Nr. 21 (1053) 2018 m. gegu¥¾¤â€”s 26 - bir¥¾elio 1 d. su kad Lietuvoje film¥³ sukuriama vis daugiau, vis

  • View
    0

  • Download
    0

Embed Size (px)

Text of Nr. 21 (1053) 2018 m. gegu¥¾¤â€”s 26 - bir¥¾elio 1 d....

  • suNr. 21 (1053) 2018 m. gegužės 26 - birželio 1 d.

  • 2 0 1 8 g e g u ž ė s 2 6 d . laisvalaikis4 Iš arčiau

    Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ

    - Žinome, kad šiandien lie- tuviškas kinas pasaulyje ne- bėra toks „Terra Incognita“ („Neatpažinta žemė“ - liet.), koks buvo prieš dešimtmetį. Kaip šiemet Kanuose jis buvo sutiktas, kokius įspūdžius pa- liko kitų šalių kino industrijos atstovams?

    - Šiais metais nė vienas lietu- vių filmas nedalyvavo pagrindinė- se Kanų kino festivalio programo- se, todėl išskirtinio sutikimo ne- reikia tikėtis. Vis dėlto Lietuvos kino centro stende visada buvo svečių, besidominčių lietuvių fil- mais, festivaliais ir atskirais pro- jektais. Lietuvių kino profesiona- lai vis dažniau dalyvauja bendros gamybos projektuose, yra kvie- čiami į tarptautinius festivalius, taip pat sugeba puikiai bendradar- biauti ir teikti paslaugas garsiau- sioms kino kompanijoms, filmuo- jančioms Lietuvoje. Sukuriama vis daugiau kino filmų, o tai reiš- kia, kad kiekybė gali išugdyti ko- kybę. Štai pernai pakankamai di- delio susidomėjimo sulaukė Šarū- no Barto filmas „Šerkšnas“, pri- statytas programoje „Dvi režisie- rių savaitės“, o drauge su pagrin- dinėje konkursinėje programoje dalyvavusios Sergejaus Loznicos „Nuolankiosios“ kūrybine grupe raudonuoju kilimu žingsniavo pro- diuserė Uljana Kim ir institucinių projekto rėmėjų Lietuvos kino centro bei LRT atstovai. Šiais me- tais tarp kitų Europos šalių jaunų- jų kino prodiuserių Lietuvai ats- tovavo Eglės Vertelytės filmo „Stebuklas“ prodiuseris Lukas Trimonis. Taigi jūs teisi - lietuvių kinas pasaulyje jau seniai nėra „Terra Incognita“.

    - Kuo lietuviškas kinas iš- siskyrė bendrame kontekste?

    - Kiekvienas meno kūrinys turi ir gali išsiskirti tik tada, jeigu kūrėjas kalba apie tai, kas jam svarbu, ką jis išgyveno, suprato ir nori papasakoti žmonėms. Pasau- lyje filmų sukuriama labai daug. Nepaskęsti tokioje galybėje pade- da tik tikrumo jausmas, kuris vis dažniau nyksta. Jį užgožia komu- nikacijos bruzdesys, reklamos triukšmas ir kiti neišvengiami ki- no palydovai. Išsaugoti tą tikrumą ir perteikti jį kitiems - kiekvieno kūrėjo siekiamybė. Sėkmė - įno- ringa ir nebūtinai lanko visus.

    - Kanai šiemet neatsiliko nuo #MeToo judėjimo, moterų lygybės kino industrijoje. Kaip jūs vertinate moterų režisie- rių vaidmenį kine, apdovano- jimuose? Kodėl jų yra mažiau?

    Ką daryti, kad moterų šioje srityje būtų daugiau?

    - Taip, moterų vaidmuo kino industrijoje turbūt aktualiausia šių dienų tema. Ji garsiai skambėjo ir šių metų Kanuose. Pagrindinės konkursinės programos žiuri va- dovavo išskirtinio talento aktorė Keitė Blanšet (Cate Blanchett), tačiau likimo ironija visada ras er- dvės pasireikšti. Pažvelkime į šių metų Kanų laureatus - tarp jų še- ši vyrai ir trys moterys. Teko gir- dėti, kad buvo suskaičiuota, kiek vyrų ir moterų yra laimėję tarp- tautiniuose kino festivaliuose per visą kino istoriją. Vyrų skaičius artėjo prie dviejų tūkstančių, o moterų nesiekė nė šimto. Nema- nau, kad skaičiai lemia meninę kokybę, bet jie pakankamai iškal- bingi, kad priverstų kalbėti apie moterų padėtį kine ne tik #MeToo judėjimo kontekste.

