Mieli skaitytojai,

beveik kiekvienas mūsų turime sukaupę gerų darbų kraitį. Juk dažnai, išgirdę pagalbos ženklą ar tik pajutę, skubame, rūpinamės kitais, stengiamės dėl kitų. Atjauta, solidarumas – vieni brangiausių socialinių žmogaus bruožų, nors kiekvienas juos suvokia, juos realizuoja, jiems potraukį jaučia labai individuliai.

Galbūt neatlygintinai dirbti visuomenei naudingą darbą mus skatina pilietiškumas, orumas, noras realizuoti save, o gal žingeidumas, vienatvė, gailestis? Savanorystės sąvokai, poreikiui ar pašaukimui apibūdinti reikėtų pasitelkti milijonų žmonių patirtį, kurią apibendrina mokslo žmonės.

Norint būti laimingu, reikia būti ir reikalingu, toli gražu ne tik šeimoje, bet ir artimiausioje bendruomenėje, tautoje, valstybėje. Savanorystė yra duoklė, kai nesitikima materialinio atpildo. Bet nuoširdumas ir gerumas visada sugrįžta su kaupu – žmonių dėkingumu, patirtimi, naujais draugais ir įdomesniu gyvenimu.

Savanorystės tradicijos Lietuvoje dar auginamos, įvairiai vertinamos ir dažnai tapatinamos su veikla visuomeninėse organizacijose. Tačiau tai tik dalies teisinga nuomonė. Nereikia pamirši, kad savanorystė - tai ne priklausymas (narystė) organizacijai, o nešama neatlygintina nauda visuomenei: pavieniams asmenims ar grupėms.

Europos Komisija 2011-uosius metus yra paskelbusi Europos savanoriškos veiklos metais. Tai galimybė atkreipti visuomenės dėmesį į savanorystės svarbą, pasidalinti šios veiklos patirtimi bei sudominti kitus savanorystės idėja .

Savanorystė neturi laiko ir apimties rėmų. Ji gali būti trumpalaikė arba ilgalaikė. Savanoriai dirba socialinėje, švietimo, kultūros, aplinkos apsaugos, sporto ir sveikatos priežiūros srityse.

Savanoriauti galima Lietuvoje ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, kurioje yra savanorius priimančios organizacijos. Pavyzdžiui, Anglijoje veikia per 300, Danijoje per 50, Italijoje – beveik 80 savanoriškų paslaugų centrų. Norintys savanoriauti svetur gali dalyvauti Europos savanorių tarnybos projektuose.

Lietuvoje nė viena organizacija nėra įteisinta kaip koordinatorė, tačiau būsimiems savanoriams gali padėti 7 organizacijos, kurios yra Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Šiame leidinyje jūs rasite įvairių savanoriškos veiklos pavyzdžių ir istorijų, kurie galbūt paskatins jus gyventi prasmingiau ir įdomiau.

Visagino Europos informacijos centro - Europe Direct vadovė

Indrė Gruodienė

LEONIDAS DONSKIS: „Savanorystė – tai šansas tapti

išmintingam.“Europos Parlamento narys, filosofas, visuomenės veikėjas

Savanorystės patirtisUžaugęs Brežnevo epochoje, buvau tipiškas sovietmečio vaikas. Atrodė, kad visi geri ir išmintingi dalykai yra organizuoti valstybės. Pirmą kartą su savanoryste tiesiogiai susidūriau lankydamasis Izraelyje, kur man papasakojo, kad daugybė tokių dalykų kaip našlaičių globa ar darbas su neįgaliaisiais retai susiję su valstybinėmis programomis. Vėliau supratau , kad daugybė humanitarinių projektų, daugybė su pagalba žmonijai susijusios veiklos būtų neįmanoma, jei neegzistuotų savanorystė.

Savanoris LietuvojeSavanorystė gali būti nuoširdžiai nesuprantama vyresnių ar mano kartos žmonių. Žmonės neturėjo tokios patirties ir dėl to nesupranta – jie puikiai prisimena laikus, kai už iniciatyvą buvo baudžiama. Jie gyveno laikais, kai be nurodymo organizuoti veiklą būdavo neįmanoma ir netgi pavojinga. Visais aktyvistais Tarybų Sąjungoje buvo manipuliuojama, jie iš tikrųjų neturėjo jokių autentiškų iniciatyvų.

Vėliau padėtis pradėjo keistis, ir man regis, kad dabartinėje Lietuvoje kelią skinasi labiau europietiškas, modernus požiūris. Neabejoju, kad jis jauniems žmonėms yra artimas ir suprantamas. Teko susidurti su studentais, kurie dalyvavo savanoriškose programose Armėnijoje ir Azerbaidžane. Mano laikais tai turbūt būtų nuskambėję kaip nesusipratimas, nes žmonės tada natūraliai svajojo apie gyvenimą Vakaruose, apie galimybes. Bet retai kas susimąstė , kad reikia ne tik imti, bet ir atiduoti dalį savo jėgų ir energijos tiems , kuriems reikalingas dėmesys bei pagalba.

Noriu tikėti, kad nesame už kitas Europos šalis blogesni. Manau , kad jauni žmonės turi to gražaus idealizmo ir supratimo, kad egzistuoja teisingumas. Jei turi išsilavinimą, esi jaunas, kupinas jėgų, jeigu savo gyvenimą dar kuri, tai sunku būti laimingam, jei nors dalelės savęs nesi atidavęs kitiems. Ir dabar, kai su jaunais žmonėmis susitinku per savo paskaitas, matau tą psichologinį lūžį, kad vis daugiau jaunų žmonių įsitraukia į savanorystę savo aplinkoje ir įvairiose šalyse.

Ką duoda savanorystėSavanorystė duoda supratimą, kad egzistuoja pamatiniai ir labai paprasti gyvenimo dalykai – dėkingas žvilgsnis, dėkingo žmogaus akys, ir tai yra tikra dovana. Iš tikrųjų sugebėjimas dalytis duona, vandeniu ,dėmesiu , sugebėjimas parodyti, kad žmogus, kuriam reikia pagalbos, yra svarbus, sugebėjimas būti naudingam vaikui, kuris serga, arba pagyvenusiam žmogui - tai esminiai gyvenimo dalykas, tai gyvos pamokos, ir man atrodo, kad būtent tai pripildo žmogaus gyvenimą. Jautrumas, pagalba kitam žmogui yra labai svarbūs – kaip meilė, kaip pripažinimas, kaip dėkingumas, kaip motinos ir tėvo buvimas. Tai esminiai gyvenimo dalykai, juos patyręs žmogus subręsta. Tai pamokos, kurios padeda žiūrėti į gyvenimą labai išmintingai ir brandžiai. Manau, kad savanorystė – tai šansas tapti išmintingam.

