ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

Gintautas Mažeikis

Propaganda

Metodinė priemonė

VšĮ Šiaulių universiteto leidykla2006

Sudarė: Gintautas Mažeikis Recenzentai: Hum. m. dr. Jūratė Mackevičiūtė, ŠU

Doc. dr. Jūratė Černevičiūtė, VGTU

ISBN 9986-38-717-5

© Gintautas Mažeikis, 2006 © Jūratė Mackevičiūtė, 2006 © Jūratė Černevičiūtė, 2006 © Šiaulių universitetas, 2006 © VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006

2

Turinys

Bendras propagandos apibūdinimas

Veiklos, susijusios su propaganda

Propagandos formos

Žanrinės propagandos priemonės

Propagandinio pranešimo formavimas ir viešinimas

Propaganda ir masės

Propaganda ir rinka

Edwardo Bernays pozityvioji propaganda

Nikolajus Bucharinas – totalitarinės ūkio ir techninės propagandos pradininkas

Sovietinė propaganda

Paulas Josephas Goebbelsas – totalitarinės propagandos lyderis

Adolfo Hitlerio įtaiga ir ideologija

Fašistinė propaganda

Propagandos analizė

Pakeistinės mąstymo formos ir propagandos subjekto konstravimas

Manifestacija ir viešoji nuomonė: diskursų konflikto atvejis

Viešųjų ryšių skyriaus veikla

Pilietinė savigyna nuo prievartinio įtikinėjimo

Propagandos žodynėlis

Rekomenduojama literatūra ir internetinės nuorodos

3

Bendras propagandos apibūdinimas

Propaganda – žodis, kilęs iš propagare (graik., po to lot. – „platinti“). Pirmiausia šis žodis reiškė

tiesos, neabejotinos informacijos sklaidą. Propaganda formuoja informacinį pasitikėjimą, apibrėžtą mąstymo

būdą, vertybių sistemą, asmeninius įsitikinimus ir individo tapatumą, siekia mobilizuoti asmenis tam

tikriems veiksmams. Propaganda yra sąmoningas, metodiškas ir nuoseklus asmenų įtikinėjimas siekiant juos

priversti atlikti tam tikrus veiksmus, ugdyti jų mąstymą ir tapatybę, elgesio formas ir vertybes. Propaganda

yra artimai susijusi su įsakymo, įtikinėjimo, manipuliacijos, agitacijos, reklamos, viešųjų ryšių fenomenais

bei reikalauja retorinių, meninių, žanrinių, didaktinių, psichologinių, taktinių ir strateginių gebėjimų, būtinų

įtikinti asmenis, juos ugdyti, formuoti jų įsitikinimus ir mąstymą.

Šiandien propaganda dažniausiai aptariama negatyviu požiūriu, manant, kad jos tikslas yra

manipuliuoti asmenimis, skatinant juos daryti tokius veiksmus, kurių jie laisva valia nenorėtų daryti. Taip

pat bandoma atskirti propagandą ir viešuosius ryšius (pastarieji Lietuvoje kartais dar vadinami ryšiais su

visuomene). Pastebėsime, kad jau nuo propagandos atsiradimo 1622 m. terminu „propaganda“ buvo

įvardijami specialiai suplanuoti, sistemingi įtikinėjimo veiksmai. Propogandos institucionalizavimo prielaida

buvo sukurta dar popiežiaus Grigaliaus XIII (1572–1585), kuris surinko mažai formalizuotą kardinolų būrį

tikėjimo propagavimui. Todėl 1622 m. popiežius Grigalius XV (1621–1623) enciklikoje Inscrutabili

Divinae, siekdamas palaikyti kunigų misionierių veiklą bei paskatinti nekatalikiškų šalių krikštą, įkūrė

„Šventąją kongregaciją tikėjimui platinti“ (Sacra Congregatio de Propoganda Fide)1, kuri ir laikoma

oficialia propagandos pradžia. 1622 m. kongregacijai vadovauti popiežius Grigalius XV paskyrė specialų

propagandos prefektą kardinolą, kuris užkulisiuose dar vadinamas „raudonuoju popiežiumi“. Kongregacijos

plėtojamo įtikinėjimo svarbiausi požymiai: planingumas, reflektyvumas, aiškus tikslų (įtikinti, „atversti“)

supratimas, integruota misionieriška veikla, teikiant prieinamas tais laikais švietimo, medicinos, socialinės

rūpybos paslaugas. Pradžioje, trisdešimtmečio karo metu (1618–1648) propagandos institucijos veikla buvo

nukreipta prieš protestantiškuosius kraštus ir jų tikėjimą, o vėliau buvo orientuojama į misionierišką veiklą

nekrikščioniškuose kraštuose. Reikia pastebėti, kad iki pat šių dienų Vatikanas Propagandos

(Evangelizacijos) centro misionierišką veiklą laiko tik pozityvia, o filantropiški, pasiaukojantys misionierių

darbai iki šiandien laikomi pavyzdžiu. Prisiminkime kad ir garsųjį filosofą, gydytoją, misionierių, pagarbos

visam, kas gyva, etikos pradininką Albertą Schweitzerį. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II šią instituciją

reformavo, pavadino ją „Tautų evangelizacijos kongregacija“ (Congregatio pro Gentium Evangelizatione).

Nuo 2006 m. Evangelizacijos kongregacijai vadovauja Ivanas Cardinalas Diasas.

1 Edwardas Bernays savo garsiojoje knygoje „Propaganda“ (1928), kuri buvo daugelį kartų pakartotinai išleista, nurodo neteisingą Cacra Congregatio de Propaganda Fide išleidimo datą. Ją jis datuoja 1627 metais ir priskiria popiežiui Urbonui VIII (1623–1644 m.). Žr. E. L. Bernays, Propaganda, New York: Liveright Publishing Corporation, 1928, p. 21.

4

Po trisdešimtmečio karo propagandos institucijos palaipsniui paplito visame pasaulyje. Reikšmingi

propagandos raidos etapai buvo JAV revoliucija, Didžioji Prancūzijos revoliucija, Būrų karas, I Pasaulinis

karas, Rusijos Spalio revoliucija ir visas XX amžius.

Šiandien propaganda tiesiogiai siejama su viešaisiais ryšiais ir su reklama. Viešųjų ryšių pradininkais

laikomi Ivy Ledbetteris Lee (1877–1934) ir Edwardas Bernays (1891–1995). Lee buvo žurnalistas, aktyviai

dalyvavęs organizuojant įvairaus lygio rinkimus. 1906 m. jis paskelbė viešųjų ryšių „Principų deklaraciją“,

kurioje apibūdino viešųjų ryšių specialistų atsakomybę ir įsipareigojimus savo klientui bei visai

demokratinei santvarkai. Be to, jis iškėlė reikalavimą, kad žurnalistai skelbtų informaciją, tik gavę

nepriklausomų liudijimų ir tik pasinaudoję keletu šaltinių. Lee buvo įsitikinęs, kad propaganda ir viešieji

ryšiai padeda organizuoti racionalią, argumentuotą demokratinės valstybės komunikaciją, padeda geriau

perteikti siekiamas idėjas – ypač švietimo, demokratinių rinkimų, socialinėje srityse.

Labiai panašiai samprotavo ir Bernays. Jis laikė propagandą ir viešuosius ryšius demokratizacijos,

švietimo, socialinių problemų sprendimo instrumentu, nagrinėjo, kokią naudą propaganda teikia visuomenės

saviorganizacijai, tarpusavio supratimui, mobilizacijai ir įsivaizdavo ją kaip pozityvią veiklą, kuriai

priklauso žmonijos ateitis. Jis taip pat tapatino viešuosius ryšius, propagandą ir reklamą. Jis pirmas pritaikė

psichologines manipuliacijos priemones, susiejo propagandą ir psichoanalizę. Ironiška, tačiau vienas

Bernays pasekėjų, jo knygų gerbėjas buvo Paulas Josephas Goebbelsas.

5

Veiklos, susijusios su propaganda

Įsakymas „bėk!“, „neliesk!“, „atiduok!“ ir t. t. yra susijęs su paklusimo fenomenu, formuoja įprotį

paklusti, pačiam nespręsti, perkelti atsakomybę kitam. Įsakymo ir paklusimo fenomeną Elias Canetti sieja su

baimės dygliu, kuris susiformuoja jau vaikystėje ir vėliau kaskart verčia paklusti, kai tik nuskamba

įtikinamas paliepimas. Įsakymo ir paklusimo fenomenai buvo paplitę jau pirmykštėje bendruomenėje, tačiau

tai nėra propaganda. Įsakymas yra susijęs su saugumu, atsirandančiu paklūstant stipresniojo galiai, kuriai

priešintis yra beprasmiška. Vėliau paklusimas virsta įpročiu, pasirengimu. Canetti rašo:

Kiekvienas įsakymas susideda iš paskatos ir dyglio. Paskata verčia įsakymą vykdyti – taip, kaip reikalauja jo turinys.

Dyglys lieka tame, kuris įsakymą vykdo. Jei įsakymas veikia normaliai, kaip tikimasi, dyglio nematyti. Jis paslėptas, net neįtariant

jį esant; o jei kartais ir išlenda, tai kaip vos pastebimas pasipriešinimas – kol įsakymas dar nepradėtas vykdyti.

Tačiau dyglys giliai įsminga tada, kai žmogus įsakymą įvykdo – ir sieloje jis nebesikeičia. Visoje sielos struktūroje nėra

nieko kita, kas būtų toks pastovus. Įsakymo turinys lieka dyglyje; jo jėga, mastas, ribos – viskas įsimenama įsakymo gavimo

akimirką. Gali praeiti metai ir dešimtmečiai, kol toji giliai įstrigusi ir užsikonservavusi įsakymo dalis, tas mažytis jos gyvavaizdis,

vėl išlenda. Įsidėmėtina, kad joks įsakymas niekur nedingsta: įsakymą įvykdžius, niekuomet nepadedamas taškas – įsakymas

įsiręžia į atmintį visam laikui.2

Pastebėtina, kad Canetti rašo eseistiškai ir jokių tyrimų apie pozityvius ir negatyvius įsakymus bei jų

dyglio gelmę nevykdė. Todėl lieka neaišku, ar įsakymo vykdymo nuostata – vykdomas „dantis sukandus“,

pasyviai, su malonumu – turi įtakos dyglio trukmei. Tačiau aišku viena: įsakymo ir baimės dyglys, jo

prisiminimas vėliau verčia žmones didžiuotis paklusimu, reikalauti įsakymo. Tai yra prielaida virsti

interpoliuojamu altuseršku subjektu ir galiausiai – savanorišku, entuziastingu propagandos subjektu.

Įprotis paklusti įsakymui yra viena iš įtikinėjimo prielaidų. Įsakinėjantys asmenys dažniausiai

naudojasi nekritiškais, iracionaliais mūsų sąmoningumo elementais. Įsakymo fenomenas labai sustiprėja

susiformavus masių kūnui, kuris pats negali priimti jokių sprendimų ir reikalauja aiškių, suprantamų, masei

priimtinų paliepimų. Masės ir įsakymo jungtis atveria kelią politiniam charizmatinių lyderių populiarumui.

Gebantys virtuoziškai kalbėti masės kalba (klasine ar nacionaline) ir tampa lyderiais. Būtent tokiu gebėjimu

išsiskyrė Vladimiras Leninas, Adolfas Hitleris, Benito Mussolini.

Pabandykime, atsižvelgdami į Canetti patirtį, apibūdinti elementaraus įsakymo aplinką:

1. Paprastumas. Paparasčiausia įsakymo forma: „bėk!“, „gulk!“, „kelkis!“ Bėgimą lemia grėsmės

vaizdinys. Įsakmas „bėk!“ „yra stiprus ir tiesmukas kaip strėlė“ (Canetti). Elementarūs įsakymai yra susiję su

psichofiziologiniais išlikimo poreikiais ir neturi nieko bendra su propaganda.

2. Betarpiškas paklusimas. Įsakymas nenumato tarpininkaujančios refleksijos. Tarpininkaujanti

refleksija yra abejonės, skepticizmo, ironijos ir svarstymų prielaida. Betarpiškas žinojimas – tai tiesiog 2 E. Canetti, Masė ir valdžia, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 341.

6

komandų matymas, girdėjimas ir suvokimas. Būtent tokio įsakymų vykdymo siekiama kariuomenėje.

Kareiviui, ypač totalitariniuose režimuose, nepaliekama laiko ir prasmės galvoti. Greitas paklusnumas

neabejojant yra įvardijamas kaip priemonė pasiekti pergalę, kaip būdas įveikti baimę, kaip drausmės forma.

Betarpiškas išorinis (ne vidinis, ne kūrybinis, ne transcendentalinis) žinojimas vienodai susieja ego ir

superego. Čia nesiskiria individualus ir kolektyvinis žinojimai. Jie gali keisti vienas kitą. Taip atsiranda

neprieštaraujantis, savanoriškas, patenkintas paklusnumas.

3. Gestai ir mimika. Įsakymo mimika: tikslingai nukreiptos akys, suraukti antakiai, ryžtingai

sučiauptos lūpos. Bet būna ir priešingai: tylus tonas, gyvatės šypsena. Tačiau šis įsakymas skirtas

nedaugeliui, jis skirtas komisarams ir tribūnams, kurie adaptuoja įsakymą ir paverčia jį šūkiu: „Nė žingsnio

atgal!“ Daugeliui būtini aiškūs ir paprasti gestai: ištiesta ranka, kryptį rodantis pirštas.

4. Įsakymo neprieštaringumas. Įsakymas turi būti aiškus, maksimaliai trumpas ir neprieštaringas.

Dviprasmiški įsakymai verčia svarstyti ir įsakymas netenka savo galios. Jį išstumia argumentuoti klastingi,

pataikaujantys arba padedantys sprendimai.

5. Įsakymo šaltinis – galia. Galia būna fizinė, psichinė, intelektuali, finansinė, juridinė, sprendimo,

gundymo ir t. t. Tačiau visada įsakinėja stipresnis asmuo. Įsakinėjantis negali leisti savimi suabejoti.

Kiekviena abejonė silpnina galios šaltinį ir reikalauja papildomų pastangų jo statuso atstatymui. Be galios

šaltinio įsakymas primena žaidimą arba hiperbolizuotą pokštą (pavyzdžiui, vaikas bando „įsakyti“

suaugusiems). Įsakymo sąsają su galios šaltiniu galima apmąstyti Ericho Frommo išskirtais iracionalaus ir

racionalaus autoriteto konceptais. Iracionalus autoritetas aprėpia daugelį sričių ir idealiu atveju gali įsakyti

viską. Racionalusis autoritetas gali įsakinėti tik pagal savo kompetenciją, o anapus jų jis netenka galios

šaltinio ir jo įsakymai atrodo juokingi. Pavyzdžiui, automobilių remonto meistro įsakymas pakeisti tepalus

gali nuskambėti labai įtikinamai ir priversti tai padaryti, tačiau jo įsakymas kokiu nors filosofinės knygos

rašymo klausimu, kurio spręsti jis neturi jokios kompetencijos, atrodys juokingas. O iracionalaus autoriteto

įsakymai lemia gyvenimą ir mirtį, daiktų judėjimo kryptis ir nuotaikas. Tačiau juo lengva suabejoti, todėl jis

vis iš naujo ir iš naujo bauginančiais būdais turi atstatinėti tikėjimą jo galia. Geriausias būdas patvirtinti

iracionalų autoritetą – remtis mitais, maginiais ar pseudomaginiais samprotavimais bei populistiniais

pareškimais. Visa, kas neverifikuojama, tinka iracionaliam lyderiui. Priešingai – racionalaus autoriteto

įsakymu žymiai sunkiau suabejoti, tačiau ir jo galia labai ribota.

6. Baimės dyglys. Kaip pastebi Canetti, įsakymas remiasi baimės dygliu. Dyglys įauga į žmogaus

mąstymą, elgesį ir, pasitaikius progai, visada suveikia bei priverčia vėl vykdyti įsakymą. Įsakymo vykdymas

pašalina dyglio keliamą baimę, nepasitikėjimą, suteikia pasitikėjimo, orumo, pasidižiavimo savimi. Todėl

propagandos subjektai, savanoriai propagandos aktyvistai, net žlugus įtikinėjimo kampanijoms ar sugriuvus

režimams, su malonumu prisimena buvusius įsakymus ir juos vykdo pasikliaudami iracionalia nuojauta.

7

Dyglys teikia pasitenkinimą, malonumą paklususiems ir kartais paklūstantieji to pasitenkinimo trokšta vis iš

naujo.

7. Prijaukintas paklusimas. Jis remiasi ne įsakymo ir bausmės, bet įsakymo ir malonumo principu.

Paprasčiausias paklusnumo prijaukinimas – papirkimas. Dovana sustiprina įsakymo galią, nesukeldama

baimės. Malonumo geismas (libido) yra toks pat svarbus kaip ir naikinimo (tanatos). Įsakyti gali

dovanojantis geismą arba siaubą. Libidiniai įsakymai gali įveikti baimės prievartą.

Sąvoka įtikinėjimas yra daug platesnė nei „įsakymas“ ar „propaganda“. Paprasčiausias įtikinėjimas

nereikalauja sistemingumo, racionalių priemonių panaudojimo ir yra susijęs su retoriniu gražbyliavimu,

logiškai išdėstytais argumentais ir kartais su kritiniu mąstymu. Ilgą laiką, iki pat formalaus propagandos

atsiradimo 1622 m., buvo plėtojamos įvairiausios gražbylystės, argumentacijos, apgaulės ir demaskavimo

formos. Petras Oržekauskas ir Saulius Šimanauskas pastebi:

Įtikinimas apibūdinamas kaip intelektualinis-psichologinis veikimas, perduodant (pateikiant) informaciją, turinčią aiškią ir

konkrečią loginę seką, siekiant priversti individą ar jų grupę savanoriškai priimti pateikiamą informaciją, kuri turi atlikti veiklos

(arba poelgio) sužadinimo (ar suaktyvinimo) vaidmenį.3

Vis dėlto reikėtų išplėsti įtikinėjimo argumentaciją ir logiką retoriniais gražiakalbystės, gražbylystės

elementais. Jau nuo Aristotelio laikų retorika buvo siejama su logika. Dar daugiau, logika buvo laikoma

retorikos dalimi. Ypač intensyviai tokias pozicijas savo kūryboje propagavo ir jų laikėsi renesanso epochos

logikos ir retorikos meistras Lorenzo Valla. Retorika siekia įtikinti panaudodama įvairiausius palyginimo,

analogijos, perkėlimo instrumentus, joje loginiai sprendimai tesudaro nedidelę argumentacijos dalį.

Retoriniais įtikinėjimo gabumais ypatingai pasižymėjo Ciceronas, kurio kalbos Romos senatui iki šiol

laikomos įtikinėjimo pavyzdžiu.

Gana greitai buvo pastebėta, kad įtikinti padeda ne tik įsakymas, paaiškinimas, racionali analizė, bet ir

kitos įtaigos (sugestijos) priemonės: muzika, vaizdas arba jų simbiozė vaidinimo, šventės metu.

Oržekauskas ir Šimanauskas pastebi:

Įtaiga (sugestija) suprantama kaip psichologinis poveikis, pagrįstas tikslinės informacijos, kuriai nebūtini papildomi

įrodymai, įkėlimu į individą ar jų grupę. Šiuo metodu siekiama daryti įtaką žmogaus protui ir valiai, veikiant jausmus.4

Minėtinos, pavyzdžiui, pergalę švenčiančių Romos imperatorių eisenos Romos miestų gatvėmis, kai

surakinti vergai ir kariuomenės atstovai žymėjo neblėstančią imperijos šlovę. Kiekviena tokia imperinė

3 P. Oržekauskas, S. Šimanauskas, „Informacinio psichologinio poveikio atskiriems individams bei jų grupėms metodai ir jų taikymas politikos procesuose“, Viešoji politika ir administravimas, nr. 13, Kaunas: Technologija, 2005, p. 104. 4 Ten pat.

8

manifestacija buvo puikus įtikinimo, kad valstybės politika yra teisinga, būdas. Įtikinėjimui tarnavo ir

antikos bei viduramžių architektūra, kuri turėjo žymėti pagoniškų miestų didybę, viduramžiais – rodyti

Dievo namų pirmumą. Ypatinga įtaiga pasižymi teatras (taip pat „agitbrigados“, juoko vaidinimai, kaip antai,

„Dviračio žynios“) ir kinas (ir dokumentinis).

Mimezis (mėgdžiojimas) yra laikomas vienu svarbiausių žaidimo, meno elementų bei apskritai

siejamas su ugdymo, saviugdos, esmingos orientacijos, ekstatinės pasaulėjautos fenomenais.

Elementariausias išmokimas ir yra pavyzdžio atkartojimas. Propaganda siekia įsismelkti į mokymo procesą.

Mokyklose itin mėgstama pateikti iškilių herojų paveikslus, kurie yra palankūs valdančiajam režimui.

Mokiniai skatinami mėgdžioti tautos, klasės, partijos herojus, sekti jų pėdomis. Mimezis taip pat yra susijęs

su mitologiniu-struktūriniu mąstymu, kai svarbiausių pasakojimų ir pavyzdžių kartojimas užtikrina siekiamą

visuomenės stratifikaciją, daro gyvenimą prognozuojamą, valdomą, atpažįstamą. Lenktyniavimas

mėgdžiojant yra vienas svarbiausių bendruomenių išlikimo ir vystymosi principų, jų sveikumo požymis.

Įtikinėjimas tiesiogiai susijęs ir su manipuliacija. Manipuliacija yra intelektinio, finansinio, dvasinio

viešpatavimo forma, pasiekiama klaidingai, apgaulingai veikiant auditoriją. Manipuliuojama tada, kai

nepastebimai, nuosekliai, kryptingai veikiami žmogaus įsitikinimai, polinkiai, geismai, svajonės, įvairūs

emociniai lūkesčiai. Manipuliacija pasitelkiama ne vien propagandos tikslais. Labiausiai paplitęs yra

seksualinis manipuliavimas, pasinaudojimas (su)gundomais asmenimis savanaudiškais tikslais. Plačiai

nepropagandinės seksualinės manipuliacijos atvejis yra pavaizduotas Vladimiro Nabokovo romane „Lolita“.

Reklama ir propaganda yra susijusios sąvokos. Propaganda yra daug platesnė veikla, o reklama – tik

vienas jos instrumentų. Tiesa, dažnai propaganda siejama su politiniais tikslais, o reklama – su komerciniais,

taip šiuos reiškinius bandoma atskirti. Tačiau šiandien, kai viešoji politika (public policy) vis labiau aprėpia

socialinę, kultūros, sveikatos, ūkio, saugumo sritis, atsiranda socialinė, kultūrinė, sveikatos reklama, kuri iš

esmės nesiskiria nuo propagandos ir padeda vykdyti atitinkamą socialinę, kultūrinę, sveikatos ir pan.

politiką. Pagaliau, socialinė reklama tampa viena svarbiausių prievartos ir socialinės segregacijos mažinimo

priemonių. Prisiminkime reklamą „Saugokis, tave parduos kaip lėlę“, kuri turėjo atkreipti dėmesį į nelegalią

prekybą žmonėmis, pirmiausia – moterimis, į manipuliaciją jų pasitikėjimu. Ši socialinės propagandos akcija

turėjo labai didelę reikšmę Lietuvos jaunų moterų diskriminacijai Lietuvoje.

9

Plakatas „Saugokis, tave parduos kaip lėlę“ vaizduoja lėlę-marionetę, t. y. tokį personažą, kuris

tiesiogiai asocijuojasi su manipuliacija, apgaule, kankinimais (kabliukais perverta moters oda), pažeminimu,

pasityčiojimu. Sprendžiant iš publikacijų spaudoje, internete, diskusijų atviruose forumuose, ši reklama buvo

itin veiksminga ir daugelio pastebėta.

Socialinė reklama tampa viena svarbiausių šiuolaikinės visuomenės savigynos priemonių ir daugelis

reklamos agentūrų, dalyvaudamos Lietuvos ir tarptautiniuose socialinės reklamos projektuose, didžiuojasi

galėdamos pristatyti tokius kūrinius. Reklamos agentūra Advista pateikia daugybę panašaus žanro kūrinių.

Pavyzdžiui, reklama „Lengvas? Darbas? Užsienyje?“ tęsia manipuliacijos ir prekybos žmonėmis temą, kuri

10

jau yra siejama su nelegaliu, dažniausiai vergovinius santykius primenančiu darbu užsienyje, bei siekia

mažinti nelegalų įsidarbinamumą ES šalyse ir JAV.

Dienos centro parengta ir Advistos pagaminta reklama siekiama atkreipti dėmesį į be priežiūros

paliktus vaikus, į jų teisių diskriminaciją ir būtinybę užtikrinti darnią, jaukią, vaiko vystymuisi palankią

aplinką. Dažniausiai socialine reklama siekiama plėtoti modernias vartojimo ideologijas, susijusias su

sveikata, saugumu, higiena ir pan. Intensyviai socialinę reklamą (kino filmus, plakatus) palaiko Lietuvos

komunikacijų agentūrų asociacija KOMAA. Štai vienas jos skelbiamų kūrinių: „Rūkai? Nepakartojamas

kvapas“ (sukurtas kompanijos Euro RSCG MIA5). Plakatas vartotoją skatina maloniai kvepėti, būti

patraukliam. KOMAA taip pat skelbia daug videoreklamos pavyzdžių6.

5 www.eurorscg.lt6 http://www.komaa.lt

11

Dažnai socialinė reklama virsta visuomenės, bendruomenių saviorganizacijos stimulu ir išreiškia

aktyviausių visuomenės narių motyvaciją. Viena KOMAA rengiamų kasmetinių lietuviškos reklamos

festivalių „Adrenalinas“ dalis yra socialinė reklama. 2006 m. sidabrinę strėlę laimėjo kompanija Leo Burnett

Vilnius už darbą „Jiezno vaikai ‘Little prince’“. Šiame darbe pavaizduota Antoine de Saint-Exupéry knyga

„Mažasis princas“, kurioje pasakojama apie įvykius Mažojo Princo palnetoje, apie jo vienatvę, apie

draugystės, pasitikėjimo poreikį. Tačiau reklama kalba apie tai, kad šitoks de Saint-Exupéry pasaulis dėl

žinių, socialinės globos stokos Jiezno vaikams yra nepasiekiamas.

Socialinė propaganda šiandien virto nauju politiniu sąjūdžiu, alternatyviu administraciniam valdymui.

Pagrindinis socialinės propagandos tikslas yra skleisti savivaldos, saviroganizacijos, savikontrolės idėjas,

platinti laisvės, atsakomybės, kooperacijos ir bendruomeniškumo principus. Panašius tikslus plėtoja ir JAV

reklamos kompanija Social Propaganda7, kuri adaptuoja socialinio meno pasiekimus ir socialinių sąjūdžių

lūkesčius, dizainu, vizualumu suteikdama jiems modernią formą. Štai vienas reklaminių šios kompanijos

veiklos pavyzdžių, kuris demonstruoja kairiąsias propagandines pažiūras:

7 http://www.socialpropaganda.com

12

„Muzika ir meilė vietoj pinigų poreikio“ – šūkis, kuris artimas tiek bitnikų ar hipių, tiek ir modernių

pankų bei kitoms stiliaus subkultūroms. Nebejotinai tai sykiu ir muzikinių įrašų vartojimą skatinanti

reklama.

Kaip reiškinys, socialinė propaganda turi padėti plėtoti socialinę vadybą. Socialinės vadybos tikslas yra

organizuoti, inicijuoti, stimuliuoti ir padėti spręsti realias socialines problemas: išgyvendinti alkoholizmą,

moterų ir vaikų išnaudojimą, rasizmą, mažinti įvairiausių formų atskirtis, elgetavimą, baimės ir konspiracijos

sindromus, enocentrizmą, šeimos centrizmą, europocentrizmą, stabdyti savižudybes, skatinti palankios

aplinkos vaikams kūrimą, intelektualių moterų užimtumą ir t. t. Kartais šios paskatos būna labai

problemiškos. Pavyzdžiui, šeimos centrizmas valstybėje griauna pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis.

Dažniausiai šeimos centrizmas yra būdingas nusikalstamoms bendruomenėms, kartais siejamoms su

mitologizuotais sicilietiškos arba Kolumbijos mafijos vardais. Kita vertus, daugelyje šalių, kur labai didelis

skyrybų skaičius, iškyla socialinio nesaugumo dėl silpnų šeimų problema, plinta nepilnos šeimos fenomenas.

Todėl tokiais atvejais itin svarbu vystyti stiprių šeimų propagandą, tačiau sykiu išvengiant ydingo, perdėto

šeimos centrizmo bei patriarchalizmo aukštinimo.

Socialinė propaganda kaip tik ir padeda spręsti tokio pobūdžio klausimus. Tiesa, kartais dideli

socialinės propagandos mastai gali griauti civilizacines nuostatas (tik sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai?).

Pavyzdžiui, Nicholas O’Shaughnessy pastebi, kad pokolonijinės šalys atsisako klasikinio europietiško

lavinimosi ir vertybių, pakeisdamos Europos filosofijos figūras kolonializmo istorijos analize.

O’Shaughnessy nurodo, kad socialinė propaganda yra labiau susijusi su socialinės gerovės idėjų sklaida, su

visuomenės viešaisiais interesais bei jų racionaliu atstovavimu. O socialinė rinkodara visus šiuos lūkesčius

susieja su rinka, su kapitalo paskirstymu ir racionaliu socialinių programų vykdymu8. Daugelis labdaros,

filantropijos organizacijų skatina visuomenės, bendruomenių raidą, jų gerovę bei atitinkamai naudojasi tam

pritaikytais įtikinėjimo instrumentais.

Socialinė reklama ir socialinė propaganda yra tarsi klasikinės, įprastinės reklamos ir propagandos

priešingybė. Klasikinė reklama skatina vartoti, socialinė – įspėja apie vartojimo žalą, įprastinė reklama

8 N. O’Shaughnessy, „Social Propaganda and Social Marketing: A Critical Ddifference?“, European Journal of Marketing, 1996, vol. 30, nr. 10\11, p. 54.

13

kviečia važiuoti dirbti į užsienį, socialinė – perspėja ir apie tokio darbo pavojus, ir apie įprastinės reklamos

potekstes. Kita vertus, kartais socialinė reklama ir ypač socialinės propagandinės akcijos yra ambivalentiški

reiškiniai, pavyzdžiui, kai populiariosios kultūros žvaigždės kviečia globoti vaikų namus, nerūkyti, mylėti

gyvūnus ir t. t. Visi šie prasminiai kontekstai reikalingi žvaigždės populiarumui plėsti, o ne tik tam, kad būtų

padėta vaikams ar iš tiesų vykdoma narkotikų prevencija. Tiesa, populiariosios kultūros žvaigždės vis dėlto

„deleguoja“ dalį savo simbolinio kapitalo reklamuojamai sferai ir iš tikrųjų pagelbėja probleminėms

socialinėms sritims.

Ir socialinė reklama, ir kitos reklamos rūšys siekia įtikinti vartotoją, pasinaudodamos įspėjimo, įtaigos,

manipuliacijos instrumentais, skatina vartojimą arba organizuoja prevenciją, padeda mobilizuoti žmones tam

tikriems veiksmams, skatina jų sąmoningumą, pasitikėjimą, ištikimybę, pasipriešinimą ir t. t. Šiandien

įvairios kompanijos, pasiremdamos reklama, yra linkusios formuoti savo subjektą, plėtoti agitacijos patirtį,

meninius ir organizacinius gebėjimus, socialines nuostatas. Kartais šios kompanjos naudojasi ir pilkosios

propagandos, manipuliacijos instrumentais (dažnai jais naudojasi farmacijos kompanijos platindamos

vaistus). Tiesa, šiandien komercinės reklamos platinimas, jos turinys ir poveikis Vakarų visuomenėje yra

valstybės kontroliuojami ar bent jau siekiama tai daryti. 1973 m. Tarptautiniai prekybos rūmai (International

Chamber of Commerce – ICC), bendradarbiaudami su nacionalinėmis reklamos asociacijomis, patvirtino

Tarptautinį reklamos kodeksą, o 1987 m. jį papildė9. Šiandien Lietuvoje šį kodeksą atstovauja: Lietuvos ICC

(prekybos praktikos, konkurencijos, rinkodaros ir reklamos, muitinės ir prekybos reguliavimo, prekybos ir

investicijų politikos) komisija.

Psichologinės poveikio priemonės. Iš jų reikėtų išskirti psichogeninį, taikomąjį psichoanalitinį,

neurolingvistinį poveikį, atskirai išskiriant psichotropinių medžiagų (alkoholio) naudojimą. Neurolingvistika

siekia pademonstruoti kalbinius, muzikinius, vaizdinius poveikio centrinei smegenų sistemai būdus. Juos jau

senovėje naudojo šamanai, kurių giesmės, būgno muzika, riksmai, šokis ir kitos priemonės turėjo tikslą

kryptingai veikti žmogų ar žmonių grupę, stimuliuoti juos tam tikriems veiksmams, ekstazei, transui.

Masinės propagandos laikotarpiu neurolingvistinė įtaiga buvo ir yra siejama su ritmingu žygiavimu bei

maršo dainų dainavimu, kurie iki šiol tebėra paplitę visose pasaulio kariuomenėse. Oržekauskas ir

Šimanauskas pastebi, kad:

[…] neurolingvistinio programavimo efektyvumas gali būti sustiprintas papildomai veikiant garsais, simboliais bei kvapais.

Tai leido šį metodą taikyti ir politinėje veikloje, naudojant jį kaip vieną iš psichologinio poveikio rinkėjams metodą.10

9 Plačiau apie tai žr. http://www.tprl.lt/icc_lietuva.php10 P. Oržekauskas, S. Šimanauskas, „Informacinio psichologinio poveikio atskiriems individams bei jų grupėms metodai ir jų taikymas politikos procesuose“, p. 103.

14

Šiandien neurolingvistinis poveikis plačiai praktikuojamas jaunimo subkultūrose, kai žmogaus

psichika veikiama labai stipriais aukšto ar žemo dažnumo garsais ir tai susiejama su naujo asmens tapatumo

požymiais. Tokiu atveju ideologinė identifikacija yra pakeičiama garsine ir kalbine (simboline).

Psichotropinį poveikį Oržekauskas ir Šimanauskas apibūdina taip:

Psichotropinis poveikis – tai poveikis žmogui ir jo psichikai naudojant medicininius, cheminius ar biologinius skysto, kieto

ar dujinio pavidalo preparatus.11

Iš psichotropinių priemonių propagandos tikslais daugiausia yra naudojami alkoholis ir narkotikai.

Apie alkoholio naudojimo tikslingumą, norint įtikinti minią, kalbėjo dar Platonas traktate „Įstatymai“. Vėliau

įvairių laikų imperatoriai ar net diktatoriai (Josifas Stalinas) alkoholį naudojo kartu su kitomis

neurolingvistinėmis, manipuliacijos, įtaigos priemonėmis. II Pasaulinio karo metu fronto kariams reguliariai

išduodamą degtinę galima laikyti psichotropine įtaigos priemone, veikiančią tokiomis sąlygomis, kuriomis

kitos priemonės (retorika, logika, vaizdinė įtaiga) yra mažai efektyvios.

Viešųjų ryšių (toliau VR) ir propagandos santykis visą laiką lieka problemiškas. Pagrindinis

skirtumas: tariama, kad VR plėtoja visuomenės informavimo tinklus, o propaganda – įtikinėjimo tinklus.

Tačiau augant konkurencijai tarp kompanijų ir organizacijų jų visuomenės informavimo skyriai ir VR tampa

įtikinėjimo ir savireklamos instrumentais. Kita vertus, terminai „propaganda“ ir „viešieji ryšiai“ jau nuo

Bernays laikų yra siejami ne tik su piktavališka manipulacija, bet ir su skaidrumu, viešumu, visuomenės

interesais, demokratizacijos procesu ir rinka. Šiandien, viešpataujant milžiniškai ekonominei, kultūrinei

konkurencijai, didėjančiai kultūrų ir interesų diversifikacijai, kiekviena įmonė ir organizacija VR paverčia

specialiaisiais komunikacijos instrumentais, kuriais siekiama ginti savo tapatumus, įtraukti ir įtikinti naujus

narius, skleisti savo ekonomines, socialines, kultūrines programas, mobilizuoti žmones socialiai

reikšmingiems darbams. Tokiu atveju išnyksta propagandos ir VR skirtumai. Tuo labiau, kad komercinės ir

valstybinės įmonės siekia formuoti savo vartotoją, jo skonį, įtakoti jo vartojimo intensyvumą, o tai jau yra

propagandinio ugdymo modifikacijos.

1950 m. buvo pradėta kurti Tarptautinę viešųjų ryšių asociaciją (International Public Relations

Association – IPRA)12, kuri sujungė daugelio Vakarų šalių iškiliausius šios srities mokslininkus, agentūras ir

kompanijas. Formaliai IPRA buvo įkurta 1955 m. gegužės 1 d. IPRA tikslas yra skatinti VR meniškumą,

skaidrumą, socialumą, mažinti juose specialiųjų technologijų ir slaptos manipuliacijos dalį. IPRA taip

apibrėžia savo viziją ir misiją:

11 Ten pat. 12 http://www.ipra.org

15

IPRA vizija: IPRA siekia tapti pasaulyje relevantiškiausia, turinčia išsamius resursus bei įtakinga tarptautinių viešųjų ryšių

vadovų asociacija.

IPRA misija: skatinti intelektinę lyderystę tarptautinių viešųjų ryšių sferoje, siekti, kad IPRA nariams būtų prieinamos

paslaugos ir informacija, kuri galėtų jiems padėti įgyvendinti savo profesinę atsakomybę ir siekti savo profesinės karjeros.13

IPRA viešuosius ryšius, propagandą, informacijos vadybą laiko to paties reiškinio modifikacijomis ir

savo ataskaitose šią veiklą sieja su viešąja politika (public policy). Manoma, kad propaganda, VR gali būti

plėtojami atskiruose viešųjų ryšių sektoriuose: kultūros, socialiniame, sveikatos, saugumo, regioninės ir

vidaus politikos. Iš esmės tai rodo, kad dalis viešosios politikos studijų turėtų būti priskiriama komunikacijos

mokslams, kurie užtikrina efektyvią komunikaciją, planavimą, informacijos sklaidą, įtikinimą.

Kita labai svarbi tarptautinė VR institucija yra Frachtuotas viešųjų ryšių institutas (Chartered Institute

of Public Relations – CIPR)14, kuris jungia daugiau nei 8 000 narių, daugiausia VR agentūrų. Institutas ne

tik organizuoja įvairius seminarus, „treningus“, bet taip pat vykdo VR tyrimus viešosios politikos srityje,

nagrinėja VR įtaką švietimo, kultūros, sveikatos, socialinės, ūkio sferoms ir jose dirbantiems žmonėms.

Institutas siekia diegti skaidrumo, etikos, komercinių santykių, meniškumo standartus bei naujas įtikinimo

technologijas ir technikas VR srityje, remti socialinės propagandos, socialinės reklamos reiškinius. CIPR turi

įsteigęs 12 sektorinių grupių: statybos ir nuosavybės, korporacijų ir finansų, švietimo ir gebėjimų, penktosios

valdžios – savanorių, vyriausybės reikalų, sveikatos ir medicinos, tarptautinio bendradarbiavimo aljanso,

vietos savivaldos, rinkos komunikacijos, mokslinės inžinierijos ir technologijų, moterų ir VR. Pastebėtina,

kad CIPR, kaip ir IPRA, viešąją politiką paverčia ne politikos mokslų, o komunikacijos sritimi. Politinė

komunikacija įgalina savivaldos ir socialinę savireguliaciją.

Labai dažnai propaganda pristatoma kaip kažkas, kas yra vienpusiška, o VR – kaip kažkas, kas veikia

plačiau, įvairiau, dinamiškiau. Aišku, tai tik susitarimo reikalas. Pavyzdžiui, Audronė Nugaraitė kalbėdama

apie parenkamus veiklos modelius konkrečioje institucijoje skiria išsamų, teisingą informavimą nuo

propagandos ir nemano, kad pastaroji galėtų būti abipusė, interaktyvi. Ji teigia: „Viešasis modelis, kurio

paskirtis – propaganda, skleidžiama per vienpusę komunikaciją“15. Tai koreliuoja su negatyviu propagandos

vertinimu. Tačiau šiuolaikinė propaganda, net jei ji siekia įtikinti vartotojus, padėti jiems pasiekti sutarimą

opiais klausimais, naudojasi interaktyviais metodais: įtraukia kuo daugiau žmonių į agitacinę veiklą,

bendrauja su jais visomis įmanomomis techninėmis priemonėmis, kuria lanksčius įtikinėjimo planus,

nuolatos, priklausomai nuo demokratinio intereso, keičia savo tikslus ir uždavinius. Interaktyvaus abipusio

bendravimo tikslas yra padėti žmogui prezentuoti savo nuomonę, paskatinti jį atstovauti sau, dalyvauti

priimant sprendimus, užtikrinti prieinamas viešumos formas, specializuotus interesų forumus, taip sukuriant 13 http://www.ipra.org/aboutipra/aboutipra.htm14 http://www.ipr.org.uk/index.htm15 A. Nugaraitė, Ryšiai su visuomene: prabanga ar būtinybė, Vilnius: Lietuvos žurnalistikos centras, 1999, p. 23.

16

demokratišką aplinką. Aišku, propaganda gali tarnauti ir totalitarizmo, autoritarizmo reikmėms, būti

vienpusė. Tačiau vienpusė propaganda net ir totalitarizmo atveju laikoma neefektyvia, o ją skleidžiantys

propagandistai kritikuojami. Galų gale propaganda veikia jau keturis šimtmečius ir per tą laiką išbandė,

panaudojo daugelį įtikinėjimo, supratimo koregavimo bei sutarimo inicijavimo technikų, tarp kurių galima

išskirti ir vienpusį formavimą, vis dar pasitaikantį neprogresyviose ugdymo sistemose. Nugaraitė teigia, kad

efektyviausias VR plėtojamas bendravimo modelis yra:

Dvipusis asimetrinis ir dvipusis simetrinis modeliai reikalauja specialių ir profesinių įgūdžių, padedančių išvengti konfliktų

tarp institucijos ir tikslinės auditorijos, užtikrinant viešumą, ir sukurti palankų institucijos įvaizdį visuomenėje. Tai profesionalieji

ryšiai su visuomene.16

Profesionalieji ryšiai su visuomene ir yra moderni demokratinė, į rinką integruota ir žiniasklaidos

konkurencijai pritaikyta propaganda.

16 Ten pat, p. 25.

17

Propagandos formos

Propagandos formos skirstomos įvairiais būdais, pagal įvairius kriterijus.

1. Pagal objektyvumą

A. Baltoji propaganda. Ji yra susijusi su maksimaliai skaidria ir atvira faktų reprezentacija bei su

pozityviomis socialinėmis programomis, kurios dažniausiai siejamos su šiuolaikine socialine propaganda,

socialine vadyba ir socialine reklama. Baltoji propaganda siekia pateikti įvairių, nepriklausomų espertų,

atspindinčių pagrindines nuomones, išvadas. Tačiau šiandien, konkuruojant daugeliui simbolinių pasaulių,

korporacijų, įmonių ar organizacijų, nustatyti požiūrio teisingumą tampa vis sunkiau, o ekspertų požiūriai

tais pačiais klausimais vis labiau skiriasi. Todėl baltąja propaganda vadinsime ketinimą ir pastangą

neiškraipyti faktų ir pateikti argumentuotus paaiškinimus. Dažniausiai baltoji propaganda kalba apie savo

šalies, kompanijos, organizacijos pasiekimus ir yra pozityvi (produktą pristatanti ar jį kūrybiškai palaikanti).

Baltąja propaganda laikytina ir pozityvių tikslų siekianti socialinė reklama. Pavyzdžiui, Lietuvos respublika

save viešina ir demonstruoja kaip tiltą tarp Vakarų ir Rytų, kur egzistuoja palankus investicijoms klimatas ir

garantuojamas finansinis saugumas. Tai propaganda, nors ir remiasi teisinga informacija apie nuolatos

tobulinamus transporto koridorius. Panašiai save pozicionuoja ir kaimyninės šalys: Latvija, Lenkija,

Baltarusija.

B. Pilkoji propaganda. Jos atstovai sąmoningai susieja patvirtintus faktus su nepatvirtintais, pateikia

tik sau palankią interpretaciją, sąmoningai iškraipo įvykio kontekstą. Pilkoji propaganda intensyviai taikoma

valdomuose informaciniuose, politiniuose ar ekonominiuose konfliktuose. Pilkoji propaganda formuoja

vienpusį požiūrį į objektą, formuoja savo propagandinį subjektą ir tenkina jo lūkesčius, vengia kritiškumo.

Tokia propaganda, pavyzdžiui, teigia, kad sava kariuomenė visados teisi. Šios propagandos atstovai vengia

lygiaverčio atviro dialogo, demaskavimo, tačiau vis dėlto nepateikia vienpusio melo, todėl palieka galimybę

keisti savo nuostatas. Pilkosios propagandos pavyzdys yra ir JAV propagandinis karas prieš Iraką antrojo

karo su šia šalimi metu. JAV rėmėsi nepatvirtintais faktais apie Saddamo Huseino režimo sąsajas su Alkaida

teroristiniu tinklu, prielaidomis apie Irake gaminamus masinio naikinimo ginklus (atominius ir

bakteriologinius), vengė atviro dialogo su šios valstybės atstovais, ignoravo sąjungininkų kritinius

pasisakymus, tačiau vis dėlto kai kuriuos savo argumentus grindė neabejotinais faktais ir demonstravo atvirą

motyvaciją. Išsamūs pokario tyrimai parodė, kad prielaidos apie masinio naikinimo ginklus ir ryšius su

Alkaida tinklu bei atitinkama propagandinė informacija buvo klaidinga. Tačiau buvo įrodyti asmeniniai

Huseino ir jo režimo nusikaltimai prieš savo ir kaimynines tautas, šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai.

Plačiai pilkoji propaganda paplito Rusijos televizijos kanaluose ORT ir RTV prezidento Vladimiro Putino

valdymo metais, kai bet kokia informacija apie Putiną ir Rusiją buvo pateikiama pozityviai, net jei

18

tarptautinis forumas griežtai kritikuodavo Rusiją, pavyzdžiui, dėl jos energetinio šantažo kaimyninėms

šalims ar dėl lojalumo Irano vyriausybei. Pilkosios propagandos metodus taiko ir Aleksandro Lukašenkos

administracijos prižiūrima Baltarusijos televizija savo negatyviuose reportažuose apie Lietuvą, kuriuose

demonstruojama daugelis neabejotinų faktų, tačiau jie išplėšiami iš laiko konteksto, hiperbolizuojami,

pateikiami vienpusiškai, tad yra laikytini pilkąja propaganda.

C. Juodoji propaganda. Ji remiasi sąmoninga įvykių bei faktų falsifikacija ir melu. Juodoji propaganda

ypač buvo paplitusi nacistinėje Vokietijoje, kurioje buvo taikomi įvykių inscenizacijos metodai. Pavyzdžiui,

nacistai persirengę sovietų kareivių uniformomis nusiaubdavo Lenkijos pafrontės kaimus, taip gąsdindami

artėjančiu komunistiniu valdymu ir jo pasekmėmis. Juodoji propaganda remiasi juodosiomis

technologijomis. Pavyzdžiui, rinkimų metu oponento vardu išplatinama informacija arba inscenizuojami

įvykiai, kurie vėliau labai komplikuoja oponento galimybes būti išrinktam. Juodoji propaganda ir juodosios

technologijos daugelyje demokratinių šalių yra persekiojamos teisiškai. Juodajai propagandai priklauso ir

specialiai sukurti labai netikslūs, provokaciniai palyginimai. 2006 m. rugsėjo mėn. Rusijos prezidentas

Putinas viešai palygino Gruzijos prezidentą Michailą Sakašvilį su vienu žiauriausių Stalino padėjėjų

Lavrentijumi Berija, o tai neabejotinai yra didžiulis įžeidimas. Po to Rusija rado priežasčių (dėl sulaikytų

keturių Rusijos karininkų Gruzijoje, kurie vėliau buvo paleisti) pradėti totalią Gruzijos blokadą.

2. Pagal atvirumą

A. Atvira propaganda. Ji panaši į atvirą reklamą: gaminami specialūs agitaciniai plakatai,

transparantai, suburiamos agitacinės komandos (sovietiniu laikotarpiu – agitacinės brigados), stegiamos

propagandos ministerijos, VR skyriai, politinės reklamos agentūros. Atvira propaganda gali būti tiek balta,

tiek ir melaginga. Pavyzdžiui, viena garsesnių Rusijos propagandos, politinės reklamos ir viešųjų ryšių

paslagų komapnija yra Nikkolo M.17 Ji teikia rinkimų agitacijos, strategijos ir taktikos paslaugas ne tik

Rusijoje, bet ir daugelyje kitų šalių, o savo veiklos tikslus viešai skelbia ir diskutuoja. Šios kompanijos

veiklų saraše įvardijamos paslaugos, kurios teikiamos kandidatams į prezidentus, regionų ir savivaldos

organų vadovus, parlamentarus, patarimai federalinei ir regioninei valdžiai, politinėms partijoms, viešosioms

organizacijoms. Padedama formuojant įvaizdį, rengiant rinkiminę kampaniją, kuriant įtikinėjimo strategijas

ir t. t. Kirkas Hallahanas iš Kolorado valstybinio universito sudarė tinklą VR kompanijų ir jų publikacijų18,

kurio tikslas yra pagerinti VR paslaugas.

B. Paslėpta (užmaskuota) propaganda. Ji veikia panašiai kaip ir paslėpta reklama. Propagandinis

tekstas inkorporuojamas į žinių pranešimus arba pati propagandinė strategija lemia tendencingą informacijos

parinkimą. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Baltarusijos žiniasklaida prezidento Lukašenkos valdymo laikotarpiu

17 http://www.nikkolom.ru18 http://lamar.colostate.edu/~hallahan/j13pr.htm

19

pateikia daugiau negatyvią informaciją viena apie kitą. Net jei pati informacija yra teisinga, tendencingas jos

parinkimas rodo propagandos ir cenzūros buvimą. Su tokia propaganda priversti taikytis daugelis politikų,

ypač tie, kurie stokoja socialinio palaikymo, kurių bendruomeniniai ryšiai yra silpni ir kurie nėra nei vietos,

nei regioniniai, nei tinkliniai lyderiai. Tada jų populiarumas tiesiogiai priklauso tik nuo žiniasklaidos

manipuliacijų ir tada jie yra priversti susitaikyti net su juodosiomis technologijomis. Tai atspindi ir daugelio

politikų prisipažinimas, kurį puikiai performulavo Lauras Bielinis: „Politikui svarbu būti žiniasklaidos

akiratyje, kitu atveju jis tiesiog nustoja egzistuoti kaip politikas.“19 Paslėpti, dažnai nepageidaujami VR

veiksmai dažnai sutampa su paslėpta reklama, kai tarsi fone yra matomi populiarinami / kritikuojami

valstybiniai simboliai, gaminių ženklai, pajuokiamų arba išaukštinamų politikų veidai. Paslėpta propaganda

ir agitacija taip pat laikomi antropologiniai įtikinėjimo mechanizmai, kaip antai struktūrinis galios

papirkinėjimas (potlach) arba tiesiog dovanų teikimas klano aplinkai. Tokius agitacijos metodus taikė,

pavyzdžiui, Viktoras Uspaskichas. Jis važinėdamas po rajonus rengė masinius pietus, o tai ir yra potlach,

kuris užtikrina antropologinę „didžiojo žmogaus“ (big man) lyderystę. Apskritai, antropologinių

propagandos metodų taikymas yra pakankamai paplitusi paslėptos agitacijos forma.

3. Pagal geografinį propagandos mastą20

A. Globalinė propaganda ir Noamas Chomsky. Globalinė propaganda yra susijusi su visuotinai

pripažįstamų vertybių diegimu, pavyzdžiui, visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų. Kai kurios

globalinių rezultatų siekiančios organizacijos taip pat naudojasi tokio masto propaganda. Taip elgiasi JAV21,

SNO, Pasaulio bankas ir kitos šalys, organizacijos. Vienas didžiausių globalinės propagandos analitikų ir

kritikų yra Noamas Chomsky. Jis aptardamas JAV karinės propagandos sąsajas su JAV vyriausybe ir

prezidentu bei karinių kampanijų propagandą pastebi:

Matydami propagandos, kurią išspjauna pasaulio valdžios struktūros ir institucijos, gausą, apžvalgininkai pavadino mūsų

erą Orwello amžiumi. Bet faktiškai Orwellas – vėlyvas pranašas. Jau Pirmojo pasaulinio karo metais Amerikos istorikai

prezidentui Woodrowui Vilsonui pasisiūlė išspręsti problemą, kurią jie pavadino „istorine inžinerija“ – tai reiškė tokį istorinių

faktų apdorojimą, kad šie tarnautų valstybės politikai. Šiuo atveju JAV valdžia norėjo pažaboti priešiškumą karui.22

Toliau Chomsky pristato daug pavyzdžių, kurie tai iliustruoja. Bene geriausiai yra išnagrinėta Vietnamo karo

JAV propaganda, apie kurią Chomsky sako:

Vietnamo karas – klasikinis Amerikos propagandinės sistemos pavyzdys. Pagrindinėje (mainstream) žiniasklaidoje – New

York Times, CBS ir kt. – vyko karšti debatai dėl karo. Ginčijosi žmonės, pasivadinę balandžiais ir vanagais. Vanagai sakė: „Jei mes

kariausime, laimėsime“. Balandžiai sakė: „Net jei kariausime, tai turbūt bus per brangu, be to, turbūt mes išžudysime per daug 19 L. Bielinis, Rinkiminių technologijų įvadas, Vilnius: Margi raštai, 2000, p. 96. 20 Šis skirstymas labai sąlygiškas. 21 Kai kurios pastabos apie JAV globalinę propagandą išdėstytos: http://www.hartford-hwp.com/archives/27c/index-adea.html22 N. Chomsky, Tikslai ir vizijos, Vilnius: Kitos knygos, 2005, p. 57.

20

žmonių“. Abi pusės sutarė dėl vieno dalyko. Mes turėjome teisę į agresiją prieš Pietų Vietnamą. Balandžiai, kaip ir vanagai,

atsisakė pripažinti, kad vyksta agresija. Abi stovyklos vadino mūsų kareivių buvimą Pietryčių Azijoje Pietų Vietnamo gynimu,

standartine orveliška maniera, pakeisdami žodį „agresija“ į žodį „gynyba“.23

Chomsky atstovauja radikaliai kairiajai kritikai, kurios Lietuvoje labai trūksta. Lietuvos kairieji retai

kada pateikia drąsius programinius pareiškimus ar išplėtoja kapitalizmo, JAV, eksploatacijos formų,

susvetinimo ir atskirties mechanizmų kritiką, be kurios kūrybinė, laisva žmogaus veikla sunkiai

įsivaizduojama. Atitinkamai Lietuvoje galima pasigesti drąsesnės antiglobalistinės kontrpropagandos. Todėl

Chomsky idėjos čia sunkiai skinasi kelią, o jo kūriniai, jau senai paplitę po pasaulį, tik šiandien verčiami į

lietuvių kalbą (Kasparo Pociaus iniciatyva). Kairumo stoka visuomenėje visados reiškia įvairiausių prietarų,

susijusių su tradicija, religija, išsikerojimą, fobijų dėl asmens laisvių didėjimą, valdžios institucijų atitrūkimą

nuo plačiųjų visuomenės sluoksnių, kūrybinių iniciatyvų pakeitimą vartojimo problemomis. Kita vertus,

Lietuvoje libertarusis sąjūdis paprastai yra siejamas ne su kairiaisiais, o su dešiniojo sparno politinėmis

partijomis, dėl to liberalai praranda dalį savo argumentų ir rinkėjų simpatijų. Chomsky24 elgiasi priešingai:

aktyviai sieja marksizmą, liberalizmą ir jo kraštutinį sparną libertarizmą bei anarchizmą į vieną kompleksinę

politinę visumą. Negana to, jis įsitikinęs, kad klasikinis liberalizmas yra kairioji politinė srovė: „aš manau,

privalu pasakyti, kad klasikinės liberalizmo idėjos iš esmės yra nuodugniai antikapitalistinės, nors vėliau jos

buvo plėtojamos ne ta kryptimi“25.

Politiniu požiūriu autorius gina žmogaus teisę realizuoti savo kūrybinius gebėjimus bei laisvę pačiam

spręsti apie pasaulio įvykius. Jis įsitikinęs, kad geriausiai šiai nuostatai atstovauja libertarinis socializmas bei

anarchistinis sindikalizmas. Libertarai socialistai kovoja prieš priverstinio autoritarizmo ir politinių

hierarchijų formas kritikuodami viešpataujančius eksploatacijos santykius ir valstybinę propagandą. Pagal

savo pažiūras libertarinis socializmas kartais save vadina anarchistiniu marksizmu (jo atstovai: Guy

Debordas, situacionistai), anarchistiniu komunizmu (anarcho-communism) ar net socialinės ekologijos

sąjūdžiu. Socializmo, libertarizmo bei anarchizmo dermė skatina mažinti valstybės ir didžiųjų korporacijų

23 Ten pat, p. 58–59. 24 Chomsky yra generatyvinės gramatikos pradininkas. Generatyvinė gramatika nagrinėja klausimą: kokiu būdu žmogaus sąmonė generuoja kalbą, t. y. kaip mes patiriame, kaip išmokstame ir kaip atkuriame kalbą? Šie klausimai artimai susiję su kognityvine psichologija ir filosofija ir bando atsakyti į klausimą, kaip žmogaus smegenų veikla gali įgyti, saugoti ir išreikšti kalbinius gebėjimus. Svarstoma apie kalbinių samprotavimų sudarymo ir interpretacijos formaliąsias struktūras, kurių pagrindu kiekvienas individas mąsto savaip. Chomsky mano, kad generatyviniai kalbos principai pirmiausia pasireiškia kaip psicho-fiziologinis polinkis, imlumas kalbai, interpretacijai, kūrybai, gebėjimas skirti ir išmokti artikuliuotus garsus. Šios savybės yra tiesiogiai susijusios su universalios gramatikos principais, kurie apibrėžia pirmines, žmogaus anatomijos determinuotas dispozicijas, būdingas kiekvienam homo sapiens. Bręsdamas socializacijos procese žmogus tobulina, plėtoja biologinius kalbos resursus, universalios gramatikos principus, taip išmoksta konkrečios gramatikos ir pradeda rišliai kalbėti. Suvokiama šneka yra galima tada, kai asmuo geba kurti koreferentinius gramatinius ryšius ir linijiniu, ir struktūriniu požiūriais. Mąstymo produktyvumas tiesiogiai priklauso nuo kūrybinių asmens gebėjimų ir drąsos spręsti. Šie esminiai žmogaus būčiai gebėjimai turi būti vystomi ir stimuliuojami visą gyvenimą, o ne tik vaikystėje. Čia mes ir pastebime Chomsky kalbinių pažiūrų ir politinių įsitikinimų sąsajas. 25 N. Chomsky, Tikslai ir vizijos, p. 23.

21

įtaką žmonių gyvenimui, plėsti žmonių teises ir nuosavybės formas (libertarizmas, anarchizmas) bei

užtikrinti bendros nuosavybės kooperuotą, bendruomeninį, viešą valdymą (socialistiniai elementai).

Reikia pastebėti, kad „giliai“ kairieji (far left) visuomenės kritikai, intelektualai neturi apibrėžto

sąjūdžio ir pavadinimo, todėl yra tapatinami su intelektinėmis tendencijomis, su vartojamo kritinio žodyno

požymiais. Kartais „giliai“ kairieji yra tapatinami su radikaliai kairiaisiais (hard left, radical left), t. y. su

komunistais, maoistais, trockistais. Šiuo atveju daroma esminė klaida. Pavyzdžiui, nors libertarai socialistai

radikaliai pasisako prieš globalizaciją, eksploataciją (o ne prieš privačią nuosavybę), nacionalizmą, prieš

tradicinę visuomenę, vis dėlto jie, panašiai kaip ir marksistai anarchistai, nesiekia kurti socialistinės

valstybės ir visur, kur tik įmanoma, kritikuoja komunistinius, totalitarinius, autoritarinius režimus.

Anarchistinis sindikalizmas, kurį Chomsky taip pat populiarina, kviečia silpninti administracinį, ypač

valstybinio modelio, valdymą ir daugiau funkcijų deleguoti profesinėms sąjungoms, bendruomenėms,

nevyriausybinėms organizacijoms. Šiandien anarchistinis sindikalizmas ypatingą dėmesį skiria globalizacijos

tinklų kritikai ir naujo masinio žmogaus, kurį produkuoja didieji prekybos centrai ir jų sistemos,

demaskavimui.

Chomsky vadovaujasi dar Rozos Luxemburg suformuluotu principu: „istoriškai tikro revoliucinio

judėjimo klaidos yra vaisingesnės už protingiausio Centro komiteto neklaidingumą“. Tuo yra pagrįsta

elitarizmo valdyme kritika, net jei kurį laiką (dėl patirties trūkumo) pilietinė savivalda būtų neefektyvi.

Nevyriausybinės organizacijos, pilietinės organizacijos vykdo viešąją politiką, kuri inicijuoja naujus

socialinius, kultūrinius projektus, užtikrina „švelniąsias“ saugumo formas, - yra geriausia galimų

nacionalinių, religinių, ekonominių konfliktų prevencinė forma. Tiesa, Chomsky pastebi, kad šiame

pilietinės raidos procese labai nevienareikšmišką vaidmenį atlieka žiniasklaida, kartais plėtojanti „dvasingo

elito“ propagandą, o ne skatinanti pilietinį kritiškumą. Šios jo pastabos visiškai tinka ir šiandienos Lietuvai,

kurioje labai lėtai bręsta suvokimas apie viešosios politikos svarbą, apie tai, kiek ji galėtų pakeisti

administracinį valdymo modelį. Taip pat tik dabar lėtai pradedama kritikuoti Lietuvos „spektaklio

visuomenė“, kai žiniasklaida virsta viešųjų ryšių instrumentu.

Daugiausia kritikos Chomsky skiria JAV administracijai, kuri ignoruoja „švelniąsias“ saugumo

politikos formas, remiasi manipuliaciniais žiniasklaidos instrumentais, stimuliuoja beasmenių globalinių

tinklų plėtrą, kartais palaiko antihumaniškus, eksploatacinius, autoritarinius režimus. Chomsky pastebi, kad

JAV prezidentas, kongresas, bijodami kairiųjų įtakos, varžo, ignoruoja demokratinius procesus Lotynų

Amerikoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose. Kairumo baimė, pilietinių iniciatyvų ribojimas užsienyje,

dviveidė politika sąjungininkų ir likusios pasaulio visuomenės atžvilgiu, maksimalus dėmesingumas

propagandai ir viešiesiems ryšiams, analitinių, kritinių faktorių ignoravimas kai kuriais atvejais paverčia

JAV politiką destruktyvia.

22

Chomsky samprotavimai rimti, argumentuoti, nors jis ir nevengia intelektualinių eksperimentų,

rizikingų modelių. Pavyzdžiui, plėtodamas klasikinius libertarizmo idealus, jis žmogaus gyvenimo tikslą

apibūdina remdamasis Karlu Marxu, Michailu Bakuninu, Johnu Stuartu Milliu, Wilhelmu von Humboldtu!

Nuostabą kelia ši liberalų, marksistų ir anarchistų dermė. Pagaliau W. von Humboldtas taip pat gali būti

laikomas ir konservatizmo atstovu, kadangi jam didesnė vertybė nei valstybė yra tautos dvasia, o kiekvieno

individo laisvė ir autonomiški sprendimai yra gyvos tautos dvasios kūrybiniai raiškos būdai. Tačiau šis

ambivalentiškumas yra suprantamas, juk Chomsky atstovauja sunkiai įmanomam deriniui: libertariniam

socializmui! Tokia pozicija leidžia autoriui remtis ne tik „giliai“ kairiąja visuomenės kritika, bet ir „giliai“

dešiniosios kritikos pavyzdžiais.

Chomsky pozicija turėtų būti reikšminga Lietuvai, kurioje pilietinis nevyriausybinių ir kitų pelno

nesiekiančių organizacijų sąjūdis yra silpnas, negeba efektyviai kontroliuoti vietos ir valstybinės

administracijos veiksmų. Dažniausiai tokios kontrolės prerogatyva gana klaidingai yra priskiriama vien tik

žiniasklaidai, kuri vis labiau virsta viešųjų ryšių kovos instrumentu ir negali deramai atstovauti

bendruomeniniams interesams. Nors daugeliu atvejų visuomeninė žiniasklaida (kurios Lietuvoje beveik

nėra) galėtų virsti forumu kompetetingiems asmenims.

Pastebėtina, kad globalizmo propaganda reiškiasi ne tik JAV veiksmuose ir ją kritikuoja ne tik

Chomsky. Globalinės propagandos požymiai būdingi Vatikanui ir katalikų tikėjimui, panašią propagandą

plėtojo Sovietų Sąjunga, panašią propagandą šiandien siekia plėtoti Islamo šalys. Globalinės propagandos

analizė aprėpia ne tik ir ne tiek informacijos sklaidos lauką, kiek idėjų įgyvendinimą bei politiką.

B. Medialinė propaganda, arba vidutinio regioninio masto įtikinėjimas. Ji yra susijusi su propaganda,

kuri aprėpia didelius regionus ar keletą kaimyninių šalių. Tokią propagandą plėtoja ES, Rusija. Šiandien

Lietuvoje sąmoningai plėtojama medialinė propaganda – formuojant ES tapatumą, ugdant ES lojalius

piliečius. Ši ideologija ir propaganda tiesiogiai ir netiesiogiai (pagal pateiktos informacijos apie tam tikrus

įvykius kiekį) atsispindi mokykliniuose istorijos, pilietinio ugdymo, politologijos ir kt. vadovėliuose,

Vyriausybės pranešimuose, projektų palaikomose veiklose.

C. Lokalinė (vietinė) propaganda. Ji yra susijusi su vidiniu ir išoriniu šalies rezultatų reklamavimu ar

įtikinėjimu. Lokalines įtikinėjimo akcijas vykdo Lietuva, Latvija, kitos smulkiosios šalys. Lokalinei

propagandai galima priskirti ir dominuojančių partijų (Lietuvoje tai veikiausiai būtų socialdemokratų ir

konservatorių partijos) įtikinėjimo praktikas. Lokalinei propagandai būdingas didesnis dėmesys socialinėms

problemoms, viešojo sektoriaus procesams.

D. Mikropropaganda ir simboliniai pasauliai. Mikropropaganda yra susijusi su atskirų simbolinių

pasaulių: skonio, stiliaus, rezistencijos, ideologinėmis, įsivaizduojamomis, religinėmis, etninėmis, interesų,

seksualinėmis ir t. t. bendruomenėmis, su jų pastangomis įtikinti visuomenę ir kitas bendruomenes savo

vertybių ir tapatumo teisėtumu bei pirmenybe. Mikropropaganda skirta ir vidiniam tapatumui stiprinti arba jį

23

formuoti, ir išorinei savo pasaulio ir tapatumo reprezentacijai bei rezistencijai. Ilgą laiką mikropropaganda

stokojo tinkamo, visuotinai prieinamo, tačiau kartu ir labai tikslingai parengto formato. Jį pasiūlė interneto

epocha, virtualūs diskusijų forumai, blogai (Web Blog), subkultūrų svetainės26. Mikropropaganda yra

tiesiogiai susijusi su konstruktyvia konflikto samprata. Konfliktai kuria daugiamatę semantinę, ekonominę,

socialinę, psichologinę erdvę bei skatina teisinius, kultūrinius, pilietinius procesus, padeda kurti ir palaikyti

politines erdves ir arenas. Konfliktas taip pat yra neišvengiamas individuacijos procesų rezultatas bei kuria

aplinką, reikalaujančią netrivialių veiksmų. Tradicinės visuomenės struktūros, atvirkščiai, priešinasi

konfliktų buvimui, siekia juos kaip galima greičiau pašalinti ir atstatyti status quo, net jei dėl to reikia

diskriminuoti, izoliuoti ar pašalinti atskirus individus bei socialines grupes. Šiuolaikinė konfliktologija bei

konflikto paradigmos, plėtojamos filosofijos, sociologijos ar sociokultūrinės antropologijos, teigia visai ką

kita. Šių teorijų ir jas patvirtinančių praktikų požiūriu, konfliktai stimuliuoja veiksmus, kuriais

aktualizuojami skirtingi interesai: skatinama jiems atstovauti, diskutuoti. Šiandieninė tarptautinė ir Lietuvos

žiniasklaida nuolatos tai daro viešindama alternatyvas, dilemas, skatina jas valdyti. Tai, kad VR

technologijos ir rinkos žiniasklaida tapo konfliktų stimulu ir jų realizacijos vieta, yra taip pat akivaizdu, kaip

ir tai, kad viešą demokratinį gyvenimą užtikrina būtent tokio pobūdžio žiniasklaida. Konfliktų stimuliavimas

yra veiksminga demotyvuotų bendruomenių skatinimo pilietiniams veiksmams priemonė. Taip žiniasklaida

Lietuvoje išprovokavo konfliktus universitetuose ir juose vykstančius demokratizacijos procesus, sustiprino

šešėlinės ekonomikos ir atviros, skaidrios rinkos karą, sugebėjo supriešinti pramonininkų konfederaciją bei

profesines sąjungas ir t. t. Tai geras ženklas, nes struktūrinę ramybę visur turi pakeisti atsivėrimas

procesams, kaitai.

