RiteriųIliustruotas

žinynasIš anglų kalbos vertė

GABRIELĖ PRIŠMANTAITĖ

agų riaumojimas, žirgų prunkštimas, kanopų dundėjimas, kalavijų žvangesys ir mūšio griausmas suskaldo kaimelio tylą.

Spalvingomis vėliavėlėmis ir plunksnomis puošti šalmai išnyra iš artėjančio

dulkių debesies, kurį tuoj pat vejasi spindinti geležinė siena šarvuotų riterių, sudarančių pleišto formą, atkištomis į priekį ietimis. Saulė spindi jų šarvuose, heraldiniai liūtai, ereliai ir drakonai šiepia dantis jų skyduose, o apsiaustai plaikstosi vėjyje. Taip istoriniai filmai ir nuotykių romanai vaizduoja bebaimius viduramžių riterius, tačiau ar iš tikrųjų riteriai buvo neįveikiami kariai? Ar jų gyvenimas iš tiesų buvo toks romantiškas?Tikrovė daug sudėtingesnė. Pirmieji riteriai buvo paprasti raiti kariai, kuriuos pamatę priešo pėstininkai drebėdavo. Sėdėdami balne jie buvo gerokai pranašesni: aukštesni, greitesni ir galingesni nei pėstininkai. Nuo XI–XII a. riteriai tapo svarbiausiu visuomenės sluoksniu.

„Mano siela priklauso Dievui, širdis – karaliui, o garbė – man.“

R

Už karo tarnybą valdovai jiems atsilygindavo įvairiomis malonėmis bei žeme, o riteriai saugojo valstiečius, gyvenusius jų žemėse, mainais į jų gaminius ir derlių. Nors karinės technologijos, ginkluotė, stilius ir pilių konstrukcijos laikui bėgant keitėsi, riteriai išliko žavūs, įdomūs ir įvairiapusiški. Pasižadėję ginti nuskriaustuosius, kartais kovėsi dėl pinigų, plėšikavo ir žudė. Jie buvo išmokyti būti bebaimiai, tačiau taip pat kūrė eiles, grojo muzikos instrumentais ir žaidė šachmatais. Varžėsi dėl damų malonės ir rodė pavyzdingą pamaldumą. Artimas ryšys tarp riterio ir jo eiklaus žirgo laikomas stipriausiu, koks gali būti ryšiu tarp žmogaus ir gyvulio. Jį galima palyginti tik su Rytų klajoklių, Šiaurės Amerikos prerijų indėnų ir Vengrijos husarų prisirišimu prie savo žirgų. Savaime suprantama, kad riteriai gerbiami iki šių dienų. Tai liudija atkuriami riterių ordinai ir rekonstruktorių draugijos.

„Mano siela priklauso Dievui, širdis – karaliui, o garbė – man.“

Iliu

stru

ota

s ri

teri

ų ž

inyn

as

6E

uro

pos

vald

ova

i

RITERIŲ EPOCHAD augiau nei prieš tūkstantį metų Europoje pasirodė daug geresni kovotojai nei

iki tol. Tai buvo raiti ir ginkluoti kariai, kurie kovėsi už savo karalių, šalį, krikščionybę, feodalus, pilis ir savo idealus. Jie tapo elitine kovine jėga ir valdė mūšių laukus penkis šimtus metų.

ViduramžiaiR iterių epocha priklauso istoriniam viduramžių laikotarpiui. Šis ilgas

periodas prasidėjo 476 m., kai sugriuvo Vakarų Romos imperija, ir tę-sėsi iki Amerikos atradimo, XV a. pabaigos, kai triumfavo renesansas.Auksinis riterių amžius yra apie 1000–1500 m., kai šie taurūs kariai buvo ir elitinės karinės pajėgos, ir įtakingiausias feodalinės visuomenės sluoksnis.

7E

uro

po

s vald

ovai

Plieniniai vyraiGalvodami apie riterius, juos įsivaizduojame kaip šarvuotus nuo galvos iki kojų kovotojus. Iš tiesų viduramžių riteriai dė-vėjo daug stipresnę šarvuotę nei ankstesnių laikų kovotojai. Viduramžių pabaigoje turtingiausi riteriai nešiojo tokius tvir-tus šarvus, kad mūšio lauke buvo beveik nepažeidžiami. Dėl ginklakalių išmanumo, šarvų svoris pasiskirstydavo tolygiai visam kūnui, o sandūros buvo tokios patogios, kad nors jų svoris buvo didelis, kariai išlikdavo stebėtinai judrūs.

