Atnaujinta lietuvių kalbos ir literatūros programa:

literatūrologiniai kontekstai

III, IV dalis

• Balys Sruoga Milžino paunksmė, Marius Ivaškevičius Madagaskaras: lyginamosios analizės temos

• Istorijos vaizdavimo stilius• Pagrindinio herojaus paveikslas• Monologai• Vaizduojamas laikmetis – epocha prieš

valstybės krizę• Modernios poetinės dramos formos

• Balys Sruoga (1896–1947) – poetas ir dramaturgas, publicistas ir kritikas, pedagogas ir meno teoretikas, teatrologijos pradininkas Lietuvoje. XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūroje B. Sruogos asmenybė išsiskiria maištingumu, ekscentriškumu, likimo tragiškumu.

• Esminė tema B. Sruogos straipsniuose – literatūros vertės kriterijus. „Svarbu ne ką tasai personažas pergyvena, bet kaip jis pergyvena“.

• Kas lemia kūrinio vertę – ar estetinis vertingumas, ar pasaulėžiūra, sielos atsivėrimas, ar duoklė pilietiškumui ir moralei? – klausia B. Sruoga nuo pirmosios savo svarbesnės publikacijos 1912 m.

• B. Sruoga nuodugniai aiškinosi lietuviško mąstymo ir veikimo būdo ypatumus, ieškojo ir, sudaręs, preciziškai tyrinėjo lietuvių dvasios, lietuvių tautiškumo reiškėjus (nuo Maironio poezijos iki dainininko Kipro Petrausko sukurto Lohengrino vaidmens Ričardo Vagnerio operoje).

• B. Sruoga itin gilinosi į literatūros ir istorijos santykį, sprendė tikroviškumo problemą („Istorinė teisybė dailiojoj literatūroj“, 1935). Pagrindinis istorine tema parašytų kūrinių uždavinys, –

• „mūsų dienų gyvenimą parodyti kaip permanentinį, šaknimis sodriai įsikerojusį žilosios senovės gilmenose. Pasiremiant istorine teisybe, išraiškinti mūsų kultūros tradicijas, sukonkretinti stiprybę, kurią iš praeities semti prisiekėme Kudirkai, – tai yra mūsų tautos gyvenime, šalia nepriklausomybės išlaikymo, gal pats svarbiausias uždavinys“.

• B. Sruogos dramaturgijos pradžia – istorinė kronika Milžino paunksmė (išsp. 1932), parašyta 1930 m. paskelbtam literatūriniam konkursui Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ųjų mirties metinių proga (pagridninis prizas – 10 tūkst. litų).

• Pats B. Sruoga J. Pronskaus pavarde parašė dramos autorecenziją Ką Vytautas Didysis pasakytų apie savo komitetą, kur pabrėžia savitą dramos konstrukciją (Vytauto pristatymas), istorinių personažų (ypač Jogailos) traktuotės naujumą, pagarbų autoriaus santykį su istorija.

• Jaunoji dramaturgų karta (M. Ivaškevičius, G. Grajauskas ir kt.) genetiškai susijusi su tradicijai oponavusia B. Sruogos dramaturgija, ypač pirmąja drama „Milžino paunksmė“ (1932).

• Kaip ir B. Sruoga, jaunieji dramaturgai istoriją atskleidžia ne iš paradinės pusės, bet iš politikos užkulisių, privataus gyvenimo epizodų.

• Rašytojai siekia sukurti intymesnį skaitytojo ir žiūrovo santykį su istorija, sužadinti užuojautą istorijos veikėjams, kurie subtilia poetine kalba atskleidžia savo kaltę, intymius išgyvenimus.

• S. Parulskis manifestiškai atskleidė naujos dramaturgijos (ne)supratimo problemą:

• “jaunesni žmonės ateina su kitais tekstais, kitais kontekstais, kitokiom tos pačios klasikos interpretacijom, o vyresniuosius tai nervina, nes jie nesupranta, kokia tai kalba, koks jos kodas”.

• Naujojoje lietuvių dramaturgijoje istorija aktualizuojama primenant iškilias tarpukario Lietuvos asmenybes, siekiama jas sužmoginti, sužadinti šiuolaikinės auditorijos emocinį ryšį su tautos praeitimi (M. Ivaškevičiaus „Malыš“, „Madagaskaras“, H. Kunčiaus „Matas“, G. Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“).

