NACIONALINĖS DARNAUS VYSTYMOSI

STRATEGIJOS

ĮGYVENDINIMO 2008–2010 M.

ATASKAITA

Aplinkos ministerijos užsakymu ataskaitą parengė

Vytauto Didžiojo universitetas, vadovas prof. Romualdas Juknys

2012 m. balandis

2

TYRINYS

Įvadas ....................................................................................................................................................... 3

1. Aplinkos kokybė ir indėlis į klimato kaitą ............................................................................................ 8

1.1. Oras ir klimato kaita ..................................................................................................................... 8

1.2. Vandens kokybė ......................................................................................................................... 12

1.3. Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė ............................................................................................ 16

1.4. Atliekų tvarkymas ....................................................................................................................... 20

2. Ekonomikos vystymasis ..................................................................................................................... 24

2.1. Transportas ................................................................................................................................. 28

2.2. Pramonė ..................................................................................................................................... 32

2.3. Energetika ................................................................................................................................... 36

2.4. Žemės ūkis .................................................................................................................................. 41

2.5. Būstas ......................................................................................................................................... 45

2.6. Turizmas ..................................................................................................................................... 49

3. Socialinis vystymasis .......................................................................................................................... 53

3.1. Užimtumas .................................................................................................................................. 53

3.2. Skurdas ir socialinė atskirtis ....................................................................................................... 57

3.3. Visuomenės sveikata .................................................................................................................. 61

3.4. Švietimas ir mokslas ................................................................................................................... 65

3.5. Kultūros savitumo išsaugojimas ................................................................................................. 69

3.6. Tausojantis vartojimas................................................................................................................ 73

4. Teritorijų (regioninis) vystymasis ...................................................................................................... 78

5. Vystomasis bendradarbiavimas ......................................................................................................... 83

6. Pagrindiniai pasiekimai ir problemos ................................................................................................ 86

7. Lietuva tarptautiniame kontekste – pasiekimai darnaus vystymosi srityje nuo Johanesburgo iki Rio

de Žaneiro + 20 ...................................................................................................................................... 97

Priedas. Darnaus vystymosi rodiklių pokyčiai ir siektinos reikšmės .................................................... 104

3

Įvadas

Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo ataskaita daugiausia skirta

2008-2010 metų, tai yra kriziniam periodui, tačiau siekiant nuodugniau įvertinti per šį

laikotarpį įvykusius aplinkos, ekonominius ir socialinius pokyčius buvo analizuojamos

darnaus vystymosi rodiklių kitimo tendencijos per visą pastarąjį (2000-2010 m.) dešimtmetį.

Kadangi Lietuvos darnaus vystymosi strategija buvo rengiama kaip eurointegracijos

strategija, vertinant Lietuvos darnaus vystymosi pasiekimus ir problemas daugiausia

atsižvelgta į konvergencijos su ES šalimis senbuvėmis tempus bei vadovautasi bendruoju

Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos siekiu – pagal ekonominio ir socialinio vystymosi

bei išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 metų pasiekti 2003 metų ES valstybių

senbuvių (ES15) vidurkį, o pagal aplinkos taršos rodiklius – neviršyti ES leistinų normatyvų,

laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui,

reikalavimų.

Atnaujintoje Nacionalinėje strategijoje (2009) kai kurie tikslai ir uždaviniai buvo

pakoreguoti, tačiau bendrasis siekis liko tas pats. Būtina atkreipti dėmesį, kad šis siekis yra

labai ambicingas, nes pagrindiniai socio-ekonominiai rodikliai (bendrasis vidaus produktas,

gyventojų pajamos, vartojimo išlaidos ir kt.), iki 2020 metų turėtų išaugti apie du kartus,

lyginant su 2010 metais (eliminavus kainų pokyčių įtaką). Šio siekio įgyvendinimą apsunkina

dabartinės pasaulinės ekonominės krizės pasekmės, kai Lietuvos tolesnį vystymąsi didele

dalimi lemia nuo Lietuvos mažai priklausantys pasauliniai procesai.

Dabartinė krizė lėmė ir tai, kad dėmesys darnaus vystymosi klausimams Lietuvoje labai

sumažėjo. Nacionalinė darnaus vystymosi komisija iki šiol neatnaujinta ir neveikia, o

parengtoje „Lietuvos pažangos strategijoje – Lietuva 2030“ apie darnų vystymąsi ir jo

pagrindines nuostatas nepasakyta beveik nieko, o apie aktualiausias aplinkos problemas išvis

neužsimenama.

Tuo tarpu visi pastaruoju metu parengti pasaulio ir Europos Sąjungos strateginiai

dokumentai, tokie kaip Jungtinių tautų „Žaliosios ekonomikos“ (Green economy) strategija

(2008), Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos (OECD) „Žaliojo augimo“

strategija (Green growth strategy) (2011) bei praeitas metais parengta Europos Sąjungos

augimo strategija (EU growth strategy - 2020) bei ES konkurencingos žemo anglies kiekio

ekonomikos planas iki 2050 metų (EU plan for competitive low-carbon economy by 2050) yra

traktuojami kaip neatsiejama darnaus vystymosi proceso dalis ir neišvengiamai apima visus

tris pagrindinius darnaus vystymosi komponentus – aplinką, ekonomiką ir visuomenę.

Kadangi dabartinė ekonominė krizė vienokiu ar kitokiu mastu buvo sumažinusi dėmesį

darnaus vystymosi problemoms beveik visose pasaulio šalyse, todėl šiais (2012) metais

Brazilijos sostinėje Rio de Žaneire rengiamame Jungtinių tautų viršūnių susitikime darnaus

vystymosi procesui turėtų būti duotas naujas stiprus impulsas, kuris turėtų padėti iš

ekonominės krizės nelengvai brendančiam pasauliui kuo sparčiau grįžti prie darnesnio

vystymosi.

Visuose minėtuose „žaliuose“ tarptautiniuose strateginiuose dokumentuose išskirtinis

dėmesys skiriamas efektyvesniam gamtos ir visų pirma energijos išteklių naudojimui bei

ekonomikos augimo atsiejimui nuo neigiamo poveikio aplinkai ir klimatui, siekiant, kad

augant ekonomikai neigiamas poveikis aplinkai (gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos tarša

bei indėlis į klimato kaitą) mažėtų. Iš socialinių problemų daugiausia dėmesio skiriama

skurdo ir socialinės atskirties problemoms.

Lietuvoje energijos naudojimo efektyvumas pastarąjį dešimtmetį iki ekonominės krizės

(2000-2007 m.) sparčiai augo ir lyginant su 2000 m. padidėjo beveik 1,5 karto. Nors krizės

metu energijos efektyvumas kiek sumažėjo, tačiau 2010 m. vėl buvo užfiksuotas energijos

efektyvumo augimas. Per analizuotą dešimtmetį (2000-2010) užfiksuotas ir labai spartus

4

energijos naudojimo efektyvumo Lietuvoje artėjimas prie ES šalių senbuvių lygio. Jei 2000

metais Lietuvoje energijos efektyvumas buvo beveik 20 proc. mažesnis nei ES šalyse

senbuvėse, tai dešimtmečio pabaigoje šis skirtumas jau nesiekė ir 10 proc. Pažymėtina, kad

nuo sovietinio laikotarpio pabaigos energijos efektyvumas Lietuvoje išaugo apie tris kartus,

t.y. BVP vienetui sukurti sunaudojama tris kartus mažiau energijos. Dešimtmečio pabaigoje

(2010 m.) energijos naudojimo efektyvumas Lietuvoje buvo didžiausias tarp visų naujųjų

buvusio sovietinio bloko ES narių ir darnaus vystymosi požiūriu šis faktas vertintinas labai

teigiamai.

Tuo tarpu su žmogiškųjų išteklių efektyvumu padėtis yra žymiai prastesnė. Nors per

pastarąjį (2000-2010 m.) dešimtmetį Lietuvoje darbo našumas augo žymiai sparčiau nei ES15

šalyse, jis vis dar daugiau nei perpus mažesnis nei ES15 šalių vidurkis. Krizės pasėkoje darbo

našumo augumo tempai pradėjo sparčiai lėtėti, o 2009 m. užregistruotas net neigiamas (- 6,5

proc.) darbo našumo prieaugis. Palankiai reikia vertinti tą faktą, kad 2010 metais daugelyje

ūkio šakų buvo užregistruotas itin spartus darbo našumo augimas. Pavyzdžiui, apdirbamojoje

pramonėje darbo našumas 2010 metais ūgtelėjo net 16 procentų, tačiau lyginant su

pirmaujančiomis ES šalimis (Vokietija, Skandinavijos šalys) darbo našumas Lietuvos

apdirbamosios pramonės sektoriuje vis dar 3-4 ir daugiau kartų mažesnis.

Pažymėtina, kad darbo našumo augimas yra ne tik ekonomikos konkurencingumą

didinantis veiksnys, bet ir būtina prielaida svarbiausių socialinių bei aplinkos problemų

sprendimui. Tik diegiant pažangiausias, palankias aplinkai gamybos technologijas ir būdus,

sukuriamos prielaidos sparčiam gamybos augimui nedidinant neigiamo poveikio aplinkai. Tik

sparčiai augant darbo našumui susidaro galimybė ir sparčiam gyventojų pajamų bei jų

gyvenimo lygio augimui nepažeidžiant makroekonominio stabilumo. Tik spartus Lietuvos

gyventojų gyvenimo kokybės gerėjimas gali sudaryti realias prielaidas neigiamiems

migracijos procesams sustabdyti ir kitoms svarbioms socialinėms problemoms spręsti.

Sprendžiant aplinkos kokybės problemas per pastarąjį dešimtmetį daug pasiekta užteršto

vandens nuotekų valymo srityje. Išvalytų iki ES normatyvų nuotekų dalis per pastarąjį

dešimtmetį išaugo beveik 7 kartus ir 2010 metais jau viršijo 90 proc. Didelė pažanga šioje

srityje padaryta ir per ataskaitinį 2008-2010 metų periodą, kai išvalytų iki ES normatyvų

nuotekų dalis išaugo daugiau nei 20-čia proc.

Pagerinus užteršto vandens nuotekų valymą žymiai pagerėjo ir Lietuvos upių vandens

kokybė. Tačiau nitratų koncentracija upių vandenyje per pastarąjį dešimtmetį beveik

nesumažėjo, nes būtent nitratų daugiausia patenka iš pasklidosios taršos šaltinių. Azoto

junginių prietaka Lietuvos upėmis į Kuršių marias ir Baltijos jūrą, nežiūrint stipriai

sumažėjusio azoto junginių patekimo su užteršto vandens nuotekomis, pradėjo akivaizdžiai

didėti ir nuo 2004 m. iki 2010 m. išaugo beveik dvigubai. Ši tendencija sietina su pastaraisiais

metais žymiai išaugusiu azoto trąšų naudojimu, todėl žemės ūkio poveikio aplinkai kontrolė ir

ypač azoto junginių išplovimas į gruntinius ir paviršinius vandenis, turi būti gerokai

sustiprinta.

Šiltnamio dujų išmetimai į orą CO2 ekvivalentu per pastarąjį dešimtmetį didėjo daug

lėčiau nei augo ekonomika ir ilgalaikis strateginis uždavinys, kad šiltnamio dujų išmetimai

didėtų bent dvigubai lėčiau nei gamyba ir paslaugos, buvo įgyvendintas. Energetikos

sektoriuje 2010 metais užfiksuotas palyginti nedidelis – apie 10 proc. anglies dioksido

išmetimų padidėjimas. Jis sietinas su Ignalinos AE uždarymu, tačiau šis padidėjimas buvo

žymiai mažesnis nei buvo prognozuota ir bendras visų ūkio šakų į aplinką išmetamų šiltnamio

dujų kiekis uždarius IAE beveik nepadidėjo.

Bendri pagrindinių teršiančių medžiagų (SO2, NOx, CO, kietosios dalelės, lakieji

organiniai junginiai) išmetimai į orą per iki krizinį (2000-2007) laikotarpį sparčiai augant

ekonomikai ne tik nedidėjo, bet beveik 10 proc. sumažėjo ir darnaus vystymosi požiūriu tai

vertintina itin teigiamai. Krizės pasėkoje 2008-2009 metais buvo stebimas teršiančių

5

medžiagų išmetimų į orą sumažėjimas, tačiau, 2010 metais užfiksuotas teršiančių medžiagų

išmetimų padidėjimas, kuris dalinai sietinas su Ignalinos AE uždarymu, tačiau padidėjusi

bendra teršalų emisija į orą vis tiek nepasiekė prieš krizinio 2007 m. lygio.

Teršiančių medžiagų ir klimato kaitą skatinančių medžiagų išmetimų į orą požiūriu

labiausiai probleminis yra pramonės sektorius, kuriame šiltnamio dujų išmetimai per iki

krizinį laikotarpį augo net sparčiau nei sukuriamas BVP ir tai visiškai neatitinka ilgalaikių

strateginių tikslų. Šiame ūkio sektoriuje per 2001-2007 metų laikotarpį sparčiau nei numatyta

strategijoje augo ir aplinką teršiančių junginių emisija į orą. Net krizės metu, kai pramonės

sukuriamas BVP 2010 m. palyginus su 2007 m. sumažėjo apie 11 proc., jokio teršalų emisijos

sumažėjimo nebuvo užfiksuota.

Palaipsniui didėja Lietuvos saugomų teritorijų plotas ir ilgalaikis tikslas – iki 2020 metų

saugomų teritorijų plotą padidinti iki 16-18 proc. šalies teritorijos ir taip pasiekti ES šalių

vidurkį, turėtų būti nesunkiai įgyvendintas. Didelė pažanga padaryta ir derinant Lietuvos

saugomų teritorijų sistemą prie Europos ekologinių tinklų „Natura 2000“. Miškų plotas per

ataskaitinį 2008-2010 m. laikotarpį nuosekliai didėjo ir Lietuvos miškingumas dabar siekia

33,2 proc. Augant Lietuvos miškingumui tokiais tempais kaip pastarąjį dešimtmetį, ilgalaikis

strateginis uždavinys - pasiekti, kad Lietuvos miškingumas 2020 m. sudarytų apie 35 proc.

turėtų būti nesunkiai įgyvendintas.

Rimta su Lietuvos miškingumu susijusi problema yra itin netolygus teritorinis miškų

išsidėstymas. Dėl galiojančių juridinių apribojimų, mažiausiu miškingumu pasižyminčiose

teritorijose (Marijampolės apskritis) miškingumas didėja lėčiausiai. Norint padidinti mažai

miškingų regionų ekologinį stabilumą, galiojantys juridiniai apribojimai, draudžiantys

apželdinti mišku derlingesnes žemes turėtų būtų pašalinti arba žymiai sušvelninti.

Sprendžiant Lietuvos kraštovaizdžio problemas, žymiai daugiau dėmesio reiktų skirti

pažeistų teritorijų (apleisti karjerai, durpynai, sąvartynai ir kt.) renatūralizacijai. Nors pažeistų

teritorijų inventorizacija buvo atlikta dar 1998 m., o 1999 m. bendru LR Aplinkos ir Žemės

ūkio ministrų įsakymu buvo patvirtinta „Išnaudotų karjerų, durpynų ir kitaip pažeistos žemės

naudojimo programa“, dėl lėšų stokos šie darbai pastaraisiais metais beveik nebevykdomi.

Nepakankamas ir apleistų ūkinių pastatų tvarkymas.

Pastaraisiais metais buvo sparčiai plėtojamas atliekų tvarkymo viešųjų paslaugų

teikimas ir per ataskaitinį trijų metų laikotarpį šios paslaugos aprėptis išaugo nuo 80 iki 91

proc. visų Lietuvos gyventojų. Ataskaitiniu laikotarpiu baigti įrengti šeši regioniniai – Kauno

(Lapių ir Zabieliškių), Marijampolės, Panevėžio, Tauragės ir Telšių sąvartynai. Kaip ir

numatyta Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, dabartiniu metu veikia visi

vienuolika ES reikalavimus atitinkantys regioniniai sąvartynai.

Didžiausia komunalinių atliekų tvarkymo problema yra susijusi su atliekų rūšiavimu ir

jų perdirbimu bei kitokiu panaudojimu. Nors pastaraisiais metais komunalinių atliekų

rūšiavimui skiriama daug dėmesio (pastatyta beveik 20 tūkstančių rūšiavimo konteinerių,

pradėtos rengti automatinės atliekų rūšiavimo linijos), tačiau perdirbtų ar kitaip panaudotų

komunalinių atliekų dalis auga labai lėtai. 2008 m. ji sudarė 8,3 proc., 2009 m. – 9,5 proc.,

2010 m. viršijo 14 proc., o likusios atliekos keliauja į sąvartynus. Oficialiais Eurostat‘o

duomenimis, prasčiau komunalinės atliekos tvarkomos tik Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Siekiant spartesnės pažangos, visų pirma būtina neatidėliojant peržiūrėti Regioninių

atliekų tvarkymo centrų veiklos finansavimo principus ir pasiekti, kad būtų skatinamas ne kuo

didesnis atliekų surinkimas sąvartynuose, o atliekų rūšiavimas ir jų pakartotinis

panaudojimas.

Bendros transporto sektoriaus vystymosi tendencijos atitinka vieną iš svarbiausių

strateginių uždavinių – atsieti neigiamą poveikį aplinkai nuo šio sektoriaus ekonominės

veiklos augimo ir pasiekti, kad neigiamas poveikis aplinkai (išteklių naudojimas ir aplinkos

tarša) augtų bent du kartus lėčiau nei sukurta pridėtinė vertė. Per pastaruosius trejus metus

6

labai pagerėjo visi kelių eismo saugumą apibūdinantys rodikliai ir strateginis uždavinys -

transporto įvykiuose žuvusiųjų skaičių iki 2010 m. sumažinti apie du kartus buvo

įgyvendintas.

Darnaus vystymosi požiūriu neigiamai vertintina tai, kad per praėjusį dešimtmetį ir

toliau mažėjo keleivių, vežamų palankiausia aplinkai priemone – geležinkeliais, skaičius.

Nors geležinkeliais pervežamų krovinių apimtis tonkilometriais per dešimtmetį padidėjo 1,5

karto, jų dalis bendros sektoriaus krovinių apyvartos struktūroje sumažėjo nuo 44,3 proc.

2000 m. iki 40,2 proc. 2010 m.

Apdirbamosios pramonės įmonėse ir toliau intensyviai diegiamos kokybės ir aplinkos

vadybos sistemos, didėja energijos ir vandens naudojimo efektyvumas. Pramonės sektoriuje

sėkmingai įgyvendinamas pavojingų cheminių medžiagų naudojimo mažinimo (ES REACH

reglamento priemonių) planas. Tačiau aukštųjų technologijų sukuriama pridėtinės vertės dalis

apdirbamosios pramonės pridėtinėje vertėje labai menka. Nors ataskaitiniu (2008-2010 m.) ši

dalis padidėjo nuo 3,38 iki 4,08 proc., tačiau ilgalaikis (iki 2020 m.) tikslas (20-25 proc.)

atrodo sunkiai pasiekiamas.

Nors darbo našumas apdirbamojoje pramonėje gana sparčiai auga, tačiau lyginant su

pirmaujančiomis ES šalimis jis vis dar 3-4 kartus mažesnis, todėl pažangių ir aplinkai

palankių technologijų diegimui reiktų skirti kur kas daugiau dėmesio. Nepakankamas ir

įmonių susidomėjimas socialinės verslo atsakomybės didinimu.

Energetikos sektoriuje, nors ir lėtokai auga atsinaujinančių energijos išteklių įnašas

plečiasi jų įvairovė, įsibėgėja ir kitų energetinės nepriklausomybės didinimo ir energijos

tiekimo diversifikavimo planų (elektros jungtis su Švedija, suskystintų dujų terminalas ir kt.)

įgyvendinimas. Nuosekliai didėja energijos naudojimo efektyvumas.

Tačiau, dėl labai menkos pažangos modernizuojant daugiabučius namus,

neįgyvendinami energijos vartojimo efektyvumo didinimo uždaviniai namų ūkio ir viešajame

sektoriuose, dėl lėtos pažangos rūšiuojant ir tvarkant komunalines atliekas labai mažai

pažangos pasiekta įgyvendinant komunalinių atliekų naudojimo energetikos reikmėms planus.

Kyla grėsmė, kad bus nueita lengviausiu, bet darnaus vystymosi požiūriu visiškai nepriimtinu

– nerūšiuotų atliekų deginimo keliu.

Žemės ūkio indėlis į darnų vystymąsi nuosekliai didėja. Biologinių degalų gamyba per

pastarąjį dešimtmetį išaugo dešimteriopai, o bioenergetiniams pasėliams skirtas plotas – apie

50 kartų ir dabar jie užima virš 6 proc. visų apsėjamų žemės ūkio naudmenų plotų.

Sertifikuoti ekologinės gamybos plotai sparčiai auga, pastoviai daugėja ir perdirbimo įmonių,

norinčių perdirbti ar kitaip tvarkyti ekologiškus produktus.

Aplinkos požiūriu neigiamai vertintinas spartus azotinių trąšų naudojimo augimas ir

pastaraisiais metais sparčiai mažėjantis kalio ir ypač fosforo trąšų naudojimas.

Nesubalansuotų trąšų naudojimas ilgalaikėje perspektyvoje sąlygos augalų derliaus ir

dirvožemio derlingumo mažėjimą. Naudojant nesubalansuotas trąšas su santykiniu azoto

pertekliumi, padidėja azoto išplovimas į gruntinius ir paviršinius vandenis.

Kita didėjančio žemės ūkio poveikio aplinkai ir socialinė problema – tai sparti stambių

kiaulininkystės fermų plėtra. Todėl labai teigiamai vertintinos Lietuvos ilgalaikės

gyvulininkystės plėtros strategijoje suformuluotos nuostatos, numatančios kurti tokius

kiaulininkystės ūkius, kurių dydis neviršija 2-5 tūkstančių vienu metu laikomų kiaulių. Kaip

rodo daugelio ES šalių patirtis, darnaus vystymosi požiūriu tikslingiausia fermų dydį apriboti

dviem tūkstančiais vienu metu auginamų kiaulių.

Viena didžiausių neigiamų ekonominės krizės pasekmių - išaugęs nedarbo lygis, kuris

2010 m. siekė -17,8 proc. Ypač išaugęs jaunimo nedarbas ir padidėjęs ilgalaikis nedarbas -

vienas svarbiausių veiksnių paskatinusių intensyvią ekonominę emigraciją. Teigiama yra tai,

kad Lietuvos darbo rinkai vis dar būdingas santykinai aukštas moterų užimtumas, kuris netgi

nepalankiausiais ekonominės krizės metais siekė beveik 59 proc. ir buvo labai artimas ES

7

užimtumo strategijoje numatytam siekiui (60 proc.). Aukštas išliko ir pagyvenusių žmonių

užimtumo lygis, kuris 2010 m. siekė 48,6 proc., ir taip pat nedaug skiriasi nuo ES užimtumo

strategijoje numatyto siekio (50 proc.).

Ypač aktuali problema Lietuvoje – išaugusi gyventojų pajamų diferenciacija bei

socialinė nelygybė. Pajamų diferenciaciją iliustruojantis kvintilinis pajamų diferenciacijos

koeficientas, 2008-2010 m. išaugo nuo iki 5,9 iki 7,3 karto. 2010 m. buvo pasiekta didžiausia

šio rodiklio reikšmė ES mastu ir padidėjo pajamų diferenciacijos atotrūkis nuo ES šalių

vidurkio (5,0). Kaime žemiau skurdo ribos gyvena neproporcingai didelė gyventojų dalis.

Nors pastaraisiais metais Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno apie 20 proc. žmonių, tačiau

mieste žemiau skurdo ribos gyvena tik apie 15 proc., o kaime dvigubai daugiau – apie 30

proc., t.y. beveik trečdalis žmonių.

Kadangi Lietuvos gyventojų pajamos, pagal perkamąją galią vis dar keleriopai

mažesnės nei ES šalyse senbuvėse, itin svarbu užtikrinti, kad atsigaunant ekonomikai,

gyventojų pajamos augtų sparčiau nei infliacija ir realios gyventojų pajamos bent po truputį

didėtų. Tai padėtų išvengti sunkių neigiamų socialinių pasekmių.

Vidutinė tikėtina Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė pastaraisiais metais pradėjo

gana sparčiai ilgėti ir per analizuojamą trijų (2008-2010 m.) metų laikotarpį išaugo 2,5 metais,

t.y. iki 73,45 metų. Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė per šį laikotarpį pailgėjo

3,11 metų, o moterų - 1,58 metais. Nežiūrint šių labai teigiamų poslinkių bendra Lietuvos

gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2010 m. buvo 5,55 metais, o vyrų – net virš 10

metų trumpesnė nei ES šalyse senbuvėse. Pažymėtina, kad Lietuvos kaimuose gyvenantys

vyrai gyvena 3,1 o moterys - 2 metais trumpiau nei mieste, ir šis skirtumas per krizinį (2008-

2010 m.) laikotarpį turėjo tendenciją didėti.

Labai teigiamai vertintinas faktas, kad per pastarąjį dešimtmetį kūdikių mirtingumas

Lietuvoje sumažėjo beveik perpus ir pagal šį rodiklį bendrasis ilgalaikis Nacionalinės darnaus

vystymosi strategijos ilgalaikis tikslas pasiektas dešimčia metų anksčiau nei numatyta.

Teigiamai reiktų vertinti ir tai, kad nors Lietuvoje natūralus gyventojų prieaugis ir išlieka

neigiamas, tačiau per ataskaitinį 2008 - 2010 m. laikotarpį natūralaus gyventojų skaičiaus

mažėjimo tempai sumažėjo perpus (nuo minus 0,4 proc. 2007 metais iki minus 0,2 proc. 2010

metais).

Viena didžiausių Lietuvos vystymosi problemų – itin netolygus teritorinis šalies

vystymasis. Nors tam tikri vystymosi netolygumai tarp skirtingų regionų yra neišvengiami,

tačiau situacija, kai sukuriamo vienam gyventojui BVP skirtumai tarp sparčiausiai ir lėčiausiai

besivystančių regionų viršija 3 kartus, o materialinės investicijos skaičiuojant vienam žmogui

skiriasi beveik penkeriopai ir šie skirtumai sparčiai didėja, darnaus vystymosi požiūriu yra

visiškai nepriimtina. Būtina kuo sparčiau numatyti ir įgyvendinti priemones, įgalinančias

pradžiai bent sustabdyti tolesnį skirtumų didėjimą, nes tai neišvengiamai sąlygotų lėčiausiai

besivystančių regionų depopuliaciją ir kitas problemas.

Planuojant skirtingų regionų tolesnį vystymąsi būtina atsižvelgti į jų specifiką, todėl

būtų neteisinga stengtis visus regionus suvienodinti, juos kuo sparčiau industrializuojant.

Kadangi regionams, kurie dažnai įvardijami kaip regresuojančios teritorijos (Šiaurės-rytų

Aukštaitija, Dzūkija), būdinga itin graži gamta, kurią palyginti mažai sudarkė kolūkinių laikų

masinė melioracija, todėl čia investicijas daugiausia reiktų nukreipti rekreacijai ir turizmui

skirtos infrastruktūros kūrimui.

Apibendrinant Lietuvos vystymosi tendencijas pasakytina, kad per pastarąjį (2000-2010

m.) dešimtmetį darnaus vystymosi požiūriu padaryta nemaža pažanga, bet liko ir nemažai

spręstinų problemų. Atsižvelgiant į pasaulines ir bendras ES tendencijas bei parengtus krizės

padarinių mažinimo strateginius dokumentus, būtina kuo greičiau grįžti prie darnesnio

vystymosi ir likviduojant ekonominės krizės padarinius, deramą dėmesį skirti ir aktualiausių

aplinkos bei socialinių problemų sprendimui.

8

1. Aplinkos kokybė ir indėlis į klimato kaitą

1.1. Oras ir klimato kaita

Atnaujintoje nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyta, kad oro kokybė ir

indėlis į klimato kaitą turi būti kontroliuojami pagal tokius rodiklius:

- išmetamų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų bendras kiekis CO2

ekvivalentu, kiekis BVP vienetui ir kiekis pagal ekonominės veiklos rūšis;

- išmetamų į orą pagrindinių teršalų bendras kiekis, kiekis BVP vienetui ir

kiekis pagal ekonominės veiklos rūšis;

- miestų oro kokybė – dienų, kai azoto dioksido, kietųjų dalelių (KD10) ir

pažemio ozono koncentracijos viršija leistinus normatyvus, skaičius per metus.

Pagrindinis ilgalaikis tikslas – užtikrinti nepavojingą žmonių sveikatai ir atitinkančią

reikalavimus oro kokybę visoje šalies teritorijoje, pasiekti, kad į atmosferą išmetamų teršalų ir

šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis didėtų bent dvigubai lėčiau negu auga gamyba ir

paslaugos, o ozono sluoksnį ardančios medžiagos iš viso nebūtų vartojamos.

Pagrindinis trumpalaikis tikslas – pasiekti, kad vystantis pramonės, energetikos ir

transporto sektoriams iš jų į atmosferą išmetamų teršalų kiekis laikotarpiu iki 2010 metų

nedidėtų daugiau kaip 5 procentais, palyginti su 2001-2005 metais.

Bendras išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis nuo praeito dešimtmečio

pradžios iki finansinės krizės pradžios nuosekliai didėjo (1.1. pav.) ir nuo 2000 m. iki 2007 m.

išaugo 32,6 proc. Tačiau BVP grandine susieta apimtimi per šį laikotarpį išaugo net 72,2

proc., todėl ilgalaikis uždavinys, kad išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis

didėtų bent dvigubai lėčiau nei gamyba ir paslaugos, buvo įgyvendintas. Iš 1.1. pav. pateiktų

duomenų matyti, kad išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio požiūriu Lietuvos

ūkio ekologinis efektyvumas per šį laikotarpį gerokai padidėjo ir išmetamųjų šiltnamio efektą

sukeliančių dujų kiekis BVP vienetui sumažėjo nuo 385 t/mln.Lt iki 298 t/mln.Lt, t.y. beveik

ketvirtadaliu. Krizės metu ši palanki aplinkai tendencija tęsėsi ir tik 2010 m. buvo užfiksuotas

nežymus išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio BVP vienetui padidėjimas.

0

5000

10000

15000

20000

25000

30000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Tū

ksta

nčia

i to

nų

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450to

no

s/m

ln.L

t

CO2 emisija tonos/mln.Lt

1.1. pav. Išmetamųjų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų CO2 ekvivalentu

bendras kiekis ir išmetamųjų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis BVP

vienetui. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros ir Statistikos departamento duomenis.

Iš 1.2 pav. pateiktų duomenų matyti, kad iki kriziniu laikotarpiu išmetamųjų šiltnamio

efektą sukeliančių dujų kiekis sparčiausiai augo pramonės ir transporto sektoriuose. Nuo 2000

9

m. iki 2007 m. pramonės sektoriaus sąlygojama šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis

išaugo beveik du kartus, o transporto – 1,6 karto. Rimčiausia problema yra ta, kad pramonės

sektoriuje išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis per šį laikotarpį augo net

sparčiau nei sukuriamas BVP ir tai visiškai neatitinka aukščiau pateiktų ilgalaikių strateginių

tikslų. Transporto sektoriaus sąlygojamas išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis

augo 35 procentais lėčiau nei šiame ūkio sektoriuje sukuriamas BVP, bet ir čia strateginis

tikslas, kad išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis augtų bent dvigubai lėčiau nei

BVP iki kriziniu laikotarpiu toli gražu nebuvo įgyvendintas.

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

7000

8000

9000

10000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Tū

ksta

nčia

i to

nų

Pramonė Energetika Transportas

1.2 pav. Išmetamųjų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų CO2 ekvivalentu kiekis

iš skirtingų Lietuvos ūkio sektorių. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros duomenis.

Krizės metu išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš šių sektorių

sumažėjo žymiai labiau nei jų sukuriamas BVP ir tai rodo, kad atsigaunant ekonomikai,

išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš šių sektorių galėtų augti žymiai lėčiau

nei BVP.

Energetikos sektoriaus sąlygojamas išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis

dėl palankesnio aplinkai kuro naudojimo nuosekliai mažėjo nuo 2006 iki 2009 metų, tačiau

2010 metais užfiksuotas palyginti nedidelis – apie 10 proc., lyginant su 2009 m., išmetamo

kiekio padidėjimas. Jis sietinas su Ignalinos AE uždarymu, tačiau šis padidėjimas buvo

žymiai mažesnis nei buvo prognozuota ir bendras visų ūkio šakų į aplinką išmetamųjų

šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis beveik nepakito (1.1. pav.).

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

500

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Tū

ksta

nčia

i to

nų

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

tom

os/m

ilij

on

ui

Lt

Bendra teršalų emisija tonos/mln.LT

1.3.pav. Teršiančių medžiagų (NOx, SO2, CO, KD ir LOJ) bendras išmetimas ir išmetamų į

orą teršalų kiekis BVP vienetui. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros duomenis.

10

Bendra pagrindinių teršiančių medžiagų – azoto oksidų, sieros dioksido, anglies

monoksido, kietųjų dalelių ir lakiųjų organinių junginių emisija į orą nuo 2000-jų iki 2004-jų

metų, nežiūrint ekonomikos augimo, gerokai sumažėjo (nuo 445 iki 336 tūkst.t.). Nuo 2005-jų

metų, prasidėjus itin sparčiam ekonomikos augimui, po truputį pradėjo augti ir teršiančių

medžiagų emisija į orą (1.3. pav.). Tačiau šis augimas buvo nežymus ir darnaus vystymosi

požiūriu labai teigiamai vertintinas tas faktas, kad per iki krizinį laikotarpį (2000-2007)

bendram vidaus produktui išaugus 1,72 karto, teršiančių medžiagų emisija į orą ne tik

nedidėjo, bet beveik 10 proc. sumažėjo. Tai lėmė, kad per šį laikotarpį išmetamų į orą

teršiančių medžiagų kiekis BVP vienetui sumažėjo beveik perpus - nuo 8,9 t/mln.Lt iki 4,7

t/mln.Lt ir tuo būdu jau beveik buvo įgyvendintas ilgalaikis (iki 2020 m.) uždavinys- perpus

sumažinti teršiančių medžiagų emisiją BVP vienetui

Krizės pasėkoje 2008-2009 metais buvo stebimas teršiančių medžiagų emisijos į orą

sumažėjimas, tačiau, 2010 metais užfiksuotas 17,7 proc. teršiančių medžiagų emisijos

padidėjimas, kuris daugiausia sietinas su Ignalinos AE uždarymu. Kita vertus, šis padidėjimas

nebuvo labai didelis ir 2010m. bendra teršalų emisija į orą net nepasiekė prieš krizinio 2007m.

lygio.

Per pastarąjį dešimtmetį labiausiai augo pramonės sektoriaus sąlygojama teršalų

emisija, kuri per šį laikotarpį padidėjo virš 40 proc.(1.4. pav.). Kadangi pramonės sukuriamas

BVP per šį laikotarpį padidėjo apie 60 proc., tai rodo, kad strateginis uždavinys – pasiekti,

kad aplinkos teršimas augtų bent perpus lėčiau nei gamyba nebuvo įgyvendintas. Labiausiai -

daugiau nei du kartus - pramonės sektoriuje per šį laikotarpį išaugo azoto oksidų ir lakiųjų

organinių junginių emisija į orą. Būtina atkreipti dėmesį, kad net krizės metu, kai pramonės

sukuriamas BVP 2010 m. palyginus su 2007 m. sumažėjo apie 11 proc., jokio teršalų emisijos

sumažėjimo nebuvo užfiksuota.

0

50

100

150

200

250

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Tū

kis

tan

čia

i to

nų

Pramonė Energetika Transportas

1.4. pav. Teršiančių medžiagų emisija iš skirtingų Lietuvos ūkio sektorių. Pagal Aplinkos

apsaugos agentūros duomenis.

Energetikos sektoriaus sąlygojama teršiančių medžiagų emisija į orą, nežiūrint spartaus

ūkio augimo, per 2001-2009 m. laikotarpį sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Labiausiai šią

pozityvią tendenciją lėmė platesnis gamtinių dujų naudojimas, o pastaraisiais metais ir

paspartėjusi atsinaujinančių gamtos išteklių ir ypač biomasės deginimo plėtra. Tačiau 2010 m.

daugiausia dėl Ignalinos AE uždarymo užfiksuotas teršalų emisijos iš energetikos sektoriaus

padidėjimas beveik 38 procentais, lyginant su 2009 m. lygiu.

Teršalų emisija iš transporto sektoriaus per pastarąjį dešimtmetį kito labai netolygiai.

Pirmoje dešimtmečio pusėje užfiksuotas gana didelis išmetamųjų teršalų sumažėjimas, tačiau

prieš kriziniu laikotarpiu matomas spartus išmetamųjų teršalų kiekio augimas (1.4. pav.).

Krizės metu buvo stebimas gana didelis išmetamųjų teršalų kiekio iš transporto priemonių

11

sumažėjimas ir šis sektorius yra vienintelis, kur trumpalaikis strateginis uždavinys, kad iki

2010 m. išmetamųjų teršalų kiekis, lyginant su 2001-2005 m. lygiu padidėtų ne daugiau 5

proc. buvo ne tik įgyvendintas, bet ir viršytas – teršalų kiekis sumažėjo 20,8 proc. Tuo tarpu

pramonės sektoriuje išmetamųjų teršalų kiekis 2010 metais buvo 15,7 proc., o energetikos

sektoriuje – 8,7 proc. didesnė nei 2001-2005 metų vidurkis.

Didžiausia Lietuvos miestų oro kokybės problema yra pernelyg didelė smulkių kietųjų

dalelių (KD10) koncentracija ore. Kaip matyti iš 1.1. lentelėje pateiktų duomenų, leistinas

dienų skaičius kai oro užterštumas KD10 gali viršyti ribinę vertę (35 dienos) dažniausiai ir

labiausiai buvo viršijamas 2004-2006 metų laikotarpiu. Didžiųjų miestų savivaldybėms

parengus ir pradėjus įgyvendinti oro kokybės gerinimo planus, oro užterštumas kietosiomis

dalelėmis žymiai sumažėjo ir 2008-2009 m. nė viename mieste nebuvo viršytas leistinas

padidinto užterštumo dienų skaičius. Tačiau nuo 2009 m. jau akivaizdžiai matoma kietųjų

dalelių koncentracijos miestų ore didėjimo tendencija ir 2010 m. daugelyje didžiųjų Lietuvos

miestų vėl buvo viršytas dienų, kai gali būti viršyta ribinė vertė (50g/m3), skaičius.

Ypatingai čia išsiskiria Šiauliai ir Panevėžys. Šį oro užterštumo kietosiomis dalelėmis

padidėjimą galėjo nulemti ne tik šaltos žiemos, bet ir ekonominės krizės metu sumažėjęs

dėmesys oro kokybės gerinimo planuose numatytų priemonių įgyvendinimui.

1.1. lentelė. Dienų skaičius per metus kai Lietuvos miestų ore buvo viršyta kietųjų

dalelių(KD10 ) paros ribinė vertė. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros duomenis.

Miestas 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Vilnius 62 73 46 65 45 30 22 41

Kaunas 22 34 56 54 44 19 32 41

Klaipėda 13 12 43 32 14 9 33 32

Šiauliai 33 33 27 39 18 11 31 51

Panevėžys 24 32 42 26 26 16 29 43

Kėdainiai 15 29 33 22 12 5 29 34

Jonava 21 13 23 19 14 8 26 34

* Tie atvejai, kai buvo viršyta leistina 35 dienų riba, išskirti paryškintais skaičiais

Azoto dioksido koncentracija visų didžiųjų miestų ore per pastarąjį dešimtmetį gerokai

sumažėjo. Nors analizuojamo laikotarpio pradžioje (2003 m.) dviejuose miestuose – Vilniuje

ir Šiauliuose vidutinė metinė ribinė vertė (40 g/m 3 ) dar buvo viršyta, o netoli šios ribos

buvo ir azoto dioksido vidutinė metinė koncentracija Kaune, tačiau 2010 metais nė viename

mieste vidutinė metinė azoto dioksido koncentracija jau nebeviršijo net 25 g/m 3 .

Pažemio ozono koncentracija Lietuvos miestų ore per pastarąjį dešimtmetį nežymiai

padidėjo, nors 2005-2006 m. laikotarpiu labai spartus ozono koncentracijos augimas buvo

stebimas visuose miestuose. Tikėtina, kad šį laikiną padidėjimą lėmė specifinės

meteorologinės tų metų sąlygos. Per pastaruosius tris metus pažemio ozono koncentracija

Lietuvos miestuose kito nežymiai ir didžiausia koncentracija buvo būdinga didžiausiems

miestams – Vilniui ir Kaunui. Nors visuose Lietuvos miestuose per pastaruosius 10 metų būta

nemažai atvejų kai 120 g/m 3 ribinė vertė buvo viršyta, tačiau per visą dešimtmetį tik 2006

metais Vilniuje ši vertė buvo viršyta daugiau kartų nei leidžiama (26 kartus).

12

1.2. Vandens kokybė

Vertinant vandens kokybės pokyčius, atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi

strategijoje numatyta kontroliuoti šiuos pagrindinius rodiklius:

- pagal ES normatyvus išvalytų užteršto vandens nuotekų dalis;

- teršiančių medžiagų koncentracija paviršiniuose vandens telkiniuose;

- teršiančių medžiagų prietaka į Kuršių marias ir Baltijos jūrą;

- požeminio vandens kokybės atitikimas normatyvams.

Vienas svarbiausių ilgalaikių strateginių uždavinių vandens kokybės srityje – sumažinti

vandenų taršą pavojingomis medžiagomis tiek, kad pavojingų medžiagų išmetimas neviršytų

ES normatyvų ir netrukdytų siekti geros vandens kokybės. Duomenys apie pažangą valant

užteršto vandens nuotekas prieš jas išleidžiant į atvirus vandens telkinius, daugiausia upes,

pateikti 1.5 pav.

13,917,5

20,6

53,9

61,3

67 67,1 69,272,4

88,9 90,6

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Pro

cen

tai

1.5. pav. Išvalytų iki ES normatyvų užteršto vandens nuotekų dalis. Statistikos

departamento duomenys.

Kaip matome, išvalytų iki ES normatyvų nuotekų dalis, pastačius naujus ir

modernizavus esamus vandens valymo įrenginius, per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik 7

kartus ir 2010 metais jau viršijo 90 proc. Ši itin sparti pažanga turėtų būti vertinama kaip

racionalaus ES paramos ir Valstybės bei savivaldybių lėšų panaudojimo ir aplinkosauginių

institucijų efektyvaus darbo pavyzdys. Didelė pažanga šioje srityje padaryta ir per ataskaitinį

2008-2010 metų periodą, kai išvalytų iki ES normatyvų nuotekų dalis išaugo virš 20 proc.

Reikšmingą šio prieaugio dalį sąlygojo pradėti eksploatuoti Kauno biologiniai valymo

įrenginiai.

1.2 lentelė. Teršiančių medžiagų kiekis, patenkantis į atvirus vandens telkinius su

nuotekomis (tonos). Statistikos departamento duomenys.

Teršiančios medžiagos 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 Sumažėjimas

2004/2010

Organinės (BDS7) 3424 3818 3421 3685 2394 1785 1838 1590

Skendinčios 4563 4607 4345 5911 3871 3323 3495 1068

Bendrasis azotas 2929 2837 2818 2949 2368 1978 1920 1009

Bendrasis fosforas 362 355 336 315 241 186 167 195

Naftos produktai 63 63 59 65 46 40 47 16

13

Trumpalaikis strateginis uždavinys užteršto vandens nuotekų valymo srityje

suformuluotas taip: siekti sumažinti sutelktąją taršą azotu 810 tonų, fosforu - 85 tonomis,

organinėmis medžiagomis (pagal BDS7) - 1050 tonų, lyginant su 2004 metais. Iš 1.2 lentelėje

pateiktų duomenų matyti, kad šie uždaviniai įvykdyti ir net gerokai viršyti.

Kur kas blogesnė padėtis yra su paviršinėmis nuotekomis. Nors yra numatyta, kad iki

2020 metų 75 proc. paviršinių nuotekų turėtų būti išvalomos iki normatyvų, Aplinkos

apsaugos agentūros duomenimis (Aplinkos būklė 2010) dabartiniu metu ši dalis sudaro tik

10,9 proc. Kadangi užteršto vandens nuotekų valymo srityje, kaip matyti iš 1.5 pav. padaryta

didžiulė pažanga, artimiausiu metu būtina didesnį dėmesį skirti ir paviršinių nuotekų

surinkimui bei valymui.

Kadangi didžiausia dalis tegul ir išvalytų užteršto vandens nuotekų yra išleidžiama į

upes, tai upių vandens kokybei skiriamas didžiausias dėmesys. Upių vandens kokybę be

sutelktosios taršos lemia ir pasklidoji tarša iš žemės ūkio naudmenų bei antrinė tarša iš dugno

nuosėdų, todėl upių vandens kokybės pokyčiams būdinga tam tikra inercija, kurios mastai

priklauso nuo upių dydžio ir teršiančių medžiagų savybių, ir ji gerėja daug lėčiau nei mažėja

sutelktoji tarša. Be to, teršiančių medžiagų koncentracija upių vandenyje priklauso nuo

meteorologinių sąlygų, ypač kritulių kiekio, todėl teršiančių medžiagų koncentracijoms

būdingi dideli kasmetiniai svyravimai.

Organinės medžiagos (BDS7)

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

Ko

ncen

tracij

a,

mg

/l

0

20

40

60

80

100

Pro

cen

tai

Koncentracija Atitikimas normoms

Bendrasis azotas

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

Ko

ncen

tracij

a,

mg

/l

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

Pro

cen

tai

Koncentracija Atitikimas normoms

Bendras fosforas

0

0,05

0,1

0,15

0,2

0,25

0,3

0,35

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

Ko

ncen

tracij

a,

mg

/l

0

20

40

60

80

100

120

Pro

cen

tai

Koncentracija Atitikimas normoms

Nitratai

0

0,5

1

1,5

2

2,5

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

Ko

ncen

tracij

a,

mg

/l

0102030405060708090100

Pro

cen

tai

Koncentracija Atitikimas normoms

1.6. pav. Vidutinės organinių ir maistinių medžiagų koncentracijos Lietuvos upėse ir

monitoringo vietų, kur vandens kokybė atitinka kokybės normas, dalis procentais.

Statistikos departamento duomenys.

Iš 1.6 pav. pateiktų duomenų matyti, kad per pastarąjį dešimtmetį labiausiai sumažėjo

upių užterštumas fosforo junginiais ir pastaruosius 2 metus virš 95 proc. monitoringo vietų

neviršijo leistinų užterštumo normų. Per šį dešimtmetį buvo stebima nors ir nelabai ryški

tolesnio Lietuvos upių užterštumo organinėmis medžiagomis bei azoto junginiais mažėjimo

tendencija ir monitoringo vietų kur organinių medžiagų ir bendrojo azoto koncentracijos

14

nebeviršija leistinų normatyvų padidėjo nuo 60 iki 80 procentų. Nitratų koncentracija upių

vandenyje per pastarąjį dešimtmetį beveik nesumažėjo, nes būtent nitratų daugiausia patenka

iš pasklidosios taršos šaltinių, t.y. vėl suintensyvėjusio žemės ūkio naudmenų tręšimo

mineralinėmis trąšomis.

Pagal upių monitoringo duomenis kasmet įvertinama pagrindinių teršalų prietaka į

Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Kadangi teršalų prietaka priklauso ne tik nuo teršalų

koncentracijos upėse ir visų pirma Nemune, bet ir nuo tų metų meteorologinių sąlygų ir upių

vandeningumo (vandens debito), šiems rodikliams būdingi gana dideli svyravimai.

0

20000

40000

60000

80000

100000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Org

an

inės m

ed

žia

go

s

ir b

en

rasis

azo

tas,

ton

os

0

500

1000

1500

2000

2500

Ben

dra

sis

fo

sfo

ras,

ton

os

Organinės medžiagos pagal BDS7 Bendrasis azotas Bendrasis fosforas

1.7. pav. Teršalų prietaka į Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Aplinkos apsaugos agentūros

duomenys.

