Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
LAURA NEKRAŠAITĖ
ONKOLOGINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ PATIRTIES
APIE PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ, VARTOJAMŲ GRETA GYDYTOJO
PASKIRTO GYDYMO, TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
dr. Tauras Mekas
KAUNAS, 2014
2
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas
2014 –.......–.......
ONKOLOGINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ PATIRTIES
APIE PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ, VARTOJAMŲ GRETA GYDYTOJO
PASKIRTO GYDYMO, TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Recenzentas: Darbo vadovas: Tauras Mekas 2014 –....... –....... 2014 –....... – Darbą atliko: Magistrantė Laura Nekrašaitė 2014 –....... –.......
KAUNAS, 2014
3
TURINYS
SANTRAUKA...............................................................................................................................................5
SUMMARY...................................................................................................................................................6
SANTRUMPOS.............................................................................................................................................8
ĮVADAS.........................................................................................................................................................9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI.........................................................................................................11
1. LITERATŪROS APŽVALGA..............................................................................................................12
1.1. Ankstyvieji duomenys apie vėžį.........................................................................................................12
1.2. Sveikatos priežiūros sistemų įvairovė.................................................................................................13
1.3. Pagrindiniai terminologijos aspektai..................................................................................................14
1.4. Onkologijos samprata lietuvių liaudies medicinoje XIX a. pab. – XX a. pr......................................15
1.5. Onkologinių susirgimų gydymas........................................................................................................16
1.5.1. Augalinės kilmės medžiagų buitiniai aspektai liaudies medicinoje.......................................17
1.5.1.1. Etnofarmacijos sąvokos prigimtis.....................................................................................19
1.5.1.2. Etnofarmacinių – botaninių tyrimų apžvalga....................................................................20
1.5.2. Gyvūninės kilmės medžiagų buitiniai aspektai liaudies medicinoje......................................21
1.5.3. Kiti vėžio gydymo būdai liaudies medicinoje.........................................................................22
1.6. Papildoma ir alternatyvi medicina...................................................................................................22
1.6.1. PAM metodų klasifikacija..............................................................................................................23
1.6.2. Su PAM naudojimu susijusios priežastys ir problemos.....................................................................24
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI................................................................................................27
2.1. Tyrimo metodai...............................................................................................................................27
2.2. Tyrimo instrumentas........................................................................................................................28
2.3. Tyrimo planavimas ir tiriamųjų atranka..........................................................................................29
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...................................................................................................32
3.1. Respondentų pasiskirstymas pagal papildomų priemonių naudojimą.............................................32
3.2. Respondentų pasiskirstymas pagal onkologinio susirgimo lokalizaciją..........................................34
3.3. Materia medica analizė....................................................................................................................35
3.3.1. Augalinės kilmės medžiagų analizė........................................................................................37
3.3.1.1. Asteraceae šeimos apžvalga.............................................................................................38
3.3.1.2. Rosaceae šeimos apžvalga................................................................................................39
4
3.3.1.3.Apiaceae šeimos apžvalga................................................................................................40
3.3.1.4. Brassicaceae šeimos apžvalga.........................................................................................41
3.3.1.5. Fabaceae šeimos apžvalga..............................................................................................41
3.3.1.6. Papaveraceae šeimos apžvalga........................................................................................42
3.3.2. Vaistinių augalų šeimų pasiskirstymas pagal vėžio tipą.........................................................43
3.3.3. Vaistinės augalinės žaliavos ir jų buitiniai paruošimo būdai..................................................45
3.3.4. Gyvūninės kilmės medžiagų analizė.......................................................................................46
3.3.5. Grybų vartojimo onkologinių susirgimų atvejais analizė.......................................................50
3.3.6. Kitų papildomų priemonių vartojimo atvejų analizė..............................................................52
3.4. Papildomų priemonių vartojimo patirties aspektai..........................................................................54
3.4.1. Pagrindinės priežastys.............................................................................................................54
3.4.2. Informacijos šaltiniai..............................................................................................................56
3.4.3. Vartojimo ypatybės.................................................................................................................57
4. IŠVADOS.......................................................................................................................................61
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS........................................................................................................62
6. PRIEDAI........................................................................................................................................66
1 priedas...........................................................................................................................................66
2 priedas...........................................................................................................................................68
3 priedas ..........................................................................................................................................69
4 priedas...........................................................................................................................................70
5 priedas...........................................................................................................................................71
5
SANTRAUKA
L. Nekrašaitės magistro baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas dr. T. Mekas; Lietuvos sveikatos
mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas.
Siekiant surinkti ir susisteminti duomenis apie onkologinėmis ligomis sergančių pacientų greta
gydytojo paskirto gydymo vartojamas papildomas priemones, vykdytas tiriamasis interviu, kurio metu
naudotas pagrindinis tyrimo instrumentas – trijų dalių klausimynas. Tyrimo dalyviai: Lietuvos sveikatos
mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Chemoterapijos dienos stacionaro pacientai bei Alytaus
apskrities onkologinėmis ligomis sergančių žmonių asociacijos „Bendrakeleivės“ nariai. Iš viso – 90
respondentų, dažniausiai sergančių: krūties (30 proc.), kraujo (7 proc.), žarnyno (5 proc.), priešinės
liaukos (4 proc.) vėžiu.
Tyrimo rezultatai parodė, kad 73 proc. pacientų naudoja papildomas priemones. Apklausos metu
nustatytos 134 natūralios kilmės papildomų priemonių rūšys, iš kurių 123 – vaistinių augalų rūšys,
priklausančios 52 šeimoms. Citavimų kiekiu (proc.) išsiskiria 6 vaistinių augalų šeimos: astrinių
(Asteraceae ) – 20 proc., erškėtinių (Rosaceae) – 9 proc., salierinių (Apiaceae) – 7 proc., bastutinių
(Brassicacea) – 6 proc., aguoninių (Papaveraceae) – 6 proc., pupinių (Fabaceae) – 4 proc. Krūties bei
žarnyno vėžiu sergantys respondentai dažniausiai naudoja vaistinę medetką (Calendula officinalis L.) ir
paprastąją kraujažolę (Achillea millefolium L.) – 5 proc. citavimų skaičiaus. Paprastąją kiaulpienę
(Taraxacum officinale F. H. Wigg. s. l.) ir tikrąjį margainį (Silybum marianum L.) paprastai renkasi kraujo
vėžiu sergantys pacientai – 11 proc. citavimų skaičiaus. Nustatytos 6 gyvūnų rūšys, iš kurių daugiausiai
kartų (34 proc.) cituota pilkoji rupūžė (Bufo bufo), naudojama sergant krūties (26 proc.) ir priešinės
liaukos (8 proc.) vėžiu. Iš 5 tyrimo metu užfiksuotų grybų rūšių, dugiausiai kartų krūties vėžio atveju
cituotas juodasis beržo grybas (Inonotus abliquus Pil.) – 40 proc. citavimų skaičiaus. Remiantis JAV
Nacionalinio papildomos ir alternatyvios medicinos centro klasifikacija, dažniausiai naudojamos
papildomos priemonės: malda (31 proc.), homeopatiniai preparatai (18 proc.), maisto papildai (18 proc.).
Taigi, didžioji dalis onkologinėmis ligomis sergančių pacientų naudoja papildomas priemones,
daugiausiai – augalinės kilmės medžiagas.
6
SUMMARY
L. Nekrašaitės master‘s work/ supervisor dr. T. Mekas; Lithuanian University of Health Sciences,
Faculty of pharmacy, Department of Drug Technology and Social Pharmacy. – Kaunas
In order to collect and organize data from the use of complementary measures used in addition to
a physician prescribed treatment among cancer patients, was conducted exploratory interviews during
which was used the main research instrument – a three – part questionnaire. Study participants: patients of
Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics Hospital Chemotherapy Day Care department
and fellow members of Alytus County cancer patients association “Bendrakeleivės”. A total number of 90
respondents participated in this study, mostly with: breast (30%), blood (7%), intestine (5%), prostate
(4%) cancer.
The results showed that 73% patients use complementary measures. The survey established 134
additional measures types of natural origin. 123 from the previously mentioned were medicinal plant
species, belonging to 52 families. Citations content (%) stands 6 medicinal plants of the family Asteraceae
– 20%, Rosaceae – 9%, Apiaceae – 7%, Brassicaceae – 6%, Papaveraceae – 6%, Fabaceae – 4%. Breast
and intestine cancer patients mainly use marigold (Calendula officinalis L.) and common yarrow (Achillea
millefolium L.) – 5% of citation number. Ordinary dandelion (Taraxacum officinale F. H. Wigg. s. l.) and
actual milk thistle (Silybum marianum L.) usually opt for blood cancer patients – 11% of citation number.
6 from the previously mentioned were animal species, of which most of the times (34%) was cited gray toad
(Bufo bufo) used among breast (26% ) and prostate (8%) cancer patients. 5 from the previously mentioned
were mushroom species, from which most of the times the breast cancer patients was citated black birch
fungus (Inonotus abliquus Pil.) – 40% of citation number. According to the classification of National
Complementary and Alternative Medicine center, the most commonly used complementary measures are:
a prayer (31%), homeopathic preparations (18%), dietary supplements (18%).
In conclusion, the vast majority of oncology patients use complementary measures, mostly –
vegetal origin substances.
7
PADĖKA
Už atitinkamas vertybes, kurias nešiojuosi savo širdyje, visiems, o kartu ir kiekvienam
asmeniškai, pirmiausia norėčiau padėkoti Dėstytojams, su kuriais teko bendrauti per penkerius studijų
universitete metus: lenkiuosi prieš Jus sakydama nuoširdų ačiū už tai, kad su Jūsų pagalba tapau tokia,
kokia šiandien esu – tvirta ir brandi asmenybė.
Grupės ir kurso draugams noriu padėkoti už tai, kad vedami to paties tikslo bei būdami kartu
išmokome ne tik kilti, bet ir kelti.
Už idėją bei įkvėpimą rašyti šį darbą, už griežtą, bet teisingą žodį, už tikėjimą manimi, kantrybę
bei visokeriopą pagalbą diplominio darbo rašymo metu noriu padėkoti savo darbo vadovui dr. Taurui
Mekui.
Taip pat noriu padėkoti tiems, kurių vardai ir pavardės šiose eilutėse nedominuos, tačiau be kurių
nebūtų buvęs įmanomas šio darbo atsiradimas: LSMUL Kauno klinkų Chemoterapijos dienos stacionaro
gydytojams, administracijai ir svarbiausia – onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams; Alytaus
apskrities onkologinėmis ligomis sergančių žmonių asociacijos „Bendrakeleivės“ pirmininkei bei šios
organizacijos nariams. Šių žmonių paskatinta sėmiausi optimizmo ir ėmiau labiau branginti kiekvieną
dieną.
Brangiausiam žmogui – mamai Virginijai, pirmiausia noriu padėkoti už didžiausią – gyvenimo –
dovaną. Jos stiprybė ir palaikymas lydėjo mane visą studijų laikotarpį. Todėl visi mano darbai ir
pasiekimai yra skirti pirmiausia jai. Taip pat už beribę meilę ir rūpestį esu dėkinga močiutei Elenai.
Neabejoju, kad tėtis ir diedukas, neseniai baigę žemiškąją kelionę, šiandien stebi mane iš dangaus ir tiki
manimi...
Taip pat noriu padėkoti kolegoms, kurie diplominio darbo rašymo metu nestokojo tolerancijos
bei palaikymo.
Už man paskirtą laiką ir šio darbo vertinimą, nepriklausomai nuo to, koks jis bus, iš anksto
dėkoju recenzentui ir gynimo komisijos nariams. Į Jūsų rankas atiduodu rengiant šį darbą įdėtas savo
jėgas, ryžtą ir atsidavimą.
8
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
KMU – Kauno medicinos universitetas
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
LSMUL – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
PAM – Papildoma ir alternatyvi medicina
AIDS – acquired immune deficiency syndrome – įgytas imuninio nepakankamumo sindromas
ŽIV – Žmogaus imuninio nepakankamumo virusas
9
ĮVADAS
Pirmosios žinios apie onkologinius susirgimus bei jų gydymą empiriniu patyrimu mus pasiekia iš
ankstyvųjų tūkstantmečių [26]. Šiandien vėžys laikomas antrąja liga, nuo kurios visame pasaulyje miršta
daugiausiai žmonių, o tarp 45 – 64 metų moterų – pirmąja, todėl industrializuotose valstybėse, tame tarpe
ir Lietuvoje, onkologinių ligų gydymas bei prevencija tampa prioritetiniu sveikatos priežiūros sistemos
uždaviniu [38].
Siekdami atidžiau apžvelgti onkologinių susirgimų gydymo tendencijų kaitą mūsų šalyje bei
iššūkius, su kuriais pastaruoju metu susiduria sveikatos priežiūros politika, chronologiniais darbo rėmais
pasirinkome laikotarpį nuo XIX amžiaus antrosios pusės iki XXI amžiaus pirmosios pusės. Tai paaiškina
priežastį, kodėl šiame darbe neatsisakėme remtis senesniais literatūros šaltiniais, kurių didžioji dauguma
saugoma Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune.
Antropologiniu požiūriu, Lietuvoje egzistuoja ne viena, o kelios sveikatos priežiūros sistemos
(pavyzdžiui, tradicinė ir liaudies medicina), o toks reiškinys vadinamas medicininiu pliuralizmu [19].
Sovietmečiu vadinta ideologiška [19], devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje lietuvių liaudies
medicina tapo pragmatiška: pradėta aktyviai rinkti ir sisteminti medžiagą, susijusią su augalinės,
gyvūninės, mineralinės kilmės vaistingųjų medžiagų (Materia medica) naudojimu gydymo tikslais.
Etnofarmacijos – botanikos sąvokos atsiradimas paskatino tyrinėtojus specializuotis į vaistinių augalų
pritaikymo gydymo(si) tikslais galimybių tyrimus. Todėl ilgainiui susiformavo etnofarmacinio mąstymo
paradigma, jog liaudies medicinos pagrindą sudaro augalinės kilmės medžiagų naudojimas.
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje lietuvių liaudies medicina palengva pradėjo įgauti naują prasmę
– ją imta vadinti papildoma ir alternatyvia medicina (PAM) (todėl toliau darbe abu terminai bus vartojami
kaip sinonimai). Viena iš priežasčių, lėmusi tokius pokyčius, buvo tai, jog lyginant Lietuvą kaip Sovietų
Sąjungai priklausiusią šalį su Vakarų valstybėmis, ilgą laiką buvo stebimas nepasitikėjimas tuo metu
šalyje egzistavusia sveikatos priežiūros sistema, dėl ko pastarosios vystymasis tapo netolygus. Manoma,
kad šis nepasitikėjimas išliko iki mūsų dienų, todėl tai paskatino visuomenę ieškoti naujų gydymo(si)
būdų ir priemonių. Kita priežastis yra ta, jog 1991–aisiais metais Lietuva tapo Pasaulio sveikatos
organizacijos (toliau – PSO) nare, kurios vienas iš uždavinių yra mažinti netolygumus, susijusius su
sveikatos priežiūros sektoriumi. [2]
Galima pastebėti, jog šiandien susidomėjimas PAM Lietuvoje didėja: 2011 m. įkurti „Lietuvos
sveikos gyvensenos ir natūralios (papildomos ir alternatyvios) medicinos rūmai”; Klaipėdos universiteto
Tęstinių studijų institutas yra parengęs PAM magistrantūros studijų programas; Lietuvos sveikatos mokslų
universitete (LSMU) veikia PAM besidominčius studentus vienijantis būrelis; knygynų ir bibliotekų
10
lentynos nuolat papildomos knygomis liaudies medicinos tema; virtualioje erdvėje aptariamu klausimu
kuriami diskusijų forumai; sveikatos priežiūros specialistai (tame tarpe ir farmacininkai) vis dažniau
sulaukia pacientų klausimų apie netradicinius gydymo(si) būdus.
Problemos. Tyrimo metu susidurta su bendro pobūdžio problemomis: vieningos papildomų
priemonių klasifikacijos, terminologijos, informacijos apie šių priemonių naudojimą trūkumu.
Praktinė reikšmė. Skaitant užsienio šalių populiariąja bei specialiąją spaudą galima aptikti
nemažai straipsnių papildomos ir alternatyvios medicinos tema, kuriuose teigiama, jog PAM
populiarumas tarp lėtinėmis, neinfekcinėmis ligomis (tame tarpe ir vėžio) sergančių pacientų nuolat didėja
[23]. Pavyzdžiui, 2013 metais Malaizijoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad 73 proc. vėžiu sergančių
pacientų šalia gydytojo paskirto gydymo vartojo PAM priemones [40]. Populiaresni užsienio šalyse ir
etnofarmaciniai – botaniniai tyrinėjimai [46]. Lietuvoje anksčiau paminėtos studijos mažiau populiarios:
keliuose atliktuose etnofarmaciniuose tyrimuose [11, 18, 22, 35 ] glaustai užsimenama apie vėžio gydymą
liaudies medicinos priemonėmis, o tyrimų, susijusių su PAM taikymu tarp onkologinėmis ligomis
sergančių pacientų, naudojant pasirinktas paieškos sistemas, aptikti nepavyko. Todėl šio darbo praktinė
reikšmė yra: surinktais ir susistemintais duomenimis apie Materia medica naudojimą tarp vėžiu sergančių
pacientų prisidėti prie etnofarmacinės medžiagos rinkimo bei išsaugojimo; supažindinti sveikatos
priežiūros specialistus su esama papildomų priemonių naudojimo situacija minėtoje tikslinėje respondentų
grupėje ir taip paskatinti objektyviau įvertinti šiuo metu vykstančios netradicinės medicinos integracijos į
nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą galimybes.
Darbas buvo pristatytas 2013 m. lapkričio 23 d. vykusioje 4 – oje tarptautinėje farmacijos mokslų
konferencijoje, skirtoje paminėti 75 – ąsias Lietuvos farmakopėjos išleidimo metines.
Hipotezė. Remdamiesi pirminiais literatūros šaltiniais bei konsultuodamiesi su sveikatos
priežiūros specialistais išsikėlėme hipotezę, jog onkologinėmis ligomis sergantys pacientai greta gydytojo
paskirto gydymo vartoja papildomas priemones ir didžiąją jų dalį sudaro augalinės kilmės medžiagos.
11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
DARBO TIKSLAS – surinkti ir susisteminti duomenis apie onkologinėmis ligomis sergančių
pacientų greta gydytojo paskirto gydymo naudojamas papildomas priemones.
DARBO UŽDAVINIAI:
1. Įvertinti, kokia dalis onkologinėmis ligomis sergančių pacientų greta gydytojo paskirto
gydymo naudoja papildomas priemones.
2. Susisteminti surinktą medžiagą pagal naudojamų papildomų priemonių prigimtį bei JAV
Nacionalinio papildomos ir alternatyvios medicinos centro siūlomą klasifikaciją.
3. Nustatyti pagal vėžio tipą dažniausiai naudojamas vaistinių augalų rūšis.
4. Nustatyti pagal vėžio tipą dažniausiai naudojamas gyvūnų rūšis.
5. Nustatyti pagal vėžio tipą dažniausiai naudojamas grybų rūšis.
12
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Ankstyvieji duomenys apie vėžį
Literatūros šaltinių duomenimis, pirmasis medicininis vėžio aprašymas buvo rastas senovės
Egipto rankraščiuose. Viename iš jų, Eberso papiruse (1500 m. pr. Kr.), aprašoma devyni šimtai vaistų
rūšių, naudotų gydyti tam tikroms ligoms, tame tarpe – tinuliams bei kietuliams (navikams). Vėlesniame –
Hersto – papiruse (1600 m. pr. Kr.) jau yra minimas naviko pašalinimas peiliu bei įkaitinta geležimi. [44,
26]
Medicinos tėvu laikomas senovės graikų gydytojas Hipokratas (460 – 377 m. pr. m. e.) ligų
atsiradimą siejo su keturių organizmo skysčių (juodosios ir geltonosios tulžies, kraujo, gleivių) disbalansu.
Jis plačiai rašė apie ligas, kurios skatina masių (onkos) gamybą, išskyrė du piktybinių navikų tipus (kietą –
skirą ir mikštą – karkiną), pavartojo uždaros ir atviros stadijos terminus jų eigai apibūdinti. [44, 26]
Reikšmingą indėlį to meto onkologijos raidai turėjo Galeno (130 – 201 m. pr. m. e.) pateikta
navikų klasifikacija [26]. Jis plačiai aprašė krūties bei gimdos vėžį ir jo chirurginį gydymą [26].
Italijoje dirbusio anatomo A. Vezalijaus (1514 – 1564) pastangos rasti Hipokrato minimą
„juodosios tulžies“ šaltinį, galintį sukelti vėžį, buvo nevaisingos, tačiau jo dėka atrasta mastektomija [48,
43].
Ryšį tarp kancerogeninių medžiagų (būtent – suodžių) ir vėžio 1775 m. pastebėjo chirurgas P.
Potas (1714 – 1788). Jis teigė, kad polinkį sirgti kapšelio vėžiu turėjo kaminkrėčiai. [44, 48]
Spindulinės terapijos taikymas vėžio gydymui siejamas su laiko tarpsniu, kai V. K. Rentgenas
(1845 – 1923) atrado X spindulius (1895 m.), o Marija (1867 – 1934) ir Pjeras (1859 – 1906) Kiuriai –
radį (1898 m.). Tuo tarpu Antrojo Pasaulinio karo metais (1939 m.) naudotos garstyčių dujos turėjo
lemiamos įtakos panašių cheminių medžiagų panaudojimui chemoterapijoje. [48]
Mokslinio pagrįstumo į onkologijos raidą įnešė H. Varmuso (1939) ir M. Bišopso (1936)
atradimas, jog vėžio etiologijai įtakos turi sveikose ląstelėse esančių endogeninių pirmtakų aktyvacija
[48].
Nors XXI amžiuje medicina mokslo atžvilgiu novatoriškai žengia į priekį, o onkologinių ligų
prevencijai, diagnostikai, gydymui ir kontrolei skiriama nemažai dėmesio, ši liga vis dar išlieka gana
autonomiška: kiekvienais metais pasaulyje identifikuojama apie 10 mln. naujų vėžio atvejų;
nepriklausomai nuo amžiaus, lyties bei kitų rodiklių, miršta apie 6 mln. žmonių, todėl pagal mirčių skaičių
vėžys užima antrą vietą pasaulyje [38].
13
1.2. Sveikatos priežiūros sistemų įvairovė
Pasak D. Petraitytės ir M. Stankūno, „Lietuvos sveikatos priežiūros reformos pradžia galime
laikyti 1991 m. Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) priimtą Lietuvos nacionalinę sveikatos
koncepciją <.....>, kuri numatė pagrindines Lietuvos sveikatos sistemos vystymosi gaires“ [Petraitytė,
Stankūnas, 2007, p. 461]. Tačiau minėtųjų gairių vystymosi teigiama linkme aktualumo klausimas išlieka
diskutuotinas, visų pirma dėl to, kad priešingai nei Vakaruose, mūsų šalies sveikatos priežiūros sistemos
vystymasis ilgą laiką buvo laikomas netolygiu. Šis netolygumas daugelio autorių nuomone [19, 2, 13, 40,
62] grindžiamas šalies kultūrinės, socialinės, politinės bei ekonomines situacijos kaita, kurią lėmė tai, jog
Lietuva, kaip ir kitos Sovietų Sąjungos okupuotos Rytų Europos valstybės, patyrė stiprų nepasitikėjimą
sveikatos priežiūros politika. Toks sovietinis angažuotumas juntamas iki šių dienų: remiantis 2013 m.
publikuoto straipsnio, kurio tikslas – išanalizuoti Lietuvos gyventojų požiūrį į sveikatos priežiūros sistemą
ir liaudies mediciną, išvadomis galima teigti, jog didžioji dalis šalies gyventojų nėra linkę pasitikėti ir
dabartine sveikatos politika [2]. Tokią daugumą būtų galima įvardinti kaip aktyvius sveikatos priežiūros
sistemos dalyvius, kurie patys nori kontroliuoti su jų sveikata susijusius klausimus. Pavyzdžiui, vėžiu ir
kitomis lėtinėmis, neinfekcinėmis ligomis sergantys pacientai ieško papildomų būdų, padedančių spręsti
ne tik su ligos eiga susijusias problemas, bet ir galinčių palengvinti psichoemocinę būklę [23]. Ši ir kitos
priežastys, kurias aptarsime vėliau, visuomenėje paskatino kelių sveikatos priežiūros sistemų atsiradimą.
