:

– jei kartais paaiškės, kad vienas iš jūsų yra griša, o tai menkai

tikėtina, tuomet laimingasis vaikas keliaus į specialią mokyklą,

kur grišos mokomi naudotis talentais.

12

– turėsite geriausius drabužius, skaniausią maistą ir viską, ko

tik širdis įsigeis, – pridūrė žmogus purpuriniais rūbais. – ar to

norite?

– tai geriausias būdas pasitarnauti karaliui, – atsakė ana,

stabtelėjusi prie slenksčio.

– tai tiesa, – pritarė moteris raudonais rūbais, regis, ji buvo

patenkinta ir troško susitaikyti.

berniukas ir mergaitė susižvalgė, suaugusieji nėmaž nekreipė

į juos dėmesio, todėl nė neišvydo, kaip mergaitė ištiesusi ranką

sugniaužė berniuko delną, jie nė nepastebėjo tarp jų šmėkštelė-

jusio žvilgsnio. kunigaikštis būtų atpažinęs tą žvilgsnį. jis ilgus

metus praleido prie nusiaubtos šiaurinės sienos, kur ištisi kai-

mai patyrė apsiaustį, o kaimo gyventojai nuolat kovojo ir sulaukė

tik menkutės, neesminės karaliaus arba dar kieno nors paramos.

jis matė nepalaužiamą moterį, basą stovinčią prie savo namų

slenksčio, drąsiai pasitinkančią daugybę į ją nukreiptų durtuvų.

jis pažinojo žvilgsnį vyro, kuris savo namus gynė viso labo tik su

akmeniu rankoje.

13

tovėdama pakraštyje kelio, pilno žmonių, pažvelgiau į ban-

guotus tulos slėnio laukus ir apleistus ūkius, tuomet pirmą

kartą išvydau šmėstelint šešėlio kanjoną. Iki karinės stovyklos

Poliznajoje mano pulkui reikės keliauti dar dvi savaites. virš gal-

vos švietė šilta rudens saulė, tačiau vis viena drebėjau susisiautusi

paltu, žvelgdama į miglą, panėšėjančią į tamsią dėmę horizonte.

Iš nugaros į mane trinktelėjo sunkus petys. susverdėjusi vos

nesiplojau veidu žemyn į purviną kelią.

– ei! – sušuko karys. – Žiūrėk, kur eini!

– kodėl pats nežiūri, kur neša riebios kojos? – atrėžiau, sykiu

pasimėgaudama nuostaba, atsiradusia jo plačiame veide.

Žmonės, ypač drūti vyrai, nešiojantys didelius šautuvus, ne-

sitiki tokio įžūlumo iš prakaulios merginos kaip aš. jie visuomet

atrodo mažumėlę apstulbę.

kareivis greitai atsikvošėjo ir piktai dėbtelėjęs pasitaisė kuprinę

ant nugaros, tada pradingo arklių, vyrų, vežimų ir vežėčių vilksti-

nėje, traukiančioje per kalno keterą į apačioje besidriekiantį slėnį.

Paspartinusi žingsnį įsižiūrėjau pro minią. Prieš kelias valan-

das pamečiau topografų vežimo su geltona vėliavėle vaizdą. Ži-

nojau, kad atsilieku.

s

skyrius1

14

Žingsniuodama traukiau į save žalio ir auksinio rudens me-

džių kvapus, į nugarą pūtė lengvas vėjelis. keliavome plačiu vy

keliu, kuris kadaise vedė nuo os alto į pasiturinčius uostamies-

čius vakarinėje ravkos pakrantėje. bet taip buvo anksčiau, prieš

atsirandant šešėlio kanjonui.

kažkas minioje pradėjo dainuoti. „Dainuoti? koks idiotas

sumanė uždainuoti pakeliui į kanjoną?“ Dar kartą žvilgtelėjau į

dėmę horizonte ir mane nukratė šiurpas. šešėlio kanjoną mačiau

pažymėtą daugelyje žemėlapių – juodą brūkšnį, atskiriantį rav-

ką nuo vienintelės mūsų pakrantės ir paliekantį be vartų į jūrą.

kartais jis buvo vaizduojamas kaip dėmė, kartais kaip tamsus

beformis debesis. kai kuriuose žemėlapiuose šešėlio kanjonas

buvo pažymėtas kaip ilgas siauras ežeras, pavadintas kitu vardu –

nejūra, veikiausiai taip norėta nuraminti ir padrąsinti karius bei

pirklius kirsti teritoriją.