Filosofas, politikas Antanas Mockus, kalbėdamas Šiaulių universitete apie tvarką ir chaosą, pastebėjo,

kad, jei jis gyventų Lietuvoje, veikiausiai taptų anarchistu ir palaikytų laisvės bei kūrybingumo proveržius, o

Kolumbijoje jis privalo atstovauti teisei ir tvarkai, nes toje šalyje chaoso yra per daug. Šis Mockaus teiginys

rodo konstruktyvų konflikto paradigmos ir konflikto funkcionalumo suvokimą. Laimint kuriai nors vienai

pusei – tvarkai ar chaosui, laisvei ar pareigoms – būtina palaikyti kitą pusę, nes tik tai užtikrina pažangą. Per

didelis kokio nors vieno elemento akcentavimas sisteminiu požiūriu yra pražūtingas. Pavyzdžiui, Mockus

pastebėjo, kad per didelė, maksimalizuota meilė šeimai Kolumbijoje virsta amoralumu, ir jei visi gintų tik

savo šeimas ir neatstovautų viešiesiems interesams, šalis greitai sugriūtų. Priešingos pozicijos palaikymas,

gynimas tik dėl polemikos buvo būdingas ir rašytojui Baliui Sruogai.

Šiuolaikinio pasaulio chaosas plečiasi ir dėl vis augančio simbolinių pasaulių kiekio, ir dėl jų

komunikacinių laukų įvairovės, ir dėl vis didesnių pretenzijų ginti savo interesus, keisti nusistovėjusią

tvarką, įstatymus ir net konstitucijas. Atstovavimas simboliniams pasauliams ir konfliktų įteisinimas yra

26 Pavyzdžiui, www.ore.lt yra ne tik internetinis žurnalas bet ir nuorodų centras bei reprezentacijų vieta, kuri mus perkels į įvairiausių subkultūrų aplinką. Šis tinklapis sukuria geras sąlygas mikropropagandai.

24

visai kitoks nei marksistų požiūris į pasaulį. Marxas kalbėjo apie klasinius konfliktus ir proletariato /

buržuazijos antagonizmą, skatinantį pasaulinę revoliuciją. Simbolinių pasaulių įvairovės ir jų kaitos

įteisinimas neturi nieko bendra su šiomis mesianistinėmis svajonėmis ar pamąstymais apie atseit objektyvų

istorijos procesą ir jo galias. Simboliniai pasauliai yra specifinės semantinės erdvės ir laikai, kuriuose

gyvena, kuria savo tapatumą, išreiškia savo pasaulėžiūrą įvairios bendruomenės: įsivaizduojamos,

vartotojiškos, skonio, stiliaus, tautinės, ideologinės, religinės, subkultūrinės, sentimentalios, seksualinės,

politinės, meninės. Ši įvairovė yra beribė, o jos kaita – neprognozuojama. Tačiau auganti bendruomenių

savimonė didina ir didins mikrokonfliktų kiekį. Tam tarnauja ir žiniasklaida, kadangi susipriešinimų

viešinimas yra svarbiausias jos pajamų, populiarumo ir aktualumo šaltinis. Žiniasklaida išskiria didžiausius,

reikšmingiausius procesus, pažymi simbolinius pasaulius, skatina jų viešuosius konfliktus, vadinasi, skatina

komunikaciją, ženklų mainus, viešą konkurenciją ir visuomeninę šių simbolinių pasaulių kontrolę. Kita

vertus, kiekvienas atskiras simbolinis pasaulis puoselėja labai skirtingus pasaulio suvokimo būdus, todėl yra

suinteresuotas tinkamu atstovavimu savo idėjoms, viešaisiais ryšiais ir propaganda. Dėl šių priežasčių vis

daugėja mikropropagandinių karų tarp simbolinių pasaulių. Ir tai nėra joks blogis, tai – šio amžiaus norma.

Visi šie konfliktai ir jų puoselėjimas remiasi tam tikrais principais, pavyzdžiui, aiškumo mažinimu,

arba antihermeneutika. Atrodytų keista, bet pernelyg didelis siekis suprasti ir logiškai paaiškinti visą tikrovę

virsta psichologiniais spąstais ir žaboja gyvenimą. Semantinis totalitarizmas, manymas, kad viskas turi būti

prasminga, paaiškinta ir reglamentuota, stabdo ekonominę raidą, asmeninę kūrybą, trukdo spontaniškai

saviraiškai. Juk ekonominiai procesai yra susiję ne tik su racionaliais argumentais, bet ir su vartotojų

nuotaikų kaita, su nenuspėjama konkurencijos raida, su netikėtais atradimais ir inovacijomis, su įvairialypiu

įtikinėjimu. Tad siekis bandyti suprasti visus ekonominius, psichinius ar emocinius procesus ir juos

paaiškinti yra aiškus savo jėgų ir gebėjimų pervertinimas ir savo požiūrio taško primetimas. Todėl

simboliniai pasauliai ir priešinasi išoriniam, vienpusiam savo paaiškinimui. Antihermeneutinį, arba miglos,

efektą sukuria ir viską viešinti siekianti žiniasklaida. Žiniasklaida dėl interesų įvairovės yra priversta

skirtingai argumentuoti tuos pačius faktus. O jos konkurencija dėl pranešimų patrauklumo sukuria įvairovės

miglą, kurios išsklaidyti negali kokie nors teisiniai ar politiniai sprendimai. Tik totalitarizmo kraštuose

žiniasklaidos atstovų nuomonės sutampa. Demokratijos sąlygomis visada atsiras nepatenkintų bent kelių

simbolinių pasaulių atstovų. Geriausias pavyzdys yra buvusio prezidento Rolando Pakso bei verslininko,

politiko Uspaskicho demaskavimai, kurie neįtikino jų gerbėjų.

Antihermeneutika savo veiklos principais gimininga antipsichiatrijai. Antipsichiatrija yra

pasipriešinimas perdėtai plačiam psichiatrijos metodų taikymui. Ypač tai pasireiškia tuomet, kai

supriešinamos žmogaus gyvenimo prasmės paieškos ir sveikatos terapija. Kartais žmogui, kuris siekia

meninės saviraiškos, nori būti orus ir garbingas, žaisti ir džiaugtis, dalyvauti svarbiausiuose gyvenimo

įvykiuose, sveikata ir gyvenimo trukmė tampa antraeiliais dalykais. Antipsichiatrija gyvenimą aukština

25

labiau nei klinikines diagnozes ar terapinius patarimus, nors ir neneigia jų pagalbos būtinybės ar gydymo.

Atsisakius dominuojančių identitetų ir privalomų elgesio būdų, kitaip yra aiškinamas ir beprotybės

fenomenas. Beprotybė tampa gebėjimu užduoti neįmanomus, draudžiamus klausimus ir teikti nepriimtinus

atsakymus. Bepročio vardas gali būti taikomas daugeliui kitų simbolinių pasaulių gyventojų, ir – priešingai.

Beprotybė yra galimybės ir prasmės skirtumas, semantinis perteklius bei gramatinis absurdas. Galimybė būti

nesuprantamu atveria, padeda įteisinti begalybę simbolinių pasaulių.

Pagaliau ir teisės į individuaciją pripažinimas yra svarbus įvairovės bei modernių konfliktų stimulas.

Individuacija remiasi žodžio ir saviraiškos laisvėmis. Pavyzdžiui, nuolatinis viešas padorumo normų

pažeidimas kuriant ir demonstruojant meno kūrinius skatina individuaciją (blogą ar gerą) ir sukelia

visuomeninį konfliktą. Tokio tipo konfliktai kaskart kyla kurioje nors Lietuvos dailės galerijoje. Įsidėmėtinas

2006 m. Evaldo Janso suplanuotas performansas ir jo sukeltas skandalas, susijęs su ketinimu aukoti ėriuką.

O dėl žodžio laisvės prisimintina Larry Claxtono Flynto istorija. Jis vienas pirmųjų pradėjo skelbti

pornografiją žurnale Hustler, jam teko teistis dėl obsceniškumo, jis skelbė nešvankius kritinius feljetonus,

jam vėl teko teistis dėl žodžio laisvės. Jo teisinės pergalės tapo JAV demokratijos pažangos ženklais.

Lietuvoje dėl satyrų ir feljetonų vykstantys teismai (žymiausias pavyzdys – Vytauto Petkevičiaus „Durnių

laivo“ istorija) taip pat yra demokratizacijos proceso dalis.

Konfliktus skatina socialinis atskirties grupių įgalinimas. Geriausiai žinomas pozityvius socialinius

procesus skatinančios pasaulėžiūros pavyzdys yra feminizmas, patriarchalizmo kritika bei šios pakraipos

protestai, piketai, peticijos ir t. t. Kitas konfliktų skatinimo būdas – deasimiliacija. Tai yra veiksmas,

remiantis unikalų etnosų tapatumą. Deasimiliacija yra gera priemonė etniniam kultūriniam aktyvumui remti,

tautų bendradarbiavimui užtikrinti, veiklų įvairovei skatinti, motyvuoti bendruomenes. Akivaizdu, kad

deasimiliaciniai veiksmai trikdo nacijos vienovės ideologiją ir gąsdina sustingusio, nekintančio identiteto

gynėjus. Griauti asimiliaciją galima skiriant papildomas lėšas tautinėms mažumoms, įvedant kvotų, kurios

remiasi pozityvia diskriminacija, sistemą.

Dekonstrukcija ir demaskavimas taip pat padeda inicijuoti procesus, sistemų raidą. Abu šiuos metodus

taiko užsienio ir Lietuvos žiniasklaida bei mikropropaganda ir makropropaganda. Dekonstruojant

atskleidžiamas loginis teiginių nenuoseklumas, emocinės, psichinės, stereotipinės ar stilistinės teiginio

prielaidos, kurias asmenys dažniausiai nutyli arba jų nepastebi. Dekonstravimo procedūra yra artima

demaskavimui, kuris dažnai naudojamas kaip juodųjų technologijų sudėtinė dalis. Kita vertus, tokios kritikos

paplitimas pratina visuomenę prie kompleksiškų ir todėl ne visada aiškių prielaidų.

Simboliniai pasauliai yra semantinis kūrinys. Todėl juose, skirtingai nei gamtoje, nebūna natūralių

įvykių. Simbolinių pasaulių įvykius kuria šių pasaulių dalyviai, taip pat ir propagandos, VR specialistai. Bet

kuris renginys ar šventė yra sukurtas produktas, todėl propaguojant savo pasaulio vertybes visai natūralu

26

kurti ir viešinti dirbtinių įvykių svarbą, argumentuoti jų pirmumą lyginant su kitų simbolinių pasaulių

atsitikimais.

4. Pagal įtikinėjimo mastą

A. Totalitarinė, arba centralizuota masinė, propaganda. Ji siekia valdyti visą viešą informaciją ir visas

žiniasklaidos priemones bei ugdymo procesą. Ryškiausi totalitarinės propagandos pavyzdžiai: sovietinė,

nacistinės Vokietijos, komunistinės Kinijos, Šiaurės Korėjos, Kubos ir kitų totalitarinių režimų propagandos.

Totalitarinė propaganda taiko griežtą cenzūrą visai galimai informacijai ir vengia bet kokio

nekontroliuojamo viešumo. Totalitarinei propagandai būdingi ryškūs pilkosios arba juodosios propagandos

bruožai. Ji daug dėmesio skiria tikslingam piliečių ugdymui bei naujojo tapatumo ritualams: priesaikoms,

identiteto patvirtinimo ceremonijoms, ištikimybės patikrinimams, tariamos meilės lyderiams viešam

demonstravimui, popmpastiškiems partijų suvažiavimams ir milžiniškoms propagandinėms viešosioms

erdvėms, kurių didžiausia buvo Raudonoji aikštė Maskvoje.

Totalitarinė propaganda daug dėmesio skiria kontrpropagandai, kuri padeda pašalinti priešingos

propagandos ar dialogo, kritikos veiksnius. Totalitarinės visuomenės kontrpropaganda yra imanentiška

propagandos dalis. Šiuolaikinės centralizuotos masinės propagandos bruožai būdingi ir islamo šalims. 2006

m. pavasarį kilęs karikatūrų skandalas, paskatinęs masinį musulmonų pasipiktinimą laisvos spaudos

karikatūromis apie Islamo ir terorizmo sąsajas, tai puikiai iliustruoja. Islamo aktyvistų nereikėjo daug ir

specialiai raginti, nes totalitarinė propaganda veikia nuolatos ir kasdien rengia bei interpeliuoja savo

propagandinius subjektus. Todėl kai tik karikatūros buvo padaugintos provokaciniu būdu islamo šalyse

(karikatūros Islamo šalių auditorijai nebuvo skirtos), kilo masinis nepasitenkinimas. Neabejotina, kad kai

kurios su šiomis karikatūromis susijusios nuostatos turi europocentrizmo bruožų ir gali būti dėl to

kritikuojamos. Tačiau protesto mastai liudijo būtent apie tipišką centralizuotą masinį, totalitariniam

mąstymui artimą pasipiktinimą. Štai vienas minėtų karikatūrų pavyzdys:

27

B. Centralizuotos decentracijos propaganda. Ji pasižymi siekiu finansiškai ir administraciškai valdyti

pagrindines informavimo priemones, oficialiąją, valstybinės svarbos informaciją bei per projektus,

papildomą finansavimą ar administracinį spaudimą valdyti nepriklausomas VR agentūras. O visą vietinės

reikšmės politiką ir informaciją palieka kritikai, savikritikai, vietinių koknkuruojančių laikraščių ir agentūrų

veiklai. Centralizuotos decentracijos propaganda veikia taikydama dalines cenzūros priemones. Šiandien

centralizuotos decentracijos modelis aktyviai plėtojamas Rusijoje. Rusijos vyriausybė, prezidento

administracija valdo VR agentūras ir tiesiogiai, pasinaudodami administraciniais rimbo / meduolio metodais,

ir per verslą. Tokiu būdu kuriama baimės ir kontrolės atmosfera, kuri:

- stimuliuoja kryptingą, kontroliuojamą, tačiau labai įvairią, kūrybišką, gebančią pateikti vis naujas

taktikas propagandą;

- skatina žmones tapatintis su propaguojamais simboliais;

- kuria propagandos subjekto efektą (laipsniškai, savaime, be papildomų autoritarinių pastangų plinta

įsitikinusių propaguojamomis tiesomis asmenų skaičius, kurie mano, kad tai ir yra jų tikrieji

įsitikinimai, ir yra pasiryžę juos platinti be paliepimo).

Skirtingai nei centralizuotos decentracijos modelis daugelyje šalių yra taikomas tiesiog centralizuotas

modelis, kuris yra nelankstus, neadekvatus situacijai ir remiasi vyriausybių pastanga autoritariškai reguliuoti

informacinę aplinką. Ryškiausias pavyzdys buvo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įpareigojimas

Lietuvos retransliuotojams nutraukti Baltarusijos valstybinės televizijos retransliavimą. Įpareigojimas buvo

pagrįstas siekiu atsiroboti nuo Baltarusijos kanale rodomos antidemokratinės propagandos. Šis draudimas

paskatino Rusijos ir Baltarusijos žiniasklaidą kalbėti apie žodžio laisvės trūkumą Lietuvoje, o tai

neabejotinai kenkė Lietuvos įvaizdžiui tose šalyse. Pagaliau teismas, po Rokiškio kabelinės televizijos

skundo, nusprendė, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija, įpareigojusi Lietuvos retransliuotojus

nutraukti Baltarusijos valstybinės televizijos retransliavimą, viršijo savo kompetencijos ribas, todėl jos

sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Tokiu būdu išryškėja, kad propagandiniu požiūriu LRT komisijos veikla

yra labai neefektyvi. Kitas pavyzdys – neefektyvi naujos valiutos, euro, populiarinimo kampanija Lietuvoje.

28

Centralizuota propaganda yra neefektyvi ir dažnai taikoma būtent mažose demokratinėse šalyse, kurios

pajėgios plėtoti tik lokalinę propagandą.

C. Demokratinė propaganda. Jos pagrindinis principas: daug tarpusavyje konkuruojančių informacinių

ir VR agentūrų, laisva rinka, kurioje draudžiamas monopolinis dominavimas. Intensyvi konkurencija tokiu

atveju tampa tiesos verifikacijos pagrindu, sukuria plačią svertų sistemą ir gali atsispirti svetimai

centralizuotai propagandai. Demokratinė propaganda sukuria viešų debatų areną, skatina skaidrumą,

implikuoja propagandos ir reklamos naudojimą socialiniams, bendruomenių tikslams bei stimuliuoja meną,

kūrybingumą, kūrybines indistrijas (creative industries). Demokratiniai propagandos principai tinka žodžio

laisvės ir rinkos ekonomikos principus pripažįstančiose visuomenėse. Šis propagandos modelis galimas

susiformavimus komercinei informacijos rinkai bei visuomeniniams žiniasklaidos kanalams. Šiandien

Lietuvoje šis modelis tik formuojasi, o teismai, kuriuose laimi laisvos rinkos dalyviai dėl retransliacijos

teisių ir jų turinio, liudija liberalizacijos procesą. Propagandos lauko liberalizavimas labai sumažina

galimybes centralizuotos propagandos atstovams vykdyti dirbtines įtikinėjimo akcijas, pavyzdžiui,

paskleidžiant vienareikšmiškai negatyvią informaciją, kurią vietinė valdžia turėtų drausti, taip

diskriminuodama etninių ar religinių grupių teises.

5. Pagal objektą

A. Masinė propaganda. Ji nukreipta įtikinti masių visuomenę. Ši propagandos rūšis yra veiksminga tik

egzistuojant aiškiai sociologiškai fiksuojamoms žmonių masėms, kurios sukuria pakankamai vieningą,

panašių interesų valdomą masių kūną. Masių visuomenės bruožai yra didelės industrinės gamyklos, mažas

informavimo kanalų kiekis. Masių kūnas yra fiksuojamas, kai milžiniškas darbininkų srautas eina į vieną ir

tą pačią gamyklą, o reikalui esant, suburia didžiulius susirinkimus, kuriuose išreiškia bendrą interesą. Iš

esmės masių propaganda sutampa su proletariato susiformavimu ir tapimu dominuojančia klase. Masinė

propaganda privalo atspindėti pagrindinius masių lūkesčius ir baimes (bendrų gerovės idealų, saugumo,

bendro priešo). Puikus masių propagandos specialistas buvo Lenino ir Stalino bendražygis Nikolajus

Bucharinas. Dažnai masių propaganda būna totalitarinė. Nors JAV iki II Pasaulinio karo ir jo metu taip pat

taikė masių propagandos principus, vis dėlto ši propaganda nebuvo totalitarinė.

B. Vartotojiška propaganda. Ji panaši į masinę, tačiau iš esmės pasikeičia masių kūnas ir jo poreikiai.

Šiuo atveju masių kūną formuoja ne gamyklos, o didieji supermarketai bei vartojimo reklama. Vartotojų

interesus lemia ne būtini psichofiziologiniai poreikiai, o dinamiški paklausos ir pasiūlos santykiai. Ne ateities

kūrimo vizija, kuri būdinga proletariatui, o dabarties pasitenkinimas lemia vartotojų grupių įsitikinimus.

Maisto produktų įvairovė, prekybos alkoholiu mastai ir benzino kainos bei jo prieinamumas tampa

lemiamais įtikinėjimo veiksmais. Gąsdinimai naujais akcizais ir mokesčiais arba melagingas šantažas dėl jų

turi lemiamą reikšmę formuojant žmonių nuomonę.

29

C. Tikslinė propaganda. Ji skirta tik apibrėžtai bendruomenei. Ji negali paveikti visos visuomenės,

tačiau yra efektyviausia, nes įtikina keletą pasirinktų svarbiausių grupių. Šiuolaikinių rinkimų demokratinėse

visuomenėse metu daugiausia taikomas tikslinis įtikinėjimas. Partijos, kurios nepaiso šio reikalavimo,

dažniausiai neefektyviai išleidžia didelį kiekį pinigų, nes siekia paveikti visą visuomenę. Tikslinė

propaganda yra tiesiogiai susijusi su marketingine ir reklamine pozicionavimo taktika. Tikslinės

propagandos efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo ekonominių, kultūrinių, religinių stimulų, kurie privalo

pasiekti konkretų adresatą.

Gerai organizuotos propagandos sistemos vienu metu plėtoja keletą propagandos dimensijų.

Demokratinė, lokalinė propaganda dažnai taiko asimetrinio pozicionuoto atsako metodus, o globalinė

propaganda yra efektyvi tik lokaliai pozicionuojant reklamuojamas idėjas ar rengiamas provokacijas.

6. Pagal poveikio laiką

A. Ilgalaikė propaganda. Ja siekiama formuoti įsitikinimus, mąstymą bei asmens tapatybę. Dažniausiai

ji realizuojama remiantis žiniasklaida ir ugdymu (edukacija). Ypač efektyvi šiuo požiūriu yra propagandinė

lavinimo sistema, skatinanti individą perimti būtiną propagandos subjektui informaciją ir ritualus visą

gyvenimą. Sovietų Sąjungoje tradicinė mokyklinė lavinimo sistema buvo persmelkta propagandinių

doktrinų, o vėliau jos buvo gilinamos politiniuose būreliuose kariuomenėje ir gamyklose. Atitinkamai visas

ugdymas buvo iš esmės ritualizuotas, pradedant spaliukų, pionierių, komjaunuolių, baigiant nepartinių ir

komunistų veikla. Ilgalaikę propagandą papildydavo ir nuosekli žiniasklaidos veikla.

B. Trumpalaikė propaganda. Ji apsiriboja mobilizacijos, sprendimo priėmimo tikslais ir veikia kaip

dinamiška, intensyvi ilgalaikės propagandos atšaka. Jos tikslas – kritikuoti išorinius ir vidinius sistemos

trūkumus, skatinti sistemos kritiką ir savikritiką, kuri užtikrintų propagandos subjekto stabilumą kintančioje

aplinkoje. Trumpalaikė propaganda savo forma ir tikslais yra panašį į trumpalaikes VR akcijas ir reklamą.

Visų jų tikslas yra skatinti laikiną pasirinkimą tam, kad jį užmiršus būtų gailima formuoti naujus

pasirinkimus. Intensyviai besivystančioms kompanijoms pavojinga, kai vartotojas nuolatos lieka ištikimas

kuriai nors prekei, vartojimo paslaugai ar vertinimo būdui. Tokie asmenys trukdo įgyvendinti inovacijas ar

konkuruoti tarptautinėje rinkoje, keisti požiūrius ar vykdyti naujas kontrpropagandos akcijas.

30

Žanrinės propagandos priemonės

1. Mitologija. Pagrindiniai visuomenės mitai yra susiję su kolektyviniais, populiariais įvaizdžiais apie

žmogaus ir šeimos paskirtį, darbą, gerovę, pavojus ir daugelį kitų dalykų. Kiekvienas mitas pateikia

archetipinius pasaulio aiškinimo blokus, savęs, kito ir bendruomenės sandaros įprasminimo archetipus. Mitas

savaime nėra nei įtikinėjimas, nei propaganda, veikiau –kritiškai savęs nereflektuojantis mąstymo būdas.

Tačiau XX a. pradedama intensyviai naudotis įvairiausiais mitais politiniais ir, pirmiausia, propagandos

tikslais. Vienas pirmųjų itin kritiškai mito ir valstybės bei propagandos santykį išskleidė Ernstas Cassireris

1946 m. pasirodžiusioje knygoje „Valstybės mitas“27. Cassireris parodo, kaip mitinio mąstymo struktūros,

tipai ir praktikos, subrandintos dar pirmykščio gyvenimo laikotarpiu, buvo gaivinamos ir palaikomos per

visą istoriją ir kaip tai paveikė XX a. nacizmo bei jo mitologijos raidą. Jis nagrinėja, kodėl nacistiniai

mitologiniai teiginiai apie arijų kilmę, apie svastikų reikšmę, apie Trečiojo reicho testinumą galėjo paveikti

vokiečių ir kitų tautų žmones. Jis parodo kalbos, meno, religijos pokyčius veikiant mitologiniams

archetipams ir kaip jie gali būti panaudojami propagandos, karo, genocido (amžinojo žydo mitologija)

tikslais. Lietuvoje konkretų propagandinį mitinio mąstymo eksploatacijos atvejį, rašydamas apie

atstatydintąjį prezidentą Paksą, nagrinėjo Virginijus Savukynas, kuris plitinį mitą apibrėžia taip:

Paprastai politiniais mitais vadinami neverifikuojami pasakymai apie realybę, kurie tam tikroje visuomenėje turi galią

įtikinti. Mitui nereikia racionalių argumentų, nereikia faktų, arba jie pateikiami ištraukti iš konteksto, pasiėmus tuos, kurie

reikalingi mitui paremti. Mitu tiesiog tikima.28

Mitologinė politinio ar kitokio mąstymo ir elgesio analizė implikuoja pagrindinių archetipų arba

pavyzdinių modelių išskyrimą bei elgesio schemų nusakymą. Pasak Savukyno, politikoje daugiausia yra

paplitę „tėvo“, „išgelbėtojo“, „maištininko“ modeliai. Jo teigimu, Paksas pasinaudojo „maištininko“ figūra.

Savukynas rašo:

Kas yra „maištininkas“? Jis praneša tautai apie neišvengiamus pavojus (nesvarbu, jie tikri ar tariami) ir lyg romantinis

herojus vienas jiems priešinasi. Jis pasirodo tada, kai tautą ištinka didžiausios nelaimės, ir nesitaikstydamas su likimu, išdidžiai

meta jam iššūkį. Būtinai turi egzistuoti kokios nors galingos, nežinomos ir paslaptingos jėgos, kurioms „maištininkas“ privalo

pasipriešinti.

„Maištininkas“, nesutikęs su esamomis sąlygomis, stojęs į bekompromisę kovą ir ją pralaimėjęs, tampa „auka“ – nesvarbu,

tikra ar tik politiniame spektaklyje.29

Savukyno analizė remiasi Rolando Barthes’o, René Girard’o semiotiniais ir poststruktūralistiniais mito

tyrinėjimais bei Vytauto Kavolio samprotavimais apie prometėjišką ir šėtonišką maištininko modelį.

27 E. Cassirer, The Myth of the State, New Haven: Yale University Press, 1961. 28 V. Savukynas, „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai, Vilnius: Aidai, 2004, p. 9. 29 Ten pat, p. 16.

31

Prometėjo sukilimas yra siejamas su altruistine gėrio dovana žmonijai. Dažniausiai prometėjiški maištininkai

būna mokslininkai, rašytojai, gydytojai, kurie, pasipriešindami dorovės normoms ir tradicijoms, pasiūlo ir

dovanoja žmonijai naujus atradimus, meno kūrinius, net jei po to grėstų persekiojimas. Šėtoniškas sukilimas

yra prieš egzistuojančią tvarką, prieš esamus santykius. Tai sukilimas griaunantis esamas pasitikėjimo ir

veiklos stuktūras, tačiau nesuteikiantis jokių malonių filantropiniais sumetimais. Savukynas pastebi, kad

Pakso maištavimas aiškiai buvo šėtoniškojo modelio, tačiau ir pats maišto pasirinkimas buvo gerai

propagandos ir VR specialistų pamatuotas. „Šėtoniškas maištas“ gali sau leisti ir leidžia pralaimėti, ypač tose

šalyse, kuriose stiprus viktimizacijos sindromas, kuriose aukos įvaizdis yra gerbiamas, o valdžios

persekiojamo ir atstumiamo asmens portretas yra patrauklus. Pakso „maištininko“ mitologija prasideda jo,

tuometinio LR vyriausybės vadovo, „sukilimu“ prieš Mažeikių naftos pardavimą naftos kompanijai Williams

International, kai jis pademonstruoja, kaip aukojasi Lietuvai dėl nepamatuotos sutarties. Jo auka tampa

prielaida dar ryžtingesniam „prisikėlimui“ būti prezidentu, išsikėlus šūkį „Tvarka bus!“. Vėlesnis Pakso

atstatydinimas jo komandos buvo susietas su slaptų struktūrų pasipriešinimu Pakso kovai su korupcija,

neteisine veikla, nusistatymais prieš tautiškumą ir pan. Tokia propaganda padėjo Paksui surinkti didelį būrį

pasekėjų ir įklampino valstybę į gilią krizę, paskatino valstybės ignoravimą aukščiausiu tarptautiniu lygiu.

2. Legendos – tai nepatvirtinti, tačiau populiarūs, iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai. Pavyzdžiui,

Bogotos meras Mockus Lietuvoje daugiausia žinomas, kaip asmuo, kuris protestuodamas kažkam parodė

pliką „užpakalį“. Kas ten įvyko iš tikrųjų, tuo labiau – kokios yra Mockaus kompetencijos, kokie jo nuveikti

darbai, kad jis sugebėjo 7 milijonus gyventojų turinčioje Bogotoje net du kartus iš eilės laimėti tiesioginius

mero rinkimus, - legendų platintojams nerūpi. Dažniausiai antropologija kalba apie miestų legendas (urban

legends) – tai populiarūs pasakojimai, pretenduojantys į tiesos statusą ir plačiai paplitę vienoje ar keliose

bendruomenėse. Skirtingai negu mitai, miesto legendos nėra tiesiogiai susijusios su ritualais, papročiais, tai

veikiau populiarūs gyvenimo atvejai, kuriuos kopijuodami kiti panašiai elgiasi arba draudžia taip elgtis.

Miesto legenda fiksuojama, kai tą patį pasakojimą pasakoja trys ar daugiau nepriklausomų, tarpusavyje

nesusijusių respondentų. Miesto legendos dažniausiai platinamos gandų pavidalu arba geltonojoje spaudoje.

Legendos padeda propagandai veikti šešėlinę ekonomiką, pogrindinę kultūrą, neoficialų gyvenimą, įtakoti

asmenų populiarumą, sukurti neigiamų arba teigiamų stereotipų grupę. Tapti legenda yra kiekvieno politiko

tikslas. Legendos glaudžiai susijusios su įvaizdžiu, su kokiais nors stereotipiniais bruožais. Medžiotojo,

sportininko, seno politikos vilko legendą turėjo LR prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Legendine

asmenybe tapo ir Vytautas Šustauskas, tačiau tai jau jo istorijos su nesankcionuotais mitingais, su

išgertuvėmis, bičiulystė su kriminalinio pasaulio atstovais (Henriko Daktaro šeimyna) ir t. t. Legenda nuo

stereotipo ar psichologinės charakteristikos skiriasi populiarios istorijos turėjimu. Valdo Adamkaus istorijos

susietos su pokario pasipriešinimu sovietinei okupacijai, su Mičigano ežero (šalia Čikagos) išvalymu, su

trejų metų „tapkių“ byla Šiauliuose, kuri atvėrė jam kelią balotiruotis į LR prezidentus. Miesto legenda kaip

32

ir mitas nėra verifikuotas pasakojimas, veikiau tai – prasmės faktas, su kuriuo kaip su empirine duotimi turi

skaitytis VR specialistai. Įsišaknijus blogai legendai labai sunku sukurti pozityvią legendą, tai reikalauja

intensyvios žiniasklaidos, VR režisierių pagalbos.

3. Politinės „antys“. Tai prasimanytas, tačiau labai panašus į tiesą faktas, kuris paskelbiamas tam, kad

oponentai ar visuomenė pasipriešintų. Pavyzdžiui, kartais užtenka žmonėms pasakyti, kad tokie ir tokie

politikai yra vagys ir daugelis šituo teiginiu gali patikėti. Dažnai, kai yra paleidžiama politinė „antis“, vėliau

niekas neprisimena, kas tokią informaciją paskleidė, o eilinis žmogelis tokiais gandais linkęs patikėti.

Politinės „antys“ panašios į propagandinį „jauką“, kai iš anksto netiksli informacija paskleidžiama laukiant

reakcijų, siekiant išsiaiškinti politinės arenos veikėjų pozicijas ir ketinimus. Artimas politinėms „antims“ yra

režisuotų provokacijų žanras. Provokacija būna, kai vienas ar kitas politikas įviliojamas į jam labai

nepalankią TV ar kitą aplinką ir ten jam užduodami iš anksto neteisingi, politiką menkinantys, jo autoritetą

viešai pažeidžiantys klausimai, siūlomos neteisėtos dovanos, pranešama iš anksto melaginga informacija ir

laukiama reakcijos.

4. Istoriniai tyrinėjimai. Istorija yra vienas svarbiausių šiuolaikinių etninės tapatybės formavimo

metodų. Ne tik tradiciniuose istorijos vadovėliuose, bet ir specifiniuose literatūros ar dailės istorijos

vadovėliuose yra plėtojamos etninės, tautinės, nacionalinės tapatybės. Dažnai šie vadovėliai integruoja

ideologiškai geistino pilietiškumo pamokas. Dažnai istoriniai tyrinėjimai tampa naujos politinės orientacijos

pagrindimo, paaiškinimo, legitimacijos būdu.

5. Dokumentų rinkiniai. Tai specialiai kuriamų įvykių taktika ir technika. Norint diskredituoti

kaimyninę šalį, pravartu surinkti paketą svarbių kompromituojamai šaliai dokumentų. Kartais svarbus yra ne

pats paskelbtas dokumentų rinkinys, o reakcijos į paskelbtus dokumentus lūkestis, kada šie dokumentai ima

veikti pagal politinio jauko principą. Pavyzdžiui 2006 m. Maskvoje 500 egzempliorių tiražu buvo paskelbtas

provokacinis „dokumentų“ rinkinys „Lietuvos tragedija“30. Analogiški „dokumentų“ rinkiniai tais pačiais

metais buvo paskelbti ir apie Latviją („Latvija nacizmo priespaudoje“31) bei Estiją („Estija. Kruvini nacizmo

pėdsakai: 1941–1944 metai“32).

6. Juoko žanrai. Anekdotas, satyra, feljetonas, karikatūra yra vieni svarbiausių negatyvios

propagandos bei kontrpropagandos instrumentų. Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo leidžiamas žurnalas

„Šluota“, o Rusijoje – žurnalas „Krokodil“, kurie nuosekliai plėtojo juoko žanrų propagandą. Atitinkamai

buvo kuriamos ir propagandinės visuomenės kritikos laidos, iš kurių garsiausios Sovietų Sąjungoje buvo

kino žurnalo „Fitil“ filmai. Priešingai, anekdotai Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama propagandos dalis ir jie

ilgai tarnavo kaip Sovietų Sąjungą griaunantis ideologinis instrumentas, ištobulintas disidentų kūryboje.

30 Трагедия Литвы: 1941–1944 годы, Москва: Издательство «Европа», 2006. 31 Латвия под игом нацизма, Москва: Издательство «Европа», 2006. 32 Эстония. Кровавый след нацизма: 1941–1944 годы, Москва: Издательство «Европа», 2006.

33

Šiandieninė propaganda inkorporuoja anekdotą į televizijos laidas ir paverčia jį vienu dažniausiai taikomų

įtikinėjimo instrumentų.

7. Propagandiniai muzikos žanrai. Muzika, dainos itin stipriai veikia asmens ir masių emocijas, todėl

visos propagandos daug dėmesio skiria audiomenams. Įvairi propagandinė muzika labai skiriasi viena nuo

kitos – priklausomai nuo tautos, epochos. Pavyzdžiui, labai skiriasi sovietinės propagandinės dainos nuo

nacistinių karo maršų, tuo labiau – nuo pokario Lotynų Amerikos propagandinių dainų.

8. Plakatai ir pašto ženklai. Plakatai yra viena labiausiai paplitusių įtikinėjimo formų. Išplitus

internetui, atsirado virtualūs plakatai, turintys tokį pat tikslą kaip ir poligrafiniai. Plakato poveikis yra susijęs

su piešiniu (simboliu, spalva, ekspresija, kompozicija, piešinio ritmika) bei vadinamuoju sloganu, t. y.

trumpu šūkiu (kaip antai, „Tėvynė pavojuje!“, „Ar tu įstojai į Raudonąją armiją?“ ir pan.). Plakatas

adresuojamas gana plačioms asmenų grupėms. Dėl to mažėja jo įtaigumas. Siekiant išvengti abstraktumo

plakatuose labai dažnai naudojami asmeniniai kreipiniai arba lokaliniai, sentimentalūs simboliai. Pašto

ženklai gaminami ir dauginami panašiai kaip plakatai. Tiesa, jie neturi masto, nedaro erdvinio, grupinio

poveikio. Pašto ženklo (kai dar buvo paplitę asmeniniai popieriniai laiškai) įtaiga – jo asociacija su artimu,

laišką rašančiu žmogumi. Tėvo, motinos, mylimo asmens atsiųstas laiškas (sykiu ir jo pašto ženklas)

asocijuojamas su brangiausiais pasaulyje dalykais, todėl ir pašto ženkle pateikiama informacija tampa

svarbia, asmenine.

9. Problemų ir įvykių akcentavimas, režisavimas. Tai specifinė propagandos priemonė, veiklos

žanras, kai režisuojama pati tikrovė ir jos probleminis suvokimas bei aiškinimas. Murrayus Edelmanas

pastebi:

Bet kurios problemos atsiradimas gali atitraukti visuomenės dėmesį nuo kitos, galbūt grėsmingesnės, problemos. Toks

slaptas rimtesnių problemų maskavimas būdingas politiniam diskursui ir dažnai paaiškina plačiosios visuomenės pasirengimą kaip

teisėtą priimti tam tikrą problemą, net jeigu jos sprendimas jai ne itin rūpi. Faktas, kad dėmesys išgarsintai problemai gali mažinti

susirūpinimą rimtesne problema, kartais suvokiamas sąmoningai, tačiau dažnai tik nujaučiamas.

Nors daugelis žmonių, palaikančių skurdo mažinimo priemones, vadovaujasi užuojauta neturtingiesiems, kai kuriems

liberalams ir daugeliui konservatorių skurdo problema bent iš dalies priimtina dėl to, kad padeda atitraukti dėmesį nuo nelygybės

klausimo. […] Dorojimosi su skurdu programoms reikia pinigų, o priemonės, mažinančios nelygybę, kelia pavojų įsitvirtinusioms

institucijoms, valdžios ir privilegijų struktūroms. Dėmesys skurdui leidžia rodyti užuojautą neturtingiesiems ir nutolinti grėsmę

nuo pamatinių politinių bei ekonominių institucijų.33

Edelmano samprotavimai parašyti Vakarų marksizmo dvasia ir siekia atskleisti šiuolaikinės

kapitalistinės visuomenės politines maipuliacijas. Vis dėlto, nežiūrint daugelio negatyvių autoriaus pastabų,

jo samprotavimai gerai paaiškina „žanrines“ propagandos galimybes konstruojant įvykius arba viešinant

33 M. Edelman, Politinio spektaklio konstravimas, Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 35.

34

alternatyvias visuomenės problemas. Atitinkamai Edelmanas pastebi, kad įvykiai ir krizės taip pat yra ne

veiksmo, o viešinimo konstruktas ir yra reguliuojamas ne materialių, o visuomenės reginio faktorių:

Rusų raketų dislokavimas Kuboje 1962 m. sukėlė „Kubos raketų krizę“, o daug ankstesnis Amerikos raketų dislokavimas

arti Rusijos sienų nė vienos šalies nebuvo suvoktas kaip krizė. Krizė, kaip ir kiti įvykiai, yra ją vaizduojančios kalbos konstruktas;

krizės atsiradimas yra politinis aktas, o ne fakto ar neįprastos situacijos pripažinimas.34

Spektaklio kūrimas. Šiuolaikinė propaganda, kuri naudojasi moderniausiomis televizijos, interneto,

kitomis skaitmeninėmis komunikacijos priemonėmis vis labiau linksta konstruoti reginio, spektaklio

visuomenę ir režisuoti sudėtingus kompleksinius spektaklius. Spektakliu vadinsime režisuojamą tarsi realių

įvykių grandinę, pranešimų ir propagandinių kalbų paradą, vaizdų karnavalą. Debordo ir Edelmano požiūriai

į spektaklį smarkiai skiriasi. Debordas kritikuoja spektaklį, kuris yra kapitalizmo šerdis ir pastebi, kad

reginys naujiesiams vartotojams pradėjo keisti finansinį, gamybinį kapitalą ir iš esmės pakeitė eksploatacijos

priemones. O Edelmanas, nors jis spektaklį ir laiko šiuolaikinės eksploatacijos prielaida, tačiau kritikuoja

tikrovę ne marksizmo, o racionalaus pasirinkimo (artimesnio Maxui Weberiui) požiūriu ir mano, kad

spektaklio visuomenė tiesiog yra mistifikuoto, mažai racionalaus, senąsias struktūras lemiančio mąstymo

požymis:

Didžiajai žmonijos daliai politinė istorija yra mistifikavimo pergalių prieš gerovės maksimizavimo strategijas kronika.35

Debordas pastebi, kad šiandien pridėtinė vertė nėra nusavinama tiesiogiai, grubiai, kai kapitalistas

pasisavina pagamintą pridėtinį produktą ar jo finansinę išraišką. Šių dienų darbininkas pats, su malonumu ir

pasitenkinimu atiduoda pridėtinę vertę žiūrėdamas ir vartodamas spektaklį. Geras ir protingas kapitalistas

taip pat yra priverstas investutoti į naujas nusavinimo formas ir nuolatos gaminti populiarų vaizdą, nes tik tai

užtikrins jam politinę pagarbą, autoritetą, visuomenės meilę ir valdžią. O Edelmanas nesidomi pridėtinės

vertės arba redukuota marksistinės vertės forma. Kaltinimai pridėtinės vertės nusavinimu pernelyg

supaprastina visuomenę ir siūlo banalias, neveiksmingas valstybinės kontrolės formas. Tad Edelmanas kalba

apie racionalią visuomenės savivaldą, korupcijos ir plėšikavimo demaskavimą, kalba apie racionalią

visuomenės savikontrolę, nors taip pat pastebi, kad šiuolaikiniai spektakliai pakeičia ideologijas ir pateisina

egzistuojančią santvarką:

Privilegijuotieji laimi iš šio spektaklio daugiau nei kiti. […] Spektaklis nušviečia ir išryškina tam tikrą išsiskiriantį įvykį,

patraukusį auditorijos dėmesį, kuris atrodo turįs savaime akivaizdžią prasmę. Pats įvykis ir jo prasmė paprastai išreiškia ir įtvirtina

vyraujančią ideologiją, įteisinančią esamą nelygybę. Jie nukreipia žiūrovų dėmesį nuo istorinio pažinimo, nuo socialinės ir

ekonominės analizės, taip pat nuo politikos padarinių naudos ir žalos nelygaus paskirstymo fakto, t. y. nuo dalykų, kurių

34 Ten pat, p. 39. 35 Ten pat, p. 132.

35

suvokimas galėtų sukelti abejonių vyraujančia ideologija. Žurnalistinis tyrimas, atskleidęs socialinių pašalpų grobstymo faktą, yra

galingesnis politinis ginklas negu mokslinė skurdo priežasčių ir neturtėlių patiriamų vargų analizė.36

Minėtinos ir dar kelios propagandos žanrinės raiškos: dokumentiniai kino filmai bei kino žurnalai,

meniniai kino filmai, virtuali propaganda, propaganda per kompiuterinius žaidimus.

36 Ten pat, p. 131.

36

Propagandinio pranešimo formavimas ir viešinimas

Propagandinį pranešimą formuoja propagandinio pranešimo idėjų lyderiai. Jiems paprastai yra būdingi

filosofiniai, ideologiniai, komunikaciniai, popkultūriniai gebėjimai. Dažnai propagandinius pranešimus

formuoja tam skirti specialūs valstybės asmenys, institucijų atstovai, VR agentūrų specialistai, šiai veiklai

gabūs žurnalistai, menininkai. Pavyzdžiui, propagandistais buvo teatro kritikas Goebbelsas, kino režisierius

Sergejus Eizenšteinas, poetas Vladimiras Majakovskis, ekonomistas Bucharinas.

Viešinimas nėra savaiminis dalykas ir ne bet kokia manifestacija (demonstracijos, piketai, bado akcijos

ir kt.) pasiekia savo tikslą. Pagaliau – laisva žiniasklaidos rinka yra pakankamai stiprus populiarumo ir

įtakingumo filtras, ir žmogus, kuris nėra nuolatinis TV kanalų herojus, gana sunkiai susikuria galimybę

viešai ir išsamiai išsakyti savo pažiūras bei jas ginti. Pastebėtina, kad santykis tarp žiniasklaidos ir įvairių

institucijų, taip pat ir valstybinių institucijų, plėtojamų viešųjų ryšių nuolatos kinta ir nėra garantuotas. Jų

intensyvumą lemia pasitikėjimo / nepasitikėjimo režimų kaita, dideli tarptautiniai ir vietiniai skandalai,

artėjantys rinkimai, ekonominės ir karinės krizės. Ramiu valstybei laikotarpiu žiniasklaida ir VR labiausia

suartėja vietinių bei parlamento rinkimų metu. Bielinis teigia, kad dauguma Lietuvos dienraščių dažnai

spausdina užsakomuosius VR straipsnius, redakcines propagandines skiltis bei politines karikatūras. Aišku,

kad visi šie straipsniai skirti vartotojui ir dažniausiai taikosi prie vartotojo skonio (laikraštis yra prekė).

Atitinkamai televizijos, radijo naujienų žiūrovai, klausytojai elgiasi panašiai kaip ir supermarketų pirkėjai.

Bielinis rašo:

Žiūrovai / skaitytojai tampa mase todėl, kad vienodai reaguoja į įvykį ir daro vienodus stereotipinius apibendrinimus.

Fizine prasme masė būna neapčiuopiama. Individai sėdi savo vietose, prie televizorių ekranų, ir tarsi nepraranda asmenybės

bruožų – netampa mase pagal klasikinį jos supratimą, kurį kitados pateikė G. Le Bon, bet masėms būdinga elgsena, refleksai yra

realizuojami ir rezultatas gaunamas tas pats – ne kūnai, o nuomonės sukuria visuotinumo efektą, daro paskirą individą sudedamąja

tam tikrų „idėjų“ dalimi, spontaniškų emocijų protrūkio vykdytoju, žmonės virsta amorfiniu junginiu, sekančiu paskui savo

refleksus bei emocijas. 37

Masinis vartojimas, bendras supratimas, elgesys ir emocijos individus paverčia mase. Taigi viešinimas

yra susijęs su vaizdų / informacijos rinka, su paklausos ir pasiūlos mechanizmais ir su vartotojiškų masių

gyvenimo ritmika. Mases sukūrė gamybos būdas, ne žiniasklaida. XVIII a. pabaigoje masės gimsta kartu su

didžiaisiais fabrikais. Masių laikotarpis tęsėsi bene iki XX a. septintojo dešimtmečio, kol aukštosios

technologijos ir globalizacija įgalino suskaidyti mases ir išugdyti kūrybinių darbuotojų klasę. Tačiau

šiandien mases kuria vartojimo industrija, kuri ir gimsta būtent XX a. septintajame dešimtmetyje, kada

intensyviai pradėjo steigtis didžiuliai mažmeninės prekybos ir kitų vartojimo paslaugų tinklai bei paplito 37 L. Bielinis, „Komunikacinis Rolando Pakso portretas prezidentinės krizės metu“, Politika kaip komunikacinis žaidimas, Vilnius: VU l-kla, 2004, p. 115.

37

masinės įtaigos priemonės (televizija, vėliau internetas). Televizija ir, kiek mažiau, internetas sukuria

masinio vartojimo ir populiarumo iliuziją. Koncertas, renginys, visuotinai populiari žvaigždė tarsi įžengia į

vartotojo namus, su juo bendrauja, tarsi į jį kreipiasi. Masinio populiarumo efektą papildo žiūrovų

dalyvavimas ir įvairūs „realybės“ šou, bei (surežisuotos) tarsi tiesioginės laidos.

Spauda. Ji gali būti tikslinė, pakankamai efektyvi. Tačiau paplitus internetinei spaudai buvo pastebėti

„popierinių“, poligrafinių dienraščių trūkumai. Poligrafinė spauda turi tendenciją vertinti praeitį ir mažiau

vertina ateities galimybes. Ji nėra pakankamai operatyvi, o jos privalumas – suteikti skaitytojui laiko

apmąstyti vieną ar kitą pareiškimą – skubančios vartotojiškos visuomenės požiūriu vis mažėja. Tačiau

internetas dar nėra taip plačiai paplitęs ir visuotinai prieinamas, todėl tam tikros visuomenės grupės

efektyviai ir autoritetingai yra veikiamos būtent dienraščių bei savaitraščių. Savaitraščiai, ypač žurnalai,

skirtingai nei dienraščiai, yra visada ideologiškai labai angažuoti (gerąja ir blogąja prasme). Tačiau kitokia

padėtis ir nėra įmanoma, nes jie jau pateikia savaitės komentarus, vertinimus, klasifikacijas ir siekia lemti

asmeninius skaitytojo įsitikinimus. Tiesa, jau dienraščiuose pateikiama informacija apie vieną ir tą patį įvykį

gali pastebimai skirtis, ir tai suteikia žiniasklaidos visumai daugiau objektyvumo, susilpnina galimą

„vienintelio žvilgsnio“ diktatą. O elektroniniai žinių portalai su komentarais ir blogais iš esmės keičia

dienraščių pobūdį. Dabar interaktyvūs žinių puslapiai reaguoja greičiau nei radijas bei gali į savo pranešimus

integruoti audiotransliacijas ir videotransliacijas. Todėl naujoji žiniasklaida kartu yra ir intymi, privati, ir

vieša, multidimensiška bei multimodali.

Televizija. Susvetimėjusiame vartotojų pasaulyje, ydingo nuskurdinto individualizmo aplinkoje

televizija siekia atstoti tikrovę. Jis siekia tapti net realesnė už pačią tikrovę, nes kurią ir režisuoja ją, suteikia

pagalbą, gelbėja vaikus ir žmones, baudžia politikus, demaskuoja apgavikus. Šios televizijos pretenzijos

panaikina ją kaip visuomenės saviorganizacijos ir savikontrolės būdą ir sumenkina jos menines pretanzijas,

bet labai sustiprina politinę ir edukacinę galią, paverčia pačiu svarbiausiu, rimčiausiu propagandos

instrumentu, kuriam iššūkį šiandien gali mesti tik internetas. Leonidas Donskis, nagrinėdamas televizijos ir

lietuviškos tikrovės santykį, pastebi:

Mūsų šalies dramos, o gal ir tragedijos, pavertimas žaisminga muilo opera, traktuojama nuotaikingomis koridomis,

smagiais baliais, senojo ar naujojo lojalumo priminimais bei pareiškimais, sykiu ir linksma populiarumo reitingų medžiokle ir yra

baisiausia, kas gali ištikti mus.38

Šiandieninė televizija, pasinaudodama skaitmeninėmis technologijomis ir interneto teikiamomis

galimybėmis, tampa vis interaktyvesne. Taip ji dar labiau sustiprina savo įtaką ir padidina pretenzijas

pakeisti tikrovę. Kita vertus, šis interaktyvumas sumažina televizijos nekritiškumą, įgalina daugiau asmenų

dalyvauti TV laidose. Tačiau svarbu, kokia yra tokio dalyvavimo kokybė. Televizijos totalizatoriai yra

38 L. Donskis, Pilietinė visuomenė ir jos priešai, Vilnius: Versus aureus, 2004, p. 172.

38

pritaikyti masiniam vartotojui, balsavimų pasitelkimas yra vulgari ir manipuliatyvi vartotojų apklausa. Be to,

televizija vis labiau virsta daugybe politinių arenų, kurių diskusijų ir kovų ratas darosi didesnis, nors ir

netampa kritiškesnis. Tiesiog televizija reikalauja keisti savo mąstymo, argumentacijos, įtaigos instrumentus,

keisti visą propagandą ją viešinant.

39

Propaganda ir masės

Masėms būdingas bendras, supaprastintas interesas, dažniausiai susijęs su gyvenimo geismu (libido) ir

elementariausiais poreikiais, ryškus susvetimėjimo poveikis ir dėl to pakankamai silpnas atsakingumas, itin

silpnas reflektyvumas (masėms neįmanoma organizuoti dialogo). Kaip pastebi Wilhelmas Reichas, masėse

susilpnėja kritinio mąstymo kiekis, tačiau labai sustiprėja archetipai, tiesiogiai su libido ir visa žmogus

fiziologine struktūra susiję geismai. Tada masių sąmonei adekvatus charizmatiko įsakymas virsta masėms

prieinama veikla, dažniausiai ji turi destruktyvų pobūdį, tačiau daugeliui masės dalyvių sukelia

pasitenkinimą, euforiją. Pasak Reicho, šis pasitenkinimas gali būti lyginamas su simboliniu orgazmo

pakaitalu, turi jouissance požymius: malonumas dėl politinio ar kitokio dominavimo. Visa tai masių žmogų

skatina vėl ir vėl patirti minėtą malonumą, euforiją, prisiminti drąsą ir laisvę ir kartoti analogiškus

destruktyvius veiksmus.

Prisimintina, kad pats naikinimas, destrukcija nėra savaiminiai blogiai. Bet kuri naujovė, kūrybinė

inovacija, veiklos pobūdžio keitimas yra susijęs su atmetimo, pašalinimo, griovimo ar bent jau

suspendavimo veiksmais. Galų gale bet koks totalitarinis režimas yra nuverčiamas per revoliucinę masių

veiklą. Be to, ir pats naikinimas gali būti ir taikus (1998–1991 m. pasipriešinimas Sovietų imperijai

Lietuvoje), ir pasitelkiantis fizinio naikinimo veiksmus (2005 m. ruduo Prancūzijoje, kai buvo kilę etniniai

neramumai).

Masės yra labai paveikios, lengvai pasiduoda propagandai, vaizdinei reklamai. Tai susiję su

susvetimėjimu. Didelis susvetimėjimas darbui, sukurtiems produktams, visuomenei, net pačiam sau kritinį

refleksyvumą sumažina iki minimumo. Susvetimėjęs žmogus tiesiog nepajėgus kompetetingai priimti

sprendimų, todėl vadovaujasi populiariausiais, visuotinai paplitusiais teiginiais. Sensus communis jam atstoja

bet kokią tiesos verifikaciją. Ir jei tik populiarioji kultūra ar propaganda valdo šią populiariųjų įvaizdžių ir

elgesio schemų sferą, susvetimėjęs individas neišvengiamai ja seka. Populiarumas bei pasiryžimas paklusti

įsakymui, baimės dyglys – visa tai propagandinės manipuliacijos mase prielaidos. Todėl politikai, rinkodaros

specialistai vienodai siekia jomis naudotis. Svarbu tik apčiuopti susiformavusį masių kūną arba jį formuoti.

Masėms reikalingi supaprastinti populiarūs pranešimai, o ne išsamūs argumentai, todėl analitinę kalbą

pakeičia pranašiški šūkiai (sloganai), o teisę – charizmatiniai įsakymai. Tačiau šūkis šūkiui nelygu.

Sovietinė propaganda siekė pakeisti rinkos šūkius propagandiniais sveikinimais šūkiais, kartojamais

komunistų partijos suvažiavimų metu bei dauginamais prieš visas socialistines šventes. Pateiksiu keletą tokių

šūkių pavyzdžių: „Penkmetį – per ketverius metus!“, „Techniką – liaudžiai!“, „Tegyvuoja visos šalies

industrializacija!“, Tegyvuoja visagalė ir nenugalima Raudonoji armija!“, „Partija ir liaudis – vieningi!“.

Visi šie šūkiai buvo kartojami dešimtmečius, todėl nubluko, nejaudino, buvo nebepastebimi ir negalėjo

40

suburti, mobilizuoti masių. Sovietinė propaganda ir ideologija, ypač Leonido Brežnevo valdymo metu, tapo

nebeoriginali, virto savitiksle, todėl tapo primityvi ir aiškiai nebedomino „masių“.

Debordas kalbėdamas apie septintojo dešimtmečio sovietinę ideologiją, pastebi:

Šiuo momentu ideologija nebėra ginklas, o tikslas. Melas, kuriam nebeprieštaraujama, tampa pamišimu. Tikrovė kaip

tikslas ištirpsta ideologinėje totalitarinėje propagandoje: viską, ką ji sako, viskas taip ir yra. Taip reiškiasi vietinis spektaklio

primityvizmas, kurio vaidmuo plėtojant pasaulinį spektaklį vis dėlto yra pagrindinis. Šioje erdvėje įsikūnijusi ideologija

ekonomiškai nepakeitė pasaulio kaip kad pertekliaus stadiją pasiekęs kapitalizmas, - ji tik policiškai pakeitė suvokimą.39

Iš esmės masės yra indiferentiškos ideologijoms, kurios jai per sudėtingos. Todėl bet kokia aktyvi

populistinė propaganda, demagoginiai pažadai, pigus papirkinėjimas ar visiems prieinami šou yra būdas

patraukti mases į vieną ar kitą politinę pusę. O Sovietinė propaganda šio aktyvumo jau stokojo. Tačiau

naujasis vartotojiškas įtikinėjimas ne pašalina spektaklį, o jį sustiprina. Masių palankumą laimi tik tie, kas

sukuria stiprias profesines sąjungas, kas saugo savo galimybę kalbėtis su darbininkais ar vartotojais ir kas

pašalina konkurentus, taip ir neleidę kalbėti masėms. Mases, kaip sakyta, „gamina“ fabrikai, supermarketai

ir populiarioji žiniasklaida. Vieni veikia prievartos priemonėmis (senoji industrija), kiti – ugdydami ir

skatindami apibrėžtus vartojimo jausmus (supermarketai) arba platindami geistinas tiesas apie pasaulį

(žiniasklaida). Žiniasklaida yra priemonė propagandiniams ketinimams realizuoti. Tačiau tinkama priemonė

yra vartotoją veikti ir stimuliuojant / pažeidžiant jo lūkesčius. Naftos produktų ir dujų kainų kilimas ar

krtimas yra puikiausios ekonominės manipuliacijos priemonės. Žiniasklaida turi didžiausią įgūdį veikti

įvairaus tipo mases. Šį įgudimą lemia nuolatinė laisvos žiniasklaidos orientacija į informacijos vartotojų

paklausą. Totalitarinė žiniasklaida, priešingai, pati bando per prievartą formuoti skaitytojo skonį ir greitai

praranda savo konkurencinius gebėjimus bei nebetenkina vartotojų lūkesčių. Šį įgudimą lemia nuolatinė

laisvos žiniasklaidos orientacija į informacijos vartotojų paklausą. Wayne Parsonsas nuolatos kalba apie

žiniasklaidos gebėjimą siekiant populiarumo destabilizuoti situaciją ar sukurti naują santykių kontekstą. Kita

vertus, tokia destabilizuojanti ir masių poreikius tenkinanti žiniasklaidos veikla nėra absoliučiai ar savaime

destruktyvi. Norėdamas tai paaiškinti, Parsonsas naudojasi Franko R. Baumgartnerio ir Bryano D. Joneso

„pertraukiamos pusiausvyros“ (punctuates equilibrium) modeliu40, nurodančiu, kad žiniasklaida tik

sustiprina, maksimalizuoja esamus politinius svyravimus. Jis pastebi, kad:

Nestabilumo periodais žiniasklaidos vaidmuo yra lemiamas. Autoriai parodo, jog žiniasklaida yra vienas pagrindinių

įvaizdžių bei institucijų destabilizavimo šaltinių. Jos įtaka skatinant darbotvarkės kaitą reiškiasi tuo, kad „dėmesys patraukiamas į

laiko požiūriu skirtingus tų pačių problemų aspektus arba dėmesys perkeliamas nuo vienos problemos kitai […]. Tačiau,

„svirduliuodama“ nuo vienos temos prie kitos žiniasklaida atspindi ir sustiprina tai, kas vyksta politikos formavimo institucijose.

39 G. Debord, Spektaklio visuomenė, Vilnius: Kitos knygos, 2006, p. 107–108. 40 F. Baumgartner, B. Jones, Agendas and Instability in American Politics, Chicago: University of Chicago Press, 1993.

41

Žiniasklaidos rūpesčiai yra tokie pat priepuoliniai ir svirduliuojantys, kaip ir sprendimų priėmėjų rūpesčiai: jie palaiko ir stiprina

vienas kitą.41

Masių žiniasklaida privalo tenkinti masių vaizduotę, kuri nepakenčia nežinomybės, krypties ar

direktyvų stokos. Todėl žiniasklaida palaiko, stimuliuoja nekritišką ateities viziją, populistinius projektus,

prie kurių vėliau taikosi ir politiniai lyderiai. Todėl propaganda tampa imanentišku masių poreikiu. Masių

žmogus trokšta būti formuojamas, reikalauja apkaltos ir legitimacijos ir mielai į jas atsiliepia. Masių žmogus

yra propagandos subjektas. Nekritiška populistinė žiniasklaida, demagoginiai propagandiniai pareiškimai

išvaduoja masių žmogų iš nežinios baimės, o masių kūnas, fizinis sąlytis vienas su kitu suteikia galios,

malonumo pojūtį, masių kryptingas judėjimas veikia ekstatiškai. Canetti išvardija tokias masei būdingas

savybes:

1) masė visuomet nori didėti;

2) masėje viešpatauja lygybė;

3) masė mėgsta tankį;

4) masei reikalinga kryptis.

Apie kryptį Canetti rašo:

[Masė] visą laiką apimta judėjimo ir juda kažko link. Kryptis, kuri bendra visiems dalyviams, sustiprina lygybės jausmą. O

tikslas, kuris nėra asmeniškas, bet kurio siekia visi, privačius ir skirtingus tikslus slopina, nes priešingu atveju masė žūtų. Kryptis

jai būtina. Niekada negęstanti baimė iširti duoda galimybę nubrėžti jai tam tikrus tikslus. Masė gyvuoja tol, kol turi nepasiektą

tikslą. Tačiau joje dar slypi neaiškios judėjimo tendencijos, vedančios prie naujų, aukštesnio rango susisaistymų.42

Minios dydis lemia masių drąsą. Canetti pastebi, kad masės visuomet nori didėti, susispausti. Masių

kūno didėjimas joms suteikia pasitikėjimą, galią, todėl proletariški mitingai greitai pritraukdavo daugelį

darbininkų. Pasak Canetti, stipriausią bendro kūno, jo tankio jausmą masės patiria kryptingo proveržio metu.

41 W. Parsons, Viešoji politika: politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas, Vilnius: Eugrimas, 2001, p. 195. 42 E. Canetti, Masė ir valdžia, p. 36.

42

Propaganda ir rinka

Šis klausimas tiesiogiai susijęs su tuo, kad informacija, simbolinis kapitalas, populiarumas, įvaizdžiai –

visa tai šiandien yra prekės ir paklūsta laisvai kapitalo cirkuliacijai. Tačiau paplitus masinėms informavimo

priemonėms arba „spektaklio visuomenei“, kaip sako Debordas, tradicinę kapitalo vietą užima vaizdai.

Būtent vaizdas, ne tik pinigai žymi sukuriamas vertybes ir įgalina mainus. Tai, kad reginiai ima konkuruoti

su įprastinėmis prekėmis ir pinigais, lemia vartojimo pasikeitimus. Perkami ne daiktai, bet jų patrauklumas,

ne vartotojiškos savybės, bet populiarumas.

Šiandien rinka pati „gamina“ sau vartotoją ir vartojimą, o vaizdų rinka atitinkamai produkuoja

spektaklio vartotoją. Tai susiję su dviem faktoriais.

1. Šiuolaikinė ekonomika, žiniasklaida, spektaklio visuomenė pagamina prekių, informacijos, vaizdų

gerokai daugiau nei įmanoma suvartoti. Todėl būtina išrasti ir puoselėti naujas, intensyvias vartojimo

technologijas. Iš esmės tai nėra vienareikšmis blogis, nes intensyvus vartojimas reiškia ir augančius

gyvenimo, mąstymo, suvokimo tempus. Pavyzdžiui, kompiuterių paplitimas ne tik pagreitina rašymą, naujos

produkcijos suvartojimą, bet ir palieka daugiau laiko skaityti. Internetas ne tik atveria informacijos, vaizdų

antplūdį, bet ir sutaupo laiką jų paieškai, sukurdamas galimybę daugiau suvartoti. Informacinių technologijų

raida užtikrina ir maksimalią informacijos bei pasiūlos selekciją, kuri vis labiau adresuojama ne masei, o

individualiam vartotojui, asmenybei. Vytautas Rubavičius pastebi, kad šiuolaikinei propagandai ir VR, kurie

siekia atitikti rinkos poreikius, būdingi dvigubi kreipiniai. Propaganda vienu metu kreipiasi ir individą,

konkretų asmenį, ir į masę, visus vartotojus. Rubavičius pastebi:

Dvigubas kreipimasis apskritai būdingas šiuolaikiniam masinio vartojimo būviui – masinės gamybos produktai jau skiriami

individualiam vartojimui ir individualiam tapatumui kurti. Tad veikdamas, vartodamas ir darydamas pinigus „kaip visi“, žmogus

išlaiko tam tikrą individualumo pojūtį ir individualumo svarbos supratimą. Tą supratimą stiprina ir tiesioginė politinė propaganda,

įvairiausio lygio rinkimų kampanijų metu teigdama, jog „tavo balsas svarbus“.43

2. Šiuolaikinė spektaklio visuomenė gamina grynuosius vaizdus, reginius, kurie nebeturi jokio

materialaus pagrindo. Tai modeliai par excellence ir tai gyvi archetipai sykiu. Tokio tipo modelinė vaizdų

gamyba gali labai kardinaliai keisti ir vaizdų, ir daiktų vartojimą. Todėl spektaklio visuomenės vartojimas

yra labai dinamiškas, nuolatos kintantis ir balansuojantis ties leistinumo (moralinio, supratimo, estetinio)

riba.

Svarbu atkreipti dėmesį į kapitalo ir su juo susijusių valdymo bei manipuliacijos pokyčius laisvojoje

rinkoje. Galima išvardyti tokius galios paskirstymo principus priklausomai nuo ekonominių santykių:

43 V. Rubavičius, „Rinka, visuomenės informavimo priemonės ir politika“, Politika kaip komunikacinis žaidimas, p. 20.

43

- dėl dovanų. Tai būdinga archajinei visuomenei. Šiam tikslui tinka vadinamojo Big Man, t. y. didžiojo

žmogaus lyderystė. Ji nėra susieta su jokia propaganda, o tik su tiesioginiais įtikinėjimo-papirkimo

veiksmais.

- dėl šventumo / kilnumo. Tai tradicinės visuomenės principas, kai jau galioja nuotoliniai, tarpiniai

manipuliacijos būdai. Kilnumo propagandos atvejų aptiksime ir XX a. karalystėse ir imperijose.

- dėl kapitalo turėjimo. Šiuo atveju kapitalas tarpininkauja tarp vyriausybės ir žiniasklaidos. Pirmiausia

turimas omenyje finansinis arba pramoninis kapitalas.

- dėl vaizdų kapitalizacijos. Po II Pasaulinio karo plintant masinei, vėliau vartotojiškai populiariajai

kultūrai, stiprėjant reklamai bei informaciniam laukui, itin galingi tapo pasitikėjimą ir populiarumą

akumuliuojantys tapatumai ir su jais siejami vaizdai, informacija.

Informacija yra prekė, ji paklūsta pasiūlos ir paklausos mechanizmams, yra veikiama mados,

pateikimo formų. Įvaizdžio, informacijos, meno kūrinių paklausa skatina plėtoti autorinių teisių apsaugos

mechanizmus ir pelno paskirstymą. Jau Francis Baconas XVII a. pradžioje suvokė, kad žinojimas yra galia.

Tačiau šiandien informacijos turėjimas ir vaizdų kontrolė reiškia ne tik galią, bet ir valdžią. Bielinis teigia:

„Iš tiesų, kas valdo informaciją, tas valdo ir ateitį“44. Žiniasklaida virsta žinių gaminimo fabrikais, konfliktų

ir skandalų inspiravimo mechanizmais, skandalų ir demaskavimo industrija.

44 L. Bielinis, Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida: prieštaringa komunikacinė simbiozė, Vilnius: Eugrimas, 2005, p. 38.

