LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

NUTARIMASDĖL VALSTYBĖS ILGALAIKĖS RAIDOS STRATEGIJOS

2002 m. lapkričio 12 d. Nr. IX-1187

Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas,

siekdamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės;

patvirtindamas, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai

tautos gerovei, ir kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą;

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Lisabonos viršūnių tarybos išvadas;

atsižvelgdamas į tai, kad Valstybės ilgalaikės raidos strategijos parengimas yra

esminis žingsnis įgyvendinant šalies strateginį valdymą, kaip valstybės funkciją, ir

apibrėžiant pagrindinius šalies plėtros ilgalaikės perspektyvos tikslus;

atsižvelgdamas į tai, kad šalies plėtros strateginis valdymas laikomas valstybės

strategijos kūrimo, įgyvendinimo ir analizės funkcija, n u t a r i a :

1 straipsnis.

Patvirtinti Valstybės ilgalaikės raidos strategiją (pridedama).

2 straipsnis.

Pasiūlyti Vyriausybei:

1) sukurti strateginės analizės ir stebėsenos (monitoringo) sistemą, įtraukti į ją

valstybės bei mokslo institucijas, tam tikrais periodais fiksuoti strategijos įgyvendinimo

rezultatus ir rinkos pokyčius;

2) peržiūrėti patvirtintas nacionalines strategijas ir programas, parengti naujas

strategijai įgyvendinti reikalingas programas bei koncepcijas ir suderinti jas tarpusavyje

atsižvelgiant į Europos Sąjungos Lisabonos viršūnių tarybos išvadas;

3) atsižvelgti į šios Strategijos nuostatas svarstant ir tvirtinant ministerijų bei

Vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus bei kitus planavimo dokumentus.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS ARTŪRAS PAULAUSKAS

2

PATVIRTINTALietuvos Respublikos Seimo2002 m. lapkričio 12 d.nutarimu Nr. IX-1187

VALSTYBĖS ILGALAIKĖS RAIDOS STRATEGIJA

Vilnius, 2002VALSTYBĖS ILGALAIKĖS RAIDOS STRATEGIJOS STRUKTŪRA

3

I L G A L A I K I A I V A L S T Y B Ė S R A I D O S P R I O R I T E T A I

PRIORITETŲ ĮGYVENDINIMO KRYPTYS

Į V A D A S

4

PADĖTIES ANALIZĖ1. Aplinkos veiksniai2. SSGG analizė3. Makroekonominė padėtis

ŽINIŲ VISUOMENĖ

SAUGI VISUOMENĖ

KONKURENCINGA EKONOMIKA

1. Mokslas ir švietimas2. Gyventojų kompetencija3. Valstybės valdymas ir savivalda4. Kultūra

1. Aplinkos apsauga2. Krašto apsauga3. Viešasis saugumas4. Socialinė apsauga5. Sveikatos apsauga6. Užsienio politika7. Teisėkūra

1. Pramonė ir verslas 2. Energetika3. Transportas ir tranzitas 4. Žinių ekonomika ir elektroninis verslas5. Kaimo ir žemės ūkio plėtra6. Finansų politika7. Regionų plėtra8. Turizmas

LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA

Europos Sąjungos socialinis ekonominis modelis – gerovės valstybė, kurioje žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.

1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybingumą. Šalis nuėjo sudėtingą

persitvarkymo iš planinės į rinkos ekonomiką kelią, įveikdama daugelį kliūčių, sunkumų

ir krizių. Reformos, vykdytos visose gyvenimo srityse, suteikė Lietuvai galimybių iš

esmės pakeisti savo teisinius pamatus, įgyvendinti sprendimus, kurie padėjo pagrindą

rinkai veikti. Įvyko didelių pokyčių visuomenėje ir visuomeniniame gyvenime. Lietuvos

visuomenė suvokė savo strateginius tikslus ir išreiškė juos 1992 metų Konstitucijoje.

Tautos referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos aiškios

nuostatos siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,

prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo, jungtis į

tarptautines organizacijas, jei tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos

nepriklausomybei. Lietuvos visuomenė savo Konstitucijoje įtvirtino žmogaus ir valstybės,

visuomenės ir valstybės santykių, paremtų demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus

teisių ir tautinių mažumų teisių gerbimo principais, pagrindus. Lietuva apsisprendė, jog

valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Tai sudarė prielaidas Lietuvai nustatyti savo strateginius tikslus, visų pirma įstoti į

Europos Sąjungą, kaip tautų ir valstybių bendriją, kurioje įtvirtinta demokratija,

gerbiamos žmogaus ir tautinių mažumų teisės, taip pat sukurta gerovės valstybė ir

įtvirtintas Europos socialinės ir ekonominės rinkos modelis, kuriam būdinga

konkurencijos ir solidarumo, lygybės ir teisingumo pusiausvyra. Todėl Lietuva 1995 m.

pasirašė, o 1996 m. ratifikavo Europos sutartį, steigiančią Europos Bendrijų bei jų šalių

narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją. 2002 m. Lietuva baigia stojimo į Europos

Sąjungą procesą.

Europos Sąjungoje taip pat vyko rimtų pokyčių, Europos Sąjungos viršūnių

tarybos susitikimuose buvo formuluojami Europos Sąjungos raidos ilgalaikiai tikslai.

Vienas tokių pavyzdžių – Lisabonos Europos Sąjungos viršūnių tarybos 2000 m. kovo

23–24 d. pirmininkavimo išvados, kuriose teigiama, jog iki 2010 m. Europos Sąjungos

ekonomika turi tapti dinamiškiausia, konkurencingiausia, pagrįsta žiniomis, taip pat turi

būti pasiektas visuotinis užimtumas: „Turi būti modernizuojamas Europos socialinis

modelis, investuojama į žmones ir kuriama aktyvi gerovės valstybė. Žmonės yra

didžiausia Europos vertybė ir pagrindinis Europos Sąjungos politikos tikslas. Investicijos į

žmones ir aktyvios bei dinamiškos gerovės valstybės kūrimas bus esminis užtikrinant

Europos vietą žiniomis pagrįstoje ekonomikoje ir siekiant, kad šios naujos ekonomikos

5

atsiradimas nepaaštrintų tokių socialinių problemų kaip nedarbas, socialinė atskirtis ir

skurdas“.

Lisabonos Europos Sąjungos viršūnių tarybos išvados buvo tikslinamos

2002 m. kovą Barselonos Europos Sąjungos viršūnių taryboje. Lisabonoje priimtos bei

Barselonoje patikslintos socialinės, ekonominės bei aplinkos apsaugos politikos gairės

nustato užduotis ir Lietuvos valstybės ilgalaikės raidos strategijai, numato Lietuvos

šiandieninius ir artimiausio dešimtmečio uždavinius. Juo labiau turint galvoje, kad 2002

m. spalio 9 d. Europos Komisijos oficialiai paskelbtoje Reguliariojoje Lietuvos pažangos

rengiantis narystei Europos Sąjungoje ataskaitoje Lietuva vertinama kaip atitinkanti

Kopenhagos kriterijus valstybė, kurioje veikia rinkos ekonomika ir kuri gali konkuruoti

Europos Sąjungoje.

Remdamiesi šiuo vertinimu, galime teigti, kad Lietuvai Lisabonos ir Barselonos

dokumentų nuostatos yra priimtinos ir kelia mums uždavinį suformuluoti tokią valstybės

ilgalaikės raidos strategiją, kurioje būtų galima įvertinti esamą padėtį, pateikti valstybės

viziją ir nustatyti valstybės ilgalaikės raidos prioritetus bei jų kryptis. Tik taip galima

sukurti prielaidas Lietuvai veiksmingai dalyvauti Europos socialiniame modelyje ir

užtikrinti pamatinius mūsų tautos siekius turėti saugią visuomenę, sukurti žiniomis

pagrįstą ekonomiką, gyventi švarioje bei saugioje aplinkoje ir turėti konkurencingą ūkį,

kad visa tai tarnautų mūsų konstituciniam siekiui – bendrai tautos gerovei.

VALSTYBĖS ILGALAIKĖS RAIDOS STRATEGIJOS

PAGRINDINIS TIKSLAS

Valstybės ilgalaikės raidos strategijos pagrindinis tikslas – sukurti aplinką plėtoti

šalies materialinei ir dvasinei gerovei, kurią apibendrintai nusako žinių visuomenė, saugi

visuomenė ir konkurencinga ekonomika.

Tai leistų sudaryti sąlygas plėtoti žmogaus pasirinkimo galimybes visais jo

gyvenimo aspektais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu; investuojant į

švietimą, lavinimą ir sveikatos apsaugą užtikrinti žmogaus galių stiprinimą (žmogaus

kapitalą). Tai turi aprėpti visus šalies gyventojus, sudaryti sąlygas naudoti savo galias

ekonominei ir kūrybinei veiklai, politikai, visuomeniniam gyvenimui bei poilsiui.

6

I. PADĖTIES ANALIZĖ

1. Aplinkos veiksniai

Artimiausią penkiolikos metų laikotarpį tarptautinei Lietuvos padėčiai didžiausią

įtaką darys šie veiksniai: Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO įtvirtinimas bei

visavertis panaudojimas nacionaliniams interesams užtikrinti; nuosekli šių organizacijų

transformacija ir vaidmuo pasaulinėje politikoje; Lietuvos vykdomos geros kaimynystės

politikos sėkmė ir gebėjimas pasinaudoti vis didėjančiomis Baltijos jūros

bendradarbiavimo galimybėmis; tolesnė JAV ir Europos Sąjungos partnerystės raida;

tolesni pertvarkos procesai Rusijoje ir jos Kaliningrado srities vizija; globalizacijos

procesai ir su jais susijusi tarptautinių ekonominių ryšių plėtra bei pasaulio saugumą ir

stabilumą lemiančių veiksnių, kultūrų įvairovė, demokratinės pasaulio bendrijos

gebėjimas įveikti netradicines, transnacionalines grėsmes.

2. Stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių (SSGG) analizė

Stiprybės

Lietuva įveikė itin sudėtingą perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpį ir dabar yra

veikiančios rinkos bei atviros ekonomikos šalis. Įtvirtinta demokratija, stabili politinė

padėtis, sukurtos svarbiausios rinkos institucijos ir prielaidos ekonomikos plėtrai, iš esmės

sustiprėję gebėjimai vykdyti nuoseklią ekonominę, finansinę, socialinę bei užimtumo

politiką.

Lietuvos geografinė padėtis regione leidžia šaliai būti aktyviai tiek šiaurės–pietų,

tiek vakarų–rytų kryptimis ir maksimaliai išnaudoti geografinės padėties teikiamus

privalumus, juoba kad Baltijos regionas yra svarbus transporto ir prekybos kelių

susikirtimo taškas Europos žemyno viduryje. Lietuvos geografinė padėtis palanki

tranzitui, šalies teritoriją kerta du pripažinti žemyninės svarbos transporto koridoriai.

