LIETUVOS SVEIKATOS MOKSL Ų UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

Asta Bobianskytė

VAISTIN ĖS KLIENT Ų NUOMONĖ APIE SAVARANKIŠK Ą GYDYM ĄSI

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė

Lekt. Dr. Jurgita Vladi čkienė

KAUNAS 2012

2

TURINYS

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 7

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ..................................................................................... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................... 11

1.1. Savigydos reikšmė sveikatos priežiūros sistemoje ............................................................ 11

1.2. Savarankiško gydymosi trūkumai ..................................................................................... 16

1.3. Informacijos apie lengvus negalavimus bei jų gydymą nereceptiniais vaistiniais preparatais šaltiniai ................................................................................................................... 20

2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA ......................................................................... 26

3. REZULTATŲ APTARIMAS ........................................................................................... 54

IŠVADOS ................................................................................................................................. 58

REKOMENDACIJOS .............................................................................................................. 59

LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................... 60

PRIEDAI .................................................................................................................................. 65

3

SANTRAUKA Visuomenės sveikatos vadyba

VAISTIN ĖS KLIENT Ų NUOMONĖ APIE SAVARANKIŠK Ą GYDYMĄSI

Asta Bobianskytė

Mokslinė vadovė Lekt. Dr. Jurgita Vladičkienė

Kauno sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2012. 71p.

Darbo tikslas. Įvertinti vaistinės klientų nuomonę apie savigydą.

Uždaviniai. 1. Išsiaiškinti vaistinės klientų nuomonę apie savarankišką gydymąsi nereceptiniais vaistiniais preparatais. 2. Nustatyti pagrindinius informacijos šaltinius, kuriais vaistinėje apsilankę gyventojai vadovaujasi, pasirenkant nereceptinius vaistinius preparatus lengvų negalavimų gydymui. 3. Nustatyti amžiaus, lyties, išsimokslinimo bei socialinės padėties ryšį su gyventojų turimomis žiniomis apie nereceptinius vaistinius preparatus ir jų vartojimą.

Tyrimo metodika. Tyrimo objektas - Eurovaistinės 210 filialo, esančio prekybos centre „BIG“, Ukmergės g. 369, Vilniuje, klientų nuomonė apie savarankišką gydymąsi. Tyrimo metodai – kiekybinis tyrimas, instrumentas - anoniminė anketinė apklausa. Tyrimas buvo vykdomas 2012 metų vasario 6 – kovo 6 dienomis, gavus leidimą iš UAB „Eurovaistinė“ vadovybės. Mėnesio laikotarpyje buvo išdalinta 300 anketų. Atsakas – 80,3 proc. Tyrimo duomenys apdoroti statistiškai, naudojant „SPSS 19.0 for Windows“ programą.

Rezultatai. Tyrimo metu paaiškėjo, kad dažniau vaistinėje lankosi moterys negu vyrai, respondentai pagal lytį pasiskirstė atitinkamai 70,4 proc. ir 29,6 proc. Pusė apklaustųjų – 51,5 proc. vaistinės lankytojų savo sveikatą įvertino kaip gera, beveik trečdalis, 29 proc. – patenkinama. 77,9 proc. apklaustųjų vaistinės klientų lengvi negalavimai vargina. Didžioji dalis respondentų (83,4 proc.) pajutę lengvo negalavimo simptomus, linkę juos malšinti nereceptiniais vaistiniais preparatais juos pasirinkdami savarankiškai, remiantis savo nuožiūra, savo ar artimųjų patirtimi (60,4 proc.), šiek tiek mažiau respondentų pirmiausiai kreipiasi i vaistininkus (23,3 proc.) arba ieško patarimų internete (20,4 proc.). Didžioji dalis apklaustųjų pasitiki savo turimomis žiniomis apie lengvus negalavimus, jų gydymą, taip pat mano, kad dėl lengvųjų negalavimų kreiptis į specialistą neverta. Tyrimo metu paaiškėjo, kad svarbiausi veiksniai pasirenkant nereceptinius vaistinius preparatus lengvo negalavimo gydymui yra vaisto efektyvumas, saugumas bei gera ankstesnio vartojimo patirtis. Didesnė dalis – 67,8 proc. vaistinės lankytojų mano, kad savarankiškas gydymas gali turėti neigiamos įtakos jų sveikatai, likusieji mano, kad tai yra pakankamai saugu ir neigiamos įtakos sveikatai pavojaus nemato. 92,9 proc. respondentų preparatus perka lengvųjų negalavimų gydymui, bet ne profilaktikai, o daugiau nei pusė jų (53,4 proc.) tuo domisi tik tada, kai iškyla problema, tam tikri klausimai. Paprašyti įvertinti savo žinias apie lengvųjų negalavimų gydymą, daugiau nei pusė respondentų (64,2 proc.) atsakė, kad jos yra pakankamos, tačiau beveik kas ketvirtas (23,8 proc.) mano, kad žinios yra nepakankamos. Siekiant gauti informaciją apie lengvuosius negalavimus, vaistinės klientai dažniau kreipiasi į gydytoją ar ieško informacijos spaudoje, internete, nei konsultuojasi su vaistininku. Net 94,1 proc. apklaustųjų nurodė, kad kartais arba visada perskaito informaciją, esančią lapelyje. Čia dažniausiai ieškoma informacijos apie

4

vaistų vartojimą (88,0 proc. ), apie galimą šalutinį poveikį (83,2 proc.) bei vartojimo indikacijas (81,6 proc.). Išvados. 1. Pajutę lengvo negalavimo simptomus, vaistinės klientai juos dažniau yra linkę malšinti nereceptiniais vaistiniais preparatais, nes pasitiki savo turimomis žiniomis ir mano, kad dėl lengvų negalavimų į gydytojus kreiptis neverta. Vaistinės klientai supranta teisingo vaistų vartojimo svarbą ir, kad neteisingai vartojant gali pakenkti savo sveikatai. Dažniausiai nereceptinius vaistinius preparatus vaistinės klientai perka lengvųjų negalavimų gydymui, o ne profilaktikai. 2. Dažniausiai naudojami informacijos apie lengvųjų negalavimų gydymui šaltiniai – gydytojo konsultacija, internetas bei spauda ir vaistininko konsultacija. Beveik visi vaistinės klientai bent kartais perskaito vaisto pakuotėje esantį informacinį lapelį. 3. Moterys dažniau nei vyrai lankosi vaistinėse, labiau domisi lengvaisiais negalavimais bei jų gydymu. Vyresni žmonės vaistinėse lankosi dažniau nei jaunesni, juos dažniau vargina lengvi negalavimai. Respondentai, turintys aukštąjį ar aukštesnįjį/spec. vidurinį išsilavinimą labiau linkę gydytis savarankiškai, nes labiau pasitiki savo žiniomis. Raktiniai žodžiai. Savigyda, vaistinė, nereceptiniai vaistiniai preparatai.

5

SUMMARY Public health management

DRUGSTORE CLIENTS‘ OPINION ON SELF-TREATMENT

Asta Bobianskytė

Research supervisor Lekt. Dr. Jurgita Vladičkienė

Kaunas University of Medicine, Public Health Faculty, Health Management Department. Kaunas; 2012. 71p.

Work objective. Evaluate drugstore clients opinion on self-treatment.

Work tasks. 1. Determine the opinion of drugstore clients about self-medication with non-prescription medication. 2. Determine basic sources of information which are used by drugstore clients while choosing non-prescription medication for ailment treatment. 3. Estimate the relation of clients‘ age, sex and education background also social status with their knowledge about non-prescription medication and their usage.

Research method. Research objective – opinion of Eurovaistinė 210-th branch, in shopping centre „BIG“, Ukmergės str. 369, Vilnius clients’ about self-medication. Research methods i.e quantative research, instrument - anonymous questionnaire. The research performed in the period between February 6 and March 6 of 2012, after the management of the drugstore UAB „Eurovaistinė“ gave a permission. 300 hundred questionnaires were completed during the month. The response reached 80,3 percent. The data of the research was processed statistically by using software program „SPSS 19.0 for Windows“.

Results of the research. The research revealed that woman attend drugstore more often than men so respondents distributed according the sex respectively 70,4 and 29,6 percent. Half of respondents’ i.e. 51,5 percent of customers of drugstore thought their health to be of good condition, almost one third - 29 percent treated their health satisfactory. 77,9 percent of drugstore clients suffer from ailments. Majority of respondents (83,4 percent) tend to use non-prescription medication for ailment treatment choosing them on their own account or on the basis of the experience of their relatives (60,4 percent), less respondents turn for help to pharmacist (23,3 percent) or look for advice in internet (20,4 percent). Major part of respondents believes in their knowledge about ailment treatment and see no reason to consult professional. The research pointed out that the main factors of choosing non-prescription medication for ailment treatment are efficiency of the medication, security and previous treatment experience. Larger part of drugstore customers, i.e. 67,8 percent, believed that self-medication may have negative impact for their health, the rest were sure it is quite safe and do not see negative influence on their health. 92,9 percent of respondents buy medication for ailment treatment, but not for prevention, and more than half of respondents (53,4 percent) are interested in self-medication only in case health problem occurs. Asked to evaluate their knowledge about ailment treatment more than half of respondents (64,2 percent) responded that their knowledge is sufficient, but almost every forth of them (23,8 percent) indicated their lack of knowledge. Seeking to obtain information about ailment treatment the clients of drugstore more often turn for help to doctors or search information in the media, internet themselves or consult with pharmacist. Actually 94,1 percent respondents provided that sometimes or always read the prescription of medication. Mostly the data on prescription of medication (88,0 percent), side effects (83,2 percent) and dosage (81,6) proc. is looked for.

6

Conclution. 1. In case of first syptoms of ailmant, clients of drugstore are tend to suppress them with non-prescription medication, because they are confident in their knowledge of ailment treatment and do not see the reason to consult doctors. Drugstore clients understand the importance of right medication treatment and that they can harm themselves if not used in accordance with prescription. Mostly non-prescription medication are acquire for ailment treatment not for prevention. 2. Most commonly used ailment treatment sources of information are doctor‘s consultation, internet, media and advice of pharmacist. The majority of clients of drugstore at least sometimes read the prescription of medication. 3. Women tend to visit drugstore more often than men, and are more interested in ailment treatment. Elder people more often come to drugstore and their suffer more often of ailment. Respondent with higher and high education usually more tend to self-treatment because their more confident of their knowledge. Key words. Self-treatment, drugstore, non-prescription medication.

7

ĮVADAS Nuo seniausių laikų, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, lyties, išsilavinimo, ar

socialinės padėties, svarbiausia vertybė gyvenime yra jo sveikata. Pagal Lietuvos Respublikos

sveikatos sistemos įstatymą, sveikata – asmens fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Lietuvos

respublikos gyventojai privalo rūpintis savo, savo vaikų, įvaikų, globotinių ar tėvų sveikata.

[1] Nagrinėjant sveikatos priežiūros istoriją, savigydą šeimos ar nedidelės bendruomenės

ribose galima būtų laikyti dominuojančia paradigma. Nuo senų laikų žmonės buvo patys

atsakingi už tai, kokiu būdu apsaugoti savo sveikatą, o susirgus – kur kreiptis ar kokiomis

priemonėmis pasinaudoti siekiant pašalinti ligą. XIX – XX amžiuje dideli mokslo pasiekimai

bei atradimai diagnostikos, terapijos, chirurgijos, technologijų, farmacijos srityse paskatino

žmones besąlygiškai atiduoti savo sveikatą į gydytojų rankas ir tapti pasyviais jų paslaugų

vartotojais. XX amžiaus viduryje savigyda buvo laikoma visiškai nereikalinga ir netgi

potencialiai nesveika praktika. Toks paternalistinis požiūris, remiamas sveikatos sistemos bei

orientuotas į ligų gydymą, bet ne į jų profilaktiką kai kuriose šalyse vyrauja dar ir šiandien.

Tačiau daugelyje šalių aplinkybės ir visuomenė pasikeitė. Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei,

paternalistinis požiūris medicinoje tapo pernelyg brangus. [2] Globalizacijos pasekoje,

žmonės tampa vis labiau išsilavinę ir siekia gauti kuo daugiau ir kuo išsamesnės informacijos

įvairiose srityse, kur sveikatos priežiūra užima tikrai ne paskutinę vietą. Be jokios abejonės,

sveikatos priežiūros specialistai vaidina labai svarbų vaidmenį sistemoje. Jie, būdami savo

srities specialistais, gali profesionaliai diagnozuoti ligas, patarti gydymo klausimais, suteikti

paslaugas, tačiau grynai paternalistinis požiūris nėra visiškai pritaikytas XXI amžiaus

visuomenės sveikatos problemoms spręsti. Pagal PSO apibrėžimą sveikata – tai fizinė,

dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas [3], todėl šių dienų

sąlygomis, žmogaus teisė ir atsakomybė už savo ir savo artimųjų sveikatą tampa labai svarbi

sveikatos priežiūros sistemoje. Ši atsakomybė skatina žmones rūpintis savo sveikata, domėtis

sveika gyvensena, ligų profilaktika ir savigyda nereceptiniais vaistiniais preparatais.

Lietuvoje nereceptinių vaistų pirkimas ir vartojimas taip pat turi teigiamą dinamiką.

2011 metais nereceptinių vaistų rinka paaugo 7% palyginus su 2010-aisiais [4] Tai gali būti

susiję su daugeliu priežasčių - tais metais vyraujančiomis ligomis, gydytojų užimtumu bei

sumažėjusiu jų pasiekiamumu, taip pat dėl vaistinių tinklų plėtros ir pagerėjusio vaistinių

pasiekiamumo, ypač kaimo vietovėse, atokesnėse vietovėse, informacijos apie vaistinius

preparatus sklaidos.

8

Per paskutinius 20 metų dėl įvairiausių priežasčių (gyventojų išsilavinimo augimo,

padidėjusio informacijos prieinamumo, vystantis technologijoms, padidėjusio gyvenimo

tempo ir kt.) tiek lengvųjų negalavimų atsiradimo dažnis, tiek savigydos mastai labai išaugo.

Pasaulyje tik apie 25 proc. žmonių, pajutusių lengvus negalavimus, tokius kaip peršalimo

simptomai, galvos skausmas, virškinimo sutrikimai, kūno raumenų skausmas, kreipiasi į

specialistus. Apie 50 proc. gydosi namie pasigamintais “vaistais” – kompresais, šalčiu,

šiluma, vandeniu su druska ir pan., o likusieji 25 proc. gydosi savarankiškai nereceptiniais

vaistiniais preparatais. [5]

Esant tokiems savigydos mastams, visuomenės sveikatos kontekste tampa labai svarbu

tai, ar žmogus, prisiimdamas atsakomybę už savo paties lengvųjų negalavimų gydymą, turi

pakankamai tam kompetencijos ir kaip jis supranta tokio gydymo privalumus bei galimus

pavojus. Lietuvoje kartas nuo karto pasigirsta nuomonės, kad savigyda yra labai žalinga, kad

žmonės skatinami be reikalo ir be saiko pirkti bei vartoti nereceptinius vaistinius preparatus,

jie nieko nenusimano, todėl nereceptinių vaistų reklama bei pasiekiama informacija turėtų

būti apribota arba uždrausta, o gyventojai negalėtų pirkti vaistų savarankiškai. Tačiau šio

darbo autorės nuomone, apribojus informacijos apie nereceptinius vaistinius preparatus

skleidimo galimybes, nukentės visos pusės – gyventojams informacija taps sunkiai

pasiekiama, todėl, negalėdami patys priimti sprendimo, jie turės kreiptis į specialistus, kurių

užimtumas ir taip nėra mažas. Dar labiau padidės laukimo eilės pas gydytojus, išaugs biudžeto

išlaidos, skirtinos apmokėti už gyventojams suteiktas paslaugas. Be to, kad padidės gydytojų

užimtumas ir sumažės pasiekiamumas, taip pat gali sumažėti ir pasitikėjimas gydytojais ar

vaistininkais. Apribojus ar susiaurinus žmonių galimybę pasirinkti, šie vėl gali tapti pasyviais

sveikatos paslaugų vartotojais, o specialistams atsiranda dar didesnė galimybė būti

paveiktiems suinteresuotų pusių.