44

Edwardo Bernays pozityvioji propaganda

Niujorko Viešųjų ryšių muziejus laiko Edvardo Bernays (1891–1995) asmenybę ir jo palikimą vienais

svarbiausių JAV ir pasaulio propagandos istorijai. Savo šlovę Bernays pelnė nenuilstamu propagandos ir VR

populiarinimu, jų technologijų ir metodų kūrimu, įvairiausių JAV kompanijų, korporacijų, organizacijų

reklamavimu, jų simbolinio kapitalo kaupimo skatinimu. Bernays veikla aprėpia visą XX amžių, jo įtaka

pastebima visai pasaulinei VR ir propagandos plėtrai. Bernays yra laikomas viešųjų ryšių pradininku, nors

tie, kas oponuoja šiam požiūriui, VR pradininku linkę laikyti praktiką Lee.

Bernays gimė Vienoje. Jis yra Sigmundo Freudo sūnėnas. Freudas padarė didelę įtaką Bernays

sprendimui psichologijos pasiekimus panaudoti VR, propagandos bei panašių įtikinėjimų tikslais. Kita

vertus, Bernays per viešuosius ryšius išplatino po JAV Freudo teoriją. Taip pat Bernays yra vienas iš

šiuolaikinių JAV saugios demokratijos ir pasaulio saugumo doktrinų kūrėjų. Jis pateisino JAV dalyvavimą I

Pasauliniame kare, padėjo JAV vyriausybei vykdyti karines propagandos akcijas ir jau tuomet teigė, kad

pasaulis dėl demokratijos taip daromas saugus. Vėliau JAV vyriausybės ir prezidento administracija panašius

teiginius formuluodavo nuolatos. Paskutiniai panašios retorikos pavyzdžiai yra bandymai pagrįsti karo su

Iraku teisėtumą. Aktyviausiu Bernays stiliaus kritiku galima laikyti Chomsky, kuris nuosekliai kritikuoja

visą JAV globalinę ir militarinę propagandą.

Per visą ilgą savo gyvenimą Bernays bandė išpopuliarinti, viešai apginti labai įvairius reiškinius45.

Viena pirmųjų jo žymesnių akcijų buvo 1915 m. Sergejaus Diagilevo baleto iš Rusijos turnė JAV

reklamavimas, neatsižvelgiant į tai, kad, jo paties prisipažinimu, jis baletui buvo visiškai abejingas ir jo

nesuprato. Bernays darbo stilius reikalavo dirbti su įvairiomis žiniasklaidos institucijomis, paskirstant

informaciją apie tą patį objektą pagal interesus, sykiu siekiant sukelti kaupiamąjį pasisekimo efektą.

Pavyzdžiui, jis parašė daug straipsnių, surinko daug medžiagos apie Diagilevo baleto kostiumus, medžiagas

bei modelius, kurią išsiuntė moterų madų žurnalams, siekdamas sudominti vartotoją naujais patraukliais

modeliais. O savaitraščiams jis išsiuntinėjo kokybiškas šokėjų – tuometinių žvaigždžių – nuotraukas su jų

sėkmingų biografijų aprašymais, kurie turėjo patraukti teatro vartotojų dėmesį. Kai žurnalas Ladies Home 45 Pateikiant Bernays biografijos duomenis buvo panaudota mažiaga, kuri skelbiama adresu: http://www.prmuseum.com

45

Journal pranešė, kad negali spausdinti nuotraukų, kuriose sijonai nesiekia moters kelių, Bernays

nedvejodamas retušavo nuotraukas, „nuleisdamas“ sijonus truputį žemiau nustatytos ribos. Kaip prisipažino

Bernays, jo tikslai reklamuojant Diagilevo baletą buvo: pirma, atverti kelią naujam menui, kuris sintezavo

daugelio kitų krypčių meno pasiekimų; antra, patraukti kitų šokių ir performatyvių menų grupių dėmesį;

trečia, paveikti amerikiečių gyvenimo stilių, skonį, dizainą; ketvirta, pristatyti JAV vartotojams naujas

scenos žvaigždes. Savo rašinius, nuotraukas, komentarus jis skelbė šiose žiniasklaidos kompanijose: The

American Hebrew, Collier’s, Craftsman, Every Week, Harper’s Weekly, Hearst Magazines, Harper’s

Bazaar, The Independent, Ladies Home Journal, Literary Digest, Munsey’s, Musical America, Opera,

Physical Culture, Strand, Spur, Town & Country, Vanity Fair, Vogue, Woman’s Home Companion. Kad

patrauktų potencialių vyrų žiūrovų dėmesį ir supažindintų su baletu, jis parengė 81 puslapio žinyną apie

Rusijos baletą, šokio prasmę ir pan. Galų gale jis režisavo baletomanų minių, laukiančių baleto pasirodymo,

fotografijas ir daugino jas po JAV dalykinius dienraščius, taip patraukdamas turtingų ir įtakingų verslininkų

dėmesį. Rezultatas buvo toks, kad ir be Bernays įsikišimo baleto trupę pradėjo populiarinti didžiausi

Niujorko dienraščiai, visi bilietai buvo išperkami, prireikė organizuoti naują baleto trupės turą, o daugelis

jaunų JAV mergaičių svajojo tapti balerinomis.

Bernays atlikta šio įvykio režisūra, nevengianti falsifikacijos, didinanti populiarumą, įtikinėjimo

mastai, apimantys didžiąją JAV dalį, primena rusų kino režisieriaus Eizenšteino pastangas režisuoti Spalio

revoliucijos įvaizdį, populiarinant jį visoje Rusijoje ir pasaulyje kino propagandos priemonėmis. Ir vienas, ir

kitas pasiekė didžiulį efektą susiedami asmeninę iniciatyvą ir kūrybingumą, inicijuodami agentūrų ir

menininkų kooperaciją.

1920 m. Bernays pradėjo reklamuoti, kurti propagandinę kampaniją, kurios tikslas buvo ginti JAV

„spalvotųjų“ asmenų teises ir platinti juos atstovaujančios asociacijos NAACP (National Association for the

Advancement of Colored People) veiklą. Bernays išsikėlė tikslą parodyti, kad ši asociacija yra kovos už

žmogaus teises forpostas ir kad svarbiausia kryptis ginant žmogaus teises JAV yra plėtoti „spalvotųjų“

amerikiečių, pirmiausia, afroamerikiečių teises. Kaip ir Diagilevo baleto atveju, jis šioje kampanijoje išsikėlė

daug didesnius nei vien tik asociacijos populiarinimas tikslus ir pasitelkė daug platesnį nei reikėtų

asociacijos veiklai padėti propagavimo arsenalą. Kita vertus, buvo keliami ir konkretūs tikslai: uždrausti

linčo teismą (pietinėse JAV valstijose), rasinę segregaciją, suteikti „spalvotiesiems“ lygias švietimo, darbo,

rinkimų, politinio atstovavimo teises. Siekdamas šių tikslų Bernays padėjo organizuoti ir reklamuoti NAACP

1920 m. konferenciją, kuriai stengėsi pritraukti visos įtakingos JAV žiniasklaidos, informacinių agentūrų ir

politikų dėmesį. Pirmiausia jis ir jo žmona Doris Fleischman (taip pat VR specialistė) pasiūlė projektus,

susijusius su JAV pietinių valstijų ekonomine raida, kuri būtų pagrįsta „spalvotųjų“ asmenų verslumo

didinimu ir emigracijos iš tų valstijų mažinimu. Siekta suburti pietinių valstijų lyderius, kurie taptų

organizaciniu kovos su vietiniu rasizmu pagrindu. Siekta didinti NAACP įtaką ir pripažinimą šiaurinėse JAV

46

valstijose tam, kad tai atkreiptų pietinių valstijų dėmesį. Keliant šios organizacijos autoritetą JAV šiaurėje

Bernays ir jo žmona tuo klausimu asmeniškai susitikinėjo su politikos ir verslo lyderiais. Rezultatas:

daugelis Atlantos valstijos, kurioje vyko konferencija, laikraščių bei dienraščiai The New York Globe, The

Evening Post, The Chicago Daily populiarino Bernays idėjas, pateikdavo išsamius, palankius reportažus.

Buvo žavimasi afroamerikiečių progresu, žavimasi tais, kurie, pradėję savo istoriją JAV darbais palntacijose,

virto perspektyviais ir patikimais verslininkais.

Bernays daugiau nei 30 metų bendradarbiavo su kompanija Procter and Gamble (P&G). Per tą laiką

jis surengė ne vieną P&G reklaminę kapmaniją. Viena garsesnių yra pastangos susieti prekybą muilu su

meno raida. Konkrečių rūšių muilo (pavyzdžiui, balto nearomatizuoto muilo Ivory) populiarinimas buvo

siejamas su sporto renginiais, su rinkodariškomis apklausomis, reklama bei patriotinėmis akcijomis, kaip

antai, nuplauti baltu Ivory muilu JAV patriotų skulptūras, gaminti iš muilo meniškas statulėles ir jas

išsiuntinėti garsiausioms JAV galerijoms, rengti jų parodas, kviesti garsiausias muzikines grupes reklamuoti

P&G.

Vėliau Bernays meno, kūrybinių industrijų (kino, atlikimo menų, reklamos dizaino ir t. t.) ir verslo

sąsajas tik gilino, skatindamas didžiąsias industrijas sieti savo veiklą su kūrybingumu. Jis parodė, kad VR

veikla yra neatskiriama nuo kūrybinių industrijų, o pastarųjų politinė galia remiasi gebėjimu propaguoti,

įtikinti, kooperuotis su VR agentūromis. Pavyzdžiui, jis gana greitai suprato šilko gamybos ir meno sąsajas ir

skatino didžiausias pasaulio galerijas rengti tapybos ant šilko, šilko drabužių ir pan. parodas (pavyzdžiui,

Luvro muziejuje Paryžiuje) ir padėjo jas rengti, taip labai prisidėdamas prie šilko industrijos plėtros

(konkrečiai Cheney Brothers kompanijos).

Dviprasmiška laikytina 1929 m. Bernays agitacija leisti moterims rūkyti ir taip kovoti už moterų ir

vyrų lygias teises. Pastebėtina, kad dar 1922 m. viešai rūkančias moteris JAV buvo galima suimti, nors tuo

metu vyrai galėjo viešai mėgautis rūkymo įpročiu. Kaip tik tuo metu stiprėjo moterų pilietiniai sąjūdžiai,

kovojantys dėl lygių moterų teisių politikos ir darbo sferose. American Tobacco Company aiškiai suvokė

milžinišką potencialių vartotojų rinką ir tuo tikslu pasamdė Bernays. Jis sugalvojo, kad cigaretes palyginimu

galima pateikti kaip moterų „laisvės fakelus“ ir surengė daugybę moterų demonstracijų, rėmė diskusijas dėl

lygių teisių, gamino palakatus, kviečiančius iškelti „laisvės fakelą“. Šiuo atveju Bernays veikė remdamasis

savo psichoanalitine patirtimi, konsultavosi su kitais psichoanalitikais ir plėtojo ne tiesiogines, o antro ar net

trečio laipsnio asociacijas, labai glaudžiai susijusias ir su cigaretėmis, ir su libido – faliniais geismais, ir su

pilietiniais lūkesčiais. Toks ir buvo Bernays dabo stilius.

Be P&G, American Tobacco Company jo nuolatiniai klientai buvo General Electrics, General Motors

ir kitos garsiausios JAV kompanijos. Be to, Bernays rūpinosi ne tik valstybės ir savo klientų interesų

propaganda, bet taip pat ir viešaisiais ryšiais bei propaganda kaip mokslu, jo visuomenine svarba ir

patrauklumu. Tiesa, ir šiuo atveju neapseita be verslo interesų, nes nuo 1939 m. Bernays imasi populiarinti

47

radijo imtuvų prekybą ir remti Philco Radio veiklą. Atitinkamai jis susiejo savo žodžio laisvės gynimą su

radijo laidomis, skatindamas radijo stotis būti kiek įmanoma laisvesnėmis demokratiniu, žodžio laisvės,

kūrybingumo, saviraiškos požiūriais. Klausytis radijo tuo metu reiškė kovoti už demokratiją ir remti piliečių

laisves. Maždaug tuo pat metu Bernays pradeda propaguoti ir užgimstančią televiziją, prognozuoja jai puikią

ateitį, skatina investutoti, plėtoti naujas technologijas ir taip remti JAV pirmumą pasaulyje telekomunikacijų

srityje.

Sulaukęs 100 metų Bernays vis dar buvo aktyvus ir 1992 m. pabandė įgyvendinti projektą, kad VR

veikla būtų licencijuojama ir pripažįstama lygiateise verslo dalimi, sykiu apginant VR darbuotojų profesines

ir autorines teises. Deja, šis projektas nepasisekė, tačiau sukėlė dideles diskusijas, paskatino pačių VR bei

propagandos agentūrų sąmoningumą, stimuliavo tarptautinių VR ir propagandos tinklų kūrimą.

Visą gyvenimą Bernays bandė suvokti ir kritiškai apmąstyti savo veiklą, plėtoti metodinius ir teorinius

propagandos bei viešųjų ryšių principus. 1922 m. išleistoje knygoje „Viešosios nuomonės kristalizavimas“

(Crystallizing Public Opinion) jis susiejo VR, propagandos ir reklamos teorijas, išplėtojo visuomenės

motyvacijos, agitacijos klausimus bei diskutavo ryšių su visuomene technikas ir metodus. Jau šiame,

ankstyvajame, darbe aiškiai siejami psichoanalizės ir propagandos tikslai. Dar plačiau šie klausimai buvo

išskleisti kitame jo kūrinyje – studijoje „Propaganda“ (1928). Pastarojoje knygoje suliejami valstybės

propagandos, atskirų kompanijų reklamos interesai ir daugiausia kalbama apie valstybės bei finansinio

kapitalo bendrovių, biržų ir fondų plėtojamą reklamą bei manipuliacijas viešąja nuomone. Knygoje

plėtojamos nuostatos apie įvairių prekių gamybos, transporto kompanijų ir valstybinio sektoriaus dalyvių

bendradarbiavimą, apie skirtingų veiklų plėtrą, siekiant kompleksiniais ryšiais suvienyti kompanijas ir

skatinti jų kooperaciją VR srityje. Tuo tikslu Bernays naudojosi meninėmis, rinkos, administracinėmis ir

psichologinėmis priemonėmis. Jis aiškiai atskiria senąją konkurenciją tarp atskirų kompanijų nuo naujosios –

konkurencijos tarp prekybos asociacijų, reikalauja platesnio, ilgalaikio pilietinio ir politinio mąstymo versle.

Bernays aiškiai palankus būtent naujai kompleksinių sąveikų perspektyvai, jų politizacijai ir pilietizacijai,

kurių poreikiams jis plėtoja propagandines įžvalgas.

48

„Propagandoje“ Bernays palankiai samprotavo apie konstruojamus įspūdžius ir pasąmonės paveikimą

„tarpininkaujančiais“ simboliais, net jei agituojamasis asmuo apie tai nežino. Tuo būdu jis pateisino

psichologinę manipuliaciją masėmis, išplėtojo netiesioginio poveikio asmenimis principus. Jis vienas

pirmųjų pastebėjo, kad senoji psichofiziologinė psichologija netinkama propagandai, atkreipdamas dėmesį,

kad žmogaus vartojimą lemia ne tik ir ne tiek tiesioginiai stimulai, pavyzdžiui: „Pirkite daugiau kiaulienos.

Valgykite kiaulieną, nes ji pigi, puiki, nes ji suteikia jums papildomos energijos“46. Tokio pobūdžio tiesmuki

kreipiniai, kaip pastebi Bernays, yra ne tik neįtikinantys, bet ir prdingsta analogiškų ar alternatyvių

paliepimų sraute, o sąmonė tokius įsakymus lengvai blokuoja. Todėl, jei tiesioginai įsakymai konkurencinėje

aplinkoje yra neefektyvūs, būtina veikti kompleksines asmens asociacijas, kurios išplečia poveikių ir stimulų

sritį. Ar liepsime pirkti automobilį, ar pianiną – nuo to pirkėjo turimų pinigų suma nepadidės, todėl svarbu

ne liepti, o remtis bendruomenės, šeimos įpročiais, pilietiniais ir patriotiniais lūkesčiais, idealais, libidiniais

geismais ir įsakyti ne visai visuomenei, o kreiptis į tam tikrų asmenų grupių įpročius ir vizijas.

Propagandistas turėtų savęs paklausti: „kas įtakoja visuomenės valgymo įpročius?“ ir pastebėti, kad

didžiausią pasitikėjimą pokalbiuose apie valgį šiuolaikinėse Vakarų šalyse pelno gydytojai ir jų patarimai.

Vartotojas reaguoja ne tiesiogiai į pranešimą, o į su juo susijusį galios, pasitikėjimo, geismo simbolį ir jo

siekia. Tačiau tai tik antro laipsnio nuotolinis paliepimas.

Šiandien mes kalbėtume jau apie daugybę nuotolinio poveikio laipsnių. Subtilūs žmonės labiau mėgsta

trečio laipsnio asociacijas, o jomis minėtas kiaulienos valgymas būtų skatinamas, pavyzdžiui,

demonstruojant vaiskų tradicinės britų šeimos rytą, kuris gali būti asocijuojamas su britiškais pusryčiais ir –

bekono produktų patiekimu. Kai kurie prestižiniai produktai: prabangūs papuošalai, automobiliai, jachtos,

gali būti siejami ir su ketvirtuoju, itin rafinuotu paliepimo bei asociacijų laipsniu.

46 E. L. Bernays, Propaganda, p. 53.

49

Knygoje „Propaganda“ Bernays rašė:

aš stengiuosi paaiškinti propagandos reikšmę šiuolaikiniam Amerikos gyvenimui bei metodus, kuriais ji naudojasi,

papasakoti, kas, ką, kodėl ir kaip neregima valdžia [invisible government] lemia mūsų mintis, nukreipia mūsų jausmus ir

kontroliuoja mūsų veiksmus.47

Psichologines ir kitas manipuliacines propagandos priemones Bernays vadino konsenso inžinerija

(engineering of consent) ir suvokė ją pozityviai – kaip reikšmingą gebėjimą suderinti masių visuomenę ir

demokratinę savivaldą. Konsenso inžineriją (the engineering of consent – „sutarimo inžineriją“) Bernays

plačiai nagrinėja 1952 m. išleistame veikale „Viešieji ryšiai“:

Demokratiją mes apibūdinome kaip valdymą, kuris remiasi sutarimu apie tai, kas gali būti valdoma. Tačiau šiandien mūsų

visuomenė yra tokia sudėtinga, kad nėra nė vienos tokios vyriausybės, kuriai nereikėtų visuomenės pritarimo. Kiekviena grupė ir

net kiekvienas žmogus turi poreikį suprasti ir paremti viešąją nuomonę tam, kad būtų labiau integruotas į mūsų demokratinę

visuomenę. O kad pasiektų šią integraciją, individai ir grupės, kurie nori išviešinti savo problemas, turi pasinaudoti viena ar

daugiau iš medijos siūlomų komunikacijos priemonių. Šios medijos – spauda, kinas, radijas, televizija ir t. t. – daro didžiulį poveikį

žmonėms, pasiekia milijonus, kartais visą naciją.48

Bernays mano, kad visuomenės tikslas yra tobulinti technikas ir technologijas, kurios padėtų rasti

sutarimą visais opiais klausimais, ir tuo požiūriu geriausiai gali padėti viešieji ryšiai. Žmogaus laisvės,

demokratinės įvairovės, laisvos spaudos, žmogaus teisių ir kiti pasiekimai būtų neįmanomi be propagandinių

priemonių. Plečiantis komunikaciniams tinklams, daugėjant bendruomenių ir interesų centrų, toks

profesionalus nuomonės bei susitarimo tarpininkavimas yra būtinas. Tuo labiau, kad įvairių interesų grupių ir

partijų lyderiai, atstovaudami savo bendruomenių įsitikinimams, dažniausiai negali apsispręsti, aklai gina

vieną poziciją, todėl informacinių tinklų vadybininkai turi užtikrinti ir lygią konkurenciją, ir sutarimo

buvimą. Dažnai yra manoma, kad propagandistai meistrauja sutarimą, patys jį prasimano, falsifikuoja.

Bernays kalba priešingai: apie skatinimą palaikyti, balsuoti ar finansiškai remti konkuruojančias idėjas ir taip

stimuliuoti rinkos, demokratijos procesus. Tai ir yra „sutarimo inžinerija“:

Šis terminas reiškia labai paprastą dalyką: inžinerinio požiūrio naudojimą, t. y. veiksmą, kuris remiasi tik situacijos

suvokimu ir galėjimu praktiniais veiksmais patraukti žmones palaikyti idėjas bei programas. Bet koks asmuo ar organizacija

visokeriopai priklauso nuo publikos palaikymo ir todėl nuolatos susiduria su inžinerinėmis visuomenės sutarimo organizavimo

problemomis.49

Be abejo, tam, kad sutarimas būtų pasiektas, būtinas ir visuomenės aktyvumas, ir debatai, ir

visuomenei patrauklaus lyderio įvaizdžio kūrimas. Be to, turi būti sukurtas sklandžiai veikiantis įtikinėjimo

47 E. L. Bernays, Propaganda, p. 28. 48 E. L. Bernays, Public Relations, Oklahoma: University of Oklahoma Press, 1952, p. 157. 49 Ten pat, p. 159.

50

tinklas, įtraukta problemą aiškinanti žiniasklaida – tik tada tas sutarimas bus veiksnus rinkos požiūriu ir turės

demokratines pasekmes.

Bernays aiškiai suvokia, kad verslas, kuo toliau, tuo labiau susilieja su partnerystės, kooperacijos,

kaimynystės idėjomis, todėl bet kokia propaganda yra susijusi ne tik su prekyba muilu, cigaretėmis, duona ar

kiauliena, bet ir su visuomeniniu kompanijos ir jos vadovo įvaizdžiu, su viešąja nuomone apie juos, su

bendraisiais pilietiniais, politiniais procesais. Jis vienas pirmųjų atkreipia dėmesį į viešosios nuomonės

dinamiką, į priklausomybę nuo daugelio viešųjų rinkos dalyvių, jų įvaizdžių sąveikų. Jis atkreipia dėmesį,

kad prekių pardavimų sėkmė yra tiesiogiai susijusi su trečiųjų pusių veikla ir sėkme. Todėl norint reklamuoti

savo paslaugas ar prekes pravartu kooperuotis reklamuojant trečiosios pusės paslaugas, akcentuojant jų

lyderius ir geriausias savybes. Pavyzdžiui, prekyba lagaminais (kalbama apie XX a. I pusę, maždaug iki

1928 m.) yra tiesiogiai susijusi su geležinkelių plėtra bei kelionių geležinkelio transportu prestižu, nes geri

lagaminai yra perkami tik mobilių, linkusių laukti patogumų pirkėjų. Todėl geležinkelio transporto prestižas

ir plėtra tiesiogiai veikia lagaminų pardavimus. Analogiškai prekyba avalyne, skirta valstybės pareigūnams

ar kariuomenei, yra susijusi su tvarkos, patriotizmo, didvyriškumo ir kario įvaizdžio reklama. Kuo daugiau

bus skiriama dėmesio kariuomenei ir jos viešajam prestižui, tuo didesni bus avalynės pardavimai šiame

sektoriuje. Taigi labai svarbu suvokti kompleksinius, abiem pusėms naudingus ryšius.

Bernays vienas pirmųjų aprašo pramogų verslo (amusement), t. y. to, ką mes šiandien vadiname

kūrybinėmis industrijomis (creative industries), sąsajas su propaganda. Tai paaiškinama tuo, kad visas

pramogų verslas, kūrybinės industrijos gamina viešąją nuomonę ir populiarumą, kurie labai reikalingi

moderniam kapitalizmui. Bernays pastebi, kad įtikinėjimas ir manipuliacija tiesiogiai susijęs su kino verslu,

pramogų industrija, įvairiausiais šou, cirku, koncertų organizavimu. Visos šios veiklos, siekdamos naudingo

bendradarbiavimo su asocijuotu kapitalu, taip pat privalo susitelkti į korporacijas, skleisti savo verslą.

Pramogų verslo subjektų tarpusavio konkurencija rodo tai, kad tuo metu prasideda kova dėl skirtingų viešųjų

ryšių, dėl propagandos veiksmų.

Bernays atkreipia dėmesį, kad politinio lyderio iškėlimas, jo įvaizdžio populiarinimas bei įtikinėjimas

jo idėjų tikslingumu duoda savitų, nesusijusių su tiesioginiu pelnu rezultatų. Šiuo atveju jis kalba apie

įvaizdžio bei asmens legendos formavimo principus ir kaštus. Rinkiminė kelionė į atokias provincijas gali

būti labai nuostolinga, tačiau jei ji pakankamai nušviesta – neabejotinai patrauks dėmesį. Tiesa, Bernays

nekalba apie antropologinius lyderystės formavimo principus, susijusius arba su tiesioginiu struktūriniu

rinkėjų papirkinėjimu dalinant jiems dovanas, organizuojant šventes, arba su pasinaudojimu giminystės

ryšiais, kilmingumo reklamavimu, arba su manipuliacija ideologine ar religine lyderyste. Vietoj to Bernays

plėtoja emocinius, psichologinius politinės lyderystės ir jos sąsajų su propaganda bruožus. Tuo tikslu jis

aptaria, pavyzdžiui, meilės vaikams (jų viešas apkabinimas, pakėlimas, pabučiavimas) simbolinį paveikumą

bei sąveikas su kitais įtikinėjimais (Bernays požiūriu, visados būtina kompleksinė reiškinio analizė arba

51

kompleksinis jo projektavimas) bei visais kompanijos planais. Bernays pastebi, pabrėžia, populiarina

pozityvius propagandos elementus:

Sąmoninga ir sumani manipuliacija organizuotais įpročiais ir nuomonėmis yra svarbus demokratinės visuomenės

elementas.50

Manipuliacija yra svarbi siekiant mažiausiai prievartinio, neregimo vadovavimo ir valstybinių tikslų

įgyvendinimo. Ten, kur viešpatauja demokratijos idealai ir kur vyriausybė kelia sau realistinius planus, būtų

visiškai naivu tikėtis racionaliai įtikinti visuomenę. Tam reikėtų labai aukštų gyventojų kompetencijų, o tai

sunkiai įmanoma. Taip Lietuvoje buvo propaguojama ES konstitucijos vertė ir būtinybė ES konstituciją

patvirtinti LR Seime. Tikėtis, kad šį ilgą teisinį traktatą perskaitys dauguma Lietuvos piliečių, - visiškai

naivu, turint omenyje vien tai, kad šį dokumentą perskaitė net ne visi dėl jo balsavę LR Seimo nariai.

Bernays pastebi, kad demokratinis balsavimas būtų neefektyvus ir sukeltų chaosą, jei asmenys

nuolatos nebūtų veikiami kryptingo įtikinėjimo:

Tačiau Amerikos balsuotojai gana greitai pastebėjo, kad be organizuoto bei kryptingo balsavimo jie pasirinkdami rizikuoja

dėl dešimčių ir šimtų kandidatų ir negali sukelti nieko kita – tik chaosą.51

Manipuliacijos lygis, pastebi autorius, priklauso nuo diskusijų, keliamų klausimų, skelbiamų programų

ir jų kritikos masto, nuo kompetencijos. Kai tik visuomenė subręs aktyviau diskutuoti, kandidatų

pasisakymų, organizavimo ir manipuliacijos laipsnis sumažės. Be to, objektyvumą bei kompetencijų augimą

turėtų užtikrinti laisva įtikinėtojų, kandidatų ir žiniasklaidos konkurencija. Knygoje „Propaganda“ Bernays,

suprantama, atsižvelgia tik į spaudos, telefoninio ryšio ir telegrafo pasiekimus, tačiau šiandieninė

technologinė aplinka tik sustiprina Bernays prielaidas, kad interaktyvi komunikacija, informacijos

prieinamumas, kompetencijų plėtra yra pakankamos prielaidos išvengti vienpusės manipuliacijos žalos,

išvysti kryptingo įtikinėjimo ir politinės edukacijos svarbą, pozityvumą visuomenės raidai.

Pozityvius Bernays propagandos bruožus įžvelgia ir Frankas Websteris, apžvelgęs šiuolaikines

informacinės visuomenės teorijas. Tiesa, jis susieja VR, propagandą ir „informacijos vadybą“ (dar vieną

nepripažinto ir mažai gerbiamo Januso veidą). Websteris rašo:

Vienas iš labiausiai stebinančių XX amžiaus ir ypač pokarinio pasaulio bruožų yra žmonių įtikinėjimo būdų plitimas ir

tikslo įtikinėti suvokimas. Išpopuliarėjusi „informacijos vadyba“ iš tiesų yra neatsiejama nuo liberalios kapitalistinės visuomenės.

[…] Informacijos vadyba stipriausiai įsišaknijo pirmaisias XX a. dešimtmečiais, kai, kaip pripažįsta daugelis teoretikų ir iškiliausi

jų – Haroldas Lasswellas (1934), Walteris Lippmannas (1922), ryšių su visuomene kūrėjas Edwardas Bernaysas (1955), -

demokratijos augimas kartu su lemtingais poslinkiais vartotojiškos visuomenės link į pirmą vietą iškėlė „sutikimo konstravimą“.52

50 E. L. Bernays, Propaganda, p. 9. 51 Ten pat, p. 10. 52 F. Webster, Informacinės visuomenės teorijos, Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2006, p. 197.

52

Šiuolaikiniai VR, informacinės technologijos ar propaganda yra viešosios nuomonės reprezentacijos

technologijos. Be jų tinkamo įvaldymo ir praktinio realizavimo sunku įsivaizduoti, kaip įmanomas aktyvus ir

kompetetingas politinis bei pilietinis dalyvavimas šiuolaikinėje visuomenėje, savo interesų atstovavimas,

regioninių ir globalinių problemų suvokimas, ES ar JAV gyvenimas. VR ir propaganda yra tapusios sudėtine

ir būtina demokratinio proceso dalimi ir tai nėra žmonių kvailinimo, išnaudojimo ar jų žeminimo

instrumentai, nors kaip tokie ir gali būti panaudoti. Demokratiniai, konkurencingi VR ir propaganda siekia

aktualizuoti interesus, skatina jiems atstovauti, kovoti dėl teisės juos įgyvendinti, sudaryti naujus ir vis

efektyvesnius komunikacinius tinklus.

Reikia pastebėti, kad šiuo metu visuomenėje, intelektiniame pasaulyje yra susifomavusios mažiausiai

dvi diametraliai priešingos nuostatos dėl propagandos ir viešųjų ryšių. Viena nuomonė, kuriai atstovauja

Frankfurto socialinės kritikos atstovai nuo Theodoro Adorno iki Jürgeno Habermaso, teigia, kad VR,

informacijos vadyba yra racionalios, savivaldžios, atsakingos visuomenės ar jos bendruomenių nuosmukio

ženklas. Bernays suformuotos mokyklos atstovai mano priešingai: kad žmonės yra pakankamai atitolę nuo

racionalaus visuomenės problemų sprendimo ir todėl propagandos, reklamos instrumentai, konsenso,

nuomonių formavimas yra šiuolaikinės visuomenės savivaldos būdas. Šią opoziciją pastebi ir Websteris, jis

rašo:

Habermasas yra neabejotinai teisus teigdamas, kad propagandos, įtikinėjimo ir viešosios nuomonės vadybos iškėlimas bei

skatinimas iš tiesų akivaizdžiai liudija, kad informuotos ir mąstančios visuomenės idėją keičia viešųjų ryšių specialistų vykdomo

viešosios nuomonės klastojimo ir manipuliavimo ja pripažinimas. Dabar įprasta manyti, kad propaganda ir įtikinėjimas yra

veiksniai, nepalankūs racionaliems debatams, trukdantys viešiems aiškinimams. Ar anksčiau apžvalgininkai gana atvirai ir tiesiai

reiškė nuomonę, esą visuomenė negalinti „protingai elgtis“, neturėdama savo „tiesos specialistų“, „skaidrumo specialistų“ ir

„intereso specialistų“. […] Edwardas Bernays (1952) yra pareiškęs, kad „ryšiai su visuomene yra gyvybiškai svarbūs […], kadangi

individų, grupių ir institucijų prisitaikymas prie gyvenimo yra būtinas visų labui“.53

Pastebėtina, kad Websteris nekalba apie institucijų ir bendruomenių sąmoningumą, kurio realizacijai

reikalingi informaciniai kanalai ir kurių (institucijų) bendravimui bei konkurencijai yra būdingas kitoks nei

individų dialogo režimas. Sunku įsivaizduoti, kaip be VR ir reklamos vyktų institucijų – kompanijų,

korporacijų, asociacijų – konkurencija, kaip viena bendruomenė kitai demonstruotų savo pranašumus ar

rodytų savo tikėjimo privalumus. Adorno, Habermaso nuomonė buvo suformuota kaip atsakas į nacistinę

propagandą. Ryškiausias tokios reakcijos pavyzdys buvo Maxo Horkheimerio ir Adorno 1946 m. paskelbta

„Švietimo dialektika“ – kūrinys, kurio mažiausiai pusė yra skirta kapitalistinės ir totalitarinės propagandos,

jos susvetiminančio pobūdžio demaskavimui. Tačiau šiame kūrinyje autoriai nekalba apie bendruomenių

reprezentacinius poreikius, nediskutuoja ir to, kad VR ir propagandos agentūrų laisva konkurencija,

monopolizmo tarp jų draudimas, žiniasklaidos ir informacijos rinka užtikrina ir tiesosaką, kiek ji būtina 53 Ten pat, p. 198.

53

visuomenei, ir vizijų formulavimą, ir savikritiką. Šiandien pasaulyje yra išplėtotas labai tankus socialinės

reklamos ir socialinės propagandos tinklas. Socialinės reklamos ir socialinės propagandos projektai padeda

mažinti socialinės atskirties, nelegalaus darbo, prekybos žmonėmis, vaikų ir moterų seksualinio išnaudojimo,

alkoholizmo ir narkomanijos bei kitas opias socialines problemas. Bernays neabejotinai paskatino

pozityviosios propagandos raidą. Kita vertus, negalima nematyti ir pavojų, kuriuos kartais kelia su valstybe

ar administraciniais resursais stipriai susaistytos VR agentūros. Ryškiausias pavyzdys, be abejo, išlieka

Goebbelsas, nacistinio Hitlerio režimo propagandos ministras, kurio juodosios technologijos ir „smegenų

plovimo“ akcijos iš tiesų buvo niekuo neribojamos.

54

Nikolajus Bucharinas –

totalitarinės ūkio ir techninės propagandos pradininkas

Bernays sėkmingos istorijos priešingybė – Nikolajaus Bucharino (1888–1938) biografija ir visa

sovietinė / komunistinė propaganda. Jos kelias tragiškas, lydimas nesėkmių ir totalitarinių pretenzijų. Tačiau

šiuolaikinės Rusijos propagandą ir viešuosius ryšius galima suvokti tik atsižvelgiant į propagandos istoriją

Sovietų Sąjungoje. Neabejotinas jos lyderis ir vienas iš pradininkų buvo Bucharinas. Po Spalio revoliucijos

jis tapo totalitarinių principų propagandoje skatintoju. Būtent jis ilgai buvo siejamas su Stalino vardu, kai šis

kovojo su Levo Kamenevo, o vėliau – su Levo Trockio opozicija. Kurį laiką Rusijoje net buvo kalbama apie

Bucharino-Stalino tandemą. Visų šių karštligiškų perversmų laikais nebuvo asmens, labiau reikalingo ir

artimo Stalinui, nei Bucharinas. Tuo siaubingiau, kad Bucharinas 1938 m. Stalino pritarimu buvo

sušaudytas.

Bucharino propaganda pasižymėjo keletu svarbiausių krypčių: jis neigė radikalų Trockio kairumą ir tai

pagausino Stalino rėmėjų gretas, jis inicijavo masišką švietimo, techninę, ūkio rekonstrukcijos ir

kolektyvizacijos propagandą, jis palaikė socialistinio lenktyniavimo idėjų platinimą, proletariato klasės

atkūrimo projektus.

Bucharinas siekė taikyti dialektinio ir istorinio materializmo metodus aiškindamas kapitalizmo ir

socializmo sistemų, kapitalizmo ir socializmo propagandų skirtumus. Jo tikslas buvo labai aiškus: kurti ir

formuoti sovietinį žmogų, formuoti propagandos subjektą, o per jį kurti naują ekonominę, materialinę,

žmonių santykių tikrovę. Tiesa, Bucharinas neverbalizavo ir neplėtojo jokių totalitarinių persekiojimo ar

žmonių naikinimo sistemų, taip pat nekūrė atvirai juodosios propagandos – tuo jis skyrėsi nuo Goebbelso.

Istorinio materializmo dogmų rinkiniai apie kapitalizmo revoliucinį virtimą socializmu, o vėliau –

komunizmu aiškiai nubrėžė Bucharino samprotavimų ribas. Jos turėjo būti, privalėjo būti susietos tik su

55

viena diskursyvia mąstymo forma, tik su labai apibrėžtomis, aiškiai tendencingomis ekonominės raidos

perspektyvomis. Pirma Leninas, vėliau Stalinas nuolatos žiūrėjo, ar Bucharino samprotavimai atitinka

pagrindinius Marxo-Lenino-Stalino postulatus ir teiginius apie pasaulio raidos tendencijas. Bet koks

vertinimų nukrypimas buvo laikomas nukrypimu nuo partijos kurso, neteisinga marksizmo interpretacija,

dialektinio mąstymo stoka, ekonomizmu ir pan. – tai kaltinimai, kurių Bucharinas sulaukdavo nuolatos.

Bucharinas tapo vienu iš karinio komunizmo laikotarpio (1918–1922) ideologų. Karinis komunizmas

reiškė, kad militarinėmis priemonėmis galima konfiskuoti produktų, materialaus turto perteklių ar gamybos

priemones Sovietų respublikos labui. Šis sukauptas turtas turėjo būti proporcingai paskirstytas. Karinis

komunizmas siekė aprūpinti miestus maistu ir gamybos žaliava, kurios trūko dėl vykstančio pilietinio karo,

dėl sutrūkinėjusių struktūrinių bei gamybinių ryšių. Tačiau realiai karinis komunizmas virto visų veiklių ir

pasiturinčių asmenų persekiojimu. Maisto miestuose vis viena trūko, vyko materialaus turto grobstymas,

todėl buvo taikomos pačios griežčiausios bausmės priemonės. Tačiau Bucharinas siekė suprasti ir aprašyti

šio pereinamojo laikotarpio tendencijas, nubrėžti ateities perspektyvas – tai jis padarė kūrinyje „Pereinamojo

laikotarpio ekonomika. Pirmoji dalis. Bendroji transformacinio laikotarpio teorija“ (1920). Dialektinis

perspektyvų demonstravimas, jei tik jis būdavo suderintas su partijos interesais, jau galėjo virsti propaganda.

T. y. sovietinė propagandos mašina veikė ne kaip atsakas į problemas, o kaip atsakas į programines partines

įžvalgas apie ateities raidos perspektyvas, tiesiogiai nesprendžiant aktualių, opių problemų. Todėl sovietinė

propaganda nuo pat pradžių buvo paradigminė, prekriptyvi, nereflektyvi ir itin ideologizuota.

Bucharinas taip pat sprendė švietimo ir kultūros raidos užduotis, iškylančias kuriant socializmą, ir

formulavo propagandos užduotis šiose srityse. Straipsnyje „Kultūriniai uždaviniai ir kova su biurokratizmu“

jis rašė apie kultūrinės nelygybės prielaidas, apie kovą su nomenklatūrine aplinka. Kultūrinė revoliucija,

kuriai kvietė Bucharinas, pirmiausia turėjo susidoroti su nepaslankia, sunkiai valdoma biurokratija, suvaržyti

jos nepriklausomybę nuo partinių sprendimų. Naujoji nomenklatūra partiniu požiūriu nebuvo angažuota,

neturėjo komunistinio išsilavinimo ir neketino siekti utopinių komunistinių idealų. Todėl jos raida partiniam

aparatui ir visai sovietų sistemai neabejotinai kėlė grėsmę. Valdyti administracinius resursus yra visų

totalitarinių propagandų tikslas. Todėl Bucharino kultūrinės revoliucijos idėja buvo nukreipta būtent stiprinti

proletariato diktatūrą ir vienpartinę sistemą.

Nuo 1919 iki 1929 m. Bucharinas vadovavo Kominternui ir buvo atsakingas už tarptautinę

komunistinių idealų ir revoliucijos sklaidą. Šiuo požiūriu jo veikla primena Vatikano misionierių veiklą.

Buvo siekiama platinti komunistines idėjas tarp tautų, kovojančių prieš kolonializmą, kurti komunistines

kuopas didžiosiose profesinėse sąjungose ir darbininkijos gretose, prisijungti ir padėti per visą Europą

nuvilnijusiems revoliuciniams sąjūdžiams, kurie sekė 1917 m. Spalio revoliuciją. Tačiau Bucharino veikla

apsiriboja labai siauru naudojamų taktikų ir technologijų spektru. Asmeniškai jis daugiausia laiko ir dėmesio

skyrė rašomiems dokumentams, direktyvoms bei skyrių veiklos organizaciniams klausimams. Jis

56

pasisakydavo Kominterno kongresuose, rašė straipsnius laikraščiams, tačiau neorganizavo dinamiškos,

paslankios įtikinėjimo institucijų ir priemonių įvairovės. Iš esmės visa jo propagandos patirtis apsiribojo

labai griežta, agresyvia ideologine kova su savos partijos nariais ir su išoriniais (partijai) „elementais“. Ši

kova iš tiesų pavertė partinį, propagandinį įsakymą visa lemiančia jėga. Jei sprendimui pritardavo partijos

centro komitetas ar Stalinas – tai reiškė nediskutuojamą visų resursų ir galių panaudojimą. Todėl ideologinis

viršūnių įtikinėjimas totalitarinio režimo atveju buvo labai svarbus.

1931 m. Bucharinas paskelbė kūrinį: „Socialistinė rekonstrukcija ir kova dėl technikos. Apie techninę

propagandą ir jos uždavinius“. Šiame kūrinyje, kaip ir dera strateginiam socialistiniam mąstymui, pirmiausia

formuluojamas procesas ir jo adekvatumas marksizmo-leninizmo doktrinai. Todėl Bucharinas pastebi, kad

prasideda naujas proletariato revoliucijos etapas – „techninio perversmo fazė“54. Svarbiausia šios

propagandos užduotis – užtikrinti, kad visi partiniai skyriai ir plačioji visuomenė aiškiai suprastų, kaip

techninė raida lemia visuomenės ir ideologijos raidą. Marksizmo doktrina tvirtino, kad bet kokių ekonominių

ir gamybinių santykių pagrindas yra ekonominė bazė, kuri savo ruožtu yra skirstoma į santykius dėl

gamybos priemonių ir pačias gamybos priemones. Gamybos priemonės savo ruožtu buvo skirstomos į tas,

kurios gamina vartojimo vertes, ir tas, kurios gamina gamybos priemones. Todėl socialistinės propagandos

užduotis buvo propaguoti gamybos techninių priemonių gamybą: staklių, elektrinių, mašinų gamyklų. Visa

tai nebuvo tiesiogiai siejama su greitu šalies gerovės pakilimu, tačiau turėjo lemti ideologinę pergalę prieš

deklasuotus elementus. Tikrovėje, pilietinio karo ir karinio komunizmo nuskurdintoje šalyje, tai reiškė, kad

milžiniškos darbininkų ir valstiečių masės turi būti ne tik nukreiptos į didžiąsias pramonines statybas, bet ir

tai, kad jos negalėjo gauti jokios tiesioginės naudos, negalėjo tikėtis, jog greitai pagerės gyvenimo kokybė.

Be to, Bucharinas ir partijos vadovybė siekė, kad ši techninė revoliucija bei industrinės statybos vyktų su

entuziazmu, ar bent jau jį reikėjo imituoti, reikėjo naujos revoliucinės entuziazmo bangos. Ir štai šiuos iš

tiesų milžiniškus uždavinius turėjo atlikti techninė propaganda, kaip imanentiška marksistinės-lenininės

propagandos dalis. Bucharinas išvardijo dešimt svarbiausių techninės raidos krypčių, kurias turėtų atspindėti

jo propagandinė kampanija.

1. Sparti elektrifikacijos plėtra. Ji sieta su garo mašinų keitimu elektros varikliais bei didžiulių

elektrinių, pirmiausia, hidroelektrinių statybomis. Šios statybos, pavyzdžiui, vadinamasis Dneprohesas

pareikalavo didžiulių žmogiškųjų resursų sąnaudų.

2. Spartus vidaus degimo variklių taikymas pramonėje. Tokių variklių būtinai reikėjo plečiant

traktorių, laivų, tankų gamybą. Atitinkamai tai reiškė mašinų gamyklų statybą taip pat neturint tam

pakankamų ekonominių resursų ir tik išnaudojant intelektinį potencialą, kurį dar buvo galima surinkti šalyje.

54 Н. И. Бухарин, Проблемы теории и практики социализма, Москва: Издательство политической литературы, 1994, c. 309.

57

Todėl technikos specialistams turėjo būti taikomos prievartos ir paskatinimo priemonės, kurios priverstų juos

rodyti „entuziazmą“.

3. Žemės ūkio mechanizacija. Šią doktriną sovietinė propaganda vykdė nuosekliai iki pat Sovietų

Sąjungos griuvimo. Tai reiškė didelių, mechanizuotų žemės ūkio centrų kūrimą ir jų technologinį

tobulinimą. Iš pirmo žvilgsnio tokia idėja labai perspektyvi, tačiau praktiškai šis projektas buvo siejamas su

prievartiniu kolūkių steigimu, stambių ir vidutinių privačių ūkių nusavinimu, jų šeimininkų ir šeimų

sunaikinimu. Todėl prievartinė žemės ūkio mechanizacija rėmėsi vien tik ideologiniu entuziazmu ir

komunistinių legendų bei mitų apie artėjantį komunizmą platinimu.

4. Naujieji metalai ir lydiniai. Jų reikėjo mašinų, variklių, elektros generatorių gamybai. Gyvenime tai

reiškė dar vienas didžiąsias statybas: metalo liejimo įmonių. Resursai: arkliai, karučiai, kastuvai, žmonių

raumenys.

5. Chemija industrijai ir žemės ūkiui. Pirmiausia tai reiškė anglies ir naftos chemiją, dujų pramonę,

dirbtinio pluošto gamybą. Tiesa, nualintai šaliai tai nebuvo stimulas atsigauti. Pradedama trąšų gamyba.

6. Gamybos mechanizacija ir automatizacija. Ši nuostata pirmiausia reiškė ne tik naujų staklių

gamyklų statybas, bet ir tai, kad gamyba turėjo būti koncentruojama dideliuose centruose, nes šalis nebuvo

pajėgi vystyti lanksčios serijinės automatizacijos. Be to, stambių pramonės centrų, kur buvo diegiama nauja

technika, statybos reiškė vis didesnę ūkio priklausomybę nuo centralizuoto represinio valdymo ir proletariato

privilegijavimo sistemų. Kaimas atitinkamai tapo eksploatuojama erdve, neišsenkančiu žmogiškųjų resursų

šaltiniu.

7. Transporto elektrifikacija. Toji nuostata realizuota statant metro bei tramvajų linijas, skirtas pervežti

didelius darbininkų srautus. Tokios rūšies transporto tinklai puikiai tiko naujai statomiems didžiuliams

pramonės centrams.

8. Automobilių gamyba. Dėmesys nukreiptas į didelių sunkvežimių konstravimą bei gamybą, kuri

turėjo patenkinti kalnakasybos, metalurgijos pramonės poreikius, stiprinti pačią valstybę, valstybinį

kapitalizmą, kurio idėją propagavo Bucharinas.

9. Aerogamyba. Plėtota transportinių bei karo lėktuvų gamyba.

10. Telefoninio ryšio, radijo, kino plėtra. Šis postulatas atitiko vidinius propagandos poreikius suburti

ir nukreipti mases, dauginti partijos direktyvas, kelti darbininkų entuziazmą.

Bucharinas pastebėjo, kad daug panašių uždavinių sau kelia ir Vakarų šalys, pirmiausia – JAV. Tačiau,

jo teigimu, Vakarų techninė raida dar labiau susvetimina kapitalą ir darbininkus, didina eksploataciją,

paverčia turtą mažumos nuosavybe ir taip artina proletariato revoliuciją. Bucharinas teigė, kad sovietų

respublikoje tie patys procesai turi remtis darbininkų sąmoningumu ir nuolatine propaganda. Jis rašė:

Mūsų revoliucija įžengė į rekonstrukcijos laikotarpį (tai laikotarpis, kai pasibaigia socializmo pagrindų statyba), pasiekė

techninio perversmo fazę. Tai faktas, kurio negalima paneigti. Todėl, kaip visiškai teisingai pastebėjo draugas Stalinas,

58

„rekonstrukcijos laikotarpiu technika sprendžia viską“. Techniniu požiūriu mes per sutrumpintą laiką įveikiame keletą periodų:

1) kai dar akivaizdžiai pas mus matome senus techninius pagrindus, būdingus carinės Rusijos buržuaziniam-dvarininkų ūkiui

(mūsų istorinis paveldas); 2) kai tiesiogiai susiduriame su šiuolaikine kapitalistine technika (importinė įranga); 3) kai socializmas

pradeda vystytis, remdamasis savo paties techniniais pagrindais (t. y. kai jis pradeda kurti naują socialistinę techniką siaurąja tų

žodžių prasme). Žinoma, mes būtinai turime pabrėžti tokio skirstymo sąlygiškumą dėl įvairių galimų požiūrių: visų pirma reikia

pastebėti, kad kai bet kokia technika (mašinos, techniniai metodai arba priemonės ir t. t.) tampa socialistinių gamybos santykių

sistemos dalimi, kartu ji tampa socialistine.55

55 Ten pat, p. 315.

59

Sovietinė propaganda

Sovietinė propaganda nuolatos pabrėžė savo moksliškumą. Mokslas sovietinės propagandos leksikone

reiškė marksizmą-leninizmą, dialektinį ir istorinį materializmą bei TSRS komunistų partijos suvažiavimų

sprendimus (išskyrus tuos, kurie buvo nutylimi ir kurių kai kurios idėjos buvo smerkiamos).

Kertiniu mokslinės teorijos apie ideologinę veiklą akmeniu tapo materialistinės dialektinės filosofijos teiginiai apie

lemiamą galutiniu požiūriu visuomeninės būties vaidmenį lyginant su visuomenine sąmone, apie ideologinių visuomeninių

santykių priklausomybę ir išvestinumą iš materialių, gamybinių santykių.56

Šiame apibrėžime reikšmingi visi žodžiai. „Lemiamas galutiniu požiūriu vaidmuo“ reiškia tai, kad ir

ideologija turi savo autonominę svarbą, ir subjektyvūs istorijos faktoriai (partijų organizuotumas, teorinis

parengtumas) daug ką lemia laiko požiūriu, bet ne absoliučiai. Visuotiniu, „galutiniu požiūriu“ vis viena

istorijos dėsniai turi padaryti savo. „Išvestinumas iš gamybinių santykių“ sykiu reiškė, kad viskas turi

galiausiai remtis gamybinių galių išvystymu (technikos, technologijų raida ir darbininkų sąmoningumo

ugdymu) bei nuosavybės santykių palankumu.

Svarbiausi sovietinės propagandos dialektinio metodo tikslai – savoje teritorijoje (Sovietų Sąjungoje,

komunistiniame bloke) atskleisti lemiamus laikmečio prieštaravimus, tačiau išvengti antagonistinių klasių

susipriešinimo, daryti taip, kad procesas būtų valdomas. Valdyti procesą – reiškia nurodyti lemiamą

marksizmo-leninizmo istorinį vaidmenį ir tuometinių komunistų partijos sprendimų adekvatumą laiko

iššūkiams. Kapitalistines šalis reikėjo vaizduoti priešingai: pabrėžti antagonistinius klasių susipriešinimus,

juos aštrinti bei kontrpropagandinėmis priemonėmis siekti greitesnio Vakarų pasaulio žlugimo.

Sovietinė propaganda ištikimai rėmėsi Marxo teiginiais, apie tai, kad filosofija turi virsti praktika.

„Tezėse apie Feuerbachą“ (1845) Marxas bent keletą kartų pabrėžia filosofijos virsmą praktine veikla:

„Klausimas, ar žmogaus mąstymui pasiekiama daiktinė tiesa, yra ne teorijos klausimas, bet praktikos

klausimas“ ; „Aplinkybių ir žmogaus veiklos pakitimo sutapimas gali būti nagrinėjamas ir racionalai

suprantamas tik kaip revoliucinė praktika“; „Visuomenės gyvenimas iš esmės yra praktinis. Visas misterijas,

kurios teoriją veda į misticizmą, racionaliai išsprendžia žmogaus praktika ir šios praktikos supratimas“;

„Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet uždavinys yra jį pakeisti“.57 Štai dėl ko nuo pat 1918 m. iki 1990

m. nuolat buvo kritikuojamas tuščiažodžiavimas, nepraktiškumas, buvo keliami reikalavimai susieti

propagandą ir ūkinę veiklą. Citata iš XIX Lietuvos komunistų partijos suvažiavimo medžiagos:

56 V. Jakavičius, Žmogus ir propaganda. Metodologinė priemonė propagandistams, Vilnius, 1987, p. 11. 57 K. Marksas, „Tezės apie Fojerbachą“, K. Marksas, F. Engelsas, Vokiečių ideologija, Vilnius: Mintis, 1974, p. 463–465.

60

Dabar reikia žengti kokybiškai naują žingsnį šia kryptimi, ryžtingiau šalinti iš auklėjamojo darbo tuščiažodžiavimą,

formalizmą ir primityvizmą.58

Šiuo atveju svarbiausia vidinės propagandos metodas: auklėjamasis darbas tiesiogiai siejamas su

praktikos reikalavimu, kuri pirmiausiai reiškė gamybinio darbo praktiką. Būtent čia turėjo išryškėti istorinio

konkretumo ir visuotinumo pažinimo ir įgyvendinimo reikalavimas, kuris nuolat buvo grindžiamas Marxo

veikalo „Kapitalas“ analizės pavyzdžiais. Todėl jau kitas XIX Lietuvos komunistų partijos suvažiavimo

sakinys skamba taip:

Užtikrinti organišką ideologinio, organizacinio ir ūkinio darbo vienovę – labai svarbus partijos miestų ir rajonų komitetų,

kiekvienos partinės organizacijos uždavinys.59

Buvo manoma, kad Marxas pateikė bendriausius istorijos raidos apibūdinimus, o leninizmas, vėliau

stalinizmas, vėliau Nikitos Chruščiovo, Brežnevo valdymo laikotarpio suvažiavimai formuluodavo vis

naujas užduotis. Dialektiškumas čia pasireiškė būtinų sąsajų atradimu tarp bendrų istorijos tendencijų ir

konkrečių praktinių uždavinių. Nepraktiškas marksizmo skaitymas, jo nekonkretizavimas pagal naujausius

partijos uždavinius vienam ar kitam penkmečiui reiškė dogmatizmą. Ir priešingai – bendrųjų marksistinių

principų neišmanymas demonstravo primityvizmą. Kopimas propagandisto karjeros laiptais reikalavo vis

sumanesnio visuotinumo ir konkretumo, teoriškumo ir praktiškumo vienovės demonstravimo. Tokiu būdu

dialektinis metodas virto propagandinio diskurso „raktu“, atveriančiu šio socialinio diskurso vienovę.

Dialektinis metodas buvo identifikacijos priemonė painiuose partijos suvažiavimų sprendimuose ir

propagandistų diskusijose.

Pateiksiu keletą teminių sovietinės propagandos kampanijų pavyzdžių.

Socialistinis lenktyniavimas ir stachanovininkų sąjūdis

„Tarybų Lietuvos kronikose“ dokumentinio-propagandinio kino kalba pristatomi socialistinio

lenktyniavimo ir stachanovininkų sajūdžio siužetai buvo tiesioginis socialistinio lenktyniavimo ideologijos,

kaip naujos darbininkų darbo efektyvumo didinimo priemonės, atspindys. Socialistinis lenktyniavimas gimė

iš karto po 1917 m. Spalio revoliucijos kaip sudėtinė „komunistinių talkų“ dalis. Antrasis, jau

institucionalizuoto socialistinio lenktyniavimo etapas siejamas su spartuolių sąjūdžiu. Jis prasidėjo 1929 m.

ir atspindėjo pirmojo penkmečio (1928–1932) idėjas. Spartuolių sąjūdis įkūnijo darbo heroizaciją ir

intensifikaciją. Buvo reikalaujama masinio pasiaukojimo ir labai plataus masių dalyvavimo. Lenktyniavimo

institucionalizacija buvo grindžiama Lenino straipsniu, parašytu dar 1917 m., bet išspausdintu tik 1929 m.,

„Kaip organizuoti lenktyniavimą“, kuriame be masiškumo ir visuotinumo buvo reikalaujama entuziazmo ir

58 Lietuvos komunistų partijos XIX suvažiavimo medžiaga, Vilnius: Mintis, 1986, p. 27. 59 Ten pat.

61

išradingumo – tai turėjo atskirti socializmo darbininką nuo eksploatuojamo Vakarų proletariato. Spartuolių

sąjūdis buvo puošiamas mistifikuota vergų sukilimo vado Spartako figūra. Kita vertus, pats lenktyniavimas

įgavo sportinių rungtynių bei iššūkio ir atsako formas. Iššūkis, spartuolių įsipareigojimai buvo lydimi

besirungiančių kolektyvų „atsakomaisiais planais“ arba šie „atsakomieji planai“ buvo iššūkiai valstybiniam

planui, pasižadant jį įvykdyti kur kas greičiau nei numatyta. Į didžiąsias spartuolių lenktynes buvo siekiama

įtraukti visus gyventojų sluoksnius: prie darbo staklių stojo ir didžiulius įsipareigojimus vykdė moterys,

paaugliai, neįgalieji (tuomet dar vadinti invalidais). Pramonės plėtrai buvo mobilizuoti milijonai valstiečių,

tūkstančiai buvusių valstybės aparato darbuotojų buvo nukreipti į gamybą. Vyko grandiozinis ir maksimaliai

neefektyvus masių judėjimas, kurio šūkiai galėjo priminti esą dalyvaujama grandioziniame stadione, kur

puikius graikų atletus pakeičia herojiškų darbininkų kaukės ir raumeningų darbo didvyrių mistifikacijos. Jų

neefektyvumas, daugiausia dėl to, kad vyravo primityvus rankų darbas (didžiulių kanalų kasimas,

metropolitenų, gamyklų statybos, geležinkelių tiesimas), reikalavo vis didesnių masių pagalbos.

Spartuolių, kaip ir viso socialistinio lenktyniavimo, iniciatoriumi buvo komunistų partija. Štai kodėl

darbo pirmūnais neretai tapdavo partinių organizacijų vadovai, aktyvistai, derinę parodomąjį darbą su

aktyvia propagandine veikla. Taip socialistinio lenktyniavimo organizavimas virto ir didele, aktyvia

propagandine kampanija, į kurią buvo įtraukti visi visuomenės sluoksniai. Spartuolio sąvoka, jos pernelyg

neakcentuojant, išliko gyvybinga iki pat perestroikos.

Trečiasis socialistinio lenktyniavimo idėjų etapas siejamas su Aleksejaus Stachanovo vardu. 1935 m.

Stachanovas, dirbęs Centralnaja-Irmino (Vorošilovgrado sritis) šachtos kirtėju, per pamainą (t. y. per 5

valandas 45 minutes) įvykdė 14 tuometinių normų, iškasė 102 tonas anglių, o vėliau išdirbį padidino iki 227

tonų. Šių rezultatų propaganda ir tapo stachanovininkų sąjūdžio pradžia. Stachanovo ir jo gausių pasekėjų

pasiekimai buvo paremti naujais darbo pasidalijimo principais bei paties darbo racionalizacija. Skirtingai nei

spartuolių sąjūdyje, čia buvo akcentuojamas ne darbo intensyvumas, o kvalifikuota specializacija, siekis

atskirti profesionalų darbą nuo pagalbinio. Stachanovo atveju buvo atskirtas anglies kirtėjo ir anglies šachtos

sutvirtintojo darbas. Stachanovas gavo du padėjėjus, kurie turėjo sutvirtinti iškirstus skliautus, o pats galėjo

intensyvinti kirtimo procesą. Tokiu būdu buvo sukurtas, o vėliau plėtojamas susiskaidymas pačių darbininkų

stovykloje, išskiriant jų elitą (pradžioje – stachanovininkus) ir pagalbinius darbininkus. Kita vertus, tokie

darbo rekordai buvo intensyviai ruošiami vietinių partinių organizacijų, parenkant stipriausius šachtininkus,

parenkant šachtas, kuriose daugiausia anglies. Stachanovininkų sąjūdis griovė paskutinius racionalaus

planavimo ir technologijų skatinimo planus. Racionalų įmonės darbo organizavimą ir planavimą pakeitė

vienintelis tikslas – rekordų siekimas. Kiekviena gamykla tapo arena, kurioje buvo siekiama rekordų. Visos

gamybos neva įtraukimą į kunkuliuojantį „stadiono gyvenimą“ puošė metafiziniai didžiosios – komunizmo –

pergalės tikslai. Šalis pamažu virto metafiziniu stadionu, kuriame normaliai nefunkcionavo nei gamyba, nei

planavimas. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas vizualumui: įsipareigojimų priesaikų imitacijoms, darbo

62

didvyrių iškilmingiems sveikinimams, Stalino fizkultūrininkų, kurių neva niekas negali įveikti, paradams.

Antra vertus, ši didžioji stadioninė mistifikacija pamažu virto nenorinčių stadioniškumo vaidinti

likvidavimu. Už metafizinio stadiono vartų buvo Gulagas.

Komjaunimo ir partinių organizacijų svarbiausia užduotimi tapo naujų rekordų siekimas automobilių,

tekstilės, žemės ūkio pramonėje ir net mokslo įstaigose. Propagandiniais tikslais rekordininkai-nugalėtojai

(beje, neretai specialiai tam paruošti) buvo materialai apdovanojami, jiems sudaromos geriausios darbo ir

gyvenimo sąlygos. Jų pergales plačiai demostravo spauda, radijas ir kinas. Imituojamas, regimas tokių

stadioninių spartuolių gyvenimas tapo pergalių fiksavimo ir džiaugsmo šatiniu. Pagrindinis šūkis, lydėjęs šį

sąjūdį buvo: „Gyventi tapo geriau, draugai. Gyventi tapo linksmiau. O kada linksma gyventi, darbas sekasi“

(Žyt stalo lutčie, tovarišči. Žyt stalo veseleje. A kogda veselo žyvietsia, rabota sporitsa). Vidutiniškai

šachtininkas-stachanovininkas uždirbdavo 1 600 rublių, paprastas šachtininkas – 450 rublių, o vidutinis

pramonės darbuotojų atlygis buvo 170 rublių (1935 m.). Stachanovininkai be eilės gaudavo nemokamus

butus, automobilius, kelialapius į sanatorijas. Dažniausiai vietoj to, kad dirbtų, jie dalyvaudavo partiniuose

susirinkimuose, agitacinėse išvykose, iškilminguose minėjimuose. Jie buvo darbo didvyriai, herojai, partijos

vėliavnešiai.

Stachanovininkų sąjūdžio nenutraukė karas, jis tęsėsi jis iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Toks

propagandinis darbo organizavimas, tačiau kartu ir racionalaus darbo pasidalijimo idėja pasiekė Lietuvą dar

1940 m. ir buvo plėtojama tuoj po karo. Tai labai aiškiai pristato ir akcentuoja 1945–1948 m. „Tarybų

Lietuvos kronikos“. Tuo metu stachanovininkų sąjūdis papildomas nauju štrichu – imamas propaguoti

vadinamasis savo darbo vietos racionalizavimas. Racionalizacija ir sumanumas, iniciatyvumas ir

kolektyvizmas turėjo tapti ir Lietuvos stachanovininkų išskirtiniais bruožais, o penkmetis – jų saviraiškos

laiko matu. Kolektyvizmas reikalavo savo atradimus diegti darbininkų kolektyve, kad ne tik darbo pirmūno,

bet ir viso kolektyvo rezultatai augtų. Be to, darbo pirmūnai privalėjo demonstruoti ir vispusį marksizmo-

leninizmo filosofijos, partijos istorijos ir partijos užduočių pažinimą. Tai turėjo demonstruoti ir Lietuvos

„darbo pirmūnai“. Štai kodėl po darbo (o už kadro – ir darbo metu) stachanovininkas dalyvauja marksizmo-

leninizmo studijų rateliuose, aktyviai įsijungia į propagandinę rinkiminę agitaciją, pasisako už „komunistų ir

bepartinių bloką“.

Pokarinis stachanovininkų sąjūdis buvo praturtintas karo retorika, kuri komunistinėje propagandoje

išliko gyvybinga iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Tai ir „kovinis budėjimas“, „darbo pasiryžimas ir

tempas“, „darbo frontas“, „mūšiai už derlių” ir pan. Sovietinio darbininko-kario dvasia turėjo aiškiai skirtis

nuo eksploatuojamų Vakarų darbininkų susvetimėjimo, nuo jų tarsi beviltiško ir kankinančiai ilgo darbo. Šį

skirtumą turėjo demonstruoti nuolatinis tikinimas ir įsitikinimas, kad dirbama savo socialistinei visuomenei,

todėl – ir sau. Kita vertus, mitologizuoti marksizmo-leninizmo teiginiai aiškino, kad darbas turi turtinti

žmogų, daryti jį visapusiškai išsilavinusį. Todėl inteligentija, menininkai ir mokslininkai turėjo tarnauti

63

didžio, išmintingo, plieninio darbininko personifikacioms, vaizduoti ir garbinti jas. Viename iš tokių meninio

aklėjimo epizodų „Tarybų Lietuvos kronikose“ galima pamatyti unikalius profesoriaus Levo Karsavino

profilio kadrus. Tiesa, netrukus jis buvo ištremtas į Sibirą, Abezę, kur ir užbaigė savo kūrybinį kelią.

Intensyvus vispusis darbo žmonių ir menininkų bendravimas buvo organizuojamas dailės parodų ir

spektaklių lankymu, pačių menininkų prievartiniu lankymusi pas „kovojančius darbininkus“. Taip karo

fronto dvasia ir gyvenimo stilius iš dalies buvo perkeltas ir į taikaus gyvenimo aplinką.

Naujasis penkmečių gyvenimo stilius ir vaizduojamoji kovinė darbo dvasia buvo didelio naujojo

metafizinio stadiono dalis, o jų siekis tapti vienintele tikrove neišvengiamai paversdavo juos komiškais,

neįtikėtinais. Keista žiūrėti į tuo metu Lietuvoje mitinguojančius senyvus darbininkus ir ūkininkus, kurie

žada dar daugiau dirbti, stropiau mokytis, energingiau balsuoti už liaudies deputatus, turint omenyje, kad

miškuose dar tebeskambėjo šūviai, o visas pačių mitinguojančiųjų gyvenimas liudijo kitą patirtį. Baimė ir

žaidžiamo idiotizmo suvokimas, o gal ir nuostaba bei susidomėjimas vykstančiu absurdo spektakliu turėjo

būti daugelio jų palydovai. Štai kodėl sunku be graudžios šypsenos stebėti pokario Lietuvos sovietinėse

kronikose užfiksuotas riedančias ilgas vežimų gurguoles su šūkiais „duona valstybei“.

Tikėjimas socialistine tikrove (tiesa, galbūt dėl tikėjimo ateisiančiu komunizmu) įsigalės tik vėliau, po

ilgų totalinės propagandos dešimtmečių. O aptariamose 1945–1948 m. „Kronikose“ vis dar regimas

dvejopumas. Veikiausiai pats didžiausias spektaklis, svarbiausias vaidybinis akcentas, be partijos

suvažiavimų ir susirinkimų, ir buvo pati „Tarybų Lietuvos kronika“. Joje visa nusipelno dėmesio: natūralūs

vaizdai, veidai, socializmo imitacijos, dirbtinis patosas, muzika. Kronikų muzika – tik klasikinė, epinė,

turėjusi skatinti žiūrovo dvasingumą, kilnumą, lasvės ir vertės pojūtį. Priesaikų intonacijos turėjo

demonstruoti poetinį pasiryžimą, nuoširdų atvirumą, paprastumą, kartu – ir nenugalimą teisumą. Kita vertus,

tai buvo tokia laisvė ir savivertė, toks teisumas, kuriuos turėjo jausti naujai konstruojamas socialistinis

žmogus – vėliavnešys, kovotojas-herojus, didžiojo protingo, geležinio darbininko įsikūnijimas. Tik jis

Lietuvoje buvo imituojamas per greitai, todėl spektaklis neatrodė pavykęs, buvo pritemptas: lyg paskubomis

išmoktas vaidmuo, lyg pajuoka iš prievartos, tarsi neparašyta antroji Sruogos „Dievų miško“ knyga.

Tokio imituojamojo, tiesa, gal jau ir palydėto tikėjimo naująja ideologija užuomazgomis, darbo ir

priesakų atstovai buvo V. Medelytė ir V. Župerkaitė, aptarnavusios po 5 mašinas ir įvykdydamos dienos

normą 500 procentų, Klaipėdos laivų remonto įmonės kalvis I. Bezonas, viršijęs normas 300–350 procentų.

