Mėgsti žaisti „Minecraft“? Šios knygos autorius Markas Čevertonas

(Mark Cheverton) ir jo sūnus šį žaidimą taip pat dievina. Tačiau kas atsitiktų, jei

„Minecraft“ pasaulis taptų tikrove?Prisijunk prie Žaidimoriterio999 nuotykių

ir keliauk į „Minecraft“ pasaulį!

Mokykloje jis – tik paprastas vidutiniokas, kuris sten-giasi niekam nekristi į akis, kad negautų į kailį. Tačiau „Minecraft“ pasaulyje viskas kitaip. Ten jis – galingas ir baisus Žaidimoriteris999: tyčiojasi iš kitų žaidėjų, atiminėja jų daiktus, griauna kaimus ir daro, ką nori. Niekas apie šį žaidimą nežino daugiau už jį. Na, nebent „Minecraft“ kūrėjas Notch.

Bet vieną dieną jis... atsiduria žaidime – ir nuotykiai ekrane virsta baisia ir pavojinga tikrove. Griauti ir tyčio-tis nebėra kada, reikia stengtis išlikti gyvam. Pasirodo, kad „Minecraft“ pasaulyje Žaidimoriteris999 atsidūrė neatsitiktinai – pradeda pildytis su juo susijusi prana-šystė... Tik ar jis įstengs atlikti jam skirtą užduotį? O jei ne? Jis tiesiog išsijungs – ar mirs ir realiame pasaulyje?

Žaidimoriteris999 privalo sutelkti visas jėgas ir ži-nias, kad nugalėtų priešus. Nes pavojus gresia ne tik žaidimui: įstrigęs žaidime, jis sužino didžiausią „Mi-necraft“ paslaptį... Visas pasaulis pavojuje!

2

3

4

Copyright INVASION OF THE OVERWORLD © 2014 by Gameknight Publishing, LLC

Invasion of the Overworld is an original work of Minecraft fan fiction that is not associated with Minecraft or MojangAB. It is an unofficial work and is not sanctioned nor has it been approved by the makers of Minecraft.

Invasion of the Overworld is a work of fiction. Names, characters, and incidents are the product of the author’s imagination or are used fictitiously. Any resemblance to actual events, or persons, living or dead, is coincidental.

Minecraft® is the official trademark of MojangAB.Minecraft®/TM & © 2009–2013 Mojang / Notch

All of the characteristics of Gameknight999 in the story are completely fabricated and do not represent the real Gameknight999, who is the opposite of his character in the book and is an awesome, caring individual.

Technical consultant – Gameknight999 © Tomas Einoris, vertimas į lietuvių kalbą, 2015© Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2015© „Tyto alba“, 2015

ISBN 978-609-466-094-8

UDK 821.111(73)-93 Ch299

Mark ChEvErToNINvASIoN of ThE ovErworlDSky Pony Press, New York, 2014

5

PADĖKA

Noriu padėkoti savo šeimai ir draugams, palaikiusiems mane, kai rašiau šią knygą, ypač Džeraldinai, kurios nuo-latinė parama ir domėjimasis kūriniu motyvavo mane kurti, taip pat Žaidimoriteriui999, privertusiam mane iš-bandyti „Minecraft“ ir įkvėpusiam parašyti šią knygą, bei savo nuostabiajai žmonai, kurios tikėjimas mano sėkme neleido nuleisti rankų sunkiomis akimirkomis.

Ką darome dėl savęs, miršta kartu su mumis. Ką darome dėl kitų ir pasaulio – išlieka amžiams.

Albertas Painas

7

Kas yra „Minecraft“?

„Minecraft“ – smėlio dėžės principu (suteikiama visiš-ka veiksmų laisvė) sukurtas kompiuterinis žaidimas, lei-džiantis žaidėjams statyti įspūdingus statinius naudojant įvairių medžiagų (akmens, žemių, smėlio, smiltainio ir kt.) blokus. Įprasti fizikos dėsniai žaidime negalioja, žaidžiant kūrybiniu režimu galima kurti statinius, nepavaldžius gravitacijai ar neturinčius atramų.

8

Šis žaidimas siūlo įspūdingą kūrybinę laisvę – žai-dėjai gali statyti ištisus miestus ant aukščiausių kalnų ir net danguje, – tačiau visu gražumu jis atsiskleidžia žaidžiant išlikimo režimu. Pasirinkus šį režimą, žaidė-jo personažas atsiduria iš blokų sudarytame pasaulyje turėdamas tik skurdžią aprangą. Žinodami, jog greitai atslinks naktis, žaidėjai turi rinkti išteklius (medieną, akmenis, geležį ir kt.), kad galėtų pasigaminti įrankių bei ginklų ir apsiginti nuo pabaisų. Naktis – pabaisų metas.

Norėdami rasti išteklių, žaidėjai turi kasti šachtas, kad aptiktų anglių ir geležies – medžiagų geležiniams gink-lams ir šarvams gaminti. rausdamiesi vis giliau, žaidėjai randa olų, lavos kišenių, apleistų kasyklų ir požemių, ku-riuose nuotykių ieškotojų laukia lobiai, saugomi pabaisų (zombių, skeletų ar vorų).

