Didelis, daugiametis, lapus metantis

ar visžalis sumedėjęs augalas, kurių au-

gantys masyvai vadinami miškais.

Medžiai paplitę visuosežemynu-

ose išskyrus Antarktidą. Nors nėra

nustatyto minimalaus aukščio, pap-

rastai medžiams priskiriami aukštesni

nei 6 m augalai, turintys iška-

mieno atsišakojusias antrines šakas.

Tačiau ir bonsai laikomi medžiais, nors

ir nesiekia metro aukščio.

Tas, kuris sodina medžius, myli ne tik save, bet ir kitus.

T.Fuler

Medis

http://www.decotopics.com/grazus_zodziai/mintys_ir_posakiai/mintys_apie_medzius.php

Dauguma medžių yra ilgaamžiai. Ilgaamžiškiausiu medžiu laikoma Gajoji pušis, gyvuojanti 4844 me-

tų. 1926 metais buvo nukirsta visžalė sekvoja žinoma kaip Crannell Giant buvusi 1794 m³ tūrio, tai yra

iki šiol žinoma kaip masyviausias kada nors augęs Žemėje medis. Masyviausi medžiai mū-

sų planetoje yra didieji mamutmedžiai natūraliai augantys JAV Kalifornijos valstijoje, tarp kurių pats

masyviausias individas yra Generolo Šermano medis (žinomas kaip General Sherman) 1489 m³ tū-

rio. Tikrasis baobabas ir Gvatemalinis taksodis (Taxodium mucronatum) medžiai su storiau-

siais kamienais. Tikrojo baobabo žinomo Glencoe Baobab pavadinimu, kamieno skersmuo 15,9 metro.

Jis auga Glencoe Farm netoli Hoedspruit, PAR esančioje Limpopo provincijoje. Nors didžiųjų mamutme-

džių žinomų kaip "Waterfall Tree" ir "Tunnel Tree" kamieno pagrindas (bet palei žemę) - 17

m skersmens. Kalifornijoje auganti visžalė sekvoja yra 115,56 m aukščio ir tai yra aukščiausia šiuo metu

auganti medžių rūšis. Dokumen- tiškai yra užfiksuotos Didžioji pocū-

gė išaugusi iki 142 m aukščio. Pa- gal paskutinius tyrimus teigiama, kad

jos gali išaugti maksimaliai nuo 130 iki 145 metrų aukš-

čio. 1872 metais vasario 21 dieną pietryčių Australijoje, vyriausybės

atstovas Viljamas Fergusonas iš- matavo karališkąjį eukaliptą, dabar

žinoma kaip „Ferguson Tree“, ku- ris su nulaužta viršūne siekė 133 m,

b e t k a i p m a n o m a , šis eukaliptas su nenulaužta viršūne

galėjo siekti 152 m aukščio. Taip pat jis pažymėjo, kad toje pačioje

vietoje daug kitų 106 m aukščio nukirstų šios rūšies medžių. Kitas

Australijos vyriausybės atsto- vas GW Robinson 1889 metais ša-

lia Bau bau kalno (Viktorijos valstijoje), išmatavo 143 m aukščio karališkąjį eukalip-

tą. Melburnoapylinkėse esančiame Menzies Creek išmatavo nukirstą karališkąjį eukaliptą, kurio aukštis

buvo 122 m Esančiame 35 km į rytus nuo Melburno Dandenong Ranges neaukštų kalnų masyve, Aust-

ralijos vyriausybės atstovas David Boyle išmatavo kitą nukirstą karališkąjį eukaliptą, kuris siekė 119 m

su nulaužta viršūne, ir anot jo, šis eukaliptas su viršūne turėjo siekti 128 metrų.

Vienas medis vidutiniškai užima 9-25 m² žemės paviršiaus ploto.

Medžių matmenys ir amžius

Simbolika

Senojoje (ikikrikščioniškoje) pasaulio

sampratoje medis atliko erdvės

įcentrinimo funkciją. Jis buvo suvo-

kiamas kaip ašis, jungianti tris realy-

bės dimensijas (pasaulio medis). Dėl

to tikėta, kad švento medžio pagalba

galima susisiekti su dievais. Ypač iš-

skirtiniai, šventi buvo labai vešlūs,

seni, kreivi, rumbuoti, drevėti me-

džiai (ąžuolai, eglės, liepos, uosiai ir

kt.). Taip pat buvo manoma, kad į

medžius gali persikūnyti mirusio

žmogaus siela. Kai kuriuo-

se šamanistiniuose tikėjimuose į me-

džius būdavo įkeliami mirusiųjų kū-

nai.

Medžių masyvas – miškas jau turėjo

kiek kitas magines savybes

(žr. šventoji giraitė).

Paprastoji pušis

Papllitimas

Paprastoji pušis paplitusi beveik visoje Europoje, Mažojoje

Azijoje, Kaukaze, Sibire.

