cmykcmyk

2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422) Savanoris 1 psl.Savanoris2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422)

Lietuvos savanorių Laikraštis

Gimė 1976 m. spalio 1 d. tauragės rajono vilnalių kai-me.

1994 baigė raseinių rajo-no nemakščių Martyno Maž-vydo vidurinę mokyklą, 1995 pradėjo karinę tarnybą pa-sieniečiu visagino mokymo centre, vėliau skyrininkas klaipėdoje, nuo 1997 sava-norių pajėgose – tauragės atGš prievolės vyresnysis specialistas, tauragės rink-tinės vado padėjėjas. 1998 perkeltas į klaipėdos rinkti-nės štabą, 1999-2004 – Že-maičių 3-iosios rinktinės vy-riausiasis puskarininkis, 2004-2005 – Dainavos rink-tinės vyriausiasis puskarinin-kis. 2005-2008 tarnavo vy-riausiosios jungtinių pajėgų vadavietės europoje strate-ginio valdymo centre. 2008 paskirtas Logistikos valdy-bos vyriausiuoju puskarinin-

KASP vyriausiasis puskarininkissrž. mjr. Darius Masiulis

Justinas Marcinkevičius 1930 03 10 – 2011 02 16

1991 m. kovo 1 dienos įsaky-mu įkurta KASP Didžiosios Ko-vos apygardos 8-ojo rinktinė, tada dar SKAT Vilniaus rinktinė.

Dvidešimt metų – netrumpas laiko tarpas. Per šiuos metus įvy-ko daug reikšmingų įvykių tiek valstybėje, tiek kariuomenėje, tiek ir rinktinėje. Gaila, kad pa-vyko įgyvendinti ne visus siekius, ne visi geri norai įgavo materi-alųjį pavidalą, ne visoms viltims buvo lemta išsipildyti... Tačiau ir nuveikta nemažai; dalyvauta dau-gybėje mokymų ir pratybų Lietu-voje ir užsienyje, parengta tūks-tančiai karių savanorių, atlikta šimtai užduočių ir pavedimų, lai-mėta nesuskaičiuojamoje daugy-bėje sportinių rungčių, čempiona-tų, šimtai mokyklų supažindintos su kario savanorio tarnyba ir jos specifika. O kiek įvairių konkur-sų, viešųjų renginių – turbūt net neįmanoma suskaičiuot!

Per šį laikotarpį pasikeitė 8 rinktinės vadai, vieną iš jų – mjr. Romualdą Katiną jau palydėjom

Anapilin, rinktinės štabui vadova-vo 9 karininkai, rinktinė pakeitė 6 štabo dislokacijos vietas, o 2006 buvo sustiprinta, prijungiant Vy-tauto rinktinę.

Taigi, šių metų kovo 1 d. rink-tinė švenčia savo 20-ąsias įkūri-mo metines. Jubiliejaus metu, ku-ris vyks ant Gedimino kalno ir jo prieigose, bus rinktinės karių iškil-minga rikiuotė, apdovanojimo ce-remonija, aidės salvės. Vėliau ka-riai savanoriai pristatys renginio svečiams, Vilniaus miesto visuo-menei rinktinės karių ginkluotę, ekipuotę, supažindins su pagrindi-niais rinktinės uždaviniais, vaišins kareiviška koše. Tai geriausia vie-ta susitikti šiandieniniams kariams savanoriams ir tiems savanoriams, kurie prieš 20 metų pradėjo kurti mūsų rinktinę.

Todėl jubiliejinio gimtadienio renginiuose ant Gedimino kalno ir jo papėdėje – Šventaragio slė-nyje kviečiami dalyvauti visus, ku-rie buvo, yra ir bus Didžiosios Ko-vos savanorių rinktinės kariai!

Nuoširdžiai sveikinu visus Krašto apsaugos

savanorių pajėgųDidžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės buvusius ir esamus karius rinktinės įkūrimo

20-ųjų metinių proga!

KVIEČIUJus dalyvauti

iškilmingame renginyje, skirtame rinktinės 20-osioms įkūrimo metinėms paminėti, ant Gedimino kalno,

Vilniuje, š. m. kovo 1 d. 12 val.

Krašto apsaugos savanorių pajėgųDidžiosios Kovos apygardos 8-osios

rinktinės vadasmjr. Linas Kubilius

Didžiosios Kovos rinktinė mini 20-ąjį gimtadienį

kiu. 2009-2010 PaG-10 su-dėtyje dalyvavo tarptautinėje operacijoje afganistane.

Baigęs Jono Žemaičio karo akademiją, stasio raš-tikio puskarininkių mokyklą (i, ii, iii, iv pakopas), tobulino-si Jav, vokietijoje, šiuo metu neakivaizdiniu būdu mokosi Jono Žemaičio karo akademi-joje (vadybos bakalauro studi-jos).

vedęs, žmona Jūratė, sū-nus andrius.

– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –

– būtų baisu sumaišyti ją su kitom, apsi-rikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia

vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tartum paukštis lizde, amžinoj, ne-sibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūs-tyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspal-vis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekysta-lio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu –

– baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu:

žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negir-dėti.

1993 metai. Vilniaus savanoriai Raudondvaryje Pirmasis „Savanorio“ numeris. 1991 02 09

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Vyr. srž. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

cmyk

2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422)Savanoris2 psl.

cmyk

Įsakymai

ApdovanojimaiLietuvos Respublikos PrezidentėSausio 13-osios atminimo medaliu apdovanojo:Virginiją Klišienę.

Sausumos pajėgų vadasapdovanojo padėkos raštu:Laimą Veniukevičienę.

KASP vadasapdovanojo medaliu „Už pasižymėjimą":kpt. Darių Vižinį;

medaliu „Už pavyzdingą tarnybą":vyr. eil. Olegą Markevičių:

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą"(15-os metų):eil. Joną Jachimavičių, eil. Anatolijų Dobrovolskį, vyr. eil. Eitarą Laurutį;

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą"(10-ies metų):eil. Albiną Ališauską, eil. Raimondą Endriukaitį, eil. Kęstutį Dukauską, eil. Ramū-ną Račą, eil. Aleksandrą Panaščiką;

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą"(5-erių metų):vyr. eil. Giedrių Bagdanską, eil. Šarūną Abraitį, eil. Andrejų Maleikiną, eil. Graž-vydą Stankų, eil. Arminą Simanavičių, eil. Eligijų Stoškų, eil. Voldemarą Špoką, eil. Vaidą Petkūną, eil. Andžejų Drabovičių;

padėkos raštu:vyr. ltn. Gintarą Paspirgėlį, eil. Deimantą Alekną, eil. Donatą Gečą, eil. Povilą Červonką, eil. Taurintą Jasaitį, eil. Andrių Kubiliūną, eil. Martyną Linkevičių, eil. Arnoldą Mackevičių, eil. Vilmą Sinkevičiūtę.

Vyr. ltn. Tomas PAKALNIŠKISKASP štabasViktorija CIEMINYTĖKAM Viešųjų ryšių departamentas

Sausio mėnesį Krašto apsaugos savanorių pajėgos paminėjo savo įkūrimo dvidešimtąsias metines. Per tuos metus pajėgos stipriai pa-sikeitė, šiuo metu mūsų tikslas – ugdyti naująją savanorių kartą, kurti modernias, gerai aprūpintas aktyviojo rezervo pajėgas, geban-čias vykdyti užduotis tiek Lietuvo-je, tiek už jos ribų.

Tačiau Savanorių pajėgo-se praktiškai per gyvavimo laiko-tarpį nepavyksta išspręsti proble-mos, susijusios su karių savanorių darbdaviais. Dauguma savanorių yra įgiję civilines profesijas, dirba įvairiose įstaigose, organizacijose, verčiasi individualia veikla, moko-si, studijuoja ir pan.

Karys savanoris vidutiniškai 30 dienų per metus turi dalyvauti ka-riniuose mokymuose, pratybose ar kursuose, kurie dažniausiai vyks-ta savaitgaliais, bet neretai ir darbo dienomis. Vidutiniškai karys sava-noris per mėnesį 2-3 dienas turi at-vykti į savąją kuopą ir vykdyti kario pareigas: dalyvauti pratybose, mo-kymuose ir t.t. Tačiau tai ne visuo-met dera su jo tiesioginio darbdavio interesais. Nors įstatymai reikalau-

ja, kad darbdavys išleistų darbuo-toją į karo tarnybą, tačiau didelei daliai karių savanorių ši teisė yra varžoma. Dažnam kariui savanoriui yra pasiūloma rinktis tarnybą arba darbą ir dažnai savanoris yra pri-verstas rinktis savo tiesioginį darbą, iš kurio gali pragyventi.

Per pastaruosius metus apie 400 karių savanorių išėjo iš pajėgų dėl tarnybos nesuderinimo su savo tiesioginiais darbais. Pajėgoms tai nemažas skaičius.

Krašto apsaugos savanoriai daugiausia dirba smulkiose iki 50 darbuotojų turinčiose įmonėse. Pajėgose tokių yra daugiau kaip 1000. Vidutinėse įmonėse, kur darbuotojų skaičius yra iki 250 žmonių, dirba apie 700 karių sa-vanorių, stambiose, daugiau kaip 250 darbuotojų turinčiose įmo-nėse, – apie 400 karių savanorių. Daugiau nei 500 savanorių studi-juoja universitetuose ir kolegijose. Daugiau kaip 200 karių savano-rių dirba valstybiniame sektoriu-je. Apie 1000 karių savanorių šiuo metu neturi jokio darbo.

Norėdamos tinkamai įgyvendin-ti valstybės ir Lietuvos kariuomenės iškeltus uždavinius, Savanorių pa-jėgos siekia ir ateityje sieks gerinti karių savanorių lankomumą praty-bose ir mokymuose, šiuo metu pajė-gose yra atliekama Lietuvos verslo

darbdavių konfederacijos ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų bendra-darbiavimo galimybių studija, kuri bus pateikta Krašto apsaugos mi-nisterijai.

Vasario 8 d. savanorių darbo ir tarnybos problemas aptarė KASP ir Lietuvos verslo atstovai. „Vals-tybės gynyba yra Lietuvos konsti-tucijos kiekvienam Lietuvos pilie-čiui garantuojama teisė ir pareiga. Kad šis principas nebūtų formalu-mas, prie jo įgyvendinimo turi pri-sidėti ne tik tarnybą kariuomenė-je pasirinkę jaunuoliai, bet ir visi Lietuvos piliečiai, tarp jų ir darb-daviai, sudarydami sąlygas savo darbuotojams atlikti pilietinę par-eigą. Manau, kad šiandien atsa-kingas verslas neatsiejamas nuo atsakingo požiūrio į valstybę ir jos gynybą“, – kalbėjo susitikime KASP štabo viršininkas plk. ltn. Vaidotas Malinionis.

Sutarta palaikyti nuolatinius kariuomenės ir pramoninkų ry-šius, konsultuotis dėl teisinės ba-zės pataisų, kad šios patenkintų ir savanorių ir darbdavių interesus. Sprendžiant šias problemas, reikia įtraukti ir kitas valstybės instituci-jas bei visuomenines organizacijas. Susitikimo dalyviai taip pat sutarė organizuoti kariuomenės ir pramo-ninkų susitikimus regionus, ben-drus šviečiamuosius renginius.

Susitarė bendradarbiauti

Srž. Ramūnas KEMEŽYSDariaus ir Girėno rinktinė

Kauno įgulos daliniuose vasa-rio pradžioje lankėsi kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Gru-šas.

Dariaus ir Girėno rinktinės va-das plk. ltn. Leonas Lukoševičius ordinarą ir jį lydėjusius karo kape-lionus priėmė rinktinės štabe, su-pažindino su rinktinės istorija ir veikla. Ordinaras apžiūrėjo rinkti-

Ordinaro vizitas Kaune

nės muziejų, pasirašė svečių kny-goje.

Kauno karininkų ramovėje karo kapelionai bendravo su rink-tinės kariais, ordinaras atsakinėjo į karių klausimus.

Susitikimo pabaigoje ordinaras rinktinės kariamas padovanojo Kris-taus gailestingumo paveikslo kopiją. Šio paveikslo originalas netolimoje ateityje keliaus per visus Lietuvos ka-riuomenės dalinius, taigi ir rinktinės kariai turės galimybę jį pamatyti.

Eil. Laimis BRATIKASDidžiosios Kovos rinktinės 801 kuopa

„Žinių radijo“ laidoje „Verslo bi-tės“ kalbėta apie Savanorių pajė-gų karių ir jų darbdavių santykius. Laidoje dalyvavo Didžiosios Ko-vos rinktinės 807 kuopos vadas kpt. Karolis Morkūnas, savanoriai ats. ltn. Aivaras Bagdonas ir eil. Laimis Bratikas bei Lietuvos verslo darbda-vių konfederacijos (LVDK) projek-tų departamento direktorius Vaido-tas Levickis.