šniurkštelėjau. galbūt tai apmulkins nutukusius prekeivius,

bet tik ne mane.

atplėšiau žvilgsnį nuo bloga lemiančios miglos, besidriekian-

čios tolumoje, ir pažvelgiau į suniokotus tulos ūkius. kadaise

slėnyje buvo įsikūrę turtingiausi ravkos dvarai. kažkada tai buvo

vieta, kur ūkininkai prižiūrėjo gausius pasėlius ir avis, besiganan-

čias žaliuojančiuose laukuose. tada idilija baigėsi, kraštovaizdyje

atsirado juodas brūkšnys, kone neįžengiamos tamsos ruožas, ku-

ris su kiekvienais metais vis didėjo, keldamas siaubą. niekas ne-

žino, kur dingo ūkininkai su savo kaimenėmis ir derliumi, niekas

nenutuokia, kur išnyko namai ir šeimos.

„liaukis, – griežtai sudrausminau save. – nuo to bus tik blo-

giau. Žmonės metų metus keliaudavo per kanjoną... įprastai pa-

15

tirdavo daugybę nuostolių, tačiau tiek to.“ suėmusi save į nagą

giliai įkvėpiau.

– tik nenualpk vidury kelio, – sukuždėjo balsas visai prie au-

sies, o nusileidusi sunki ranka spustelėjo man pečius.

Pažvelgiau į pažįstamą Malo veidą, jo šviesiai mėlynos akys

šypsojosi. jis žengė koja kojon drauge su manim.

– nagi, – paragino jis. – vieną koją į priekį, paskui kitą. juk

žinai, kaip tai daroma.

– trukdai mano planui.

– nejaugi?

– taip. noriu prarasti sąmonę, kad kiti sutryptų ir paliktų dau-

gybę sunkių kūno sužeidimų.

– nuostabus planas.

– ak, jei siaubingai susižalosiu, negalėsiu kirsti kanjono.

Malas lėtai linktelėjo.

– supratau. galiu stumtelėti po vežimu, jei tai padėtų.

– apsvarstysiu tavo pasiūlymą, – suniurnėjau, tačiau pajutau,

kaip nuotaika mažumėlę pagerėjo.

nepaisant visų pastangų, Malas vis dar turėjo man didelę įta-

ką. Ir ne tik man vienai. Daili blondinė praėjusi pro šalį pamojavo

ranka, per petį laidydama į Malą meilius žvilgsnius.

– ei, rube, – šūktelėjo jis. – vėliau susitiksime?

rubė sukrizenusi nėrė į minią. Malas plačiai nusišypsojo, bet

išsyk pastebėjo, kaip aš pavarčiau akis.

– ką? Maniau, kad tau patinka rubė.

– kaip visada nedaug turime apie ką pakalbėti, – sausai mes-

telėjau.

tiesą sakant, iš pradžių mėgau rubę. kai mudu su Malu pali-

kome keramzino našlaičių prieglaudą ir išvykome treniruotis – at-

16

likti karinės tarnybos Poliznajoje, aš nervindavausi sutikusi naujų

žmonių. tačiau daug mergaičių norėjo su manimi draugauti, o

rubė buvo viena iš labiausiai to trokštančių. šios draugystės tru-

ko tol, kol perpratau, jog jos domisi manimi tik dėl artimo ryšio

su Malu.

stebėjau, kaip jis plačiai ištiesia rankas ir pakelia veidą į ru-

deninį dangų, atrodė visiškai patenkintas. jo žingsniai tapo netgi

šiek tiek gyvesni, atkreipiau dėmesį su pasibjaurėjimu.