• Tragedijoje Milžino paunksmė B. Sruoga praplečia lietuvių istorinėse dramose vaizduojamą pasaulį, – atskleidžia įvykių užkulisius, parodo ne paradinę, oficialią, o privačią aplinką, joje vykstančius intymius personažų tarpusavio santykius, lemiančius reikšmingus įvykius (epizodai karalienės Sonkos buduare, vyskupo Zbignevo dvare, Jogailos miegamajame, Švitrigailos kalėjimo kameroje, nuošaliose Trakų salos vietelėse).

• B. Sruoga pirmą kartą lietuvių dramaturgijoje parodo tokią gausią dramatiškų personažų paveikslų galeriją. Neoficialioje aplinkoje prasiveržia kankinantis asmenybės dvilypumas, jaučiamas dėl oficialaus statuso keliamų reikalavimų ir žmogiškų poreikių neatitikimo.

• B. Sruoga sukuria epizodus, kuriuose atsiskleidžia net ir antraeiliai personažai (dėl Sonkos išduotos meilės kenčia Hinča, daugelį metų kalinamas Švitrigaila jaučia didžiulę nuoskaudą, kad yra nušalintas nuo jam teisėtai priklausančios valdžios).

• Dramoje originaliai interpretuojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paveikslas. Vytautas nepasirodo scenoje, tačiau jo buvimas yra jaučiamas visuose dramos epizoduose, jis kelia barnius, konfliktus, kursto personažų aistras. Tokiu būdu B. Sruoga išvengia tiesmukos idealizacijos ir kontrasto būdu išryškina Vytauto galią ir reikšmę.

• Milžino paunksmėje sukuriamas lietuvių dramaturgijoje naujas – tragiškosios kaltės išgyvenimus atskleidžiantis herojus.

• B. Sruoga atsispiria nuo V. Krėvės Skirgailos skeptiškos ironijos ir, pasirinkęs eiliuotą kalbą, sukuria herojų, kurio tragiškoji kaltė atsiveria subtiliais lyrinės monologais.

• Pasak Jono Lankučio, „tik poetiniais monologais galėjo būti atskleistas Jogailos sielą užvaldęs lyriškas tėvynės ilgesys, dvasios smelkimasis į „anapus“, svetimumas savo „žemiškajai karalystei“.

• Jogaila, skirtingai nei kiti lietuvių dramaturgijos personažai, – V. Krėvės Šarūnas, Skirgaila, V. Mykolaičio-Putino Krušna (Valdovas), turi kaltę pažadinantį ir šviesią nostalgiją keliantį kraštą – Lietuvą ir jos interesus ginantį asmenį – Vytautą.

• B. Sruoga pasirenka istorijos herojų, kuris kenčia, nes tapęs dviejų valstybių valdovu, sumažino tėvynės politinę galią, sukėlė grėsmę jos laisvai egzistencijai.

• Milžino paunksmėje vaizduojama moralinio nuosmukio pritvinkusi aplinka – ryškus kontrastas Jogailos atmintyje iškylantiems šviesiems tėvynės vaizdams, jo jausmams tėvynės žemei ir visiškam pasitikėjimui bei pagarbai Lietuvos valdovui Vytautui.

• Ivaškevičiaus dramos išsiskiria ir juokingumo bei graudumo samplaika, artima vyresnės kartos dramaturgo Sauliaus Šaltenio, Balio Sruogos stiliui.

• Tačiau Šaltenis vaizdavo paprastus, eilinius žmones, o Ivaškevičius – itin skausmingas Lietuvos istorijos situacijas (dramoje „Malыš“ vaizduojama lietuvių tautos genocidu laikoma tremtis į Sibirą, „Madagaskare“ – nepriklausomybės praradimas).

• M. Ivaškevičius per lyrinės ironijos prizmę ir intymias personažų patirtis atskleidžia vieną didžiausių sovietmečiu patirtų traumą – lietuvių tremtį į Sibirą („Malыš“, 2001), tarpukario Lietuvos inteligentijos idealizmo naivumą, utopines viltis ir Nepriklausomybės praradimo traumą (Madagaskaras, 2004).

• Madagaskare keliamas klausimas, kodėl Lietuva prarado nepriklausomybę, nors to laikotarpio žmonės buvo kupini kilniausių siekių: jie degte degė tautos garbės, Lietuvos išsaugojimo rūpesčiu, buvo kupini kilnaus idealizmo.

