ANDREA CREMER

LEMIAMA KOVA„Nakties šešėlis“ trečia knyga

Iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė

Versta iš:Andrea CremerBLOODROSEPhilomel Books, a division of Penguin Young Readers Group, New York, 2012

ISBN 9786090108826

Copyright © Broken Foot Productions, Inc. 2012Cover Photos © 2012 by Gabrielle Revere; Eduard Kyslynskyy / „Dreamstime.com“Cover Design by Theresa M. Evangelista© Vertimas į lietuvių kalbą, Simona Kaziukonytė, 2013© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Simona KaziukonytėRedaktorius Dainius RačiūnasKorektorė Ramutė PrapiestienėViršelį lietuviškam leidimui adaptavo Galina TalaikoMaketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

Skiriu savo tėvams

Rengiuosi paskutinei savo kelionei, milžiniškam šuoliui į tamsą.Thomas Hobbes

PIRMA DALIS

Oras

PIRMAS SKYRIUS

Girdėjau kiekvieną savo širdies tvinksnį – ji sunkiai daužėsi krūtinėje. Tas garsas ne tik atsimušėausyse, jis tarsi išplito ir užpildė tuščią erdvę tarp švytinčio portalo apybrėžų ir tamsaus namo.

Renė buvo name. Nė kiek tuo neabejojau. Žinojau, kad yra ten, nors nemačiau ir netgi neužuodžiaušilto santalo ir odos kvapo. Jis manęs laukė. Bet kodėl? Kodėl Renė atėjo į šią apleistą vietą?

Mėnulį trumpam užklojo debesys, mano žvilgsnis nuslydo į mirgančius aplink statybvietę šešėlius– jie atrodė gerokai panašūs į šmėklas. Pakėliau akis į dangų, kad nereikėtų žiūrėti į namą arstirksančias nebaigtų statinių sijas. Laikas čia buvo sustingęs. Kalno šlaite iškirsta laukymė ir apleistastatybvietė skaudžiai priminė nebegrąžinamą praeitį. Čia turėjo būti įkurta Haldžio gaujos gyvenvietė– dabar stūksojo tik griuvėsiai. Šioje vietoje turėjo būti pastatyti prabangūs namai mudviejų su Renėgaujai. Mūsų gaujos buveinė. Mūsų namai.

Stengdamasi nuslėpti virpulį, atsigręžiau į Ednę.– Nesirodyk. Jei ištiks bėda, išgirsi mano balsą. O jei pamatysi mane atbėgant, kuo greičiau daryk

duris. Kad ir kas nutiktų, neik ieškoti.– Sutarta, – atsakė Ednė, traukdamasi į miško tankmę. – Ačiū, Kala.Linktelėjau ir pasiverčiau vilke. Ednė susiliejo su medžių šešėliais. Įsitikinusi, kad jos niekas

neaptiks, ėmiau sėlinti prie namo. Langai buvo tamsūs, iš vidaus nesklido nė garselio. Iš pažiūrosnamas atrodė tuščias, bet aš žinojau, kad yra priešingai.

Nuleidusi snukį prie žemės uodžiau orą. Prie statybvietės atėjome prieš vėją, todėl nesijaučiausaugi. Po nakties šydu gali slėptis priešai, o aš juos užuosiu tik atsidūrusi visai šalia. Įsitempusi,karpydama ausimis klausiausi, ar neišgirsiu kokio šnaresio. Visiška tyla. Nesislapstė po krūmaistriušiai, ieškodami užuoglaudos, danguje nešmėkščiojo naktiniai paukščiai. Ši apleista vieta atrodė itprakeikta – nė viena gyva būtybė nebūtų drįsusi žengti į proskyną.

Pagreitinau žingsnį norėdama greičiau pasiekti namą. Liuoksėjau per pusnis, nagai slysčiojoapledėjusiu šaligatviu. Pribėgusi laiptus stabtelėjau pauostyti žemės. Nužvelgiau pakopas: šviežiletenų pėdsakai, virstantys batų atspaudais. Renė kvapas atrodė stiprus, dar neišsivadėjęs. Jo buvoateita vos truputį anksčiau už mus. Lėtai užlipau į verandą, priėjau įstiklintas duris ir atvirtau mergina.Atsargiai pasukau rankeną. Durys buvo neužrakintos. Plačiai jas atvėriau – vos vos girgžtelėjo, irtiek. Įsmukau vidun, uždariau duris ir užšoviau skląstį. Jei kas nors atseks iš paskos, bent jau išgirsiu.

Vėl pasiverčiau vilke ir nusėlinau per vestibiulį iki laiptų į antrą aukštą. Eidama pro valgomąjįnenoromis susigūžiau. Kambaryje išvydau nuostabų senovinį ąžuolinį stalą, jį supo kėdės po keturiasiš abiejų pusių, dar po vieną abiejuose stalo galuose. Iš viso dešimt. Lengvai įsivaizdavau šį staląnukrautą valgiais. Ir prie jo susėdusius juokaujančius, traukiančius vienas kitą per dantį,besišnekučiuojančius mūsų gaujos narius.

Lėtai užkopiau laiptais, trokšdama, kad nagai taip garsiai necaksėtų į kietmedžio grindis. Pasiekusiantro aukšto laiptų aikštelę stabtelėjau ir įsiklausiau. Name tvyrojo tyla. Sekdama Renė pėdsakaispratykinau pro tris miegamuosius ir vonios kambarį. Galiausiai priėjau duris koridoriaus gale. Kaiįžengiau į šeimininkų miegamąjį, širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi.

Paėjėjusi porą žingsnių, stabtelėjau. Blyškūs mėnulio spinduliai skverbėsi vidun, nušvietė didžiulęjuodmedžio lovą su keturiais stulpais, aptrauktą prabangiu raštuotu audiniu, su daugybe atlasiniųpagalvių. Prie kitos sienos stovėjo tokio pat stiliaus spinta. Priešais lovą puikavosi tualetinisstaliukas ir minkštasuolis.

Visur užuodžiau Renė kvapą. Po šaltu rudens dangumi tvyrojo laužo dūmų dvelksmas, o vidujebuvo justi stipresnis padėvėtos odos kvapas, tarsi gundantis kaspinas vingiavo ir santalo aromatas.Užsimerkiau ir leidausi apgaubiama Renė kvapo, nuo jo mane užplūdo prisiminimai. Akimirką jaispasimėgavau, paskui nusipurčiau ir pašiaušiau keterą. Praeities nebesugrąžinsi, turiu susitelkti įdabartį.

Mėnulio šviesa krito pro aukštus erkerio langus, nišoje stovėjo sofa. Tada išvydau Renė.Gaubiamas šešėlių jis labai ramiai gulėjo ant žemės, padėjęs galvą ant letenų, ir žiūrėjo į mane.

Taip mudu ir sustingome, rodos, ištisą amžinybę spoksojome vienas į kitą. Galiausiai prisiverčiaužingtelėti į priekį. Renė staigiai pakėlė galvą ir pašiaušė keterą. Išgirdau lėtą, grėsmingą urzgimą.Sustingau maldydama troškimą atsakyti tuo pačiu.

Tebeurgzdamas Renė atsistojo ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal palei langą. Žengiau dar žingsnį įpriekį. Jis įspėjamai viauktelėjo ir iššiepė iltis. Nunarinau galvą, nerodžiau jokių agresyvumo ženklų.Man tai nerūpėjo.

Renė įtempė raumenis, puolė mane, parvertė ant šono. Kiauktelėjau ir mudu nučiuožėmemedinėmis grindimis. Jo iltys kaukštelėjo man prie pat peties, bet spėjau nusiristi tolyn. Kaipmatpašokau ant kojų ir mečiausi į šoną, nes Renė puolė antrąkart. Pajutau karštą jo kvapą, iltysbrūkštelėjo per šoną. Urgzdama atsigręžiau – vėl rengiausi pasitikti priešą. Kai Renė dantys irtrečiąkart manęs nekliudė, suvokiau, kas vyksta. Tas puolimas buvo netikras, skirtas tik išgąsdinti.

Pasimuisčiau ir viauktelėjau:„Liaukis!“Tamsios Renė akys liepsnojo.„Kodėl nekovoji?“ – Jis iššiepė iltis.Lėtai sukausi ratu, nepaleisdama iš akių artyn sėlinančio vilko.„Atėjau čia ne kovoti.“Renė vėl puolė, aš nepajudėjau iš vietos. Urgzdamas jis prilindo visai arti, bet aš nė

nekrūptelėjau.„Jei nepasirengusi kautis, nereikėjo čia ateiti.“

„Aš visada pasirengusi. – Iššiepiau dantis. – Tik tai nereiškia, kad noriu kautis.“Grėsmingas Renė urzgesys pamažu nuslopo. Jis nunarino galvą, nusisuko nuo manęs, grįžo prie

lango ir pakėlė snukį į dangų.„Tau nederėtų čia būti.“„Žinau. – Patraukiau jam iš paskos. – Ir tau nederėtų.“Renė atsigręžė, o aš atvirtau mergina.Tamsiai pilkas vilkas sumirksėjo – po akimirkos priešais mane stovėjo vaikinas ir įdėmiai žvelgė

man į akis.– Kodėl atėjai?– Galėčiau ir tavęs to paties paklausti, – atsakiau ir prikandau lūpą. Atėjau ne dėl to, kad Renė

valandų valandas leisdavo tuščiame mums pastatytame name, nors išmesti šią mintį iš galvos buvosunku. Man atsidūrus ant kalno, šiame name, mūsų miegamajame, visas išorinis pasaulis tarsi nutolo,svarbūs likome tik mudu. Buvau beveik pamiršusi Persekiotojus ir Raganių karą.

Renė akys blykstelėjo, paskui žvilgsnis tapo tuščias.– Tai puiki vieta pabūti vienam.– Man labai gaila, – tariau. Žodžiai stingdė gerklę kaip ledas.– Dėl ko gi? – Susigūžiau nuo sarkastiškos Renė šypsenos.– Dėl visko. – Nebegalėjau ištverti jo žvilgsnio, todėl ėmiau vaikščioti po kambarį apžiūrinėdama

baldus. Žvilgsnis užkliuvo už tuščių spintos stalčių, už lovos, kurioje niekas nemiegojo.– Dėl visko, – pakartojo jis.Jau buvau nužingsniavusi į kitą kambario pusę, apėjusi lovą, tad atsigręžiau ir pažvelgiau jam į

akis.– Renė, atėjau tau padėti. Gyvenimas gali pasikeisti.– Nejaugi?– Tu neprivalai čia likti.– Kodėl gi turėčiau išeiti? – paklausė Renė. – Čia mano namai. – Jis perbraukė raštuotą lovos

užtiesalą. – Mūsų namai.– Tai netiesa. – Įsitvėriau lovos stulpo. – Juk patys nepasirinkome tokio likimo, viskas buvo

nuspręsta už mus.– Tai tu nesutikai paklusti. – Jis žingsniavo pirmyn atgal palei lovą. – Aš manau, kad čia mudu

būtume gražiai gyvenę.– Galbūt. – Suleidau nagus į lakuotą medį. – Tik tasai gražus gyvenimas mums buvo numatytas iš

anksto, neturėjome iš ko rinktis.– Tu niekada nenorėjai šitos sąjungos, tiesa? – Renė sugniaužė kumščius.– Nežinau, – prisipažinau. Dingojosi, kad mano širdis tuoj iššoks iš krūtinės. – Nė karto

neklausiau savęs, ko noriu.– Tai kodėl pabėgai?– Pats žinai, kodėl, – švelniai atsakiau.– Pabėgai dėl jo, – suurzgė Renė ir griebęs pagalvę sviedė per kambarį.Žingtelėjau atatupsta, mėgindama išlikti rami.

– Viskas ne taip paprasta, – tariau. Kai Renė paminėjo Šėjų, man nudiegė širdį. Vis dar buvoliūdna, bet pasijutau stipresnė. Šėjus pakeitė ne tik mano gyvenimo kelią. Jis pakeitė pačią mane,kitaip tariant, padėjo atsitokėti ir suvokti, kas iš tiesų esu. Dabar atėjo mano eilė padėti Renė.

– Tikrai? – jis dėbtelėjo į mane.– Ar būtum galėjęs nužudyti Šėjų? – paklausiau nenuleisdama nuo jo akių. – Negi ketinai šitaip

pradėti mūsų bendrą gyvenimą?Nebuvau tikra, ar noriu išgirsti atsakymą. Galbūt Renė tikrai troško Šėjaus mirties? Jei taip,

eidama čia padariau didžiulę klaidą. Mudviem teks susigrumti, ir aš turėsiu jį nužudyti. Arba Renėnužudys mane.

Jis iššiepė aštrias iltis, o paskui tik atsiduso.– Žinoma, ne.Lėtai apėjau lovą.– Šitokį gyvenimą mums buvo numatę Sergėtojai. Jie būtų vertę žudyti nekaltus žmones.Sustingęs kaip statula Renė žiūrėjo, kaip artinuosi.– Sergėtojai yra tikrieji mūsų priešai, – tikinau jį. – Mes kovojome ne toje pusėje.– Iš kur žinai?– Dabar jau pažįstu Persekiotojus, – atsakiau. – Pasitikiu tais žmonėmis, nes jie padėjo išgelbėti

gaują.Renė piktai vyptelėjo.– Tik kai kuriuos narius.– Kiti apsisprendė likti su Sergėtojais.– O argi aš neapsisprendžiau? – Juodos jo akys liepsnojo pykčiu. Vyliausi, kad siunta ne ant

manęs.Trumpam užmerkiau akis nepajėgdama atlaikyti apgailestaujančio Renė žvilgsnio. Mintimis grįžau

į Veilį, į kamerą giliame požemyje po „Edeno“ klubu. Vėl išgirdau beviltišką gaidelę Renė balse irbaimės persmelktą savo balsą.

– Sergėtojai liepė taip daryti. – Ką daryti? – Palaužti tave.Suvirpėjau nuo prisiminimų, kaip Renė tėškė mane į sieną, kaip burnoje pajutau kraujo skonį.

Prisiverčiau grįžti į tikrovę. Pamačiusi išbalusį vaikino veidą supratau, kad ir jis tai prisimena.Sunkiai nurijau seilę ir sunėriau rankas, kad nedrebėtų.– Tikiuosi, tu dar neapsisprendei.Renė tylėdamas vėrė mane žvilgsniu.– Netikiu, kad norėjai mane įskaudinti, – pasakiau. – Net jeigu Monro nebūtų pasirodęs, vis tiek

nebūtum… – Žodžiai įstrigo staiga išdžiūvusioje gerklėje. Sakiau, ką galvojau, bet siaubingi vaizdainedavė ramybės, visam laikui įsirėžė į atmintį iki kaulų gėlos.

– Nebūčiau tavęs įskaudinęs, – sukuždėjo jis.Linktelėjau, nors nebuvau visiškai tikra. Dabar svarbiausia ištraukti Renė iš čia, iš šito baisaus

pasaulio, kur jis gali virsti pabaisa ir nuskriausti mane. Vaikinas pakėlė ranką tarsi ketindamaspaglostyti man skruostą, bet paskui vėl nuleido.

– Ar ieškoti manęs tave siuntė Persekiotojai?

– Lyg ir.Renė nustebęs kilstelėjo antakius.– Monro norėjo, kad tave surasčiau, – tariau.Jis tvirtai sukando dantis.– Tas vyras, kurį nužudė mano… kurį nužudė Emilis.Pastebėjau, kaip jis sudvejojęs pasitaisė. Renė nenorėjo vadinti Emilio tėvu.Pasilenkiau ir paėmiau jį už rankos.– Renė, ar žinai tiesą?Vaikinas suspaudė man pirštus.– Vadinasi, tai tiesa? Emilis nužudė mano motiną?Linktelėjau, nejučiomis iš akių pasipylė ašaros.Jis ištraukė ranką, persibraukė juodus plaukus, kumščiais suspaudė smilkinius. Pečiai ėmė virpėti.– Man taip gaila.– Tasai vyras… – Renė balsas užlūžo. – Tasai Monro buvo tikrasis mano tėvas, tiesa?Žvelgiau svarstydama, kaip jis viską suprato.– Iš kur žinai?Nuo kovos „Edeno“ klubo požemyje buvo praėję visai nedaug laiko, todėl įsitempusi žiūrėjau į

Renė. Pažinojau jį nuo vaikystės, bet dingojosi, kad per pastarąsias dvidešimt keturias valandas mudupasenome keliais dešimtmečiais.

Emilis nusikvatojo. Renė vis dar lūkuriavo tarp tėvo ir Monro, pasirengęs pulti. Staiga Monronuleido kardus – Renė akyse blykstelėjo nustebimas.

– Nesigrumsiu su berniuku, – tarė Monro. – Tu, Emili, tai puikiai žinai.– Taip ir maniau. – Emilis dirstelėjo į urzgiančius jaunuosius vilkus. – Neleiskit jam ištrūkti.

Renė turi atkeršyti už motiną.– Neklausyk jo, Renė! Jis melagis! Tai netiesa! – suklikau. – Eime su mumis!– Kala – mūsų priešė, – sušnypštė Emilis. – Prisimink, kaip ji tave paliko, kaip išdavė mus

visus. Apsiuostyk, berniuk, ji smirdi Persekiotojais. Kala – išdavikė ir kekšė. – Emilis pažvelgė įmane su tokiu įniršiu, kad aš nenoromis atsitraukiau, išgąsdinta baisios jo neapykantos. –Nemanyk, kad išsisuksi, gražuole. Labai greitai prigriebsim ir tave.

Konoras stvėrė mane ir nusitempė prie durų. Aš priešinausi, bandžiau ištrūkti, bet jis atkakliaivilko mane į koridorių.

– Nepaliksim Monro! – surikau.– Turim eiti, – pareiškė Konoras. Vėl pamėginau ištrūkti, jis suklupo, bet tuoj pat atgavo

pusiausvyrą ir apglėbė mane abiem rankomis.– Aš noriu kovoti! – sušukau desperatiškai plėšdamasi iš tvirtų jo gniaužtų. Velkama iš kameros

kaip įmanydama stengiausi nesužeisti Konoro.– Nevalia! – jis buvo nepermaldaujamas. – Girdėjai vado įsakymą. Mudu dingstam. Prisiekiu,

jei pasiversi vilke ir pulsi mane, gausi į kailį!– Prašau, – maldavau, su siaubu žiūrėdama į kyšančias Renė iltis. Pamačiau, kaip Monro

numetė ant žemės kardus, ir man užgniaužė kvapą. – Ką jis daro? – suklikau verždamasi prie jo,

bet Konoras vėl mane sulaikė.– Tai vado, ne mūsų kova, – iškošė jis pro sukąstus dantis.Išgąsdintas krintančių ginklų žvangėjimo Renė atšoko. Jo ketera tebebuvo pašiaušta, bet

urzgimas pritilo.– Paklausyk, Renė, – paprašė Monro ir pritūpė, kad pažvelgtų jaunajam vilkui į akis. Jis tarsi

nematė iš abiejų šonų sėlinančių priešų. – Tu vis dar gali rinktis. Eime su manim, sužinosi tiesą.Ryžkis.

Renė vėl grėsmingai suurzgė, paskui suglumęs viauktelėjo. Kiti trys atsargiai tykinantys artynvilkai taip pat atrodė sutrikdyti Monro poelgio – dar nebuvo matę Persekiotojo, atsisakančiokovoti.

Konoras griebė man už kaklo, sprandą nudiegė skausmas.– Nėra čia ko žiūrėti, – nukirto jis ir ėmė lėtai vilkti mane lauk iš kameros.– Prašau tavęs, Renė! – vėl surikau. – Nepasilik su jais! Eikim drauge!Išgirdęs beviltišką mano riksmą, jis atsigręžė ir pamatė, kaip Konoras mane tempia. Tada

atvirto žmogumi ir nustebęs pažvelgė į Monro. Persekiotojų vadas išskėtė rankas – parodė neturįsginklo. Renė žingtelėjo prie jo.

– Kas tu toks?– Aš… – Monro balsas užlūžo.– Pakaks! Tu tikras kvailys, berniuk, – suurzgė Emilis. – Toks pat kaip ir tavo tėvas, – pridūrė

klastingai nusiviepdamas Persekiotojų vadui. Ištaręs šiuos žodžius, Emilis stryktelėjo į orą irpavirto vilku. Stambus gauruotas žvėris baisiomis iltimis ir aštriais nagais trenkėsi Monro įkrūtinę ir parbloškė. Stiprūs žandikauliai surakino beginkliam žmogui gerklę. Tą akimirkąKonoras ištempė mane iš kameros ir nuvilko per koridorių.

Renė kalbėjo nežiūrėdamas į mane, jo balsas išsklaidė prisiminimų miglą.– Kai Monro sviedė žemėn kardus, pamaniau, kad kvaištelėjo arba yra tikras savižudis. Vis dėlto

mane trikdė jo kvapas – pažįstamas, kažką primenantis. – Jis vargais negalais prisivertė pasakotitoliau: – O Emilio žodžių iš pradžių nesupratau. Tik tada, kai perplėšė Monro gerklę… užuodžiaukraujo kvapą ir suvokiau, kad mudu sieja ryšys.

– Monro mylėjo tavo motiną. – Man per skruostus ritosi karštos ašaros. Prisiekiu, maniau, kadišdegins žymes ant odos. – Jis norėjo padėti Korinai pabėgti. Grupelė Grėsliųjų ketino sukilti.

– Tai nutiko, kai man suėjo vieneri, – pasakė jis.– Taip.Renė atsisėdo ant lovos ir užsidengė veidą delnais.– Monro paliko laišką. – Atsiklaupiau priešais jį. – Jis troško tave susigrąžinti ir pavedė šią

užduotį mums.– Dabar tai nebesvarbu, – pasakė Renė.– Kaip gali šitaip kalbėti?Vaikinas pakėlė galvą. Išvydau liūdesį jo veide ir man tarsi replėmis sugniaužė širdį.– Tai kurgi man dėtis, Kala? – paklausė jis. – Neturiu vietos šiame pasaulyje. Net jeigu mano

motina ketino pabėgti, o tėvas buvo Persekiotojas, dabar abu mirę. Išnykę nuo žemės paviršiaus. Juos

nužudė Grėsliųjų gaujos nariai, o šiai gaujai priklausiau visą gyvenimą. Su Persekiotojais manęsniekas nesieja. Jiems būčiau tik priešas.

Puikiai supratau, ką jaučia Renė. Abudu labai daug praradome. Mūsų gauja buvo išdraskyta.Šeimos išardytos. Tačiau viltis liko gyva. Kovojau petys į petį su Persekiotojais ir supratau galintijais pasikliauti. Jie ne taip jau labai skyrėsi nuo Karių. Visi buvome kovotojai, liejome kraują iraukojomės vienas dėl kito. Mūsų priešai tapo draugais; tikėjau, kad vilkai Akademijoje gali rastinaujus namus. Būtinai reikėjo tuo įtikinti ir Renė.

Čiupau vaikiną už rankų ir stipriai suspaudžiau pirštus.– Su Persekiotojais tave sieja ryšys.– Ką? – Išgirdęs tokius žodžius Renė apstulbo.– Monro paliko dukterį, – pasakiau. – Jos vardas Ariadnė.– Dukterį? – pakartojo Renė.– Taigi tu turi seserį – netikrą.– Kas jos motina? – Jis stovėjo kaip įkastas, akyse atsispindėjo jausmų sumaištis.– Moteris, padėjusi Monro išgyventi Korinos netektį, – atsakiau. – Ednės motina irgi mirusi.Pamaniusi, kad šis karas jau pareikalavo daugybės aukų, nulenkiau galvą, bet greitai atstūmiau

liūdnas mintis – svarbiausia įtikinti Renė.– Ednė už mus dvejais metais jaunesnė. Atėjau čia dėl jos.– Vadinasi, atėjai paprašyta Ednės, – tarė jis.– Taip, – atsakiau, o vaikinas susiraukė. – Mums metas eiti.– Tai tau metas eiti, – sumurmėjo Renė. – Persekiotojams reikia Šėjaus ir tavęs. Net turėdamas

seserį ten nepritapsiu.Pasijutau lyg gavusi per veidą.– Šito nepakaks. – Renė liūdnai pažiūrėjo į mane. – Ednė yra Persekiotoja, o aš – Karys. O jei

nebeturiu savo gaujos, tad kas aš toks?Man nudiegė paširdžius. Šito klausiau savęs daugybę kartų. Vadui gauja buvo gyvybiškai svarbi.

Mudu turėjome vadovauti gaujai, būti susieti su jos nariais. Antraip gyvenimas būtų netekęs prasmės.Renė įsmeigė akis į mane.– Ko tu iš manęs nori? – Nustebusi spoksojau į jį. – Kodėl turėčiau eiti su tavimi?– Jau pasakiau, kodėl. – Staiga suvokiau Renė žodžių prasmę ir suvirpėjau.– Ne visai. – Jis palinko artyn. – Išvardijai kelias priežastis, bet nepasakei savosios.– Vis dėlto… – sušnibždėjau drebančiu balsu.Renė pirštu perbraukė man per skruostą, per tą vietą, kur ritosi ašaros. Prisilietimas buvo labai

švelnus, vos juntamas, bet vis tiek degino kaip liepsna.– Įvardyk priežastį, Kala, – sukuždėjo Renė.Žiūrėjau į jį, kraujas virė ir spengė ausyse, kūnas liepsnojo.Puikiai žinojau, ko Renė prašo, bet negalėjau duoti.Juodos vaikino akys buvo sklidinos skausmo. Jo manymu, tą skausmą galėjau numalšinti tik aš.– Renė, – pralemenau. – Aš noriu… – Palinkau artyn jo pabučiuoti, trumpai nukirpti mano plaukai

brūkštelėjo vaikinui per skruostus. Mūsų lūpoms susitikus, ėmiau grimzti į palaimingą užmarštį.

Bučiavomės godžiai, aistringai, lyg baisiai išalkę. Renė mane kilstelėjo, aš kojomis apsivijau jį perliemenį, trokšdama kuo stipriau prisiglausti. Bučiavomės kaip pakvaišę, išsiilgę vienas kito, ilgai iršiurkščiai – vos galėjau atgauti kvapą. Jis paguldė mane ant lovos. Ant mudviejų lovos.

Renė pakišo rankas man po marškiniais, glostė nuogą pilvą, paskui ranka nuslydo į viršų irpalindo po liemenėle. Sudejavau ir sukandau jam lūpą. Renė prispaudė mane visu svoriu,mėgaudamasi jutau mūsų kūnus imant judėti vienu ritmu.

Nuo jo prisilietimų oda liepsnojo, tiesiog degte degė. Tose liepsnose išsilydė baimė, pranykosielvartas, pasimiršo netektis.

Sudejavau iš malonumo – Renė ėmė bučiuoti tas vietas, kurias buvo ką tik glamonėjęs. Norsjaučiausi apimta aistros, galvoje įkyriai sukosi viena mintis.

Neturėčiau to daryti. Man nevalia šitaip elgtis.Prisiminus Šėjų, mintys ėmė jauktis. Tai Šėjus man atvėrė šį pasaulį. Nuo jo rankų prisilietimo,

nuo jo kūno šilumos pirmąkart užsiliepsnojo mano siela. Geidžiau jo beprotiškai, andai buvau tikra,kad Renė prarastas amžiams, kad pasirinko Sergėtojus, ir skandinau savo gėlą mylinčio Šėjausglėbyje.

O kas, jei Renė dar neapsisprendė? Ar ne per greitai jį nuteisėme? Kas, jei Monro neklydo?Kai Renė anksčiau mėgindavo man meilintis, atstumdavau jį, nes bijojau pažeisti Sergėtojų

įstatymus. Gniauždavau jo pažadintą aistrą.Aš mylėjau Šėjų. Nė kiek tuo neabejojau. Bet negalėjau paneigti, kad mane traukia ir Renė, nes jis

baisiai manęs troško. Spėliojau, ar mudviejų ryšys dar nenutrūkęs – jis užsimezgė vaikystėje irsustiprėjo nuo bendros mūsų, kaip Karių, patirties. Ar šis ryšys pasirodys stipresnis už meilę,įsiplieskusią tarp manęs ir Šėjaus?

Renė ranka įslydo man tarp šlaunų, ir aš suvirpėjau. Mano kūnas žinojo, kas nutiks, ir nekantriai tolaukė. Jei tikėjausi, kad buvimas su Šėjumi išdildys Renė glamonių žavesį, tai labai klydau. Naktįsode su Šėjumi pažinau pirmąsias meilės paslaptis, o dabar troškau patirti, kuo mane nustebins Renė.Spėliojau, ar atsiduodama jam nuvysiu košmarus, kuriuos teko dėl manęs patirti. Jo lytėjimas grąžinoį praeitį, į tą laiką, kai manėme amžinai būsiantys drauge. Kai mano mama tebebuvo gyva, o brolisnepalaužtas.

Renė vėl įsisiurbė man į lūpas, aš suleidau pirštus į tamsius jo plaukus.– Myliu tave, – sumurmėjo jis, trumpam atšlijęs. – Visada mylėjau.Mano širdis suspurdėjo.– Aš…Pasidingojo, lyg Šėjus būtų pakuždėjęs man į ausį.„Tu jį mylėjai.“„ Mylėjau.“„ Bet ne taip, kaip myli mane.“„ Aš myliu tave.“Šėjus. Tik kartą esu ištarusi Šėjui šiuos žodžius. Nenoriu jų atsisakyti.Ką, po galais, aš čia darau? Aš myliu Renė. Vis dar myliu. Ir vis dėlto ši vieta, šis namas, mudu

supantys geidulingi šešėliai, ši lova, kuždanti apie praeities pažadus ir pavogtas svajones, nedera su

naujuoju mano gyvenimu. Kad ir ką jaučiu Renė, likdama čia nebesugrąžinsiu praeities, pasirinktos nesavo noru, o prievarta.

Mano pulsas padažnėjo. Kai Renė vėl mane pabučiavo, pasijutau atsidūrusi nenuilstančios,medžiojančios dvasios, o ne mylimojo glėbyje.

– Palūkėk, – sukuždėjau. – Prašau palūkėti.– Ne, – atsakė jis, bučiuodamas man kaklą. – Nedaryk šito, Kala. Nemėgink išeiti. Tiesiog lik čia,

su manim.Negi jis nieko nesupranta? Šis namas tuščias, persmelktas liūdesio. Jei liksim čia, žūsim.– Renė, – pasakiau švelniai, bet tvirtai jį atstumdama. Mane apėmė panika, tik nenorėjau jam to

parodyti. Reikėjo gerai apgalvoti kiekvieną žodį, kiekvieną judesį. Jei suklysiu, Renė grįš pasSergėtojus. Nors negalėjau patenkinti jo troškimų, – bent jau ne čia, ne dabar, o gal ir niekada, –neketinau jo prarasti.

– Tai nesaugu.– Ką? – Renė atšlijo ir sumirksėjo. – Neabejok, saugu. Klausyk, Kala, gailiuosi, kad prasidėjau su

tomis merginomis. Gal tai atrodo keistai ir, be abejo, nesąžininga tavo atžvilgiu, bet, prisiekiu, visadabuvau atsargus. Esu visiškai sveikas. Tai tikrai saugu.

Dirstelėjau į jį ir pratrūkau juoku.– Aš nemeluoju, – jį lyg ir įžeidė mano reakcija.– Tikiu tavim, – atsakiau mėgindama atgauti kvapą.– Tai gerai, – nusišypsojo Renė ir vėl norėjo mane pabučiuoti.Bet aš pasislinkau į šalį; aistra, apėmusi tada, kai išvydau Renė, netruko užgesti. Likti čia buvo

pavojinga mums abiem.– Tikiu, – pakartojau. – Kalbėdama apie saugumą turėjau galvoje, kad pastatę šį namą žmonės

trokšta mano mirties. Švaistome laiką, nors visai jo neturime. Metas eiti.– Palūkėk. – Renė norėjo mane prisitraukti. – Pavojus negresia. Niekas čia neužsuka. Niekada.Suvirpėjau pagalvojusi, kiek kartų jis čia lankėsi. Kiek kartų sielojosi esąs vienišas vilkas, o ne

gaujos vadas.– Nelauksiu. – Išsisukau iš jo rankų. – Miške laukia Ednė. Tavo sesuo.Renė išraiška pasikeitė. Geidulys ir nusivylimas užleido vietą nuostabai.– Mano sesuo, – sumurmėjo jis.Įsidėmėjau jo reakciją, kad prireikus galėčiau pasinaudoti. Vado jusles ir poreikį turėti mane, ko

gero, prislopintų bendravimas su Edne. Mergina galėtų atstoti jam šeimą. Sesuo buvo vienintelė gija,siejanti jį su praeitimi, galinti išgelbėti nuo žiauraus Grėsliųjų vado Emilio. Nuo skausmingosuvokimo, kad Renė motiną nužudė Sergėtojai ir kad tikrojo savo tėvo jis nepažinojo.

– Pakalbėsime apie tai grįžę į Akademiją. – Paskubomis susitvarkiau drabužius, stengdamasinuvyti slegiantį kaltės jausmą. Jaučiausi plėšoma į dvi puses – nežinojau, ką pasakysiu Renė, kaiišvyksime iš Veilio, neišmaniau, kaip paaiškinsiu Šėjui savo žygį. Mano jausmai susivijo į raizginį,nesitikėjau gebėsianti jį išpainioti.

– Niekur nuo manęs nepabėgsi, – vėl prisitraukdamas artyn suurzgė Renė. – Aš tavęs nepaleisiu.Šįkart neišsisuksi.

– Nė neketinu, – atsakiau ir vėl leidausi jo bučiuojama. Svarsčiau, į kokią gilią duobę būsiuįkritusi. Vis dėlto bijojau ką nors leptelėti, kad neišsklaidyčiau Renė vilčių, kad vaikinasneapsigalvotų eiti su manim. Neleisiu, kad šitaip nutiktų.

– Gerai.Jutau, kaip nuo šypsenos kilstelėjo jo lūpų kampučiai.Išėję iš miegamojo nuskubėjome laiptais žemyn. Kai pasiekėme pagrindines duris, Renė stabtelėjo

ir apsidairė.– Kaip gaila, – tarė jis. – Šis namas toks gražus.– Gyvenime yra svarbesnių dalykų už namus, – atkirtau imdama už durų rankenos.Renė palietė man plaštaką.– Prieš išeinant turiu tau dar šį tą pasakyti.– Ką? – nekantriai paklausiau, trokšdama kuo greičiau nešdintis iš namo, kuriame viešpatavo

pagundą keliančios dvasios.Man atidarius duris, Renė pasilenkė ir lūpomis perbraukė per skruostą.– Man patinka tavo šukuosena.

ANTRAS SKYRIUS

Pasivertusi vilke greitai nuvedžiau Renė tolyn nuo apleistos statybvietės. Kai pribėgome aukštaspušis, staiga sustojau. Iškėlusi snukį uodžiau orą, kad įsitikinčiau, ar niekas mūsų nestebi ir neseka.

„Sakiau, niekas čia neužsuka. – Renė krimstelėjo man į petį. – Niekada.“Dirstelėjau į jį. Net po kailiu pašiurpau vėl svarstydama, kaip dažnai jis čia lankydavosi. Renė

gyvenimas buvo daug vienišesnis, negu man atrodė. Vyliausi galėsianti tai pakeisti.„Ji pušyne.“Nurisnojau į mišką.Atsargiai dairydamasi Ednė išėjo mūsų pasitikti. Jos išplėstos akys buvo įbestos į Renė.– Viskas gerai? – nerūpestingai paklausė ji, nors balsas išdavė jaudulį.Atvirtau mergina.– Taip.Palenkęs galvą Renė spoksojo į Ednę. Jis atpėdino prie merginos ir pauostė atkištą ranką.

Nenutuokiau, ką pajuto, bet pavizgino uodegą. Paskui atvirto žmogumi.– Ariadne, čia Renė Larošas. – Supažindinusi juos pasitraukiau į šalį.Mergina nusišypsojo ir pataisė.– Ednė.Tą pat akimirką ir jis ištarė:– Tiesiog Renė.Abu nustebę sumirksėjo, paskui nusikvatojo. Mano akys lakstė nuo vieno prie kito. Renė buvo

aukštas, raumeningas, visai nepanašus į Ednę. Ši atrodė liekna kaip smilga, bet trapi išorė slėpė tvirtąbūdą. Vis dėlto tarp jų buvo kažkas bendra. Suvokiau, kad abu panašūs į Monro, ir man nudiegėpaširdžius. Su Haldžio būrio vedliu praleidau nedaug laiko, bet jis buvo pats geriausias iš manopažinotų vadų. Būsimuose mūšiuose mums jo labai trūks.

– Džiaugiuosi, kad Kalai pavyko tave įtikinti, jog mes nesame priešai, – pasakė Ednė kur kastvirtesniu balsu.

Renė linktelėjo.– Užjaučiu dėl tavo tėvo.– Dėl mūsų tėvo. – Kiek padvejojusi ji žengė į priekį ir ištiesė jam rankas.

Renė suėmė jos mažus, plonus pirštelius savo tvirtais delnais. Galiausiai Ednė palinko artyn irpadėjo galvą jam ant krūtinės. Renė atrodė priblokštas, bet irgi apglėbė merginą. Atsikrenkštęs šiaipne taip išspaudė:

– Žinai, visada troškau turėti jaunesnę sesutę.– Gerai apgalvok savo norus. – Ednė pažvelgė jam į akis ir vyptelėjo. – Aš gana bjauraus būdo.Renė nusijuokė.Nesusilaikiusi įsiterpiau:– Ji nejuokauja.– Ačiū, Kalija. – Ednė dėbtelėjo į mane, bet irgi nusišypsojo. – Įžeidinėti viena kitą galėsime ir

vėliau, kai nebegrės mirtinas pavojus. Siūlau dingti iš čia.– Ji vadina tave Kalija? – Apstulbęs Renė spoksojo į Ednę.– Taip, vadina, – sunkiai atsidusau.– Puikiai sumanyta. – Renė gudriai nusišypsojo man, paskui mirktelėjo Ednei.Ko gero, supažindinti juos buvo ne pats geriausias sumanymas. Tačiau po gaujos išlaisvinimo

operacijos Veilyje širdyje jaučiau keistą tuštumą. Dabar jos vietą užėmė jauki šiluma. Atgimė viltis.– Taigi kaip mes iš čia dingsime? – paklausė Renė. – Turbūt atvažiavote automobiliu? O gal

sniegomobiliu?Ednė nusikabino nuo diržo verpsteles, aukštai išmetė į orą ir vėl sugavo.– Luktelėk ir pamatysi, kokių beprotiškų gebėjimų turi tavo sesuo.Jai ėmus austi portalą, Renė pavirto vilku, priskliaudė ausis ir suskato urgzti ant švytinčių ore gijų.

Mergina liovėsi darbuotis ir dirstelėjo per petį.– Jei trukdysi, bus daug sunkiau nuausti portalą. Nenoriu, kad vietoj Italijos atsidurtume

Graikijoje.Renė viauktelėjo iš nuostabos. Aš nusišypsojau, ir jis atvirto žmogumi.– Italija? – Vaikinas dirstelėjo į mane. – Ednė juokauja, tiesa?– Ne, nejuokauja, – atsakiau. – Nedaug ką teko matyti, bet ta šalis nuostabi. Ją skalauja

Viduržemio jūra.– Nesu matęs jūros, – sumurmėjo Renė.– Žinau. – Supyniau jo pirštus su savaisiais.Pasigrožėjusi nuaustu portalu Ednė atsigręžė ir pasižiūrėjo į mus. Jos akys nukrypo į sunertas

mudviejų rankas, mergina man metė klausiamą žvilgsnį. Nusukau akis. Neįstengiau atsakyti į šį nebylųklausimą.

– Judu pasirengę?Šįkart atgavau žadą.– Taip, eime.– Tu tikra, kad tai saugu? – paklausė mano tempiamas į priekį Renė. Nesupratau, ar tyčia velka

kojas, kad man būtų sunkiau eiti, ar portalas išties kelia jam baimę.– Prapuola tik kas penktas keliautojas, – už nugaros pašmaikštavo Ednė, stumtelėdama mudu į

šviesą.Renė taip stipriai suspaudė man ranką, kad net suskaudo. Atsidūrusi kitoje portalo pusėje

išlaisvinau ją ir palanksčiau pirštus.– Atleisk. – Vaikinas nuraudo. – Kur mes esame?– Mano kambaryje, – atsakė Ednė, uždarydama portalą.– Ši vieta vadinama Akademija, – paaiškinau. – Čia gyvena ir mokosi Persekiotojai.– Persekiotojai gyvena Italijoje? – nepatikliai pašnairavo Renė.– Retkarčiais. – Ednė paėmė brolį už parankės.– Kur susiruošei? – paklausiau, skubėdama paskui juos į koridorių.Grįžtelėjusi per petį ji atsakė:– Apie šį įvykį turime tuoj pat pranešti Anikai.– Tikrai? – Ėmiau nervingai svarstyti, kaip čia supažindinus vaikiną su Persekiotojais. Mintis eiti

tiesiai pas Aniką manęs nežavėjo.– Pasitikėk, – jausdama mano nerimą paprašė Ednė. – Kuo greičiau pranešime apie savo žygį

Anikai, tuo mažiau turėsime bėdų. Bent taip viliuosi.– Nuostabu, – sumurmėjau.Renė apstulbęs apžiūrinėjo Akademijos sienas – pirmąkart čia pakliuvusi aš elgiausi lygiai taip

pat. Vaikinas jaudinosi, mačiau įsitempusius pečių ir nugaros raumenis. Negalėjau jo kaltinti. Čiatrenkė Persekiotojais, o šį kvapą nuo vaikystės buvome mokomi atpažinti kaip grėsmingą.

Priėjome Haldžio sparno pasitarimų salę. Ednė pasitempė, giliai įkvėpė ir pasibeldė.Kitapus durų pasigirdo prislopinti balsai; po akimirkos jos prasivėrė, pasirodė nepažįstama

Persekiotoja ir įtariai mus nužvelgė.– Mums reikia pasikalbėti su Anika, – moteriai nespėjus nieko paklausti, tarė Ednė.– Vyksta tarybos posėdis, – atkirto Persekiotoja.– Taip, žinau. – Ednė atsistojo kaip įmanydama tiesiau. Nebuvo aukštaūgė, bet vis tiek atrodė

grėsmingai. – Reikalas skubus. Antraip netrukdyčiau.Persekiotoja kietai sučiaupė lūpas.– Pasiteirausiu, ar Anika jus priims.– Taip, ji mus priims. – Ednė prasispraudė pro kažin ką murmančią moterį.Metusi atsiprašomą žvilgsnį nulėkiau jai iš paskos. Paėmiau Renė už rankos, ir mudu įžengėme į

salę.Didžiulį stalą buvo apsėdęs koks tuzinas Persekiotojų, tarp jų Anika. Daugelis atrodė nepažįstami.

Išvydau Konorą, Etaną ir Silasą. Visi buvo įsmeigę akis į Loganą. Nerūpestingai atsirėmęs į stalą šis,mano manymu, elgėsi pernelyg laisvai ir nevaržomai.

– Dar sykį kartoju. – Loganas užsitraukė dūmo. – Negavęs tolesnių garantijų dėl savo saugumo,negaliu atskleisti, kur slapstosi Šėjaus tėvai.

Anika pasitrynė smilkinius.– Gal malonėtum užgesinti? Daugiau nekartosiu.– Tiesiog elgiuosi pagal susiklosčiusias aplinkybes. – Loganas išpūtė dūmų žiedą, ore pasklido

tabako ir gvazdikėlių kvapas. – Maniau, prieš mirtį pasmerktiesiems visada leidžiama surūkyticigaretę. Jūs nuolat grasinate mane nužudyti, tad kol galiu, stengiuosi pasinaudoti ta mažyte prabanga,nes mano gyvybė kabo ant plauko. Juk neprieštarausit, tiesa?

Mudu su Renė vienu metu suurzgėme – Loganas pažvelgė į mus ir vyptelėjo puse lūpų. Galiausiaiėmė kvatotis purtydamas galvą ir vėl užsitraukė dūmo. Silasas spoksojo į mus net išsižiojęs. Edneiprisiartinus prie stalo, Konoras atsistojo. Susiraukęs žvilgtelėjo į merginą, paskui jo akys nukrypo įmudu su Renė.

– Tikras šūdas, – tyliai nusikeikė jis ir suriko Ednei: – Ką, po galais, tu padarei?!Ši nė nesiruošė trauktis, tik nuvėrė jį plieniniu žvilgsniu.– Tai, ką turėjau padaryti.– Ariadne, ką visa tai reiškia? – pakilusi nuo kėdės paklausė Anika.Ednė pravėrė lūpas ketindama atsakyti, bet nespėjo – kambaryje nuaidėjo baisus urzgimas. Šėjus

taip staigiai pašoko, kad kėdė nuskrido į šalį ir atsitrenkusi į knygų lentynas subyrėjo į šipulius.– Ką jis čia veikia? – Šėjaus veidas buvo niūrus kaip audros debesis. Vaikinas nesivargino apeiti

stalą ir, man nespėjus nieko paaiškinti, perskrido jį vienu šuoliu.Oras aplink Šėjų ribuliavo, skleisdamas jo įniršio bangas. Į nosį trenkė pasikeitęs Renė kvapas,

staiga tasai irgi įtūžo, žengė į priekį ir užstojo mane nuo Šėjaus – iššūkis savininko, į kurio nuosavybępasikėsinta. Renė tarsi metė Šėjui po kojų pirštinę. Rinktinis vadas nė neketino nusileisti.

Akimirksniu pasivertė didžiuliu tamsiai pilku vilku ir ėmė urgzti ant auksaspalvio savo gentainio.Šis irgi šiepė iltis, šiaušė keterą ir įtempęs raumenis ruošėsi pulti.

Mėginau prabilti, bet, rodos, nematoma ranka ėmė mane smaugti, sukaustė baisus siaubas, žodžiaiįstrigo gerklėje.

Ką aš padariau?Persekiotojai čiupo ginklus. Traukė iš makščių kardus; saulėje sublizgo durklų ašmenys. Arbaletai

buvo nutaikyti į tikslą. Į Renė.Šėjus puolė mėgindamas jį parblokšti. Susikibę juodu raičiojosi ant grindų, pilko ir auksinio

kailių kamuolyje žybčiojo ir kaukšėjo iltys. Įnirtinga kova vyko taip žaibiškai, kad kovotojų pavidalaiišskydo, priminė šviesos ir šešėlių žaismą. Pilkojo vilko laimė, priešininkų kūnai buvo taip susipynę,kad nė vienas Persekiotojų negalėjo gerai nusitaikyti.

Užuodžiau kraują pirmiau, nei pamačiau. Kambaryje pasklido stiprus metalo kvapas. Šėjuspasigręžė ir suleido dantis Renė į petį. Šis urgztelėjo ir čiupo Šėjų už priekinės letenos. Nuo jųdviejųraičiojimosi ant marmurinių grindų liko purpurinis pėdsakas. Pagaliau varžovai atsiskyrė, kad atgautųkvapą prieš kitą puolimą. Šėjus grėsmingai prisiplojo prie žemės, o Renė užkaukė. Persekiotojai vėlnusitaikė į tamsiai pilką vilką.

– Ne! – Vilkų urzgimą nustelbė Ednės riksmas. Ji metėsi tarp dviejų vilkų ir užstojo Renė savokūnu. Šis nustebęs viauktelėjo, bet Ednės nepuolė.

Merginos elgesys pribloškė ir Šėjų. Tebeurgzdamas ir nenuleisdamas nuo jos akių, jis atsitraukė.Tada ėmė sėlinti aplink, taikydamasis pulti Renė iš kitos pusės. Ednė gynė Renė kaip perekšlėviščiuką. Įpykęs tamsiai pilkas vilkas urzgė ir stengėsi ją nustumti.

– Kala, sustabdyk šitą kovą! – maldavo Ednė, išplėtusi akis.Konoras per kambarį puolė prie merginos. Tikėjausi, kad mėgins nutempti šalin, bet Persekiotojas

tik užstojo ją nuo saviškių ir išsitraukė kardus.– Tuoj pat visi nuleiskit ginklus!

Loganas vyptelėjo ir lėtai išpūtė cigaretės dūmą.Anika prisimerkė.– Gal paaiškinsit, kodėl kilo ši sumaištis? – Vadė žiūrėjo į mane.Žingtelėjau į priekį ir atsistojau tarp vilkų.– Šėjau, Renė! – Nuvėriau abu juos lediniu žvilgsniu. – Tuojau pat atvirskit žmonėmis.Priešininkai pašiaušę keteras dvejojo, dirsčiojo į mane ir į vienas kitą.– Tuojau pat, – iššiepiau iltis.Renė atsivertė pirmas. Aukštas vaikinas atsitrenkė į Ednę, ir ši susvyravo. Įpykęs Konoras stvėrė

ją už rankų tarsi norėdamas papurtyti, bet tik tūžmingai dėbsojo.Šėjus vis dar skersakiuodamas į Renė irgi atvirto žmogumi.Abu sunkiai kvėpavo. Renė marškinių petys buvo kruvinas, Šėjus laikė susiėmęs perkąstą dilbį.Kambarį užtvindė aitrus jų kraujo ir Persekiotojų baimės kvapas. Šie buvo nuleidę ginklus, bet aš

žinojau, kad pakaktų mažiausio krustelėjimo, ir jie pultų. Šėjus buvo jų vienintelė viltis laimėtiRaganių karą. Jei Renė pasikėsintų į Palikuonį, Persekiotojai nedvejodami jį nudėtų. Turėjau juosįtikinti, kad Renė mums irgi reikalingas.

Giliai įkvėpiau ir stengiausi kalbėti kuo įtaigiau:– Anika, atsiprašau už įsiveržimą. Mudvi su Edne turėjome šį tą atlikti. Išgelbėti šį vaikiną buvo

gyvybiškai būtina, kad išlaikytume sąjungą.Buvau dėkinga Ednei, kad neatrodė nustebusi.Anika kilstelėjo antakį.– Judvi savavališkai leidotės į žygį?Šyptelėjau puse lūpų.– Atsiprašau už netikėtumą, nemaniau turinti suderinti savo planą su tokiu nepatikimu padaru kaip

jis. – Dėbtelėjau į Loganą. Šis liovėsi vaipęsis, ir mano pasitikėjimas savimi sustiprėjo.– Sakei, išgelbėti? – Anikos žvilgsnis sušvelnėjo, bet įtarumas neišnyko.Ednė atsikrenkštė.– Taip, Anika. Išgelbėti žmogų, už kurį mano tėvas paaukojo gyvybę.Paminėjus Monro mirtį, Persekiotojų gretomis nuvilnijo murmesys. Kariai susižvelgė, sukruto

apimti jaudulio, ėmė mindžikuoti nuo kojos ant kojos.– Tavo tėvas žuvo kaudamasis, – pareiškė Anika. – Tai siaubinga netektis, bet tokia mūsų

kasdienybė.– Jis paguldė galvą ne vien dėl to. – Ednė paėmė Renė už rankos.Šis nustebo, bet nusišypsojo. Išvydęs Ednę, vedančią vaikiną prie Anikos, Šėjus susiraukė.– Anika, susipažink su mano broliu Renė Larošu.Persekiotojai iš nustebimo ėmė šūkčioti. Šėjus sustingo ir įsispoksojo į mane išplėtęs akis. Pyktis

nebetemdė jo akių, vaikino žvilgsnyje pamačiau smalsias kibirkštėles ir man sužibo viltis. Šėjusmėgo ir gerbė Monro. Jis turėtų padėti Ednei, besistengiančiai žūtbūt apsaugoti brolį. Gal simpatijašiai merginai apmalšins neapykantą anam vaikinui? Širdį draskė mintis: Šėjus pamanė esąs manoišduotas todėl, kad gelbėjau Renė. Prisiminiau, kaip išviliojau buvusį sužadėtinį iš Veilio, irpasijutau dar prasčiau.

– Renė, tai Anika. – Ednė nekreipė dėmesio į kuždesius ir nepatiklius žvilgsnius. – Anika yraStrėlė, Persekiotojų vadė.

– Atleiskit, kad nutraukėm pasitarimą, – tarė Renė, nenuleisdamas įtaraus žvilgsnio nuosusirūpinusių Persekiotojų.

Susiraukusi Anika pašnairavo į Konorą.– Laiškas. – Vadė pasiplekšnojo per striukės kišenę.Konoras paniuro.– Ten viskas parašyta.Ji pažvelgė į Renė, paskui atsidususi dirstelėjo į Ednę.– Tai buvo kvailystė.Aš pasišiaušiau.– Ne, nebuvo.Vadė atsigręžė į mane.– Judvi atvedėte čia Grėsliųjų vado sūnų. Tai labai pavojinga. Pirmiausia jis užpuolė Palikuonį…Šiurkščiai nutraukiau Aniką:– Renė – ne Emilio sūnus. Jų niekas nesieja.Šį kartą Persekiotojai atgręžė ginklus į mane. Šėjus su Renė urgzdami stojo man iš šonų. Laimė,

jie nebepuolė vienas kito, o sutelkė visą dėmesį į Persekiotojus.Ramindama karius Anika pakėlė ranką.– Kala, išdėstyk savo nuomonę.Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Pagaliau. Pagaliau išmušė akimirka, kai viskas išsispręs arba žlugs.

Turiu progą išplėšti saviškius iš slogios praeities ir vesti į ateitį. Visa atsakomybė tenka man. Arpakelsiu tokią naštą? Ar tikrai esu rinktinė vadė, kokia visada norėjau būti?

– Jis yra Monro sūnus, – parodžiau į Renė. – Ir didžiausia jūsų viltis laimėti šį karą.– Tai jis yra viltis? – Šėjaus balsas buvo šaltas kaip ledas.– Kas aš esu? – sukuždėjo Renė ir dirstelėjo į mane šiek tiek jaudindamasis.Po perkūnų! Štai kaip nutinka su žaibiškai kuriamais planais. Nebeturi laiko apsvarstyti padarinių.Susitelkiau į Aniką, nekreipiau dėmesio į vaikinus, nors žinojau, kad vėliau teks maldyti Šėjaus

pavydą ir daug ką aiškinti Renė.– Palikuonis yra jūsų ginklas, – pasakiau liesdama sveikąją Šėjaus ranką. Pajutau jo odos karštį ir

kraujo tvinksnius gyslose. Troškau prisitraukti, bet nedrįsau. Ne dabar. – Betgi jums reikalinga irarmija.

– Tavo išverstakailių gauja vargu ar taps armija, – pareiškė Loganas. – O Emilio išpera tikrainebus tinkamas vadas.

Teko pasitraukti nuo Šėjaus ir čiupti Renė už rankos, nes šis ėmė urgzti ant Logano.– Loganai, o kodėl tu čia atsidūrei? – pašnairavau. – Todėl, kad nepateisinai tėtušio vilčių?Jaunasis Sergėtojas nusuko akis, o aš nusišypsojau – prigriebiau jį.– Netekai savo palikimo, ką? Nesugebėjai atlikti pareigos? Štai kodėl pasprukai. Subyrėjo mažoji

tavo karalystė, tiesa?Vengdamas mano akių, Loganas užsidegė kitą cigaretę.

– Kala, Logano žodžiuose esama tiesos, – įsiterpė Anika, nors iš vadės veido buvo matyti, kadpalankumo Sergėtojui ji nejaučia. – Tavoji gauja tikrai neatstos armijos.

– Bet mes galime ją atvesti, – pasakiau.– Kaip? – Į priekį žengė nepažįstamas Persekiotojas. Dėl plikai nuskustos galvos ir kumpos nosies

vyriškis panėšėjo į erelį. Jo kalboje buvo girdėti prancūziškas akcentas. – Monro žuvo. Sąjungosidėja palaidota drauge su juo.

Metusi rūstų žvilgsnį į surukėlį Persekiotoją priėjau prie Logano ir griebiau jam už gerklės.– Loganai, pasakyk, kiek Grėsliųjų nužudė tavo tėvas, kai buvo atskleista Korinos išdavystė?Sergėtojas išsprogino akis.– Iš kur man žinoti? Tada buvau dar vaikas! – Loganas dėbtelėjo į mane negalėdamas patikėti, kad

buvusi pavaldinė jam grasina.Užuodžiau aštrų jo baimės kvapą ir man užvirė kraujas.– Sunku patikėti, kad Efronas Grėslusis nepapasakojo savo sūnui tikrosios gaujos istorijos ir

paliko jį nežinioje.Loganas išbalo.– Bet aš…– Atsakyk Kalai. – Etanas stojo mano pusėn. Persekiotojas išsitraukė durklą.– Dvidešimt penkis, – pagaliau tarė Loganas. – Nužudė dvidešimt penkis išdavikus.– Na matai, kaip lengva? – nusišypsojo Etanas.Suurzgiau, ir Loganas traukdamasis atsirėmė į stalą.– Kiek vilkų žinojo, kad Emilis nėra Renė tėvas? – paklausiau.– Nė vienas, – sukandęs dantis iškošė Loganas.Parverčiau jį ant stalo.– Mes neprasitarėm nė vienam, – suinkštė Sergėtojas. – Bet, numalšinus sukilimą, pasklido

gandai. Visi žinojo, kad Korina neapkentė savo vyro. Mano tėvas mokėjo tylėti, o Emilį kartaisišduodavo jo karštas būdas. Norėjo pribaigti tą vaiką, tik tėvas neleido.

Renė veidas persikreipė. Mielai būčiau jį apsaugojusi nuo šito skausmo, bet turėjau gautiatsakymus iš Logano.

– Nori pasakyti, kad naujai sulipdytoji gauja Emilio vadovavimu patenkinta?Loganas nugurgė seilę.– Turbūt ne.Paleidau jį ir atsigręžiau į Aniką.– Įvykiai Veilyje sukėlė gaujose sumaištį. Nakties šešėliai nėra atsidavę Emiliui Larošui. Jie

ištikimi mano tėvui. Mano šeimai.Konoras linktelėjo.– Šaunuolė.– Ką siūlai? – pasiteiravo Anika.– Kariams reikia rinktinių vadų. Tik tvirta, vieninga gauja pajėgi gerai kovoti. Sergėtojai padarė

didelę klaidą nužudydami mano motiną ir nušalindami tėvą. Turime ja pasinaudoti.– Negi Sergėtojai taip prastai pažįsta savo gaujas, kad šitaip suklydo? – paklausė Persekiotojas

erelio veidu.Jam atsakė Renė:– Sergėtojai yra tokie išdidūs, kad visiškai pasitiki savo valdžia.Anika atsigręžė į Loganą – šis buvo jau atsistojęs, pašnairavo į mane, bet nenoriai linktelėjo.– Negi manai, kad judu su šiuo vaikinu tapsite naujais vadais? – Anika įsmeigė į mane plieninį

žvilgsnį. – Ir abidvi gaujos jums paklus?– Mudu ir esame vadai. Vienas Grėsliųjų, kitas – Nakties šešėlių. Gaujų nariai seks paskui mus.

Mudu juos suvienysim ir stosim prieš Sergėtojus. – Tiesą sakant, truputį abejojau, ar taip ir bus, betneturėjau kitos išeities, reikėjo įtikinti Persekiotojus, kad priimtų Renė.

– Kai kurie gaujų nariai vis dar ištikimi Emiliui, – pasakė Loganas, trindamasis kaklą, ant kurionuo mano pirštų buvo likusios mėlynės. – Visų neprikalbinsit.

Pažvelgiau į Strėlę.– Daugelį sugebėsime įkalbėti. Taip įgysime persvarą.– Anika, toks buvo Monro planas, – įsikišo Konoras. – Nuo pat pradžių jis rengė vilkų sukilimą.– Žinau tai. Net labai gerai, – atsakė vadė.Ji perėjo skersai kambarį ir atsistojo priešais Renė.– Sveikas atvykęs. Tavo tėvas buvo geras žmogus.– Ne! – Šėjaus akys plykstelėjo pykčiu, iš įniršio vaikinas taip sugniaužė kumščius, kad pabalo

krumpliai.– Nusiramink, Šėjau, – paprašė Ednė. – Monro visada šito norėjo.– Aš su tuo nesitaikstysiu, – putojo vaikinas. – Monro nieku gyvu šito nenorėjo. Tai Sergėtojai

siekė prievarta juos apvesdinti. Kala nepriklauso Renė.Šis iššiepė Šėjui dantis.– Priklauso ir visada priklausė.– Nudėsiu tave, jei mėginsi ją paliesti. – Oras aplink Šėjų vėl suribuliavo. – Ne tu vienas čia

vadas, pats žinai.Man gerklę užgniaužė gumulas. Šėjus viską suprato. Aš nespėjau užbėgti už akių vilkiškiems jo

instinktams. Jis, įsibrovėlis, ketino užginčyti Renė teisę į gaują.– Ar jau išklojai visus argumentus? – Renė šypsojosi, pasirengęs priimti iššūkį.Šėjus žengė pirmyn, bet sustojo, nes Anika išsitraukė kardą ir pastojo jam kelią.– Šiuodu reikėtų perlieti šaltu vandeniu, – pasiūlė Konoras.– Kala, sustabdyk juos, – tarė Ednė.Teisingi jos žodžiai mane įsiutino. Galėjau juos sustabdyti.Prasibrovusi pro Aniką su kardu, atsistojau tarp Šėjaus ir Renė.– Dabar judu paklausykit manęs. – Uždėjau rankas vaikinams ant krūtinės ir pajutau plakant

kiekvieno jų širdį. – Tuoj pat liaukitės kivirčytis.– Žinoma, liausimės, – sutiko Šėjus. – Tu turi pasirinkti.– Jis teisus. – Renė pro mane dėbtelėjo į jį. – Rinkis, Kala.– Nesirinksiu, – atkirtau. – Ne dabar.Abiejų vaikinų širdys plakė vienu ritmu, abu juos kamavo netikrumas. Mane užliejo svaigulys. Esu

rinktinė vadė ir niekam neturiu paklusti. Pagaliau pati eisiu savo keliu ir rinksiuosi likimą.– Man nereikia vyro, – svėriau savo žodžius. – Man reikia Karių. Judu esate geriausi ir abu man

reikalingi. Ar kovosite už mane?Vaikinai tylėjo. Varstė vienas kitą žvilgsniais ir laukė, katras prabils pirmas.Mano žodžiai krito į tylą kaip akmenys į gilų šulinį.– Ar kovosite už mane?Šėjus susiraukė.– Visada, bet…– Jokių „bet“, – atsigręžiau į Renė. – O tu?– Žinai, kad kovosiu. – Jo žvilgsnis buvo nepatiklus.– Renė vadovaus gaujai. Jis padės sutvirtinti sąjungą su Veilyje likusiais vilkais, – pasakiau. –

Šėjus su Elementų kryžiumi rankose ves Persekiotojus į kovą.Dirstelėjau į Aniką, ši pritariamai linktelėjo.– O ką veiksi tu? – paklausė Šėjus.Nusišypsojau.– O aš užtikrinsiu visų santarvę.– Linkiu sėkmės šiame žygyje, – suurzgė Renė.Tyliai nusijuokiau, atitraukiau rankas varžovams nuo krūtinės ir suėmiau juos už riešų.– Sėkmės neprireiks, – pareiškiau. – Abu turėsite man prisiekti, kad padėsite ir nemėginsite

perkąsti vienas kitam gerklės. Priesaika bus sutvirtinta krauju.– Ką?.. – Šėjus įsistebeilijo į mane.– Dabar svarbiausia laimėti šį karą, turime išplėšti pergalę. – Pritraukiau vaikinus vieną prie kito,

kol tarp jųdviejų teliko keli coliai. Jutau, kokie abudu įsitempę. Pavasario, tirpstančio sniego irmedžių pumpurų kvapas maišėsi su rudens laužo, odos ir santalo kvapu.

– Pagydykit vienas kitą, – liepiau.– Nė už ką, – atšovė Renė.– Man reikia sveikų karių. Jūs vienas kitą sužeidėte. – Apsimečiau, kad nematau apstulbusio Renė

veido. – Metas atlyginti žalą.– Turbūt juokauji, – nusivaipė Šėjus.– Nė nemanau aiškinti, kad anaiptol nejuokauju. – Žingtelėjau atgal ir susikryžiavau ant krūtinės

rankas. – Kol išsirinksiu vyrą, būsiu čia vienintelė vadė; aiškiai pasakiau, kad dabar nespręsiu šitoklausimo. Judu būsite pavaldūs man. Įrodykite savo ištikimybę ir pagydykite vienas kitą.

– Netikiu savo ausimis, – suvaitojo Renė, bet grybštelėjo dantimis sau riešą ir atkišo Šėjui.– Nieku gyvu. – Šėjus mėgino trauktis, bet aš grėsmingai suurzgiau.– Daryk, kas liepta.– Po velnių, Kala, tu beširdė, – tarė Šėjus ir taip pat įsikando į riešą.– Žinau.Susirėmę žvilgsniais, šnairuodami vaikinai gėrė vienas kito kraują. Tas kraujas susiejo juodu kaip

gaujos narius, bet nepanaikino neapykantos.– Geras ėjimas, vade, – sumurmėjo Loganas.

Labai norėjau rūsčiai pažvelgti į Sergėtoją, bet neišlaikiusi nusišypsojau. Laukinė vilkė manyjeišsilaisvino ir užstaugė iš džiaugsmo.

TREČIAS SKYRIUS

– Rodos, su vaikinais išsiaiškinome. Gal dabar pakalbėkime, kaip laimėti karą? – Konorassusikišo kardus į makštis.

Iš Renė ir Šėjaus šnairavimo vienas į kitą supratau, kad iki išsiaiškinimo dar toli, jie ir toliauvaržysis tarpusavyje. Taika buvo netvirta, bet šiuo metu daugiau padaryti nepajėgiau. Juodu bent jaunepuls kandžiotis.

Atsigręžiau į Aniką.– Prašau daugiau nerengti jokių slaptų pasitarimų man nedalyvaujant. Jei jums reikia vilkų

paramos, turite mums pranešti apie kiekvieną savo žingsnį. Drauge kurti strategiją ir derinti veiksmus.Persekiotojas erelio veidu prunkštelėjo, bet nutylėjo, nes Anika palingavo galvą.– Gerai, Kala, – atsakė vadė. – Šėjus jau pirmiau to reikalavo.Nusišypsojau Šėjui, bet jis nenuleido akių nuo Renė. Norėjau, kad vaikinas pažvelgtų į mane. Gal

pažiūrėjęs į akis suprastų, kaip man sunku. Kaip nekantrauju kuo greičiau iš čia ištrūkti, likti dviese irviską jam paaiškinti.

Anika vėl atsigręžė į stalą, nuklotą dideliais žemėlapiais.– Loganas pranešė, kad Sergėtojai rengiasi mus pulti, – tarė vadė. – Skaistykla buvo tik įžanga.

Laiko maža.– Ką norite pasakyti? – paklausiau.– Per maža laiko rasti kryžiaus dalis, – pasakė Loganas. – Žinoma, laukėme tavęs. – Jis užsidegė

dar vieną cigaretę ir vėl laikėsi išdidžiai.– Jeigu Sergėtojai tykos mūsų ten, kur paslėptos Elementų kryžiaus dalys, planas neišdegs, – tarė

Anika. – Mums gali padėti tik staigus puolimas ir netikėtumas. Turime žaibiškai pulti šventąsiasvietas, nieko nelaukdami smogti smūgį po smūgio. Nedelsti ir nedvejoti.

– Kas nors turi atitraukti Sergėtojų dėmesį, – nustebau išgirdusi Renė balsą.Anika kilstelėjo antakius.Renė trūktelėjo pečiais.– Kala taip sakė. Šėjus vadovaus Persekiotojams. Aš – vilkams. Leiskit mums daryti, ką geriausiai

gebame – kovoti.Konoras švilptelėjo.

– Nori atidaryti kitą frontą?– Ne atidaryti kitą frontą, o sudaryti du būrius, – atsakė Renė. – Pirmasis nuvilios priešus, antrasis

žengs pirmajam iš paskos.– Šitaip atitrauksim Sergėtojų dėmesį. – Ednė šyptelėjo broliui. – Tai padarys vilkai, o

Persekiotojai su Šėjumi eis ieškoti kryžiaus dalių.Etanas linktelėjo.– Neblogas planas.– Atitrauksiantis priešų dėmesį būrys gali smarkiai nukentėti, – pareiškė vyras erelio veidu.– Kas tu per vienas? – amtelėjau įsiutinta nuolatinių priekabių.– Paskalis yra Tordžio sparno Vedlys, – tarė Anika. – Jo būrys dalyvaus mūsų veiksmuose.Anika parodė į susirinkusiuosius.– Čia atvyko Puolėjų būriai iš visų postų. Su Haldžio būriu jūs jau pažįstami. Mano kvietimu į

pasitarimą susirinko Tordžio, Aidžio ir Piralio būriai. Kad mūsų pastangos nenueitų vėjais, turimedirbti darniai.

Pažiūrėjau į Persekiotojus. Būrių vadai atrodė susirūpinę, bet pasirengę kovai. Nenuostabu:netrukus jiems teks pažvelgti mirčiai į akis. Visiems mums teks. Išvydau pašaipų Paskalio žvilgsnį irman nudiegė širdį dėl Monro. Tordžio vadas nebuvo toks palankus Kariams kaip Monro.

– Paskalis teisus, – tarė Etanas. – Būrys, atliksiantis jauko vaidmenį, patirs didelių nuostolių. Bet,mano manymu, šis karas vis tiek pareikalaus daug aukų.

– Būtina surasti kryžiaus dalis, – pareiškė Anika. – Antraip nėra prasmės kariauti.Paskalis suspaudė lūpas ir nulenkė galvą.Šėjus atsikrenkštė.– Renė teisus. Du būriai yra geras sumanymas.– Sutinku, – pritarė Anika.– Bet aš turiu reikalavimą, – toliau kalbėjo jis, šaltai dėbsodamas į Renė.– Kokį reikalavimą, Palikuoni? – Vadė prisimerkė.– Renė būrys dengs maniškį, tiesa? – paklausė Šėjus.– Žinoma, – cyptelėjo Silasas. – Nes tik tu vienas gali paimti trūkstamas kryžiaus dalis.Nuo sunkaus Konoro žvilgsnio Raštininkas susigūžė. Šėjus linktelėjo.– Todėl aš noriu pats sutelkti būrį.– Ką? – apstulbo Anika.– Eisiu į kovą tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikiu, – tarė Šėjus. – Nepasikliausiu pašalaičiais.– Vaikeli, mes dalyvaujame šiame kare daug seniau negu tu. – Paskalio veidą iškreipė pyktis. –

Kaip drįsti manyti…– Prikąsk liežuvį, Paskali, – įsikišo Etanas. – Mačiau šį vaikelį kaunantis. Nenorėk su juo

susikibti. Leiskim pačiam sutelkti būrį.– Šėjau, tavo reikalavimas visai pagrįstas, – tarė Anika. – Bet gal leisi būrių vadams apsvarstyti

tokį pasirinkimą? Gindami taviškius jie gali smarkiai nukentėti.– Jeigu tik nori, – greitai atsakė Šėjus. – Bet kalbu tik apie savo būrį. Bendražygius rinksiuosi iš

Haldžio būrio, o jų vadas žuvo. – Šėjus liūdnai pažiūrėjo į Ednę.

Šiek tiek nustebau, kad Šėjui kalbant Renė apkabino Ednę. Ši dėkinga šyptelėjo.– Negi iš tiesų manai turįs gebėjimų šitaip spręsti? – Paskalis pašnairavo į Šėjų.– Mudu su Kala radome Haldį vieni patys. – Šėjus parodė Vedliui iltis. – Todėl, manau,

susidorosiu.Išgirdęs tokius Šėjaus žodžius Paskalis tik suniurnėjo. Mudu su Šėjumi slapta persimetėme

šypsniais. Abu prisiminėme, kaip vos nežuvome oloje užpulti milžiniško voro, bet viskas baigėsigerai. Mudu ne tik nudobėme pabaisą ir pasiėmėme Haldį, tą dieną Šėjus tapo vilku ir išgelbėjo mangyvybę. Dingtelėjo, kokie neišdildomai brangūs šie prisiminimai, kokios svarbios mudviejų kartupraleistos pirmosios dienos, kai pasivertę vilkais medžiojome Veilio miškuose. Tada mūsų pasaulisnebuvo subyrėjęs, ir mudu bėgome mėgaudamiesi laisve, o ne gelbėdami gyvybes. Dabar net keistaprisiminti, kad kadaise Šėjus buvo tik žmogus… tegu ir nepaprastas, Palikuonis.

Pajutęs mano žvilgsnį Šėjus kilstelėjo antakį. Pati nustebau, kad iškaito skruostai, bet į klausiamąvaikino žvilgsnį atsakiau šypsena ir tik tada nusukau akis. Niekada nebuvau didelė svajotoja, betmintys apie Šėjų, ypač apie drauge praleistas akimirkas, lengvai mane užvaldydavo.

Konoras nusikvatojo.– Gerai atkirtai, berniuk. Dar nesu matęs, kad Paskalis prarastų žadą.– Tikiuosi, šis klausimas išspręstas, – tarė Anika. – Ryt rytui Paskalis sutelks ir parengs

dengiamąjį būrį. Koks bus tavo būrys, Šėjau?– Mažas. – Vaikinas persibraukė plaukus. – Ednė išaus duris ir perkels mus prie įėjimo į urvą.

Spėju, kitos kryžiaus dalys irgi urve?Silasas linktelėjo.– Konoras su Etanu bus Puolėjai. Kala, Nevis ir Meisonas juos dengs.– Taip greit priimsime Karius į savo tarpą? – paklausė Paskalis. – Nežinia, ar galima jais

pasitikėti.– Gali pasitikėti, – pareiškė Etanas.Pažvelgiau į jį vargiai kliaudamasi savo ausimis.– Ir tau teks mumis pasitikėti. – Renė šaltai šyptelėjo Paskaliui.Tasai nusivaipė, bet nesiginčijo.– Dengiamasis būrys yra mano sumanymas, – toliau kalbėjo Renė. – Ir aš noriu atlikti bandomąjį

žygį.Iš baimės man pašiurpo oda. Renė planas pats savaime atrodė geras, bet Persekiotojų

būgštavimuose irgi buvo tiesos. Dengiamasis būrys bus smarkiai puolamas. Tikrai neišvengs dideliųaukų. O aš nenorėjau, kad Renė žūtų.

– Čia yra Sabina, mano gaujos narė, – pridūrė Renė. – Tikriausiai ji irgi norės dalyvauti žygyje.– Sabina ką tik atsigavo po sužeidimo, – paprieštaravo Etanas. – Manau, jai geriau likti nuošaly.Renė nusikvatojo.– Ar matei, kaip mes gydomės žaizdas? Nežinau, kas nutiko Sabinai, bet jeigu ji gavo gaujos

kraujo, turėjo kaipmat pagyti. Be abejonės, ji bus pasirengusi kovai. – Renė žvilgtelėjo į Loganą. –Beje, jeigu eisime į žygį prieš Sergėtojus, kaži ar tau pavyks ją sulaikyti.

Loganas sudrebėjo.

Etanas neatsakė, tik tvirtai sučiaupė lūpas.Nustebau, kaip greitai Renė ėmėsi vadovo vaidmens. Mes buvome amžinų priešų apsuptyje, o jis,

lyderis iš prigimties, pasitikįs savimi ir stiprus, nedvejodamas ėmėsi nurodinėti. Mačiau, kaip taierzino Šėjų – kaskart, Renė prabilus, tasai pasišiaušdavo.

Šėjus irgi buvo lyderis. Be jo dalyvavimo šis karas neturėtų prasmės. Jis neketino dėl Renėatsisakyti savo teisių į gaują. Pasiimdamas į savo būrį, ieškosiantį kryžiaus dalių, kai kuriuos gaujosnarius, tarp jų ir mane, Šėjus aiškiai parodė, kad yra ne tik Persekiotojų, bet ir vilkų vadas.

Kaip gauja reaguos į Renė sugrįžimą? Ar pamirš jau įsivyravusią ištikimybę Šėjui? Nevis suSabina mylėjo Renė, Anselis su Brina laikė jį geru vadu. Bet sykiu prisiminiau Sabinos žodžius. Renėpadarė klaidą. Jei taip labai tavęs troško, turėjo ateiti čia. Ir kovoti dėl tavęs. Dabar Renė čia, betar ne per vėlai? Svarsčiau, ar Sabina vis dar ištikima ankstesniam vadui.

Mintys apie gaują, apie jos vienybę grąžino mane prie nario, dėl kurio labiausiai jaudinausi.– O kaip mano brolis? – paklausiau Anikos. – Ką nusprendėte dėl jo?– Kol kas nieko, – atsargiai atsakė vadė.– Tai buvo ne jo kaltė.– Pasak Logano, tavo brolis išdavė Sergėtojams mūsų postą savo noru. Niekas jo nevertė.– Jūs nenutuokiate, ką Sergėtojai jam padarė. Jie sunaikino Anselio vilkiškumą. Sugniuždė jį. Ir

pažadėjo atitaisyti skriaudą, jei jis išduos postą. Anselis neturėjo iš ko rinktis!Nevalingai svarsčiau, ką, broliu dėta, būčiau dariusi pati. Neįsivaizdavau gyvenimo be galimybės

persikeisti. Vilkiškumas buvo mano savastis. Be jo būčiau jautusis tuščia vieta. Lygiai kaip dabarAnselis.

– Mes į tai atsižvelgsim, – patikino Anika.– Kaip jis galėjo pranešti Sergėtojams apie Denverio postą? – ginčijausi apimta nevilties.

Nesugebėjau paversti savo brolio vilku, tai bent jau turėjau pamėginti jį išlaisvinti. Maldaujamaipažvelgiau į Konorą. – Matei, kokia buvo jo būsena. Anselis atrodė visiškai sugniuždytas.

Konoras dirstelėjo į Loganą, o šis bjauriai man nusiviepė.– Išduoti jam nereikėjo jėgų, – tarė Loganas. – Užteko tiesiog paprašyti. Kai tavo brolis garsiai

perskaitė žodžius, kerai atskleidė prašytojo buvimo vietą.Prisiminiau, kaip prieš dvi paras mėginau paversti Anselį vilku, ir man išdžiūvo gerklė.

Mėginimas žlugo.Anselis iš kišenės išsitraukė suglamžytą popiergalį.– Kas čia? – paklausiau stengdamasi įžiūrėti.– Duok man ramybę. – Įdėmiai pažiūrėjęs į popierėlį, brolis stipriai sugniaužė kumštį ir

priglaudė prie krūtinės. – Tai nuo Brinos, supranti? Sugebėjau jį išsaugoti nuo Sergėtojų.Brolis melavo. Tai buvo ne eilėraštis. Ne paskutiniai Brinos meilės žodžiai, o tik išdaviko

keverzonė ant popiergalio. Vis dar šypsodamasis Loganas žiūrėjo, kaip pagaliau suvokiau tiesą irkaip skaudžiai ji man smogė.

Šėjus palietė man petį. Leidau sau į jį atsiremti, jo tvirtumas mažino baimę dėl Anselio likimo.– Jie nenuskriaus Anselio. Priverčiau Persekiotojus pažadėti.Mums už nugarų pasigirdo urzgimas.

– Gal gali neliesti Kalos, – Renė klausimas buvo panašesnis į reikalavimą.– Įkąsk man, – šiurkščiai atšovė Šėjus.– Tuoj pat liaukitės. – Pasitrynusi tvinkčiojančius smilkinius atsitraukiau nuo Šėjaus, nors troškau

atsidurti jo glėbyje ir ten rasti paguodą. Jei noriu teisėjauti šiam žaidimui, turiu elgtis nešališkai.Viena vertus, toks elgesys suteiks stiprybės, antra vertus, kartais pasijusiu apgailėtina.

– Kala, mes pažadėjome, – tarė Anika. – Nenuskriausim tavo brolio. Bet paleisti jo irgi negalime.– O šitam leidžiate vaikštinėti, kur užsimano. – Parodžiau į Loganą.– Gal ir nepastebėjai, bet visi šiame kambaryje yra ginkluoti, – ramiai atsakė Anika. – Loganas

buvo atvestas čionai iš vienutės ir bus palydėtas atgal. Nesuklysk. Jis kalinys, o ne svečias.– Ačiū. Kaip miela, kad paaiškinot, – tarė Loganas, išpūsdamas į orą dūmų kamuolius.Dėbtelėjau į Sergėtoją trokšdama nukąsti jam pirštus – norėjosi pažiūrėti, kaip tada laikytų

cigaretę. Nors ir labai stengiausi įtikinti Persekiotojus juo nepasitikėti, žinojau, kad neklystu. Jisatsidūrė čia, nes nepateisino tėvo lūkesčių. Loganas buvo labai panašus į Efroną, jį domino tikvaldžia. Nežinia kodėl jis priėjo prie išvados, kad Persekiotojai padės tą valdžią susigrąžinti. Tiesąsakant, nenutuokiau, ką jis rezga.

Anika įsigilino į žemėlapį ant stalo. Supratau, kad pokalbis apie Anselį baigtas. Mane užliejoįsiūtis. Jei negaliu pakovoti dėl jo, tai bent jau sieksiu savo laisvės. Pasislinkusi į priekį dirstelėjau įžemėlapį ir išvydau kalnuotą vietovę.

– Mes turėsime ten vykti?Anika linktelėjo.– Į Miureną, jis yra Šveicarijoje. Žygis prasidės auštant. Pirmiausia prie urvo nusiųsim

dengiamąjį būrį. Jis atitrauks Karių dėmesį, tada pasirodys antrasis būrys.– Paskali, esi pasirengęs ankstų rytą susiremti su lokiais? – nusikvatojo Konoras.Pirmą kartą per visą pokalbį Paskalis šyptelėjo.– Žinoma, mon frere. Šitai mes gebame geriausiai.– Ką tai reiškia? – Susiraukusi pažvelgiau į Konorą.Konoras vyptelėjo, paskui nustebęs išplėtė akis.– Tu nežinai?– Ko nežinau?– O varge. – Šėjaus akys lakstė nuo manęs prie Renė. – Kariai Šveicarijoje pasiverčia lokiais?– Ką?! – sušukome vienu balsu su Renė.Pažvelgiau į jį. Renė veide išvydau savo siaubingos nuostabos atspindį.– Tik tie, kurie saugo Tordį, – atsakė Silasas. – Jūs tikrai nežinot, kad Kariai pasiverčia ir kitais

žvėrimis?Mano oda nuėjo pagaugais. Norėjau pavirsti vilke ir dingti iš kambario.Renė šiaip taip išspaudė:– Ne, nežinom.– Ar andai ant kalno mane užpuolė lokiu pasivertęs Karys? – paklausė Šėjus.– Ne, – atsakiau vis dar krečiama drebulio. – Ten buvo tiesiog grizlis.Man nė netoptelėjo, kad Kariai gali įgyti ne vien vilko, bet ir kitokį pavidalą. Vilkų gaujų nariai

buvo artimai susiję. Didžiavomės savo žiaurumu ir gebėjimu kovoti. Sergėtojai įteigė mums, kadesam išrinktieji. Kad tik mes vieni galime padėti jiems šiame kare. Dar daugiau melo.

Renė suglumęs pažvelgė į mane.– Tu išgelbėjai Šėjų nuo lokio?– Nenoriu apie tai kalbėti. – Sukryžiavau ant krūtinės rankas. – Papasakokit daugiau apie tuos

kitus Karius.Silasas pasipūtęs ėmė dėstyti:– Tiesą sakant, sumanymas genialus. Sergėtojai sukūrė Karius atsižvelgdami į gamtos sąlygas.

