LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUTAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

ASTA ALEKSIENĖ

ALTERNATYVIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ PAGYVENUSIEMS

BENDRUOMENĖS NARIAMS POREIKIO DINAMIKA

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė prof. dr. Giedrė Kvieskienė

Vilnius, 2013

2

MAGISTRO DARBO LYDRAŠTIS

ALTERNATYVIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ PAGYVENUSIEMS

BENDRUOMENĖS NARIAMS POREIKIO DINAMIKA

...................................................

(įteikimo data)

...................................................

(magistrantės parašas)

...................................................

(vadovo parašas)

Magistro darbo vadovo vertinimas

......................................................................................................................................

.......................... ................................................ ...................................

(data) (vardas, pavardė) (parašas)

Recenzento vertinimas

......................................................................................................................................

.......................... ................................................ ...................................

(data) (vardas, pavardė) (parašas)

Magistro darbo gynimo komisijos vertinimas

......................................................................................................................................

Komisijos pirmininkas: .............................................................................................

Komisijos nariai: ........................................................................................................

........................................................................................................

........................................................................................................

3

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas:

1. Yra atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniame semestruose.

2. Nebuvo naudotas kitame Lietuvos ir užsienio institute / universitete.

3. Nepateikia nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe.

4. Pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą.

5. Tyrimo vykdymo vieta: Druskininkų Socialinių paslaugų centras, Leipalingio ir Viečiūnų

seniūnijos. Kiekybinio tyrimo apklausoje dalyvavo Druskininkų savivaldybės pagyvenę

asmenys, dalis jų gaunantys socialines paslaugas Druskininkų savivaldybės Socialinių

paslaugų centre, dalis jokių paslaugų negauna. Tyrimas atliktas 2013 metais kovo 3 d. –

balandžio 15 d.

Vardas, pavardė, parašas

4

TURINYS

ĮVADAS 5

1. SENO ŽMOGAUS APIBRĖŽTIS 10

1.1. Demografinis senėjimas – šiuolaikinės visuomenės iššūkis 10

1.2. Demografinio senėjimo pasekmės ir jų įveikimas Lietuvoje 12

2. PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ SOCIALINĖS APSAUGOS POLITIKA

IR KRYPTYS 15 2.1. Tarptautiniai teisiniai dokumentai apie senų žmonių socialinę apsaugą 16

2.2. Lietuvos įstatymai ir kiti norminiai aktai, reglamentuojantys senų žmonių socialinę

apsaugą 17

2.3. Socialinės paslaugos – socialinės apsaugos dalis 18

3. SENĖJIMO SAMPRATA 22

3.1. Pagrindiniai senėjimo požymiai ir jų įtaka socialiniam gyvenimui 23

3.2. Nūdienos aplinkos veiksniai, neigiamai įtakojantys senėjimą 27

3.3. Sėkmingas senėjimas 30

3.4. Senatvės keliamų socialinių problemų įveikimas 31

4. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIŲ DINAMIKA

DRUSKININKŲ SAVIVALDYBĖJE 35 4.1. Demografiniai ir ekonominiai Druskininkų savivaldybės pokyčiai,

suponuojantys socialinių poreikių augimą 35

4.2. Socialinių paslaugų poreikio augimas pagal gyventojų apklausas 37

4.3. Poreikis plėsti socialines paslaugas teritoriniu požiūriu 40

4.4. Socialinių paslaugų poreikio dinamika socialinių paslaugų planuose 41

4.5. Socialinių paslaugų poreikio dinamika senėjimo procese 43

5. ALTERNATYVIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIS

DRUSKININKŲ SAVIVALDYBĖJE 46

5.1. Tyrimo metodai ir organizavimas 46

5.2. Tyrimo duomenų analizė 47

IŠVADOS 61

REKOMENDACIJOS 62

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS 63

SANTRAUKA 67

SUMMARY 69

PRIEDAI 71

5

ĮVADAS

Visuomenės senėjimas, ypatingai spartėjantis nuo XX a. pabaigos, – dvejopai

vertintinas faktas. Viena vertus, tai įrodo medicinos, technologijų mokslų pasiekimus prailginti,

pratęsti žmogaus gyvenimą, kita vertus, sukuria nemažai problemų, su kuriomis turi susidoroti

socialinės politikos, ekonomikos ir kitų sričių mokslininkai ir specialistai.

Žmonių, perkopusių 60 metų Pasaulyje ir Lietuvoje sparčiai daugėja. Lietuvos

statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pagyvenę (60-74 metų amžiaus) ir seni (virš 75 metų

amžiaus) žmonės sudarė 23,6 proc. visos gyventojų populiacijos1. (Toliau darbe šios amžiaus

grupės bus sujungtos į vieną grupę, vadinamą senolių, senjorų, senų ar pagyvenusių, garbaus

amžiaus žmonių sinonimais). Gyventojų senėjimas – viena svarbiausių laikmečio problemų, stipriai

įtakojanti šalies ekonomiką, socialinę politiką, sveikatos apsaugos sistemą ir kitas visuomenės

gyvenimo sritis. ES užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties komisaras László Andor teigė:

„Aktyvus senėjimas – tai pagalba senyviems žmonėms išlikti darbingais ir dalintis savo patirtimi.

Jie ir toliau turi išlikti aktyviais visuomenėje ir gyventi kuo sveikesnį, savarankiškesnį bei visavertį

gyvenimą. Aktyvaus senėjimo tikslas – iki 2020 metų pasiekti 75 proc. užimtumą ir bent 20

milijonų žmonių išvaduoti iš skurdo. Šiais metais reikia imtis veiksmų skirtingose srityse –

užimtumo, socialinės apsaugos, švietimo ir mokymo, sveikatos ir socialinių paslaugų, būsto ir

viešosios infrastruktūros“2.

Aktyvų ir sveiką senėjimą nagrinėja Lietuvių ir užsienio autoriai Jolanta Rimkutė3,

Mockus A.4 ir Žukaitė A.

5, Harper S.

6, Lemme

7, akcentuoja Europos sąjungos (pvz., Tinkamo

požiūrio į pagyvenusius žmones ir nediskriminavimo koncepcija ir kt.)8 ir Lietuvos norminiai

dokumentai (pvz., Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija)9.

1 Lietuvos statistikos departamentas. Nuoroda internete http://www.stat.gov.lt

2 EYAA 2012-Europa. Prieiga per internetą: europa.eu/ey2012/BlobServlet%3FdocId%3D7366%26langId%3D...,

žiūrėta: 2013 m. gegužės 10 d.

3 Žmogaus socialinė raida. Vyr. red. Jolanta Rimkutė. Vilnius, Homo Liber. 2001.

4 Mockus A. Sėkmingo senėjimo patyrimas (Žvalgomasis tyrimas). Psichologijos patyrimai: klausimai ir atsakymai:

konferencijos medžiaga. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011.

5 Mockus A., Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas. Gerontologija 2012; 13(4):228-234.

6 Harper, S. Ageing societies: myths, challenges and opportunities. London. A Hodder Arnold Publication, 2006.

7 Lemme BH. Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003.

8 ES įnašas į vyresnių žmonių aktyvumą ir kartų solidarumą. Liuksemburgas: Europos sąjungos leidinių biuras, 2012

p.6.

9 Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija //Valstybės žinios. 2004, Nr. 95 (1)-3501.

6

Šiandienos visuomenės senėjimas įtakoja socialinę politiką10

ir įpareigoja plėsti

socialinio darbo veiklos lauką kiekybine ir kokybės prasme. Tai liečia ne tik senatvės sulaukusius

asmenis, bet ir jų šeimų narius, artimuosius, kaimynus ar buvusius kolegas, o plačiąja prasme – ir

visą bendruomenę. Socialinių paslaugų poreikis nuolat auga, kinta jų pobūdis, kyla naujų paslaugų

ir periodiškos senų paslaugų revizijos poreikis. Tai gyvas procesas, kiekvienu individualiu atveju ir

bendrai kaip reiškinys turintis savo pradžią ir eigą (individualios situacijos susidarymas ir raida),

tradiciją, pasaulinės praktikos pavyzdžius ir asmeninę patirtį, planavimą ir etapiškumą, skaitlinę ir

kokybinę kaitą, santykį su visais žmogaus ir pasaulio vystymosi bei konkrečios situacijos laike

aspektais. Spartus progresas, ypač pradedant XX a. viduriu, diktuoja ne vien techninių ar

technologinių mokslų kūrimo bei taikymo sąlygas, įtaką buičiai. Gilesne prasme ši sparta kloja

pamatus politiniams, ekonominiams ir demografiniams pasaulio pokyčiams ir iškelia ar bent

paryškina daugybę prieštaravimų. Svarbiausia, kad tai įtakoja tautų ir valstybių (kaip ir kiekvieno

atskiro individo, piliečio) prigimtinius vidinius pokyčius: vertybių kaitą ir tradicijų niveliaciją,

gyvenimo tempo, laiko pervertinimą ir galimybę nepaisyti natūralaus gamtos ir paties žmogaus

gyvenimo cikliškumo, gyvo santykio ir bendruomeninių ryšių pakeitimą moderniomis

komunikacijomis ir daugelį kitų.

Žmogus yra tarsi trimatis – fizinė, sąmoninga ir socialinė būtybė, todėl mokslinėje

literatūroje paprastai skiriami trys jo raidos aspektai: fizinis, psichinis ir socialinis11

. Šių aspektų

santykis bei kylančių poreikių patenkinimas ir sėkmingas funkcionavimas garantuoja sėkmingą

senėjimą12

.

Tiek fiziniai, tiek psichologiniai ar socialiniai žmogaus raidos (senėjimo) aspektai

veikia individo, kaip bendruomenės ir visuomenės nario gyvenimą. Su amžiumi didėja

priklausymas nuo kitų ir pagalbos poreikis. Ir atvirkštinė priklausomybė – atidavimas silpsta.

Socialinių paslaugų tikslas – padėti žmogui kuo ilgiau gyventi visavertį gyvenimą,

savarankiškai rūpintis savimi dalyvauti visuomenės gyvenime. Europos sąjunga – senėjantis

regionas. Statistikos duomenimis (2010 metų), daugiau nei 87 milijonai asmenų Europoje buvo

asmenys virš 65 metų13

.

Šiuo metu Lietuvoje sukurta teisinė bazė reglamentuoja ir standartizuoja socialines

paslaugas, kurias gali gauti pagyvenę, seni ar neįgalūs asmenys savo namuose. Pasaulinė praktika

turi pavyzdžių, kaip galima plėsti šių paslaugų asortimentą, kad būtų patenkinti kuo įvairesni

10 2010-2011 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis pranešimas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m.

sausio 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.socmin.lt/index.php?-1351634479>

11 Legkauskas V. Socialinė psichologija. Vilnius. Vaga. 2008, – 90-104.

12 Mockus A., Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas. Gerontologija 2012; 13(4):228-234.

13 Active ageing solodarity between generations. A statistical portrait of the European Union 2012 p.7.

7

svarbūs poreikiai14

, padedantys užtikrinti sėkmingą senėjimą. Tokie kaip poreikis būti atvirame ore,

ryšys su gamta, religinių poreikių patenkinimas, socialinio aktyvumo palaikymas15

,16

,17

tiek iš

kliento, tiek iš bendruomenės pusės.

Aktyvaus senėjimo apibrėžimą ES skolinasi iš Pasaulio Sveikatos Organizacijos. O

pastarosios apibrėžime vyrauja keli esminiai punktai. Pirma, turi būti sudarytos optimalios

galimybės pagyvenusiems žmonėms užtikrinti jų esminius poreikius (kurie, beje, yra labai panašūs

kaip ir jaunesniosios kartos): galimybė dirbti, mokytis, savanoriauti, tenkinti kūrybinės saviraiškos

poreikius ir kitaip aktyviai dalyvauti šeimos, visuomenės ir valstybės gyvenime. Akcentuojama,

kad pagyvenę žmonės yra neišnaudotas ES ekonominis potencialas, kuris turi daugybę patirties ir

dažnai iki pat pensijos (o kartais ir ilgiau) gali būti ypač naudingas kiekvienam darbdaviui. Tačiau

norint to pasiekti yra būtina užtikrinti orų, normaliai atlyginamą ir sveiką (!) pagyvenusių žmonių

senėjimą. Valstybės Narės gali prie to stipriai prisidėti, o ES bando joms tą paaiškinti. Taip pat yra

būtina užtikrinti, kad pagyvenę žmonės nebūtų dėl savo amžiaus diskriminuojami darbovietėse. Tą

kvietė daryti antroji 2012 Europos Metų tema – solidarumas tarp kartų. Skatindami supratimą tarp

jaunosios ir senosios kartų, kviesdami juos į bendrus renginius, leisdami jiems dirbti kartu,

sugebėsime pasiekti vieni kitų supratimą. 2012 m. Eurobarometro tyrimo duomenimis, didžioji

dalis europiečių (60 proc.) atmeta poreikį vėlinti pensinį amžių. Atmetimas stipriausiai pasireiškia

Rumunijoje (87 proc.), Latvijoje (86 proc.) ir Slovakijoje (83 proc.). Tik Danijoje (58 proc.),

Nyderlanduose (55 proc.), Airijoje (53 proc.), Didžiojoje Britanijoje (51 proc.) ir Austrijoje (49

proc.) didžioji dalis respondentų sutinka, kad reikėtų vėlinti oficialų pensinį amžių.18

Socialinių paslaugų namuose pagyvenusiems ir seniems žmonėms poreikio tyrimo

aktualumą apsprendžia tai, kad šios paslaugos yra neatsiejama socialinių paslaugų infrastruktūros

dalis senstančioje visuomenėje. Savivaldybės teisiniai dokumentai turi lemiamą reikšmę socialinių

paslaugų seniems žmonėms politikos įgyvendinimui. Kaip šie dokumentai yra įtakoti LR įstatymų ir

kitų LR Seimo bei vyriausybės nutarimų, tam tikru mastu pademonstruoja, kaip ši politika

įgyvendinama savivaldybėse. Tai apsprendžia ne vien socialinių paslaugų sąrašą, bet ir tam tikra

prasme apibrėžia (riboja) jų kokybę. Deja, Lietuvoje matome didžiulę savanoriškos veiklos spragą,

kuri Europos ir kitų valstybių sėkmingai yra išnaudojama socialinių paslaugų teikimo sferoje.

14

Marcel Spierts. Balansavimas ir aktyvinimas. Metodiškai organizuotas sociokultūrinis darbas. VU Specialiosios

psichologijos laboratorija. Vilnius, 2003.

15

Miežytė-Tijūšienė J., Bulotaitė L. Pensinio amžiaus žmonių socialinis aktyvumas bei psichologinė savijauta.

Gerontologija 2012; 13(4):199-205.

16 Mockus A., Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas. Gerontologija 2012; 13(4):228-234.

17 Templeton J. M. Gyvenimo dėsniai. Vilnius, 2003.

18 Eurostato tyrimas dėl vyresnių žmonių aktyvumo. Prieiga per internetą: http://europa.eu

8

Savanoriškas darbas yra vienas tvirčiausių bendruomenės sutelktumo, bendruomeniškumo ir

socialinės atskirties mažinimo garantų, pamatų.

Magistriniame darbe apžvelgiama Druskininkų savivaldybės situacija ir Socialinių

paslaugų centro veiklos rodikliai, nurodantys nestacionarių socialinių paslaugų pastarųjų 10 metų

dinamiką ir tendencijas. Taip pat aptariama esama situacija, kaip prielaida tobulinti nestacionarių

socialinių paslaugų garbingo amžiaus asmenims sistemą, grįstą bendruomeniškumu ir orientuota į

bendruomeninių santykių stiprinimą.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti alternatyvių (papildomų) socialinių paslaugų (kaip

vieno iš socialinių paslaugų dinamikos rodiklio) pagyvenusiems ir seniems bendruomenės nariams

dinamiką Druskininkų savivaldybėje.

Darbo objektas – alternatyvios socialinės paslaugos seniems žmonėms.

Uždaviniai:

Aptarti senėjimo pokyčius socialiniame kontekste.

Pagrįsti papildomų socialinių paslaugų poreikio patenkinimo svarbą.

Nustatyti socialinių paslaugų poreikio dinamiką Druskininkų savivaldybėje.

Ištirti alternatyvių (papildomų) socialinių paslaugų pagyvenusiems žmonėms poreikį.

Numatyti alternatyvių socialinių paslaugų teikimo perspektyvas.

Metodai:

Socialinio darbo, gerontologijos, psichologijos mokslo tyrimų ir teorinių teiginių

turinio (content) analizė.

Kiekybinis Druskininkų savivaldybės senjorų papildomų socialinių paslaugų poreikio

tyrimas.

Asmeninė socialinio darbo su senoliais, neįgaliaisiais socialinių paslaugų įstaigoje

stebėjimas, apibendrinimas ir įtrauktasis (dalyvaujantis) tyrimas.

Statistinė socialinių paslaugų poreikių dinamikos Druskininkų savivaldybėje analizė.

Teorinė ir praktinė magistrinio darbo reikšmė: nustatytas pagyvenusių žmonių

papildomų socialinių paslaugų poreikis ir aptarti galimi šių paslaugų organizavimo bei teikimo

variantai Druskininkų savivaldybės ribose padėtų spręsti socialines senolių ir visos bendruomenės

problemas.

Darbo struktūra: magistrinį darbą sudaro įvadinė dalis ir penkios dalys, išvados,

rekomendacijos, šaltinių ir literatūros sąrašas ir priedas. Pirmoji darbo dalis – seno žmogaus

apibrėžtis ir demografinis senėjimas. Antroji darbo dalis skirta pagyvenusių žmonių socialinės

apsaugos politikos ir krypčių analizei Europos Sąjungos normatyviniuose dokumentuose ir Lietuvos

Respublikos teisės aktuose. Trečiojoje darbo dalyje analizuojamas senėjimas kaip fizinis,

psichologinis ir socialinis procesas. Ketvirtojoje darbo dalyje pateikiama Druskininkų savivaldybės

9

Socialinių paslaugų centro duomenų apie socialinių paslaugų seniems žmonėms namuose dinamiką

analizė, aiškinamasi socialinio paslaugų poreikio patenkinimo pakankamumas. Penktoji darbo dalis

– alternatyvių socialinių paslaugų poreikio kiekybinis tyrimas. Darbas baigiamas išvadomis,

apibendrinančiomis teorinę ir praktinę temos analizę bei rekomendacijomis. Darbe pateikiami 20

paveikslų, 1 lentelė, 1 priedas. Literatūros sąrašą sudaro 49 literatūros šaltiniai, iš jų 19 - teisės aktų.

10

1. SENO ŽMOGAUS APIBRĖŽTIS

Gyventojų senėjimas charakterizuojamas gyventojų senėjimo rodikliu (indeksu), kurį

Jungtinių Tautų Organizacija (PSO) rekomenduoja apskaičiuoti pagal 65 metų ir vyresnių žmonių

procentą nuo visos populiacijos. Remiantis PSO19

apibrėžimu, pagyvenę žmonės – nuo 60 iki 74

metų amžiaus, seni žmonės – nuo 75 metų iki 90 metų, o virš 90 metų vadinami ilgaamžiais.

Asmenybės raidos psichologai teigia, kad paskutinioji gyvenimo era kartais prasideda

jau peržengus 55 gyvenimo metus, tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus20

.

Nagrinėjant pažintines suaugusiojo raidos ypatybes, R. Žukauskienė išskiria tris

pagrindinius periodus: jauno suaugusio (apytikriai 20-40 metų), vidutinio amžiaus arba pagyvenęs

asmuo (apytikriai 40-65 metų) ir senatvės (apytikriai nuo 65 metų)21

. Autorė pabrėžia, kad jaunesni

ir neturtingesni žmonės senatvės pradžią linkę paankstinti – nuo 55 metų amžiaus, kai tuo tarpu,

vyresni ir labiau pasiturintys žmonės – senatvės pradžia laiko 65 ar net 70 metų amžių. Paprastai

vienos ar kitos visuomenės dauguma socialinį amžių suvokia panašiai. Dažniausiai amžiaus ir

senėjimo sąvokos yra siejamos su atskiro individo gyvenimu. Be abejo, pragyventų metų skaičius,

t.y. kalendorinis amžius, yra universaliausia ir priimtiniausia žmogaus amžiaus traktuotė.

Lietuvoje (ir ne vien) yra keli simboliškai naudojami kriterijai, kuriais remiantis

žmogų galima būtų vadinti pagyvenusiu ar senu. Vienas – pensijinis amžius, kitas – žmogus

sulaukia vaikaičių. Tiek vienas, tiek kitas liaudyje paplitę kriterijai yra susiję su žmogaus socialinio

statuso pasikeitimu ir formaliai – tam tikru amžiumi. Ir jeigu PSO nubrėžtos amžiaus ribos daugiau

orientuotos į skaičius (apvalios datos 60, 65, 70), liaudiškasis amžiaus tarpsnių įvardijimas šiuos

skaičius daugiau tapatina su socialine žmogaus situacija, nors iš esmės, ir skaitinė jų išraiška labai

panaši. Lietuvoje į pensiją žmogus išeina apie 63 metų, anūkų sulaukia apie 50-60 metų, taigi šie

skaičiai menkai tesiskiria nuo PSO rekomenduojamųjų.

Darbe norint išvengti pasikartojimų ir nesusipratimų, šios amžiaus grupės – nuo 60

metų amžiaus ir vyresni žmonės – bus sujungtos į vieną grupę, vadinamą senolių, senjorų, senų ar

pagyvenusių, garbaus amžiaus žmonių sinonimais.

1.1. Demografinis senėjimas – šiuolaikinės visuomenės iššūkis

Populiacijos senėjimas yra svarbus rodiklis, nes vyresnio amžiaus žmonių dalies

didėjimas visuomenėje neišvengiamai turi įtakos socialinės politikos, sveikatos apsaugos, šalių

19

Nuoroda internete: www.sam.lt 20 Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. Vilnius, 1997.

