LAURA ESQUIVEL

J \ a i j v a n d u o o § o h o tad u t

R o m a n a s ,

kuriame kas mėnesį pateikiami valgių ruošimo receptai,

meilės istorijos, namų gamybos vaistai

ir kitos priemonės

Iš ispanų kalbos vertė

Alma Naujokaitienė

VILNIUS 2014

U D K 821.134.2(72)-31

Es88

Laura E S Q U I V E L

C O M O A G U A P A R A

C H O C O L A T E

Narrativa Mondadori

© 1995 by Laura Esquivel

© Alm a Naujokaitienė, vertimas į

lietuvių kalbą, 2003

© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014

© „Tyto alba“, 2014ISBN 978-609-466-028-3

Sausis

tKALĖDINIAI PYRAGĖLIAI

Reikia:

1 skardinėlės sard in ių,

pusės ringės rūkytos dešros,

svogūno galvutės,

l skardinėlės m ažų a itrių jų paprikų,

l O kvietinės duonos papločių,

raudonėlio

Ruošimo būdas:

Svogūną reikia susmulkinti. Patariama šiek tiek svogūno užsidėti

ant momens, tai saugo nuo varginamo ašarojimo, jei kas nors šalia

pjausto svogūnus. N e tai blogiausia, kaip sakoma, kad ašaroji nuo

pjaustomų svogūnų, tiesiog kartais pradėjęs taip įsiverki, kad nie­

kaip negali sustoti. Nežinau, ar jums yra taip nutikę, bet man tai

jau tikrai. Ir galybę kartų. M am a sako, taip yra dėl to, kad aš tokia

pat jautri svogūnams kaip mano senelės sesuo Titą.

Pasakojama, kad T itą buvusi tokia jautri svogūnų kvapui, jog dar

mano prosenelės įsčiose vis ašarodavo juos pjaustant; ji pravirkda­

vo taip garsiai, kad verksmą girdėdavo net apykurtė virėja Načia.

Vieną kartą ji taip klykė, kad tai paankstino gimdymo laiką. M a ­

no prosenelei nespėjus nė susivokti, T itą išvydo pasaulį tiesiai ant

virtuvės stalo, ir ją apgaubė verdamos lakštinių sriubos, čiobrelių,

lauro lapų, kalendrų, virinto pieno, česnakų ir, žinoma, svogūnų

kvapai. Kaip suprantate, pribuvėjos nė neprireikė, todėl T itą gimė

raudodama, tarsi iš anksto būtų žinojusi pranašystę, kad ištekėti ir

patirti vedybinę laimę jai neskirta. Načia vėliau pasakojusi, kad T i­

tą j šį pasaulį įplaukė tikrąja to žodžio prasme, su didžiausiu ašarų

potvyniu, užliejusiu ne tik virtuvės stalą, bet ir grindis.

Po vidurdienio, kai išgąstis aprimo, kaitri saulė išdžiovino vande­

nį, Načia šluostė raudonas grindų plyteles. Taip atsirado net penki

kilogramai druskos, ir šių atsargų maistui pakako gana ilgai. Toks

nepaaiškinamas gim im o būdas nulėmė nenum aldom ą T itos po-

7

traukį prie virtuvės ir tai, kad joje teko praleisti didžiąją gyvenimo

dalį jau nuo pirmos gyvenimo akim irkos, ir dar: jos tėvą, tai yra

mano prosenelį, ištiko infarktas, jis pasimirė vos jai sulaukus

dviejų dienų. M am ai Elenai nuo sukrėtimo dingo pienas. Ka­

dangi tuom et dar nebuvo pieno m išinių ar kokio kito pakaitalo,

o žindyvės rasti nepavyko, kilo rūpestis, kaip mergaitę m aitinti.

Načia, išmaniusi galybę virtuvės paslapčių ir kitų gyvenimiškų

dalykų, kurių čia neminėsime, apsiėmė ruošti mergaitei valgį. Ji

pasirodė tinkam iausia rūpintis „nekalto kūdikio pilvo reikalais“,

nors savo vaikų neturėjo. Ji nei skaityti, nei rašyti nemokėjo,

tačiau virtuvės reikalus nepaprastai gerai išmanė. M am a Elena

m ielai priėmė šį pasiūlymą, nes, nepaisant gedulo, jos pečius

užgriuvo ūkio priežiūros darbai, turėjo mąstyti, kaip išm aitinti

vaikus ir suteikti jiems gerą išsilavinim ą, o papildom ų rūpesčių

dėl naujagimės m aitinim o jai tikrai nereikėjo.

Taigi nuo tos dienos T itą buvo apgyvendinta virtuvėje, kur, mai­

tinama košėmis ir arbatėlėmis, augo kaip ant mielių. Galim a sakyti,

jau tada atsirado šeštasis pojūtis - maisto gaminimo. Pavyzdžiui, jos

maitinimas priklausė nuo virtuvės darbo: rytą, kai užuosdavo verda­

mas pupeles, ar vidurdienį, kai pajusdavo, kad vanduo vištoms pešti

jau karštas, o paskui pavakare, kai pasklisdavo ką tik iškeptos duonos

kvapas, - tada ji suprasdavo, kad laikas prašytis maitinamai.

Kartais ji ūmai pravirkdavo, ypač Naciai smulkinant svogūnus,

tačiau žinodamos, dėl ko taip yra, nė viena šiems verksmams didelio

dėmesio neteikė. Dažnai tai net virsdavo pramoga, tad vaikystėje Titą

neskirdavo, kada ji verkdavo iš džiaugsmo, o kada iš tikro poreikio

verkti. Juokas jai tapo verksmo forma.

Lygiai taip pat ji neskirdavo troškimo gyventi nuo troškimo val­

gyti. Nėra lengva žmogui, suvokiančiam aplinką tik kaip virtuvę,

pažinti išorinį pasaulį. Tas didžiulis už virtuvės durų į namo gilumą

atsiveriantis pasaulis ją baugino, pažįstamesnės buvo kitos durys,

vedančios iš virtuvės į kiemą, į sodą, į daržą, - taip, tai buvo jos

u r a £ st ] u i v e l o v i p v a n d u o š o k o l a d u i

8

7(ri l e d i n i a i p v r a g ė l i a i

pasaulis, ir jis buvo svarbiausias. Visai priešingai nei jos seserims,

kurias Titos pasaulis gąsdino, atrodė kupinas nežinomų pavojų. Joms

buvo keista ir nesuprantama žaisti virtuvėje, nors vieną dieną T itą

įkalbėjo pasižiūrėti, kaip nuostabiai atrodo lietaus lasai, tekšintys

ant įkaitusios krosnies.

Tu o metu, kai T itą dainavo ir šlapiomis rankomis gaudė ritm in­

gai tekšinčius lašus, kad jie kristų ant krosnies ir šoktų, Rosaura

abejingai tūnojo kamputyje. T o nepasakysi apie Gertrūdą, kuriai

patiko viskas, kas ritminga, - ar tai būtų judesys, ar muzika, - ji su

džiaugsmu įsitraukė į žaidimą. Taigi Rosaurai neliko nieko kita, kaip

irgi pradėti žaisti, tačiau rankų ji nenorėjo sušlapti, tai ir džiaugs­

mo didelio nepatyrė. Tuom et T itą pasišovė jai padėti, stengdamasi

prikišti jos rankas prie šiltos krosnies, bet Rosaura pasipriešino, ir

jos kovojo tol, kol supykusi T itą paleido jos rankas, o ši neišlaikė

pusiausvyros ir pargriuvusi prisilietė prie įkaitusios krosnies. Maža

to, kad. gerai gavo į kailį, T ita i savame pasaulyje - virtuvėje - buvo

uždrausta žaisti su seserimis. Taigi jos žaidimų drauge tapo Načia.

Jiedvi išgalvodavo įvairiausių žaidimų ir užsiėmimų, susijusių su

virtuve ir maisto ruošimu. Kartą miesto aikštėje išvydusios prekeivį,

iš balionėlių darantį įvairiausias gyvūnų figūrėles, tą patį sumanė

pamėginti iš rūkytų dešrų. Jos pasidarė ne tik žinomų, bet ir išgal­

votų gyvūnų figūrėlių, pavyzdžiui, gyvūną su gulbės kaklu, šuns

letenomis ir arklio uodega.

Būdavo gaila paskui jas ardyti, bet dešras reikėjo kepti. Todėl

Titą dažniausiai priešindavosi. Vienintelė išimtis, kai T itą sutikda­

vo grąžinti dešrą, - tai pažadas kepti kalėdinius pyragėlius, nes juos

nepaprastai mėgo. Ji ne tik be liūdesio atsisveikindavo su gyvūnėliais,

bet ir pati stebėdavo linksmai čirškančią dešrą.

Dešrą kalėdiniams pyragėliams reikia labai atidžiai kepti ant lėtos

ugnies, ji turi būti iškepusi, bet neapskrudusi. Kai dešra pagaliau

iškepa, reikia dėti sardines, prieš tai išėmus ašakas. Peiliu nuo odelių

reikia pašalinti juodas dėmes. Kartu įmaišomas smulkintas svogūnas,

9

l a u r a £ s q u i v e l T ^ a i p v a n d u o š o k o l a d u i

aitriosios paprikos ir raudonėlis. Šis įdaras kurį laiką paliekamas, o

paskui juo įdaromas pyragas.

T itą nepaprastai mėgaudavosi šiuo procesu, nes nuo dubens su

įdaru sklisdavo malonus kvapas, o kvapai primindavo praėjusį lai­

ką, visiškai kitokį nei nūdienos kvapai ir garsai. T ita i labai patiko

traukti į save tą nepakartojamą dūmo kvapą ir mintyse keliauti po

savo prisiminimus.

Nelabai prisiminė, kada pirmąkart užuodė šių pyragėlių kvapą,

nes gali būti, kad prisiminė iš tų laikų, kai dar nebuvo gimusi. G al­

būt keistas dešros ir sardinių derinys taip smarkiai ją sugundė, kad

išsirinko būtent Mam os Elenos įsčias ir tokiu būdu papildė De la

Garsų šeimą, kur žmonės skaniai maitindavosi ir ruošdavo ypač

gardžią dešrą.

Mam os Elenos sodyboje dešros ruošimas prilygo ritualui. D ieną

prieš tai imdavo lupti česnakus, ruošti aitriąsias paprikas ir malti

prieskonius. Šeimos moterys dalyvaudavo visos iki vienos: M a ­

ma Elena, jos dukterys Gertrūda, Rosaura ir Titą, virėja Načia ir

tarnaitė Cenčia. Susėdusios aplink virtuvės stalą šnekučiuodavosi

ir juokaudavo, o laikas iki sutemų skriete praskriedavo. Tuom et

M am a Elena tardavo:

- Šiandien pakaks.

Ji tuščiai burnos neaušindavo, tad po šių žodžių visos supras­

davo, ką toliau daryti. Pirmiausia nukraustydavo stalą, o paskui

pasidalydavo darbus: viena eidavo uždaryti vištų, kita - pasemti

vandens iš šulinio, kad pusryčiams nestigtų, o trečia pasirūpinda­

vo malkomis pakurti krosnį. T ą dieną nereikėdavo nei lyginti, nei

megzti, nei siūti. Galiausiai visos išsiskirstydavo po savo kambarius

skaityti, melstis ir miegoti. V ieną tokią pavakarę, dar M am ai Ele­

nai neištarus, kad leidžiama k ilti nuo stalo, T itą , kuriai jau buvo

penkiolika, virpančiu balsu pasakė, kad su ja norėtų pasikalbėti

Pedras M uskisas...

- Ir ką gi tas ponas ketina man pasakyti?

10

1\a l e d i n i a i p y r a g ė l i a i

Tą M am a Elena ištarė, rodos, po visą amžinybę trukusios tylos,

kuri sustingdė T ita i sielą.

Vos girdim u balsu T itą ištarė:

- Aš nežinau.

M am a Elena dėbtelėjo į T itą žvilgsniu, kuriame atsispindėjo visi

metai, nugyventi šioje šeimoje tvardantis.

- Ką gi, geriau jau išsyk perspėk jį, tegul nesivargina prašyda­

mas tavo rankos. Jis tik veltui švaistytų savo ir mano laiką. Puikiai

žinai, kad, būdama jauniausia duktė, privalai rūpintis manimi ligi

pat mirties.

Ištarusi šiuos žodžius M am a Elena lėtai pakilo nuo stalo, įsidėjo

akinius į prijuostės kišenaitę ir pabaigą reiškiančiu tonu pranešė:

- Šiandien pakaks!

T itą gerai žinojo, kad pokalbis pagal šių namų įstatymus čia

nepageidaujamas, tačiau ji pirmąsyk išdrįso paprieštarauti savo

motinos valiai.

- Bet aš manau, kad...

- T u neturi teisės nieko manyti, ir baigta! Niekas nuo amžių am­

žinųjų mūsų giminėje nėra prieštaravęs šiai tradicijai, ir tu nebūsi

pirmoji, kuri šitaip pasielgs.

T itą panarino galvą, ašaros papsėjo ant stalo, tokios sunkios, kaip

ir jos pečius užgulusi lemtis. N uo tos akimirkos ir jos, ir stalo laukė

tas pats, - juk nėra vilties nusikratyti absurdiškų prievolių, kurias

reikės atlikti, pasukti gyvenimą kita linkme, o stalui teks sugerti nuo

vaikystės čia liejamas ašaras ir susitaikyti su nuosprendžiu.

Bet T itą su tuo nesusitaikė. Jai nedavė ramybės galybė m inčių

ir abejonių. Pavyzdžiui, labai knietėjo sužinoti, kas šios tradicijos

pradininkas. Būtų gerai šiam išradingam asmeniui pranešti, kad jo

sumanymas apsaugoti moterų senatvę turėjo vieną nedidelį trūku­

mą. Jeigu Titai nelemta ištekėti ir susilaukti vaikų, kas tada senatvėje

pasirūpins ja pačia? Kokia ateitis numatyta jai? O gal manyta, kad

dukterys, karšinančios savo motinas, po gimdytojų mirties ilgai ne­

11

išgyvens? O ištekėjusios moterys, nesusilaukusios vaikų? Kas jomis

pasirūpins? Ir dar, kas lemia, kad būtent jauniausiajai dukteriai skirta

karšinti motiną, o ne vyriausiajai? A r kas nors teiravosi pasmerktųjų

dukterų nuomonės? A r joms leista bent jau pažinti meilę? O gal ir

tai uždrausta?

T itą puikiai žinojo, kad visos šios abejonės tebegulės neatsakytų

klausimų archyve. D e la Garsų šeimoje turėjai paklusti, ir viskas.

M am a Elena paliko virtuvę supykusi ir į T itą net nepažvelgė, maža

to, visą savaitę nepratarė jai nė žodžio.

Tylos įžadai buvo sulaužyti, kai motina apžiūrinėjo drabužius,

kuriuos siuvo kiekviena moteris. M am a Elena pastebėjo, kad neprie­

kaištingai susiūtas Titos siuvinys prieš tai nebuvo daigstytas.

- Turiu tave pagirti, - tarė jai, - dygsniai tolygūs, bet prieš tai

siuvinio nesudaigstei, tiesa?

- Ne, - atsakė Titą, apstulbusi, kad tylos bausmė pagaliau bai­

gėsi.

- Vadinasi, reikės viską išardyti. Sudaigstysi siuvinį, susiusi iš

naujo, o tada ir įvertinsiu tavo darbą. Ateity žinok, kad tinginys ir

šykštuolis moka du kartus.

- Bet taip sakoma apie tuos, kurie klysta, o jūs pati ką tik sakėte,

kad mano siuvinys...

- T u ir vėl drįsti man priešgyniauti? Jau gana to, kad laužai siu­

vimo taisykles.

- Atleiskite, mamyte. Daugiau tai nepasikartos.

Titos žodžiai kiek apmaldė Mam os Elenos pyktį. M aloniai ištarti

„mamyte“ nebuvo taip paprasta. M am ai Elenai atrodė, kad žodis

„mama“ nepakankamai pagarbus, tad nuo mažens įpratino duk­

teris kreiptis į ją „mamyte“. Vienintelė T itą nepaisė šios taisyklės

arba kreipdavosi"į ją nepakankamai pagarbiai, už tai ne kartą yra

užsidirbusi antausį. Tačiau šįkart jai puikiai pavyko! M am a Ele­

na patenkinta mąstė, kad galiausiai pavyko sutramdyti neklusnų

jaunylės būdą. Deja, neilgai teko džiaugtis, nes kitą dieną, lydimas

l a u r a £ s q u i v e l T į a i p v a n d u o š o k o l a d u i

12

l<\a l e d i n i a i p y r a g ė l i a i

savo garbaus tėvo, jų namuose pasirodė Pedras Muskisas, ketinda­

mas prašyti Titos rankos. Jų apsilankymas sukėlė tikrą sambrūzdį.

Niekas to nesitikėjo. Prieš dieną T itą per Načios brolį perdavė

Pedrui žinutę, kad atsisakytų vizito. Anas dievagojosi, kad žinutę

Pedrui perdavęs, tačiau svečiai vis dėlto atvyko. M am a Elena juos

pakvietė į svetainę. Ji elgėsi maloniai, tačiau paaiškino, kodėl T itą

negalinti tekėti.

- Žinom a, jeigu jūs norite apvesdinti Pedrą, tai galiu pasiūlyti kitą

savo dukterį, Rosaurą, tik dvejais metais vyresnę už Titą, ji puiki

partija ir pasirengusi santuokai...

Išgirdusi tokius žodžius Cenčia ant Mam os Elenos vos neapvertė

padėklo su kava ir sausainiais, ji kaip tik įžengė į svetainę pasiūlyti

ponui Paskualiui su sūnumi pasivaišinti. Atsiprašiusi paskubomis

spruko į virtuvę, kur, nekantraudamos išgirsti, kas vyksta svetainėje,

lūkuriavo Titą, Rosaura ir Gertrūda. Vos jai pasirodžius, visos metė

darbus, kad tik nepraleistų iš pasakojimo nė žodelio.

Visos buvo užsiėmusios kalėdiniais pyragėliais. Kaip matyti iš

pavadinimo, šie pyragėliai paprastai kepami artėjant Kalėdoms, ta­

čiau šįkart jie buvo skirti Titos šešioliktojo gimtadienio šventei, nes

juos T itą labai mėgo.

- O Dievulėliau! Seim ininkė siūlo dukters ranką lyg kokį troš­

kinį? Ir nė galvos nesuka, kad ne tą, kurios jiems reikia? Bet juk

ne tas pats, jei prašai paplotėlių, o tau paduoda troškinį.

Cenčia, pasakodama viską, kas vyksta svetainėje, nesiliovė kalbė­

jusi tokiais palyginimais, žinoma, savaip viską pagražindama. T itą

gerai žinojo, kokia ji gali būti melagė ir pramaniūgė, tačiau niekaip

negalėjo atsikratyti apėmusio nerimo. Ji nenorėjo priim ti už gryną

pinigą to, ką dabar išgirdo. Vaizduodama visiškai ramią, ji toliau

kočiojo paplotėlius, o seserys su Načia dėjo įdarą.

Geriausi yra krosnyje kepti paplotėliai. Bet, jei nėra galimybės,

galima nedidelių paplotėlių užsisakyti duoninėje, nes dideli šiems

pyragėliams netinka. Įdaryti pyragėliai dar dešimt m inučių kepami

13

orkaitėje ir patiekiami karšti. Patariama per naktį laikyti juos už­

dengtus drobe, kad papločių tešla prisigertų dešros syvų.

T itą jau baigė įdaryti pyragėlius rytdienos puotai, kai virtuvėje

pasirodė M am a Elena ir pranešė, kad sutinka su Pedro prašymu

vesti dukterį, tik ne Titą, o Rosaurą.

Išgirdusi šią žinią, T itą pasijuto taip, tarsi jos kūną būtų sukaustęs

žiemos šaltis; buvo taip šalta ir sausa, kad jos skruostai užsiliepsnojo,

jie pasidarė raudoni - kaip tie obuoliai ant stalo. Tas stingdantis šaltis

dar ilgai jos nepaleido, ir niekas negalėjo jo išsklaidyti, net Načios

pasakojimas, kai ji, išlydėdama poną Paskualį Muskisą su sūnumi,

nugirdo jų pokalbį. Načia ėjo tėvui su sūnumi iš paskos. Jiedu žings­

niavo lėtai ir ponas Paskualis tyliai, bet piktokai paklausė sūnaus:

- Pedrai, kodėl taip pasielgei? Sutikdamas vesti Rosaurą atrodei

apgailėtinai. Kur dingo meilė, kurią prisiekei Titai? A r tai buvo vien

tušti žodžiai?

- Žinom a, ne, bet jeigu jums draustų vesti moterį, kurią mylite,

o vienintelė išeitis būtų vesti jos seserį, kad tik gyventumėt arčiau

jos, ar pasielgtumėt kitaip?

Naciai nepavyko išgirsti atsakymo, nes Pulke, jų šuo, triušį palai­

kęs katinu, puolė pasiutiškai skalyti.

- Vadinasi, tu nusprendei vesti nemylimą?

- Ne, tėve, aš vedu todėl, kad per daug m yliu Titą.

Balsai pamažu tolo, be to, juos užgožė sausų lapų čežėjimas po vyrų

kojomis. Labai keista, kad Načia, kuri laikyta apykurte, pasakojo gir­

dėjusi jų šneką. T itą padėkojo jai už persakytą pokalbį, tačiau niekas

negalėjo išsklaidyti nusivylimo Pedru. Sakoma, kurčias negirdi, bet

supranta. Galbūt Načia išgirdo tik tai, ką kiti nutylėjo. Tąnakt T ita i

taip ir nepavyko užmigti, ji negalėjo paaiškinti užplūdusių jausmų.

Apm audu, kad tais laikais dar nebuvo žinoma apie kosmoso juo­

dąsias skyles, nes tuomet būtų maniusi, kad jos krūtinėje atsirado

juodoji skylė, pro kurią ir skverbiasi begalinis šaltis.

Kai tik užmerkdavo akis, aiškiai prisimindavo pernykštes Kalėdas,

l a u r a £ s (j u i v e / 7(d i p v a n d u o š o k o l a d u i

14

fl ( a l e d i n i a i p y r a g ė l i a i

kai Pedras su visa šeima buvo pirmąkart pakviestas į jų namus vaka­

rienės, ir šaltis ją smaigstė lyg adatomis. Nors buvo prabėgę metai,

ji puikiai prisiminė garsus, kvapus, savo naujos suknelės šiugždesį,

kai ėjo ką tik išvaškuotomis grindimis, Pedro žvilgsnį, glostantį jos

pečius... Ak, tas žvilgsnis! Ji nešė svečiams saldumynus didelėje va­

zoje, kai jį pajuto, tokį karštą, net nutvilkiusį jai odą. Pasisuko - ir jų

žvilgsniai susitiko. Tą akimirką ji suvokė, ką pajunta spurga, įleista

į verdantį aliejų. Ją užliejusi karščio banga buvo tokia smarki, kad

visas kūnas pradėjo šnypšti, - veidas, pilvas, širdis, krūtys, - T itą

negalėjo to žvilgsnio adaikyti ir nuskubėjo į atokesnę svetainės vietą,

kur Gertrūda skambino pianola „Jaunystės akis“. Padėjusi ant stalelio

vazą su saldumynais, ji paėmė pirmą pasitaikiusią taurelę su „Nojaus

likeriu“* ir prisėdo prie kaimynystėje gyvenančios Pakitos Lobo.

Tačiau pasitraukusi toliau nuo Pedro ji nieko nelaimėjo; jautė, kaip

kraujas pašėlusiai tvinksi gyslose. Skruostus užliejo sodrus raudonis,

o klaidžiojantis žvilgsnis niekaip nerado savo tikslo. Pakita pastebėjo,

kad ji keistai atrodo, ir vaizduodama susirūpinusią pakalbino:

- Puikus likeris, ar ne tiesa?

- Jums patinka?

- Titą, ar gerai jautiesi? Atrodai sutrikusi.

- Viskas gerai, ačiū.

- Esi tokio amžiaus, kad ypatingomis progomis gali paragauti šiek

tiek likerio, bet prieš tai reikia paklausti mamos leidimo. Matau, tu

susijaudinusi, net virpi. - Ir su užuojauta pridūrė: - Daugiau negerk,

nes dar iškrėsi kokį pokštą.

T ik to jai trūko! Kad Pakita Lobo palaikytų ją girta. Žūtbūt rei­

kėjo išsklaidyti jos abejones, kol gandas nepasiekė motinos. M intis

apie gimdytoją trumpai privertė ją pamiršti Pedrą ir ji visais būdais

įtikinėjo Pakitą, kad jos mintys tebėra skaidrios, o protas skvarbus.

Pasidalijo su ja gandais ir apkalbomis. Net atskleidė jai receptą „N o­

* Saldus migdolų skonio likeris. Vert.

15

Į a u r a £ s q u i v e l ov ‘T^a i p v a n d u o š o k o l a d u i

jaus likerio“, kuris gaminamas iš keturių uncijų alberčigo* kauliukų

ir pusės svaro abrikosų kauliukų užplikius juos asumbre verdančio

vandens ir palaikius dvidešimt keturias valandas, kad suminkštėtų;

paskui jie išgliaudomi, susmulkinami ir užplikom i dviem asumb-

rėmis verdančio vandens. Penkiolika dienų viskas mirksta. Paskui

reikia distiliuoti. Kai du su puse svaro smulkaus cukraus visiškai

ištirpsta vandeny, dedamos keturios uncijos apelsinmedžio žiedų,

gerai sumaišoma ir košiama. Norėdama visiškai išsklaidyti Pakitos

įtarimus, kad jos fizinė ir psichinė sveikata kuo puikiausia, pridūrė,

kad asumbrė - tai 2,016 litro, nei daugiau, nei mažiau.

Kai M am a Elena priėjo pasiteirauti, ar Pakitai nieko netrūksta,

šioji džiaugsmingai atsakė:

- M an visko pakanka! Kokios puikios tavo dukterys! Ir kaip įdo­

miai pasakoja!

M am a Elena pasiuntė T itą į virtuvę atnešti daugiau užkandžių ir

padalyti juos svečiams. Neatsitiktinai šalia atsidūręs Pedras pasisiūlė

jai padėti. T itą tylėdama skubiai ėjo virtuvės link. Pedro artumas

jai kėlė jaudulį. Ji pasuko tiesiai prie didelių padėklų su gardžiais

užkandžiais, kantriai laukiančiais ant virtuvės stalo.

Niekuom et nepamirš to atsitiktinio susilietimo rankomis, kai

abudu negrabiai mėgino paimti tą patį padėklą.

Tuom et Pedras ir prisipažino ją mylįs.

- Panele Titą, naudojuosi šia puikia proga galėdamas pasikalbėti

su jumis viena, noriu pasakyti, kad esu pamilęs jus iš visos širdies.

Žinau, mano poelgis per drąsus ir įžūlus, bet jūs tokia nepasiekia­

ma, kad nutariau jau šį vakarą jums prisipažinti. Prašau tik viena:

atsakykit, ar galiu tikėtis jūsų meilės?

- Dabar nežinau, ką jums atsakyti. D uokit man laiko.

- Ne, aš neištversiu, man reikia atsakymo tuojau pat: jei myli,

nereikia svarstyti. Juk arba m yli, arba ne. Aš nesu iškalbus vyriškis,

* Tokia abrikosų rūšis. Vert.

16

l e d i n i a i p y r a g e i i a i

tačiau žodžių tuščiai nelaidau. Prisiekiu, mylėsiu jus amžinai. O jūs?

Ar jaučiate man tą patį?

— Taip!

Taip taip, tūkstantį kartų taip. N uo tos nakties pamilo jį visiems

laikams. Tačiau dabar privalo jo atsisakyti. Nevalia geisti būsimo

sesers vyro. Kad užmigtų, turėjo pasistengti išguiti jį iš savo m in­

čių. Paragavo kalėdinių pyragaičių, kuriuos Načia paliko jai ant

naktinio stalelio kartu su stikline pieno. K itu metu tai būtų buvęs

neapsakomas malonumas. Načia iš ilgametės patirties žinojo, kad

šie gardūs pyragaičiai T itai išsklaido didžiausius rūpesčius. Bet tik ne

dabar. Jie neužpildė vidinės tuštumos. Atvirkščiai, ją net supykino.

Tada ji suvokė, kad ne nuo alkio ta tuštuma - tai buvo skausmingas

nykumos pojūtis. Žūtbūt reikėjo atsikratyti šio varginančio šalčio

jausmo. Pirmiausia apsivilko vilnonius drabužius ir užsiklojo sunkia

antklode. Tačiau drebulys nesiliovė. Tada užsimovė vilnones kojines

ir užsiklojo dar dviem antklodėmis. Niekas nepasikeitė. Galiausiai

pasiėmė apklotą, kurį buvo pradėjusi nerti tądien, kai Pedras užsi­

minė apie vedybas. T o k į apklotą kaip šis galima nunerti vąšeliu tik

per metus. Būtent po tiek laiko T itą su Pedru buvo numatę paduoti

užsakus. Kad darbas nenueitų vėjais, ji su įtūžiu ėmėsi nerti, liejo

ašaras ir nėrė, kol galiausiai paryčiais apklotas buvo baigtas, ir juo

užsiklojo. Bet nė tas nepadėjo. N ei tąnakt, nei daugybę kitų naktų

jai taip ir nepavyko atsikratyti stingdančio šalčio jausmo.