ELENA ČEKIENĖ:

„Visuomet žavi ir domina visaginiečių savanoriškas darbas”

Visagino savivaldybės Mero pavaduotoja

Jei žmonių paklaustume, kas yra savanorystė, turbūt, daugelis pasakytų, jog tai yra nesavanaudiška veikla, dalies savo laiko, energijos, žinių ir asmeninės patirties atidavimas visuomenei, negaunant už tai jokio piniginio atlygio.

Visaginas gali didžiuotis savanoriais. Jie dirba tiek socialinėje, tiek kultūrinėje ar teisėtvarkos srityje. Mane visuomet žavi ir domina visaginiečių savanoriškas darbas, o taip pat ir priežastys dėl kurių žmonės renkasi būtent tokį kelią.

Prisiminkime Visagino socialinių paslaugų centro veiklos pradžią. Senjorai, vos tik įkūrę „Pensininkų klubą“, vedini savo prezidentės Galinos Sitnik, ėmė savanoriškai rūpintis pagyvenusių, ligotų žmonių geresnėmis gyvenimo sąlygomis. Organizuodavo įvairius kultūrinius renginius, nepamiršdavo pasveikinti juos švenčių progomis. Šio klubo nariai visuomet pasirengę atiduoti dalį savęs vardan visų gerovės.

Kita kategorija žmonių - tai mūsų jaunimas. Daugelį metų buvau tarptautinio muzikos festivalio „Visagino country“ prezidentė, todėl drąsiai galiu pasakyti, kad organizuoti solidų renginį be savanorių pagalbos tikrai neįmanoma. Nebent organizatorius turi labai daug pinigų ir už kiekvieną darbą gali sumokėti.

Pamenu, kai 1993 metais festivalis tapo populiarus ir žinomas, supratome: be savanorių pagalbos neišsiversime. Tuo metu, tik prieš porą metų Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, savanoriška veikla Lietuvoje dar neturėjo savo tradicijų. Netgi atvirkščiai, kai sovietmečiu nuolat viską darėme „Tėvynės labui“, norėjosi už bet kokį darbą gauti atlygį. Prisipažinsiu, tuomet buvau nustebusi, kai į kvietimą padėti ruošti festivalį atsiliepė pakankamai žmonių. Tiesa, jiems iš karto buvo pažadėtas nemokamas įėjimas į festivalį.

Prieš 10 -11 metų atėję savanoriauti, tuo metu būdami paaugliai: Aleksandr Šip, Viktor Garšanov, dabar festivalyje savanoriauja drauge su savo žmonomis. Tikiu, kad po gero dešimtmečio ir jų vaikai paseks tėvų pėdomis ir įsijungs į savanorystės judėjimą.

Igoris Lašas, Konstantinas Vartanovas, Nerijus Vitkauskas, Marija Avramenko, sesutės Ana, Jevgenija ir Oksana Tkačenko, Denis Klibyš, Jekaterina Jagovkina, Konstantin Dvornikov, Boleslovas Putrius, Simas Butavičius, Denis Bogdanov, Konstantin Bordun ir dar daug kitų savanorių, kurių gal per tiek metų jau ir pavardžių nebeprisimenu buvo festivalio pagalbininkai. Jiems norėčiau pasakyti AČIŪ už savanorišką darbą.

Tegul Visagine stiprėja savanoriškos veiklos tradicijos. Raskime laiko geriems darbams visur ir visada.

ASTA SIELIŪNIENĖ:„Savanoriškas darbas suteikia tą neįkainojamą jausmą, kad esu

reikalingas.“(iš savanorio dienoraščio)

TAU Visagino filialo direktorė

Viena iš pirmųjų Visagine organizacijų, viešai prakalbusi apie savanorystę, buvo Trečiojo amžiaus universiteto Visagino filialas (toliau – TAU), įsteigtas 2000 metais. Ir tai nenuostabu, nes šios organizacijos fakultetų veikla išskirtinai remiasi dėstytojų – savanorių darbu.

Patirties ir žinių turintys senjorai tokioje veikloje randa ne tik bendraminčių, bet dalindamiesi savo žiniomis jaučiasi aktyvūs ir reikalingi aplinkiniams. Šių žmonių nekankina vienatvės jausmas, aktyviai veikdami jie tampa sveikesni ir stipresni. O kas galėtų įvertinti savanoriškos veiklos sukuriamą pridėtinę vertę bendruomenėje? Kol kas Lietuvoje ir netgi Europoje tokia metodika nesukurta, tačiau savanoriškos veiklos nauda visuomenei ir konkretiems asmenims neabejotina.

TAU vadovai ir partneriai 2004 metų pavasarį dalyvavo Pasaulio banko, Jungtinių Tautų vystymo programos, Baltijos-Amerikos partnerystės programos ir GEF mažųjų grantų programos organizuotoje Lietuvos novatoriškų plėtros projektų mugėje (Lithuania Development Marketplace).

TAU buvo tarp laimingųjų: pristatėme projekto „Savanoriškos veiklos mechanizmo plėtra Visagino bendruomenėje“ idėją. Dvi dienas visaginiečių komanda (Jolita Zabulytė, Aleksandra Grigienė, Eleonora Ogijenko ir šio straipsnio autorė) darbavosi „Reval Hotel Lietuva“ vykusioje mugėje ir buvo pastebėta. Pažymėtina, kad konkuruojančių mugėje dalyvių buvo labai daug.

Pasaulio Banko finansuotu projektu buvo siekiama sudaryti realias sąlygas savanoriškos veiklos mechanizmo plėtrai Visagino bendruomenėje, skatinti bendruomenės telkimąsi identifikuojant vietos problemas socialiai sudėtingu miestui laikotarpiu ir sukurti naujas galimybes spręsti jas savo jėgomis.

Vykdant projektą buvo parengtos savanorių koordinatorių grupės pagal apklausos metu identifikuotas tris bendruomenei reikalingiausias veiklos sritis: „Big Brothers Big Sisters“ ir „Geros kaimynystės“ programų Visagine bei NVO viešųjų renginių organizavimo padėjėjų-savanorių veiklos koordinavimas.