Tai vienintelė pušų genties rūšis ir labiausiai paplitusi, sa-

vaime auganti medžių rūšis Lietuvoje. Mūsų šalyjepušy-

nai užima daugiau kaip 35,8 % Lietuvos miškų ploto. Di-

džiausi jų plotai yra rytų, pietryčių ir pietų Lietuvoje, taip

pat vakarų Lietuvoje apie pajūrį. Po ledynmečio augusių

medžių rūšys žinomos tik apytikriai pa-

gal durpynuose nusėdusių žiedadulkių analizę, tad iš tai

sprendžiant, ir prieš 5 tūkstančius metų Lietuvos miškuo-

se labiausiai buvo paplitę pušys, kurios anuometu sudary-

davo 20-30 proc. visų medynų ploto.

Augimo biotopas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Pine_cones_-_Scots_Pine.jpg

Auga miškuose, pelkėse. Mėgsta švie-

s ias v iet as , paken č ia į va i -

rias klimatines sąlygas. Auga įvairiuose

dirvožemiuose, tačiau labiausiai mėgsta

jaurinius smėlio dirvožemius ir kalvo-

tą reljefą. Bet retai pasitaiko žemumose,

kuriose vyrauja derlingi dirvožemiai.

Matmenys

Medis auga greitai ir užauga apie 25–40 m, kartais iki 45–

50 m aukščio ir iki 0,5–1,2 m, kartais iki 1,7 mskers-

mens kamienu. Aukščiausios paprastosios pušys dažniau-

siai užauga pietinėje Baltijos jūros pusėje.

Aukščiausia Lietuvos pušis auga Alytaus rajono savivaldy-

bėje, Nemuno kilpų regioniniame parke, Punios šile, jos

aukštis 44 m.

Amžius

Paprastoji pušis gyvena 300-500, dažnai sulaukia ir iki 600 metų. Suomijoje auga paprastoji pušis, kuriai kaip teigia-

ma yra 780 metų. Kita sena paprastoji pušis žinoma iš Švedijos, kuriai mažiausiai 711 metai. Ji au-

ga Muddus Nacionaliniame Parke, esančiame Švedijoje. Medžio ilgas vegetavimas priklauso nuo dirvožemio, aplin-

kos gamtinių ir kitų sąlygų. Lietuvoje paprastosios pušys kertamos sulaukę apie 50–70 metų amžiaus, tad senų pušų

rasti natūralioje gamtoje praktiškai nėra galimybių, kadangi jos beveik iškirstos su senais medynais.

Vaistinės žaliavos rinkimas

Vasario-kovo mėnesiais geriausias laikas rinkti pušų pumpurus.

Pumpurai renkami nuo jaunų medžių šoninių šakų, neliečiant

viršūninių stiebo ir šakų pumpurų. Pumpurų grupelės (po 5–109

pumpurus) atskiriamos su neilgesnėmis kaip 3 mm šakelių lieka-

nomis. Surinkti pumpurai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu

palėpėje ar kitoje perpučiamoje patalpoje. Apšildomose džiovyk-

lose nedžiovinami. Iš 2 kg šviežių pumpurų gaunama 1 kg sausos

žaliavos.

Gerai išdžiovintų pumpurų paviršius rudas, lūžyje – žalsvas, kva-

pas primenantis sakus, skonis – karstelėjęs.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:PinusSylvestrisBole.jpg http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Dainavos_giria001.JPG

Gydomosios savybės

Sakų kvapas gerina kvėpavimą, kraujo, medžiagų apykaitą. Pušų ošimas ramina centrinę nervų

sistemą, kelia nuotaiką. Pušyno ore gausu eterinių junginių, naudingų žmonėms, sergan-

tiems plaučių ligomis. Tačiau pušų žiedadulkės erzina kvėpavimo takus ir jautriems žmonėms

gali sukelti alergiją.

Gydymui naudojami pu- šies spygliai, kankorėžiai, jauni ūgliai, sakai ir

jos produktai - terpentinas, derva, kanifolija. Spygliuose yra

daug vitaminų, todėl jų nuoviru gydo podagrą, skati-

na prakaitavimą, inhaliacijos padeda atsiko-

sėti. Ypač naudin- gi pavasarį surinkti spygliai. Jie malši-

na skausmą,dezinfekuoja, padeda

iš inkstų pasišalinti ak- menims.

G y d y m a s p u š ų „ m e d u m i “ . T a i p u i -

kus vaistas gydantis bronchinę astmą, dusulį, skrandžio ir žarnyno ligas bei stiprinantis organiz-

mą po sunkių ligų. Pušų medaus patariama gerti dirbantiems sunkų fizinį bei protinį darbą.

Žalius pušų kankorėžius reikia rinkti gegužės mėnesį, kol jie dar nesubrendo. 70-80 žalių kanko-

rėžių suberti į emaliuotą puodą, užpilti 1 litru vandens ir virti valandą laiko. Tada šil-

tą nuovirą nukošti ir į jį suberti 1 kg cukraus, pavirti kol cukrus ištirps, tada įpilti truputį citrinos

rūgšties, kadsirupas nesusicukruotų. Laikyti vėsioje vietoje, sandariame inde.

Pušų medaus vartoti po 1 valgomąjį šaukštą, užgeriant vandeniu 3 kartus per dieną, pusę valan-

dos prieš valgį.

Pušies gydomųjų preparatų negalima vartoti žmonėms su aukštu kraujo spaudimu, sergant inks-

tų, kepenų ligomis bei turintiems jai alergiją.