Bus d a ug iau ...

K ita s receptą?.

Ciabelės pyragas (Vestuvių)

A N T R A S S K Y R I U S

Vasaris

t

ČIABELĖS PYRAGAS

Reikia:

1 7 5 gram ų cukraus,

3 0 0 gram ų aukščiausiosios rūšies miltų, tris kartus sijotų,

1 7 kiaušinių,

citrinos žievelės

Ruošimo būdas:

Dubenyje plakami 4 kiaušiniai, 5 kiaušinių tryniai ir cukrus. Kai

masė pasidaro vientisa, paleidžiami dar 2 kiaušiniai ir vėl plakama

paleidžiant — vis po du — visus kiaušinius. Siam Pedro ir Rosauros

sutuoktuvių pyragui T itą su Načia visų produktų turėjo suvartoti

dešimteriopai, nes pyrago receptas pateiktas aštuoniolikai žmonių,

o į vestuves kviesta šimtas aštuoniasdešimt. Vadinasi, reikėjo šimto

septyniasdešimties kiaušinių! O tai reiškė, kad reikia surinkti tiek

aukščiausiosios rūšies kiaušinių.

Jau prieš keletą savaičių jos pradėjo kaupti geriausių dedeklių

kiaušinius ir juos konservavo. N uo neatmenamų laikų konservuo­

jant kiaušinius kiaurą žiemą sodyboje nestigdavo šio būtino maisto

produkto. Geriausiai tam tinka rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių kiau­

šiniai. Konservuojami kiaušiniai turi būti labai švieži. Načia laikėsi

nuomonės, kad jie turi būti šios dienos. Kiaušinius dėdavo į dubenį,

kurį užpildydavo lydytu ir ataušintu avių lajumi. T o pakako, kad

daugelį mėnesių kiaušiniai neprarastų savo maistinių savybių. Jeigu

juos reikia išlaikyti ilgiau nei metus, kiaušiniai dedami į aukštą mo­

linę vazą ir užpilami vandenyje ištirpusiomis kalkėmis (viena dalis

kalkių ir dešimt dalių vandens). Sandariai uždaroma, kad nepatektų

oro, ir laikoma rūsyje. T itą su Načia pasinaudojo pirmuoju būdu,

nes kiaušinius tereikėjo išlaikyti keletą mėnesių. D ubuo stovėjo

virtuvėje po stalu, ir dabar jos ėmė kiaušinius, daužė vieną po kito

ir suko masę pyragui.

21

Į a u r a £ s q u i v e l Ov T^a i p v a n d u o š o k o l a d u i

Reikėjo labai daug pastangų norint išplakti tokią galybę kiauši­

nių, ir daužiant šimtąjį T itą apėmė panika. Jai atrodė, kad šimtas

septyniasdešimtojo nesulauks.

T ita i be perstojo maišant, Načia kaukštelėdavo kiaušinį ir pa­

leisdavo jį į masę. Staiga leidžiant vieną iš kiaušinių jos kūnas

nuėjo pagaugais. Baltymai jai prim inė prieš mėnesį kastruotų viš­

čiukų kiaušelius. Kastruoti gaidžiukai geriau įm inta. O patiekalai

iš jų laikom i vienais iš skaniausių, ruošiamų tik pasiturinčiuose

namuose, mat jie reikalauja nemažai darbo, bet patiekalo skonis

neprilygstamas.

Sausio 12-ąją paskelbus sutuoktuvių diena, kaipmat nuspręsta

nupirkti du šimtus jauniklių, kastruoti ir lesinti, kol įmis.

Visa tai gulė ant Načios ir Titos pečių. Načia kaip niekas kitas

turėjo patirties, o T itą buvo nubausta už tą dieną, kai vyko Rosauros

piršlybos, mat ji, teisindamasi migrena, atsisakė dalyvauti.

- Aš nesitaikstysiu su tavo neklusnumu, - tarė jai M am a Ele­

na, - neleisiu išardyti sesers vestuvių, ir liaukis vaidinusi auką. N uo

šiol tau teks rūpintis šventiniu stalu, ir žiūrėk, kad nematyčiau tavęs

susiraukusios ar liejančios ašaras, supratai?

T itą stengėsi neužmiršti įspėjimo ir pradėjo dirbti. Kastruojant

reikia įkišti pirštus, užčiuopti sėklides ir jas nutraukti. Paskui žaiz­

delė patepama šviežiais paukščių taukais. Pirštu pajutusi pirmojo

viščiuko sėklides, T itą vos nenualpo. Jos delnai sudrėko, prakaitas

žliaugte žliaugė, o skrandyje kilo blogumas. M am a Elena dėbtelėjo

į ją tiriamu žvilgsniu ir paklausė:

- Kas tau? Gal imkimės darbo, ar bijai?

T itą pažvelgė į ją ir nieko neatsakė. Jai norėjosi išrėkti motinai į

veidą, kad ji tikrai bijo, nes negali kastruoti tų paukščių, tegu pati

tai daro, ir neteisinga, kad Rosaura gyvens su vyru, kurį ji myli.

M am a Elena, viską supratusi iš jos žvilgsnio, supyko ir skėlė tokį

antausį, kad T itą griuvo ant žemės, kur iš skausmo blaškėsi nelai­

mingas viščiukas.

22

Q i a be l c s p y r a g a s

Titą su įtūžiu vis maišė ir maišė, norėjo kuo greičiau baigti šį

nepakenčiamą darbą. Dar du kiaušiniai, ir masė pyragui pagaliau

bus paruošta. Visos kitos vaišės, - o jas sudarė dvidešimt patiekalų

ir užkandžių, - jau laukė šventės pradžios. Virtuvėje liko tik Načia,

Titą ir M am a Elena. Cenčia, Gertrūda ir Rosaura buvo užsiėmu-

sios jaunosios apdarais. Načia su neslepiamu palengvėjimu paėmė

paskutinį kiaušinį. Ūm ai pasigirdo Titos riksmas:

-N e !

Ji liovėsi maišyti ir atsargiai paėmė kiaušinį. Aiškiausiai girdėjo

po lukštu cypsintį jauniklį. Tada pridėjo kiaušinį prie ausies ir iš­

girdo dar garsesnį cypsėjimą. Pastebėjusi tai M am a Elena valdingu

balsu paklausė:

- Kas nutiko? Ko rėkauji?

- Kiaušinio viduje yra viščiukas! Načia tikrai jo negirdi, bet aš

tai girdžiu.

- Viščiukas? Gal pakvaišai? Dar niekada iš kiaušinių, kuriuos

laikome šaltai, nėra išsiritęs viščiukas!

Akim irksniu priėjusi prie Titos, išlupo iš rankų kiaušinį ir sukūlė.

Titą net užsimerkė.

- Atsimerk ir pažiūrėk į tą savo viščiuką!

T itą pamažu atsimerkė. Nustebo pamačiusi - nieko, ką ji manė

girdinti, nebuvo, nes kiaušinis visiškai šviežias.

- Titą, įdėmiai paklausyk, mano kantrybė jau senka, aš neleisiu

tau krėsti kvailysčių. Tegu tai bus pirmas ir paskutinis kartas! Arba,

prisiekiu, - tau teks pasigailėti!

T itą niekaip negalėjo paaiškinti, kas jai tąnakt nutiko, ar tai buvo iš

nuovargio, ar kokia haliucinacija. Vienintelė išeitis dabar buvo grįžti

prie darbo, nes jai visiškai nesinorėjo bandyti motinos kantrybės.

Kai įmušami du paskutiniai kiaušiniai, į masę dedama tarkuota

citrinos žievelė; kai masė pasidaro puri, tuomet pamažu beriami sijoti

miltai, mentele atsargiai maišant, kol suberiami visi. Tada riebalais

23

į a i i r a £ s ( ] it i v ė l 'K^a i p v a n d u o š o k o l a d u i

patepama skarda, pabarstoma miltais ir dedama paruošta pyrago

masė. Pyragą kepti pakanka trisdešimties m inučių.

Načia per tris dienas paruošė dvidešimt skirtingų patiekalų ir

jau vos laikėsi ant kojų. N iekaip negalėjo sulaukti akimirkos, kada

pyragas bus pašautas į krosnį, kad pagaliau būtų galima atsipūsti ir

išsimiegoti. Kaip supratote, T itą šįsyk nebuvo geriausia jos pagalbi­

ninkė. Ji nė karto nepasiskundė, gal, akylai sekama motinos žvilgsnio,

negalėjo sau to leisti, bet vos tik M am a Elena iš virtuvės pasuko savo

miegamojo link, iš jos krūtinės išsiveržė gilus atodūsis. Salia stovinti

Načia švelniai paėmė iš rankų mentelę, apkabino ją ir tarė:

- Be mudviejų, virtuvėje daugiau nieko neliko, mano mergaite,

dabar išsiverk, nes nenoriu tavęs matyti verkiančios rytoj. O labiau­

siai to nereikėtų matyti Rosaurai.

Načia trumpai nutraukė darbą, nujausdama, kad T itą gali ištikti

nervų priepuolis, aišku, ji tokio pavadinimo nežinojo, tačiau iš savo

gyvenimiškos patirties suvokė, kad T itą daugiau neišlaikys. Tiesą

pasakius, ji pati irgi. Rosaura su Načia niekuomet nebuvo artimos.

Načią vargino tai, kad Rosaura nuo pat mažens buvo labai išranki

valgiui. Ji tik paknaibydavo maistą lėkštėje arba patyliukais sušer-

davo jį Tekilai, Pulkės (jų šuns) tėvui. Načia kaip pavyzdį rodydavo

Titą, kuri visais laikais valgė viską be jokių priešgyniavimų. Tiesa,

tik vieno vienintelio dalyko T itą negalėjo pakęsti - tai šilto minkšto

virto kiaušinio, kurį M am a Elena primygtinai liepdavo suvalgyti.

O visa kita, - Načia buvo pasiaukojusi jos kulinariniam auklėji­

mui, - mergaitė valgė nemurmėdama ir, dideliam Rosauros siaubui,

net chumiles, agavos kirmėles, akosiles*, tepeskuintlę**, šarvuočius

ir panašius dalykus. Iš čia ir kilo Načios pasibodėjimas Rosaura ir

seserų nesantaika, kurių kulminacija tapo Rosauros sutuoktuvės su

Titos mylimuoju. Rosaura nežinojo vieno dalyko, galbūt tik nujautė,

* Indėnų pamėgti valgomieji vikšrai - puikus baltymų šaltinis. Vert.

** Pakos mėsa, meksikiečių vartojama maistui. Vert.

24

kad Pedras labai mylėjo Titą. Buvo visiškai suprantama, kad Načia

nedvejodama palaikė T itą ir kiek galėdama stengėsi palengvinti jos

kančias. Načia prijuostės kampu šluostė ašaras, be perstojo srūvan­

čias T ita i iš akių, ir kalbėjo:

- Gana, liaukis pagaliau, mano mergaite, pakaks, turime baigti

darbus.

Tačiau jos užtruko ilgiau, nei tikėjosi, nes Titos ašaromis aplais­

tyta tešla niekaip netirštėjo.

Ir apsikabinusios viena kitą jos verkė tol, kol T ita i išseko ašaros.

Tuom et abi verkė be ašarų, o tai, sako, sunkiau už nesėkmingą gim ­

dymą, bet galima pasiguosti nors tuo, kad tešla pagaliau sutirštėjo,

ir jos toliau ruošė pyragą, tai yra ėmėsi įdaro.

( J i a k e l ė s p y r a g a s

Įdaras

1 5 0 gram ų abrikosų minkštimo,

1 5 0 gram ų cukraus

Ruošimo būdas:

Abrikosai užpilami trupučiu vandens ir kaitinami ant lėtos ugnies.

Užvirusi masė pilama į rėtuką, jeigu jo neturite, tiks ir paprastas

koštuvėlis. Nukošti abrikosai dedami į puodą, beriamas cukrus ir

nuolat maišant verdama toliau, kol pasidarys uogienė. Tada atauši­

nama ir dedama į iškočiotos tešlos vidurį.

Kokia laimė, kad keletą mėnesių prieš vestuves Načia su T itą išvirė

ir pripylė galybę stiklainių abrikosų, datulių uogienės ir saldžiųjų

bulvių su ananasais. Taigi įdaro šįkart ruošti nereikėjo.

Kas metai, kad nenueitų veltui sodo gėrybės, jos virdavo daug

uogienės - ši kunkuliuodavo dideliame katile pačiame kiemo vidu­

25

I j j u r a £ s ij u i v e i K ^ a i p v a n d u o š o k o l a d u i

ry. Katilą pakabindavo ant didžiulio strypo, o jį maišyti galėjai tik

rankas apsivyniojęs senomis paklodėmis. Taip apsisaugodavai nuo

kunkuliuojančios ir karštais purslais tykštančios masės.

T ita i atidarius stiklainį, gaivus abrikosų aromatas priminė jai po­

pietę, kai virė uogienę. T itą iš sodo nešėsi pilną sterblę sunokusių

vaisių, nes nebuvo pasiėmusi pintinės. Taip ji įėjo į virtuvę, ir koks

buvo jos nustebimas, kai ten kaktomuša susidūrė su Pedru. Jis ėjo

galinio kiemelio link kinkyti karietos. Reikėjo nuvykti į miestelį

ir įteikti keletą kvietimų, o pasiuntinukas lyg tyčia šiandien nepa­

sirodė, taigi šį darbą teko atlikti pačiam. Vos pamačiusi jį einant

virtuvėn, Načia strimgalviais iškūrė, pasiteisinusi, kad užmiršo pa­

siskinti prieskoninių žolių pupelėms virti. Nustebusiai T ita i iškrito

keletas abrikosų. Pedras tuojau puolė jų rinkti. Pasilenkęs jis galėjo

matyti sijono nepridengtas Titos kojas. Norėdama išvengti Pedro

žvilgsnio, T itą paleido sijoną. Tuom et Pedrui ant galvos pabiro

tikra abrikosų kruša.

- Atleiskite, Pedrai, ar neužgavau jūsų?

- Niekai, palyginti su tuo, kaip jus esu įskaudinęs aš, leiskite pa­

sakyti, kad mano veiksm ai...

- Neprašiau jokių pasiaiškinimų.

- Privalau jums pasakyti keletą žodžių...

- Vieną kartą jau esu patikėjusi, ir nieko iš to neišėjo, daugiau

nenoriu nieko iš jūsų girdėti...

Tarusi šiuos žodžius, T itą išbėgo iš virtuvės pro kitas duris, vedan­

čias į svetainę, kur Cenčia su Gertrūda siuvinėjo balto šilko užvalkus

vedybiniam guoliui. Viduryje esančią kiaurymę juosė prašmatnūs

raštai, santuokinio intymumo akimirkomis bylosiantys vien apie tau­

rias nuotakos savybes. Tikras stebuklas, kad šiais sunkiais nestabilios

politikos laikais joms pavyko gauti prancūziško šilko. Revoliucinio

perversmo metu keliauti po šalį buvo nesaugu ir, jei ne vieno kontra­

banda besiverčiančio kino paslauga, nežinia iš kur jos būtų gavusios

medžiagos; aišku, M am a Elena griežtai pareiškė, kad nė viena iš jos

26

£ i a k e l ė s p y r a g a s

dukterų nekeliaus į sostinę pirkti visa, ko trūko Rosauros kraičiui.

Tas kinas buvo tikrai nepėsčias: sostinėje prekiavo už revoliucinės

Siaurės pinigus, nors sostinėje jie buvo beverčiai - neturėjo perka­

mosios galios. Suprantama, čia jo prekės atrodė juokingai pigios.

Tačiau su tais beverčiais banknotais jis traukdavo į šiaurę, kur pinigai

turėjo vertę, ir už juos pirkdavo prekių.

Šiaurėje jis imdavo ir sostinėje konvertuojamus pinigus, kurių

vertė buvo labai menka, ir šitokiu būdu per visą revoliucijos metą

tapo m ilijonierium i. O svarbiausia buvo tai, kad iš jo Rosaura savo

vestuvėms gavo prašmatniausių audinių.

T itą lyg užhipnotizuota žiūrėjo į baltą audeklą. Ta i truko tik ke­

lias sekundes, tačiau jų pakako, kad baltumas apžilpintų. Kur tik

žvelgė, viskas atrodė balta. Rosaura, kuri sėdėdama prie stalo rašė

kvietimus, jai atrodė lyg vaiduoklis. Tačiau niekam neišsidavė, kas

jai yra, tad neatkreipė niekieno dėmesio.

N ė už ką nenorėjo dar kartą supykdyti Mam os Elenos. Kai Lo ­

bai atvyko įteikti vestuvinių dovanų, ji turėjo sutelkti visus savo

pojūčius, kad suvoktų, su kuo dabar sveikinasi, jai tai prim inė

šešėlinį kinų teatrą, kur veiksmas vyksta už baltos paklodės. G e­

rai, kad iš spigaus Pakitos balso suprato, kokie tai svečiai, todėl

pasisveikinimas nesukėlė jokių netikėtumų.

Jau paskui, išlydėjusi svečius, pastebėjo, kad iki pat vakaro jai

vaidenosi tai, ko niekada nebuvo mačiusi: švytintis baltumas.

T itą nusigando. Nors labai stengėsi susikaupti ir paruošti glajų

pyragui, niekaip negalėjo. Ją gąsdino cukraus baltumas, rodėsi,

tuojau užvaldys jos sąmonę ir ji negalės to atsikratyti, atgijo naivūs

vaikystės prisim inimai, kai gegužės mėnesį ją, baltai apsitaisiusią,

vesdavo pagerbti baltomis gėlėmis Mergelės altoriaus. Būrelis vorele

išsirikiavusių mergaičių baltais drabužiais, altorius, puoštas balto­

mis žvakėmis ir gėlėmis, ir viskas nutvieksta nenusakomo baltumo

ryto aušros, kuri skverbėsi pro bažnyčios langų vitražus. Atėjusi į

bažnyčią įsivaizduodavo, kad išauš tokia diena, kai ją čia atves vy­

27

l a u r a ^ s q u i v e l ov T^a i p v a n d u o š o k o l a d u i

riškis. Reikėjo kaipmat užmiršti ne tik šį, bet ir kitus ją žeidžiančius

prisiminimus: reikėjo baigti ruošti glajų sesers vestuviniam pyragui.

Nežmoniškomis pastangomis susitvardžiusi, ėmėsi darbo.

Glajui reikės:

8 0 0 gram ų cukraus,

6 0 lašų citrinos sulčių i r vandens

cukru i ištirpinti

Ruošimo būdas:

Cukrų su vandeniu reikia supilti į puodą ir kaitinti, kol užvirs.

Paskui perpilti į kitą puodelį, supilti citrinos sultis ir vėl kaitinti,

kol pasidarys masė; kartkartėmis puodo kraštus reikėtų perbraukti

drėgna pašluoste, kad neprisviltų. Vos tik įgaus reikiamą tirštumą,

pilti į kitą, vandeniu perlietą, puodelį ir šiek tiek atvėsinti.

Paskui maišyti medine mentele, kol sukris į gumulėlius.

N orint užtepti glajų, reikia jį praskiesti šaukštu pieno ir kaitinti, kol

išsilydys, paskui, įbėrus truputėlį karmino dažų, ištepti pyrago viršų.

Načia suprato, kad T itą lyg nesava, kai ši paklausė, ar nedėsianti

karmino.

- M ano mergaite, juk aš ką tik įdėjau, ar nematai, koks rausvas

pasidarė glajus?

- N e . . .

- E ik miegoti, brangute, aš baigsiu turoną*. Aš žinau, kaip tu

jautiesi, ir liaukis verkusi, nes glajus sudrėks ir bus niekam tikęs,

eik miegoti, gana.

* Su cukrumi ar medumi skrudinti trinti lazdyno, žemės, kedro riešutai ar migdolai.

Vert..

28

Q i a h e l ė s p y r a g a s

Načia apibėrė T itą bučiniais ir stumte išstūmė iš virtuvės. Nežinia

iš kur dar Titos akyse galėjo atsirasti ašarų, tačiau jų prikapsėjo tiesiog

į puodelį su glajumi. Taigi dabar prireikė dvigubai daugiau pastan­

gų suteikti jam reikiamą tirštumą. Jai rūpėjo tik viena: kuo greičiau

paruošti riešutų masę ir griūti miegoti. Turonui reikia 10 kiaušinių

baltymų, išplaktų iki standžių putų su 500 gramų cukraus.

Galiausiai ji pirštu patikrino glajų, ar T itos ašaros nepakeitė jo

skonio. N e, tikrai nesugadino, tik nežinia kodėl Načią staiga apė­

mė neapsakomas ilgesys. Ją užplūdo prisim inim ai apie pokylius,

ruoštus D e la Garsų šeimai, kaskart vis tikintis, kad kitas pokylis

bus jos garbei. Sulaukus aštuoniasdešimt penkerių jau nevertėjo

nei ašarų lieti, nei gailėtis, kad taip ir neįvyko lauktas pokylis ar

vestuvės. Nors buvo ir jai pasipiršęs jaunikis, ir dar koks jaunikis!

T ik M am a Elena pasistengė juo nusikratyti. Tad jos dalia - gėrėtis

svetimomis vestuvėmis, ir tai jau daugel metų neburnodama darė.

Nežinia kodėl pyktis sukilo kaip tik dabar. Suprato, kad tai visiš­

kai paika, bet nepajėgė susiturėti. D ailia i glajumi padengė pyrago

paviršių ir nuėjo miegoti su maudžiančiu skausmu krūtinėje. Visą

naktį verkusi, rytojaus dieną dalyvauti ceremonijoje neturėjo nei

jėgų, nei noro.

T itą būtų atidavusi bet ką, kad būtų Načios vietoje, deja, kad ir

kaip jaustųsi, privalėjo vykti į bažnyčią, be to, reikėjo susikaupti,

kad veide nešmėstelėtų nė šešėlis liūdesio. Ji manė sugebėsianti, kad

tik jos žvilgsnis nesusitiktų su Pedro. T a i galėjo sudrumsti jos taip

sunkiai įsikalbėtą ramybę.

Suvokė, kad dėmesio centre atsidūrė ji, o ne Rosaura. Susirinku­

siems atlikti visuomeninės pareigos svečiams magėjo pamatyti jos

kančią, tačiau jie buvo aiškiai apvilti. U ž nugaros ji girdėjo kuždesius

ir nekuklių susirinkusiųjų skleidžiamas apkalbas.

- A r matei Titą? Vargšelė, jos mylimasis veda seserį! M ačiau juo­

du aną dieną miesto aikštėje, vaikštinėjo susiėmę už rankų. Atrodė

tokie laimingi!

29

l a it r a £ s q u i v e i ov 7(jt i p v a n d u o š o k o l a d u i

- Negali būti! O Pakita sakė mačiusi, kai vienąkart tiesiog per

mišias Pedras T ita i perdavė iškvėpintą meilės laišką.

- Sako, jie gyvens vienuose namuose! Aš, Elena dėta, tikrai to

neleisčiau!

- Nemanau, kad taip bus. Jau dabar sklinda apkalbos!

Tok ių postringavimų ji negalėjo pakęsti. Bet nesijautė nugalėta.

Žūtbūt reikia suvaidinti, kad ji laiminga! Lyg talentinga aktorė ji

laikėsi išdidžiai ir stengėsi pamiršti sutuoktuvių apeigas, kunigo žo­

džius, kaspinus ir žiedus.

Mintyse nuklydo į tuos laikus, kai ji, devynmetė mergaitė, su

vaikais linksmai keliavo iš miestelio. Jai buvo uždrausta žaisti su

berniukais, tačiau bendravimas su seserimis buvo gerokai įkyrėjęs.

Visi patraukė prie didelės upės kranto išmėginti, kas greičiausiai ją

perplauks. Kokia laiminga buvo tądien pasijutusi nugalėtoja.

Kitą pergalę laimėjo vieną ramų miestelio sekmadienį. Jai sukako

keturiolika metų, su seserimis važinėjosi karieta, kai kažkokie vaikai

pakelėje susprogdino petardą. Išgąsdinti arkliai pasileido šuoliais.

Miestelio pakrašty jie taip įsišėlo, kad vežikas jau negalėjo suvaldyti

karietos.

T itą vienu truktelėjimu sustabdė karietą ir suvaldė keturis arklius.

Kai keletas miestelio vyrų raiti juos pavijo, negalėjo atsigėrėti Titos

žygdarbiu.

Miestelyje ją lydėjo narsuolės vardas.

Šie ir kiti panašūs prisiminimai palaikė jos dvasią per visą ceremo­

niją, jos veide švietė palaiminga patenkintos katės šypsena, o kai jau

reikėjo apkabinti ir pasveikinti seserį, šalia stovintis Pedras paklausė:

- A r nepasveikinsi manęs?

- Žinom a, o kaipgi. Linkiu daug laimės.

Apkabinęs ją daug karščiau, nei leidžia visuomenės normos, jis

pasinaudojo proga ir sukuždėjo Titai:

- Neabejoju, kad taip ir bus, nes šiomis vestuvėmis pasiekiau tai,

ko norėjau: būti arčiau jūsų. Moters, kurią tikrai m yliu ...

30

Q i a b e l ė s p y r a g as

Pedro žodžiai T itą paveikė lyg gaivaus vėjo gūsis, įplieskiantis jau

baigiančio gesti laužo kibirkštis. Jos veidas, ilgus mėnesius slėpęs

jausmus, staiga persimainė, jame nušvito nenusakomas palengvė­

jimas ir laimė. Tarsi visa tai, kas kitiems nematant kunkuliavo jos

viduje, atgijo nuo kaklą deginančio Pedro alsavimo, nuo karštų jo

rankų, apglėbusių nugarą, veržlios krūtinės, prisilietusios prie jos

krūtų... T a i galėjo tęstis visą amžinybę, jei ne rūstus Mam os Elenos

žvilgsnis, nuo kurio ji akimirksniu atšlijo nuo Pedro. M am a Elena

priėjo prie Titos ir paklausė:

- Ką tau pasakė Pedras?

- N ieko, mamyte.

- Manęs neapgausi, esu už tave daugiau nugyvenusi, taigi ne­

apsimesk nekalta avele. Įspėju, pasigailėsi, jei dar kartą pamatysiu

tave su Pedru.

Po grasinamų M am os Elenos žodžių T itą laikėsi nuo Pedro

kuo toliau. Nesugebėjo tik viena - paslėpti palaim ingos šypse­

nos. N u o tos akim irkos vestuvės jai įgijo visai kitą prasmę.

Daugiau nesikankino matydama, kaip Pedras su Rosaura eina

nuo vieno stalelio prie kito ir kelia taures su svečiais, kaip juodu

sukasi valso ritmu, kartu prapjauna vestuvinį pyragą. Dabar ji buvo

tikra: Pedras ją myli. Tiesiog nesitvėrė laukdama pokylio pabaigos,

taip norėjosi greičiau bėgti pas Načią ir viską jai papasakoti. Šiaip

ne taip sulaukė, kol svečiai suvalgys pyragą, kada jau leidžiama pa­

sišalinti. Karenjo gero elgesio vadovas draudžia išeiti anksčiau, bet

nedraudžia skrajoti debesyse, o būtent taip ji jautėsi valgydama savąjį

gabalą. Ji buvo taip paskendusi mintyse ir neatkreipė dėmesio, kad

aplinkui darosi keisti dalykai. Vos paragavus pyrago žmones apėmė

nepaaiškinamas ilgesys. N et Pedras, kuris visuomet buvo puikios

nuotaikos, vos galėjo suturėti ašaras. Ir M am a Elena, sutuoktiniui

pasimirus nė ašarėlės neišspaudusi, ir toji tylutėliai verkė. Bet tai

dar ne viskas, ašaros buvo tik pirmas nepaaiškinamo apsinuodijimo

požymis, pasireiškęs begaliniu ilgesiu ir baime, sukausčiusią visus čia

31

l a u r a £ s q u i ve l ov i p v a n d u o š o k o l a d u i

esančiuosius. Ilgesys ginė juos laukan, į daržinę, į vonios kambarius

apraudoti savo prarastą meilę. Niekas neišsisuko nuo šių burtų, ir tik

keletas laimingųjų spėjo užsirakinti vonios kambariuose, kiti tiesiog

kiemelyje pajuto keistą kolektyvinį pykinimą. Tiesa, vienintelė T itą

nieko tokio nepatyrė. Suvalgiusi savo gabalėlį, ji pasišalino. Troško

kuo anksčiau papasakoti Naciai, kad Pedras ją vieną temyli. Ji įsi­

vaizdavo, kokia laiminga pasijus Načia, todėl neatkreipė dėmesio į

negandą, kurios padariniai pasiekė skandalingą lygį.

Rosaurai ėmė baisiai raižyti skrandį ir ji buvo priversta išeiti iš

pokylio. Ji stengėsi nepasiduoti pykinimui, bet šis pasirodė stipresnis

už visas jos pastangas! Kaip išmanydama saugojosi, kad nuotakos

drabužio neišteptų besikankinantys draugai ir giminės, tačiau bėg­

dama per kiemelį slystelėjo, ir neliko nė lopinėlio vėmalais neišteptos

medžiagos. Bejėgiškumo banga nusviedė ją keletą metrų, ir pykini­

mas tarsi ugnikalnis išsiveržė iš jos tiesiog Pedrui prieš akis. Rosaura

neapsakomai susikrimto, kad šis įvykis sužlugdė jos vestuvių pokylį,

ir nė viena būtybė nebūtų paneigusi įtarimų, kad T itą bus ko nors

įmaišiusi į tešlą.