Kolorade eina sargybą vilkai, Šveicarijoje – lokiai.Nepažįstamas kresnas tamsiaplaukis Persekiotojas niūriai šyptelėjo.– Y las yaguares en Tulum.– Si. Las yaguares. – Silasas suvirpėjo. – La muerte en las sombras.Nors nemokėjau ispaniškai, supratau, kad juodu kalba apie dar vieną Karių pavidalą. Man susuko

skrandį. Visada maniau, kad esame ypatingi. Buvome tik tarnai, bet jaučiausi privilegijuota, turintiišskirtinį gyvenimą. Dabar paaiškėjo, kad esame tiesiog pritaikyti Sergėtojų patogumui.

Mane prislėgė ne vien žinia, kad Sergėtojai sukūrė įvairius Karių pavidalus. Kėlė abejonių ir patsplanas, ir galimybė jį įvykdyti. Puolimus Persekiotojai planuodavo Haldžio sparne. Čia buvopasirengta ir žygiui į Veilį. Tvirtai žinojau, kieno pusėje esu, bet svarsčiau, ar kada nors jausiuosi čiasava.

Silasas kalbėjo toliau:– Galima sakyti, tobula sistema, tik…– Jei dar kartą pavadinsi Karius nusikaltimu gamtai, aš tave pribaigsiu, – pagrasino Etanas,

paliesdamas durklo rankeną.– Tik pažvelkit į didįjį atsivertėlį ir Karių gynėją, – nusikvatojo Konoras. – Kas tau pasidarė?Etanui išraudo sprandas.– Nieko, jie mūsų sąjungininkai, ir tiek.– Žinoma, sąjungininkai, – nusišaipė Konoras.Etanas nusikeikė ir atgręžė bendražygiui nugarą.

KETVIRTAS SKYRIUS

Brina minėjo, kad Anselis laikomas ne ka-lėjime. Ji buvo teisi. Kambarys panėšėjo ne į vienutę, o įmiegamąjį su keliais baldais, ir vis dėlto iš Anselio veido atrodė, kad jis vėl atsidūrė Sergėtojųpožemyje. Susigūžęs tūnojo kėdėje prie lango, priglaudęs galvą prie stiklo.

Tolumoje buvo matyti pakrantę skalaujanti jūra, bet šis nuostabus vaizdas Anselio visiškainedžiugino. Jis tuščiu žvilgsniu spoksojo pro langą. Dabar supratau, kodėl jo kambario sargai tokieatsipalaidavę. Kalinys nerodė jokio noro bėgti. Jei ir būtų pabėgęs, netoli tebūtų nuėjęs, toks bejėgisir apimtas depresijos. Žiūrint į brolį man suskaudo širdį. Kodėl kaip tik Anseliui teko tokia baisikančia?

Brina sėdėjo greta ir glostė jam plaukus. Nustebau išvydusi kambaryje ir Tesą, ant keliųpasidėjusią lėkštę avižinių sausainių. Iš pirmo žvilgsnio Tesa atrodė kaip vyresnioji Brinos sesuo.Abiejų galvas lyg karūnos puošė plaukai; vario spalvos Brinos garbanos spindėjo saulės šviesoje, ojuodi Tesos plaukai turėjo beveik violetinį atspalvį. Buvusi Haldžio būrio Pjovėja kaip motinarūpinosi mano jaunesniuoju broliu, sunerimusi jį stebėjo. Greta Tesos čiaumodamas sausainį stovėjoMeisonas. Kambaryje dar buvo ir Nevis su Sabina, juodu tyliai kalbėjosi.

Pirmasis mus pamatė Nevis. Jis pravėrė lūpas lyg norėdamas ką nors pasakyti, paskui vėlsusičiaupė ir smakru parodė Sabinai, kad atsigręžtų. Pamačiusi Renė toji sušnypštė.

– Tai tu!Mergina puolė jį ir ėmė kumščiais daužyti per krūtinę, bet Renė nesujudėjo, nė nebandė gintis.– Kaip tu galėjai?! Kodėl leidai, kad šitaip nutiktų?Neviui prireikė nemažai pastangų, kad atplėštų Sabiną nuo Renė. Ši dar kiek pasispyriojo, paskui

įsikniaubė Neviui į petį ir pravirko.– Atleisk, žmogau, – tarė Nevis, glostydamas juodus Sabinos plaukus.Renė papurtė galvą.– Aš to nusipelniau.Negalėjau apsispręsti, ar sutinku su juo, ar ne. Kai Nevis ir Sabina paliko Grėsliųjų gaują, Renė

nesikišo. Jis buvo gaujos vadas. Renė pareiga buvo jiems vadovauti ir juos ginti, bet jis susidėjo suDeksu, Kozete ir buvusia mano gaujos nare Fei. Jų išdavystė skaudino. Ar Sabina kaltina Renė dėlsavo kančių? O gal mano, kad Deksas ir Kozetė liko su Sergėtojais dėl jo kaltės?

Brina nustebusi pažvelgė į mudu, bet nesitraukė nuo Anselio.– Dieve mano! Renė čia.Kiek padvejojęs Meisonas priėjo prie Renė ir tuoj pat jį apkabino.– Drauguži, malonu tave matyti sveiką ir gyvą.– Man irgi, Meisonai.Vis dar prisiglaudusi prie Nevio Sabina šniurkštelėjo.– Kaip tu čia atsiradai? Maniau, palikai mus likimo valiai.Renė nudūrė akis. Turėjau jam padėti. Žinoma, nerimavau, kad Renė, nors ir trumpai, buvo

pasirinkęs Sergėtojus, o ne gaują, ir vis dėlto atsidūrė tarp mūsų, yra mums reikalingas. Palaužtas irsielvartaujantis vadas nepadės laimėti mūšio.

– Sergėtojai jį apgaudinėjo, – įsiterpiau, o Renė vos šyptelėjo nepakeldamas akių. – Renė turiseserį. Jos ryžtas padėjo jį išgelbėti. Štai kaip Renė atsidūrė čia.

– Oho, – nustebo Brina. – Dabar jau ničnieko nebesuprantu.– Ednė, – įdėmiai žiūrėdamas į Renė sumurmėjo Nevis. – Tiesa? Tos merginos bruožai man

kažkodėl pasirodė pažįstami.Linktelėjau.– Ednės tėvas yra Monro – Persekiotojas, vadovavęs mūsų gaujos gelbėjimo misijai. Monro, o ne

Emilis, yra ir Renė tėvas.– Pribloškianti žinia, – tarė Meisonas.– Tai jau tikrai, – pratarė Renė.Staiga išgirdę dūžtant lėkštę visi sužiurome į langą. Tesa buvo spėjusi atsistoti nuo kėdės, jai prie

kojų gulėjo šukės. Moteris perėjo kambarį ir suėmė Renė veidą delnais.– Tu esi Monro sūnus? – Jos akys švytėjo. – Korinos ir Monro sūnus?Renė kinktelėjo galvą.– Ačiū Dievui, Ednė nebesijaus vieniša. – Juokdamasi pro ašaras Tesa apkabino Renė. Šis atrodė

sutrikęs dėl tokio elgesio, bet visai patenkintas. – Monro būtų labai džiaugęsis, kad atvykai.– Ačiū, – padėkojo Renė, jo balse irgi buvo justi jaudulys. – Man labai gaila, kad jo nepažinojau.– Man irgi, brangus berniuk, – šluostydamasi ašaras ištarė Tesa.Vis dar susiraukusi Brina žiūrėjo į mus.– Monro ir Karina? Nieko nesuprantu. Negi tai įmanoma?– Ganėtinai painu, bet įmanoma. Pasikalbėsime vėliau, – atsakiau. – Dabar, kai Renė su mumis,

turime kitų darbų.– Kokių? – paklausė Meisonas. – Norime suspardyti Sergėtojams subinę?Vyptelėjau.– Kaip tik šitai ir ketiname daryti.– Palūkėk, – įsiterpė Brina. – Esu pasirengusi kovoti, bet ar Persekiotojams reikia mūsų pagalbos?– Juk dėl to jie mus ir išgelbėjo, tiesa? – Meisonas pasisūpavo ant kulnų.– Tikriausiai. – Brinos žvilgsnis vėl nuklydo prie Anselio, nesiliaujančio spoksoti į tolį.Nutariau, kad Briną iš kovotojų sąrašo teks išbraukti. Vienintelis jos rūpestis – padėti Anseliui.

Neketinau tam prieštarauti.

Prakalbo Tesa:– Monro susipažino su Korina, nes saujelė Grėsliųjų ketino sukilti prieš savo valdovus. Norėjome

jiems padėti. Deja, planas buvo atskleistas.– Sergėtojai nužudė mano motiną, – užbaigė jos mintį Renė. Jo akys aptemo.– Šūdžiai! – Nevilis spirtelėjo kilimo kraštą. – Sergėtojai yra tikri šūdžiai.– Visiškai su tavim sutinku, – tarė Meisonas.Nenorėjau, kad mūsų protus aptemdytų neapykanta Sergėtojams.– Būta ir kitų, senesnių Karių ir Persekiotojų sąjungų, bet visos jos žlugo.– Todėl, kad niekas nepajėgia įveikti Sergėtojų. – Sabina dėbtelėjo į Tesą.– Iki šiol. – Tesa nenusigando šalto Sabinos žvilgsnio.– Šėjus gali, – ramiai pasakiau. – Štai kodėl Sergėtojai taip trokšta jį nužudyti.– Kas taip sako? – atkirto Sabina. – Negi tiki kvaila pranašyste, apie kurią kalbėjo Konoras ir tas

niekam tikęs pusgalvis Silasas? Kas, jeigu jie visi apgaudinėja? Iki šiol apie savo praeitį girdėjomevien melą.

– Nusiramink, Sabina. – Nevis spustelėjo jai petį. – Persekiotojai geri vaikinai. Negi pamiršai,kad jie mus išgelbėjo?

Sabinai virpėjo lūpa.– Eik velniop! – Ji atstūmė Nevį ir iškūrė iš kambario.Meisonas papurtė galvą.– Ji netiki šviesia ateitim, tiesa?– Sabina susitvardys, – tarė Nevis, žiūrėdamas į užsidarančias duris. – Tik duokit jai laiko viską

apmąstyti.Renė linktelėjo, nors tvirtai sukąsti dantys rodė jį nerimaujant dėl gaujos narės.– Turbūt reikia pergalvoti, ką imsime į žygį, – pasakiau.– Aha, – sutiko Renė. – Ko gero.Meisonas pasitaisė marškinių apykaklę. Apžvelgusi gaujos narius pamačiau, kad visi vilki

Persekiotojų drabužiais. Staiga suėmė juokas.Meisonas metė man ironišką žvilgsnį, o aš palingavau galvą.– Kur Šėjus?– Sėdi Haldžio pasitarimų salėje su Persekiotojais, – atsakiau. – Jis labai užsiėmęs.Meisonas pasimuistė, užsikosėjo ir prašneko vėl:– Tai… ir Renė, ir Šėjus yra čia?– Taip, – pasakiau.Brinos akys nervingai lakstė nuo Renė prie manęs.– Kas mūsų vadas?– Aš, – atkirtau ir laukiau Renė prieštaraujant, bet jis tylėjo.Brina prikando apatinę lūpą.– O Šėjus ir Renė?– Juodu mane palaiko.Renė atsiduso, bet linktelėjo.

– Taip, mudu palaikome Kalą.Meisonas išsiviepė.– Klausyk moters riaumojimo!Brina sukikeno.– Nuostabu.Nusišypsojau taip plačiai, kad vos neįplyšo lūpų kampučiai.Atsivėrė durys ir įėjo Anika, lydima Ednės. Įkandin jų pasirodė Šėjus. Vos šiam prisidėjus prie

mūsų, oras ėmė spragsėti lyg pripildytas ozono. Renė patraukė į kitą kambario galą laikydamasis kuotoliau nuo jo. Įvertinau vaikino poelgį kaip protingą atsargumą, o pati prisiverčiau likti ten pat, norsnekantravau prieiti prie Šėjaus. Nevis su Meisonu susižvelgė; jų šypsena nepraslydo man pro akis.

– Jei judu lažinsitės, aš sužinosiu, – pagrasinau. – Abiem teks pasigailėti.Meisonas apsimetė susigėdęs. Nevis tiesiog šyptelėjo ir nusuko akis.Ednė priėjo prie Renė ir lyg niekur nieko įsikibo jam į parankę. O pamačiusi šnairuojant į Šėjų,

tvirtai suėmė už dilbio.Anika griežtai apžvelgė mūsų gaujelę.– Matau, kad jau žinote apie pasikeitusias aplinkybes.Visi linktelėjo. Anika nusišypsojo ir pasigręžė į Tesą.– Man buvo pasakyta, kad ketini kai ką pasiūlyti.Tesa atsitiesė.– Taip, dėl mūsų, našlaičių.– Našlaičių? – Anika suraukė kaktą.Žiūrint į Tesą ir Anselį man suspaudė širdį. Ji buvo teisi. Tesa ir Aizekas tarnavo Denverio poste,

Persekiotojų slėptuvėje. Kai Skaistykla sudegė, Tesa nebegalėjo darbuotis kaip Pjovėja ir gvelbtivertingų daiktų Sergėtojams iš panosės. Ji visko neteko: namų, darbo, bendražygio Aizeko irmylimosios Lidijos. Mums pasirodžius jos pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Tesa tikrai turėjo už kąmūsų nekęsti, bet priėmė labai maloniai, ypač rūpinosi mano broliu.

– Dėl jo ir dėl manęs. – Tesa parodė į Anselį. – Mudu praradome pagrindą po kojomis.– Tesa, Anselio statusas vis dar svarstomas, – tarė Anika. – Pati žinai.– Be abejo, – atsakė Tesa. – Bet visiems būtų geriau, jei Anselis nuveiktų ką nors naudinga.Įtariai pažvelgiau į Tesą. Be mano pritarimo nevalia naudoti Anselio jokiems tikslams.– Ką turi galvoje? – paklausė Anika.– Mano posto nebėra, bet aš vis tiek mankštinuosi, kad prireikus sugebėčiau atlikti Akademijos

užduotis, – atsakė Tesa. – Galiu padėti darbuotis sode ir Aidžio ligoninėje. Norėčiau pasiimti susavimi berniuką ir šio to išmokyti.

– Tikrai manai, kad verta? – Anika perėjo per kambarį.– Manau, neverta jo laikyti be darbo. – Tesos akys nuslydo Anselio rankomis. Oda buvo išvagota

ryškiai raudonais dryžiais. Seni įbrėžimai atrodė beveik užgiję, naujesni vos užsitraukę.– Nė akimirkos nepaliksiu jo be priežiūros, – pažadėjo Tesa. – Prisiimsiu už jį visą atsakomybę.– Kartu su tavim dar norėčiau pasiųsti Puolėją, – tarė Anika.Tesa linktelėjo.

– Jeigu manai, kad būtina. – Moteris vėl pažvelgė į Anselį. Iš jos veido buvo matyti, kad Anselisniekam nekelia grėsmės.

Pažvelgusi į brolį, tikriau, į jo šešėlį, nusistebėjau, kad jis kam nors dar gali atrodyti pavojingas.Antra vertus, mus išduoti Sergėtojai jį prikalbėjo. Taigi ne visada reikia bijoti vien šiurkščios jėgos.

– Aš apsvarstysiu tavo siūlymą, – pasakė Anika.– Nesivarginkit, – tarstelėjo Anselis, nusigręžęs į langą.Tesa nekreipė dėmesio į abejingą vaikino balsą, o Brina sunėrė su juo pirštus.– Nagi, Anseli. Turėtum keliauti su Tesa. Darbas atitrauktų tavo mintis nuo… – Ji nebeįstengė

baigti sakinio.– Turiu tiesiog likti čia, – pareiškė Anselis, išlaisvindamas ranką.Brinai drebėjo lūpa. Knietėjo griebti brolį ir stipriai papurtyti už tokį atsainų elgesį su mano

drauge.Anika susiraukusi dėbtelėjo į Anselį.– Verčiau liksi uždarytas?– Esu ten, kur ir turiu būti, – atkirto brolis.Ji pamojo Tesai.– Aptarkime šį reikalą kur nors kitur.Abi moterys išėjo iš kambario. Brina vis dar mėgino įtraukti Anselį į pokalbį. Jis kelis kartus ją

atstūmė, tada Brina atsistojo, priėjo prie Meisono ir tyliai pravirko, o šis ją apkabino.Renė žingtelėjo prie manęs, ir Šėjus suurzgė. Nurimo tik tada, kai įspėjamai dėbtelėjau. Norėjosi

padaryti daugiau. Neturėjau progos pakalbėti su juo akis į akį nuo pat Renė atvykimo. Kuo ilgiaudelsiau, tuo labiau jaudinausi, kad būsiu ne taip suprasta.

– Ko gero, galėčiau jam padėti, – tyliai, kad girdėčiau vien tik aš, sumurmėjo Renė.– Kaip? – paklausiau.– Anselis turi suprasti, kad kiekvienas gali suklysti, bet jam reikia progos pasitaisyti.Išgirdus Renė žodžius, skaudžiai suspaudė gerklę. Tik jis galėjo suprasti Anselio išdavystę. Gal

brolis jo išklausys.Linktelėjau ir garsiai tariau:– Duokim Anseliui laiko pagalvoti apie tai.– Žinoma, būtų puiku. – Ednė man nusišypsojo. – Atėjau aprodyti jums Akademijos. Išvysit, koks

nuostabus šis pastatas. Juk iki šiol matėte tik valgyklą ir savo kambarius, tiesa?– Su Etanu ir Sabina buvome ligoninėje pas gydūnus, – pasakė Nevis.Ednė linktelėjo.– Vadinasi, Nevis žino, kur rasti greitąją pagalbą, bet tik tiek. Pagalvokit. Jei nepažinsit

Akademijos, pasiklysit.– Aš sutinku, – atsakė Šėjus, žiūrėdamas man į akis. – Rytoj mūsų laukia sunki kova, tad kitos

progos gali ir nebepasitaikyti.

PENKTAS SKYRIUS

Iš vidaus ir iš išorės buvau mačiusi tik dalį Akademijos, bet žinojau, kad ji didžiulė. Ednei musvedant spindinčiais koridoriais, pastato didybė stulbino. Apžvalgą ji pradėjo nuo viršutinio aukšto,atvykę čia praleidome daugiausia laiko. Šiame aukšte buvo įrengti kambariai ir patalpos,atspindinčios kiekvieno sparno išskirtinumą: Haldžio karinių pasitarimų salė, Tordžio archyvai,Aidžio ligoninė ir Piralio vaistinė. Laimė, Ednė prisiminė, kad gaujos narių prie vaistinės verčiaunevesti, pakaks apie ją papasakoti. Antrame Akademijos aukšte buvo įrengtos mokymo salės:paskaitų, būrimo ir treniruočių, be to, dar kelios gyvenamosios patalpos. Pirmame aukšte buvo ginklųir įvairiausių prietaisų saugyklos. Čia išsiteko ir valgykla, virtuvės bei visų Akademijos sparnųprausyklos.

– Kodėl jos taip toli nuo mūsų kambarių? – paklausė Brina.Jai labai rūpėjo, kur tos prausyklos. Brinai tai buvo svarbu, nes praleisdavo ten kur kas daugiau

laiko už kitus. Nusipiešdavo veidą, anot jos pačios. Svarsčiau, ar vis dar gailisi prarastos didžiulėsmakiažo priemonių kolekcijos.

Ednei aiškinant, kad virtuvės ir prausyklos įrengtos apatiniame aukšte, nes taip lengviau tiektivandenį ir geoterminę energiją, priėjome valgyklą. Buvo vakarienės metas. Didžiulis kambarysprisirinko žmonių. Prie vieno stalo pamačiau Tesą, Konorą ir Sabiną. Renė irgi sėdėjo su jais.Pastebėjau, kad tarp savęs ir Sabinos jis buvo palikęs porą tuščių kėdžių. Tikriausiai juodu darnespėjo išsiaiškinti dėl Veilio. Išvydusi šalia Renė sėdint Anselį, sustojau kaip įbesta.

– Ak! – Pasekusi mano žvilgsnį Brina užsidengė burną. Jos akys nušvito.Akių kampučiuose man susikaupė ašaros. Renė buvo teisus. Anselis muistėsi, bet jo veidas buvo

gyvesnis, ne toks kaip tada, kai atsidūrė Denveryje.Tesa mums pamojo. Kai susėdome, pilvas ėmė gurguliuoti. Aplink stalą keliavo sriubinės su aštria

žuviene ir dubenys garuojančių makaronų. Konoras leido per rankas butelį citrinų likerio. Gurkšnisryškiai geltono skysčio nudegino liežuvį it šviežios citrinų sultys ir taip trenkė į galvą, kad vosnenuvirtau nuo kėdės.

– Kas čia per gėrimas? – Meisono veidas persikreipė.– Limoncello, – nusikvatojo Konoras. – Vietinis, ypatingas.– Oho. – Sabina krūptelėjusi nusilaižė lūpas. – Tokio… dar neteko ragauti.

– Tokio skanaus, – tarė Nevis, kraudamasis į lėkštę antrą porciją makaronų.– Jau girdai vaikus? – Etanas priėjo prie stalo.Nustebusi pažvelgiau į jį. Valgiau su tokiu apetitu, kad jo nė nepasigedau.– Ką moku, tai moku. – Konoras vėl pasiuntė butelį ratu. – Gal prisitrauk kėdę? Šįvakar labai

skanus valgis. Reikėtų išsiderėti, kad ilgiau liktume Italijoje.Prisidėjus Kariams, prie Haldžio būrio stalo pasidarė ankšta, nors pastarosiomis dienomis

netekome kelių Persekiotojų.– Turint galvoje būsimus įvykius, viliuosi, kad maistas skanus, – tarė Etanas. – Kiekviena

vakarienė gali būti paskutinė.– Ačiū, kad sugadinai apetitą. – Brina parodė Etanui liežuvį ir nusišypsojo Anseliui.Trumpas atsakomasis jo šypsnys paveikė labiau negu citrinų likeris. Sukryžiavau pirštus, širdyje

linkėdama, kad Anselis pagaliau grįžtų pas mus.Sabina patraukė kėdę, padarydama Etanui vietos šalia savęs.– Sėskis čia.Etanas pažvelgė į Sabiną, paskui nusuko akis.– Tiesą sakant, nesu alkanas. Užėjau tik pasisveikinti.Netaręs daugiau nė žodžio, apsigręžė ir išėjo iš valgyklos.– Ar jis visada toks surukęs? – paklausė Meisonas. Jam iš burnos kyšojo makaronas.Nevis kumštelėjo draugui alkūne.– Tu visiškai nemoki elgtis prie stalo.– Žmogau, aš esu žiaurus žvėris, – atšovė Meisonas, šluostydamasis nuo smakro pomidorų padažą.

– Ką galiu padaryti?– Etanui vis dar kiek nejauku šalia Karių, – tarė Ednė. – Neimkit į širdį. – Mergina nesivaržydama

šliurpė sriubą.Rodos, Persekiotojams buvo labai pabodęs Ajovos maistas. Ednės žodžiai apie Etaną manęs

neįtikino. Man čia patekus, Etanas neslėpė priešiškumo – bet nuo tada daug kas pasikeitė, jo požiūristaip pat. Net šįryt jis gynė mus nuo Silaso. Jeigu taip, tai kodėl paskui atsisakė valgyti kartu?Nemačiau jokio ryšio. Bet Brina padavė dubenį sultingų šviežių vaisių, ir mano klausimai išgaravo.

Kol visi kimšo, Sabina knebinėjo maistą. Maždaug dešimt minučių stumdė makaronus lėkštėje,paskui atsistojo, sumurmėjo, kad yra pavargusi, ir išskubėjo iš valgyklos.

Žiūrėdamas į nueinančiąją Konoras kvatojosi ir purtė galvą.– Kas yra? – susiraukė Ednė.– Nieko, – jis kvailai išsiviepė.Niekaip negalėjau atsikratyti įtarimo. Nebeatsispirdama smalsumui atsiprašiau ir pakilau nuo

stalo. Ir pati nelabai supratau, kodėl nutariau sekti Sabiną; nenumaldoma jėga mane vedė paskuijazminų kvapą. Be to, nuo dar vieno gurkšnelio citrinų likerio būčiau išvirtusi iš kojų.

Vingiuotu koridorium nusekiau Sabiną į pirmą aukštą. Ten buvo išėjimas į sodą. Išgyvenau dèjávu, nes praėjusią naktį pati ėjau šiuo keliu. Dirstelėjau pro stiklines duris. Per dvi dienas, Audėjamsperkėlus Akademiją į Italiją, sodas pražydo, augalai nepaprastai suvešėjo. Vaizdą užstojo kabančiosvynuogių kekės, vaismedžiai ir tankios gyvatvorės.

Į sodą įsmukau pasivertusi vilke, kad galėčiau tyliai prisėlinti. Buvo šiek tiek nesmagu, betniekaip negalėjau atsikratyti įtarimo, kad čia nutiks šis tas svarbaus ir tai gali būti susiję su manogauja. Kaip vadė turėjau tai sužinoti.

Sliūkinau palei gyvatvorę, kad nebūčiau pastebėta. Artinausi ten link, iš kur sklido balsai – tylūs,bet nenutrūkstami kaip tolimo upelio čiurlenimas. Beveik priėjusi sodo vidurį išvydau dvi figūras.Ant jų vaiduokliškai krito sidabrinė priešpilnio šviesa. Užsiglaudžiau šešėlyje už medžio kamieno.

Sabina stovėjo priešais akmeninį suoliuką, o ant jo sėdėjo Etanas. Nepakeldamas akiųPersekiotojas galando durklą.

– Juk supranti negalįs amžinai šitaip elgtis, – tarė Sabina.– Kaip elgtis? – Etanas vis tiek nepakėlė akių; mėnulio šviesoje tviskėjo durklo ašmenys.– Ignoruoti mane.– Čia nieko asmeniško.– Imsiu ir patikėsiu.Nuo Sabinos žodžių Etanas susigūžė, bet vis tiek tylėjo.Mano dėmesį patraukė netoliese sušnarėjęs krūmas. Iš tankumyno išlindus rudam vilkui,

prisikandau liežuvį, kad necyptelėčiau.„Kala!“Iššiepiau dantis.„Ką čia veiki?“ – Norėjau likti viena su Šėjumi, tik ne tokiomis aplinkybėmis.„Ketinau to paties paklausti tavęs. Kai išėjai iš valgyklos, pamaniau, kad sunegalavai, ir norėjau

įsitikinti, ar tau viskas gerai. Pamatęs, kaip eidama į sodą pasivertei vilke, nusprendžiau pažiūrėti,kas bus toliau.“

Priskliaudžiau ausis.„Nieko nebus. Dink iš čia.“Šėjus atgręžė į mane tamsiai rudą galvą, žiūrėjo smalsiai ir įdėmiai.– Tiesiog noriu su tavim pasikalbėti, – nakties orą perskrodė Sabinos žodžiai.Etanas nejudėjo, Sabina tylomis laukė.Išgirdęs Sabinos balsą Šėjus pakrutino ausis.„Tai Sabina? – Jis žingtelėjo pirmyn. – Ir Etanas?“„Prisiplok prie žemės.“ – Krimstelėjau Šėjui į petį.„Oi! – Jis iššiepė dantis, paskui iškišo liežuvį. – Tu juos šnipinėji.“Aš irgi parodžiau iltis.„Ką čia paistai!“„Kala, tavo gynyba apgailėtina. – Šėjus apsigręžė ir vėl įlindo į krūmą. – Beje, ši slėptuvė kur kas

geresnė. Jeigu stovėsi po medžiu, jie tave tikrai pamatys.“Žiūrėjau, kaip rudas kūnas išnyksta tamsioje lapijoje. Po akimirkos nuskuodžiau jam iš paskos.Įsitaisėme greta vienas kito tarp storų šakų. Įkniaubiau snukį Šėjui į kailį ir gardžiavausi nakties

ore susiliejusiais mūsų kvapais. Prisiminiau pirmuosius mudviejų nuotykius, Šėjui virtus vilku. Kaipilgai medžiodavome, prisiėsdavome iki soties, paskui griūdavome nusnūsti pušyne arbaįsitaisydavome po kokia milžiniška išvarta. Žiūrėdama į aukso rusvumo vilką šalia savęs jutau, kad

širdis skaudžiai ilgisi tos laisvės. Tų ilgų valandų, kai niekas netrukdė, kai mums priklausė laukai irmiškai.

„Truputį pasislink; nieko nematau.“ – Snukiu bakstelėjau Šėjui į petį ir pasinaudojau proga geriauprisiglausti.

„Žinau, kad šnipinėji.“ – Pasislinkęs įdubon Šėjus meiliai krimstelėjo man į smakrą.„Gulėk ramiai; noriu sužinoti, kas čia dedasi.“ – Dirstelėjau į blankius Etano ir Sabinos pavidalus

ir vėl padėjau galvą Šėjui ant priekinių letenų. Jis atrėmė snukį man į sprandą, paskui žaismingailyžtelėjo ausį.

„Kas tau darbo, ką jie čia veikia?“„Todėl, kad tai Sabina ir Etanas.“„Pagrįstas atsakymas.“Etanas galiausiai pakėlė galvą ir pažvelgė į Sabiną, o ši laukė įsisprendusi į šonus.Persekiotojas įsikišo durklą į makštis ir atsiduso.– Na, gerai. Tai apie ką nori su manim pakalbėti?– Noriu, kad liautumeis manęs vengęs.– Aš tavęs ir nevengiu. – Etanas šiek tiek atsilošė.– Tikrai? – Sabina šyptelėjo puse lūpų. – Manęs neapkvailinsi.Etanas atsistojo ir patraukė taku tolyn.Nakties tyloje nuaidėjo Sabinos juokas, skardus kaip varpelis.– Štai ir dabar vengi.Etanas atsigręžė purtydamas galvą.– Aš netinku draugijai, ypač vilkų.– Matau. – Sabina nusekė paskui Persekiotoją prie rožių krūmų. Sunkūs raudoni jų žiedai tamsoje

atrodė juodi. – Matau, kad vengti draugijos tau reikia labai daug pastangų.Etanas stabtelėjo ir pašnairavo į ją.– Ką nori pasakyti?– Prieš savo valią stengiesi laikytis kuo atokiau nuo manęs.Jis šiurkščiai nusikvatojo, bet žodžiuose buvo justi baimė.– Nuo kada įgudai perprasti mano norus?– Žinau kaskart, kai pažvelgi į mane.„Oho!“ – Šėjus pasislinko arčiau krūmo krašto.„Ššš!“ – Krimstelėjau jam į petį, bet po akimirkos prigludau prie jo.Etanas stovėjo nuščiuvęs. Sabina žengė artyn.– Bendraudamas su manimi neišduodi savo brolio atminimo, – tarė ji.Etanas atšoko.– Iš kur…– Tesa papasakojo, – pertraukė jį Sabina. – Manau, ji tavimi rūpinasi.– Tegu nekiša nosies ne į savo reikalus, – atšovė Etanas virpančiu balsu. – Niekas jos neprašė.– Kažin ar ji kišasi, – Sabinos balsas viliojamai skambėjo nakties ore. – Todėl čia ir atėjau.Vaikinas spoksojo į ją paklaikusiomis akimis tarsi smauglio sučiuptas triušis. Priėjusi mergina

uždėjo delną jam ant krūtinės.– Etanai, aš ne taip jau labai skiriuosi nuo tavęs. Kad ir ką manytum. Ar jauti, kaip plaka tavo

širdis?Persekiotojas pažiūrėjo į laibus Sabinos pirštus ir linktelėjo.Kita ranka ji priglaudė Etano delną sau prie krūtinės, neatitraukdama akių nuo jo veido.– Taip pat plaka ir maniškė.Iš Persekiotojo galugerklio išsiveržė keistas riksmas, tarsi sukeltas ir malonumo, ir skausmo.

Staiga jis prisitraukė Sabiną, puolė ją bučiuoti, du pavidalai susiliejo, rankos ir kojos susipynė.Galvoje išgirdau kikenant.„Supratai užuominą? Eime.“„Bet…“ – Pakerėta žvelgiau į besiglamonėjančią porą, nors suvokiau, kad žiūrėti nedera.„Eime, Kala. – Šėjus švelniai peštelėjo man kukšterą. – Gavai atsakymus į savo klausimus. Ar tau

būtų patikę, jei kas nors būtų spoksojęs į mus aną naktį sode?“Numaldžiau norą jį apurgzti.„Gerai jau, einu, liaukis raginęs. Aš tau ne šunytis.“Už nugaros išgirdusi kimią Etano dejonę, išraudau po kailiu.„Matai.“ – Šėjus išlindo iš pakrūmės ir nurisnojo prie sodo vartų.Tyliai išsėlinome. Atsidūrę tamsiame tarpduryje atvirtome žmonėmis ir šmurkštelėjome į

Akademiją.– Per karą užsimezga neįtikimų meilės istorijų, – vyptelėjo Šėjus. – Sėkmės jiems.– Tikiuosi.– Tu nepritari tokiai draugystei?– Gal šiek tiek stebiuosi. – Susiraukiau. – Persekiotojas ir Karė?– Taip nutinka ne pirmą kartą, – ėmė vardyti Šėjus. – Monro ir Korina…– Abudu jau mirę, – nutraukiau jį, vis dar sujaudinta reginio sode. Linkėjau Sabinai ir Etanui

laimės, bet visos tokios man žinomos meilės istorijos baigėsi tragiškai. Mūsų laukė žūtbūtinė kova.Baiminausi dėl Sabinos ir Etano. Baiminausi dėl mūsų visų.

– Dabar viskas kitaip, – prieštaravo Šėjus. – Sabina nebepaklūsta Sergėtojams. Jai čia saugu, jigali daryti, ką nori. Tikriausiai pirmąkart gyvenime.

Abejodama linktelėjau.– Vis dar būgštauji? – Išvydęs surauktą mano kaktą Šėjus suspaudė lūpas.– Nieko negaliu sau padaryti. – Prisiminiau, kaip žuvus Lidijai raudojo Tesa.Šėjus apkabino mane per liemenį. Įrėmiau rankas jam į krūtinę, netoli širdies, bet neketinau

atstumti. Įsikibau į marškinėlius ir prisitraukiau arčiau.– Ką darai? – paklausiau matydama klastingą šypsenėlę.– Noriu praskaidrinti tavo mintis, – sumurmėjo Šėjus ir pasilenkė manęs pabučiuoti.– Palūkėk. – Dabar jau atstūmiau jį. – Mums reikia eiti…Norėjau pasikviesti Šėjų į savo kambarį, bet kvietimas taip ir neišsprūdo iš lūpų, nes vaikinas

sustingo. Jis vis dar laikė mane apglėbęs, tik, rodos, liovėsi kvėpuoti.Koridoriuje už mūsų pasigirdo lyg kosulys, lyg urzgimas, jis atsimušė nuo sienų. Šėjus suleido

pirštus man į odą, ir aš supratau, kas mudu stebi.– Nekreipkit į mane dėmesio. – Renė lėtai sėlino prie mūsų. – Neimkit į galvą. Bet norėčiau

sutrukdyti.Mano kūną sudrebino atsakomasis Šėjaus urzgimas. Vis dar apsvaigusi nuo jaukaus lindėjimo po

krūmu norėjau apkabinti Šėjų ir įspėti urzgimu Renė. Vis dėlto vilkės instinktus teko užgniaužti.Išsivadavau Šėjui iš glėbio ir atsistojau tarp vaikinų.

– Ar pamiršote paliaubas? – Abiem parodžiau iltis.– Rodos, jis žaidžia nesąžiningai, – pareiškė Renė.– Aš iš viso nežaidžiu, – nusikvatojo Šėjus. – Man tai ne žaidimas.Renė pasišiaušė.– Puikiai žinai, kad ne šitai turiu galvoje.– Liaukitės! – Išskėčiau rankas, kad priešininkai nebesiartintų vienas prie kito. – Nusiraminkit.– Tai paaiškink, ką čia pati su juo darai? – Renė nenuleido akių nuo Šėjaus.– Nieko, – pasakiau. Kaip tik todėl ir norėjau pasikviesti Šėjų į savo kambarį, ten Renė nebūtų

mūsų pamatęs. – Renė, mudu tik kalbėjomės. Juk galiu pasikalbėti su Šėjumi akis į akį?– Man tai menkai panėšėjo į pokalbį, – atkirto Renė.– Jis teisus. – Šėjus gudriai šyptelėjo.– Tuoj aš nubrauksiu šią gražią šypseną tau nuo veido. – Renė staigiai metėsi prie jo.Užsimojusi žiebiau kumščiu Renė į krūtinę. Jis apstulbęs susvyravo.Vilkė manyje sustaugė iš nevilties. Kaipgi šiuodu sulaikyti, kad nepribaigtų vienas kito?– Kalbu rimtai. Judu nesikausit, – suurzgiau. – Nesiutinkit manęs.Šėjus nusikvatojo.– Geras smūgis, Kala.Apsigręžusi taip spyriau Šėjui į pilvą, kad vaikinas nulėkė prie sienos.– Kokį velnią čia darai? – suriko griebdamasis už paširdžių.– Kalbu jums abiem! – Nuo įtampos man plyšo galva. – Kaip dar paaiškinti? Liaukitės varžytis dėl

pirmenybės. Abu esat visiški subingalviai. Šito nepakęsiu.Šėjus susigūžė, ir aš pasigailėjau savo žodžių. Mano susierzinimas augo, nes negalėjau patenkinti

savo troškimų ir suvaldyti varžovų įniršio.– Kala teisi, – pasakė Renė.Šėjus pašnairavo į jį, tada pažvelgė į mane. Akyse išvydau tokį skausmą, kad net loštelėjau.– Vadinasi, viskas baigta? – paklausė jis. – Tai, kas nutiko tarp mūsų, nebesvarbu? Atsirado jis, ir

mudviejų niekas nebesieja?– Ne, Šėjau… – Sunkiai spaudžiau žodžius, nes širdis atsisakė klausyti proto. Prieš akis vis dar

šmėkščiojo sodas ir aistringos akimirkos šviečiant mėnuliui. Jutau Šėjaus odos šilumą. Prisiminiau,kaip pabudau jo glėbyje, kaip išgirdus lengvą Šėjaus atodūsį vėl užplūdo geismas. Kraujas tvinkčiojosmilkiniuose. – Turiu galvoje ne tai.

– Kas tarp judviejų nutiko? – Renė klausimas užtvenkė prisiminimų srautą.Šėjus buvo beatsakąs, bet sunkus mano žvilgsnis jį nutildė. Mudu ilgokai žiūrėjom vienas kitam į

akis. Kraujas ėmė stingti gyslose, kai pamačiau, kaip labai jį įžeidžiau.

– Nieko, – nusigręždamas metė Šėjus. – Labos nakties.Žiūrėjau, kaip jis tolsta. Baisiai, tiesiog nepakeliamai suspaudė širdį.– Kala, apie ką kalbėjo Šėjus?Prisiverčiau atsigręžti į Renė. Pažvelgusi į tamsias, pilnas jaudulio jo akis papurčiau galvą.– Nebekalbėkim apie tai, – švelniai paprašiau. – Tiesiog nebekalbėkim.Renė tvirtai sučiaupė lūpas, bet sutikdamas linktelėjo.– Ar galiu bent palydėti tave iki kambario?– Ne, – atsakiau drebančiu balsu. – Verčiau taip nedaryk.Jaučiausi visiškai išsunkta, o Renė mane permatė kiaurai. Vis dar negalėjau patikėti, kad jis čia.

Kad po daugybės netekčių pavyko jį išgelbėti. Norėjau papasakoti, kaip man svarbu, kad jis šalia,kiek jėgų įgyju žinodama, jog greta kovos kitas vadas. Bet tai išsakiusi prisidaryčiau didelių rūpesčių.Pasirinkusi Renė savo guodėju tapčiau pažeidžiama ir prikrėsčiau kvailysčių.

– Kaip nori. – Renė akyse blykstelėjo pyktis, paskui jis patraukė į kitą pusę, nei buvo nuėjęsŠėjus. – Saldžių sapnų, Kalija.

Abiem vaikinams dingus iš akių, vis dar apdujusi prisikasiau prie laiptų ir lėtai užlipau į trečiąaukštą, kur buvo mano kambarys. Spėliojau, ar užmigsiu. Nors po mūšio Veilyje ir gelbėjimo misijosgėlė rankas ir kojas, mintys sūkuriuote sūkuriavo.

Neišsirinkusi vyro turėsiu vadovauti viena. Ar užteks jėgų? Vienatvė ir džiugino, ir gąsdino,kraujas kunkuliavo gyslose. Priėjusi savo kambarį stabtelėjau, įsispoksojau į duris – ne vien į savas,bet ir į Šėjaus, nors ir smerkdama save.

Tylomis nusikeikusi nebeatsispyriau ir patraukiau prie jo durų. Šiek tiek padvejojau. Nutikimas suRenė koridoriuje buvo didžiulė klaida. Atstūmiau abu vaikinus, bet labiau rūpėjo, kad įžeidžiau Šėjų.Ar jis tebepyksta? Ar bent nutuokia, kaip trokštu būti su juo nuo pat grįžimo su Edne iš Veilio? Aržinodamas, kad laviruoju tarp dviejų rinktinių vadų, vis dar manęs norės?

Pabeldžiau į duris, keikdama savo neryžtingumą.– Kas ten?– Kala.Prieš atidarydamas duris, Šėjus mažiausiai dvi minutes privertė mane laukti tamsiame koridoriuje.

Vilkėjo paprastus baltus marškinėlius su V raidės iškirpte – pro juos ryškėjo krūtinės raumenys – irmūvėjo plonas mėlynas medvilnines pižamos kelnes. Spintoje aš irgi turėjau panašią moteriškąpižamą. Matyt, tokia buvo Persekiotojų naktinė apranga.

– Ko? – nedraugiškai paklausė jis.Tada supratau, kad už tai, kas nutiko apačioje, Šėjus neatleido.– Ar galiu užeiti?Jis pasitraukė palikdamas atviras duris. Nusekiau paskui jį į kambarį ir uždariau jas. Iškaitau

suvokusi, kad likome dviese jo miegamajame. Laukiau šios akimirkos kiaurą dieną, o atsidūrusi čiapasijutau kaip nesava. Kratė nervinis drebulys. Jei Šėjus manim nepasitiki, kovojau veltui.

Jis išsitiesė ant lovos ir pasidėjo senut senutėlę knygą ant krūtinės.– Ką skaitai? – paklausiau.– Tai, ką būtina žinoti Palikuoniui, – atsakė Šėjus. – Tikriausiai buvimas Išrinktuoju reiškia, kad

gausi namų darbų.– Iš Silaso?– Aha.Stovėjau per kelias pėdas nuo lovos ir žiūrėjau į jį. Ant čiužinio tysantis lieknas vaikino kūnas

kėlė geidulį. Troškau, kad Šėjus pakiltų ir apkabintų mane. Bet jo akys buvo įbestos į knygą.– Kiek ilgai ketini niršti? – paklausiau.Vaikinas neatsakė. Aš atsidusau.– Šėjau, neketinau tavęs įskaudinti. Tik maniau, kad neverta taip tiesiai išrėžti Renė apie mūsų

santykius. Galime viską sunaikinti.Jis nusikvatojo.– Kalbi užuolankomis.– Puikiai žinai, ką turiu galvoje.Man rūpėjo ne tik išlaikyti Renė paklusnų, bet ir būti tikrai, kad Šėjus neprasižios. Išgelbėti Renė

buvo būtina. Nenorėjau pripažinti, kaip gera, kad jį susigrąžinau, kad jis vėl šalia. Kai išgelbėjomeRenė, sustiprėjo viltis laimėti karą, tik labai graužė sąžinė dėl Šėjaus. Juodu žiūrėjo vienas į kitą subaisia pagieža ir bet kada galėjo griebti vienas kitam už gerklės. Nors labai norėjau, kad Renė būtųšalia, Šėjus turėjo žinoti, jog nėra atstumtas. Neišmaniau, kaip juodu suvaldyti ir neatstumti Šėjaus.Buvau visiškai suglumusi. Šėjus ant manęs pyko, ir nuojauta kuždėjo, kad reikia gintis, bet šitaipbūčiau nieko neišsprendusi.

Jis padėjo knygą į šalį ir pažvelgė į mane.– Klausyk, suprantu, kad elgiausi kaip pašlemėkas. Atsiprašau. Kai pamatau Renė, man užverda

kraujas. Kaskart.– Pirmas žingsnis sveikstant – pripažinti, kad negaluoji, – nusišypsojau.Šėjus nusikvatojo, bet po akimirkos vėl paniuro.– Niekaip negaliu susikaupti, tik viena mintis sukasi galvoje, – pasiskundė jis. – Mėginu suprasti,

ką reiškia būti Palikuoniu, nors tetrokštu surasti savo tėvus.– Loganas dar nieko nepasakė? – Mačiau, kaip Šėjus sunkiai atsiduso.– Jis baisiai susireikšminęs… – tarė Šėjus. – Kaži ar verta tikėti, kad mano tėvai gyvi. Negaliu

liautis apie juos galvojęs… Nors suprantu, kad dabar ne šitai turi labiausiai rūpėti.– Šėjau, niekas negali tavęs už tai kaltinti, – pasakiau. – Žinoma, kad nori surasti tėvus.– Bet pirmiausia turiu išgelbėti pasaulį, – vyptelėjo Šėjus.– Spėju, tau tereikės patraukti už virvelių, – atsakiau šypsodamasi.– Prie jų tikriausiai pririšti sunkūs priekalai, – tarė jis. – Jei jau apie tai prakalbome, abu velkame

praeities naštą. Rodos, tavoji ketina nutempti atgal prie altoriaus.– Šėjau… – tyliai urgztelėjau.– Juk žinai, kad esu teisus, – atkirto jis. – Renė mano, kad tu jam priklausai, visados taip manė.– Jis yra rinktinis vadas, – atsakiau. Norėjau paaiškinti Šėjui susiklosčiusią padėtį, o ne ginti

Renė. – Ir vis dar laiko mane savo sužadėtine.– O tu pati irgi taip manai?– Viskas labai sudėtinga. – Nudūriau akis į žemę.

Nevykęs pasiteisinimas, Kala. Visai nevykęs.– Galbūt todėl, Renė čia atvykus, man atrodo, kad esu tau nebereikalingas.– Kaip tokios mintys šauna tau į galvą? – paprieštaravau vengdama tiesaus atsakymo. – Esi

Palikuonis. Tik drauge su tavimi Persekiotojai tikisi nugalėti Sergėtojus.– O aš maniau, kad Renė yra didžiausia viltis laimėti šį karą.– Jis irgi mums reikalingas. – Nekreipiau dėmesio į piktą Šėjaus žvilgsnį. – Renė gali sutvirtinti

arba išardyti Persekiotojų ir Karių sąjungą. Vis dėlto net visi pasaulio Kariai bejėgiai kovoti sušmėklomis. Jas įveikti gali tik tu.

– Gal ir taip, bet tai niekam nenaudinga, jei kalbame apie mano meilę tau, – liūdnai tarė Šėjus. –Tau svarbūs tik vilkai. Tiesą sakant, svarbesni už bet ką.

– Žinoma, jie man rūpi, – sutikau. – Aš esu vadė.– Ir aš toks, – pasakė Šėjus. – Toks pat kaip Renė. Bet gaujai esu naujokas… Ir tiek.– Šėjau, žinau tai, – susiraukiau. – Rodos, tu nesupranti, kas svarbiausia.– Ne, Kala, tai tu to nesupranti. – Šėjus niūriai šyptelėjo. – Jeigu tave prarasiu, Palikuonio vardas

man nieko nereikš. Tikrai. Visa kita neteks prasmės. Tik dėl tavęs noriu laimėti šį karą. Darau tai nedėl Persekiotojų. Ir ne dėl ko kito. Viską tik dėl tavęs.

Mano širdis ėmė plakti greičiau, tvinksniai atsimušė ausyse.Šėjus vėl atsigulė ir įsispoksojo į mirgančias žvaigždes. Žiūrėjau į jį galvodama, ką gi daryti. Man

jis nereikalingas. Negaliu šito trokšti. Jei noriu būti vienintelė vadė ir laimėti būsimą kovą, negaliusau to leisti. Bet tai nereiškia…

Kai suvokiau, kas dabar nutiks ir kad pati šito trokštu, man išdžiūvo burna. Širdis pradėjodaužytis kaip pašėlusi, užvirė kraujas.

– Šėjau, tu man išties nereikalingas, – ištariau kimiu balsu.Nežiūrėdamas į mane jis sudejavo. Nematė, kaip nusivilkau marškinius.– Bet aš tavęs noriu, – pridūriau. Širdis lipo per gerklę. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi labai

pažeidžiama. Supratau tikrai mylinti Šėjų, bet šis jausmas baugino.Galiausiai vaikinas nusibraukė nuo akių plaukus ir pažvelgė į mane.– Tu… Nieko sau. – Šėjus atsisėdo ir nuleido kojas ant žemės, bet neatsistojo.Lėtai prisiartinau.– Jei pripažinčiau, kad man tavęs reikia, nebūčiau vadė.Vaikinas tylėjo, tik sunkiai nurijo seilę. Mačiau judant jo Adomo obuolį.– Ar supranti? – paklausiau. Man drebėjo rankos. Visai nemokėjau gundyti. Ką tik jaudinausi, kad

Šėjus pasijus atstumtas, o dabar pati siaubingai nervinausi – kas, jeigu jis taip įpykęs, kad neapkabinsmanęs? Kas, jei išvarys iš kambario? Rinktinėms vadėms nustatytos griežtos Sergėtojų taisyklėsneleido mokytis viliojimo meno; tai aš turiu būti viliojama ir gundoma. Nieko nenutuokiau apieromantiškus santykius, neišmaniau, kaip tai turėtų vykti. Be to, širdis plakė taip smarkiai, kad, rodos,iššoks iš krūtinės.

– Taip, – atsikrenkštęs išspaudė Šėjus. Jis pasimuistė ir pasirėmė alkūnėmis – atrodėnerūpestingas, atsipalaidavęs, pasitikintis savimi. – Turbūt suprantu.

– Tikrai? – Mudu skyrė tik nedidelis tarpelis.

Jis šyptelėjo.– Turbūt geriau suprasčiau, jeigu parodytum.Sustojau kaip įkasta.Parodyčiau? Šitaip elgtis nesu pratusi.– Nebent… – Šėjus tebesišypsojo. – Nebent tu nenori.Jo balse išgirdau baimės ar abejonės gaidelę, bet akys žibėte žibėjo. Mačiau jose iššūkį. Vilkė

manyje suurzgė – kitas vadas provokavo.Nereikėjo ilgai svarstyti. Vedama juslių, žengiau dar vieną žingsnį ir palinkau virš Šėjaus.

Padėjau delnus ant lovos jam iš šonų ir priverčiau atsigulti ant nugaros. Nusišypsojau apnuogindamaaštrias iltis. Giliai įkvėpiau spėliodama, ar Šėjus manęs bijo. Aštraus baimės kvapo neužuodžiau.Mane supo svaiginantis pavasarinio lietaus ir perkūnijos aromatas, sumišęs su abipusio mudviejųgeismo prieskoniu, panašiu į smilkstantį gintarą.

– Tai ne pasirinkimas, – dusliai pratariau. Pusiausvyra. Turiu išlaikyti pusiausvyrą. Velniairautų! Bus daug sunkiau, negu įsivaizdavau. Be galo troškau Šėjaus.

Stengiausi pažaboti savo aistrą, puikiai supratau, kad nedera būti nei Šėjaus kambaryje, nei juolabjo lovoje, bet mano ryžtas atsilaikyti buvo išgaravęs. Vaikinas buvo taip arti, jo šilta oda viliojoprisiglausti. Aš jį mylėjau. Vilkė manyje užkaukė trokšdama vyro. Šėjaus kūnas traukė kaip magnetas,nepajėgiau jam atsispirti.

– Tikrai? – Jis nusišypsojo. – O kas gi?– Trumpam praradau sveiką protą, – atsakiau, nors žodžiai skambėjo ne pernelyg įtikimai.– Paaiškinimas priimtas. – Šėjus iššiepė iltis, apkabino mane ir prisitraukė arčiau. Paskui

apsivertė ant pilvo, prispausdamas visu kūnu.– Aš tave myliu, – sumurmėjo bučiuodamas mane. Karštai atsakiau į bučinį, trokšdama su juo

susilieti.– Kala, žinau, kad gali be manęs apsieiti, – pasakė jis, bučiuodamas man kaklą. – Todėl ir myliu

tave. Tik noriu, kad suprastum, jog mano vieta greta tavęs, turime kovoti drauge. Ne aš buvau tauparinktas, bet trokštu būti tavo vyru. Tavo vadu.

Nuo Šėjaus žodžių mane lyg elektra nukrėtė, užplūdo dar didesnis geismas. Jis puikiai perpratomano esybę. Mano troškimus. Gyvenimo būdą ir meilės poreikį. Kūnas ėmė kaisti. Pakišau rankasŠėjui po marškinėliais ir paglosčiau raumeningą nugarą. Jis nusitraukė drabužį per galvą. Išvydauraumeningą vaikino krūtinę, plokščią pilvą, ir man užėmė kvapą. Šėjus mūvėjo tik virvele surišamaspižamos kelnes. Tuoj pat ėmiausi narplioti mazgą.

Kai likau nuoga, visos abejonės išnyko. Norėdama nuraminti Šėjų, tik vieną naktį sulaužysiu savopačios nusistatytas taisykles. Juk tai niekam nepakenks, tiesa?

Šėjui rankomis ir lūpomis glamonėjant mano kūną, suvokiau, kokį kvailą klausimą sau uždaviau, irlioviausi svarstyti apie padarinius. Šiąnakt atėjau pas jį ne tam, kad įtikinčiau mylinti. Atėjau, nespati to norėjau.

Suleidau pirštus jam į plaukus ir pažvelgiau į akis.– Ir aš tave myliu, Šėjau, – prisipažinau. – Visada mylėsiu.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Ne veltui sakoma – o kitą rytą… Pabudau prieš auštant, širdis daužėsi, rodos, iššoks iš krūtinės.Kambarys skendėjo pilkšvoje šviesoje. Per naktį dangų aptraukė debesys, dabar jis atrodė vientisasir pilkas.

Ėmiau kuo greičiau rengtis norėdama dingti iš Šėjaus kambario, kol jis dar nepabudęs. Tylomiskeikiau save. Viena vertus, jaučiausi kaip tikra kalė, nes jau antrą kartą ryte vogčiomis sprukau iš jokambario. Antra vertus, nusprendusi praleisti su juo naktį, nebegalvojau apie pasekmes, o dabar manopečius prislėgė didžiulė atsakomybė. Baiminausi, kas bus.

Nuskubėjau į savo kambarį ir susiradusi švarius drabužius nubėgau praustis po dušu. Tuo metuman nedavė ramybės daugybė klausimų. Ar Renė apie tai sužinos? Gal Šėjus džiūgaudamas mes jamiššūkį ir juodu susikibs? Skubant į prausyklą, prieš akis sukosi daugybė baisių vaizdų. Įsivaizdavaunutrauktą sąjungą ir Šėjaus, Renė arba savo pačios mirtį. Dabar atrodė, kad lengviau susidoroti sulokių pavidalą įgijusiais Kariais ar netgi kovoti su šmėklomis negu spręsti asmeninio gyvenimobėdas. Nors nusišveičiau odą iki raudonumo, širdį gniaužė nerimas, sekiojo mane lyg šešėlis.Negalėjau apsimesti, kad naktį nieko nenutiko. Branginau kiekvieną bučinį ir glamonę, troškau Šėjausdar labiau, bet mano elgesys galėjo sužlugdyti visus planus. Nuo naktinių prisiminimų iškaitau, betsupratau turinti vyti juos šalin. Kaip ir daugybę kartų anksčiau, turėjau rinktis arba pareigą, arbaaistrą. Negalėjau paklusti vien širdies balsui, per daug buvo pastatyta ant kortos. Nuo šiol turiuvadovautis protu. Jei dabar išsirinksiu vyrą, netvirta mūsų sąjunga iširs.

Atėjusi į Haldžio pasitarimų salę radau Aniką ir Paskalį. Tordžio būrio vadą supo nepažįstamiPersekiotojai. Baisiai nustebau išvydusi tarp jų Renė – rodos, jis kažką aiškino kovotojams. Supratau,kad tai Paskalio dengiamasis būrys, ir mane nukrėtė šaltis. Renė planas buvo geras, bet labairizikingas ir galėjo kainuoti gyvybę jam pačiam.

Tarsi perskaitęs mano mintis Renė pakėlė galvą. Trumpai linktelėjo sveikindamasis ir vėl įniko įdarbą. Užgniaužiau norą prisidėti prie būrio, kuriam vadovaus buvęs mano sužadėtinis. Šiandien taine mano kova.

Etanas su Sabina įėjo į salę kartu. Stengiausi į juos nespoksoti. Juodu nesikalbėjo ir nelietė vienaskito, bet pakako vieno žvilgsnio suprasti, kad šios poros neišskirtų nė siautėjančios gamtos stichijos.Kai pamačiau juos, man palengvėjo. Bent ne aš viena susipainiojusi jausmuose.

Apsimestinai nerūpestingai pasisveikinau:– Labas rytas.– Sveika, Kala. – Sabinos žvilgsnis buvo įtarus. Turbūt esu prasta apsimetėlė.Etanas tik linktelėjo.– Ką mes praleidom? – paklausė Konoras. Iškart paskui jį įžengė Ednė.– Atėjote pačiu laiku, – tarė Anika.– Puiku, – Konoras toliau kalbėjosi su Anika, Ednė man pamojavo.– Ei! – Pašokau pajutusi kažkieno ranką ant peties.– Gerai miegojai? – paklausė Renė.– Aha, gerai… Netgi labai gerai.Nedėkok. Šėjus atėjo su Meisonu ir Neviu. Vaikinai kramtė bandeles ir vaisius. Nuo šviežiai

iškeptos duonos kvapo man sugurgė pilvas.– Išalkai? – vyptelėjo Renė.– Nevalgiau pusryčių.– Mielai pasidalysiu. – Meisonas metė man bandelę.Suleidau į ją dantis. Apsimečiau esanti alkana ir nežiūrėjau į Šėjų, nors labai nerimavau. Jis

stovėjo visai šalia Renė. Laukiau, kas nutiks. Iš kvailos Šėjaus šypsenėlės ar patenkinto žvilgsnioRenė galėjo kaipmat suprasti, kur praleidau naktį. Gardi ir kvapni bandelė strigo gerklėje, vosnurijau.

Buvau kruopščiai, iki raudonumo nusišveitusi kūną po dušu. Oda net tvinkčiojo. Tikėjausipanaikinusi Šėjaus kvapą, bet vis tiek nedrįsau pažvelgti jam į akis. Jam būnant arti, vėl užuodžiaupavasarinės audros ir drėgnų lapų kvapą, mane vėl pervėrė geismas. Karštis išmušė skruostus.

Bijodama išsiduoti, pasigręžiau į Renė.– O kaip tu? Ar gerai išsimiegojai?– Ne itin, – nusivaipė vaikinas.Įsivaizdavusi jį sliūkinant pro Šėjaus kambario duris ir klausantis, kas dedasi viduje, stengiausi

kalbėti nerūpestingai.– Kodėl, ar kambarys prastas?Renė nusikvatojo.– Tikrai ne.Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Jis viską žino. Renė pasitrynė smilkinius.– Turėjau draugiją.– Ką? – spygtelėjau pati to nėmaž nesitikėdama.Uždusęs į salę įgriuvo Silasas. Jeigu ne mėlynai juodi plaukai, nebūčiau jo atpažinusi.

Neprilygstamo rokerio aprangą jis buvo pakeitęs klasikine Persekiotojo uniforma. Prie diržomakštyse net kabėjo kardas.

– Ką praleidau? Ar pavėlavau?!Anika susiraukė.– Jei jau tau šiame žygyje numačiau ypatingą užduotį, galėtum būti punktualesnis.– Atleisk, Anika. – Silasas nusibraukė išsidraikiusius plaukus nuo veido. – Niekaip

neapsisprendžiau, kokią rašymo priemonę geriausia pasiimti į kelionę. Galiausiai pasirinkaupieštuką, plunksnakotį ir užrašinę. – Silasas išdidžiai juos parodė. – Be to, beveik visą naktį mokiaunaujoką.

Garsus Renė atodūsis atkreipė Silaso dėmesį. Raštininkas nutaisė rūgštų veidą.– Jis sunkus mokinys.– Silasas? – Mano akys lakstė nuo Renė prie susitaršiusio Raštininko. – Tai jis buvo tavo

draugija?– Vis dar pavydi? – Renė pamerkė man akį.– Aš nepavydėjau, – atšoviau.– Tikrai? – paklausė Renė. – Ar kasdien kalbi taip cypčiodama?Mano skruostai vėl užsiliepsnojo, tik šįkart tai neturėjo nieko bendra su praėjusia meilės naktimi.– Drauguži, jei nutarsi pakeisti kryptį, tai maloniai prašom. – Meisonas vyptelėjo. – Tau tikrai

seksis geriau nei šitai panko karikatūrai.Išraudęs kaip burokas Silasas ėmė putoti:– Aš jam suteikiau gyvybiškai svarbią informaciją apie žygį.Meisonas gūžtelėjo pečiais.– Visa, kas nutinka miegamajame, yra gyvybiškai svarbu.– Jis teisus. – Nevis apkabino draugą per pečius.Silasas kelis kartus žioptelėjo, bet neišspaudė nė garso. Renė jo pagailo.– Silasas papasakojo, koks esi ypatingas, – Renė nedraugiškai šyptelėjo Šėjui. – Prieš šimtmečius

tavo proproprosenelė Aira tapo demono numylėtine ir įtraukė mus į visą šitą košę.– Ačiū, kad priminei, – tarė Šėjus. – Taigi dabar žinai, kodėl judviem su Kala buvo skirta

perplėšti man gerklę, o ne raikyti vestuvinį tortą. Gaila, kad taip nenutiko.Renė įsitempė.– Nesigailiu, kad tu gyvas ištrūkai iš Veilio. O dėl viso kito… dar bus matyti, tiesa?Šėjus šyptelėjo puse lūpų.– Tikrai bus matyti.Sulaikiau kvapą manydama, kad jis prasitars apie vakarykštę naktį, bet vaikinas tik pašnairavo į

varžovą. Mūsų visų laimė, Šėjus sugebėjo valdyti vyriškąjį ego.– Išdėsčiau dar ne viską – išjuoktas Silasas kiek atsitokėjo. – Nes ėmei ant manęs urgzti.– O tu mane išvadinai gamtos klaida. – Renė iššiepė aštrius dantis. – Ko tikėjaisi? Bučinio?Meisonas užsikosėjo.– Galėjai sugalvoti ką nors geresnio.Silasas apsimetė negirdįs jo žodžių.– Aš tik nešališkai konstatuoju faktus. Kariai buvo sukurti ne pagal gamtos dėsnius. Todėl tu esi…Renė griebė Silasą už gerklės, kilstelėjo nuo žemės ir šitaip nutraukė jo gražbylystę.– Jei dar sykį pakartosi, labai pasigailėsi.Ednė čiupo brolį už rankos ir ėmė plėšti nuo Raštininko.– Jis nenorėjo nieko blogo.Paleidęs Silasą Renė nusišypsojo Ednei.

– Tik įsitikinti.Ednė atsakė broliui šypsena, paskui nusikvatojo.– Didysis broliuk, visi žinome, kad su tavim menki juokai, tau nereikia šito įrodinėti.– Silaso laimė, kad atėjai jam į pagalbą. – Renė apkabino Ednę per pečius. – Jau antrąkart jį

išgelbėjai.– Antrąkart? – nustebau.– Praėjusį vakarą ir dabar, – atsakė Renė.– Buvo jau vėlu, – ėmė pasakoti Ednė. – Eidama pro Renė kambarį išgirdau Silaso balsą.

Nutariau užeiti, kol nepradėjo vienas kito plūsti.– Mes jau buvom išsiplūdę, – atsakė Renė. – Ruošiausi griebtis smurto. Taigi atėjai pačiu laiku.– Tokia nuostabi jau esu, – šyptelėjo Ednė. – Beje, mudu turim dar apie daug ką pasikalbėti.Nebuvau mačiusi Renė taip maloniai šypsantis. Konoras irgi tai pastebėjo. Kandi šypsenėlė

iškreipė Persekiotojo lūpas. Turbūt nuo minties, kad Monro būtų pamatęs savo vaikus drauge.– Beje, ką čia veikia mūsų knygų žiurkė? – Konoras atplėšė žvilgsnį nuo Ednės su Renė ir

dirstelėjo į Aniką.– Vyksiu kartu su jumis. – Silasas įsikišo užrašinę ir rašymo reikmenis į kuprinę ant peties.– Nė velnio tu nevyksi!Silasas išpūtė krūtinę.– Šios dienos yra lemiamos. Jų įvykiai turi būti aprašyti, kad nepasimirštų.Konoras maldaujamai pažvelgė į Aniką.– Pasakyk, kad juokauji.– Konorai, Silasas teisus. – Anika vos šyptelėjo. – Šitaip jau yra buvę. Raštininkai ir anksčiau

keliaudavo su būriais į istoriškai svarbius žygius.– Galvočius gali trukdyti, – įsikišo Etanas.Anika papurtė galvą.– Kad ir ką manytum, Silasas, kaip ir visi Persekiotojai, yra išmokytas dalyvauti mūšyje, taigi

vyks.– Gal tiesiog duok mums diktofoną, kad įrašytume tiesioginius reportažus būsimoms kartoms? –

pasiūlė Konoras.– Nekvailiok, – atkirto Silasas. – Nesurezgi sakinio, tai iš kur suprasi svarbiausius Palikuonio

epochos įvykių niuansus?– Epochos? – nusikvatojo Šėjus. – Tai dabar jau esu epochinis?Silasas pašnairavo į Šėjų.– Tiek to. – Konoras nusigręžė nuo Anikos ir grįžo prie Ednės. – Tik nesipainiok po kojų.– Būriai jau sudaryti? – paklausė Anika.– Beveik, – atsakė Renė. – Sabina, tikiuosi, tu prisidėsi prie dengiamojo.Mergina kilstelėjo antakį.– Jam vadovausi tu?Renė linktelėjo.Sabina pažvelgė į Etaną, o šis papurtė galvą.

– Aš eisiu į Tordį su Palikuonio būriu.Ji sukryžiavo ant krūtinės rankas ir smakru mostelėjo į Etaną.– Eisiu ten, kur ir jis.– Su Persekiotoju? – Renė smalsiai pažiūrėjo į Sabiną iš šalies. – Tikrai?– Renė, jei dar klausinėsi, nukąsiu tau ausį, – Sabina blykstelėjo iltimis.Etanas tylėjo, bet vos sulaikė šypseną. Renė ketino prieštarauti, bet Ednė kumštelėjo jam alkūne.

Rinktinis vadas pažvelgė į seserį. Kai ši papurtė galvą, jis patraukė pečiais.– Daryk, kaip nori, – pasakė Renė Sabinai.– Aš užimsiu jos vietą dengiamajame būryje, – pareiškė Nevis, merkdamas akį Sabinai. – Tegu ji

vyksta į Tordį ir kaunasi greta savo žmogaus.– Atsiknisk, – suurzgė Sabina ir pasislinko arčiau Etano. Persekiotojas, rodos, nebežinojo, ar

juoktis, ar verkti.– Kur Brina? – paklausiau, nors ir žinojau atsakymą.– Ji lieka su Anseliu, – tarė Meisonas. – Tesa gavo leidimą šiandien su juo padirbėti sode. Brina

jiedviem padės.Linktelėjau, nes to ir tikėjausi. Sužinojusi, kad mano draugė lieka su Anseliu, pajutau

palengvėjimą. Palengvėjo ir dėl to, kad šiame kare galėsiu atsiremti į patyrusio kovotojo Renė petį,be to, nepaprastai guodė viltis, kad beribis Brinos atsidavimas padės išgydyti Anselį nuo baisiosneapykantos sau.

– Taip bus geriausia, – pasakiau. – Brinai ir dera ten būti.Mano akys trumpam susitiko su Šėjaus žvilgsniu, širdis suspurdėjo. Vaikinas niekuo neišsidavė,

tik blykstelėjo žaliomis kaip samanos akimis. Nors ir kokia didelė meilė, aistra, pavydas siejo mūsųtrijulę, šįryt galvojome tik apie būsimą kovą.

– Gerai, Nevi, – sutiko Renė. – Ateik susipažinti su savo būriu. Netrukus keliausime. Gal kartaismoki prancūziškai?

– Tai dar būtina mokėti šitą kalbą? – nusikvatojo Nevis, jiems pasitraukus į šoną. – Kodėlneįspėjai, prieš man pasisiūlant savanoriu?

Mažesnis mūsų būrys prisidėjo prie Anikos ir kitų Persekiotojų, laukdamas nurodymų.– Kai tik būsit pasirengę, Paskali. – Anika mostelėjo į Tordžio vadą.Paskalis davė ženklą vienam iš saviškių, šis nusikabino nuo diržo verpstes ir ėmė austi duris.– Kaip sužinosime, kad Sergėtojų kariai prarijo masalą? – paklausiau.– Paskaliui prireiks vos penkių minučių, – atsakė Anika.Konoras nusijuokė.– Jis puikiai geba kelti sumaištį.– Merci, – vyptelėjo Paskalis.Anika pakėlė ranką atsisveikinti, o Paskalis, Renė ir visas dengiamasis būrys žengė link švytinčio

portalo.Iš savo vietos mačiau tik tviskantį baltumą ir tamsią mėlynę. Sniegą ir dangų. Kai Nevilis

pasivertė vilku ir nėrė pro duris, gumulas užgniaužė man gerklę. Dar nepasivertęs Renė atsigręžė įmus. Pažvelgė man tiesiai į akis, nusišypsojo, o paskui tamsiai pilkas vilkas nurisnojo paskui kitus

būrio narius.Po akimirkos portalas blykstelėjęs užsidarė.– Kas dabar? – paklausiau gniauždama kumščius. Ten užvirs kova, o aš joje nedalyvausiu. Man

panižo oda. Troškau pasiversti vilke ir kautis, nes tokia buvo mano prigimtis. Mano pašaukimas.– Mes palauksime. – Anika maloniai nusišypsojo. Pažvelgusi jai į akis pamaniau, kad kaip vadė ji

dažniausiai įsakinėja, bet retai kovoja pati. Plieninis žvilgsnis bylojo, kad Anikai irgi grasu liktinuošalyje. Laikrodžio salėje nebuvo, bet bėgančias sekundes skaičiavo mano širdis. Anikavaikštinėjo pirmyn atgal, paskui staiga stabtelėjo. – Tavo eilė, Edne.

Ednė nieko nelaukdama leidosi judėti ir tuoj pat pasinėrė į sudėtingą audimo šokį. Įvairiaspalvėstviskančios gijos driekėsi nuo verpstelių, sukosi, vyniojosi, kol palengva išryškėjo durų apybraižos.

Kur jos nuves?Mūsų laukia Tordis. Jei pasiseks, Šėjus turės pirmąjį Elementų kryžiaus kalaviją. Prisiminusi,

kokia Logano pabaisa mūsų tykojo Haldžio oloje, suvirpėjau. Ko tikėtis Tordyje?– Baigiau, – Ednė sunkiai kvėpavo.Kai Konoras ją apglėbė, mergina atsirėmė į Persekiotoją.– Ar gerai jautiesi? – paklausė jis.Ednė linktelėjo.– Tik noriu įsitikinti, ar pataikysim ant reikiamos viršukalnės.Etanas nudrožė prie durų. Pasivertusi vilke Sabina nusekė jam iš paskos. Prieš žengdamas pro

portalą, Etanas linktelėjo Anikai.Spoksojau į portalą. Pro žibantį perėjimą įžiūrėjau akinamai baltą sniegą ir tarpais kyšančias

juodas uolas.Pašokau, nes kažkas švelniai palietė man nugarą.– Atleisk, – nusišypsojo Šėjus. – Pasirengusi?– Taip, – pašaipiai vyptelėjau. – O tu nerimauji?– Nė kiek. – Šėjus atsitiesė. – Nepamiršk, aš esu Išrinktasis.Nusijuokiau, kai vaikinas pasigręžė, kad parodytų ant nugaros pritaisytus ledkirčius.– Sėkmei, – tarė jis. – Ir vėl lipsime į kalną.– Tikiuosi, kad kliausimės ne vien sėkme, – nusikvatojo Konoras, prasigrūsdamas pro mudu į

portalą. Jis metė per petį kupiną pasišlykštėjimo žvilgsnį į Silasą, jau išsitraukusį užrašinę ir kažkąbesižymintį. – Žiūrėkit, vaikučiai, nekalbėkit nieko intymaus, nes viskas bus įamžinta.

Ednė treptelėjo koja.– Judinkitės, draugužiai! Pirmasis būrys bus dėkingas, jeigu suksimės kuo greičiau.– Klausau, sere! – šyptelėjo Šėjus. Jis paėmė mane už rankos, spustelėjo pirštus ir gręžėsi eiti

paskui Konorą.Bet aš, užuot jį paleidusi, pasistiebiau ant pirštų galiukų ir švelniai pabučiavau į lūpas.– Tau neprireiks sėkmės, – pasakiau. – Bet vis tiek džiaugiuosi, kad pasiėmei kirtiklius.Šėjus bučiavo, kol Konoras švilptelėjo. Vaikinas paleido mane, papurtė galvą ir žengė pro

portalą.Po šilto Šėjaus glėbio pajutau šaltą bakstelėjimą. Apsidairiusi pamačiau vilku pasivertusį

Meisoną, žiūrintį į mane. Aš irgi pasiverčiau, tada mudu ėmėme kalbėtis mintimis.„Eik paskui vadą. Damoms pirmenybė.“„Aš ne dama ir prašau to nepamiršti.“ – Krimstelėjau Meisonui petį.„Teisybę sakai. – Meisonas iškorė liežuvį. – Tikros damos turbūt nesileistų šitaip bučiuojamos.“„Užsičiaupk, Meisonai.“„Tik pasakyk, ar būtum prisileidusi tą mielą berniuką taip arti, jei kambaryje būtų buvęs Renė?“ –

Meisonas viauktelėjo ir pavizgino uodegą.„Liepiau užsičiaupti!“„Tik noriu įgyti pranašumą prieš Nevį, žinoti daugiau.“ – Įkandau Meisonui į šoną, šis cyptelėjo ir

nukūrė pro duris, o aš nusekiau iš paskos.Kai atsidūriau kitoje portalo pusėje, dingtelėjo, kad dar nesu kvėpavusi tokiu šaltu ir šviežiu oru.Godžiai traukiau į plaučius ledinį orą. Kaip aukštai kalnuose esame?Apsižvalgiusi gavau atsakymą. Po kojomis plytėjo siaubingai status skardis. Buvau tikra, kad

žingtelėjusi į šalį nuriedėčiau žemyn ir nesugebėčiau sustoti iki pat apačios. Pasigręžusi į kitą pusęišvydau mėlyną dangų, buvo matyti ir keli debesys. Jie plaukė akių lygyje.

Šėjus, atsargiai statydamas kojas, lėtai sukosi ratu.– Kur esame?– Aukštis virš jūros lygio – keturiolika tūkstančių septyni šimtai penkiasdešimt pėdų, – išpyškino

Silasas. – Septyni laipsniai platumos, keturiasdešimt šeši ilgumos.– Esame Šveicarijos Alpėse, – paaiškino Ednė, uždarydama portalą. – Netoli Miureno. –

Verpstele ji parodė už kelių pėdų stūksančią stačią obsidiano uolą. – Štai kelias į Tordį.Šėjus įsispoksojo į juodą uolos sieną, paskui balsu išsakė ir man kilusią mintį:– Bet čia nematyti jokio įėjimo.– Įėjimas yra, – atsakė Ednė, prisisegdama prie diržo aštrias verpsteles. – Tik jį sunku įžiūrėti.Etanas prisiartino prie juodosios uolos, plačiai išskėtė rankas ir ėmė eiti aplink, delnais

braukdamas per akmenį. Galiausiai sustojo, paskui šūktelėjęs prapuolė iš akių.Sabina inkšdama pribėgo prie uolos. Ji uostinėjo paviršių, letenomis draskė šiurkštų juodą akmens

luitą. Staiga iš nematomo plyšio išlindo ranka ir mėgino ją sugriebti. Sucipusi Sabina metėsi atbula.Puoliau prie jos, nes išsigandau, kad nugarmės skardžiu žemyn. Dantimis sugriebiau už sprando,atsilošiau ir kaip įmanydama stipriau įsirausiau letenomis į sniegą.

„Kala, paleisk mane“, – suurzgė Sabina.„Paleisiu tik tada, kai būsiu tikra, kad abi nenugarmėsim žemyn“, – atsakydama irgi urgztelėjau.Abi išgirdome Meisono balsą.„Sabina, liaukis priešintis. Juk nenori nusiristi nuo skardžio. Ištikši kaip blynas.“Ji nepatenkinta suniurnėjo, bet nustojo priešintis.„Ačiū, Meisonai.“ – Ėmiau tempti Sabiną aukštyn, turbūt suleidau dantis giliau, negu reikėjo, bet

per ją vos abi nežuvome. Buvau įpykusi.Įsitikinusi, kad abi tvirtai stovime ant žemės, paleidau. Sabina nuvėrė mane pagiežingu žvilgsniu,

paskui vėl grįžo prie uolos.Tarsi iš niekur virš juodo akmens išniro ir Etano galva – atrodė atskirta nuo kūno ir sklandanti

ore.– Atleiskit! Aš tik noriu parodyti kelią.Mudvi su Sabina prisiartinome prie uolos. Įdėmiai tyrinėjau akmens paviršių, bet nemačiau jokio

plyšio. Išvydome jį tik tada, kai prislinkome visai prie pat Etano. Primenantis įpjovą plyšys dantytaiskraštais žiojėjo uolos šone. Jis buvo visiškai tamsus. Norėjosi inkšti, bet tik suurzgiau.

Šėjus stovėjo man už nugaros.– Viliojamai atrodo.Etanas pamojo mums sekti pavymui ir nusigręžė.– Eime.Staigiai atsigręžiau išgirdusi skausmo ir įsiūčio riaumojimą. Per sniegą ir ledą stačiu kalno šlaitu į

viršų kabarojosi lokys. Tokio didžiulio dar nebuvau mačiusi. Jis atrodė dvigubai stambesnis už grizlį,užpuolusį Šėjų prie Haldžio, – tarsi padaras, atkeliavęs iš ledynmečio eros.

– Etanai, vienas prasprūdo pro pirmąjį būrį! – suriko Konoras.Etanas su arbaletu išlindo iš plyšio uoloje ir nieko nelaukdamas ėmė šaudyti. Sabina, Meisonas ir

aš pasileidome prie žvėries.Įsibėgėję, veikiami sunkio jėgos, lėkėme šlaitu labai greitai. Paskui visu svoriu trenkėmės į lokį.

Dingtelėjo, kad kitą kartą turime būti atsargesni. Užuodžiau vario ir druskos kvapą. Lokys buvo jausužeistas.

„Jis bėga nuo priedangos būrio, – pasiunčiau mintį gaujos nariams. – Ieškokit žaizdos.“„Supratau, vade.“ – Meisonas užšoko žvėriui ant nugaros ir suleido dantis jam į petį, kad

nenusiristų.Meisonui pašokus į orą, Sabina nėrė žemyn. Ji susigūžė, surietė letenas, stipriai prisiplojo prie

žemės ir palindo po lokiu. Tada staigiai išsitiesė ir dantimis kibo žvėriui į papilvę. Lokys suriaumojoiš skausmo ir sustojo. Paskui ėmė suktis ratu, mėgindamas nusipurtyti vilkus. Išvydau gilią žaidą šone.Pripuoliau ir suleidau iltis į ją. Kandau iš visų jėgų, dantimis užkabinau kaulą. Paklaikęs iš skausmolokys riaumodamas atsistojo ant užpakalinių kojų. Mudu su Meisonu nuskriejome į šalį ir nusiritomesnieguotu šlaitu. Bet stengdamasis mūsų atsikratyti žvėris neišlaikė pusiausvyros. Susvyravo ir griuvoant nugaros. Sabina, vis dar dantimis įkibusi į papilvę, atsidūrė viršuje. Pasinaudojusi proga jiperplėšė lokiui pilvą ir paleido žarnas. Žvėris mėgino nublokšti ją letena, bet vilkė lengvai išsisuko.

Lokys dar bandė apsiversti ir atsikelti, bet Sabinos padarytos žaizdos buvo mirtinos. Iš jųpliūptelėjo kraujas ir lyg raudona upė nuvinguriavo per skardį.

„Ar yra daugiau priešų?“ – Uosdamas orą Meisonas iškėlė snukį.„Atrodo, ne. – Atsigręžiau į Sabiną. – Graži kova.“Ji sušnarpštė.„Nieko ypatingo.“Užsikabarojome į viršų prie obsidiano uolos.– Ar mums čia saugu? – paklausė Etanas.Atvirtau žmogumi.– Buvo tik vienas.– Gerai. – Jis persimetė arbaletą per petį. – Tiesą sakant, nesistebiu. Paskalio būrys puikiai

tvarkosi. Vadas supyks, kad ir tas vienas pro juos prasmuko.– Tikriausiai Persekiotojai manė, kad žvėris toli nenueis, – pasakiau. – Lokys buvo jau sužeistas,

Sabina jį tik pribaigė.– Ji išties gerai pasidarbavo, – pritarė Konoras. Paskui pasilenkė ir garsiai sušnibždėjo Etanui į

ausį: – Žmogau, tavo mergina labai pavojinga.Etanas tik dėbtelėjo į bendražygį, o Sabina suurzgė.Konoras parodė į aštrias jos iltis.– Tikrai. Tik pažvelk į tuos dantukus.– Atstok, nes ji tau įkąs, – tarė Ednė čiupdama Konorą už striukės ir traukdama kuo toliau nuo

Sabinos. – Gana, metas eiti toliau.Etanas nusikvatojo ir vėl įlindo į urvą.Sabina nusekė paskui Persekiotoją, o Meisonas dengė ją iš šono. Aš laikiausi per kelias pėdas nuo

jų, čia pat už nugaros girdėjau einant Šėjų. Dirstelėjusi per petį voros gale pamačiau Konorą, Silasąir Ednę.

Etanui užžiebus deglą, ant urvo sienų ėmė žaisti raudoni atšvaitai, atrodė, kad uola kraujuoja.Tunelis buvo siauras, jame vos išsiteko Etano pečiai. Sulaikiusi kvapą žiūrėjau, kaip pūkšdamas jisstumiasi pirmyn. Teko atvirsti žmonėmis, kad pralįstume tarp šiurkščių urvo sienų.

Urve liūdnai ir šiurpiai, keldamas nerimą, stūgavo vėjas. Etano deglas spragsėdamas užgeso, bet,užuot atsidūrę tamsoje, patekome į šviesą. Ji nebebuvo raudona, urvo sienos mirgėjo švelniomisvaivorykštės spalvomis. Išgirdau trumpą Etano atodūsį.