• Ivaškevičius vaizduoja kilnioms idėjoms gyvenimą paaukojusius vyrus ir moteris. Jų prototipai – garsus profesorius geopolitikas, keliautojas Kazimieras Pakštas, puoselėjęs idėją perkelti Lietuvą iš pavojingos Rusijos, Vokietijos, Lenkijos kaimynystės į Afriką;

• literatūros klasikai, Atlantą perskridę lakūnai, Amerikoje išgarsėjęs krepšininkas, lietuvių kilmės prancūzų poetas, Lietuvos ambasadorius Paryžiuje Oskaras Milašius ir daugelis kitų garsių to meto asmenybių (Holivude Pakštas susitinka su aktoriumi svajojančiu tapti jaunuoliu Roniu Reiganu).

• Ivaškevičius remiasi poetės Salės prototipu pasirinktos poetės Salomėjos Nėries dienoraščiais, jos draugių atsiminimais. Tačiau dokumentinės detalės pasitelkiamos tik romantiškai meilės idėjai, o dramatiškos politinės peripetijos, poetės posūkis į kairę, poema Stalinui perteikiamos stilizuota tautosakos forma.

• Salė, tarp tautą mylinčių vyrų nesuradusi meilės, susižavi slibinais – komunistais, ilgainiui ją užvaldo idėja patirti nežmogišką ir net antžmogišką meilę.

• Slibinai ją veža kaip nuotaką i Maskvą visa ryjančiam Slibinui - Vysaryjonyčiui (Stalinui). Kaip nuotakos kraitis pridedama ir visa tauta.

• Slibinas ją paima ir perskaito, atimdamas visą gyvybės energiją. Salės mirties momentas sutapatinamas su Lietuvos nepriklausomybės praradimu, artėjančiais Antrojo pasaulinio karo sprogimais.

• Pjesės finale herojai suvokia, jog jų kartos idealizmas ir didžiosios idėjos istorijoje pasiliks tik kaip liūdnas utopinis pokštas – „Liūdna, kuomet iš pramatymų lieka tik pokštas pigus“.

• Spektaklis „Madagaskaras“ (rež. R. Tuminas), pastatytas 2004-aisiasi, iki šiol yra vienas labiausiai publikos pamėgtų Lietuvos teatro spektaklių.

• Milžino paunksmė pastatyta 1934 m. Jaunųjų teatre buvo režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko garbės reikalas įrodyti šio novatoriško kūrinio vertę bei originalumą.

• Tai buvo jauno teatro iššūkis Valstybės teatrui, kuris daugelio istorinių veikalų pastatymais nedaug pažengė į priekį nuo XX a. pradžios pompastiškų, butaforinių, mėgėjiškų vaidinimų.

• Spektaklyje karalius Jogaila, vaidinamas būsimo režisieriaus Romualdo Juknevičiaus, – nedidukas, sulinkęs nuo metų naštos, tarsi nutolęs nuo gyvenimo problemų, tarsi nesidomintis politika, priešinamas išoriškai stipriam, impozantiškos išvaizdos lenkų arkivyskupui Zbignevui Olesnickiui, kurį su didele vidine energija vaidino kitas būsimasis režisierius Algirdas Jakševičius.

• Buvo sukurtas gyvas, žmogiškas Jogaila.• Zbignevo Olesnickio pastangos kovoti su

Vytautu buvo bevaisės, o skaidrus, ironiškas Jogailos protas, aiški mintis, meilė Lietuvai ir nuovargis kovoti prieš klastą, darė R. Juknevičiaus vaidinamą personažą labai dramatišką ir skausmingą.

• B. Sruoga lietuvių literatūroje įtvirtino naują dramatizmo koncepciją, pagrįstą užuojauta ir gailesčiu tragiškąją kaltę išgyvenančiam herojui (Jogailai, Skumbinui, Kazimierui Sapiegai, etc.).

• Aistringai gynęs meno kūrinio estetinės vertės savarankiškumą, B. Sruoga svarbiausia vertybe kūryboje ir savo gyvenime laikė save gerbiančio žmogaus ryšį su tauta, jos kultūra:

• „Mums yra svarbiausia: išlaikyti mūsų žmogišką savigarbą, mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą“.