Visą naktį kovojo su pykinim u ir baime nesutepti šilkinių pata­

lų, kuriuos buvo ilgai ir kruopščiai siuvinėjusi. Pedras pasiskubino

įtikinti ją vestuvių kulminaciją atidėti kitai nakčiai. Ir tik po kelių

mėnesių, Rosaurai pagaliau išdrįsus prasitarti, kad jaučiasi gerai,

Pedras ryžosi atlikti savo pareigą. Jis puikiai suprato, kad šiąnakt

neišdegs išsisukti nuo sueities, tad, suklupęs prie vedybinio šilko

patalų guolio, sukalbėjo tokią maldelę:

- Viešpatie, ne iš paleistuvystės ar sanguliavimo darau tai, o tik

iš didelio noro dovanoti tau palikuonį.

T itą niekuomet nesužinojo, kad prabėgs daug laiko, kol įsigalios

fiktyvi santuoka. Jai nerūpėjo paminėtieji dalykai, o užvis mažiau -

ar viskas nutiko tą naktį, ar kada nors vėliau. Jai dabar labiausiai

rūpėjo apsaugoti savo kailį. Pokylio naktį nuo Mam os Elenos gavo

antausį, kokio dar nebuvo tekę ir ateity neteks gauti. D vi savaites

32

turėjo gulėti lovoje gydydamasi kirčio pėdsakus. Šios nežmoniš­

kos bausmės esmę M am a Elena pagrindė įsitikinim u, kad Titos ir

Načios sąmokslo tikslas buvo sužlugdyti Rosauros vestuves, todėl

į šventinį pyragą jos įmaišiusios ko nors, kas kelia pykinimą. T ita i

niekada nepavyko įtikinti jos, kad vienintelis dalykas, kurio pyra­

go recepte nebuvo - tai jos ašaros, plūdusios iš akių maišant tešlą.

Naciai neteko atsakyti už savo veiksmus, nes tą naktį atskubėjusi

Titą rado ją atšalusią, atviromis akimis, smilkinius pasidabinusią

vėžlio kiauto papuošalu, o rankose laikančią savo kadaise prarasto

mylimojo fotografiją.

( j i a b e l ė s p y r i i g i i s

Bus d a ug iau . ..

K ita s receptas:

Kurapkos rožių žiedlapių padaže

\

Kovas

t

KURAPKOS ROŽIŲ Ž IEDLAPIŲ PADAŽE

Reikia:

12 rož ių , geriausia raudonų,

12 kaštonų,

2 šaukštų sviesto,

2 šaukštų kukurūzų krakmolo,

2 lašų rožių esencijos,

2 šaukštų anyžių,

2 šaukštų medaus,

2 česnako galvučių,

6 kurapkų,

l pitajos*

* Kaktusinių šeimos augalas, kurio vaisiai valgomi. Vert.

Ruošimo būdas:

Atsargiai nupieškite rožių žiedlapius, saugokitės įsidurti - ne tik

dėl skausmo (turiu om eny dūrius), bet ir dėl kraujo, galinčio pa­

tekti ant žiedlapių, o tai pakenktų patiekalo skoniui ir sukeltų

nepageidaujamų, net pavojingų, chem inių reakcijų.

Tačiau T ita i ši detalė išgaravo iš galvos, jautėsi apsvaigusi iš laimės,

nes gavo nuo Pedro rožių puokštę. Pirmą kartą po sesers vestuvių

buvo tokia susijaudinusi, kai Pedras jai prisipažino mylįs, o ji visaip

stengėsi nuslėpti tai nuo Mam os Elenos ir visų kitų. Žinom a, M am a

Elena pasižymėjo šviesiu protu ir gera nuovoka, ji nutuokė, kas gali

nutikti, jeigu T itą su Pedru liks vienu du. Tad griebėsi išradingiausių

būdų, kad tik atskirtų vieną nuo kito ir juodu kuo rečiau susitiktų.

Tačiau praleido vieną smulkmeną - Načios m irtį, o T itą labiausiai

iš visų moterų tiko užimti virėjos vietą, kur, net griežčiausiai kon­

troliuojant, nebuvo galima suvokti kvapų, skonių, pagardų ir to,

kokių jausmų jie gali sukelti.

T itą buvo paskutinė - dar net nepasirodžius ispanams - iš kartos

į kartą perduodamų virtuvės paslapčių sergėtoja ir pripažinta geriau­

sia šio nuostabaus meno - valgių gaminimo — žinovė. Beje, Titos

paskyrimas oficialia namų virėja susilaukė didelio visų pritarimo. Ji

su pasitenkinimu priėmė jai patikėtas pareigas, nors ir labai sielvar­

tavo dėl Načios netekties.

Sis praradimas neapsakomai prislėgė Titą. Pasimirus Naciai, ji

pasijuto be galo vieniša. Lyg būtų netekusi tikros motinos. Pedras,

37

į a u r a £ s q u i v e l Ov l ^a i p v a n d u o š o k o l a d u i

mėgindamas ją išblaškyti, nusprendė, kad būtų žavu įteikti jai rožių

puokštę, nes jau lygiai metus T itą ėjo namų virėjos pareigas. Tačiau

Rosaura, - ji laukėsi pirmagimio, - atrodo, manė kitaip, nes vos

pamačiusi rožių puokštę įteikiant ne jai, o T itai, apsipylė ašaromis

ir tekina išbėgo iš svetainės.

M am a Elena žvilgsniu įsakė T ita i išeiti ir išmesti tas rožes. Pedras

pernelyg vėlai suprato pasielgęs lengvabūdiškai. Tačiau M am a Elena,

pervėrusi jį tam tikru žvilgsniu, leido suprasti, kad jis dar turįs gali­

mybę ištaisyti klaidą. Atsiprašęs visų esančių svetainėje, jis nuskubėjo

paskui Rosaurą. T itą taip stipriai sugniaužė rožes ir prispaudė jas

prie krūtinės su tokia jėga, kad raudoni žiedai nuo subadytų Titos

rankų ir krūtinės aptiško krauju. Reikėjo nedelsiant sugalvoti, ką su

jomis daryti. O rožės buvo nuostabios! Jokiu būdu negalėjai išmesti

jų į šiukšles, pirmiausia dėl to, kad jai niekas lig šiol nėra dovanojęs

gėlių, o antra, kad jas gavo iš Pedro. Staiga ji aiškiai išgirdo Načios

balsą, diktuojantį jai indėnišką receptą, kur vartojami rožių žiedla­

piai. T itą jau buvo jį primiršusi. Patiekalui reikėjo fazanų, o sodyboje

tokie prašmatnūs paukščiai niekada nebuvo auginami.

Šiuo metu čia buvo gausu kurapkų, tad ji nusprendė truputį pa­

keisti receptą, kad tik nereikėtų išmesti brangiųjų gėlių.

N ieko nelaukusi patraukė į kiemą gaudyti kurapkų. Sugavusi

bent šešias, nusinešė virtuvėn ir ėmė jas galabyti, o tai tikrai nebuvo

paprasta, juk paukščius pati su meile penėjo ir augino.

Sulaikiusi kvapą paėmė pirmą paukštelį ir, kaip ne kartą buvo

mačiusi darant Načią, pamėgino nusukti jam galvą, tačiau padarė tai

pernelyg švelniai, nes vargšelis ne nugaišo, o pasileido tabaluojančia

galvele po virtuvę. Sis vaizdas ją sukrėtė! Suprato, kad silpnumas

čia nereikalingas: arba iškart nugalabiji, arba suteiki vien skausmą.

Tuom et suvokė, kad M am a Elena turi vieną neginčijamai gerą daly­

ką: tvirtybę. Ji pribaigdavo negailestingai, vienu mostu. K ita vertus,

ne visada taip būdavo. Pati T itą - išimtis, nes nuo vaikystės buvo

pasmerkta lėtai merdėti, nors paskutinio kirčio dar nesulaukė. Ro-

38

r a p k o s r o ž i ų ž i e d l a p i ų padaže

sauros ir Pedro vedybos sužeidė jos sielą ir kūną lyg tos kurapkos,

tad, išlaisvindama paukštelį, kaip ir save pačią, nuo kančių, vienu

mostu jį pribaigė. Paskui viskas ėjo daug lengviau. Jai reikėjo tik

įsivaizduoti, kad gūžyje yra įstrigęs šviežias kiaušinis, o ji vienu mos­

tu išvaduoja paukštį nuo kančios. Dar mergaitei jai mielesnė buvo

mirtis nei kasdien privalomas valgyti ką tik padėtas kiaušinis. M am a

Elena primygtinai reikalaudavo jį suvalgyti. T ita i atrodydavo, kad

skrandis susitraukdavo taip, jog ten nepateks joks maistas, tik ste­

buklingai paveiktas motinos antausio gerkle nuslysdavo kamuolys, ir

kiaušinis be vargo niurktelėdavo žemyn. Dabar ji pasijuto ramesnė,

todėl daug mitriau susidorojo su likusiais paukšteliais.

Atrodė, pati Načia įsikūnijo Titoje, ir viskas ėjo kaip sviestu pa­

tepta: paukščiai nupešti, išdarinėti ir paruošti kepti.

Kai plunksnos jau nupeštos ir viduriai išimti, kurapkoms su­

rišamos kojos ir, įtrynus paukščius druska su pipirais, kepama su

sviestu.

Ypač svarbu kurapkas pešti sausas, nes nuplikyta karštu vandeniu

mėsa praranda savo skonį. Ta i viena iš daugelio per ilgą praktiką

įgytų valgio ruošimo subtilybių. Kadangi Rosaura po atsitikimo su

įkaitusia krosnimi valgio ruošti nepageidavo, savaime suprantama,

į šią ir kitas subtilybes nekreipė dėmesio. Tiesa, galbūt norėdama

nustebinti Pedrą, o gal nusprendusi pasigalynėti su Titą, vienąkart

nutarė peržengti jos karalystės slenkstį. Kai T itą geraširdiškai davė

keletą patarimų, Rosaura didžiai įsižeidusi pareiškė seseriai, kad

virtuvėje norėtų būti viena.

Atsitiko taip, kad ryžiai virdami sulipo, mėsa buvo per sūri, o

desertas prisvilo. Niekas iš šeimynykščių neišdrįso parodyti nė men­

kiausio nepasitenkinimo, tad M am a Elena tarė:

- Ta i pirmas kartas, kai Rosaura gamina valgį, ir, manau, jai ne­

blogai pavyko. Ką jūs, Pedrai, pasakysite?

Pedras, nenorėdamas įžeisti žmonos, pritarė:

- Žinom a, kaip pirmą sykį visai neblogai pavyko.

39

l a u r ą £ s q u i ve l ov i p v a n d u o š o k o l a d u i

Vakare visus valiusiuosius kamavo pilvo skausmai.

Prasidėjo tikra sumaištis, nors ne tokia kaip anądien. Titos kraujas,

suvilgęs Pedro dovanotų rožių žiedlapius, sukėlė netikėtą reakciją.

Sėdinčius už stalo apėmė keistas jausmas. Pedras, nors negeidė

kurstyti žmonos pavydo, paragavęs pirmą patiekalo kąsnį, negalėjo

susiturėti ir iš pasimėgavimo net užsimerkė:

- Štai kur tikras dievų valgis!

Nors buvo pripažinta, kad patiekalas nuostabus, M am a Elena vis

dėlto sunerimo dėl Pedro žodžių ir tarė:

- Pernelyg sūru.

Rosaura, dangstydamasi pykinim u ir prasta savijauta, prisivertė

nuryti gal tris kąsnelius. O Gertrūdai, atvirkščiai, atsitiko kai kas

dar labiau netikėta.

Pasirodė, kad patiekalas, kurį valgė, paveikė ją kaip afrodiziakas:

ją išmušęs karštis buvo toks stiprus, kad pakirto kojas. Kažkas viduje

ją taip kuteno, kad negalėjo nusėdėti ant kėdės. Ją mušė prakaitas,

o mintyse įsivaizdavo save šuoliuojančią ant žirgo su vienu Pančios

Viljos* šalininku, kurį prieš savaitę regėjo žygiuojantį miestelio aikšte.

Jie atsidavė prakaitu, žeme, pavojaus nuojauta ir nežinia, gyvybe ir

m irtim i. Su tarnaite Cenčia ėjo apsipirkti, kai pamatė jį, žygiuojantį

pagrindine Pjedro Negraso miestelio gatve, pačiame būrio prieša­

ky. Jų žvilgsniai trumpai susitiko, ir nuo to, ką perskaitė jo akyse, ji

net sudrebėjo. Išvydo daugybę vienišų naktų prie laužo be moters,

kurią norėtų bučiuoti, kurią galėtų apkabinti, tokios moters... kaip

ji. Išsitraukusi nosinaitę, su prakaitu nuo kaktos tikėjosi nubraukti

savo nuodėmingas mintis.

Bet viskas veltui. Jai darėsi kažkas keista. Gertrūda tikėjosi Titos

supratimo, tačiau jos tarsi nebuvo čia, nors labai tiesi sėdėjo ant

kėdės, tačiau akys nerodė jokių ženklų. Atrodė, lyg kokia alchemija

ištirpdė jos sielą rožių žiedlapių padaže, kurapkėlėse, vyne ir patie­

* Meksikos revoliucijos vadas. Vert.

40

kalo kvape. Taip ji įsiskverbė į Pedro kūną - gosli, kvepianti, karšta

ir jausminga. Lyg jiedu būtų atradę kitokį bendravimo būdą, kur

Titą buvo radijo stotis, Pedras - imtuvas, o Gertrūda - laimingoji,

kuriai patiekalas žadino tą neregėtą seksualinį potraukį.

Pedras nesipriešindamas pasidavė ir leido jai įsiskverbti į savo esy­

bės gelmes, o žvilgsniais laikė prikaustę vienas kitą. Jis tarė:

- Dėkoju, niekada nieko skanesnio nebuvau ragavęs.

Sis patiekalas tikrai buvo gardus. N uo rožių jo skonis įgavo sub­

tilumo.

Nuskabius visus žiedlapius, reikia juos sumalti arba sugrūsti

piestoje kartu su anyžiais. Tada skrudinami kaštonai, išlukštenami

ir užpilami vandeniu. Paskui jie trinami iki tyrės tirštumo. Sm ul­

kiai pjaustyti česnakai pakepinami su sviestu, pagardinami kaktusų

marmeladu, į juos dedama kaštonų tyrė, medus, malta pitaja, trinti

rožių žiedlapiai ir druskos pagal skonį. Kad padažas būtų tirštesnis,

reikia įberti porą šaukštelių krakmolo. Padažas gerai išmaišomas,

tada įlašinami tik du rožių esencijos lašai, nes didesnis kiekis gali

sugadinti patiekalo skonį. Sudėjus visus prieskonius, reikia nukelti

nuo ugnies. Kurapkoms pakaks šiame padaže m irkti dešimt m inu­

čių, tada jas reikia nusausinti.

Rožių kvapas toks stiprus, kad piestoje, kurioje jos buvo trinamos,

dar keletą dienų jausis šis aromatas.

Piestą kartu su kitais virtuvės rykais plaudavo Gertrūda. Ta i būda­

vo adiekama kieme po valgio, o maisto likučiai sušeriami gyvuliams.

Kai kurie rykai buvo labai dideli, todėl mazgoti juos reikėjo lauke.

Tačiau tądien, kai buvo ruošiamas kurapkų patiekalas, ji pasiprašė

Titos ją pakeisti. Gertrūda jautėsi su šiuo darbu nesusidorosianti,

ją visą mušė prakaitas. O besisunkiantys lašai buvo rausvos spalvos,

maloniai ir alsiai kvepiantys rožėmis. Pajuto nenumaldomą norą

išsimaudyti, todėl pasileido bėgte maudyklos link.

Galiniame kiemelyje prie daržinės ir kluono M am a Elena bu­

vo liepusi įrengti primityvią prausyklą. Ta i buvo mažutė iš lentų

T { ii r a p k o s r o ž i u ž i e d l a p i ų p a d a ž e

41

l a u r a £ s q u i v e l ‘1{ a i p v a n d u o š o k o l a d u i

sukalta būdelė, o pro plyšius be vargo galėjai matyti, kas joje mau­

dosi. Vis dėlto tai buvo pirm oji prausykla, tikra naujovė kaime. Šis

atradimas priklausė Mam os Elenos pusbroliui iš San Antonijaus,

Teksaso valstijos. Viršum stogo riogsojo 40 litrų talpos indas, kurį

kartkartėmis reikėjo pripildyti, kad veiktų žemės traukos dėsnis.

Nebuvo lengva medinėmis kopėtėlėmis tempti aukštyn pilnus ki­

birus vandens, užtat paskui būdavo tikra palaima, kai, vos pasukus

rankenėlę, vanduo stipria srove perliedavo visą kūną, o to niekada

nepajusi pildamas vandenį puodeliais. Netrukus amerikiečiai už šį

išradimą pusbroliui sumokėjo su kaupu ir dar patobulino jį. Paga­

mino tūkstančius dušo kabinų, o išvedžiojus vamzdynus nereikėjo

kaskart pildyti talpyklos.

Jei tik Gertrūda būtų žinojusi! Ji bent dešimt kartų tempė aukštyn

sklidinus kibirus vandens. Vos laikėsi nenualpusi, nes fizinis darbas

tik padidino karštį, deginantį ją iš vidaus. Vienintelė paguoda buvo

taip trokštama atgaiva, deja, palaimos patirti neteko, nes iš laistytuvo

krintantys lašai nepalietė jos kūno: jie išgaruodavo tiesiog ore. Jos

kūno skleidžiamas karštis buvo toks stiprus, kad lentos ėmė traškėti

ir rusenti. Apim ta panikos sudegti gyva, ji metėsi lauk iš būdelės

kaip stovinti, nuogut nuogutėlė.

Tačiau rožių kvapas, sklindantis nuo jos kūno, buvo jaučiamas už

kažin kiek mylių. Iki pat miestelio pakraščių, kur revoliucionieriai

grūmėsi žiaurioje kovoje su sąjungininkais. Labiausiai pasižymėjo

tasai Pančio Viljos šalininkas, kuris prieš savaitę įžygiavo į Pjedro

Negraso miestelį, ir juodu susitiko aikštėje.

Rožinio debesies apgaubtas, jis šuoliais pasileido į Mam os Elenos

sodybą. Chuanas, toks buvo to asmens vardas, dėl nepaaiškinamų

priežasčių paliko mūšio lauką ir vos gyvą priešą likim o valiai. Keista

vidinė jėga lėmė jo poelgius. Jautė stiprų poreikį kuo greičiau šuo­

liuoti nežinia kur, susitikti su nežinia kuo. Ir tai nebuvo sunku. Jį

masino Gertrūdos kūno kvapas. Atjojo kaip tik laiku, nes pamatė

ją bėgančią laukais. Tuom et suprato, kodėl šuoliavo būtent čia. Šiai

42

moteriai trūko vyriškio, galinčio užgesinti visa naikinantį karštį,

įsiplieskusį jos įsčiose.

Vyriškio, irgi ištroškusio meilės, — tokio kaip jis.

Gertrūda, pamačiusi jį priešais, sustojo. Nuogutėlė, susitaršiusiais

juosmenį siekiančiais plaukais, skleidžianti aplink save švytinčią

energiją, ji buvo angeliška ir tuo pačiu metu demoniška moteris.

Subtilūs veido bruožai ir nuostabus nekaltos mergaitės kūnas buvo

kontrastas aistrai ir goslumui, besiveržiantiems iš jos akių ir odos

porų. Visa tai tik padidino geismą, kurį Chuanas, daug laiko pra­

leidęs karo mūšiuose, slopino savy, ir šis dviejų žmonių susitikimas

buvo įspūdingas.

Vis dar šuoliuodamas, kad negaištų, pasilenkė, sugriebė ją už

juosmens, užsodino ant žirgo veidu į save ir nurūko. Žirgą, matyt,

valdė aukštesniosios galios, nes šuoliavo, tarsi žinodamas galutinį

tikslą, nesvarbu, kad Chuanas jau buvo paleidęs pavadį ir aistringai

glamonėjo ir bučiavo Gertrūdą. Ritmingas šuoliavimas atliepė kūno

judesius, kai jie pirmąsyk mylėjosi, užmiršę pavojų ir visu greičiu

lekiantį žirgą.

Viskas įvyko taip greit, kad sargybiniai, atsekę Chuaną, pametė

juos iš akių. Nusivylę pusiaukelėje jie pasuko atgalios, o pareiškime

buvo išdėstyta, kad karvedžiui per mūšį aptemo protas ir jis pabėgo

iš mūšio lauko.

Štai tokius faktus, remiantis m ačiusiųjų parodymais, nors ir

neatitinkančiais tikrovės, m ini istorija. Bet T itos nuom onė buvo

visai kitokia nei revoliucionierių. Mazgodam a kiemelyje virtuvės

rykus, ji viską puikiai matė. Nepraleido nė menkiausios sm ulk­

menos, nors rožinis debesis ir ugnis nuo liepsnojančios prausyklos

vaizdą užgoždavo. Pedrui irgi pasisekė visa tai matyti, nes kaip tyčia

išėjo laukan sumanęs pasivažinėti dviračiu.

Pedras ir Titą, nebylūs įvykio stebėtojai, žiūrėjo į besimylinčiuo-

sius ir susijaudino iki ašarų, nes juodviem tai buvo draudžiama. Vieną

akimirką Pedras dar galėjo pakeisti lemtį. Paėmęs T itą už rankos

T(jt r a p k o s r o ž i ų ž i e d l a p i ų p a d a ž e

43

į j i u r a £5 q u i v e l ^ i p v a n d u o š o k o l a d u i

tarė: T itą ... Ir viskas. Daugiau niekam neužteko laiko. Sutrukdė

žiauri realybė. Pasigirdo Mam os Elenos balsas, klausiantis, kas gi

ten kiemelyje darosi. Jei tik Pedras būtų paprašęs Titos bėgti kartu

su juo, ši nė akimirkos nebūtų dvejojusi, tačiau jis to nepasakė, tik,

tūžmingai mindamas pedalus, nurūko tolyn. Jis negalėjo atsikratyti

nuogutėlės Gertrūdos, šuoliuojančios per kaimą, vaizdo. Stangrios

besikilnojančios krūtys jį tarsi užbūrė. Jam dar niekuomet neteko

matyti nuogos moters. Intymumo su Rosaura akimirkomis jam ne­

kildavo noro nei matyti jos kūno, nei jį glamonėti. Tokiais atvejais

puikiai tikdavo vedybinė paklodė, atidengianti vien kilnias žmonos

kūno vietas. Atlikęs vyrišką priedermę, dar jai nesuvokus, kas ir

kaip, jis tuojau pasišalindavo iš jos miegamojo. Dabar jam nubudo

smalsumas pamatyti T itą nuogą, be jokių drabužių. T irti, uostyti,

mėgautis kiekvienu jos įspūdingo ir išnašaus kūno centimetru. T ik ­

riausiai jis panašus į Gertrūdos, ne veltui jiedvi buvo seserys.

Vienintelė Titos kūno vieta, kurią jam, išskyrus veidą ir rankas,

kartą teko pamatyti, buvo kraštelis blauzdos. Kaip jis troško paliesti

ranka tą odos lopinėlį, o paskui glamonėti ir visą kūną, kaip matė

darant Gertrūdą pasiėmusį vyriškį: aistringai, nevaldomai, gosliai!

O T itą pamėgino sulaikyti Pedrą, šūktelėti jam, kad palūkėtų,

išsivežtų ją, kur jiems bus leista mylėti vienam kitą, kur neegzistuoja

gyvenimą reguliuojančios taisyklės, kur nėra motinos, tačiau iš jos

burnos neišsiveržė nė garso. Žodžiai tarsi susipynė į kamuolį ir dar

neištarti užslopino vienas kitą.

Pasijuto tokia vieniša ir apleista! Mažutė paprikos ankštis riešuti­

niame padaže pasibaigus pokyliui nesijaustų vienišesnė. K iek kartų

jai yra tekę virtuvėje valgyti tą skanumyną, kad tik nereikėtų išmesti

lauk. Tai, kad niekam nekyla noras iš dubens išsigriebti paskutinės

paprikos ankšties, tik reiškia, kad žmonės vengia parodyti savo ra­

jumą - nors ir kaip norėtų, niekas nesiryžta. Ir jie atsisako įdarytos

paprikos, kurioje dera visa skonių gama: kaktusų marmelado prie­

skonis, paprikos aitris, riešutinio padažo švelnumas, granato gaiva.

44

Ak, nuostabios paprikos ankštys riešutiniame padaže! Jose slypi visos

meilės paslaptys, tačiau iš drovumo niekas nedrįsta jų atskleisti.

Tebūnie prakeiktas padorumas! Ir Karenjo gero elgesio vadovėlis!

Per jį Titos kūnas pasmerktas lėtai vysti, ir nematyti jokios išeities.

Ir tebūnie prakeiktas padorusis Pedras, jis toks teisingas, toks šaunus

ir toks... mylimas!

Jei T itą būtų žinojusi, kad nereikės ilgai laukti, kol jos kūnas pa­

tirs meilę, gal tada būtų taip nesisielojusi.

Antras Mam os Elenos šūksnis išsklaidė jos apmąstymus ir paska­

tino greičiau sugalvoti atsakymą. Neišmanė, ką pirmiausia reikės

pasakyti motinai: ar tai, kad galiniame kiemelyje kilo gaisras, ar kad

Gertrūda išjojo su Pančio Viljos kapitonu... nuogut nuogutėlė.

Ji nusprendė pateikti savo versiją: sąjungininkai, kuriais T itą bodė­

josi, įsiveržė į jų valdas, padegė prausyklą ir pagrobė Gertrūdą. M am a

Elena viskuo patikėjusi iš širdgėlos susirgo ir atgulė patalan, net vos

nenumirė iš tėvo Ignasijaus, parapijos klebono, išgirdusi, - vienam

Dievui aišku, iš kur jis tai sužinojo, — kad Gertrūda uždarbiauja

pasienio viešnamyje. N uo šiol ji uždraudė minėti dukters vardą,

sudegino visas jos nuotraukas ir gim imo liudijimą.

Nepaisant to, nei gaisras, nei metai nesunaikino svaigaus rožių kva­

po toje vietoje, kur anksčiau buvo prausykla, o dabar įrengtas vieno

iš daugiaaukščių garažas. Pedro ir Titos sąmonėje visam laikui išliko

regėti vaizdai, primindami laisvės dieną, kai sesuo paliko namus. N uo

to laiko kurapkos rožių žiedlapių padaže buvo nebylus kerinčio vaizdo

prisiminimas, ir T itą stengėsi ypač gražiai papuošti kurapkėles.

Sudėjusi paukštelius ant padėklo, užpildavo juos padažu, vidury

padėdavo išsiskleidusį rožės žiedą, o aplink paberdavo žiedlapių,

nors galima puošti ir atskirose lėkštėse. T ita i labiau patiko patiekti

lėkštėse, tada būdavo tikra, kad nešant į stalą kurapkos puošmenos

išliks tokios pat gražios. T ą ji pažymėjo savo valgių gaminimo kny­

goje, kurią pradėjo rašyti kaip tik tą naktį, jau nunėrusi gerą gabalą

antklodės, o tai jai tapo kasdieniu įpročiu. Neriant jos mintys ne­

% u r a p k o s r o ž i ų ž i e d l a p i ų p a d a ž e

45

paliaudamos sukosi apie Gertrūdą, jojančią per kaimą, ji įsivaizdavo,

kas darėsi paskui, kai sesuo dingo iš akiračio. Žinom a, jos vaizdiniai

buvo labai skurdūs, nes jai trūko patyrimo.

Jai magėjo sužinoti, ar paskui ji prisidengė kokiu drabužiu, ar taip

ir lik o ... nuogutėlė. Jai rūpėjo, ar sesuo, kaip ji pati, nejautė šalčio,

ir nusprendė, kad vis dėlto ne. Juk buvo arti ugnies, savo vyriškio

glėby, ir tai ją turėjo šildyti.

Staiga toptelėjusi mintis privertė pakelti akis į žvaigždėtą dangų.

Ji žinojo, kokią galią turi deginantis žvilgsnis, nes pati tą patyrė.

Nustelbti galima net saulę. Kas bus, jei Gertrūda nusižiūrės ko­

kią žvaigždę? Meilės įpliekstas jos kūno karštis žvilgsniu keliaus per

begalinę visatą kaip neišsenkamos energijos šaltinis, kol jo švytėji­

mas pasieks geidžiamą žvaigždę. M ilžiniškos žvaigždės egzistuoja

milijonus metų tik todėl, kad nesugeria deginamos kaitros spindu­

lių, kuriuos kasnakt siunčia viso pasaulio įsimylėjėliai. Jei sugertų

spindulius, nuo per didelio karščio žvaigždės sprogtų į tūkstančius

dalelių. Sugavusios maldaujamą žvilgsnį, tarsi saulės zuikutį siunčia

atgalios į žemę. Štai kodėl žvaigždės naktimis taip spindi. T itą tikė­

josi pamatyti danguje žvaigždę, į kurią galbūt dabar žiūri jos sesuo,

ir pajusti nors truputį šilumos, kurios dabar jai taip trūko.