„Karys savanoris – žmogus, auko-jantis savo laiką tam, kad mokytųsi ginti Tėvynę. Tai ne visuomet sklan-džiai dera su darbdavio interesais. Savanoris periodiškai turi dalyvau-ti kariniuose mokymuose, kurie gali vykti ir savaitgaliais, ir darbo dieno-

mis. Darbdavys privalo darbuotoją išleisti į tarnybą. Tačiau derinant sa-vanorišką karo tarnybą su tiesiogi-niu darbu, neretai iškyla įvairaus po-būdžio problemų, ypač smulkiojo ir vidutiniojo verslo įmonėse“, – laidos pradžioje kalbėjo „Verslo bičių“ ve-dėjas Raigardas Musnickas.

Laidos pradžioje vedėjas pakvie-tė dalyvius pakalbėti – kas skatina tapti kariais savanoriais. KASP at-stovai pažymėjo, kad į pajėgas jau-nimą atveda skirtingi motyvai – vie-nus romantika, kitus patriotizmas, o trečius galbūt vilioja pinigai ar gali-mybė tapti kariu. Tačiau visi kalbė-jusieji priėjo išvados, kad tarnyba ugdo asmenybę.

Diskusijos dalyviai įvardijo pas-taruoju metu aštrėjančią problemą. Pasak kpt. K.Morkūno, pastaruo-

ju metu apie 20 procentų pasitrau-kiančių iš KASP kaip pagrindinę priežastį nurodo santykius su darb-daviais. Tai yra negali suderinti tar-nybos KASP ir civilinės karjeros.

„Be jokios abejonės, kad piliečiai laisvu laiku mokosi ginti kraštą yra pagirtina. Tiesa, darbdaviams gal-būt trūksta informacijos apie pačias pajėgas ir ne visuomet kariai sava-noriai apie savo tarnybą ir artimiau-sius ketinimus informuoja darbda-vius“, – pažymėjo LVDK atstovas V. Levickis.

Laidos metu nuskambėjo keli siūlymai, kaip galima būtų spręsti šią problemą. Vienas jų, vietoje ka-rio savanorio apmokyti kitą darbuo-toją ir jį samdyti arba ieškoti subran-govo kario misijos ar tarnybos metu. Sutarta prie šios temos dar sugrįžti.

Jurga VAŠKEVIČIENĖDragūnų mokomasis batalionas

Vasario 7-11 dienomis Dragū-nų mokomajame batalione vyko penkias dienas trukęs pėstininko gelbėtojo kursas. Kurse dalyvavo 20 karių savanorių iš visų penkių KASP rinktinių.

Šis kursas yra karių savanorių individualiojo rengimo dalis. Jis skirtas kariams savanoriams, ku-rie savo padaliniuose vykdo pės-tininko gelbėtojo pareigas. Kur-sų metu, per teorinius ir praktinius užsiėmimus kariai savanoriai supa-žindinami su karo medicina, medi-cinine parama, pėstininko gelbėto-jo naudojamomis medicininėmis priemonėmis, jų paskirtimi. Kur-santai taip pat supažindinami su žmogaus anatomija, kvėpavimo,

Pėstininkų gelbėtojų pratybos

širdies ir kraujagyslių, nervų ir kt. svarbių sistemų bei organų funkci-jomis. Kurso metu tai pat mokoma taisyklingai įvertinti nukentėjusio būklę, gaivinimo, kraujavimo stab-dymo pagrindų. Kurso pabaigoje kariams savanoriams, sėkmingai

baigusiems gelbėtojo kursą, įteikti kurso baigimo pažymėjimai.

Šiais metais tai pirmasis iš nu-matytų penkių tokio pobūdžio kursų, planuojama, kad per šiuos metus gelbėtojo kvalifikaciją įgis apie 100 karių savanorių.

Savanorių ir darbdavių diskusija

Vyr. ltn. Tomas PAKALNIŠKISSavanorių pajėgų viešųjų ryšių karininkas

Vasario 8-11 dienomis vyko Sa-vanorių pajėgose štabo mokymai, kuriuose štabo karininkai ir pus-karininkiai tobulino įsakymų ren-gimo procedūrų įgūdžius. Reikėjo atlikti numatytas užduotis, pareng-ti vietovės, priešo vertinimus ir t.t Prie KASP štabo personalo moky-mų laikotarpiui prisijungė karinin-kai iš Inžinerijos bei Oro gynybos batalionų, kurie dirbo savo srityse.

Vyko štabo mokymaiPo šių mokymų, štabo karininkų priimti sprendimai, įsakymai ir su-planuoti dalinių manevrai perkelti į Adolfo Ramanausko-Vanago ko-vinio rengimo centro kompiuteri-nę operacijų imitavimo sistemą. Panaudojant įdiegtą realią vieto-vę atitinkančią programą bei mo-deliuojant priešiškų pajėgų veiks-mus, kituose Savanorių pajėgų štabo mokymuose ši sistema su-teiks galimybę vizualiai patikrinti priimtus sprendimus.

Tai pirmosios tokio pobūdžio pratybos pajėgų štabe šiais metais.

Vyr. srž. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

Paveikslo kopiją vyskupas Gintaras Grušas įteikė rinktinės vadui plk. ltn. Leonui Lukoševičiui Autoriaus nuotrauka

cmykcmyk

2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422) Savanoris 3 psl.

Ats. plk. Jonas GEČASPirmasis SKAT štabo viršininkas

1991 m. pradžioje, plečiantis atvirai sovietinės kariuomenės agresijai Lietuvoje, labai išaugo visuomenės informavimo prie-monių svarba. Siekiant stiprin-ti nesmurtinį pasipriešinimą rei-kėjo nuolatos ir labai operatyviai informuoti Lietuvos žmones bei tarptautinę bendruomenę apie okupantų vykdomus žiaurumus, telkti visuomenę pasipriešinimui. Šiam tikslui buvo naudojama te-levizija, radijas, periodinė spau-da, agitaciniai lapeliai, gyvas žo-dis. Tai buvo veiksmingi ginklai, todėl okupantai pačiomis bruta-liausiomis priemonėmis, panau-dodami tankus, šarvuočius, re-guliarios kariuomenės dalinius, specialias pajėgas bei kolaboran-tų formuotes, sausio 8-13 dieno-mis užgrobė Spaudos rūmus, tele-vizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatus, kitus ryšių bei visuomenės informavimo centrus. Žuvo keturiolika ir buvo sužeista šimtai taikių gyventojų, bandžiu-sių išsaugoti valstybei taip svar-bius objektus.

Nežiūrint visų okupantų pa-stangų bei žiauriausių represinių priemonių, apie įvykius Vilniu-je, Lietuvos bei užsienio žurnalis-tų ir jų pagalbininkų dėka, dar tą pačią dieną sužinojo visas pasau-lis. Žiaurūs vaizdai ir mažos tautos didvyriškumas sukrėtė pasaulį, su-kėlė demokratinių valstybių par-lamentų, vyriausybių, tarptautinių organizacijų ir plačiausių visuome-nės sluoksnių protestus įvairiose šalyse. Tankai nepajėgė užgniaužti taip svarbios mūsų siekiams spau-dos, o žurnalistų indėlis į Lietu-vos nepriklausomybės išsaugojimą buvo ypač svarbus, tačiau jo, kaip ir per įvairias pasaulio šalis nusiri-tusios protestų bangos nepakako – pasaulio galingieji delsė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, reakci-nės jėgos Maskvoje stiprėjo ir juo toliau, tuo labiau darėsi aišku – nesiginsi pats – niekas neapgins (manau, kad šis teiginys aktualus ir šiandien). Visi suprato – reikia kurti ir sunkioms kovoms rengti savo kariuomenę.

Gana gausios ir neblogai gin-kluotos vidaus reikalų sistemos pajėgos išgyveno tam tikrą krizę, Krašto apsaugos departamento reguliarių, nuolatinėse dislokaci-jos vietose sutelktų karinių dali-nių dėl okupantų siautėjimo for-muoti nebuvo jokios galimybės, todėl, kaip ir 1918-1919 m., nu-spręsta remtis savanoriais, ku-rių didesni ar mažesni būriai, dar nuo Sąjūdžio laikų veikė visoje Lietuvoje.

1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tary-ba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įstaty-mą ir tūkstančiai savanorių visoje Lietuvoje buvo sutelkti į karinius dalinius. Lietuvos širdyje – AT rū-muose suformuotas SKAT štabas (jis iš esmės perėmė vadovavimą

AT rūmų gynybai), pradėtas kari-nis rengimas, saugomi svarbiau-si valstybiniai objektai, renkama žvalgybinė informacija, rūpina-masi ginklų bei karinės amuni-cijos įsigijimu, kuriama ryšių sis-tema, ruošiami bei spausdinami pirmieji kariniai-metodiniai lei-diniai, kaupiama informacija apie okupantų vykdomus nusikalti-mus.

Nuo minimų įvykių prabėgus dvidešimčiai metų reikia pripa-žinti, kad Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba tuo metu buvo didžiausia, realiausia ir geriausiai organizuota Lietuvos valstybės karinė jėga (13 000 savanorių), turinti savo padalinius kiekviena-me mieste bei rajone.

Dėl nuo sausio 13 d. okupantų Lietuvoje įvestos „komendanto valandos“, keliuose patruliuojan-čių sovietų siautėjimo, susisieki-mas su savanorių daliniais buvo apsunkintas. Kiek atlėgus įtam-pai ir Lietuvos spaudoje vis daž-niau imta spausdinti straipsnius bei informacijas, kurios ne visuo-met tenkino nepriklausomybės gynėjų poreikius.

Savanoriškai krašto apsau-gos tarnybai iškilo būtinybė tu-rėti savo leidinį, kuris pateiktų visuomenei (o svarbiausia, sa-vanoriams), objektyvią informa-ciją apie esamą situaciją, savo puslapiuose spausdintų karinio-metodinio bei patriotinio pobū-džio straipsnius, telktų jaunos ka-rinės struktūros gretas.

Šiandien nesiryžčiau pasakyti kuriam iš SKAT štabo darbuoto-jų pirmiausiai kilo ši idėja, tačiau jau sausio mėnesio antroje pusė-je šis klausimas ne kartą buvo ap-tarinėjamas štabo posėdžiuose. Bene daugiausiai leidybos klau-simais rūpinosi Antanas Burokas, Rimantas Bagdonas ir Eugenijus Jakimavičius (beje, pažymėtinas didelis A. Buroko indėlis kuriant pirmąjį Lietuvos kariuomenės orkestrą, kurio 20-metį minėsi-me kovo 11 d., steigiant kino-fo-to studiją, organizuojant kultūri-nius renginius).

Pradžioje manyta, kad SKAT periodinį leidinį (dar nebuvo nu-spręsta ar tai bus sienlaikraštis, laikraštis ar žurnalas) pajėgsime rengti štabo darbuotojų jėgomis, tačiau greitai supratome, kad be profesionalų pagalbos tai padary-ti bus sunku.

Svarbiame pasitarime, kuris vyko AT Pirmininko pavaduoto-jo Kazimiero Motiekos kabine-te, dalyvavo Audrius Butkevičius, Jonas Gečas, Antanas Burokas, nuspręsta leisti ne sienlaikraštį, o dvisavaitinį laikraštį. Imta ieš-koti žurnalistų. Dar Sąjūdžio lai-kais teko susipažinti su veikliu ir patriotiškai nusiteikusiu Rimvy-du Delkumi. Jam ir buvo pasiūly-tos redaktoriaus pareigos.

Sausio pabaigoje SKAT štabo posėdyje aptartas leidinio pava-dinimas, koncepcija bei principi-nis meninis maketas. Nuspręsta, kad dėl lėšų stygiaus ir spausdini-

mo problemų pajėgsime leisti tik mažo formato dvisavaitinį ketu-rių puslapių laikraštėlį. Nemenką vaidmenį priimant galutinį spren-dimą suvaidino siekis kuo opera-tyviau reaguoti į sparčiai kintan-čią situaciją šalyje ir pasirengti galimai leidybai pogrindyje. To-kie variantai ne kartą buvo apta-riami siaurame SKAT pareigūnų ratelyje.

Pirmąjį „Savanorio“ logoti-pą sukūrė Vilniaus M. K. Čiurlio-nio meno mokyklos dėstytojas Ro-mas Karpavičius (beje, jis 1990 m. pradžioje sukūrė pirmojo LŠS Vil-niaus rinktinės antspaudo piešinį, o jo žmona Rima Karpavičienė – Šaulių sąjungos ir originalias SKAT savanorių uniformas). R. Karpavi-čiui kurti „Savanorio“ logotipą tal-kino fotografas R. Bagdonas.