• Sruoga straipsniuose ir dramaturgijoje siekė praeitį padaryti savą ir mylimą, išmokyti skaitytoją „skirti amžinuosius tautos sąmoningo gyvenimo pradus nuo šiokiadienės menkystos šiukšlių“.

• Literatūra: Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986;

• Aušra Martišiūtė, „Nauja dramatizmo koncepcija Balio Sruogos istorinėje kronikoje Milžino paunksmė“, Aušra Martišiūtė, Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis, Vilnius: LLTI, 2006, p. 241–247;

• Reda Pabarčienė, „Balys Sruoga. Tarp herojinės dramos, komedijos ir klasikinės tragedijos“, Reda Pabarčienė, Kurianti priklausomybė. Lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai, Vilnius: VPU, 2010, p. 69–101;

• Vanda Zaborskaitė, „Balys Sruoga“, Lietuvių literatūros istorija. XX a. pirmoji pusė. II knyga, Vilnius: LLTI, 2010, p. 309–322.

• Aušra Martišiūtė, “Naujoji lietuvių drama”, XXI a. lietuvių dramaturgija, Vilnius: LLTI, 2010.

• V. Krėvė Skirgaila, B. Sruogos Milžino paunksmė, Just. Marcinkevičius Mažvydas

• Herojaus tragiškoji kaltė• Įsipareigojimas tautai• Monologų poetika• Choro vaidmuo• Poetinės dramos formos• Archaiškos lietuvių kultūros temos

• Teatro spektakliai• „Mažvydas“ (1978) buvo statoma kitu

stiliumi, nei monumentaliai patetiškas „Mindaugas“ ar intelektualias kolizijas gvildenanti „Katedra“. Mažvydas (apie 1510–1563) – pirmosios lietuviškos knygos („Katekizmas“, 1547) autorius vaizduojamas vargingoje Mažosios Lietuvos pastoriaus buityje.

• Dramos herojus įveikia vidinę savo dramą, kuri kyla dėl paliktos Lietuvos, mylimos moters, sūnaus. Dramos finale jis iškyla kaip žmogus, lietuvius mokantis skaityti pirmąjį žodį – „Lietuva“. Metaforiška skaitymo scena tapo lietuvių tautos atgimimo simboliu.

• S. Beketas Belaukiant Godo, K. Saja Mamutų medžioklė, K. Ostrauskas Gyveno kartą senelis ir senelė

• Antidrama, absurdo drama• Šio tipo dramose personažų tikslas yra

aiškiai suvokiamas, tačiau jį pasiekti yra neįmanoma.

• Antidrama vadinamos modernistinės dramos ir antidramos – absurdo dramos, kuriose siekiama praplėsti dramos žanro galimybes, pakeisti klasikinės dramos dėsnius, atskleisti filosofines žmogaus egzistencijos įžvalgas.

• Pavyzdžiui, daugelį modernistinių ieškojimų dramaturgijoje įkvėpusi Strindbergo drama „Sapnas“ atskleidžia apibendrintą ir, atrodo, nepasiekiamą tikslą, – pažinti žemės žmonių gyvenimą. Šio tikslo siekia dievo Indros dukra, nusileidusi į Žemę. Panašaus pobūdžio tikslą turėjo Viduramžių moralitė „Visi žmonės“, Baroko alegorinės pjesės (Kalderono „Didysis pasaulio teatras“).

• Strindbergas kuria savo laiko teatrui, jį siekia atnaujinti. „Sapne“ tikslo siekiama stebint žmonių gyvenimo buitį, jausmus, moralę, intelektą, kūrybos galias. Pažintis su žmogaus gyvenimo problemomis ir vertybėmis dramoje atskleidžiama skirtingo stiliaus epizoduose (simbolistinė, natūralistinė drama, melodrama, poetinė drama ir pan.).

• Indros dukra pasiekia savo tikslą ir sugrįžta pas tėvą, tačiau tai yra subjektyvus jos požiūris, kuris palieka atvirą klausimą, – ar tikrai ji pasiekė tikslą ir tikrai pažino žmonių gyvenimą?

• Klasikine antidrama laikomoje Beketo dramoje „Belaukiant Godo“ personažų tikslas yra taip pat aiškus – jie laukia Godo.

• Personažai tikslo nepasiekia – jie nesulaukia Godo.