Apibendrinat 1.7. pav. duomenis galima pasakyti, kad organinių medžiagų prietaka į

Kuršių marias ir Baltijos jūrą per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo maždaug penktadaliu, o

fosforo junginių prietaka gerokai sumažėjo nuo 2005 metų. Tuo tarpu azoto prietaka,

nežiūrint stipriai sumažėjusio azoto junginių patekimo su užteršto vandens nuotekomis,

pradėjo akivaizdžiai didėti nuo 2004 m. ir iki 2010 m. išaugo beveik dvigubai. Ši tendencija

sietina su pastaraisiais metais žymiai išaugusiu mineralinių trąšų naudojimu (2.4. skyrius).

Atkreiptinas dėmesys, kad 2010 metais gerokai išaugusi visų analizuojamų teršalų prietaka

daugiausia sietina su itin dideliu tų metų Nemuno vandens debitu.

Vertinant Lietuvos upių būklę ir jų vandens kokybę, svarbu neužmiršti, kad

įgyvendinant kolūkinės laukų melioracijos planus buvo ne tik sunaikinta (paversta kanalais)

didžioji natūralaus Lietuvos hidrografinio tinklo, bet ir pastatyta beveik 1200 bereikalingų

užtvankų, kurios pažeidžia svarbiausią upių savybę – jų vientisumą ir sustabdo tiek biologinę,

tiek geodinaminę apykaitą, gyviems organizmams užkertami migracijos keliai, o upių

nešmenys pradeda kauptis ir prasideda sparti eutrofikacija bei bendros ekologinės upių būklės

blogėjimas.

Siekiant užkirsti kelią paviršinių vandens telkinių būklės blogėjimui ir pagerinti

pažeistų telkinių būklę, Europos Taryba 2000 m. priėmė „Bendrąją vandens politikos

direktyvą, 2000/60/EB“, kurios pagrindinė nuostata - turi būti išlaikoma ar pasiekta gera visų

paviršinių vandens telkinių būklė, kuri reiškia, kad vandens telkinių cheminės ir ekologinės

charakteristikos turi tik nežymiai skirtis nuo natūralių gamtinių tam telkinio tipui būdingų

savybių. Įgyvendinant šios direktyvos nuostatas Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje

suformuluotas labai svarbus trumpalaikis (iki 2010 m.) uždavinys – įdiegti upių baseinų

principu pagrįstą vandens telkinių valdymo sistemą.

Įgyvendinant šį uždavinį Lietuvoje buvo išskirti keturi upių baseinai – Nemuno, Ventos,

Lielupės ir Dauguvos, kurių valdymo planus Vyriausybė patvirtino 2010 metais. Šiuose

planuose numatyta ne tik daug įvairių priemonių upių cheminei taršai mažinti ir vandens bei

15

vandens ekosistemų būklei gerinti, bet ir melioracijos darbų metu pažeistų upių

renatūralizavimui ir planuojama daug dėmesio ir lėšų skirti kanalais paverstų upių

vingiuotumo bent daliniam atstatymui (Nemuno URB priemonių programa, 3 skyrius).

Ežerų vanduo Lietuvoje yra daug švaresnis nei upių, nes ežerai beveik nėra teršiami

užteršto vandens nuotekomis ir jiems būdinga tik pasklidoji tarša. Pagrindinė mūsų ežerų

problema yra jų eutrofikacija dėl intensyvios žemės ūkio veiklos ir padidėjusio biogeninių

medžiagų kiekio. Tačiau 2010 metais tik 19 proc. stebėtų ežerų bendrojo azoto ir atitinkamai

13 proc. bendrojo fosforo koncentracija neatitiko geros ekologinės būklės kriterijų.

Kuršių marios yra vienas iš labiausiai eutrofikuotų vandens telkinių, nes įtekėdamas į

Kuršių marias, Nemunas kasmet į jas atplukdo didelius kiekius teršiančių medžiagų (1.7.

pav.). Kuršių marių vandens kokybė per pastarąjį dešimtmetį nelabai kito, tačiau per

paskutinius tris metus buvo stebima bendrojo fosforo koncentracijos mažėjimo tendencija.

Nors svarbiausia Kuršių marių problema ir toliau lieka stipri jų eutrofikacija ir intensyvus

fitoplanktono vystymasis, tačiau lyginant su dešimtmečio pradžia (2001-2002 m.) bendra

fitoplanktono biomasė yra sumažėjusi apie du kartus (Aplinkos apsaugos agentūros duomenys

„Aplinkos būklė 2010“), ir tai rodo pozityvias Kuršių marių būklės gerėjimo tendencijas.

Pagal Geologijos tarnybos vykdomus stebėjimus požeminio vandens kokybė Lietuvoje

yra gera, tačiau gruntiniame vandenyje kai kur, ypač intensyvios žemdirbystės rajonuose,

stebimas didesnis nei leidžia normatyvai užterštumas nitratais. Per pastarąjį dešimtmetį

požeminio vandens bandinių, kurie atitinka vandens kokybės standartus dalis beveik nekito ir

ji sudaro apie 90 proc. bendro bandinių kiekio.

16

1.3. Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė

Pagal darnaus vystymosi stebėsenos rodiklių sąrašą numatyta reguliariai analizuoti ir

vertinti šių biologinei ir kraštovaizdžio įvairovei svarbių rodiklių pokyčius:

- saugomų teritorijų plotas ir procentinė dalis nuo visos Lietuvos teritorijos;

- miškų plotas ir procentinė dalis nuo visos Lietuvos teritorijos;

- pažeistos žemės (eksploatuojami ir išeksploatuoti karjerai, durpynai, sąvartynai)

plotas.

Lietuvos saugomų teritorijų plotas po nepriklausomybės atkūrimo labai sparčiai augo ir

nuo 1990 iki 1995 metų išaugo daugiau nei du kartus – nuo 327,1 iki 727,8 tūkst. ha ir

pasiekė 11,1 proc. šalies ploto. Rengiant Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją (2003 m.)

saugomos teritorijos sudarė 12 proc. Lietuvos teritorijos. Atnaujintoje Darnaus vystymosi

strategijoje suformuluotas ilgalaikis (iki 2020 m.) uždavinys toliau plėtoti saugomų teritorijų

tinklą ir gamtinį karkasą, derinti juos prie Europos ekologinių tinklų ir iki 2020 metų Lietuvos

saugomų teritorijų plotą padidinti iki 16-18 proc. Lietuvos teritorijos.

1.8. pav. Saugomų teritorijų plotas ir dalis palyginti su šalies plotu. Pagal Statistikos

departamento duomenis.

Kaip matyti iš 1.8.pav. pateiktų duomenų, patvirtinus Nacionalinę darnaus vystymosi

strategiją (2003 m.) ir steigiant saugomas teritorijas vietovėse, atitinkančiose Europos

ekologinio tinklo „Natura 2000“ atrankos kriterijus, iki 2010 metų saugomų teritorijų plotas

palyginus su šalies plotu padidėjo nuo 12 iki 15,6 proc. Per ataskaitinį trijų metų laikotarpį

(2008-2010) saugomų teritorijų plotas pakito labai nežymiai, tačiau ir esant tokiems augimo

tempams, ilgalaikis tikslas – iki 2020 metų saugomų teritorijų plotą padidinti iki 16-18 proc.

šalies teritorijos, turėtų būti nesunkiai įgyvendintas.

Kuriant Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalį Lietuvoje taip pat padaryta didelė

pažanga. Šiuo metu Lietuvoje yra išskirtos 406 vietovės, atitinkančios buveinių apsaugai

svarbių teritorijų (BAST) atrankos kriterijus, ir nustatytos 82 paukščių apsaugai svarbios

teritorijos (PAST). Bendras jų plotas 811,8 tūkst. ha. ir tai sudaro 12,4 proc. Lietuvos

teritorijos.

Pagal atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje suformuluotus

trumpalaikius (iki 2010 m.) uždavinius numatyta užtikrinti kertinių miško buveinių apsaugą ir

baigti steigti paukščių apsaugai svarbias teritorijas. Šiuo metu yra išskirtos 9095 kertinės ir

potencialios kertinės miško buveinės, kurių bendras plotas 26,8 tūkst. ha. Valstybiniuose

miškuose esančiuose kertinėse miško buveinėse ūkinė veikla nevykdoma. Privačių miškų

savininkai laisvanoriškai atsisakę miško kirtimų vykdymo jų miško valdose esančiose

kertinėse miško buveinėse, gali pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos

17

priemone „Miškų aplinkosaugos išmokos“. Šios priemonės tikslas – finansiškai paskatinti

privačių miškų savininkus, kad jie geranoriškai taikytų aplinkosaugos požiūriu priimtinesnę

miškų ūkio veiklą, išsaugant kertines miško buveines, ir sąmoningai saugotų aplinką. Miškų

aplinkosaugos išmokos skiriamos už kiekvieną miško hektarą privačių miškų savininkams,

savanoriškai įsipareigojusiems nevykdyti pagrindinių miško kirtimų jų valdose nustatytose

kertinėse miško buveinėse. 2007-2011 metais patvirtintos 63 paraiškos 1,82 mln. Lt sumai.

Plėtojant „Natura 2000“ tinklą, tos kertinės buveinės, kurios turėjo Europinės svarbos

natūralių buveinių požymių ir tenkino BAST atrankos kriterijus, buvo įtrauktos į vietovių,

atitinkančių BAST atrankos kriterijus, sąrašą. Tačiau paukščių apsaugai svarbių teritorijų

tinklas Lietuvoje kol kas išvystytas nepakankamai. Sprendžiant PAST tinklo nepakankamumo

problemas, nurodytas Europos Komisijos pradėtoje ES teisės pažeidimo procedūroje dėl

netinkamo Paukščių direktyvos įgyvendinimo Lietuvoje, šiuo metu vyksta naujos PAST -

Baltijos jūros biosferos poligono steigimo ir dviejų PAST – Gubernijos miško ir

Blinstrubiškio miško biosferos poligonų – ribų pakeitimo (išplėtimo) procedūros.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje daug dėmesio skirta saugomų teritorijų

atvirumo visuomenei didinimui, saugomų teritorijų ir visų pirma valstybinių parkų

naudojimui pažintiniam-ekologiniam turizmui. Įgyvendinant šias nuostatas valstybiniuose

parkuose šiuo metu įrengta 116 pažintinių, mokomųjų, rekreacinių takų, 70 turizmo trasų

(dviračių, automobilių, vandens) bei takų. Kasmet saugomų teritorijų direkcijos vykdo

nuolatinę ekologinio švietimo veiklą, organizuoja paskaitas, seminarus, įvairius renginius bei

ekskursijas. Tačiau dar ne visuose valstybiniuose parkuose veikia lankytojų centrai ir tai

mažina jų atvirumo visuomenei didinimo galimybes.

Įgyvendinant trumpalaikį strateginį uždavinį – tobulinti biologinės įvairovės

išsaugojimo teisinę bazę ir strategines nuostatas buvo numatyta iki 2010 metų atnaujinti dar

1996 m. rengtą Lietuvos biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją ir veiksmų planą, tačiau

šios priemonės įgyvendinimas buvo atidėtas siekiant nacionalines strategines biologinės

įvairovės išsaugojimo nuostatas suderinti su naujais Europos Sąjungos ir tarptautiniais

strateginiais biologinės įvairovės išsaugojimo dokumentais, kurie buvo patvirtinti tik 2010 m.

pabaigoje ir 2011 m. Lietuvos biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos (programos)

projektą planuojama parengti 2012 m.

Saugomų teritorijų būklę reikšmingai paveikė tradicinės gyvensenos ir ūkininkavimo

kaimuose pasikeitimai: visoje šalyje mažėjant kaimo gyventojų ir nykstant smulkiems

ūkiams, vertingi saugomų teritorijų kraštovaizdžiai prastėja dėl žemės apleidimo, nyksta ir

saugomi biologinės įvairovės objektai, priklausantys nuo ekstensyvaus ūkininkavimo

tęstinumo. Didžiausi biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio praradimai patiriami, kai

apleidžiamos natūralios pievos ir ganyklos, ypač šlapios, kai jos savaime užželia sumedėjusia

augalija ar dirbtinai užsodinamos mišku. Su žemės ūkio plotų apleidimu susiję neigimai

kraštovaizdžio pokyčiai ryškiausi saugomose teritorijose, kurios yra kalvotuose, mažo

derlingumo ar dėl kitų priežasčių nepalankiuose ūkininkauti Lietuvos regionuose.

Saugomų teritorijų gyventojai iki šiol per mažai dalyvauja saugomų teritorijų veikloje ir

tai dažnai sąlygoja priešiškas saugomų teritorijų tikslams jų nuostatas. Šiuo metu Seime

užregistruoti net keturi Saugomų teritorijų įstatymo pataisų projektai, kuriuose bandoma

spręsti šiuos prieštaravimus. Tačiau delsiama priimti būtinus, šiuolaikiniams apsaugos ir

tvarkymo poreikiams atitinkančius įstatymo pakeitimus ir net 2007 m. pateikti Vyriausybės

pasiūlymai nepradėti iš esmės svarstyti, o tai riboja galimybes efektyviai tvarkyti saugomas

teritorijas. Vietoje to rengiami neprofesionalūs Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimų

projektai, kai siūloma pereiti nuo teritorijų prie atskirų vertybių apsaugos. Toks požiūris

prieštarauja šiuolaikiškai saugomų teritorijų sampratai ir padarytų didelę žalą Lietuvos

saugomų teritorijų sistemai.

Lietuvos miškingumas, lyginant su kaimyninėmis šalimis yra vienas mažiausių. Latvijos

18

ir Estijos miškingumas viršija 50 proc., o Baltarusijos miškingumas - 42 proc. Pagal 2002 m.

patvirtintą Lietuvos miškingumo didinimo programą buvo numatyta per artimiausius 20 metų

Lietuvos miškingumą padidinti 3 proc., t.y. iki 34,2 proc. Panašus ilgalaikis tikslas

suformuluotas ir Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, kurioje numatyta per

strategijos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2020 m.) Lietuvos miškingumą padidinti 3-5 proc. ir

pasiekti, kad miškai užimtų apie 35 proc. šalies teritorijos. Mokslinių tyrimų duomenimis (G.

Pauliukevičius, R. Pakalnis, J. Kenstavičius) toks Lietuvos miškingumas būtų optimalus. Be

to, padidėjęs miškingumas prisidėtų ir prie klimato kaitos stabdymo.

1900

1950

2000

2050

2100

2150

2200

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Tū

kst.

ha

29,5

30

30,5

31

31,5

32

32,5

33

33,5

Miš

kin

gu

mas,

%

Plotas Miškingumas

1.9. pav. Lietuvos miškų plotas ir miškingumas. Pagal Statistikos departamento duomenis.

Per nagrinėjamą ataskaitinį trijų metų (2008-2010) laikotarpį Lietuvos miškų plotas

padidėjo 27 tūkst. ha, o miškingumas 0,4 proc. ir dabar siekia 33,2 proc. Norint įgyvendinti

užsibrėžtą ilgalaikį uždavinį, Lietuvos miškų plotas kasmet turėtų padidėti vidutiniškai apie

12 tūkst. ha.

Rimta su Lietuvos miškingumu susijusi problema yra itin netolygus teritorinis miškų

išsidėstymas. Jei Varėnos rajono miškingumas viršija 66 proc., tai Vilkaviškio rajono

miškingumas sudaro tik 9,1 proc. Dėl galiojančių juridinių apribojimų, taikomų apželdinant

mišku derlingesnes žemes, mažiausiu miškingumu pasižyminčiose teritorijose (Marijampolės

apskritis) miškingumas didėja lėčiausiai. Todėl siekiant padidinti mažai miškingų regionų

ekologinį stabilumą šiuos apribojimus būtų tikslinga panaikinti arba gerokai sušvelninti.

Pagal Valstybinės miškų tarnybos duomenis 38,4 proc. visos miško žemės sudaro

privatūs miškai (2010 m.). Vidutinis privačių miško valdų plotas yra tik apie 3,5 ha, o jų

bendras skaičius viršija 230 tūkstančių. Valdų smulkinimas apsunkina racionalų

miškininkavimą, todėl Valstybės politika privačių miškų atžvilgiu turėtų būti nukreipta

privačių miško valdų konsolidavimo link. Neigiamą įtaką miškų būklei gali padaryti ir

bandymai privačiuose miškuose įteisinti su miškininkyste nesusijusią ūkinę veiklą.

Neigiamų pasekmių gali turėti ir sparti biologinio kuro naudojimo plėtra. Bandymai

paimti iš miško visas kirtimų atliekas ir net išrauti kelmus (viso medžio panaudojimo

koncepcija), sutrikdo miško ekosistemų medžiagų apykaitą ir ilgalaikėje perspektyvoje

sąlygoja jų nuskurdinimą, produktyvumo ir biologinės įvairovės mažėjimą.

Vertinant neapgalvotos ūkinės veiklos poveikį Lietuvos kraštovaizdžiui ir biologinei

įvairovei būtina turėti omenyje, kad vykdant masinę Lietuvos laukų melioraciją buvo ne tik

paversta kanalais didžioji dalis Lietuvos hidrografinio tinklo, bet ir pastatyta beveik 1200

užtvankų ir taip pažeista arba sunaikinta didelė dalis biologinės įvairovės išsaugojimui itin

svarbaus kraštovaizdžio elemento – migracijos koridorių. Iš 1.10. pav. pateikto žemėlapio

matyti, kad vertingiausioms migruojančioms žuvims pasiekiamos nerštavietės liko tik Minijos

19

ir Jūros baseinuose bei Neries aukštupyje, o apie 85 proc. Lietuvos teritorijos priskiriama

prarastų upių baseinams. Būtent minėtų upių patvenkimu labiausiai ir suinteresuoti

hidroenergetikai.

1.10. pav. Užtvankos ir jų poveikis vertingiausių žuvų migracijai

(Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida, 2008 m.)

Tokiuose lygumų kraštuose kaip Lietuva be biologinės migracijos barjerų sukūrimo,

statant užtvankas tenka užtvindyti didelius vertingiausių apsauginių miškų bei natūralių

užliejamų pievų plotus. Taip be materialinės žalos yra padaroma didžiulė žala itin

išraiškingam ir išskirtine biologine įvairove pasižyminčiam upių slėnių kraštovaizdžiui,

sunaikinamos retų augalų ir gyvūnų rūšių buveinės, sukeliama aktyvi krantų erozija bei

sukeliama daug socialinių problemų. Todėl labai teigiamai vertintina 2010 m. Vyriausybės

patvirtinta Atsinaujinančių išteklių plėtros strategija, kurioje numatyta tik minimali

hidroenergetikos plėtra, kurią galima nesunkiai realizuoti nestatant naujų ir neatstatant

buvusių užtvankų.

Aktuali Lietuvos kraštovaizdžio problema - pažeistų teritorijų (apleisti karjerai,

durpynai, sąvartynai ir kt.) renatūralizacija. Kaip vienas svarbiausių trumpalaikių (iki 2010

m.) uždavinių atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyta atkurti

labiausiai pažeistus kraštovaizdžio elementus, saugoti ir gausinti estetines kraštovaizdžio

vertybes, stiprinti tradicinio kaimo kraštovaizdžio apsaugą, sumažinti vizualinę taršą.

Strategijos įgyvendinimo priemonių plane numatyta iki 2011 m. parengti ir įgyvendinti

aplinkosaugos reikalavimų neatitinkančių sąvartynų ir apleistų karjerų rekultivavimo

projektus.

Pažeistų teritorijų inventorizacija buvo atlikta dar 1998 m., o 1999 metais bendru LR

Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų įsakymu buvo patvirtinta „Išnaudotų karjerų, durpynų ir

kitaip pažeistos žemės naudojimo programa“. 1999-2000 metais rekultivuotuose plotuose

buvo pasodinta apie 1000 ha miško, tačiau dėl lėšų stokos šie darbai nutrūko ir iki šiol beveik

neatnaujinti. Šių priemonių įgyvendinimui būtina konsoliduoti ES struktūrinių fondų,

valstybines ir savivaldybių lėšas.

Nepakankamai sparčiai vyksta ir apleistų ūkinių pastatų tvarkymas, tačiau Saugomose

teritorijose pastaraisiais metais čia pasiekta nemaža pažanga. Pagal parengtą planą

Nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose iki 2014 m. turi būti nugriauta apie 170 apleistų

pastatų ir jau nugriauti 74 pastatai.

20

1.4. Atliekų tvarkymas

Pažanga įgyvendinant darnaus vystymosi strateginius siekius atliekų tvarkymo srityje

vertinama pagal šiuos rodiklius:

- gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų bendras kiekis per metus ir kiekis tenkantis

BVP vienetui;

- pavojingų atliekų kiekis per metus;

- komunalinių atliekų kiekis vienam gyventojui per metus ir santykis su vidutinėmis

vartojimo išlaidomis;

- viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos (atliekų surinkimas) aprėptis;

- komunalinių atliekų perdirbimas ir kitoks panaudojimas.

Identifikuojant ir vertinant pagrindinius pasiekimus atliekų tvarkymo srityje ir

susidariusias problemas, daugiausia vadovautasi atnaujintoje Nacionalinėje darnaus

vystymosi strategijoje (2009) ir Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane (2007)

suformuluotais tikslais bei uždaviniais.

Šiuolaikiškos atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas – viena iš sudėtingiausių

aplinkosauginių Lietuvos problemų. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje ir

Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane (VSATP) buvo numatyta iš esmės

pertvarkyti, o daugeliu atveju tai reiškė - iš naujo sukurti visas atliekų tvarkymo grandis,

pradedant atliekų apskaita, rūšiavimu ir baigiant jų galutiniu sutvarkymu (paruošimas naudoti

pakartotinai, perdirbimas ir kitoks panaudojimas, naudojimas energijai gauti, šalinimas).

Gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų kiekis nuo 2001 metų, prasidėjus spartesniam

ūkio augimui, augo itin sparčiai ir 2003 metais susidaręs jų kiekis beveik du kartus viršijo

2000 metais susidariusių gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų kiekį. Darnaus vystymosi

požiūriu itin neigiamai reiktų vertinti tą faktą, kad tuo laikotarpiu (2000-2003) atliekų

susidarymas augo greičiau nei gamyba ir atliekų kiekis BVP vienetui per 3 metus išaugo net

1,7 karto (1.11. pav.). Tačiau, vėlesniu iki kriziniu laikotarpiu, nežiūrint itin spartaus ūkio

augimo, bendras gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų kiekis augo palyginti nežymiai ir nuo

2003 iki 2007 metų išaugo tik 8,5 proc. Kadangi BVP per šį laikotarpį išaugo net 39,9 proc.,

tai gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų milijonui Lt sukurto BVP sumažėjo nuo 68,4 t iki

39,6 t ir šiuo laikotarpiu sėkmingai įgyvendintas strateginis uždavinys, kad gamybos ir kitos

ūkinės veiklos atliekų augimas būtų bent du kartus lėtesnis nei gamybos (BVP) augimas. Be

to, tai rodo, kad šiuo laikotarpiu sėkmingai įgyvendintas ir ES aukščiausias atliekų tvarkymo

prioritetas – atliekų susidarymo stabdymas (atliekų prevencija).

0

1000

2000

3000

4000

5000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Tū

kst.

to

nų

0

10

20

30

40

50

60

70

80

To

nų

/mln

.LT

Bendras kiekis Kiekis BVP vienetui

1.11. pav. Gamybos atliekų bendras kiekis ir kiekis BVP vienetui. Pagal Statistikos departamento

duomenis.

21

Tačiau ataskaitiniu 2008–2010 m. (kriziniu) laikotarpiu gamybos ir kitos ūkinės veiklos

atliekų bendras kiekis sumažėjo ne taip žymiai kaip gamyba (2009 m. BVP sumažėjo 14,1

proc., o gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų kiekis – 8,6 proc.), todėl išaugo šių atliekų

kiekis BVP vienetui. Ši neigiama tendencija tęsėsi ir 2010 metais. Todėl artimiausiais metais

būtina gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų susidarymo prevencijai skirti didesnį dėmesį ir

šią neigiamą tendenciją sustabdyti bei pasiekti, kad atsigaunant ekonomikai, gamybos ir kitos

ūkinės veiklos atliekų kiekis nedidėtų arba bent didėtų žymiai (ne mažiau kaip du kartus)

lėčiau nei gamyba.

Pavojingųjų atliekų surinkimas iki 2008 metų palaipsniui augo, tačiau krizės poveikyje

2009 metais jų surinkimas buvo gerokai (apie 11 proc.) sumažėjęs. 2010 metais pavojingųjų

atliekų surinkimas vėl pagerėjo ir beveik pasiekė prieš krizinį lygį (1.12. pav.). Pastaraisiais

metais gerokai pasistūmėjo į priekį pavojingųjų atliekų tvarkymo infrastruktūros kūrimas.

Pastatytas ir įvedamas į eksploataciją pavojingųjų atliekų deginimo įrenginys (UAB

„Toksika“, Šiauliai) ir baigiami vykdyti bandomieji pavojingųjų atliekų deginimai.

UAB "Toksika" planuoja įgyvendinti projektą „Pavojingų atliekų sąvartyno įrengimas“.

Šiuo metu pateikti dokumentai paskolai iš Europos Investicijų banko gauti. Sėkmingai

išsprendus finansavimo klausimą, rangos sutartį, po konkursinių procedūrų, planuojama

pasirašyti 2012 m. antroje pusėje. Projekto įgyvendinimo laikotarpis 25 mėnesiai, todėl

projektas turėtų būti įgyvendintas iki 2015 m. spalio 1 d.

95936

107618 108166

113038

100795

109653

85000

90000

95000

100000

105000

110000

115000

2005 2006 2007 2008 2009 2010

To

no

s

1.12. pav. Pavojingų atliekų surinkimas. Pagal Statistikos departamento duomenis.

Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje ypatingas dėmesys skiriamas elektros ir

elektroninės įrangos atliekų surinkimui ir perdirbimui. Atsižvelgiant į suformuluotus

uždavinius, Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane (VSATP) numatyta, kad

elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimas ir tolesnis tvarkymas turi būti

organizuojamas taip, kad nuo 2008 metų šios įrangos atliekų būtų surenkama ne mažiau kaip

4 kg vienam gyventojui per metus. Prieš krizinį laikotarpį elektros ir elektroninės įrangos

atliekų surinkimas sparčiai augo ir 2007 metais pasiektas beveik 3,5 kg vienam gyventojui

rodiklis. Tačiau krizės poveikyje šių atliekų surinkimas žymiai suprastėjo ir 2009 metais buvo

nusmukęs iki 2 kg vienam gyventojui. Būtina skirti papildomą dėmesį tam, kad 2010 m.

prasidėjusi šių atliekų surinkimo gerėjimo tendencija išliktų ir per artimiausius 2–3 metus

būtų įgyvendintas VSATP suformuluotas uždavinys (4 kg vienam gyventojui).

Komunalinių atliekų kiekis iki kriziniu laikotarpiu nuosekliai didėjo ir metinis

komunalinių atliekų kiekis vienam gyventojui padidėjo nuo 310 kg 2000 metais iki 401 kg

2007 metais (padidėjo – 29,3 proc.). Nežiūrint bendro atliekų kiekio augimo, darnaus

vystymosi požiūriu teigiamas yra tas faktas, kad komunalinių atliekų kiekis šiuo laikotarpiu

augo žymiai (3,1 karto) lėčiau nei vartojimo išlaidos (išeliminavus infliaciją), ir per šį

22

laikotarpį atliekų kiekis 100 Lt vartojimo išlaidų sumažėjo nuo 3,73 kg 2000 metais iki 2,57

Lt 2007 metais. Ši tendencija atitinka strateginį uždavinį, kad komunalinių atliekų kiekis

didėtų bent dvigubai lėčiau nei vartojimo išlaidos.

Krizės pasėkoje užfiksuotas gana žymus komunalinių atliekų kiekio sumažėjimas nuo

408 kg 2008 m. iki 361 kg 2009 m. Tačiau šių atliekų kiekis mažėjo lėčiau nei vartojimo

išlaidos, todėl atliekų kiekio santykis su vartojimo išlaidomis pradėjo didėti (1.13. pav.) ir ši

tendencija darnaus vystymosi požiūriu vertintina neigiamai.

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

2000 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Kil

og

ram

ai

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

Kil

og

ram

ai/1

00L

t

Kiekis vienam gyventojui

Santykis su vartojimo išlaidomis

1.13. pav. Bendras komunalinių atliekų kiekis vienam gyventojui ir atliekų kiekio santykis

su vartojimo išlaidomis. Pagal Statistikos departamento duomenis.

Pastaraisiais metais buvo sparčiai plėtojamas atliekų tvarkymo viešųjų paslaugų

teikimas. Kaip vienas svarbiausių trumpalaikių (iki 2010 m.) atliekų tvarkymo uždavinių

atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyta užtikrinti šios paslaugos

visuotinumą, kokybę ir prieinamumą. Visuotinumo principas laikomas užtikrintu, kai viešoji

komunalinių atliekų tvarkymo paslauga teikiama 95 proc. savivaldybės teritorijos gyventojų.

Pagal savivaldybių pateiktus duomenis 2010 metų pradžioje komunalinių atliekų tvarkymo

paslauga buvo suteikta 91 proc. visų Lietuvos gyventojų. Planuotą 95 proc. ribą peržengė

Alytaus, Kauno ir Šiaulių apskritys, netoli jos - Telšių (94 proc.) ir Klaipėdos bei Vilniaus

apskritys (92 proc.). Šiuo požiūriu prasčiausia padėtis Tauragės apskrityje (62 proc.).

Ataskaitiniu laikotarpiu baigti įrengti šeši regioniniai – Kauno (Lapių ir Zabieliškių),

Marijampolės, Panevėžio, Tauragės ir Telšių – nepavojingųjų atliekų sąvartynai. Kaip

numatyta Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, dabartiniu metu veikia visi

vienuolika ES reikalavimus atitinkantys regioniniai nepavojingųjų atliekų sąvartynai.

Komunalinių atliekų rūšiavimas ir jų perdirbimas bei kitoks panaudojimas lieka viena iš

sunkiausiai sprendžiamų atliekų tvarkymo problemų. Nacionalinėje darnaus vystymosi

strategijoje numatyta, kad iki 2013 metų turi būti surinkta ir perdirbta ar kitaip panaudota ne

mažiau kaip 50 proc. komunalinių atliekų. Nors pastaraisiais metais komunalinių atliekų

rūšiavimui skiriama daug dėmesio (pastatyta beveik 20 tūkstančių rūšiavimo konteinerių),

tačiau perdirbtų ar kitaip panaudotų komunalinių atliekų dalis auga labai lėtai. 2008 m. ji

sudarė 8,3 proc., 2009 m. – 9,5 proc., o 2010 m. viršijo 14 proc. Esant tokiems augimo

tempams, VSATP užduotis, iki 2013 metų pasiekti, kad į sąvartynus patektų ne daugiau 50

proc. susidariusių komunalinių atliekų, atrodo sunkiai įgyvendinama.

Oficialiais Eurostat‘o duomenimis, blogiau atliekos tvarkomos tik Rumunijoje ir

Bulgarijoje. ES į sąvartynus vidutiniškai patenka kiek daugiau nei trečdalis komunalinių

atliekų, tačiau kai kurios šalys yra padariusios išties stulbinamą pažangą – Vokietijoje,

Olandijoje, Švedijoje, Austrijoje į sąvartynus patenka vos 2–3 proc. komunalinių atliekų.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad pradiniame Regioninių atliekų tvarkymo sistemų

kūrimo etape (2000–2007 m.) buvo pernelyg susikoncentruota prie darnaus vystymosi

23

požiūriu žemiausio atliekų tvarkymo prioriteto – atliekų šalinimo sąvartynuose, o atliekų

rūšiavimo ir jų panaudojimo užtikrinimui skirta per mažai dėmesio. Be to, matyt buvo

nepakankamai įvertinta, kad pagerinus atliekų surinkimą iš gyventojų, komunalinių atliekų

srautai į sąvartynus gerokai išaugs, todėl sąvartynus teks plėsti daug sparčiau nei buvo

planuota. Siekiant spartesnės pažangos, būtina peržiūrėti Regioninių atliekų tvarkymo centrų

veiklos finansavimo principus ir pasiekti, kad būtų skatinamas ne kuo didesnis atliekų

surinkimas sąvartynuose, o atliekų rūšiavimas ir jų pakartotinis panaudojimas.

Atsižvelgiant į per lėtą pažangą atliekų rūšiavimo ir perdirbimo ar kitokio panaudojimo

srityje, kyla grėsmė, kad bus ieškomas lengviausias susidariusios problemos sprendimo būdas

– pradėtos deginti nerūšiuotos komunalinės atliekos. Toks sprendimas ne tik prieštarautų

Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane (VSATP) įteisintai ES direktyvas

atitinkančiai tvarkai, pagal kurią gali būti deginamos tik po rūšiavimo likusios netinkamos

perdirbti atliekos, bet ir keltų grėsmę žmonių sveikatai bei stabdytų ekonominiu, socialiniu ir

aplinkosauginiu požiūriais daug pranašesnių atliekų tvarkymo būdų (perdirbimas,

kompostavimas) platesnį diegimą.

Vienas prioritetinių komunalinių atliekų tvarkymo uždavinių – iš bendro atliekų srauto

atskirti biologiškai skaidžias atliekas. VSATP numatyta pasiekti, kad iki 2010 m.

sąvartynuose šalinamos biologiškai skaidžios atliekos sudarytų ne daugiau 75 proc. 2000-jų

metų kiekio. Iki 2020 metų ši dalis turi sumažėti iki 35 proc. Analogiškas ilgalaikis uždavinys

suformuluotas ir Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje. Įgyvendinant VSATP

užduotis, 2010 m. į sąvartynus galėjo būti pašalinta ne daugiau nei 550 tūkst. tonų biologiškai

skaidžių atliekų, tačiau pašalinta per 620 tūkst. tonų, t.y. 10,6 proc. daugiau.

Siekiant įgyvendinti VSATP numatytas užduotis, atskirai surinktos žaliosios atliekos

kompostuojamos 17-je žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelių. Artimiausiais metais

numatoma individualioms valdoms išdalinti daugiau kaip 150 tūkst. biologiškai skaidžių

atliekų individualaus kompostavimo dėžių. Beveik visuose komunalinių atliekų tvarkymo

regionuose numatoma pastatyti biologiškai skaidžių atliekų mechaninio biologinio

apdorojimo įrenginius, 5 regionuose (Marijampolėje, Alytuje, Telšiuose, Panevėžyje ir

Utenoje) bus statomi biologinių dujų išgavimo įrenginiai, Šiauliuose ir Vilniuje – džiovinimo

įrenginiai, Kaune ir Tauragėje numatoma techninio komposto gamyba.

Pakuočių atliekos sudaro didelę bendro komunalinių atliekų srauto dalį ir jų tvarkymui

ES skiriamas specialus dėmesys. Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane

numatyta, kad iki 2009 metų pabaigos būtų sudarytos organizacinės ir (ar) techninės sąlygos

kasmet surinkti ir perdirbti (išvežti/eksportuoti perdirbti) ne mažiau kaip 50 procentų

pakuočių atliekų. Ši užduotis sėkmingai įgyvendinama – 2009 m. surinkta ir perdirbta 57,7

proc., o 2010 metais - 59,9 proc. pakuočių atliekų.

Tvarkant komunalines atliekas ir toliau silpniausia grandimi lieka atliekų rūšiavimas.

Siekiant pagerinti atliekų rūšiavimą ir padidinti jų panaudojimą, numatyta dalyje regioninių

nepavojingų atliekų sąvartynų įrengti automatizuotas atliekų rūšiavimo linijas. Tokios linijos

jau pradėtos eksploatuoti Vilniaus, Utenos ir Panevėžio regionuose. Planuojama, kad šiose

linijose bus išrūšiuota ir perduota naudojimui 20–25 proc. perdirbimui tinkamų atliekų,

atitinkamai sumažinant jų srautą į sąvartynus.

Labai svarbu, kad mišrių komunalinių atliekų rūšiavimo sąvartynuose planai ir jų

įgyvendinimas nesumažintų pastangų plėtoti rūšiavimą jų susidarymo vietose, nes toks

rūšiavimas yra žymiai efektyvesnis ir prisideda prie visuomenės ekologinio sąmoningumo

ugdymo.

24

2. Ekonomikos vystymasis

Atnaujintoje darnaus vystymosi strategijoje ekonomikos sektoriui suformuluotas toks

pagrindinis ilgalaikis tikslas – sukurti šiuolaikišką žiniomis ir mokslu pagrįstą stabiliai ir

teritoriškai tolygiai augančią ekonomiką, užtikrinančią spartų gyvenimo kokybės gerėjimą

nebloginant aplinkos kokybės.

Pagrindiniai bendrieji ilgalaikiai uždaviniai ekonomikos srityje yra tokie:

- ilgalaikio makroekonominės aplinkos tvarumo sąlygomis užtikrinti stabilų 5–6

procentų kasmetinį ekonomikos (BVP) augimą ir pagal vienam gyventojui

sukuriamą BVP (perkamosios galios standartu) iki 2020 m. pasiekti 2003 metų ES

valstybių senbuvių (15 valstybių, kurios buvo ES narėmis Lietuvai stojant į ES

2004 m. gegužės 1 d., toliau tekste ES-15) lygį;

- sumažinti regionų ekonominio išsivystymo netolygumus;

- sukurti aplinką, palankią įmonių socialinės atsakomybės plėtrai.

Be to Strategijoje pabrėžiama, kad ūkis turi augti ne ekstensyvios plėtros būdu, o

diegiant naujausias, palankias aplinkai gamybos technologijas ir gaminius, didinant darbo

našumą. Nurodomas ir kitas svarbus aspektas – kad darbo našumo augimas darnaus

vystymosi sąlygomis – ne tik ekonomikos konkurencingumą didinantis veiksnys, bet ir būtina

sąlyga spręsti svarbiausias socialines ir aplinkos problemas.

Bendrasis Lietuvos vidaus produktas per pastarojo dešimtmečio iki krizinį laikotarpį

augo itin sparčiai ir nuo 2000 iki 2010 metų grandine susieta apimtimi (eliminavus kainų

pokyčių įtaką) padidėjo daugiau nei 1,5 karto (2.1. pav.). Itin spartus bendrojo vidaus

produkto augimas būdingas 2003-2007 metų laikotarpiui, kai vidutinis metinis BVP prieaugis

per šį laikotarpį sudarė 8,6 proc. ir gerokai viršijo Strategijoje numatytus augimo tempus (5-6

proc.). Kai kurie ekonomistai jau buvo prakalbę apie Lietuvos ekonomikos „perkaitimo“

grėsmę ir siūlė imtis priemonių Lietuvos ūkio augimui lėtinti.

49764 5309856729

6255867168

7240178055

85702 88198

75110 76192

3,6

6,6 6,9

10,3

7,3 7,8 7,89,8

2,9

-14,8

1,4

0

10000

20000

30000

40000

50000

60000

70000

80000

90000

100000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Mil

ijo

nai

Lt.

-20

-15

-10

-5

0

5

10

15

Pro

cen

tai

BVP BVP prieaugis

2.1. pav. Lietuvos bendrasis vidaus produktas ir jo metinis pokytis

Tačiau užgriuvus pasaulinei ir ekonominei krizei, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų

pasaulio šalių, prasidėjo ūkio recesija ir 2009 m. buvo užregistruotas beveik 15 proc.

neigiamas BVP prieaugis. Toks ryškus ekonomikos nuosmukis skaudžiai atsiliepė beveik

visoms gyvenimo sritims. Tenka pripažinti, kad LR Vyriausybei pavyko suvaldyti krizę, nors

ir teko imtis skausmingų priemonių – atlyginimų, pensijų, socialinės paramos mažinimo ir

pan. Tačiau, jau dabar galima pasakyti, kad nemažos dalies ekonomistų tuo metu išsakytos

niūrios prognozės, kad Lietuvos ūkio nuosmukis gali užsitęsti iki 10 ir daugiau metų, laimei,

nepasiteisino. Jau 2010 m. buvo užfiksuotas 1,4 proc. teigiamas BVP prieaugis, o 2011 m. jis

jau pasiekė 5,9 proc. ir buvo antras pagal dydį Europos Sąjungoje.

25

Šalies ūkio atsigavimas išlieka labai priklausomas nuo išorės veiksnių, ypač nuo ES

ekonominės situacijos, kurios atsigavimo perspektyvas pablogino sudėtingas ir užsitęsęs ES

sprendimų priėmimas dėl pagalbos kai kurioms euro zonos šalims ir naujų fiskalinės

drausmės taisyklių tvirtinimo. Tai lėmė ne tik prastesnius ES verslo bei gyventojų lūkesčius,

bet ir atsargų kredito reitingų agentūrų požiūrį į viešųjų finansų valdymo sunkumus

patiriančių ES šalių kredito riziką.

Nepaisant ekonominės situacijos ES, Europos Komisija Lietuvai prognozuoja

sparčiausią ekonominį augimą 2012 m. Pažymėtina tai, kad Lietuvos eksportas į euro zonos

šalis, kurios susidūrė su itin rimtomis viešųjų finansų valdymo problemomis nesiekė net 4

proc. viso prekių eksporto 2011 m.

Jei ir toliau šalies BVP didės ženkliai greičiau nei ES šalyse senbuvėse, Strategijoje

suformuluotas ilgalaikis uždavinys – iki 2020 m. pasiekti ES-15 šalių ekonomikos 2003 metų

ekonominio išsivystymo vidutinį lygį, turėtų būti įgyvendintas. Tai, be abejo, ambicingas

uždavinys, nes vienam žmogui sukuriamą BVP reikia padidinti beveik dvigubai.

Darbo našumas yra vienas pačių svarbiausių darnaus ūkio vystymosi veiksnių.

Nepaisant to, kad Lietuvoje 2000-2010 m. laikotarpiu jis padidėjo žymiai daugiau (56,7 proc.)

nei ES-15 šalyse (8,6 proc.), laikotarpio pabaigoje (2010 m.) darbo našumas Lietuvoje vis dar

buvo daugiau nei perpus mažesnis, palyginti su ES-15 šalių vidurkiu.

15,817,6 18,5 20,1

22,124

27,231

34,731,4

33,811,8

4,8

8,8

6

1,7

6,7 5,7

2

-6,5

5,8

0

5

10

15

20

25

30

35

40

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Lt

per

vala

nd

ą

-10

-5

0

5

10

15

Pro

cen

tai

Darbo našumas Metinis pokytis

2.2. pav. Lietuvos darbo našumas ir jo metinis pokytis

Kaip matyti iš 2.2. pav. pateiktų duomenų, krizės pasėkoje darbo našumo augumo

tempai pradėjo sparčiai lėtėti, o 2009 m. užregistruotas neigiamas (-6,5 proc.) darbo našumo

prieaugis. Labiausiai – beveik ketvirtadaliu - darbo našumas 2009 metais sumažėjo statybų

sektoriuje. Šį pokytį galima sieti su ženkliai mažėjusia paklausa statybų darbams.

Apdirbamosios pramonės sektoriuje krizės metu neigiamo darbo našumo prieaugio nebuvo

užfiksuota, tačiau 2007-2009 metais darbo našumas čia didėjo tik 2-3 proc. per metus.

Palankiai reikia vertinti tą faktą, kad 2010 metais daugelyje ūkio šakų buvo užregistruotas itin

spartus darbo našumo augimas. Pavyzdžiui, apdirbamojoje pramonėje darbo našumas 2010

metais ūgtelėjo net 16 procentų, tačiau lyginant su pirmaujančiomis ES šalimis darbo

našumas apdirbamosios pramonės sektoriuje vis dar 3-4 ir daugiau kartų mažesnis. Tai rodo

nepakankamą dėmesį pažangioms technologijoms ir inovacijoms. Labai neigiamai darnaus

vystymosi požiūriu vertintina tai, kad aukštosiomis technologijomis grindžiamos gamybos

dalis bendroje apdirbamosios pramonės sukuriamoje pridėtinėje vertėje per pastarąjį

dešimtmetį net sumažėjo ir tai yra viena iš žemo darbo našumo priežasčių.

Darnaus vystymosi požiūriu darbo našumo augimas yra ne tik ekonomikos

konkurencingumą didinantis veiksnys, bet ir būtina prielaida svarbiausių socialinių bei

26

aplinkos problemų sprendimui. Tik diegiant aukštąsias bei naujausias, palankias aplinkai

gamybos technologijas, sukuriamos prielaidos sparčiam gamybos augimui nedidinant

neigiamo poveikio aplinkai. Tik sparčiai augant darbo našumui susidaro galimybė ir sparčiam

gyventojų pajamų bei jų gerbūvio augimui nepažeidžiant makroekonominio stabilumo. Tik

spartus Lietuvos gyventojų gerbūvio augimas gali sudaryti realias prielaidas neigiamiems

migracijos procesams sustabdyti ir kitoms svarbioms socialinėms problemoms spręsti.

Kaip vienas svarbiausių ES ir Lietuvos darnaus vystymosi strateginių uždavinių yra

įvardintas ekonomikos augimo atsiejimas nuo poveikio aplinkai, tai yra, augant ekonomikai

gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos teršimas turi augti daug lėčiau nei ekonomika arba iš

viso neaugti. Lietuvos nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyta, kad išteklių

naudojimas ir aplinkos teršimas turi augti bent perpus lėčiau nei gamyba ir paslaugos.

Per pastarąjį dešimtmetį, iki ekonominės krizės itin sparčiai augant ekonomikai, augo ir

galutinės energijos sąnaudos, tačiau jų augimas buvo labiau nei perpus lėtesnis nei

ekonomikos augimas ir ilgalaikis strateginis uždavinys, kad išteklių naudojimas augtų bent du

kartus lėčiau nei ekonomika, buvo sėkmingai įgyvendinamas (2.3. pav.). Nors krizės metu

BVP sumažėjo labiau nei energijos sąnaudos ir energijos intensyvumas (energijos sąnaudos

BVP vienetui) šiek tiek padidėjo, tačiau dabartiniu metu jis tik apie dešimt procentų didesnis

nei vidutiniškai ES šalyse senbuvėse. Pažymėtina, kad nuo sovietinio laikotarpio pabaigos

energijos intensyvumas sumažėjo apie tris kartus ir darnaus vystymosi požiūriu šis faktas

vertintinas labai teigiamai.

0

20

40

60

80

100

120

140

160

180

200

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Pro

cen

tai

BVP Galutinės energijos sąnaudos Teršalų emisija į orą

2.3. pav. Ekonomikos augimas ir energijos sąnaudų bei aplinkos teršimo pokyčiai

(2000=100%)

Darnaus vystymosi požiūriu dar palankiau atrodo BVP ir teršalų emisijos į orą

tendencijų palyginimas. Iš 2.3. paveiksle pateiktų duomenų matyti, kad net intensyviausio

ekonomikos augimo metu teršalų emisija į orą beveik nedidėjo. Krizės pasėkoje 2008-2009

metais buvo stebimas teršiančių medžiagų emisijos į orą sumažėjimas, tačiau, 2010 metais

užfiksuotas 17,7 proc. teršiančių medžiagų emisijos padidėjimas, kuris daugiausia sietinas su

Ignalinos AE uždarymu.

Oro taršos požiūriu labiausiai probleminis yra pramonės sektorius, kurio sąlygojama

teršalų emisija į orą per pastarąjį dešimtmetį padidėjo virš 40 proc. Labiausiai – daugiau nei

du kartus pramonės sektoriuje per šį laikotarpį išaugo azoto oksidų ir lakiųjų organinių

junginių emisija į orą. Pastebėtina, kad net krizės metu, kai pramonės sukuriamas BVP 2010

m. palyginus su 2007m. sumažėjo apie 11 proc., jokio teršalų emisijos sumažėjimo nebuvo

užfiksuota. Detaliau šis klausimas nagrinėjamas 1.1. skyriuje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad artimiausiu metu mūsų laukia itin sudėtingas

uždavinys, kaip suderinti pastangas atstatyti pakankamai spartų ekonomikos augimą su

27

pastangomis, kad tai nebūtų padaryta Lietuvos gamtos ir žmonių sveikatos sąskaita, nes vieno

kurio nors sektoriaus per didelis sureikšminimas kelia grėsmę darniam vystymuisi ir

padarytos klaidos labai neigiamai atsilieptų ateityje.