Gana daug diskusijų sukėlė klausimas – kas bus „Savanorio“ leidėjas. A. Butkevičius manė, kad tai turi būti Krašto apsaugos depar-tamento leidinys, aš norėjau, kad jį leistų Savanoriškoji krašto apsau-gos tarnyba. Galiausiai priimtas kompromisinis sprendimas: „Sava-norį“ leidžia Lietuvos krašto apsau-gos departamento savanorių tarny-ba.Tiesa, jau kito numerio leidėjų skaičius dar padidėjo. Antrąjį nu-merį leido Krašto apsaugos depar-tamento Savanorių tarnyba ir „Lie-tuvos aido“ redakcija. Taip įvyko dėl to, kad „Lietuvos aido“ techni-nis centras (Saulius Stoma) sutiko labai palankiomis sąlygomis mūsų leidinį maketuoti ir rinkti.

Pirmas keturių puslapių (A4 lapo formatas) „Savanorio“ nu-meris buvo atspausdintas 1991 m. vasario 9 d. 5000 tiražu ir kainavo 15 kapeikų.

Šiandien jau sunku įsivaizduo-ti, kad per porą savaičių, iš esmės be pinigų, beveik pogrindžio są-lygomis galima parengti, išleis-ti ir visoje Lietuvoje išplatinti naują laikraštį. Per keliolika die-nų nueiti kelią nuo idėjos iki rea-laus rezultato. Darbai vyko spar-čiai. Tuo metu niekas neskaičiavo darbo valandų, nesistebėjo ke-lis mėnesius neišmokamais atly-ginimais. Buvo daug erdvės inici-

atyvai ir savarankiškumui. Mums būtų buvę sunkiau be drąsių žmo-nių, nebijančių priimti rizikingus sprendimus, pvz., dr. Juozo Jan-kausko iniciatyva AT gynyboje panaudoti Fizikos instituto laze-rį, Chemijos technologijos insti-tute sukurti ir Aukštuosiuose Pa-neriuose įsikūrusios dezodorantų gamyklos slaptame ceche pradėti gaminti ašarines dujas, iš nespro-gusių Antrojo pasaulinio karo lai-kų aviacinių bombų Juozo Barš-kiečio iškrapštyto trotilo gaminti minas ir kt.

Sakyčiau, kad vadovaujantis to-kiais principais buvo ir „Savanoris“ sukurtas. Būta ir kai kurių nesusi-pratimų. Didžioji dalis jų atsirado dėl kelių priežasčių: pirma – keli leidėjai turėjo šiek tiek skirtingus požiūrius į laikraščio tyrinį. Ne-retai kildavo gana aštrios diskusi-jos. Savo požiūrį turėjo ir leidinio redaktorius. Jeigu pirmas nume-ris dar visų buvo aptartas ir pasi-rodė visoms pusėms priimtinas: atspausdintas redaktoriaus žodis „Tėvynės šaukiami“, KAD gene-ralinio direktoriaus kreipimasis „Respublikos pilieti, savanori!“, SKAT štabo viršininko straipsnis „Kas jūs, Lietuvos savanoriai?“, KAD Vilkaviškio užkardos pasie-niečio Gintaro Kviesulaičio prisi-minimai „Prabilę akmenys“, Dan-guolės Droblytės interviu su AT gynėjais aikštėje, tai jau kitas nu-meris, net atspausdintas, SKAT štabo vadovams nebuvo net paro-dytas. Tai gal ir nebūtų buvusi di-delė problema, tačiau juo toliau, tuo labiau „Savanorio“ žurnalis-tai ėmė jaustis vis labiau „nepri-klausomi“, galintys patys nuspręsti ko reikia savanoriams. Nuomonės vis dažniau ėmė skirtis. SKAT šta-bo vadovai ėmė vis labiau pasigesti informacijos apie sovietinių oku-pantų vykdomas akcijas, straipsnių apie SKAT tarnybos tikslus, užda-vinius, savanorių veiklą. Tipiniu laikyčiau „Savanorio“ Nr.5 turinį. Nors jame redaktorius rašo: „No-rėčiau tarti nuoširdų ačiū už siun-čiamus laiškus (...) pasiūlymus, pageidavimus. Ir, savaime supran-tama jų autorių noras kuo greičiau

išvysti savo kūrinį „Savanorio“ pusla-piuose. Deja, sutalpinti visų kūrinių, kaip turbūt nutuokiate, neįmano-ma – leidinys ne guminis“, tačiau nu-meryje 2/3 užima nors ir geri, tačiau ne patys svarbiausi tuo metu straips-niai: V. Guigos „Černobylio šešėlis"; Sauliaus iš Ramapedo „O buvo taip, pasaka apie tai, kaip Sovietai pastatė komunizmą; Dariaus Grinbergo „Kai aš tarnavau tarybinėje armijoje. Vie-toj daboklės – kelionė „Čaika“ ir kt. Tiesiogiai apie savanoriškos krašto tarnybos veiklą, savanorius – tik vie-na mažytė Dainiaus Kupčiko infor-macija „SKAT šiokiadieniai. Alytus: abejingų į kelią neimsim“.

Vėl ilgai diskutuojame. SKAT štabo pozicija – leidinyje turi vyrau-ti „savanoriška tematika“, savano-riškumo principai, savanorių veikla, besikuriančios tarnybos problemos, o apie Černobylį, tarnybą sovietinė-je kariuomenėje, sovietinės sistemos problemas bus galima rašyti kai lei-dinio apimtis padidės.

Pamažu situacija keitėsi. Su pa-garba reikia paminėti redaktoriaus R. Delkaus, žurnalisto D.Kupčiko ir kitų bendradarbių geranoriškumą, sugebėjimą ne tik „aklai“ ginti savo „žurnalistinį požiūrį“, bet ir girdėti kitokią nuomonę.

Kita problema brendo Krašto ap-saugos departamente. KAD vadovai priekaištavo, kad laikraštyje beveik nieko nerašoma apie bendras krašto apsaugos sistemos problemas. Siekta, kad „Savanoris“ taptų departamento leidiniu. Galiausiai, nors darbuotojai liko tie patys ir pavadinimas tas pats, 1991 m. birželio 20 d. leidėjai tapo Krašto apsaugos departamentas ir „Lietuvos aido“ redakcija. Savanoriai iš leidėjų tarpo išnyko. Vėliau konflik-tas išaugo iki to, kad KAD vadovybės nurodymu, dar spaustuvėje buvo su-naikintas eilinio „Savanorio“ numerio tiražas, o 1992 m. balandžio mėnesį jo leidyba ir visiškai sustabdyta. „Sava-norį“ pakeitė Lolitos Zegerienės re-daguojama „Krašto apsauga“.

Šiuos pasikeitimus sąlygojo vis di-dėjantis nepasitenkinimas augančia, stiprėjančia ir savarankiškėjančia Sa-vanoriškąja krašto apsaugos tarnyba ir jos laikraščiu. Sunkus ir sudėtingas buvo metas. Po ilgų diskusijų Krašto apsaugos ministerijoje, vis dėlto pa-vyko 1992 m. lapkričio mėnesį atnau-jinti „Savanorio“ leidimą. Pirmajame atkurto leidinio numeryje rašiau: „Ko gero tik dabar pilnai suvokėme, kad kelias į laisvę akmenuotas ir nueiti jį teks mums patiems, įveikiant sunku-mus, patiriant nepriteklius, daug ir sunkiai dirbant. (...) Bet ir nusiminti nereikia. Mes žinome ko norime, ži-nome kodėl atėjome į savanorių gre-tas, suprantame, kad niekas kitas už mus nepadarys mūsų darbų ir niekas neišspręs mūsų problemų. (...) Tad į darbą vyrai! Daugiau ryžto ir opti-mizmo. Lietuva atgimė ir jokie sun-kumai jos neprivers sugrįžti atgal.“

Nieko kito negalėčiau ir šiandien pasakyti. Sveikinu visus savanorius, o labiausiai puikaus leidinio „Sava-noris“, švenčiančio 20-ąsias įkūrimo metines, darbuotojus.

Pasišventusiai dirbkite Tėvynės labui!

„Savanoris“ – pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės laikraštis

Ats. plk. Jonas Gečas Vyr. srž. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

cmyk

2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422)Savanoris4 psl.

cmyk

Rimvydas DELKUSPirmasis „Savanorio“ laikraščio redaktorius

Gana netrumpą metą tarp pro-fesionalių plunksnos brolių buvome vadinami spaudos rekordininkais. Ir būta dėl ko: pradėję rinkti medžia-gą vasario 7-osios pavakare, vasario 9-ąją, per savanorių rikiuotę tuome-tės Aukščiausiosios Tarybos fojė, jau dalijome dar spaustuvės dažais kve-piančius pirmuosius „Savanorio“ numerius. Žiūrėjome su Algimantu Arnastausku vienas į kitą ir patys ne-tikėjome – negi pavyko?

Tiesą sakant, dėl paties laikraščio, jo poreikio vis augančioms tomis ne-ramiomis 1991 metų sausio dieno-mis savanorių gretoms, mintys kirbė-jo jau ne vieną savaitę. Tūkstantiniai susibūrimai prie Aukščiausiosios Ta-rybos, naktiniai budėjimai, suvoki-mas, kad išgyvename istorinį Lietu-vai metą; pagaliau ir bendravimas su pačiais laisvės gynėjais, neslepiamas ryžtas jų akyse, daugybė ir įvairiau-sių įspūdžių – visa tai natūraliai ska-tino tam reikalui skirtos spausdintos tribūnos paieškas.

O tiesų pasiūlymą gavau minėtąją vasario 7-ąją, užėjęs į tuomet jau da-bartinio Seimo viename iš kambarių įsteigtąją Savanoriškosios krašto ap-saugos tarnybą, Nespėjus pasiteir-auti, kur galėčiau pamatyti Česlovą Jezerską, su kuriuo turėjome tąsyk susitikti, mane nutraukė energingas balsas: „O štai ir redaktoriaus reika-las, ko gero, paaiškės“.

Algimantas Arnastauskas, kaip vė-liau įsitikinau, jam būdinga maniera, viską dėstė tiesiai šviesiai. „Žinome tavuosius rašinius, o po paskutinės publikacijos tuometiniame „Lietuvos aide“ apie naktinį budėjimą Nepri-

klausomybės aikštėje, siūlom va-dovauti būsimajam leidiniui sava-noriams“.

Žiūriu, prie stalo sėdintys vyrai nusiteikę rimtai, dalykiškai. Ne tik leidinio pavadinimas parinktas – jau ir vinjetė čia pat puikuojasi. Žodis po žodžio įsišnekame apie būsimojo numerio temas, tira-žą, nuotraukas. Entuziazmas, idė-jos trykšta per kraštus, azartas ap-ima ne juokais. Vis dėlto šaltomis čiukšlėmis aplieja Antanas Bu-rokas: „Labai norėtume, kad pir-masis numeris pasirodytų vasario 9-ąją. Supranti, ir referendumas bus pasibaigęs, ir didžiulė savano-rių grupė Aukščiausiosios Tarybos rūmuose visos Lietuvos vadovybės akivaizdoje prisieks"…

Kad laikraštis pasirodytų bū-tent vasario 9-ąją, neprieštarau-čiau ir dar dėl vienos priežasties – tą dieną dar išpuola ir mano paties

gimtadienis. Žinoma, nesispyrio-čiau su viena sąlyga: jei tokiam da-lykui turėtume bent savaitę laiko. Juk reikia ne vien publikacijas pa-ruošti, laukia krūvos derinimų – dėl medžiagų rinkimo, maketo, registracijos. Pagaliau ir spaustu-vės reikalai – kokia gi apsiims va taip iškart apsisukti per vieną die-ną? Galop ir iš pačių SKAT vyrų reikia operatyviai gauti bent porą rašinių. O kada juos turėsi, jei jie visi laksto taip, kad tik akyse mir-ga?

„Dėl SKAT medžiagų – apsii-mame mudu"– išgirdau A. Arnas-tausko ir A. Buroko patikinimą. Dėl visko kitko viltys dedamos į mane...