Tranzito plėtrai svarbią reikšmę turi tai, kad Lietuva yra jūrinė valstybė su neužšąlančiu

Klaipėdos jūrų uostu, turinčiu modernų konteinerių terminalą. Modernus yra automobilių

kelių tinklas, jų priežiūros ir remonto aukštos kokybės sistema. Europos žemyne toliau

vyrauja integraciniai procesai. Pagrindinė jų išraiška – ES ir NATO plėtra. Lietuvos

7

strateginė nuostata yra užtikrinti nepriklausomybės laimėjimų negrįžtamumą, todėl

narystė ES ir NATO yra tinkamiausias ir patikimiausias būdas šiems istoriniams

laimėjimams įtvirtinti.

Baltijos jūros regione artimiausią dešimtmetį Lietuva toliau stiprins savo, kaip

vienos iš regiono lyderių, vaidmenį, ypač padėdama kurti Europos Sąjungos ir NATO

politiką rytinių kaimynų atžvilgiu, tuo stiprindama viso regiono saugumą ir stabilumą.

Kryptinga, pamatuota Lietuvos politika Baltarusijos, Rusijos Federacijos, Ukrainos

atžvilgiu, Lietuvos pasirengimas dalytis demokratijos kūrimo, integracijos patirtimi su

Vakarams pradedančiomis atsiverti Užkaukazės, Vidurinės Azijos valstybėmis, skatinant

tolesnius jų ryšius su demokratiniu pasauliu, bus nuoseklus ir nuolatinis Lietuvos indėlis

didinant stabilumą Vidurio ir Rytų Europoje.

Lietuva šiuo metu nemato tiesioginės karo grėsmės savo nacionaliniam saugumui,

nė vienos užsienio valstybės nelaiko priešu, jos saugumo politika yra atvira, skaidri ir

nekonfrontacinė, nenukreipta prieš jokios kitos valstybės teisėtus interesus.

Pakankamai išsilavinusi ir kvalifikuota darbo jėga, padidėję gebėjimai atitikti

rinkos ekonomikos reikalavimus bei verslumo gebėjimai.

Tolygus didžiųjų ir mažesniųjų miestų išsidėstymas sudaro prielaidas tolydžiai

ekonominei, socialinei ir kultūrinei plėtrai.

Trečdalį šalies teritorijos užima miškai. Saugomos teritorijos, kuriose

puoselėjamos gamtos kraštovaizdžio vertybės, rūšys ir buveinės, retos arba jau

nykstančios ES regione, užima apie 12 procentų šalies teritorijos.

Pakankamai išplėtotas švietimo ir mokslo institucijų tinklas, stiprus mokslinis

potencialas.

Padėti valstybinės kalbos reglamentavimo, tvarkybos ir priežiūros sistemos

pagrindai.

Spartūs informacinių technologijų ir telekomunikacijų (ITT) sektoriaus augimo

tempai.

Turtingas istorinis kultūros paveldas, gyvos krašto etnokultūrinės tradicijos,

istoriniai ir kultūriniai ryšiai su Vakarų ir Rytų Europa, aukšto lygio profesionalus menas,

tankus kultūros įstaigų tinklas.

Silpnybės

8

Lietuva labai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonomikos išsivystymo lygį ir realiai

įveikti šį atsilikimą galima per 30 metų.

Lietuva yra maža šalis, palyginti neseniai atkūrusi nepriklausomybę ir kol kas

neturinti pakankamai administracinių bei ekonominių pajėgumų aktyviai propaguoti savo

interesus pasaulyje.

Šalies ekonomika nesudaro pakankamų socialinės plėtros ir užimtumo sąlygų.

Padidėjusi socialinė-regioninė diferenciacija; sveikatos ir sveikatos priežiūros skirtumai

tarp atskirų socialinių ir ekonominių gyventojų grupių; žemas užimtumo lygis ir didelis

bei struktūriškai nepalankus nedarbas; nepakankamas darbo jėgos teritorinis ir profesinis

mobilumas, darbo vietų kokybė bei darbo rinkos lankstumas; didelė neoficiali darbo

rinka; šešėlinis užimtumas; šalis praranda dalį darbo jėgos dėl migracijos; mažai dėmesio

nepilnamečių auklėjimui ir užimtumui, nėra asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų,

socialinės integracijos sistemos.

Darbo jėgos nepakankamas prisitaikymas prie rinkos reikmių, fizinis kapitalas

daug kur technologiškai atsilikęs, silpnai diegiamos naujovės, žemas verslumo lygis.

Nėra mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, veikiančios pagal šiuolaikinį

naujovių diegimo modelį.

Lietuva smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių kompiuterizacijos ir

informacinių technologijų naudojimo srityje.

Per lėtai diegiama lietuvių kalba elektroninėje terpėje.

Nešiuolaikiška pramonės struktūra, labai maža dalis aukštųjų technologijų

gamybos. Nepakankamai susiformavusi verslo paslaugų infrastruktūra.

Konkurencingumo stokoja žemės ūkis. Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo

infrastruktūra.

Neefektyviai naudojamas energetikos potencialas, Lietuvos elektros ir dujų tinklai

neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis. Visas ūkis

neracionaliai naudoja energiją.

Susidėvėjusi transporto infrastruktūra ir riedmenų parkas, ypač geležinkelio

sistemoje.

Lietuva neturi ūkio plėtros valstybinio strateginio valdymo ir nacionalinio

konkurencingumo plėtojimo patirties.

Intensyvios ūkinės veiklos vietose mažėja natūralių ir pusiau natūralių teritorijų

plotai, nyksta gamtos kraštovaizdis, kinta jo struktūra; nepakankama informacinės

9

sistemos ir rekreacinės infrastruktūros plėtra lankomiausiose teritorijose; daug senų, mažų

ir taršių sąvartynų bei užterštų vietų, blogai veikia atliekų surinkimo bei tvarkymo

sistema.

Pasenusi kultūros objektų infrastruktūra; nepakankamai susistemintas ir

apsaugotas kultūros vertybių paveldas.

Nepakankamai puoselėjami natūralioje aplinkoje gyvi etninės kultūros reiškiniai.

Galimybės

Narystė Europos Sąjungoje sudarys Lietuvai sąlygas įgyvendinti ES socialinės

rinkos modelį, kelti ekonominės gerovės, gyvenimo kokybės lygį ir suteiks nekarinių

saugumo garantijų. Per artimiausią dešimtmetį Lietuva prisiderins prie ES ekonominės

tvarkos ir turės sklandžiai veikiančią rinkos mechanizmų sistemą. ES paramos fondai leis

modernizuoti šalies infrastruktūrą. Gerėjant ekonomikos padėčiai ir tobulėjant

administraciniams gebėjimams bei ribojant neigiamus reiškinius, atsiranda galimybių

užtikrinti stabilią socialinę ir sveikatos apsaugą, nacionalinės kultūros plėtrą.

Būdama ES nare, Lietuva galės:

naudotis didžiule ES rinka,

perimti institucinę ir administracinę patirtį,

įsijungti į Europos technologinę ir skaitmeninę erdvę, parengti savo valstybinę

kalbą lygiomis teisėmis funkcionuoti daugiakalbėje Europos ir pasaulio informacinėje

erdvėje,

gauti solidžią finansinę ir techninę pagalbą,

ginti savo ekonominius interesus, darydama įtaką ES ekonominei politikai,

turėti stabilią valiutą ir stabilią makroekonominę aplinką,

įsijungti artimiausiu metu į Šengeno erdvę. Tam pasitarnaus Lietuvos ir drauge ES

rytinių sienų apsaugos stiprinimas;

panaudodama ES ir kitų tarptautinių institucijų lėšas, modernizuoti bei išplėsti

transporto, energetikos ir aplinkos apsaugos (vandens gerinimo ir tiekimo, nuotėkų

surinkimo ir valymo, atliekų tvarkymo ir kt.) infrastruktūrą.

Lietuvos narystė ES teigiamai paveiks užimtumo skatinimo, darbo ir gyvenimo

lygio kokybės bei civilizuotų darbo santykių plėtrą.

Lietuvos narystė NATO sudarys sąlygas sukurti veiksmingą ir patikimą gynybos

sistemą, atitinkančią NATO standartus.

10

Tinkamai naudodamasi globalizacijos procesais ir ūkio internacionalizavimu,

Lietuva galės plėsti pramonės ir paslaugų gamybinę kooperaciją, perimti naujas

technologijas ir patirtį, sėkmingai plėtoti elektroninio verslo galimybes, gauti tinkamos

kokybės ir nebrangių finansinių paslaugų.

Lietuva įsitvirtins žemyninės Europos transporto paslaugų rinkoje.

Visuotinis maisto poreikio augimas, ekologiškų maisto produktų paklausa ir

biotechnologijos laimėjimai atvers naujų galimybių žemės ūkiui ir maisto pramonei.

Planuojant ir panaudojant Europos Sąjungos struktūrinę paramą, kurios mastai

sudarys didelę dalį visų šalies investicijų (iki 4 procentų BVP), pagerės nacionalinių

išteklių valdymas. Fiskalinės politikos tęstinumas ir fiskalinė drausmė leis finansuoti

skolinimosi poreikį padarant kuo mažiau išlaidų bei patiriant kuo mažesnę riziką, o vidaus

finansų rinkos plėtra garantuos alternatyvų užsienio rinkoms piniginių išteklių šaltinį.

Aktyvus teigiamo Lietuvos įvaizdžio propagavimas pasaulyje, jo panaudojimas

Lietuvos nacionaliniams interesams užtikrinti.

Gyvybinga ir atvira, tradicines vertybes puoselėjanti savita Lietuvos kultūra ir

kalba, didinanti Europos ir pasaulio kalbų bei kultūrų įvairovę; veiksminga

profesionalaus meno ir regionų kultūros plėtra.

Grėsmės

Visuotiniu pavojumi išlieka masinio naikinimo ginklų, jų dalių ir gamybos

technologijų platinimas. Mokslo ir technologijų raida daro prieinamesnį cheminį,

biologinį bei bakteriologinį ginklą. Dėl informacijos technologijų plėtotės didėja

kibernetinės grėsmės. Itin didelį dėmesį demokratinė pasaulio bendrija, taigi ir Lietuva,

turės skirti transnacionalinėms grėsmėms, visų pirma kovai su tarptautiniu terorizmu.

Regione tiesioginės karinės konfrontacijos tikimybė yra maža, tačiau karinės jėgos

demonstravimas, provokacijos ir grasinimas panaudoti jėgą lieka pavojingas Lietuvos

Respublikos saugumui.

Politinė, ekonominė ir socialinė įtampa bei konfliktų galimybė kaimyninėse

valstybėse bei gretimuose regionuose.

Daugiau dėmesio reikia tarptautinėms ekonominėms ir finansinėms krizėms,

tarptautinėms grėsmėms, tokioms kaip tarptautinis organizuotas nusikalstamumas,

korupcija, nelegali prekyba ginklais, narkotikais ir žmonėmis, nelegali migracija,

žmogaus ir tautinių mažumų teisių pažeidinėjimai ir pan.

11

Keičiantis Lietuvos geopolitinei aplinkai, didėjant pasaulio materialinėje ir

intelektinėje rinkoje vyraujančios anglų kalbos vaidmeniui šalies ekonominiame ir

socialiniame gyvenime, siaurinamos valstybinės kalbos vartojimo sritys, silpnėja

specialybės įgijimo bei darbo valstybine kalba motyvacija.

