Matulaièio RespublikaParapijos socialiniø veiklø laikraðtis N°7 - 2012 m. Spalis

Suklûstu per radijà iðgirdæs keistà terminà – „tylos dieta“, kurià pradeda rekomenduoti medikai. Pasirodo, yra paskelbta net tarptautinë triukðmo supratimo diena (balandþio 25d.). Skamba gal kiek deklaratyviai, bet anà dienà iðgyvenau tà savo ðeimoje.

Ðeðiametis sûnus, gráþæs ið darþelio ir greit suðveitæs vakarienæ, pradëjo reikalauti ájungti filmukà. Atrodo – normalus praðymas, tik staiga nuðèiûvu, atpaþinæs, kiek jis jau yra atlaikæs per tà dienà: interakcijà su 15 kitø vaikø darþelyje, su tëèiu vaþiavimà dviraèiu á baseinà, áspûdþius bëgiojant gamtoje ir daug kitø. Tiek kalbanèiø ávykiø, kuriuos toliau uþkrauna naujais impulsais. O kada tuos ávykius kramtyti ir atrasti juose Dievo stebuklus, dovanotus per ðias akimirkas? Netikëtai atpaþástu, kad sûnaus inertiðkumas visiðkai atspindi mane – juk man tiesiog buvimas be veiksmo bei apsidairymas, kà man kalba ðiandiena, kelia átampà.

Anuo momentu, pasakæs NE filmukams, jauèiuosi kiek tironiðkai. Taèiau netrukus pastebiu, kaip vaikas suþydi, priëmæs ribas. Jis apsidairo, atsisëda prie savo þaislø, pasiima kamuolá ir pastebi, kad ðalimais vaikðto sesë, kuri gali pagauti kamuolá ir nusiðypsoti. Namai staiga nurimsta nuo irzalynës, cypimo, ko nors reikalavimo vienas ið kito. Nusileidþia balso tonai, kaþkas pastebi nuostabiai uþ lango besileidþianèià saulæ, brolis atneða lentynoje gulëjusià mëgstamà pasakø knygà, gimsta erdvë pasipasakoti dienos atradimus bei nusivylimus. Rytojus nebeuþklumpa su dar viena lavina nespëjimø. Jam pasiruoðta, nes nebereikia po kampus ieðkoti iðmëtytø daikteliø, panikuoti, kà èia vël valgyti. Vakarykðtë para uþdaryta ir nebesiveja ðios dienos, leisdama ðiandienai kurti naujà stebuklà, neuþgoþtà nesukramtytø vakarykðèiø dovanø.

Þvelgiu po viso to á savo vaikà ir matau, kaip jis net iðsitiesia, veido raumenys atsipalaiduoja, nurimsta, burna prisiveria ðvelniai iðtardama „tëti, kaip að tave myliu“, dëmesio reikalavimà pakeièia ið tylos gimstanti kûryba.

Idiliðka, ar ne? Jauèiau, kad vaikas dël savo atvirumo ir pasitikëjimo tëvais visu kûnu patyrë maþø rëmø ir vieno „NE“ atveriamas galimybes. Pagaunu save, jog man sunkiau tas ribas brëþtis – nes ribos arba vienas maþas „NE“ daþniausiai turi gimti ið mano vidaus. O save stabdyti kainuoja pastangø, kurias neretai mieliau skiriu paprastesniems pasirinkimams. Pastebiu, kad man daug mieliau ásijungti radijà ar internetinius naujienø puslapius, mirganèius kitø þmoniø gyvenimø detalëmis, o ne bûti su savo unikaliomis patirtimis ar dþiûgauti artimiausiø mano þmoniø kasdiena. Tenka pripaþinti, kad Dievulis ir ðioje vietoje neretai pasirûpina – siunèia kokià kûno ligà, nutraukia saità su artimu þmogumi ar tiesiog netikëtai dovanoja koká sukreèiantá spektaklá, filmà ar pokalbá.

Þvelgiu á ðià patirtà akimirkà ir iðsiþiojæs þaviuosi, kiek daug vienas sàmoningas sustojimas gali atverti lobiø, kurie maitina mano dvasià, sklaido vieniðumà, naikina zirzëjimo kultûrà, atveria kelius pajusti, paklausti, pamàstyti, uþuosti, paragauti, prisiminti...

Tomas Kurapkaitis, socialinio centro steigëjas

Laikraðèio redakcijos kontaktai: Tel./fax.: (8-5)246 17 72 El. paðtas: matulaitis.biuras@takas.ltAdresas: J. Matulaièio a. 3, Mob.: 8 616 174 73 www.matulaitis.org

Vilnius, LT - 05111

Patirti Akimirkà

Pal. J. Matulaièio parapijos socialiniø veiklø darbuotojai dalyvauja patirtiniame seminare

2 / PROFESIONALO ÞVILGSNIU

Paþintis su patirtiniu mokymusi

KAIP PATYRIMAS VIRSTA MOKYMUSI?Retas nesutiktø, kad dabartinio permainingo gyvenimo pagrindinis palydovas – nuolatinis tobulëjimas ir

mokymasis. Pati þodþio "mokytis" sàvoka toli graþu nebeatspindi tik didelio, retai kur pritaikomo þiniø bagaþo. Ðiandien "mokytis" reiðkia kai kà daugiau. Daugelio þmoniø supratimas apie mokymàsi pasikeièia susidûrus su patirtiniu mokymusi. Kas tai?

Kaip sufleruoja pats pavadinimas, tai mokymasis, kurio aðis yra besimokanèiojo þmogaus patirtis ir konkretus patyrimas. Taigi tai yra mokymasis per patirtá ir mokymasis ið savo patirties. Kad ir kaip tai kasdieniðkai beskambëtø, tai yra viena svarbiausiø XX a. mokymosi teorijø ir efektyviausiø mokymosi bûdø.

Tam, kad patyrimas bûtø ugdantis, vien á já panirti neuþtenka. Juk kiekvieno mûsø kasdienybæ uþpildo daug patyrimø, o ðiuolaikiniame gyvenime jie neretai stebina savo gausa bei intensyvumu. Taigi koká kelià turi besimokantysis nueiti, kad jo patyrimas taptø ugdantis? Pirmasis þingsnis, kurá kvieèia þengti patirtinio mokymosi profesionalai, yra aktyviai ásitraukti á konkretø veiksmà, kuriame formuosis asmeninis þmogaus patyrimas. Posakis „nëra taip svarbu, kas nutinka su tavimi, svarbiau tai, kà tu su tuo patyrimu darai" gerai atspindi sekanèius þingsnius: antràjá – patyrimo refleksijà, kuomet þmogus ásivardina sau, kà jis jautë, matë, galvojo ir koks jis buvo patyrimo metu. Tai labai svarbus þingsnis mokymosi link, nes savo ðvieþià patirtá visapusiðkai aptariame/ apmàstome. Treèiasis þingsnis kvieèia daryti iðvadas atsakant á klausimà, kaip ðá patyrimà vertinu? Kà man tai reiðkia? Tai laikas daryti iðvadas, ieðkoti paaiðkinimø ir bandyti suvokti, kà noriu ateityje keisti savo elgesyje. Paskutiniame – ketvirtajame – etape besimokantysis konkreèiai planuoja, kaip iðbandys tai, kà nori keisti ateityje, remdamasis padarytomis iðvadomis. Ratas vël gráþta prie patyrimo þingsnio, kurá keliaujantis þmogus þengia su naujomis áþvalgomis.

Svarbu pridëti, kad iððûkio elementas neatsiejamas nuo patirtinio mokymosi, nes neáprastoje, átemptoje situacijoje aiðkiau atsiveria mûsø elgesys, màstymas, ryðkesnës tampa emocijos ir tai padeda geriau save paþinti. Apibendrinant, patirtinis mokymasis daugiausiai ir yra apie save, apie kitus þmones ir save su kitais þmonëmis.

KUO PATRAUKLUS PATIRTINIS MOKYMASIS? Visø pirma dël to, kad patirtinis mokymasis besimokantájá átraukia visà – mokymosi procese svarbios ne tik

þmogaus mintys/ protas, bet ir emocijos, kûnas. Taip, kaip ir gyvenime gyvename – nesame tik vaikðtanèios galvos, ir visada pirma pajauèiame savo kûnu ir ðirdimi. Prieðingai nei "tradicinis" mokymasis, kuriame dëmesys kreipiamas tik á protavimà, þinias, patirtinis mokymasis visø pirma kvieèia save patirti – savo emocijas, reakcijas, elgesá bei pojûèius. Ir tik vëliau galvoti ir daryti iðvadas.

Visø antra, mokymasis patirtiniu bûdu visada yra asmeniðkas, todël visada aktualus. Èia nëra varþanèiø mokytojo – mokinio vaidmenø, neatliktø namø darbø, autoritetø ir sekanèio kaltës jausmo. Patirtinio mokymosi profesionalo ir dalyvio patyrimas yra vienodai reikðmingas, nors mokymosi procese jie atsakingi uþ skirtingus dalykus. Lygiavertiðkesnis santykis leidþia labiau atsiskleisti besimokanèiajam. Jauni þmonës tai labai vertina, nes jauèiasi vertingais.