Dirstelėjęs per petį jis tarė:– Mes čia ne vieni.– Matai Karius? – paklausė Konoras.Etanas linktelėjo.– Tris, kol kas žmonių pavidalo.Prislinkau prie Etano ir įsispoksojau į šviesą. Tunelis atsivėrė į sniegu nuklotą aikštelę, beveik

tobulą apskritimą kalno viduje. Paslėptą nuo išorinio pasaulio erdvę buvo galima pasiekti tik šiuosiauru tuneliu. Kitoje apskritimo pusėje uolą dengė ledinė siena. Ant jos žaidė saulės spinduliai, ledokristaliukai tviskėjo kaip mėlyni brangakmeniai. Per akinantį žibėjimą ledinėje sienoje beveik nebuvomatyti siauro plyšio. Bet aš žinojau, kad ten guli Tordis.

Vis dėlto mūsų būrelį nuo Tordžio skyrė kliūtis. Trys žmonės buvo susispietę aplink lauželį,aukštyn kilo dūmas. Žmonės vilkėjo specialia žiemine apranga, saugančia nuo atšiaurių ir nepastoviųkalnų orų.

– Pulkim, kol anie mūsų nepastebėjo, – pasiūlė Konoras.– Nesutinku, – tarė Etanas. – Kertu lažybų, jie tik ir laukia mūsų pasirodant. Esame anksčiau

išžvalgę šią vietovę. Kariai budėdavo tik prie įėjimo. Čia būdavo tuščia.– Sergėtojai sustiprino šventųjų vietų sargybą, – pasakė Šėjus. – Žino, kad ateisim Elementų

kryžiaus dalių.– Nelabai turime iš ko rinktis, tiesa? – paklausė Konoras, traukdamas kardus.– Luktelėk. – Paliečiau jo ranką.

– Ko laukti? – paklausė Konoras.– Jie yra Kariai, – tariau. – Kaip ir mes.– Tarkim, – susiraukė Etanas.– Leisk man su jais pakalbėti.– Gal kuoktelėjai? – paklausė Etanas ir nusikabino arbaletą nuo peties.– Ji nekuoktelėjo, – įsikišo Šėjus. – Kuo daugiau sąjungininkų, tuo geriau. Gal ir lokiai nebenori

tarnauti valdovams.Etanas metė į Šėjų deginantį žvilgsnį.– Stovėkit man už nugaros, – paliepiau. – Pajutę grėsmę pulkit. Man viskas bus gerai.Konoras pažvelgė į Etaną, o tasai gūžtelėjo pečiais.– Ji vadė.– Klausau, Kala, – sutiko Konoras. – Jei manai, kad verta pamėginti, pirmyn. Tik nepamiršk, kad

lokiai yra pikti ir užsispyrę žvėrys.– Ir bjauriai dvokiantys, – pridūrė Etanas.– Gal nori, kad eičiau kartu? – pasisiūlė Meisonas.– Ne, – atsakiau. – Viena atrodysiu ne tokia pavojinga.– Sėkmės, – palinkėjo Šėjus, ir aš iš siauro plyšio išsmukau į saulės apšviestą aikštelę.Vos pasirodžiau, trys Kariai atsistojo ir sužiuro į mane. Pakėlusi ranką pamojavau ir ėmiau lėtai

artėti. Jie nepasivertė, ir aš tai aš palaikiau geru ženklu. Į nosį trenkė lokio smarvė, susiraukiau.Etanas neklydo. Kvapas buvo tikrai bjaurus.

Vienas Karių žengė į priekį ir atsismaukė kailinių gobtuvą. Į mane įsmigo tamsios rudaplaukėsmoters su kasa akys.

Pourquoi vous etes ici, loup? – Ko atėjai, vilke?Trejus su puse metų lankiau prancūzų kalbos pamokas, taigi tiek dar supratau. Vilkas. Moteris

žino, kas esu. Deja, atsakyti jai prancūziškai nesugebėsiu.– Mes su draugais ieškome vieno daikto, – tariau vildamasi, kad moteris supranta angliškai.Ji nusišypsojo.– Tu turi draugų ieškotojų.Supratau, kad kalba apie Persekiotojus. Net stiprus prancūziškas akcentas nenuslėpė paniekos, su

kuria Karė ištarė žodį „ieškotojų“.– Jie mūsų draugai. – Žingsniavau artyn. Du kiti Kariai stojo moteriai iš šalių. – Mūsų nelaimė,

valdovai privertė laikyti juos priešais.– Kokie skambūs pareiškimai iš mergaičiukės lūpų, – nusišaipė moteris. – Tikriausiai tave

suklaidino menka gyvenimo patirtis.– Aš sužinojau tiesą apie Raganių karą, – tariau. – Mes kovėmės ne toje pusėje.Moteris nusikvatojo ir dirstelėjo į bendražygius, šie irgi vyptelėjo.– Ne, petite loup, draugai labai stengiasi tave apgauti, nes žino pralaimėsią šį karą.Nenutuokiau, ar pašiurpau nuo šalto ledinio vėjo gūsio, ar nuo aštraus Karės tono.– Vilkus lengva apkvailinti. – Karė pakėlė ranką, ir jos plaštaka ėmė virsti letena. – Mais nous ne

craignons pas la guerre. – Prieš mane kaipmat iškilo milžiniško žvėries šešėlis ir užstojo saulę.

Žengiau atatupsta.– Kala! – sušuko Šėjus, nes didžiulė lokė užsimojo trenkti man letena, bet aš spėjau nusiristi

sniegu ir pasiversti vilke.Man stojantis, lokė riaumodama mėgino ištraukti į tamsų kailį įsmigusias strėles. Ji įsiutusi kriokė.Ore švilpė arbaleto strėlės. Nekreipdama į jas dėmesio lokė puolė paskui mane. Pasirengusi

atremti jos puolimą akies krašteliu pamačiau, kad Meisonas su Sabina nulėkė prie kitų dviejų Karių.Netoliese šmėstelėjo rudai auksinis kailis – supratau kovosianti ne viena. Lokei dar nespėjus

manęs pasiekti, Šėjus kibo jai į šoną. Ji šito nesitikėjo. Lokė kryptelėjo galvą, o aš liuoktelėjau irįsikibau dantimis jai į gerklę. Norėjau perkąsti trachėją, bet nepasiekiau per storą kailį.

Lokė atsistojo ant užpakalinių letenų. Vis dar įsikibusi į ją karojau kaip skudurinė lėlė. Girdėjauapačioje urzgiant Šėjų; lokė skausmingai suriaumojo – supratau, kad jis vėl puolė. Atsispyrusiužpakalinėmis letenomis žvėriui į krūtinę, paleidau kaklą ir nuskridau oru. Gal apsiverčiau ir nelabaigrakščiai, bet nutūpiau ant kojų.

Lokei smarkiai kraujavo kaklas ir Šėjaus perkąstas šonas. Greta stovėjo Konoras su kardu vienojerankoje ir trumpu, plačiu kataru kitoje. Kol Šėjus atitraukė žvėries dėmesį, Persekiotojas prisėlinoarčiau. Tada žaibiškai kirto kardu per kaklą, – žaizda išsižiojo, – paskui suvarė katarą lokei į krūtinę.Žvėris krūptelėjo. Konorui vos spėjus ištraukti ginklą ir pabėgėti į šalį, lokė sudribo ant žemės.

– Eime padėti kitiems, – paragino Konoras.Sabiną persekiojo du lokiai – juodas ir tamsiai rudas. Pasišiaušęs juodasis suriaumojo ir negyvas

krito ant žemės. Etano strėlė pataikė jam į kairę akį.Rudasis lokys, rodos, tik lengvai švystelėjo letena, bet nuo jo smūgio Sabina nulėkė kaip pūkelis.

Etanas šaukdamas pasileido prie jos. Lokys puolė artyn ketindamas pribaigti parblokštą vilkę, betkelią jam pastojo Meisonas.

Pro mudu su Šėjumi prašvilpė ašmenys. Aštrus Konoro kardas įsmigo lokiui į šoną. Žvėrissuriaumojo, bet tebesilaikė ant kojų. Konoras nusikeikė. Puoliau prie užpakalinių pabaisos letenųketindama perkrimsti sausgyslę, bet nepataikiau ir nusiritau per sniegą. Šėjus įsikibo dantimis lokiui įkairį kulną. Žvėris stipriai spyrė ir nusikratė vilko – Šėjus sudribo greta manęs.

Staiga lokys susvyravo ir keistai išrietė priekinę dešinę leteną. Pamačiau ant jos užvyniotąsidabrinę kilpą. Ne iš karto atpažinau spygliuotąjį kinišką Ednės rimbą. Silasas laikė merginą užliemens. Įsikibę iš visų jėgų juodu tempė lokį į šoną. Žvėris riaumojo iš skausmo ir mėgino juospargriauti.

– Konorai! – Ednė iš paskutiniųjų laikė rimbą pabalusiais krumpliais, o Raštininkas irgi buvoišbalęs kaip drobė.

Laikydamas už nugaros kairę ranką Konoras puolė pirmyn. Kol lokys buvo nukreipęs žvilgsnį įEdnę ir Silasą, Konoras įsmeigė katarą į žaizdą kakle ir suvarė geležtę iki gerklės. Lokys dusliaisugargaliavo ir bejėgiškai susmuko.

Sunkiai ištraukęs katarą žvėriui iš gerklės Konoras nuvalė ginklą į sniegą.– Šiek tiek pasimankštinom.– Tai tiek naudos iš tų derybų, – pasakė Etanas.Sabina atvirto žmogumi. Persekiotojas padėjo jai atsistoti ir ėmė apžiūrinėti veidą.

– Man viskas gerai, – patikino Sabina. – Ne pirmąsyk kovoju.– Lokys tau skaudžiai tvojo. – Etanas palietė jai skruostą.– Iškęsiu.Persekiotojas nusišypsojo.– Norėčiau, kad nereikėtų kęsti.Šėjus bakstelėjo nosimi man į smakrą.„Tau viskas gerai?“„Aha. – Atsistojusi įsirėmiau jam į petį. – Ačiū už pagalbą.“„Nėra už ką. – Žalios vilko akys šelmiškai žibėjo. – Tikiuosi, dosniai atsilyginsi.“Pavizginau uodegą ir mintimis nusiunčiau Šėjui juoką.– Laikas imtis svarbiausio darbo. – Šalia mūsų stovėjo Konoras. Jis pažiūrėjo į Šėjų. – Tam tau

prireiks rankų.„Linksmybės baigėsi.“ – Šėjus lyžtelėjo man snukį, ir aš vėl nusikvatojau.„Linksmybės?“„Žinoma. Argi tau buvo nelinksma?“Nenuleisdamas nuo manęs akių Šėjus atvirto žmogumi. Padėjau snukį jam ant delno ir lyžtelėjau

pirštus. Kovoti drauge su Šėjumi ne tik atrodė linksma – tokia buvo mano gyvenimo prasmė.

SEPTINTAS SKYRIUS

– Štai koks tasai Tordis, – sumurmėjo Šėjus, mums prisiartinus prie šventvietės.Haldžio ola buvo įspūdinga. Tamsi jos anga tarsi nasrai įspėjo nelįsti vidun. Tordis buvo visiškai

kitoks. Pirmiausia mus pasitiko tamsus, siauras, keliantis klaustrofobiją tunelis. Jis nuvedė į kalnogilumą prie mėlynos ledinės sienos, saugojančios paslaptį. Stovėjome priešais ją. Tokios tobulosslaptavietės dar nebuvau mačiusi. Ledinis urvas atrodė nuostabus, jo grožis tiesiog gniaužė kvapą.Kiekvienas urvo plotelis buvo padengtas ledu ir žėrėjo atspindėdamas šviesą. Jį lyg nėriniai buvoužklojęs plonas saulės šydas – dailus pažiūrėti, bet žeidžiantis akis. Tik pačiame tviskančio urvo galegalėjai įžvelgti tamsų plyšį.

Šėjus parodė į tą užkampį.– Eime ten.– Iš kur žinai? – paklausė Etanas.– Haldis buvo paslėptas didžiojo urvo atšakoje, – atsakė Šėjus. – Ko gero, Tordis irgi.– Tikiu, – pritarė Konoras, nors Etanas raukėsi. – Pirmyn.Pakėliau snukį ir išsižiojau norėdama liežuviu pajusti šaltą orą. Nieko nepajutau, jokių pavojaus

ženklų. Jokių įtartinų kvapų.Šėjus atidžiai mane stebėjo.– Kala, ar nematyti vorų mutantų?Viauktelėjau ir pavizginau uodegą.Vaikinas susiraukė.– Tikrai? Neabejoji?„Labai primena Haldžio irštvą.“ – Sabinos balse buvo justi įtampa.„Žinau. – Dirstelėjau į ją, paskui vėl sutelkiau dėmesį į urvą. – Bet aš nieko neužuodžiu.“„Tai ką darysim?“ – Meisonas letena pakapstė sniegą.„Eisim toliau.“ – Risčia pasileidau į priekį.– Man tai nepatinka, – išgirdau niurnant Etaną. – Čia kažkas yra. Turi būti.– Man irgi nepatinka… – Konoras sunkiai atsiduso. – Bet kol kas jokios pabaisos nematyti…Suerzinta Persekiotojų dvejonių, atsigręžiau. Nekantravau čiupti Tordį ir kuo greičiau iš čia

išsinešdinti. Jei Sergėtojai ir nepaliko jokios pabaisos saugoti šią vietą, tai mūsų atvykimas buvo

sukėlęs tokį triukšmą, kad netrukus galėjo pasirodyti neprašytų svečių. Taip nutiko gelbstint manogaujos narius iš „Edeno“ požemių. Tačiau Tordyje kol kas nemačiau nė menkiausio ženklo, kadesame ne vieni. Be lokių, daugiau nepastebėjau jokių sargybinių ar akmeninių pabaisų, lindinčių olųplyšiuose ir pasirengusių įspėti šeimininkus apie įsibrovėlius. Ir vis dėlto netroškau čia užsibūti – vostik Šėjus paims Elementų kryžiaus dalį, mums visiems reikės nedelsiant grįžti į Akademiją.

Jau norėjau apurgzti nepatiklius bendražygius, bet Konoro akys staiga išsiplėtė.– Kala, stok!Persekiotojas įspėjo mane akimirksnį per vėlai – užuot urzgusi, sucypiau. Mano priekinė dešinė

letena neteko atramos. Iš po jos dingo ledinis grindinys. Sunkio jėga vilko mane į tuštumą. Skylė,kurios pirmiau nė matyti nemačiau, žiojosi mane įtraukti.

Užpakalinėmis letenomis beviltiškai kabinausi į ledą, kūnas pakibo ant bedugnės krašto.Sustūgau, paskui ėmiau inkšti iš skausmo, veriančio visą kūną, nuo uodegos iki viršugalvio.

Spardydamasi ir inkšdama kabojau ore.– Po velnių, mergaite! – suriko Etanas. – Nesimuistyk!Galiausiai suvokiau nebekrentanti. Skaudėjo dėl to, kad Etanas mane nutvėrė už uodegos.Širdis daužėsi, kraujas kunkuliavo gyslose. Net Etano traukiama, tempiama už gaurų ir sausgyslių,

nemačiau, kur baigiasi ledo kelias ir atsiveria tuštuma.Pagaliau po kojomis vėl pajutau tvirtą pagrindą. Visu svoriu susmukau ant šaltų urvo akmenų.

Etanas paleido mano uodegą ir atsitūpė, kad atgautų kvapą.Šiaip ne taip atsikėliau ir kaukštelėjau dantimis.– Kokio galo? – Persekiotojas dėbtelėjo į mane.Pakeitusi pavidalą nuvėriau Etaną piktu žvilgsniu.– Tu vilkai mane už uodegos.– Na gerai jau, atleisk, – tarė Etanas. – Matyt, reikėjo leisti nukristi.Spoksojau į jį; paskui susigėdusi nusišypsojau ir stengiausi pamiršti pažeminimą.Etanas kvatodamasis purtė galvą.– Tai bent dėkingumas!– Aha, – atsakiau suprasdama, kad jis vertas nuoširdžios padėkos, bet man vis dar skaudėjo

užpakalį. – Lieku skolinga.Konoras prisimerkęs atidžiai tyrinėjo urvą.– Pabaisą pražudė grožis.– Ką? – susiraukiau.– Urvas. – Šėjus pasekė Konoro žvilgsnį ir susijaudinęs papurtė galvą. – Tai mirtini spąstai.

Todėl ir neaptikome voro mutanto.– Nuostabu. – Urve garsiai skrebėjo Silaso plunksnakotis.Konoras pašnairavo į Raštininką.– Būtų daug geriau, jeigu užsičiauptum.Silasas nekreipė dėmesio į Persekiotojo žodžius, rašė kaip pakvaišęs. Jis pasislinko prie

klastingos prarajos krašto, mėgindamas įžiūrėti dugną.– Įspūdinga.

Etanas uždegė dar vieną deglą ir metė į prarają. Akimirką šmėstelėjo aštrios prarajos apybraižos.Tobulas kokių keturių pėdų skersmens apskritimas. Deglas krito be galo ilgai. Pagaliau raudonaliepsna išnyko, bet nebuvo girdėti, kad deglas atsitrenkė į dugną. Tyla persmelkė man kaulus, nukrėtėšiurpas.

– Jergutėliau, – sukuždėjau stengdamasi nuvyti savo kritimo vaizdinį. Sunkiai nurijusi seilę vėlpažiūrėjau į Etaną.

Persekiotojas tik linktelėjo. Jis uždegė trečią deglą, sviedė kokį dešimt pėdų į priekį, ir šisprapuolė dar vienoje pragarmėje.

– Po perkūnų!Etanas pamėgino dar kartą. Šįsyk numetė deglą per dvidešimt pėdų. Tasai nieko neužkliudė ir

kaipmat dingo iš akių.Meisonas užkaukė. Jiedu su Sabina nervingai trynėsi aplink, jų kailis šiureno man odą.– Čia tai bent, – pareiškė Konoras, atsitūpdamas prie prarajos. Jis pakraipė galvą. – Kaip mums

prasibrauti?– Kaip manai, kiek tokių spąstų dar gali būti? – paklausė Šėjus.– Iš kur mums žinoti, – atsakė Etanas. – Deglai menkai apšviečia skyles. Šis urvas pastatytas akiai

apgauti. Net nusileidus saulei bus sunku jas pastebėti ir sužymėti.– Įmeskim į vieną skylę Silasą, – pasiūlė Konoras. – Gal jos ne tokios jau gilios.– Kvaili juokai! – Silasas pasitraukė nuo prarajos krašto.Šėjus atsiklaupė prie Konoro.– Draugužiai, juk atsinešėte virvių, kablių ir karabinų, tiesa?– Jei prireiktų kopti į uolą, – atsakė Konoras. – Turi planą?Šėjus nusisegė nuo nugaros ledkirčius.– Taip, aš kopsiu, bet pilvu.– Ką turi galvoje? – paklausė Etanas, kai Šėjus padavė ledkirtį.– Draugužiai, ar dažnai kopiate į kalnus? – pasiteiravo Šėjus ir paėmęs iš Konoro virvę

apsivyniojo liemenį.– Prireikus… – Konoras suraukė kaktą.Šėjus nusivaipė.– Taip ir maniau. Taigi esu labiausiai patyręs. Todėl eisiu pirmas.– Nieku gyvu, – prieštaravo Etanas. – Gal ir labiausiai patyręs, bet esi itin brangintinas asmuo.

Negalime rizikuoti.Šėjus nusišypsojo rodydamas aštrias iltis.– Kiek tavo ir mano draugų prarasim, jei čia įstrigsim? Judviem su Konoru prireiks amžinybės

bedugnei įveikti . O aš žinau, kaip tai daryti greitai.Pagalvojusi, kad Šėjus kabarosis per prarajas, o mes negalėsim jo matyti, ėmiau drebėti. Be to,

spėliojau, ar jis supranta tarp draugų paminėjęs ir Renė.Susijaudinęs Konoras persibraukė ranka plaukus.– Kodėl esi toks tikras? Nežinome, kiek toli tęsiasi šitie spąstai.– Ar matei, kad už kokių penkiasdešimties pėdų urvas siaurėja ir virsta siauru plyšiu? – Šėjus

parodė į tolumoje švytintį tunelio galą. – Statau nemenką sumą, kad spąstai ten ir baigiasi. Tordis yrakitoje prarajos pusėje.

– Tu šito nežinai, – suabejojo Konoras.– Žinau, – tikino Šėjus. Paskui nuleido akis ir tyliau pridūrė: – Aš jaučiu.Konoras prunkštelėjo.– Na, tada kliaukis aukščiausiąja jėga.– Užsičiaupk, – suurzgė Šėjus. – Imkimės darbo. Paduok kablius.Ednė padavė jam kuprinę.– Mes turime saugoti Palikuonį, – tarė Silasas, atsigręždamas į Ednę. – Gal atidarytum duris?– Duris į kur? – Ednė mostelėjo į nematomus mirtinus spąstus. – Net jeigu aptiktume bedugnės

kraštą, nežinia, koks jos plotis. Įėjęs pro duris žmogus gali įkristi tiesiai į skylę.– Štai kodėl keliausiu tokiu būdu, – paaiškino Šėjus. – Turiu pasiekti kitą pusę. Jeigu Tordis

sukurtas Haldžio pavyzdžiu, spąstai yra šiapus, o kitoje pusėje turėtų būti saugu.– O jeigu nukrisi nepasiekęs… – prabilo Etanas.– Kablys mane laikys, prireikus jūs, draugužiai, ištrauksit į viršų, – pertraukė jį Šėjus, bukuoju

ledkirčio galu įkaldamas kablį į ledą ir apvyniodamas virve. – Aš kabarosiuosi skersai, įkalsiukablius ir ištempsiu virvę iki kito krašto. Paskui jūs apsijuosite saugos diržais ir mikliai persikelsite.Nė vienas nenukris. O jeigu paslys, tai smuktelės tik porą colių, nes pakibs ant virvės.

– Nežinau… – Konorą draskė abejonės.Ednė atsiduso, atsiklaupė šalia Šėjaus ir padėjo tvirtinti skridinius ir karabinus.– Gerai planas, Šėjau. – Ednė atlaikė įtarų Konoro žvilgsnį. – Juk žinai, kad geras. Ir vienintelis.

Paskalis mumis pasitiki ir laukia, o mes jau ilgokai užgaišome. Kova su trimis lokiais nebuvonumatyta.

– Gerai. – Konoras padavė Šėjui dar vieną virvę. – Šitą irgi prisikabink. Jei kartais kablysneatlaikys, pakibsi ant jos.

Šėjus piktokai pažiūrėjo į Persekiotoją.– Mano kablys atlaikys. Aš ne pusprotis.– Tiesiog paimk antrą virvę, – paliepė Konoras.Nebesiginčydamas su Konoru Šėjus prisirišo antrą virvę ir prisiartino prie prarajos krašto, paskui

atsistojo keturpėsčias. Norėjau įspėti, kad būtų atsargus, bet baiminausi išmušti jį iš vėžių, pakirstipasitikėjimą savimi.

Penkiasdešimt pėdų neatrodo didelis atstumas, bet stebint, kaip Šėjus atkakliai stumiasi pirmynpalei prarajos kraštą, širdį gniaužė nerimas. Vienoje rankoje jis laikė ledkirtį. Vis užsimodavo,įkirsdavo jį į uolą ir pasislinkdavo į priekį. Vaikinas vienodais atstumais įkalė kablius ir nutiesė perjuos virvę. Jam stumiantis tolyn, ėmė ryškėti vingiuotas takas. Net virve nužymėjus kelią, plyšių ledenebuvo matyti. Žiūrint plika akimi atrodė, kad išprotėjęs arba girtas alpinistas lygiame ledopaviršiuje nužymėjo nesamą maršrutą. Tik prisiminusi, kaip žemė dingo man iš po letenų, suprataunegalinti pasitikėti savo akimis.

Staiga Šėjus nusikeikė, balsas nuaidėjo per visą ledinį urvą.Suklykiau – jis ėmė kristi. Bet staiga liovėsi. Užsimojęs įsmeigė ledkirtį į uolą, matyt, buvo

nespėjęs įsmeigti laiku. Šėjus pakibo ant vienos rankos, saugos virvė įsitempė. Kaip ir buvo numatęs,smuktelėjo žemyn tik per porą colių. Vis dėlto mano širdis vos neiššoko iš krūtinės.

– Kaip laikaisi? – susijaudinęs paklausė Konoras.– Gerai, – atsiliepė Šėjus. Jis irgi atrodė šiek tiek uždusęs. – Šią vietą pereiti bus labai sunku. Du

plyšius skiria gal tik trys coliai.– Po velnių! – nusikeikė Ednė. – Net buomas platesnis.– O aš nesu gimnastas, – nelinksmai nusijuokė Meisonas.Šėjui pradėjus žygį, juodu su Sabina atvirto žmonėmis. Vilkai labai vikrūs, bet jei ketiname

prisirišę virvėmis kabarotis uolomis, turime įgyti žmogaus pavidalą.Galiausiai Šėjus pasiekė kitą kraštą ir įtvirtino ten kablį. Bent laikinai jam buvo saugu.– Iškalsiu šioje vietoje porą įrantų! – suriko jis. – Nuo čia reikės kopti į viršų.– Kopti? – Gerklėje susivėlė gumulas. Viena yra praslinkti bedugnės pakraščiu, visai kas kita

kopti ledine uola.Meisonas palinko artyn ir kumštelėjo man alkūne.– Tai buvo velniškai seksualu – matei, kaip judėjo Šėjaus pečiai? Manau, dėl tokio vilko kaip jis

verta pasistengti. Tikrai bus ką papasakoti Neviui.Apurzgiau savo gaujos narį, bet jis tik nusikvatojo.Kaip ir buvo žadėjęs, Šėjus kapojo urvo sieną ledkirčiu, darė nedideles įrantas rankai ar kojai

pastatyti. Jis kopė į viršų, įtvirtino dar vieną kablį, iškalė dar daugiau įrantų. Vaikinas beveik pasiekėtamsią angą žvilgančioje ledo sienoje. Galiausiai užkopė prie pat jos, įtvirtino kablį ir prisitraukęsįlindo į skylę. Tada išnyko mums iš akių.

– Šėjau, kaip tau ten? – suriko Konoras.Sulaikiau kvapą, bet jis greitai iškišo galvą iš tamsos.– Aš sveikas! – Vaikinas stovėjo keturpėsčias, nes tunelis buvo labai žemas, neleido net atsitūpti.

– Skliautas žemas, bet kaip nors sutilpsime. Tunelio gale matau šviesą. Esu tikras, kad rasim Tordįten, iš kur sklinda švytėjimas.

– Puikiai padirbėjai! – atsakė Konoras. Jis apjuosė virve Ednę per liemenį. – Tu eik pirma, –liepė Persekiotojas. – Jei tame siaurame urve kokia pabaisa užpuls Palikuonį, o mes dar kabarosimėsvirš bedugnės, turėsi jį iš ten išgabenti.

Prikandusi lūpą Ednė linktelėjo.– Virvė pritvirtinta štai ten! – suriko Šėjus mojuodamas ir rodydamas paskutinį įkaltą kablį. –

Pirmyn!Ednė judėjo lėtai, stipriai gniaužė virvę, tarsi prisiversdama prisiartino prie prarajos krašto.

Nekaltinau jos. Ir pati visai nenorėjau artintis prie bedugnės. Silasas pasiėmė virvę ir ketinoapsijuosti, bet Konoras ją atėmė.

– Tu eisi paskutinis, – tarė jis.– Ką? – Silasas išpūtė akis.Konoras nusivaipė ir padavė virvę Sabinai, ši leidosi paskui Ednę.– Juk tai jaudinanti akimirka tavo nuostabioje istorijoje, skirtoje ateinančioms kartoms, tiesa?

Manau, kėlimąsi per bedugnę turėtum aprašyti su didžiuliu įkvėpimu.

Silasas dėbtelėjo į Konorą, paskui pasislinko toliau nuo krašto. Jo naudai turiu pasakyti, kadRaštininkas nedelsdamas ėmėsi darbo, nors galėjau tik spėti, ar aprašinėja urvą ir sutiktas kliūtis, arkurpia dar vieną skundą prieš Konorą.

Lūkuriavau greta Silaso ne todėl, kad troškau jo draugijos, o dėl to, kad ketinau eiti tik paskutinęakimirką, kai trauktis nebebus kur. Ednė pasiekė kitą galą ir pro Šėjų prasispraudė į siaurą tunelį.Man nudiegė pilvą žiūrint, kaip Sabina leidžiasi į ledinę prarają. Lankstus jos kūnas buvo tarsipritaikytas laipioti po uolas, ji lengvai rado Šėjaus padarytas įrantas. Paskui Sabiną sekė Etanas, tadaMeisonas.

– Tavo eilė. – Konoras prikabino man prie diržo karabiną ir apjuosė apsaugine virve.Šiaip ne taip linktelėjau. Žodžiai išgaravo, galvoje nebeliko jokių minčių, leidžiantis palei Šėjaus

nutiestą virvę. Niekada nemaniau bijanti aukščio, juolab kad visą gyvenimą praleidau kalnuose. Ošičia aukštis baugino. Kalnų šlaitai aplink Haldžio olą buvo apaugę miškais, vietomis pasitaikydavoriedulių. Net užsnigtos tos vietos atrodė puikiai pažįstamos. O šis ledinis urvas, slypintis Alpiųaukštybėse, akino šaltu grožiu, nuo sienų atsimušantys įvairiaspalviai spinduliai mėgino įvilioti auką įpragarmę tarsi į žvilgantį voratinklį. Nuo jo gyslose stingo kraujas, rodos, darėsi šaltas kaip kalnųoras, kvėpiamas į plaučius. Urve paspęsti spąstai kėlė tokį nerimą, kokio anksčiau nebuvau patyrusi.Nebenorėjau leistis į jo gelmes. Troškau dingti iš čia.

Įsikibau virvės norėdama kuo greičiau pasiekti kitą pusę. Pažvelgiau į tolimąjį urvo kraštą,mudviejų su Šėjumi akys susitiko. Jis laukė manęs balansuodamas ant pat angos krašto. Vaikinaskviesdamas ištiesė ranką.

Eik pas Šėjų. Eik pas jį.Prisiverčiau išguiti iš galvos visas kitas mintis. Troškau įveikti mirtinus spąstus ir apkabinti Šėjų.

Pasiekti jį dabar buvo svarbiausias mano tikslas. Po urvą sūkuriavo ledinis vėjas, atsimušdamas nuosienų jis daugybe įvairiausių balsų kuždėjo, kad galiu paslysti ir nukristi, viliojo į bedugnę. Stūmiausitoliau stengdamasi nekreipti dėmesio į vėjo ūžavimą. Supratau, kad tai Sergėtojų magija – ji mėginapadidinti mano baimę ir priversti padaryti lemtingą klaidą.

– Viskas bus gerai, Kala, – pro vėjo aimanas išgirdau Šėjaus balsą. – Liko visai nebedaug.Tai reiškė, kad priėjau paskutinį plyšį. Spoksojau į pažiūrėti vientisą, žvilgančią ledinę sieną.

Žinojau, kad taip nėra, nes Šėjaus įtaisyta virvė staiga leidosi žemyn.– Judinkis! – Sabina įsispraudė greta Šėjaus urvo angoje. Ji spoksojo į mane iš viršaus patogiai

įsitaisiusi, lūpos pašaipiai šypsojosi, lyg mestų iššūkį.Užsiliepsnojau pykčiu. Jo paakinta nusileidau žemėliau į bedugnę pagal Šėjaus nužymėtą kelią.

Mano kojos slydo visiškai lygiu paviršiumi, trumpam apėmė panika. Šiaip ne taip užčiuopiau Šėjausiškaltą įrantą ir galėjau lengviau atsikvėpti.

– Tau pavyko! – jo balse buvo justi šiluma ir palengvėjimas. – Beliko vos kelios pėdos.Kopiau nuo vienos įrantos prie kitos. Mano rankos degė. Rodos, praraja troško atplėšti mane nuo

sienos, įtraukti į užmaršties gelmę.Pagaliau Šėjus tvirtai suėmė mane už dilbių, padėjo įveikti paskutinius colius ir stipriai suspaudė

glėbyje. Įsikabarojau į urvą – vaikinui teko trauktis atatupstam, vos jo neparverčiau. Šėjus įsikniaubėman į plaukus.

– Sveika, tau puikiai sekėsi.Jau ketinau jį atstumti, nenorėjau pasirodyti silpna, be to, drovėjausi, kad jis taip greitai pajuto

mano baimę. Užuot taip padariusi, nuslopinau šį instinktą ir pakėliau galvą bučiniui. Šėjus apkabinomane per liemenį ir visa baimė išgaravo.

– Ačiū. – Nusišypsojau nutarusi, kad nieko blogo, jei prisiglausiu prie Šėjaus ir atgausiu jėgas.Šiaip ar taip, į vilkų gaujos vadės pareigas neįeina kopimas apledėjusiomis urvo sienomis irkabojimas virš bedugnės.

Silasas kostelėjo; jis tupėjo prie angos krašto laukdamas, kol mudu su Šėjum pasislinksime irpadarysime vietos. Matyt, Konoras šį kartą jo pasigailėjo. Šėjus švelniai stumtelėjo mane tolyn įsiaurą urvą, ten jau buvo susigrūdę Ednė, Sabina, Etanas ir Meisonas. Raštininkas dėbsojo į mudu suŠėjumi.

– Tiesiog norėčiau sužinoti, kur, jūsų manymu, nuves Karės ir Palikuonio santykiai? Žinoma, jeiguišgyvensime. Ką pasakysite? – Silasas laukdamas iškėlė plunksnakotį.

Net nežinau, kas suerzino labiau: pats klausimas ar tai, kad vos pasiekęs kitą prarajos kraštąRaštininkas tuoj pat išsitraukė užrašinę.

Šėjus papurtė galvą, nusigręžė ir pasislinko į urvo gilumą. Aš šyptelėjau Silosui; blyškioješviesoje ant baltų ilčių žybčiojo ledinės prarajos atšvaitai.

– Silasai, nežinojau, kad dabar rašai straipsnius apie asmeninį garsenybių gyvenimą. – Ednėprasispraudė pro mudu prie urvo angos ir ištiesė ranką Konorui – šis taip pat sėkmingai įveikė Šėjausnužymėtą kelią. – Maniau, tu mini istorinius įvykius.

Raštininkas išraudo kaip burokas, bet nieko neatsakė.– Tu sveikas? – Ednė paklausė Konoro.– Taip.– Eime užbaigti darbo, – pasigręžęs per petį tarė Šėjus ir patraukė tuneliu sidabrinės šviesos link.Sabina, Meisonas ir aš susižvelgėme – po akimirkos paskui Šėjų nusekė trys vilkai. Tunelis atrodė

tamsus ir labai siauras. Nuolat uodžiau orą, bet, kaip ir anksčiau, nieko įtartino nepajutau. Mūsųnetykojo jokia pabaisa. Čia buvome vieni.

Tunelio gale švelni sidabrinė šviesa virto ryškiu spindesiu. Užsimerkiau tylomis trokšdama, kadšiame urve neberastume mirtinų spąstų. Šėjus žengė į šviesą ir nusišypsojo.

Nusekėme jam iš paskos į patalpą, tarsi kažkur matytą ir drauge nepažįstamą. Ji buvo didelė irryškiai apšviesta. Haldžio olos salėje vyravo šilti atspalviai, o ši žiburiavo šaltais sidabro ir ūkanotomėlio tonais. Pasidingojo, kad tokias spalvas esu mačiusi anksčiau. Ir neklydau – kilnojamojojeAkademijoje šitaip spindėjo Tordžio sparno sienos.

– Ak! – man už nugaros aiktelėjo Silasas.Mes visi žvelgėme į tą patį vaizdą.Kaip ir Haldžio oloje, patalpos viduryje išvydau vaiduoklišką, permatomą moters pavidalą.

Dabar jau žinojau, kad jos vardas Kijana, seniai mirusi Šėjaus promotė. Ši Karė paaukojo savogyvybę ir taip sukūrė vienintelį ginklą, galintį mus išgelbėti ir nugalėti šmėklas.

Kijana ištiesė Šėjui rankas. Vėl sustingau negalėdama pajudinti nė raumenėlio, o Šėjus greitužingsniu prisiartino prie moters. Kai jųdviejų pirštai susilietė, akinanti šviesa išnyko, mus apgaubė

tamsa. Urve tvyrojo visiška tyla.Klausydamasi savo širdies plakimo laukiau, kas bus toliau.– Ar mes jau mirę? – sukuždėjo Meisonas.Supratau, kad burtai liovėsi veikę, esame laisvi. Neįstengdama susiturėti atvirtau mergina ir

nusijuokiau.– Ne.– Tai gerai, – Meisonas irgi nusikvatojo.Salė lėtai nušvito. Kijana buvo išnykusi, jos vietoje ištiesęs rankas stovėjo Šėjus. Ant jo delnų

gulėjo ploni spindintys kardo ašmenys.Lyg išvydęs apreiškimą Silasas svirduliuodamas žengė porą žingsnių pirmyn.– Tordis. – Jis buvo beliečiąs ašmenis, bet paskutinę akimirką prisiminė, kad tai pavojinga, ir

staigiai atitraukė pirštus.– Gerai pasidarbavai, vaike. – Etanas laikėsi atokiau nuo Tordžio, bet susižavėjęs spoksojo į

ašmenis.Sabina stovėjo greta Persekiotojo žmogaus pavidalu, jųdviejų pirštai buvo sunerti.– Koks lengvas, – sumurmėjo Šėjus.Konoras prunkštelėjo.– Kaip oras? – Ir kaipmat užsičiaupė, Ednei spyrus į blauzdą.Atsargiai žengiau artyn ir įsispoksojau į žėrintį metalą, nors abejojau, ar tai išvis metalas.

Tviskantis ašmenų paviršius ribuliavo, tarsi atspindėdamas plaukiančius audros debesis aršiaušiamas smarkių vėjo gūsių.

Šėjui suvirpėjo smakras.– Tai dar ne viskas.Jis suėmė Tordį nykščiu ir smiliumi stengdamasis neįsipjauti. Kita ranka iš striukės kišenės

išsitraukė Haldį. Vaikinas drebančiomis rankomis pridėjo bukąjį ginklo galą prie rankenos. Dalyssusijungė be jokio garso. Ašmenims įsitvėrus į rankeną, per visą Šėjaus plaštaką iki pat ginklosmaigalio plykstelėjo šviesa.

Staiga ta šviesa virto saulės žybsniu, apskriejo kambarį ir išvertė iš kojų visus, tik ne Šėjų. Žemėpo mano kojomis suaimanavo, kalnas krūptelėjo.

Paskui įsiviešpatavo tyla.Silasas dejuodamas atsistojo keturpėsčias.– Tikiuosi, nesukėlei lavinos. Antraip būtume palaidoti gyvi.– Graži prielaida, – mestelėjo Meisonas.– Lavinos gausmą būtume išgirdę, – greitai įsiterpė Ednė.– Nebūtinai. – Silaso akys žibėjo nepaprastu smalsumu. – Esame užtektinai giliai, be to,

nenutuokiu, kokios čia uolienos. Kas žino, kokios garsus jos sugeria ar skleidžia.– Tu ligonis, – rėžė Konoras. – Ar bent supranti šitai?– Aš tik noriu atkreipti dėmesį…– Užsičiaupk, Silasai! – paliepė Ednė, purtydama galvą. – Net jeigu sniego lavina užvertė urvo

angą, aš galiu atidaryti duris tiesiog čia. Tikrai neatsidūrėme spąstuose.

– Gal galėtume įsitikinti? – paklausė Silasas.Sunku buvo patikėti, kad jis toks nusivylęs.– Ne! – vienu balsu suriko Meisonas ir Konoras.Atsistojau ir pažvelgiau į Šėjų. Šis tylėdamas stovėjo urvo viduryje užmerkęs akis, abiem rankom

laikydamas kalaviją už rankenos. Abi ginklo dalys atrodė visiškai skirtingos. Pro Šėjaus pirštussklido šiltas Haldžio švytėjimas, o kieti ir aštrūs ašmenys tviskėjo dangaus mėliu ir sidabru. Taireiškė žemės gelmių ir dangaus platybių vienovę.

Tarsi pajutęs mano žvilgsnį vaikinas atsimerkė ir paslaptingai šyptelėjo. Tada palengva, giliaiįkvėpė.

– Turime surasti ir kitą kalaviją.Naujos, anksčiau negirdėtos jėgos, drąsos ir ilgesio gaidelės jo balse užgniaužė man kvapą. Viena

vertus, žavėjausi Šėjumi – Palikuoniu, pagaliau atradusiu savo jėgos šaltinį, antra vertus, šiek tiekjam pavydėjau.

Pavydėjau ne jėgos, o žodžių svarumo ir pasitikėjimo savimi. Šėjus atrado save, tikrąjį save.Praėjusią naktį patikėjau, kad jis tikrai trokšta visada būti šalia manęs. Kad gali tapti mano vyru.Dabar pajutau, kokia didžiulė praraja mudu skiria. Šėjus nebepanėšėjo į Karį. Dabar jis buvo tikPalikuonis. Ką visa tai reiškia man?

Niekada neabejojau jo meile, bet Silaso klausimas nebeatrodė toks absurdiškas. Kokia bendraateitis gali laukti Palikuonio ir rinktinės gaujos vadės? Ši liūdna mintis persmelkė mane iki kaulųsmegenų. Ar prarasti Šėjų lemta likimo? Palikuonis turės jam paklusti.

– Sakai, reikia rasti kitą kalaviją? – vyptelėjo Konoras. – Ką gi, neblogas sumanymas. – Darnespėjus Ednei įspirti, Persekiotojas atšoko.

– Aš sumaniau dar geriau, – pareiškė Meisonas, apkabindamas Ednę per pečius.Mergina kilstelėjo antakius.– Kokį?– Tu atidarysi vienas tų gražiųjų durų ir išgabensi mus iš čia velniop.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Kai ėjau pro portalą, ausis užliejo garsų kakofonija. Pašiaušiau keterą. Tai buvo panika ar baimė?Buvau taip įsitraukusi į įvykius ledo urve, užsigalvojusi apie Tordį, kalaviją ir Šėjų, kad beveik

pamiršau, jog priedangos būrys irgi turėjo atlikti užduotį.Kiek jo narių žuvo, kad Šėjus galėtų paimti Tordį?Stipri baimė išsisklaidė, nes įsitikinau, kad mano girdimi garsai yra šiurkštūs šūksniai ir

nevaldomas kvatojimas. Vos mums įžengus pro Ednės portalą, džiūgavimai pritilo. O pasirodžiusŠėjui, staiga įsivyravo visiška tyla.

Anika žengė pirmyn. Netardamas nė žodžio Šėjus iškėlė kalaviją – jo ašmenys atgijo, išgirdaušvilpiant vėją, plazdenant viltį nešančius sparnus. Šis ryškumas derėjo su švelniu Haldžio švytėjimu,tokią šilumą galėjo skleisti tik žemė.

Kambarys vėl pratrūko šauksmais. Šįkart jie buvo kurtinantys. Tik Anika tylėjo, jos blakstienosbuvo drėgnos, matyt, moteris slapta nubraukė ašarą.

Persekiotojai apsupo Šėjų, apžiūrinėjo kalaviją, bet apdairiai jo nelietė. Išvydusi, kaip naujaisusikūrusi palyda maudosi kalavijo galios spinduliuose, vėl pajutau netekties skausmą, sielvartastarsi nematoma ranka sugniaužė man gerklę.

Aš jį prarasiu. Pasitraukiau nuo Šėjaus vildamasi, kad šis jausmas išnyks.Konoras prasibrovė pro minią prie Anikos atsiskaityti už žygį. Iš nugirstų nuotrupų atrodė, kad jis

kiek pagražina mūsų nuotykius. Mano įtarimai pasitvirtino, kai Silasas nustūmė Konorą irmojuodamas užrašine ėmė dėstyti savo versiją. Konoras tyčia įsitaisė Raštininkui už nugaros,maivėsi, mėgdžiojo Silasą ir kartkartėmis laidė nederamas pastabas.

– Ar eisim pažiūrėti, kaip laikosi mūsų vyrukai? – Meisonas paėmė mane už rankos, mostelėjosmakru Nevio ir Renė pusėn. Šie kalbėjosi su Paskaliu.

Ištaręs „mūsų vyrukai“ Meisonas pašaipiai žvilgtelėjo į mane. Na ir kas, kad juodu su Neviu buvodraugai, negi jis tikėjosi, jog susieisiu su Renė? Nuo šios minties pasišiaušiau ir vos neapurzgiauMeisono.

– Žinoma.Dirstelėjau per petį tikėdamasi, kad prie mūsų prisidės Sabina, bet ji stovėjo greta Etano. Juodu

buvo suglaudę galvas ir kuždėjosi. Klegesys kambaryje įsimylėjėlių visai nejaudino, tarsi pasitarimų

salėje jie būtų stovėję tik dviese.Nevis ir Renė šypsojosi. Labai patenkintas savimi vadas buvo atsirėmęs į didžiulį medinį stalą,

Nevis įsitaisęs ant kėdės atlošo, kojas padėjęs ant sėdynės. Suglumęs mano žvilgsnis lakstė nuo vienoprie kito, bet Meisonas prabilo pirmas:

– Kas nutiko?Nevio akys švytėjo.– Žmogau, lokiai!Meisonas susiraukė.– Džiaugiesi sutikęs lokių?Renė pasirąžė.– Jie geri kovotojai.– Oui, – nusikvatojo Paskalis, pliaukštelėdamas Renė per nugarą. – Les loups ont ete trop pour

les ours.– Mais oui! – Nevis čiupo Meisoną už rankos ir stvėrė į glėbį. – Vilkai suspardė lokiams

užpakalį. O kaip ėjosi jums, draugužiai?Meisonas priglaudė skruostą Neviui prie skruosto.– Jokių praradimų. Gavome kalaviją. Vadinčiau tai pergale, o tu?Renė nusišypsojo, blykstelėjo aštrios iltys.– Kaip Nevis jau sakė, lokiai! – Jis pasigręžė į Paskalį. – Be to, už mūsų irgi ėjo neblogas

užpakalio spardytojų būrys.– Merci. – Paskalis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pagarbiai pažvelgė į Renė. – Bet jūs atlikote

mūsų darbą. Buvo lengviau negu įprastai.– Buvo malonu pasitarnauti, – tarė Nevis.Paskalis nulenkė galvą.– Atsiprašau, kad jumis abejojau. Les loups labai ilgai buvo mūsų priešai. Bet jūs les bon guerre.

Netgi geresni už les ours.– Nesupratau minties, – pasakė Meisonas.Nevis kumštelėjo jam alkūne.– Nenuostabu, juk ištisai nusirašinėdavai nuo manęs prancūzų kalbos namų užduotis. Paskalis

sakė, kad mes gerai kovojome, geriau už tuos šveicarų lokius.– Sergėtojai padarė klaidą. – Renė vis dar kalbėjosi su Paskaliu. – Lokiai – prasti kovotojai. Jie

yra per dideli vienišiai. Mes nugalėjome, nes jie vienas su kitu ginčijasi ir nemoka dirbti sutartinai.– Tegyvuoja gauja! – Nevis susidaužė kumščiais su Renė.– Turbūt tu teisus. – Paskalis pasikasė smakrą. – Mes dažnai randame les ours vienus. Jie retai

kada ieško draugijos.– Tikėkimės, Sergėtojai padarė ir daugiau klaidų, galėsime jomis pasinaudoti, – įsiterpė

Meisonas. – Tiesa, Kala?Išsiblaškiusi linktelėjau. Atidžiai stebėjau Paskalį. Žiūrėjau, kaip jis bendrauja su Renė. Pagarbus

Persekiotojo žvilgsnis rodė vyrišką susižavėjimą. Renė kalbant, Paskalis klausėsi. Nežinojau, arstebėtis, ar ne. Vienas stipriausių Renė bruožų buvo gebėjimas pelnyti žmonių simpatijas. Jis iš

prigimties atrodė esąs lyderis ir turėjo tiek charizmos, kad galėjai joje paskęsti. Man skaudžiainudiegė krūtinę, net kvapą užgniaužė. Žiūrėdama į Renė mačiau rinktinį patiną, turėjusį tapti manovyru, ir įsivaizdavau, kokia būtų buvusi mudviejų ateitis. Kiek Renė, kaip gabus vadas, būtų nuveikęsHaldžio gaujos labui ir kokią valdžią mudu abu būtume įgiję. Ar aš visa tai iš jo atėmiau? Gal mūsųgauja galėtų vėl susiburti, o mudu – puoselėti bendros ateities viltis? Skausmą krūtinėje nustelbėsmarkus širdies plakimas. Tarsi pajutęs žvilgsnį Renė pažiūrėjo į mane, o aš negalėjau nusukti akių.

Tuos kerus pagaliau išsklaidė Anikos balsas. Atsigręžiau ir išvydau ją greta Šėjaus.– Pasveikinkim Palikuonį! – Vadė aukštai iškėlė Šėjaus ranką, o jis pamosavo kalaviju.Ant ginklo ašmenų kaip gyvi šokčiojo šviesos atšvaitai. Besiklausant, kaip Persekiotojai šūksniais

šlovina naująjį didvyrį, man gyslose stingo kraujas.Ar dabar Šėjus priklauso jiems? Ar buvo kvaila manyti, kad Palikuonis taps Karės vyru?Dirstelėjau į Renė svarstydama, ką šis mano apie tokį staigų Šėjaus iškilimą.Tačiau Renė nežiūrėjo nei į Šėjų, nei į kalaviją. Jis buvo įsmeigęs akis į mane. Atlaikiau jo

žvilgsnį, laukiau, spėliojau, ką Renė mano, ką jaučia. Staiga jis šelmiškai nusišypsojo, ir man pakirtokojas. Tada pasivertė vilku.

Vis dar žiūrėdamas į mane juodomis akimis tamsiai pilkas vilkas pakėlė snukį ir užkaukė.Džiaugsmingas, pergalingas kauksmas nuaidėjo per visą salę. Man suspurdėjo širdis – šis staugimaslabai skyrėsi nuo girdėto iš Renė paskutinį kartą. Girdėto tą naktį, kai išardžiau sąjungą ir palikau jįmiške, o pati pabėgau su Šėjumi. Tą naktį Renė irgi kaukė, maniau, kad sielvartingas jo balsas manesugniuždys. Šį sykį kauksme nebuvo girdėti nei sielvarto, nei abejonės. Taip staugė triumfuojantisrinktinis vadas.

Paklususi instinktui aš irgi pasiverčiau vilke, iškėliau snukį ir užstaugiau kartu su Renė. Mūsųbalsai susiliejo, skelbdami pergalę. Mudu palaikė Nevis su Meisonu. Sabina žiūrėjo dvejodama. Jinepasivertė, bet akimis pritarė mūsų chorui.

Akies kampučiu mačiau Šėjų. Jis vis dar laikė iškėlęs kalaviją, bet ginklo ašmenys atrodėpatamsėję, lyg atspindintys savininko pyktį. Rodos, tamsūs audros debesys buvo pasiruošę pratrūkti.Kaip ir Sabina, Šėjus nepasivertė, tik nuščiuvo. Jis prisimerkęs dėbčiojo į mudu su Renė.

Atvirtau žmogumi – užplūdo baisus nuovargis, kojos nebelaikė. Adrenalinas, kurio antplūdį jutauper žygį, buvo išsivadėjęs. Šėjus artinosi prie manęs. Nė nežvilgtelėjusi žinojau, kad atsivertęs Renėstovi greta. Du patinai vėl varžėsi dėl vietos. Abu manęs troško, abu nekentė vienas kito. Negalėjausu tuo taikstytis.

Kol nė vienas jų neprabilo ir nepalietė manęs, apsigręžiau ant kulnų ir moviau iš kambario. Manonervus išsekino nuolatinės pastangos neleisti jiems susikibti. Šiandien pamačiau, kokią vietą abugalimi mano vyrai išsikovojo keistame naujame pasaulyje. Renė liko vadu net tarp buvusių priešų. Jisvadovavo, Persekiotojai pakluso. Šėjus buvo Palikuonis, jo ieškodami Persekiotojai paaukojo dauggyvybių ir praliejo marias kraujo. Abu vaikinai žinojo, kur kiekvieno jų vieta ir ko kiekvienas nori.Aš pabėgau nuo savo valdovų Sergėtojų, bet čia jaučiausi kaip spąstuose, niekaip negalėjauapsispręsti dėl ateities.

Pasileidau koridoriais, kojos tapsėjo marmurinėmis grindimis. Troškau būti vilke, kad galėčiaugreičiau bėgti, bet Akademijoje buvo pilna Persekiotojų, o jiems tikrai nebūtų patikusi balta vilkė,

baisiu greičiu lekianti koridoriais. Taigi kūriau kiek įkabindama dviem kojomis, pasiryžusi surastiabu žmones, kuriais labiausiai pasitikėjau – galbūt jie man padės rasti atsakymus?

Kvapas atvedė į nuošalų sodo kampelį. Tesa klūpojo iki alkūnių sukišusi rankas į žemę. Anselistupėjo greta. Tik po kurio laiko išvydau Briną.

– Sveika, Kala! – Draugė nusišypsojo ir nušoko nuo obels šakos.– Vaidini Češyro katiną? – paklausiau apkabindama ją.– Katiną? – Brina suraukė nosį. – Fu! Nieku gyvu.– Malonu girdėti, kad nepraradai savo įsitikinimų.– Taigi grįžai. – Brina šiek tiek atsitraukė ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. – Atrodai sveika.

Vadinasi, žygis pasisekė.Linktelėjau.– Nė vienas būrys nepatyrė nuostolių.– Tikrai? – Tesa pakėlė galvą. – Kaip įspūdinga.– Lokiai neprilygsta vilkams.Brina prunkštelėjo ir įsisprendė į šonus.– Žinoma, ne. Bet kuris iš mūsiškių sudorotų lokį nė neįdrėkstas.Vyptelėjau.– O kaip Šėjus? – paklausė Tesa. – Ar rado Tordį?– Taip. – Nenoromis nukratė šiurpas. – Taip, rado. Sėkmingai įpusėjome Palikuonio operaciją.Tesa rimtai linktelėjo ir vėl ėmėsi darbo. Anselis pakilęs nusivalė žemėtas rankas. Vis dėlto

braukdamasis plaukus jis sugebėjo išsitepti kaktą juodžemiu.– Sveika, sese. – Jis priėjo, greitai mane apkabino, paskui susikišo rankas į kišenes ir nudūrė akis.– Labas, Ansai. – Gerklę tuoj pat užgniaužė gumulas. – Kaip tau einasi? – stengiausi kalbėti

nerūpestingai, kad Anselis mano balse, gink Dieve, neišgirstų gailesčio. Šito jam mažiausiai reikėjo.– Mokausi pažinti žoleles. – Brolis parodė į pintines. Jose įvairiausio žalumo augalai

skirtingiausio pavidalo lapais buvo rūpestingai surūšiuoti ir surišti į kuokštelius.– Žoleles?– Eliksyrams gaminti, – atsakė Anselis. Kai susiraukiau, brolis kalbėjo toliau: – Šios skirtos

gydūnams, dirbantiems Aidžio ligoninėje.– Rinksime augalus ir alchemikams, besidarbuojantiems Piralio vaistinėje, – pridūrė Tesa. Ji

laikė genėjimo žirkles. Prisiminiau, kaip andai jomis nusirėžiau plaukus, ir susigūžiau. – Bet prireiksdar kelių pamokų. Kai kuriuos augalus sunku atpažinti, kiti gali būti pavojingi.

Anselis nusišypsojo Tesai. Susijaudinau matydama brolio veide nuoširdų susidomėjimą.– Išmoksiu visa, ko prireiks. Tik tark žodį.– Ne viskas iš karto. – Tesa irgi nusišypsojo, paskui atsistojo ir paėmė dvi pilnas pintines. –

Nunešiu jas į Aidį, o judu pailsėkit. Tikriausiai norėsit išgirsti, kaip Kalai sekėsi žygyje.– Galim padėti nunešti, – pasisiūlė Brina. – Tų pintinių čia dar daug.– Nesivarginkit, – atsakė Tesa. – Grįždama atnešiu limonado. Šįryt kaip tik nuimtas citrinų

derlius, taigi gėrimas bus nuostabus.

– Puikumėlis! – Anselis išsišiepė ir išsitiesė ant žemės.Brina įsitaisė greta ir prisiglaudė prie jo. Jis nekrūptelėjo, nemėgino atsitraukti. Man vėl

užgniaužė gerklę. Norėdama nuslėpti jaudulį, nusukau žvilgsnį ir išvydau prisirpusiomis vyšniomisapkibusias medžio šakas. Gumulas gerklėje pranyko, ėmė kauptis seilės.

– Kala, kodėl leidi laiką su mumis, paprastais civiliais? – paklausė Brina, man atsisėdus antsuoliuko kitoje takelio pusėje. – Argi neturėtum rengti plano, kaip nugalėti Sergėtojus?

– Ko gero, turėčiau. – Išsitiesiau ant nugaros, kad Italijos saulė nurusvintų man odą.– Ko gero? – Pažvelgiau į draugę išgirdusi keistas gaideles jos balse. Brina įdėmiai mane stebėjo,

primerkusi mėlynas akis. – Kas nutiko?Sukandau dantis.– Nieko baisaus… aš tik…– Nagi, klok, – paragino ji.– Norėjau šį tą išmėginti. Man reikia… Dieve, kaip sunku prabilti.– Ko tau reikia? – Anselis žiūrėjo į mane, suraukęs kaktą iš susijaudinimo.– Su kuo nors pasikalbėti apie savo jausmus, – galiausiai išpyškinau. Tuoj pat iškaito skruostai.

Neabejojau, kad mano veidas buvo tokios pat ryškiai raudonos spalvos kaip netoliese augančiosrožės.

Anselis su Brina pratrūko juoku.– Ačiū, – urgztelėjau. – Be abejo, labai man padėjote.– Atleisk, Kala, – šypsodamasi tarė draugė ir nusibraukė ištryškusią ašarą nuo skruosto. – Tu

tiesiog… esi nuostabi.– Nuostabi?! – Parodžiau draugei iltis. – Man reikia pagalbos!– Mes tikrai padėsim. – Anselis vis dar juokėsi. – Vis dėlto labai smagu stebėti, kaip rausti ir

muistaisi, nors nori tik pasikalbėti. Kala, žmonėms būdinga išsipasakoti savo draugams.– Bet aš taip nedarau, – atkirtau. – Esu pratusi tvarkytis pati viena.– Mes suprantame. – Brina liovėsi šypsotis. – Vadinasi, reikalas išties svarbus.– Be abejo, svarbus, – pritarė Anselis. – Tai kas nutiko?Man vėl iškaito skruostai. Spoksojau į akmenis, kuriais buvo išgrįstas takelis.– Ak… Nejaugi… – sumurmėjo Brina. Pakėliau galvą, o juodu su Anseliu reikšmingai susižvelgė.– Dieve mano! – Užsidengiau veidą delnais.Brina pakštelėjo Anseliui į skruostą ir atėjo prie manęs.– Pasislink. Noriu atsisėsti greta.Pasislinkau padarydama jai vietos.– Nori kalbėtis tik tarp mūsų, mergaičių, ar ir Anselis gali pasilikti? – paklausė draugė.– Tegu lieka, – greitai atsakiau. – Man reikia abiejų nuomonės.– Apie tavo intymųjį gyvenimą? – paerzino Anselis.– Juk žinai, kad tau nekąsiu… – pagrasinau ir tuoj pat pasigailėjau savo žodžių.Anselio žvilgsnis trumpam apniuko, bet brolis prisivertė nusišypsoti.– Jeigu imsi elgtis kaip įsiutęs žvėris, uždėsiu antsnukį.– Gana, – pertraukė Brina. – Pasikalbėkim rimtai. Kas neduoda tau ramybės?

Reikėtų paklausti, katras iš jųdviejų neduoda man ramybės.– Nežinau, – atsakiau. – Tiesiog jaučiuosi… sutrikusi.– Kodėl? – Brina pritildė balsą. – Dėl to, kad pergulėjai su Šėjumi? Manai padariusi klaidą?Išraudusi dirstelėjau į Anselį. Jis buvo išsišiepęs kaip kvailys.– Ne, – atsakiau. – Aš nesigailiu. Tik nežinau, ar tai ką nors keičia.Anselio šypsena išblėso.– Nori pasakyti, kad trokšti būti su Renė?– Ar išvis kada norėjai būti su Renė? – Brina žvelgė į mane taip įdėmiai, lyg tyrinėtų vabzdį pro

mikroskopą. Mano oda įkaito, pasijutau nesmagiai, bet dėl to buvo kalti anaiptol ne saulės spinduliai.– Niekada per daug apie tai negalvojau, – atsakiau traukdamasi nuo draugės. Prireikė šiek tiek

erdvės atsikvėpti. – Visada maniau, kad jis taps mano vyru.– Bet Šėjus… – lėtai numykė Brina.– Sakeisi jį mylinti. – Anselio žodžiai nuskambėjo beveik kaltinamai.– Taip ir yra. – Pažvelgiau broliui į akis – žinojau, kokią kainą jam teko sumokėti už mudviejų su

Šėjumi meilę. – Ansai, aš nemelavau. Tikrai myliu Šėjų. Noriu būti su juo.– Tai kur čia bėda?Pirštais įsikibau į akmeninio suolelio kraštą.– Nežinau, ar jo vieta šalia manęs. – Balsiai tariant šiuos žodžius, širdis nemaloniai sutuksėjo,

rodos, krūtinę užgulė akmuo.– Nesuprantu, – pasakė Brina. – Šėjus tave myli. Tai visiems aišku.– Žinau, – atsakiau. – Bet jis yra Palikuonis. Todėl… Todėl baiminuosi, kad paklusdamas savo

likimui pasikeis.Brina kryptelėjo galvą.– Įgijęs kalaviją Šėjus tapo kitoks? Ėmė elgtis neįprastai?Linktelėjau. Mus apgaubė nejauki tyla, drumsčiama tik paukščių čiulbesio ir lapų šlamėjimo

vėjyje.– Tokia mintis man nė nebuvo dingtelėjusi, – pagaliau tarė Anselis.Brina vengė mano akių.– Man irgi.Prikandau lūpą ir sunkiai atsidusau.– Tai ką man daryti?– Ar Renė tave tebetraukia?Pasiklausiusi savo širdies plakimo atsakiau:– Taip.– Kala, dėl to tu ir blaškaisi, – nusišypsojo Anselis.Vos nekrimstelėjau broliui, bet supratau, kad jis tik nori mane paguosti.– Šneki kaip Meisonas, – prisiverčiau nusijuokti.– Nenuostabu, juk jis geriausias mano draugas, – atsakė Anselis.Brina paėmė mane už rankos.– Kala, Renė yra rinktinis vadas, bet tokiu tapo ir Šėjus. Todėl suprantama, kad juodu abu tave

traukia. Su Renė tave sieja praeitis ir dėl to dar sunkiau apsispręsti.– Ar įmanoma rasti atsakymą? – vėl apsimestinai nusijuokiau, spustelėdama Brinai pirštus.– Draugė tau sako, kad ne. – Brina pasiuntė Anseliui oro bučinį, o tasai nusišypsojo.– Neįmanoma? – nesupratau, kodėl juodu tokie laimingi. Tai tokia jų pagalba? Paskui prisiminiau:

abudu vėl apimti pirmosios meilės jaudulio. Kodėl aš šito nepatyriau? Mano susižavėjimas kitoks:trokštu arba perplėšti mylimajam gerklę, arba pabučiuoti. Tai bent.

– Kol kas neįmanoma, – kalbėjo toliau Anselis. – Ir Renė, ir Šėjus tave myli. Kiekvienas jų galitapti tavo vyru.

– Vis dėlto tai nereiškia, kad abu taps tavo vyrais, – sukikeno Brina. – Vargu ar būtų tokieiškrypėliai… bet gali su jais pasikalbėti.

– Brina! – Nustūmiau draugę nuo suolo.– Būtų gražu, – nusikvatojo Anselis.– Draugužiai, aš jūsų nekenčiu, – staiga įsižeidžiau. – Štai kodėl vengiau kalbėti apie jausmus.– Tu nejauti mums neapykantos, – nusišypsojo Brina. – Tu mus myli ir mes mylim tave.– Kala, mes visada tave mylėsim, – pridūrė Anselis. – Bet nepajėgiam padėti, nes atsakymą gali

rasti tik tu viena. Teks pačiai pasirinkti.– Tavimi dėta, palaukčiau karo pabaigos, – patarė Brina. – Jeigu Renė rado bendrą kalbą su

Persekiotojais, negalim jo prarasti. Kaip ir Šėjaus – jei jis mus paliks, karas baigsis darneprasidėjęs.

– Žinau, – pasakiau. Supratau įstrigusi nuo tada, kai mano gyvenime atsirado Šėjus. Besiblaškantitarp dviejų meilių, tarp dviejų likimų. Ir, rodos, dar kurį laiką teks šitai tverti.

– Bet mes visada tave išklausysim, – kalbėjo toliau Brina. – Mylėsim, kad ir ką nuspręstum.– Ačiū, – padėkojau.– Šitie vaikinai gali varžytis amžinai, – tarė Anselis. – Bet tavęs, Kala, mums niekas neatstos. Tu

esi vadė.Ilgiau nebeištvėriau, pravirkau.– Tik pažiūrėk! – nusišypsojo Anselis. – Ji tikrai turi širdį!– Užsičiaupk, – nusijuokiau ir nusibraukiau sūrias ašaras nuo skruostų. – Bet ačiū.– Nėra už ką. – Anselis atsistojo. Brolis vis dar šypsojosi, bet jo žvilgsnis apniuko. Nustebinta

pasikeitusio jo veido apsižvalgiau ir išgirdau Tesos balsą.– Ar norite atsigerti? – Ji pamojo kviesdama į pavėsinę, išpuoštą kaltinės geležies pinučiais.– Čia ne vien limonadas, – tarė Brina. – Čia visos vaišės.– Tesa šitai sugeba, – rūpindamasis savo skrandžiu, Anselis nuskuodė priešpiečių ir paliko mus.Brina apkabino mane per liemenį.– Anseliui tikrai pagerėjo. Tikiuosi, jis pasveiks.– Puiku, – padėjau galvą draugei ant peties.Pirmą kartą po labai ilgo tarpsnio mano širdis nurimo, raumenys atsipalaidavo. Kad ir kur mane

nuves meilė, gauja vis tiek palaikys. Šitai buvo svarbiausia.

ANTRA DALIS

Vanduo

DEVINTAS SKYRIUS

Akademijoje jau buvo svarstomas planas, kaip susigrąžinti Aidį – antrojo kalavijo rankeną.Koridoriais zujo susijaudinę Persekiotojai. Net marmuro gyslelės sienose, rodos, švytėjo ryškiau,tarsi atgijusios po sėkmingo pirmojo žygio.

– Aidis yra Jukatane, – pasakė Renė, po pietų eidamas iš valgyklos. – Persekiotojai aptarė žygiosmulkmenas su Aidžio vade Ineza. Pati slėptuvė įrengta Tulume. Anika mano, kad prieš žygį mumsreikia gerai pailsėti, todėl išvyksime rytoj po pietų.

– Ne iš pat ryto? – paklausiau.Renė papurtė galvą.– Anika sako, kad tai susiję su potvyniais ir atoslūgiais. Gerai nė nesupratau.– Taigi, tapai svarbia persona tarp Persekiotojų, – tariau. – Tau puikiai einasi, vade.– Ačiū, – nusišypsojo Renė, bet nužvelgė mane kreivokai. – Tu neprieštarauji?– Tokia tavo prigimtis, – stengiausi kalbėti abejingai. – Kuo labiau Persekiotojai mumis pasitikės,

tuo bus geriau.– Sutarta.Po sėkmingo žygio nuotaikos Akademijoje pasikeitė. Prieš atgaunant Tordį diduma Persekiotojų į

mane žiūrėjo smalsiai, kai kurie priešiškai. Dabar priešiškumas virto smalsumu, o smalsumassusižavėjimu. Keli Persekiotojai, susistabdę mane koridoriuje, net padėkojo už pagalbą. Buvau šiektiek nustebinta.

Renė staiga stabtelėjo: dirstelėjusi į jį supratau, kad stovime priešais mano kambario duris.– Atėjome, – pasakė jis kimiai.Spėliojau, kaip Renė sužinojo, kur gyvenu. Ar užuodė mano kvapą, ar tyčia ieškojo anksčiau?– Turime pailsėti, tiesa? – Vengiau jo žvilgsnio. – Jaučiuosi išvargusi, todėl su malonumu

vykdysiu Anikos paliepimą.– Kala, turiu tavęs šio to paklausti.Širdis ėmė lipti per gerklę. Prisiverčiau pažvelgti Renė į akis.– Klausk.Vaikinas nudelbė mane sunkiu žvilgsniu.– Tai leisi man eiti?

– Ką? – išspaudžiau tik vieną žodį. Kur eiti? Į mano kambarį? Miegoti drauge? Man ėmė drebėtirankos.

– Rytoj. Į žygį vyks tik vienas būrys. Anika sakė, kad jam vadovausi tu, nes Šėjus tavim labiausiaipasitiki.

– Oho, – nusijuokiau kiek aprimusi. – Maniau…– Ką? – Mano žodžiai Renė suglumino, o mane apniko dvejonės. Nuvėriau jį akimis.– Turiu žinoti, kad galiu tavim pasikliauti.Renė atsirėmė į mano durų staktą. Nesupratau, ar įsižeidė, ar supyko. O gal ir viena, ir kita?– Tu manim nepasitiki.– Dėl Šėjaus, – pridūriau.Jis sukando dantis, bet tylėjo.– Šėjus yra Palikuonis, – ryžtingai pasakiau. – Jis žygyje svarbiausias. Jeigu pateks į bėdą, turiu

būti tikra…Atsitraukęs nuo durų Renė pašnairavo į mane.– Tu manai, aš tyčia leisiu sužeisti Šėjų ar padarysiu tai pats?– Anksčiau esi jam grasinęs. – Vos tvardžiausi nešaukusi. Kai kalba krypdavo į Šėjų, sukildavo

visi mano gynybiniai instinktai. – Ir ne kartą!– Tai kas kita, Kala, – Renė irgi pakėlė balsą. Į mus sužiuro keli pro šalį einantys Persekiotojai. –

Tai buvo visai kas kita, susiję tik su mudviem. Kare galioja kitos taisyklės. Aš niekada… – Jis nutilo,sugniaužė kumščius ir giliai įkvėpė. – Mūšio lauke niekada nerizikuočiau tokio svarbaus žmogauskaip Palikuonis gyvybe, – galiausiai išpyškino. – Suprantu, kiek daug pastatyta ant kortos.

Prisiverčiau nusiraminti ir nurijau tulžį. Renė sakė tiesą.– Gerai. Tikiu tavim, gali eiti į žygį.Jis vis dar neatgniaužė kumščių, net gyslos ant dilbių išsišovė. Norėjau paliesti vaikiną, bet jis

atsitraukė.– Nereikia. – Renė vengė mano akių.Pasijutau tarsi gavusi smūgį į pilvą, verčiau jau būtų man smogęs. Tada būtume susigrūmę –

nematyčiau nusiminusio jo veido.– Renė, – sukuždėjau, – džiaugiuosi, kad pasisiūlei eiti. Rytoj būsi man reikalingas.Kai jis kryptelėjo galvą ir pažiūrėjo į mane, tamsiose akyse blykstelėjo kibirkštėlė.– Tik rytoj?Nugurgiau seilę negalėdama atplėšti nuo jo akių ir netekusi žado.Renė kreivai šyptelėjo. Jis ištiesė ranką ir paglostė man pasmakrę taip švelniai, kad vos jutau

prisilietimą.– Ačiū, Kalija. – Pirštai nukeliavo mano smakru iki lūpų. Kita ranka jis paėmė manąją, paskui

įsispoksojo į žiedą su safyro akimi – vis dar mūvėjau Renė dovaną. – Labos nakties.Vaikinas apsigręžė ir nužingsniavo koridoriumi. Žiūrėjau, kol dingo iš akių. Spėliojau, kur yra jo

kambarys, nors bandžiau save įtikinti, kad man tai visai nerūpi. Atsirėmiau į duris, paspaudžiaurankeną ir griūte įgriuvau vidun. Visi tie žygiai, tasai pasaulio gelbėjimas baisiai vargino. Ne tiksekino fiziškai, bet ir užkrovė didžiulę psichologinę naštą. Žinoma, Šėjui teko didžiausias krūvis.

Susmukusi ant lovos spėliojau, kaip jis laikosi. Buvo ilgai užsidaręs su Anika ir Silasu, gausinožinias apie Elementų kryžių. Paskui išvyko treniruotis su Etanu, Konoru ir Edne. Dabar Šėjus vienąkalaviją turi ir negali švaistyti laiko – reikia kuo greičiau išmokti jį valdyti.

Gal jis jau laisvas? Gal kaip ir aš savo kambaryje spokso į debesuotą nakties dangų, kuriamenematyti nei žvaigždžių, nei mėnulio? Norėjau pas jį nueiti kaip praėjusią naktį. Kai miegodavaulovoje, prisiglaudusi prie jo, jausdavausi visiškai laiminga, o tysodama viena skausmingaikankinausi. Išsiritau iš lovos, nutipenau prie durų, bet įveikusi susierzinimą grįžau atgal. Susivyniojauį patalus kaip į kokoną ir sugniaužiau pirštais lovatiesę. Dabar negaliu eiti pas Šėjų, turiu įveikti jotrauką. Jis irgi neatėjo manęs ieškoti. Tai skaudino kur kas labiau, negu norėjosi pripažinti.

Mano širdį ir protą draskė prieštaravimai. Neketinau ieškoti nė vieno iš vaikinų vien dėl to, kadkitą rytą netektų vogčiomis sėlinti iš svetimo kambario. Praėjusią naktį Šėjus elgėsi savanaudiškai,daugiau šito nebepakęsiu. O Renė šiandien įrodė esąs naudingas Persekiotojams. Neapgaudinėsiu jo,nes vaikinas man rytoj reikalingas. Be to… Negaliu eiti pas Šėjų. Ne dabar.

Neprisimenu, kaip užsnūdau, bet pabudau sukuistuose pataluose – tai rodė, kad miegota neramiai.Buvau apsiblaususi ir nepailsėjusi, todėl nusprendžiau, kad būtų neprošal išsiprausti duše. Be to,prisiminiau, kad pusryčių gausiu šviežio omleto, pagardinto sodo žolelėmis. Nuo šios minties bentkiek pralinksmėjau.

Nors prausyklos buvo toli, atrodė puikiai įrengtos. Stovėjau po plačia šilto vandens srove. Ji buvostipri, bet neprilygo kriokliui. Šalia dušo kabinų ant medinių lentynėlių buvo pristatyta daugybėprausiklių ir aliejų. Išsirinkau kūno šveitiklį ir energingai išsitryniau, kad išvaikyčiau miegus.Kvepiantis levandomis ir mėtomis šveitiklis padėjo atsigauti. Apuosčiau ir kitus prausiklius, nosįkuteno aromatų gausa. Daugelis gėlių ir žolių dvelkė gaivumu. Akademijos sodo gėrybės buvonaudojamos ne tik valgiui ir vaistams gaminti. Brina turėjo labai džiaugtis tokia gausa – stebėjausi,kaip nepraleidžia prausykloje visos dienos.

Išėjusi iš dušo kabinos apsivyniojau rankšluosčiu ir patraukiau į kambarį, jame buvau palikusidrabužius. Išnirau iš garų debesio į atvirą erdvę tarp prausyklų bei persirengimo kambarių irsustingau. Akimirką pamaniau, kad vaidenasi, bet nuo plaukų ant pečių ir raktikaulių lašantis vanduoišsklaidė abejones.

– Labas, – mano širdis sutvaksėjo.Priešais mane nuoga krūtine stovėjo Renė. Buvo apsirišęs rankšluosčiu strėnas, šalia ant kėdės

pasidėjęs drabužius. Jis dirstelėjo į prausyklos duris.– Ar čia mergaičių dušinė? Prausiausi čia vakar, bet nepastebėjau…– Atskiri tik persirengimo kambariai. – Nusijuokiau, nors buvo nesmagu. – O dušai bendri.– Kokie Persekiotojai šiuolaikiški, – vyptelėjo Renė. Jo akys nuslydo šlapiomis mano rankomis. –

Tu spinduliuoji švara, Kalija.– Aha. – Žingtelėjau link persirengimo kambario. Nelaimė, turėjau praeiti pro Renė. Užuodžiau jo

odos šilumą, aštrus prakaito kvapas maišėsi su levandų aliejaus aromatu, sklindančiu nuo manęs. –Netrukdysiu tau.

– Gali likti. – Renė paėmė mane už rankos ir atgręžė į save. Paskui kreivai šyptelėjo. – Nušveisi

nugarą.Sunkiai atplėšiau akis nuo Renė krūtinės. Kai mudviejų akys susitiko, man nėmaž nepalengvėjo.– Juk žinai, kad negaliu.– Iš kur man žinoti? – atsakė jis, prisitraukdamas mane arčiau. – Esu tikras, kad nieko nežinau.– Liaukis, – mano pasitikėjimas savimi išgaravo.Čia buvo per daug karšto vandens garų ir per mažai medžiagos, dengiančios mūsų kūnus.Atsidusęs vaikinas paleido mane. Jo viliūgiška šypsena išnyko, veidas tapo abejingas.– Nekaltinu tavęs už tai, ką padarei, – pasakė Renė. Paskui atsirėmė į sieną ir, užuot žiūrėjęs į

mane, įsispoksojo į lubas. – Aš to nusipelniau. Už tai, ką tau iškrėčiau.– Apie ką kalbi? – paklausiau.– Nekaltinu tavęs, kad pasirinkai jį…– Aš nepasirinkau Šėjaus, – atšoviau traukdamasi prie persirengimo kambario durų. – Abiem

pasakiau, kad apsispręsiu tik pasibaigus karui.Renė pažvelgė tiesiai man į akis, tarsi smeigė strėlę į krūtinę.– Ne tai turėjau galvoje.Nors prausykloje buvo labai karšta, man pašiurpo oda.– Tai ką?– Nekaltinu tavęs, kad pasirinkai Šėjų mylėtis pirmą kartą, – Renė žodžiai skambėjo labiau liūdnai

nei piktai.Man ėmė drebėti rankos ir kojos. Negalėjau kalbėti, bet Renė įskaitė klausimą mano akyse.– Sabina man pasakė.– Neturėjo teisės…– Neniršk ant jos, – karčiai nusijuokė Renė. – Sabina mane išdėjo į šuns dienas. Pareiškė, kad

praradau tave. Kad buvau pasipūtęs kvailys ir to nusipelniau. Tai su tavimi nesusiję.Nusukau akis nuo Renė.– Tai tikrai neturi nieko bendra su tavim. Sabina buvo nusiminusi dėl…– Dėl Kozetės, – tarė jis. – Aš žinau. Kai išsirėkė, mudu ramiai pasišnekėjom. Ji labai sielojasi

dėl Kozetės, aš jos nekaltinu. Norėčiau, kad Deksas ir Fei būtų čia.– Būtų juokinga, jei nebūtų taip liūdna, – pasakiau atsiremdama į sieną greta Renė.– Kaip suprasti?– Fei ir Deksas – stipriausi mūsų gaujos kariai, – tariau. – Bet kaip tik jiems galiausiai pritrūko

drąsos pakovoti už save.Renė linktelėjo.– Gulėjau su Šėjumi ne iš keršto tau, – pasakiau taip tyliai, kad kažin ar jis mane išgirdo. – Aš…

jis…Valandėlę Renė tylėjo ir aš pamaniau, kad bus neišgirdęs. Paskui vaikinas atsikrenkštė.– Žinau, tau labai patinka Šėjus. Tai akivaizdu, – pasakė jis. – Bet ar tikrai žadi nesirinkti iki karo

pabaigos?– Aš… – Aš tiesiog privalėjau taip elgtis. Jei būčiau pasirinkusi vieną iš vadų, kitas būtų

pasišalinęs. Taip daroma. Vietą šalia patelės išsikovoja vienas patinas, o kitas turi pasitraukti, nes

negali susitaikyti su pavaldinio padėtimi gaujoje. Negalėjau leisti, kad taip nutiktų. Vien mintis, kadvienas jų išeis, stingdė man kraują.

– Be to, turiu tau dar šį tą pasakyti. – Renė netikėtai apsigręžė ir įsirėmė delnais į sieną man iššonų prie pat pečių, neleisdamas išsprūsti.

– Nemėgink. – Stigo drąsos būti taip arti jo. Aš jau paslydau su Šėjumi, nuolaidžiavau sau, norsbuvau pasižadėjusi laikytis atstu nuo abiejų vaikinų. Jei atsiduosiu Renė, susipainiosiu galutinai.Tiesą sakant, norėjosi, kad Renė mane paliestų, nes praėjusią naktį praleidau viena neramiaisnūduriuodama, visąlaik vyliausi, kad Šėjus tyliai pasibels į duris. Vis dėlto jis nepasibeldė. Darlabiau įsitraukęs į Persekiotojų pasaulį Šėjus nutolo nuo manęs.

– Paklausyk, Kala. – Jis nenuleido nuo manęs akių. – Ar prisimeni aną vakarą „Edene“?Linktelėjau neįstengdama prabilti. Mano širdis daužėsi taip garsiai, kad turbūt vis tiek nebūčiau

išgirdusi savo balso. Rodos, nuo vakaro „Edene“ buvo prabėgęs visas šimtmetis; neįsivaizdavau,kodėl Renė apie jį prakalbo.

– Tada klausei, ar aš ko nors bijau, – toliau dėstė vaikinas.– Prisimenu, – prikandau lūpą, prieš akis plaukė seni vaizdai. – Sakei, baiminiesi tik vieno

dalyko.– Taip, tik vieno, – sukuždėjo Renė man į ausį. – Tik vieno dalyko nuolatos bijojau. Ir tebebijau.Sukaustyta jo žodžių stovėjau prie sienos.– Kokio?Renė balsas suvirpėjo.– Kad niekad manęs nepamilsi. Rimtai.– Renė… – Man drebėjo rankos.– Girdėjau įvairiausių gandų, – pasakojo jis. – Grėsliųjų gaujos nariai šnibždėdavosi, kai kurie

keistai dirsčiodavo į mane. Ir mano tėvas… Turiu galvoje Emilį… Su kokiu pykčiu jis kalbėdavoapie mamą. Ji buvo jau seniai mirusi, o jo neapykanta vis neišnyko. Net aš ėmiau suvokti, kad vedęsjis tapo jos valdovu, bet jokios meilės tarp jųdviejų nebuvo.

Iš susijaudinimo vos kvėpčiojau. Ne itin norėjosi klausytis toliau, bet neprisiverčiau nutildytiRenė.

Vaikinas lūpomis lytėjo man ausį.– Kai pirmą kartą tave pamačiau, kai buvome pažadėti vienas kitam, prisiekiau, kad neversiu

tavęs pamilti, kad rasiu kitą būdą užkariauti.Staiga atsitokėjusi išrėžiau:– Jei taip norėjai mane užkariauti, kodėl vidurinėje nuolat susitikinėjai su kitomis merginomis?Mano žodžiuose buvo daugiau pagiežos, nei būčiau maniusi. Andai buvau priversta stebėti, kaip

Renė linksminasi su kitomis, o pati turėjau ištikimai laukti, nieku gyvu nepasiduoti aistrai. Jo elgesysmane žeidė. Suabejojau Renė išpažinties nuoširdumu ir sąžiningumu.