Tarptautiniuose santykiuose energijos bei gamtos išteklių įtaka ir toliau lieka labai

svarbi. Didelė dalis naftos ir gamtinių dujų gaunama stabilumu nepasižyminčiuose

pasaulio regionuose. Jų nestabilumas, galimi kariniai konfliktai per žaliavų kainas daro

įtaką pasaulio valstybių bei jų blokų ekonominio augimo svyravimams, taigi ir Lietuvai,

kaip tarptautinės ekonominės sistemos sudėtinei daliai.

Lietuvai lieka aktualus energijos išteklių tiekimo diversifikavimas. Pernelyg didelė

Lietuvos priklausomybė nuo vienos šalies strateginių žaliavų ar užsienio kapitalo,

atstovaujančio atskiroms ekonomikoms, kurių rinkos dar galutinai neveikia, koncentracija

Lietuvai strategiškai svarbiuose ekonomikos sektoriuose yra rizikingos ne tik ekonominei

gerovei, bet ir šalies saugumui apskritai.

Tolesnis Vakarų pasaulio gyventojų senėjimas, sparčiai didėjantis gyventojų

skaičius trečiojo pasaulio šalyse bei valstybių ir ištisų regionų plėtros netolygumai toliau

skatins migracijos procesus. Tai kels sveikatos priežiūros paslaugų lygiateisiškumo ir

prieinamumo, pavojingų užkrečiamųjų ligų bei narkomanijos plitimo papildomų

problemų. Nekontroliuojamos migracijos bangos, kylančios dėl regioninių ar etninių

konfliktų, gali tapti destabilizuojančiu veiksniu visai Europai ir kelti pavojų Lietuvos

interesams.

Lietuvos demografinė padėtis blogėja dėl visuomenės senėjimo, todėl

demografinės problemos turės tiesioginį poveikį socialinės apsaugos ir sveikatos

priežiūros išlaidų padidėjimui. Ekonominės emigracijos darys įtaką valstybės

ekonominio, mokslinio technologinio potencialo plėtotei.

Nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas aštrins nedarbo problemas,

taip pat trukdys inovacijoms ir modernių technologijų plėtrai, regioninės raidos

netolygumas gresia tolesniu užimtumo ir socialinės plėtros lygio diferencijavimu,

marginalinių regionų susidarymu, darbo jėgos emigracija; dėl nepakankamos ekonomikos

plėtros ir regionų raidos gali nemažėti skurstančiųjų dalis, sustiprėti socialinė atskirtis bei

socialinė diferenciacija, kelianti pavojų demokratijos ir visuomenės stabilumui.

Gyventojų socialinei diferenciacijai įtaką darys ir tokie nauji veiksniai kaip gebėjimas

naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis ir informaciniais ištekliais.

12

Dabar importo muitais apsaugoti ūkio sektoriai įstojus į ES atsidurs sustiprėjusios

konkurencijos aplinkoje, nes ES importo muitai iš esmės yra mažesni už kai kuriuos šiuo

metu taikomus Lietuvos importo muitus. Kita vertus, importas iš trečiųjų šalių tiek

vartotojams, tiek gamintojams kai kuriais atvejais pabrangs.

Padidėję automobilių srautai, o kartu ir nepakankamas kelių dangos remontas gali

daryti neigiamą įtaką eismo saugai.

Teisėkūros proceso nenuoseklumas, nepakankamas planavimas ir teisinis

reglamentavimas gali sukelti nenumatytų ir nepageidaujamų pasekmių visuomeniniam

gyvenimui. Tai gali skatinti teisinį nihilizmą, nepagarbą teisei ir teisinės valstybės siekiui.

Globalizacijos procesas skatina ne tik tautų ir kultūrų integraciją, bet ir jų

vienodėjimą (homogenizaciją). Vertybių skalėje ima vyrauti funkcionalumo kriterijus,

todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į komunikacijos įrankį, o tai trukdo suvokti ją kaip

esmingiausią kultūros ir tapatybės elementą, atskiria kalbą nuo kultūros ir ją vartojančių

bei kuriančių žmonių. Ima vyrauti viena, pripažinta universalia, kalba, o su ja ir viena

kultūra. Tokiomis aplinkybėmis lietuvių kalbai bus sunku išlaikyti dabartines savo

pozicijas tiek valstybės, tiek visuomenės gyvenime. Nepakankamai išreikštas Lietuvos

kultūros savitumas; meno kūrėjai ir kultūros specialistai emigruoja iš Lietuvos;

prarandamos neapsaugotos kultūros vertybės.

Etninės kultūros gyvoji tradicija patiria vis didesnį neigiamą spartėjančios

globalizacijos reiškinių poveikį, mažėja jos pajėgumas konkuruoti su komercine, masine

kultūra. Gyvosios tradicijos plėtros pagrindas – tautinė savimonė – nepaliaujamai silpsta

nesant reikiamų priemonių etninei kultūrai ugdyti, jos vertybėms puoselėti, tautinei

savimonei išsaugoti.

3. Makroekonomikos padėtis

Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka –

konkurencingas ūkis, spartus ekonomikos augimas, žemas nedarbo lygis, stabilios kainos.

Lietuvos ekonominės politikos įgyvendinimas glaudžiai susijęs su pasikeitimais išorinėje

aplinkoje. Staiga pasikeitus išorinėms makroekonominėms sąlygoms, pasikeistų ir

ekonominės politikos įgyvendinimas, kurį laiku atlikti ypač svarbu Lietuvai, kaip mažai

atviros ekonomikos valstybei.

13

Šiuo metu Lietuvoje vykdoma griežta fiskalinė politika suteikia galimybę mažinti

fiskalinį deficitą, siekti subalansuoti biudžetą, taip pat suteikia prielaidas ilgalaikei

fiksuoto valiutos kurso politikai ir didina ekonomikos atsparumą įvairiems išorės

poveikiams. Tai leidžia toliau mažinti valstybinio ir privataus sektorių skolinimosi

išlaidas, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto ir gebėti vykdyti Ekonominės ir pinigų

sąjungos reikalavimus. Ateityje deficito dydis bus derinamas su Mastrichto sutartyje

nustatytais kriterijais ir ES vykdoma politika.

Lietuvoje per 10 metų dėl biudžeto deficito susidarė beveik 30 procentų BVP

bendra valstybės skola. Nors toks skolos lygis nėra didelis pagal išsivysčiusių šalių

standartus, tačiau jį būtina griežtai reguliuoti, kad nebūtų peržengta pavojinga riba,

kelianti grėsmę stabiliai ekonomikos plėtrai.

Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir

šalimis kandidatėmis į ES, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių

našta, kurią galima matuoti visų valstybės pajamų santykiu su šalies BVP, Lietuvoje

ryškiai mažesnė (mažiau kaip 30 procentų) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse

kandidatėse šis santykis yra apie 41 procentą, o Vokietijoje – apie 44 procentus.

2001 m. pabaigoje buvo patvirtinta pagrindinius mokesčius apimanti reformos

koncepcija, atspindinti tarptautines tendencijas mažinti bendrą mokesčių naštą, išlyginti

apmokestinimo netolygumus, užtikrinti valstybės patrauklumą investicijoms ir šalies ūkio

konkurencingumą, o tose srityse, kurios reglamentuojamos ES teisės aktų – užtikrinti

visišką nacionalinės teisės suderinamumą nuo narystės datos, taip pat užtikrinti

veiksmingą mokesčių administravimą.

Vienas iš mokesčių sistemos tobulinimo veiksmų – požiūrio į mokesčių sistemą

pakeitimas: ūkio subjektų, vengiančių mokėti mokesčius, veiklos sąlygų sugriežtinimas.

Valstybė turi operatyviai reaguoti į privačiame sektoriuje susiklosčiusias neigiamas

mokesčių planavimo schemas.

Didesnioji valstybės išlaidų dalis Lietuvoje tenka visuomeninėms paslaugoms

(valstybės gynimui, viešajai tvarkai, valstybės valdymui), taip pat švietimo, sveikatos

apsaugos paslaugoms teikti. Tačiau strategijos laikotarpiu būtina užtikrinti ir kitų poreikių

finansavimą. Čia galima būtų išskirti priemonių, susietų su integracija į ES ir į NATO,

finansavimą bei žemės (taip pat žemės restitucijos), sveikatos apsaugos sistemos,

švietimo, pensijų reformų finansavimą. Be to, valstybė yra įsipareigojusi vykdyti dvi

dideles specialias programas – indėlių atkūrimo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo

14

bendro finansavimo. Valstybės biudžeto deficitas dengiamas paskolomis, valstybė turi

vykdyti kryptingą ir gerai apgalvotą skolinimosi politiką – užtikrinti visišką skolinimosi

poreikio finansavimą laiku ir padarant kuo mažiau išlaidų bei patiriant tik priimtiną riziką,

neviršijant nustatytų valstybės skolos ir skolinimosi limitų.

Iki šiol Lietuvos pinigų politiką lemia Lietuvos Respublikos lito patikimumo

įstatymas, kuris padėjo stabilizuoti ir išlaikyti prognozuojamą padėtį šalyje. Lietuvoje

veikiantis Lito patikimumo įstatymas riboja Lietuvos banko veiksmus klasikinės pinigų

politikos srityje. Tolesnę pinigų politiką lems integracijos į ES procesas ir jos svarbiausias

tikslas bus garantuoti nuoseklų Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos

banko integraciją į Europos centrinių bankų (ECB) sistemą. Tam pirmiausia reikės

parengti teisinę ir organizacinę infrastruktūrą ECB pinigų politikos priemonėms taikyti

šalies pinigų rinkoje, skatinti bankų rinkos standartų priartėjimą prie ES analogiškų rinkos

standartų.

Siekiant ilgalaikio ir stabilaus ekonomikos augimo, labai svarbu sukurti palankią

investicinę ir verslo aplinką. Numatoma toliau vykdyti energetikos bei transporto objektų

pertvarkymą ir privatizavimą, skatinti privačias „plyno lauko“ investicijas, diegti verslo

aplinkos gerinimo priemones, pritraukti tiesioginių užsienio investicijų.

Siekiant užtikrinti veiksmingą darbo išteklių panaudojimą, numatoma vykdyti

ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinančią politiką. Struktūrinę politiką numatoma

pasitelkti sudarant palankesnes sąlygas kurti naujas darbo vietas, orientuojant profesinio

mokymo sistemą į rinkos poreikius, kuriant ir įgyvendinant konkursinę perkvalifikavimo

sistemą. Ypač svarbios ekonominio aktyvumo ir užimtumo didinimo sritys bus darbo

vietų kūrimas skatinant verslininkystę, užimtumo rėmimo formų tobulinimas,

prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių didinimas bei lygių galimybių darbo rinkoje

užtikrinimas.

II. LIETUVOS VALSTYBĖS VIZIJA

2015 m. Lietuva bus aktyvi Europos Sąjungos ir NATO narė, puoselėjanti

euroatlantines vertybes ir pilietinę visuomenę, prisidedanti prie taikos ir stabilumo

palaikymo regione ir už jo ribų.