Dar viena, bet ne paskutinë prieþastis, yra ta, kad patirtinis mokymasis vyksta daþnai neáprastoje aplinkoje – neretai lauko salygomis, gamtoje. Tai svarbu kuriant besimokantiems palankesnes iððûkio sàlygas bei "iðtraukiant" juos ið kasdienës aplinkos ir kvieèiant á jà paþvelgti ið ðalies.

KAS GALI MOKYTIS PATIRTINIU BÛDU? Á patirtinio mokymosi programas ásitraukia vis daugiau þmoniø ið ávairiausiø srièiø. Pavyzdþiai jau yra paplitæ visose visuomeninio gyvenimo srityse: socialiniame centre, kur lankytojai mokosi geriau save paþinti bei ugdo savo bendravimo ágûdþius; mokykloje siekiant, kad mokiniai per bendrà patyrimà kartu ir asmeniná iððûká labiau pasitikëtø savimi ir kitais; verslo organizacijose didinant darbuotojø komandos sutelktumà, siekiant geresniø darbo rezultatø.

Toká mokymàsi grupëse organizuoja patirtinio mokymosi specialistai, taèiau baigiant ðá trumpà ávadà apie patirtiná mokymàsi labai norëtøsi pakviesti skaitytojà pasinaudoti patirtinio mokymosi idëja ir gyvenime. Juk daþnai kasdienëje skuboje në nebepatiriame pilnai savæs – elgiamës pakankamai inertiðkai (taip, kaip ápratæ), viena emocija gena kità, jø „suvirðkinti" tiesiog nespëjame, tad darosi lengva nepaisyti kûno siunèiamø þenklø. Tas sustojimas – refleksijos laikas – tampa labai svarbus, kad nekartotume panaðiø klaidø, neásiveltume á nepalankias situacijas ir taptume sàmoningesni sau ir aplinkai prieð leisdamiesi á naujus gyvenimo patyrimus ir iððûkius.

Monika Këþaitë - Jakniûnienë, patirtinio mokymo ekspertø bendruomenës

„Kitokie projektai“ mokymø vadovë

Matulaièio Respublika

Dienos centras „Vaikai - Vaikams“: pagalba sunkumus iðgyvenantiems vaikams nuo 7 iki 12 metø ir jø tëvams.

VAIKAI IR JAUNIMAS / 3

Tai, ko pamirðti neámanoma...

Ðvytëdama dþiaugsmu ir geromis emocijomis Aurelija („Vaikai-vaikams“ savanorë) gráþo á Lietuvà po vieðnagës Èekijoje. Taigi norime su Jumis pasidalinti jos áspûdþiais ið ðalies, kurios, jos þodþiais tariant, pamirðti neámanoma...

Leiskit jums papasakoti savo istorijà apie Erasmus arba dar kitaip vadinamà gyvenimà rojaus kampelyje. Galbût pradësiu nuo to, kad dalyvauti joje paskatino viena paþástama, kuri buvo iðkeliavusi ðiek tiek trumpesnei mainø programai. Pasakiusi, kad laisvos tik 3 vietos, panorëjau pagauti laimës paukðtæ uþ uodegos ir leistis á ðià ádomiø paþinèiø bei neákainojamø patirèiø kelionæ. Ir ðtai vasario 7-oji, kuomet palikau Lietuvà ir laikydama rankoje Socialinio centro vaikø dovanotà ikonà iðkeliavau á man visiðkai nepaþástamà Èekijà. Tik mano ðirdis jautë – kad ir kas benutiktø, viskas bus tik á gera. Ir ji neapvylë. Atvykusi á savo miestà Èeské Budìjovice tariau – na ðtai, að èia, pradëkim gyventi! O gyventi ten buvo gera. Mane labai nustebino visiðkai kitokia kultûra – þmonës labai mandagûs, paslaugûs. Na, o universitete tiesiog negalëjau patikëti, kad dëstytojai gali taip mylëti savo studentus – jie studentams kaip kolegos, kurie padeda mokytis bei kuriais gali pasitikëti. Dëstytojai „gyvai“ veda paskaitas, t.y. bendrauja su auditorija ir visada konsultacijø metu rasi kabinetuose. Man labai pasisekë, kad bestuburiø zoologijos dëstytojas buvo toks nuostabus, jog kiekvienà kartà, kai ateidavau raðyti koliokviumo, mes draugiðkai pasiðnekëdavom prie kavos ar arbatos puodelio Na, kas be ko, didþioji dalis dëstytojø tikrai nereikalavo daug mokytis, taèiau buvo ir tokiø, kurie sakë: tu esi normali mûsø studentë, tik mokaisi anglø kalba. Taèiau, aèiû Dievui, net ir su jais radau bendrà kalbà bei laimingai iðlaikiau visus egzaminus

Na, pakaks tø kalbø apie mokslus, kurie, beje, buvo tikrai labai ádomûs ir daug geresnëm sàlygom mokiausi nei Lietuvoje. Norëèiau papasakoti apie nepaprastà, tiesiog uþburiantá Èekijos gamtos ir miesteliø groþá. Niekada nepamirðiu, kai pirmà kartà pamaèiau sutvarkytus parkus miestuose, graþius gëlynus ir, be abejo, kalnus. Kalnai mane tiesiog pavergë. Ir ne tik Ðumavos nacionaliniame parke, taèiau ir miesteliuose, kurie ásikûræ kalnuotose vietovëse. Vienas ið jø – Èeský Krumlov. Manau, kad tai seserinis miestas mûsø Trakams Na, o per semestrà teko apsilankyti ir Austrijos miestelyje Linze, Vokietijos Dresdene, Prahoje, Jihlavoje ir dar daugybëje kitø maþesniø Èekijos miesteliø. Bet visur aká dþiugino savotiðka ir labai daili architektûra, ðvara, tvarka ir paslaugûs þmonës. Ir nesuskaièiuojama daugybë piliø, kurios taip kruopðèiai iðsaugotos, restauruotos ir beveik visose yra galimybë patekti á ekskursijà anglø kalba. Ir visur, kur tik benueidavau, stengiausi gerti á save kiekvienà akimirkà, vaizdà ir vëjo dvelksmà, pajausti, kà kiekviena vieta ir sutiktas þmogus man kalba. Norëjau iðgyventi viskà iki galo, pasiimti viskà, kà man gali duoti ðis laikas bei negailëti jëgø ir pastangø atiduodant tai, kà að turiu geriausio. Laikas ëjo, tiesiog skriete praskriejo ðiam studentø pilnam miestelyje. Vakarëliai, kelionës ir mokymasis gyventi bei derinti skirtingas kultûras. Juk mûsø buvo ið visur: ið Ispanijos, Prancûzijos, Italijos, Vokietijos, Rumunijos, Bulgarijos, Latvijos, Suomijos, Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, Kanados, Slovakijos, Kroatijos, Ukrainos, Pakistano, be abejo, draugø èekø ir dar ið kitø ðaliø. Taèiau mes visi gyvenom kaip viena ðeima ir seniai jauèiau tokià bendrystæ tarp jaunø þmoniø. Iðmokau tos tikrosios tolerancijos, kai vardan draugystës nesiginèiji dël religiniø ar politiniø ásitikinimø ir priimi þmogø toká, koks jis yra.

Sakysit, að buvau visai beðirdë ir nesiilgëdavau namø, ðeimos, bièiuliø, savos kalbos. Pasiilgdavau. Labai ilgëdavausi savanorystës dþiaugsmo ir Socialinio centro vaikø. Svarsèiau apie galimybæ prisijungti prie vienos parapijos vienuoliø globojamø vaikø, taèiau supratau, jog èekø kalbos dar tiek nemoku, kad galëèiau laisvai su jais bendrauti. Bet tom liûdesio valandëlëm bûdavo ðalia mano bièiuliai, kurie iðsitempdavo á dar vienà ðaunø vakarëlá arba tiesiog pabûdavo kartu su manimi ir leisdavo iðsikalbëti. Arba kartais uþtekdavo iðeiti á mylimàjá Stromovkos parkà ar nuvaþiuoti á Èeský Krumlov ir pabûti gamtos ramybëje ir viskas nuplaukdavo, tarsi nebûtø buvæ.

Ir pabaigai norëèiau pasidalinti apie religijà. Ten tai nëra taip svarbu, kaip Lenkijoj ar Lietuvoj, taèiau jei þmogus yra katalikas, jis nuoðirdþiai meldþiasi ir Miðiose dalyvauja gyvai, gieda kartu su visais. Tuo taip pat ásitikinau, kai pati sekmadienio ir treèiadienio vakarais keliaudavau á Miðias. Ir Dievas leido, kad bûtø kunigas, kuris su manimi bendravo anglø kalba ir globojo. Ir tuomet að iðmokau, jog nesvarbu, kuria kalba meldiesi – viskas priklauso nuo santykio stiprumo.