Pacientų sauga gydantis nereceptiniais vaistiniais preparatais, gali būti užtikrinama ir

kitais būdais, kurie galbūt nėra taip paprastai įgyvendinami, tačiau gali duoti labai gerų

rezultatų: gyventojai į savigydą žiūrėtų atsakingai, siektų kuo daugiau sužinoti apie savo

negalavimą ir jo gydymą – kaip, kada ir ką vartoti. Pacientų mokymas ir švietimas savigydos

klausimais didintų jų sąmoningumą, tuo pačiu užtikrintų saugą. Todėl labai svarbu yra

išsiaiškinti, kokia apskritai yra gyventojų, kurie ateina pirkti vaistinius preparatus (vaistinės

klientų) nuomonė apie savigydą: kokius jie mato privalumus ir trūkumus, kas jiems svarbu

pasirenkant preparatus, ar žino kaip ir kada juos vartoti, kokius lengvus negalavimus

9

dažniausiai gydosi, kokiais informacijos šaltiniais remiantis pasirenka vaistus ir kokie šaltiniai

būtų priimtiniausi patiems pacientams, priklausomai nuo jų amžiaus, išsimokslinimo,

socialinės padėties.

Lietuvoje atlikta nemažai tyrimų apie savigydą. 2006 metais E. Juodelytė atliko tyrimą

“Kauno miesto gyventojų savigydos ypatumai esant virškinimo trakto sutrikimams”, I

Šilanskaitė 2011 metais atliktame magistro baigiamajame darbe “Kaimo vaistinių darbo

ypatumai” taip pat paliečia šią temą, kadangi tai yra labai aktualu kaimo vietovėse, nemažai

tyrimų atlikta apie savigydą antibiotikais.

Tyrimas “Vaistinės klientų nuomonė apie savigydą” yra naujas tuo, kad bus išsiaiškinta

nuomonė apie savigydą tų gyventojų, kurie jau atėjo į vaistinę ir yra tiesioginiai vaistinių

preparatų pirkėjai. Vaistinė pasirinkta dar ir dėl to, kad tai yra ta vieta, kurioje priimamas

galutinis sprendimas pirkti ar nepirkti, jei pirkti tai kokį preparatą, pasikonsultuoti su

vaistininku ar remtis savo turimomis žiniomis. Taip pat siekiama išsiaiškinti kokiais

informacijos šaltiniais remiantis vaistų pirkėjai priėmė sprendimą pirkti vienokį ar kitokį

preparatą. Praktinė darbo reikšmė yra ta, kad išsiaiškinus kokia yra vaistų pirkėjų nuomonė ir

žinios apie lengvus negalavimus bei jų gydymą, kokie priimtiniausi informacijos gavimo

būdai ir šaltiniai, būtų galima informaciją skleisti žymiai efektyviau – pirkėjams ir

vartotojams pateikti tai, ko jiems trūksta ir pačiais priimtiniausiais būdais bei užtikrinti

nereceptinių vaistinių preparatų pirkėjų saugą, gerinant jų žinias.

10

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Darbo tikslas: Įvertinti vaistinės klientų nuomonę apie savigydą

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti vaistinės klientų nuomonę apie savarankišką gydymąsi

nereceptiniais vaistiniais preparatais.

2. Nustatyti pagrindinius informacijos šaltinius, kuriais vaistinėje apsilankę

gyventojai vadovaujasi, pasirenkant nereceptinius vaistinius preparatus lengvų

negalavimų gydymui.

3. Nustatyti amžiaus, lyties, išsimokslinimo bei socialinės padėties ryšį su

gyventojų turimomis žiniomis apie nereceptinius vaistinius preparatus ir jų

vartojimą.

Hipotezės:

1. Vaistinės klientai, įvertinę savo turimas žinias ir galimus pavojus, linkę

savarankiškai diagnozuoti ir gydytis juos varginančius lengvus negalavimus,

nes tai padeda sutaupyti laiką kreipiantis į sveikatos priežiūros specialistą.

2. Vaistinės klientai domisi lengvųjų negalavimų gydymu nereceptiniais

vaistiniais preparatais. Jiems pakanka pasiekiamos informacijos apie

negalavimus bei jų gydymą.

3. Jauni, labiau išsilavinę klientai bei moterys aktyviau domisi lengvųjų

negalavimų gydymu, todėl dažniau gydosi savarankiškai.

11

1. LITERAT ŪROS APŽVALGA

1.1. Savigydos reikšmė sveikatos priežiūros sistemoje Pastaraisiais metais Lietuvoje, dėl šalį užklupusio ekonominio nuosmukio, žmonės

yra priversti daug ir sunkiai dirbti siekiant išlaikyti šeimas, susimokėti nuolat augančius

komunalinius mokesčius, reaguoti į didėjančias maisto produktų kainas. 2010 metais Lietuvos

statistikos departamentas atliko karjeros ir šeimos derinimo statistinį tyrimą. Tyrimo

vertinimais devyni iš dešimties apklaustų 15-64 metų amžiaus darbuotojų, dirbančių samdomą

darbą, dirbo pagal darbdavio nustatytas darbo dienos pradžios ir pabaigos valandas arba

nepastovias darbo valandas be teisės pasirinkti tinkamesnį darbo laiko grafiką. Tyrimo

duomenimis, kas aštuntas (12,9 proc.) 15–64 metų amžiaus samdomasis darbuotojas turėjo

galimybę organizuoti savo darbo laiką taip, kad galėtų pasiimti laisvų dienų dėl šeiminių

priežasčių, nenaudodamas atostogų. Daugiau nei pusė (51,3 proc.) pasiimti laisvų dienų dėl

šeiminių priežasčių galėjo palyginti retai, daugiau nei trečdalis (35,8 proc.) – neturėjo

galimybės pasiimti laisvų dienų dėl šeiminių priežasčių, nenaudodami atostogų. Tyrimo

duomenimis, vyrai dažniau nei moterys negalėjo pasiimti laisvų dienų dėl šeiminių priežasčių

(atitinkamai 37,6 ir 34,4 proc.). [6]

Esant nuolatiniam užimtumui, žmonės vis labiau neturi laiko pasirūpinti savo

asmeniniais reikalais: šeima, aplinka, taip pat ir sveikata. Greitas gyvenimo tempas diktuoja

savo sąlygas, o to pasekoje žmonės vis dažniau patiria stresą, nuovargį netgi depresiją,

kuriuos paprastai lydi nemažai lengvųjų negalavimų. Europos saugos ir sveikatos darbe

agentūros duomenimis stresas yra antroji pagal paplitimą su darbu susijusi sveikatos

problema, su kuria susiduria 22 proc. darbuotojų, dirbančių 27-ose ES valstybėse narėse.

Tyrimai rodo, kad stresas yra 50–60 proc. visų nedarbo dienų priežastis. Jo sukeliami

nuostoliai milžiniški – kenčia žmonės, blogėja ekonominiai rodikliai. [7]

Taigi, didėjantis gyventojų užimtumas bei patiriams stresas yra priežastys to, kad

žmonės patiria vis daugiau lengvųjų negalavimų, o didėjantis gyvenimo tempas nesudaro

galimybės tinkamai pasirūpinti jų gydymu, kreptis į gydytojus, gauti profesionalią

konsultaciją.[8] Todėl savigyda tokioje aplinkoje vaidina labai svarbų vaidmenį ir jos augimo

tempai yra tikrai nemaži. Kalbant apie savigydą ir lengvus negalavimus, svarbu apibrėžti kas

12

tai yra. Užsienio literatūroje randami terminai „minor illness“ (lengvas negalavimas) bei

„self care“ (rūpinimasis savo sveikata). Terminą „lengvas negalavimas“ galima būtų apibrėžti

kaip laikiną organizmo funkcijos sutrikimą (pvz. peršalimas), dėl kurio gydymo nėra būtina

kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą. Rūpinimasis savo sveikata – plati frazė, apimanti

domėjimąsi sveiku gyvenimo būdu, savo organizmo stebėseną, simptomų suvokimą,

situacijos rimtumo įvertinimą bei tolimesnių veiksmų pasirinkimą.[9,10] Savigyda

nereceptiniais preparatais – tai viena iš sudedamųjų rūpinimosi savo sveikata dalių. [5]

Toks gydymosi būdas taip pat labai svarbi sveikatos priežiūros sistemos dalis, į jį

palankiai žiūri ne tik farmacijos pramonė, bet ir įvairių šalių vyriausybės [8,11]. Gyventojų

noras gydytis patiems leidžia sutaupyti biudžeto lėšas, kuriomis apmokamos gyventojui

suteikiamos medicininės paslaugos, vartojami vaistai, bei medicininės paskirties prekės

[8,12,13].

Dar viena labai svarbi savigydos augimo tempo priežastis – gyventojai nėra patenkinti

pirminės sveikatos prežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, jų prieinamumą vertina prastai

[14]. 2007 ir 2008 metais atliktų tyrimų duomenimis net 72 proc. apklaustų gyventojų mano,

kad eilių problema gydymo įstaigose egzistuoja [15,16]. Nors gyventojai daugiausiai

registruojasi telefonu ir registratūroje sugaišta nedaug laiko – apie 5 min. [17], pats

didžiausias barjeras patekti pas gydytoją, anot gyventojų yra ilgas laukimo laikas: iki vizito

pas gydytoją ir kol gydytojas pakvies į kabinetą. 34,9 proc. pacientų prie šeimos gydytojo

kabineto laukė 10–20 min., 34,8 proc. – 20–40 min., 30,3 proc. – ilgiau nei 40 min. Kaimo

vietovėse gyvenantiems gyventojams problema yra tai, kad kelionei pas šeimos gydytoją jiem

reikalingas transportas, sugaištama nemažai laiko ir išlaidų kelionei į pirminės sveikatos

priežiūros centrą, todėl atokesnių vietų gyventojai dažnai siekiant sutaupyti laiko ir pinigų,

aplenkdami gydytojus, vaziuoja tiesiai į artimiausią vaistinę, kur savo nuožiūra ar vaistininko

patarimu įsigyja jiems reikalingus nereceptinius vaistinius preparatus [12].

Apskritai Lietuvoje gyventojai nėra patenkinti sveikatos priežiūra. Ši problema

nagrinėta trimis lygmenimis: sisteminiu, organizaciniu bei individualiu. Sisteminiame

lygmenyje nurodytas nepasitenkinimas visos sveikatos priežiūros organizavimu, kai teigta,

kad pacientai nepatenkinti sveikatos priežiūros reforma, nes joje daug biurokratijos (gydytojai

turi pildyti daugybę dokumentų, o tuo metu galėtų bendrauti su pacientu), sunku patekti pas

specialistą, brangūs vaistai. Organizaciniame lygmenyje nurodytas ilgas laukimas prie

gydytojų kabinetų, įrangos diagnostiniams tyrimams atlikti stygius. Individualiame lygmenyje

13

pacientai teigė, kad medikams trūksta kompetencijos, atsakingumo, pateikiama per mažai

informacijos, neturintiems pinigų paslaugos teikiamos nekokybišai [17]. 2003 metais atlikto

tyrimo duomenimis 45 proc. vaistinės klientų akcentuoja gydytojų nedėmesingumą skundams.

[18] Problemos visuose šiuose lygmenys skatina gyventojus taupyti laiką ir ieškoti

informacijos apie juos varginančius lengvus negalavimus pasiekiamuose šaltiniuose bei ta

informacija remiantis, gydytis savarankiškai. Informacijos apie lengvus negalavimus ir jų

gydymą pasiekiamumas čia tapa labai svarbiu aspektu, kadangi paprastam žmogui tai reiškia,

kad jis pats tampa atsakingas už savo sveikatą ir turi priimti sprendimą vienaip ar kitaip

reaguoti į negalavimą.[9,13]

Palyginus pagrindines savarankiško gydymosi masto augimo priežastis Lietuvoje su

kitomis pasaulio šalimis, skirtumo beveik nerasim. Įvairių autorių tyrimų apžvalgoje minima,

kad gydytis savarankiškai yra labiau linkę išsivysčiusių šalių gyventojai, geriau išsilavinę,

jaunesni žmonės. Pagrindines savigydos priežastys įvardijamos šios: gera ankstesnio

vartojimo patirtis, laiko stoka, negalavimų lengvumas, prastas gydytojų pasiekiamumas (dėl

eilių), problemos skubumas bei geras informacijos pasiekiamumas.[19]

Šiais laikais, kuomet informacijos apie lengvus negalavimus yra daug ir ji lengvai

pasiekiama, žmonės tampa vis labiau išsilavinę jiems aktualiose sveikatos priežiūros srityse.

Platus informacinių technologijų tinklas: spauda, televizija, laikraščiai internetas, visos šios

priemonės suteikia galimybę pacientams domėtis naujausiais gydymo metodais, vaistais,

suteikia žinių apie įvairias ligas, jų simptomus, bei gydymą [20]. Tai taip pat palengvina ir

netgi paskatina apsisprendimą gydytis savarankiškai.

Lietuvoje nereceptinių vaistų prekyba masinio vartojimo prekių parduotuvėse yra

negalima. Vaistiniai preparatai parduodami tik vaistinėse, kurių yra tikrai pakankamai daug –

apie 1500, o viena vaistinė vidutiniškai aptarnauja 2000-3000 gyventojų. Šis skaičius vienas

mažiausių tarp Europos sąjungos šalių. Mūsų šalyje, skirtingai nei kaimyninėje Latvijoje,

vaistinėse nereceptiniais vaistiniais preparatais gali būti prekiaujama taip vadinamose

savitarnos zonose. Čia vartotojai gali rasti informaciją apie preparatus, paskaityti vaistų

informacinius lapelius, palyginti vieną preparatą su kitu, pasikonsultuoti su specialistais. Tai

skatina gyventojus domėtis sveikatos priežiūra, imtis „Atsakingos savigydos“ .