15

Lietuva bus veiksmingai integruotos Europos Sąjungos rinkos dalyvė, sėkmingai

pritaikanti pažangiausią mokslo technologiją, besiremianti išplėtota intelektine

kooperacija tiek ES viduje, tiek už jos ribų.

Modernizavusi valstybės strategiją ir valstybės ekonominę politiką bei

naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva iki 2015 m. padidins savo BVP 2–

2,5 karto. Pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, bus pasiektas daugiau kaip 50 procentų

būsimojo ES vidurkio lygis vietoj dabartinio 30 procentų lygio. Tai iš esmės leis

įgyvendinti ES socialinį ekonominį modelį − gerovės valstybės, kurioje žemas nedarbo

lygis, didelė darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų

skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.

Lietuva per dešimtmetį prisitaikys prie ES ekonominės tvarkos ir turės sklandžiai

veikiančią rinkos mechanizmų sistemą. Gerėjant ekonominei padėčiai ir tobulėjant

valstybės administraciniams gebėjimams, korupcijos lygis ir kriminalinio pasaulio įtaka

verslui bus žymiai sumažėję.

Ekonomikos augimo veiksniai – darbo jėga, kapitalas, žinios ir verslumas – bus

pakankamai išplėtoti. Darbo jėgos naudojimas padidės bent 10 procentų, kai sumažės

nedarbas, padidės pensinis amžius ir į darbo rinką įsilies nauja karta. Tačiau svarbiausia,

kad patobulinus švietimo sistemą ir įdiegus kvalifikacijos tobulinimo bei

perkvalifikavimo sistemą darbo jėgos išsilavinimo lygis bus aukštesnis.

Fizinė infrastruktūra bus modernizuota. Ryšių ir komunikacijų srityje beveik

neliks technologinio atsilikimo. Bus visiškai pertvarkyta elektros energetikos sistema.

Energijos šaltinių tiekimo tinklai bus sujungti su ES tinklais.

Technologinis gamybos lygis daugeliu atveju bus europinis arba vidutiniškai nuo

jo nedaug atsiliks. Valstybė stengsis patenkinti visuomenės informacinius poreikius ir

pirmiausia užtikrinti informacijos tinklų valstybine kalba prieinamumą visoje teritorijoje.

Tačiau tai neužtikrins vakarietiško ekonomikos našumo, kadangi į gaminius ir paslaugas

įdėta pridėtinė vertė (žinios, mokslas) dar bus mažesnė, taip pat ir dėl didelių įėjimo į

pasaulinę rinką sąnaudų.

Žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra

užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje

srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin

16

sudėtingas iššūkis Lietuvai ir su juo gali nepavykti susitvarkyti, jei nebus pasiektas

plačių visuomenės sluoksnių sutarimas ir stipri intelektuali politinė valia.(Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2001m. ilgalaikė strategija, patvirtinta Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853.)

Mokslas ir švietimas ir toliau liks prioritetinė šalies plėtros sritis, bus įkurta darni,

veiksminga ir visoms gyventojų kategorijoms prieinama švietimo sistema, sudaranti

sąlygas Lietuvos gyventojams mokytis visą gyvenimą, įgyti visuomeninę ir dalykinę

kompetenciją, puoselėjanti visuomenės bendruomeniškumą ir kultūrą, panaudojanti

mokslo žinias subalansuotai krašto plėtrai, suteikianti didžiausią nacionalinio produkto

prieaugį ir užtikrinanti optimalią valstybės raidą didėjančios pasaulinės konkurencijos

sąlygomis.

Darbo jėgos rinkoje vyraus kvalifikuotų, mokančių naudotis moderniomis

informacinėmis technologijomis specialistų poreikis. Internetas, be kita ko, sudarys

sąlygas neakivaizdžiai eiti mokslus garsiausiuose pasaulio universitetuose. Kvalifikacijos

lygis Lietuvoje mažai tesiskirs nuo vakarietiškojo. Išsilavinimo struktūra ir turinys geriau

atitiks ūkio poreikius, darbo jėga taps mobilesnė.

Valstybė gali geriau atlikti savo funkcijas tik išugdžiusi administracinius

gebėjimus. Skaidrus ir veiksmingas valdymas – būtina šalies sparčios pažangos sąlyga.

Perimant ES institucinę, administravimo ir politinio proceso patirtį (tiesiogiai dalyvaujant

institucijų darbe ir ES politikos kūrimo procese), Lietuvos valstybės administraciniai

gebėjimai neabejotinai tobulės. Strategijos siekis – kad valdžia būtų pigesnė, teiktų

geresnes paslaugas ir įsiklausytų į žmonių balsą. Visuomenės pasitikėjimas valdžia

neabejotinai priklausys nuo gyvenimo kokybės.

Informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius užims vieną iš

pagrindinių vietų šalies ūkio struktūroje ir veiksmingai skatins kitų Lietuvos ekonomikos

sektorių plėtrą. Sektoriaus produktų gamyba ir pardavimas gali pasiekti 25 procentus

Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 procentų šios produkcijos bus eksportuojama.

Įteisintos nepopierinės informacinės technologijos valstybės valdymo, verslo, prekybos,

paslaugų, finansų ir kitose srityse. Valstybinis reguliavimas užtikrins saugų duomenų

naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) bus

integralus ir atviras.

Šalies verslumas didės pirmiausia įgyjant rinkos ekonomikos patirties ir mūsų

ūkio dalyviams glaudžiau bendradarbiaujant su užsienio partneriais. Per penkiolika metų į

17

privatų ir viešojo administravimo sektorius ateis daug jaunų specialistų, baigusių

ekonomikos ir vadybos mokslus Lietuvos bei užsienio universitetuose. Bus išplėstos

verslo konsultavimo paslaugos. Teigiamesnės taps visuomenės nuostatos verslo atžvilgiu.

Visa tai smarkiai padidins šalies verslumo išteklius ir pakels jų kokybę.

Lietuvos ekonomika integruosis į ES ekonominę, skaitmeninę ir žinių erdvę,

kurioje sparčiai didėja globalizacijos procesai, ir daugiausia plėtosis prisitaikydama prie

tų procesų bei jais naudodamasi.

Lietuvos kultūra – individo ir tautos kūrybinių galių išraiška, jų tapatumo ir

išlikimo garantija. Kultūra ir atskleis, ir puoselės skirtingų visuomenės grupių, tautinių

bendrijų dvasines ir materialines vertybes, padės plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą,

atvirą visuomenę, puoselėti etnokultūrines tradicijas, ugdyti tautinę savimonę bei

patriotizmą, skatins krašto socialinę ir ekonominę plėtrą, stiprins jo saugumą.

Globalizacijos pavojų akivaizdoje mažai šaliai nėra nieko racionalesnio, kaip

integruotis į tokią ekonominę erdvę: čia stabilios aplinkos sąlygomis, naudojantis

didžiuliais finansiniais ir technologiniais ištekliais, perimdama modernią institucinę

patirtį Lietuva galės sparčiau mažinti atsilikimą nuo ES senbuvių.(Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga)

Aplinkos apsaugos veiksniai užtikrins harmoningą, darnią Lietuvos raidą (tvariąją

plėtrą), suderintą su programiniais oro, vandens, biologinės įvairovės, Baltijos jūros bei

Kuršių marių apsaugos ir atliekų tvarkymo tikslais, tarptautiniais įsipareigojimais bei ES

standartais, taip pat su šalies ekonominėmis galimybėmis. Įgyvendinama suderinta

ekonominių, administracinių ir teisinių aplinkos apsaugos svertų sistema. Šios sistemos

sudėtinės dalys bus:

ES standartus atitinkantys aplinkos taršos normatyvai ir aplinkosaugos vadybos

bei audito sistemos;

lanksti, ekonominius ir aplinkosaugos siekius suderinanti mokesčių už taršą

sistema, aprėpianti ir suderinanti mokesčius už teršalų išmetimus, gaminio ir naudotojo

mokesčius;

gaminio mokesčius papildanti užstatų ir grąžos sistema, taikoma perdirbamoms

daugkartinio naudojimo atliekoms; apyvartiniai taršos leidimai, taikomi vienarūšės bei

18

vietinės taršos atvejams; „žaliojo biudžeto“ bruožų turinti valstybės biudžeto pajamų

sandara.

Aplinkosaugos srityje bus siekiama, kad visų ūkio šakų plėtra būtų suderinta su

švarios ir sveikos aplinkos išsaugojimu.

Krašto apsauga. Veiksminga ir patikima gynybos sistema užtikrins saugų tautos ir

valstybės būvį, valstybės nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Viešasis saugumas. Bus sukurta tokia viešojo saugumo sistema, kad valstybės

institucijos, atsakingos už visuomenės saugumą ir (ar) viešosios tvarkos užtikrinimą,

spręsdamos gyventojų problemas ir teikdamos jiems kokybiškas paslaugas, tikslingai,

efektyviai ir racionaliai panaudodamos mokesčių mokėtojų lėšas, garantuos viešąjį

saugumą.

Socialinė plėtra. Šalies ūkio struktūra garantuos palyginti aukštą užimtumo lygį.

Nedarbas neviršys racionalaus lygio. Bus įgyvendintos aktyvios darbo rinkos politikos

priemonės, pasiektas darbo rinkos lankstumas, veiksmingai veiks mokymosi visą

gyvenimą sistema, bus sumažinti regioniniai skirtumai. Darbo jėga bus pakankamai

mobili ir konkurencinga ES, kartu ir labiau skatinanti ieškotis darbo savo šalyje. Pasiekta

artima ES lygiui darbo vietų kokybė: atlyginimai, darbo santykiai, darbų sauga ir pan.

Nuosekliai laikomasi lygių galimybių principo.

Veiks gerai koordinuotos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos,

aprėpiančios visus gyventojus ir padengiančios visas socialines rizikas. Pajamas senatvėje

garantuos einamojo finansavimo ir kaupimo mechanizmų derinimas. Einamojo

finansavimo pensijų perkamoji galia didės maždaug tokiais pat tempais kaip ir vidutinio

darbo užmokesčio perkamoji galia.

Socialinė parama bus orientuota į tuos asmenis, kuriems tos paramos tikrai reikia;

prioritetas – padėti darbingiems remiamiems asmenims sugrįžti į ekonomiškai aktyvią

veiklą. Daugiau dėmesio bus skiriama demografinei situacijai gerinti, invalidumo, skurdo,

socialinės atskirties prevencijai. Įveiktas didžiausias skurdas. Socialinė parama bus

vykdoma koordinuojant valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių institucijų pastangas.

Gyventojų pajamų nuolatinis augimas leis siekti visuotinai pripažintos pažangios

vartojimo struktūros.

Bus sudarytos sąlygos visoms šeimoms apsirūpinti būstu, tam tikslui

panaudojamos reikiamos teisinės, ekonominės ir administracinės priemonės.

19

Šalies žmonių sveikata priklauso nuo socialinių ir ekonominių sąlygų, o nuo

žmonių sveikatos priklauso valstybės ekonominis klestėjimas. Vykdant ir plėtojant

reformas, sveikatos sistemos prioritetais taps sveikatos ugdymas ir ligų profilaktika,

Lietuvos žmonėms bus laiduojama prieinama, laiku suteikiama, saugi bei veiksminga

sveikatos priežiūra, pagrįsta realiu sveikatos draudimu ir teisumu.

