Lietuviškasis avangardizmas

Lietuviškasis avangardizmas

atsirado veikiamas rusų bei italų

futurizmo ir vokiečių ekspresionizmo.

Jo pradininkas buvo poetas Kazys Binkis

(1893-1942), studijavęs Vokietijoje ir Kaune, subūręs keliolikos šalininkų grupę.

Nuo 1924-1928 m. leisto žurnalo „Keturi vėjai"

pavadinimo jiems prigijo keturvėjininkų vardas.

Keturvėjininkai − XX a. 3 dešimtmečio

Lietuvos rašytojų avangardistų grupė.

Tai pirmoji organizuota lietuvių modernistų grupuotė, analogiška

vakarietiškoms, pirmas bandymas revoliucionizuoti

lietuvių literatūrą.

Keturvėjininkams priklausė iniciatorius K.Binkis, S.Šemerys, J.Tysliava, A.Rimvydis, T.Tilvytis,

A.Šimėnas, J.Žlabys, P.Tarulis, J.Švaistas, A.Gricius bei

P.Janeliūnas.

Grupelė keturvėjininkų

K.Binkis P.Tarulis J.Tysliava

S. ŠemerysA. Gricius J. Žlabys J.Tilvytis

„KETURIŲ VĖJŲ PRANAŠO" MANIFESTAS

“Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini.

Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.

Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas - mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį - te gėrisi.

Tegu jo atošvaistėj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.

Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!

Mūsų žemė įtręšta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiem „Valio!" ir eidami jų keliais kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.

Teskamba Baltijos pajūris!Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.

Keturvėjininkai save laikė moderniojo meno atstovais, daugiausiai rėmėsi

futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais.

Keturvėjininkai su humoru žvelgė į naujovių užkluptą provincialią lietuvišką kultūrą, šaipėsi iš miesčioniško skonio, skelbė

revoliucingus šūkius, kviesdami atsinaujinti, „žengti drauge į

gyvenimo platumas".

Jų kūryboje (daugiausia poezijoje) nemaža miesto, technikos įvaizdžių, įtraukiamos ir miestiškos civilizacijos

detalės.

Laisvo šnekėjimo intonacija, ironiška žaismė, groteskas, rėksmingas plakatiškumas, stiliaus dinamizmas, nauja leksika, originalios metaforos, meistriška garsadermė, sinkopis ir visa kita buvo svarus įnašas į pomaironinės literatūros atsinaujinimą.

Keturvėjininkai skelbėsi kovoją prieš simbolistų ir neoromantikų kūrybos sustabarėjimą, meno atotrūkį nuo

jaunos valstybės, naujo gyvenimo ir savo laiko.

Keturvėjininkai vertino primityvų liaudies meną, sodrų tautosakos,

senosios literatūros žodį.

Centriniais jų kūrybos įvaizdžiais tapo gyvastingas, džiaugsmingas

pavasaris bei vėjas, kaip, pavyzdžiui, K. Binkio eilėraščiuose.

VĖJAVAIKIS

Pasikinkęs jauną vėją, Vėtrą šaunią apkabinęs, -

Leidžiuos per padangių plynes Su pavasariu linktyniais.

Gulbės - kelią! Gervės - kelią!

Debesų kelių didžiuoju Aš važiuoju!

Mano skraistė lengvo rūko Plasta padangėj ištisus. Mano vėtra kai padūko -

Išsislapstė žvaigždės visos, Mėnuo nuo dangaus paspruko.

Kas man vėją pažabotų? Kas man vėtrą paviliotų? Debesų keliu didžiuoju Tik aš vienas tevažiuoju.

Lik, pavasari, tarp pievų! -Gaudyk savo varles, sliekus... Paukštės ilstančios, - sudievu!

Aš pralenkiu ir palieku.

Papildomą informaciją galite rasti spustelėję šią nuorodą:

http://knyga.kvb.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=151

Keturvėjininkų literatūrinis maištas, stabų griovimas, eksperimentavimo įkarštis, įsitvirtinę kultūros atmintyje, tebedaro įtaką naujų laikų jauniesiems, skatina kuriančiojo subjekto aktyvumą ir drąsą.

Pabaiga