– kas tau pasidarė? – sušnibždėjau įniršusi.

– nieko, – atsakė nustebęs. – jaučiuosi puikiai.

– bet kaip gali būti toks... savimi patenkintas?

– savimi patenkintas? niekada nesijaučiu savimi patenkintas.

viliuosi tokiu niekada ir nebūti.

– na, tuomet kas tai? – paklausiau mostelėdama į jį ranka. –

atrodai taip, tarsi netrukus lauktų gera vakarienė, o ne mirtis ir

atskirtis.

Malas nusijuokė.

– tu pernelyg nerimauji. karalius pasiuntė visą grišų meistrų

būrį, kad šie pridengtų skifus1, o sykiu netgi kelis klaikius širdi-

ninkus. galop turime savo šautuvus, – paplekšnojo vieną jų sau

ant nugaros. – Mums viskas bus gerai.

– šautuvas ne ką tepadės, jei mus rimtai puls.

suglumęs Malas dėbtelėjo į mane.

– kas pastaruoju metu su tavimi darosi? esi irzlesnė nei visuo-

met. Ir atrodai siaubingai.

– ačiū, – sumurmėjau. – Pastaruoju metu mane kankina ne-

miga.

– negi pirmąkart?..

1 skifas (angl. skiff) – ilga, siaura valtis su irklais (čia ir toliau vert. past.).

17

na, žinoma, jis teisus. niekada gerai neišsimiegodavau. ta-

čiau pastarosios kelios dienos buvo kur kas blogesnės. tik šven-

tieji žino, kad turiu užtektinai svarių priežasčių baimintis ke-

lionės per kanjoną. Mano baimėmis pasidalijo visi būrio nariai,

kuriems nėmaž nepasisekė, kad buvo parinkti keliauti drauge.

tačiau buvo dar kažkas – giliai tūnantis nerimas, kurio nepajė-

giau įvardyti.

Pažvelgiau į Malą. kažkada su juo galėdavau plepėti apie viską.

– tiesiog... turiu negerą nuojautą.

– liaukis taip nerimauti. galbūt jie išsiųs Michailą su skifu.

volkrai pakaks tik žvilgtelėti į jo didžiulį, sultingą pilvą, kad pa-

liktų mus ramybėje.

Mane užliejo neprašyti prisiminimai: mudu su Malu sėdime

ant kėdės kunigaikščio bibliotekoje ir sklaidome didelės knygos

odiniu viršeliu puslapius. stabtelime prie volkros iliustracijos,

kurioje ji pavaizduota ilga, bjauriais nagais, oda aptrauktais spar-

nais, su daugybe aštrių it skustuvas dantų, kad galėtų įsikabinti

žmogui į kūną. šie padarai akli, nes šimtmečius praleido šešėlio

kanjono tamsoje, tačiau legenda byloja, kad jie užuodžia žmo-

gaus kraują mylių atstumu. Dūrusi pirštu į puslapį paklausiau:

– ką volkra laiko?

Iki šiol girdžiu, kaip Malas sušnabžda į ausį:

– Manau... manau, kad tai koja.

Mudu su trenksmu užvertėme knygą ir klykdami pasileidome

į saugią, saulės apšviestą vietą...

nesusivokusi sustojau ir sustingau vietoje, nepajėgdama at-

sikratyti šio prisiminimo. Pastebėjęs, kad neinu su juo, Malas

apmaudžiai atsiduso ir sugrįžo atgal. uždėjęs rankas man ant

pečių lengvai papurtė.

18

– Pajuokavau. niekas neketina suėsti Michailo.

– Žinau, – atsakiau, nudelbusi akis į batus. – tu toks pokšti-

ninkas.

– nagi, alina. Mums viskas bus gerai.

– negali to žinoti.