Pagrindinis sveikatos priežiūros tikslas – sveikatinti visuomenę ir teikti kokybišką

medicinos pagalbą, formuoti visuomenėje sveikos gyvensenos nuostatas; ilginti vidutinę

gyvenimo trukmę; mažinti gyventojų mirtingumą; gerinti sveikatos priežiūros įstaigų

sistemą, užtikrinant sveikatos santykių teisumą ir paciento pasirinkimo teisę; vykdyti

aktyvią infekcinių ir neinfekcinių ligų profilaktiką; užkirsti kelią priklausomybių ligoms;

užtikrinti, kad Lietuvos rinkoje būtų tik saugūs, kokybiški ir veiksmingi, atitinkantys

Europos Sąjungos šalyse taikomus reikalavimus vaistai bei medicinos technika; plėtoti

visuomenės sveikatos ugdymo, jos stiprinimo bei priežiūros sistemą; gerinti sveikatos

priežiūros paslaugų kokybę diegiant naujas medicinos technologijas, keliant darbuotojų

kvalifikaciją, užtikrinant, kad įstaigos atitiktų keliamus reikalavimus. Lietuvoje sveikatos

priežiūros sistemos plėtojimas, sveikatos priežiūros įstaigų tinklo tobulinimas atitiks

Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Sąjungos reikalavimus ir principus.

Užsienio politikos srityje Lietuva bus įsitvirtinusi kaip aktyvi ES ir NATO narė.

Siekdama užtikrinti savo interesus šiose organizacijose, Lietuva aktyviai bendradarbiaus

su ES ir NATO valstybėmis narėmis, stiprins savo vaidmenį Baltijos jūros regione ir

perteikdama savo ES ir NATO narystės patirtį bei aktyviai formuodama ES „Platesnės

Europos“ iniciatyvą plėtos santykius su rytinėmis ir pietinėmis kaimynėmis. Santykiai su

kitomis valstybėmis bus plėtojami atsižvelgiant į konkrečią politinę ir ekonominę naudą

Lietuvai.

ES viduje Lietuva tarsis su visomis šalimis, kurių požiūris pagal sprendžiamų

klausimų svarbą valstybei ir jos gerovei bus kuo artimesnis. Bus ieškoma sąjungininkų

pagal interesus, o ne automatiškai blokuojamasi su kuria nors valstybių grupe. Tuo pačiu

bus aktyviai naudojamos tradicinės sustiprinto konsultavimosi su kitomis dviem Baltijos

valstybėmis, Šiaurės šalimis ir Lenkija priemonės.

Bus aktyviai dalyvaujama formuojant bei įgyvendinant visų ES trijų ramsčių

politiką. Kai nebus vadovaujamasi individualia nacionaline užsienio prekybos politika,

bus vykdoma bendroji ES užsienio prekybos politika bei prisidedama prie jos formavimo.

Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) ir bendros Europos Sąjungos saugumo ir

20

gynybos politikos (BESG) reikaluose Lietuva sieks išlaikyti atlantizmo ir europeizmo

pusiausvyrą, pabrėždama JAV tolesnio buvimo Europoje svarbą.

Tapusi NATO nare Lietuva aktyviai reikš savo nuomonę Aljanso santykių su

Rusija, Ukraina, Baltarusija tolesnio plėtojimo klausimais, sieks palaikyti Aljanso dėmesį

Kaukazo, Vidurinės Azijos regionams. Bus toliau plėtojama Vilniaus dešimtuko dvasia;

aktyviai dalijamasi integracijos į NATO patirtimi su nepakviestomis stoti valstybėmis

NATO kandidatėmis. NATO taikos misijose Lietuva dalyvaus aktyviai, pagal realias

išgales, pirmiausia geriau pažįstamuose regionuose, kuriuose Lietuva jau turi tokios

veiklos patirtį.

Ekonominės diplomatijos srityje Lietuva išnaudos savo, kaip ES rytų paribio

valstybės, padėtį plėsdama savo diplomatinį atstovavimą ir aktyviai propaguodama

ekonominius bei prekybos interesus šiame milžiniškame regione. Kartu bus siekiama

išsaugoti NVS šalių rinkas.

Lietuva aktyviai panaudos tarptautinių organizacijų forumus demokratijos,

žmogaus ir pilietinių teisių bei laisvių sklaidai, visuotinių, tarptautinių problemų, turinčių

įtaką Lietuvos ir jos piliečių gerovei, sprendimų paieškoms.

Šalies viduje bus sukurtas veiksmingas užsienio politikos institucijų koordinavimo

mechanizmas. Bus didinamas visuomenės ir diplomatinės tarnybos tarpusavio supratimas;

vyks atviras dialogas su visuomene svarbiausiais užsienio politikos klausimais.

Laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių prioritetų ir atsižvelgiant į

prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, bus kuriama nacionalinė teisės sistema,

užtikrinanti žmogaus teises ir laisves.

Laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, Lietuvos Respublikos

tarptautinių sutarčių, kitų teisės aktų bei teisės sistemos reformos metmenų, bus

įgyvendinamos priemonės asmens saugumo ir teisės sistemos srityje, teisės kūrimo

užtikrinant žmogaus teises srityje, žmogaus teisių ir interesų gynimo, teisinės apsaugos,

valstybės valdymo ir informacinės visuomenės plėtros srityse.

Valstybė turi nukreipti Lietuvos ekonomiką intelektualios produkcijos gamybos

ir paslaugų teikimo link taip, kad ji, generuodama pajamas, būtų visavertė,

bendradarbiauti ir konkuruoti sugebanti pasaulinės rinkos dalyvė. Plėtoti informacines

technologijas, grindžiamas nuosekliai atnaujinamomis telekomunikacijų ir

informatikos priemonėmis.

21

(Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, patvirtinta Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853.)

Pramonės struktūra ir įmonių strategijos adekvačiai atspindi nuolat besikeičiantį

globalių konkurencinių jėgų poveikį. Lietuva taps patrauklia šalimi steigti savo būstines

konkurencingoms tarptautinėse rinkose vietinio ir užsienio kapitalo gamybos bei paslaugų

įmonėms, prioritetiškai naudojančioms aukštas technologijas ir mokslui imlius išteklius.

Pramonė veiks aplinkoje, palankioje inovacijoms ir reikiamai kokybei pasiekti,

skatinančioje kvalifikuotumą, sąžiningą konkurenciją, naudodamasi veiklos išlaidoms

mažinti palankia infrastruktūra. Pramonės plėtrą skatins įmonėms palanki teisinė aplinka,

investuotojams garantuojanti stabilumą ir patikimumą.

Smulkaus ir vidutinio verslo sektorius turės pažangią infrastruktūrą, veiks atviroje,

tolygiai besiplėtojančioje ekonomikoje, naudos modernias technologijas, kvalifikuotą

darbo jėgą, gamins konkurencingas, inovacijoms imlias prekes bei teiks paslaugas vietinei

ir tarptautinėms rinkoms, sukurs didesniąją BVP dalį. Smulkus ir vidutinis verslas

lanksčiai prisiderins prie rinkos pokyčių, racionaliai naudos išteklius, kurs naujas darbo

vietas.

Energetika pigiai, patikimai ir saugiai aprūpins energija visas ūkio šakas, sudarys

palankias sąlygas tolesnei šalies pažangai, bus integruota į Vakarų ir Rytų energetikos

sistemas ir sugebės konkuruoti atviroje tarptautinėje energijos rinkoje. Ateities

energetikos sektorius bus gerai subalansuotas, nekels grėsmės aplinkai.

Energetikos srityje pagrindinės nuostatos ir valstybės veiksmų kryptys – kurti

šalies energetikos politiką atsižvelgiant į pagrindinius ES energetikos politikos aspektus

bei vyraujančias pasaulio energetikos raidos tendencijas, parengti reikiamą teisės bazę ir

sukurti atitinkamas energetikos valdymo bei reguliavimo institucijas, numatyti

energetikos politikos įgyvendinimo būdus remiantis šalies energetikos sektorių tolygios

raidos scenarijų detalia analize, optimizacijos skaičiavimais ir sukaupta bei susisteminta

statistine informacija, siekiant užtikrinti šalies energetikos gyvybingumą, ekonominį

konkurencingumą, patikimumą, energijos vartojimo veiksmingumą ir kuo mažesnę žalą

aplinkai.

Transporto infrastruktūra bus modernizuota ir integruota į svarbiausias

magistrales bei TINA tinklus, o per juos – į transeuropinius tinklus. Sudaryta saugi ir

gamtosaugai palanki transporto sistema. Išplėtoti multimodaliniai transportavimo

procesai, sukurti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus logistikos centrai. Išnaudojant

22

modernizuotų I ir IX Europos transporto koridorių galimybes, bus padidintas tranzito

mastas, Lietuvos vežėjai integruosis į Baltijos jūros regiono ir žemyninės Europos

transporto paslaugų rinką.

Žinių ekonomika ir elektroninis verslas. Visiems Lietuvos gyventojams (miestų

ir rajonų) bus sudarytos lygios galimybės nuolatos mokytis, kelti kvalifikaciją

informatikos priemonėmis. Skatinamos investicijos tobulinti kompiuterių tinklų

(tradicinių ir mobiliųjų) galimybes ir jų naudojimą. Pertvarkoma valstybės ir savivaldybių

institucijų veikla pasitelkiant informacinių technologijų teikiamas galimybes, sudarytos

sąlygos iš esmės spartinti skaitmeninės ekonomikos plėtros darbus, elektroninių

dokumentų naudojimą. Liberalizuota telekomunikacijų rinka, skatinama konkurencija.

Bus skatinama steigti ir plėtoti naujas, pelną teikiančias verslo įmones, kurių veikla

grindžiama žiniomis bei informacinėmis technologijomis. Remiamas ir skatinamas verslo,

mokslo bei studijų integravimas konkurencingų produktų gamybos ir paslaugų teikimo

srityse. Sudarytos sąlygos tolimų vietovių gyventojams ir neįgaliems žmonėms per

informacines technologijas įsitraukti į aktyvią darbo veiklą. Parengtos ir įgyvendintos

priemonės, stabdančios informatikos specialistų nutekėjimą į užsienį ir skatinančios

išvykusiuosius grįžti į Lietuvą. Bus skatinamas parodomųjų pavyzdžių kūrimas,

akcentuojama vaizdinių ryšių ir informacinių technologijų svarba ekonomikos plėtrai.

Tobulinami įstatymai, ginantys gyventojų informacinį saugumą ir privatumą.