Vaikinas prispaudė kaktą man prie smilkinio.– Maniau, kad matydama, kaip kitos merginos manęs trokšta, stipriau pamilsi. Aš troškau tik tavęs.Tyliai suurzgiau.– Sabina teisi, tu tikras kvailys.

– Gal nirši ne taip baisiai, jeigu sutiksiu? – Renė nusišypsojo, bet jo žvilgsnis liko rimtas.Nusukau veidą, širdyje grūmėsi pyktis, viltis ir aistra.– Galėjai atkleisti savo jausmus.– Taip ir ketinau, – atsakė Renė. – Norėjau papasakoti prieš ceremoniją, tada, kai padovanojau

tau žiedą… Bet neišdrįsau.Dirstelėjau į Renė. Vaikinas buvo išraudęs, taigi kalbėjo tiesą.– Aš… – Niekas nešovė į galvą. Ką čia bepridursi?– Prašau suteikti man dar vieną galimybę. Gal leistum pradėti viską iš pradžių, – tarė Renė. – Tik

noriu, kad žinotum, ką tau jaučiu. Suprantu, persvara ne mano pusėje. Šėjaus pasirodymas pakeitėtavo gyvenimą. Jis tave išgelbėjo.

– Tai aš išgelbėjau Šėjų. Drauge ir save pačią.– Ką ir kalbėti, tasai vaikinas iš pat pradžių buvo didvyris. Bet mudu sieja praeitis, gaujos

istorija. Juk ne viskas buvo taip blogai.– Žinau.– Kala, prisipažink, kad nors akimirką troškai pasilikti aname name tik su manimi.Tvirčiau suėmiau rankšluostį, baiminausi, kad nuslys. Renė buvo teisus, bent jau iš dalies. Jis vis

dar mane traukė – kaip rinktinis vadas ir kaip mano partneris. Anksčiau neabejojau, kad su Renėpraleisiu visą gyvenimą. Praeities saitai atrodė labai stiprūs, vis dėlto nenorėjau leisti prisiminimamsužgožti dabarties. Ateitis su Renė buvo aiški – įsivaizdavau, kaip gyvenčiau, kokios būtų manopareigos ir kad puikiai žinočiau savo vietą pasaulyje. Jis man labai patiko. Jutau nenugalimą norąturėti Renė šalia.

– Kala, mudu esame skirti vienas kitam, – vėl prabilo jis, ir aš suvirpėjau. Rodos, Renė perskaitėmano mintis. – Leisk parodyti, kaip viskas galėtų būti. – Renė švelniai pabučiavo mane į lūpas.

Nebeatsispyriau geismui – ėmiau glostyti jam krūtinę. Tyliai urgztelėjęs Renė suleido pirštus įdrėgnus mano plaukus ir ėmė bučiuoti. Mano pirštai nuslydo žemyn jo pilvu, ėmiau knebinėti klubusjuosiantį rankšluostį. Renė bučinys tapo dar karštesnis, jis ragino mane nesiliauti.

Prausyklos durys atsilapojo – vidun išdidžiai įžengė Konoras. Jis buvo be marškinėlių, mūvėjopižamos kelnes, su rankšluosčiu ant peties. Išvydęs, kaip pusnuogis Renė spaudžia mane prie sienos,Persekiotojas liovėsi švilpavęs.

– Dievulėliau! Jūs papiktinote mano akis! – Konoras užsidengė veidą delnais. – Įžeidėtenekaltybę!

– Užsičiaupk, Konorai, – paliepiau. Viena vertus, man palengvėjo, antra vertus, jaučiaunusivylimą, kad buvome užklupti. Išsivadavau iš Renė glėbio, vienu šuoliu pasiekiau persirengimokambario duris ir įpuoliau vidun. Jausdamasi pažeminta kuo greičiau apsirengiau ir išbėgau išprausyklos. Koridoriuje prasilenkiau su dar keliais apsimiegojusiais Persekiotojais, traukiančiaispraustis. Ausyse tebeaidėjo Konoro juokas.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Mano skrandis urzgė, bet vis dar negalėjau atsipeikėti po susidūrimo su Renė. Tokia sutrikusinegalėjau susitikti su Šėjumi… Be to, nuo manęs tikriausiai sklido Renė kvapas.

Po velnių, Kala. Kodėl nesilaikei nuo jo atokiau? Nuo jų abiejų?Patyriau geismo ir meilės jėgą, bet niršau, kad užvirus kraujui nesugebu tvardytis. Todėl atsisakiau

sumanymo pusryčiauti kartu su Haldžio būriu ir patraukiau į sodą pasiskinti šviežių vaisių. Nors buvodar labai anksti, nustebau pamačiusi Anselį, raškantį nuo medžių apelsinus.

– Labas rytas, – brolis man nusišypsojo.– Duosi man vieną? – paklausiau, rodydama į puspilnę pintinę.– Žinoma, – Anselis padavė man vaisių.– Tu labai ankstyvas, – ėmiau lupti žievę.Brolis įsitempė.– Man ilgai nesimiega.Įsidėjau į burną apelsino skiltelę ir ėmiau kramtyti. Liežuvį pakuteno citrusų skonis. Vaisius buvo

išnokęs, sultingas.Anselis tylėdamas skynė apelsinus.– Rodos, tau pagerėjo, – atsargiai pratariau.– Tikrai?Kostelėjau, vos nepaspringau sultimis. Metalinė gaidelė brolio balse persmelkė mane iki kaulų

smegenų – pirmąkart ją išgirdau sužinojusi, kaip Sergėtojai jį nubaudė.– Tai tau nepagerėjo? – paklausiau.Brolis atsigręžė į mane. Jo akys buvo ne tuščios kaip Denveryje, o kupinos nevilties.– Kala, man niekada nepagerės, – tarė Anselis, vartydamas rankose apelsiną. – Tikrai ne.– Bet… – spoksojau į brolį trokšdama, kad taip nekalbėtų. Norėjosi tikėti, kad jis tik gailisi savęs,

bet žinojau, jog taip nėra. – O kaipgi Brina?– Aš myliu Briną, – atsakė Anselis. – Ir negaliu žiūrėti, kaip ji kankinasi.Tyrinėjau brolio veidą. Jis atrodė pasenęs ir piktas.– Tai apsimetinėji, kad tau geriau, nes nenori skaudinti Brinos?Anselis linktelėjo.

– Brinai atrodo, jog vis dar mane myli. Mėginau su ja išsiskirti, bet ji manęs neklausė.– Negi nenori būti su ja drauge? – paklausiau.– Visada mylėsiu Briną, – pareiškė jis. – Bet aš jai ne pora. Brina verta geresnio.– Kaip gali šitaip kalbėti? – norėjau aprėkti brolį, bet šiaip taip susitvardžiau. – Esi toks, koks

buvai.– Nebesu. – Anselis sugniaužė apelsiną, nagai įsmigo į žievę. – Patikėk manim, nebesu.– Esi, – ginčijausi. – Ir Brina tave myli.– Aš nelygus jai, jau nebe. Poroje abu turi būti lygiaverčiai. Tu geriau už bet ką turėtum tai

suprasti.– Žinoma, suprantu, – susiraukiau. – Vis dėlto tu klysti. Jau pasakojau, kad praeityje Persekiotojai

ir Kariai kartais susituokdavo. Turėjo šeimas.– Žinau. – Anselis kandžiai šyptelėjo. – Girdėjau. Iš tavęs, iš Tesos. Persekiotojai ir Kariai.

Monro ir Korina. Jis ir ji, ji ir jis.– Tai kas tau nepatinka? – Suspaudžiau apelsiną delne, sultys pasruvo per krumplius. – Taip buvo.

Juos siejo tikra meilė, tikra partnerystė. Dėl jų žmonės aukojo gyvybę.– Tai ne tas pat, – Anselis nudelbė akis.– Kodėl?– Todėl, kad aš negimiau Persekiotoju ir neturiu jų galių. – Brolis vėl pasižiūrėjo į mane, pilkos

akys buvo pritvinkusios įsiūčio kaip audros debesis. – Aš praradau savo galias ir jųnebesusigrąžinsiu. Kada nors Brina tai supras ir mane paliks. Ir teisingai padarys.

– O jeigu nepaliks? – Žiūrėdama į suspaustą apelsiną pasijutau tarsi žvelgianti į sužalotą Anselioširdį. – Kas, jeigu Brina norės likti su tavim ir sukurti šeimą?

– Kad aš vaidinčiau tėvelį ir žaisčiau su savo vaikais vilkiukais?– Taip ir būtų, – pasakiau.– Žinau, – tarė brolis. – Tesa išaiškino motinos prado esmę. Bet čia nepadės nei biologija, nei

burtai, nei dar kas nors. Mudu su Brina galėtume būti kartu ir sukurti šeimą. Tik kas iš to išeitų?– Tiesiog palūkėk, Anseli, – nebežinojau, ką pridurti. Neapkenčiau to susitaikymo ir nevilties

brolio balse.– Pažadu niekada neįskaudinti Brinos, – pasakė jis. – Neprisipažinsiu jai, kaip iš tiesų jaučiuosi.

Būsiu greta, kol jai manęs reikės, o kai panorės išeiti, paleisiu.Mudu su Anseliu žiūrėjome vienas į kitą. Supratome vienas kitą be žodžių.Paskui jis bejėgiškai šyptelėjo ir padavė man kitą vaisių.– Turi suvalgyti pusrytį. Pirmą apelsiną sutraiškei.– Ačiū, – vargiai išspaudžiau.– Štai kur jūs! – išgirdau Brinos balsą ir atsigręžiau. Mano draugė švytėdama artinosi taku. –

Atsiprašau… Labai ilgai turškiausi duše. Dangiška palaima! Persekiotojai išties galėtų prekiauti takosmetika. Pakalbėsiu apie tai su Tesa. Pauostykit mano odą – kvepiu rožėmis ir kmynais!

Anselis atsigręžė į Briną ir aš pamačiau, kas nutiko. Mano brolis tarsi užsidėjo kaukę ir išpalūžusio vaikino virto ankstesniu Anseliu.

Nebepajėgiau čia būti, tik ne dabar. Nenorėjau, kad iš mano veido Brina suprastų, jog kažkas ne

taip. Pasakiau turinti susitikti su Anika ir nuskubėjau tolyn, žiaumodama apelsiną ir stengdamasiišvaikyti niūrias mintis. Neįveikusi pusės kelio išvydau dar vieną žmogų, primenantį, kokspermainingas mano gyvenimas.

Ant akmeninio suolo šalia tako drybsojo Konoras. Jo marškiniai buvo atsagstyti, raumeningąkrūtinę vagojo randai. Jau buvau juos mačiusi.

Ketinau nusigręžti ir eiti sau, bet panorau praskaidrinti nuotaiką ar bent pasikalbėti suPersekiotoju akis į akį.

– Tai kiek maždaug Karių esi nužudęs?– Dabar žudau mažiau, – neatsimerkdamas atsakė Konoras. – Bet tie, su kuriais koviausi, gerokai

priešinosi ir paliko šį tą atminimui. – Jis persibraukė randuotą krūtinę.Pritūpiau ant suolo šalia jo, atgręždama saulei sprandą ir pečius. Širdis šuoliavo kaip lenktynių

žirgas, bet aš susiėmiau ir pasakiau, ką norėjau.– Dėl to, ką matei šįryt… – Maloni šiluma staiga virto deginančiu karščiu – kraujas mušė man į

sprandą ir skruostus.– Nesijaudink, aš tavęs neteisiu, – pasakė Konoras. Jis sukryžiavo rankas už galvos ir pakėlė

veidą, kad pažvelgtų į mane. – Bet jeigu prarasim Palikuonį per tai, kad nemoki laikyti suglaudusikojų, užvirs tikras pragaras. Tiesiogine žodžio prasme.

Aš suurzgiau, o Persekiotojas nusikvatojo.– Dailioji subinaite, ne aš pirmas prabilau apie alsuojančius karščiu tavo pasimatymus, – pareiškė

Konoras. – Pati pradėjai šį pokalbį.Apkabinau rankomis blauzdas ir padėjau smakrą sau ant kelių.– Tiesiog noriu, kad suprastum.Konoras atsisėdo ir šyptelėjo puse lūpų.– Ką gi turiu suprasti?– Kad Šėjus, Renė ir aš patekome į keblią padėtį.– Keblią? – Jis plačiai išsišiepė. – Man tai viskas aišku. Tave kaitina abu vyrukai. Bet teks

išsirinkti vieną.– Viskas ne taip…Konoras pertraukė mane rankos mostu.– Žinoma, esama daugybės šalutinių smulkmenų, bet esmė tokia. Tu viena, o jų – du. Meilė yra

kalė.– Kaip gražu, – troškau apšaukti jį melagiu, bet jis labai logiškai paaiškino mano padėtį.– Klausyk, širdele, aš nemėtau akmenų į tavo daržą. Tiesiog vadinu daiktus tikraisiais vardais. –

Konoras nusibraukė nuo veido rudus plaukus, tebedrėgnus po maudynių duše. Viduržemio saulė perkeletą dienų buvo spėjusi nurusvinti jo odą, ant įdegusios krūtinės bolavo randai.

– Tai visi nešvankieji tavo juokeliai nieko nereiškia? – nusivaipiau. – Kas galėjo pamanyti.Jis pašnairavo į mane, bet nieko neatsakė.– Žinai, ką manau?Persekiotojas kilstelėjo antakį. Palinkau prie jo.– Kad tie sodrūs pokštai yra vien kaukė, būdas primiršti, jog tau iš tiesu terūpi vienas žmogus.

– Aš tau panašus į vienmylį vaikiną? – nusišypsojo Konoras, bet jo akys buvo rimtos.Atlaikiau Persekiotojo žvilgsnį.– Neabejoju, tu iki ausų įsimylėjęs Ednę.Konoras pirmasis nusuko žvilgsnį į netoliese trykštantį fontaną.– Padariau klaidą dėl jos, – tyliai atsakė jis, pasinerdamas į savo mintis. – Maždaug prieš metus.– Klaidą? – susiraukiau. – Gal… su ja pergulėjai?Persekiotojas šaltai nusijuokė.– Ne.– Tai tu su ja nesimylėjai? – nesuvokiau pašaipios jo šypsenos prasmės.– Tikrai ne, – atsakė Konoras. – Ko gero, tai ir buvo klaida.– Nesuprantu.Jis nuleido kojas nuo suolo ir įsirėmė rankomis į šlaunis.– Kai mudu susipažinome, Ednė buvo dar vaikas. Man buvo šešiolika. Pasipūtęs kaip gaidys.– Aha, nuo to meto labai pasikeitei.Konoras nusišypsojo žiūrėdamas į tolį.– Tada Ednei buvo sunku gyventi.– Ji man pasakojo, – tariau. Prisiminiau, kaip Ednė užsiminė, kad Konoras po motinos mirties

buvo jai puikus draugas.Persekiotojas susijaudinęs pažvelgė į mane.– Ką ji tau dar pasakojo?Nustebau, nes Konoras išbalo.– Tiesiog kaip stengdavaisi ją pralinksminti po mamos netekties.– Ak, taip… – jis greitai susitvardė.– Verčiau papasakok, ką, tavo manymu, Ednė man atskleidė.Persekiotojas papurtė galvą, bet paskui prabilo:– Jai šešiolika.– Žinau.Jis žvilgtelėjo į mane.– Praėjusiais metais Ednei buvo penkiolika, o man dvidešimt. Mudu visada kartu švęsdavome

žiemos saulėgrįžą. Etanas, Kailas, Stiuartas ir aš grįžome iš Denverio posto, o Ednė turėjo atostogų.Linktelėjau. Kol kas neišgirdau nieko ypatingo.– Po linksmybių – didelės šventės su daugybe gėrimų ir šokių – patraukiau tiesiai į savo kambarį

ir norėjau griūti į lovą. Ednė paklausė, ar galėtų užeiti pas mane pasikalbėti.Mano pulsas padažnėjo. Supratau, kur lenkia Konoras, ir ėmiau jaudintis dėl jų abiejų.Persekiotojas pasikasė sprandą.– Ednė tikrai turėjo galvoje ne pokalbį. Ir aiškiai parodė, ką turi omenyje.– Ketino apsukti tau galvą? – Ednė buvo iš tų merginų, kurios gauna, ko nori.– Aha, labai rimtai.– O tu pasakei „ne“? – Vargiai galėjau tuo patikėti.– Jai buvo penkiolika, – tarė Konoras.

– Žinau. – Penkiolika – nedaug, bet Ednė buvo pagal metus labai subrendusi. Ir Konoras nebūtųpadaręs jokio nusikaltimo. Ją, įpratusią tenkinti savo norus, nelengva atbaidyti.

– Negana to, ji Monro dukra.– Ak! – dabar toptelėjo.– Ji ne taip suprato mano būgštavimus, kodėl mudu negalime būti pora.– Įsivaizduoju. – Mintyse mačiau skraidančius daiktus, išdaužytus stiklus ir, ko gero, Konorą

pamušta akimi. – Tai buvo prieš lažybas su Silasu ar po jų?Persekiotojas staigiai įkvėpė oro.– Ji papasakojo tau ir apie lažybas.– Ednė sakė, kad iš to neišėjo nieko gero.– Susilažinta buvo pirmiau, kelios valandos prieš šventę, – atsakė Konoras. – Tada ir paaiškėjo,

kad mudu su Edne nebegalime apsimetinėti. Vos tik ją pabučiavau, nebeįstengiau…– Nebeįstengei apsimetinėti esąs jai abejingas.Persekiotojas nedraugiškai dėbtelėjo į mane.– Tai aiškiai matyti, – pasakiau.– Nebegalėjau apgaudinėti savęs, – toliau kalbėjo Konoras. – Bet maniau, kad taip reikia dėl

Ednės.– Tu mąstai klaidingai. – Atgaivinau Renė išpažintį. Jeigu būčiau žinojusi, ką šis iš tiesų man

jaučia, gal mūsų gyvenimas būtų susiklostęs kitaip? Tada prisiminiau Šėjų. Ar norėčiau pakeistipraeitį? Negalėjau įsivaizduoti jos be Šėjaus. Nuo minties, kad nebūčiau įsimylėjusi Šėjaus, suskaudoširdį.

– Galbūt. – Konoras atsistojo ir pasirąžė. – Tikrai nesitikėjau, kad viskas šitaip pakryps.– O ko tikėjaisi? – paklausiau. – Negi norėtum matyti Ednę su kitu vaikinu?Blykstelėjimas Konoro akyse išdavė, kad šito jis visai nenorėtų.Aš neatlyžau.– Tai verčiau ko nors imkis.– Sudarykim sutartį. – Konoras šyptelėjo. – Kai išsirinksi berniuką, aš išsiaiškinsiu su Edne.– Taip nesąžininga. – Pašokau, bet Persekiotojas nenusileido.– Kare ir meilėje visos priemonės tinkamos, – atkirto ir patraukė savo keliu.Supratau, kad pokalbis baigtas.– Tai ką? – riktelėjau jam iš paskos. – Taip nieko ir nesiimsi?– Eisiu paskui tave, vade. – Jis atsigręžė ir žingsniuodamas atbulas man nusišypsojo.– Ką tai reiškia? – įsisprendžiau rankomis į šonus.– Tai reiškia, kad šitą karą ketinu laimėti, – jis atidavė pagarbą. – Meilė gali palaukti.Suerzinta pokalbio spoksojau Konorui į nugarą. Ką gi, bent šį tą sužinojau daugiau apie Konoro ir

Ednės santykius.– Kala! – Atsigręžusi išvydau mojančią Briną.Nešinas pilna pintine apelsinų paskui ją ėjo Anselis. Drauge buvo ir Meisonas.– Kas atsitiko? – paklausiau prisiartinusi.– Turime eiti į kalėjimą, – tarė Brina.

– Į kalėjimą? – pasitikslinau. – Ko?Dirstelėjęs į mane Meisonas atsiduso.– Loganas reikalauja susitikimo.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Logano kambarys daug labiau nei Anselio panėšėjo į kalėjimo vienutę. Apsižvalgiusi gerokainudžiugau, bet vis tiek pasišiaušiau atsidūrusi tokioje ankštoje erdvėje. Eidami per sodą į kalėjimąvisi tylėjome. Kalėjimo vienutės buvo įrengtos Akademijos rūsyje – toli nuo gyvenamųjų patalpų.Nors Meisonas patikino, kad dalyvaus ir Anika, man šis susitikimas vis tiek nepatiko. Dvelkėpraeitimi. Loganas ketino kažką pasakyti savo gaujai. Buvome sukviesti, tarsi jis vis dar būtų mūsųvaldovas. Meisonas žingsniavo koridoriais nekalbus ir paniuręs, supratau, kad taip pat ne itindžiaugiasi kvietimu, ir jo nekaltinau. Buvau nustebusi, jog Anselis irgi užsispyrė eiti drauge.

– Palaikysiu jus moraliai, – paklaustas, kodėl užsikepė dalyvauti, atsakė brolis ir dirstelėjo įMeisoną. Ne tik šis Karys, bet ir Anselis turėjo svariausių priežasčių nekęsti Logano ir visųSergėtojų.

Šėjus lūkuriavo mūsų prie vienutės durų. Įėję aptikome Loganą itin patogiai įsitaisiusį. Jisdrybsojo ant storo čiužinio su viena pagalve ir nedažytos vilnos apklotu. Pasirėmęs ant alkūnėsSergėtojas rūkė gvazdikėlių cigaretę.

Renė, Sabiną ir Nevį radome jau atėjusius. Greta trijų vilkažmogių stovėjo Anika su Etanu.Persekiotojas žiūrėjo į Loganą įtariai, Anikos veide buvo matyti smalsumas.

– Nuostabu, – Loganas mums nusišypsojo ir nukratė pelenus į tuščią stiklinę ant grindų.– Eik velniop, – suurzgiau.Jis elgėsi kaip įpratęs, bet aš neketinau su tuo taikstytis. Loganas nebebuvo mūsų valdovas ir

turėjo šitai gerai suprasti.Brina šnirpštelėjo, Meisonas nusišypsojo. Loganas trumpam išplėtė akis, paskui susitvardė ir

prisidengė ramybės kauke.– Kala, aš nesitikiu tavo meilės, bet elkimės civilizuotai.– Esi kalinys, – atkirtau. – Pamiršk civilizuotumą. Ko mus sukvietei?Jis atsikrenkštė.– Dėl dviejų priežasčių. Ir ačiū, kad atėjot.– Kala teisi, – įsiterpė Renė. – Užteks vaidinti, Loganai. Klok, ko nori.– Kokie jūs visi suirzę, – jis padėjo cigaretę ir atsiduso. – Paskutinė.– Gerai, – tarė Meisonas.

Loganas pažvelgė į jį, ir man sudrebėjo širdis.– Nežiūrėk į jį. – Nevis atėjo iš kito vienutės galo ir užstojo draugą nuo kalinio. – Nedrįsk į jį

spoksoti, antraip iškabinsiu akis.– Man viskas gerai, – sukuždėjo Meisonas, bet išbalo.Susikišęs rankas į kišenes Anselis nudūrė akis.Pirmą kartą Logano balsas neteko įsakmaus valdovo tono.– Ką gi, pirmiausia norėčiau atsiprašyti.Visi tylėdami šnairavo į Sergėtoją.Galiausiai tylą pertraukė Šėjus:– Atsiprašyti?– Net ir kalėdamas turiu gerbti jėgą, ištikimybę ir gebėjimą greitai atkurti gaujos ryšius.

Piktnaudžiavau jūsų atsidavimu Sergėtojams ir gailiuosi paleidęs vėjais savo palikimą.– Paleidęs vėjais? – suurzgė Nevis, oras aplink jį subangavo ir įkaito. – Negi manai, kad šitų

žodžių pakanka apibūdinti visoms baisybėms, kurias mums padarei?Žingtelėjau prie Nevio. Nors ir labai nekentėme Logano, pulti Persekiotojų kalinio vis tiek

nederėjo.– Žinoma, ne, – sutiko Loganas ir metė maldaujamą žvilgsnį į Aniką.Vadė atsistojo tarp jo ir Nevio.– Prašau neprarasti savitvardos, – ji sugniaužė kardo rankeną.– Tu visai nesupranti… – dėbtelėjo į ją Nevis.– Liaukis. – Meisonas griebė Nevį už peties ir atitraukė atgal. – Loganas to nevertas.– O kaip aš?Nustebusi atsigręžiau. Vis dar neištraukdamas rankų iš kišenių prie Logano lėtai artinosi Anselis.– Ar manęs irgi atsiprašysi?Susiraukęs Loganas pakreipė galvą.– Tikiuosi…– Tu tikiesi? – Anselis garsiai ir šiurpiai nusikvatojo. – Nužudei mano motiną. Verčiau būtum

nužudęs ir mane negu palikęs gyventi šitaip.– Atrodai visai neblogai, – pareiškė Loganas. – O jei kalbėsim apie tavo mamą, tai ne aš…Staiga Sergėtojas sukliko, nes Anselis išsitraukė iš kišenės genėjimo žirkles, puolė artyn ir

užsimojo iš visų jėgų. Brolis buvo greitas, bet Anika dar greitesnė. Vadė sučiupo Anselį už liemens irjam sukliudė. Praradęs pusiausvyrą Anselis tik įbrėžė Loganui petį. Jei ne Anika, būtų perrėžęsSergėtojui gerklę.

– Etanai! – Anika apgręžė Anselį ir pastūmė prie pavaldinio. – Vesk jį iš čia. Ir surask Tesą.Pasikalbėsim vėliau.

Etanas išvilko Anselį pro duris. Neatsiprašiusi ir netarusi nė žodžio Sabina išsekė paskui juos.Buvau bežengianti įkandin, bet Brina sulaikė mane už rankos.– Aš padėsiu. Tu pasilik – tai svarbu. Tikriausiai Loganas ką nors rezga. Aš pabūsiu su Anseliu.Norėjau ginčytis. Alselis buvo kaip degtukas, galintis užsiplieksti bet kurią akimirką – pavojingas

ir nenuspėjamas. Reikėjo jį nuraminti. Antra vertus, supratau, kad Tesa ir Brina tai padarys geriau už

mane. Dėl prarasto vilkiškumo brolis bent kiek tebekaltino mane.– Aš irgi eisiu, – Meisonas paėmė Briną už rankos. – Tiesiog nebeištversiu čia.– Nori, kad eičiau drauge? – paklausė Nevis.Meisonas papurtė galvą.– Man nieko neatsitiks. Pasimatysim vėliau.– Gal kas nors suteiks man pagalbą? – paklausė Loganas, susiėmęs už peties. – Aš kraujuoju!– Tau tinka, – nusišaipė Renė.– Etanas būtinai atsiųs gydūną, – šaltai tarė Anika. – Per tiek laiko nenukraujuosi.Sergėtojui išsprogo akys.– Loganai, ką ketinai mums pranešti? – paklausiau. – Tavo atsiprašinėjimai tėra tuščias laiko

gaišinimas. Žodžiais kaltės neišpirksi.– Gerai. – Sergėtojas atsitiesė, vis dar susiėmęs už sužeisto peties. – Noriu jums padėti.– Kaip? – paklausė Šėjus.– Mane labiau domina ne kaip, o kodėl, – tarė Renė.Loganas šyptelėjo, jau atgavęs šiek tiek pasitikėjimo savimi.– Kaip jau sakiau, ėmiau gerbti vilkų gebėjimus ir kai ką sužinojau apie Persekiotojus.– Nejaugi? – Anika sukryžiavo rankas ant krūtinės.– Atsitiktinai, – pasakė Loganas. – Naujienos apie paskutinį žygį sklando visoje Akademijoje.Sergėtojas nužvelgė Šėjų, jo akys įsmigo į kalaviją vaikinui ant nugaros.– Sveikinu.Šėjus mindžikavo, nepatikliai žiūrėdamas į Loganą.– Toks įvykių posūkis privertė mane permąstyti savo poziciją, – toliau kalbėjo tasai. – Aš mėgstu

lošti, todėl lažinuosi, kad šį karą jūs laimėsite.Nenoromis aiktelėjau. Šito iš Logano nėmaž nesitikėjau išgirsti.– Vargu ar tu vadintinas žmogumi, – atkirto Nevis, negirdomis nuleidęs svarbų Logano

pareiškimą. – Esi sugedęs, arogantiškas padaras, o dabar jauti baimę. Ir tiek.– Tu teisus, – prisipažino Loganas. – Dėl tos baimės. O į visa kita nekreipsiu dėmesio… taikos

labui.– Tu bijai? – paklausiau negalėdama nuslėpti šypsenos. Sergėtojas bijo Karių. Tokios nuostabios

žinios dar nebuvau girdėjusi.– Žinoma. – Mudviejų su Loganu akims susitikus, supratau jį sakant tiesą. – Pranašystė pildosi.

Ėmė pildytis tą akimirką, kai išgelbėjai Šėjų per Samhainą. Dabar jis jau turi vieną kalaviją.Netrukus valdys visą Elementų kryžių.

– Ir Sergėtojams ateis galas, – įsiterpė Anika.Loganas gūžtelėjo pečiais.– Rodos, dabar persvara jūsų pusėje.– Neatrodai per daug nusiminęs, kad tavęs laukia pražūtis, – Renė šaltai nusijuokė.– Viliuosi pakeisti savo likimą, – pareiškė Sergėtojas.– Kaipgi tu jį pakeisi? – paklausė Šėjus. – Tavo buvusi gauja tavęs nebegina.– Tiesą sakant… – Loganas vangiai nusišypsojo. – Tikiuosi, kad gins.

Anika priėjo prie gulto ir pažvelgė į Sergėtoją.– Ką siūlai?– Lemiamame mūšyje susigrumsite su Bosku Maru, – tarė Loganas. – Jis turi įvykti prie Rifto,

tiesa?Anika linktelėjo.– Aš žinau, kur yra ta vieta.– Mes lengvai galime tave priversti tai pasakyti, – atkirto vadė.– Tačiau žinote, kad to negana, – dabar Loganas šypsojosi plačiau. – Tiesa?Anika neatsakė, tik prisimerkė.– Riftą jūs rastumėt ir patys. Tik ilgėliau užtruktumėt, – toliau dėstė Loganas. – Beje, jis yra

Rauano dvare.– Taip ir spėjome, – atsakė Anika, o mes, vilkai, tik persimetėme suglumusiais žvilgsniais.– Kas tasai Riftas? – pasitikslino Renė.– Tai vartai, pro kuriuos Skelbėjas ir jo kariauna patenka į šį pasaulį, – paaiškino Anika. – Jie

buvo atverti penkiolikto amžiaus pradžioje. Boskas Maras galėjo juos kilnoti kur panorėjęs, todėlniekad nežinojome tikrosios jų buvimo vietos.

– Ir šie vartai turi būti uždaryti, – lėtai pasakė Šėjus. – Tai bus pergalė.Anika nelinksmai jam šyptelėjo.– Tik jos dalis.– Taip galėsi susigrąžinti tėvus, – pridūrė Loganas.– Ką? – labai susijaudino Šėjus.– Riftą galima atidaryti tik per ritualinį aukojimą, – tarė Loganas. – Per vieną jų buvo paaukoti

tavo tėvai.Šėjus sugriežė dantimis.– Juk sakei, kad jie tebegyvi.– Jie ir yra gyvi. – Loganas pažiūrėjo į Aniką. – Gal parūpintum man cigarečių?– Priklausys nuo to, ką dar pasakysi, – tarė Anika. Ji uždėjo ranką Šėjui ant peties ir atitraukė nuo

Logano. – Kaip Tristanas ir Sara Doranai gali būti gyvi, jei buvo paaukoti atidarant Riftą?– Boskas Maras yra be galo išradingas kankintojas, – atsakė Loganas.Šėjus susigūžė, ir aš panorau prie jo prieiti, bet netiko nei vieta, nei laikas.– Šitai mes žinome, – tarė Anika.Loganas patylėjo, paskui palietė žaizdą. Ji jau nebekraujavo. Sergėtojas atsargiai atsilošė ant

pagalvės.– Boskas norėjo priversti Tristaną kankintis dėl išdavystės, todėl sumanė jam bausmę: nuolat

matyti, kaip griūva visa, dėl ko jis rizikavo gyvybe.– Turi galvoje jo sūnų. – Anika nusigręžė nuo gulto ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal po vienutę.Šėjus susiraukė.– Kaipgi Tristanas galėjo matyti, kas man nutiko?Staiga dingtelėjus baisiai minčiai, kraujas sustingo man gyslose.– Šėjau… O gal…

Loganas mane pertraukė:– Kur esi matęs savo tėvus?– Matęs? – dėbtelėjo Šėjus. – Nežinau… sapnuose. Prisiminimuose.– Pasuk smegeninę, – Loganas vos tramdė juoką.– Liaukis! – Puoliau pirmyn, užšokau ant gulto ir pakišau Sergėtojui kumštį po nosimi. – Nedrįsk

su juo žaisti.– Kala! – Anika mėgino artintis, bet ją sustabdė aštrus Šėjaus žvilgsnis.Palikuonis įdėmiai pažvelgė į Loganą.– Portretas, – tarė Šėjus. Tada pažiūrėjo į mane. – Portretas bibliotekoje.Linktelėjau, paskui nulipau nuo čiužinio ir atsistojau greta vaikino. Nedrįsau jo liesti. Logano

žodžiai sukėlė tokią jausmų audrą, kad nutariau nerizikuoti.– Taigi… – sukuždėjo Šėjus. – Mano tėvai gyvi, bet… Ar jie paversti tais padarais?– Kokiais padarais? – paklausė Loganas.– Jis turi galvoje Kritusiuosius, – pasakė Anika. – Tiesa? Taip nutiko ir Tristanui su Sara?– Ne, – atsakė Loganas. – Jie ne Kritusieji. Šie tėra stipenos, atgaivinti lavonai. Boskas norėjo,

kad Tristanas su Sara viską jaustų. Juodu sustingdyti ir įkalinti tame paveiksle.– Kuo jis skiriasi nuo kitų paveikslų? – paklausė Šėjus.– Kritusieji yra kaliniai, jais maitiname šmėklas, – Renė suurzgė, o Loganas susigūžė. – Paveikslai

yra ankštos erdvės, lyg kokios vienutės. Boskas mėgsta stebėti savo paties „menų karą“. Netpriklausydamas kitam matmeniui, jis regi šmėklas puotaujant. Kritusieji kalinami tol, kol šmėklosjuos išsiurbia, paskui pašalinami.

– O mano tėvai nebuvo atiduoti šmėkloms? – paklausė Šėjus. – Esi tuo tikras?– Šėjau, juk matei savo akimis, – atsakė Loganas. – Kaip jie atrodė portrete?– Liūdni, – sumurmėjo Šėjus.– Bet sveiki, – tarė Sergėtojas.Vaikinas linktelėjo.– Kai uždarysite Riftą, Tristanas su Sara bus išlaisvinti, – toliau dėstė Loganas. – Atrodys pasenę

kaip ir visi žmonės. Bet šiaip bus tokie, kokius pažinojai.– Aš nepažinojau savo tėvų, – atsakė Šėjus.– Aš pažinojau, – tyliai pasakė Anika. – Daugelis Persekiotojų pažinojo. Laikėme juos draugais.Šėjus nustebęs pažvelgė į vadę. Paskendusi savo mintyse ji nežiūrėjo į vaikiną.– Mes juos praradome. Turėjome saugiai paslėpti ir juos, ir tave, bet nesugebėjome.Vienutės tyloje Loganas atsikrenkštė.– Tikiuosi, ši informacija šio to verta.– Galbūt, – atsakė Anika.– Padarysiu viską, kad įrodyčiau esąs naudingas, – pažadėjo Loganas. – Padėsiu jums laimėti

karą.Anika linktelėjo, paskui sužiuro į moterį, pasirodžiusią ant slenksčio.– Etanas sakė, kad jums reikia gydūnės. – Moteris apžvelgė vienutę, akimis ieškodama sužeistojo.– Nieko rimto, – tarė Anika. – Kaliniui įbrėžtas petys. Apžiūrėkit ir išvalykit. Siūti turbūt

neprireiks.Gydūnė patraukė prie gulto.– Dar turime daug ką aptarti, – pasakė Anika Loganui.– Žinoma. – Gydūnei velkant marškinius, Sergėtojas krūptelėjo. – Jeigu neduosite man cigarečių,

tai gal atnešit nuskausminamųjų?Anika nusišypsojo.– Kaip nors ištversi.

DVYLIKTAS SKYRIUS

– Ar galime juo pasikliauti? – Žiūrėjau, kaip Ednė juda, verpstėmis audžia švytinčias gijas,ketindama atidaryti duris į Tulumą, ten, kur paslėptas Aidis. Loganas pasakė: pranašystė pildosi. Arnemelavo? Vieną kalaviją turime, o dabar žengsime pirmą žingsnį, kad gautume kitą.

Nevis gūžtelėjo pečiais.– Kad ir kaip nesinori, turiu atsakyti teigiamai. Loganas ir motiną parduotų, jei tikėtųsi išsigelbėti.– Tuščios šnekos. – Meisonas atėjo į Haldžio pasitarimų salę vis dar paniuręs. – Visiškai tuščios.– Ar nesiliausi? – Nevis iššiepė jam iltis. – Tu turi teisę pykti. Gali pykti.Meisonas nusuko akis.– Jos taps ko nors vertos, jei tik Loganas padės mums laimėti.– Paklausyk. – Nevio veidas sušvelnėjo, jis padėjo galvą Meisonui ant peties. – Mes nugalėsim, o

tada jį pribaigsim. Sutarta?Meisonas norėjo atšlyti, bet Nevis suėmė jį už pečių. Meisonas nusikvatojo:– Gerai jau, sutarta.Susimąsčiusi nužvelgiau Nevį.– Kodėl anksčiau to nepadarei?– Ko? – paklausė jis, nepaleisdamas Meisono iš glėbio.– Nenužudei Logano, – pasakiau. – Kai jis įžengė su mumis pro portalą, tu žmogaus pavidalu jį

smaugei. Kodėl nepasivertei vilku ir neperkandai jam gerklės?Tokia mintis viliojo ir mane. Neabejojau, kad ne kartą šmėkštelėjo ir Neviui.Šis vyptelėjo man puse lūpų.– Norėjau, kad Loganas žinotų, jog kaip tik aš jį nužudžiau. Sergėtojai nelabai mus skiria, kai

esame pasivertę vilkais.Linktelėjau.– Dabar suprantu.– Laikas eiti. – Anika parodė į atidarytą portalą.Pro švytinčias duris įžiūrėjau tik ryškias kaip brangakmenių spalvas. Safyro mėlynumą. Smaragdo

žalumą. Tokios ryškios spalvos ir masino, ir baugino.Šėjus stabtelėjo šalia manęs.

– Pakartok, kodėl jis čia.Man nereikėjo klausti Šėjaus, kas tas jis.– Žinai, kodėl. Jis reikalingas gaujai. Ir Persekiotojai juo pasitiki.Spėjęs pasiversti vilku, Renė risnojo pro portalą greta Sabinos ir Etano.– Gerai, – pasakė Šėjus.Šiek tiek nustebau, nes jis irgi pasivertė vilku ir pro Ednę nušuoliavo į ryškių spalvų gelmę kitoje

portalo pusėje.Meisonas nusikvatojo.– Jis tikras vilkas.– Ir neleidžia Renė šito pamiršti, – pridūrė Nevis.Vienas kitam šyptelėję vaikinai pavirto vilkais ir nurisnojo įkandin Šėjaus.Už nugaros išgirdau kvatojantis Konorą.– Pati užvirei šitą košę, – tarė jis, man dirstelėjus per petį.– Persekiotojau, nepamiršk, kad aš irgi žinau tavo paslaptėles. – Ir prieš pasiversdama iššiepiau

jam iltis.Šypsena dingo nuo Konoro veido. Vydamasi kitus, viauktelėjau iš pasitenkinimo.Spalvos buvo tokios ryškios, kad prireikė kokios valandėlės apsiprasti. Aplink mane pulsavo

gyvybė, jos buvo net per daug. Nuo medžių ant mūsų sviro stambūs žali lapai, pro tankų miškobaldakimą tik kur ne kur prasiskverbdavo saulės spindulys. Tirštas kvapų mišinys rodė, kaippasikeitė kraštovaizdis ir klimatas. Italijos oras dvelkė jūros druska ir citrinomis, o čia jis buvoaitrus ir troškus, sunkus ir drėgnas. Rodos, traukiau į plaučius vandenį. Užuodusi druską supratau, kadnetoliese tyvuliuoja vandenynas. Bet jo kvapas buvo visai kitoks negu Italijos jūros – tamsus,persismelkęs dumbliais ir sūrumu, sklindantis nuo nepaliaujamai besiritančių didžiulių bangų irberibio horizonto.

– Ar jau visi susirinkote? – Silasas apsitampė liemenę ir išsitraukė neatskiriamus darbo įrankius –plunksnakotį ir bloknotą.

„Labai norėčiau, kad jo čia nebūtų“, – mano galvoje nuskambėjo Meisono balsas.„Nieko nepaveiksi“, – atsakė Šėjus, vikstelėdamas uodega.– Ak, pamiršau apsauginį saulės kremą, – tarė Konoras. – Silasai, būk gerutis, nubėk į Akademiją

jo atnešti. Mes palauksim tavęs čia. Tiesa, draugužiai?– Užsičiaupk, – atkirto Silasas, bet patapšnojo liemenės kišenę. Dar kartą pasitikrino, ar pats

įsidėjo apsauginį saulės kremą.– Eime. – Etanas pamojo sekti paskui jį vos įžiūrimu tankioje lapijoje takeliu. – Esame jau

laukiami.Žygiavome kokį ketvirtį mylios. Sulig kiekvienu žingsniu vandenyno ošimas vis stiprėjo. Takelis

darė staigų posūkį, už jo sustojau kaip įkasta.Pasidingojo, lyg kažkas tamsiame kambaryje staiga būtų atitraukęs užuolaidas. Džiunglės liko už

nugaros, mus užliejo akinanti saulės šviesa, priešais akis atsivėrė mylių mylias besidriekiantispaplūdimys su baltutėlaičiu it sniegas smėliu. Bangų mūšos gausmas išjudino man kraują, vandenynasviliojo ir drauge perspėjo apie pavojų. Nenorėjau pripažinti, bet bangos kėlė man nerimą. Vilkams

čia ne vieta. Vis dėlto stichijos didybė ir paslaptingas grožis privertė stipriau plakti širdį. Negalėjauatplėšti akių nuo bangų, jos tiesiog užbūrė mane.

– Kala, ketini paplaukioti? – Konoras kumštelėjo man alkūne.Tiek ilgai spoksojau į vandenyną, kad atsilikau nuo būrelio. Bendražygiai traukė prie aptriušusio

namo. Šis viena siena rėmėsi į džiungles, bet, rodos, galėjo bet kurią akimirką nuvirsti į paplūdimį –būtų belikusi lentų ir skiedrų krūva. Nuo verandos į vandenyną buvo nutįsusi ilga prieplauka –pririštos ant bangų sūpavosi trys valtys. Vienoje jų įžiūrėjau žmogų, užsiėmusį kažkokiu darbu; mumspasirodžius jis nė nepakėlė galvos.

Verandoje laukė moteris ilgais tamsiais plaukais. Ji mums pamojavo. Prisiartinęs Etanas stipriaiją apkabino. Moteris nusišypsojo Persekiotojui, bet tuoj pat sužiuro į vilkus. Stabtelėjęs priešais jąŠėjus atvirto žmogumi.

– Palikuoni, malonu vėl tave matyti, – nusišypsojo moteris. Supratau, kad ji yra viena iš vadų.Kartais Šėjus dalyvaudavo kariniuose pasitarimuose be mūsų. Vadė nužvelgė kalaviją vaikinui antnugaros. – Džiaugiuosi, kad turi šį ginklą.

– Bienvenido, lobos, – tarė moteris kitiems vilkams. – Aš esu Ineza, Aidžio vadė. Tikiuosi,nesikandžiojate.

Renė atvirto žmogumi.– Kad jau taip gražiai prašote, padarysim išimtį.Kiti gaujos nariai pasekė jo pavyzdžiu. Vos sulaikiau juoką stebėdama, kaip mano draugai

prisistatydami stengiasi atrodyti ne grėsmingi, o mieli.– Kas galėjo pamanyti, kad Kariai turi humoro jausmą? – Moteris nusikvatojo nuoširdžiu, sodriu

juoku, aš irgi šyptelėjau.– Jie moka apstulbinti, – pareiškė Etanas, bet, Sabinai kilstelėjus antakį, išraudo iki ausų.– Tikrai. – Ineza nustebusi dirstelėjo į Sabiną. – Prašom užeiti. Paruošėme jums užkąsti. Kol

valgysite, aptarsime žygio smulkmenas.– Myliu Aidį, – tarė Konoras, apkabindamas vadę per pečius. – Ineza niekada nenuvilia.– Stengiamės kuo vaišingiau priimti svečius. – Vadė nusišypsojo Konorui ir smalsiai nužvelgė

Silasą. – Anika pranešė, kad atvyksi. Raštininkai retai dalyvauja žygyje.– Aš esu istorijos metraštininkas, – pasakė Silasas.Konoras stumtelėjo Silasą pirmyn.– Prašom eiti prie stalo, užuot kalbėjęs, galėsi valgyti.Kaip ir Haldžio būrio postas Denveryje, ši slėptuvė turėjo tam tikrą paskirtį. Tiesą sakant, ji

gerokai mane nustebino.– Čia nardymo reikmenų parduotuvė? – Šėjus lėtai pėdino ratu ir apžiūrinėjo ant sienų sukabintas

nardymo kaukes ir kostiumus, plaukmenis, deguonies balionus.– Verslas nedidelis, bet tai puiki priedanga, – atsakė jaunas vyras juodais garbanotais plaukais ir

žibančiomis akimis. – Koks kalavijas! Taigi tu ir esi Palikuonis.– Migeli, tau niekas nepraslysta pro akis, tiesa? – nusikvatojo Konoras, apkabindamas

nepažįstamą man Persekiotoją. – Smagu tave matyti, drauguži!– Ir tave, amigo, – atsakė Migelis, paskui pasisveikino su Etanu. – Kaip laikosi Niurzga?

– Pusėtinai, – šyptelėjo Etanas.– Gal patrumpintumėt klasės draugų susitikimą? – Ednė įsisprendė į šonus. – Esu išbadėjusi, be to,

laikas greitai bėga.– Klasės draugų susitikimą? – pakartojau.Ednė mostelėjo į Migelį, Konorą ir Etaną. Visi trys vyrai sukišę galvas kuždėjosi ir juokėsi.– Šie trys amigos kartu mokėsi vienoje Akademijos klasėje. Buvo pagarsėję nenuoramos.– Buvome? – Konoras pažvelgė į mudvi. – Legendos apie mus sklinda iki šiol.Ednė nusivaipė, bet Ineza apkabino ją per pečius ir nusivedė į kitą kambarį, o mums pamojo sekti

iš paskos.Nesitikėjau, kad po itališkų skanėstų meksikiečių valgiai mane nustebins. Labai klydau. Ragavome

kelių rūšių sriubos, įvairiausių blynelių su įdaru, vaišinomės nuostabiai pagaminta neįtikimai šviežiažuvimi. Kiekvienas kąsnis prilygo palaimai. Norėjau tik gardžiuotis maistu, – tokių patiekalų darnebuvau ragavusi, – bet mintys sukosi apie būsimą mūšį. Ineza atsisėdo stalo gale ir mums valgantišdėstė žygio planą.

– Išvyksime tuoj pat, kai tik pasisotinsite, – tarė ji. – Gabrielius suruoš visa, ko gali prireikti.– Su kokiais priešais teks grumtis? – paklausiau. – Su kitais Kariais?– Taip, Karių čia irgi esama, – atsakė Migelis. – Yaguares.– Yaguares? – pakartojo Nevis. – Tokių kaip panteros?Inezai linktelėjus, Renė ir Nevis susižvelgė.– Tikėjausi vėl susidursiąs su lokiais, – tarė Nevis. – Katės yra gana šlykščios.– Teks kovoti su katėmis? – Meisono veidas apniuko. – Bjauru. Jų skonis šlykštus.– Tu minti katinais? – paklausė Šėjus.Man susuko skrandį. Negalėjau įsivaizduoti nieko grasesnio už katino mėsą.– Ne, – atsakė Meisonas. – Esu tik įkandęs ir pribaigęs.Visi įsispoksojome į jį.– Nežiūrėkit šitaip, – Meisonas gindamasis pakėlė rankas. – Tas paklaikęs katinas mane puolė.– Jei viskas eisis gerai, jums neteks susidurti su las sombras, – tarė Ineza. – Mėginsime jų

išvengti. Džiunglėse ir taip sunku kovoti, o las sombras kelia mirtiną pavojų.– Las sombras mėgsta medžius, – pasakė Migelis. – Puola iš viršaus.– Kiek jų yra? – paklausė Renė.– Kaip ir lokiai, jie mėgsta vienatvę, – atsakė Migelis. – Bet vis tiek yra mirtinai pavojingi.– Tai ką darysim? – paklausiau. – Tą patį, ką ir Tordyje? Vieni nuvilios kačiukus, kiti lįs į urvą?Migelis papurtė galvą.– Tai ne urvas. Es un cenote.– O varge, – krūptelėjo Šėjus. – Nejuokauji?Migelis linktelėjo.– Kas yra „sinote“? – sunkiai ištarė Meisonas.Šėjus net pažaliavo.– Čia majai aukodavo savo dievams. Senotai – tai karstiniai ežerai, sujungti požeminiais urvais,

kartais sudarančiais savotišką tinklą. Jų labai daug šiame regione, tiesa?

– Si, – atsakė Migelis rūškanu veidu.– Ispaniškai jie vadinami sagrados, – įsikišo Silasas. – Aukojimo šuliniai.– Aukojimo šuliniai? – Sabina išplėtė akis.– Į juos būdavo metami žmonės, – tarė Šėjus.– Tai Aidis paslėptas viename tokių aukojimo šulinių? – paklausiau.– Taip, – atsakė Silasas.– Nejaugi mums reikės leistis į šulinį? – susirūpino Sabina. – Nėmaž nejauku.– Nuo šakų atvykėlius stebi las sombras, – pasakė Migelis. – Turime spėti virve nusileisti į urvą,

kol jie mūsų neužpuolė.– Gal Ednė galėtų nuausti tą daikčiuką? – paklausė Meisonas. – Atidaryti portalą urve kaip

„Edeno“ klube?– Gaila, bet neišeis, – Ednė pakratė galvą. – Nežinome, kas apačioje. Jeigu atsitiktinai atidarysiu

portalą po vandeniu ar ant stačios uolos, prisidirbsime daug bėdų. Neturime jokių orientyrų. Anselisbuvo nupasakojęs, kaip atrodo „Edeno“ požemiai. Naudodamasi tuo pasakojimu ir atidariau duris.

– Tai ką darysim? – paklausė Šėjus.– Gabrielius rado kitą įėjimą, – visai nelinksmai pasakė Etanas.Ineza irgi niūriai perkreipė lūpas.– Ieškojo tris pastarąsias dienas. Tai geriausia išeitis.– Kitą įėjimą? – perklausė Meisonas. – Ar jo nesaugo panteros?– Ne, – atsakė Migelis, atremdamas sunkų Etano žvilgsnį.– Tikrai? – susiraukė Šėjus.– Žinoma, – Konoras atlošė pečius. – Katės nekenčia vandens.Nuo jo žodžių pašiurpau. Negali sakyti, kad vilkai nekenčia vandens, bet su delfinais jiems nėra

ko lygintis.Konoras man mirktelėjo.– Teisingai supratai, širdele. Visi eisim gražiai ir ilgai paplaukioti.– Kiek ilgai? – paklausė Šėjus.– Išvyksim per atoslūgį, – tarė Etanas. – Tikėsimės, nereikės ilgai naudotis akvalangais, bet dėl

viso pikto išklausysit trumpą nardymo kursą.– Su malonumu, – vyptelėjo Šėjus. Vilkai į jį pašnairavo. – Kas nutiko? – Vaikinas apžvelgė gaują

didelėmis, pernelyg naiviomis akimis. – Mėgstu naujoves.– Palikuonis mėgsta nuotykius ir riziką, – sumurmėjo rašydamas Silasas. Valgis jo lėkštėje buvo

nepaliestas.– Gal verčiau lik čia, – pasiūlė Konoras. – Po vandeniu juk nebus kaip rašyti.Silasas išsitiesė.– Aš išlaikysiu kiekvieną smulkmeną atmintyje, o grįžęs išdėstysiu popieriuje.– Žinoma, tu taip ir padarysi, – pasakė Konoras, stodamasis nuo stalo. Jis pažvelgė į Inezą. – Dar

kokią valandą nereikės plaukti? Nenoriu, kad sutrauktų mėšlungis.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Pasirodė, kad Gabrielius yra tas žmogus, kurį matėme tvarkant valtį. Teks į ją lipti. Jis šypsodamasisįtikinėjo šešis vilkus palikti sausumą. Su kupeta saulės išblukintų plaukų Gabrielius labiau panėšėjone į Persekiotoją, o į prisiekusį banglentininką. Jis įgudusiai darbavosi su nardymo įranga: deguoniesbalionais, reguliatoriais, gelbėjimo liemenėmis, plūdurais, nardymo kaukėmis, plaukmenimis,hidrokostiumais ir žibintuvėliais. Supratau, kad jis ir bus mūsų nardymo instruktorius.

Netvirtai nuėjau atsisėsti – valtis siūbavo ant bangų ir aš ėmiau gailėtis tiek prisikirtusi.Suburzgė kabamasis variklis, ir Migelis išvedė valtį į atvirą vandenyną, Ineza mojo nuo kranto.– Aidžio Puolėjai nenuleidžia akių nuo senoto, – Gabrielius mėgino perrėkti variklio burzgimą. Jis

plačiai išsišiepęs žiūrėjo, kaip mes, žiopčiodami lyg iš vandens išmestos žuvys, spraudžiamės įhidrokostiumus.

– Maniau, neteks susidurti su Kariais, – pasakė Šėjus.– Neteks, tiesiog norime apsisaugoti nuo nemalonių netikėtumų, – tarė Gabrielius. Jis pakėlė

deguonies balioną. – Turėsim tik vieną bandymą, todėl atidžiai klausykitės.Buvo sunku sutelkti dėmesį, nes nuo sūpavimo atrodė, kad pilve vyksta stalo teniso čempionatas,

bet nuskęsti irgi nesinorėjo, todėl sukandau dantis ir susikaupiau. Hidrokostiumas tik nervino, prilipolyg antra stora oda – knietėjo ją nusiplėšti.

– Greičiausiai nuplauksime iki senoto nepanirdami, – aiškino Gabrielius. – Bet paskutinius dešimtjardų teks plaukti povandeniniu tuneliu.

– Mums reikės lįsti į povandeninį tunelį? – išgirdęs šią naujieną Meisonas, jau ir taip pažaliavęs,susiėmė už pilvo.

Gabrielius linktelėjo.– Prieš pat senotą tunelis susiaurėja. Kad įveiktumėte tą ruožą, gausite nusisegti liemenes ir

deguonies balionus.Nevis nusikvatojo.– Turbūt juokauji.Vis dėlto Gabrieliaus išraiška buvo rimta.Pasilenkęs per valties kraštą Meisonas ėmė vemti.– Jūs tikrai nepralįsit pro plyšį su deguonies balionu, – kartojo Gabrielius. – Nusiimti balioną ir

prasisprausti užtruks vos akimirką. Nemanykit apsigalvoti.– Tu kalbi taip, tarsi oloje mūsų netykotų joks pavojus, – pasakiau. – O jei teks grumtis? Ar niekas

tau nepasakojo apie vorą Haldyje?– Čia jokių vorų nėra, preciosa, – pareiškė jis. – Aš jau du kartus plaukiau tuneliu – jis tuščias.

Sergėtojai pastatę sargybinius tik sausumoje.Deja, plati ir nuoširdi Gabrieliaus šypsena manęs nepaguodė.– Paklausykit, – kalbėjo jis toliau. – Pro siauriausią tunelio ruožą nerkit nedelsdami, ilgai

nesvarstykit. Azoto ir deguonies mišinys po vandeniu gali sujaukti jums protą. Blogiausiu atvejusukelti haliucinacijas ir panikos priepuolį. Jei imsite baimintis, atgauti savitvardą bus sunku.Comprende?

Meisonas nusišluostė lūpas ir linktelėjo.– Beje, – pridūrė Ednė, – judėjimas tunelyje vienpusis. Tad nėra ko jaudintis.– Ačiū už pasitikėjimą, – Renė liūdnai šyptelėjo.Ednė kumštelėjo jam į dilbį.– Turiu galvoje ne mirtį. Vos tik Šėjus paims Aidį, aš nuausiu duris ir mes grįšim pas Inezą pietų.– Bus paplotėlių su žuvies įdaru? – nušvito Konoras.Gabrielius patraukė pečiais.– Tikriausiai.Iki tikslo plaukėme valandą, iš valties buvo matyti uolėtas tamsus kalkakmenio krantas. Virš

vandens driekėsi lianos, jų šakos, rodos, raitėsi tiesiog ant bangų. Kol Migelis nuleido inkarą, visikeleiviai, išskyrus Persekiotojus ir Šėjų, bent kartą buvo sublogavę. Tikriausiai vilkams skirtagyventi sausumoje.

Gabrieliui davus paskutinius nurodymus, kaip saugiai naudotis akvalangu, išsiskalavau burną sūriuvandeniu.

– Atsiminkit, jei kils nesklandumų, jums padės draugas su veikiančiu balionu. Duos įkvėptideguonies. Supratot?

Visi iškėlėme nykščius.Gabrielius mostelėjo į sodriai žalių lapų ir storų šakų raizgalynę.– Trauksime ten.Pro ryškią žalumą šmėsčiojo juodos kranto apybrėžos.– Lauksiu jūsų čia valandą, – Migelis įsitaisė ant sėdynės, – jei kuris nors lobos nepranertų pro

tunelį. Rodos, nė vienas dar neapsipratote su vandeniu.Meisonas nedraugiškai jam šyptelėjo, paskui sunkiai atsiduso. Juodu su Neviu užsidėjo kaukes ir

prisitaisė plaukmenis, įsikišo į burnas kandiklius ir šoko į vandenį.– Ar tau viskas gerai? – Kol segiausi liemenę ir saugos diržus, Šėjus laikė mano deguonies

balioną.Linktelėjau, nors vėl sukilo tulžis. Vargu ar kalbos čia galėjo padėti.– Tu susidorosi, – pridūrė Renė, duodamas man kaukę.– Aš jai padėsiu, – pasakė Šėjus. – Rūpinkis savo įranga.– Aš irgi galiu jai padėti, – suurzgė Renė. – Pasitrauk.

– Nepradėkit, – sunkiai nurijau seilę. – Apsieisiu be judviejų pagalbos. Šokit į vandenį.Vaikinai vis dar šnairavo vienas į kitą, todėl abiem žiebiau alkūnėmis, užsimerkiau ir nugara

griuvau į jūrą. Kai panirau po vandeniu, ausyse ėmė ūžti ir pasidarė beveik visiškai tylu.Palengva apsipratau su aplinka. Nei plaukiau, nei grimzdau. Pripūsta oro liemenė mane kėlė,

užteko vos judinti plaukmenis. Kaip buvo mokęs Gabrielius, šiek tiek padidinau slėgį balione irtrumpam sulaikiau kvėpavimą – tada spaudimas ausyse atslūgo, jos atsikimšo, grįžo klausa.Plaukmenys nešė mane greičiau, negu tikėjausi. Nuo adrenalino pliūpsnio pašiurpo rankos ir kojos.Nevaržoma kūno sunkumo, grakščiai apsigręžiau vandenyje. Gal ankstesniame gyvenime vilkai buvodelfinai?

Meisonas su Neviu irgi atrodė apsipratę su akvalangu, dabar juodu vaikėsi jūrų vėžlį kaip kokįtriušį. Nusijuokiau – aplink pasklido oro burbuliukai.

Iš viršaus pasigirdo keturi duslūs smūgiai. Žvilgtelėjusi aukštyn pamačiau vandenyje Šėjų, Renė,Ednę ir Konorą. Paskutinis į vandenį šoko Gabrielius. Jis tuoj pat pasuko link kranto, judėjo povandeniu lanksčiai kaip jūrų liūtas, tik mikliu judesiu parodė mums sekti iš paskos.

Vos apsipratus su povandeniniu pasauliu visai nesinorėjo iš atviros jūros lįsti į siaurą urvą.Priešais mus šmėkšojo tamsus tunelis, kontrastingas jūros mėliui. Kai prisiartinome prie dantytų

juodų jo žiočių, susižavėjimas, kurį jutau panirusi, virto nerimu.Vos įnėręs į žiotis Gabrielius nusitraukė kaukę. Sekiau jam įkandin, mėgindama nustatyti atstumą

nuo vandens paviršiaus iki urvo skliauto. Keturios, galbūt penkios pėdos, bet mano žibintuvėliospindulys apšvietė staigų skliauto nuolydį, mačiau tunelį virstant siauru plyšiu.

– Ten, kur reikės nerti, palikau ženklą, – pasakė Gabrielius. – Jei prarasite orientaciją, žiūrėkite įrodyklę. Ir nieku gyvu nesumanykit plaukti atgal. Tiesiog kvėpuokit, panirę išvalykit ausis, ir viskasbus gerai.

– Ar tai išties geriausias sumanymas? – paklausė Silasas. Pirmąsyk baimė nugalėjo jo pasipūtimą.– Nardyti urvuose reikia ypatingo pasirengimo. Galbūt…

– Aš turiu tokį pasirengimą ir mokau kitus, – nutraukė jį Gabrielius. – Žinau, ką darau.Neplauktume čia, jei būtų kita išeitis.

Silasas palingavo galvą. Ir man sugniaužė širdį baisaus pavojaus nuojauta.– Tai vienintelis kelias. – Gabrielius apšvietė žibintuvėliu savo laikrodį. – Tad nešvaistykime

laiko tuštiems ginčams.Silasas ėmė baisiai drebėti – turbūt ne iš pykčio ant Gabrieliaus. Man šiek tiek pagailo

Raštininko.Tas vaikinas – tikra rakštis subinėje, vis dėlto plaukti čia jam nevertėjo. Ryžosi todėl, kad labai

tiki savo darbo svarba.Priplaukiau prie Silaso ir sukuždėjau:– Nepaleisiu tavęs iš akių.Raštininko akys išsiplėtė, bet jis linktelėjo. Plaukėme vorele po vieną; mostu parodžiau Silasui

vietą už Šėjaus, priešais save. Jeigu jam prireiks pagalbos, Gabrielius, Šėjus ar aš galėsime padėti.Šėjus atrodė susižavėjęs nardymu, o aš buvau užsispyrusi ir turėjau žūtbūt įveikti iššūkį.

Gabrielius lėtai ir ritmingai yrėsi pirmyn. Kuo toliau, tuo labiau urvas siaurėjo. Stengiausi

kvėpuoti lygiai, bet niekaip nepajėgiau nuraminti besidaužančios širdies. Tamsa ir ankštuma slėgė.Saulės šviesa jau nebeprasiskverbė vidun, kaip prie žiočių, dabar kelią mums rodė tik žibintuvėliaiant riešų.

Gabrielius sustojo. Jis neatsigręžė, bet balsas nuaidėjo vandens paviršiumi ir atsimušė nuo tuneliosienų.

– Dabar nersim, – tarė jis. – Sekit plaukiančiajam iš paskos ir žiūrėkit į rodyklę. Maždaug popenkių minučių pasieksime plyšį, ten turėsit nusisegti liemenes ir balionus. Aš lauksiu kitoje pusėje.Nardymo reikmenis įstumsite pirma savęs, o aš šviesiu kelią.

Panėrėme vienas po kito. Atsidūrėme jau ne tviskančioje vandenyno platybėje, o slegiančiojetamsoje. Tunelis darėsi vis baisesnis ir ankštesnis, iš uolinių sienų kyšojo aštrūs akmenys, nuoskliauto leidosi stalaktitai – šias kliūtis reikėjo apiplaukti.

Penkios minutės. Penkios minutės. Penkios minutės.Koks trumpas tarpsnis! Vis dėlto atrodė, kad užtrukome kur kas ilgiau. Praplaukėme ne vieną

tunelio atšaką. Mane pagavo vandens srovė ir ėmė nešti tolyn nuo draugų. Kraujas tvinksėjosmilkiniuose. Apsvaigo galva. Sūkuriuojančios mintys virto žodžiais, šie kerėjo kaip mirties giesmė.

Nuskęsi. Būsi sutraiškyta. Žūsi.Silasui stabtelėjus, balsai mano galvoje ėmė spiegte spiegti:Žūsi! Žūsi! Žūsi!Kodėl mes nebeplaukiam? Kas nutiko?Kraujas trenkė į smegenis. Ėmiau gręžtis. Jei tik galėčiau grįžti, ištrūkti iš šito urvo! Turiu rasti

kelią atgal, atgal, atgal. Čia per ankšta. Per tamsu.Silasas nuplaukė pirmyn. Jo lėti, lengvi yriai išsklaidė mano baimę. Po kelių pėdų jis vėl

stabtelėjo. Sustingusi žiūrėjau į Raštininką mėgindama prisiminti, ką turiu daryti.Už manęs plaukiantis Renė švelniai bakstelėjo į plaukmens kraštą. Pažvelgiau į jį. Renė suglumęs

pakreipė galvą ir mostu parodė plaukti tolyn. Tada atsitokėjau.Pasiekėme plyšį, siauriausią tunelio vietą. Teko sustoti ir palūkėti, kol draugai po vieną

prasispraus kiton pusėn.Širdis vis dar spurdėjo krūtinėje, bet protas šiek tiek praskaidrėjo, pavyko užgniaužti panikos

priepuolį ir liautis blaškytis.Vis dėlto laukti savo eilės buvo siaubingai sunku. Lėtai vienas paskui kitą yrėmės į priekį, o man

prieš akis plaukė baisūs vaizdai. Kad įstringu tunelyje. Kad mane sutraiško tunelio sienos. Kaippaskęstu aklinoje tamsoje.

Viena ranka suėmiau reguliatoriaus žarnelę. Rodos, tik ji dabar mane siejo su išoriniu pasauliu –šviesa, žeme ir oru. Ten buvo tikroji mano vieta.

Silasas atsisegė gelbėjimosi liemenę, nusivilko ją ir drauge su deguonies balionu įstūmė į vosįžiūrimą plyšį. Šis atrodė nepaprastai siauras. Paskui Raštininkas sumosavo plaukmenimis ir dingotamsioje skylėje, jo kūnas užstojo nuo tunelio sienų atsimušantį žibintuvėlio spindulį. Kai Silasoplaukmenys dingo man iš akių, pamaniau, kad sustos širdis.

Iš plyšio kyštelėjo ranka, išvydau Gabrieliaus veidą. Jis kvietė mane, laukė kitoje pusėje.Akinamas savisaugos instinkto protas priešinosi iš visų jėgų, bet prisiverčiau atsisegti liemenę,

paskui įstūmiau nardymo reikmenis į plyšį, vadovo pusėn. Jis buvo teisus – jeigu nors trumpamsudvejosiu, žūsiu, visa apimanti baimė mane pražudys.

Prisiverčiau nieko negalvoti, įsakiau kojoms judėti lėtai ir ritmingai. Išsitiesiau ir lyg torpedašoviau pro plyšį.

Supratau esanti kitoje pusėje tik tada, kai Gabrielius tvirtai sučiupo už rankos. Purtydamas galvąjis parodė, kad reikia sustoti. Vadovo padedama greitai užsivilkau gelbėjimosi liemenę. Gabrieliuiaplink akis buvo susimetusios raukšlelės – suvokiau, kad jis šypsosi. Greta jo išvydau besišypsantį irmanęs laukiantį Šėjų.

Kai užsisegiau liemenę ir prisitvirtinau deguonies balioną, Šėjus paėmė mane už rankos, paskuimudu iškilome į paviršių. Nusiplėšiau kaukę ir virpėdama godžiai traukiau į plaučius orą. Šėjus irginusiplėšė kaukę, išspjovė iš burnos kandiklį ir išsišiepė.

– Kas nutiko? – paklausiau.– Kala, pro plyšį turėjai plaukti lėtai, – paaiškino jis. – Tu taip staigiai išnirai, kad užklupai

Gabrielių nepasiruošusį ir vos neišmušei kandiklio iš burnos.– Tiesiog troškau kuo greičiau pralįsti, – atsakiau gindamasi. Tokio plaukimo niekad nebenorėčiau

pakartoti.Kai į paviršių iškilo Ednė, užsimaniau ją pabučiuoti. Ačiū Dievui, plaukti teko tik į vieną pusę.Vis dar juokdamasis Šėjus aptaškė mane vandeniu.Greta išniro ir Renė.– Vaje, kaip puiku vėl viską matyti.Jauduliui atslūgus apsidairiau po urvą. Renė neklydo. Šviesa buvo blyški, bet žibintuvėlių

nebereikėjo.– Tikriausiai ana ten yra senoto anga, – rodydamas į viršų tarė Šėjus.Aukštai virš galvų – mažiausiai šimto pėdų aukštyje – buvo matyti urvo žiotys. Pro jas skverbėsi

džiunglių tankmės slopinama saulės šviesa. Prie angos kažkas protarpiais šmėsčiojo, tikriausiaiskrajojo paukščiai, susisukę urve lizdus.

– Draugužiai, negi taip mėgstate plaukioti? – šūktelėjo Meisonas. Juodu su Neviu sėdėjo antkranto, netoliese buvo įsitaisę Etanas ir Sabina. – Sausa žemė visai čia pat, na, gal kiek drėgnoka, betvis tvirtas pagrindas po kojomis.

– Pataikei kaip pirštu į akį! – nusikvatojo Renė.Priplaukėme prie kranto – slidžius senoto akmenis skalavo sūrus vanduo.Išnirau iš vandens. Labai norėjosi išsitiesti ant akmenų ir priglausti skruostą prie motinos žemės,

bet rinktinei vadei taip elgtis atrodė neoru. Oras buvo troškus, tvyrojo druskos ir pūvančios žuvieskvapas, bet aš džiaugiausi galėdama kvėpuoti ne pro kandiklį.

– Ar visi sveiki? – paklausė Gabrielius.– Man truputį svaigsta galva, – gręždama plaukus prisipažino Ednė.– Tai normalu, – atsakė Persekiotojas. – Pasakyk, jei pasijusi blogiau.– Ačiū, – šaltai padėkojo Ednė.– Jūs visi šaunuoliai, – pagyrė Gabrielius. – Eime paimti Aidžio.– Kur link trauksime? – paklausė Šėjus.

– Į nišą. – Gabrielius leidosi pirmyn. – Iš čia ji jau matyti.– Šviesa, – sumurmėjo Šėjus.Pasekiau jo žvilgsnį. Viena senoto niša žibėjo lyg safyrais nusagstytas marmuras. Mėlyni

atspalviai mišo su smaragdine jūros žaluma. Blankių saulės spindulių nušviestame urve toji vietaišsiskyrė ryškumu.

Visi nužingsniavo paskui Gabrielių, tik Silasas stabtelėjo ir prisimerkęs įsižiūrėjo į viršų. Nevisdėbtelėjo į Raštininką.

– Taip, tikriausiai mūsų pasirodymas suerzino paukštelius.Pažvelgusi aukštyn supratau, ką jis turi galvoje. Prie pat senoto angos plazdėjo daugybė sparnų;

viršuje pirmyn atgal siuvo šešėliai. Keistas, krizenimą primenantis garsas vis stiprėjo, aidėte aidėjourve.

– Man rodos, tai ne paukščiai, – tarė Silasas.– Ką? – susiraukė Nevis.Triukšmas didėjo, saulės šviesa mirguliavo, tai blykstelėdavo, tai pranykdavo – tarpais ją visiškai

užstodavo viršuje plazdenantys padarai.– Kas ten? – paklausiau.Silasas kažką sukuždėjo, bet aš gerai neišgirdau. Sparnų šlamėjimas virto vėjo gūsiu, garsas

baisiu aidu atsimušė nuo urvo sienų.– Nerkit į vandenį! Kuo greičiau!Silaso žodžius suvokiau kiek per vėlai.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Urvo lubos tarsi atgijo, kirbėjo kiekvienas colis.– Slėpkitės! – suriko Meisonas, lėkdamas prie vandens.Gabrielius spėjo įšokti į vandenį, prisitvirtinti nardymo įrangą ir dingti.Argi panirę apsisaugosime nuo krintančių akmenų?Meisonas sudvejojo, visi sužiurome aukštyn. Akmenų kruša nepasipylė mums ant galvos – ten

sūkuriavo ir bangavo didžiulis tamsių šešėlių debesis. Akimirką dingtelėjo, kad tai šmėklos, bet šiosneturėjo sparnų ir sklęsdavo be garso.

– Judinkitės! – Etanas pastūmė mane, o Sabina panėrė.Netekusi pusiausvyros atbula griuvau į vandenį be kaukės ir kandiklio. Prisirijau vandens,

užsikošėjau ir išnirau įkvėpti oro.Konoras ir Ednė buvo jau vandenyje ir mėgino kuo greičiau prisitvirtinti nardymo reikmenis.Išniro Gabrielius, išsitraukė iš burnos kandiklį ir suriko:– Kokių velnių laukiat?Meisonas, Nevis ir Silasas dar mindžikavo ant kranto.– Kas čia? – Nevis su Meisonu spoksojo į juodą gyvąjį debesį, lėtai besileidžiantį prie vandens.– Gabrielius teisus – lįskit po vandeniu! – primygtinai paragino Silasas karštligiškai

grabinėdamas liemenę ir deguonies balioną. – Nieku gyvu nelikit čia!Staigūs Raštininko judesiai atkreipė neaiškių padarų dėmesį. Plakančių sparnų debesis šaižiai

cypdamas žaibiškai metėsi žemyn. Jų apsuptas Silasas suriko ir parklupo.Dabar mačiau tik Raštininko kūno apybrėžas, aplipusias mikliais mažyčiais kailiu apaugusiais

kūneliais su odiniais sparnais ir didžiulėmis ausimis ant nykštukinių galvų.– Viešpatie! – Meisonas griebė Nevį už rankos ir nusitempė prie vandens.– Turime jam padėti. – Leidausi plaukti prie kranto, bet gerokai greitesnis vandenyje Gabrielius

užkirto man kelią.– Jis jau nebegyvas.– Negali būti, – nustūmiau Gabrielių, bet susidūriau su Šėjumi ir Renė.Apurzgiau vaikinus.– Kodėl man trukdote?

– Pažvelk, – Renė mostelėjo galva į krantą.Nuo nejudančio Silaso kūno pakilo tuntas padarų. Numirėliškai balta Raštininko oda buvo visa

nusėta raudonų įkandžio žymių. Net gelbėjimosi liemenė perplėšta iki šonkaulių.– Niekuo jam nebepadėsime, – pasakė Renė.– Pažadėjau jį prižiūrėti, – mano balsas drebėjo. – Sakiau…– Iš kur galėjai žinoti. – Šėjus dirstelėjo į sūkurį mums virš galvos.Kūnas man nuėjo pagaugais, ėmė barškėti dantys.– Čia jie mus puls, – Gabrielius žiūrėjo į kailio ir odinių sparnų maišalynę. – Turime panerti ir

iškilti kitur. Tik taip jų atsikratysim.Netroškau vėl nerti po vandeniu. Vis dar buvo sunku kvėpuoti, ypač po tokios staigios ir

siaubingos Silaso žūties.Panirusi išgirdau daugybę tekštelėjimų, tarsi ant vandens paviršiaus būtų ėmę kristi lietaus lašai.

Gabrielius nuvedė mus į tolimąjį urvo galą ir liepė laikytis drauge, neatsilikti, susikibti už rankų. Jamdavus ženklą, iškilome į paviršių.

– Kalbėkite tyliai, – sukuždėjo Gabrielius. – Nepliaukšėkite per vandenį ir nedarykite staigiųjudesių. Vanduo atbaido, bet jie vis tiek mus medžioja. – Jis mostelėjo ten link, iš kur buvome atėję.Ant vandens plūduriavo maži sparnuoti padarai. Puldami mus keli šikšnosparniai permirko,nebegalėjo pakilti ir pripampo.

– Šikšnosparniai? – nustebo Meisonas. – Negi tai šikšnosparnių darbas?– Šikšnosparnių vampyrų, – pataisė Gabrielius.– Betgi šikšnosparniai vampyrai žmonių nežudo, – tarė Nevis, – tiesa? Tai tiesiog pramanas.– Šikšnosparniai išvis nemedžioja pulkais. – Gabrielius pakėlė akis į skliautą. – Šie padarai buvo

patobulinti, padaryti panašūs į piranijas.– Dar viena Sergėtojų išmonė, – tarė Šėjus.Konoras žiūrėjo į krantą – ten tysojo Silaso kūnas.– Po velnių! Žinojau, kad jam nereikia vykti.Kaltė vėl užgulė man krūtinę. Kodėl nesugebėjau padėti Silasui? Juk galėjau čiupti ir įsitempti į

vandenį.– Ką dabar darysim? – paklausė Ednė.Etanas apžvelgė krantą.– Turi laimėti Šėjui laiko.Konoras nusikvatojo.– Nori užkurti laužą?– Kaip sykis, – niūriai nusišypsojo Etanas.– Kam man tas laikas? – paklausė Šėjus. – Neketinu palikti čia kautis jūsų vienų.– Tik laikinai, berniuk, – nuramino Konoras. – Man šiame urve taip pat nejauku kaip ir tau. Laukiu

nesulaukiu progos su juo atsisveikinti. Vis dėlto tau reikia paimti kalavijo rankeną, o be mūsųpagalbos to nepadarysi.

Šėjus nenorom linktelėjo.– Taigi jūs nukreipsite šikšnosparnių dėmesį…

– O tu nubėgsi prie nišos, – užbaigė Etanas. – Ji gana toli nuo čia. Jei sudominsimešikšnosparnius, gal jie tavęs ir nepastebės.

– Leisk mums nuvilioti tuos padarus, – tarė Sabina.– Aš nesutinku, – pašnairavo į ją Etanas.– Esu jau didelė mergaitė. – Sabina iššiepė jam dantis. – Be to, vilkai greitesni už Persekiotojus.

Mes galime mikliai įšokti į vandenį ir iš jo iššokti. Jei tai darysime būriu, visiškai sugluminsim anuosbjaurybes.

– Sabina teisi, – pritarė Renė. – Tegu šito imasi gauja.– Taip, – pasakiau ketindama dar ore nudaigoti bent kelis nelemtuosius padarus. Turėjau nors taip

atkeršyti už vargšo Silaso mirtį.Konoras patraukė pečiais.– Kaip norit, jei jau esat tokie pasiutėliai.– Apsimesiu, kad neišgirdau, – suurzgė Sabina. – Bet tik dėl to, kad Etanas yra tavo draugas.– Oho, šokinėsim į vandenį ir ant kranto? – nusišypsojo Meisonas. – Tikiuosi, jūs ištversit šlapio

kailio smarvę.– Kaip nors, – atsakė Ednė. Pamačiau, kad ji irgi dreba, skruostai atrodė šlapi nuo ašarų. – Tai gal

pradėkim? Nebegaliu daugiau žiūrėti į Silaso kūną.Konoras linktelėjo.– Gerai, Palikuoni, lėk kiek įkabindamas, čiupk Aidį, paskui Ednė nuaus duris, tada galėsim iš čia

išsinešdinti.Šėjus nusisegė ir atidavė Gabrieliui deguonies balioną.– Be jo būsiu greitesnis.– Pasirengusi? – Renė dirstelėjo į mane.Mudu, kaip vadai, buvome atsakingi už šį planą.– Kaip visada, – suurzgiau, paskandindama savo baimę pyktyje.Atleisk, Silasai. Pamėginsiu už tave atkeršyti.Gaujos nariai paniro vienas po kito ir nuplaukė tolyn nuo Šėjaus ir Persekiotojų. Kol leido gylis,

sėlinome po vandeniu. Priėję seklumą, mudu su Renė vienu metu pasivertėme – iš vandens keldamipurslus išniro du vilkai. Skliautas kaipmat atgijo. Meisonas bėgo man iš šalies, Nevis su Sabinalaikėsi prie Renė. Šikšnosparnių debesis smigo žemyn; pajutau vėjo gūsį, jį sukėlė tūkstančiaimažyčių sparnų, braukiančių per kailį.

„Dabar!“ – mintimis paliepiau gaujai.Mes išsisklaidėme.Urvą sudrebino siaubingas cypimas. Bėgau pasišokėdama ir kaukšėdama dantimis. Tarpais

nuplėšdavau odinį sparną ar sutraiškydavau kailiu apžėlusį padarą. O paskui nebenutvėriau nieko, nesšikšnosparniai susitelkė ir ėmė persekioti vieną gaujos narį.

Išgirdusi gailų viauktelėjimą apsigręžiau ir išvydau, kad Neviui į pečius įkibo mažiausiai tuzinasšikšnosparnių. Įtempęs raumenis jis šoko nuo kranto ir garsiai tėškėsi į vandenį; Neviui atvirtusžmogumi ir panirus gilyn, kai kurie kraujasiurbiai spėjo atsiplėšti ir nuskristi, o kiti nuskendo.

Mums pavyko atitraukti šikšnosparnių dėmesį. Tie padarai nesugebėjo persekioti visos gaujos ir

taip greitai judėti. Jie nusitaikydavo į vieną vilką, o tas kaipmat puldavo į vandenį, kad nenukentėtų.Urve vėl pasigirdo pliumptelėjimas. Sabina liuoktelėjo į vandenį nusitempdama nemažai

šikšnosparnių su savimi. Prie jos šių padarų buvo prikibę daugiau negu prie Nevio. Kraujasiurbiaiėmė taikliau medžioti mus po vieną. Vėl pajutau vėjo šuorą. Nė nedirstelėjusi per petį supratau, kadšįsyk nusitaikyta į mane. Pirmasis užpuolikas nutūpė man ant nugaros. Įkandimas buvo silpnas kaipsegtuko dūris, bet mintis, kad jis siurbia mano kraują, pribloškė. Tada įsikibo antras, paskui trečias.

„Kala! – galvoje nuskambėjo Renė šauksmas. – Ant tavęs tupi per daug šikšnosparnių, pulk įvandenį!“

Nenorėjau žinoti, ką reiškia per daug. Bet jutau bjaurybių svorį ant nugaros, tie padarai iš mažyčiųžaizdelių siurbė mano kraują. Apsigręžiau ir pūkštelėjau į ežerą. Per skubėjimą atsitrenkiau krūtine įvandenį, užgniaužė kvapą, iš plaučių išėjo visas oras. Šikšnosparniai stengėsi išsipainioti iš manogaurų ir nuskristi, kol neapsėmė vanduo. Atvirtusi žmogumi stengiausi sugraibyti kandiklį ir įkvėptioro. Širdis daužėsi, bet prisiverčiau susitvardyti ir nugrimzdau į tylą. Nors ir buvau atsimerkusi, povandeniu mačiau tik tamsą. Pasijutau, tarsi plūduriuočiau tuščioje erdvėje. Nekantravau grįžti ir pultiį kovą, bet pirmiau reikėjo susikaupti. Išlyginusi kvėpavimą priplaukiau prie kranto, pasiverčiauvilke ir ketinau pulti į kautynių sūkurį.