Šit kokios buvo jos svajos, tačiau žvelgdama čia į vieną žvaigždę,

čia į kitą taip ir nepajuto nė truputėlio šilumos, greičiau net atvirkš­

čiai. Sužvarbusi grįžo į savo guolį ir nusprendė, kad sesuo saldžiai

miega, todėl svajonė neišsipildė. Ji šmurkštelėjo po antklode, kurią

jau galėjai sulenkti trilinką, permetė akimis, ar ko netrūksta pasku­

tinio patiekalo recepte, ir po juo prirašė: „Paragavusi šio patiekalo,

iš namų dingo Gertrūda.

l a u r a £ s c] u i v e l T^a i p v a n d u o š o k o l a d u i

Bus d a ug iau . ..

K ita s receptas:

Kalakutienos troškinys su migdolais ir sezamais

46

K E T V I R T A S S K Y R I U S

Balandis

t

KALAKUTIEN O S TROŠKINYS SU M IGDOLAIS IR SEZAMAIS

Reikės:

ketvirtadalio tamsios aitriosios paprikos ankšties,

3 ilgųjų paprikų,

3 didelių saldžiųjų paprikų,

žiupsnio migdolų,

žiupsnio sezamo sėklų,

kalakutienos sultinio,

trintų džiūvėsių,

pusės galvutės svogūno,

vyno,

2 nedidelių plytelių šokolado,

anyžių,

riebalų,

gvazdikėlių,

cinamono,

pipirų,

cukraus,

aitriosios paprikos sėklų,

5 skiltelių česnako

Ruošimo būdas:

Kalakutą reikia papjauti prieš dvi dienas, išdaryti ir išvirti sūriame

vandenyje. Kalakutiena bus skanus, net delikatesinis patiekalas, jei

paukštis tinkamai augintas. Paukščiai laikom i švariuose aptvaruose,

gausiai penimi grūdais ir girdomi vandeniu.

Likus penkiolikai dienų iki kalakutų pjovimo, jie pradedami lesin­

ti mažais riešutėliais. Pirmą dieną pakaks vieno, antrą į lesalą reikia

įdėti du ir taip vis didinti riešutų skaičių iki paskutinės kalakuto

dienos, be to, reikia iki soties lesinti juos kukurūzų grūdais.

T itą labai stengėsi deramai prižiūrėti kalakutus, nes jai buvo la­

bai svarbu patiekti puikiai nupenėtus paukščius šventei, kurios visi

sodyboje labai laukė: tai jos sūnėno, Rosauros ir Pedro pirmagimio,

krikštynos. Šventinei puotai reikėjo paruošti galybę skanių valgių.

Šiai progai įamžinti buvo užsakytas porceliano indų rinkinys su

Roberto vardu ant kiekvieno indo, taip pavadino naujagimį, pritrau­

kusį visų namiškių ir aplinkinių dėmesį. Ypač jį mylėjo Titą, kuri,

atvirkščiai, nei buvo tikėtasi, berniuką labai pamilo, tarsi užmiršusi,

kad tai sesers ir Pedro, jos didžiosios meilės, kūdikis.

Ji su įkarščiu ėmėsi ruošti vaišes ateinančios dienos krikštynų

šventei. Pedras iš svetainės girdėjo ją triūsiančią ir jį užplūdo naujas

jausmas. Puodų dzingsėjimas, krosnyje skrudinamų migdolų kvapas,

melodingas Titos balsas, kai dainavo virdama, nelauktai pažadino

jo seksualinį potraukį. Įsimylėjėliai visada nujaučia artėjančią inty­

mumo akimirką - pakanka tik minties, kad esi mylimas, būsimos

49

u ra £ * ij u i vėl 7(a i p vanduo š ok o l a du i

meilės kvapo ir įsivaizduojamų glamonių, taigi kaip tik iš tų garsų

ir kvapų - ypač jaudino skrudintų sezamo sėklų kvapas - Pedras

pajuto ir suprato gausiąs tikrą kulinarijos stebuklą.

M igdolus ir sezamo sėklas būtina paskrudinti. Didžiąsias pa­

prikas be sėklų irgi truputį pakepinti, bet stebėti, kad neapkars-

tų. T a i reikia daryti kitoje keptuvėje, ištirpinus gabalėlį riebalų.

Paskui paprikos malamos kartu su migdolais ir sezamais.

T itą atsiklaupusi malė sezamus su migdolais ir ritmiškai lingavo.

Po palaidine laisvai bangavo jos krūtys, nes liemenėlės ji niekuo­

met nedėvėjo. Kaklu riedantys prakaito lašai dingdavo jos standžių

apvalių krūtų tarpelyje.

Pedras negalėjo atsispirti iš virtuvės sklindantiems kvapams, jis

patraukė tiesiai ten ir sustojo tarpdury kaip įbestas, sužavėtas jau­

dinančio Titos vaizdo.

Titą, nesiliaudama judėti, pakėlė akis, ir jų žvilgsniai susitiko.

Abiejų akyse degė tokia aistra, kad juodu stebintis žmogus tą aki­

mirką būtų išvydęs tik vieną žvilgsnį, vieną pulsuojantį ritmą, trūk­

čiojantį kvėpavimą ir tik vieną troškimą.

Meilės ekstazės apimti jie žiūrėjo vienas į kitą, kol Pedras nuleido

akis į jos palaidinės iškirptę. T itą liovėsi malti, atsitiesė ir išdidžiai

atstatė krūtinę, kad Pedras gerai ją matytų. Ta i reiškė patvirtini­

mą, kad jų santykiai visiems laikams keičiasi. Pajutus tokį žvilgsnį,

deginantį net per drabužius, jau negalėjai gyventi kaip anksčiau.

Visa esybe T itą suvokė, kad ugnies paliesti daiktai kinta, juk tešlos

gabalėlis virsta bandele, o krūtinė, nepaliesta meilės liepsnos, - dar

be gyvybės, lyg tešlos gabalėlis. Per vieną akimirką nekaltas Titos

krūtis Pedras pavertė gosliomis jų nė nepalietęs.

Niekas nežino, kas būtų nutikę tarp Pedro ir Titos, jei ne Cen­

čia, kuri grįžo iš turgaus pirkusi didžiųjų paprikų; galbūt Pedras jau

aistringai glamonėtų Titos jam siūlomas krūtis, deja, viskas pasisuko

kitaip. Pedras sumurmėjo norėjęs atsigaivinti citrinų gėrimu, prisi­

pylė stiklinę ir tuoj pat dingo iš virtuvės.

50

/ a k u t i e n o s t r o š k i n y s s u m i g d o l a i s i r s e z a m a i s

T itą virpančiomis rankomis mėgino tęsti savo darbą, lyg nieko

nebūtų įvykę.

Gerai sumaltus riešutus ir sezamo sėklas reikia suberti į kalaku­

tienos sultinį ir jį pasūdyti. Piestoje sutrinti anyžius, gvazdikėlius,

pipirus ir cinamoną, tuomet suberti džiūvėsius, prieš tai pakepintus

su riebalais, smulkintu svogūnu ir česnaku.

Viskas apšlakstoma vynu ir maišoma iki vientisos masės.

Maldam a prieskonius Cenčia mėgino kalbinti Titą. Nors ir kaip

išraiškingai pasakojo miestelio aikštėje matytus įvykius, nors labai

stengėsi apsakyti apylinkėse vykstančius mūšius, jai tik kartkartėmis

pasisekė pagauti susidomėjusį Titos žvilgsnį.

Dabar jos mintis trikdė ką tik patirti jausmai. Be to, T itą pui­

kiai žinojo, kad Cenčia viską pasakoja perdėtai. Ji jau nebuvo toji

mergaitė, kuri apsipildavo ašaromis nuo baisių istorijų apie girinį,

raganas, ryjančias vaikus, baidykles ir kitas baisybes, o dabar Cenčia

mėgino įbauginti ją istorijomis apie pakartus, sušaudytus, ketvir­

čiuotus, perrėžtomis gerklėmis nelaiminguosius ar net istorija, kai

gyviems kariams išplėšiamos širdys, ir tai vyko tiesiog per mūšio

įkarštį! Galbūt kitu metu T itą būtų priėmusi Cenčios istorijas už

gryną pinigą, net patikėjusi melu, kad Pančiai V iljai patiekdavo dar

kraujuojančias priešininkų širdis, bet tik ne dabar.

Pedro žvilgsnis padėjo jai vėl įtikėti meile. Ištisus mėnesius ją grau­

žė mintis, kad Pedras vestuvių dieną greičiausiai jai melavo, pasakė

mylįs vien todėl, kad ji nesisielotų, arba laikui bėgant jis vis dėlto

pamilo Rosaurą. Tas nepasitikėjimas atsirado tuomet, kai jis liovėsi

gyręs jos patiekalus. T itą apėmė kažin koks įdūkis kasdien gaminti

vis geriau. Iš nevilties kasnakt nunerdavo gerą gabalą antklodės, o

tuomet kurdavo vis naujus receptus, nes ji su Pedru bendravo tik

valgydami. Tais kankinamais mėnesiais T itą sukūrė geriausius savo

valgių receptus.

Kaip poetas rimuoja eiles, taip ir ji su įkvėpimu derino produk­

tus ir jų kiekį, sukurdama nuostabių patiekalų. Bet veltui, nes jos

51

I j i u r a £ s i] u i v e l rJ< a i p v a n d u o š o k o l a d u i

pastangos atsimušdavo į tylą. Iš Pedro lūpų neišgirdo nė žodelio. Iš

kur ji galėjo žinoti, kad M am a Elena prašė Pedro neliaupsinti Titos

patiekalų, nes vargšelė Rosaura sielojasi dėl savo po gimdymo pa-

pilnėjusios figūros, tad pagyrimai dėl skanaus maisto irgi gali tapti

nepasitenkinimo priežastimi.

Kokia vieniša tuomet jautėsi Titą! Kaip jai trūko Načios! Nekentė

visų, net ir Pedro. T ik in o save daugiau nieko kaip gyva nepamil-

sianti. Ir visi pažadai išsisklaidė kaip dūmas, vos paėmė į rankas

Rosauros naujagimį.

Išaušo žvarbus kovo rytas, vištidėje ji rinko šviežius kiaušinius

pusryčiams. Kai kurie dar buvo šiltutėliai, tokius kišo už palaidinės,

arčiau kūno, kad pati bent kiek sušiltų, nes paskutiniu metu ją kaustė

šaltis. Kaip įprasta, šįryt buvo atsikėlusi pirmoji.

Tačiau šiandien ji pakirdo pusvalandžiu anksčiau, norėdama

surinkti Gertrūdos drabužius. Pasinaudojo tuo, kad Nikolas turėjo

išginti kaimenę, taigi pakeliui galėsiąs aplankyti seserį. Suprantama,

viską darė slapčia nuo motinos. Titos nepaliko mintis, kad Gertrūda

vis dar gyvena nuoga, tad labai norėjo nusiųsti jai drabužių. Ji ne­

norėjo pripažinti, kad įsitaisiusi pasienio viešnamyje sesuo išsivertė

ir be jų, T ita i atrodė, kad drabužių nėra kur gauti, ir tiek.

Įdavė ryšulį su drabužiais N ikolu i, neužmiršo nė voko su šiokiais

tokiais ženklais, kaip surasti Gertrūdą, ir paskubomis grįžo prie savo

darbų.

Netrukus išgirdo, kad Pedras ruošia vežėčias. Ją nustebino kelio­

nė tokį ankstyvą metą, bet, pažvelgusi laukan, suprato, kaip užgaišo

su Gertrūdos drabužiais, tvarkant juos užplūdo prisim inim ai, ir

laikas lėkte pralėkė. Su širdgėla prisiminė jų, visų trijų, Pirmosios

komunijos dieną. Į ryšelį įdėjo žvakelę, maldaknygę ir jų visų trijų

fotografiją bažnyčios šventoriuje, bet ne tai labiausiai ją sugraudino.

Prisiminė Načios virtų košių ir banano lapuose šutintų kukurūzinių

paplotėlių skonį, smagu būdavo pasivaišinti su aplankiusiais gim i­

naičiais. Į ryšulį įdėjo ryškiaspalvių abrikosų kauliukų skonį, bet

52

% a l a k u t i e n o s t r o š k i n y s s u m i g d o l a i s i r s e z a m a i s

netilpo džiaugsmas, kai svaidydavosi jais mokyklos kieme, netilpo

nei mokytojos Chovitos atminimas, nei sūpynės, nei miegamojo,

nei šviežio šokolado kvapas. Ir gerai, kad netilpo Mam os Elenos

antausiai nei bambėjimai, todėl T itą kietai suveržė mazgą, kad ne­

išsprūstų tai, kas ryšulyje buvo.

Išėjusi į kiemą, kaktomuša susidūrė su Pedru, kuris visur jos

ieškojo ir šaukė vardu. Reikėjo skubiai vykti pas šeimos gydytoją

Brauną į Igl Paso sodybą, o T itą dingo kaip į vandenį. Rosaura jau

vadavosi gimdymo skausmais.

Pedras paprašė Titos pasirūpinti seserimi, kol jo nebus.

Vienintelė T itą galėjo prie jos būti. Nam ie daugiau nebuvo nė

gyvos dvasios: M am a Elena su Cenčia jau buvo išėjusios į turgų

apsipirkti, juk gimdymas galėjo prasidėti bet kada, užtat reikėjo

pasirūpinti, kad gimdyvei ir naujagimiui nieko netrūktų. D ėl są­

jungininkų užimto miestelio ir neramumų jos negalėjo to padaryti

anksčiau. Išeidamos nė nenutuokė, kad kūdikis jau beldžiasi į pasaulį,

nes Rosaurai jau buvo prasidėję sąrėmiai.

Taigi T ita i teko eiti pas seserį ir stiprinti jos viltį, kad Pedras tuoj

sugrįš.

Apie gimdymą ir kūdikius ji nieko nenutuokė.

Tačiau Pedras netikėtai pakliuvo į sąjungininkų kariškių rankas,

jie primygtinai reikalavo atvežti gydytoją, o M am a Elena su Cenčia

buvo priverstos prisiglausti Lobų namuose dėl miestelyje sprogusios

bombos, taigi vienintelė T itą buvo šalia, kai sūnėnas išvydo pasaulį.

Būtent ji!

Per tas kelias valandas šalia sesers ji išmoko daugiau nei per visus

mokykloje praleistus metus. Patyliukais keiksnojo mokytojus ir

mamą, niekada neužsiminusius, kaip priim ti kūdikį. Kokią prasmę

dabar turi planetų pavadinimai ar Karenjo gero elgesio vadovėlis,

kai sesuo vaduojasi m irtim i, o ji yra šalia ir nežino, ko griebtis?

Nėštumo metu Rosaura priaugo trisdešimt kilogramų, o tai dar

labiau sunkino pirmagimio atėjimą į pasaulį. Nekreipdama dėme-

53

į^a u r a £ s (j u i v e i ov 7( a i p v a n d u o š o k o l a d u i

šio į nutukimą, T itą pastebėjo, kad sesers kūnas baisingai ištino. Iš

pradžių kojos, paskui veidas ir rankos. T itą be perstojo šluostė jai

nuo kaktos srūvantį prakaitą, stengėsi bent kiek pralinksminti, bet

Rosaura, rodėsi, jos nė negirdėjo.

T itą ne kartą matė, kaip į pasaulį ateina gyvulių jaunikliai, tačiau

dabar ši patirtis nieko nereiškė. Ji tiesiog stebėdavo. Gyvuliai gerai

žinojo, kaip elgtis, o ji visai nieko nenutuokė. T ik pasiruošė keletą

švarių paklodžių, karšto vandens dubenį ir sterilias žirkles. Žinojo,

kad reikės nukirpti virkštelę, tačiau neišmanė nei kaip, nei kada,

nei kurioje vietoje. Žinojo, kad, vos kūdikiui išvydus pasaulį, reikės

juo pasirūpinti, bet kaip? Svarbiausia, ką žinojo, kad jis turi gimti,

o kada? T itą vis žvilgčiojo į sesers tarpukojį, bet kol kas viskas buvo

kaip buvę. Nesimatė nieko daugiau, tik ramus, tamsus ir gilus tu­

nelis. Atsiklaupusi prie Rosauros T itą mintyse ėmė šauktis Načios,

kad šioji patartų, kaip reikia elgtis.

Jeigu Načia pakuždėdavo jai patiekalų receptus, gal padės įveikti

ir šią keblią padėtį! Kas nors iš anapus turėjo padėti Rosaurai, nes

nė vieno iš šiapus arti nebuvo.

N et pati nesuvokė, kiek laiko čiupinėjo rožinį, tačiau, vos atmer­

kusi akis, pastebėjo ant patiesalų iš tamsaus tunelio lyg iš prasiveržu-

sio ugnikalnio plūstančią raudoną srovę. Sesers kūnas atvėrė vartus

naujai gyvybei. T itą kaip gyva neužmirš to garso nei pasirodžiusios

galvutės vaizdo, kai sūnėnas laimėjo kovą už teisę gyventi. Nebuvo

tai gražutė galva, dėl ilgas valandas kentėto spaudimo labiau priminė

presuoto cukraus gabalą. Tačiau T ita i ji buvo gražiausia, kokią tik

kada nors teko matyti.

Kūdikio verksmas užpildė visas tuščias Titos širdies kerteles. Ji net

suvirpėjo pajutusi, kad vėl gali mylėti: gyvenimą, šį kūdikį, Pedrą,

net savo seserį, kurios anksčiau taip nekentė. Ji paėmė kūdikį ant

rankų, padėjo Rosaurai ant krūtinės ir apkabinusios jį abidvi apsipylė

džiaugsmo ašaromis. Paskui T itą ėmėsi darbo, ji staiga suprato, ką

reikia daryti, nes viską į ausį šnibždėjo Načia: pirmiausia tam tikroje

54

' K a l a k u t i e n o s t r o š k i n y s s u m i g d o l a i s i r s e z a m a i s

vietoje nukirpti virkštelę, užveržti bambutę, kūdikį nuvalyti saldžių­

jų migdolų aliejumi ir aprengti. N ė nedvejodama apvilko apatinius

marškinėlius ir marškinius, tada pridengė bambutę švariu tvarsčiu,

įspraudė minkštą baltą vystyklą, apvyniojo tamsesniu, paskui vilnone

skepeta apmuturiavo kojytes, apvilkusi švarkutį, užmovusi kojines

ir megztus batukus, galiausiai padėjo kūdikio rankas ant krūtinės,

kad nagučiais nesusiraižytų veidelio, ir suvystė į minkštą, švelnią

antklodėlę. Vakare sugrįžusios M am a Elena su Cenčia ir abiem Lo­

bais negalėjo atsistebėti, kaip išmoningai T itą su viskuo susidorojo.

Suvyniotas lyg svogūnas kūdikis ramiausiai miegojo.

Pedras tik kitą dieną grįžo su gydytoju Braunu, nes buvo su­

imtas. Jam grįžus, moterims tarsi akmuo nuo širdies nusirito.

V isi būgštavo dėl jo gyvybės. Dabar reikėjo pasirūpinti Rosaura,

kuri buvo dar labai silpna ir ištinusi. Gydytojas Braunas ją nuodug­

niai apžiūrėjo. T ik tada paaiškėjo, kaip rizikingai ji gimdė. Gydytojo

žodžiais, Rosaura patyrė priepuolį, kuris galėjo nusinešti jos gyvybę.

Jis didžiai stebėjosi, kaip T itą tokiomis primityviomis sąlygomis pui­

kiai viską atliko. Nežinia, kas jį labiau stebino, ar kad T itą viena ir

be jokio pasiruošimo priėmė kūdikį, ar kad retadantė mažylė, kokią

ją prisimena, buvo išaugusi į gražią moterį.

Prieš penkerius metus mirtis pasiėmė jo žmoną, ir nuo to laiko jo

nė karto nesužavėjo kita moteris. Skausmas praradus gyvenimo drau­

gę vos susituokus padarė jį abejingą meilei. Ž iūrint į T itą jį apėmė

keistas jaudulys. Lengvas drebulys perbėgo visu kūnu, žadindamas

miegančius jausmus. Žvelgė į ją, tarsi pirmąkart matydamas. K o­

kie gražūs subtilių bruožų veide dabar jam atrodė jos dantys, kokie

gražūs ir lygūs jai besišypsant.

Jo apmąstymus nutraukė Mam os Elenos balsas:

- Gydytojau, ar malonėtumėt lankytis pas mus dukart per dieną,

kol mano dukteriai negrės joks pavojus?

— Be abejo! Pirmiausia tai mano pareiga, o antra, man visuomet

malonu lankytis svetinguose jūsų namuose.

55

Tikra laimė, kad M am a Elena buvo tiek susirūpinusi Rosauros

sveikata, jog nepastebėjo susižavėjusio Džono žvilgsnio, kurio jis ne­

nuleido nuo Titos, nes pamačiusi ką nors įtartina kažin ar svetingai

atvertų jam savo namų duris.

Tačiau gydytojas Mam ai Elenai nesukėlė jokių įtarimų; vienintelis

dabar ją kamavęs dalykas buvo tas, kad Rosaura neturėjo pieno.

Laimei, miestelyje pavyko rasti vaikeliui žindyvę. Ji buvo Načios

giminaitė, pagimdžiusi aštuntą vaiką, o žindyti ir Mam os Elenos

vaikaitį palaikė didele garbe. Visą mėnesį viskas klojosi kuo puikiau­

siai, kol vieną rytą, jai einant per miestelį aplankyti gim inaičių, per

sukilėlių susišaudymą su sąjungininkais nuklydusi kulka ją kliudė

ir m irtinai sužeidė. Vienas jos giminaitis pasirodė su žinia sodyboje

kaip tik tuo metu, kai T itą su Cenčia ruošėsi virti sultinį.

Kai visi prieskoniai jau tinkamai sumalti, viskas sukrečiama į

puodą, dedama gabalais supjaustyta kalakutiena, šokolado plytelės

ir cukraus pagal skonį. Kai pasidaro vientisa masė, puodą reikia

nukelti nuo ugnies.

T itą pasiliko viena ruošti patiekalą, nes Cenčia, vos išgirdusi

žinią, iškūrė miestelin ieškoti naujos žindyvės. Grįžo jau nakčia

nieko nepešusi. Kūdikis klykė net išraudęs. M ėgino duoti karvės

pieno, tačiau kūdikis jo negėrė. T itą bandė įsiūlyti jam arbatėlės,

kaip kadaise vaikystėje Načia nuramindavo ją pačią, bet viskas vel­

tui: kūdikiui ji nepatiko. Jai šovė mintis apsigobti žindyvės Lupitos

skara, gal kūdikis, pajutęs pažįstamą kvapą, nurims, bet kur tau, jis

tik dar labiau įsirėkė, nes pažįstamas kvapas reiškė, kad greitai bus

pamaitintas, tik neaišku, kodėl taip delsiama. Beviltiškai ieškojo

pieno tarp Titos krūtų. T ita i dar niekad nebuvo nutikę, kad kas

nors būtų alkanas, o ji negalėtų pamaitinti. Ją apėmė baimė. N e­

galėdama susiturėti ji ėmė segiotis palaidinės sagutes, apnuogino

krūtį ir pakišo kūdikiui žįsti. Puikiai žinojo, kad pieno joje - nė

lašo, tačiau gal kūdikis palaikys krūtį žinduku ir aprims, o ji tuo

metu pamąstys, ką daryti toliau.

l a ura £sq u i ve I 7\a i p vanduo š ok o l a du i

56

' K a l a k u t i e n o s t r o š k i n y s s u m i g d o l a i s i r s e z a m a i s

Kūdikis pagavęs spenelį čiulpė su tokiu įkarščiu, kad T ita i pradė­

jo gamintis pienas. Stebėjo, kaip kūdikis pamažu rimsta, girdėjosi

tik ritmingas čepsėjimas, bet nesuvokė, kaip tai paaiškinti. A r gali

būti, kad ji maitina kūdikį? Norėdama tuo įsitikinti, T itą atitraukė

kūdikį nuo krūties ir pamatė besisunkiančią plonytę pieno srovelę.

Netikėjo savo akimis, kad tai atsitiko jai. Neįmanoma, kad nekalta

mergina galėtų maitinti kūdikį, tai neįtikima ir, tų laikų supratimu,

tiesiog antgamtiška. Vos pajutęs grėsmę vėl netekti maisto, kūdi­

kis pravirko. T itą nieko nelaukusi įkišo jam krūtį, tegu berniukas

numalšina alkį, ir šis pasisotinęs palaimingai lyg angelėlis užmigo.

Ji užsimiršusi žiūrėjo į kūdikį ir nepajuto, kaip virtuvėje atsirado

Pedras. T itą buvo panaši į vaišingumo ir pilnatvės deivę.

Pedras nė trupučio nenustebo ir jam nereikėjo jokio paaiškinimo.

Šypsodamasis iš laimės jis prisiartino prie jų, pasilenkė ir pabučiavo

T itą į kaktą. T itą atitraukė kūdikį nuo krūties, nes šis ramiai mie­

gojo. Tada Pedro akys aiškiai išvydo tai, ką regėjo per palaidinę:

Titos krūtis.

Ji susisiautę drabužį, o Pedras tylomis švelniai užsagstė. Tuom et

juodu užplūdo jausmų lavina: meilė, aistra, švelnumas, geismas,

gėda... ir baimė, kad niekas šito neišvystų. Laimė, kad medinė­

mis grindimis kaukšintys Mam os Elenos kulniukai laiku juodu

įspėjo. Kai ji pasirodė virtuvėje, T itą spėjo susitvarkyti palaidinę, o

Pedras - atitolti nuo jos per deramą atstumą. Taigi atvėrusi duris

ji nepamatė nieko nepadoraus, ką draustų elgesio normos, niekas

nesukėlė įtarimo. Pedras ir T itą romiai pažvelgė į ją.

Tiesą pasakius, ore sklandė tai, kas privertė ją suklusti ir įm inti

mįslę, nes kažkas jai nedavė ramybės.

- Titą, kaip laikosi kūdikis? A j pavyko jį pamaitinti?

- Taip, mamyte, jis atsigėrė arbatėlės ir užmigo.

- Su D ievo palaima! Pedrai, kogi delsi, nunešk kūdikį žmonai.

Vaikai turi būti šalia motinos.

Pedras paėmė kūdikį ant rankų ir išėjo, o M am a Elena, įdėmiai

57

į a u r a £ s q u i vel ov %a i p vanduo š ok o l a du i

sekusi Titą, jos akyse pastebėjo šmėstelint nerimo šešėlį, ir tai jai

visai nepatiko.

- A r jau paruošei seseriai gėrimą?

-T a ip , mamyte.

- Ta i duok šen, nunešiu, jai reikia jo gerti, kad pagaliau atsirastų

pieno.

Tačiau, nors ir daug gėrimo buvo išgerta, pieno taip ir neatsirado. O

Titą turėjo tiek pieno, kad būtų užtekę dar dviem kūdikiams pamai­

tinti. Rosaura dar buvo labai silpna, taigi niekam nekėlė įtarimų, kad

Titą maitina sūnėną; tik niekas taip ir nesužinojo, kaip T itą tai daro,

nes, padedant Pedrui, pavyko išvengti, kad niekas nepamatytų.

O kūdikis, atrodo, turėjęs galutinai juodu išskirti, dar labiau su­

artino. Rodės, kad jo tikra motina yra ne Rosaura, o Titą. Nes ji

pati taip jautėsi ir nevengė to rodyti. Krikštynų dieną ji laiminga

laikė sūnėną ant rankų ir su pasididžiavimu klausėsi svečių pagyrų.

Rosaura vis dar jautėsi nekaip, taigi dalyvavo tik šventose mišiose,

o pokylyje ją pakeitė Titą.

Gydytojas Braunas negalėjo atplėšti nuo Titos akių. Žiūrėjo į ją

lyg pakerėtas. Džonas atėjo į krikštynas vien tam, kad persimestų

su ja žodeliu kitu. Tiesa, jis kasdien lankydavo gimdyvę, bet vis

neištaikė progos paplepėti be pašalinių. T itą kaip tik ėjo pro jo sta­

lelį, tad nieko nelaukęs pakilo ir prisiartino prie jos, lyg norėdamas

pasižiūrėti kūdikio.

- Koks žavus šis kūdikis savo gražuolės tetos rankose!

- Dėkui, gydytojau.

- Taip, vaikas ne jūsų, tačiau man nesunku įsivaizduoti, kaip

nuostabiai atrodysite nešiodama savo kūdikį.

Liūdesio šešėlis aptemdė Titos veidą. Džonas tai pastebėjo ir

sutriko:

- Atleiskite, atrodo, pasakiau ką nors nederama.

- Ne, nieko tokio. Tiesiog aš negaliu ištekėti ir turėti vaikų, nes

mano pareiga rūpintis mama iki pat mirties.

58

p a l a k u t i enos t r o š k i ny s su mi gdo l a i s i r s ezama i s

- Negali būti! Juk tai gryniausia nesąmonė.

- Deja, tai tiesa. O dabar prašyčiau man atleisti, turiu bendrauti

ir su kitais svečiais.