Viduramžių tankaiRiterio ginkluotę sudarė ietis, tiesus kalavijas, durklas ir dau-gybė karo kirvių bei lazdų. Nuo priešo ginklų riterius saugojo metaliniai šalmai, ginklai ir skydai. Jie sėdėjo įkišę ištiestas kojas į balnakilpes arba beveik stovėjo vakarietiško stiliaus balnuose aukštomis gugomis, kurios užtikrino, kad riteris, iš visų jėgų kovojantis mūšyje, nebus išmestas iš balno. Dėl gin-klus atitikusios taktikos ir stiprių žirgų jie tapo griaunančia galia. Taktikos esmė buvo puolimas ietimis, o vėliau – artima kova. Taigi riterių taktika buvo tokia pati kaip šiuolaikinių tankų.

Iliu

stru

ota

s ri

teri

ų ž

inyn

as

8E

uro

pos

vald

ova

i

Kas galėjo tapti riteriu?Riteriu galėjo tapti visi, kas turėjo drąsos ir pakanka-mai pinigų. Karaliai rinkosi riterius iš geriausių karių, kurie išsiskyrė savo narsa, ištverme ir kilniadvasišku-mu. Ginklai ir žirgai buvo labai brangūs, tad riteriais galėjo tapti tik turtingieji. Kaip atlygį už paslaugas ir ištikimybę monarchas jiems garantavo aukštą rangą.

Riterio palydovasRiteriai keliaudavo ne vieni: juos lydėdavo ne tik palydovai, bet ir įvairus skaičius ginkluotų vyrų. Kartu jie sudarė būrį, vadinamąją ietį, kurios priekyje eidavo vėliavnešys, nešdavęs vėliavą su riterio herbu.

Vėliavnešys,laikantis riterio ietįsu vėliava.

Raitas lankininkas,ginkluotas 30 strėlių,ilguoju kalaviju ir durklu.

Arbaletininkas

RITERIŲ EPOCHA

Nuo XII–XIII a. darėsi vis labiau įprasta, kad riteriais tap-davo turtingų šeimų vaikai, ir pamažu tai tapo savaime suprantama. Privilegijuotą padėtį riteriai demonstravo iš-skirtiniais ženklais: kalavijo diržais, auksuotais pentinais ir savo arba karaliaus herbu.

9E

uro

po

s vald

ovai

Raitas ietininkas.Be ieties, dar apsiginklavęs kalaviju ir durklu.

Pėstininkas su ietimi

Pėstininkas su rankiniu ginklu

Lankininkas

Ar žinai?Riterio amunicija kainavo kaip 30–45 jaučiai, kurių būtų pakakę visam kaimui.

Iliu

stru

ota

s ri

teri

ų ž

inyn

as

10G

ink

lai

ir š

arv

ai

RITERIO KALAVIJAS

Svarbiausias ir brangiausias riterio ginklas buvo ilgas tiesus dvirankis kalavijas. Šis legendinis ginklas ne tik skyrė ginklanešį nuo riterio, bet ir pergalingame

mūšyje nusipelniusiajam suteikdavo riterio vardą. Kartais kalavijo rankenoje būdavo išraižoma šventa relikvija arba ant ašmenų išgraviruojamas riterio devizas – buvo tikima, kad tai padės nugalėti mūšyje. Riteriai buvo puikiai įvaldę kovos kalaviju meną tiek balne, tiek ant žemės.

Kalavijų raida

Viduramžiais tiesiuosius kalavijus pa-keitė ilgieji kalavijai. Šis kalavijas buvo

maždaug 1 m ilgio, plačiais ašmenimis ir svėrė 1,5–2 kg, o kartais ir daugiau. (Rytuose populiariausias buvo lengvas vienarankis lenktas kardas, svėręs 0,5–1 kg.) Panašiai kaip ir lenkto kardo, ilgo kalavijo pirminė paskirtis buvo kirsti, o ne durti, taip išmetant priešininką iš balno vienu smūgiu. Neapsaugotas kūno dalis kalavijas galėjo stipriai sužeisti, sulaužyti kaulus, nukirsti galūnes ar net galvą. Iki XIII a. pabaigos kalavijo ašmenys tapo aštresni, o vidurinė jų dalis ėmė pana-šėti į rombą. Dėl to kalavijas buvo tvirtesnis ir galėjo perverti gran-dininius šarvus. Tuomet paplito abiem rankom išlaikomi, velniš-kaisiais vadinti kalavijai, kabinami prie balno, o ne prie diržo. Šie kalavijai buvo tokie sunkūs, kad ne tik prakirsdavo grandininius šarvus, bet ir įspausdavo jų žiedelius į žaizdą, taip sukeldami užde-gimą. Tik stipriausi kovotojai sugebėdavo valdyti šiuos kalavi-jus. Visų vėlyvųjų viduramžių kalavijų bendras bruožas tas, kad kryžiaus formos rankos apsaugą pakeitė krepšelio formos skydelis, padarytas iš metalinių strypelių ir žiede-lių.