Kaimo ir žemės ūkio plėtros srityje valstybės politika užtikrins ekonomikos,

ekologijos ir socialiniu požiūriu tolygią plėtrą, bus kuriama palanki teisinė, ekonominė

aplinka ūkininkų ūkiams, žemės ūkio, kitoms kaimo verslo įmonėms savarankiškai veikti

konkurencinėje rinkoje ir užsidirbti pajamų pragyvenimui bei verslo plėtrai. Bus

skatinamos inovacijos, didesnę pridėtinę vertę kuriančių konkurencingų produktų bei

paslaugų gamyba, plėtojama intelektinio, technologinio, techninio, finansinio ir

informacinio aprūpinimo infrastruktūra. Sukurtos teisinės ir ekonominės prielaidos

veiksmingiau panaudoti ūkių subjektų finansinį ir daiktinį kapitalą investicijoms, skirtoms

modernizuoti žemės ūkio gamybą ir plėtoti netradicinius bei alternatyvius verslus. Bus

užbaigtas piliečių nuosavybės į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas, sukurtos

teisinės ir ekonominės žemėnaudų konsolidavimo, racionalaus gamtos išteklių naudojimo

prielaidos. Garantuotas kaimo ir žemės ūkio plėtros politikos stabilumas.

23

Lietuvos kaimas – darbui, gyvenimui ir poilsiui patraukli erdvė. Jame bus išplėtota

gamybinė ir socialinė infrastruktūra, susiformuos išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių

bendruomenė, sveika aplinka bei gražus kraštovaizdis.

Žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir prekyba – moderni, tausojanti

aplinką šakų visuma, turinti išplėtotą infrastruktūrą, modernių technologijų, kvalifikuotų

darbuotojų, gebanti prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios verslo aplinkos ir siekianti

pateikti rinkai konkurencingus, geros kokybės produktus bei paslaugas.

Išryškės dvi ūkių plėtros kryptys: specializuoti, tradicinę produkciją gaminantys,

ES rinkoje konkurencingi ūkiai, tiekiantys produkciją perdirbimo įmonėms ir prekybos

organizacijoms; kita – natūralius ir ekologiškus produktus gaminantys bei netradicinę

veiklą plėtojantys ūkiai, veikiantys rinkos nišose. Greta stambių prekinių ūkių plėtosis ir

mažesni, kooperuoti ūkiai.

Intensyvaus žemės ūkio rajonuose vyraus grūdų, kiaulininkystės ir pieno prekiniai

ūkiai. Pagausės stambių specializuotų ūkių, turinčių didelius javų, rapsų, linų plotus. Bus

gaminama daugiau didesnės pridėtinės vertės produktų (pieno, mėsos). Prognozuojamas

vaisių ir daržovių gamybos augimas.

Bus auginama daugiau mėsinių galvijų, avių (ypač nenašiose žemėse). Prioritetas

teikiamas natūraliems ir ekologiškiems produktams.

Žvejyba, žuvų perdirbamoji pramonė ir prekyba, žuvivaisa ir žuvų auginimas bus

modernus ekonomikos sektorius, integruotas į šalies ūkį, tausojantis aplinką, turintis

išplėtotą infrastruktūrą ir našių technologijų, kvalifikuotų darbuotojų bei jų rengimo

sistemą, gebantis pateikti geros kokybės, konkurencingus maisto produktus.

Bus plėtojami netradicinio ir smulkaus žemės ūkio verslai: vaistinių augalų, grybų,

triušių, kalakutų, kailinių žvėrelių auginimas, bitininkystė, vidaus vandenų žuvininkystė,

ir alternatyvi veikla – kaimo turizmas, amatai, paslaugos, kiti smulkieji verslai.

ES direktyvas atitinkančios aplinkos apsaugos žemės ūkyje priemonės užtikrins

aplinkai palankaus žemės ūkio plėtrą, gamtos išteklių išsaugojimą ir gausinimą.

Valstybė įgyvendins ES bendrosios žuvininkystės politiką, kurios tikslas –

suderinti žvejybą su žuvų ištekliais, reguliuoti šalių, turinčių žvejybos laivynus,

konkurencinius santykius, sušvelninti socialines struktūrinio partvarkymo pasekmes.

Politiką sudaro keturios pagrindinės dalys: žuvų išteklių valdymo, struktūrinė, rinkos,

kainų ir socialinė politika. Valstybės misija – palankios teisinės, ekonominės bei

institucinės aplinkos sukūrimas šiai politikai įgyvendinti.

24

Finansų sektoriaus plėtra bus spartesnė nei gamybinių ūkio šakų, todėl

2015 m. finansinio tarpininkavimo sektoriaus indėlis į BVP bus apie 7–10 procentų.

Buvimas euro zonoje leis greitai perimti finansų technologijų naujoves (know how). Jų,

kaip finansų paslaugų vartotojų, vaidmenį padidins ir gyvenimo lygio kilimas. Per 5–10

metų didžioji šalies gyventojų dalis pirks ilgalaikio ir vidutinės trukmės vartojimo

reikmenis (automobilius, būstą, baldus, būsto įrangą ir laisvalaikiui skirtas prekes bei

paslaugas), imdami paskolas arba naudodamiesi kitomis finansų paslaugomis (finansine

nuoma (lizingu) ir kt.).

Laikotarpio pabaigoje Lietuvoje veiks įvairios finansų institucijos (komerciniai,

investiciniai bankai, privatūs pensijų fondai, kolektyvinio investavimo įmonės, hipotekos

bankai, nebankinės finansų institucijos ir t. t.), turinčios gerai reglamentuotą teisės bazę ir

aiškiai segmentuotą rinką. Vis dėlto finansų sistemos branduolį sudarys universalūs

komerciniai bankai, derinantys plataus spektro finansinių paslaugų teikimą su

mažmeninės bankininkystės funkcija.

Elektroninė bankininkystė ir kitos finansinio tarpininkavimo paslaugos, kurios

remiasi moderniomis informacinėmis technologijomis, nukonkuruos „gyvąsias“ finansų

paslaugas ir taps vyraujančia atsiskaitymų bei kitų finansinių operacijų forma. Kita vertus,

atsiras ir tiesioginio ryšio su žmonėmis nostalgija, tiesioginiais ryšiais ypač noriai

naudosis vadinamieji prioritetiniai klientai.

Ilgainiui vietinės kilmės arba vien lietuviško kapitalo valdomų finansų institucijų

vaidmuo taps minimalus arba šios institucijos apskritai išnyks, užleisdamos vietą

tarptautinėms kompanijoms arba jų sudarytoms struktūroms bei aljansams. Nacionaliniai

finansų institucijų vardai, kaip verslo vertybė, praras dabartinę reikšmę.

Finansų srityje valstybė sudarys palankias teisines sąlygas investavimo kultūrai

ugdyti ir kapitalo rinkai į užsienio ir ypač ES rinkas integruoti, plėtos rinkos teikiamas

galimybes pritraukti kapitalą, saugiai ir veiksmingai investuoti. Valstybė kurs palankią

teisinę aplinką, toliau liberalizuos finansų rinką.

Regioninė plėtra. Regionų ekonomika bus plėtojama ir jų konkurencingumas

didinamas atsižvelgiant į regiono turimus išteklius bei prioritetines plėtros kryptis.

Transporto, komunikacijų ir kita fizinė infrastruktūra bus plečiama kaip integruotas

tinklas, stengiantis racionaliai panaudoti ES bei šalies lėšas. Gyvybingos kaimo

gyvenvietės, padidėjęs gyventojų mobilumas sujungs miestus su kaimais. Bus sukurta

tinkama aplinka gamtos ir kultūros paveldui išsaugoti plėtojant turizmą ir rekreaciją.

25

Regionų institucijos bendradarbiaus tarptautiniu lygiu įgyvendindamos nacionalinius bei

ES regioninės plėtros politikos tikslus.

Regioninės plėtros politikos tikslas yra: užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio

galimybes visoms šalies bendruomenėms; didinti šalies regionų sanglaudą mažinant jų

ekonominius, socialinius, kultūros, išsilavinimo sąlygų ir administracinių gebėjimų

skirtumus; užtikrinti darnią regionų ekonomikos plėtrą bei didinti jų konkurencingumą

atsižvelgiant į regionų ypatumus; tolydžiai plėtoti regionų fizinę ir socialinę

infrastruktūrą; užtikrinti veiksmingą regionų vietinių išteklių naudojimą, racionalų

regioninės plėtros finansavimą naudojant tiek šalies, tiek užsienio finansinių šaltinių lėšas,

kaimo bendruomenių gyvybingumą ir plėtrą.

Bus sukurta smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) socialinė, ekonominė ir

technologinė infrastruktūra, SVV plėtrai palanki teisinė ir institucinė aplinka,

bendradarbiavimo su mokslo ir švietimo institucijomis sistema.

Lietuva taps didelių ekonominių ir kultūrinių galimybių turizmo šalimi. Ji teiks

įvairius puikios kokybės turizmo produktus, tenkinančius individualius turistų poreikius

bei atitinkančius ES turizmo direktyvas.

Todėl bus siekiama kurti ir įgyvendinti racionalią turizmo politiką sudarant

palankias teisines, investicines sąlygas visiems turizmo verslo dalyviams; veiksmingai

kurti patrauklius turizmo produktus vidaus ir tarptautinei rinkai ir užtikrinti racionalų

Lietuvos gamtinių, kultūrinių ir socialinių galimybių panaudojimą. Tai sudarys sąlygos

konkurencingai integracijai į Europos ir pasaulio turizmo rinką. Įvertinus turizmo

konkurencinius pranašumus ir atsižvelgiant į Lietuvos turizmo išteklių specializaciją bei

diferenciaciją, integruojantis į ES bei įgyvendinant nustatytus Lietuvos turizmo plėtros

strateginius tikslus ir uždavinius, išryškėja tokios prioritetinės turizmo plėtros rūšys kaip

kultūrinis ir pažintinis, dalykinis ar verslo, kurortinis, vandens (jūrų ir upių), ekologinis ir

kaimo turizmas.

III. ILGALAIKIAI VALSTYBĖS RAIDOS PRIORITETAI

IR JŲ ĮGYVENDINIMO KRYPTYS

Remiantis padėties analize, apimančia išorinius veiksnius, SSGG ir

makroekonominę analizę, išskiriami šie ilgalaikiai valstybės raidos prioritetai: žinių

visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika.

26

ŽINIŲ VISUOMENĖ

Žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra

užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje

srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin

sudėtingas iššūkis Lietuvai ir su juo gali nepavykti susitvarkyti, jei nebus pasiektas

plačių visuomenės sluoksnių sutarimas ir stipri intelektuali politinė valia.(Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, patvirtinta Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853.)