Ir ðtai jau 3 mënesiai, kai að gráþau á Lietuvà, taèiau mano Erasmus nesibaigë. Þinote, kodël? Uþmegztos tikros draugystës neleidþia nustoti bendrauti ir kurti planus, kaip aplankyti bièiulius; taip netyèia tampi savo universitete mentoriumi atvykstantiems studentams (mentorius yra uþsienieèio angelas sargas ); ir svarbiausia – nebegali gyventi taip, kaip gyvenai anksèiau. Kreipi dëmesá á viskà, negali nustoti lyginti, kaip yra ten ir èia. O taip pat gauni daug naudingø gyvenimo pamokø, kurios labai praverèia. Tad apibendrindama tuos 5 mënesius gyvenimo rojaus kampelyje þemëje, galiu dràsiai teigti, jog Erasmus – tai geriausias sprendimas, kurá savo gyvenime priëmiau ir noriu padràsinti visus esamus ir bûsimus studentus pasinaudoti ðia unikalia galimybe, o visus nebe studentus – aplankyti ðá Europos perliukà.

Aurelija, „Vaikai-vaikams“ savanorë

Matulaièio Respublika

„Tramplinas“ ir „Tranzitas“: pagalba sunkumus iðgyvenantiems, prastai mokyklas lankantiems ar niekur nesimokantiems ir nedirbantiems 13-18 metø vaikinams ir merginoms bei jø ðeimoms.

4 / VAIKAI IR JAUNIMAS

Tranzitas – perëjimas

KAS TAS TRANZITAS? KOKIA TAI GRUPELË?

KODËL TOKS PAVADINIMAS? Ðá mënesá ðie klausimai mane ir mano kolegas Kasparà ir Giedræ,

vos tik pradëjus mums dirbti vaikø ir jaunimo padalinyje, lydi beveik kasdien. Klausimai atkeliauja tiek ið vaikø, tiek ið kitø darbuotojø, besisukant darbuose painiame socialinio centro koridoriø labirinte.

Tikriausiai vos iðgirdæ þodá „Tranzitas“ susiejame já su muitine, kroviniø (prekiø) ir asmenø veþimu per kurios nors valstybës teritorijà á kitas valstybes. Lietuvos Respublikos muitinës tinklapyje bûtent toká apibrëþimà ir atrandame. Taèiau jei gilintumëmës labiau á ðio þodþio kilmæ, tai pamatytume, kad lotynø kalboje „trans“ reiðkia „per“, o „ire“ – „eiti“. Taigi Transitus reiðkia perëjimà.

Nuo rugsëjo mënesio socialiniame centre pradëjusi veikti Tranzito grupë mums pirmiausiai reiðkia procesà, kuris skatina 12 –14 metø vaikus pereiti ið vaikystës á paauglystæ, patiriant smalsumà ir dþiaugsmà, o ne sàmyðá. Iki ðiol vaikø ir jaunimo padalinyje veikë vaikø dienos centras „Vaikai – vaikams“ (iki 12 metø) ir jaunuoliø

dienos grupë „Tramplinas“ (teoriðkai nuo 12 metø, bet praktiðkai nuo 14 – 15 metø). Deja, patirtis rodë, kad vaikams perëjimas ið vienos grupës á kità nëra labai lengvas dalykas ir net daþnai dël ávairiø prieþasèiø vaikams neákandamas. Vis suvokdavome, kad trûksta dar vienos tarpinës grandies, kur vaikai galëtø pasiruoðti perëjimui. Taigi tranzitinë grupë ir yra ði trûkstama tarpinë grandis visame vaikø dienos centro ir jaunuoliø grupës ugdymo procese.

Tikriausiai dabar atsiranda nauji klausimai, pavyzdþiui, tokie, kaip: „O kaip jûs padedate vaikams pereiti ar pasiruoðti perëjimui?“.

Ðioje tarpinëje grupëje yra iðlaikoma panaði struktûra á dienos centro „Vaikai –vaikams“ (bendri pietûs, pamokø ruoða, ugdomieji tiksliniai uþsiëmimai), kas vaikams, iðeinantiems ið dienos centro, kelia saugumà, taèiau jau nebëra taikoma elgesio korekcijos sistema, ateinama á socialiná centrà reèiau (3 kartus per savaitæ), per darbuotojo ir vaiko pokalbius, atgaliná ryðá, yra ugdomas vaikø sàmoningumas savarankiðkai veikti ir suvokti savo veiksmø pasekmes, kas svarbu suaugusiøjø pasaulyje. Be to, mums labai svarbu tiek formaliais, tiek neformaliais ugdymo metodais skatinti vaikø mokymàsi, kad jie suvoktø, kad mokymàsis tai nëra prievolë, o turtas, kurá patys sau krauname.

Taip pat vienà dienà Tranzito grupelëje mergaitës ir berniukai skiriasi ir keliauja á merginø ir vaikinø grupeles, kuriose bandoma kalbëtis aktualiomis to laikotarpio temomis, ieðkoti ir teisingai suvokti savo lyties identitetà bei tiesiog pasijusti savimi ir pamilti save.

Olga, vaikø ir jaunimo padalinio socialinë darbuotoja

Matulaièio Respublika

ATVIRA BENDRUOMENË / 5

„Atvira bendruomenë“: integracinë socialinë pagalba þmonëms su proto ir komplekcine negalia bei jø ðeimoms.

Kelio stovykla kitaip„Kelias“ – tai neágaliø vaikø bei jaunuoliø ir savanoriø susitikimo vieta. Ðioje neformalioje erdvëje neágalieji

turi galimybæ pilnavertiðkai praleisti laisvalaiká, patirti bendrystæ bei susirasti draugø. Susitikimai vyksta du kartus per mënesá, kas antrà ðeðtadiená arba sekmadiená. Savanoriø komanda kartu su darbuotoju ið anksto parengia programà. Kol mamytës gurkðnoja kavà, mes kartu dainuojame, meldþiamës, pieðiame, vaidiname, ðvenèiame gimtadienius bei ávairias ðventes, dalyvaujame miesto renginiuose, vykstame á teatrà, kinà ir á ávairias iðvykas. Vasarà bûtinai vaþiuojame stovyklauti.

Ðiø metø "Kelio" stovykla buvo kitokia nei vykusi pernai. Atsiliepdami á popieþiaus Benedikto XVI kvietimà pagilinti tikëjimà, ðia stovykla pradëjome baþnyèios paskelbtus tikëjimo metus. Tuo tikslu vaikus ir jaunuolius su proto negalia, dalyvaujanèius Kelio projekte, ruoðime pirmajai komunijai bei sutvirtinimo sakramentui.

Ði stovykla buvo kitokia ir tuo, kad jà rengëme ne uþ pal. J. Matulaièio socialinio centro ribø, o jame. Pasirinkome dieninës stovyklos profilá – tai reiðkia, kad susirinkdavome rytais, o vakarais gráþdavome miegoti á namus. Toks stovyklos pobûdis leido bûti lankstesniems pasikvieèiant sveèiø: kunigà Mindaugà ið Truskavos, Neringà ir Mariø ið þurnalo bei radi jo la idelës vaikams "Vakaro þvaigþdelë", seserá Martà Marijà ið ðv. Jono apaðtaliniø seserø, dailës mokytojà Gabrielæ ið Atviros bendruomenës. Tai buvo taip pat nauja – bûti kartu ne tik su savanor ia i s , be t i r su ádomia i s nepaþástamaisiais. Kiekvienas sveèias pasidalino savo dovanomis su mumis taip praturtindamas stovyklà.

Eligija, projekto „Kelias“ koordinatorë

Mano angelai

Sveiki,

Gabë paklausë, ar galëèiau brûkðtelti kelis þodþius apie savo draugus. Galiu.

Susidraugavome “Prabudimuose”. Iðkart ir, manau, visam gyvenimui. Visada susitikus ðirdá uþlieja didþiulis dþiaugsmas. Tie apsikabinimai, pasisveikinimai, klausimai “kaip sekasi?”, “kaip laikaisi?”… ir tas muzikavimas… Aurimo dirigavimas, Kazimiero improvizacija su varpais, orkestro kuriamos improvizuotos stichijos, ðokiai... o tie pokalbiai keliaujant á Karaliauèiaus þemæ… Larisos eiliuotos improvizacijos Gasparo Aleksos poezijos motyvais… Mano gyvenimo nuostabiausios akimirkos!!!

Kiekvienas, kiekvienas mûsø susitikimas man yra ypatingas patyrimas, ypatingas iðgyvenimas. Jie manyje paþadina tà naivø, graþø, tyrà vaikà, kurio að taip ilgiuosi, kurio kiekvienas mûsø taip ilgimës. Kiekvienas, kiekvienas mûsø susitikimas yra tikra atgaiva sielai. Ir kiekvienas mûsø susitikimas man yra naujo, geresnio ir graþesnio gyvenimo pradþia...