T itą paskubomis nuėjo, palikusi Džoną visai suglumusį. Ji irgi

jautėsi panašiai, tačiau, pažvelgusi į besiilsintį prie krūtinės Robertą,

kaipmat atsigavo. Kam sukti galvą dėl savo ateities, kai štai dabar

ji glaudžia prie savęs kūdikį, priklausantį tik jai? Taip, ji atstoja

vaikui motiną. Pedras su Robertu priklausė jai, ir nieko daugiau iš

gyvenimo ji negeidė.

T itą jautėsi tokia laiminga, jog nepastebėjo, kad motina, kaip ir

Džonas, tik dėl kitų priežasčių, nė akimirkos nepaleido jos iš akių. Ji

buvo tikra, kad tarp Titos ir Pedro kas nors yra. Mėgindam a įm inti

šią mįslę ji taip užsigalvojo, kad nė nepalietė maisto ir nepastebėjo

viso pokylio žavesio. Svečiai vienu balsu tvirtino, kad be Titos talento

šventė nebūtų tokia puiki, o koks gardus kalakutienos kepsnys! Iš

svečių ji sulaukė galybės liaupsių, kokia esanti puiki virėja, ir kiek­

vienas teiravosi, kur slypi tokio talento priežastis. Labai gaila, bet

Tita i prasitarus, kad patiekalą ruošusi su didele meile, Pedras stovė­

jo visai netoliese, ir tik sekundės dalį susitikę jų žvilgsniai priminė

akimirką, kai T itą malė prieskonius, tačiau akylas Mam os Elenos

žvilgsnis net per dvidešimt metrų viską pastebėjo ir ji suprato, kas

jai iki šiol nedavė ramybės.

Tikrai ji vienintelė iš svečių atrodė tokia rūškana ir susirūpinusi,

o įdomiausia, kad pasivaišinę kalakutienos kepsniu svečiai pajuto

nepaaiškinamą euforiją, juos pagavo neįprasta linksmumo banga.

Jie kvatojo ir pokštavo taip, kaip jau seniai buvo darę, ir nežinia,

ar dar kada to sulauks. Revoliucionieriai grasino miesteliui badu ir

mirties šmėkla. Tačiau šiuo metu atrodė, kad čia niekas negalvoja

apie netoliese aidinčius šūvius.

Vienintelė Mam a Elena neprarado sveiko proto, jai knietėjo rasti

išeitį iš susidariusios padėties, todėl pasinaudojusi proga, kad Titą buvo

šalia ir viską galėjo puikiai girdėti, garsiai pasakė tėvui Ignasijui:

59

Į i u r a £ s t] u i v e l ^ % a i p v a n d u o š o k o l a d u i

- Kai viskas šitaip klostosi, tėve, manau, jei dar kada mano dukrai

Rosaurai skubiai reikės gydytojo pagalbos, mes vėl galim laiku ne­

suskubti, kaip tądien per gimdymą. Todėl nutariau, kai ji sustiprės,

tegul vyksta kartu su vyru ir sūneliu gyventi pas mano pusbrolį į San

Antonijų Teksase. Ten ja bus tinkamai pasirūpinta.

- Ponia Elena, leiskit paprieštarauti. Sprendžiant iš susiklosčiu­

sios politinės padėties, jums būtina namie turėti bent vieną vyriškį

dėl saugumo.

- M an niekada nereikėjo, kad mane kas gintų, rūpinausi ir

ūkiu, ir dukterimis. Tėve, gyvenime galima apsieiti ir be vyriškio, -

pabrėžė. - T o ji revoliucija nėra toks baubas, kaip ji vaizduojama;

daug blogiau, kai per barzdą varva, o burnoj neturi.

-Jū s visiškai teisi, ponia Elena! - pritarė juokdamasis. - Matau,

žodžio kišenėje neieškot. Sakykit, ar San Antonijuje jau turite nu­

mačiusi kokį darbelį Pedrui?

- Na, gali pusbrolio įmonėje dirbti kasininku, jam sunku nebus,

nes puikiai kalba angliškai.

Šie žodžiai T ita i buvo lyg griaustinis iš giedro dangaus. Jokiu

būdu negalėjo leisti, kad taip nutiktų. Negali būti, kad ji daugiau

nebematys berniuko. Reikia išvengti šių permainų. Taip, galiausiai

M am a Elena pasiekė savo ir sugadino jai šventinę nuotaiką. Ta i

buvo pirm oji šventė, kai ji pasijuto laiminga.

Bus d a ug iau . ..

K ita s patiekalas:

Šiaurietiška dešra

60

P E N K T A S S K Y R I U S

Gegužė

tŠIAURIETIŠKA DEŠRA

Reikia:

8 kilogramų kiaulienos nugarinės,

2 kilogramų sprandinės,

1 kilogramo didelių saldžiųjų paprikų,

6 0 gram ų kmynų,

6 0 gram ų raudonėlio,

3 0 gram ų pipirų,

6 gram ų gvazdikėlių,

2 puodelių trintų česnakų,

2 litrų obuolių acto,

% kilogramo druskos

Ruošimo būdas:

Prikaistuvyje reikia pašildyti obuolių actą ir sudėti paprikas, prieš tai

išėmus jų sėklalizdžius. Vos pradėjus virti, reikia nukelti nuo ugnies

ir uždengti, kad suminkštėtų.

Cenčia skubiai trinktelėjo dangtį ir nukūrė į sodą padėti T ita i

rinkti sliekų. Netrukus virtuvėje pasirodys M am a Elena patikrinti,

kaip kemšamos dešros, be to, reikėjo užkaisti vandens jos maudy­

nėms, o darbas joms sunkiai sekėsi. Ir viskas dėl to, kad sužinojusi

apie Pedro, Rosauros ir kūdikio persikėlimą gyventi į San Antonijų

Teksase T itą pasidarė lyg nesava, jai niekas nerūpėjo, tik silpnutis

jos augintinis balandėlis, kurį vis penėdavo sliekais. Visa kita galėjo

prasmegti skradžiai, jai buvo visai vis tiek.

Cenčia bijojo net pagalvoti, kas bus, jei M am a Elena sužinos, kad

Titą prie dešros ruošimo nė piršto nekiša.

Dešras buvo nuspręsta kimšti todėl, kad tai taupiausias skerdienos

suvartojimo būdas, ilgam apsirūpinama maistu, ir mėsa nesugenda.

Pasirūpinta ir įsūdyti mėsos, išsirūkyti kum pių ir lašinių, pripilti

dubenis taukų. Reikėjo kuo geriau suvartoti visą skerdieną, nes

paskerstą paršelį tik vargais negalais pavyko išsaugoti nuo sukilėlių

armijos kareivių, prieš keletą dienų išsivariusių visus gyvulius.

Tądien, kai jie pasirodė, ūkyje buvo tik M am a Elena, T itą ,

Cenčia ir du darbininkai: Rosalijus ir Gvadalupė. Ūkvedys N i­

kolas dar nebuvo grįžęs iš turgaus, kur aplinkybių verčiamas išvyko

pirkti gyvulių, nes bado spaudžiami turimus gyvulius išskerdė, rei-

63

į j t u r a £ s ( ] i t i v ė l ov l<{a i p v a n d u o š o k o l a d u i

kėjo pasirūpinti naujų. K iti du patikim i darbininkai išvyko kartu su

juo. Kaip sargą ūkvedys paliko savo sūnų Felipę, tačiau M am a Elena

pati ėmėsi šito vaidmens, o Felipę pasiuntė į San Antonijų Teksase,

nes iš Pedro ir jo šeimos nebuvo jokių žinių. Baiminosi, ar kas bloga

nenutiko, nes nuo pat išvykimo apie juos nieko nebuvo girdėti.

Šuoliais atjojęs Rosalijus pranešė, kad ūkio link traukia kuopa

kareivių. M am a Elena čiupo dvivamzdį ir užtaisydama jį svarstė,

kaip nuo godžių akių paslėpti vertingesnius daiktus. Atsiliepim ai

apie sukilėlius nežadėjo nieko gera, žinoma, negalėjai pernelyg pasi­

tikėti šaltiniais, kurie juos skleidė - tėvas Ignasijus ir Pjedro Negraso

miestelio savivaldybės pirmininkas. Jie pasakojo istorijas, kaip suki­

lėliai įsilaužia į namus, viską verčia aukštyn kojom, prievartauja visas

pakeliui sutiktas merginas. Todėl Titą, Čenčią ir paršelį tučtuojau

reikėjo paslėpti rūsyje.

Pasirodę kareiviai M am ą Eleną rado tarpdury. Po padurkais ji

slėpė dvivamzdį. O šalia lyg apsauga stovėjo Rosalijus ir Gvadalu-

pė. Ji pažvelgė į kapitoną taip, jog šiam pasidarė aišku, kad prieš jį

apdairi ir tvirta moteris.

- Laba diena, ponia! A r jūs esate ūkio šeimininkė?

- Tikrai taip. O ko jūs čia ieškote?

- Atėjome čia, kad pasidalytumėte su mumis savo geru.

- Aš gera valia leidžiu jums pasiimti, ką tik rasit daržinėje ar kluo­

ne, bet turite neliesti trobos. Toks mano prašymas.

Kapitonas, juokais atidavęs jai pagarbą, tarė:

- Supratau, generole.

Kareivius tai pralinksmino, jie nusikvatojo, tačiau kapitonas su­

prato, kad su M am a Elena juokauti neverta, jos žodžiai nuskambėjo

labai rimtai.

Nekreipdamas dėmesio į rūstų valdingą šeimininkės žvilgsnį, įsakė

kareiviams apžiūrėti ūkį. Nedaug ką rado, viso labo truputį kukurū­

zų grūdų ir aštuonetą vištų. Vienas iš karininkų labai nepatenkintas

priėjo prie kapitono ir metė:

64

$ i a m r i e t i š i ta d e š r a

- Šita senė, matyt, viską paslėpė troboje. Leiskit man patikrinti!

M am a Elena uždėjo pirštą ant šautuvo gaiduko ir atkirto:

- Aš nejuokauju, sakau dar kartą - į trobą niekas nekels kojos!

Karininkas šaipydamasis ir ore už kojų apsukęs vištas, spurdančias

abiejose rankose, juokais pamėgino prisiartinti prie durų. M am a

Elena išsitraukė iš po padurkų dvivamzdį, įrėmė į sieną, kad ato­

veikio jėga jos neparblokštų žemėn, ir nudėjo abidvi vištas. Mėsgaliai

išlakstė į visas puses ir pasklido svylančių plunksnų kvapas.

Rosalijus ir Gvadalupė drebančiomis rankomis išsitraukė pistole­

tus - neabejojo, kad tai paskutinė jų gyvenimo diena. Šalia kapitono

stovintis kareivis nusitaikė į M am ą Eleną, tačiau šis mostu jį sulaikė.

V isi laukė tik ženklo pulti.

- Kapitone, turiu taiklią ranką ir nesukalbamą būdą. Kitas šūvis bus

skirtas jums, ir įspėju - galiu jus nudėti anksčiau, nei nušaus mane,

tad verčiau gerbkime vienas kitą, nes jei mirsiu aš, didelio praradimo

nebus, tačiau jūsų netektis tautai suteiks daug liūdesio, ar ne taip?

Tikrai nelengva buvo atlaikyti Mam os Elenos žvilgsnį. Jame sly­

pėjo kažkas bauginamo. Kareiviams jis kėlė nepaaiškinamą baimę:

pasijuto lyg teisiami už padarytus nusikaltimus. Tarsi vaikai, pabūgę

motinos rūstybės.

-Jū sų tiesa. Bet nesijaudinkite, niekas jūsų nežudys ir nepamins

jūsų garbės, lyg to mums reikėtų! Tokia drąsi moteris kaip jūs vi­

suomet bus gerbiama. - Ir atsisukęs į kareivius tarė: - Tegul niekas

nedrįsta peržengti šių namų slenksčio, apsižiūrėkit, gal dar ką pavyks

rasti, ir eime.

Balandinė po dvigubai dengtu didžiulio namo stogu - tai visa, ką

jiems pavyko rasti. N orint į ją patekti reikėjo užlipti klibančiomis

septynių metrų kopėčiomis. Užlipo trise ir net apstulbo iš netikė­

tumo. Juos nustebino pastogės dydis, prietema ir galybės balan­

džių, čia įskrendančių, čia išskrendančių pro nedidukus langelius,

burkavimas. Uždarę visus langelius ir duris, kad nė vienas paukštis

nepaspruktų, ėmė gaudyti balandžius ir jų jauniklius.

65

į j i u r a £ s (j u i v e l Ov T Qi i p v a n d u o š o k o l a d u i

Prisigaudę tiek, kad savaitę galės išm aitinti visą kuopą. Pasi­

traukdamas kapitonas ant žirgo apsuko keletą ratų po galinį kiemą

ir giliai įkvėpė tebetvyrančio rožių kvapo. Trum pai stabtelėjo ir

užsimerkė. Prijojęs prie Mam os Elenos paklausė:

- Kiek žinau, turėjote tris dukteris, kur jos dabar?

- Vyresnioji ir jauniausioji apsigyveno Jungtinėse Valstijose, o

trečioji pasimirė.

Šią žinią išgirdęs kapitonas akimirką sukluso. Ir su vos juntamu

gailesčiu tarė:

- Apm audu, tikrai labai gaila.

Nusilenkė M am ai Elenai ir pasuko vartų link. Kareiviai pasitrau­

kė tylomis, kaip ir buvo atėję. M am a Elena buvo apstulbusi, kaip

pagarbiai jie su ja pasielgė, o tai nė iš tolo neatitiko gandų, kad jie

esą beširdžiai žmogžudžiai ir nieko gera iš jų nelauk. N uo tos dienos

ginčuose dėl sukilėlių ji nedalyvaudavo. T ik vieno ji niekuomet ne­

sužinojo: kad kapitonas buvo tas pats Chuanas Alechandresas, prieš

keletą mėnesių išsigabenęs jos dukterį.

Atrodė keista, beje, ir kapitonas neatkreipė dėmesio į tai, kad

niekas neapžiūrėjo galinio kiemelio, kur pelenuose M am a Elena

užkasė beveik visas vištas. Kol jie pasirodė, pavyko nugalabyti net

dvidešimt. Į vištas reikia prikimšti kviečių ir avižų grūdų, tada net

su plunksnomis ir visu kitu dėti į glazūruoto molio puodus ir už­

dengti švaria drobe. Tačiau aprišti reikia labai sandariai, tik šitaip

mėsą galima išlaikyti šviežią visą savaitę.

Sis būdas ūkyje žinomas nuo senų laikų, kai reikėdavo išlaikyti

medžioklės laim ikio mėsą.

Pirma, kas nustebino iš slėptuvės išlindusią Titą, tai neįprasta tyla,

pasigedo burkavimo, kurį girdėjo nuo vaikystės, tai buvo neatsieja­

ma jos pasaulio dalis. Ši spengianti tyla akimirksnį priminė, kokia

ji dabar vieniša. Su širdgėla prisiminė Pedro, Rosauros ir sūnėno

išvykimą. Skubiai užlipo ilgiausiomis kopėčiomis į balandinę, tačiau

joje rado tik plunksnų kilim u nuklotas paukščių išmatas, to niekada

netrūko tokioje vietoje.

66

^ i a u r i e t i š k a d e š r a

Vėjas varstė duris, ir nuo smūgio čia viena, čia kita plunksnelė iš

palubės tyliai sklendė žemyn. Staiga pasigirdo silpnutis čiepsėjimas:

vos išsiritusiam jaunikliui pavyko išvengti skerdynių. Atsargiai jį pa­

ėmusi, T itą taisėsi lipti žemėn, bet pamatė kareivių sukeltą dulkių

debesį, kuris vis tolo. Ji klausė savęs: kodėl jie nenubaudė motinos,

taip įžūliai su jais kalbėjusios? Tupėdama slėptuvėje meldėsi, kad

M am ai Elenai nenutiktų nieko bloga, bet pasąmonėje tikėjosi rasti

ją negyvą.

Susigėdusi tokių m inčių, kyštelėjo jauniklį užantin ir, laikydamasi

abiem rankomis, ėmė leistis klibančiomis kopėčiomis. N uo tos die­

nos jos vienintelis rūpestis buvo varguolis balandėlis. T ik dėl jo dar

vertėjo gyventi. Negalėjai paukštelio penėjimo lyginti su žmogaus,

tačiau bent iš dalies ji tą poreikį patenkino.

Pienas jos krūtyse pranyko per keletą dienų, nes išsiskyrimas su

sūnėnu ją sugniuždė. Ieškodama sliekų ji negalėjo liautis galvojusi,

kas ir kaip maitins Robertą. D ieną ir naktį šios mintys nedavė ra­

mybės. Visą mėnesį nė bluosto nesudėjo. Per tą laiką nunėrė penkis

kartus ilgesnę antklodę. Staiga atbėgo Cenčia ir, niuksais privertusi

ją nubusti iš susimąstymo, nutempė virtuvėn. Pasodinusi prie pies­

tos įdavė į rankas grūstuvą ir liepė trinti prieskonius su paprikomis.

Kad trinti būtų lengviau, į prieskonius kartkartėmis reikia kliūstelėti

šlakelį acto. Paskui visa tai reikia dėti į maltą ar smulkintą mėsą,

išmaišyti ir palikti pernakt vėsioje vietoje.

T itą dar tebetrynė prieskonius, kai virtuvėje pasirodė M am a Elena

ir pasiteiravo, kodėl jos puskubilis dar neparuoštas maudynėms. Jai

nepatiko maudytis pernelyg vėlai, tuomet nespėdavo gerai išdžiūti

plaukai.

Mam os Elenos maudynių puskubilio ruošimas buvo tikra cere­

monija. Į vandenį turėjo būti įpilta levandų nuoviro, tai buvo mėgs­

tamiausias Mam os Elenos aromatas. Vaistažolių nuoviras būdavo

pastiprinamas keletu lašų degtinės. Galiausiai šilto vandens kubilėlius

reikėjo sunešti į tamsų galinį namų kambarėlį, esantį šalia virtuvės.

67

į a u r a £ s q u i v e i ov ‘K^a i p v a n d u o š o k o l a d u i

Kaip supratote, į šį kambarį nepakliūva nė pluoštelio dienos švie­

sos, nes jame nėra langų. T ik siaurutės durelės. Kambarėlio vidury

riogsojo didelis maudymosi puskubilis. Salia M am ai Elenai būdavo

dedamas indas su šišf nuoviru plaukams trinkti.

Vienintelė Titą, kurios pareiga buvo rūpintis motina iki mirties,

galėjo dalyvauti šiame rituale ir matyti motiną nuogą. Ir niekas kitas.

Todėl šis kambarėlis buvo apsaugotas nuo pašalinių akių. Pirmiausia

Titą numazgodavo mamos kūną, ištrinkdavo plaukus, tada palik­

davo ją dar keletą m inučių pasimėgauti vandeniu, o pati lygindavo

drabužius, kuriais mama apsivilks po maudynių.

M otinai paliepus, T itą ją nušluostydavo ir paskubomis apreng­

davo dar šiltais drabužiais, kad šioji neperšaltų. Paskui šiek tiek

praverdavo duris, kad oras vestų pamažu ir mama nejustų didelio

temperatūros skirtumo. Tuom et šukuodavo motinos plaukus, nu­

tviekstus vien siauručio šviesos pluoštelio, kuris skverbėsi pro durų

plyšį, o besisklaidantys vandens garai kurdavo magišką nuotaiką.

Šukuodavo ją tol, kol plaukai visiškai išdžiūdavo, tada supindavo

juos į kasą, ir apeigos baigdavosi. T itą dėkodavo Viešpačiui, kad

mama maudydavosi tik kartą per savaitę, kitaip jos gyvenimas būtų

tapęs tikra kančia.

Mam os Elenos nuomone, su maudynėmis būdavo tas pats kaip

ir su valgio gaminimu: juo labiau T itą stengdavosi, juo daugiau

klaidų pridarydavo. Arba marškiniai prastai išlyginti, arba vanduo

nepakankamai karštas, arba kasą supindavo nevykusiai, nors T ita i

atrodydavo, kad svarbiausias Mam os Elenos bruožas — priekabiauti.

Tačiau niekada T itą nesusilaukė tiek priekaištų kaip tądien. Ji tikrai

atsainiai atliko savo priedermes. Vanduo buvo per karštas, ir M a ­

ma Elena nusiplikė kojas, buvo pamiršusi padėti šiši žolės nuoviro

plaukams trinkti, apatiniuose ir palaidinėje buvo išdegintos skylės,

per daug atvėrė duris, galiausiai Mam os Elenos kantrybė baigėsi ir *

* Tokia žolė. Vert.

68

s i a u r i e t i š k a d e š r a

ji išgrūdo T itą iš maudynių kambario lauk. Titą, apgailestaudama

dėl jos įsiūčio ir savo klaidų, nuskubėjo į virtuvę su nešvariais mo­

tinos drabužiais. Labiausiai ji sielojosi dėl papildomo darbo taisyti

pradegintus drabužius. Ta i buvo antras kartas, kai ji pasirodė tokia

netikusi. Dabar reikės potaše m irkyti parudavusias vietas, tada per­

plauti silpnu šarmo tirpalu, vis trinant, kad neliktų apdegimo žymių,

be to, turės išskalbti motinos dėvėtus juodus drabužius. Tam reikės

nedideliame verdančio vandens kiekyje ištirpinti karvės tulžies ir,

tame tirpale m irkant minkštą kempinėlę, sudrėkinti visą drabužio

paviršių. Tada perskalauti švariu vandeniu ir padžiauti lauke.

T itą vis trynė ir trynė drabužius kaip Roberto vystyklus, kad nelik­

tų dėmių. Užvirusi šiek tiek šlapimo, įmerkdavo medžiagą su dėme,

o paskui perplaudavo švariu vandeniu. Šitaip ji išbalindavo visas

dėmes. Tačiau dabar tamsios dėmės nepasidavė tokiam metodui.

Pagaliau ji susivokė, kad čia ne Roberto vystyklai, o motinos drabu­

žiai. Jau nuo pat ryto buvo palikusi drabužius naktiniame puode ir

pamiršo juos išskalauti. Atitokusi puolė taisyti savo klaidą.

T itą atėjo į virtuvę ir pamėgino susikaupti. Pagaliau reikėjo nu­

ginti slegiančias mintis, kitaip Mam os Elenos rūstybė gali prasiveržti

bet kurią akimirką.

Kol viską paruošė Mam os Elenos maudynėms, kol ją aptarnavo,

dešrai skirta mėsa susigulėjo, ir jau pats laikas buvo kimšti žarnas.

Galvijų žarnos turi būti švarios ir sveikos. Žarnoms prikimšti

naudojamas piltuvėlis. Dešros perrišamos keturių pirštų pločio

atkarpomis, paskui keletą kartų subadomos adata, kad išeitų oras,

antraip dešra gali sugesti. Ypač svarbu gerai prigrūsti žarnas, kad

neliktų nė tarpelio.

T itą visaip stengėsi nukreipti dėmesį kitur ir neleisti prisim ini­

mams jos trikdyti, tačiau laikydama rankose dešrą ji prisiminė tą

vasaros naktį, kai visi nakvojo kieme. Per vasaros karštymetį kieme

pakabindavo didelius hamakus, nes miegoti viduje buvo neįma­

noma. A nt stalo dubenyje su ledais būdavo paliekamas pjaustytas

69

l a u r a £ s i j u i v e l Ov }\a i p v a n d u o š o k o l a d u i

arbūzas, jei kuris nors karščio iškankintas užsigeistų atsigaivinti

ir suvalgyti skiltelę. M am a Elena meistriškai pjaustydavo arbūzą:

paėmusi aštrų peilį įsmeigdavo tiek, kad nekliudytų minkštimo, o

perpjautų tik žievę.

Matematiškai tiksliai keletą kartų įpjovusi žievę, suimdavo arbū­

zą rankomis ir trinktelėdavo į akmenį, reikėjo tiksliai pataikyti, nes

arbūzo žievė išsiskleisdavo kaip stebuklinga gėlė ir ant stalo likdavo

sveikas vaisius. Be jokios abejonės, M am a Elena buvo laikoma tikra

meistre, kai reikėdavo ką nors padalyti, išardyti, išnarstyti, įstumti į

neviltį, nujunkyti, įvaryti baimės, sužlugdyti planus, veikti be senti­

mentų. Po Mam os Elenos mirties niekam nepavyko taip meistriškai

pjaustyti arbūzo.

Gulėdam a hamake T itą išgirdo, kaip kažkas atsikėlė ir nuėjo

atsigaivinti arbūzo gabalėliu. Ji staiga baisiai užsinorėjo į tualetą.

Vakar perdien gėrė, bet ne dėl atgaivos, o kad turėtų daugiau pieno

sūnėnui maitinti.

Jis palaimingai šnopavo šalia sesers. T itą atsikėlė ir ėjo apgraibo­

mis, nes naktis buvo tamsi, nors į akį durk. Ji patraukė tualeto link,

mėgindama įsidėmėti, kur kabo jos hamakas, kad tamsoje į ką nors

neatsitrenktų.

Pedras, sėdėdamas hamake, valgė arbūzą ir galvojo apie Titą. Jos

artumas neleido jam miegoti. Jaudino mintis, kad ji čia pat, tik už

kelių žingsnių nuo jo ... ir, žinoma, nuo Mam os Elenos. Akim irką

sulaikęs kvėpavimą, išgirdo patamsy žingsnius. Tikriausiai tai Titą,

nes stiprus jazminų aromatas, sumišęs su virtuvės kvapais, ją išdavė.

Išsyk pamanė, kad T itą atsikėlė, nes nori jam ką nors pasakyti. Jos

artėjančių žingsnių aidas pritarė jo širdies dūžiams, o širdis gaudė

kaip varpinė. Bet ne, žingsniai nutolo ta kryptim i, kur buvo tuale­

tas. Tylia i, lyg katinas, Pedras atsistojo ir pasivijo ją. Titą, pajutusi,

kaip kažkas ją tempia, ranka užspaudęs burną, apstulbo, bet staiga

supratusi, kieno ta ranka, pasidavė ir leidosi tos rankos glostoma: iš

pradžių kaklą, paskui krūtis, galiausiai visą kūną.

70

§ i a u r i e I i š k a d e š r a

Apdovanojęs T itą ilgu bučiniu į lūpas, jis paėmė jos ranką ir pa­

drąsino jį apkabinti. T itą apčiuopė tvirtus pečių ir rankų raumenis.

Žemiau, net po drabužiais, tvinkčiojo sustandėjusi jo gėda. Išsigan­

dusi ji atitraukė ranką, bet ne dėl netikėto atradimo, o kad išgirdo

Mam os Elenos balsą.

- Titą, kur tu?

- Aš čia, mamyte, norėjau į tualetą.

Pabūgusi, kad motinai gali kilti įtarimas, ji pasiskubino grįžti ir

pernakt kentėjo dėl spaudžiančios pūslės ir kito, paširdžius kute­

nančio, jausmo. Tačiau jos aukos, pasirodo, visai nereikėjo: M am a

Elena, nors Pedro šeimos kelionę į San Antonijų Teksase buvo

atidėjusi trims dienoms, apsigalvojo ir nusprendė juos išsiųsti jau

kitą dieną.

Virtuvėje pasirodžiusi M am a Elena nutraukė jos prisiminimus.

Tita i netyčia iškrito iš rankų dešra. Ji nujautė, kad motina kiaurai

ją permato. Jai iš paskos įėjo raudodama Cenčia.

- Mergyt, neverk! M an skaudu tave tokią matyti. Kas gi nuti­

ko?

- Felipė su ... sugrįžęs papa... šakojo, sako... pasimirė!

- Ką čia paistai? Kas pasimirė?

- Vaikelis pasimirė!

- Koks vaikelis?

- Koks gi dar? Vaikaitis. Niekaip negalėjo pamaitinti, tai ir pa­

simirė!

Tarsi perkūnas iš giedro dangaus ši žinia T itą pritrenkė. Jos gal­

voje aidėjo tūkstančio sudužusių šukelių garsas. Kaip spyruoklės

stumtelėta atsistojo.

- Sėskis prie darbo! Kad nematyčiau daugiau ašarojančios. Vargšas

kūdikėlis, dabar jau Dievas pasiims jį į savo globą, o mes negalim

leisti, kad liūdesys mus užvaldytų, turime daug darbo. Pirmiausia

nudirbk darbus, tada jau veik ką nori, tik ašarų neliek, supratai?

Titos viduje viskas kunkuliavo, bet ji atlaikė tvirtą motinos

71

žvilgsnį, ranka nevalingai glostydama dešrą, o paskui, nepaklususi

motinai, griebė jau paruoštas dešras, sudraskė į gabalėlius ir lyg pa­

mišusi suriko:

- Štai, pasižiūrėk, kaip vykdau tavo įsakymus! M an jau gana!

Įkyrėjo tavo įsakai!

M am a Elena griebė medinį šaukštą ir trinktelėjo Titai.

-Jū s kalčiausia dėl Roberto mirties! - suriko T itą ir, šluostyda­

masi iš nosies pasipylus} kraują, pasičiupo balandžiuką, dėželę su

sliekais ir galvotrūkčiais užsikabarojo į buvusią balandinę.