11G

inkla

i ir šarva

i

Brangieji ašmenysKalavijų gamintojai praleisdavo daugiau nei 200 valandų grūdindami metalą vandenyje ir aliejuje. Dėl didelės ilgųjų kalavijų kainos jie būdavo perduodami iš kartos į kartą, daž-nai atnaujinami ir tiesinami, kol visai nusidėvėdavo. Vidu-ramžiais geriausi ašmenys buvo gaminami Tolede, Ispanijoje, ir Damaske. Nesvarbu, kokia kalavijo kokybė, riteris labai juo rūpindavosi. Jie nesišpaguodavo, kaip matome filmuose, nes kalavijai lengvai galėjo lūžti pusiau. Vėliau taip fechtuotis buvo galima rapyromis.

Ar žinai?Dauguma riterių suteikdavo savo šauniesiems kalavijams vardus. Rolandas savąjį vadino Diurandaliu, o karaliaus Artūro buvo vadi-namas Ekskaliburu. Ginklas suteikė Artūrui karaliaus įgaliojimus, nes šis buvo vienintelis, sugebėjęs ištraukti kalaviją iš akmens.

Kova su kalavijais

Iliu

stru

ota

s ri

teri

ų ž

inyn

as

12G

ink

lai

ir š

arv

ai

7

8

10

11

RITERIO KALAVIJAS

1 Žvangulis

2 Buožė (neleidžia rankai nuslysti nuo rankenos ir suteikia atsvarą)

3 Medinė rankena, apsukta viela ir padengta oda, kad būtų patogu laikyti

4 Garda (saugojo nuo priešo kirčių)

5 Ašmenys (kadangi ašmenys ir rankena svėrė vienodai, buvo lengviau valdyti kalaviją)

6 Briauna

7 Smaigalys

8 Išpjova (kalavijas buvo lengvesnis ir lankstesnis)

9 Medinis pagrindas

10 Odinė makštis

11 Metalinis kalavijo makšties galiukas

12 Diržas pakabinti

13 Diržas pririšti prie juosmens

Normanų kalavijas (XI a.)Toks kalavijas buvo užapvalintu galu, aštriais kaip skustuvas ašmenimis ir į galą šiek tiek siaurėjo. Jis turėjo trumpą kryžiaus pavidalo gardą ir trijų dalių buožę.

Ilgasis kalavijas (XV a.)Dar vadinamas pusantriniu kalavijuKaip matyti iš pavadinimo, šis kalavijas buvo perėjimas nuo vienarankio kalavijo prie dvirankio. Jis buvo laikomas dešinėje rankoje už ilgos rankenos, o kaire ranka buvo prilaikomas už buožės. Galėjo tiek kirsti, tiek smeigti. Kalavijo galas buvo smailus, o vidurinė dalis plokščia arba šešiakampė. Ašmenų dalis, esanti prie rankenos, nebuvo aštri ir skirta atremti smūgį. Jis svėrė 1,3–1,6 kg.

Makštis

13G

inkla

i ir šarva

i

3

12

1

2

14

4

5

13

6

9

Vienarankis kalavijas (XI a.)Pagrindinis riterio ginklas, kurį visada turėdavo kartu. Jis buvo dviašmenis, turėjo smailėjančią kryžiaus formos gardą ir trumpą rankeną. Kalavijas buvo skirtas valdyti viena ranka, kitoje laikant skydą. Jo ilgis siekė 90–110 cm, iš kurių 15–20 cm sudarė rankena. Labai panašūs, tik kiek trumpesni buvo pėstininkų kalavijai.

Trumpas lenktas kardas (XIII a.)Kai kuriems riteriams labiau patiko trumpas lenktas rytietiškas kardas su plačiais ašmenimis vienoje pusėje.