21 Žukauskienė R. Raidos psichologija.Vilnius, Margi raštai. 2002. – 342-352 p.

11

ekonomikos sferoms. Gilintis į gyventojų sudėties pagal amžių problemas būtina, norint laiku ir

deramai atsiliepti į pasikeitusios visuomenės poreikius22

. Senėjančioje visuomenėje būtina

numatyti, kad be padidėjusio sveikatos paslaugų poreikio, didėja ir sparčiai keičiasi pagyvenusių

žmonių poreikiai socialinėje srityje23

,24

. Pasauliniu mastu prognozuojamas visuomenės senėjimas

reikalauja numatyti valstybių finansinių ir ekonominių resursų kaupimo, investicijų, paskirstymo

modelius, socialinės politikos plėtrą, kad didėjantis senų žmonių skaičius nedarytų neigiamos įtakos

valstybių ekonominei, politinei ir socialinei gerovei.

Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, Lietuva 1990 metais peržengė aukštos

demografinės senatvės ribą – tais metais pagyvenę žmonės šalyje sudarė jau apie 16 proc. viso

krašto gyventojų (Socialinis pranešimas, 2011-2012). Demografinis senėjimas vyksta ir toliau.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę visuomenės dalį

sudaro pagyvenę žmonės, t. y. 65 metu ir vyresni gyventojai. 2012 m. tokių asmenų buvo 543,3

tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas (Lietuvos statistikos metraštis, 2012).

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, kasmet vis didesnę dalį sudaro

60 metų ir vyresni žmonės. 2012 m. duomenimis, Druskininkų savivaldybėje net 24,3 proc.

gyventojų yra pagyvenę ir senyvo amžiaus, dar 11 proc. sudaro neįgalieji – ekonominiu požiūriu,

šios abi grupės yra nedarbingos ar riboto darbingumo. Ir kartu – abiem ypač svarbi yra kompleksinė

socialinė pagalba.

Palyginus Lietuvos ir pasaulio šalių rodiklius, galima teigti, kad Lietuvos gyventojų

senatvės lygis artimesnis labiau išsivysčiusių šalių rodikliui. Situacija nėra kritinė (Lietuvos

gyventojai šiek tiek jaunesni už artimiausius savo kaimynus latvius bei estus, nors vyresni už

kaimyninės Lenkijos gyventojus)25

,26

tačiau spręstinų problemų daug.

Pagyvenusių žmonių galimybės, siekimas geresnio gyvenimo lygio buvo svarbūs

veiksniai demografiniams procesams per pastaruosius 50 metų ne tik Lietuvoje, bet ir visame

pasaulyje.

Gyventojų senėjimas yra XX a. fenomenas. Vienos konferencija Europos Sąjungos

pagyvenusių žmonių klausimais konstatavo, kad ypač senėja Vakarų Europos šalių gyventojai.

22

Harper, S. Ageing societies: myths, challenges and opportunities. London. A Hodder Arnold Publication, 2006.

23 Šurkienė G., Stukas R., Alekna V., Melvidaitė A. Populiacijos senėjimas kaip visuomenės sveikatos problema.

Gerontologija 2012; 13(4):235-239.

24 Lazutka R., Žalimienė L., Miklionienė S., Andrejeva L., Skučienė D. Pagyvenusių ir senų žmonių gerovė. Lietuvos

politikos strategijos metmenys. STI, Vilnius, 2004, p.55-78.

25 Nuoroda Internete http://www.socmin.lt

26 Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1999, 2000, 2001,2002-2003

12

Žymiausiuose Europos regionuose populiacija nustojo augti (t.y. mirtingumas susilygino ar aplenkė

gimstamumą) jau XX amžiaus pabaigoje. Reikšmingai didėja 65 metų ir vyresnių žmonių skaičius

visoje Europoje. Demografiniai pakitimai ryškūs net tose vietovėse, kur demografinės perspektyvos

buvo labai skirtingos. Konferencijoje pateikti duomenys27

, kuriuose parodoma, kad lyginant 60

metų ir vyresnių žmonių demografinius rodiklius, 1965 metais demografiniai rodikliai kito nuo 4,6

procento iki 16,3 procento, o 2025 metais prognozuojama, kad šie rodikliai bus 5,8 procento iki

29,6 procento.

Apibendrinant galima pagrįsti, kad pagyvenusių asmenų užimtumo politika yra

valstybių narių kompetencijoje. Tačiau ES gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį siekdama abipusiai

naudingų užimtumo tikslų. Lietuvoje skatina plėsti senyvų žmonių užimtumą, dalijimąsi patirtimi,

mokymais ir idėjomis užimtumo politikos srityje struktūrą. Strategijoje „Europa 2020“ nustatyta,

kad 2020 metais 20–64 metų amžiaus moterų ir vyrų užimtumas ES sieks 75 proc. Norint pasiekti šį

rezultatą, Komisija skatina valstybes nares įdiegti vyresnių žmonių aktyvumo strategijas, kuriose

neskatinama naudotis ankstyvo pasitraukimo į pensiją planais ir siekiama palankumo pasilikimui

darbe bei pakartotinei vyresnio amžiaus darbininkų integracijai. Viena iš svarbiausių „Europa 2020“

iniciatyvų yra Naujų įgūdžių ir darbo vietų darbotvarkė. Tai pabrėžia vyresnio amžiaus darbuotojų,

kurie yra itin pažeidžiami ekonomikos restruktūrizavimui, įgūdžių lavinimo ir strategijos, skirtos

palaikyti vyresnio amžiaus asmenų perėjimus darbo rinkoje, ypač iš bedarbystės į darbą, svarbą.

Mokymosi visą gyvenimą programa šiame kontekste yra itin tinkama.

1.2. Demografinio senėjimo pasekmės ir jų įveikimas Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo

strategijoje28

analizuojamos su gyventojų senėjimu šalyje susijusios problemos ir suformuluoti

tikslai bei priemonės, siekiant palengvinti senėjimo pasekmes, numatyti uždaviniai ir jų

įgyvendinimas. Į populiacijos senėjimo problemą žiūrima kompleksiškai, apimamos įvairios veikos

sritys: demografinė padėtis; pajamos ir pajamų garantijos vyresnio amžiaus žmonėms; užimtumas;

sveikata ir socialinės paslaugos; visaverčio gyvenimo galimybės – švietimas ir integracija į

informacinę visuomenę; būstas ir aplinkos pritaikymas; kultūrinio gyvenimo prieinamumas;

aprūpinimas transportu; asmens saugumas; aktyvus dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų

veikloje ir pagyvenusių žmonių teigiamo įvaizdžio formavimas.

Siekiant ekonomikos augimo, pritaikant prie senėjančios visuomenės socialinio

draudimo sistemą ir derinant pagyvenusių žmonių poreikius su būsimais iššūkiais, Lietuvoje

27

Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje.-Vilnius, 1999, 2000, 2001,2002-2003 28

Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija //Valstybės žinios. 2004, Nr. 95 (1)-3501

13

pasiekta šiokia tokia pažanga. Įvykdyta pensijų reforma, sukūrusi kaupiamąją pensijų pakopą,

privačius pensijų kaupimo fondus. Pamažu artėjama prie užsibrėžto tikslo – užtikrinti

pagyvenusiems žmonėms stabilias pajamas, garantuojančias turėto dirbant gyvenimo lygio

išlaikymą ir leidžiančias gyventi visavertį gyvenimą.

Prie senstančios visuomenės poreikių pritaikant darbo rinką, būtini užimtumo

politikos pokyčiai, todėl imtasi priemonių paskatinti pagyvenusių žmonių užimtumą ir verslumą,

sudarant galimybes jiems mokytis visą gyvenimą, ir palankias darbo sąlygas pritaikant lanksčius

darbo grafikus bei pašalinti diskriminaciją dėl amžiaus. Dėl šiuo metu vykstančios intensyvios

migracijos į kitas šalis darbo paieškoms, daugiau pagyvenusių žmonių atsirado galimybė susirasti

pageidaujamo darbo. Siekiant garantuoti lygias galimybes ir lyčių lygybę, vykdomos užimtumo ir

reintegracijos į darbo rinką priemonės, ypač atkreipiamas dėmesys į socialiai pažeidžiamas moteris,

siekiama sudaryti galimybes derinti darbą ir šeimos pareigas.

Pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės garantavimui didinamos pajamos, plečiamas

socialinių paslaugų sektorius, siekiama suteikti geros kokybės socialines ir sveikatos paslaugas,

stengiantis padėti žmogui kuo ilgiau gyventi jiems įprastoje gyvenamoje aplinkoje. Svarbios

sveikatos profilaktikos programos, orientuotos į pagyvenusių žmonių rizikos grupes. Žymiai

pagerėjo pagyvenusių žmonių aplinkos pritaikymas, jų aprūpinimas transporto paslaugomis, dalies

išlaidų transportui kompensavimas, atleidimas nuo mokesčių už žemės sklypus, pritaikomos

priemonės jų saugumui, ypač kaimo vietovėse, užtikrinti.

Vykdant įsipareigojimą padėti šeimos nariams slaugantiems savo artimuosius, įteisinta

trumpalaikės socialinės globos paslauga – suteikiamos trumpalaikės socialinės globos paslaugas

asmens namuose ar socialinės globos įstaigose, kad šių asmenų šeimos nariai galėtų išvykti

atostogauti, ar pasirūpinti savo sveikata. Globojantys neįgalų asmenį, kuriam medicininės gydytojų

komisijos sprendimu paskirta speciali priežiūra ar globa, asmenys apdraudžiami valstybės lėšomis.

Akivaizdūs pokyčiai socialinėje pagyvenusių žmonių politikos srityje ir įvaizdžio

formavimo klausimu. Pradėtos vykdyti akcijos, kuriomis siekiama formuoti pozityvų pagyvenusio

amžiaus asmenų įvaizdį, pabrėžiant kartų bendradarbiavimą ir solidarumą.

Strategija29

parodo, jog šalyje suprantamos senėjimo problemos, pradedamos

įgyvendinti atitinkamos politikos kryptys, tam sukurta reikalinga teisinė bazė, ekonomikos kilimas

leidžia didinti pensijų ir socialinės apsaugos finansavimą. Tačiau reikia pažymėti, kad socialinei ir

sveikatos apsaugai skiriama žymiai mažesnė nei ES vidurkis BVP (bendro vidaus produkto) dalis,

dėl ko iškyla problema suderinti dabartinį poreikį didinti pensijas ir kitas socialines išmokas su

29

Lietuvos gyventojų politikos metmenys. Sudarė V.Stankūnienė: Prieiga per internetą:

http://www.demografija.lt/users/www/uploaded/mografijos/turiniai/LTgyvpolstrategmetm2004.pdf, (žiūrėta 2012

gegužės 6

14

finansinio pensijų sistemos stabilumo ateityje perspektyva. Tenka pažymėti, kad dėl nepakankamai

išvystytos infrastruktūros socialinės paslaugos vis dar sunkiau prieinamos kaimo gyventojams,

ypatingai daliai tų pagyvenusių žmonių kurie gyvena atokiuose vienkiemiuose.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių

įveikimo strategijoje numatoma: vykdyti subalansuotą pensijų, užimtumo politiką; formuoti pozityvų

pagyvenusių žmonių kaip puikių darbuotojų įvaizdį; plėsti socialines ir sveikatos paslaugas;

sudaryti specialias mokymo programas, kurios padėtų priimti konkrečias gyvenimo situacijas ir

adaptuotis prie senatvinių praradimų. Tai ypač aktualu, nes tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje

stebimos gyvenimo trukmės ilgėjimo ir visuomenės senėjimo tendencijos.

15

2. PAGYVENUSIŲ IR SENŲ ŽMONIŲ SOCIALINĖS APSAUGOS

POLITIKA IR KRYPTYS

Socialinės politikos sąvoka atsirado tik XX a. pradžioje, bet pats reiškinys egzistuoja

jau seniai. Socialinių paslaugų, socialinės globos reforma nuo XX a. devintojo dešimtmečio tapo

itin aktualiu daugelio Europos Sąjungos šalių praktinės veiklos, mokslinių ir politinių diskusijų

klausimu. Europos Sąjungos šalių socialinė politika socialinių paslaugų srityje atspindi bendrąsias

demografines, ekonomikos raidos tendencijas, nacionalinių sistemų konvergenciją. Per pastaruosius

du dešimtmečius ypač išryškėjo socialinių paslaugų augimo dinamika: didėja poreikis, siūlomų

paslaugų asortimentas ir jų teikimo apimtys. Vis daugiau šalių į savo nacionalinę politiką įtraukia

įvairias pagrindines ir tikslines paslaugas, pritaikytas individualiems poreikiams. Lietuvoje veikia

nemažai pagyvenusių žmonių nevyriausybinių organizacijų, kurios jungia pagyvenusiu aktyvius

piliečius į tokias NVO kaip Bočiai, pensininkų klubai, Pagyvenusių moterų dienos centrai ir kt.

Vienas iš svarbiausių socialinės politikos tikslų – sudaryti sąlygas kiekvienam

asmeniui savo jėgomis tvarkyti savo gyvenimą, laisvai ir atsakingai kurti savo ateitį bei solidariai

padėti tiems, kurie dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negali apsirūpinti patys. Pamatines

socialinės apsaugos gaires numato Lietuvos Respublikos Konstitucija30

.

Socialinę paramą – socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja Lietuvos respublikos

teisiniai aktai (LR socialinių paslaugų įgyvendinimo įstatymas (1996)31

, 1996 m. priimtas ir 2006

m. išleistas naujas socialinių paslaugų įstatymas32

, socialinių paslaugų katalogas (2006)33

ir kt.),

kuriuose apibrėžiamos socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo funkcijos. Taip pat

rekomendacinio pobūdžio Europos sąjungos direktyvos ir kiti tarptautiniai dokumentai, kaip kad

Žmogaus teisių konvencija34

, Europos socialinė chartija35

.

Socialinę paramą (ir paslaugas) teikia Valstybė, savivaldybės, nevyriausybinės

organizacijos (toliau NVO), religinės bendruomenės, privatūs ir juridiniai asmenys.

Socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės

atkūrimo dienų, turint labiau išsivysčiusių valstybių socialinės apsaugos modelius ir sukauptos

patirties pavyzdžius bei teisinį pagrindą36

. Tarptautiniuose dokumentuose nubrėžtos pagrindinės

30 Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014 31 Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įgyvendinimo įstatymas//Valstybės žinios.1996, Nr.104-2368. 32 Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas// 2006 sausio 19 d. Nr. X-493, Vilnius 33 Socialinių paslaugų katalogas // Valstybės žinios, 2006 Nr. A1-93. 34 Nuoroda internete: www.socmin.lt

35 Europos socialinė chartija. Lietuvos Respublikos Seimas 1996-05-03// Valstybės žinios, 2001, Nr.49-1704.

36 Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Vilnius, 2001, P. 21-24

16

gairės nacionalinės socialinės politikos pagyvenusių žmonių atžvilgiu. Europos pataisytosios

socialinės chartijos l dalies 23 straipsnyje pabrėžiama, kad pagyvenusio amžiaus žmonės turi teisę į

socialinį aprūpinimą37

. Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. gegužės 15 d. įstatymu ratifikavo

1996 metų Europos socialinę chartiją su korekcijomis.

Kiekvienos šalies socialinė politika priklauso nuo bendros valstybės vykdomos vidaus

politikos, ekonominės situacijos, tradiciškai susiklosčiusių sąlygų ir galimybių.

2.1. Tarptautiniai teisiniai dokumentai apie senų žmonių socialinę apsaugą

Senėjant visuomenei, aktualios tampa pagyvenusių žmonių galimybės, teisės ir

pareigos. JTO Rezoliucijos Principuose dėl pagyvenusių žmonių, teigiama: pastarieji privalo turėti

galimybę ,,gauti maistą, vandenį, būstą, aprangą, medicininį aptarnavimą parūpinant tam reikalingas

pajamas šeimos, visuomenės ir tarpusavio pagalbos būdu; dirbti ar verstis kita pajamas teikiančia

veikla“, ,,saugiai gyventi ir adaptuotis pagal asmeninius polinkius ir besikeičiančias sąlygas;

gyventi savo namuose, kol tai įmanoma“38

.

Žmogaus teisių konvencija (Lietuvos ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d.) –

pagrindinis dokumentas, garantuojantis žmogaus teisę į socialinę apsaugą.

Europos Sąjunga priima sprendimus, kurie daro įtaką kasdieniam daugelio šalių narių

(ir ne tik) gyvenimui. ES įgaliota spręsti daug svarbių praktinių klausimų: padėti spręsti finansų

krizės sukeltas problemas, mažinti nedarbą, socialinę atskirtį, užtikrinti švaresnę aplinką ir kita.

Europos Parlamentui pritarus, finansuojami projektai, kuriais siekiama sumažinti atotrūkį tarp

vargingiausių ir turtingiausių Europos Sąjungos regionų, didinti užimtumą ir konkurencingumą

visoje Europoje, stiprinti tarpvalstybinį įvairių Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimą. Europos

Sąjunga yra didžiausia pasaulyje paramos besivystančioms šalims ir šalims narėms teikėja.

Žalimienė L. išskyrė pagrindines ES šalių socialinių paslaugų tendencijas39

:

orientacija į socialinių paslaugų standartų suderinimą ES šalyse;

socialinių paslaugų decentralizavimas;

neformalios ir formalios socialinių paslaugų sistemų integravimas;

šūkio „kaip galint ilgiau gyventi savo namuose” įgyvendinimas;

didėja neprofesionalios pagalbos poreikis;

globos pinigų, kaip paslaugų alternatyvos, plitimas;

37

Europos socialinė chartija. Lietuvos Respublikos Seimas 1996-05-03// Valstybės žinios, 2001, Nr.49-1704.

38 Nuoroda internete: www.socmin.lt

39 Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Mokomoji knyga. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Vilnius, 2003. –

180 p.

17

dėmesys paslaugų kokybei, efektyvumui;

aktyvus dalyvavimas kuriant naujas socialinių paslaugų sistemas

postkomunistinėse šalyse.

ES teisiniai dokumentai, reglamentuojantys socialinių paslaugų teikimą ir socialinę

apsaugą – rekomendacinio pobūdžio, todėl Lietuvai tenka pasinaudojus pasauline patirtimi ir

socialinio darbo praktika, kurti savo sistemą ir ją teisiškai pagrįsti.

2.2. Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti norminiai aktai, reglamentuojantys senų

žmonių socialinę apsaugą

Lietuvos narystė ES neabejotinai turi įtakos socialinių paslaugų sistemos standartams,

tendencijoms ir organizavimo modeliams. ES sutartyje, direktyvose, reglamentuose pabrėžiamas

būtinumas laikytis tam tikrų principų, formuojant socialinės apsaugos garantijų sistemą bei ją

įgyvendinant.

Socialinė apsauga Lietuvoje yra taikoma visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų

amžiaus ar lyties. Pagrindines teises į socialinę apsaugą garantuoja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos40

52 straipsnis. Jame garantuojama piliečių teisė gauti senatvės ir neįgalumo pensijas,

socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo, slaugos ir kitais įstatymų

numatytais atvejais. 53 straipsnis teigia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos

pagalbą bei paslaugas žmogui sutrikus sveikatai. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos

medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Konstitucijoje įrašytos tik

bendrosios nuostatos dėl socialinės apsaugos, kurios detalizuojamos Piniginės socialinės paramos

nepasiturintiems gyventojams įstatyme (2011)41

, Pajamų garantijų įstatyme (1991)42

, Valstybinio

socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005)43

, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (2003)44

,

Socialinės paramos koncepcijoje (1994)45

.

Socialinės paramos koncepcijoje nurodoma, jog socialinėmis, ekonominėmis,

teisinėmis bei organizacinėmis priemonėmis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas

40

Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.

41 LR Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2011 m. gruodžio 1 d. Nr. XI-1772).

[interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. balandžio 19 d.]. Prieiga per internetą: www.lrs.lt 42

Pajamų garantijų įstatymas (1991 m. Nr. I-618). [žiūrėta 2013 balandžio 19 d.]. prieiga per internetą: www.lrs.lt

43 Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas (2005 m. gegužės 19 d. Nr. X-209). Žin. 2005 Nr. 71-2555.

44 Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. I-1336). [žiūrėta 2013 balandžio 19 d.].

prieiga per internetą: www.socmin.lt

45 Socialinės paramos koncepcija (1994 m. gegužės 13 d.). Valstybės žinios, 1994, Nr. 36-653.

18

asmenims, kurie dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamai galintys

pasirūpinti savimi. Socialinės paramos koncepcijoje įvertinama socialinės paramos būklė, jos

plėtojimo strategija bei taktika, siūloma, kaip veiksmingiau įgyvendinti įstatymus socialinės

paramos klausimais, rengti teorines sąlygas, tobulinti esamus bei rengti naujus įstatymus.

Socialinę paramą ir socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos

teisiniai aktai, sudaryti remiantis Europos sąjungos direktyvų rekomendacijomis ir kitais

tarptautiniais dokumentais, kaip kad Žmogaus teisių konvencija. Socialinę paramą (ir paslaugas)

teikia Valstybė, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos (toliau NVO), religinės bendruomenės,

privatūs ir juridiniai asmenys. Literatūroje įvairių šalių autoriai skirtingai apibrėžia socialines

paslaugas. Skirtinga paslaugų samprata priklauso nuo kiekvienos socialinės politikos, tradicijų,

turimos patirties, viešųjų paslaugų teikimo praktikos ir kitų faktorių. Finansinės Lietuvos galimybės

riboja paslaugų teikimą ir socialinės apsaugos projektų įgyvendinimą, tačiau kiekvienos

bendruomenės siekis turėtų būti kompleksinis socialinių problemų sprendimas, apimantis ne tik

būtiniausių poreikių tenkinimą, bet ir visapusę pagalbą kokybiškam gyvenimui – tiek vieno atskiro

nario, šeimos, ir tuo pačiu – visos bendruomenės.