Toks socialinis reiškinys vadinamas medicininiu pliuralizmu, o jo buvimą Lietuvoje rodo 2005 – 2006 m.
atlikto tyrimo rezultatai [19].
Skirtingi antropologijos tyrinėtojai ne vienodai klasifikuoja egzistuojančias sveikatos priežiūros
sistemas. F. L. Dunn (2005; cit. iš Petraitytė, Stankūnas, 2007) įvardja vietinę (pvz., liaudies medicina
kaimo bendruomenėje), regioninę (pvz.,ajurvediniai gydymo būdai pietinėje Azijos dalyje), kosmopolitinę
(pvz.,dominuojanti arba „vakarietiška“ medicina). Pirmąsias dvi sistemas galima apjungti tarpusavyje ir
priskirti mokslinio pagrįstumo stokojantiems liaudies medicinos gydymo būdams, o trečiąją, būdingą
Vakarų valstybėms, įvardinti kaip mokslu paremtą gydymo sistemą. A. Kleinman (2005; cit. iš Petraitytė,
Stankūnas, 2007) teigia, kad egzistuoja tokie sveikatos priežiūros sistemų tipai: populiarusis (kai už
sveikatos priežiūrą atsakingi paciento artimieji), profesionalusis (kai už ligonio sveikatą atsakingi
sveikatos priežiūros specialistai) ir tradicinis (kai su sveikatinimo paslaugų teikimu susiję medicininio
išilavininimo neturintys asmenys). [19] Taigi, siekdami aiškumo, išskyrėme, jog Lietuvoje egzistuoja du
su sveikatos priežiūra susiję sektoriai: tradicinis, kuris remiasi moksliniais laimėjimais medicinos srityje ir
netradicinis arba empirinis (lietuvių liaudies medicinos). Toks skirstymas sąlyginis, aiškinamas šių
sektorių raidos etapais, atitinkamai – Vakaruose ir Rytuose.
14
Apibendrinant galima teigti, jog medicininis pliuralizmas yra netolygaus sveikatos priežiūros
politikos vystymosi padarinys. Atsiradęs reiškinys skatina atidžiau pažvelgti ir į tokias sąvokas kaip
sveikata ir liga, gydymas ir sveikatos stiprinimas, pacientas ir vartotojas. Kadangi šiame darbe bus plačiau
analizuojamas netradicinis sektorius, pirmiausia aptarsime terminologiją ir jos pagrindinius skirtumus.
1.3. Pagrindiniai terminologijos aspektai
Esminių sąvokų poliegzsistavimas literatūriniame kontekste ne tik klaidina vartotoją, bet ir
skatina opoziciją tarp tradicinį ir netradicinį sektorių atstovaujančių subjektų (fizinių bei juridinių
asmenų), todėl šis klausimas reikalauja atskiro aptarimo.
Liaudies medicina („tradicinė“, „natūropatinė”, „senoji“ [33], tautinė vaistininkystė (1898 m. dr.
J. Basanavičiaus pavartotas sinonimas [3]) suprantama kaip lietuvių kaimo bendruomenėje per ilgą laiką
nusistovėjusių, tradicijoms bei patirtimi paremtų veiksmų, susijusių su sveikatos išsaugojimu, visuma
[31]. Tačiau nepaisant kultūrinių principų, tradicine šiandien vadinama „įprastinė“, „moksliškai įrodyta“,
„modernioji“, „Vakarų“, „alopatinė“, „biomedicininė“ [62], „šiuolaikinė“, „oficialioji“, „profesionalioji“,
„dominuojanti sveikatos priežiūros sitemoje“ medicina [33].
Pastebėtina, kad ir pati sveikatos sąvoka yra nevienareikšmiška: PSO (1948 m.) apibrėžime
sveikata įvardijama „ne tik kaip ligų ar negalavimų nebuvimas“, bet ir kaip „fizinė, dvasinė, socialinė
gerovė“ [Javtokas, 2009, p. 5]. Ligos apibrėžimas formuluojamas atvirkštiniu (priešinimo) būdu. [13]
Toks terminologijos dviprasmiškumas kelia susirūpinimą dėl „gydymo“ sąvokos vartojimo
netradiciniame medicinos sektoriuje. Šia sąvoka įprastai vadinamos moksliniais tyrimais pagrįstos
alopatinės medicinos praktikos [34]. Todėl kaip alternatyvą pasirinkome sveikatos stiprinimo (angl. health
promotion) apibrėžimą, kuris buvo pateiktas Otavos chartijoje ir įvardintas kaip „procesas, suteikiantis
žmonėms daugiau galimybių rūpintis sveikata bei ją gerinti“ [Javtokas, 2009; p. 67]. Į šią sąvoką patenka
visi su sveikatos politika (bet ne gydymu) susiję būdai, priemonės, kitaip sakant – paslaugos, kurias
paprastai teikia ne sveikatos priežiūros specialistai. [13]
Kadangi tradicinės medicinos uždavinys – gydyti ligas bei negalavimus, o netradicinės – fiziniu,
dvasiniu ir socialiniu lygmeniu stiprinti sveikatą, svarbiu tampa ir adreasatas – „pacientas“ ir (arba)
„vartotojas“ – į kurį visa tai tampa nukreipta. Kai kurie autoriai naudoja šias sąvokas siekdami atskirti
tradicinį sektorių („pacientas“) nuo netradicinio („vartotojas“) [33]. Mūsų manymu, tokio skirstymo išvis
neturėtų būti, nes tarp šių sąvokų galima dėti lygybės ženklą: Lietuvos standarte pacientu įvardijamas
15
“asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nesvarbu, ar jis sveikas, ar
ligonis“ [Javtokas, 2009, p. 15]. Tai reiškia, kad pacientas yra tas pats vartotojas tik siauresne prasme. [13]
Kaip ir dauguma autorių (įskaitant PSO), taip ir mes, žinodami pagrindinius terminologijos
skirtumus, visus aukščiau aptartus terminus šiame darbe laikysime sinonimais.
1.4.Onkologijos samprata lietuvių liaudies medicinoje XIX a. pab. – XX a. pr.
Kalbant apie liaudies mediciną kaip apie diagnostinį konstruktą (mus dominantį klausimą),
neatsiejama dalimi tampa tautosakiniai motyvai tokie kaip: individo fiziologinio funkcionavimo arba
sveikatos suvokimas; disfunkcionavimo arba ligos atsiradimo priešastinio ryšio išaiškinimas; gydymo
būdo parinkimas bei jo veiksmingumo vertinimas.
Terminologiniu aspektu, lietuvių liaudies medicinoje ilgą laiką vėžio apibrėžimo nebuvo, tačiau
jam apibūdinti vartotas platus spektras pavadinimų, kuriais dažniau būdavo nusakomos sunkios formos
bendrosios organizmo negalavimo būklės: „žemės juodumos“, „piktasis rėmuo“, „piktieji ir galauniniai
gumbai“, „nykuma“, „smertelnas išblyškimas“ [14, 36]. Minimi atvejai, kuomet vėžiniai susirgimai, be
jau paminėtų, buvo įvardijami dar kitais pavadinimais: kūno paviršiaus navikus mėgta vadinti „piktosios
dedervinės“ vardu (taip vadinta ir ulcerozinė odos tuberkuliozės forma) arba sunkiai gyjančiomis
žaizdomis, įsisenėjusiomis opomis; „šaltąja votimi, kuri pritraukia ir pratrūksta be deginimo ir sopės“
įvardijami taip vadintieji „palpuojantys“ navikai [14]. Pasitaikydavo atvejų, kai vėžiu būdavo laikomos
kitos ligos. Pavyzdžiui, Akmenės rajone iki XX amžiaus vieni žmonės „gumbu“ manė esant apendicitą, o
kiti jį vadino tiesiog skausminga vidurių liga [26]. Rečiau šiai ligai buvo priskiriami uždegiminiai procesai
[14]. Liaudis žinojo ir tokius vėžio pavadinimus kaip „tinulys“, „skaudulys“, „piktligė“, „skiras“. Šiai ligai
apibūdinti naudoti epitetai: „baisi“ („baisus žmonijos priešas“), „biauri“, „mirtina“ [39, 26]. Be „gumbo“
(dar 1591 m. J. Bretkūno paminėto „Postilėje“) žinota ir kitų ligų, iš kurių plačiausiai minimos: maras,
cholera, džiova, nuomaris (epilepsija).
Taigi, ligų etiologijai skirta mažai dėmesio – dažniausiai jų atsiradimas buvo siejamas su
„nužiūrėjimu blogomis akimis“, išgąsčiu, peršalimu, sunkiu fiziniu darbu, magija [32] ir net dantų
švarumu [25]. Viena iš galimų vėžio atsiradimo priežasčių – kenksmingos darbo sąlygos, paveldėjimas
[39]. Manyta, jog pagrindinė skrandžio vėžio vystymosi priežastis – netinkamai paruoštas maistas,
neracionali mityba (panašūs etiologiniai aspektai sutinkami ir Vydūno raštuose). Dėl žinių stygiaus ir
siauro medicininio suvokimo vėžys gana dažnai buvo priskiriamas „neaiškios kilmės“ negalavimų
kategorijai [32].
16
Remiantis surinkta etnografine medžiaga yra žinoma, jog mūsų liaudies medicinoje navikas buvo
vadinamas navikauliu, naujikauliu – abu žodžiai turi bendrą šaknį, kilusią iš senovinio žodžio „navis“ –
naujas, o kaulas vartotas kietumui apibūdinti. Vadinasi „nauju kaulu“ liaudyje buvo vadinta kaulinio
audinio proliferacija. Tuo tarpu lietuvių kalbos tyrinėtojas K. Būga naviko reikšmę kildino iš žodžio
„nave“ – mirtis. [14]
Apie onkologinius susirgimus daugiausia buvo rašoma periodinėje spaudoje (straipsnių gausa
išsiskiria „Gimtasai kraštas“ (1934 – 1943), liaudies medicinos tema išleistose pirmosiose knygose [7].
Vėliau, Vilniaus universitete įkūrus medicinos fakultetą, pasirodė pirmosios disertacijos onkologijos
tematika. Iki šiol pavyko surinkti keturiolika tokio mokslinio pobūdžio darbų, parašytų lotynų kalba.
Įdomu tai, kad šeši šių darbų autoriai yra lietuvių kilmės. [26]
1.5. Onkologinių susirgimų gydymas
Nuo neatmenamų laikų, ypatingai kaimuose, žmonės gydėsi patys ir gydė kitus remdamiesi
sukaupta ilgamete patirtimi. Beveik nebuvo žmogaus, kuris būtų nežinojęs vienokio ar kitokio gydymo
būdo ir nebuvo gydymo būdo, kuris nebūtų buvęs perduotas iš lūpų į lūpas. Šiandien tokį gydymosi
metodą įprasta vadinti savigyda. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pateikiamame literatūros šaltinyje
varijuoja du panašūs, bet kartu ir skirtingi terminai: savirūpyba (angl. self – care) ir savigyda (angl. self –
medication) [55]. Pirmasis terminas apibrėžia prevencines priemones, taikomas siekiant išsaugoti sveikatą
ir apima higieną, mitybą, gyvenimo būdą, aplinkos, socialinius bei ekonominius faktorius, savigydą. Taigi
iš esmės savigyda yra savirūpybos elementas, kuris apibrėžia individualų papildomų priemonių
pasirinkimą ir vartojimą savarankiškai diagnozuotų ligų bei simptomų gydymui. [55]
Gydytojų anuomet buvo mažai, juos pasiekti būdavo sunku, brangu, iš kitos pusės medicinos
(kaip ir higienos) svarba buvo menkai suvokiama. Todėl kyla klausimas, kas, kur ir kuo gydė
sergančiuosius. J. Basanavičius, kalbėdamas apie ligų ir joms gydyti skirtų būdų užrašinėjimo svarbą,
tokius žmones įvardija kaip „vaistytojus“ [3]. Pirmiausia tai buvo kaimo moterys, gydžiusios „bobų
liekarstvomis“ („liekarstvomis“ arba „lėkarstomis“ vadinti vaistai), dažniausiai – žolelėmis [4, 5]. Kita
grupė gydovų anuomet buvo felčeriai ir aptiekoriai (vaistininkai) [6]. Trečiajai kategorijai priklausė
žiniuoniai, užkalbėtojai, burtininkai, dvarų ponai ir ponios bei kunigai [1]. Akivaizdu, jog ano meto
medicinoje neapsieita be magijos ir religijos kulto. R. Trimakas žiniuonis skirsto į žadėtojus ir žolininkus,
nurodydamas tarp jų pagrindinius skirtumus: žiniuoniai žadėtojai naudojo su magija susijusius gydymo
būdus, apie kuriuos vienam iš savo artimųjų papasakodavo tik prieš mirtį, gydė visus į juos
17
besikreipiančiuosius, o žiniuoniai žolininkai magijos elementų nenaudojo, savo patirtį perduodavo
tolimesnėms kartoms ir dažniausiai gydė tik artimiausius žmones [32]. Nors didžioji dauguma ligonių
gydyta namuose, tačiau literatūros šaltiniuose galima rasti ir tokių gydymo vietų kaip pirtis, kubilas arba
duonai kepti skirta krosnis [26].
R. Trimakas gydymo būdus, taikytus liaudies medicinoje, skirsto į dvi kategorijas:
racionaliuosius (priskiriama kaimo vaistininkystė, liaudies chirurgija bei liaudies veterinarija) ir maginius
(užkalbėjimai, su magija susiję veiksmai) [31]. Pirmuoju atveju naudotos augalinės, gyvūninės ir
mineralinės kilmės medžiagos. Šių priemonių taikymas terapiniais tikslais nurodomas ir PSO šaltiniuose
[54, 62].
1.5.1. Augalinės kilmės medžiagų buitiniai aspektai liaudies medicinoje
Vaistingųjų medžiagų rinkinio „De materia medica“ autorius Dioskoridas aprašė apie šešis
šimtus augalų rūšių, naudotų gydymo tikslais. Nors lietuvių liaudies medicina neturi tokio pobūdžio
medicininio kanono, atliktos studijos rodo, jog plačiausiai gydymo tikslais buvo vartojamos augalinės
kilmės medžiagos [31, 57, 62].
Apie vaistingųjų augalų savybes ir gydymosi namuose būdus buvo rašoma senoviniuose
kalendoriuose (A. Skinderio 1895 m. Tilžėje išleistoje knygoje „Būdai gydymo ne kurių ligų/iszleido
Sveiklinkis del pagelbos savo brolems lietuviams“ yra skyrelis „Budai gydymo surinkti isz senobinių
kalendorių“), pavienėse lietuvių kalba išleistose knygose (1919 m. A. Skinderio „Lietuvi pažvelk...vaistų
žolyną“ ), periodinėje spaudoje [26].
Dr. E. Šimkūnaitė, paskelbusi nemažai publikacijų liaudies medicinos tematika, išskiria apie
šešiasdešimt vaistinių augalų rūšių, naudotų tautinėje vaistininkystėje [37]. Kaip pavyzdys onkologinių
susirgimų atveju galėtų būti miškinė sidabražolė (Potentilla erecta L.), liaudiški pavadinimai – raudonoji
rupūžė arba degsnys, gumbažolė, dagiukas. Šio augalo šaknimis dar pokario metais vėžį gydė Viekšnių
vaistinės provizorius J. Aleksandravičius [14]. Įdomu tai, kad vyrai ir moterys būdavo gydomi skirtingose
vietose augančiomis sidabražolėmis: moterims tiko prie durpynų auganti sidabražolė, o vyrams – auganti
šiluose arba dirvonuose [26]. Paprastajai jonažolei (Hypericum perforatum L.), naudotai daugiausia arbatų
pavidalu, sukurtas liaudiškų pavadinimų koloritas: Marijos žoliukė, joniukas, kiaurinė, laurinžolė,
brandažolė, raudonukė [24]. Šis augalas tautinėje vaistininkystėje buvo vartotas kaip vaistas nuo
„devyniasdešimt devynių ligų“, tame tarpe ir „gumbo“. [24] Vėžiniams susirgimams gydyti buvo labai
vertinami vaistinės medetkos (Calendula officinalis L.), liaudiškai vadintos noktelės vardu, žiedai. Jos
18
terapinės indikacijos žinotos jau XII a., o šiandien gydomosiomis medetkos savybės panaudojamos
spindulinės ligos profilaktikai [24].
V. Kutorga mini, jog navikiniams susirgimams gydyti buvo naudojami ir tokie augalai, kaip
kvapioji krūnė (Asperula odorata L.) – miške augančios žolės nuoviras, sumaišytas su pienu; paprastasis
putinas (Viburnum opulus L.) – prinokusių uogų sultys, sumaišytos su neseniai iš avilio išimtu medumi;
didžiosios dilgėlės (Urtica dioica L.) milteliai; skausmų malšinimui ir karcinominių opų praplovimams
naudotas balinis ajeras (Acorus calamus L.); prieš tai paminėtu tikslu buvo gaminamas tepalas iš lygiomis
dalimis paimtų dižiosios varnalėšos (Arctium lappa L.) sulčių ir provanso alyvos [14].
Nepaisant augalinės kilmės žaliavų gausos, kuria tautinėje vaistininkystėje buvo bandyta gydyti
vėžį, reikėtų paminėti tai, jog dauguma šių augalų pasižymėjo nespecifinėmis savybėmis, t.y., jais buvo
gydomos ir kitos ligos. Pavyzdžiui, sergant plaučių vėžiu naudotos augalinės žaliavos, pasižyminčios
atsikosėjimą lengvinančiomis savybėmis: pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria (L.) Maxim.) žiedai,
paprastojo čiobrelio (Thymus serpyllum L.) žolė, ankstyvojo šalpusnio (Tussilago farfara L.) lapai,
pavasarinės raktažolės (Primula veris L.) žiedai bei kitos. Galima manyti, jog tokias vartojimo tendencijas
lėmė per ilgą laiką susiformavęs stereotipas, jog nėra gydomosiomis savybėmis nepasižyminčių augalų.
Aptariamą klausimą papildo ir nuo Renesanso laikų išlikęs Paracelso teiginys, jog „vaistą nuo nuodo
skiria tik dozė“. Tai reiškia, kad tas pats augalas, pavartotas mažomis dozėmis galėjo pasižymėti
terapinėmis savybėmis, o pavartotas didesnėmis dozėmis – toksinėmis. Todėl negalima teigti, jog tautinėje
vaistininkystėje naudoti gydymo būdai buvo vien racionalūs, nes ir pačių autorių, rašiusių liaudies
medicinos tematika, požiūris į kai kuriuos gydymo būdus yra dvejopas: vieni juos vertina palankiai, o kiti
skeptiškai. [31, 36, 24]
Vaistinių augalų rinkimas kaip ir jų paruošimas buvo laikomas didelės atsakomybės ir atsidavimo
reikalaujančiu darbu, o kartais net ritualu. Reikėjo ne tik gerai mokėti pažinti apylinkes, jose augančius
augalus, žinoti vaistingąsias savybes, bet ir išmanyti jų rinkimo laiką, džiovinimo bei laikymo sąlygas,
paruošimo būdus. 1934 m. pasirodžiusi P. Gaidamavičiaus “Liaudies medicinai rinkti programa” pabrėžė
minėtų žinių svarbą bei skatino aktyviau kaupti su vaistinių augalų vartojimu susijusią etnografinę
medžiagą [8]. Ankstyvasis etnografinės medžiagos rinkinio pavyzdys – G. Petkevičaitės „Medžiaga
lietuvių liaudies medicinai“, pirmiausia išspausdintas rusų (1911 m.), o vėliau jau ir lietuvių kalba [20].
Rinkti vaistažoles galėjo ne kiekvienas. Šiam darbui reikėjo ne tik farmakognostinių žinių turinčių, bet ir
pozityvių minčių bei pakilios nuotaikos nestokojančių žmonių. Todėl dažniausiai vaistinių augalų
rinkimas buvo patikimas moterims, kurias buvo įprasta vadinti žolininkėmis (vyrai taip pat nusimanė apie
vaistinguosius augalus, tačiau jų sritimi laikyta liaudies chirurgija bei veterinarija) [32]. Skirtinguose
Lietuvos regionuose sklandė prietarai apie tai, kurios moterys (ne)gali būti vadinamos šiuo vardu.
19
Pavyzdžiui, Dzūkijoje ilgą laiką manyta, kad vaistažoles gali rinkti tik jaunos mergelės iki jų pirmųjų
menstruacijų pradžios arba garbingo amžiaus moterys, kurių vaisingumas jau yra pasibaigęs. Tai bandyta
aiškinti tuo, jog renkant augalus jų gydomoji energija persiduoda į rankas, o vaisingo amžiaus moteris
daug energijos turi atiduoti motinos funkcijai atlikti, todėl jos nebelieka gydymui. Plačiai žinota ir tai, kad
menstruacijų dienomis moterys negalėdavo kontaktuoti su vaistažolėmis ir užsiimti gydymu.
Tikėta, kad tinkamiausias laikas augalams rinkti būdavo nuo jų žydėjimo pradžios iki Joninių
nakties [31]. Kai kada pažymima, jog geriausia vaistinius augalus rinkti ryte arba iki vidurdienio, tačiau
tokie atvejai pavieniai [32]. Liaudis taip pat tikėjo, kad onkologiniams susirgimams gydyti reikšmės
turinti mėnulio fazė, būtent – jauno mėnulio trečioji naktis [26].
Džiovinimui naudotos gerai vėdinamos patalpos, tokios kaip palėpė, klėtis ar malkinė. Augalai
būdavo surišami į ryšelius ir pakabinami arba paskleidžiami plonu sluoksiu. Vaisiai, uogos, kartais ir
šaknys būdavo džiovinami krosnyje arba saulėje [32].
Vaistingieji augalai ir iš jų pagamintos gydomosios priemonės buvo naudojamos tiek išoriškai,
tiek į vidų. Dozavimas kaip ir pats gydymas buvo paremtas asmenine patirtimi, dažniausiai atsižvelgiant į
organizmo reakciją. Buvo žinomi ir tokie vaistažolių paruošimo būdai kaip augalų užpylimas karštu
vandeniu (arbatos); vaistažolių virinimas (nuovirai); ligonio apiplovimas nuoviru arba nuovirų supylimas į
vonios vandenį (vonios); kelių augalų, skysčių ar lašų sumaišymas (mikstūros); medžiagos mirkymas
nuoviruose (kompresai) [8, 32]. Tinktūros, emulsijos, tepalai („mostys“), pleistrai („plėstrai“) minimi
nenurodant paruošimo metodo [8]. Šiandien, remiantis Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymu, vaistinį
preparatą, kurio veiklioji medžiaga yra arba augalinė medžiaga, arba augalinis ruošinys, arba tokios
augalinės medžiagos ir tokio augalinio ruošinio mišinys įprasta vadinti augaliniu vaistiniu preparatu [16].