Nors žaidimo pasaulyje knibždėte knibžda siaubingų padarų, žaidėjas nėra visiškai vienas. Yra didelių serverių, kuriuose vienu metu žaidžia – renka išteklius ir galabija pabaisas – šimtai žaidėjų. Taip pat yra kaimų, kuriuose gyvena ne žaidėjo personažai, o kompiuterio valdomi vei-kėjai, užsiimantys įvairiais darbais ir savo namuose sle-piantys turtus – kartais menkus, kartais didžiulius. Pasi-kalbėjęs su kai kuriais kompiuterio valdomais veikėjais, žaidėjas gali iškeisti turimus daiktus į retus grynus vertin-gos medžiagos akmenukus, eliksyrų sudedamąsias dalis, lanką, kalaviją ir kt.

Žaidime galima kurti sudėtingus mechanizmus (elekt-

9

rą pakeičia raudonakmenis – vienas iš išteklių), unikalius žaidimus, savo žemėlapius ir specialias arenas, kuriose žaidėjai kaunasi vieni su kitais. „Minecraft“ pasaulis kupi-nas laisvės, įspūdingų mūšių, kraują stingdančių pabaisų, saldžių pergalių ir karčių pralaimėjimų. Tai vienas didelis nuotykis. Sėkmės.

11

I SKYrIUS

Žaidimoriterio žaidimas

Milžiniškas voras raudonomis kaip žarijos akimis lėtai ropojo prie jo slėptuvės. Žaidimoriteris999 žinojo, jog vo-ras artinasi, tačiau nebijojo – geležiniai šarvai jį apsaugos. Tiesą sakant, jis norėjo, kad voras prieitų dar arčiau. Pa-baisos šnypštimas, prasiskverbiantis pro medžių tankmę ir pasiekiantis jo ausis, vis stiprėjo. Pasigirdo dar vienas – Žaidimoriterį999 persekiojo jau du vorai. Jis staigiai kyš-telėjo galvą iš už gumbuoto medžio kamieno ir pamatė siaubūnus, ieškančius jo krūmuose ir saulės neapšviesto-se daubose. vėl pasislėpęs už medžio, Žaidimoriteris999 išsitraukė deglą ir įsmeigė jį į žemę, kad pamatytų kiti žai-dėjai. Sušvito nedidelis geltonos šviesos apskritimas. Po kelių sekundžių jis iškasė deglą deimantiniu kirtikliu ir įsidėjo atgal į inventorių.

„Kas nors tikrai pastebėjo“, – pamanė jis ir, išsitraukęs kalaviją, pasileido proskynos link.

vorai puolė jam pavymui. Prie persekiotojų prisidė-jo ir bukaprotis zombis. Žaidimoriteris999 lakstė aplink

12

medžius ir kalvas pernelyg neskubėdamas, kad jo piktieji draugužiai per daug neatsiliktų, ir tuomet tolumoje pa-matė savo aukas – prie jo artinosi du komandos nariai. Žaidimoriteris nekantraudamas nusišypsojo.

„Ei, Siaubovaldove24, Salzai, aš čia, – Žaidimoriteris parašė žinutę serverio pokalbių lange, taigi ją matė visi žaidėjai. – Man reikia pagalbos.“

„Atskubam“, – atrašė Siaubovaldovas.Žaidimoriteris999 atsisuko ir sulėtino žingsnį, leisda-

mas pabaisoms dar labiau priartėti. Pažvelgęs į priekį pa-matė, kad jo komandos draugai yra kaip tik ten, kur reikia.

„Niekur neikite, aš tuoj“, – parašė jis ir zigzagais nu-bėgo nieko blogo neįtariančių gelbėtojų link, leisdamas zombiui prisivyti, – kad jo sumanymas pavyktų, reikėjo atvilioti visas tris pabaisas. Zombiui ir vorams priartė-jus, Žaidimoriteris999 tiesiu taikymu nuskuodė pas savo bendražygius. Jie stovėjo ant plikos kalvos, iš visų pusių apsuptos tankaus miško. Šis vaizdas Žaidimoriteriui pri-minė mokytoją poną Džeimsoną, kurio plaukų likučiais apaugusios galvos viduryje švietė plikė.

Pabaisos buvo kiek per arti. Žaidimoriteriui reikėjo susikaupti, kitaip planas neišdegs. Sutelkęs dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui, jis užbėgo į kalvą, iš paskos jam sekė pabaisos. Pasiekęs viršūnę, pamatė du žaidėjus, tačiau nesustojo.

„Žaidimoriteri999, kur leki? – nustebęs paklausė Sal-zas. – Maniau, kad tau reikia pagalbos.“

13

„Nepyk, suklydau, – atrašė Žaidimoriteris. – Pagalbos reikia tau.“

Iš už medžių išlindusios pabaisos juos pastebėjo. vorai puolė Siaubovaldovą, zombis – Salzą.