Paprastoji eglė

Paprastosios eglės Lietuvoje

Tai vienas gausiausiai savaime augančių medžių Lietuvoje, pagal medžių paplitima Lietuvoje an-

tras medis popaprastosios pušies ir kartu tai vienintelė eglių (Picea) genties medžių rūšis savaime

auganti Lietuvoje. Dažnai pasitaiko sodybose, tinka kelių apsauginėms juostoms. Blogai au-

ga miestuose ir prie gamyklų, nes nepakenčia dūmų, dulkių ir cheminių medžiagų. Lietuvoje uži-

ma daugiau kaip 20 % visų miškų ploto ir dažnai sudaro eglynus. Didžiausi eglynai

d u n k s o Ž e m a i č i ų a u k š t u m o j e , Š u š v ė s b a s e i n e , B i r ž ų g i -

rioje, Raguvos, Troškūnų, Daugų,Balbieriškio apylinkėse, Šešupės baseine. Mažiausiai eglynų yra

smėlingais dirvožemiais pasižyminčioje Dzūkijoje ir Aukštaitijoje.

Matmenys

Įprastai užauga apie 30-35 m, kiek

m a ž i a u p a s i t a i k o 4 0 m

aukščio medžių su iki 70 cm, rečiau 100

cm ir labai retai iki 1,5-2

m kamieno skersmeniu.

Aukščiausios paprastosios eglės Europo-

j e i š a u -

ga Čekijos Sudetų regione, Rumunijoje ir Balkanų pusiasalyje, kartais net iki 50-63 m

aukščio. Vokietijos Sächsische Schweiz nacionaliniame parke auga 59,2 m aukščio pap-

rastoji eglė, bei nemažai šiam pačiam nacionaliniame parke šių eglių peraugusių 50 m

aukštį (pagal Räsänen 2010 metus). Anot mažiau patikimesnių išmatavimų, šaltiniai nu-

rodo apie augančias apie 60-63 m aukščio šias egles.

Storiausiu kamienu dažniausiai pasitaiko Karpatų ir Alpių kalnų vietovėse, kartais iki 1,5-2

(2,4) m skersmens.

Lietuvoje paprastosios eglės kertamos sulaukę pačios ankstyviausios brandos, tai yra apie

50-70 metų, tad daug aukštų su storais liemenims paprastųjų eglių Lietuvoje pasitaiko

(išlieka) tik atsitiktinai. Aukščiausia paprastoji eglė Lietuvoje (aukštis 45 m, skersmuo

86 cm) iki 1995 m. augo Prienų šile, bet ją pagraužė kinivarpos.*1+. Dar aukštesnė, apie 46

m aukščio buvo nupjauta 1997 metais. Šiuo metu aukščiausia Lietuvos eglė auga Noriūnų

miške, Balkasodžio valstybiniame botaniniame draustinyje (Alytaus sav.). Jos aukštis

net 44,3 m, o kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,05 m.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastoji_egl%C4%97

Paprastasis ąžuolas

Paplitimas ir augavietės Lietuvoje

Lietuvoje gana dažnas savaime augantis (ir palyginus dažnai sodi-

namas) medis miškuose, parkuose,skveruose, sodybose, ir labiausiai paplitęs šalies Vidurio žemumoje.

Ąžuolai Lietuvoje medynuose kartu auga su paprastaisiais uosiais, paprastaisiais klevais, paprastosiomis

eglėmis, mažalapėmis liepomis,drebulėmis, juodalksniais, rečiau su beržais ir paprastosiosmis pušimis.

Augimui reikalinga gera drėgna dirva: gilus juodžemis, priemolis. Augti mėgsta nerūgščiuose ir

neužmirkusiuose vidutinio derlingumo bei derlinguose giliuose priemoliuose bei priesmėliuose, turinči-

uose magnio, kalcio azoto, kalio. Nereiklus oro drėgmei ir jautrus vandens pertekliui. Šalčiui palyginti

atsparus, bet šaltą žiemą gali įtrūkti kamienas, apšalti ūgliai bei pumpurai, o ir neretai nukenčia nuo

vėlyvųjų šalnų pavasaryje, ypač anksti pradėję lapotis ąžuolai. Medis šviesamėgis ar pusiau šviesamėgis,

netoleruoja viršūnės užtemdymo.

Ąžuoliukai dažnai auga suspausti kitų medžių, tačiau viršūnė turi gauti pakankami saulės spindulių, nes

ąžuolai mėgsta šviesą, o po kitais medžiais neauga. 5-10 metų ąžuoliukai auga lėtai, kaip ir seni medžiai,

nukenčia nuo šalnų.

Pagal valstybinio miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima 1,99 proc. arba 40 734 ha

(2009 m.) visų medynų (miškų) ploto. Palyginimui 2001 m. sudarė 1,8 proc. (34 639 ha) viso medynų

ploto. Grynų ąžuolynų yra nedaug. Lietuvoje ąžuolų-gamtos paminklų priskaičiuojama per 145.