1.5.1.1. Etnofarmacijos sąvokos prigimtis
Augalinės kilmės medžiagų naudojimo populiarumą tautinėje vaistininkystėje rodo ir dualios
sąvokos etnofarmacija – botanika atsiradimas. 1896 m. amerikiečių botanikas J. W. Harshberger pirmasis
pavartojo sąvoką etnobotanika (gr. ethno – mokslas apie žmones, botany – mokslas apie augalus), kurią
apibūdino kaip mokslą, apimantį žmonių ir augalų tarpusavio santykius, įskaitant augalų panaudojimą
gydymo tikslais [46]. Etnobotanika kartu su etnozoologija bei etnomikologija yra etnofarmacijos –
mokslo, sociokultūriniame lygmenyje tyrinėjančio Materia medica naudojimą – dalis [21].
XIX a. pab. – XX a. pr. etnofarmacinių – botaninių tyrimų metu surinkta medžiaga šiandien
naudojasi humanitarinių bei socialinių mokslų disciplinos, todėl ir pati etnofarmacija tampa
20
multidisciplinine sritimi [46, 41]. Ypatingas dėmesys šiuo metu skiriamas socialiniams tyrimams,
nagrinėjantiems augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės medžiagų naudojimo tendencijas tikslinėse
pacientų grupėse besivystančiose bei išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Paminėtina, jog etnofarmacijos –
botanikos vystymasis turėjo ypatingą reikšmę pirmųjų priešvėžinių vaistų kūrime: etnobotanikų sukauptos
žinios leido fitochemikams M. E. Wall ir M. C. Wani izoliuoti alkaloidą kamptoteciną bei terpenoidą
taksolį [46].
1.5.1.2. Etnofarmacinių – botaninių tyrimų apžvalga
Priešingai nei užsienyje, Lietuvoje etnofarmaciniai – botaniniai tyrinėjimai dėl skeptiško požiūrio
į netradicinius gydymo(si) būdus yra mažiau populiarūs. Tačiau jų poreikį ir analizės svarbą rodo
dabartinis netradicinės medicinos sektoriaus integravimas į nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą.
Ieškodami Materia medica naudojimo pavyzdžių onkologinių susirgimų atvejais, apžvelgėme keletą tokio
pobūdžio tyrimų, atliktų mūsų šalyje per pastarąjį dešimtmetį.
2003 m. KMU Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros docentas, Lietuvos
medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius T. Mekas apgynė daktaro disertaciją tema:
„Gyvūninės kilmės medžiagų, naudotų Lietuvių tautinėje vaistininkystėje, įvertinimas“. Tyrimo metu
identifikuotos 1782 su gyvūninės kilmės medžiagų naudojimu gydymui susijusios receptūros, iš kurių 34
naudotos vėžio gydymui ir profilaktikai. [18]
2007 m. KMU magistrantė Ž. Petkevičiūtė apgynė diplominį darbą „Natūraliųjų vaistingųjų
medžiagų, vartotų Telšių rajono Varnių apylinkėje 2006 metais, tyrimas“. Šiame darbe iš viso nustatyta
119 natūralios kilmės medžiagų rūšių. Vėžio gydymui iš 56 tyrimo metu užfiksuotų vaistinių augalų
šeimų naudojamos 4 (astrinių (Asteraceae), agurklinių (Boraginaceae), rūgtinių (Polygonaceae),
dilgėlinių (Urticaceae)), o iš 11 nustatytų gyvūnų rūšių – 1 (pilkoji rupūžė (Bufo bufo)). [22]
2010 m. dar viena KMU studentė U. Gudelytė parengė magistro baigiamąjį darbą tema:
„Tradiciškai Lietuvoje augintų dekoratyvinių augalų etnofarmacinis tyrimas“: iš 125 augalų rūšių,
priskirtų 53 šeimoms, onkologiniams susirgimams gydyti naudojamos 9. [11]
2011 m. LSMU magistrantė I. Šimkutė atliko darbą „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, naudotų
Plungės rajone 2009 – 2010 m., etnofarmacinis tyrimas“. Nustatyta, kad iš 113 tiriamųjų augalų rūšių
vėžio gydymui naudojama 1 rūšis (didžioji ugniažolė (Chelidonuum majus L.)). Tuo tarpu iš 4 grybų rūšių
pagal minėtą indikaciją vartojamos 2 rūšys (įžulnusis skylenis (Inonotus abliquus), paprastoji musmirė
(Amanita rubescens)). [35]
21
Kadangi atlikti tyrimai yra daugiau bendrinio pobūdžio, norint gauti išsamią informaciją apie
papildomų priemonių vartojimą konkretaus susirgimo atveju, reikalingos specializuotos studijos tikslinėse
tiriamųjų grupėse.
1.5.2. Gyvūninės kilmės medžiagų buitiniai aspektai liaudies medicinoje
Aptariamuoju laikotarpiu (XIX a. pab. – XX a. pr.) pavienius straipsnius apie lietuvių liaudies
medicinoje naudotų gyvūninės kilmės medžiagų vartojimą įvairiems susirgimams gydyti periodinėje
spaudoje publikavo R. Daukša [6], J. Gobis [9], A. Mačius [17]. Analizuojamuose šaltiniuose pateiktose
receptūrose šios kilmės medžiagos derintos su augalinės kilmės medžiagomis arba naudotos vienos –
išoriškai arba į vidų. Kaip pavyzdžiai galėtų būti: šikšnosparnio, kurmio, katės ausies kraujas, kiškio
pūslė, jaučio tulžis, šlapimas, pienas [17]. Visgi pavadinimuose būta ir netikslumų: tuometinės Kauno
gubernijos vaistinėse buvo galima įsigyti zuikio ir meškos taukų, kurie iš tikrųjų būdavo gaminami
ištirpinant bičių vašką aliejuje arba uodo taukų – tokiu pavadinimu žinotas vazelinas [6].
Skirtingai nuo kitų susirgimų, vėžio gydymui gyvūninės kilmės medžiagomis skirtas tik
fragmentinis dėmesys. Pavyzdžiui, Šilalės rajone, o paskui ir visoje Lietuvoje, plačiai naudota rupūžės
(Bufo) užpiltinė, kurios lašais buvo gydomi skarlatina sergantys vaikai ir bronchine astma bei vėžiu
sergantys suaugę [26]. Skirtingi autoriai ne vienodai aprašo šio užpilo paruošimą, tačiau laikosi vieningos
nuomonės, jog šiam tikslui geriausiai tinka pavasarėjant arba apie gegužį, kol gegutė nespėjo užkukuoti,
pagautos rupūžės, nes tada jų nugaroje būna sukauptas didžiausias priešvėžiniu veikimu pasižyminčių
medžiagų kiekis [28]. Sugauta rupūžė iš pradžių keletą dienų laikoma stikliniame inde užpilta vandeniu
arba anaerobinėmis sąlygomis, o paskui užpilama spiritu arba degtine [31, 26]. Senesniuose šaltiniuose
aprašomi rupūžės vartojimo atvejai (pvz., lūpos vėžiui gydyti) miltelių, pelenų pavidalu [27]. Rupūžę
nudurdavo ir džiovindavo panašiomis sąlygomis kaip ir augalinės kilmės medžiagas.
Be rupūžės vėžio gydymui tautinėje vaistinkystėje dar naudota lietuviškoji gyvatė – angis
(Viper). Apie angies gydomąsias savybes, sietinas su karšta, sausa bei švelnia jos prigimtimi, žinota jau
XVII amžiuje: ilgą laiką buvo laikomasi nuostatos, jog kaip žaliava geriausiai tinka angies patelė su
keturiais dantimis [28]. Informacija apie buitinius jos paruošimo būdus glausta, bet yra žinoma, kad
spiritinės užpiltinės paruošoms vykdyti geriausias laikas būdavo ankstyvą pavasarį iki pasigirstant
pirmajam griaustiniui arba vasarą – prieš Jonines arba Oninių vakarą. Sugautą angį pirmiausia
uždusindavo dūmais arba iš karto užpildavo spiritu ar degtine ir laikydavo nuo dviejų savaičių iki dviejų
mėnesių, kol užpilas pažaliuodavo, tada lašais duodavo ligoniui išgerti. [28]
22
1.5.3. Kiti vėžio gydymo būdai liaudies medicinoje
Mineralinės kilmės medžiagų kategorija literatūros kontekste minima rečiausiai. Vl. Tiškus
užsimena, jog akių ligoms gydyti liaudis naudojo molį, dantų skausmui slopinti – druską, gintaru gydytas
apkurtimas, degutas naudotas vidurių ligoms gydyti, o su variu buvo siejamas pagijimas nuo geltos [29].
Vėžio žaizdoms gydyti (džiovinti) naudotas „sėrinis balsamas“ („sėra“ – siera) [27]; druska, įvyniota į
audeklą, buvo dedama prie ”palpuojančio“ naviko – manyta, jog tokiu būdu „ištraukiamas karštis“ [14].
Šiandien dėl šių medžiagų priskyrimo minėtai kategorijai vieningos nuomonės nėra, todėl toks skirstymas
yra sąlyginis.
Grybų kategorija. Monografiniais duomenimis, raudonosios musmirės (Amanita muscaria) ir
beržo bei obels pinčių antpilų vartojimas vėžio gydymui tautinėje vaistininkystėje sutinkamas dažniausiai
[31].
Kiti vėžio gydymo būdai daugiausiai paremti prietarais, užkalbėjimais, religiniais motyvais ir
susiję su braukymo, lietimo, pūtimo veiksmais [31]. Pavyzdžiui, Dzūkijoje tikėta, kad „kai auga kieno
guzas (narikaulis), tai iškritusiu iš burnos gabalėliu patepa tą vietą, ir pranyksta“ arba „reikia paimti
numirusio žmogaus bevardį pirštą ir juo patrinti naviką“ [14].
1.6. Papildoma ir alternatyvi medicina
Istoriniame diskurse įvardinta kaip netolygi, šiandien sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje
palengva tampa tolerantiška: nepasitikėjimą dominuojančia sveikatos priežiūros politika mažina palankiau
vertinamas netradicinės medicinos integravimasis į ją, suteikiantis atitinkamoms tikslinėms grupėms
didesnę pasirinkimo laisvę sprendžiant su jų sveikata susijusius probleminius klausimus [34, 62]. Prie šių
pokyčių nemaža dalimi prisidėjo PSO, kurios pagrindinis tikslas – padėti išsaugoti kuo daugiau gyvybių
bei gerinti sveikatą, mažinant šiame sektoriuje atsirandančius netolygumus [62]. Lietuva, 1991 m.
tapdama PSO nare (iš viso 192 narės, iš kurių 51 priklauso Europai), taip pat įsipareigojo prisidėti prie šio
tikslo, įgyvendinant „PSO tradicinės medicinos strategiją 2002–2005“ [56] bei „PSO tradicinės medicinos
strategiją 2014–2023 metams“ [57]. Šios strategijos tarpusavyje panašios tuo, kad abiejų tikslai nukreipti
į: teisės aktus, numatančius tradicinės ir netradicinės medicinos integraciją; reguliuojamą saugumą,
veiksmingumą, kokybę; prieinamumą visuomenei; racionalų vartojimą. Ryškesnis skirtumas tame, jog
pirmojoje strategijoje netradicinės medicinos integracija atrodo kaip siekiamybė, o antrojoje kaip
būtinybė. [56, 57]
23
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog minėtuose dokumentuose tradicinė medicina (angl. traditional
medicine (TM)) suprantama kaip tradiciškai (dėl socialinių, kultūrinių aplinkybių) susiformavę sveikatos
stiprinimo būdai, nepatenkantys į nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą, tačiau galintys ją papildyti arba
pakeisti. Todėl jiems įvardinti PSO siūlo papildomos ir alternatyvios medicinos (angl. complementary and
alternative medicine (CAM)) pavadinimą. Jis gali būti traktuojamas dvejopai: pirma, lėtai besivystančiose
pasaulio šalyse, kai kitų gydymo būdų nėra arba jie sunkiai prieinami, tai yra pagrindinė sveikatos
priežiūros sistema (Afrikoje PAM paplitimas siekia 80 proc. ir daugiau [53, 57] ); antra, sparčiau
besivystančiose valstybėse PAM atsiradimas laikomas kaip industrializacijos proceso raidos rezultatas,
leidžiantis rinktis – vartoti PAM greta ar vietoj įprastinio gydymo (Jungtinėse Amerikos Valstijoje,
Vokietijoje poreikis naudoti PAM siekia nuo 5 proc. iki 62 proc. [53]). Dėl analogiškų priežasčių
atsirandančios sąvokos „papildoma“, „alternatyvi“, „papildoma ir alternatyvi“, „integruota“,
„integruota/holistinė“ [47], „į žmogų nukreipta medicina“ (angl. person – centred medicine (PCM)) [51]
sąlygoja terminologijos modalumą, todėl būtina šias „skirtingas, daugiau kaip šimtu medicinos filosofijų
paremtas gydymo ir sveikatos priežiūros sistemas, praktikas bei produktus“ [47] tinkamai klasifikuoti.
1.6.1. PAM metodų klasifikacija
Netradicinės (papildomos ir alternatyvios) medicinos sektoriuje atliktos studijos atskleidė dar
vieną silpnąją jo pusę – PAM metodus vienijančios klasifikacijos nebuvimą. Europoje į tyrimus šioje
srityje besispecializuojanti papildomosios medicinos tarnyba (angl. Research council for CM) šiuo metu
priskaičiuoja apie šešiasdešimt įvairių gydymo(si) metodikų. [23] Plačiausiai taikoma JAV įsikūrusio
Nacionalinio papildomos ir alternatyvios medicinos centro (angl. National Center for CAM), onkologinių
susirgimų diagnostikos bei gydymo klausimais glaudžiai bendradarbiaujančio su Nacionaliniu sveikatos
institutu (angl. National Institute of Health) bei jo padaliniais, klasifikacija, į kurią patenka:
1. Alternatyvios medicinos sistemos (angl. Alternative medical systems): tradicinė Kinijos medicina
(įskaitant akupunktūrą, kinų fitoterapiją, Tuina (tui na) masažą, Taiči (tai chi) gimnastiką,), Indijos
Ajurveda, klasikinė homeopatija, natūropatinė medicina, joga.
2. Biologiniu pagrindu paremtos terapijos (angl. Biologically – based therapies). Jos remiasi, bet
neapsiriboja, gamtoje randamų medžiagų panaudojimu terapiniais tikslais. Tai augalinės kilmės
žaliavos (fitoterapija), gyvūnų ekskretai (urinoterapija), maisto papildai (vitaminai, mineralai),
dieta (mikrobiotinė, makrobiotinė), aromaterapija.
24
3. Intervencinės proto – kūno terapijos (angl. Mind – body therapies): meditacija, vizualizacija
(pasąmoninis vaizdų kūrimas), relaksacija, hipnozė, malda, ekspresyvios terapijos (gydymas
judesiu (šokiu), menu (spalvomis, muzika)), dienoraščio rašymas.
4. Manualiniai gydymo metodai (angl. Manipulative and body – based methods). Paremti kaulų ir
sąnarių, minkštųjų audinių, limfos ir kraujo cirkuliavimo aktyvacija kūne: osteopatija, masažas,
chiropraktika, refleksologija.
5. Energetinės terapijos (angl. Energy therapies): biolauko ir bioelektromagnetinio lauko terapijos,
kuriomis paveikiami ir stimuliuojami vidiniai energetiniai taškai (pvz., gydymas prisilietimais).
[23, 47, 52]
Tokiu pagrindu kuriamos panašios klasifikacijos [23]. Pavyzdžiui, PAM metodai gali būti
skirstomi pagal tris priežastis, dėl kurių jie dažniausiai pasirenkami:
1. Sveikatingumo skatinimas (akupresūra, antioksidantai (vitaminai), aromaterapija, ajurveda, meno
terapija, gydymas biolauku, česnakas, žalioji arbata, vizualizacija, hidroterapija, šviesos terapija,
makrobiotinė dieta, masažas, meditacija, muzikos terapija, melatoninas, malda, refleksologija,
selenas, Taiči, Reiki, gydymas prisilietimais, vegetarizmas, joga).
2. Simptomų valdymas (akupunktūra, Aloe vera, gydymas biolauku, hidroterapija, hipnozė,
masažas, chiropraktika, kofermentas Q10, vizualizacija, homeopatija, meditacija, natūropatinė
medicina, tradicinė kinų medicina).
3. Vėžio gydymas (Aloe vera, Gersono terapija, kofermentas Q10, elektromagnetinė terapija, ozono
terapija, vandenilio peroksidas, chelatinė terapija ir kiti). [50]
Daugumos aukščiau išvardintų metodų taikymo galimybėms tikslinėse grupėje įvertinti yra
atliekami klinikiniai tyrimai, kurių rezultatai viešai skelbiami visuomenei [42]. Tačiau moksliškai
įrodytais vadinti jų vis dar negalime. Tai rodo ne tik nepakankamos tyrimų išvados, pastovios
terminologijos ir klasifikacijos nebuvimas, bet ir teisinio bei kitokio pobūdžio problemos, su kuriomis
susiduriama.
1.6.2. Su PAM naudojimu susijusios priežastys ir problemos
Papildomos ir alternatyvios medicinos metodų taikymas išsivysčiusiose šalyse PSO duomenimis
siekia 25 – 50 proc. [40]. PSO gairėse, skirtose tinkamam informacijos apie PAM suteikimą vartotojams,
nurodoma, jog, lyginant su tradicine medicina, būdami skirtingi šie metodai suteikia didesnes galimybes
rinktis; daugelyje pasaulio šalių sudaro pasiūlą ir paklausą; pasižymi santykinai mažomis kainomis;
25
prieinami mažas ir vidutines pajamas gaunančių šalių gyventojams; sukelia mažiau šalutinių poveikių;
dauguma jų nereikalauja intervencijos į organizmą. Pažymima, jog dėl analogiškų priežasčių jie tampa
populiarūs tarp lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (ŽIV/AIDS, vėžiu) sergančių pacientų. [62] Tai rodo ir
užsienio mokslininkų atliktų tyrimų, kuriais siekiama išsiaiškinti onkologinėmis ligomis sergančių
pacientų patirtį apie PAM vartojimą, rezultatai.
Tyrimo, kurio metu Malaizijoje 2013 metais buvo ištirta 200 vėžiu sergančių pacientų,
duomenimis, pagrindinės su PAM vartojimu susijusios priežastys yra siekis sumažinti po chirurginio,
cheminio, spindulinio, hormoninio gydymo atsiradusius šalutinius poveikius; sustiprinti imuninę sistemą;
pagerinti fizinę bei psichoemocinę savijautą, nuo kurios priklauso gyvenimo kokybė. Taip pat įvardinti
nepateisinti lūkesčiai dėl kai kurių tradicinio gydymo aspektų, nepakankamo informavimo, gydytojo –
paciento bendravimo. Pirmo pasirinkimo priemonės – homeopatija, natūropatija, fitoterapija, malda, ypač
tarp krūties vėžiu sergančių moterų. Šio tyrimo metu paaiškėjo, jog 16,4 proc. respondentų PAM naudojo
kaip alterantyvą įprastiniam gydymui. [40]
Panašios priežastys nustatytos atlikus tyrimą Škotijoje, kurio metu buvo apklausta 360 krūties
vėžiu sergančių pacienčių. Paaiškėjo, jog 67,5 proc. respondenčių vartojo PAM priemones norėdamos
užsitikrinti gerą savijautą, imuniteto stiprinimo ir vėžio profilaktikos tikslais. Plačiausiai naudoti maisto
papildai (29 proc.), pasižymintys estrogeniniu aktyvumu (soja, raudonieji dobilai) ir vaistiniai augalai (38
proc.): ežiuolė, granatas, pipirmėtė, ramunė, greipfrutas, česnakas, ginkmedis. [49]
A. Raudonytė su bendraautorėmis, išanalizavusios daugiau kaip dešimt užsienio autorių darbų,
nurodė, kad tradicinė medicina gydo ligą, bet ne pacientą, todėl psichoemocinės pagalbos trūkumas
skatina pacientus ieškoti kitų gydymo(si) būdų [23]. Lietuvoje ši tema mažai nagrinėta, todėl sunku
pasakyti, koks yra PAM metodų paplitimas ir priežastys tarp vėžiu sergančių pacientų.
Apibendrinant, beveik visas su PAM vartojimu susijusias priežastis galima aiškinti remiantis
medicinos socialogo A. Antonovsky pasiūlyta salutogenezės (lot. salus – sveikata, genus – kilmė) teorija,
kuri akcentuoja sutelkti dėmesį pirmiausia ne į ligų etiologiją bei gydymą, bet į patį pacientą, kuris
suvokiamas kaip bio–psicho–socialinis vienetas, bei į jo sveikatos stiprinimą [13, 51]. Visapusės fizinės,
dvasinės ir socialinės gerovės užtikrinimo garantija – nuolatinis gydytojo ir paciento bendradarbiavimas.
Tačiau visa tai apsunkina su PAM integracija į tradicinę mediciną susiję probleminiai teisinio pobūdžio
aspektai.
Remiantis PSO yra trys pagrindiniai teisinio reguliavimo modeliai, pagal kuriuos už PAM
metodų integravimą į šalies sveikatos priežiūros sistemą bei reguliavimą tiesiogiai arba sankcionuotai
atsako šalies valdymo sistema (Vyriausybė), arba savireguliacijos principu (nepriklausomai) – ribotos
civilinės atsakomybės juridiniai asmenys (asociacijos) [33, 34]. Lietuvoje kolkas pripažintos tik šios PAM
26
metodikos: akupunktūra, autogeninė treniruotė, hipnoterapija, kineziterapija, masažas, manualinė terapija,
refleksoterapija, homeopatija ir fitoterapija kaip antroposofinės medicinos dalis [34]. Kolkas nėra aišku,
kuriam modeliui priskiriamas šių priemonių reguliavimas, tačiau nagrinėjamo klausimo aktualumą rodo
tai, jog 2011 metais įkurta asociacija „Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios (papildomos ir
alternatyvios) medicinos rūmai” ir Sveikatos apsaugos ministerija 2013 m. spalio mėn. pradėjo derybas
dėl antrojo modelio kūrimo bei įdiegimo. Šiam tikslui įgyvendinti yra ruošiami Sveikos gyvensenos ir
natūraliosios medicinos rūmų bei Natūraliosios medicinos praktikos įstatymai.
Probleminius klausimus šioje srityje plačiau analizavusi I. Špokienė nurodo, jog toks teisinio
reguliavimo neapibrėžtumas kelia susirūpinimą dėl netradicinėmis gydymo praktikomis užsiimančių
asmenų kvalifikacijos, tinkamo visuomenės informavimo, atsakomybės ir padarytos žalos sveikatai
atlyginimo [34]. Mūsų manymu, prie šių problemų sprendimo būtų galima prisidėti atliekant respondentų
patirties apie ppaildomų priemonių, naudojamų dažniausiai pasitaikančių ligų atvejais, tyrimus. Atliktų
studijų rezultatai ne tik prisidėtų prie etnofarmacinės medžiagos rinkimo, bet ir leistų atidžiau vertinti šių
priemonių teikiamą naudą/žalą.