2.3. Socialinės paslaugos – socialinės apsaugos dalis

Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – grąžinti žmogaus gebėjimą pasirūpinti savimi

ir integruotis visuomenėje sudarant žmogaus orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai pats

žmogus to nepajėgia padaryti. Socialinės paslaugos teikiamos ir prevencijos tikslais, atliekant

švietėjišką ir aiškinamąjį darbą visuomenėje, siekiant išvengti galimų socialinių problemų

pasireiškimo. Socialinės globos paslaugos pagyvenusiems žmonėms yra viena šiuolaikinės

socialinių paslaugų sistemos sudėtinių dalių, kuri visuotino Europos gyventojų senėjimo kontekste

tampa vis labiau reikalinga ir svarbi. Kalbant apie visuomenės senėjimo problemas ir šiame

kontekste ypač aktualius pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės klausimus, socialinių paslaugų

kokybė ir jos užtikrinimas yra vienas aktualių socialinės politikos klausimų. Socialinių paslaugų

kokybės užtikrinimas sukuriant standartų (normų) sistemą yra gana nauja sritis reglamentuojant

socialinę politiką. Analizuojant socialinių paslaugų pagyvenusiems žmonėms reglamentavimą

įvairiose šalyse galima daryti išvadą, kad šios sistemos kokybės modeliai yra gana skirtingi46

.

Vienose šalyse paslaugų kokybės reguliavimas reiškia tik bendrų principinių reikalavimų įtvirtinimą

nacionaliniuose teisės aktuose, tuo tarpu kitose šalyse nacionaliniu mastu pateikiami labai detalūs ir

46 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1- 94 „Senyvo

amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodika“//Valstybės žinios.

2006, Nr.43-1570.

19

konkretūs standartai paslaugų kokybei. Iki šiol Lietuvoje taikytą socialinių paslaugų pagyvenusiems

asmenims kokybės reglamentavimą negalėtume apibūdinti kaip standartų sistemą – teisės aktuose

buvo reglamentuoti tik kai kurie atskiri socialinių paslaugų kokybės aspektai. 2006 m. pradžioje

priimtame Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme47

įtvirtinta nuostata, kad socialinės

globos paslaugas pagyvenusiems asmenims gali teikti tik tos įstaigos, kurios atitinka socialinės

globos standartus (normas) ir tuo pagrindu gauna licenciją tokiai veiklai. Tuo būdu Lietuva

pasirenka socialinių paslaugų (tarp jų ir pagyvenusiems žmonėms) kokybės reguliavimo modelį

panaudojant standartų sistemą. Socialinės globos normų struktūra Lietuvoje ir kitose Europos šalyse

apima tokius pagrindinius aspektus kaip paslaugų poreikio vertinimas, paslaugų planavimas,

asmeninė globa, kasdienis gyvenimas, gyventojo teisių apsauga, aplinka, būstas, personalas,

valdymas. Trūkstant socialinių darbuotojų, socialines paslaugas namuose senjorams teikia

lankomosios priežiūros darbuotojai, tad trūksta kompleksinės socialinės pagalbos. Kasdienis

socializacijos lygmuo nėra palaikomas specialistų profesionalų, tai yra, – sprendžiami buitiniai ir

higienos klausimai, patenkinami tik gyvybiškai svarbūs fiziologiniai poreikiai, bet moralinė ir

psichologinė pagalba nėra teikiama, kliento motyvacijai ir bendruomeniškumui skatinti bei palaikyti

nėra skiriama pakankamai dėmesio. Išskyrus tuos atvejus, kai kliento artimieji ar jis pats tokios

pagalbos paprašo.

Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis Lietuvoje socialinių paslaugų

organizavimo, teikimo ir gavimo sąlygas, socialinių paslaugų skyrimo bei apmokėjimo principus,

yra Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas48

. Šiame įstatyme nurodytos socialinių

paslaugų rūšys, gavimo sąlygos, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykiai bei finansavimo principai.

Keičiantis šalies ekonominėms sąlygoms ir sparčiai kylant socialinių paslaugų poreikiui, atsirandant

didesnei jų įvairovei, augant potencialių paslaugų gavėjų gretoms, 2000 metais buvo parengtas

Socialinių paslaugų katalogas (2006 metais patvirtintas naujai), kuriame socialinės paslaugos

susistemintos, pateikta bendrųjų bei specialiųjų socialinių paslaugų klasifikacija, naujos bendrųjų

paslaugų rūšys, socialinių paslaugų įstaigų tipai bei išskiriamos mišrias paslaugas teikiančios

įstaigos, kurios teikia socialines paslaugas skirtingoms socialinėms žmonių grupėms tos pačios

įstaigos bazėje49

. Socialiniame paslaugų kataloge nurodomi paslaugų gavėjai bei paslaugas

teikiantys specialistai, nusakomos jų kompetencijos. Prie kiekvienos paslaugos yra nurodyta jos

sudėtis, teikimo vieta bei trukmė.

47 Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas// Valstybės žinios. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493.

48 Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas//Valstybės žinios. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493.

49 Socialinių paslaugų katalogas // Valstybės žinios, 2006. Nr. A1-93.

20

Normatyviniuose dokumentuose, reglamentuojančiuose socialinių paslaugų teikimą

Lietuvos Respublikoje, savivaldybėse, numatomos sąlygos plėtoti tokią socialinių paslaugų rūšį

kaip pagalba namuose. Tai svarus teisinis pagrindas plėtoti šią paslaugų sistemą.

Socialinių paslaugų poreikio vertinimas yra pirmas žingsnis organizuojant bei teikiant

socialines paslaugas. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl

asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo bei senyvo

amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodikos

patvirtinimo“ (2006)50

, pateiktas asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo bei

skyrimo tvarkos aprašas, kuriuo remiantis nustatomas asmens socialinių paslaugų poreikis,

subjektai, kriterijai, procedūros, asmens socialinės globos poreikis, socialinių paslaugų skyrimas,

sustabdymas bei nutraukimas, asmens siuntimo į socialinės globos įstaigą tvarka, teisės, pareigos,

skundų nagrinėjimas bei pateikiama socialinės globos poreikio nustatymo metodika51

.

Socialinių paslaugų, kurias savivaldybės planuoja bei nustato jų poreikį asmeniui

(šeimai), pagal atskiras socialinių paslaugų rūšis, jų tenkinimą finansuojant iš savivaldybės biudžeto

ar savivaldybės biudžetui skiriamų Lietuvos Respublikos Valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių

dotacijų socialinėms paslaugoms organizuoti, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nutarimas „Dėl socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“

(2006). Šiame nutarime nurodomas bendrųjų bei socialinės priežiūros paslaugų finansavimas, lėšų

apskaičiavimas socialinėms paslaugoms, socialinių paslaugų finansavimas savivaldybėse

vadovaujantis viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais bei vykdant specialias

socialinių paslaugų programas.

Nustatant socialinių paslaugų teikimo mastą bei rūšis pagal gyventojų poreikius,

būtina nustatyti paslaugų planavimo subjektus, rengti paslaugų plano projektus. Šiuo tikslu priimtas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos

patvirtinimo“ (2006). Nutarime, kuris įsigaliojo 2007 metais, yra pateikta socialinių paslaugų plano

projekto rengimo tvarka, struktūra, turinys, plano projekto svarstymo, derinimo bei įgyvendinimo

tvarka.

Planavimo metodikos objektas – socialinės paslaugos, kurias savivaldybės planuoja

bei organizuoja savo teritorijos gyventojams, paslaugų teikimas finansuojamas iš savo biudžeto lėšų

ar iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų savivaldybių

biudžetams.

50 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1- 94 „Senyvo

amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodika“//Valstybės žinios.

2006, Nr.43-1570.

51 Socialinių paslaugų poreikio asmeniui nustatymo principų ir tvarkos aprašas, patvirtintas Socialinės apsaugos ir darbo

ministro įsakymu Nr.A1-146 2004 m.//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88-3256.

21

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (1994)52

, nutarimu

„Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo“ (2006)53

bei kitais norminiais

dokumentais, Druskininkuose kasmet tvirtinamas Socialinių paslaugų teikimo planas.

Valstybės bei vietos savivaldų socialinių paslaugų vertinimą, priežiūrą bei kontrolę

vykdo Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl socialinių paslaugų

priežiūros departamento prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“

(2006)54

, yra nurodyta departamento paskirtis, uždaviniai, teisės bei veiklos organizavimas rengiant

bei įgyvendinant valstybės socialines programas, priemones, projektus bei valstybės socialinių

paslaugų politiką.

Apibendrinant galima teigti, kad vis daugiau ES šalių į socialinę politiką įtraukia

įvairias socialines paslaugas labiausiai socialiai pažeistiems asmenims atsižvelgiant į nustatytus

individualius poreikius, kurios padeda integruotis į darbo rinką, kovoti su skurdu ir diskriminacija,

siekiant mažinti atskirtį ir priklausomybę įvairioms pašalpoms. ES priimti teisiniai dokumentai –

direktyvinio pobūdžio ir nubrėžia pagrindines kryptis ir gaires šalių socialinės politikos

įgyvendinimui.

52 Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533). Valstybės žinios. 1994 Nr. 55-1049

53 Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo (Nutarimas 2006 m. lapkričio 15 d. Nr. 1132). Valstybės

žinios. 2006, Nr. 17-589.

54 Dėl socialinių paslaugų priežiūros departamento prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo

(ministro įsakymas 2006 m. liepos 1 d. Nr. A1-182). [žiūrėta 2013 m. balandžio 19 d.]. prieiga per internetą:

http://tar.tic.lt

22

3. SENĖJIMO SAMPRATA

Žmogus – fizinė, sąmoninga ir socialinė būtybė, tad mokslinėje literatūroje paprastai

skiriami ir trys žmogaus raidos aspektai: fizinis, psichinis ir socialinis.

Šiuos bruožus žmogus išlaiko visą gyvenimą iki pat mirties.

Senėjimas – natūralus procesas, būdingas visai gyvajai gamtai, taigi ir žmogui.

Senėjimas vyksta visą gyvenimą, nors skirtingais žmogaus gyvenimo etapais jis vadinamas

skirtingai: augimas, vystymasis, brendimas, senėjimas55

,56

,57

,58

. Šiuo atveju bus kalbama apie

žmogaus senėjimą senatvėje. Tai yra fizinių, psichinių ir socialinių veiksnių pokyčius žmonėms,

kurių amžius – per 60 metų.

Fizinis senėjimas kasdieniniam gyvenime dažniausiai asocijuojasi su išoriniais

individo senėjimo požymiais, sveikatos būkle. Mokslininkai žmogaus fizinę raidą nagrinėja

gilindamiesi į kūno organų, motorinių sugebėjimų pakitimus bei sveikatos būklę įvairiais amžiaus

tarpsniais.

Psichinė raida apima žmogaus proto ir pažinimo sugebėjimų, mąstymo ir kalbos

ypatumus skirtingais gyvenimo etapais. Gerontologijoje reikšminga raidos psichologija, kurioje

asmenybė nagrinėjama visą gyvenimą59

,60

.

Trečioji žmogaus raidos dalis – socialinė raida, tyrinėjanti žmogaus gyvenimą kaip

visumą, ar kurį nors gyvenimo etapą keliais požiūriais, analogiškais bendrosios sociologijos

paradigmoms.

Gerontologijoje požiūris, pagal kurį amžius yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis

žmonių sąveikavimą ir politinių bei ekonominių resursų pasiskirstymą, vadinamas amžiaus

stratifikacijos požiūriu61

. Amžiaus stratifikacijos požiūriu, socialinis senėjimas tai individo

senėjimas socialiniame kontekste, kur individo vaidmenys ir socialiniai įgūdžiai atsiskleidžia

bendraujant su kitais šio žmogaus socialinėje struktūroje esančiais žmonėmis. Pastebėta, kad

55

Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. Vilnius, 1997.

56

Žmogaus socialinė raida. Vyr. red. Jolanta Rimkutė. Vilnius, Homo Liber. 2001.

57 Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, Margi raštai. 2002.

58 Allport G.W. Tapsmas. Vilnius, 1998.

59 Harper, S. Ageing societies: myths, challenges and opportunities. London. A Hodder Arnold Publication, 2006.

60 Bond, J. Ageing Society an introduction to social gerontology. London etc: Sage. 2007.

61 Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. Mokymo knyga. Sud. Nijolė Večkienė. VDU Socialinio darbo

institutas, Kaunas. 2004.

23

santykiai tarp įvairių amžiaus grupių dažniausiai reguliuojami atsižvelgiant į amžiaus skirtumą, kas

patvirtina amžiaus daromą poveikį pagyvenusio žmogaus traktavimui mūsų visuomenėje. Amžiaus

stratifikacijos požiūriu senėjimą sudaro perėjimas nuo vieno socialiai apibrėžto asmens statuso prie

kito gyvenimo eigoje ir pareigos, teisės bei lūkesčiai, lydintys žmogų visose padėtyse.

Senėjimas – nevienalytis procesas, todėl ir senėjimo pasekmės gali būti tiek

neigiamos, tiek teigiamos. Gyvenime sutinkame tiek teigiamų, tiek neigiamų senėjimo apraiškų,

todėl svarbu išanalizuoti veiksnius, kurie įtakoja tokius vertinimus ir problemas. Dvilypis senatvės

pobūdis atspindi realybę, jog senėjimas daug priklauso nuo požiūrio: ar senatvė turi daugiau

privalumų, ar sukuria daugiau problemų. Paprastai kalbant apie senus žmones dažniau akcentuojami

neigiami senatvės aspektai, daug rečiau senėjimas ir senas amžius atskleidžiamas kaip resursas,

privalumas. Svarbus tinkamas požiūris senatvę, nes pagyvenę žmonės turi pilietinės galios,

sukauptus ekonominius resursus, išsilavinimą bei patirtį.

3. 1. Pagrindiniai senėjimo požymiai ir jų įtaka socialiniam gyvenimui

Senėjimas – biologinių, psichologinių ir socialinių procesų visuma. Todėl sąveika tarp

pagyvenusio žmogaus ir aplinkos yra labai svarbi, kadangi pagyvenęs žmogus turi tokias pačias

teises ir pareigas visuomenėje, kaip ir kiti jos nariai. Vienas pagrindinių seno žmogaus gyvenimo

kokybės rodiklių yra gera psichologinė adaptacija, kuri vykstant pagyvenusių žmonių senėjimo

pokyčiams taip pat kinta ypač socialiniame kontekste62

.

Ambicinga nauja iniciatyva Europos kraštuose yra skirta suaktyvinti tyrimus ir

inovacijas aktyvaus ir sveiko senėjimo srityje, yra bandomoji Europos aktyvaus ir sveiko senėjimo

naujovių partnerystė. Ji užsibrėžė tikslą iki 2020 metų pailginti vidutinį sveiką gyvenimo laikotarpį

dviem metais. Tai užtikrintų trigubą naudą: pagerinama vyresnio amžiaus žmonių sveikatos būklė ir

gyvenimo kokybė, patobulinamas socialinės ir sveikatos priežiūros sistemų tvarumas ir sukuriamos

naujos verslo galimybės bei darbo vietos, susijusios su novatoriškais produktais. Ja siekiama

palengvinti visų strateginių partnerių įsitraukimą, stengiantis įveikti kliūtis praktinėms naujovėms

šiose srityse:

1. prevencija, tikrinimas ir ankstyva diagnozė;

2. slauga ir priežiūra;

3. aktyvus ir nepriklausomas gyvenimas vyresniame amžiuje.

Praktiškai partnerystė stengsis sujungti šios srities išteklius ir patirtį, įveikti žinių

spragas, pagreitinti naujovių kūrimo procesą ir palengvinti proporcingą naujų produktų ir paslaugų

62

Legkauskas V. Socialinė psichologija. Vilnius. Vaga. 2008, – 90-104.

24

didinimą bei dauginimą. Tai bus atliekama didžiausią dėmesį skiriant esamų ES finansinių

priemonių optimizavimo, sulyginimo, koordinavimo ir veiksmingumo priežiūrai. 2011 m. pabaigoje

strateginių partnerių vadovavimo grupė patvirtino Europos aktyvaus ir sveiko senėjimo naujovių

partnerystės strateginį diegimo planą. Jame numatomas pirmas konkrečių partnerystės veiksmų

rinkinys, kurį turi atlikti valstybinės institucijos, verslininkai ir visuomenė nuo dabar iki 2020 metų.

Šis rinkinys apima:

1. naujoviškų būdų užtikrinti, kad pacientai laikytųsi nurodymų, paiešką;

2. naujoviškų sprendimų apsisaugoti nuo kritimų paiešką ir pagalbą ankstyvam

vyresnio amžiaus žmonių ligų diagnozavimui;

3. bendradarbiavimo skatinimą, siekiant padėti apsisaugoti nuo funkcinės veiklos

prastėjimo ir trapumo, konkrečiai orientuojantis į netinkamą mitybą;

4. sėkmingai integruotų lėtinių vyresnio amžiaus pacientų ligų slaugos modelių, tokių

kaip nuotolinis stebėjimas, skatinimą;

5. suderinamų IRT pagrįstų nepriklausomų gyvybės palaikymo sprendimų įsisavinimo

pagerinimą taikant bendruomeninius standartus;

6. naujovių skatinimą atsižvelgiant į amžių pritaikytuose ir pasiekiamuose pastatuose,

miestuose ir aplinkoje.

Mokslinių tyrimų, nagrinėjančių senstančios visuomenės problemas ir poreikius,

terminijoje atsiranda tokios sąvokos, kaip sėkmingas senėjimas, ori senatvė, sociokultūrinė aplinka,

gerovė ir pan.63

Kurias pasitelkiama tiksliau apibrėžti tiek nagrinėjimo objektą, tiek įvardyti tai, jog

šios problemos nėra vienalytės, ir kiekvienas proceso komponentas yra svarbus. Socialinis darbas,

socialinės paslaugos – kaip vienas kertinių senstančios visuomenės gerovės garantų – nėra griežtai

apibrėžta disciplina, o tampriai susijusi su psichologijos, kultūros, sveikatos mokslais, tautos ir netgi

giminės papročių, tradicijų, įpročių nagrinėjimu ir žinojimu. Tai visapusis ryšys ir toli gražu ne

vienakryptis, o lygiaverčiai sąlygojantis ir įtakojantis visus biologinius, psichologinius ir socialinius

procesus. Labai svarbu, jog tai įtakoja ne tik objektyviąją proceso dalį, bet ir subjektyvų suvokimą:

kiek atskiro individo, šeimos, tiek visos visuomenės. Šeimos įpročiai ir tradicijos (pvz., savaitgaliais

ilsėtis gamtoje, susirinkti visai šeimai Kūčioms ir kt.); paveldėtos senėjimo ligos, emocinės

būsenos; iš kartos į kartą perimamas požiūris ir santykis su senoliais, karšinčiais, neįgaliaisiais;

visuomenės požiūris į senatvę, negalią, – vieniems tai yra labai svarbu, kitiems tai neatrodo

būtinybė ar verta dėmesio. Ir tai, jog dėl sveikatos problemų senatvėje (negalioje) žmogus, visą

gyvenimą aktyviai sportavęs ar mėgęs būti gamtoje, ar netekęs artimojo praranda bendravimo

galimybę, – negali patenkinti tam tikrų įprastų savo poreikių, vieną žmogų gali paveikti labai

63

Allport G.W. Tapsmas. Vilnius, 1998.

25

neigiamai, sukelti labai rimtų psichologinių problemų su pasekmėmis, kitam gali neturėti jokių

padarinių. Situaciją jis priims kaip natūralią, apibrėžtą suvokiamu senėjimu, jėgų silpnėjimu, sąlygų

pasikeitimu (gal ras kitą veiklą ar kitą bendravimo objektą, kurie atitiks jo fizinį pajėgumą ir

galimybes bei poreikius). Tokie veiksniai skirtingai veikia skirtingomis sąlygomis, todėl norint

nustatyti tikslų socialinių paslaugų poreikį, reikia analizuoti kiekvieną situaciją individualiai,

atsižvelgti į konkrečius iššūkius ir formuluoti poreikius ne tik pagal kataloginius standartus.

Žmogaus socialinis aktyvumas itin susijęs su psichologine savijauta64

, kuri savo ruožtu veikia ir

fizinę žmogaus sveikatą.

Pagrindiniai senėjimo požymiai65

, turintys tarpusavio įtakos ir veikiantys žmogaus

kaip asmenybės socialinį egzistavimą, skirstomi į šias grupes:

Biologiniai požymiai:

paaštrėjusios lėtinės ligos (diabetas, širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų

susirgimai, užsitęsę uždegiminiai procesai);

jutimo organų veiklos pokyčiai (klausos, regos silpnėjimas, uoslės ar skonio

receptorių veiklos sutrikimai);

judėjimo ir atramos sistemos problemos (sąnarių ligos, lankstumo, elastingumo

praradimas, pusiausviros nelaikymas).

Kuo žmogus ilgiau nešiojasi ligą, tuo labiau su ja susigyveną, tačiau ilgainiui ligos

daroma žala organizmui viršija žmogaus atsparumą ir gebėjimą pasipriešinti, daro neigiamą įtaką jo

psichikai ir socialiniam gyvenimui. Dar viena iš lėtinių ligų žalų senatvėje, kad žmogui pačiam

darosi vis sunkiau kontroliuoti savo ligą ir save patį. Dėl atminties silpimo jis gali pamiršti laiku

išgerti vaistus, pasimatuoti kraujospūdį ar cukraus kiekį kraujyje, nueiti pas gydytoją, kad gautų

naują receptą ir pan. Nuolatinis skausmas ar kitokie nemalonūs fiziniai pojūčiai slegia ir gali sukelti

depresiją.