Greta mokymų veikė interneto „Visagino savanorių birža“ svetainė – savanoriško darbo veiklos Visagine koordinavimo mechanizmas. Šio projekto dėka Visagine susiformavo nauja tradicija: kasmet gruodžio mėnesį Tarptautinės savanorių dienos proga organizuojami Visagino metų savanorių rinkimai ir iškilmingo renginio metu specialiai sukurtais ženklais apdovanojami nominantai. Šiais, 2011 metais apdovanojimai vyks jau aštuntą kartą.

ELEONORA OGIJENKO:

„Bendromis pastangomis – bendri darbai“

Visagino bendruomenės fondo direktorė

Aštuoni Visagino bendruomenės fondo gyvavimo metai miestui davė apčiuopiamos naudos. Realizuoti įvairūs projektai, skirta finansinė parama, organizuotos socialinių projektų Mugės, viešieji labdaros renginiai: „Maisto bankas“, „Ledų diena“, vaikų kiemo mini - futbolo plėtra, vaikų su negalia paramos programos ir kt. „Už kadro“, galbūt, lieka didžiulis parengiamasis darbas ir pastangos, kuris būtų neįmanomas be savanorių pagalbos.

Miestas gali pasigirti savanoriais ir jų darbais. Visi randa savitą būdą būti naudingu miestui, jo aplinkai. Vieni visaginiečiai prisijungia prie bendruomenės fondo veiklos tam, kad prisidėtų prie jiems artimos idėjos įgyvendinimo, kiti – tam, kad pajustų džiaugsmą padėti kitiems. Visi turi savo motyvų, tačiau visus jungia bendras tikslas. Verta paminėti, kad Visagino savanoriai yra įvairaus amžiaus (nuo 10 iki 80 metų), įvairių tautybių, skirtingų tikėjimų ir politinių pažiūrų, ir jie visi su fondu bendradarbiauja neatlygintinai.

Savanorystė nėra laiko švaistymas ir kiekvienas padarytas darbas duoda savų rezultatų. Norisi pateikti pavyzdžių, kurie geriausiai iliustruotų savanorystės svarbą ir jėgą.

Vienas iš puikių pavydžių – Visagine esanti mini - futbolo aikštelė su dirbtine žole. Ji įkurta 2006 metais ir iki šiol už aikštelės tvarką ir nuolatinę švarą yra atsakingi savanoriai. Jie renka šiukšles, remontuoja ir dažo tvoras, valo sniegą. Dauguma savanorių yra 10 - 18 metų vaikai ir jaunimas.

Kitas, ne ką mažiau svarbus įvykis - 2007 m. visaginiečiams pristatytas labdaros spektaklis. Jis pastatytas pagal H. K. Anderseno pasaką „Ką senelis padarys – viskas bus gerai“. Scenoje pasakos personažus įkūnijo papildomo ugdymo mokyklų ir institucijų vadovai, Visagino įstaigų generaliniai ir komerciniai direktoriai, miesto tarybos nariai ir kt. Savanoriais buvo ne tik aktoriai, bet ir scenarijaus autorius, spektaklio režisierius, scenografas – visi dirbo nemokamai ne vieną vakarą. Už spektaklio metu surinktas lėšas (1174 Lt) Visagino ligoninės vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnyba galėjo įsigyti trūkstamą įrangą ir specializuotus vaikiškus baldus.

Visagino bendruomenės fondo tradicija - labdaros koncertai. Juose koncertuoja Visagino Č.Sasnausko muzikos mokyklos, Visagino vaikų kūrybos namų mokiniai ir mokytojai. Pavyzdžiui, 2008 metais viename iš tokių koncertų dalyvavo Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Talentingi visaginiečiai, dalyvaudami tokiuose renginiuose ir rodydami savo talentą, yra nuostabūs savanoriai. Jie dalinasi savo gebėjimais su visais miesto gyventojais. Tokių renginių dėka drąsiau kalbama apie įvairias socialines problemas, į bendruomenę aktyviau integruojami neįgalieji.

Akcija „Maisto bankas“ ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje turi ilgametę istoriją, ji pelnytai gavo antrą pavadinimą „Gerumo barometras“. Ši idėja Visagine sužibo prieš keletą metų, o jau 2010 m., savanorių, dalyvavusių organizuojamame produktų surinkime, skaičius išaugo iki 80 - ies. Per dvi akcijos dienas buvo surinkta produktų už 15 tūkst. Litų. Jie paskirstyti daugiavaikėms ir neįgaliųjų šeimoms, vienišiems pagyvenusiems žmonėms. Vidutiniškai vienos dvidienės akcijos metu ženklią paramą produktais gauna apie 200 šeimų!

Vykdant šią akciją produktų rinkinius savanoriškai surenka ir išvežioja įvairių organizacijų, įstaigų nariai. Miesto gyventojai, dalindamiesi savo gerais ketinimais, padeda daugeliui žmonių, kuriems ši pagalba itin svarbi. Padedant rėmėjams ir partneriams, bendruomenės fondas organizuoja labdaros pietus nepasiturintiems visaginiečiams. Buvo planuota, kad tokios akcijos bus vykdomos kartą per mėnesį, nors akivaizdu, kad būtina rasti galimybių organizuoti jas bent kartą per dvi savaites, o galbūt ir kiekvieną sekmadienį.

Visagine vis dar aktyviai siekiama plėsti savanorių tinklą. Nuo 2003 m. Fondas kartu su Trečiojo amžiaus universiteto Visagino filialu kasmet organizuoja renginį – „Metų savanoris“. Nominantus siūlo patys miesto gyventojai, o apdovanojami jie padėkos raštais ir garbės ženklais tradiciniame Kalėdiniame labdaros pokylyje. „Metų savanoriais“ jau tapo: Jūratė Mieželytė, Lina Gurina, Galina Charbedija, Marija Bobrovskaja, Jelena Narezkina, Česlava Pimpienė, Marija Korkut, Marija Levičeva, Ilja Čurakov, Marija Ščerbakova, Jelena Gavrilova, Svetlana Michailova, Tatjana Ježova, Jurij Zverev, Modestas Baltakis, Aleksej Atomas, Jolita Zabulytė, Ana Koroliova, Roman Gajvoronskij, Natalja Šilova, Asta Karosienė, Andrej Safronov, Ryšard Binkevič, Donatas Kotovas, Igoris Lašas, Artūras Macickas, Gabrielė Sieliūnaitė ir Ingrida Šuminaitė. Mes esame dėkingi visiems savanoriams už visus jų darbus, nes tik taip tvirtėja bendruomenė ir gimsta gražiausi reginiai ir renginiai.