M am a Elena liepė nunešti kopėčias šalin, tegu nakvoja tenai. Ab i

su Cenčia tylėdamos baigė kimšti žarnas. M am a Elena visada labai

kruopščiai prikimšdavo žarnas ir rūpestingai išleisdavo orą, tačiau

dabar atsitiko keistas dalykas: po savaitės rūsyje džiovinti sukabintas

dešras rado knibždėte knibždančias kirmėlių.

Kitos dienos rytą liepė Čenčiai pakviesti T itą . Pati negalėjo to

padaryti, nes M am a Elena bijojo tik vieno dalyko gyvenime —

aukščio. Ji nė pagalvoti negalėjo apie lipim ą septynių metrų aukš­

čio kopėčiomis, kad atvertų mažutes balandinės dureles. Todėl,

sutelkusi daugiau išdidum o nei derėjo, T itos pakviesti pasiuntė

kitą žmogų, nors labiausiai troško užlipti pati ir nutem pti T itą

apačion už plaukų.

Cenčia rado ją kiūtančią su balandžiuku rankose. Atrodė, nesu­

vokia, kad jauniklis nebegyvas. M ėgino įsiūlyti jam slieką. Galbūt

vargšelis todėl ir nugaišo, kad T itą jį permaitino, neadaikė skrandelis.

T itą abejingai pažvelgė į Čenčią, lyg pirmąsyk matydama.

N ulipusi žemyn šioji pasakė, kad T itą atrodo kaip pamišėlė ir iš

balandinės išeiti atsisako.

- Gerai, tebūnie, jeigu jai protas pasimaišė, išgabensime į beprot­

namį, nes šiuose namuose silpnapročių nebuvo ir nebus.

Ir tikrai išsiuntė Felipę pakviesti gydytoją Brauną, kad šis nuvežtų

Titą į beprotnamį. Atvykęs gydytojas išklausė Mam os Elenos pasa­

kojimo ir pats panoro užlipti į balandinę.

u r a £ 5 q u i v e l O v 7(fl i p v a n d u o š o k o l a d u i

72

5 i a u r i e t i š k a d e š r a

Titą buvo nuogutėlė, sugurinta nosimi, kūną ir plaukus išsiter­

liojusi balandžių išmatomis. Pamačiusi gydytoją, spruko į kampą

ir susigūžė.

Niekas nesužinos, ką jai kalbėjo gydytojas, tačiau po keleto va­

landų jiedu kartu nusileido kopėčiomis. T itą jau buvo apsirengusi,

jis įsodino ją į vežėčias ir išsigabeno. Iš paskos rypuodama pasileido

Cenčia ir pasivijusi juos įdavė Titos ilgomis nemigos naktimis nertą

antklodę. Ji buvo tokia didelė ir sunki, kad netilpo vežėčiose. T itą

įsikibo į ją su tokia jėga, kad neliko nieko kita, tik vilkti iš paskos, ji

atrodė kaip ilgiausias įvairiomis spalvomis raibuliuojantis nuotakos

nuometas. Šiai antklodei nerti T itą naudojo visokius siūlus, kokie

tik pakliūdavo po ranka, tad išėjo toks spalvų, formų ir raštų derinys,

kad dulkių debesyje viskas mainėsi lyg magiškam kaleidoskope.

Bus d a ug ia u . ..

K ita s receptas:

Medžiaga degtukams gaminti

Birželis

t

M ED ŽIAG A D EG TUKAM S G AM IN TI

Reikia

l uncijos salietros m iltelių,

lA uncijos suriko,

Vi uncijos gum iarabiko,

l/s drachmos* fosforo,

šafrano,

kartono

* Vaistų svorio vienetas = 3,73 g. Vert.

Ruošimo būdas:

Dervą reikia išmaišyti karštame vandenyje, masė turi būti nelabai

tiršta; paskui reikia dėti fosforą, išmaišyti, tada berti salietrą ir vėl

maišyti. Galiausiai dėti suriką, kad nuspalvintų masę.

T itą stebėjo, kaip gydytojas Braunas tylomis visa tai atlieka.

Ji sėdėjo prie lango mažutėje laboratorijoje, kurią gydytojas įsiren­

gė savo galiniame kieme. Pro langelį srovenanti šviesa vos juntamai

glostė jai nugarą, nenusakomai švelniai. Nors sėdėjo susisupusi savo

duksliąja antklode, ją tebekaustė ledinis šaltis. Naktim is ji vis dar

nėrė, nes Džonas parūpino vilnonių siūlų.

Juodu labiausiai mėgo šį namų kampelį. T itą jį atrado pačią pirmą

buvimo pas Džoną Brauną savaitę. Na, o Džonas, nepaklusęs Mamos

Elenos valiai, neišvežė Titos į beprotnamį, priešingai, priėmė gyventi

pas save. T itą buvo jam nepaprastai dėkinga. Gal beprotnamyje ji

tikrai būtų pamišusi. O čia, atvirkščiai, švelniai Džono globojama,

raminamais žodžiais guodžiama, kasdien jautėsi vis geriau. Jo atvy­

kimą į namus prisiminė lyg per sapną. Iš visų blankių prisim inim ų

ryškiausias buvo skausmas, kai gydytojas tvarkė sugurintą nosį.

Prisimena tvirtas ir švelnias Džono rankas, nuvelkančias drabu­

žius ir ją prausiančias. N uo kūno atsargiai nugramdė balandžių ne­

švarumus, ir ji tapo švarutėlė ir kvapni. Galiausiai švelniai iššukavo

plaukus ir paguldė krakmolytuose pataluose.

Šios rankos išvadavo ją iš siaubo, ir to ji niekada nepamirš.

Vieną dieną, kai ji pagaliau panorės prabilti, būtinai jam tai

77

Š o k o l a d u iI j i u r a £ s tj u i ve I O v 7( a i p v a n d u o

pasakys, - kol kas jai labiau patiko gyventi tyloje. M intyse reikė­

jo sutvarkyti daugybę dalykų, vis trūko žodžių išsakyti tam, kas

kunkuliavo viduje, kai paliko sodybą. Jautėsi visiškai suglumusi.

Pirmomis dienomis ji net nėjo iš kambario, valgį jai atnešdavo Ka­

ti, septyniasdešimtmetė amerikietė, kuri šeimininkavo gydytojui ir

prižiūrėjo mažąjį jo sūnelį Aleksą. Vaiko motina mirė gimdydama.

Titą be jokio susidomėjimo klausėsi, kaip jis krykštaudamas lakstė

po kiemą.

Kartais T itą nepaliesdavo maisto, nes viskas buvo taip prėska, kad

nekilo noro ragauti. Atsisakiusi valgio valandų valandas sėdėdavo ir

stebėdavo savo rankas. Lyg kūdikis žiūrėjo į jas, suvokdama, kad tai

jos dalis. Panorėjusi visaip jas krutino, tačiau ką daugiau jomis veikti,

be mezgimo, nenutuokė. Niekada anksčiau apie tai nesusimąstyda­

vo. Gyvenant motinos namuose, rankų paskirtis buvo labai aiški. Ji

turėjo atsikelti, apsirengti, pakurti krosnį, paruošti pusryčius, pašerti

gyvulius, suplauti indus, pakloti lovas, ruošti valgį, suplauti indus,

išlyginti skalbinius, ruošti vakarienę, plauti indus, ir taip kasdien ir

kasmet. Net nestabtelėdama, nesusimąstydama, ar privalo tai da­

ryti. Žiūrėjo dabar į jas, laisvas nuo motinos įsakymų, ir nežinojo,

ką jos turi daryti, pačiai niekada neteko spręsti. Jos galėjo imtis bet

ko, daryti, ką tik nori. Ak, jeigu jos virstų sparnais ir ji pakiltų į

padangę! Kaip trokšta nuskristi ten, kur niekas negalėtų jos rasti.

Priėjusi prie lango pakėlė rankas aukštyn, tarsi mėgindama pabėgti

nuo savęs, nenorėjo nieko galvoti, nenorėjo vėl prabilti. Nenorėjo,

kad žodžiai išduotų jos skausmą.

Visa širdimi troško, kad jos rankos im tų plasnoti lyg sparnai.

Šitaip stovėjo žvelgdama pro sustingusias plaštakas į dangaus mėly­

nę. T ita i pasirodė, kad svajonės pildosi ir nuo jos pirštų ima sklisti

blyškus rūkas, keliantis į dangų. Verčiama keistos vidinės jėgos,

pasirengė kilti, tačiau nieko neįvyko. Nusivylė suvokusi, kad rūkas

sklido iš kitur.

Jis driekėsi iš vieno nedidelio kambarėlio. Garai maloniai kvepėjo

78

„Medž i aga degtukams g a m i n t i

ir priminė namus, tad atvėrusi langą panoro dar smarkiau pajus­

ti kvapą. Užsimerkusi regėjo save sėdinčią virtuvėje ant grindų ir

su Načia ruošiančią kukurūzinius paplotėlius, regėjo ant krosnies

kunkuliuojantį puodą su kvepiančiu viralu, kitame šokčiojo ką tik

užvirusios pupelės... nedelsdama nė minutės, nutarė eiti pasižiūrėt,

kas ten verda. Ta i negalėjo būti Kati. Žmogus, kurio viralas skleidė

tokius kvapus, buvo geras virėjas. D ar nė nemačiusi jo, T itą pripa­

žino sugebėjimus, nesvarbu, kas jis būtų.

Perėjusi kiemelį atvėrė duris ir pamatė malonios išvaizdos kokių

aštuoniasdešimties metų moteriškę. Ji labai prim inė Načią. Jos gal­

vą juosė vainikėliu supinta kasa, o prijuostės kraštu šluostėsi veidu

srūvantį prakaitą. Veido bruožai aiškiai rodė indėnišką kilmę. M o ­

liniame inde ji plikė arbatą.

Pažvelgusi į T itą maloniai nusišypsojo ir pasiūlė jai prisėsti ša­

lia. T itą nedvejodama sutiko. Tuom et moteris padavė jai puodelį

kvapnaus gėrimo.

T itą gėrė labai pamažu, mėgavosi subtiliu pažįstamų, tačiau ir

ne visai žinomų žolių skoniu. Arbatos šiluma ir skonis ją nuteikė

nepaprastai gerai.

Gana ilgai sėdėjo šalia virėjos. Šioji irgi nekalbėjo, tačiau to visai ne­

reikėjo. Tarp jų iškart atsirado ryšys, kuriam žodžiai nereikalingi.

N uo tos dienos T itą nuolat ją lankydavo. Tačiau pamažu ją vis

dažniau pakeisdavo gydytojas Braunas. Kai pirmąkart jį tenai su­

tiko, labai nustebo, nesitikėjo ten jo rasti, o ir patalpa atrodė visai

kitaip.

Dabar čia atsirado daug m okslinių prietaisų, m ėgintuvėlių,

lempų, termometrų ir visokių kitokių dalykėlių ... M ažoji kros­

nelė prarado savo garbingą vietą, dabar ji glaudėsi kampelyje.

T ita i atrodė, kad tai nėra labai gerai, bet iš jos lūpų neišsprūdo nė

garso, savo nuom onę ir klausimus dėl šių įrengim ų ir tos moters

ji pasiliko vėlesniam laikui. Be to, pripažino, kad D žono draugi­

ja buvo irgi m aloni. Skirtumas tas, kad jis neruošė valgio, o vis

79

l a u r a £ s q u i v e / i p v a n d u o š o k o l a d u i

kalbėjo ir aiškino savo mokslines teorijas, mėgindamas pagrįsti

jas praktiniais bandymais.

Potraukį į išradimus jis paveldėjo iš savo senelės, kikapu genties

indėnės, kurią jo senelis pagrobęs išsigabeno toli nuo jos gentainių.

Dėl to, kad jis taip pasielgė ir dar ją vedė, pasipūtusi ir grynai ame­

rikietiška senelio šeima atidavė jai štai šį kambarėlį galiniame kieme,

kur didžiąją dienos dalį senelė galėjo skirti tam, kas ją labiausiai

domino: gydomiesiems augalams.

Sis kambarėlis buvo jos tvirtovė nuo piktų šeimynykščių. M any­

dami be galo ją įžeisią, vadino ne tikruoju vardu, o „toji kikapu“.

Braunų šeimai žodis „kikapu“ reiškė visa, kas pasaulyje blogiausia,

bet anaiptol ne ,Apyaušrio Šviesą“. Ji didžiavosi savo kilme ir iš jos

sėmėsi jėgų.

Tai tik vienas pavyzdys, rodantis prarają tarp dviejų labai skirtingų

kultūrų, negalėjai tikėtis jų supratimo, o dar keisčiau būtų buvę, jei

Braunų šeima būtų pradėjusi domėtis Apyaušrio Šviesos papročiais

ir tradicijomis. Daug metų praėjo, kol buvo atkreiptas dėmesys į „tos

kikapu“ gyvenimo būdą. Viskas nutiko tuomet, kai Džono prose­

nelis Peteris susirgo lėtiniu bronchitu. Kosulio priepuolių metu jis

pamėlynuodavo. Į plaučius sunkiai patekdavo oras. Jo žmona Merė

šiek tiek nutuokė apie mediciną, ne veltui buvo mediko duktė, taigi

žinojo, kad tokiais atvejais ligonio organizme labai suaktyvėja rau­

donųjų kraujo kūnelių gamyba; norint tą procesą sustabdyti, reikėjo

nuleisti kraują, kitaip galėjo ištikti infarktas arba trombozė, ir abiem

atvejais ligoniui grėsė mirtis.

Džono prosenelė Merė ėmė rinkti dėles, kurios turėjo ištraukti

kraujo perteklių. Ji labai didžiavosi turinti tiek medicinos žinių, kad

gali šiuolaikiškai ir tinkamai gydyti šeimynykščius, o ne kažkokiomis

žolelėmis, kaip „toji kikapu“!

Dėlės valandą laikom os stiklinėje, kurioje vandens tėra tik

per pirštą, ne daugiau. T a kūno vieta, kur bus dedamos dėlės,

nuplaunam a šiltu saldžiu vandeniu. Dėlės dedamos ant švarios

80

J/Le d ž i aga degtukams g a m i n t i

drobės ir apdengiamos ja. Tada drobė uždedama ant tos kūno

vietos, kur bus nuleidžiamas kraujas, ir prispaudžiama prie kūno,

kad dėlės nenušliaužtų kiton vieton. Jeigu viską baigus iš žaiz­

delių sunkiasi kraujas, jį sustabdyti galima trinant kūną karštu

vandeniu. Kad žaizdelės greičiau užsitrauktų, geriausiai naudoti

tuopos kempę arba skudurėlį, paskui ta vieta uždengiama piene

m irkytų duonos trupinių šutekliu, kuris nuimamas tik tuomet,

kai žaizdelės visai užsitraukia.

Merė viską atliko nuo A iki Z , kaip nurodyta, tačiau kai nuo Pe­

terio nuėmė dėles, kraujas plūdo taip smarkiai, kad niekaip nesisekė

jo sustabdyti. Išgirdusi aimanas iš ligonio kambario, „toji kikapu“

nulėkė pažiūrėti, kas nutiko. Ji prisiartino prie ligonio, uždėjo ranką

ant žaizdos, ir kraujavimas kaipmat liovėsi. V isi apstulbo. Tuom et

ji paprašė, kad paliktų ją su ligoniu vienu du. Pamatę, ką ji padarė,

niekas nedrįso prieštarauti. Visą pusdienį ji nesitraukė nuo uošvio

lovos, niūniavo keistas melodijas ir, apgaubta dervos ir kitų smilkalų

dūmų, vis keitė žolių šuteklius. T ik nakčiai įpusėjus miegamojo du­

rys pagaliau prasivėrė, ir smilkalų debesyje pasirodė ji, o už nugaros

stovėjo visiškai sveikas Peteris.

N uo tos dienos „toji kikapu“ rūpinosi šeimynykščių sveikata

ir amerikiečių bendruomenėje garsėjo kaip magiškų galių turinti

žiniuonė. Senelis nutarė jos darbui skirti didesnę patalpą, tačiau ji

atsisakė. Visame name nebuvo geresnės vietos jos laboratorijai už tą

nediduką kambarėlį. Džonas čia praleido daugiausia savo vaikystės

ir paauglystės laiko. Įstojęs į universitetą čia lankydavosi tik retkar­

čiais, nes visos dėstomos medicinos teorijos labai prieštaravo tam,

ko išmoko iš senelės. Tačiau medicinos mokslas progresavo ir vertė

Džoną prisim inti senelės pradėtą mokymą, ir štai dabar, po daugelio

studijų ir praktikos metų, jis vėl grįžo į šią laboratoriją, įsitikinęs, kad

tik čia atras ateities medikamentus. Jam reikėjo moksliškai pagrįsti

magiškąją mediciną, kuria užsiėmė Apyaušrio Šviesa, nes jo svajonė

buvo šias žinias viešai paskelbti ir įteisinti.

81

u r a £ s q u i v e l i p v a n d u o š o k o l a d u i

Stebėdama jį dirbantį, T itą juto neapsakomą malonumą. Iš jo

visuomet buvo galima išmokti naujų, dar nežinomų dalykų, pavyz­

džiui, dabar, gamindamas degtukus, jis perskaitė jai visą paskaitą

apie fosforą ir jo savybes.

- Ham burge gyvenęs chemikas Brantas, ieškodamas išminties

akmens, 1669 metais atrado fosforą. Jis manė, kad, sumaišius

šlapalą su metalu, pavyks išgauti auksą. Bandym ų metu jis išgavo

kažkokį iki tol dar nežinomą švytintį elementą. Ilgainiui kolboje

ant ugnies kaitindamas chemines šlapalo nuosėdas, kurios plona­

me vamzdelyje buvo įleistos į vandenį, jis išgavo fosforą. Dabar

jis gaunamas iš galvijų kaulų, kuriuose gausu fosforo rūgšties ir

kalkių.

Pasakodamas gydytojas toliau darbavosi. Tai reiškė, kad jis mokėjo

atsieti rankų ir proto darbą. Tuo pat metu galėjo gilintis į painiausius

gyvenimiškos būties apmąstymus, o darbą atlikti be jokių klaidų ir

trūkumų. Kaip dabar, taisydamas masę degtukams, ramiausiai šne­

kučiavosi su Titą.

- Kitas degtukų gamybos etapas - kai masė jau paruošta, reikia

pasigaminti degtukų lazdeles. Uncijoje vandens reikia ištirpinti

unciją salietros, įdėti truputį šafrano dėl spalvos ir šiame tirpale

mirkyti kartoną. Kai jis išdžiūsta, sukarpyti plonomis juostelėmis ir

jų galiukus padengti pagaminta mase. Tada sudėti į dėžę ir užberti

smėlio, kad geriau išdžiūtų.

Degtukai džiūvo, o gydytojas rodė T ita i bandymą.

- Seniai žinoma, kad fosforas su deguonimi nereaguoja, kai tem­

peratūra normali, tačiau padidinus temperatūrą veikiai įsiliepsnoja,

žiūrėkite...

Gydytojas įkišo nedidelį gabalėlį fosforo į gyvsidabrio pripildytą

kolbą. Kad fosforas išsilydytų, prikišo kolbą prie degančios žvakės.

Paskui iš deguonies pilno mėgintuvėlio į kolbą po truputį ėmė leisti

deguonį. Patekęs į kolbą deguonis išsyk reagavo su fosforu ir sukėlė

kažką panašaus į žaibą.

82

J Ą e d ž i a g a d e g t u k a m s g a m i n t i

- Kaip turėjote progos įsitikinti, kiekviename iš mūsų slypi ga­

limybės įžiebti ugnį. Ir tai dar ne viskas, leiskite atskleisti jums tai,

ko dar niekam nesu sakęs. M ano senelė rėmėsi labai įdom ia teorija,

ji sakydavo, kad mes visi tikriausiai gimstame su degtukų dėžute vi­

duje, tik patys negalime jų uždegti, reikia, kaip matytame bandyme,

deguonies ir žvakės liepsnos. Tačiau deguonį turi atstoti mylimo

žmogaus kvėpavimas, žvakę - bet koks valgis, muzika, glamonės,

žodis ir garsas, skatinantis šią reakciją. Staiga mus užlies stiprus jaus­

mas. Viduje pasklis šiluma ir neišseks, jei naujas užtaisas ją atgaivins.

Kiekvienas žmogus turi susivokti, kokie jo užtaisai, tai yra stimulai

gyventi, nes, vienam iš jų įsižiebus, siela gauna energijos. Kitaip

tariant, ji pamaitinama. Jei žmogus laiku nesusivokia, neranda gy­

venimo užtaisų, degtukai sudrėksta, ir jau niekada nepavyks įžiebti

nė menkiausios liepsnelės.

Jei šitaip nutinka, siela apleidžia kūną, ji aklai klajoja mėgindama

rasti sau peno, nors būtent apleistas kūnas, tik jis, net sukaustytas

šalčio, gali suteikti to peno.

Kokie teisingi buvo jo žodžiai! Ji tikrai tai žinojo.

Deja, turėjo pripažinti, kad jos degtukai apėję pelėsiais ir drėgni.

Niekas negalės uždegti nė vieno.

O apmaudžiausia buvo tai, kad ji žinojo, kokie jos gyvenimo

užtaisai, tačiau kiekvienąsyk, pabandžius kokį įžiebti, jis beviltiškai

užgesdavo.

Džonas, lyg skaitydamas jos mintis, tęsė:

— Todėl reikia laikytis atokiau nuo žmonių, alsuojančių lediniu

šalčiu. V ien jų buvimas šalia gali užslopinti plieskiančią liepsną, jau

žinome, dėl kokių priežasčių. Jeigu vengsime tokių žmonių, apsi­

saugosime nuo jų įtakos. - Ir suėmęs Titos rankas pridūrė: - Yra

daug būdų išdžiovinti savo degtukų dėželę, tik reikia tikėti, kad

išeitis visuomet yra.

Titos skruostu lėtai riedėjo ašara. Džonas švelniai nušluostė ją

nosinaite.

83

l a u r a £ s cj u i v e l l ^a i p v a n d it o š o k o l a d u i

- Suprantama, juos reikia įžiebti labai atsargiai, vieną po kito.

O jeigu nuo pernelyg stipraus jausmo jie užsiplieks visi iš karto,

jų liepsna pasklis toli už mūsų suvokimo ribų, ir mums prieš akis

atsivers švytintis tunelis, rodantis kelią, pamirštą gim im o akimirką,

ir kviečiantis grįžti prie prarasto dieviškojo prado. Siela, apleidu­

si inertišką kūną, trokšta sugrįžti į savo buveinę... Senelei mirus,

mėginau moksliškai pagrįsti šią teoriją. Galbūt vieną dieną man ją

pavyks įrodyti. O ką jūs apie tai manote?

Gydytojas Braunas nutilo, duodamas T ita i laiko pareikšti savo

nuomonę. Tačiau ji tylėjo, lyg vandens į burną prisisėmusi.

- Gerai, nenoriu jums įkyrėti savo postringavimais. Laikas at­

sipūsti, bet prieš tai norėčiau parodyti vieną mudviejų su senele

kadaise mėgtą žaidimą. Č ia praleisdavome daugiausia laiko, ir žais­

dama ji perdavė man visas savo žinias. Ji kaip ir jūs buvo nekalbi

moteris. Atsisėsdavo priešais krosnį, stora kasa vainikėliu juosė jos

galvą, ir stengdavosi atspėti, apie ką aš galvoju. O aš labai norėjau

išm okti spėti m intis, tad ilgai prašoma ji nusileido ir ėmė mane

mokyti. Nem atom u rašikliu ji parašydavo ant sienos kokią frazę.

Kai naktį aš į ją pažvelgdavau, matydavau žodžius ir galėdavau

perskaityti, ką ji parašiusi. A r norite pamėginti ir jūs?

T o pakako, kad T itą suprastų, jog moteris, su kuria buvo tiek

kartų susitikusi, - velionė Džono senelė. Jau nereikėjo klausti, kas

ji tokia.

Gydytojas drobės skiautele paėmė gabalėlį fosforo ir padavė jį

Titai.

- Gerbiu jūsų tylos įžadus, kuriuos pasirinkote, tebus tai m ud­

viejų paslaptis, tik prašau, kai išeisiu, parašyti štai čia ant sienos,

kodėl jūs nekalbate, dėl kokių priežasčių, gerai? Rytoj, jums ma­

tant, aš atspėsiu.

Gydytojas T ita i neatskleidė vienos mažytės paslapties, kad viena

iš fosforo savybių - švytėjimas tamsoje, todėl naktį matydavosi, kas

ant sienos parašyta. Suprantama, jam nebuvo sunku įspėti, kas T itą

84

Me d ž i a g a degtukams g a m i n t i

kamuoja, tačiau manė tai būsiant puikią pradžią jai vėl prabilti, pra­

dėti bendrauti su ją supančiu pasauliu bent jau užrašytais žodžiais.

Džonas nujautė, kad ji tam jau pasirengusi. Vos jam išėjus, T itą su

fosforo gabalėliu rankoje prisiartino prie sienos.

Kai gydytojas Džonas Braunas nakčia užėjo į laboratoriją, plačiai

nusišypsojo patenkintas savo darbu - ant sienos lygiomis ir aiškiomis

raidėmis švietė užrašas: „Todėl, kad nenoriu.“ Šie trys žodžiai buvo

pirmasis Titos žingsnis savo laisvės link.

O T itą gulėjo įsmeigusi akis į lubas ir negalėjo užmigti, nes vis

mąstė apie Džono pasakytus žodžius: ar gali būti, kad jos siela dar

kada nors suvirpės? Visa savo esybe troško dar kada nors tą jausmą

patirti.

Reikėjo rasti žmogų, sugebantį pažadinti jos geismą.

O jeigu tas žmogus - Džonas? Prisiminė džiaugsmingus šiurpu­

liukus, perbėgusius jos kūnu, kai laboratorijoje suėmė jos rankas.

Ne. Ji nežinojo. Aiškiai žinojo tik vieną dalyką, kad į sodybą negrįš.

Ir niekada daugiau negyvens su M am a Elena.

Bus da ug ia u . ..

K ita s receptas:

Veršiukų uodegėlių sultinys

L ie p a

t

VERŠIUKŲ U O D EG ĖLIŲ SULTINYS

Reikia:

2 veršiukų uodegėlių,

svogūno galvutės,

2 skiltelių česnako,

4 pomidorų,

!4 kilogramo šparaginių pupelių,

2 batatų,

4 mažų tamsių a itrių jų paprikų

Ruošimo būdas:

Gabalais supjaustytos uodegos užverdamos su svogūnu ir česnaku,

sultinys pasūdomas, paskaninamas pipirais. Vandens reikia įpilti

pakankamai, nes virsime ne troškinį, o sultinį. O geras sultinys turi

būti prisodrintas.

Sultinys padeda išgydyti bet kokią fizinę ar protinę negalią, bent

jau Cenčia su T itą tvirtai tuo tikėjo, nors anksčiau neteko įsitikinti,

ar tai tiesa. Dabar tuo abejoti nereikėjo.

Prieš tris mėnesius užvalgiusi Cenčios išvirto sultinio, kurį šioji

atnešė į gydytojo Brauno namus, T itą labai sustiprėjo.

Kaktą priglaudusi prie lango stiklo, žiūrėjo į kieme lakstantį ir

balandžius gainiojantį Džono sūnų Aleksą.

Pasigirdo žingsniai - laiptais aukštyn lipo Džonas, kurio kasdie­

nio apsilankymo T itą laukdavo nekantraudama. Džono žodžiai ir

pasakojimai buvo vienintelis jos ryšys su pasauliu. Labai magėjo

pasakyti jam, kokie svarbūs jo apsilankymai ir pasakojimai. Jei tik

galėtų išeiti į kiemą ir išbučiuoti Aleksą kaip savo sūnų, kurio ji ne­

turi, žaisti su juo, kol pavargs, jei tik galėtų prisim inti, ką veikdavo

virtuvėje, išvirti bent keletą kiaušinių, kad sugebėtų mėgautis bent

kokiu valgiu, ak, jeigu ji galėtų... sugrįžti į gyvenimą. Iš kažkur

atsklidęs kvapas nutraukė jos mintis. Ta i buvo kvapas, nebūdingas

šiems namams. Džonas atidarė duris. Jo rankose garavo dubuo su

veršiukų uodegėlių sultiniu!

O , tas sultinys! Ji negalėjo patikėti. Džonui pavymui įėjo apsi-

89

ašarojusi Cenčia. Jos puolė viena kitai į glėbį, bet nevalia pamiršti

sultinio, kol jis galutinai neataušo. Nurijusi pirmą gurkšnelį, pajuto

šalia prisėdusią Načią, kuri glostė T ita i galvą ir ragino valgyti, tada

švelniai pabučiavo į kaktą, šitai ji prisimena iš vaikystės, kai negaluo­

davo. Kartu su Načia staiga užplūdo prisiminimai: vaikystės žaidimai

virtuvėje, ėjimai į krautuves, ką tik iškeptų kukurūzinių paplotėlių

kvapas, spalvingi abrikosų kauliukai, kalėdiniai pyragėliai, jos na­

mai, virinto pieno, sviestinių bandelių, antpilėlio, kmynų, svogūnų

ir česnakų kvapai. Svogūnai skleidė tokį stiprų kvapą, kad visa tai

prisiminusi ji ėmė raudoti. Verkė taip, kaip nuo gim imo nebuvo

verkusi. Pabuvus su Načia jai labai palengvėjo. Kaip senais laikais,

kai Načia dar buvo gyva ir jos daugybę kartų virė veršiukų uodegėlių

sultinį. Kvatojosi minėdamos praėjusias dienas ir verkė prisiminusios

šio sultinio virimą. Pagaliau jai pavyko atsiminti receptą, nes pirmas

darbas buvo svogūnų smulkinimas.