14

Pasaulio Sveikatos Organizacija terminą „Atsakinga savigyda“ apibrėžia kaip praktiką

kuomet asmenys gydo savo ligas ir būkles vaistais, kurie yra patvirtinti kaip nereceptiniai ir

kurie yra saugūs bei efektyvūs, vartojant taip, kaip nurodyta. [21]

Daugelis atliktų tyrimų visame pasaulyje parodė, kad praktiškai nepriklausomai nuo

šalies, patys dažniausi negalavimai, kuriuos gyventojai gydosi savarankiškai – peršalimas,

galvos skausmas, virškinimo sutrikimai bei įvairūs kūno raumenų skausmai. Įdomu tai, kad

vidutiniškai keturių savaičių laikotarpyje žmogus patiria bent vieną iš minėtų simptomų:

1 lentelė: Dažniausiai varginantys negalavimai kai kuriose pasaulio šalyse (patyrė bent kartą per metus, proc. nuo populiacijos) [5]

Negalavimai Didzioji Britanija JAV Indija Australija Ispanija

Peršalimas 66 60 69 85 73 Galvos skausmas 59 - 48 63 71 Virškinimo sutrikimai 57 59 36 58 45 Kūno raumenų skausmas 52 37 42 38 40

Beveik 50 proc. respondentų esant šiems negalavimams, jų negydė visiškai arba gydėsi

pačių pasigamintais „namų vaistais“ tokiais kaip skalavimas vandeniu su druska, ledo, karšto

vandens kompresai ir pan. Tai paneigia nuomonę, kad žmonės nereceptinius vaistinius

preparatus vartoja per daug ar per dažnai:

1 Pav. Procentinė dalis gyventojų, kurie legvus negalavimus gydosi “namų vaistais”[5]

15

2 Pav. Procentinė dalis gyventojų, kurie lengvųjų negalavimų gydymui naudojo nereceptinius vaistinius preparatus [5]

Pasak Europos savigydos pramonės asociacijos (ESPA, Association of the European

Self-Medication Industry) paskelbtos ateities vizijos, savigyda apsišvietusiems ir

sąmoningiems vartotojams yra pirmutinis būdas įveikti negalavimus ir pasirūpinti savo ir

šeimos narių sveikata. Turėdami didelį nereceptinių vaistų, maisto papildų ir savigydos

priemonių pasirinkimą, Europos Sąjungos gyventojai gali užsiimti atsakinga savigyda bet

kada, bet kur ir bet kokiomis jų norimomis priemonėmis. ESPA savigydą pripažįsta kaip

esminį turtą palaikant ir apsaugant Europos vartotojų sveikatą ir gerovę. Visi sveikatos

priežiūros partneriai ir šios rinkos dalyviai aktyviai bendradarbiauja, kad būtų skatinama

atsakinga vartotojų savigyda. [22]

16

1.2. Savarankiško gydymosi trūkumai Prisiimdami teisę ir atsakomybę už savo sveikatą, žmonės neretai per daug atsainiai į tai

pasižiūri. PSO duomenimis, daugiau nei pusė pasaulio žmonių vaistus vartoja netinkamai [23]

Netinkamas vaistų vartojimas gali didinti pacientų sergamumą, mirtingumą, taip pat gydymo

išlaidas. Neracionalaus vaistų vartojimo pavyzdžių surasti nesunku: kartais vaistų vartojama

per daug, jie vartojami netinkamai, netinkamomis dozėmis, netinkamomis indikacijomis.

Netinkamai gydomasi savarankiškai: tiek nereceptiniais, tiek receptiniais preparatais.

Dažniausia visų pavojų priežastis – nepakankamos vartotojo žinios apie savo

negalavimą, jo gydymą, vaisto veikimą ir dozavimą. Tokiu atveju savigyda gali ne tik

nepadėti, bet ir pakenkti sveikatai. Galima būtų išskirti kaip pagrindinę problemą tai, kad

žmonės gydo ne ligą, bet pašalina jos simptomus. Specialistai – gydytojai, vaistininkai

dažniausiai nepaaiškina kaip liga vystosi ir dėl kokių priežasčių pasireiškia tam tikri

simptomai, todėl žmonės elgiasi taip, kaip supranta jie patys. Žmonės labai linkę gydytis

savarankiškai atrodytų įprastas ligas, tokias kaip peršalimas, galvos skausmas, virškinimo

sutrikimai ir kt. Pavojus atsiranda tuomet kai šios ligos pradeda kartotis labai dažnai, o

kreiptis į gydytoją yra delsiama. Dar viena labai paplitusi problema visame pasaulyje –

neteisingas antibiotikų vartojimas - žmonės, dėl žinių stokos vis dar sunkiai supranta kodėl

reikia pabaigti gydymo kursą, nors simptomai dažnai jau būna išnykę. [24] To pasekoje liga

kartojasi, o infekcijos tampa atsparios antimikrobiniams vaistams.[25,26] Lietuvoje, kaip ir

daugelyje kitų pasaulio šalių, ypač besivystančiose, vis dar praktikuojamas savarankiškas

gydymasis receptiniais vaistiniais preparatais, ypač antibiotikais. Mūsų šalyje antimikrobinių

preparatų pardavimas vaistinėje yra griežtai kontroliuojamas - jie parduodami tik su gydytojo

receptu, o šis turi būti saugomas vaistinėje vienerius metus. Tačiau nepaisant to, ne mažiau

paplitęs reiškinys – gyventojų savigyda antibiotikais. Labai svarbus veiksnys –

antimikrobinių vaistų likučiai, kuriems kauptis turi įtakos ir pardavimo sistema, ir medikų

paskyrimai, nederinant kurso prie pakuotės. Dėl to išryškėja gal ne toks dažnas, bet

pasitaikantis šeimos narių, draugų, pažįstamų „draugiškumas“, turint ir dalijantis likusiais

vaistų, kurie jiems buvo paskirti gydytojo, likučiais. Be to, savaime aišku, lemiamos įtakos

turi pačių pacientų supratimas, kurį galima formuoti, informuojant ir šviečiant visuomenę.

[26]

17

Netgi tokioje iš pirmo žvilgsnio „nekaltoje“ srityje kaip savigyda žoliniais preparatais,

neturint pakankamai informacijos ir gydantis neatsakingai, galima labai pakenkti savo

sveikatai. Savigyda žoliniais preparatais, arba kitaip tariant „liaudies medicina“ taip pat plinta

pakankamai greitai. Žmonės tiki, kad tokie preparatai yra natūralesni, lengvesni nei įprasti,

parduodami vaistinėse. Tačiau kai kurie žoliniai preparatai yra pakankamai stiprūs ir gali

sukelti nepageidaujamas reakcijas. Taip pat dažnai neįvertinamos galimos pašalinės reakcijos

vartojant kelis preparatus vienu metu.[24,45]

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pateikia tokius galimus pavojus:

• Neteisinga diagnozė

• Laiku nesikreipiama į gydytoją

• Neteisingai pasirenkamas gydymas

• Neįvertinamos farmakologinės rizikos

• Retai, bet pasitaiko vaisto šalutinių poveikių

• Dažnai neįvertinamos kontraindikacijos, sąveika su kitais vaistais, atsargumo priemonės, specialūs įspėjimai

• Dažnai vartotojai, nežinodami vaisto sudedamųjų aktyviųjų medžiagų, tuo pačiu metu vartoja kitų pavadinimų vaistus su ta pačia aktyviaja medžiaga.

• Nereceptinių vaistų vartotojai dažnai neinformuoja savo šeimos gydytojų apie tuo metu vartojamus medikamentus, todėl atsiranda galimybė sudubliuoti dozes arba paskirti vaistus, kurie sąveikoje su jau vartojamais gali pakenkti.

• Neatpažįstami ir neraportuojami šalutiniai poveikiai

• Neteisingas vartojimo būdas, dozavimas, vartojimo rukmė

• Atsiranda pripratimo prie tam tikrų vaistų rizika

• Gali pasireikšti nepageidaujamos reakcijos vaistų su maisto produktais, aplinka.

• Vaistai laikomi neteisingomis sąlygomis, rizika vartoti negaliojančius preparatus.

Visuomenės požiūriu neracionalus nereceptinių vaistų vartojimas gali padidinti vaistų

sukeliamų ligų atvejų skaičių, gyventojų išlaidas vaistams. Svarbu paminėti, kad šie rizikos

faktoriai yra aktualūs ne tik savigydos atvejais, bet ir gydantis receptiniais preparatais, kai

konsultuojamasi su keletu gydytojų, nesekama ligos eiga. [7,44]

18

Netgi gydytojai, atlikę išsamius tyrimus, kartais ligą diagnozuoja ne visai tiksliai, todėl

rizika žmogui neteisingai diagnozuoti negalavimą yra pakankami nemaža. Kadangi dėl laiko,

lėšų ar pasitikėjimo gydytoju stokos žmonės per retai kreipiasi į savo šeimos gydytoją, gera

išeitis šiuo atveju būtų konsultuotis su vaistininku. Vaistus išduodantis kvalifikuotas

farmacijos specialistas savigydoje atlieka itin svarbų vaidmenį. Vaistininkas yra „paskutinis―

kvalifikuotas sveikatos priežiūros specialistas, kuris gali patarti pacientui. Tinkamai patariant

savigydos sukeliamą riziką galima sumažinti iki minimumo [8,21] Remiantis atliktų tyrimų

duomenimis, 58 proc. respondentų vaistininko patarimas lėmė pasirinkimą perkant

bereceptinius vaistus, į klausimą ar vaistininkai dėmesingi pacientų argumentams, lūkesčiams

ir viltims, net 77 proc. respondentų atsakė teigiamai. 67 proc. respondentų teigė, kad

vaistininkas skyrė jiems pakankamai laiko. [18]

Laiku nesikreipiant į gydytoją, vaistus vartojant neteisingai, neteisingomis dozėmis ir

neteisingu laikotarpiu, liga ar negalavimas gali progresuoti, gali tapti lėtiniu, vystytis „slapta“.

Savigyda vaistais nuo skausmo gali kelti pavojų sveikatai. Skausmas gali būti signalas, kad

organizme kažkas negerai. Užslopinus tą signalą vaistais, skausmo priežastis neišnyksta, o

liga progresuoja.

Tačiau netgi kreipiantis į gydytoją ar vaistininką, ne visada išvengiama pavojų. Būdami

pasyvūs paslaugos vartotojai, pacientai labai dažnai neįsigilina į esamą padėtį. Problema ta,

kad dažnai pacientai tiesiog nesilaiko gydytojų nurodymų netgi po konsultacijos. Gydytojo

nurodymų laikymasis sergant ūminėmis ligomis paprastai būna geresnis nei sergant lėtinėmis

ligomis – dėl paprastesnių gydymosi režimų, akivaizdesnių rezultatų, trumpalaikio gydymosi.

Tačiau tyrimų duomenimis net 30,6 proc. tiriamųjų gydytojų nurodymų laikėsi ne tiksliai: iš

jų 54,5 proc. suvartojo per mažai dozių, o 45,5 proc. suvartojo daugiau nei buvo nurodyta.

Dažniausios nurodymų nesilaikymo priežastys – užmiršimas, noras pabaigti pakuotę,

neteisingai suprasti nurodymai, nepakankamai įtikinama diagnozė, nenoras maišyti vaistus su

alkoholiu, sveikatos pagerėjimas. [28] Taip pat nustatyta, kad tik 20 proc. išgirstos

informacijos vaistinėje išlieka pacientų atmintyje jei nesistengiama prisiminti.[18]

Kitas pavojus yra nepageidaujamos reakcijos į vaistą. 2006 m. Lietuvoje gauti 224

pranešimai apie nepageidaujamas reakcijas į vaistą (NRV), tai yra 37 proc. mažiau nei 2005

m. (359). Šį kiekybinį sumažėjimą nulėmė tai, kad gerokai sumažėjo atliekamų vaistų

poregistracinio saugumo tyrimų. Tačiau pranešimų apie sunkius nepageidaujamos reakcijos

19

padarinius gauta 10 proc. daugiau, t.y., 75 (2005 m. - 68), o pranešimų apie netikėtas NRV –

net 30 proc. daugiau.[29]

Valstybės lygmenyje tiek receptinių, tiek nereceptinių vaistų rinka yra kontroliuojama

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos. Vienas iš šios institucijos struktūrinių padalinių – vaistų saugumo ir informacijos

skyrius. Šio skyriaus funkcijos – stebėti Lietuvos vaistinių preparatų rinką, teikti informaciją

apie vaistinius preparatus, kontroliuoti vaistinių preparatų ir medicininės paskirties produktų

reklamą. Dar viena labai svarbi vaistų saugumo ir informacijos skyriaus funkcija –

farmakologinio budrumo vykdymo koordinacija, t.y. skyrius atsakingas už pranešimų apie

stebėtas sunkias nepageidaujamas reakcijas į vaistinį preparatą registraciją, vertinimą ir

perdavimą Pasaulinės sveikatos organizacijos vaistų monitoravimo centrui, taip pat skyriaus

atsakomybėje yra suvesti pranešimus į Europos vaistų agentūros Eudra Vigilance duomenų

bazę. Saugumo ir informacijos skyrius farmakologinio budrumo informaciją teikia

visuomenei ir veikatos priežiūros specialistams, kontroliuoja rinkodaros teisės turėtojų

(gamintojų) farmakologinio budrumo sistemas. [30]

20

1.3. Informacijos apie lengvus negalavimus bei jų gydymą nereceptiniais vaistiniais preparatais šaltiniai

Kadangi dėl įvairių priežasčių savigydos mastai Lietuvoje auga, labai svarbu tampa tai,

kiek pacientai žino apie savo vartojamus vaistus, jų poveikį, nepageidaujamą poveikį,

vartojimo ypatumus. Pagal Pasaulio Sveikatos Organizaciją, visuomenės švietimas yra

būtinas, kadangi žmonėms tikrai trūksta žinių ir įgūdžių priimant sprendimus. Ypač tai

aktualu gydantis savarankiškai. Visuomenės švietimas gali būti vykdomas labai įvairiais

būdais: televizijos, radijo pagalba, gatvėse, knygose, laikraščiuose, vaistinėse, specializuotose

paskaitose ir kt.[31]

Minimalus informacijos kiekis apie vaistą pacientui yra nurodomas PSO darbo grupės

dokumente (WHO/DAP/94.11) [32].

2009-2010 buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas išsiaiškinti vaistinės klientų požiūrį į

kartu su vaistu gaunamą pakuotės lapelį. Tyrimo metu paaiškėjo, kad siekiant gauti

informaciją apie visus vaistus tiek receptinius, tiek nereceptinius, skirtus lengvųjų negalavimų

gydymui, vaistų pirkėjai kreipiasi dažniausiai į gydytojus ir vaistininkus: atitinkamai 82 ir 64

proc. respondentų, beveik 50 proc. informacijos ieškojo vaisto pakuotės informaciniame

lapelyje, po 30 proc. internete ir televizijoje, 24 proc. klausė patarimo šeimos narių, 23,5 proc.

ieškojo informacijos reklaminiuose lankstinukuose, 15 proc. laikraščiuose, 13 proc.

žurnaluose, 10 proc. knygose ir apie 8 proc. respondentų informaciją gaudavo radijo

pagalba.[33] Vertinant informacijos šaltinius apie nereceptinius preparatus, pasiskirstymas

gali būti kitoks, kadangi dėl laiko stokos, didelių eilių pas šeimos gydytoją bei informacijos

apie lengvųjų negalavimų gydymą plataus prieinamumo, gyventojai šiuo klausimu į gydytojus

kreipiasi rečiau.

2003 metais atlikto tyrimo duomenimis paciento pasirinkimą, perkant vaistus, taip pat

lėmė šie veiksniai: 39 proc. respondentų turi asmeninę patirtį vartodami vaistus; 2 proc.

respondentų vaistų vartojimo patirties turi artimi giminės, o draugai, kaimynai arba

bendradarbiai – 19 proc. respondentų. Net 68 proc. respondentų perskaitė spaudoje

farmakoterapijos straipsnius arba sužinojo iš mokslo populiarinimo leidinių apie vaistų

vartojimą. Daugiausia respondentų informaciją apie ligą ir vaistus, tai yra diagnozę, skiriamą

21

vaistą, jo vartojimą, galimą šalutinį poveikį, kontraindikacijas ir atsargumo priemones gavo iš

gydytojo. Jo patarimas 63 proc. pacientų lėmė pasirinkimą įsigyjant vaistus. [18]

Lietuva šioje srityje mažai skiriasi nuo kitų panašaus išsivystymo lygio šalių: Kanadoje,

esant lengviems negalavimams pirmiausia į gydytojus kreipėsi iki 80 proc. Respondentų,

Škotijoje – 68,5 proc. [44]

Informacijos apie nereceptinius vaistinius preparatus sklaidoje reikšmingą vaidmenį

vaidina vaistininkai. Jie, skirtingai nei gydytojai teikti farmacinę informaciją apie vaistus yra

aiškiai įpareigoti įstatymo. Tai viena iš jų teikiamos farmacinės paslaugos dalių. 2001 metais

atlikto tyrimo duomenimis beveik pusei pacientų, kurie konsultavosi pas šeimos gydytoją dėl

lengvųjų negalavimų, buvo paskirti vaistai, kuriuos galėtų rekomenduoti vaistininkas.