Dvirankis kalavijasŠis vėlyvaisiais viduramžiais naudotas ginklas buvo didžiausias ir sunkiausias kada nors naudotas kalavijas. Jo ilgis siekė 110–135 cm (iš jų 18–35 cm sudarė rankena) ir svėrė 1,5–2,5 kg, bet galėjo sverti ir 5 kg. Jo galiukas buvo užapvalintas, o išpjova tęsėsi per visą ilgį. Garda galėjo būti net 30 cm pločio. Dažniausiai šis kalavijas buvo naudojamas kirsti kaunantis dvikovose stovint, laikomas abiem rankomis, skydas nebūdavo naudojamas. Germanų kariai mėgo jį nešiotis ant peties. Šiuo kalaviju jie pralauždavo priešo gretas, atremdavo karo kirvius ir net pradurdavo silpnesnius šarvus. Panašų kalaviją, vadintą kleimoru, škotai naudojo net iki XVII a.

Kalavijo pakabinimasMakšties dirželiai leido kalavijui patogiai kaboti prie riterio šono.

Viduramžių ginklų kainos ir naudos santykis

GINklas kaINa Nauda Nauda koVoje artIMoje koVoje per dIdelį atstuMą

Vienarankis kalavijas 0

Pusantrinis kalavijas 0

Dvirankis kalavijas 0

Durklas 0

Karo kirvis 0

Alebarda 0

Lazda 0

Ietis

Lankas

Lankas su keturiais lenkimais

Angliškas ilgasis lankas

Lengva ietis

Svaidomoji žvaigždė

Makštis

Iliu

stru

ota

s ri

teri

ų ž

inyn

as

14G

ink

lai

ir š

arv

ai

4

3

8

9

10

6

2

5

7

ILGOJO NUOTOLIO GINKLAI

Svaidomieji ginklai

Svaidomoji ietis

Svaidomoji ietis labai panaši į smeigiamąją ietį, bet len-gvesnė. Ji turėjo prie maždaug 1,5 m ilgio koto pritaisytą

lapo formos aštrų metalinį antgalį. Pėstininkai į mūšį pasiim-davo 6–8 tokias ietis, jas taip pat naudojo ir kavalerija. Nuo pat senovės tai buvo vienas populiariausių svaidomųjų gin-klų, naudotas tiek medžioklėje, tiek mūšio lauke.

N ors šaunamieji ginklai pasirodė tik riterių amžiaus gale, be ginklų, skirtų artimai kovai, net ir viduramžiais buvo ginklų, kuriuos buvo galima naudoti per atstumą. Nors buvo

galima sviesti ir karo kirvį, tikri svaidomieji ginklai – ietys ir svaidomosios žvaigždės. Seniau populiarios svaidyklės buvo bevertės prieš raitą armiją, todėl nustotos naudoti. Visgi sukurti ginklai, kuriuos galima naudoti iš daug didesnio atstumo nei svaidomuosius ginklus, – lankai. Vakarų Europos riteriai niekino lankininkus ir nenaudojo lanko, tačiau šis puikus ginklas buvo sėkmingai naudojamas prieš juos pačius. Riterių epochos pabaigoje parakas tapo labai populiarus ir iš esmės pakeitė karybą.

Svaidomieji kryžiai(svaidomieji spygliai ir žvaigždės)Visi keturi svaidomojo kryžiaus galai buvo gerai nusmailinti, jis pats gerokai didesnis už plačiai žinomas nindzių svaido-mąsias žvaigždes ir galėjo stipriai sužeisti. Daug jų būdavo išmėtoma ginantis, daugiausia taikantis į žirgų krūtines ir kojas. Taip pat galėjo būti naudojami kaip ežiukai – paslepia-mi žemėje likus dienai iki mūšio. Jie suluošindavo ir žirgus, ir jų raitelius.

Šaunamieji ginklai

svaidomosios žvaigždės

strėlės1 Smaigalys2 Medis arba nendrės stiebas3 Aerodinaminis stabilizatorius,

trys plunksnos4 Išpjova, padedanti išlaikyti strėlę

įtempiant lanką

Viduramžių strėlių smaigaliaiĮ adatas panašūs metaliniai strėlių smaigaliai buvo naudoti pradurti šarvus ir sužaloti arklius. Strėlių smaigaliai taip pat turėjo spyglius, dėl kurių buvo sunku ištraukti ietį iš žaizdos laikant ją už koto.