Žaidimoriteriui999 į pagalbą atskubėję žaidėjai buvo dar visai geltonsnapiai – teturėjo odinius šarvus ir akme-ninius ginklus. Patirties stoka ir aklas pasitikėjimas Žai-dimoriteriu nuvedė juos į pražūtį. Juodi vorai nepaliau-jamai kandžiojo Siaubovaldovą ir greitai suplėšė šarvus, nekantraudami pribaigti žaidėją. Zombis savo žaliomis rankomis tebetalžė Salzą, tačiau Siaubovaldovo gyvybės taškai baigėsi greičiau. Jo personažas išnyko – ant žemės liko tik jam priklausę daiktai. vorai nuskubėjo į pagalbą zombiui – užpuolė Salzą iš nugaros. Jis jų net nepastebė-jo. Salzo gyvybės taškai akimirksniu pasiekė 0.

Žaidimoriteris stebėjo kovą ir garsiai juokėsi, jį užlie-jo piktdžiugiškas pasitenkinimas. Jis mėgo apgaudinėti žmones, net savo komandos narius.

„Tu tikras šmikis, Žaidimoriteri999“, – parašė Siaubo-valdovas iš kalėjimo – vietos, kurioje atsiduria žaidėjo personažas, žuvęs žaidžiant komandiniu režimu žaidėjas prieš žaidėją (ŽPŽ).

„Tai jau tikrai“, – pridūrė Salzas.„Cha!“ – atrašė Žaidimoriteris ir nuskubėjo į mūšio sū-

kurį. „Minecraft“ buvo turbūt mėgstamiausias jo užsiėmi-

mas. Jis valandų valandas praleisdavo rūsyje žaisdamas šį

14

žaidimą, kaupdamas daiktus savo inventoriuje ir pelnyda-mas šlovę įvairiuose kelių žaidėjų serveriuose, dažniau-siai – kitų žaidėjų sąskaita. Žaidimoriteris buvo dvylikos, smulkesnis už daugelį bendraamžių, tačiau „Minecraft“ pasaulyje visa tai neturi jokios reikšmės. Svarbiausia – šarvai, ginklai ir negailestinga strategija, kurios esmė – aukoti kitus dėl savo tikslo.

Prisiminęs tuos du kvaišelius ir nesuskaičiuojamą ga-lybę kitų žaidėjų, kuriuos taip pat sėkmingai apmovė, Žaidimoriteris nusišypsojo ir ėmė ieškoti naujų aukų. Jam buvo visiškai nesvarbu, kuriai komandai jie priklau-so. Jis žino ir daugiau gudrybių. Niekas sumanumu jam neprilygsta. Žaidimoriteris999 norėjo iškrėsti vieną dide-lį pokštą visiems serverio žaidėjams. Jei pasiseks, jo vardą prisimins ilgai.

Užbėgęs ant nedidelės kalvos, tolumoje pamatė tarpu-savyje besipliekiančius žaidėjus, virš kvadratinių jų galvų švietė balti vardai. Jie kovėsi netoli lavos upės, per kurią buvo nutiestas įmantriai vingiuojantis akmeninis tiltas. Šiam šedevrui pastatyti tikriausiai prireikė nemažai laiko. Tiltas vedė į aukštą apvalų bokštą, pastatytą iš samano-tos akmens skaldos ir pilkų akmens blokų. Bokšto viršuje ryškia balta šviesa žibėjo deimantinis švyturys, iš jo švie-sos stulpas kilo tiesiai į dangų, – šios žaidimo sesijos fini-šo tiesioji. Komanda, pirmoji įkopusi į bokštą ir paėmusi baltąjį bloką, taps nugalėtoja. Žaidimoriteris stebėjo tilto gale besikaunančius žaidėjus, norinčius žūtbūt patekti į

15

bokštą. Abiejų komandų jėgos buvo apylygės. Nė vienas žaidėjas negalėjo pasitraukti iš kovos ir perbėgti tilto – kaipmat būtų gavęs strėlę į kaktą. Tačiau tokia padėtis truks neilgai.

Pribėgęs prie medžių netoli mūšio vietos, Žaidimori-teris999 įsidėjo kalaviją ir išsitraukė įvairiomis spalvomis žaižaruojantį lanką. Šio ginklo kerai Smūgis II, Galia IV ir Begalybė kėlė pavydą kitiems žaidėjams. Greitai apžvelgęs teritoriją, norėdamas įsitikinti, kad netoliese nėra pabai-sų, sau po kojomis jis ėmė statyti blokus. Prieš dėdamas naują bloką, pašokdavo aukštyn, kol galiausiai iškilo virš medžių viršūnių. Puiki vieta šaudyti iš lanko. Kilus pavo-jui, galima atsitūpti ir pasislėpti už storų šakų.