Itin sudėtingas ir itin sunkiai sprendžiamas kitas strateginis ekonominio vystymosi

uždavinys - sumažinti regionų ekonominio išsivystymo netolygumus. Nežiūrint daugybės

priimtų dokumentų ir patvirtintų veiksmų planų, regioniniai ekonominio išsivystymo

skirtumai ir toliau gana sparčiai didėja. Detaliau regionų vystymosi problemos nagrinėjamos 4

ataskaitos skyriuje.

Didesnės pažangos kol kas nepavyko padaryti ir didinat įmonių socialinę atsakomybę

(2.2. skyrius). Atskirų ūkio sektorių problemos ir pasiekimai detaliau nagrinėjami 2.1. – 2.6

skyriuose.

28

2.1. Transportas

Atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyta, kad transporto

sektoriaus raida ir įtaka klimato kaitai kontroliuojami pagal tokius rodiklius:

krovinių ir keleivių pervežimo pasiskirstymas pagal transporto rūšis (mln.

tonkilometrių ir BVP vienetui, mln. keleivio kilometrų);

biodegalų sunaudojimas transporte ir jų dalis, palyginti su visu transporte

sunaudotų degalų kiekiu (tūkst. tonų ir procentais);

lengvųjų automobilių skaičius 1000 gyventojų;

senesnių kaip 10 metų lengvųjų automobilių iš visų lengvųjų automobilių,

procentais.

Pagrindinis ilgalaikis (iki 2020 m.) tikslas – sukurti saugią, ekonomiškai efektyvią ir

palankią aplinkai transporto sistemą, daugiau naudojančią alternatyvių degalų, sumažinti

transporto neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, užtikrinti vienodas konkurencijos

sąlygas laisvam ir saugiam keleivių vežimui.

Pagrindiniai trumpalaikiai (iki 2010 m.) tikslai – sukurti ekonomines ir teisines sąlygas,

skatinančias mažiau aplinką teršiančio ir saugesnio transporto vystymąsi, geriau organizuoti ir

reguliuoti kelių transporto eismą, didinti jo saugumą, mažinti oro taršą ir triukšmą, pasiekti,

kad oro tarša ir triukšmas miestuose neviršytų leistinų normatyvų.

Pastaraisiais metais transporto ir ryšių sektoriuje sukuriama bendroji pridėtinė vertė

augo sparčiau nei Lietuvos BVP. Per 2000-2007 metus transporto sektoriuje sukuriama

bendroji pridėtinė vertė padidėjo 93,5 proc., o Lietuvos BVP – 72,2 proc. Kadangi transporto

sektorius sukuriamam BVP vienetui išmeta į orą daugiau teršalų ir klimato kaitą skatinančių

junginių nei kitos ūkio šakos, greitesnis transporto sektoriaus nei bendras ūkio augimas

darnaus vystymosi koncepcijos požiūriu vertinamas nepalankiai. Todėl ES darnaus vystymosi

strategijoje vienas svarbiausių uždavinių suformuluotas taip – atsieti ekonomikos augimą nuo

transporto paklausos augimo ir sumažinti šiltnamio reiškinį skatinančių ir aplinką teršiančių

junginių emisiją.

Kita vertus, svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos transporto sektorius yra konkurencingas

tarptautinėje rinkoje ir šio sektoriaus spartus augimas po ekonomikos krizės reikšmingai

prisidėjo prie eksporto didėjimo ir bendro šalies ekonomikos atsigavimo bei socialinių

problemų sprendimo.

Vertinant energijos vartojimo efektyvumą (energijos intensyvumą) transporto

sektoriuje, tarptautinėje ir Europos Komisijos statistikoje naudojamas vadinamasis klasikinis

rodiklis – sunaudoto kuro santykis su šalies BVP, kadangi nemažą dalį šio kuro sunaudoja

gyventojų asmeniniai automobiliai, o jų indėlis tiek nustatant keleivių vežimo rodiklius, tiek ir

transporto sektoriuje sukuriamą bendrąją pridėtinę vertę bei šalies BVP nevertinamas. Pagal šį

rodiklį energijos intensyvumas transporto sektoriuje per praėjusį dešimtmetį sumažėjo, bet

labai menkai – tik 3,8 proc. Tačiau sunaudoto kuro kiekis, tenkantis sektoriuje sukurtos

bendrosios pridėtinės vertės vienetui, 2010 m. buvo net 35,3 proc. mažesnis nei 2000 m.

Spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu iki 2007 m. transporto sektoriuje kuro

suvartojimas augo vidutiniškai 8,3 proc. per metus, bet sparčiausiai didėjo palankesnių

aplinkai kuro rūšių - suskystintų naftos dujų ir dyzelino paklausa – atitinkamai 9,8 ir 10,1

proc. per metus. Automobilių benzino sąnaudų augimo tempai sudarė tik 1,4 proc. Dėl

ekonominės krizės ir spartaus degalų kainų augimo 2007-2010 m. bendros energijos sąnaudos

transporto sektoriuje žymiai sumažėjo ir 2009 metais sudarė tik 84,5 proc. 2007 m. lygio.

Nežiūrint šio sumažėjimo, per visą pastarąjį dešimtmetį energijos sąnaudos transporto

sektoriuje padidėjo beveik 50 proc. Kadangi transporto sektoriuje sukuriama pridėtinė vertė

per šį dešimtmetį išaugo dvigubai, tai ilgalaikis uždavinys, kad energijos sąnaudos augtų bent

dvigubai lėčiau nei sukuriama pridėtinė vertė, buvo įgyvendintas.

29

Krizės poveikyje skirtingų rūšių degalų naudojimas sumažėjo labai skirtingai.

Labiausiai sumažėjo brangiausios kuro rūšies, benzino, naudojimas – 44,9 proc., suskystintų

naftos dujų – 28,5 proc., dyzelino – 6,1 proc. Todėl gana ženkliai pasikeitė naudojamo kuro

struktūra: automobilių benzino dalis bendrame sektoriaus kuro balanse sumažėjo nuo 23,3

proc. 2007 m. iki 19,0 proc. 2010 m., suskystintų naftos dujų sumažėjo atitinkamai nuo 12,6

iki 11,6 proc., o dyzelinių degalų dalis padidėjo nuo 54,5 proc. 2007 m. iki 60,7 proc. 2010 m.

(2.4. pav.).

Kriziniu laikotarpiu beveik perpus sumažėjo biologinių degalų sąnaudos, o jų dalis nuo

transporto sektoriuje sunaudotų degalų oficialiais Statistikos departamento duomenimis

sumažėjo nuo 4,7 proc. 2007 m. iki 3,6 proc. 2010 m., todėl numatytas tikslas – biologinių

degalų dalį sektoriuje 2010 m. padidinti iki 5,75 proc. - liko neįgyvendintas.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

%

Gamtinės dujos Dyzelinas Automobilių benzinas

Suskystintos naftos dujos Reaktyvinių variklių kuras Kitos kuro rūšys

Elektros energija Biodegalai

2.4. pav. Transporto sektoriuje sunaudojamo kuro struktūros pokyčiai. Statistikos

departamento duomenys.

Automobilių transportui suvartojamų degalų kiekio sumažėjimas ir struktūros kaita

2000-2010 m. bei automobilių parko atnaujinimas lėmė labai teigiamus pokyčius – sparčiai

augant transporto sektoriuje sukuriamai pridėtinei vertei išmetamų teršalų kiekis sumažėjo

virš 40 proc. Tai lėmė, kad sektoriaus teršalų kiekis, tenkantis sukuriamos bendrosios

pridėtinės vertės vienetui 2010 m. buvo net 3,4 karto mažesnis nei 2000 m. ir darnaus

vystymosi požiūriu tai labai teigiamas reiškinys. Prie teršalų kiekio mažėjimo šiame

sektoriuje prisidėjo ženklus automobilių parko atnaujinimas. Lengvųjų automobilių skaičius

šiuo laikotarpiu kasmet pasipildydavo keliomis dešimtimis tūkstančių vakarietiškos gamybos

automobilių (2005 ir 2006 m. jų skaičius padidėjo beveik 140 tūkstančių) ir 2010 m.

pabaigoje siekė beveik 1,7 mln. Per dešimt metų šių automobilių skaičius, tenkantis

tūkstančiui gyventojų, padidėjo nuo 335 iki 515. Tačiau naujų automobilių, kurių amžius

neviršija 5 metų, skaičius auga lėtai – 2010 m. jie sudarė tik 5 proc., o 85,4 proc. automobilių

amžius buvo didesnis nei 10 metų.

Transporto sektoriui priskiriamų į atmosferą patenkančių šiltnamio dujų kiekis 2000-

2010 m. padidėjo 34,8 proc., tačiau jų kiekis, tenkantis sektoriaus bendrosios pridėtinės vertės

vienetui, 2010 m. buvo virš 40 proc. mažesnis nei 2000 m. Tokios tendencijos atitinka vieną

iš svarbiausių strateginių uždavinių – atsieti neigiamą poveikį aplinkai nuo šio sektoriaus

ekonominės veiklos augimo ir pasiekti, kad neigiamas poveikis aplinkai augtų bent du kartus

lėčiau nei sukurta pridėtinė vertė.

30

0

50

100

150

200

250

Tūks

t. tn

e

Anglies monoksidas Azoto oksidai Sieros dioksidas Lakieji organiniai junginiai Kietosios dalelės

2.5. pav. Transporto sektoriaus teršalų emisijos į orą kaita. Statistikos departamento

duomenys.

Nepalankias tendencijas darnaus vystymosi požiūriu galima įžvelgti krovinių pervežimų

kaitoje, kai pastoviai didėjo taršiausiomis transporto priemonėmis – kelių transportu -

pervežamų krovinių apimtys. Nors per dešimtmetį geležinkeliais pervežamų krovinių apimtis

tonkilometriais padidėjo 1,5 karto ir tai vertintina labai teigiamai, tačiau jų dalis bendros

sektoriaus krovinių apyvartos struktūroje sumažėjo nuo 44,3 proc. 2000 m. iki 40,2 proc.

2010 m. (Statistikos departamento duomenys). Didesnės pažangos, didinant geležinkeliu

pervežamų krovinių apimtis ir jų dalį bendroje krovinių apyvartoje, realiai galima tikėtis tik

tuomet, kai bus įgyvendintas ES remiamas „Rail Baltica“ projektas. Tuo tarpu, krovinių

gabenimo kelių transportu apimtys per dešimt metų padidėjo 2,5 karto, o kelių transporto

dalis bendroje krovinių apyvartoje išaugo nuo 38,6 iki 58,1 proc.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

%

Geležinkelių transportas Autobusai Troleibusai Oro transportas Vandens transportas

2.6. pav. Keleivių vežimo struktūros pokyčiai. Statistikos departamento duomenys.

Keleivių pervežimo, vertinamo keleivio kilometrų skaičiumi, struktūros pokyčiuose

(2.6. pav.) akivaizdžiai matyti trys pagrindinės tendencijos: 1) per praėjusį dešimtmetį

pastoviai mažėjo keleivių, vežamų palankiausia aplinkai priemone – geležinkeliais, skaičius ir

šio transporto dalis bendroje pervežimų struktūroje; 2) net 4,3 karto išaugo oro transportu

vežamų keleivių apimtis, o tuo pačiu ir šio transporto dalis bendroje struktūroje; 3) gerokai

sumenko keleivių, pervežamų autobusais ir troleibusais, apimtis. Keleivių pervežimo

autobusais apimtis didėjo iki 2006 metų, bet per pastaruosius ketverius metus sumažėjo apie

40 proc. Troleibusais vežamų keleivių skaičius mažai keitėsi, bet per pastaruosius dvejus

metus keleivių vežimo troleibusais apimtis sumenko beveik 20 proc. Labai teigiamai

31

vertintina, kad keleivių vežimo vandens transportu apimtis per pastaruosius dešimt metų

padidėjo net 3,2 karto, bet šio transporto dalis bendroje keleivių vežimo struktūroje vis tiek

nesiekia net 3 proc.

Eismo saugumas buvo ir lieka viena iš aktualiausių transporto sektoriaus problemų.

Kaip vienas iš svarbiausių trumpalaikių uždavinių, Nacionalinėje darnaus vystymosi

strategijoje numatyta iki 2010 metų transporto įvykiuose žuvusiųjų skaičių sumažinti perpus.

Kaip matyti iš 2.7. pav., teigiamas lūžis prasidėjo nuo 2008 m., kai po skaudžios avarijos

Skuode, nusinešusios trijų vaikų gyvybes, aktyvios Susisiekimo ministerijos pastangos

įgyvendinant eismo saugos gerinimo priemones ir nuolatinis bei įvairiapusiškas žiniasklaidos

dėmesys lėmė visų kelių eismo saugumą apibūdinančių rodiklių ženklų pagerėjimą – 2010 m.

eismo įvykių ir juose sužeistųjų skaičius buvo 1,6 karto, o žuvusiųjų 2,1 karto mažesnis nei

2000 m. ir minėtas trumpalaikis strateginis uždavinys buvo sėkmingai įgyvendintas.

0

100

200

300

400

500

600

700

800

900

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

7000

8000

9000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Kelių eismo įvykių skaičius Sužeistųjų skaičius Žuvusiųjų skaičius

2.7. pav. Eismo įvykių, žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiaus kaita. Statistikos departamento

duomenys.

Norint užtikrinti šių tendencijų tęstinumą, turi būti skatinamas transporto infrastruktūros

tobulinimas ir motyvacija mažinti kelių eismo riziką miestų gatvėse ir keliuose, kuri kyla dėl

leistino greičio viršijimo, vairavimo apsvaigus nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų,

praktinės vairavimo patirties stokos, nesinaudojimo saugos diržais, pėsčiųjų nesaugaus

elgesio kelyje ir kt. Teigiami poslinkiai iš esmės yra svarbus žingsnis link tolesnės saugaus

eismo struktūros tobulinimo, visų grandžių veiklos nuoseklumo ir tarpusavio sąveikos,

nuolatinės eismo priežiūros ir efektyvios kontrolės.

32

2.2. Pramonė

Darnus pramonės vystymasis vertinamas pagal šiuos rodiklius:

Ūkio šakose sunaudotas galutinės energijos kiekis, tenkantis BVP vienetui, iš

viso ir pagal ekonominės veiklos rūšis;

Gamybai sunaudotas vandens kiekis, tenkantis BVP vienetui, iš viso ir pagal

ekonominės veiklos rūšis;

Gamyklų, turinčių kokybės vadybos sertifikatą ISO 9000 arba ISO 9001

skaičius, vienetais, ir iš visų įmonių, procentais;

Gamyklų, turinčių ISO 14001 arba EMAS sertifikatą skaičius, vienetais ir iš

visų įmonių, procentais;

Apdirbamosios gamybos įmonių sukurtos pridėtinės vertės dalis, kurią sudaro

aukštųjų technologijų sektoriaus sukurta pridėtinė vertė, procentais.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje pramonės vystymuisi iškelti ilgalaikiai

uždaviniai yra: padidinti gamybos ir gaminių ekonominį ir aplinkosauginį veiksmingumą,

pasiekti, kad BVP vienetui pagaminti energijos ir vandens reikėtų mažiau, pagal šiuos

rodiklius pasiekti 2003 metų ES valstybių vidurkį; padidinti aukštosiomis technologijomis

pagrįstą gamybą, pasiekti, kad pagal šį rodiklį Lietuva artėtų prie ES valstybių vidurkio (20–

25 procentai); užtikrinti, kad cheminės medžiagos būtų gaminamos, tvarkomos ir naudojamos

taip, kad nekeltų didelio pavojaus žmonių sveikatai ir atitiktų ES cheminių medžiagų

registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH) reglamentą ir jo įgyvendinimo

priemonių planą.

1998 m. antrąjį pusmetį prasidėjusi Rusijos ekonominė krizė buvo palietusi tas Lietuvos

pramonės veiklas, kurių gaminamos produkcijos, atliekamų paslaugų rinka buvo Rusija ir

NVS šalys. Visos pramonės produkcijos pardavimo masto kritimas, palyginti su praėjusiais

metais, prasidėjo 1999 m. sausio mėnesį ir per metus (1999 m., palyginti su 1998 m.),

pramonės produkcijos nuosmukis siekė 9,9 procento. Pirmieji pramonės atsigavimo ženklai

užfiksuoti 2000 m. kai, palyginti su 1999 m., pramonės produkcija padidėjo 2,2 procento.

2.8. pav. Pramonės sukuriama bendroji pridėtinė vertė ir jos dalis. Statistikos departamento

duomenys

Šalies ūkio ir pramonės sektoriaus sukuriama bendroji pridėtinė vertė 2000-2008 m.

laikotarpiu nuosekliai didėjo. Tačiau, 2008 m. prasidėjus pasaulinei finansų krizei, 2009 m.

sumažėjo tiek šalies ūkio, tiek pramonės sukurta bendroji pridėtinė vertė, bet jau 2010 m.

buvo užfiksuotas ūkio stabilizavimasis ir kilimas (2.8 pav.). Pramonės sukuriamos pridėtinės

33

vertės dalis bendrojoje pridėtinėje vertėje svyruoja nuo 23 iki 25 procentų. Finansų krizės

poveikyje ši dalis buvo kiek sumažėjusi (2.8. pav.), tačiau 2010 m. vėl beveik pasiekė buvusį

prieš krizinį lygį.

Nuo 2000 m. iki 2003 m. gamybinėms reikmėms sunaudojamo vandens kiekis augo

daug sparčiau nei pramonės sukuriama pridėtinė vertė ir tai visiškai neatitinka darnaus

vystymosi principų. Per 2004-2006 m. laikotarpį BVP vienetui sukurti sunaudojamo vandens

kiekis sumažėjo daugiau nei perpus, tačiau krizės metu šis rodiklis vėl ėmė augti. Kadangi

2009 m. net sumažėjus pramonės sukuriamai pridėtinei vertei, lyginant su 2008 m., 14,9 proc.

išaugo vandens suvartojimas gamybinėms reikmėms, todėl vandens sunaudojimas BPV

vienetui beveik grįžo į 2004 m. lygį. Tačiau 2010 m. gerokai sumažėjęs sunaudoto vandens

kiekis lėmė šio rodiklio sumažėjimą iki 214 tūkst. kub. metrų/mln. Lt sukuriamos pridėtinės

vertės. Šį teigiamą postūmį sąlygojo 29 proc. sumažėjęs vandens suvartojimas energetikos

reikmėms, kai tuo tarpu kitų pramonės šakų veikloje vandens suvartojimas pakito nežymiai

(2.9. pav.).

2.9. pav. Energijos ir vandens sunaudojimas mln. Lt pramonės sukuriamai pridėtinei vertei. Statistikos departamento duomeny.

Per pastarąjį dešimtmetį iki 2008 m. galutinės energijos intensyvumas pramonės

sektoriuje nuosekliai mažėjo, o 2008 m. jis buvo 1,5 karto mažesnis nei 2000 m. ir šis faktas

darnaus vystymosi požiūriu vertintinas labai palankiai. Tačiau ekonomikos nuosmukio metu

(2008-2010 m.) energijos suvartojimo santykis su sukurta pridėtine vertė išaugo nuo 48,3 iki

50,0 tne/mln.Lt (2.9. pav.).

Viena iš priemonių galinti skatinti atsakingesnį įmonių požiūrį į energijos vartojimą yra

įvairios iniciatyvos. Kaip vieną iš gerųjų pavyzdžių galima paminėti konkursą “Energy

Trophy”, kurio 2007/2008 metų etape trečios vietos laimėtoja paskelbta įmonė „Dzūkijos

statyba“ 40 proc. sumažinusi energijos suvartojimą administraciniame pastate, taikant vien

pasyvias energijos taupymo priemones.

Beveik nėra teigiamų pokyčių įgyvendinant svarbų ilgalaikį strateginį uždavinį –

padidinti aukštosiomis technologijomis pagrįstą gamybą ir pasiekti, kad pagal šį rodiklį

Lietuva priartėtų prie ES valstybių vidurkio. Itin nepalankiai vertintinas tas faktas, kad nuo

2005 iki 2007 m. aukštųjų technologijų sektoriaus sukurtos pridėtinės vertės dalis

apdirbamosios pramonės pridėtinėje vertėje nuosekliai mažėjo. Tačiau aukštųjų technologijų

konkurencingumas lėmė tai, kad net ekonominės krizės metu (2008-2010 m.) šių technologijų

sukuriama pridėtinės vertės dalis nežymiai, tačiau nuosekliai didėjo (2.10. pav.). Vis dėlto,

34

norint pasiekti ilgalaikį tikslą iki 2020 m. (20-25 proc.), šioje srityje reikalingi esminiai

postūmiai.

2.10. pav. Aukštųjų technologijų sukurtos pridėtinės vertės dalis apdirbamosios gamybos sukurtoje

pridėtinėje vertėje. Statistikos departamento duomenys.

Tiek pramonės ekonominio ir aplinkosauginio veiksmingumo, tiek aukštųjų

technologijų sukurtos pridėtinės vertės didinimas yra glaudžiai susiję su sėkmingu inovacijų

diegimu įmonėse. „Inovacijų sąjungos švieslentėje 2010“ Lietuva priskiriama prie

„nuosaikiųjų inovatorių“ grupės ir 2010 m. Lietuvos suminis inovatyvumo indeksas siekė

0,227, kai EU27 šalių vidurkis – 0,516.

Kaip sėkmingas inovacijų skatinimo pavyzdys gali būti paminėta Valstybės programa

daliniam aplinkos ir vadybos sistemų diegimo finansavimui. 2010 m. Lietuvoje buvo 1108

įmonės, įdiegusios kokybės vadybos sistemas pagal ISO 9001 reikalavimus. Tai sudarė 1,33

proc. nuo visų 2010 m. veikusių ūkio subjektų. Per ataskaitinį laikotarpį (nuo 2008 m.)

sertifikuotas kokybės vadybos sistemas turinčių įmonių skaičius padidėjo 1,4 karto (nuo 591

iki 1108), lyginant su 2000 m. - 6,4 karto (nuo 173 iki 1108). Aplinkos vadybos sistemas

pagal ISO 14001 įdiegusių įmonių Lietuvoje kur kas mažiau. 2010 m. sertifikuotas aplinkos

vadybos sistemas turėjo 641 įmonė (0,77 proc. nuo 2010 m. veikusių ūkio subjektų). Tačiau

įmonių, diegiančių šias vadybos sistemas, taip pat nuosekliai daugėja. Lyginant su ataskaitinio

laikotarpio pradžia, sertifikuotų aplinkos vadybos sistemų ISO 14001 padaugėjo 1,5 karto

(nuo 402 iki 641), lyginant su 2000 m. - net 64,1 karto (nuo10 iki 641). Itin aktyviai aplinkos

vadybos sistemas diegia statybos veikla užsiimančios bendrovės.

Svarbu paminėti, kad VšĮ „Versli Lietuva“ ir VšĮ „Investuok Lietuvoje“ 2010 m.

įgyvendintas projektas „Konkurencingumo centras“ paskatino Lietuvos įmones diegti pagal

Europos Sąjungos EMAS reglamentą registruotas aplinkos vadybos sistemas. Šiuo metu

tokias aplinkos vadybos sistemas turi jau 10 įmonių.

Su gaminiais susijusios darnaus pramonės vystymosi priemonės vis dar diegiamos

vangiai. Tačiau mokslo institucijų ir verslo organizacijų bendradarbiavimo dėka, taikant

ekologinio projektavimo principus perprojektuota apie 50 gaminių, iš kurių 10 yra rinkoje.

Deja kol kas nei vienas Lietuvoje pagamintas gaminys nėra paženklintas sertifikuotu ES

ekologiniu ženklu.

Lyginant su ataskaitinio laikotarpio pradžia, pastebimas po truputį augantis įmonių

susidomėjimas socialinės verslo atsakomybės bei aplinkosauginio veiksmingumo

deklaravimu visuomenei. Viena iš skatinimo priemonių – „Nacionalinis atsakingo verslo

35

apdovanojimas“ - kasmetinė valstybės institucijų iniciatyva. Pirmasis „Nacionalinis atsakingo

apdovanojimas“ buvo surengtas 2007 m. pabaigoje (apdovanojimai įteikti 2008 m. pradžioje).

2007 metais konkurse dalyvavo 26 įmonės, 2008 m. - 22 įmonės, 2009 m. - 40 įmonių, 2010

m. - 53 įmonės.

Vienas iš Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje įvardintų ilgalaikių uždavinių

yra užtikrinti, kad cheminės medžiagos būtų gaminamos, tvarkomos ir naudojamos taip, kad

nekeltų didelio pavojaus žmonių sveikatai ir atitiktų ES cheminių medžiagų registracijos,

įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH) reglamentą ir jo įgyvendinimo priemonių

planą. Lietuvos gamintojai ir importuotojai jau pateikė 101 registracijos dokumentaciją pagal

REACH reglamentą. Iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos iš Lietuvos įmonių gauti 4869

pranešimai apie tiekiamų rinkai cheminių medžiagų klasifikavimą ir ženklinimą ECHA

Inventoriui. Galima vertinti, kad tiek įmonės, tiek REACH pagalbos tarnyba Lietuvoje savo

prievoles įgyvendinant REACH atlieka efektyviai, tinkamais tempais.

36

2.3. Energetika

Atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyta, kad energetikos

sektoriaus raida ir įtaka klimato kaitai kontroliuojami pagal tokius rodiklius:

ūkio šakose sunaudotas galutinės energijos kiekis, tenkantis BVP vienetui, iš viso

ir pagal ekonominės veiklos rūšis;

atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrosiose pirminės energijos sąnaudose

(procentais);

elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančiųjų išteklių, dalis šalies

bendrosiose elektros energijos sąnaudose (procentais);

elektros energijos, pagamintos kogeneracinėse elektrinėse, dalis, palyginti su

bendru elektros energijos suvartojimu (procentais);

atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis bendrosiose galutinės energijos

sąnaudose (procentais);

elektros suvartojimas namų ūkiuose per metus – bendras (GWh) ir vienam

gyventojui (kWh);

būstuose sunaudotos šilumos energijos kiekis (GWh) ir sunaudotos šilumos

energijos kiekis (kWh), tenkantis vienam gyventojui per metus.

Pagrindinis ilgalaikis tikslas – sukurti saugų, palankų aplinkai, konkurencingą ir į

bendrą Europos Sąjungos energetikos sistemą integruotą energetikos sektorių, užtikrinti

patikimą bei diversifikuotą energijos išteklių tiekimą, padidinti energijos gamybos, skirstymo

ir vartojimo efektyvumą; išplėsti atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių naudojimą.

Pagrindiniai trumpalaikiai tikslai – užtikrinti patikimą ir saugų, neviršijantį numatytų

taršos limitų, energijos tiekimą visoms Lietuvos ūkio šakoms, didinti energijos taupymą ir

naudojimo efektyvumą.

Po 2000 m. paspartėjęs Lietuvos ekonomikos augimas ir energetikos sektoriaus reforma

turėjo įtakos bendrai šio sektoriaus įmonių veiklai ir jų ekonominiams rodikliams. 2000-2007

m. laikotarpiu šalies BVP grandine susieta apimtimi energetikos sektoriuje augo vidutiniškai

8,1 proc. per metus ir padidėjo 72,2 proc. Sparčiai augant šalies ekonomikai didėjo ir

galutinės energijos sąnaudos visose ūkio šakose. Darnaus vystymosi požiūriu labai teigiama

yra tai, kad galutinės energijos sąnaudos Lietuvoje augo apie du kartus lėčiau nei sukuriamas

BVP.

Per visą praėjusį dešimtmetį (2000-2010) šalies BVP augo vidutiniškai 4,4 proc. per

metus ir, nežiūrint ženklaus (14,8 proc.) nuosmukio 2009 m., padidėjo 53,1 proc. Tuo tarpu

galutinės energijos 2010 m. suvartota tik 26 proc. daugiau nei 2000 m. Šie pokyčiai šalies

ekonomikoje ir energijos sąnaudose lėmė padidėjusį energijos vartojimo efektyvumą šalies

ūkio šakose. 2010 m. galutinės energijos intensyvumas Lietuvoje, nežiūrint ekonomikos

nuosmukio ir jo metu kiek padidėjusio energijos intensyvumo, buvo 21,5 proc. mažesnis nei

2000 m. (2.8. pav.).

Lietuvos ūkio šakose bendras galutinės energijos intensyvumas 2000-2010 m.

laikotarpiu mažėjo kasmet vidutiniškai 1,9 proc., pramonėje – 3,9 proc., statyboje – 5,1 proc.,

transporto sektoriuje – 3,0 proc., namų ūkiuose – 2,8 proc., paslaugų sektoriuje – 1,0 proc.

Žemės ūkyje energijos intensyvumas augo vidutiniškai 0,8 proc. per metus ir per dešimt metų

padidėjo 8,7 proc., tačiau šio sektoriaus įtaka bendram galutinės energijos intensyvumui yra

menka. Jei išliktų tos pačios energijos intensyvumo mažėjimo tendencijos, tai 2020 m.

lyginamosios galutinės energijos sąnaudos būtų apie 1,5 karto mažesnės nei 2000 m. ir iš

esmės tenkintų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje prisiimtus įsipareigojimus.

37

75,8 73,9 72,267,5 65,7 63,7 62,9

60,357,5

61,1 62,4

0

10

20

30

40

50

60

70

80

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

tne/

mln

. Lt

2.8. pav. Galutinės energijos intensyvumo kitimas. Statistikos departamento duomenys.

2000-2010 m. laikotarpiu galutinės energijos sąnaudos augo visose šakose: transporte

vidutiniškai – 4 proc., paslaugų sektoriuje – 2,5 proc., pramonėje ir namų ūkiuose – 1,5 proc.

per metus. Tačiau sukuriama pridėtinė vertė augo žymiai sparčiau, todėl bendras galutinės

energijos intensyvumas sumažėjo. Pagrindiniai veiksniai, kurie buvo reikšmingi šiuo

laikotarpiu ir išliks svarbūs energijos vartojimo efektyvumui didinti perspektyvoje –

ekonominės veiklos augimo tempai pramonėje ir transporto sektoriuje, ženkliai lenkiantys

energijos poreikių augimą, energijos vartojimo efektyvumo didinimas viešajame sektoriuje.

Esant palyginti mažam energijos sąnaudų prieaugiui namų ūkiuose, mažėja energijos

intensyvumas šiame sektoriuje. Kita vertus, išlieka ženklus potencialas energijos vartojimo

efektyvumui didinti gyvenamuosiuose namuose ir visuomeniniuose pastatuose. Deja, pastatai

atnaujinami labai lėtai (2.5. skyrius). Prastos būklės daugiabučių gyvenamųjų namų ir

visuomeninių pastatų modernizavimo programos parengimas ir masinis jų renovavimas

tebelieka didelis iššūkis ir gyventojams, ir valstybei.

Siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo kuro importo ir kartu prisidėti prie klimato

kaitos poveikio mažinimo, Lietuvai atsinaujinančių energijos išteklių platesnis naudojimas yra

vienas iš svarbiausių šalies energetikos politikos prioritetų. Šių išteklių balanse dominuoja

mediena, įskaitant miško paruošų ir medžio apdirbimo atliekas (žievę, spyglius, pjuvenas, ir

kt.). Kaip matyti iš 2.9. pav., per pastaruosius keletą metų sparčiai didėjantis vėjo jėgainėse

pagamintos elektros ir biologinių degalų indėlis mažai atsiliepė bendram šalies

atsinaujinančių energijos išteklių balansui, kuriame medienos kuro dalis 2010 m. sudarė 88,1

proc. Kol kas labai mažai pažangos pasiekta plačiau naudojant energetinėms reikmėms

šiaudus ir kitas žemės ūkio atliekas. Ateičiai nukeliamos geoterminės energijos platesnio

panaudojimo galimybės, lėtai auga ir biologinių dujų indėlis. Nežiūrint paminėtų trūkumų

2010 m., lyginant su 2000 m., atsinaujinančių energijos išteklių sąnaudos padidėjo 58,1 proc.

ir pasiekė 1067 tūkstančių tne (2.9. pav.).

Didžiausia malkų ir medienos atliekų dalis vis dar sunaudojama namų ūkiuose

patalpoms šildyti, karštam vandeniui ir maistui ruošti. Tačiau per praėjusį (2000-2010)

dešimtmetį šiame sektoriuje medienos kuro suvartojimas padidėjo tik 6 proc. Tuo tarpu

elektros energijai ir centralizuotai tiekiamai šilumai gaminti 2010 m. kietojo biologinio kuro

buvo suvartota 5,4 karto daugiau nei 2000 m., o bendrame šio kuro balanse jo dalis

centralizuotai tiekiamai energijai gaminti 2010 m. sudarė 26,7 proc. Atsinaujinančių išteklių

dalis decentralizuotų vartotojų patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti 2010 m. sudarė

apie 77 proc.

38

2.9. pav. Atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo kaita. Statistikos departamento

duomenys.

Pagrindiniu iki šiol buvo laikomas atsinaujinančių energijos išteklių dalies šalies

pirminės energijos balanse rodiklis. Buvo numatyta pasiekti, kad atsinaujinantys ir atliekiniai

energijos ištekliai bendrosiose pirminės energijos sąnaudose 2010 m. sudarytų ne mažiau kaip

12 proc., o elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių sudarytų daugiau

kaip 7 proc. visos šalyje suvartojamos elektros energijos. Šis tikslas pasiektas –

atsinaujinantys ištekliai bendrosiose pirminės energijos sąnaudose 2010 m. sudarė 15,2 proc.,

o elektros energijos iš šių išteklių pagaminta 7,8 proc. (2.10. pav.). Per dešimtmetį labai

reikšmingai pasikeitė centralizuoto šilumos tiekimo sistemų kuro balansas – atsinaujinančių

energijos išteklių dalis padidėjo nuo 2 iki 19,3 proc.

Atsinaujinančių energijos išteklių įnašą geriausiai apibūdina jų dalies bendrosiose

galutinės energijos sąnaudose rodiklis. Būtent šį rodiklį Europos Komisija dabartiniu metu

laiko pagrindiniu, nustatydama šalims narėms siektinus atsinaujinančių energijos išteklių

plėtros tikslus. 2009 m. Europos Parlamentas ir Taryba priimta Direktyva 2009/28/EB numato

konkrečius tikslus kiekvienai ES-27 šaliai.

Lietuvos įsipareigojimus, tiesiogiai susijusius su šios direktyvos įgyvendinimu,

apibrėžia 2010 m. LR Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių

plėtros strategija, kurioje iki 2020 m. numatyta:

1) atsinaujinančių energijos išteklių dalį šildymo ir vėsinimo sektoriuje, palyginti su šio

sektoriaus galutinės energijos sąnaudomis, padidinti iki 39 proc., o centralizuotai tiekiamos

šilumos, pagamintos iš šių išteklių, dalį padidinti iki 50 proc.;

2) elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį, palyginti su

bendrosiomis šalies elektros energijos sąnaudomis, padidinti iki 21 procento. Siekiant šio

tikslo numatyta vėjo jėgainių įrengtąją galią iki 2020 m. padidinti iki 500 MW, saulės

elektrinių – iki 10 MW ir biokuro elektrinių – iki 224 MW. Atsižvelgiant į tai, kad lygumų

šalyse statant užtvankas užliejami neadekvačiai dideli išskirtine biologine įvairove

pasižyminčių upių slėnių plotai, Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros

strategijoje numatyta labai nuosaiki hidroenergetikos plėtra, iki 2020 m. padidinant HE

įrengtąją galią nuo 126 iki 141 MW. Tokia pat hidroenergetikos plėtra įteisinta ir

atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme. Šiuos planus galima įgyvendinti nestatant naujų

užtvankų ir neatstatant buvusiųjų, o įrengiant hidroturbinas ant esamų užtvankų ir vystant

nepatvankines hidroenergetikos technologijas.

3) atsinaujinančių energijos išteklių dalį transporto sektoriuje padidinti iki 10 proc.

39

2.10. pav. Atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo rodikliai. Statistikos departamento

duomenys.

Įgyvendinus šiuos tikslus, atsinaujinančių energijos išteklių dalis šalies bendrosiose

galutinės energijos sąnaudose 2020 m. sudarytų ne mažiau kaip 24 proc.

Iš esmės tie patys darnaus energetikos vystymo tikslai įtvirtinti ir 2011 m. Seimo

patvirtintame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme. Įstatymas numato šiek tiek

spartesnę atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių plėtrą: biologinio kuro

elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią 2020 m. numatoma padidinti

iki 355 MW; be to, įstatymas neriboja mažųjų (iki 30 kW įrengtosios galios) vėjo ir saulės

elektrinių plėtros. Tačiau įstatyme numatytiems tikslams pasiekti reikalingų poįstatyminių

teisės aktų ir paramos schemų rengimas gerokai vėluoja.

Realiai vertinant energetikos sektorius dabartinę būklę ir šalies galimybes, būtų

racionalu siekti, kad atsinaujinančių išteklių dalis bendrosiose galutinės energijos sąnaudose

Lietuvoje per dešimtmetį padidėtų bent iki 27 proc. Tačiau tokiems ambicingiems tikslams

pasiekti būtina parengti ir nuosekliai įgyvendinti investicijoms į atsinaujinančią energetiką

palankią programą. Tai ypač svarbu centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, kurių kuro balanse

atsinaujinančių energijos išteklių dalį tikslinga padidinti iki 55-60 proc., modernizavimui.

Modernios technologijos atveria galimybes gaminti elektros energiją ir šilumą, panaudojant

įvairias atsinaujinančio kuro rūšis, miško ruošos, medienos perdirbimo, žemės ūkio,

komunalines ir buitines atliekas ir pan.

Energetikos ministras 2010 m. patvirtino Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių

plėtros strategijos įgyvendinimo 2010–2015 metų priemonių planą, kuriame buvo numatyta

sudaryti sąlygas didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) pastatyti

kogeneracines elektrines, naudojančias netinkamas perdirbti energetinę vertę turinčias

komunalines ir kitas atliekas. Šiose jėgainėse būtų galima pagaminti apie 0,8 TWh šilumos,

tačiau labai svarbu, kad realizuojant šiuos planus būtų laikomasi ES ir Lietuvos strateginių

dokumentų nuostatų ir nebūtų pradėtos deginti nerūšiuotos atliekos, nes tai ne tik keltų didelę

grėsmę žmonių sveikatai, bet ir neigiamai atsilieptų ekonominiu ir socialiniu požiūriu žymiai

palankesniam atliekų tvarkymo būdo – išrūšiuotų atliekų perdirbimo plėtrai.

Elektros energijos suvartojimas namų ūkiuose per pastarąjį dešimtmetį padidėjo beveik

pusantro karto, o suvartojimas vienam gyventojui per praėjusį dešimtmetį augo vidutiniškai

4,6 proc. per metus (2.11. pav.). Darnaus vystymosi požiūriu tai nėra teigiamas reiškinys.

Centralizuotai tiekiamos šilumos suvartojimas namų ūkiuose mažai keitėsi – 2000 m.

suvartota 5626 GWh, o 2010 m. 6133 GWh. Šilumos suvartojimo vienam gyventojui

svyravimus iš esmės lėmė klimatiniai svyravimai.

40

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

1600

1800

2000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

kWh/

gyv.

Elektros energija Centralizuota šiluma

2.11. pav. Elektros energijos ir centralizuotai tiekiamos šilumos suvartojimas namų ūkiuose

vienam gyventojui. Statistikos departamento duomenys.

Šiuo laikotarpiu gerokai sumažėjo šilumos technologiniai nuostoliai tinkluose – nuo

26,5 proc. 2000 m. iki 14,8 proc. 2010 m., tačiau pirminės energijos transformavimo

veiksmingumas elektros energetikos ir ypač centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuose mažai

pagerėjo. Kombinuotu režimu gaminamos elektros energijos dalis nuo bendrųjų elektros

sąnaudų iš esmės nepadidėjo, nes 2009 m. sustabdžius elektros rinkoje dominavusią Ignalinos

AE, termofikacinės elektrinės yra nekonkurencingos dėl išaugusių gamtinių dujų kainų ir jų

potencialas panaudojamas tik iš dalies.

Teigiamą poslinkį darniam energetikos vystymui suteiks Vyriausybės parengta

Nacionalinė energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategija. Uždarius Ignalinos AE,

Lietuva tapo labai priklausoma nuo energijos importo iš vienintelio tiekėjo. Visų

atsinaujinančių ir kitų vietinių energijos išteklių (nafta, durpės) dalis bendrosiose pirminės

energijos sąnaudose 2010 m. sudarė tik 18,2 proc. Tai sukelia grėsmes energijos vartotojams

ir šalies energetiniam saugumui. Lietuva gali būti pažeidžiama tiek dėl dujų ir elektros

energijos tiekimo sutrikimų, tiek ir dėl šių energijos išteklių kainų augimo. Todėl šioje

strategijoje numatyta įgyvendinti projektus, kurie pasitarnaus šalies energetikos sektoriaus

integravimui į ES energetikos sistemas ir padės pasiekti racionalią pirminės energijos išteklių

struktūrą. Ypatingas vaidmuo numatytas naujai Visagino atominei elektrinei, atsinaujinančių

energijos išteklių platesniam naudojimui, energijos vartojimo efektyvumo didinimui,

konkurencijos elektros ir ypač gamtinių dujų sektoriuje įtvirtinimui, statant suskystintų

gamtinių dujų importo terminalą.

41

2.4. Žemės ūkis

Pagal darnaus vystymosi rodiklių sąrašą analizuojami šie žemės ūkio rodiklių pokyčiai:

1. Pasėlių, skirtų biologiniam kurui gaminti, plotas ir jo dalis visame žemės ūkio

naudmenų plote;

2. Ekologinių ūkių žemės plotas;

3. Ekologinė žemės ūkio produkcijos gamyba pagal atskiras produkcijos rūšis;

4. Pesticidų naudojimas;

5. Mineralinių trąšų naudojimas.

Biologinio kuro gamybą ir naudojimą skatinti numatyta Lietuvos Respublikos

atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, kuris numato, kad 2020 m. biologiniai degalai

turi sudaryti ne mažiau kaip 10 proc. viso šalies rinkoje esančio benzino ir dyzelino, skirto

transportui.

Biodyzelino ir bioetanolio gamyba 2004–2010 metais ir šios produkcijos gamybai

auginamų augalų naudojami žemės ūkio plotai pateikti 2.1 lentelėje. Biologinių degalų

gamyba per 2004–2010 metus augo labai sparčiai. Bioenergetiniams augalams skirtas pasėlių

plotas padidėjo nuo 5 tūkst. ha 2004 metais iki 190 tūkst. ha 2010 m. ir sudarė apie 6 proc.

visų žemės ūkio naudmenų. Nepaisant to, kad per krizės laikotarpį biologinių degalų gamybos

tempai nelėtėjo, jų dalis bendrame degalų balanse nedidėjo, nes nemaža dalis biodegalų buvo

eksportuojama. Stabilizavusis šalies ekonomikai, galima tikėtis, kad biologinių degalų

gamyba augs sparčiau. Šalyje jau dabar turima pakankamai biologinių degalų gamybos

pajėgumų, kad užsibrėžti tikslai iki 2020 m. būtų įgyvendinti.

2.1. lentelė. Biologinių degalų gamyba Lietuvoje 2004 – 2010 m., tūkst.t.(ha)

Metai Biodyzelino

gamyba

Bioetanolio

gamyba

Iš viso

biologinių

degalų

% visų

degalų

balanse

Žemės

plotas

% nuo

visų ŽŪN

2004 2,2 1,7 3,9 0,035 5 0,15

2005 7,0 6,6 13,6 1,1 17 0,5

2006 10,3 14,3 24,6 1,6 32 1,0

2007 24,8 15,0 39,8 3,6 55 1,7

2008 64,0 17,0 81,0 4,3 120 4,0

2009 104,0 24,0 128,0 5,3 190 6,0

2010 89,2 39,3 128,5 4,0 190 6,0

Žemės ūkio ministerijos duomenys

Kvotuojant žemės ūkio produkciją, didelė dalis žemės ūkio naudmenų nenaudojama.

Pirmaujančiuose ES šalyse, JAV bei Japonijoje didelė dalis žemės ūkio naudmenų plotų,

nenaudojamų maistinių ir pašarinių augalų auginimui, užimami alternatyviais pasėliais,

skirtais ne tik energetinių augalų auginimui, bet ir augalais skirtais cheminei, farmacijos,

statybos ir kt. pramonei. Taip efektyviai sprendžiami kaimo socialiniai, ekonominiai bei

gamtosauginiai klausimai. Lietuvoje šiuo metu yra dideli nenaudojamų žemės ūkio naudmenų

plotai. Šiuose plotuose reikėtų aktyviau plėtoti alternatyvųjį žemės ūkį.

Ekologinis ūkis yra dinamiškiausias žemės ūkio sektorius. Ekologiškai ūkininkaujančių

ūkininkų skaičius sparčiai augo iki 2007 metų. Prasidėjus krizei, 2009 metais ekologinių ūkių

sumažėjo 6,2 procento lyginant su 2007 metais, tačiau jų plotas stambėjant ūkiams,

nesumažėjo. Lietuvos ekologiniame žemės ūkyje iki 2003 metų dominavo smulkūs ūkiai.

Pastaraisiais metais į ekologinę gamybą pradėjo orientuotis didelių gyvulininkystės ūkių

šeimininkai. Augant ekologiškų produktų augintojų skaičiui, daugėja ir perdirbimo įmonių,

42

norinčių perdirbti ar kitaip tvarkyti ekologiškus produktus. 2010 metais buvo 71 sertifikuotas

ūkis, vykdantis ekologiškų produktų tvarkymo darbus. Tai 44 proc. daugiau negu 2008 m.

Plečiasi produkcijos asortimentas, sertifikuotas galvijų, kiaulių, avių skerdimas, daugėja iš jų

pagamintų mėsos gaminių.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyta, kad iki 2020 m. ekologinių ūkių

plotai turi išaugti iki 10 proc. žemės ūkio naudmenų ploto. Iki 2006 m. išmokos ekologiškai

ūkininkaujantiems ūkininkams nuolat didėjo. Visa tai lėmė, kad ekologinių ūkių skaičius ir

šiai gamybai skirti plotai taip pat sparčiai didėjo (2.12. pav.).

SERTIFIKUOTI EKOLOGINĖS GAMYBOS PLOTAI, HA 2002 - 2010

METAIS

878023289

42955

70567

102120

127362 134955149096

125457

0

20000

40000

60000

80000

100000

120000

140000

160000

2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

2.12. pav. Ekologinės gamybos ūkių plotų pokyčiai 2002 – 2010 m.

Všį “Ekoagros”, ŽŪM

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, per pastarąjį (2000-2010 m.) dešimtmetį sertifikuoti

ekologinės gamybos plotai išaugo beveik 17 kartų. Per krizės laikotarpį ekologinių ūkių plotų

didėjimo tempai kiek sumažėjo, bet nesustojo. Nežiūrint spartaus ekologinių ūkių plotų

augimo, ekologinei gamybai naudojamas žemės plotas, palyginti su visu žemės ūkio

naudmenų plotu 2010 metais sudarė 5,55 proc., todėl strateginis uždavinys, kad šie plotai

2013 m. pasiektų 5 proc. jau įgyvendintas. Tačiau ilgalaikio strateginio uždavinio

įgyvendinimas (10 proc.) pareikalaus papildomų pastangų ir stimulų.

Duomenys apie ekologinių ūkių naudojimo struktūrą 2010 metais pateikti 2.13.pav. Iš

pateiktų duomenų matyti, kad 85 proc. visų ekologinių ūkių ploto sudaro javai ir daugiametės

žolės, o daržovės, uogynai ir sodai sudaro palyginti nedidelę dalį ir jų spartesnei plėtrai reiktų

skirti daugiau dėmesio.

Nors ekologinių ūkių plėtra 2002 – 2010 metais vyko sėkmingai, tačiau šios produkcijos

gamybos apimtys rinkoje nedidėjo taip sparčiai kaip ūkių skaičius ir plotai. Iki šiol nerenkami

duomenys apie ekologinės žemės ūkio produkcijos gamybą pagal atskiras produkcijos rūšis,

todėl nėra duomenų apie pagaminamus kiekius ir nesukurta vieninga ekologinės gamybos

apskaitos, ekologiškų produktų tiekimo, kokybės kontrolės ir realizavimo skatinimo sistema.

43

Ekologinei gamybai naudojamų

žemės plotų struktūra, procentais

46

21

12

6

5

43 1,610,30,1

Migliniai javai

Daugiametės žolės

Pupiniai javai

Miglinių ir pupinių

žolių mišiniaiVaistažolės

Tvenkiniai

Uogynai

Pūdymai

Sodai

Daržovės

Kiti pasėliai

2.13. pav. Ekologinei gamybai naudojamų žemės plotų struktūra (%) 2010 metais.