27
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI
2.1. Tyrimo metodai
Siekiant surinkti ir susisteminti duomenis apie papildomų priemonių vartojimą tarp vėžiu
sergančių pacientų bei išsiaiškinti pagrindines šių priemonių naudojimą lemiančias priežastis, atliktas
kokybinis tyrimas, kurio metu taikytas teorinis (literatūros analizės), empirinis (duomenų rinkimo) ir
statistinis (duomenų analizės) tyrimo metodai.
Kokybinis tyrimas mokslinių tyrimų metodologiniame literatūros kontekste dažnai įvardijamas
kaip natūralistinis (pvz., lauko, etnografinis) (a), atvejo (b) arba interpretacinis (c), nes priešingai nei
kiekybinis tyrimas (dar vadinamas statistiniu arba eksperimentiniu), kuris remiasi kiekybiniu duomenų
analizės metodu nenatūraliomis (laboratorinėmis) sąlygomis, orientuojasi į: subjektyvų ir ilgalaikį
duomenų rinkimą natūralioje aplinkoje užduodant klausimus, stebint ir įdėmiai klausantis (a); skirtingų
atvejų analizę (b); tyrėjo santykį su tiriamaisiais, kai tyrimo metu gauti rezultatai interpretuojami remiantis
respondentų patirtimi [15]. K. Kardelis nurodo, kad, priklausomai nuo tyrimo objekto, kiekybinis tyrimas
gali būti trijų rūšių: vidinės patirties; visuomeninis ir kultūrinis; kalbos ir komunikacinis [15]. Mūsų atveju
atliktas kokybinis tyrimas yra mišraus tipo, nes sociokultūriniame lygmenyje nagrinėjami su asmenine
(vidine) respondentų patirtimi susiję probleminiai aspektai. Pagrindiniai kokybinio ir kiekybinio tyrimo
skirtumai pateikiami 1 lentelėje.
1 lentelė. Kiekybinio ir kokybinio tyrimo metodų skirtumai (pagal K. Kardelis, 2007)
Kiektybinis tyrimas Kokybinis tyrimas
Struktūra parenkama prieš planuojant tyrimą. Tyrimo metu gali kryptingai kisti.
Tiesioginis prieinamumas prie duomenų. Reikalingas tarpininkavimas.
Objektas: kiekis, skaičiai. Daikto ar reiškinio kilmė.
Iš anksto parinkta tūrio imtis. Lanksčiai pasirenkama tūrio imtis.
Išvada remiasi matavimų rezultatais. Svarbiausia tyrimo procesas, jo interpretavimas.
Visas tyrimo procesas suskirsytas į tris etapus. Pirmajame etape vyko pasiruošimas tyrimui. Jo
metu, naudojantis pasirinktomis duomenų paieškos sistemomis (Google, Google Scholar, PubMed,
Medline) bei Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje saugoma medžiaga, buvo atlikta
28
literatūros analizė, identifikuota problema, suformuluota tema, iškelta hipotezė, nusakytas darbo tikslas ir
uždaviniai, sudarytas tyrimo instrumentas – trijų dalių klausimynas (1 priedas).
Antrajame etape taikytas kombinuotas empirinis tyrimo metodas – formalizuotas
(standartizuotas) interviu pagal iš anksto parengtą klausimyną. „Tiriamasis interviu apibrėžiamas kaip
tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis <.....>, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams
informaciją“ [Kardelis, 2007, p. 195]. Pagrindinė priežastis dėl kurios buvo pasirinktas tokio pobūdžio
tyrimo metodas – galimybė bendraujant su tiriamaisiais žodžiu gauti objektyvesnę informaciją negu
bendraujant raštu (vykdant tik anketinę apklausą).
Trečiojo etapo metu taikyti dviejų tipų duomenų analizės metodai:
pirmuoju – turinio (content) analizės – metodu analizuoti interviu metu gauti respondentų
atsakymai į anketoje pateiktus klausimus. Kaip ir daugelio kitų, šio metodo privalumas yra tas, kad
išlaikomas gautos informacijos autentiškumas. Augalinės kilmės papildomų priemonių lotyniški
pavadinimai pateikiami remiantis R. Jankevičienės „Botanikos vardų žodynu“ [12] bei O.
Ragažinskienės „Vaistinių augalų enciklopedija“ [24].
antruoju – aprašomosios statistisnės duomenų analizės – metodu gauti duomenys statistiškai
apdoroti naudojant Microsoft Office paketo skaičiuoklę Excel. Pastarojo metodo pagalba rezultatai
pateikti skaitine ir grafine išraiškomis.
2.2. Tyrimo instrumentas
Pagrindinis tyrimo instrumentas – klausimynas (anketa), kurį sudarant remtasi atliktos literatūros
analizės dėsningumais ir bendraisiais anketos sudarymo reikalavimais [15].
Įvadinėje anketos dalyje – kreipimesi į respondentą – trumpai prisistatoma, nurodomas tyrimo
tikslas, įvardijant panaudojimo sritį užtikrinamas gautų duomenų anonimiškumas. Toliau seka trijų dalių
klausimų blokai, kurių apibendrinimas pateiktas 2 lentelėje.
Klausimai respondentams buvo užduodami eiliškumo seka: pirmiausiai naudotas antrosios dalies
klausimų blokas, vėliau – trečiosios dalies klausimų blokas ir galiausiai – pirmosios dalies klausimų
blokas. Tiriamiesiems, nenaudojantiems papildomų priemonių arba atsisakiusiems nurodyti vartojamas
priemones, taikyti tik pirmosios bei antrosios dalies klausimai bei papildomi klausimai, atliekantys
priežastinio ryšio nustatymo funkciją.
29
2 lentelė. Klausimyno struktūros apibendrinimas
Struktūrinės dalys Klausimų charakteristika
1, 2, 3 klausimai: uždaro tipo; 4, 5 klausimai: atviro – uždaro tipo.
I dalis.
Paskirtis: socialinių –
demografinių duomenų apie
respondentą rinkimas.
1 – 5 klausimais identifikuoti amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas,
dabartinis užsiėmimas. Tokio tipo klausimai reikalingi norint atlikti
palyginamąją analizę tam tikrose respondentų grupėse (pvz., vyrų ir moterų
tarpe).
6, 7, 8.1, 9, 10 klausimai: atviro tipo; 8 klausimas: uždaro tipo; 11 klausimas:
uždaro – atviro tipo.
II dalis.
Paskirtis: duomenų apie ligą
ir jos eigą gavimas.
Šis klausimų blokas padeda inicijuoti bendradarbiavimą tarp klausiančiojo ir
atsakančiojo: 8 klausimu išreikštas susidomėjimas paciento artimaisiais 6 – 7
bei 9 – 11 klausimais leidžia priartėti prie paties paciento, nes diskutuojama
jam artima tema.
12, 13, 14, 17 klausimai: uždaro – atviro tipo; 12.1 klausimas: atviro tipo; 15,
16, 18, 19, 20 klausimai: uždaro tipo. III dalis.
Paskirtis: empirinių
duomenų rinkimas.
Antrojoje klausimų dalyje įgytas respondento pasitikėjimas trečiosios dalies
klausimų pagalba leidžia rinkti duomenis, susijusius su respondentų patirtimi
tiriamu klausimu.
Taigi klausimai atlieka indikatorinę funkciją tiriant mus dominantį reiškinį (indikatą). Kadangi
klausimynas interviu metu buvo naudotas tik kaip pagalbinė priemonė, pokalbio metu jis buvo papildomas
naujais klausimais. Tyrimo metu 1, 2, 4, 6 klausimai buvo pasirinkti kaip pilotiniai – atsižvelgiant į juos
plačiau analizuojami rezultatai.
2.3. Tyrimo planavimas ir tiriamųjų atranka
Tiriamųjų grupei sudaryti taikytas netikimybinis parinkimo būdas. Remiantis apžvelgtais
etnofarmaciniais, papildomos ir alternatyvios medicinos tema atliktų studijų rezultatais, Lietuvos
statistikos departamento bei Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Vėžio registro duomenimis apie
30
onkologinės situacijos tendencijas mūsų šalyje, pasirinkta tikslinė respondentų grupė – onkologinėmis
ligomis sergantys pacientai.
Atsižvelgiant į Valstybinėje vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003 – 2010 metams programoje
[38] (2014 – 2020 metų programa dar tik ruošiama) numatytus vėžio gydymo bei profilaktikos būdus,
nuspręsta tirti ne tik besigydančius, bet ir remisijos stadijoje esančius pacientus, kuriems reikalingas
paliatyvusis gydymas.
Pirmiausia tyrimas vykdytas centrinėje šalies dalyje – Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų
universiteto ligoninei Kauno klinikoms priklausančiame Chemoterapijos dienos stacionare. Šiame
padalinyje yra trisdešimt vietų (vienuolika gulimų ir devyniolika sėdimų), kuriose pacientams taikomas
chemoterapinis gydymas yra pagrindinis arba kombinuotas su kitais gydymo būdais. Kadangi pacientai
čia gydomi tik dienos metu ir keičiasi dažniau negu terapijos skyriuje, buvo daroma prielaida, kad per
trumpesnį laiką pavyks apklausti daugiau respondentų. Būtina tyrimo atlikimo sąlyga – gauti įstaigos
vadovų sutikimą, todėl parengtas klausimynas kartu su prašymu leisti atlikti tyrimą buvo teikiamas
svarstyti minėtos įstaigos gydytojams, administracijai bei Kauno klinikų vadovybei. Gavus pritarimą
analogiškas prašymas buvo pateiktas LSMU Bioetikos centrui (2 priedas). Gavus abu sutikimus pradėtas
tyrimo vykdymas, kuris truko nuo 2013 metų gegužės iki liepos mėnesio (3 priedas).
Panašiu metu (nuo liepos iki rugsėjo mėnesio) tyrimas vykdytas ir pietiniame šalies regione –
Alytuje, onkologinėmis ligomis sergančių žmonių asociacijoje „Bendrakeleivės“ (4 priedas), iš anksto
suderinus tyrimo atlikimo aplinkybes su šios organizacijos pirmininke. Apsisprendimą vykdyti tyrimą už
sveikatos priežiūros įstaigos ribų, o kartu ir tarp skirtingų regionų lėmė siekiamybė įvertinti egzistuojančią
patirties bei pažiūrų įvairovę, kuri, kaip jau buvo minėta anksčiau, neretai priklauso nuo nevienodų
socialinių, kultūrinių (taigi ir regioninių) skirtumų.
Prieš užduodant klausimus, susijusius su papildomų priemonių vartojimu, respondentams buvo
paaiškinta, jog pagalbinės priemonės suprantamos kaip liaudies medicinos priemonės, kurios pagal
prigimtį gali būti augalinės, gyvūninės, mineralinės kilmės. Taip pat kaip pavyzdys buvo pateikta
Nacionalinio papildomos ir alternatyvios medicinos centro siūloma klasifikacija [23, 47, 52]. Vėliau buvo
garsiai perskaitomi anketoje pateikiami klausimai bei galimi atsakymų variantai. Atsakymai į atviro tipo
(tame tarpe ir respondentų pateiktos vartojamų priemonių receptūros) bei pokalbio metu suformuluotus
papildomus klausimus buvo užrašinėjami ranka.
Atkiekant tiriamąjį interviu kiekvienam respondentui vidutiniškai buvo skiriama nuo 30 min. iki
45 min. Iš viso apklausta 90 įvairios lokalizacijos ir skirtingų stadijų onkologinėmis ligomis sergančių
pacientų. Jauniausias respondentas buvo 17 metų vyras, o vyriausias – 76 metų moteris. Tyrimo eigoje
31
kategoriškai bendrauti atsisakė tik viena respondentė. Tiriamųjų socialiniai ir demografiniai duomenys
pateikti 3 lentelėje.
3 lentelė. Pacientų socialinės ir demografinės charakteristikos
Požymis Atsakymų kategorijos
Kaunas
Alytus N = 90
Išraiška procentais,
proc. (N = 90)
Vyras 22 3 25 28
Lytis Moteris 31 34 65 72
< 18 m. 0 1 1 1
18 – 34 m 5 1 6 7
35 – 59 m 18 18 36 40
60 – 75 m. 27 17 44 49
Amžius
76 m. ir > 3 0 3 3
Ištekėjusi/vedęs 27 20 47 52
Netekėjusi/nevedęs 3 5 8 9
Išsiskyrusi (-ęs) 6 7 13 14
Našlys (-ė) 12 4 16 18
Šeimyninė padėtis
Nenoriu nurodyti 5 1 6 7
Pradinis 5 2 7 8
Vidurinis 4 3 7 8
Spec.vidurinis 13 8 21 23
Kolegija 5 10 15 17
Aukštasis universitetinis 22 14 36 40
Aukštasis su moksliniu laipsniu 2 0 2 2
Nenoriu nurodyti 2 0 2 2
Išsilavinimas
Kita 0 0 0 0
Valstybinės įmonės tarnautojas (-a) 9 4 13 14
Samdomas darbininkas (-ė) 6 9 15 17
Nuosavas verslas 3 3 6 7
Bedarbis (-ė) 7 1 8 9
Pensininkas (-ė) 17 12 29 32
Kita 11 8 19 21
Dabartinis
užsiėmimas
Viso: 53 37 90 100
32
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Respondentų pasiskirstymas pagal papildomų priemonių naudojimą
Iš 3 lentelės matyti, kad tiriamųjų kontingentą (N=90) pagrinde sudaro 35 – 59 metų (40 proc.) ir
60 – 75 metų (49 proc.) amžiaus, įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą (40 proc.) respondentai: moterys
(73 proc.) dažniau negu vyrai (27 proc.). Lyginant su anksčiau atliktais tyrimais, gauti panašūs rezultatai
[23].
Pagal atsakymus į klausimą: „Ar naudojate papildomas priemones, greta gydytojo paskirto
gydymo?”, visi respondentai (N=90) suskirstyti į dvi pagrindines grupes:
1. Nenaudojantys papildomų priemonių. Šią grupę sudaro 24 (27 proc.) onkologinėmis ligomis
sergantys pacientai: 14 (16 proc.) moterų ir 10 (11 proc.) vyrų. 6 moterų amžiaus riba yra 35 – 59
metai (43 proc.), likusių – nuo 60 iki 76 metų ir daugiau (57 proc.). Didžioji dalis (80 proc.)
respondentų vyrų patenka į 60 – 75 metų amžiaus intervalą. Lyginant su vyrais (40 proc.),
aukštasis išsilavinimas moterų tarpe populiaresnis (57 proc.).
2. Naudojantys papildomas priemones. Pasirinktas priemones vartojančių pacientų, lyginant su
nevartojančiais, yra beveik tris kartus daugiau – 66 (73 proc.). Įvertinus atsakymus, ši tiriamųjų
grupė papildomai buvo suskirstyta dar į tris pogrupius:
2.1. Pacientai, šiuo metu vartojantys pagalbines priemones ir galintys nurodyti ką vartoja – 41 (45
proc.). Šį pogrupį sudaro 30 moterų (33 proc.) ir 11 vyrų (12 proc.). Dominuojantis amžiaus
intervalas moterų tarpe nuo 35 iki 75 metų (13 respondenčių (14 proc.) 35 – 59 m. ir 15
respondenčių (17 proc.) 60 – 75 m.). Vyrų pasiskirstymas intervale nuo 18 iki 34 m. siekia 3
proc., o intervaluose nuo 35 iki 59 m. bei nuo 60 iki 75 m. atitinkamai po 4 proc. 18 (20 proc.)
moterų nurodė, kad yra įgijusios aukštąjį išsilavinimą, likusios – žemesnį nei aukštasis. Vyrų
tarpe 1 respondentas nenorėjo nurodyti savo išsilavinimo, o bendras pasiskirstymas tarp
žemesniojo nei aukštasis ir aukštojo išsilavinimo buvo tolygus ir sudarė 6 proc.
2.2. Pacientai, vartojantys pagalbines priemones, tačiau dėl individualių priežasčių atsisakantys
nurodyti, ką tiksliai vartoja. Šio pogrupio respondentų buvo paprašyta priskirti jų naudojamas
netradicines gydymosi priemones augalinės, gyvūninės, mineralinės kilmės bei kitoms (tuo
atveju, jeigu negali prisikirti vienai iš trijų paminėtų kategorijų) priemonėms. Atsitiktinumo
principu pietų regione tokiu būdu apklausta 12 (13 proc.) respondenčių, iš kurių 7 (8 proc.)
priklausė amžiaus kategorijai nuo 35 iki 59 metų, o 5 (5 proc.) – nuo 60 iki 75 metų. Tarp
apklaustųjų dominavo aukštąjį išsilavinimą turinčios moterys (11 proc.).
33
1%
0%
0%
2%
5%
13%
13%
7%
10%
12%
0%
2%
11%
20%
0%
4%
0% 5% 10% 15% 20% 25%
Nenaudojantys papildomųpriemonių
Naudojantys papildomaspriemones ir jas
nurodantys
Naudojantys papildomaspriemones, bet
atsisakantys jas nurodyti
Naudoję papildomaspriemones anksčiau, dabar
nebenaudojantys
Re
sp
on
de
ntų
ka
teg
ori
jos
Procentai (proc.)
Moterys, Kaunas
Vyrai, Kaunas
Moterys, Alytus
Vyrai, Alytus
2.3. Pacientai, kurie anksčiau vartojo papildomas priemones, tačiau šiuo metu jų nebevartoja. Į šį
pogrupį patenka 13 (15 proc.) tyrime dalyvavusių respondentų: 9 moterys (11 proc.) ir 4 vyrai (4
proc.), kurių amžius priklauso intervalams nuo 35 iki 59 metų (atitinkamai 6 proc. ir 2 proc.) bei
nuo 60 iki 75 metų (4 proc. moterų ir 2 proc. vyrų). Aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų du
kartus daugiau (7 proc.) negu turinčių žemesnį išsilavinimą (3 proc.) ir tris kartus daugiau negu
aukštąjį (2 proc.) bei žemesnį (2 proc.) išsilavinimą turinčių vyrų.
Respondentų (N=90) pasiskirstymas pagal papildomų priemonių vartojimą centriniame bei
pietiniame šalies regionuose supaprastintai pavaizduotas 1 paveiksle.
1 pav. Respondentų (N=90) pasiskirstymas (proc.) pagal papildomų priemonių vartojimą
Apibendrinant gautus rezultatus matyti, jog papildomas priemones šalia gydytojo paskirto
įprastinio gydymo vartojančių onkologinėmis ligomis sergančių pacientų yra žymiai daugiau negu
nevartojančių. Visose grupėse respondentai įvairiai pasiskirstę amžiaus intervaluose, tačiau papildomas
priemones vartojančių moterų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, abiejose grupėse yra daugiau negu vyrų.
34
3.2. Respondentų pasiskirstymas pagal onkologinio susirgimo lokalizaciją
Analizuoti respondentų pasiskirstymą pagal onkologinio susirgimo lokalizaciją svarbu ne vien
tam, kad būtų galima įvertinti onkologinę situaciją tam tikrame regioniniame vienete, bet ir tam, jog būtų
galima nustatyti sąryšį tarp papildomų priemonių vartojimo ir vėžio tipo.
Remiantis respondentų (N=90) atsakymais į klausimą: „Kokiu onkologiniu susirgimu sergate?“,
buvo identifikuota 10 skirtingų onkologinių susirgimų tipų, kurių paplitimas tiriamųjų tarpe pavaizduotas
2 paveiksle.
Krūties vėžys47%
Nenori nurodyti3%
Kiaušidžių vėžys5%
Priešinės liaukos vėžys7%
Gimdos vėžys2%
Respondentas nežino2%
Plaučių vėžys
Žarnyno vėžys11%
Kepenų vėžys2%
Skydliaukės vėžys1%
Kraujo vėžys12%
Kasos vėžys1%
7%
2 pav. Onkologinių susirgimų paplitimas (proc.) respondentų (N=90) tarpe
Lyginant gautus rezultatus su valstybinėje vėžio profilaktikos ir kontrolės programoje pateiktais
epidemiologiniais duomenimis matyti, jog per paskutiniuosius dešimt metų situacija mažai pakito:
moterys (N=65) ir toliau dažniausiai serga krūties vėžiu (47 proc.) bei onkoginekologinėmis ligomis
(kiaušidžių ir gimdos vėžiu), o vyrai (N=25) – priešinės liaukos (7 proc.), plaučių (7 proc.) bei žarnyno
(skrandžio, storosios žarnos) vėžiu [38]. Tačiau tiek vyrai, tiek moterys vis dažniau suserga kraujo vėžiu
(12 proc.). Tik nedidelė dalis (2 proc.) respondentų nurodė nežinantys, koks onkologinis susirgimas jiems
yra diagnozuotas.
35
Kadangi vėliau bus analizuojamas papildomų priemonių vartojimo priklausomybės nuo vėžio
tipo klausimas, susiaurinome tiriamųjų imtį ir išskyrėme pacientų, šiuo metu vartojančių pagalbines
priemones ir galinčių jas nurodyti (N=41) bei pacientų, anksčiau vartojusių pagalbines priemones, tačiau
dabar nebevartojančių (N=13) pasiskirstymą pagal onkologinio susirgimo pobūdį. Minėtuose regionuose
gauti rezultatai apibendrinti 3 paveiksle.
1%
0%
0%
16%
0%
2%
0%
1%
0%
0%
2%
3%
2%
2%
14%
5%
3%
1%
6%
1%
1%
0%
0% 2% 4% 6% 8% 10% 12% 14% 16% 18%
Priešinės liaukos vėžys
Gimdos vėžys
Kiaušidžių vėžys
Krūties vėžys
Plaučių vėžys
Žarnyno vėžys
Kepenų vėžys
Kraujo vėžys
kydliaukės vėžys
Nežino
Nenori nurodyti
Vė
žio
tip
as
Procentai (proc.)
S
Alytus Kaunas
3 pav.Onkologinių susirgimų paplitimas (proc.) tarp papildomas priemones vartojančiųjų (N=41) ir vartojusių (N=13) respondentų Kaune ir Alytuje
Abiejuose regionuose pastebimas didžiausias polinkis sirgti krūties vėžiu. Šią tendenciją galima
paaiškinti tuo, jog didžiąją dalį respondentų sudaro moterys. Sergamumas kraujo, žarnyno bei priešinės
liaukos vėžiu taip pat būdingas tarp abiejų regionų respondentų, tuo tarpu kitų tipų onkologinių susirgimų
pasiskirstymas ne toks tolygus ir daugiau ar mažiau būdingas tik viename regione. Todėl tolimesnei
tyrimo analizei pasirinkti keturi vėžio tipai: krūties, kraujo, žarnyno ir priešinės liaukos.
3.3. Materia medica analizė
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad onkologinėmis ligomis sergantys pacientai iš visų tautinėje
vaistininkystėje naudojamų vaistingųjų medžiagų (Materia medica) labiausiai yra linkę pasitikėti
augalinės kilmės medžiagomis: identifikuotos 52 augalų šeimos, kuriose iš viso nustatytos 123 rūšys (91,8
proc.). Tuo tarpu grybai ir gyvūninės kilmės medžiagos šioje tikslinėje grupėje yra mažiau populiarios:
36
užfiksuotos 5 grybų rūšys (3,7 proc.) ir 6 gyvūnų rūšys (4,5 proc.). Taigi, iš viso nustaytos 134 naudojamų
papildomų priemonių rūšys (bendras citavimų skaičius N=315), o tarprūšinį pasiskirstymą vaizduoja 4
paveikslas.