įtempimo gervėNaudota įtempiant pačius galingiausius arbaletus.

arbaleto strėlėsBesisukanti strėlė, atlekianti dideliu greičiu, sužalodavo labiau nei paprasta lanko strėlė.8 Metalinis galiukas9 Kotelis

10 Odos arba medžio juostelės stabilumui

arbaleto strėlinėJoje smaigaliais aukštyn buvo laikomos arbaleto strėlės.

1

2

3

15G

inkla

i ir šarva

i

1

3

4

Ar žinai?Galingiems arbaletams įtempti buvo naudojami keli prietaisai – gervė ir krumpliaratinės vyniojimo mašinos su svertais, kurių vie-na buvo vadinama „ožkos koja“.

ArbaletasPatobulintas lanko, pritvirtinto ant medinio rėmo, variantas buvo puikiai žinomas dar senovės kinams ir graikams. Jų arbaletai buvo mediniai, tačiau vėliau medį pakeitė viena ant kitos sudėtos metalo juostos arba kaldinti metalo lakštai. Užtaisyti arbaletą užtrukdavo 4–12 kartų ilgiau nei lanką, o per minutę jis iššaudavo tik vieną ar dvi strėles. Visgi šaudavo daug toliau, tiksliau ir stipriau (strėlė galėdavo pradurti šarvus iš 200–300 m atstumo), todėl darėsi vis populiaresnis, nors popiežius net du kartus uždraudė šį „gudrų“ ir pavojingą ginklą. Kadangi arbaletą naudoti buvo daug lengviau nei įprastą lanką, buvo aišku, kad mokančių jį valdyti atsiras labai greitai. Visgi arbaletui valdyti reikėjo daug jėgos. Tai pėstininkų ginklas, tačiau lengvesni arbaletai, šaudantys akmeniniais sviedinukais, imti naudoti ir kava-lerijos.

Kaip veikia arbaletas1 Metalinis lankas2 Kotas (arba vairalazdė)3 Griovelis strėlei4 Kilpa5 Lanko templė6 Gaidukas7 Veržlė (arba skląstis) iš kaulo ar

metalo, laikanti įtemptą templę

anglų lankininkas su ilguoju lankuIlgajam lankui įtempti, reikėjo jėgos ir nuolatinių treniruočių.

arbaleto įtempimasArbaletininkas įstatydavo koją į kilpą ir įtempdavo templę iki veržlės, naudoda-mas gervę. Užtaisyti arbaletą buvo daug sunkiau nei paprastą lanką, todėl mūšyje kiekvieną arbaletininką saugodavo pėstininkas, visą kūną dengiantis milžiniškas skydas arba pilies parapetas.

Šaudantis arbaletininkasAtlenkęs užtaisyto arbatelo gaiduką jis iššaudavo strėlę.

Ilgasis lankasPriešingai nei dvigubo lenkimo lanką, šį buvo daug lengviau pagaminti. Be to, jį buvo galima naudoti nuolat vienerius ar dvejus metus.1 Rankena2 Galai3 Grioveliai, laikantys templę4 Templė iš pintų kanapių arba

jaučio žarnų

Rytietiškas dvigubo lenkimo lankas1 Rankena2 Lanksčios šakos3 Tvirti galai, dažnai apmauti

ragais4 Aprišimas5 Templė iš susuktos

žarnos

LankasTrumpasis lankas (maždaug 1 m ilgio) buvo naudojamas me-džioklėje ir kovoje jau nuo priešistorinių laikų. Viduramžiais jį pakeitė trys stebuklingi daug našesni ginklai. Tai ilgasis lankas, arbaletas ir dvigubo lenkimo lankas, atėjęs iš Rytų. Dvigubo lenkimo lankas buvo nepakeičiamas skitų, hunų, vengrų, mongolų ir kitų rytiečių ginklas. Vakaruose nenau-dotas. Maždaug 170–200 cm ilgio, žmogaus ūgio, ilgasis lan-kas buvo gaminamas iš kukmedžio arba uosio. Pirmą kartą pastebėtas XII a., jį naudojo Velso ir Anglijos lankininkai. Iki galo įtempus, jis šaudavo 300 m atstumu ir galėdavo mirtinai sužeisti iš 90 m atstumo. Nors buvo ir labai įgudusių lanki-ninkų, pagrindinis jo pranašumas – ne tikslumas, o galimybė masiškai apipilti priešo armiją strėlių lietumi.

1

1

2

2

2

2

3

3

4

4

4

5

3D priedas

įsigykiteknygą dabar