Daugiausia stachanovininkų sąjūdis išplito Kauno „Metalo“, „Pluošto“, „Ringuvos“ fabrikuose – ypač

„Metalo“ fabrike. Ten stachanovininkų sąjūdžio pradininkais buvo darbininkas S. Venclovas, staliai

N. Novikas ir P. Abrazevičius, šaltkalvis surinkėjas R. Bagdonavičius.

Visos šios ir kitos pavardės buvo minimos ne tik kino kronikose, bet ir Tarybų Lietuvos enciklopedijos

puslapiuose, Socialistinės Lietuvos istorijos muziejų stenduose. Tokiu būdu šie „herojai“ buvo įtraukti į

64

naująją istorijos sampratą, į naująją institucionalizuotą atmintį. Taip buvo formuojama nauja tikrovės vizija,

metafizinio stadiono įvykiai pretendavo į vienintelio, išskirtinio išliekamumo statusą.

Stachanovininkų sąjūdis ir jo retorika ima slopti po Stalino mirties 1953 m. Tuomet prasideda

ketvirtasis socialistinio lenktyniavimo periodas, kuris tęsėsi bene iki pat 1964 m., iki Brežnevo atėjimo į

valdžią. Chruščiovo valdymo metu, nors pasyviai ir tebebuvo palaikomos ankstesnės retorikos ir

lenktyniavimo formos, svarbiausiu akcentu tapo naujų, stambių ūkių ir įmonių technologijų propagavimas,

ekonomiškumas, skatinimas diegti mokslinį valdymą. Svarbiausiais herojais tampa ne kvalifikuoti

darbininkai, o specialistai: inžinieriai, mokslininkai, agronomai. Tačiau ir jų mokslinis mąstymas turėjo

paklusti didžiojo plano reikalavimams, partijos suvažiavimų diktuojamam ritmui. Svarbiausiais kovos

etapais tampa didžiosios statybos, modernizacija, intensyvi viso ūkio industrializacija.

Paskutinis socialistinio lenktyniavimo – agonijos – etapas sutampa su Brežnevo valdymo laikotarpiu,

jo baigiamuoju akcentu tampa didžioji Baikalo–Amūro geležinkelio magistralė, kuri demonstravo ne tik

herojizmą, bet ir pažangias technologijas. Joje siekta gaivinti revoliucinius idealus, internacionalinę

draugystę. Tačiau tai bebuvo baigiamieji didžiųjų rungtynių spektaklio akordai.

Mažasis herojus: Berniukas Kibaldžiukas

Be jokios abejonės Lietuva vis dar yra buvusių spaliukų, „Lenino anūkų“ ir neišduodančių savo

nusikalstamų grupuočių „berniukų“ šalis. Fenomenali spaliuko figūra yra labai patraukli analizei ideologinė

figūra, kurios ugdymui nuoširdžiai sovietiniu režimu ir komunizmu tikėję rašytojai yra sukūrę daugybę

pavyzdinių teigiamų ir neigiamų paveikslų. Pirmasis iš teigiamųjų buvo mažasis Volodia Uljanovas

(Leninas), kuris, kaip žinoma, vaikystėje yra neva tik vieną kartą sumelavęs: pasakė nesudaužęs vazos, kurią

iš tikrųjų netyčia sukūlė. Mažojo Lenino, tiksliau, Volodios Uljanovo įvaizdžiai ikonologiniu požiūriu

kopijavo mažojo Kristaus įvaizdį. Šventuosiuose paveiksluose Marija laiko kūdikį. Renesanso epochos

tapyboje įvairios madonos rankose sūpavo kūdikėlius. Pradinių klasių amžiaus Kristaus paveikslas beveik

niekur nėra vaizduojamas. Išimtis yra nekanonizuotas pirmųjų krikščionių apokrifas – Tomo „Vaikystės

evangelija“, kurioje buvo bandoma pavaizduoti penkerių dvylikos metų amžiaus Kristaus padarytus

stebuklus. Šia prasme Kristus buvo vaizduojamas kaip permanentinis gelbėtojas, stebukladarys. Toks Dievo

vaizdavimas atitiko antikines tradicijas, pavyzdžiui, pasakojusias, kaip mažasis Heraklis pasmaugė dvi jį

pagavusias milžiniškas gyvates. Panašiai induizme: mažasis Krišna nugalėjo demonus ir užgesino miško

gaisrą. Ir mažasis Kristus, ir mažasis Krišna buvo vaizduojami teologiškai kryptingai. Taip pat kryptingai

mažasis Uljanovas buvo vaizduojamas kaip augantis liepsningas, intelektualus revoliucionierius – nuolankiai

paklusnus socializmo ideologijai. Lenino ir Dievo tapatinimas nėra prasimanytas teorinis dalykas, o realus

kultūrinis įvykis. Šiuo metu Rusijoje gana plačiai komentuojamas Lenino priskyrimas šventiesiems, net

sudievinimas. Taip elgiasi kai kurios stačiatikių sektos (pavyzdžiui, Volgograde). Čia Lenino asmenybė

65

aiškinama kone kaip naujas Kristaus apsireiškimas arba kaip apaštalo persikūnijimas ir artimai siejama su

ezoteriniais Jelenos Blavatskajos ir kitų okultistų kūriniais. Kita vertus, įšventinimas gali būti ir pagoniškas,

ir net pasaulietinis, kai ideologiniai autoritetai paverčiami kone šventaisiais. Taip atsitiko su realiu Lenino

kūnu-mumija, su tą kūną-mumiją lydinčiais įvaizdžiais. Vienas jų neseniai buvo skandalingai demonstruotas

Maskvoje, kai grupė menininkų ir žurnalistų suvalgė milžinišką tortą, kuris imitavo karste gulintį Leniną. Šis

tarsi nekrofilinis aktas žymėjo negatyvų, žaidybinį susitapatinimą su didžiojo vado idėja ir buvo tiesioginė

negatyvaus religingumo išraiška. Remiantis šia pozicija, tikruosius komunistus, pasižyminčius kosmiškumu

ir pasiaukojamu heroizmu, galima būtų laikyti savotiškais Dievo-Lenino apaštalais, o tikruosius

komjaunuolius, pionierius ir spaliukus – mažais šventaisiais. Spaliukai privalėjo įkūnyti ir vaizdžiai išreikšti

mitologizuojamą jaunojo Uljanovo paveikslą.

Profesionalūs rusų revoliucionieriai (beje, šią, vieną pačių fantastiškiausių profesijų – daryti

revoliucijas – įsteigė jau subrendęs Uljanovas) terorizavo valdžią ir visuomenę ne tik sekdami profesionaliais

teroristais: filosofu, liaudininku-marksistu Piotru Lavrovu, jakobinų šalininku Piotru Tkačiovu, anarchistu,

teroro priemonių propaguotoju Bakuninu, bet ir skatindami mases pakeisti profsąjungų sąjūdį sukarintu

darbininkų pasipriešinimu, siekiančiu pakeisti egzistuojančią santvarką. Žinoma, tokie žingsniai buvo kur

kas veiksmingesni ir labiau griaunantys egzistuojančią socialinę tikrovę nei pavienių sukilėlių bombos.

Spaliukai privalėjo būti auklėjami ideologiškai kryptinga, revoliucine ir iš dalies teroristine (rengimasis

partizaniniam karui) dvasia. Tiesa, sovietinio režimo pabaigoje pirmiausia revoliucinis ir mažiau teroristinis

ideologinės propagandos elementai buvo susilpninti. Tačiau porevoliuciniai, prieškariniai ir pokariniai

„lenino anūkai“ buvo auklėjami griežtai – kaip mažoji ir slaptoji armija. Iš visų jų buvo reikalaujama būti

tokiems sąžiningiems ir labai gerai besimokantiems kaip mažasis Uljanovas, niekada nemeluoti, o jei

pamelavai – tai tuojau pat prisipažinti. Jeigu tavo tėvai ar broliai yra nebolševikai, buržujai – tai juos išduoti,

kaip padarė Pavlikas (Pavlas) Morozovas. Šie mažieji pirmūnai privalėjo ruoštis bet kada stoti į negailestingą

kovą su priešu, niekada neišduoti savųjų, o jei prireiks – pasiaukoti. Kadangi pačiam Uljanovui nebuvo

galima priskirti jokių didvyriškų stebuklinių veiksmų, buvo sukurta daug kitų revoliucijos anūkų paveikslų.

Iš jų labai svarbūs Arkadijaus Gaidaro sukurti Berniuko Kibaldžiuko ir Timūro paveikslai. Gaidaras sukūrė

daug įvairių pasakojimų ir tapo vienu svarbiausiu nekanonizuotos revoliucinės vaikų evangelijos kūrėju.

Evangelijos, nes jo sukurti herojai gana greitai buvo tarsi sakralizuojami. Timūro paveikslas, išplėtotas

Gaidaro apsakymuose „Timūras ir jo būrys“ bei „Timūro priesaika“, vėliau ekranizuotas, gausiai sovietinei

pionierijai privalėjo būti pavyzdys, jis jau buvo „prijaukintas“, teisingai nukreiptas ir visada pasiryžęs

vykdyti partijos uždavinius. Kitoks Berniukas Kibaldžiukas. Jis dar visai liaudiškas – lyg kažkoks mažasis

epų herojus, panašus į epizuotą mažajį Ilja Muromietį, turintį Jemeljano Pugačiovo arba Stepano Razino

bruožų. Priminsiu vieną siužetą. Gaidaro apsakyme „Karinė paslaptis“ tikra timūrietiško tipo pionierė Alka

pasakoja spaliukams pamokančią pasaką apie tai, kad laimėjo revoliucija, bet nelauktai „iš anapus Juodųjų

66

Kalnų“ užpuolė prakeiktieji buržuinai. Žuvo visa tėvų Raudonoji armija, vėliau – brolių, ir liko tik vaikiukai,

dvasiniai revoliucijos anūkai. Ir kai sužeistas bei praradęs arklį raitelis su raudona žvaigžde pakvietė visus,

kas liko gyvas, į kovą, Berniukas Kibaldžiukas ėmėsi darbo:

Sugėlė tada Berniukui širdelę. Išbėgo tada Berniukas Kibaldžiukas į gatvę ir garsiai sušuko:

– Ei jūs, berniukai, berniukai mažiukai! Argi mums, berniukams, tik lazdomis žaisti ir striksėti šokinėti? Ir tėvai išėjo, ir

broliai išėjo. Argi mums, berniukams, sėdėti ir laukti, kol buržuinai ateis ir paims mus į prakeiktą buržuinų karalystę?60

Išgirdę šiuos žodžius, susirinko pulkai vaikiukų „Lenino anūkų“, ėmė į rankas jie tėvų šautuvus,

pabūklus ir sustabdė imperialistų-kapitalistų armiją. Tik vienas Berniukas Blogiukas už statinę uogienės ir

pintinę kepinių išdavė mažąją armiją ir susprogdino vaikiukų pabūklus ir bombas. Pakliuvo Berniukas

Kibaldžiukas į nelaisvę ir padarė jam buržuinai „pačią baisiausią kančią, kokia tik yra pasaulyje“, bet jis

neišdavė paslapties, kodėl Raudonoji armija yra nenugalima, ir išdidus mirė.

Tokios pasakos buvo gana neįprastos lietuviškajai savimonei, labiau pripratusiai matyti vaikus ganant

žąsis arba svajojant apie „cukrinius avinėlius“. Prasidėjus sovietų okupacijai agrarinę piemenėlių savimonę

užgožė, tiesiog sunaikino ideologinė sąmonės ugdymo industrija, užkariavusi ne tik mokyklą, bet ir vaikų

darželius. Svarbiausia buvo sugriauti tuos vaikų socializacijos mechanizmus, kurie egzistavo tradicinėse

šeimose, sunaikinant natūralistinę, agrarinę šeimos struktūrą. Buvo parašyta daug kūrinių, kuriuose

vaizduojama, kaip maži vaikai nesutikdavo krykštytis, eiti į bažnyčią, neigdavo privačią nuosavybę ir

išduodavo tėvus-buožes, bet nė už ką neišduodavo savųjų ideologinių draugų. Sovietinė valstybė nusprendė

monopolizuoti vaikų auklėjimą ir, reikia pasakyti, daug suspėjo nuveikti. Neįtikėtinai greitai industrinė

ideologija išugdė naująją kartą žmonių, kurie savo mąstysena, elgesiu ir svajonėmis ėmė skirtis nuo Vakarų

pasaulio vidutinio, statistinio žmogaus. Kuriant naujus, komunistinius pasakojimus apie jaunuosius

socializmo herojus pasinaudota mitais, pasakomis, epais, legendomis. Idėja apie spaliukus-teroristus ir

visada pasiryžusius kovai pionierius, kurių krūtines puošė neva krauju nudažytos vėliavos skutai –

kaklaraiščiai, turėjo padėti karui su kapitalistais-imperialistais ugdyti negailestingus ir vieningus karius.

Dabar gyvename jau užaugusių spaliukų, berniukų-kibaldžiukų Lietuvoje, kurie visada pasirengę kovai su

privačiu verslu ir nejaučia sentimentų nei „cukriniams avinėliams“, nei „parduotoms vasaroms“. Gaidaro

pasakojimas apie Kibaldžiuką baigiamas tuo, kad mažąjį herojų „palaidojo ant žalios kalvelės prie

Mėlynosios Upės“. O ant kapo iškėlė didelę raudoną vėliavą.

Plaukia garlaiviai – sveikina Berniuką!

Skrenda lakūnai – sveikina Berniuką!

Lekia garvežiai – sveikina Berniuką!

Žygiuoja pionieriai – saliutuoja Berniukui!61

60 A. Gaidaras, Raštai, t. 2, Vilnius: Valstybinė grožinės lit-ros l-kla, 1955, p. 57.

67

Turint omenyje Kibaldžiuko tarsi šventumą, visai įmanoma, kad buvę spaliukai – dabar kapitonai,

lakūnai, garvežių mašinistai – „suvalgys“ jį torto pavidalu (minėta analogiška akcija su karste gulinčio

Lenino pavidalo tortu) ir taip atiduos paskutinę, blėstančią pagarbą Berniukui. Šis šlovinimo / pasityčiojimo

ir propagandinės pagarbos / paniekos veiksmas yra būdingas propagandinio subjekto savimonės mutacijoms.

Sovietinės propagandos stipriai paveiktas, išugdytas subjektas vėliau tapo perestroikos ir vėlesnės

„prichvatizacijos“ dalyviu, todėl privalėjo vienokiu ar kitokiu būdu įveikti savo kompleksus. Įveikimą

žymėjo rituališkai naikinami sovietiniai herojai, jų skulptūros, knygos, vertybės. Buvę spaliukai,

komjaunuoliai vėliau tapo nusikalstamų grupuočių nariais, įvairiais pusiau legaliais būdais bandė sukaupti

pirminį kapitalą. Tačiau dauguma jų visada jautė ir tebejaučia amžinąjį jaunystės pasiryžimą kovai. Ir tai dar

ilgą laiką buvo paskutinis jų pasiteisinimas prieš savo pačių sąžinę, pasiteisinimas, po kurio nebelieka jokių

įsitikinimų. Bandymas prisiminti gražiausius ir švenčiausius vaikystės laikus jų sąmonėje atsimuša ir į tokias

kibaldžiukiškas pasakas, į pionieriškas rikiuotes, į televizijos laidas, kvietusias burtis bei stiprinti vienybę,

rengiantis kovai prieš kapitalizmo ekspansiją. Ir jie – galbūt pasąmonėje – atsako: buržuazija nėra šventa, jos

sukurti teisiniai ir moraliniai įstatymai nėra verti pagarbos, ir mes visada pasiryžę kovai.

Tikrasis komunistas

Ideologijos siekia kurti, reprodukuoti ir ginti kokį nors idealų visuomeninį būvį bei jį įkūnijantį

žmogaus tipą. Literatūros kūriniuose, kino filmuose pavaizduoti, išpopuliarinti herojai tampa individuacijos

modeliais, kuriuos siekia realizuoti pasekėjų kartos. Tačiau kurti gyvų, įkvepiančių ir garbinamų ideologinių

herojų paveikslus, kurie kontroliuotų realius individuacijos modelius, nėra paprasta. Juos kurti siekia ne tik

konkrečią visuomenę atstovaujantys rašytojai, poetai, dailininkai, režisieriai, bet ir viešųjų ryšių, ir

propagandos institucijos, įvairios valstybinės programos. Rašytojų kuriami personifikuoti simboliai turi būti

įtaigūs, gebantys suburti ir įkvėpti žmones, tapti jų idealais. Pavyzdinių herojų, nors ir prieštaraujančių mūsų

įsitikinimams, paveikslai turi specifinę išliekamąją estetinę vertę. Individuacijos modelio vertę lemia jo

patrauklumas masėms (proletariškoms arba vartotojiškoms), bendruomenėms, subkultūroms. Nesvarbu – tai

totalitarinės bendruomenės ar ne. Bet kokių, taip pat ir komunistinių, fašistinių individuacijos bei

propagandos modelių kritika, interpretacija turtina tematinių žmogaus paveikslų horizontą, padeda

lyginamiesiems simbolinio mąstymo tyrinėjimams. Apsimestinis savojo istorinio likimo pėdsakų užmiršimas

trukdo idėjinės tolerancijos plėtrai ir pasaulinės kultūros modelių suvokimui.

Bolševizmo ideologai kūrė atskirus komunistinius sąmoningumo, sielos ir kūno paveikslus. Protas

buvo aiškinamas kaip susitapatinimas su idealiu, kolektyviniu partijos sąmoningumu. Komunistas turėjo

reikalauti ne asmeninio, ne socialinio, o idėjinio teisingumo. Sovietinis istorinis materializmas (iš esmės tai –

61 Ten pat, p. 63.

68

pseudodeterministinis misticizmas) teigė, kad visuomenės raidos dėsniai ir tiesa visada laimi ir todėl svarbu

kurti ne teisę, o grūdinti valią, kuri sulauktų istorinės ateities tiesos. Tikrasis ir vienintelis apeliacinis teismas

buvo partija bei laikas, ir tai kiekvienas komunistas privalėjo įsisąmoninti. Siela buvo tapatinama su

nepalūžtančiu didvyriškumu bei atkaklumu. Anot rašytojo Aleksandro Serafimovičiaus:

Kitas gali pavargti, komisaras – ne. Kitas panorės išgerti, na, leis sielai pailsėti, juk tai natūralu, komisaras – ne. Kitam

reikia pamiegoti šešias, septynias valandas per parą, o komisaras yra budrus dvidešimt keturias valandas per parą… Ir tai jo jėga.62

Komunisto kūnas buvo aiškinamas kosmiškai. Pavyzdžiui, kosminį komunisto įvaizdį yra aprašęs

Eduardas Mieželaitis kūrinyje „Žmogus“:

Stoviu gražus, tvirtas, aukštas, petingas –

Tiltas nuo žemės iki pačios saulės –

Stoviu pačiame žemės viduryje,

Skleisdamas saulėtus šypsenos spindulius

Į visas keturias žemės puses –

Komunistas –

Žmogus –

Aš…63

Mieželaičio komunistas-žmogus yra plačiapetis, raumeningas, saulę laikantis titanas. Kiti raštytojai

komunisto kūną tapatina su plienu, tanko šarvais, su nepajudinama galia. Idealus bolševiko kūnas buvo

priešinamas „pūvančių Vakarų“ kūniškumui. To pasekmė: būtinai laimėti visas pasaulio sporto varžybas,

neatsižvelgiant į tai, kiek tai bekainuotų, nes sovietiniai kūnai privalo būti geriausi. Komunisto įvaizdžiui

būdingas hiperbolizuotas antropocentrizmas: jis yra ne tik kosmoso ir valstybės centras, bet ir laiko, istorijos

centras. Magai, okultistai, alchemikai siekė suderinti savo mikrokosmo, t. y. savo sielos, stygų skambesį su

makrokosmo (erdvės) muzika, o komunistas analogiškai siekė suderinti savo buvimą su istorijos (laiko)

prasmėmis. Susitapatinimas su lemtingu laiku labai svarbus herojiškosios meditacijos elementas. Poetas

Vladimiras Lugovskojus apie komunistinę pasaulėjautą rašė: „Aš visas tavo, gyvas laike, visas / iki širdies

gelmių ir iki mirties“. Nepaisant visų neva atrastų istorinių dėsnių doktrinos, mistinis bandymas širdimi

išgirsti artėjančius istorinės lemties žingsnius paverčia komunistinę viziją iracionaliai simboliška.

Komunistui revoliucionieriui būdinga neigti socialinį gailestingumą. Maksimas Gorkis, žvelgdamas į

nesąmoningus ir varganus gamyklų darbininkus, lygino juos su baikščiais tarakonais, panašiai kaip

Friedrichas Nietzsche masių žmones lygino su musėmis. Nesusipratusių ugningi revoliucionieriai turėjo ne

gailėti, o juos geležine valia valdyti ir nukreipti. Bolševikinis revoliucinis pasaulio matymas statiškąją būtį

lygino su purvu ir vienintelę tapsmo būtį vertino kaip šviesą, kuri prieinama tik ugningam revoliucionieriui.

62 С. А. Cерафимович, „Политком“, С. А. Серафимович, Военные рассказы и очерки, Москва: Правда, 1988, c. 75. 63 E. Mieželaitis, Žmogus, Vilnius: Valstybinė grožinės lit-ros l-kla, 1962, p. 15.

69

Socialinio gailestingumo, socialinio susitaikymo ir atlaidumo niekinimas įteisino antžmogišką heroizmą ir

tai buvo viena iš komunistų atsiskyrimo nuo socialdemokratijos priežasčių. Kritikuojant sovietinę santvarką

jai priešinamas vakarietiškos vartotojiškos civilizacijos progresas, siekęs spręsti socialines problemas.

Bolševikų veiklai tai tuščias priekaištas, nes jie gailestingumą sąmoningai kritikuodavo. Todėl komunistinis

didvyriškumas galėjo derėti su Gulago sistema, nes tikrų bolševikų tokio pobūdžio vargai neturėjo palaužti,

o tik – patikrinti. Negandos turėjo „grūdinti plieną“ (Nikolajus Ostrovskis) ir kurti „tikrąjį žmogų“,

tapatinamą su „tikruoju komunistu“ (kaip Boriso Polevojaus kūrinyje „Apysaka apie tikrąjį žmogų“).

Bolševikų didvyriškumas nebuvo tapatus įvairių maištininkų pasiaukojimui arba asketizmui. Komunistas

vardan ateities turi ne susinaikinti, o gyventi iš visų jėgų, kiekvieną akimirką kovodamas už partijos ir

proletariato tiesas.

Pasak marksizmo-leninizmo ideologų, tikrojo komunisto įvaizdį grindžia trys charakterio bruožai:

politinis sąmoningumas, revoliucinis aktyvumas, įdėjinis įsitikinimas.

Pabandykime rekonstruoti šiuos dėl neapibrėžtumo sunkiai apčiuopiamus apibūdinimus. Komunistinis

politinis sąmoningumas reiškė būtinybę suprasti ir aiškinti negandas, žiaurumus kaip neišvengiamą, bet

pereinamąją istorinę situaciją – galiausiai bolševikų partijos tiesa neišvengiamai laimės, tačiau ši pergalė

reikalauja visiško atsidavimo ir savęs išsižadėjimo. Revoliucinis aktyvumas reiškė iniciatyvumą ir heroizmą

įgyvendidant išsikeltus idealus. Idealus komunistas turėjo būti daugiau nei drąsuolis ir reformatorius, jis

privalėjo būti būsimojo, „tikrojo“ gyvenimo momentas netobuloje dabartyje. Tiesa, šiuos mistifikuotus

idealus partinė nomenklatūra ir konstruktyvi visuomenė ignoruodavo. Niekas nenorėjo bendradarbiauti su

ugningais, aktyviai istorinę-kultūrinę patirtį griaunančiais ir permanentinę revoliuciją skelbiančiais

didvyriais, buvo siekiama pasitenkinti literatūriniais tokių didvyrių paveikslais. Idėjinis įsitikinimas – tai

savita, religiniam tikėjimui priešinta sovietinė kategorija. Kiekvienas herojus privalėjo pats įsitikinti

komunistinių idealų gyvybingumu ir realumu. O paprastas tikėjimas komunizmu buvo aiškinamas kaip

neišprusimas, nes tikima tuo, kas nėra įrodyta. Tai reiškė būtinybę perskaityti ir suvokti, perimti žymiausių

komunistinių lyderių idėjas, pačiam atrasti jų konkrečias materializacijas realiame gyvenime ir savarankiškai

pradėti mąstyti taip, lyg mąstytų tas žymiausias komunistinis lyderis. Idealus komunizmo herojus buvo tarsi

šventasis, pasižymintis labai skaidriu ir abejonių netemdomu pasaulio matymu, įgalinančiu jį iškęsti net

sunkiausius kankinimus, neišduoti to, kuo tikima, ir mirti absoliučiai tikint savo pergale. Kančių įveikimas

buvo palaiminta tikrojo komunisto būsena, o idėjinė pergalė – didžiausia iš siekiamų ekstazių.

70

Paulas Josephas Goebbelsas – totalitarinės propagandos lyderis

Paulas Josephas Goebbelsas (1897–1945) buvo nacistinės Vokietijos popagandos ministerijos

(Reic

eratūros ir filosofijos daktaro laipsnį. Jo mokslo darbo

tema

s: iš anksto parengti, padauginti šūkiai, plakatai, pranešimai turi

-

- juo pasižymėjo renesanso

hsministerium für Volksaufklärung und Propaganda) vadovas ir pasižymėjo kaip talentingas,

energingas oratorius, totalitarinės propagandos specialistas, įsitikinęs antisemitas, Hitleriui be galo ištikimas

žmogus, atsakingas už daugelį nacizmo nusikaltimų.

1921 m. Heidelbergo universitete jis apgynė lit

buvo „Wilhelmas von Schützas kaip dramaturgas. Mokslo darbas iš romantizmo mokyklos istorijos“

(Wilhelm von Schütz als Dramatiker. Ein Beitrag zur Geschichte der Romantischen Schule). Po to jis dirbo

žurnalistu, skelbė eiliuotas romantines tautines dramas. Pasak paties Goebbelso, nuo 1922 m. (nors oficialūs

dokumentai liudija, kad maždaug nuo 1924 m.) jis yra nacių partijos narys, nuo 1926 m. bendradarbiauja su

fiureriu. Visą savo brandų gyvenimą Goebbelsas rašė išsamų, nuoseklų dienoraštį, kurio pagrindu galima

daug ką pasakyti apie šio žmogaus veiklą. Kita vertus, šis dienoraštis buvo rašomas žinant, kad jį skaitys

būsimosios kartos, todėl kai kurie samprotavimai turi aiškiai manipuliacines užmačias. Kaip ir Bernays,

kurio kūrinius Goebbelsas skaitė, Goebbelsas buvo pasišventęs propagandai. Pagrindiniai jo suformuluoti

masinės manipuliacijos principai buvo:

- veiklos platumo ir koncentracijo

akcentuoti vieną idėją (koncentracija) ir būti platinami metodiškai, nuosekliai bei aprėpti visas mases;

paprastumo: Goebbelsas manė, kad masinė savimonė atviriausia primityviems, populistiniams

teiginiams, kurie nereikalauja papildomos argumentacijos, nėra niuansuoti;

retorinės ekstatikos: šis bruožas svarbus talentingiems masių oratoriams,

Florencijos vizionierius Girolamo Savanarola, kurio retoriniu pavyzdžiu norėjo sekti Goebbelsas

(ryškiausiai ekstatinės minios retorikos bruožai būdingi Hitlerio kalboms: Hitleris minios akivaizdoje

užsimerkdavo, pakeldavo kumščius prie veido ir ekstatiškai kalbėdavo, išrėkdavo šūkius, ritmingai

pakeldamas arba nuleisdamas balsą – toks kalbėjimo būdas įkvėpdavo mases, skatindavo jų tikėjimą ir

71

tik tikėjimą); panašus talentingas masių oratorius buvo ir Goebbelsas, tačiau jo kalbos buvo

meniškesnės, galbūt truputį mažiau egzaltuotos, tačiau lengvai kartojamos radijo eteryje, valdomos,

paklūstančios dramaturgijai, jie abu – ir Hitleris, ir Goebbelsas – buvo minios kūno valdovai,

ekstatinės retorikos profesionalai.

Atsižvelgdamas į Leonardo W. Doobo išskirtus Goebbelso propagandos principus64, pateiksiu tokią

atskir

uomenimis, kurie padėtų susieti viešąją

nuom

šiol propaganda kariuomenėje buvo aukščiausios vermachto vadovybės štabo propagandos skyriaus

funkcij

ntroliuoti tik vienas autoritetas, t. y. propaganda turi būti

institu

dinių nurodymų šaltinis;

iai vadovybei ir taip susieti ją su jų morale;

prašytos planuojant šiuos

veiks

ksmus.

Spren

pastangų.

ais punktais ir papunkčiais surašytą šių principų interpretaciją.

1. Propagandistas privalo disponuoti vidine inteligencija bei d

onę ir įvykius. Baigiantis II Pasauliniam karui Goebbelsas nuolatos išgyveno, dėl to, kad jo

vadovaujamos ministetrijos darbuotojai praranda kūrybingumą, tikėjimą ir veiklumą, netenka vidinės

inteligencijos ir todėl juos nedelsiant reikia keisti kitais asmenimis arba keisti apskritai propagandos

institucijų struktūrą:

Gaila, tačiau iki

a; tačiau aš, žinoma, negaliu laukti, kol nutukę vermachto propagandos skyriaus generolai ir pulkininkai pradės krutėti. Be

to, jie nieko nesupranta apie šį reikalą. Todėl aš paskirsiu naujus generalinius įgaliotinius Rytų ir Vakarų frontui, kurie bus

tiesiogiai man pavaldūs ir turės nedelsiant vykti į fronto linijas, tam, kad pateiktų nurodymus dėl propagandos vermachte,

propagandos būriams ir imperiniams propagandos skyriams.65

Propagandinius veiksmus turi planuoti ir ko

ciškai griežtai centralizuota. Tai vienas svarbiausių totalitarinės propagandos požymių. Šis

vadovaujantis štabas turi:

a) būti visų propagan

b) paaiškinti propagandos ketinimus aukščiaus

c) stebėti kitų VR agentūrų veiklą, galinčią turėti propagandinių pasekmių.

2. Konkrečios propagandinės akcijos pasekmės turėtų būti aptartos, a

mus. Nuolatinė planavimo ir analitikos kaita bei dermė turi gerinti ateities propagandinių veiksmų

palnavimą. Reikia pastebėti, kad ir šiuolaikinė rinkiminių šatbų veikla, kaip pastebi Bielinis, turi remtis šia

analitikos ir taktikos veiklų kaita, tačiau, manau, neturėtų būti atskirtos analitinė ir planavimo grupės.

3. Propaganda reikėtų siekti paveikti priešininko viešąją politiką ir su ja susijusius vei

džiant iš Goebbelso dienoraščių, jis sistemingai nagrinėjo Vakarų šalių ir Sovietų Sąjungos

propagandinius veiksmus, išsamiai, beveik kasdien aptardavo jų privalumus ir trūkumus, nagrinėdavo jų

politinius sprendimus, jų vidaus reikalus ir jiems paveikti aptardavo specialius veiksmus. Goebbelso veikla

šioje sferoje iš tiesų buvo labai intensyvi ir reikalavo didelių intelektinių jo asmeninių ir visos ministerijos

64 L. W. Doob, Public Opinion and Propaganda, Hamden, Connecticut: Archon Books, 1966. 65 Й. Геббельс, Последние записи, Смоленск: Русич, 1993, c. 201.

72

4. Propaganda gali paveikti priešininko politiką:

a) užgniaužiant, slopinant propagandiniu požiūriu geistiną medžiagą, kuri galėtų suteikti priešininkui

reikal

alo Ivano Konevo pareiškimai apie sovietų karių žiaurumą

okupu

ę kampaniją. Pavyzdžiui, ir šiandien Rusijos propaganda, norėdama pakenkti Baltijos šalių

reputa

atraukiančiomis komunikacijos priemonėmis. Goebbelso laikais tai buvo radijas,

spaud

– melas. Goebbelsas šiuo aspektu pralenkia logikus ir retorikus. Viduramžiais Aristotelio

logika

ingų žinių, intelektinio pranašumo;

b) atvirai platinant tokią propagandą, kurios turinys ir tonas skatina priešininką daryti mums

pageidautinas išvadas (pavyzdžiui, marš

otoje Vokietijos teritorijoje patvirtino Goebbelso propagandą apie sovietų kariuomenės žiaurumą,

todėl Konevo pranešimas buvo cituojamas, o karo pabaigoje Goebbelsas ir siekė Vakaruose platinti tokio

pobūdžio medžiagą: apie sovietinės kariuomenės žiaurumus, apie ketinimą pakeisti Rumunijos santvarką, -

kuri turėjo paskatinti koalicijos parnerius nusisukti nuo Stalino režimo);

c) stimuliuojant priešininką išsiduoti ir atskleisti apie save svarbią informaciją (to siekiama per įvairias

politines, karines, ekonomines provokacijas);

d) neparodant priešininkui jokių ženklų apie savo veiksmus, jei tik tokie ženklai galėtų diskredituotį

aktyvumą.

5. Išslaptinti operatyvinę arba archyvinę informaciją, kuri gali būti naudinga įgyvendinant

propagandin

cijai ES, specialiai išslaptina KGB archyvus – siekia parodyti Baltijos šalių gyventojų nusikaltimus II

Pasaulinio karo metu.

6. Tam, kad propaganda būtų paveiki, ji turi kelti auditorijos susidomėjimą, turi būti transliuojama

naudojantis dėmesį p

a, mažiau – kinas, plakatai, viešos kalbos per mitingus. Susidomėjimą skatina pranešimo aktualumas ir

meninės priemonės. Goebbelsas telkė apie save talentingiausius Vokietijos režisierius, kompozitorius,

rašytojus ir reikalavo jiems papildomo finansavimo, išskirtinių gyvenimo sąlygų. 1941 m. jis organizavo

Weimarer Dichtertreffen (Weimaro poetų konvenciją), kviesdamas bendradarbiauti visus Europos poetus.

Goebbelso iniciatyva ir jam dalyvaujant buvo sukurta Europäische Schriftstellervereinigung (Europos

rašytojų lyga).

7. Propaganda turi visiškai valdyti patikimumą ir tik jos pateikimu turi būti sprendžiama apie tai, kas

yra tiesa, o kas

buvo priemonė demonstruoti teiginių teisingumui (pagal formą). Renesanso laikotarpiu Lorenzo Valla

įtikinėjo, kad logika tėra retorikos arba įtikinėjimo meno dalis, t. y. retorika jau apeliavo ne tik į formą, bet ir

turinį. Goebbelsas teigia, kad ir retorika tėra propagandos, institucinio įtikinėjimo dalis, propagandos, kurios

instrumentas ne tik gražiakalbystė, bet ir visos kitos manipuliacijos priemonės. Iš esmės Goebbelsas tvirtina

tai, ką vėliau papildys Adorno, Horkheimeris, Debordas, Raoulas Vaneigeimas, tvirtinę, kad šiuolaikinė

komunikacijų epocha tiesą paverčia šou ir spektakliu, tiktai propaganda šioje epochoje turi remtis ne

73

totalitarine kontrole, kaip Goebbelso atveju, o kūrybine menine veikla, kuri būtų konkurencinga ir patraukli

vartotojui.

8. Daug galios įtikinėjimui suteikia priešininko propagandos demaskavimas, parodant jos tikslus, turinį

ir efe

atikimumas, intelektualumas ir galimas komunikacinis poveikis lemia tai, ar (ir kiek)

propa

lima sumenkinti

prieši

yra mažiau patikima arba

gali

i padėti lyderių prestižas – tai aksioma, kuri iki šiol plačiai taikoma VR.

vi pranešimai auditoriją pasiektų anksčiau nei

konku

vertus, propagandinė kampanija truri prasidėti optimaliu laiku;

ngti efektyvumo sumažėjimo.

etu, t. y.

būten

įgijimas sukuria

prana

ūti naudojami vėl ir vėl, tačiau tik tam skirtose situacijose, ir yra puiku, jei jie tampa

liaudi

itorija atsakomuoju ryšiu, jie turi skatinti interaktyvumą.

rių gali

nepat

ptimalų susirūpinimą (išvengti perdėtos isterijos, kuri

padid

ktyvumą. Pažįstant šiuos priešininko propagandos bruožus, galima apsispręsti, ar ją reikėtų ignoruoti, ar

paneigti.

9. P

gandiniai pranešimai turi būti cenzūruojami. Prisiminkime, kad cenzūravimas reikalauja didelių

žmogiškųjų, finansinių, komunikacinių, laiko resursų ir mažina propagandos operatyvumą.

10. Priešininko propagandinė medžiaga gali būti panaudojama veiksmams, kuriais ga

ninko prestižą arba suteikti pranašumą savo pačių propagandiniams tikslams.

11. Juodąją, o ne baltąją propagandą reikėtų pasirinkti tuo atveju, kai baltoji

sukelti nepageidaujamas pasekmes. Goebbelsas pasižymėjo kaip vienas atviriausių juodosios

propagandos specialistų.

12. Propagandai gal

13. Propagandos laikas turi būti tiksliai apskaičiuotas:

a) komunikacija turi būti organizuojama taip, kad sa

rento;

b) kita

c) propagandinė tema turėtų būti pakartota, tačiau kartojant reikėtų išve

14. Propaganda turi pažymėti įvykius ir žmones skirtingomis frazėmis bei šūkiais (sloganais):

a) šūkiai turi padėti auditorijai išreikšti emocijas, kurios užvaldė auditoriją lyderio kalbos m

t šūkiai padeda masėms realizuoti entuziazmą, sukauptą mitingo lyderio kalbos metu;

b) šūkiai, teiginiai turi gebėti auditoriją truputį lavinti, nes naujų žinių ir gebėjimų

šumo ir pasitenkinimo jausmą, tikėjimą, kad laikas propagandinio poveikio metu nebuvo tuščiai

praleistas;

c) šūkiai gali b

es retorika, patarlėmis, priežodžiais;

d) šūkiai visada turi būti susiję su aud

16. Propaganda, kuri skirta vidiniam vartojimui, turėtų vengti sukelti klaidingas viltis, ku

eisinti vėlesni įvykiai. Goebbelsas buvo įsitikinęs, kad VR teiginiai privalo bent jau iš dalies būti

patvirtinami ateities įvykių arba bent jau jų „muliažo“.

17. Namų propaganda privalo išreikšti pagrįstą, o

intų nepasitikėjimą valdžia). Karo pabaigoje, kai Berlynas buvo nuolatos bombarduojamas

sąjungininkų kariuomenės, Goebbelsas sakė ramias kalbas, kurioms nebuvo būdingas ankstesnis egzaltuotas

74

charakteris. Pats Goebbelsas manė, kad būtent toks tonas geriausiai tinka šiomis aplinkybėmis, nes kitas

galėtų sumažinti pasitikėjimą nacistine vyriausybe:

a) propaganda turi sumažinti susirūpinimą dėl galimo pralaimėjimo;

panaikinti (taip pat ir tas, kurios

susiju

b) propaganda turi pašalinti baimes, kurių pati auditorija negalėtų

sios su rūpesčiu dėl pralaimėjimo, nesėkmės) – šiuo atveju propagandistas veikia kaip masių

psichologas ir turėtų studijuoti masių psichologiją.

18. Sava propaganda turi pašalinti bereikalingą nusivylimą, frustraciją:

rengti;

siją, nurodant kitus neapykantos

objek

riešingų įsitikinimų ir emocijų. Tačiau, nors ir nelaukdama

greitų

a) destruktyvi frustracija turėtų būti numatyta iš anksto ir jai reikėtų pasi

b) turi būti apžvelgiamos žalingos frustracijos raiškos perspektyvos.

19. Propaganda turėtų manipuliuoti ir reikalui esant pakeisti agre

tus. Iš esmės šis Goebbelso reikalavimas sutampa su vadinamąja atpirkimo ožio technologija. Kitaip

tariant, situacija, kai žmonės yra nepatenkinti ir ieško kaltininko, turi būti valdoma, pasiūlant priimtiną

bausmei asmenį (tačiau nebūtinai – tikruosius kaltininkus). Šis neapykantos objektas turėtų būti viešai

baudžiamas – tai sukelia masių pasitenkinimą.

20. Propaganda negali greitai pašalinti p

pokyčių, vis dėlto ji nedelsdama turi imtis kokių nors veiksmų ar rengti provokacijas. Kitaip tariant,

propaganda negali pralaimėti. Pažymėtina, kad karo pabaigoje, kai buvo aišku, kad karas pralaimėtas,

Goebbelsas įsiūlė Hitleriui totalinio karo idėją, kuri aprėptų visas okupuotas teritorijas. Jo esmė buvo

žiaurumo ir partizaninio karo plėtojimas priešo užimtose teritorijose net ir oficialiai pasibaigus karui, net ir

žuvus lyderiams.

75

Ypatingą dėmesį Goebbelsas skyrė informacijos priemonių ir naujausių technologijų diegimui

propagandoje. Todėl jis rėmė radijo ir kino raidą Vokietijoje. Jis nuolatos pasisakydavo radijo kanalais,

kiekvieną savaitę, ypač karo metu, skelbdavo savo straipsnius laikraščiuose.

Karo pabaigoje Goebbelsas ieškojo naujo, ypatingo propagandinio, mobilizacinio režimo ir atitinkamų

sprendimų, kurie jau nebegalėjo būti vien proklamacinio pobūdžio, bet turėjo sutapti su realiais militariniais

organizaciniais veiksmais. Vien 1945 m. tokių taktinių, vienkartinių sprendimų bei pasiūlymų jis pteikia

labai daug, be to, nuolat kalba per radiją, skelbia straipsnius, įtikinėja ir palaiko Hitlerio kovinę dvasią.

Vienas įdomesnių jo pasiūlymų: du išsamūs pokalbiai su buvusiu sovietiniu generolu Andrejumi Vlasovu,

kuris sutiko suformuoti rusų nacionalistinę diviziją ir kautis vokiečių pusėje prieš sovietų armiją.

Prisimintina, kad būtent Vlasovas tapo 1941 metų Maskvos gynimo nuo nacistų šturmo vienu iš herojų. Jis

tuo metu vadovavo iš įkalinimo įstaigų sudarytiems sovietų „bausmės batalionams“ ir iškovojo iš Stalino

teisę amnestuoti nusikaltėlius, didvyriškai praliejusius kraują už savo tėvynę. Lygiai tokį pat sprendimą

siekia priimti ir Goebbelsas, manydamas, kad galima sudaryti analogiškus balationus iš koncentracijos

stovyklų kalinių ir skatinti jų amnestiją už Reicho gynimą66. Reikia pastebėti, kad Goebbelsas daugelyje

savo paskutinių užrašų tiesiog žavisi generolu Vlasovu, jo karių didvyriškumu, jo kariniais sprendimais

kovojant su sovietine kariuomene ir kelia jo diviziją kaip pavyzdį kovinę dvasią praradusiems vokiečių

kareiviams. Pavyzdys rusų kareivių, kurie didvyriškai kaunasi nacių pusėje, buvo reikšmingas raginant

atsikratyti kapituliantiškų nuotaikų. Generolo Vlasovo fenomeno viešinimas padėjo pasukti propagandą nuo

rasistinio nacizmo prie kovos prieš Stalino totalitarinę sistemą ir už tautų išlaisvinimą. Tai tapo mažyte,

trumpa Goebbelso propagandine pergale, kuri karo eigai nebeturėjo lemiamos reikšmės.

Kita nuolatinė Goebbelso veiklos sritis buvo kontrpropaganda bei sovietinių nusikaltimų

demaskavimas. Goebbelsas ypač stengėsi savo teiginius susieti su sovietų karinės vadovybės pareiškimais

apie nusikaltimus. Pavyzdžiui, jis remiasi sovietų maršalo Konevo įsakymu dėl prievartos pažabojimo

rytinėse Vokietijos teritorijose. Goebbelsas nuolatos reikalauja pabrėžti neregėtą sovietų kariuomenės

žiaurumą, Jaltos susitarimų nesilaikymą, Stalino dviveidiškumą ir taip skaidyti antihitlerinę koaliciją.

Goebbelsas pastebi, kad sovietų kariai masiškai prievartauja moteris „nuo dešimties iki 70 metų amžiaus“67,

žudo, grobia turtą, girtuokliauja.

Karo pabaigoje Goebbelsas ypatingą dėmesį skiria kariuomenės drausmei stiprinti. Dėl to jis palaiko

generolo (vėliau – feldmaršalo, paskutinių nacistinės Vokietijos dienų herojaus) Juliano Schernerio veiklą ir

iškelia jį kaip pavyzdį Vokietijos kariuomenei. Jis pastebi, kad generolas Scherneris nuolatos būna fronte,

bendrauja su karininkais ir kareiviais, negailestingai persekioja visus dezertyrus. Goebbelsas pritaria

Schernerio iniciatyvai karti dezertyrus, bailius ant artimiausių medžių, o ant pakartųjų pakabinti lenteles su

66 Ten pat, p. 59. 67 Ten pat, p. 66.

76

užrašu: „Aš dezertyras, kuris atsisakė ginti Vokietijos moteris ir vaikus“68. Goebbelsas seka generolo

pavyzdžiu: bendrauja su kariais, rizikuodamas savo gyvybe lankosi fronte. Kartą persirengęs jis net kirto

fronto liniją, norėdamas apžiūrėti sovietų užgrobtas pafrontės teritorijas ir, žinoma, viešinti savo

beatodairišką drąsą.

Nacistinė simbolika

Nacių propaganda daug dėmesio skyrė viešajam vizualumui: skulptūroms, architektūrai, eisenoms,

vėliavoms, plakatams, pašto ženklams. Pavyzdžiui, pašto ženklų privalumas yra jų reikalingumas, pigumas,

tai, kad jie platinami asmeniškai, turi konkretų adresatą. Jų patrauklumą, paveikumą užtikrina jų meninis

ryškumas ir tai, kad pašto ženklą, kaip minėta, atsiunčia jums artimas, mylimiausias, brangiausias žmogus iš

sakralios namų, iš herojiškos karo ar pan. erdvės.

68 Ten pat, p. 135.

77

78

Adolfo Hitlerio įtaiga ir ideologija

Adolfas Hitleris (1889–1945) buvo ne tik karys (I Pasaulinio karo metu užsitarnavo du geležinius

kryžius), ne tik nevykęs dailininkas ir labai vykęs Miuncheno alaus halių oratorius, vėliau – tribūnas, bet ir

vienas iš nacionalsocializmo meninio stiliaus pradininkų. Šio stiliaus tapyba, architektūra ir, svarbiausia,

propagandiniai plakatai remiasi avangardiniais, futuristiniais raiškos principais ir antisemitiniu, rasiniu,

antikomunistiniu turiniu. Šis stilius susiejo geometrinius ženklus su romantiniais įvaizdžiais apie arijų

praeitį, senovės germanų palikimą. Svastikų, erelių kompozicijos, gotikinio ir laisvo stiliaus deriniai,

avangardine maniera sugretintos spalvos – visa tai turėjo skatinti ryžtą, kovą, ribų laužymą ir pagarbą

neatmenamai senovei. Tokie įvaizdžiai turėjo pabrėžti stipresnės rasės, nacijos teisę viešpatauti. Prisimintina

ir tai, kad šis stilius prasidėjo paties Hitlerio 1920 m. sukurta nacistine vėliava. Raudonos, baltos ir juodos

spalvų dermė, griežtos formos svastika skatina pasitikėjimą savimi, agresiją ir ryžtingumą. Ryškios,

kontrastingos spalvos stiprina emocinę įtampą, dramatinę pasaulėjautą. Psichoanalitikai pastebi, kad visur

nacių simbolikoje dominuojanti ryški, agresyvi raudona spalva siejasi su vitališkumu, emocijomis,

spontaniškumu, o griežti ornamentai – su tvarka. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas knygoje „Vakarykštis

pasaulis“ (1943) apie šio stiliaus kultūrą ir jos žmones rašo:

[…] staiga pasirodė dideli būriai jaunų vaikinų auliniais batais ir rudais marškiniais, kiekvienam ant rankos ryškiaspalvis

raištis su svastika. Jie rengė susirinkimus ir eitynes, žygiavo gatvėmis dainuodami ir skanduodami, klijavo ant sienų milžiniškus

plakatus ir juos tepliojo svastikomis; aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į tai, kad už tų staiga išnirusių gaujų turi stovėti finansinės ir

šiaip įtakingos jėgos.69

Hitleris nuo pat pradžių pats ar ir bendražygių patariamas suprato lemiamą kuriamo įvaizdžio įtaką

masėms. Hitleris savo stilių, manieras tobulino labai kruopščiai. Išlikusiose 1926 m. nuotraukose matyti,

69 S. Zweig, Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 387.

79

kaip vienoje Miuncheno foto pastebi, kad jo gestai buvo

erimti iš nebyliojo kino.

į, bet kaip į psichobiologinį, funkcionalų kūną.

Tačia

studijoje jis kuria, repetuoja savo gestus. Kritikai

p

Kitas Hitlerio „pasiekimas“ – jo išplėtotas antisemitizmas bei rasių švarinimo teorija, išdėstyta veikale

„Mano kova“ (Mein Kampf, 1924). Ši knyga paremta nostalgija apie didžiąją Vokietiją, paremta žemės ir

kraujo ideologija, rasiniais samprotavimais, kaltinimais žydams, įtarinėjimu konspiracijomis. Iš esmės ši

knyga literatūriniu požiūriu yra nevykusi. Ji tapo populiari dėl asmeninės Hitlerio charizmos, jo artistiškumo,

kuris papirkdavo tūkstančius.

Hitleris buvo įsitikinęs socialdarvinistas, jo nuomone, turėjo išlikti stipriausios rasės, nacijos, partijos,

asmenys. Socialdarvinizmas į žmogų žiūri ne kaip į asmen

u tai puikiai tiko masių visuomenei, kuri, ypač susibūrusi į minią, pripažįsta elementarias charizmatines

nuorodas ir paklūsta joms. O toks oratorystės meistras, kaip Hitleris, iš tiesų buvo minios valdovas.

80

81

Fašistinė propaganda

Ir Lietuvos neaplenkė fašizmo idėjos, tačiau

patyrė estetinę fašistinių simbolių galią. Nepaisant žiaurumo ir agresyvumo fašistinė ideologija sugebėjo

s ir tvarkos vaizdinius, kurie pastūmėjo milijonus sąžiningų

Vokietijos pilie ų partiją, vėliau padėjo tūkstančių tūkstančiams

patirti psichin , sugestijavo tautos galią ir džiaugsmą simbolizuojančios

architekt ės Vokietijos meno kūriniai turi išliekamąją vertę, o tuo

metu į ėmesio.

mažųjų šeimininkų“, kurie paniškai bijo infliacijos,

ve su tauta. Fašizmas nėra populiarus ten, kur nėra

didelių ajoja tapti mažaisiais biurgeriais ir jaučia, kad turi galią tą

svajonę į ualus, kurie dažnai nejaučia praktinės disciplinos svarbos, ir

socialdem protus, neleisdami pajausti prisikeliančios tautos vienybės.

Fašistini je Lietuvoje, nes tai nėra kokia nors ypatinga ideologija, o

stanti idėja. Sunku būtų tvirtinti, ar Mindaugo Murzos

vadovaujam ė. Veikiau pastebėsime tik išorinius panašumus:

mbolikos, paviršutiniško antisemitizmo, mikroimperinių pareiškimų (apie baltų vienybę), tačiau visa tai

evirsta masių kūnu, netampa galia. Jie neturi nei įkvepiančios mitologijos, nei socialinio-ekonominio

agrindo, nei pakankamai charizmatinių lyderių, nei stambių verslininkų palaikymo.

Kita vertus, fašistinio herojaus modelis yra konstruojamas siekiant atsižvelgti ir į aukščiausius,

epasiekiamus, ir – į prieinamus, pasiekiamus idealus-modelius. Nepasiekiami, fašizmo ideologizuoti herojai

čia jos nesuvešėjo visa savo galia. Lietuvoje nedaugelis

te

paskatinti kurti tokius žmogaus, valstybė

čių rinkimuose balsuoti už nacionalsocialist

ę ekstazę, masinę euforiją

ūros, skulptūros, literatūros kūrimą. Hitlerin

gyta psichologinė masių patirtis nusipelno visokeriopo d

Fašizmas yra specifinė kultūra ir ideologija „

nedarbo, trokšta tvarkos, griežtos disciplinos ir tapatina sa

, nuskurdusių žmonių masių, kurios sv

gyvendinti. Tereikią tik įveikti intelekt

okratus, kurie „temdo“ darbininkams

ų vizijų elementų esama ir dabartinė

veikiau tam tikromis sąlygomis spontaniškai gim

a ir nuolatos mutuojanti partija yra fašistin

si

n

p

n

82

buvo V ysis arodidvyriai.

asdienis fašizmo herojus yra beveidis rasės ir tautos didvyris, kuris išryškina didžiųjų herojų veidus.

Kiekvienas žmogus slepia savyje superego – visuomeninį, nesąmoningą antžmogį, kuris tam tikrais

tvejais užgožia asmeninį, racionalų kritiškumą, ir tada ima viešpatauti iracionalūs grupių troškimai. Pabudęs

asių žmogus, kaip ir kiekviena pasąmonės realizacija, trokšta malonumų ir juos bando pasiekti

asitelkdamas kokią nors ideologiją. Ji nebūtinai turi būti nacionalsocialistinė, ji gali būti

acionaldemokratinė, nacionalliberalinė arba kokia nors religinė-autoritarinė. Vienas žymiausių fašizmo

rinėtojų Reichas pastebėjo:

Grynu pavidalu fašizmas yra visų iracionalių ir paprastam žmogui charakteringų reakcijų suma. Ne itin išprususio

ciologo, kuriam nepakanka drąsos pripažinti didelės iracionalumo reikšmės žmonijos istorijoje, požiūriu fašistinė rasinė teorija

ra tik imperinių siekių atspindys arba, švelniai tariant, „prietaras“.71

ėl to, teigia Reichas, fašizmu negalima kaltinti vien tik pavienių autoritarinių asmenybių ar diktatorių. Jis

šo:

ologija šį transformuotą seksualinį

malon

70, pats Hitleris. Pasiekiami: naujieji kokietijos imperatorius Frydrichas Did

K

a

m

p

n

ty

so

tė

D

ra

Apskritai dabar tapo aišku, kad fašizmas nėra kokio nors Hitlerio ar Musolinio rankų darbas, o masių žmogaus iracionalios

struktūros išraiška.72

Ir labai dažnai – tai biologinis, gimininius ryšius išaukštinantis misticizmas. Masių psichologija užgniaužia

natūralius seksualinius asmens siekius, juos sublimuoja, teikia seksualinio pasitenkinimo pakaitalą –

vizualiai regimą galią, demonstruojamą mitingais, maršais, viešomis kalbomis. Šiuolaikinė psichoanalitika

pažymi, kad dalyvavimas tokios galios masinėse realizacijose, euforijose gali būti seksualinio

nepasitenkinimo kultūrinė sublimacija, orgazmo pakaitalas, o ide

umą įprasmina. Būti tikru fašistu, vadinasi, totaliai susitapatinti, susilieti su tvarkingu, disciplinuotu

orgazminės euforijos siekiančiu masių kūnu. Geriausiais fašistais tapdavo nepastebimieji šio pasaulio

žmonės – amžinieji seržantai: smulkūs savininkai, smulkieji ūkininkai, tarnautojai, metodines nuorodas

sąžiningai vykdantys mokytojai, žodžiu, - vidutiniai XX a. pradžios piliečiai. Būtent jie pirmą kartą istorijoje

pabandė paimti valdžią į savo rankas, susitvarkyti su infliacija, nedarbu, nusikalstamumu. Ir kai vidutinis

biurgeris, smulkusis savininkas, nepastebimasis viršininkas, vedinas nacionalinio pasididžiavimo ir

amžinosios tvarkos idėjų, pirmą kartą pasiekė valdžią – gimė fašizmas. Analogišką fašizmo istoriją

(nebūtinai pasibaigusią valdžios paėmimu) pastebėsime Italijoje, Rumunijoje, Lietuvoje. Amžinieji seržantai,

smulkieji, mažieji tvarką bei valdingumą pamėgę šeimininkai kaip niekas kitas perprato masių psichologiją

ir gebėjo ją valdyti. Ir kai amžinieji jefreitoriai pajuto, kad jie, sąžiningiausi iš žmonių, pagaliau tampa

70 1945asmen71

m. vasarį Goebbelsas, Hitleris aptarinėjo Frydricho Didžiojo figūrą, su kuria turėtų būti lyginama, siejama ir Hitlerio ybė (Й. Геббельс, Последние записи, c. 50).

В. Райх, Психология масс и фашизм, Санкт-Петербург: Университетская книга, 1997, c. 11. 72 Ten pat, p. 20.

83

svarbiausiais istorijos dalyviais, jie ėmė ieškoti mases jungiančios, intelekto nevarginančios idėjos. Ja tapo

nacijos kraujas ir žemė.

Hitleris, tipiškas biurgeris, rasistas, valdomas iracionalių geismų ir masių lūkesčių, didžiausia savo

vizija, politinės veiklos leitmotyvu pavertė kraujo viziją. Rasistinis kraujo simbolizmas persmelkia visą Mein

Kampf. Šio kūrinio pradžioje rašoma:

Vokiečių Austrija bet kokiu atveju turi grįžti į didžiosios vokiečių metropolijos glėbį. Ir visai ne dėl ūkinių priežasčių. Ne.

Net jei tai ūkiniu požiūriu būtų nereikšminga, dar daugiau, net kenksminga, vis dėlto toks susivienijimas yra būtinas. Vienas

kraujas – viena valstybė!73

Taip

valstybe. Pastebimas savotiškas personifikuotas

lauk nacionalsocializmo. Norint patirti tikrojo fašisto pasaulėjautą, rekonstruoti jo emocijas, svarbu

is, nepakantą visiems, kas didina sumaištį, pasmerkti nepritapusius prie nacijos kūno

yra fiureris. Tikras fašistas nemėgsta sėdėti užsisklendęs ir mąstyti, jis visada su masėmis, įsiliejęs į jas. Jo

vidinius instinktus, geidulius, užgniaužtus pasąmoninius simbolius, metaforiškai išreiškiamus „kraujo“

įvaizdžiu, Hitleris sutapatina su valstybės idėja. Tolesnės šio kūrinio dalys tik stiprina psichologinį

stipriausių jausmų ir biurgerio svajonių tapatinimą su

narcisizmas, kai susvetimėjusi „aš“ dalis yra suvokiama kaip nacija ir valstybė. Kai mases užvaldo panaši

idėja –

pajusti didžiulį malonumą, kurį sukelia tvarka ir geležinis disciplinos pulsas, pajusti pasididžiavimą savo

tautiečių prgalėm

svetimkūnius: svetimtaučius sukčius (tradiciškai – žydus), neregimus „masonus“, čigonus, tvarkos

nejaučiančius rusus, kosmopolitinius džiazo, elitinio meno gerbėjus, anarchistus laisvamanius, ir žemės ir

kraujo vardu vykdyti teisingumą. Kiekvienas tokio susitapatinimo momentas atstoja seksualinį

pasitenkinimą, leidžia pajusti veiksmo galią, verčia didžiuotis atrasta mistine nacijos jėga. Neretai fašizmas

tautiškumą sutapatina su pagonišku religingumu. Reichas vienas pirmųjų išplėtojo originalią masinio geismo

teoriją ir ją taikė fašizmo aiškinimui. Minia patenkina nesąmoningą seksualinį geismą, o iracionalius minios

žmogaus troškimus kuo geriausiai tenkina fašizmo postuluojami lūkesčiai. Reichas teigia:

Be to, mes turime žymiai daugiau liudijimų, kurie leidžia mums suprasti orgazminius žmogaus polinkius, todėl mes jau

pradėjome intuityviai suvokti, kad fašistinis misticizmas yra orgazminio geismo forma, kurią apriboja mistiniai iškraipymai bei

nuslopintas natūralus seksualumas. Seksualinės energetikos teiginiai, kurie taikomi fašizmui aptarti, šiandien yra labiau pagrįsti

nei prieš dešimtmetį.74

Tvarkingų, gebančių dirbti ir keisti pasaulį masių (ne valkatų, ne seksualinių mažumų, ne

nuskurdusiųjų ir nuskriaustųjų) siekių seksualinė-energertinė neapibrėžtis skatino ieškoti ir kurti įvairius šią

energetiką konkretizuojančius simbolius. Tokiu simboliu paprastai tampa vadas – fiureris, kuris yra

tapatinamas su tauta bei valstybe. Tačiau ne tik vadas, kiekvienas sąžiningas ir tikintis savo idėjomis fašistas

73 A. Гитлер, Mein Kampf, Москва: Русская правда, 2002, c. 8. 74 В. Райх, Психология масс и фашизм, c. 20.

84

kūnas ir drabužiai visada švarūs, pasak Frommo, nekrofiliškai tvarkingi, jis mėgsta atletiškus, trumpai

apsikirpusius jaunuolius ir sveikas, lytiškai tęsti naciją pajėgias moteris. Tokias fašisto svajones išreiškia

nacist

nčios religinės kultūros, kritiškų ir skeptiškų, kiekvieną verčiančių

ąstyti inte

inės Vokietijos skulptūros, grožinė literatūra, muzika, patvari ir ilgaamžė architektūra. Čia viskas

skaidru, aišku, neįmantru ir suprantama žmonėms. Fašizmas nemėgsta nuskriaustųjų ir pažemintųjų

psichologijos, maldingos ir atgailauja

m lektualų.

85

Propagandos analizė

Propaganda gali būti analizuojama diskursyviu, organizaciniu, strateginiu ir taktiniu, veiksmingumo,

priemonių panaudojimo požiūriais.

Propagandinio diskurso analizė remiasi tradiciniais socialinių diskursų analizės būdais ir naudojasi

hermeneutine, psichoanalitine, komparatyvistine, fenomenologine, kalbos analizės ir kitomis

etodologijomis. Ši analizė galima, jei yra surinkta paskelbtoji propagandinė medžiaga, šaltiniai (televizijos

laidų įrašai, plakatai, straipsniai, knygos, internetiniai puslapiai, renginių vaizdo įrašai ir kt.).

Organizaciniu požiūriu propaganda analizuojama atsižvelgiant į žmogiškųjų, techninių, informacinių,

įvairių technologinių, administracinių resursų panaudojimą, į VR štabų / skyrių tinklo dydį, jo dinamiką,

veiklos intensyvumą, į tarptinklines sąveikas. Šis tyrimas galimas tik tada, jei prieinama skyrių veiklos

schema, jei galima tiesiogiai stebėti skyriaus narių veiklą, vertinti jos efektyvumą.

Strateginė ir taktinė analizė remiasi puolimo ir gynybos doktrinomis, bendraisiais veiksmo planais bei

konkrečiais sprendimais. Toks tyrimas ir analizė galima, jei yra prieinama planavimo medžiaga, posėdžių

protokolai, įrašai, o ne propagandos šaltiniai.

Veiksmingumo (pragmatinė) analizė siekia įvertinti propagandinės kampanijos efektyvumą.

Priemonių panaudojimo analizė numato, išskiria atskirus analitinius pjūvius. Pavyzdžiui,

nagrinėjama, kokios antropologinės poveikio priemonės buvo panaudotos (šventiniai vakarėliai, aukojimai,

ritualai, papirkinėjimas ir pan.), arba kokios popkultūrinės priemonės buvo panaudotos (popkultūriniai

koncertai, realybės šou, populiarių kino filmų, spektaklių pristatymai ir pan.).

Kalbant apie veiksmingumo analizę, galima paminėti Gartho S. Jowetto ir Victorios O’Donnell

suformuluotą dešimties žingsnių analizės planą. Jis apima tokius veiksmus:

1) propagandinės kampanijos ideologija ir tikslas;

2) kontekstas, kuriame veikia propaganda;

3) propagandistų identifikacija;

4) propagandos organizacijos struktūra;

5) tikslinė poveikio grupė;

6) žiniasklaidos panaudojimo technikos;

7) įvairios specialiosios technikos;

8) auditorijos reakcija į įvairias technikas;

9) kontrpropaganda, jei tokia yra, ir

10) rezultatai bei įvertinimai.75

m

75 G. S. Jowett, V. O’Donnell, Propaganda and Persuasion, London: Sage Publications, 1992, p. 213.

86

Propagandinės kampanijos ideol i propagandos ideologiją, reikia rasti

iškiai formuluojamus įsitikinimus, puoselėjamas vertybes, pagrindines teorijas. Dažniausiai visa tai

išdėst

organizacija pripažįsta, laiko savo autoritetu ir jais seka. Tai gali būti

politi

nukreipti tam

tikrie

su ekonomiu, politiniu,

ekolo

mos sutartys su trečiosiomis šalimis (pavyzdžiui, Rusija

nepag odėl šios

silpny

s, ar vienas lyderis organizuoja

ę kampaniją. Propagandistų identifikacija padeda paaiškinti jų veiklos stilių, numatyti jų

kūryb

ūra. VR agentūros dažniausiai būna centralizuotos ir turi aiškią

hierar ų tinklą. Lyderis formuluoja užduotis, agentai atlieka veiksmus. Be

to, ga VR grupės: kūrybinė, analitinė, techninė, realizavimo. Kartais organizacinės

strukt s priemonės arba laikinos sutartys su žiniasklaidos priemonėmis.

Svarb tinimo tinklą. Taip pat organizacijai būdinga savitos elgesio taisyklės,

tradic ės vertybės, atitinkamas psichologinis klimatas.

ikėtų išsiaiškinti, kokie tikslai lėmė šios grupės pasirinkimą: taktiniai at

ė partnerystė ir taktinis poveikis dažniausiai būna trumpalaikis, tačiau reikalauja greito

ogija ir tikslas. Norint suprast

a

oma politinės partijos ar visuomeninio sąjūdžio programiniuose dokumentuose, fundamentaliuose

kūriniuose arba kūriniuose, kuriuos

niai, filosofiniai, religiniai, ekonominiai, rasistiniai, nacionalistiniai ir kitokio pobūdžio tekstai.

Ideologija taip pat gali būti atspindima meninėje kūryboje: romanuose, novelėse, esė, eilėraščiuose, kino

filmuose, dailės kūriniuose.

Dažniausiai propagandos tikslas yra paveikti žmonių įsitikinimus, juos mobilizuoti,

ms veiksmams. Viešiesiems ryšiams svarbu išsitekti tam tikrame legalumo kontekste, būti susijusiems

su ginama, puoselėjama struktūra, jos idealais. Tačiau kartais esminiu propagandos tikslu, pasak Goebbelso,

tampa tikslas „užkariauti mases“76.

Kontekstas, kuriame veikia propaganda. Propaganda visada susijusi

giniu, demografiniu ar kitu kontekstu, kurį privalu tinkamai įvertinti, apibrėžti šio konteksto poveikio

mastą propagandinei kampanijai. Politinius kaimyninių šalių santykius gali lemti naftos kainų kaita,

dujotiekio magistralės būklė, nepageidauja

eidauja Gruzijos stojimo į NATO, suartėjimo su Vakarais, Gruzijos yra silpna ekonomika, t

bės tapo svarbiausiomis propagandinės kampanijos prieš Gruziją kontekstas). Taip pat nereikėtų

pamiršti istorinio konteksto ir su juo susijusių prietarų, stereotipų, nuoskaudų, nostalgijos – visa tai turi

lemiamą poveikį daugelio gyventojų gyvenimo prasmės sampratai. Istorinis kontekstas gali būti suaugęs ir

su mitologija, legendomis ir pan.

Propagandistų identifikacija. Jos tikslas yra nustatyti, kokios profesionalios VR ar informacijos,

reklamos ar propagandos agentūros ar panašaus pobūdžio valstybinės įstaigo

propagandin

inį potencialą.

Propagandos organizacijos strukt

chiją, lyderį, galbūt dar ir įtikinėjim

li būti sudarytos tokios

ūros dalis yra ir sãvos žiniasklaido

u apibrėžti ir informacijos pla

ijos, kultūra, puoselėjamos vidin

Tikslinė poveikio grupė. Re

strateginiai. Taktin

76 Ten pat, p. 214.

87

atsako

ternetą, pasyvias ir interaktyvias komunikacijos priemones. Tačiau bet koks

propa

s. Goebbelsas teigė, kad „visi būdai, padedantys užkariauti mases, yra

geri“7

k visada egzistuoja laisvoje, demokratinėje rinkos visuomenėje, kur yra

apribo

lijos sąlygomis išlieka pogrindinė arba užsienio kontrpropaganda. Be to, ji gali reikštis

ir iš

a gerokai padidinami,

todėl

, o strateginė partnerystė reikalauja nuoseklaus edukacinio darbo, bendradarbiavimo, jos rezultatai

išryškėja negreit, tačiau jų pasekmės būna ilgalaikės. Bolševikų strateginis poveikio objektas ir partneris

buvo proletariatas, o įvairūs intelektualų klubai, asociacijos buvo taktinio poveikio grupės. Totalitarinė

propaganda dažniausiai auditorija laiko visą masių visuomenę.