Ilgai nelaukęs Žaidimoriteris999 įtempė lanką ir palei-do strėlę į priešininką, kurio naudotojo vardas – SlidusKa-minas. Strėlė nubrėžė gražų lanką ore ir įsmigo jam tiesiai į nugarą. Personažas sublykčiojo raudona spalva, prane-šančia apie sėkmingą šūvį. Žaidimoriteris999 vieną po ki-tos paleido tris strėles, jos sunaikino aukos šarvus ir paliko žaidėją visiškai bejėgį. Paleidęs dar vieną strėlę, Žaidimo-riteris pribaigė savo auką, nusijuokė ir pradėjo šaudyti į ki-tus žaidėjus nesirinkdamas taikinio. Strėlė po strėlės lėkė iš lanko, templė smagiai dūzgė po kiekvieno šūvio. Žaidi-moriteris toliau sėjo mirtį tarp suglumusių žaidėjų.

„Kas čia šaudo?“ – paklausė žaidėjas Kuteris.Žaidimoriteris tik nusijuokė ir paleido dar daugiau

strėlių, pritūpdamas tarp salvių, kad jo nepastebėtų.

16

„Žiūrėk, į ką šaudai, – parašė Karalius_PasalūnųŽudi-kas. – Čia komandinė sesija.“

„Aha, – pridūrė Dankanas. – Elgiesi kaip mulkis.“„Na ir kas“, – pagalvojo Žaidimoriteris.Jo strėlės gerokai praretino žaidėjų gretas – abiejose

komandose teliko vos po kelis narius. Kalėjime atsidūrę nukauti žaidėjai keikė Žaidimoriterį. Pasiėmęs kirtiklį, jis iškasė kelis blokus sau iš po kojų. Po kelių sekundžių vėl stovėjo ant žemės ir, išsitraukęs kalaviją, pasileido bėgti. Naudodamasis kraštovaizdžio ypatumais, Žaidimoriteris nepastebimai artinosi prie likusių žaidėjų. Pribėgęs pa-matė, jog abi komandos turi po tris žaidėjus (na, vienoje komandoje buvo keturi, tačiau Žaidimoriteris999 nelaikė savęs komandos nariu).

Šeši žaidėjai tvatijo vienas kito geležinius šarvus gele-žiniais kalavijais (deimantiniai ginklai ir šarvai šiame ser-veryje buvo itin reti, nebent sukčiautum, kaip darė Žai-dimoriteris). Naudodamas programinį priedą, leidžiantį matyti kiaurai blokus, jis greitai prisikasė deimantų ir pa-sigamino deimantinius šarvus ir kalaviją. Atėjo metas pa-sirodyti visu gražumu. Žaidimoriteris atvėrė savo inven-torių ir geležinius šarvus, kelnes, batus bei šalmą pakeitė deimantiniais – jo personažas atrodė tarsi apledėjęs, o kalavijas net švytėjo tamsoje.

Už nugaros pasigirdęs šnypštimas privertė staigiai at-sisukti. Prisėlinęs voras įnirtingai kandžiojo deimantinius šarvus, tačiau nieko negalėjo padaryti.

17

– Nori į kailį? – garsiai paklausė Žaidimoriteris. – Ateik čia.

Užsimojęs galingu kalaviju, jis nukovė vorą dviem kir-čiais. Jau norėjo pulti žaidėjus, bet už nugaros išgirdo dus-lų kriokimą ir vaitojimą. Zombiai. Atsisukęs pamatė apie pustuzinį gyvųjų numirėlių, kėblinančių iš miško. Jiems iš paskos sekė vorų būrys. Temo. Artėjo pabaisų metas.

– Jūs irgi norit paragauti ašmenų?Žaidimoriteris kantriai laukė, kol priešai priartėjo, ir

pasileido mūšio lauko link. Zombiai klusniai nusekė iš paskos. Kiti žaidėjai apstulbo pamatę iš tamsos išnirusį personažą deimantiniais šarvais ir minutėlę nustojo kau-tis tarpusavyje. vienas iš jų, komandos kapitonas, kurio naudotojo vardas buvo MažameKrūme, atkreipė dėmesį į deimantinio žaidėjo vardą, kybantį virš šalmo.

„Žaidimoriteri999, padėk mums, – parašė jis. – Mes galime nugalėti.“

„Ei, iš kur gavai deimantinių daiktų? – piktinosi prie-šininkų komandos kapitonas vormikanas. – Tikriausiai sukčiaudamas. Ei, administratoriau, Žaidimoriteris999 sukčiavo. Išmesk jį iš serverio ir nebeleisk prisijungti!“

„Ko čia bliauni, – greitai atrašė Žaidimoriteris. – Turiu jums staigmeną.“

Iš tamsos išniro zombiai ir vorai (prie jų prisidėjo iš kažkur atsiradę skeletai) ir puolė žaidėjus. Saulė pasislėpė už horizonto, tad pabaisoms nebereikėjo bijoti, kad su-degs jos spinduliuose.

18

„Cha!“ – parašė Žaidimoriteris ir pridėjo šypsenė-lę .

Pro sutrikusius žaidėjus jis nubėgo prie akmeninio til-to, kabančio virš lavos upės.

„Pirmyn, Žaidimoriteri999, pačiupk baltąjį bloką, – parašė fazeris_98. – Mes laimėsime.“

„Tai tau taip atrodo“, – pamanė Žaidimoriteris ir nu-lėkė per mūšio lauką, stengdamasis išvengti priešininkų. laimei, žaidėjai buvo taip užsiėmę pabaisomis, kad net nebandė jo sulaikyti.