Augalinės kilmės medžiagos
91,8 %
Grybai 3,7 %
Gyvūninės kilmės medžiagos
4,5 %
Kadangi dėl kai kurių respondentų nurodytų Materia medica priskyrimo vienai ar kitai grupei
vieningos nuomonės, apžvelgus mokslinę ir dalykinę literatūrą, nėra, nuspręsta, kad medžiagas, kurias
sąlyginai būtų galima priskirti mineralinės kilmės medžiagoms, korektiškiau priskirti kitoms papildomoms
priemonėms. Dėl šios priežasties pastarosios kilmės medžiagos šio skyriaus turinyje nedominuoja.
4 pav. Materia medica pasiskirstymas pagal rūšis (rūšių skaičius (N=134), proc.)
4 paveiksle pateikti duomenys, gauti apklausus respondentus, kurie nurodytas priemones vartoja
šiuo metu ir gali jas nurodyti (N=41) bei tuos, kurie jas vartojo anksčiau, tačiau nebevartoja (N=13).
Siekiant reprezentatyviau išreikšti Materia medica vartojimo ypatumus, respondentų, kurie vartoja
papildomas priemones, tačiau atsisako jas konkrečiai įvardinti (N=12), buvo paprašyta nurodyti, kuriai
kategorijai jos priklauso. Nustatyta, kad 9 respondentai vartoja tik augalinės kilmės medžiagas, o likusieji
3 – ir augalinės, ir gyvūninės kilmės medžiagas. Respondentų tarpe nebuvo nei vieno, kuris vartotų tik
gyvūninės kilmės medžiagas. Tuo tarpu nevartojantiems papildomų priemonių respondentams (N=24)
buvo užduodamas klausimas: „Ar norėtumėte kurios nors kilmės medžiagas išbandyti ateityje?“. 6
respondentai nurodė, kad norėtų išbandyti augalinės kilmės medžiagas, būtent – pasinaudoti fitoterapeuto
paslaugomis; 4 tyrimo dalyviai teigė, kad iki šiol nebuvo nieko girdėję apie minėtas priemones, tačiau 2 iš
jų nurodė, kad visgi norėtų sužinoti apie augalinės kilmės medžiagų vartojimą, siekiant papildyti įprastinį
gydymą; likusi dalis respondentų pasitiki alopatine medicina ir nenorėtų išbandyti jokių kitų priemonių.
Apibendrinant galima teigti, kad gauti rezultatai didžiąja dalimi patvirtino prieš tyrimą išsikeltą
hipotezę: pasirinktoje tikslinėje respondentų grupėje pastebimas ne tik dažnas augalinės kilmės medžiagų
37
vartojimas, bet ir augantis susidomėjimas šių medžiagų taikymo galimybėmis ateityje. Ir nors mūsų šalyje
konkrečiai šia tema atliktų studijų nėra, o lyginant gautus rezultatus su apžvelgtais užsienio šalių tyrimų
rezultatais atitikmenų tarp vaistingųjų augalų dėl etnokultūrinių skirtumų mažai, beveik nėra abejonės, kad
augalinės kilmės medžiagos netradicinės medicinos sektoriuje yra pirmojo pasirinkimo priemonės. Šią
pačią mintį pagrindžiančių teiginių galima rasti ir PSO šaltiniuose [54, 62].
3.3.1. Augalinės kilmės medžiagų analizė
Šis klausimas (kaip ir kiti su papildomų priemonių vartojimu susiję klausimai) nagrinėjamas
dviejuose tikslinę respondentų grupę sudarančiuose pogrupiuose: tarp šiuo metu naudojančių papildomas
priemones ir jas nurodančių (N=41) bei tarp anksčiau papildomomis priemonėmis besinaudojusių pacientų
(N=13).
Iš 4 lentelės (5 priedas) matyti, kad iš 123 tyrimo metu užfiksuotų vaistinių augalų rūšių,
priklausančių 52 augalų šeimoms, plačiausiai pagal bendrą jų citavimų skaičių (N=293) tarp
onkologinėmis ligomis sergančių pacientų naudojamos šešios: astrinių (Asteraceae) – 60 citavimų (20
proc.), erškėtinių (Rosaceae) – 26 citavimai (9 proc.), salierinių (Apiaceae) – 20 citavimų (7 proc.),
bastutinių (Brassicacea) – 19 citavimų (6 proc.), aguoninių (Papaveraceae) – 15 citavimų (6 proc.),
pupinių (Fabaceae) – 13 citavimų (4 proc.). Šių šeimų priklausomybę nuo citavimų dažnio procentais
centriniame bei pietiniame regionuose rodo 5 paveikslas.
6%
4%
4%
3%
2%
12%
3%
3%
2%
3%
8%
2%
0% 2% 4% 6% 8% 10% 12% 14%
Asteraceae
Rosaceae
Apiaceae
Brassicacea
Papaveraceae
Fabaceae
Au
ga
lo š
eim
os
pa
va
din
ima
s
Citavimų dažnis (proc.)
Alytus Kaunas
5 pav. Plačiausiai naudojamos vaistinių augalų šeimos (citavimų dažnis (N=293), proc.)
38
3.3.1.1. Asteraceae šeimos apžvalga
Iš visų tyrimo metu identifikuotų vaistinių augalų šeimų (N=52), astrinių (Asteraceae) (kitaip dar
vadinamų graižažiedžiais (Compositae)) šeimą atstovauja daugiausiai – net septyniolika – skirtingų
vaistinėmis savybėmis pasižyminčių augalų rūšių. Bendru respondentų citavimų skaičiumi ji lenkia visas
kitas šeimas: centrinėje šalies dalyje jai priklausančios rūšys cituotos 36 kartus (12 proc.), o pietinėje – 24
kartus (8 proc.). Žemiau pateikiamos tris ir daugiau kartų abiejuose regionuose dažniausiai respondentų
cituotos vaistinių augalų rūšys:
Vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) – 14 citavimų (5 proc.);
Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.) – 9 citavimai (3 proc.);
Kartusis kietis (Artemisia absinthium L.) – 8 citavimai (3 proc.);
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale F.H.Wigg.s.l.) – 6 citavimai (2 proc.);
Didžioji varnalėša (Arctium lappa L.) – 5 citavimai (2 proc.);
Tikrasis margainis (Silybum marianum L.) – 3 citavimai (1 proc.);
Vaistinė ramunė (Matricaria recutita L.) – 3 citavimai (1 proc.);
Smėlyninis šlamutis (Helichrysum arenarium (L.) Moench.) – 3 citavimai (1 proc.);
Populiariausias vaistinis augalas respondentų tarpe – vaistinė medetka: Alytuje ji cituota 4 kartus,
o Kaune – 10 kartų. Antrąja vieta dalijasi paprastoji kraujažolė ir kartusis kietis: pietų regione šie augalai
cituoti atitinkamai 3 ir 4 kartus, o centriniame – 6 ir 4 kartus. Trečią vietą pagal populiarumą užima
paprastoji kiaulpienė, cituota po 3 kartus, ir didžioji varnalėša, kuri Kaune cituota 4 kartus dažniau negu
Alytuje. Likusios augalų rūšys, išskyrus smėlyninį šlamutį ir vaistinę ramunę, abiejuose regionuose
cituotos po vieną kartą.
Ieškant atitikmenų tarp augalinės kilmės medžiagų vartojimo indikacijų tradiciniame ir
netradiciniame medicinos sektoriuje, buvo apžvelgti keturi tomai PSO atrinktų vaistinių augalų
monografijų (angl. WHO monographs on slected medicinal plants) [58, 59, 60, 61]. Šiuose dokumentuose
paminėtos septynios augalų rūšys, kurias tyrimo metu norodė respondentai: vaistinė ramunė, rausvažiedė
ežiuolė, vaistinė medetka, tikrasis margainis, kalninė arnika (Arnica montana L.), paprastoji kiaulpienė,
paprastoji kraujažolė. Rausvažiedė ežiuolė (Echinacea purpurea (L.) Moench.) buvo vienintelis iš
septyniolikos respondentų nurodytų vaistingųjų augalų, kuriam vienoje iš minėtų monografijų pavyko
aptikti su onkologinių susirgimų gydymu susijusią indikaciją: „tinka spindulinės terapijos sukeltiems
šalutiniams poveikiams gydyti“ [58]. Ši indikacija grindžiama imunostimuliuojančiomis augalo
savybėmis, kurios aiškinamos trimis veikimo mechanizmais: fagocitų, fibroblastų aktyvavimu, kvėpavimo
39
aktyvinimu ir leukocitų mobilumo gerinimu. Iš 26 Vokietijoje atliktų kontroliuojamų klinikinių tyrimų (18
atsitiktinių ir 11 dvigubai aklų), keturi tyrimai buvo atlikti siekiant įrodyti ežiuolės preparatų įtaką
mažinant chemoterapijos sukeltus šalutinius poveikius. Nors tyrimo išvadose teigiama, jog vis dar trūksta
aiškumo dėl terapinių rekomendacijų ir preparatų dozavimo, imuninės sistemos atsaką stimuliuojančių
agentų poveikiu neabejojama. [58]
Vadinasi, remiantis apžvelgtais XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės literatūros
šaltiniais, galima daryti prielaidą, jog augalinės kilmės medžiagos šioje tikslinėje grupėje naudojamos
vadovaujantis daugiausia įtikėjimo principu. I. Špokienė papildomų priemonių vartojimo pasirinkimo
laisvę tapatina su autonomijos principu, kuomet pacientai įstatymų numatyta tvarka gali atsisakyti
alopatinio gydymo ir rinktis jų manymu geriausią gydymą [33].
3.3.1.2. Rosaceae šeimos apžvalga
Nors pagal onkologinėmis ligomis sergančių respondentų įvardintą rūšių skaičių erškėtinių
(Rosaceae) šeima yra antroje vietoje, pagal bendrą citavimų kiekį (N=26) abiejuose regionuose ji ne tokia
gausi kaip Asteraceae šeima. Trys ir daugiau citavimų iš trylikos šiai šeimai priskaičiuotų rūšių tenka
trims vaistiniams augalams:
Naminei obeliai (Malus domestica Borkh.) – 6 citavimai (2 proc.);
Paprastajam erškėčiui (Rosa canina L.) – 4 citavimai (1 proc.);
Žąsinei sidabražolei (Potentilla anserina L.) – 3 citavimai (1 proc.);
Naminė obelis pietiniame regione cituota penkis kartus, o centriniame – tik kartą. Visais atvejais
respondentai nurodė, kad kasdieniniame maisto racione vartoja šio augalo vaisius. Vienas iš vartojimo
būdų (3 citavimai) – dvidešimt vienos dienos kursas su septynių dienų pertrauka, kuomet pacientai valgo
orkaitėje keptus vaisius. Kiti būdai: išdžiovintus vaisius užpila grynu geriamu vandeniu ir geria viršutinį
skysčio sluoksnį (1 citavimas); naudoja vaisių išspaudas (2 citavimai). Tokį pasirinkimą didžioji dalis
tiriamųjų įvardijo kaip vieną iš detoksikuojančios terapijos rūšių: vaisiuose esantys pektinai ir skaidulinės
medžiagos suriša endotoksinus, mažina laisvųjų radikalų poveikį. Paprastasis erškėtis centriniame regione
cituotas 4 kartus dažniau negu pietiniame, o žąsinės sidabražolės vartojimas būdingas tik pietiniam
regionui – čia ji cituota visus 3 kartus. Kitos vaistinių augalų rūšys abiejuose regionuose cituotos vieną
kartą (paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia L.), paprastoji kriaušė (Pyrus communis L.), miškinė
sidabražolė (Potentilla erecta (L.) Raeusch.), paprastoji žemuogė (Fragaria vesca L.), gudobelė
(Crataegus L.), paprastasis abrikosas (Armeniaca vulgaris Lam.), juodasis serbentas (Ribes nigrum L.))
40
arba du (juodavaisė aronija (Aronia melanocarpa (Michx.) Elliott.), vaistinė dirvuolė (Agrimonia
eupatoria L.), pievinė vingiorykštė (Filipendula vulgaris Moench.)) kartus.
Iš visų paminėtų augalų rūšių, PSO atrinktose augalų monografijose nepavyko aptikti nei vieno
šiai šeimai priklausančio vaistinio augalo, todėl nerasta ir su onkologiniu gydymu susijusių rekomendacijų
atitikmenų.
3.3.1.3. Apiaceae šeimos apžvalga
Salierinių (Apiaceae), kitaip dar žinomų skėtinių (Umbelliferae) pavadinimu, šeimą
atstovaujančių dešimties skirtingų vaistinių augalų rūšių bendras citavimų skaičius siekia 20. Plačiausiai
respondentų naudojama augalinės kilmės medžiaga yra valgomoji morka (Daucus sativus Röhl.),
pietiniame regione paminėta 6 kartus, o centriniame – 4. Jos vartojimo būdai tarp onkologinėmis ligomis
segančių pacientų analogiški Rosaceae šeimai priklausančios naminės obels vaisių vartojimo būdams ir
yra organizmo detoksikacinės terapijos dalis. Antroje vietoje pagal citavimų skaičių – dėmėtoji mauda
(Conium maculatum L.), respondentų naudojama daugiausia užpilo pavidalu. Nors šis augalas nuodingas,
tiek pietiniame, tiek centriniame regione respondentų buvo paminėtas po vieną kartą. Kadangi
pasiruošimo tyrimui metu, siekiant duomenų patikimumo, buvo įvertinti galimi papildomų priemonių
įsigijimo keliai (šiuo atveju, kaip pavyzdys vienas iš jų – LSMU universiteto vaistinėje parduodami
dėmėtosios maudos homeopatiniai preparatai „Conium D3 dil.“, „Conium Complex dil.“), respondentų
buvo paprašyta įvardinti naudojamų priemonių įsigijimo vietą. Abu tyrimo dalyviai nurodė užpilą
gaminantys patys: augalo lapus, žiedus, vaisius (sėklas), rečiau – ūglius renka gegužės – rugsėjo
mėnesiais, džiovina namų sąlygomis (praskleistas plonu sluoksniu žaliavas laiko gerai vėdinamose
patalpose) tais atvejais, kai žaliavos nori turėti ilgesniam laikui (iki dviejų metų, nes ilgiau laikomas
augalas nebetenka gydomųjų savybių). Akcentuota, jog labiausiai vertinami birželio mėnesį surinkti švieži
žiedai, kurie susmulkinami, sudedami į vieno litro talpos stiklinę tarą, užpilami vandeniu ir paliekami
stovėti iki trijų savaičių tamsioje vietoje. Vartoti tinkamas užpilas geriamas rytais, valandą prieš pusryčius
tuo pačiu metu: pirmą dieną į pusę stiklinės vandens įlašinamas vienas lašas užpilo, antrą – du lašai ir taip
dozė didinama iki 40 lašų. Vėliau užpilas dozuojamas lašų mažėjimo seka iki vieno lašo, daroma kelių
mėnesių pertrauka ir vėl kartojamas kursas. Respondentai nurodė žinantys ir kitų dėmėtosios maudos
paruošimo būdų, tačiau šį įvardijo kaip tinkamiausią onkologinio susirgimo sukelto skausmo slopinimui.
Kiti šiai šeimai priskirti augalai (paprastasis kmynas (Carum carvi L.), paprastasis pankolis (Foeniculum
vulgare Mill.), paprastasis krapas (Anethum graveolens L), šventagaršvė (Angelica L.), paprastoji morka
41
(Daucus carota L.), sėjamoji petražolė (Petroselinum sativum Hoffm.), valgomasis salieras (Apium
graveolens L.), Zunda (Eryngium L.)) paminėti vos vieną kartą.
PSO atrinktų augalų monografijose rasti du minėtajai šeimai priklausantys vaistiniai augalai
(paprastasis krapas ir paprastasis pankolis), tačiau apie jų taikymo galimybes vėžio gydymui nei
tradiciniame, nei liaudies medicinos sektoriuje neužsimenama.
3.3.1.4. Brassicaceae šeimos apžvalga
Iš devynių bastutinių (Brassicaceae) arba kryžmažiedžių (Cruciferae) šeimai priskirtų vaistinių
augalų rūšių respondentų tarpe labiausiai vertinamos trys:
Žiedinis kopūstas (Brassica oleracea var. botrytis (L.) Alef.) – 4 citavimai (1 proc.);
Valgomasis ridikas (Raphanus sativus L.) – 4 citavimai (1 proc.);
Gūžinis kopūstas (Brassica oleracea convar. capitata (L.) Alef.) – 3 citavimai (1 proc.);
Tiek žiedinis kopūstas, tiek valgomasis ridikas abiejuose regionuose paminėtas po du kartus, o
gūžinis kopūstas tiek pat kartų dažniau paminėtas pietiniame regione nei centriniame. Onkologinėmis
ligomis sergantys pacientai nurodė, kad šios augalų rūšys sudaro pagrindinę jų kasdieninio maisto raciono
dalį. Gūžinio kopūsto lapus, išteptus medumi, du respondentai įvardijo kaip priemonę, naudojamą dėl per
ilgo gulimo lovos rėžimo atsiradusioms žaizdoms (praguloms) gydyti. Kiek rečiau (du kartus) cituoti
valgomasis krienas (Armoracia rusticana P. Gaertn., B.Mey et Scherb.), ropė (Brassica rapa L.) ir trikertė
žvaginė (Capsella bursa – pastoris (L.) Medik.), o rečiausiai (vos vieną kartą) – juodasis ridikas
(Raphanus sativus L. var niger.), baltoji garstyčia (Sinapis alba L.), kartenė (Cardamine L.).
Nei vienas iš aukščiau paminėtų vaistinių augalų nebuvo paminėtas PSO atrinktų augalų
monografijose. Pastebėta, kad šios šeimos augalų naudojimas maistui yra kur kas dažnesnis negu kitų
šeimų augalų, o tokio vartojimo ypatybės ryškesnės tarp tyrime dalyvavusių pietų regiono pacientų.
3.3.1.5. Fabaceae šeimos apžvalga
Nors pupinių (Fabaceae) arba ankštinių (Leguminosae) šeima, lyginant su prieš tai aptartomis
šeimomis, nepasižymi gausiu rūšių skaičiumi, naudojant turinio analizės metodą nustatyta, jog šiai šeimai
priskirti vaistiniai augalai viso tyrimo metu respondentų paminėti 13 kartų. Citavimų dažnumu išsiskiria
dvi rūšys:
42
Raudonasis dobilas (Trifolium pretense L.) – 7 citavimai (2 proc.);
Paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra L.) – 3 citavimai (1 proc.);
Abu vaistiniai augalai centriniame regione paminėti po 3 kartus, o raudonasis dobilas
pietiniame regione paminėtas 4 kartus. Kitos likusios rūšys (pupa (Vicia faba L.), daržinė pupelė
(Phaseolus vulgaris L.), sėjamasis žirnis (Pisum sativum L.)) nurodytos po vieną kartą, atitinkamai –
tik pietiniame regione ir dažniausiai jų naudojimas siejamas su onkologinėmis ligomis sergančių
pacientų mitybos ypatumais. Tuo tarpu raudonojo dobilo žolė bei žiedynai pagrinde naudojami
užpilams ruošti ir labiausiai populiarumą yra įgiję onkoginekologinėmis ligomis sergančių pacienčių
tarpe (5 citavimai). Respondentės savo pasirinkimą naudoti pastarąjį augalą įvardija kaip „estrogenų
šaltinį“ ir nurodo, jog šis augalas tinka profilaktiškai po chirurginio bei chemoterapinio gydymo.
Smulkintas saldymedžio šaknis, daugiausia užpilų pavidalu, tiriamieji renkasi tikėdamiesi sušvelninti
chemoterapinio gydymo sukeltus pašalinius reiškinius (odos bėrimus, paraudimus) ir detoksikaciniais
tikslais (kaip vidurius laisvinančią priemonę).
Abiems šiems vaistiniams augalams yra parengtos PSO monografijos, tačiau tik raudonajam
dobilui rasta indikacija „priešinės liaukos gydymui“. Tyrimo metu toks vėžio atvejis nepasitaikė, nes
du likę respondentai nurodė jį vartojantys žarnyno ir kraujo vėžio atvejais. Saldymedžio vartojimo
indikacijas, kurias įvardijo respondentai, taip pat galima laikyti pagrįsomis, nes jos yra nurodytos
minėtuose dokumentuose.
3.3.1.6. Papaveraceae šeimos apžvalga
Aguoninių (Papaveraceae) šeimai priklauso vos viena vaistingosiosmis savybėmis pasižyminčių
augalų rūšis – didžioji ugniažolė (Chelidonium majus L.), tačiau bendru citavimų kiekiu ji lenkia kitas
šeimas, turinčias tokį patį rūšių skaičių: pietiniame regione paminėta 8, o centriniame – 7 kartus. Nors
šiam augalui PSO nėra parengusi atitinkamos monografijos, prof. K. Grybauskas [Ragažinskienė, 2005, p.
394] įvardija didžiosios ugniažolės šviežių sulčių panaudojimą liaudies medicinoje gydant odos vėžį [24].
Kadangi šis augalas kaip ir dėmėtoji mauda yra nuodingas, respondentų buvo paprašyta nurodyti, ar
preparatus ruošia patys, ar įsigyja kitais būdais (pavyzdžiui, perka gatavus homeopatinius preparatus
„Chelidonium – Hommacord®N“, „Chelidonium Complex“ ir kt.). Antruoju atveju respondentų atsakymai
į augalinės kilmės Materia medica analizę nebuvo įtraukti.
Onkologinėmis ligomis sergatys pacientai nurodė naudojantys didžiosios ugniažolės antžeminę
dalį (žolę) daugiausia arbatų ir raugo (fermento) pavidalu. Respondentai nurodė tokį raugo paruošimo
43
būdą: pašildžius 3 litrus rauginto naminio pieno, gaunama varškė, kuri nukošiama, o išrūgos supilamos į
stiklainį. Į nedidelį drobinį maišelį įdedamas tamsus, kiaušinio dydžio akmenėlis ir 160 g žydinčių
ugniažolių. Maišelis panardinamas stiklainyje su išrūgomis, pridengiamas drobele ir rauginama 2 – 3
savaites tamsioje, šiltoje vietoje. Vėliau raugas perkošiamas per drobelę ir supilamas į tamsaus stiklo
butelius. Naudojimas: geriama po 1 valgomą šaukštą tris kartus per dieną (jeigu padidėjęs skrandžio
rūgštingumas – geriama po valgio, priešingu atveju – prieš valgį).
Gausiausiai didžioji ugniažolė cituota tarp krūties vėžiu sergančių pacienčių (7 citavimai), kiek
rečiau – tarp respondentų, kuriems diagnozuotas kraujo, kepenų (2 citavimai), plaučių, skydliaukės (1
citavimas) vėžys, o dviem atvejais respondentai atsisakė nurodyti vėžio tipą. Nustatytos vartojimo
indikacijos – skausmo malšinimui ir vėžio gydymui.
3.3.2. Vaistinių augalų šeimų pasiskirstymas pagal vėžio tipą
Krūties vėžys. Vertinti racionalumą tarp augalinės kilmės medžiagų vartojimo ir onkologinio
susirgimo tipo tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektu gana sudėtinga, nes iš to, kas buvo pasakyta anksčiau
matyti, jog daugumos vaistinių augalų indikacijoms trūksta mokslinio pagrįstumo, o kai kurios rūšys dar
mažai tyrinėtos arba iš viso netyrinėtos. Todėl šiame skyriuje, remdamiesi empirine krūties vėžiu
sergančių respondenčių, šiuo metu vartojančių (N=20) bei anksčiau vartojusių (N=6) augalinės kilmės
medžiagas patirtimi, išskyrėme tris ir daugiau kartų cituotas vaistinių augalų rūšis (6 pav.). Iš viso
tiriamųjų respondenčių tarpe buvo identifikuota 19 skirtingų vaistinių augalų rūšių, kurių bendras
citavimų skaičius siekė 149. Iš 6 paveikslo matyti, jog krūties vėžiu sergančios respondentės pirmenybę
teikia Asteraceae šeimai – 23 proc. bendro citavimų skaičiaus. Nustatyta, jog dažniausiai pasirenkami
šiai šeimai priklausantys augalai yra vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) ir paprastoji kraujažolė
(Achillea millefolium L.), surinkę tokį patį citavimų skaičių – atitinkamai po 5 proc.