Žiniasklaidos panaudojimo technikos. Šiuolaikinė propaganda siekia naudotis visomis technologinėmis

priemonėmis, yra labai imli technologinėms inovacijoms, mokslo pasiekimams. Propaganda naudoja gandus,

spaudą, radiją, televiziją, in

gandos pranešimas yra susijęs su ideologija bei įtikinėjimo tikslu, nepaisant to, kokios žiniasklaidos

priemonės ir technologijos bus panaudotos. Žiniasklaidos panaudojimo būdai dažniausiai priklauso nuo

finansinių resursų ir idėjų.

Įvairios specialiosios techniko7, svarbiausia, kad jie būtų pastebimi, suprantami, lengvai įsimenami, įtaigūs. Specialiosios

technologijos taiko masines poveikio priemones, žiniasklaidos monopolizaciją, įvairias šantažo priemones,

papirkinėjimą, legalų ir nelegalų lobizmą, įvairių galios simbolių distribuciją ir t. t.

Auditorijos reakcija į įvairias technikas. Pirmas reakcijos požymis yra visuomenės elgesys:

balsavimas, pirkimas, manifestacijų lankymas, didėjantis ar mažėjantis žiniasklaidos vartojimas,

savanorystės stiprėjimas ar silpnėjimas. Labai svarbu išsiaiškinti, ar auditorija supranta perduodamus

pranešimus ir kaip juos supranta. Tai galima sužinoti atliekant giluminius arba pusiau struktūruotus interviu,

Focus grupėse ir pan.

Kontrpropaganda. Ji bevei

tos monopolijų ir korporacijų teisės, kur puoselėjami laisvo žodžio principai, kur visuomenė yra

integruota į pačias įvairiausias viešąsias erdves. Kitas reikalas, kai kontrpropaganda yra specialiai

planuojama, finansuojama, centralizuota, kuri dažniausiai vyksta informacinių karų metu. Galiausiai ir

propagandos monopo

pažiūros nekaltomis formomis: anekdotais, gandais, pasyvumu, ignoravimu, ir radikelesnėmis

formomis, pavyzdžiui, sabotažu.

Rezultatai bei įvertinimai. Paprasčiausias įvertinimas: pasiekto tikslo, masto ar nesėkmės

konstatavimas. Geriausia įvertinti sėkmės ar nesėkmės mastą ir priežastis, kurios padėjo ar trukdė pasiekti

geresnių rezultatų. Turėtų būti vertinami gebėjimai, nuostatos, žinios, dalyvavimas, techninis ir finansinis

pasirengimas, pasitikėjimas ir t. t. Dažniausiai propagandiniais sumetimais skaičiai yr

svarbu gauti konfidencialius duomenis arba juos nustatyti pagal šalutinius požymius.

221. 77 Cit. iš. ten pat, p.

88

Pakeistinės mąstymo formos ir propagandos subjekto konstravimas

Slapta78 sukeisti kortas arba niekam nesukeliant įtarimo pakeisti meno kūrinį jo kopija – jau seniai

praktikuojami kortų sukčiai ir meno kūrinių padirbinėtojų veiksmai. Kortų makleris iš esmės nieko

nepadirbinėja, nefalsifikuoja pačių kortų. Jis tik daro neleistiną ir dažniausiai nepastebimą ėjimą – sukeičia

kortas. Kitaip elgiasi meno kūrinių padirbinėtojai: jie pakeičia meno kūrinį puikia jo kopija ir tuo pažeidžia

tikrovę. Tikrieji daiktai (gera kopija taip pat yra meno kūrinys) taip virsta simuliakrais. Sukčius lošėjas

nepanaikina kortų žaidimo tikrovės, nepaverčia jos simuliakrine. Jis daro nusikaltimą, neišeidamas iš

žaidimo ribų, o meno kūrinių ar pinigų padirbinėtojai destabilizuoja tikrovės struktūrines sąveikas, daugina

„tarsi“ tokius pat daiktus ir įvykius. Makleriai nelaikomi pasaulio griovėjais – jie natūrali žaidimo dalis.

Priešingai, skirtumų naikinimas, kuriuo užsiima meno kūrinių ir pinigų padirbinėtojai, visais laikais buvo

laikomas nusikaltimu, lyginamas su maru, karu, valdovų dvynių gimimu.

Panašiai nutinka ir politinio manipuliavimo atveju. Blefuojantysis yra figūra analogiška kortų

sukčiui. Blefuojantysis apsimeta turintis tai, ko turėti negali, vaidinantis įspūdį, kurio nebuvo, jis sako tai,

ko nežino. Tačiau jis nieko nepakeičia, nesukuria simuliakrinių kūnų. Propaganda ir piarai, priešingai,

vaikšto skustuvo ašmenimis, neretai ima kurti antrininkus, kartais – visą galybę antrininkų. Tai jau yra

pakeistinio sąmoningumo formavimas. Minėtieji antrininkai vietoj to, kad plėtotų savo pačių esmę, tampa

peršamo įvaizdžio, elgsenos, mąstymo būdo ir vertybių kopijuotojais, apskritai – netobulomis kopijomis.

Taigi savimonės formų pakeitimu vadintinas asmeninio patyrimo ir savimonės pakeitimas

susvetimėjusia, kontroliuojama, mimetine elgsena. Tiesa, pats pakeitimas, kaip ir pakeičiant meno kūrinį

jo kopija, gali būti vykdomas specialiai, turint merkantilinių interesų. Tokiu atveju pats individas

sąmoningai kopijuoja kolektyvines, grupines mąstymo nuostatas, vertybes ir tampa panašus į blefuojantįjį.

Tačiau tikrasis propagandos objektas / subjektas yra nesąmoningai save kaip kopiją išskleidžiantis asmuo.

Būtent jis, altuseriškąja prasme, ir yra ideologinis subjektas, neatsiliepiantis į kompleksinius ar vidinius

asmeninius impulsus ir nuolat klausiantis išorinio pareigos jausmo, su kuriuo siekia susitapatinti. Iš esmės

tokie pakeistinio sąmoningumo subjektai buvo nuoširdžiai nacistine ar komunistine ideologija, jos

herojiškais personažais tikintys asmenys.

Pakeistinės mąstymo formos, elgesio ir vertinimo schemos, jų turinys iškreipia asmeninio

sąmoningumo formas, slopina tiesioginį ryšį su transcendentaliuoju, kūrybinguoju „aš“. Jau minėta, jog

įvairiausios simbolinės mąstymo formos tiesiogiai nepriklauso nuo individo ir yra grupinės kontrolės bei

sklaidos objektas. Tačiau kiekvienas individas yra pajėgus keisti šias formas, tobulinti savo baigtinį

žodyną. Pagaliau įspūdis, jo turinys, įspūdžio temporalumas ir interpretacija yra išimtinai asmeninis 78 Šis skyrius čia perpublikuojamas iš knygos: G. Mažeikis, Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika, Šiauliai: Saulės delta, 2005, p. 262–291.

89

dalyka tirtį, s. Kai kolektyvinės, viešosios atminties fragmentai pakeičia, užgožia asmeninę egzistencinę pa

šios patirties turinį, susidaro prielaidos ideologinio subjekto sukūrimui: siekiama kontroliuoti ne tik

ideologinio mąstymo formą, bet ir jos raiškos turinį, ir situaciją-kontekstą. Atsiranda propagandos,

reklamos sukurtas ir toliau propagandą autonomiškai skleidžiantis žmogus: pakeistinio sąmoningumo

objektas / subjektas. Pakeistinio sąmoningumo objekto / subjekto paradoksas yra tas, kad propaganda

veikia savo recipientą taip, kad jis pats virstų nuolat besidauginančiu ideologiniu subjektu. Paveikti

sovietinės ar nacistinės ideologijos asmenys-objektai, vėliau patys tapdavo „tarsi“ sąmoningai

įsitikinusiais subjektais. Jiems (komunistams, nacistams, totalitarinės ideologijos skleidėjams) tas „tarsi“

neegzistuoja. Save jie suvokia kaip tikruosius ideologijos subjektus.

Kalbant apie ideologinio subjekto kūrimą, galima skirti tris informacinio ir propagandinio poveikio

pakopas.

A. Informavimo objekto. Pasirenkami informuotini objektai ir perduodamos konkrečios žinios.

Žmogus šiuo atveju tėra įtikinėjimo objektas: jis turi išklausyti informaciją, ją prisiminti, bet neprivalo su

ja susitapatinti. Dažniausiai tokio tipo informacija ne skleidžia bendruosius pasirinkimo ar vertinimo

principus, o skatina konkretų pasirinkimą. Tačiau kryptingas informavimas yra įtikinėjimo rūšis ir

propagandos prielaida. Ryškiausias propagandos kaip paprasto įtikinėjimo pavyzdys yra elementari prekių

reklama.

B. Agento arba vaidmens atlikimo. Informuotini asmenys kviečiami vaidinti tam tikrus vaidmenis,

imituoti tikėjimą, žinojimą. Informuotinas asmuo mokomas bendrųjų propagandinio mąstymo bruožų,

elgesio bei vertinimo taisyklių, kad galėtų vaidinti tikintįjį ir įtikinėti. Taip agentas įgyja tam tikrų

autonominio subjekto bruožų, bet su juo susitapatina tik laikinai. Įtikinėtojas dalyvauja interaktyvioje

komunikacijoje su įtikinėjamuoju. Tai tam tikra transakcija, kurios rezultatas priklauso nuo abiejų pusių

bendravimo sėkmės79. Tokio įtikinėjančio asmens pavyzdys yra prekybos, draudimo agentai. Jie moka

pagrindines įtikinėjimo taisykles (pirma iš jų: metodiškai giriant prekę, sukelti norą ją įsigyti dėl jos

savybių, o prekės kainą pranešti tik įsitikinus neabejotinu kliento noru ją turėti), remiasi vartotojo

psichologija, tačiau po darbo patys visu tuo, ką kalbėjo, nebūtinai turi tikėti. Panašiai elgiasi samdomi

partijų rinkiminių kampanijų organizator 80iai, politiniai konsultantai , samdomi politinių ir ekonominių

programų bei įstatų kūrėjai. Kaip agentas, „propagandistas siekia kontroliuoti informacijos srautą, veikti

viešąją nuomonę ir manipuliuoti elgesio paternais“81, tačiau jis neformuoja ideologinio subjekto, o pats

yra institucinio sisteminio formavimo objektas.

C. Ideologinių subjektų. Šie žmonės patys priima sprendimus, kaip turėtų būti plėtojama ideologija,

79 G. S. Jowett, V. O’Donnell, Propaganda and Persuasion, p. 21. 80 L. Bielinis, Rinkiminių technologijų įvadas, p. 52–55. 81 G. S. Jowett, V. O’Donnell, Propaganda and Persuasion, p. 32.

90

kokių turi būti imamasi veiksmų. Šiuo atveju jiems pateikiama ne propagandinė informacija ir ne tik

konkrečios užduotys, kurias atlikęs agentas tampa laisvas, o formuojamas tam tikras subjekto totalumas,

formuojama asmenybė, autonomiškai puoselėjanti apibrėžtą ideologiją, savarankiškai ją skleidžianti ir,

nepriklausomai nuo užduočių, propaguojanti. Panašiai svarbiausias propagandos užduotis apibūdina ir

Anthony R. Pratkanis bei Elliotas Aronsonas knygoje „Propagandos amžius“ (Age of Propaganda, 1991).

Jie aiškiai skiria įtikinėjimą ir idėjų aiškinimą, platinimą nuo propagandos, pastarajai priskirdami tokį

uždavinį:

Žodis „propaganda“ dabar įgijo masinės įtaigos arba paveikimo, manipuliuojant simboliais bei individo psichologija,

reikšmę. Propaganda yra tokia komunikacija, kurios galutinis tikslas – priversti kreipimosi recipientą siūlomą poziciją priimti

taip lengvai, lyg ši būtų jo paties.82

Formuojant propagandos ideologinį subjektą, sprendimų principai, paradigmos ir taisyklės ne

paprasčiausiai jam pranešami, o turi būti pateikti taip, kad individas juos suvoktų kaip savus, kad jie virstų

tarsi apriorinėmis jo proto, tik jam tepriklausančiomis „tarsi“ kantiškosiomis kategorijomis. Propagandos

ideologinis subjektas yra sukonstruotas kitaip negu mąstytojai, kurie plėtoja savo patirtį, intelektualinius

įsitikinimus ir įspūdžius. Propagandos subjektas aiškina tokias problemas ir vadovaujasi tokiais

įsitikinimais, kurių kilmės negali suvokti83. Ideologiniam subjektui būdingas pakeistasis mąstymas, kai

asmeniškai plėtojamos schemos, taisyklės, paradigmos, nesuvokiant jų generavimo principų. Jis yra

įtrauktas į vieną iš galimų kokios nors socialinės grupės legitimizuotų simbolinių pasaulių, kurie aprėpia

ne tik politinę, institucinę, bet ir „kasdienio gyvenimo tikrovę“84. Simbolinis pasaulis individo atžvilgiu

tuomet reiškiasi kaip norminis, kaip užtikrinantis jo asmeninį identitetą. Sąmoningumo formų pakeitimas

ir propagandinio ideologinio subjekto sukūrimas yra aukščiausias totalitarinės propagandos tikslas.

Neokantiniu požiūriu, totalitarinė propaganda iš esmės konstruoja „nesuvokiantį mąstymą“, kada

asmeninei patirčiai priklauso ne taisyklių generavimas, o jų vykdymas ir plėtra. Sąmoningumo formas

pakeisti galima tik naudojantis mąstymo eksteriorizacijos ir asmens susvetimėjimo veiksniais.

Susvetimėjimas

Susvetimėję žmogaus veiklos produktai praranda tiesioginį ryšį su žmogaus esme, tačiau išlaiko

tokio ryšio galimybę, pėdsaką, užfiksuojantį sąmoningumo formų pakeitimo aktą. Tai rodo ir 82 A. R. Pratkanis, E. Aronson, Age of Propaganda. The Everyday Use and Abuse of Persuasion, New York: W. H. Freeman and Company, 1991, p. 9. 83 Šiuo atveju skiriamas kantiškasis suvokimo tik „iš savęs“ ir „per save“ projektas nuo Marxo siūlyto suvokimo, kuris visada yra visuomeninių-gamybinių santykių, ideologijų ir institucinių pamokymų (Castoriadžio pataisa) bei taisyklių konstruktas, įgijęs autonominį statusą. Vis dėlto knygoje palaikoma nuosaiki, neokantiška pažinimo ir moralės teorija, kokią plėtoja, pavyzdžiui, Ronaldas Dworkinas (turimas omeny jo veikalas „Gyvenimo valdos: Argumentai apie abortą, eutanaziją ir individualią laisvę“ (Life’s Dominion: An Argument about Abortion, Euthanasia, and Individual Freedom, 1994)). Nors neokantinis subjektas ir yra visiškai atsakingas už savo sprendimus ir tik jis gali spręsti, vis dėlto jo „kaip jo“ apsisprendimą nulemia ir institucijų veikla. 84 P. L. Bergerer, Th. Luckmann, Socialinis tikrovės konstravimas, Vilnius: Pradai, 1999, p. 26.

91

susvetimėjusių produktų pasisavinimo bei įsisavinimo kaip išoriškos, viešosios kolektyvinės individo

esmės konstravimo procesas. Svarbūs yra abu momentai: susvetinimo / susvetimėjimo procesas bei jo

įveikimas svetimomis išorinio sąmoningumo formomis.

Nekeliamas tikslas išsamiai aptarti Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, Marxo, Weberio ar kitų

autorių susvetimėjimo koncepcijų. Veikiau šių autorių samprotavimuose norima atrasti tas sąvokas, idėjas,

kurios padėtų išryškinti sąmoningumo formų pakeitimo galimybes. Analizė pradedama nuo Hegelio

teorijos, laikytinos itin svarbia ideologijų ir manipuliavimo teorijų prielaida.

1. Hegelio paralelės

Hegelis terminą „susvetimėjimas“ / „susvetinimas“85 vartojo dvejopa prasme86.

1. Susvetimėjimas kaip individuacijos momentas. Šia prasme susvetimėjimas apibrėžiamas kaip

atsiskyrimas nuo kitų visuomenės narių ar net viso sociumo. Tai toks procesas, kurio metu asmuo kaip tam

tikra esybė atsiskiria nuo esamos betarpiškos socialinės tikrovės arba, kaip sako Hegelis, nuo socialinės

substancijos:

Taigi substancija yra dvasia, savimonę turintis savasties ir esmės vienis; tačiau kartu savastis ir esmė yra susvetimėję

tarpusavyje.87

Individuali savimonė neatpažįsta savęs kaip pasaulio, jaučiasi svetima aplinkai, bet kartu šis procesas

yra turiningo santykio tarp pasaulio ir individo prielaida. Betarpiškos, nerefleksyvios vienovės ir

susvetimėjusio individo priešpriešą įveikia racionalūs, refleksyvūs individo ir visuomenės santykiai.

Socialinis individo susvetimėjimas įveikiamas per saviugdos, kritikos ir savikritikos, socializacijos

procesus, kurių metu perimama istorinė žmonijos patirtis. Vaikas klasėje pirmiausia įsilieja į neapibrėžtą

vienovę, vėliau prasideda abipusio atstūmimo veiksmai, o galiausiai – racionalus, produktyvus

bendradarbiavimas, išsaugant abipusę interesų autonomiją. Įstojus į universitetą ir tapus studentu, ši

procedūra gali kartotis. Ji gali kartotis ir vėliau, t. y. visose socializacijos pakopose. Tokio tipo

susvetimėjimai yra neišvengiamas individo ir visuomenės santykių raidos rezultatas, būtinas tolesnių ryšių

elementas. Susvetimėjimą kaip individuaciją lydi įtampa, frustracija.

ymas“, „išsižadėjimas“, „susvetinimas“), Veräusserung („susvetinimas“, „pardavimas“, „perleidimas“).

85 Hegelis sąvoką „susvetimėjimas“ / „susvetinimas“ išreiškia tokiais žodžiais: Entfremdung („susvetimėjimas“, „atitolinimas“), Entäusserung („atsisakTerminas „susvetimėjimas“ šioje knygoje bus vartojamas tada, kai daiktas, pažinimo principas, asmens saviprata susvetimėja (sichentfremden) nepriklausomai nuo individo ketinimų, dėl bendresnių, visuomeninių arba mastymo raidos priežasčių. Terminu „susvetinimas“ bus vadinamas sąmoningesnis atitolinimo veiksmas, kai kas nors prievartos būdu specialiai atstumiamas ir taip paskelbiamas svetimu. Nors dažniausiai ir susvetinimas, ir susvetimėjimas yra sutampantys procesai. 86 Šis dvilypumas analizuotas: F. Johnson, „Alienation: Concept, Term and Word“, Alienation: Concept, Term, and Meanings, New York: Seminar Press, 1973, p. 27–51. 87 G. W. F. Hegel, Dvasios fenomenologija, Vilnius: Pradai, 1997, p. 360.

92

Susvetimėjimą kaip individuacijos procesą aiškino ir egzistencialistai Sørenas Kierkegaardas bei

Alberas Camus: atitolinimas vyksta tarp žmogaus ir institucinių žinojimo formų, kurios užgožia,

determinuoja asmeninę patirtį. Institucionalizuotas, iracionalaus pasitikėjimo reikalaujančias žinias

pavadinus stabais, susvetimėjimas laikomas išsivadavimo nuo stabų procesu, kritinio mąstymo formavimo

prielaida. Europos istorija kaip tik ir yra ryškus stabų kūrimo, kaupimo ir apsivalymo nuo jų procesas.

Dažniausiai stabai griaunami per karus, revoliucijas, kurių pretekstas dažniausiai būdavo įvairūs

simboliniai konfliktai. Karai, revoliucijos pasireiškia kaip išsivadavimo nuo stabų, kaip skirtingų

simbolinių pasaulių konfliktų neutralizavimo veiksmas. Institucinis, ideologinis žinojimas monopolizavo

prasmingumo predikavimą. Štai kodėl, norėdami pabrėžti asmeninės egzistencinės patirties ir

apsisp absurdu. Jis yra rendimo svarbą, iš pradžių Kierkegaardas, paskui ir Levas Šestovas Dievą vadina

absurdas, nes neatitinka kolektyvinių, institucinių žinojimo stabų. Vėliau Camus, aiškindamas žmogaus

esmę kaip egzistencinį, asmeninį laisvės patyrimą, absurdu pavadina laisvę, nes ji neatitinka stabų

reikalavimų, yra anapus legitimizuotų tiesos diskursų. Tačiau toks absurdo žmogus, atkovojęs asmeninės

egzistencinės patirties ir atminties teritoriją arba lieka vienišas, arba privalo užmegzti ryšius su stabų

pasauliu. Kita vertus, toks racionalaus ryšio atkūrimas yra kitos pakopos bendravimas ir pažinimas nei

pirminis betarpiškas pasitikėjimo ryšys.

2. Susvetinimas kaip prievartinis išstūmimas. Ši hėgeliška termino „susvetinimas“ reikšmė žymi

prievartinį veiksmą, kai kas nors paverčiamas svetimu, t. y. išstūmimą, prievartinį žmogaus teisių atėmimą

arba jų savanorišką atidavimą kam nors kitam. Šis procesas tiesiogiai nepriklauso nuo individuacijos eigos

ir yra susijęs su suišorišorinimo, at ūmimo bei pasisavinimo procedūromis. Kalbant apie prievartinį st

susvetinimą ir pasisavinimą, turima omenyje:

a) vergo ir pono, darbininko ir kapitalisto88 situacija;

b) gamybos produkto susvetinimo veiksmas;

c) bendrųjų žinojimo principų susvetimėjimas.

Svarstant apie vergo / darbininko darbo ir jo esmės susvetinimą / susvetimėjimą, supriešinamos

vergo ir pono situacijos. Ponas laiko vergą ir jo atliktą darbą savo nuosavybe, savo esmės momentu, o pati

vergo situacija implikuoja prievartinį jo sukuriamų produktų bei išorinių jo valios apraiškų susvetinimą.

Vergo susikurtas pasaulis, jo paties išorinės, regimosios esmės formos susvetimėja jo paties atžvilgiu.

Tokiu būdu prieš akis turint klasikinį vergvaldžio modelį vergvaldžio esmės raida, plėtra įsivaizduojama

kaip permanentinis vergo esmės realizacijos susvetinimas bei nusavinimas. Galiausiai, anot Hegelio,

vergvaldys tampa visiškai priklausomas nuo vergo. Tačiau tai nėra vergijos santykių įveikimo forma, nes

ir geriausias vergas, kiek jis bevaldytų savo poną, neaprėpia vergovinių santykių visumos. Jis gali įveikti

88 Hegelis studijavo pramoninį perversmą Anglijoje, studijavo Adamo Smitho raštus, o skaitydamas Jenoje „Realios filosofijos“ kursą (1805–1806) analizavo kapitalistinį darbo susvetimėjimo procesą.

93

šiuos santykius tik įgydamas, ugdydamas abstrakčią, negatyvią proto laisvės kaip savo esmės sampratą.

Šie susvetinimu ir sąmoningumo pakeitimu paremti pono ir vergo santykiai įveikiami per stoikų

filosofijoje išplėtotą abstrakčios, negatyvios laisvės formą:

Stoikų filosofijoje pripažįstama laisvė kaip negatyvus abstrahavimosi nuo egzistencijos momentas; tatai yra tam tikras

savarankiškumas, kuris geba visko atsisakyti, bet šis savarankiškumas nėra tuščias pasyvumas ir beviltiškumas, toks, iš kurio

būtų galima viską atimti, o jis pats savanoriškai visko gali atsisakyti ir dėl to neprarasti savo esmės, nes ta esmė yra paprastas

protingumas, gryna savo paties mintis.89

Taip vergo arba pono savimonė įveikia „savąją kitabūtį“, „įsitikina savo esmės tikrumu“ bei

„išlaisvina kitą“90. Hegelio pabrėžtas vergovinių santykių įveikimo momentas – stoiška savimonės laisvė –

išlaisvina abstrakčią individo savimonę, tačiau nepanaikina vergovinių santykių visumos, žmogaus

socialiai neišlaisvina.

Vergo ir pono susvetimėjimo situacija yra būtinas sąmoningumo raidos, laisvėjimo momentas.

Tačiau ši susvetimėjimo forma ontogenezės atveju neturi būti patiriama aktualiai, ji gali būti įsisavinta

kaip jau įveikta forma, kaip istorinio proceso išmanymas, kaip jo studijos.

Kiek kitaip Hegelis nagrinėja daiktų, gamybos produktų susvetinimą. Be gamybos, kūrybos produktų

susvetinimo, be savo esmės išorinio momento neigimo negalimi santykiai su kitu. Tai yra ekonominių

ryšių prielaida. Susvetinimas sukuria prielaidas idėjų „sudaik-tėjimui“, įgalina įveikti fetišizmą bei sudaro

sąlygas prekių mainams ir prekybai. Hegelis teigia:

Aš galiu atitolinti nuo savęs [mich entäußern] savo nuosavybę, ir ji mano laisva valia gali tapti kito nuosavybe.91

Prekių mainai galimi tik todėl, kad įmanoma atitolinti darbo kaip darbininko esmės, jo jėgų ir

gabum hie des Rechts, 1821) Hegelis pastebi, kad ų išorinę išraišką. „Teisės filosofijoje“ (Philosop

susve ad jis yra susijęs su gamintojo valia ir kad ši valia yra timinti gamybos produktą galima tik todėl, k

gami išoriškumas. Gamybos procese valia reiškiasi kaip ntojo dalis, tačiau kaip daikto dalis ši valia yra

savo pačios apribojimas konkrečiu rezultatu.

Gamybos produktas, daiktas yra išorinė valios realizacija, ir šis išoriškumas yra susvetinimo

pagrindas92. Todėl produkto susvetinimas – normalus procesas, kuriame valia įveikia savo laikiną

89 G. W. F. Hegel, Filosofijos istorijos paskaitos, t. 2, Vilnius: Alma littera, 2000, p. 266. 90 G. W. F. Hegel, Dvasios fenomenologija, p. 155. 91 Г. В. Ф. Гегель, Paбoты pазных лет, т. 2, Москва: Издательство социально-экономической литературы, 1977, c. 41. 92 Hegelis skiria susvetinimą kaip atsižadėjimą, atsisakymą (Entäusserung) nuo išoriškumo (Äußerliches): „Aš galiu susvetiminti [atsižadėti, atsisakyti] savo nuosavybę […], bet tik tiek, kiek daiktas savo prigimtimi yra kažkas išoriška“ („Meines Eigentums kann ich mich entäußern […], aber nur insofern die Sache ihrer Natur nach ein Äuserliches ist“) (G. W. F. Hegel, Grundlinien der Philosophie des Rechts oder Naterrecht und Staatswissenschaft im Grundrisse, Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 1976, S. 140). Loretos Anilionytės vertimas: „Aš galiu suišorinti savo nuosavybę […], bet tik tiek, kiek daiktas savo prigimtimi yra šis tas išoriško“ (G. W. F. Hegel, Teisės filosofijos apmatai, Vilnius: Mintis, 2000, p. 132). Kaip matome, šiame vertime yra

. W. F. Hegel, The Philosophy of Right, Great Books of

„suišorinamas išoriškumas“, todėl šio veiksmo prasmė pasidaro ne visai aiški. Vertimas į anglų kalbą: „The reason I can alienatemy property […] is that it is mine only in so far as I put my will into it“ (G

94

ribotumą (virtusį produktu) ir vėl remiasi bendraisiais principais, galia spręsti bei pirminiu neapibrėžtu

totalumu. Būtent tai apsaugo individą nuo asmenybės susiskaidymo, įgalina normalią komunikaciją

(dovanų teikimas, prekyba), kuri negriauna psichikos ar sąmoningumo. Daikto susvetinimas – tai pagaliau

ir pripažinimas, kad mano valia, energija, gabumai nepriklauso pagamintam daiktui, nors šis ir yra jų

išorinė realizacija. Šitaip valios ir sąmoningumo produktai yra susvetinami ir tampa kuo kita. Hegelio

nuomone, pozityvus susvetinimas yra susijęs ir su išorinių gėrybių (daiktų), ir su ribotu savo galių

atitolinimu. Ribota galia, jėga yra mūsų visos jėgos arba galios natūrali išorinė išraiška (apibrėžtis).

Gamindami produktą, pavargstame, išeikvojame, atitoliname ribotą savo galios dalį. Tai normalus

veiksmas. Kūrybos produktai yra konkretūs dvasios veiklos rezultatai ir sykiu dvasios darbo apribojimai.

Būtent šis konkrečiomis formomis apribotas kūrybingumas, dvasingumas gali susvetimėti, būti parduotas

ir pasisavintas. Apibrėžtas vieno žmogaus dvasios ir kūno veiklumas (paprastai: metodas, technologija),

suformuluoti elgesio arba moralinio vertinimo principai gali būti pasisavinti kito asmens. Tai antroji,

prievartinė Hegelio išskirta susvetimėjimo forma. Visų apibrėžtų valios formų, tačiau ne vidinių formų, ne

transcendentalaus „aš“, susvetimėjimas (vergo, baudžiauninko situacija) reiškia asmenybės sudaiktėjimą.

„Aš“ (pavyzdžiui, vergo) yra suišorinamas. Taip atsitinka ir su konkrečiomis, išoriškai suformuluotomis

laisvės formomis, viešai apibrėžtomis mąstymo bei elgesio taisyklėmis. Jos taip pat sudaiktėja,

susvetimėja.

Pozityvus susvetinimo proceso apmąstymas leido Hegeliui šį susvetinimo ir jo įveikimo procesą

paversti esminiu dvasios judėjimo komponentu. Kiekvienas dvasios raidos momentas yra susijęs arba su

tam tikra susvetinimo, arba su didesnio suartėjimo, stipresnės sintezės pakopa. Taip kalbėdamas apie

žmogaus atsiskyrimą nuo gamtos, Hegelis pažymi, kad kultūra (Bildung) ya dvasios susvetimėjimo savo

pačios atžvilgiu pagrindinė forma. Tikėjimo ir religijos susvetinimas reiškė Apšvietos (Aufklärung)

pradžią bei progreso idėjų plėtrą. Nuo tada dvasia sąmoningai siekia savo tąsos, raidos, tuo tikslu

išnaudoja gamtą ir atstumia, pažaboja nepažintas savo dalis. Tačiau Hegelis pastebi, kad toks Apšvietos

projektas vis dar yra pažymėtas esminio skilimo, kai Pasaulio dvasia vis dar savęs neatpažįsta, o gamta ir

jos perdirbimas (gamyba) dar nėra traktuojami kaip būtinos dvasios raiškos priemonės.

2. Marxo paralelės

Marxas nediskutavo apie dvejopą Hegelio susvetimėjimo sampratą (kaip apie permanentinį

individuacijos momentą ir kaip prievartinį esmės susvetinimą), jis nagrinėjo susvetinimą / susvetimėjimą

kaip prievartinį, neigiamą momentą, tuo lyg pratęsdamas Hegelio samprotavimus apie kultūrą ir gamybą.

the Western World, vol. 46, Encyclopedia Britanica, 1952, p. 28). Angliškame vertime „susvetinimas“ galimas tik esant valios „suišorinimui“ per nuosavybės formą. Rusiškuose vertimuose taip pat išlaikomas „susvetinimo“ ir „išoriškumo“ supriešinimas.

95

Marxas atkreipė dėmesį, jog kapitalizmas, kaip sistema, plėtojasi taip, kad garantuotų maksimalų

darbininko esmės susvetimėjimą ir užtikrintų šio proceso nenutrūkstamumą. Susvetimėjimas Marxui

reiškia tai, kad žmogus nebeatpažįstą savęs kaip principų, kaip veiklos šaltinio, kaip kūrybos ištakos, o

pasaulį suvokia kaip svetimą. Susvetimėjusio žmogaus atveju Majos šydas maksimaliai uždengia protą, o

asmeninio su(si)vokimo prielaidos skendi neperregimoje tamsoje. Marxas, tęsdamas Hegelio tradiciją, vis

dėlto neplėtoja išoriškumo ir vidujybės dialektikos, nenagrinėja dvasios fenomenologijos. Jis

susvetimėjimą aiškina socialiniu-gamybiniu požiūriu, t. y. kaip visuomenės ir žmogaus kūrimo bei

reprodukavimo procesą. Marxas išskiria penkias susvetimėjimo rūšis:

1. Žmogaus veiklos susvetinimas jo paties atžvilgiu. Darbininkas po gamybos proceso išeina nieko

nauja neįsisavinęs, vien tik išeikvojęs savo jėgas. Dėl šios priežasties jis nesijaučia esąs savo darbo

šeimininkas, jis susvetimėja savo paties veiklai.

2. Darbo salygų susvetinimas gamybos proceso atžvilgiu. Perėjimą nuo darbo produktų prie gamybos

proceso Marxas apibrėžia teiginiu: „Tiesioginis darbo santykis su savo produktais yra darbininko santykis

su savo gamybos objektais“93. Marxui kapitalistinė gamyba yra „aktyvus susvetinimas, veiklos

susvetinimas, susvetinimo veikla“94. Industrinėje visuomenėje dominuojančiu tikrovės produkavimo ir

reprodukavimo būdu laikytina stambi serijinė arba masinė gamyba. Būtent ji užtikrina nenutrūkstamą

suišorinimo ir susvetinimo procesą. Kapitalizmą lydi ne tik permanentinis mokslo virtimas gamyba, bet ir

mokslo, kaip žmogaus dvasingumo, susvetinimas:

[Kapitalistinė sistema] atima [entfremden, susvetimina – G. M.] darbui jo turinį, atima darbininkui dvasines darbo

proceso galias tuo mastu, kuriuo mokslas įeina į darbo procesą, kaip savarankiška jėga; jos iškraipo sąlygas, kuriomis

darbininkas dirba, pajungia jį darbo proceso metu kuo smulkmeniškiausiam, šlykščiam despotizmui, visą jo gyvenimo laiką

paverčia darbo laiku…95

3. Darbo produkto susvetinimas samdomojo darbininko atžvilgiu. Marxas pastebi, kad kapitalizmo

sąlygomis „darbas gamina ne tik prekes; jis gamina save patį ir darbininką kaip prekę“96 ir ši prekė

(daiktas, darbas, darbininkas) reiškiasi „kaip svetima esmė, kaip nuo gamintojo nepriklausoma jėga“97.

Marxas darbo produkto susvetinimą aiškina kaip paties „darbininko susvetimėjimą savo produkto

93 K. Marksas, Ankstyvieji filosofijos raštai, Vilnius: Mintis, 1986, p. 361. 94 Ten pat, p. 362. 95 K. Marksas, Kapitalas. Politinės ekonomijos kritika, t. 1, Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, p. 576. Šiame lietuviškame „Kapitalo“ leidime verčiama „atima“, tačiau originale vartojamas terminas „susvetimina“: „entfremden ihm die geistigen Potenzen des Arbeittsprozesses“ (K. Marx, Das Kapital. Kritik der politischen Ökonomie, Bd. 1, Berlin: Dietz Verlag, 1962, S. 674). Angliškame vertime taip pat vartojamas terminas „susvetiminimas“: „they [capitalists] estrange from him the intellectual potentialities of the labour-process in the same proportion as science is incorporated in it as an independent power; they distort the conditions under which he works, subject him during the labour-process to a despotism the more hateful for its meanness; they transform his life-time into working-time“ (K. Marx, Capital. A Critique of Political Economy, vol. 1, London: Penguin Books in association with New Left Review, 1990, p. 799). Rusiškas vertimo variantas analogiškas angliškam. 96 K. Marksas, Ankstyvieji filosofijos raštai, p. 359. 97 Ten pat.

96

atžvilgiu“98, tačiau susvetinimą sutapatina su išorine esatimi: „jo darbas tampa daiktu, išorine esatimi“99.

Šioje knygoje laikomasi kitokios nuostatos – suišorinimas skiriamas nuo susvetimėjimo. Valios, mūsų

mąstymo gebėjimų suišorinimas anaiptol dar nereiškia nei produkto susvetinimo, nei jo kūrėjo

susvetimėjimo savo paties atžvilgiu. Priešingai, daikto pavidalu „suišorinta“ valia, proto gebėjimai ir toliau

gali būti traktuojami kaip žmogaus esmės elementai. Susvetinimas yra kitas žingsnis, kai suišorinta esmė

yra atitolinama ir traktuojama nebe kaip žmogaus vientisos esmės dalis.

4. Socialinių institucijų ir teisės bei moralės normų susvetinimas dirbančiųjų atžvilgiu. Pilietinė

pareiga, patriotizmas, etikos ir etiketo reikalavimai, kylantys iš institucijos, suvokiami kaip išorinė

prievarta, kaip kažkas svetima, ko, pasitaikius pirmai progai, reikia atsikratyti.

5. Ideologijos susvetinimas žmonių, kaip rūšies, gyvenimo atžvilgiu. „Tas darbas rūšies gyvenimą

žmogui paverčia individo gyvenimo priemone“100. Nesąmoninga žmogaus dalis yra gamta, kurios

produktai palaiko jo egzistenciją, sudaro substancinį kūniško ir dvasinio augimo pagrindą. Taip pat

žmogaus dalis yra istorinė patirtis, kurią perimdamas bei plėtodamas individas formuoja save kaip

mąstančią ir sprendžiančią būtybę. Susvetimėjimo procesas atitolina gamtą ir istorinį patyrimą kaip

neesminius elementus ir šitaip iš esmės pažeidžia asmenybę. Darbas, gamybos procesas yra svarbiausia

žmogų reprodukuojanti veikla. Gamyba, kūryba žmogų reprodukuoja kaip mąstančią, prasmes suvokiančią

būtybę. Marxas rašo: „Gyvenimo veiklos būde glūdi visas kurios nors species charakteris. Pats gyvenimas

yra tik gyvenimo priemonė“101. O kai ideologija, kultūra, politika susvetinama žmonių gyvenimo

atžvilgiu, pats gyvenimas nuskursta, subarbariškėja. Nes jei mitas, religija laikomi ideologijos formomis,

kaip kad darė Marxas, tada visų ideologijų susvetinimas dirbančiųjų klasės požiūriu reiškia tai, kad ši klasė

pradės griauti civilizaciją. Šias Marxo išvadas apie ideologijos susvetinimą gyvenimui galima

ekstrapoliuoti masių kultūros kritikams, atskleidusiems anticivilizacinę, destruktyvią masių troškimų

prigimtį.

Darbo, gamybos ir rūšies susvetimėjimo procesai įgalina atitolinimą, svetimumą ir net priešiškumą

kaip socialinės sistemos dalį. Kita vertus, taip darbininkas kuria pasaulį „sau“ (be hėgeliškų pasaulių

„savaime“ ir „savyje“), plėtoja išoriškumo formas, jas reprodukuoja, užtikrina suišorintų formų mainus ir

tokiu būdu pats sudaro maksimalias galimybes manipuliuoti dirbtinai kuriamu sąmoningumu. Būtent

gamybinis suišorinimas ir yra propagandų epochos pradžia, propagandų, kurios siekia sukurti

autonomiškus agentus ir vidujybės neturinčius ideologijų subjektus. Marxas pastebi, kad tai, ar darbininkas

jaučiasi, ar nesijaučia gerai, nėra esminis susvetimėjimo požymis. Gera savijauta gali būti propagandos,

įtaigos, manipuliavimo rezultatas. Svarbiausia, kad sukurtasis produktas nepriklauso asmens es

mei,

98 Ten pat, p. 360. 99 Ten pat. 100 Ten pat, p. 364. 101 Ten pat, p. 394.

97

neužtikrina asmens būties plėtros, kuri taip pat garantuotų ir valstybinių institucijų, ir valstybės sąmoningą

plėtrą. Tačiau tai, ką siūlė Marxas ir marksistai vietoje susvetinimo – racionalaus planavimo ekonomiką,

tai tiesiog pasirodė neįmanoma. Žmogaus įgeidžiai, jo fantazijos, identitetų kaita, poreikių mutacijos

nepasiduoda racionaliam, loginiam apibūdinimui, o planinė ekonomika tokius susvetinimo santykius dar

labiau iškreipia. Pati planinė ekonomika virsta tokiu išoriškumo patenkinimu, kai, nesant jokių

„vidujybės“ poreikių, galima sukurti iliuzinę gerovę. Būtent tokį darbininko ir sistemos prototipą aprašė

George’as Orwellas romane „1984-ieji“ (Nineteen Eighty-Four, 1949).

3. Neomarksizmo paralelės

Šiame poskyryje apsiribojama tų neomarksizmo teorijų aptarimu, kurios nagrinėja subjekto,

ideologijos bei institucijų santykį su susvetimėjimo procesu.

Subjekto interpeliacija ir propaganda. Ideologinio subjekto kūrimas, Louiso Althusserio žodžiais

tariant, yra tokia subjekto, kaip individo, interpeliacija, kai ne individas konstruoja ideologiją kaip objektą,

o ideologija konstituoja jį kaip veikiantįjį subjektą:

Aš teigiu, kad subjekto kategorija yra konstitutyvi visoms ideologijoms, bet kartu nedelsdamas pažymiu, kad subjekto

kategorija yra sudedamoji visų ideologijų dalis, o visų ideologijų funkcija (kuri jas apibrėžia) yra konkretaus individo,

kaip subjekto, konstitucija [constituting].102

Althusseris turi omenyje, kad gamyba, kaip visos visuomenės produkcija ir reprodukcija, implikuoja

tuos gamybinius santykius, kurių išraiška yra konkrečios ideologijos. Kartu ši gamyba ir ją

reprezentuojanti ideologija užtikrina tokio mąstymo ir įgūdžių subjekto reprodukciją, kokį konstruoja

ideologija. Šioje knygoje, priešingai nei Althusserio teorijoje, kiekvienas subjektas nėra laikomas

interpeliuotu, arba ideologiniu, konstruktu. Yra skiriamas transcendentalus subjektas (arba asmuo) ir

ideologinis konstruktas. Pirmojo sprendimai yra autonomiški ir remiasi tik jo paties, kaip individo,

asmenine egzistencine patirtimi bei autonomišku mąstymu, o antrojo sprendimai yra nulemti institucijų,

formalizuotų žinių, elgesio taisyklių. Šioje knygoje laikomasi nuosaikios pozicijos: teigiama, kad tik šių

dviejų tipų žinojimo, racionalaus prado ir iracionalaus prado (juo čia laikomas institucinis žinojimas)

dermė, protingas balansas gali užtikrinti palankiausią individo ir visuomenės raidos modelį.

Paprastai ideologija apibūdinama kaip tam tikra sunorminta, neretai institucionalizuota sistema,

siekianti manipuliuoti žmonių veiksmais bei mąstymu, mobilizuoti juos. Pavyzdžiui, Eugenas Lembergas

teigia, kad ideologija yra „vertybių ir normų sistema, kuri skatina individą, socialines grupes bei

visuomenę, suteikia jiems galimybes veikti, vadinasi, gyventi“103. Tai reiškia, kad ideologiniu subjektu

102 L. Althusser, „Ideology and State“, L. Althusser, Essays on Ideology, New York: Verso, 1971, p. 45. 103 B. Lemberg, Ideologie und Gesellschaft. Eine Theorie der ideologischen Systeme, ihrer Struktur und Funktion, Stuttgard: Kohlhammer, 1974, S. 34.

98

vadintinas „vertybių ir normų sistemos“ sukonstruotas (konstituotas) individas. Lembergas pabrėžia, kad

efektyviai funkcionuojančios ideologijos rodo visuomenės brandumą, potencialumą mobilizuotis. Tačiau,

mūsų manymu, visuomenės brandumas aiškintinas kaip imlumas modulinei modernizacijai, kaip

gebėjimas išmokti ir atlikti maksimalų vaidmenų skaičių. Martinas Seligeris tvirtina, kad „ideologija yra į

veiklumą orientuotas mąstymo tipas – tai toks mąstymas, kuris siekia vadovauti politiniams veiksmams ir

juos pateisinti“104. Šiuo atveju ideologija nagrinėjama kaip galia vadovauti institucinių normų bei vertybių

sistemų „sukonstruotiems“ žmonėms.

Goebbelso sukurta ir vadovaujama propagandos105 ministerija ne paprasčiausiai aiškino

nacionalsocialistines idėjas, bet sistemingai kūrė naująjį nacionalsocialistą „ariją“ ir naudojosi ideologine

retorika kaip galios manipuliuoti instrumentu. Sovietinė propaganda ne paprasčiausiai plėtojo komunizmo

ideologiją, bet sistemingai kūrė totalitarinį subjektą, kurį romantiškai vadino znamienosiec. Taigi vienu

svarbiausių ideologinio subjekto konstravimo mechanizmų ir laikytina propaganda. Iki XIX a. pabaigos

ideologinių kovų, iki pirmųjų socinterno suvažiavimų propaganda neturėjo atvirų subjekto konstravimo

užmačių ir apsiribodavo įtikinėjimu bei agentų rengimu. Tačiau tai nereiškia, kad iki XIX a. nebuvo

naujojo žmogaus kūrimo precedentų ir atitinkamų programų. Pirmąja pozityvia, tačiau dar neideologine

na s ujojo žmogaus kūrimo programa laikyčiau Renesanso studia humanitatis antropocentrinį projektą. Kita

pa ginė kosmo (Johnas Colletas), naujos valstybės (Thomo More’o vyzdys: Oksfordo neoplatonikų reli

„Utopija“, 1516) ir naujo žmogaus (Erazmo Roterdamiečio „Krikščioniško kario ginklas“ (Enchiridion

militis Christiani, 1502)) idėjos ir bandymas jas realizuoti. Kontrreformacinė propaganda ir dekartiškoji

epistemologinė revoliucija tik išplėtojo šias tendencijas. Marxas tikėjosi įveikti ilgalaikį istorinį darbo, ga-

mybos ir rūšies susvetimėjimą106, mokslo ir praktikos atskyrimą pateikdamas komunizmą kaip esmės

plėtros epochą.

Institucinis susvetimėjimas. Susvetimėjimo sąlygos egzistuoja socialiniame pasaulyje, o jų išorinis,

regimasis pagrindas yra įvairių institucijų veikla (psichoanalizė vėliau apribos institucijų įtakos teoriją).

Cornelius Castoriadis, komentuodamas Marxo susvetimėjimo teoriją, pastebi:

Susvetimėjimas atsiskleidžia kaip institucinis veiksmas, bet kokiu atveju kaip institucijų (šis žodis čia suprantamas

plačiausia prasme, taip pat ir realių gamybinių santykių prasme) stipriai sąlygojamas procesas.107

Susvetimėjimo institucialumas pasireiškia dviem būdais:

1. Institucijos realizuoja susvetinimą tiek, „kiek jos išreiškia ir sankcionuoja klasinę struktūrą,

104 M. Seliger, Ideology and Politics, London: Free Press, 1976, p. 15–16. 105 Nors pirmasis dokumentas, kuriame pavartotas terminas „propaganda“, kaip minėta, yra datuojamas 1622 m., kai popiežius Grigalius XV sukūrė Sacra Congregatio de Propaganda Fide (Tikėjimo propagavimo švenčiausioji taryba). Vis dėlto tikrąją galią propagandos praktika įgavo tik XX a. Prie to daug prisidėjo, svarbius propagandos principus suformulavo Goebbelsas. 106 C. Castoriadis, The Imaginary Institution of Society, Oxford: Polity Press, 1997, p. 66. 107 Ten pat, p. 109.

99

bendriausią antagonistinį visuomenės suskirstymą ir jį atitinkančią vienos kokios nors socialinės

kategorijos galią visumai“108.

2. Nepriklausomai nuo klasinio, ypač antagonistinio visuomenės pasiskirstymo. Visuomenės

susiskaidymą, susvetimėjimą realizuoja, įtvirtina pačios institucijos. Institucinis susvetimėjimas yra

neišvengiama visuomenės savivaldos forma, tad reikėtų kalbėti ne apie susvetinimo panaikinimą, bet apie

institucijų veiklos kontrolę.

Castoriadis rašo:

Institucija yra socialiai sankcionuotas, simbolinis tinklas, kuriame unkcionalūs komponentai ir vaizduotės komponentai f

derinami įvairiomis proporcijomis bei ryšiais. Susvetimėjimas prasideda tada, kada įsivaizduojamas institucijos momentas

tampa autonomiškas ir dominuojantis, o tai ir skatina institucijos autonomizaciją bei dominavimą visuomenės atžvilgiu.109

Šis vaizduotės įgalintas (imaginatyvus) susvetimėjimas ir autonomiškas susvetimėjusio prado

egzistavimas yra tai, ką Marxas vadino „paverstine forma“.

Marxo paverstinės formos koncepcija

Žmogaus mąstymas realizuojamas ne tik tikrovės daiktus žyminčiais ženklais, bet ir žmonių

santykius tarsi įkūnijančiais simboliais arba, anot Marxo, paverstinėmis formomis (verwandelten Form)110.

Kiekvienai epochai būdingi vis kitokie religiniai, finansiniai, seksualiniai, kariniai, politiniai santykiai.

Ypatingą vietą tarp jų užima gamybiniai santykiai. Kasdienis žmogaus mąstymas, tiesioginių rūpesčių

sfera, pragmatiniai interesai, pagaliau sudėtingi kompleksiniai ryšiai verčia gamybinuis santykius

vaizduoti kaip simbolius, nepriklausančius nuo mūsų. Šie simboliai – santykių sąveikų pilnatys – tarsi

įgyja autonominę savo raidos logiką, nesusijusia su konkrečių žmonių veikla. Tokiems simboliams,

įkūnytoms sąveikų pilnatims, būdingi bruožai: žinojimo ir objekto sutapatinimas, sinkretizmas,

108 Ten pat. 109 Ten pat, p. 132. 110 Ma

vo verčiamas taip: „pakeistinė ą verwandelten Form siejo būtent

ė ikalo skyrių: Verwandlung von Wert resp. Preis der Arbeit omie, Bd. 1, S. 557), kuris į lietuvių kalbą buvo išverstkritikakaip „sukeitimo“ sinonimą, verwandelten Form šioje knygoje verčiama taip: „paverstinė forma“. Terminu „pakeitimas“ akcentuojama ne transformacija, o sukeitimo aktas. Marxas terminą „paverstumas“ sinonimiškai keitė terminais „iškreiptumas“,

iai kaip ir „paverstinis“, tačiau ir kalbiniu, ir prasminiu

yryje pinigų regimybę, o tik pažymi

os tolydų virsmą (be jokių stebuklų ar fetišizmų) visuotine santykine prekių vertės forma.

rxas terminą verwandelten Form vartoja, pavyzdžiui, aptardamas regimąjį darbo jėgos ir vertės santykį su atlyginimu (K. Marx, Das Kapital. Kritik der politischen Ökonomie, Bd. 1, S. 561). Į lietuvių kalbą šis terminas buforma“ (K. Marksas, Kapitalas. Politinės ekonomijos kritika, t. 1, p. 478). Tačiau Marxas terminsu vert s „virtimais“, o ne su „pakeitimais“. Taip jis pavadino ir vieną savo ve

skraft in Arbeitslohn (K. Marx, Das Kapital. Kritik der politischen Ökonas „Darbo jėgos vertės, atitinkamai ir jos kainos, virtimas darbo užmokesčiu“ (K. Marksas, Kapitalas. Politinės ekonomijos , t. 1, p. 475). Turint omenyje tai, kad Marxas abiem atvejais kalba apie virsmo procesą, ir vartojant terminą „pakeitimas“

„menamoji forma“. Pastebėtina, kad terminą „pakeistinis“ jis vartojo panašpožiūriu juos skyrė. Pavyzdžiui, vieną „Kapitalo“ poskyrį jis pavadino Veränderten Charakter der Form (K. Marx, Das Kapital. Kritik der politischen Ökonomie, Bd. 1, S. 79), kuris į lietuvių kalbą buvo verčiamas pasitelkiant terminą „pakeistumas“: „Pakeistinis vertės formos pobūdis“ (K. Marksas, Kapitalas. Politinės ekonomijos kritika, t. 1, p. 65). Tačiau šiame poskMarxas dar nekalba apie transformuotą, autonomiškumą įgijusią darbo vertės, kainos arba išplėstinės vertės form

100

izomorfizmas, fetišizmo ir animizmo tendencijos. Kaip paverstinės formos pavyzdį Marxas nagrinėja

prekės ir darbo vertės virtimus autonominiais, menamais, iškreiptais pavidalais:

Išsireiškime „darbo vertė“ vertės sąvoka ne tiktai visiškai išnyksta bei ir pavirsta savo priešybe. Tai toks pal menamasis

išsireiškimas [ein imaginarer Ausdruck], kaip, pavyzdžiui, žemės vertė. Bet tokie menamieji išsireiškimai kyla iš pačių

gamybinių santykių. Tai – kategorijos, taikomos tikrovinių santykių pasireiškimo formoms. Kad daiktai pasireikšdami dažnai

gali atrodyti iškreiptu pavidalu, – tai yra pripažinta visuose moksluose, išskyrus politinę ekonomiją.111

Marxas, nagrinėdamas prekinės vertės formos virtimą pinigine forma, pastebi, kad paverstinė forma

įgyja vidinę savo raidos logiką, iš dalies nepriklausančią nuo prekės vertės formavimo gamybinės logikos.

Paverstinė forma pati gali lemti ir konkrečios prekės, ir pinigų mainomąją vertę. Pinigai kaip paverstinė

forma, kaip simbolis-fetišas įgyja sinkretizmo bruožų ir išreiškia visą kompleksą gamybinių, politinių,

kartais net religinių santykių. Šis papildomos reikšmės, autonomiško statuso įgijimas yra ne tik pinigų

susvetinimas, bet ir jų virtimas kitokia, savarankiška forma. Terminas gamybiniai santykiai apima

nuosavybės ir darbo jėgos pirkimo, pardavimo ryšius, technikos ir technologijos raidą bei iš dalies atspindi

politinius ir ideologinius procesus. Gamybiniai santykiai, anot Marxo, atspindi gamybinių jėgų ir gamybos

būdo būvį. Marxas, kalbėdamas apie prekės, kaip paverstinės formos, funkcionavimą, pažymi:

Prekinės formos slėpingumą sudaro vien tai, kad ji yra veidrodis, kuris žmonėms atspindi visuomeninį jų pačių darbo

pobūdį, kaip visuomenines šių daiktų savybes, kurios jiems iš prigimties yra būdingos; todėl ir visuomeninis gamintojų santykis

su visuminiu darbu jiems atrodo kaip už jų esąs visuomeninis daiktų santykis.112

Panašias kaip ir prekės paverstinės formos funkcijas atlieka pinigai, religiniai bei ideologiniai

simboliai. Santykių, kuriuos pinigai simboliškai išreiškia, daro jiems įtaką ir net formuoja, gausa nėra

tiesiogiai statistiškai ar analitiškai aprėpiama, nors įvairiose vertybinių popierių biržose ir siekiama tai

daryti. Štai kodėl, kalbant apie paverstines formas, pažymima, kad jų išreiškiamos santykių pilnatys nėra

redukuotinos į paprastesnius elementus, bet turi savo raiškos logiką, kurią pravartu pažinti, nors ir nežinant

realių šią logiką grindžiančių santykių.

Kitas paverstinių formų pavyzdys, suformuluotas ir išplėtotas Freudo, yra psichoneurotiniai

simboliai. Jie turi tendenciją „kurti sistemas“ (Systemenbildung, kaip pasakytų Freudas), kurios sudaro

vidine logika aiškiai susietas elgesio ir vertinimo grandines. Psichoneurotinių simbolių valdomam žmogui

jo paties elgesys atrodo racionalus ir nuoseklus, nors tokių simbolių neveikiamam žmogui toks elgesys

atrodo iracionalus, liguistas ir pan.

Žmogus, mąstantis transformuotomis formomis, negali jų raidos logikos pagrįsti savo vidin

patirties eksplikacija. Priešingai, paversti-nės formos primeta savo kaip iškreiptos tikrovės logiką

ės

111 K. Marksas, Kapitalas. Politinės ekonomijos kritika, t. 1, p. 477. 112 Ten pat, p. 71.

101

mąstančiam subjektui. Todėl mąstymas paverstinėmis formomis yra neišvengiamai pakeistas, neretai

iracionalus. Kita vertus, tokioms paverstinėms formoms kaip pinigai būdingas objektyvus pobūdis, tokių

ų 113form raida nepriklauso nuo subjektyvių sprendimų, todėl neretai joms priskiriamas substancialumas .

Susvetimėjusi darbo vertė, pinigai, neurozės, okultinių ir ideologinių „energetinių“ simbolių

sistemos, anot Merabo Mamardašvilio114, ontiniu požiūriu yra negalimi dalykai, savotiški „kepti skaičiai“.

Tačiau, nepaisant viso jų iracionalumo, jie yra sudedamoji žmogiškosios tikrovės dalis, be kurių daugelis

civilizuoto gyvenimo formų yra neįmanomos. Paverstinės formos, nors ir iškreiptai išreiškia kompleksinę

visuomeninę patirtį, vis dėlto yra tinkamiausia ir pakankamai adekvati socialinės tikrovės santykių

išraiška.

Simboliniai transformuotų formų dariniai yra nedalomi vienetai, jų negalima pakankamai aiškiai

apmąstyti linijinėmis priežastiespasekmės sąvokomis. Tai savo darbuose, svarstydamas įvairias Marxo

pažymėtas kapitalo formas, aptarė Althusseris. Jis pastebėjo, kad Marxas „Kapitale“, siekdamas apibūdinti

visos socialinės formacijos (holistinės struktūros) ir įvairių geopolitinių regionų, socialinių lygių,

institucijų sąsajas, nesinaudojo ir net neigė linijinius priežastingumo ryšius, kurie paprastai rodo tik

išorinius priežasties ir pasekmės santykius. Althusseris pabrėžia, kad minėtame Marxo kūrinyje:

struktūra nėra kažkokia išoriška ekonominių reiškinių esmė, kuri įsismelkia bei keičia jų aspektus, formas, santykius,

kuri yra juos veikianti nesanti priežastis, nesanti, nes ji yra anapus jų […], priešingai, struktūra reiškiasi pačiomis pasekmėmis

[…] ir nieko nėra anapus šių pasekmių.115

Nors Marxo vertės teorijos yra tiesiogiai susijusios su jo materialistine, dialektine istorijos samprata,

vis dėlto sakydamas, kad materialūs gamybiniai ir nuosavybės santykiai lemia kultūrą bei politiką, jis

neturėjo omenyje to, kad žmonės vadovaujasi materialinėmis aplinkybėmis ir rekonstruoja

deterministinius gamybos ir ideologijos ryšius. Marxas kaip tik kalbėjo apie kultūrinių, religinių, politinių

elementų, simbolių savaimingumą ir daugiasluoksniškumą, kuriuos galima lygionti su ekonominiais klasių

interesais. Jis teigė, kad daugelis simbolinių figūrų, santykiaujančių su daugybe kultūrinių ir idėjinių

atsišakojimų, tampa autonomiškais, tarsi gyvais reiškiniais. Tokiems reiškiniams priklauso kultūriniai

simboliai, idėjos ir pinigai, kurių sąsajų su dešimtimis kultūrinių bei ekonominių sričių negalima tiesiogiai

113 Paverstinėms formoms būdingas substancialumo iliuzoriškumas. Pavyzdžiui, simboliams priskiriamas fizinis, kosminis energetiškumas. Dėl šios priežasties kuriami įvairūs amuletai, užkeikimo formulės, maginiai ženklai. Kita vertus, „tarsi“ energetinis simbolis, kaip ženklas, skatina afektyvių vaizdų ir emocijų prisiminimą. Maginiai „tarsi“ substanciniai simboliai pagal savo vidinę logiką yra jungiami į darnius okultinius tekstus. Taip siekiama autonomiškai, nepriklausomai nuo mūsų kritinių norų inicijuoti tokius išgyvenimus, kurių nediktuoja įprastinė egzistencinė patirtis, visuomenės laikoma normalia. Analogiški, įprastines racionalumo ir emocionalaus elgesio formas pažeidžiantys reiškiniai vyksta psichoneurotinių ar ideologinių simbolių bei jų sistemų atvejais. Štai kodėl simbolinės sistemos efektyviai naudojamos konstruojant propagandinius ideologinius subjektus. Jos, nepaisant viso jų iracionalumo, primeta individui savo logiką ir nulemia jo elgesį taip pat, kaip įprastiniai materialūs reiškiniai. 114 M. Maмapдашвили, «Превращенные формы. О необходимости иррациональных выражений», M. Maмapдашвили, Kaк я понимаю философию, Mocква: Пporpecc, 1990, c. 273. 115 L. Althusser, E. Balibar, Reading Capital, London: New Left Books, 1975, p. 188–189.

102

kontroliuoti, tiksliai prognozuoti. Pačios idėjos ir pinigai gali tapti aktyviais ekonominių procesų bei

istorijos dalyviais.

Be Marxo, paverstinių formų problemą, jų įtaką visuomenės gyvenimui svarstė ir jaunahėgelininkai.

Apie tai Marxas rašo:

Kadangi šie jaunahegelininkai vaizdin s, mintis, sąvokas, apskritai jų susavarankintos sąmonės produktus laiko iu

tikraisiais žmonių varžtais, - visai kaip senahegelininkai juos skelbė tikraisiais žmonių visuomenės ryšiais, - tai suprantama, kad

jaunahegelininkams tik prieš šias sąmonės iliuzijas ir telieka kovoti.116

Savo analizės ypatumu Marxas laiko teiginius apie šių „paverstinių formų“, „susavarankintų

sąmonės produktų“ priklausomybę nuo gamybos būdo ir gamybinių santykių (vadinamosios

superstruktūros):

Idėjų, vaizdinių, sąmonės gamyba iš pradžių yra betarpiškai įpinta į materialinę žmonių veiklą ir į materialinį jų

bendravimą, į realaus gyvenimo kalbą.117

Paverstinių formų, arba autonomiškų, objektyvuotų vaizduotės produktų, funkcionavimą aptarė ir

Georgas Lukacs’as, Althusseris, Castoriadis, ir kiti marksistai bei neomarksistai. Castoriadis rašė:

Ir kai Lukacs’as kitame kontekste, grįždamas prie Engelso, teigia, kad mistifikuota kapitalisto savimonė yra adekvataus

kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo prielaida, kitaip tariant, kad ekonominiai dėsniai gali būti realizuoti tik „panaudojant“

individų iliuzijas, tada jis dar kartą parodo, jog kapitalizmo funkcionavimas remiasi vaizduotės specifika.118

Tačiau Castoriadis, kitaip nei Marxas, pabrėžia šių susvetimėjusių, objektyvuotų paverstinių formų

neišvengiamumą ir socialiniu, ir psichoanalitiniu požiūriu (Marxas aptarė jų eliminavimą komunizmo ir

totalaus racionalizmo sąlygomis). Įvairios institucijos (universitetai, bankai, žiniasklaida ir t. t.)

reprodukuoja iškreiptas (Karlas Mannheimas ir Adorno jas dar vadina klaidingomis) suvokimo formas,

tačiau be jų reprodukcijos, be tokio suvokimo ugdymo negalimas šiuolaikinis civilizuotas gyvenimas, nes

nėra kito būdo efektyviai ir greitai išreikšti kompleksinius santykius. Tačiau tai nereiškia, kad mokslinėje

analizėje minėtos formos negali būti demistifikuojamos. Priešingai, išsami paverstinių formų, vadinasi, ir

simbolinio mąstymo analizė gali užtikrinti palankiausią iliuzinių mąstymo formų bei jų analitinės

demistifikacijos, kartu ir deideologizacijos, defetišizacijos balansą. Ne paverstinių formų naikinimas, o jų

kontrolė, racionalus naudojimas bei įvertinimas sykiu su aiškia asmeninės-egzistencinės ir suvokimo

patirties plėtote gali būti socialinės politikos tikslas.

Klaidingos sąmonės problema

116 K. Marksas, F. Engelsas, Vokiečių ideologija, Vilnius: Mintis, 1974, p. 15. 117 Ten pat, p. 20. 118 C. Castoriadis, The Imaginary Institution of Society, p. 132.

103

Mastymas susvetimintomis ir transformuotomis formomis šioje knygoje vadinamas klaidingu

sąmoningumu. Marxas keturiasdešimt ketvirtųjų metų rankraščiuose klaidingą sąmonę apibūdino kaip

realios socialinės mąstančiojo būties požiūriu susvetimėjusį mąstymą. Vėliau jis pastebėjo, kad klaidinga

sąmonė mąsto „sudaiktėjusiomis“, arba paverstinėmis, mąstymo formomis. Klaidingos sąmonės fenomeno

sampratą plėtojo ir Mannheimas veikale „Ideologija ir utopija“ (Ideologie und Utopie, 1929; pakeistas ir

išplėstas angliškas variantas Ideology and Utopia, 1952). Jis teigė, kad ideologija yra klaidingos sąmonės

forma. Ideologija pateikia iškreiptą tikrovės ir vertybių pavidalą ir priklauso ne nuo individualių

asmenybės savybių, o yra veikiama klasinių bei grupinių interesų bei programų. Mannheimas pripažino

dvi socialiai iškreiptas mąstymo formas: ideologiją, kaip visuomenę valdančių grupių sąmonės išraišką, ir

utopiją, kaip engiamų visuomenės grupių sąmoningumo formą. Pasak Mannheimo, ideologija – tai tokia

minties būsena, kai:

valdančiosios grupės savo interesais yra taip stipriai susijusios su apibrėžta situacija, kad jos paprasčiausiai nebegali

ėtų tų faktų, kurie galėtų sugriauti jų viešpatavimą.119pasteb

Utopija, pasak jo, reiškia, kad:

apibrėžtos engiamosios grupės taip stipriai suinteresuotos egzistuojančių socialinių sąlygų sugriovimu, kad prieš savo

valią regi tik tuos situacijos elementus, kurie turi tendenciją šią situaciją neigti. Jų mąstymas nepajėgus teisingai suvokti

socialinių sąlygų.120

Savo ruožtu ideologinę savimonę Mannheimas suskirstė į „partikuliarinę“ ir „totalitarinę“.

Partikuliarinė nurodo atpažįstamą, reflektuojamą tikrovės iškraipymą, kuris stebimas demokratinėse

šalyse, kai kiekviena partija, kritikuodama kitų partijų programas bei ideologijas, kuria savą, taip pat

kritikuojamą programą. Totalitarinė ideologinė savimonė yra tokia ideologinio mąstymo forma, kada

tikrovės suvokimo iškraipymai yra neatpažįstami, nepastebimi, kada vyrauja įsitikinimas, kad totalitarinės

ideologinės savimonės palaikoma suvokimo forma yra vienintelė teisinga. Mannheimo požiūriu, žmonių

mąstymo tragedija yra ta, kad dažniausiai socialinių grupių atstovai vadovaujasi arba tokiais sociainiais

veiksniais, kurie jau nebeegzistuoja (ideologija), arba tokiais, kurie dar neegzistuoja (utopija). Tačiau ir

vienu, ir kitu atveju atsiranda melagingo sąmoningumo fenomenas. Klaidingos sąmonės fenomeną, mūsų

manymu, galima tiesiogiai sieti su simboliniu mąstymu paverstinėmis formomis ir su simboliniais

pasauliais.

Davidas Schweitzeris taip aiškina susvetimėjimo ir melagingos savimonės sąsajas:

Melaginga sąmonė atsiranda kaip susvetimėjusi mastymo forma, kuri suvokia ir net patvirtina esamą padėtį mus

supančiame pasaulyje. Susvetimėjęs mastymas yra sudaiktinta, dialektizuota [dialectized form] nekritinio mąstymo forma.121

119 K. Mannheim, Ideology and Utopia, London: Routledge & Kegan Paul, 1952, p. 36. 120 Ten pat.

104

Pasak D. Schweitzerio, ideologinės sudaiktinto, klaidingo suvokimo formos dažniausiai būna

rasizmas, įvairios religijos, seksizmas, nacionalizmas, tačiau D. Schweitzeris kartu pastebi, kad būtent šios

klaidingo suvokimo formos neretai išreiškia kompleksą sąsajų, atsirandančių tarp įvairiausių susvetimintų

formų. Taip pat šis klaidingas sąmoningumas per paverstines formas užtikrina valdančiųjų klasių, arba

socialinių grupių, dominavimo tęstinumą, garantuoja viešpataujančių ideologijų nepakeičiamumą ir

renovaciją. Ta proga galima tik priminti pastebėjimą, kad susvetimėjusių, paverstinių ir autonomizuotų

mąstymo formų, simbolinių formų sistemos turi tendenciją plėstis ir aiškinti vis naujas problemas,

išstumdamos iš dominuojančio diskurso lauko visas marginalias ideologijas ar kritinius paaiškinimus.