Panaudojimas

Mediena kieta, patvari ir graži, apie 720 kg kubiniame me-

tre tankio. Iš jos daromi baldai, parketas ir pan. Anksčiau

ąžuolo mediena plačiai naudota laivų statyboje. Gerai

laikosi ir ore ir žemėje, ir vandenyje. Ilgai vandenyje

prabuvusi ąžuolo mediena pajuoduoja ir sustiprėja. Iš jų

daromi miltai, iš kurių vėliau galima kepti duoną, skanaus

skonio gilių kava. Maistingumu jos prilygsta daržovėms,

kadangi jose yra 2-4 procentai riebalų, šiek tiek baltymų,

apie 40 procentų krakmolo. Žievė naudojama vaistams ir

raugams. Lapai naudojami raugiant agurkus, kurie nuo

lapuose esančio tanino būna kietesni. Visose ąžuolo dalyse

daug raugų - žievėje apie 12 proc., medienoje apie 9 proc.,

bei gilėse. Iš susmulkintų gilių raugus galima paprastai

pašalinti - reikia apie 1 valandą kaitinti sumaišytas su

lapuočių medžių pelenais, o vėliau tuos gilių gabalėlius

reikia gerai išplauti.

Daugelyje Europos šalių auginamas kaip dekoratyvinis au-

galas.

Matmenys

Įprastai užauga 20-35 m, rečiau iki 40 m ir išskirtiniais atvejais pasitaiko iki 50 m, aukščiausi užauga

augantys medynuose. Kamienas nuo 0,7-1,5 m ir iki 3-4,5 m skersmens, o kuo senesnis ąžuolas, tuo

didesnis ir kamieno skersmuo, ypač jeigu auga atviroje vietoje. Stiebas išsišakoja į drūtas šakas. Ąžuo-

las auga lėtai, tik po 30-40 metų šiek tiek greičiau. Į aukštį auga 150–200 metų, į storį – visą amžių.

Dabar augantis aukščiausias paprastasis ąžuolas yra žinomas kaip „Požežinskio ca-

ras“ („Пожежинский царь“), jo aukštis 46 m, kamieno skersmuo 2,14 m bei apie 850 metų amžiaus.

Auga BaltarusijosBresto srities Maloritsko rajone (Малоритский район) esančiame

Gusako (Гусак) rezervate.

Ekologija

Ąžuolo gilės tinkamos kaip pašaras kiaulėms, kurios praeityje jomis maitintos. Jas labai ėda da-

lis žinduolių gyvūnų, kaip kad meškos, taurieji elniai(kartais, rudeny jos sudaro iki 25% jų maisto

raciono), šernai, voverės, pelės ir kiti graužikai. Iš paukščių jomis labiausiai maitinasi kėkštai kurie

dažnai ir išplatina ąžuolų populiaciją, slėpdami žemėje giles, kurias kartais pamiršta, le-

sa karveliniai paukščiai, kai kurios antys ir kai kurie geniniai paukščiai.

Paprastojo ąžuolo gilės nuodingos arkliams ir galvijams.

Amžius

Tai tvirčiausias Lietuvos medis. Ažuolai ilgaamžiai

medžiai, gyvena 500-1000, tačiau pasitaiko ir

senesnių ąžuolų gyvuojančių iki 1500 metų (ar dar

ilgiau) su gana drūtu liemeniu, kaip Stelmužės ąžuo-

las ar kiti panašūs.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_%C4%85%C5%BEuolas

Mažalapė liepa

Paplitimas

Paplitusi beveik visoje Europoje – vakarų, vidurio ir rytų Eu-

ropoje, išskyrus neauga jos šiaurėje, dalyje pietinių regionų

bei mažam vakarų Europos pakraštyje. Taip pat paplitusi

apie Kaukazą bei vakarų Azijojeuž Uralo kalnų.

Lietuvoje tai įprastas vietinis pakelių, laukų, šalikelių gana

dažnas medis.

Požymiai

Auganti į viršu su vienu, kartais su keletų ir retai – su daugeliu kamienų. Žievė pas jaunus medelius lygi ir

pilka, vėliau jiems suaugant pamažu darosi su daugeliu įtrukinėjimų, tamsiai pilka. Lapai tamsiai žali, 4-

8 cm ilgio, padengti blizgia kutikula, primenantys širdelės formą su smailėjančiu galu, apatinė pusė prie

gyslų truputį plaukuota. Mažalapė liepa pražysta apie 20-us savo gyvenimo metus. Žiedynas su 3-10

žiedų, apie 10 mm skersmens, pusiau skėtiniai. Prie kiekvieno žiedyno yra geltonai žalsvas, pailgai siauras

lancetiškas žiedynlapis. Paprastai vienas suaugęs medis turi

apie 60 tūkst. žiedų. Žydi labai gausiai anksti vasarą (birželį-

liepą), kvapniais, gelsvai žalios spalvos žieda-

is. Vaisius (riešutėlis) 4-8 mm skersmens, kiaušiniškai ru-

tuliškas, iš viršaus neryškiai briaunotas, padengtas minkštu

apvalkalu. Sėklos 1-2. Vaisius subrandina rugpjūčio-

rugsėjomėnesiais, pilnai sunoksta spalį ir dar ilgai išsilaiko

ant medžio, vėliau per žiemą sėklas išnešioja vėjas. Daugina-

si sėklomis, atžalomis bei atlankomis.