Sëdþiu namie prie kompiuterio, raðau, o mintyse jau esu su jais Katedros aikðtëje, kur netrukus susitiksime. Bendrausime, muzikuosime, ðoksime, pieðime ir dþiaugsimës gyvenimu, nes gyvenimas yra graþus. Taip.

Gyvenimas yra graþus!!! Gyvenimas yra graþus ir að Juos visus labai myliu. Jie yra nuostabûs

ir nepakartojami. Jie yra angelai. Jie yra angelai, Dievo atsiøsti mums. Dievo atsiøsti

mums, kad atskleistume savyje visà gërá ir meilæ, visas graþiausias þmogiðkàsias vertybes.

Mano angelai...Tomas Dobrovolskis, bièiulis, kompozitorius, perkusininkas

Tomas veda muzikos uþsiëmimà meno stovykloje

Kazimeras su savanoriu Ervan

Kelio stovyklos dalyviai po spektaklio premjeros stovykloje.

Matulaièio Respublika

6 / ATVIRA BENDRUOMENË

„Graþø ir saulëtà pirmadienio rytà iðvaþiavome á visus metus lauktà bendruomenës stovyklà. Vaþiavome á

Tvereèiø porà valandø, bet kelias neprailgo, nes su gerais draugais jis NIEKADA neprailgsta!

Taigi, atvykome, ásikûrëme, papietavome ir dþiaugëmës pirmàja nuostabia stovyklos diena. Visà tà savaitæ stovykloje jauèiau, kad Dievas mus labai myli. Þinoma, Jis visada mus myli, bet tà savaitæ ypatingai – nes në vienà dienà nelijo! Dienà uþbaigëme pantomima ir malda.

Antrosios dienos rytà atsikëlæs ir pasimeldæs, nuëjau á balkoniukà klausytis, kaip gandriukai kalena snapais. Atrodë, sëdëèiau ir sëdëèiau… Pasigroþëjæs gamta ëjau á bendrà maldà, nes stovykloje rytà visuomet pradedame giesmëmis ir malda. Paskui visi valgëme pusrytukus. Tada ëjome klausytis kun. Jaceko mokymo apie Ðventàjà Dvasià, Jos veikimà ir dovanas. Po mokymø buvo pasidalinimas grupelëse. Að dþiaugiausi, kad mûsø grupelëje buvo kunigas, nes galëjau vienu ar kitu klausimu kreiptis á já per pasidalinimà ir netrukdyti jo kitu metu arba tiesiog tà klausimà laikyti savyje. Netrukus po pasidalinimo buvo pietûs. Visi pasistiprinæ ir pailsëjæ ëjome kalbëti Gailestingumo vainikëlá. Vëliau medþiø ðlamëjimo ir paukðèiø èiulbëjimo apsupty po truputá patraukëme á Ðv. Miðias, kurias aukojo visø mûsø mylimas bendruomenës kapelionas kun. Jacekas. Gráþæ po Ðv. Miðiø vakarieniavome. Po vakarienës ëjau á balkoniukà palydëti saulutës, o dienà kaip ápratai uþbaigëme malda.

Taip praëjo dar ir dar viena diena… Vienà dienà bûdavo kun. Jaceko mokymas, o kità – darydavome darbelius. Darëme popierinius angeliukus ir angeliukus ið makaronø.

Taip sulaukëme penktadienio, kai su maðinyte atriedëjo Simona, o traukinuku atpuðkavo Linutë ir Vytelis. Dar mus aplankë keletas mûsø parapijos þmoniø. Taip susirinko ir iðaugo mûsø bendruomenës ðeimyna. Po vakarienës buvo kojø plovimas, kai Kristaus pavyzdþiu vienas kitam plovëme kojas. Po to giedojome, dainavome ir vakarojome prie lauþo.

Ðeðtadiená, per kun. Jaceko mokymà, man ástrigo mintis, kaip yra negera prisiriðti prie daiktø ir þmoniø, o pasidalinimo grupelëje man buvo labai dþiugu, kad mano ir kunigo iðsakytos nuomonës sutapo.

Paskui visi ëjome paplaukioti á eþerà. Aiðku, að nebûèiau iðdrásæs, jei ne draugø palaikymas, padràsinimas ir laikymas uþ rankos vandenyje. Þinoma, padëjo ir gelbëjimo ratas, kurá parûpino Gediminas. Aèiû jam ir draugams, kurie mane palaikë. Vakare su maldomis, giesmëmis ir màstymais per kaimelá ëjome Ðviesos kelià.

Sekmadiená Tvereèiuje buvo ðvenèiami ðv. Onos atlaidai. Dalyvavome Ðv. Miðiose, kurias aukojo kunigas ið Vilniaus Pilaitës parapijos ir kun. Jacekas. Miðiø metu giedojo Vilniaus Pilaitës parapijos choras. Po pietø turëjome iðlydëti Simonà su broliuku, o vëliau Linutæ, Vytautà ir Reginà. Deja, stovykla ëjo á pabaigà, draugai pradëjo skirstytis… Ir mes pradëjome tvarkytis, o po to susëdæ dalinomës apie praëjusià stovyklà: kaip gera ir puiku mums buvo.

Pirmadiená baigëme tvarkytis, dalyvavome Ðv. Miðiose, papietavome, atsisveikinome vieni su kitais ir iðriedëjome á Vilniø pas saviðkius, á savuosius namuèius…“

Maudynës Gráþtame po maudyniø

Remigijus, neágaliøjø darbinio uþimtumo grupës lankytojas

„Tikëjimo ir Ðviesos“ bendruomenës stovykla Tvereèiuje

Matulaièio Respublika

ÐEIMOS PAGALBOS CENTRAS / 7

Ðeimos pagalbos centras - ávairiapusë pagalba ðeimoms.

Áspûdingiausia ðiø metø patirtis mano darbe – Pal. J. Matulaièio parapijos ðeimø vasaros stovykla.Ðie metai iðties neeiliniai mûsø parapijai – sukanka 85 metai nuo Arkivyskupo Jurgio Matulaièio gimimo dangui ir

dvideðimt penkeri nuo jo paskelbimo Palaimintuoju. Tai ir pastûmëjo mus pirmàkart suorganizuoti didesnio masto vasaros ðeimø stovyklà. Norëjome mûsø globëjui padëkoti uþ toká ryðkø pëdsakà mûsø tautos ir Baþnyèios istorijoje bei pasimokyti ið jo dvasios stiprybës.

Ðeimø stovyklø patirtá ðeimø klubo „Darna“ ðeimos yra sukaupusios nuo 1999 metø, kuomet pirmàkart nuvykome á Pakûtuvënus pas brolius pranciðkonus. Vëliau vaþiuodavome kasmet. Vis auginome tà patirtá, kol tapo aiðku, kad patys turime pakankamai resursø ir potencialo suorganizuoti graþø ir turiningà vasaros poilsá ðeimoms. Mûsø organizacinë ekipa susirinko jau sausio mënesá. Pradþioje reikëjo apmàstyti temà, surasti stovyklavietæ, suieðkoti rëmëjø, nes be jø pagalbos tokios stovyklos gal ir gali vykti, bet tikrai sunkiai ir þymiai kukliau. Darbo buvo á valias ir „Darnos“ iniciatyvioms ðeimoms, ir ðeimos pagalbos centro darbuotojams.

Stovyklos tema – „Esu ne vienas (ne viena)“. Ir jà stovykloje iðskleidëme kiekvienà dienà paliesdami vis skirtingus santykio su Dievu ir artimu þmogumi aspektus: „Esu sukurtas ið meilës ir meilei“ (esu ne vienas, bet su Kûrëju), „Sutuoktiniø meilë“ (esu ne vienas, bet su sutuoktiniu), „Tëvystës dþiaugsmas“ (esu ne vienas, bet su savo vaikais) – diskutavome apie tëvystës dþiaugsmà ir apie tai, kas duoda jëgø iðtverti sunkumus. Ðias tris dienas konferencijose klausëmës puikaus Eglës Laumenskaitës ir kunigo Vaidoto Labaðausko ið Marijampolës dueto. Ketvirtà dienà konferencijose paskyrëme draugystës meilei. Kà reiðkia gyvybæ uþ draugus atiduoti? Kas gi yra tavo draugas? Penktoji diena buvo skirta artimo meilei. Ðià dienà girdëjome ir dëjomës á ðirdá kunigo Andriaus Ðidlausko ið Marijampolës pasakojimà apie palaimintàjá Jurgá Matulaitá. O ðeðtadiená konferencijoje mûsø bièiulis kunigas Þydrûnas dalijosi savo mintimis apie tai, kodël Dievas panorëjo, kad mes bûtume Baþnyèia? Apie dalijimosi dþiaugsmà. Tikrai dþiûgavome, nes stovykloje liudijo ðeimos ið Tikëjimo ir ðviesos bei Kalvarijø, Þvëryno ir joanitø bendruomeniø. Jie kalbëjo apie tai, kaip jie iðgyveno atsivertimo bei savæs dovanojimo kitiems dþiaugsmà, kaip buvo priimti ir surado savo vietà bendruomenëje.