Všį “Ekoagros”

Kalbant apie cheminių augalų apsaugos priemonių (pesticidų) ir mineralinių trąšų

naudojimą visų pirma būtina atkreipti dėmesį, kad oficialūs Statistikos departamento

duomenys yra tik apie pesticidų naudojimą, o duomenų apie ekonominiu ir ekologiniu

požiūriu itin svarbų aspektą – mineralinių trąšų naudojimą nėra, nors pagal Nacionalinę

darnaus vystymosi strategiją šį rodiklį būtina kontroliuoti. Žemiau pateikiamoje 2.2. lentelėje

naudojamų mineralinių trąšų kiekiai įvertinti pagal LAMMC Agrocheminių tyrimų

laboratorijos mokslinių tyrimų ataskaitoje (2010 m.), skirtoje Lietuvos ūkyje naudojamų trąšų

analizei, pateiktus duomenis.

2.2. lentelė. Augalų apsaugos priemonių ir mineralinių trąšų naudojimas 2002 – 2010 m.

Pesticidų naudojimas - Statistikos departamento duomenys

Trąšų naudojimas - pagal LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos duomenis

Per pastarojo dešimtmečio iki krizinį laikotarpį pesticidų ir trąšų naudojimas sparčiai

augo ir per 2002-2007 m. laikotarpį išaugo apie du kartus (2.2. lentelė). Per krizės laikotarpį

trąšų naudojimas pradėjo mažėti, tačiau daugiausia tik dėl fosforo ir kalio trąšų žymaus

naudojimo mažėjimo, o azotinių trąšų naudojimas stabilizavosi 210-225 tūkst. tonų per metus

lygyje. Aukščiau minėtoje Agrocheminių tyrimų laboratorijos ataskaitoje atkreipiamas

Panaudota pesti-

cidų ir mineralinių

trašų, t.

2002

metai

2003

metai

2004

metai

2005

metai

2006

metai

2007

metai

2008

metai

2009

metai

2010

metai

Pesticidų pagal

100 % veikliosios

medžiagos

792,2 847,2 1023,6 1048,5 1197,0 1597,1 1279,9 1982,0 1861,3

Kg/ha žemės ūkio

paskirties

naudmenoms

0,235 0,335 0,393 0,370 0,429 0,592 0,479 0,737 0,694

Mineralinių trąšų 180544 224761 280864 228340 355870 395450 345120 309900 n.d.

- N 13653 38736 50447 143000 144000 225000 21800 211000 n.d.

- P2O5 67412 67336 94147 131200 121700 95000 54000 29100 n.d.

- K2O 99479 118689 136270 107272 78230 75450 73120 69800 n.d.

44

dėmesys, kad padidėjus azotinių trąšų naudojimui ir pastaraisiais metais labai sumažėjus kalio

ir ypač fosforo trąšų naudojimui, trąšos naudojamos labai nesubalansuotai, kas ilgalaikėje

perspektyvoje veda prie augalų ir dirvožemio derlingumo mažėjimo.

Prie to būtina pridurti gerai žinomą faktą, kad naudojant nesubalansuotas trąšas su

santykiniu azoto pertekliumi, padidėja azoto išplovimas į gruntinius ir paviršinius vandenis. Iš

1.2 skyriuje pateiktų duomenų apie teršalų prietaką Lietuvos upėmis į Kuršių marias ir

Baltijos jūrą (1.7. pav.), akivaizdžiai matyti, kad fosforo prietaka pastaraisiais metais mažėjo,

o azoto prietaka pradėjo akivaizdžiai didėti ir nuo 2004 m. iki 2010 m. išaugo beveik

dvigubai. Tai reiškia, kad žemės ūkio poveikio aplinkai kontrolė ir ypač azoto junginių

išplovimas į gruntinius ir paviršinius vandenis, turi būti sustiprinta.

Pastaraisiais metais iškilo ir kita didėjančio žemės ūkio poveikio aplinkai problema – tai

sparti pramoninės gyvulininkystės plėtra. Būtina atkreipti dėmesį, kad būtent pernelyg didelė

gamybos koncentracija visada sukuria dideles ekologines problemas, tačiau pramoninių

kiaulininkystės įmonių kūrimasis yra žalingas ne tik ekologiniu, bet ir socialiniu požiūriu, nes

mažina kaimo žmonių galimybes užsiimti šia pelninga gyvulininkystės šaka. Būtina atkreipti

dėmesį, kad kaime žemiau skurdo ribos gyvena neproporcingai didelė gyventojų dalis. Iš 3.2.

skyriuje pateiktų duomenų (3.1. lentelė) matyti, kad pastaraisiais metais Lietuvoje žemiau

skurdo ribos gyveno apie 20 proc. žmonių, tačiau mieste žemiau skurdo ribos gyvena tik apie

15 proc., o kaime dvigubai daugiau – apie 30 proc., t.y. beveik trečdalis žmonių. Žymiai

prastesnis kaimo žmonių gyvenimas atsispindi ir analizuojant apibendrintą žmonių sveikatos

rodiklį – vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę. Pagal 3.3. skyriuje pateiktus duomenis kaime

gyvenančios moterys gyvena 2 metais trumpiau, o vyrai net 3,1 metų trumpiau nei mieste.

Labai neigiamai netoliese nuo kiaulininkystės įmonių gyvenančių žmonių savijautą

veikia itin nemalonūs kvapai sklindantys tiek iš pačių įmonių, tiek iš skystu mėšlu laistomų

laukų. Tai kelia didelę socialinę įtampą tarp aplinkinių gyventojų ir įmonių savininkų, kurie

prie šių įmonių negyvena. Tačiau iki šiol Lietuvoje nėra kvapų stiprumo matavimui skirtos

laboratorijos ir nėra galimybės įvertinti jų atitikimą nustatytoms ES ribinėms kvapų stiprumo

vertėms.

Todėl labai teigiamai reiktų vertinti Lietuvos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros

strategijoje suformuluotas nuostatas, numatančias kurti kiaulininkystės ūkius, kurių dydis

neviršija 2-5 tūkstančių vienu metu laikomų kiaulių. Kaip rodo daugelio ES šalių patirtis,

darnaus vystymosi požiūriu tikslingiausia fermų dydį apriboti dviem tūkstančiais vienu metu

auginamų kiaulių.

45

2.5. Būstas

Būsto sektoriaus analizė remiasi Darnaus vystymosi strategijoje suformuluotais

pagrindiniais tikslais, uždaviniais bei numatytais rodikliais:

gyventojų dalis, aprūpinamų centralizuotai tiekiamu vandeniu ir teikiamomis

nuotekų tvarkymo paslaugomis.

gyventojų dalis, kurie naudojasi viešąja komunalinių atliekų tvarkymo

paslauga.

gyventojų sunaudotas vandens kiekis - litrais vienam gyventojui per parą.

būstuose sunaudotos šilumos energijos kiekis (iš viso) ir sunaudotos elektros

energijos kiekis (1 gyventojui per metus).

namų ūkio trumpalaikės piniginės išlaidos būstui, vandeniui, dujoms, kurui

(namų ūkio išlaidų dalis proc.).

Statistikos departamento gyvenamojo fondo aprūpintumo patogumais duomenimis

vandentiekiu Lietuvoje naudojasi apie 77 proc. gyventojų, miestuose šis rodiklis siekia 92

proc., kaimuose - tik 49 proc. Atitinkamai prie tam tikrų nuotekų sistemų buvo prisijungę 92

proc. miesto ir 45 proc. kaimo gyventojų. Nors pačių naujausių duomenų nėra, tačiau

centralizuotai tiekiamu vandeniu aprūpinama apie 75 proc., o centralizuotomis nuotekų

sistemomis apie 65 proc. visų šalies gyventojų. Tačiau gyventojų, kurių nuotekos surenkamos

centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis, dalis kaimiškose vietovėse yra gerokai

mažesnė (skirtingų šaltinių duomenimis apie 16 - 30 proc.). Iš viso Lietuvoje centralizuota

nuotekų sistema naudojasi apie 70 proc. gyventojų, gyvenančių didesnėse nei 2000 gyventojų

ekvivalentu aglomeracijose. Naudojantis Europos sąjungos struktūrinių fondų parama 2008 –

2010 m. ir toliau plėtojant vandens tiekimo ir surinkimo bei valymo sistemą, šį rodiklį

Lietuvoje pavyko pagerinti nuo 65 proc. iki 70 proc. Pagal 2007 – 2013 m. Sanglaudos

skatinimo veiksmų programą planuojama, kad įgyvendinus numatytus vandens tiekimo ir

nuotekų tvarkymo plėtros planus, centralizuotai tiekiamo vandens ir nuotekų tvarkymo

paslaugų vartotojų skaičius miestuose padidės 3 proc., o kaimo vietovėse – 20 proc., tai yra,

mieste šis rodiklis sieks apie 95 proc., kaimiškose vietovėse - iki 50 proc.

Sparčiai įgyvendinant įsipareigojimus atliekų tvarkymo srityje, sparčiai didėja

komunalinių atliekų surinkimo sistemos visuotinumas, kuris 2010 m. Lietuvoje siekė 91 %

(1.4 skyrius). Nepaisant to, išliko, o kai kur ir naujai iškilo (ypač kaimiškose vietovėse)

paslaugos užtikrinimo, kainos ir kokybės problemų.

Nors detalių duomenų, kiek vandens sunaudojama tik būstuose nėra (be to,

neįskaičiuojamas ir šulinių bei gręžinių vanduo), tačiau vandens sunaudojimas namų ūkio

sektoriuje mažėja ir šiuo metu vienam gyventojui per parą tenka tik 74 litrai vandens.

Namų ūkio sektoriuje sunaudojamos galutinės energijos kiekis nuo 2000 m. iki 2007 m.

išaugo 10,1 proc. Po sumažėjimo 2007 m., net ir prasidėjus ekonominei krizei, energijos

suvartojimas 2008 – 2010 m. padidėjo 2,2 proc. ir siekė 1584 tūkst. tne.

Nors šilumos energijos sunaudojimas namų ūkiuose priklauso ir nuo lauko temperatūros,

tačiau šios energijos sunaudojimas namų ūkiuose pastarąjį dešimtmetį padidėjo 8 proc. Šį

padidėjimą santykinai galėjo lemti ir per nurodytą laikotarpį padidėjęs bendras būsto

naudingasis plotas (šildomas plotas). 2008 – 2010 m. šiluminės energijos namų ūkio sektoriuje

naudojimas išaugo 3,8 proc., nuo 507,9 iki 527,5 tūkst. tne. Prasidėjus ekonominei krizei

sumažėjo tik elektros energijos suvartojimas. Jei per 2000 – 2007 m. laikotarpį elektros

energijos sunaudojimas vienam gyventojui išaugo daugiau nei 45 proc., tai krizės pasėkoje

ataskaitiniu (2008-2010m.) laikotarpiu jau fiksuojamas maždaug 3 proc. sumažėjimas.

Ir toliau svarbiausia išlieka šilumos energijos naudojimo būste efektyvumo didinimo

problema. 2005 m. patvirtinta ir kelis kartus keista daugiabučių namų modernizavimo

46

programa vis dar neduoda lauktų rezultatų. Ekonominės krizės sąlygotas valstybės asignavimų

sumažėjimas ir pesimistinės gyventojų nuotaikos bei krizės pamokų sąlygota skolinimosi

baimė padarė labai neigiamą poveikį visam daugiabučių namų modernizavimo procesui.

Nors Aplinkos ministerijos duomenimis 2005-2010 m. pagal daugiabučių namų

modernizavimo programą atnaujintuose (modernizuotuose) daugiabučiuose namuose

šiluminės energijos sąnaudos sumažintos apie 77,1 GWh/metus, o vien per 2008-2010 m. 35,5

GWh/metus, visgi renovavimo tempai neužtikrina iškeltų energijos sutaupymo tikslų

įgyvendinimo. Per visą programos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2010 m.) buvo atnaujinti tik

357 daugiabučiai. Turint omenyje, kad Lietuvoje yra apie 35 000 daugiabučių pastatytų pagal

galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, įvykdytų renovavimo projektų

skaičius sudaro tik kiek daugiau nei 1 proc. bendro tokių namų skaičiaus. Teigiamai

vertintinas tas faktas, kad apie pusė visų renovuotų namų, kas sudaro 9108 butų, buvo

renovuoti arba užbaigti renovuoti būtent ataskaitiniu (2008-2010 m.) laikotarpiu (2.14. pav.).

Per visą programos įgyvendinimo programą į daugiabučių renovaciją investuota 325,5

mln. Lt, iš jų 42 proc. sudarė valstybės parama. Ataskaitiniu laikotarpiu 2008-2010 m.

valstybės parama sudarė 115,8 mln. Lt, t.y. 46 proc. visų per šį laikotarpį investuotų į

daugiabučių modernizavimą lėšų.

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

Ren

ovu

otų

bu

tų s

kaič

ius

2005 2006 2007 2008 2009 2010

Renovuota butų per metus

2.14. pav. Atnaujintų pagal daugiabučių namų (modernizavimo) programą butų skaičius

2005 – 2010 m. Šaltinis: Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra.

Esami renovacijos tempai nepakankami pasiekti reikšmingą energijos naudojimo

efektyvumo padidėjimą ir energijos sutaupymą (daugiabučių atnaujinimo programoje

numatyta iki 2020 m. sumažinti šiluminės energijos (kuro) sąnaudas daugiabučiuose namuose

ne mažiau kaip 20 proc.). Be to, auga būsto šildymo ir karšto vandens išlaidų kompensacijos

apimtys: prasidėjus ekonominei krizei, 2008-2010 m., jos išaugo 2,5 karto. Todėl būtų

tikslinga ne tik greičiau pereiti prie grupinio tipiškų namų renovavimo, bet ir peržiūrėti

finansavimo mechanizmus taip, kad valstybės asignavimai tektų ne energijos išlaidų

padengimui, o energijos sutaupymui, kas mažintų ne tik poveikį aplinkai, bet ir duotų

ekonominę naudą. Tuo pačiu nepaspartinus renovavimo procesų, kyla grėsmė neįsisavinti ES

struktūrinės paramos 2007-2013 m. numatytų 947,3 mln. litų. Situacija turėtų keistis bendrai gerėjant ekonominei padėčiai bei didėjant gyventojų

pasitikėjimui savo galimybėmis, ypač po skaudžių skolinimosi pasekmių spartaus ekonominio

augimo metu. Būtent dėl pasaulinės finansų krizės dalis daugiabučių namų savininkų

atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo atsisakė arba atidėjo vėlesniam laikui.

Situacija ateityje turėtų pagerėti ir toliau įsisavinant Europos Tarybos iniciatyva įsteigto

JESSICA kontroliuojančiojo fondo lėšas (785 mln. litų). Nuo 2010 m. šio fondo lėšomis

47

teikiami lengvatiniai kreditai su fiksuotomis 3 proc. palūkanomis daugiabučių namų

atnaujinimo (modernizavimo) projektams, atitinkantiems programos reikalavimus,

įgyvendinti. Taip pat daugėja viešojoje erdvėja informacijos apie Daugiabučių namų

atnaujinimo (modernizavimo) programą, jos įgyvendinimą, galimybes atnaujinti

(modernizuoti) daugiabučius namus pagal naująjį modernizavimo finansavimo mechanizmą.

2009 m. sukurta internetinė svetainė www.atnaujinkbusta.lt, kuriame pateikiama informacija

apie daugiabučių namų atnaujinimo programą ir galimybes joje dalyvauti, įgyvendintus

modernizavimo projektus.

Energijos taupymo požiūriu svarbu ne tik paspartinti daugiabučių renovaciją, bet ir

pagerinti naujai statomų namų šilumines savybes. Tačiau kol kas „Pasyvaus energijos

vartojimui pastato“ projekto parengimas atidėtas nesant statybos sritį reglamentuojančiuose

teisės aktuose nustatytų techninių reikalavimų tokiam pastatui. 2010 metais parengta studija

dėl techninių reikalavimų nustatymo pasyviam (mažai energijos naudojančiam) namui ir

techninės užduoties demonstraciniam pasyviam daugiabučiui namui parengimo. Šios studijos

pagrindu rengiami statybos techninių reglamentų pakeitimo projektai, kuriuos patvirtinus

galima tikėtis spartesnės „pasyvių namų“ statybų plėtros.

Vienas iš ilgalaikių (iki 2020 m.) būsto sektoriaus uždavinių yra pasiekti, kad naudingas

gyvenamasis plotas vienam gyventojui padidėtų iki ES senbuvių vidurkio (28 – 29 kv. metrų).

Statistikos departamento duomenimis, gyvenamasis fondas didėja tiek mieste, tiek kaime

(2.15. pav.). 2000-2010 m. naudingasis gyvenamasis plotas vienam gyventojui padidėjo 13

proc., o ataskaitiniu periodu (2008-2010 m.) išaugo apie 4 proc., nuo 24,9 iki 25,8 kv. metrų.

Kaimiškose vietovėse vienam gyventojui tenkantis naudingasis gyvenamasis plotas 2010 m.

siekė 28,3 kv. m ir jau pasiekė strategijoje numatytą ilgalaikį uždavinį – 28-29 kv.m. Jei

vidutinis naudingas plotas tenkantis vienam gyventojui augs panašiais tempais kaip ir 2008-

2010 m., 2020 m. numatytas uždavinys bus įgyvendintas ir bendrai visos Lietuvos mastu.

0

5

10

15

20

25

30

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

m2

1 g

yve

nto

jui

Vidutinis naudingasis plotas Naudingasis plotas mieste Naudingasis plotas kaime

2.15. pav. Gyvenamojo naudingojo ploto, tenkančio vienam gyventojui, kitimas. Statistikos

departamento duomenys.

Socialinio būsto fondo plėtra – vienas iš ilgalaikių uždavinių, kuriuo siekiama didinti

galimybes apsirūpinti būstu šeimoms ir asmenims, kurie gauna nepakankamas pajamas

savarankiškai apsirūpinti būstu rinkos sąlygomis.

Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis viešąjį (valstybės ir savivaldybių)

būsto fondą 2010 metais sudarė 36 501 būstas, t. y. apie 2,87 proc. viso šalies būsto fondo.

Pažymėtina, kad nuo 2008 iki 2010m. šis fondas padidėjo beveik ketvirtadaliu. Vienas iš

48

pagrindinių Lietuvos būsto strategijoje numatytų uždavinių yra pasiekti, kad 2020 m.

nuomojamas socialinis būstas sudarytų 4-5 proc. viso šalies būsto fondo.

Prasidėjus ekonominei krizei valstybės asignavimai socialinio būsto fondo plėtrai

pastaraisiais metais ženkliai sumažėjo (2.16. pav.). Per 2008–2010 m. į šio būsto fondo plėtrą

iš viso investuota apie 98 mln. litų valstybės biudžeto lėšų. Panaudojus šias lėšas,

savivaldybių būsto fondas, statant naujus, rekonstruojant ir būsto paskirčiai pritaikant esamus

pastatus bei perkant rinkoje parduodamus būstus, papildytas 774 būstais (2.16 pav.),

socialiniu būstu per 2008–2010 m. laikotarpį aprūpintos 2843 šeimos ir asmenys.

0

100

200

300

400

500

600

0

10

20

30

40

50

60

70

80

2005 2006 2007 2008 2009 2010S

oc

. b

ūs

tas

pa

pild

yta

s

bu

tais

, v

nt.

Va

lsty

bė

s lė

šų

, m

ln.

Lt

Skirta valstybės biudžeto lėšų, mln.Lt

Soc. būstas papildytas butais, vnt.

2.16. pav. Socialinio būsto plėtrai skirtų lėšų ir fondo papildymo būstais pokyčiai 2005-

2010 m. Statistikos departamento duomenys

Nors socialinis būsto fondas yra nuolat papildomas ir juo kasmet vidutiniškai

aprūpinama apie 950 šeimų ir asmenų, socialinio būsto poreikis ataskaitiniu laikotarpiu

padidėjo beveik 30 proc., t. y. nuo 20305 šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą,

2008 m. iki 28461 tokių šeimų ir asmenų 2010 m. Šį poreikio didėjimą lėmė didėjantis

nedarbas, nepakankamos pajamos savarankiškai apsirūpinti būstu, jaunų, darbo rinkoje

neįsitvirtinusių, šeimų kūrimasis. Taigi, kol kas esamas socialinio būsto fondo plėtra

neužtikrina esamų poreikių patenkinimo, tačiau atsigaunant Lietuvos ekonomikai socialinio

būsto poreikis turėtų gerokai sumažėti.

Esamam socialinio būsto poreikiui patenkinti iki 2020 m., į šio būsto fondo plėtrą

kasmet reikėtų investuoti apie 200-250 mln. litų. Tačiau toks asignavimų poreikis, ypatingai

ekonominio sunkmečio metu, yra gana didelė našta šalies biudžetui, todėl reiktų ieškoti naujų

socialinio būsto poreikio tenkinimo būdų. Vienas jų galėtų tapti būsto nuomos mokesčio

išlaidų kompensavimas teisę į socialinį būstą turintiems asmenims. Tai leistų su mažesniais

asignavimais patenkinti didesnę dalį socialinio būsto poreikio. Be to, tai skatintų nuomojamo

būsto rinką, didintų biudžeto įplaukas iš parduodamų verslo liudijimų.

49

2.6. Turizmas

Turizmo sektoriuje pasiektas progresas vertinamas remiantis Darnaus vystymosi

strategijoje numatytais tikslais ir rodikliais:

bendrosios pridėtinės vertės dalis, sukurta turizmo sektoriuje (proc.).

suteiktų nakvynių viešbučiuose, sveikatingumo ir poilsio, kaimo turizmo ir

kitose apgyvendinimo įmonėse skaičius.

pagal nustatytuosius reikalavimus įrengtų dviračių turizmo trasų ilgis (km).

Turizmo ir rekreacijos infrastruktūra Lietuvoje plėtojama gan sėkmingai, ypač tai buvo

akivaizdu iki pasaulinės ekonominės krizės pradžios. 2000-2010 m. laikotarpiu

apgyvendinimo įstaigų skaičius Lietuvoje išaugo 65 proc. Vien nuo 2007 m. atsidarė 160

naujų apgyvendinimo įstaigų. Kelionių agentūrų ir kelionių organizatorių skaičius taip pat

augo ir nuo 2007 m. tokių įmonių skaičius padidėjo beveik 12 proc. Darbuotojų skaičius,

dirbančių kelionių agentūrose ir kelionių organizatoriams per 2000-2010 laikotarpį beveik

padvigubėjo, nors prasidėjus ekonominiam sunkmečiui 2009 ir 2010 m. stebimas 13 proc.

sumažėjimas, šioje sferoje 2010 m. dirbo apie 2270 darbuotojų.

Remiantis Statistikos departamento 2008 m. sudarytomis bandomosiomis turizmo

sąskaitomis, 2008 m. turizmo veikloje sukurta pridėtinė vertė sudarė apie 2,7 proc. bendrojo

vidaus produkto. Tačiau naujesnių duomenų nėra, o Statistikos departamento pateikiamuose

duomenyse atskiros su turizmu susijusios veiklos priskiriamos skirtingoms veiklų

kategorijoms. Nepaisant to, bendrosios Lietuvos ūkio pajamos iš turizmo (neįskaitant kelionės

draudimo paslaugų) 2010 m. siekė 4,16 mlrd.Lt. Kelionių paslaugų eksportas (t.y.

atvykstamojo turizmo pajamos) ataskaitiniu laikotarpiu sumažėjo 8 proc., tuo tarpu

išvykstamojo turizmo pajamos sumažėjo daugiau nei 40 proc., bet 2010 m. jau užfiksuotas

teigiamas kelionių paslaugų eksporto/importo balansas.

Nepaisant turizmo sektoriaus plėtros, tiek išvykstančiojo, tiek atvykstančiojo turizmo

apimtys reagavo į ekonominį sunkmetį. 2007-2010 m. atvykstančiųjų skaičius sumažėjo 15

proc., išvykstančiųjų - 20 proc. Tačiau jau 2010 m. lyginant su 2009 m. stebimas sektoriaus

atsigavimas: padidėjo tiek atvykstančių (8 proc.), tiek išvykstančiųjų (8 proc.). 2010 m. už

šalies ribų išvyko 1206,7 tūkst. Lietuvos turistų, o atvyko apie 790,1 tūkst. svečių. Iki krizės

suteiktų nakvynių skaičius Lietuvos apgyvendinimo įstaigose išaugo 76 proc. ir 2007 m. siekė

5,19 mln. nakvynių (2.17. pav.). Tačiau dėl ekonominio nuosmukio 2008-2010 m. suteiktų

nakvynių skaičius sumažėjo apie 15 proc. Nepaisant to, 2010 m. jau stebimas 7 proc.

pakilimas: apgyvendinta 1,552 mln. svečių (be kaimo turizmo) ir suteikta 4,330 mln.

nakvynių.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

0

1

2

3

4

5

6

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 Užsie

nie

čia

ms s

ute

iktų

n

akv

yn

ių d

alis

Su

teik

ta n

akv

yn

ių,

mln

.

Suteikta nakvynių Suteiktų nakvynių užsieniečiams dalis

2.17. pav. Suteiktų nakvynių skaičius ir jų dalis, suteikta užsieniečiams. Pagal Statistikos

departamento duomenis.

50

Suteiktų nakvynių dalis užsieniečiams 2000-2007 m. išaugo nuo 33 iki 39 proc., o

krizės laikotarpiu, ženkliau sumažėjus vietiniam turizmui, padidėjo nuo 40 proc. 2008 m. iki

46 proc. 2010 m.

Statistikos departamento duomenimis viešbučių ir motelių numerių užimtumas 2000-

2007 m. laikotarpiu išaugęs nuo 28,1 iki 46,3 proc., prasidėjus ekonominei krizei sumažėjo iki

36,5 proc. 2010 m.

Dėl duomenų trūkumo kaimo turizmo plėtros tendencijos aptariamos tik 2003-2010 m.

laikotarpiu. Šiuo periodu kaimo turizmo sodybų skaičius išsaugo 70 proc., o vien nuo 2007 m.

kaimo turizmo sodybų padaugėjo 10 proc., t.y. 52 sodybomis. Tačiau suteiktų nakvynių

skaičius augo tik iki krizės. 2003-2008 m. kaimo turizmo sodybose suteiktų nakvynių skaičius

išaugo 2,3 karto, o prasidėjus ekonominiam sunkmečiui sumažėjo beveik 40 proc. (2.18.

pav.). Daugiausiai kaimo turizmo paslaugomis naudojosi vietiniai turistai, o užsieniečiams

suteiktų nakvynių dalis 2003-2010 m. mažėjo ir sudarė 7 proc. 2010 m.

0

100

200

300

400

500

600

700

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Su

teik

ta n

akvyn

ių,

tūkst.

0%

4%

8%

12%

16%

Su

teik

tų n

akvyn

ių

užsie

nie

čia

ms d

ali

s

Suteikta nakvynių Suteikta nakvynių užsieniečiams

2.18. pav. Kaimo turizmo sodybose suteiktu nakvynių skaičius ir jų dalis, suteikta

užsieniečiams. Pagal Statistikos departamento duomenis.

2010 m. daugiausiai nakvynių kaimo turizmo sodybose buvo suteikta Vilniaus, Kauno,

Utenos (po 19 proc.) ir Alytaus apskrityse (15 proc.), mažiausiai nakvynių suteikta Šiaulių ir

Tauragės apskrityse (2-3 proc.). Tačiau teigiamai reiktų vertinti, kad tiek Šiaulių, Panevėžio

bei Marijampolės apskrityse, kuriose santykinai mažiausiai išvystyta kaimo turizmo

infrastruktūra, priešingai bendroms mažėjimo tendencijoms, po 2009 m. suteiktų nakvynių

skaičius padidėjo. Daugiausiai vietinių lankytojų, atvykstančių tik vienai dienai sulaukia

Vilniaus, Kauno bei Šiaulių ir Klaipėdos apskritys. Tačiau vienadienių vietinių lankytojų

kelionių skaičius ataskaitiniu laikotarpiu lyginant su 2007 m. lygiu sumažėjo net 30 proc.

Dauguma (62-63 proc.) kurortinių miestų viešbučiuose 2009-2010 m. apsistojusiųjų

buvo vietiniai turistai. Tačiau užsienio svečių skaičius Lietuvos kurortuose šiuo periodu

išaugo 20 proc. Absoliučiais skaičiais daugiausiai užsienio svečių pritraukia Druskininkai

(50,4 tūkst.), Palanga (30,4 tūkst.), o santykiniais skaičiais - Neringa, kur užsienio svečiai

viešbučio tipo apgyvendinimo įstaigose 2009-2010 m. sudarė virš 60 proc.

Užsienio turistų pritraukimui į Lietuvos kurortus reiktų labiau išnaudoti sveikatingumo

paslaugas (jų įvairovę, kokybę, esančią infrastruktūrą), nes 2010 m. tik 1,3 proc. visų

atvystančiųjų tikslas buvo sveikatingumo paslaugos. Nors, sveikatinamo įmonių suteiktų

nakvynių skaičius užsieniečiams 2000-2007 m. išaugo 27 proc., tačiau ekonominė krizė šias

apimtis beveik grąžino į 2000 m. lygį. Teigiamai reiktų vertinti tai, kad 2010 m.

51

užsieniečiams suteiktų nakvynių skaičius sveikatinamo įstaigose vėl padidėjo ir jos sudarė

beveik 30 proc. visų sveikatinamo įstaigose suteiktų nakvynių.

Nors dviračių takų ilgis yra vienas iš pagrindinių strategijoje numatytų turizmo

sektoriaus rodiklių, detalių duomenų apie šios infrastruktūros plėtojimą nėra. Lietuvos

automobilių kelių direkcijos duomenimis automobilių keliuose yra 1220 km pėsčiųjų ir

dviračių trasų bei šaligatvių. Statistikos departamento duomenimis didžiuosiuose Lietuvos

miestuose dviračių trasos siekia tik apie 355,6 km ir 2009-2010 m. pailgėjo tik 1,6 km. Ypač

aktualūs dviračių takai kurortinėse, lankytinose zonose. Teigiamu pavyzdžiu galėtų būti

Druskininkų miesto dviračių trasos. Taip pat ir Pajūrio dviračių takas, Nemuno dviračių trasa,

tačiau ir čia yra neužbaigtų ruožų arba dviračių takas eina autotransporto keliu (nepatrauklu,

nesaugu). Dviračių trasų specialusis planas vis dar projektinėje stadijoje. Taip pat reiktų

plėtoti ne tik dviračių trasas, bet ir kitą susijusią infrastruktūrą, galimybes gabentis dviratį

traukiniu ar autobusu. Nors teigiamų pavyzdžių jau yra (UAB „Kautra“, „Lietuvos

geležinkeliai“), tačiau jie pavieniai ir galimi tik tam tikrais maršrutais.

Prie vandens turizmo plėtros turėtų prisidėti 2009 m. Ūkio ministro įsakymu patvirtinto

Nacionalinių vandens turizmo trasų specialiojo plano įgyvendinimas, kuris yra skirtas skatinti

aktyvųjį vandens turizmą Lietuvoje, suformuojant vientisą vandens turizmo trasų tinklą (2.19.

pav.). Šis tinklas apjungs pavienes savarankiškai nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose

susiformavusias turistines trasas ir turėtų skatinti atskirų regionų ekonominę ir socialinę raidą.

Specialiajame plane išskirtos 8 nacionalinės reikšmės vandens turizmo trasos, kurių bendras

ilgis - 1858 km. Numatoma suplanuoti vandens turizmo infrastruktūros objektus (apsistojimo

vietas) – kempingus, stovyklavietes, poilsiavietes ir atokvėpio vietas.

2.19. pav. Nacionalinių vandens turizmo trasų išsidėstymas. Šaltinis: Nacionalinių vandens

turizmo trasų specialiojo plano sprendinių aprašas

Lietuvoje veikia Lietuvos turizmo informacinė sistema, sėkmingai plėtojama turizmo

informavimo centrų ir jų skyrių sistema. Valstybinio Turizmo departamento svetainėje

pateikiamais duomenimis, Lietuvoje šiuo metu informacijos galima gauti 60 turistų

informavimo vietose. Tuo pačiu skatinant turizmą ir plėtojant rekreacijai skirtą infrastruktūrą

reiktų nepamiršti tiek lankytinų objektų apsaugos, tiek gamtinio apkrovimo ribų. Saugomose

52

teritorijose yra įrengti 107 pažintiniai, mokomieji, rekreaciniai takai, 66 turizmo trasos, 88

apžvalgos aikštelės, 448 stovyklavietės, poilsiavietės, atokvėpio vietos, tačiau svarbu bent jau

saugomose teritorijose kontroliuoti lankytojų daromą žalą (augmenijos naikinimas, atliekos ir

pan.). Taigi reiktų orientuotis į aplinkai palankaus turizmo ir rekreacijos veiklas, propaguoti

ekologinį turizmą, šviesti visuomenę, skatinti apgyvendinimo įmones diegti savo veiklose

„Žaliojo rakto“ principus, siekti, kad „Mėlynosios vėliavos“ reikalavimus atitiktų kuo daugiau

paplūdimių (šiuo metu atitinka trys paplūdimiai – Nidos ir Juodkrantės (Neringos m.

savivaldybė) ir Botanikos parko (Palangos m. savivaldybė) paplūdimiai).

Skatinant darnaus turizmo plėtrą, turizmo infrastruktūros kūrimas įgyvendinamas ne tik

savivaldybių lėšomis, bet ir efektyviai įsisavinant Europos Sąjungos (toliau – ES) paramą,

kuri skiriama vandens, dviračių trasų, pėsčiųjų takų, paplūdimių, prieplaukų, poilsio parkų,

stovyklaviečių, poilsio ir atokvėpio vietų, poilsio ir sustojimo aikštelių, informacijos ir

higienos statinių įrengimo veikloms. Didžioji dalis minėtos infrastruktūros įgyvendinama

saugomose teritorijose, kurortuose ir kurortinėse teritorijose ar kituose rekreaciniuose

arealuose. 2008-2010 m. pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos VP3-

1.3-ŪM-01-V priemonę „Ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos

gerinimo infrastruktūros kūrimas ir plėtra“ buvo skirta per 119 mln. Lt 24 projektams

įgyvendinti. Priemonės lėšomis jau įgyvendinti 10 projektų, kurie prisidėjo prie nacionalinio

lygmens turizmo planavimo dokumentuose ir Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje

nustatytų darniojo turizmo tikslų įgyvendinimo. Įgyvendintais projektais mažinamas turizmo

poveikis aplinkai, užtikrinama darni turizmo plėtra, tausojamas gamtos paveldas ir biologinė

įvairovė (pvz. „Nacionalinės vandens turizmo trasos „Aukštaitijos nacionalinio parko

ežerynas" viešosios turizmo infrastruktūros paruošimas ir pritaikymas šiuolaikiškam vandens

turistų srautų aptarnavimui“; „Dviračių turizmo plėtra Palangos miesto savivaldybėje,

rekonstruojant Meilės alėją“; „Žagarės ozo pėsčiųjų pažintinio, mokomojo ir poilsio tako

įrengimas“).

Atvykstamojo turizmo ir jo infrastruktūros kuo spartesnė plėtra sudarytų galimybes

ekonomiškai atsiliekančių regionų vystymuisi ir prisidėtų prie darnaus vystymosi ir aplinkos

požiūriu palankaus ekonomikos augimo, vietinių gyventojų užimtumo didinimo ir gerbūvio

augimo.

53

3. Socialinis vystymasis

3.1. Užimtumas

Pagrindiniai ilgalaikiai strateginiai uždaviniai užimtumo srityje yra šie:

- pasiekti, kad 15-64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis būtų 70 proc., o

nedarbas neviršytų 6-7 procentų;

- užtikrinti darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir sudaryti

sąlygas didinti užimtumo gebėjimus;

- didinti užimtumo galimybes probleminiuose regionuose ir sumažinti regioninius

nedarbo lygio skirtumus.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje prasidėjęs Lietuvos ekonomikos augimas sudarė

palankias prielaidas užimtumo augimui šalyje. Užimtumo lygis, iki tol mažėjęs, 2001–2007

m. gana sparčiai ėmė augti (nuo 57,2 iki 64,9 proc.) ir šio rodiklio vidurkis 2007 m. pasiekė

maksimalų lygį per visą tiriamą laikotarpį (3.1 pav.). Tačiau situacijos pagerėjimą šalyje

pakeitė kardinalus padėties darbo rinkoje nuosmukis, žymiu mastu priklausantis nuo išorinių

veiksnių, kurių susiformavimą sąlygojo pasaulinė ekonominė krizė. Užimtumo lygio rodiklis

kriziniu laikotarpiu sumažėjo ir 2010 m. pasiekė 57,8 proc. reikšmę, žemesnis jis buvo tik

2001 m., kai Lietuvos darbo rinka buvo dar neatsigavusi po Rusijos krizės.

Be įprastinių 15-64 užimtumo rodiklių, kurie buvo įtraukti į oficialų Darnaus vystymosi

strategijos rodiklių sąrašą dabartiniu metu ES užimtumo analizėje naudojami ir kitas, t.y. 20-

64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygio rodiklis. Pastarasis 2020 m. ES mastu turėtų

pasiekti 75 proc., o Lietuvoje 72,8 proc., todėl ateityje atnaujinat Nacionalinę darnaus

vystymosi strategiją užimtumo tikslai turės būti koreguojami.

58,7 57,2 60,9 62,6 63,6 64,9 64,3 60,1 57,8

70

0

20

40

60

80

2000 2001 2003 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2020

15-64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis Lietuvoje

15-64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis ES-15

15-64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis ES-27

3.1. pav. 15–64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygio (proc.) dinamika. Eurostato ir Lietuvos

statistikos departamento duomenys. Paskutiniame stulpelyje pateiktas ilgalaikis (iki 2020m.)

strateginis uždavinys.

Svarbi Lietuvos problema – darbo jėgos mažėjimas. Anksčiau (iki 2006 m.) vykusį

darbo jėgos skaičiaus sumažėjimą šalyje buvo pavykę stabilizuoti (šis rodiklis per palyginti

trumpą 2006-2009 m. laikotarpį netgi gana žymiai išaugo - nuo 1588 iki 1641 tūkst.). Šiuo

laikotarpiu darbo jėgos skaičius augo netgi vykstant intensyviai emigracijai. Tačiau jeigu

54

emigracijos mastai būtų mažesni, darbo išteklių pagausėjimas šalyje būtų dar žymesnis.

Tikėtina, jog pastarąją darbo jėgos augimo tendenciją sąlygojo tai, kad ekonominės krizės

metu pablogėjus daugumos namų ūkių finansinei padėčiai, padaugėjo žmonių, kurie siekdami

išvengti skurdo siekė įsitvirtinti darbo rinkoje, o laisvos darbo vietos tapo tikru „deficitu“.

Nepaisant to, nuo 2010 m. darbo jėgos skaičius šalyje jau ėmė mažėti. Peršasi išvada, kad

kiek ankščiau vykusių teigiamų poslinkių poveikį 2010 m. susilpnino gerokai išaugusi šalies

gyventojų neigiama neto migracija, kuri 2010 m. siekė net - 78 tūkst., tuo tarpu 2009 m. šio

rodiklio reikšmė buvo gerokai mažesnė (-15 tūkst.).

Vertinat vystančius pokyčius ilgesnio laikotarpio kontekste, išryškėja rinkos poreikius

atitinkančių darbo išteklių skaičiaus mažėjimo tendencija. Antai blogėjant demografinei

situacijai šalyje, 1998-2010 m. darbo jėgos skaičius sumažėjo nuo 1716 iki 1635 tūkst. Darbo

jėgos skaičiaus mažėjimas yra ypač svarbus tuo, kad šalyje sumažėjo tiek realių, teik

potencialių darbo rinkos dalyvių skaičius, kurie gali dalyvauti materialinių vertybių ir

paslaugų kūrime. Darbo išteklių mažėjimo pasekmes paskutiniaisiais metais faktiškai

paaštrino ir ilgalaikių bedarbių, kurių nemažos dalies kvalifikacija neatitiko darbo rinkos

poreikių, skaičiaus didėjimas. 2008-2010 m. ilgalaikių bedarbių dalis šalyje išaugo nuo 21,2

iki 41,4 proc. Nepaisant to, netgi esant aukštam nedarbui, dalis darbdavių negalėjo surasti

tinkamų savo įmonėms darbuotojų. Kita vertus, nemaža dalis kvalifikuotų darbuotojų

nenorėjo įsidarbinti pas tuos darbdavius, kuriems buvo siūlomas žemas darbo apmokėjimas.

Būtina pabrėžti, kad Lietuvos darbo rinkai būdingas santykinai aukštas moterų

užimtumas, kuris jau nuo 2006 m. viršijo ankščiau ES užimtumo strategijoje numatytą siekį

(60 proc.), nors 2010 m. šis rodiklis sumažėjo iki 58,7 proc. Pagyvenusių žmonių užimtumo

lygis jau 2001 – 2007 m. padidėjo nuo 38,9 iki 53,4 proc., tačiau 2010 m. sumažėjo iki 48,6

proc. (3.2 pav.). Ypač sudėtinga jaunimo situacija, kurio nedarbo lygis 2010 m. siekė net 35

proc.

57,5 55,9 58,4 59,4 61 62,2 61,8 60,7 58,7

71,1

40,3 38,944,5

49,2 49,653,4 53,1 51,6

48,6

58,9

25,422,5 22,6 21,1 23,7 25,2 26,7

21,5 19,2

33

0

10

20

30

40

50

60

70

80

2000 2001 2003 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2020

Moterų užimtumo lygis LietuvojePagyvenusių (55-64 metų amžiaus) žmonių užimtumo lygis LietuvojeJaunimo (15-24 metų amžiaus) užimtumo lygis

3.2. pav. Atskirų gyventojų grupių užimtumo lygio (proc.) dinamika Lietuvoje. Statistikos

departamento duomenys. Paskutiniuose stulpeliuose pateikti ilgalaikiai (iki 2020 m.) strateginiai

uždaviniai.

Augant šalies ekonomikai, nedarbo lygis šalyje 2001–2007 m. sumažėjo nuo 17,4 iki

4,3 proc. ir jau faktiškai buvo pasiekęs natūralaus nedarbo normos ribą (4-5 proc.). Dinamikos

tendencijos rodo, kad nedarbo lygis Lietuvoje jau 2006-2007 m. tapo gerokai žemesnis nei

vidutiniškai ES šalyse (3.3 pav.). Tačiau pablogėjus ekonominei padėčiai, šis rodiklis gerokai

viršijo ES vidurkį (2010 m. siekė -17,8 proc.). Ypač sparčiai bedarbių šalyje gausėjo 2009-

55

2010 m. laikotarpiu. Palyginus 2008 m. su 2010 m., bedarbių skaičius išaugo nuo 94 iki 291

tūkst. Vidutinis metinis laisvų darbo vietų skaičiaus likutis, kuris skaičiuojamas pagal

Statistikos departamento tyrimo duomenis, sumažėjo net keturis kartus (nuo 27 iki 6,7 tūkst.).

Ypač aktuali ilgalaikio nedarbo problema. Dar 2008 m. Lietuvoje ilgalaikio nedarbo lygis

buvo ypač žemas (1,2 proc.), tačiau iki 2010 m. išaugo iki 7,4 proc.

16,417,4

12,4

8,3

5,64,3

5,8

13,7

17,8

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

2000 2001 2003 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje Nedarbo lygio dinamika ES-15

Nedarbo lygio dinamika ES-27

3.3. pav. Nedarbo lygio dinamika (proc.). Eurostato ir Lietuvos statistikos departamento

duomenys.

Sparti šalies gyventojų emigracija, be abejo, pasireiškė kaip nedarbą mažinantis

veiksnys. Apytikriais vertinimais, situacijos darbo rinkoje blogėjimo laikotarpiu (2007-2010

m.) gyventojų emigracija sumažino bedarbių skaičiaus padidėjimą 20-čia procentų. Stebimą

vidutinio metinio bedarbių skaičiaus augimą nulėmė dėl ekonominės krizės vykęs bendras

užimtų darbo vietų skaičiaus (gyventojų užimtumo) sumažėjimas šalies ūkyje. Užimtųjų

skaičius 2007-2010 m. laikotarpiu sumažėjo beveik 200 tūkst. (3.4 pav.). Tiek užimtų darbo

vietų šalies ūkis prarado ekonominės krizės laikotarpiu.

1671,5 1635,8 1630,3 1641,9 1620,6 1606,8 1588,3 1603,1 1614,3 1640,9 1634,8

1397,81351,8

1405,9 1438 1436,3 1473,91415,9

1343,71499 1534,2 1520

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

1600

1800

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Darbo jėga Užimtieji gyventojai

3.4. pav. Užimtųjų ir darbo jėgos skaičiaus dinamika Lietuvoje. Lietuvos statistikos

departamento duomenys.

56

Statistiniai duomenys rodo gana dinamiškai kintančius užimtumo skirtumus pagal šalies

regionus. Antai užimtumo galimybės 2000 m. buvo problematiškiausios Alytaus apskrityje,

kur šis santykinis rodiklis Statistikos departamento duomenimis buvo žemiausias (55,5 proc.),

tačiau nepaisant ekonominės krizės, jo reikšmė šiame regione 2010 m. netgi buvo aukštesnė

(57,1 proc.). Pažymėtina, kad 2000 m. užimtumas Panevėžio apskrityje buvo bene

aukščiausias (61,7 proc.), tačiau šio rodiklio reikšmė sumažėjo labiausiai ir 2010 m. tapo

mažiausia regionų tarpe (52,9 proc.). Maksimalios ir minimalios užimtumo lygio rodiklio

reikšmės santykis palyginus 2000 ir 2010 m. faktiškai nepakito (siekė 1,2 karto).

Kita vertus, šalyje galima išskirti tris probleminius regionus, kur nedarbo lygio reikšmės

sunkiausiu darbo rinkai ekonominės krizės laikotarpiu (2010 m.) siekė daugiau nei 20 proc.

(Panevėžio, Telšių ir Utenos apskritys).

Nepaisant nepalankių tendencijų praėjusio dešimtmečio pabaigoje, kurias didele dalimi

suformavo neigiamas išorinės ekonominės aplinkos poveikis (pastarasis pasireiškė gerokai

susitraukus kitų Europos ir Pasaulio šalių ekonomikoms), padėtis Lietuvos rinkoje 2011 m.

ėmė gerėti. Atsigavus šalies eksportui, ėmė mažėti nedarbas ir augti užimtumas. Nedarbo

lygis per 2011 m. I-IV ketv. sumažėjo nuo 17,2 iki 13,9 proc., o užimtųjų skaičius išaugo

beveik 40 tūkst. Tolesnėje perspektyvoje būtina siekti, kad padidėtų gyventojų ekonominis

aktyvumas ir į šalies darbo rinką būtų įtraukta kuo daugiau šalies žmonių išvengiant didesnių

darbo išteklių nuostolių dėl pablogėjusios demografinės situacijos.

57

3.2. Skurdas ir socialinė atskirtis

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyti tokie pagrindiniai darnaus

vystymosi tikslai skurdo ir socialinės atskirties mažinimo srityje:

- mažinti visuomenės diferenciaciją ir skurdą, miesto ir kaimo skurdo lygių skirtumus;

- įveikti regioninius socialinio vystymosi skirtumus;

- padidinti apie du kartus socialinei apsaugai skiriamą BVP dalį.

Jau kurį laiką ypač aktuali problema Lietuvoje – nemažėjanti gyventojų pajamų

diferenciacija bei socialinė nelygybė. Stebimi gyventojų pajamų skirtumai praėjusio

dešimtmečio pradžioje buvo žymiai mažesni nei šiuo metu. Kvintilinis gyventojų pajamų

diferenciacijos (pasiskirstymo) koeficientas 2005-2007 m. laikotarpiu sumažėjo nuo 6,9 iki

5,9 karto. Tačiau paskutiniais metais (2007-2009 m.) dėl ekonominio sunkmečio įtakos šio

pajamų pasiskirstymo rodiklio reikšmės gerokai išaugo (iki 6,3 karto), padidėjo ir jų atotrūkis

nuo ES šalių vidurkio (3.4 pav.).