Diskomfortą sudaro ir tokie biologiniai senėjimo požymiai kaip uoslės ar skonio

receptorių veiklos sutrikimas, kai senoliui sunku įtikti maistu ar kitais produktais (gali net prieiti

prie to, kad pradeda vaidentis, jog jį kažkas ketina apnuodyti ir t.t.). regos ir klausos sutrikimai

apsunkina seno žmogaus orientaciją aplinkoje, paskatina uždarumą, bendravimo baimę ir

nepatogumo jausmą.

64

Miežytė-Tijūšienė J., Bulotaitė L. Pensinio amžiaus žmonių socialinis aktyvumas bei psichologinė savijauta.

Gerontologija 2012; 13(4):199-205.

65 Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. Vilnius, 1997.

26

Akivaizdžios judėjimo ir atramos aparato sistemos problemos, dėl kurių žmogus

pradeda mažiau judėti, vengia vaikščioti. Tuo pačiu sukuriamas tarsi uždaras ratas: kuo mažiau

juda, tuo labiau, kaip sako patys senoliai, „stingsta sąnariai“. Pusiausviros sutrikimai taip pat

apriboja žmogaus galimybę laisvai judėti erdvėje.

Dėl prastėjančios sveikatos, silpstančių fizinių jėgų žmogus patiria socialinių

problemų, tokių kaip priklausomybė nuo kitų žmonių ir pagalbinių priemonių, kasdienos ar

įprastinės veiklos apribojimai, savarankiškumo mažėjimas, mažėjantis aktyvumas ir kt. Senatvėje

žmogus pradeda mažiau galėti ir ilgainiui norėti bendrauti, o ir pats bendravimas pasidaro įtemptas.

Senas žmogus tikisi iš aplinkos daugiau supratimo ir pagalbos nei abipusiai naudingo ir įdomaus

bendravimo. Tai sukelia bendravimo problemas, skatina irzlumą, nepakantumą tiek aplinkai, tiek

sau.

Psichologiniai požymiai:

kognityviniai (mąstymas, suvokimas, atmintis, intelektas);

emociniai (nerimas, baimė, liūdesys);

elgesio (gebėjimo prisitaikyti praradimas).

Gebėjimas mokytis, priimti ir apdoroti naują informaciją, atsirinkti, kas svarbiau su

amžiumi kinta. Prastėjanti atmintis, sulėtėjęs mąstymas, neadekvatus tikrovės suvokimas, silpstantis

intelektas daro įtakos bendravimui su aplinkiniais, orientavimuisi ir tikrovės vertinimui. Seni

žmonės ne iš piktos valios gali neišpildyti pažado (pvz., pasveikinti anūką su gimtadieniu ar

paskambinti draugui sutartu laiku), atlikti būtino veiksmo laiku (tarkim, vietoj vizito pas gydytoją

nueiti į parduotuvę ar kirpyklą).

Senų žmonių emocijos silpnėja, jos tampa vis labiau vidutiniškos: nelieka euforijos,

audringų išgyvenimų, beribio džiaugsmo. Tačiau tai nereiškia, kad senas žmogus negali patirti

laimės pojūčio ar išgyventi džiugių akimirkų. Tik reakcija bus santūresnė.

Dažniau, ypač vieniši, senoliai išgyvena tokias emocijas kaip baimė, nerimas,

liūdesys. Tai priklauso nuo jų gyvenimiškos patirties, fizinės savijautos, esamos situacijos. Patyręs

netektį senas žmogus išgyvens daugiau ir stipriau nei patyręs kažką malonaus. Moterys paprastai ir

senatvėje išlieka emocionalesnės, joms svarbus aplinkinių pritarimas, aktualu įtikti, patikti.

Pagyvenusių žmonių elgesys tampa rigidišku (siekia kurti tokią tvarką apie save, kad

dar kartą primintų jų turėtus socialinius vaidmenis), asmenybės lankstumas mažėja. Senoliai dažnai

veikia tokiomis priemonėmis, kurias yra puikiai įvaldę ir žino, kad jos beveik visuomet pasiteisina.

Tai tam tikra prasme manipuliacijos kitais žmonėmis, siekiant išsaugoti savo vertę, autoritetą ir

pasiekti kitų tikslų.

Psichologiniai senėjimo požymiai sukelia tokias socialines problemas kaip

orientavimosi sutrikimai ir neadekvatus pasaulio priėmimas, izoliacija ir uždarumas, elgesio

27

sutrikimai ir konfliktai. Vienišumas, izoliacija, uždarumas tolina žmogų nuo bendruomenės,

artimųjų, sukelia bendravimo problemų, gebėjimo susikalbėti, susitarti, suprasti ir būti suprastiems.

Socialiniai požymiai:

šeiminės padėties pokyčiai (našlystė, vaikų išleidimas),

aplinkos pokyčiai (aplinka siaurėja, kinta „darbas-namai“ proporcija),

ekonominiai pokyčiai (pajamų ir išlaidų santykis keičiasi, dažniausiai pajamos

sumažėja).

Per gyvenimą žmogus patiria daug netekčių ir kiekvienas skirtingai išgyvena jas.

tačiau senatvėje patirtos netektys susijusios dar ir su tuo, kad mažai kas gali jas kompensuoti.

Našliu tapęs žmogus jau gali ir nesusirasti gyvenimo draugo, išvykus vaikams jis gali tikėtis daug

retesnio bendravimo su jais. Be to, kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau lieka jo bendraamžių, tai irgi

sunkiai išgyvenamos netektys.

Aplinkos pokyčiai stipriai veikia psichinę ir socialinę žmogaus būseną. Darbe ir kitose

veiklose visą gyvenimą jautęsis naudingas ir reikalingas, senatvėje žmogus praranda šiuos ryšius.

Proporcija „darbas-namai“ keičiasi ir žmogus praranda reikalingumo, naudingumo bendruomenei

pojūtį. Viena vertus, atsiranda daugiau laisvo laiko, tačiau silpna sveikata ar kitos priežastys trukdo

jį išnaudoti kaip norėtųsi.

Senatvėje pajamų sumažėjimas ypač skausmingas, nes išlaidos nelabai mažėja.

Materialinio nesaugumo jausmas, baimė dėl ateities gerovės sukelia daug psichologinių ir kitų

socialinių problemų.

Socialiniai senėjimo požymiai iššaukia santykių ir vaidmenų pasikeitimą, bendravimo

ribotumą, materialinę priklausomybę, veiklos ir socialinių kontaktų sumažėjimą.

Apibendrinant galime pažymėti, kad senatvės požymiai neišvengiami ir daugiausiai

linkę progresuoti, todėl tik kai kuriuos iš jų galima sušvelninti ar padėti spręsti jų keliamas

socialines problemas. Tai apima ir sveikatos paslaugas, ir šalies finansinės sistemos sureguliavimą

taip, kad negalios ar senatvės ištikti piliečiai nepatirtų didelių ekonominės savo padėties

pasikeitimų, nepritekliaus. Ypač aktualu sutvarkyti socialinės apsaugos, o konkrečiai – socialinių

paslaugų sistemą, švietimo sistemą, socialines, ir ypač – sociokultūrines – paslaugas66

.

3. 2. Nūdienos aplinkos veiksniai, neigiamai įtakojantys senėjimą

XX a. seni lietuviai – tai pasaulinį karą, pokarį, sovietmetį, pertvarką ir Lietuvos

atkūrimą išgyvenę žmonės. Istorinė jų patirtis – unikali, tačiau sudaro ir papildomų sunkumų.

66 Baršauskienė V., Leliūgienė I. Sociolkultūrinis darbas bendruomenėje. Kaunas: Technologija; 2001.

28

Prie sovietinės centralizuotos tvarkos pripratę į laisvas rinkos sąlygas patekę daugelis

dabartinių jau pensininkų sunkiau nei vakarų pasaulio bendraamžiai išgyvena ne tik savo

asmeninius senatvės pokyčius, bet ir sunkiau prisitaiko naujoje valstybėje. Aptarsiu keletą veiksnių,

kurie daro įtaką tiek bendruomenės, tiek kiekvieno individo senėjimui (kaip gyvenimo procesui) ir

senatvei.

informacijos prieinamumas

Dažniausiai pagyvenę žmonės informaciją gauna iš TV, rečiau – iš spaudos (dėl materialinių

galimybių), tačiau visų žiniasklaidos priemonių teikiama informacija yra pergausi ir daugiau

negatyvaus pobūdžio. Taigi ir be to savo baimių, nerimo, suvokimo ir mąstymo problemų turintis

žmogus apkraunamas dar labiau ir bereikalinga informacija, kurios pats negali klasifikuoti ir

atsirinkti, ir neigiamas emocijas skatinančiais vaizdais.

spartus technologijų vystymasis

Nuo XX a. vidurio sparčiai vystantis technologijoms, net jauni žmonės dažnai nespėja eiti su

laiku į koją. Seni žmonės pasimetę modernių susisiekimo priemonių, buitinės technikos, naujoviškų

audinių bei medžiagų, maisto prekių ir kitų civilizacijos produktų gausoje. Daugelis šių daiktų

palengvina buitį. Nepraradę smalsumo senoliai bando įvaldyti naujas technologijas, kas paskatina

juos bendravimui tiek su savo amžiaus žmonėmis, tiek su jaunimu (pvz., išmokyti naudotis telefonu

ar internetu gali padėti anūkai, kaimynai). tačiau dažnas vyresnio amžiaus žmogus daugiau

išgyvena dėl savo neišmanymo, nei pasinaudoja naujomis technologijomis.

urbanistinė kultūra ir bendruomeninių santykių silpnėjimas

Miestuose bendruomenė nėra tokia stipri ir susitelkusi kaip kaimuose, tačiau plintant

miestietiškai kultūrai ir miestietiškam gyvenimo būdui, net kaimo gyventojai neišlaiko tokių

bendruomeninių santykių, kaip buvo, tarkim, iki karo ar tik po jo. Tokios tradicijos, kaip

palydėjimas į paskutinę kelionę ar krikštynos, nustojo savo bendruomenę vienijančios reikšmės (kai

kaimas apraudodavo velionį, o krikštijamas kūdikis iškilmingai būdavo priimamas į krikščionių

bendruomenės gretas). Dabar šiomis bendruomenes vienijusiomis apeigomis rūpinasi ritualinių

paslaugų biurai, civilinės metrikacijos skyriai ir vienos šeimos nariai. Viename name gyvenantys

žmonės nepažįsta savo kaimynų, nežino jų poreikių. Iš daugiabučių kiemų mašinų stovėjimo

aikštelės pamažu išstumia vaikų žaidimų aikšteles, suoliukus (kur galėdavo susirinkti tiek jaunos

mamos su vaikais, tiek senoliai) – nelieka svarbios erdvės skirtingų kartų ir bendraamžių

susirinkimams, kur senoliai galėdavo susipažinti, pasikalbėti, užmegzti ryšius su kita karta, gal net

duoti patarimų jaunoms mamoms ar pasaugoti kaimynės vaikelį.

29

natūralaus bendravimo pakeitimas techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis

Šiuolaikinės komunikacijos priemonės telefonas ar (kas sugeba ir gali – skype-as) pakeitė gyvą

bendravimą ir būtinybę susitikti, rašyti laiškus. Tam tikra prasme visuomenė aptingo, o tai skatina

tokias socialines problemas kaip nenorą dėti pastangų į santykius, bendravimą, atitolina žmones ir

silpnina socialinius ryšius. Miestuose ir kaimuose organizuojamos masinės šventės dažnam senoliui

yra per triukšmingos, per brangios, nereikšmingos savo intencijomis. Pagyvenę žmonės labiau ilgisi

ramaus pasibuvimo tada, kada nori ir su tai, kuriais nori.

demografinė kaita dėl darbo, emigracijos

Demografinis judėjimas, kai dėl darbų ir kitų priežasčių žmonės dažniau keičia gyvenamąją vietą,

išvyksta gyventi ir dirbti į užsienį – suponuoja tokias problemas, kaip ryšių trumpalaikiškumas,

neturėjimas ilgalaikių draugų, pažįstamų, – socialinės aplinkos. Jauni žmonės greičiau užmezga

kontaktus, susipažįsta su naujais kaimynais, o seniems žmonėms sunkiau pažindintis, užmegzti

santykius. Nauja svetima ir neįprasta aplinka gilina liūdesį, vienišumo jausmą, senolis jaučiasi dar

labiau nereikalingas, nes praranda tuos likusius socialinius kontaktus, kuriuos turėjo senoje

gyvenamojoje vietoje.

vartotojiška visuomenė

Vartotojiškos visuomenės diktuojamos bendravimo, tarpusavio santykių konstravimo taisyklės

(perku-parduodu, viskas parduodama, viskas turi savo kainą) sunkiai suderinami su ramia ir oria

senatve, kai reikalinga pasitikėjimo ir supratimo aplinka, nesavanaudiškas bendravimas ir stabilūs

santykiai. Rinkodaros triukai (pakuočių įmantrumas, gudrus kainų rašymas ir apdairus prekių

išdėstymas ir t.t.) sunkina orientaciją, atima daug laiko, perprantant reklamos gudrybes. Neįprasti

produktai ir prekės (papildai, priedai, naujos medžiagos bei technologijos) išmuša iš pusiausviros,

verčia domėtis visai ne tuo, kuo senas žmogus savo valia norėtų (gal jis geriau paskaitytų mėgstamą

knygą, o ne duonos sudėtinių dalių sąrašą arba vietoj laiko, praleisto renkantis maisto papildus,

prisiskintų miške uogų?).

jaunystės ir grožio kultas

Kūno pokyčius senatvėje ypač sunku priimti kai aplinkui vyrauja grožio ir jaunystės kultas.

Suvokimas, kad jau niekada nebūsi jaunas, stiprus, nepajėgsi konkuruoti su žiniasklaidoje ir visur

kitur propaguojamais gražiais, išpuoselėtais, perspektyviais, sveikais jaunais kūnais, gali skatinti

uždarumą, nenorą būti su žmonėmis, nepasitenkinimą savimi, netgi baimes, depresines būsenas.

30

trikdantis intymių temų atvirumas

Ne tik sovietmečiu, bet ir prieškario Lietuvoje buvo dalykų, apie kuriuos nevalia kalbėti, viešinti,

juo labiau girtis ar didžiuotis. Į senatvę žmogui linkusiam moralę iškelti auščiau motyvacijos ką

nors pasiekti, sunku matyti ir girdėti viešus nemoralaus elgesio propagavimo pavyzdžius (filmai,

TV laidos ir kt. masinių informavimo priemonių skleidžiama informacija).

Apibendrinant galime konstatuoti, kad šie veiksniai įtakoja ne tik senus žmones, bet ir

jaunus. Tik skirtumas tas, kad jaunimas greičiau adaptuojasi, perima šias visuomenės naujoves, o

vyresnio amžiaus žmonėms jos dažnai išmuša pagrindą iš po kojų. Kai kurių aplinkos poveikių

dalinai galima išvengti – mažiau žiūrėti televizorių, mažiau skaityti spaudos, tačiau yra tokių

dalykų, kurie tiesiog yra ir jų nepakeisi, neišvengsi. Todėl labai svarbu, kad senas žmogus turėtų

kuo tvirtesnį asmeninį moralės, auklėjimo, pasaulio suvokimo, savo vertės žinojimo pagrindą.

Senatvėje žmogui sunku tapti tolerantišku, jeigu toks bruožas nebuvo išugdytas per visą gyvenimą,

o ir turėjusiam šią savybę su amžiumi gali būti sunkiau priimti tai, kas labai skirtinga nuo jam

įprastų normų ir požiūrio.

3.3. Sėkmingas senėjimas

Senatvė – neišvengiamas reiškinys bet kurioje visuomenėje, kultūroje, politinėje ar

ekonominėje struktūroje. Senstančiai visuomenei kylantys iššūkiai susiję ne vien su atskiro individo

problemomis, bet ir su visos aplinkos. Pradedant pačiais artimiausiais – šeimos nariais, giminaičiais,

kaimynais, miestelėnais, baigiant net kitų valstybių gyventojais. Įvairių šalių ir sričių mokslininkai

ieško atsakymo: kas yra sėkmingas senėjimas67

, kas yra senolio laimė ar senatvės pilnatvė.

Kuriamos metodikos ir teorijos, kaip pasiekti sėkmingą senėjimą, modeliuojamos situacijos ir

daromi apibendrinimai68

. Sėkmingo senėjimo modeliai sudaromi remiantis komponentų ar faktorių

deriniais. Pvz., objektyvios-subjektyvios sėkmės santykio (dviejų faktorių sėkmingo senėjimo

modelis), keturių faktorių (fizinio, psichologinio, socialinio ir laisvalaikio) ar multidimensinis

(išskiriantis finansinio saugumo, fizinę, dvasinę, kognityvinę, socialinę ir psichologinę dimensijas)

sėkmingo senėjimo modeliai.

A. Mockus ir A. Žukaitė išsamiau aptaria multidimensinio sėkmingo senėjimo modelį,

kaip vieną naujesnių. Autoriai pabrėžia visų sudedamųjų dalių sąveiką tarpusavyje bei prioritetus.

Fizinės veiklos aspektas (sveikata, išvaizda, darbingumas, mityba) tiek vyrų, tiek moterų

pripažįstamas vienu svarbiausių sėkmingam senėjimui. Nejausdamas skausmo, galėdamas laisvai

67

Mockus A., Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas. Gerontologija 2012; 13(4):228-234.

68 Harper, S. Ageing societies: myths, challenges and opportunities. London. A Hodder Arnold Publication, 2006.

31

judėti, pasirūpinti savimi, senas žmogus jaučiasi laimingas. Sveikatos sutrikimai kelia

nepasitenkinimo jausmą, kančią, liūdesį ir dar labiau blogina sveikatos ir psichinę žmogaus būklę.

Socialinis aspektas (apimantis poilsį, pramogas, socialinių vaidmenų kaitą, socialų elgesį) tiriamųjų

nėra taip akcentuojamas, tačiau autoriai teigia, jog taip yra dėl to, jog socialinis aspektas šiuo atveju

senėjimo nesieja glaudžiai su amžiumi. Daugiau akcentuojamas žmogaus kaip individo socialinis

aspektas, t. y. koks jis yra visą gyvenimą. Kognityvinis (pažinimo, mokymosi, kūrybos) aspektas,

kaip pripažino autorių vykdytų tyrimų dalyviai, pareikalauja iš jų nemažai pastangų ir su amžiumi –

pagalbos, kantrybės. Senam žmogui sunku mokytis naujo, įsiminti ir apdoroti informaciją. Ir nors

daugelio garsių meistrų pavyzdžiai (N. Berdiajevas, V. K. Jonynas, L. Tolstojus) rodo, jog senatvėje

žmogus gali būti net produktyvesnis nei jaunystėje ar brandžiame amžiuje, eilinio senolio

kūrybingumas, smalsumas nėra tokie aktyvūs. Tai taip pat priklauso nuo žmogaus asmeninių

savybių, nuo to, kaip kūrybingumo ir pažinimo poreikį jis traktuoja apskritai, ne vien per savo

amžiaus prizmę. Dvasingumas – religija, vidinė ramybė, tikėjimas, altruizmas, pagarba – itin

svarbus, nes padeda kovoti su pažeidžiamumo, vienišumo jausmu, nerimu ir beprasmybe, padeda

adaptuotis, priimti ir adekvačiai vertinti tiek aplinkos, tiek savo paties pokyčius. Turėdamas laisvo

laiko ir užpildydamas jį dvasine praktika, kurdamas ir siekdamas dvasinės ramybės senas žmogus

tuo pačiu atitolina slogias mintis, mažiau dėmesio kreipia į materialinius ar net fizinius trūkumus.

Pabuvęs pamaldose ar aplankęs artimojo kapą senas žmogus jaučia ne tik atlikęs pareigą, bet ir

pasitenkinimą, kurio paprastai senatvėje žmogus labai mažai siekia. Patenkintas dvasingumo

aspektas daro teigiamą įtaką fizinei ir psichinei sveikatai, socialiniam gyvenimui. Finansinis

saugumas, pasak autorių, gali įtakoti psichologinius ir fizinius sėkmingo senėjimo veiksnius.

Sėkmingo senėjimo pagrindus žmogus susikuria pats. Tai yra viso gyvenimo veikla69

,70

ir

senatvė – tik jo atspindys. Tačiau yra būdų, kaip šių veiksnių balansą galima padėti palaikyti

specialistų ir tam tikrų praktikų pagalba. Taip pat ir per socialines paslaugas.

3.4. Senatvės keliamų socialinių problemų įveikimas

Socialinių paslaugų namuose seniems ir pagyvenusiems žmonėms poreikio tyrimo

aktualumą apsprendžia tai, jog šios paslaugos, būdamos neatsiejama socialinių paslaugų

infrastruktūros dalis, ypač svarbios senstančioje visuomenėje.

69

Templeton J. M. Gyvenimo dėsniai. Vilnius, 2003.

70 Lemme B.H. Suaugusiojo raida. Kaunas, 2003.

32

Literatūroje įvairių šalių autoriai skirtingai apibrėžia socialines paslaugas71

,72

. Skirtinga

paslaugų samprata priklauso nuo kiekvienos valstybės socialinės politikos, šalies tradicijų, turimos

patirties, viešųjų paslaugų teikimo praktikos ir kitų faktorių.

Tiek užsienio, tiek Lietuvos autoriai pripažįsta, jog socialinių paslaugų teikimas turi būti

kompleksiškas, tai yra, tenkinant gyvybiškai svarbius poreikius reikia būtinai atsižvelgti ir paisyti

asmens gerovės, užtikrinti sėkmingą senėjimą. Nes, tarkim, vien tik padedant žmogui susitvarkyti

buitį, pamaitinant jį ar atliekant kitus veiksmus, kurių pats žmogus atlikti negali, nėra skatinimo

momento jam savarankiškėti. Taip patenkinama žmogaus galimybė gyventi savo namuose, bet

socialinis aktyvumas, savarankiškumas tokiu būdu nėra skatinami.