    - Lietuviškuose kino apdo- vanojimuose „Sidabrinė ger- vė“ moterų režisierių yra pa- kankamai daug. Ar Lietuvoje ši prob lema vis dėlto egzistuo- ja ar ne?

    - Galima sakyti, kad ilgai bu- vęs vyrų kinu, pastaruoju dešimt- mečiu lietuvių kinas akivaizdžiai praturtėjo moterų balsais. Daug metų režisieriaus Vytauto Žala- kevičiaus scenarijaus pavadini- mas „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“ tiksliai apibūdino situa- ciją lietuvių kine. Dabar ji iš es- mės pasikeitė. Tai natūraliai atsi- spindi ir „Sidabrinėse gervėse“, kurios apibendrina kiekvienų me- tų lietuvių kino derlių.

    - #MeToo judėjimo atgar- siai pasireiškė ir Lietuvoje. Vis dėlto, tarkime, režisierius Ša- rūnas Bartas nominuotas „Sidab rinei gervei". Apdovano- jimai nusprendė atsiriboti nuo šių, pavadinkime, skandalų?

    - Būtų labai sunku vertinti šiuo- laikinį lietuvių kiną, kuriame nebū- tų Šarūno Barto. Lietuvių kinas la- bai nuskurstų, jeigu iš jo eliminuo- tume šį režisierių. Apdovanojimams

    svarbus filmų meninis statusas ir kūrėjo tarptautinis pripažinimas. Vis dėlto palaikau drąsą kalbėti apie mo- terų situaciją kino industrijoje ir bū- tinybę ją keisti. #MeToo judėjimas privertė permąstyti normalumo standartus ir piktnaudžiavimo vy- riška galia klausimą. Situacija atski- ruose meno laukuose atspindi vi- suotinį susitaikymą su ydingomis visuomeninio elgesio normomis. Atėjo laikas jas keisti.

    - Be moterų trūkumo kine, kokios dar kino industrijos prob lemos buvo paliestos Ka- nuose? Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria kino kūrėjai?

    - Kanuose garsiai nuskambė- jo socialinio teisingumo, asmens laisvės ribų, žmonijos ateities perspektyvų temos. Jos ryškėjo daugumoje pagrindinės konkur- sinės ir paralelinių programų fil- muose. Kova už žmogišką orumą nuolatinio nestabilumo persmelk- toje kasdienybėje tapo egzisten- cine kova už būvį. Tenka pripa- žinti, kad kinas reflektuoja niūro- ką globalaus pasaulio realybę, peržengdamas geografines sie- nas. Išlikimo žmogumi drama ak- tuali Lenkijoje ir Kinijoje, Rusi- joje ir Švedijoje, Japonijoje ir Li- bane, Prancūzijoje ir JAV - visur, kur gyvena žmogus.

    - Daugelis, kalbėdami apie lietuvišką kiną, pabrėžia, kad problematiškiausia vieta yra scenarijus. Kurias lietuviško kino vietas jūs įvardytumėte kaip stipriausias, o kurias - kaip silpniausias?

    - Lietuvių kinas visais laikais garsėjo vizualiąja kultūra, puikiais operatorių darbais, stipria aktori- ne mokykla, talentingais kompo- zitoriais, dar nuo juostos laikų profesionaliais montažo režisie- riais ir šiandien vis labiau pripa- žįstamais garso specialistais. Vis dėlto silpnas scenarijus visada buvo ir liko pagrindine lietuvių kino problema. Galbūt todėl taip gyvai nuskambėjo Andriaus Bla- ževičiaus filmo „Šventasis“ dia-

    logai, parašyti režisieriaus ir se- serų Marijos bei Teklės Kavtara- dzių. Norėtųsi tikėtis, kad naujo- ji lietuvių kino karta įveiks sce- narijaus iššūkį.