Kraujo vėžys. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad tarp 6 kraujo vėžiu sergančių ir vartojančių arba
vartojusių augalinės kilmės medžiagas respondentų yra pasiskirstę 18 vaistinių augalų šeimų (bendras
citavimų skaičius N=28), iš kurių tris ir daugiau kartų cituotos tik dvi – Asteraceae (25 proc.) bei
Rosaceae (11 proc.). Pirmo pasirinkimo vaistiniai augalai šio vėžio atveju yra Asteraceae šeimai
priklausanti paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale F.H.Wigg.s.l.) ir tikrasis margainis (Silybum
marianum L.), cituoti atitinkamai po tris kartus (11 proc.).
Žarnyno vėžys. Tarp 5 žarnyno vėžiu sergančių pacientų nustatyta 17 vaistinių augalų rūšių
(bendras citavimų skaičius N=33), iš kurių tris ir daugiau kartų cituotos 4: Asteraceae (27 proc.), Pinaceae
44
Chenopodiaceae3%
Aloaceae3%
Linaceae2%
Bignoniaceae 2%
Cannabaceae2% Betulaceae
2%
Ericaceae6%
Rosaceae12%
Asteraceae23%
Papaveraceae5%
Lamiaceae 4%
Polygonaceae 3%
Hypericaceae4%
Apiaceae9%
Fabaceae7%
Eleagnaceae2%
Grosulariaceae2%
Brassicaceae6%
Aliaceae
(9 proc.), Rosaceae (9 proc.), Solanaceae (9 proc.). Dažniausiai pacientai nurodė vartojantys dvi
Asteraceae šeimai priklausančias rūšis: vaistinę medetką (Calendula officinalis L.) ir paprastąją kraujažolę
(Achilleae millefolium L.), kurių kiekviena sudarė po 6 proc. bendro citavimų skaičiaus.
Priešinės liaukos vėžys. Analizuojant vaistinių augalų vartojimą priešinės liaukos vėžio atveju
priskaičiuota 13 augalų rūšių, bendrai respondentų paminėtų 19 kartų. Pagal naudojimo dažnumą
(cituojama tris ir daugiau kartų) kontekste išryškėjo Apiaceae (21 poc.) ir Cucurbitaceae (16 proc.) šeimos,
tačiau nei vienoje, nei kitoje nepavyko išskirti dažniausiai vartojamos augalo rūšies, kadangi skirtingos
rūšys cituotos po vieną kartą.
3%
6 pav. Vaistinių augalų šeimos, naudojamos krūties vėžio atveju (citavimų dažnis (N=149), proc.)
Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad Asteraceae šeima dominavo viso tyrimo metu,
t.y., tiek vertinant pagal bendrą respondentų skaičių (N=90), tiek pagal atskiras jų kategorijas. Ryškių
skirtumų tarp vaistinių augalų vartojimo ir vėžio tipo nepastebėta, nes tos pačios rūšys vartotos prie
skirtingų onkologinių susirgimų (vaistinė medetka ir paprastoji kraujažolė krūties ir žarnyno vėžio
atvejais), o kai kurios rūšys nebuvo indikuotos dėl žemos citavimo ribos. Todėl daroma prielaida, jog
respondentai pasirinktas priemones vartoja vadovaudamiesi universalumo, o ne racionalumo principu.
45
3.3.3. Vaistinės augalinės žaliavos ir jų buitiniai paruošimo būdai
Vertinti respondentų vartojamas augalinės kilmės žaliavas kaip ir jų buitinius paruošimo būdus
tikslinga dėl dviejų priežasčių: tam, kad būtų galima įvertinti informacijos, susijusios su minėtų žaliavų
įsigijimu, autentiškumą bei tam, jog būtų įmanoma bent sąlyginai palyginti gautus rezultatus su
retrospektyviniais duomenimis, surinktais analizuojant literatūros šaltinius.
Tiriamojo interviu metu buvo fiksuojama, ar respondentams, naudojantiems augalinės kilmės
žaliavas, turi reikšmės etnokultūriniai motyvai, tokie kaip žaliavos rinkimo laikas (metų, paros,
kosmologinis (mėnulio fazė)), vieta, renkančiojo personifikavimas ir kiti. Vis dėl to tarp tiriamųjų vyravo
lakoniški atsakymai, kuriuose žaliavos rinkimo aplinkybės buvo nusakomos fragmentiškai, dažniausiai
nurodant metų laiką arba rinkimui tinkamiausią mėnesį, siejant jį su augalų žydėjimo pradžia arba
pabaiga. Respondentų įvardintos augalinės žaliavos pateikiamos 7 paveiksle.
Vaisiai (uogos)12%
Šakniagumbiai12%
Šaknys,šakniastiebiai18% Svogūnai
2%
Pumpurai2%
Žolė17%
Lapai11%
Visas augalas1%
Sėklos7%
Žievė1%
Žiedai, žiedynai17%
7 pav. Vaistinės augalinės žaliavos (citavimų dažnis (N=318), proc.)
Respondentai nurodo, kad dažniausiai naudoja šaknis, šakniastiebius (18 proc.), antžeminę
augalo dalį (žolę), žiedus, žiedynus (atitinkamai po 17 proc.), o rečiausiai – žievę (1 proc.) arba visą
augalą (1 proc.). Jie taip pat pažymi, kad ne visada yra tikri dėl to, ar teisingai pasirenka vaistinio augalo
dalį, motyvuodami patikimos informacijos trūkumu. Todėl tokį žaliavų naudojimo pasirinkimą iš vienos
pusės galima laikyti empiriniu, o iš kitos – teoriškai įmanomu, remiantis identifikuotų vaistinių augalų
šeimų ir rūšių dėsningumais.
46
Analizuojant tyrimo dalyvių pateiktų receptūrų, į kurias patenka aukščiau išvardintos žaliavos,
turinį taip pat buvo vertintas vienkomponentės ir daugiakomponentės sudėties augalinės kilmės medžiagų
citavimų skaičius. Atlikti skaičiavimai parodė, kad vienkomponentės sudėties medžiagos sudaro 45 proc.,
o daugiakomponentės – 55 proc. Atsiradusi persvara suponuoja prielaidą, jog naudodami dvi ir daugiau
augalinės kilmės medžiagų vienu metu vėžiu sergantys pacientai tikisi sulaukti geresnio poveikio. Iš kitos
pusės kyla probleminis klausimas, susijęs su teisingu tokių mišinių sudėties parinkimu, tinkamu
dozavimu. Žemiau pateiktame 8 paveiksle nurodomi buitiniai aptartų augalinių žaliavų paruošimo būdai.
Antpilas19%
Arbata42%Aliejus
4%
Sultys8%
Sp iritinė užpiltinė14%
Raugas (fermentas)3% Maisto racionas
6%
Žvakutės 1%
Kompresai2%
Tepalas1%
8 pav. Buitiniai žaliavų paruošimo būdai (citavimų dažnis (N=242), proc.)
Dėl paprasto paruošimo, nesudėtingo ir patogaus vartojimo dažniausiai respondentų įvardintas
žaliavos paruošimo būdas yra arbata (42 proc.). Nors jos paruošimo principas niekuo nesiskiria nuo atpilo
gamybos, pagrindinis skirtumas, kurį nurodė respondentai yra tas, kad antpilai ruošiami iš vienos, o
arbatos – iš daugiau nei vienos augalinės žaliavos.
3.3.4. Gyvūninės kilmės medžiagų analizė
Išanalizavus pirminius literatūros šaltinius, kuriuose detalizuojamas gyvūninės kilmės medžiagų
naudojimas netradicinės medicinos sektoriuje, buvo daroma prielaida, kad gajos liaudies medicinos
tradicijos gydant vėžinius susirgimus šiomis medžiagomis bus išlikusios iki mūsų dienų. Todėl
47
onkologinėmis ligomis sergančių respondentų patirties apie gyvūninės kilmės medžiagų, naudojamų greta
gydytojo paskirto gydymo, įvertinimas – svarbi tiriamojo darbo dalis, nes minėtosios kilmės medžiagos
yra vienas iš pasirinktos Materia medica klasifikacijos elementų.
Tyrimo rezultatai parodė, kad tikslinėje respondentų grupėje yra naudojamos 6 gyvūnų rūšys (9
paveikslas): pilkoji rupūžė (Bufo bufo, Rana bufo) – 5 citavimai, paprastoji angis (Vipera berus) – 1
citavimas, dirvožemio sliekai (Oligochaeta terricola) – 1 citavimas, barsukas (Meles meles) – 2 citavimai,
bebras (Castor fiber) – 1 citavimas, naminė avis (Ovis aries) – 2 citavimai. Buitiniams paruošimo būdams
respondentai dažniausiai naudoja visą gyvūno organizmą (58 proc.) arba organizmo dalį (42 proc.).
Dažniausiai yra ruošiamos etanolinės užpiltinės arba mišiniai įtrynimams, kompresai. Pastebėta, kad
butinių paruošimo būdų citavimų skaičius (proc.) yra tiesiogiai proporcingas naudojamų žaliavų citavimų
skaičiui (proc.), t.y., užpiltinės ruošiamos naudojant visą gyvūno organizmą, o mišiniai įtrynimams,
kompresai – naudojant organizmo dalį.
42%
8%
8%
17%
8%
17%
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%
Bufo bufo
Vipera berus
Oligochaeta terricola
Meles meles
Castor fiber
Ovis aries
Gy
vū
no
rū
šie
s p
av
ad
inim
as
Citavimų dažnis (proc.)
9 pav. Respondentų nurodytos gyvūnų rūšys (citavimų dažnis (N=12), proc.)
Kaip ir augalinės kilmės medžiagų analizės metu, taip ir šiuo atveju, bandyta ieškoti ryšio tarp
papildomų priemonių vartojimo ir onkologinio susirgimo tipo.
Krūties vėžys. Nustatyta, kad šios lokalizacijos vėžiu sergančios pacientės naudoja keturias
gyvūnų rūšis: pilkąją rupūžę – 3 citavimai (26 proc.), naminę avį – 2 citavimai (17 proc.), dirvožemio
sliekus – 1 citavimas (8 proc.), bebrą – 1 citavimas (8 proc.). Pirminių literatūros šaltinių kontekste
teigiama, kad gydomosios rupūžės savybės senovėje plačiai žinotos visoje Lietuvoje [26]. Taip pat
48
fragmentiškai užsimenama, jog pilkoji rupūžė lietuvių liaudies medicinoje buvo naudojama lūpos [27],
plaučių, krūties vėžio atvejais ir vėžinės kilmės votims gydyti [28]. Tyrime dalyvavusios moterys nurodė
ruošiančios pilkosios rupūžės etanolines užpiltines. Rupūžių rinkimui ypatingos reikšmės neteikia:
pagauna darže („ant ežios, tarpežyje“), rūsyje arba pievoje, pusdienį laiko vandenyje, kad „išsivalytų“, o
tada vieną didelę arba dvi vidutinio dydžio rupūžes įmeta į „trilitrinuką“ (trijų litrų talpos stiklinį indą) ir
užpila puse litro etanolio arba „gera dzūkiška naminuke“. Laiko apie keturias savaites tamsioje, vėsioje
vietoje. Naudojimui tinkamą užpiltinę vartoja į vidų: nuo vieno valgomo šaukšto kartą per dieną iki trijų
valgomų šaukštų per dieną (arba lašais: pirmą dieną – trys lašai, antrą dieną – keturi lašai, taip didinant
lašų skaičių iki dešimties, o vėliau – mažėjančia seka nuo dešimt iki trijų), „ant tuščio skrandžio“,
paprastai pirmoje dienos pusėje. Respondenčių buvo paprašyta nurodyti, kokiu tikslu vartoja pasirinktas
priemones. Tiek pirmoji respondentė, kuriai pirmą kartą vienoje krūtyje vėžys buvo diagnozuotas prieš
dvidešimt septynerius metus, o kitoje prieš septynerius metus, tiek antroji respondentė, kuri apie savo ligą
sužinojo prieš penkerius metus nurodė, kad vartojo minėtą užpiltinę greta alopatinio gydymo nuo to laiko,
kai sužinojo, jog serga vėžiu, nes tikėjo, jog „tai veikia“. Abi respondentės tyrimo metu nurodė esančios
„sveikos“ (klinikiniu požiūriu labiau tiktų sakyti remisijos stadijoje), todėl daugiau šios gyvūninės kilmės
priemonės nebevartojančios, tačiau tikininčios jos gydomosiomis savybėmis ir rekomenduojančios
žmonėms, susiduriantiems su ta pačia problema.
Dvi tyrimo dalyvės kompresams ant skaudamos krūties dėti įvardijo naudojančios naminės avies
vilną. Tai didelių pastangų nereikalaujantis paruošimo būdas: vilna sukarpoma į mažus gabaliukus,
užpilama neaukštoje temperatūroje pašildytu spiritu, susukama į dvigubą marlės sluoksnį („pagalvėlės“
tipas), dedama ant skaudamos vietos, uždedamas gabalėlis celofano, o ant viršaus dedamas sausas vilnos
sluoksnis, aprišama ir paliekama nakčiai. Respondentės nurodė, jog vilnos kompresus naudojančios
skausmui, paraudimui bei patinimui, atsirandantiems po chemoterapinio gydymo seansų, mažinti.
Viena krūties vėžiu serganti pacientė įvardijo įtrynimams naudojanti dirvožemyje randamų sliekų
užpiltinę etanoliu. Ji ruošiama tokiu pat principu kaip ir pilkosios rupūžės užpiltinė. Literatūroje
nurodoma, kad Lietuvoje gyvena du ekologiniais vadinami sliekų tipai – dirvožemio (15 rūšių) ir vandens
(55 rūšys), tačiau liaudies medicinoje „auglius naikinančiu“ poveikiu pasižymi tik dirvožemio sliekams
priklausantys raudonieji (arba naktiniai) sliekai [28]. Toks vartojimas grindžiamas „karšta ir sausa“ jų
prigimtimi, todėl žvelgiant iš etnokultūrinio rakurso tai paaiškina respondentės pasirinkimą naudoti minėtą
priemonę pulsuojančio skausmo ir paraudimo slopinimui krūtyje. Studijuojant literatūrą rasta duomenų,
jog plačiąja prasme vėžinių susirgimų atvejais tautinėje vaistininkystėje naudota spiritinė raudonųjų sliekų
užpiltinė: į vidų po valgomą šaukštą tris kartus per dieną; minimos ir skausmą malšinančios savybės. [28]
49
Ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų etnomedicinoje žinotas bebrų sruoglių (papilvės liaukų
produkuojamo sekreto), kraujo, šlapimo, vilnos, taukų panaudojimas gydymo tikslais. Taukai naudoti
įtarus skydliaukės vėžį, esant onkologiniams pakitimams gimdoje. [28] Tyrimo metu viena krūties vėžiu
serganti pacientė rekomendavo tepti skaudančią krūtį mišiniu, į kurio sudėtį įeina 100 g vaistinės
medetkos (Calendula officinalis L.) žiedų ir 500 g išlydytų bebro uodegos taukų.
Priešinės liaukos vėžys. Vienas respondentas nurodė anksčiau vartojęs pilkosios rupūžės užpiltinę
(1 citavimas (8 proc.)): pirmą kartą ją jam ruošusi žmona, o antrą kartą homeopatinį preparatą „Bufo dil.
(D6)” įsigijęs vaistinėje (pastarasis atvejis į bendrą citavimų skaičių šiame skyriuje neįtraukiamas).
Buitinis paruošimo ir vartojimo būdas nesiskiria nuo anksčiau aprašytų. Tiriamojo interviu metu
respondentas teigė, jog šiuo metu dėl specifinių organoleptinių užpiltinės savybių jos nebenaudojantis ir
labiau yra linkęs pasitikėti įprastiniu gydymu.
Kiti gyvūninės kilmės priemonių vartojimo atvejai. Pilkosios rupūžės etanolinę užpiltinę
vartojantis respondentas (1 citavimas (8 proc.)) atsisakė nurodyti, kokiu onkologiniu susirgimu serga,
tačiau šios priemonės naudojimas buvo įtrauktas į bendrą citavimų skaičių. Tiriamasis savo pasirinkimą
motyvavo tuo, jog jo giminaičiai turėjo polinkį sirgti onkologiniais susirgimais, o pilkosios rupūžės
užpiltinės kaip „vaisto nuo vėžio“ vartojimas jo giminėje turįs gilias tradicijas.
Plaučių vėžio atveju du respondentai nurodė anksčiau vartoję mišinį, kurio sudėtyje yra barsuko
taukų (2 citavimai (17 proc.)): pirmiausia verdančio vandens garuose nedidelėmis dalimis išlydoma 500 g
kietos konsistencijos barsuko taukų, vėliau dedamas toks pats kiekis medaus, pilama 500 ml alavijų (Aloe)
(ne jaunesnių kaip penkių metų) lapų sulčių ir toks pats kiekis konjako. Gautas mišinys vartojamas į vidų
po vieną valgomą šaukštą iki trijų kartų per dieną. Vienas respondentas paaiškino, kad apie šio mišinio
naudojimą sužinojęs iš plaučių vėžio sirgusio kaimyno, kuris niekada rimtai nesirgęs, o dėl lengvų
negalavimų nesikreipęs į gydytojus iki to laiko, kol „neprispaudęs reikalas“. Išgirdęs diagnozę jis
atsisakęs įprastinio gydymo ir savigydai naudojęs tik minėtą mišinį, kuris, jo teigimu, padėjęs išgyti nuo
vėžio. Kito respondento apsisprendimą išbandyti šią priemonę lėmė internete perskaitytas straipsnis.
Viena iš tautinėje vaistininkystėje žinotų angies vartojimo rekomendacijų – priemonė veido
navikams gydyti [28]. Tačiau respondentas, kuris nenorėjo nurodyti, kokiu onkologiniu susirgimu serga,
paaiškino, jog vartoja angies etanolinę užpiltinę (1 citavimas (8 proc.)) bendram organizmo stiprinimui po
chemoterapinio gydymo kurso.
Apibendrinant tyrimo rezultatus matyti, jog gyvūninės kilmės priemonių vartojimas ryškiausias
tarp krūties vėžiu sergančių respondenčių (7 citavimai (59 proc.)). Dažniausiai naudojama gyvūno rūšis –
pilkoji rupūžė (26 proc.), iš kurios buitinėmis sąlygomis ruošiamos etanolinės užpiltinės. Kadangi du
vyriškos lyties respondentai atsisakė nurodyti kokiu onkologiniu susirgimu serga, laikoma, kad spręsti
50
apie kitus gyvūninės kilmės priemonių vartojimo pasiskirstymo pagal vėžio tipą ypatumus nėra tikslinga.
Dėl tos pačios priežasties negalime teigti, jog šios kilmės priemonės nėra vartojamos kraujo bei žarnyno –
dviem iš keturių dažniausiai pasitaikančių – vėžio tipų atvejais.
3.3.5. Grybų vartojimo onkologinių susirgimų atvejais analizė
Tyrimo rezultatai rodo, jog grybų vartojimas tarp onkologinėmis ligomis sergančių pacientų
užima trečią vietą po augalinės bei gyvūninės kilmės priemonių ir sudaro 3,7 proc. bendro nustatytų rūšių
skaičiaus (N=134). Iš viso identifikuotos 5 grybų rūšys, kurios respondentų buvo paminėtos 10 kartų:
juodasis beržo grybas, kitaip dar žinomas įžulniojo skylenio pavadinimu (Inonotus abliquus Pil.) – 4
citavimai, paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) – 3 citavimai, paprastoji musmirė (Amanita
muscaria) – 1 citavimas, tikrinis baravykas (Boletus edulis) – 1 citavimas, valgomoji voveraitė
(Cantharellus cibarius) – 1 citavimas. Grybų, kaip papildomų priemonių, respondentų vartojamų greta
įprastinio gydymo, citavimų skaičius procentais pateiktas 10 paveiksle.
30%
10%
40%
10%
10%
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%
Phallus impudicus
Boletus edulis
Inonotus ab liquus Pil.
Cantharellus cibarius
Amanita muscaria
Gry
bo
rū
šie
s p
av
ad
inim
as
Citavimų dažnis (proc.)
10 pav. Respondentų nurodytos grybų rūšys (citavimų dažnis (N=10), proc.)
Analizuojant grybų vartojimo ypatumus pastebėta, kad visos aukščiau išvardintos jų rūšys
vartojamos tarp antros ir ketvirtos stadijos krūties vėžiu sergančių pacienčių. Išimtis – paprastoji musmirė
(Amanita muscaria), iš kurios kepurėlių septynerius metus kraujo vėžiu serganti respondentė tiek pat metų
51
ruošia užpiltinę: tris vidutinio dydžio galvutes užpila puse litro „dzūkiškos samanės“, laiko tamsioje,
vėsioje vietoje apie dvi savaites, o vėliau geria pagal schemą: nuo 1 lašo kartą per dieną, kasdien didinant
lašų skaičių iki 25, o paskui mažinant lašų skaičių iki 1. Po to daroma trijų savaičių pertrauka ir kartojama
gėrimo schema, tik vietoje paprastosios musmirės ji naudojanti tokiu pačiu būdu paruoštą paprastosios
poniabudės (Phallus impudicus) užpiltinę. Respondentės teigimu, musmires geriausia rinkti tada, kai jų
daugiausiai uždera, o kvapas būna aitriausias – tada jų poveikis būna stipriausias. Tuo tarpu su paprastąja
poniabude kiek sudėtingiau: jos augimvietės sunkiai nuspėjamos, nes grybas nelinkęs augti toje pačioje
vietoje, be to, ji neturi pastovaus augimo laiko – galima rasti pradedant balandžio ir baigiant spalio
mėnesiu, o jos gyvavimo laikotarpis labai trumpas – vos viena diena. Todėl ji stengiasi, kad šio grybo
užpiltinės atsargų jai užtektų ilgesniam laikotarpiui.
Trys respondentės, iš kurių dviems diagnozuotas antros, o vienai ketvirtos stadijos krūties vėžys,
nurodė vartojančios spiritines užpiltines, į kurių sudėtį įeina juodasis beržo grybas (Inonotus abliquus
Pil.). Viena iš užpiltinių ruošiama sekančiai: trys arbatiniai šaukšteliai juodojo beržo grybo miltelių ir toks
pats kiekis rūgties gyvatžolės (Polygonum bistorta L.) šaknų miltelių užpilami puse litro degtinės, laikoma
apie tris savaites ir geriama po valgomą šaukštą iki penkių kartų per dieną. Kita užpiltinė ruošiama
analogiškai, tik į jos sudėtį neįeina rūgties gyvatžolės šaknų milteliai. Lyginant su anksčiau atlikto tyrimo
rezultatais, yra žinoma, kad šio grybo užpiltinė ruošiama ne spiritiniu, o vandeniniu pagrindu [35].
