Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę.

Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.

Mira – tai tam tikrų sakų guma, kuri surenkama aitraus pienelio pavidalu. Senovėje ir ją, kaip

smilkalus, degindavo šventyklose dievų garbei. Ji buvo naudojama gaminti aliejui, kuriuo

balzamuodavo mirusiuosius. Nuteistiesiems mirti duodavo atigerti vyno, sumaišyto su mira – toks

gėrimas veikdavo kaip nuskausminamieji vaistai.Šiuolaikiniai kvepalų gamintojai žino, kad mira –

nepakeičiamas kvepalų komponentas. Rožės, jazmino, mimozos kvapai sustiprinami būtent smilkalais ir mira. Rožė ir jazminas suteikia

kvapui jausmingumo, apelsino žiedas – gaivumo, kiparisas ir sandalmedis – geidulingumo, mira ir

smilkalai – truputį dieviškumo. Naudoti mirą kvepalų gamybai išdrįsta patys geriausi

specialistai, nes jeigu jos įdedama per daug – efektas gaunamas priešingas.

Viena iš didžiausių žmogaus silpnybių – kvapų dievinimas. Ne tik vieno filmo aklasis herojus tarsi užkerėtas seka ir svaigsta nuo kvepalų, kuriais dvelkia jo sutiktI žmonės. Mes taip pat kasdien gatvėje, biure, parduotuvėje „užkliūname“ už malonių ir ne itin kvapų, kažką mums primenančių ar simbolizuojančių.

Auksas, nors ir bekvapis, yra neatsiejama prabangaus kvepalų pasaulio dalis. Kaip ir kvepalai – tai dalykas, kurio žmonės itin geidžia. Kvepalų „gurmanams“ gaminamos specialios auksinės pakuotės, kuriose galima laikyti vis kitą kvepalų buteliuką.

Šie trys Rytų išminčiai (liaudis juos vėliau pavadino karaliais) atstovauja visą pasaulį. Šventės moralas toks – šis Dievo susitikimo ir apsigyvenimo tarp žmonių planas yra skirtas ne tik žydams – išrinktajai Dievo tautai, bet ir pagonims – tam kitam, tiesiog visam ir visokiam pasauliui. Net tiems, kurie yra „TOLI“, užteka „žvaigždė“ .

Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti

pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą, reiškia

išminčiaus šventumą. Pačioje pradžioje kryželiai būdavo rašomi virš kiekvienos raidės, taip

sujungiant kryžių ir karūną.Vėliau žmonės ėmė ženklinti savo namų durų

staktas, tikėdami, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių.

Lietuviai tikėdavo, kad šis ženklas apsaugos nuo velnio ir perkūno. Raidės būdavo rašomos šventinta kreida arba anglimi, geriausia beržo. Šitaip būdavo pažymimos ne tik gyvenamojo

namo, bet ir svirno, tvarto, kitų trobesių durys, girnos.

Vienas įdomiausių šios dienos papročių – „trijų karalių“ su „žvaigžde“ vaikščiojimas pakiemiais, visus giesmėmis sveikinant ir

renkant dovanas. Dar šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais persirengėlių „karalių“ vaikštynės ne tik Lietuvos kaimuose, bet ir

miestuose buvo savita senovinio kaimynų lankymo su Naujųjų metų sveikinimais ir geros kloties linkėjimais tradicija. „Karaliai“

būdavo pasipuošę aukštomis blizgančiomis popierinėmis karūnomis, apsisiautę baltomis skraistėmis. Palikę arklius savo

„tarnams“, „karaliai“, paprastai du baltieji, trečiasis – „negras“, eidavę į trobą, lietuviškai ar lotyniškai pagiedodavę giesmę,

užrašydavę kreida raides, visą šeimą pasveikindavę : „Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus! Atėjo trys karaliai, atnešė Viešpačiui

dovanų. Gal ir mums ką padovanosite?“Prie stalo visuomet jie būdavo pavaišinami, jaunos merginos

padovanodavo rankšluostį, vilnones pirštines, retsykiais pinigų, namų šeimininkė atnešdavo dešrą.