„Čiupkit jį“, – parašė Cepelinas4, kai karys deimanti-niais šarvais prabėgo pro šalį.

Smogęs kardu kelyje pasipainiojusiam žaidėjui, Žaidi-moriteris999 pagaliau pasiekė tiltą. Sustojęs minutėlę pa-sigrožėjo įspūdingu kūriniu ir susimąstė, kiek laiko turėjo trukti jo statyba. Tada garsiai nusijuokė ir ant vingiuo-jančio tilto išdėliojo virtinę TNT* blokų, paskui šalia pas-kutinio sprogmenų bloko padėjo raudonakmenio deglą. Staigiai atsitraukęs stebėjo, kaip nuo deglo TNT blokas ima mirksėti, – detonacijos procesas prasidėjo. Netrukus sprogo pirmas blokas, paskui antras, tada trečias... Spro-gimų grandinė didžiulį tiltą pavertė griuvėsiais. Žvelgda-mas į kitą krantą, Žaidimoriteris999 šoko juokingą šokį ir tyčiojosi iš kitų žaidėjų.

* TNT – sprogstamoji medžiaga trotilas (vert. past.).

19

„Greičiau čiupk baltą bloką, ir mes nugalėsime“, – pa-rašė fazeris_98.

„Taip nesąžininga, jis sukčiavo!“ – pyko vormikanas.„Aha, jį reikia išmesti iš žaidimo“, – pritarė Cepeli-

nas4.„Tiesiog paimk tą bloką, ir laimėsim“, – ragino Kara-

lius_PasalūnųŽudikas. Žaidimoriteris999 greitai užbėgo į bokšto viršūnę, pri-

ėjo prie krašto ir pasižiūrėjo į nevykėlius apačioje.„Paskubėk! Paimk bloką, pergalė čia pat“, – parašė kaž-

kuris iš jų.„Šitą bloką?“ – paklausė Žaidimoriteris999, priėjęs

prie pat jo. „Nori, kad paimčiau štai šitą baltą bloką?“ – toliau šai-

pėsi.„TAIP, TIK GrEIČIAU!“– nekantravo fazeris_98.„Gal kitą kartą“, – atšovė Žaidimoriteris999, dėlioda-

mas TNT blokus aplink baltąjį, apibėrė juos raudonakme-nio dulkėmis ir galiausiai padėjo raudonakmenio deglą.

TNT blokui pradėjus blyksėti, Žaidimoriteris atsijungė nuo serverio, palikęs suglumusius žaidėjus. Jis įsivaizda-vo, kaip iš apmaudo jie rėkia į savo kompiuterių ekranus. Dabar nelaimės nė viena komanda. Jis visus apmovė ir pasiekė savo tikslą.

20

II SKYrIUS

Serveris

Atsilošęs patogioje biuro kėdėje, Žaidimoriteris999 nu-sijuokė.

– Tai bent kvailių būrys, – šypsodamasis tarė.Kambaryje liūdnai nuaidėjo jo juokas. Jis žaidė vienas.

Kaip visada. viršuje buvo girdėti triukšmas. Jaunesnioji sesuo žiūrėjo kažkokį kvailą animacinį filmuką – perso-nažai dainavo erzinančią vaikišką dainelę. Žaidimoriteris papurtė galvą. Kartais sesers tiesiog negalėdavo pakęsti.

– Tyliau! – sušuko jis, tačiau animacinio filmuko garsai tik dar labiau sustiprėjo.

Žaidimoriteris tyliai nusikeikė ir vėl įniko į žaidimą. Ne-toli monitoriaus pamatė praėjusią savaitę sesers padarytą gimtadienio atviruką – vaikiškai nupieštas Žaidimorite-ris999 laiko sesę už rankos, jie žingsniuoja rožine pieva, pilna violetinių ir mėlynų gėlių. Sesutė valandų valandas triūsė užsidariusi savo kambaryje, kol padarė atviruką, o jį teikdama taip šypsojosi, kad net kambarys prašviesėjo. Žaidimoriteris irgi nusišypsojo. Ji nebuvo bloga sesuo, tik

21

kartais nervindavo. Televizorius pritilo. Gal uždarė kam-bario duris?

– Ačiū! – sušuko jis, neatitraukdamas akių nuo kom-piuterio, nuo „Minecraft“.

Jis mėgo šį žaidimą, mėgo krėsti pokštus, „trolinti“, žu-dyti kitus žaidėjus ir paskui susirinkti jų daiktus. Šiandien buvo puiki diena – didžiausias komandinis mūšis „Mi-necraft“ istorijoje baigėsi lygiosiomis. Niekas nelaimėjo, na, nebent jis.

Dar kartą nusijuokęs, Žaidimoriteris vėl prisijungė prie žaidimo ir atvėrė savo serverių sąrašą. Buvo girdė-jęs apie naują serverį, lyg ir kažkuo ypatingą. Išsitraukęs popieriaus lapelį su to serverio IP adresu, jį suvedė ir pri-sijungė. Naujojo serverio žaidimo režimas – išlikimas, jo mėgstamiausias. Turėdamas tiek sukčiauti leidžiančios programinės įrangos, netrukus karaliaus ir čia. Jis tikė-josi, kad apsauginės priemonės nebus itin geros ir galės netrukdomas imtis savo juodų darbelių.