Arbata, kurią viena pacientė vartoja bendram organizmo stiprinimui, ruošiama iš vieno arbatinio
šaukštelio juodojo beržo grybo miltelių ir dvigubai didesnio kiekio išdžiovintų juodųjų serbentų (Ribes
nigrum L.) bei paprastosios žemuogės (Fragaria vesca L.) lapelių. Respondentės nurodė, kad geriausia
juodąjį beržo grybą rinkti lapkričio mėnesį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad beržas, ant kurio auga
grybas nebūtų nudžiūvęs, o pats grybas augtų ant kamieno, o ne prie šaknų, nes tada jis neturįs reikalingų
savybių. Paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) kaip ir kraujo, taip ir krūties vėžio atveju vartojama
spiritinių užpiltinių pavidalu, tačiau dvi krūties vėžiu sergančios respondentės akcentavo jų išorinį
naudojimą, būtent – įtrynimams. Iš tikrinio baravyko (Boletus edulis) ir valgomosios voveraitės
(Cantharellus cibarius) kepurėlių respondentės ruošia užpiltines su raudonuoju vynu, konjaku arba spiritu
ir vartoja profilaktiškai kaip priešvėžiniu veikimu pasižyminčias priemones.
Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad grybai vartojami dviejų tipų – kraujo (dvi
rūšys) ir ypatingai krūties (keturios rūšys) – vėžio atvejais. Dažniausiai naudojamos dvi grybų rūšys:
juodasis beržo grybas ir paprastoji poniabudė. Pastebėta, jog vyrauja nusistovėjęs stereotipas vartoti
grybus įvairių užpiltinių pavidalu (90 proc.), kurių dauguma (89 proc.) yra vienkomponentės sudėties.
52
3.3.6. Kitų papildomų priemonių vartojimo atvejų analizė
Šiame skyriuje apžvelgiamos onkologinėmis ligomis sergančių pacientų nurodytos pagalbinės
priemonės, dėl kurių skirstymo pagal pasirinktą Materia medica klasifikaciją, apžvelgus mokslinę ir
dalykinę literatūrą, vieningos nuomonės nėra. Taip pat glaustai aptariamos ir pagal JAV Nacionalinio
papildomos ir alternatyvios medicinos centro (angl. National Center for CAM) siūlomą klasifikaciją [23,
47, 52] suskirstytos respondentų nurodytos papildomos priemonės.
Respondentė, kuriai prieš penkerius metus buvo diagnozuotas antros stadijos krūties vėžys
nurodė pusė metų į vidų vartojusi homeopatinėje vaistinėje įsigytą distiliuotą žibalą: po vieną arbatinį
šaukštelį dvi valandas prieš valgį.
Antros stadijos žarnyno vėžiu trečius metus serganti pacientė teigė tikinti nuo seno žinomomis
„lietuviškojo aukso“ (gintaro) organizmą stiprinančiomis savybėmis ir nurodė vartojanti spiritinę
užpiltinę: jai paruošti reikia 50 g gintaro, kuris susmulkinamas į miltelius ir užpilamas 500 ml spirito.
Laikoma apie dvi savaites, kol turinys tampa šviesiai geltonos spalvos. Geria apie tris savaites po arbatinį
šaukštelį kartą per dieną, vėliau daro mėnesio pertrauką.
Du respondentai, sergantys trečios stadijos priešinės liaukos ir antros stadijos žarnyno vėžiu,
prisipažino anksčiau vartoję 35 proc. vandenilio peroksido tirpalą. Dvidešimt vienos dienos kursui,
pirmąją dieną pradedant skaičiuoti nuo trijų lašų, reikia sugerti 25 lašus nurodytos koncentracijos
vandenilio peroksido. Vartojama iki trijų kartų per dieną. Geriausia vartoti lašinant reikiamą lašų skaičių į
arbatinį šaukštelį su cukrumi arba ant cukraus kubelių.
Antros stadijos žarnyno vėžiu ir trečios stadijos krūties vėžiu sergančios respondentės nurodė
vartojančios raudonąjį vyną „Kagor“: po valgomą šaukštą tris kartus per dieną.
Šeši respondentai nurodė vartojantys homeopatinius preparatus, priskiriamus alternatyviosios
medicinos sistemoms (angl. Alternative medical systems). Vienas iš jų – jau anksčiau minėtas pilkosios
rupūžės homeopatinis preparatas „Bufo dil. (D6)”, kurį vartojusiam respondentui nustatytas priešinės
liaukos vėžys. Keturios krūties vėžiu sergančios pacientės nurodė homeopatinėje vaistinėje įsigyjančios
didžiosios ugniažolės preparatą „Chelidonium – Homaccord® N“. Kraujo vėžiu sergantis respondentas
vartoja dr. V. H. Šiuslerio druską „Ferrum phosphoricum N.3”. Vieno homeopatinio preparato nepavyko
tiksliai identifikuoti – kepenų vėžiu serganti respondentė įvardijo jį kaip „kažkokius geltonos spalvos
homeopatinius žirniukus“. Alternatyviosios medicinos sistemoms priskiriama Indijos Ajurveda, joga,
Taiči (tai chi) gimnastika cituotos po vieną kartą.
Tyrimo dalyviai šešis kartus paminėjo naudojantys maisto papildus, kurie pagal pasirinktą JAV
Nacionalinio papildomos ir alternatyvios medicinos centro klasifikaciją priklauso biologiniu pagrindu
53
paremtoms terapijos rūšims (angl. Biologically – based therapies). Tai: ryklio kepenų aliejaus kapsulės,
skysti žuvų taukai, juodojo beržo grybo koncentratas geriamajam tirpalui ruošti „Befunginas“, vitamino C
kapsulės, vitaminai „Triovit“, žaliosios arbatos ekstrakto kapsulės.
Ypatingą reikšmę tarp krūties vėžiu sergančių moterų užima intervencinės proto – kūno terapijos
(angl. Mind – body therapies) rūšis – malda, traktuojama kaip vienas iš gydymosi būdų. Respondentės
gana individualiai apibūdina šią papildomos priemonės rūšį: „maldos Juozo Gruodžio bažnyčioje prie
Didžiojo altoriaus“, „bendravimas su vienuoliais ir malda“, „tikėjimas Dievu kaip gydymosi būdu“,
„malda ir tikėjimas onkologinių ligonių globėju Šventuoju Pelegrinu“, „malda – vienintelis dalykas, kuris
man priimtinas kaip papildoma priemonė“, „malda, tikėjimas pasveikimu“, „tikėjimas malda (gydo sielą,
nuramina, suteikia jėgų)“, „kasdieninė malda“, „malda“. Šiai terapijos rūšiai priklausantis gydymas
garsais (muzika) cituotas vieną kartą.
Manualiniams gydymo metodams (angl. Manipulative and body – based methods) priskiriamas
masažas cituotas vieną kartą.
Iš viso šiame skyriuje įvardintas papildomas priemones respondentai paminėjo 34 kartus. Iš
penkių pasirinktos klasifikacijos grupių respondentų liko nepaminėta tik viena – energetinės terapijos
(angl. Energy therapies). Kitoms priskirtų papildomų priemonių citavimų skaičius procentais pateiktas 11
paveiksle.
3%
3%
6%
6%
18%
3%
3%
3%
18%
31%
3%
3%
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35%
Distiliuotas žibalas
Gintaras
Vandenilio peroksidas
Raudonas vynas
Homeopatiniai preparatai
Ajurveda
Joga
Taiči (tai chi) gimnastika
Maisto papildai
Malda
Muzika
Masažas
Kit
os
pa
pild
om
os
pri
em
onė
s
Citavimų dažnis (proc.)
11 pav. Kitos respondentų nurodytos papildomos priemonės (citavimų dažnis (N=34), proc.)
54
Apibendrinant šiame skyriuje pateiktus duomenis matome, kad malda (31 proc.) kaip spiritualinis
gydymosi būdas onkologinėmis ligomis sergančių asmenų gyvenime užima ypatingai svarbią vietą.
Remiantis šiuo faktu galima daryti prielaidą, kad ne tik dvasiniu tikėjimu, bet ir psichologine įtaiga yra
paremtas daugelio respondentų nurodytų papildomų priemonių vartojimas. Vienodai reikšmingais
tikslinėje respondentų grupėje išlieka homeopatiniai preparatai (18 proc.) ir maisto papildai (18 proc.).
Tuo tarpu Malaizijoje atlikto tyrimo metu respondentai pirmumą teikia homeopatijai (11 proc.),
spiritualinėms priemonėms (maldai) (7 proc.) ir meditacijai (5 proc.) [40] Abiem atvejais toks gautų
rezultatų pasiskirstymas būdingas krūties vėžiu sergančių respondenčių tarpe.
3.4. Papildomų priemonių vartojimo patirties aspektai
3.4.1. Pagrindinės priežastys
Tirti tam tikro reiškinio atsiradimą įtakojančias priežastis taip pat svarbu kaip ir tirti patį reiškinį.
Todėl siekiant išsiaiškinti su papildomų priemonių vartojimu susijusias priežastis, respondentams (N=66)
buvo užduodamas klausimas: „Kodėl nusprendėte naudoti papildomas priemones?“. Atsakymų į pateiktą
klausimą suvestinė pateikta 5 lentelėje. Respondentų taip pat buvo klausiama, ar dėl papildomų priemonių
vartojimo jie yra konsultavęsi su gydytoju – onkologu arba kitu specialistu.
5 lentelė. Kodėl nusprendėte naudoti papildomas priemones? (citavimų dažnis (N=111), proc.)
Teiginys
Alytus (proc.)
Kaunas (proc.)
Procentai(proc.)
(A) Manote, kad medicininis gydymas yra mažiau veiksmingas/ neveiksmingas.
2 1 3
(B) Manote, kad medicininis gydymas yra kenksmingas. 1 4 5
(C) Manote, kad Jūsų pasirinktos priemonės yra saugesnės ir patikimesnės.
3 7 10
(D) Dėl savų įsitikinimų Jūs norite kontroliuoti savo gydymą pats. 4,5 4,5 9
(E) Manote, kad tai papildo medicininį gydymą: 23 18 41
(G) Kita. 1 4 5
Iš viso: 49,5 50,5 100
Pagrindinė priežastis, dėl kurios respondentai vartoja minėtas priemones, tiesiogiai atsako į
klausimą – tam, kad papildytų įprastą – gydytojo paskirtą – gydymą (41 proc.). Tiriamojo interviu metu
respondentų paprašyta plačiau pakomentuoti šį teiginį. Taikant turinio (content) analizės metodą nustatyta,
55
kad pastarasis teiginys apima esminius respondentų siekius: sumažinti įprastinio gydymo (dažniausiai –
chemoterapijos) organizmui sukeliamas nepageidaujamas reakcijas (silpnumą, paraudimus, patinimus) ir
ypatingai – skausmą, būdingą onkologiniams susirgimams – 24 proc.; sustiprinti nusilpusią autoimuninę
sistemą – 6 proc.; pagerinti bendrą organizmo savijautą – 7 proc.; pašalinti iš organizmo susikaupusias
nuodingas medžiagas – 4 proc. Ir nors 27 proc. tyrime dalyvavusių pacientų yra linkę išbandyti viską, kas
tik įmanoma, kitaip nei anksčiau aptartame tyrime, kur 16 proc. tiriamųjų teigė vartojantys papildomas
priemones vietoj įprastinio gydymo [40], mūsų atveju nepasitaikė nė vieno respondento, kuris būtų
nurodęs, jog įvardintas priemones renkasi kaip alternatyvą gydytojo paskirtam gydymui. Tai rodo, kad
nepaisant to, jog dalis pacientų laiko įprastą medicininį gydymą mažiau veiksmingu/neveiksmingu (3
proc.) ar net kenksmingu (5 proc.), o kita dalis respondentų nori kontroliuoti savo gydymą patys (9 proc.),
jie visgi daugiau yra linkę pasitikėti alopatine medicina. Kitomis priežastimis likusi dalis respondentų (5
proc.) įvardijo giminaičių paskatinimą išbandyti papildomas priemones (3 proc.) ir tradicijų tęstinumą
gydantis liaudies medicinos priemonėmis (2 proc.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš 66 (73 proc.)
apklaustųjų tik 24 (36 proc.) nurodė dėl papildomų priemonių vartojimo konsultavęsi su už jų gydymą
atsakingu sveikatos priežiūros specialistu.
Priežastingumo ryšio ieškota ir tarp papildomų priemonių nenaudojančių respondentų (N=24).
Jiems buvo užduodamas tiriamojo interviu metu laisvai suformuluotas klausimas: „Dėl kokių priežasčių
nenaudojate papildomų priemonių?“. Nustatytos trys pagrindinės priežastys, dėl kurių onkologinėmis
ligomis sergantys pacientai greta gydytojo paskirto gydymo nenaudoja pagalbinių priemonių. Viena
dažniausių priežasčių, kurią nurodė 58 proc. tiriamųjų buvo ta, kad jie pasitiki mediciniu gydymu, tačiau
25 proc. minėto skaičiaus sudaro respondentai, kurie dėl papildomų priemonių vartojimo gydymo eigoje
visgi konsultavosi su juos prižiūrinčiu gydytoju – onkologu, o likusieji 33 proc. pastarojo klausimo nėra
svarstę su specialistu, nes vienareikšmiškai pasitiki šiuolaikine medicina. Sekanti su nevartojimu susijusi
priežastis yra patikimos informacijos trūkumas – ją nurodė 25 proc. tiriamųjų, iš kurių 17 proc. papildomų
priemonių vartojimo klausimą yra svarstę su tradicinės ir netradicinės medicinos sektoriaus atstovais,
tačiau dėl oponentiško vertinimo apsisprendę jų nevartoti. 17 proc. apklaustųjų teigė iki šiol nieko
nežinoję apie papildomas priemones, vartojamas onkologinių susirgimų atvejais, todėl šia tema niekada
nėra nediskutavę su gydytoju.
Taigi, apibendrintai galima teigti, kad netradicinių priemonių vartojimu onkologinėmis ligomis
sergantys pacientai siekia papildyti įprastinį gydymą, ypatingą dėmesį skirdami su ligos eiga susijusių
simptomų mažinimui. 38 proc. visų apklaustųjų (N=90) dėl papildomų priemonių vartojimo konsultuojasi
su gydytoju. Tokį reiškinį iš dalies galima vertinti kaip savotišką, pačių respondentų inicijuojamą
netradicinio ir tradicinio medicinos sektorių integraciją. Kadangi 11 proc. minėto skaičiaus sudaro
56
pacientai, nevartojantys papildomų priemonių, kartu tai rodo augantį susidomėjimą netradicinių priemonių
vartojimo galimybėmis. Likusieji 62 proc. apklaustųjų teigė, kad nėra aptarę vartojimo klausimo su
specialistu. Tai leidžia manyti, kad respondentai vadovaujasi autonomijos principu [33] ir patys sprendžia,
koks gydymo(si) būdas jiems priimtiniausias, ypač tais atvejais, kai jau yra išbandyti keli gydymo būdai,
numatyti valstybinėje vėžio profilaktikos ir kontrolės programoje [38] ir abejojama jų veiksmingumu
(išanalizavus atsakymus į klausimą: „Kokie gydymo metodai Jums buvo taikyti?“, nustatyta, kad 46 proc.
pacientų gydyti dviem, 24 proc. vienu, 21 proc. trimis, 9 proc. – keturiais įprastinio gydymo būdais.).
3.4.2. Informacijos šaltiniai
Netinkami informavimo apie papildomas priemones šaltiniai (tame tarpe ir informaciją teikiantys
nepakankamai kvalifikuoti asmenys) ne tik klaidina esamus ir, tikėtina, potencialius vartotojus, bet ir gali
būti viena iš priežasčių, skatinančių neracionalų ir net žalingą šių priemonių vartojimą. Klausimu: „Kas
Jums rekomendavo šias priemones?“ (13 pav.) siekta išsiaiškinti, koks yra sveikatos priežiūros, tuo pačiu
ir farmacijos, specialistų vaidmuo teikiant informaciją dėl papildomų priemonių vartojimo.
Kaimynai6%
Vaistininkas3%
Artimieji,draugai27%Internetas
14%
Gydytojas11%
Kita10%
Žolininkas/ė17%
Spauda12%
13 pav. Kas Jums rekomendavo šias priemones? (citavimų dažnis (N=120), proc.)
Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad apie netradicinius gydymo(si) būdus respondentai daugiausiai
sužino iš juos supančių žmonių – artimųjų, draugų, kaimynų (33 proc,), kitaip sakant – iš populiariojo
sveikatos priežiūros sistemos sektoriaus. Pasak antropologų, šis sektorius padeda išspręsti iki 70 proc., o
57
kai kuriais atvejais – net iki 90 proc. su sveikata susijusių problemų [19]. Visuomenės informavimo
priemonėms (angl. mass media) arba tradiciam sveikatos priežiūros sistemos sektoriui – spaudai ir
internetui – tenka 26 proc. bendro respondentų citavimų skaičius. Remdamiesi pirminiais literatūros
šaltiniais manome, kad šie informacijos sklaidos šaltiniai, pranešdami apie papildomas priemones
naudojant sąvokas „gydymas“, „vaistas“, dažniausiai klaidina vartotojus. [19] Tipiniu profesionaliuoju
sveikatos priežiūros sistemos sektoriumi – gydytoju ir vaistininku – pasitiki 14 proc. apklaustųjų. Kadangi
tyrimo metu respondentai negalėjo tiksliai nurodyti kvalifikacinio laipsnio asmenų, teikiančių informaciją
apie vaistinguosius augalus, šie asmenys buvo įvardinti kaip žolininkai (17 proc.) ir priskirti netipiniam
profesionaliajam sektoriui. 10 proc. apklaustųjų, nurodę kitus informavimo šaltinius nenorėjo arba
negalėjo jų tiksliai įvardinti.
Taigi, nors beveik 92 proc. onkologinėmis ligomis sergančių pacientų nurodė vartojantys
augalinės kilmės medžiagas, tik nedidelė jų dalis dėl vaistinių augalų kaip ir dėl kitų papildomų priemonių
vartojimo konsultuojasi su farmacijos specialistu (vaistininku). Ženkliai didesnis pasitikėjimas abejotiną
kompetenciją turinčiais asmenimis (pvz., žolininkais) rodo esant problemą, susijusią su papildomas
priemones vartojančių pacientų sveikatos saugumo klausimu, tokių asmenų jiems teikiamų paslaugų
kokybe. Nors gydytoju respondentai pasitiki daugiau negu vaistininku, remiantis galiojančiais teisės
aktais, gydytojas kaip tradicinės medicinos paslaugas teikiantis sveikatos priežiūros specialistas neprivalo
teikti pacientams informacijos apie teisiškai nereglamentuotus papildomus būdus ar priemones, visų pirma
todėl, kad dėl mokslinio pagrindimo stokos jie negali būti vertinami nei kaip gydymas, nei kaip sveikatos
priežiūra, o antra – gydytojas gali verstis tik ta praktika, kuri numatyta jo profesinę kvalifikaciją
patvirtinančioje licencijoje ir apibrėžiama kaip „gydytojo <....> atliekama sveikatos priežiūra, apimanti
asmens sveikatos būklės tirinimą, ligų profilaktiką, diagnozavimą ir ligonių gydymą“ [Špokienė, 2011, p.
176]. Tai reiškia, kad vaistininko vaidmuo sprendžiant su pacientų savigyda susijusius klausimus galėtų
turėti svarbią reikšmę [55].
3.4.3. Vartojimo ypatybės
Tiriamojo interviu metu papildomas priemones vartojančių respondentų buvo pasiteirauta apie jų
ligos ir minėtų priemonių vartojimo trukmę. Gauti rezultatai parodė, kad tyrime dalyvavę pacientai
individualiu onkologiniu susirgimu serga vidutiniškai 5,8 metų (tiek pat laiko jiems taikomi tradiciniai
gydymo būdai), o papildomų priemonių vartojimo trukmės vidurkis siekia 3,6 metų. Didžioji dalis (56
proc.) respondentų pasirinktas priemones pradėjo vartoti tuo pačiu metu, kai jiems buvo paskirtas
58
tradicinis gydymas, kiek mažesnė dalis (26 proc.) – po to, kai baigė gydytojo – onkologo paskirtą gydymo
kursą, o likusieji respondentai (18 proc.) nurodė, kad papildomas priemones vartoti pradėję dar tada, kai
tiksli diagnozė jiems nebuvo patvirtinta (6 lentelė).
6 lentelė. Kuris sakinys teisingai apibūdina Jūsų pasirinktų priemonių naudojimą ir gydytojo paskirto gydymo taikymą? (citavimų dažnis (N=66), proc.)
Teiginys
Alytus (proc.)
Kaunas (proc.)
Procentai(proc.)
(A) Jūs pradėjote vartoti pasirinktas priemones po to, kai baigėte gydymą pagal gydytojo nurodymus.
26
0
26
(B) Jūs vartojote pasirinktas priemones jau anksčiau, prieš pradedant laikytis gydytojo nurodymų.
3 15 18
(C) Jūs vienu metu vartojote pasirinktas priemones ir gydėtės pagal gydytojo nurodymus.
22 34 56
Iš viso: 51 49 100
Apibendrinant diagnostinį konstruktą galima teigti, jog pasirinktų priemonių derinimas kartu su
sveikatos priežiūros specialisto paskirtu gydymu patvirtina respondentų įvardintą pagrindinę su vartojimu
susijusią priežastį (5 lentelė).
Tyrime dalyvavusių pacientų buvo prašoma nurodyti, ar rezultatai, gauti naudojant papildomas
priemones, pateisina priežastis, dėl kurių buvo pasirinktos (7 lentelė).
7 lentelė. Ar rezultatai, vartojant papildomas priemones, atitinka Jūsų lūkesčius?(citavimų dažnis (N=66), proc.)
Alytus (proc.) Kaunas (proc.) Procentai (proc.)
Taip. 42 46 88 Ne. 3 3 6
Nei taip, nei ne. 3 3 6 Iš viso: 48 52 100
Iš aukščiau pateiktos lentelės matyti, kad 88 proc. respondentų sutinka su teiginiu, jog pasirinktos
savigydos priemonės pateisina jų lūkesčius. Tik nedidelė dalis apklaustųjų (6 proc.) nepritaria šiam
teiginiui arba negali tiksliai atsakyti (6 proc.). Gauti rezultatai leido numanyti, kad didžioji dalis (80 proc.)
onkologinėmis ligomis sergančių pacientų rekomenduos šias priemones ir asmenims, susiduriantiems su ta
pačia problema (8 lentelė).
59
8 lentelė. Ar rekomenduotumėte jas kitiems asmenims, susiduriantiems su ta pačia problema? (citavimų dažnis (N=66), proc.)
Alytus (proc.) Kaunas (proc.) Procentai (proc.)
Taip. 47 33 80 Ne. 3 17 20
Iš viso: 50 50 100
Gauti rezultatai negali būti vertinami vienareikšmiškai pozityviai vien jau dėl to, kad tai, kas
tinka vienam, dar nereiškia, jog tiks ir kitam. Be to, negalima pamiršti, kad tik nedidelė dalis respondentų
prieš pradėdami gydytis patys konsultuojasi su gydytoju arba vaistininku (14 paveikslas), todėl prieš
rekomenduojant būtina įvertinti pirminius šaltinius, iš kurių buvo gauta informacija apie papildomų
priemonių vartojimą. Tikėtina, kad likusieji 20 proc. respondentų atsižvelgia į šiuos pastebėjimus arba
nesiūlo išbandyti kitiems dėl nepateisintų lūkesčių. Dar viena priežastimi gali būti nepageidaujami
poveikiai, pasireiškiantys šių priemonių vartojimo metu arba po jo nutraukimo (9 lentelė).