Česnakas ir svogūnas susm ulkinam i ir apkepami su šlakeliu

aliejaus. Tada pagardinama kaktusų marmeladu, dedami batatai,

šparaginės pupelės, pjaustyti pom idorai ir troškinama.

Šiuos prisiminimus nutraukė netikėtai į kambarį įėjęs Džonas.

Jis išsigando, kad laiptais žemyn srūva upeliukas.

Supratęs, kad tai T itos ašaros, mintyse palaim ino Čenčią ir jos

sultinį, nes jis padarė tai, ko jam nepavyko padaryti savo vais­

tais: T itą pagaliau išsiverkė. Atsiprašęs už nelauktą įsiveržimą,

apsisuko eiti. Tačiau jį sulaikė Titos balsas. Skambus balsas, kurio

jis taip pasigedo per šešis mėnesius.

- Džonai, maldauju neišeiti!

Džonas apstulbęs stebėjo, kaip nušvito ašarotos Titos akys klau­

santis Cenčios atneštų gandų ir naujienų. Gydytojas sužinojo, kad

M am a Elena griežtai uždraudė lankyti Titą. De la Garsų šeimoje

kai kurie nusižengimai buvo toleruojami, bet tik ne priešgyniavimas

tėvų valiai ir nepaklusnumas. M am a Elena T ita i niekuomet neat­

leis, ar ji būtų pamišusi, ar ne, nes apkaltino ją dėl vaikaičio mirties.

I j i u r a £ s t] n i v e i i p v a n d u o š o k o l a d u i

90

V e r š i u k ų u o d e g ė l i ų s u l t i n y s

Jos vardą, kaip ir Gertrūdos, namie buvo draudžiama ištarti. Tiesa,

Nikolas neseniai atnešė nuo sesers žinių.

T ikrai ji dirbo viešnamyje. Perdavė jai drabužius, o ji parašė T ita i

laišką. Cenčia padavė jį, ir T itą tylomis perskaitė:

J i ie lo j i (Titą,

negaliu apsakyti, kokia esu tau dėkinga, kad atsiuntei mano dra­

bužius. Įaimei, dar buvau čia ir juos gavau. Ttytoj šią vietą pa lik ­

siu , nes nesijaučiu čia sava. 'D a r nežinau, ko ieškau, bet suvokiau,

kad ku r nors y ra vieta, kurios ieškau ir ku ri man priklauso. T(ad

čia pakliuvau, tai vis dėl ugnies, deginusios mane iš vidaus, o vyras,

išsigabenęs mane iš kaimo, galim a sakyti, išgelbėjo man gyvybę.

V iliuosi, kad vieną dieną aš vėl j į sutiksiu. J i s paliko mane, nes ėmė

sekti jo jėgos, toji mano ugnis j į išvargino. D a b a r, kai pabuvau su

daugybe vyrų, jaučiu didelį palengvėjimą. J a lb ū t vieną dieną aš

grįš iu ir viską tau papasakosiu.

Dave m y lin ti sesuo Qertruda

Titą nieko nepasakė, o laiškelį sulankstė ir įsidėjo į kišenę. Čen-

čia neuždavė nė vieno klausimo, o tai reiškė, kad seniai jį perskaitė,

nors ir nederėjo.

Paskui Titą, Džonas ir Cenčia išplovė laiptų aikštelę, kambarį ir

žemutinįjį aukštą.

Atsisveikindam a T itą davė Čenčiai suprasti, kad į sodybą nie­

kada negrįš, ir paprašė perduoti tai M am ai Elenai. Jau kelintąkart

Cenčia ėjo iš Igl Paso namo į Pjedrą Negrasą ir vėl suko atgalios

mąstydama, kaip geriausiai pranešti naujieną M am ai Elenai. Ji pa­

sidarė tarpininke, nes abiejų šalių atstovai pažinojo ją nuo mažens.

Buvo keista matyti ją, žingsniuojančią tiltu, murinančią kažin ką

po nosimi ir kandžiojančią savo skarą. Jos išradingumo ir išmonės

jausmą nustelbė baimė.

91

^n u r n £ s q u i v e l ov 'I(a i p v a n d u o š o k o l a d u i

Kad ir ką sakytų M am ai Elenai, vis tiek sukels pykčio audrą. Rei­

kėjo sugalvoti tokią istoriją, kuri bent neatsirūgtų jai pačiai. Todėl

priežastis, dėl kurios apsilankė pas Titą, turi būti pakankamai svari

ir įtikima. M am a Elena nepateisins nieko. Juk pažinojo ją kaip

nuluptą! Kaip ji pavydėjo T itai, kuri drįso pasipriešinti ir daugiau

negrįš į sodybą. Norėtų ir ji taip pasielgti, bet stigo drąsos. N uo pat

mažens girdėjo istorijas, kaip kenčia tėvams ar globėjams nepaklu-

susios, namus palikusios moterys. Viskas baigiasi geresnio gyveni­

mo pamazgų duobėje. Sunerimusi ji dar smarkiau glamžė skarą,

mėgindama sukurpti dar geresnį tokios padėties melą. Anksčiau jai

niekada nereikėjo šitiek pastangų. Pirštais užčiuopusi šimtąjį skaros

raštų supynimą, jau turėdavo tinkamą versiją. M eluoti įprato nuo

tos dienos, kai atvyko į sodybą. Juk daug paprasčiau buvo pasiaiš­

kinti užtrukus dėl to, kad tėvas Ignasijus paprašė surinkti aukas, o

ne todėl, kad užsiplepėjusi netyčia išliejo pieną ir turėjo grįžti. Gerą

darbą atlikusi, bausmės visada išvengsi.

Viską galėjai palaikyti teisybe arba melu, tik svarbu, ar įtikinsi

pašnekovą, ar ne. Pavyzdžiui, ne viskas, kas susiję su Titą, buvo

taip, kaip ji įsivaizdavo.

Visus šiuos mėnesius ji šiurpo galvodama, ką jaučia Titą, palikusi

saugią namų virtuvę. Ją supa šlykštybes paistantys pamišėliai, o ji pati

apvilkta tramdomaisiais marškiniais, maitinasi bala žino kokiomis at­

liekomis. Įsivaizdavo beprotnamio maistą ir svetimšalį, varginantį savo

vizitais, ji manė, kad blogiau ir būti negali. O , pasirodo, T itą laikosi

visai neblogai, beprotnamio nė slenksčio nebuvo peržengusi, matėsi,

kad gydytojo namuose ja kuo geriausiai rūpinamasi, o ir maitinasi

turbūt gerai, nes atrodė keliais kilogramais papilnėjusi. Tačiau nors

ir kuo ją maitintų, niekas neišvirė veršiukų uodegėlių sultinio. Cenčia

tuo neabejojo, nes kogi apsipylė ašaromis, vos jo paragavusi?

Vargšelė Titą, pasilikusi viena ji greičiausiai vėl rauda nuo užplū­

dusių prisim inim ų ir dėl to, kad jau niekada virtuvėje neteks ruošti

valgio su Cenčia. Taip, jai tikriausiai labai skaudu. N ė nešovė minties

92

V e r š i u k ii u o d e g ė l i ų s u l t i n y s

įsivaizduoti T itą kitokią, kokia buvo iš tikrųjų, vilkinčią šilkine nėri­

niuota suknia, gražuolę, kurią mėnesienoje vakarienės metu vyriškis

prisipažįsta mylįs. M in čių iškankintai Cenčiai to jau būtų per daug.

T itą sėdėjo prie židinio ir džiovino vaistines piliarožes. Džonas pa­

siūlė jai savo ranką ir širdį. Jie su T itą išsiruošė į gretimoje sodyboje

rengiamą vakarėlį, ir ji turėjo didelį pasisekimą. Džonas šia proga

padovanojo jai gražią suknelę, jau seniai nupirktą San Antonijuje,

Teksase. Melsvumas jai priminė balandžių kaklų plunksneles, tačiau

dabar šios smulkmenos ji nesiejo su diena, praleista balandinėje. Bu­

vo visai atsigavusi ir pasirengusi pradėti naują gyvenimą su Džonu.

Sutikimas buvo patvirtintas švelniu bučiniu. T itą nepajuto nieko

panašaus, ką jautė po bučinio su Pedru, bet tikėjosi, kad jos apsnū­

dusi siela, padedant šiam puikiam vyrui, atgis.

Tris valandas sukusi ratus, Cenčia pagaliau rado atsakymą! Ji

kaip visada sugalvojo nepaprastą melą. M am ai Elenai ji papasakos,

kad, vaikštinėdama po Igl Pasą, viename skersgatvyje sutiko labai

apsileidusią sudriskusiais drabužiais vargetą. T ik iš gailesčio ji priėjo

artyn ir padavė jai dešimt sentavų, ir koks buvo jos nustebimas atpa-

žinus Titą. Ji pabėgo iš beprotnamio ir elgetaudama mėgina išpirkti

kaltę, kad nepakluso motinai. Ji kvietusi T itą grįžti, bet šioji nė už

ką nesutiko. Sakė, nesanti verta gyventi šalia tokios geros motinos

ir prašė perduoti, kad labai ją m ylinti ir niekuomet nepamirš, kiek

gera jai yra padariusi mama. Pažadėjo grįžti, kai tik atsistos ant ko­

jų ir taps garbinga moterimi, kad įrodytų M am ai Elenai meilę ir

deramą pagarbą.

Cenčia manė, kad puikiai išsisuks su tokia nuostabia idėja, deja,

nebuvo lemta jos įgyvendinti. Tąnakt į kaimą atsibastę plėšikai nu­

siaubė sodybą. Išprievartavo Cenčią, o M am a Elena, bandydama

gintis, gavo tokį stiprų smūgį į nugarą, kad ją paralyžiavo, ir kūno

dalis žemiau juosmens apmirė. Taip susiklosčius aplinkybėms, M a ­

mai Elenai nebuvo prasmės pasakoti naujienų, o Cenčiai neteko

pasipuikuoti išmoningu melu.

93

Į a u r a £ s q u i v e l Ov 7( a i p v a n d u o š o k o l a d u i

Kita vertus, išėjo net geriau, kad nieko nepripaistė, nes, išgirdusi

apie nelaimę, T itą grįžo namo į sodybą, o apgailėtinas vaizdas bū­

tų niekaip nesiderinęs su spinduliuojančia grožiu ir energija Titos

išvaizda. M otina ją sutiko be žodžių. Ir pirmąkart gyvenime T itą

atlaikė jos žvilgsnį, nuleisti akis teko M am ai Elenai. Titos akyse

švytėjo keista ugnis.

M am a Elena negalėjo atpažinti dukters. Juodvi be žodžių išsakė

priekaištus viena kitai, ir iki šiol jas jungęs kraujo ir paklusnumo ry­

šys nutrūko. Ji su meile ruošė mamai valgį, ypač veršiukų uodegėlių

sultinį, nes iš širdies troško, kad mama sustiprėtų.

Kvapnų viralą kartu su batatais ir šparaginėmis pupelėmis supylė

į puodą, kuriame virė veršiukų uodegėlės.

Tereikia pusvalandį viską virti ir kuo greičiau nešti į stalą. T itą

įpylė sultinio į puošnią sidabro lėkštę, pridengė iškrakm olyta ir

išbalinta siuvinėta servetėle ir užlipo į mamos kambarį.

G ilia i širdyje tikėjosi, kad, vos nurijusi pirmą šaukštą sultinio,

mama ją pagirs, bet, atvirkščiai, M am a Elena išspjovė valgį ant ap­

kloto ir suriko T ita i kuo skubiau išnešti viralą lauk.

- Bet kodėl?

- Todėl, kad jis kartus, nenoriu tokio valgyti. Nešk lauk! G irdė­

jai, ką sakiau?

Titą pakluso ne išsyk, tik nusisuko, stengdamasi paslėpti nuo

motinos ją apėmusį baimės jausmą ir paniką. Jai galvoje netilpo,

kad kraujo ryšiais susietas asmuo taip žiauriai ir priešiškai žlugdytų

gerus ketinimus. T itą buvo tikra, kad išvirė nuostabiai skanų sul­

tinį. Pirmiausia pati jo paragavo. Kitaip ir būti negalėjo, nes labai

atidžiai jį virė.

Pasijuto visiška kvaiša, kad grįžo namo prižiūrėti motinos. Jau

geriau būtų likusi Džono namuose ir galvos nesukusi dėl Mam os

Elenos. Tačiau sąžinės priekaištai nedavė jai ramybės. Visiškai išsi­

laisvinti ir negalvoti apie M am ą Eleną ji galės tik po jos mirties, bet

tik dievai žino, kada tai bus.

9 4

y'f r s i u k ų u o d e g ė l i ų s u l t i n y s

Jai kilo noras išbėgti toli toli, kad apsaugotų nuo ledinio motinos

šalčio tą mažutę Džono pastangomis įžiebtą ugnelę. Rodėsi, kad

Mam os Elenos spjūvis pataikė tiesiog ant rusenančios žarijos ir ją

užgesino. Visa esybe jautė blėstančią vidinę šilumą, dūmai graužė

gerklę, o sprangus kamuolys kilo viršun, blausa užtemdė akis ir

spaudė ašaras.

Staigiu judesiu atvėrė duris ir puolė laukan kaip tik tuo metu,

kai pasirodė Džonas, atvykęs į kasdienę motinos apžiūrą. Jiedu su­

sidūrė vienas su kitu, gerai, kad Džonas spėjo prilaikyti Titą, nes ši

būtų parkritusi. Šiltame jo glėby T itą atgavo pusiausvyrą ir šiluma

neišnyko, pakako vos kelių akim irkų ir jos siela aprimo. T itą jau

buvo pradedanti abejoti, ar ramybės ir saugumo jausmas, kurį jautė

būdama su Džonu, yra tikroji meilė, o ne baimė ir kančia, kurią teko

patirti su Pedru. Sutelkusi visas jėgas, ji išsivadavo iš Džono glėbio

ir išbėgo iš miegamojo.

- Titą, sugrįžk! Nešk iš čia tą viralą!

- Ponia Elena, maldauju, nesinervinkite, jums tai kenkia. Aš pa­

imsiu dubenį, tik pasakykite, ar jums dingo apetitas?

M am a Elena liepė gydytojui užrakinti duris ir pašnibždomis, kaip

didžiausią paslaptį, patikėjo savo spėjimus dėl keisto valgių skonio.

Džonas pastebėjo, kad kartumas burnoje gali atsirasti nuo vaistų,

kuriuos ji vartoja.

- Visai ne, jei tai būtų vaistai, kartumą burnoje jausčiau visą laiką,

o taip nėra. Į valgį ko nors pridedama. Ir jaučiu tai nuo pat Titos

grįžimo. Privalote tai išsiaiškinti.

Šypsodamasis iš negerų įtarimų, Džonas pats įsigeidė paragauti

veršiukų uodegėlių sultinio, kuris garavo dubenyje.

- Nagi, patikrinkime, ko jums dedama į maistą. M m m ! Kaip

gardu. Č ia matau šparaginių pupelių, batatų, paprikų ir ... nelabai

suprantu, kokia čia mėsa.

- M an visai nejuokinga, ar nejaučiate kartaus skonio?

- Ne, ponia Elena, tikrai nejaučiu. Tačiau, jei taip norite, paimsiu

95

J ii ii ra £ s i j u i ve l l \a i p vanduo š ok o l a du i

jį ištirti. Nenoriu, kad dėl to jaudintumėtės. Bet kol viskas paaiškės,

jums reikia gerai maitintis.

- Tada rekomenduokite man gerą virėją.

- Ta i neįmanoma! Pačią geriausią jūs jau turite namie. Aš įsiti­

kinęs, kad jūsų duktė T itą - ypatinga virėja. Vieną gražią dieną aš

paprašysiu jos rankos.

-Jū s puikiai žinote, kad tekėti jai nevalia! — suriko apimta stai­

gaus pykčio.

Džonas prikando liežuvį. Jam nederėjo erzinti Mam os Elenos.

Juolab kad buvo tikras, jog ves Titą, nesvarbu, ar motina sutiks,

ar ne. Žinojo, kad pati T itą nesitaikstys su absurdiška dalia, juodu

susituoks, kai tik jai sukaks aštuoniolika metų. Pažadėjęs rytojaus

dieną atsiųsti naują virėją, paprašė Mam os Elenos nesinervinti ir

atsisveikinęs išėjo. Savo pažadą jis tesėjo, tačiau M am a Elena net

nesiteikė jos priim ti. Gydytojo užuomina apie tai, kad prašysiąs

Titos rankos, jai tarsi atvėrė akis.

Aiškiai suprato, kad juodu siejo meilės ryšys.

Jau seniai nujautė, kad, atsikračiusi jos, T itą galėtų lengvai ište­

kėti, ir ne vieną kartą, o kiek tik panorės. Šią Titos užgaidą įžvelgė

kiekviename judesyje, ištartame žodyje ar žvilgsnyje, tuo alsavo visas

jų bendravimas. Tačiau dabar jai neliko nė menkiausios abejonės,

kad T itą sumanė ją po truputį nuodyti, norėdama ištekėti už gydy­

tojo Brauno. N uo tos dienos ji atsisakė valgyti Titos ruoštą maistą.

M am a Elena liepė Cenčiai rūpintis maistu, virti, tiekti ir pirmai

ragauti valgį jos akivaizdoje.

Toks nuosprendis Titos nė kiek neįžeidė, anaiptol, kaip didžiu­

lį palengvėjimą priėmė Cenčios paskyrimą virėja, nes rūpinimasis

motina tapo nepakeliama našta, ji pati ėmėsi siuvinėti paklodes

jaunamartės kraičiui. Kai motina pakankamai sustiprės, nusprendė

susituokti su Džonu.

Labiausiai dėl motinos nurodymo kentėjo Cenčia. Ji vis dar ne­

buvo atsigavusi po žiauraus užpuolimo. Atrodė, jai pasisekė, kad

96

l^e r 5 / u k ii u o d e g ė I i ii s u l t i n y s

pareigos apsiriboja tik valgio ruošimu ir tiekimu M am ai Elenai, bet

labai džiaugtis nebuvo ko. Iš pradžių virėjos pareigos paglostė jos

savimeilę, bet ilgainiui kasdienių riksmų ir įžeidinėjimų išvesta iš

kantrybės suprato, kad juoda duona ir už pyragą skanesnė.

Vieną dieną Cenčiai reikėjo nuvykti pas gydytoją Brauną, kad šis

išimtų siūlus, nes po užpuolimo nukentėjusiąją teko susiūti, tądien

valgį ruošė Titą.

A b idvi manė, kad M am ą Eleną nesunkiai apgaus. Sugrįžusi

Cenčia nunešė valgį, kaip įprasta, bet ši, dar nė neragavusi, pajuto

kartumą. Su įdūkiu sviedė dubenį žemėn ir išginė Cenčią iš namų

už bandymą pasityčioti iš jos.

Cenčia jau senokai rengėsi apsilankyti gimtajame kaimelyje,

dabar kaip tik buvo puiki proga. Jai labai reikėjo užm iršti tą

užpuolim ą ir M am os Elenos akibrokštus. T itą mėgino įtik in ti

Čenčią, kad m otinos elgesio nepriim tų už gryną pinigą.

Daug metų gyvenusi kartu, gerai žinojo, kaip su ja tartis.

- N ė nesvajok, mergyt, man jau gana širdį uždavė, nenoriu atgal

į kilpą. Leisk man išvykt ir pažadais nemaitink.

T itą apkabino ją ir, kaip kas vakarą, švelniai priglaudė prie savęs.

Neišmanė, kaip vaduoti Cenčią iš slegiančio liūdesio ir įkyrių m inčių,

kad po to atsitikimo su užpuolikais jau niekada neištekės.

- Tokie jau tie vyrai. V isi kaip vienas aiškina košės pagrandų

nevalgysią.

T itą nusprendė, kad geriausiai bus, jeigu leis jai iškeliauti. Ž in o­

jo, kad buvimas čia, šalia jos motinos, nieko gera nežada. Pasveiks

tik tuomet, kai paliks šiuos namus. Jau kitą dieną paprašė N ikolo

palydėti Cenčią į jos kaimelį.

Neišvengiamai reikėjo rasti kitą virėją. Tačiau ši jau po trijų

dienų pabėgo. Negalėjo pakęsti Mam os Elenos plūdim o ir prie­

kabių. Tada nusamdė kitą, bet toji teiškentė tik dvi dienas, tada

trečią, ketvirtą, kol apylinkėje daugiau virėjų nerado. Ilgiausiai

išbuvo virėja nusamdyta kurčnebylė mergaitė: net penkiolika die­

97

nų, bet ir ši paliko namus, nes M am a Elena ženklais nuolat rodė,

kad esanti kvaiša.

Taigi neliko nieko kita, kaip tik misti Titos paruoštu valgiu, tačiau

ėmėsi tam tikrų atsargumo priemonių. T itą motinos akivaizdoje pir­

ma ragaudavo valgį ir visada turėjo atnešti karšto pieno stiklinę, kurią

išgėrusi motina manydavo neutralizuojanti maiste esančius nuodus.

Kartais šių priemonių pakakdavo, o kartais skausmai vidurius lyg

peiliais raižydavo, tada ji maktelėdavo gurkšnelį ipekakuanų* antpi­

lo, o kitą - albarano svogūnų sunkos, tai veikdavo kaip vimdomieji

vaistai. Ilgai laukti nereikėjo. Po mėnesio, tampoma konvulsijų,

M am a Elena pasimirė baisiuose skausmuose. Iš pradžių nei Titą,

nei Džonas negalėjo paaiškinti keistos mirties priežasčių. Juk, be

paralyžiaus, Mam os Elenos jokie negalavimai nekamavo. Tačiau

tvarkydami jos daiktus naktinėje spintelėje rado flakoną ipekaku-

anos vyno ir suprato, kad M am a Elena jį paslapčiomis vartodavo.

Džonas patvirtino Titai, kad šie vimdomieji vaistai yra tokie stiprūs,

jog gali ištikti mirtis.

T itą per laidotuves negalėjo atitraukti akių nuo motinos veido.

T ik dabar, po mirties, pirmą kartą atvirai į ją pažvelgė, ir kažkas joje

suvirpėjo. Ją matę žmonės lengvai galėjo šį žvilgsnį palaikyti kupinu

skausmo, tačiau T itą nejuto nieko panašaus, tai buvo pažinimas. T ik

dabar suprato tikrą posakio „rami kaip salota“ reikšmę, juk atskirta

nuo kitų, su kuriomis kartu augo, ji nesijautė vieniša. Keista būtų

manyti, kad atsiskyrimas nuo kitų, su kuriomis niekada neturėjo

jokių ryšių, keltų jai skausmą, juk arčiausiai augančias pažinojo tik

pagal išorinius lapus ir galvos nesuko dėl to, kad yra dar kiti, viduje

slypintys lapeliai.

Negalėjo įsivaizduoti, kad šios griežtai suspaustos lūpos kadaise

aistringai bučiavo, nei pageltusių skruostų, kadaise įkaitusių po

meilės nakties. Ir vis dėlto taip yra buvę. T itą tik dabar tai sužino­

l a u r a £ s q u i v e l % a i p v a n d u o š o k o l a d u i

* Toks vaistinis augalas. Vert.

98

jo, ir visai atsitiktinai. Rengdama motiną laidotuvėms, nuo juostos

nukabino didelį ryšulį raktų, kuriuos, kiek T itą prisimena, ji visuo­

met nešiodavosi prie savęs. Nam ie viskas buvo rakinama ir griežtai

prižiūrima. Be Mam os Elenos žinios negalėjai paimti nė gabalėlio

cukraus. T itą žinojo, kuris raktas nuo kurių durų ar skrynių. Tačiau,

be to didelio ryšulio ant juosmens, M am a Elena ant kaklo nešiojo

mažytį širdelės formos pakabuką, o jo viduje slypėjo raktelis, labai

sudominęs Titą.

Kaipmat suprato, nuo ko bus tas raktelis. Kartą vaikystėje žaidė slė­

pynių ir užsidarė Mam os Elenos drabužinėje. Tarp patalų ji pamatė

nedidelę skrynutę. Titą, laukdama, kol ją suras, pamėgino atidaryti,

bet kabanti spynelė buvo neįveikiama. Ir drabužinėje T itą rado ne

kas kitas, o M am a Elena, nors slėpynių ir nežaidė. Tiesiog jai kažko

prireikė spintoje, ir mergaitė buvo nutverta. Bausmę atlikti nuvedė

į kluoną, ten jai reikėjo išlukštenti šimtą kukurūzų burbuolių. T itą

nujautė, kad tokia žiauri bausmė neatitinka to, ką ji padarė, net jei

užsiropštė su batais ant švarios patalynės. T ik dabar, jau motinai

pasimirus, ji skaitė laiškus, saugotus skrynutėje, ir suprato, kad nu­

bausta buvo už mėginimą įsibrauti į motinos paslaptis, ir bausmė

dabar neatrodė tokia didelė.

T itą su vos tramdomu smalsumu pravėrė skrynutės dangtį. Joje

rado pluoštelį laiškų nuo kažkokio Chosė Trevinjo ir dienoraštį.

Laiškai buvo adresuoti M am ai Elenai. Sudėjusi juos eilės tvarka,

Titą sužinojo tikrąją savo motinos meilės istoriją. Chosė buvo jos

gyvenimo meilė. Jų sutuoktuvėms priešinosi Mamos Elenos artimie­

ji, nes Chosė gyslomis tekėjo juodaodžio kraujas. Nedidelis būrelis

juodaodžių, besislapstančių nuo pilietinio karo JA V ir iš baimės būti

nulinčiuotiems, įsikūrė miestelio apylinkėse. Chosė buvo baltaodžio

Chosė Trevinjo vyresniojo ir gražuolės juodaodės neteisėtos meilės

vaisius. Mam os Elenos šeima, sužinojusi apie dukters ir šio mulato

meilės ryšius, nusigandusi skubiai ištekino ją už jų tėvo, Chuano

De la Garsos.

V e r š i u k ii u o d e g ė l i ii s u i t i n y s

99

š o k o l a d u il a u r a f c s q u i v e i ov J^a i p v a n d u o

Tačiau net ir po vestuvių slapto susirašinėjimo su Chosė nenutrau­

kė, atrodo, palaikė glaudesnius ryšius, nes, kaip paaiškėjo iš laiškų,

Gertrūda buvo ne jos tėvo, o Chosė dukra.

M am a Elena, slėpdama savo nėštumą, sumanė pabėgti su Chosė,

bet tąnakt, kai sutartoje vietoje laukė mylimojo, patamsy pastebėjo

sušmėžavus nepažįstamojo siluetą, kuris be jokios dingsties užpuolė

Chosė, ir šis iškeliavo Anapilin. M am a Elena sunkiai išgyveno jo

netektį, bet galiausiai nusiramino ir nusprendė gyventi su savo tei­

sėtu vyru. Chuanas D e la Garsa daugelį metų nė nenutuokė apie šią

istoriją, o sužinojo ją ką tik gimus Titai. Jam su draugais užeigoje

švenčiant naujagimės atėjimą į pasaulį, pikti liežuviai viską išklojo.

Išgirdęs tokius dalykus, Chuanas mirė nuo infarkto. Štai ir viskas.

T itą jautėsi kalta atskleidusi šią paslaptį. Neišmanė, kaip su tais

laiškais pasielgti. Gal sudeginti, bet ar ji turi teisę, - jeigu pati m oti­

na to nepadarė, kodėl ji turėtų? Paliko viską kaip radusi, o skrynutę

padėjo į seną vietą.

Per laidotuves T itą tikrai verkė savo motinos. Tačiau ne valdin­

gos visą gyvenimą ją ujusios moters, o tos, kuri neteko mylimojo.

Ir prie jos kapo prisiekė: niekada neišsižadės meilės, kad ir kas nu­

tiktų. T ą akimirką neabejojo, kad jos tikroji meilė yra Džonas. Ta i

vyras, kuris visą laiką globojo ir saugojo ją nuo gyvenimo negandų.

Tačiau pamačiusi artėjant prie laidojimo vietos būrelį žmonių ir iš

tolo atpažinusi Pedrą su Rosaura jau nebuvo tokia tikra.

Rosaura lėtai krypavo, ir suapvalėjusios jos formos aiškiai rodė,

kad ji laukėsi. Priėjusi prie Titos, apkabino seserį ir ėmė nenumal­

domai raudoti. Paskui priėjo Pedras. V ien nuo jo apkabinimo Titos

kūnas suvirpėjo kaip želė tortas. M intyse T itą padėkojo motinai už

suteiktą galimybę ir vėl pamatyti Pedrą. Tada ryžtingai išsivadavo iš

jo glėbio. Pedras nebuvo vertas jos didelės meilės. Išvykdamas toli,

jis parodė savo silpnumą, o ji šito negalėjo pateisinti.

Po laidotuvių Džonas paėmė T itą už parankės, ir ji švelniai

spustelėjo jam ranką, neslėpdama, kad juodu sieja šis tas daugiau

100

V e r š i u k ų u o d e g ė l i ų s u l t i n y s

nei draugystė. Troško sukelti Pedrui skausmą, kokį jausdavo pati,

regėdama mylimąjį šalia savo sesers.