Palyginus kiek pacientų grįžo pakartotinai konsultacijai dėl to paties negalavimo po šeimos

gydytojo ir po vaistininko konsultacijos, didelio skirtumo nepastebėta. [34]

Būdamas vienu iš svarbiausių informacijos apie lengvus negalavimus bei jų gydymą

šaltiniu, vaistininkas gali paversti savigydą “atsakinga” ir apsaugoti pacientus nuo

neracionalaus ir bereikalingo vaistų vartojimo. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jis turi

atkalbinėti pacientą nuo nereceptinių vaistinių preparatų vartojimo, tačiau išsiaiškinus jo

problemas bei poreikius, vaistininkas turetų parekomenduoti tinkamiausią sprendimą

problemai išspręsti. Vaistininkas neturėtų pavirsti vaistų pardavėju, kuris aklai rekomenduoja

preparatus, kuriuos jam parduoti “apsimoka” arba kurių prašo pakankamai žinių neturintys

pacientai. Čia labai svarbu tampa tai, kaip jis moka bendrauti su vaistinės klientais, kiek

vaistininkas žino apie negalavimus ir jų gydymą ir koks apskritai jo požiūris į pacientą.[35]

Pagal “Geros vaistinių praktikos nuostatas”, vaistininkas ypač didelį dėmesį turi skirti

paciento informavimui, padėdamas išsirinkti savigydai skirtą preparatą. Pagal šias nuostatas,

vaistininkas turi aiškiai bei suprantamai informuoti kaip efektyviai ir saugiai, kiek ilgai vartoti

vaistus, taip pat turi įspėti apie savigydos rizikos veiksnius, t.y. pernelyg ilgą vaistinių

preparatų vartojimo laiką, neteisingą dozavimą arba vartojimo būdą, sąveiką su kitais

vaistiniais preparatais ir maistu, neteisingą simptomų įvertinimą, neteisingo gydymo

pasirinkimą, delsimą kreiptis į gydytoją. [36, 37]

Sparčiai vystantis technologijoms, informacija apie lengvus negalavimus bei vaistus,

skirtus jų gydymui tapo labai plačiai prieinama interneto pagalba. Interneto vartotojų

22

Lietuvoje daugėja kasmet. Lietuvos statistikos departamento duomenimis nuo 2007 metų

naudojimasis kompiuteriu ir internetu išaugo nuo 30 iki 48 proc. [38]:

3 Pav. Skirtingų amžiaus grupių gyventojų naudojimasis kompiuteriu bei internetu 2007-2011 metais, procentai (Visi atitinkamos grupes gyventojai =100 proc.)

Natūralu, kad augant kompiuteriu bei interneto naudojimui, labai svarbiu informacijos

apie savigydą šaltiniu tampa būtent internetas. Gamintojų puslapiuose, socialiniuose

tinklapiuose, pokalbių svetainėse informacija sklinda dideliu greičiu, tačiau bėda ta, kad ji

nėra iki galo kontroliuojama, todėl yra nemaža galimybė, kad gali būti neteisinga. Aklai

pasikliauti viskuo ką galima rasti internete jokiu būdu nereikėtų. Šiuo atveju labai svarbu

tampa bendrasis žmogaus išsilavinimas ir sąmoningumas. Interneto svetainėje www.vaistai.lt

specialiame langelyje įrašius vaisto pavadinimą ar jo fragmentą, gamintoją, vaistų grupę ar

ligą, programa pateikia išsamų vaistų, tarp jų – ir jau iš prekybos išimtų, sąrašą. Paspaudus

dominančio preparato pavadinimą, galima sužinoti, receptinis jis ar ne, kiek kainuoja, ar

kompensuojamas, kur arčiausiai galima įsigyti, kokiomis savybėmis pasižymi, kokį šalutinį

poveikį turi, perskaityti visą anotaciją. [39].

Didieji vaistinių tinklai, kaip ir gamintojų atstovai Lietuvoje, turi nuosavas interneto

svetaines, kur taip pat galima rasti pakankamai informacijos apie vaistus, to meto aktualias

problemas, sezoninius susirgimus. 2001 metais Italijoje surengtoje Europos savigydos

asociacijos konferencijoje jau buvo kalbama apie interneto vaidmenį savigydos masto

augimui. Paminėtina, kad internetas jau tuomet buvo svarbi komunikacijos priemonė

įvairiuose sveikatos priežiūros sistemos lygmenyse: vartotojams, vaistininkams, gydytojams

23

bei vaistų gamintojams – farmacinėms kompanijoms. Tačiau tuo metu remiantis atlikto

tyrimo duomenimis, kuomet buvo apklausti 73-jų farmacinių kompanijų vadovai, buvo aišku,

kad kompanijos vis dar turėjo keblumu naudojantis informacinėmis technologijomis. [40]

Tuo neapsiribodami, vaistinių tinklai informaciją pateikia ir populiariausiame socialiniame

tinklapyje „Facebook“ tokiu būdu plėsdami kuo įvairesnių gyventojų pasiekiamumą. Kitose

šalyse (JAV, Didžioji Britanija) kai kurie vaistų gamintojai yra sukūrę programėles

išmaniesiems telefonams, kurių pagalba vartotojai gali sekti kai kurių ligų paplitimą (pvz.

gripo) ir gauti informaciją kaip šių ligų išvengti, o susirgus, kaip gydyti.

2010 metais rinkos tyrimų kompanijos „TNS“ Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis

jauno bei vidutinio amžiaus gyventojai internete praleidžia žymiai daugiau laiko nei žiūrint

televiziją. Vyresnio amžiaus žmonės daugiau laiko praleidžia žiūrint televiziją bei klausantis

radijo. [41]

4 Pav. skirtingų amžiaus grupių gyventojų praleidžiamas laikas naudojantis masinės informacijos priemonėmis (minutės per dieną), “TNS”, 2010

Taigi vyresnio amžiaus žmonių tarpe informacijos skleidimas televizijos ar radijo

pagalba yra efektyvesnis nei internetu. Teisiškai farmacinės informacijos apie vaistinius

preparatus skleidimo funkcija priskiriama ne tik gydytojams ar vaistininkams, bet ir vaistų

rinkodaros teisės turėtojams, t.y. vaistų gamintojų atstovams Lietuvoje. Rengiant farmacijos

įstatymo projektą dėl to ilgai diskutuota ir abejota, tačiau galiausiai šis jų veiklos pobūdis

pripažintas.[36] Vaistų gamintojai labai dažnai naudoja šį informacijos sklaidos būdą siekiant

suteikti informaciją vartotojams apie jų gaminamus vaistus. 2003 metais atlikto tyrimo

24

duomenimis, pasirenkant ir perkant vaistus, 23 proc. respondentų įtakos turėjo vaistų

reklama.[18] Tai gali būti patikimas informacijos apie vaistus šaltinis, bet tuo pat metu gali

skatinti per didelį bei nereikalingą vaistų vartojimą, siekiant ekonominės naudos.

2006 metų Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo patvirtintos

vaistinių preparatų reklamos taisyklės. Pagal jas vaistų rinkodaros teisių turėtojai ar jų atstovai

Lietuvoje, nereceptinių vaistų reklamoje, skirtoje gyventojams ir skleidžiamoje elektroninių

ryšių tinklais, turi nurodyti tokią informaciją: vaistinio preparato pavadinimas ir, jei vaistinio

preparato sudėtyje yra tik viena vaistinė medžiaga, jos bendrinis pavadinimas, vaisto

farmacinė forma ir vaistinio preparato stiprumas, terapinės indikacijos, vartojimo būdas. Taip

pat rašytine ir žodine forma privaloma pateikti nuorodą „Prašome įdėmiai perskaityti pakuotės

lapelį ir vaistą vartoti kaip nurodyta“ .[42]

Pagal 2010 metais atliktą tyrimą, vienas iš svarbiausių informacijos apie vaistus šaltinis

yra vaistų pakuotėje esantis informacinis lapelis. 97 proc. pacientų buvo patenkinti, kad

perkant vaistą, pakuotėje yra pateikiamas aprašas apie jį. Šio tyrimo metu paaiškėjo, kad

didžioji dalis gyventojų domisi ir perskaito įsigyto vaisto aprašą. Tačiau perkant nereceptinius

preparatus, pacientai vaisto informacinį lapelį perskaito žymiai rečiau nei perkant receptinius

preparatus.[33]

Vaistinio preparato pakuotės lapelis rengiamas preparato charakteristikų santraukos

pagrindu. Jame pateikiama ir toliau nurodyta tvarka išdėstoma ši informacija: pavadinimas,

stiprumas ir farmacinė forma, bendrinis pavadinimas, farmakoterapinė grupė arba veikimo

pobūdis (pacientui suprantamais žodžiais), terapinės indikacijos, kontraindikacijos, atsargumo

priemonės vartojant vaistinį preparatą, sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia

sąveika (pvz., su alkoholiu, tabaku, maistu), kuri gali turėti įtakos vaistinio preparato

poveikiui, specialūs įspėjimai. Būtina nurodyti tinkamo vartojimo instrukciją: dozę, vartojimo

metodą ir būdą, vartojimo dažnį, vartojimo trukmę, ką daryti perdozavus vaistinio preparato

(simptomai, skubi pagalba), ką daryti užmiršus suvartoti vieną ar kelias dozes, nutraukimo

simptomų pavojus, jei reikia. Taip pat turi būti nurodoma speciali rekomendacija pasitarti su

gydytoju arba vaistininku, jei kiltų abejonių dėl vaistinio preparato vartojimo. Labai svarbi

informacija – galimi šalutiniai poveikiai ir ką daryti jiems pasireiškus. Būtina nuoroda ,,Jeigu

pasireiškia šiame lapelyje neminėtas šalutinis poveikis, pasakykite gydytojui arba

vaistininkui“. Pakuotės lapelyje visada turibūti parašyta kaip ir kiek laiko vaistą galima vartoti

ir kur kreiptis siekiant gauti daugiau informacijos apie turimą preparatą. [29]

25

Pagal 2007 metais liepos 10d. patvirtintą „vaistinių preparatų pakuotės ženklinimo ir

pakuotės lapelio reikalavimų aprašą“, informacija ant išorinės pakuotės turi būti parašyta

lietuvių kalba, aiškiai ir suprantamai. Čia turi būti nurodoma pavadinimas, stiprumas,

farmacinė forma, veikliosios bei pagalbinės medžiagos, vartojimo metodas ir būdas,

paliekama vietos paskirtai dozei įrašyti, nuoroda „Prieš vartojimą perskaitykite pakuotės

lapelį“, specialus įspėjimas ,,Laikyti vaikams nepasiekiamoje ir nepastebimoje vietoje“. Į

vaistinio preparato išorinę pakuotę turi būti įdėtas pakuotės lapelis.[29]

Apibendrinant literatūros apžvalgą, galima konstatuoti, kad savigydos mastai auga tiek

Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse. Pagrindinė augimo masto varomoji jėga – augantis

valstybių išsivystymo lygis, gyventojų išsimokslinimas bei jų užimtumas. Savigyda taip pat

naudinga šalių sveikatos sistemoms, kadangi galima sutaupyti nemažai biudžeto lėšų

sumažinus šeimos gydytojų konsultacijų skaičių ir konsultacijas dėl lengvųjų negalavimų

pereidusi vaistininkams. Žinoma, tokiu atveju yra labai svarbu apibrėžti kas tai yra lengvasis

negalavimas ir kur yra riba tarp lengvo negalavimo ir ligos. Literatūroje dažnai minimas

terminas „Atsakinga savigyda“. Tuo norima pabrėžti, kad atsakomybę už savarankišką

gydymąsi turi prisiimti dvi pusės: valstybė turi griežtai kontroliuoti vaistų, skirtų

savarankiškam gydymuisi rinką, užtikrinti, kad pateikiama informacija apie šiuos vaistus būtų

teisinga, aktuali, nauja ir neskatintų bereikalingo vaistų vartojimo. Gyventojai savo ruožtu

nuspręsdami gydytis savarankiškai, turi tai daryti atsakingai – vaistus vartoti taip, kaip

nurodyta, teisingomis dozėmis, teisingomis indikacijomis ir atsiradus bet kokiam klausimui,

ieškoti pasiekiamos informacijos. Ypatingai svarbu, kad atsiradus pašaliniam poveikiui yra

būtina apie tai pranešti gydytojui arba vaistininkui, kurie savo ruožtu turi informuoti apie tai

atsakingas institucijas. Tai padėtų didinti pacientų saugą tiek valstybiniame, tiek platesniame

lygmenyje (Europoje, Pasaulyje), sprendžiant ar apskritai toks vaistas gali būti parduodamas

be recepto.

26

2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA

Tyrimo objektas: Eurovaistinės 210 filialo, esančio prekybos centre „BIG“,

Ukmergės g. 369, Vilniuje, klientų nuomonė apie savarankišką gydymąsi.

Tiriam ųjų kontingentas: vaistinėje kas mėnesį apsilanko apie 10000 klientų, kurie

perka receptinius kompensuojamus bei nekompensuojamus vaistus, taip pat nereceptinius

preparatus, maisto papildus bei kosmetiką. Kadangi vaistinė yra naujai pastatytame

gyvenamųjų namų rajone ir lokalizuota prekybos centre, vyraujantys lankytojai yra jauno ir

vidutinio amžiaus žmonės, turintys aukštesnes nei vidutines pajamas. Anketos buvo

dalinamos vaistinės klientams galimai pirkusiems vaistinius preparatus (po atsiskaitymo su

vaistininku).

Tyrimo metodas: pasirinktas kiekybinis tyrimas ir naudotas anketinės apklausos

metodas. Šis metodas sudarė galimybę apklausti didesnį respondentų skaičių. Anonimiškumas

skatino respondentų atvirumą, sąžiningumą, todėl gaunami tikslesni ir labiau realybę

atspindintys duomenys. Šiuo būdu gautus duomenis lengviau apibendrinti, sisteminti ir

analizuoti.

Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Sudarant klausimyną (anketą) vadovautasi

išanalizuota lietuvių ir užsienio autorių moksline medžiaga. Anketoje pateiktas 31 klausimas,

anketos pavyzdys pateiktas 1 priede. Anketos klausimų grupės yra tokios:

I klausimų grupė – skirta įvertinti vaistinės klientų nuomonę apie savarankišką

gydymąsi

II klausimų grupė – skirta išaiškinti pagrindinius informacijos šaltinius, kuriais

vadovaujantis pasirenkamas nereceptinis vaistinis preparatas lengvo negalavimo gydymui.

III klausimų grupė – skirta respondentų demografinėms charakteristikoms

identifikuoti.

Tyrimo organizavimas: tyrimas buvo vykdomas 2012 metų vasario 6 – kovo 6

dienomis, gavus leidimą iš UAB „Eurovaistinė“ vadovybės. Mėnesio laikotarpyje buvo

išdalinta 300 anketų. Atsakas – 80,3 proc. Dalis vaistinės klientų anketas pildė iš karto

vaistinėje, kiti anketas pildė namuose ir į vaistinę atnešė vėliau.

Statistinė duomenų analizė: tyrimo duomenys apdoroti statistiškai, naudojant „SPSS

19.0 for Windows“ programą. Nustatant skirtumus tarp skirtingo amžiaus, lyties, išsilavinimo

27

bei socialinės padėties gyventojų pasisakymų buvo taikytas porinių dažnių lentelių metodas,

χ2 (chi kvadrat) kriterijus.