5 4,9

6,9

6,3

5,9 5,9

6,3

0

1

2

3

4

5

6

7

8

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009

Lietuvoje ES-15 ES-27

3.4. pav. Kvintilinis pajamų diferenciacijos koeficientas (kartais) Šaltiniai: Eurostato ir

Lietuvos statistikos departamento duomenys. Pastabos: iki 2005 m., pateikiami ES-25 duomenys, 2002-2004 m. rodikliai Lietuvai nepateikiami, o ES mastu

nėra duomenų 2002.

Bene pagrindiniu skurdo kriterijumi, analizuojant skurdo paplitimą ir numatant

socialinės, ekonominės politikos priemones, laikomas skurdo rizikos lygis. 2007 m. skurdo

rizikos lygis buvo 19,1 proc. ir, palyginti su 2005 m., Lietuvoje sumažėjo 1,4 procentinio

punkto. Nepaisant to, 2007-2009 m. laikotarpiu šis rodiklis padidėjo beveik tiek pat – 1,4

procentinio punkto (nuo 19,1 iki 20,6 proc.), nors 2010 m. padėtis šiek tiek stabilizavosi.

Apibendrinant galima teigti, kad skurdo rizikos lygio rodiklis stebimu laikotarpiu svyravo

apie 20 proc. ribą. Todėl galima teigti, kad šalyje žemiau skurdo ribos gyveno kas penktas jos

gyventojas.

Nepaisant aukštoko santykinio skurdo lygio, gyventojų pajamų rodikliai rodo, jog

gyvenimo lygis bei jo kokybė šalyje iki 2009 m. sparčiai augo. Šį procesą daugiausia sąlygojo

spartus ekonomikos augimas. Vidutinės disponuojamosios pajamos vienam namų ūkiui per

2004-2009 m. padidėjo beveik du kartus (nuo 1287 iki 2411 Lt), nors paskutiniaisiais metais

buvo stebimas jų sumažėjimas (3.5 pav.).

58

1286,6

1534,9

1973,5

2479,6

2847,8

2410,9

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

2004 2005 2006 2007 2008 2009

3.5. pav. Vidutinės disponuojamosios pajamos vienam namų ūkiui per mėnesį (Lt).

Statistikos departamento duomenys.

Kadangi skurdo rizikos lygis yra santykinis rodiklis parodantis kokios dalies žmonių

pajamos yra daugiau nei dvigubai mažesnės nei vidutinės gyventojų pajamos, iš tikrųjų

bendro skurdo rizikos lygio dinamika mažai tepasako apie neigiamą ekonominio sunkmečio

įtaką gyventojų pajamoms, o labiau atspindi tik pajamų diferenciaciją. Gerokai labiau į

ekonomikos raidos ciklų pokyčius sureagavo skurdo rizikos lygio rodiklis iki socialinių

išmokų, kuris šalies mastu 2007-2010 m. išaugo nuo 25,5 iki 31,8 proc.

3.1 lentelė. Skurdo rizikos lygis šalyje pagal gyvenamąją vietą. Pagal Statistikos

departamento duomenis. 2005 2006 2007 2008 2009 2010*

Skurdo rizikos lygis šalyje 20,5 20,0 19,1 20,0 20,6 20,2

Skurdo rizikos lygis šalyje

iki socialinių išmokų,

išskyrus pensijas

26,1 26,6 25,5 27,2 29,4 31,8

Miestas

Skurdo rizikos lygis 13,5 13,1 12,7 13,6 14,7 16,2

Skurdo rizikos lygis iki

socialinių išmokų, išskyrus

pensijas

17,9 18,7 19,1 20,5 22,6 27,6

Kaimas

Skurdo rizikos lygis 34,6 34,0 32,2 32,9 32,7 28,4

Skurdo rizikos lygis iki

socialinių išmokų, išskyrus

pensijas

42,4 42,4 38,5 40,7 43,3 40,5

* Skurdo rizikos lygiui 2010 m. nustatyti buvo naudojami 2009 m. duomenys.

Teigiamu socialinės politikos rezultatu galima laikyti beveik pastovią bendro skurdo

rizikos lygio reikšmę ekonominės krizės laikotarpiu. Atotrūkio padidėjimas tarp skurdo

rodiklių rodo, kad poveikis santykinio skurdo mažinimui ekonominės krizės metu padidėjo.

Tokiu būdu galima teigti, jog pastaraisiais metais buvo imtasi priemonių labiausiai

pažeidžiamų gyventojų grupių padėčiai pagerinti, jų galimybėms padidinti bei sumažinti

skurdą ir socialinę atskirtį. Skurdo rizikos lygio nežymų mažėjimą taip lėmė sumažėjusios

gyventojų pajamos, kurios savo ruožtu sumažino skurdo rizikos ribą (-130 Lt) ir senatvės

pensininkų skurdo rizikos lygį nuo 27,6 proc. iki 13, 3 proc., nes pensijų lygis jau ,,perkopė“

skurdo rizikos ribą (701 Lt). Nors ir pensininkams buvo karpomos pensijos, tačiau jų, lyginant

su bedarbiais, kurie paprastai turi ir išlaikytinių-vaikų, padėtis išliko santykinai geresnė.

Kelia nerimą tai, kad paskutiniaisiais metais gausėjo gyventojų, kurie turėjo gyventi iš

valstybės socialinės paramos (socialinių išmokų). Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 2005-

59

2010 m. laikotarpiu skurdo rizikos lygis kaime sumažėjo, tuo tarpu didžiuosiuose miestuose -

išaugo. Pastarąjį faktą žymiu mastu galima paaiškinti santykinai geresne kaimo gyventojų

padėtimi nei miestuose esančių bedarbių, nes nemažą dalį jų sudaro senatvės pensininkai,

kurių padėtis santykinai geresnė. Kita vertus, miesto gyventojų galimybes subalansuoti jų

šeimų biudžetus labai neigiamai veikė spartus mokesčių už daugiabučių namų šildymą

brangimas.

Skurdo rizikos lygis mieste 2006 m. siekė tik 13,1 proc., kaime – 34,0 proc. Šiuos

skirtumus didele dalimi nulėmė miestų (ypač didžiųjų) ir kaimiškųjų regionų (kaimų)

socialinės ir ekonominės raidos netolygumai. Gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimai

rodo, kad Lietuvos kaime skursta trys dešimtadaliai jo gyventojų, palyginti daug skurstančiųjų

gyvena kituose, mažesniuose šalies miestuose – apytikriai kas penktas jų gyventojas (3.1

lentelė). Pastarasis rodiklis (ypač jo teritoriniai skirtumai), kaip ir pajamų pasiskirstymo

koeficientas yra glaudžiai susijęs su socialine atskirtimi, kadangi skurdas - nuolatinis

socialinės atskirties palydovas.

Ilgą laiką socialinei apsaugai skiriamų išlaidų dalis nuo BVP Lietuvoje išliko gana

stabili. Tiek 1996 m., tiek 2006 m. šis rodiklis šalyje buvo 13,4 proc. Laikinai socialinei

apsaugai skiriama BVP dalis buvo padidėjusi 1996-1999 m. laikotarpiu (nuo 13,4 iki 16,4

proc.), o vėliau sumažėjo. Nauja ir labai ryški socialinei apsaugai skiriamų lėšų didėjimo

tendencija stebima 2005-2010 m. laikotarpiu (nuo 13,3 iki 21,3 proc.). Paskutiniaisiais metais

jinai susijusi su socialinių išlaidų gausėjimu ekonominio sunkmečio metu.

Nežiūrint spartaus Lietuvos gyventojų pajamų augimo praėjusiame dešimtmetyje (pagal

perkamąją galią vis dar keleriopai mažesnės nei ES šalyse senbuvėse), itin svarbu užtikrinti,

kad lėtėjant ekonomikos raidos tempams, gyventojų pajamų „neprarytų“ auganti infliacija.

Tai padėtų išvengti labiau socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių gyvenimo lygio smukimo.

98,3

101,2

103,2

105,8

107,2

111,0

117,2

120,5

119,4

95,6

96,7

94,9

99,6

103,8

109,2

104,9

106,8

114,9

117

110,1

92,8

95,7

0

20

40

60

80

100

120

140

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio indeksas Realiojo darbo užmokesčio indeksas

%

3.6. pav. Darbo užmokesčio indeksų pokyčiai, proc. (ankstesni metai = 100). Pagal

Statistikos departamento duomenis.

Per visą 2000-2010 m. laikotarpį bruto darbo užmokestis šalyje padidėjo daugiau nei du

kartus (205 proc.), tačiau dėl infliacijos poveikio realus darbo užmokestis augo lėčiau (1,7

karto). Didžiausias infliacijos poveikis darbo užmokesčiui Lietuvoje buvo užfiksuotas

paskutiniaisiais prieš kriziniais ekonomikos „perkaitimo“ metais (2008 m.). Tada bruto darbo

užmokesčio metinis indeksas buvo gerokai aukštesnis nei atitinkamas realaus darbo

užmokesčio rodiklis (atitinkamai 119,4 ir 110,1 proc.). Infliacijos poveikį darbo užmokesčiui

išreiškiantis šių rodiklių skirtumas siekė net 9,3 procentinio punkto. Kitais stebimo laikotarpio

60

metais jo įtaka buvo gerokai žemesnė. Ekonominės krizės laikotarpiu vykusį darbo

užmokesčio sumažėjimą liudija žemesnės nei 100 proc. aptariamų indeksų reikšmės (3.6

pav.).

61

3.3. Visuomenės sveikata

Atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje suformuluoti ilgalaikiai

tikslai – gerinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę, pailginti gyvenimo trukmę – mažinti

sergamumą, mirtingumą ir neįgalumą, ypač nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų, kraujotakos

sistemos ligų, onkologinių ligų, psichikos sveikatos sutrikimų, gerinti sveikatos priežiūros

paslaugų prieinamumą ir kokybę.

Trumpalaikiai tikslai – sukurti modernią ir gerai veikiančią sveikatos priežiūros sistemą,

pagrįstą socialinių partnerių bendradarbiavimu ir skatinančią sveiką gyvenseną, sveiką

aplinką prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą.

73,4573,171,94

70,9271,1271,3271,9972,0571,7971,6672,14

686970717273747576777879

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2020

Vid

uti

nė

tik

ėti

na

gyve

nim

o t

rukm

ė,

me

tais

3.7. pav. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje 2000–2010 metais

Vidutinė tikėtina būsimo gyvenimo trukmė, vienas pagrindinių apibendrinančių

gyventojų demografinių ir sveikatos rodiklių, per praeito dešimtmečio iki krizinį laikotarpį

(20002007 m.) sumažėjo nuo 72,14 iki 70,92 metų, tačiau per ataskaitinį trijų metų

laikotarpį (20082010 m.), pradėjo gana sparčiai ilgėti ir per analizuojamą trijų metų

laikotarpį išaugo 2,5 metų, t.y. iki 73,45 metų (3.7. pav.). Tokiam augimui didžiausią įtaką

turėjo sumažėjęs mirtingumas nuo išorinių priežasčių ir nuo širdies kraujagyslių ligų.

Lyginant su Europos Sąjungos šalių senbuvių 2003 m. rodikliu (79 metai) Lietuvos gyventojų

vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2010 m. buvo 5,55 metais trumpesnė, todėl sunkiai

tikėtina, kad iki 2020 metų ji pailgėtų iki 2003 metų ES šalių senbuvių lygio, kaip tai

numatyta bendrajame Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos tiksle.

Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2007 m. siekusi 64,87 metus, 2010 m.

pasiekė 67,98 metus, t.y. per ataskaitinį trijų metų laikotarpį pailgėjo 3,11 metų. Lietuvos

moterų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė taip pat per pastaruosius tris metus pailgėjo 1,58

metais. Dėl spartesnio vyrų tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimo skirtumas tarp vyrų ir

moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sumažėjo iki 10,8 metų (2007 m. skirtumas

siekė 12,3 metus). Europos Sąjungos šalyse senbuvėse skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės

būsimo gyvenimo trukmės 2003 m. sudarė 6 metus (3.8. pav.).

Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (toliau VTGT) priklauso ne tik nuo sveikatos

priežiūros, higienos, mitybos, gyvenimo būdo, bet ir nuo ekonominių bei socialinių sąlygų

(Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2011). Miesto gyventojų VTGT ilgesnė

(2010 m. – 74,58 metų) negu kaimo (2010 m. – 71,30). Mieste gyvenančios moterys gyvena 2

metais ilgiau nei kaime, o mieste gyvenančių vyrų VTGT 3,1 metų ilgesnė nei gyvenančių

kaime.

62

78,78

66,74 65,89 66,15 66,41 66,31 65,3665,31 64,87

66,367,51 67,98

77,37 77,41 77,39 77,63 77,64 77,42 77,06 77,277,57 78,56

6062646668707274767880

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Vid

uti

nė

tik

ėti

na

gyve

nim

o t

rukm

ė,

me

tais

Vyrai Moterys

3.8. pav. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje pagal lytį 20002010 metais.

Šaltinis: Lietuvos sveikatos rodiklių informacinė sistema, Higienos institutas.

Remiantis Sveikatos sistemos reformų analizės galutine ataskaita, skurdo ir kitų

socialinės atskirties aspektų mažinimas išlieka vienas iš pagrindinių gyventojų sveikatos

gerinimo rezervų. Mažesnes pajamas gaunančios moterys turi 3,2 kartus daugiau sveikatos

problemų negu gaunančios didesnes pajamas. Tarp vyrų šis skirtumas siekia 2,3 karto. Visos

šalies mastu skurdo lygis kaimo vietovėse daugiau negu pustrečio karto didesnis negu

miestuose, taigi tikimybė, kad mažas pajamas gaunantis suaugęs kaimo gyventojas bus

prastesnės sveikatos, yra 3,9 kartus didesnė. Lietuvos gyventojų sveikatos ir socialinės bei

ekonominės padėties netolygumai didėja ir yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje.

Mokslinėje literatūroje ir Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose socialinės

diferenciacijos augimas šalyje yra įvardijamas kaip neigiamą įtaką tos šalies žmonių sveikatos

lygiui darantis veiksnys.

Lietuvoje natūralus gyventojų prieaugis (skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo)

ypač buvo sumažėjęs 2005–2007 m. (svyravo tarp -3,9 ir -4,0/1000 gyventojų), tačiau

didėjant gimstamumui, kuris 2009 m. siekė 11 gyvų gimusiųjų 1000 gyventojų, ir šiek tiek

mažėjant mirtingumui, natūralus gyventojų prieaugis 2008 m. pradėjo didėti ir 2010 m. sudarė

-2,0/1000 gyventojų, nors ir išliko neigiamas. Taigi, per ataskaitinį 2008-2010 m. laikotarpį

natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimo tempai sumažėjo perpus.

3.9. pav. Mirusių kūdikių skaičiaus 1000 gimusių pokytis 2000–2010 metais

Vienas svarbiausių visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros kokybės rodiklių,

parodantis šalies socialinio ir ekonominio išsivystymo lygį, yra kūdikių (vaikų iki vienerių

metų) mirtingumas. Per analizuojamą pastarųjų trijų metų laikotarpį naujagimių mirtingumas

sumažėjo nuo 5,0 iki 4,3 mirusių 1000 gyvų gimusiųjų, ir pasiekė ES šalių senbuvių 2003

63

metų lygį. Labai teigiamai reiktų vertinti tą faktą, kad per pastarąjį dešimtmetį kūdikių

mirtingumas Lietuvoje sumažėjo beveik perpus. Taigi, bendrasis ilgalaikis Nacionalinės

darnaus vystymosi strategijos ilgalaikis tikslas šiuo atveju yra pasiektas dešimčia metų

anksčiau nei numatyta (3.9. pav.). Tai lėmė sėkmingai vykdoma Motinos ir vaiko programa,

užtikrinta tinkamais ištekliais, skiriant dideles investicijas, apsirūpinant modernia įranga,

investuojant į aukštą, tarptautinius standartus atitinkančią specialistų kvalifikaciją, racionaliai

planuojant ir organizuojant perinatalinę pagalbą.

Iki 2007 m. nuolat augęs mirtingumas (2007 m. – 13,5 mirusiųjų 1000 gyventojų), per

ataskaitinį 20082010 m. laikotarpį nors ir nežymiai, bet sumažėjo (2010 m. – 12,8 mirusiųjų

1000 gyventojų). Mirties priežasčių struktūra 2008–2010 m. išliko nepakitusi. Higienos

instituto sveikatos informacijos centro duomenimis pirmoje vietoje buvo mirtys nuo

kraujotakos sistemos ligų (2010 m. 56,1 proc.), antroje – mirtys nuo piktybinių navikų

(2010 m. 19,3 proc.), trečioje – išorinės mirties priežastys (2010 m. – 9,6 proc.), ketvirtoje –

virškinimo sistemos ligos (2010 m. – 5,3 proc.).

Mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų 100 000 gyventojų 2008–2009 m., lyginant

su 2007 m. rodikliu (720,1/100 000 gyv.), mažėjo ir nors 2010 m. vėl šiek tiek išaugo, bet

sudarė 718,84/100 000 gyv. Vyrų mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų mažesnis nei

moterų ir 20082010 m. laikotarpiu sumažėjo (2010 m. – 663,17/100000 gyv.), lyginant su

2007 m. (699,1/100000 gyv.), o moterų mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų,

priešingai, išsaugo (2007 m. – 738,3/100000 gyv., o 2010 m. – 767,18/100 000 gyv.).

Gyventojų mirtingumas nuo transporto įvykių per analizuojamąjį laikotarpį sumažėjo

daugiau nei perpus dėka efektyvaus saugaus eismo programos įgyvendinimo bei griežtesnių

alkoholio kontrolės priemonių (žr. Transporto skyrių). Mažėja ir sužeistųjų transporto

įvykiuose bei invalidų (daroma prielaida, kad invalidu tapo kas dešimtas sužeistasis) skaičius

(3.1 lentelė).

3.1 lentelė. Nukentėjusiųjų transporto įvykiuose skaičius.

2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Žuvusių skaičius 877 600 457 372

Pokytis, lyginant su 2007 metais 0 277 420 505

Sužeistųjų skaičius 8043 5818 4456 4328

Pokytis, lyginant su 2007 metais 0 2225 3587 3715

Invalidų skaičius 804 582 446 433

Pokytis, lyginant su 2007 metais 0 222 358 371

Lietuvoje mirčių nuo išorinių priežasčių pagrindine priežastimi išlieka savižudybės.

Vyrų mirtingumas nuo savižudybių daugiau kaip penkis kartus didesnis nei moterų (3.10.

pav.). Pažymėtina, kad vyrų savižudybių skaičius kriziniu laikotarpiu dar labiau išaugo ir

2009 m. viršijo 60 savižudybių 100 tūkst. vyrų, tačiau 2010 metais jau grįžo į prieš krizinį

lygį.

64

3.10. pav. Savižudybių skaičius 100 000 gyventojų, 100 000 vyrų ir 100 000 moterų.

Šaltinis: Higienos instituto sveikatos informacijos centras.

Pasak sveikatos sistemos reformų analizės galutinės ataskaitos, tikėtina, kad nedarbas

buvo viena pagrindinių savižudybių dinamiką 19972009 metais paaiškinančių priežasčių.

2002–2007 metais mažėjant nedarbo lygiui mažėjo ir savižudybių skaičius Lietuvoje, tačiau

2008 m., prasidėjus ekonominei krizei, vėl padidėjo savižudybių ir bandymų nusižudyti

skaičius. Tarp savižudybių skaičiaus augimo priežasčių įvardijamos ir nepakankamos

medicininės ir socialinės paslaugos bei alkoholio vartojimo augimas.

Lietuvos sveikatos mokslų tyrimų duomenimis kasdien rūkančių vyrų dalis

(procentais) mažėja (2006 m. – 43,4 proc.; 2008 m. – 38,5 proc.; 2010 m. – 34,2 proc.), o

moterų beveik nesikeičia (2006 m. – 14,5 proc., 2008 m. – 13,9 proc., 2010 m. – 14,4 proc.).

Iki 2008 m. augo bent kartą per savaitę vartojusių stiprių alkoholinių gėrimų moterų dalis, o

2010 m. palyginus 2008 m., tiek vyrų tiek moterų dalis sumažėjo. 2008 m. vyrai, bent kartą

per savaitę vartoję stiprių alkoholinių gėrimų, sudarė 28,8 proc., moterys – 12,4 proc., 2010

m. vyrai – 24 proc., moterys – 8,6 proc.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, 2007 m. vien

legaliai parduoto absoliutaus alkoholio kiekis, tenkantis vienam gyventojui per metus, pasiekė

14,5 litro. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja šalims neperžengti 7 litrų ribos.

Tačiau 2008 m. įgyvendinus dalį efektyvių alkoholio kontrolės priemonių – apribojus

reklamą, pakėlus akcizo mokestį, sugriežtinus vairavimo išgėrus kontrolę, dėl ekonominio

sunkmečio sumažėjus gyventojų pajamoms ir išaugus santykinei alkoholinių gėrimų kainai, o

2009 metais sutrumpinus prekybos laiką, situacija ėmė pamažu gėrėti. 2010 m. absoliutaus

alkoholio kiekis, tenkantis viena gyventojui per metus siekė 11,3 litrus. 2008 m. pakartotinai

atlikto reprezentatyvaus 15-64 metų Lietuvos gyventojų tyrimo duomenimis, bent vieną

narkotiką bent kartą gyvenime yra bandę 12,5 proc., bent kartą per pastaruosius 12 mėn.

(LYP) – 6,2 proc., o bent kartą per pastarąsias 30 dienų (LMP) – 1,5 proc. gyventojų.

Narkotikus bent kartą gyvenime nurodė vartoję daugiau vyrai (16,4 proc.) nei moterys (9,2

proc.), jaunesni (15-34 metų amžiaus) nei vyresni (35-64 metų amžiaus) respondentai,

atitinkamai 22,1 ir 4,7 proc.

Siekiant efektyvesnio gyventojų sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos, pastaraisiais

metais ypač aktyviai pradėta plėtoti visuomenės sveikatos infrastruktūra vietos lygmeniu –

kuriami savivaldybių visuomenės sveikatos biurai, kurių veikla vis labiau įsibėgėja.

65

3.4. Švietimas ir mokslas

Pažanga vertinant padėtį švietimo ir mokslo srityje vertinama remiantis šiais rodikliais:

- švietimui skiriamos lėšos, BVP procentais;

- išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, BVP procentais;

- aukštųjų mokyklų studentų (visų tais metais baigusių studijas) skaičius,

palyginti su 20-24 metų asmenų skaičiumi, procentais;

- bendrojo lavinimo mokyklų mokinių (įgijusį tais metais pagrindinį, vidurinį

išsilavinimą) skaičius, palyginti su 15-19 metų asmenų skaičiumi, procentais;

- profesinio mokymo mokinių iš visų vidurinio mokymo lygmens mokinių,

procentais;

- 18-24 metų jaunuoliai, turintys tik pagrindinį išsilavinimą ir toliau

nesimokantys, procentais;

- aukštojo mokslo studento finansavimo krepšelio dydis, litais;

- asmenų, baigusių universitetų trečiosios pakopos studijas ir įgijusių mokslo

laipsnį skaičius per metus.

Identifikuojant ir vertinant pagrindinius pasiekimus švietimo ir mokslo srityje ir

susidariusias problemas, daugiausia vadovautasi atnaujintoje Nacionalinėje darnaus

vystymosi strategijoje (2009) suformuluotais tikslais bei uždaviniais bei atsižvelgiant į

Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 m. nuostatas.

2005-2010 m. Valstybės ir savivaldybių išlaidos, skiriamos švietimui, padidėjo nuo 5,4

iki 6,2 proc. BVP. Galima teigti, kad švietimo finansavimo formalią apimtį, numatytą

Valstybinėje švietimo strategijoje (didesnę nei 6 proc. BVP), pavyko išlaikyti net ir krizės

metu, todėl kad blogėjant Lietuvos ekonomikos padėčiai išlaidos ekonomikai ir šalies BVP

dydis mažėjo sparčiau nei išlaidos švietimui. Per 2005-2010 m laikotarpį išlaidos mokslo

tyrimams ir technologijų plėtrai sudarė nuo 0,75 proc. BVP (2005) iki 0,83 (2009) ir 0,79

proc. BVP (2010). Ir šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad ekonominės krizės metu mažėjo ir

šalies BVP, todėl realus mokslo tyrimų ir technologijų plėtros finansavimas iš tiesų nedidėjo

ir išlieka vienas žemiausių Europos Sąjungoje.

Per pastarąjį dešimtmetį mokymosi aprėpties lygis (3.11. pav.) nuosekliai augo ir 2010

m. 15-19 m. amžiaus grupėje besimokančių skaičius palyginti su bendru tos amžiaus grupės

asmenų skaičiumi pasiekė 94,6 proc., o 20-24 m. amžiaus grupėje – 49,0 proc.

89,2 90,2 91,2 92,5 92,5 92,5 91,6 91,5 91,4 92,9 94,6

35,8 38,141,4 43

46,4 45,5 45,9 47,5 48,7 48,1 49

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Pro

cen

tai

15-19 m. 20-24 m.

3.11 pav. Skirtingų amžiaus grupių mokymosi aprėpties lygis.

66

Pažymėtina, kad 2004-2006 m. laikotarpiu mokymosi aprėpties augimas buvo beveik

sustojęs, tačiau per atskaitinį 2008-2010 m. laikotarpį vėl gana sparčiai augo ir 2010 m.,

palyginus su 2007 m., mokymosi aprėptis 15-19 m. amžiaus grupėje padidėjo trimis

procentais, o 20-24m. grupėje – 1,5 proc.

Pradedant 2000 metais dėl demografinės “duobės” sparčiai mažėjo bendrojo mokyklinio

ugdymo procese dalyvaujančių moksleivių – nuo 603,8 tūkst. moksleivių (2000) iki 415,9

tūkst. moksleivių (2010), tačiau įgijusių vidurinį išsilavinimą moksleivių skaičius, nors ir

lėtai, bet vis dar augo iki 2009 m., kai pasiekė 38,4 tūkstančius (3.12.pav.). Per pastarąjį

dešimtmetį (2000-2010 m.) įgijusių vidurinį išsilavinimą moksleivių skaičius išaugo beveik

pusantro karto. Šie rodikliai parodo jaunimo siekį įgyti aukštesnį išsilavinimą ir tai gali

sudaryti prielaidas sėkmingesnei visuomenės raidai ateityje.

26

29,1

33,3

36,138

36,237,8 37,6

36,438,4

37,3

17,118,9

20,5

23 24

28,130,1 31,1 30,5

32,4 32,3

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Tū

ksta

nčia

i

Vidurinis Universitetinis

3.12. pav. Įsigijusių vidurinį ir universitetinį (visų trijų pakopų) išsilavinimą skaičius per

metus.

Įsigijusiųjų visų trijų pakopų universitetinį išsilavinimą skaičius visą šį dešimtmetį augo

sparčiau nei įsigijusiųjų vidurinį išsilavinimą. Per pastarąjį dešimtmetį kasmet įsigyjančių

vidurinį išsilavinimą jaunuolių skaičius išaugo 43,4 proc., o įsigijusių įvairių pakopų

universitetinį išsilavinimą – 88,8 proc. Per analizuojamą 2008-2010 m. krizinį laikotarpį

vidurinį išsilavinimą įsigijusių skaičius, lyginant su 2007 m., išaugo 2,5 proc., o įsigijusių

universitetinį išsilavinimą – 5,9 proc.

Per šį laikotarpį sparčiausiai didėjo baigusiųjų antrosios pakopos studijas skaičius, o

pirmos (bakalaurų) ir trečios (doktorantūra) pakopos studijas baigusiųjų skaičius beveik

nekito. Pažymėtina, kad įsigijusių daktaro ir meno licenciato laipsnį skaičius beveik nekito

visą pastarąjį dešimtmetį (3-4 šimtai) ir tai vertintina neigiamai, nes Lietuva pagal santykinį

mokslo daktarų skaičių gerokai atsilieka nuo ES šalių senbuvių ir tai ateityje gali tapti kliūtimi

ryškesnei Lietuvos mokslo ir technologijų pažangai.

Baigusiųjų kolegijas skaičius per šiuos tris metus išaugo 6,7 proc. ir 2010 m. pasiekė

12,7 tūkstančių. Priėmimas į profesines mokyklas per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik

pusantro karto, tačiau baigusiųjų skaičius beveik nepakito ir profesines mokyklas kasmet

baigia 12-13 tūkst. moksleivių. Apie du trečdalius moksleivių renkasi profesinio ugdymo

programas, realizuojamas kartu su pagrindinio ugdymo programos dalimi ir vidurinio ugdymo

programos dalimi. Palyginti mažas profesinį išsilavinimą įgyjančių jaunuolių skaičius

sąlygoja aukštos kvalifikacijos darbininkų trūkumą Lietuvoje.

Lietuvoje siekiama, kad anksti iš švietimo sistemos pasitraukusiųjų 18-24 m. amžiaus

jaunuolių, turinčių tik pagrindinį išsilavinimą, skaičius neviršytų 10 procentų. Per

pastaruosius kelerius metus jis nesiekė 8 proc.

67

Informacinės visuomenės kūrimosi eigą atspindi ir tas faktas, kad visose gyvenimo

srityse kasmet vis daugiau naudojama kompiuterių. Per pastarąjį dešimtmetį itin sparčiai augo

namų ūkių kompiuterizacija ir namų ūkių turinčių kompiuterį dalis išaugo nuo 8,5 proc. 2001

m. iki 53,8 proc. 2010 m. Iš 3.13. pav. pateiktų duomenų matyti, kad ekonominė krizė gerokai

pristabdė namų ūkių kompiuterizacijos tempus. Būtina pažymėti, kad beveik visi

kompiuterius turintys namų ūkiai naudojasi internetu.

Nuolat auga ir įmonių kompiuterizacija - kompiuterius 2010 m. naudojo 96,9 proc.

įmonių, o internetą - 96,2 proc.

8,5 1219,3

2529

36,542

4852,2 53,8

80,284,4 84,8

89,7 91,7 91,7 90,594,8 96,1 96,9

0

20

40

60

80

100

120

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Pro

cen

tai

Namų ūkiai Įmonės

3.13. pav. Namų ūkių, turinčių kompiuterį ir įmonių, naudojančių kompiuterius dalis.

Sparčiai auga ir mokymo įstaigų kompiuterizacija. Bendrojo lavinimo mokyklose per

pastarąjį dešimtmetį kompiuterių skaičius išaugo beveik 5 kartus ir 100 moksleivių 2010 m.

teko 11,3 kompiuterių (4 pav.). Gerai kompiuteriais aprūpintos profesinės mokyklos (12,8

kompiuterių šimtui moksleivių) ir kolegijos (10,8 kompiuterių šimtui studentų). Tačiau

universitetai šiame kontekste atrodo labai varganai, nes 2010 m. 100 studentų teko tik 5,7

kompiuterio, nors visos auštosios mokyklos yra prisijungusios prie plačiajuosčio interneto.

2,5

5,3

8,6

4,4

11,3

12,8

10,8

5,7

0

2

4

6

8

10

12

14

Bendrojo lavinimo

mokyklose

Profesinėse mokyklose Kolegijose Universitetuose

Ko

mp

iute

rių

skaič

ius

2002

2010

3.14.pav. Šimtui mokinių ar studentų tenka kompiuterių.

Švietimo ir mokslo ministerija reguliariai informuoja visuomenę apie švietimo būklę

Lietuvoje, leisdama nacionalinius ir regioninius pranešimus apie švietimo sistemos būklę.

Juose atsispindi svarbiausi pasiekimai ir švietimo bei mokslo sistemų pokyčiai, pasiekti

įgyvendinant Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas. Leidinyje gausu

duomenų apie nacionalinės švietimo politikos pasiekimus visos valstybės mastu ir jos

68

atskiruose regionuose, savivaldybėse. Remiantis skelbiamais duomenimis svarbu įvertinti,

kaip pakito Lietuvos švietimas įgyvendinant Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos

(UNECE) valstybių Aplinkos ir Švietimo ministerijų vadovų 2005 m. kovo 17-18 d. Vilniuje

priimtą JT Europos ekonominės komisijos darnaus vystymosi švietimo strategiją ir jos

įgyvendinimo Vilniaus planą bei paskelbtąjį Jungtinių Tautų švietimo darniam vystymuisi

dešimtmetį.

Realizuojant šiuos dokumentus parengta ir patvirtinta Nacionalinė darnaus vystymosi

švietimo 2007-2015 metų programa (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 2 d.

nutarimas Nr. 1062), numatanti darnaus vystymosi idėjų skleidimą visuose švietimo

lygmenyse. Vienas šios programos uždavinių yra darnaus vystymosi kompetencijų ugdymas.

Fiksuota siekiamybė ugdyti tokias darnaus vystymosi kompetencijas, kurios atitinka ir ES

išskirtas esmines kompetencijas, tokias kaip mokymosi mokytis, socialinę–pilietinę ir

tarpasmeninę-kultūrinę kompetencijas.

Darnaus vystymo švietimo konsultantų rengimo programoje apibrėžiama mokytojų

tarpdalykinių esminių kompetencijų plėtotės poreikis ir pasirengimas mokykloje įgyvendinti į

darnų vystymąsi orientuotą ugdymą. Tačiau skelbiama informacija daugiau atspindi atskirų

švietimo sričių pokyčius negu rezultatus, kurie rodytų tikruosius švietimo, skirto darnaus

vystymosi reikmėms, pokyčius, o pristatant konkrečius pasiekimus darnaus ugdymo švietimo

rezultatus dažniausiai remiamasi jau senstelėjusia aplinkosauginio ugdymo strategija ir

švietimo įstaigų aplinkos rūpestingo tvarkymo pavyzdžiais. Tai rodo, kad iki šiol dar

nesubrendo esminis švietimo strategų orientavimasis darnaus vystymosi švietimo link.

Parengta Nacionalinė studijų programa, kuria siekiama konkurencingos Lietuvos

aukštojo mokslo sistemos, teikiančios kokybiškas studijų ir mokslo paslaugas, užtikrinančios

žmogiškųjų išteklių indėlį mokslo ir studijų proceso plėtrą. Taip pat parengta Mokymosi visą

gyvenimą užtikrinimo strategija, kurioje numatytos mokymosi visą gyvenimą plėtros kryptys

ir jų įgyvendinimo prioritetai.

Didelės įtakos mokslo ir studijų procesams turi Lietuvos Respublikos Seimo 2009

balandžio 30 d. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas, apibrėžęs naujas mokslo ir studijų

plėtros kryptis. Greta reikalingų pokyčių šis įstatymas įteisino ir kai kurias Konstitucijai

prieštaraujančias nuostatas, kurias po 2011 m. Konstitucinio teismo sprendimo teko skubiai

taisyti.

Baigta valstybinių mokslinių tyrimų įstaigų tinklo pertvarka. 16 mokslo institutų

prijungta prie universitetų, 13 mokslo institutų sujungti į 5 mokslo centrus, dar 6 institutams

suteiktas mokslinių tyrimų instituto statusas. Įgyvendinant 14 mokslo slėnių projektų kuriama

ir atnaujinama mokslo ir studijų infrastruktūra, kuri sudarys galimybes plėtoti aukštąsias

technologijas ir perspektyviausius mokslinius tyrimus.

69

3.5. Kultūros savitumo išsaugojimas

Tam tikrą kultūros savitumo išsaugojimo būklę atspindi ir tas faktas, kad net ir

atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje nėra numatytas nė vienas darnaus

vystymosi rodiklis, galintis objektyviai atspindėti tikrąją kultūros savitumo išsaugojimo

būklę. Tai rodo kultūros savitumo išsaugojimo politikos fragmentiškumą ir menką susiejimą

su nacionaliniais darnaus vystymosi interesais. Todėl vertinant šią visuomenės ir valstybės

gyvenimo sritį, tenka konstatuoti, kad pozityvių permainų vis dar neįvyko, nors aktyviai

besikeičiantis ir naujas permainas atnešantis pasaulis bei visuomenės gyvenimo socialinių

sąlygų kaita akivaizdžiai rodo, kad padėtis taisytina.

Strategijoje įteisintas ilgalaikis tikslas – išsaugoti lietuvių kalbą, lietuvių etninę ir

regioninę kultūrą, istorinį Lietuvos kultūros paveldą, Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų

kultūrinį savitumą yra pakankamai ambicingas ir nuosekliai realizuotinas.

Lietuvių kalbą ir jos vartoseną visose visuomenės gyvenimo srityse gina Lietuvos

Respublikos Valstybinė kalbos įstatymas, nustatantis lietuvių kalbos vartojimą viešajame

Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos

įstatymo pažeidimus. Tačiau netgi čia - Lietuvoje iki šiol susiduriama su lietuvių kalbos

diskriminavimu vertinant lietuviškai parašytus mokslo darbus, siekiais keisti lietuvių kalbos

abėcėlę, kad autentiška forma būtų galima rašyti kitų kalbų asmenvardžius ir vietovardžius, su

pernelyg agresyviai besiskverbiančia užsienio kalbomis skelbiama viešąja reklama.

2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

įstatymas nustatė, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga bus geriau siejama su

Nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje apibrėžtais tikslais. Ir vis dėl to tenka konstatuoti,

kad įstatymo įgyvendinimas vis dar nesudarė prielaidų ryžtingiau imtis realių nekilnojamojo

kultūros paveldo tvarkybos darbų. Labai dažna lėšų ir energijos užtenka tik apskaitos

gerinimo, paveldo objektų skaitmeninimo, dar iš dalies mokslinių tyrimų darbams. Antai iš

800 Lietuvos dvarų sodybų pastatų tvarkoma vos dešimtadalis, nors buvo parengta ir

patvirtinta dvarų paveldo išsaugojimo programa ir jos įgyvendinimo priemonės. Programos

įgyvendinimui lėšos taip ir nebuvo numatytos netgi ekonomikos intensyvaus augimo metais.

Pastaraisiais metais dalies istorinių dvarų tvarkymui pasitelkiamos ES lėšos, tačiau ir jos toli

gražu nepadengia net minimalių poreikių. Teigiamu poslinkiu laikytina Ūkio ministerijos

parama tvarkant tuos dvarus, kurie pritaikomi turizmo reikmėms. Ši parama iki 2013 m. sieks

300 mln. litų. Nuo 2006 m. Lietuvoje iš valstybės lėšų kompensuojama privatiems asmenims

už jų valdomų paveldo objektų tvarkybos darbus. Kultūros paveldo departamentas 8

privatiems paveldo objektų valdytojams 2011 m. numato išmokėti 500 tūkst. litų už

profesionaliai atliktus paveldo tvarkybos darbus.

Atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje svarbiu ilgalaikiu uždaviniu

yra laikomas siekis kryptingai ugdyti tvarią kaimo bendruomenę, gebančią išsaugoti ir

perduoti ateities kartoms pagrįstą nacionalinėmis kultūros vertybėmis Lietuvos kaimo

materialinį ir dvasinį paveldą. Būtų labai gerai, kad šis ilgalaikis tikslas nors iš dalies

atsispindėtų ir žemės ūkio sektoriaus ilgalaikiuose tiksluose. Tačiau pastaruosiuose kalbama

daugiausiai apie žemės ūkio produktų gamybą, bet ne apie tradicine gyvensena grindžiamą

kaimo bendruomenę. Tikėtis, kad nuolat mažėjančios kaimo bendruomenės sugebės perduoti

ateities kartoms kaimo materialinį ir dvasinį paveldą nėra pakankamų argumentų. Šiandien

reikėtų spręsti, ar sugebės sakysime 10 proc. Lietuvos gyventojų maždaug po 10-20 metų

gyvensiančių kaime ir perduoti bei perimti tas šimtmečiais ugdytas ir puoselėtas kaimiškos

gyvensenos ir kultūros tradicijas.

Vyksta per visą Lietuvos istoriją intensyviausias gyvensenos kaitos procesas – lietuviai,

kaip dauguma Europos tautų, iš kaimiečių virsta miestiečiais. Klausimas išties ir strateginis, ir

ilgalaikis, tačiau bent kiek pagrįstos būsimos raidos strategijos iki šiol dar nėra, bet tai galėtų

70

sudaryti vieną iš svarbiausių Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos tikslų. Šiandien,

neturėdamos aiškios ūkinės veiklos perspektyvų, sensta net valstybės saugomų etnografinių

kaimų bendruomenės ir nyksta ne tik medinės architektūros statiniai, bet ir tradicinės statybos

patirtis. Ir šiandien dar neapsispręsta ar pavyks ateities kartoms išsaugoti tuos 48 valstybės

saugomus etnografinius kaimus, ar teks geriausiai išlikusius jų statinius perkelti į Rumšiškių

muziejų, kad ten būsimosioms kartoms pasakotų apie negrįžtamai dingusią praeitį. Pabrėžtina

ir tai, kad lietuvių tradicinė medinė architektūra yra svarbi ne tiktai nacionaliniu mastu, bet

gali būti pripažįstama ir vertinama kaip Europos etnokultūrinė ypatybė. Medinės Lietuvos

bažnyčios taip pat laikytinos svarbia Lietuvos miestelių architektūrine tradicija, pastaraisiais

metais sulaukusia specialaus pristatymo atskiru leidiniu, galinčiu paskatinti visuomenę geriau

rūpintis jų apsauga.

Teigiamų poslinkių atsirado pastaraisiais metais, kai remiantis moksliniais tyrimais

pradėti leisti atskiriems etnografiniams regionams būdingų kaimo architektūros pavyzdžių

katalogai. 2012 m. bus užbaigti visų 5 Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos

Dzūkijos, Sūduvos ir Mažosios Lietuvos) statinių katalogai, iš kurių statybų idėjas galės

pasirinkti pirmiausiai valstybės saugomose teritorijose gyvenantys žmonės. Teigiamai

vertintina ir tai, kad savivaldybių teritorijų bendruosiuose planuose ir kituose teritorijų

planavimo dokumentuose pakankamai detaliai akcentuojamos kultūros paveldo objektų

vietos, jų apsaugos zonos, galimos apsaugos ir atnaujinimo priemonės.

Regioninę kultūros paveldo politiką tam tikru mastu atstovauja 30 regioninių ir 5

nacionaliniai parkai, kurių dauguma veikia Aplinkos ministerijos reguliavimo sferoje. Greta

kitų funkcijų visi valstybinai parkai rūpinasi gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo ir

pristatymo visuomenei reikalais, rengia lankytojų centrus, organizuoja šventes,

propaguojančias regionines krašto ypatybes. Tačiau regionines tradicijas propaguojančios

šventės tampa visuotinėmis ir į žirgų lenktynes (Dusetose), grybų šventę (Varėnoje), stintų

šventę (Pajūryje), vyšnių festivalį (Žagarėje) ir kitas šventes susirenka dalyviai iš visos

Lietuvos ir kitų kraštų. Tai nauja, bebaigianti susiformuoti, bet greičiausiai jau miestiška

tradicija, nes praeityje kaimo papročiais gyvenę žmonės dažniausiai švęsdavo tik artimesnių

vietovių šventėse.

2009 m. Vilnius buvo nominuotas Europos kultūros sostine, tačiau proga pristatyti

Europai Lietuvos kultūros paveldą buvo nepakankamai pasinaudota. Reikšmingiausiu darbu

galima laikyti kapitalinį leidinį „Baltų menas“, kuriame pristatytas senasis baltų kultūros

paveldas gali būti pagrįstai gretinamas su kitų tautų – Europos kultūros kūrėjų paveldu.

Tobulinant kultūros vertybių apskaitą tikslinamos Kultūros vertybių registre esančių

objektų vertingosios savybės, atsižvelgiant į žemėvaldos pokyčius tikslinamos šių objektų

teritorijos ribos. Kultūros paveldo departamentas, savivaldybių paveldosaugos padaliniai bei

saugomų teritorijų direkcijos organizuoja ir vykdo kultūros vertybių būklės monitoringą.

Tačiau iki šiol monitoringo rezultatai nepakankama apibendrinami ir nepakankamai

panaudojami teikiant pasiūlymus valdymui ir problemų sprendimui. Iki šiol labai nevienodas

savivaldos institucijų dėmesys kultūros savitumo išsaugojimui ir puoselėjimui. Savivaldybės

vangiai rengia etninės kultūros plėtros programas.

Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir valstybės institucijos deda pastangas, kad

reikšmingiausi Lietuvos kultūros paveldo objektai gautų tarptautinį pripažinimą ir būtų įrašyti

į Pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien jau 4 objektai yra šiame UNESCO sąraše. Tai Vilniaus

istorinis centras, Kuršių nerija (įrašyta bendru Lietuvos ir Rusijos Federacijos teikimu),

Valstybinis istorinis Kernavės rezervatas ir Struvės geodezinis lankas (įrašytas 10 valstybių

teikimu). UNESCO reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše

įrašyta Lietuvos kryždirbystė, Baltijos šalių dainų švenčių tradicija, o 2010 m. įrašytos

lietuvių polifoninės dainos – sutartinės. 2009 m. trijų Baltijos valstybių pasiūlymu „Baltijos

kelias: žmonių grandinė, sujungusi tris valstybes laisvės vardan“ buvo įrašytas į tarptautinį

71

registrą „Pasaulio atmintis“. Tenka apgailestauti, kad nustatant kultūros paveldo prioritetus

nepakankamai atsižvelgiama į pasauliui svarbių objektų išskirtinumą, tvarkybos lėšų poreikį,

teritorijų planavimo poreikį. Šia linkme vis dar vyksta visuomenės sąmonėjimo procesas,

tačiau architektai jau pripažįsta, kad pasaulio paveldo objektuose reikia vengti architektūrinių

eksperimentų, bet galima siekti tradicijų dermės šiuolaikiniame kontekste.

3.15. Vilniaus istorinis centras UNESCO kultūros paveldo sąraše.

Svarbų organizacinį darbą kultūros paveldo srityje vykdo Kultūros paveldo

departamentas, organizuodamas kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos darbus.

Departamentui iškeltas tikslas įgyvendinti Seimo, Vyriausybės ir Kultūros ministerijos

suformuotą nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į

Kultūros vertybių registrą, apsaugos nacionalinę politiką ir atlikti nekilnojamųjų kultūros

paveldo objektų ir kilnojamųjų vertybių apsaugos funkcijas. Be to, jis aktyviai plėtoja

visuomenės švietimo darbus kultūros savitumo išsaugojimo srityje: leidžia leidinius, rengia

radijo laidas, teikia medžiagą nacionalinių ir regioninių televizijų laidoms, organizuoja

Europos kultūros paveldo dienas, viešai informuoja visuomenę apie svarbiausius paveldo

išsaugojimo ir tvarkymo darbus. Tenka apgailestauti, kad pastaruoju metu pernelyg ilgai

užtrukus Valstybinės kultūros paveldo komisijos sudėties atnaujinimui, labai susilpnėjo šios

komisijos veiksnumas, nors būtent ji yra aukščiausiųjų valstybės institucijų ekspertas

formuojant ir įgyvendinant kultūros paveldo politiką.

Ilgalaikiai kultūros savitumo išsaugojimo tikslai, uždaviniai ir priemonės apima daugelį

visuomenės veiklos sričių - ne tiktai Kultūros ministerijos veiklos sferas bei kompetenciją.

Tačiau iki šiol Lietuvoje vis dar sunkiai sprendžiamos tarpžinybinės problemos. Lietuvoje

susiformavo senoviškai bloga vadovavimo atskiroms visuomenės gyvenimo sritims tradicija –

kiekvienos ministerijos vadovybę sudaro vienos politinės partijos atstovai. Tokiu atveju

ministerijų bendradarbiavimo siekius palaiko vien partijų koalicijos sutartis, kuri jokiu būdu

72

negali spręsti visos tarpsektorinių ar tarpšakinių interesų įvairovės. Kultūros savitumo

išsaugojimo, pritaikymo šiandienos poreikiams ir perdavimo ateities kartoms uždavinius gali

spręsti tik išvien veikdama visuomenė ir visos valdžios institucijos. Deja, tokio

bendradarbiavimo vis dar stinga, o mechaniškai mąstant visuomenės raidą prognozuoti labai

sunku. Matyt, dėl aiškiais principais grįsto bendradarbiavimo deficito parengtame Lietuvos

pažangos strategijos „LIETUVA 2030“ projekte kultūros savitumo išsaugojimas pabrėžtinai

nelaikomas vertybe, o darnaus vystymosi nuostatos pernelyg mažai atsispindi šiame

dokumente.