Bet nebebuvo su kuo grumtis. Mano gaujos nariai stovėjo ramiai, krutino ausis ir spoksojo įskliautą.

Šikšnosparniai buvo dingę.„Kas nutiko?“ – Nušlepsėjau prie Renė.„Jie išskrido. – Susijaudinęs Renė letena pakapstė žemę. – Urvui sudrebėjus, visi išsinešdino pro

skylę viršuje.“„Sudrebėjo urvas?“ – Po vandeniu buvo ramu.„Tik šiek tiek.“ – Sabina laižė Neviui sukandžiotą petį.Mudu su Meisonu susižvelgėme. Jis iškišo liežuvį – vilkiškai šyptelėjo.„Šėjus jį paėmė. Rado Aidį.“„Iš kur žinai?“ – pakarpęs ausimis Renė atsigręžė į Meisoną.„Šveicarijoje urvas irgi sudrebėjo. – Žaismingai krimstelėjau Meisonui petį. – Šaunuolis Šėjus!“„Tiesa, –pritarė Renė neprarasdamas budrumo. – Bet kodėl išskrido šikšnosparniai?“Pašiaušiau keterą.„Grįžkim pas Persekiotojus.“Mums skuodžiant prie nišos, urvas vėl sudrebėjo. Žemė susiūbavo po letenomis, ir aš nuvirtau ant

šono. Vanduo ežere pakilo ir ėmė semti krantą. Netrukus jis jau kunkuliavo kaip katile.„Kas čia dedasi?“ – paklausė mūsų Meisonas.Girdėjau Persekiotojų šauksmus, bet nieko nesupratau, jų žodžius užtrenkė besiliejančio į urvą

vandens ūžimas. Pašokusi ant kojų mečiausi balsų pusėn. Vanduo apsėmė pėdas. Tai atrodėneįmanoma. Jis sruvo iš plyšio uoloje, pro jį mes neseniai spraudėmės. Kada vanduo įgijo tokiosgalios? Vis dėlto kažkas buvo nutikę. Vanduo apsėmė man kelius, paskui liemenį, galiausiai tekoplaukti. Urvas dar kartą sudrebėjo, nuo skliauto pasipylė uolų nuolaužos.

Išvydau mums mojant Konorą. Ednė stovėjo šalia ir krapštėsi su akvalangu, Gabrielis jai padėjo.

Etanas ėmė plaukti prie mūsų.Kur Šėjus? Tarp Persekiotojų jo nebuvo matyti.– Dingstam iš čia! – sušuko Konoras.Kol prisikasiau iki draugų, vanduo ėmė semti kaklą. Ausis kurtino šniokštimas, tada aplink mus

suurduliavo verpetas, paskui užgriuvo didžiulė banga, viską užliejusi, ji bloškė mane į urvo sieną.Instinktas liepė kilti ir kapstytis į paviršių, bet silpnas proto balselis kuždėjo neskubėti. Kelio įpaviršių nebebuvo. Urvas atrodė užtvindytas tiesiog neįtikimai greitai, tikriausiai be burtų čianeapsieita. Ar tai buvo mirtini Sergėtojų spąstai, ar vanduo ėmė plūsti dėl to, kad Šėjus paėmė šiaistichijai priklausančią kalavijo rankeną? Kad ir kaip būtų buvę, supratau, jog galiu išsigelbėti tikpasiduodama, o ne priešindamasi vandeniui.

Atvirtau žmogumi ir apsižiojau kandiklį. Dabar turėjau rasti Šėjų. Eidamas ieškoti Aidžio vaikinasatidavė savo deguonies balioną Gabrieliui. Neturėdamas oro jis nuskęs. Grumdamasi su pavojingaisverpetais pačiupau vandens nešamą plaukmenį. Net su vienu bus lengviau nei visai be nieko.

Ėmiau irtis prie tviskančios nišos, po vandeniu ji tarsi siūbavo. Žvilgsnį patraukė blyksniai viršgalvos. Išvydau judančią koją. Šėjus stengėsi išsikapstyti į paviršių. Be deguonies baliono jisneturėjo kitos išeities. Plaukmuo suteikė man greitumo; suskatau vytis vaikiną.

Sučiuptas už kulkšnies Šėjus ūmiai atsigręžė, pasirengęs gintis. Trūktelėjau jį žemyn, išsitraukiaukandiklį ir įkišau jam į burną. Laikydama Šėjų už pečių, stengiausi prisiminti Gabrieliaus nurodymus.Aš turėjau deguonies balioną, todėl buvau atsakinga už kvėpavimą. Nenuleisdama akių nuo vaikino,skaičiavau: vienas įkvėpimas, antras. Šėjus linktelėjo. Perėmiau kandiklį ir pati įkvėpiau du kartus.Ėmėme lėtai plaukti ten, kur paskutinįsyk mačiau Persekiotojus.

Šėjus parodė į priekį. Turkio spalvos vandenyje auksu tviskėjo šviesios apybrėžos.Ednės durys. Ji buvo atidariusi duris po vandeniu. Šėjus spustelėjo man dilbį ir mudu nuplaukėme

greičiau. Ednė plūduriavo prie portalo. Ji turėjo deguonies balioną ir buvo su kauke. Išvydusi musėmė moti kaip pašėlusi. Mojo ne mudviem, o kažkam plaukiančiam mums už nugaros. Atsigręžiau.Neturėjau kandiklio ir negalėjau be reikalo eikvoti oro, bet suklikau.

Prie portalo plaukė Gabrielius, jis tempė suglebusį vilko kūną.Nevis nesistengė plaukti pats ar išsivaduoti iš Gabrieliaus rankų. Jis iš viso nejudėjo.Purtydamas galvą Šėjus įspraudė kandiklį man tarp lūpų. Gabrielius praplaukė pro šalį ir įvilko

Nevį į švytintį portalą. Mes nusekėme įkandin jų. Paskui atsidūrėme drėgnose džiunglėse.– Nevi! – Meisonas suklupo prie draugo. – Nevi, nemirk!– Pasitrauk! – Gabrielius nustūmė Meisoną į šalį.Šis suurzgė, pasivertė vilku ir norėjo jį pulti. Konoras pastojo Meisonui kelią.– Palauk! – sušuko Persekiotojas. – Leisk jam padėti. Nepamiršk, Gabrielius yra nardymo

instruktorius. Jis moka gaivinti skenduolius.Meisonas inkšdamas bėginėjo pirmyn atgal, o Gabrielius ėmė spūsčioti Neviui krūtinės ląstą ir

pūsti orą į nasrus.Kvėpuok, Nevi, kvėpuok.Kažkas paėmė mane už rankos. Atsirėmiau į Renė, dėkodama likimui, kad jis gyvas. Pažvelgusi į

veidą pamačiau, koks jis išbalęs. Renė atidžiai stebėjo Gabrieliaus pastangas atgaivinti Nevį.

Ednė susmuko ant žemės greta manęs.– Tikiuosi, spėjom jį išgelbėti, – aimanavo ji.Vos mergina ištarė šiuos žodžius, Nevis išžiojo nasrus ir išspjovė vandenį. Kosėdamas ir

purtydamas galvą jis apsivertė ant pilvo, paskui viauktelėjo.Inkšdamas iš laimės Meisonas prišliaužė prie Nevio ir ėmė laižyti jam snukį. Tada abu atvirto

žmonėmis ir stipriai apsikabino.Sabina kūkčiojo Etano glėbyje. Neviui atsigavus, Renė spustelėjo man ranką, patraukė prie draugo

ir apglėbė.– Ačiū Dievui, – sumurmėjo Konoras. – Puikiai padirbėjai, Gabrieliau.– Vilkas, – vyptelėjo tasai. – Pirmąsyk gyvenime dariau dirbtinį kvėpavimą vilkui.– Burnoje jaučiu žuvies skonį, – pasiskundė Nevis ir atsikosėjęs išspjovė dar vandens. – Kol

gyvas, nebevalgysiu žuvies.– Patylėk, – tarė Meisonas. – Tiesiog patylėk. – Ir vėl jį pabučiavo.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Permirkę, varvančiais drabužiais, sunkiai brovėmės per džiungles. Džiaugsmą, kad pavyko išgelbėtiNevį ir pasiimti Aidį, temdė sielvartas dėl Silaso žūties. Priėję posūkį, už kurio atsivėrė vaizdas įvandenyną, pro šakų raizgalynę išvydome ir Persekiotojų slėptuvę, iš šalies atrodančią kaip nardymoreikmenų krautuvėlė.

– Ineza jau laukia verandoje, – tarė Gabrielius. – Jos labai stiprus motinos instinktas.Moteris ilsėjosi šezlonge, atgręžusi mums nugarą. Migelis irgi sėdėjo krautuvėlės stogo šešėlyje.

Tarp Migelio ir Inezos buvo pastatyti dar du šezlongai. Viename tysojo moteris su bikiniu. Gretabuvo įsitaisęs vyras atsagstytais lininiais marškiniais ir rusvai žalsvos spalvos šortais. Juokdamasisjis supynė savo pirštus su pašnekovės pirštais.

– Kas tokie? – paklausiau.– Nežinau, – atsakė Gabrielius. – Rodos, šiandien nebuvo užsirašę jokių nardytojų.Jis paspartino žingsnį. Nebėgo, bet aiškiai skubinosi prie žmonių verandoje. Pamačiusi jį moteris

su bikiniu pamojo. Jos draugas atsistojo ir nustūmė saulės akinius ant pakaušio.Renė suraukė nosį.– Palūkėkit… Ar užuodžiat?– Taip… šūdas, – suurzgė Nevis, dairydamasis į tankias džiungles aplink mus.– Užuodi šūdą? – paklausė Etanas. – Ačiū, kad įspėjai.– Ne, – pasitaisė Nevis. – Mes užuodžiam kates.Giliai įkvėpiau. Vaikinai buvo teisūs. Kvapas neatrodė labai stiprus, bet vis dėlto aiškiai juntamas

– aitrus degančio šilko ir džiovintų šalavijų mišinys. Kimiai, iš galugerklio suurzgiau.Gabrieliaus akys išsiplėtė.– Las sombras… Negali būti!– Gabrieliau, palauk! – suriko Etanas.Bet Persekiotojas lėkte nulėkė prie draugų, šaukdamas vardais:– Ineza! Migeli!Nė vienas jų nekrustelėjo.Paskui viskas nutiko akimirksniu. Vos Gabrieliui pribėgus verandą, kažkoks padaras šoko jam ant

galvos, apgaubė lyg juoda skraistė. Ant stogo pasislėpusi tykojo pantera. Ji nagais įsikibo

Persekiotojui į pečius, ir šis sukliko iš skausmo. Žvėris dantimis sugriebė Gabrielių už kaklo irstaigiai nusuko sprandą – riksmas nutilo.

– Velniai griebtų! – Etanas apstulbęs žiūrėjo, kaip pantera nušuoliavo tolyn ir dingo džiungliųšešėliuose.

Tikėjausi, kad moteris verandoje ims klykti. Bet ji kvatodamasi persivertė kūlio. Žvilganti nuoaliejaus auksinė oda akimirksniu virto blizgančiu kailiu. Jos draugas dviem milžiniškais šuoliaisužšoko ant stogo, virsdamas didžiule kate. Juodu, kaip ir kiti plėšrūnai, dingo tarp tamsių lianų. Orąvirš mūsų galvų sujudino grėsmingi garsai: nuo šakų sklido šnypštimas ir klastingas murkimas.

Kiek jų ten yra?Mes pasivertėme vilkais. Susiglaudėme, nenuleisdami akių nuo džiunglių tankmės. Bet katės,

rodos, buvo nematomos, jos be garso sėlino medžių šakomis.– Greičiau išlįskim iš džiunglių, – paragino Konoras. – Laikykimės drauge. Traukim tiesiai į

namą. Ginkimės, kol Ednė nuaus duris.Etanas ėjo pirmas, šalia jo Sabina su Neviu. Meisonas, Šėjus ir Renė apsupo Ednę. Mudu su

Konoru traukėme paskutiniai, stebeilydami į medžius.Buvome pasirengę atremti priešų puolimą. Kai dar viena pantera šnypšdama šoko nuo šakos,

Etanas iš visų jėgų tvojo jai deguonies balionu į krūtinę. Žvėris sukriokė ir plojosi ant žemės,mėgindamas atgauti kvapą. Pasinaudodami laikinu panteros apkvaišimu, Meisonas su Renė puolė.Plėšrūnė grėsmingai mosikavo letenomis, bet Meisonas atitraukė jos dėmesį, o Renė dantimis įkibo įšoną. Kai žvėris atsisuko į Renė, Meisonas puolė, čiupo panterai už gerklės ir perkando trachėją.

Iš medžių atsklido įsiutusių jos gentainių staugimas. Las sombras pasipylė ant mūsų kaip juodožvilgančio kailio ir aštrių lyg skustuvas nagų lavina.

– Bėkit! – sušuko Konoras.Etanas pasileido prie namo, vilkai neatsiliko. Pantera užšoko Konorui ant sprando ir šis riktelėjęs

suklupo. Suurzgusi mečiausi prie žvėries, jis buvo priverstas paleisti Konorą ir grumtis su manim.Susikibę nusiritome paplūdimiu. Besigalynėjantys smėlyje mudviejų kūnai susipynė. Viauktelėjau –pantera naguota letena perdrėskė man nugarą. Nelikau skolinga ir giliai įkandau jai į krūtinę. Panterasustugo ir nusirito nuo manęs. Pašokau ir pasirengiau vėl atremti puolimą, nors letenos klimpo įsmėlį. Pantera sušnypštė ir blykstelėjo ryškiai žaliomis protingomis akimis.

Mano širdis suspurdėjo. Tai buvo Karė – panteros, kaip ir vilkai, vergavo Sergėtojams. Staigasukirbėjo noras užmegzti su ja ryšį, kaip nors susitarti su netikėta prieše. Bet ši mintis šmėstelėjo tikman. Pantera pritūpė ir puolė. Prisiplojau prie smėlio ir šastelėjau į šalį, o ji praskrido virš manęs.Paskui ėmiau ristis kūliais, kol atsidūriau jai iš dešinės ir nedvejodama kibau dantimis į nugarą.Didžiulė katė sucipo ir stengėsi ištrūkti man iš nasrų, bet aš neatleidau gniaužtų. Jos kraujas –nematomas ant juodo kailio – raudonai nudažė smėlį. Žvėris beviltiškai mėgino atsikelti, mėginostotis piestu, bet susvyravo. Šokau į šalį, kad griūdamas manęs neprispaustų. Paleista panteranebepuolė, nurisnojo į džiunglių prieglobstį.

– Kala! – pamojo Konoras.Draugai buvo jau susirinkę verandoje. Nusipurčiau smėlį ir pasileidau prie jų.„Tu sveika? – pasitiko mane Renė. – Tu kraujuoji.“

„Žaizdos negilios. – Krimstelėjau jam į šoną. – Kai tik ištrūksim iš čia, pasigydysiu.“Etanas plačiai atvėrė duris. Sabina ir Nevis puolė į vidų. Prieš bėgdama į namą, dirstelėjau per

petį. Džiunglės atrodė ramios, panteros mūsų daugiau nepersekiojo.„Jos nebesiveja“, – irgi susijaudinęs urgztelėjo Renė.„Matau, – iššiepiau iltis. – Tai ne prieš gera.“Eidamas pro sustingusius Inezos ir Migelio kūnus Konoras nusikeikė. Jie gulėjo aukštielninki

perplėštomis gerklėmis ir žiūrėjo į mus stiklinėmis akimis.– Prisiekiu, aš už tai atkeršysiu, – tarė jis, užtrenkdamas duris paskui save.Pašiaušę keteras ir urgzdami vilkai susibūrė aplink Persekiotojus. Dėjosi kažkas itin grėsminga.– Edne, pradėk austi, – tyliai tarė Konoras. – Kuo greičiausiai.Ji linktelėjo ir pasitraukė prie virtuvės durų, ten buvo daugiau vietos. Vos jai išsiėmus verpsteles,

užuodžiau kvapą. Ne panterų, kitokį, dar aštresnį. Šis irgi buvo deginantis ir aitrus. Bet panterųkvapas buvo naujas, o šis – pažįstamas. Senas kvapas. Aš labai gerai jį prisiminiau, tą erzinantįverdančios dervos ir svylančių plaukų dvoką.

Puldama artyn pamačiau juodą beformį pavidalą Ednei už nugaros.„Kala!“ – galvoje nuskambėjo Šėjaus riksmas, bet neturėjau kitos išeities. Jei būčiau svarsčiusi,

Ednė būtų žuvusi. Taigi būtume žuvę visi.– Gelbėkis, Edne! – atsiverčiau žmogumi ir kiek įkabindama pasileidau prie jos.Mergina išsigandusi atsigręžė į mane. Suglumusi ji negalėjo pajudėti.– Konorai! Etanai! – surikau bėgdama. – Veskit visus iš slėptuvės. Vikriau!Čiupau Ednę už liemens ir įsukusi sviedžiau per kambarį – tikėjausi, kad Konoras ją pagaus.– Ne! – išgirdau beviltišką Šėjaus riksmą ir Renė staugimą.Užsimerkiau ir leidausi praryjama šmėklos.Skausmas.Jis pasklido mano oda kaip tamsa, tarsi į kūną būtų įsmigę tūkstančiai įkaitintų iki baltumo kablių.

Jie palengva ėmė plėšti odą nuo raumenų. Šaukiau, bet nieko negirdėjau, net savo pačios agonijosriksmo. Aš buvau plėšoma į gabalus, aš degiau.

Paskui viskas išnyko.

TREČIA DALIS

Ugnis

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Staiga pabudau, gaudydama kvapą.Už lango siautė pūga. Iš dangaus dribo šlapias sniegas, sukosi gūsingais verpetais. Stengiantis

atgaivinti miglotus prisiminimus, apsunko vokai. Šiltas brizas. Sūraus oro ir citrinų kvapas.Paskui grįžo pažįstami pojūčiai. Užuodžiau apipelėjusių knygų minkštais viršeliais ir aplankstytais

kampučiais, aitrų nudrožtų pieštukų kvapą, girdėjau šiugždant medvilninį audinį. Atsisėdau irapsižvalgiau.

Sėdėjau lovoje, savo kambaryje.Man pašiurpo rankų oda.Aš buvau Veilyje. Norėjau suklykti iš visų plaučių, bet burną tarsi užspaudė nematoma ranka.Esu namie. Kodėl taip bijau?– Labas rytas, miegale.Prie tualetinio staliuko krėsle sėdėjo motina. Jai už nugaros keistai sustingęs stovėjo tėvas.– Mama… – man užlūžo balsas. Mėginau pasijudinti, bet rankos ir kojos degė, buvo labai sunkios.– Žinoma, tai aš, – atsakė mama, o aš tiesiog spoksojau.Suėmė graudulys, norėjosi verkti. Kodėl išvydusi mamą taip nuliūdau?– Manėm, miegosi visą dieną. – Mama nusišypsojo, jos dantys buvo labai balti. – Tiesa, Stefanai?Tėvas linktelėjo. Nuo jo žvilgsnio baimė sukaustė man stuburą. Tas žvilgsnis atrodė per daug

neramus. Nakties šešėlių vadas buvo susijaudinęs, pasirengęs pulti.Galvoje atgijo tolimi balsai.Jis nebe Nakties šešėlių vadas.– Anseli, – sumurmėjau.Kaukolę nuvėrė baisus skausmas. Palinkau į priekį ir susiėmiau galvą rankomis.– Tavo brolis budi su Meisonu, – pasakė mama. – Jis greitai grįš. Nesijaudink.Linktelėjau. Taip ir turėjo būti. Kodėl man šitaip plyšta galva?Tėvas suraukė kaktą.– Ar tau kur nors skauda?– Stefanai! – Mama įspėjamai pažvelgė į tėvą. – Nelepink jos. Vis dėlto vadė.– Žinoma, va… Naome, – pasitaisė jis ir tvirtai įsikibo į krėslo atkaltę.

– Turbūt apsirgau, – pasakiau. – Man skauda galvą.– Širdele, tuoj atnešiu aspirino, – tarė mama. – Bet tu užmigai nebaigusi pasakoti savo nuotykių.– Nuotykių? – pašnairavau.– Taip, – pasakė mama. – Pasakojai mums, kur tau teko lankytis. Kur keliavai su draugais.

Prisimeni, tai buvo Sergėtojų dovana po judviejų sąjungos? Prisimeni visas tas matytas vietas? –Mama nusišypsojo.

Mane užliejo ramybės banga, kojos ir rankos maloniai apsunko, pajutau tikrą palaimą.– Visas matytas vietas?– Taip. – Balti mamos dantys žibėjo kaip perlai. – Norime viską išgirsti. Kokias nuostabias šalis

aplankei? – Ji sukrutėjo krėsle. Nuo to judesio kūno apybraižos išskydo, veidas persikreipė, ir ašpamačiau…

Surikau, nes nuo skausmo ėmė tvinkčioti galvoje.– Kala! – Tėvas žingtelėjo artyn.Mama staigiai ištiesė ranką, ir jis sustingo kaip įkastas. Ji atsistojo ir labai lėtai žengė prie manęs.Kodėl mama juda taip lėtai?Sulig kiekvienu žingsniu jos siluetas liejosi. Nuo skausmo galvoje užsimerkiau. Nebegalėjau į ją

žiūrėti.Motinai atsisėdus greta, sugirgždėjo čiužinys. Ji rankomis suėmė man smilkinius, skausmas atslūgo

ir vėl užliejo palaima.– Ar palengvėjo? – suburkavo ji.Linktelėjau, bet vis tiek norėjosi verkti. Norėjau jai ką nors pasakyti, ką nors svarbaus, tai turėtų

žinoti tik mama. Padėjau galvą jai ant peties.– Atleisk. – Tiesą sakant, nežinojau, už ką prašau atleisti.Motina perbraukė man plaukus. Stiprus jos kvapas dvelktelėjo į šnerves – pergamento ir

raudonojo vyno. Atšlijau ir įsispoksojau į ją.– Dabar jautiesi geriau?Įtraukiau ir sulaikiau tą kvapą. Jis buvo ne Naomės Tor. Mano mama visada dvelkdavo

gardenijomis ir paparčiais.Šie seni, sodrūs pergamento ir raudonojo vyno kvapai sudarė svaiginantį mišinį, labai pažįstamą

ir priklausantį kam kitam.– Šviesingoji, – sukuždėjau.Vos ištarus valdovės vardą, jos kerai išsisklaidė.Oras aplink mane ėmė kibirkščiuoti ir skilti lyg stiklas. Mama išnyko. Greta sėdėjo Šviesingoji

Nakties Šešėlė. Tėvas tyliai stovėjo kitame kambario gale pilnomis baimės akimis.Apgaulei išsisklaidžius, priblokšta susmukau ant lovos. Ėmiau drebėti ir kūkčioti.Šviesingoji atsiduso ir pasitaisė tamsų Chanel švarkelį.– Kala, negražu šitaip elgtis.– Tu kalė! – suurzgiau šiepdama dantis. Buvau bepuolanti, bet tėvas suriko:– Kala, liaukis!Paklusau Nakties šešėlių vado įsakymui.

Akimis nulydėjau tėvo žvilgsnį iki spintos. Jos durys buvo praviros, viduje kažkas krutėjo.Tamsoje judėjo juodi kaip degutas šešėliai. Šmėkla.

Prisiminus, kaip buvau užpulta šmėklos, sugniaužė paširdžius. Skausmas pervėrė kūną, vosnepraradau sąmonės.

Šviesingoji nusišypsojo.– Štai taip, Kala. Negi manei, kad be niekur nieko perkąsi man gerklę? – Ji paplekšnojo man per

ranką. – Turėjai susiprotėti.Tuoj pat atitraukiau pirštus. Negalėjau pulti Šviesingosios, bet ir neprivalėjau jai pataikauti.– Atstok nuo manęs.– Nusiramink, mergaite, – tarė valdovė. – Tu ilgai keliavai, be to, pabendravus su šmėkla ne taip

lengva atsigauti. – sudrebėjau, o Šviesingoji tyliai nusijuokė. – Tiesiog atsakyk į kelis klausimus, –pasakė ji. – Paskui galėsi pailsėti.

– Neturiu tau ko pasakoti.– Ak, – valdovė šaltai šyptelėjo. – O aš manau, kad turi.Nugurkiau seilę, dirstelėjau į šmėklą, paskui papurčiau galvą.– Taip. – Ji nulydėjo mano žvilgsnį. – Gali prireikti ir tokio būdo. Efronas maldavo atiduoti tave

jam su Emiliu.Atplėšusi akis nuo Šviesingosios nusigręžiau į langą, žiūrėjau, kaip sukasi vėjo blaškomos ir į

langą teškiamos snaigės. Ir aš tokia jaučiausi: sumušta ir iškankinta. Italijos saulė atrodė kaip tolimassapnas. Ne vien Šviesingoji turėjo klausimų. Aš pati beviltiškai troškau sužinoti, kas nutiko, kai maneprarijo šmėkla. Ar kitiems pavyko išsigelbėti iš Aidžio slėptuvės? Ar jie irgi pakliuvo į nelaisvę?

– Bet aš paaiškinau Efronui, kad spausk nespaudęs, o tavęs nepalauši, – toliau kalbėjo valdovė.Vos šyptelėjusi pasakiau:– Tu teisi.– Žinoma, teisi, – tarė Šviesingoji. – Taigi mes galime rinktis. Tiesa, Stefanai?– Taip, valdove. – Tėvo veidas atrodė abejingas, bet raumenys tvinkčiojo nuo įtampos.Jis buvo nelaimingas; net per kambarį užuodžiau tėvo sielvartą ir įsiūtį.– Kodėl turėčiau tau padėti? – Pašnairavau į Šviesingąją. – Tu nužudei mano motiną. Sužalojai

brolį.– Matei Anselį? – Tėvas žengė artyn. – Kaip…Šviesingoji neištarė nė žodžio, tik piktai žvilgtelėjo. Tėvas sustojo ir nutilo per pusę sakinio.– Gaila tavo mamos. – Sergėtoja susidėjo rankas ant kelių. – Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis tai

buvo būtinybė.– Būtinybė ją nužudyti? – Mano akys degė, bet kuo greičiau nurijau ašaras. Nieku gyvu nenorėjau

leisti Šviesingajai pamatyti, kad verkiu.Švelniai juokdamasi valdovė caktelėjo liežuviu, o aš iš visų jėgų tvardžiausi, kad nepulčiau jos

nagais ir dantimis.– Nužudyti? Vargu ar laikytum tai žmogžudyste, Kala, jei tavo minčių nebūtų taip siaubingai

iškreipusi aplinkos įtaka.Suleidau nagus į užklotą.

– Kadaise tu tikėjai pareiga ir ištikimybe, – dėstė toliau Šviesingoji. – Tavo motina neatlikosvarbiausios savo pareigos ir už tai sumokėjo.

Dirstelėjau į tėvą, bet jis vis dar buvo sustingęs. Nežiūrėjo nei į mane, nei į valdovę, jo pilkosakys buvo įbestos į tolį.

Šviesingoji kalbėjo toliau:– Tavo brolio bausmė buvo įspėjimas.– Įspėjimas, – tyliai pakartojau kone urgzdama.– Buvo įspėti kiti tavo gaujos nariai, – tarė valdovė. – Išdavikai nusipelno bausmės.– Anselis nepadarė nieko blogo. – Parodžiau Šviesingajai iltis, bet ji tik nusišypsojo.– Nejaugi? – paklausė ji. – Rodydama man nasrus, tvirtini, kad tavo brolis – jis visad tave garbino

– nė neįtarė, jog nori kito žmogaus, o ne Renė, nors šis buvo tau skirtas?Širdis ėmė daužytis, sprandą ir skruostus išpylė karštis.– Negi jis nežinojo, kad dėl savo aklo susižavėjimo rizikuosi savo, šeimos ir draugų gyvybe bei

gerove?– Aklo susižavėjimo! – surikau. – Aš pamilau Šėjų, paskui sužinojau, kad ketinate jį paaukoti!

Norite, kad mudu su Renė jį nužudytume!Nesutrikdyta mano pasipiktinimo Šviesingoji kaip niekur nieko ramiai šypsojosi. Įkaitę mano

skruostai ėmė šalti.Po velnių! Ji mane provokuoja, o aš teikiu informaciją. Nieko nenoriu jai duoti. Nebent

paženklinti keliais giliais randais.Rodos, Šviesingoji mano tylėjimą suprato kaip susitaikymą, o ne kaip prablaivėjimą.– Kala, negaliu tau skirti tiek laiko, kiek norėčiau. – Balsu ji smaugė mane kaip pitonas auką. –

Bet nuodugniai aptariau šį reikalą su tavo tėvu. Jei klausysi jo, klausysi mūsų, gal viskas baigsisgerai. Netgi tavo broliui. Netgi gaujai.

Pažvelgiau valdovei į akis ieškodama klastos, bet išvydau tik pasitikintį, tvirtą žvilgsnį.– Tu padėsi Anseliui?Šviesingoji linktelėjo.– Viskas gali vėl būti taip, kaip buvo anksčiau.Kaip buvo anksčiau. Mano praeitis gali būti sulipdyta iš šukių.– Jeigu tu mums padėsi, – pridūrė ji.Nieko neatsakiau valdovei. Net norėdama nebūčiau išspaudusi nė žodžio. Drebėjo rankos ir kojos,

galva plyšo, gerklė degė.– Stefanai! – Šviesingoji pamojo mano tėvui. Jis atsargiai priėjo prie lovos. – Po valandos

atvažiuos Emilis su Efronu. Išnaudok šį laiką protingai, kaip mudu tarėmės.– Žinoma, valdove. – Kai Šviesingoji atsistojo, tėvas nulenkė galvą. Paskui ją iš kambario

nusklendė šmėkla.Vos šešėlių pabaisai išnykus iš akių, suvirpėjau ir sudribau ant pagalvių.– Išgerk. – Tėvas nuo naktinio staliuko padavė stiklinę.Pažiūrėjau į ją ir papurčiau galvą.Jis kreivai šyptelėjo.

– Kala, čia tik vanduo. Pats įpyliau.– Ačiū, – kimiai padėkojau imdama stiklinę. Akimirką žiūrėjau į ją svarstydama, ar galiu

pasitikėti tėvu. Spėliojau, ar vanduo neužkerėtas. Vis dėlto gurkštelėjau, gėrimas sudrėkinoišdžiūvusią gerklę.

– Ar seniai esu čia?– Buvai atgabenta užpraėjusią naktį, – atsakė tėvas. – Tik retkarčiais atgaudavai sąmonę, nes

Sergėtojai leido šmėklai tavim maitintis. – Žiūrėdamas į duris tėvas suurzgė. – Kad būtum silpnesnėper tardymą ir sutiktum priimti jų siūlymus.

– Ko jie nori? – paklausiau grąžindama jam stiklinę.– Kad pasakytum, kur yra Šėjus, – tuoj pat atsakė tėvas.Man šiek tiek palengvėjo. Taigi Šėjaus čia nėra. Jis saugioje vietoje. Tai jau šis tas.– Aš nesakysiu, – Sutikau tvirtą tėvo žvilgsnį. – Niekada jo neišduosiu.– Ir nemaniau, kad išduosi.Tėvas įdėmiai mane stebėjo, bet negalėjau perprasti jo veido išraiškos. Sutrikęs ar susirūpinęs?– Tavo brolis… – atsargiai pratarė jis. – Anselis…– Jam saugu, – tariau.– Kaip jis laikosi?Papurčiau galvą ir staiga pratrūkau raudoti, užsidengusi veidą delnais. Nuo kūkčiojimo drebėjo

visas kūnas, mane priveikė neseniai patirtos netektys. Dėl mano kaltės buvo nužudyti mama, brolis,Lidija, Silasas, ponas Selbis ir daugelis kitų. Dėl ko gi kito jie žuvo? Galiausiai vėl atsidūriauVeilyje ir tapau Šviesingosios įkaite. Turbūt nuo likimo nepabėgsi.

Tėvas mane apglėbė. Buvau per daug nusiminusi, nors derėjo apsidžiaugti – neprisiminiau, kadajis paskutinį kartą buvo mane apkabinęs. Dažnai juokais grumdavosi su manim ir Anseliu, kaipasiversdavome vilkais, tačiau tai buvo kovotojų pratybos, o ne švelnumo rodymas. Kai būdavomežmonės, tėvas laikydavosi šaltai. O dabar jo pečiai krūpčiojo, jis, kaip ir aš, nevaldomai raudojo.

Taip mudu kurį laiką sėdėjome apsikabinę, prislėgti sielvarto. Pagaliau aš atsitraukiau.Pasitrynusi užverktas akis atsigręžiau į langą. Nors mano kambarys buvo antrame aukšte, nesunkiaigalėjai nušokti ant žemės. Galbūt tai vienintelė galimybė pabėgti? Gal ir tėvas eitų drauge?

– Nieko nebus, Kala, – jis uždėjo ranką man ant peties. – Mūsų namus akylai saugo Grėslieji.Įveiksi du tris, bet galiausiai pralaimėsi.

Atsigręžiau į jį visai nenustebusi, kad taip lengvai perskaitė mano mintis. Šiaip ar taip, tėvas maneišmokė galvoti ir elgtis kaip kovotojai, visada ieškoti būdo priešams nugalėti.

– Ar saugu kalbėtis? – sušnibždėjau. Žiūrėjau į akis ir mėginau suprasti, kas dedasi jo širdyje.Pirmiau mano tėvas mėgo tvarką, elgėsi valdingai. Dabar jo pasaulis buvo subyrėjęs į šipulius. Tėvaslaike mane apkabinęs ir verkė drauge, nes Sergėtojai, šitaip baisiai nubaudę mūsų šeimą, sudaužė jamširdį.

Jis pažvelgė į duris ir linktelėjo.– Koridoriuje duris saugo šmėkla. Bet čia mes vieni.Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kiek laiko mudu turime? Ką būtinai reikėtų sužinoti?– Ar Sergėtojai dar ką nors sučiupo? – paklausiau. – Ar atsigabeno tik mane vieną, ar ir daugiau

belaisvių?– Nieko apie tai nežinau, – atsakė tėvas. – Bet Sergėtojai nebelabai manim pasitiki.Prikandau lūpą – nutariau, kad atėjo tinkama akimirka. Kaip tik tokios progos Persekiotojai ir

laukė.– Tėti, – stengiausi kalbėti tvirtai, – ar negalėčiau tau padėti?Jis nepatikliai žvilgtelėjo, o man suspurdėjo širdis. Nejaugi tikras tėvas laiko mane išdavike?

Nejaugi tiek iškentėjęs tebėra ištikimas Sergėtojams?– Kaip tu man padėsi?Užgniaužė žadą, bet prisiverčiau kalbėti toliau:– Išgelbėjau Šėjų, nes Sergėtojai ketino jį nužudyti.Tėvas nieko neatsakė, tik įdėmiai žvelgė į mane.– Šėjus yra Palikuonis, – pasakiau. – Pačių Sergėtojų palikuonis, galintis juos sunaikinti.– Jei Šėjus yra Sergėtojas, kodėl stojo prieš saviškius? – Tėvas suraukė kaktą.– Jis tik pusiau Sergėtojas, – išpyškinau. – Vaikino motina buvo paprasta moteris.– Vargu ar tai įmanoma…– Įmanoma. – Paėmiau tėvą už rankų. – Visa, kas mums buvo pasakojama apie Sergėtojus ir

Persekiotojus, apie Raganių karą, netgi apie mūsų kilmę, yra melas.Tėvas skaudokai suspaudė man rankas, bet aš kalbėjau toliau:– Sergėtojai mus apgavo, sudarkė šį pasaulį, kad galėtų valdyti. Persekiotojai mėgina tai ištaisyti.

Kovodami jie siekia grąžinti pasauliui tvarką. Šėjui skirtas svarbiausias vaidmuo.– Kaip gali būti tokia tikra? – sukuždėjo jis, išplėtęs akis.Pasirausiau mintyse. Tėvui neteko matyti, ką mačiau aš. Jis neregėjo Akademijos – nuostabaus ir

didingo Persekiotojų magijos kūrinio, visiškos priešybės tamsiems ir žiauriems Sergėtojų kerams, jųsukurtiems gaivalams. Tėvas nekovojo petys į petį su Persekiotojais ir neturi pagrindo jais pasitikėti.Kaip jį įtikinti? Kaip padėti susivokti? Jis gali pagelbėti ir man, ir mums visiems. Tai be galo svarbu.

– Kala! – beviltiškas tėvo balsas atspindėjo mano savijautą. – Ką tu žinai? Beveik nebeturimelaiko. Emilis… – Jis nepajėgė ištarti Grėsliųjų vado vardo nesuurzgęs.

Staiga man dingtelėjo išganinga mintis, blykstelėjo lyg žaibas.– Korina, – pasakiau.– Ką? – Tėvas susiraukė.– Korina Laroš… – Suspaudžiau jam plaštakas. – Žuvo ne nuo Persekiotojų rankos.Tėvas įsitempė, o aš skubiai bėriau žodžius:– Persekiotojai atėjo jai padėti. Korina vadovavo sukilimui prieš Sergėtojus. – Pažvelgiau tėvui į

akis būgštaudama išvysti nepasitikėjimą, bet tėvo žvilgsnis atrodė ramus. – Sąmokslas buvoatskleistas, Sergėtojai nužudė Koriną ir jai talkinusius Grėsliuosius, – pasakojau. – Paskui tykojoPersekiotojų atvykstant.

Tėvas ištraukė savo rankas iš manųjų ir sugniaužė kumščius.– Kai tai nutiko, buvai dar kūdikis, vos metukų.– Žinau, – pasakiau. – Tai vyko per mano ir Renė pirmąjį gimtadienį.– Seniai maniau… – Tėvas nutilo, paskui jam iš krūtinės išsiveržė urzgesys. – Kad kažkas čia ne

taip. Sergėtojai liepė kovoti, mes vijomės Persekiotojus iki Grėsliųjų būstinės, lipome jiems antkulnų iki pat riedulių. Bet niekur neaptikome kūnų.

– Ką turi galvoje?– Grėsliųjų kūnų, – atsakė tėvas. – Sergėtojai pašaukė į kovą, nes Grėsliuosius užpuolė

Persekiotojai. O mes būstinėje neaptikome nė vieno Grėsliųjų vilko, nei sužeisto, nei negyvo. Nebuvojokių aukų. Persekiotojai yra smarkūs kovotojai, jų kelyje visada lieka sužeistųjų ir lavonų.

– O šmėklos – kitokios, – sukuždėjau.Tėvas pažvelgė į mane plieninėmis akimis ir linktelėjo.– Šitai tau papasakojo Persekiotojai?Nors jis pamažu ėmė perprasti tiesą, vis dar negalėjo atsikratyti abejonių dėl senų savo priešų.– Persekiotojai tik užpildė kelias spragas, – pasakiau. – Apie Korinos mirtį ir spąstus perskaičiau

knygoje.– Kur? – susijaudinęs paklausė tėvas.– Bosko Maro bibliotekoje, – atsakiau krūptelėjusi. – Rauano dvare. Knyga vadinasi „Haldžio

analai“.– Korina buvo gera vilkė, – tyliai ištarė tėvas. – Ji nenusipelnė tokio gyvenimo.– Žinau, – pasakiau.– Visa laimė, kad jos sūnus šito nesužinojo.Paminėjus Renė, man užgniaužė kvapą.– Dabar jau žino.– Tai numanai, kur yra Renė? – Tėvo akys išsiplėtė. – Sergėtojai sakė, kad pabėgo. Negalėjo

pakelti gėdos praradęs gaują. Kaip ir Loganas.Nenoromis nusišypsojau.– Žinau ir kur Loganas.Tėvas kilstelėjo antakį.– Tikrai?– Juodu pas Persekiotojus, – pasakiau. – Renė išgelbėjo Ednė, aš irgi prisidėjau.– Kas ta Ednė?– Monro, vieno iš Persekiotojų vadų, duktė. Ir… – Dingtelėjo, kiek daug žinau aš ir kiek mažai

mano tėvas. – Ir Renė sesuo.Jis ilgai į mane žiūrėjo, paskui atsiduso.– Korina ir Persekiotojas Monro?– Tu nesistebi, – pasakiau.– Anksčiau užsiminei, kad Šėjaus motina buvo paprasta moteris, – tarė tėvas. – Taigi žmonės

poruodavosi ir su mūsų paderme. – Ilgai ir sunkiai atsidusęs pridūrė: – Korina nebūtų šiaip saurizikavusi. Ant kortos turėjo būti pastatyta labai daug, tarkim, meilė.

Sumirksėjau, nes akis užplūdo ašaros.– Žinau.Tėvas švelniai nusišypsojo.– Tu myli tą vaikiną… Palikuonį?

Linktelėjau ir prisitraukiau kelius prie krūtinės.Žiūrėdamas į mane tėvas nepiktai susiraukė.– Bet vis tiek grįžai gelbėti Renė?Iškaito skruostai, staiga pasijutau kaip dukrelė, įtraukta į nejaukų pokalbį su tėvu.– Tai painu.– Kurgi ne, – nusijuokė tėvas. – Dabar suprantu, kodėl Renė toks nepanašus į Emilį.– Renė tėvas… tikrasis tėvas… – atsikrenkščiau, kad baigčiau mintį: – Buvo geras žmogus.

Kovotojas kaip ir mes.– Džiugu girdėti, kad Korina rado nors spindulėlį laimės savo gyvenime, – tyliai tarė tėvas. –

Tegu ir taip trumpai.– Tikiuosi, – atsakiau galvodama kiek Korinai, Monro, Renė ir Ednei kainavo ta meilė. Ednė

dabar našlaitė, bet išgelbėjo brolį. Ar atkurta pusiausvyra? Ką gali žinoti.– Meilė, – švelniai tarė tėvas. – Tikroji meilė, tegu ir trumpa, verta daugiau, nei gali apsakyti.Pažvelgiau į giedras tėvo akis, iš jų sklido įsitikinimas savo teisumu.– Kas tu toks ir ką padarei tikram mano tėvui? – pajuokavau.Jis tyliai sukikeno.– Turi būti nuolat pasirengęs karui. Bet kartais neprošal surizikuoti ir pripažinti savo silpnybes.Mano krūtinę suspaudė liūdesys.– Ar tu… Mylėjai mamą?– Taip, – tėvo šypsena išnyko. – Dar labiau pamilau, kai gimėte judu su Anseliu.Norėjosi juo tikėti, bet neiškenčiau nepaklaususi:– Bet juk jūs buvote labai skirtingi?– Visiškai skirtingi, – atsakė tėvas. – Bet rinktinių vadų pareigas stengėmės atlikti sąžiningai.

Ginti gaują. Saugoti tave ir Anselį.Suleidau nagus į delnus. Motina mėgino mane apginti, o mano maištas ją pražudė.– Atleisk, – sušnibždėjau.– Neatsiprašinėk. – Tėvas užkišo plaukus man už ausų. – Mama niekad už tai tavęs nekaltino.Tikėjausi, kad jo žodžiai numalšins mano kaltę, smygsančią kaip peilis paširdžiuose.– Tavo motina buvo laukinės prigimties, – pasakojo tėvas. – Nepralenkiama medžioklėje. Kai abu

laisvi lėkdavome miškais greta vienas kito, patyrėme gražiausias akimirkas.Šyptelėjau prisiminusi, kokį bekraštį džiaugsmą mudviem su Šėjumi teikė medžioklė.– Smagu tai girdėti.– Tie Persekiotojai… – Tėvas pakilo, apėjo lovą ir atsistojo prie lango. – Ar jie turi bent kiek

galimybių laimėti?– Loganas mano, kad taip, – atsakiau. – Todėl ir teikia jiems informaciją.Tėvas skvarbiai žvelgė į mane.– Loganas stoja prieš Efroną?– Na, ne visai taip, – nelinksmai šyptelėjau. – Tik nori išsaugoti sveiką kailį.– Visai įtikima.– Šėjus turi ginklą, – pasakiau. – Beveik visą Elementų kryžių.

– Kryžius yra ginklas?– Tai du kalavijai, – paaiškinau. – Kai surinks juos daiktan, galės įveikti Sergėtojus. Nugalėti

šmėklas.– Niekas negali nugalėti šmėklų. – Rodos, tėvo žodžiai buvo skirti už lango šėlstančiai pūgai, o ne

man.– Palikuonis gali.– Ką sumanė Persekiotojai?Susigūžiau svarstydama, ar verta sakyti daugiau. Kas, jeigu mano tėvas tikisi atgauti savo statusą

Sergėtojų akyse?Jis gniaužė pirštus. Staiga viską supratau ir pajutau blykstelint viltį. Tėvas nenori turėti nieko

bendra su Sergėtojų klastomis. Jis yra Karys, trokštantis kovoti.– Nežinau, kaip vyks puolimas, – nemelavau, juk lig šiol ieškojome kryžiaus dalių. Kažin kas bus

ateityje? – Bet Šėjui paremti mums reikalinga armija.Tėvas atsigręžė ir mąsliai pakreipė galvą.– Armija?Linktelėjau.– Ar Persekiotojams nepakanka kovotojų?– Ne, – atsakiau. – Jie kovos žūtbūtinai, bet pagalbos irgi reikia. Taigi mes prisidėsim.– Mes?– Kariai.Tėvas nusikvatojo.– Tikiesi vesti vilkų armiją prieš Sergėtojus?– Taip jau yra buvę, – pasakiau. – Tai istorinis faktas. Didžioji pjūtis buvo ne kas kita, kaip Karių

sukilimas prieš Sergėtojus.– Ir šitą paslaptį sužinojai bibliotekoje?– Taip, – atsakiau. – Bet aš vadovauju tik savo gaujai… Viso labo septyniems vilkams. Kokia čia

armija.Tėvas nuščiuvo.– Aš esu jauna vadė, – palengva dėsčiau. – Mums reikia patyrusio vado, kad paskui jį sektų kiti

vilkai.– Kala… – tėvo balse išgirdau įspėjamąją gaidelę, sumišusią su skausmu.– Tu vis dar esi Nakties šešėlių vadas.Iš nuoskaudos jo pečiai įsitempė.– Šitos pareigos iš manęs buvo atimtos.– Niekas negali atimti iš tavęs gaujos, – išpyškinau ir atsiklaupiau. – Ar Nakties šešėliai

patenkinti, kad Sergėtojai jų vadu padarė Emilį?Tėvo veidas persikreipė.– Vargu ar patenkinti, – pasakiau. – Tu gali juos vesti. Turi jiems vadovauti.– Kada? – paklausė tėvas labai tyliai, vos ne pašnibždomis.– Greitai. – Nusliuogiau nuo lovos ir paėmiau jį už rankos. – Gaila, kad žinau tik tiek.

– Jei laimės Persekiotojai, kas nutiks vilkams?Buvau beatsakanti, tik staiga toptelėjo, kad nežinau. Kas laukia mūsų po pergalės? Kur dėsis

Kariai?Mano miegamojo durys atsilapojo. Vidun pasipūtęs įžengė Emilis Larošas ir išvydęs sunertas

mudviejų su tėvu rankas nusivaipė.– Torų šeimos susiėjimas, – kvailai išsišiepė jis. – Koks jaudinantis vaizdas.Dėbtelėjau į Emilį, o šis persibraukė liežuviu aštrias iltis.– Kaip gaila, kad teks išsiskirti.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Staiga tėvas pakeitė pavidalą – pilkai rudas vilkas užstojo Emiliui kelią prie manęs. Šis irgi virtovilku, pašiaušė keterą, ėmė urgzti ir artintis prie mūsų. Tėvas įspėjamai sulojo ir įtempė raumenispasiruošęs pulti.

– Nagi, nagi. – Į kambarį įėjo Efronas Grėslusis su Šviesingąja. – Peštynėms neturime laiko,berniukai.

Abu vadai iškišę iltis ir pastatę keteras vis dar stovėjo vienas priešais kitą.– Pakaks. – Šviesingosios įsakymas nuaidėjo kaip botago kirtis. – Tuoj pat atsiverskit.Abu vilkai nenoriai pakluso, jiems atvirtus žmonėmis, urzgimą pakeitė pikti žvilgsniai. Tėvas vis

dar užstojo mane savo kūnu kaip skydu.– Ar tau pasisekė, Stefanai? – paklausė Šviesingoji.Tėvas papurtė galvą.– Valdove, ta mergiotė baisi užsispyrėlė. Nepavyko atvesti jos į protą.– Duok man penkias minutes, – suurzgė Emilis. – Tuoj pat atvesiu.Tėvas sugniaužė kumščius, bet Efronas uždėjo ranką Emiliui ant peties.– Ramiau, ramiau. Pasaulis keičiasi, aplinkybės irgi. Neleisim tau protinti mergaitės.Trūktelėjęs petį Emilis nubloškė Efrono ranką.– Tai klaida. Ta kalaitė yra išdavikė ir turi mirti.Šis naujas požiūris mane pribloškė. Kas nutiko?Įsmeigusi į mane akis Šviesingoji perėjo kambarį.– Kala, rodos, tarp Persekiotojų įsigijai draugų.– O jie turi šį tą, ko reikia mums, – pridūrė Efronas.– Tavo sūnus pakliuvo į nelaisvę kaip paskutinis kvailys, – išrėžė Emilis. – Turėjai palikti jį

supūti toje Persekiotojų skylėje.Jis ėmė sūpuotis ant kulnų, o Efronas subarė:– Nepamiršk, kas esi, vilke. Tavo valdovo sūnus nusipelno pagarbos.Emilis dėbtelėjo į jį, bet paklusniai nuleido galvą.Mano mintys pynėsi. Loganas? Loganas apsimetė, kad buvo pagrobtas. Kas čia, po velnių, vyksta?– Eime su manim, Kala, – pamojo Šviesingoji. – Nedera vėluoti.

Artindamasi prie valdovės dirstelėjau į tėvą. Šviesingoji pakėlė ranką ir pačiupinėjo trumpus,šviesius mano plaukus.

– Kaip gaila tavo plaukų, – tarė ji. – Ką sau manei?Nieko jai neatsakiau.– Stefanai, palauk manęs grįžtant, – paliepė Šviesingoji ir suspaudusi lūpas nužvelgė mano tėvą. –

Mudu dar turime šį tą aptarti.– Klausau, valdove, – tėvas nulenkė galvą.Eidama iš kambario paskui valdovę, atsispyriau norui atsigręžti. Turėjau atrodyti užsispyrusi,

nepaklusni duktė, negerbianti tėvo. Sergėtojai nesužinos, kad tik du iš šių trijų dalykų yra tiesa.

Pro užtemdytus limuzino langus nieko nemačiau, bet važiavome kokią valandą. Mano mintys vissukosi apie Veilį. Troškau dar pasikalbėti su tėvu. Jis turi mums padėti. Turi stoti prieš Sergėtojus.Kaip prikalbinti jo gaują stoti Persekiotojų pusėn?

Jaučiausi išsekusi. Mintys dūzgė. Vis dar neturėjau supratimo, kur esu vežama ir kas manęs laukia,kai atvyksim į vietą. Nors ir kokia pasitikinti stengiausi atrodyti, automobiliui sustojus,nebesuvaldžiau smalsumo.

– Kur esame?– Labai bjaurioje vietoje, joje reikalavo susitikti tavo draugai. – Efronas pastatė tuščią brendžio

taurę. Važiuodamas jis visąlaik gurkšnojo tą gėrimą. – Sutikom, nes norime bendradarbiauti.Emilis tyliai suurzgė. Jis visą kelionę nenuleido akių nuo manęs. Žinojau, kad nori įbauginti, bet

ėmiau tik dar labiau jo neapkęsti. Jam einant pro mane paskui Efroną, sukuždėjau:– Vieną dieną pamatysiu tavo galą.Jis man nusišypsojo iškišdamas visas iltis.– Esi per baili, kad pati mane nužudytum?Šaltai jam nusišypsojau. Baimė čia buvo niekuo dėta, tiesiog Emilio priešų sąraše buvo žmonių,

trokštančių jam atkeršyti kur kas labiau už mane. Tarp jų mano tėvas ir Renė.– Judinkis, Kala, – tarė Šviesingoji, mostelėdama naguota ranka.Išlipau iš automobilio. Emilis atsistojo greta manęs vaidindamas kalėjimo prižiūrėtoją, o

Sergėtojai tvarkėsi susiglamžiusius Chanel ir Gucci kostiumus. Iš limuzino išlipo vairuotojas ir darvienas vyras – žaliūkai iš Grėsliųjų gaujos. Jie saugojo Sergėtojus iš šonų.

Apsižvalgiau mėgindama suprasti, kur esame. Stovėjome pievutės pakraštyje, toliau buvo matytipušynas. Tolumoje ryškėjo kalnų viršūnės, pro jas plaukė sniego pritvinkę debesys. Oras atrodėgaivus – vadinasi, buvome toli nuo miesto, bet ne Veilio apylinkėse.

Pūga irgi liko mums už nugarų. Iš dangaus krito tik viena kita ledinė snaigė, beveik nepūtė vėjas,sniegas vos siekė kulkšnis.

Pušyne už pievelės išvydau kažką judant. Iš miško išniro kelios figūros ir ėmė artintis prie mūsų.Vos nesušukau atpažinusi susivėlusius rudus plaukus ir ilgą apsiaustą. Konoras gyvas! Vien jį

pamačius sužibo viltis, kad Aidžio žygis nežlugo. Nė negalvodama žingtelėjau prie Persekiotojo.Emilis griebė man už rankos ir stipriai, iki mėlynių pirštais įsikirto į odą. Nekreipdama dėmesio įskausmą mėginau įžiūrėti kitus, bet tų, kurių ieškojau, nepamačiau. Tarp atvykėlių nebuvo nei Šėjaus,

nei Renė – buvau tikra, kad juodu ateis manęs gelbėti. Nebuvo nei Brinos, Meisono ir Nevio.Konoras vedėsi susigūžusį pavidalą, sunkiai klupinėjantį per sniegą. Loganas atrodė prastai, daug

prasčiau negu andai, kai mačiau jį vienutėje. Jiems prisiartinus, įžiūrėjau, kad Sergėtojo veidassutinęs, prakirsta lūpa, pamušta akis.

– Tėve! – suriko Loganas.Konoras trenkė alkūne jam į šonkaulius, Efrono sūnus užsikosėjo ir susirietė.– Kaip drįsti kišti nagus prie mano sūnaus! – sušuko Efronas iš įsiūčio aptemusiomis akimis.

Aplink Sergėtoją ribuliavo galia, blykstelėjo žaibas – vyliausi, kad Konoras žino, ką daro. Nors dėlmainų ir buvo sutarta, vargu ar pavyktų ištrūkti gyviems, jei įsikištų šmėklos.

Purtydama galvą Anika paliepė Konorui:– Užteks.Konoras nenuleido akių nuo Logano ir pirštu perbraukė jam per gerklę. Jaunasis Sergėtojas

susigūžė ir maldaujamai pažvelgė į tėvą.Oho, kokį pasirodymą mano draugai surengė Sergėtojams, kad tik juos įtikintų.Nors Persekiotojų sumanymas man nebuvo žinomas, aš jais pasiklioviau.Greta Anikos ėjo aukšta, tiesi figūra surakintomis rankomis. Sabinos akys buvo pasruvusios

krauju, ji drebėjo nuo šalčio.Sabina? Ką ji čia veikia? Kodėl su antrankiais?Prie būrelio prisiartino dar du Persekiotojai, ginkluoti arbaletais. Jie nutaikė ginklus į Emilį ir

kitus du Grėsliuosius. Visi sustojo už kokių penkių pėdų nuo mūsų.– Norėjau pavaišinti užkandžiais ir gėrimais, bet jūs atmetėte svetingą mano siūlymą, – pasakė

Efronas Anikai, pats stebeilydamas į Sabiną. Jos išvaizda pribloškė Sergėtoją ne mažiau už mane. Jožvilgsnyje pynėsi įsiūtis ir smalsumas. Sabina stovėjo nudūrusi akis.

– Vargu ar tavo klubas būtų pasirodęs mums svetingas, – atsakė šaltai šypsodamasi Anika.Efronas gūžtelėjo pečiais.– Tada eikim prie reikalo.– Kaip ir tarėmės, – sutiko Anika. – Keičiam vilkę į tavo sūnų?Efronas linktelėjo.Staiga Sabina metėsi į priekį ir susmuko Efronui prie kojų.– Palaukit! Žadėjot, kad leisit man kalbėti!Grėslieji apsaugininkai žengė pirmyn ir pasivertė vilkais. Jie ėmė sėlinti prie Sabinos.Efronas pamatė prie savo kojų parklupusią merginą ir jo lūpas iškreipė pašaipus šypsnys.Spoksojau į Sabiną. Kokį velnią ji čia krečia?– Prašau, – meldė ji. – Prašau.– Ką tai reiškia? – iškošė Efronas.– Ši mergina mums visai nereikalinga, – tvirtai pareiškė Anika. – Bet mes ne pabaisos kaip jūs.

Kalinių be reikalo nežudom, tik negalim rizikuoti, kad ji mus išduotų. Čia apsimetėlė.Sabina kūkčiojo ir rovėsi plaukus.– Aš nežinojau, ką darau. Labai gailiuosi. Tai buvo siaubinga klaida.– Kaip apgailėtina, – pasakė Šviesingoji. – Džiugu, kad greitai tau padėsim atsikratyti sąžinės

graužimo. – Ji pažiūrėjo į Grėsliuosius ir pakėlė ranką.Man užgniaužė kvapą. Supratau, kad Šviesingoji tuoj palieps vilkams suplėšyti Sabiną į gabalus.– Luktelėk. – Efronas piktai pažvelgė į Šviesingąją. – Jos likimą spręsiu aš.Atsidususi Šviesingoji nuleido ranką.– Kaip nori.– Valdove, prašau man dovanoti. – Sabina pakėlė į Efroną šlapią nuo ašarų veidą. – Suteik man

malonę. Priimk atgal.Man pasidarė bloga. Supratau, kad Sabina apsimeta, tik niekaip negalėjau suvokti, ką

Persekiotojai sumanė. Kodėl ji grįžta pas Efroną? Kokia iš to nauda?Efrono lūpomis nuslydo kreivas šypsnys.– Brangioji Sabina, kodėl turėčiau priimti tave išskėstomis rankomis? Išdavystė žeidžia aštriau už

peilį. Puikiai tai žinai.– Žinau, – sudejavo Sabina. – Aš nesupratau. Bet aš svetima Persekiotojams. Mano vieta šalia

tavęs. – Atsigręžusi ji dėbtelėjo į Aniką. – Jie kvailiai, – sušnypštė ji. – Aš noriu gyventi. Leisk mangrįžti pas Grėsliuosius.

Efronas maloningai linktelėjo.– Tu visada mokėjai suktis.Sabina nulenkė galvą.– Deksas ir Fei apsidžiaugs tavo sugrįžimu, – kalbėjo toliau Efronas, tingiai persibraukdamas

auksinius plaukus. – Ypač todėl, kad trečioji jūsų gaujos narė pasirodė esanti labai prastas tavopakaitas.

Man kraujas gyslose sustingo. Tik ne tai.Šviesingoji žiauriai šyptelėjo.– Sakiau tau, kad iš jos nieko gero nebus.Efronas gūžtelėjo pečiais.Sabina nejudėjo. Ji tylėdama spoksojo į Efroną.Galiausiai nutraukiau tylą.– Kalbat apie Kozetę?Už tokį klausimą Emilis žiebė man per galvą, net ausyse suspengė. Keturpėsčia parklupau ant

sniego.– Prikąsk liežuvį, kale.– Tokia trapi mergaitė. Visai nevilkiška. – Efronas veidmainingai apgailestaudamas palingavo

galvą. – Kitą dieną po tavo pabėgimo radom pasikoriusią ant medžio už Grėsliųjų būstinės. Ištvėrė tikvieną dieną. – Jis nužvelgė Sabiną ir išsišiepė kaip plėšrūnas.

Sabina nekrūptelėjo, tik sumurmėjo:– Kozetė visada buvo silpna.– Tai jau tikrai. – Efronas padavė jai ranką. Sabina paėmė ją ir atsistojo. – Sveika sugrįžusi,

brangioji.– Ačiū tau. – Ji nuleido galvą.– Gal paskubėkim? – staiga įsiterpė Konoras ir paklupdė Loganą ant kelių. – Rodos, šitas

apsimyžo.Efronas pašnairavo į Persekiotoją.– Jeigu nuskriaudei mano sūnų…– Patikinu, kad nieko blogo jam nenutiko, – tarė Anika.– Atiduokit jį mums, – pareikalavo Efronas, nepaleisdamas Sabinos rankos. – Tuoj pat.– Tik tada, kai atgausim vilkę, – atšovė Anika.– Emili! – Efronas smakru mostelėjo Konoro pusėn.Emilis lengvai kaip pūkelį pastatė mane ant kojų ir pastūmė prie Persekiotojų. Tuo pat metu

Konoras spyrė Loganui, tasai nurėpliojo per sniegą, Persekiotojas sekė jam įkandin. Sustojome perpėdą vieni nuo kitų.

Emilis nusišypsojo Konorui.– Nagi, nagi. Mačiau tave prieš pribaigdamas tavo vadą.– Aš nepamiršiu už tai atsidėkoti, – tarė Konoras.– Nekantriai lauksiu, – atšovė Emilis.Konoras čiupo Loganą už pečių ir pastatė priešais save.– Apsikeiskim belaisviais.– Mielai, – suurzgė Emilis, dar stipriau suspausdamas mane per liemenį. – Gaila, kad neturėjome

daugiau laiko paplepėti, Kala.Pašnairavau į jį.– Eik velniop!Nors skaudėjo sumuštą galvą, širdis ėmė daužytis, kai per petį žvilgtelėjau į Sabiną. Negalime jos

čia palikti. Tiesiog negalime. Paskui stipriai stumtelėta į nugarą prasilenkiau su šlubčiojančiuLoganu. Kai Emilis mane paleido, maldaujamai pažvelgiau į Konorą.

Nespėjau atsipeikėti, o Konoras suriko, čiupo mane į glėbį ir mudu per sniegą nuskuodėme į kitąpievelės pusę. Priešais sutvisko šviesa – atsidarė portalas ir kažkas pašaukė mane vardu.

Grėslieji tuoj pat puolė vytis, bet Persekiotojai buvo numatę tokią klastą. Konoras iškart įsakėšaudyti ir, švilpiant arbaletų strėlėms, įsitempė mudvi su Anika pro švytinčias duris. Sukiojausi,ieškodama Sabinos. Prieš pat portalui užsiveriant, sutikau jos žvilgsnį ir pamačiau šypseną.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

– Turime grįžti! – rėkiau Konorui, mėgindama išsiveržti iš jo gniaužtų.Tuo metu Ednė užvėrė portalą.– Ką Sergėtojai tau padarė? Gal aptemdė protą? – sušuko Konoras, galynėdamasis su manimi. –

Kodėl, po galais, turėtume ten grįžti? Beje, galėtum ir padėkoti už išgelbėjimą!– Jūs palikote Sabiną! – Ašaros ritosi skruostais, negalėjau susitvardyti. Buvau labai įpykusi ir

baisiai nerimavau dėl jos likimo.Konoras pastatė akis.– Mes jos nepalikome, – subambėjo jis ir galiausiai mane paleido.– Kala, tai mūsų plano dalis, – švelniai tarė Ednė.– Ačiū už tokį pasitikėjimą. – Konoras dėbtelėjo į mane.– Plano dalis? – Giliai įkvėpiau, kad nuraminčiau įsisiautėjusius jausmus.– Juk sakiau, – nusikvatojo jis. – Tu visiškai nepasitiki Persekiotojais.– Mums reikėjo žmogaus, stebinčio Sergėtojus ir galinčio susisiekti su Kariais, – paaiškino Ednė.– Ir neradot tinkamesnio už Sabiną? – mano balsas virpėjo iš pykčio. – Ar numanot, ką jai teko

patirti?– Ji pati pasisiūlė, – įsiterpė Anika, maldydama mane žvilgsniu.Žiopčiojau neišspausdama nė žodžio. Sabina pati pasisiūlė?– Tai geras sumanymas, – tarė Anika. – Sabinos pagalba mums labai reikalinga. Ji ras bendrą

kalbą ir su Sergėtojais, ir su Kariais.– O jeigu Efronas nepraris jauko? – paklausiau, šiek tiek sugluminta tokių naujienų.– Loganas neabejojo, kad praris, – pasakė Konoras. – Sapaliojo, jog išpuikimas yra didžiausia jo

tėvo silpnybė, Sabina jam esanti kaip Achilo kulnas ir taip toliau. Pažėrė daugybę kitų metaforų.– Puiku. – Iššiepiau Konorui iltis. – O ką apie visa tai mano Etanas?– Jis sutiko, jei galės būti šalia Sabinos.Pasijutau tarsi gavusi smūgį į paširdžius.– Etanas yra Veilyje?– Taip, – atsakė Konoras. – Jis primygtinai to reikalavo.– Bet Sergėtojai jį nužudys.

– Dievaži, Konorai, nekalbėk taip atsainiai, – Ednė paskersakiavo į Persekiotoją.Tasai nusivaipė.– Juk taip smagiau – rodos, Kala tuoj apsivems.Ednė numojo ranka į Konorą ir atsigręžė į mane.– Kala, Etanas ne pas Sergėtojus. Jis yra su Neviu ir Tomu Šo.– „Nuodėgulių“ bare? – pasitikslinau.– Po tuo baru įrengtas tikras bunkeris, – pareiškė Konoras. – Kartais naudojamės juo kaip

patikima slėptuve. Nevis su Etanu ten ir lindi. Jie mums perduos Sabinos ir Logano surinktusduomenis apie Karius. Loganas seks savo tėvą ir kitus Sergėtojus. Sabina ieškos sąjungininkų tarpGrėsliųjų ir galbūt įkalbės tavo tėvą ieškoti jų tarp Nakties šešėlių. Pasitelktume vilkus į lemiamąkovą – Rauano dvaro puolimą.

Nurijau sprangų gumulą.– Kada ketinate pulti?– Jei pavyks gauti paskutinę Elementų kryžiaus dalį, – ramiai atsakė Ednė, – pulsime vidurnaktį.– Taip greitai? – nustebau.– Taip, teks peršokti kelias laiko juostas, taigi vidurnaktis tarsi ir praėjęs. – Žiūrėdamas į mane

Konoras kilstelėjo antakius.– Neturiu supratimo, apie ką kalbate.Maniau, kad jis įsitempė mane pro portalą į Akademiją, bet supratau esanti ne Persekiotojų

buveinėje. Kalnų pievelę palikome popietę. Dabar lauke buvo sutemę, bet ne vidurnaktis. Danguspranašavo aušrą. Tamsiai pilką dangų nušvietė rožiniai spinduliai.

– Esame Naujojoje Zelandijoje, – paaiškino Ednė. – Čia jau rytojaus rytas.– Bet kai grįšime į Veilį pasirengę pulti, bus vakardienos vidurnaktis, – pridūrė Konoras.– Nuo jūsų man plyšta galva, – pasakiau.– Sukelti galvos skausmą Konoras tikrai sugeba, – nusivaipė Ednė.– Metas prie darbo. – Anika patraukė tolyn. – Kiti jau laukia.– Kur laukia? – paklausiau kiek apsiraminusi.– Valtyje, – atsakė Ednė.– Vėl reikės plaukti valtimi? – sudejavau.– Šįkart kelionė bus kitokia, – tarė Konoras. – Be jokių maudynių.Priešaušriu Persekiotojas vedėsi mus per mišką, kokio dar nebuvau mačiusi. Žemė po kojomis

buvo grublėta, nusėta uolų atplaišų – šios užmintos subyrėdavo į smiltis. Virš galvos vešėjo medžiaiaštriais spygliais ir storais lapais, o palei miško paklotę driekėsi tankūs brūzgynai.

Iš tankmės skardžiu nusileidome į platų paplūdimį. Ten du pažįstami balsai vienu metu suriko:– Kala!Į mane žiūrėjo Renė ir Šėjus. Juodu sėdėjo surėmę nugaras ir buvo surišti.Apstulbusi spoksojau į juos.– Kas jus…Besisukinėjantis apie belaisvius vilkas Meisonas atvirto žmogumi.– Garbė Viešpačiui! – Jis pribėgo prie manęs ir stipriai apkabino. – Kaip džiugu tave matyti.

– Man tave irgi. – Apglėbiau Meisoną, paskui parodžiau į Renė ir Šėjų. Vaikinai muistėsi,mėgindami išsilaisvinti iš pančių. – Kas čia dedasi?

– Teko juos surišti, – tarė Ednė.– O man saugoti, – pridūrė Meisonas. – Net ir sumezgus įmantriausius mazgus. Kartą Šėjui net

įkandau.– Juk aš nekėliau didelių rūpesčių, – įsiterpė Šėjus.– Kėlei.– Kodėl juos surišote? – paklausiau žiūrėdama, kaip Konoras išsiima peilį ir perpjauna

belaisviams virves.– Nereikėjo mūsų rišti! – Šėjus painiojosi iš virvių.– Dar ir kaip reikėjo! – įsisprendusi į šonus atšovė Ednė. – Antraip būtumėt šokę į portalą Kalos

gelbėti. Abu elgėtės kaip visiški kvailiai.– Ji teisi, – sutiko Renė. – Tikriausiai jiems neliko kitos išeities.Šėjus nusivaipė.– Patylėk! – Ednė padilbakiavo į Renė. – Vis dar esi sąraše žmonių, ant kurių aš pykstu. Nemanyk,

kad išbrauksiu vien dėl to, kad dabar man pritari.Renė susižvelgė su Konoru.– Ji turi sąrašą, tiesa?– Neabejok, – patikino Konoras. – Aš jame nebe pirmus metus.– Aš viską girdėjau, – Ednės balsas paaukštėjo keliomis oktavomis.– Neabejoju, kad girdėjai, gražuole. – Nupjovęs virves Konoras mikliai pasitraukė, o Šėjus ir

Renė pašoko ant kojų ir nukūrė prie manęs.Pasitraukiau atatupsta, kad nebūčiau pargriauta. Vis dėlto abu vaikinai spėjo sustoti visai šalia,

sunkiai kvėpuodami jie dirsčiojo tai į mane, tai vienas į kitą.– Sveiki, – sutrikau iš nežinojimo, ką daryti. Norėjau, kad abudu mane apkabintų, tik vargu ar tai

buvo įmanoma.– Sveika. – Renė sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Atleisk, kad patys neatėjome tavęs gelbėti.Mačiau tvinkčiojant gyslą jo kakle.Lygiai taip pat suglumęs Šėjus bejėgiškai šyptelėjo Renė.– Mes tikrai norėjome eiti, bet buvome surišti. – Jis persibraukė vėjo sutaršytus plaukus. – Ar tu

sveika?– Taip. – Susikišau rankas į kišenes. – Šmėkla buvo siaubinga. Bet viskas gana greitai baigėsi.

Bent man taip atrodė. Atsipeikėjusi nedaug ką prisiminiau. Pabudau savo kambaryje, šalia sėdėjoŠviesingoji.

– Ko ji norėjo? – paklausė Renė.– Klausinėjo, bet aš į jos klausimus neatsakinėjau, – tariau. – O paskui atėjo laikas keistis įkaitais.

Nelaisvėje išbuvau trumpai.– Vis dėlto buvai grįžusi į Veilį? – paklausė Šėjus.– Taip. – Sudrebėjau prisiminusi, kaip Šviesingoji apsimetė mano motina. – Beje, mačiau savo

tėvą. Tikiuosi, jis mums padės.

– Ta linkme Etanas su Sabina ir darbuojasi Veilyje, – įsiterpė Konoras. – Viliamės, kad jiemspavyks užmegzti ryšį.

– Nusiųsime Etanui ir Tomui žinutę, – tarė Anika. – Kala, gerai, kad tau pavyko pasikalbėti sutėvu.

Linktelėjau svarstydama, ar tėvas tikrai sugebės patraukti Nakties šešėlius mūsų pusėn.– Edne, atidaryk duris, – paliepė Anika. – Man metas grįžti: pranešti naujienas vadams ir

pasirengti vidurnakčio puolimui.– Paprašykit, kad palaikytų už mus špygą, – pasakė Konoras.Ednė ėmė austi, gijos atsispindėjo priešaušrio šviesoje, užliejančioje krantą ir besiskverbiančioje

į miško tankmę. Pakerėtas Ednės darbo Renė stovėjo greta.– Tai čia yra Piralis? – paklausiau Konoro, pasivedėjusi jį atokiau nuo kitų.– Jis ana ten. – Persekiotojas parodė į tolumoje dunksančią salą. – Vakario, arba Baltojoje,

saloje.– Dabar plauksime į ją? – Pažiūrėjau į draugus. Mūsų pajėgos sumažėjo. Etanas, Sabina ir Nevis

buvo Veilyje. Silasas žuvęs. – Mūsų tik tiek? Pastiprinimo nebus?– Nežinia, kas mūsų ten laukia. – Konoras sukando dantis. – Todėl nenorime per daug rizikuoti.– Įtikimas paaiškinimas, – mėginau nusijuokti, bet tik kranktelėjau.– Mes susidorosim. – Šėjus švelniai perbraukė pirštais man per dilbį. Malonus prisilietimas

sušildė šaltą odą.– Tikėkimės, – tarė Konoras. – Tai paskutinė didžiojo kelio stotelė.– Ar žinote, kas saugo salą? – paklausiau.– Žinome, kur įėjimas į šventvietę, – atsakė Konoras. – Spėjame, kad Piralis paslėptas

ugnikalnyje.– Pala… Ugnikalnyje? – Man išsprogo akys.Šėjus linktelėjo.– Naujojoje Zelandijoje yra daugybė veikiančių ugnikalnių. Pažiūrėk. – Jis dūrė į dangų virš salos.

Į viršų nuolat kilo pelenų kamuoliai.Meisonas priėjo ir apkabino mane per pečius.– Pirmąkart išgirdęs aš irgi nepatikėjau.– Mes ketiname lįsti į ugnikalnį, – nutęsiau gūždamasi. – Tai… tai tiesiog fantastiška.Po galais, iš šito pragaro nebeišsikrapštysim.– Kas yra ugnikalnis, palyginti su voru mutantu ar plėšriaisiais šikšnosparniais vampyrais? –

Šėjus mums nusišypsojo. – Viso labo nuotykis. Beje, čia nuolat pilna turistų. Šis ugnikalnisnepavojingas.

– Tikriausiai jie nemėgina nugvelbti brangaus daikto raganiams iš panosės.– Nebent būtų nusipirkę patį brangiausią kelialapį, – iškilmingai pareiškė Šėjus.Dirstelėjau į jį ir po akimirkos prapliupau kvatoti.– Tu pamišėlis, – pasakė Meisonas, bet irgi ėmė juoktis.– Ko nenugirdau? – paklausė Ednė, priėjusi prie mūsų kartu su Renė.Atsigręžusi pamačiau, kad portalas išnyko, Anika irgi.

– Nieko, tik Šėjus čia laidė keistokus juokelius, – atsakė Konoras. – Eime prie valties.Meisonas, Ednė, Konoras ir aš sulipome valtin, o Šėjus su Renė atstūmė ją nuo kranto. Konoras

įjungė variklį ir pasuko valtį per bangas tiesiai į salą.– Tai koks vaidmuo šiame plane tenka Loganui? – stengiausi perrėkti variklio riaumojimą ir bangų

šniokštimą.– Jis mums reikalingas Veilyje. – Saulei iškilus virš horizonto, Ednė prisidengė akis. – Tik jo

padedamas Šėjus pasieks Riftą.– Kaip, kaip?– Tik Sergėtojas gali iškviesti Boską ir priversti pasirodyti tikruoju pavidalu. Iki tol Šėjus

nepajėgs jo išvyti.– Kaip Sergėtojas gali priversti Boską paklusti? – neatstojau. – Juk tai Boskas valdo juos visus.– Visa tai susiję su Sergėtojų priesaika, ją davę, jie įgyja valdžią. Taip įrodoma ištikimybė, –

aiškino Ednė. – Atsidavimas Skelbėjui gali būti patvirtintas, tik jei šis pasirodo tikruoju pavidalu.Sergėtojai turi įsipareigoti tikrai pragaro išperai – kaip supratau, ne per gražiausios išvaizdos.

– Karpos ir panašiai, – įsiterpė Konoras.– Manau, daug blogiau už karpas, – nesutiko Ednė.– Jeigu pasiseks, viską pamatysim savo akimis, – atšovė Konoras.– Anokia čia sėkmė, – nusiviepė Meisonas.Konoras jam šyptelėjo.– Loganui pakvietus, Boskas išnirs tikruoju pavidalu. Sergėtojams tai reiškia atsidavimą pragarui,

o mums suteikia galimybę sunaikinti Skelbėją, nes atsivers ertmė tarp dviejų pasaulių.Mane siutino mintis, kad šitiek daug priklauso nuo Logano – slidaus, nepatikimo niekšo.– Negi tikite, kad Loganas laikysis susitarimo?– Žinoma, ne! – nusikvatojo Konoras. – Vis dėlto neturim iš ko rinktis.– O kas, jeigu jis apsigalvos? – surikau. – Arba nuspręs, kad pranašystė ant sienos skelbia pergalę

Sergėtojams?– Visko gali būti. – Konoras patraukė pečiais. – Tik nuo mūsų nelabai kas priklauso.– Bet Loganas žino, kur yra Akademija!Ednė papurtė galvą.– Tai neturi reikšmės. Mes tuo pasirūpinome.– Kaip? – Nusišluosčiau bangos aptėkštą veidą.– Atsiprašau! – sušuko Konoras. – Mėginsiu mikliau laviruoti tarp bangų.– Mes Loganą užkerėjome, – pasakojo Ednė. – Jeigu ims plepėti apie Italiją, Akademiją ar mėgins

nurodyti jos buvimo vietą žemėlapyje, tai pasprings vėmalais ir gaus galą.– Panašiai nutiko ir ponui Selbiui per pamoką, – prisiminė Šėjus. – Anika sakė, kad tokiais burtais

naudojasi visi raganiai – ir mėgėjai, ir profesionalai, kaip antai mūsų draugai Persekiotojai.– Žinoma, pasistengę Sergėtojai gali panaikinti mūsų kerus, – įsiterpė Konoras.– Ko čia kišiesi, Konorai? – Ednė stuktelėjo jam į nugarą. – Verčiau vesk valtį!– Ar tau viskas gerai? – Šėjus palinko prie Meisono. Šio akys buvo užmerktos, pirštai

mėšlungiškai gniaužė valties kraštą.

Jis neatsimerkė, tik nusivaipė Konorui, kai vėl užplaukėme ant bangos ir ši mus aptaškė.– Atsiprašau! – suriko Konoras, nors, valčiai šokinėjant per bangas, šūkčiojo iš pasitenkinimo.– Pažadėkit: jei laimėsim, man daugiau nebereikės lipti į jokią valtį, – prabilo Meisonas. – Tai

vienintelis mano troškimas. Daugiau jokių valčių.– Sutarta. – Šėjus apkabino Meisoną per pečius. – Daugiau jokių valčių.Renė perlipo pasostę ir atsisėdo greta manęs.– Kaip laikaisi? – Jis pasilenkė ir paglostė man ranką.– Viskas bus gerai, – nusilaižiau sūrias lūpas. – Nors man patinka Meisono sumanymas – daugiau

jokių valčių.– Aha, – Renė nusišypsojo. – Vilkai ir vandenynas. Tiesiog prieštarauja prigimčiai.– Be juokų, – pasakiau.Pasilenkęs dar arčiau Renė sumurmėjo man į ausį:– Kala, ar jie tavęs neįskaudino? Labai jaudinausi… Efronas… ar mano… Emilis?Papurčiau galvą.– Ne, tik šmėkla.Vaikinas spustelėjo man pirštus; pažvelgiau jam į veidą.– Renė, man viskas gerai. Bet Sabinai…Sugniaužė gerklę. Kad ir koks geras buvo šis planas, mintis, kad Sabina atsidūrė Efrono malonėje,

atrodė nepakenčiama.Vis dar laikydamas mano ranką Renė suurzgė, žiūrėdamas į artėjančią salą.– Nenorėjau, kad ji vyktų. Nė vienas mūsų nenorėjo. Ilgai ginčijomės.Linktelėjau. Bent jau ne man vienai nepatiko šis sumanymas. Jo kaina buvo per didelė.– Maniau, tada Etanas ką nors užmuš, – tarė Renė. – Jis visai pašėlęs.– Neabejoju, – atsakiau.Renė man nusišypsojo.– Lygiai taip pašėlome mudu su Šėjumi, kai tave pačiupo šmėkla.– Kas atsitiko? – paklausiau iškaitusi nuo šilto jo žvilgsnio. – Po to, kai šmėkla mane prarijo?– Išniro dar viena šmėkla. – Renė šypsena išblėso. – Nardymo reikmenų krautuvėlėje mūsų laukė

du Sergėtojai. Konoras išnešė Ednę į verandą. Ji audė greitai kaip įmanydama.– O kaipgi šmėkla? – Pašiurpau prisiminusi nepakenčiamą, plaučius deginančią smarvę. Ir baisų

skausmą, lyg kas gyvai luptų odą.– Ji artinosi. – Renė įsitempė. – Maniau, kad keletas mūsų tikrai žus, kad nespėsime išsinešdinti.Renė akys nukrypo į Šėjų, draugiškai besišnekučiuojantį su Meisonu. Tai buvo įspūdinga: vaikinui

pavyko prajuokinti jūros ligos kamuojamą vilkažmogį.– Konoras liepė visiems trauktis, bet Šėjus šoko priešais šmėklą, – pasakojo Renė. – Ir išsitraukė

kalaviją.Pro Šėjaus petį mačiau kyšant ginklo rankeną.– Kalavijas sustabdė šmėklą.Renė linktelėjo.– Ginklas jos nesunaikino, bet kai Šėjus kirto, šmėkla sukliko. Tokio baisaus klyksmo dar nebuvau

girdėjęs, maniau, plyš ausų būgneliai. Šmėkla nepajėgė praeiti pro Šėjų. Šis neprileido jos tol, kolEdnė atidarė vartus ir mes visi pabėgome. – Renė suurzgė. – Tačiau tavęs susigrąžinti nebegalėjome.Buvai jau dingusi.

– Dabar esu čia, – pasakiau ištraukdama ranką jam iš saujos.– Žinau. – Renė susiraukė, paskui palinko artyn ir greitai, švelniai pakštelėjo man į skruostą, nors

įspėjamai jį apurzgiau. – Jeigu būtume tave praradę… Negaliu apie tai net pagalvoti. Vis dėlto esi čiair tai svarbiausia.

Pažiūrėjau į Šėjų. Jis mus stebėjo. Neatrodė patenkintas, bet neketino pulti Renė – tai buvo keista.Jis linktelėjo, ir aš supratau, kad juodu su Renė žiūri vienas į kitą ramiais ir išties pagarbiais veidais.Kas per velnias?

Kol manęs nebuvo, kai kas pasikeitė. Turėjau džiaugtis, kad jie nesipeša, bet pašiurpau. Kasšitiems vaikinams darosi?