Tyrimo etika. Tyrimas vyko anonimiškai, vaistinės klientų nebuvo prašoma nurodyti

vardų, pavardžių ar inicialų, kurie leistų identifikuoti apklausoje dalyvavusius asmenis.

Tyrimo dalyvi ų charakteristika: tyrimo imtis - 241 respondentas (vaistinės klientas).

Išaiškėjo, kad didžiąją dalį respondentų (70,4 proc.) sudaro moterys (žr. 5 pav.).

5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį

Pagal amžių respondentai pasiskirstė taip (žr. 6 pav.):

6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių

Daugumą respondentų sudaro 31-40 m. (40,7 proc.) ir iki 30 m. (34,0 proc.)

gyventojai. Taigi šių amžiaus grupių asmenis galima laikyti dažniausiais tirtos vaistinės

klientais. Mažiausiai turime dalyvavo 60-70 m. bei 71 m. ir daugiau sulaukusių gyventojų.

28

Taip pat nustatytas respondentų išsilavinimas (žr. 7 pav.).

7 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Didžioji dalis respondentų (79,9 proc.) yra baigę aukštąją mokyklą arba dar studijuoja

ir siekia aukštojo išsilavinimo. Likusieji įgiję vidurinį ar aukštesnįjį/specialųjį vidurinį

išsilavinimą.

Pagal socialinę padėtį dauguma respondentų (83,8 proc.) – dirbantys asmenys (žr. 8

pav.)

8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal socialinę padėtį

Mažiausiai apklausta bedarbių, laikinai nedirbančių asmenų, studentų ir moksleivių,

todėl manytina, kad šie asmenys – rečiausi vaistinių klientai.

Nustatytas respondentų pasiskirstymas pagal pajamas, tenkančias vienam namų ūkio

nariui per mėnesį (žr. 9 pav.).

29

9 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal mėnesio pajamas

Daugiau kaip pusė respondentų (52,1 proc.) per mėnesį gauna daugiau kaip 1500 Lt.

Maždaug penktadalis (17,1 proc.) nuo 1001 iki 1500 Lt. Likusiųjų respondentų pajamos,

tenkančios vienam namų ūkio nariui per mėnesį yra mažesnės.

30

Tyrimo rezultat ų analizė

Siekiant išsiaiškinti vaistinės klientų nuomonę apie savigydą pirmiausia tirta, kaip

respondentai vertina savo sveikatą (žr. 10 pav.).

10 pav. Respondentų požiūris į savo sveikatą

Pusė respondentų (51,5 proc.) mano, kad jų sveikata gera, trečdalis (29,0 proc.) - kad

patenkinama. Kad sveikata puiki, nurodė tik 15,8 proc. Likusieji mano, kad jų sveikata prasta

arba labai prasta.

Palyginus skirtingos socialinės padėties respondentų pasisakymus išaiškėjo, kad visi

nedirbantieji (100,0 proc.) savo sveikatą vertina gerai. Puikiai sveikatą dažniausiai (44,4

proc.) įvertino studentai ir moksleiviai. Šiuo atveju rastas statistiškai reikšmingas koreliacinis

ryšys, kai p-reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05 (χ2=52,390; df=16; p<0,001) (žr.

11 pav.).

11 pav. Respondentų požiūris į savo sveikatą pagal socialinę padėtį

31

Tyrimo dalyviai pasisakė klausimu – ar juos vargina lengvi negalavimai (žr. 12 pav.).

12 pav. Respondentų pasisakymai apie varginančius lengvus negalavimus

Daugumą respondentų (77,9 proc.) šie negalavimai vargina, maždaug penktadalį (22,1

proc.) – ne. Tie respondentai, kuriuos vargina lengvi negalavimai, nurodė, kiek dažnai tai

vyksta (žr. 13 pav.).

13 pav. Lengvų negalavimų dažnis

Daugiau kaip trečdalį respondentų (35,0 proc.) lengvi negalavimai vargina kartą per

mėnesį. Maždaug ketvirtadalį (24,0 proc.) – kartą per savaitę, mažesnę dalį (23,0 proc.) –

kartą per kelis mėnesius. Tačiau yra respondentų (7,5 proc.), kurie kasdien kenčia įvairius

negalavimus. Vadinasi, daugumą vaistinės klientų vargina lengvi negalavimai, kurie

dažniausiai pasireiškia kartą per mėnesį ar kelis mėnesius, kartą per savaitę.

Palyginus skirtingo amžiaus respondentų pasisakymus paaiškėjo, kad lengvi

negalavimai kartą per savaitę dažniau (70,6 proc.) vargina 51-60 m. vaistinės klientus. Tuo

tarpu kasdien šiuos negalavimus dažniausiai (40,0 proc.) patiria 71 m. ir vyresni klientai

(χ2=61,068; df=20; p<0,001) (žr. 14 pav.).

32

14 pav. Skirtingo amžiaus respondentų lengvų negalavimų dažnis

Tirta, kaip respondentai elgiasi atsiradus lengviems negalavimams (žr. 15 pav.).

15 pav. Respondentų elgesys atsiradus lengviems negalavimams

Daugiau kaip pusė respondentų (60,4 proc.) teigė, kad elgiasi savo nuožiūra, remiasi

savo patirtimi. Maždaug kas ketvirtas (23,3 proc.) kreipiasi į vaistininką, kas penktas (20,4

proc.) informacijos ieško internete. Į gydytoją atsiradus lengviems negalavimams kreipiasi tik

15,4 proc. respondentų. Šie rezultatai parodo, kad vaistinės klientai linkę į savigydą ir labiau

pasikliauja savo patirtimi ir žiniomis, pasikonsultuoja su vaistininku, nei kreipiasi į gydytoją.

33

Palyginus skirtingo išsilavinimo respondentų pasisakymus išaiškėjo, kad į gydytoją

dažniau (35,5 proc.) kreipiasi turintieji aukštesnįjį arba spec. vidurinį išsilavinimą

(χ2=12,376; df=2; p=0,002) (žr. 16 pav.).

16 pav. Skirtingo išsilavinimo respondentų kreipimasis į gydytoją, atsiradus lengviems

negalavimams

Tuo tarpu savo nuožiūra elgiasi ir savo patirtimi dažniausiai remiasi turintieji aukštąjį

/nebaigtą aukštąjį išsilavinimą (64,9 proc.), mažiausiai – vidurinį (23,5 proc.) (χ2=12,277;

df=2; p=0,002) (žr. 17 pav.).

17 pav. Skirtingo išsilavinimo respondentų elgimasis savo nuožiūra, rėmimasis savo patirtimi,

atsiradus lengviems negalavimams

34

Vyrai tyrimo metu dažniau (23,9 proc.) nurodė, kad atsiradus lengviems

negalavimams nekreipia dėmesio ir jie praeina savaime (χ2=23,996; df=1; p<0,001) (žr. 18

pav.).

18 pav. Skirtingos lyties respondentų pasisakymai klausimu, kad atsiradus lengviems

negalavimams į tai nekreipia dėmesio

Siekiant išsiaiškinti vaistinės klientų nuomonę apie savarankišką gydymąsi taip pat

tirta, ar respondentai naudoja nereceptinius vaistinius preparatus lengvų negalavimų gydymui

(žr. 19 pav.).

19 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal nereceptinių vaistinių preparatų naudojimą lengvų

negalavimų gydymui

Matyti, kad didžioji dalis respondentų (83,4 proc.) naudoja šiuos preparatus. Šie

rezultatai parodo, kad gyventojai yra linkę savarankiškai gydytis lengvus negalavimus.

Statistiškai reikšmingų koreliacinių ryšių tarp skirtingos lyties, amžiaus, išsilavinimo,

socialinės padėties ir mėnesio pajamų gyventojų šiuo atveju nerasta.

Respondentų klausta, ar jie žino vartojamų vaistų pavadinimus (žr. 20 pav.).

35

20 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal vartojamų vaistų pavadinimų žinojimą

Apibendrinti duomenys rodo, kad daugelis respondentų (88,0 proc.) žino šiuos

pavadinimus. Išaiškėjo, kad moterys dažniau (95,5 proc.) žino vartojamų vaistų pavadinimus.

Tuo tarpu vyrai dažniau (29,6 proc.) jų nežino (χ2=31,386; df=1; p<0,001) (žr. 21 pav.).

21 pav. Skirtingos lyties respondentų pasiskirstymas pagal vartojamų vaistų pavadinimų

žinojimą

Nustatyta, kad beveik visi respondentai (92,9 proc.) preparatus perka vaistinėje

negalavimų gydymui. Likusieji perka negalavimų profilaktikai (žr. 22 pav.).

36

22 pav. Tikslai, kuriais dažniausiai perkami preparatai vaistinėje

Tyrimo rezultatai patvirtino anksčiau pateiktus duomenis, kad vaistinės klientai yra

linkę gydytis savarankiškai. Išaiškėjo, kad didžioji dalis respondentų (75,5 proc.) perka

nereceptinius vaistinius preparatus savarankiškai, be gydytojo ar vaistininko rekomendacijos

(žr. 23 pav.).

23 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal nereceptinių vaistinių preparatų pirkimą

savarankiškai, be gydytojo ar vaistininko rekomendacijos

Pastebėtina, kad bet kokiu atveju gyventojai, prieš pirkdami nereceptinius vaistinius

preparatus savarankiškai, turėtų pasikonsultuoti bent su vaistininku. Savarankiškai

prisiimdami atsakomybę už savo lengvų negalavimų gydymą, gyventojai gali kelti pavojų

savo sveikatai.

Ištirta, dėl kokių priežasčių lengvus negalavimus respondentai nusprendžia gydytis

savarankiškai (žr. 24 pav.).

37

24 pav. Priežastys, dėl kurių lengvus negalavimus nusprendžiama gydytis savarankiškai

Apibendrinti duomenys rodo, kad daugelis respondentų pasitiki savo turimomis

žiniomis apie lengvus negalavimus ir jų gydymą - (40,8 proc.), mano, kad dėl lengvų

negalavimų kreiptis į specialistą neverta (38,2 proc.). Maždaug kas trečias respondentas (28,8

proc.) lengvus negalavimus nusprendžia gydytis savarankiškai dėl užimtumo, laiko stokos.

Likusieji 9,9 proc. remiasi artimųjų patirtimi. Tarp pastarųjų dažniausiai (41,2 proc.) –

vidurinį išsilavinimą turintys respondentai (žr. (χ2=24,352; df=2; p<0,001) (žr. 25 pav.).

25 pav. Skirtingo išsilavinimo respondentų rėmimasis artimųjų patirtimi, dėl kurio lengvus

negalavimus nusprendžiama gydytis savarankiškai

Atviru klausimu išsiaiškinti šie savarankiško gydymosi privalumai: galima sutaupyti

laiko; nereikia stovėti ilgose eilėse pas gydytoją; paprasčiau gydytis pačiam; nereikia vartoti

cheminių preparatų, nes galima gydyti natūraliomis priemonėmis (pvz., arbatomis); taip

38

patogiau; pats žmogus geriausiai pažįsta save, todėl geriausiai žino, kas jam gali padėti; taip

yra pigiau.

Remiantis respondentų pasisakymais, savarankiško gydymosi trūkumai yra šie:

priemonės gali būti neveiksmingos; galimos komplikacijos, šalutinis poveikis; gydymas gali

užtrukti; ne visada tai yra efektyvu; galima nepastebėti rimtų sveikatos problemų; žinių apie

gydymąsi trūkumas, kompetencijos stoka. Vadinasi, savarankiškas gydymasis gali turėti ir

privalumų, ir trūkumų. Siekiant efektyvaus gydymo ir norint padėti sau, o ne pakenkti,

pirmiausia visada pravartu kreiptis į medikus.

Išsiaiškinta, ar respondentai domisi lengvų negalavimų gydymu (žr. 26 pav.).

26 pav. Respondentų domėjimasis lengvų negalavimų gydymu

Daugiau kaip pusė respondentų (53,4 proc.) šių negalavimų gydymu domisi tik tada,

kai iškyla problema, tam tikri klausimai. Aktyviai tuo domisi nedidelė dalis – vos 7,6 proc.

tyrimo dalyvių. Yra tokių (13,9 proc.), kurie visai nesidomi lengvų negalavimų gydymu.

Palyginus skirtingo amžiaus respondentų pasisakymus paaiškėjo, kad vyresnio amžiaus (71

m. ir daugiau) žmonės labiau (66,7 proc.), nei jaunesni domisi lengvų negalavimų gydymu

tada, kai iškyla problema, tam tikri klausimai (χ2=42,416; df=20; p=0,002) (žr. 27 pav.).

39

27 pav. Skirtingo amžiaus respondentų domėjimasis lengvų negalavimų gydymu

Tyrimo rezultatai leido nustatyti veiksnius, kurie yra svarbiausi pasirenkant

nereceptinį vaistinį preparatą lengvo negalavimo gydymui (žr. 28 pav.).

28 pav. Svarbiausi veiksniai, pasirenkant nereceptinį vaistinį preparatą lengvo negalavimo

gydymui

40

Panaudojus dispersinę analizę ANOVA išaiškėjo, kad svarbiausia veiksniai – vaisto

efektyvumas (respondentų artsakymų vidurkis 4,55), gera ankstesnio vartojimo patirtis (4,49),

vaisto saugumas (4,11). Mažiausiai svarbu vaisto žinomumas (vidurkis 2,98). Vadinasi,

vaistinių klientams renkantis nereceptinį vaistinį preparatą lengvo negalavimo gydymui

svarbiausia yra vaisto efektyvumas, gera ankstesnio vartojimo patirtis ir vaisto saugumas.

Nustatyta, kad vaisto efektyvumas svarbesnis (83,3 proc.) aukštesnįjį / spec. vidurinį

išsilavinimą turintiems respondentams. Dažniausiai šis efektyvumas nesvarbus arba visai

nesvarbus turintiesiems vidurinį išsilavinimą (χ2=26,971; df=8; p<0,001) (žr. 29 pav.).

29 pav. Vaisto efektyvumo svarba pasirenkant nereceptinį vaistinį preparatą lengvo

negalavimo gydymui pagal išsilavinimą Be to, vaisto efektyvumas labiau svarbesnis (93,3 proc.) gaunantiesiems 301-500 Lt

pajamas per mėnesį. Nesvarbus dažniausiai tiems, kurie gauna iki 300 Lt (33,3 proc.)

(χ2=41,506; df=20; p=0,003) (žr. 30 pav.).

41

30 pav. Vaisto efektyvumo svarba pasirenkant nereceptinį vaistinį preparatą lengvo

negalavimo gydymui pagal mėnesio pajamas

Taip pat išaiškėjo, kad vaisto veikimo greitis svarbesnis (66,7 proc.) aukštesnįjį / spec.

vidurinį išsilavinimą turintiems respondentams. Mažiausiai svarbus turintiesiems vidurinį

(18,8 proc., nurodė, kad visai nesvarbu) (χ2=42,250; df=8; p<0,001) (žr. 31 pav.).

31 pav. Vaisto veikimo greičio svarba pasirenkant nereceptinį vaistinį preparatą lengvo

negalavimo gydymui pagal išsilavinimą

Tyrimo metu nustatyta, kad mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams svarbesnė

yra vaisto kaina (66,7 proc. pajamos iki 300 Lt; 66,7 proc. – 301-500 Lt), nei uždirbantiems

daugiau (χ2=43,648; df=20; p=0,002) (žr. 32 pav.).

42

32 pav. Vaisto kainos svarba pasirenkant nereceptinį vaistinį preparatą lengvo negalavimo

gydymui pagal mėnesio pajamas

Anketinės apklausos rezultatai atskleidė, kaip dažnai respondentai lankosi vaistinėje

(žr. 33 pav.).