Terminas spaudžia taip, kad diplomatinėms vingrybėms suvis nėra laiko. „Lietuvos aido“, ku-riame tuo metu vadovavau sporto skyriui, vadovybės klausiu trum-

pai drūtai: ar tokiam reikalui pa-dėsite? Sutinka. Kaip ir žurnalis-tė Danguolė Droblytė, fotografas Aleksandras Kairys. Mašinos sma-gratis įsisuka. Atkurnėja A. Ar-nastauskas, savuoju eilėraščiu nešinas, veikiai skaitau ir vilka-viškiečio Gintaro Kviesulaičio ap-mąstymus apie savanorio pašau-kimą. Po poros valandų ant mano stalo žvilga Aleksandro Kairio ir Raimundo Šuikos nuotraukos. Galop pats baigiu rašyti redakto-riaus skiltį. Liko tik sulaukti dvie-jų medžiagų – SKAT štabo virši-ninko Jono Gečo apie įkurtosios tarnybos reikšmę ir uždavinius bei KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus sveikinimo žodžio. Sutartu laiku, kaip ir jau-čiau, rašinių neišvydau – sukosi vy-rai kaip vijurkai. O laikas nenu-maldomai bėgo…

J. Gečą atakuoja mano talkinin-kai iš SKAT ir ne visai bergždžiai – šis, nutaikęs laisvesnį mirksnį, margina popierių. Bet vis tas tele-fono zirzesys, nesibaigiantys durų varstymai – šratinukas vėl ilsisi. Ryžtuosi įvykius spartinti pats. Pa-galiau po bene ketvirtojo apsilan-kymo rankraštį išsinešu.

A. Butkevičius įpuola įkaitęs mažne septintą vakaro, sėdasi ra-šyti nenusivilkęs palto. Jaučiu, pa-gautas įkvėpimo, tad, regis, ir šis klausimas baigtas. Lieka svarbiau-sias – kaip susitarti su spaustuve?

Visą dieną zondavau varian-tus, kol nusprendžiau apsistoti ties įsikūrusiąja Strazdelio gatvė-je. Mintijau: kitos dienraščiais, sa-vaitraščiais užimtos, užsakymus iš anksto duoda; šioji daugiau kny-gomis užsiima, galgi kaip nors tarpelį rasianti. Juk ir mūsiškojo

„Savanorio"tiražas ne toks jau ir baisus – 5 tūkstančiai egzemplio-rių…

Pasiimu visą medžiagą, A. Bu-rokas su A. Arnastausku parūpi-na transportą – ir pirmyn, spaus-tuvės link.

Kai pagalvoju, jei šit taip da-bar – vos keliom frazėm telefonu su spaustuvės cecho meistru te-pasikalbėję, jokio užsakymo ne-pateikę, apie apmokėjimą net ne-užsiminę ir dar per vieną dieną produkcijos panorėję – tokiam žy-giui ryžtumėmės, neabejoju, kad liktume ne tik nesuprasti: grei-čiausiai ir pirštas prie smilkinio nesyk parodytas būtų.

Rūsčioje 1991-ųjų pradžioje kri-terijai dar buvo kiti. Tiesa, tuome-tinis spaustuvės vadovas Romaldas Pakulis nesusilaikė nepaauklėjęs. Bet vis dėlto reikalo svarbą suprato, tiražą pažadėjo išspausdinti laiku ir spaustuvės sąskaita…

Ar bereikia pasakoti, kaip A. Arnastauskas, A. Burokas ir aš jautėmės tą akimirką, kai po iškil-mingos savanorių priesaikos lai-kraštis bemat pasklido per šimtus rankų?

***Toks tat buvo „Savanorio“ gim-

tadienis – ir pribrendęs, ir kartu romantiškas, nestokojęs rizikos, netgi avantiūrizmo elementų.

Visko jo kely pasitaikė, įvairūs vėjai blaškė. Šiandien, po dvide-šimties metų regiu „Savanorį“ ge-rokai pakitusiu rūbu – spalvotą, gerokai išsiplėtusį, sklidiną nau-jų temų.

Nepasikeitė tik pagrindinė ver-tybė: ugdyti ir puoselėti Tėvynės gynėjo dvasią.

Leidinys, išvydęs šviesą per dvi dienas…

Jurga VAŠKEVIČIENĖDragūnų mokomasis batalionas

– Šiame kurse mokoma rūpintis savo grandimi ir kitais kariais. Ugdo-mas sugebėjimas vadovauti, kuris pra-vers ir kasdieniniame gyvenime. Di-džiausią įspūdį paliko lauko taktinės pratybos, kuriose vykdėme pastatų šturmą ir kaimo, kuriame buvo įsitvir-tinęs priešas, puolimą, – sako Dariaus ir Girėno rinktinės 208 (Jonavos) kuo-pos karys savanoris eil. Povilas Čiu-kauskas apie Dragūnų batalione pasi-baigusį vyriausiojo šaulio kurą.

Kursas tęsėsi nuo sausio 31 iki vasa-rio 11 dienos, tikslas: parengti karį sa-vanorį, gebantį veikti skyriaus sudėty-je, vykdyti vyriausiojo šaulio (grandies vado) pareigas, prireikus pavaduo-ti skyrininką. Tai vienas sunkiausių, bet ir įdomiausių kursų. Kandidatas,

atrinktas mokytis, pajėgose turi būti ištarnavęs ne mažiau vienerių metų. Dalyvaujantys kurse kariai savanoriai įgyja ir patobulina įvai-rius taktinius įgūdžius. Baigiamų-jų pratybų metų kursantai privalo sugebėti atlikti individualias ir ko-lektyvines skyriaus lygmens takti-nes užduotis, orientuotis vietovėje

Kursą baigė 35 savanoriainaudojantis žemėlapiu ir kompasu. Kariai taip pat privalo būti susipa-žinę su vado darbu ruošiantis mū-šiui.

Savanoris Povilas Čiukauskas mokosi Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje miško inžine-rijos specialybės, labai daug laiko praleidžia miške, o tarnyba Sava-norių pajėgose jam jau tapo gyve-nimo dalimi.

Šį kursą sėkmingai baigė ir kur-so baigimo pažymėjimus gavo 35 kariai savanoriai, įgiję vyriausiojo šaulio kvalifikacija ir sugrįžę į savo kuopas, pradės vykdyti vyriausiųjų šaulių pareigas. Šiais metais Dra-gūnų mokomasis batalionas pla-nuojama surengti dar tris tokio pobūdžio kursus, kuriuos, planuo-jama, mokysis per 100 karių sava-norių.

Autorės nuotrauka

Rimvydas Delkus Vyr. srž. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

Eilinis Povilas Čiukauskas

Sulaikomas priešas

Per 20 gyvavimo metų „Savanorio“ redakcija parengė 4 knygas apie pajėgas. Pažymint pajėgų 5-metį išleista „Mes – savanoriai“, 10-me-čio proga pasirodė „Krašto apsaugos savanorių pajėgos“, 15-mečiui skirta Vytauto Voverio knyga „Trečioji savanorių karta“. Tradicija ne-pažeista ir švenčiant KASP 20-metį – išleista Jurgio Aurylos, Viliaus Džiavečkos, Jolantos Šaltenienės ir Vytauto Voverio knyga „Tėvynės sargyboje“.2011 m. sausio 17-ąją knyga „Tėvynės sargyboje“ pristatyta Vilniaus karininkų ramovėje. Iš dešinės: KASP vadas plk. ltn. Romualdas Moldaris, ats. kpt. Vytautas Voveris, ats. kpt. Jolanta Šaltenienė, eil. Vilius Džiavečka.

Vyr. srž. Romo Eidukevičiaus nuotrauka

Ketvirtoji knyga

cmykcmyk

2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422) Savanoris 5 psl.

Vyr. eil. Ernesta BURNEIKAITĖ101 kuopos karė savanorė

Sausio 22 dieną išsirikiavusios Dainavos rinktinės kuopos ne-kantriai laukia, kol rinktinės va-das plk. ltn. A. Jasinskas paskelbs geriausią 2010 metų rinktinės kuopą. Rinktinės vadas geriau-sios 2010 m. kuopos pažymėjimą ir pereinamąjį prizą – durklą įtei-kia 101 kuopos vado pavaduoto-jui ltn. V. Žlabiui.

Po rikiuotės šnekučiuojuosi su būreliu kuopos karių. Pagrin-dinė mintis, vis labiau ryškėjan-ti pokalbyje – mes esame geriau-si, visus metus stengėmės tokiais būti, tikrai daug dirbome, todėl nusipelnėme šio apdovanojimo. Pagalvojusi apie gausų praėjusių metų pratybų skaičių, prisime-nu ir bendrą karių nusiteikimą – kad ir kokia būtų užduotis ar oro sąlygos, kariai visada būdavo nu-siteikę padaryti geriau nei kitos kuopos. Galbūt ši savotiška kon-kurencija ir padėjo tapti geriau-siais? O galbūt karių motyvacija?

Pacituosiu keletą minčių. „Praė-jusiais metais kariai savanoriai la-bai stropiai rinkosi į pratybas. Šis darnus sutarimas skatina būtinai dalyvauti pratybose. Svarbu ir tai, kad turime puikų kuopos vadą, jo pavaduotoją, draugiškus būrių ir skyrių vadus“ (eil. V. Šacikaus-kaitė). „Buvo daug pratybų, nes esam TMU OP kuopoje. Kariai motyvuoti, pratybų temos įdo-mios, be to, TMU OP įpareigoja užduotis atlikti kuo geriau ir būti pavyzdžiu kitiems“ (eil. D. Biely-tė). „Buvome aktyvūs, dalyvavo-me ne tik kuopos pratybose, bet ir kituose renginiuose, ne tik ka-rinėje veikloje. Bendros užduotys suvienija žmones, o tada jas vyk-dyti nesunku“ (eil. R. Povilaity-tė). „Per praėjusius metus ne tik lavinome praktinius įgūdžius, bet ir įgijome naujų teorinių žinių. Į šią kuopą susirinkę kariai – la-bai draugiški. Kai matai, kad ka-rys nepamiršta paduoti rankos įli-pant į transporto priemonę arba pasidalina atsineštais pietumis su kuopos draugu, tai gali tikėtis, kad ir ateityje, atliekant užduotis,

padės vieni kitiems. Prie tokio ka-rių nusiteikimo, o taip pat ir ka-rių lankomumo, daug prisidėjo kuopos vadas. Tiek man, tiek ki-tiems kariams yra buvę atvejų, kai savaitgalio planai civiliame gyve-nime po kuopos vado skambučio akimirksniu virsta į pareigą daly-vauti papildomuose mokymuose“ (eil. E. Burbienė). „Puikiai jau-čiuosi šioje kuopoje, nes čia labai gera atmosfera, smagu tarnauti“ (vyr. eil. R. Urvikis).

Kalbinu kuopos vado pava-duotoją. Ltn. V. Žlabys: „Džiau-giuosi kad mūsų kuopa išrinkta geriausia. Užsitarnavome. Norė-čiau paminėti, kad nuo pat metų pradžios kuopai iškėlėme pakan-kamai aukštą kartelę, kad tinka-mai pasirengtumėme ir įvykdytu-mėme TMU OP kuopai keliamas užduotis. Nuoširdžiai dėkoju vi-siems kariams, kurie, suprasda-mi užduoties rimtumą, ateidavo į pratybas ne tam kad jas prabū-ti, o kad pasiektų tikslą, sužinotų, išmoktų... Kiekvieno kario požiū-ris, tikslo siekimas ir lėmė, jog ta-pome geriausia rinktinės kuopa“.

Susidaro įspūdis, kad karių tar-pe vienas svarbiausių dalykų – vie-ningumas, pagalba vieni kitiems ir nuoširdus bendravimas. Nors kuopoje laikomasi statutų, paval-dumo principų, tačiau šalia viso to yra draugystė, pasitikėjimas, be kurių nei civilių, nei karių gyveni-me neapsieinama. Į mūsų kuopą kariai pereina ir iš kitų kuopų. Ta-čiau priimami tik tie, kurie rimtai nusiteikę siekti kuo geresnių re-zultatų. Visi žino nerašytą taisy-klę – čia lieka tik tie, kurie nu-siteikę tobulėti. Dauguma karių derina tarnybą su darbu ar moks-lais. Netgi sesijų metu keli kariai sugebėjo suderinti savaitines pra-tybas ir ruošimąsi semestro arba abitūros egzaminams. Tai rodo, kad Tėvynei tarnauja išsilavinę, motyvuoti žmonės.

Daug gerų žodžių kariai pasa-kė ir apie kuopos vadą. Yra po-sakis, kad paskui gerą vadą kariai eis nors ir į pragarą. Kas yra geras vadas būtų galima ilgai diskutuo-ti, tačiau mūsiškis turi lyderio su-gebėjimą burti žmones, siekti to paties tikslo – pasiruošti ginti Tė-

vynę. Geram vadui, kokiu laikome savo kuopos vadą kpt. K. Mincę, rei-kia priskirti ir gebėjimą būti autori-tetu. Kariai visada pirmiausia lygiuo-jasi į skyriaus vadą, šis – į būrio, o būrio – į kuopos. Kuopos vadas gali būti labai griežtas, reiklus, bet kartu ir draugiškas, į nesėkmes žiūrintis su sąmoju ir tikėjimu, kad kuo toliau, tuo profesionaliau atliks užduotis jo kariai. Šį nusiteikimą greit perima jaunesnieji vadai ir kiti kariai.