9 lentelė. Ar pastebėjote kokių nors nepageidaujamų reiškinių, vartodami pasirinktas priemones? (citavimų dažnis (N=66), proc.)
Alytus (proc.) Kaunas (proc.) Procentai (proc.)
Taip. 3 3 6 Ne. 45 49 94
Iš viso: 48 52 66
Nors lentelėje pateikti rezultatai rodo, kad 94 proc. respondentų naudodamiesi netradiciniam
medicinos sektoriui priklausančiais gydymo(si) būdais ir priemonėmis nepajuto nepageidaujamų poveikių,
visgi 6 proc. nurodė, kad jiems teko susidurti su virškinamojo trakto sutrikimais (3 proc.), pykinimu (1
proc.), galvos skausmu bei svaigimu (1 proc.) bei bėrimu (1 proc.). Gautus rezultatus sudėtinga vertinti
vienaip ar kitaip, nes nėra aišku, ar nurodyti nusiskundimai tiesiogiai susiję su papildomų priemonių
vartojimu, ar su ligos eiga. Bet kokiu atveju, ši tikslinė pacientų grupė yra viena iš lengviausiai
pažeidžiamų, todėl jai taikomas gydymas turi būti ne tik veiksmingas, bet ir saugus, o tai užtikrinti gali tik
tinkamos kvalifikacijos specialistai.
Pamąstymui respondentams buvo užduotas klausimas: „Kaip galvojate elgtis toliau tuo atveju,
jeigu Jūsų sveikatos būklė pablogėtų?“. Atsakymų į šį klausimą suvestinė pateikiama 10 lentelėje.
60
10 lentelė. Kaip galvojate elgtis toliau tuo atveju, jeigu Jūsų sveikatos būklė pablogėtų? (citavimų dažnis (N=66), proc.)
Teiginys
Alytus (proc.)
Kaunas (proc.)
Procentai(proc.)
(A)Naudosiu pasirinktas priemones ir laikysiuosi gydytojo nurodymų.
42 20 62
(B) Naudosiu tik pasirinktas priemones. 5 2 7
(C) Laikysiuosi tik gydytojo nurodymų. 3 17 20
Negali nurodyti. 0 11 11
Iš viso: 50 50 100
Iš pateiktos lentelės matyti, kad didžioji dalis (62 proc.) apklaustųjų net ir pablogėjus sveikatos
būklei liktų prie kompleksinio gydymo ir toliau vartotų papildomas priemones greta sveikatos priežiūros
specialisto paskirtų gydymo būdų. Trečdaliu mažiau pacientų laikytųsi tik gydytojo nurodymų (20 proc.).
Nors prieš pradedant tyrimo rezultatų aptarimą buvo akcentuota, jog praktiškai tyrimo metu nebuvo nei
vieno respondento, kuris vartotų papildomas priemones kaip alternatyvą tradiciniam gydymui, teoriškai už
šį teiginį pasisakė 7 proc. apklaustų pacientų. Kadangi likusi dalis respondentų negalėjo atsakyti į pateiktą
klausimą, neatmetame galimybės, kad šie respondentai galėtų papildyti minėtų teiginių citavimų skaičių.
61
4. IŠVADOS
Apibendrinus gautus tyrimo rezultatus galima teigti, kad:
1. Didžioji dalis (73 proc.) tyrime dalyvavusių onkologinėmis ligomis sergančių pacientų greta
gydytojo paskirto gydymo naudoja papildomas priemones.
2. Tyrimo rezultatai rodo, kad pagal papildomų priemonių prigimtį naudojamos augalinės (91,8 proc.) ir
gyvūninės (4,5 proc.) kilmės medžiagos bei grybai (3,7 proc.). Remiantis tuo galima teigti, kad prieš
tyrimą iškelta hipotezė pasitvirtino. Nustatyta, jog iš 5 JAV PAM centro klasifikacijai priklausančių
terapijos rūšių yra naudojamos 4, dažniausiai: intervencinė proto – kūno terapija (malda, 31 proc.),
biologiniu pagrindu paremta terapija (maisto papildai, 18 proc.), alternatyvioji medicinos sistema
(homeopatiniai preparatai, 18 proc.).
3. Remiantis gautais tyrimo rezultatais galima teigti, kad krūties (5 proc.) bei žarnyno (6 proc.) vėžio
atveju dažniausiai naudojamos vaistinių augalų rūšys yra vaistinė medetka (Calendula officinalis L.)
ir paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.), o kraujo (11 proc.) vėžio atveju – paprastoji
kiaulpienė (Taraxacum officinale F. H. Wigg. s. l.) ir tikrasis margainis (Silybum marianum L.).
4. Gauti rezultatai rodo, jog krūties (26 proc.) ir priešinės liaukos (8 proc.) vėžio atveju dažniausiai
naudojama gyvūno rūšis yra pilkoji rupūžė (Bufo bufo).
5. Atlikus tyrimą nustatyta, kad krūties vėžio atveju dažniausiai naudojama grybų rūšis yra juodasis
beržo grybas (Inonotus abliquus Pil.) – 40 proc., o kraujo vėžio atveju – paprastoji musmirė
(Amanita muscaria) – 10 proc.
62
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Atgaivys. Kur musu zmoneles gydosi? Varpas 1890;7:97–99.
2. Bartuškaitė M., Butkevičienė E. Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos priežiūros sistemą ir
alternatyviąją mediciną. Viešoji politika ir administravimas. Kaunas: Kauno technologijos universitetas
2013;12(1):94–107.
3. Basanaviczius J. Medega musu tautiszkai vaistynykystai: Shenandoah; 1898.
4. Čilvinaitė M. Bobų liekarstvos. Gimtasai kraštas 1935;6:316–317.
5. Čilvinaitė M. Bobų liekarstvos. Gimtasai kraštas 1939;22-23:650–654.
6. Daukša R. Senovės aptiekų „vaistai“. Gimtasai kraštas 1939;22-23: 654–655.
7. Dzinzelietas V. Kai kurios žmonių ligos ir kaip jas gydyti arba Daktariška knyga su daugybe receptų ir
naudingų žmogaus sveikatai patarimų. Šiauliai: knygynas Lietuva; 1927. p. 56–57.
8. Gaidamavičius P. Liaudies medicinai rinkti programa. Gimtasai kraštas 1934;2:118–119.
9. Gobis J. Liaudies medicina Klovainių parapijoj. Gimtasai kraštas 1939;21:552–554.
10. Greičius. Kaip seniau žmonės gydėsi. Vakarai 1939;37:4.
11. Gudelytė U. Tradiciškai Lietuvoje augintų dekoratyvinių augalų etnofarmacinis tyrimas. Magistro
baigiamasis darbas: biomedicinos mokslai, farmacija (09B). Kaunas: Kauno medicinos universitetas;
2010.
12. Jankevičienė R. Botanikos vardų žodynas. Vilnius: Botanikos instituto leidykla; 1998.
13. Javtokas Z. Sveikatos stiprinimo konspektas. Vilnius; 2009.
14. Kutorga V. Lietuvių liaudies medicina apie navikinius susirgimus. Sveikatos apsauga 1963;11:44–50.
15. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus; 2007.
16. Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymas. Nr. X – 709.
17. Mačius A. Kaip seniau žmonės gydėsi ir kokius vartojo vaistus. Farmacijos žinios 1939;4(5):28–32.
18. Mekas, T. A. Gyvūninės kilmės medžiagų, naudotų Lietuvių tautinėje vaistininkystėje, įvertinimas.
Daktaro disertacija: biomedicinos mokslai, farmacija (09B). Kaunas: Kauno medicinos universitetas;
2003.
19. Petraitytė D., Stankūnas M. Medicinos pliuralizmas ir integruotos medicinos galimybės Lietuvoje.
Medicinos teorija ir praktika 2007;4:461–466.
20. Petkevičaitė–Bitė G. Medžiaga lietuvių liaudies medicinai. Literatūros istorija. Vilnius; 1968.
21. Petkevičiūtė Ž., Mekas T. A. Etnofarmacinio–botaninio tyrimo perspektyvos Lietuvoje. Medicinos
teorija ir praktika 2011;1:77–82.
63
22. Petkevičiūtė Ž. Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, vartotų Telšių rajono Varnių apylinkėje 2006
metais, tyrimas. Magistro baigiamasis darbas: biomedicinos mokslai, farmacija (09B). Kaunas: Kauno
medicinos universitetas; 2007.
23. Raudonytė A., Lekauskaitė A., Toliušienė J. Alternatyvioji medicina: rūšys, paplitimas ir taikymo
priežastys. Sveikatos mokslai 2006;4:344–349.
24. Ragažinskienė O. Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas; 2005.
25. Redakcija. Vėžio liga ir dantų švarumas. Farmacijos žinios 1925;4:16.
26. Skardžiuvienė V., Telyčėnas A. Onkologijos raida Lietuvoje iki XX a. Vilnius; 1988.
27. Skinderis A. Būdai gydymo ne kurių ligų/iszleido Sveiklinkis del pagelbos savo brolems lietuviams.
Tilžė; 1895. p. 49, 91.
28. Svinkūnas V. Homeopatija, Faunos skyrius. Kaunas; 2007.
29. Tiškus Vl. Mūsų liaudies medicina. Medicina 1931;6:412–418.
30. Trinka Vl. Liaudies medicinos medžiaga. Gimtasai kraštas 1934;2:116–118.
31. Trimakas R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai. XIX amžiaus pabaiga
– XX amžiaus pirmoji pusė. Vilnius; 2008.
32. Trimakas R. Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje.
Liaudies kultūra 2001;3:18–27.
33. Špokienė I. Papildomosios ir alternatyviosios (netradicinės) medicinos paslaugų teisinis reguliavimas:
dabartis ir perspektyvos. Socialinių mokslų studijos: mokslo darbai. Vilnius: Mykolo Romerio
universitetas 2012;4(2):621–644.
34. Špokienė I. Papildomosios ir alternatyviosios medicinos teisinio reguliavimo Lietuvoje probleminiai
aspektai. Sveikatos politika ir valdymas: mokslo darbai. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas
2011;1(3):170–196.
35. Šimkutė I. Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, naudotų Plungės rajone 2009 – 2010 m., etnofarmacinis
tyrimas. Magistro baigiamasis darbas: biomedicinos mokslai, farmacija (09B). Kaunas: Kauno medicinos
universitetas; 2011.
36. Šimkūnaitė E. Sveiko gyvenimo receptai. Vilnius; 2007. p. 14–19.
37. Šimkūnaitė E. Lietuvių liaudies medicinos vaistingieji augalai. Vilnius; 1944.
38. Valstybinė vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003–2010 metų programa. Patvirtinta Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2003 gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1593.
39. Vitkauskas A. Vėžio liga dabar ir žiloje praeityje. Blaivybė ir sveikata 1939;1:10–11.
40. Al–Naggar, Redhwan A., Bobryshev, et al. Complementary/alternative medicine use among cancer
patients in Malaysia. World Journal of Medical Sciences 2013;8(2):8.
64
41. Barbosa W. L .R., et al. Selecting Medicinal Plants for Development of Phytomedicine and Use in
Primary Health Care. In: Rasooli I. Bioactive Compounds in Phytomedicine. China: In tech; 2012. p.5–24.
42. Cancer CAM Clinical Trials. Office of Cancer Complementary and Alternative Medicine. Prieiga per
internetą: http://cam.cancer.gov/clinicaltrials_list.html .
43. Donegan W. L. History of breast cancer. In: Winchester D. J, Winchester D. P. Breast cancer. 2nd ed.
[online]. PMPH-USA; 2006. p.1,5
44. Faguet G. B. The war on cancer: an anatomy of failure, a blueprint for the future [online]. Spreinger;
2008.
45. Fries J. Classification of complementary and alternative medical practices. Can Fam Physician
2008;54:1570–1.
46. Heinrich M., Bremner P. Ethnobotany and ethnopharmacy–their role for anti-cancer drug
development. Current drug targets 2006;7:239–245.
47. Koithan M. Introducing Complementary and Alternative Therapies. J Nurse Pract. 2009;5(1):18–20.
48. Mukherjee S. Visų ligų karalius: vėžio biografija. Vilnius; 2012.
49. McLay J.S., Stewart D., George J., et al. Complementary and alternative medicines used by Scottish
women with breast cancer. What, why and the potential for drug interactions? European Journal Of
Clinical Pharmacology 2012;68(5):811–819.
50. Pickett C., Harwood K. A. Cancer Patient's Guide to Complementary and Alternative Medicine
[Internet]. [cited 2014-02-12]. Available from: http://cancer.duke.edu/PatEd
51. Sarsina di R., Alivia M., Guadagni P. Traditional, complementary and alternative medical systems and
their contribution to personalisation, prediction and prevention in medicine–person–centred medicine. The
EPMA Journal 2012;3:15.
52. Sewitch M. J., Rajput Y. A literature review of complementary and alternative medicine use by
colorectal cancer patients. Complementary Therapies in Clinical Practice 2010;16:52–56.
53. Stickley A., Koyanagi A, Richardson E., et al. Prevalence and factors associated with the use of
alternative (folk) medicine practitioners in 8 countries of the former Soviet Union. BMC Complementary
and Alternative Medicine 2013;13:83.
54. World Health Organization. General guidelines for methodologies on research and evaluation of
traditional medicine. Geneva, 2000.
55. World Health Organization. The role of the pharmacist in self–care and self–medication. Geneva;
1998.
56. World Health Organization. WHO Traditional Medicine Strategy 2002–2005. Geneva; 2002.
57. World Health Organization. WHO Traditional Medicine Strategy 2014-2023. Geneva; 2014.
65
58. World Health Organization. WHO monographs on selected medicinal plants Vol.1. Geneva; 1999.
59. World Health Organization. WHO monographs on selected medicinal plants Vol.2. Geneva; 2002.
60. World Health Organization. WHO monographs on selected medicinal plants Vol.3. Geneva; 2007.
61. World Health Organization. WHO monographs on selected medicinal plants Vol.4. Geneva; 2009.
62. World Health Organization. WHO Guidelines on Developing Consumer Information on Proper Use of
Traditional, Complementary and Alternative Medicine. Geneva; 2004.
66
6. PRIEDAI
1 priedas. Respondentų apklausos anketa
ONKOLOGINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ PATIRTIES APIE PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ, VARTOJAMŲ GRETA GYDYTOJO PASKIRTO GYDYMO, TYRIMAS
ANKETA
Gerbiamas respondente, Esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Farmacijos fakulteto magistrantūros studentė. Atlieku tyrimą, kurio tikslas - išsiaiškinti, ar yra naudojamos papildomos priemonės greta gydytojo paskirto gydymo. Gauti duomenys leis atidžiau pažvelgti į onkologijoje taikomą gydymą ir jo tobulinimo tendencijas. Prašau kuo tiksliau atsakyti į pateiktus klausimus. Ši apklausa anoniminė - Jūsų pateikti duomenys bei atsakymai yra konfidencialūs ir bus naudojami tik mokslo tiriamiesiems tikslams. I DALIS
1. Nurodykite savo amžių: Iki 18 m. 18 – 34 m. 35 – 59 60 – 75 76 ir daugiau
2. Nurodykite savo lytį: Vyras Moteris
3. Jūsų šeimyninė padėtis: Ištekėjusi/vedęs Netekėjusi/nevedęs Išsiskyrusi/ęs Našlys/ė Nenoriu nurodyti 4. Jūsų išsilavinimas: Pradinis Vidurinis Spec.vidurinis Kolegija Aukštasis universitetinis Aukštasis su moksliniu laipsniu Nenoriu nurodyti Kita_________________________(Nurodykite)
5. Jūsų dabartinis užsiėmimas: Valstybinės įmonės tarnautojas/a Samdomas darbininkas/ė Nuosavas
verslas Bedarbis/ė Pensininkas/ė Kita_____________________ (Nurodykite)
II DALIS 6. Kokiu onkologiniu susirgimu sergate?_____________________________________________ (Nurodykite)
7. Nurodykite ligos stadiją: ________________________________________________________(Nurodykite)
8. Ar Jūsų giminaičiai yra turėję onkologinių susirgimų? Taip Ne
8.1 Jeigu taip, nurodykite, koks tai onkologinis susirgimas:________________________________(Nurodykite)
9. Kiek laiko sergate? ____________________________________________________________(Nurodykite) 10. Kiek laiko tęsiasi Jūsų gydymas?_________________________________________________(Nurodykite) 11. Kokie gydymo metodai Jums buvo taikyti? Hormoninė terapija Chemoterapija Chirurginis metodas Spindulinė terapija Kitas____________________________________________________(Nurodykite)
67
III DALIS (pagalbinės priemonės suprantamos kaip liaudies medicinos priemonės: augalinės, gyvūninės, min mineralinės kilmės, grybai ir kitokios)
12. Ar naudojate papildomas priemones, greta gydytojo paskirto gydymo? Vartoju Vartojau anksčiau, tačiau dabar nebevartoju Nesu girdėjęs/usi apie papildomas priemones vėžio gydymui. Nevartoju, nes________________________________________________________________________(Nurodykite)
12.1.Nurodykite, kokias papildomas priemones vartojate (sudėtis, pagaminimas, po kiek ir kaip vartoti)_______________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________ 13. Jeigu naudojate, kas Jums rekomendavo šias priemones? Gydytojas Vaistininkas Artimieji,draugai Kaimynai Spauda Internetas Žolininkas/ė Kita_________________________________(Nurodykite)
14. Jeigu naudojate, nurodykite, kaip dažnai naudojate: Kasdien Kartą per savaitę Kartą per mėnesį Labai retai Kita______________________________________________________________(Nurodykite)
15. Kuris sakinys teisingai apibūdina Jūsų pasirinktų priemonių naudojimą ir gydytojo paskirto gydymo
taikymą?
(A) Jūs pradėjote vartoti pasirinktas priemones po to, kai baigėte gydymą pagal gydytojo nurodymus. (B) Jūs vartojote pasirinktas priemones jau anksčiau, prieš pradedant laikytis gydytojo nurodymų. (C) Jūs vienu metu vartojote pasirinktas priemones ir gydėtės pagal gydytojo nurodymus.
16. Kaip galvojate elgtis toliau tuo atveju, jeigu Jūsų sveikatos būklė pablogėtų?
(A) Naudosiu pasirinktas priemones ir laikysiuosi gydytojo nurodymų. (B) Naudosiu tik pasirinktas priemones. (C) Laikysiuosi tik gydytojo nurodymų.
17. Kodėl nusprendėte naudoti papildomas priemones? (galite nurodyti kelias priežastis)
(A) Manote, kad medicininis gydymas yra mažiau veiksmingas/neveiksmingas. (B) Manote, kad medicininis gydymas yra kenksmingas. (C) Manote, kad Jūsų pasirinktos priemonės yra saugesnės ir patikimesnės. (D) Dėl savų įsitikinimų Jūs norite kontroliuoti savo gydymą pats.
(E) Manote, kad tai papildo medicininį gydymą (F) Jūs esate linkęs išbandyti viską, kas tik įmanoma.
(G) Kita:___________________________________________________________________(Nurodykite)
18. Ar pastebėjote kokių nors nepageidaujamų reiškinių, vartodami pasirinktas priemones? Taip_____________________________________________________________________(Nurodykite)
Ne
19. Ar rezultatai, vartojant papildomas priemones, atitinka Jūsų lūkesčius? Taip Ne
20. Ar rekomenduotumėte jas kitiems asmenims, susiduriantiems su ta pačia problema? Taip Ne
NUOŠIRDŽIAI JUMS DĖKOJU UŽ JŪSŲ MAN SKIRTĄ LAIKĄ
68
2 priedas. Pritarimas dėl tyrimo atlikimo
69
3 priedas. Tyrimo atlikimą patvirtinantis prašymas (1/2)
70
4 priedas. Tyrimo atlikimą patvirtinantis prašymas (2/2)
71
5 priedas. 4 lentelė
4 lentelė. Onkologinėmis ligomis sergančių pacientų vartojamų vaistinių augalų šeimų (N=52 )ir joms priklausančių rūšių (N=123) santykis
4 lentelės tęsinys kutame puslapyje
Rūšių skaičius Citavimų skaičius (vnt.) Eil. Nr.
Šeimos pavadinimas (rūšių skaičius, N=116) Alytus Kaunas Alytus Kaunas
A 1. Acoraceae (1) - 1 - 2 2. Annonaceae (1) - 1 - 1 3. Alliaceae (2) 2 1 4 2 4. Aloaceae (4) 2 2 2 3 5. Apiaceae (10) 6 6 11 9 6. Apocynaceae (1) - 1 - 1 7. Asteraceae (17) 12 13 24 36
B 8. Betulaceae (1) 1 1 1 3 9. Bignoniaceae (1) 1 1 2 1 10. Boraginaceae(1) - 1 - 2 11. Brassicaceae (9) 6 5 12 7 12. Burseraceae (1) 1 - 1 -
C 13. Cannabaceae (2) 1 2 1 5 14. Caesalpiniaceae (1) 1 - 1 - 15. Chenopodiaceae (1) 1 1 3 5 16. Commelinaceae (1) 1 1 1 1 17. Crassulaceae(1) - 1 - 1 18. Cucurbitaceae(2) 1 2 1 5 19. Cupressaceae(1) 1 - 1 -
E 20. Elaeagnaceae (1) 1 - 3 - 21. Ericaceae (5) 2 4 4 7
F 22. Fabaceae (5) 4 2 7 6 23. Fagaceae (1) - 1 - 1
G 24. Geraniaceae (1) - 1 - 1 25. Grosulariaceae (1) 1 1 2 1 26. H 27. Hippocastanaceae (1) 1 1 1 1 28. Hypericaceae (1) 1 1 3 5
72
4 lentelės tęsinys
Rūšių skaičius Citavimų skaičius (vnt.) Eil. Nr. Šeimos pavadinimas (rūšių skaičius, N=116)
Alytus Kaunas Alytus Kaunas J
29. Juglandaceae(1) 1 1 1 1 L
30. Lamiaceae (6) 3 4 4 5 31. Linaceae (1) 1 1 3 2 32. Lycopodiaceae (1) - 1 - 1
M 33. Malvaceae (1) - 1 - 1 34. Menyanthaceae (1) 1 1 1 1
O 35. Onagraceae (1) 1 - 1 -
P 36. Papaveraceae (1) 1 1 8 7 37. Paeoniaceae (1) - 1 - 1 38. Pinaceae (2) 1 2 1 4 39. Plantaginaceae (1) 1 1 2 2 40. Poaceae(2) 1 1 1 1 41. Polygonaceae (4) 2 3 2 4 42. Polytrichaceae (1) - 1 - 1
R 43. Rosaceae (13) 11 6 17 9 44. Rubiaceae(1) - 1 - 1
S 45. Sambucaceae (1) - 1 - 2 46. Salicaceae (1) - 1 - 2 47. Scrophulariaceae (2) 1 1 1 1 48. Solanaceae (2) 2 1 3 1
U 49. Urticaceae (2) 1 1 1 5
V 50. Violaceae (1) 1 1 1 1 51. Viscaceae (1) 1 - 1 -
Z 52. Zingiberaceae (1) 1 - 1 -
Viso: 78 83 134 159
![MITYBOS YPATUMAI ASMENŲ, SERGANČIŲ ŠIRDIES IR … · pagrindinė mirties priežastis ± širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) [6, 7]. Visoje Europoje mirtingumas nuo širdies](https://img.dokumen.tips/doc/110x75/6054afcf9f395478b740d874/mitybos-ypatumai-asmen-serganoei-irdies-ir-pagrindin-mirties-prieastis.jpg)