33 pav. Respondentų lankymosi vaistinėje dažnis

Išaiškėjo, kad daugelis respondentų čia lankosi kelis kartus (30,1 proc.) arba kartą

(30,1 proc.) per mėnesį. Penktadalis (21,8 proc.) vaistinėje lankosi rečiau. Nustatyta, kad

vyrai vaistinėje lankosi rečiau (38,0 proc.), nei moterys (15,0 proc.). Pastarosios dažniausiai

(33,5 proc.) lankosi kartą per mėnesį. Rastas statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys, kai p-

reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05 (χ2=17,492; df=4; p=0,002) (žr. 34 pav.).

43

34 pav. Skirtingos lyties respondentų lankymosi vaistinėje dažnis

Dažniausiai – kelis kartus per savaitę vaistinėje lankosi vyresnio amžiaus (61-70 metų

– 50,0 proc.) respondentai, skirtingai nei kiti (χ2=57,687; df=20; p<0,001). Tokių rezultatų ir

tikėtasi, nes vyresni žmonės dažniau skundžiasi įvairiais negalavimais (žr. 35 pav.).

35 pav. Skirtingo amžiaus respondentų lankymosi vaistinėje dažnis

Tyrimo metu aiškintasi, ar vaistinių klientai dažnai vaistinėje įsigyja vaistinius

preparatus paraginti vaistininko, nors neketino jų pirkti. Respondentų pasisakymai šiuo

klausimu matyti 36 pav.

44

36 pav. Respondentų pasisakymai apie apsisprendimą vaistinėje įsigyti vaistinius preparatus

paraginus vaistininkui

Daugelis respondentų niekada (43,3 proc.) to nedaro arba daro retai (42,9 proc.).

Vadinasi, vaistininkai įtakoja ne visų klientų apsisprendimą įsigyti vaistinių preparatų, kurių

neketino pirkti.

Nustatyti produktai, kurie dažniausiai perkami vaistinėje lengvų negalavimų gydymui.

Anketose respondentai surangavo atsakymus pagal dažnumą (žymėjo 1, jei atsakymas –

niekada, 2 – retai, 3 – kartais, 4 – dažniausiai, 5 – visada) (žr. 37 pav.).

37 pav. Produktai, kurie dažniausiai perkami vaistinėje lengvų negalavimų gydymui

45

Panaudojus dispersinę analizę išaiškėjo, kad dažniausiai perkami receptiniai vaistiniai

preparatai, kuriuos išrašo gydytojas (respondentų artsakymų vidurkis 3,86), nereceptiniai

vaistiniai preparatai, kuriuos rekomenduoja gydytojas ar vaistininkas (3,43), nereceptiniai

vaistiniai preparatai kurie perkami savarankiškai (3,37). Rečiausiai perkami maisto papildai

(atsakymų vidurkis 2,58) ar kiti produktai (2,65). Vadinasi, vaistinių klientai ne tik

savarankiškai perka nereceptinius vaistinius preparatus, bet ir linkę atsižvelgti į gydytojų,

vaistininkų rekomendacijas bei perka receptinius vaistus.

Išsiaiškinta, kokių kategorijų produktus respondentai dažniausiai perka lengvų

negalavimų gydymui (žr. 38 pav.).

38 pav. Produktų, kurie dažniausiai perkami lengvų negalavimų gydymui, kategorijos

Matyti, kad daugelis perka produktus nuo peršalimo ligų (79,0 proc.), skausmo (64,3

proc.) ar virškinimo sutrikimų (40,3 proc.). Mažiausiai perkami produktai, skirti kraujo

apytakos darbui gerinti (7,6 proc.). Dažniausiai nurodytos produktų kategorijos parodo, su

kokiais lengvais negalavimais dažniausiai susiduria vaistinių klientai.

Produktus širdies darbui gerinti dažniausiai perka vyresnio amžiaus (71 m. ir daugiau

– 100 proc.) vaistinių klientai, nei jaunesni (χ2=72,205; df=5; p<0,001) (žr. 39 pav.).

46

39 pav. Produktų, kurie dažniausiai perkami lengvų negalavimų gydymui, kategorijos pagal

amžių

Išaiškėjo, kad daugelis respondentų, pirkdami nereceptinį vaistą, perskaito vaisto

pakuotėje pateikiamą informaciją (vaisto informacinį lapelį) (žr. 40 pav.).

40 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal vaisto informacinio lapelio perskaitymą, perkant

nereceptinį vaistą

Daugiau kaip pusė respondentų (52,3 proc.) šį lapelį perskaito visada, mažesnė dalis

(41,8 proc.) – kartais. Palyginus skirtingos socialinės padėties respondentų pasisakymus

išaiškėjo, kad studentai ir moksleiviai dažniausiai (44,4 proc.) niekada neskaito vaisto

informacinio lapelio. Visi nedirbantieji (100,0 proc.) tik kartais jį perskaito. Rastas statistiškai

reikšmingas koreliacinis ryšys, kai p-reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05

(χ2=32,948; df=8; p<0,001) (žr. 41 pav.).

47

41 pav. Skirtingos socialinės padėties respondentų pasiskirstymas pagal vaisto informacinio

lapelio perskaitymą, perkant nereceptinį vaistą

Tyrimo dalyviai, anketose nurodę, kad kartais arba visada perskaito vaisto pakuotėje

pateikiamą informaciją, pažymėjo, kokios informacijos joje dažniausiai ieško (žr. 42 pav.)

42 pav. Informacija, kurios dažniausiai ieškoma nereceptinio vaisto informaciniame lapelyje

Apibendrinti rezultatai rodo, kad visada šį lapelį skaitantieji dažniausiai ieško

vartojimo nurodymų (teigė 88,0 proc.), šalutinio poveikio (83,2 proc.), indikacijos (81,6

proc.). Kartais informacinį lapelį skaitančiųjų dauguma ieško tokios pat informacijos.

Siekiant išsiaiškinti vaistinės klientų nuomonę apie savigydą tirta, ar respondentai

žino, kaip veikia jų vartojami vaistai (žr. 43 pav.).

48

43 pav. Respondentų žinios apie vartojamų vaistų veikimą

Didžioji dalis respondentų (81,7 proc.) tai žino. Nustatyta, kad moterys dažniau (89,3

proc.) žino, kaip veikia jų vartojami vaistai. Tuo tarpu vyrai dažniau (36,6 proc.) nežino

(χ2=22,298; df=1; p<0,001) (žr. 44 pav.). Vadinasi, moterys ne tik dažniau lankosi vaistinėje,

geriau žino vartojamų vaistų pavadinimus, bet ir apie jų veikimą.

44 pav. Skirtingos lyties respondentų žinios apie vartojamų vaistų veikimą

Tyrimo metu išaiškėjo, ar respondentai žino, kokios dozės vartojamų vaistų jiems yra

reikalingos. Kaip matyti 45 pav., beveik visi (90,8 proc.) tokių žinių turi.

49

45 pav. Respondentų žinios apie vartojamų vaistų dozes

Daugiau kaip pusė respondentų (54,2 proc.) nėra kada nors patyrę nereceptinio vaisto

šalutinio poveikio, daugiau kaip trečdalis (35,0 proc.) to neprisimena (žr. 46 pav.).

46 pav. Respondentų pasisakymai apie nereceptinio vaisto šalutinio poveikio patyrimą

Apibendrinus tyrimo duomenis išaiškėjo, kad daugelis respondentų (40,7 proc.) šiuo

metu nevartoja jokių vaistų. Trečdalis (29,9 proc.) vartoja vieno pavadinimo vaistus, kiti –

daugiau (žr. 47 pav.).

47 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal vartojamų vaistų pavadinimų skaičių

50

48 pav. matyti, kaip respondentai vertina savo žinias apie lengvų negalavimų gydymą.

48 pav. Respondentų žinios apie lengvų negalavimų gydymą

Daugiau kaip pusė tyrimo dalyvių (64,2 proc.) mano, kad jų žinios apie šių

negalavimų gydymą yra pakankamos, maždaug ketvirtadalis (23,8 proc.) mano priešingai.

Vadinasi, maždaug kas ketvirtam vaistinių klientui dar trūksta žinių apie lengvų negalavimų

gydymą, o tai svarbus veiksnys kalbant apie savigydą.

Tačiau dauguma respondentų (79,6 proc.) mano, kad jiems užtenka pasiekiamos

informacijos apie lengvus negalavimus ir jų gydymą (žr. 49 pav.).

49 pav. Respondentams pasiekiama informacija apie lengvus negalavimus ir jų gydymą

Atvirame klausime respondentų prašyta išsakyti nuomonę apie tai, kokios

informacijos apie lengvus negalavimus ir jų gydymą jiems trūksta. Daugelis (92,0 proc.)

pažymėjo, kad jokios informacijos netrūksta. Kiti (8 proc.) nurodė, kad norėtų gauti daugiau

informacijos apie šalutinį vaistų poveikį; kad vaistai būtų lyginami su kitų pavadinimų ar kitų

51

gamintojų panašios paskirties vaistais; kad informaciniuose lapeliuose būtų pateikiamos ne

anotacijos, o išsamesni vaistų aprašymai; kad vaistinėje dirbantys specialistai pateiktų

nešališką informaciją, patarimus rūpimais klausimais; daugiau informacijos apie

homeopatinį gydymą, sveiką gyvenseną, alternatyvų gydymą bei gydymą liaudies medicinos

priemonėmis. Į šiuos respondentų pageidavimus svarbu atsižvelgti vaistinėms, vaistų

gamintojams.

Respondentų pasiteiravus, kokie informacijos apie lengvus negalavimus ir jų gydymą

skleidimo būdai jiems būtų priimtiniausi, daugelis nurodė šiuos: internetas, seminarai,

gydytojų konsultacijos, spauda, televizija, radijas, konsultacijos vaistinėse.

Išsiaiškinta, kur vaistinių klientai kreipiasi, siekdami gauti informaciją apie savo

negalavimą (žr. 50 pav.).

50 pav. Šaltiniai ir specialistai, į kuriuos kreipiamasi, siekiant gauti informacijos apie

negalavimą

Matyti, kad dažniausiai kreipiamasi į gydytoją (respondentų atsakymų vidurkis 3,40)

bei ieškoma informacijos spaudoje, internete (3,27). Kartais kreipiamasi į vaistininką

(vidurkis 3,11), šeimos narius, draugus (2,90). Mažiausiai informacijos gaunama per

televiziją, radiją (vidurkis 2,12).

52

Taip pat nustatyti šaltiniai ir specialistai, į kuriuos kreipiamasi informacijos apie

vaistus, skirtus lengvų negalavimų gydymui (žr. 51 pav.). Dažniausiai šios informacijos

ieškoma internete (atsakymų vidurkis 3,43), klausiama gydytojo (3,37) ar vaistininko (3,33)

patarimo. Mažiausiai informacijos apie vaistus, skirtus lengvų negalavimų gydymui,

respondentai ieško žiūrėdami televiziją ar klausydami radiją (2,05), skaitydami specialiąją

literatūrą (2,18).

51 pav. Šaltiniai ir specialistai, į kuriuos kreipiamasi informacijos apie vaistus, skirtus lengvų

negalavimų gydymui

Ištirta, kaip respondentai vertina vaistininko suteiktą informacija apie jų negalavimo

gydymą (žr. 52 pav.).

52 pav. Vaistininko suteiktos informacijos apie negalavimo gydymą vertinimas

53

Didžioji dalis respondentų (74,9 proc.) mano, kad informacija apie negalavimo

gydymą buvo pakankama. Kitiems šios informacijos nepakako arba ji nebuvo reikalinga.

Tiriant vaistinės klientų nuomonę apie savarankišką gydymąsi buvo svarbu nustatyti,

ką respondentai mano apie šio gydymosi neigiamą įtaką sveikatai (žr. 53 pav.).

53 pav. Respondentų nuomonė apie savarankiško gydymosi neigiamą įtaką jų sveikatai

Daugiau kaip pusė respondentų (67,8 proc.) sutiko, kad savigyda gali turėti neigiamos

įtakos jų sveikatai. Daugiau kaip trečdalis (32,2 proc.) manė priešingai. Vadinasi, ne visi

vaistinės klientai mano, kad savarankiškas gydymasis gali turėti neigiamos įtakos.

54

3. REZULTAT Ų APTARIMAS

Darbo autorės atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad pasirinktoje vaistinėje moterys

lankosi ir perka vaistinius preparatus žymiai dažniau negu vyrai. Dauguma vaistinės klientų

yra iki 50 metų amžiaus, baigę aukštają mokyklą arba dar bestudijuojantys ir siekiantys

aukštojo išsilavinimo, su aukštesnėmis nei vidutinės mėnesio pajamomis vienam namų ūkio

nariui. Dauguma pasirinktos vaistinės klientų yra dirbantys. Į klausimą kaip vertinate savo

sveikatą, šiek tiek daugiau nei pusė respondentų atsakė, kad jų sveikata yra gera, trečdalis

apklaustųjų savo sveikatą įvertino patenkinamai. Palyginus šiuos rezultatus su 2005-aisiais

metais atlikto sveikatos tyrimo rezultatais, tirtos vaistinės klientai savo sveikatą įvertino

“gerai” dažniau – 51,5 proc. kai tuo tarpu 2005 m. sveikatos tyrimo metu – 39,3 proc.

Pastebėtina, kad “puikiai” savo sveikatą dažniausiai įvardino studentai ir moksleiviai.

Daugumą respondentų – 77,9 proc. vargina lengvi negalavimai, iš jų 35 proc. – kartą

per mėnesį, 23 proc. – kartą per kelis mėnesius. Tačiau panagrinėjus, kaip dažnai vaistinės

klientai lankosi vaistinėje, kartą per mėnesį lankosi 29,3 proc. apklaustųjų, o kartą per kelis

menesius – 30,1 proc. Taigi į vaistinę žmonės užsuka šiek tiek rečiau nei juos vargina

negalavimai. To priežastis gali būti tai, kad daugelis namų vaistinėlėse laiko dažniausiai

vartojamų nereceptinių vaistų atsargas ir lankytis kiekvieną kartą vaistinėje nėra reikalo.

Vyresnius vaistinės lankytojus lengvi negalavimai vargina kartą per savaitę ar net dažniau. Jie

taip pat dažniau ir lankosi vaistinėje. Dažniausiai varginantys negalavimai buvo įvardyti:

peršalimo ligos – 79,0 proc., skausmas – 64,3 proc., virškinimo sutrikimai – 40,3 proc.

Produktai širdies darbui gerinti labiau vartojami vyresnio amžiaus žmonių. Kadangi jų tarp

apklaustųjų vaistinės lankytojų nebuvo daug, apibendrintoje analizėje ši problema neatrodo

tokia aktuali.

Didžioji dalis respondentų (83,4 proc) pajutę lengvo negalavimo simptomus, linkę juos

malšinti nereceptiniais vaistinais preparatais juos pasirinkdami savarankiškai, remiantis savo

nuožiūra, savo ar artimųjų patirtimi, šiek tiek mažiau respondentų pirmiausiai kreipiasi i

vaistininkus arba ieško patarimų internete. Tyrimo metu pasitvirtino hipotezė, kad išsilavinę

žmonės, baigę aukštąją arba aukštesniają mokyklą gydytis savarankiškai linkę dažniau, nei

tie, kurių išsilavinimas yra vidurinis, o vyrai į lengvuosius negalavimus dažniau negu moterys

nekreipia dėmesio visai ir laukia kol jie praeis savaime. Tai patvirtina ir tas faktas, kad vyrai

vaistinėje lankosi rečiau nei moterys. Vyrai taip pat dažniau nei moterys nežino vartojamų

55

vaistų pavadinimų bei kaip tie vaistai veikia, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp vyrų

ir moterų žinojimo kokia vaisto dozė yra reikalinga negalavimo gydymui, nepastebėta.