Tokiu būdu klaidinga savimonė (nepriklausomai nuo to, ar ji pasireiškia jau egzistuojančią tikrovę

patvirtinančia ideologija, ar – nesančią santvarką aprašančia utopija) laiduoja tam tikrą uždarą pasaulio

paaiškinimų totalumą, kurio valdomas žmogus, atrodo, aiškiai ir logiškai suvokia problemas, todėl yra

pasiryžęs atstovauti ir ginti savo pasaulėžiūrą.

Vienas iš būdų formuoti melagingą savimonę yra pakeisti simbolių prasmes. Tokiu atveju

dažni eičiami tokios pat formos, tačiau visai kito turinio, kitas reikšmes ir ausiai jau „mirę“ simboliai pak

prasmes turinčiais simboliais. Ryškiausias pavyzdys yra senovinės svastikos (saulės ženklo) ir nacistinės

svastikos (su)tapatinimas. Tokio pat (su)tapatinimo imasi ir dabartiniai neofašistai. Simbolių reikšmių

sukeitimas leido naciams kalbėti apie partijos „autentiškumą“, senumą, kažkokį „pirmapradiškumą“. Tokį

sukeitimo veiksmą pravartu palyginti su šiuolaikinės reklamos atliekama simbolinės reikšmės perkėlimo

procedūra. Pavyzdžiui, banko reklamoje vaizduojamas seno puikaus pastato fasadas. Taip dalis to pastato

senumo simbolinės vertės lyg perkeliama bankui, sykiu teigiančiam savo patikimumą. Čia simbolinės

reikšmės perkėlimo veiksmas atliekamas rodant du susijusius arba vienas šalia kito esančius objektus.

Sukeitimo veiksmas yra visai kito tipo procedūra. Banko atveju tiesiog būtų teigiama, kad šis pastatas yra

ir visą laiką buvo bankas, nors daugelį metų priverstinai nefunkcionavo. Jei tai tiesa, tai tokiu atveju ban-

kas prisiima daugeli buvusių įsipareigojimų ir teisių, o jei ne – tai šis veiksmas yra propagandinis reikšmės

sukeitimas.

Bet kokiu atveju reikšmės sukeitimas falsifikuoja simbolį, projekcijos ir ekstrajekcijos būdu prikelia

gyvenimui asmens naujai plėtojamus, fantazmus, ideologinius bei etninius lūkesčius, svajones.

Projektyvūs susvetiminti vaizdiniai yra susiję su asmens nuostatų projektavimu kitam asmeniui

(pavy ybės savininkas,

, o ekstrajekcijos yra susijusios su mitologizuotomis vizijomis su konkrečiais esiniais

nesus

zdžiui, blogio ir eksploatacijos šaltiniu laikomas artimiausias privačios nuosav

darbdavys)

ijusiais vaizdiniais (pavyzdžiui, savarankiškas, meninis komunizmo įvaizdžio kūrimas). Šie

121 D. Schweitzer, „Marxist theories of alienation and reification: the response to capitalism, state socialism and the advent of

and Research, New Brunswick, London: Publishers, 1992, p. 35.

postmodernity“, Alienation, Society and the Individual. Continuity and change in TheoryTransaction

105

projektyvūs ir ekstrajektyvūs naujieji produktai ypač tinka propagandinėms manipuliacijoms. Pažymėtina,

kad šamanistinė vaizduotė, ideologiniai lūkesčiai bei ideologizuoti meniniai kūriniai imaginatyvia savo

prigimtimi ir susvetiminimo technika yra panašūs. Skirtumas tas, kad šamanas orientuojasi genties

mitologiniame kosme, kurį personifikuoja ir kūrybiškai transformuoja, o ideologinis menininkas

orientuojasi ideologiniame klasės kosme, kurį analogiškai kuria ir keičia. Tokiu ideologinio kosmo kūrėju

galima laikyti rusų revoliucinį poetą Majakovskį.

Sentimentai seniesiems simboliams atvėrė kelią nacionalizmui, kuris tiesiogiai remiasi falsifikuotu

senovinių nacionalinių herojų, legendų, dorybių ir emblemų propagavimu. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio

karo metu Vokietijoje buvo aktyviai propaguojami viduramžių idealai, nors autentiški viduramžių

simboliai atspindėjo segmentuoto, hierarchizuoto, neretai teocentrinės pasaulėžiūros žmogaus įsitikinimus.

O Pirmojo pasaulinio karo žmogus jau buvo modulinis, industrinis individas, gal net masių žmogus.

Vadinasi, naudojantis tais pačiais simboliais, jų prasmės buvo sukeičiamos. Taip propagandos veikiami

individai buvo skatinami mąstyti iracionaliomis, paverstinėmis, pakeistinėmis simbolinio mąstymo

formomis.

Aptarus susvetimėjimo (Emfrerndung, Entäußerung) ir paverstinių formų (vervandelten Form)

problemas, neišvengiamai kyla jų ribų klausimas. Priešingai susvetimėjančiam gamybos produktui,

nesusvetinamais žmogaus kūriniais Hegelis vadina tai, kas sudaro žmogaus, kaip asmenybės, savimonės

esmę, tai, kas yra asmeniškumo momentai:

Todėl nesusvetinamos yra tos gėrybės, arba veikiau substancinės apibrėžtys (ir teisė joms negali taikyti senaties), kurios

sudaro ir mano asmens, ir visuotinės mano savimonės esmę, ir mano asmenybę apskritai: visuotinė mano valios laisvė, dorovė,

religija.122

Be to, nesusvetinamu Hegelis vadina asmens totalumą ir visuotinumą (pagal analogiją

transcendentaliam subjektui). Kita vertus, būtent asmens totalumas yra gyvenimas, o gyvenimas, kaip

veiklos totalumas, yra ne tik susvetinimo, bet ir visuomeninio būvio pagrindas. Kaip nesusvetinamą

Hegelis aptaria tokį asmenybiškumą, kuris yra pagrįstas pats savimi, pats save formuoja. Hegelio save

122 G. W. F. Hegel, Grundlinien der Philosophie des Rechts oder Naterrecht und Staatswissenschaft im Grundrisse, S. 141. Originalo kalba šis teiginys skamba taip: Unveräußerlich sind daher diejenigen Güter oder vielmehr substantiellen Bestimmungen, sowie das Recht an sie unverjährbar, welche meine eigenste Person und das allgemeine Wesen meines Selbstbewußtseins ausmachen, wie meine Persönlichkeit überhaupt, meine allgemeine Willensfreiheit, Sittlichkeit, Religion. Anilionytė šią vietą verčia kiek kitaip: „Todėl neperleidžiamos yra tos gėrybės […]“ (G. W. F. Hegel, Teisės filosofijos apmatai, p. 133). Unveräußerlich kaip „nesusvetinimas“ (неотчужденность) verčiamas taip pat ir rusiškame Teisės filosofijos apmatų leidime: Г. В. Ф. Гегель, Философия права, Москва: Мысль, 1990, c. 121. Anilionytė poskyrio pavadinimą Entäusserung des Eigentums išverčia „Nuosavybės suišorinimas“, nors, mūsų manymu, turėtų būti verčiama „Nuosavybės susvetinimas“, turint omenyje, kad Hegelis skiria suišorinimo ir susvetinimo veiksmus. Anglų kalba šio poskyrio pavadinimas išverstas taip: Alienation of Propety („nuosavybės susvetinimas“; G W. F. Hegel, The Philosophy of Right, vol. 46, p. 28). Rusiškame leidime taip pat verčiama „nuosavybės susvetinimas“ (Отчуждение собственности). Suišorinimo veiksmas yra susvetinimo prielaida, bet ne pats susvetinimas. Anilionytės vertimas, nors galbūt teisiniu požiūriu yra aiškesnis ir filologiškai tikslesnis, vis dėlto neskiria svetimumo nuo išoriškumo.

106

pagrindžiančio asmenybiškumo sampratą būtume linkę aiškinti neokantiškai, teigdami, kad mąstymas

nekyla iš niekur kitur, neateina „iš šalies“, o yra tai, kas susikuria save patį. Nesusvetimėja tai, kas yra

savaime (an sich) arba „savaime ir sau“. Susvetimėja tai, kas yra tik „sau“ (für sich) ir yra praradę aktyvų

ryšį su „savaime“. Susvetimėja asmeniškumo išoriškumas. Tiesa, Hegelis teigia, esą „moralūs arba

amoralūs veiksmai – tai asmeniniai veiksmai to, kas juos vykdo, ir todėl aš negaliu jų atitolinti“123. Jo

nuomone, taip pat negalima atitolinti savo tikėjimo, įsitikinimų. Mūsų manymu, yra kitaip: susvetinami

yra ne tik kūrybos produktai, bet ir konkrečios elgesio taisyklės, apibrėžtos mąstymo schemos, konkretus

moralinių imperatyvų, turinčių bendriausią reikšmę, turinys. Nesusvetinamos yra apriorinės mąstymo

formos, kurioms dar nesuteiktas joks išorinis turinys. Nesusvetinamas ir abstraktusis Kanto kategorinis

imperatyvas, kol jo turinys netampa ideologijų objektu. Nesusvetinama ir sprendimo galia, arba mūsų

kūrybinės jėgos, tačiau ir imperatyvas, ir sprendimo galia gali būti blokuojami, o kūrybos arba apmąstymo

rezultatai pakeičiami tam tikrų taisyklių laikymusi, algoritmų atlikimu teigiant, kad šių taisyklių, metodų

realizavimas ir yra mąstymas.

Marxas nesusvetinimo esmės išsamiai neaptaria. Tiesa, jis skiria susvetimėjimo įveikimą kaip

komunizmo formą ir nesusvetinamumą, kuris gali būti užgožtas žmogaus esmę atitolinančių gamybinių

santykių. Kalbėdamas apie nesusvetinamumą, jis nesiima aptarti neatitolinamo žmogaus esmės turinio, o

imasi aiškinti priemones neapibrėžtai nesusvetinamumo būsenai išlaisvinti. Darbo susvetinimas pasireiškia

tuo:

kad darbas darbininkui yra išorinis dalykas, t. y. nepriklauso jo esmei, kad todėl jis savo darbu neįvertina savęs, bet save

neigia, dirbdamas nesijaučia gerai, bet jaučiasi esąs nelaimingas, neišsiugdo laisvos fizinės ir dvasinės energijos.124

Taigi nesusvetinamomis, tačiau užgožiamomis, blokuojamomis, bet ir išlaisvinamomis Marxas

vadina „laisvas fizines ir dvasines energijas“. Įveikus susvetimėjimą (komunizmas), žmogus tiesiogiai

išreikš savo esmę, o tai sudarys sąlygas nevaržomai dvasinių energijų plėtrai. Toliau nesigilinant į Marxo

teiginius išsakytus šiuo klausimu, galima tik pažymėti jų artimumą klasikinei vokiečių filosofijai.

Tai, kas susiję su transcendentaliu „aš“, su nesusvetinamumu, kas yra išoriškai plėtojama, šioje

knygoje vadinama asmenine patirtimi. Priešingai, pasisavinti kūrybinės veiklos produktai skatina ne

janti.

šio

s

asmeninę patirtį, o vaidmens atlikimo patirtį, kada asmeninė patirtis yra antrinė, bet ne generuo

Vaidmens principai, institucijų suformuluota elgesio schema nėra atlikėjo asmeninė patirtis. Atlikėjo

patirtis yra išorinių elgesio taisyklių laikymosi imitavimas. Tačiau imituojantysis gali nereflektuoti

imitavimo, t. y. nebūti manipuliatorius kūrėjas, vaidinantis politikas, aiškiai situaciją vertinanti

123 G. W. F. Hegel, Teisės filosofijos apmatai, p. 42. 124 K. Marksas, Ankstyvieji filosofijos raštai, p. 362.

107

makiavelistas, o būti, pavyzdžiui, ideologiškai indoktrinuotas politikas. Tokiu būdu susvetimėjimo

procesas suskaido pačią asmenybę į susvetimėjusio vaidmens kaukę ir į asmeninio gyvenimo individą.

Ne mažiau už susvetimėjimo, atitolinimo procesus įdomus ir pasisavinimo veiksmas. Pasisavinantis

susvetimintą darbo produktą asmuo taip pat yra susijęs su susvetimėjimo procesu. Pasisavinimo veiksmą

neretai lydi išorinio asmeniškumo pakeitimas susvetimėjusiomis formomis. Žmogus, įsigijęs daiktą, jį turi

kaip konkretų produktą, o gamintojas, pardavęs gaminį, lieka bendro gamybos principo savininku.

Remiantis tokia Hegelio minčių rekonstrukcija, galima teigti, kad žmogus, parduodantis savo darbo jėgą ir

kūrybinius gabumus, parduoda ir apibrėžtus bendruosius veiklos principus. Toks pardavimas specifiškas ir

paradoksalus tuo, kad parduodamo produkto pažinimas neišnyksta. Atsitinka panašiai kaip su atmintimi:

prisiminimai nėra atminties eikvojimo forma, nors garsiai, viešai primenami dalykai ir tampa visuotine

nuosavybe. Taigi pardavęs bendruosius principus – žinias, technologijas, taisykles – žmogus, nors ir

netenka „licencijos“, bet lieka šių principų pažinimo bei asmens kūrybingumo savininkas. Asmuo, įsigijęs

bendruosius principus kaip išoriškumą, duotą tik „sau“, bet ne „savaime“, turi galimybę jais pakeisti savo

esmės momentą. Pakeisti galima dėl išorinio bendrųjų principų panašumo ir dėl to, kad gamintojas

(vergas) pripažįsta šį pasisavinimą (pono sąmonės išoriškumą). Dar daugiau, visuomenė gali instituciškai

(diplomais) arba kaip nuomonę (per žiniasklaidą) patvirtinti tokį pakeitimą. Tai, ką asmuo pasisavino kaip

vaidmens veiklos taisykles, pripažįstama ne tik pasisavinusio asmens nuosavybe, bet ir jo esme. Adekvatus

visuomeninių vaidmenų atlikimas dažniausiai tampa svarbesniu veiksniu nei asmeninė egzistencinė

patirtis, ja besiremianti atmintis ir vidinio kūrybingumo plėtra. Išoriškų ir vidinių žinojimo formų

panašumas bei kolektyvinis pasisavinimo pripažinimas ir patvirtinimas, kad vartojama prekė / principas

yra vartotojo sąmonės esmė, įgalina pakeisti sąmoningumo formas.

Minėtasis sukeitimo veiksmas vyksta kaip betarpiško žinojimo pakeitimas. Betarpišku žinojimu

Hegelis vadina tiesioginį daikto suvokimą, netarpininkaujant suvokimo procedūros refleksijai. Daiktas

arba principas pažįstami tiesiogiai, be jokios pažinimo kritikos. Betarpiškas savo kūrybos, elgesio,

moralinių vertybių bendrųjų principų kaip tam tikros išoriškumo formos pažinimas nesiskiria nuo įgyjamų,

svetimų bendrųjų principų pasisavinimo, nes ir viena, ir kita funkcionuoja kaip betarpiškos, panašios

išoriškumo formos. Tačiau asmens sukurtasis bendrasis principas palaiko dar ir aktyvius vidinius ryšius su

transcendentaliu „aš“, su neapibrėžtu asmens totalumu. Įgyto principo ryšiai yra dirbtiniai. Dirbtiniai,

pasisavinti principai atlieka žinojimą kompensuojančią funkciją, panašiai kaip techninės priemonės

kompensuoja vienų ar kitų žmogaus galūnių arba organų nevaldymą. Tačiau dirbtinai pasisavinti principai

nėra asmenybės saviugdos, savikūros rezultatai. Pasisavinimo atveju kūrybingumas didėja kaip

pasisavinimo patirtis, bet ne kaip principo žinojimas ir jo plėtra. Tokiu būdu institucinės žinojimo formos

yra ne priemonė individualumui plėsti, bet užgožia asmeniškumą ir naudojasi juo kaip instrumentu

begalinei ir tarsi prasmingai institucinio žinojimo, arba beasmenės ideologijos, raidai. Tam ir yra

108

naudojamas plačiausias propagandinių mechanizmų spektras – siekiant kurti, reformuoti ideologinius

subjektus.

Toks sąmoningumo formų pakeitimas arba primetimas tampa manipuliavimo išoriniais asmens

įsitikinimais prielaida, įtikinėjimo ir propagandos galimybe. Pasisavintas išoriškumas, kuris buvo bendrųjų

principų susvetimėjimo ir atstūmimo / perdavimo (pavyzdžiui, pardavimo) rezultatas, tampa išoriniu

savininko kūrybingumo, elgesio, vertybinės orientacijos momentu. Toks išoriškumas betarpiško stebėjimo

požiūriu niekuo nesiskiria nuo savos kūrybos produkto, todėl pasisavinamas kaip savas momentas.

Tiesiogiai mąstantis asmuo, pasisavinęs šį išoriškumą, mano, kad šis išoriškumas yra jis pats. Išorinė „ne

aš“ forma klaidingai suvokiama kaip „aš“ forma. Pati paprasčiausia pakeitimo forma yra nuomonės pa-

sisavinimas. Pasisavinęs svetimą nuomonę žmogus dėl išorinio skirtumo nebuvimo tiki, kad ši nuomonė

yra jo paties. Nuo tokio pasisavinimo reikėtų skirti kongenialias mintis, kai išoriškai panašios nuomonės

yra ne pasisavinimo rezultatas, o vidinio kūrybinio proceso produktas.

Simbolinio mąstymo ir pakeistinio mąstymo sąsajos

Simbolinis mąstymas – tai mąstymas sudėtingomis afektyviomis kognicijomis, turinčiomis daugybę

reikšmių. Dažniausiai kognityviniai simboliai būna kolektyvinės kūrybinės veikios rezultatas. Socialinės

grupės atstovai kuria simbolius kaip grupės ir kiekvieno grupės individo identiteto žymes, orientyrus,

idealus. Grupės palaikoma tvarka, neretai institucionalizuota, riboja šių afektyvių kognicijų interpretacijas,

nurodydama grupės identitetui palankias reikšmes. Kolektyvinio identiteto sauga ne tik užtikrina tradicijų

tąsą, sukuria prielaidas individo kūrybiniam tobulėjimui, bet ir pakeičia asmeninę pasaulėjautą formalių

taisyklių laikymusi. Taip atsiranda stabų garbinimas nepriklausomai nuo to, kokie jie bebūtų: religiniai,

politiniai, kultūriniai.

Institucionalizuotų stabų – neasmeninio žinojimo – egzistenciją palaiko dogmos, asmeninio

suišorinto suvokimo pakeitimas jau parengtomis simbolių interpretavimo taisyklėmis, moralės ir tikėjimo

normomis. Stabai įgalina mąstymo schemų ir mąstymo turinio sustabarėjimą, įvairių klišių ir stereotipų

įsigalėjimą, mąstymo ir kalbėjimo šablonus. Tokių stabų apstu fašizmo, komunizmo, demokratijos

dogmose, konservatizmo, liberalizmo ar net anarchizmo politiniuose įsitikinimuose, marksizmo,

froidizmo, poperizmo filosofijose, t. y. visur, kur susiformuoja mokyklos, tradicijos, srovės. Tačiau, kita

vertus, būtent jos užtikrina tradicijų tąsą, civilizacijos reprodukavimą, interpretacijų nenutrūkstamumą.

Manytina, kad įtampa tarp pakeistojo ir autonomiškai įgyto patyrimo bei mąstymo yra natūrali, nuolatinė,

ir tik šios įtampos nebuvimas arba disbalansas reiškia ideologinio subjekto sukūrimą. Kolektyviniai grupės

identitetą įforminantys simboliai, grupės legendos, gyvieji mitai numato asmeninį kūrybingumą

ribojančias ir nukreipiančias formas, apibrėžia bendradarbiavimo būdus. Tokios kolektyvinės kūrybos /

veiklos rezultatus apibrėžiančios taisyklės yra kiekvieno dalyvaujančio grupės veikloje valios išorinis

109

produktas. Pastarąjį produktą asmuo atitolina, jis susvetinimas, o vėliau pakankamai lengvai

pasįsavinamas kiekvieno grupės dalyvio kaip jo paties esmės tąsa. Toks sukeitimo aktas vyksta

pakankamai lengvai dėl to, kad kiekvieno asmeninis identitetas apibrėžiamas analogiškais simboliais,

legendomis ir t. t. Kolektyvinės veiklos produktai supaprastina sąmoningumo formų sukeitimą. Kaip jau

minėta, simboliui būdinga organizuoti ne tik mąstymą, bet ir jausmus. „Gyvi“ simboliai juos kuriančios ar

reprodukuojančios (adekvatus prisiminimas, suvokimas taip pat yra reprodukavimo forma) grupės

atstovams kelia panašias emocijas. Ir nors bet kokia mintis yra emocionali, simbolio afektyvumas

sustiprina prisirišimo bei išorinio asmeniškumo jausmus, o bet kokia propaganda pirmiausia ir remiasi

emocionalia, iracionalia mintimi ir formuoja pasikeistąjį simbolinį mąstymą.

110

Manifestacija ir viešoji nuomonė: diskursų konflikto atvejis

Siejant manifestacijas su žiniasklaida, galima teigti, kad manifestacijos viešumas, manifestantų

galimybės viešai pareikšti savo nuomonę yra ribotos. Šias ribas nustato konkurencija dėl manifestantų

išreiškiamos viešosios nuomonės reprezentacijos. Tie, kas organizuoja masines manifestacijas ir siekia

manipuliuoti jų nuomone, susiduria su didelėmis manifestuojančių žmonių valdymo bei atstovavimo

problemomis. Masinių manifestacijų galia yra susijusi su socialinių vilčių ir socialinio nepasitenkinimo

stiprumu bei su minios organizuotumu. Tokių mitingų valdymas reikalauja gebėjimo „gaminti“

demonstracijas, mitingus, piketus, pažinti verbalines ir vizualines ten demonstruojamų vilčių išraiškas, jas

stiprinti ir pateikti manifestantams suvokiamu būdu. Klasikiniai manifestacijų, kontrmanifestacijų,

socialinės vilties ir jos karnavališkumo elementai itin problemiškai išryškėjo prezidento Pakso agitacinių

kelionių po Lietuvą metu, ypač po 2003 m. gruodžio 2 d., kai laikinoji parlamentinė tyrimų komisija

suformulavo Paksui nepalankias išvadas „Dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui“.

Sluoksniuotas ir nestabilus viešosios nuomonės „pyragas“

Viešųjų nuomonių susidūrimas, jų konkurencija žymi diskursų konfliktus, neretai – ir politinio žodyno

skirtumus, net skirtingą konkuruojančių viešosios nuomonės subjektų elgesį. Žinoma, teisė, viešoji moralė ir

vietinė moralė (pavyzdžiui, nerašyti Seimo papročiai, neformalūs žiniasklaidos atstovų santykiai), nutylėti

draudimai, t. y. tai, apie ką nepriimtina kalbėti (pavyzdžiui, per daug akcentuoti komunistinę herojų praeitį)

– visa tai apriboja viešuosius diskursus. Šiuos apribojimus ir nuomonės leksiką, loginę sintaksę, programinį

pareiškimų turinį, jų santykį su politiniu, kultūriniu, mentaliteto kontekstu, su konkrečia situacija nagrinėja

ne tik teisės ir politikos mokslai, šie diskursai yra ir sociologijos bei sociokultūrinės antropologijos

tyrinėjimų objektas.

XX a. kritikuojant masių dalyvavimą, plėtojant viešuosius interesus, iškilo klausimas: vieša nuomonė

yra piliečių nuomonių atspindys ar tik žurnalistų, politikų, apklausų rengėjų ir kitų elitui priklausančių

žmonių įsitikinimų projekcijos? Toks viešosios nuomonės supratimas, kad ji sukurta visuomeninių lyderių,

gali skambėti ciniškai, tačiau jis žymi tą abejonę dėl minios formuluojamų interesų legitimumo, kuris nuolat

skambėjo ir Lietuvos žiniasklaidoje buvusio prezidento Pakso valdymo krizės bei apkaltos metu. Vienas

garsiausių riboto masių dalyvavimo, formuluojant minios viešąją nuomonę, tyrėjas buvo Walteris

Lippmannas – žurnalistas ir politinės filosofijos atstovas. Knygoje „Viešoji nuomonė“125 (1922 m.) jis teigė,

kad paprastas pilietis negali būti informuotas apie visus šalies reikalus, apie konstitucinę teisę ir pareigūnų

bei valdžios atstovų funkcijas. Vienas iš argumentų, nukreiptų prieš prezidento Pakso rėmėjų susirinkimus ir

su

125 W. Lippmann, Public Oppinion, New York: Free Press, 1997.

111

manifestaci stitucinius,

elegalius veiksmus. Seimą aktyviai palaikiusi žiniasklaida panašiai teigė, esą negalima pasitikėti šių minios

forum

onkuruoja daugelis kompanijų, siekiančių reprezentuoti šią nuomonę, susidaro pakankamai didelis spektras

būdu palaipsniui formuodami nekritinius savo

įsitiki

atys svarbiausi viešosios nuomonės atstovai. Jų dėka formuluojamos naujos mintys, o

anket

jas buvo: mitingų dalyviai nežino prezidento konstitucinių funkcijų, toleruoja jo nekon

n

ų gebėjimu formuluoti intelektualią nuomonę apie viešuosius reikalus. Lippmannas netvirtino, kad

žmonės yra kvaili arba kad jie turi paklusti palankioms diktatorių nuomonėms. Bet jis buvo įsitikinęs, kad

žmonėms trūksta laiko ir energijos susikoncentruoti ties politiniais klausimais, kuriuos kelia demokratinė

teorija. Lippmannas buvo nusivylęs masių demokratija, todėl jam buvo priimtinesnė „specialistų“ valdžia,

kaip neišmanančios visuomenės problemų sprendimo būdas.

Garsus prancūzų sociologas, viešosios nuomonės tyrinėtojas, vienas žymiausių Pierre’o Bourdieau

mokinių ir pasekėjų Patrickas Champagne taip pat stipriai kritikuoja pačią viešosios nuomonės sampratą, kai

svarstomas jos santykis su žiniasklaida. Knygoje „Formuoti nuomonę: naujas politinis žodynas“126 jis

pabrėžia, kad viešoji nuomonė yra tai, ką nori pamatyti žiniasklaida. Viešąją nuomonę šiuo požiūriu kurie

tie, kurie kaunasi dėl jos reprezentacijos. Pirmiausia jos kūrėjais laikytinos viešosios nuomonės apklausos

agentūros, o instrumentai šiai nuomonei įtakoti yra apklausa ir žiniasklaida. Tačiau, turint omenyje, kad

k

skirtingų impulsų, į kuriuos atsakinėja respondentai, tokiu

nimus. Pasak Champagne, viešosios apklausos agentūros, sociologinių tyrimų centrai ir jų duomenis

publikuojanti bei komentuojanti žiniasklaida virsta pagrindiniais viešosios nuomonės subjektais, o

manipuliacija šios produkcijos vartotojais apskritai atitinka piarines manipuliacijos technologijas.

Champagne pastebi, kad aktyviais šios nuomonės subjektais taip pat laikytini „politologai“, t. y. jų viešas

komentaras, kuris moko visuomenę žaidimo taisyklių, politinės ar socialinės leksikos bei sintaksės. Tiesa, ir

šie analitiniai pamokymai plėtojami intensyvios konkurencijos sąlygomis. Todėl ne visuomenė, o būtent

sociologai, žiniasklaida ir politologai įprastinėmis stabilaus politinio gyvenimo sąlygomis yra pagrindiniai ir,

neretai, vieninteliai, p

os padeda laikinai įtikinti respondentus turint tam tikrą nuomonę. Tai panašu į teatrą, veikiausiai į

Antonino Artaud modelį, pagal kurį spektaklis visu savo žiaurumu nuolat vienaip ar kitaip interaktyviai

veikia žiūrovą. Viešosios nuomonės konstravimas tokiomis sąlygomis tampa svarbiausiu žiniasklaidos

valdžios požymiu. Čia politinė galia įgaunama manipuliuojant simboliniais instrumentais, o šios galios įtaka

mažinama tik pačios žiniasklaidos, sociologų ir politologų konkurencijos. Net politiniai lyderiai priversti

atsižvelgti į šią diskurso galią.

Žiniasklaidos galia ribojama ne tik vidinės konkurencijos, teisinių ir moralinių taisyklių, kartelinių

susitarimų, bet ir būtinumo nuolat rodyti naujienas. Žiniasklaidos naujienų ritmui priverstas paklusti visas

viešasis šalies politinis gyvenimas. Todėl, pasak Champagne, skiriami vis nauji resursai formuojant viešąją

: Minuit, 1991. 126 P. Champagne, Faire l’opinion: Le nouveau jeu politique, Paris

112

nuomonę kiekvienos didesnės naujienos atžvilgiu. Vieną ar kitą naujieną turi išgirsti visi piliečiai ir

susidaryti apie ją tam tikrą požiūrį, net jei jiems tai neįdomu ir jie siektų to išvengti. Klausimai formuluojami

tokiu būdu, kad net jei nieko nežinai, pavyzdžiui, apie globalizaciją arba apie vieno ar kito pretendento

pažiūras, atsakymai vis tiek demonstruos tam tikrą rezultatą. Iš esmės visos šios apklausos tesudaro kovą dėl

teisės kalbėti tų vardu, kurių nuomonė tarsi yra sužinota.

Svarbi išimtis batalijų dėl viešosios nuomonės kontekste yra masinės manifestacijos ir gandai, susiję su

vietiniu žinojimu ir papročiais. Tačiau demonstracijos, masiniai mitingai, emocionalūs piketai atveria ir kitą

viešu

ą laužo ne tik tokie kreipimaisi. Įvairių lygmenų viešosios nuomonės, jų

baigti

grindžiami politinės galios elementais, taip pat funkcionalūs. Jie užtikrina normalų socialinių struktūrų

ei jų nuolatinį atsinaujinimą.

mos aspektą: viešąją veiklą, kuri dėl masių judėjimo nuolat gresia virsti spontanišku maištu,

išlaisvinančiu chaotiškas galias, dionisiškus lūkesčius ir korybantiškas vizijas. Tokiu būdu institucija, kuri

siekia remtis masinėmis manifestacijomis ir atstovauti jų viešąją nuomonę, remtis jose formuojamais galios

principais, nuolat rizikuoja išjudinti, paskatinti pernelyg didelį masių aktyvumo proveržį, gresiantį maištu ar

net, kraštutiniu atveju, revoliucija. Jau nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos politikai yra patyrę, kad

masių maištai, revoliucijos dėl savo dinamiškumo ir nuotaikų kaitos, „suryja savo vaikus“ – kaip atsitiko su

Robespierre’u. Todėl yra susidariusi visuotinė nuomonė, kad tokie masių aktyvumo proveržiai labai

pavojingi, o instrumentų ir galių valdyti šias neprognozuojamas iniciatyvas yra maža.

Tiesa, ne kiekvienas interesų grupės įsitikinimas, konkuruojantis arba konfliktuojantis žodynas ar

žaidimas sugeba ir nori įsiterpti į plačiausią viešosios nuomonės sferą. Kalbant apie vietinio žinojimo ir

vietinių papročių, gandų sferą iš esmės reikėtų kalbėti apie viešumos hierarchijas. Tas hierarchijas sukuria

skirtingos įtakos žiniasklaidos institucijos ir skirtingą politinį svorį turintys politikai. Vienas aktualijas ir

vieną leksiką formuoja respublikinė žiniasklaida, kitas – regioninė ar vietinė, smulkioji žiniasklaida. Taip pat

atsitinka ir su politikais: nuo rimtųjų politikų iki miesteliuose ir rajonuose aktyviai „politikuojančių“ asmenų.

Taip sukuriamas sluoksniuotas viešosios nuomonės „pyragas“, skirtingų „lygų“ ir lygių viešosios nuomonės

rungtys. Štai kodėl binarinė skirtis tarp privatumo ir viešumo čia per daug banali, neatspindi realių konfliktų

ir proceso lygmenų. Klasikinis struktūralizmas neaprėpia viešosios nuomonės sluoksnių dinamikos, dėl

taisyklių pažeidinėjimo gimstančius konfliktus. Tačiau būtent tie, kurie siekia pasinaudoti masinių

manifestacijų galia ir suvaldyti bei nukreipti korybantiškas maišto potencijas, visada pažeidžia lygių

taisykles. Pavyzdžiui, aukščiausias pareigūnas tiesiogiai kreipiasi į mases, į jų charizmatinius lyderius, taip

pažeisdamas nuomonių cirkuliavimo tvarką.

Tačiau „pyrago“ struktūr

nių žodynų poetika bei diskursų principai nuolat susikerta, pavyzdžiui, internetiniuose komentarų

forumuose. Tokius minimalius pažeidimus konfliktų teorijos požiūriu (sakykim, Maxo Gluckmanno teorijos)

reikėtų laikyti būtinais diskursų plėtrai ir viešosios nuomonės raidai. Tie „sluoksniavimo“ apribojimai, kurie

egzistavimą (valstybinių, regioninių, vietinių savivaldos institucijų) b

113

Louisas Kriesbergas, svarstydamas socialinio, politinio konflikto ir jo eskalavimo bei neutralizavimo

mechanizmus, konflikto sampratą apibūdina taip:

[…] socialinis konfliktas egzistuoja, kai du ar daugiau asmenų arba grupių skelbia tikėjimą tuo, kad jie turi tarpusavyje

nesuderinamus tikslus.127

Konflikto eskalavim

socialinius sluoksnius ir

ųjų resursų, reikia ir

komp

prezidento Pakso kelion e

čių bei fantazijų, laikinų vietinės valdžios ir minios

santyki

pasinaudojant politin

as sutampa su vis platesniu tikslų nesuderinamumo aiškinimu, aprėpiant vis platesnius

į bekompromisį konfliktą įtraukiant kiek galima daugiau žmonių. Kriesbergas

pastebi, kad konflikto eskalavimas visada būna sąmoningas, tikslingas veiksmas. Konfliktas pagal prigimtį

skiriasi nuo konkurencijos. Klasikinė konkurencija yra nuasmeninta ir nuolatinė, o konfliktas yra

įasmenintas ir baigtinis. Ir konfliktas, ir konkurencija yra tam tikros kovos, rungties formos, tačiau konfliktas

daug labiau susijęs su emocijomis. Įtikinėjimo formų požiūriu konkurencija apsiriboja įvairiausia reklama, o

konfliktas – visomis įmanomomis propagandinėmis, piarinėmis priemonėmis. Konfliktas reikalauja vis

stipresnės į jį įsitraukusių grupių vidinės integracijos, kooperacijos, konsolidacijos. Tuo tikslu eikvojama

daug laiko, finansinių ir intelektualinių resursų. Be tokių veiksmų sunku tikėtis sėkmingos konflikto baigties.

Kuo didesnė konflikto eskalacija, tuo daugiau reikia vidinių finansinių bei žmogišk

etetingų, didelį socialinį kapitalą turinčių žmonių palaikymo, ir masių palaikymo. Todėl buvusio

ės po Lietuvą, jų m tu rengti mitingai bei susirinkimai laikytini sudėtine konflikto

eskalavimo dalimi. Tačiau nepaisant to, kad politinė kova iš pradžių atrodo esanti nesuderinamumų

rezultatas, o jos eskalavimas, rodos, – tik padidina destruktyvumą, vis dėlto, kaip pastebi Kriesbergas128,

sykiu konstituojama ir daugelis naujų elementų. Pirmiausia konfliktas pasižymi dideliu interaktyvumu, dėl jo

– atvirumu (kontrpropaganda ir propaganda – glaudžiai susijusios), dėl šių priežasčių atsiranda naujo

sprendimo bei de-eskalacijos galimybė.

Žemiausiose vietinės viešosios nuomonės sferose visi viešojo „pyrago“ lygiai formuoja socialinius ir

politinius stereotipus, netikėčiausias jų mutacijas, fantazijas, socialinius lūkesčius ir viltis, kurių sociologinės

apklausos dažniausiai neapčiuopia. Tačiau būtent šios fantazijos ir nepagrįstos viltys, iracionalūs lūkesčiai

yra masių judėjimo gyvybės šaltinis. Šių lūkesčių kiekybiniai sociologiniai tyrimai nefiksuoja, nes

reprezentatyvūs tyrimo metodai (net tie, kurie integruoja užslėptus verifikuojančius klausimus) netiria

vietinės, nuolat kintančios naujosios leksikos, vil

ų, kuriuos ištirti būtų galima kokybiniais metodais, pavyzdžiui, taikant „tirštojo aprašymo“ metodą ir

ės antropologijos patirtimi. Minėtoji vietos stereotipų leksika, gandais paremti

vertinimai ir reakcijos, frazeologizmų mutacijos, atsiradusios dėl to, kad aukščiausio lygio leksika bei loginė

semantika vietiniams vartotojams nėra suvokiama, dažniausiai labai iškreiptai atspindi tai, apie ką kalba

127 L. Kriesberg, Constructive Conflicts: From Escalation to Resolution, New York: Rowman & Littlefield Publishers, 1998, p. 2. 128 Ten pat, p. 21.

114

polito

iešosios nuomonės mutacijų lauku, kuris nėra reikšmingas

ų, proceso dinamiką, politinės valdžios gyvybingumą. Žiniasklaida padeda ritmingai

ų institucijų veiklai – padeda nuolatiniu žinotinų naujienų bei įsitikinimų propagavimu. Vietiniai gandai,

m

labai aiškius apribojimus įvairiems naujiesiems diskursams stebėjome prezidento Pakso valdžios krizės bei

logai, komentuojantys iš pažiūros reprezentatyvius sociologinius tyrimus, vadinamąsias viešosios

nuomonės apklausas. Tokiu būdu susiduriame su v

visuomenei stabiliu laikotarpiu. Kai politinės struktūros veikia stabiliai, žiniasklaida užtikrina būtinų

struktūrinių pasikeitim

kit

stereotipai, legendos, modernioji politinė mitografija, tautosaka (anekdotai, dažnutės ir pan.) tokiu atveju yra

mažai reikšmingi, jų įtaką užgožia įvairios populiarios laidos. Tačiau krizių, radikalaus apsisprendimo

atvejais situacija iš esmės keičiasi.

Taigi viešoji nuomonė dėl savo hierarchinės įvairovės ir nuolatinių mutacijų bei konfliktų nesutampa

nei su Ludwigo Wittgensteino apibrėžtais kalbinio žaidimo principais, nei su Richardo Rorty plačiai

diskutuota baigtinių žodynų idėja. Čia nėra nustatytų kalbinio žaidimo taisyklių, nes jas nuolat griauna

viešosios nuomonės dauginimasis, „pyrago“ sluoksnių utacijos, gandų, stereotipų skirtumai, o tai lemia

skirtingas kiekvieno sluoksnio raidos taisykles. Stabiliu laikotarpiu kalbinio žaidimo taisyklės būdingos

viešosios nuomonės sferai, ypač jos aukščiausiai lygai. Tačiau bet kokia ekonominė bei politinė krizė arba

užsienio kapitalo, užsienio interesų spaudimas iškreipia situaciją ir parodo, kad tos taisyklės tėra iliuzinės.

Lietuvos atveju („paksogeitas“) buvo galima stebėti ir viešosios nuomonės lygių konfliktus, ir apeliacijas į

masių spontaniškumą, ir Rusijos interesų nuolatinę įtaką konflikto raidai. Todėl kalbėti apie kokias nors

„viešosios nuomonės sferos“ žaidimo taisyklas netenka. Galioja proceso ir konflikto, pagaliau – sinergetiniai

teoriniai modeliai.

Žaidžiantieji pagal viešosios nuomonės formavimo taisykles iš esmės remiasi įtikinėjimų reitingais,

taisyklėmis ir konkurencija dėl politologų interpretacijos. Įtakingiausiais tampa tie, kurių žiniasklaidos

priemonės veikia daugiausia vartotojų ir kurių publikacijų ar laidų autoriai bei analitikai patys populiariausi.

Tačiau krizių metu pogrindinis viešasis žinojimas griauna šias taisykles, nes ima dominuoti charizmatinės

kūrybingos asmenybės, smunka pasitikėjimo žiniasklaida lygis.

Tas pats nutinka ir su Rorty aptartais baigtiniais žodynais. Jų plėtra ir inovacijos krizių metu remiasi

skirtingomis sąlygomis, kai vietinio politinio žinojimo sfera paklūsta gana dinamiškai bei nelogiškai

įvaizdžių kaitai (veikiau atitinkančiai mito-logiką). Tokiu būdu leksika, padedanti vertinti politinius įvykius,

susiskirsto į keletą skirtingu greičiu kintančių žodynų. Atsižvelgiant į politinės vaizdinės reklamos gausėjimą

ir vaizdinių mąstymo figūrų akcentavimą, šios žodynų disproporcijos dar labiau išauga. Turiu omenyje, kad

politiniai, karnavalizuoti šūkiai (sloganai), lydintys reklaminius vaizdus, ir šių vaizdų, įvaizdžių bei šūkių

mutacijos ima figūruoti šalia „respektabilaus“ centrinio politinio diskurso.

Tokį precedento Lietuvoje neturėjusį diskursų konfliktą dėl dominavimo viešosios nuomonės sferoje ir

apkaltos metu. Šis diskursų konfliktas buvo susijęs su Pakso pastanga pakeisti galių balansą viešosios

115

nuomonės sferoje, nuolat važinėjant po Lietuvos miestelius ir čia rengiant minimanifestacijas – susitikimus

su gyventojais. Taip siekta pasinaudoti kitų lygmenų viešosiomis nuomonėmis, sukelti lygių konfliktus,

destabilizuoti sociologų / politologų komentatorių tandemą ir kartu – bendrą valdžios struktūrinį balansą. Tai

pasireiškė dviem formomis: skatinant neformalius piliečių sąjūdžius, vietines iniciatyvas bei pergrupuojant

žiniasklaidos priemones. Pirmiausia pabandyta daugiau dėmesio skirti regioninei spaudai ir televizijai, o

centrinė žiniasklaida buvo suskirstyta pagal lojalumo prezidentui mastą. Lojaliomis prezidentūrai buvo

laikytos „Respublika“, „Lietuvos žinios“, kai kurios „Tele 4“ programos. Be to, prezidentūra atvirai taikė

įvairiausius apribojimus jai nepalankioms žiniasklaidos institucijoms („Tele 3“, „LTV“, „LNK“, „Lietuvos

rytas“

inio laikraščio iki respublikinio dienraščio ar vakarinio diskusijos klubo respublikinėje

TV st

ojažai po Lietuvos miestelius ir buvo skirti

būten

veikį pilietiniams pasirinkimams.

). Savo ruožtu Seimą bei Vyriausybę labiau palaikančios žiniasklaidos priemonės vykdė precedento

neturinčią prezidento Pakso bei jo šalininkų rengiamų manifestacijų kritiką, išsakė vertinimus, siekdamos

sumažinti mitinguose ir susirinkimuose deklaruojamos viešosios nuomonės įtaką.

Knygoje „Viešosios nuomonės procesas“ išsamiai analizuodamas viešosios nuomonės sferą, Irvingas

Crespi pastebi, kad viešoji nuomonė nėra individualių nuomonių suma, ji neturi savitos, „aukštesnės“ nei

atskirų individų teiginiai „būties“. Ji yra individualių ir grupinių reikalavimų dinaminis balansas, kurį

pasiekusi socialinė grupė priima sprendimus apie statybas, lėšų panaudojimą, įstatymų keitimą, politinės

santvarkos koregavimą. Viešoji nuomonė yra interesų, vertybių rungtis129, konkurencija, kurios taisyklės ir

konfigūracijos kinta, keičiantis reikalavimų prasmingumui, kintant patiems poreikiams. Pakliūti į norimą

„rungties lygą“ nėra lengva. Kiekviena pakopa: nuo vietinio žinojimo ir vietos stereotipų sferos, nuo

bulvarinio ir region

udijoje arba internete reikalauja vis kitokio įdirbio, politinio bei simbolinio kapitalo.

Tradicinėje, stabilioje masių visuomenėje daugumai žmonių tenka daugiausia fono vaidmuo,

neįtakingų gandų sferos plėtėjų vaidmuo. Nebent maištas, revoliucija, sabotažo ar ginkluoto pasipriešinimo

veiksmai suteikia žmonių masėms galios įsitraukti į aukštesnes, įtakingesnes viešosios nuomonės sferas ir

keisti galių balansą. Prieš apkaltos procesą prezidento Pakso v

t tam: pakeisti aktyviais politiniais dalyviais kiek galima daugiau žmonių, formuoti jų interesus, versti

kovoti dėl savo ar tariamai savo vertybių, keisti viešosios nuomonės balansą ir eskaluoti konfliktą, rodant

skirtingus prezidento ir kitų valdžios atstovų valstybinius tikslus. Buvo siekiama formuoti pasipriešinimo

Seimui grupes, rengti pilietines akcijas. Viena tokių akcijų rengimo formų: autobusais vežti rėmėjus iš visos

Lietuvos į Vilniuje rengiamas politines akcijas. Reikia pastebėti, kad ne bet koks viešas kalbėjimas tampa

viešąja nuomone. Viešumos dalimi kažkas tampa tik tada, kai išsakomi dalykai įsimenami daugelio asmenų

kaip svarbūs, aktualūs, priimtini, atpažįstami. Tik tada ši nuomonė daro po

129 I. Crespi, The Public Opinion Process: How the People Speak, New Yersy: Lawrence Erlbaum Associates Publishers, 1997, p. 74.

116

Manifestacijos savaime įsitvirtina daugelio dalyvių ir stebėtojų atmintyje, todėl, iš pirmo žvilgsnio, jos

galėjo būti efektyvi priemonė.

Provincijos audrinimo taktika

Čia vertėtų daryti prielaidą, kelti hipotezę apie Pakso agitacinių kelionių po miestelius numanomas

istorines ištakas ir įsivaizduojamą maksimalų jų efektą. Paksą konsultavo bent dvi labai skirtingos ir galbūt

tarpusavyje nesiejančios Rusijos politinių konsultacijų kompanijos: vieša ir respektabili Nicсolo M130 bei

uždara, su Rusijos saugumo institucijomis susijusi Almax131.

Toliau pateikiama buvusio prezidento Pakso manifestacijų ir kelionių po Lietuvos miestelius taktika

neturėtų būti tapatinama su Bucharino-Stalino veikla 1925 m., kadangi šiai sąsajai įrodyti aš neturiu

pakankamai dokumentų. Tai veikiau tik neįpareigojantis istorinis palyginimas, turint omenyje, kad

komp

muo, tiksliau, jų

tande

anija Niccolo M. daug dėmesio skiria propagandos istorijai, sovietinės propagandos ir vakarietiškų

viešųjų ryšių technologijų abipusei adaptacijai, rinkimų taktikoms, publikuoja veikalus šiomis temomis. Be

to, kompanijos lyderiai Sovietų Sąjungos metais neišvengiamai studijavo komunistų partijos istoriją, po

Sovietų Sąjungos žlugimo – veikiausiai ir Bucharino, Trockio raštus, kuriuose šis įtikinėjimo modelis

nuosekliai gvildenamas. Itin tikėtina, kad šių Rusijos kompanijų atstovams buvo gerai žinoma ir plačiai

Rusijos istorinėje literatūroje aprašytoji Bucharino propagandinė 1922–1926 m. veikla, ypač 1925–1926 m.

veikla, kai komunistų partijos centro komitetas buvo suskilęs į du itin įtakingus blokus: Trockio, Grigorijaus

Zinovjevo, Kamenevo ir Stalino bei Bucharino. Iš esmės Bucharinas, pagrindinis komunistų partijos

propagandininkas, ir Stalinas, itin makiaveliškai įžvalgus, negailestingai ciniškas as

mas132 ir nulemia būsimą Sovietų Sąjungos likimą 1925 m. polemikos metu. Reikėtų priminti, kad

Leninas priešmirtiniame laiške partijos suvažiavimui paskelbė savo „testamentą“, kuriame buvo neigiamai

atsiliepta apie Stalino, kaip galimo partijos lyderio, figūrą. Leninas nurodė Stalino autoritarizmą, siekį

totalizuoti partijos struktūrų įtaką visam šalies gyvenimui. Bucharinas, NEP’o (naujosios ekonominės

politikos) pagrindinis strategas, visokeriopai rėmė smulkųjį verslą ir kaimą, ignoruodamas stambiosios

pramonės raidą. Tokia politika pirmiausia žlugdė Sankt-Peterburgo stambiąją pramonę, elektrifikacijos ir

industrializacijos projektus, kapitalo akumuliavimo strategiją, kurią ir siekė ginti Trockis, Zinovjevas ir

Kamenevas. Stalinas siekė galutinai susidoroti su nacionalistiškai nusiteikusiais Užkaukazės, pirmiausia

Gruzijos, socialistais. Trockio-Zinovjevo-Kamenevo triumviratas buvo itin populiarus partijos viršūnėse,

tarp išsilavinusių politikų, literatų, menininkų, ekonomistų. Tada propagandistas Bucharinas ir ciniškasis

130 Išsami informacija apie šią kompaniją skelbiama tinklapyje http://www.nikkolom.ru131 Apie sąsajas su Almax ir Niccolo M. kompanijomis medžiaga pateikta prieduose knygoje: R. Lopata, A. Matonis, Prezidento suktukas, Vilnius: Versus aureus, 2004, p. 283–293.

тическая биография 1888–1938, Москва: Прогресс, 1988, c. 254–302. 132 Stalino-Bucharino tandemo istorija ir jų veiklos taktika nuosekliai svarstoma garsaus sovietologo knygoje: С. Коэн, Бухарин. Поли

117

Stalinas visą dėmesį sutelkė į vidurinį ir žemiausią partijos sluoksnius, į pilkų asmenybių masę, į aplinkinius

Maskvos miestus bei kaimus. Būtent tada Bucharinas ir Stalinas ir pradėjo nuolatinius susitikimus su

emesniosios grandies, t. y. neelitiniais, partiniais rinkėjais. Prasidėjo masinių manifestacijų partijoje,

. Iš esmės tik per vienerius metus tarp XIII ir XIV komunistų partijos

suvaž

o Nižnij Novgorodo partijos biuro sekretorius.

didesnės iniciatyvos (galbūt baiminantis didesnės nesėkmės, nepavykusio maištavimo atveju).

ės autostrados, galbūt kai kurios

usimą prezidento valdžiai. Tada būtų galima reikalauti paleisti

ž

gamyklose, miesteliuose metas

iavimų Bucharino-Stalino tandemui pasisekė tiek įaudrinti mases, kad jos ėmė reikalauti nedelsiant

susidoroti su trockistų, zinovjininkų bloku, uždrausti ir net sunaikinti šiuos „išdavikus“. Šių susitikimų su

vietiniais rinkėjais ir manifestacijų metu buvo siekiama iškelti naujus, vietinius, mažai kam žinomus partijos

lyderius, kaip atsitiko su Andrejumi Ždanovu, kuris iki tol buv

Ši Bucharino-Stalino susitikinėjimo su vidurinės ir žemesniosios grandies rinkėjais, su miestų ir

miestelių gyventojais politika, audringų manifestacijų taktika viršūnių valdžios krizės atveju nėra visai

originalus veiklos modelis. Verta prisiminti, kad Rusijos carai ne kartą bėgo nuo Maskvos bajorų į

provinciją, ten ieškodami „liaudies“ (realiai – viduriniojo ir žemesniojo sluoksnio bajorų) užtarimo, po to

pergalingai grįždavo į sostą. Pagaliau susitikinėjimo su proletariatu ir manifestacijų taktika yra tipiškas

bolševikinės propagandos veiksmas, kurį jie itin gerai valdė. Įdomu tai, kad tokį bolševikinį veiklos

mechanizmą šiandien galima puikiai suderinti su populizmu ir popkultūrinėmis inovacijomis. Tačiau

principas išlieka toks pat: apeinant galimus „elito“ tarpininkus, bendraujama tiesiogiai su žemesniąja rinkėjų

grandimi, žemesne viešumos lyga, siekiama ją įaudrinti ir priversti padaryti daugybę pareiškimų,

spontaniškų veiksmų, palaikančių agitatorių siekius.

Vienintelis minėtų Rusijos atvejų ir Pakso atvejo skirtumas – žiniasklaidos vaidmuo. Bolševikinės

agitacijos ir manifestacijos meistras Bucharinas vadovavo laikraščiui „Pravda“, be to, pati spauda nebuvo

tokia įtakinga kaip šiandien. Dažniausiai pakakdavo paties audringo mitingo, aistringos kalbos. Bucharinas

dar iki Spalio revoliucijos buvo laikomas vienu talentingiausių tribūnų, puikiausiai išmaniusių manifestacijų

meną ir jų efektą. Ne mažiau aistringas Trockis buvo labiau komunistinio elito atstovas. Turint omenyje, kad

be žiniasklaidos mitingai ir susirinkimai yra mažai efektyvūs, visai suprantama, kodėl buvusio prezidento

Pakso komanda daug dėmesio skyrė šiai savo silpnajai veiklos pusei kompensuoti, skaidydama pačią

žiniasklaidą.

Toks rusiškas agitacijos ir viešųjų galių kaupimo modelis turi, kaip jau minėta, du variantus:

(A) Gerai valdomas ir prognozuojamas modelis. Tai paprastas galimų rinkėjų agitavimas, atstovų

rinkimas, alternatyvios viešosios nuomonės kūrimas, galimų viduriniosios ir žemesniosios grandies rinkėjų

subūrimas, skaidant politinį elitą. Šio modelio trūkumas: tik deklaruojami gąsdinimai, nesuteikiant masėms

(B) Maišto modelis: būtų blokuojami geležinkeliai, pagrindin

savivaldybės skelbtų savo lojalumą ir pakl

118

Seimą, didinti konstitucinius prezidento valdžios įgaliojimus ir pan. Šio modelio pavojus: jį itin sunku

suvaldyti, nes konfliktas dėl atsakomųjų „jėgos“ ministerijų veiksmų taptų sunkiai prognozuojamas.

Kovos dėl regimumo taktika133

Buvo pasirinktas pirmasis (A) modelis su nuolatiniais gąsdinimais ir nuorodomis į kitą, daug

grėsmingesnį (B) pasipriešinimo variantą. Tačiau ir taikios manifestacijos: mitingai, piketai, demonstracijos,

pavienės akcijos yra reikšmingi dėl savo pretenzijų tapti viešais, vadinasi, matomais, diskutuojamais,

girdimais. Bet kokiu atveju surengti daug triukšmingų manifestacijų, vadinasi, - būti nuolat aptariamam,

vadin

ų 1995 m. niekas Rusijoje nekreipė didesnio dėmesio.

Todėl

oma ne tik Rusijoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Tačiau nacionalbolševikai mažiau rūpinosi

teisin latinamos

nacio

asi, - stipriai veikti viešąją nuomonę. Tam, kad būtum pastebimas, regimas manifestacijoje, nereikia

logiškai argumentuoti savo idėjų, principų. Regimumas manifestacijų metu yra susijęs su daugybe

iracionalių veiksmų, šūkių, simbolių. Geriausiai „matomi“ manifestacijose yra iracionaliai, emocingai

formuluojami šūkiai bei veiksmai: prakeikimai, spjūviai, ko nors sudraskymas ar sulaužymas, ryžtingi rankų

mostai, galingos balso intonacijos. Kuo populiaresnis TV kanalas ar laikraštis tai parodė – tuo geriau.

Neretai ultrakairiosios ar ultradešiniosios partijos, marginaliniai politiniai veikėjai, siekiantys dalyvauti

formuojant viešąją nuomonę, svarbesniu laiko patį pasirodymą, regimumą, o ne adekvatų savo pozicijos

pateikimą. Svarbu, kad žiniasklaida, piliečiai neužmirštų, atkreiptų dėmesį, padarytų tave kad ir nemaloniu,

tačiau diskusijų objektu. Taip sąmoningai veikia, pavyzdžiui, Rusijos ultrakairioji „nacionalbolševikų“

(odiozinio Eduardo Limonovo) partija. Į ją iki koki

ši jauna partija svarbiausiu uždaviniu laikė ne tik prisiekti ištikimybę savo politiniams įsitikinimams,

bet, kad ir blogiausiu būdu, tapti žiniasklaidos diskusijų objektu. Buvo pasirinkta riaušių, vaizdingų

įžeidinėjimų taktika. Pavyzdžiui, trenkti dovanojamomis rožėmis Michailui Gorbačiovui į veidą, įsiveržti į

oficialiai filmuojamą Rusijos demokratinės partijos suvažiavimą, sukelti pasistumdymą pasitinkant užsienio

svečius, surengti vaizdingą manifestaciją su įžeidžiais lozungais, užgrobti svarbius simbolinius objektus savo

šalyje arba užsienyje ir taip – išsireikalauti dėmesio. Net jei už tai grėstų kalėjimas, net jei demokratinė

žiniasklaida tai labai kritikuotų. Dešimtmetis tokio ultranacionalistų darbo davė vaisių. Ši partija tapo

visuotinai žin

gu savo idėjų pateikimu. Buvo manoma taip: kam įdomu, jų nuomonę sužinos iš internete p

nalbolševikinės spaudos.

Analogiškai elgiasi Lietuvos ultradešiniosios partijos ir jų odioziniai aktyvistai. O ultrakairieji –

socialistų, tariamų Lietuvos komunistų partija vis dar snaudžia lokio miegu. Nors buvusio prezidento Pakso

133 Ter

Po prezidento Pakso rinkimų šį arsenalą galima būtų gerokai papildyti. Iš dalies Bielinis tai padarė knygoje: L. Bielinis, Prezidento rinkimų anatomija. 2002 metų prezidento rinkimai Lietuvoje, Vilnius: Versus aureus, 2003.

minas „taktika“ vartojamas ta pačia prasme kaip ir Bielinio knygoje „Rinkiminių technologijų įvadas“ (2000). Bielinis pristato daug taktinio poveikio metodų rinkimų metu, ypač pažymėdamas „specialiąsias rinkiminės kampanijos priemones“: kompromituojančios medžiagos „išmetimą“ į žiniasklaidą, nuolatinės įtampos palaikymą, telefoninio ryšio dezorganizavimą ir kt.

119

krizės metu ir buvo prisiminta galimybė kolaboruoti su geležinkeliečių profesine sąjunga blokuojant

traukinių judėjimą. Tačiau Pakso manifestacijų metu kur kas vaizdingesni ir vizualiai įspūdingesni buvo

ontrmanifestantai. Ne Pakso mitingai, o kontrmanifestacijos ir jų susidūrimai su manifestacijomis tapo

piketuojantys prieš Pakso susitikimus su tariamais „rinkėjais“ buvo

vaizd

ryšių

instru

ją Niccolo M. bei į gana šarlatanišką „politinės psichologijos“ kompanija

Alma

laikais, vis dar remiasi gandų sklaida, politinėmis madomis, iracionaliais socialiniais lūkesčiais,

rsiai

k

žiniasklaidos objektu. Būtent

ingesni: jie rengė prezidento „laidojimo“ ceremonijas nešini karstu, degino žvakutes, mėtė tualetinį

popierių (užuomina apie Pakso ryšius su ekstrasense Lena Lolašvili) ir pan.

Didesni politiniai judėjimai, įtakingesni veikėjai didesnį dėmesį skiria viešųjų pranešimų turiniui, jų

idėjiniam teisingumui, labiau nesidomėdami jo suprantamumu ir interpretacijomis skirtinguose visuomenės

sluoksniuose. Šiuo atveju galima aiškiai pasigesti hermeneutinės antropologijos: vietinio supratimo analizės.

Taip ilgai, turbūt iki pat 2002 m. rinkimų, savo pranešimus formulavo Lietuvos konservatorių partija. Ji

nesirėmė viešųjų ryšių technologijomis, piarų menu, istoriniais propagandos pasiekimais, o darė prielaidą,

kad tariamai teisingas žodis, tautai parodyta „tiesa“ atvers akis ir išgelbės pasaulį. Don Kichoto vardo vertas

naivumas! Juk viešosios nuomonės dalyviai, kurie naudojasi rinkiminių technologijų ir viešųjų

mentais, didesnį dėmesį skiria viešajam rezonansui, informacijos poveikiui, o pačią komunikaciją

supranta ne kaip teisingus arba klaidingus pranešimus, o kaip nuolat kintančių interesų ir galių kaitą. Šitoje

tiesos mitologijoje skendintys politikai technologijų meistrus vadina demagogais, populistais. Tačiau

politinės reklamos specialistams, rinkiminių technologijų meistrams puikiai žinoma, kad norint suregzti

sėkmingą priešiško politinio diskurso, politinės partijos ar lyderio puolimą, reikia apskaičiuoti turimus

resursus, parengti išsamią strategiją ir taktiką, pasinaudoti sisteminiais partijos bei žiniasklaidos ryšiais. Tai

reiškia nuolatinį kūrybinį darbą, inspiruojant vis naujus įvykius, reaguojant į priešininko puolimą, rengiant

įvairiausias diskursyvines, technologines, organizacines diversijas. Visa tai reikalauja itin kruopštaus ir

išsamaus politinio, teisinio, propagandinio, sociologinio bei antropologinio dalyvaujančiųjų pasirengimo.

Viso to nepavadinsi tiesiog populizmu. Populizmas ir demagogija šiuo atveju – tik keletas elementų visoje

elementų sistemoje. Pastebėtina, jog viešųjų ryšių meistrai racionaliai žiūri į viešosios nuomonės balansą, į

vyraujančių jėgų dinamiką, supranta populiarumo akumuliavimo ir diseminacijos procesus. Atkreiptinas

dėmesys, kad diskursyvinėse kovose prezidento Pakso krizės bei apkaltos metu buvo nuolat kviečiami du

ryškūs Lietuvos rinkiminių technologijų meistrai: Bielinis ir Aurelijus Katkevičius, buvo apeliuojama į

politinių konsultacijų kompani

x.

Viešųjų ryšių specialistai ir rinkiminių technologijų meistrai, kaip ir propagandos meistro Goebbelso

įsisenėjusiais stereotipais ir nostalgijomis – visu tuo, kas veikia viešųjų galių balansą, bet nėra ga

išsakoma. Kiek politikų racionaliai remiasi Lietuvoje egzistuojančia sovietine nostalgija, kuria anaiptol

nesibodi pasiremti prekybinė reklama, kovodama, pavyzdžiui, dėl „Tarybinių“ dešrelių vardo? O nuo

120

reklamos iki viešųjų ryšių – pusė žingsnio. Didelę politinio populiarumo dalį sudaro ne oficialios programos,

bet ir gebėjimas akumuliuoti piliečių lūkesčius, socialines bei asmenines svajones, įgarsinti nostalgijas ir

lūkesčius. Ir nesvarbu, kad toks asmuo neįgyvendins pažadų. Tai visai nebūtina. Svarbiau emocija, širdingas

pokalbis, kuriuo užpildoma po darbo išvargusio žmogaus vienatvė. Širdingai ir paprastai kalbėtis su

liaudimi, slysti jų lūkesčių paviršiumi – reikia mokėti. Šiuo atveju daug lemia laikysena: svarus ir tvirtas

žodis arba nuogirda, naktinis skambutis, piešinys ant priešininko plakato, sąmojingas keiksmažodis,

popul

ačiau, labai neapibrėžti jausmai… suteikė žurnalistams daug galimybių įvairiai interpretuotį šį įvykį.

Skirti

iarus priežodis. Visa tai sudaro viešųjų ryšių technologų instrumentus, kurie, teisingai pasirinkus

strategiją ir taktiką, gali duoti rezultatų. Šie instrumentai panaudojami rengiant manifestacijas ir – tai itin

svarbu – kontrmanifestacijas.

Manifestacija su visais šiais įtikinėjimo technikos instrumentais yra susieta stipriau nei žiniasklaida.

Masių diskursas remiasi archetipinėmis konstrukcijomis ir gyvomis emocijomis. Vadinasi, geras vaizdas,

sodrus palyginimas, gyvas stereotipas, vietos dialektas, gatvės slengo elementai yra tos priemonės, kurios

naudojamos nuomonių mūšio lauke. Tačiau nepaisant visų šių mikroveiksmų ir mikroelementų svarbos

manifestacijos, akcijos turi labai ribotas galimybes įsijungti į platesnę viešųjų nuomonių sferą. Nes jos

reikšmingu viešu įvykiu tampa tik tada, kai jas tinkamai ir plačiai pristato žiniasklaida. O tai ir buvo dar

viena Pakso manifestacijų problema.

Manifestacijos karnavališkumas ir ambivalentiškumas

Patrickas Champagne studijoje „Manifestacija: politinio įvykio gamyba“134 nuosekliai analizuoja 1982

m. žemės ūkio verslininkų profsąjungos manifestaciją Paryžiuje ir pabrėžia, kad nepaisant viso puikaus jos

organizuotumo buvo akivaizdus jos tikslų perteklius. Dėl to kilo didesniems mitingams ir demonstracijoms

būdingas neapibrėžtumas, neaiški dalyvių motyvacija. O masiškumas tik padidino šią tikslų įvairovę ir

sukūrė situaciją, kai patys manifestantai negalėjo kontroliuoti visos užimamos erdvės. Champagne pastebi,

kad manifestacijoje buvo naudojama daug ironizuojančių, linksmų šūkių, plakatų, formuluojančių

karnavalinius reikalavimus, butaforinius gąsdinimus, skirtus vyriausybės nariams, iš kurių esą bus

gaminamos salotos arba verdamas sultinys. Tradiciškai, kaip ir per visas prancūzų valstiečių manifestacijas

buvo atginta avių, kiaulių, o tai dar labiau pralinksmino, sukėlė miestelėnų reakcijų ambivalentiškumą.

Karnavališkumas, groteskas, butaforiniai šūkiai, manifestantų negebėjimas tarpusavyje susikalbėti, susitarti,

bendri, t

ngos politinės pakraipos žiniasklaida įvykį labai įvairiai ir komentavo. Savitai įvykius traktavo ir

demonstracijos dalyviai.

Lietuvoje prezidentą Paksą palaikančių susitikimų Lietuvos miestuose metu, taip pat mitinguose,

134 П. Шампань, «Манифестация: производство политического события», Вопросы социологии, 1992, т. 1, № 2, Москва: Адапт, c. 35–61.

121

demonstracijose irgi vyravo neapibėžtumo, populizmo ir karnavališkumo atmosfera, kurią

kontrmanifestacijos tik sustiprindavo. Pavyzdžiui, 2004 m. vasario 8 d. Vilniuje, šalia Profsajungų rūmų,

kuriuose vyko proprezidentinio neformalaus judėjimo „Už teisingą ir demokratinę Lietuvą“ steigiamasis

susirinkimas, šurmuliavo susirinkimą palaikantis mitingas. Į mitingą ir į susirinkimą susibūrė iš viso apie

pustrečio tūkstančio žmonių. Prezidentas Paksas neatvyko, tačiau dalyvius pasveikino telefonu, kadangi tuo

metu lankėsi tradiciniame savo kelionių po Lietuvą susirinkime Dusetose. Tačiau į mitingą atėjo Vilniaus

meras Artūras Zuokas. Žiniasklaida mažiausiai dėmesio skyrė paties mitingo bei steigiamojo susirinkimo

tikslams ir priežastims nušviesti. Visas jos dėmesys buvo sutelktas ties intriga, susijusia su karnavaliniu,

pažeminančiu Zuoko sutikimu, ties sumaištimi ir profesorės Marijos Aušrinės Pavilionienės skandalingais,

grotes

„Seimo inkvizicija – Lietuvos gėda“, „Sakalas, Zuokas, Paulauskas – KGB lizdo paukščiai“, „Paleckių šeimos klanas –

rėsmė nacionaliniam saugumui“.136

ilaukė itin prieštaringų komentarų, skelbusių: viena vertus, kad mitinguotojai yra

kiškais pareiškimais. Citatos iš laikraščio „Lietuvos rytas“:

Neįleistas į rūmus A. Zuokas išgėrė lauke pardavinėjamos karštos arbatos, pasišnekučiavo su mitingo dalyviais. „Lauk,

vagie!“, „Į Lukiškes!“, - iš minios skriejantys užgauliojimai netrikdė sostinės mero […] „Klaupkis!“ – pradėjo šaukti ant scenos

A. Zuoką išvydę mitingo dalyviai. […] Anot A. M. Pavilionienės, nukritus parlamento pirmininko Artūro Paulausko kaukei,

išnyra „tautos duobkasio veidas“.135

Galop straipsnyje cituojami mitingo dalyvių laikomi plakatai:

g

Priešingai ironiškam, manifestantus pažeminančiai pateikiančiam, karnavalinius elementus

išryškinančiam „Lietuvos ryto“ stiliui, „Respublika“ didžiausią dėmesį skyrė kai kuriems mitingo dalyvių

viešai skelbiamiems reikalavimams, ypač Rolando Pavilionio kalbai:

Mums ne tas pat, kad jau ketvirtas mėnuo mums mėgina plauti smegenis ir melu įtikinti, kad visas mūsų gyvenimo blogis –

tik dėl naujojo prezidento, išdrįsusio pajudinti ir pradėti šalinti politikų, žiniasklaidos ir kriminalo maurus […]137

Abu laikraščiai, nors ir gana priešingai aprašo manifestaciją, vis dėlto aiškiai parodo pačios tos

manifestacijos neapibrėžtumą (neaiškūs reikalavimai ir šūkiai), chaotišką ritmą (susijusį su Zuoko

pasirodymu), negebėjimą kontroliuoti situacijos (spjūvis Zuokui į veidą, grasinimai fiziškai susidoroti su

kitaminčiais). Mitingo neapibrėžtumą rodė ir tai, kad į jį susirinko itin skirtingų pažiūrų asmenys:

prieštaringai vertinami rašytojas Petkevičius, buvęs disidentas Antanas Terleckas, buvęs prosovietinio

judėjimo Jedinstvo lyderis Valerijus Ivanovas, politikos marginalas Šustauskas. Toks nesuderinamų

kontrastų, šūkių ir reakcijų margumynas sudarė skirtingas prielaidas objektyviam įvykio aprašymui. Vien jau

Ivanovo pasirodymas sus

135 Lietuvos rytas, 2004-02-09.

02-09. 136 Ten pat. 137 Respublika, 2004-

122

susiję su Maskvos ranka, kita vertus, liberaldemokratų partijos (t. y. prezidento Pakso partijos) pirmininkas

Valentinas Mazuronis pareiškė, kad Ivanovas atsiųstas Seimo pirmininko Artūro Paulausko, t. y. priešininkų

stovyklos. Vėliau tęsėsi ginčai ir teismai dėl įžeidimo. Visa tai rodo itin didelį mitingo turinio ir efekto

neapibrėžtumą.