Panaudojimas

Mažalapė liepa – tai populiarus tarp žmonių medingas medis. Labai plačiai naudojama beveik viso-

je Europoje kaip vaistinis, dekoratyvis (apželdinamasis) medis. Šiais medžiais apsodinamos pake-

lės, parkai, gatvės (Berlyne garsioji Unter den Linden gatvė}, skverai, jais dažnai puošti Lietuvos

dvarų parkai. Taip pat svarbi nektaro rinkimo šaltinis bitėms, kurios iš vieno stambaus medžio

žiedų surenka iki 50 kg nektaro. Kai kuriose šalyse iš mažalapių liepų anksti pavasarį leidžiama labai

saldi sula bei iš jos gaminamas sirupas. Iš liepų žiedynų, kurie vadinami liepžiedžiais, verdama ma-

lonaus kvapo liepžiedžių arbata, taip pat gaminami preparatai daugeliui ligų gydyti, ypač peršalimo

ir kvėpavimo ligoms gydyti. Lietuvoje ir Baltarusijoje šiuo vardu vadinamas vasaros mėnuo liepa. Iš

mažalapės liepos karnos (apatinė žievė) senovėje gamindavo vyžas, vartojo pynimo darbams. Iš jos

pluošto kai kuriuose kraštuose ausdavo audinius drabužių siūvimui, iš medienos gaminami įv.

drožiniai, suvenyrai, namų apyvokos reikmenys, medžio anglis naudojama medicinoje, piešimui. http://lt.wikipedia.org/wiki/Ma%C5%BEalap%C4%97_liepa

Europinis maumedis

Paplitimas, augavietės ir kitos savybės

Natūraliai paplitę Europos žemyno vakarinėje bei centrinėse dalyse - daugiausiai kalnuotose jos vietovėse

nuo 400 iki 1800 metrų, neretai iki 2500 m aukščio, nors dažniausiai išplitę 1000–2000 m

aukščio altitudėse- Alpėse, Sudetuose, Tatruose, Karpatuose, bei atskiros populiacijos žemumose vidurio

ir šiaurinėjeLenkijoje, vakarų Baltarusijos mažoje dalyje bei pietų Lietuvoje. Europos lalnuotose ir kal-

votose vietovėse auga kartu su kedrinėmis pušimis, kartais

su kalninėmis pušimis, europiniais kėniais, paprastosiomis

eglėmis ar paprastaisiais bukais.

Natūraliai plinta derlingose, pralaidžiose orui bei pratakiuse vandeniui,

lengvai rūgštokuose dirvožemiuose, ant uolietų aukštikalnių - subalpinių

spygliuočių miškų zonoje. Medis labai reiklus šviesai. Nepakenčia

užpelkėjusių vietovių, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui.

Apytiksliai atlaiko iki -36 °C -40 °Cšalčius.

Paplitimas ir augavietės Lietuvoje

Iki šiol nėra vieningos nuomonės, koks yra europinio maumedžio sta-

tusas Lietuvoje, vieni specialistai jį laiko introdukuota, kiti savaimine

rūšimi, nors matyt labiausiai tinkamiausias apibrėžimas -

reintrodukuota rūšis. Po ledynmečio maumedžiai dabartinės Lietuvos

teritorijoje buvo paplitę daug plačiau. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XIV

a. - XVI a. Dzūkijoje ir Suvalkijoje savaime augo europiniai maumedžiai.

Dar ir XIX a.pirmoje pusėje europiniai maumedžiai natūraliai, nors ir ne-

gausiai augo Lietuvoje nedidelėmis giraitėmisKalvarijos, Marijampolės apskrityse, apie Prienus, Vištytį ir

kitose vietose vietovėse (pagal lenkų miškų stebėtoją Polujanski, 1854 ir Кеппен, 1885). Karaliaučiuje,

apie 23 km nuo Lietuvos sienos, maumedis po paskutinio ledynmečio taip pat augo savaime Apšrūtu-

ose (Gross, 1937). Europinio maumedžio šiaurinė arealo riba remiantis pagal 1911 metų žemėlapius, XIV

a. ėjo iš vakarų į rytus palei Nemuną iki Kauno, o toliau – nuo Kauno

per Aukštadvarį link Lydos (Brokgauz, Efron, 1911-1916). Dėl naudojimo statyboms, kurui ir kitoms

žmonių reikmėms, iki šiol savaiminės kilmės populiacijos maumedžių medynai Lietuvoje buvo išnykę. Bet

rastos žiedadulkės durpynuose prie Anykščių ir už Jonavos, dar įrodo ir kur kas platesnį europinių

maumedžių buvusį augimo arealą priešistoriniu laikotarpiu Lietuvoje. Kadangi europinio maumedžio žie-

dadulkės neturi oro pūslelių, tad jos negalėjo būti prie Anykščių atneštos iš tolimesnių vietovių, bet

turėjo būti iš vietinių, aplinkui augusių medynų. Išnykus ankstesnėms jo populiacijoms, vėliau Lietuvoje

buvo plačiau įveistas, reintrodukuotas XIX a. pr*1+. Dabar pietų Lietuvoje (Larix decidua var. polonica

(Racib. ex Wóycicki) Ostenf. & Syrach) porūšis pripažintas kaip vietine medžių rūšimi. Degsnės maumedy-

nas (Prienų raj., 2 km į šiaurę nuo Balbieriškio) yra didžiausias maumedynas Lietuvoje (440 ha), kuriame

kultūrinės kilmės maumedžių tėra 12 procentų.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Europinis_maumedis

Paprastasis klevas

Paplitimas

Vakaruose paplitęs Prancūzijos vakaruose, rytuose – euro-

pinė Rusijos dalis, šiaurėje - pietų Skandinavijoje, pietryčiuose

iki Irano.