Kiekvienà dienà sutikdavome su ryto malda, ðvæsdavome Ðv. Miðias ir adoruodavome Vieðpatá. Po pietø suaugusiems buvo siûloma sudalyvauti ávairiuose patyriminiuose uþsiëmimuose ant virviø, orientaciniuose, psichologiniuose bei meno (batikos ir vilnos vëlimo) uþsiëmimuose. Vyko fakultatyvai apie pyktá, apie moteriðkumà. O vakarais kartu su vaikais ðurmuliuodavome pramoginiø bei tautiniø ðokiø ir þaidimø sûkuryje, sportinëse varþybose, surengëme ðlovinimo ir talentø vakarus. Vieno vakaro metu, skaitydami eiles, klausydamiesi ádomiø biografijos faktø bei þiûrëdami filmuotà medþiagà, paþymëjome mûsø tautos dainiaus poeto Maironio jubiliejø.

Ádomiai suorganizuoti sutuoktiniams konferencijas ir jø popietiná bei vakaro uþimtumà man asmeniðkai nebuvo labai sunku. Tame mûsø ðeimoms iðradingumo tikrai netrûksta. Maþiausiai patirties turëjau didelio bûrio vaikø uþimtumo organizavime. O jø buvo ne taip ir maþai – 88! Nuo 3 mënesiø iki 17 metø. Ir visà savaitæ! Bet èia mums labai pravertë mano kolegës Sigitos Bagdonaitës patirtis ir VA Caritas savanorës Vilmos Statkienës pagalba. Kartu su ðeimø klubo „Darna“ grupeliø vadovëmis Vaida Platkevièiûte ir Gintare Jonutiene bei savanoriais jos parengë ðaunià programà mûsø jaunimui. Reikia pasidþiaugti, kad jau uþaugo mûsø ðeimø klubo vaikai ir stovykloje jie turëjo retà galimybæ savanoriauti ir mokytis tëvystës ágûdþiø. Mûsø savanoriai tikrai buvo nuostabûs. Ðtai tik keletas tëveliø atsiliepimø: „Ásivaizduojate, mano padûkëliai berniokai per visà savaitæ në karto nepriëjo prie manæs ir nepaklausë: „O kà mums dabar veikti?!“, „Mes negalëjome në pasvajoti, jog net kelioms valandoms galësime patikëti savo pusantrø metø dvynukus ir su vyru dalyvausime uþsiëmimuose“. „Man net aðaros akyse tvinko, kai maèiau kad kaþkas myli mano vaikus. Mergaitës sakë, kad Meilë (savanorë) pina kasytes ðvelniau nei að :) jei pamatysit, perduokit labai labai aèiû“.

Kokia atmosfera buvo stovykloje galima suprasti ir ið tokio laiðko, kurá radome kiekvienos dienos áspûdþiø kampelyje: „Aèiû visiems uþ maldas. Mes pasveikome! O ypaè tiems, kas iðtarë: mes jûsø laukëm! Tarsi Jëzus bûtø priëmæs á savo glëbá...“

Daug nuostabiø akimirkø padovanojo mums Dievas ðioje stovykloje, kuri sutalpino 205 dalyvius. Praturtëjome dvasiðkai, gimë naujos draugystës, sustiprëjo senosios. Nesinorëjo iðvaþiuoti... „Stovykloje taip man buvo gera, kad norëjau pasilikti gyventi kaip kokioje "komunoje" su visais tais þmonëmis nuostabiame gamtos kampelyje kaip rojuje, – raðo viena 3 vaikuèiø mamytë. Tebûna visa Dievo garbei ir ðlovei!

Plaèiau apie stovyklà galima pasiskaityti ir pasiþiûrëti nuotraukø mûsø internetiniame puslapyje: www.spcentras.puslapiai.lt

Nijolë, ðeimø konsultantë

Ðeimø vasara

Matulaièio Respublika

8/ ÐEIMOS PAGALBOS CENTRAS

Laikas, kai Vieðpats beldësi á ðirdis

Gausi þmonëmis ir turtinga ávairiomis patirtimis buvo ðios vasaros ðeimø stovykla, organizuota socialinëse veiklose dalyvaujanèioms ðeimoms. Neabejotinai, kiekvienas pasiëmëme tai, kas mus palietë giliai ðirdyje, kas galbût pradþiugino arba pakvietë sustoti ir susimàstyti, kitaip paþvelgti á þmones, á save... Norime su jumis pasidalinti tëvø, buvusiø stovykloje, mintimis apie tai, kà jie patyrë stovyklos metu...

1. Kà labiausiai atsimenate ið stovyklos?2. Kuo Jums asmeniðkai buvo svarbi ðeimø stovykla?3. Koká simbolá matytumët prie savo vardo laikraðtyje, kuris atspindëtø Jus ðioje stovykloje?

Svajûnë1. Reikia pagalvoti... hmm... Turbût labiausiai ásiminë tai, kad buvo kunigas. Juk tai ne kiekvienà dienà pasitaiko. Tai vienas ið svarbiausiø dalykø. Taip pat buvo ypatingai graþi gamta.2. Tai, kad ten atsipalaiduoji ir apie niekà negalvoji, bent trumpam atitrûksti nuo namø, pabûni su savo vaiku. Visko buvo... ir pasipykom, bet svarbiausia, kad buvom kartu ir kitoje, ne namø aplinkoje. 3. Sunku net pasakyti. Prieð akis iðkyla gamtos vaizdas. Gamta.

Danguolë1. Ásiminë „krikðtynos“ stovyklos pradþioje, kurias vedë kunigas. Tai buvo ádomu. Miðios gamtoje ir kaip vaikai jose kantriai dalyvavo. Maudynës be saiko Prisimenu vakarinius pasisëdëjimus, giesmes... Ypaè ásiminë viena...“Neiðeiki, neiðeiki, geras Vieðpatie!” (ðypsosi). 2. (Susimàstë) Stebëjau Dominykà. Kaip jis stipriai pasireiðkë per tikëjimà, kaip jis per miðias giedojo. Vaiko veide nesimatë „falðo“, matësi, kad jis ið tiesø tiki tais þodþiais. Tuo metu mes buvome kartu, að já labai jauèiau. Maèiau, kaip kiti bendrauja su savo vaikais. Tai tikëjimo dovana...3. Pirma atëjusi mintis – vanduo. Vanduo simbolizuoja gyvenimà.

Liucyna1. Viskà atsimenu Labiausiai turbût tà dienà, kai reikëjo paraðyt laiðkà Dievui – „kà pasakytum Dievui?“, „ar aèiû pasakytum, ar priekaiðtautum“... Kà dar atsimenu? Kaip mes vaþinëjom po eþerà katamaranu. Dar ðokio terapija man labai patiko. Ir labai buvo liûdna su visais atsisveikint.2. Kad galëjau iðvaþiuoti ið namø, o tai ðiaip maþai kur ið namø iðeini. Dar kad pailsëjau, kad labai daug buvo áspûdþiø.3. Kurià darëm su dukra – graþi didelë þvaigþdë su gëlytëm.

Boþena1. Labiausiai atsimenu? Kad tikrai pailsëjau, þinokit (juokiasi). Labai patiko. Buvo ir su vaikais uþsiëmimai, bet vis tiek kaþkaip atgaiva buvo, tikrai, atsijungimas nuo visko.2. Kad ir vaikus pamaèiau kitaip – kaip jie kartu bûna stovyklose. Að pirmà kartà buvau bûtent ðeimos stovykloje, tai iðvis buvo ádomu pamatyti, kaip ðeimos bûna kartu, kaip kartu valgo, kaþkokia vienybë, bendrystë buvo, pamaèiau, kaip galima pailsët kartu. Ir dar buvo svarbûs visi uþsiëmimai – pabuvimas kitaip, galimybë paþiûrëti ið kitos pusës á tuos paèius dalykus.3. Dangus.

Eugenijus1. Labiausiai ið stovyklos prisimenu laisvà laikà bei vandens karo þaidimà, per kurá gaudëme balionus, pilnus vandens. Man taip pat labai patiko giesmës, kurias giedojome stovyklos metu. Net kelias ið jø iðmokau atmintinai2. Ðioje stovykloje að geriau paþinau savo vaikus ir suþinojau daug ádomiø dalykø, pavyzdþiui, kai ðv. Miðias ðventëme gamtoje. 3. Dramblys su trim maþais drambliukais.