Iš šios informacijos galima padaryti išvadą, kad kultūros savitumo išsaugojimo srityje

mūsų krašto mokslo pajėgos, inteligentija, kultūros raidos dėsningumus žinantys piliečiai dar

turi daug nuveikti šviesdami visas visuomenės struktūras vien tam, kas ji būtų pajėgi rinktis

didžiausią pažangą garantuojančius raidos kelius.

73

3.6. Tausojantis vartojimas

Tausojančio vartojimo sritis išskirta tik atnaujinus Nacionalinę darnaus vystymosi

strategiją 2009 m. ir konkrečių, tiesioginių rodiklių įvertinti pažangą strategijoje beveik nėra

numatyta. Todėl vertinant įvykusius pokyčius darnaus vartojimo srityje buvo daugiausiai

remtasi Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (2009) iškeltais uždaviniais ir

numatytomis uždavinių įgyvendinimo priemonėmis.

Tausojančio vartojimo siekimas yra sudėtinis procesas, apimantis visą gaminio ar

paslaugos būvio ciklą, nuo išteklių išgavimo iki galutinio atliekų deponavimo arba

panaudojimo kitiems tikslams. Svarbu užtikrinti, kad augantis vartojimas neprastintų aplinkos

būklės ir skatinti aplinkai palankių paslaugų ir gaminių vartojimą tiek namų ūkio, tiek

viešajame sektoriuose.

Vienas iš atnaujintoje darnaus vystymosi strategijoje suformuluotų ilgalaikių uždavinių

– pasiekti, kad aplinkai palankūs (žalieji) pirkimai apimtų visą viešąjį sektorių ir atitiktų

pirmaujančių šioje srityje ES valstybių lygį. Iki tol, kol buvo patvirtinta nacionalinė žaliųjų

viešųjų pirkimų įgyvendinimo programa (2007), žaliųjų viešųjų pirkimų Lietuvoje buvo

atliekama nedaug (apie 5 proc.), o 2007 m. patvirtintos Nacionalinės žaliųjų pirkimų

programos įgyvendinimas, galima sakyti, sutapo su prasidėjusios ekonominės krizės pradžia.

Nors ši krizė laikoma kaip galimybė iš principo peržiūrėti visą ekonomiką ir orientuotis į

„žalią“ vartojimą ir augimą, sumažėjusios viešojo sektoriaus pirkimo galimybės atsiliepė ir

žaliesiems pirkimams. Ypač tai akivaizdu 2009 m., kai buvo atlikta tik 7633 viešieji pirkimai,

o iš jų aplinkosaugos kriterijai buvo taikomi tik 429 pirkimuose (t.y., žalieji viešieji prikimai

sudarė tik 5,6 proc. visų perkančiųjų organizacijų viešųjų pirkimų) (3.16. pav.). Pagal vertę

analizuojamu laikotarpiu visų perkančiųjų organizacijų atliekamų žaliųjų viešųjų pirkimų

apimtys sumažėjo 40 %, nuo 2924,7 mln. Lt iki 1641,1 mln. Lt ir 2010 m. tai sudarė 18,4

proc. visų viešųjų pirkimų vertės.

708 429 729

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Pir

kim

ų s

ka

ičiu

s, v

nt.

Viešieji pirkimai Žalieji viešieji pirkimai

3.16. pav. Visų perkančiųjų organizacijų vykdytų viešųjų pirkimų ir žaliųjų viešųjų pirkimų

skaičiaus dinamika 2008 – 2010 m. Šaltinis: Viešųjų pirkimų tarnyba.

Perkančiųjų organizacijų, kurios, vykdydamos viešuosius pirkimus privalo taikyti

aplinkosaugos kriterijus, žalieji pirkimai 2010 m. siekė 7,5 proc. viešųjų pirkimų skaičiaus,

kai tuo tarpu Nacionalinė žaliųjų pirkimų įgyvendino programa numatė, kad 2010 m. ŽVP

turėtų siekti nemažiau 25 proc. visų viešųjų pirkimų. Kaip teigiamą viešųjų pirkimų bruožą

reiktų vertinti tą faktą, kad pagal pirkimų vertę 2010 m. žalieji pirkimai sudarė kur kas

didesnę dalį nei pagal pirkimų skaičių ir siekė 18,4 proc. visų viešųjų pirkimų vertės.

74

Pakeistoje nacionalinėje viešųjų žaliųjų viešųjų pirkimų įgyvendinimo programoje

(2011) numatyta pasiekti, kad tiek pagal skaičių, tiek pagal vertę ŽVP sudarytų ne mažiau nei

35 proc. visų viešųjų pirkimų 2015 m. Kaip minėta, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija

(2009) taip pat numato iki 2020 m. pasiekti, kad ŽVP apimtų visą viešąjį sektorių ir atitiktų

pirmaujančių šioje srityje ES valstybių lygį. Tai yra rimtas iššūkis, kadangi, pavyzdžiui,

Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje žalieji viešieji pirkimai sudaro daugiau kaip 50 proc. visų

viešųjų pirkimų. Todėl ligšiolinės ŽVP apimtys ir jų augimo tempai neužtikrina iškeltų tikslų

įgyvendinimo.

Teigiamai reikia vertinti tai, kad įgyvendinant Nacionalinę žaliųjų pirkimų

įgyvendinimo programą, ataskaitiniu laikotarpiu patvirtinti aplinkos apsaugos kriterijai dviem

produktų grupėms, taip pat pastaraisiais metais augo perkančiųjų organizacijų, kurios taiko

aplinkosauginius kriterijus, skaičius. Aplinkos ministerijos užsakymu atliktas Aplinkai

palankių produktų rinkos tyrimas parodė, kad nors ir lėtai, bet formuojasi nustatytus

aplinkosauginius kriterijus atitinkančių produktų ir paslaugų rinka. Per analizuojamą

laikotarpį padaugėjo viešos informacijos apie žaliuosius pirkimus. Aplinkos ministerija ir

kitos vyriausybės institucijos organizavo seminarus perkančiosioms organizacijoms, tačiau

kol kas informacijos palyginti nedaug, ypač kaip konkrečiai įtraukti aplinkosauginius

aspektus į viešuosius pirkimus, teisingai formuluoti technines sąlygas, vis dar nepasitikima

viešųjų pirkimų skaidrumu, o mažos įmonės stokoja paramos persiorientuojant į palankesnius

aplinkai produktus ir paslaugas. Taip pat neaiški viešojo sektoriaus atsakomybė dėl žaliųjų

pirkimų nevykdymo bei nenumatyti jokie kontrolės mechanizmai.

Kitas strategijoje numatytas uždavinys yra pasiekti, kad valstybės ir savivaldybių

institucijos ir įstaigos laikytųsi tausojančiojo vartojimo standartų. Kadangi konkrečių rodiklių

šiam uždaviniui nėra numatyta, galima teigti, kad dalinai šio uždavinio įgyvendinimą iliustruoja

atliekami žalieji viešieji pirkimai. Taip pat būtų tikslinga į Darnaus vystymosi strategijos

rodiklių sąrašą įtraukti ir darniųjų viešųjų pirkimų (viešųjų pirkimų, kuriems taikomi

energijos efektyvumo reikalavimai, socialinės apsaugos reikalavimai, ir viešieji pirkimai iš

socialinių ir kitų įmonių) rodiklius, nes jie apima ne tik aplinkosauginius ir ekonominius, bet ir

socialinius darnaus vartojimo (ir darnaus vystymosi) aspektus.

Daugiau dėmesio reiktų skirti ir strateginio tikslo - skatinti gamintojus plėsti gaminių,

turinčių ES ir/ar Lietuvos ekologinį ženklą, gamybą – įgyvendinimui ir palankių aplinkai

produktų ir paslaugų pasiūlos didinimui. Šiuo metu Lietuvoje ES ar Lietuvos ekologinį ženklą

turintys gamintojai ir gaminiai daugiausiai siejami su žemės ūkiu ir maisto produktais. Nors

detalių duomenų, kiek konkrečiai sertifikuotų maisto produktų patenka į rinką, nėra, nes

atskiri ūkiai dažnai į rinką tiekia daugiau nei vieną produktą, sertifikuotų maisto produktų

kiekį galima sieti su sertifikuotais ekologiškais ūkiais, kurių plotai nuolat auga (2.4 skyrius).

VĮ „Ekoagros“ duomenimis 2008 m. buvo sertifikuota 40 ekologiško maisto produktų

tvarkymo ūkio subjektų ir 43 ekologiško maisto produktų tvarkymo veiklos, 2010 m. jau buvo

sertifikuotas 71 produktų tvarkymo ūkio subjektas ir 74 veiklos. Esamais duomenimis, ne

maisto Europos Sąjungos aplinkosauginį ženklą turi tik UAB „Utenos trikotažas“ atskiri

gaminiai (sertifikuoti Danijos atsakingų institucijų ir skirti daugiausiai užsienio rinkoms).

Nors atnaujintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatoma tik skatinti

vartotojus rinktis aplinkai palankias ir paslaugas bei ištirti vartojimo nuostatas ir įpročius bei

tai lemiančius veiksnius, svarbu įvertinti vykstančius vartojimo pokyčius namų ūkio vartojime

ir jų poveikį aplinkai. Kadangi produkto ar paslaugos poveikis aplinkai priklauso nuo įvairių

veiksnių visose jo būvio ciklo stadijose (gavybos ir gamybos būdo, transportavimo,

pakavimo, vartojimo, galutinio atliekų deponavimo) poveikio įvertinimas yra gan sudėtingas

procesas. Kol kas, deja, Lietuvos atveju detalesni vartojimo ar atskirų jo sričių ar produktų

poveikio aplinkai vertinimai nėra atlikti ir tenka daryti prielaidas remiantis tik kitų šalių

patirtimi. Todėl būtų tikslinga į Nacionalinės darnaus vystymosi tikslus ir uždavinius įtraukti

75

siekius ne tik tirti Lietuvos vartotojų nuostatas, bet ir vartojimo tendencijas bei vartojimo

poveikį aplinkai, numatant atitinkamus rodiklius.

Dėl objektyvaus duomenų trūkumo, namų ūkio sektoriaus pokyčiai tausojančio

vartojimo srityje vertinami aptariant tik namų ūkio vartojimo tendencijas (pajamas, išlaidas

bei atskirus rodiklius, iš pagrindinių poveikį aplinkai darančių namų ūkio vartojimo sričių ir

tiesiogiai susijusius su išteklių naudojimu) ir laikantis prielaidos, kad didėjantis vartojimas

daro didesnį poveikį aplinkai.

Per pastarąjį dešimtmetį iki ekonominės krizės gyventojų pajamos augo lėčiau nei

išlaidos. Pajamos pastoviomis kainomis išaugo – 1,85 karto, išlaidos – 2,03 karto (3.17. pav.).

Dėl skolinimosi, kreditų, išperkamosios nuomos augančio populiarumo, ypač spartaus

ekonominio augimo periodu 2004-2008 m., gyventojų vartojimo išlaidos buvo didesnės nei

pajamos (vidutiniškai apie 2,5 proc.) ir darnaus vystymosi požiūriu toks hipertrofizuotas

vartojimo augimas vertintinas neigiamai. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui tiek pajamos,

tiek vartojimo išlaidos atitinkamai 17 ir 21 proc. sumažėjo, o išlaidos jau nebeviršijo pajamų.

50%

100%

150%

200%

250%

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

20

00

=1

00

%

Pajamos Išlaidos

3.17. pav. Pajamos ir išlaidos tenkančiam vienam gyventojui pastoviomis kainomis (2000 =

100%).

Vartojimo išlaidos prieš kriziniu laikotarpiu 2000-2007 m. augo visose vartojimo

grupėse. Daugiausiai šiuo periodu išaugo išlaidos aprangai ir avalynei (3,7 karto), švietimui

(3,5 karto), būsto apstatymui ir išlaikymui (3,1 karto), poilsiui ir kultūrai (2,6 karto) (3.18.

pav.). Mažiausiai augo išlaidos būstui, vandeniui ir energijai (18 proc.), restoranams ir

viešbučiams (44 proc.), maistui ir nealkoholiniams gėrimams (46 proc.). Prasidėjus

ekonominei krizei, išlaidos visose vartojimo grupėse, išskyrus aprangą ir avalynę bei ryšius,

sumažėjo, o 2010 m. padidėjo tik gyventojų išlaidos sveikatai (3.18. pav.).

Nepaisant atskirtų vartojimo sričių išlaidų dinamikos skirtumų, Lietuvos gyventojai

daugiausiai išleido toms sritims, kurios daro didžiausią įtaką aplinkai: maistui ir

nealkoholiniams gėrimams, transportui, būstui (vandeniui, elektrai bei šildymui). 2008 m.

maistui ir nealkoholiniams gėrimams buvo išleista 24 proc., transportui - 19 proc., būstui, - 12

proc. bendrų vartojimo išlaidų. Per ataskaitinį laikotarpį išlaidų struktūra šiek tiek pasikeitė,

tačiau pagrindinėmis išlaidų grupėmis išliko maistas ir nealkoholiniai gėrimai (24 proc.),

transportas (17 proc.), būstas (17 proc.).

76

75%

100%

125%

150%

175%

200%

225%

250%

275%

300%

325%

350%

375%

400%

425%

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

20

00

=10

0%

Maistas ir nealkoholiniai gërimai

Apranga ir avalynė

Būstas, vanduo, elektra, dujos irkitas kuras

Būsto apstatymo, namų ūkio įrangair kasdieninė namų priežiūra

Sveikata

Transportas

Ryšiai

Poilsis ir kultūra

Švietimas

Restoranai ir viešbučiai

Įvairios prekės ir paslaugos

3.18. pav. Vartojimo išlaidų pagal tikslą pokyčiai pastoviomis kainomis.

Per pastarąjį dešimtmetį iki ekonominės krizės, augant gyventoju pajamoms, sparčiai

augo mėsos suvartojimas, didėjo energijos vartojimo bei automobilizacijos rodikliai (3.19.

pav.). Dėl aktyvaus namų ūkio elektroninės ir elektros įrangos įsigijimo ir naudojimo, itin

sparčiai prieš kriziniu laikotarpiu augo elektros naudojimas būstuose. Vien per 2000-2008 m.

laikotarpį jis išaugo daugiau nei 1,5 karto. Nors jau 2009 m. gyventojų pajamos ir išlaidos

sumažėjo, tiek individualių automobilių 1000 gyventojų, tiek bendras galutinės energijos

sunaudojimas ir toliau augo, sumažėjo tik mėsos, elektros energijos naudojimas, šiek tiek

sumažėjo ir komunalinių atliekų kiekis (1.4. skyrius). Teigiamai darnaus vystymosi požiūriu

reiktų vertinti tiek ekonominio pakilimo, tiek sunkmečio metu gan stabilų vandens naudojimą.

75%

100%

125%

150%

175%

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

200

0=

100

%

Automobilių/1000 gyv.

Vanduo

Energija

Elektros energija

Mėsa ir mėsosproduktai

3.19. pav. Namų ūkių vartojimo pokyčiai 2000-2010 m. (2000=100%).

Gyventojai 2008-2010 m. labiau taupė ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų sąskaita,

nors nesumažėję automobilizacijos rodikliai rodo, kad kai kurias asmenines nuostatas veikia

ne vien ekonominės paskatos. Atsigaunant ekonomikai ir didėjant gyventojų pajamoms,

vartojimas neišvengiamai augs toliau, ir, atitinkamai, augs tiesioginis (per energiją, vandenį)

ir ypač netiesioginis (per įvairius produktus ir paslaugas) poveikis aplinkai. Todėl svarbu, kad

77

keistųsi vartotojų nuostatos bei vartojimo įpročiai ir, pagal bendras Nacionalinės darnaus

vystymosi strategijos nuostatas, augant vartojimui, poveikis aplinkai augtų bent perpus lėčiau

nei vartojimas.

Kol kas, kaip rodo Eurobarometro apklausos, Lietuvoje žmonės dažnai nesieja aplinkos

problemų su savo asmenine veikla. Už klimato kaitą sau atsakomybę priskiria tik 15 proc.

Lietuvos gyventojų, tačiau 31,7 proc. mano, kad pirkdami aplinkai palankius produktus

prisidėtų prie aplinkos problemų sprendimo. 2009 m. produkto poveikis aplinkai labai svarbus

ir ganėtinai svarbus buvo 68,6 proc. gyventojų, 2011 m. pradžioje - 60 proc., tuo tarpu ES27

šalyse produkto poveikis aplinkai labai svarbus ir ganėtinai svarbus 80 proc. gyventojų.

Nepaisant produkto poveikio aplinkai svarbos, net 66,6 proc. Lietuvos gyventojų teigia,

kad nežino nieko arba žino labai mažai apie įsigyjamo produkto poveikį aplinkai. 36 proc.

teigia, kad jų pirkimo apisprendimui turi ekologinis ženklas, tačiau daug labiau juos veikia

kaina (71,8 proc.), kokybė (71 proc.), prekės ženklas (55 proc.). Todėl daug didesnį dėmesį

nei iki šiol reiktų skirti ilgalaikio strateginio uždavinio – skatinti individualius palankius

aplinkai (žaliuosius) pirkimus ir ekologiškų produktų vartojimą - įgyvendinimui ir palankių

aplinkai nuostatų bei elgsenos ugdymui. Palankiai reiktų vertinti didėjantį visuomenės

aktyvumą, įgyvendinant tausojančio vartojimo nuostatas, bei didėjantį visuomeninių akcijų ir

organizacijų bei verslo iniciatyvų, skatinančių mažinti neigiamą augančio vartojimo poveikį

aplinkai skaičių („Darom“, Eko mokyklos, įvairios atliekų (pavojingų, elektroninių)

surinkimo ir kitos akcijos).

78

4. Teritorijų (regioninis) vystymasis

Regionų (apskričių) vystymosi tendencijos šioje ataskaitoje analizuojamos pagal tokius

darnaus vystymosi rodiklius:

- regiono BVP, tenkantis vienam gyventojui, ir santykis su šalies vidurkiu, procentais;

- materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui, mln. litų, ir santykis su šalies

vidurkiu, procentais;

- nedarbo lygis, procentais, ir santykis su šalies vidurkiu;

- regiono teršalų emisija į orą, tonomis 1 kv. kilometrui, ir santykis su šalies vidurkiu;

- regiono miškingumas, procentais.

Strateginis ilgalaikis teritorijų vystymosi tikslas – užtikrinti tolygų šalies teritorinį vystymąsi,

palankias socialinio ir ekonominio vystymosi sąlygas, gerą aplinkos kokybę visoje Lietuvos

teritorijoje.

Tačiau priešingai, nei suformuluota pagrindiniame tiksle, ekonominio ir socialinio vystymosi

netolygumai tarp šalies regionų per pastarąjį dešimtmetį dar labiau padidėjo. Iš 4.1. pav. pateiktų

duomenų akivaizdžiai matyti, kad iki ekonominės krizės, užuot didėjus sanglaudai, santykiniai

skirtumai tarp regionų nuosekliai didėjo. Jei 2000 metais Vilniaus apskrityje BVP vienam gyventojui

sudarė 133,1 proc., o labiausiai atsiliekančiame Tauragės regione – 61,6 proc. šalies vidurkio, tai

2007 metais Vilniaus regione šis santykis pasiekė 156,7 proc., o Tauragės regione sumažėjo iki 44,6

proc. Tai yra, 2000-siais Vilniaus regione vieno gyventojo sukuriamas BVP viršijo Tauragės regiono

atitinkamą rodiklį 2,2 karto, o 2007 metais šis santykis jau siekė 3,5 karto. Pažymėtina, kad per visą

šį laikotarpį regionų rangas pagal sukuriamą BVP beveik nekito ir labiau atsiliekantys nuo vidurkio

regionai dar labiau nuo jo atitolo.

0

20

40

60

80

100

120

140

160

180

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Pro

cen

tai

Alytaus

Kauno

Klaipėdos

Marijampolės

Panevėžio

Šiaulių

Tauragės

Telšių

Utenos

Vilniaus

4.1. pav. Lietuvos regionų BVP vienam gyventojui santykis su Lietuvos vidurkiu.

Kita vertu, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad iki krizės nei viename regione nebuvo užfiksuota

neigiamo BVP prieaugio. Labiausiai atsiliekančiuose (Tauragės, Marijampolės, Alytaus) regionuose

BVP vienam gyventojui (to meto kainomis) per iki krizinį (2000-2007) padidėjo 1,6 -1,8 karto,

daugelyje kitų regionų, įskaitant Kauną ir Klaipėdą, apie 2.0-2,2 kartus, o Vilniaus apskrityje - 2,6

karto. Todėl gana dažnai naudojamas terminas „regresuojančios“ teritorijos arba apskritys iš esmės

nėra teisingas ir tiksliau jas būtų vadinti lėtai besivystančiomis teritorijomis.

Kalbant apie krizinį 2008-2010 m. laikotarpį, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad

ekonomikos augimui (BVP) šiame laikotarpyje yra būdinga nelabai ryški konvergencija, t.y.

artėjimas prie vidurkio. Kaip antai, Vilniaus apskrityje vienam gyventojui sukuriamas BVP 2010

metais, lyginant su šalies vidurkiu sumažėjo iki 149,2 proc. (2007 m. - 156,7 proc.), o Tauragės

apskrityje išaugo iki 53,4 proc. (2007 m. - 44,6 proc.). Tuo pačiu šiose apskrityse sukuriamo BVP

79

vienam gyventojui santykis sumažėjo nuo 3,5 kartų 2007 m. iki 2,8 kartų 2010 m. Mažiausią

ekonominį nuosmukį per krizinį laikotarpį patyrė Klaipėdos regionas ir šiame regione vienam

gyventojui sukuriamo BVP santykis su šalies vidurkiu išaugo nuo 102,1 proc. 2007 metais iki 111,3

proc. 2010 metais (4.1. pav.)

Žemą sukuriamo BVP lygį lėtai besivystančiuose regionuose didele dalimi lemia investicijų į

žmogiškuosius išteklius, inovacijas, technologinę pažangą bei infrastruktūrą stoka. Kadangi 2005 m.

pasikeitė investicijų apskaitos tvarka, todėl statistiniai duomenys pateikiami tik nuo tų metų (4.2.

pav.).

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

16000

18000

Alytaus

Kauno

Klaipėdos

Marij

ampolė

s

Panevėžio

Šiaulių

Tauragės

Telšių

Utenos

Vilnia

us

Lietu

va

Vien

am g

yven

toju

i, Lt

2005 2007 2010

4.2. pav. Materialinės investicijos į Lietuvos regionus vienam gyventojui.

Norint sumažinti teritorinius ekonominio vystymosi skirtumus, būtina daugiau investuoti į

lėčiau besivystančius regionus, tačiau iš 4.2. pav. pateiktų duomenų akivaizdžiai matyti, kad kol kas

viskas vyksta atvirkščiai – kuo lėčiau vystosi regionas, tuo mažesnės (skaičiuojant vienam

gyventojui) materialinės investicijos jam skiriamos. Negana to, šie skirtumai vis labiau didėja ir į

lėtai besivystančius regionus investuojama santykinai vis mažiau. Kaip antai - 2005 metais Vilniaus

regione vienam gyventojui teko 6780 Lt daugiau investicijų nei Tauragės regione, o 2007 metais šis

skirtumas išaugo beveik dvigubai - iki 12620 Lt. Krizės metu šie skirtumai gerokai sumažėjo dėl

Lietuvoje beveik tris kartus sumažėjusių bendrų materialinių investicijų.

Įgyvendinant teritorinio vystymosi skirtumų mažinimo politiką, išsivysčiusiose šalyse jau

senokai atsisakyta anksčiau vyravusios nuostatos, kad rinkos ūkio sąlygomis laisva konkurencija ir

privati iniciatyva turėtų automatiškai paskirstyti materialines investicijas taip, kad skirtumai tarp

regionų mažėtų. Dabartiniu metu vyrauja nuomonė, kad tik valstybė ir jos institucijos gali užtikrinti

darnų teritorijų vystymąsi ir nuosaikius skirtumus tarp atskirų regionų.

Per pastarąjį dešimtmetį siekiant išspręsti itin netolygaus regionų vystymosi problemas buvo

parengta ir patvirtinta daug įvairių dokumentų: strategijų, programų, planų, tačiau kol kas jokių

teigiamų poslinkių nepasiekta. Rengiant Regioninės politikos iki 2013 metų strategiją, kuri

patvirtinta 2005 metais, buvo atlikta išsami strateginė analizė, kurioje nurodoma, kad racionaliai ir

tikslingai panaudotos ES struktūrinių fondų lėšos sudarytų galimybes teigiamai paveikti ne tik šalies

sektorinį vystymąsi, bet sumažinti teritorinius gyvenimo lygio skirtumus bei pagerinti socialinę

sanglaudą šalyje.

Tačiau nei šioje strategijoje, nei vėliau rengtoje LR regionų plėtros programoje (2006), nei

specialioje Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo 2007-2010 metų programoje (2007)

nėra numatyta adekvačių priemonių, galinčių realiai padidinti atsiliekančių regionų

konkurencingumą siekiant ES struktūrinių fondų ir valstybės paramos. Minėtoje Regioninės politikos

iki 2013 metų strategijoje tik apsiribojama perspėjimu, kad periferijoje gali išryškėti nepakankami

gebėjimai pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama, todėl daugiausia investicijų ir toliau gali būti

skiriama labiausiai išsivysčiusių apskričių centrams plėtoti. Deja, kol kas viskas būtent taip ir vyksta.

80

Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad siekis visiškai suvienodinti ekonominį regionų, o

ypač savivaldybių išsivystymo lygį yra nerealus ir, kaip rodo pasaulinė patirtis, santykinai daugiau

investicijų (skaičiuojant vienam gyventojui) įprastai atitenka sostinėms ir stambiems pramoniniams

centrams, kur palankesnės sąlygos investicijoms - geriau išvystyta infrastruktūra, daugiau

kvalifikuoto personalo ir pan., todėl jų ekonomika auga sparčiau. Bet čia ir pragyvenimas yra

brangesnis.

Be to, svarbu suprasti, kad žmonių gerovė ir jų pasitenkinimas gyvenimu priklauso ne vien nuo

teritorijos ekonominio išsivystymo lygio ir sukuriamo BVP. Planuojant skirtingų regionų tolesnį

vystymąsi būtina atsižvelgti į regionų specifiką, gamtines sąlygas, susiklosčiusias tradicijas bei šio

regiono gyventojams priimtiną gyvenimo būdą. Kadangi racionali regionų diferenciacija darnaus

vystymosi požiūriu yra ne trūkumas, o privalumas, būtų neteisinga stengtis visus regionus

suvienodinti, juos kuo sparčiau industrializuojant. Būtent regionams, kurie dažnai įvardijami kaip

regresuojančios teritorijos (Šiaurės-rytų Aukštaitija, Dzūkija), būdinga itin graži gamta, kurią

palyginti mažai sudarkė kolūkinių laikų masinė melioracija, todėl čia investicijas daugiausia reiktų

nukreipti rekreacijai ir turizmui skirtos infrastruktūros kūrimui. Vertinant regiono ar kito teritorinio

vieneto išsivystymo lygį ir planuojant tolesnes ekonominio ir socialinio vystymosi perspektyvas

teisingiau kalbėti ne apie skirtumų minimizavimą, o apie jų optimizavimą.

Koks turėtų būti optimalus skirtumas tarp skirtinguose teritoriniuose padaliniuose sukuriamo

BVP ar materialinių investicijų, vienareikšmio atsakymo, matyt, nėra. Tačiau akivaizdu, kad

situacija, kai sukuriamo BVP skirtumai tarp sparčiausiai ir lėčiausiai besivystančių regionų viršija 3

kartus, o materialinės investicijos skaičiuojant vienam žmogui skiriasi beveik penkeriopai ir šie

skirtumai sparčiai didėja, darnaus vystymosi požiūriu yra visiškai nepriimtina. Būtina kuo sparčiau

numatyti ir įgyvendinti priemones, įgalinančias pradžiai bent sustabdyti tolesnį skirtumų didėjimą,

nes tai neišvengiamai sąlygotų lėčiausiai besivystančių regionų depopuliaciją ir kitas problemas.

Socialines regionų vystymosi problemas gerai charakterizuoja nedarbo lygis skirtinguose

regionuose. Dėl dabartinės krizės kai kuriuose regionuose (Panevėžio, Telšių ir Utenos) nedarbo

lygis viršija 20 proc. Iš 4.3. pav. pateiktų duomenų matyti, kad aukštesnis regiono ekonominis lygis

nebūtinai sąlygoja mažesnį nedarbą ir lėčiausiai augančiuose regionuose (Tauragės, Marijampolės

apskritys) nedarbas yra vienas mažiausių.

0

5

10

15

20

25

Alytaus

Kauno

Klaipėdos

Marij

ampolė

s

Panevėžio

Šiaulių

Tauragės

Telšių

Utenos

Vilnia

us

Lietu

va

Proc

enta

i

2000 2007 2010

4.3. pav. Nedarbo lygis Lietuvos regionuose.

Kadangi žemesnį nedarbą regione gali lemti ne tik santykinai didesnis užimtumas, bet ir

didesnė emigracija, duomenys apie gyventojų skaičiaus sumažėjimą per pastarąjį dešimtmetį

pateikiami 4.4. pav. Palyginus nedarbo lygio ir gyventojų skaičiaus sumažėjimo skirtinguose

regionuose duomenis (4.3 ir 4.4. pav.), akivaizdžiai matyti, kad tiesioginio ryšio tarp šių dviejų

rodiklių nėra. Kaip antai, Utenos, Panevėžio ir Šiaulių regionuose gyventojų skaičius per pastarąjį

dešimtmetį sumažėjo labiausiai, tačiau nedarbo lygis analizuojamo periodo pabaigoje (2010m.) šiose

apskrityse vis tiek buvo vienas didžiausių. Tuo tarpu ne kartą minėtiems Tauragės ir Marijampolės

81

regionams, kur nedarbo lygis pastaruoju metu yra mažiausias, pagal gyventojų skaičiaus sumažėjimą

yra per vidurį, t.y. penktoje ir šeštoje vietoje.

Apibendrinant šiuos duomenis galima padaryti išvadą, kad emigracija be jokios abejonės

prisideda prie nedarbo mažėjimo, tačiau tai nėra pagrindinis veiksnys lėmęs dabartinį nedarbo lygį

skirtinguose regionuose.

7,7

5,1

2,5

5,5

7,3 7,77,1

4,9

9,8

0,04

4,5

0

2

4

6

8

10

12

Alyta

us

Kauno

Klaipėdo

s

Mar

ijam

polė

s

Panev

ėžio

Šiaulių

Taura

gės

Telšių

Ute

nos

Vilnia

us

Liet

uva

Pro

cen

tai

4.4. pav. Gyventojų skaičiaus sumažėjimas Lietuvos regionuose per pastarąjį (2000-2010 m.)

dešimtmetį.

Poveikio aplinkai palyginimui pateikiami skirtinguose regionuose iš stacionarių taršos šaltinių

išmetamų į orą teršalų (azoto oksidai, anglies monoksidas, sieros dioksidas) kiekiai ploto vienetui

(kg/km2). Čia akivaizdžiai išsiskiria Telšių apskritis dėl itin didelės naftos perdirbimo gamyklos

„Orlen Lietuva“ teršalų emisijos į orą. Teigiamai reiktų vertinti tą faktą, kad nežiūrint gana spartaus

visų regionų ekonomikos augimo per iki krizinį 2000-2007 m. laikotarpį, daugelyje apskričių teršalų

emisija į orą ne tik nepadidėjo, bet gerokai sumažėjo (4.4. pav.). Telšių regione teršalų emisija į orą

per 2000-2007 metų laikotarpį sumažėjo 28,5 proc., Kauno regione- 21,3 proc., Klaipėdos regione –

12,6 proc., Vilniaus regione – 19,8 proc.

Pastebėtina, kad lėčiausiai augusiuose Tauragės ir Marijampolės regionuose teršalų emisija į

orą per 2000-2007 m. laikotarpį padidėjo 7,3 ir 14,0 proc. atitinkamai. Tačiau šiuose regionuose

sukuriamas BVP per tą patį laikotarpį padidėjo 62,5 ir 84,0 proc., t.y. didėjo nepalyginti sparčiau nei

teršalų emisija ir tai visiškai atitinka Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje suformuluotą

uždavinį, kad teršalų emisija turi augti bent perpus lėčiau nei ekonomika.

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

Alytau

s

Kauno

Klaipė

dos

Mar

ijam

polė

s

Panev

ėžio

Šiauli

ų

Taura

gės

Telšių

Uteno

s

Vilnia

us

kg/k

v.km

2000 2007 2010

4.5. pav. Teršalų , išmetamų į orą iš stacionarių taršos šaltinių apskrityse kiekis, kg/kv.km.

82

Krizės poveikyje didžiausiomis emisijomis pasižyminčiuose regionuose (Telšių, Kauno,

Klaipėdos, Vilniaus apskritys) teršalų emisija į orą ir toliau mažėjo. Palygint nežymus teršalų

emisijos į orą padidėjimas kriziniu laikotarpiu užfiksuotas tik Utenos regione, tačiau imant visą

pastarąjį dešimtmetį visuose regionuose buvo išpildyta aukščiau minėta sąlyga ir išmetamų į orą

teršalų kiekis BVP vienetui gerokai sumažėjo.

Lietuvos miškingumas per pastarąjį dešimtmetį padidėjo 2,4 proc. ir 2010 m. pabaigoje sudarė

33,2 procento. Miškingumui augant tokiais tempais, ilgalaikis strateginis tikslas iki 2020 m.

miškingumą padidinti iki 35 procentų turėtų būti nesunkiai įgyvendintas. Rimčiausia su Lietuvos

miškingumu susijusi problema yra itin netolygus teritorinis miškų išsidėstymas. Didžiausiu

miškingumu (66 proc.) išsiskiria Varėnos rajonas, o mažiausias miškingumas (9,1 proc.) būdingas

Vilkaviškio rajonui.

46

2824,1

20,1

27,125,1

29,732,5 32,6

40,4

30,8

49,1

29,626,4

21,7

28,2 27,3

3336,1

34

42,9

33,2

0

10

20

30

40

50

60

Alyta

us

Kauno

Klaipėdo

s

Mar

ijam

polė

s

Panev

ėžio

Šiaulių

Taura

gės

Telšių

Ute

nos

Vilnia

us

Liet

uva

Pro

cen

tai

2000 2010

4.6. pav. Lietuvos regionų miškingumas.

Iš 4.6. pav. pateiktų duomenų matyti, kad per pastarąjį dešimtmetį padidėjo visų apskričių

miškingumas. Nors mažiausiu miškingumu pasižyminčios Marijampolės apskrities miškingumas

padidėjo tik 1,6 proc., t.y. mažiau nei Lietuvos vidurkis, bet prieš keletą metų pašalinus juridines

kliūtis draudusias apželdinti mišku didesnio derlingumo žemes, buvo sudarytos galimybės sparčiau

želdinti miškus ir mažiausiu miškingumu pasižyminčiose teritorijose ir taip padidinti jų ekologinį

stabilumą.

83

5. Vystomasis bendradarbiavimas

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje vystomojo bendradarbiavimo srityje yra

suformuluotas toks ilgalaikiai tikslas – prisidėti prie Jungtinių Tautų patvirtintų Tūkstantmečio

vystymosi tikslų įgyvendinimo, taikos užtikrinimo pasaulyje, skirtumų tarp išsivysčiusių ir

besivystančių valstybių mažinimo, besivystančių valstybių integravimo į pasaulio ekonomiką ir jų

darnaus vystymosi, konfliktų prevencijos.

Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai:

- Suderinti Lietuvos Respublikos vykdomą vystomojo bendradarbiavimo politiką su

ES vystomojo bendradarbiavimo politikos principais ir tikslais;

- Didinti Lietuvos oficialią paramą vystymuisi, atsižvelgiant į Lietuvos finansines

galimybes.

Lietuva aktyviai dalyvauja įgyvendinant Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo

politiką, kurios pagrindinis tikslas – prisidėti prie ekonominio ir socialinio vystymosi besivystančiose

šalyse, ypač pačiose vargingiausiose, bei nuosekliai ir ilgainiui integruoti šias šalis į pasaulinę

ekonomiką. 2005 metų lapkričio 22 dieną ES Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos sesijoje

patvirtinta deklaracija dėl ES Vystomojo bendradarbiavimo politikos “Europos konsensusas”.

Deklaracijoje numatytas ES vystomojo bendradarbiavimo efektyvumo didinimas ir kokybės

gerinimas, finansinių išteklių didinimas, teikiamos paramos efektyvumo didinimas, paramos

koordinavimo, papildomumo ir kompetencijų pasidalijimo stiprinimas bei politikos suderinamumo

stiprinimas. Vystomasis bendradarbiavimas Europos Sąjungoje sudaro labai svarbią išorinių santykių

dalį. ES yra didžiausia pasaulyje paramos teikėja, teikianti daugiau nei 50 procentų visos pasaulio

paramos.

Deklaracijoje suformuluoti tokie finansinės paramos vystomajam bendradarbiavimui

uždaviniai:

- Senosios ES narės iki 2010 m. savo finansinę paramą vystomajam bendradarbiavimui

turi padidinti iki 0,51 proc., o iki 2015 metų – iki 0,70 proc. nuo sukuriamo BVP.

- Naujosioms ES narėms suformuluoti gerokai kuklesni uždaviniai. Jos iki 2010 m.

savo finansinę paramą vystomajam bendradarbiavimui turi padidinti iki 0,17 proc., o

iki 2015 metų – iki 0,33 proc. nuo sukuriamo BVP

Atsižvelgdama į ES Vystomojo bendradarbiavimo politikos deklaracijoje “Europos

konsensusas” suformuluotas nuostatas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006 metų birželio 8 dieną

priėmė nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo 2006-2010 m. politikos

nuostatų patvirtinimo“. Šiame dokumente suformuluoti tokie Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo

politikos pagrindiniai tikslai:

- prisidėti prie demokratijos, saugumo ir stabilumo erdvės kaimyniniuose regionuose

plėtojimo;

- aktyvinti politinius, kultūrinius, ekonominius ir socialinius ryšius su regiono

valstybėmis;

- didinti Lietuvos vaidmenį formuojant ir įgyvendinant tarptautinių organizacijų

politiką regione ir taip stiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą.

Lietuvos dalyvavimas įgyvendinant tarptautinę vystomojo bendradarbiavimo politiką

grindžiamas šiais interesais:

- globaliais: prisidėti prie tarptautinio saugumo didinimo, kovos su terorizmu ir

tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu; skatinti darnų valstybių partnerių ekonominį

ir aplinkos vystymąsi; stiprinti sveikatos ir socialinę apsaugą pasaulyje;

- regioniniais: prisidėti prie valstybių partnerių vidaus politikos reformų vykdymo –

perduoti joms demokratijos stiprinimo, teisinės valstybės kūrimo ir žmogaus teisių

apsaugos patirtį;

84

- nacionaliniais: stiprinti Lietuvos prekybinius ir ekonominius santykius su valstybėmis

partnerėmis; gerinti Lietuvos įvaizdį ir stiprinti tarpusavio supratimą remiant valstybių

partnerių išsilavinimo lygio kėlimą, kultūros ir istorinio paveldo išsaugojimą.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užsienio politikos prioritetus ir santykių su Rytų

kaimynais patirtį, Lietuva vystomojo bendradarbiavimo politikos klausimais pirmiausiai

bendradarbiauja ir teikia paramą šiems regionams :

-Rytų Europa – Baltarusija, Moldova, Ukraina;

-Pietų Kaukazas – Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija.

Be to, Lietuva taip pat teikia paramą valstybėms, atsigaunančioms po konfliktų, – Afganistanui

ir Irakui. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos prioritetus, dvišalė ir trišalė parama pagal galimybes

teikiama ir kitų regionų valstybėms, ypač skurdžiausioms Afrikos valstybėms.

Lietuvoje kasmet įgyvendinama per šimtą vystomojo bendradarbiavimo paramos projektų.

Analizuojamo laikotarpio pabaigoje (2010 m.) buvo įgyvendinti 105 projektai, kurie pagal šalis

partneres pasiskirstė taip:

Afganistanas - 26 projektai;

Baltarusija – 31 projektas;

Gruzija – 24 projektai;

Ukraina- 6 projektai;

Moldova – 7 projektai;

Daugiašaliai projektai - 5 projektai;

Palestina – projektas;

Visuomenės informavimo projektai – 5 projektai.

Projektų pasiskirstymas pagal paramos teikim sritį pateikiamas 5.1. paveiksle.

5.1. pav. Projektų pasiskirstymas pagal paramos teikim sritį.

Didžiausia paramos dalis skirta socialiniam vystymuisi ir sveikatos apsaugai (37 proc.)

mokslinio, kultūrinio ir jaunimo bendradarbiavimo skatinimui (17 proc.) ir demokratijos stiprinimui

(16 proc.).

85

5.1. lentelė. Lietuvos oficiali parama vystymuisi 2008-2010 m. laikotarpiu

2008 2009 2010

Įnašai tarptautinėms

organizacijoms

6.1 mln. LT

1.8 mln. EUR

2.5 mln. USD

1.1 mln. LT

319 tūkst.EUR

388 tūkst.USD

2.2 mln. LT

624 tūkst.EUR

868 tūkst.USD

Įnašas į ES biudžetą

76 mln. LT

22 mln. EUR

30.51 mln. USD

79 mln. LT

23 mln. EUR

28 mln. USD

51.6 mln. LT

14.9 mln.EUR

20.8 mln. USD

Dvišalė parama

37.1 mln. LT

10.7 mln. EUR

14.8 mln.USD

24.2 mln. LT

7 mln EUR

8.5 mln. USD

43.4 mln. LT

12.6 mln. EUR

17.5 mln.USD

Humanitarinė pagalba

857 tūkst.LT

248 tūkst EUR

344 tūkst.USD

91.5 tūkst.LT

26.5 tūkst.EUR

32.3 tūkst. USD

288 tūkst.LT

84 tūkst.EUR

119 tūkst.USD

VISO

119 mln. LT

34.5 mln.EUR

47.85 mln.USD

104 mln. LT

30 mln. EUR

36.7 mln.USD

97.4 mln.LT

28 mln. EUR

39 mln. USD

% nuo BVP 0.11 0.11 0.10

Kaip matyti iš 5.1. lentelėje pateiktų duomenų, Lietuvos parama vystomajam

bendradarbiavimui nesiekia ES Vystomojo bendradarbiavimo politikos deklaracijoje “Europos

konsensusas” ir LR Vyriausybės 2006 m. nutarime "Dėl Lietuvos Respublikos vystomojo

bendradarbiavimo 2006-2010 m. politikos nuostatų patvirtinimo“ numatytų įsipareigojimų, kad

Lietuvos parama vystomajam bendradarbiavimui iki 2010m. pasiektų 0,17 proc. nuo bendrojo

Lietuvos vidaus produkto.

86

6. Pagrindiniai pasiekimai ir problemos

Sektorius Pagrindiniai pasiekimai Pagrindinės problemos 1.Aplinkos

kokybė

1.1.Oras ir

klimato kaita

- Nors bendras išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių

dujų kiekis nuo praeito dešimtmečio pradžios iki finansinės

krizės išaugo 32,6 proc., tačiau BVP per šį laikotarpį

išaugo net 72,2 proc., todėl ilgalaikis strateginis uždavinys,

kad išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis

didėtų bent dvigubai lėčiau nei gamyba ir paslaugos, buvo

įgyvendintas. Energetikos sektoriuje 2010 metais

užfiksuotas palyginti nedidelis – apie 10 proc. išmetamųjų

teršalų kiekio padidėjimas. Jis sietinas su Ignalinos AE

uždarymu, tačiau šis padidėjimas buvo daug mažesnis nei

buvo prognozuota ir bendras visų ūkio šakų į aplinką

išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis

uždarius IAE beveik nepadidėjo.

- Bendras pagrindinių teršiančių medžiagų išmetimas į orą

per iki krizinį (2000-2007) laikotarpį sparčiai augant

ekonomikai ne tik nedidėjo, bet beveik 10 proc. sumažėjo.

Krizės pasėkoje 2008-2009 metais buvo stebimas teršiančių

medžiagų išmetimo į orą sumažėjimas, tačiau 2010 metais

užfiksuotas 17,7 proc. teršiančių medžiagų išmetimo

padidėjimas, kuris daugiausia sietinas su Ignalinos AE

uždarymu. Padidėjęs bendras išmetamųjų teršalų kiekis į

orą vis tiek nepasiekė prieš krizinio 2007 m. lygio.

- Azoto dioksido koncentracija visų didžiųjų miestų ore per

pastarąjį dešimtmetį gerokai sumažėjo. Nors dešimtmečio

pradžioje Vilniuje ir Šiauliuose vidutinė metinė ribinė vertė

(40 g/m 3 ) dar buvo viršyta, tačiau 2010 metais nė

viename mieste vidutinė metinė azoto dioksido

koncentracija jau nebesiekė net 25 g/m 3 .

- Pramonės sektoriuje išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių

dujų kiekis per iki krizinį laikotarpį augo sparčiau nei

sukuriamas BVP ir tai visiškai neatitinka ilgalaikių strateginių

tikslų. Šiame ūkio sektoriuje 2001-2007 metų laikotarpį sparčiau

nei numatyta strategijoje augo ir aplinką teršiančių junginių

išmetimas į orą. Net krizės metu, kai pramonės sukuriamas BVP

2010 m. palyginus su 2007 m. sumažėjo apie 11 proc.,

išmetamųjų teršalų kiekio sumažėjimas ne užfiksuotas.

- Trumpalaikis strateginis uždavinys, kad iki 2010 m.

išmetamųjų teršalų kiekis, lyginant su 2001-2005 m. lygiu

padidėtų ne daugiau 5 proc. buvo įgyvendintas tik transporto

sektoriuje. Tuo tarpu pramonės sektoriuje išmetamųjų teršalų

kiekis 2010 metais buvo 15,7 proc., o energetikos sektoriuje –

8,7 proc. didesnė nei 2001-2005 metų vidurkis.

- Didžiausia Lietuvos miestų oro kokybės problema yra

pernelyg didelė smulkių kietųjų dalelių (KD10) koncentracija

ore. Nors iki kriziniu laikotarpiu kietųjų dalelių koncentracija

miestų ore buvo sumažėjusi, nuo 2009 m. jau buvo stebima

kietųjų dalelių koncentracijos didėjimo tendencija ir 2010 m.

daugelyje didžiųjų Lietuvos miestų vėl buvo viršytas dienų, kai

gali būti viršyta ribinė vertė, skaičius.

1.2. Vandens - Išvalytų iki ES normatyvų nuotekų dalis per pastarąjį - Paviršinių nuotekų valymo mastai kol kas nepakankami. Nors

87

kokybė dešimtmetį išaugo beveik 7 kartus ir 2010 metais jau viršijo

90 proc. Didelė pažanga šioje srityje padaryta ir per

ataskaitinį 2008-2010 metų periodą, kai išvalytų iki ES

normatyvų nuotekų dalis išaugo virš 20 proc. ir žymiai

sumažėjo iš sutelktosios taršos šaltinių į atvirus vandens

telkinius patenkančių teršalų kiekis.

- Per pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo upių užterštumas

fosforo junginiais ir pastaruosius 2 metus virš 95 proc.

monitoringo vietų neviršijo leistinų užterštumo normų.

Nuosekliai mažėja ir upių užterštumas organinėmis

medžiagomis, ir monitoringo vietų kur jis nebeviršija

leistinų normatyvų padidėjo nuo 60 iki 80 procentų.

- 2010 metais buvo baigti rengti ir patvirtinti upių baseinų

valdymo planai, kuriuose numatyta daug įvairių priemonių

upių cheminei taršai mažinti ir vandens bei vandens

ekosistemų būklei gerinti ir melioracijos darbų metu

pažeistų upių renatūralizavimui.

yra numatyta, kad iki 2020 metų 75 proc. paviršinių nuotekų

turėtų būti išvalomos iki normatyvų, dabartiniu metu ši dalis

sudaro tik 10,9 proc.

- Nitratų koncentracija upių vandenyje per pastarąjį dešimtmetį

beveik nesumažėjo, nes būtent nitratų daugiausia patenka iš

pasklidosios taršos šaltinių. Todėl strateginis uždavinys –

sumažinti pasklidąją taršą azotu nebuvo įgyvendintas.