• Atrodo, kad antidrama iš tiesų atsisako klasikinės dramos svarbiausių dėsnių. Tačiau Beketas konkretų klasikinės dramos herojų tikslą pakeičia į daugiaprasmį tikslą, kuris žadina įvairiausias interpretacijas.

• Kas yra personažų tikslas – laukti ar sulaukti Godo?

• Jeigu – laukti, tai personažai savo tikslą pasiekia, dramos pabaigoje jie laukia.

• Jeigu – sulaukti Godo, tai kyla klausimas, kokio tikslo jie siekia, kas yra Godo?

• Mįslingas Godo vardas atveria plačią interpretacijų skalę, kylančią aukštyn iki Dievo (God) ir nusileidžiančią iki žemiško ūkininiko, kuris duoda pavalgyti, tačiau muša savo darbininkus.

• Sovietmečio pjesėse sistemos kritika buvo reiškiama alegoriniais visuomenės vaizdiniais, dominavo minios inertiškumo tema, demaskuojamas naivus tikėjimas žadamu komunizmo rytojumi.

• Tai šventės ieškanti ir nesurandanti minia K. Sajos „Mamutų medžioklėje“, maratoną bėgantys, tačiau finišo nesurandantys bėgikai A. Ambraso ir R. Midvikio „Maratone“, ar iš duobės nepajėgiantys iškopti, ir bergždžiai į Baltąjį miestą svajojantys išvažiuoti veikėjai tų pačių autorių pjesėje „Duobė“.

• Sovietinis elitas pirmą kartą pavaizduotas J. Glinskio pjesėje „Mėnesienoje“, – tai prabangiame pensionate ar morge egzistuojantys dažomi ir perdažomi ir dėl to sunkiai atpažįstami veikėjai, primenantys Staliną, Beriją ir pan.

• Septintojo dešimtmečio pabaigoje pasirodo spektakliai, kuriuose sceną išvysta politiškai angažuota moderni dramaturgija. Prasideda aktyvus studentų teatrų laikotarpis, kuriam būdinga originali dramaturgija, orientuota į absurdo teatro tradiciją

• Ryškesnis pavyzdys – Vilniaus dailės instituto „Koridoriaus teatras“, įkurtas 1968 m. Sausakimšoje salėje vykdavo Arvydo Ambraso (1947–1970) ir Regimanto Midvikio (g. 1947) pastatyti spektakliai pagal jų pačių sukurtas absurdo pjeses „Duobė“, „Maratonas“, „Pirmadienio popietė“

• Fizinė ir intelektualinė spektaklių įtampa kėlė žiūrovams asociacijas su beviltiškomis pastangomis įveikti sovietinę stagnaciją ir inerciją. „Duobėje“ personažai, tarsi užhipnotizuoti, kuria ateities planus, artistiškai bendrauja Shakespeare‘o „Hamleto“ citatomis, – vyksta intensyvus fantazijos ir minties procesas, tačiau jie nepajėgia išlipti iš duobės ir išvažiuoti į išsvajotą Baltąjį miestą.

• „Maratone“, apie 40 minučių trukusiame spektaklyje, visi personažai bendrauja intensyviai bėgdami į garsiai skelbiamą, tačiau taip ir nesurandamą finišą. „Koridoriaus teatras“ buvo uždraustas 1970-aisiais (žr. „Maratonas“).

• Profesionaliame teatre politiškai angažuota moderni dramaturgija skynėsi kelią daug sunkiau, nei mėgėjiškose trupėse. Kauno dramos teatre režisierius J. Jurašas pastatė Sajos dramą „Mamutų medžioklė“ (1968), J. Glinskio „Grasos namai“ (1970), režisierius Jonas Vaitkus – J. Glinskio dramą „Kingas“ (1980).

• J. Glinskio absurdo drama „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, groteskiškai vaizduojanti nukaršusio sovietinio elito egzistavimo absurdą, buvo slapta išgabenta iš Lietuvos ir Anonimo slapyvardžiu pastatyta New York‘e Theater for the New City (1978, rež. J. Jurašas).

• Dramoje „Mamutų medžioklė“ rašytojas Saja atvirai šaipėsi iš sovietinės sistemos. Žiūrovai nesunkiai įskaitė teatro siūlomus simbolius bei alegorijas. Publika suprato, kad maskaradiniais kostiumais apsirengęs ketvertukas, kuris ieško ir niekaip nesuranda žadėtos šventės, o galiausiai įklimpsta dervoje, iš tiesų ieško šviesios komunizmo ateities.