– Beveik atplaukėme! – suriko Konoras, lėtindamas valtį.– Aleliuja! – Meisonas pakėlė rankas į dangų.Šėjus nusikvatojo.– Ar suvoki, kad džiaugiesi atvykęs prie veikiančio ugnikalnio?– Neabejodamas teikiu pirmenybę sausumai, o ne jūrai, – atkirto Meisonas. – Nors ta sausuma ir

gali išslysti man iš po kojų.Prisiartinus prie Baltosios salos, bangos nurimo, įplaukėme į Gausybės įlanką. Pupsint varikliui

plaukėme palei krantą, kol prisišvartome siaurame smėlio ruože, nusėtame aštriomis vulkaninių uolųnuolaužomis. Iš gyvų padarų matėme tik mums virš galvos skraidančius paukščius. Iššokusi ant smėliobuvau nustebinta netikėto spalvų derinio kraštovaizdyje. Tamsiai pilki ir rudi akmenys sudarėkontrastą ryškiai žaliems ir geltoniems kristalams, išsimėčiusiems tarp jų. Daiktais salos paviršiųvagojo rūdžių spalvos plyšiai, todėl atrodė, kad sala nusėta kraujuojančių žaizdų.

Iš žemės gelmių kilo nuodingi garai, buvo sunku kvėpuoti.– Atsiimu savo žodžius. – Meisonas užsiėmė nosį. – Vanduo geriau negu šita smarvė. Kodėl mes

nuolat užsiimame darbais, nuo kurių mane verčia vemti?– Vos nepamiršau. – Konoras išdalijo dujokaukes. – Jei kartais dūmai imtų gniaužti kvapą.– Kur eisim? – paklausė Šėjus.– Tiesiai į rytus nuo čia. – Išlipęs iš valties Konoras ėmė kažko ieškoti striukėje. – Į ugnikalnio

šlaitą veda siauri keliukai, bet eiti reikės neilgai.– Ir mes nežinome, kas ten laukia? – paklausė Renė.Ednė papurtė galvą.– Nė vienas iš ten siųstųjų nesugrįžo.– Draugužiai, ar neturite linksmesnių naujienų? – paklausė Meisonas. – O gal nieko negirdėjote

apie pozityviojo mąstymo galią?– Esu per daug sąžininga, kad būčiau pozityvi, – Ednė šelmiškai šyptelėjo Meisonui.– Ką čia darai? – Šėjus pašnairavo į Konorą. Persekiotojas buvo atgręžęs mums nugarą. – Ką ten

turi? – Šėjus čiupo Konorą už rankos, apgręžė jį, ir visi išvydome jo delne mažą užrašinę.– Ei! – sušuko Konoras. – Aš dar nebaigiau sakinio.

– Negi tu užsirašinėji? – paklausė Šėjus.Konoras atsikrenkštė ir suglumęs pasikasė sprandą.– Tiesiog… man dingtelėjo… Na, žinot… Silasas.Ednė priėjo prie Konoro, pasistiebė ant pirštų galų ir nekaltai pakštelėjo į lūpas.– Vis dėlto tu geras žmogus.Nusigręždama mergina liūdnai šyptelėjo, bet Konoras apkabino ją per liemenį ir pakėlė nuo

žemės. Persekiotojas įsisiurbė Ednei į lūpas – tokio ilgo ir aistringo bučinio tikrai negalėjai pavadintinekaltu. Mes susidrovėję nusigręžėme.

Konoras pagaliau nuleido Ednę ant žemės ir kimiai tarė:– Pasiduodu. Edne, aš tave myliu. Esu praradęs galvą dėl tavęs.Ednė sunėrė pirštus su Konoro pirštais ir suspaudė jam ranką.– Tik nemirk per šitą žygį, gerai? Po jo turėsime apie labai daug ką pasikalbėti.– Stengsiuosi kiek galėdamas. – Konoras šiek tiek susvyravo, mat Ednė vėl puolė jį bučiuoti.Meisonas švilptelėjo ir ėmė ploti.Visi susižvelgėme – akimirką kvailos šypsenos užgožė nerimą dėl būsimos kovos. Nesišypsojo

tiktai Renė. Jis įtariai žiūrėjo į Konorą.– Kas yra? – šis dėbtelėjo į vilkažmogį.– Ji mano sesuo, – suurzgė Renė.Konoras nustebęs spoksojo.– Žinau. Aš ją myliu.– Tai gerai, – pasakė Renė. – Bet kokie tavo ketinimai?– Mano ketinimai? – Konoro akys lakstė nuo Renė prie Ednės.Renė vyptelėjo ir iššiepė Konorui aštrias iltis.– Kai baigsim žygį, aš irgi turėsiu apie ką su tavim pasikalbėti.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Konoras ėjo pirmas, mes paskui jį kabarojomės per aštrias uolas, žeidžiančias man letenas. Kopimasbuvo neilgas, bet varginantis. Turėjome aplenkti gilius plyšius, nes iš jų staiga tvokstelėdavo garaiarba aitrios dujos. Kitaip nei miškingas krantas, Baltoji sala atrodė nyki ir nesvetinga, be gyvybės.Stulbinantis kraštovaizdis buvo per daug grėsmingas gėrėtis, tarsi skirtas įsibrovėliams atbaidyti.

– Ateikit čia! – pakvietė Konoras ir pamojo, kad paskubėtume.Pasiekėme vietą, kur šlaitas staiga pasidarė nuožulnus. Uoloje žiojėjo plyšys. Iš plyšio rūko

dūmai, jų sruogos draikėsi kaip šilkiniai kaspinai, plazdenami vėjo.Priėjusi arčiau pamačiau urvą, jame blykčiojo ugnelės. Jų spalvos kaitaliojosi nuo sidabrinės iki

tamsiai raudonos ir auksinės. Ugnelės kilo iki pat skliauto ir sklaidė tirštą tamsą.Meisonas priėjo prie angos, pauodė orą ir neramiai pakapstė žemę letena. Konoras kilstelėjo

antakius, o Meisonas atvirto žmogumi.– Tu tikrai nori, kad mes ten lįstume? – Jis dėbtelėjo į Persekiotoją. – Čia dvokia mirtimi.

Siaubinga mirtimi nuo dujų.– Ar užuodi ir kitokių kvapų? – paklausė Konoras.– Meisonas teisus. – Ednė užsidengė burną ir nosį. – Čia šlykščiai dvokia.– Tai dabar skinsim gėlių puokšteles ir uostinėsim ar eisim vidun? – Konoras parodė į urvą.– O tu nutuoki apie gėles? – nusikvatojo Ednė. – Pribloškei.– Tikrai įdomu, – tarė Meisonas. – Prisegamos puokštelės buvo labai madingos devynioliktame

amžiuje. Nelabai vyriška, bet…Ednė uždėjo rankas Konorui ant krūtinės.– Neklausyk jo, saldainiuk. Tu man atrodai labai vyriškas.Jai kvatojantis Konoras nusikeikė ir nėrė į urvą.– Konoras prisipažino tave mylįs, o tu vis tiek iš jo šaipaisi? – paklausiau Ednės.– O kaip kitaip pakelti nuotaiką? – nusivaipė Ednė.– Verčiau neduok jam savivaliauti, – tarė Renė, sekdamas paskui Konorą. – Nusivilčiau, jeigu

manęs nepaklausytum.– Nieku gyvu nenuvilsiu savo didžiojo brolio.– Šaunuolė, – jis plačiai nusišypsojo seseriai ir dingo urve.

Aš irgi prasispraudžiau į urvą. Čia buvo karšta, ankšta ir bjauriai smirdėjo. Tuoj pat išpylėprakaitas. Kvėpavau dvokiančiomis dujomis. Tai buvo nemalonu, bet ne per daug kenkė sveikatai,todėl galėjom apsieiti be dujokaukių. Tunelis pasirodė esąs siauras, bet ne žemas; galėjome eitinesusilenkę. Kelią mums nušvietė blyškios, žybčiojančios švieselės. Iš nesmarkaus nuolydžio galėjaispręsti, kad leidžiamės gilyn į ugnikalnį.

Staiga Konoras sustojo, parkrito ant žemės ir ėmė šliaužti. Priėjusi artyn, pamačiau, kodėl. Tunelisbaigėsi plačia atbraila. Konoras prišliaužė prie jos krašto ir įsistebeilijo žemyn. Vienas po kitoatsigulėme greta. Apstulbau išvydusi be galo statų skardį. Apačion vedė labai siauras, vingiuotastakelis, galiausiai virstantis vos įžiūrima spirale.

Maždaug šimto pėdų gylyje buvo matyti aikštelė, juosiama plataus vulkaninės uolienos žiedo.Lygus paviršius buvo kur ne kur sutrūkinėjęs, iš plyšių veržėsi garai. Aikštelės viduryje stūksojoakmeninis altorius, labai panašus į tą, kurį mačiau Sergėtojų aukojimo salėje po „Edenu“. Viršaltoriaus plezdeno švytintis moters pavidalas. Tamsiai raudonos ir auksinės permatomo drabužioklostės plaikstėsi jai aplink kūną. Šis atrodė visai kaip tikras, nors žinojau, kad taip nėra.

– Kijana, – atsiduso Šėjus.Konoras paleido keiksmų srautą.– Ji ne viena.Pasekiau niūrų Konoro žvilgsnį ir šalia švytinčios Kijanos figūros pamačiau tris liepsnojančius

laužus lyg sargybinius.– Luktelėkit, – susiraukė Meisonas. – Kodėl tie laužai juda?Jie iš tiesų keitė padėtį, lėtai sukosi ratu aplink altorių. Gerai įsižiūrėjusi supratau juos turint

pavidalą. Šokančios auksinės ir tamsiai raudonos liepsnos pamažu įgijo apybrėžas.– Dieve mano, – sukuždėjau. – Tai neįmanoma.Pažvelgęs į mane Renė linktelėjo.– Žinau.– Taip ir yra, – Ednė kietai sučiaupė lūpas. – Ten vilkai.– Maniau, kad tai tik legenda, – tarė Konoras, trindamasis smilkinius. – Nenuostabu, kad niekas iš

čia nebegrįžo.– Kas jie tokie? – sušnibždėjo Meisonas, spoksodamas į ugninius padarus, sukančius ratu aplink

Kijaną.– Laivulfai, – atsakė Ednė. – Ugniniai vilkai.– Jie ne vilkai, – sušnypščiau bjaurėdamasi sieros ir degančių anglių dvoku.– Jie neturi kailio, – pasakė Konoras. – Bet tai vilkai, tiesa. Iš nuogirdų žinau, kad šie padarai yra

mylimiausi Skelbėjo augintiniai. Jis naudojo juos pirmame Sergėtojų ir Persekiotojų mūšyje. TikBoskas gali juos iškviesti ir… – Įspėtas Ednės žvilgsnio Konoras nutilo.

– Ir kas? – paklausiau.– Tai nesvarbu, – tarė Ednė.– Pasakykit mums. – Šėjus pasitaisė kalaviją, mėgindamas geriau įžiūrėti tris ugninius vilkus.Konoras nusivaipė.– Sklinda gandai, kad laivulfai įkvėpė Sergėtojus sukurti Karius.

– Ką gi, ne visai tobula kopija, – nusikvatojo Meisonas. – Pavyzdžiui, aš negaliu virsti žmogumideglu, vilku deglu ar panašiai.

– Nesvarbu, ką laivulfai įkvėpė ar kada jie kovojo, – nukirto Šėjus. – Kaip juos nudobti?– Tai neįmanoma. – Konoras persivertė ant nugaros ir įsispoksojo į urvo skliautą. – Štai kur bėda.

Laivulfai yra galingos pragaro išperos, panašūs į šmėklas. Tiesą sakant, net blogesni.– Vargiai patikėsiu, kad esama baisesnių padarų už šmėklas, – pasakiau.– Ir aš nelabai tikiu, – tarė Renė.– Buvai kada nors nusideginęs liežuvį? – paklausė Konoras. – Juk nesidžiaugei, tiesa?Susiraukusi pažvelgiau į Persekiotoją.– Apie ką čia šneki?– Kaip ketinate įkąsti ugniniam padarui? – jis paskersakiavo į mane. – Išsisvilinsit plaučius ir po

akimirkos krisit negyvi. Mes negalime įveikti laivulfų. Nežinau, ką daryti.– Aš atmušiau šmėklą, – tarė Šėjus. – Ir čia padarysiu tą patį.– Negali kovoti su visais trim laivulfais tuo pat metu, – paprieštaravo Konoras. – Be to, tik tu gali

paimti Piralį.– Turime atitraukti jų dėmesį, – tarė Renė. – Taip, kaip buvo su šikšnosparniais. Štai ką reikia

daryti.Konoras pažvelgė Renė į akis, paskui nusigręžė.– Visiems išsigelbėti nepavyks.– Neturime iš ko rinktis, – pasakė Renė. – Beje, argi ne dėl to mūsų tiek mažai? Žinojome, kad

išgyvensime ne visi.Traukdamas iš makščių kardus Konoras tyliai nusikeikė.– Kodėl niekas nepasiėmė vandeninio pistoleto? Čia jis labai praverstų.– Tai ko imsimės? – paklausė Šėjus, nekreipdamas dėmesio į Konorą.– Mes nuviliosim ugninius vilkus, – tarė Renė. – Jei jie puls mus vytis, laimėsim tau laiko ir

galbūt ne itin nukentėsim patys. Tu turi paimti ašmenis. Konoras saugos Ednę. Vos tik paimsi Piralį,dingsim.

Konoras neatsigręždamas linktelėjo.– Eime. – Renė pritūpė ir pavirto vilku. Paskui pasižiūrėjo į mane. Aš pažvelgiau Meisonui į akis,

tada mudu irgi pavirtome vilkais. Mūsų trijulė ėmė sėlinti vingiuotu takeliu žemyn, į pačias ugnikalniogelmes, ten, kur aplink Kijaną suko ratus ugniniai vilkai, amžinai tykantys tų, kurie išdrįs pasikėsinti įPiralį. Dirstelėjau per petį į Šėjų, Konorą ir Ednę. Jie lėtai žingsniavo mums įkandin.

Leidžiantis žemyn, dūmai vis tirštėjo, man ėmė sukti pilvą. Nusipurčiau, nes į šnerves trenkė aitruskvapas.

„Būtų kur kas geriau, jeigu nereikėtų kvėpuoti“, – pasiskundė Meisonas.Renė mus įspėjo: „Susikaupkit.“Meisonas paklusniai nuleido snukį. Laikiausi Renė prie šono. Priėję dar arčiau išgirdome ugninius

vilkus. Jiems iš nasrų sklido nesiliaujantis žemas urzgimas. Įtempę raumenis padarai sėlino amžinutaku it gyvieji deglai, ugniniu žiedu juosiantys Piralį.

Renė užsiglaudė šešėlyje už uolos. Čia mes kol kas buvome nematomi. Šioje vietoje status

nuolydis baigėsi aikštele, kurioje budėjo laivulfai. Dar pora žingsnių, ir mes būtume susidūrę su jaisakis į akį.

„Pasistenkit juos išsklaidyti ir nuolat judėti. Nesileiskit įvaromi į kampą.“Renė iškėlė snukį ir užstaugė. Ugniniai vilkai liovėsi sukę ratu ir sužiuro garso, pasklidusio po

visą urvą, pusėn. Paskui irgi iškėlė galvas ir atsakydami užkaukė. Jiems iš nasrų virto dūmųkamuoliai.

Renė iššoko iš slėptuvės, mudu su Meisonu sekėme jam iš paskos. Laivulfai stovėjo kaip įkasti,urzgė ir žiūrėjo į mus. Mums prisiartinus, pamačiau jų akis – žioruojančias anglis ugniniame kūne. Ištų akių tryško neapykanta ir troškimas žudyti.

Renė puolė prie laivulfų. Pirmasis jų pritūpė ir šoko ant jo. Paskutinę akimirką Renė metėsi šalinir krito ant šono, o laivulfas praskriejo pro jį. Renė pašoko, viauktelėjo ir pavizgino uodegą. Jiserzino ugninį vilką.

„Išsiskirstykit, – mintimis paliepiau Meisonui su Renė. – Atitraukit jų dėmesį. Turim laimėti Šėjuilaiko.“

Puoliau į kitą pusę nei Renė ir apurzgiau antrąjį laivulfą, o Meisonas kaukštelėjo dantimistrečiajam. Nuo mano priešo tvoskė karščiu kaip nuo žaizdro. Kai viliodama jį pralėkiau pro šalį,užuodžiau svylant kailį. Mečiausi į kitą aikštelės kraštą tikėdamasi nuvilioti ugninius vilkus nuo tako,kuriuo turėjo eiti Šėjus. Nesidairiau, bet jutau laivulfą minant man ant kulnų. Sulig kiekvienu šuoliusvilino karštis, liepsnos laižė uodegą.

Išgirdusi cyptelint Meisoną apsigręžiau ir norėjau pažiūrėti, kas jam nutiko. Meisonas vis dar lėkėpriešais trečiąjį laivulfą, tik jam šonas rūko.

„Nesustok, Meisonai! – Mečiausi tolyn nuo savo persekiotojo. – Laikykis!“Vinguriavau, keičiau kryptį, visaip sukiojausi, kad laivulfas nenutvertų. Kojos buvo mano

vienintelis išsigelbėjimas. Apie grumtynes negalėjo būti nė kalbos. Akies krašteliu pamačiau žaibiškąjudesį. Rudai auksinis vilkas per aikštelę lėkė prie altoriaus, virš kurio pleveno Kijana. Jis atvirtožmogumi ir puolė jai į glėbį. Karščio banga grybštelėjo man kulnis, pašokau į orą. Ir sustingau.

Staiga pasidarė tamsu. Kabojau tarsi įkalinta tuščioje erdvėje. Nei šviesos, nei garso. Galėjaukvėpuoti, bet nenorėjau. Į šią akimirką buvo sudėtos visos mūsų viltys.

Paskui nukritau. Sunkiai šlumštelėjau ant žemės ir užsigavau į uolą.Laivulfas buvo čia pat, man už nugaros. Jis papurtė galvą, iš šnervių virto dūmų kamuoliai. Paskui

dėbtelėjo į mane, suurzgė ir puolė. Persiverčiau kūlio, vėl užuodžiau svylant kailį, bet sugebėjauišvengti susidūrimo su priešu.

Šėjus suriko:– Edne, atidaryk duris!Tolimajame urvo kampe sužibo gijos – Ednė audė. Jas pamatęs grobuonis nusigręžė nuo manęs ir

užstaugė kviesdamas draugą, kuris persekiojo Meisoną. Antrasis laivulfas irgi sustugo, ir dviliepsnojančios pragaro išperos pasileido prie Ednės.

„Turime juos sustabdyti!“ – surikau Meisonui.Besivydama laivulfus, akimis ieškojau Renė. Kai jį išvydau, man ant sprando pasišiaušė šeriai.

Renė šlubavo ir laikė pakėlęs leteną, stengdamasis išsisukti nuo puolančio laivulfo. O šis buvo labai

arti ir stūmė vilką prie garuojančio plyšio uoloje.Nebeišmaniau, ką daryti. Du laivulfai lėkė prie Ednės. Tuo pat metu negalėjau ir užkirsti kelio

jiems, ir padėti Renė.„Kala!“ – Meisonas irgi pamatė, kaip laivulfas užspeitė Renė.Dar nespėjusi atsakyti išgirdau Konorą šaukiant:– Kala, nešk savo uodegą čia!Pabaisoms artinantis, Persekiotojas žemai nuleido kardus, jo veidas tapo atšiaurus. Rodos, mano

širdis plyš pusiau. Žinojau, ką turiu daryti.„Renė turi daugiau galimybių išsisukti nuo laivulfo negu Konoras, – pasiunčiau Meisonui padriką

mintį. – Be Ednės iš čia neištrūksim.“„Žinau“, – šuoliuodamas dar greičiau atsakė jis.„Laikykis, Renė, – paprašiau nedrįsdama žvelgti jo pusėn. – Netrukus ateisim tau į pagalbą.“„Išgelbėkit Ednę, – nedelsiant atsklido atsakymas. – Dėl manęs nesijaudinkit.“„Užsičiaupk, – suurzgiau. – Ir lik gyvas.“Beveik prisivijome ugninius vilkus. Iš visų jėgų įsibėgėjusi perskridau liepsnojančias pabaisas,

paskui nusileidau tarp jų ir Konoro. Tada apsigręžiau ir suurzgiau. Netikėtas mano pasirodymas šiektiek pristabdė laivulfą, šis sugriežė iki baltumo įkaitusiomis iltimis. Erzindama stengiausi nuvilioti jįtoliau, kartkartėmis prisileisdavau visai arti, o tada išvengdavau nasrų. Akies kampučiu mačiau, kaipMeisonas vilioja kitą pabaisą.

Rodos, mums pavyko. Įsiutę, kad negali mūsų prigriebti, laivulfai nukreipė dėmesį nuo Ednės irKonoro.

„Pabandykim nuvilioti juos prie Renė.“Nusprendusi pulti prie vado atsigręžiau ir nustebau: Renė lėkė tiesiai pas mus. Mačiau, kaip

skaudžiai mina sužalota letena. Laivulfas lipo jam ant kulnų, tasai padaras buvo daug greitesnis užsužeistą Renė.

Laivulfas pašokus, įspėjamai viauktelėjau, bet nieko nebegalėjau padaryti. Liepsnojanti pabaisapakilo į orą, taikydamasi užšokti Renė ant nugaros.

„Riskis! – susijaudinusi riktelėjau, vyliausi, kad Renė išgirs mane laiku. – Riskis ant šono!“Renė metėsi į šalį nuo benutupiančio užpuoliko. Tuo pat metu jo vietą užėmė kitas vilkas. Po

akimirksnio jis virto Šėjumi su kalavijais rankose.Vaikinas nedelsdamas perskrodė besileidžiantį laivulfą. Pabaisa sucypė, iš jos parūko dūmai.

Paskui virto sauja pelenų, jie švelniai kaip tamsus sniegas nusileido Šėjui ant pečių. Man lekiant prošalį, vaikinas pasigręžė. Žaibiškai blykstelėjo ašmenys, vos spėjau įžiūrėti. Nuaidėjo dar vienascypimas, pranešantis apie mano persekiotojo galą.

Konoras džiūgavo.– Palikuonis!Pergalės riksmas virto siaubinga klaida. Meisoną persekiojantis laivulfas apsigręžė, primerkė

degančias akis ir pasileido prie Konoro. Meisonas sustugo, mėgindamas jį nuvilioti, bet pabaisanekreipė į jį dėmesio.

Ugninis vilkas ruošėsi šuoliui, o Konoras pakėlė kardus ir užstojo Ednę.

Lėkdama prie jų supratau nesuspėsianti. Šėjus bėgo greta manęs, jau pasivertęs vilku, jo nagaikaukšėjo per uolą.

Urve nuaidėjo Ednės klyksmas:– Ne! – Ji nustūmė Konorą į šalį ir pati stojo priešais laivulfą.Išvydęs Ednę, grobuonis šiek tiek suglumo ir sulėtino puolimą. Ji iškėlė ranką, o tada jis sugriebė

ją už žasto ugniniais nasrais. Laivulfas pagriovė klykiančią Ednę ant grindų.Konoras pašoko ant kojų.– Edne!Persekiotojas metėsi prie ugninio vilko, bet aš pribėgau pirma ir nutrenkiau jį į šalį. Šėjus

atsivertė žmogumi ir perkirto kalavijais virš Ednės palinkusią pabaisą. Ugninis vilkas sudrebėjo irišnyko, apibarstydamas merginą pelenais.

– Pasitrauk! – Konoras nustūmė mane ir tuoj pat atsistojo. Tada pasileido prie Ednės.– Palūkėk, Konorai, – paprašė Šėjus, klūpodamas prie merginos.– Leisk man ją pamatyti! – Persekiotojas smogė Šėjui ir švelniai priglaudė Ednę. Jos akys atrodė

stiklinės, kūnas tarsi bedvasis.Konoras ėmė kūkčioti. Atsiverčiau žmogumi ir atsitūpiau greta. Man užgniaužė kvapą, pamačius

baisiai sužalotą nuo pirštų iki peties Ednės ranką. Oda buvo pajuodusi, pro perplėštus audiniusbolavo kaulai. Marškiniai irgi atrodė gerokai apdegę, matyti paraudęs, pūslėmis nusėtas kaklas irkrūtinė.

Inkšdamas prišlubavo Renė. Atsivertęs žmogumi jis suklupo Ednei prie galvos.– Ar ji kvėpuoja? – paklausė Renė.– Nežinau, – Konoro balsas užlūžo. – Negaliu pasakyti.– Leisk man pažiūrėti, – paprašė Renė.Meisonas atitraukė Konorą, Renė išsitiesė greta sesers ir priglaudė galvą jai prie krūtinės.

Netrukus su palengvėjimu atsiduso.– Kvėpuoja silpnai, bet gyva, – tarė Renė. – Turiu duoti jai kraujo.– Ednę ištiko šokas, – pasakė Šėjus. – Kaži ar pajėgs nuryti.– Neturim kitos išeities, tik pamėginti.Kai Renė įsikando į ranką, pamačiau, kad ir jis pats stipriai apdegęs, oda sutrūkinėjusi, nuėjusi

pūslėmis.– Pakelk Ednei galvą, – paliepė jis Šėjui.Šėjus atsargiai kilstelėjo jai galvą, o Renė rūpestingai pražiodė ir ėmė lašinti kraują. Raudonas

skystis pripildė burną, ėmė tekėti smakru.– Nagi, Edne, pasistenk, – sumurmėjau. – Tu esi kovotoja.– Maldauju, grįžk. – Konoras išsivadavo iš Meisono gniaužtų ir atsiklaupė greta mylimosios. –

Grįžk pas mane.Ednės lūpos sujudėjo, ji nurijo kraujo.– Jai reikia daugiau, – tariau.Renė priglaudė riešą Ednei prie lūpų. Mergina nurijo dar keletą gurkšnių. Tada sveikąja ranka

apkabino brolio riešą ir ėmė siurbti. Pamažu kūnas gijo. Nuo kaklo ir krūtinės dingo raudonis ir

pūslės. Ataugo raumenys ir oda, apanglėję jų gabalai nukrito – Renė kraujas puikiai gydė. Dar povalandėlės nudegimų ir žaizdų nebeliko nė ženklo. Ednė atsisėdo, paskui nusišluostė lūpas.

– Tai neįtikima. – Ji pažvelgė į išgijusią ranką ir palankstė pirštus.Konoras čiupo ją į glėbį.– Velniai rautų, mergaite, kaip tu mus išgąsdinai! – Persekiotojas pabučiavo Ednę ir stipriai

apkabino. – Kas tau užėjo? Niekada daugiau nebemėgink manęs gelbėti.– Norėjai pasiaukoti mane gindamas, – Ednė nusišypsojo Konorui. – Nieku gyvu negalėjau leisti,

kad taip lengvai išsisuktum nuo manęs.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Mes išsitiesėme ant uolų, o už poros jardų bangos ritosi į krantą. Valandėlę sulaikę kvapą visižiūrėjome į Elementų kryžių ir negalėjome patikėti, kad pavyko atlikti šią neįmanomą užduotį.

– Man knieti pasakyti kokią nors protingą pastabą. Pavyzdžiui, maniau, jog kalavijai labiaublizgės, – tarė Meisonas, užspausdamas žaizdą ant riešo. Buvo įsikandęs į ranką, kad duotų kraujoRenė. – Bet, pripažįstu, jie ir taip nuostabiai blizga.

Šėjus nusikvatojo, pasukiojęs mestelėjo kalavijus į orą ir lengvai pagavo. Nežinau, ar jie taip jaulabai blizgėjo, bet tiesiog tobulai derėjo vienas su kitu.

Aidį pamačiau pirmą kartą, nors gavome jį dar Meksikoje. Iš visų Elementų kryžiaus dalių Aidisman buvo pats gražiausias. Antrojo Šėjaus kalavijo rankena buvo tokio pat didumo ir pavidalo kaipHaldis. Žemės pradą išreiškianti rankena tviskėjo molio raudoniu ir dirvožemio juodumu, o ta, kuriišreiškė vandenį, žvilgėjo mėlyne ir jūros žaluma. Spalvos nuolat mainėsi rankenos paviršiuje kaipbanguojantis vanduo.

Piralis man kėlė šiurpą. Ašmenys buvo išraižyti liepsnomis ir atrodė kaip gyvi, tarsi liepsnojantislaivulfas. Šėjus tikino nejaučiantis karščio, bet jei kuris nors mūsiškis prisiartindavo prie Piralio,ašmenys įkaisdavo, įspėdami neliesti.

Kol ilsėjomės, kad atsigautume nuo patirtų išgyvenimų, Šėjus mokėsi kautis dviem kalavijais.Nors buvau mačiusi, kaip vaikinas įveikė laivulfą, negalėjau atsistebėti jo jėga. Šėjui judant kalavijaitarsi tapdavo rankos tęsiniu. Jis tarsi suaugdavo su ašmenimis. Be to, ginklai skleidė garsą, kokio darnebuvau girdėjusi. Sulig kiekvienu smūgiu, kiekvienu judesiu buvo girdėti vėjo švilpimas, bangųmūša ir ugnies riaumojimas – o žemė savo ramybe visa tai siejo. Galia plito nuo kiekvieno kalavijosmaigalio iki rankenos, srūte sruvo ginklais. Ji buvo tiesiog juntama, švelniai dilgino odą ir slypėjone tik kalavijuose, bet ir pačiame Šėjuje. Iš vaikino sklido grakštumas, jėga ir tvirtas susitelkimas.Visa tai buvo neatsiejama nuo Elementų kryžiaus. Valdydamas kalavijus Šėjus atrodė nuostabus irdrauge baisus.

Žiūrėdama į jį susigūžiau. Mintyse spėliojau, ar įmanoma šitai suderinti – Palikuonio jėgą irpaprasto vaikino meilę man.

Dirstelėjau į Renė, sėdintį tarp mūsų su Meisonu. Prisimerkęs ir susikaupęs jis sekė kiekvienąŠėjaus judesį. Susimąstęs žiūrėjo į Palikuonį. Renė žvilgsnis man pasirodė keistas. Tamsiose jo

akyse šmėsčiojo liūdesys, vos ne gailestis.– Turime grįžti, – paragino Ednė. – Anika mūsų laukia.– Tu teisi, – atsakė Konoras. Persekiotojas tysojo ant žemės, o Ednė buvo padėjusi galvą jam ant

krūtinės. Konoro poza atrodė apgaulingai atsaini, bet aš mačiau, kaip viena ranka jis tvirtai glaudėEdnę tarsi niekada neketindamas paleisti, o kita glostė jai plaukus. – Apsukome pergalės ratą, metasgrįžti į kovą.

Ednė pabučiavo Konorą į skruostą, tada atsistojo.Malonus šiurpuliukas nubėgo per nugarą, Ednei ėmus austi duris į Akademiją. Mes pasiekėme

savo tikslą, bet tai buvo tik trumpas atokvėpis prieš sunkų mūšį. Po kelių valandų sutelkę visas jėgaspulsime Sergėtojus. Mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Valdovai, kuriems pirmiau tarnavau,buvo virtę mano priešais, ketinau stoti į mūšį, kad juos sunaikinčiau.

– Tu tam pasirengusi? – paklausė Renė. Mudviejų žvilgsniams susitikus supratau, kad jis galvojaapie tą patį.

Pamankštinau pirštus ir atsistojau.– O kaipgi kitaip. Visi turi būti pasirengę.– Tu įsiamžinsi istorijoje. – Konoras mostu pakvietė Šėjų prie tviskančio portalo.– Tiesiog mėgdžioji Silasą, tik nelabai vykusiai, – pasakė Ednė.Konoras nusivaipė.– Atsižvelgsiu į pastabą.Kitoje portalo pusėje mus pasitiko džiaugsmingi susirinkusiųjų sveikinimai. Dar nebuvau mačiusi

šitiek daug Persekiotojų Haldžio pasitarimų salėje. Jie būriavosi jos viduryje, grumdėsi palei sienasir spraudėsi iš koridoriaus pro duris.

Pasirodžius Šėjui, minia nuščiuvo. Kai jis iškėlė Elementų kryžių, salę sudrebino šūksmai. Anikaprasispraudė prie Šėjaus ir jam nusilenkė. Paskui atsitiesė – skruostai buvo šlapi nuo ašarų. Tadavadė pakėlė rankas, ir triukšmas virto negarsiu murmėjimu.

– Turime vos kelias valandas. Savo užduotis žinote. Būkite pasirengę išvykti šeštą ryto.Po kelių minučių salė ištuštėjo. Būrelis Persekiotojų dar lūkuriavo, grožėjosi kalavijais ir dėkojo

Šėjui, bet netrukus likome tik mes su Anika.– Ar visi sveiki? – paklausė Strėlė. – Gal kuriam nors reikia gydomojo eliksyro?Konoras apkabino Ednę.– Būtų reikėję, bet mus išgydė vilkai. Jie apsigimę gydūnai.Anika pastebėjo, kad Konoras stipriai apglėbęs Ednę. Šypsena trumpam nušvietė jos lūpas ir

kaipmat dingo.– Esame labai dėkingi už šią dovaną, – tarė vadė, žiūrėdama į gaujos narius.– Kiek dabar valandų? – nusižiovavo Meisonas.– Keturios, – atsakė Anika.– Iki žygio liko dvi valandos, – tarė Renė.– Bijau, kad prisieis tenkintis tik viena, – pasakė Anika. – Būriai jau gavo užduotis, o jums dar

reikės su jomis susipažinti. Šiek tiek pailsėkit ir sugrįžkit.– Ar yra kokių nors žinių iš Veilio? – paklausiau. Mūsų gyvybiškai svarbus žygis buvo ne

vienintelė plano dalis. Reikėjo veikti visais frontais.– Jokių, – atsakė Anika. – Galbūt kas nors pasikeis, kai pranešim, kad turime Elementų kryžių.Prikandau lūpą svarstydama, ar Sabinai pavyko susitikti su mano tėvu. Ką veikia Nevis su Etanu?

Ar Nevis išdrįs vienas pats ieškoti ryšio su kitais Kariais? Ar jam pavyks juos patraukti mūsų pusėn?Kiekvienas dėlionės gabalėlis buvo labai reikalingas. Jei nors vieno jų trūks, mes pralaimėsim.Konoras kažką sukuždėjo Ednei į ausį. Jai linktelėjus atsikrenkštė ir prabilo:– Atsiprašom, mes einam ilsėtis. Susitiksim po valandos.Jiems pasukus prie durų, išgirdau tylų urzgimą – Renė leidosi iš paskos.Čiupau jo ranką.– Nedrįsk kištis.– Jis naudojasi proga, – pasišiaušęs Renė ruošėsi pulti.– Ne, nesinaudoja. – Nutempiau Renė atgal. – Patikėk manim.Jis metė įtarų žvilgsnį į mane, bet liovėsi muistytis.– Ką ketini daryti? – paklausė Renė. – Ilsėtis?– Nieku gyvu, – atsakiau girdėdama, kaip plaka širdis. – Persirengsiu. Dvi dienas išbuvau su šiais

drabužiais. Gal nusimaudysiu po dušu…Renė vyptelėjo, o man iškaito skruostai.– Nė negalvok. – Paleidau Renė ranką ir pasitraukiau nuo jo per kelis žingsnius, nes staiga

prisiminiau pusnuogį prausykloje.Renė tyliai nusijuokė.– Susitiksim po valandos, Kalija.Supykusi ant savo pačios drovumo apurzgiau Renė, bet tik dar labiau prajuokinau.– Negi niekas nenori valgyti? – paklausė Meisonas, trindamasis pilvą.– Virtuvėje rasit Briną su Anseliu, – pasakė Anika. – Tesa irgi ten.– Virtuvėje? – susiraukė Šėjus. – Kodėl?– Po Logano užpuolimo perkėlėme Anselį į virtuvę.– Dirbti? – paklausiau.– Plauti indus yra ganėtina bausmė už tokį nusižengimą, – liūdnai nusišypsojo Anika. – Jis negali

savivaliauti ir laisvai vaikščioti po Akademiją. Bet kiekvienas mūsų, juo dėtas, irgi būtume pasielgętaip pat.

– Džiugu, kad taip manote.– Dirbdamas virtuvėje Anselis nebeprikrės kvailysčių, – pasakė Anika.– Tai ten ir trauksiu, – tarė Meisonas. Žingsniuodamas pro mane jis pasilenkė ir sukuždėjo: – Negi

vadei nedingteli, kiek peilių Ansas gali nudžiauti iš virtuvės?Dirstelėjusi per petį, pamačiau Aniką gyvai šnekučiuojantis su Šėjumi – jis rodė jai kalavijus.– Eisiu su tavim, – pasakiau imdama Meisoną už rankos. Nebenorėjau vėl sutikti Renė žvilgsnio.

Nežinojau, ką išvysiu jo akyse ir ar pajėgsiu tai atlaikyti. Galvoje sukosi mintys apie mūsų galimybeslaimėti, pavojus ir visas lig šiol patirtas netektis, jos galėjo sukelti neapgalvotus, karštakošiškussprendimus. Prieš mūšį norėjau susikaupti.

– Nori pamatyti Anselį ir Briną? – paklausė Meisonas, stabtelėjęs prie laiptų.

– Greitai ateisiu į virtuvę, – atsakiau. – Bet pirmiau būtinai turiu persirengti.– Aha, žinoma, – jis kinktelėjo galvą. – Tiesiog esu per mandagus, kad tau šitai priminčiau.– Ačiū. – Kumštelėjau jam į dilbį.– Pasimatysim! – Jis pakštelėjo man į skruostą ir nubildėjo laiptais.Kai uždariau savo kambario duris, užliejo nuovargio banga. Prisiverčiau persirengti; nors baisiai

norėjosi prigulti, bijojau pramiegoti. Marškiniais kiek galėdama nusivaliau suodžius. Dušas labaiviliojo, bet stigo laiko, be to, bijojau sutikti Renė.

Vos susijuosusi diržą išgirdau tyliai beldžiant į duris.– Kas ten? – paklausiau.– Šėjus.Man sugniaužė paširdžius. Jaudinausi dėl Renė, bet Šėjaus balsas nustelbė visas mintis. Jis turėjo

susitelkti mūšiui. Šėjus buvo svarbiausioji grandis – Palikuonis. Jau turintis Elementų kryžių.Bet jis beldėsi į mano duris ir tebebuvo mano mylimas vaikinas… Tiesa?– Užeik.Šėjus įžengė vidun, bet nepriėjo arčiau.– Galim pasikalbėti?Širdį prislėgė sunkumas, lyg akmeniui užsiritus. Linktelėjau.– Neketinu tavęs raminti, – tarė vaikinas, – tik noriu, kad žinotum: tau viskas baigsis gerai. Kad ir

kas šiąnakt nutiktų.Širdies sunkumas virto nuostaba.– Ką?– Tu neliksi viena. – Šėjus ėmė artintis.Dėbsojau į jį visiškai suglumusi.– Neliksiu viena?– Ne. – Šėjus suėmė mane už rankų. – Mudu su Renė…Pasipiktinusi atšlijau.– Judu su Renė?– Taip… Mudu…– Ką judu? – suurzgiau.– Na… – Traukdamasis nuo aštrių mano ilčių jis nugurkė seilę. – Mudu turėjome progą

pasikalbėti.– Apie ką?– Apie tave. Manėme, kad…– Kada judu apie mane kalbėjotės?– Tada, kai buvome surišti. – Šėjus čiupo kėdę ir atsitvėrė nuo manęs. – Man įkandęs Meisonas

užsnūdo…Priėjau artyn, atsiklaupiau ant kėdės, pirštais įsikibau į atkaltę.– Įdėmiai klausau.– Kai nepavyko išsilaisvinti iš virvių, susiginčijome.– Esu priblokšta.

– Susižodžiavome dėl tavęs, paskui ėmėme kalbėtis. – Jis atsitraukė dar per žingsnį, o aš stipriauįsitvėriau į atkaltę.

– Tai klok.Šėjus išplėtė akis.– Gal man verčiau eiti…– Pasakok, Šėjau, – veikiau suurzgiau, o ne paprašiau.– Prašom nesiusti, – tarė jis. – Man nesmagu prisipažinti, bet dėl Renė būsiu suklydęs.– Kaip suklydęs?Šėjus persibraukė plaukus.– Aš vis dar jo nemėgstu, bet pirmiau nesupratau, ką Renė tau jaučia.Palengva mano įsiūtį užgožė baimė, širdis ėmė daužytis. Ką juodu ten šnekėjo? Kokią teisę turėjo

apie mane kalbėtis?– Renė tave įsimylėjęs jau visą amžinybę.– Tu juo tiki? – Nudelbiau akis, ausyse ūžė. Žinojau, kad tai tiesa, bet stulbino, kad Šėjus tuo

patikėjo ir kalbėjosi apie tai su Renė. Nesupratau, kur toks pokalbis gali nuvesti.– Norėčiau netikėti, – tyliai atsakė Šėjus. – Deja, tai tiesa.Mudu nebegalėjome ištarti nė žodžio. Tyla apgaubė mudu kaip tirštas rūkas. Galiausiai jis

atsiduso.– Bet aš tikiuosi, kad tai į gera mums visiems trim.Niauriai į jį pažiūrėjau.– Kodėl šitaip sakai?– Kai aš žūsiu, – Šėjus giliai atsikvėpė, – Renė tavimi pasirūpins. Jis man pažadėjo.– Kai tu žūsi?! – pašnairavau. – Ką čia šneki?– Nusiramink, Kala, – paprašė jis. – Tikriausiai šis mūsų pokalbis paskutinis, ir aš neketinu su

tavim kovoti.– Neapsigauk, mudviem teks pakovoti. – Pašokau nuo kėdės, ore persimainiau ir parbloškiau Šėjų.

Mudviem slystant grindimis, Šėjus irgi persikeitė – du urzgiantys vilkai trenkėsi į sieną.„Koks velnias tave apsėdo?“ – suurzgė keldamasis Šėjus.Viauktelėjau ir pritūpiau, pasiruošusi vėl pulti.„Aš tau parodysiu, kad puikiai galiu pati savimi pasirūpinti.“Bruoždamas nagais grindis Šėjus traukėsi atbulas.„Palūkėk.“Nė pats pragaras nebūtų privertęs manęs sustoti. Neprisiminiau, kada buvau tokia įsiutusi.

Nedvejodama puoliau Šėjų. Mudu ritomės per kambarį kaukšėdami iltimis ir stengdamiesi prigriebtivienas kitą. Šėjus buvo mane beprislegiąs, bet aš užpakalinėmis letenomis smagiai spyriau jam įpilvą, ir vilkas nuskrido šalin. Pašokusi ėmiau vaikytis jį aplink lovą.

„Man nereikia gynėjų! – rėkiau. – Jeigu nuspręsiu likti viena, taip ir bus.“„Ne tai turėjau galvoje. – Šėjus išsisuko nuo mano dantų ir užšoko ant lovos. – Tik noriu, kad

būtum laiminga.“„Todėl nespręsk už mane. Niekada.“

Šėjus dantimis sugriebė apklotą ir numetė nuo lovos. Atsidūriau po nepermatoma medvilnineskraiste.

„Ei! – Blaškiausi mėgindama nusimesti apklotą, nes nieko nebemačiau. – Taip nesąžininga.“„Nesąžininga kovoti naujais būdais?“Nė vienas iš mūsų, lygiaverčių priešininkų, nenusileido ir neįgijo pranašumo. Aš buvau vilkė

kovotoja nuo pat gimimo, o Šėjaus nevaržė įgimti vilkiški instinktai. Jis rinkosi tokius kovos būdus,kokie man nebūtų šovę į galvą.

Atrėmiau Šėjaus puolimą. Pašokau, paskui bloškiausi į jį ir išmušiau iš pusiausvyros. Praėjuspykčiui nebesistengiau išsipainioti, tiesiog sudraskiau apklotą į skutus.

Urgzdamas Šėjus suko ratu aplink mane. Aš irgi sukausi, kad atremčiau jo puolimą. Šėjuserzindamas drėkstelėjo nagais grindis.

„Nagi!“ – urgzdama mečiau jam iššūkį. Buvau vėl bepuolanti, bet Šėjus staiga atvirto žmogumi iriškėlė rankas.

– Palauk, Kala. Visai smagu, bet atėjau čia ne kovoti su tavim. Tik noriu, kad suprastum.Suurzgusi aš irgi persikeičiau.– Ką turiu suprasti?– Aš nepasiduodu, tik blaiviai vertinu tikrovę, – tarė Šėjus. – Kaip manai, kokia tikimybė, kad

grįšiu iš šito mūšio gyvas?– Tokia kaip ir visų kitų, – atsakiau. Nors širdyje turėjau pripažinti, kad tai netiesa.– Ne, – paprieštaravo jis. – Atsimink, ko iš manęs tikimasi.– Ką? – paklausiau. – Vadinasi, esi didvyris, iš anksto pasmerktas mirti?– Tikriausiai. Todėl ir paprašiau Renė, kad pažadėtų rūpintis tavimi, – toliau kalbėjo Šėjus. – Net

Haris Poteris pasirodė esąs mirtingas. Tegu ir trumpam.Negirdomis praleidau jo pokštą ir iššiepiau iltis.– Kodėl įpainiojai į visa tai Renė? Juk tu jo nekenti.– Nekenčiu todėl, kad jis buvo tavo sužadėtinis… Ir judu abu esat puiki pora. – Gūžtelėjęs pečiais

Šėjus nusuko akis, paskui purtydamas galvą staiga nusikvatojo. – Jei viskas būtų susiklostę kitaip,prisiekiu, būčiau grūmęsis su juo iki paskutinio kraujo lašo. Būčiau amžinai kovojęs dėl tavęs, Kala.Ir man nusispjaut, kaip labai Renė tave myli. Bet, kaip sakiau, mudu su juo pasikalbėjome, jis mandavė pažadą.

– Jeigu judu abu nusprendėt už mane, kodėl čia neatėjo Renė? – paklausiau svaidydama akimisžaibus. – Jei jau tapote tokiais gerais draugais?

– Taip toli nepažengėme. Tiesiog geriau suprantame vienas kitą, – tarė Šėjus. – Manau, jam truputįnesmagu dėl manęs.

Man ant sprando pasišiaušė plaukeliai.– Kodėl?– Mums visiems sužinojus, ką man reikės atlikti, kad laimėtume karą, Renė suprato, jog esu

pasmerktas.– Kalbi apie susidūrimą su Bosku? – paklausiau.Šėjus linktelėjo.

– Turiu nužudyti vienintelį žmogų, kurį laikiau giminaičiu. Negana to, klaikų demoną.– Jis tau ne giminaitis. Tikrai ne, – pareiškiau. – Puikiai tai žinai. Jei pasiseks, susigrąžinsi tėvus.– Tikiuosi, – atsiduso jis.Suėmiau Šėjaus veidą delnais ir pažvelgiau į akis.– Tu nemirsi.– Moki įtikinėti. – jis nusišypsojo, bet samanų žalumo akys buvo liūdnos – tarsi vaikinas būtų

mane jau praradęs.Nuleidau rankas.– Nemirsi, nes aš visada ateisiu tau į pagalbą, – pareiškiau. – Tikrai taip bus.– Tik ne šįsyk, – atsakė Šėjus. – Šįsyk viskas eisis kitaip. Tai galas. Aš žinau.Suurzgiau ir skėliau jam antausį.– Ei! – Šėjus griebėsi už skruosto.– Kaskart taip sakai gavęs antausį, – tariau.– Bėda ta, kad tu žinai, ką pasakysiu gavęs antausį, – pasiskundė Šėjus. – Man reikia ne tokio

intymumo.– Intymumo tu išvis neieškai! – Taip stipriai suspaudžiau kumščius, kad net krumpliai pabalo. – Tu

nuo jo bėgi! Sprunki nuo manęs!– Nėmaž nesuprantu, apie ką čia šneki, – atšovė Šėjus, glostydamasis paraudusį skruostą. – Aš

tiesiog noriu būti sąžiningas.– Nori sąžiningai mane pamesti?! – sutramdžiau ašaras ir ėmiau rėkti. – Sąžiningai prisipažinti,

kad manęs nebemyli?!Visa virpėdama iš įsiūčio ir gėdos atšlijau nuo Šėjaus. Aš tai numačiau. Jis nebe mano. Jis

Palikuonis ir turi paklusti savo likimui. Nejaugi Šėjus nesupranta, kad savajam pasipriešinau tik dėljo? Išdavystė skaudino labiau negu įsiutusių vapsvų gėlimas, man gniaužė kvapą.

– Kala! – Šėjus mane švelniai atgręžė.– Kaip drįsti? – Trenkiau kumščiu jam į krūtinę. – Kaip drįsti mane atstumti?– Niekada nebūčiau…– Ką tik tai padarei. – Mano dantys paaštrėjo, buvau pasirengusi vėl jį pulti.Šėjus padėjo rankas man ant pečių.– Tiesiog paklausyk. Nesiekiu tavęs atstumti. Tik noriu, kad gautum, ko nusipelnei. Renė tave

myli.– Liaukis šitai kartojęs, – suurzgiau. Nebenorėjau nieko girdėti apie Renė meilę man. Vieno

tetroškau – Šėjus turėjo išsklaidyti vis labiau persmelkiančią baimę, kad galbūt niekad manęsnegeidė… gal niekada ir nemylėjo.

– Ir tu myli Renė, – pridūrė jis. Nutilau nustebinta ne tik jo žodžių, bet ir žvilgsnio. Šėjaus akysemačiau skausmo atšvaitus. – Kad ir kaip nesinori pripažinti, bet tai tiesa. Tu jį myli, Kala.

Prireikė akimirkos atgauti kvapą. Pagaliau supratau, ką Šėjus mėgina padaryti, ir sunėriaumudviejų pirštus. Jis duoda man galimybę. Suteikia laisvę.

– Tu teisus. Aš myliu Renė.Šėjus atsiduso, o aš stipriau suspaudžiau jam ranką.

– Bet ne taip kaip tave, – pasakiau.Palinkau artyn, prispaudžiau lūpas prie Šėjaus lūpų ir laukiau, kol ims mane bučiuoti. Vaikinas

prisitraukė mane, švelnus bučinys peraugo į karštą, aistringą. Jausmai įsisiūbavo.– Nesvarbu, kad mudu su Renė sieja praeitis, – sukuždėjau Šėjui į ausį. – Mano ateitis tik tu. Tu

esi kelias, pasirinkau jį tada, kai išgelbėjau tave nuo grizlio.Jis nieko neatsakė, tik priglaudė savo kaktą prie manosios.– Šėjau, turi likti gyvas, – pasakiau. – Tiesiog privalai. Negaliu tavęs prarasti.Jis tyliai nusijuokė ir pabučiavo mane.– Stengsiuos iš visų jėgų. Kad nenuvilčiau savo vadės.– O aš negaliu prarasti savo vado, – atsakiau.Šėjus tebesišypsojo, akyse žybtelėjo ugnelės.– Kalbi apie mane?– Žinai, kad apie tave. Visada žinojai, koks svarbus esi man – ir gaujai. Dar tada, kai nebuvau

pavertusi tavęs vilku. Andai buvai vienišas vilkas. O paskui radai mus.– Kol nesutikau tavęs, nežinojau, kas esu ir kur mano vieta, – atsakė Šėjus, pasilenkė ir lūpomis

perbraukė man per skruostą.– Nagi, vade… – paėmiau jį už rankos. – Ar esi pasirengęs įveikti tuos blogiukus?– Jeigu tu reikalauji, – atsakė Šėjus, padovanodamas man atsisveikinimo bučinį. Kai priėjom prie

durų, vaikinas stabtelėjo. – Atleisk, Kala… Aš tiesiog norėjau…– Žinau, ko norėjai, Šėjau. – Pakėliau jo pirštus prie lūpų ir švelniai išbučiavau. – Už tai tave ir

myliu.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Išėjome iš kambario ir koridoriuje pasivertėme vilkais. Pirma Šėjus, paskui aš. Tik vienas kitasPersekiotojas eidamas pro šalį sumurmėjo ar dėbtelėjo nustebęs. Daugelis pagarbiai linkčiojo arpritariamai šypsojosi.

Šėjus pavizgino uodegą.„Smagu būti bendrijos nariu.“„Vis dar nepriprantu. – Krimstelėjau jam į petį. – Bet pritariu, tikrai smagu.“Risnodamas Šėjus atidžiai žvalgėsi ir krutino ausis. Jis labai natūraliai perėmė vilkiškumą.

Kartais man dingtelėdavo, kad prieš mudviem susitinkant Šėjus išties buvo vienišas vilkas, tikneatradęs savo vilkiškojo prado. Sužinojusi apie jo pokalbį su Renė, norėjau gerokai apkramtyti juosabu, o paskui vos nenusijuokiau – supratau, kad slapta spręsdami mano ateitį jie elgėsi kaip tikrųtikriausi patinai.

Koridoriumi traukėme į Haldžio pasitarimų salę, nagais braižydami marmuro grindis. Anikasėdėjo prie didelio apskrito stalo su Brina, Meisonu, Anseliu ir Tesa. Meisonas žiaumojo milžiniškąsumuštinį.

Išvydęs mus jis prisitraukė valgį arčiau.– Jūs neatėjote į virtuvę, o aš nesidalysiu.Atvirtau mergina ir nusikvatojau.– Vargu ar dabar praryčiau nors kąsnį.– Tai gerai, – vyptelėjo Meisonas, vis dar šiepdamas iltis. – Esu išbadėjęs ir šį sumuštinį

pasidariau pats.Anselis kostelėjo.– Žinoma, padedamas Anselio, – pridūrė Meisonas.– Ką čia veiki? – paklausiau brolio.– Jis irgi dalyvaus, – atsakė Meisonas pilna burna.Dėbtelėjau į Strėlę.– Kaip suprasti?Anikai nespėjus atsakyti, įsiterpė Tesa:– Kala, Anselis laikysis šalia manęs.

– Padėsiu gydyti sužeistuosius, – tarė Anselis. Nuo smerkiamo brolio žvilgsnio susigūžiau. –Audėjai kuo greičiausiai gabens sužeistuosius iš mūšio lauko. Jiems reikės padėjėjų.

– Tai puiku, Ansai, – pasakiau.Brolis nudelbė akis, jo pyktis virto nusižeminimu.Puiku, Kala. Gražiai pasakei. Tikrai nenorėjau užgauti Anselio jausmų, bet nė už ką nebūčiau

sutikusi leisti jo į mūšį. Netekęs vilkiškumo jis atrodė labai pažeidžiamas. Jaudinausi ne tik dėl to,kad mano brolis nemoka kovoti kaip žmogus. Nedavė ramybės mintis, kiek daug Anseliui teko patirti,– žinojau, kad jis ir dabar kankinasi, – todėl nuogąstavau, kad mūšyje gali pats ieškoti mirties.

Anika atitraukė kėdę, aš atsisėdau šalia jos. Mane apkabino kitoje stalo pusėje sėdinti Brina.– Džiaugiuosi, kad šįkart dalyvausiu mūšyje, – sukuždėjo ji. – Kaip laikaisi?– Išgyvensiu, – atsakiau.Draugė spustelėjo man pečius.– Šitai mes gebame geriausiai.Suspaudžiau Brinai pirštus ir pasistengiau kuo plačiausiai nusišypsoti.– Ar jau visi susirinkę? – paklausė Konoras įeidamas į kambarį su Edne. – Tai mudu vėluojam?Abu buvo išraudę, bet atrodė gana tvarkingai, na, gal šiek tiek apsiglamžę po drauge praleistos

valandos. Meisonas prunkštelėjo. Konoras neramiai pasikasė sprandą, o Ednė šelmiškai šyptelėjo.– Atėjot pačiu laiku. – Anika mostelėjo jiems sėstis.Jos balse išgirdau juoko gaidelių, nors veidas liko rimtas.– Malonu girdėti, – įeidamas nusišypsojo Renė.Jo plaukai buvo drėgni. Pamaniau, kad buvo užsukęs į prausyklą.Renė buvo besėdąs šalia manęs, bet stabtelėjo, paskui suraukė nosį. Jo akys lakstė nuo manęs prie

Šėjaus, sėdinčio kitoje stalo pusėje ir sukryžiavusio rankas ant krūtinės.Renė kimiai suurzgė.– Kas per velnias…Aš atsistojau.– Nusiramink, Renė. Ne dabar.– Kodėl nuo Kalos trenkia tavimi? – Nežiūrėdamas į mane Renė įsispoksojo į Šėjų. – Jūs buvote

drauge? Ką veikėte? Maniau, mudu susitarėm.– Ir aš taip maniau, – atsakė Šėjus. – Bet kai kas įtikino, kad tai buvo kvailystė ir kad aš

neapsakomai klydau.Renė urgzdamas atsirėmė į stalą.– Atėjo laikas duoti tau pamoką, tegu ir pavėluotai.Šėjus nesukrutėjo, tik nusišypsojo.– Pamėgink.– Liaukis! – Stipriai pastūmiau Renė, ir šis žengė atatupstas nuo stalo.– Kalija, nesikišk! – Trumpai dirstelėjęs į mane jis vėl nukreipė įsiutusį žvilgsnį į Šėjų.– Šito tai jau nesulauksi! – Pastojau jam kelią ir priverčiau pažvelgti į akis. – Vadinasi, šitokios

meilės iš manęs tikiesi? Primeti ją man, užuot leidęs rinktis pačiai?Renė nustojo urzgęs.

– Kala…– Žinau, kad esi išmokytas šitaip elgtis, – pasakiau. – Bet aš taip gyventi nenoriu. Ar supranti?– Vadinasi… renkiesi jį. – Renė nudūrė akis.– Gana kalbėti apie Šėjų, – sudraudžiau. – Kalbu apie save. Apie savo gyvenimą. Apie teisę

rinktis. Ir jeigu nori man gero, nepiršk savo nuomonės. Jei per sunku suprasti, suspardysiu tauužpakalį. Čia pat. Visiems matant.

Renė vėl pažiūrėjo į mane.– Tu labai pasikeitei, Kalija.– Įsidėmėk tai. – Išvydus Renė šypseną man palengvėjo.Konoras atsikrenkštė.– Gal metas grįžti prie pasaulio pabaigos?Renė nusikvatojo. Eidamas atsisėsti, tyliai man šnipštelėjo:– Dar niekas nebaigta.Neatsakiau. Man viskas buvo baigta. Žinojau, ką jaučiu ir ko noriu, bet ketinau pasakyti Renė

tiktai po mūšio.Visiems susibūrus prie stalo, Anika išvyniojo didelį žemėlapį. Kai išvydau plačias Rauano dvaro

valdas, man užgniaužė kvapą. Pakėlusi akis sutikau niūrų vadės žvilgsnį.– Jeigu norime laimėti, laikykimės tokio plano, – tarė ji.

Anika nutilo, bet jos žodžiai tebeskambėjo mūsų ausyse. Renė buvo pasidėjęs rankas ant stalo delnaisį viršų. Jei būčiau prasčiau jį pažinojusi, būčiau pamaniusi, kad medituoja. Šėjus lūkuriavo prieAnikos. Elementų kryžius kabojo jam ant nugaros dviejose makštyse. Net sėdėdama jutau sklindančiąnuo ginklų jėgą, o Šėjus elgėsi kaip niekur nieko tarsi nepaisydamas kalavijų galios.

Brina laikė Anselį už rankos, o Tesa buvo apkabinusi jį per pečius.Svarsčiau, ar pajėgsiu įvykdyti užduotį. Nužudyti buvusius draugus.– Mes visi žūsim. – Meisonas atsilošė kėdėje. – Be jokių abejonių.Sutikusi Šėjaus žvilgsnį užgniaužiau urzgimą.– Užsičiaupk, Meisonai, – paliepiau.– Tiesiog blaiviai žiūriu į ateitį, – vyptelėjo Meisonas. – Bent mūšis bus puikus; gerai, kad man

lemta jame dalyvauti.– Meisonai, – apurzgė jį Brina. – Rodos, Kala liepė užsičiaupti.– Mūsų galimybės išgyventi menkos, – pasakė Anika. – Bet kito kelio nėra.Renė palinko pirmyn.– Šio plano sėkmė priklauso nuo Nevio ir Etano.Anika linktelėjo.– Ar gavot iš jų kokių nors žinių? – paklausė Renė.– Ne, – atsakė vadė. – Bet nebegalime laukti. Turime pulti šiąnakt – kai Sergėtojai sužinos, kad

turime Elementų kryžių, sutelks visas jėgas. Turime užklupti nepasirengusius, antraip niekaipnenudėsime Skelbėjo.

– Jūs kliaujatės ir Loganu, – pasakiau. Ši plano dalis man kėlė didžiausių nuogąstavimų. – O jis

nepatikimas.Meisonas suurzgė.– Nevertėjo jo įtraukti.– Neturėjome iš ko rinktis, – atsakė Anika. – Tik jo kraujo priesaika leidžia iškviesti Skelbėją. Jei

ritualas nebus atliktas, Palikuonis pralaimės.– Jeigu Loganas apsigalvos, – įsiterpė Meisonas, – kaip mes atliksim ritualą?– Nutversim kokį nors Sergėtoją ir priversim, – atsakė Anika. – Jei Loganas išties išdavikas, vis

tiek bus priverstas mums padėti.– Manai, mūsų penkių pakaks? – paklausiau apžvelgdama draugus.– Jūs pasiėmėte Piralį, – atsakė Anika. – Eisit į dvarą, o kiti mūsiškiai stos į atvirą mūšį. Mes jus

pridengsime.– Tik ne nuo Bosko, – sumurmėjo Šėjus.– Iki jo dar reikia prisikasti, – tarė Anika.– Taigi, be Šėjaus dėdės demono, dvare bus ir kitų pabaisų? – paklausė Meisonas. – Nuostabu.– Kai Boskas bus iškviestas, pasitelks į pagalbą Kritusiuosius.– Tuos zombius? – paklausė Šėjus. – Na, jie bent jau lėti.– Jie ne zombiai, – paprieštaravo Konoras.Anika linktelėjo.– Gal ir lėti, nes tai kevalai žmonių, išprotėjusių nuo kankinimų. Vis dėlto jų puolimas toks pat

pavojingas kaip ir gyvų padarų.– Puolimas? – Man pašiurpo oda, prisiminiau klaikųjį kojų vilkimą ir kupiną sielvarto Etano

klyksmą – jis atpažino tarp Kritusiųjų savo brolį.– Jų prisilietimas iškart aptemdo protą, – paaiškino Anika. – Laikykitės kuo toliau nuo Kritusiųjų.– Ar juos galima nužudyti? – paklausė Renė.– Tiktai nukirtus galvą, – atsakė Konoras. – Jeigu įkąsi, tikrai pasigailėsi – neteksi proto, ir mums

teks tave pribaigti.Renė apurzgė Persekiotoją.– Kas jums teks?– Tai viena priežasčių, kodėl mums taip brangiai kainavo Didžioji pjūtis. – Anikos veidas išbalo.

– Pasirodžius Kritusiesiems, mūsų draugai ir artimieji paklaiko, o sąjungininkai Kariai mėgino juosapginti ir…

– Kariai puolė Kritusiuosius? – Slėpdama drebulį sukryžiavau ant krūtinės rankas.– Taip. O tada jų mintis užvaldė baisiausi košmarai, – tyliai pasakojo Anika. – Kariai puolė

vienas kitą, puolė mus. Per vėlai supratome, kas nutiko.– Šios istorijos moralas toks: vilkai turi palikti Kritusiuosius mums, – pasakė Konoras,

tapšnodamas per kardo rankeną.– Mielai, – pritarė Meisonas, atstumdamas paskutinį sumuštinio kąsnį.Į salę būreliais rinkosi niūriai nusiteikę Persekiotojai. Audėjai vienas po kito ėmė austi duris.

Žinojau, kad tai vyksta visoje Akademijoje. Persekiotojų armija užėmė pozicijas prie Rauano dvaro.Anika pakilo nuo kėdės.

– Kausimės ir stengsimės laimėti jums kuo daugiau laiko, – pasakė vadė ir atsigręžė į Šėjų. –Didžiausias viltis dedame į tave.

Šėjus blankiai šyptelėjo.– Ačiū.Mums atsistojus Tesa priėjo ir paėmė mane už rankos.– Darbuosimės Aidžio ligoninėje, – pasakė ji. – Ten bus gabenami sužeistieji.Linktelėjau, nors gerklėje įstrigo gumulas.– Būkit atsargūs.– Ačiū, kad patikėjai man brolį, Kala, – tarė Tesa. – Gydūnai irgi labai dėkingi. Anselis mums

tikra paspirtis.– Pasirūpink juo, – paprašiau.– Žinoma. – Tesa spustelėjo man ranką.Anselis mėgino prasmukti jai už nugaros, bet aš jį sulaikiau.– Nesakyk sudie, – sumurmėjo nežiūrėdamas į mane. – Nenoriu to girdėti.– Aš ir nesakau sudie. – Suleidau nagus jam į dilbį – brolis pažiūrėjo į mane nustebęs. – Anseli,

aš tave įspėju. Laikykis prie Tesos. Jokių pabėgimų, jokio kvailo didvyriškumo, antraip pati tavesumedžiosiu, kad ir kas dėtųsi mūšio lauke. Tu vis dar esi jaunesnysis mano brolis, o aš tebesu tavovadė. Neleisiu tau nukentėti.

Išplėtęs akis Anselis linktelėjo. Apkabinau jį. Žinojau, kad mūšyje negalėsiu prižiūrėti brolio, betvyliausi, kad jis bent manęs paklausys, jei įprotis paklusti vadei dar negalutinai išnykęs.

Pajutau kažką už nugaros ir atsigręžiau.– Anseliui viskas bus gerai, – pasakė Renė, žiūrėdamas man į akis. – Tesa jį apgins.– Žinau, – išspaudžiau šypseną.– Vadinasi, mūsų planas tave įsiutino, tiesa? – paklausė Renė, mudviem žingsniuojant pas Ednę. Ši

pradėjo austi duris, pro jas turėsime patekti į Veilį.– Negi manei, kad sužinojusi pasijusiu laiminga?– Buvau besilažinąs, kad Šėjus neišdrįs tau papasakoti, – tarė Renė. – Vaikinas persistengė.– Vertinu sąžiningumą, – atsakiau. – Tai nugalėtojų bruožas.– Aš prisipažįstu, kad norėdamas laimėti šią kovą žaisiu nešvariai, – pareiškė Renė. – Ar tai irgi

nugalėtojų bruožas?– Mesk šitą mintį iš galvos.Šėjus su Konoru stovėjo šalia Ednės ir žiūrėjo, kaip tviskantis portalas įgyja apybrėžas.Pažvelgiau į Šėjų. Renė jam pamojo, o Šėjus atsakė nepadoriu gestu, paskui liūdnai nusišypsojo,

ir man suspaudė krūtinę. Negi tikrai mano esąs pasmerktas?Turėjau užsimerkti ir nusigręžti, kad nugalėčiau maudžiantį sunkumą. Susitelkti kovai, kad ir kas

dėtųsi mano širdyje. Verčiau nespėlioti, kiek man atsieis šitas karas.Šypsodamasis priėjo Meisonas.– Draugužiai, ar pasirengę pasimankštinti?– Atrodai velniškai laimingas, – nepatikliai nuvėriau jį akimis. – Tokiomis aplinkybėmis.– Pasiilgau Nevio. – Meisonas gūžtelėjo pečiais. – Žinoma, laukia mūšis ir taip toliau, bet draugas

bent jau bus šalia. Siekiu visa tai vertinti teigiamai.Renė trinktelėjo jam per nugarą.– Žmogau, aš tave myliu.– Žinoma, myli. – Meisonas atmetė plaukus. – Man neįmanoma atsispirti.Brina papurtė garbanas.– Rodos, kausimės linksmai.– Tikiuosi, tu teisi, – pasakiau.– Gerai, pragaro šunys. – Konoras mums pamojo. – Neškit subines pro duris.– Mes ne pragaro šunys, – suurzgiau. – Mes – vilkai.– Tikrai? – Konoras perdėm liūdnai į mane pažiūrėjo. – Tau nepatinka naujas gaujos

pavadinimas? Maniau, jis galėtų įkvėpti bent jau pagarbią baimę. Na, kaip pragaro angelai.– Žmogau, mes ne motociklininkų šutvė, – atšovė Renė, paskui pavirto vilku ir nėrė pro portalą.– Ar jis visad taip nevykusiai juokauja? – paklausė Brina.– Dažniausiai, – nusišypsojau Konorui. – Tik nesakyk jam, nenoriu užgauti jo jausmų.Konoras papurtė galvą.– Deja, aš visuomet lieku nesuprastas.– Ką padarysi, – nusišypsojo Šėjus. – Mano manymu, tu teisus.– Kokia laimė, – blykstelėjau dantimis, pasiverčiau vilke ir nuskuodžiau paskui Renė.Letenos iki pusės klimpo sniege. Nors buvo vėlu, danguje skaisčiai švietė mėnulis. Ednė atidarė

portalą miško pakraštyje ant kalvos. Apačioje driekėsi Rauano dvaro valdos. Sodas su vingiuotaistakeliais ir įmantriai apkarpytomis gyvatvorėmis skendėjo šešėliuose. Ankstyvos žiemos sustingdytifontanai buvo sausi, gėlynai tušti, be gyvybės, todėl sodas atrodė nesvetingas.

Tam tikrais atstumais miške ir arčiau sodo blykstelėdavo švieselės. Po naktiniu dangumi judėjošešėliai. Telkėsi Persekiotojai, mūsų pajėgos augo. Visiems susirinkus, puolėjų būriai pajudėspirmyn, į sodą ir brausis iki didžiojo namo. Dvaro langai buvo tamsūs. Didingas pastatas stovėjotylus, be jokių gyvybės žymių, lyg ir tuščias.

Lūkuriuodama neramiai pakapsčiau sniegą letena. Mūsų užduotis buvo ypatingą, todėl turėjometraukti su tais, kurie atvyks paskutiniai. Pakėliau snukį ir ėmiau uosti orą, kad pajusčiau priešų arbasąjungininkų kvapą.

Kur buvo Nakties šešėlių ir Grėsliųjų gaujos?Nors mūsų puolimas turėjo būti žaibiškas, vargu ar būtų pavykę užklupti Sergėtojus netikėtai. Tai

žinojo Anika ir visi Persekiotojai. Priešai mūsų tykos, tik kur?Ar mano tėvas prisidės prie Emilio vilkų ir atėjus laikui stos mūsų pusėn? Gal jie visi jau traukia

čia?– Metas. – Ednė uždarė portalą, užsikišo už diržo verpsteles ir išsitraukė kinišką rimbą, kuriuo

mosavo treniruodamasi Denveryje su Šėjumi.– Turėtum likti čia, – susiraukė Konoras. – Nenoriu, kad rizikuotum.Ji nusijuokė.– Atleisk, Konorai, bet visi Audėjai eina į mūšį. Aš irgi. Toks Anikos įsakymas, prisimeni?Konoras papurtė galvą ir ėmė lipti šlaitu, o šypsodamasi Ednė nužingsniavo kartu su juo.

Renė, Meisonas, Brina ir aš apjuosėme Šėjų ir du Persekiotojus apsauginiu žiedu. Aš risnojaupirma, Brina su Meisonu iš šonų. Renė bėgo paskutinis. Kai įžengėme į sodą, apurzgiau marmuriniusinkubus ir sukubes, stypsančius aplink kaip sargybiniai.

– Nesijaudink, Kala, – tarė Šėjus. – Nenuleisim nuo jų akių.– Taip, nenuleisim, – pritarė Konoras. – Jeigu išsilukštens iš savo kevalo, žinosim, kad Boskas

jau čia.Pašiaušusi keterą uostinėjau orą.„Ar tai turėtų mus padrąsinti?“ – Meisonas viauktelėjo ir iššiepė Konorui iltis.Nužingsniavę sodu keletą jardų išgirdome pirmuosius puolėjų riksmus.– Rodos, linksmybės prasideda, – pasakė Konoras.Šėjus išsitraukė kalavijus ir prisimerkęs įsižiūrėjo į tolį.Laukiau, kol išgirsiu džeržgiant plieną ir urzgiant vilkus, nes prisiartinę prie dvaro Persekiotojai

turėjo susidurti su Kariais. Bet Persekiotojų riksmai neatrodė panašūs į kovos šūksnius. Buvo girdėtisuglumę, baimingi balsai.

– Kas dedasi? – Ednė su Konoru suglaudę nugaras akimis įdėmiai naršė sodą.Suurzgiau trokšdama pulti į priekį, bet mums buvo įsakyta į kautynes nesivelti.– Žiūrėkit! – Šėjus kalavijo smaigaliu parodė į gyvatvores, juosiančias sodo takus. Jos judėjo. Ne

tik judėjo, bet ir augo.Konoras nusikeikė, puolė pirmyn, o tuo metu storos susivijusios šakos suskato driektis skersai

kelią, grįstais takeliais, kol susipynė aplink mus į tankų brūzgyną. Gyvatvorė neįtikimu greičiu augotiesiog akyse.

– Konorai! – sukliko Ednė, kai naujai išdygusi gyvatvorė atkirto jį nuo mūsų.Girdėjau Persekiotoją surinkant, bet pro susivijusias šakas negalėjau nieko įžiūrėti.Ednė lakstė palei gyvatvorę šaukdama Konorą vardu. Kitas riksmas nuaidėjo man už nugaros.

Staigiai atsigręžiau – išvydau, kaip Meisoną nubloškė naujos šakos, jos greitai augo ir plakė draugątarsi rimbai. Brina viauktelėjo ir puolė paskui jį, mėgindama nukąsti puolančias šakas. Sustaugiau išnevilties, nes ji, Meisonas, Renė ir Šėjus dingo man iš akių.

Pasileidau bėgti paskui Ednę, ji vis dar blaškėsi palei gyvatvorę ir šaukė. Kelią pastojus naujaigyvatvorei, puolė kiton pusėn. Aukštai pašokau ir pagrioviau Ednę. Priešinosi, bet šiaip ne taipprispaudžiau ją prie žemės. Vis dar urgzdama atvirtau žmogumi.

– Liaukis blaškytis, Edne! Liaukis!Mergina sunkiai kvėpavo, bet nustojo daužyti kumščiais man krūtinę ir pečius.– Turime jį surasti!– Ne vien jį. – Atsikėliau ir padėjau jai atsistoti. – Kitus irgi praradome.– Ką? – Ednė išpūtusi akis apžvelgė naujai išdygusį ir mus įkalinusį labirintą.– Mudvi atkirstos. – Prispaudžiau rankas prie gyvatvorės – spygliai įsmigo man į odą.Naktį perskrodė staugimas.Ednė kilstelėjo antakį.– Draugai?– Ne, – tyliai atsakiau.

Nuaidėjo antras, paskui trečias stūgsmas. Vilkai staugė vienas po kito, oras skardėjo nuo jų kovosšauksmo. Lėtai sukausi ratu klausydamasi ir mėgindama suprasti, iš kur sklinda garsas.

– Mes apsupti.Ednė tyliai nusikeikė.– Jie mus išskyrė. Puolėjų komandas irgi.Linktelėjau.– Vadinasi, Sergėtojai mūsų laukė.Ji vaikščiojo palei labirinto sienas, bet pasukusi už kampo kaskart atsimušdavo į aklavietę.– Kertu lažybų, kad Sergėtojai turi labirinto žemėlapį.– Veikiausiai. – Pažvelgiau į viršų. Tokios aukštos gyvatvorės neperšoksiu.– Pakliuvome kaip pelės į spąstus, – tarė Ednė. – Vilkai mus sumedžios, po vieną sudoros būrius,

o kiti nieko nežinos.– Turime iš čia išsikrapštyti, – pasakiau. – Nepasiduok.Staugimas vis artėjo. Artinosi šimtai vilkų. Užuodžiau jų kvapą, girdėjau, kaip sniegui gurgždant

po letenomis jie lekia į sodą iš visų pusių. Kiti Persekiotojai irgi šūkaudami blaškėsi po labirintą,mėgindami rasti išėjimą. Vaikinai ir merginos kvietė vieni kitus, bandydami nusigauti iki draugų.

Paskui pasigirdo klyksmai.Ednė užmerkė akis.– Medžioklė prasidėjo.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Kovos garsai kurtino ausis, būčiau norėjusi jas užsikimšti. Ore švilpė arbaletų strėlės, sodą drebinourzgesys ir kriokimas. Jei būčiau buvusi kovos sūkuryje, manęs šitai nebūtų jaudinę. Bet šisnematomas karas – už kiekvieno kampo tykanti prievarta ir mirtis – užliejo šaltais baimės šuorais.Kol kas mudvi nesusidūrėme su jokiais vilkais, nors tai turėjo būti neišvengiama. Tris keturis priešusbūtume įveikusios, bet nuojauta man sakė, kad jų bus kur kas daugiau.

Nerimą kėlė ir kiti garsai. Draskomi vilkų žmonės taip siaubingai neklykdavo.– Labirinte yra šmėkla, – sukuždėjau. – Gal net kelios.Priėjusios dar vieną aklavietę mudvi atsitūpėme, karštligiškai mėgindamos rasti išeitį. Labirintas

ne tik atskyrė mus nuo draugų, bet ir nuolat keitė pavidalą. Gyvatvorės tai išaugdavo, tai vėlsulįsdavo į žemę. Po kojomis staiga išdygdavo susivijusios šakos, mes klupinėjome.

– Tu esi tikra? – paklausė Ednė.Linktelėjau, nors norėjau nebūti tikra.– Turime rasti Šėjų.Pasiverčiau vilke, kad galėčiau atremti priešų puolimą, paskui vėl leidomės bėgti. Tikėjausi, kad

lekiam į tą pusę, kur buvom išskirti.– Pažvelk! – Ednė parodė naują taką labirinte. – Eime juo.Dar nepasukusi už kampo užuodžiau kvapą. Atvirtau žmogumi, čiupau Ednę už marškinių ir

surikau:– Stok!Tempdama Ednę atgal išvydau šmėklą. Ji išniro iš už susivijusios gyvatvorės ir ėmė lėtai sklęsti

prie mūsų.– Grįžtam! – Ednė čiupo mane už rankos ir mudvi pasileidome ten, iš kur buvome atbėgusios.Labirintas vėl pasikeitė, atsivėrė dar vienas takas.– Po velnių! – nusikeikiau, mat netrukus vėl atsidūrėme aklavietėje.Žvilgtelėjusi per petį pamačiau, kad takas, kuriuo skuodėme, išnyko.– Na, bent šmėkla liko kitoje pusėje, – pasidžiaugė Ednė.Vos jai ištarus šiuos žodžius, pro gyvatvorę išlindo šmėkla. Jos pavidalas prasiskverbė pro

raizgias šakas kaip derva.

– Ne, taip nesąžininga! – sušuko Ednė.Šmėkla ėmė artintis. Mudvi neturėjom kur dingti.– Šėjau! – sušukau nebežinodama ko griebtis. – Šėjau, gelbėk mus!Atsirėmėme į gyvatvorę. Negalėjau atitraukti akių nuo besiraitančių šešėlių, sudarančių šmėklos

kūną. Jos dvokas skverbėsi į šnerves ir vimdė. Prisiminus, kokį skausmą neseniai teko iškęsti, ėmėdrebėti rankos ir kojos.

– Edne, turi iš čia dingti! Ausk duris!– Duris į ką? Į Akademiją grįžti negalim. Jei atversiu duris į mūšio lauką, ko gero, rasim galybę

šmėklų! Šitaip neišsigelbėsim, – Ednės balsas virpėjo. – Nebeišmanau, ką daryti. Nebent…– Nebent ką?Ednė atsigręžė į gyvatvorę už mūsų.– Šėjau! – sušukau dar kartą.– Kala! – išgirdau jo balsą čia pat, mums už nugaros. – Kur tu esi?Atsigręžiau ir nepaisydama dygios gyvatvorės prispaudžiau prie jos rankas.– Aš čia! Su Edne!– Negaliu iki tavęs prasibrauti! – šaukė Šėjus. Jis buvo čia pat, už labirinto sienos. – Brina,

Meisonai, Renė, eikšekit čia! Jos už šios sienos.Visai arti pajutau Šėjaus kvapą.– Kala! – sušuko Renė. – Ar tu sveika?– Čia yra šmėkla, – mano balsas buvo kimus. – Pakliuvome į spąstus.Girdėjau, kaip, mėgindamas iki mūsų prisikasti, Meisonas drasko žemę letenomis ir inkščia. Brina

bandė prakišti snukį pro apačią, bet spygliuotos šakos šniojo jai kaip rimbu – vilkė viauktelėjusiatsitraukė.

– Mėginsiu iškirsti gyvatvorę! – suriko Šėjus. – Pasitraukit.– Palūkėk! – spygtelėjo Ednė.– Ko čia laukti? – Per petį dirstelėjau į šmėklą.Ednė manęs nesiklausė. Ji numetė rimbą ant žemės, o į rankas paėmė po verpstę. Šaukdama ji

staigiai įsmeigė verpstes į žemę.Užsidengiau ausis, nes orą sudrebino siaubingas garsas. Tai buvo kupinas skausmo ir įsiūčio

riksmas. Jis sklido iš gyvatvorės.– Še tau, kale! – sušnypštė Ednė. – Dink nuo šios žemės ir nešdinkis į pragarą – ten tavo vieta.Gyvatvorės šakos sudrebėjo, lapai nudžiūvo, susiraukšlėjo ir susisuko. Virpesiui stiprėjant

spygliuotos šakos nulūžo ir sutrupėjo. Iš gyvosios sienos liko tik pelenai ir dulkės. Labirintas išnyko,ant balto sniego juodavo tik daugybė pelenų krūvelių. Aukštai iškėlęs kalavijus priešais mane stovėjoŠėjus.

– Kas per…Ednė sudejavo ir susmuko.Norėjau pulti prie jos, bet Šėjus suriko:– Kala, gulk!Pasiverčiau vilke ir prisiplojau prie sniego, o Šėjus peršoko per mane. Nusiritau į šoną ir

atsistojau. Pamačiau, kad šmėkla taikosi griebti Ednę, o Šėjus lekia jos gelbėti.Viauktelėjau ir norėjau pulti paskui jį, bet Renė urgzdamas pastojo man kelią.„Neleisiu.“„Pasitrauk.“ – Iššiepiau jam iltis.Tačiau urzgimas sustingo galugerklyje.Šėjus stojo priešais šmėklą. Elementų kryžius jo rankose švysčiojo žaibišku greičiu. Ašmenys

kapojo tamsų pavidalą greičiau negu besisukančios sraigtasparnio mentės.Šmėkla sukliko.Dar nebuvau girdėjusi jų klykiant, visad būdavo nebylios. O dabar neabejojau, kad raitosi

agonijoje.Šmėkla ėmė purtytis tarsi kratoma elektros srovės. Paskui dar kartą sukliko, jos kūnas išskydo,

šovė į viršų kaip juodas geizerio srautas, ir galiausiai pabaisa išnyko.Šėjus peršoko juodą balą ir atsigręžė, pasirengęs pulti. Bet pamatė, kad šmėklos nebėra. Tada

atsilošė ir droviai man šyptelėjo.Džiaugsmingai viauktelėjau ir pavizginau uodegą.– Edne! – Konoras lėkė prie mūsų klimpdamas į purviną sniegą.Ednė atsitiesė ir įsirėmė delnais į žemę.– Man viskas bus gerai… Tikiuosi.Konoras padėjo jai atsistoti ir nusišypsojo Šėjui.– Puikiai padirbėjai. Nežinojau, kad taip sugebi.– Ką sugebu? – susiraukė Šėjus. – Juk žinai, kad šiais kalavijais galiu įveikti šmėklas. – Jis pakėlė

ginklus.– Kalbu ne apie šmėklas, – pasakė Konoras. – Nors tai irgi gerai. Turiu galvoje labirintą. Jeigu

nebūtum jo sunaikinęs, dar neprasidėjęs vakarėlis būtų baigęsis. – Konoras parodė dvaro pusėn. –Dabar būriai gali susitelkti ir vėl pulti.