1. Mokslas ir švietimas

Kuriant efektyvią ir darnią, visiems prieinamą ir tęstinę švietimo sistemą,

sudarant sąlygas mokytis visą gyvenimą:

pasiekti, kad vidurinis išsilavinimas būtų visuotinis, apimantis visus gyventojų

sluoksnius, nepaisant jų amžiaus, socialinės padėties ir gyvenamosios bei kalbinės

aplinkos;

užtikrinti visuotinį ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą ir lygias mokyklinio

starto galimybes;

išplėtoti įvairių formų mokyklų, visų pirma socialinę atskirtį patyrusiems vaikams

prieinamą ikimokyklinio ugdymo, įvairių tipų jaunimo mokyklų sistemą; plėtoti bendrojo

lavinimo mokyklų, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų tipų įvairovę; stiprinti

technologinį, ekonominį švietimą bendrojo lavinimo mokyklose;

tęsti mokslo ir studijų įstaigų sistemos struktūrinę reformą, užtikrinti, kad binarinė

aukštojo mokslo sistema apimtų visus siekiančius aukštojo mokslo ir gebančius studijuoti;

dalyvauti tarptautinėse švietimo, mokslo ir studijų bendradarbiavimo ir mainų programose

bei projektuose; sukurti ir įgyvendinti mokslinės veiklos rezultatų ir jos skatinimo

sistemą; plėtoti studentų finansinės paramos (ypač studijų kreditavimo) sistemą,

investicinius projektus;

įgyvendinti tęstinio mokymosi koncepciją, plėsti įvairių kursų, nenuosekliųjų

studijų įvairovę; plėtoti modernią suaugusiųjų švietimo sistemą, užtikrinančią kiekvienam

Lietuvos gyventojui galimybę mokytis visą gyvenimą, įgyti vidurinį išsilavinimą ir

profesinę kvalifikaciją, atnaujinti kvalifikaciją bei persikvalifikuoti;

27

stiprinti visų švietimo sistemos grandžių sąveiką, užtikrinančią sklandų sistemos

grandžių perimamumą;

kurti ir įgyvendinti efektyvios paramos moksleiviams, studentams sistemą;

formuoti šiuolaikišką mokytojų ir dėstytojų kompetenciją; bendrojo lavinimo mokyklose

įvesti socialinių pedagogų etatus, įtraukti įvairių interesų grupių socialinius partnerius;

formuoti bendrųjų gebėjimų, studijų krypčių ir kokybės standartus ir juos įgyvendinti;

vykdyti modulinį mokymą; diegti informacines technologijas švietimo, mokslo ir studijų

srityse;

organizuoti institucijų išorinį vertinimą, plėtoti stebėsenos (monitoringo), audito,

diagnostinių testų, tyrimų ir strateginio planavimo sistemą.

Vykdant švietimo sistemos regioninę politiką, plėtoti strateginį planavimą

regionuose, stiprinti regioninių aukštųjų mokyklų vaidmenį regionų politikai, racionaliai

pertvarkyti mokyklų tinklą, laiduojantį bet kokio amžiaus žmonių poreikių mokytis

galimybes; didinti suaugusiųjų mokyklų skaičių, plėsti jų teikiamų paslaugų ratą; didinti

vaikų užimtumą papildomo ugdymo įtaigose, vykdyti mokyklas nelankančių vaikų

socializaciją.

Užtikrinant švietimo sistemos kokybę integruojantis į bendrąją Europos šalių

švietimo erdvę:

užtikrinti stabilią, racionalią ir skaidrią švietimo finansavimo sistemą, pagrįstą

aiškiais valstybės ir savivaldybių įsipareigojimais kiekvienam mokiniui;

vykdyti nuolatinę švietimo sistemos stebėseną (monitoringą) ir diagnostinius

tyrimus; siekiant išsilavinimo pripažinimo, užtikrinti švietimo kokybę, atitinkančią

Europos Sąjungos šalių švietimo kokybės standartus;

plėsti nuotolinį mokymą ir rezultatyvių, praktikoje pasitvirtinusių edukacinių

technologijų taikymą bei informacinių technologijų panaudojimą mokymo ir studijų

procese;

pertvarkyti pedagogų rengimo ir išplėtoti kvalifikacijos tobulinimo sistemas, jas

suderinti su švietimo tikslais ir uždaviniais, siekiant parengti mokytojus dirbti žinių

visuomenėje ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą;

apibrėžti, išplėtoti ir įtvirtinti mokyklų bendruomenių savarankiškumą ir

atsakomybę; įdiegti valdymo sistemą, pagrįstą situacijos vertinimu, strateginiu planavimu

ir aiškiai apibrėžta institucine atsakomybe;

28

tobulinti bendrojo ugdymo, profesinio mokymo bei studijų turinį, pereinant nuo

žinių formavimo ir siaurų profesinių įgūdžių lavinimo prie bendrųjų gebėjimų ir

vertybinių nuostatų ugdymo, asmeniui ir visuomenei reikalingų kompetencijų suteikimo;

keisti profesinio mokymo sistemą pagal regioninės darbo rinkos poreikius;

stiprinti aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo įstaigų sanglaudą, mokslo ir studijų

sąveiką Europos Sąjungos šalių kontekste;

užtikrinti dalyvavimą Europos švietimo ir mokslo programose, plėsti moksleivių,

studentų, mokytojų ir dėstytojų mainus;

siekti profesinių kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių suteikimo sistemos

vienodumo.

Rengiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus ir užtikrinant būtiną šalies

mokslinę ir technologinę kompetenciją:

siekti, kad studentų priėmimas pagal atskiras studijų krytis būtų vykdomas

remiantis specialistų įsidarbinimo tyrimais, šalies ir Europos darbo rinkos tendencijomis;

tobulinti mokytojų rengimo ir perkvalifikavimo sistemą, didinti specialistų andragogų

skaičių;

nustatyti prioritetines mokslo vystymo kryptis ir į tai orientuoti specialistų

rengimą;

palaikyti ir stiprinti turimą mokslinį potencialą, didinant investicijas į švietimo ir

mokslo įstaigų infrastruktūrą, galintį parengti tinkamus besikeičiančiai darbo rinkai ir

pozityviai visuomenės raidai specialistus, gebančius įsisavinti naujas technologijas;

vykdyti į užsienio šalis išvykusių specialistų susigrąžinimo politiką.

Vykdant mokslinius tyrimus, skirtus šalies tvariajai plėtrai, dermei su Lietuvos

ūkio poreikiais, skatinant mokslo ir verslo sąveiką ir užtikrinant spartesnę šalies

pažangą:

kurti mokslinių tyrimų užsakymo sistemą, plėsti taikomuosius mokslinius tyrimus,

tyrimus, skirtus naujoms lanksčioms technologijoms kurti ir diegti, plėtoti taikomąją

mokslinę veiklą;

mokslinių tyrimų finansavimą vykdyti konkurso būdu, finansuojant prioritetines

mokslinių tyrimų programas, kitų programų finansavimą sieti su šalies mokslinės

kompetencijos išsaugojimu;

29

skatinti mokslinių tyrimų kokybę orientuojantis į Europos valstybių mokslinių

tyrimų bendrąją erdvę; plėsti bendrus su kitomis šalimis projektus, mokslinius tyrimus

vykdyti internacionaliniu pagrindu.

2. Gyventojų kompetencija

Šiuolaikinėms informacinėms technologijoms sėkmingai naudoti bus sudaromos

galimybės Lietuvos gyventojams įgyti reikalingų žinių bei taikyti jas kasdienėje veikloje,

taip pat didinamos nepalankioje socialinėje padėtyje esančių žmonių galimybės naudotis

ITT.

Užtikrinant Lietuvos gyventojams galimybę įgyti žinių, įgūdžių ir kvalifikaciją,

kurie leistų, pasinaudojus ryšių ir informatikos technologijų pranašumais, lanksčiau

prisitaikyti prie greitai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų: užtikrinti laisvą prieigą prie

informacijos; plėtoti lavinimosi visą gyvenimą galimybes; įgyvendinti šalies gyventojų

teisę į greitą, saugų ir pigų internetą.

Mažinant socialinės, turtinės, geografinės ir kt. padėties sąlygojamas skirtingas

šiuolaikinių informacinių technologijų panaudojimo galimybes: šalinti miesto ir kaimo

ITT infrastruktūros netolygumus suteikiant visiems šalies gyventojams vienodas

galimybes naudoti informacines technologijas asmeninėms ir visuomeninėms reikmėms;

kurti viešus interneto prieigos taškus; sudaryti bibliotekų skaitytojams galimybes naudotis

informacijos ištekliais internetu; plėtoti nuotolinio darbo, persikvalifikavimo ir

įsidarbinimo galimybes.

Plėtojant neįgalių žmonių ar žmonių, turinčių ypatingų poreikių, įsitraukimo į

informacinę visuomenę programas, panaudojant informacinių technologijų galimybes:

užtikrinti informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliesiems.

3. Valstybės valdymas ir savivalda

Viešojo administravimo tobulinimas yra nuolatinis, sisteminis procesas, apimantis

centrinį, teritorinį ir savivaldybių lygius, taip pat valstybės tarnybą kaip pamatinę

visuomeninių santykių formą viešojo administravimo srityje.

Siekiama, kad 2010 m. Lietuvos viešojo administravimo sistema atitiktų Europos

šalių viešojo administravimo patikimumo lygį. Svarbiausias tikslas – modernizuoti

30

viešojo administravimo sistemą – siekti sukurti nukreiptą į ateitį viešąjį administravimą,

adekvatų Europos Sąjungos šalyse suformuotoms normoms ir tradicijoms.

Pagrindiniai viešojo administravimo tobulinimo veiksmai bus plėtojami šiomis

pagrindinėmis strateginėmis kryptimis:

Elektroninės valdžios projektų įgyvendinimas, elektroninės vyriausybės plėtra.

Šiai krypčiai priklauso naujų informacinių ir telekomunikacinių technologijų pritaikymas

teikiant viešojo administravimo paslaugas gyventojams ir verslui. Šiuolaikinė valstybė

turi ypatingą dėmesį skirti elektroninės vyriausybės galimybių plėtrai, diegti informacines

technologijas viešojo administravimo srityje, skatinti valdžios institucijų veiklos

veiksmingumą, plėtoti elektroniniu būdu teikiamas paslaugas ir elektroninę demokratiją.

Plėtojant informacinių technologijų panaudojimą valstybės institucijų priimamų

sprendimų veiksmingumui skatinti: diegti informacinių technologijų ir telekomunikacijų

priemones viešojo administravimo institucijų darbe, užtikrinti jų saugumą; sukurti visiškai

funkcionalią, integralią valstybės registrų sistemą, užtikrinti valstybės registrų sąveiką,

sukauptų duomenų kokybę ir prieinamumą; diegti svarbiausias valstybės institucijų,

savivaldybių ir teismų tarpusavyje sąveikaujančias informacines sistemas; informacinių

technologijų produktams taikyti lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimus.

Elektroninės valdžios projektų įgyvendinimas padidins valdymo sistemos

veiksmingumą, sumažins valstybės tarnautojų skaičių, pagerins valdymo kokybę ir

operatyvumą.

Informacinių technologijų laimėjimų pritaikymas valstybės valdymui atvers naujas

gyventojų bendradarbiavimo su valdžios institucijomis, skaidresnio valdymo, aiškesnio

sprendimų priėmimo galimybes. Gyventojams bus sudarytos visiškai naujos galimybės

bendrauti ir dirbti su viešojo administravimo institucijomis jiems patogiu laiku, bet

kurioje vietoje ir įvairiais būdais.

Įgyvendinti „vieno langelio“ principą ir užtikrinti priimamų sprendimų skaidrumą.

Kiekvienas valstybės gyventojas ar ūkio subjektas galėtų ir sugebėtų veiksmingai

pasinaudoti savo teisėmis: ginti savo interesus viešojo administravimo (valstybės ir

savivaldybių) institucijose, gauti operatyvius ir kuo išsamesnius atsakymus į rūpimus

klausimus, veiksmingai apskųsti neteisėtus valstybės tarnautojų veiksmus.