Kariai didžiuojasi tuo, kad yra TMU OP kuopoje ir visada pasi-rengę pereiti iš KASP vado rezervo į pagrindinę pajėgų sudėtį. Tai įro-do kuopos teigiamas įvertinimas per vertinamąsias lauko taktikos praty-bas „Tvirtas skydas“, kai teko veikti kitų dalinių sudėtyse. Kariams neiš-dildomą įspūdį paliko pratybų mas-tas, veiksmų koordinavimas. Įgyta patirtimi grįžusieji dalinosi su kuo-pos draugais, o tai juos skatina dar labiau stengtis ir toliau siekti geriau-sių rezultatų.

Vienam būriui teko užduotis da-lyvauti žvalgų pratybose „Pėdsekys“ ir imituoti priešo veiksmus. Teigia-mai buvo įvertinti ne tik pratybose dalyvavę žvalgai, bet ir „priešo pajė-gos“, t.y. 101 kuopos kariai. Patiems kariams buvo įdomu dalyvauti praty-bose Alytaus mieste ir jo apylinkėse.

Metų pradžioje valdymo grupės kariai dalyvavo žvalgų padalinių pra-tybose.

Dalis kuopos karių, baigę tarny-bą Afganistane, toliau sėkmingai tarnauja kuopoje. Du kariai įstojo į Jono Žemaičio karo akademiją. Ne-mažai karių, po kelerių metų tarny-bos 101 kuopoje, panoro tapti pro-fesinės karo tarnybos kariais ir šiuo metu jau tarnauja Birutės batalione.

„Nuo likimo nepabėgsi“... Tai – žodžiai iš neoficialaus mūsų kuopos „himno“ – grupės „Poliarizuoti sti-klai“ dainos „Likimas“. Jų prasmė pamažu įgijo tokią prasmę – priva-lai kuo profesionaliau vykdyti vado įsakymą, tačiau geriausia, jei gavęs užduotį, būsi jau iš anksto pasiren-gęs pasiekti optimalų rezultatą. 101 kuopos kariai savanoriai didžiuojasi savo kuopa ir tiki, kad šiais metais ji bus geriausia ne tik rinktinėje, bet ir visose pajėgose.

Mūsų kuopa – rinktinėje geriausia

Asta KAZLAUSKIENĖDainavos rinktinė

Sausio 11 – vasario 14 dieno-mis Vytauto Didžiojo karo muzie-juje eksponuota Lietuvos kariuo-menės kūrėjo savanorio, 1991 m. sausio-rugpjūčio įvykių dalyvio, Dainavos rinktinės kario savano-rio, profesionalaus fotografo vil-kaviškiečio Romo Eidukevičiaus nuotraukų paroda „Buvome, esa-

me, būsime. Vilnius, 1991 m. sau-sis-rugpjūtis“.

Vilniuje, Seimo rūmuose, sau-sio 7–27 d. veikė Romo Eiduke-vičiaus fotografijų paroda, skirta Laisvės gynimo 20-mečiui pami-nėti. Parodos iniciatoriai – Sei-mo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupa-cinių režimų nukentėjusių asme-nų teisių ir reikalų komisija. Nuo-traukose įamžinti 1991 m. sausio

įvykiai. Atmintiną 1990-ųjų pava-sarį Eidukevičius Vilkaviškio Są-jūdžio būstinėje užpildė Lietuvos savanorio anketą. Įstojo į Šaulių sąjungą. 1991 m. pradėjo tarnau-ti Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT). Kartu su ki-tais Marijampolės šauliais ir sava-noriais saugojo Aukščiausios Ta-rybos rūmus, budėjo Vilkaviškio mieste. 1993 m. Rusijos kariuo-menės išvedimo iš Lietuvos metu vykdė užduotis Ąžuolų Būdoje. Saugojo popiežių Joną Paulių II jo vizito Lietuvoje metu.

Romas Eidukevičius – profesi-onalus fotografas, kurio fotogra-fijose užfiksuota Lietuvos kariuo-menės kasdienybė ir šventės. Jo nuotraukos spausdinamos kraš-to apsaugos sistemos leidiniuose, įvairiuose kituose Lietuvos ir už-sienio žurnaluose bei laikraščiuo-se, surengta 15 parodų Lietuvoje, Danijoje, JAV. Apdovanotas Sau-sio 13-osios ir Savanorio kūrėjo medaliais.

Astos Kazlauskienės nuotrauka

Nuotraukose – 1991 metų įvykiaiVyr. ltn. Darius DIBURYS103 kuopos vado pavaduotojas

Dainavos rinktinės krepšinio ko-manda „Savanoris“ dalyvavo Aly-taus miesto krepšinio turnyre ir iško-vojo pirmąją vietą. Turnyre dalyvavo 8 komandos. Po nelengvų kovų – 6 pergalės ir 1 pralaimėjimas – „Sava-norio“ komanda, tapusi reguliario-jo turnyro nugalėtoja, nesuklupo at-krintamosiose varžybose.

Vasario 11 d. pirmajame pusfi-

Stipriausi Alytujenalyje „Savanoris“ susitiko su „Dam-divos“ komanda, kuriai reguliariojo etapo metu buvo pralaimėję. Po atka-klios kovos savanoriai palaužė „Dam-divos“ krepšininkus. Finale kova tarp „Savanorio“ ir „Randers“ krepšininkų vyko iki paskutinių minučių. Sėkmin-gai sužaidusi rungtynių pabaigą, perga-lę šventė Dainavos rinktinės komanda ir trečius metus iš eilės tapo turnyro nu-galėtoja. Finalo rungtynėse pasižymėjo eil. Mindaugas Boruta, eil. Martynas Valaitis ir eil. Darius Kandratavičius.

101-oji kuopa po apdovanojimo ceremonijos

Paroda Seimo rūmuose Artūro Užgalio nuotrauka

Rinktinės krepšinio komanda Kpt. Kęstučio Pilecko nuotrauka

cmyk

2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422)Savanoris6 psl.

cmyk

Jurgis KUDLINSKASKauno „Purienų“ vidurinė mokykla

Šiuo metu Lietuvos visuome-nėje plačiai paplitęs stereotipas, kad būti patriotu senamadiška. Vyrauja nihilizmas ir kosmopoli-tizmas, dalis žmonių dėl didesnio uždarbio yra pasirengę palikti Tė-vynę. Toks požiūris yra įtakotas masinės globalistinės propagan-dos. Tai lyg liga. Tačiau koks yra tikrasis prigimtinis lietuvio santy-kis su Lietuva?

Nuo pat baltų identiteto susi-formavimo matomi baltų genčių bruožai – išskirtinis konservaty-vumas, tradicijų laikymasis, do-ros kultūra ir tvirta, nuosava bal-tų religija. Visa tai lėmė lietuvio santykį su žeme, su pasauliu. Lie-tuvis – lyg medis, įsišaknijęs Lietu-vos žemėje, iš jos semiantis jėgų. Tėvynės palikimas – moralinė mirtis. Šią idėją, be abejonės, pa-grindžia istorija – tautos nueitas kelias. Prasidėjus krikščioniškos Europos kryžiaus žygiams, baltai, patyrę mirtiną grėsmę, susivieni-jo ir sukūrę galingą karo mašiną ilgus šimtmečius gynė savo lais-vę. Galop svetimšaliams paver-gus tautą nusikalstamais būdais – kolonizacija, asimiliacija, tautine diskriminacija – lietuvis kantriai išlaukė ir vėl kėlės kovon – 1918 metais įtvirtinti nepriklausomybę teko ginklu.

Bet didžiausią tautos heroizmą pademonstravo antirusiška rezis-tencija. Kazys Bradūnas rašė:

Lietuvi! Kančios ištremtųjųIr kraujo žuvusių lašaiTebūnie priesaika gyvųjų,Kurią širdin įsirašai:Kantrybė, darbas ir kovaIr vienas tikslas – Lietuva.Tūkstančiai paprastų žmonių,

nusprendę priešintis galingiausiai pasaulio imperijai, nesulaužė prie-saikos Lietuvai. Visa mūsų tautos istorija suponuoja vienintelį teigi-nį – lietuvis verčiau žus nei klaup-sis. Tačiau tai tik vienas bruožas, būdingas Lietuvos gynėjui. Vienas gražiausių žmogaus bruožų , iške-liančių jį iš kitų gyvų būtybių – al-truizmas. Ši mokslu nepaaiškina-ma savybė įtakojo pasaulio raidą, suformavo humanizmo, laisvės principus. Gyvuliškas instinktas liepia žmogui rūpintis tik savimi, bet jei mūsų protėviai būtų juo va-dovavęsi, kaip mes gyventumėm

dabar? Lietuvių, kaip ir daugu-mos tautų egzistencija, yra pagrįs-ta pasiaukojimu vardan savo tau-tos ir šalies. Tai kilniausia Tėvynės gynėjo savybė – laikyti tautos in-teresus aukščiau asmeninių.

Ir nebuvo namų nei dirbtuvių,Anei rūmų, nei griūvančios

kalvos,Kur nebūtų stovėjęs lietuvisKulkoms grojant prie savo

trispalvės.Juozas Kruminas

Ne paslaptis, kad turime ir tokių tautiečių , kurie net iš principo yra prieš bet kokią ka-riuomenę. Yra migdančios ir sa-vižudiškos idėjos šalininkų, tei-giančių, kad šalies laisvė gali būti išsaugota be mūsų kraujo. Atsiminkime fizikos dėsnį, kad gamta nemėgsta tuštumos ir jei tik vienur ar kitur tokia tuštuma atsiranda, tuoj kitos jėgos skuba užpildyti ją. Negali būti tuštumų ir politiniame tautų gyvenime. Jei mes patys neužpildysime tos tuštumos, ją užpildys Lietuvos kaimynai, vienas, o gal keli.

Antanas Smetona tvirtino: Ka-riuomenė nėra uždaras organizmas, ji daugybe gijų siejasi su visuomene, su visa tauta. Jei norime, kad ka-riuomenėje būtų drausmė ir susi-klausymas tų savybių neturi stigti visuomenėje.

Gaila, kad ne visi suvokia – ka-riuomenė tarsi antroji didelė tau-tos mokykla. Ši tikrai patriotinė pozicija šiandien sulaukia daug kritikos ir priešpriešos – neseniai buvo įvykdyta kariuomenės refor-ma, panaikintas šaukimas į ka-riuomenę. Kariuomenė, priešin-gai nei daugelis šiandieninių ultra liberalų kosmopolitų norėtų, yra neatskiriama tautos dalis, turinti veikti išvien su kitomis visuome-nės dalimis. O visuomenė privalo suvokti – karys yra autoritetas, ka-rys – humanizmo ideologas, nes jis yra pasirengęs rizikuoti savo gyvy-be dėl kitų gerovės ir saugumo. Iš tiesų karys nebūtinai yra tas, ku-ris kaunasi su ginklu. Kiekvienas tautiškai susipratęs lietuvis, puo-selėjantis ir skleidžiantis tautines vertybes, turėtų būti vadinamas kariu .

Teigiu, Tėvynės gynėjai – soli-dari visuomenė, kiekvieną negan-dą sutinkanti vieningai ir kryptin-gai, ir drąsiai dirbanti tai negandai įveikti.

Koks yra Tėvynės gynėjas?

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius

1944 metų spalio mėne-sį 16-osios lietuviškosios divizijos motorizuotoji rinktinė, vadovauja-ma 167-ojo pulko vado pulkininko Vlado Motiekos, lyg peiliu perskro-dė vokiečių gynybą Žemaitijoje, pasiekė Klaipėdos kraštą, perkirto Klaipėdos-Tilžės geležinkelį ir įsi-tvirtino Usėnuose. Po šios sėkmin-gos operacijos Motieką paskyrė di-vizijos vado pavaduotoju rikiuotei, o 167-ojo pulko vadu – buvusį šio pulko štabo viršininką papulkinin-kį Leoną Volbeką.

Volbekas nė iš tolo neprilygo sumaniam, energingam ir labai griežtam Motiekai, kurio net po-litvadovai privengdavo, nes pulki-ninkas neslėpė savo pasidygėjimo visų tų komisarų bailumu, ištiži-mu ir karinių dalykų neišmanymu. Volbekas – atsargos leitenantas, tarnavo Raseinių apskrities poli-cijoje, vėliau Kretingos pasienio baro rajono viršininkas ir Skuodo šaulių būrio vadas, apsimetinėjęs dideliu patriotu, kilęs iš Panevė-žio apskrities Rozalimo valsčiaus dvarininkų. 1940-aisiais, tęsda-mas senas Lietuvos bajorų tradi-cijas, iškart išdavė lietuvių tautą, tapo enkavėdistu, teritorinio kor-po ypatingojo skyriaus kvotėju ir daug pasidarbavo, kad šimtai lie-tuvių karininkų, puskarininkių bei kareivių karo išvakarėse atsidur-tų lageriuose bei kalėjimuose. Per visą karą dėliojęs popierėlius di-vizijos štabuose, kaip pulko vadas pasirodė menkas, tolygus 156-ojo pulko vadui papulkininkiui Vladi-mirui Luniai, dar vienam Lietuvos kariuomenės leitenantui.