– Aš nieko nepadariau tam labirintui, – paprieštaravo Šėjus. – Gyvatvorės staiga dingo, tadapamačiau Kalą ir išvydau šmėklą sklendžiant prie Ednės.

Konoras spoksojo į Šėjų, suraukęs kaktą. Ednė nusibraukė nuo drabužių sniegą, vengdama žiūrėtimums į akis. Aš atvirtau žmogumi ir skvarbiai pažvelgiau į ją.

– Ednė šitai padarė, – parodžiau į merginą. – Tai ji nužudė labirintą. – Neradau kito žodžio Ednėsveiksmams apibūdinti. Ji kažkaip sugebėjo užpulti ir nugalėti Sergėtojų sukurtą ir mus į nelaisvępaėmusį gyvąjį labirintą.

Konoras suėmė Ednę už rankų ir įdėmiai pažiūrėjo į akis.– Kaip? Kaip tu šitai padarei?– Nežinau, – atsakė mergina. – Supratau, kad labirintas netikras ir jo čia neturi būti. Taigi

paprašiau paslaugos.– Kieno paslaugos? – Šėjus žingsniavo aplink mūsų būrelį dairydamasis, ar negresia pavojus. Aš

pati maniau, kad Grėsliesiems labiau rūpi puolėjų būriai.Net mėnulio šviesoje buvo matyti, kaip Ednė išraudo.– Žemės.

– Gali kreiptis į Žemę paslaugos? – paklausė Konoras. – Ar tai pažymėta tavo byloje?Ednė šyptelėjo.– Tokį ryšį turi visi Audėjai. Aš tik truputį pažengiau į priekį.– Edne, dar nė vienam to nėra pavykę, – lėtai tarė Konoras. – Nė vienam.– Žinau, – sumurmėjo ji.Konoro ir Ednės žvilgsniai susitiko – jie suprato vienas kitą be žodžių, perskaitė vienas kito

mintis. Deja, man tai liko paslaptis.Sunaikintas gyvatvorės labirintas nebeužstojo vaizdo – pamačiau tolumoje verdant mūšį. Vilkai

įnirtingai puolė Persekiotojus kaip galinga potvynio banga. Aštrūs žvėrių dantys smigo į raumeninguskūnus, orą nuolat drebino ir kaipmat tilo skausmingi klyksmai. Nesiliaujančios siaubingos dejonės,rodos, kilo iki dangaus – buvo matyti, kad tamsoje esama ir kitų priešų, ne tik vilkų. Iš šešėliųatplevenusios šmėklos godžiai rijo Persekiotojus.

Pažvelgiau į sodo pakraštį. Ir netrukus prie užšalusio tvenkinio pamačiau Sergėtojus – galdvidešimt mūsų valdovų ir jų vaikų, pažįstamų iš mokyklos. Visi atrodė elegantiškai apsivilkę, tarsisusirinkę į iškilmingą vakarienę, o ne kovos stebėti. Jie ramiai žvelgė į skerdynes kaip generolai,duodantys įsakymus savo pėstininkams. Sergėtojų mostai buvo grakštūs, pirštais jie tarsi piešė oresudėtingus ornamentus.

Pasigirdo spiegimas, virš mūsų galvų klykaudami ėmė skraidyti tamsūs pavidalai. Pakviestišeimininkų į mūšį skubėjo inkubai ir sukubės. Išvydęs juos Persekiotojai riksmais įspėjo vieni kitus irėmė šaudyti į pragaro pabaisas iš arbaletų, o anie atsakė iečių kruša. Kelios sparnuotos baidyklėsbuvo pašautos ir tėškėsi ant žemės. Kitos apspito Persekiotojus ir ėmė stumti iš kovos lauko, išdidžiulio aukščio krito ant žmonių ir traiškė savo svoriu. Keletas pakliuvusių į inkubų nagusPersekiotojų įsigudrino nusmeigti pabaisas durklais ar kalavijais aukštai danguje ir taip draugenusinešė Sergėtojų išperas į mirties glėbį.

Mačiau Persekiotojus žūvant nuo vilkų ilčių ir nagų, nuo skraidančių baidyklių iečių, mačiaudingstant šmėklų nasruose. Vilkai irgi patyrė nuostolių, ryškiai raudonas kraujas aptaškė švarų sniegą,kai kurių Grėsliųjų kūnai tysojo kraujo balose. Ant žemės nejudėdami gulėjo daugybė Persekiotojų, jųžuvo kur kas daugiau negu vilkų. Grėslieji persekiojo ir supo puolėjų būrius, judėjo darniai, vedamigaujos medžioklės instinkto. Žvėrys puolė taip sutartinai, kad Persekiotojai negalėjo jiemspasipriešinti.

Vilkai skynė kovotojus vieną po kito. Matydama tokį vaizdą prieš mėnesį, būčiau pergalingaiužstaugusi. Šitaip kovoja Kariai, todėl jie nuolat laimi. Todėl Persekiotojai visada pralaimi.

Mano nusivylimas vis didėjo. Mes nelaimėsim. Net jeigu pateksim vidun, net jei Šėjus kaip norssunaikins Boską, atviras mūšis bus pralaimėtas. Kiek Persekiotojų šiandien paguldys galvas?

Konoras atsikrenkštė. Jis, kaip ir aš, negalėjo atitraukti akių nuo baisių skerdynių.– Turime judintis. Rodos, lemiama kova vyksta rytuose. Tai gerai, nes trauksime į šiaurinį sodo

pakraštį, o iš ten eisime į dvarą.Jis neužsiminė, kad mūsiškiai pralaimi. Blogas ženklas.– Ten yra daugiau šmėklų, – pasakė Šėjus. – Man reikėtų jas sudoroti.Konoras pakratė galvą.

– Tai nenumatyta pagal planą. Esi reikalingas viduje.– Tik aš vienas galiu pribaigti šmėklas, – suurzgė Šėjus.– Mes žinojome, kad šiame mūšyje dalyvaus ir jos, – tarė Konoras. – Šmėklos visada dalyvauja.

Bet tu negali kištis, neturim laiko.Šėjus sustingo, bet galiausiai pasuko į šiaurę.– Tada eime.Pasiverčiau vilke ir laikiausi arčiau Šėjaus – sodo pakraščiu sėlinome pro kovotojus. Užplūdo

adrenalinas, ėmė daužytis širdis. Užuodžiau Grėsliuosius ir kraujo kvapą. Iš krūtinės ėmė veržtisgrėsmingas urzgesys.

„Žinau, – mane pasiekė Renė mintis. – Aš irgi noriu kovoti.“„Ir aš turiu tokį norą.“ – Meisonas stabtelėjo ir pašiaušė keterą.Pasiekėme šiaurinį sodo kampą, ir prieš akis atsivėrė grumtynės. Vilkai ir Persekiotojai šoko

pasiutusiai greitą mirties šokį. Žvilgėjo plienas, kalavijų ašmenyse atsispindėjo mėnulio šviesa.Blykčiojo vilkų iltys, buvo matyti įsitempę jų raumenys. Riksmai ir urzgimas susiliejo į siaubingągausmą. Kovotojai užkirto mums kelią į dvarą.

„Turi atsarginį planą?“ – paklausė Brina.„Jeigu sugalvosiu, pasakysiu.“ – Pasirengiau kautis. Gal ir pralaimėsim, bet nepasiduosim be

kovos.– Po velnių! – nusikeikė Konoras. – Pro čia neprasibrausim.– Gal pasipustykim padus? – pasiūlė Ednė.– Gerai.Atidžiai stebėjau kovotojus, ieškojau Nakties šešėlių ir savo tėvo. Bet mačiau tiktai Persekiotojus

ir Grėsliuosius.– Šėjau, pasiversk vilku, – tarė Konoras. – Kariai nieku gyvu neturi pastebėti Palikuonio. Jei

pastebės, puls tave medžioti.– Geras pasiūlymas, – atsakė tasai ir pakeitė pavidalą.Rudai auksinis vilkas pasipurtė.„Šitaip daug geriau.“Renė dirstelėjo į Šėjų.„Tikrai?“„Žinoma. – Pakėlęs snukį Šėjus įkvėpė gaivaus nakties oro. – O tu taip nemanai?“„Aš pritariu. – Renė pakapstė sniegą. – Bet… tiek jau to.“– Kala, tu eisi pirma, – paliepė Konoras, negirdėjęs vilkų pokalbio. – Aš seksiu paskui tave. Renė

ir Šėjau, laikykitės arčiau Ednės. Meisonai ir Brina, saugokit mus iš šonų.Mūsų žvilgsnius Konoras suprato kaip pritarimą.– Gerai. – Konoras dėbtelėjo į besikaunančius – juos mums teks apeiti. – Kai duosiu ženklą…

Pirmyn!Mano raumenys įsitempė, šaute šoviau tolyn, į atvirą vietą. Žiūrėdama į ilgus dvaro šešėlius

stengiausi aplenkti besigrumiančius, nepatekti į kovos sūkurį. Jeigu pavyks pasiekti pastatą, turėsimeužuoglaudą.

Mano dėmesį patraukė grėsmingas stūgsmas. Keli Grėslieji paliko Persekiotojus ramybėje irpasileido paskui mus.

„Nesustok, Kala! – už nugaros nuaidėjo Renė staugimas. – Mudu su Meisonu juos sulaikysim.“Suurzgiau įsiutusi, kad turiu bėgti, mano gaujos nariams stojant į kovą.Iš vakarų pusės, dar iš arčiau pasigirdo kitas kauksmas.„Ar tai…“ – Renė apsigręžė ir nurūko ten link.„Taip, po velnių!“ – Meisonas puolė jam įkandin.Brina atsitūpė ir džiaugsmingai stūgtelėjo. Atsiliepė šalia mūsų skuodžiantys vilkai. Nuo to garso

blykstelėjo viltis, kraujas ėmė sparčiau tekėti gyslomis, bet bijojau per anksti džiaugtis.– Po galais! – suriko Konoras. – Jie puola!– Jų baisiai daug! – sukliko Ednė. – Pro šitiek neprasimušim.– Kala, kokį velnią ten darai? – sušuko Konoras, išvydęs, kad sustojau ir spoksau į didžiulį būrį

iššiepusių iltis vilkų.Negalėjau patikėti savo akimis.– Kala! – jis beviltiškai pašnairavo į mane, paskui užstojo Ednę.Vilkai pasklido ir apsupo mus iš visų pusių, atsidūrėme gaujos viduryje.– Kas per… – aiktelėjo Konoras, kai pro mus pralėkė keli tuzinai vilkų. Ir tai buvo dar ne viskas.Apsupti Nakties šešėlių Grėslieji ėmė kaukti ir viauksėti. Naujai atkūrę vilkai atstūmė

Grėsliuosius nuo Persekiotojų ir ėmė pulti. Netrukus plieno žvangesį nustelbė urzgimas ir kriokimas,primenantys perkūno griausmą – dvi Karių gaujos susikibo žūtbūtinėje kovoje. Metų metus slopintaneapykanta dabar išsiliejo baisiu įtūžiu, sniegą nudažė kraujo upeliai.

Didžiulis sidabriškai rudas vilkas su keista juoda žyme ant kaktos stabtelėjo priešais mane.„Džiugu tave matyti, Kala, – mintimis tarė jis ir iškorė liežuvį. – Viliuosi, neprivertėme jūsų per

ilgai laukti.“„Tėti, atėjote pačiu laiku. – Bakstelėjau snukiu jam į krūtinę. – Moki efektingai pasirodyti.“

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

– Liaukis muistytis! – suriko Konoras. – Aš noriu tave apginti.– Paleisk mane, Konorai! – Ednė mėgino išsivaduoti iš jo gniaužtų. – Šie vilkai tikrai mūsų

nepuls.„Įsigijai įdomių draugų“, – pareiškė mano tėvas, žvelgdamas į besiginčijančius Persekiotojus.„Kai geriau juos pažinsi, nebesistebėsi. – Viauktelėjau, kad atkreipčiau Ednės ir Konoro dėmesį,

tada iššiepiau iltis, ir juodu liovėsi kivirčytis. Vėl pažiūrėjau į tėvą. – Šis vyras yra Konoras, omoteris – Ednė. Prisiekiu, abu puikūs kovotojai.“

Tėvas pauostė Konorui ranką, ir šiam išsprogo akys – Persekiotoją pribloškė toks didžiulio vilkoelgesys.

„Patikėsiu tavo žodžiu.“Brina prisiplojo prie žemės ir pavizgino uodegą.„Sveiki, pone Torai.“„Gražiai atrodai, Brina. – Tėvas krimstelėjo jai ausį. – Pasirengusi kautis?“Brina pašoko.„Visada pasirengusi!“Atpėdinęs Šėjus pagarbiai nulenkė galvą. Apimtas smalsumo mano tėvas pakreipė sprandą, bet

įspėdamas tyliai suurzgė.„Aš tavęs nepažįstu.“„Tėti, tai Šėjus. – Aš irgi nulenkiau galvą, nepaliaujamai vizgindama uodegą. – Šėjau, tai mano

tėvas Stefanas Toras.“„Nakties šešėlių vadas. – Šėjus nepakėlė galvos. – Man garbė su jumis susipažinti. Ačiū, kad

atėjot į pagalbą.“Kai tėvas snukiu kilstelėjo jam galvą, man suspurdėjo širdis.„Tai man garbė, Palikuoni. Esi įspūdingas vilkas.“Šėjus džiaugsmingai viauktelėjo, o aš pasipiktinusi suurzgiau.„Matau, jis tebėra vilkiūkštis,“ – mintimis ataidėjo tėvo juokas.Šėjus užsidengė letena nosį.„Stengiuosi suaugti.“

„Tai aš tave mokau.“ – Krimstelėjau Šėjui į ausį.„Turime trauktis iš kovos lauko. – Tėvas stumtelėjo mane petimi. – Prieš žygiuojant toliau,

supažindink mane su kitais.“Viauktelėjau ant Konoro, čiupau jį už odinio švarko rankovės, kad sektų iš paskos.– Matyt, teks eiti šituo keliu. – Konoras nervingai dirstelėjo į Ednę, o aš jį stumtelėjau dvaro

šešėlių link.Kai mus apgaubė tamsa, mano tėvas sustojo. Nors buvome pastebėti, Kariai grūmėsi taip

įnirtingai, kad niekas neketino vytis.Konoras vis dar įtariai žiūrėjo į mano tėvą. Tada aš atsiverčiau žmogumi ir parodžiau dviem

vilkams, kad darytų tą patį.Pamiršau, kokį įspūdį tėvas daro žmonėms. Buvau jo dukra ir užaugau kaip vadė, todėl manęs

nestebino karališka tėvo laikysena ir griežtas žvilgsnis. Persekiotojams kėlė pagarbą ir jo stotas, irplieninis pilkų akių žvilgsnis. Todėl, tėvui įgijus žmogaus pavidalą, Konorui nė kiek nepalengvėjo.Net Ednė pasislėpė Konorui už nugaros ir per petį dirsčiojo į jį.

– Konorai, Edne, susipažinkit, – pasakiau. – Čia mano tėvas Stefanas Toras.– Nakties šešėlių vadas? – paklausė Ednė išpūtusi akis. – Vis dėlto atėjote!– Mes laimėsim! – Konoras iškėlė kumštį.Tėvo lūpas perkreipė pašaipi šypsenėlė. Suglumęs Konoras nuleido ranką.– Oi, atleiskit, kad išsišokau, – tarė jis. – Tikrai labai puiku, kad atėjot į pagalbą.– Nėr už ką. – Tėvas padavė Konorui ranką.Pasveikinta rinktinio vado Ednė droviai nusišypsojo, paskui pažiūrėjo į mane.– Dabar matau panašumą.Nusikvatojau, bet tėvas taip išdidžiai nusišypsojo, kad mano širdį užliejo džiaugsmas. Brina

sukikeno ir spustelėjo man ranką.Prie mūsų atpėdino dar trys vilkai. Atsivertę žmonėmis šypsojosi Renė, Meisonas ir Nevis.– Kuo daugiau, tuo geriau, tiesa? – nusijuokė Meisonas.Konoras kumštelėjo Neviui.– Turėjai duoti kokį nors ženklą, kad prisidėsit. Jau maniau, jog netrukus gausim galą.– Vargšelis Konoras, – atsiduso Ednė. – Tokios jautrios sielos.Šis metė jai priekaištingą žvilgsnį.– Mes davėm ženklą, – pasakė Nevis. – Tik pažiūrėk.Jam pavirtus vilku ir palenkus galvą, visi pamatėme ant kaktos išpieštą juodą ženklą.– Oho! – nusišypsojo Šėjus. – Tai mano tatuiruotė.– Palikuonio simbolis, – pasakė mano tėvas. – Nutarėme, kad taip geriausia atskirti saviškius.

Visus mano vilkus pažymėjo Etanas. Tai buvo jo sumanymas.– Taip. – Nevis vėl atvirto žmogumi. – Kad Persekiotojai mūsų nenušautų. Ypač Etanas.– Jis visada pasirengęs šauti, – nusikvatojo Konoras. – Ar Etanas su jumis?– Patraukė į pietinį sodo kraštą, į mūšį, – įsiterpė mano tėvas. – Bet turbūt veikiai prisidės prie

mūsų.– Tai jūsų yra daugiau? – paklausė Ednė.

– Mes pasidalijome į tris būrius, – atsakė tėvas. – Maniškis didžiausias. Apėjom Grėsliuosius irpuolėm iš užnugario.

– Tiek daug vilkų? – nustebęs Renė pakėlė antakius. – Jūs patraukėt į savo pusę ir kai kuriuosGrėsliuosius.

– Renė, tavo tėvas buvo prastas vadas. – Stefanas atsargiai žvilgtelėjo į Renė. – Jis atstūmė sūnųir daugelį gaujos narių. Žiaurumas jam atsirūgo.

– Emilis Larošas man joks tėvas, – tvirtai atsakė Renė. – Neturiu būti jam ištikimas.– Tikra tiesa, – pareiškė mano tėvas. – Norėčiau taikiai su tavim sutarti, vade.– Aš irgi. – Renė nulenkė galvą, paskui dirstelėjo į mane. – Jūsų dukra yra drąsiausia vilkė, kokią

kada nors pažinojau. Tikra rinktinė vadė.– Taip ir yra. – Tėvas nusišypsojo Renė, paskui man.Brina sukuždėjo:– Ko gero, Renė stengiasi pelnyti tavo tėvo palankumą.– Patylėk, – užmyniau jai koją.Atvirtęs žmogumi, Šėjus neramiai mindžikavo. Tėvas nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, paskui

gudriai šyptelėjo.– Turbūt nelengva, kai mažame būryje yra tiek daug lyderių.– Pagaliau kas nors išdrįso tai pasakyti! – nusivaipė Meisonas, o Nevis sušėrė jam per pakaušį.– Džiaugiuosi, kad įtikinot kai kuriuos Grėsliuosius prisidėti prie mūsų, – pasakė Konoras mano

tėvui, nekreipdamas dėmesio į Meisono ir Nevio pokštus. – Mes nežinojom, ar išvis kas norspasirodys.

Tasai linktelėjo.– Aš irgi džiaugiuosi. Daugiausia čia pasidarbavo Nevilis.– Ačiū, Stefanai, – padėkojo Nevis, paskui sulenkęs ranką per alkūnę prisitraukė Meisoną už

sprando. – Bet man labai padėjo Sabina ir Kalebas. Tą Grėslųjį matėte „Edene“, paskui jis grojo sumanimi „Nuodėguliuose“. Tomas mums rado saugią vietą susitikti ir verbuoti sąjungininkus. Taitikras bendradarbiavimas.

Meisonas permetė Nevį ant nugaros.– Įkliuvai!– Ar nesurimtėsit? – pyktelėjau. – Juk kariaujame.– Kala, mes nuolat kariaujame, – atsakė Meisonas, spausdamas Nevį prie žemės.Nevis nusijuokė ir nuspyrė Meisoną.– Štai kodėl atokvėpio akimirką mudu linksminamės spardydami vienas kitam užpakalį.– Geležinė logika, – pasakė Brina, paskui pasivertė vilke, prispaudė Meisoną prie žemės ir ėmė

įnirtingai laižyti jam veidą.– Ak! – suriko Meisonas. – Tu laimėjai! Pasiduodu!– Sveiki! – Prie mūsų uždusęs atlėkė Etanas, jam buvo giliai perrėžtas skruostas. – Štai kur jūs!Konoras apglėbė draugą.– Džiugu tave matyti.– Man irgi, – atsakė Etanas ir viena ranka apkabino Ednę. Paskui atsigręžė į Nevį. – Ji

nedalyvauja mūšyje. Niekur jos nerandu.– Kaip tik to ir bijojau, – tarė Nevis.– Apie ką kalbat? – paklausė Ednė.– Apie Sabiną, – niauriai pareiškė Etanas. – Čia, tarp Grėsliųjų, jos nėra.Meisonas ir Brina liovėsi galynėtis. Išgirdusi apie Sabinos dingimą Brina atvirto žmogumi ir

liūdnai pažvelgė į mane.– Nėra ir Emilio, – pasakė Stefanas. – Užuosčiau jį per mylią. Tikriausiai jie viduje.Pažvelgiau į tamsų pastatą, jame nebuvo matyti nė menkiausios švieselės.– Rauano dvare?Renė pašniukštinėjo orą.– Netoliese yra Efronas ir Šviesingoji.– Jie nedalyvauja tikrame mūšyje, – pasakė Meisonas. – Niekada.– Gavome žinutę, kad jūsų būrelis su Palikuoniu eis į dvarą ir užbaigs kovą, – tarė mano tėvas.Konoras krestelėjo galvą.– Tai mūsų užduotis.– Jei leistumėt, norėčiau prisidėti.– Ar jums nereikia vadovauti gaujai? – paklausė Konoras.– Ji patikimose rankose. – Mano tėvas parodė į Nevį. – Šį puolimą parengė juodu su Etanu. Tad

tegu jam ir vadovauja.Nevis pasivertė vilku ir pritariamai viauktelėjo.– Aš padėsiu Neviui, – tarė Meisonas, žiūrėdamas į mane. – Jeigu neprieštarausi.– Eik su juo, – linktelėjau. – Tik retkarčiais užmesk akį į Anselį su Tesa.– Be abejo, – pamerkė akį Meisonas.Du vilkai sustugo ir nukūrė į kovos lauką.Tėvas įdėmiai pažiūrėjo į mane.– Tavo brolis čia?– Jis nedalyvauja mūšyje, – atsakiau. – Padeda Persekiotojams gabenti sužeistuosius. Tai gana

saugu. Viliuosi.– Aš nebūčiau jo palikusi. – Brina kaltai pažiūrėjo į mano tėvą. – Bet mums buvo brangus

kiekvienas kovotojas.– Žinoma, – pritarė jis. – Tu priklausai gaujai. – Paskui tiriamu žvilgsniu nuvėrė Konorą. – Tai

priimate mane į būrį?– Kam dar klausiat? – tarė Konoras. – Dar vienas rinktinis vadas – didžiulė parama.– Puiku. Padarysiu atsakomąjį vizitą Emiliui, – pasakė tėvas. – Ilgai šito laukiau.– Labai mėgstu tokius vizitus, – pareiškė Etanas. – Irgi esu vieną numatęs.Konoras suniurnėjo:– Tai nebegaiškim.Pasivertę vilkais mes – tėvas, Renė, Brina ir aš – it sargybiniai apsupome tris Persekiotojus ir

Šėjų. Tada patraukėme palei šiaurinę dvaro sieną.– Pro šonines duris pateksim į virtuvę, – pasakė Šėjus. – Atsidursime užpakalinėje pastato dalyje.

Iš ten eisim į biblioteką.Man pašiurpo oda po kailiu. Vadinasi, teks sėlinti Rauano dvaro koridoriais pro siaubingus

paveikslus ir šiurpias statulas. Boskui Marui paliepus, visi jie gali kaipmat atgyti.Už nugarų vis dar buvo girdėti mūšio garsai, bet, mums priėjus tolimąjį dvaro galą, juos tarsi

sugėrė mūro sienos. Didžiulis pastatas atskyrė mus nuo kovos lauko – ir nuo priešų, ir nuosąjungininkų. Žinojau apie kovos planą, bet suvokiau, su kokiais košmarais teks susidurti mažam mūsųbūreliui, ir mane perliejo baimės šuoras.

– Štai durys. – Šėjus žengė tiesiai prie jų; šešėliuose išvydau krutant tamsų pavidalą.Viauktelėjau, tuo pat metu Konoras suriko:– Šėjau, tau iš dešinės!Šmėkla puolė, bet Šėjus buvo spėjęs pasirengti – iškelti kalavijus. Bet šešėliuose tūnojo ne ji

viena. Iš už kampo išniro keturi vilkai. Iššiepę iltis, grėsmingai staugdami jie pasileido prie mūsų.Pirmasis šoko ir parbloškė Konorą. Ednė užsimojo kinišku rimbu. Aštriems plieniniams dygliams

įsirėžus į kūną, vilkas užkaukė. Dar kartą sucipo, kai į šoną susmigo Etano strėlės. Grobuonis sukiojogalvą, mėgindamas jas ištraukti. Galiausiai Konoras smeigė durklu vilkui į krūtinę ir tasaigargaliuodamas nusibaigė.

Mano tėvas susigrūmė su antruoju vilku. Urgzdami ir kandžiodami vienas kitą juodu ritosi žeme.Kiek tolėliau Renė pasitiko dar du vilkus. Nė vienas iš trijulės kol kas nepuolė, tik pašiaušę keterasspoksojo vienas į kitą ir žemai, grasinamai urzgė. Mudvi su Brina stojome abipus Renė.

Širdis ėmė daužytis – supratau, kodėl jis iškart nepuolė. Deksas su Fei irgi dėbsojo į buvusį savovadą įniršę, suraukę snukius, iš nasrų sklindant baisiam urzgimui.

„Nedarykit šito, – visi išgirdome Renė mintį. – Mums nebūtina kautis.“Pritariau jam:„Paklausykit Renė. Būkit geri.“„Kodėl? – nekreipdamas į mane dėmesio, Deksas atkirto buvusiam vadui. – Dar to betrūko, kad

lenktumės ir tavo kalei!“„Nedrįsk šitaip apie ją kalbėti. – Renė ryžtingai žengė pirmyn. – Visiškai nesupranti, kas čia

vyksta.“„Tikrai? – Fei niekinamai sušnarpštė. – O aš manau, kad tu tiesiog nesugebi būti vadu. Esi bailus

ir silpnas.“„Fei, tu tikra kvailė“,– suurzgė Brina.„Aš bent jau neleidžiu Kalai spręsti už save. – Fei dėbtelėjo į Renė ir Briną. – Judu abu

minkštakūniai.“ – Fei raumenys virpėjo nuo įtampos.„Sustok, Fei!“ – sušukau, bet ji jau puolė.Buvau pasirengusi pulti, bet nuo smūgio jėgos abi nusiritome per sniegą. Brina pasileido iš paskos

ir griebė dantimis Fei už pašonės. Ilčių kaukšėjimas ir baisus urzgimas skelbė, kad Renė susikibo suDeksu.

Geriausi mūsų Kariai – taip Renė sakydavo apie Deksą ir Fei. Juodu buvo puiki pora. O dabar šiųkovotojų įgūdžiai atsigręžė prieš mus. Ar mes, buvę jų vadai, sugebėsime juos įveikti?

Norėjau atsikelti, bet Fei buvo greitesnė, užšoko man ant nugaros ir įkando į petį. Nekreipdama

dėmesio į skausmą smarkiai pasipurčiau, persiverčiau kūlio ir prispaudžiau Fei prie žemės. Brinapuolė ir įmurdė ją į sniegą. Pasimuisčiusi Fei ją nuspyrė.

Pašokau ant kojų žinodama, ką daryti. Fei vis dar gulėjo aukštielninka, nesaugodama minkštopilvo. Du įkandimai – ir paleisiu jai žarnas. Turiu paskubėti.

Man užgniaužė kvapą. Fei sukrutėjo, ketindama atsiversti. Ilgiau laukti nebegalėjau.Tuo metu kažkas prazvimbė man pro ausį. Fei skausmingai viauktelėjo – viena po kitos jai į pilvą

susmigo trys strėlės. Vilkė atsivertė ir vos laikydamasi ant kojų mėgino sliūkinti šalin. Paskui jądriekėsi kruvina sniego šliūžė.

Man už nugaros Etanas vėl užtaisė arbaletą.– Aš ją pribaigsiu. – Jis smakru parodė į dešinę. – Padėk jam.Etanas nusitaikė, o aš užgniaužusi gailestį puoliau ten, kur Renė su Deksu suko ratus vienas apie

kitą. Abudu sunkiai šnopavo. Per kailį jiedviem sruvo kraujas ir lašėjo ant sniego. Pribėgusi aukštaipašokau ir kibau dantimis Deksui į sprandą. Net kaip reikiant įsibėgėjusi nepajėgiau pargriauti tokiomilžino. Suleidau dantis giliau, kad išsilaikyčiau.

Deksas urzgė, sukosi ratu, o aš laikiausi įsikabinusi. Galiausiai jis stojo piestu. Supratau, kadDeksas ketina griūti ir prispausti mane, kaip aš buvau prispaudusi Fei. Spėjau paleisti vilko sprandąir apsisukau ore, o Deksas susvyravo lyg ketindamas virsti ant nugaros.

Pajutęs, kad manęs atsikratė, jis pasimuistė ir tvirtai nutūpė ant visų keturių. Vilkas urgzdamasėmė sukti ratą aplink mane.

„Po velnių, parazite. – Dekso akys buvo kupinos neapykantos. – Metas tave sutraiškyti.“„Pamėgink.“ – Įsikasiau letenomis į sniegą ir pasirengiau atremti jo puolimą.Deksas suurzgė, bet paskui viauktelėjo ir pakreipė galvą, nes Renė kibo jam į pakinklius.„Pirmyn, Kala!“ – mano galvoje nuaidėjo Renė šauksmas.Supratau, ką tai reiškia. Atsikračiusi paskutinių dvejonių, paklusau instinktui ir puoliau. Griebiau

Deksą už gerklės. Giliai suleidau iltis, perkandau raumenis, paskui ir trachėją. Man į nasrus pritekėjokraujo; Dekso kūnas sustingo, paskui sudribo. Atleidau gniaužtus ir pasitraukiau nuo didžiulionebegyvo vilko. Visa drebėjau.

Renė prišlubčiojo prie manęs.„Turėjai tai padaryti.“Suinkščiau ir padėjau snukį jam ant peties. Žinojau, kad Renė teisus, bet vis tiek buvo bloga.„Tu sužeista. – Renė mane stumtelėjo. – Turi išgerti kraujo.“„Tu pirmas.“ – Atgręžiau jam petį. Renė suleido dantis į odą. Ramiai stovėjau, kol jis gėrė kraują.„Aš išsigydžiau. – Renė lyžtelėjo man snukį. – Dabar tavo eilė.“Įkandau jam į krūtinę. Laužo dūmais dvelkiantis laukinis kraujas užliejo liežuvį, nuvilnijo

gyslomis, sušildė ir pagydė mane.„Ačiū.“ – Pakėliau snukį ir prispaudžiau nosį prie Renė smakro.„Rodos, čia susitvarkėm.“Prie mudviejų priėjo tėvas. Jo snukis buvo kruvinas, bet pats atrodė nesužeistas. Tėvui už nugaros

tysojo patyrusio Grėsliojo maita.Jis dirstelėjo į Dekso kūną, paskui į Renė.

„Tavo gaujos narys?“Renė nuleido galvą.„Buvusi dešinioji ranka.“„Užjaučiu.“ – Tėvas padėjo snukį Renė ant peties.Glausdamasis prie mano tėvo, Renė tyliai suinkštė.Užlieta sielvarto, atsitūpiau ant žemės ir įsispoksojau į dangų. Brina snieguotu kailiu prisišliejo

prie manęs gailiai inkšdama. Padėjusi galvą jai ant nugaros, pajutau Fei kraujo kvapą. Mėnulį beveikužstojo stori debesys. Ant mūsų kūnų – gyvų ir negyvų – krito tik blyškūs sidabriniai spinduliai.Dingtelėjo, kad mėnulis paslėpė veidą nuo mūsų, sielvartaudamas kaip ir mes. Bet negalėjo sulaikytiašarų, ir jos – tylios snaigės – vis krito.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Konoras stovėjo priešais duris ieškodamas visrakčio kišenėje. Etanas papurtė galvą.– Loganas turėjo pasirūpinti, kad jos būtų atrakintos.Konoras patraukė pečiais ir stumtelėjo duris. Šios atsivėrė.– Geras ženklas, – tarė jis. – Tiesa?– Tai ženklas, kad Loganas bent jau bando apsimesti palaikąs mūsų pusę, – pasakė Etanas. –

Nesitikėk per daug.– Sutinku. – Konoras išsitraukė kardus ir iš lėto nutykino į virtuvę.Nusekėme paskui jį į didžiulę patalpą. Tamsoje įžiūrėjau daugybę puodų ir keptuvių, sukabintų iki

pat lubų. Per visą kambarį ėjo ilgas darbastalis, vieną sieną užėmė milžiniška plytų krosnis.– Čia galima prigaminti valgio visam Veiliui, – pasakė Ednė. – Tavo dėdė keldavo dideles

puotas? Kas savaitę?– Ne, – atsakė Šėjus. – Bent jau ne man būnant.– Ar kas nors naudojosi šia virtuve? – paklausė Konoras.– Ateidavau čia užkrimsti, – atsakė Šėjus. – Šaldytuvas visad būdavo pilnas. – Jis parodė

didžiulio šaldiklio duris, greta buvo ne menkesnis maisto podėlis.– Niekada neradai čia lavonų? – sumurmėjo Etanas.Šėjus nieko neatsakė, tik krūptelėjo. Buvau tikra, kad tokia mintis vaikinui nebuvo šovusi į galvą,

kol sužinojo tiesą apie dėdę. Spėliojau, ar grįžimas į dvarą Šėjų gąsdina taip pat kaip mane. Kuodaugiau apie tai galvojau, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad jam dar sunkiau. Šėjus čia gyveno,vadino šią vietą namais ir nenutuokė, kad jų sienas puošiančiuose paveiksluose sustingę kankiniai.Šaipydavosi iš inkubų statulų nė neįtardamas, kad šios gali atgyti ir pulti. Dabar tai žino. Turbūtvaikinas junta žemę slystant iš po kojų.

Priėjau iš šono ir lyžtelėjau jam pirštus – vyliausi, kad bent kiek nuraminsiu. Šėjus nudūrė akis irman šyptelėjo.

– Namai namučiai, – tarė jis, bet susirūpinęs žvilgsnis atskleidė tikruosius jausmus.„Pats šiurpiausias namas pasaulyje.“ – Brina nesitraukė nuo manęs.Dirstelėjau per petį.„Tikrai patektų į pirmąjį dešimtuką.“

„Tai čia judu glamžėtės? Aš iš baimės nebūčiau galėjusi susitelkti.“Iššiepiau Brinai iltis.„Dabar imk ir susitelk, ne metas klausinėti apie mano asmeninį gyvenimą.“Buvom beišeiną iš virtuvės, bet Šėjus stabtelėjo.– Patariu nežiūrėti į paveikslus. Jums patiems bus geriau.Konoras linktelėjo ir tyliai išsėlino į koridorių.Ten buvo tamsu. Konoras žengė labai atsargiai. Žinojau, kad tai išmintinga, bet toks lėtas ėjimas

mane nervino. Išgirdau prislopintą aiktelėjimą. Etanas pėdino nuleidęs galvą. Ednė palietė jam ranką,pasilenkė ir kažką raminamai sušnibždėjo. Persekiotojui pakėlus galvą, išvydau, kad jis sukandęsdantis, kakle tvinkčioja kraujagyslė.

Šėjus pažiūrėjo į Etaną.– Juk sakiau, kad nesižvalgytumėt.– Žygiuok pirmyn, Palikuoni, – suurzgė Etanas drebančiu balsu. – Tai buvo ne tavo, o mano brolis.Padariau klaidą – per petį dirstelėjau į paveikslą, pro kurį ką tik praėjo Etanas. Ant stalo buvo

paguldytas vyras suplėšytais drabužiais, agonijos iškreiptu veidu, pražiota nuo skausmingo riksmoburna. Paveikslo pakraščiuose it šešėliai niūksojo tamsūs pavidalai ir žiūrėjo į pasmerktąjį. Būčiauneatpažinusi šio vyro, bet, vos tik pažvelgiau į drobę ir pajutau šleikštulį, supratau, jog tai Etanobrolis Kailas. Dėl mano kaltės jis atsidūrė šiuose spąstuose – šmėklos mito jo kančiomis. Maniauatliekanti savo pareigą, sauganti Šėjų, kai nužudžiau Kailo bendražygį Stiuartą, o patį Kailą atidaviautardyti Sergėtojams. Kiek žmonių pražudžiau jiems tarnaudama – tų, kuriuos dabar vadinusąjungininkais ir draugais?

Kažkieno ranka perbraukė man per kailį. Atsigręžusi išvydau Šėjų, jo akys atrodė susirūpinusios.Vaikinas man nusišypsojo puse lūpų.

– Nemėginu glostyti. Tik noriu pasakyti, kad praeities nebepakeisi. Tu nežinojai. Nė vienas mūsųnežinojo.

Mėgindama atsikratyti siaubingo vaizdinio, įbedžiau nosį Šėjui į delną.Kai įsukome į pagrindinį dvaro koridorių, Konoras suriko. Blykstelėję jo kardų ašmenys

atsitrenkė į kietą daiktą ir skardžiai nuaidėjo po dvaro skliautais. Persekiotojas riebiai nusikeikė,treptelėjo koja ir spyrė į sieną.

– Statulos! Tegu jus… – ir burnojo toliau.– Konorai, darai man gėdą. – Ednė priėjo apžiūrėti marmurinės sukubės.Aš viauktelėjau Šėjui ir pavizginau uodegą. Vaikinas man šyptelėjo – abu prisiminėme pirmąjį

mano apsilankymą Rauano dvare. Nekaltinau Konoro dėl tokios reakcijos. Statulos atrodė kaip gyvos.– Turim nenuleisti nuo jų akių, – pasakė Šėjus. – Statulų čia pilna.– Parengta armija, – tarė Konoras, šnairuodamas į statulą. – Tik ir laukianti įsakymo.– Su ta armija mes kovėmės paskutinįsyk lankydamiesi dvare, – pasakė Etanas. – Prisimenat?

Kodėl šitos neprisideda prie savo draugelių lauke?– Rauano dvaro padarai dar miega. – Šėjus pabeldė krumpliais į akmeninę sukubės kaktą. –

Stūksančius lauke Sergėtojai turbūt pasišaukė iš „Edeno“. Tai rodo, jog Bosko dvare nėra, antraip jiebūtų jau atgiję.

– Arba jis nori, kad mes taip manytume, – pareiškė Konoras.Šėjus susiraukė.– Vargu. Kovoja tik vilkai. Boskas pasikvies savo pabaisas paskutinę minutę. Jo čia nėra – kol

kas.– Yra tik vienas būdas įsitikinti. – Konoras parodė nepadorų gestą statulai ir patraukė koridoriumi

toliau.Kai įėjome į didžiulį dvaro vestibiulį, širdis ėmė taip daužytis, kad vos neišlipo pro gerklę.

Ginkluotos, šarvuotos ir dar baisesnės už sukubes baidyklės supo patalpą ir saugojo plačiųplačiausius laiptus.

Šioje milžiniškoje erdvėje aidėjo Persekiotojų žingsniai ir mūsų nagų caksėjimas, garsas atsimušėnuo sienų ir nuo įspūdingų krištolinių kandeliabrų, kabančių mums virš galvos.

– Eime į viršų, – sumurmėjo Šėjus.Konoras linktelėjo ir mes ėmėme kopti laiptais. Sulig kiekvienu žingsniu mano kūną vis stipriau

stingdė šaltis.Renė pasitrynė į mane šonu.„Tu tikrai leidai čia laiką?“„Aha, – apsidairiau. – Tiesą sakant, buvau labai trumpai.“„Nieko sau. – Renė sudrebėjo. – Tavo skrandis stipresnis už mano.“„Jautiesi geriau, jei nežinai, kad visos šitos grožybės gali atgyti ir nugalabyti tave.“ – Parodžiau

Renė iltis.„Tai jau tikrai.“ – Jis krimstelėjo man į petį.Mums pasiekus laiptų viršų, Konoras giliai įkvėpė ir suėmė bibliotekos durų rankeną. Ji pasisuko,

ir aš išgirdau negarsiai spragtelint.– Atidaryta, – sumurmėjo Persekiotojas. – Kaži ar galiu tai laikyti dar vienu geru ženklu?– Ir nelaikyk, – tarė Šėjus. – Vis dėlto aš ir nesitikėjau, kad viskas eisis lengvai. O tu?– Eik vidun, – Etanas smakru mostelėjo Konorui. – Jokio atokvėpio išgamoms.– Tai mūsų šūkis ar jų? – paklausė Konoras, atlapodamas duris.– Rinkis pats. – Etanas pakėlė arbaletą.Bibliotekoje tvyrojo švelni prieblanda; neryškios tarp lentynų įtaisytos lempos teikė patalpai

šilumos ir svetingumo. Jei ne karti patirtis, būčiau pamaniusi, kad šioje ramioje vietoje gali maloniaileisti laiką su mėgstama knyga.

Mano tėvas sustingo, jam iš galugerklio pasigirdo urzgimas, paskui jis suraukė snukį.„Emilis.“Brina pastatė keterą ir taip pat suurzgė.Pažįstamas kvapas patraukė ir mano dėmesį. Bibliotekoje buvo Grėsliųjų vadas – ir ne tik jis

vienas.– Sveiki atvykę. – Šviesingoji stovėjo prie knygų spintos su „Haldžio analais“. Ji ištiesė mums

ranką.– Mes jūsų laukėme, – nusišypsojo Efronas.Jis sėdėjo odiniame krėsle aukšta atkalte. Įsmeigę į mus akis jam prie kojų gulėjo du vilkai.

Sabina žvelgė ramiai, Emilis neapsakomai piktai. Loganas stovėjo tėvui už nugaros abejingu veidu.– Šitoks nusivylimas, – pasakė Konoras. – Dabar jau nebetinka šaukti: „Staigmena!“– Mat koks gražbylys, kaip žavinga. – Šviesingoji apdovanojo Persekiotoją malonia šypsena ir

kilstelėjo antakį. – Turime jums pasiūlymą. Atiduokite mums Palikuonį ir išeisite gyvi.Aš suurzgiau, o Etanas pakėlė arbaletą.– Ar tai toks jūsų pasiūlymas? – Jis buvo įsmeigęs akis į Sabiną ir gniaužė ginklą taip stipriai, kad

net krumpliai pabalo. Ji ramiai atlaikė Persekiotojo žvilgsnį tarsi statula iš koridoriaus.– Nelabai viliojantis, tiesa? – Ednė šmaukštelėjo rimbu per grindis.– Puiku. – Šviesingoji apsilaižė raudonas lūpas, blykstelėjo baltutėliai dantys. Ji pakėlė ranką ir

ėmė piešti ore degantį ženklą.– Tuoj čia pasirodys šmėkla, – sumurmėjo Konoras.– Aš ją sudorosiu. – Šėjus žengė pirmyn, ženklui sprogstant ir pavirstant besiraitančiu tamsiu

pavidalu.– Nužudyk juos, – paliepė Šviesingoji, tingiai mostelėdama ranka mūsų pusėn.Šmėkla nupleveno grindimis. Šėjus prišoko dviem šuoliais ir pastojo jai kelią.– Dabar jis parodys, ką sugeba, – pasakė Konoras.Elementų kryžius perkirto tamsųjį pavidalą. Šmėkla sukliko ir pasmirdusi derva išnyko.Šviesingoji nenusigando, tik sunkiai nurijo seilę.– Kaip įdomu.– Pamėginkim dar kartą, – pasiūlė Efronas. – Bet surenkim tikras varžybas. Emili! Sabina!Abu vilkai pašoko ant kojų. Emilis puolė prie Šėjaus, o Sabina atsigręžė į Efroną. Ji čiupo

Sergėtojui už rankos, kuria šis ketino kviesti šmėklą, ir nukando plaštaką. Surikęs Efronas išvirto iškrėslo ir parklupo. Iš netikėtumo Sergėtojui išsprogo akys, o Sabina numetė kruviną plaštaką,parvertė jį ant nugaros ir griebė už gerklės.

Springdamas krauju Efronas baisiai klykė. Emilis atsigręžė, sustaugė iš įsiūčio ir metėsi prieSabinos. Bet ši nesitraukė. Nepaleido Efrono gerklės. Urgzdama vis giliau leido dantis ir draskėpriešą. Kai Efronas liovėsi judėti, Sabina atvirto žmogumi ir apspjovė Sergėtoją.

– Šito nesitikėjai, tiesa? – Sabina pažvelgė į tysantį kūną. – Išpera, – sviedė ji ir spjovė dar kartą.Loganas pribėgo prie tėvo, bet šis buvo nebegyvas. Efrono gerklė atrodė taip išdraskyta, kad

galva beveik atsiskyrė nuo kūno. Loganas susmuko ant grindų, prisitraukė kelius prie krūtinės irnuleido galvą. Tada prisiglaudė prie tėvo lavono, o Sabina jį apurzgė.

– Sabina! – pašaukė Etanas. Jo arbaleto strėlė nekliudė Emilio, ir šis parbloškė merginą.Nuo smūgio ji persivertė ore ir atsitrenkė į akmeninę židinio atbrailą. Mano tėvas sustugęs

nušuoliavo per kambarį. Renė su Brina nusekė paskui jį, o Etanas laidydamas strėles skubėjo Sabinaiį pagalbą. Emilis apsigręžė, nekreipdamas dėmesio į strėles petyje ir šone. Jis buvo įsmeigęs akis įmano tėvą.

Etanas peršoko milžinišką urzgiantį vilką ir užstojo susmukusią Sabiną. Paskui apglėbė, kadįsitikintų, ar gyva. Tuo metu tėvas su Emiliu nepaisydami sumaišties suko ratu vienas apie kitą.

Šviesingoji aiktelėjo ir griebėsi rankomis už kaklo. Ji ėmė drebėti, bet greitai nupiešė ore kitądegantį ženklą. Priešais ją vėl išniro šmėkla.

– Saugok mane! – paliepė Šviesingoji.Šmėkla pridengė šeimininkę kaip apsiaustas, o ši puolė prie durų.Suurzgiau trokšdama kautis, bet įveikti šmėklas galėjo vienintelis Šėjus.– Šėjau! – sušuko Ednė, kai Šviesingąją lydinti šmėkla privertė mus atsitraukti nuo durų.– Laikykis prie manęs! – bėgdama per kambarį sušnypštė šeimininkė sargybinei. – Neleisk jiems

prie manęs prieiti! – Šmėkla prasklendė pro mus, o Šviesingoji išlėkė iš bibliotekos.Pamatęs ją dingstant Šėjus leidosi prie mūsų, bet Konoras sučiupo jį už rankos.– Paleisk ją. Mes turime kovoti čia.Tvirtai sukandęs dantis Šėjus linktelėjo.– Žiūrėkime, kad Loganas nepaspruktų, – tarė Konoras Šėjui. – Saugok jį, o mes pasirūpinsime

kitais.Šėjus dirstelėjo į Loganą. Šis sėdėdamas lingavo pirmyn atgal, vis dar nuleidęs galvą ant kelių.– Kažin ar jis kur nors bėgs.– Pritarčiau, jei Loganas būtų be sąmonės, – pasakė Konoras. – Nenuleiskim nuo jo akių.– Aš padėsiu Šėjui. – Ednė paėmė jį už rankos ir nusitempė prie Logano. – Tu pagelbėk kitiems.„Brina! – pašaukiau. – Bėk prie Ednės ir Šėjaus. Juos reikia saugoti.“„Klausau!“ – Ji paklusniai nušuoliavo prie Palikuonio ir Audėjos.Mudu su Konoru šokome prie židinio – ten Etanas laikė apkabinęs Sabiną. Ji nejudėjo, iš tolo

nesupratau, ar dar gyva. Jei ne per vėlu, galėsiu jai padėti.Bet mano žvilgsnis nukrypo į kitą bibliotekos kraštą. Emilis ir mano tėvas rengėsi susikibti. Dabar

juos beskyrė kelios pėdos, mano tėvui iš šono pašiaušęs keterą stovėjo Renė. Varžovai jo tarsinematė, tik varstė vienas kitą kupinais neapykantos žvilgsniais.

Tėvas pakėlė snukį ir sustaugė mesdamas iššūkį. Emilis atsakė ne mažiau grėsmingai, įsiutęsletena draskė grindis, po kailiu judėjo stambūs raumenys. Abudu laukė šios kovos labai ilgai – nuotada, kai tapo gaujų vadais.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Tėvas suurzgė. Žemai nuleidęs snukį, jis suko ratu, nenuleisdamas akių nuo Emilio.Grėsliųjų vadas pakratė nasrus, net seilės ištiško, ir paskutinį kartą sustugo.Abu vilkai pašokę trenkėsi vienas į kitą su baisia jėga – pamaniau, kad lūš kaulai.– Kala! – Konoro šauksmas atitraukė mano žvilgsnį nuo kovotojų. – Padėk mums!Etanas glaudė Sabiną prie krūtinės, prilaikydamas už galvos.– Ji kvėpuoja, bet tikriausiai yra sužeista.Sabina krustelėjo ir tyliai sudejavo.– Greičiau gelbėk, o ne gailėkis, – sugavęs mano žvilgsnį, paragino Konoras.Linktelėjau, atsiverčiau žmogumi ir įsikandau į riešą. Suėmiau Sabiną už smakro, pražiodžiau ir

prispaudžiau kraujuojančią ranką prie lūpų. Ji tuoj pat nurijo gurkšnį.– Sužeista, bet nesmarkiai, – pasakiau, kol Sabina gėrė kraują. – Gal susilaužė kelis kaulus.– Anot tavęs, tai nesmarkiai? – paklausė Etanas, glostydamas Sabinai plaukus.– Mums – taip, – atsakiau.Sabina pramerkė akis, atstūmė mano ranką ir nusišluostė lūpas.– Ačiū.– Nėr už ką. – Užspaudžiau perkąstą riešą, kad žaizda nebekraujuotų ir užsitrauktų.Sabina pažiūrėjo į Etaną. Jo Adomo obuolys sukrutėjo, sunkiai ryjant seilę, paskui Persekiotojas

paglostė Sabinai skruostą.– Etanai, – sukuždėjo ji.Persekiotojas stipriau apglėbė drebančią merginą.– Viskas baigta.Iš dalies jis buvo teisus. Sulig Efrono mirtimi vienas iš Sabinos košmarų baigėsi. Bet tai buvo tik

vieno žmogaus kova, o mes tebesijautėme esantys karo sūkuryje.Konoras nuėjo prie Ednės ir Šėjaus, saugojančių Loganą. Sergėtojas vis dar kiūtojo susirietęs.

Brina urgzdama suko apie jį ratu.Pasiverčiau vilke ir kuo tyliausiai nupėdinau prie savo tėvo ir Emilio. Nors šiuodu kovojo dar

labai trumpai, abu buvo sužeisti, kraujavo. Tėvui buvo perkąstas dešinys šonas, Emiliui giliaiperdrėksta krūtinė.

Užlindau už Emilio ir pasirengiau pulti, bet galvoje staiga nuaidėjo tėvo balsas:„Kala, nesikišk. Aš tau įsakau.“„Bet…“ – suurzgiau, atkreipdama Emilio dėmesį. Jis grėsmingai sulojo.„Stefanai, lauki pagalbos iš savo vilkiūkštės?“„Juk pasakiau, Kala, – suurzgė tėvas. – Eik šalin. Čia ne tavo kova.“Šiek tiek atsitraukiau, bet ne per toliausiai. Prigimtis liepė paklusti tėvo valiai, bet kraujas virė,

troškau pulti priešą.Renė vis dar laikėsi už mano tėvo pagarbiu atstumu. Abu vadai suko ratus, įdėmiai stebėdami

vienas kitą, ieškodami pažeidžiamos vietos. Renė, susijaudinęs kaip ir aš, lakstė pirmyn atgal.Spėjau, kad mano tėvas ir jam liepė nesikišti.

Emilis šoko, bet tėvas atrėmė puolimą. Jis staigiai apsigręžė, stvėrė Emilį už pašonės ir išplėšėgabalą mėsos. Emilis skausmingai sustugo, iš žaizdos pliūptelėjo kraujas. Tėvas mėgino įkąsti darkartą, bet šįsyk Emilis buvo pasiruošęs ir spyrė jam užpakalinėmis letenomis. Pataikė tiesiai į snukį.Smūgis nubloškė tėvą, jis užvirto ant stalo kaip ilgas. Net stalas įskilo.

„Tėti!“ – susijaudinusi riktelėjau.Tėvas purtė galvą mėgindamas atsikvošėti ir tvirtai atsistoti ant kojų. Baisusis spyris buvo jį

apsvaiginęs.Emilis nieko nelaukdamas puolė prie tėvo ir trenkėsi į jį visu svoriu. Pasinaudodamas juo kaip

įrankiu suskaldė stalą. Šis lūžo per pusę, o Emilis su mano tėvu nuskriejo į kitą bibliotekos galą.Juodu atsitrenkė į knygų lentynas ir atsiskyrė. Emilis nutūpė ant kojų ir įtempė raumenis vėl

pasirengęs pulti. Mano tėvas tysojo ant grindų padėjęs snukį.Tada pamačiau aštrią medžio nuolaužą, giliai įsmigusią jam į nugarą. Bukasis jos galas kyšojo pro

kailį. Tėvas sunkiai pakilo ir sukiodamas kaklą stengėsi ištraukti nuolaužą dantimis. Bet šitaipdarydamas paliko neapsaugotą gerklę.

Grėslusis nedvejodamas šoko prie jo.Nebesirūpindama, kieno ši kova, lėkiau artyn, kad užkirsčiau jam kelią. Neleisiu Emiliui Larošui

nužudyti savo tėvo. Negaliu tik stovėti ir žiūrėti.Bet Renė buvo arčiau. Kai man bebuvo likusios kelios pėdos, jis pašoko ir trenkėsi į Emilį,

paskui abu susipynę nusirito tolyn nuo tėvo. Tada vilkai stryktelėjo ant kojų ir vėl puolė vienas kitą.Po kelių akimirkų jie jau grūmėsi ant grindų, kandžiodami vienas kitą be jokio gailesčio.

Tėvas suurzgė greta manęs. Pagaliau jam pavyko ištraukti nuolaužą. Iš žaizdos pasipylus kraujui,vilkas susvyravo.

„Išgerk mano kraujo. – Atkišau jam petį. – Greičiau!“Tėvas man įkando, o aš pakreipiau galvą, kad matyčiau, kas dedasi mums už nugaros.Emilio dėmesys buvo sutelktas į Renė. Senojo vado snukis buvo kruvinas, tik nežinojau, ar

išteptas tėvo, ar Renė krauju.„Pakaks, Kala. – Tėvas švelniai stumtelėjo mane šalin. – Ačiū.“Įsmeigęs žvilgsnį į Renė jis paliepė:„Nepulk Emilio.“Renė nesitraukė, net nedirstelėjo tėvo pusėn. Jis suriko Emiliui, o mes girdėjome jo mintis.

„Visas mano gyvenimas buvo melas. – Renė drebėjo iš įtūžio. – Pražudei mano motiną. Prisiekiu,aš tave nudėsiu.“

Galvoje nuaidėjo Emilio kvatojimas.„Berniuk, ar šitaip dera kalbėti su savo brangiu tėtuku?“ – Emilis grėsmingai sukriokė.„Joks tu man tėvas, – suurzgė Renė. – Mano tėvui tu perkandai gerklę.“„Tai buvo viena gražiausių dienų mano gyvenime. – Emilis pritūpė. – Kaip ir šiandien, kai

sudorosiu jus visus.“Renė sustugo ir puolė Emilį.„Nedrįsk, Renė! – Mano tėvas metėsi prie dviejų vilkų. – Sustok!“Iškart pamačiau Renė klaidą. Apimtas pykčio jaunasis vadas liuoktelėjo per aukštai, ir Emilis

atsidūrė po juo. Emilis irgi pašoko, taikydamas griebti Renė ore.Mano galvoje nuaidėjo Emilio žodžiai.„Turėjau tai padaryti tą dieną, kai gimei.“ – Jis sugriebė Renė už gerklės.„Renė!“ – suklikau.Susikibę priešininkai dunkstelėjo ant grindų.Emilis staigiai kryptelėjo galvą. Išgirdau siaubingą trakštelėjimą ir pamaniau, kad plyš širdis –

Renė liovėsi urzgęs.Tada tėvas trenkėsi į Emilį, nustūmė nuo Renė, o šis liko gulėti ant bibliotekos grindų be gyvybės

požymių. Sustugau ir mečiausi prie jo. Priglaudžiau nosį jam prie snukio ir ėmiau uostinėti.Mano dėmesį nuo Renė atitraukė gargaliavimas.Tėvas buvo parvertęs Emilį aukštielninką ir prispaudęs. Grėsliųjų vadas muistėsi iš paskutiniųjų,

spardėsi mėgindamas išsilaisvinti, bet tėvas jo nepaleido. Nasrais buvo sugriebęs Emiliui už gerklėsir palengva jį smaugė. Emilis lyg ir inkštė, lyg ir kaukė, galiausiai, tėvui perkandus trachėją, sugargėpaskutinį kartą.

Jis liovėsi kovojęs. Tėvas dantimis pakėlė suglebusį priešo kūną ir nutrenkė į šoną.Artėdamas prie mūsų jis atvirto žmogumi.„Renė, Renė. – Švelniai krimstelėjau jam snukį. – Prašau atsikelti. Tu turi atsikelti.“Įsikniaubiau į tamsiai pilką jo kailį, kaip visada kvepiantį santalu, laužo dūmais ir oda.„Renė! – Suinkščiau ir kepštelėjau jam letena. – Atsakyk man. Galiu tave išgydyti, tik turi

atsibusti, kad išgertum kraujo.“Kažkas dunkstelėjo ant grindų greta manęs. Suklupusi Ednė žiūrėjo į mane didžiulėmis

blizgančiomis akimis. Brina šalia jos gailiai inkštė.– Kodėl? – paklausė Ednė. – Kodėl taip greit išėjai? – Mergina norėjo paliesti Renė, bet aš

suurzgiau ir ją atstūmiau.Nenorėjau prie jo nieko prileisti. Jie negalėjo padėti Renė. Drebėdama Ednė spoksojo į mane, jos

veidas atrodė baisiai išbalęs.– Ei! – Konoras vis dar stovėjo prie Logano, bet kardo smaigaliu rodė į mane. – Neliesk jos,

vilkaite.Šėjaus akys lakstė nuo Konoro prie manęs. Jis įsikišo Elementų kryžių į makštis ir pavirto vilku.„Kala.“ – Šėjus artinosi lėtai, žemai nulenkęs galvą.

Pašiaušiau keterą ir grasinamai suurzgiau.„Eik šalin.“„Leisk padėti. – Šėjaus balsas buvo raminantis, jis atsigulė ant pilvo ir ėmė šliaužti prie manęs. –

Aš tik noriu padėti.“Šėjui prišliaužus prie pat manęs, vėl suurzgiau ir iššiepiau iltis. Jis pakėlė snukį ir švelniai

lyžtelėjo mane. Tai paguodė; gaivus ir viltingas jo kvapas tarsi lietus nuplovė baimę, apraizgiusiąprotą, padėjo atsitokėti. Lioviausi urzgusi. Šėjus atsistojo ir švelniai priglaudė snukį prie manojo.

„Mes galime jam padėti. Tik ne šitaip.“Šėjus atvirto žmogumi, ir tada man toptelėjo: Renė buvo vilkas, jis negalėjo gerti kraujo tokiu

pavidalu. Turėjome jį atgaivinti, kaip Gabrielius atgaivino Nevį, kad šis vėl galėtų kvėpuoti. Atvirtaužmogumi.

Brina liko vilke ir prisispaudė prie grindų. Ji vis dar tyliai inkštė.– Padėk man, – paprašiau Šėjaus, bet jis dvejojo ir nesiartino prie Renė. Nenoromis pamačiau jo

akyse keistą blyksnį.– Padėk man, – paprašiau dar kartą.Šėjus pažvelgė į nejudantį Renė kūną. Paskui ištiesė man ranką – jo pirštai drebėjo. Aš urgzdama

atgręžiau Šėjui nugarą.– Gerai. – Prisislinkau arčiau prie Renė. – Apsieisiu be tavęs.Tėvas priėjo prie manęs – jo akyse nemačiau pergalės džiaugsmo, tik netekties skausmą.– Turime jį pabudinti, kad galėtų gerti, – pasakiau. Mano tėvas tai sugeba. Jis yra vadas ir žino,

ką daryti.Tėvas įdėmiai pažiūrėjo į mane, paskui atsitūpė prie Renė ir uždėjo ranką jam ant kaklo. Paskui

pasilenkė dar arčiau ir priglaudė galvą Renė prie krūtinės. Tada lėtai, sunkiai atsiduso.– Ką turim daryti? – paklausiau.Tėvas pažvelgė man į akis. Perskaičiau jose tiesą, bet nenorėjau patikėti.– Mes nebegalim… – už nugaros sumurmėjo Šėjus. Jis suėmė mane už peties. – Kala… – Balsas

užlūžo, vaikinas nebeįstengė pratarti nė žodžio.Vengdama Šėjaus akių vėl paklausiau tėvo:– Ką turim daryti?– Emilis nusuko jam sprandą. – Jis pakėlė galvą ir sunkiai atsidusęs pasisūpavo ant kulnų. – Renė

širdis nebeplaka.Bet aš jau buvau suleidusi iltis sau į ranką. Ištiesiau kruviną ranką Renė prie snukio, bet Šėjus

sugriebė mane už pečių ir atitraukė. Suurzgiau ir piktai dėbtelėjau per petį, bet vaikinas tylėjo.– Paleisk mane.Šėjus papurtė galvą.– Kala, – tyliai tarė tėvas. – Renė širdis nebeplaka.– Netikiu.– Tu negali jo išgelbėti. Per vėlu.– Netikiu.Ednė pratrūko raudoti. Ji atsistojo ir nusvirduliavo toliau nuo mūsų, Konorui į glėbį.

Nebejaučiau rankų nė kojų. Susmukau ant grindų šalia Renė kūno. Pirštais įsikibau į tankų tamsiaipilką kailį.

Tai netiesa. To negali būti.Sutelkiau visas jėgas ir pasiverčiau vilke, trokšdama padėti snukį ant Renė krūtinės.Šėjus nedrįso artintis, bet šalia girdėjau trūksmingą jo kvėpavimą.– Man labai gaila, Kala, – tarė jis. – Tikrai nenorėjau, kad viskas šitaip baigtųsi.Viauktelėjau ir nugręžiau snukį. Paskui užsimerkiau ir pasiunčiau paskutinę žinutę, mėgindama

pasiekti Renė mintis.Aš tave myliu.Bet jis manęs nebeišgirdo.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

– Duok jai ramybę. – Tėvas atsistojo tarp manęs ir Šėjaus.Aš vis dar nepajėgiau atsitraukti nuo Renė. Girdėjau kraują tvinksint smilkiniuose, bet nieko

nejaučiau.– Bet mums… – Šėjus pažiūrėjo į mane, jo veidas pasidarė ryžtingas. – Dar teks kautis su Bosku.

Kala mums reikalinga.Ednė tyliai kūkčiojo Konoro glėbyje.– Netekti rinktinio vado, su kuriuo kovojai petys į petį, tas pat, kas netekti dalies savęs. – Stefanas

parodė Šėjui aštrias iltis.– Aš suprantu. – Šėjaus akyse blykstelėjo iššūkis, bet jis paėjėjo prie Ednės ir Konoro. – Vis

dėlto mūsų tikslas dar nepasiektas. Negalime sustoti. Karas dar nebaigtas. Turime iškviesti Boską.Lėtai priėjo Sabina. Iš paskos pagarbiu atstumu žingsniavo Etanas, o ji suklupo prie Renė kūno.Mačiau, kaip paglostė kailį, paskui pasilenkė ir pabučiavo į kaktą. Sabina trumpai dirstelėjo į

mane, jos akyse pamačiau atsispindint savo pačios gėlą.Dabar supratau, kodėl Šėjus atėjo prie manęs pasivertęs vilku. Kodėl ragino atsiversti žmogumi.

Jis jau žinojo, kad Renė miręs, ir suprato, kaip man bus sunku pakelti šią netektį. Kad būdama vilkėpulsiu kiekvieną mėginantį prisiartinti prie Renė kūno – kaip ketinau pulti Ednę.

Netrukus pyktis išblėso, pasijutau visiškai išsekusi ir sustingusi. Nieko nebebūčiau galėjusiužpulti. Išvis nebevaliojau pajudėti. Šėjui kova buvo dar prieš akis, o man pasibaigė. Abejonės irsielvartas užgesino kovos troškimą.

Sabina atsistojo ir nulenkė galvą, paskui leidosi apkabinama Etano.– Eime, – Konoras pamojo Šėjui. – Metas baigti šį darbą.Tasai krestelėjo galvą.– Pastatykit Loganą ant kojų. – Tada atsigręžė į mane: – Kala!Kaukštelėjau dantimis grasindama nukąsti jam pirštus – vis dar negalėjau atsiplėšti nuo Renė. Na

ir kas, kad ši kova paskutinė? Mes praradom Renė. Nebenoriu kovoti. Nebegaliu žiūrėti į Šėjų.Galvoje aidėjo Renė žodžiai, jų skambesys šildė man odą. Kala, mums visada buvo skirta būti

drauge.Renė mane mylėjo, bet aš susiradau kitą vyrą, kitą vilką ir rinktinį vadą. Nejaugi šitaip apsirikau?

Ar galėjau išgelbėti Renė? Aš kovojau su kitais Kariais, jutau burnoje vilkų kraujo skonį, žudžiausavo gaujos narius. O dabar jo netekau. Ar Renė gyvybė buvo verta tokios aukos?

Grėsmingai apurzgiau Šėjų, Palikuonį. Troškau, kad ir jis atstotų nuo manęs. Sugriežęs dantimis,vaikinas vis dėlto nusigręžė ir su Konoru patraukė prie Logano.

Brina gulėjo prisiplojusi ir žiūrėjo į mane, bet nemėgino slinktis artyn.Konoras nesmarkiai spirtelėjo Loganui, ir Sergėtojas pagaliau pakėlė galvą.– Viskas baigta?– Dar tik prasideda, – atkirto Konoras. – Pirmas pasirodysi tu.Loganas nejudėjo. Apžvelgęs kambarį pamatė Emilio ir Renė kūnus. Sunkiai nugurgė seilę ir

žiūrėdamas į Konorą ėmė drebėti.– Jeigu padarysiu, ką liepiamas, – sukuždėjo Loganas, – ar pažadi palikti mane gyvą?Sergėtojo žvilgsnis įsmigo į mane. Aš iššiepiau dantis ir suurzgiau.– Duok man žodį! – Loganas paskersakiavo į Šėjų.– Jei tesėsi savo pažadą, mes tesėsime savąjį, – atsakė Šėjus. – Tu nenukentėsi.– Dabar stokis, – įsakė Konoras. – Lauke žūsta mūsų draugai.Loganas sunkiai atsistojo ir susvyravo, tarsi kojos būtų jo nelaikiusios. Paskui virpėdamas

atsiklaupė ant kelio priešais židinį. Jis atsisagstė ir nusismaukė marškinius nuo pečių. Sabinasušnypštė, o man užgniaužė kvapą. Logano nugara buvo išvagota randų.

– Kraujo priesaika, – sumurmėjo Konoras, išvydęs subjaurotą Sergėtojo nugarą. – Velniai rautų!Loganas užgiedojo žemu, kupinu jaudulio balsu.– Viešpatėliau! – matydamas, kad randai Loganui ant nugaros atsivėrė, Šėjus pasitraukė atatupstas.Iš žaizdų ėmė sunktis kraujas. Jis sruvo vis smarkiau ir nuo nugaros lašėjo ant išblizgintų medinių

grindų.Tuščias ir tylus židinys atgijo, lyg pūstelėjus švelniam vėjeliui. Paskui vėjelis sustiprėjo, ėmė

stūgauti aukštame kamine, jo ūžimas užliejo visą biblioteką. Tamsoje ėmė ryškėti kažkoks pavidalas.Jį lydėjo piktas tarsi vabzdžių zyzimas.

Mano tėvas suurzgė ir ėmė neramiai vaikštinėti tarp manęs ir židinio.Neaiškusis pavidalas įgijo apybrėžas ir virto žmogumi. Gaubiamas purvinos žalios auros,

šešėliuose stovėjo aukštas vyras.Kai šlykšti šviesa sužibo ryškiau, Konoras nusikeikė ir užstojo Ednę. Už tamsios figūros blykčiojo

žali atšvaitai, lyg ir padarai, bet sunkiai įžiūrimi.– Tai jis, – sumurmėjo Etanas. – Riftas.Sabina pasivertė vilke ir pašiaušė keterą. Šėjus priėjo prie židinio ir atsistojo giedančiam

Sergėtojui už nugaros.Logano giedojimas jau buvo virtęs riksmu, galiausiai Sergėtojas sukniubo.Iš židinio kvatodamas išlipo Boskas Maras. Brina suurzgė, pašoko ant kojų ir užstojo mane tarsi

baimindamasi, kad nepajėgsiu apsiginti pati.– Loganai, Loganai, – Bosko šypsena buvo aštri kaip skustuvas. – Ką čia sumanei?– Valdove, – sukuždėjo Loganas ir ėmė trauktis atbulas kaip krabas, kol atsirėmė į knygų lentyną.Boskas skvarbiai apžvelgė kambarį, jo akys įsmigo į Efrono lavoną.

– Kaip tragiška.– Kažin, – tarė Šėjus.– Sūnėne, sveikas sugrįžęs, – Bosko balsas skambėjo beveik šiltai. Atsigręžęs jis nuvėrė Loganą

sunkiu žvilgsniu. – Ar tėvas žuvo dėl tavo kaltės?Tasai kažką suvebleno, bet aš išgirdau tik barškant dantis.– Turbūt supranti, kad už išdavystę teks skaudžiai sumokėti, – iškošė Boskas.Loganas suaimanavo ir prisispaudė prie pat sienos.Šėjus žingtelėjo į šoną ir užstojo Sergėtoją nuo Bosko žvilgsnio. Paskui lėtai išsitraukė Elementų

kryžių. Ašmenys, pajutę nuo Rifto sklindant blogį, sukibirkščiavo, oras aplink Šėjų tarsi įsielektrino.Nuo to vaizdo atsipeikėjau. Prisiverčiau atsistoti ir įsmeigiau akis į Šėjų.

„Kala“, – bejėgiškai žiūrėdama į mane, Brina pakrutino ausis.„Man viskas gerai. – Iššiepiau jai iltis. – Pasirengusi kautis.“Prisiplojusi prie pat grindų nušliaužiau prie Šėjaus. Įsitaisiau jam už nugaros ir susigūžiau,

pasiruošusi pulti bet kokią Bosko užsiundytą baidyklę.Skelbėjas nužvelgė kalavijus.– Kokį gražų žaisliuką man atnešei.– Jis tinkamiausias tau pribaigti, – pasakė Konoras.Šalia stovintis Etanas pakėlė arbaletą, Sabina suurzgė.Boskas pažiūrėjo į Persekiotojus.– O, mano žaisliniai kareivėliai irgi čia. – Jis suktelėjo riešą, ir abu vyrai nuskriejo per

biblioteką, atsitrenkė į sieną, ant jų užgriuvo knygos. Sabina viauktelėjo ir pasileido prie jų.„Eik“, – pasakiau Brinai. Nenorėjau palikti Šėjaus, o ji galėjo padėti kitiems. Brina nedvejodama

nuskuodė paskui Sabiną.– Laikykitės! – suriko Ednė, bėgdama prie medžio nuolaužų, knygų ir kūnų krūvos. Sabina mėgino

atkasti Etaną ir Konorą.– Kokia miela jauna būtybė! – Boskas nužvelgė Ednę ir apsilaižė lūpas tarsi skonėdamasis. – Ir

kokią turi galią. Brangute, tu žaidei su mano gyvatvore be leidimo.Jis sukryžiavo pirštus – Ednė sustingo kaip įkasta.– Prašau bent kiek luktelėti. Tu gali būti naudinga.Kilimui ėmus vyniotis po kojomis, ji suklupo ir pagriuvo. Išsipešę kilimo siūlai susivijo į storas

virves, apsivijo Ednei kulkšnis ir ėmė rangytis kūnu aukštyn kaip gyvatės.– Loganai, nedelsk! – suriko Ednė. – Tuoj pat užbaik ritualą!Žiūrėdamas į Boską baimės pilnomis akimis Sergėtojas susigūžė. Tėvas pasileido prie Ednės.

Kelias virves jis perkando, bet iš kilimo jų radosi vis daugiau, nesuskaičiuojama daugybė.Logano akys lakstė nuo manęs prie Bosko, šis kvatojosi iš tėvo pastangų išlaisvinti Ednę.– Paleisk ją! – Šėjus žengė prie Bosko.Elementų kryžiaus kalavijai švilpė ir sukosi tokiu greičiu, kad beveik negalėjai įžiūrėti. Šėjus

skynėsi kelią tarsi liepsnojantis tornadas.Boskas vėl nusikvatojo.– Berniuk, negali manęs paliesti. Padėk ginklus, antraip susižeisi.

– Užsičiaupk, – suurzgė Šėjus. – Neketinu tavęs klausytis.– Kodėl ne? – paklausė Boskas. – Maža mano širdies kertelė dar linkusi tau atleisti.Šėjus papurtė galvą ir puolė tariamąjį dėdę. Boskas pakėlė ranką. Jis nenubloškė Šėjaus atbulo

kaip Konoro ir Etano, bet tarsi skydu užsidengė nuo kalavijų, vaikinas nebegalėjo jo pasiekti.Surikęs Šėjus puolė antrą kartą, bet negalėjo įveikti Boską saugančios jėgos. Žmogaus pavidalas jį

gynė tarsi kiautas. Būtinai reikėjo jį nuplėšti.Išgirdau vaitojant. Palengvėjo išvydus, kaip Konoras ir Etanas, padedami Sabinos su Brina,

kapstosi iš po sulaužytų lentynų ir knygų krūvos.– Baily! – Šėjus sugriežė dantimis ir nuleido kalavijus. – Kovok!– Bet kova dar nevyksta, tiesa? – Boskas užsimerkė ir nusišypsojo. – Rodos, už durų jau telkiasi

jėgos. – Jis iškėlė rankas. – Pakviesiu daugiau svečių.Nuo to garso pašiurpau. Įspėjamai viauktelėjau Etanui ir Konorui, nes išgirdau šimtus nukankintųjų

atodūsių.– Tai Kritusieji! – sušuko Etanas.Atodūsiai virto aimanomis, bet jas užgožė kiti garsai. Klykdamos ir šnypšdamos skeldėjo

marmurinės statulos. Rauano dvaro puošmenos atgijo.– Čia ne tik Kritusieji! – suriko Konoras. – Ateina visos pabaisos!– Užremkit duris! – paliepė Ednė, vis dar bergždžiai stengdamasi išsivaduoti iš pinklių. Ji

mostelėjo galva mano tėvui. – Padėkit jiems. Manęs vis tiek neišlaisvinsit.Boskas kvatojosi. Nuo to garso man suspaudė krūtinę, išgaravo visas gailestis ir graužatis, gaurai

tarsi įsielektrinę pasistojo. Kai pamačiau džiaugsmingą blyksnį nežmogiškose sidabrinėse jo akyse,man užvirė kraujas. Šiandien jau spėjau labai daug prarasti. Atėjo metas padaryti tam galą.

Urgzdama šoviau prie susigūžusio Logano. Išvydęs mane jis išvertė akis.– Duok man ramybę, – suinkštė Sergėtojas. – Gelbėkis, Kala. Nešk iš čia kailį.Viauktelėjau ir prikišau iššieptą snukį jam prie kaklo, kad justų mano kvėpavimą. Išvydęs iltis,

Loganas atšlijo, bet papurtė galvą.– Šito nedarysiu. Jis mane nužudys.Atvirtusi žmogumi puoliau jį smaugti.– Per vėlu, – sušvokštė Loganas.– Geriau vėliau negu niekada, – atšoviau. – Tuoj pat užbaik ritualą.Keldami baisų triukšmą Konoras su Etanu ir mano tėvu nuvilko prie durų didžiules knygų lentynas.

Jie užrėmė bibliotekos duris. Girdėjau kažką mėginant jas išversti, braižant nagais.Ėmiau smaugti stipriau. Logano akys išsprogo, jis sukriokė:– Prašau liautis, padarysiu, ką liepei.– Tuoj pat, – sušnypščiau.Jis persibraukė ranka per kraujuojančią nugarą, paskui tuo krauju tarsi rašalu nupiešė ant grindų

simbolį ir ėmė giedoti taip tyliai, kad aš vos girdėjau.Bosko juokas staiga nutilo. Matyt, net vos girdimas Logano giedojimas buvo veiksmingas –

Skelbėjas pajuto, kad ritualas pradėtas. Loganas ėmė springti.– Nedrįsk liautis, – iššiepiau iltis. – Tik pamėgink, ir aš tave nudėsiu.

Sergėtojas karštligiškai bėrė žodžius, o paklaikusios jo akys lakstė nuo manęs prie Bosko.– Tai neprotinga, Loganai. – Boskas žengė prie mūsų, tačiau Šėjus pastojo jam kelią ir prikišo

kalavijus prie akių. Skelbėjas susiraukė, bet sustojo.Man suspurdėjo širdis. Skydas veikė dvejopai. Šėjus negalėjo pulti Bosko, bet šis irgi neįstengė

peržengti kalavijų užtvaros.Supratęs, kad Boskas jo nepasieks, Loganas liovėsi drebėti. Užgiedojo garsiau ir stipriau.Krebždesys už durų virto dusliais smūgiais. Lėti, sunkūs smūgiai rodė, kad vidun veržiasi

Kritusieji.– Paskubėkit! – suriko Etanas. – Mes jų nesulaikysim!– Tiesa. – Boskas staigiai nusigręžė nuo Šėjaus. – Tikrai nesulaikysit.Rankos mostu jis nubloškė nuo durų Etaną, Konorą, Sabiną ir tėvą. Paskui smogė į orą kumščiu, ir

durys atsivėrė.– Nesilieskit prie Kritusiųjų, – traukdamas kardus įspėjo Konoras Sabiną ir tėvą. – Mudu su Etanu

juos atremsim. Jūs imkitės kitų.Tie kiti pasirodė beesą inkubai ir sukubės, šaižiai klykaudami jie įskrido vidun. Etanas nušovė dvi

skraidančias pabaisas strėlėmis, paskui išsitraukė kardus ir žengė prie vaitojančių Kritusiųjų.Persekiotojai ėmė šienauti nemirėlius. Laimė, šių srautas prie slenksčio buvo susiaurėjęs. NukirstosKritusiųjų galvos dunksėdamos ritosi grindimis, aidėjo šaižūs klyksmai. Tėvas, Brina ir Sabinastengėsi išvengti sparnuotų pabaisų iečių, tada nuvilioti jas ant grindų ir pribaigti.

Loganas rėkdamas pašoko ant kojų, ištiesė į Boską rankas ir išskėtė pirštus, paskui ištarė:– Aperio!Skelbėjas sukliko. Jo žvilgsnis nutvilkė Loganą kaip ugnis.– Tu sumokėsi už…Nebaigęs sakinio Boskas dar kartą sukliko, susirietė dvilinkas ir griebėsi už pilvo. Kai pakėlė

galvą, sidabrinės jo akys buvo didumo sulig futbolo kamuoliais, gal net didesnės. Vyzdžiai nusidažėraudonai ir susiaurėjo kaip roplio. Veido bruožai išskydo, Boskas ėmė pūstis, lyg kas būtų leidęs orąjam tarp raumenų ir odos. Skelbėjas tarsi ištino, jam ėmė trūkinėti oda nuo viršugalvio iki pusiaujo.

Žmogiškasis Bosko kevalas sueižėjo. Pro plyšius ėmė sunktis tąsi geltona medžiaga. Ore pasklidobaisi smarvė – nosį ir akis ėmė graužti pūvančios mėsos ir amoniako dvokas. Parklupau kamuojamašleikštulio.

Šėjus žiauktelėjo ir pasitraukė atatupstas, stengdamasis išsilaikyti ant kojų.Iš Bosko kūno išlindo dygliuota atauga. Paskui antra, trečia. Iš viso pro supleišėjusią odą ir

sukrešėjusį kraują prasiskverbė šešios ataugos, primenančios galūnes. Iš žmogaus apvalkaloišsilukšteno nepaprastai aukštas padaras ir iškilo virš mūsų visu ūgiu. Šiek tiek panėšėjančiame įžmogaus veide buvo įsodintos didžiulės sidabrinės akys, galėjai atpažinti erelišką Bosko nosį irputlias lūpas. Padarui išsižiojus ir sušnypštus, kaukštelėjo iš skruostų išaugusios žnyplės. Atgalšukuojami prilaižyti plaukai virto stora spygliuota ketera, ši prasidėjo nuo pakaušio ir driekėsi nugaražemyn.

Skelbėjo oda tapo juodai pilka, išmarginta dėmių ir gleivėta. Iš nugaros kyšojo permatomi kaiplaumžirgio sparnai, irgi aplipę geltonais glitėsiais. Kartkarčiais jie suplazdėdavo, taškydami gleives.

Bosko krūtinė vis dar priminė vyro kūną, tik tvirti jos raumenys perėjo ne į pilvą, o į juodąžvilgantį egzoskeletą. Iš papilvės kyšojo aštrus kaip adata, drėgnas ir pritvinkęs nuodų geluonis.

Pabaisa ištempė keturias galūnes iki lubų ir pasirąžė, tarsi pabudusi po ilgo miego. Mus apdrėbėšlykštūs glitėsiai. Puoliau gramdyti nuo odos dvokiančią geltoną masę ir žiauktelėjau. Boskas įsiutęsmaskatavo tomis ataugomis ore. Paskui suriko, o jo sparnuotos išperos atsakė šaižiais klyksmais. Josliovėsi puolusios vilkus ir Persekiotojus, nuplasnojo prie židinio ir ėmė sukti ratu šeimininkui viršgalvos.

– Dieve mano! – Konoras atsigręžė pažiūrėti, kur nuskrido inkubai ir sukubės. Išvydęs prie židiniostovinčią pabaisą, jis paleido iš rankų kardą.

Etanas nustūmė Sergėtoją į šalį ir nukirto galvą jau begriebiančiam jį Kritusiajam. Galva nusiritogrindimis.

– Eikš. – Etanas nusitempė draugą į patalpos vidurį, ten ant žemės gulėjo supančiota Ednė. Sabina,Brina ir tėvas nusekė įkandin jų. Visi glaudžiai susispietė apie Ednę.