Be kitø pagalbos ir paramos nebûtume galëjæ surengti ðios stovyklos ir negalëtume pasidalinti su jumis ðiø þmoniø áþvalgomis. Esame nuoðirdþiai dëkingi mûsø rëmëjams :

Vilniaus miesto savivaldybeiVðÁ „Humana People To People Baltic“

UAB KardiolitaMichail Arefjev

Kristina ir Asta, Socialinio centro ir Ðeimos pagalbos centro darbuotojos

Matulaièio Respublika

ÐEIMOS PAGALBOS CENTRAS / 9

IÐ AUKLËTOJØ DIENORAÐÈIØ

Indrë. Labas, esu Indrë ? Dirbu Pal. J. Matulaièio grupëje, vienoje komandoje kartu su Edita ir Grete, o jei skaièiuosime visà dienos prieþiûros grupiø komandà, tai sakyèiau, kad dirbu ir su Ðv. Jurgio grupës Laima, ir su Lina, ir su Justina.

Mes norime perduoti kaþkà, ko dar niekad nebandëm – papasakoti ðiek tiek apie savo patirtá dienos prieþiûros grupëje.Galëèiau pasakoti ir pasakoti, nors dirbu tik metus ir 8mën., bet jau tiek visko kartu iðgyvenome. Ar kas nors þinojote, kad darbas su

vaikais nëra tik darbas? Man kartais atrodo, kad tai yra daugiau, tai yra gyvenimas. Gyvenimas toks, kuriame viskas verda tarsi darþoviø sriuboje. Verda – tai reikðtø, kad niekad nebûna nuobodu, o darþoviø sriuba – tai mes su savo skirtybëmis ir panaðumais, mes kaip komanda, mes kaip darbuotojos, tëvai ir vaikai.

Jei paklaustumëte, ar kada iðgyvenau bendruomeniðkumo jausmà, tai atsakyèiau, kad bûtent èia já ir patiriu, o jei kartais bûna nelengva, atsigaivinu graþiais þodþiais ir apsikabinimais. Vaikai gydo, turbût tai ne naujiena. Jie mane ne tik gydo, bet ir nuskaidrina dienas. Ir, nors bûdama darbe to nespëju apgalvoti ir suvokti, gráþusi namo sustoju ir ðypsausi, prisiminusi jø þodþius ar koká netikëtà elgesá.

Norëèiau nepamirðti paminëti ir to, kas manyje apsigyvena vis tvirèiau – tai Dievo artumo jausmas. Drástu apie tai kalbëti, nes manau, jog vien tik dël to, kad atëjau èia dirbti, turiu bûti dëkinga visiems, kurie nieko specialiai nedarydami, vis labiau mane suartina su Juo. Garbë Jam ir ðypsnis Jums. ;)

Galbût tai daugiau emocinë, neapèiuopiama patirtis. Patirtis per platus þodis, kad galëèiau sutalpinti á kelias pastraipas, todël ir dalinuosi bûtent tuo. Sëkmës Jums su Jûsø patirtimi, draugaukite ir aukite.

EditaPuikiai prisimenu savo pirmàjà dienà dienos centre. Atëjau aplankyti vaikø ir paklausti ten dirbanèiø auklëtojø, ar reikia savanorës,

kuri galëtø ðiek tiek laiko praleisti su vaikais ir pagelbëtø buityje. Visus, kuriø ieðkojau, radau lauke, sulipusius á smëlio dëþæ. Vaikai leido þaisti drauge: kepëm pyragus, statëm pilis. Tada þinojau tik tiek, kad man patinka vaikai, nors nelabai iðmaniau kaip su jais bûti. Bet tà dienà álipusi á smëlio dëþæ, taip ir "neiðlipau" ið jos. Nuo tos dienos praëjo jau penkeri metai. Ir kai paþvelgiu atgal, nustembu, kad tà dienà að atëjau pasiryþusi kaþkà duoti, bet atsitiko kitaip, að gavau – ir labai daug. Ágijau daug patirties ir ávairios. Pradedant nuo to, kad kasdien augu buvime su vaikais, su tëveliais ir kolegomis, taip pat per ðá laikà teko pataisyti indaplovæ, ko prieð tai nepavyko padaryti meistrams, iðmokau uþdëti nukritusià dviraèio grandinæ. Bet ar galëèiau rinktis? Juk kai vaikai ateina su sugadintu daiktu rankose ir praðo sutaisyti, priduria: "Edita, tu gali!"

GretëPirmàjà savo darbo savaitæ iðeidavau ið grupës ðypsodamasi: kasdien jausdavausi tikra varna, su vis ið snapo krintanèiu sûriu, nes

ne að pati, o vaikai, ypaè grupës „veteranai“ þino viskà, ko tik man prisireikia – kur ðluota, kur yra muzikinis grotuvas, kai jo nëra grupës lentynoje, ant kurios spintos virðaus uþkelti degtukai, kokios yra dalijimosi dviraèiais taisyklës...

Antra savaitë darbe mane apdovanojo „blogiausios auklëtojos pasaulyje“ jausmu. Prie to, kad vis ko nors neþinodavau, dar ir ëmiau painioti tai, kà jau suþinojau, prisidëjo ir tai... kad ið tiesø pavargau nuo naujo „atsikelk 5:20“ ritmo. Ir vienà toká rytà visiðkai pasimeèiau aiðkindama nuobodþiaujantiems vaikams, kuo skiriasi þolëdþiø ir plëðrûnø dantys, nuolat painiojau vaikø vardus...

O vis tiek bûna, kad iðeidama ir atsisveikindama su vaikais iðgirstu mielà „O tu ateisi rytoj?“ klausimà. Taip pat viena mama uþsiminë, kad jos dukrytë, namie þaisdama lëlëmis, vienà jø pavadino Grete.

Tai po truputá nubaido visokius varniðkus jausmus ir dràsiai keliauju pirmyn ir gilyn á aðtuoniolikos èiuþinukø ir patalëliø ðalá Laima Ðv. Jurgio vaikø grupëje auklëtoja dirbu jau treèius metus, taèiau atëjusi èia „darbintis“ neturëjau jokio supratimo, á kokià „koðæ“ að

vis tik lendu . Nors pati auginu fantastiðkà ketvertukà – keturis sveikai iðdykusius ir savaip vietos po saule ieðkanèius 13 – 12 metø vaikus, taèiau prasidëjus pirmajai darbo dienai palikau lyg stabo iðtikta. Staiga iðgaravo visa per gerà deðimtmetá ágyta patirtis nuolat bûnant vaikø apsupty. Nauja. Netikëta. Iððûkis. Ar sugebësiu? Ir tik tuomet, kai pirmoji diena jau buvo gerokai ápusëjusi ir man vis tik pavyko „uþlauþti“ visus 15 ar 16 (dabar jau tikslaus skaièiaus ir nebepamenu) vaikø pietø miegui, tyliai tyliai uþdarius paskui save sapnuojanèio kambario duris, pati sau pasakiau: „Yes, að tai galiu!“ Ir galiu . Galiu jau treèius metus. Nors bûna dienø, kai gráþusi po darbo pilnomis aðarø akimis raudu: „Ne, aèiû, að daugiau ðito ne-be-no-riu!...“ Taèiau kas rytà vis keliuosi ir einu ten pat. Pas Ðv. Jurgio grupës vaikus. Pernakt prisipildþiusi kantrybës ir uþuojautos, prisilipdþiusi dar koká tuzinà ausø, kad spëèiau vienu metu visus ðnekanèius, o kartais ir rëkianèius iðklausyti... pasisëmusi meilës... ir viskà, viskà atidavusi á Dievo rankas. Jis þino, kaip ir kas turi bûti. Þino, kur að turiu bûti ir kuo dar turiu pasidalinti. O man belieka Juo tik pasikliauti. Tad ir kliaujuosi – ir ið to uþauga didelë didelë, ðilta lyg vasaros saulë ðypsena ðirdyje... ir ramybë.

Prasideda dar viena darbo savaitë. Bet man jau nebaisu kaip tàsyk, pirmàjà dienà prieð trejetà metø. Eisiu ne viena. Su Juo. Lina Darþelyje dirbu antruosius metus. Patirtis – tokia gausi ir ádomi, kad sunku trumpai nupasakoti. Tikriausiai pats svarbiausias

dalykas, kurio iðmokau èia, yra tai, jog laiminga tampu ne gaudama, o duodama. Kuo galiu dalintis? Ðiluma, dëmesiu, kantrybe, savo fantazija ir ðypsena. Dar iðmokau vienà tiesà – skanieji guminukai gali bûti puiki draugystës ir meilës iðraiðka, o pasidalintas jø kiekis tiesiogiai proporcingas draugystës stiprumui.