DALIA SARGŪNIENĖ: „Dar viena idėja liko

neįgyvendinta – prie bibliotekos įrengti savanorystės suolelį.“

Visagino viešosios bibliotekos direktorė

Sakoma, kad vienas maloniausių būdų tapti geresniu ir laimingesniu, susirasti draugų, praplėsti akiratį, padėti kitiems yra savanorystė. Visagino viešojoje bibliotekoje vykdomas projektas „Bibliotekos pažangai“ šiemet inicijavo savanorystės akciją.

Šios akcijos metu biblioteka prisijungė prie balandžio mėnesį Lietuvoje startavusio „Europos savanorystės maratono 2011“ ir skatino aktyvius skaitytojus savanoriauti bibliotekoje: padėti bibliotekininkams kasdienėje veikloje – nuo renginių organizavimo iki pagalbos mokant gyventojus kompiuterinio raštingumo.

Daugiausia savanorių biblioteka sulaukė vasarą. Užėjusiems į biblioteką pasiimti ar grąžinti knygų lankytojams padėjo maloni pagalbininkė – savanorė Viktorija Vaškevič, Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro moksleivė, nuo pat vaikystės esanti viešosios bibliotekos skaitytoja. Ji geranoriškai konsultavo lankytojus interneto skaitykloje, organizavo garsinius skaitymus mažiesiems vaikų literatūros skyriuje, padėjo prieš įvairius renginius tvarkyti ir puošti patalpas.

Visagino viešosios bibliotekos filiale darbavosi dvi jaunos savanorės – Žiburio pagrindinės mokyklos septintokės Augustė Lučkaitė ir Gabija Borisovaitė. Jos kvietė mieste atostogaujančius vaikus dalyvauti „Jaunųjų knygos bičiulių“ klubo užsiėmimuose: kartu su jais gamino knygų skirtukus, žaidė žaidimus, piešė, vaidino.

Aktyviausia ( taip pat vyriausia amžiumi) bibliotekos savanorė – Nijolė Kliučinskienė iš Vilniaus, kur 30 metų dirbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre, į Visaginą atvyko prieš ketverius metus. Dar iki savanorystės akcijos ji nė dienos nepraleido neužsukdama į biblioteką. Bibliotekininkės ją pakvietė padėti organizuojant bibliotekos renginius suaugusiems.

Ji noriai įsitraukė į veiklą, maloniai sutiko pasidalinti savo kūrybiniais gebėjimais, idėjomis. Nijolė tapo nepakeičiama renginių vedėja ir dalyvė, parengė dvi savas fotografijos parodas, skirtas miesto šventei, dalyvavo kuriant filmuką „Bendruomenės pasakojimai“. Visų jos nuopelnų neįmanoma išvardinti.

Visagino viešojoje bibliotekoje kartas nuo karto įsitraukdavo ir daugiau savanorių, kurie padėjo tvarkyti makulatūrą, pristatydavo į namus knygas senjorams, neįgaliems žmonėms, kabino plakatus mieste apie bibliotekoje vyksiančius renginius.

Dar viena idėja liko neįgyvendinta – prie bibliotekos įrengti savanorystės suolelį. Tikimės padedant bendruomenės nariams tai padaryti kitais metais ir viliamės, kad savanorių ir bibliotekos bendradarbiavimas išaugs į ilgalaikę partnerystę.

MARIJA KORKUT:„Savanoriai padeda socialiai

remtiniems žmonėms, žmonėms su negalia ir kitiems nelaimės ištiktiems

asmenims.“Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Visagino m. komiteto

sekretorė

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) savanoriai visoje Lietuvoje susibūrę į draugijos vietines grupes. Visų narių skaičius siekia iki 3600. Aktyvių savanorių branduolį sudaro virš 1600 jaunų žmonių nuo 13 iki 29 metų. LRK Visagino skyriuje yra 160 narių, iš jų: 50 vyresnių ir daugiau nei 50 jaunų savanorių.

Mes teikiame nemokamus pirmosios pagalbos 8 valandų trukmės mokymus moksleiviams bei organizuojame mokyklines ir tarpmokyklines pirmosios pagalbos teikimo varžybas ir viktorinas.

LRK Visagino skyriaus savanoriai padeda socialiai remtiniems žmonėms, žmonėms su negalia ir kitiems nelaimės ištiktiems asmenims. Renkame gyventojų atiduotus drabužius, avalynę, patalynę ir juos nemokamai išdaliname minėtoms gyventojų grupėms.

Socialiai remtiniems asmenims suteikiame realią paramą: rengiame įvairias akcijas, kultūrines programas, padedame jiems integruotis į visuomenę. Vykdome Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims programą.

LRK Visagino skyriaus ekstremalių situacijų pasiruošimo ir gelbėjimo būrys dalyvauja įvairiuose gelbėjimo darbuose, apmoko kolegas Baltarusijoje.

Mūsų savanoriai nuolat tobulina savo žinias. 2011 m spalio mėn. Didžiojoje Britanijoje šalia senovinio Jork miesto įvyko kasmetinis Psichologinės ir socialinės paramos Europos tinklo forumas, skirtas Ekstremalių situacijų planavimui. Forumo tikslas – suteikti Europos Raudonojo Kryžiaus/Raudonojo Kristalo nacionalinėms draugijoms, teikiančioms psichologinę ir socialinę paramą pasikeisti idėjomis, gera praktika ir taktika. Forume dalyvavo LRKD Visagino skyriaus savanorė Marija Mitina.

Organizaciją viešiname įvairiomis akcijomis. Minint Pasaulinę Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio dieną, Visagino Raudonojo Kryžiaus savanorių grupė organizavo dviračių žygį aplink mūsų miestą, tuo pagerbdami Raudonojo Kryžiaus steigėjo Anri Diunano 183 - ąji gimtadienį. Akcijos metu iš praeivių ir vairuotojų sulaukėme supratimo bei malonios reakcijos.