Vyriausybės ir vyriausybės įstaigų veiklos modernizavimas, valstybės valdymo

institucijų vidinio administravimo bei viešojo administravimo procedūrų skaidrumo

užtikrinimas. Šia kryptimi siekiama tokių pagrindinių rezultatų:

31

valstybės valdymo sistemą pertvarkyti remiantis sisteminiu požiūriu ir vadybos

pagrindais, optimizuoti viešojo administravimo institucijų funkcijas ir jų skaičių,

standartizuoti vidinę struktūrą, sukurti valstybės valdymo organizavimo ir veiklos

priežiūros sistemą;

suvienodinti centrinės viešojo administravimo sistemos institucijų sąrangą, aiškiai

nustatyti kiekvienos viešojo administravimo institucijos kompetencijos sritis, glaudžiai

susijusius klausimus pavesti tvarkyti vienai valstybės institucijai;

suformuoti valstybinio valdymo organizavimo ir veiklos priežiūros mechanizmą;

valstybės valdymui skirtas lėšas sumažinti, pirmiausia mažinant valstybės

institucijų ir tarnautojų skaičių. Tai pasiekiama siaurinant valstybės funkcijas ir

perduodant jas vykdyti privatiems subjektams;

nustatyti paprastas ir skaidrias vykdomosios valdžios įvairių institucijų sprendimų

priėmimo procedūras. Valstybės valdymo sprendimus priimti derinant skirtingus

visuomenės interesus, prieš tai gerai išaiškinant visuomenei jų reikšmę ir padarinius,

atsižvelgiant į visuomenės nuomonę.

Centrinės, regioninės ir vietinės valdžių funkcijų optimizavimas bei valdymo

tobulinimas. Šia kryptimi siekiama tokių pagrindinių rezultatų:

aiškiai apibrėžti valdžios funkcijas, suderinti su šalies finansinėmis galimybėmis,

veikti paprastai ir veiksmingai. Glaudžiai susijusius klausimus turi tvarkyti viena

valstybės institucija;

atskirti centrinės, regioninės ir vietinės valdžios funkcijas, o jų įgaliojimų

padalijimą grįsti nacionalinių interesų ir savivaldos principų derinimu;

decentralizuoti ir dekoncentruoti valstybės valdymą, išplėsti savivaldybių teises

sumažinant jų centrinei valdžiai – į aukštesnį lygį patenka tik tie uždaviniai, kurie

efektyviai ir racionaliai negali būti išspręsti savivaldybėse;

sukurti optimalią teritorinio valdymo sistemą, kuo geriau pritaikytą gyventojų

reikmėms ir poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į Europos regionų asamblėjos deklaracijos

ir Europos vietos savivaldos chartijos reikalavimus;

nustatyti optimalius centrinio valdymo institucijų, aukštesniųjų administracinių

vienetų ir savivaldos institucijų ryšius;

įgyvendinti teritorinio valdymo reformą, atsižvelgiant į gyventojų nuomonę,

regioninės politikos kūrimo kriterijus, atsižvelgiant į regionų ekonominius, socialinius ir

kultūrinius skirtumus bei ekonominių-finansinių išteklių galimybes.

32

Savivaldos plėtojimas. Šia kryptimi siekiama tokių pagrindinių rezultatų:

sudaryti sąlygas patiems piliečiams dalyvauti tvarkant savo bendruomenės

reikalus;

vietinę valdžią kuo labiau priartinti prie žmonių nustatant optimalų savivaldybių

skaičių. Stiprinti ir plėtoti savivaldą siekiant, kad didžiausia gyventojų viešųjų poreikių

dalis būtų tenkinama savivaldos administraciniame vienete esančiose valstybės ir

savivaldybės institucijose;

savivaldybėms suteikti teisę administruoti vietinius mokesčius, nustatyti

ilgalaikius reikiamo dydžio savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius;

suformuoti aiškią mokestinių pajamų paskirstymo tarp valstybės ir savivaldybių

biudžetų sistemą. Užtikrinti patikimą valstybės pavestų savivaldybėms funkcijų, ypač

socialinių išmokų, finansavimą;

sudaryti sąlygas savivaldybėms nuosavybės teise turėti žemės sklypus, perduoti

savivaldybėms dalį valstybinės žemės disponuoti patikėjimo teise; įteisinti savivaldybių

teises į žemę (disponuoti ir valdyti), žemės reikalų tvarkymą (tarp jų žemės grąžinimą);

tobulinti savivaldybių tarybų ir merų rinkimų sistemą bei savivaldybių institucinę sąrangą.

Valstybės tarnybos administracinių gebėjimų ugdymas. Šia kryptimi siekiama

tokių pagrindinių rezultatų:

sukurti sąlygas sudaryti profesionalių valstybės tarnautojų korpusą, kuris

užtikrintų valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių darbo tęstinumą, politinį

neutralumą, veiksmingumą, viešumą, gerą teikiamų paslaugų kokybę ir atsakomybę už

savo priimtus sprendimus; įgyvendinti skaidrią ir visiems suprantamą valstybės

tarnautojų, pareigūnų ir politikų darbo apmokėjimo sistemą, panaikinti atlyginimų

disproporcijas ir nepagrįstai dideles išeitines kompensacijas. Valstybės tarnautojų

tarnybinę padėtį ir karjerą reguliuoti taikant specialią kvalifikacinių kategorijų skalę bei

kvalifikacines klases, o atlyginimai ir socialinės garantijos (statutiniams pareigūnams) turi

priklausyti nuo kvalifikacinės kategorijos bei atitinkamų pareigų stažo;

nustatyti valstybės institucijų ir pareigūnų veiklos ribas; nustatyti valstybės

institucijų ir valstybės tarnautojų individualią atsakomybę už jų padarytus pažeidimus;

užtikrinti valstybės tarnybos pastovumą ir profesionalumą; reikalauti, kad

valstybės tarnautojai būtų kompetentingi ir nuolat keltų kvalifikaciją; įdiegti valstybės

tarnautojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo strategiją, parengti atitinkamas programas;

33

užtikrinti aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojų rengimą aukštosiose

mokyklose, organizuoti nuolatinį kvalifikacijos kėlimą, įskaitant specialybės kalbos

tobulinimą ir užsienio kalbų mokymą, tam panaudojant užsienio šalių pažangią patirtį bei

Europos Sąjungos fondų lėšas;

užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes: siekiant išsimokslinimo, keliant

kvalifikaciją, priimant į darbą, perkeliant į aukštesnes pareigas, nustatant darbo

užmokestį. Moterys lygiateisiškai su vyrais gali dalyvauti visose politinio ir visuomeninio

darbo, prestižinės veiklos srityse, eiti vadovaujančias pareigas valstybės valdymo

institucijose;

užtikrinti tinkamą Lietuvos interesų atstovavimą ES institucijose narystės ES

sąlygomis.

4. Kultūra

Kultūra yra svarbi visuomenės gyvenimo dalis, jos integralumo garantas. Ji yra

glaudžiai susijusi su mokslu ir švietimu, aplinkosauga, informacine visuomene, regionų

plėtra, turizmu, kultūra, skatina naujoves ir daro teigiamą įtaką šalies ūkio ir visuomenės

raidai. Kultūra stiprina visuomenės saugumą bei jos pilietiškumą.

Globalizacijos ir internacionalizacijos sąlygomis kalbosauga suvoktina ne vien

kaip kalbos paveldo išsaugojimas, bet pirmiausia kaip kalbos funkcionalumo didinimas

siekiant patenkinti visuomenės informacinius ir kultūrinius poreikius, ugdyti jos tautinės

savimonės atsparumą.

Kultūros paveldo tvarkymas atskleidžiant jo pažintinę vertę ir pritaikant jį viešam

naudojimui bei kultūrinės veiklos (kūrybos, sukurtų vertybių sklaidos) plėtojimas sudaro

palankias sąlygas turizmui, rekreacinei veiklai, gerina socialinę ir verslo aplinką, kelia

gyvenimo kokybę visoje Lietuvoje, mažina menininkų, kultūros žmonių bei kitų valstybės

piliečių emigraciją ir skatina jų reemigraciją.

Integracija į ES bei intensyvėjantys globalizacijos procesai ne tik žada Lietuvos

visuomenei parodyti Europos ir pasaulio kultūros turtus, bet ir kelia Lietuvos kultūros

tapatumo išsaugojimo klausimą, kuris dėl kultūros srities savitumo lieka svarbiausias ne

vien planuojant kultūros plėtrą artimiausiais metais, bet ir rengiant ilgalaikę kultūros

plėtros strategiją.

34

Kultūros integracija, ne taip kaip ekonomikos, užsienio politikos ar teisėtvarkos

sistemų integracijos į ES struktūras procesai, nesutampa vien su infrastruktūrų jungimu.

ES sąmoningai nekuria bendros ES kultūros politikos, bet skatina pačią Sąjungą

praturtinančią šalių narių kultūrų įvairovę, todėl Lietuvos valstybė yra daugiausiai

atsakinga už Lietuvos kultūros tapatumą, jos kultūros vertybių išsaugojimą, plėtrą ir

sklaidą. Kita vertus, tarptautinių kultūros srities sutarčių, UNESCO ir Jungtinių Tautų

teisės aktų ratifikavimas ir įgyvendinimas ne tik sukuria palankias sąlygas tarptautiniam

kultūriniam bendradarbiavimui, bet ir padeda Lietuvai įtvirtinti savo kultūrą tarp pasaulio

kultūrų.

Šalia svarbios kultūros infrastruktūros bei informacijos sistemų integracijos,

jungimosi su ES kultūros infrastruktūros dariniais ir tinklais Lietuvos kultūros plėtrai yra

ypač svarbi vertybių integracija. Ji trunka dešimtmečius, yra sunkiai prognozuojama,

tačiau neatsiejama nuo Lietuvos kultūros tapatumo raidos.

Apibendrinus geopolitinę bei istorinę Lietuvos kultūros būklę, visuomenės

diskusijas bei Vyriausybės patvirtintas Kultūros politikos nuostatas, pagrindinis Lietuvos

kultūros ilgalaikės strategijos tikslas yra išsaugoti ir aktualinti paveldėtas bei bendrąsias

Europos kultūros vertybes jungiantį Lietuvos kultūros tapatumą ir užtikrinti jo tąsą,

atvirą sklaidą ir konkurencingumą šiuolaikiniame Lietuvos, ES ir pasaulio kultūrų

kontekste.

Lietuvos valstybė siekia išsaugoti lietuvių kalbą, lietuvių etninę bei regionų

kultūrą, istorinį Lietuvos kultūros paveldą, užsienio lietuvių bendrijų bei Lietuvoje

gyvenančių tautinių bendrijų kultūras.

Autentiškų kultūros vertybių aktualinimas, tąsa ir sklaida šiuolaikiniame pasaulyje

neįmanomi be nuolat atsinaujinančios, šiuolaikinės visuomenės kultūrinius poreikius

tenkinančios jų raiškos, todėl Lietuvos kultūros tapatumo stiprinimas, tąsa bei plėtra

negali būti atskirti nuo kūrybinės veiklos ir meno įvairovės skatinimo. Dėl šios priežastie