JustinaIki susidûrimo su Ðv. Jurgio grupe savo patirtá su vaikais galëjau apibendrinti taip: man tiesiog smagu bûti su vaikais. Taèiau

pradëjusi ásilieti á ðios grupës gyvenimà supratau, kad vien tik smagaus buvimo èia neuþtenka. Ið pradþiø teko pasitikrinti, ar að tikrai noriu savo buvimu dalintis su vaikais. Tada pajutau, kad ðis buvimas yra persmelktas atsakomybës, nes man padovanota galimybë prisiliesti prie to, kas kiekvienà dienà praþysta ávairiausiomis spalvomis – prie vaiko, kuris kiekvienà dienà keièiasi augdamas visame kame. Galiausiai supratau, kad buvimas su ðiais vaikais yra labai turtingas tuo, kad tai ne vien naujø dalykø paþinimas, ðviesus vaikiðkas juokas, kûrybingi þaidimai ar spalvoti pieðiniai, bet ir netikëtai pravirkstanèios akys, baimës, nauji iððûkiai, apibendrintai – visa tai yra tikrasis mokymasis bûti kartu, kur kiekvienas augame savaip.

P.S. Patikëkite, vaikai yra ne prastesni mokytojai uþ suaugusiuosius . Pagrindinis skirtumas tik tas, kad maþieji mokytojai nenaudoja knygø ir Power Point, o visko mus moko savo didelëmis ðirdelëmis .

Vaikø dienos centras „Bièiuliai“:

ikimokyklinio amþiaus vaikø prieþiûra

Matulaièio Respublika

10 / SVEÈIAI

Naujienos ið „Asumpcion Kartu“

Ðie metai Asumpcion kartu bendruomenei (seserims ir jø draugams) buvo ypatingi dël to, kad vyko Generalinë kapitula,

kuri bûna viena kartà per 6 metus. Nuo birþelio 29 d. iki liepos pabaigos Paryþiuje darbavosi ir meldësi 57 seserys, o pirmàjà

savaitæ kartu jomis – 16 Asumpcion pasaulieèiø. Ðioje kapituloje ið Lietuvos buvo deleguotos Sesuo Benedikta ir pasaulieèiø

atstovë Justë.

Kas yra Generalinë kapitula ir kuo ji svarbi? Tai yra ilgas susirinkimas, kurio metu meldþiamasi ir þiûrima, kuom

gyvena provincijos – vienuolijos vietiniai padaliniai, á kà Dievas kvieèia ðiandien. Tai kaip Sekminës – derliaus ðventë, kai

kvieèiai yra prinokæ, juos reikia nupjauti, surinkti, pakeisti á miltus ir duonà, kad ji teiktø naujà gyvenimà ateinantiems

ðeðeriems metams. Ðis laikas yra tam, kad kalbëtume tai, kà matome, ko trokðtame Asumpcion ir visai baþnyèiai.

Lietuvos bendruomenës derlius: Asumpcion katalikiðka gimnazija Versmë, Gyvenimo Kelio grupë, kurioje yra 13

gyvenimui bendruomenëje, maldai ir tarnystei Asumpcion dvasioje ásipareigojusiø pasaulieèiø. Dþiugu buvo iðgirsti, kad per

pastaruosius dvejus metus Gyvenimo Kelio grupiø per visus keturis þemynus iðaugo dvigubai.

Kapitulos metu buvo atpaþintos ir iðskirtos 5 pagrindinës temos. Asumpcion kartu bendruomenës kvieèiamos ugdyti

savo kontempliatyvià tapatybæ, siekti bendrystës dvasia persmelkti visus santykius, ugdyti lyderius pagal Evangelijà, bûti

solidariems su kitais finansø srityje, rûpintis ekologija ir migracija. Ieðkoti, kaip galim bûti atsakingi uþ gerybes, kurias turim,

kaip galime perduoti kitiems, kad gyvenimo kokybë yra santykiø kokybë, o ne turimø gërybiø kiekis. Tarpkultûrinëje

atmosferoje iðgyvenome labai turtingus pasidalinimus bei kûrybingas ir spalvotas liturgijas.

Kita svarbi naujiena yra ta, kad iðrinkta nauja generalinë taryba ir generalinë vyresnioji, sesuo Martine Tapsoba ið

Burkina Faso. Pirmà kartà generaline vyresniàja tapo sesuo afrikietë, taigi prasideda labai ádomus naujas etapas Asumpcion

pasaulyje.

Kvietimas á bendruomenæ

Trokðti iðgyventi gilià draugystæ? „Tikëjimo ir ðviesos“ bendruomenë, esanti Pal. J. Matulaièio parapijoje, nori pakviesti tave, jaunà þmogø, tapti bendruomenës draugu ir iðgyventi bendrystæ su bièiuliais – vaikais ir jaunuoliais su proto negalia.

Bendruomenë – mamos ir tëèiai, jø vaikai ir mes – draugai. Esu Gretë, dalijuosi viena ið per trejus buvimo bendruomenëje metus patirtø draugysèiø ir pasakoju apie savo bièiulæ Ernestà.

„Dieve, að Tave myliu“ – tai nuolatinë Ernestos malda. Kai kas bendruomenëje patiria sunkumø, ji pasiunèia tam þmogui ðventuosius Dievo angelus, taip pat labai mëgsta juos pieðti. Ernesta tiesiog þydi, kai yra vaidmenyje – pavyzdþiui, graþiàja ir stipriàja Barbora Radvilaite. Vos man spëjus ásijungti „Skype“, Ernesta vis pasidomi, kaip man sekasi. Kai ieðkojau darbo, ji labai meldësi, vis paraðydavo, kad meldþiasi, vis klausdavo, ar jau radau darbà. Vienà rytà, jau keliaudama á Ernestos iðmelstà darbà, gaunu SMS þinutæ: „Acu draugyste ernesta“. Ðtai taip, ima ir pasako – aèiû uþ draugystæ. Tai draugystë, kuri perauga á gilià seserystæ ir leidþia pajausti, jog Dievas siunèia man bièiulá savo pasiuntiniu, tam, kad patirèiau ðilumos, rûpinimosi, dþiugesio, apkabinimo ir ávairiausias kitas gydanèias malones.

Tavo draugystës patirtis gali prasidëti susisiekus su Grete elektroniniu paðtu grete.kelpsaite@gmail.com

Generalinës kapitulos dalyviai – seserys ir pasaulieèiai Seserys ir pasaulieèiai ið Europos

Sesuo Benedicte Rollins ir Justë Rakauskienë, Ðiaurës Europos provincijos Asumpcion pasaulieèiø atstovës

Gretë, bendruomenës draugë

Matulaièio Respublika

KULTÛRA / 11

Sigita, Asumpcion pasaulietë, ðeimos pagalbos centro socialinë darbuotoja

Darius, socialinio centro draugas

Matulaièio Respublika

FILMAS: „Tarsi danguje“Pasaulinio garso dirigentas staiga nutraukia karjerà ir gráþta á savo vaikystës kaimà ðiaurës Ðvedijoje. Netrukus vietinës baþnyèios choro nariai papraðo jo „tik uþsukti, pasiklausyti ir gal koká patarimà duoti“. Atsisakyti jis negali. Ir atrodo, kad nuo to momento maþame kaime viskas ima keistis..

Tai keli sakiniai apie ðvedø kinematografijos „perliuko”, filmo „Tarsi danguje” (Så som i himmelen / As it is in Heaven)

siuþetà, pastatytà dar 2004-aisiais ir anuomet netgi nominuotà „Oskarui”. Bet ne tai svarbiausia..

Svarbiausia - kas mûsø gyvenimus daro vertais gyventi.. Apie tai, man rodos, ir yra „Tarsi danguje“. Dargi apie paprastus

ðiaurës Ðvedijos kaimo þmones su savo rûpesèiais ir dþiaugsmais, su „nerealiais“ siekiais (suburti chorà ir vykti á tarptautiná

konkursà), apie neva viskà pasiekusá, bet tikrojo gyvenimo dþiaugsmo dar neiðgyvenusá pasaulinio garso muzikantà, ir (turbût

bene pagrindiná „veikëjà“) – muzikà, kuri atveria þmoniø ðirdis ir keièia gyvenimus.

Man patinka skandinaviðkas realizmas – nepagraþintas, neuþglaistytas, nepatiksiantis norintiems „tiesiog“ atsipalaiduoti, bet

visgi teikiantis vilties - tarsi kokia odë þmogiðkumui.

Kai kas filme áþvelgia paraleles su Jëzaus Kristaus istorija (pvz. savam kraðte nepripaþástamas pranaðas; fariziejiðkas

sustabarëjimas, susikertantis su þmoniø gyvenimus „gydanèiu“ nuoðirdumu ir pan.) Tokiu atveju bent man filmas ágauna dar

didesná „svorá“..

Niekas ið mûsø negali pasakyti, kaip gi ten, danguje. Bet man filmo versija patinka – ypaè finalinë scena, kai skirtingø ðaliø

chorai, susirinkæ konkuruoti, netikëtai pradeda ieðkoti bendro sàskambio ir.. já randa (ups, ðiek tiek praskleidþiau „ðirmà“ ).

Átariai þiûriu, kai sakoma, jog tas ar kitas filmas yra „geras“. Man rodos, filmas gali patikti, gali nepatikti, o kartais gali atverti

ðirdá...