Lietuvos Raudonasis Kryžius yra asociacija vienijanti savanorius visoje šalyje, veikianti pagal tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo principus. LRK draugijoje taip pat yra jaunimo grupė, kuri vykdo socialinę, švietėjišką, prevencinę ir kitą veiklą, skirtą išsaugoti žmogaus gyvybę ir orumą.

ALEKSEJ URAZOV:“Mes dažnai su savanoriais diskutuojame apie

Visagino ateitį.”Visagino vaikų kūrybos namų “Savanorių klubo” veiklos

organizatorius

Visagino Vaikų kūrybos namuose (VVKN) susibūręs aktyvus, iniciatyvus jaunimas vis dar ieško tikslaus ir tinkamo pavadinimo savo veiklai. Dešimties metų laikotarpyje jis keitėsi: vadinosi „Kita karta“, vėliau - „Lyderių mokykla“.

Dabar bando prigyti naujas pavadinimas - „Savanorių klubas“, kuriam vadovauja energingi, projektinėje veikloje pasikaustę Jelena Maliavko ir Aleksej Urazov.

Pasak Aleksejaus, klube aktyviai lankosi 10 savanorių, kurių amžius vyrauja nuo 13 iki 27.

„Mūsų klubo savanoriška veikla pasireiškia visuose VVKN organizuojamuose renginiuose, kuriuose mes esame reikalingi. Tradicinės mieste vykstančios akcijos: „Darom“, „Maisto bankas“ ir kitos taip pat sulaukia mūsų pagalbos. Padedame visiems, kas mūsų paprašo.

Sulaukiame įvairių nuomonių iš suaugusiųjų. Kai kurie mano, kad savanoris – tai agresyvus altruistas. O juk tai paprasčiausiai aktyvus jaunas žmogus, kuris neriasi iš kailio, ieškodamas kaip save realizuoti. Aktyvumas – jo raktinis žodis. Žinoma, dažniausiai sulaukiame dėkingumo.

Juk savanoris bus motyvuotas, kai bus vertinamas. Atsidėkodami jaunimui už gerus darbus organizuojame žygius, vakarėlius. Kai vyksta tarptautinės stovyklos, mūsų savanoriai būna pirmose gretose. Tie, kurie nedalyvauja savanorystėje, minėtų galimybių neturi. Tokie dalykai gerai motyvuoja.

Mes dažnai su savanoriais diskutuojame apie Visagino ateitį. Kuriame planus ir norime, kad turintys sprendimų teisę suaugę tam pritartų. Artimiausi „Savanorių klubo planai“ – išjudinti ir įtraukti į veiklą kuo daugiau jaunimo. Tolimi – tobulėti patiems ir, naudojant neformalaus ugdymo metodus, jaunimui siūlyti galimybę įdomiai ir turiningai gyventi“ – savo mintis dėstė VVKN „Savanorių klubo“ veiklos organizatorius Aleksej Urazov.

VIKTORIJA VAŠKEVIČ:

„Prieš pasirenkant specialybę noriu išbandyti įvairias veiklos sritis. Savanorystė

– nemokama galimybė pažinti profesijas.”Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro

moksleivė,„ Europos savanorystės maratono“ 2011 m. nugalėtoja

Paskelbus „Europos savanorystės maratono pradžią“, Viktorija buvo viena pirmųjų, kuri susidomėjo konkursu. Jos žingeidumas, paslaugumas, darbštumas pasireiškė jau vasarą Visagino Europos informacijos centrui organizuojant ekologinę stovyklą “Kaimynų vanduo”. Ji pati pasisiūlė padėti virtuvėje ir tapo tarsi viskuo besirūpinančia savanore – koordinatore.

Vėliau energinga mergina ėmėsi žygių pati ieškoti, kas ją priims savanoriauti. Dirbo ji savanore Nacionalinės dailės galerijos Edukacijos centro Visagine organizuotoje kūrybinėje edukacinė stovykloje „Muziejų kuriame mes!“ Čia padėjo senjorams kurti muziejų, lydėjo ir prižiūrėjo juos ekskursijų metu, padėjo organizuoti maitinimą. Tuo pačiu Viktorija įgijo kolekcionavimo patirties ir žinių apie kvapų reikšmę.Labiausiai Viktorija nustebino Visagino ligoninės administraciją, kai pasiprašė dirbti neatlygintinai. Dėka personalo geranoriškumo ir supratingumo, Viktorija gavo baltą chalatą ir savanoriavo ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Čia ji plovė langus, keitė patalynę, maitino senukus ir su jais bendraudavo. „Man labai patiko klausytis jų istorijų. Kokios jos įdomios, kokia patirtis! Pajutau, kad man lengviau su jais bendrauti, negu su savo bendraamžiais. Jaučiausi jiems reikalinga. O kai vienai močiutei nukirpau nagus, ji man pasakė, kad per aštuoniasdešimt metų jai niekas taip švelniai nekirpo“, - savo patirtį pasakojo Viktorija. Pasak Viktorijos, skyriaus personalas nenorėjo, kad juos paliktų, prašė, kad sugrįžtų kitą vasarą.

Savanorystės kelias 17 – metę merginą vedė į Visagino viešąją biblioteką. Čia ji senjorams padėjo dirbti kompiuteriais, bendravo su vaikais, tvarkė knygas bei talkino bibliotekos darbuotojams ruošti renginius.

Viktorija susipažino ir su Visagine globojamais keturkojais: valė jiems gardus, dalino maistą. „Man taip gaila buvo tų augintinių, norėjosi visas kates parsinešti namo, bet namai pilni žmonių“, - apgailestavo mergina.

Pasak Viktorijos, ji darbo nebijo, ypač kai jis sutampa su hobiu. Jai įdomu buvo gaminti puokštes Visagino Jono Krikštytojo Gimimo cerkvei ir puošti Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčią.

Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro moksleivė tikina, kad savanorystė jai tapo azartu. „Taip įpratau, kad kai atsiranda laisvo laiko, puolu kažką daryti. Jaučiuose kaip suaugęs žmogus“, - vertino save Viktorija.

„Mano draugams keista, ko aš taip plėšausi. Bet aš noriu gyvenime išbandyti įvairias sritis. Juk manęs į darbą niekas nepriimtų, o savanorystė – nemokama galimybė pažinti profesijas“, - kalbėjo Viktorija, savo gyvenimą žadanti sieti su istorija, archeologija ar medicina.