Norint pasiekti galutinį socialinių paslaugų tikslą – grąžinti asmenims gebėjimą

pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę, – būtina sistemiškai ir kompleksiškai įvertinti teik

konkretaus bendruomenės segmento, tiek visos bendruomenės socialinių paslaugų poreikius ir

galimybes, suplanuoti realias jų plėtros apimtis bei etapus, nustatyti savivaldybės socialinių

paslaugų sistemos plėtros prioritetus.

Nustatant senų ir neįgalių žmonių pagalbos namuose paslaugų poreikį yra taikoma asmens

savarankiškumo vertinimo metodika, kurios pagalba vertinamas asmens savarankiškumo lygis

apsitarnauti ir numatoma, kokios paslaugos reikalingos nepakankamam savarankiškumui

kompensuoti73

. Turi būti vertinamas ne tik fizinis, bet ir socialinis asmens savarankiškumas,

aplinkos sąlygos.

Pagalbos į namus tarnybos veiklos tikslas – teikti pagalbos namuose paslaugas

pagyvenusiems žmonėms, žmonėms su negalia, šeimoms, turinčioms socialinių problemų, padedant

spręsti iškilusias socialines problemas bei sudarant jiems sąlygas gyventi savo namuose.

Šis tikslas gali būti pasiektas tik bendradarbiaujant įvairių sričių specialistams: medikams,

pedagogams, psichologams, socialiniams darbuotojams ir kt. Tarnybos paprastai steigiamos

savivaldybės globos ir rūpybos skyriaus sudėtyje, taip pat jos gali būti ir kaip atskira savivaldybės

biudžetinė socialinių paslaugų institucija. Už socialinių paslaugų teikimą namuose atsakingos

savivaldybės Socialinės paramos skyrius, kuris kaupia informaciją apie socialinės paramos poreikį,

teikiamų paslaugų rūšis ir mastą. Tarnybos darbuotojai tam tikram laikui (atostogų, komandiruočių

metu ir t.t.) gali teikti paslaugas ir pavaduoti sutuoktinius, tėvus, giminaičius, rūpintojus ar globėjus,

prižiūrinčius asmenį su fizine ar psichine negalia. Socialinių paslaugų rūšys, kiekis ir paslaugų

71

Bagdonienė L., Hopenienė R. Paslaugų marketingas ir vadyba: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 2005.

72 Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Mokomoji knyga. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Vilnius, 2003. –

180 p

73 Valantiejus A. Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių. Vilniaus universitetas/ Socialinių tyrimų institutas.

– Vilnius: VU leidykla, 2007. – 372 p.

33

teikimo dažnumas priklauso nuo asmens savarankiškumo laipsnio. Paslaugos teikiamos pagal

individualią sutartį, socialiniam darbuotojui nusprendus, kokios paslaugos žmogui labiausiai reikia.

Namuose gali būti teikiamos tokios paslaugos:

Darbo su viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių – senais žmonėmis –

specifiką lemia labai svarbus apriorinis veiksnys „viskas bus tik blogiau“, kurio nepaisyti nevalia

net ir siūlant viltį ar problemų sprendimą. Todėl organizuojant socialines paslaugas sunkiai

sergantiems ar seniems žmonėms pagrindinis uždavinys – palaikyti maksimalų komfortą, emocinį

nusiteikimą kaip galima geriau praleisti tą dieną, mažiau galvojant apie galimas nesėkmes.

Socialinių paslaugų pasiūla kyla iš poreikio, kurį V. Legkauskas apibrėžia, kaip

pagrindinį motyvacijos analizės vienetą74

. Socialiniai poreikiai, pasak autoriaus, kaip

priklausomybė nuo santykių tarp žmonių užuomazgos ir eigos sąlygų, nėra gyvybiškai būtini

fiziologiniam egzistavimui. Tačiau santykiai tarp žmonių padeda patenkinti socialinius, biologinius

poreikius ir yra tiesiogiai susiję su žmogaus, kaip biologinės, psichinės ir socialios būtybės,

išlikimu75

. Taigi socialiniai poreikiai, skatinantys bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje, yra

būtini biologiniam išlikimui.

Lietuvoje nuo 2006 metų įsigaliojus naujam socialinių paslaugų įstatymui, keitėsi

socialinių paslaugų organizavimo ir valdymo pagrindai. Parengti poįstatyminiai teisiniai aktai,

kuriuose reglamentuojama nauji socialinių paslaugų organizavimo bei valdymo pagrindai,

socialinių paslaugų teikimo, skyrimo ir gavimo principai. Plečiantis nestacionarių paslaugų tinklui,

galimybę pagyvenusiems žmonėms suteikti paslaugas turi bendruomenės, nevyriausybinės

organizacijos. Būtina skatinti šias organizacijas socialinių paslaugų organizavime ir teikime, taip

pat jų plėtros programose76

,77

.

Apibendrinant galima teigti, jog senėjimas – natūralus, būdingas visiems individams

fizinis, psichinis ir socialinis procesas. Visi senėjimo aspektai yra tarpusavyje susiję. Nuo

galimybės kontroliuoti bei pagerinti fizinių, psichinių ir socialinių aspektų santykį, priklauso

kiekvieno žmogaus senėjimo sėkmė. Sėkmingas senėjimas priklauso ne tik nuo individualių senėjimo

aspektų, bet ir nuo išorės veiksnių, kuriuos diktuoja kiekvienas laikmetis. Nuo XX a. vidurio

pasaulyje prasidėjęs spartus technologijų vystymasis, Lietuvos patirti istoriniai-politiniai

kataklizmai formuoja naujus iššūkius senstančios visuomenės socialiniams procesams. Vienas jų –

poreikis tobulinti senų žmonių socialinę apsaugą, socialines paslaugas bei visą socialinę politiką.

74

Legkauskas V. Socialinė psichologija. Vilnius. Vaga. 2008, – 90-104.

75 Ten pat.

76 Vengerienė B. Paslaugų vadyba. Vilnius: VU leidykla, 2006.

77 Gvaldaitė L., Švedaitė B. Socialinio darbo metodai. Vilnius, VU, 2005.

34

Svarbu suteikti žmogui ne tik įvairiapusę pagalbą senatvėje, bet ir leisti jam padėti kitiems:

pasinaudoti sukaupta patirtimi ir skleisti ją bendruomenei per savanorišką veiklą (pagalba jaunimo

katechizacijai, dalyvavimas jaunų šeimų mokymuose, tradicijų perdavimas, vaikų priežiūros

paslaugos ir pan.).

35

4. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIO DINAMIKA DRUSKININKŲ

SAVIVALDYBĖJE

Druskininkų savivaldybė – viena iš penkių Alytaus apskrities savivaldybių – ribojasi su

Varėnos, Alytaus ir Lazdijų rajonais. Jos plotas siekia 453,92 km². Savivaldybę sudaro Druskininkų

miestas, Leipalingio miestelis ir 63 kaimai (Šiandieninis Druskininkų savivaldybės pavaldume

esantis administracinis vienetas buvo suformuotas vykdant administracinę teritorinę reformą 2000

metais, prie Druskininkų miesto prijungus Leipalingio ir Viečiūnų seniūnijas78

). 2011 m. sausio 1 d.

duomenimis savivaldybėje gyveno 23 307 gyventojai79

. Iš jų Druskininkų mieste – 15 544,

kaimiškose vietovėse – 7763 gyventojai.

Iki 2008 metų šalies ekonomikos plėtra ir gyventojų pajamos sparčiai augo, tačiau

prasidėjusi ekonominė ir finansinė krizė pristabdė socialinės apsaugos plėtrą, gyventojų užimtumą

ir padidino socialinę diferenciaciją. Ekonominiai sunkumai nulėmė įvairių socialinių problemų

(nedarbo, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, savižudybių ir kitų problemų) suaktyvėjimą.

Šios problemos aktualios ir Druskininkų savivaldybei.

4.1. Demografiniai ir ekonominiai Druskininkų savivaldybės pokyčiai,

suponuojantys socialinių poreikių augimą

Vertinant ir numatant konkrečias socialinių paslaugų teikimo kryptis, reikalinga

apžvelgti socialinės ekonominės ir demografinės padėties rodiklių kaitos dinamiką.

Lentelė 1. Druskininkų savivaldybės pensinio amžiaus ir žmonių su negalia dinamika.

2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. Skirtumas per paskutinius

metus

Bendras

gyventojų

skaičius

24341

24212

24044

23307

-737

Iš jų:

16263 16215 16111 15544 -567

78

Druskininkų savivaldybės plėtros 2004-2013 metų strateginis planas. [žiūrėta 2013 m. balandžio 15 d.]. Prieiga per

internetą: www.infodruskininkai.lt

79 Lietuvos statistikos departamentas. Nuoroda internete: http://www.stat.gov.lt

36

mieste

kaime

8078 7997 7933 7763 -170

pensinio

amžiaus

4301 4114 5079 5245 +166

suaugusieji su

negalia

1884 1884 1884 1884 -

Kaip matome, pastaraisiais metais net 166 išaugo pensinio amžiaus savivaldybės

gyventojų. Tai svarbus rodiklis, suponuojantis perspektyvoje dar didesnį socialinių paslaugų

poreikį.

Be demografinių pokyčių miestas keičiasi ir kitomis prasmėmis: 2010 m. uždaryta

pirtis, atidaryta nauja viešoji biblioteka su kompiuterių klase, daugeliui pagyvenusių žmonių

nepatogus ligoninės ir konsultacinės poliklinikos darbo grafikai ir paslaugų teikimas, retas

maršrutinių autobusų eismas. Šie veiksniai taip pat turi įtakos socialinių paslaugų teikimui, nes

daugiau senolių pageidauja transporto paslaugų, lankomosios priežiūros darbuotojams tenka

daugiau darbo derinti, registruoti žmones vizitams pas medikus.

Išnagrinėjus pastarųjų metų Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų planus,

galima teigti, jog socialinių paslaugų poreikis auga. Pagrindinės to priežastys: bendruomenės

senėjimas, neįgalumas, nedarbas ir jo pasekmės, priklausomybės ir rizikos šeimų daugėjimas.

2011 metais savivaldybės įvairiose socialinės paskirties įstaigose paslaugas gavo 3,5

tūkst. gyventojų. Lyginant praėjusius metus su 2010 metais, paslaugų gavėjų skaičius padidėjo

vidutiniškai 6,1 procento:

1 pav. Paslaugų gavėjų skaičiaus pokytis savivaldybėje 2006-2011 metais, tūkst.

37

Apklausų duomenis galima vertinti nevienareikšmiai, nes ne visi respondentai rimtai

žiūri į tokias apklausas. Tai nėra visiškai pilnas vaizdas nuomonių net tais keliais klausimais, kuriais

buvo vykdyta apklausa. Taip yra dėl keleto priežasčių: žmogui sunku suformuluoti (konkretizuoti)

savo nuomonę, dalis dalyvių apskritai skeptiškai žiūri į anketas, kiti nieko nemano galį pakeisti

atsakinėdami į klausimus ir reikšdami nuomonę, nestiki nieko gero. Dar viena paklaida – tai

žmonės, kuriems kol kas nereikia paslaugų, todėl jų nuomonė yra tik įsivaizduojama, nes jie nėra

realiai susidūrę su situacijomis, apie kurias yra klausiama anketoje. Šie klientai tai žmonės, kurie

naudojosi technika ar gauna kitokias paslaugas (transporto ir pan.), bet nėra priklausomi nuo centro

darbuotojų, todėl jiems sunku spręsti apie tokį gyvenimą, kai negali išeiti iš namų, savarankiškai

nusiprausti ar nueiti į parduotuvę, pasigaminti valgyti, susitvarkyti būsto ir pan.

Tačiau kad ir kaip būtų, reikia atsižvelgti ir į tokius apklausos rezultatus, nes dalis

anketų iš tiesų nuoširdžiai ir sąžiningai užpildytos tikintis padėti darbuotojams ir kitiems klientams

bei sau patiems.

Šiuo metu Druskininkų savivaldybėje veikia tokios socialines paslaugas seniems ir

neįgaliems žmonėms teikiančios organizacijos:

Socialinės paramos skyrius teikia informavimo ir konsultavimo paslaugas, organizuoja

nemokamo maitinimo, pirties paslaugas.

Socialinių paslaugų centras teikia paslaugas į namus, slaugos paslaugas, aprūpina

kompensacine technika, organizuoja transporto paslaugas.

Invalidų draugija teikia informavimo ir konsultavimo paslaugas, būsto pritaikymo

paslaugas.

Caritas teikia informavimo ir konsultavimo bei labdaros paslaugas;

Didėjant socialinių paslaugų poreikiui, pastaruoju metu vis dažniau keliami socialinių

paslaugų efektyvumo klausimai. Socialinis paslaugų efektyvumą galima apibūdinti kaip pagrįstų

kliento poreikių patenkinimą, užtikrinantį jo socialinę reabilitaciją ir integraciją su mažiausiais

kaštais. Tačiau socialinių paslaugų efektyvumo vertinimas neturi labai tikslių kriterijų, tuo labiau

bendrų visoms paslaugoms ar klientų grupėms, todėl labai tiksliai įvertinti, ar socialinės paslaugos

efektyvumo požiūriu pasiekia savo tikslą, yra labai sudėtinga.

4.2. Socialinių paslaugų poreikio augimas pagal gyventojų apklausas

Socialinis efektyvumas klientui – tai jo poreikių tenkinimas paslaugų asortimento,

kokybės, informacijos suteikimo požiūriais. Todėl socialinis paslaugų efektyvumas analizuojamas

remiantis pastaraisiais kriterijais, kurie tiriami ir kasmetinių gyventojų apklausų metu.

Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centras teikia gyventojams apie 76 proc.

38

įvairių bendrųjų socialinių paslaugų pagal Socialinių paslaugų katalogą. Tokias kaip:

Teikiamos socialinės paslaugos: poreikių nustatymo, bendravimo, informavimo ir

konsultavimo, asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo, produktų nupirkimo,

maisto paruošimo, įvairių pavedimų vykdymo, namų sutvarkymo paslaugos, asmens

higienos ir priežiūros paslaugos, transporto paslaugų organizavimo paslaugos,

aprūpinimo kompensacine technika paslaugos, kai kurių ūkinių darbų atlikimo paslaugos

(malkų, vandens atnešimo) ir kt..

Neteikiamos socialinės paslaugos: globos pinigai, karšto maisto pristatymas, asmens

sveikatos būklės išorinis vertinimas, vaikų priežiūra, daržų, sodų, gyvulių priežiūra,

smulkus gyvenamųjų patalpų remontas, buitinių prietaisų remontas, malkų nupirkimas,

atvežimas, supjovimas, priežiūra namuose nakties metu ir kt.

Paskutinės (2013 metų) socialines paslaugas namuose gaunančiųjų apklausos

duomenimis, visi respondentai gauna bendravimo paslaugą. 56 proc. teigė, kad LPD teikia jiems

informaciją ir konsultuoja. 53 proc. respondentų gauna produktų nupirkimo paslaugą. Tiek pat

respondentų gauna mokesčių sumokėjimo, dokumentų, pažymų sutvarkymo paslaugą. 49 proc.

apklaustųjų gauna buto sutvarkymo paslaugą. Langų išvalymo paslaugą, kiliminių dangų,

patiesalų išvalymo paslaugą, skalbimo paslaugas gauna po 28 proc. apklaustųjų. 26 proc.

apklaustųjų gauna gydytojo iškvietimo bei palydėjimo į gydymo įstaigą, paslaugas. Po 23 proc.

gauna užrašymo į gydymo įstaigą, patalynės pakeitimo, vandens atnešimo paslaugas. Po 21 proc.

apklaustųjų gauna maisto paruošimo bei malkų atnešimo paslaugas. 18 proc. apklaustųjų gauna

labdaros. Po 13 proc. apklaustųjų gauna indų išplovimo, skalbinių atnešimo, parnešimo bei

aplinkos sutvarkymo paslaugas. Po 10 proc. apklaustųjų gauna pagalbos rengtis, praustis, šukuotis

paslaugas, maudymo, kūno apiprausimo, bei rankų ir kojų nagų priežiūros paslaugas. Po 3 proc.

apklaustųjų gauna laikraščių, knygų skaitymo paslaugą bei pirties paslaugas.

Apibendrinant gautus duomenis, reikia pastebėti, kad populiariausios paslaugos yra

bendravimas, informavimas ir konsultavimas, produktų nupirkimas, mokesčių, dokumentų

sutvarkymas bei buto sutvarkymas. Mažiausiai populiarios yra higienos paslaugos bei laikraščių,

knygų skaitymo paslaugos. Tai parodo pakankamą respondentų savarankiškumą.

Siekiant išsiaiškinti, ar gaunamos socialinės paslaugos teikiamos kokybiškai,

respondentai turėjo įvertinti lankomosios priežiūros darbuotojų (LPD) darbą ir nurodyti paslaugų

organizavimo trūkumus. Gauti duomenys pavaizduoti 2 ir 3 paveiksluose.

39

Duomenys rodo, kad 77 proc. apklaustųjų yra patenkinti lankomosios priežiūros darbuotojų

teikiamomis paslaugomis. 13 proc. teigė, kad jie nelabai patenkinti, 5 proc. nepatenkinti.

Duomenys rodo, kad 77 proc. apklaustųjų, gaunančių paslaugas į namus patenkinti LPD darbu.

5 proc. apklaustųjų skundėsi, kad prastai suteikiama informacija. 8 proc. skundėsi

paslaugomis namuose (kartą LPD nupirko ne tai, ko respondentas paprašė ir pan.). 5 proc. nurodė

kitus trūkumus (nesutampa charakteriai). Tik nedidelė dalis apklaustųjų skundžiasi LPD

teikiamomis paslaugomis. Dauguma respondentų yra patenkinti socialinių paslaugų organizavimu.

Socialinių paslaugų efektyvumas priklauso ir nuo informacijos apie visas teikiamas

paslaugas. Dažna poreikių nepatenkinimo priežastis yra informacijos trūkumas. Duomenys rodo,

kad 61 proc. apklausos dalyvių žino, kad senus, neįgalius ir vienišus žmones namuose prižiūri

Socialinių paslaugų centro darbuotojai. 6 proc. respondentų teigė kažką girdėję apie tai, 33 proc.

respondentų tokios informacijos nežinojo. Respondentai buvo klausiami, ar jie žino, kokias

paslaugas teikia Socialinių paslaugų centras. Į šį klausimą atsakė visi apklausoje dalyvavę

respondentai, ir tie kurie gauna LPD paslaugas, ir tie, kurie negauna. Duomenys rodo, kad 35 proc.

40

respondentų žino, kokias paslaugas teikia Socialinių paslaugų centras, 65 proc. respondentų teigė,

kad nežino.

Apibendrindami galime konstatuoti, kad nors dauguma respondentų žino apie

Socialinių paslaugų centrą, tačiau jie yra mažiau informuoti apie visas Socialinių paslaugų centro

teikiamas paslaugas. Duomenys taip pat rodo, kad 46 proc. apklausoje dalyvavusiųjų, gaunančių

LPD paslaugas žino apie Socialinių paslaugų centro teikiamas paslaugas, 54 proc., kad nežino. 27

proc. respondentų, negaunančių LPD paslaugų, teigė, kad žino apie Socialinių paslaugų centro

teikiamas paslaugas, 73 proc. apklaustųjų teigė, kad tokios informacijos nežino. Pastebėtina, kad 54

proc. respondentų, gaunančių LPD paslaugas į namus, nežino visų Socialinių paslaugų centro

teikiamų paslaugų. Tai gali būti susiję su prastai LPD teikiama informacija klientams arba klientų

noru tiksliai žinoti apie visas teikiamas paslaugas.

4.3. Poreikis plėsti socialines paslaugas teritoriniu požiūriu

Teritorinis efektyvumas vertinamas dviem aspektais: kaip klientui yra pasiekiama

reikiama įstaiga; kaip įstaigos teritorinis išsidėstymas garantuoja racionalius visų susijusių su

paslaugų organizavimu ir teikimu institucijų ryšius. Dažniausiai socialinių paslaugų pageidauja seni

žmonės.

Daugiausiai pensinio amžiaus žmonių yra Druskininkuose 3748. Didelė dalis pensinio

amžiaus gyventojų yra Viečiūnų (606), o ypač Leipalingio seniūnijose (1168 asmenys, arba 30 proc.

visų gyventojų). Todėl svarbu, kad reikiamos paslaugos jiems būtų kuo arčiau namų.

Socialinių paslaugų centras teikia paslaugas į namus 53 asmenims, iš jų 30 gyvena

Druskininkų mieste ir 23 – Leipalingio seniūnijoje. Viečiūnų seniūnijoje asmenų, kuriems būtų

reikalingos socialinės paslaugos į namus nėra (iki prijungimo prie Druskininkų miesto Viečiūnų

seniūnijoje buvo lankomi 3 asmenys, vėliau socialinės paslaugos jiems buvo nutrauktos). Šiuo

požiūriu paslaugos teritoriniu požiūriu prieinamos visiems Druskininkų seniūnijos gyventojams, nes

seniūnijų socialiniai darbuotojai ir LPD teikia paslaugas visiems asmenims, kuriems jos yra

reikalingos.

Apibendrindami konstatuojame, kad dideli atstumai tarp Druskininkų miesto bei

savivaldybės seniūnijų gyvenviečių ir kaimų sąlygoja, kad socialinės paslaugos ir informacija apie

jas vis dar nepakankamai pasiekiama atokiau gyvenantiems savivaldybės gyventojams. Paslaugų

įstaigų teritorinis išsidėstymas garantuoja racionalius visų susijusių su paslaugų organizavimu ir

teikimu institucijų ryšius. Visos socialines paslaugas teikiančios organizacijos (Socialinių paslaugų

centras, Socialinės paramos skyrius, Invalidų draugija, Caritas, „Vilties“ DUC) sutelktos

Druskininkuose, tačiau jos bendradarbiauja su Leipalingio ir Viečiūnų seniūnijų socialiniais

41

darbuotojais.