Žaidimui įsikrovus, įžanginis vaizdas buvo... kitoks. Ekrane pasirodė keisti nesuprantami užrašai.

– Kažkas naujo, – pamanė Žaidimoriteris, bandyda-mas iššifruoti tekstą.

Jau buvo beįminąs jo paslaptį, bet staiga vaizdas ekra-ne pradingo ir jo personažas atsidūrė žaidimo pasaulyje. vieta buvo įdomi. Taip, labai įdomi: didžiulės uolos ir nuo jų krintantis krioklys. Netoli krioklio mažiausiai ke-turiasdešimties blokų aukštyje kabojo žemės lopinėliai.

22

Pasiekęs apačią, krioklys tęsė kelionę po žeme – krito į gilią olą, iš kurios sklindanti ryški šviesa rodė, jog netolie-se turi būti lavos. Tikėtina, kad vanduo ir lava maišėsi, su-darydami akmens skaldą. Užsikoręs ant šalia stūksančio kalnelio, Žaidimoriteris pamatė dar vieną įdomią atodan-gą ir ore kabančias akmenų saleles netoliese, o gerokai toliau – kaimelį. Šio uolėto darinio apačioje styrojo aukš-tos kolonos, panašios į didžiulės pabaisos nagus. Taip, šis serveris tikrai įdomus.

Artinosi saulėlydis – ne pats smagiausias metas žai-džiant išlikimo režimu, jei nesi tinkamai pasirengęs. Ta-čiau Žaidimoriteris visuomet pasirengęs. vienu metu nuspaudęs klavišus Ctrl ir Z, jis įjungė mėgstamiausią žaidimo kodą. Ekrane atsivėrė inventorius su visais daik-tais. Žaidimoriteris pasiėmė deimantinius šarvus ir kala-viją, lanką, strėlių ir priekalą. Padėjęs priekalą ant žemės, sustiprino savo lanką šiais kerais: Smūgis II, Galia III ir Begalybė. Ne toks geras lankas kaip ankstesnis, bet tiks. Smūgis II nubloškia taikinį atgal, o Begalybė suteikia... be-galybę strėlių. Pasiėmęs kelis auksinius obuolius, Žaidi-moriteris užvėrė inventorių ir patraukė medžioti.

Pamatęs ant žolėtos plokštumos apačioje besiganan-čias kiaules, iššovė kelias strėles, kad nustatytų trajektori-ją, ir pradėjo pulti iš viršaus. Šešios greitai paleistos strėlės užmušė keturias kiaules, o vienai pasisekė. Iš pradžių jis nusprendė jos pasigailėti, tačiau veikiai persigalvojo ir iš-šovė septintą kartą – gyvulys kaipmat virto mėsos krūva.

23

Nubėgęs kalva žemyn, Žaidimoriteris susirinko savo laimikį – kiaulieną. Paėmęs paskutinį gabalą, pamatė, kad, slapstydamiesi tarp medžių, daugiausia ąžuolų ir beržų, prie jo artinasi keli žaidėjai. Jie buvo visiški naujo-kai – teturėjo odinius šarvus ir akmeninius kalavijus, be to, judėjo per arti medžių šešėlių. Žaidimoriteris greitai apsidairė, ar nėra kitų pavojų, užlindo už beržų, kurių nu-karusios šakos puikiai jį slėpė, ir ėmė laukti žaidėjų.

Iš šešėlių staiga išniręs zombis juos gerokai nustebino. Žaidėjai puolė jį savo apgailėtinais akmeniniais kalavijais. Juodu kapojo žaliąją pabaisą, nors galėjo susitarti, kuris puls, o kuris ginsis. Kvailiai. Zombis nagais draskė plo-nus odinius šarvus. Užuot taikę į galvą, žaidėjai ir toliau vanojo į priekį ištiestas zombio rankas, todėl jų daroma žala nebuvo itin didelė, o zombis turėjo pakankamai laiko atsilyginti. Bet galiausiai pabaisa nusibaigė.

„Kokie nevykėliai, leidosi apkandžiojami paprasto zombio, – pagalvojo Žaidimoriteris. – Jie neverti žaisti Minecraft.“

Jis išsitraukė savo žvilgantį apkerėtąjį lanką ir paleido strėlę į artimiausią iš dviejų žaidėjų, o po kelių akimir-kų – ir į jo draugą. Nustatęs atstumą, toliau šaudė į juos ir leng vai nukovė. Kovos su zombiu apgadinti šarvai menkai tesaugojo nuo strėlių. Apgailėtina. Žaidėjų turtas pabiro ant žemės: akmeniniai įrankiai, lankai, strėlės ir, žinoma, silpnieji akmeniniai kalavijai. Paprastai Žaidimoriteris susirinkdavo karo grobį, tačiau šie vargšeliai neturėjo jo-

24

kių vertingų daiktų, todėl jis patraukė tolyn – kaimo, kurį matė tolumoje, link.