Kritusieji jų nepersekiojo – liko stovėti prie bibliotekos durų. Tuščiomis akimis, išsižioję, jiespoksojo į Riftą ir beprasmiškai siūbavo, mėgindami išsilaikyti ant kojų.

Loganas atsitraukė kuo toliausiai ir stebeilijo į padarą, išsilukštenusį iš Bosko Maro kūno.– Būk pasveikintas, Skelbėjau, pragaro valdove ir Sergėtojų šeimininke!

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

– Tu atsiimsi už šitą išdavystę, Loganai Grėslusis. Mano ausis nudžiugins tavo klyksmai, –pagrasino pabaisa.

Mane pribloškė jo balso skambesys. Jis buvo lygiai toks pat kaip anų laikų Bosko Maro –Skelbėjo žmogaus pavidalu. Tik dabar krutindamas lūpas padaras vis kaukštelėdavo žnyplėmis.

Jis švystelėjo ore keturiomis galūnėmis – Loganas sudejavęs pakrito ant grindų ir ėmė raitytis išskausmo. Iš keturių gilių pjūvių krūtinėje pasruvo kraujas.

– Ne! – Šėjus metėsi prie pabaisos.– Riftas! – sušuko Ednė. – Turi įstumti jį į Riftą Elementų kryžiumi!Įsiutęs Boskas suriko ir vėl iškėlė dygliuotą ataugą.Šėjus puolė. Elementų kryžiaus ašmenys sukosi ore, kibirkštys rodė siaučiant baisią jėgą. Šėjus

įsisuko į plieno ir šviesos verpetą, susiliejo su juo. Pasireiškė keturi pagrindiniai elementai, jie keitėvienas kitą. Ugnies riaumojimas užleido vietą krioklio šniokštimui, šį nustelbė vėtros kauksmas,galiausiai sudrebėjo žemė.

Supratau, kad Šėjus sukasi tame verpete, darbuodamasis kalavijais, nes Bosko galūnė, kurią tasaibuvo atkišęs į Loganą, staiga nukirsta nukrito ir trūkčiodama nusirito bibliotekos grindimis.

Iš nukirsto strampo trykštelėjo juodas kraujas, o Boskas sukliko:– Vaikai, ginkit mane!Daugybė inkubų ir sukubių plasnodami odiniais sparnais ir išskėtę aštrius nagus puolė prie Šėjaus

ir pakibo virš jo kaip tamsus debesis. Bet vos prisilietusios prie keturių elementų sūkurio, gaubiančioPalikuonį, pabaisos išnyko ir suirę jų kūnai tarsi smiltys pabiro ant bibliotekos grindų.

– Negali būti! – suriko Boskas, šįkart jo balse buvo girdėti tikra baimė. Išsprogusiomissidabrinėmis akimis jis beviltiškai žvalgėsi po kambarį. Paklaikęs Skelbėjo žvilgsnis įsmigo į mane.Griausmingai nusikvatojęs jis nusivaipė Šėjui, burnoje blykstelėjo aštrios iltys.

– Puiku, Šėjau ,– tarė Boskas. – Tu įrodei esąs Palikuonis. Bet jei nesiliausi puolęs, prarasi, kąlabiausiai myli.

Pabaisa ištiesė ataugą ir kažką nesuprantama paliepė dar gyvoms pragaro išperoms. Vienasinkubas nėrė žemyn ir numetė jam ietį. Boskas sugriebė ginklą – viršutinių ataugų dygliai atstojo jampirštus. Siaubingai nusišypsojęs jis sviedė ietį į mane. Šokau į šalį, bet negana greitai.

Skelbėjo ranka buvo taikli. Spėjau šiek tiek pasitraukti, todėl ginklas įsmigo man į petį, betnepervėrė širdies. Boskas buvo stiprus, be galo stiprus. Ietis ne tik kiaurai perdūrė petį, ji tiesiogprismeigė mane prie sienos. Nebeįstengiau pajudėti.

– Kala! – Šėjaus riksmas praplėšė apsauginį elementų skydą. Jo galia susvyravo, elementų sūkurysėmė rimti, šviesa blėsti.

– Nesitrauk, Šėjau! – suklikau mėgindama nulaužti ietį ar bent ištraukti iš sienos. – Pamiršk mane!Nužudyk Skelbėją!

Boskas paliepė:– Griebkit ją ir sudraskykit į skutus!Būrys sparnuotų išperų klykaudamos nuplasnojo prie manęs. Dingtelėjo, kad reikėtų pakeisti

pavidalą, bet prikaltas prie sienos vilkas esti dar bejėgiškesnis už žmogų.– Šėjau, nudėk Skelbėją! – Saugodamasi pabaisų nagų užsidengiau veidą delnais.Sparnuotoji orda rėkė vis garsiau, bet manęs niekas nepuolė. Išgirdusi prie pat savęs vilkų

urzgimą, pakėliau galvą. Prisispaudusi prie manęs, pašiaušusi keterą Brina stvarstė užpuolikusdantimis. Jai padėjo mano tėvas ir Sabina. Vienas pribaigtas inkubas jau gulėjo ant žemės. Kiti darmėgino pulti, bet vilkai aštriais dantimis sudraskė jiems sparnus, nutrenkė ant žemės ir pribaigė.

– Pirmyn, Palikuoni! – sušuko Etanas, stovėdamas bibliotekos vidury. Ten jie su Konoru vis darsaugojo Ednę. – Tavo mylimajai nebegresia pavojus.

Iškėlęs kalavijus Šėjus vėl metėsi prie Bosko. Kurtinantis garsas nuaidėjo kambaryje, paskuisudrebino visą dvarą. Sparnuotos pabaisos liovėsi pulti ir apspito židinį kaip vapsvos išdraskytąlizdą. Kritusieji prie durų ėmė dar garsiau aimanuoti. Nebevadovaujami šeimininko jie sujudo, ėmėsvirduliuoti, trankytis vienas į kitą ir į knygų lentynas, griūti ant stalų – kilo baisi sumaištis.

Boskas pasitraukė arčiau židinio ir trimis viršutinėmis galūnėmis įsikibo į akmeninę atbrailą.– Tu manęs nenugalėsi! – rėkė Skelbėjas. – Aš tavo valdovas! Daviau tau viską! Be manęs esi

niekas!– Palikuonis neturi valdovo! – Šėjaus balsas prasimušė pro triukšmą bibliotekoje. Jis skambėjo

kiek kitaip nei balsas vaikino, kurį pažinojau. Atrodė sodresnis, vyriškesnis ir persmelkė mane ikikaulų smegenų.

Neišsilaikęs Boskas paleido atbrailą ir viena galūne įsmuko į židinį. Elementų kryžiaus verpetaspersekiojo siaubūną, paskui sugaudė per visą biblioteką:

– Pakaks tau teršti Žemę!– Aš nepasiduosiu, – atkirto Skelbėjas.Žemės, oro, vandens ir ugnies viesulas aplink Šėjų sutvisko dar ryškiau.– Išnyk, šėtone!Paliestas Elementų kryžiaus galios Boskas susigūžė.– Ne!– Išnyk! – paliepė visai nebepanašus į Šėjaus balsas.Padaras suriko – šlykščiai žalia Rifto aura išsiplėtė, apgaubė jį ir prieš jo valią ėmė tempti vidun,

lyg į siaubingą pragarmę. Skelbėjas suspigo dar kartą – storos žalios gijos supančiojo jam kūną.Tada ugnies audroje išryškėjo Šėjaus stotas. Tebesisukdamas jis nušvilpė prie Bosko. Vaikinas

žaibiškai švaistėsi dviem kalavijais. Netekęs kitų trijų galūnių Boskas veriamai sustugo. Žalioji auražidinyje dar labiau išplito, lyg liepsnos liežuviais apgaubė siaubūną ir prarijo. Girdėjau tik joklyksmus.

Elementų kryžius kurtinamai riaumojo, verpetas aplink Šėjų dar labiau sutirštėjo, tame chaosenebeįžiūrėjau nei jo, nei kalavijų.

– Slėpkitės! – sušuko Konoras, puldamas prie Ednės.Mano tėvas atvirto žmogumi, čiupo Sabiną ir prispaudė prie manęs, Brina vilkės pavidalu

glaudėsi prie kojų. Paskui tėvas apkabino mus visas tris ir kaip skydas uždengė kūnu.Rauano dvaras ėmė drebėti. Knygų lentynos girgždėjo ir lūžo, daugybė tomų su trenksmu krito ant

grindų. Garsas vis stiprėjo, užtvindė viską aplinkui, rodos, vaitojo kiekvienas pastato akmuo.Biblioteką sudrebino sprogimas. Įsikniaubiau tėvui į krūtinę ir prikandau lūpą. Sudrebėjus žemei,

baisiai suskaudo petį, nes ietimi tebebuvau prismeigta prie sienos. Sabina atvirto žmogumi ir paėmėmane už kitos rankos, kad būtų lengviau kęsti skausmą. Dėkinga pažvelgiau į ją, iš degančių akiųpasisėmiau stiprybės. Sabina prispaudė savo kaktą prie manosios ir mudvi sunėrėme pirštus.

Aplink mus aidėjo trenksmai. Rodos, girdėjau šaukiant Konorą. Mano tėvas, Sabina ir ašspaudėmės vienas prie kito. Prie kojų inkšdama glaudėsi Brina. Nors Sabinos plaukai krito man antveido, viena akimi mačiau, kas dedasi bibliotekoje. Kambarį užtvindė dūmų debesys, kylantys iššlykščiai žalių Rifto šešėlių – taip atrodo dangus prieš užklumpant tornadui. Aplink švilpė vėjai.Ėmiau nuogąstauti, ar piltuvo formos viesulas nenusineš ir mūsų. Pro šalį lėkė visokiausi pavidalai.Sukubės ir inkubai cypė traukiami į Riftą, atplėšti nuo žemės mėgino kabintis į orą. Keletasišsigandusių Sergėtojų, surakintų mirtinais gniaužtais, klykdami nugarmėjo paskui savo valdovą.Įkandin jų pralėkė keli kūnai siaubingai išdžiūvusia oda – stebėjausi, kaip nesubyra nuo audros. Šiepilki negyvėliai buvo ne Kritusieji. Negalėjau pasakyti, kas per vieni, bet koks tuzinas jų buvo įtrauktiį Riftą kartu su kitomis pragaro išperomis.

Vėjo kaukimas užsibaigė baisiu šuoru, lydimu žemo grumėjimo. Šis garsas nusirito per biblioteką– tokio griaustinio dar nebuvau girdėjusi.

Paskui įsiviešpatavo tyla.Vėjas tebepūtė, bet jo gūsiai aprimo, tiesiog sklido šaltos žiemiško oro srovės.Tėvas lėtai paleido iš glėbio Briną, Sabiną, mane ir atsitraukė. Krūptelėjau nuo veriamo skausmo

petyje – ietis vis dar smygsojo – ir ėmiau dairytis Šėjaus. Paskui apstulbusi išvydau, iš kur pučialedinis vėjas. Bibliotekos siena buvo išgriuvusi, galėjai matyti sniegu nuklotą žemę. Juodame naktiesfone tamsavo tik aukšta akmeninė židinio atbraila.

– Ar jūs sveiki? – suriko Konoras.Jis padėjo Ednei atsikelti. Merginai atsistojus, virvės tuoj pat nukrito, liko tik atspurę galai.

Etanas ėmė brautis prie mūsų, kabarodamasis per kauges knygų ir lentynų lūženas. Prieš bėgdama jopasitikti Sabina spustelėjo man ranką. Persekiotojas prisitraukė merginą ir ėmė karštai bučiuoti.Sabina apsivijo rankomis jam kaklą ir prisiglaudė, o Etanas pirštais kedeno jai plaukus.

– Susiimk, Kala. – Tėvas čiupo ietį, smygsančią man iš peties.Jau atvirtusi žmogumi Brina paėmė mane už rankos. Sukandau dantis ir trumpai riktelėjau, kol

tėvas traukė ietį iš sienos ir iš mano kūno.

– Gerk. – Jis prikišo kraujuojantį riešą man prie lūpų.Stengiausi negalvoti apie baisų skausmą petyje, susitelkiau į šilumą, sruvenančią gyslomis nuo

tėvo kraujo gurkšnio. Paskui susmukau prie sienos ir lėtai, sunkiai atsidusau.– Jaučiuosi gerai.Tėvas nusišypsojo, ištiesė man ranką ir padėjo atsistoti.– Jie visi išsinešdino. – Etanas prisiartino, vesdamas už rankos Sabiną. – Nebeliko jokių pragaro

išperų.– Kur jos pasidėjo? – paklausiau tyrinėdama kambarį akimis. Baisiųjų padarų nebuvo likę nė

ženklo.– Nėmaž nesuprantu, – atsakė Etanas. – Pastatui ėmus drebėti, užsiglaudžiau ir nieko nemačiau.– Išnyko ne tik pragaro išperos, – tarė Konoras. – Paspruko ir Loganas.Ten, kur jo buvo gulėta, telkšojo kraujo klanas. Prisiminiau, kaip Boskas buvo suraižęs Loganui

krūtinę. Sergėtojas buvo dingęs, jo kelią prie durų žymėjo kraujo lašai.– Ir gerai, kad juo nusikratėm, – pareiškė Ednė.– Man labiau patiktų turėti Loganą po akių, – sumurmėjo Etanas.Šiurpulys nubėgo man per nugarą. Loganas ištrūko. Bet kur dingo? Ar nusekė paskui Šviesingąją?

O gal ketina grįžti ir atkeršyti?– Dabar tai nesvarbu, – tarė Konoras. – Prigriebsim jį vėliau. Boskui išnykus, Loganas

nebepavojingas, jis neteko galių.– Pragaro išperos išsinešdino, tai kodėl Kritusieji vis dar čia? – dirstelėjusi per petį paklausė

Sabina.– Dabar jie jau nebe Kritusieji, – atsakė Konoras.Ednė stovėjo greta jo trindamasi virvių nuspaustas rankas.Etanas linktelėjo.– Dabar tai tiesiog kūnai.Pasekiau Persekiotojų žvilgsnius. Siaubingi nemirėliai, mūsų vadinti Kritusiaisiais, gulėjo ant

grindų, virtę apirusiais lavonais. Kai kurie jų atrodė mirę vos prieš kelias savaites, kitų buvo likę tikgriaučiai.

Mūsų priešai išnyko. Ar tai reiškė, kad nugalėjom? Kad karas baigtas?Pažvelgiau į židinį. Riftas buvo dingęs, angoje nebelikę purvinai žalio švytėjimo. Židinys atrodė

tuščias ir tylus.Šėjus atliko savo užduotį. Tikėjausi, kad atbėgs prie mūsų plačiai šypsodamasis, bet jo niekur

nebuvo matyti. Veltui apžiūrinėjau kambarį vildamasi aptikti kokių nors vaikino pėdsakų.Kur jis prapuolė? Širdis ėmė daužytis.– Šėjau! – Tekina pasileidau prie akmeninio židinio.Galvoje sukosi daugybė siaubingų klausimų. Kas, jeigu Riftas įtraukė ir Šėjų? Kas, jeigu didžiulė

Elementų kryžiaus galia sunaikindama Boską pasiglemžė ir Šėjų?– Aš čia. – Šėjus išlindo iš kitos židinio pusės.Elementų kryžiaus sukelta audra buvo nutykusi. Kalavijai ramiai ilsėjosi makštyse ant nugaros.

Vaikino balsas skambėjo įprastai. Šėjus vėl atrodė tapęs savimi.

Tačiau jis buvo ne vienas.Padėjęs ranką Šėjui ant peties šalia stovėjo aukštas vyras tamsiai rudais auksinio atspalvio

plaukais. Tamsiaplaukė moteris šviesiai žaliomis akimis laikė suėmusi vaikiną už kitos rankos.– Kala! – nusišypsojo jis. – Susipažink su mano tėvais Tristanu ir Sara Doranais.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Bibliotekoje tvyrojo baisi netvarka. Iš lauko dribo sniegas. Tai buvo dar ne viskas.Prie dvaro susirinkę vilkai spoksojo į sulūžusias lentynas ir įgriuvusias sienas.– Nevi! – Sabina pamojo dviem pro šalį bėgantiems žvėrims.Nevis su Meisonu stabtelėjo prie mūsų būrelio. Netikėtai išvydę seniai prarastus Šėjaus tėvus,

visi apstulbę tylėjome. Nė vienas mūsų nedrįso paklausti, kaip Tristanas su Sara išsivadavo išportreto ir atsidūrė čia – gal dėl to, kad bijojome juos įžeisti, o gal buvome per daug priblokšti. TikŠėjus atrodė ramus ir šypsojosi nerūpestingai kaip vaikas.

Atvirtęs žmogumi Meisonas susidaužė su Konoru kumščiais.– Kokią velnią čia buvot sumanę?– Ką? – nesuprasdamas susiraukė Konoras.– Turėjote bombą ir nieko mums nesakėte? – pasipiktinęs šaukė Meisonas. – Kodėl neįspėjote? Ar

bent nutuoki, koks stiprus buvo sprogimas? Sienos gabalas prispaudė Grėslųjį, su kuriuo koviausi, irvos nekliudė manęs!

– Meisonai, mes neturėjome jokios bombos, – pasakiau.– Tai kas, po velnių, ten sprogo? – neatlyžo jis, tebešnairuodamas į Konorą.– Kodėl manai, kad dėl sprogimo kaltas aš? – Konoras ėmė kvatotis. – Iš kur, po galais, man

žinoti apie bombas?Nevis gūžtelėjo pečiais.– Mudu pasitarėm ir nusprendėm: jeigu kas galėjo atsinešti bombą, tai tik tu.Konoras pažiūrėjo į Ednę.– Ką pasakysi? Ar už tokius įtarimus turėčiau jiems padėkoti, ar trenkti į snukį?– Užsičiaupk, Konorai, – paliepiau. Ir pridūriau: – Meisonai, siena išgriuvo, Šėjui uždarius Riftą.– Nieko sau, drauguži! Šaunu! – Nevis pažvelgė į Šėjų ir vyptelėjo.Meisonas vis dar raukėsi.– Tai Elementų kryžius iš tiesų buvo bomba?– Meisonai! – suurzgiau. – Jokia bomba čia nesprogo!– Tiesiog magija, – nusišypsojo jam Ednė.– Magiška bomba, – suniurnėjo Meisonas ir staigiai pasilenkė, mat atsivėdėjau jam žiebti. – Ei!

Pusė nugriuvusio namo ir jus galėjo sutrinti į miltus.– Patikėk manim, turėjom daugiau rūpesčių, – atšovė Etanas.– Bet jūs tai padarėt. – Nevis vis dar žiūrėjo į Šėjų. – Taigi mes laimėjom, tiesa?– Tikiuosi. – Šėjaus šypsena išblėso. – Nenutuokiu, kas dabar bus.– Jei jau prakalbom apie pergalę, tai ar įveikėt Grėsliuosius? – paklausiau. – Turiu galvoje

neperėjusius mūsų pusėn.– Kai dvaras sprogo… – Nevis metė man atsiprašomą žvilgsnį, nes Meisonas vien lūpomis ištarė

„bomba“, – Grėsliuosius apėmė panika. Manau, dėl to, kad subyrėjo Sergėtojų tvirtovė.– Mes vis tiek būtume laimėję, – pareiškė Meisonas.Nevis patraukė pečiais.– Aha, tikriausiai. – Jis apžvelgė mūsų būrelį ir susiraukė. Akys trumpam įsmigo į Šėjaus tėvus,

paskui vėl į mane. Nevis sunkiai atsiduso.– Kur Renė?Nusukau žvilgsnį. Brina apkabino mane per liemenį. Aš nepamiršau Renė. Tiesiog laikinai

nustūmiau sielvartą į pasąmonės gelmes, kad galėčiau kovoti. Baisi tuštuma vėl užgniaužė paširdžius,iš naujo prislėgė siaubinga tiesa. Susvyravau. Brina padėjo galvą man ant peties.

Mano tėvas atsakė:– Renė krito mūšyje.Nevis stipriai sugniaužė kumščius.– Kaip?– Emilis jį nužudė, – atsakė mano tėvas.Meisonas suurzgė.– Ar Emilis gavo galą?– Taip, – pasakiau.– Lauke matėme Dekso ir Fei kūnus, – tyliai tarė Nevis. – Tai jūs…– Teko nukauti, kad patektume į dvarą, – linktelėjau.Visi nutilome – tiek daug netekčių aptemdė mūsų pergalę.Žiūrėdama į gaujos narius pašiurpau.– Eikit paskui mane.Pasiverčiau vilke ir nuvedžiau draugus prie Renė kūno. Man palengvėjo, kad jis nebuvo

palaidotas po griuvėsiais. Nuolaužos žiedu supo kūną, tarsi Elementų kryžiaus sukeltas viesulas būtųapsaugojęs jį nuo chaoso.

Susispietėme aplink ratu. Tylėdama žiūrėjau į vilką, kurį pažinojau nuo vaikystės ir su kuriuotikėjausi praleisti visą gyvenimą drauge, vadovauti gaujai. Tėvas stovėjo greta manęs. Klausiamaipažvelgiau į jį.

„Ne, Kala, – į mano mintis prasiskverbė ramūs jo žodžiai. – Tai tavo gauja.“Vėl atsigręžiau į Renė ir žemai nulenkiau galvą, pagerbdama kritusį vadą. Kiti vilkai irgi padarė

tą patį. Pirmoji pakėliau snukį ir užstaugiau – apraudojau Renė mirtį ir savo netektį. Vienas po kitovilkai prisidėjo prie manęs. Mūsų staugimas užliejo biblioteką ir išsiveržė į žiemos naktį. Mirtiesgiesmė dar sustiprėjo – pagerbdami kritusį jaunąjį vadą, lauke užstaugė kiti vilkai. Širdį verianti

vilkų rauda aidėjo naktyje ir skraidino Renė atminimą iki pat žvaigždžių.Vėl atvirtau žmogumi. Staugimas dar ilgai netilo, jo aidą atkartojo vėjas.Kažkas suėmė mane už riešo. Išvydau Ednę.– Ar galiu atsisveikinti? – ji parodė į Renė.Aš linktelėjau. Ednė suklupo greta Renė, paskui visu ūgiu išsitiesė šalia didžiulio tamsiai pilko

vilko. Mergina apkabino jį ir veidu įsikniaubė į kailį.Ednė slėpė savo sielvartą nuo mūsų, bet mačiau krūpčiojant jos pečius. Visa širdimi troškau, kad

turėčiau galią grąžinti jai brolį, kurį pažinti buvo lemta taip trumpai.Šėjus stovėjo atokiau nuo mūsų. Tristanas vis dar buvo apglėbęs sūnų per pečius, Sara laikė jį už

rankos. Vaikino akyse irgi mačiau širdgėlą ir nebylų klausimą.Mano širdyje taip pat kirbėjo klausimas.Ar Renė mirtis pakeitė mano jausmus Šėjui?Pažvelgiau jam į samanų žalumo akis ir sužinojau atsakymą.Nei baisūs potyriai, nei sielvartas neužgesino meilės. Ji tebebuvo gyva. Tokia pat karšta ir laisva

kaip manoji vilkės prigimtis.Aš tikrai mylėjau ir Renė. Mudu siejo ryšys, gauja, praeitis. Jo netektis amžinai paliko randus

mano širdyje. Bet Karės meilės randai ne per daug skiriasi nuo gautųjų mūšyje.Man teko ne kartą rinktis: paklusti savo širdžiai ir eiti su Šėjumi arba atsisakyti meilės ir

susitaikyti su man numatytu gyvenimu. Kassyk apsisprendusi priartėdavau prie Šėjaus ir nutoldavaunuo savo prigimtinio pasaulio.

Mano pasirinkimas atvedė mus čia. Stovėjau savo senojo, įprastinio gyvenimo griuvėsiuose iržiūrėjau į viską apvertusį aukštyn kojom vaikiną.

Žinojau, kad vis dar jį myliu.Kol Ednė drauge su mano gaujos nariais apverkė Renė, aš priėjau prie Šėjaus. Jis išskėtė rankas,

o aš žengiau jam į glėbį ir suėmiau veidą delnais.– Tu likai gyvas, – išspaudžiau šypseną. – Juk sakiau, kad taip bus.– Buvai teisi, – atsakė Šėjus. – Kas dabar?– Mudu likome gyvi. – Prisitraukiau jį ir švelniai pabučiavau.Šėjus pirštais perbraukė man per ašarotus skruostus.– Kala, aš tave myliu.– Sara!Pakėliau akis ir pamačiau Aniką bėgant prie mūsų, tikriau, prie Šėjaus mamos. Strėlė čiupo į glėbį

Sarą Doran. Abidvi moterys apsikabinusios juokėsi ir verkė. Kai galiausiai atsiskyrė, Tristanasnusišypsojo Anikai – šelmiškai kaip ir Šėjus.

– Anika, aš irgi tavęs pasiilgau, – tarė jis. Vadė jį apkabino. Paskui Tristanas žingtelėjo atgal irpažvelgęs į kompaso pavidalo medalioną, kabantį jai ant kaklo, pasakė: – Kaip matau, padareikarjerą.

Anika kvatodamasi atsigręžė į Šėjų.– Kaip tu juos ištraukei?– Nežinau, – atsakė Šėjus. – Kai įgrūdau Boską į Riftą ir jis išnyko, pasijutau stovįs priešais savo

tėvus.– Kur, kokioje vietoje stovėjai? – paklausiau.Šėjus pažvelgė į mamą su tėčiu.– Man tai atrodė kaip tamsus, tuščias kambarys.– Tu buvai įžengęs į užmarštį. Į dviejų pasaulių tarpuribį, – pasakė Sara. – Atvėrei mums kalėjimo

duris.Anika linktelėjo žvelgdama į Šėjų surimtėjusiu veidu.– Tu buvai peržengęs ribą.Šėjus susiraukė.– Ką tai reiškia?– Boskas buvo mus įkalinęs tuštumoje tarp žemės ir pragaro, – paaiškino Tristanas. – Mes buvome

uždaryti vartuose tarp dviejų pasaulių. Sunaikinęs Boską pasiekei mus ir išleidai.Šėjus staiga nutilo. Paėmiau jį už rankos ir sunėriau mudviejų pirštus.– Ar jums skaudėjo? – Anikos akys lakstė nuo Tristano prie Saros.– Ne, – atsakė Sara. – Mūsų kančios buvo ne fizinės. Buvome atskirti nuo mylimų žmonių. Matėme

juos ir žinojome negalį apginti. Ypač savo sūnaus.– Jūs mane matėte? – paklausė Šėjus. – Taigi paveikslas buvo tarsi dvipusis veidrodis?– Ne, – Sara liūdnai nusišypsojo sūnui. – Mes tarsi būdravome.– Miglotai suvokėme laiko tėkmę, – įsiterpė Tristanas. – Be to, nežinojome, ar matome tikrus

įvykius, ar tik Bosko surežisuotą klaikų spektaklį.– Kala! Brina! – Prie mūsų modamas atlėkė Anselis.Brina džiaugsmingai suriko ir išskėtė rankas. Bet ją aplenkė didžiulis rudai sidabrinis vilkas.

Bebėgdamas mano tėvas atvirto žmogumi, čiupo Anselį į glėbį ir prispaudė prie krūtinės.– Tėti! – Anselis jį apkabino.Mudvi su Brina pasileidome prie jų. Tėvas apglėbė ir mudvi. Stovėjome susiglaudę visi keturi,

verkėme ir kvatojomės įsikibę vienas į kitą.Šėjui priėjus prie mūsų, Anselis atsiskyrė.– Šaunuolis! Tu tai padarei!Vis dėlto Šėjaus veidas buvo nelinksmas.– Kas nutiko? – paklausiau.Jo pečiai įsitempė.– Anika sako, kad tai dar ne galas.

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Pasklidus žiniai, kad mūšis baigėsi, į biblioteką ėmė rinktis Persekiotojai. Kai kurie stoviniavobūreliais tyliai kalbėdamiesi ir su nuostaba žvalgydamiesi po nusiaubtą biblioteką. Kiti tuoj patgriebėsi darbo – rinko ant grindų išmėtytas knygas ir gabeno lauk. Treti ėmėsi liūdnos užduoties –palaidoti Kritusiuosius. Persekiotojai pagarbiai nešė į lauką jų kūnus ar griaučius.

– Ką turi galvoje sakydamas, kad dar ne galas? – Man pašiurpo oda.Prie mūsų priėjo Anika.– Prašom paskui mane.Patraukėme ten, kur kadaise buvo bibliotekos siena. Sprogimas išgriovė nemenką dvaro dalį, liko

tik šaltas akmeninis židinys.Palinkau prie Brinos ir sukuždėjau:– Atvesk kitus gaujos narius. – Man pasidarė labai neramu.– Nieko nesuprantu, – pasakė Šėjus. – Boskas išnyko. Aš jį išvariau. Prapuolė ir jo pabaisos. –

Vaikinas mostelėjo į tamsią tuščio židinio angą. – Rifto nebėra.– Jis vis dar yra, – paprieštaravo Anika. – Tik dabar uždarytas.– Vadinasi, Riftą galima atverti iš naujo? – paklausiau.Anika linktelėjo man, bet kreipėsi į Šėjų:– Tu turi jį užantspauduoti.Šėjus prisimerkė.– Kaip tai daroma?– Rifto neįmanoma sunaikinti, bet Elementų kryžiumi kaip antspaudu gali jį atskirti nuo mūsų

pasaulio.Grįžo Brina, vesdamasi mano gaujos narius, Konorą, Ednę ir Etaną, ir man truputį palengvėjo.

Anika pažvelgė į Karius, tada įdėmiai pažiūrėjo į Persekiotojus. Etanas nudelbė akis ir pasimuistė, oKonoras nervingai perbraukė ranka plaukus.

Kas čia dedasi?Ednė drąsiai atlaikė klausiamą mano žvilgsnį, bet akyse spindėjo liūdesys – kitoks, neturintis

nieko bendra su brolio mirtimi, ir nuo jo man pasišiaušė ketera.– Kas nutiks, jeigu kas nors atvers Riftą? – paklausė Šėjus.

– Tik tu gali paliesti kalavijus ir užantspauduoti Riftą. – Anika perbraukė išraižytus kalavijus antsavo medaliono. – Niekas kitas negalės jo atverti.

– Todėl nepereik į tamsiąją pusę. Sutariam? – tarė Konoras.Ednė žiebė alkūne jam į šonkaulius. Persekiotojas metė jai įspėjamą žvilgsnį. Dabar nebeliko

abejonių, kad visi jie kažką slepia.Įsmeigiau akis į Aniką ir griežtai paklausiau:– Ir tai viskas?Ji akimirką atlaikė mano žvilgsnį, paskui nusuko akis.Šėjus irgi suprato, kad vadė kažką slepia.– Ką visa tai reiškia?Kambaryje įsiviešpatavo netikrumas. Gaujos nariai nervingai dirsčiojo į mane. Suleidau nagus į

delnus. Mano tėvas suurzgė.– Ar tai išdavystė? – Jis pašnairavo į Aniką.– Ne! – Vadė atsitiesė ir įsakmiai pareiškė: – Šitaip tiesiog turi būti.– Apie ką, po velnių, čia kalbat? – Šėjus žengė prie Anikos.Ši kietai sučiaupė lūpas. Konoras atsistojo tarp jos ir Palikuonio.– Vade, reikia jiems pasakyti, – tarė Konoras. – Esame jiems skolingi. Šitai ir kur kas daugiau.Etanas pabalo, kakle išsišovė gyslos. Sabina nustebusi pakėlė į jį akis – Persekiotojas vengė jos

žvilgsnio.Anika nusigręžė į tuščią židinį, bet prakalbo garsiai, kad visi girdėtume:– Kai išvijai Skelbėją, jis nukeliavo į pragarą su savo išperomis. Bet ne su visomis. Norėdami

įgyti valdžią, Sergėtojai buvo iškreipę Žemės dėsnius.Man suakmenėjo širdis. Prisiminiau, kaip Silasas žiūrėjo į mane kaip į laboratorinę žiurkę ir visus

Karius vadino gamtos klaida.Anikai už nugaros iššiepiau iltis.– Tu turi galvoje mus.– Iš dalies, – atsakė ji neatsigręždama. – Kariai yra tik viena iš daugelio rūšių, kurias sukūrė

Sergėtojai, šimtmečius mindžiodami šią Žemę. Be galo ilgas jų pačių gyvenimas irgi yra gamtosdėsnių pažeidimas.

– Anika, kas atsitiks Kariams, kai bus užantspauduotas Riftas? – paklausė Šėjus.Vadė lėtai atsigręžė.– Elementų kryžiui užantspaudavus Riftą, gamtos dėsniai bus atkurti ir visi Sergėtojų padarai grįš į

savo pirminį būvį.Šėjus susiraukė.– Kaip suprasti?Apstulbusi spoksojau į Aniką, nes suvokiau tiesą.– Tai reiškia, kad mes liksime vilkais.Anika linktelėjo ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.Šėjus suraukė kaktą.– Betgi jūs ir esate vilkai.

– Ne, – lėtai paprieštaravau. – Mes liksime vien vilkais. Nebegalėsime pavirsti žmonėmis. –Pašnairavau į Aniką. – Aš teisi?

– Taip, – atsakė Anika. – Kariai buvo sukurti iš žvėrių, jų sielos kaip vilkų, tik jie buvo priverstidalytis žmogiškuoju pavidalu, kad geriau tarnautų Sergėtojams.

– Vadinasi, nebegalėsime virsti žmonėmis? – paklausė Meisonas.– Atgausite tikrąją savo esybę, – atsakė Anika.Sabina dėbtelėjo į Etaną.– Žinojai tai?Sukandęs dantis Persekiotojas prisivertė žvilgtelėti įsiutusiai merginai į akis.– Taip.Sabina jį atstūmė.– Ir nieko nesakei!Etanas stipriai suspaudė jos rankas.– Atleisk.– Kodėl? – Sabina iš pykčio drebėjo ir akimis svaidė žaibus.– Nesitikėjau, kad sulauksim šitos akimirkos. – Etanas liūdnai nusišypsojo ir prispaudė ją prie

krūtinės. – Man tai irgi nepakeliama. Nenoriu tavęs netekti.Mane nuvėrė aštrus skausmas, bet Sabina su Etanu buvo ne vieninteliai mane jaudinantys

įsimylėjėliai. Susiradau akimis Anselį – jis išbalęs drebėjo. Brina stovėjo greta jo išpūtusi akis, jivis dar negalėjo patikėti, ką išgirdusi.

Šėjus pasekė mano žvilgsnį ir atsigręžė į Aniką sugniaužęs kumščius.– Nesulauksit, – tarė jis. – Nieku gyvu šito nedarysiu.– Tu privalai.– Negalit šitaip pasielgti su sąjungininkais!Šėjaus riksmai atkreipė kitų Persekiotojų dėmesį. Jie ėmė iš lėto artintis. Kai kurie apsupo gaują,

kiti susibūrė prie Anikos pasirengę išsitraukti ginklus.– Mėšlas! – Konoras pasitrynė smilkinius. – Anika, mes negalime kautis su šiais Kariais. Jie

draugai, dėl mūsų rizikavę gyvybe.– Neturime iš ko rinktis. – Vadės žvilgsnis tapo plieninis. – Riftą reikia užantspauduoti.– Ne! – Anselis nustūmė Briną, bet Tesa jį sulaikė ir neleido prasibrauti prie Anikos. – Tai mano

šeima! Be vilkų aš liksiu vienas.Tesa palinko prie mano brolio.– Anseli, tu gyvensi su mumis. Mes tavim pasirūpinsim.Jis pratrūko raudoti. Tėvas išvadavo sūnų iš Tesos glėbio.– Anseli, – sumurmėjo jis. – Būk stiprus. Tu šitai ištversi.Spoksojau į tėvą, negalėdama patikėti savo ausimis.– Tu nori, kad taip nutiktų?– Kala, noras čia nevaidina jokio vaidmens, – ramiai atsakė jis. – Tai būtinybė. Sergėtojų atneštas

į šį pasaulį blogis nebeturi sugrįžti.Meisonas mane pribloškė.

– Kala, jis teisus.Nevis irgi linktelėjo.– Esame ir visada buvome vilkai.Anseliui šluostantis ašaras, Meisonas priėjo ir tvirtai jį apglėbė.– Dovanok, drauguži.– Nėr už ką, – Anselis šyptelėjo puse lūpų. – Mano tėvas teisus. Aš ištversiu, blogis turi būti

sunaikintas.– Anseli! – mano balsas užlūžo.– Viskas gerai, sesute. – Jis gailiai šypsojosi. Pilnos sielvarto brolio akys nukrypo į Briną.

Sustingau, prisiminusi Anselio žodžius Akademijos kieme.Aš praradau savo galias ir jų nebesusigrąžinsiu. Kada nors Brina tai supras ir mane paliks. Ir

teisingai padarys.Drebėdama beviltiškai ieškojau kokios nors išeities. Mane slėgė sunkus tėvo žvilgsnis. Viena

vertus, žinojau, kad jis teisus, kaip ir Anika. Sergėtojai iškreipė pasaulį, sulaužė gamtos dėsnius.Žemėje nebeturi likti jokių jų veiklos pėdsakų. Mane baugino ne tai, kad amžinai liksiu vilke. Taibuvo keista, bet savotiškai džiugino. Laukinio gyvenimo šauksmas siekė atokiausias mano sieloskerteles. Nujaučiau, kad mano tėvas, Meisonas ir Nevis jau pasidavė šiam šauksmui.

Antra vertus, norėjosi priešintis, kovoti. Padėjome tiek daug pastangų ir turėsime šitaip brangiaisumokėti? Neįsivaizdavau gyvenimo be greta šuoliuojančio Anselio. Jis buvo mano gaujos narys,mano brolis. Jis turi likti su mumis. Ir su Brina.

Ji verkė ir tiesė į Anselį rankas, bet šis purtydamas galvą pasitraukė šalin.– Palaukit. – Sabina išsivadavo Etanui iš glėbio ir ėmė artintis prie Anikos.Persekiotojai išsitraukė kardus ir užstojo jai kelią. Etanas nusikeikė ir nutaikė į juos arbaletą.– Čiagi dabar! – Sabina išsprogino akis. – Neketinu tavęs pulti, tiesiog noriu paklausti.Anika kilstelėjo antakius.– Kai Anselis papasakojo, ką Sergėtojai jam padarė, pasakei, kad vilkiškumo jam negrąžinsi.– Tiesa, – atsakė Anika. – Tai pažeistų mūsų nuostatas. Mes nenaikiname vilkų ir neverčiame jų

Kariais.Sabina giliai atsiduso.– O kas, jeigu jums nereikės naikinti vilko?Etanas palengva nuleido arbaletą.– Liaukis, Sabina.Nekreipdama dėmesio į Persekiotoją ji pažvelgė į Anselį.– Kas, jeigu vilkiškumas bus atiduotas laisva valia?Įsistebeilijau į Sabiną. Negali būti, kad ji šitai siūlo. Ar gali?– Nesuprantu, – tarė Anika.Anselis išplėtė akis.– Tu taip padarytum?Sabina linktelėjo, paskui vėl pažiūrėjo į Aniką.– Jei tik įmanoma.

Etanas puolė prie Sabinos.– Liaukis, šito jau per daug.– Ne tau spręsti. – Ji sulaikė Persekiotoją uždėdama ranką jam ant krūtinės.Etanas apkabino Sabiną, bet ši vėl kreipėsi į Aniką:– Ar atėmę iš manęs vilkiškumą galėsite atiduoti jį Anseliui? – tvirtu balsu paklausė Sabina.– Taip. – Anika nuvėrė ją skvarbiu žvilgsniu. – Bet tik tada, jei atiduosi jį laisva valia.Anselis ėmė drebėti, jo veide šmėsčiojo ir viltis, ir baimė.– Ak, Sabina, – sukuždėjo Brina.Etanas atgręžė merginą į save.– Palauk.– Negi taip karštligiškai trokšti manęs atsikratyti? – kreivai šyptelėjo ji.– Po velnių, žinoma, ne. – Etanas čiupo Sabiną už rankos, tarsi bijodamas, kad neišsprūstų. – Negi

manai, kad paleisčiau tave, jei galėčiau rinktis?– Tai kodėl ginčijiesi? – paklausė ji.– Todėl, kad nenoriu, jog tai darytum dėl manęs, – atsakė Persekiotojas. – Negaliu tavęs to

prašyti.– Ne dėl tavęs, – pareiškė Sabina ir švelniai jį pabučiavo. – Tu esi tik premija.Etanas sunėrė savo pirštus su Sabinos.– Tikrai apsisprendei?– Tikrai apsisprendžiau, kad nenoriu grįžti į Veilį, – tarė Sabina. – Apsimesti, kad ten mano vieta.

Nuolat prisiminti, kad gyvenime nebepatirsiu laimės.– Šis gyvenimas baigtas, – pasakiau. – Sergėtojų nebėra. – Nors ir labai norėjau, kad brolis

atgautų vilkiškumą, rūpėjo įsitikinti, kad Sabina bus laiminga be gaujos.– Žinau, Kala, – atsakė ji. – Bet aš taip renkuosi.Nevis čiupo Sabiną į glėbį.– Tikrai to trokšti?Ji linktelėjo ir padėjo galvą Neviui ant peties.– Mes tavęs ilgėsimės, – tarė jis, bučiuodamas Sabiną į skruostą.Ši atsigręžė į Aniką.– Darau tai laisva valia. Paimk mano vilkiškumą ir vėl padaryk Anselį Kariu.Kūkčiodama Brina metėsi prie Sabinos ir ją apkabino.– Tik nereikia, – suurzgė Sabina, bet jos akys įtartinai sublizgo. – Nekelk čia scenų.Anika pamojo Tesai.– Tam mums reikės eliksyro ir gydūnės.Tesa linktelėjo, prasiskynė kelią pro Persekiotojus ir išėjo iš bibliotekos.Strėlė atidžiai nužvelgė gaują.– Jeigu mes šitai padarysim, ar sutiksit, kad Riftas būtų užantspauduotas?Mudu su tėvu susižvelgėme.Buvau beprabylanti, bet Šėjus mane aplenkė.– Ne.

Mudvi su Anika apstulbusios sužiurome į vaikiną.– Kodėl? – paklausė ji.Šėjus lėtai papurtė galvą ir atsiprašomai pažvelgė į mane.– Yra dar šis tas. Prieš sutikdamas turiu kai ką sužinoti.Anika lūkuriavo.– Kariai liks tik vilkais, – pasakė jis.Vadė linktelėjo.Tada Šėjus rimtai pažvelgė man į akis.– O kas nutiks man?Anika išbalo, o mano širdis ėmė daužytis. Nukrėtė šiurpas – supratau, kodėl jis to paklausė. Šėjus

buvo gimęs žmogumi, tai aš jį paverčiau vilku.Būsimą vilkės gyvenimą įsivaizdavau tik drauge su Šėjumi. Nė nedingtelėjo, kad, mums praradus

žmogiškąjį pavidalą, Šėjus gali likti žmogumi.Bet ar jis norės eiti su mumis? Gal ginčijasi todėl, kad nenori likti vilku?Anika vis dar tylėjo.– Aš irgi esu vilkas, – pareiškė Šėjus. – Bet gimiau žmogumi.Vadė tik bejėgiškai linktelėjo.– Kas nutiks man, kai užantspauduosiu Riftą?Nužvelgiau savo draugų Persekiotojų veidus. Konoras, Etanas ir Ednė žvelgė į Aniką. Visi buvo

suglumę, nė vienas nežinojo atsakymo.Vadė pasičiupinėjo medalioną ir atsiduso.– Man labai gaila, Šėjau.Vaikinas sunkiai nurijo seilę.– Kodėl?– Todėl, kad nežinau, ką atsakyti.

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

– Kaip galite nežinoti? – Šėjus sukando dantis.Anika atlaikė Palikuonio žvilgsnį.– Mes nė manyti nenumatėme, jog Karė pavers tave vilku, rinktiniu vadu.Nuo jos žvilgsnio susigūžiau.– Tu gimei žmogumi, – tarė vadė. – Todėl spėju, kad liksi su mumis.– Nebūsiu vilkas, – sukuždėjo Šėjus. – Tu esi tikra?Man pasidarė klaiku.– Iš kur galit žinoti? – įsiterpė Meisonas. – Šėjus yra vilkas. Vienas mūsiškių.Žiūrėdamas į Šėjų, Nevis linktelėjo.– Drauguži, tu visada buvai vilkas. Tas pavertimas buvo vien technika.– Ar tai tiesa? – paklausė Šėjus Anikos. – Ar yra tikimybė, kad pavirsiu vilku, o ne liksiu

žmogumi?– Užantspaudavęs Riftą, susigrąžinsi tikrąją savastį, – tarė Anika. – Tik šitiek galiu tau pasakyti.– Aš… – Šėjus užsikirto.– Sūnau! – Sara priėjo ir apkabino jį per pečius. – Turi tai padaryti.Šėjus pažvelgė į motiną, į geras, kupinas meilės akis.Mano širdis daužėsi, krūtinę prislėgė sunkumas. Jei Šėjus nepavirs vilku, galės likti su tėvais ir

pažinti žmones, nuo kurių buvo atplėštas. Pradėti naują gyvenimą.Bet aš neteksiu vyro ir vado, su kuriuo galėčiau medžioti ir valdyti gaują.Tarsi perskaitęs mano mintis Šėjus kreipėsi į mane:– Kala…Prisiverčiau nuryti sprangų gumulą.– Anika teisi.Šėjus susigūžė tarsi įskaudintas mano žodžių, bet linktelėjo.Anika nulenkė galvą.– Ačiū tau.Šėjus tylėjo.– Palūkėkit, – tarė Konoras. – Jei Sabina nusprendė likti žmogumi, gal taip gali nuspręsti visi

Kariai?– Sabina atiduos savo vilkiškumą Anseliui, – paaiškino Anika. – Jei kiti Kariai panorėtų tapti

žmonėmis, mums tektų sunaikinti jų vilkiškumą.Kūnas nuėjo pagaugais.– Šitaip Sergėtojai padarė Anseliui.Vadė krestelėjo galvą.– Bet jūs būtumėte žmonės, – pasakė Konoras. – Juk tai pusė bėdos, tiesa?– Drauguži, – atkirto Nevis, – tu tikrai niekada nesi buvęs vilku.– Ir vis dėlto Sabina panoro tapti žmogumi, – ginčijosi Konoras.– Tai kas kita, – drebėdama atsakė ši. – Man gaujos gyvenimas ne toks svarbus kaip kitiems.– Juk matei, kas nutiko Anseliui, netekusiam vilkiškumo, – pareiškiau. – Jis palūžo. Vilkiškumas

yra mūsų esmė. Ir rinktis čia nėra iš ko.Etanas susiraukęs pažvelgė į Sabiną.– Ar tau skaudės?– Fiziškai – taip, – atsakė ji. – Žinau, kad skaudės. Bet aš šito noriu. Vilkiškumas iš Anselio buvo

atimtas prievarta. Jis graužiasi dėl pavogto gyvenimo. O aš pati renkuosi likti žmogumi. Tai visai kaskita.

– Ar jūs visi jaučiatės kaip Anselis? – paklausė Konoras. – Renkatės verčiau likti vilkais?– Mes esame gauja, – atsakė Meisonas. – Ir mūsų vieta miške.– O kaip tavo dainavimas? – Ednė pažiūrėjo į Nevį.– O kas, tavo manymu, yra staugimas? – vyptelėjo šis.– Rodos, man šito nelemta suprasti, – atsiduso Konoras.– Ir nesitikėjau, kad tu suprasi, – pasakiau. – Jei kada būtum galėjęs lėkti su mumis tyrais,

medžioti, būtum girdėjęs mėnulio kvietimą vidurnakčio miške – tada suvoktum, ką jaučiam mes.Konoras suglumęs žiūrėjo į mane, o aš į Šėjų. Vaikino žvilgsnis buvo apniukęs. Priėjau artyn.– Bet tu esi tai patyręs, – sušnibždėjau. – Todėl supranti mus.Šėjus linktelėjo ir sunėrė mudviejų pirštus. Taip stipriai, kad net suskaudo.– Prisimenu naktį, kai tu mane pavertei. Mudu medžiojome mėnesienoje. Skuodėme mylių mylias

nejausdami jokio nuovargio. Niekas negali prilygti šiam jausmui.Žiūrėjau į Šėjų, prieš akis atgijo prisiminimai. Mano vyras. Mano rinktinis vadas. Kaip bėgsiu be

jo per miškus? Vis dėlto teks paaukoti savo troškimą kilniam tikslui. Kadaise aš paklusau širdiesbalsui ir nusekiau paskui uždraustą meilę, bet dabar mudviem su Šėjumi nebėra išeities.

– Man labai gaila, – pasakiau ir padėjau galvą jam ant peties. – Turime tai padaryti.– Žinau, – atsakė Šėjus, kilstelėjo man smakrą ir pabučiavo.– Anika… – Tesa atsivedė moterį, vilkinčią mėlynu apsiaustu su gobtuvu.Kai toji nusilenkė vadei, medžiaga suribuliavo kaip jūros vanduo. Į biblioteką rinkosi ir aplink

mus susibūrė daugybė susidomėjusių Sergėtojų ir Karių – kai kurie vilkų pavidalu, kiti atsivertęžmonėmis.

Anika ištiesė ranką gydūnei.– Miriama, ačiū, kad atėjai.

Sabina su Anseliu pro minią prasibrovė prie gydūnės, o aš likau su Šėjumi.Kai paliečiau jam ranką, vaikinas vos šyptelėjo ir greitai nusuko akis.– Sabina nemažai paaukos.– Taip, – tariau. – Manau, ji elgiasi teisingai. Su Etanu bus laimingesnė negu su mumis.– Laimingesnė, – tyliai pakartojo Šėjus.– Kaip jautiesi tu? – paklausiau.– Dar nežinau, – atsakė Šėjus. – Negaliu apsispręsti, ką jausti – gal taip geriausia. – Vaikinas vėl

pažvelgė į mane, šįsyk ilgėliau. – O kaip tu?– Aš bijau. – Paėmiau Šėjų už rankos. Niekad anksčiau nebuvau taip sakiusi, bet tai buvo tiesa.

Galimybė prarasti Šėjų man kėlė siaubą. – Jei turėtume iš ko rinktis…– Suprantu. – Jis pasilenkė ir pabučiavo mane. – Suprantu, Kala. Neatsiprašinėk. Man šito

nereikia.Šėjus mane apglėbė. Mudu sužiurome, kaip Miriama liepia Anseliui ir Sabinai susikabinti už

rankų. Gydūnė priglaudė pirštų galiukus abiem prie smilkinių ir ėmė murmėti. Iš jos lūpų greitailiejosi nesuprantami žodžiai.

Sabina aiktelėjo. Etanas metėsi prie jos, bet Konoras jį sulaikė.– Netrukdyk jai, – tarė Konoras.Etanas sukando dantis, o paskui išbalo, kai Sabinos aiktelėjimas virto klyksmu. Anselis

trūksmingai kvėpavo, bet, rodos, nejuto skausmo kaip Sabina. Suklikusi dar kartą Sabina parklupo.Tuo pat metu suriko ir Anselis, bet jo riksmas virto staugimu. Ten, kur prieš akimirką stovėjovaikinas, dabar išdygo jaunas vilkas.

– Atlikta. – Miriama nusilenkė Anikai.– Sabina! – Etanas prasibrovė pro smalsuolius.Ši vis dar klūpodama drebėjo. Paskui pakėlė ranką.– Man viskas gerai. Bus gerai. – Bet nesipriešino, kai Etanas ją pakėlė ir nusinešė ant rankų.Ruda vilkė pralindo pro Persekiotojus ir pribėgo prie Anselio. Brina inkštė, šokinėjo aplink jį,

kepštelėjo letena ir palaižė snukį. Prie jų iš minios atlėkė dar du vilkai. Nevis su Meisonu sukdamiratus apie Anselį viauksėjo ir džiaugsmingai grybščiojo draugą dantimis. Taip įsisiautėjo, kadnebeskyrei, kur snukis, kur uodega.

– Eik pas juos, – paragino Šėjus. – Esi jų vadė.Atsigręžiau į Šėjų.– Tu irgi.– Jau nebe. – Šėjus liūdnai šypsodamasis papurtė galvą. – Jeigu išvis kada nors buvau.– Šėjau…– Tiesiog eik. – Stumtelėjęs mane jis išnyko Persekiotojų minioje.Susitaikiusi su tuo, kad mūsų keliai išsiskyrė, pasiverčiau vilke ir nurisnojau prie gaujos.„Anseli!“ – įsispraudusi tarp Meisono ir Nevio bakstelėjau broliui snukiu.„Negaliu patikėti, – sucipo Anselis, sukdamasis ratu. – Aš tiesiog negaliu patikėti.“„Be tavęs gauja būtų ne gauja. – Švelniai krimstelėjau broliui ausį. – Man smagiausia įsakinėti

tau.“

Staiga Nevis viauktelėjo – apsigręžiau ir pamačiau šalia Sabiną. Žiūrėjo į mus įsikibusi į Etaną.Atvirtęs žmogumi Anselis priėjo prie jos.– Gerai jautiesi? – Sabina nusišypsojo beveik nuoširdžiai.Anselis linktelėjo.– O kaip tu?– Man viskas bus gerai, – atsakė ji.Anselis nedrąsiai išskėtė rankas. Sabina nusikvatojo ir apkabino jį.– Ačiū, – padėkojo brolis, tvirtai spausdamas ją glėbyje. – Lieku tau amžinai skolingas.– Padaryk Briną laimingą, – pasakė Sabina. – Ji man bent kiek patiko.Anselis nusišypsojo, paskui griežtai pažvelgė į Etaną.– Jei kada nors sudaužysi jai širdį, aš tave sumedžiosiu ir papjausiu.Etanas vyptelėjo.– Turėsiu galvoje.Anikai išdygus šalia, džiaugsminga mano nuotaika išsisklaidė. Prie jos ryžtingu veidu stovėjo

Šėjus.– Metas.Paėmiau Šėjų už rankos ir mudu nuėjome prie židinio.Mano tėvas sekė per žingsnį įkandin.– Išsivedu gaują į lauką, – tarė jis. – Turbūt mums neverta likti, kol Šėjus užantspauduos Riftą.Linktelėjau.– Suprantu, kad nori pasilikti ilgiau. – Tėvas pažvelgė į Šėjų. – Bet neužsibūk.– Gerai.– Jūs išeinate dar viskam nepasibaigus? – paklausė Šėjus, kai mano tėvas pasivertė vilku ir

liuoktelėjo pro išgriuvusią sieną. Kiti gaujos nariai pasekė juo ir susibūrė dvaro sode.– Aš nenoriu tavęs palikti, – pasakiau. – Bet turiu laikytis atokiau. Užspeisti vilkai yra pavojingi.

Jei liksiu viduje…Šėjus mane pertraukė:– Suprantu.Atsivertę žmonėmis, Nevis, Meisonas, Brina ir Anselis atskubėjo per kambarį prie Šėjaus.– Eikite su mano tėvu, – pasakiau. – Mums čia likti nesaugu.– Žinoma, – atsakė Meisonas, apglėbdamas Šėjų. – Bet negi manai, kad išeisim neatsisveikinę?– Tik trumpam, – sumurmėjo Anselis, nudelbęs akis. – Atsisveikinam tik trumpam.– Drauguži, mes tavęs lauksim. – Nevis sumušė delnais su Šėjumi. – Tu esi gaujos narys!Šėjus išspaudė šypseną.– Ačiū.– Kad ir kas nutiktų, pasirūpink savimi. – Meisonas stipriai apglėbė Šėjų.– Pasirūpinsiu, – pažadėjo tas.Nevis linktelėjo Šėjui, juodu su Meisonu pasivertė vilkais ir išbėgo palikdami mus su Brina ir

Anseliu.Brina neišspaudė nė žodžio, tik žiūrėjo į mudu su Šėjumi, šniurkščiojo ir šluostėsi akis. Ji stengėsi

ką nors išlementi, bet springo ašaromis. Galiausiai mergina išskėtė rankas, čiupo Šėjų į glėbį irpabučiavo į skruostą. Paskui pasivertė ruda vilke ir nušuoliavo į lauką.

Anselis buvo susikišęs rankas į kišenes. Jis mindžikavo ir purtė galvą.– Tu labiau negu aš nusipelnei būti su gauja.– Nepliurpk nesąmonių. – Šėjus tvirtai apkabino Anselį. – Esi ten, kur ir turi būti.Apglėbęs Šėjų Anselis kažką sumurmėjo – taip tyliai, kad aš neišgirdau. Tasai vyptelėjo.– Greitai pasimatysim, – pasakė man Anselis ir nurūko paskui kitus.Šėjus įdėmiai žvelgė į mane. Nustebinta jo veido išraiškos pakėliau antakį. Rodos, vaikinas iš

paskutiniųjų tramdė juoką.– Ką Anselis tau pasakė?– Pasakė, kad negaliu likti su Persekiotojais, – Šėjus nusišypsojo. – Nes tik aš vienas pajėgiu

apsaugoti jį nuo tavo pašaipų.– Aš nesišaipau iš brolio, – atsakiau irgi šypsodamasi. – Nebent jis to nusipelno.– Šėjau! – pašaukė Anika.– Turbūt nebeverta ilgiau atidėlioti. – Jis pasigręžė eiti.Čiupau Šėjų už rankos ir prisitraukiau. Apkabinau kaklą ir prisiglaudžiau visu kūnu. Į savo bučinį

sudėjau viską, ko neišsakiau žodžiais. Troškau, kad suprastų, ką jaučiu, kodėl taip baiminuosi jįpaleisti. Vaikino rankos nuslydo mano nugara, stipriai suspaudė ??mentes.

Ilgai ir karštai jį bučiavau, bet galiausiai turėjau atšlyti.Šėjus perbraukė pirštais man per lūpas.– Ačiū, kad mane išgelbėjai.– Aš tavęs neišgelbėjau, – atsakiau. – Tai tu nugalėjai Skelbėją.Jis pasilenkė ir švelniai mane pabučiavo.– Kalbu ne apie šią dieną.Mudviem artinantis prie Anikos, susirinkę Persekiotojai nenuleido akių.– Tau reikės Elementų kryžiaus. – Anika parodė į kalavijus Šėjui ant nugaros.– Ką turėsiu daryti? – paklausė jis.– Aukštai iškėlęs sukryžiuoti kalavijus ore ir atkartoti Palikuonio ženklą, – paaiškino Anika. –

Paskui ištarti: obtineo porta.– Obtineo porta, – sumurmėjo Šėjus.Židinio gelmėse blykstelėjo žalia šviesa, tarsi trumpam būtų prasimerkęs milžiniškas akies vokas.Šėjus dirstelėjo į Aniką.– Jis dar čia, tiesa?Vadė linktelėjo ir pažvelgė į tamsią židinio angą.– Štai kodėl turi tai padaryti.Šėjus atlošė pečius.Persekiotojai bibliotekoje nuščiuvę žiūrėjo į jį, einantį prie paslėpto Rifto.Šėjus laikė atkišęs kalavijus: žemės ir oro ginklą iškėlė statmeną, o vandens ir ugnies – gulsčią.

Tada giliai įkvėpė, stabtelėjo ir atsigręžė į mane.Priėjau prie jo ir uždėjau pirštus ant sprando, perbraukiau tatuiruotę. Šėjus sudrebėjo.

– Nežinau, ar įstengsiu tai padaryti.– Turi padaryti, – pasakiau, bet sulig kiekvienu kvėpsniu mano širdis plakė vis lėčiau, krūtinę

užgulė tarsi akmuo.– Kala, aš negaliu tavęs palikti.Užsimerkiau – puikiai supratau, ką patiria Šėjus, nes toks pat sielvartas gniaužė ir mano širdį. Ką

tik praradau vieną mylimą žmogų, o netrukus neteksiu ir kito. Tačiau nieko nepakeisi.Sergėtojų pasaulis buvo paremtas godumu ir žiaurumu. Jis turėjo būti sunaikintas, tegu ir labai

didele kaina.Prisiverčiau atsimerkti ir išvydau žibančias žalias Šėjaus akis. Pasilenkusi priglaudžiau lūpas jam

prie tatuiruotės.– Aš tave myliu. – Paskui išskėčiau pirštus ir prispaudžiau delnus prie nugaros – vyliausi, kad

visata išgirs mano maldavimą ir leis vilkiškajam Šėjaus pradui nugalėti žmogiškąjį. Kitaip… ašliksiu viena.

Turiu savo gaują, bet ar gyvensiu drauge su ja? Jau įsivaizdavau, ką darysiu, jei Šėjus liksžmogumi. Tapsiu vieniša vilke ir klajosiu po tyrus. Mano tėvas vadovaus gaujai, kaip buvo įpratęs.

Gal viskas taip ir turi būti?– Kala! – Šėjus suraukė kaktą. Jis matė šiurpstant mano odą, drebant raumenis.– Aš tave myliu, – sukuždėjau paskutinį kartą, klausydamasi mane kviečiančių gaujos narių

staugimo naktyje. – Užantspauduok Riftą.

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Esu sukurta kariauti, bet ką daryti Kariui, laimėjusiam paskutinį mūšį?Šėjus žvelgė į tuščią židinį. Progiesmiu tardamas užkeikimą, jis lėtai sukryžiavo kalavijus. Tada iš

židinio gilumos ėmė veržtis tamsa. Šėšėliai apgaubė Elementų kryžių, apsivijo ašmenimis ir ėmėtraukti Šėjų artyn. Kalavijams pasisukus dvidešimt penkių laipsnių kampu, Šėjus sustingo. Tamsasutirštėjo, surakino kryžių, paskui toje tamsybėje ėmė švysčioti vaivorykštinės švieselės ir mirgėtitarsi žvaigždės.

Virš kalavijų tvykstelėjusi šviesa pasiekė Šėjaus pirštus, ir vaikinas krūptelėjo. Blizgančiaiskaspinais ji apvijo jam rankas ir krūtinę. Kai šviesa pasiekė Šėjaus sprandą ir mano pirštus, manokūnas irgi ėmė kibirkščiuoti.

Šviesa akino, darėsi vis ryškesnė, kol galiausiai nieko nebeįžiūrėjau – net Šėjaus, nors tebelaikiaupirštus jam ant sprando. Oras aplink mane pritvinko galios ir švytėjimo.

Maniau, kad skaudės. Anselis sakė, kad netekdamas vilkiškumo labai kentėjo, jautėsi tarsideginamas ir plėšiamas pusiau.

O aš nejutau skausmo. Jokio. Nė menkiausio. Mane užliejo šviesa, džiaugsmas ir svaigulys,skridau lyg ant sparnų. Nusimečiau nuo pečių man primestą naštą.

Staiga supratau tiesą – ji kaip sprogimas nušvietė protą.Aš laisva.

EPILOGAS

Nesidairyk į didįjį praeities blogį, kliaukis didžiuoju ateitiesgėriu.

Thomas Hobbes, Leviathan

Sabina pašiurpo, ji gailėjosi nepasiskolinusi iš Etano megztinio. Saulės spinduliai skverbėsi propastolius, aplipusius Rauano dvarą, bet juos dengiantis brezentas nesulaikė besiskverbiančio įbiblioteką žiemos šalčio. Negelbėjo ir vietomis sustatyti šildytuvai.

Sabina perjuosė dar vieną dėžę limpama juosta, ant viršaus juodu žymikliu užrašė: XVII amžiausistorija. Visos iki šiol jos supakuotos knygos buvo istorinės. Ir labai senos. Negi šioje bibliotekojenėra įdomių knygų?

– Ar dar nebaigei? – Į biblioteką įžengė Etanas. – Kodėl šitiek knygų dar mėtosi ant grindų?– Apsimesiu, kad negirdžiu tavo žodžių. – Sabina pastatė dar vieną dėžę ant vis augančios krūvos.

Šios knygos bus nuvežtos į Akademiją, sukataloguotos ir saugomos. – Antraip gali man nebepatikti.Etanas nusikvatojo. Sabina priėjo prie jo, trindamasi sugrubusias rankas. Etanas susiraukė, tuoj

pat nusivilko juodą odinį švarką ir apgaubė merginai pečius.– Kodėl nepasiėmei megztinio?– Kaipgi, kaipgi, tu buvai teisus, – atsakė Sabina, tvirčiau susisiausdama tebešiltą nuo

Persekiotojo kūno švarką. – Gali džiaugtis. Kitą kartą bus mano tiesa. – Pažvelgusi į pastolius ji tarė:– Nereikėtų taip šalti ir remontas eitųsi kur kas sparčiau, jeigu dvarui atstatyti neplukdytumėtespecialių akmenų.

– Šis pastatas įtrauktas į Nacionalinį istorinių vertybių registrą. – Etanas patraukė pečiais. – Be tųakmenų neapsieisim.

– Nuostabu, – atšovė Sabina. – Baigiu nušalti čia subinę.– Tikrai? – Etanas išpūtė akis. – Tai būtų baisu. Leisk pažiūrėti.Persekiotojas puolė artyn, Sabina sucipo. Jiems belakstant aplink dėžes su knygomis, atsidarė

portalas.

– Sveiki gyvi! – žvaliai kaip kaubojus pasisveikino Konoras, įšokdamas į biblioteką.Paskui jį purtydama galvą įžengė Ednė.– Konorai, nešūkalok. Nors ir labai norėtum, nesi kaubojus. – Ednė uždarė portalą ir įsisprendusi

rankomis į šonus atsigręžė į jį.– Atleiskit, jeigu jus įžeidžiau, panele. – Persekiotojas pavaizdavo nukeliąs skrybėlę.Ednė pašnairavo, bet, Konorui puolus ją kutenti, pratrūko juokais.– Liaukis! – spiegė ji. – Tuoj pat! Atsiimu savo žodžius. Tu tikras kaubojus!Konoras apkabino Ednę ranka ir nusišypsojo Etanui.– Kaip sekėsi? – paklausė jis. – Ar radot?Sabina nusuko akis. Konoras uždavė klausimą, kurio mergina nedrįso ištarti garsiai, nors jis

sukosi mintyse nuo pat Etano grįžimo.Išvydęs susijaudinusį Sabinos veidą, Etanas atsikrenkštė.– Aha, tai buvo nesunku. Aptikome ten, kur ir manėme.– Senų vietų trauka. – Konoras gūžtelėjo pečiais. – Tai suprantama.– Vis dėlto keistoka, – paprieštaravo Ednė. – Kaip manot? Grįžti prie Haldžio po viso to, kas

nutiko?– Tai jų teritorija. – Sabina pažvelgė į Ednę, paskui įsižiūrėjo į tolį. – Jie neatsiejami nuo to

kalno. – Palūkėjusi Sabina prakalbo švelniau: – Ar atrodo laimingi?– Tikrai atrodo. – Etanas priėjo arčiau ir paglostė Sabinai ranką. – Kitą kartą galėsi eiti drauge ir

pati pamatysi.Žiūrėdama į geras Etano akis, Sabina prisivertė nusišypsoti, nors širdis buvo apsipylusi krauju.– Galbūt.– Sabina…Ji atsigręžė, pakėlė galvą ir priglaudė delną Etanui prie kaklo. Jautė tvinkčiojant jame kraujagyslę.

Paskui kalbėjo toliau:– Tai jau praeitis. Dabar esu čia. Su tavimi.Persekiotojas susiraukė.– Nenori jų pamatyti?Sabina prisimerkė, kad Etanas nematytų skausmo jos akyse. Jis žinojo, kad jai skaudu. Stengėsi ją

suprasti, bet kartais Sabina norėdavo nuslėpti savo gėlą nuo naujųjų draugų. Buvo dėkinga jiems užnuoširdumą, Etanui – už meilę. Vijo šalin slogius praeities prisiminimus, galinčius įveikti ateitiesviltis.

– O kaip kita gauja?– Patraukė vakarinio šlaito link, – atsakė Etanas. – Stefano gauja užėmė Grėsliųjų teritoriją. Po

mūšio išlikę Grėslieji, rodos, irgi prisidėjo prie Nakties šešėlių.– Tai teisinga.– Aš irgi taip manau.– Taigi rinktinei vadei viskas baigėsi laimingai, – tarė Konoras. – O kaip su naujuoju vaidmeniu

susigyvena mūsų berniukas?– Nesu žinovas, bet pažiūrėti viskas gerai. – Etanas apkabino Sabiną iš nugaros ir prisitraukė

artyn.– Šiek tiek gaila Tristano ir Saros, – pasakė Ednė, užšoko ant stalo ir susimąsčiusi ėmė tabaluoti

kojomis. – Jie tik kokias dešimt minučių pabendravo su sūnumi ir vėl jo neteko.– Sūnaus jie neprarado, – tarė Etanas. – Bent ne visai.– Vargu ar Tristanas ir Sara rengs šeimos iškylas miške su vilkais, – įsiterpė Konoras.– Ar kada nors surimtėsi? – paklausė Sabina.Jis jai išsišiepė.– Tik tada, kai mirtinai prireikia. – Persekiotojas dirstelėjo į Ednę. – Ko dėl jų nerimauji?

Maniau, pasikalbėjai su Sara ir papasakojai apie Kalą.– Taip ir padariau, – atsakė Ednė. – Dorai lyg ir mėgina džiaugtis Šėjaus laime, bet tikriausiai vėl

jaučiasi jo netekę.– Esu labai patenkintas, kad virtęs vilku Šėjus nedelsdamas iškūrė iš bibliotekos, – pareiškė

Konoras. – Jeigu būtų puolęs Aniką, Etanas būtų turėjęs nušauti Palikuonį, ką tik išgelbėjusįpasaulį… Tik įsivaizduokit. Kaip nesmagu.

– Tavo pokštai visai nejuokingi, – tarė Ednė.– Kodėl gi? – nusišypsojo Konoras.– Sabina, gal gali man padėti? – Ednė maldaujamai pažvelgė į ją.Toji parodė Konorui liežuvį.– Palaikau Sabiną, – vyptelėjo Ednė.– Etanas irgi turi balso teisę, – pareiškė Konoras. – Ką pasakysi?– Aš susilaikau, – nusikvatojo Etanas, paskui pridūrė: – Luktelėkit. Kad ir kaip nenoriu pripažinti,

Konoro žodžiuose esama tiesos. Visi vilkai, tarp jų ir Palikuonis, išbėgo į kalnus. Mano manymu, taigerai. Būtų buvę bjauru, jei jie būtų mus puolę.

– Tikriausiai juos šaukė namai, – susimąsčiusi tarė Ednė. – Miškų platybės. O mes jiems buvomevisiškai neįdomūs.

– Manai, jie ką nors prisimena? – paklausė Konoras. – Ar tapęs vilku Šėjus prisimena, kas nutiko?– Dabar jau nebesužinosim, – pasakė Ednė.Sabina stipriau prisispaudė prie Etano.– Gerai, kad Palikuonis pavirto vilku. Šėjus ir Kala turi būti drauge. Jiems taip skirta.Etanas palenkė galvą ir pabučiavo Sabiną į pakaušį.– Pažįstu šį jausmą.– Turbūt Žemė irgi nusprendė, kad jie turi būti kartu, – pasakė Ednė. – Draugužiai, ar jūs

pasirengę grįžti? Esu baisiai išalkusi, o po kelių valandų iš Anikos gausim naujų užduočių. Nenoriulikti be pietų.

– Kuo dabar užsiimate? – paklausė Sabina. – Karas juk baigtas.– Tikriausiai nori pasakyti: užsiimame, – nusišypsojo jai Ednė. – Dabar esi mūsiškė, neleisim,

kad šitai pamirštum.– Turime nenuleisti akių nuo šito įrenginio. Kad jokie blogiukai neprikištų nagų. – Konoras parodė

į židinį.Šis buvo uždengtas didžiulėmis plieninėmis durimis. Jų viduryje puikavosi Elementų kryžius – du

sukryžiuoti kalavijai atrodė tarsi privirinti prie stiprios metalinės užkardos.– Tokie kaip Loganas? – paklausė Sabina.– Kaip Loganas ir kiti Sergėtojai, tapę paprastais mirtingaisiais ir dar negavę galo. Tokių nedaug,

bet jie sukiojasi aplinkui, – dėstė Ednė.– Mes vėl kibsime į darbą, kuriuo užsiėmėme prieš karą, – pasakė Konoras.– Prisimeni šitokius senus laikus? – nustebo Sabina.– Neabejoju, jog kas nors yra visa tai užrašęs, – nusišypsojo Konoras.– Prieš suskildami į Sergėtojus ir Persekiotojus, buvome vieningi, – pasakojo Ednė. – Saugojome

magiškas paslaptis ir prižiūrėjome, kad žmonės nesusidėtų su blogio jėgomis.– Tada vadinomės Conatus, – pasakė Etanas.– Jei jau prakalbome apie vardus, – įsiterpė Konoras, – dabar mes nieko nebepersekiojame.

Palikuonis buvo surastas ir atliko savo darbą, todėl mums reikėtų vadintis kitaip.Etanas patraukė pečiais.– Klausk Anikos.– Galėtume ir vėl vadintis Conatus, – pasiūlė Ednė.– Tai buvo prieš šešis šimtus metų, – tarė Konoras. – Aš balsuoju prieš. Be to, pirmieji Sergėtojai

irgi priklausė Conatus. Šį vardą jie jau sutepė.– Kaip sau nori. – Ednė nekreipė dėmesio į jo priekaištus. – Tik manau, kad pasivadinę lotyniškai

tapsime oresni. Pakaks, pasiginčysim po pietų.Ednė ėmė austi duris.– Oresni? – Etanas atsitraukė nuo Sabinos ir šyptelėjo Ednei. – Dabar niekas nebekalba

lotyniškai. Kaskart aiškindami šį žodį kiekvienam sutiktajam greitai pasensim. Negana to, draugija,kuriai priklauso Konoras, tikrai nevadintina oria.

– Ką čia paistai? – Konoras stumtelėjo draugą.Sabina šelmiškai nusišypsojo.– Galiu pasiūlyti mums vardą.Etanas kilstelėjo jai smakrą. Mėlynose Persekiotojo akyse ji išvydo neaprėpiamą pasaulį. Ir

nebesistebėjo – taip nutikdavo kaskart.– Puiku, mieloji. Tai kaip siūlai mums vadintis? – paklausė jis.– Kariais.Persekiotojas švelniai šyptelėjo.– Būtų sunkoka įprasti, bet žodis gražus. – Etanas pasilenkė ir pabučiavo Sabiną.– Draugužiai, ar einate? – žingsniuodamas prie portalo paklausė Konoras. – Ar teks laukti, kol

baigsite laižytis?– Atstok nuo jų. – Ednė čiupo jį už marškinių ir nusitempė prie švytinčių durų. – Kodėl tu toks

šiurkštus?Konoras pasiplekšnojo pilvą.– Todėl, kad esu alkanas.– Tai ko lauki? – Ednė parodė į duris.– Luktelėkit, – tarė Sabina. – Aš noriu juos pamatyti. Turiu pamatyti. Nors kartelį.

– Tiesiog dabar? – susiraukė Konoras.Ednė nustūmė jį į šalį, dviem verpstelių mostais uždarė portalą ir tarė:– Konorai, tavo pilvas palauks.– Apie mano pilvo poreikius mudviem teks rimtai pasikalbėti, – nusikvatojo Konoras.– Tu tikrai nori juos pamatyti? – paklausė Ednė Sabinos.– Labai prašau.Ednei ėmus austi duris, Sabinai suspurdėjo širdis. Kai mergina kitoje portalo pusėje išvydo

pažįstamą kraštovaizdį aplink Haldžio olą, jai užgniaužė kvapą.– Pasirengusi? – Etanas paėmė ją už rankos.Sabina linktelėjo, nors jokio pasirengimo jai nereikėjo. Tiesiog būtinai reikėjo pamatyti gaują ir

įsitikinti, kad vilkams viskas gerai, kad jų pasaulyje tvyro darna.Konoras patraukė prie durų, bet Ednė sugriebė jį už rankos.– Mudu liksim čia, – tarė ji. – Eis tik juodu.– Tai jokių pietų ir jokios vilkų medžioklės? – paklausė Konoras. – Edne, tu žiauri moteris.– Negi tik dabar sužinojai? – Ji mostelėjo Etanui ir Sabinai, kad žengtų pro duris.Pro pažįstamą švytintį portalą ėmė skverbtis žvarbus šaltis. Sabiną persmelkė atšiaurus vėjas, nuo

stiprių jo gūsių mergina pašiurpo ir stipriau susisiautė Etano švarką.– Brangioji, lauke spigina šaltis, – tarė Etanas, paduodamas jai žiūronus. – Nenoriu tavęs skubinti,

bet…– Man pakaks kelių minučių, – atsakė Sabina.Palypėjusi kalno šlaitu – ten buvo atidariusi duris Ednė – Sabina užsiglaudė už pušies kamieno.

Prisidėjusi prie akių žiūronus, pažvelgė į Haldžio olą.Sabina greitai pamatė vilkus. Jie ruošėsi doroti ką tik sumedžiotą laimikį. Gauja linksmai

sukiojosi aplink patiestą stambią elnę, išdykavo rengdamasi puotauti.Lakstydami šalia olos Anselis ir Brina kėlė sniego debesis. Meisonas jau draskė mėsą, jo snukis

buvo kruvinas. Nevis tupėjo greta iškišęs liežuvį, tarsi Meisonas būtų suskėlęs linksmų linksmiausiąpokštą.

Iš olos išlindo balta vilkė. Kala gintarinėmis akimis nužvelgė gaują. Jos pasveikinti iš miškoatšuoliavo rusvai auksinis vilkas. Šėjus suko ratus aplink Kalą švelniai krimsčiodamas, kol šiviauktelėjo neapsikentusi. Sabinai tas garsas atrodė kaip juokas.

Du rinktiniai vadai patraukė prie laimikio, pakeliui krimsčiodami ir laižydami vienas kitą. Išvydęvadus, Meisonas su Neviu atsistojo, nuleido galvas ir pavizgino uodegas. Kalai dar kartąviauktelėjus, prie gaujos prisidėjo Anselis su Brina. Susirinkę vilkai ruošėsi į valias prisikirstielnienos.

Užsiglaudusi už pušies Sabina patenkinta žiūrėjo į saugius ir laimingus draugus. Jai sujudėjus,Kala pakėlė galvą ir pažvelgė Sabinos pusėn. Nors jiedvi skyrė nemenkas atstumas, Sabina būtųgalėjusi prisiekti, kad Kala žiūri tiesiai į ją.

Baltoji vilkė pakrutino ausis, paskui pakėlė galvą ir užkaukė. Tas garsas sukėlė Sabinai dvejopusjausmus: sykiu ir džiaugsmą, ir liūdesį. Kiti vilkai prisidėjo prie vadės dainos, pažįstami jų balsainusirito snieguotų kalnų platybėmis. Dar kiek palūkuriavusi Sabina grįžo pas Etaną.

– Viskas gerai? – paklausė Persekiotojas.Ji atidavė jam žiūronus.– Jie laimingi, todėl ir aš esu laiminga.– Puiku. – Etanas patraukė prie portalo.Bet Sabina trumpam sudvejojo – vėjas taršė jai plaukus, šalta jo glamonė viliojo merginą į miško

tankmę. Ji vėl atsigręžė, klausydamasi netylančios vilkų dainos. Iš vilkų choro geriausiai buvo girdėtiNevio balsas. Žvėrių staugimas bangomis sklido ore. Sabina spėliojo, ar draugai nujaučia, kad ji čia,galbūt atsisveikina, o gal prašo pasilikti.

– Sabina… – Etanas stovėjo švytinčiame tarpduryje ir laukiamai žiūrėjo į merginą.Ši paėmė Persekiotoją už rankos. Vilkų staugimas vis dar sklandė miške, už nugaros, bet ji daugiau

nebesigręžiojo. Drauge su Etanu žengė į švytintį portalą pasitikti naujo gyvenimo.

PADĖKA

Knygos – trilogijos rašymas – prilygsta epinei kelionei, į kurią geriausia leistis su ištikimais irpatyrusiais draugais. Laimė, teko susipažinti su nuostabiais leidėjais, jie tapo brangiais bičiuliais.Liksiu amžinai skolinga talentingai ir nenuilstamai InkWell Management komandai. Charlie Olsenasir Richardas Pine‘as sutartinai man padėjo, vadovavo, palaikė ir besidžiaugiančią, ir apimtąnevilties. Lydsey Blessing atrodo tiesiog sukurta pardavinėti autorių teises kitoms šalims – už tai jaidėkoju! Dar man rašant paskutinę trilogijos dalį, pirmosios dvi knygos jau buvo parduotos dvidešimtketurioms šalims. Ačiū nuostabiems redaktoriams, vertėjams ir tų šalių knygų agentams visamepasaulyje.

Gimtaisiais „Nakties šešėlio“ namais visada liks Philomel Books. Esu dėkinga neblėstančiooptimizmo kupinam ir ryžtingam Michaelui Greenui. Trūksta žodžių padėkoti už įžvalgą, atidumą irvertingus patarimus Jillui Santopolo. Taip pat dėkoju ir Juliai Johnson bei Tamrai Tuller už jų sunkųtriūsą. Ačiū tiems, per kuriuos knyga pasiekė skaitytoją – pardavėjams, rinkodaros ir reklamosdarbuotojams iš Penguin Young Readers : Emily Romero, Lisai DeGroff, Erinai Dempsey, JackieEngel, Casey McIntyre, Caroline Sun, Scottie Bowditchui, RasShahn Johnson-Baker, Courtney Wood,Annai Jarzab. Ir ypač Shantai Newlin už visas pastangas ir drąsius sprendimus. Už gražų knygosviršelį tariu ačiū Suzai Scalorai, Lindai McCarthy, Katrinai Damkoehler ir Amy Wu. Taip pat dėkojuJenniferei Haller ir Donui Weisbergui už pasitikėjimą ir geraširdiškumą.

Sykiu su manimi keliavo ir draugai. Ačiū tau, Lisa Desrochers, kad būdama žinoma ir talentingarašytoja nepagailėjai man patarimų. Būčiau neišsivertusi be plunksnos draugų ir žmonių, kuriųpavyzdžiu norisi sekti, ypač Davido Levithano ir Heather Brewer. Taip pat esu dėkinga savobendradarbiams iš Makalisterio koledžo: Casey Jarinn, Marlonui Jamesui, Lynn Hudson, DaylanneEnglish. Toliau rašyti mane skatino ir studentai. Dėkoju visiems bibliotekininkams, mokytojams beiknygų pardavėjams, priėmusiems mane į savo pasaulį ir palaikiusiems mano idealizmą savo meileliteratūrai. Mano knygos nebūtų taip išpopuliarėjusios, jei ne skaitytojų ir internautų aktyvumas beigeranoriškumas. Ačiū, kad leidotės į laukinę kelionę su Kala ir jos gauja.

Trilogija baigėsi, bet dar yra jos priešistorė. Esu labai dėkinga už didžiulę gimtojo miesteliogyventojų paramą, ypač rytinei miniai prie Golden Glow, nuolat mane skatinusiai. Broliui, kaskartprimenančiam, kad atlygis pelnomas tik nenuilstamu darbu. Vyrui, pralinksminančiam ir palaikančiam

mane, kai to labiausiai reikia. Šią knygą skiriu savo tėvams. Trilogija buvo jūsų svajonė, tai jūsneleidote jai užgesti. Ačiū.