4.4. Socialinių paslaugų poreikio dinamika socialinių paslaugų planuose

Druskininkų savivaldybė kasmet tvirtina socialinių paslaugų planą, kuriame numatomi

pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo ir plėtros tikslai. Jau pati formuluotė pasako, jog socialinių

paslaugų teikimas savivaldybėje auga.

Pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo ir plėtros tikslai:

1. Užtikrinti kokybiškas socialines paslaugas Druskininkų savivaldybės teritorijoje

gyvenantiems asmenims (šeimoms), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar

visiškai neturintiems, neįgijusiems arba praradusiems gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis

asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

2. Plėsti socialinių paslaugų tinklą Druskininkų savivaldybėje.

Socialinių paslaugų poreikio augimą sąlygoja tokie veiksniai, kaip senatvė, neįgalumas,

priklausomybės, priklausymas rizikos šeimoms.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, didelę dalį gyventojų

sudaro pagyvenę, tai yra 60 metų ir vyresni žmonės. Druskininkų savivaldybėje tokių žmonių 5,2

tūkst. arba 22,5 procentai visų gyventojų.

Vyresnio amžiaus žmones vargina įvairūs sveikatos sutrikimai. Dažniausiai jiems

nustatomas pagalbos į namus, socialinės globos, transporto paslaugų poreikis, reikalingos techninės

pagalbos priemonės (vežimėliai, lazdelės, vaikštynės ir kita).

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2009 metais Lietuvoje gyveno

daugiau kaip 269 tūkst. neįgaliųjų. Tai sudarė 8 procentus visų Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis yra

2 procentais žemesnis nei Jungtinių tautų Organizacijos skelbiamos tendencijos, pagal kurias

maždaug 10 procentų pasaulio gyventojų turi negalią. 2011 m. Lietuvos gyventojų ir būstų

surašymo duomenimis, Druskininkų savivaldybėje gyveno 1884 suaugę asmenys ir 84 vaikai su

negalia. Tai sudarė 8,2 procentus visų savivaldybės gyventojų. Dažniausiai suaugę asmenys

pripažįstami neįgaliaisiais dėl jungiamojo audinio ir skeleto - raumenų sistemos ligų, vaikai - dėl

psichikos ir elgesio sutrikimų.

Neįgaliesiems reikalingos panašios socialinės paslaugos kaip ir senyvo amžiaus

asmenims. Tai pagalbos į namus, socialinės globos, transporto, aprūpinimo techninės pagalbos

priemonėmis, būsto pritaikymo neįgaliųjų poreikiams ir kitos paslaugos pagal poreikį.

2010 metais Savivaldybės administracija, talkinant Druskininkų savivaldybės

Socialinių paslaugų centro darbuotojams, atliko įvairių savivaldybės gyventojų socialinių grupių

anketinę apklausą. Apklausos tikslas buvo patikslinti bendruomenės poreikius ir išskirti socialinių

42

paslaugų prioritetines sritis. Apklausoje dalyvavo 120 įvairaus amžiaus Socialinės paramos skyriaus

ir Socialinių paslaugų centro klientų. Vidutinis apklaustųjų amžius - 44 metai. 46 procentai

apklaustųjų nurodė, kad socialinių paslaugų kreipėsi dėl pajamų trūkumo ir skurdo, 23,8 procentai –

negalios ir sveikatos sutrikimų, 14 procentų – senatvinių sveikatos sutrikimų, 4,2 – socialinių

įgūdžių stokos, 3,5 – krizės šeimoje, 8,5 – kitų priežasčių (socialinių įgūdžių ugdymas turėjo būti

teikiamas privalomai teisės aktų nustatyta tvarka).

Į klausimą, ar savivaldybėje siūlomos socialinės paslaugos atitinka respondento

ir jo šeimos poreikius, teigiamai atsakė 98 procentai gyventojų. Po 1 gyventoją nurodė, kad jiems

trūksta transporto ir pagalbos į namus paslaugų. Taip pat 1 gyventojas pageidavo, kad paslaugos

būtų pigesnės. 95 procentai apklausoje dalyvavusių gyventojų gauna visą reikiamą informaciją apie

socialines paslaugas. Kitiems gyventojams trūksta skelbimų ir atmintinių apie teikiamas paslaugas.

11 procentų apklaustųjų nurodė, kad jie dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje. Iš

organizacijų gauna drabužių, maisto produktų, dalyvauja sociokultūriniuose renginiuose.

Bazinė Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų infrastruktūra sukurta,

socialinių problemų kokybiškam sprendimui skiriama vis daugiau lėšų, dirba vis daugiau

organizacijų, tačiau socialinių paslaugų poreikis tam tikroms gyventojų grupėms dar nėra

pakankamai patenkintas.

Pagrindiniai socialinių paslaugų gavėjai savivaldybėje yra senyvo amžiaus asmenys,

asmenys su negalia ir socialinės rizikos šeimos bei jose augantys vaikai.

Savivaldybė socialines paslaugas finansuoja tiesiogiai (biudžetinę įstaigą) arba pagal

sutartis (asmens pasirinktus arba teismo paskirtus globos namus bei konkurso būdu atrinktas

organizacijas) ir perka viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi

mažoje savivaldybėje neekonomiška kurti socialines paslaugų įstaigas dėl mažo ir tuo pačiu

nepakankamo socialinių paslaugų įstaigos veiklai užtikrinti paslaugų gavėjaus skaičiaus, paslaugų

pirkimas pasiteisina.

Vykdant 2011 metų Plano priemones, įvairiose socialinių paslaugų įstaigose socialinės

paslaugos suteiktos 3,5 tūkst. savivaldybės gyventojų. Iš jų – aprūpinimo drabužiais (887),

transporto (93), asmens higienos (60), pagalbos į namus (89), skalbimo (51), tarpininkavimo ir

atstovavimo (48), sociokultūrines paslaugas (1059). Dar 3,4 tūkst. gyventojų buvo konsultuoti ir

informuoti įvairiais socialiniais klausimais. Į socialinės globos namus išvyko 8 asmenys su negalia ir

senyvo amžiaus asmenys. Iš viso globos namuose gyveno 58 savivaldybės gyventojai. Iš jų 12 be

tėvų globos likusių vaikų.

Prioritetinės socialinių paslaugų plėtros kryptys, vadovaujantis LR socialinių paslaugų

įstatymu ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 2009 m. vasario 27 d. audito

ataskaitoje „Socialinių paslaugų teikimas“ nurodytas išvadas, socialinės paslaugos asmeniui

43

(šeimai) turi būti teikiamos atsižvelgiant į individualius jo interesus ir poreikius. Auditorių

nuomone, neturi būti išskiriami socialinių paslaugų teikimo prioritetai – asmenims turi būti

suteiktos visos reikiamos socialinės paslaugos. Todėl 2012 m. Socialinių paslaugų priemonių plane

prioritetinės paslaugų kryptys nenustatomos.

Druskininkų savivaldybės ateinančių 3 metų socialinių paslaugų plėtros vizija –

užtikrinti kokybiškas socialines paslaugas visiems savivaldybės gyventojams pagal jiems nustatytą

poreikį.

Prognozuojama plėsti šias socialinių paslaugų rūšis:

1. Apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose.

2. Pagalba į namus.

3. Socialinė dienos globa asmens namuose.

4. Bendrųjų socialinių paslaugų plėtra pasitelkiant kaimo bendruomenes.

Didėjant paslaugų gavėjų ir sunkioje socialinėje situacijoje esančių gyventojų skaičiui,

numatoma, kad per ateinančius 3 metus savivaldybės biudžetas ir jo dalis socialinėms paslaugoms

augs.

Vertinant Planą analizuojama, ar pasiekti rezultatai, tikslai ir uždaviniai. Jei jie

nepasiekti, aiškinamasi, kokie veiksniai galėjo turėti reikšmės rezultatams, numatomos priemonės

jiems pašalinti ar minimalizmuoti. Planas gali būti tikslinamas pagal kintančias aplinkybes ir

veiksnius, turinčius ar galinčius turėti įtakos socialinių paslaugų plano įgyvendinimui bei tikslų

pasiekimui.

Vykdomų numatytų priemonių efektyvumas yra vertinamas pagal Lietuvos Respublikos

socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamus socialinių paslaugų efektyvumo vertinimo

kriterijus.

4.5. Socialinių paslaugų poreikio dinamika senėjimo procese

Žmogui senstant mažėja jo savarankiškumas80

, atsiranda vis daugiau gyvenimo ir veiklos

sričių, kur jam reikalinga asmens ar priemonių pagalba: kompensacinė technika, akiniai, klausos

aparatai, žmogaus pagalba apsitarnaujant ir pan. todėl galima teigti, jog kuo vyresnis žmogus, tuo

daugiau pagalbos jam reikia.

Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centras ir Savivaldybė kasmet vykdo

apklausas gyventojų – gaunančių socialines paslaugas ir negaunančių jos – kad išsiaiškintų, kaip

kinta pačių gyventojų poreikiai, kokių reikia imtis priemonių, kad jie būtų patenkinti. Kasdienis

socializacijos lygmuo nėra palaikomas specialistų profesionalų, tai yra, – sprendžiami buitiniai ir

80

Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. Vilnius, 1997.

44

higienos klausimai, patenkinami tik gyvybiškai svarbūs fiziologiniai poreikiai, bet moralinė ir

psichologinė pagalba nėra teikiama, kliento motyvacijai ir bendruomeniškumui skatinti bei palaikyti

nėra skiriama pakankamai dėmesio. Išskyrus tuos atvejus, kai kliento artimieji ar jis pats tokios

pagalbos paprašo.

Neįgalūs ar seni žmonės, jų šeimos pirmiausiai susiduria su pasikeitusiomis kasdienos

sąlygomis, kuomet be specialių poreikių tenkinimo jų darbotvarkė radikaliai pasikeičia: reikia

daugiau laiko sąnaudų atlikti kasdienei ruošai, higienai, apsiprasti su pakitusiu kūnu taip pat reikia

ne tik laiko, bet ir stipraus psichologinio pasirengimo, atlikti bet kurį įprastą veiksmą reikia mokytis

iš naujo, pamažu prisiderinant prie savęs ir aplinkos.

Kuo ilgiau tęsiasi neįgalumas, gilėja senatvės požymiai, tuo aktualesnė tampa

visokeriopa pagalba. Šioje situacijoje labai svarbu, kad aplinkiniai turėtų kantrybės neužbėgti už

akių ir leisti kuo daugiau pačiam žmogui atlikti įprastinių darbų. Tegu persirengimas, valgymas ar

nagų karpymas užims ir pusę dienos, tačiau būtina skatinti tokį savarankiškumą. Tokia pozicija turi

du pagrindinius psichologinius ir praktinius privalumus. Viena – žmogus jausis pats galįs

apsitarnauti, neatimdamas aplinkinių laiko, kita vertus, pamažu šių veiksmų rezultatų netobulumai

ims mažiau erzinti ir teikti diskomfortą. Juk paprastai niekas geriau už mus pačius nieko nepadaro.

Reikia laiko, kad klientas apsiprastų prie senos aplinkos, taip pat ergonomikos specialisto pagalbos,

kad šią aplinką būtų galima pritaikyti kliento poreikiams. Juk nieko nestebina, kad augant vaikams

šeima šiek tiek pakoreguoja savo buitį, pritaikydama ją mažylio poreikiams, saugumui ir komfortui

užtikrinti. Taip turėtų būti ir su silpnais šeimos nariais, nekalbant apie tai, jei jie gyvena vieni, ir

tuomet saugumo ir patogumo kriterijai tampa ypač aktualūs. Visą gyvenimą buvęs aktyvus žmogus

daugiau laiko nori praleisti bendraudamas, o ne aptarnaujamas kitų, todėl paslaugas reikia

organizuoti taip, kad būtų patenkintas ir šis poreikis. Labai svarbu, kad kliento aplinka netaptų

panaši į ligoninės palatą, taigi pertvarkant ją pagal pasikeitusius poreikius, reikėtų minimaliai

patobulinti: pačiose reikalingiausiose vietose prisukti ranktūrius, padaryti lengvai prieinamus

daiktus, kuriais naudojasi pats klientas, patraukti nuo kelio nebūtinus baldus, vazonus ir kitas

dekoracijas. Kai kuriomis specialiomis pagalbos priemonėmis Druskininkų savivaldybės Socialinių

paslaugų centras aprūpina savo klientus, tačiau žmonės turėtų labiau domėtis, kaip gali palengvinti

sau buitį be didelių sąnaudų81

. Tarkim artimieji ar net geras kaimynas gal sukeltų suolelį kojoms

pasidėti ar padėklą staliuką pusryčiams į patalą. Tokių priemonių, žinoma galima ir nusipirkti, ir

gauti Centre, tačiau tokiu būdu pademonstruotas kitų žmonių dėmesys yra kur kas vertingesnis už

tiesiog suolelį ar staliuką. Tai yra bendravimas, žinojimas, ko reikia šalia esančiam.

81 Bagdonienė L., Hopenienė R. Paslaugų marketingas ir vadyba: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 2005.

45

Išnagrinėjus Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centro veiklos ataskaitas,

planus ir gyventojų apklausos rezultatus, galima daryti išvadą, jog kasmet auga socialinių paslaugų

senyvo amžiaus žmonėms poreikis, ypač atokesniuose nuo centro kaimuose. Nors savivaldybės

teritorijoje sukurta socialinių paslaugų infrastruktūra, veikia nemažai NVO, tačiau socialinių

paslaugų poreikis nėra pilnai patenkinamas dėl resursų stokos.

Be bendro socialinių paslaugų poreikio augimo, taip pat kinta socialinių paslaugų

poreikis priklausomai nuo žmogaus amžiaus: kuo vyresnis klientas, tuo daugiau ir įvairesnių

paslaugų jam reikia.

46

5. ALTERNATYVIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIO TYRIMAS

DRUSKININKŲ SAVIVALDYBĖJE

Papildomų socialinių paslaugų poreikis buvo nustatomas remiantis moksliniais tyrimais

apie sėkmingą senėjimą82

,83

,84

ir Druskininkų bendruomenės senjorų apklausa (priedas 1). Anketos

klausimus padiktavo asmeninė socialinio darbo patirtis, komunikacija su socialinių paslaugų

namuose gavėjais bei jų išsakytos mintys ir pageidavimai bei nuogąstavimai. Anketa sudaryta

remiantis stebėjimais ir pokalbiais su bendruomenės nariais darbo ir bendros veiklos metu. Taip pat

atsižvelgta į kasmet Druskininkų savivaldybės rengiamų apklausų apie socialinių paslaugų kokybę

rezultatus.

5.1. Tyrimo metodai ir organizavimas

Panaudoti kiekybinio ir kokybinio tyrimo metodai. „Kiekybinis tyrimas –

struktūruotas, besiremiantis iš mokslinės problemos išplaukiančia hipoteze, (kurią siekiama

patvirtinti) tyrimas, taikant matematinės statistinės analizės būdus tyrimo duomenims sutvarkyti“85

.

Kiekybinio tyrimo instrumentą sudaro dvi dalys: kreipimasis į respondentą ir

klausimai. Kreipimesi tyrėja trumpai prisistatė, paaiškino ką ir kokiu tikslu tiria ir respondentą

informavo, kad anketa anoniminė.

Tyrimo metu buvo laikomasi diagnozavimo etikos principų, geranoriškumo, pagarbos

kliento asmens orumui, teisingumo bei teisės gauti tikslią informaciją. Pagyvenęs asmuo pats galėjo

pasirinkti ir nuspręsti, ar jis sutinka dalyvauti šiame darbo autorės tyrime, prieš tai patikinus, jog

atsisakymo atveju nebus taikomos sankcijos. Todėl pagyvenusio amžiaus respondentai, atsakydami

į klausimus jautėsi drąsiai, reiškė savo nuomonę nejausdami baimės, nerimo ar kitų suvaržymų.

Atliekant šį tyrimą buvo prašoma respondentų parašyti savo vardą, pavardę,

gyvenamosios vietos adresą, tokiu būdu siekiant užtikrinti kliento anonimiškumą. Respondentų

atsakymai bei visa neapdorota medžiaga buvo prieinama tik tyrėjui, kuris jos neplatino, neleido su

ja susipažinti kitiems, nieko bendra neturėjusiems su atliekamu tyrimu asmenims. Tyrimo metu

buvo užtikrinta teisė į pagyvenusio asmens privatumą. Taikytas apklausos raštu metodas pagal

sudarytą anketą. Kompiuterinė duomenų analizė atlikta Microsoft Office Excel 2010 programa.

82

Mockus A., Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas. Gerontologija 2012; 13(4):228-234.

83 Bond, J. Ageing Society an introduction to social gerontology. London etc: Sage. 2007.

84 Miežytė-Tijūšienė J., Bulotaitė L. Pensinio amžiaus žmonių socialinis aktyvumas bei psichologinė savijauta.

Gerontologija 2012; 13(4):199-205.

85 Kardelis, K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. Kaunas, 2002. p. 34.

47

Tyrimo duomenų analizei autorė naudojosi 10 metų darbo socialinių paslaugų sferoje ir bendravimo

su klientais (pagyvenusio amžiaus žmonėmis) bei dvejų metų vadovaujamo Druskininkų

savivaldybės Socialinių paslaugų centrui darbo patirtimi, bei remdamasi ir analizuodama įstatymus,

teisės aktus, bei įstatymų pakeitimus, susijusius su socialinio darbo klausimais ir klientų

pageidaujamos informacijos suteikimu, remiantis įstatymais. Anketos klausimus padiktavo

asmeninė socialinio darbo patirtis, komunikavimas su socialinių paslaugų namuose gavėjais bei jų

išsakytos mintys ir pageidavimai bei nuogąstavimai.

Anketa sudaryta remiantis stebėjimais ir pokalbiais su bendruomenės nariais darbo ir

bendros veiklos metu. Taip pat atsižvelgta į kasmet Druskininkų savivaldybės rengiamų apklausų

apie socialinių paslaugų kokybę rezultatus (nekartoti klausimai, užduoti ankstesnėse apklausose).

Anketos struktūra iš esmės atspindi pagyvenusių žmonių socialines problemas visose

visuomenės gyvenimo srityse. Anketos klausimai sugrupuoti į tris grupes:

Pagyvenusių žmonių demografinės imties charakteristika. Demografinės imties

charakteristika socialiniuose tyrimuose leidžia išsamiau konstatuoti respondentų

pasiskirstymą pagal tam tikrus kintamuosius: amžių, lytį, socialinį statusą,

nedarbingumo (pensijos) stažą, namų ūkio sudėtį ir, konkretaus tyrimo atveju, poreikių

dinamikos priklausomybę nuo šių kintamųjų.

Asmeninės ekonominės, socialinės, dvasinės situacijos vertinimas. Požiūrio į savo

materialinę būklę, būsto patogumus, savarankiškumą, bendravimą su aplinkiniais,

dvasinių poreikių patenkinimą, fizinio aktyvumo (šiuo atveju – buvimo atvirame ore,

gamtoje) vertinimas leidžia nustatyti veiksnius, įtakojančius galimas pagyvenusių

žmonių socialines problemas.

Noro patenkinti materialinius ir dvasinius bei socialinius poreikius deklaravimas.

Klausimai apie seno žmogaus norus gali būti traktuojami kaip ne visai mokslinis

priėjimas prie tikslo išsiaiškinti bendras tendencijas. Tačiau šiuo atveju, kai norai buvo

iš anksto apibrėžti ir suformuluoti kaip galimybė patenkinti juos kaip poreikius per

socialines paslaugas, respondentų atsakymai

17 klausimų apie savo materialinės padėties bei savarankiškumo įvertinimą, santykio su

aplinkiniais įvertinimą ir poreikius, kuriuos Socialinių paslaugų centras galėtų planuoti tenkinti per

socialines paslaugas namuose.

5.2. Tyrimo duomenų analizė

Apklausos dalyviai

Anketinėje apklausoje dalyvavo 150 vyresnio amžiaus Druskininkų savivaldybės

gyventojų, iš jų 105 moterys ir 45 vyrai (1 pav.). Toks respondentų lyties santykis dėl to, kad

48

Druskininkų savivaldybėje, kaip ir visoje Lietuvoje bei pasaulyje, moterų apskritai yra daugiau, o

vyresnio amžiaus moterų ir vyrų santykio procentas statistiškai yra dar didesnis moterų naudai.

Kadangi tyrime dalyvavo ne tik socialines paslaugas namuose gaunantys senjorai (jie sudaro 42

proc. visų apklausoje dalyvavusiųjų), bet ir „Bočių“ sąjungos, Neįgaliųjų sąjungos nariai ir kiti

sutikę dalyvauti apklausoje gyventojai, moterų-vyrų santykis toks ryškus būtent dėl to, jog

visuomeninių organizacijų veikloje moterų dalyvauja daugiau, jos aktyvesnės už vyrus.

Pagal amžių respondentai pasiskirstė į kelias grupes. Iki 60 metų 5 respondentai, iki 70 –

54, iki 80 – 59, iki 90 – 27, virš 90 – 3. Kaip matome, pati gausiausia grupė – 60-80 metų amžiaus

žmonės. Iš esmės tai ir yra pagrindiniai socialinių paslaugų vartotojai.

Respondentų išsilavinimas

Respondentų išsilavinimas pasiskirstė apylygiai, nors didžiausią dalį – 24 proc. sudaro

respondentai su aukštuoju išsilavinimu. Pradinį, aukštesnįjį, vidurinį išsilavinimus turi atitinkamai

13, 19 ir 15 proc. respondentų. Vienas proc. respondentų – su nebaigtu aukštuoju išsilavinimu ir 7

proc. išėję tik pagrindinius mokslus (2 pav.).