Išgėręs buteliuką greičio eliksyro, Žaidimoriteris pasi-leido bėgti, kad pasiektų tikslą iki aušros. lėkdamas matė artėjančias kaimo šviesas, o tamsa vis tirštėjo.

„oi, duobė.“Žaidimoriteris vos neįkrito urvą – galėjo smarkiai

susižeisti. Sulėtinęs tempą, tęsė kelionę daug atsargiau, vengdamas urvų ir plyšių, kurių šioje vietovėje buvo itin daug.

„Koks įdomus kraštovaizdis.“Žaidimoriteris nieko panašaus nebuvo matęs. Kai

pasiekė kito kalnelio viršūnę, prieš akis atsivėrė kaimo vaizdas. Tai buvo paprastas kaimas: viduryje, prie šuli-nio, – pasėliai, nedideli pastatai, juosiantys laukus, dides-ni pastatai pakraštyje. Tarp medinių gyvenamųjų namų riogsojo akmeniniai statiniai, primenantys pilies mūrus. Aukščiau visų stiebėsi dviejų aukštų bokštas. Tiesa, dar buvo kaimiečių, apie dvidešimt. Koks kaimas be jų. Dau-gelis slėpėsi namuose, mat buvo tamsu, o tamsa – pabai-sų metas.

Pabaisų knibždėte knibždėjo: vorai, skeletai, zombiai, pabaigažmogiai. Zombiai šlitinėjo priešais namus, ištiesę savo šlykščias žalias rankas, ant jų pūvančių kūnų plaiks-tėsi drabužių likučiai. Jie daužė medines duris, norėda-mi įsibrauti į vidų ir suryti neapdairius kaimiečius. vorai taip pat šmirinėjo po kaimą. Jų išpurtę kūnai siūbavo, o

25

daugybė akių matė viską aplink. Skeletai laikėsi atokiau. Kiek vienas turėjo po lanką ir strėlių. Mėnulio pilnatis ryš-kiai apšvietė jų boluojančius kaulus.

Iš visų pabaisų grėsmingiausi buvo pabaigažmogiai. Šie aukšti padarai ilgomis galūnėmis kėlė siaubą visiems. Jie galėjo teleportuotis iš vienos vietos į kitą, todėl kautis su jais buvo labai sunku. Ilgų rankų smūgių neatlaikydavo net tvirčiausi šarvai, o kur dar veriantis plačiai atmerktų ir nuolat neapykanta degančių akių žvilgsnis ir paklaikęs juokas, nuo kurio nuotykių ieškotojams gyslose stingdavo kraujas. Dabar šie tamsūs padarai tiesiog lūkuriavo kaimo pakraštyje, tarsi tam, kad užkirstų kelią bet kokiam ban-dymui pabėgti.

Žaidimoriteris nuskuodė prie artimiausio namo ir gal-vos aukštyje išmušė vieną bloką. Skeletas, naudodamasis proga, paleido strėlę į pastato vidų ir nukovė ten tūnančią kaimietę. Žaidimoriteris nusišypsojo. Prabėgęs pro zom-bių būrelį, pasiekė kito namo duris ir jas išlaužė deiman-tiniu kirtikliu. Zombiai puolė į vidų. Jie draskė bejėgius kaimiečius, kol galiausiai patys kaimiečiai virto zombiais ir papildė pabaisų gretas. Žaidimoriteris nusijuokė.

Jam buvo smagu sušerti kompiuterio valdomus veikė-jus pabaisoms, o pačiam išvengti pavojaus. Tačiau links-mybėms nebuvo lemta tęstis – Žaidimoriteris pamatė lėtai tekant saulę. Kai ji pakilo virš horizonto, zombiai ir skeletai akimirksniu paskendo liepsnose, o pabaigažmo-giai ir vorai pasitraukė į kalvas.

26

Atėjo metas apieškoti kaimą ir prisigrobti vertingų daiktų. Žaidimoriteris tikrino namą po namo, skrynią po skrynios, braudamasis pro bukagalvius kaimiečius ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis. Kalvėje jis rado tru-putį geležies ir duonos kepalą.

„vargšų kaimas“, – pagalvojo jis.Pilį primenančiame pastate, stūksančiame kaimo vi-

duryje, aptiko tuščią skrynią, į ją padėjo savo užkerėtąjį lanką, jei kartais prireiktų vėliau. Tada grįžo į tą vietą, ku-rioje buvo žaidimo pradžioje, – prie krioklio ir uolos.