Savybės

Medis medingas, žieduose gausu nektaro, o jo lapai gerina

dirvožemį. Klevo šaknyse ir žievėje yra alan-

toino. Šakose aptinkama kaučiuko. Lapuose yra gliukozės, manito, acto ir gintaro rūgščių, kaučiu-

ko,aldehidų, įvairių karotinoidų, vitamino C ir E, apie 18 procentų rauginių medžiagų, lipidų. Pap-

rastojo klevo suloje apie 2,5-4 procentus cukraus, kaučiuko ir kitų medžiagų.

Sula, cukrus, medus

Tirpstant sniegui iš klevų pradeda tekėti sula, kuri nustoja tekėjusi 5 savaitės

prieš lapų skleidimąsi. Sula saldi, turi apie 4 proc. cukraus, 1,1 proc. kaučiuko. Iš

sulos gaminamas sirupas. Sulą taip pat mėgstageniai.

Pavasarį prileista iš paprastojo klevo sula kaitinama ant nedidelės

ugnies ir po kurio laiko ji tampa tąsia, saldžia mase - klevo cukrumi.

Paprastasis klevas medingumas – 4 balai. Vienas hektaras šių medžių

gali išskirti apie 200 kg cukraus, nors jo didesni medynai Lietuvoje

pasitaiko retai.

Liaudies medicina

Klevo lapų nuoviras skatina prakaito

išsiskyrimą, juo skalaujama burna ser-

gant skorbutu. Taip pat klevo prepara-

tais gydomas aukštas spaudimas, rami-

na centrinę nervų sistemą, gydoma nuo

avitaminozės, anemijos.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_klevas

http://lt.wikipedia.org/wiki/

Sąrašas:Lietuvos_medžių_ir_krūmų_rūšys#Lietuvos_vietin.C4.97s.2C_savaime_augan.C4.8Di.C5.B3_m

ed.C5.BEi.C5.B3_r.C5.AB.C5.A1yshttp://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_klevashttp://

lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_klevas

Morfologija

Medis auga tankia, plačiai ovališka arba pusrutuliška laja. Kamienas tiesus. Žievė tamsiai pilka ar-

ba kiek ruda, smulkiai suaižėjusi, jaunų medelių lygi, šviesiai ruda. Pumpurai rausvai violetiniai

arba tamsiai rusvi ir žvilgantys, šoniniai pumpurai prigludę prie šakelių, viršūniniai pumpurai

dvigubai stambesni ir briaunoti. Lapaisu 5-7 smailiaviršūnėmis skiautėmis, širdišku pamatu,

stambūs 5-18 cm ilgio ir beveik tokio pat pločio.

Lapų viršutinė pusė tamsiai žalia, žvilganti, apatinė

šviesiai žalia. Rudenį lapai tampa gelsvos,

oranžinės arba rausvos spalvos. Lapkotis su balto-

mis pieniškomis sultimis. Vidutiniškai žydėti prade-

da skleidžiantis lapams balandžio pab., apie bal-

andžio 26 d. Žydi 13 dienų. Nors anksčiausiai

p r a ž y s t a b a l a n d ž i o 1 1 d . , o

v ė l i a u s i a i g e g u ž ė s m ė n e s i o

pabaigoje. Žiedai vienanamiai ar dvinamiai, gelsvai

žali, medaus kvapo, nektaringi, susitelkę į

skėtiškus žiedynus. Juos apdulkina vabzdžiai.

Klevų vaisius – dvisėklis sparnavaisis, kuris gelsvai

rudas, maždaug 4-6 cm ilgio, kampas tarp sparnel- i ų

apie 130–140 laipsnių. Prinoksta rugsėjo– spalio mėn. ir netrukus pradeda kristi. Sėklos plokščios.

Dauginasi sėklomis ir iš kelmo išaugančiomis ataugomis. Šaknų sistema plati ir tvirta. Atviroje

vietoje augantys medžiai pradeda derėti 15-30 metų.

Augimvietės

Grynų klevynų beveik nesudaro. Daugiausia klevai auga su kitais medžiais sausgirio ir

baltmiškio tipo miškoaugavietėse su kitais lapuočiais ar mišriuosiuose medynuose kartu

su paprastąja egle, paprastuoju irbekočiu ąžuolais, paprastuoju uosiu, mažalape liepa. Gerai

auga puriuose derlinguose, neįmirkusiuose priemolių ir priesmėlių dirvožemiuose.

Ekologinė reikšmė

Tinka alėjų, gatvių bei kelių apželdinimui, šlaitų tvirtinimui. Tinkamas apsodinti

priešgaisrinėms juostoms. Lietuvoje auginamos kelios paprastojo klevo dekoratyvinės for-

mos su karpytais, įvairių spalvų lapais, glausta bei rutuliška laja.