Tariamas įvykių aprašymo objektyvumas, kaip pastebi Champagne, sudaro galimybes

nepastebėti ypač svarbaus fakto, kad vienas iš specifiškiausių tokio kolektyvinio veiksmo tikslų buvo kova, siekiant įpiršti

socialinio įvykio paveikslą, ir pirmiausia tai kova tarp grupės, kuri gamina bei organizuoja manifestaciją, ir žiniasklaidos“138.

Įdomus čia manifestacijos gamybos pabrėžimas. Manifestacijos gamyba – tai ne paprastas žmonių

subūrimas, jų organizavimas, o nuoseklus įtikinėjimas, plakatų, transparantų gaminimas, daugelis bandymų

organizuoti analogiškus mitingus, transporto priemonių nuoma, žmonių kelionė… Galiausiai tokia

manif

ą kalbą ir mąstymą (anot Ernesto Gellnerio), palaiko šios standartizuotos

inimaliai išsilavinusios žmonių grupės tęstinumą. Vergovė, nepaisant unifikuoto jos pobūdžio, neturi

ų sukilimai rodė, kad

svarb

ybos formos, minia paverčia bendri jos geismai ir lūkesčiai. Tada

gimst

čių produkavimo analizės, nepaaiškina

stančio minios kūno. Vis dėlto individas yra tiesiogiai susijęs su socialine ir politine sistema, o

ų gamintojo

okia industrija neišvengiamai produkuoja minios pasipriešinimo efektą, kuris analogiškas XVIII–

XX a

parlamentui, bet gali elgtis ir priešingai – ją sumenkinti. Žiniasklaidos atstovai, sąveikaudami su

estacijos gamyba yra susijusi su minios fenomenu. Minia yra industrinės gamybos ir joje paplitusio

įvairiausio susvetimėjimo rezultatas. Industrinė visuomenė nuolat gamina „vienmačius žmones“ (anot

Herberto Marcuse’s), standartizuot

ir m

masių visuomenės charakteristikų, jos interesų ir lūkesčių. Spartako ir kiti verg

iausias sukilėlių interesas – gaujos sudarymas arba išsisklaidymas. Industrializuotą žmonių masę, kuri

nuolatos reprodukuojama pačios gam

a masių psichologija ir, palaipsniui, - minios kūnas. Minia turi savo ritmą, psichologiją, elgesio būdus,

geismus ir lūkesčius. Pavyzdžiui, industrinis cukrinių runkelių auginimas ir jų perdirbimas Lietuvoje yra

masių individo gaminimo dalis, tačiau pati gamyba, be socialinių vil

gim

sprendimai dėl runkelių kvotų bei išmokų yra maksimaliai susvetimėję cukrinių runkeli

atžvilgiu. T

. darbininkų minių pasipriešinimams bei protesto formoms. Totalinis nuskurdinimas dėl industrijos

restruktūrizavimo yra tam tikra ekspropriacijos forma, taip pat yra manifestacijų gamybos veiksnys. Tokie

industrijos raidos posūkiai visada susiję su masinių demonstracijų ruošimu. Čia tetrūksta tokių mitingų

organizavimo patirties ir lakios poetinės vaizduotės kuriant transparantus, šūkius, ritmingas skanduotes ir

anonimiškai plėtojant įžeidžius politinius pokštus.

Postindustriniai veiksniai, kurie yra susiję su technologijų raida, aukšto intelekto reikalaujančiu darbu,

dideliu inovacijų kiekiu, radikaliai sumažina masių žmogaus produkavimo galimybes. Žiniasklaida savo

ruožtu gali padėti rengti manifestaciją, sustiprinti jos galią, pateikti vis naujus reikalavimus vyriausybei ar

ация: производство политического события», c. 37. 138 П. Шампань, «Манифест

123

manifestacija, puikiai žino, kad manifestacijos įgyta politinė galia yra trumpalaikė, todėl būtina, atidėjus

visas kitas naujienas ir faktus, forsuoti reikalavimus ir įvykių raidą; arba juos sušvelninti, išryškinant daugelį

nereikšmingų įvykių. Žiniasklaida, kuri nepalaiko manifestantų, ieškos kitokių manifestacijos įvykių ir

interesų sąryšių, kitaip, nei viešai manifestacijos organizatoriai deklaruoja, aiškins tikrąsias įvykių priežastis,

demo taip sumenkins

ąj

tus.

i ir interpretuodami jie suteikia šioms demonstracijoms apibrėžtį, jas „validuoja“: nurodo

pasike

ir stimulus lemia socialinės vilties ir iš jos kylančio utopinio mąstymo mechanizmai. O socialinė viltis, kaip

troškimų epicentras.

nstruos dalyvių nesąmoningumą, neteisinį elgesį, karnavalizuos pačius dalyvius ir

vieš ą jų reikalavimų reikšmę.

Kiekvienas laikraštis formuoja savo tiesos pavidalus apie manifestacijas, piketus ir kitus protes

Abstrahuodam

grėsmės, svarbos, teisingumo arba netvarkos rangą. Patiems didesnių demonstracijų, piketų, protesto mitingų

dalyviams daug sunkiau apibendrinti įvykį: jie atstovauja tik vieną kurią nors reikalavimų versiją, be to,

patys jie mato tik dalį veiksmo. Dažniausiai dalyviai nemato nei daugelio marginalių demonstracijos grupių,

nei apsaugos (policijos ar kt.) veiksmų, nei visuomeninės opinijos, kuri atsiranda dėl televizijos ir radijo

tiesioginių laidų apie įvykius, nei kontrmanifestacijų.

Socialinės viltys ir valia „teisybei“

Svarbiausias manifestacijų stimulas yra socialinės viltys ir nepatenkinti lūkesčiai. Savo ruožtu šios

viltys siejasi su „teisingesnės“ santvarkos ir geresnio pasaulio vizijomis. Visa tai suvokiama kaip nuo

liaudies paslėptoji tiesa. Todėl reikalinga galia ir tvirtumas šiai tiesai atskleisti ir įgyvendinti. Buvusio

prezidento Pakso teigimu, šią tiesą slepia politinės struktūros, žemgrobiai, korumpuoti asmenys (susiję su

Mažeikių naftos „aferomis“). Tačiau ir Paksą kaltinanti pusė taip pat rėmėsi tiesos argumentais ir galios

atskleisti šią tiesą bei įgyvendinti teisingumą principais. Pasak Michelio Foucault, valia tiesai lemia

binarinius struktūrinius vertinimus: gera / bloga, tiesa / melas, tinkama / nepriimtina. Tokie vertinimai yra

susiję nе su draudimu, о su atskyrimo ir atmetimo veiksmais. Abi pusės – prezidentas Paksas ir Seimas –

įžengė į atvirą valios ir galios tiesai demonstravimą. Konkuruojančio diskurso pašalinimo ir patvirtinimo

procedūra visada susijusi su galia, su ideologija ir teise. Dominavimas rodo socialinės struktūros ir ją

palaikančių bei realizuojančių veiksnių gyvybingumą. Valia tiesai, galia ją saugoti ir palaikyti virsta

nustatytomis teisingumo formomis. Apgaubti tiesos aureole dominuojantys diskursai ir elgesio tipai

kontroliuoja tiesos reprodukavimą ir modifikavimą. Socialinėje sferoje tiesos ir teisingumo paradigmų

itimas kartu reiškia ir naujo elgesio tipų, naujo gyvenimo būdo įteisinimą, o tai visada lemia ne tik

oficialaus, bet ir lokalinio žinojimo krizę. Ir vis dėlto, nepaisant visų pavojų, susijusių su nepagrįstais

revoliuciniais socialiniais diskursais ir ideologijomis, nuolat atsiranda socialinių grupių, pasiryžusių

kvestionuoti visas socialines struktūras ir jų reformavimo raidą. Mannheimas pastebėjo, kad šiuos pokyčius

teigė Ernstas Blochas, yra pačios socialinio mąstymo esmės dalis, masių

124

Anot Herberto Vorgrimlerio, didžiausią įtaką XX a. atnaujintajai vilties (Hoffnung) teologijai139

padarė Blochas, susiejęs transcendencijos suvokimą su vilties intencionalumo refleksija ir jos menine raiška.

Reikia pastebėti, kad jo samprotavimai persmelkti nuosaikia marksizmo dvasia, kuria pabrėžiamos vilties ir

gyvenimo pakeitimo sąsajos. Jis pastebi, kad viltis turi bruožus būdingus tikrovei, nes ji tęsiasi taip, kaip

tęsiasi mūsų patirtis ir veikia, keičia mūsų gyvenimą. Blochas viltį susieja su Henri Bergsono tąsos (duree)

samprata140. Viltis jam yra laukiamas, bet dar niekad neįgyvendintas socialinis būvis. Blochas atkreipia

dėmesį į religinės vilties mąstymo sąsajas su vėlesnėmis utopijomis. Utopija tampa radikalia egzistuojančios

santvarkos kritika ir kartu menine, kūrybine lūkesčių raiška. Analogiškai nutinka ir su religine išsigelbėjimo

ir Dievo karalystės viltimi. Pasak Blocho, Dievo pažadai nepaliauja galioję ir šiandien, o jų neva ateisiantis

išsipildymas ir dabar keičia mūsų socialinį ir politinį elgesį. Vėliau vilties teologiją plėtojo ir Jürgenas

Moltmannas141, vokiečių protestantų teologas.

Socialinė viltis stimuliuoja vis naujų baigtinių žodynų kūrybą, naujų gyvenimo stilių (nuo rašymo

stilių iki elgesio manierų bei mados) generavimą. Taip socialinės vilties formos remia stilių tėkmę (flux). Ši

viltis savo forma skiriasi nuo ketinimo, geismo bei nuo racionalių planų. Viltis ženklina specifinį, ateičiai

paliktą temporalumą, tam tikrą ilgą laiko tąsą (būsimą „laimingą gyvenimą“), kuri dar nėra realizuota.

Postmoderniosios kultūrinės antropologijos krypties atstovas Vincentas Crapanzano apie socialinės vilties

laiką rašo:

Vadinkime jį dievišku, nes, nepaisant mūsų ilgesio, galime niekados jo nepažinti. Meldimasis mus perkelia ten, ką, tariant

Minkovskio žodžiais, galima būtų pavadinti „atokios ateities“ forma, tačiau bet kokia ateitis nurodo horizontą to, kas bus, to, kas

dar nėra pasiekiama [that-which-is-not-yet-reachable], kas dar nepaliesta, to, kas yra nežinomybė, kurią mes nuvokiame, kas yra

neapibrėžtis, apie kurią neturime supratimo, o tik abejotinus tvirtinimus apie jos egzistavimą.142

Viltis yra geistinos „atokios ateities“ lūkestis, o kartu ji yra nuolatinis atidėjimas, atidėjimo tąsa

(duree). Tai ne geismo projekcija į egzistuojančius objektus, o – į būsimas jų konfigūracijas ir savybes, sykiu

ir šių transformuotų norų sulaikymas, jų kultas. Paksą palaikančių mitingų dalyviai buvo stimuliuojami šios,

tik antropologiniais instrumentais apčiuopiamos, nuolat kintančios ir žiniasklaidos priemonių

nereprezentuojamos vilties. Ši viltis skatino gandus ir kartu šešėlinę viešosios nuomonės pusę.

Vilties suponuojama ateitis skiriasi nuo tos ateities vizijos, kurią sukuria priežasčių-pasekmių

grandinė. Ekonominiai ir realistiniai teiginiai apie populistinių samprotavimų nepagrįstumą šiuo atveju

nepateisina lūkesčių. Vilčiai, svajonei nereikalingi ekonominiai matmenys. Galų gale mitingų dalyviai ir

neturi omenyje, kad jų socialiniai lūkesčiai išsipildys. Socialinė-ekonominė priežasčių-pasekmių grandinė

139 H. Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003, p. 579. 140 E. Bloch, The Principle of Hope, vol. 1, Cambridge, MA: Mit Press, 1986, p. 231. 141 J. Moltmann, Theology of Hope: On the Ground and the Implications of a Christian Eschatology, London: SCM Press, 1967. 142 V. Crapanzano, „Reflections on Hope as a Category of Social and Psychological Analysis“, Cultural Anthropo18 (1), p. 10.

logy, 2003, nr.

125

dar tik bus realizuota, o viltis, nors ir niekada neišsipildysianti, jau atlieka savo kasdienę reguliacinę

funkciją. Į šį būsimą virsmą jau dabar atsižvelgiama ir pagal tai kuriami santykiai su žmonėmis, planuojamas

gyvenimas, formuojamas mąstymas. Ši čia ir dabar esanti viltis ateičiai atveria kelią, atveria kelią

perversmui, revoliucijai, transcendencijai. Laukiamas nuostabus rytojus yra tokia atidėta, neturinti prielaidų,

čia ir dabar besitęsianti ateitis, kuri neišvengiamai meta kritikos šešėlį ant egzistuojančios daiktų ir būsenų

tvarkos. Viltis transformuoja žmonių elgesį nepriklausomai nuo to, kad vilties vizija dar nėra ir gal niekada

nebus įgyvendinta, kad ji net ne planas, ne projektas. Viltis grindžia tikėjimą ir pasitikėjimą, ji užtikrina

jausmų gyvumą ir nuostatų (attitudes) formavimąsi. Be jos beprasmiška taptų atsakomybė, sąžinė,

pakantumas, meilė tėvynei. Viltis išlieka ilgą laiką, nekinta taip greitai kaip konkretus geismas ar ketinimas.

Ji yra stimuliuojama svajonėse, o realiai pasirodo maldos, meditacijų, ekstazės, transo, revoliucinio

pakilimo, euforijos apimtos minios skanduojamų šūkių metu.

Crapanzano kritikuoja fenomenologinės psichologijos atstovo Eugene Minkovskio požiūrį, pagal kurį,

aiškinant socialines viltis, atsisakoma kalbinių ir vietos tradicijų ypatumų ir į pirmą planą iškeliama tarsi

visai žmonijai būdinga sąmoningumo patirtis143. Pasak Crapanzano, Minkovskis neatsižvelgia į tai, kad

mąstymas, patirtis yra įkūnyti konkrečios tautos gyvojoje kalboje, kad ateities viltis priklauso nuo tų

praktikų, kurios įforminamos, įprasminamos šia kalba. Štai kodėl mitingų ir manifestacijų metu taip

mėgstami liaudiški, tarminiai, slengo posakiai, t. y. kalbos elementai, kurie tarsi prieštarauja formaliai,

oficialiai norminei kalbai.

Crapanzano nagrinėja vaizduotės vaidmenį konstruojant įvairias socialinės vilties formas. Jis nurodo

vilties reiškinio analizės produktyvumą, remiantis Jacques Lacano siūlyta socialinės projekcijos,

susvetimėjimo ir ideologija pagrįsto lūkesčių patenkinimo interpretacija. Crapanzano pabrėžia

susvetimėjimo (alienation) efektą ir „savęs atitolinimo“ įveikos svarbą aiškinant socialines vilties formas

šiuolaikinėje antropologijoje144. Geismo mechanizmai, jų sublimacija, projekcija, susvetinimas ir šio

susvetinimo įveikimo planai, projektai sudaro svarbų vilties elementą. Lacano požiūriu, visos susvetimėjimo

formos yra susijusios su geismo mutacijomis ir perversijomis. Šių mutacijų tvarka yra įkūnyta kalboje,

vizualiniuose simboliuose, ritualuose ir kiekviena socialinė grupė kažką keičia, ši institucionalizuota arba

tradicinė, tiesiog diskurso įteisinta sublimacija nuolat kinta.

Grėsmės inspiruojama vaizduotė aprėpia viską, kas susiję su žodžiais „realybė“, „tikrovė“. Geismo

būti remiami konstruktai tampa pamatiniu patyrimo principu, vilties vaizduotės pagrindu. Ši vaizduotė

permanentiškai persmelkia projektinę, meninę veiklą, kūrybinius tokios veiklos elementus. Ją varžo daug

othwestern University Press,

e iai problemai.

143 E. Minkovski, Lived Time: Phenomenological and Psychopathological Studies, Evanston, IL: N1970. 144 V. Crapanzano, „Reflections on Hope as a Category of Social and Psychological Analysis“, p. 4. Crapanzano pastebi, kad, skirtingai nei geismas, viltis daug rečiau nagrinėjama socialiniuose moksluose. Kelios išimtys – Marretto, Blocho, Henry Desrochdarbai, skirti š

126

kas, tarkim, nuolatinė įtampa diskutuojant su įvairiausiomis atsakingomis institucijomis (fondais, mokesčių

inspekcijomis, universitetų vadovybe, ministerijomis ir t. t.), bet ne atsakingumas prieš tariamą tikrovę. Galų

gale pasipriešinę instituciniam spaudimui „inteligentai“ gali pulti į liaudies glėbį, į „tarsi tikrovę“ vedami

skaidrumo, grynumo utopijų arba mesianizmo (čia pravartu būtų analizuoti Pavilionienės ir Pavilionio

aktyvią veiklą).

Iš socialinių fantazijų, lūkesčių išauga slapta, eretiška viltis, nuolatinis nuodėmės lūkestis ir

revoliucijos troškulys, kuris išsaugo transcendentinį pobūdį. Nuodėminga, revoliucinė fantazija yra nuolat

atidedama sritis, kuri reguliuoja, kritikuoja dabarties diskursus, siekia pakeisti, atverti kelią tikėjimui daiktais

savaime, Dievu, komunizmu, pažadėtąja žeme, geresniu rytojumi, stebuklingu išsigelbėjimu, rojumi. Tokios

viltys egzistuojančią santvarką neretai veikia destruktyviai. Čia, pavyzdžiui, galima paminėti vadinamojo

lietuviškojo balsavimo dėl pasipiktinimo, dėl pasipriešinimo fenomeną, kai balsuojama taip, kad būtų

„pamoka“ tiems, kas neatsižvelgia į daugumos lūkesčius ir nostalgijas, t. y. kai balsuojama ne „už“ ką nors,

bet „prieš“ ką nors.

Naujos socialinės viltys įprasmina pastangas įveikti susvetimėjimą, reikalauja tam tikrų vaizduotės

veiksmų, imaginacijos impulsų (imaginative stimulus). Viltis įveikia egocentrišką geismą ir prasmingai

transcenduoja lūkesčius socialinei bei dangiškajai aplinkai. Ji paverčia asmeninius troškimus socialiniais

bendruomenės lūkesčiais, pasiaukojančia praktika. Libido transformuojamas ir virsta viltimi – įvairiausių

apmąstymų, meditacinių praktikų ir ypač maldos metu. Todėl viltis sulieja intymiausią individualumą ir

kolektyvizmą. Malda sukuria ypatingo, nekasdienio laiko pojūtį, kuriam adresuojamas susvetimėjimo

nerimas, neganda, teisingumo išsipildymo lūkesčiai, ir ši malda į savo veiksmingą sūkurį įtraukia daugelį,

kas pasiryžę keisti tikrovę.

Be nuolat kintančių socialinės vilties formų negalimas nei socialinis procesas, nei motyvacijos plėtra,

galų gale – negalimas ir progresas, modernizacija. Tad diskursų kovos ir atitinkamos krizės yra

neišvengiamas socialinio mąstymo produktas. Buvusio prezidento Pakso gerbėjai rinkosi, būrėsi, kaip

pastebėjo žiniasklaida, siekdami viešai demonstruoti savo socialines viltis bei lūkesčius, laukdami, kad jų

siekiams bus suteiktos aiškios, legalios formos, kad jų svajonės sugebės transformuoti egzistuojančius

socialinius diskursus, ideologijas ir jų tvarkas. Kita vertus, patys jie šias socialines viltis formulavo labai

neaišk

kriminalinė baimė (sąsajos su tanatos) ir anoniminis galios pojūtis (masių mąstymo bruožas). Foucault,

ia

iai, dažniausiai jas siedami su konkrečiomis svajomis, su aukos, baimės, konspiracijos sindromais.

Taigi, ši manifestantų valia tiesai yra tiesiogiai susieta su socialinėmis viltimis. Valia tiesai (valia

teisybei) pasireiškia, kai į diskursyvų žaidimą įsitraukia socialinis geismas (libido variacijos), ekonominė,

apibūdindamas diskurso tvarką, išskiria keletą esminių tarpusavyje sąveikaujančių jo elementų. Pirmiaus

jis nurodo tiesos, galios ir žinojimo faktorius. Tačiau tuoj pat pastebi ir kitas sąsajas. Foucault rašo:

127

Kad ir kaip diskursas stengtųsi atrodyti nelabai reikšmingas, jam taikomi draudimai labai anksti ir labai greitai atskleidžia

jo ryšį su troškimu ir valdžia.145

Draudimas susijęs su sąmoningai praktikuojamu elgesio apribojimu (jis realizuojamas viešu ritualu,

tabu skelbimais, įstatymais) arba nesąmoningai nutylimomis, vengiamomis temomis. Tačiau greta šių dviejų

draudimo formų egzistuoja ir kitas pašalinimo principas: atskyrimas ir atmetimas. Tai taikoma

margi

ais troškimais. Ir Foucault pastebi, kad dažniausiai

ejojami viešieji norai yra susiję su demonstrantų gana naiviai, butaforiškai

demonstruojam

os

panašiai kaip ir Foucault bepro

nalizuotiems diskursams. Foucault pirmiausia atkreipia dėmesį į bepročius ir beprotybės istoriją.

Tačiau šiandien ši atmetimo, pašalinimo procedūra yra platesnė. Ji susijusi ir su atskirties grupių pašalinimu

iš viešosios nuomonių sferos, grupių, kurių dalyvavimas politikoje neretai yra traktuojamas tik kaip

pasinaudojimas arba manipuliavimas. Taip iš esmės buvo vertinami rajonų ir miestelių gyventojai, susirinkę

palaikyti prezidento Pakso jo apsilankymų provincijoje metu. Taip pat atstumiami buvo ir kontrmanifestacijų

dalyviai.

Draudimo pažeidimas yra nuolatinis geidulio objektas. Todėl manifestacijų diskursai ypač susiję su

įvairiausiais ribojam

[k]lausoma diskurso, kurį persmelkė troškimas ir kuris – didžiausiam savo džiaugsmui arba didžiausiam nerimui – mano

turįs grėsmingų galių.146

Galia reikalauja nuolatinės savidemonstracijos, kitu atveju jos buvimu nepasitikima. Tai susiję su

nesubstancialia jos kilme. Ji pasireiškia ir yra akivaizdi tik veiksmo, santykių susidūrimo metu. Šia prasme

galia neturi apriorinio pavidalo, kad ji dekartiškąjį protą įtikintų savo būtinumu. Ir žiniasklaida, ir

manifestacijų dalyviai siekia demonstruoti galią, kuri gali patenkinti arba suvaldyti draudžiamus arba

abejojamus troškimus. Ab

omis socialinėmis viltimis bei lūkesčiais.

Viešosios nuomonės sfera tiek pat valdoma įvairių diskursų, kaip ir mokslinė arba literatūrinė kalba.

Antropologai, pavyzdžiui, Clifordas Geertzas, yra pastebėję, kad diskursų vartojimas tiesiogiai priklauso nuo

vietinės tvarkos ir vietinio žinojimo. Leidimus vartoti vienus arba kitus diskursus suteikia visuomeninė

struktūra: socialiniai sluoksniai, hierarchijos. Iš esmės visuomenės struktūra struktūruoja ir viešosios

nuomonės sferą, sąlygodama vieno ar kito kalbėjimo būdo legitimumą arba atstūmimo, pašalinimo taisykles.

Socialinės grupės, reiškiančios viešąją nuomonę nenustatyta tvarka, yra kritikuojamos ir atstumiam

čiai, tik kitokiu, gerokai švelnesniu būdu. Foucault pastebi:

Draudimai, užtvaros, slenksčiai ir ribos išdėstomi taip, tarsi siektume bent iš dalies suvaldyti veržlų diskurso

dauginimąsi.147

145 M. Faulcault, Diskurso tvarka, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 8. 146 Ten pat, p. 10.

Ten pat, p. 34. 147

128

Maištą, destrukciją, konfliktus inspiruojanys diskursai kelia chaoso, struktūrų ir tvarkos panaikinimo

pavojų. Konflikto teoretikai įsivaizduoja, kad konfliktas gali būti pozityvus, tačiau bendruomenė vengia

dideli

akivaizda skatina ir konstruktyvius, deeskaluojančius judėjimus, atstatančius tvarką ir skirtumus –

tačiau

t ir su teisingumo, tiesos samprata.

ė“ puikiai parodo šias tiesos ir teisingumo liaudiškąsias sąsajas. Sakoma: teisybė, kad

rė, arba – „teisybė nugalėjo“, turint omenyje, kad teisingumas šventė pergalę.

ų metu valia tiesai virsta „valia teisybei“. Šis virsmas sujungia socialinius lūkesčius ir masių

aktyvum

rka iš esmės ir yra visų šių socialinių sąsajų tvarka.

Sarra M

s žyminti būsena.

edicininiai (parapsichologijos, įvairiausių bioenergetikos sričių) teiginiai ir

nuolat neigiamos klasikinės medicinos, nurodančios netradicinės medicinos šarlataniškumą ir

įstumą. Tačiau netradicinė, tariamoji medicina užsiima nuolatiniu spaudimu, siekdama socialinėje

sferoje iškovoti struktūrinę teisę į savo teiginių pripažinimą ir viešą, teisinį savo diskurso bei jį atitinkančių

ų neramumų, susipriešinimo eskalacijų. Čia prisimintina antropologės Mary Douglas pastebėta, vėliau

filosofijoje Jecques Derrida, o antropologijoje Girard’o išplėtota pamatinio socialinio skirtumo idėja.

Skirtumų išnykimas nuo seno yra traktuojamas kaip didžiausias pavojus visuomenei, panaikinantis visą

socialinę organizaciją, pažeidžiantis esminius jos efektyvaus darbo ir vaidmenų pasiskirstymo principus.

Nevaržomas diskurso dauginimasis, jo mutacijos neišvengiamai kėsinasi konstruktyvią komunikaciją

pakeisti struktūras naikinančia, destruktyvia galia. Būtent dėl to manifestacijų metu nebuvo įmanomas

dialogas tarp prezidento Pakso gerbėjų ir jo oponentų. Socialinis dialogas neįvyko, buvo nuolatos

išgyvenama skirtumų naikinimo ir socialinių struktūrų griovimo grėsmė. Tačiau skirtumus naikinančio

konflikto

jau kitokių pavidalų nei iki tol buvo.

Diskursų suvaržymas yra siejamas ne tik su bendra tvarka, be

Lietuviškoji „teisyb

kažkas kažką pada

Manifestacij

ą. Visa tai daroma „vardan teisybės“.

Tiesos ir teisybės sąvokos sociologiniu, antropologiniu požiūriu yra gyvenimo būdo, tikslo ir juos

realizuojančio mąstymo kategorijos. Tiesa žymi visą gyvenamąjį pasaulį, o fenomenologine prasme –

susitapatinimą su šio pasaulio simboline, prasmine sfera. Netiesa yra tai, kas nėra šio prasminio pasaulio

elementas arba neatitinka čia egzistuojančių sąsajų tvarkos. „Teisybė“ nurodo tikslą, kuris turi būti

įgyvendintas. Šis tikslas yra tapatus vilčiai. Diskurso tva

ills, interpretuodama Foucault veikalus, pastebi:

Tiesa veikiau yra kažkas, ką visuomenės grupės veikdamos privalo produkuoti, o ne kažkas, kas pasireiškia

transcendentaliniu būdu.148

Taip Mills kritikuoja dekartiškąjį, kantiškąjį požiūrį į intelektualinę apriorinių sąsajų ir tiesų pagavą. Ji

pastebi, kad socialinių grupių produkuojama teisingumo samprata nuolatos konfliktuoja su kitais šioje

sferoje įsitvirtinusiais diskursais. Šis nuolatinis konfliktas, jo procesas yra normali skirtumu

Pavyzdžiui, ezoteriniai m

praktikos yra

nepagr

rse, London and New York: Routledge, 2002, p. 18. 148 S. Mills, Discou

129

prakti

aciją. Būtent tokie diskursyviniai konfliktai, kuriuose skirtingos

pusės

tantų, atžvilgiu. Skirtingai nei Foucault, akcentuosiu ne

išlaisv

avyzdžiui, kariniai samprotavimai visada paklūsta

ėtiem

s diskursų hierarchijos, tačiau reikalauja savos, autonominės hierarchijos tikėjimo

įvykiu. Ir tada pasireiškia galios, kurių viena reprezentuoja egzistuojančią santvarką ir jos struktūras, o kita –

s tam įtvirtinimui turi daugiau politinės galios.

kų toleravimą. Akivaizdu, kad toks paramedicininių teiginių pripažinimas reikštų ir sveikatos sistemos

restruktūrizaciją, kuri dėl savo nepagrįstumo galėtų būti laikoma pavojinga, todėl visuomenė taiko draudimo

ir išstūmimo mechanizmus, siekdama apsisaugoti nuo nereikalingo skirtumų naikinimo. Paramedicininiai

diskursai nedisponuoja pakankama galia įsitvirtinti ir restruktūruoti sveikatos sistemą. Atitinkamai

traktuotinas ir Paksą palaikiusių manifestacijų puoselėtas gana primityvus diskursas, reikalavęs bendros

restruktūrizacijos, siekusios įgyvendinti kito tipo „teisingumą“, įteisinti kitokią socialinių santykių visumą.

Manifestacijų reikalavimams didžioji dalis įtakingos žiniasklaidos ir beveik visos valdžios struktūros rodė

saikingą nepakantą bei vykdė išstūmimo veiksmus. Pavyzdžiui, daugelis televizijų rodė ne tokią mitingų

esmę, kokią suprato, deklaravo Paksą palaikantys asmenys, bet konstravo kitą mitingų prasmę, susietą su

grėsme, kurią kelia tokie susirinkimai struktūrinei visuomenės tvarkai. Pagaliau buvo pažymima, kad Pakso

bei jo rėmėjų diskurso, taip pat ir politinė galia yra per silpna, kad pajėgtų įdiegti kitokius socialinius

santykius bei įvykdyti valdžios restruktūriz

realizuoja savo galias, yra socialinio pažinimo ir socialinių reformų (o ne pergalių) pagrindas.

Tačiau kaip vis dėlto realizuojamas šis diskursyvaus maišto, konflikto draudimas. Pirmiausia

panaudojant įstatymų numatytas galias bei pasinaudojant kitais diskursais arba diskursyvinės kovos arena.

Bet kokiu atveju bus taikoma prievarta: kovojančio ir neteisėtai legitimacijos reikalaujančio kito diskurso,

vadinasi, kitų žmonių, šiuo atveju manifes

inančią, o veikiau – suvaržančią, konservatyvią konflikto pusę. Egzistuojanti socialinė tvarka nuolatos

susijusi su jai palankiais sociopolitiniais, ekonominiais diskursais ir siekia išstumti, pašalinti

nepalankiuosius. Palankių diskursų įvairovę sudaro tie samprotavimo būdai, kuriuos reprezentuoja

šiuolaikinės valdančiosios politinės partijos, teisinė valstybės struktūra, viešai pripažįstami mokslo modeliai

ir ekonominės teorijos. Išstumtiesiems priklauso marginalizuotų grupių samprotavimai, jų tekstai. Be to, kaip

jau minėta, egzistuoja ir tam tikra diskursų hierarchija. P

teis s politiniams sprendimams. Religiniai samprotavimai – priešingai; pavyzdžiui, katalikų bažnyčia

laikosi atokiai nuo šio

sferoje, skirdama tradicines ir netradicines bažnyčias, nurodydama ekumenizmo tvarką.

Viena iš prievartos formų, kurias gali realizuoti diskursai, vykdoma per žiniasklaidą. Ir susirinkimų

dalyviai, ir žiniasklaida siekia kurti tokį įvykį ir jį atitinkančią tiesą, kuri pasireiškia kaip įvykio ir jį

kuriančios grupės paaiškinimas. Kaip matome, šiuo atveju įvykis susidvejina. Todėl reikia skirti didįjį,

kompleksinį Įvykį, kuriam būdingas prasmių perteklius, ir sukurtą, retrospektyvinį įvykį, kuris traktuojamas

kaip faktas ir kuriuo grindžiami tiesosakos modalumai. Kiekviena pusė (ir manifestantai, ir žiniasklaida)

skuba kompleksinį, neapibrėžtą pirminio įvykio prasmių lauką pakeisti išvestiniu, faktiniu, manipuliuojamu

siekia jas modifikuoti, rekonstruoti. Faktus įtvirtina tie, ka

130

Tačiau faktai nėra visiški prasimanymai, o – nuoseklios pirminio įvykio išvestinės.

Gebėjimas įsakyti: charizma ir gudravimas

Ar tada demonstracija iš viso turi kоkią nors gаlią? Žinoma, kad taip. Ji yra susijusi su minios galia,

kurią valdo tribūnas. Kaip pastebi Canetti, ši galia pasireiškia įsakinėjimo / paklusimo veiksmais, kurie

konstruoja iracionalų minios kūną, ritmingai, spontaniškai, emocionaliai tariantį žodžius, šūkius, ritmingai

judantį, vieningai rodantį pasitenkinimą arba nepasitenkinimą. Šie veiksmai svyruoja ties aukos ir herojaus

sindromais. Čia nuolat apeliuojama į didžiulę skriaudą, atstumtumą, į turimą, paslėptą savigarbą, heroizmą, į

turimą galią atlikti tam tikrus veiksmus. Tuо pasinaudojama, įtraukiami žmonės, kurie eina kartu su

demonstrantais dėl platesnių tеisių, prieš vyriausybę, prieš skurdą.

Kaip jau sakyta, Canetti aptaria masių kūną ir jo santykį su įvairiausiomis manipuliacijos formomis,

pavyzdžiui, su įsakymu. Jis skiria elementariausius įsakymus, susijusius su būtiniausių gyvybinių poreikių

tenkinimu („bėk!“, „valgyk!“, „saugokis!“). Bėgimą lemia grėsmės vaizdinys. Įsakymas „bėk!“ yra „toks pat

stipru

i lydi ir suokalbis,

palyd

s ir tiesioginis kaip ir žvilgsnis“149. Tačiau nebūtinai „bėk!“ turėjo būti pirmąja įsakymo forma. Tai tik

Canetti modelis. Tokių įsakymų, kuriais buvo realizuojamos gyvybės saugos funkcijos, galėjo būti žymiai

daugiau.

Įsakymas nenumato tarpininkaujančios refleksijos. Tarpininkaujanti refleksija yra abejonės,

skepticizmo, ironijos ir svarstymų prielaida. Betarpiškas žinojimas – tai tiesiog komandų matymas,

girdėjimas, suvokimas. Betarpiškas išorinis (ne vidinis, ne kūrybinis, ne transcendentalinis) žinojimas savo

forma panašus į ikipredikatyvinį žinojimą, kurį asmuo perima ilgų darbinių, kūniškų praktikų metu.

Praktikoje ir ego, ir superego, ir individualus žiniojimas, ir kolektyvinis žiniojimas nesiskiria. Jie gali keisti

vienas kitą. Taip atsiranda neprieštaraujantis paklusimas, pakeistinio mąstymo efektas – toks, kai mes

paklūstame patys grėsmės regėjimui arba savo pačių įsakymui.

Nepaisant to, kad įsakymui paklūstama be tarpininkaujančios refleksijos, ir paklusimas, ir įsakymas

gali būti nagrinėjami diskursyviu požiūriu. Pirmiausia nagrinėtini gestai ir mimika. Įsakymo mimika: į tikslą

nukreiptos akys, suraukti antakiai, ryžtingai sučiauptos lūpos. Tačiau įsakymą nereta

imas klastingos šypsenos, „gudriai“ primerktų akių. „Gudriai“ primerktų akių retorika rodo

slapukavimą, teksto susidvejinimą, ženklo ir simptomo skyrimą. Paprastai taip apibūdinama nusikalstančių

suokalbininkų retorika.

Slapti simptomai, kodai simbolizuoja kitą, ne viešą diskursą. Galima teigti, kad tokia „sudvejinta“

retorika pasižymėjo Pavilionienės pasisakymai mitinguose, ginančiuose prezidentą Paksą. Slaptoji intriga

kviečia tik nedaugelį, o čia pat ištariamas įsakymas – skirtas visiems. Taip kalba necharizmatiniai lyderiai.

149 Ten pat, p. 338.

131

Tačiau reikėtų suabejoti tokiais tribūnų gebėjimais išjudinti mases radikaliems veiksmams. Susidvejinimas

žkerta kelią charizmai, liepsningam tribūno šūkiui. Šį susidvejinimą inspiruoja „intelektualūs“ mitingų

o minios kūno. Tai buvo nuolat pastebima visuose Pakso

susiti

klausimo arba, dar blogiau, palyginimo

forma

abejonė silpnina galios šaltinį ir reikalauja papildomų pastangų jo atstatymui. Kartais atstatymui

būtino

sakymai („bėk!“, „rėk!“) nebeveikia arba yra

labai

kino paprastus žmones.

u

organizatoriai, aiškiai save atskiriantys nu

kimuose su rinkėjais, kuriuos jis, remiantis Bucharino logika, privalėjo pažadinti, priversti reikšti savo

emocijas. Mitingas nėra intelektualaus pasitarimo vieta.

Revoliuciniai tribūnai panaikina slaptą suokalbį, retorinį ir elgesio susidvejinimą tiesmuku įsakymu –

šūkiu: „Nė žingsnio atgal!“. Daugeliui jį patvirtina aiškūs ir paprasti tribūno gestai: ištiesta ranka, kryptį

rodantis pirštas, publiką nutildantis pakeltas delnas ir nevaldoma herojiška energija. Canetti pastebi, kad

įsakymas turi būti aiškus, kuo trumpesnis, neprieštaringas. Dviprasmiški įsakymai verčia svarstyti nuomonę

ir įsakymas netenka savo galios. Įsakymas negali būti pateikiamas

, o Pakso mitingų metu būtent tokia retorika daugiausiai ir buvo pasitelkiama.

Įsakymo šaltinis – tai galia, kylanti iš viešai manifestantų grupės pripažįstamų, gerbiamų arba

niekinamų ženklų vartojimo (išaukštinimo ar paniekinimo). Įsakymo šaltinio galią sudaro: simbolinis

kalbančio asmens autoritetas, išoriniai ženklai (vėliavos, plakai, drabužiai ir t. t.), autoritarinė, charizmatinė

kalbėjimo maniera, balso tembro stiprumas. Įsakinėjantis negali suabejoti nei savimi, nei simboline aplinka.

Kiekviena

s pastangos tokios didelės, kad prarandamas pats galios šaltinis. Be galios šaltinio įsakymas primena

arba žaidimą, arba hiperbolizuotą pokštą – visa tai gali suerzinti minią, nors karnavaliniai, butaforiniai

elementai čia visados pageidautini.

Brutalūs autoritetingi įsakymai greitai nusilpsta, jei nėra palaikomi populistinių demagoginių pažadų ir

samprotavimų. Pastarieji vykdo įsakymo prijaukinimo funkciją. Paprasčiausia prijaukinimo formulė –

papirkimas. Jis pastiprina įsakymo galią ir sykiu prijaukina įsakymo vykdytoją, kuris tada klauso tik

dovanomis arba jų pažadais stiprinamų įsakymų. Elementarūs į

susilpninti. Įsakinėja tas, kuris žada ir turi dovanų bei kalba apie minios socialinius lūkesčius, žada

patenkinti minios viltis. Tokia populistinė retorika nėra visai paprasta. Kalbantysis turi žinoti socialinių

lūkesčių ir vilčių konkretų horizontą. Klausimas: ar Pakso įtikinėjimų retorika buvo susieta su realiomis

socialinėmis viltimis, ar tik tebuvo paralelinis šioms viltims kalbėjimas? Čia veikiausiai tiktų Lenino žodžiai

apie ikirevoliucinius Rusijos inteligentus „narodnikus“ – kad jie buvo „labai toli nuo liaudies“, nepaisant to,

kad ėjo per kaimus ir šne

132

Viešųjų ryšių skyriaus veikla

Viešųjų ryšių skyriaus funkcijos

1. Skyrius privalo rinkti informaciją apie VR reikšmingus būsimus įvykius: ir pozityvius, ir

negatyvius; laiku informuoti lyderį apie šiuos įvykius; formuoti lyderio darbotvarkę, atsižvelgiant į VR

reikšm

arbūs įvykiai, kurie VR

požiū

i. O nuolatinė pozityvi informacija sukuria procesui ar lyderiui palankią

atmos

1. Plėtoti gerų naujienų politiką. Kai niekas nenori imti interviu ir rašyti apie lyderį gerų naujienų,

pageidautina, kad lyderis dalyvautų rezonansiniuose, „teigiamo visuomeninio įvaizdžio“ renginiuose. Ypač

tuose, kurie bus atspindėti spaudoje. Renginių metu būtinai būti kartu su teigiamais šių renginių dalyviais

ingų įvykių prognostiką. VR reikšmingu įvykiu vadintini tie įvykiai, kurie gali padėti akumuliuoti

arba prarasti simbolinį kapitalą, tie, kurie reikšmingi agitacijos bei manipuliacijos požiūriu. Pagaliau svarbu

atskirti VR reikšmingą įvykį nuo kitomis prasmėmis reikšmingų santykių. Pavyzdžiui, knygos perskaitymas

naudingas žinių kaupimui, buvimas su šeima užtikrina psichologinį stabilumą ir gyvenimo prasmingumą,

pareigingas savo funkcijų vykdymas darbe padeda kopti karjeros laiptais, krepšinio rungtynių ar koncerto

stebėjimas yra svarbus žmogui ilsintis nuo kasdienybės rutinos. Visa tai labai sv

riu gali būti nereikšmingi. Priešingai, VR reikšmingu įvykiu būtų laikomos reprezentacijos

žiniasklaidos kanaluose, pasirodymai viešumoje, kurie gali ir pakenkti, ir padėti įvaizdžiui.

2. Skyrius taip pat turėtų vykdyti VR reikšmingų įvykių analizę: kviesti apskritus stalus, taikyti focus

(fokusuojančių) grupių metodus, SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių) analizes ir pan.

3. Vykdyti simbolinio kapitalo kaupimą VR ribose: rašyti sėkmės istorijas, plėtoti palankias legendas,

akumuliuoti aplinkinių pasitikėjimą, kelti populiarumą, gaminant simbolinį kapitalą, pasinaudojant

vietinėmis kūrybinėmis industrijomis. Šiuo atveju pravartu prisiminti VR aksiomą: tik reguliarūs,

pasikartojantys veiksniai gali įtikint

ferą.

4. Vykdyti reprezentacijų politiką: turėti parengus viešųjų ryšių ir populiarumo, įtakingumo plėtros

programas, siekti, kad viešieji ryšiai įstaigoje taptų viena svarbiausių veiklos krypčių. Atminti VR aksiomą:

reprezentacijos yra svarbiau nei manifestacijos.

5. Siekti palankiausio režimo mažiausiai viename respublikiniame dienraštyje ir TV kanale. Aksioma:

geriausią užsakytą straipsnį žiniasklaida gali sugniuždyti kontrasto principu: greta patalpindama ar

atitinkamai sumaketuodama vizualiai negatyvią informaciją.

6. Išnaudoti VR resursus, susijusius su turimų kūrybinių industrijų potencialu.

Lyderio viešųjų ryšių politika

133

arba šalia jų. Pareikalauti, kad V formaciją apie VR reikšmingus

nginius, įvykius. Pageidautina, kad lyderis keistų savo dienotvarkę VR sumetimais.

lo akumuliavimo taktiką. Aksioma: jei apie lyderį susidarė labai negatyvi

nuom

amai pateikta.

R skyrius nuolatos pateiktų analitinę in

re

2. Plėtoti simbolinio kapita

onė, lyderis turi ne pozicionuotis, o kaupti simbolinį kapitalą iš reikšmingą pozityvų krūvį turinčių

įvykių, asmenybių.

3. Vengti rezonansinių negatyvių įvykių. Rezonansą sukuria arba visuomenei patrauklūs (tragiški,

stebuklingi…) įvykiai, arba tam tikro simbolinio kapitalo susikaupimas vienoje vietoje.

4. Vadovautis aksioma: natūralumas turi būti režisuotas. Pavaldžios institucijos gali kurti aplinkas, kur

natūraliai išryškėtų pozityvus lyderio vaidmuo.

5. Dirbtinių įvykių taktika: nepageidaujami rezonansiniai įvykiai gali būti užgožti pusiau dirbtiniais,

tačiau visuomenei įdomesniais įvykiais.

6. Prisiminti potlach ir aukojamo ožio taisykles. Ritualinis dovanų teikimas yra galios pirkimo būdas.

O kai iškyla didelė vieša krizė, ją atpirkti gali tik didelė ritualinė, vieša auka. Ji turi būti tink

134

Pilietinė savigyna nuo prievartinio įtikinėjimo

Pilietinę savigyną nuo prievartinių įtikinėjimo formų lemia valstybinio, institucinio bei asmeninio

saugumo motyvai. Išaugus ir intensyvėjant užsienio šalių informaciniam puolimui prieš Baltijos šalis,

savigyna nuo destruktyvaus įtikinėjimo tapo svarbia suvereniteto dalimi. Kiekviena stambi privataus ar

valsty

savigynos motyvus

lemia

įvairiausių propagandos formų plėtra, techninių įtikinėjimo

formų

rganizuota, institucionalizuota įtikinėjimo forma, kuri siekia ne tik

įtikin

a

ėra laikomi atsitiktiniai įtikinėjimai, su kuriais susiduriame kasdienėse situacijose. Organizuotas įtikinėjimo

rmas plėtoja ne tik pati valstybė, bet ir įvairiausios valstybinės ir didžiosios privačios kompanijos,

pradedant Sodra, Telekomu ir baigiant vietinėmis savivaldybėmis, universitetais, teismais. Neretai tai, ką

mes vadiname propaganda arba viešaisiais ryšiais, įmonės ir įstaigos vadina tiesiog savo įvaizdžio

populiarinimu.

Kontrpropaganda yra kryptingas, organizuotas pasipriešinimas nepageidaujamam įtikinėjimui. Ji gali

sustiprinti propagandos efektą arba jį susilpninti, neutralizuoti, padėti formuoti propagandos subjektą arba

griauti jo įsitikinimus, dekonstruoti masių kūną. Asmeniniu požiūriu, kontrpropaganda yra pasipriešinimas

nepageidaujamam pasaulėžiūros ir pasaulėjautos formavimui, primestiniams pasirinkimams, įperšamai

nuomonei, kolektyviniam įvaizdžiui, institucionalizuotai monologinei atminčiai ir t. t. Tačiau aktyvus

priešinimasis visuomenėje platinamoms idėjoms pats savaime gali būti destruktyvus, perdėm nihilistinis.

Todėl, kalbant apie pilietiškai orientuotą kontrpropagandą, svarbu pabrėžti, kad piliečių savigyna nuo

nepageidaujamų įtikinėjimo formų neturėtų vykti kitų asmens teisių sąskaita. Pirmiausia neturėtų būti

pažeista žodžio laisvė bei kitų piliečių teisė aktyviai dalyvauti viešojoje erdvėje diskutuojant jiems aktualiais

klausimais, konkuruojant politiniame lauke ir politinėje arenoje. Kita vertus, ne visos įtikinėjimo formos yra

kenksmingos. Edukacija yra tiesiogiai susieta su pasaulėjautos bei pasaulėžiūros formavimu ir beveik visada

gali būti apkaltinta įtikinėjimo prievarta. Sovietinė propaganda kaip tik daugiausia ir akcentavo marksizmo-

leninizmo ideologijos platinimą švietimo priemonėmis, per ugdymo sistemą. Būtent čia buvo brandinamos

„propagandos subjekto“ užuomazgos. Tačiau demokratinėje visuomenėje edukacija, kaip švietimo, kartu ir

įtikinėjimo būdas, yra nuolatos kontroliuojama visuomenės, siekiant konsenso istorinių (politinių, meninių,

binio kapitalo įmonė, įstaiga, organizacija siekia apsaugoti savo paslaptis, klientų konfidencialumą,

apsisaugoti nuo konkurentų šantažo ar tiesiog reklaminės kampanijos. O asmeninius

poreikis išsaugoti teisę ir galimybę realizuoti nepriklausomus pasirinkimus, viešą nuomonės reiškimą

bei kūrybą. Mat didėjanti viešųjų ryšių įtaka,

tobulėjimas vis labiau, intensyviau pažeidžia valstybinį saugumą ir asmens laisves.

Kaip jau minėta, propaganda yra o

ti, bet ir formuoti subjekto įsitikinimus. Komercinė reklama, viešieji ryšiai, partijų, vyriausybės ar

parlamento pastangos komunikacijos priemonėmis veikti piliečius gali būti laikomi propaganda. Propagand

n

fo

135

karinių ir t. t.) vertini jančios alternatyvos

k rodo visuomenės brandumą.

aikų istorija“ pasažas,

teigiam

galimy

os tikslas yra įtikinti, formuoti tam tikrą mąstymą ir jo subjektą, o pilietines laisves

ginan

mų požiūriu. Šis kontrolės procesas niekada nesibaigia, o egzistuo

ti

Bene aktyviausias, autoritetingiausias diskusijų apie Lietuvos istorijos po 1988 m. peripetijas ir sąsajas

su propaganda dalyvis išlieka Vytautas Landsbergis. Pažymėtina, kad jo nuomonė dėl istorinių reikšmių ir

vertybių nesvyruoja, kad, jo manymu, tokia tvirta, „nesvyruojanti“ pozicija turėtų aiškiai atsispindėti

istorijos vadovėliuose. Jis itin nuosekliai seka bet kokių sovietinių ideologemų pėdsakus, kai kalbama apie

Lietuvos okupaciją, apie Atgimimo laikotarpį:

Jau prieš mėnesį „Bernardinai.lt“ paskelbė mokytojo eksperto ir Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininko

pavaduotojo Eugenijaus Manelio paaiškinimą, kodėl mūsų mokyklų istorijos vadovėliuose tebėra, kaip apibūdinta prieš tai viešose

diskusijose, sovietinės propagandos reliktų. Toks, pavyzdžiui, buvo minimas X klasės vadovėlio „Naujųjų l

ai putiniškai grindžiantis Stalino veiksmus sudarant sandėrį su Hitleriu: „Stalinas atitolino karo pavojų nuo SSRS, gavo

bę susigrąžinti carų valdytas teritorijas vakaruose“. Tai yra Baltijos valstybes. Susigrąžinti kur kas priimtiniau negu

užgrobti. Stalino pagražinimas šiuo metu kaip tik vykdomas užsienio valstybėje. O karo pavojus, deja, nebuvo „atitolintas“ (čia

sena sovietinė argumentacija), tik priartintas ir paspartintas.150

Lietuvoje susiduria daug istorinių koncepcijų, kurių vienos atitinka sovietines istoriografijos

koncepcijas, kitos – atspindi antisovietinius, Baltijos šalių, Lenkijos vertinimus… Naudinga pati diskusija ir

galimybė ginti savo įsitikinimus, reikalauti jų atspindžio istorijos vadovėliuose. Pilietines laisves ginanti

kontrpropaganda ir yra pati diskusija, o ne kiekvieno iš dalyvių pareikšta nuomonė.

Propagand

čios kontrpropagandos – priešintis tokiam įtikinimui, formavimui, destabilizuoti subjektą. Vienas

prieinamiausių organizuoto įtikinėjimo instrumentų yra retoriniai įrodymai, o kontrpropaganda pirmiausia ir

yra nukreipta prieš retorinę populizmo galią. Aristotelis „Retorikoje“ pastebėjo, kad sofistiški, retoriški

įtikinėjimai yra tam tikra tiesos įrodymo forma, ir daliai visuomenės tai yra labiausiai prieinamas,

aiškiausias, suvokiamiausias „tiesos“ pateikimo būdas. Štai kodėl Aristotelis įtikinėjimo meną arba retoriką

laikė dialektikos ir politikos dalimi. Juk retorinių kalbų tikslas yra įrodyti klausytojams tiesą ir skatinti

pasitikėjimą. Tačiau Aristotelis taip pat pastebi ir pateikia daug techninių pavyzdžių, kad įgudęs retorius

savais tikslais gali pasinaudoti įvairiausiomis klausytojų pasijomis. Galiausiai niekieno nevaržomi tokio tipo

įtikinėjimai griauna valstybę. Vienintelės apsisaugojimo nuo tokios įtikinėjimo formos yra: aiškiai

reglamentuoti įstatymai bei kai kurių klausytojų analitiniai, kritiniai gebėjimai. Įstatymų reglamentavimas,

formalizavimas išlaisvina teisėjus nuo retorinio spaudimo, o kartu ir visuomenės priimamus sprendimus –

nuo vienadienių įtikinėjimų. Akivaizdu, kad priimtiniausias aristoteliškas būdas mažinti įtikinėjimo žalą yra

maksimaliai formalizuoti ir aiškūs įstatymai, nes apgaulinga viltis, kad daugelis gyventojų bus pakankamai

kritiški įvairiose gyvenimo sferose. 150 V. Landsbergis, „Dar apie istorijos vadovėlius“, http://www.bernardinai.lt/index.php?-1515793494

136

Renesanso epochoje aristotelišką retorikos lyginimą su dialektika ir logika išplėtojo Lorenzo Valla,

pastebėjęs, kad retorika politikoje yra logikos pagrindas, bet ne priešingai. Juk apie teisingumą dažniausiai

spend

ų grupėms tam tikru raidos laikotarpiu labiausiai priimtinos,

tikinam

cijas, kaip tam tikros tradicijos saviraišką arba kaip

ą patirti tam tikrą pranešimą , veikiausiai reikėtų toleruoti, nes tik taip yra užtikrinamas kai kurių

tradic

ma nėra laikytini

tradic

žiama priklausomai nuo to, kaip pavyko įtikinti klausytojus ir priimti sprendimą, bet ne pagal loginį

atitikimą. Lorenzo Valla samprotavimai padarė nemažą įtaką XVIII a. propagandos raidai.

Apie mitologines, magines įtikinėjimo formas kalba antropologas Claude’as Lévi-Straussas, filosofai

Jeanas Gebseris, Cassireris, sociologas Kavolis. Jie pastebėjo, kad mitai, religija yra ne tik fantastiniai

pasaulio atspindžiai, bet ir apibrėžtoms žmoni

į os pasaulio aiškinimo ir suvokimo formos. Šiuo atveju būtų naivu plėtoti kokią nors

kontrpropagandą. Kaip veikale „Švietimo dialektika“ pabrėžia Horkheimeris ir Adorno, švietėjiškos

mitologijos ideologiškai yra itin agresyvios. Apsisaugoti nuo naujų įtikinėjimo formų tokiais atvejais galima

liekant ištikimu genties tradicijoms, paprotinei teisei arba kritikuojant pačius švietėjiškus projektus (o tai

nėra prieinama daugeliui).

Mitines, religines, magines, menines manipulia151parengim

ijų egzistavimas arba tam tikras meninis patyrimas. Tačiau demokratinė visuomenė tokiu atveju aiškiai

apibrėžia panašaus įtikinėjimo statusą ir ribas. Taip siekiama apriboti religinę propagandą. Nors, pavyzdžiui,

tikybos pamokas vidurinėse mokyklose šiandien mažai kas aiškina kaip propagandos rūšį. Veikiausiai tai yra

susieta su tradicijos, paprotinės teisės argumentu. Organizuota, kenksminga įtikinėjimo for

iniai religiniai, mitiniai ar maginiai pamokymai, pirmiausia tradicinių religijų: katalikybės, stačiatikių,

reformatų arba liuteronų. Tačiau šiandien mažai kas smerkia ir naujuosius antipilietinius religinius sąjūdžius,

pavyzdžiui, Jehovos liudytojų, kurių doktrina kviečia atsisakyti bet kokio tiesioginio dalyvavimo valstybės

reikaluose (rinkimų, karinės tarnybos), skleidžia mesianistinius įtikinėjimus apie pasaulio procesų eigą.

Naujoji pilietinė tolerancija tokių sąjūdžių atžvilgiu remiasi keliais principais: formaliu tikėjimo laisvės

įstatymu bei religinių dogmų ir tradicijų toleravimu, jei šios pripažįstamos nekenksmingomis pilietinės

visuomenės raidai. Juk būtent laisvė ir tolerancija įvairovei labiausiai riboja kenksmingiausią – totalinę

propagandą. Dėl to net tokios mesianistinės, tačiau neautoritarinės, netotalitarinės organizacijos kaip Jehovos

liudytojai yra įteisinami, siekiant išvengti didesnio blogio.

Formalūs teisiniai principai bei demokratiniai idealai riboja autoritarines, totalitarines propagandos

formas. Tačiau vien šie principai ir idealai yra mažai efektyvūs modernioje, itin dinamiškoje, fragmentuotoje

visuomenėje, kurią nuolatos veikia populiarioji kultūra, visos galimos ideologijos, demagoginiai teiginiai ir

populizmas.

ies sąlyga. 151 Pavyzdžiui, moderniuose konceptualiuose menuose indoktrinuojantis pranešimas yra būsimos patirt

137

Ilgai kontrpropaganda buvo laikoma propagandos sudėtine dalimi, tačiau šiandien, stiprėjančios

demokratijos, įvairovės ir žmogaus teisių sąlygomis, linkstama kontrpropagandą iš dalies arba visiškai

atskirti nuo organizuotų įtikinėjimo formų. Tokiu būdu kontrpropaganda tampa piliečių savigynos priemone

nuo jiems nepriimtino organizuoto įtikinėjimo. Be jau minėtų aristoteliškų savigynos priemonių

(form

as laikė aklumo ir tragedijų priežastimi, pastebėdamas, kad jos veikia ir politiką,

kurio

žia ir Murrayus N. Rothbardas153, analitinės

filoso

esančius procesus. Viena didžiausių hermeneutikos problemų yra manymas, kad visa, ką

alizuoti įstatymai ir analitika), vertėtų pakalbėti apie tai, kuo iš esmės remiasi bet kuris įtikinėjimas ir

kokie yra fundamentiniai pasipriešinimo įtikinėjimui principai.

Bet kokia organizuota ideologinė įtikinėjimo forma remiasi susvetinimo / susvetimėjimo, atitolinimo

(atskirties) bei pakeistinio mąstymo reiškiniais. Susvetinimas / susvetimėjimas (nuo darbo produktų ir darbo

proceso, nuo gamtos, nuo visuomenės, nuo savęs) labai sąlygoja nemotyvuotą, neatsakingą piliečių požiūrį į

savo pačių socialinį ir politinį dalyvavimą. Neatsakingumas pasireiškia, kai asmuo spontaniškai, valdomas

emocijų ir asmeninių impulsų atsako į vienokius ar kitokius jausmus. Apie tai daug kalbėjo jau antikos

mąstytojai. Aristotelis aistr

je jų įtaka dažnai nėra pageidautina. Akivaizdu, kad aistra yra stipri motyvacija ir mobilizuoja daugelį

žmonių kovai. Tačiau ji užgožia protą, o tada padarytas pasirinkimas tarnauja vienodai blogiui ir gėriui.

Susvetimėjusių masių mąstymas dažniausiai formuojamas kaip pakeistinė pasaulio suvokimo forma.

Pakeistinė, vadinasi, tokia, kuriai trūksta asmeninės kritinės patirties, analizės pastangų, kuri pakeičia,

išstumia minimalią asmeninę patirtį. Todėl svarbiausias būdas mažinti nepageidautino įtikinėjimo žalą yra

susvetinimo naikinimas, kūrybingumo ir pilietinio, kritiško iniciatyvumo, dialogiškumo ir bendruomeninio

kooperuotumo skatinimas. Tačiau visa tai yra tik idealai, dažniausiai labai nutolę nuo realybės

vartotojiškame pasaulyje, kuriame veikia, renkasi, sprendžia ribotų gebėjimų žmogus.

Propaganda dažniausiai pasirodo tarsi kritinio mąstymo forma, užsidėjusi paaiškinimo, tiesos

atskleidimo kaukę, t. y. kaip tam tikras supratimas, kaip hermeneutinė pastanga paaiškinti pasaulį, kaip

laisva ir įtikinama interpretacija. Todėl kontrpropaganda kartais turi tapti ir antihermeneutika.

Antihermeneutikos terminą vartojo aktyvus Lacano principų tesėjas Jeanas Laplanche , atkreipęs dėmesį į

tai, kad svajonių svajų ir sapnų negalima aiškinti remiantis klasikiniais hermeneutikos metodais jau vien dėl

tiesioginių sąsajų su geismu ir pasąmone, kurie nepaklūsta istorinei ar socialinei, kultūrinei daiktų ir ženklų

tvarkai. Analogiškai antihermeneutikos būtinumą grind

152

fijos požiūriu nurodęs tai, kaip hermeneutika sugeba mistifikuoti, įprasminti beprasmybę – tai atsitinką

Martino Heideggerio filosofijoje. Rothbardas pastebi, kad daugelis ekonomikos, gamtos procesų nėra

tekstiniai ar kontekstiniai ir jų perkėlimas į supratimo bei interpretacijos plotmę iškreipia šiuos anapus

sąmonės ribų

152 J. Laplanche, „Psychoanalysis as Anti-Hermeneutics“, Radical Philosophy, vol. 79, 1996, p. 7–12. 153 M. N. Rothbard, „The Hermeneutical invasion of Philosophy and Economics“, The Review of Austrian Economics, 1989, vol. 3, p. 45–59.

138

galim

ėti,

kad Bunyano veikla buvo nukr

ų kritika nurodo

interpre

į suskliautim

a diskutuoti, yra diskursai arba komunikacija, bendravimas. Taip tikrovės procesai tarsi pakeičiami

kodais, simbolinėmis tvarkomis:

Pirminė moralinė pareiga [moral duty], kurią skelbia hermeneutikai, yra tai, kad mes privalome visą laiką turėti omenyje,

kad vyksta bendravimas [the conversation going]. Kadangi ši prievolė yra implicitinė, ji niekados nėra aiškiai apibrėžta. Tokiu

atveju mes privalome laukti, kad kas nors mus instruktuotų, kodėl šis mūsų moralinis įsipareigojimas palaikyti vykstantį procesą

duoda tokius silpnus, efemeriškus rezultatus.154

Pasaulis nuo tarsi privalomo sistemingo paaiškinimo tampa neva suprantamesnis, nors yra užgožiami

tikrovės dėsningumai. Todėl kai reikia apibūdinti nediskursyvius procesus, būtinai iškreipiame pasaulio

tėkmę. Toks iškreipimas yra neišvengiamas, tačiau propaganda pasinaudoja hermeneutikos instrumentais ir

daro tai specialiai. Antihermeneutiniai elementai yra taikomi ne tik nediskursyviniams procesams atskirti

nuo naratyvų spaudimo, bet ir aiškinant įvairius diskursus, kai bandoma atskirti jų naratyvinę plotmę nuo

simptominės plotmės, paklūstančios nediskursyvinėms tėkmėms155. Pavyzdžiui, Thomas H. Luxonas,

kalbėdamas apie Johno Bunyano156 reprezentacijų kritiką Reformacijos sąjūdyje, pabrėžia puritonų bandymą

atskirti naratyvinę, literatūrinę tikėjimo patirtį nuo nediskursyvinių hierofanijos procesų. Reikia pasteb

eipta prieš Vatikano vykdomą institucinę propagandą (primenu: 1622 m.

popiežius Grigalius XV įsteigė pirmą propagandos instituciją Sacra Congregatio de Propaganda Fide).

Tokiu atveju bet koks šventumo atpasakojimas, jo interpretacija, pirmiausia hermeneutinė, yra manipuliacija.

Tačiau ar atsiskyrimas nuo nediskursyvinių patirčių nėra savaime nelogiškas, absurdiškas, klausia Luxonas.

Galiausiai antihermeneutinės Bunyano nuostatos atsigręžė prieš pačią puritonų intenciją skleisti tikėjimą,

t. y. tam tikrą simbolių organizaciją. Vadinasi, ši hermeneutinių bet kokio tikėjimo prielaid

tacijų ribas ir jų priklausomybę manipuliacijų laukui.

Kontrpropagandos atveju antihermeneutika reiškia susilaikymą nuo bet kokios tekstologinės ar

kontekstinės prasminės interpretacijos ir bandymą paaiškinti procesą, remiantis mums siūlomais, prieinamais

specializuoto mokslo tyrimais. Susilaikymas, arba epoche, panašus į fenomenologin o, arba

transcendentalinės redukcijos, atvejį. Pats susilaikymas nuo interpretacijos savaime mažai ką duoda, nes po

jo turėtų vykti geriausias iš visų įmanomų mokslinis faktų tyrimas. Tačiau susilaikymas nuo diskursyvinių

interpretacijų yra pirmas ir labai svarbus pasipriešinimo propagandai būdas. Pavyzdžiui, po oranžinės

revoliucijos pergalės Ukrainoje prasidėjus energetinei krizei, naujoji Ukrainos premjerė Julija Timošenko

apkaltino Rusijos naftos oligarchus ir vietinius naftos produktų prekeivius suokalbiu ir ėmėsi kainų

reguliavimo. Tai tik sukėlė daug didesnį ekonominį chaosą, nesibaigiančias automobilių eiles prie degalinių.

154 Ten pat, p. 51.

ago: The Chicago

nyanas (1628–1688) – puritonų sąjūdžio dalyvis, literatūrinių alegorijų kritikas.

155 Th. H. Luxon, Literal Figures: Puritan Allegory and the Reformation Crisis in Representation, ChicUniversity Press, 1995. 156 Johnas Bu

139

Galiausiai Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka turėjo pasmerkti tokį savo bendražygės elgesį.

Timošenko elgesys aiškinamas kaip noras perkelti į diskursyvią, t. y. hermeneutinę, plotmę tai, kas yra

a nediskursyvių, šiuo atveju – ekonominių, sąveikų. Tokiu būdu propaganda tik iškreipia situaciją. O

tokio vertinimo nei tiriami procesai. Bet koks diskursas yra

patiks

ekonom

forma prieš itin agresyvią propagandinę kampaniją. Tačiau atsisakyti suprasti anaiptol nereiškia – „užmiršti“.

Šie nusikaltimai rodo ne juos pateisinančius diskursus, kurie nuolatos kinta, o nusikaltimo faktą.

valdom

kontrpropagandos veiksmas būtų sugrąžinti ikihermeneutinį statusą, suvokiant, kad ekonominiai, libidiniai ar

gamtos procesai yra nediskursyvūs, o ženklai, kuriais pritaikome savo patirtį šiems procesams apmąstyti, yra

netobuli, netikslūs, reikalaujantys ki

linamas loginiais, gramatiniais arba semantiniais instrumentais, o procesas – faktų tyrimu ir jų raidos

moksliniu modeliavimu.