Apie Lunią divizijoje sklandė įvairūs linksmi pasakojimai, kaip ir apie papulkininkį Soterą Mar-cinkų, kareivių vadintą Arkliagal-viu, buvusį Lietuvos kariuomenės majorą, divizijos mokomojo bata-liono, vėliau 249-ojo pulko 3-iojo bataliono vadą. Marcinkus – lėto būdo ir labai patiklus, Lunia – bai-lokas, vengiantis asmeninės atsa-komybės, ribotų sugebėjimų (di-vizijos vadas generolas majoras Vladas Karvelis – Sniečkui: Neži-nau, ką su Lunia daryti). 1940-ai-siais leitenantas Lunia iškart ėmė skųstis, kad Smetonos valdžia jam nedavė aukštesnio laipsnio tik to-dėl, kad jis ne lietuvis, po karo pulkininkas Lunia guosdavosi, esą jo neskiria lietuviškosios divizijos vadu dėl to, kad jis – buvęs buržu-azinės Lietuvos karininkas, ir pa-vardė nelietuviška. Nepriklauso-mos Lietuvos karininkai masiškai taisė savo nelietuviškai skamban-čias pavardes, svetimtaučiai – taip pat. Kas Luniai neleido? Tiutriu-movas, pavyzdžiui, tapo Tautrimu, Kopukovas – Kovu, Fedotovas – Dauniu, Vasilionokas – Vasiūnu, Dudorovas – Dūda, Metelicinas – Matoniu, Vegneris – Vismantu, Reichertas – Reikeniu... Tai rodė žmonių padorumą ir pilietinį są-moningumą. Stodamas į karo mo-

kyklą Soteras Marcinkus dar vadi-nosi Marcinkevičiumi, o 156-ojo pulko artilerijos viršininkas ma-joras Antanas Maksimaitis (žu-vęs Kursko lanke) – Maksimavi-čiumi. 1940-aisiais pasitaikydavo ir atvirkštinių atvejų. Stengdama-sis įsiteikti rusų šovinistams 2-ojo Algirdo pėstininkų pulko leite-nantas Česlovas Bankauskas puo-lė pasirašinėti Bankovskiu, o 8-ojo Vaidoto pėstininkų pulko kuopi-ninkas liktinis viršila Kostas Pau-lauskas – Pavlovskiu.

Spalio 19-osios rytą 167-ojo pul-ko 2-asis batalionas, vadovaujamas kapitono Vinco Ragausko, pasie-kė Nemuną. Dar anksčiau, užėmęs Nausėdų kaimą, Nemuną pamatė 3-iasis batalionas, tačiau jo vadas, mažiukas, storas, mužikiškų veido bruožų majoras Michailas Gladko-vas, į diviziją atsiųstas iš drausmės kuopos ir ilgai vaikščiojęs karinin-ku be laipsnio, tebaigęs septynme-tę mokyklą ir jokių karo mokslų, buvęs enkavėdistas, nesugebėjo or-ganizuoti gynybos; vokiečiai smo-gė į atvirą sparną, pridarė daugybę nuostolių ir privertė batalioną neš-ti kudašių iš Nausėdų. Nuo visiško sutriuškinimo Gladkovą išgelbėjo Ragausko batalionas.

Ragauskas savo dienoraštyje už-rašė: Mano vadovaujamas 167 šp 2 batalionas pirmasis prasiveržė prie Nemuno ir užėmė Užpelken kaimą, taip ir yra pažymėta žemėlapyje, Už-pelken – matyt jie norėjo suvokietin-ti ne tik žmones, bet ir pačius pava-dinimus.

O buvo taip... Puolimas tęsėsi... Sutriuškinę visas mestas prie Me-devald priešo jėgas – mes perėjom į puolimą, kad pasiekti Nemuną, o iki jo buvo likę 6-8 km.

Skubiai buvau iššauktas pas pul-ko vadą papulkininkį Volbeką ir ga-vau uždavinį nakties metu apeiti eže-rą ir prieš auštant atakuoti ir užimti Užpelkių kaimą, stovintį ant Nemu-no kranto.

Mūsų 2-ras batalionas, kaip šmė-klos, be jokio garso slenka į priešą, svarbu, kad priešas nepastebėtų...

Apie 5 valandą seržanto Laurina-vičiaus žvalgai pranešė, kad pasiekė kaimą, priešas tvirtina pozicijas...

Iki kaimo beliko 300-400 m. Lai-krodžio rodyklė rodo 6 val. 35 min., po pusvalandžio švis. Žmonės sušla-pę nuo rasos, dreba ir laukia signa-lo pradėti.

6.50 – ataka... 7.55 kaimas užim-tas, mes pirmieji išėjom prie Nemu-no! Valio!

Pranešiau per radiją pulko va-dui. Greit mane šaukia vėl prie mi-krofono, girdžiu divizijos vado Urb-šo balsą:

– Sveikinu, sveikinu pirmąjį, pa-siekusį Nemuną... – dar kažką kal-bėjo ir, pagaliau, – laikykis, pereik į gynybą, jie bandys tave išmušti iš šio kaimo, greit ateis tau pagalba.

Net lengviau pasidarė, o juk tai didelė garbė pirmajam prasiveržti prie žilojo Nemuno krantų.

Anoje pusėje dunkso raudonų plytų mūrai, o dar toliau ir į kairę – Tilžė.

Deja, Tilžė lietuviams taip ir liko anoje pusėje; ilgus šimtme-čius sušaržuotu pavadinimu Tilzit, o štai jau keli dešimtmečiai Mažo-sios Lietuvos sostinė tebevadinama visiškai idiotiškai – Sovetskas.

Apie Gladkovą savo dienoraš-tyje Ragauskas apdairiai nutylėjo. Fronte draudžiama rašyti dieno-raščius ar kokius užrašus; Ragaus-ko dienoraštį jau buvo vieną kartą pavogę enkavėdistai ir išsikvietę au-torių, garsiai skaitė, žvengė, tyčiojo-si (ten yra labai asmeninių dalykų), bet neradę nieko antitarybiško, grą-žino, prigrasinę daugiau nerašyti.

Batalionui pulko žvalgybos vir-šininkas Ragauskas pradėjo vado-vauti spalio 13-ąją, kai prie Usėnų buvo sužeistas ir išvežtas į lauko li-goninę majoras Leonas Garnys, vienas geriausių divizijos batalionų vadų, buvęs Lietuvos kariuomenės Šarvuočių rinktinės ginklininkas.

Žvalgų skyrininkas seržantas Mykolas Laurinavičius pasižymė-jo ne tik veržiantis prie Nemuno, bet ir daugelyje kitų mūšių, tačiau Tarybų Sąjungos didvyrio žvaigždę gavo ne jis, o Ragausko bataliono kareivis Zacepilovas. Laurinavičiui davė Raudonosios žvaigždės ordi-ną, nes į didvyrius jis netinka, o Za-cepilovas tinka – geros tautybės ir politiškai patikimas. Bataliono po-litvadovas Jankovas, partorgas Ži-ganovas ir komsorgas Prigoda (nė vieno lietuvio!) mūšio metu laikė-si atokiau, net labai atokiau, nuo puolančių kuopų per kelis kilome-trus, bet jie ir tik jie sprendė, kas narsiai kaunasi, kas ne, ir kam kokį apdovanojimą skirti.

Už spalio mūšius 10 divizijos karių tapo Tarybų Sąjungos didvy-riais, tačiau aukso žvaigždės skirtos tik dviems lietuviams. Artilerijos pulko pabūklo taikytojas jaunes-nysis seržantas Stasys Šeinauskas prieš karą buvo enkavėdistu Ro-kiškio apskrityje, aktyviai dalyva-vo tremiant lietuvius į Sibirą, o di-vizijoje nepasižymėjo nei narsumu, nei sumanumu. Didvyriu jis tapo tik dėl savo enkavėdistiškos bio-grafijos. Atskirosios žvalgų kuopos būrio vadas jaunesnysis leitenantas Balys Gėgžna žvaigždę gavo pelny-tai. Jeigu vadams prireikdavo „lie-žuvio“, siųsdavo Gėgžną ir jis be-veik visada parvilkdavo tinkamą vokietį, prieš tai kelis netinkamus pasmaugęs ar papjovęs, nes peilis yra žvalgo ginklas, o ne šautuvas. Gėgžna neminimas jokioje antro-sios rusų okupacijos metais išleis-toje knygoje apie diviziją. Rusijos lietuvis, prieš karą teistas už ban-ditizmą, į diviziją atsiųstas tiesiai iš kalėjimo, po karo grįžo į gimtąjį Leningradą, ėmėsi senojo verslo ir vėl atsidūrė kalėjime, ten ir numi-rė. Iš kitų 8 didvyrių (rusų ir žydų) abejonių nekelia tik majoras Vulfas Vilenskis, buvęs Lietuvos kariuo-menės 9-ojo Vytenio pėstininkų pulko kulkosvaidžių skyriaus sky-rininkas, iš papulkininkio Marcin-kaus perėmęs 249-ojo pulko 3-iąjį batalioną. Batalionui vadovavo la-bai gerai, tik gavo pylos, kai įsakė savo kareiviams vokiečių į nelaisvę neimti, o šaudyti juos vietoje.

Bataliono prieštankinių šautu-vų būrio kareivis Edvardas Vokie-tis spalio mūšiuose nedalyvavo. Į Raudonąją armiją paimtas rugpjū-čio pradžioje, per du mėnesius dvi-

Mes neturime dėl ko kariauti

Fragmentai iš rengiamos knygos „Šventasis karas“

à

Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos moksleivio Žilvino Andriuškevičiaus piešinys

cmykcmyk

2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422) Savanoris 7 psl.

à

Nuoširdžiai užjaučiame vyr. srž. Tomą Bagdanskį dėl tėvelio mirtiesVyčio apygardos 5-oji rinktinė

dešimtmetis vaikinas iš vieno eže-ringiausių Lietuvoje Švenčionių apskrities Joniškio valsčiaus (ne-priklausomybės metais priklau-siusio Utenos apskričiai) visiškai nusigalavo, nusilpo ir atsidūrė me-dicinos sanitarijos batalione. Į pul-ką sugrįžo spalio 25-ąją, o lapkričio 6-ąją jį jau tardė su pagaliu rankose divizijos „Smeršo“ kvotėjas kapito-nas Eusiejus Jacovskis.

Eilinis Vokietis buvo prieš-tankinio šautuvo pirmasis nume-ris, vadinasi, vyresnis, o porinin-ku, antruoju numeriu jam paskyrė Mykolą Gentvilą iš Trakų apskri-ties Žaslių valsčiaus. Abu Raudo-nojoje armijoje atsidūrė tuo pačiu metu, sutarė neblogai, atvirai pa-sikalbėdavo. Spalio pradžioje, prie Dubysos jiems liepė išsikasti apka-sėlius ir atidžiai stebėti padangę, jeigu pasirodytų koks vokiečių lėk-tuvas – šaudyti.

Kiek pasirausę, sukrito ant že-mės, velniai nematė tų vokiečių lėktuvų. Kad ir atskristų, vis tiek nenumuši, nebent netyčia.

– Žinai, kvailas buvau, kad ėjau į tą jų kariuomenę. Kaimynas Bal-taduonis sakė: neik, Edvardai, vie-nintelis vaikas pas tėvus esi. Rusai sumuš vokiečius, o anglai ir ame-rikonai – rusus, ir neliks jų Lietu-voje; slėpkis, eik į mišką, kur dau-guma jaunų vyrų. Nepaklausiau, pabijojau, enkavėdistai po kaimus laksto su šunimis, vyrus gaudo, ne vieną ir nušovė. Tik tu, Mikai, būk draugas, niekam neprasitark, apie ką čia mes kalbame...

Mikas nubėgo pas būrio vadą ir draugą įskundė. Būriui vadova-vo leitenantas Michailas Čiževskis iš Čkalovo (Orenburgo) srities, kolūkio traktorininkas. Gentvi-la rusiškai kalbėjo prastai, bet lei-tenantas suprato, jog kareivis Vo-kietis yra liaudies priešas, kariauti nenori ir turbūt gali pabėgti pas vokiečius, progai pasitaikius. To-kią svarbią žinią Čiževskis nune-šė „Smeršo“ įgaliotiniui kapitonui Vladui Krestjanovui. Krestjano-vas liepė parašyti Vokiečio cha-rakteristiką. Traktorininkas vargo, prakaitavo, kol pagaliau parašė, kad kovotojas Vokietis apdovano-jimų neturi, kovose nedalyvavo, ne-drausmingas, simuliantas.