• „Tarybinė liaudis“ vaizduojama kaip „balionininkai“ ir „skėtininkai“, kurie spektaklyje vieningai judėjo, kaip dvi avių bandos.

• Režisierius demonstravo nykiai beprasmišką vienybę. Masiškumo įspūdį stiprino Modrio Tenisono pantomimos trupė, kuri plastiškai vaidino aktorių šešėlius.

• Pagrindinę spektaklio mintį išreiškė dailininkės J. Malinauskaitės plakatas: mažyčių beveidžių žmogeliukų minia, kaip didžiulis avinas, paklusniai seka dūdele grojantį skerdžių. Avino fone esanti pieva įtartinai primena TSRS žemėlapį (žr. „Mamutų medžioklės“ plakatas).

• Režisierius spektaklio sėkmės priežastis matė pjesėje, – „tekste ir potekstėse buvo tokių didelių pakastų sprogmenų, kuriuos žmonės matė ir jais labai džiaugėsi.

• Dramaturgas pripažįsta, kad teatras dar labiau paaštrino jo sukurtą groteską:

• Daugelis žmonių, prisimindami „Mamutų medžioklę“, yra kalbėję, kad tai geriausia mano pjesė. [...] tai, kad jums patiko „Mamutų medžioklė“, yra ne mano nuopelnas, o teatro, pirmiausiai – Jurašo“.

• Nepraėjus nei metams nuo „Mamutų medžioklės“ premjeros, 1969 m. vykusiame Kauno valstybinio dramos teatro pirminės partinės organizacijos ataskaitiniame susirinkime LKP miesto komiteto atstovas atvirai teigė, jog „Mamutų medžioklė“

• išmuša žmones iš įsitikinimų ir spektaklio eiga tiesiog duria pirštu ir išmuša pasitikėjimą mūsų partija ir vyriausybe. Kai kurie visuomenės sluoksniai, priešiški tarybinei visuomenei, gardžiuojasi tuo ir naudoja piktam. Ir šiandien, kuomet ypatingai yra paaštrėjusi ideologinė kova, šis spektaklis yra ne laiku

• Spektaklį bandė apginti režisierius, aktoriai ir net pats tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys. „Mamutų medžioklė“ – žiūrovų antplūdžio sulaukęs spektaklis (per nepilną sezoną suvaidinta – 70 spektaklių) buvo atestuotas kaip antitarybinis ir išbrauktas iš teatro repertuaro.

• Kostas Ostrauskas Gyveno kartą senelis ir senelė (1963–69)

• K. Ostrauskas, vaizduodamas Senelio ir Senelės skausmą dėl žuvusio vienturčio sūnaus, įpareigoja auditoriją moraliniam nuskriaustųjų elgesio vertinimui.

• Senelių kančia egzistuoja, tačiau ji nublanksta prieš kerštą, – šaltakraujišką, rituališką jaunų, jų žuvusio sūnaus Jonuko amžiaus žmonių žudymą.

• Dramoje pabrėžiamas pasikartojimas, – sienoje brėžiami brūkšniai leidžia skaičiuoti aukas.

• K. Ostrauskas žudymo ritualą kartoja visame trilogijos cikle, kol auka tampa pats dramos autorius.

• Veiksmui persikėlus į Skai(s)tyklą, kartotės galimybėms suteikama neribota laiko perspektyva.

• Parodydamas nesibaigiančią nuskriaustųjų skausmo padiktuotą nužudymų seriją, K. Ostrauskas prasminį akcentą suteikia aukos elgesio moraliniam vertinimui.

• Suvokimas, kad esi nuskriaustasis, auka, nesuteikia jokios moralinės teisės aukoti kitus.

• K. Ostrausko laikysena atliepia nužemintųjų generacijai būdingą poziciją. Pasak Vytauto Kavolio, nužemintųjų generacijos poetas Algimantas Mackus surado vienintelę jam įmanomą galimybę būti lietuviu, įsipareigodamas lietuvių visuomenėje liudyti jautrumą visų skausmui.

• Lietuviškumą, kaip ir kiekvieną savo tikėjimo apsisprendimą šiai kartai reikia moraliai pateisinti, jis jau nebegali būti savaime priimamas

• Lietuvos teatro istorija, kn. 1, 2, 3, 4, Vilnius, 2008-2010

Ačiū už dėmesį