Apibendrinus, 90,8 proc. apklaustųjų pasisakė, kad žino kokia vaisto dozė jam yra reikalinga,

81,7 proc. pasisakė, kad žino kaip veikia jų vartojami vaistai.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad didelė dalis – 40,7 proc. apklaustųjų vaistinės lankytojų,

nors ir lankosi vaistinėje, tačiau šiuo metu jokių vaistų nevartoja. Priežastis to galėtų būti tai,

kad šie vaistų pirkėjai preparatus pirko ne sau, o savo šeimos nariams. Beveik 30 proc.

respondentų šiuo metu vartoja vieno pavadinimo vaistą, 12,9 proc. – dviejų pavadinimų.

Paanalizavus dėl kokių priežasčių žmonės nusprendžia gydytis savarankiškai, mayti,

kad didžioji dalis apklaustųjų pasitiki savo turimomis žiniomis apie lengvus negalavimus, jų

gydymą, taip pat mano, kad dėl lengvųjų negalavimų kreiptis į specialistą neverta. Nemažai

apklaustųjų nesikreipia į sveikatos priežiūros specialistą dėl laiko stokos. Laiko sutaupymas

buvo vienas iš dažniausiai atvirame klausime paminėtų savarankiško gydymosi privalumų.

Kiti apklaustųjų matomi savarankiško gydymosi privalumai: galimybė gydytis natūraliomis

priemonėmis, be „chemijos“, patogumas, finansinis aspektas – žmonės mano, kad taip yra

pigiau.

Didesnė dalis – 67,8 proc. vaistinės lankytojų mano, kad savarankiškas gydymas gali

turėti neigiamos įtakos jų sveikatai, likusieji mano, kad tai yra pakankamai saugu ir neigiamos

įtakos sveikatai pavojaus nemato. Anot apklaustųjų, pagrindiniai savigydos trūkumai yra tai,

kad dėl žinių, kompetencijos stokos, pasirinktas gydymas gali būti neveiksmingas,

neefektyvus, galima nepastebėti rimtų sveikatos problemų. Be to, gali pasireikšti vaisto

šalutinis poveikis, ilgainiui galimos ligos komplikacijos. Tai parodo, jog šios vaistinės

lankytojai atsakingai žiūri į savarankišką gydymąsi, be jo privalumų, mato ir trūkumus, nėra

tik „akli“ vaistinių preparatų vartotojai.

Pastebėtina, kad apklaustieji vaistinės klientai nėra linkę pirkti nereceptinius vaistinius

preparatus lengvųjų negalavimų profilaktikai. 92,9 proc. respondentų preparatus perka

lengvųjų negalavimų gydymui, o daugiau nei pusė jų (53,4 proc.) tuo domisi tik tada, kai

iškyla problema, tam tikri klausimai. Iš vienos pusės tai parodo, kad apklaustieji vaistinės

klientai nėra linkę vartoti vaistinius preparatus be reikalo, tačiau kitavertus reikėtų smulkiau

panagrinėti kaip žmonės elgiasi, kokių priemonių imasi siekiant išvengti lengvųjų negalavimų

ateityje, kadangi tai viena iš rūpinimosi savo sveikata (angl. – self-care) sričių. [10] Tai, kad

vaistinės klientai nėra linkę vartoti per daug preparatų parodo ir tas faktas, kad didžioji dalis

56

apklaustųjų, neketinusių pirkti vienokio ar kitokio preparato, paraginti vaistininko jį įsigijo

retai (42,9 proc.) arba jo nepirko visai (43,3 proc.). Tai parodo, kad vaistininkais klientai

pasitiki nepakankamai.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad svarbiausi veiksniai pasirenkant nereceptinius vaistinius

preparatus lengvo negalavimo gydymui yra vaisto efektyvumas, saugumas bei gera ankstesnio

vartojimo patirtis. Taigi galima manyti, kad šios vaistinės klientai dažniau nėra linkę

eksperimentuoti vartojant vis naujus preparatus, o atsiradus negalavimo simptomams, juos

malšina tais, apie kuriuos jau turi pakankamai žinių, kuriuos kažkada parekomendavo

gydytojas ar vaistininkas ir vartojimo patirtis yra gera. Vaisto kaina, be abejo, yra svarbus

veiksnys nedideles pajamas gaunantiems vaistinės klientams. Svarbu yra tai, kad pakankamai

dažnai lengvųjų negalavimų gydymui apklaustieji perka receptinius vaistinius preparatus,

kuriuos išrašo gydytojas. Vadinasi, be to, kad pacientai gydosi savarankiškai, jie taip pat

konsultuojasi ir su gydytojais.

Kaip jau buvo aptarta anksčiau, dauguma vaistinės klientų dažniau ar rečiau domisi

lengvųjų negalavimu gydymu, žino kokie vaistų pavadinimai, kaip jie veikia, kokios dozės

jiems yra reikalingos. Paprašyti įvertinti savo žinias apie lengvųjų negalavimų gydymą,

daugiau nei pusė respondentų (64,2 proc.) atsakė, kad jos yra pakankamos, tačiau beveik kas

ketvirtas (23,8 proc.) mano, kad žinios yra nepakankamos. Atviru klausimu paklausus kokių

žinių apie lengvųjų negalavimų Jums trūksta, apie 92 proc. apklaustųjų atsakė, kad jokių žinių

netrūksta. Kiti (8 proc.) nurodė, kad norėtų „gauti daugiau informacijos apie šalutinį vaistų

poveikį“, kad „vaistai būtų lyginami su kitų pavadinimų ar kitų gamintojų panašios paskirties

vaistais“, kad „vaistinėje dirbantys specialistai pateiktų nešališką informaciją, patarimus

rūpimais klausimais“ daugiau informacijos apie homeopatinį gydymą, sveiką gyvenseną,

alternatyvų gydymą bei gydymą liaudies medicinos priemonėmis. Iš šių pasisakymų galima

manyti, kad vaistinės klientai norėtų aktyviau konsultuotis su vaistininkais, tačiau tai dar kartą

parodo, kad pasitikėjimais jais yra menkas, dėl jų suinteresuotumo parduoti tik tam tikrus

preparatus, komercinės orientacijos. Vertinant vaistininko suteiktą informaciją, 74,9 proc.

apklaustų vaistinės klientų nurodė, kad ji buvo pakankama. Įvertinus šiuos faktus, galima

daryti prielaidą, kad žmonės tiesiog gavo iš vaistininko tą informaciją, kurią įpratę gauti, bet

išsamiau konsultuotis nėra linkę. Siekiant gauti informaciją apie lengvuosius negalavimus,

vaistinės klientai dažniau kreipiasi į gydytoją ar ieško informacijos spaudoje, internete, nei

konsultuojasi su vaistininku. Televizija ir radiju ieškant informacijos pasitikima mažiausiai.

Ieškant informacijos apie vaistus, skirtus lengvųjų negalavimų gydymui, tai pirmuoju šaltiniu

57

tarp pasirinktos vaistinės lankytojų buvo įvardintas internetas (dėl pakankamai jauno

lankytojų amžiaus), antruoju – gydytojas, ir tik paskui vaistininkas.

Dar vienas svarbus informacijos šaltinis apie vaistinį preparatą – vaisto pakuotės

informacinis lapelis. Net 94,1 proc. apklaustųjų nurodė, kad kartais arba visada perskaito

informaciją, esančią lapelyje. Čia dažniausiai ieškoma informacijos apie vaistų vartojimą

(88,0 proc. ), apie galimą šalutinį poveikį (83,2 proc.) bei vartojimo indikacijas (81,6 proc.).

58

IŠVADOS

1. Dauguma pasirinktos vaistinės klientų savo sveikatą vertina gera arba bent jau

patenkinama, lengvi negalavimai juos vargina kartą per mėnesį ir rečiau. Pajutę lengvo

negalavimo simptomus, vaistinės klientai juos dažniau yra linkę malšinti

nereceptiniais vaistiniais preparatais, nes pasitiki savo turimomis žiniomis ir mano,

kad dėl lengvų negalavimų į gydytojus kreiptis neverta. Preparatus lengvo negalavimo

gydymui žmonės dažniau pasirenka savarankiškai, remiantis gera ankstesnio vartojimo

patirtimi, žino, kaip tie vaistai veikia ir kokios dozės yra reikalingos. Svarbiausi

veiksniai pasirenkant preparatą – vaisto efektyvumas ir saugumas. Didesnė dauguma

vaistinės klientų supranta teisingo vaistų vartojimo svarbą ir, kad neteisingai vartojant

gali pakenkti savo sveikatai. Dažniausiai nereceptinius vaistinius preparatus vaistinės

klientai perka lengvųjų negalavimų gydymui, o ne profilaktikai.

2. Pasiekiamos informacijos apie lengvus negalavimus ir jų gydymą pasirinktos vaistinės

klientams pakanka. Jie jos ieško tuomet, kai atsiranda problema, iškyla tam tikri

klausimai. Dažniausiai naudojami šaltiniai – gydytojo konsultacija, internetas bei

spauda ir vaistininko konsultacija. Beveik visi vaistinės klientai bent kartais perskaito

vaisto pakuotėje esantį informacinį lapelį, kur ieško vartojimo nurodymų, informacijos

apie šalutinį poveikį bei indikacijų – kam skirtas nereceptinis vaistas.

3. Pasitvirtino hipotezė, kad moterys dažniau nei vyrai lankosi vaistinėse, labiau domisi

lengvaisiais negalavimais bei jų gydymu. Vyresni žmonės vaistinėse lankosi dažniau

nei jaunesni, juos dažniau vargina lengvi negalavimai. Respondentai, turintys aukštąjį

ar aukštesnįjį/spec. vidurinį išsilavinimą labiau linkę gydytis savarankiškai. Vidurinį

išsilavinimą turintys respondentai labiau linkę remtis artimųjų patirtimi. Pasirenkant

vaistinį preparatą, vaisto kaina labiau svarbi mažas pajamas gaunantiems

respondentams.

59

REKOMENDACIJOS

Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, siūlomos tokios rekomendacijos:

1. Valstybės lygmenyje rekomenduojama stiprinti internete platinamos informacijos apie

lengvus negalavimus ir jų gydymą nereceptiniais vaistiniais preparatais kontrolę,

siekiant užtikrinti informacijos teisingumą, nešališkumą ir atitikimą vaistinių preparatų

reklamos taisyklėms.

2. Vaistinių, vaistinių tinklų lygmenyje rekomenduojama stiprinti vaistininko vaidmenį

pasirenkant nereceptinius vaistinius preparatus lengvųjų negalavimų gydymui,

siekiant, kad savigyda kuo dažniau taptų “atsakinga”. Šiuo tikslu pravartu būtų

vykdyti specialius vaistinės klientų aptarnavimo bei geros vaistinių praktikos nuostatų

mokymus, įtraukti juos į LSMU podiplominių farmacijos specialistų studijų programą.

3. Pacientų, vaistinių klientų lygmenyje, rekomenduojama vykdyti specialias švietimo

programas vaistinėse, gydymo įstaigose ar netgi interneto arba televizijos pagalba,

kurių tikslas būtų informuoti kas tai yra lengvi negalavimai, kur ieškoti ar kur kreiptis

siekiant gauti nešališką ir teisingą informaciją apie jų gydymą, kaip atskirti lengvųjų

negalavimų simptomus nuo tų ligų, dėl kurių jau vertėtų kreiptis į sveikatos priežiūros

specialistą.

4. Būtų pravartu atlikti tokį patį tyrimą kitoje vaistinėje, kur lankytojų kontingentas yra

visiškai kitoks: vyresnio amžiaus žmonės, mažesnem pajamom, perkantys daugiau

receptinius vaistinius preparatus.

5. Kadangi šio tyrimo metu paaiškėjo kaip pasirinktos vaistinės klientai elgiasi jau

atsiradus lengviesiems negalavimams, visuomenės sveikatos požiūriu taip pat tikslinga

būtų išsiaiškinti kaip žmonės elgiasi siekiant išvengti lengvųjų negalavimų, t.y. kokia

yra jų nuomonė apie lengvųjų negalavimų profilaktiką.

60

LITERAT ŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos

seimo 1994 m liepos 19d. Nr. I – 552, Valstybės žinios 1994;63-1231,

2. The story of self-care and self-medication 40 years of progress 1970-2010 [Online]

World self medication industry. Available from:

http://www.wsmi.org/pdf/storyofselfcare_bdpage.pdf

3. Preamble to the Constitution of the World Health Organization as adopted by the

International Health Conference [Online] New York, 1946 [Cited 2012 March 10].

Available from: http://www.who.int/about/definition/en/print.html

4. SoftDent duomenų bazė

5. Responsible Self-care and Self-medication. A world wide review of consumer

surveys. [Online].[Cited 2012 March 10] Available from:

http://www.wsmi.org/pdf/storyofselfcare_bdpage.pdf

6. Karjeros ir šeimos derinimas. Lietuvos statistikos departamentas [Interaktyvus] 2010

lapkričio 11d. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=7837.

7. European agency for safety and health at work OSH in figures: stress at work – facts

and figures [Online] 2009; Sep 01. [Cited 2012 March 24] Available from:

http://osha.europa.eu/en/publications/reports/TE-81-08-478-EN-

C_OSH_in_figures_stress_at_work/view

8. Hughes C.M., McElnay J.C., Fleming C.F. Benefits and Risks of Self Medication.

Drug Saf 2001;24 (14):1027-1037.

9. Volmer D., Lilja J., Haimilton D. How well informed are pharmacy customers in

Estonia about minor illnesses and over-the-counter medicines Medicina 2007; 43(1)

10. Levin L.S., Katz A.H., Holst E. Self care: lay initiatives in health, London: Croom

Helm; 1977

11. Joint Statement between The International Pharmaceutical Federation (FIP) and the

International Federation of Pharmaceutical Manufacturers Associations (IFPMA)

Ensuring quality and safety of medicinal products to protect the patient [Online].

International pharmaceutical federation, 1999. [Cited 2012 April 7] Available from:

http://www.fip.org/www/uploads/database_file.php?id=237&table_id=.

61

12. Šilanskaitė I. Kaimo vaistinių darbo ypatumai: magistro diplominis darbas. Kaunas:

Kauno medicinos universitetas; 2011.

13. Vickery D.M., Klamer H., Lowry D., Constantine M., Wright E., Loren W. Effect of

self care education program on medical visits. The Journal of the American Medical

Associasion 1983; 250: 2952-2956.

14. Petrauskienė J., Stirbienė J. Pirminės sveikatos priežiūros prieinamumas ir pacientų

pasitenkinimas šeimos gydytojo paslaugomis: Lietuvos bendrosios praktikos

gydytojas 2004;8(1):17-21.

15. Kairys J., Žėbienė E., Tylienė V., Tomkevičius V. Vilniaus miesto Šeškinės

poliklinikos pacientų nuomonė apie sveikatos priežiūros paslaugas pagal pacientų

išsilavinimą ir gaunamas pajamas. Sveikatos mokslai 2008;(3):43-50.

16. Kairys J., Žėbienė E., Zokas I. Pacientų nuomonė apie sveikatos priežiūros paslaugas

Vilniaus miesto Šeškinės poliklinikoje priklausomai nuo socialinės-ekonominės

paciento padėties. Sveikatos mokslai 2007;(3):74-80

17. Krančiukaite D.B., Peldžiūtė D., Rastenytė D., Paslaugų prieinamumo vertinimas

pirminės sveikatos priežiūros įstaigose. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas

2010;14(1):17-22.