Tokie apklausos rezultatai maloniai nustebino, nes ketvirtadalis aukštąjį ir beveik

penktadalis aukštesnįjį išsilavinimą turinčių respondentų rodo ne tik Druskininkų bendruomenės

išsimokslinimą, bet ir tai, jog didesnė dalis potencialių ir esamų socialinių paslaugų gavėjų geba

geriau orientuotis socialinėje aplinkoje, kvalifikuotai, raštingai spręsti problemas ar pasirinkti

tinkamus kelius jų visai išvengti. Be to, tai nurodo ir jų tam tikrą socialinį statusą. Daugelis tais

laikais turėjusiųjų aukštąjį išsilavinimą turėjo ir pareigas, padėtį visuomenėje. O tai, išėjus į

užtarnautą poilsį, sukelia papildomų trinčių ir netekties pojūtį. Nes žmogus, visą gyvenimą atidavęs

darbui ar veiklai, bendravimui su žmonėmis ir to netekęs, jaučia didesnę tuštumą, nei menkesnius

socialinius ryšius su aplinka turėjęs asmuo.

49

Respondentų pasiskirstymas pagal nedarbingumo stažą

Respondentai pagal nedarbingumo ar buvimo pensijoje stažą pasiskirstė labai

netolygiai. 6 procentų apklausoje dalyvavusiųjų stažas iki vienerių metų, iki 5 metų – 8 proc.,

daugiau nei 5 metai – 19 proc. ir didžiausia dalis – 67 proc. – ilgiau nei 10 metų esantys

pensininkais ar nedarbingais (3 pav.).

Šie rodikliai atspindi ir amžiaus duomenis. Kadangi šešiasdešimtmečių-

septyniasdešimtmečių respondentų grupė didžiausia, tai ir respondentų, pensijoje esančių daugiau

nei 10 metų, yra daugiausiai. Tai, kad didesnę dalį apklausoje dalyvavusiųjų sudaro žmonės,

pensijoje ar nedarbingi išbuvę daugiau nei dešimt metų turi ir teigiamos ir neigiamos įtakos

apklausos rezultatų vertinimui. Nes tai reiškia, viena vertus, kad žmonės jau pakankamai ilgą laiką

50

buvo tokioje būklėje ir daugiau ar mažiau apsiprato su esama savo situacija, o tai apsunkina

galimybę paskatinti kažką keisti ar suintriguoti naujomis paslaugomis, naujomis galimybėmis. Kita

vertus, ilgai nedarbingumo būklėje išbuvę žmonės geriau žino tikruosius poreikius, tai, kas yra

svarbiausia ir ko pirmiausiai reikia imtis, kad kasdienybę be darbo ir veiklos paversti kuo

patogesne, priimtinesne, išlaikyti žmogiškąjį orumą ir kuo daugiau savarankiškumo bei komforto.

Respondentų šeiminė padėtis

Pagal šeiminę padėtį respondentai pasiskirstę taip: vedusių ar gyvenančių su partneriu

ir išsiskyrusių apyvienodžiai – atitinkamai 27 ir 21 procentai. Dešimt procentų sudaro viengungiai,

didžiausią dalį – 42 procentus sudaro našliai (4 pav.).

Atsižvelgiant į šiuos duomenis, ypač aktualūs bendravimo, emocinio ryšio su aplinka

palaikymo klausimai ir atitinkamos socialinės paslaugos, mat dėl vienokių ar kitokių priežasčių

vienišų žmonių tyrimo duomenimis yra daugiau nei du trečdaliai (sudėjus išsiskyrusius,

viengungius ir našlius, susidaro 73 procentai). Nors apklausti ne visi Druskininkų savivaldybės

tikslinės grupės gyventojai, tačiau remiantis Statistikos departamento duomenimis, galima daryti

prielaidą, kad šis santykis atitinka bendrąją statistiką.

Respondentų namų ūkiai

31 proc. respondentų gyvena vieni, kitų namų ūkiai sudaro daugiausiai 2-3 asmenis.

Dažniausiai senjorai gyvena su partneriu (25 proc.), vaikais ir vaikaičiais (31 proc.). aštuonis

procentus sudaro namų ūkiai, kuriuose be senjoro dar gyvena giminaičiai ir 5 procentai respondentų

gyvena kartu su svetimais žmonėmis (5 pav.). Išsiaiškinti namų ūkio sudėtį aktualu keletu aspektų.

51

Viena, tai materialinė ir socialinė asmens (šeimos) padėtis, kita vertus – pagalbos organizavimo ir

bendradarbiavimo perspektyva.

Respondentų nuomonė apie savo gyvenamąjį būstą

Pusė visų respondentų savo gyvenamajame būste jaučiasi gerai ir patogiai (6 pav.).

Dar 29 proc. apklaustųjų patenkinti būsto išplanavimu, tuo kad jiems patogu jame judėti, prisiminti

kur kas padėta ir pan.

6 procentai respondentų pareiškė, jog jų būstas jiems yra per didelis, dar 8 proc. norėtų

būstą pertvarkyti, kad būtų patogesnis. 7 procentai atsakinėjusiųjų pareiškė norą turėti kitą būstą ir

nurodė įvairias priežastis: kad naujas būstas būtų pirmame aukšte (6 respondentai), būtų balkonas (4

respondentai), norėtų išsikelti iš kaimo į miestą (2 respondentai). Vienas respondentas skundėsi, jog

abu langai į pietus, o jis bijo saulės, dar po vieną – kad būstas šaltas ir maža virtuvė.

Tokie atsakymai leidžia daryti išvadą, kad savuose namuose daugelis jaučiasi gerai ir

norėtų minimalaus sąlygų pagerinimo. Tie žmonės, kurie nori radikalių pokyčių, patys neturi

galimybių užsiimti būsto keitimo ar sąlygų gerinimo reikalais. Tam yra net keletas priežasčių:

nekilnojamojo turto agentūrų, statybos ir remonto firmų paslaugos kainuoja brangiai, o senoliai

dažnai neturi pakankamai lėšų. Kita vertus, daugelis jų bijo būti apgauti ir verčiau tenkinasi

esamomis sąlygomis, negu imasi priemonių joms pakeisti ir pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Dar

vienas labai svarbus dalykas – žmogus senatvėje sunkiai sutinka keisti nusistovėjusius dalykus.

Gyvenamasis būstas susijęs ne tik su gyvenimo patogumais, bet ir su santykiais su kaimynais,

įprastais maršrutais iki būtiniausių objektų (parduotuvė, poliklinika, įstaigos, bažnyčia ir t.t.).

Keisti ar padėti parduoti-pirkti būstą – ne Socialinių paslaugų centro prerogatyva,

tačiau ši informacija yra svarbi teikiant kitas socialines paslaugas kliento namuose.

52

Respondentų savo materialinės būklės vertinimas

15 proc. respondentų patenkinti savo materialine padėtimi (7 pav.). 22 proc. norėtų

šiek tiek daugiau materialinės laisvės. 10 proc. turi riboti savo poreikių patenkinimą, tačiau iš esmės

dėl tokios situacijos labai neišgyvena. Tačiau net 32 procentai respondentų turi daug ko atsisakyti

(15 proc.) ir poreikius patenkina tik tuos, kurie patys būtiniausi (komunaliniai mokesčiai, maistas,

medikamentai – 17 proc.).

53

Ypač jaudina dar viena respondentų grupė, kuri sudaro 11 proc., – tai žmonės bijantys

dėl ateities. Tokia formuluotė klausimyne buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes būtent taip daugelis

skurdžiai gyvenančių bendruomenės narių dažniausiai įvardija savo būseną. Tai nebūtinai reiškia,

kad šie žmonės tikrai gyvena skurdžiai, bet būtent taip jie jaučiasi: bijo kad situacija dar pablogės,

neturės pinigų laidotuvėms ir pan. Ir tai yra svarbus rodiklis ir signalas, kad šiems žmonėms

reikalinga pagalba. Greičiausiai tai ne tiek materialinė parama, o psichologinė, socialinio darbo

specialistų pagalba.

Požiūris į geresnes gyvenimo sąlygas

33 proc. apklausos dalyvių turėdami daugiau materialinių ir fizinių išteklių pasirūpintų

savo sveikata, 20 proc. – padėtų vaikams ar artimiesiems, 15 proc. užsiimtų norimą veikla

(dažniausiai buvo įvardytas grybavimas – 15 atvejų, siuvinėjimas – 7 atvejai ir kt.). 13 proc. norėtų

keliauti, 11 proc. – įsigytų norimų daiktų.

Šie atsakymai byloja, jog seni žmonės nenustoja svajoti ir esant palankesnėms sąlygoms

(stipresnei sveikatai, turint daugiau pinigų ir pan.) žinotų, kaip praskaidrinti savo senatvę.

Savo savarankiškumo įvertinimas

Pilnai galį savimi pasirūpinti atsakė 48 asmenys. Kitiems respondentams skirtingose

veiklose reikia pagalbos ar papildomų priemonių. Pasirūpinti asmens higiena gali pilnai 68

respondentai, 26-iems reikia papildomų pastangų, 17-ai – pagalbinių priemonių, 21-am kito

žmogaus pagalbos, 3 respondentai visiškai negali patys tuo pasirūpinti. Panašūs skaičiai ir dėl

maisto gaminimo bei pavalgymo (66, 28, 11, 25, 5). Kiek mažesni skaičiai dėl namų ruošos, kur

pagalbos jau reikėtų 37-iems respondentams. Pilnai savimi pasirūpinti, tvarkytis namuose ir judėti

gali mažiau nei 50 apklaustųjų, kitiems vienokios ar kitokios pagalbos reikia tvarkantis namuose

54

(71 respondentas), užsiimti mėgstama veikla ir priimti svečius ar patiems išsiruošti (80

respondentų). Klausimas apie svečių priėmimą ar svečiavimąsi respondentams sukėlė kai kurių

papildomų klausimų, nes jie tiesiog niekada sau tokio neužduodavo. Tie, kas gali, svečiuodavosi ir

priimdavo svečius, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali ar nenori – ne.

9 pav. Savo savarankiškumo vertinimas

Bendravimo vertinimas

73 proc. tyrime dalyvavusiųjų gyvena be partnerio (išsiskyrę, viengungiai, našliai) (žr. 4

pav.), 31 proc. visų apklaustųjų gyvena vieni – be vaikų, anūkų ar kitų asmenų (žr. 5 pav.). Tačiau

savo bendravimą su aplinkiniais pakankamu laiko daugiau nei pusė respondentų (52 proc. 52 proc.

respondentų pasisakė, jog bendrauja tiek, kiek nori). Kad mažai bendrauja, mano 28 proc., tačiau 14

proc. norėtų daugiau bendravimo, o 3 proc. to net nenori. Taip pat 3 proc. respondentų prisipažino

nebendraują, bet nori turėti tokią galimybę (10 pav.).

55

Tokie atsakymų rezultatai susiję tiek su materialinėmis respondentų galimybėmis, kurių 52

proc. pripažįsta turį riboti savo poreikius (žr. 7 pav.), taip pat ir su savarankiškumo lygiu (žr. 9

pav.).

Respondentų požiūris į savo naudingumą aplinkiniams

Tai, kad yra senolių, kurie prisipažįsta nebendraują ir nenori to, turėtų jaudinti, tačiau į

klausimą, kaip vertina savo naudingumą aplinkai, net 101 respondentas atsakė jaučiasi naudingi

savo šeimos nariams, 51 ir 55 įvertino savo naudingumą draugams ir kaimynams bei giminaičiams

(11 pav.).

Bendraudami žmonės jaučiasi naudingi. Senjorų tarpusavio bendravimas palaikomas tokių

organizacijų, kaip LPS „Bočių“ bendrija, saviveiklos kolektyvai, trečiojo amžiaus universiteto

veikla ir kitos, tačiau kai kurie bendruomenės nariai nepasitiki organizacijų veikla, nenori masinių

susibūrimų. Taip yra ir dėl anksčiau minėtų priežasčių (materialinių, fizinių) ir dėl to, kad daugelis

organizacijų veiklą supranta tik kaip pasilinksminimų ir pramogų galimybę, o jie patys nori tiesiog

ramaus bendravimo. Šiems nesusikalbėjimams ir nesusipratimams spręsti gali talkinti Socialinių

paslaugų centrai. Pvz., Druskininkuose didžioji dalis „Bočių“ veiklos vykdoma po Socialinių

paslaugų centro stogu, aktyvieji bendruomenės nariai kviečia į savo renginius (paskaitas, rankdarbių

užsiėmimus ir kt.) visus bendraamžius, savo ruožtu, Centras organizuoja silpnai besijaučiančiųjų

atvežimą ir nuvežimą namo. Kol kas Centras neturi galimybės užsiimti platesne švietėjiška veikla,

tačiau jau dabar darbuotojai informuoja savo klientus apie vykdomas veiklas, renginius ir t.t.

Aplinkinių dėmesio vertinimas

Aplinkinių dėmesiu patenkinti daugiau respondentų negu nepatenkinti (12 pav.).

Daugiausiai teigiamai vertinamas vaikų dėmesys (86 respondentai), taip pat anūkų ir proanūkių

(60). Gana teigiamai įvertintas kaimynų, draugų dėmesys (60), sutuoktinio dėmesiu patenkinti 37

respondentai, gyvenantys su sutuoktiniu ar partneriu bei išsiskyrusieji. Tik trečdalis respondentų

56

teigiamai įvertino tarnautojų dėmesį. Didžiausią dalį, jog nepatenkinti bendravimu, sudarė

vertinimai apie giminaičius (27 atsakymai „ne“). Kiti neigiamo (nepakankamo) dėmesio vertinimai

pasiskirstė taip: sutuoktinio – 16, vaikų ir anūkų bei kaimynų – po 19, tarnautojų ir pareigūnų – 11

respondentų. Tam tikra prasme įdomus faktas, kad suteikta galimybe įvertinti aplinkinių dėmesį

saugiai, t.y. „vidutiniškai“, mažiausiai buvo pasinaudota kalbant apie šeimos narius ir daugėjo šio

atsakymo pasirinkimų vertinant tolimesnės aplinkos asmenis (sutuoktinio – 4, vaikų – 18, anūkų –

23, giminaičių – 27, kaimynų – 28).

Subjektyvi respondentų nuomonė apie aplinkinių dėmesio pakankamumą gali

neatspindėti realios situacijos. Gali būti kad žmonės, kurių dėmesio trūksta respondentams, patys

mano kitaip. Tačiau tai, jog žmogus jaučiasi nepakankamai gaunantis dėmesio iš artimųjų ar kitų

aplinkinių, reiškia, jog jis patiria diskomfortą, jaučiasi vienišas, nereikalingas ar net piktas.

Požiūris į pagalbą

58 respondentai labiausiai tikisi pagalbos ir noriai ją priimtų iš giminaičių, šeimos narių,

antroje eilėje – kaimynai (kuriais pasitikėjimą išreiškė 38 respondentai), pagalbos iš savanorių ir

socialinių darbuotojų sutiktų gauti po 26 respondentus (13 pav.). Kita vertus, net 60 respondentų

pasisakė nenorintys priimti pagalbos iš savanorių, toliau mažėjančia tvarka: kaimynai (47),

giminaičiai (37) ir kiti asmenys (28). Tačiau šie skaičiai neglumina, nes Lietuvoje savanorystė iš

tiesų yra dar gana naujas reiškinys, ypač daugeliui nesuprantami teisiniai ir organizaciniai,

atsakomybės ir kiti šios veiklos niuansai. Taigi čia atsiveria nemenkas laukas švietėjiškos,

aiškinamosios veiklos, taip pat ir darbo su įstatymais.

57

Didelis respondentų pasitikėjimas giminaičiais (58 respondentai atsakė, jog priimtų jų

pagalbą, paslaugas), kaimynais (39 respondentai), po 26 respondentus sutiktų priimti savanorio kito

asmens pagalbą rodo, jog vis dėlto Lietuvoje dar nemažai socialinės pagalbos reikalingų šeimų

bando savo problemas spręsti pačios savo jėgomis. Taip gali būti dėl informacijos stygiaus, taip pat

dėl kitų priežasčių. Tokių kaip šeimos tradicijos karšinti senolius ir pan. Tai, kad senoliai teigiamai

įvertino (26 respondentai) socialinio darbuotojo kandidatūrą, leidžia daryti išvadą, kad socialinio

darbuotojo autoritetas gana aukštas. Atsakymų variantuose jo nebuvo, tačiau patys respondentai

įrašė prie „kitų“ pozicijos.

Požiūris į pokalbį su specialistais

Šį klausimą uždaviau dėl keleto priežasčių: viena – vyrauja nuomonė, kad seni žmponės

bijo kalbėtis su svetimais apie sau rūpimus dalykus, kita vertus – nemažai socialinių apslaugų

Druskininkuose gavėjų prasitaria, jog „gal reikėtų pakalbėti su specialistu“. Kaip ir buvo galima

tikėtis, 46 proc. respondentų rezervuotai atsakė į šį klausimą („nežino“ – 37 proc., „nelabai“ – 9

proc.). Manančių, kad pokalbis su specialistu jiems padėtų išspręsti kai kurias problemas 29 proc., o

neigiamai vertinančių tokio pokalbio naudingumą – 25.

Pozityviai ir priešiškai nusiteikusių šiuo klausimu santykis (labai artimi skaičiai 29 proc. ir

25 proc.) bei abejingųjų (46 proc.), galima teigti, patvirtino tiek vieną, tiek kitą išankstinę nuomonę,

tačiau taip pat patvirtino nuostatą, kad tokie specialistai kaip psichologas, socialinis darbuotojas

turėtų būti pasirengę padėti seniems žmonėms.

58

Požiūris į tikėjimo ir dvasinių poreikių patenkinimą

Į klausimus apie religinių poreikių patenkinimą 72 respondentai atsakė patenkiną poreikį

dalyvauti mišiose ir religiniame bendruomenės gyvenime, 32 respondentai nepatenkina, 29 nelabai,

17 neturi nuomonės (15 pav.). Apie norą turėti galimybę šiuos poreikius patenkinti respondentų

nuomonės pasiskirstė taip: net šimtas iš 150 pareiškė norį turėti tokią galimybę, 12 – „ne“, 14

respondentų neteikė tam reikšmės atsakydami „nelabai“ ar – 24 – „nežinau“. Toks respondentų

pasiskirstymas rodo, jog religinis gyvenimas pagyvenusiems žmonėms yra labai svarbus. Juo

labiau, kad ir daugelio mokslininkų tyrimai rodo, jog religinio gyvenimo poreikių patenkinimas

senatvėje yra svarbus veiksnys gyvenimo gerovei, pilnatvei ir socialinei raiškai (Mockus)86

.

Nustačius šiuos poreikius, galima teigti, jog socialines paslaugas organizuojančios įstaigos

galėtų prisidėti padedant gyventojams nuvykti į bažnyčią, aplankyti artimųjų kapus, dalyvauti

piligriminėse kelionėse ir pan. Problema ta, kad vakaro mišios, sekmadienio pamaldos vyksta ne

86 Mockus A. Sėkmingo senėjimo patyrimas (Žvalgomasis tyrimas). Psichologijos patyrimai: klausimai ir atsakymai:

konferencijos medžiaga. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011.

59

įstaigų darbo laiku, taigi socialines paslaugas teikiančios įstaigos galėtų užsiimti tarpininkavimo ir

paieškos veikla, aiškinantis, kas galėtų padėti senoliams nukakti iki bažnyčios ar kitų jų dvasiniam

gyvenimui svarbių vietų.

Buvimo atvirame ore ir ryšio su gamta poreikis

67 respondentai buvimą atvirame ore vertino nepatenkinamai ar nepakankamai, 80 –

mano, jog būna lauke tiek, kiek nori (16 pav.). Tačiau net 125 norėtų turėti tokią galimybę. Panašiai

kaip ir turėti augintinį ar galimybę auginti gėles, daržus. 108 respondentai teigė mylį gamtą ir 42

norėtų turėti augintinį, o 86 – augalų.

Ryšys su gamta senatvėje išlieka ilgiausiai. Todėl į anketos klausimus įtraukiau ir

respondentų nuomonę apie savo ir gamtos santykį bei norą palaikyti ryšį su gamta per augintinius ir

augalus (17 pav.). Tai tam tikra prasme siejasi ir su noru būti gamtoje.

Poreikį būti atvirame ore, vaikščioti po mišką, užsiimti sodininkavimo ar nors kelių augalų

namuose auginimo veikla, turėti senatvę praskaidrinantį augintinį ypač aktualu druskininkiečiams.

Regiono ypatybės lėmė, jog dzūkai – miško, gamtos vaikai, todėl nekeista, kad ir senatvėje jie nori

išlikti tokiais. Gana didelis skaičius senolių, nenorinčių turėti augintinio, tačiau dauguma jų tokį

savo pasirinkimą motyvuoja tuo, jog neturi pakankamai jėgų ir išteklių juo rūpintis, arba bijo, kas

atsitiks su augintiniu, jeigu šeimininkas mirs.

60

Kadangi tokių paslaugų kaip pagalba vedžiojant šunelį ar rūpinantis augalais socialinių

paslaugų sąraše nėra, o tokia veikla praskaidrintų senatvę ir paskatintų tiek tarpusavio bendravimą,

tiek paties senolio savarankiškumą, reikalingumo, naudingumo jausmą, dera mąstyti apie galimybę,

kaip tokio pobūdžio paslaugas organizuoti. Prieš tai suformulavus jų paskirtį, techniką ir teisinius

aspektus. Taip pat numatyti šių paslaugų teikėjų prerogatyvas.

61

IŠVADOS

ES skatina socialines inovacijas kaip vis didėjančios svarbos sąvoką ir naujų bei kūrybingų

socialinių ir visuomeninių iššūkių sprendimų šaltinį. Tai apima naujų būdų vyresnių žmonių

aktyvumui paiešką. Parama teikiama išankstinio naujų iniciatyvų finansavimo, sėkmingų nedidelės

apimties projektų didinimo rėmimo ir dalijimosi geros praktikos bei novatoriškų idėjų regioniniu ir

nacionaliniu mastu iniciatyvų forma.