Taigi Viktorijos 2011 metų savanoriškos veiklos kraitis nemažas. O atsižvelgiant į Europos savanorystės maratono nuostatus, ji tapo nugalėtoja.

APIE EUROPOS SAVANORYSTĖS MARATONĄEuropos savanorystės maratonas – tai 2011 metais 10 - ies Lietuvos Europos informacijos centrų organizuotas konkursas, kurio tikslas - suburti ne tik patyrusius savanorius, bet įtraukti į šią veiklą ir naujus, dar joje nedalyvavusius šalies gyventojus.Organizavome savanorystės maratoną ir Visagine. Visi norintys dalyvauti konkurse gavo Europos savanorio pasus, kuriuose, savanorius priimančios organizacijos, žymėjo vykdomą savanorišką veiklą.

DEIMANTĖ ŽIGYTĖ:

,, Pirmoji savanoriška mūsų narių veikla buvo

prisijungimas prie akcijos ,,DAROM 11”.

Visagino socialdemokratinio jaunimoorganizacijos narė,

VU ekologijos studijų studentė

Po skambiu Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pavadinimu susibūrė pakankamai jauna, bet jau spėjusi nemažai nuveikti jaunų žmonių nevyriausybinė organizacija Visagino socialdemokratinis jaunimas. 2011 m. sausio mėnesį įsikūrusi organizacija vienija 40 narių, kurių amžius nuo 14 iki 29 metų.

Pirmoji savanoriška mūsų narių veikla - prisijungimas prie akcijos ,,DAROM’11”. Kiekvieno sąmoningo piliečio, o ypač jauno žmogaus pareiga yra gerbti ir prižiūrėti aplinką, kurioje jis gyvena bei skatinti prisijungti draugus ir pažįstamus. Būtent tai jaunieji socialdemokratai ir paDARĖ.

Vasaros pradžioje buvo organizuota Europos krepšinio čempionato palaikymo ir viešinimo akcija ,,Krepšinio širdis”. Jos metu buvo pristatytas „Europos savanorystės maratonas“ ir pasveikintas mūsų narys Vaidas Tumėnas, kuris buvo atrinktas savanoriauti Europos krepšinio čempionate.

Mūsų organizacijos savanoriai visada laukiami Visagine vykstančiuose renginiuose. Jie savanorišku darbu prisidėjo organizuojant jaunimo roko grupių festivalį – konkursą „Rock-Atomic 2011“, akustinio roko festivalį „EuroPrimus2011“, gatvės ruožo ekstremalaus sporto varžybas, tradicinį tarptautinį kantri muzikos festivalį “Visagino Country”, “Country Viltys” bei Visagino miesto gimtadienio šventę.

Visagino socialdemokratinis jaunimas rudenį pradėjo gražia akcija ,,Varom į mokyklą”. Šios akcijos metu buvo surinkta daugiau nei 100 kg mokyklinių kanceliarinių prekių, kurios buvo išdalintos šešioms Visagino mokykloms ir pasiekė labiausiai jų stokojančius vaikus.

Lapkričio mėnesį mūsų jaunimas organizavo akciją ,,Gerumo pietūs“, kurios metu patys virė ir dalino žmonėms košę. O prieš Šv. Kalėdas žadame organizuoti Gerumo dienas. Jų metu Visagino žmonės galės aukoti maisto produktus, kurie vėliau bus išdalinti nepasiturintiems žmonėms.

FLORENCE GUIRAL:

„Aš įsimylėjau jūsų kultūrą, tradicijas ir noriu likti

Lietuvoje“Savanorė iš Prancūzijos

Savanoriai Edouard Bal ir Florence Guiral iš Prancūzijos Aukštaitijos nacionalinio parko (ANP) direkcijoje, Palūšėje dirbo nuo 2011 m. gegužės iki gruodžio 1 d. Jie talkino direkcijos darbuotojams atlikdami įvairiausius darbus - nuo paprasčiausių teritorijos tvarkymo iki informacinės medžiagos apie parką lankytojams iš užsienio parengimo.Prancūzijoje gyvenantys ir nepažinodami vienas kito, Florence ir Edouard turėjo bendrą aistrą gamtai ir kelionėms. Jie abu kreipėsi į Europos savanorių tarnybą (EST) ir gavo teigiamą atsakymą iš priimančios organizacijos - Aukštaitijos nacionalinio parko Lietuvoje. Pasak Florencijos, nuo 2011 m. gegužės 6 d. prasidėjo jos gyvenime didelis nuotykis.

„Kai aš gavau teigiamą atsakymą iš Lietuvos, aš nežinojau, kaip džiaugtis. Puoliau žiūrėti į žemėlapį, kur ta Lietuva, kurios nelabai kas žino. Dirbti nacionaliniame parke buvo mano vaikystės svajonė“, - emocingai pasakojo iš Corrèze regiono kilusi savanorė Florence.

Savanorystės pradžioje 22 metų mergina jautė tiek anglų, tiek lietuvių kalbos barjerą. Tačiau jai buvo suteikta galimybė mokytis mūsų kalbos. Ir, patikėkite, pragyvenusi 7 metus Ignalinos rajone, ji puikiai susikalba lietuviškai. „Jeigu gyveni kitoje šalyje, tu privalai išmokti jos kalbą, o aš turėjau nuostabią mokytoją Astrą Daugėlienę. Aš įsimylėjau jūsų kultūrą, tradicijas ir noriu likti Lietuvoje“, - pasakojo savanorė.

Mergina Prancūzijoje baigė žemės ūkio studijas. Pirmoji darbo patirtis - ančių ūkyje. Vėliau ji studijavo grybų rūšis, o sumaniusi iš tėvynės vykti į Madagaskarą, penkis mėnesius ten dirbo alaus darykloje. 29 metų Edouard gimė ir užaugo Chambery regione, šalia gražiųjų Alpių. Po septynerių metų istorijos ir žurnalistikos studijų nusprendė, kad žinių turi pakankamai. 2007 m. jis paliko savo šalį dėl dviejų metų kelionės po Naująją Zelandiją. Jis ieškojo naujos patirties ir pateko į ekologinės sodininkystės bendruomenę. 2010 m. grįžęs į tėvynę, vyras šešis mėnesius keliavo po Prancūziją, taip vėl atrasdamas gimtinės grožį. Edouard yra savanoriavęs trijose skirtingose misijose Prancūzijos Pietuose.ANP direkcijoje savanoriu dirbantis Edouard neseniai pakvietė visus į netradicinį renginį - kūrybines dirbtuves, kur kiekvienas, savo rankomis, galėjo pasigaminti įdomių daiktų iš atliekų, daržovių ir žolių. Organizatorius šiuo renginiu siekė atkreipti visuomenės dėmesį į mus supančią aplinką: protingą gamtos išteklių naudojimą, antrinį atliekų panaudojimą.