18. Mikalauskienė R., Davalgienė J., Radžiūnas R., Skyrius V., Aniūnas M. Paciento

konsultavimo kokybės tyrimas ir farmacinės informacijos gavimo šaltiniai

visuomenės vaistinėje. Medicina 2003;39(2):148-153.

19. Almasdy D., Sharrif A. Self medication practice with nonprescription medication

among university students: a review of the literature. Archives of pharmacy practice

2011;2(3):95-100.

20. Blenkinsopp A., Bradley C., Over the Counter Drugs: Patients, society, and the

increase in self medication: Family practice 1998;(15):44-50.

21. World Health Organisation. The role of the pharmacist in self- care and self-

medication [Online] WHO: 1998. [Cited 2012 April 7] Available from:

http://apps.who.int/medicinedocs/pdf/whozip32e/whozip32e.pdf

22. Smart regulation 2012. The future regulation of self care [Online] Association of the

European self-medication industry. [Cited 2012 April 7] Available from:

http://www.aesgp.eu/media/cms_page_media/18/SmartRegulation2015.pdf

62

23. World Health Organization. Selection and rational use of medicines. Geneva 2006

[Online] [Cited 2012 April 21] Available from:

http://www.who.int/medicines/areas/rational_use/en/index.html

24. Chetley A., Hardon A., Hodgkin C., Haaland A., Fresle D. How to improve the use of

medicines by consumers. Geneva:WHO;2007.

25. Mačiulaitis R., Petrikaitė V., Aukštakalnienė A., Janušonis T. Antimikrobinių vaistų

vartojimo įvertinimas ir palyginimas su jų racionalaus vartojimo rekomendaciomis.

Medicina (Kaunas) 2006;42(12):999-1005.

26. Beržanskytė A. Antibiotikų vartojimo ypatumai 2003-2008 m. Lietuvoje: daktaro

disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas;2009.

27. World Heath Organisation. Guidelines for the regulatory assessment of medicinal

products for use in self-medication. WHO Drug information (Geneve) 2000; Volume

14, No 1:18-26.

28. Neverauskas V. Veiksnių, įtakojančių vaistų vartojimo nurodymų laikymąsi, analizė:

magistro diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2008.

29. Kandrotaitė K. Neracionalaus namų vaistinėlėje turimų vaistų vartojimo rizikos

veiksniai: magistro diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2008.

30. Vaistų saugumo ir informacijos skyrius. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos [Interaktyvus] 2008; Rugpjūčio

13d. [Žiūrėta 2012 gegužės 5] Available from:

http://www.vvkt.lt/index.php?678234804

31. World Health Organization. The role of education in the rational use of medicines.

Geneva:WHO;2006.

32. Rational Drug Use: Prescribing, Dispensing, Counseling and Adherence in ART

Programs. Supported by USAIDS. Management Sciences for Health [Online] [Cited

2012 April 7] Available from:

www.who.int/entity/hiv/amds/capacity/ken_msh_rational.pdf

33. Brazauskas V. Visuomenės vaistinės pacientų požiūrio į pakuotės lapelį, kaip

farmacinės informacijos šaltinį tyrimas ir vertinimas: magistro diplominis darbas.

Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2010.

34. Hassel K., Whittington Z., Cantrill J., Bates F., Rogers A., Noyce P. Managing

demand: transfer of management of self limiting conditions from general practice to

community pharmacies. BMJ Journal 2001; 323:146-147.

63

35. Galato D., Galafassi L.M., Modolon Alano G., Trauthman S.C. Responsible self-

medication: review of the process of pharmaceutical attendance. Brazilian Journal of

Pharmaceutical Sciences 2009; 45:625-633.

36. Špokienė I. Informacijos apie vaistinius preparatus sklaida pacientams: teisinių

apibrėžimų turinys, ribojimų teisėtumas ir atsakomybės už pažeidimus klausimas.

Socialinių mokslų studijos (Vilnius) 2011; 3(1):271-292.

37. Dėl geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo: Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministro 2007 m. įsakymas Nr. V- 494. Valstybės žinios 2006;78-3056.

38. Skirtingų amžiaus grupių gyventojų naudojimasis kompiuteriu bei internetu 2007-

2011 metais. Lietuvos statistikos departamentas. [Interaktyvus] [Žiūrėta 2012 kovo

17d.] Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1280

39. Juodelytė E. Kauno miesto gyventojų savigydos ypatumai esant virškinimo trakto

sutrikimams: magistro diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas;

2006

40. Access to self-care: the revolution is here! The association of the European Self-

medication industry. 37th annual meeting [Online] 2001; [Cited 2012 May 5]

Available from: http://www.jsmi.jp/world/aesgp/AESGP37_1.pdf

41. Tendencijos #1: internetas ir spauda. “TNS” duomenys; 2010.

42. Dėl vaistinių preparatų reklamos taisyklių patvirtinimo: Lietuvos respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 1128. Valstybės

žinios 2007;2-98.

43. Vaistinių preparatų pakuotės ženklinimo ir pakuotės lapelio reikalavimų aprašas:

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 liepos 10 d. įsakymas Nr.

596. Valstybės žinios 2007;78-3176.

44. Lo Ya-Ning H. Consumers expectations of over-the-counter medicines: location of

sale: a thesis for the degree of master of science. Saskatoon: University of

Saskatchewan; 2006.

45. World Health Organisation. New WHO guidelines to promote proper use of

alternative medicines. [Online] 2004; [Cited 2012 May 5] Available from:

http://www.who.int/mediacentre/news/releases/2004/pr44/en/

46. Petrauskienė J., Misevičienė I., Kalėdienė R. Visuomenės sveikatos magistro

diplominio darbo rengimo vadovas. Kaunas: KMU leidykla; 2007.

64

47. Gyventojų savo sveikatos vertinimas . Požymiai: lytis, administracinė

teritorija, metai ir vertinimas. [Interaktyvus] Lietuvos statistikos departamentas

[Žiūrėta 2012 gegužės 12d.] Prieiga per internetą:

http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1280

65

PRIEDAI

Anketa Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, visuomenės sveikatos vadybos magistrantė vykdo apklausą, siekiant išsiaiškinti apsilankiusiųjų vaistinėje gyventojų nuomonę apie lengvus negalavimus bei jų gydymą nereceptiniais vaistiniais preparatais. Apklausa yra anoniminė. Visi apklausos rezultatai bus naudojami tik apibendrintai gyventojų nuomonės analizei. Maloniai prašome Jūsų užpildyti šią anketą. Pildydami anketą, apibraukite Jums tinkamo atsakymo variantą. Daugumoje klausimų Jūs galite pasirinkti vieną atsakymo variantą, jei galima išrinkti daugiau atsakymų, jų skaičius bus nurodomas instrukcijoje prie klausimo. Iš anksto dėkoju už nuomonę.

1. Kaip vertinate savo sveikatą? � Puiki � Gera � Patenkinama

� Prasta � Labai prasta

2. Ar Jus vargina lengvi negalavimai? � Taip � Ne (jei ne, pereikite prie 4 klausimo

3. Kaip dažnai jus vargina lengvi negalavimai? � Kasdien � Kartą per savaitę

� Kartą per mėnesį � Kartą per kelis mėnesius

� Rečiau 4. Kaip elgiatės atsiradus lengviems negalavimams?

� Kreipiuosi į gydytoją

� Kreipiuosi į vaistininką � Konsultuojuosi su artimaisiais, draugais

� Elgiuosi savo nuožiūra, remiuosi savo patirtimi � Ieškau informacijos spaudoje, � Internete

� Mokslinėje literatūroje � Nekreipiu dėmesio, negalavimai praeina savaime

5. Ar naudojate nereceptinius vaistinius preparatus lengvų negalavimų gydymui?

� Taip � Ne

66

6. Ar žinote vartojamų vaistų pavadinimus? � Taip � Ne

7. Kokiu tikslu dažniausiai perkate preparatus vaistinėje? � Negalavimų profilaktikai � Negalavimų gydymui

8. Ar perkate nereceptinius vaistinius preparatus savarankiškai, be gydytojo ar vaistininko rekomendacijos?

� Taip � Ne

9. Dėl kokių priežasčių lengvus negalavimus nusprendžiate gydytis savarankiškai? � Pasitikiu savo turimomis žiniomis apie lengvus negalavimus ir jų gydymą

� Manau, kad dėl lengvų negalavimų kreiptis į specialistą neverta � Dėl užimtumo, laiko stokos � Remiuosi artimųjų patirtimi

10. Kokie Jūsų nuomone yra savarankiško gydymosi privalumai? � ________________________________________________________ � ________________________________________________________ � ________________________________________________________

11. Kokie Jūsų nuomone yra savarankiško gydymosi trūkumai? � ________________________________________________________ � ________________________________________________________ � ________________________________________________________

12. Ar domit ės lengvų negalavimų gydymu? � Taip, aktyviai domiuosi � Kartais, kai turiu laiko

� Susidomiu kai iškyla problema, tam tikri klausimai � Nesidomiu, kai iškyla problema, kreipiuosi į specialistus

� Nesidomiu visai 13. Kas Jums yra svarbiausia pasirenkant nereceptinį vaistinį preparatą lengvo negalavimo

gydymui? Suranguokite pagal svarbą: nuo 1 – nesvarbu iki 5 – labai svarbu

1 2 3 4 5

Vaisto žinomumas ○ ○ ○ ○ ○

Vaisto efektyvumas ○ ○ ○ ○ ○

Vaisto veikimo greitis ○ ○ ○ ○ ○

Vaisto veikimo trukmė ○ ○ ○ ○ ○

Vaisto vartojimo patogumas ○ ○ ○ ○ ○

Vaisto kaina ○ ○ ○ ○ ○

67

Vaisto saugumas ○ ○ ○ ○ ○

Vaisto natūralumas ○ ○ ○ ○ ○

Vykdoma akcija vaistinėje ○ ○ ○ ○ ○

Vaistininko rekomendacija ○ ○ ○ ○ ○

Gydytojo rekomendacija ○ ○ ○ ○ ○

Artimųjų rekomendacija ○ ○ ○ ○ ○

Gera ankstesnio vartojimo patirtis ○ ○ ○ ○ ○

14. Kaip dažnai lankotės vaistinėje?

� Kelis kartus per savaitę

� Kartą per savaitę � Kartą per mėnesį

� Kartą per kelis mėnesius � Rečiau

15. Ar dažnai vaistinėje įsigyjate vaistinius preparatus paraginti vaistininko, nors

neketinote jų pirkti? � Taip, kiekvieną kartą

� Kartais � Retai � Niekada

16. Kokius produktus dažniausiai perkate vaistinėje lengvų negalavimų gydymui?

Suranguokite pagal dažnumą: 1 – niekada, 2 – retai, 3 – kartais, 4 – dažniausiai, 5 – visada

1 2 3 4 5

Maisto papildus ○ ○ ○ ○ ○

Homeopatinius produktus ○ ○ ○ ○ ○

Nereceptinius vaistinius preparatus perku savarankiškai ○ ○ ○ ○ ○

Nereceptinius vaistinius preparatus, kuriuos rekomenduoja gydytojas ar vaistininkas

○ ○ ○ ○ ○

Receptinius vaistinius preparatus, kuriuos išrašo gydytojas ○ ○ ○ ○ ○

Kita ○ ○ ○ ○ ○

68

17. Koki ų kategorijų produktus dažniausiai perkate lengvų negalavimų gydymui?

(pažymėkite tris dažniausius) � Nuo peršalimo ligų

� Nuo virškinimo sutrikimų � Nuo skausmo � Priešuždegiminius preparatus

� Preparatus akims � Odos ligoms gydyti

� Nuo alergijos � Širdies darbui gerinti � Kraujo apytakos darbui gerinti

� Maisto papildus � Kosmetiką

18. Perkant nereceptinį vaistą, ar perskaitote vaisto pakuotėje pateikiamą informacij ą (vaisto informacinį lapelį)?

� Niekada

� Kartais � Visada

19. Ar žinote kaip veikia Jūsų vartojami vaistai? � Taip � Ne

20. Ar žnote kokios dozės vartojamų vaistų Jums yra reikalingos? � Taip � Ne

21. Ar esate kada nors patyręs/usi nereceptinio vaisto šalutinį poveikį?

� Taip � Ne

� Nepamenu

22. Kiek pavadinimų vaistų šiuo metu vartojate? � _________________

Jei taip, kokios informacijos dažniausiai ieškote? (pažymėkite visus tinkamus)

� Indikacijos (nuo ko vartojamas)

� Vartojimo nurodymai

� Sudėtis, aktyvios medžiagos

� Kontraindikacijos (kada vartoti negalima)

� Šalutinis poveikis

� Atsargumo priemonės

69

23. Kaip vertinate savo žinias apie lengvų negalavimų gydymą? � Pakankamos � Nepakankamos � Man tai neaktualu

24. Ar Jums užtenka pasiekiamos informacijos apie lengvus negalavimus ir jų

gydymą? � Taip � Ne � Man ji neaktuali

25. Kokios informacijos apie lengvus negalavimus ir jų gydymą Jums trūksta?

� _______________________________________________________

� _______________________________________________________ � _______________________________________________________

26. Kokie informacijos apie lengvus negalavimus ir jų gydymą skleidimo būdai Jums

būtų priimtiniausi? � _______________________________________________________

� _______________________________________________________ � _______________________________________________________

27. Kur kreipiat ės siekiant gauti informaciją apie savo negalavimą? Suranguokite pagal

dažnumą: 1 – niekada, 2 – retai, 3 – kartais, 4 – dažniausiai, 5 – visada

1 2 3 4 5

Į gydytoją ○ ○ ○ ○ ○

Į vaistininką ○ ○ ○ ○ ○

Į pažįstamą sveikatos priežiūros specialistą ○ ○ ○ ○ ○

Į šeimos narius, draugus ○ ○ ○ ○ ○

Ieškau informacijos spaudoje, internete ○ ○ ○ ○ ○

Informaciją pakankamai gaunu televizijoje, radijuje

○ ○ ○ ○ ○

Informacijos neieškau ○ ○ ○ ○ ○

Kita (įrašykite)

70

28. Kur ieškote informacijos apie vaistus, skirtus lengvų negalavimų gydymui? Suranguokite pagal dažnumą: 1 – niekada, 2 – retai, 3 – kartais, 4 – dažniausiai, 5 – visada

1 2 3 4 5

Klausiate gydytojo patarimo ○ ○ ○ ○ ○

Klausiate vaistininko patarimo ○ ○ ○ ○ ○

Klausiate draugų, šeimos narių patarimo ○ ○ ○ ○ ○

Specialioje literatūroje ○ ○ ○ ○ ○

Internete ○ ○ ○ ○ ○

Televizijoje, radijuje ○ ○ ○ ○ ○

Informacijos neieškau ○ ○ ○ ○ ○

Kita (įrašykite)

29. Kaip vertinate vaistininko jums suteiktą informacija apie jūsų negalavimo gydymą?

a. Pakankama b. Nepakankama c. Man ji nebuvo reikalinga

30. Jūsų nuomone, ar savarankiškas gydymasis gali turėti neigiamos įtakos Jūsų sveikatai?

� Taip � Ne

31. Lytis

� Vyras

� Moteris 32. Amžius ________ 33. Išsimokslinimas

� Aukštasis/nebaigtas aukštasis � Vidurinis

� Aukštesnysis/spec. vidurinis � Nebaigtas vidurinis/pagrindinis

34. Jūs šiuo metu � Dirbantis � Nedirbantis

� Studentas (-ė), moksleivis (-ė)

71

� Pensininkas (-ė)

� Laikinai nedirbantis (-i)

35. Pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui per mėnesį � Iki 300 Lt � 301-500 Lt

� 501-800 Lt � 801-1000 Lt � 1001-1500 Lt

� Daugiau nei 1500 Lt

Ačiū už atsakymus!