– Pažvelk į mane, – prisiverčiau pakelti žvilgsnį. – Žinau, kad

tu bijai. aš taip pat. bet mudu tai įveiksime, ir viskas bus gerai.

kaip visada. sutinki?

jis nusišypsojo, o mano širdis ėmė garsiai daužytis krūtinėje.

nykščiu patryniau randą dešiniosios rankos delne ir virpėdama

įkvėpiau.

– gerai, – nenoromis pasakiau ir pajutau, kaip šypsena pra-

žysta mano veide.

– o, sugrįžo madam nuotaika! – sušuko Malas. – saulė vėl gali

mus džiuginti savo spinduliais!

– ar neužsičiaupsi?

Pasisukau jam kumštelėti, tačiau nespėjau ir jis pastvėręs

mane pakėlė aukštyn. netoliese pasigirdo kanopų bildesys ir

riksmai. Malas trūktelėjo mane į kelkraštį kaip tik tuo metu, kai

didžiulė juoda karieta dundėdama pralėkė pro šalį, išblaškydama

žmones, sprunkančius į visas puses, kad išvengtų keturių juodų

arklių kanopų. šalia vadeliotojo su botagu sėdėjo du kariai, vil-

kintys juodus kaip anglis paltus.

Darklingas. su niekuo nesupainiosi jo juodos karietos ar uni-

formuotų juodų sergėtojų.

Dar viena karieta, tik šįkart raudonai lakuota, nudardėjo pro

mus kur kas lėtesniu tempu.

Pažvelgiau į Malą, širdis daužėsi nuo artumo.

– ačiū, – sukuždėjau.

19

Ūmai Malas suprato, kad laiko mane apglėbęs. jis greitai pa-

leido rankas ir paskubomis žengtelėjo atgal. nusibraukiau dulkes

nuo palto, vildamasi, kad jis nepastebės mano užsiliepsnojusių

skruostų.

Pro mus nudardėjo trečioji karieta, nulakuota mėlyna spalva,

pro jos langą pažvelgė mergina. jos garbanoti juodi plaukai ky-

šojo iš po sidabrinės lapės kepurės. ji nužvelgė stebinčią minią,

tuomet, kaip ir galėjau nuspėti, jos žvilgsnis stabtelėjo prie Malo.

„tu pati dėl jo svaigsti, – subariau save. – kodėl kokia nors

daili griša negalėtų to daryti?“

jos lūpos išsilenkė į šypseną ir prikaustė Malo žvilgsnį. Mer-

gina stebėjo jį per petį tol, kol karieta pradingo tolumoje. Malas

kvailai įsispoksojo į ją, o burna mažumėlę prasivėrė.

– užsičiaupk, kol dar niekas neįskrido, – išrėžiau.

Malas sumirksėjo vis dar apstulbęs.

– ar matei? – kažkas subaubė.

Pasisukusi išvydau mūsų link skuodžiantį Michailą, jo veide

švietė kone komiška nustebimo ir pagarbios baimės išraiška. Mi-

chailas buvo raudonplaukis, tvirto sudėjimo, turėjo platų veidą

ir netgi dar platesnį kaklą. už jo skubėjo Dubrovas – aukštas,

liesas ir tamsus vyrukas. abu jie buvo pėdsekiai, dirbantys Malo

padalinyje ir niekuomet nuo jo nenutolstantys.

– Žinoma, mačiau, – atsakė Malas, jo kvailoką veido išraišką

pakeitė savimi pasitikinčio žmogaus šypsena.

aš pavarčiau akis.

– ji žiūrėjo tiesiai į tave! – šūktelėjo Michailas ir paplekšnojo

Malui per nugarą.

Malas atsainiai gūžtelėjo pečiais, tačiau šypsena dar labiau

paplatėjo.

20

– na, pažiūrėjo, – atšovė patenkintas savimi.

Dubrovas nervingai pasimuistė.