Norintys galėjo išmokti virti mėtų sirupą, iš raudongūžio kopūsto - išgauti natūralius dažus, perdirbti popierių ir iš jo gaminti puikius atvirukus. Didelio susidomėjimo sulaukė žongliravimo kamuoliukų gaminimas (ryžiai ir balionai), dėžučių, naudojant origami meną, lankstymas, piniginių, vėjo malūnėlių gamyba (popieriaus atliekos). Išalkę galėjo pasivaišinti prancūzišku sūriu ir blynais su dilgėlėmis. Bendromis jėgomis buvo gaminami netradiciniai statiniai: lesykla – restoranas paukščiams bei komposto tualetas.

Į pagalbą organizuojant renginį, Edouard pasikvietė draugus - šiuo metu Lietuvoje dirbančius savanorius iš Ukrainos, Italijos, Rumunijos, Vokietijos, Makedonijos.

LIUDMILA KONONOVA: „Juk už gailestingumą neturi būti

atlyginta.“Visagino gyvūnų globos draugijos savanorė

Visagino gyvūnų globos draugija rūpinasi benamiais, šeimininkų į gatvę išmestais ar kitaip nuskriaustais naminiais gyvūnais. Pasak draugijos pirmininkės Inos Jarockajos, be savanorių, besirūpinančių keturkojais, jie neišsiverstų.

Savanorė Liudmila Kononova jautriai pergyvena dėl beglobių, valkataujančių kačių ir kitų gyvūnų likimo. Ji pati augina tris kates, dvi iš jų - paimtos iš gatvės. 56 metų Liudmilą visada stebino žmonių abejingumas beglobių gyvūnų atžvilgiu, todėl ji savanoriauja nuo pat draugijos įkūrimo - 2006 m. Dirbusi Ignalinos atominės elektrinės chemijos laboratorijoje, dabar moteris gyvena iš socialinės pašalpos. Liudmila tris kartus į savaitę, po 4 val. ateina į draugiją: maitina gyvūnus, valo jų gardus. Ji prisimena, kai trūkdavo beglobiams maisto, iš savo asmeninių resursų virdavo ėdalą ir nešdavo čia.

Iš moters sklinda pesimizmas. „Kai kūrėme organizaciją, galvojome Visagine gyvena šviesūs, sąmoningi žmonės. O dabar sulaukiame ir priekaištų, kad rūpinamės ne žmonėmis, o gyvūnais. Bet gi žmogumi gali kitas žmogus ar valstybė pasirūpinti, o kas jais pasirūpins“, - kalbėjo Liudmila.

Pasak moters, draugija sulaukia besisiūlančių dirbti už atlygį. „Juk už gailestingumą neturi būti atlyginta. Gailiuosi ir rūpinuosi jais, nes jie nekalti, kad juos išmetė, ir mums svarbu į kokias rankas jie paklius. Aiškinam žmonėms, kad neišmestų, o atneštų į globos namus, gal jie čia ras naujus šeimininkus“, - sako moteris.

Jos kolegė 52 metų bedarbė Svetlana Rykova sako, kad gyvenime jai nieko netrūksta. „Turiu vyrą, mašiną, sodą. Mano kiekviena minutė yra suplanuota. Vieną dieną Ina manęs paprašė padėti draugijoje, o va jau ta pagalba tęsiasi keturi metai. Atneša ar randame prie draugijos pastato įvairių gyvūnų: kačių, šunų, triušių, žiurkėnų, žiurkių. Palieka net su narveliais. Vieną kartą globojome net 32 gyvūnus. Manau Visagine gyvūnų atsisakymo problema egzistuoja todėl, kad čia vien daugiabučiai namai ir nėra sąlygų juos auginti. Kol maži džiaugiasi, o paskui...“, - savo savanorystės istoriją pasakojo Svetlana. Pasak moters, ji čia savanoriaus kol pajėgs.

Beglobiais gyvūnais besirūpinančios moterys visus darbus dirba drauge: šeria augintinius, juos prausia, naikina blusas, valo akis. Kai vyksta benamių kačių sterilizacija, kurią kasmet paremia Visagino savivaldybė, moterys padeda veterinarijos gydytojai. Pasak moterų, šiandien gyvūnų globą reglamentuoja įstatymai. „Bet įstatymais neišugdysi gailestingumo, apie kurį reikia šnekėti mokyklose per etikos ar tikybos pamokas“, - savo nuomonę išreiškė savanorės.

ALEKSANDRAS ALECHNOVIČIUS:

„ Sudėtingiausia yra patenkinti bei atitikti savanorių lūkesčius“

Jaunimo Futbolo Asociacijos „YFA“ vadovas

Jaunimo Futbolo Asociacija „YFA“ – tai nepelno siekianti organizacija, savo veiklą skaičiuojanti nuo 2006 m. Organizaciją įkūrė aktyvus jaunimas, kuris, pasitelkdamas savanorius, įgyvendina įvairius futbolo projektus. Mūsų savanoriai - tai moksleiviai, abiturientai, studentai ir entuziastai.

„YFA“ šaknys ir jos dabartinio vadovo Aleksandro Alechnovičiaus savanonoriškos veiklos pradžia buvo 2006 m. organizuojant žiemos salės futbolo turnyrą “Lukiškių Cup” Vilniaus Lukiškių vidurinėje mokykloje.„Mūsų organizacijos turtas - savanoriai. Kiekvienas savanoris reikalauja individualaus priėjimo. Todėl mes siekiame pritraukti ir išlaikyti savanorius siūlydami jiems tvirtą komandą, galimybę tobulėti, įgyti reikiamų žinių bei pritaikyti esamas. Mūsų savanorystės formulė labai paprasta: entuziazmas + noras bei pastangos = potencialas. Sudėtingiausia yra patenkinti bei atitikti savanorių lūkesčius.