    - Anksčiau lietuviškas ki- nas išsiskyrė savo filosofiniu, poetiniu braižu. Koks jis yra šiandien? Ar tas braižas dar išliko? Ar jis suteikia pridėti- nės vertės mūsų filmams?

    - Filosofinio vaidybinio kino meistrais galėtume vadinti Vytau- tą Žalakevičių ir Almantą Grike- vičių, poetinio vaidybinio kino vė- liavnešiais - Arūną Žebriūną ir Algirdą Araminą. Marijonas Gied- rys ir Raimondas Vabalas daž- niausiai puoselėjo realistinio kino kryptį. Šarūnas Bartas šiandien tarptautinėje erdvėje vertinamas kaip modernaus kino filosofas. Didieji lietuvių dokumentikos meistrai Robertas Verba ir Hen- rikas Šablevičius padėjo pamatus lietuvių poetinio dokumentinio kino tradicijai, kurią pratęsė jau kitos kartos kūrėjai - Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Julija ir Rimantas Gruodžiai, Audrius Sto- nys, Arūnas Matelis. Taigi tradi- cijos turėjo savo pradininkus ir

    tęsėjus. Pastarąjį dešimtmetį ryš- kėja ir nauja tendencija - tai lie- tuvių vaidybiniame kine retas žanrinis ir pramoginis kinas. Visa tai liudija nacionalinio kino pro- ceso gyvumą, o vis dažnesni bend ros gamybos projektai įjun- gia Lietuvą į bendrą Europos kino kontekstą.

    - Jau netrukus įvyks „Si- dabrinės gervės“ apdovanoji- mai. Ką pasakytumėte skep- tikams, kurie įsitikinę, kad Lietuvoje nepakankamai daug filmų, kad būtų galima orga- nizuoti apdovanojimus. Kokią, jūsų manymu, reikšmę šie ap- dovanojimai turi mūsų kino kultūrai?

    - Skeptikams galėčiau atsa- kyti tik viena - kiekvienam žmo- gui, skeptikams, beje taip pat, svarbu, kad jo darbas būtų įver- tintas. Vertinkime tai, ką turime šiandien, nelaukdami geidžiamos darbų gausos. Juolab kad apdova- nojimų pradžioje metinis filmų derlius buvo labai skurdus. Šiais metais į apdovanojimus preten- duoja devyni vaidybiniai pilnamet- ražiai, dešimt dokumentinių, de- vyni trumpametražiai ir trylika studentų kurtų darbų. Taigi, der- lius nėra gausiausias, bet jau lei- džia rinktis. Neužmirškime, kad Lietuva nėra kinematografinė im- perija ir, vargu, ar kada nors tokia taps. Apdovanojimų misija buvo ir liks įvertinti kiekvienų metų derlių ir pagerbti lietuvių kinui nusipelniusius žmones.

    G.Arlickaitė: Lietuva nėra kinematografinė imperija Lietuvos kino akademijos tarybos steigėja, kinotyrininkė dr. Gražina arLickaitė neabejotinai Lietuvoje yra tas žmogus, kuris apie kiną žino bene viską. neseniai iš kanų kino festivalio grįžusi moteris džiaugiasi, kad Lietuvoje filmų sukuriama vis daugiau, vis dažniau mūsų kino profesionalai dalyvauja bendros gamy- bos projektuose, yra ne tik kviečiami į tarptautinius festivalius, bet ir pelno juose svarius įvertinimus. ar tai reiškia, kad Lietuvos kinas atgimsta? kur dar reikėtų pasistiebti ir kokį požiūrį į kiną skatinti - apie tai išsamiame „Laisvalaikio“ interviu.

    KieKvienAs meno Kūrinys turi ir GAli išsisKirti tiK tAdA, jeiGu KūrėjAs KAlbA Apie tAi, KAs jAm svArbu, Ką jis išGyveno, suprAto ir nori pApAsAKoti žmonėms

    situAcijA AtsKiruose meno lAuKuose Atspindi visuotinį susitAiKymą su ydinGomis visuomeninio elGesio normomis. Atėjo lAiKAs jAs Keis