Staiga pajutęs troškulį (jis pats, o ne jo žaidimo per-sonažas), ištiesė ranką ir čiupo skardinę gazuoto gėrimo. Pridėjęs skardinę prie lūpų, iš karto ją ištuštino, net užver-tė galvą, kad neliktų nė lašelio. Paskui apsidairė po rūsį. Kur pažvelgsi, tėčio išradimai. Dauguma – niekam tikę. Čia buvo automatinis kečupo butelių atidariklis, neretai nudauždavęs butelio viršutinę dalį, trimačio vaizdo spaus-dintuvas, spausdinti naudojantis saldymedžio ekstraktą, „iPod“ laikiklis, kurį galėjai pritvirtinti prie akinių ir žiūrė-ti vaizdo klipus išėjęs į lauką. visiškas šlamštas. Beveik visi šie daiktai buvo absurdiški ir veikė visai ne taip, kaip tu-rėtų. Tik naujausias tėčio kūrinys – trimačio vaizdo skait-menuoklis, galintis išsaugoti tikro daikto trimatį atvaizdą ir įkelti jį į bet kurią taikomąją programą, – teikė vilčių.

viršuje pasigirdo kažkoks garsas – tikriausiai tėtis grįžo namo. Jis žaidė tėčio kompiuteriu, prijungtu prie skaitmenuoklio, ir žinojo, kad negerai daro. Tačiau tėčio

27

kompiuteris turėjo galingą vaizdo plokštę, daug operaty-viosios atminties (rAM) ir kelių branduolių procesorių, todėl „Minecraft“ atrodė itin gražiai ir veikė nepaprastai sklandžiai. Geriau dingti, kol tėtis nepamatė.

Nuvalęs stalą, Žaidimoriteris švystelėjo tuščią skardi-nę į šiukšlių dėžę, bet nepataikė. Nieko baisaus, kas nors kitas pakels ir išmes. Skardinė skambiai atšoko nuo šiukš-liadėžės krašto, atsimušė į sieną, o paskui – į atsuktuvą, gulintį ant tėčio darbastalio krašto. Atsuktuvas lėtai pa-sviro ir nukrito tiesiai ant skaitmenuoklio valdymo pul-to. Iš laidų raizgalynės pasipylė geltonos kibirkštys, ore pasklido svylančios izoliacinės medžiagos smarvė. Pažiro dar daugiau kibirkščių, o rūsio šviesos prigeso – skait-menuoklis įsijungė. viskas vyko tarsi sulėtintame filme ir priminė prastą vaizdo klipą „YouTube“.

„Tikiuosi, nieko nesulaužiau“, – pagalvojo Žaidimori-teris ir jau buvo beeinąs patikrinti įrangos, bet pasigirdo duslus gaudesys. Dūgzdamas tarsi įpykusių bičių spiečius spindulinį šautuvą primenantis skaitmenuoklis ėmė švy-tėti geltona spalva. Nespėjus jo išjungti, baltas spindu-lys įsmigo Žaidimoriteriui į krūtinę. visu kūnu nuvilnijo dilgsėjimas – buvo ir karšta, ir šalta vienu metu. Paskui vaizdas ėmė suktis, tarsi rūsį būtų pagavęs viesulas. Jį užliejo balta šviesa, nuo kurios skaudėjo akis ir virpčio-jo oda. Iš pradžių atrodė, kad akinanti šviesa skverbiasi į kiekvieną smegenų ląstelę, tačiau netrukus šviesa ėmė jį traukti kaip dulkių siurblys. Žaidimoriteriui pasidingojo,

28

kad jis išplėštas iš savo kūno, iš savo realybės ir nešamas kažkur kitur kartu su šviesa.

Staiga viskas aptemo – Žaidimoriteris999 neteko są-monės. Paskutiniai girdėti garsai buvo vištų kudakavi-mas, karvių mūkimas ir kiaulių kriuksėjimas. vajė...

Mėgsti žaisti „Minecraft“? Šios knygos autorius Markas Čevertonas

(Mark Cheverton) ir jo sūnus šį žaidimą taip pat dievina. Tačiau kas atsitiktų, jei

„Minecraft“ pasaulis taptų tikrove?Prisijunk prie Žaidimoriterio999 nuotykių

ir keliauk į „Minecraft“ pasaulį!

Mokykloje jis – tik paprastas vidutiniokas, kuris sten-giasi niekam nekristi į akis, kad negautų į kailį. Tačiau „Minecraft“ pasaulyje viskas kitaip. Ten jis – galingas ir baisus Žaidimoriteris999: tyčiojasi iš kitų žaidėjų, atiminėja jų daiktus, griauna kaimus ir daro, ką nori. Niekas apie šį žaidimą nežino daugiau už jį. Na, nebent „Minecraft“ kūrėjas Notch.

Bet vieną dieną jis... atsiduria žaidime – ir nuotykiai ekrane virsta baisia ir pavojinga tikrove. Griauti ir tyčio-tis nebėra kada, reikia stengtis išlikti gyvam. Pasirodo, kad „Minecraft“ pasaulyje Žaidimoriteris999 atsidūrė neatsitiktinai – pradeda pildytis su juo susijusi prana-šystė... Tik ar jis įstengs atlikti jam skirtą užduotį? O jei ne? Jis tiesiog išsijungs – ar mirs ir realiame pasaulyje?

Žaidimoriteris999 privalo sutelkti visas jėgas ir ži-nias, kad nugalėtų priešus. Nes pavojus gresia ne tik žaidimui: įstrigęs žaidime, jis sužino didžiausią „Mi-necraft“ paslaptį... Visas pasaulis pavojuje!