Asumpcion ir Amerikoje Asumpcion Visà laikà galvodavau: “nu jau á Amerikà að kojos nekelsiu”. Bet ðià vasarà tikëtai netikëtai teko aplankyti asumpcionistæ seserá Jurgità ir ðioje didelëje, dainomis bei stereotipais apipintoje, ðalyje praleisti tris graþias, be galo pilnas savaites. Buvo gera paþinti bent maþà tolimojo þemyno dalelæ apsistojant ne vieðbuèiuose ar lankant turistø pamëgtas vietas, bet gyvenant su Asumpcion seserimis (violetinëmis vienuolëmis) ir patiriant paprastø þmoniø nepaprastà gyvenimà.Didþiàjà laiko dalá praleidau dviejose bendruomenëse, gyvenanèiose Husteryje (Worchester, Massachusetts – labai labai þalia Valstijø rytinës pakrantës dalis) bei Èaparalyje (Chaparral, New Mexico), kuris yra neregistruota Amerikos gyvenvietë pasienyje su Meksika. Nors seserø bendruomenës Amerikoje yra vyresnio amþiaus, energijos ten netrûksta, juokas, ðiluma ir dþiaugsmo dvasia aplanko kiekvienà ðalia esantá! Nuo jauniausios iki vyriausios, visos seserys panirusios á veiklas. Viena, nors jau yra perkopusi 87 metus, su didþiule energija ir uþsidegimu rengia Biblijos studijas bei buria senuèiø komandà, su kuriomis mezga kepures ir kojines labdaringoms veikloms. Be to, seserys drauge su emigrantø ðeimomis kuria „bendruomenës sodà“ – darþà, kuriame emigrantø meksikieèiø ðeimos augina ávairiausias darþoves, prieskonius, kartà per savaitæ susirenka jø priþiûrëti, o uþaugintà derliø pasidalina tarpusavyje. Taip pat yra buriama pasaulieèiø grupelë, kuri kas savaitæ eina á kalëjimà vesti maldos grupeliø nuteistiesiems. Kiekvienoje ið ðiø veiklø seserys turi erdvæ skleisti didþiausius savo talentus bei padëti skleistis aplinkiniams.Tuo tarpu Naujajame Meksike seserys daugiausia dirba su þmonëmis, neturinèiais dokumentø. Jiems assumptionistës yra ir seserys, ir mamos, ir draugës, ir psichologës, ir vilties bei meilës neðëjos. Daugelio emigrantø meksikieèiø gyvenimo istorijos ten yra be galo sudëtingos ir liûdnos:

daugelis miðriø ðeimø yra iðskirtos, vaikai auga be tëvø, nes policijos reido metu pastarieji daþnai yra deportuojami atgal á Meksikà, suaugusieji ilgus metø nesëkmingai bando gauti dokumentus „legaliai“ gyventi JAV, gyvena skurde. Vis dëlto Èaparalyje egzistuoja be galo stipri bendruomenës dvasia, palaikanti ne vienà ir ákvepianti nenuleisti rankø. Paþintis su ðiais þmonëmis mokë matyti groþá paprastuose dalykuose ir dþiaugtis net tuomet, kai atrodo nëra dël ko dþiaugtis, patirti, kiek daug dalykø þmoniø gyvenime keièia Tikëjimas. Þmonës Èaparalyje dalinasi tiek savo meile ir dþiaugsmais, tiek rûpesèiais ir skausmais, tiek bendra malda. Pastebëjau, kad jie be galo svetingi ir atviri ne tik ðirdimi, bet ir namø durimis - tas savaites buvo smagu gyventi aplinkoje, kai gali iðeiti ið namø jø nerakindamas, o gráþus rasti ne tuðèius namus, bet draugø atneðtø salotø. Graþu buvo patirti seserø atvirumà visiems ateinantiems ir tiems, iki kuriø reikia paèioms nueiti, jausti Assumption – seserø ir pasaulieèiø – jëgà, matyti draugø ásitraukimà á seserø veiklà bei norà paþinti Marijos Eugenijos, kuri yra Asumpcionisèiø ákûrëja, dvasingumà. Svarbu buvo atrasti, tikràja to þodþio prasme, þydinèià dykumà, suvokti, kiek daug Vieðpats daro, kad praþystø mûsø ðirdys, ir suprasti, kad Asumpcion visur yra Asumpcion.

12 / PORTRETAS

Nijolë Kukuraitienë: „Kà neði þmonëms, tà ir gausi...“

Trijø þaviø sûnø mama, bûrio vaikaièiø moèiutë, ðeimø konsultantë, Pal. J. Matulaièio baþnyèios choristë, 101 veiklos pradininkë bei tæsëja... Arba tiesiog Nijolë - jaunatviðka, nepailstanti ir nuolat spinduliuojanti ðilumà. Gyvenime klaidþiojusi ávairiais keliais keleliais, á krepðelá dëjusi vienà uþ kità ádomesnes patirtis, iðgyvenimus bei atradimus, sutikusi ávairiausiø þmoniø. Akies kraðteliu á visa tai paþvelkime ir mes.

Þingsnelis po þingsnelio. Viskas prasidëjo tuomet, kai Nijolë su ðeima apsigyveno Justiniðkiø mikrorajone ir, vos perkopusi kalnelá, jau nuo 1991 metø ëmë lankytis Pal. J. Matulaièio parapijos ðv. Miðiose. Po septyneto metø, 1998 – aisiais, paskatinta sesers Benediktos, ji ëmë organizuoti pirmuosius ðeimø klubo „Darna“ (ðiemet skaièiuojanèio jau ketvirtàjà kartà) susitikimus. Taip po truputá ið maþø þingsneliø 2003 metais iðaugo Ðeimos Pagalbos centras, tæsiantis ilgà ir vingiuotà kelià ir ðiandien...

Parapija – antrieji namai (jei ne daugiau). Nijolei Pal. J. Matulaièio parapija ir þmonës yra svarbi gyvenimo dalis. Kartais atrodo, kad dël gausybës organizaciniø problemø nuskriausta liko ðeima. Kita vertus, Nijolë nepaprastai dþiaugiasi, kad bûtent ðioje parapijoje jos vaikai, ásitraukæ á jaunimo veiklas, atrado teigiamus idealus ir pasiklojo graþius gyvenimo pagrindus.

Spalvingas ir sklidinas patirèiø bagaþas. Net ne bagaþas, o visas traukinys: tebejudantis, su daug daug vagonø, ið kuriø kiekviename slypi kaþkas nauja, nepatirta... Pirmajame slepiasi tëvystës ágûdþiø grupës, kur iðkart susirinko net 22 tëvai. Po to seka suþadëtiniø kursai, santuokos konferencijos, rekolekcijos, piligriminiai þygiai. Individualios konsultacijos, kai kiekvienà þmogø turi pakylëti ðirdyje ir melstis uþ já. Mokymasis – individualios studijos psichologijos institute. Ðeimos Pagalbos centro sklaida: lankymasis Marijos radijuje, maþojoje studijoje. Giedojimas chore – gera ðlovinti Vieðpatá giesmëmis... Visas traukinys Nijolës atmintyje nusidaþo ðviesiomis spalvomis. Ir, anot jos, didþiausia laimë, kokia ámanoma þmogui, – drauge keliauja tavo vaikai. Tai atpildas uþ visas nemigo, átampos, darbo naktis.

Auginanti maldos patirtis. Be kunkuliuojanèio veiklumo, Nijolei labai svarbus ir absoliutus nutilimas, ásiklausymas á tylà, atneðantis poilsá, pasitikrinimà, ar kryptis, kuria ji eina, teisinga. Tai tokia vidinë pilnatvë, kad, kaip Evangelijoje pasakyta, „ðito dþiaugsmo pasaulio dvasia tau duoti negali“. Svarbu suprasti, vardan ko tu visa tai darai, kur eini. Bûtent todël turi nutilti. Tyloje bûti saldu.

Kai visi stengiasi, ir tau lengviau stengtis. Negali kitaip padaryti, nes visi labai stengiasi, daro nuoðirdþiai. Nijolë sako, kad palyginti su kitais darbais ðis skiriasi tuo, jog nëra kaþkokiø pasikëlusiø þmoniø, èia ateini be átampos ir kolektyve apstu bendradarbiavimo, dþiaugsmo, pagalbos.

Jaunystës paslaptis. Nijolë labai myli jaunus þmones, o ðie – jà ir uþkreèia jaunyste. Be to, senti neleidþia bûrys vaikaièiø. Moteris atvira ðirdimi pasineria á visas linksmybes. Kà teiksi þmonëms, tà ir gausi: jei neði savo liûdesá ir dvejones, kas pasikeis? Reikia kaþkà daryti. Nijolës viso gyvenimo variklis – jai viskas ádomu, o problema – kaip pasirinkti ir suspëti. Smalsu iki ðiol ir neþinia, kada tai baigsis. Duokdie, niekad .

Aistë, projektø koordinatorë

Matulaièio Respublika