– sakoma, kad grišų merginos gali užkerėti.

aš prunkštelėjau. Michailas pažvelgė į mane, tarsi tik dabar

pastebėjęs.

– ei, Plokščiavidure, – jis niuktelėjo man į ranką. susiraukiau

išgirdusi tokią pravardę, bet jis atsigręžė į Malą: – juk žinai, kad

ji nakvos stovykloje, – tarstelėjo klastingai šnairuodamas.

– girdėjau, kad grišų palapinė didumo sulig katedra, – pridū-

rė Dubrovas.

– ten daugybė puikių tamsių užkaborių, – paantrino Michai-

las, reikšmingai pakraipydamas antakius.

Malas riktelėjo. Daugiau nė nepažvelgę į mano pusę jie trise

nužirgliojo tolyn, pakeliui šūkčiodami ir stumdydami vienas kitą.

– Ir man buvo malonu jus matyti, – sumurmėjau panosėje.

Pasitaisiusi kuprinės rankenas ant pečių pradėjau leistis ke-

liu žemyn, pasivijau paskutinius atsilikėlius, traukiančius kalnu

žemyn į kribirską. nesivarginau paskubėti. tikriausiai būsiu ap-

rėkta, kai pasieksiu kartotekos palapinę, tačiau dabar jau nieko

nepakeisi.

Patryniau ranką, kur man niuktelėjo Michailas. „Plokščiavidu-

rė.“ nekenčiau tos pravardės.

„nevadinai manęs Plokščiavidure prisigėręs giros ir bandy-

damas grabinėti prie pavasarinio laužo, apgailėtinas avigalvi“, –

kandžiai pagalvojau.

kribirske buvo į ką žiūrėti. Pasak vyriausiojo kartografo, ši

vieta, iki atsirandant šešėlio kanjonui, buvo nedidelis apsnūdęs

prekybos miestelis su dulkėmis nusėta pagrindine aikšte ir užei-

ga pavargusiems keliauninkams, traukiantiems vy keliu. tačiau

Leigh Bardugo

Lei

gh

Bar

dug

o

Grišu trilogija . pirma knyga˛Aukso pieva

Nieko panašaus nesu skaičiusi...Veronica roth, knygos „Divergentė“ autorė

– Aš tavęs labai ilgai laukiau, Alina, – prisipažino jis. – Tu ir aš pakeisime pasaulį.

Apsuptą priešų, kažkada garsią Ravkos tautą dalija Šešėlio kanjo nas – neįžengiamos tamsos ruožas, knibždėte

knibždantis monstrų, mintančių žmonėmis.

www.auksopieva.lt

Alina Starkova niekuomet nepasižymėjo ypatingais gabumais. Tačiau kai kanjone užpuolamas jos pulkas ir žiauriai sužeidžiamas

geriausias draugas, joje prabunda slypėjusios galios ir išgelbėja bičiulio gyvybę. Šios galios gali padėti išlaisvinti nusiaubtą ir karų niokojamą šalį. Išplėšta iš savo aplinkos ir nugabenta į karališkąjį

dvarą, Alina mokoma būti grišų nare – magiškojo elito dalimi, kuriam vadovauja paslaptingasis Darklingas.

Vis dėlto šiame pasaulyje niekas nėra tuo, kuo atrodo esąs. Kai prieš akis dunkso neįžvelgiama tamsa, o visos karalystės

likimas priklauso nuo Alinos nepažintos galios, ji turi atskleisti grišų, o sykiu ir savo širdies paslaptis.

„Šešėlis ir kaulas“ – pirmoji grišų trilogijos dalis.

Leigh Bardugo – „The New York Times“ bestselerių autorė, kurios

knygomis žavisi viso pasaulio jaunimas, teises į šios trilogijos

ekranizaciją įsigijo „Hario Poterio“ filmų režisierius Deividas Heimanas

ir „DreamWorks“ kino kompanija. Rašytojos knygos išverstos

į daugiau kaip 24 kalbas ir išleistos 50 šalių.