- Azoto junginių prietaka į Kuršių marias ir Baltijos jūrą,

nežiūrint stipriai sumažėjusio azoto junginių patekimo su

užteršto vandens nuotekomis, pradėjo akivaizdžiai didėti ir nuo

2004 m. ir iki 2010 m. išaugo beveik dvigubai. Ši tendencija

sietina su pastaraisiais metais žymiai išaugusiu azoto trąšų

naudojimu.

- Kuršių marios ir toliau lieka vienu labiausiai eutrofikuotų

vandens telkinių. Kuršių marių vandens kokybė per pastarąjį

dešimtmetį beveik nekito, nors per paskutinius tris metus buvo

stebima bendrojo fosforo koncentracijos ir fitoplanktono

mažėjimo tendencija. 1.3.

Kraštovaizdžio

ir biologinė

įvairovė

- Saugomų teritorijų plotas dabartiniu metu sudaro 15,6

proc. Lietuvos teritorijos. Nors per ataskaitinį trijų metų

laikotarpį (2008-2010) saugomų teritorijų plotas padidėjo

labai nežymiai, tačiau ir esant tokiems augimo tempams,

ilgalaikis tikslas – iki 2020 metų saugomų teritorijų plotą

padidinti iki 16-18 proc. šalies teritorijos, turėtų būti

nesunkiai įgyvendintas.

- Derinant Lietuvos saugomų teritorijų sistemą prie

Europos ekologinių tinklų „Natura-2000“ taip pat padaryta

didelė pažanga. Šiuo metu Lietuvoje yra išskirtos 406

buveinių apsaugai svarbios teritorijos ir 82 paukščių

apsaugai svarbios teritorijos. Bendras jų plotas 811,8 tūkst.

ha. ir tai sudaro 12,4 proc. Lietuvos teritorijos.

- Per nagrinėjamą ataskaitinį laikotarpį Lietuvos miškų

plotas padidėjo 27 tūkst. ha, o miškingumas 0,4 proc. ir

dabar siekia 33,2 proc. Augant Lietuvos miškingumui

tokiais tempais kaip pastarąjį dešimtmetį, ilgalaikis

-Saugomų teritorijų būklę reikšmingai paveikė tradicinės

gyvensenos ir ūkininkavimo kaimuose pasikeitimai: visoje

šalyje mažėjant kaimo gyventojų ir nykstant smulkiems ūkiams,

vertingi saugomų teritorijų kraštovaizdžiai prastėja dėl žemės

apleidimo, nyksta ir saugomi biologinės įvairovės objektai,

priklausantys nuo ekstensyvaus ūkininkavimo tęstinumo.

- Rimta su Lietuvos miškingumu susijusi problema yra itin

netolygus teritorinis miškų išsidėstymas. Dėl galiojančių

juridinių apribojimų, taikomų apželdinant mišku derlingesnes

žemes, mažiausiu miškingumu pasižyminčiose teritorijose

(Marijampolės apskritis) miškingumas didėja lėčiausiai, todėl

siekiant padidinti mažai miškingų regionų ekologinį stabilumą

šiuos apribojimus būtų tikslinga panaikinti arba gerokai

sušvelninti.

-Aktuali Lietuvos kraštovaizdžio problema - pažeistų teritorijų

(apleisti karjerai, durpynai, sąvartynai ir kt.) renatūralizacija.

Nors pažeistų teritorijų inventorizacija buvo atlikta dar 1998 m.,

88

strateginis uždavinys - pasiekti, kad Lietuvos miškingumas

2020 m. sudarytų apie 35 proc., yra nesunkiai

įgyvendinamas.

o 1999 metais bendru LR Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų

įsakymu buvo patvirtinta „Išnaudotų karjerų, durpynų ir kitaip

pažeistos žemės naudojimo programa“, dėl lėšų stokos šie

darbai pastaraisiais metais beveik nebevykdomi. Nepakankamas

ir apleistų ūkinių pastatų tvarkymas.

1.4. Atliekų

tvarkymas

- Pastaraisiais metais buvo sparčiai plėtojamas atliekų

tvarkymo viešųjų paslaugų teikimas ir per ataskaitinį trijų

metų laikotarpį šios paslaugos aprėptis išaugo nuo 80 iki 91

proc. visų Lietuvos gyventojų. Planuotą 95 proc. ribą

peržengė Alytaus, Kauno ir Šiaulių apskritys, netoli jos

Telšių (94 proc.) ir Klaipėdos bei Vilniaus apskritys (92

proc.).

- Ataskaitiniu laikotarpiu baigti įrengti šeši regioniniai –

Kauno (Lapių ir Zabieliškių), Marijampolės, Panevėžio,

Tauragės ir Telšių sąvartynai. Kaip ir numatyta

Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane,

dabartiniu metu veikia visi vienuolika ES reikalavimus

atitinkantys regioniniai sąvartynai.

- Pastaraisiais metais gerokai pasistūmėjo į priekį

pavojingų atliekų tvarkymo infrastruktūros kūrimas.

Pastatytas bei įvedamas į eksploataciją pavojingų atliekų

deginimo įrenginys (UAB „Toksika“, Šiauliai).

- Ataskaitiniu laikotarpiu bendras gamybinių ir komunalinių

atliekų kiekis ekonominės krizės pasėkoje sumažėjo, tačiau

gamybinių atliekų kiekis BVP vienetui bei komunalinių atliekų

kiekis vartojimo išlaidų vienetui padidėjo ir darnaus vystymosi

požiūriu tai vertintina kaip neigiama tendencija.

- Komunalinių atliekų rūšiavimas ir jų perdirbimas bei kitoks

panaudojimas lieka viena iš sunkiausiai sprendžiamų atliekų

tvarkymo problemų. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje (2010

m.) buvo perdirbta ar kitaip panaudota tik kiek daugiau nei 10

proc. atliekų. Oficialiais Eurostat‘o duomenimis blogiau atliekos

tvarkomos tik Rumunijoje ir Bulgarijoje.

- Pradiniame Regioninių atliekų tvarkymo sistemų kūrimo etape

(2000-2007 m.) buvo pernelyg susikoncentruota prie žemiausio

atliekų tvarkymo prioriteto – atliekų šalinimo sąvartynuose, o

komunalinių atliekų rūšiavimui ir jų antriniam panaudojimui

buvo skiriama per mažai dėmesio. Kyla pavojus, kad

susidariusią problemą bus bandoma spręsti darnaus vystymosi

požiūriu nepriimtinu būdu – deginant nerūšiuotas atliekas. 2. Ekonomikos

sektorius

- Bendrasis Lietuvos vidaus produktas per pastarojo

dešimtmečio iki krizinį laikotarpį augo itin sparčiai ir nuo

2000 iki 2008 metų padidėjo apie 1,8 karto. Vidutinis

metinis BVP prieaugis per šį laikotarpį viršijo

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatytus

augimo tempus (5-6 proc.).

- Per pastarąjį dešimtmetį, iki ekonominės krizės itin

sparčiai augant ekonomikai, galutinių energijos sąnaudų

augimas buvo labiau nei perpus lėtesnis nei ekonomikos

augimas ir ilgalaikis strateginis uždavinys, kad išteklių

naudojimas augtų bent du kartus lėčiau nei ekonomika,

buvo sėkmingai įgyvendinamas.

- Darbo našumas Lietuvoje vis dar buvo daugiau nei dvigubai

mažesnis lyginant su ES šalimis senbuvėmis, o jo augimo

tempai pernelyg lėti. Ekonominės krizės metu darbo našumo

augimo tempai dar labiau sulėtėjo, o kai kuriose ūkio šakose

darbo našumas gerokai sumažėjo.

- Itin sudėtingas ir itin sunkiai sprendžiamas strateginis

ekonominio vystymosi uždavinys - sumažinti regionų

ekonominio išsivystymo netolygumus. Nežiūrint daugybės

priimtų dokumentų ir patvirtintų veiksmų planų, regioniniai

ekonominio išsivystymo skirtumai ir toliau gana sparčiai didėja.

- Artimiausiu metu laukia itin sudėtingas uždavinys, kaip

suderinti pastangas atstatyti pakankamai spartų ekonomikos

89

- Net intensyviausio ekonomikos augimo metu teršalų

emisija į orą beveik nedidėjo.

augimą su pastangomis, kad tai nebūtų padaryta Lietuvos

gamtos ir žmonių sveikatos sąskaita.

2.1.Transportas - 2000-2010 m. ir ypač per pastaruosius trejus metus

ženkliai pasikeitė naudojamo kuro struktūra ir padidėjo

mažiau aplinką teršiančio kuro naudojimas.

- Sektoriaus teršalų kiekis, tenkantis sukuriamos bendrosios

pridėtinės vertės vienetui, 2010 m. buvo net 3,4 karto

mažesnis nei 2000 m.

- Pagerėjo degalų naudojimo efektyvumas – sunaudoto

kuro kiekis, tenkantis sektoriuje sukurtos bendrosios

pridėtinės vertės vienetui, 2010 m. buvo 35,3 proc.

mažesnis nei 2000 m.

- Bendros transporto sektoriaus vystymosi tendencijos

atitinka vieną iš svarbiausių strateginių uždavinių – atsieti

neigiamą poveikį aplinkai nuo šio sektoriaus ekonominės

veiklos augimo ir pasiekti, kad neigiamas poveikis aplinkai

augtų bent du kartus lėčiau nei sukurta pridėtinė vertė.

- Per pastaruosius trejus metus labai pagerėjo visi kelių

eismo saugumą apibūdinantys rodikliai ir strateginis

uždavinys - transporto įvykiuose žuvusiųjų skaičių iki 2010

m. sumažinti apie du kartus - buvo įgyvendintas.

- Per praėjusį dešimtmetį pastoviai mažėjo keleivių, vežamų

palankiausia aplinkai priemone – geležinkeliais, skaičius ir šio

transporto dalis bendroje pervežimų struktūroje; 2010 m. šio

transporto dalis keleivių vežimo struktūroje sudarė tik 7,2 proc.

- Nepalankios tendencijos darnaus vystymosi požiūriu ryškėja ir

krovinių pervežimų kaitoje. Nors per dešimtmetį geležinkeliais

pervežamų krovinių apimtis padidėjo 1,5 karto, jų dalis bendros

sektoriaus krovinių apyvartos struktūroje sumažėjo nuo 44,3

proc. 2000 m. iki 40,2 proc. 2010 m., o kelių transporto dalis

padidėjo nuo 38,6 iki 58,1 proc.

- 2007-2010 m. beveik perpus sumažėjo sunaudojamų

biologinių degalų kiekis, o jų dalis bendrame degalų balanse

2010 m. sumažėjo iki 3,6 proc. Anksčiau numatytas tikslas šį

rodiklį 2010 m. padidinti iki 5,75 proc. liko neįgyvendintas.

2.2. Pramonė

- Lietuvos įmonėse ir toliau intensyviai diegiamos kokybės

ir aplinkos vadybos sistemos. Per ataskaitinį laikotarpį

(2008-2010 m.) sertifikuotas kokybės vadybos sistemas

ISO 9001 turinčių įmonių skaičius padidėjo 1,4 karto (nuo

591 iki 1108), sertifikuotų aplinkos vadybos sistemų ISO

14001 padaugėjo 1,5 karto (nuo 402 iki 641). Pradėtos

diegti ir pagal Europos Sąjungos EMAS reglamentą

registruotos aplinkos vadybos sistemos, kurias jau turi 10

įmonių.

- Nors ekonominio nuosmukio metu (2009 m.) vandens

sunaudojimas gamybinėms reikmėms išaugo net 14,9 proc.

(lyginant su 2008 m), jau 2010 m., pastebimai sumažinus

vandens suvartojimą energetinėms reikmėms, bendras

vandens sunaudojimas gamybinėms reikmėms sumažėjo iki

- Aukštųjų technologijų sukuriama pridėtinės vertės dalis

apdirbamosios pramonės pridėtinėje vertėje labai maža. Nors

ataskaitiniu (2008-2010 m.) laikotarpiu nežymiai, tačiau

nuosekliai didėjo (nuo 3,38 proc. iki 4,08 proc.), ilgalaikis

tikslas (20-25 proc.) iki 2020 m. atrodo sunkiai pasiekiamas.

- Specialaus darnių inovacijų finansavimo bei skatinimo

mechanizmo ir apskaitos nebuvimas sąlygoja vangų įmonių

domėjimąsi aplinkosauginio gaminių veiksmingumo didinimo

galimybėmis. Nepakankamas ir įmonių susidomėjimas

socialinės verslo atsakomybės bei jos deklaravimo aspektais.

- Pagal inovacijų diegimo lygį Lietuva priskiriama prie

„kukliųjų inovatorių“ grupės; šalies inovatyvumo įvertinimo

vidurkis nesiekia nei pusės ES27 šalių vidurkio. Analizuojamu

laikotarpiu Lietuvos įvertinimas iš 24 vietos 2008 m. nukrito į

90

225 tūkst. kub. metrų vienam milijonui litų pramonės

sukuriamos pridėtinės vertės.

- Sėkmingai įgyvendinamas REACH reglamento priemonių

planas. Lietuvos gamintojai ir importuotojai jau pateikė

101 registracijos dokumentaciją pagal REACH reglamentą.

Iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos iš Lietuvos įmonių

gauti 4869 pranešimai apie tiekiamų rinkai cheminių

medžiagų klasifikavimą ir ženklinimą ECHA Inventoriui.

25 vietą 2010 m.

- Ekonomikos nuosmukio metu (2008-2010 m.) energijos

suvartojimo santykis su sukurta pridėtine vertė ėmė augti (nuo

50,3 iki 52,5 tne/mln.Lt). Tai rodo, jog pramonės įmonėse

nepakankamai efektyviai diegiamos su energijos ir išteklių

taupymu susijusios gamybos efektyvumo priemonės.

2.3. Energetika -Galutinės energijos intensyvumas 2000-2010 m. mažėjo

vidutiniškai 1,9 proc. per metus ir laikotarpio pabaigoje

buvo 21,5 proc. mažesnis nei 2000 m.

- Energijos vartojimas augo dvigubai lėčiau nei šalies

ekonomika – BVP grandine susieta apimtimi 2000-2010 m.

padidėjus 53,1 proc., galutinės energijos sąnaudos padidėjo

tik 26 proc.

- - Nuosekliai auga atsinaujinančių energijos išteklių įnašas

pirminės energijos balanse – nuo 9,4 proc. 2000 m. iki 15,2

proc. 2010 m., plečiasi jų įvairovė.

- Įsibėgėja ir kitų energetinės nepriklausomybės didinimo ir

energijos tiekimo diversifikavimo planų (elektros jungtis su

Švedija, suskystintų dujų terminalas ir kt.) įgyvendinimas.

- Dėl labai menkos pažangos modernizuojant daugiabučius

namus neįgyvendinami energijos vartojimo efektyvumo

didinimo uždaviniai namų ūkio ir viešajame sektoriuose.

- Tik 2011 m. patvirtintas Atsinaujinančių išteklių energetikos

įstatymas, vėluoja reikalingų poįstatyminių teisės aktų ir

paramos schemų rengimas. Be tinkamos paramos per lėtai

vyksta centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus

modernizavimas.

- Labai mažai pažangos pasiekta įgyvendinant komunalinių

atliekų naudojimo energetikos reikmėms planus. Kyla grėsmė,

kad bus nueita lengviausiu, bet darnaus vystymosi požiūriu

visiškai nepriimtinu – nerūšiuotų atliekų deginimo keliu.

2.4. Žemės ūkis

- Biologinių degalų gamyba per analizuojamą laikotarpį

išaugo dešimteriopai, o bioenergetiniams pasėliams skirtas

plotas – apie 50 kartų ir dabar jie užima virš 6 proc. visų

apsėjamų žemės ūkio naudmenų plotų.

- Sertifikuoti ekologinės gamybos plotai per analizuojamą

laikotarpį išaugo beveik 17 kartų, o ekologinės gamybos

ūkių skaičius dinamiškai didėjo iki 2007 metų. Pastaraisiais

metais ekologinės gamybos ūkių skaičius šiek tiek mažėjo

ir 2010 metais stabilizavosi, tačiau jų plotas, stambėjant

ekologiniams ūkiams, per krizę nesumažėjo.

- Ekologinei gamybai naudojamas žemės plotas palyginti

su visu žemės ūkio naudmenų plotu 2010 metais sudarė

5,55 proc. apsėjamų žemės ūkio naudmenų. Pastoviai

daugėja ir perdirbimo įmonių, norinčių perdirbti ar kitaip

- Iki šiol nesukurta vieninga ekologinės gamybos apskaitos,

ekologiškų produktų tiekimo, kokybės kontrolės ir realizavimo

skatinimo sistema. Todėl didelę dalį ekologiškų produktų tenka

realizuoti už jų realią vertę ir papildomus gamybos kaštus

neatitinkančią kainą ir, jei ES parama sumažėtų, daugeliui

ekologiškų ūkių tektų grįžti prie tradicinio ūkininkavimo.

- Cheminių augalų apsaugos priemonių (pesticidų) ir

mineralinių trąšų naudojimas per analizuojamąjį laikotarpį

išaugo apie 2 kartus. Padidėjus azotinių trąšų naudojimui ir

pastaraisiais metais labai sumažėjus kalio ir ypač fosforo trąšų

naudojimui, trąšos naudojamos labai nesubalansuotai, kas

ilgalaikėje perspektyvoje veda prie augalų ir dirvožemio

derlingumo mažėjimo. Naudojant nesubalansuotas trąšas su

santykiniu azoto pertekliumi, padidėja azoto išplovimas į

91

tvarkyti ekologiškus produktus.

- Labai teigiamai vertintinos Lietuvos ilgalaikės

gyvulininkystės plėtros strategijoje suformuluotos

nuostatos, numatančias kurti kiaulininkystės ūkius, kurių

dydis neviršija 2-5 tūkstančių vienu metu laikomų kiaulių.

Kaip rodo daugelio ES šalių patirtis, darnaus vystymosi

požiūriu tikslingiausia fermų dydį apriboti dviem

tūkstančiais vienu metu auginamų kiaulių.

gruntinius ir paviršinius vandenis

- Kita didėjančio žemės ūkio poveikio aplinkai problema – tai

sparti pramoninių kiaulininkystės įmonių plėtra. Būtina atkreipti

dėmesį, kad būtent pernelyg didelė gamybos koncentracija

visada sukuria dideles ekologines problemas, tačiau pramoninių

kiaulininkystės įmonių kūrimasis yra žalingas ne tik ekologiniu,

bet ir socialiniu požiūriu, nes mažina kaimo žmonių galimybes

užsiimti šia pelninga gyvulininkystės šaka.

2.5. Būstas - Centralizuotai tiekiamu vandeniu aprūpinama apie 75

proc., o centralizuotomis nuotekų sistemomis apie 65 proc.

visų šalies gyventojų. Ataskaitinių laikotarpiu vien

centralizuotos nuotekų sistemos prieinamumas didesnėse

nei 2000 gyventojų ekvivalentu aglomeracijose padidėjo

nuo 65 proc. iki 70 proc. Įgyvendinus numatytus vandens

tiekimo ir nuotekų tvarkymo plėtros planus, centralizuotai

tiekiamo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojų

skaičius turėtų dar padidėti.

- Auga komunalinių atliekų surinkimo sistemos

visuotinumas, kuris 2010 m. Lietuvoje pasiekė 91 proc.

- Naudingasis plotas, tenkantis vienam gyventojui, didėja

ir artėja prie numatytų strategijoje tikslų (28 – 29 m2/1

gyv.).

- Nors būstų renovavimo tempai visiškai nepakankami,

apie pusė visų renovuotų namų, kas sudaro 9108 butų,

buvo renovuoti arba užbaigti renovuoti būtent ataskaitiniu

(2008-2010 m.) laikotarpiu .

- Palyginti žemas centralizuotai tiekiamo vandens ir nuotekų

tvarkymo prieinamumas kaimiškose gyvenvietėse (16 – 30

proc.). Per lėtai įgyvendinant vandentvarkos projektus gali

nepavykti reikšmingai padidinti šių paslaugų prieinamumo

kaimų gyventojams.

- Ir toliau išlieka aštri šilumos energijos naudojimo būstuose

efektyvumo problema. Per visą modernizavimo programos

įgyvendinimą 2005 – 2010 m. renovuota tik kiek daugiau nei 1

proc. renovuotinų daugiabučių namų. Nepaspartinus

renovavimo procesų, kyla grėsmė ne tik neįgyvendinti darnaus

vystymosi strategijoje numatytų būsto energijos efektyvumo

didinimo tikslų, bet ir neįsisavinti ES struktūrinės paramos.

- Socialinio būsto poreikis nuolat auga ir viršija esamą pasiūlą.

2010 m. socialinis būstas sudarė 2,36 proc. gyvenamojo fondo,

t.y. mažiau nei buvo numatyta siektina 3 proc. reikšmė.

2.6. Turizmas - Turizmo infrastruktūra plečiasi, šio sektoriaus indėlis į

bendrą šalies ekonomiką sudaro apie 2,7 proc.

- Ataskaitiniu laikotarpiu augo tiek apgyvendinimo įmonių

skaičius (21 proc.), tiek kelionių agentūrų ir organizatorių

skaičius (12 proc.) bei, nors ir reagavo į ekonominę krizę,

2010 m. augo suteiktų nakvynių skaičius (7 proc.).

- Suteiktų nakvynių dalis užsieniečiams 2000 – 2007 m.

išaugo nuo 33 iki 39 proc., o krizės laikotarpiu padidėjo

nuo 40 proc. 2008 m. iki 46 proc. 2010 m.

- Ataskaitiniu laikotarpiu kaimo turizmo sodybų padaugėjo (10

proc.), tačiau jei bendras suteiktų nakvynių skaičius (be kaimo

turizmo) 2010 m. šiek tiek jau augo, tai kaimo turizmo

sektoriuje ir toliau mažėjo (-40 proc.).

- Vis dar nepatvirtintas Dviračių trasų specialusis planas, mažai

išnaudojama vandens turizmas, sveikatingumo infrastruktūra ir

kitos Lietuvos, ne tik kaip natūralaus kraštovaizdžio krašto,

galimybės.

- Nepakankamai dėmesio skiriama visuomenės švietimui ir

92

aplinkosauginio sąmoningumo kėlimui palankaus aplinkai

iškylavimo ir keliavimo srityje.

3. Socialinis

vystymasis

3.1. Užimtumas

- Nepaisant nepalankių darbo rinkos tendencijų praėjusio

dešimtmečio pabaigoje, padėtis Lietuvos rinkoje 2011 m.

ėmė gerėti. Atsigavus šalies eksportui, ėmė mažėti

nedarbas ir augti užimtumas. Nedarbo lygis per 2011 m. I-

IV ketv. sumažėjo nuo 17,2 iki 13,9 proc., o užimtųjų

skaičius išaugo beveik 40 tūkst.

-Pavyko stabilizuoti iki 2006 m. vykusį darbo jėgos

skaičiaus mažėjimą šalyje - šis rodiklis per palyginti

trumpą 2006-2009 m. laikotarpį netgi gana žymiai išaugo -

nuo 1588 iki 1641 tūkst.

- Lietuvos darbo rinkai vis dar būdingas santykinai aukštas

moterų užimtumas, kuris netgi nepalankiausiais

ekonominės krizės metais siekė beveik 59 proc. ir buvo

labai artimas anksčiau ES užimtumo strategijoje

numatytam siekiui (60 proc.). Pakankamai aukštas išliko ir

pagyvenusių žmonių užimtumo lygis 2010 m. (48,6 proc.),

kuris nepaisant jo mažėjimo, nedaug skiriasi nuo anksčiau

ES užimtumo strategijoje numatyto siekio (50 proc.).

-Užimtumo lygio rodiklis kriziniu laikotarpiu sumažėjo ir 2010

m. pasiekė 57,8 proc. reikšmę, žemesnis jis buvo tik 2001 m.,

kai Lietuvos darbo rinka buvo dar neatsigavusi po Rusijos

krizės. Pablogėjus ekonominei padėčiai, nedarbo lygis 2007-

2010 m. žymiai išaugo. Paskutiniais tiriamo laikotarpio metais

šis rodiklis gerokai viršijo ES vidurkį ir 2010 m. siekė 17,8

proc..

- Dabartiniu metu išliko ir dar pagilėjo sudėtingos darbo rinkos

problemos, kurių sprendimui turėtų būti sutelktos valstybės

institucijų ir socialinių partnerių pastangos:

-išaugusi kvalifikuotų darbo išteklių emigracija;

- naujų, patrauklesnių darbo vietų stoka šalies ūkyje;

- nepakankamas darbo našumas ir darbo apmokėjimas;

- ypač išaugęs jaunimo nedarbas, didelis ilgalaikis nedarbas;

- progresuojantis gyventojų ir darbo jėgos senėjimas;

- nepakankamas dalies šalies gyventojų ekonominis aktyvumas

ir menka darbinė motyvacija.

3.2. Skurdas ir

socialinė

atskirtis

- Gyvenimo lygis bei jo kokybė ilgą laiką praėjusiame

dešimtmetyje sparčiai augo. Vidutinės disponuojamosios

pajamos vienam namų ūkiui per 2004-2009 m. padidėjo

beveik du kartus (nuo 1287 iki 2411 Lt), nors

paskutiniaisiais metais buvo stebimas jų sumažėjimas.

- Teigiamu socialinės politikos rezultatu galima laikyti

beveik pastovią bendro skurdo rizikos lygio rodiklio

reikšmę (apie 20 proc.), kurią pavyko išlaikyti ir

ekonominės krizės laikotarpiu. Tačiau jeigu nebūtų

valstybės skiriamos socialinės paramos (socialinių išmokų)

– bendras santykinis skurdo rodiklis šalyje 2010 m. siektų

32 proc., o kaimuose net 40 proc. Kitaip tariant, valstybės

institucijų skiriama parama sumažino santykinį skurdą

daugiau nei 10 procentinio punkto.

- 2005 -2010 m. laikotarpiu išryškėjo žymi socialinei

- Išlaidų socialinei apsaugai santykinės aprėpties augimas

nesukuriant pakankamai naujų ir patrauklių darbo vietų šalies

ūkyje rodo, kad šalyje gausėjo žmonių, kurie gyvena iš nedarbo

pajamų, yra išlaikomi valstybės socialinės apsaugos sistemos.

- Ypač aktuali problema Lietuvoje – išaugusi gyventojų pajamų

diferenciacija bei socialinė nelygybė. Pajamų diferenciaciją

iliustruojantis kvintilinis pajamų diferenciacijos koeficientas,

rodantis, kiek turtingiausio kvintilio (penktadalio) asmenų

disponuojamos pajamos didesnės nei skurdžiausio kvintilio,

2008-2010 m. išaugo nuo iki 5,9 iki 7,3 karto. 2010 m. buvo

pasiekta didžiausia šio rodiklio reikšmė ES mastu. Padidėjo

pajamų diferenciacijos atotrūkis nuo ES šalių vidurkio (5,0

proc.).

- Atsižvelgiant į šalies socialinės ir ekonominės raidos

sulėtėjimą, svarbūs uždaviniai išlieka gyventojų pajamų

93

apsaugai skiriamų lėšų didėjimo tendencija (skaičiuojant

nuo BVP) (nuo 13,3 iki 21,3 proc.). Ypač šis procesas

paspartėjo paskutiniaisiais metais. Matomi pokyčiai

gerokai priartina socialinei apsaugai skiriamą BVP dalį prie

siekiamo ES -15 šalių lygio 2003 m. (27,8 proc.).

diferenciacijos mažinimas, vis dar žymių regioninių ir teritorinių

(tarp miesto ir kaimo gyventojų) socialinio vystymosi skirtumų

švelninimas, tolesnis socialinei apsaugai skiriamų lėšų nuo BVP

didinimas, nukreipiant ją tiems, kuriems labiausiai jos reikia ir

įtraukiant į darbo rinką didesnę dalį galinčių dirbti žmonių.

- Kadangi Lietuvos gyventojų pajamos, pagal perkamąją galią

vis dar keleriopai mažesnės nei ES šalyse senbuvėse, itin svarbu

užtikrinti, kad atsigaunant ekonomikai, gyventojų pajamos augtų

sparčiau nei infliacija ir realios gyventojų pajamos bent po

truputį didėtų. Tai padėtų išvengti sunkių neigiamų socialinių

pasekmių.

3.3.Visuomenės

sveikta

- Vidutinė tikėtina Lietuvos gyventojų būsimo gyvenimo

trukmė pastaraisiais metais pradėjo ilgėti ir per

analizuojamą trijų (2008-2010 m.) metų laikotarpį išaugo

2,5 metais, t.y. iki 73,45 metų. Lietuvos vyrų vidutinė

tikėtina gyvenimo trukmė per šį laikotarpį pailgėjo 3,11

metų, o moterų - 1,58 metais. Dėl spartesnio vyrų tikėtinos

gyvenimo trukmės ilgėjimo skirtumas tarp vyrų ir moterų

vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sumažėjo iki 10,8

metų .

- Nors Lietuvoje natūralus gyventojų prieaugis ir išlieka

neigiamas, tačiau per ataskaitinį 2008-2010 m. laikotarpį

natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimo tempai sumažėjo

perpus (nuo minus 0,4 proc. 2007 m. iki minus 0,2 proc.

2010 m.).

- Per analizuojamą pastarųjų trijų metų laikotarpį

naujagimių mirtingumas sumažėjo nuo 5,0 iki 4,3 mirusių

1000 gimusių ir pasiekė ES šalių senbuvių 2003 metų lygį.

Labai teigiamai vertintinas faktas, kad per pastarąjį

dešimtmetį kūdikių mirtingumas Lietuvoje sumažėjo

beveik perpus ir pagal šį rodiklį bendrasis ilgalaikis

Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ilgalaikis

tikslas pasiektas dešimčia metų anksčiau nei numatyta.

- Nežiūrint pastaraisiais metais prasidėjusio gyvenimo trukmės

ilgėjimo, Lietuvos gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė

2010 m. buvo 5,55 metais trumpesnė, o vyrų – net virš 10 metų

trumpesnė nei ES šalyse senbuvėse, todėl sunkiai tikėtina, kad

iki 2020 metų ji pailgėtų iki 2003 metų ES šalių senbuvių lygio,

kaip tai numatyta bendrajame Nacionalinės darnaus vystymosi

strategijos tiksle.

- Kaime gyvenantys vyrai gyvena 3,1, o moterys - 2 metais

trumpiau nei mieste ir šis skirtumas per krizinį (2008-2010 m.)

laikotarpį, nors ir nelabai žymiai (0,1 metų), bet dar padidėjo.

- Nors alkoholio naudojimas Lietuvoje pastaraisiais metais

mažėjo, 2010 m. oficialiai parduoto alkoholio sunaudojimas 1,6

karto viršijo Pasaulinės sveikatos organizacijos nustatytą ribą (7

litrai vienam asmeniui per metus).

- Lietuvoje mirčių nuo išorinių priežasčių pagrindine priežastimi

išlieka savižudybės. Vyrų mirtingumas nuo savižudybių daugiau

kaip penkis kartus didesnis nei moterų ir vyrų savižudybių

skaičius kriziniu laikotarpiu dar labiau išaugo ir 2009 m. viršijo

60 savižudybių 100 tūkst. vyrų.

3.4. Švietimas

ir mokslas

- Valstybės ir savivaldybių išlaidos, skiriamos švietimui

2005-2010 m. laikotarpiu padidėjo nuo 5,4 iki 6,2 proc.

- Nors per 2005-2010 m. laikotarpį santykinės išlaidos mokslo

tyrimams ir technologijų plėtrai nežymiai išaugo nuo 0,75 proc.

94

bendrojo vidaus produkto, todėl švietimo finansavimo

apimtį, numatytą Valstybinėje švietimo strategijoje

(didesnę nei 6 proc. BVP), pavyko išlaikyti net ir krizės

metu.

- Mokymosi aprėpties lygis nuosekliai augo ir 2010 m. 15-

19 m. amžiaus grupėje besimokančių skaičius, palyginti su

bendru tos amžiaus grupės asmenų skaičiumi, pasiekė 94,6

proc., o 20-24 m. amžiaus grupėje – 49,0 proc.

- Kasmet įsigyjančių vidurinį išsilavinimą jaunuolių

skaičius per pastarąjį dešimtmetį išaugo 43,4 proc., o

įsigijusių įvairių pakopų universitetinį išsilavinimą – 88,8

proc. Per analizuojamą 2008-2010 m. krizinį laikotarpį

vidurinį išsilavinimą įsigijusių skaičius, lyginant su 2007

m., išaugo 2,5 proc., o įsigijusių universitetinį išsilavinimą

– 5,9 proc.

- Per pastarąjį dešimtmetį itin sparčiai augo namų ūkių ir

įmonių kompiuterizacija. Bendrojo lavinimo mokyklose

per pastarąjį dešimtmetį kompiuterių skaičius išaugo

beveik 5 kartus ir 100 moksleivių 2010 m. teko 11,3

kompiuterių Gerai kompiuteriais aprūpintos profesinės

mokyklos (12,8 kompiuterių šimtui moksleivių) ir

kolegijos (10,8 kompiuterių šimtui studentų).

iki 0,79 proc. BVP, o 2009 m. buvo pasiekę 0,83 proc. BVP,

pagal šį rodiklį Lietuva atsilieka nuo daugelio ES šalių ir tai

stabdo mokslo bei technologijų pažangą. Lietuvoje beveik

nedidėja mokslo daktarų rengimo tempai ir ateityje tai gali tapti

papildoma kliūtimi ryškesnei Lietuvos mokslo ir technologijų

pažangai.

- Universitetų aprūpinimas kompiuteriais gerėja pernelyg lėtai ir

2010 m. 100 studentų teko tik 5,7 kompiuterio. Šios problemos

sprendimui artimiausiu metu reikia skirti žymiai daugiau

dėmesio ir lėšų.

- Įgyvendinant Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos

(UNECE) valstybių Aplinkos ir Švietimo ministerijų vadovų

2005 m. kovo 17-18 d. Vilniuje priimtą JT Europos ekonominės

komisijos darnaus vystymosi švietimo strategiją ir jos

įgyvendinimo Vilniaus planą bei paskelbtąjį Jungtinių Tautų

švietimo darniam vystymuisi dešimtmetį, parengta ir patvirtinta

Nacionalinė darnaus vystymosi švietimo 2007-2015 metų

programa numatanti darnaus vystymosi idėjų skleidimą visuose

švietimo lygmenyse, tačiau reali pažanga šioje srityje

akivaizdžiai nepakankama.

3.5. Kultūros

savitumo

išsaugojimas

- Pastaraisiais metais dalies istorinių dvarų tvarkymui

pasitelkiamos ES lėšos, tačiau ir jos toli gražu nepadengia

net minimalių poreikių. Teigiamu poslinkiu laikytina Ūkio

ministerijos parama tvarkant tuos dvarus, kurie pritaikomi

turizmo reikmėms. Ši parama iki 2013 m. sieks 300 mln.

litų.

- Remiantis moksliniais tyrimais pradėti leisti atskiriems

etnografiniams regionams būdingų kaimo architektūros

pavyzdžių katalogai. 2012 m. bus užbaigti visų 5 Lietuvos

etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos Dzūkijos,

Sūduvos ir Mažosios Lietuvos) statinių katalogai, iš kurių

statybų idėjas galės pasirinkti pirmiausiai valstybės

saugomose teritorijose gyvenantys žmonės.

- Vyksta per visą Lietuvos istoriją intensyviausias gyvensenos

kaitos procesas – lietuviai, kaip dauguma Europos tautų, iš

kaimiečių virsta miestiečiais. Klausimas strateginis ir ilgalaikis,

tačiau bent kiek pagrįstos būsimos raidos strategijos iki šiol dar

nėra, nors tai galėtų sudaryti vieną iš svarbiausių Nacionalinės

darnaus vystymosi strategijos tikslų.

- 2009 m. Vilnius buvo nominuotas Europos kultūros sostine,

tačiau proga pristatyti Europai Lietuvos kultūros paveldą buvo

nepakankamai pasinaudota.

- Lietuvos kaimo kultūros paveldo išsaugojimas, be abejo, yra

daugiau Žemės ūkio ministerijos kompetencijos objektas, o itin

sudėtingo, tačiau tradicinį aktualumą praradusio Lietuvos dvarų

paveldo išsaugojimo uždaviniams teisiškai ir ekonomiškai

95

- Svarbų organizacinį darbą kultūros paveldo srityje vykdo

Kultūros paveldo departamentas, organizuodamas kultūros

paveldo apsaugos ir tvarkybos darbus, leidžia leidinius,

rengia radijo ir televizijų laidas, organizuoja Europos

kultūros paveldo dienas, viešai informuoja visuomenę apie

svarbiausius paveldo išsaugojimo ir tvarkymo darbus.

Vyksta visuomenės sąmonėjimo procesas, nes architektai

jau pripažįsta, kad pasaulio paveldo objektuose reikia

vengti architektūrinių eksperimentų, bet galima siekti

tradicijų ir naujovių dermės.

- Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir valstybės

institucijos deda pastangas, kad reikšmingiausi Lietuvos

kultūros paveldo objektai gautų tarptautinį pripažinimą ir

būtų įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien jau 4

objektai yra šiame UNESCO sąraše. Tai Vilniaus

Senamiestis, Kuršių nerija, Valstybinis istorinis Kernavės

rezervatas ir Struvės geodezinis lankas.

spręsti reikės ir pakankamai koordinuotų Lietuvos Respublikos

Vyriausybės pastangų. Ši interesų, kompetencijos ir

atsakomybės įvairovė verčia daryti išvadą, kad ateityje daugiau

dėmesio reikėtų skirti probleminei ir tarpsektorinei kultūros

paveldo išsaugojimo ir pritaikymo laikmečio reikmėms analizei.

- Vangiai bendradarbiauja atskiros ministerijos, neišbaigdamos

pasiskirstyti kompetencijas kultūros paveldo globos srityje. Iki

šiol neatsakytas klausimas ar Aplinkos, ar Kultūros ministerijai

pirmiausiai turėtų rūpėti strateginiai kultūrinio kraštovaizdžio

objektų, pavyzdžiui, istorinių parkų, apsaugos ir tvarkymo

klausimai. Sprendimus arba siūlymus Lietuvos Respublikos

Vyriausybei turėtų parengti Nacionalinė darnaus vystymo

komisija, įvertinusi atskirų ministerijų pajėgumus.

3.6. Tausojantis

vartojimas

- Ataskaitiniu periodu buvo toliau plėtojamos sąlygos

Žaliųjų viešųjų pirkimų programai įgyvendinti, patvirtinti

aplinkosauginiai reikalavimai 2 produktų grupėms. Pagal

žaliųjų pirkimų vertę 2010 m. žalieji pirkimai sudarė 18,4

proc. visų viešųjų pirkimų.

- Viešojoje erdvėje daugėja informacijos apie aplinkai

palankų gyvenimo būdą, ekologiškus, vietinius produktus.

Atsirandant paklausai, 2008 – 2010 m. plėtėsi ir ekologinį

ženklą turinčių maisto produktų gamyba, beveik 80 proc.

išaugo ekologiškų maisto produktų tvarkymo ūkio subjektų

skaičius.

- Didėja visuomenės, ir ypač jaunimo, aktyvumas

įgyvendinant tausojančio vartojimo nuostatas, daugėja

visuomeninių akcijų ir organizacijų, skatinančių mažinti

neigiamą augančio vartojimo poveikį aplinkai („Darom“,

Eko mokyklos, įvairios atliekų (pavojingų, elektroninių)

surinkimo ir kitos akcijos bei verslo iniciatyvos).

- Vykdomų žaliųjų viešųjų pirkimų (ŽVP) apimtys (5,8 proc.

pagal skaičių) nepakankamos, o numatyti tikslai, kad 2010 m.

ŽVP sudarytų nemažiau 25 proc., neįgyvendinti, tuo pačiu per

mažai skatinami aplinkai palankūs produktai ir paslaugos.

Informacijos trūkumas, neaiški atsakomybė už ŽVP nevykdymą

stabdo viešojo sektoriaus iniciatyvas šioje srityje.

- Ne maisto produktų grupėje gaminių, turinčių ekologinį

ženklinimą, gamybos plėtra beveik nevyksta. Ekologinio ženklo

Lietuvos atsakingos institucijos nėra suteikę nė vienam Lietuvos

gamintojui. Lietuvoje iki šiol nėra sukurta įstaiga ar organizacija

(maisto produktų ekologinio ženklinimo pavyzdžiu), kuri

vykdytų informacijos sklaidą vartotojams apie ne maisto

produktų ekologinį ženklinimą, skatintų gamintojus ženklinti

ekologiškus gaminius, vykdytų pilotinius projektus ir inicijuotų

ekologinio ženklinimo veiklą Lietuvoje.

- Augant gyventojų pajamoms, auga ir vartojimas. Net krizės

metu sumažėjus tiek pajamoms (17 proc.), tiek išlaidoms (21

proc.), energijos naudojimas bei automobilizacijos rodikliai

96

nesumažėjo, t.y., nesumažėjo ir su šiomis vartojimo sritimis

susijęs poveikis aplinkai (išteklių naudojimas, aplinkos tarša).

- Dauguma gyventojų nesieja savo gyvenimo būdo su poveikiu

aplinkai. Net 66,6 proc. gyventojų teigia, kad nežino nieko arba

žino labai mažai apie įsigyjamo produkto poveikį aplinkai.

Todėl nekeliant gyventojų sąmoningumo ir nesikeičiant jų

vartojimo įpročiams, kyla grėsmė, kad atsigaunant ekonomikai

ir augant gyventojų pajamoms, nepavyks reikšmingai atsieti

vartojimo augimo nuo poveikio aplinkai.

4. Teritorijų

vystymasis

- Nežiūrint gana spartaus visų regionų ekonomikos augimo

per iki krizinį 2000-2007 m. laikotarpį, daugelyje apskričių

teršalų emisija į orą ne tik nepadidėjo, bet gerokai

sumažėjo. Telšių regione teršalų emisija į orą per 2000-

2007 metų laikotarpį sumažėjo 28,5 proc., Kauno regione-

21,3 proc., Klaipėdos regione – 12,6 proc., Vilniaus

regione – 19,8 proc. Krizės metų teršalų emisija į orą

mažėjo visose apskrityse.

- Net mažiausiu miškingumu pasižyminčios Marijampolės

apskrities miškingumas per pastarąjį dešimtmetį padidėjo

1,6 proc. Tačiau spartesnį miškingumo didėjimą stabdo

juridinės kliūtys, draudžiančios apželdinti mišku didesnio

derlingumo žemes.

- Ekonominio vystymosi netolygumai tarp šalies regionų per

pastarojo dešimtmečio iki krizinį laikotarpį dar labiau padidėjo -

2000 metais santykinis skirtumas tarp Vilniaus ir Tauragės

regionuose vieno gyventojo sukuriamas BVP sudarė 2,2 karto, o

2007 metais šis santykis jau siekė 3,5 karto.

- Norint sumažinti teritorinius ekonominio vystymosi skirtumus,

būtina daugiau investuoti į lėčiau besivystančius regionus, tačiau

kol kas viskas vyksta atvirkščiai – kuo lėčiau vystosi regionas,

tuo mažesnės (skaičiuojant vienam gyventojui) materialinės

investicijos jam skiriamos. Negana to, šie skirtumai vis labiau

didėja ir į lėtai besivystančius regionus investuojama santykinai

vis mažiau.

- Daug socialinių problemų sukelia krizės pasėkoje labai išaugęs

nedarbas, kuris kai kuriose apskrityse (Panevėžio, Telšių ir

Utenos) viršija 20 proc.

97

7. Lietuva tarptautiniame kontekste – pasiekimai darnaus

vystymosi srityje nuo Johanesburgo iki Rio de Žaneiro + 20

Europos Sąjunga yra neabejotina darnaus vystymosi lyderė, o kuo spartesnė naujųjų ir senųjų

ES narių sanglauda yra vienas pagrindinių ES sutarties tikslų. Šiame skyriuje Lietuvos darnaus

vystymosi pasiekimai daugiausia bus vertinami pagal konvergencijos su ES šalimis senbuvėmis

tempus bei vadovaujantis bendruoju Nacionalinė darnaus vystymosi strategijos siekiu – pagal

ekonominio ir socialinio vystymosi bei išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 metų

pasiekti 2003 metų ES valstybių narių vidurkį, o pagal aplinkos taršos rodiklius – neviršyti ES

leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio

klimatui, reikalavimų.

Šis siekis ekonominių ir socialinių rodiklių požiūriu yra labai ambicingas, nes sukuriamas BVP

ir gyventojų pajamos iki 2020 metų turėtų išaugti beveik dvigubai, lyginant su 2010 metais. Šio

siekio įgyvendinimą apsunkina dabartinės pasaulinės ekonominės krizės pasekmės, kadangi

daugelyje naujųjų ES narių, įskaitant Lietuvą, ekonomika patyrė didesnį nuosmukį nei senosios ES

narės.

Vertinant Lietuvos pasiekimus darnaus vystymosi srityje atsižvelgta ir į įvairių tarptautinių

institucijų parengtus dokumentus, susijusius su palankesniu aplinkai („žalesniu“) ekonomikos

augimu:

- Jungtinių tautų aplinkos programos (UNEP) iniciatyva parengtomis „Žaliosios

ekonomikos“ (Green economy) nuostatomis (2008), kurios traktuoja Žaliąją ekonomiką

kaip ekonomiką, galinčią užtikrinti žmonių gerovę ir socialinę lygybę mažinant

aplinkos grėsmes.

- Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos (OECD) parengta Žaliojo

augimo strategija (Green growth strategy, 2011), kurioje numatytos priemonės kaip

užtikrinti ekonomikos augimą ir vystymąsi mažinant klimato kaitos tempus, aplinkos

degradaciją ir neefektyvų gamtos išteklių naudojimą.

- ES augimo strategija (EU growth strategy 2020), kurioje ypatingas dėmesys skiriamas

darniam augimui ir vystymuisi efektyviau naudojant gamtos išteklius ir stabdant

klimato kaitą.

- ES konkurencingos žemo anglies kiekio ekonomikos planas iki 2050 metų (EU plan

for competitive low-carbon economy by 2050), kuriame numatyti labai ambicingi tikslai

iki 2050 m. sumažinti šiltnamio reiškinį skatinančių dujų emisiją penkis kartus

(lyginant su 1990 m.), ypatingą dėmesį skiriant efektyvesniam energijos naudojimui ir

perėjimui prie atsinaujinančių energijos šaltinių.

Tačiau jau dabar aišku, kad šiems ambicingiems ES planams sulaukti platesnio pasaulinio

palaikymo nebus lengva. Praeitais metais tik po keleto ilgai rengtų ir ilgai trukusių tarptautinių

pasitarimų dėl didelio kai kurių šalių pasipriešinimo tik pačioje 2011 metų pabaigoje Durbane (Pietų

Afrika) pavyko priimti kompromisinį sprendimą – pratęsti Kyoto protokolo galiojimą dar 5 metams,

t.y. iki 2017 m. Taip pat susitarta iki 2015 m. parengti išsamią tarptautinę klimato sutartį,

įpareigosiančią pasaulio valstybes nuo 2020 m. realiai pradėti mažinti šiltnamio dujų emisiją.

Analizuojant Lietuvos pažangą darnaus vystymosi srityje taipogi atsižvelgta į pasaulinės

darnaus vystymosi konferencijos, kuri vyks šių (2012) metų vasarą Rio de Žaneire, rengiamų

dokumentų pagrindines nuostatas. Šiuose dokumentuose daugiausia dėmesio skiriama dviem

pagrindinėms temoms:

- Žalioji ekonomika darnaus vystymosi ir skurdo mažinimo kontekste.

- Institucinės sąrangos pertvarkymas ir pritaikymas darnesniam vystymuisi.

98

Visuose minėtuose dokumentuose išskirtinis dėmesys skiriamas efektyvesniam gamtos ir visų

pirma energijos išteklių naudojimui bei ekonomikos augimo atsiejimui nuo neigiamo poveikio

aplinkai ir klimatui, siekiant, kad nuosaikiai augant ekonomikai neigiamas poveikis aplinkai (gamtos

išteklių naudojimas ir aplinkos tarša) mažėtų.

Šiuo požiūriu Lietuvos pasiekimai yra akivaizdūs. Duomenys apie energijos efektyvumo

(sukuriamas BVP sunaudotos energijos vienetui) pokyčius per pastarąjį dešimtmetį pateikti 7.1. pav.