Lietuvoje sveikas ir aktyvus senėjimas taip pat yra socialinės įtraukties strategijos dalis.

Senėjančioje visuomenėje vis aktualesnė tampa ne tik socialinė senų žmonių apsauga, bet ir jų

švietimas bei konsultacijos. Per socialines paslaugas patenkinami svarbiausi senolių poreikiai,

užtikrinantys jiems galimybę kuo ilgiau gyventi savo namuose.

Visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi tampant realybe, atsiranda vyresnių žmonių

aktyvumo galimybė vystant ir palaikant įgūdžius bei kompetencijas, kurių žmonėms reikia darbe ir

pilnaverčiam visuomeniniam gyvenimui. Už švietimo strategiją atsako valstybės narės, tačiau ES

dirba remdama įnašą, kurį švietimas gali užtikrinti realizuojant bendruosius ES ekonominius ir

socialinius tikslus senstančios visuomenės kontekste. Švietimas ir mokymai (ET) 2020 užtikrina

strateginę šio europinio bendradarbiavimo struktūrą.

Kiekybinis tyrimas parodė, jog Druskininkų bendruomenės senjorams aktualu patenkinti

dvasinius, ryšio su gamta ir bendruomene poreikius. Tai atspindi ir darbe analizuoti gerontologijos,

psichologijos, socialinio darbo mokslo tyrimai.

Senolių poreikių (lankyti pamaldas, kapus, pasivaikščioti gryname ore, lankytis svečiuose

ar priimti svečius, prižiūrėti gėlyną ar augintinį ir kt.) patenkinimui savivaldybės neturi pakankamai

resursų, tačiau yra galimybių organizuoti ir teikti šias paslaugas kitais būdais.

Daugeliui senų žmonių aktualūs savirealizacijos, naudingumo bendruomenei klausimai,

kuriuos spręsti galima sutelktoje ir aktyvioje bei socialiai išprususioje bendruomenėje.

62

REKOMENDACIJOS

Druskininkų bendruomenės senjorams alternatyvias socialines paslaugas teikti pasitelkiant

bendruomenę, savanorius, nevyriausybines organizacijas.

Inicijuoti alternatyvių (papildomų) poreikių pripažinimą socialinėmis reikmėmis,

būtinomis norint užtikrinti sėkmingą senėjimą.

Organizuoti informacijos apie papildomus poreikius bei galinčius šiuos poreikius padėti

patenkinti duomenų bazės sudarymą ir priežiūrą. Taip pat rinkti informaciją apie tai, kokias

socialines naudas bendruomenei gali teikti pagyvenę asmenys ir kam šios senjorų paslaugos

(veiklos) būtų reikalingos.

Tam tikslui savivaldybių socialinių paslaugų centrai ar kitos socialinės įstaigos galėtų

steigti socialinio darbo vadybininko ar kuratoriaus pareigybę, kurios tiesioginis darbas būtų burti

bendruomenę, rinkti informaciją ne tik apie senų žmonių poreikius, bet ir apie žmones bei

organizacijas, kurie galėtų padėti šiuos poreikius patenkinti.

63

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Active ageing solodarity between generations. A statistical portrait of the European Union

2012 p.7.

2. Allport G.W. Tapsmas. Vilnius, 1998.

3. Bagdonienė L., Hopenienė R. Paslaugų marketingas ir vadyba: vadovėlis. Kaunas:

Technologija, 2005.

4. Baršauskienė V., Leliūgienė I. Sociolkultūrinis darbas bendruomenėje. Kaunas:

Technologija; 2001.

5. Bond, J. Ageing Society an introduction to social gerontology. London etc: Sage. 2007.

6. Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo (Nutarimas 2006 m. lapkričio 15

d. Nr. 1132). Valstybės žinios. 2006, Nr. 17-589.

7. Dėl socialinių paslaugų priežiūros departamento prie socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos nuostatų patvirtinimo (ministro įsakymas 2006 m. liepos 1 d. Nr. A1-182).

[žiūrėta 2013 m. balandžio 19 d.]. prieiga per internetą: http://tar.tic.lt

8. Druskininkų savivaldybės plėtros 2004-2013 metų strateginis planas. [žiūrėta 2013 m.

balandžio 15 d.]. Prieiga per internetą: www.infodruskininkai.lt

9. EYAA 2012-Europa. Prieiga per internetą:

europa.eu/ey2012/BlobServlet%3FdocId%3D7366%26langId%3D..., [žiūrėta: 2013 m.

gegužės 10 d.]

10. ES įnašas į vyresnių žmonių aktyvumą ir kartų solidarumą. Liuksemburgas: Europos

sąjungos leidinių biuras, 2012 p.6.

11. Europos socialinė chartija. Lietuvos Respublikos Seimas 1996-05-03// Valstybės žinios,

2001, Nr.49-1704.

12. Eurostato tyrimas dėl vyresnių žmonių aktyvumo. Prieiga per internetą: http://europa.eu

13. Gvaldaitė L., Švedaitė B. Socialinio darbo metodai. Vilnius, VU, 2005.

14. Harper, S. Ageing societies: myths, challenges and opportunities. London. A Hodder

Arnold Publication, 2006.

15. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Vilnius, 2001, P. 21-24.

64

16. Kardelis, K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. 2-asis pataisytas ir papildytas

leidimas. Kaunas, 2002. p. 34.

17. Lazutka R., Žalimienė L., Miklionienė S., Andrejeva L., Skučienė D. Pagyvenusių ir senų

žmonių gerovė. Lietuvos politikos strategijos metmenys. STI, Vilnius, 2004, p.55-78.

18. Legkauskas V. Socialinė psichologija. Vilnius. Vaga. 2008, – 90-104.

19. Lemme BH. Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003.

20. Lietuvos gyventojų politikos metmenys. Sudarė V.Stankūnienė: Prieiga per internetą:

http://www.demografija.lt/users/www/uploaded/mografijos/turiniai/LTgyvpolstrategmetm2

004.pdf, (žiūrėta 2012 gegužės 6

21. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.

22. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d.

įsakymas Nr. A1- 94 „Senyvo amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės

globos poreikio nustatymo metodika“//Valstybės žinios. 2006, Nr.43-1570.

23. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įgyvendinimo įstatymas//Valstybės žinios.1996,

Nr.104-2368.

24. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas// Valstybės žinios. 2006 sausio 19 d. Nr.

X-493.

25. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533). Valstybės

žinios. 1994 Nr. 55-1049

26. Lietuvos statistikos departamentas. Nuoroda internete http://www.stat.gov.lt

27. LR Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2011 m. gruodžio

1 d. Nr. XI-1772). [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. balandžio 19 d.]. Prieiga per internetą:

www.lrs.lt

28. Marcel Spierts. Balansavimas ir aktyvinimas. Metodiškai organizuotas sociokultūrinis

darbas. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Vilnius, 2003.

29. Miežytė-Tijūšienė J., Bulotaitė L. Pensinio amžiaus žmonių socialinis aktyvumas bei

psichologinė savijauta. Gerontologija 2012; 13(4):199-205.

30. Mockus A. Sėkmingo senėjimo patyrimas (Žvalgomasis tyrimas). Psichologijos patyrimai:

klausimai ir atsakymai: konferencijos medžiaga. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011.

65

31. Mockus A., Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas. Gerontologija 2012;

13(4):228-234.

32. Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija //Valstybės žinios. 2004, Nr.

95 (1)-3501.

33. Pajamų garantijų įstatymas (1991 m. Nr. I-618). [žiūrėta 2013 balandžio 19 d.]. prieiga per

internetą: www.lrs.lt

34. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1999, 2000, 2001,2002-2003

35. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. Mokymo knyga. Sud. Nijolė Večkienė.

VDU Socialinio darbo institutas, Kaunas. 2004.

36. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis pranešimas 2010-2011 metų.

[interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 16 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.socmin.lt/index.php?-1351634479>

37. Socialinės paramos koncepcija (1994 m. gegužės 13 d.). Valstybės žinios, 1994, Nr. 36-653.

38. Socialinių paslaugų katalogas // Valstybės žinios, 2006. Nr. A1-93.

39. Socialinių paslaugų poreikio asmeniui nustatymo principų ir tvarkos aprašas, patvirtintas

Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr.A1-146 2004 m.//Valstybės žinios. 2004,

Nr. 88-3256.

40. Šurkienė G., Stukas R., Alekna V., Melvidaitė A. Populiacijos senėjimas kaip visuomenės

sveikatos problema. Gerontologija 2012; 13(4):235-239.

41. Templeton J. M. Gyvenimo dėsniai. Vilnius, 2003.

42. Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. Vilnius, 1997.

43. Valantiejus A. Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių. Vilniaus universitetas/

Socialinių tyrimų institutas. – Vilnius: VU leidykla, 2007. – 372 p.

44. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. I-1336). [žiūrėta

2013 balandžio 19 d.]. prieiga per internetą: www.socmin.lt

45. Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas (2005 m. gegužės 19 d. Nr. X-209). Žin.

2005 Nr. 71-2555.

46. Vengerienė B. Paslaugų vadyba. Vilnius: VU leidykla, 2006.

66

47. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Mokomoji knyga. VU Specialiosios psichologijos

laboratorija. Vilnius, 2003. – 180 p.

48. Žmogaus socialinė raida. Vyr. red. Jolanta Rimkutė. Vilnius, Homo Liber. 2001.

49. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, Margi raštai. 2002. – 342-352 p.

67

SANTRAUKA

Darbe siekiama išanalizuoti Druskininkų pagyvenusių bendruomenės narių

alternatyvių socialinių paslaugų poreikį. Remiantis socialinio darbo, gerontologijos ir psichologijos

moksliniais tyrimais, buvo nustatyta tokių socialinių ryšių ir poreikių svarba, kaip ryšys su gamta,

tikėjimu ir bendruomeniniai ryšiai. Anketinės apklausos metu buvo ištirtas bendruomenės senjorų

(150 asmenų) požiūris į šių poreikių patenkinimo aktualumą ir galimybes gauti pagalbą alternatyvių

socialinių paslaugų pavidalu. Kadangi poreikiai buvo nustatyti, aptarti preliminarūs šių poreikių

patenkinimo variantai, orientuoti į bendruomenės sutelktumą, savanorišką ir nevyriausybinių

organizacijų veiklą ir galimybė vykdyti šių veiklų organizavimą bei koordinavimą Druskininkų

savivaldybės Socialinių paslaugų centre.

Raktiniai žodžiai: senolis, poreikis, socialinės paslaugos, pagalba asmens namuose,

gerontologinis socialinis darbas.

Žmonių, perkopusių 60 metų Pasaulyje ir Lietuvoje sparčiai daugėja. Lietuvos

statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pagyvenę (60-74 metų amžiaus) ir seni (virš 75 metų

amžiaus) žmonės sudarė 23,6 proc. visos gyventojų populiacijos. Gyventojų senėjimas – viena

svarbiausių laikmečio problemų, stipriai įtakojanti šalies ekonomiką, socialinę politiką, sveikatos

apsaugos sistemą ir kitas visuomenės gyvenimo sritis. Populiacijos senėjimas įgalina kuo

nuodugniau tirti individo senėjimo procesą socialiniu, fizinės sveikatos, psichologiniu aspektais ir

ieškoti bendrų bei individualių vardiklių, kaip šį procesą padaryti visapusiškai pozityvesniu.

Žmogus yra tarsi trimatis – fizinė, sąmoninga ir socialinė būtybė, todėl mokslinėje

literatūroje paprastai skiriami trys jo raidos aspektai: fizinis, psichinis ir socialinis.

Fizinis senėjimas kasdieniniam gyvenime dažniausiai asocijuojasi su išoriniais

individo senėjimo požymiais, sveikatos būkle. Mokslininkai žmogaus fizinę raidą nagrinėja

gilindamiesi į kūno organų, motorinių sugebėjimų pakitimus bei sveikatos būklę įvairiais amžiaus

tarpsniais.

Psichinė raida apima žmogaus proto ir pažinimo sugebėjimų, mąstymo ir kalbos

ypatumus skirtingais gyvenimo etapais. Gerontologijoje reikšminga raidos psichologija, kurios

klasiku laikomas, ir kurioje asmenybė nagrinėjama visą gyvenimą.

Trečioji žmogaus raidos dalis – socialinė raida, tyrinėjanti žmogaus gyvenimą kaip

visumą, ar kurį nors gyvenimo etapą keliais požiūriais, analogiškais bendrosios sociologijos

paradigmoms.

Tiek fiziniai, tiek psichologiniai ar socialiniai žmogaus raidos (senėjimo) aspektai

veikia individo, kaip bendruomenės ir visuomenės nario gyvenimą. Su amžiumi didėja

priklausymas nuo kitų ir pagalbos poreikis. Ir atvirkštinė priklausomybė – atidavimas silpsta.

68

Socialinių paslaugų tikslas – padėti žmogui kuo ilgiau gyventi visavertį gyvenimą,

savarankiškai rūpintis savimi dalyvauti visuomenės gyvenime.

Šiuo metu veikiantis Socialinių paslaugų įstatymas ir Socialinių paslaugų katalogas

reglamentuoja ir standartizuoja socialines paslaugas, kurias gali pagyvenę, seni ar neįgalūs asmenys

gauti savo namuose. Pasaulinė praktika turi pavyzdžių, kaip galima plėsti šių paslaugų asortimentą,

kad būtų patenkinti kuo įvairesni svarbūs poreikiai.

Darbo tikslas – išnagrinėti alternatyvių (papildomų) socialinių paslaugų

pagyvenusiems ir seniems bendruomenės nariams poreikio Druskininkų savivaldybėje dinamiką.

Uždaviniai:

1. Nustatyti alternatyvių (papildomų) socialinių paslaugų pagyvenusiems žmonėms poreikį.

2. Išanalizuoti teikiamų socialinių paslaugų pagyvenusiems žmonėms struktūrą ir alternatyvių

socialinių paslaugų teikimo perspektyvas.

3. Išnagrinėti turimus resursus ir apžvelgti papildomų paslaugų inicijavimo galimybes.

69

Vilnius pedagogical universit, Social comunication institut.-Vilnius, 2013.

ALTERNATIVE SOCIAL SERVICES FOR THE ELDERLY AND OLD

MEMBERS OF THE DRUSKININKAI MUNICIPALITY COMMUNITY

SUMMARY

The aim of this work is to analyze the alternative social service needs of elderly Druskininkai

community members. Social work, gerontology and psychological research has revealed that social

networks and a relationship with nature, faith, and community is of the upmost importance to its

members. The questionnaires analyzed were conducted by community seniors (150 individuals).

These questionnaires revealed the needs and the relevance of the help available in the form of

alternative social services. After discussing draft options to meet these needs, it is suggested that a

community-oriented focus of the voluntary and non-governmental organizations and their ability to

perform these activities under the organization and coordination of Druskininkai Municipality

Social Services Center.

Keywords

Seniors, need, social services, aid to a person's home, gerontological social work.

The number of people over the age of 60 years within the world and Lithuania is increasing. The

Lithuanian Department of Statistics (2012) state that the elderly (60-74 years old) and old (over 75

years of age) accounted for 23.6 percent of the population level. The aging population - one of the

most important era problems, is strongly influencing the country's economy, social policy, health

system and other sectors of society. Population aging allows more in-depth investigation of the

individual aging process of social, physical health, psychological aspects and look for the common

denominators of the individual to make the process positive.

People are three-dimensional - the physical, conscious, and social being. Scientific literature

generally distinguishes three aspects of our development: physical, mental and social.

Physical aging within everyday life is usually associated with external signs of aging. Scientists

examine the evolution of the human physical condition further by examining the organs of the body,

changes in motor abilities and health status relevant to different age groups.

Mental development involves the human mind and cognitive abilities, thinking and language

characteristics of different life stages. Gerontology significant developmental psychology, is

considered a classic of and examines the life of the personality.

The third part of human development - social development, involves researching human life as a

whole, or at any stage of life in regards to the general sociological paradigms.

70

Physical and psychological or social human development (aging) aspects affect the work of the

individual, the community, and as a member of public life. With age increasing the dependence on

others and the need for assistance. The inverse relationship - output declines.

The Purpose of social services in this instance is to help people live a longer life, care for

themselves and to be part of community life.

Currently social services law and the social services directory regulate and standardize the social

services for the elderly, old or disabled people at home. Practice throughout the world exemplifies

how to expand the range of services in order to meet the diverse needs of community members.

Purpose - to examine the alternative (additional) social services for the elderly and old members of

the Druskininkai municipality community.

Tasks:

Identify alternative (additional) social services needed for old people.

To analyze the social services for the elderly and the structure of the alternative social

services perspective.

Examine the available resources and to review additional opportunities for service

initiation.

71

Priedas Nr. 1.

Šią apklausą atlieka Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centras.

Norime išsiaiškinti, kaip vertinate savo socialinę būklę ir kokių socialinių

paslaugų Jūs pageidautumėte. Prašome atidžiai perskaityti kiekvieną klausimą

ir pažymėti vieną Jums labiausiai tinkamą atsakymą. Jei siūlomi atsakymai

Jums netinka, tuščiame laukelyje įrašykite savo atsakymą.

Anketa yra anoniminė, apklausos rezultatai bus apdorojami ir pateikiami tik

kaip statistiniai duomenys (ne asmeniniai), todėl labai prašome į klausimus

atsakyti atvirai ir nuoširdžiai. Kiekvieno (-os) Jūsų asmeninė nuomonė yra

svarbi, visi atsakymai yra teisingi ir priimtini.

Šios anketos duomenys viešai nepublikuojami.

Dėkojame už nuoširdžius atsakymus.

1. Jūsų lytis

Vyras

Moteris

2. Jūsų amžius

Įrašykite skaičių

3. Jūsų išsilavinimas

Pradinis

Pagrindinis

Vidurinis

Profesinis

Aukštesnysis

Nebaigtas aukštasis

aukštasis

4. Kiek laiko esate nedarbinga (-as)/ pensininkė (-as)?

Iki 1 metų

Iki 5 metų

Daugiau nei 5 metai

Daugiau nei 10 metų

72

5. Jūsų šeiminė padėtis

Nevedęs/netekėjusi

Vedęs/ištekėjusi/gyvenu su partneriu

Išsiskyręs(-usi)/gyvenu atskirai

Našlys(-ė)

6. Kiek asmenų gyvena su Jumis?

Sutuoktinis (-ė)

Vaikai

Anūkai

Proanūkiai

Giminaičiai

Svetimi žmonės

Viso:

7. Ar patenkinti savo gyvenamuoju būstu

Išplanavimas man patogus, įprastas

Savo namuose jaučiuosi gerai

Norėčiau pertvarkyti būstą, kad galėčiau lengviau jame judėti

Būstas yra per didelis

Norėčiau kito būsto (nurodykite priežastį)

8. Ar patenkinti savo materialine padėtimi

Taip

Užtenka pragyvenimui, bet norėčiau gyventi materialiai laisviau

Turiu šiek tiek riboti savo poreikius

Savo poreikius riboju iki komunalinių mokesčių, maisto ir medikamentų

Daug ko turiu atsisakyti

Bijau dėl ateities

9. Ar pakanka dėmesio

73

taip ne vidutiniškai nežinau

Sutuoktinio

Vaikų

Anūkų/proanūkių

Giminaičių

Kaimynų/draugų

tarnautojų/pareigūnų

10. Kaip vertinate savo bendravimą su aplinkiniais

Bendrauju tiek, kiek noriu

Mažai bendrauju

Bendrauju, bet norėčiau daugiau

Nebendrauju, bet norėčiau

Nebendrauju ir nenoriu

11. Ar patenkinate poreikį dalyvauti šv. Mišiose, kitose apeigose, religinės

bendruomenės gyvenime? (apibraukite)

Taip Ne Nelabai Nežinau

12. Ar norėtumėte turėti tokią galimybę? (apibraukite)

Taip Ne Nelabai Nežinau

13. Ar dažnai išeinate į kiemą (balkoną)? (apibraukite)

Taip Ne Nelabai Nežinau

14. Ar norėtumėte turėti tokią galimybę? (apibraukite)

Taip Ne Nelabai Nežinau

15. Ar mylite gyvūnus, augalus? (apibraukite)

Taip Ne Nelabai Nežinau

16. Ar norėtumėte turėti augintinį? (apibraukite)

Taip Ne Nelabai Nežinau

74

17. Ar norėtumėte auginti gėles (daržoves), turėti darželį? (apibraukite)

Taip Ne Nelabai Nežinau

18. Ar galite savarankiškai:

Pilnai Reikia

papildomų

pastangų

Reikia

papildomų

priemonių,

laiko

Reikia kito

žmogaus

pagalbos

Visiškai

nepajėgiu

Pasirūpinti

asmens higiena

Gaminti maistą

ir pavalgyti

Tvarkytis

namuose

Užsiimti

mėgstama veikla

Eiti ar priimti

svečius,

giminaičius

19. Jeigu turėtumėte finansines ir fizines galimybes, ko norėtumėte

Pasirūpinti savo sveikata

Padėti vaikams ar giminaičiams

Keliauti

Įsigyti norimų daiktų

Užsiimti norima veikla

Kita

20. Ar, Jūsų manymu, Jums palengvėtų pasikalbėjus su psichologu,

socialiniu darbuotoju? (apibraukite)

Taip Ne Nelabai Nežinau

21. Ar sutiktumėte, kad kai kurias paslaugas Jums teiktų?

Taip Ne Nelabai Nežinau

Savanoris

75

Kaimynas

Giminaitis

Kitas žmogus

(įrašykite)

22. Ar jaučiatės esą naudingi, reikalingi?

Taip Ne Nelabai Nežinau

Savo šeimos

nariams

Kaimynams

Giminaičiams

Draugams

Bendruomenei