Dauguma samprotavimų yra vienodai susieti tiek su geismo sfera, tiek su diskursyviniais jos raiškos

būdais. Tokiu atveju atsirandantis iškreiptumas yra neišvengiamas. Diskursas turi savo raidos logiką, kurią

galime aiškinti hermeneutiškai, o geismo stichija reikalauja nelogiško pakartojimo ir patenkinimo. Todėl

įvykių raida, kuri priklauso nuo geismo ar ekonominės stichijos (gamybos raidos, kapitalo cirkuliacijos

ciklų), nesutampa su interpretacijomis, pasitikinčiomis kodais, reikšmėmis ir tekstu. Laplanche kritikuoja tą

psichoanalizės ir hermeneutikos jungtį, kurią išplėtojo Paulis Ricoeuras. Laplanche pastebi, kad

hermeneutika remiasi recepcijos ir transpozicijos (perkėlimo, pavertimo kodais, reikšmėmis, tekstais) aktais,

tačiau geismo stichija, veikianti žmogų, yra nereferentinė, tai nėra ženklai ar kodai. Ricoeuro filosofija itin

populiari Lietuvoje. Tai byloja nuolatinę pastangą geismo stichiją pakeisti sąmoningais ar pusiau

sąmoningais ketinimais, planais, manipuliacijomis. Propaganda remiasi būtent žmonių svajonėmis,

utopiniais lūkesčiais, visu kuo, kur dar gyvas libido pulsas, kaip tam tikru diskursu. Todėl propaganda

niekada nesutampa su tikrove, o tik su ideologijos konstruojama realybe, su ženklų sistemomis išreikšiama

institucine galia. Tai ir yra propagandos silpnybė. Nors propaganda naudojasi aistringa kalba ar

iniais argumentais – jie niekados nėra tapatūs tikrovės procesui. Ir tai yra manipuliacijų Achilo

kulnas. Aistros, kuriomis Aristotelio kvietimu turėtų pasinaudoti įtikinėjimo meistrai, galiausiai pražudo

pačius įtikinėtojus. Štai kodėl Aristotelis kviečia retorius nepaklusti pasijoms, kurias skatina jų kalbos.

Kartais vienintelis būdas išvengti alinančio įtikinėjimo – tiesiog atsisakyti suprasti kai kuriuos dalykus,

ypač jei aktuali tikrovės (ne diskursų) problema lengvai ir suprantamai paaiškinama keletu logiškai sujungtų

argumentų. Pavyzdžiui, kai Rusijos propaganda kviečia suprasti ir pateisinti lenkų karininkų žudynes

Chatynėje II Pasaulinio karo pradžioje kaip „saugumo politikos“ neišvengiamybę, galima tiesiog atsisakyti

suprasti tokią „hermeneutiką“. Taip pat ir aiškinant Baltijos šalių gyventojų trėmimus bei kitus stalinistinius

nusikaltimus, kai jie teisinami dramatiška klasių kova. Atsisakymas suprasti yra efektyvi pasipriešinimo

140

Propaganda ne tik suvaldo aistras manipuliacijos būdu (pavyzdžiui, ji mobilizuoja mases tam tikriems

veiksmams), bet ir remiasi demotyvuotais, susvetimėjusias asmenimis, kurie lengviausiai paklūsta

sąmoningumo pakeitimams. Demotyvuoti asmenys dažniausiai vengia pilietinio ar bendruomeninio

aktyvumo. Dauguma darbo biržų, kurios tyrinėja ilgalaikės bedarbystės fenomeną, jį sieja su edukacijos,

socialinės, psichologinės, egzistencinės motyvacijos stoka. Ne dabartinės realios rinkos priežastys, o

socialinai lūžiai, išsilavinimo nebuvimas ir jį lydintis stresas, paskatinę stiprią demotyvaciją, lemia daugelį

bedarbystės veiksnių. Vilniaus darbo biržos skelbiamame dokumente „Ilgalaikių bedarbių, įregistruotų

Vilniaus darbo biržoje 2004-11-01, darbo motyvacijos tyrimas“ pastebima:

izija).

Neats

Žemos darbo motyvacijos – pasyvūs ilgalaikiai bedarbiai (30 proc.) – labiau yra linkę pragyventi iš socialinės pašalpos nei

dirbti. Darbo jie negauna, nes iš tiesų realiai ir neieško. Nemažai jų yra tik pagrindines mokyklas baigę jauni asmenys. Dalis šių

ilgalaikių bedarbių ateityje galbūt tęs mokslą, o šiuo metu jie yra pasyvūs darbo rinkos stebėtojai.157

Kaip pastebėjo Frommas, demotyvuoti asmenys mažiausiai kritiškai žiūri į įvairių autoritetų teiginius,

todėl lengviausiai pasiduoda įvairiausiai demagoginei manipuliacijai ir tampa elementariausio, vulgaraus

populizmo aukomis, remia marginalines populistines partijas.

Šiandien įvykius kur kas labiau lemia reprezentacijos nei manifestacijos158. Tačiau taisyklė nebūna be

išimčių. Aktyvus piliečių pasipriešinimas totalioms propagandinėms (taip pat viešųjų ryšių, reklamos)

reprezentacijoms apie tikrovės reiškinius ar simbolinės realybės tvarkas remiasi manifestacijų bei sabotažo

taktikomis. Pastebėta, kad piliečių motyvuotumas, politinis dalyvavimas sumažėja, kai jų viešos

manifestacijos – piketai, mitingai, demonstracijos – yra iškreipiami reprezentuojančiuose žiniasklaidos

straipsniuose. Neišvengiama, kad žiniasklaida interpretuoja įvykius, tačiau, kai ji tai daro tokiu būdu, kuris

neatspindi manifestantų lūkesčių, demotyvacija sustiprėja arba padidėja marginalinių, radikalių grupių įtaka.

Taip atsitiko turbūt visose Europos šalyse, kuriose maždaug nuo 1989 m. vyko ir vyksta taikaus pobūdžio

revoliucijos. Tenykštė spauda dažniausiai priklausė nuo valdančio režimo ir palaikė vietinę autoritarinę

valdžią. Tai stiprino politinę demotyvaciją (Baltarusija) arba skatino radikalias jėgas (Ukraina, Kirg

pindinti manifestantų lūkesčių žiniasklaida sustiprina radikalios visuomenės dalies nuostatas ir laimi ne

reformistinės, o revoliucinės tendencijos.

Susvetimėjimą, kuris lemia įtikinėjimo sėkmę, reikėtų skirti nuo įvairių atskirties mechanizmų,

veikiančių pabėgėlius, neįgaliuosius, kitataučius, kurie nebūtinai yra susvetimėję. Kartais ryškios atskirties

grupės išlieka ir kūrybiškos, ir pilietiškai aktyvios (ryškiausias pavyzdys – žydų bendruomenės, kurių

Lietuvoje, tiesa, liko labai mažai). Susvetinimą lemia ilgas ir nekūrybingas darbas įmonėse, nekūrybinga

laisvalaikio industrija, kritiškumo ir iniciatyvų nepalaikantis švietimas, įvairiausi gąsdinimai priešais,

15

158

7 http://www.ldb.lt/vilnius/_ap_pa_2004.htm P. Champagne, Faire l’opinion: Le nouveau jeu politique; G. Mažeikis, „Manifestacija ir viešoji nuomonė“, Politika kaip

komunikacinis žaidimas, p. 75–114.

141

viešu

ia propagandai ir populizmui

ūstan

nėje), laukimo (įsakymo)

ūsen

ėdamas apie įsakymus, pastebi:

individuali kūrybinė veikla, išsilavinimas, kritinis mąstymas. Kuo

daugi

dieną vėl parduos darbdaviui. Vienintelis būdas atsispirti šioms tendencijoms, tai didinti kasdienybės

mos stoka ir kiti faktoriai. O atskirtį sąlygoja visuomenės struktūra, svetimo identifikavimo bei tabu

mechanizmai. Atskirtis nebūtinai susijusi su ekonomika, darbu, veikiau – su tradicija, ideologija. Daugelis

susvetinimo mechanizmų vis dar stiprūs Lietuvoje. Pirmiausia tai susvetinimas mechaninio darbo metu,

kūrybingumą skatinančių poilsio sąlygų nebuvimas, į nekritišką žinių plėtrą orientuotas švietimas.

Susvetimėję, demotyvuoti asmenys yra vedini tik savo pirminių psichofiziologinių poreikių, kuriuos

retkarčiais dar papildo būtiniausiais socialiniai reikalavimais. Tokio tipo individai ir tampa pirmosiomis

populistinių įtikinėjimų aukomis, reklaminio poveikio objektais. Nedarbas arba mažai apmokamas darbas

siuvimo, mezgimo įmonėse, prie konvejerių, prekybos centruose lem

pakl čių masių didėjimą. Susvetimėję, demotyvuoti asmenys, suburti į vieną grupę, sukuria masių kūną.

Pasak Canetti, masių kūnui būdingi tam tikri bruožai: ritminis judėjimas, individualumo suspendavimas ar

net panaikinimas (po ilgalaikio darbo konvejerinėje sistemoje ar tarnybos kariuome

b a, lėtumas ir tvarka. Masė laukia įsakymo, nes tik jis išlaisvina jos prasmingą veiklą, kuri kartais

tapatinama su laisve. Masių kūnas reikalauja ne tik charizmatinio lyderio, tačiau ir įtikinėjimo,

manipuliacijos. Canetti tiesiogiai nekalba apie propagandą, tačiau, kalb

Taigi įsakymas, kuris duodamas daugeliui, turi vieną ypatingą bruožą. Tokio įsakymo tikslas – daugelį pakeisti mase, ir jei

tai pavyksta, baimės nebūna. Oratoriaus skelbiamas šūkis, nurodantis susirinkusiems veikimo kryptį, kaip tik atlieka šią funkciją ir

laikytinas įsakymu daugeliui. Masės, norinčios greitai susiburti ir išlikti kaip vienovė, požiūriu, tokie šūkiai yra naudingi ir

reikalingi. Kalbėtojo meną sudaro tai, kad savo ketinimus jis išreiškia energingais lozungais, padedančiais masei formuotis ir

išsilaikyti. Jis masę kuria ir palaiko jos gyvybingumą bendru įsakymu.159

Mases „pagamina“ industrija. Pirmiausia daugelį susvetimėjusių asmenų suformuoja didieji fabrikai,

galingiausios įmonės arba ekonominės krizės, kariuomenė ir muštras, o vėliau jau daugelis paverčiami

ritmingu ir veikliu kūnu, kuris geriausiai paklūsta bet kokiai manipuliacijai, jei tik ji energinga, aiški, gebanti

įsakyti, išlaikyti pakankamas pauzes (dėl masių inertiškumo). Atsispirti įtikinėjimui skirtam tiesiogiai

masėms – labai sunku, nes jos neveikia atskiri argumentai. Vieninteliai efektyvūs kontrpropagandos būdai –

masių lyderio pašalinimas, resursų, kurie palaiko įsakymo galią, panaikinimas, o efektyviausias – neleisti

atsirasti masių kūnui. Masių kūną griauna

au laisvalaikis ir darbas yra susiję su asmeninėmis iniciatyvomis, tuo mažesnė galimybė gimti masių

žmogui.

Pasak Horkheimerio ir Adorno, masių žmogaus raidą palaiko masinė kultūra, kuri skirta kompensuoti

kūrybines ir emocines masių žmogaus negales. Pats nesugebėdamas kurti, jis mielai naudojasi populiariosios

kultūros paslaugomis ir taip kompensuoja prarastas psichines galias, reprodukuoja darbo jėgą, kurią jau kitą

159 E. Canetti, Masė ir valdžia, p. 347.

142

kultūrinę įvairovę, gyvenimo stilių ir žanrų įvairovę, spontaniškas kūrybines iniciatyvas, plėsti laisvalaikio

industriją ir mažinti korporatyvumo ar monopolizmo tendencijas šioje sferoje.

Propagandos tyrimų klasikoje160 skiriama puolančioji ir gynybinė kontrpropaganda. Puolančioji

kontrpropaganda sustiprina anksčiau pradėtą „puolančią“ įtikinėjimo kampaniją. Schematiškai tai atrodytų

taip: A pradeda informacinę kampaniją nukreiptą prieš B. B į tai atsako gynybine kontrpropaganda arba

tiesiog argumentais prieš A. Tada A reaguoja į B argumentus puolančiosios kontrpropagandos veiksmais

(ginasi nuo B kaltinimų). Veiksmas daugiausia vyksta bendros polemikos arba priešininko erdvėje. Tokiu

atveju propagandinė kampanija iš karto numato galimus priešininko (B) atsakus į vykdomą puolimą (A) ir

paneigia jo argumentus puolamaisiais kontrteiginiais. Pavyzdžiui, jei pažvelgtume į Bielinio atliktą buvusio

prezidento Pakso ir Seimo konfrontacijų vektorinę analizę, pastebėtume: Seimas (A) aplaltina prezidentą

Paksą (B). Paksas (B) kreipiasi į visuomenę (kontrargumentai prieš Seimą). Seimas (A) kurį laiką neturi

priešnuodžių prieš tokią prezidento Pakso gynybą:

Čia aiškiai išsiskiria Seimo ir Prezidentūros konfrontacinis kalbėjimas. Jo ypatybė yra ta, kad nuo pat pirmųjų konflikto

dienų iki pabaigos Seimo išsakyti kaltinimai prezidentui tarsi atsimušė į akliną sieną – prezidentas niekaip nesureagavo į juos, o

e

čiosios kontrpropagandos, vis dar kartodamas pirminį, informacinį puolimą. Tik vėliau Seimas

pradė

enys. Tada propagandinę kampaniją palaikantys kontrpropagandiniai

repor

Seim esantys liberaldemokratų atstovai ėmėsi įnirtingai ginčytis ir neigti bet kokius kaltinimus ar racionalius prezidento kaltės

aiškinimus. Seimas buvo įtrauktas į nuolatinį aiškinimosi ir nervingo komunikavimo su prezidento lauko atstovais procesą.161

Kontrpropagandos požiūriu prezidentas Paksas naudojosi kaltinimų ignoravimo bei manifestacijų

(tiesioginis kreipimasis į „liaudį“ susitikimų, mitingų metu) technologijomis. O Seimas kurį laiką nevykdė

puolan

jo tiesiogiai ir intensyviai bendradarbiauti su žiniasklaida. Pirmumas reprezentacijų srityje yra

efektyvesnė kontrpropagandos priemonė nei manifestacijos.

Rimta propagandinė kampanija yra visados lydima lygiagrečių, įtikinėjimo efektą sustiprinančių

kontrpropagandinių veiksnių. Pavyzdžiui, Gorbačiovo kampanija prieš Baltijos šalių atsiskyrimą buvo

lydima reportažų iš šių šalių apie konkrečių piliečių norą pasilikti Sovietų Sąjungoje. „Liaudies balsas“

turėjo paneigti Baltijos parlamentų teiginius dėl nepriklausomybės siekio bei sustiprinti prosovietinę įtaigą.

Kontrpropagandinis „liaudies liudijimų“ panaudojimas yra elementarus organizuoto įtikinėjimo sustiprinimo

pavyzdys. Dar geriau, jei tokie „liaudies liudytojai“ yra ne vaidyba, imitacija, o iš tiesų taip manantys ir savo

nuomonę viešai skelbiantys asm

tažai turi ir savo realų subjektą. Tuo atveju ir Seimas, ir sovietų valdžia disponavo panašiomis

techninėmis reprezentacijų galimybėmis, tačiau Sąjūdis dar rėmėsi gerai organizuota manifestacijų sistema.

Manifestantus šiuo atveju galima pavadinti nepriklausomybės diskurso subjektais, vadinasi, tam tikra prasme 160 E. L. Bernays, Propaganda; A. R. Pratkanis, E. Aronson, Age of Propaganda. The Everyday Use and Abuse of Persuasion; G. Palast, N. Snow, Information War: American Propaganda, Free Speech, and Opinion Control Since 9/11, New York: Seven Stories Press, 2004.

o Pakso portretas prezidentinės krizės metu“, Politika kaip komunikacinis žaidimas, p. 126. 161 L. Bielinis, „Komunikacinis Roland

143

ir propagandos subjektais. Sovietinė valdžia, priešingai, nedisponavo gerai organizuota manifestacijų

sistema, kuri atsirado vėliau (Jedinstvo).

Informacinį puolimą palaikanti kontrpropaganda turi atremti priešininko kontrargumentus. Štai keletas

pavyzdinių technologijų, naudojamų puolančiai kontrpropagandai sustiprinti.

- Spąstai. Pavyzdžiui, oponentas kviečiamas į televizijos diskusiją, kurioje galėtų išsakyti savo

kontrargumentus, tačiau laida būna surežisuota, siekiant dar labiau sumenkinti jo kontrargumentų

vertę. Dar dažniau taikomas principas „jaukas ir spąstai“. „Jaukas“ gali būti plačiausia televizijos

auditorija, garsūs parlamentarai, užsienio svečiai. Tačiau laidos metu vienas ar kitas svečias gali

nepasirodyti, o diskusija – būti vedama labai nepalankia pakviestajam linkme.

- Nepasitenkinimo perkėlimas. Ši technologija rodo propaganda (pavyzdžiui, Seimo propaganda)

nepatenkintą asmenį (pavyzdžiui, prezidentą Paksą) visuomenės nepageidaujamų įvykių, nemėgstamų

„herojų“ ar net nusikaltėlių fone (istorija su Renata Smailyte ir jos santykiai su Anzoru Aksentjevu-

lais,

iami prezidento Pakso nusiskundimai, esą jo

administracija. Tačiau jam nepavyko išvengti kaltinimų, susijusių su Rusijos oligarchiniu kapitalu. Ir

ų ir

Kikališviliu). Juk propaganda paprastai dangstosi moralumo, patriotizmo, bendrųjų žmogiškųjų

vertybių, teisingumo ir pan. skraiste. Todėl informacinį puolimą neigiantį asmenį reikia rodyti tų

įvykių kontekste, kurie neatitinka visuomenės puoselėjamų vertybių. Dar paprasčiau – paskelbti

priešininko kontrargumentus skyrelyje, kuris įkomponuojamas lygiagrečiai su skanda

kriminaliniais nusikaltimais ir juos lydinčiomis didelėms fotografijoms ar nusikalstamo pasaulio ryšių

schemoms (Smailytės atvejis ir jos siejimas su Jurijum Borisovu).

- Imitacinė dezinformacija. Šis metodas taikomas kuriant reportažą, kuris tarsi atstovauja, rodo

priešininko nuomonę, aiškina jo kontrargumentus dėl informacinio puolimo. Tačiau iš tiesų tai tėra

puolimo objekto imitacija, „lėlė“. Taip buvo pateik

kontrargumentų nerodo žiniasklaida. Šią imitaciją pravartu papildyti kupiūruotu oponento interviu.

Imitacinės dezinformacijos tikslas – pateikti priešininko argumentus taip, kad šie sukeltų kuo daugiau

negatyvių asociacijų ir būtų siejami tik su priešininko vardu.

- Semantinis-loginis perkėlimas. Priešininko veiksmai ar kontrargumentai pagal analogiją susiejami su

panašiais kitais loginiais, semantiniais argumentais, turinčiais neabejotiną neigiamą atspalvį.

Pavyzdžiui, tuometiniam LR ūkio ministrui Uspaskichui vykstant į Maskvą, jo vizitą buvo galima

susieti su korumpuotais Rusijos oligarchais, autoritarine Putino valdžia arba su slaptosiomis Rusijos

tarnybomis. Visi trys variantai būtų sukėlę neigiamą rezonansą Lietuvoje. Uspaskichas apsidraudė nuo

kaltinimų dėl sąsajų su Rusijos slaptosiomis tarnybomis (tuo apkaltindamas savo oponentus,

pirmiausia – iš Vilniaus miesto tarybos) ir išvengė kaltinimų dėl galimų per artimų ryšių su Putino

nors šis kaltinimas sukelia mažiau neigiamų asociacijų Lietuvoje, vis dėlto skandale dėl vieš

privačių interesų painiojimo tokio kontrpropagandinio (propagandinis puolimas prieš ministrą

144

prasidėjo gerokai anksčiau) kaltinimo pakako, kad ministras atsistatydintų. Itin paranku, kad tokie

kaltinimai būtų bent iš dalies pagrįsti faktais, nors ir abejotinais, tačiau vis dėlto dokumentais, kad

rūmų pirmininko Jono

-

atveju

vykdy

-

loginis perkėlimas atrodytų maksimaliai teisėtas. Uspaskicho atveju taip pasinaudota iš Maskvos gauta

vidaus susirašinėjimo dokumento kopija.

- Kontrastingos informacijos parinkimas. Visa informacija apie priešininką parenkama pagal tam tikrą

stilių, kuris aiškiai oponuoja priešininko teiginiams. Pavyzdžiui, teiginiams apie labdarą priešinama ir

viešinama prabanga, nesaikingas išlaidavimas pramogoms, teiginiams apie rūpestį bedaliais

žemdirbiais priešinama ir viešinama tai, kaip oponentas pats eksploatuoja savo darbuotojus

žemdirbius. Pavyzdžiui, tokiu būdu buvo smarkiai susilpnintos Žemės ūkio

Ramono pozicijos: buvo parodyti reportažai apie tai, kaip jo ūkyje išnaudojamas nepilnamečių vaikų

darbas, kaip jo šeimos ūkyje apartos senos kaimo kapinės.

Gandai. Tai universalus propagandos metodas tinkantis ir kontrpropagandai. Gandų efektyvumas

pagrįstas tuo, kad kai imamas interviu iš gando nešiotojo, susidaro informuotumo įspūdis, ir reportažo

rengėjus labai sunku apkaltinti dezinformacija, nes jie tik pasirėmė gyventojų nuomone (per interviu)

apie neva buvusį įvykį.

Gynybinė kontrpropaganda vyksta „savo teritorijoje“. Ji labiau atitinka savigynos interesus. Tokiu

manoma, kad kontrpropagandos subjektai nedisponuoja pakankamais resursais ar įtaka, kad galėtų

ti intensyvesnį informacinį puolimą.

- Tiesioginis paneigimas. Patariama agresyvius propagandinio puolimo veiksmus paneigti visomis

įmanomomis priemonėmis. Taip elgėsi LTV kiekvieną kartą, kai įvairūs Rusijos TV kanalai kalbėjo

apie tariamą savanorišką Baltijos šalių prisijungimą prie SSSR. Kiekvieno įmonės, įstaigos,

organizacijos informacinės tarnybos ar visuomenės informavimo skyriaus užduotis – nuolat plėtoti ne

tik reklamą, bet ir aktyviai paneiginėti visą įmanomą neigiamą informaciją. Tačiau tai tik bendra

užduotis, kuri kartais yra neįgyvendinama.

- Ignoravimas. Jis pasitelkiamas esant pagrįstiems kaltinimams, dirbtiniams įvykiams bei gandams,

kuriuos sunku tiesiogiai paneigti ir kurių jūsų priešininkas, jei tik jis disponuoja dideliais

informaciniais resursais, gali pagaminti labai daug. Diskusija su tokia kaltinimų lavina būtų suprasta

kaip dalinis fakto pripažinimas. Būtent ignoravimo taktiką buvo pasirinkęs prezidentas Paksas, kai

Seimas jį apkaltino. Ignoruojant, jei ignoruojama tai, kas iš tiesų tėra gandai, tikėtina, kad visuomenės

dėmesys kaltinimams po kelių dienų atslūgs, jei tik priešininkas neatskleis papildomų intriguojančių

aplinkybių. Pakso atveju buvo atrastos papildomos intrigos (šalutinė Smailytės istorija) bei papildomi

faktai.

Dėmesio atitraukimas. Šiuo būdu siekiama auditoriją sudominti kita, galbūt susijusia, panašia, bet

mažiau kenksminga istorija. Visa priklauso nuo pasakotojų kūrybinių gebėjimų. Švenčiat II Pasaulinio

145

karo pabaigos jubiliejų, Lietuvoje buvo pasakojamos istorijos apie lietuvius, tarnavusius nacistinėje

kariuomenėje ir kovojusius fronte prieš sovietinę kariuomenę. Šie pasakojimai rodė ne tik ideologinį

kvietimą pagerbti visus kare žuvusius lietuvius, bet ir atitraukė dėmesį nuo vienpusiškai Maskvos

eskaluotos laimėjusiųjų pagerbimo šventės. Aktualiomis temomis visada galima papasakoti daug

-

dento Pakso komanda, tačiau, atrodo, laiku

-

inio konflikto rezultatų, kurie neparankūs dabartinei Rusijos politikai, todėl jie

nkintų priešininko kaltinimų netikėtumą, įtaigumą. Galima,

isijų, teismo procesų, kurie tyrė panašius kaltinimus ir

-

-

ncijos vedėjams ir apie kurią klausimus būtinai užduosią korespondentai. Taip prieš Rusijos

papildomų istorijų. Tuo naudojasi talentingi žurnalistai, istorikai, taip pat – satyrikai, feljetonistai,

karikatūristai ir pan. Jų meniniai sugebėjimai visuomet buvo didžiausias visų laikų propagandistų ir

besipriešinančių įtaigai pagalbininkas.

Dirbtinis įvykis. Tai populiariausia ir pakankamai efektyvi kontrpropagandos priemonė. Gali būti

sukuriamas dirbtinis ar pusiau dirbtinis įvykis, kuris savo aktualumu vietos gyventojams užgoš

priešininko propagandinius lūkesčius (istorines diskusijas galima užgožti nerimu dėl valiutų kurso ar

degalų kainų svyravimo). Tokius įvykius planavo ir prezi

jais nepasinaudojo, aiškiai pervertinę savo įtagos galias (vėlesnės istorijos su Seimo narių korupcija).

Puolimo reikšmės sumenkinimas. Informacija apie viešųjų ryšių, informacinį karą gali būti pateikta

labai dozuotai, taip sumenkinant įvykio reikšmę. Taip Rusija pateikia Baltijos šalių nuomonę ar net ES

sprendimus dėl informac

pateikiami tik epizodiškai – kaip simptomai. Ši priemonė efektyvi tik valdant informacinius resursus.

- Prevencinė propaganda. Numatant priešininko informacinį puolimą, galima pradėti kitokį, tariamą

propagandinį puolimą, kuris sume

pavyzdžiui, tarsi apkaltinti save pačius faktu, bet gerokai susilpnintu, kurį vėliau pavyktų aiškiai

paneigti. Vėlesni priešininkų kaltinimai panašia tema, nors ir daug labiau pagrįsti, nebeturėtų didesnio

poveikio. Tai jau veiktų lyg stipri imuninė sistema prieš panašius kaltinimus. Gynybinę priešininko

„sekinimo“ taktiką pasirinko Vilniaus meras Zuokas. Jis gynėsi nuo LNK televizijos jam metamų

įtarimų, esą jis ir yra „abonentas“, gavęs iš Rubikon grupės didelias sumas neteisėtų pinigų, gynėsi

nurodydamas, kad jau buvo dešimtys kom

nerado jokių pažeidimų.

Eufemizmų silpninimas. Įtikinėjimo kampanijose dažniausiai siekiama greito efekto naudojant įtaigias

etiketes. Pasipriešinama pakeičiant priešininko emocingas etiketes teisiškai neutralesnėmis. Šis

kontrpropagandinis žingsnis galimas disponuojant pakankamai dideliais informaciniais resursas ir

žiniasklaidos priemonėmis.

Informacijos, kuri pažeidžia propagandos ketinimus, platinimas. Pavyzdžiui, prieš spaudos

konferenciją išplatinami gandai apie tokią populiarią tos konferencijos temą, kuri aiškiai neparanki

konfere

prezidento Putino spaudos konferencijas dėl pergalės II Pasauliniame kare 60-mečio užkulisiuose buvo

146

eskaluojamas Baltijos klausimas. Ir nors Putinas vengė šios temos, tačiau žurnalistai tiesiog provokavo

jį šiais klausimais ir jis kartais šioms provokacijoms pasiduodavo.

Iš esmės beveik visą dabarties Lietuvos žiniasklaidos rinką užpildo informaciniai kanalai, įvairūs

bių šou, retransliuojami ar savi menkaverčiai serialai. Pastaruoju metu paplito itin prastos kokybės

i filmai. Visa tai nerodo nei vietinio kūrybingumo, nei gyvenimo stilių įvairėjimo. Iš esmės pilietinė

menė pasirodo esanti beginklė prieš laisv

pokal

rusišk

visuo ą, niekieno neribojamą įtikinėjimų srautą. Tačiau šiandienos

ek o

tiesio

Būten

negal

geism ų

ga

keliam

Žinia i

pro

kurio

Centr

įtikin

pasip

persp

eduka

besitę sipriešinimo formomis, įvairiomis akcijomis, projektais. Šiandien mažiausiai

įva

egzam

santy

mažin askubomis patvirtindami vienus ar kitus visuotinę reikšmę turinčius

do m

demo

pripaž

kelią deryboms ir konstruktyviam dialogui, sąmoningai ir kritiškai piliečių kooperacijai.

on mika yra mažiau susijusi su didelių gamyklų, fabrikų, su tūkstančių darbininkų atsiradimu. Industrija

g nebesuburia žmonių minios, tinkamos formuoti masių kūną. Tačiau tai šiandien daro masinė kultūra.

t ji palaiko ir eksploatuoja naują, populistinį žmogų, kuris pakeitė tradicinį proletariatą. Proletaras

ėjo nieko prarasti be savo pančių, o šiandienos masinis vartotojas – negali nieko prarasti be savo

ų. Susvetimėjimas, masių kūnas, pigi laisvalaikio produkcija lemia nekritiškų, agresyvių masės žmoni

usėjimą.

Nepaisant viso propagandos, manipuliacijos, charizmatinių šūkių ar tiesiog juodųjų technologijų

o pavojaus, apie jokias valstybines sankcijas ar informacijos ribojimą neturėtų būti net kalbos.

sklaidos ir informacinių šaltinių įvairovė garantuoja nors minimalų pasipriešinimą totaline

pagandai. Žiniasklaidos varžymas ar reklamos ribojimas tik atvertų kelią centralizuotam įtikinėjimui,

destruktyvumas daug didesnis. Užtenka pažvelgti į Rusiją ar Baltarusiją, kuriose toks ribojimas vyksta.

alizuota cenzūra tik atveria kelią dar agresyvesnei totalinei propagandai. Be to, reklama nėra vien tik

ėjimas. Daugelis „palaikomųjų“ reklamų yra meninio pobūdžio ir yra mikrokultūrinės esencijos. Todėl

riešinimas propagandiniam spaudimui gali būti tik laisvas, pilietinis, su aiškia struktūrine ir sistemine

ektyva.

Struktūrinis pasipriešinimas įvairiausioms įtikinėjimo formoms yra susijęs su bet kokio informacinio ar

cinio monopolizmo mažinimu, su įvairovės plėtra, o sisteminis pasipriešinimas – su laike

siančiomis pilietinėmis pa

irovės atrasime mokyklose, kur vis dar dominuoja vieninga švietimo sistema su unifikuota valstybinių

inų laikymo sistema. Tai aiškiai nepratina būsimų piliečių prie įvairovės kūrimo ir demokratinių

kių puoselėjimo, o skatina susvetimėjimą valstybei, pilietinei santvarkai. Kartais gyvenimo įvairovę

a Seimas ar vyriausybė, p

ku entus. Taip atsitiko referendumo metu dėl stojimo į ES bei tvirtinant ES konstituciją. Abu šie įvykiai

nstravo nedemokratinį visuomenės įtikinėjimą ir ryškų pilietiškumo trūkumą.

Galų gale kontrpropagandos ginklas yra ir individualių bei institucinių interesų skatinimas,

inimas, kad mikrokonfliktai bei makrokonfliktai yra natūrali skirtingų tapatumų pradžia, atverianti

147

Reikia pažymėti, jog organizuota valstybinė kontrpropaganda pilietinių iniciatyvų požiūriu taip pat gali

enksminga, nes ji būtinai tampa puolančiosios arba gynybinės propbūti k agandos dalimi. Tik demokratiniai,

ieši veiksmai, pateikiant alternatyvas bei skatinant kritinį mąstymą, gali būti laikomi realiu piliečių

pasip

satyros – visa tai geri aktyvesnio pasipriešinimo būdai. Labiausiai išprusę ironikai savo

skept

j to, kad pasipriešinti būtų kviečiama visa tauta, sabotuoti įsakymus, raginimus kviečiami

konkr

at diskusijos nebuvimas

rodo

v

riešinimu.

Dažniausiai kritiškiems informacijos vartotojams siūlomi du elementarūs pasipriešinimo būdai prieš

bet kokį įtikinėjimą ar reklamą: pasyvus ignoravimas ir pasyvus pasipriešinimas.

Pasyvus ignoravimas yra susijęs su kvietimu nieko neveikti, nereaguoti, likti pasyviems, jei tik kas

nors viešai kviečia ar (dar blogiau) įsako „nedelsiant“ ką nors daryti. Lengviausia pradėti priešintis

reklaminei įtaigai. Kai tik išgirstate ką nors kviečiant greitai pasirinkti, pirkti, veikti – būtinai nieko

nedarykite. Vėliau tokį pat elgesį perkelkite / pritaikykite ir politinėms įtikinėjimo formoms. Kai tik kas

kalba apie pavojų tėvynei ir apie tai, kad jūs kažką privalote, - tikėkite, kad tai veikiausiai yra demagogija.

Sudėtingesnė pasipriešinimo forma yra ironizavimas, pasišaipymas iš įsakinėjimų. Juokai, anekdotai,

karikatūros,

icizmą ir juoką suderina su filosofiniais arba politiniais argumentais ir tampa puikiu pilietinio

pasipiešinimo pavyzdžiu. Lietuvoje tokia radikalia ironija garsėja viešieji intelektualai Arvydas Šliogeris,

Vytautas Radžvilas.

Dar tobulesniu nepaklusimu propagandai laikomas pasipriešinimas blogiui ne jėga, o aktyviomis

organizuotomis sabotažo formomis. Tai puiki asimetrinio atsako įtikinėjimui forma. Kiekvienos masinės

propagandinės akcijos problema yra perdėtas, neefektyvus resursų panaudojimas. Masinė propaganda

vadovaujasi planiniu, totaliniu, intensyviu, sistemingu įtikinėjimu. Iš esmės tai šaudymas iš patrankų į

žvirblius. Kontrpropagandinis asimetrinis atsakas yra orientuotas tik į silpniausias, tikslines propagandos

grandis. Vieto

ečių įmonių ar rajonų gyventojai. Tokią atsako formą plėtojo lenkų Solidarumas, besipriešinantis

sovietinės valdžios spaudimui. Vis dėlto piliečių kūrybingumas, kooperacija, kritinis mąstymas, motyvuota

viešoji nuomonė yra geriausias atsakas ir prieš išorinę propagandą, ir prieš vidines įtikinėjimo formas.

Antihermeneutinis veiksmas yra sudėtingiausia kontrpropagandinos dalis. Jis pagrįstas nepasitikėjimu

viešaisiais autoritetais dėl jų nepakankamos patirties, moralinių dalykų ir perdėto demagoginio aiškinimo

apie tas tikrovės sferas, kurios iš principo negali vystytis pagal diskursyvią logiką. Bet kokiu atveju

ekonomikoje ar utopiniuose, futurologiniuose planuose, susijusiuose su geismo stichija, negali būti vieningų

aiškių argumentų. Jei svarbiais ateities, ekonomikos ar gamtos priežiūros klausimais yra demonstruojama

pakankamai didelė vienybė – tikėtina, kad tai yra ganėtinai iracionali propaganda. M

nesupratimą, o tai, jog minėti klausimai nebuvo falsifikuoti, byloja, jog jie negali išlaikyti jokio

verifikacijos egzamino.

148

Pernelyg didelė ir aktyvi kontrpropaganda silpnina įkultūrinimo, socializacijos, edukacijos galimybes.

Minėjome, kad, pavyzdžiui, reklama yra ne tik įtikinėjimo priemonė, bet ir meninis, kūrybinis produktas,

kuris kondensuota forma naudojasi visais įmanomais kultūros pasiekimais. Reklama užtikrina aukštesnes

masinio vartojimo formas, standartus, mikrožanrų ir stilių (satyros, anekdoto, ironijos) raidą. Tokiu būdu

reklam

liacija atrodo tik negatyvi.

Anaip

ti

naudo

a vykdo įkultūrinimo ir meninio sąmoningumo vystymo funkciją. Manipuliacija yra savosios

nuomonės, ketinimų įpiršimas savanaudiškais tikslais. Iš pirmo žvilgsnio manipu

tol taip nėra. Manipuliacija užtikrina efektyviausią žiūrėjimo „kampą“, interpretacijos kryptį.

Kiekvienas reikšmingesnis ir konceptualesnis meno kūrinys reikalauja tam tikros manipuliacijos, kuri turi

užtikrinti geriausią to meno kūrinio vartojimo būdą. Tokiu atveju manipuliacija virsta patirties prielaida.

Kiekviena edukacinė programa yra tam tikros formos manipuliacija, kuria kultūra, dažniausiai dominuojanti,

hegemoninė, užtikrina efektyviausią jos vartojimo būdą. Todėl kontrpropagandos instrumentais turėtų bū

jamasi saikingai, pamatuotai.

149

Propagandos žodynėlis

Agitacija – žodinė, vaidybinė, vaizdinė specializuota įtikinėjimo forma. Agituojant siekiama paveikti

visuomenės sąmonę, nuostatas, motyvacijas. Agitacija pasitelkiama platinant tam tikrą idėją, mobilizuojant

socialines grupes ir mases. Agitacijai naudojamos įvairios priemonės: pokalbiai, pranešimai, spauda, radijas,

televizija, kinas, teatras ir t. t. Agitacijos tikslas – veikti visuomenę, o jos veiksmingumo rodiklis – žmonių

motyvuotumas, greita mobilizacija, aktyvi kolektyvinė praktinė veikla.

Alternatyvus pilietiškumas – pilietinė protesto nuostata ir praktika, kuria sąmoningai propaguojamas

kritiškumas, opozicionavimas, ribų ir galimybių diskutavimas, teiginių pažeidimas, skatinant visuomenės

aktyvumą ir budrumą. Alternatyvus pilietiškumas yra priešingas pilietinio lojalumo nuostatoms.

Antihegemonizmas – antiimperializmo atmaina, skatinanti kovoti, atsisakyti visko, kas tampa

ominuojančiu, lemiančiu, visuotinu veiksniu.

Antihermeneutika – pasipriešinimas visuotinam hermeneutikos metodų taikymui, kai siekiama pakeisti

suprantamais visus pasaulio kodus, taip totalizuojant semantines ir proto pretenzijas. Tariama, kad svajonės,

svajos, sapnai, ekonomikos ir gamtos procesai tik iš dalies arba visai nepasiduoda hermeneutinei analizei ir

negli būti laikomi supratimo sferos dalimi. Antihermeneutikos idėjas plėtojo Laplanche, Rothbardas ir kt.

autoriai. Pagal savo veiklos principus antihermeneutika gimininga antipsichiatrijai. Kontrpropagandos atveju

antihermeneutika reiškia susilaikymą nuo bet kokios tekstinės ar kontekstinės prasminės proceso

interpretacijos ir bandymą šį procesą paaiškinti remiantis mums siūlomais, prieinamais specializuotais

mokslo tyrimais.

Antiholizmas – holistinių, visuotinių pažiūrų revizavimas. Tai Friedricho Nietzsches visų vertybių

pervertinimo idėjos atmaina

Antipsichiatrija – pasipriešinimas perdėtai intensyviam, visuotinam psichiatrijos metodų taikymui,

klinikinių pažiūrų nekritiškai plėtrai, kai žmogaus orumas, teisė rinktis, teisė atstovauti sau egzistenciškai

svarbiuose procesuose, yra ginami net tuo atveju, jei klinikinių, psichiatrijos požiūrių atstovams tai atrodytų

žalinga.

d

150

Baimės dyglys – išugdytas paklusnum . Tai ikirefleksyvi baimė, kuri verčia

aklusti autoritariniam paliepimui. Pasak Canetti, baimės dyglys ypač sustiprėja masėse. Baimės dyglys yra

egalybė simbolinių pasaulių – naujos kultūrinės nišos išsiplečia iki viso naujo simbolinio pasaulio,

protybė yra

alimybės ir prasmės perteklius bei gramatinis absurdas. Beprotybė yra būdas pažeisti kalbos taisykles,

iografijos kūrimas – elgesio nuostata, priešinga CV (curriculum vitae) kūrimui. CV, t. y. kanoniniai

easimiliacija – veiksmas, kuris skatina multikultūralizmą ir silpnina asimiliacines pastangas.

nuoseklumo demaskavimas, gebėjimas parodyti generuojantį sistemos centrą,

uris slypi už sistemos ribų.

įvykis – viešųjų ryšių priemonė, kai siekiama atitraukti visuomenės dėmesį nuo aktualių

roblemų, sukuriant emociškai įtaigesnį ir iš pirmo žvilgsnio labai svarbų įvykį. Paprastai tai būna gandas,

įvykio muliažas, nepagrįsta sensacija. Pavyzdžiui, kalbama apie saugumo sumažėjimą, kainų šuolį, bankrotą

ir pan.

as įsakymui, paklusnumo habitus

p

autoritarinės manipuliacijos psichologinė prielaida.

Bakchanavimas – pasimėgavimo, kulinarinio hedonizmo šlovinimas, bendruomenių sugrąžinimas į

dieviško siautulio ir džiaugsmo aplinką.

B

sugundo daugelį naujų dalyvių ir išnyksta kaip ryto rūkas.

Beprotybė – tai gebėjimas užduoti draudžiamus klausimus ir pateikti nepriimtinus atsakymus. Be

g

išreiškiant daugelį minčių ir sakinių viena fraze, vienu žodžiu ar net akcentuotu simboliu.

B

gyvenimo aprašymai, asmenį orientuoja sėkmingai karjerai, skatinta jį atlikti veiksmus, reikšmingus CV.

Biografijos kūrimas yra susijęs su psichiniam ir emociniam stabilumui, legendai svarbiais veiksmais, net jei

jie pažeistų CV nuostatas.

Boikotas – specialus pasipriešinimas įtikinėjimui, atsisakant vykdyti propagandos skatinamus veiksmus.

Pilietinis boikotas pažeidžia įtikinėjimo logiką, kuri suskirsto pasaulį į „už“ ir „prieš“. Boikotu atsisakoma

pačios šių alternatyvų galimybės.

D

Dekonstravimas – loginio

k

Deobjektyvacija – pastanga žiūrovus, TV auditoriją pakeisti TV procesų dalyviais.

Dirbtinis

p

151

Esencializmas – diskriminacinė mąstymo nuostata, siekianti išryškinti vieną geistiną tikrovės arba tiesos

pavidalą ir ignoruojanti, atribojanti kitas galimybes, procesus ir kompleksines sąveikas. Esencializmo rūšys:

kralinis, idėjinis, socialdarvinistinis, rasistinis, genetinis ir kiti.

bjekto atmaina. Skirtingai nuo sąmoningai išsilaisvinančio asmens,

ve konstruojančio subjekto, kuris nuolatos balansuoja ties beprotybės riba, fluidinis subjektas yra

r yra fluidiniai subjektai. Fluidinis subjektas yra

odulinio subjekto atmaina.

ir taip sukuriama

formuotumo iliuzija. Gandai dažnai susiejami su fraze „gerai informuoti šaltiniai pranešė“.

eterotopija – simbolinių pasaulių vietos skiriasi iš esmės. Kiekviena vieta nuolatos slenka, kinta. Vienos

neįmanomų jungčių ir „kokteilių“ skatinimas.

chologinė individuacija

arlas Gustavas Jungas) ir socialinė-kultūrinė (Rorty) individuacija. Psichologinė individuacija kalba apie

sa

Fluidinis subjektas – tėkmės, kismo su

sa

socialinių procesų išskyra, šalutinis produktas. Fluidinius subjektus tradicinė visuomenė siekia pašalinti.

Šiukšlynų žmonės, atsiradę Lietuvoje po 1990 m., buvo i

m

Gandai – viešai platinama nepagrįsta informacija. Gandus gali platinti pavieniai asmenys, institucijos,

žiniasklaida. Gandai yra viešųjų ryšių priemonė, kai imamas interviu iš gandų nešiotojo

in

Heterochronija – begalybė laikinų simbolinių pasaulių turi skirtingą, savitą kultūrinį, emocinį laiką. Jokio

visuotinio simbolinio laiko nėra.

H

vietos herojus kitoje yra juokdarys ar nesuprantamasis

Hibridizacija – iš pirmo žvilgsnio

Idėjų TV – rodomas ne pasaulis, o idėjų susidūrimai ir santykiai.

Ideologinės mutacijos – jų demonstravimas, skatinimas, aiškinimas. Tai Euroarabija, Jesusland, US of

Kanada ir t. t.

Individuacija – unikalus ir sąmoningas asmenybės raidos kelias. Skiriama psi

(C

asmenybės pilnatvę, šešėlinės ir racionalios asmens pusių visišką išsivystymą, išskleidimą, harmonizaciją.

Socialinė-kultūrinė individuacija kalba apie konfliktus ir socialinius-kultūrinius procesus, kuriais individas

realizuoja savo unikalumą visuomenėje. Individuacija dažniausiai remiasi meniniais modeliais. Pavyzdžiui,

152

tokie modeliai yra populiarūs literatūriniai Fausto, Don Kichoto, Don Žuano, Romeo ir Džiuljetos ir pan.

as yra subjekto s arba subjekto S raida.

ubjektas s yra pasyvus interpeliacijos produktas, subjektas S – aktyvus, kuriantis ir modernizuojantis

jei jie logiškai, matematiškai, emociškai yra pagrįsti. Ironizavimas yra

lementari piliečių savigynos priemonė paplitus masiniam „smegenų plovimui“.

ir pan. Jaukas

aprastai siejamas su spąstais.

ės gyvenimo formų, elementų, struktūrų ar procesų

forma, santykių ir principų pakeitimas. Apie kasdienybės revoliuciją rašė Februe, Vaneigeimas ir kiti.

bruožų neapanaši į mūsų

rupę, moralinės nuostatos. Postmoderni antropologija siekia įgarsinti kito imperatyvus ir sukurti sąlygas

galinimas. Kūrybiška, nors ir klaidinga interpretacija yra įvairovės, naujų kultūrinių nišų

ltinis.

dėl to reikia diskriminuoti, izoliuoti ar pašalinti atskirus individus ar socialines grupes.

paveikslai. Individuacijos procesas dažnai yra priešingas socializacijos procesui.

Interpeliacija – subjekto apklausos procedūra, kurios rezultat

S

apklausą individas arba institucija. Interpeliacijos pavyzdžiai: apklausa mokykloje ar kolegijoje. Priešingas

subjekto konstravimui ir intertpeliacijai veiksmas yra beprotybės ir transgresijos procesai.

Ironizavimas – mažai kenksminga kontrįtikinėjimo, kontrpropagandos priemonė, kai nepasitikima

įtikinėjimo argumentais, net

e

Jaukas – viešųjų ryšių technika, kai pašnekovas, proceso dalyvis įtraukiamas į pageidaujamą propagandinį

kontekstą gundant susitikimu su garsiais žmonėmis, maloniu pokalbiu, populiarumo augimu

p

Kasdienybės revoliucija – esminga, radikali kasdienyb

re

Kasdienybės revoliucijos samprata yra susijusi su seksualine, vartotojiška, urbanistine ir kitomis

mikrorevoliucijomis.

Kito imperatyvas – kitos socialinės grupės, kuri daugeliu tikėjimo bei kultūrinių

g

jiems suprasti.

Klaidinga, bet kūrybiška interpretacija (creative misreading) – neteisingo, bet kūrybiško supratimo

pateisinimas, į

ša

Konfliktas – atviras interesų susidūrimas. Konfliktas sukuria polidimensišką politinę, kultūrinę, socialinę

erdvę ir skatina pilietinius, kultūrinius, teisinius ir kt. procesus. Konfliktas yra neišvengiamas individuacijos

procesų rezultatas, sukuriantis aplinką, palankią netrivialiems veiksmams. Visuomenės struktūros ir

funkcijos priešinasi konfliktų buvimui, siekia juos kaip galima greičiau pašalinti ir atstatyti status quo, net jei

153

Konfliktų stimuliavimas – veiksmai, kuriais siekiama pažadinti skirtingus interesus, juos atstovauti,

iskutuoti. Konfliktų stimuliavimas yra veiksminga demotyvuotų bendruomenių žadinimo pilietiniams

le Hustler vienas

irmųjų pradėjo publikuoti pornografiją, jam teko teistis dėl obsceniškumo, jis skelbė nešvankius kritinius

įtikinėjimo, manipuliacijos,

gitacijos poveikį arba jį visai pašalinti.

a ir šlovinama.

– hibridizacijos perkėlimas į meninės kūrybos sferą. Galima bandyti jungti bet ką.

oginė disharmonija – samprotavimai bei diskusijos, kurie nepaklūsta linijinei argumentacijai ir

anipuliacija – tai dvasinio viešpatavimo būdas, pasiekiamas „programuojant“, norima linkme nukreipiant

rinės masės – didelis

d

veiksmams ir dalyvavimui juose priemonė. Konfliktus galima skatinti remiant tuos veiksmus, kurie yra

susiję su asmenų kultūrine, seksualine, socialine individuacija. Pavyzdžiui, nuolatinis viešas obsceniškumo

normų pažeidinėjimas kuriant ir demonstruojant provokacinius meno kūrinius ir skatina individuaciją, ir

sukelia visuomeninį konfliktą. Prisimintina Larry Claxtono Flynto istorija. Jis žurna

p

feljetonus ir jam vėl teko teistis dėl žodžio laisvės. Jo pergalės – JAV demokratijos pažangos ženklas.

Kontrpropaganda – sąmoningi, kryptingi veiksmai, kuriais siekiama sumažinti

a

Kulinarinis hedonizmas – kulinarinis pasimėgavimas. Visa, kas susiję su gerai paruoštu maistu ir pasaulio

virtuve, yra nuolatos sveikinam

Kūrybinės intervencijos į realybę – kūrybinės idėjos yra interaktyvaus santykio su vienu iš begalybės

simbolinių pasaulių pagrindas.

Kūrybinės mutacijos

Kūrybinis žaidimas – sveikinami visi aktyvūs kūrėjai, gebantys viešai žaisti patrauklius žaidimus ir taip

nuolatos keisti pasaulį.

L

samprotavimams, o vadovaujasi tinklinėmis jungtimis ir priklauso nuo emocinių sąsajų, diskusijos, poetinių

analogijų, idėjinių asociacijų, kalbinių sąskambių ir t. t.

M

žmonių elgesį. Manipuliacija pasiekia rezultatą, kai yra nepastebimai ir kryptingai veikiamos psichinės

asmenybės struktūros: įsitikinimai, elgesio schemos, vertybinės sistemos, charakterio savybės.

Masė – didelis žmonių, turinčių bendrą mechaninį gyvenimo tikslą ir bendrą ritmiką, susibūrimas.

Susibūrimo metu atsiranda masių kūnas ir masių sąmoningumas. Skiriamos: (a) indust

154

darbininikų susikaupimas gamyboje ir dėl gamybinių santykių; (b) postindustrinės, arba vartotojiškos, masės

hninė

odernizacija. Šiuolaikinė demokratinė propaganda kuria modulinius subjektus. Šiuos subjektus aktyviai

o Ernestas Gellneris.

bę

titikti interpeliacijos procedūras, (b) tapti įgaliais, nepaisant visų diskriminacinių socialinių, kultūrinių ar

du.

vo įsitikinimus, sunkiau pasiduoda manipuliacijai ir

otyvacijai.

bsceniškumas – nešvankumas, nepadorumas. Tai moralinio valdymo, savivaldos, visuomenės

– didelis vartotojų susikaupimas (pavyzdžiui, didžiuosiuose prekybos centruose, vadinamuosiuose

supermarketuose) ir dėl vartojimo santykių.

Metašou – provokacinė, nekonstruojanti, tarsi lenktyniaujanti laida apie laidos kūrimą.

Modulinis subjektas – postindutrinės visuomenės individas arba institucija, kurie gali būti lengvai perkelti

iš vienos veiklos sferos į kitą, gali lengvai prisitaikyti prie naujų procesų. Modulinio subjekto

charakteristikos yra pakeičiamumas, pritaikomumas, universalumas, sklandi technologinė ar tec

m

remia ir visuomenės spektaklis. Pasaulinė globalizacija yra tiesiogiai susijusi su modulinio subjekto raida ir

plėtra. Modulinio subjekto raidą analizav

Multikultūralizmas – pasaulio kultūrų įvairovės manifestacijos ir reprezentacijos, nė vienai iš jų

nesuteikiant pirmumo teisės.

Naujų kultūrinių nišų kūrimas – kiekvienas kūrybinis žaidimas, įtraukęs daug veiklių dalyvių, ilgainiui

sukuria savą kultūrinę nišą.

(Ne)įgalumas – ambivalentiška neįgaliųjų išsilaisvinimo sąvoka, suteikianti neįgaliesiems: (a) galimy

a

klinikinių procedūrų. (Ne)įgalumo strategija puikiai tinka beprotybės procesų adaptacijai spektaklio

visuomenei priimtinu bū

Nulinis ideologijos laipsnis – ideologijų lūžio vieta, kai dėl gilių egzistencinių patyrimų atsisakoma vienos,

paskui kitos įtikinamos ideologijos ir dėl to patiriama nulinio ideologinio poveikio būsena. Asmenys, patyrę

nulinį ideologijos laipsnį, vėliau daug lengviau keičia sa

m

Nuolatinis prieštaravimas – prieštaravimų kūrimas, stimuliavimas, transliavimas

O

savireguliacijos instrumentas, kuriuo valdantieji sluoksniai apibrėžia jiems priimtinus viešo elgesio,

seksualinio gyvenimo, tėvų ir vaikų santykių etinius principus. Obsceniškumo kategorija ilgą laiką įgalino

155

persekioti seksualines mažumas, nesantuokinį kūdikį auginančias vienišas motinas, tradicijas laužančius

vaikus.

Pakeistinis mąstymas – mąstymas, kuris remiasi ne asmenine patirtimi, sprendimais, analize, o spektaklio

rmuotais šablonais,

hemomis, vertybinėmis orientacijomis. Pakeistinis mąstymas diegiamas žiniasklaidos, mokyklų.

s, kurie visuomenei jau sukelia pasitenkinimą.

asitenkinimo perkėlimas yra analogiškas simbolinio kapitalo perkėlimui, tačiau vyksta emocinėje, geismo

koje, taip stiprinant emocinį, ikirefleksyvų atmetimą.

ectacle, Guy Debordas) įvaizdžiai iškreipiami taip, kad jie pažeidžia vartotojų

onį ir įsitikinimus.

kolonijų valdymą „iš tolo“, kada siekiama paveikti elitą ir vietos ekonomiką.

okie valdymo pavyzdžiai yra Prancūzijos Vietnamas ir Britanijos Indija. Ir viena, ir kita šalis nesiekė

i plėtoti šiuos vakarietiškus Rytų modelius ir tvirtinti, kad tokia jų interpretacija yra geriausia.

titinkamai postkolonijinis sąjūdis siekia kovoti ne prieš Vakarų civilizaciją, o prieš deformuotą

odelis yra sietinas su

kupuotomis teritorijomis ir kultūromis bei jų asimiliacijos ir transformacijos bandymais. Geriausias

visuomenės, tradicinės bendruomenės, edukacinio proceso ar kitos instancijos sufo

sc

Paradoksalumas – geriausiai parodo, akcentuoja, pažeidžia, tačiau nepaaiškina. Paradoksalios laidos yra

priešingos analitinėms laidoms.

Pasitenkinimo perkėlimas – viešųjų ryšių technika, kai žmogus, kuris turėtų tapti malonus daugeliui,

vizualiai yra siejamas su tais asmenimis, daiktais arba procesai

P

sferoje. Analogiškai kuriamas nepasitenkinimo perkėlimas, kai propagandos objektas yra vaizduojamas

visuomenei nemalonioje aplin

Pažeidžiantis iškreipimas (detournement) – puolimo taktika, kai populiariosios kultūros, visuomenės

spektaklio (la société du sp

sk

Postkolonializmas – būti savitos kultūros nariu yra privilegija. Dažniausiai kalbama apie tris pagrindinius

požiūrius į postkolonijinę situaciją ir juos atstovaujančias teorijas. Pirmąją teoriją galima pavadinti

orientalistine. Ji kalba apie

T

pakeisti visų kolonizuotų žmonių mąstymo, tačiau diegė savo požiūrį į kolonizuotų šalių kultūrą ir teigė, kad

būtent jų, europiečių, požiūris yra mokslinis. Taip gimė orientalizmas: Vakarų sukurta Rytų kultūrų vizija,

kuri esą išreiškė vietinių gyventojų mentalitetą. Svarbu tai, kad Indijos ar Vietnamo mokslininkai taip pat

buvo skatinam

A

orientalizmą, jį kritikuoti ir pateikti savas alternatyvas. Antrasis kolonijų m

o

pavyzdys: JAV politika vietinių indėnų atžvilgiu, kuriems rezervatuose nebuvo įmanoma sėkmingai plėtoti

savąją kultūrą ir tebuvo pasiūlyta vienintelė galimybė – kultūrinė asimiliacija. Panašią politiką vietinių

gyventojų atžvilgiu kurį laiką vykdė Australijos ir, gal kiek švelniau, Kanados valstybės. Šiandien visose

156

šiose šalyse situacija pasikeitė, plėtojamos plačios multikultūralizmo programos, suteikiama materialinė ir

intelektinė parama vietinėms tautoms, tačiau minėtų kultūrų rekonstravimas daugiausia remiasi

ais arba antropologų surinktais duomenimis bei interpretacijomis. Trečiąjį kolonizavimo būdą

ri vyksta

isame pasaulyje ir efektyviausiai užtikrina modernizaciją bei civilizacinius proveržius, sukuria žmonijos

ėsi ir tebesireiškia visi trys

odeliai.

tų, pakeistas gyvenimo

iliumi.

žiūras, įdiegti nuostatas, mobilizuoti ir nukreipti mases.

įsivaizduojam

galima sieti su kultūrinių vertybių perteikimu dėl jų patrauklumo, dėl vietinės kultūros kūrėjų negebėjimo

pasipriešinti svetimų gyvenimo, mąstymo formų invazijai. Tokiu atveju nebūtina užgrobti šalį, ji pati tarsi

kolonizuojasi. Tačiau būtina skirti kultūrinę kolonizaciją nuo natūralios kultūrinės difuzijos, ku

v

savivokos galimybę, galimybę susikalbėti visuose pasaulio kampeliuose. Baltijos šalys ilgai buvo Rusijos

imperijos, vėliau – Sovietų Sąjungos kolonija. Baltijos šalyse iš dalies reišk

m

Postmodernizmas – demonstruojamos postmodernaus meno ištakos, istorija, konceptualus naujumas ir

kičinis požiūriai.

Postsituacionizmas – situacionizmas be radikalios politinės revoliucijos nuosta

st

Propaganda – sąmoningas, kryptingas, techniškai ir technologiškai pagrįstas įtikinėjimas, siekiant skiepyti

įsitikinimus, ugdyti pa

Pseudolenktyniavimas – kūrybinio žaidimo atmaina. Tariama, kad lenktyniaujama kažkokiose varžybose,

kur pralaimintis / puolantis / žiūrintis permanentiškai gali keisti taisykles.

Rekuperacija (recuperation) – įvaizdžių atgavimas, atkovojimas iš popkultūros arba hegemoninės kultūros

srovės, iš „meinstrymo“ (mainstream), šiuos vaizdus vėl paverčiant gyvais, žeidžiančiais.

Romantizmao perversija – sugundžius romantiniais vaizdais, idealais, jie tuoj pat išduodami, subtiliai arba

šiurkščiai pajuokiami. Romantiniai požiūriai yra jaukas, pagunda.

Sabotažas – boikoto forma. Sabotažas yra aktyvus asimetrinis atsakas įtikinėjimui. Tai yra

kontrpropagandos asimetrinis atsakas, orientuotas tik į silpniausias, tikslines propagandinio paveikumo

grandis. Skiriamas: rinkimų, gamybos, prekių pirkimo ir pan. sabotažas.

157

Savikūra – įvairių (pavyzdžiui, televizijos) procesų ar struktūrų dalyviai patys kuria, griauna, rekonstruoja

procesus, struktūras (pavyzdžiui, televizijos).

Simbolinė drama – asmens aktyvumą skatinanti psichologinė, egzistencinė technika. Simbolinės dramos

metodas žeidžia žmogaus emocinį, psichinį stabilumą ir priverčia jį dinamiškai reaguoti, judėti, keistis, išlieti

savo nuoskaudas, agresiją, pažadinti psichologinį aktyvumą. Simbolinė drama taip pat yra viešųjų ryšių

metodas, kai įžeidinėjimų, rėkimo, vertybių pažeidimo, išdavystės ir panašiomis priemonėmis visuomenė ar

atskiros jos grupės yra žadinamos iš snaudulio aktyviam gyvenimui.

Situacionizmas – ideologija, kalbanti apie nuolatinį, įasmenintą naujų kūrybinių situacijų viešosiose erdvėse

ūrimą. Situacionizmo veiksmai pirmiausia yra nukreipti prieš spektaklio (reginio) visuomenę bei prieš

a siejamas su situationiste internationale sąjūdžiu (1957–1972) ir jo žymiausiais atstovais:

uy Debordu, Raoulu Vaneigeimu, Asgeru Jornu ir kt. Situacionizmas pasinaudojo dadaizmo, letrizmo,

nį pankų sąjūdį, postsituacionizmo intetelektualus (Jeaną Boudrillardą) ir šiuolaikinius anarchistus,

narchistus-sindikalistus. Situacionizmas kūrė įvairiausias dabarties ideologijų ir manipuliacijos spektaklių

tam priešintis, sukurdami

artotojams vis nepriimtinamesnes pasipriešinimo formas: kurdami antimadą, antikiną, antilaikraščius

yra detournement – apvertimas,

ažeidimas, iškreipimas, sukuriant naują netikėtą situaciją. Detournement technika skirta iškraipyti

ubjekto konstravimas – subjekto tapatumo ugdymas, išmokstant institucijų kontroliuojamų taisyklių.

Pavyzdžiui, vairuotojas, eismo subjektas, yra konstruojamas jam išmokstant eismo taisykles ir joms

k

įvairiausias propagandos bei manipuliacijus formas, nepriklausomai nuo to, ar jos yra politinės, ar kultūrinės.

Situacionizmas yr

G

siurrealizmo, psichogeografijos, anarchizmo idėjomis, sąveikavo su fluxus sąjūdžiu, stipriai įtakojo

rezistenci

a

pažeidimo formas. Vartotojiška visuomenė yra linkusi pasisavinti visas populiarias formas (taip pat ir

revoliucines), paversdama jas prekėmis ir pinigais. Situacionistai siekia

v

(fanzinus, samizdatą), palaikydami undergroundą, jo subkultūras ir pastarųjų produktus, puoselėdami rinkai

nepriimtinas skonio formas. Kita situacionistų naudojama technika

p

propogandinius siužetus, populiarius logotipus ir prekės ženklus: pakeičiant esminę detalę, įspraudžiant

herojams kitus žodžius ir taip nukreipiant spektaklio ginklą prieš jį patį.

Slydimas (Flux) – nuolatinis požiūrio į tuos pačius dalykus kismas, nuolatinis pasirinktų, tikslinių objektų

(target objects, target groups) kismas.

Spąstai – viešųjų ryšių technika, kai pokalbio ar kito viešo pasirodymo aplinka organizuojama taip, kad po

to oponento populiarumas, veiksmingumas, aktyvumas labai sumažėja.

S

158

paklūstant. Demokratijos subjektas ugdomas jam sužinant pagrindines demokratines vertybes ir joms

paklūstant.

Subjekto transgresija – nuolatinė institucinio ir diskursyvaus statuso kaita, naujų diskursų kūrimas, siekiant

išvengti tiesioginės interpeliacijos.

Susvetimėjimo panaikinimas (disalienation) – atskirties grupių reabilitacija, integracija, kūrybinis

įgalinimas.

Tinklinė semantika – semantinės sąveikos, susijusios su globalizacijos efektu. Tinklinė semantika sudaro

prielaidas prasmėms, kurios atsiranda dėl globalinių simbolinių, idėjinių konceptualių sąveikų. Globalinės

sąveikos yra atpažįstamos įvairiose kultūrose ir lengvai perkeliamos iš vienos kultūrinės tarpės į kitą.

Viešieji ryšiai (VR) – tai santykiai, kuriais reguliuojama arba valdoma viešoji nuomonė dėl viešųjų interesų.

Viešieji ryšiai yra įtikinėjimo, komunikacijos, informacijos ir lobizmo forma.

Viešiesiems ryšiams (VR) reikšmingi įvykiai – metodas, kuris leidžia įvykius klasifikuoti pagal jų

reikšmingumą viešųjų ryšių požiūriu. VR reikšmingų įvykių analizės ir prognozavimo metodai yra svarbi

viešųjų ryšių įstaigų (VR skyrių) kasdienės veiklos dalis.

Viešoji erdvė – vieta, kurioje piliečiai turi galimybę atvirai išsakyti savo skirtingas pažiūras, interesus,

atstovauti jiems, spręsti bendrus reiklaus. Viešoji erdvė gali būti skirstoma pagal viešosios nuomonės ir

sprendimų specifiką: municipalinė, kultūros, socialinė, ūkinė. Šiandien pasaulyje taip pat paplitusios

virtualios erdvės. Viešosios erdvės sąvoka yra siejama su viešąja nuomone, viešosiomis įstaigomis.

Viešoji nuomonė – atvirai išsakytos pažiūros dėl daugeliui žmonių svarbių interesų. Viešoji nuomonė nėra

nuo manifestacijos ir reprezentacijos masto, nuo viešosios nuomonės

bjektų skaičiaus ir įtakos.

o veiksmai ir sprendimai, susiję su

cialinėmis, kultūrinėmis, sveikatos, ūkio, komunikacijos, transporto, užsienio ryšių problemomis.

duotis, ji egzistuoja tik manifestacijos ar reprezentacijos pavidalu. Viešosios nuomonės įtaka priklauso nuo

išsakančio asmens simbolinio kapitalo,

su

Viešoji politika (public policy) – politinės derybos, interesų atstovavim

so

159

Rekomenduojama literatūra ir internetinės nuorodos

1. E. L. Bernays, Propaganda, New York: Liveright Publishing Corporation, 1928.

gijų įvadas, Vilnius: Margi raštai, 2000.

. L. Bielinis, Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida: prieštaringa komunikacinė simbiozė, Vilnius: Eugrimas,

tti, Masė ir valdžia, Vilnius: Alma littera, 2003.

. E. Cassirer, The Myth of the State, New Haven: Yale University Press, 1961.

0. W. Lippmann, Public Oppinion, New York: Free Press, 1997.

kiriems individams bei jų

grupėms metodai ir jų taikymas politikos procesuose“, Viešoji politika ir administravimas, nr. 13,

4. W. Parsons, Viešoji politika: politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas, Vilnius: Eugrimas, 2001.

eksperimentai“, www.balsas.cc/modules.php?name=News&file=print&sid=40

s visuomenės teorijos, Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2006.

1. Н. И. Бухарин, Проблемы теории и практики социализма, Москва: Издательство политической

2. http://en.wikipedia.org/wiki/Joseph_Goebbels

3. http://en.wikipedia.org/wiki/Triumph_of_the_Will

2. E. L. Bernays, Public Relations, Oklahoma: University of Oklahoma Press, 1952.

3. L. Bielinis, Rinkiminių technolo

4

2005.

5. E. Cane

6

7. P. Champagne, Faire l’opinion: Le nouveau jeu politique, Paris: Minuit, 1991.

8. N. Chomsky, Tikslai ir vizijos, Vilnius: Kitos knygos, 2005.

9. G. S. Jowett, V. O’Donnell, Propaganda and Persuasion, London: Sage Publications, 1992.

1

11. G. Mažeikis, „Pilietinė savigyna nuo prievartinio įtikinėjimo“, www.su.lt/article/articleview/1509/1/612

12. P. Oržekauskas, S. Šimanauskas, „Informacinio psichologinio poveikio ats

Kaunas: Technologija, 2005.

13. N. O’Shaughnessy, „Social Propaganda and Social Marketing: A Critical Ddifference?“, European

Journal of Marketing, 1996, vol. 30, nr. 10\11.

1

15. Politika kaip komunikacinis žaidimas, Vilnius: VU l-kla, 2004.

16. A. R. Pratkanis, E. Aronson, Age of Propaganda. The Everyday Use and Abuse of Persuasion, New

York: W. H. Freeman and Company, 1991.

17. „Ritualinio ir interpretatyvaus kino perskyra: lietuviški

18. V. Savukynas, „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai, Vilnius: Aidai, 2004.

19. J. Važgauskaitė, „Moderni propaganda – XX amžiaus

kūrinys“, www.skrynia.lt/modules.php?name=News&file=print&sid=854

20. F. Webster, Informacinė

2

литературы, 1994.

2

2

160

24. http://lamar

5. http://www.hartford-hwp.com/archives/27c/index-adea.html

30. ww.socialpropaganda.com

.colostate.edu/~hallahan/j13pr.htm

2

26. http://www.komaa.lt

27. http://www.nikkolom.ru

28. http://www.prmuseum.com

29. http://www.propaganda.ru/

http://w

31. http://www.eurorscg.lt

32. http://www.geocities.com/Vykintas/tp2.html

161

Gintautas Mažeikis

Propaganda

Metodinė priemonė

Redagavo Vigmantas Butkus

_______________________

SL 843. 2006-12-19. 10 leidyb. apsk. l. Užsakymas 111. Išleido VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, Vilniaus g. 88, LT-76285 Šiauliai.

El. p. leidykla@cr.su.lt, tel. (8 ~ 41) 59 57 90, faks. (8 ~ 41) 52 09 80. Interneto svetainė http://leidykla.su.lt/

162