[taisyti]

Kalninė guoba

Paplitimas ir augimvietės Lietuvoje

Tai v iet inė, savaime augant i L ietuvos

medžių rūšis. Lietuvoje kalninė guoba nėra labai dažnai

paplitusi. XIX a.6 dešimtmetyje Lietuvo-

je guobynus apnaikino grybinė liga - guobų maras. Jos au-

ga pavieniui paupiuose, pamiškėse, prie sodybų ir

lapuočių miškuose. Ten kur auga visos trys guobų genties

medžių rūšys (kalninė guoba, paprastoji

vinkšna, paprastasis skirpstas), dažnai pasitaiko tarp jų

hibridų. Reiklus dirvožemiui - mėgsta augti nuo silpnai

rūgštaus iki kalkingo dirvožemio, derlinguose, puriuose

priesmėliuose ir priemoliuose. Vidutiniškai reiklus

dirvožemio drėgmei ir aukštam oro drėgnumui.

Nepakenčia labai sausos žemės.

Požymiai

Laja tanki. Šakos tamsiai rusvos, stambios, augančios aukštyn. Jos žievė tamsiai ruda ir gilokai

sueižėjusi. Jauni ūgliai tamsiai rudi, stori, tankiai plaukuoti. Pumpurai kūgiški arba kiaušiniški 7—9 mm

ilgio, juosvai rudi, smailūs, plaukuoti, prisitvirtinę įstrižai šakelės ir nuo jos atspurę. Pumpurų žvyneliai

vienodai tamsiai rudi, apaugę rūdiškais plaukeliais. Lapai stambūs, atvirkščiai kiaušiniški arba plačiai

ovalūs, tamsiai žali, apaugę šiurkščiais plaukeliais 6–17 cm ilgio ir 3–12 cm pločio. Lapas gale staiga

nusmailėjęs, o jo kraštai dvigubai stambiai pjūkliški, pamatas beveik simetriškas. Abiejose lapų pusėse

šakojasi daugiau kaip po dvi šonines

gyslas. Rudenį lapai pagelsta. Lapkotis

trumpas, tvirtas, storas ir plaukuotas

iki 0,5 cm ilgio. Žiedaipavieniai kuo-

kštuose su trumpais apie 1 cm koteli-

ais. Augdama atviroje vietoje pradeda

derėti apie 15 m amžiaus ir dera

beveik kasmet. Sparnavaisis ovalus

arba atvirkščiai kiaušiniškas 2-2,5 cm

ilgio ir 1,5-2 cm pločio, šviesiai gelsvai

rudas, neplaukuotas. Vaisius –

riešutėlis sparnavaisio centre.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Kalnin%C4%97_guoba

Miškinė obelis

Paplitimas ir augavietės Lietuvoje

Natūraliai gamtoje paplitusi ir Lietuvoje (Sąrašas: Lietu-

vos vietinės medžių rūšys). Savaime auga mišriuose

lapuočių, miškuose, pamiškėse, šlaituose, nuo seno

auginta kaimų soduose. Labiau plinta derlinguose bei

vidutinio drėgnumo priemoliuose. Medis pakenčia

unksmę.

Kaune, Kazliškiuose auganti Senoji Kauno obe-

l is 1960 metais paskelbta saugoma,

kaip botaninis gamtos paveldo objektas.

Požymiai

Laja suapvalėjusi. Žievė pilka, šakos dažnai su dygli-

ais. Ūgliai rausvai rudi, žvilgantys, su balsvomis lenti-

celėmis, kartais viršūnėlė su dygliu-

ku. Pumpurai kiaušinio formos, buki, rausvai rudi,

prigludę prie ūglio, su keletu plaukuotų

žvynelių. Lapai elipsiniai, siauriau ar plačiau kiaušiniškos formos, 3-7 (10) cm ilgio, 2-6 cm

pločio, su nusmailėjusia viršūnėle. Jo kraštai pjūkliški o lapo pamatas apskritas, nežymiai

širdiškas prisitvirtinęs prie 2-4 cm ilgio lapkočio. Lapai pradžioje būna plaukuoti, vėliau

pliki. Jų viršutinė pusė ryškiai žalia, apatinė yra šviesesnė. Rudenį pagelsta ir vėliau

nukrenta. Žydi pumpurams sprogstantgegužės-birželio mėnesiais rausvais arba bal-

tais žiedais. Obuoliai rutuliški arba rutuliškai kiaušiniškos formos iki 2-2,5 cm skersmens

prisitvirtinę ant ilgo kotelio. ilgakočiai, ties pamatu ir viršūnėje įdubę, geltoni, iš saulės

pusės rausvi. Rugsėjo-spalio mėnesiais sunokina vaisius - nedidelius, 2-3 cm skersmens,

rūgščius obuolius. Obuoliai rutuliški ar šiek tiek rutuliškai kiaušiniški, iki 2-2,5 cm

skersmens, ties pamatu ir viršūnėje įdubę, geltoni,

saulėtoje pusėje rausvi ir laikosi ant ilgų ko-

telių. Obuoliukai prinokstarugsėjo-spalio mėn.

Jų sėklytės nedidelės, rudos ir pailgos.