Viskas, NKVD mašinos sma-gračiai ėmė suktis. Kai tik Vokietis sugrįžo iš medicinos sanitarijos ba-taliono, imta fiksuoti kiekvieną jo žodį. Kitas „Smeršo“ įgaliotinis vy-resnysis leitenantas Mauša Goldas griebė į nagą skyrininką jaunesnį-jį seržantą Kazį Bunzą iš Alytaus apskrities Miroslavo valsčiaus. Lie-tuvos kariuomenės kareivis, karo pradžioje ne savo noru atsidūręs Rusijoje, jis puikiausiai galėjo va-dovauti būriui, bet vadovavo trak-torininkas rusas, Bunza nepatiki-mas.

Goldas: Papasakokit, Tams-ta, jūsų pasikalbėjimo su Vokiečiu Edvardu turinį, kuris vyko 27 spalių 1944 m.?

Bunza: 27-tą spalių 1944 m., prieš piet apie dvyliktą dienos aš kaipo sky-rininkas nuvedžiau savo skyriaus ko-votojus Vokietį Edvardą ir Sinicką Karolį į postą prie prieštankinio šau-tuvo išstatyto priešlėktuvinei gyny-bai. Priėję prie prieštankinio šautuvo aš liepiau Vokiečiui Edvardui moky-tis taikytis. Pastebėjęs, kad Vokietis

Edvardas blogai taikosi, aš jam lie-piau taikytis geriau, nes kitaip jis ne-mokės į vokiečius taikytis, į tai Vo-kietis Edvardas man atsakė: „Man ir nereikia taikytis ir šauti į vokiečius“. Į mano klausimą kodėl, Vokietis at-sakė: „Jei Lietuva būtų laisva, tai yra nepriklausoma, tai aš kariaučiau, o dabar man nėra už ką kariauti“. Vo-kiečio Edvardo žodžius iš viso pokal-bio turinio aš supratau, kad jis neno-rįs kariauti už tarybinę Lietuvą, bet kariautų už Lietuvą, kokia ji buvo iki Tarybinės valdžios, tai yra už bur-žuazinę Lietuvą. Daugiau Vokietis Edvardas su manimi nekalbėjo, nes aš jį subariau už negeras kalbas.

Protokolą Goldui teko rašyti lie-tuviškai, nes Bunza tvirtino rusiš-kai nemokąs, nors mokėjo neblo-gai. Ir apie Vokietį jis pasakojo visą teisybę tik todėl, jog pokalbį girdėjo dar ir trečias. Kas žino, ar tas Sinic-kas ne NKVD informatorius? Ka-rolis Sinickas iš Šiaulių apskrities Pašvitinio valsčiaus Krestjanovui sakė: Apie Vokiečio praeitį aš nieko nežinau, tačiau įsitikinau, kad jisai yra antitarybiškai nusistatęs ir neno-ri Raudonosios armijos eilėse kovoti prieš vokiečių okupantus. Taip bent Krestjanovas užrašė.

Gruodžio 14 dieną divizijos tri-bunolas už negeras kalbas skyrė Vokiečiui 10 metų lagerių. Tribu-nolui pirmininkavo jau ne „revo-liucijos riteris“ pulkininkas Kazys Stasiulis, o kažkoks žydas majoras, jam talkininkavo kapitonas Anta-nas Ulpis ir leitenantas Jonas Kli-čius. Karo pradžioje divizijų ka-riniai tribunolai turėjo net po tris „teisėjus“, 1942-aisiais paliktas tik vienas – tribunolo pirmininkas, o kiekvienai konkrečiai bylai kvies-davo du „tarėjus“ – patikimus ka-rininkus arba ir kareivius.

Kairiųjų pažiūrų Ulpis Sme-tonos laikais labai rūpinosi dar-bo žmonių reikalais, bet pats į fa-briką ar statybas dirbti nėjo, vis kiūtodavo kokioje nors raštinėje, o 1940-aisiais tapo Šiaulių mies-to vykdomojo komiteto pirminin-ku. Ir divizijoje jis apkasuose negu-lėjo, utėlių nešėrė, o „darbavosi“ divizijos politinio skyriaus klubo viršininku. Jokio klubo, savaime suprantama, nebuvo, tik klubo vir-šininko pareigos. Taip bevadovau-damas neegzistuojančiam klubui ir kapitonu tapo. Po karo Ulpį pasky-rė Lietuvos TSR knygų rūmų di-rektoriumi.

„Revoliucionierius“ Kličius ne-priklausomoje Lietuvoje dirbo „Spaudos fondo“ bendrovėje (ne pats juodžiausias darbas), pirmo-sios rusų okupacijos metais jį pri-glaudė Genrikas (Genochas) Zi-manas po savo sparneliu „Tiesos“ redakcijoje. Formuojant divizi-ją tik per plauką neatsidūrė lage-ryje, nes kažkas girdėjo ir pranešė NKVD, kad Kličius nusivylęs Ru-sijos rojumi ir pasakęs: „Smetonos kalėjimas geriau nei tarybinė lais-vė“. Bartašiūnas su Macijausku ke-tino jį jau griebti, tačiau išgelbėjo Sniečkus. Po karo, iki pat divizijos išformavimo 1956 metais, Kličius dirbo divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia“ redakcijoje.

Mažažemio ūkininko sūnus Edvardas Vokietis jokių užtarė-jų neturėjo, lageryje praleido 10 metų, bet liko gyvas ir sugrįžo į Lie-tuvą. Skundikas Mykolas Gentvila žuvo Kurše.

Viktorija STENIULYTĖAnykščių Jono Biliūno gimnazijos 3B klasės gimnazistė

Sausio 8 dieną Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje įvyko susitiki-mas su Didžiosios Kovos savano-rių rinktinės civilių ir karių ben-dradarbiavimo kuopos (CKB) vadu kpt. Vaidu Šepkumi. Susiti-kimas – tarsi padėkos žodis už ak-tyvų dalyvavimą akcijoje „Šiltos kepurės – Afganistano vaikams“. Kuopos vadas džiaugėsi, kad Af-ganistano vaikus pasiekė net 7 000 kepuraičių.

Kpt. V. Šepkus papasakojo moksleiviams apie provincijos at-

Afganistanas – lietuvių akimis

kūrimo grupės (PAG) veiklą Af-ganistane. PAG misija yra NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų dalis, savo veiklą Goro pro-vincijoje pradėjusi 2005 m. Lietu-vių stovykla įsikūrusi provincijos sostinėje Čagčarane. Pagrindinė užduotis – padėti Afganistano val-džiai plėsti įtaką provincijoje, už-tikrinti saugumą ir sudaryti tinka-mas sąlygas provincijai atkurti.

Kuopos vadas daug pasakojo apie Afganistaną – istoriją, tradi-cijas, kultūrą, religiją, šalies struk-tūrą ir etnines grupes. Pasakojimą iliustravo „Savanorio“ korespon-dento Viliaus Džiavečkos nuo-traukos, kuriose daugiausia afga-

nų vaikai – jų ten be galo daug, taip pat matyti nuostabus, tačiau atšiaurus Afganistano kraštovaiz-dis. Sunku patikėti, kad XXI am-žiuje vaikai dar mokosi mokyklose be suolų, jiems trūksta būtiniau-sių priemonių, moterys yra visiš-kai priklausomos nuo vyrų, šalyje religija diktuoja gyvenimo taisy-kles. Žmonės gyvena skurdžiuose moliniuose nameliuose, skurdas ir maisto trūkumas, dažnai nutrūks-ta elektros tiekimas, o interneto ir kitų telekomunikacijos priemonių paprasto provincijos žmogelio tro-boje nė su žiburiu nerasi.

PAG patruliai Goro provinci-joje bendrauja su kaimų vadovais, stengiasi kuo geriau pažinti jų gy-venimo būdą, išsiaiškinti, ko žmo-nėms labiausiai trūksta ir suteikti kuo geresnę humanitarinę pagal-bą. „Mes neduodame jiems žu-vies. Duodame meškerę ir išmo-kome, kaip pagauti žuvį“ – sakė kpt. V. Šepkus. Daug dėmesio ski-riama švietimui, mokyklų atnau-jinimui, įkuriamos kompiuterių klasės, remontuojami mokyklų pastatai. PAG gydytojai teikia me-dicininę pagalbą.

Tik susidūrę su skurdu, išsila-vinimo stoka suvokiame ir prade-dame vertinti tai, ką turime. Ne vienas moksleivis, išklausęs pasa-kojimo apie Goro provincijos gy-venimo sąlygas, nuotraukose iš-vydęs kaip atrodo alkio, skurdo ir karų nukamuoti žmonės, paga-liau pradeda džiaugtis, kad gyve-na Lietuvoje.

Skaudžią netekties valandą, mirus naujagimei dukrelei Viktorijai, nuoširdžiai užjaučiame 301-osios kuopos vado pavaduotoją

vyr. ltn. Gintautą Razmą.Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė

Vyr. ltn. Martynas JASASL.e. 307 pėstininkų kuopos vado pareigas

Žemaičių rinktinės l. e. 307 kuopos vado pareigas vyr. ltn. Martynas Jasas, intendantė vyr. srž. Rita Savickienė su kuopos ka-riais savanoriais vasario 8 dieną lankėsi Tryškių Lazdynų Pelėdos vidurinėje mokykloje.

Kariai papasakojo apie Kraš-to apsaugos savanorių pajėgų, ku-rios šiais metais švenčia 20 metų jubiliejų, susikūrimą, pajėgų vietą kariuomenėje, užduotis, tarnybą, dalyvavimą tarptautinėse opera-cijose, supažindino su 307 kuopos veiklą savanorių gyvenimu, kaip ir ką jie veikia taktinių pratybų metu, ragino jaunuolius stoti į KASP gretas.

Lankėmės mokykloje

Vyr. srž. Rita SAVICKIENĖŽemaičių rinktinės 307 kuopos intendantė

Sausio 19 dieną Telšių profesi-nio mokymo centre lankėsi KPAT ir Žemaičių rinktinės 307 kuopos kariai.

Kariai nusivežė vaizdinės me-džiagos apie Lietuvos kariuome-nės struktūrą, tikslus ir uždavi-nius. Pasakojo apie Savanorių pajėgų susikūrimą, tarnybą, sa-

Profesinio mokymo centre

vanorių dalyvavimą tarptautinėse operacijose.

Kariai bendravo su mokiniais, atsakinėjo į klausimus, ragino jau-nuolius stoti į Savanorių pajėgų gretas. Pasakojo, kaip būtinuo-siuose kariniuose mokymuose ga-lima įgyti pagrindinį karinį pasi-rengimą, siekti kario profesijos ir tapti kariais profesionalais.

Parodyta kariuomenės ginkluo-tė, o mokyklos šaudykloje sureng-ti šaudymai.

Dėl tėvo, savanorio kūrėjo ats. kpt. Jono Juodžio mirties nuoširdžiai užjaučiame 201 kuopos karę savanorę vyr. eil. Brigitą Bartkuvienę, jos

šeimą ir artimuosius.Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė

Nuoširdžiai užjaučiame 207 pėstininkų kuopos karę savanorę eil. Vigitą Rubelytę dėl mamytės mirties.

Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė

Afganistano vaikaiEil. Viliaus Džiavečkos nuotrauka

cmyk

2011 m. vasario 24 d. Nr. 2 (422)Savanoris8 psl.

cmyk

Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino „Respublikos“ spaustuvė, M.Sleževičiaus g. 7, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099

Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.

Eina nuo 1991 02 09

Redaktorius ats. kpt. Vytautas VoverisKorespondentas eil. Vilius DžiavečkaDizainerė Jurgita Šeštokaitė

Rinko ir maketavo UAB „Krašto spauda“

Eil. Ginta PETRAITYTĖDidžiosios Kovos rinktinės 801 (CKB) kuopa

Visada kariuomenė buvo ir yra svarbi valstybės dalis. Kintant poli-tiniam, ekonominiam, socialiniam kontekstui, keičiasi ir kariuomenės suformavimo principai. Lietuvos atveju stebime kariuomenės trans-formaciją pereinant prie modernios kariuomenės modelio.

Taigi kariuomenės ir kario por-tretas kinta kartu su ekonomika ir politika modernioje visuomenėje. Demokratija pabrėžia pasirinkimo laisvę, taip skatindama kariuomenės struktūrų ir požiūrio į jas kaitą.