Savanorių paieška vyksta per mūsų interneto svetainę, esamus savanorius bei kitas regiono futbolo organizacijas. Tačiau, vieną savaitę prieš renginį, visi atvyksta į Visaginą. Pavyzdžiui, šias metais savanoriai atvažiavo specialiai iš Rusijos, Anglijos, Lietuvos (Visagino, Utenos, Vilniaus). Kadangi mūsų savanoriai turi skirtingą patirtį, yra įvairaus amžiaus, iš skirtingų šalių, todėl yra labai sunku juos motyvuoti. Todėl kaip įmanoma atidžiau bei objektyviau įvertiname atlikto darbo kokybę. Šiandien galime teigti, kad mes pajėgūs valdyti paklausos/pasiūlos grandinę, siekiant organizuoti aukštos kokybės futbolo renginius“ - apie organizacijoje dirbančius savanorius pasakoja buvęs visaginietis, dabar gyvenantis Anglijoje 25 – erių Aleksandras Alechnovičius.„Visaginas Cup“ – tai nuo 2009 m. kasmet Visagine vykstantis masinis Vasaros Futbolo Festivalis, kuriame dalyvauja mėgėjiškos komandos iš skirtingų Lietuvos miestų. Tai yra vienintelis futbolo festivalis organizuojamas jaunimui iš trijų šalių bei didžiausia futbolo šventė Utenos regione.

Nuo 2011 m. YFA suteikė galimybę visiems norintiems, o ypač studentams savanoriauti organizacijoje, įgyti įdomios patirties: išbandyti savo jėgas bei pritaikyti teorines žinias. Taip pat šias metais buvo išleista futbolo renginių organizavimo metodologija, kurią kiekvienas gali rasti „žinių‘“ bazėje YFA interneto svetainėje. Kadangi daugiau nei 80 proc. visų organizacinių užduočių savanoriai atlieka virtualioje erdvėje, YFA naudoja šiuolaikinės kompiuterinės kartos technologijas – Vtiger, CRM ( Customer Relationships Management), GoogleApps ir Amazon EC2.

JOGILĖ BULAVAITĖ:

„Antverpene vykęs projektas atskleidė, kad galimybių savanoriauti yra nepaprastai daug.“

Aarhuso universiteto (Danija) Tartautinės vadybos specialybės studentė

Ar įmanoma įsimylėti Belgiją per savaitę, per penkias dienas susirasti daugiau nei tris dešimtis naujų draugų ir per vieną vakarą pažinti dešimtį naujų kultūrų? Vienareikšmiškai – taip. Kaip? Penki lietuviai, priklausiantys organizacijai „Ateitis“, dalyvavę Fimcap narės jaunimo organizacijos „Chiro“ rengtame projekte Eurocourse „Do You VolunDARE?“, vykusiame Antverpene, Europos jaunimo sostinėje 2011, tai padarė šiuo keliu. Gavę informacijos apie organizuojamą projektą neliko abejingi, buvo atrinkti atstovauti Lietuvą, nuvyko į Belgiją, pateko į vasarą, sutiko kelias dešimtis jaunų aktyvių savanoriaujančių žmonių ir... Kelio atgal nebėra. Ši šalis užsikariavo vietą jų širdyse. Kaip ir projekto dalyvių iš Slovakijos, Rumunijos, Maltos, Katalonijos, Danijos, Vokietijos, Italijos, Nyderlandų ir Indijos, širdelėse.

Visi EuroCourse dalyviai susirinko Antverpene. Čia penkias dienas tęsėsi tarptautinis projektas apie savanorišką darbą. Dalyvavo jame įvairių Europos ir net Indijos organizacijų, priklausančių tarptautinei krikščioniško jaunimo judėjimus vienijančiai federacijai Fimcap, lyderiaujantys nariai. Simuliacinių žaidimų, įvairaus pobūdžio diskusijų ir specializuotų komandinių užduočių pagalba buvo bandoma išsiaiškinti kodėl mes savanoriaujame? Ką ši veikla mums suteikia? Kas yra savanoris ir kaip jis jaučiasi šių dienų pasaulyje? Taip pat buvo lankomos organizacijos įsikūrusios Antverpene, kuriuose dirba gausybė savanorių. Viena iš jų – StampMedia. Tai naujienų agentūra, kurioje savanoriškai dirba keli šimtai jaunuolių. Padedami profesionalų (jie vieninteliai už darbą gauna atlyginimą) jauni žmonės rengia reportažus, rašo straipsnius, pranešimus spaudai apie įvykius, festivalius, renginius ne tik Belgijoje, bet ir visoje Europoje. Apie tai, kas įdomu jiems ir jų bendraamžiams. Agentūros tikslas leisti jaunam žmogui priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Padėti įgyti patirties ir realizuoti save.

Europos sąjungoje visą savanorišką veiklą koordinuoja Europos Savanoriavimo centras (European Voluntary Service). Kiekviena ES šalis turi jo padalinį, kuris yra atsakingas už visą vykdomą veiklą ir gali padėti atrasti sritį ar projektą, vykdomą kitoje šalyje ar net kitame žemyne, kurioje norima savanoriauti. Savanoriškas darbas gali būti vykdomas ir neoficialiai, kiekvienas juk esame padėję vyresniems žmonėms ar rinkę šiukšles ežero pakrantėse. Tai irgi vienas iš būdų savanoriauti.

Dalyvavę EuroCourse sužinojome ir dar vieną galimybę realizuoti save ir savo idėjas. Tai galimybė nuo kelių mėnesių iki vienerių metų gyventi Danijoje, tarptautinėje aplinkoje, ugdyti ne tik anglų kalbos, bet ir bendravimo, kūrybinio darbo, bendradarbiavimo, projektų valdymo ir visus kitus šiais laikais taip vertinamus įgūdžius dalyvaujant programoje EuroClass. Tai ne mokykla ir ne universitetas, tai programa skirta aktyviam jaunam žmogui norinčiam veikti tarptautinėje aplinkoje. (Platesnė informacija http://www.silkeborghojskole.dk/langekurser_linjefag_euroclass.php)

Kartu su rimtąja dalimi dalyvavę Eurocourse gavome neįkainojamos patirties bendraudami su labai skirtingais, tačiau vieną tikslą turinčiais įvairių tautų atstovais. Lyderiais, kurie aukoja savo laiką kurdami kitokią savo organizaciją, kitokią Europą, kitokį pasaulį. Tolerantiškesnį, atviresnį, darbštesnį, aktyvesnį.