(stulpeliai). Lyginant skirtingų šalių BVP arba išvestinius dydžius, kuriuose kaip dėmuo naudojamas

BVP, tam kad išvengti kainų skirtumo įvairiose šalyse įtakos, bendrasis vidaus produktais turi būti

išreiškiamas perkamosios galios standartais (PPS-purchasing power standards).

0,0

2,0

4,0

6,0

8,0

10,0

12,0

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Tū

kst.

PP

S/t

on

ai

naft

os

ekviv

ale

nto

74

7678

80

82

8486

88

90

9294

96

Pro

cen

tai

nu

o E

S15

Energijos efektyvumas Proc.nuoES15

7.1. pav. Energijos efektyvumo pokyčiai. Pagal Eurostat‘o duomenis

Per pastarąjį dešimtmetį, iki ekonominės krizės energijos efektyvumas Lietuvoje sparčiai augo

ir nuo Johanesburgo viršūnių susitikimo darnaus vystymosi klausimais (2002) iki 2008 m. padidėjo

beveik trečdaliu. Nors krizės metu energijos efektyvumas kiek sumažėjo, tačiau 2010 m. vėl buvo

užfiksuotas energijos efektyvumo augimas (7.1. pav.). Be to šiame paveiksle pateikti ir duomenys

apie energijos efektyvumo Lietuvoje santykį su ES šalių senbuvių vidurkiu. Kaip matyti, per šį

laikotarpį užfiksuotas ir labai spartus energijos efektyvumo Lietuvoje artėjimas prie ES šalių

senbuvių lygio. Jei 2002 metais Lietuvoje energijos efektyvumas siekė 84,3 proc. ES šalių senbuvio

vidurkio, tai 2008 m. jau pasiekė 93,5 proc.

Nors krizės metu energijos efektyvumas Lietuvoje ir sumažėjo, tačiau jis vis tiek viršija ES

šalių 2003 m. lygį, t.y. ilgalaikis (iki 2020 m.) strateginis uždavinys šioje srityje jau įgyvendintas.

Pažymėtina, kad nuo sovietinio laikotarpio pabaigos energijos efektyvumas Lietuvoje išaugo apie tris

kartus ir dabartiniu metu yra didžiausias iš visų naujųjų buvusio sovietinio bloko ES narių. Darnaus

vystymosi požiūriu šis faktas vertintinas labai teigiamai.

Bendra šiltnamio dujų emisija į orą Lietuvoje nuo praeito dešimtmečio pradžios iki finansinės

krizės pradžios nuosekliai didėjo (1.1. skyrius) ir nuo 2000 iki 2007 m. išaugo 31,9 proc. Tačiau

BVP (grandine susieta apimtimi) per šį laikotarpį išaugo net 72,2 proc., todėl ilgalaikis strateginis

uždavinys, kad šiltnamio dujų emisija didėtų bent dvigubai lėčiau nei BVP, buvo įgyvendintas.

Pažymėtina, kad šiltnamio dujų emisijos požiūriu Lietuvos ūkio ekologinis efektyvumas per šį

laikotarpį gerokai padidėjo ir išmetamų šiltnamio dujų kiekis BVP vienetui nuo 2002 m. iki 2010 m.

sumažėjo ketvirtadaliu.

Lyginant su kitomis ES šalimis (7.2. pav.) matyti, kad šiltnamio reiškinį skatinančių dujų

emisija vienam žmogui Lietuvoje yra trečdaliu mažesnė nei ES šalyse senbuvėse bei viena mažiausių

naujosiose ES narėse ir darnaus vystymosi požiūriu tai labai teigiamas bruožas. Tačiau, turint

99

omenyje, kad vienam žmogui sukuriamas BVP Lietuvoje yra beveik du kartus mažesnis nei

vidutiniškai ES šalyse senbuvėse, augant Lietuvos ekonomikai jau artimiausiu metu šioje srityje

susidursime su rimtomis problemomis.

9,4

12,7 12,6

4,7

6,5 6,7

9,9 9,5

8,0

6,1

7,8

0,0

2,0

4,0

6,0

8,0

10,0

12,0

14,0

ES15 Čekija Estija Latvija Lietuva Vengrija Lenkija Slevėnija Slovakija Rumunija Bulgarija

To

no

s/v

ien

am

žm

og

ui

7.2. pav. Išmetamų į orą šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų CO2 ekvivalentu kiekio vienam

žmogui skirtingose ES šalyse palyginimas (2010 m.). Pagal Eurostat‘o duomenis.

Kalbant apie indėlio į klimato kaitą perspektyvas, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal ES

strateginius dokumentus šiltnamio dujų emisija iki 2020 m. Lietuvoje gali padidėti ne daugiau kaip

15 proc., t.y. emisijos augimo tempai per šį dešimtmetį (2011-2020) turės būti perpus lėtesni nei

praeitame dešimtmetyje. Kadangi siekiant spartesnės sanglaudos ir Nacionalinės darnaus vystymosi

strategijos tikslų įgyvendinimo Lietuvos BVP turėtų augti ne lėčiau kaip 5-6 proc. per metus, tai bus

nelengvas uždavinys. Jis gali būti sėkmingai išspręstas tik vadovaujantis ES augimo strategijoje (EU

growth strategy 2020) suformuluotais uždaviniais – iki 2020 m. ne mažiau kaip 20 proc. energijos

turi būti išgaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir 20 proc. turi padidėti energijos

efektyvumas.

LR Vyriausybės patvirtintoje Atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje (2010),

numatyta, kad iki 2020 m. iš atsinaujinančių energijos šaltinių išgaunama energija bendrame

sunaudojamos energijos balanse sudarys 23 proc. ir specialistų vertinimais šis uždavinys turėtų būti

nesunkiai įgyvendintas. Tuo tarpu didžiausios galimybės energijos naudojimo efektyvumo didinimui

sietinos su masine būstų renovacija. Nemažą indėlį čia turėtų įnešti ir spartesnis pažangių gamybos

technologijų diegimas bei spartesnis kelių transporto parko atnaujinimas bei visuomeninio transporto

plėtra.

100

1,1

1,4

2,2

0,8

1,31,0

1,6

1,21,0

1,4

3,6

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

2,5

3,0

3,5

4,0

ES15 Čekija Estija Latvija Lietuva Vengrija Lenkija Slevėnija Slovakija Rumunija Bulgarija

kg

/vie

nam

žm

og

ui

7.3. pav. Išmetamų į orą aplinką rūgštinančių junginių kiekio vienam žmogui skirtingose ES

šalyse palyginimas (2010 m.). Pagal Eurostat‘o duomenis.

Bendra pagrindinių teršiančių medžiagų – azoto oksidų, sieros dioksido, anglies monoksido,

kietųjų dalelių ir lakiųjų organinių junginių emisija į orą per iki krizinį laikotarpį, nežiūrint spartaus

ekonomikos augimo, ne tik nepadidėjo, bet beveik 10 proc. sumažėjo. Todėl per šį laikotarpį

išmetamų į orą teršiančių medžiagų kiekis BVP vienetui sumažėjo beveik perpus - nuo 8,9 t/mln.Lt

iki 4,7 t/mln.Lt ir tuo būdu jau beveik įgyvendintas ilgalaikis (iki 2020 m.) uždavinys - perpus

sumažinti teršiančių medžiagų emisiją BVP vienetui.

Tačiau, lyginant su ES šalimis senbuvėmis (7.3. pav.), matyti, kad aplinką rūgštinančių

junginių (sieros dioksidas, azoto oksidai), kurie į aplinką daugiausia patenka deginant organinį kurą,

emisija į orą vienam gyventojui Lietuvoje yra apie 20 proc., o kai kuriose naujosiose ES narėse

(Estija, Bulgarija) – keleriopai didesnė. Kadangi sparčiai augant ekonomikai (2004-2007 m.) teršalų

emisija į orą Lietuvoje jau buvo pradėjusi po truputį didėti (1.1. skyrius), atsigaunant ekonomikai šiai

problemai irgi teks skirti daugiau dėmesio. Būtina įgyvendinti ankstesnius planus dėl teršalų emisijos

iš didžiųjų organinį kurą deginančių junginių mažinimo ir didesnį dėmesį skirti teršalų emisijos iš

pramonės įmonių ir transporto priemonių kontrolei.

13,917,5

20,6

53,9

61,3

67 67,1 69,272,4

88,9 90,6

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Pro

cen

tai

7.4. pav. Išvalytų iki ES normatyvų užteršto vandens nuotekų dalis Lietuvoje. LR Statistikos

departamento duomenys.

Per pastarąjį dešimtmetį daug pasiekta užteršto vandens nuotekų valymo srityje (1.2. skyrius).

Išvalytų iki ES normatyvų nuotekų dalis, pastačius naujus ir modernizavus esamus vandens valymo

įrenginius, per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik 7 kartus ir 2010 metais jau viršijo 90 proc. Ši itin

sparti pažanga turėtų būti vertinama kaip racionalaus ES paramos ir Valstybės bei savivaldybių lėšų

panaudojimo ir aplinkosauginių institucijų efektyvaus darbo pavyzdys. Nuo Johanesburgo viršūnių

101

susitikimo iki 2010 m. iki ES normatyvų išvalyto užteršto vandens nuotekų dalis išaugo beveik 4,5

karto. Didelė pažanga šioje srityje padaryta ir per ataskaitinį 2008-2010 metų periodą, kai išvalytų iki

ES normatyvų nuotekų dalis išaugo virš 20 proc.

Komunalinių atliekų kiekis iki kriziniu laikotarpiu nuosekliai didėjo ir metinis komunalinių

atliekų kiekis vienam gyventojui padidėjo nuo 310 kg 2000 metais iki 401 kg 2007 metais

(padidėjimas – 29,3 proc.). Nežiūrint bendro atliekų kiekio augimo, darnaus vystymosi požiūriu

teigiamas yra tas faktas, kad komunalinių atliekų kiekis šiuo laikotarpiu augo žymiai (3,1 karto)

lėčiau nei vartojimo išlaidos (išeliminavus kainų augimą), ir per šį laikotarpį atliekų kiekis 100 Lt

vartojimo išlaidų sumažėjo nuo 3,73 kg 2000 metais iki 2,57 Lt 2007 metais. Ši tendencija atitinka

strateginį uždavinį, kad komunalinių atliekų kiekis didėtų bent dvigubai lėčiau nei vartojimo išlaidos.

Nežiūrint tam tikro komunalinių atliekų kiekio vienam žmogui didėjimo, susidarančių atliekų

kiekis vis dar 40 proc. mažesnis nei ES šalyse senbuvėse. Jei ir tolia išlikų panaši tendencija, kai

Lietuvoje komunalinių atliekų kiekis auga trigubai lėčiau nei pajamos, tai ir pasiekus ES šalių

senbuvių pajamų lygį, atliekų kiekis vienam gyventojui Lietuvoje būtų maždaug ketvirtadaliu

mažesnis ir tai darnaus vystymosi požiūriu vertintina labai teigiamai.

551

317 311 304

381413

315

422

333365

410

0

100

200

300

400

500

600

ES15 Čekija Estija Latvija Lietuva Vengrija Lenkija Slevėnija Slovakija Rumunija Bulgarija

Kg

/vie

na

m ž

mo

gu

i

7.5. pav. Komunalinių atliekų kiekio vienam žmogui skirtingose ES šalyse palyginimas (2010 m.). Pagal Eurostat‘o duomenis.

Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį (7.5. pav.), kad kaimyninėse šalyse – Estijoje, Latvijoje ir

Lenkijoje, komunalinių atliekų susidaro gerokai mažiau nei Lietuvoje ir tai rodo, kad turime

nemažus komunalinių atliekų mažinimo rezervus.

Kur kas kuklesni mūsų pasiekimai sprendžiant vieną svarbiausių atliekų tvarkymo uždavinių –

spartinant pažangą komunalinių atliekų rūšiavimo ir jų perdirbimo bei kitokio panaudojimo srityje.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyta, kad iki 2013 metų turi būti surinkta ir

perdirbta ar kitaip panaudota ne mažiau kaip 50 proc. komunalinių atliekų. Nors pastaraisiais metais

komunalinių atliekų rūšiavimui skiriama daug dėmesio (pastatyta beveik 20 tūkstančių rūšiavimo

konteinerių, pradėtos rengti automatinės atliekų rūšiavimo linijos), tačiau perdirbtų ar kitaip

panaudotų komunalinių atliekų dalis auga labai lėtai. 2008 m. ji sudarė 8,3 proc., 2009 m. – 9,5

proc., o 2010 m. viršijo 14 proc. Esant tokiems augimo tempams, įgyvendinti aukščiau minėtą

strateginį uždavinį bus sunku.

Oficialiais Eurostat‘o duomenimis, prasčiau komunalinės atliekos tvarkomos tik Rumunijoje ir

Bulgarijoje. ES į sąvartynus vidutiniškai patenka kiek daugiau nei trečdalis komunalinių atliekų,

tačiau kai kurios šalys yra padariusios išties stulbinamą pažangą – Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje,

Austrijoje į sąvartynus patenka vos 2–3 proc. komunalinių atliekų.

102

Lietuvos ekonomika per pastarojo dešimtmečio iki krizinį laikotarpį augo itin sparčiai, nuo

2000 iki 2008 metų grandine susieta apimtimi (išeliminavus infliaciją) padidėjo kuone 1,8 karto.

Tačiau užgriuvus pasaulinei ir ekonominei krizei, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių,

prasidėjo ūkio recesija ir 2009 m. buvo užregistruotas beveik 15 proc. neigiamas BVP prieaugis.

Toks ryškus ekonomikos nuosmukis skaudžiai atsiliepė beveik visoms gyvenimo sritims. Tenka

pripažinti, kad LR Vyriausybei pavyko suvaldyti krizę, nors ir teko imtis skausmingų priemonių –

atlyginimų, pensijų, socialinės paramos mažinimo ir pan. Tačiau, jau dabar galima pasakyti, kad

nemažos dalies ekonomistų tuo metu išsakytos niūrios prognozės, kad Lietuvos ūkio nuosmukis gali

užsitęsti iki 10 ir daugiau metų, laimei, nepasiteisino. Jau 2010 m. buvo užfiksuotas 1,4 proc.

teigiamas BVP prieaugis, o 2011 m. jis jau pasiekė 5,9 proc. ir buvo antras pagal dydį Europos

Sąjungoje.

Šalies ūkio atsigavimas išlieka labai priklausomas nuo išorės veiksnių, ypač nuo bendros ES

ekonominės situacijos, kurios atsigavimo perspektyvas pablogino sudėtingas ir užsitęsęs ES

sprendimų priėmimas dėl pagalbos kai kurioms euro zonos šalims ir naujų fiskalinės drausmės

taisyklių tvirtinimas. Nepaisant bendros ekonominės padėties ES, Europos Komisija Lietuvai

prognozuoja sparčiausią ekonominį augimą 2012 m. ir, jei tokios tendencijos išsilaikys, Strategijoje

suformuluotas ilgalaikis uždavinys – iki 2020 m. pasiekti ES-15 šalių ekonomikos 2003 metų

išsivystymo vidutinį lygį, gali būti įgyvendintas.

Disponuojamos Lietuvos gyventojų pajamos iki ekonominės krizės gana sparčiai augo ir nuo

Johanesburgo viršūnių susitikimo darnaus vystymosi klausimais (2002) iki 2008 m. padidėjo apie 1,6

karto. Nors krizės metu gyventojų pajamos sumažėjo (7.6. pav.), tačiau 2011 m. vėl buvo užfiksuotas

pajamų augimas.

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Per

kam

osi

os

gal

ios

stan

dar

tai

vien

am ž

mo

gu

i

0

10

20

30

40

50

60

Pro

cen

tai

Disponuojamos pajamos Proc.nuoES15

7.6. pav. Lietuvos gyventojų disponuojamų pajamų pokyčiai. Pagal Eurostat‘o duomenis.

Be to, 7.6. paveiksle pateikti ir duomenys apie Lietuvos gyventojų disponuojamų pajamų

santykį su ES šalių senbuvių vidurkiu. Kaip matyti, per šį laikotarpį užfiksuotas ir gana spartus

gyventojų pajamų artėjimas prie ES šalių senbuvių lygio. Jei 2000 metais Lietuvos gyventojų

pajamos perkamosios galios standartais siekė 36,2 proc. ES šalių senbuvių vidurkio, tai 2008 m. jau

pasiekė 53,9 proc. ir krizės metu šis santykis beveik nesumažėjo.

Norint įgyvendinti Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos bendrąjį tikslą – pagal

ekonominius ir socialinius rodiklius iki 2020 m. pasiekti ES šalių senbuvių 2003 m. lygį, Lietuvos

gyventojų pajamos perkamosios galios standartais iki 2020 metų, lyginant su 201 m. lygiu, turėtų

išaugti 41,5 proc. Tokiam tikslui pasiekti pakaktų apie 3,5 proc. pajamų metinio prieaugio.

Nemaža pažanga pastaraisiais metais padaryta ir sveikatos apsaugos srityje. Vienas svarbiausių

visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros kokybės rodiklių, parodantis šalies socialinio ir

103

ekonominio išsivystymo lygį, yra naujagimių iki vienų metų mirtingumas. Nuo Johanesburgo

viršūnių susitikimo (2002 m.) iki 2010 m. kūdikių mirtingumas Lietuvoje sumažėjo beveik perpus.

Labai teigiamai reiktų vertinti ir tą faktą, kad per krizinį laikotarpį šioje srityje nebuvo užfiksuota

jokių neigiamų tendencijų ir kūdikių mirtingumas toliau mažėjo ir 2010 m. pasiekė Europos

Sąjungos 2003 metų lygį - 4,3 mirusių 1000 gimusių kūdikių. Taigi, bendrasis ilgalaikis

Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ilgalaikis tikslas šioje srityje pasiektas dešimčia metų

anksčiau nei numatyta. Tai lėmė sėkmingai vykdoma Motinos ir vaiko programa, užtikrinta

tinkamais ištekliais, apsirūpinant modernia įranga, investuojant į aukštą, tarptautinius standartus

atitinkančią specialistų kvalifikaciją, racionaliai planuojant ir organizuojant perinatalinę pagalbą.

Vidutinė tikėtina Lietuvos gyventojų būsimo gyvenimo trukmė nuo Johanesburgo viršūnių

susitikimo iki 2010 m. padidėjo 1,5 metais. Kadangi 2005-2007 m. laikotarpiu Lietuvoje buvo

užfiksuotas gyvenimo trukmės mažėjimas, labai teigiamai reiktų vertinti tą faktą, kad pastaraisiais

metais ji pradėjo sparčiai ilgėti ir per pastarųjų 3 metų (2008-2010) laikotarpį išaugo 2,5 metais, t.y.

iki 73,45 metų. Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, per šį laikotarpį pailgėjo 3,11

metų, o moterų 1,58 metais. Dėl spartesnio vyrų tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimo skirtumas tarp

vyrų ir moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sumažėjo iki 10,8 metų (2007 m. skirtumas

siekė 12,3 metus). Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse senbuvėse vyrų gyvenimo trukmė yra tik 6

metais mažesnė nei moterų.

Nežiūrint išties spartaus vidutinės tikėtinos Lietuvos gyventojų būsimo gyvenimo trukmės

didėjimo pastaraisiais metais, strateginis ilgalaikis tikslas – iki 2020 m. pasiekti ES šalių senbuvių

2003 metų lygį (79 metai) atrodo sunkiai įgyvendinamas. Ypač tai pasakytina apie vyrų gyvenimo

trukmę.

Darnaus vystymosi požiūriu teigiamai vertintinos teigiamos pastarųjų metų demografinės

tendencijos. Nors Lietuvoje natūralus gyventojų prieaugis ir išlieka neigiamas, tačiau per pastarųjų

trijų metų (2008-2010) laikotarpį natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimo tempai sulėtėjo perpus

(nuo minus 0,4 proc. 2007 metais iki minus 0,2 proc. 2010 metais). Tai lėmė pastaraisiais metais

gerokai išaugęs gimstamumas ir šiek tiek sumažėjęs mirtingumas. Jei pavyktų išlaikyti bent dabartinį

išmokų vaiko auginimui lygį ir dabartines mirtingumo mažėjimo tendencijas, tikėtina, kad per

artimiausių penkerių metų laikotarpį ilgai trunkantis neigiamo natūralaus Lietuvos gyventojų

prieaugio periodas turėtų pasibaigti.

104

Priedas. Darnaus vystymosi rodiklių pokyčiai ir siektinos reikšmės

Rodiklio pavadinimas ir mato vnt. Rodiklio reikšmė

2003 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2010 m.

siektina

reikšmė/t

endencija

2020 m.

siektina

reikšmė/ten

dencija

Aplinkos būklė

Šiltnamio efektą skatinančių dujų

emisija CO2 ekvivalentu; bendra (mln.t.)

bei BVP vienetui (iš viso ir pagal

ekonominės veiklos rūšis)

Iš viso -

21/0,4

Iš viso -

23/0,3

Pramonė –

5,24

Energetika

– 6,74

Transportas

Iš viso -

25,4/0,29

Pramonė –

6,98

Energetika

– 6,20

Transportas

Iš viso -

24,3/0,28

Pramonė –

6,12

Energetika

– 6,16

Transportas

Iš viso -

20,1/0,27

Pramonė –

4,63

Energetika

– 6,15

Transportas

Iš viso -

20,7/0,27

Riboti ir

reguliuoti

teršalų

išmetimus

Augimas bent

2 kartus

lėtesnis nei

BVP augimas

Aplinką rūgštinančių junginių (SO2,

NOx), pažemio ozono pirmtakų (NO2,

nemetaniniai lakieji organiniai junginiai)

emisija; bendra (tūkst.t.) ir bei BVP

vienetui (iš viso)

407,8/7,2 396,7/4,8 403/4,7 339/3,8 332/4,4 391/5,13 Riboti ir

reguliuoti

teršalų

išmetimus

Augimas bent

du kartus

lėtesnis nei

BVP augimas

Miestų oro kokybė; dienų skaičius

per metus, kai azoto dioksido, kietųjų

dalelių ir pažemio ozono koncentracijos

viršija leistinus normatyvus

KD10 :

Vilnius,

Žirmūnai –

118 d.;

Kaunas,

Petrašiūnai

– 44;

Klaipėda,

vakarinė

dalis – 46;

Šiauliai –

64;

KD10 :

Vilnius,

Žirmūnai –

65 d.;

Kaunas,

Petrašiūnai

– 54;

Šiauliai –

39;

Ozonas:

Vilnius –

14 d.;

KD10 :

Vilnius,

Žirmūnai –

45 d.;

Kaunas,

Petrašiūnai

– 44;

Ozonas:

Vilnius – 2;

Kaunas –

2; Jonava –

1 d.

KD10 :

Vilnius, –

30 d.;

Kaunas –

19;

Klaipėda –

9; Šiauliai

– 11;

Panevėžys

– 16;

Jonava – 8;

Kėdainiai –

KD10 :

Vilnius, –

22 d.;

Kaunas –

32;

Klaipėda –

33; Šiauliai

– 31;

Panevėžys

– 29,

Jonava –

26;

KD10 :

Vilnius, –

41 d.;

Kaunas –

41;

Klaipėda –

32; Šiauliai

– 51;

Panevėžys

– 43;

Jonava –

34;

Neviršyti

normatyvų

Neviršyti ES

nustatytų

normatyvų:

KD 10 – 50

mkg/m3 (35

kartus).

105

Panevėžys

– 45;

Jonava –

41;

Kėdainiai –

38;

Ozonas:

Kėdainiai –

2 d.; Jonava

– 4 d.

Kaunas –

12;

Klaipėda –

8; Šiauliai

– 1;

Panevėžys

– 12;

Kėdainiai –

16 d.;

Jonava –

13 d.

5;

Kėdainiai –

29;

Kėdainiai –

34;

Valytų nuotekų kiekis; iki ES

normatyvų išvaloma nuotekų dalis

procentais

53,9 67,1 69,2 72,7 88,9 90,6 Sumažinti

perpus,

lyginant su

2000 m.

nevisai

išvalytų

nuotekų

Visos

nuotekos turi

būti

išvalomos iki

ES normatyvų

Paviršinių vandens telkinių kokybė;

organinių medžiagų, azoto ir fosforo

junginių koncentracija upėse, ežeruose,

Kuršių mariose, Baltijos jūros priekrantės

zonoje, mg/l

BDS 7 –

3,1;

bendrasis

azotas –

3,4;

bendrasis

fosforas –

0,273.

BDS 7 –

2,9;

bendrasis

azotas –

2,6;

bendrasis

fosforas –

0,135.

BDS 7 –

2,5;

bendrasis

azotas –

3,3;

bendrasis

fosforas –

0,082.

BDS 7 –

2,7;

bendrasis

azotas –

2,6;

bendrasis

fosforas –

0,101.

BDS 7 –

2,8;

bendrasis

azotas –

2,3;

bendrasis

fosforas –

0,102.

BDS 7 –

2,8;

bendrasis

azotas –

2,8;

bendrasis

fosforas –

0,087.

Neviršyti

normatyvų

Neviršyti ES

normatyvų,

Požeminio vandens kokybės normas

atitinkančių mėginių požeminio vandens

telkiniuose, procentais

- 86.8 89.4 87.9 93.8 86 Neviršyti

normatyvų

Neviršyti ES

normatyvų

Organinių medžiagų, azoto ir fosforo

junginių prietaka į Baltijos jūrą; tūkst.t.

74,9/16,8/

1,5

54,2/27,3/

1,2

71,7/38,5

1,5

54,5/26,6/

1,3

68,2/31,3/

1,3

76,7/45,0

/1,82

Nesuformu

luotas

Sumažinti 20

%, lyginant su

2000 m.

Saugomų teritorijų plotas; tūkst. ha ir

proc. nuo bendro Lietuvos teritorijos ploto

785

12,0

968

14,6

998

15,3

968

14,8

1020

15,6

1020

15,6

Plėsti ir

tobulinti

saugomų

teritorijų

sistemą

Padidinti

saugomų

teritorijų plotą

iki 16-18 %

106

Miškų plotas; tūkst. ha ir proc. nuo

bendro Lietuvos teritorijos ploto

2045

31,3

2120

32,5

2135

32,7

2150

32,9

2160

33,1

2170

33,2

Nesuformu

luotas

Per

Strategijos

galiojimo

laiką padidinti

3 %

Pažeistos žemės, eksploatuojamų ir

išeksploatuotų naudingųjų iškasenų

karjerų, durpynų ir sąvartynų plotas,

hektarais

n.d Atkurti

labiausiai

pažeistus

elementus.

Atkurti

pažeistus

gamtinius

elementus

Komunalinių atliekų kiekis; kg

vienam gyventojui

262 391 401 408 361 381 Nesuformu

luotas

Augimas bent

2 kartus

lėtesnis nei

vartojimo

išlaidų

didėjimas

Gamybinių atliekų kiekis; BVP

vienetui (t./mln.Lt)

71,6 51,8 44,5 39,6 41,8 42,6 Nesuformu

luotas

Augimas bent

2 kartus

lėtesnis nei

BVP augimas

Žaliavų perdirbimas; perdirbtų

popieriaus, stiklo, plastiko ir metalo atliekų

kiekis tūkst.t.

n.d. Bendrai

nuo

komunalini

ų atliekų

kiekio –

8,3 %

Bendrai

nuo

komunalini

ų atliekų

kiekio –

9,5 %

Bendrai

nuo

komunalini

ų atliekų

kiekio – 14

%

Surinkti ir

naudoti ne

mažiau 50

%

pakuočių

atliekų,

popieriaus

ir kartono –

ne mažiau

55 %,

stiklo -60

%, plastiko

– 25 %,

metalo - 40

%.

Surūšiuoti ir

atiduoti

antriniam

naudojimui ne

mažiau kaip

65 % buitinių

atliekų

Pavojingų atliekų kiekis (tūkst.t.)

- 107,6 108,2 113,0 100,7 109,6 Nesuformu

luotas

Augimas

bent 2 kartus

lėtesnis nei

BVP augimas

107

Žaliųjų viešųjų pirkimų iš visų

viešųjų pirkimų, procentais, litais (mln.)

n.d. 7,6/2924,7 5,6/1364,6 5,8/1641,1 25% (2011

m.)

Pasiekti, kad

ŽVP apimtų

visą viešąjį

sektorių ir

atitiktų

pirmaujančių

ES valstybių

lygį (50 %)

Ekonomikos vystymasis

Bendrasis vidaus produktas

palyginamosiomis kainomis, mln. Lt, BVP

prieaugis, procentais

56959

10,2

82793

7,8

98139

8,9

88198

2,9

75110

-14,8

76192

1,4

Nesuformu

luotas

6-7 %

metinis

prieaugis

BVP vienam gyventojui, litais ir

perkamosios galios standartu

- 24521

13100

29396

14800

33377

15400

27524

12900

28926

14200

Nesuformu

luotas

Pasiekti ES

2003 m. lygį

Valdžios sektoriaus bendroji skola,

palyginti su BVP, procentais

- -0,4 -1,0 -3,3 -9,5 -7,0 Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Darbo našumas (bendroji pridėtinė

vertė, tenkanti vienai faktiškai dirbtai

valandai), litais, darbo našumas vienam

darbuotojui, PPS

20 27,2 32 34,7 31,4 33,8 Nesuformu

luotas

Pasiekti ES

2003 m. lygį

Ūkio šakose sunaudotas galutinės

energijos kiekis, tenkantis BVP vienetui, iš

viso ir pagal ekonominės veiklos rūšis

Iš viso -

4139,6/67,5

Iš viso –

4908,6/62,

9

Žemės ūkis

- 41,3

Pramonė -

56,9

Statyba -

8,2

Transportas

- 19,9

Paslaugos -

16,7

Iš viso –

5168,2/60,

3

Žemės ūkis

- 38,8

Pramonė -

55,2

Statyba -

6,8

Transportas

- 21,5

Paslaugos -

15,9

Iš viso –

5074,5/57,

5

Žemės ūkis

- 36,8

Pramonė -

48,3

Statyba -

6,9

Transportas

- 21,0

Paslaugos -

14,7

Iš viso -

4588,4/61,

1

Žemės ūkis

- 32,4

Pramonė -

49,2

Statyba -

8,2

Transportas

- 20,1

Paslaugos -

16,1

Iš viso –

4756,3/62,

4

Žemės ūkis

- 37,3

Pramonė -

50,0

Statyba -

9,7

Transportas

- 20,4

Paslaugos -

16,5

Didinti

energijos

taupymą ir

efektyvumą

Augimas

bent 2 kartus

lėtesnis nei

BVP;

sumažinti

energijos

intensyvumą

1,5 karto,

lyginant su

2000 m.

Pramonėje sunaudojamas vandens

kiekis; bendras (tūkst. m3) ir BVP vienetui

(m3/1000Lt)

48761,8/3,9 52182,7/

2,9

52333,5/

2,7

45700/2,5 36000/3,34 35000/2,25 Sumažinti

neigiamą

pramonės

poveikį

Pasiekti ES

2003 m. lygį,

mažinti

vandens

108

aplinkai sunaudojimą

BVP vnt.

lyginant su

2000 m.

Keleivių pervežimai geležinkelių ir

vandens transportu, proc. pervežimų

struktūroje

12,2 10,1 9,5 8.4 10.2 10.0 Teikti

pirmenybę

mažiau

taršioms

transporto

priemonėm

s

Plėtoti

aplinkai ir

žmonių

sveikatai

palankesnį

transportą

Krovinių pervežimai geležinkelių

transportu, proc. pervežimų struktūroje

40.9 38.3 40.3 41.3 39.5 40,2 Nesuformu

luotas

Plėtoti

aplinkai ir

žmonių

sveikatai

palankesnį

transportą

Biologinio kuro dalis bendrame

transporto sektoriaus kuro sunaudojime;

proc.

n.d. 1.7 3.8 4.2 4.4 3,7 5,7 % 15 %

motoriniame

transporte

naudojamų

degalų

Lengvųjų automobilių tankis;

skaičius, tenkantis 1000 gyventojų

336 470 472 499 509 521 Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas (ES 15 -

495 2004 m.)

Senesnių kaip 10 m. lengvųjų

automobilių skaičius, procentais

92,4 88,9 85,1 83,7 84,9 85,3 Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Gamyklų, turinčių ISO 9000

sertifikatą, skaičius; vnt. ir nuo visų

įmonių.

324 697 809 815 972 11108

1,33

Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Gamyklų, turinčių ISO 14001

sertifikatą, skaičius; vnt.

72 252 312 402 485 641

0,77

Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Aukštomis technologijomis paremtos

produkcijos gamyba; proc. nuo pramonės

sektoriuje sukuriamo BVP

- 3,34 2,52 3,38 3,73 4,08 Nesuformu

luotas

20-25 %

Atsinaujinančių energijos išteklių

kiekis bendrame pirminės energijos

8.59 10.65 10.15 10.76 12.12 15.15 12 % 15 %

109

sunaudojime; proc.

Elektros energijos iš atsinaujinančių

energijos šaltinių kiekis bendrame elektros

energijos sunaudojime, proc.

2.7 3.6 4.7 4.65 5.5 7,8 7 % 12 %

Kombinuotu režimu pagaminamos

elektros energijos kiekis; proc.

9,7 24,2 22,2 20,8 20,9 20,7 12 % 35 %

Pasėlių skirtų biologinio kuro

gamybai plotas (tūkst. ha ir proc. nuo

bendro naudmenų ploto)

n. d.

n. d.

54,2

1,9

150,0

5,3

182.1

6.8

214.3

8.0

244.9

9.1

Užtikrinti

galimybę

pagaminti

5,75 %

kelių

transportui

reikalingo

kuro

Užtikrinti

galimybę

pagaminti 15

% kelių

transportui

reikalingo

kuro

Ekologinių ūkių plotas (tūkst. ha ir

proc. nuo bendro naudmenų ploto)

23,29

0,8

96,69

4,0

125,46

4,9

127.4 134.9 149.1

5.55

5% Ne mažiau 10

%

Pesticidų naudojimas (bendras

kiekis pagal veikliąją medžiagą, tūkst..tonų

ir kg/ha)

847,2

0,335

1197,0

0,429

1597,1

0,592

1279.9

0.479

1982.0

0.737

1861.3

0.694

Mažinti

neigiamą

pesticidų

poveikį

aplinkai

Mažinti

neigiamą

pesticidų

poveikį

aplinkai

Namų ūkyje sunaudojamo vandens

kiekis; litrais 1 gyv. per parą

78.1 82.2 78.1 76.8 73.3 74.8 Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Būstuose sunaudotos šilumos

energijos kiekis, tne, ir sunaudotos elektros

energijos kiekis, tenkantis 1 gyv. per

metus, kWh

544,1

547.2

548,8

669.6

501,7

730

507,9

812.9

517,3

816.2

527.5

788

Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Viešojo vandens tiekimo tinklo

išvystymo lygis; gyventojų, kurių būstams

tiekiamas geriamas vanduo iš viešojo

geriamo vandens tiekimo tinklo dalis, proc.

n. d. 66,0 73,0 74,0 75.00 Ne mažiau

kaip 95 %

miestų ir

miestelių

gyventojų

Visiems

gyventojams

tiekti ES

reikalavimus

atitinkantį

geriamąjį

vandenį

110

Viešojo nuotekų surinkimo tinklo

išvystymo lygis; gyventojų, kurių būstai

prijungti prie nuotekų surinkimo sistemų,

dalis procentais

n. d. 58.0 62,0 63,0 65.0 Nesuformu

luotas

Išplėsti

nuotekų

tvarkymo

prieinamumą,

kad apimtų

ne mažiau

kaip 95 %

kiekvienos

savivaldybės

gyventojų

Namų ūkio vidutinės išlaidos būstui,

dujoms, kurui; proc. nuo vidutinių namų

ūkio pajamų

13,46 14,4 12,6 11,7 12,3. 14,6 Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Bendrosios pridėtinės vertės dalis,

kurią sudaro turizmo sektoriuje sukurta

pridėtinė vertė, procentais

2,7 2,7 2,8 2,7 n.d. Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Suteiktų nakvynių viešbučiuose,

sveikatingumo ir poilsio, kaimo turizmo

ir kitose apgyvendinimo įmonėse

skaičius, tūkst. vienetų

3015,3 4721,9 5191,3 5077 4030 4330 Nesuform

uluotas

Nesuformul

uotas

Pagal nustatytuosius

reikalavimus įrengtų dviračių turizmo

trasų ilgis, kilometrais

n.d. n.d. n.d. n.d. 354 355,6 Skatinti

naudotis

dviračiais

Skatinti

dviračių

turizmo

infrastruktūr

os plėtrą

Socialinis vystymasis

Užimtumo lygis; proc. nuo 15-64

metų amžiaus žmonių

60,9 63,6 64,9 64.3 60.1 57.8 67,3 Pasiekti 70 %

užimtumo

lygį

Nedarbo lygis; proc. nuo darbo jėgos

12,4 5,6 4,3 5.8 13.7 17.8 4,5 Neviršyti 6-7

%

Ilgalaikio nedarbo lygis; proc. nuo

darbo jėgos

6,2 2,5 1,4 1,2 3,2 7,4. 2,5 Pasiekti

ES15 2003

m. lygį – 3,3

%

111

Išlaidų socialinei apsaugai lygis;

proc. nuo BVP

3,6 13,4 14,5 16,2 21,3 n.d 16,5 Pasiekti

ES15 2003m.

lygį – 27,8 %

Skurdo lygis; žemiau skurdo ribos

gyvenančių žmonių skaičius, proc.

n. d. 20,0 19.1 20,0 20.6 20,2 18,5 ES 15 2003

m. – 15,0

Gyventojų pajamų nelygybės

rodiklis; pajamų pasiskirstymo

koeficientas

n. d. 6,3 5.9 5.9 6.3 7.3 5,9 ES 15 2003

m. – 4,6

Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė;

metai (bendrai ir pagal lytis)

Vyrai – 66,4

Moterys –

77,8

Bendrai –

72,19

Vyrai –

65,31

Moterys –

77,06

Bendrai –

71,19

Vyrai –

64,87

Moterys

– 77,20

Bendrai –

70,92

Vyrai –

66.3

Moterys –

77,57

Bendrai –

71.94

Vyrai –

67.51

Moterys –

78.56

Bendrai –

73.1

Vyrai –

67.98

Moterys –

78.78

Bendrai –

73.45

Vyrai –

67,3

Moterys –

78,7

Bendrai –

73,00

ES15 2003

m. lygis:

Vyrai – 76

Moterys – 82

Bendrai – 79

Gyventojų prieaugis; proc. (Natūrali

gyventojų kaita 1 000 gyv.)

-3,0 -4,0 -3,9 -2.6 -1.6 -2 Stabilizuoti Nesuformulu

otas

Gyventojų mirtingumas nuo

kvėpavimo sistemos ligų, tenkantis 100000

gyventojų

39,1 50,4 57,9 50,1 46,7 38,9 Stabilizuoti

2003 m.

lygyje

2003 m.

ES15

vidurkis buvo

didesnis

(52,19), todėl

netinka į jį

orientuotis

Gyventojų mirtingumas nuo

kraujotakos sistemos ligų, tenkantis

100000 gyventojų

- 716,6 720,1 703,5 697,5 718,8 Nesuformu

luotas

ES15 2003

m. rodiklis -

232,51

Gyventojų mirties atvejų iš visų

piktybinių navikų ligų 100 000 gyventojų

- 240,1 245,3 246,2 243,5 246,7 Sumažinti Sumažinti

Gyventojų mirtingumas dėl

transporto įvykių, tenkantis 100000

gyventojų

20.5 26,5 26,0 17,9 13,7 11,3 Sumažinti

perpus,

lyginant su

2000 m.

ES15 2003

m. rodiklis –

9,6

Per kelių transporto įvykius sužeistų

gyventojų skaičius per metus, iš viso ir 100

000 gyventojų

7263 8252 8043 5818 4426 4230 Sumažinti Sumažinti

Susirgimų salmonelioze atvejų - 104,8 69,0 94,1 62,0 53,7 Sumažinti Sumažinti

112

skaičius 100 000 gyventojų

Naujagimių iki 1 m. amžiaus

mirtingumas; skaičius tenkantis 1000

gimimų duotais metais

6,8 6,8 5,9 5 5 4.3 Nesuformu

luotas

ES15 2003

m. rodiklis -

4,3

Vidutinis gyvenamasis plotas,

tenkantis vienam gyventojui, m2

mieste,

kaime

23,0

21,8

25,5

24,1

22,9

26,3

24,4

23,2

26,8

24.9

23.8

27.2

24.9

23.8

27.3

25.8

24.8

28.3

Nesuformu

luotas

Pasiekti ES

vidurkį 28 –

29 kv.m.

Mirčių skaičius dėl nelaimingų

atsitikimų darbe; žuvusiųjų skaičius per

metus

- 108 101 79 49 49 Nesuformu

luotas

Pasiekti

ES15 2003

m. lygį

Atitinkamo triukšmo garso lygio

veikiamų teritorijų plotas, kv. km, šalia

pagrindinių transporto infrastruktūrų

n.d. Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Švietimui skiriamų lėšų kiekis; mln.

Lt ir BVP dalis procentais

5,55 4,84 4,67 4,91 6,8 n.d Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Kultūrai skiriamos lėšos, BVP

procentais

- 0,7 0,7 0,8 0,8 n.d Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Investicijos į mokslą ir technologijų

vystymą; mln. Lt ir BVP dalis proc.

381,8

0,67.

657,8

0,80

803,1

0,83

0,79

0,83

0,79

Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Aukštųjų mokyklų studentų skaičius,

tais metais baigusiųjų palyginti su 20 – 24

m. asmenų skaičiumi %

43 45,9 4,5 48,7 48,1 49 Nesuformu

luotas

60 % LT

jaunuolių

įsigytų

aukštąjį

išsilavinimą

Bendrojo lavinimo mokyklų mokinių

skaičius, tais metais įgijusių pagrindinį,

vidurinį išsilavinimą, palyginti su 15 – 19

m. asmenų skaičiumi, proc.

92,5 91,6 91,5 91,4 92,9 94,6 Nesuformu

luotas

95 %

baigusių

pagr.

mokyklą

įsigytų

vidurinį

išsilavinimą/

paklausą

turinčią

profesiją

18–24 metų jaunuoliai, turintys tik

pagrindinį išsilavinimą ir toliau

nesimokantys, procentais

- - - 8 Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

113

Asmenų, baigusių universitetų

trečiosios pakopos studijas ir įgijusių

mokslo laipsnį, skaičius per metus (tūkst.)

- 0,3 0,3 0,,3 0,3 0,4 Nesuformu

luotas

Pasiekti ES

lygį

Teritorijų vystymasis

Regiono BVP, tenkantis vienam

gyventojui ir santykis su šalies rodikliu,

proc.

Lietuvos Respublika

Alytaus

Kauno

Klaipėdos

Marijampolės

Panevėžio

Šiaulių

Tauragės

Telšių

Utenos

Vilniaus

100

72,5

96,1

106,5

66,6

86,6

74,1

58

83,5

82,7

143,2

100

66,6

97,3

104,4

64,1

76,7

74,3

48,3

84,1

80

149,1

100

72,5

96,5

104,0

68,0

85,0

78,0

54,0

88,5

85,5

140,5

100

67

96,6

102,1

62,1

73,3

71,4

49,6

83,1

80,9

152,1

100

66,2

95,3

109,9

60

71,7

69,7

51,6

78,8

84,1

150,8

100

66

95

111,3

62,6

72,1

71,8

53,4

82,4

74,1

149,2

Siekti, kad

skirtumai

tarp

regionų

mažėtų

Pasiekti, kad

skirtumai

tarp regionų

mažėtų

Materialinės investicijos mln. litų

Lietuvos Respublika

Alytaus apskritis

Kauno apskritis

Klaipėdos apskritis

Marijampolės apskritis

Panevėžio apskritis

Šiaulių apskritis

Tauragės apskritis

Telšių apskritis

Utenos apskritis

Vilniaus apskritis

6760

3901

5523

7948

4012

3922

3950

2611

5093

3688

11094

9401

4521

7607

8938

5363

5442

5564

3386

9723

4896

16006

8564

4612

6878

8290

4096

5498

5315

3004

7610

4485

14235

4667

3789

3298

4223

1753

2433

3336

1569

2976

5025

7438

3634

2687

2721

3970

1703

2003

2230

1844

2410

2419

4953

Siekti, kad

skirtumai

tarp

regionų

mažėtų

Pasiekti, kad

skirtumai

tarp regionų

mažėtų

Gyventojų, kuriems regiono

teritorijoje centralizuotai tiekiamas

geriamasis vanduo, skaičius, procentais,

palyginti su bendru gyventojų skaičiumi

pagal deklaruojamą gyvenamąją vietą.

n.d. Ne mažiau

kaip 95 %

miestų ir

miestelių

gyventojų

Visiems

gyventojams

tiekti ES

reikalavimus

atitinkantį

geriamąjį

vandenį

114

15-64 metų amžiaus gyventojų

užimtumo lygis pagal apskritis (darbingo

amžiaus gyventojų dalis, proc.):

Lietuvos Respublika

Alytaus apskritis

Kauno apskritis

Klaipėdos apskritis

Marijampolės apskritis

Panevėžio apskritis

Šiaulių apskritis

Tauragės apskritis

Telšių apskritis

Utenos apskritis

Vilniaus apskritis

60,9

54,5

59,9

60,1

63,5

60,6

59,5

66,2

60,7

57,0

63,8

63,6

58,6

63,6

63,4

65,4

57,3

61,3

65,0

63,3

63,3

67,2

64,9

61,1

66,2

64,4

67,1

60,6

61,5

62,2

65,3

65,0

67,4

64,3

63,4

64,2

64,0

63,4

65,4

63,1

53,2

58,7

64,2

67,7

60,1

58,3

60,4

61,4

57,3

57,8

58,5

57,3

53,9

63,1

62,6

57,8

57,1

57,7

59,9

55,1

52,9

54,5

58,1

52,6

53,9

62,2

Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

Nedarbo lygis, proc. ir santykis su

šalies rodikliu, proc.

Lietuvos Respublika

Alytaus apskritis

Kauno apskritis

Klaipėdos apskritis

Marijampolės apskritis

Panevėžio apskritis

Šiaulių apskritis

Tauragės apskritis

Telšių apskritis

Utenos apskritis

Vilniaus apskritis

12,4

13,6

12,1

12,5

7,5

11,4

16,9

9,5

12,5

15,3

11,7

5,6

5,1

5,9

6,8

2,6

8,0

5,7

4,2

5,6

5,9

5,0

4,3

3,3

4,2

4,1

2,0

6,5

4,4

3,4

4,3

4,4

4,5

5,8

4,1

5,9

7,2

2,8

5,6

5,5

5,7

6,6

5,4

6,3

13,7

15,6

13,1

14,1

9,9

14,4

14,2

11

17,3

10

14,3

17,8

17,2

16,9

18,2

15

23,1

18,9

11,3

22,9

21,3

16,2

Nesuformu

luotas

Pasiekti, kad

skirtumai

tarp regionų

turi mažėti

Išmestų teršalų kiekis, t/km2

Lietuvos Respublika

Alytaus apskritis

Kauno apskritis

Klaipėdos apskritis

Marijampolės apskritis

Panevėžio apskritis

Šiaulių apskritis

Tauragės apskritis

Telšių apskritis

Utenos apskritis

1350

339

1935

2767

425

446

770

315

7018

271

1295

318

1724

1961

400

412

966

412

7903

197

222

1246

793

333

324

630

334

3687

173

205

904

715

308

306

608

257

4256

159

192

860

750

317

297

510

132

3692

170

202

835

759

355

313

551

145

3551

240

Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

115

Vilniaus apskritis 1070 796 731 558 57 637

Regionų miškingumas, proc.

Alytaus apskritis

Kauno apskritis

Klaipėdos apskritis

Marijampolės apskritis

Panevėžio apskritis

Šiaulių apskritis

Tauragės apskritis

Telšių apskritis

Utenos apskritis

Vilniaus apskritis

48,9

29,1

23,3

21,0

27,2

25,8

29,7

32,7

32,7

43,6

49,1

29,6

26,5

21,7

27,4

27,3

33,0

36,1

32,8

42,0

49,1

29,6

26,5

21,7

28,1

27,3

33,0

36,1

32,8

42,0

n.d

n.d

49,1

29,6

26,4

21,7

28,2

27,3

33

36,1

34

42,9

Nesuformu

luotas

Nesuformulu

otas

116