Nepaisant to, kad kariuomenė – tai vyriškumą propaguojanti insti-tucija ir jos nustatyti aukšti fiziniai reikalavimai mūsų visuomenėje la-biau priimtini vyrams, šiandien vis daugiau moterų tarnauja profesinė-je karo tarnyboje ir Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

Ar galėčiau atlikti karinę tarnybą, dirbdamas civiliniame darbe? Ko-

Moteris kariuomenėje

kias karines specialybes galėčiau pasirinkti? Kokia alternatyvą siū-lote privalomajai pradinei karinei tarnybai? Ką galiu rinktis? Šiuos klausimus užduoda ne vienas, juk kiekvienas iš mūsų norime ir tu-rime teisę rinktis. Galimybė atlik-ti pareigą tėvynei „ne pilnu etatu“ yra reali ir „ranka pasiekiama“.

Tarnyba KASP – tai galimy-bė būti kariu vieną savaitgalį per mėnesį. Tarnybos metu kariai vykdo įvairias karines užduotis, dalyvauja pratybose, klauso įvai-riomis temomis dėstomas paskai-tas. Kiekvienas iš jūsų galite tapti pėstininku, karo policininku, karo mediku ar civilių ir karių bendra-darbiavimo specialistu.

Kas yra civilių ir karių ben-dradarbiavimas? Tai vienas svar-biausių ir neišvengiamybe tapu-sių šiuolaikiškos kariuomenės bruožų, kurį vis labiau pabrėžia bei akcentuoja modernėjanti Lie-tuvos kariuomenė. Civilių ir karių bendradarbiavimo pagrindas yra veiksmų planavimas, koordina-

vimas ir bendradarbiavimas tarp karinės vadovybės ir civilių gyven-tojų, vietinės valdžios institucijų, tarptautinių, vietinių ir visuome-ninių organizacijų.

Tuo vadovaujantis ir buvo sufor-muota Didžiosios Kovos rinktinės civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa, kurioje šiuo metu tarnauja ir apie 30 procentų moterų.

Ko reikia norint tapti šios kuo-pos kariu? Reikalingas aukšta-sis išsilavinimas, geras anglų kal-bos mokėjimas bei motyvacija tarnauti tėvynei. Be abejones, ko-munikabilumas, draugiškumas ir užsispyrimas, siekiant tikslo yra ne-atsiejamos civilių ir karių bendra-darbiavimo specialisto savybės.

Apie tarnybą CKB kalbamės su kuopos savanore, atsargos vy-resniąja leitenante Inga PRanai-tiene.

Kaip ir kur sužinojai apie sa-vanorišką karinę tarnybą CKB?

Studijuodama tikrai nesi-domėjau galimybėmis atlik-ti savanorišką tarnybą. Kuomet pradėjau dirbti, kolega, tarnau-jantis KASP, supažindino mane su CKB veikla, kuri pasirodė ne-kasdienė ir įdomi. Maniau, kad neužteks laiko šiam naujam už-siėmimui, bet džiaugiuosi, kad pasiryžau tapti kare. Pirmiau-siai buvo įdomu tapti CKB kuo-pas kare savanore dėl naujų ži-nių ir įgūdžių. Be to, nesitikėjau, kad KASP galima atrasti nuos-tabius žmones, kurie gali tapti tavo draugais.

Kiek laiko tarnauji krašto ap-saugos sistemoje ir šioje kuopoje?

Nuo 2002 m. spalio mėn., o į CKB kuopą atėjau 2006 metų bir-želį.

Kaip užsitarnavai karininko laipsnį, juk tai didelis pasiekimas?

Esu atsargos vyresnioji leite-nantė. Pirmiausia eilinio laipsnį gavau mokydamasi nuo 2002 m. iki 2005 m. būrių vadų kursuose Jono Žemaičio karo akademijoje. 2005 m. liepos mėn. baigus šiuos kursus, man buvo suteiktas atsar-gos leitenanto laipsnis. Atėjus į CKB kuopą, 2009 m. liepos mėn. užsitarnavau vyresniojo leitenan-to laipsnį.

Dalyvavai tarptautinėje misi-joje Afganistane. Kokiais reika-lavimais vadobaujamasi atren-kant karius į misiją?

Siekiant atlikti civilių ir karių bendradarbiavimo pareigas tarp-tautinėje misijoje Afganistane, būtina mokėti anglų kalbą, nes ji reikalinga susitikimų metu su vie-tos gyventojais. Taip pat reikia žinoti CKB principus, tikslus ir uždavinius, mokėti ir norėti ben-dradarbiauti su vietos institucijo-mis, visuomeninėmis ir tarptauti-nėmis organizacijomis bei vietos gyventojais. Neturėti nusistaty-mo prieš kitą kultūrą, religiją ir etninės grupės gyventojus. Matyti prasmę savo užduočių vykdyme ir naudą ne tik savo kariniam viene-tui, bet ir vietos žmonėms.

Kiek laiko truko pasiruošimas ir pati misija? Kokios buvo tavo pareigos?

Pasiruošimą misijai pradėjau 2009 m. birželio mėn., jis truko 5 mėnesius. Į misiją išvykau 2009 m. lapkričio pradžioje, o sugrįžau 2010 m. gegužės mėn. pabaigoje. Tarptautinėje misijoje Afganista-ne atlikau PAG-10 civilių ir karių bendradarbiavimo karininko par-eigas.

Gal galėtum pasidalinti įspū-džiais?

Labai džiaugiuosi turėjusi gali-mybę atlikti šią tarnybą, nes įgijau

asmeninės ir profesinės patirties. Atsirado dar daugiau teigiamų emocijų ir optimizmo dėl geres-nio pasaulio, kurį kuria kiekvie-nas žmogus. Suvokiau, kad gyve-nu gerai, kuomet pamačiau iš arti vietos žmonių gyvenimą. Supra-tau, kad privalau paprasčiau ver-tinti įvykius, vykstančius asmeni-nėje aplinkoje.

Ar vyktum dar kartą?Jei būtų galimybė ir susiklos-

tytų aplinkybės, norėčiau ir vėl atlikti civilių ir karių bendradar-biavimo karininko pareigas mi-sijoje.

Kaip kariuomenėje vyrai „žiū-ri“ į kares moteris? Ar moteris ka-riuomenėje dar ką nors stebina?

Jau seniai begirdėjau nusiste-bėjimą, esą ką kariuomenėje vei-kia moterys. Aišku, nuvykus į mi-siją, teko atsakyti į klausimą, kam reikalinga moteris civilių ir ka-rių bendradarbiavimo pareigose. Manau, kad musulmoniškoje ša-lyje, kur moters teisės yra kitokios nei Vakaruose, yra nelengva su-vokti kokią naudą gali atnešti ka-rės moters bendravimas su vietos moterimis.

Nemanau, kad moteris kariuo-menėje išskirtinis reiškinys, nes kiekvienas pagal savo sugebėji-mus ir galimybes atliekame savo darbą kariuomenėje.

Šiuolaikinėje visuomenėje mo-terų profesinis akiratis nuolat plečiasi, pasirinkimo galimybės didėja, o išimčių darosi vis ma-žiau. Šiuolaikinėje visuomenėje kiekvienas iš mūsų galime rinktis tai, kas pabrėžia ir atspindi mūsų sugebėjimus bei leidžia išbandyti naujas galimybes.

KASP CKB kuopos šūkis „Me-nas kariauti kitaip – CKB!“ at-spindi naują mąstyseną ir požiūrį į visuomenės ir kariuomenės ben-dradarbiavimą.

Vaiva LANSKERONSKYTĖKauno Jėzuitų gimnazijos gimnazistė

Šių metų sausio tryliktos naktį kaž-kas pažadino Kauno senamiesčio gy-ventojus. Gal tai buvo nerimo, jau-dulio, begalės emocijų, išgyventų maždaug prieš dvidešimtmetį atspin-dys. Iš tiesų, patriotinės dainos, šūkiai, šautuvų salvės ir kovos šurmulys ge-rokai po vidurnakčio sklido iš Kauno jėzuitų gimnazijos kiemo. Tai turbūt šįmet buvo didžiausias laisvės kovų nuotaikos telkinys visame Kaune.

Gimnazistai turėjo progą savo kai-liu patirti anos nakties įvykius. Gimna-zijos kieme liepsnojo laužas, teritorija buvo aptverta spygliuota viela. Su mo-kiniais dirbo Dariaus ir Girėno rinkti-nės 204 kuopa. Priešai moksleivius už-klupo netikėtai, jie jų tikėjosi gerokai vėlesniu laiku. Ginkluota ir neblogai kariškai organizuota mokytojų, tėvų bei gimnazijos alumnų kariuomenė, persirengusi okupantais, vos prasibro-vė pro karštai nusiteikusią ginti savo gimnaziją minią. Kartais tekdavo net patyliukais priminti mokiniams, jog

čia viso labo vaidinimas, nes patys pamatėme, kad laisvę ginančiųjų pajėgos kur kas stipresnės nei už-puolikų, nors beginklės. Gimnazi-jos viduje sproginėjo bombos, buvo pilna dūmų, akimirkai grumtynės buvo tapusios tarsi realybe.

Gyvenimas gimnazijoje virė visą naktį. Vakaras prasidėjo nuo paprasčiausių visai bendruome-nei smagių dalykų. Puolimas buvo gimnazistams netikėta, nors ir nu-jaučiama, vakaro dalis. Patys moks-leiviai organizavo kino vakarus,

Perkūno namų erdvėse koncerta-vo mokinių muzikos grupės, vyko debatai. Galima sakyti, paprasčiau-sias, žmogiškas gyvenimas, į kurį įsiveržė didžioji mūšio scena. Ir tai buvo visai simboliška. Kaip ir tai, jog Sausio tryliktos rytą visi gimna-zistai turėjo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę – eiti į pamokas, atlik-ti kasdienes pareigas, taip pat daly-vauti tradiciniuose Sausio trylikto-sios minėjimuose. Nes ir anuomet po tos nakties dauguma žmonių ėjo į darbus.

Vyko politinis žaidimas, atku-riantis tuometinės Aukščiausios Ta-rybos darbą, politikų vaidmenis, jų sprendimus. Visą naktį gimnazijos radijas kalbėjo anuomet dirbusių valdžioje ir kovojusių už Lietuvos laisvę balsais, didino įtampą, padė-jo labiau įsijausti. Po mūšio gimna-zistams skaitė paskaitas Dariaus ir Girėno rinktinės 204 kuopos vadas kpt. Arvydas Savickas , savo prisi-minimus pasakojo ats. kpt. Valdas Pempė.

Paryčiais oficialioji progra-mos dalis pasibaigė pamaldomis šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčio-je. Žvakių šviesoje visi susėdę arti altoriaus giedojome, begalę kartų giedojome dėkingumo, meilės ir, kas svarbiausia, budėjimo žodžius. Turėjome progą padėkoti Kūrėjui už laisvę, ar paprašyti Jo to, ko kie-kvienam iš mūsų labiausiai trūksta, kad galėtume tąją laisvę išsaugoti.

Po visą gimnazijos teritori-ją buvo išdėstyti stendai, kur žmo-nės galėjo rašyti įvairias savo min-tis apie laisvę. Jau nakties pradžioje nė vienas stendas nebebuvo visiš-kai tuščias. Vieniems laisvė – Die-vo dovana, kitiems – jausmas ar galimybė saviraiškai, dar kitiems –

Žalgiris. Svarbus ne pats faktas, ko-kias mintis gimnazistai rašo – ar įsi-jaučia į tragišką istoriją, ar tiesiog žaidžia – svarbu, kad jie apskritai rašo. Turbūt pats gražiausias daly-kas yra mūsų mokinių entuziazmas švęsti Lietuvos laisvės šventes, ieš-koti būdų geriau atskleisti jų esmę ir siekis pažinti bei suprasti. Esame labai dėkingi Lietuvos kariams ir visiems prisidėjusiems prie šio ren-ginio organizavimo.

Moksleivių mintys, užrašytos Kauno Jėzuitų gimnazijos mokyto-jos Ritos Liubinienės:

• Tik dabar supratau ką reiškė paprastiems žmonėms vieningu-mo jausmas. Jei taip atsitiktų dabar ir aš eičiau budėti prie bokšto (de-šimtokė)

• Nieko nežinojome apie tuo-metinės Aukščiausios Tarybos dar-bą, sprendimus. Nežinojome, kad kainos buvo pakeltos kelis kartus, o tą dar realiau pajautėme, kai tą naktį gimnazijoje „dirbęs“ pieno baras, po pranešimų per radiją kai-nas pakėlė taip pat 4 kartus. Taip pat radijas kvietė įsirašyti į savano-rius, matėsi, kad žmonės ėjo, mo-kėsi statyti ir statė barikadas (vie-nuoliktokai).

Sausio 13-oji – gyvai

Vyr. ltn. Inga Pranaitienė bendrauja su NATO žurnalisteŠt. srž. Linos Ambroževičiūtės nuotrauka

Prisiminimus apie Sausio įvykius pasakoja ats. kpt. Valdas PempėSrž. Ramūno Kemežio nuotrauka