Panaudojimas

Vaisiai labai rūgštūs, todėl valgyti tinka tik pastovėję. Nau-

dojami uogienių, kisielių, kompotų, girų gamybai, arbatoms.

Iš miškinės obelies (kaip ir Malus sylvestris), yra kilę daug

sukultūrintų Malus domestica veislių. http://lt.wikipedia.org/wiki/Mi%C5%A1kin%C4%97_obelis

Paprastasis uosis

Paplitimas Lietuvoje

Tai vienintelis alyvmedinių šeimos, uosių genties medis,

natūraliai augantis Lietuvoje. Paprastasis uosis Lietuvoje

gausiausiai auga Vidurio lygumoje, tai yra Panevėžio,

Pasvalio, Radviliškio, Kėdainių, Joniškio, Pakruojo sa-

vivaldybėse.

Gryni uosynai reti, XXI a. pirmame dešimtmetyje uosynai

Lietuvoje sudarė 2,5 proc. bendro Lietuvos miškų ploto.

Paprastieji uosiai dažniausiai auga drauge

su paprastosiomis eglėmis, mažalapėmis liepo-

m i s , p a p r a s t a i s i a i s

klevais, ąžuolais, juodalksniais, beržais.

Matmenys

Tai vidutinio dydžio, labai greitai augantis medis, užaugan-

tis iki 20-35 m aukščio, kartais iki 48 m.Kamieno skersmuo iki 2 m, kartais pasitaiko iki 3,5 m skersmens.

Žinomi aukščiausi paprastieji uosiai:

Vokietijoje – 48 m aukščio. Auga Kelheime.

Lenkijoje – 44,4 m aukščio, 1,30 m aukštyje kamieno apimtis 4,08 m. Medis 162 metų amžiaus (2012 me-

tais), kadangi sodintas 1850 metais. Auga Belovežo girioje (Tomasz Niechoda išmatavo 2010 metų

rugpjūtyje).

Olandijoje – 39,5 m aukščio. Auga Oostbroek, De Bilt

Kitas Olandijoje – 38,6 m aukščio. Auga Avegoor,

Ellecom

Lietuvoje žinomas aukščiausias Raganos uosis, kurio

aukštis 32 m ir 7,30 m kamieno apimtis. Au-

ga Plateliuose (Žemaitijos nacionalinis parkas), Telšių

miškų urėdijos teritorijoje, esančioje Plungės sa-

vivaldybėje.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_uosis

Juodalksnis

Paplitimas ir augimvietės Lietuvoje

Paplitęs visoje Lietuvoje, labiausiai vidurio Lietuvos žemumoje ir

pietvakarinėje šalies dalyje. O juodalksnynaiLietuvoje užima

108,5 tūkstančių hektarų, arba 5,7 proc. visų medynų ploto. Pel-

kiniai juodalksnynai yra gūdūs miškai, pavasarį ir rudenį, o li-

etingais metais ištisą vasarą būna sunkiai įžengiami. Aplink

juodalksnių kamienus susidaro aukštoki, kelių metrų skersmens

ir neretai 1 metro aukščio kupstai, tarp kurių dažnai telkšo

juodas vanduo.

Tai šviesamėgis medis - užstelbti juodalksnio daigai žūva per 3-4

savaites. Todėl dėl šios priežasties tankiuose medynuose

nebūna juodalksnių pomiškio. Mėgsta drėgnas pelkėtas vietas,

drėgnus ir derlingus priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Au-

ga upių, upelių ir ežerų pakrantėse, šaltiniuotuose šlaituose,

drėgnesnėse žemumose, durpynuose. Drėgnuose dirvožemiuose aptinkama kartu su paprastosiomis

eglėmis, paprastaisiais uosiais, beržais, kartais sudaro grynus medynus (juodalksnynas). Mėgsta derlin-

gus, šlapius, su pratekančiu arba sausesnius su negiliu gruntiniu vandeniu dirvožemius.

Pasitaiko ir sausesnėse vietose, ypač Dzūkijoje. Juodalksnynai sudaro ~6 proc. Lietuvos miškų. Labiausiai

paplitę Suvalkijoje, Biržų girioje, Merkio baseino upių slėniuose,

apie Tauragę, Šilutę

Žydėjimas

Atviroje augimvietėje pradeda žydėti 10-15 augimo metais, tan-

kumyne augantys žydėti pradeda apie 30-40 augimo metus. Sub-

rendę medžiai anksčiausiai pražysta kovo 22 dieną, vėliausiai –

balandžio 30 dieną. Vidutiniškai pražysta balandžio pirmoje

pusėje, prieš skleidžiantis lapams, 1-2 savaitėmis vėliau ne-

gu baltalksnis. Vidurio Lietuvoje vidutiniškai pražysta apie bal-

andžio 8 dieną, arba tai būtų 4 dienomis anksčiau negu blindė.

Žydi apie 10 dienų.

Dauginimasis

Juodalksniai gausiai atsikuria savaime. Jų sėklas platina vėjas nunešdamas jas 60-100 metrų atstumu

ar sėklos paplinta per vandenį, kadangi jos prisitaikiusios plaukti dešimtis ir net šimtus kilometrų.

Kirtimuose atauga iš kelmo atžalų. http://lt.wikipedia.org/wiki/Juodalksnis

2013 04 04