Pedras iš padilbų juos stebėjo. Jam visai nepatiko Džono laisvu­

mas ir tai, kad T itą kažką šnibžda jam į ausį. Kas čia vyksta? T itą

priklauso jam, ir jis nė už ką jos neatiduos kitam. Ypač dabar, kai

neliko paskutinės kliūties - Mam os Elenos.

Bus daugiau...

K ita s receptas:

Čiampandongas

A Š T U N T A S S K Y R I U S

Rugpjūtis

t

ČIAM PAND O NG AS

Reikia:

maltos jautienos j

maltos kiaulienos,

2 0 0 gram ų lazdyno riešutų,

2 0 0 gram ų migdolų,

svogūno galvutės,

kaktusų marmelado,

2 pomidorų,

cukraus,

grietinėlės,

lA mancego sūrio,

aštraus padažo,

kmynų,

vištienos sultinio,

kukurūz in ių paplotėlių,

aliejaus

* Nokintas avių pieno suris. Vert.

Ruošimo būdas:

Mėsą ir sm ulkiai sukapotą svogūną reikia apkepti su trupučiu

aliejaus. Kepant paskaninti maltais kmynais ir {berti šaukštą cuk­

raus.

Kaip visada, T itą smulkino svogūną ir verkė. Ašaros visai užtem­

dė akis, todėl įsipjovė pirštą. Ji suriko iš skausmo, bet toliau taisė

čiampandongą. Kaip tik dabar negalėjai nė akimirkos atsitraukti ir

aprišti žaizdą. Šiandien vakare Džonas atvyks prašyti Titos rankos,

o jai per pusvalandį reikia paruošti puikią vakarienę. T ita i nepatiko

gaminti skubant.

Ji mėgo dirbti pamažu, kad produktai spėtų apvirti, o pati tuo

metu planuodavo viską taip, kad be skubos, kuri virtuvėje tik

trukdo, pačiu laiku paruoštų gardžius patiekalus. Dabar ji vėlavo,

judesiai pasidarė nervingi ir skubrūs, o dėl to ir nutinka visokių

nemalonumų.

Pagrindine vėlavimo priežastimi galima būtų laikyti meilutę

dukterėčią, kuri gimė prieš tris mėnesius, gerokai anksčiau, kaip ir

Titą. Rosaurą labai pribloškė motinos mirtis, tai ir sukėlė priešlaikinį

gimdymą, be to, ji neturėjo pieno kūdikiui. T itą daugiau neprisiėmė,

o ir negalėjo atlikti žindyvės vaidmens, kaip elgėsi su sūnėnu, net

nemėgino, galbūt dėl skausmo, kurį patyrė netekusi sūnėno. Dabar

ji žinojo, kad nevalia aukotis vaikams, kurie nėra tavo.

Esperansą nusprendė m aitinti taip, kaip ją pačią maitino Načia:

košelėmis ir arbatėlėmis.

105

I j i u r a £ 51] u i v e l Ov ‘}^ a i p v a n d u o š o k o l a d u i

Titos prašymu ją pakrikštijo Esperansos* vardu. Pedras norėjo

mergaitei duoti tokį vardą kaip Titos — Chosefita. Tačiau ši nė už

ką nesutiko. Nenorėjo, kad vardas turėtų reikšmės mergaitės lik i­

mui. Jau gana to, kad po mažylės gim imo motina patyrė sunkių

komplikacijų, todėl Džonas, gelbėdamas jos gyvybę, turėjo skubiai

operuoti, tad susilaukti daugiau palikuonių sesuo negalės.

Džonas paaiškino Titai, kad placenta dėl žinomų priežasčių kartais

tiesiog įauga į gimdą, todėl vaiko gim imo metu ji negali atsiskirti.

Placenta būna taip įaugusi, kad motinai mėginantis pagelbėti neiš­

manėlis, truktelėjęs bambagyslę, gali kartu ištraukti ir visą gimdą.

Reikia nedelsiant operuoti ir pašalinti gimdą, o moteris praranda

galimybę pastoti.

Rosaurą teko operuoti ne dėl Džono profesionalumo stokos, o

todėl, kad nebuvo kito būdo, kaip atskirti placentą. Vadinasi, Es-

peransa - jos vienturtė ir vienintelė duktė, kuriai dar viskas įgris

iki gyvo kaulo. Taip, tokia moters dalia! O pagal šeimos tradicijas

reiškė, kad jai teks motiną karšinti ir rūpintis ja ligi pat mirties.

Galbūt Esperansa todėl ir laikėsi įsikibusi motinos įsčių, kad jau iš

anksto žinojo, kokia dalia šiame pasaulyje jai skirta. T itą meldėsi iš

visos širdies, kad Rosaurai nešautų į galvą laikytis žiauraus šeimos

papročio.

Stengėsi mergaitę apsaugoti, todėl nenurimo, kol išgavo sutikimą

pakrikštyti Esperansa.

Buvo ir daugiau sutapimų, siejusių naujagimę su Titą, pavyzdžiui,

dienas ji leido virtuvėje, nes motina buvo dar silpna ir nepajėgė rū­

pintis dukterimi, vien teta galėjo ją gerai prižiūrėti, todėl virtuvėje,

maitinama košelėmis ir arbatėlėmis, mergaitė augo sveika ir nuolat

gaubiama švelnių šio rojaus kampelio kvapų.

T ik Rosaurai visai nepatiko toks gyvenimo būdas virtuvėje,

ji būgštavo, kad T itą pernelyg ilgai atitraukia nuo jos naujagi­

* Vilties (isp.). Vert.

106

Q i a m p a n d o n g a s

mę, todėl, vos tik pasijuto bent kiek stipresnė, liepė pam aitintą

mergaitę tuojau nešti į miegamąjį, nes vaikams reikia gulėti ša­

lia m otinos. Deja, šis nurodymas, atrodo, buvo pavėluotas, nes

naujagimė taip įprato prie virtuvės šilumos ir kvapų, kad nauja

vieta nė kiek nesidžiaugė. Ji baisiausiai klykė netekusi krosnies

šilumos. Ta ig i neliko nieko kita, kaip miegamajame šalia lopšio

kasdien padėti puodą tądien gam into kvapnaus patiekalo, kad

jo šiluma ir kvapai sukeltų mergaitei virtuvės įspūdį ir užm ig­

dytų. Paskui su tuo dideliu puodu T itą grįždavo atgal ir tęsdavo

pradėtą darbą.

Tačiau šiandien naujagimė visus apstulbino - gal nujautė, kad

T itą rengiasi ištekėti, išvykti ir palikti savo augintinę, nes visą dieną

klykė. T itą skubėjo aukštyn žemyn su ruošiamų valgių puodais. Kol

nutiko tai, kas ir turėjo nutikti: lazdos pe r len k ti nevalia. Aštuntą kartą

kopdama aukštyn ji kluptelėjo, ir puodas su kunkuliuojančiu padažu

čiampandongui nuriedėjo laiptais žemyn, o keturių valandų darbas

smulkinant daržoves ir malant mėsą nuėjo perniek.

Titą, parėmusi rankomis galvą, prisėdo ant laiptelio atgauti kva­

po. Šįryt ji kėlėsi penktą, kad spėtų nudirbti visus darbus, ir viskas

veltui. Dabar padažą reikės ruošti iš naujo.

Pedras tikriausiai nebūtų radęs netinkamesnės akimirkos už­

kalbinti Titos, bet pasinaudojo proga užtikęs ją laiptų aikštelėje

ilsintis, kaip jis manė, ir priėjo, mėgindamas įtikinti, kad netekėtų

už Džono.

- Titą, noriu pasakyti, kad jūs padarysite nepataisomą klaidą,

jei ištekėsite už Džono. Dar nevėlu šios klaidos išvengti. Maldauju

neiti už jo!

- Pedrai, jūs neturite teisės man nurodinėti. Kas jūs toks? Kai ve-

dėte, aš neprašiau, kad to nedarytumėte, nors tos vedybos sudaužė

man širdį. Jūsų gyvenimas priklauso jums, o manąjį leiskite tvarkyti

man pačiai. Ir dabar malonėkite palikti mane ramybėje!

- Kaip tik dėl savo neapgalvoto žingsnio, kurio visąlaik gailiuo­

107

si, prašau neskubėti. Juk puikiai žinote, kodėl vedžiau jūsų seserį,

tačiau aš klydau, dabar manau, kad geriausiai būtų buvę, jei mudu

būtume pabėgę.

- Ką gi, šaukštai jau po pietų. Dabar neturite išeities. M aldauju

daugiau niekada nesikišti į mano reikalus, nes pokalbį gali nugirsti

sesuo, o aš nenoriu, kad šiuose namuose atsirastų dar vienas nelai­

mingas žmogus. Atleiskite!.. Ak, tiesa. Jei dar kartais ką nors įsimy­

lėsite, patariu jums taip niekšingai nesielgti.

T itą pasiėmė puodą ir įsiutusi nudrožė virtuvės link. Tenai pa­

skubomis sutaisė kitą padažą čiampandongui ir, kol šis virė, dirbo

toliau.

Kai mėsa šiek tiek apskrunda, dedami sm ulkinti pomidorai, kak­

tusų marmeladas, lazdyno riešutai ir migdolai.

Iš puodo sklindantys garai sumišo su karščiu, deginančiu T itą iš

vidaus. Pyktis sukilo taip smarkiai, lyg mielės duonos tešloje. Jautė,

kaip jis vis didėja, sklinda po visą kūną ir lyg mielės iš mažo indo

veržiasi lauk pro ausis, nosį ir kiekvieną kūno ląstelę.

Šitą nepaaiškinamą pyktį sukėlė pokalbis su Pedru, nesibaigiantys

darbai virtuvėje ir kiti įvykiai, o ypač prieš keletą dienų Rosauros

ištarti žodžiai. Titą, Džonas ir Aleksas buvo atėję į Rosauros mie­

gamąjį. Džonas atsivedė ir sūnų, nes berniukas labai ilgėjosi Titos,

namie jos trūko, jis norėjo ir vėl ją pamatyti. Berniukas pažvelgė į

Esperansos lopšį, norėdamas susipažinti su naujagime, ir gražutė

mažylė jam labai patiko. Kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, dar ne­

mokantys slėpti savo jausmų, garsiai pasakė:

- O i, tėveli, ir aš noriu vesti kaip ir tu. V a šitą mergytę.

V isi nusikvatojo iš tokio pareiškimo, tačiau Rosaura paaiškino

Aleksui, kad to negali būti, nes mergytės dalia - prižiūrėti ją lig pat

mirties. T ita i net plaukai pasišiaušė. T ik Rosaurai gali ateiti į galvą

tokia baisi mintis laikytis žeminamo papročio.

O , kad Rosaurai gerklė išdžiūtų! Ir daugiau niekada neištartų šių

baisių, absurdiškų, dusinančių, prakeiksmui lygių žodžių. Geriau

į a u r a £ s q u i v e l Ov % a i p v a n d u o š o k o l a d u i

108

oa n d c

jau būtų nurijusi juos, paslėpusi giliai savo įsčiose, kol jie išnyks. Ir

duok Dieve T ita i sulaukti to meto, kad sutrukdytų seseriai įgyven­

dinti savo nelemtas užmačias.

Pati nesuvokė, kodėl šios nemalonios mintys atėjo į galvą, kai

artėja patys laimingiausi jos gyvenimo įvykiai, bet negalėjo jų at­

sikratyti. Gal Pedras pasėjo tą nerimo sėklą. N uo pat grįžimo į

sodybą, kai tik sužinojo apie būsimą Džono ir Titos santuoką,

Pedras vaikščiojo surūgęs ir nė nemanė to slėpti. Jo net užkalbinti

negalėjai. Kas rytą atsikėlęs dar su aušra, jis sėsdavo ant arklio ir

išjodavo į laukus. Grįždavo tik vakarienės metą, o paskui užsida­

rydavo savo kambaryje.

Aplinkiniai nesuprato tokio jo elgesio, daugeliui atrodė, kad jis

sielojasi, jog daugiau negalės susilaukti palikuonių. Kad ir kaip ten

būtų, visus tuose namuose užvaldė pyktis. T itą tikrai jautėsi kaip

„vanduo šokoladui“. D ar niekada nebuvo tokia irzli. N et burkavi­

mas karvelių, kurių vėl buvo pilna pastogė, - o jų burkavimas grįžus

namo maloniai glostė širdį, — ir tai dabar neteikė jai malonumo.

Rodėsi, galva tuojau sprogs lyg prinokusi kukurūzų burbuolė. Ji

tvirtai suėmė galvą rankomis bijodama, kad taip neatsitiktų. Pajutusi

nedrąsų plekšnojimą per nugarą, pikta atsisuko, pasirengusi aptalžyti

visus, kas tik šią akimirką drįstų ją trukdyti. Tačiau kaip nustebo,

kai atsisukusi pamatė Cenčią. Tokią pat kaip visada: besišypsančią

ir laimingą. Dar niekada taip nesidžiaugė Čenčios pasirodymu, net

tuomet, kai ši apsilankė Džono namuose. Cenčia, kaip visada, pasiro­

dydavo nelauktai, būtent tada, kai T itą labiausiai jos pasigesdavo.

Šaunu buvo matyti Cenčią atsigavusią ir linksmą, neliko nė lašelio

baimės ir nevilties, su kuriomis paliko sodybą...

Patirto skausmo - nė žymės. Viską padėjo užmiršti vyras, švytintis

plačia nuoširdžia šypsena ir dabar stovintis šalia jos. Matėsi, kad tai

garbingas mažakalbis, geras vyriškis, pagaliau, kas žino, nes kol kas

Cenčia neleido jam nė burnos praverti, pristačiusi jį Titai: „Chesus

Martinesas jūsų paslaugoms.“

109

u r a £ s q u i v e l c\v i p v a n d u o š o k o l a d u i

Paskui Cenčia, kaip įprasta, leidosi į visus greičio rekordus vir­

šijantį plepėjimą ir per dvi minutes išklojo, kaip gyveno palikusi

sodybą.

Chesus buvo pirmasis jos vaikinas ir jos neišsižadėjo. Čenčios tėvai

priešinosi jų meilei, ir jei ne Cenčios grįžimas į kaimą, taip niekada

ir nebūtų sužinojęs, kur jos ieškoti. Jam visai nerūpėjo, kad Cenčia

jau nebuvo nekalta mergaitė, ir jiedu nedelsdami susituokė. Sužino­

ję apie Mam os Elenos m irtį, sugrįžo, tikėdamiesi pradėti čia naują

gyvenimą, susilaukti daug vaikų ir būti labai laim ingi...

T itą stabtelėjo įkvėpti oro, nes jos veidas paraudo kaip burokas, ir,

pasinaudojusi pauze, pasakė, tik gal ne tokia greitakalbe kaip Cenčia,

kad malonu ją ir vėl čia matyti, apie Chesaus įdarbinimą pasikalbė­

siančios rytoj, o dabar Džonas rengiasi prašyti jos rankos, jie greitai

tuoksis, šiuo metu verda vakarienę, ir jos prašanti paruošti šaltą ra­

minamąją vonią, nes Džonas galįs pasirodyti bet kurią akimirką.

Cenčia stumte išstūmė ją iš virtuvės ir pati kibo į darbą. Jau čiam-

pandongą, pasak jos, tikrai galinti paruošti užsimerkusi.

Kai mėsa apkepa ir nelieka skysčio, galima imtis kukurūzinių

paplotėlių, kurie kepami su aliejumi, tik neilgai, kad nesukietėtų.

Tada į skardą, kurią šausime į krosnį, pirmiausia įpilame grietinė­

lės, kad kepinys nepriliptų prie sienelių, paskui dedame sluoksnį

kukurūzinių paplotėlių, sluoksnį apkeptos mėsos su prieskoniais

ir galiausiai apliejame tirštu padažu, užklojame sūrio gabalėliais ir

pašlakstome grietinėle. Viskas kartojama nuo pradžių, kol skarda

bus pilnutėlė. Tada reikia kepti krosnyje, kol išsilydys sūris ir su­

minkštės kukurūziniai paplotėliai. Į stalą reikia patiekti su ryžiais ir

troškintomis pupelėmis.

Koks džiaugsmas Titai buvo žinoti, kad Cenčia ir vėl grįžo virtuvėn.

Dabar jai liko tik pasirūpinti savimi. Lyg vėjo genama išbėgo į kiemą

ir pasileido maudyklės link. Per dešimt m inučių reikėjo nusiprausti,

apsirengti, tinkamai susišukuoti ir pasikvepinti. Ji taip skubėjo, kad

nepastebėjo netoliese galiniame kiemelyje vaikštinėjančio Pedro.

110

Q i a m p a n d o n g a s

Titą akimirksniu išsinėrė iš drabužių, įsmuko į maudyklę ir paleido

šaltą vandenį tiesiog ant galvos. Kokia tai buvo palaima! Užsimerkus

jos pojūčiai tarsi atgijo, pajuto kiekvieną lašą, tekantį jos kūnu. Salto

vandens sujaudintų krūtų speneliai pasidarė kieti kaip akmenys. Kita

srovė tekėjo nugara ir kaip krioklys šoko žemyn per apvalius sėdmenis

tiesiai ant tvirtų kojų. Pamažu jos bloga nuotaika sklaidėsi, ir galvos

skausmas atlėgo. Staiga ji pajuto, kad vanduo palengva šyla, darosi

karštas, lyg ugnimi ima deginti odą. Kartais taip nutikdavo per va­

saros karštymetį, kai saulės spinduliai įkaitindavo vandenį inde, bet

tik ne dabar, ne vakarėjančiu vasaros metu. Išsigandusi atsimerkė,

neduok Dieve, maudyklėje vėl kilo gaisras, tačiau priešais, kitoje lentų

pertvaros pusėje, stovėjo Pedras ir pro plyšius ją stebėjo.

Pedro akys degė tokia liepsna, kad prieblandoje negalėjai nepaste­

bėti, - tarsi du rytmečio rasos lašus, užgožtus piktžolių, palietė pirmas

saulės spindulys. Prakeiktas Pedro žvilgsnis! Ir prakeiktas dailidė, su­

rentęs tokią pat maudyklę, kokia buvo sudegusioji - su plyšiais tarp

lentų! Pedras žengė žingsnį artyn, o akyse degė geismo kibirkštys,

tuo metu T itą čiupo drabužius ir išbėgo iš maudyklės paskubomis

rengdamasi. Pasiekusi savo kambarį, tuojau užsirakino.

T itą dar nebuvo pasirengusi, o Cenčia jau pranešė, kad atvyko

Džonas ir laukia jos svetainėje.

Negalėjo su juo pasisveikinti, juk stalas dar buvo nepadengtas.

Prieš tiesiant staltiesę stalą reikėtų uždengti plona medžiaga, kad

nuolat kilnojamų taurių bei indų garsas būtų duslesnis. Geriausiai

tam tiktų baltos spalvos flanelė, išryškinanti staltiesės baltumą. T itą

kruopščiai lygino staltiesės raukšleles ant didelio dvidešimčiai žmo­

nių skirto stalo, kurį dengdavo tik ypatingomis progomis, tokiomis

kaip ši. Stengėsi ruoštis kaip galima tyliau, net kvėpavimą sulaikiu­

si mėgino nugirsti Rosauros, Pedro ir Džono pokalbio nuotrupas

svetainėje. Svetainę ir valgomąjį skyrė gana ilgas koridorius, todėl

Titos ausis pasiekdavo tik neaiškus Pedro ir Džono vyriškų balsų

murmesys, galėjo suprasti, kad jie dėl kažko ginčijasi. Paskubomis

111

š o k o l a d u iI j n i r a £ s q u i v e l 7( a i p v a n d u o

išdėliojo lėkštes, masyvius sidabrinius įrankius, taures ir druskines.

Pagrindiniam patiekalui skirtas lėkštes padėjo šildyti ant nedidelių

tam skirtų stovelių su žvakelėmis, o lėkštės užkandžiams ir sriubai

jau buvo paruoštos naudoti. Nulėkė į virtuvę atnešti butelį Bordeaux

vyno, jį teko šildyti vandenyje. B o rdeauxvynu s iš rūsio reikia atneš­

ti gerokai prieš tiekiant į stalą ir laikyti šiltoje vietoje, nes šilumoje

stipriau pasklinda kvapas, tačiau T itą užmiršo laiku atnešti, tad vyną

šildyti teko dirbtiniu būdu. Teliko stalo viduryje padėti bronzinį

krepšelį su gėlėmis, o jas, kad nenuvystų, reikia merkti visai prieš

sėdant už stalo, todėl šį darbą pavedė Cenčiai, o pati skubiai, kiek

leido jos iškrakmolyta suknelė, nuėjo į svetainę.

Pravėrusi duris pirmiausia išgirdo karštą D žono ir Pedro diskusiją

apie šalies politinę padėtį. M atyt, bus pamiršę elementarias elgesio

svečiuose taisykles, kurios nurodo, kad susibūrimuose nederėtų

aptarti tam tikrų asmenų, prisim inti liūdnų temų ar nelaimingų

atsitikimų, nekalbėti apie religiją ir politiką. Titos pasirodymas nu­

traukė jų ginčą ir pokalbis pasidarė ramesnis.

Tokiom is aplinkybėm is, truputį įsitempęs, Džonas pradėjo

piršlybas. Pedras, kaip šių namų vyriškos giminės atstovas, adiko

priedermę, nors ir šiurkštokai. Jis davė sutikimą tuoktis. Tuom et

jie pradėjo aptarti detales. Tariantis dėl vestuvių dienos paaiškėjo,

kad Džonas prieš tai norėtų nuvykti į Jungtinių Valstijų šiaurę ir

pakviesti vienintelę savo tetulę, kuri labai norėjo dalyvauti šioje

ceremonijoje. T ita i iškilo didelis rūpestis: ji troško greičiau palikti

šiuos namus ir išvykti kuo toliau nuo Pedro.

Sužieduotuvės įvyko, kai Džonas T ita i ant piršto užmovė nuosta­

bų žiedą su deimantais. T itą negalėjo akių atitraukti, žiūrėjo, kaip jis

akinamai švyti. Tas švytėjimas jai priminė Pedro akis, kai maudyklėje

žiūrėjo į ją nuogą. G al vynas buvo kaltas, bet ji prisiminė Načios

dar vaikystėje išmokytą otomių* genties eilėraštį:

* Meksikos centre gyvenusi gentis, turėjusi ir savo kalbą. Vert.

112

Q i a m p a n d o n g a s

Trasos lašelyje suspindo saulėj

rasos lašelis dingo,

o mano akyse švieti tik tu}

aš gyvenu j aš gyvenu ...

Rosaura net suvirpėjo pamačiusi Titos akyse ašaras, kurias palaikė

laimės ašaromis, ir jai nuo širdies lyg akmuo nusirito, nes sąžinės prie­

kaištai, kad paveržė Titos mylimąjį, ją nuolat kankino. Nudžiugusi

pripildė taures šampano ir pasiūlė visiems išgerti už jaunųjų laimę.

Visi keturi esantieji svetainėje pritarė, tik staiga Pedro taurė keliant

tostą dzinktelėjo pernelyg smarkiai ir pažiro tūkstančiu šukelių, kitų

veidus ir drabužius aptaškydama šampano purslais.

Sumišimo akimirką pačiu laiku, tarsi Apvaizdos siųsta, pasirodė

Cenčia ir ištarė stebuklingus žodžius: „Vakarienė paruošta.“ Ta i iš­

sklaidė įtampą dėl susidariusios keblios padėties. Kai kalbama apie

valgį, vieną maloniausių dalykų, tik neišmanėliai ir ligoniai neskiria

tam reikiamo dėmesio. Šiuo atveju nebuvo nei vienų, nei kitų, todėl

atgavę gerą nuotaiką jie patraukė valgomojo link.

Vakarieniaujant, dėkui D ievui, nesusipratimų išvengta, galbūt

patarnaujančios ir aplink stalą zujančios Cenčios dėka. Valgis kitu

atveju gal būtų teikęs ir didesnę palaimą, mat prasta Titos nuotai­

ka jį ruošiant turėjo reikšmės, bet sakyti, kad patiekalai neskanūs,

tikrai būtų buvę neteisinga. Ciampandongas laikomas išskirtiniu

patiekalu, ir jokie nemalonumai ar prasta nuotaika negali pakenkti

jo skoniui. Po vakarienės T itą nulydėjo Džoną iki durų, kur juodu

sujungė ilgas atsisveikinimo bučinys. Rytojaus dieną Džonas nutarė

vykti į kelionę, kad kuo greičiau sugrįžtų namo.

Titą, atėjusi į virtuvę, patarė Cenčiai susitvarkyti kambarį, kur

nuo šiol juodu su Chesum i gyvensią, tik prieš tai nepamiršo Čen-

čiai padėkoti už jos didžiulę pagalbą. Reikėjo įsitikinti, ar patalpoje

ir čiužinyje nėra įsitaisiusių blakių. Paskutinė tarnaitė, gyvenusi

tame kambaryje, priveisė bjaurių gyvių, o Titą, nuo naujagimės at­

113

siradimo dienos prapuolusi darbuose, neištaikė laiko dezinfekuoti

kambario.

Geriausiai blakes naikina tirpalas, gautas sumaišius stiklinę vyno

spirito su puse uncijos terpentino ir puse uncijos kamparo m ilte­

lių. Šiuo m išiniu ištepus blakių apgyventas vietas, parazitai visiškai

išnyksta.

Sutvarkiusi virtuvę T itą dėliojo rakandus į savo vietas. M iego dar

nesinorėjo, todėl nutarė geriau susitvarkyti, nei atmerktomis akimis

vartytis lovoje. Jos galvą kvaršino galybė m inčių, bet nusprendė

pirmiausia padaryti tvarką virtuvėje, o paskui gal pavyks ir mintis

surikiuoti. D id įjį puodą nunešė į sandėliuką, anksčiau buvusį tamsųjį

kambarėlį. Po Mam os Elenos mirties paaiškėjo, kad maudytis tenai

niekas neketina, nes visiems labiau patiko maudyklė kieme, todėl iš

tamsaus kambarėlio padarė sandėliuką. Vienoje rankoje laikė puodą,

o kitoje nešė žibalinę lempą. Įėjusi į kambarėlį stengėsi neužkliūti

už kitų virtuvės rakandų ir puodų, kuriuos laikė čia kaip retai nau­

dojamus. Lempa švietė gana ryškiai, bet nepakankamai, kad T itą

pastebėtų iš paskos įslinkusį šešėlį ir užsklendusį duris.

Aiškiai pajutusi, kad, be jos, sandėliuke yra dar kažkas, ji atsisuko

ir lempos šviesoje pamatė Pedrą, užsklendžiantį sandėliuko duris.

- Pedrai, ką čia veikiate?

Pedras tylėdamas priėjo prie jos, užgesino lempą, pasiguldė ant

netoliese stovinčios lovos, kadaise priklausiusios Gertrūdai, ir T itą

su pirmąja savo gyvenimo meile prarado nekaltybę.

Rosaurai savo kambaryje nesisekė užmigdyti naujagimės, kuri

nesiliovė verkusi. Nešiojo ir sūpavo ją, bet viskas veltui. O kai pa­

žvelgė pro langą, pastebėjo iš tamsaus kambarėlio išslenkantį spin­

dintį siluetą. Nuostabios šviesos kibirkštys kilo ligi pat dangaus lyg

bengališkos ugnelės. Sušukusi T ita i ir Pedrui, kad ateitų pasižiūrėti

reginio, nesulaukė nė vieno, pasirodė tik Cenčia, ėjusi pro šalį su

švaria patalyne savo guoliui. Išvydusi tokį paslaptingą reginį, Cenčia

pirmąsyk gyvenime neteko žado ir iš jos lūpų neišsprūdo nė garselio.

į c i u r a £ s (j u i v e l T< a i p v a n d u o š o k o l a d u i

114

Q i a m p a n d o n g a s

N et viską mačiusi Esperansa liovėsi verkti. Cenčia puolė ant kelių

ir ėmė karštligiškai melstis ir žegnotis.

- O Švenčiausioji Mergele, dangaus valdove, pasiimk mano po­

nios Elenos sielą savo globon, išvaduok nuo klaidžiojimo skaistyklos

sutemose!

- Cenčia, apie ką čia dabar šneki?

- Apie ką gi daugiau, apie mirusiosios vėlę! Juk aišku, kad šioji

vietos nesuranda! Aš tai jau nė už ką tenai neisiu!

- Aš irgi.

Jei tik M am a Elena būtų žinojusi, kad net ir po mirties baugi­

na šeimynykščius ir kad toji baimė T ita i su Pedrui suteikė puikią

galimybę geidulingomis glamonėmis išniekinti jos pamėgtą vietą

Gertrūdos lovoje, ji būtų šimtą sykių karste apsivertusi!

Bus d a ug ia u . ..

K ita s receptas

Šokoladas ir Karališkieji raguoliai

Rugsėjis

t

ŠOKOLADAS IR KARALIŠKIEJI RAGUOLIAI

2 svarų $ okonusko kakavos pupelių,

2 svarųJAjarakaibo kakavos pupelių,

2 svarų T(arakaso kakavos pupelių,

cukraus maždaug 4— 6 svarų (pagal skonį)

Ruošimo būdas:

Pirmiausia reikia paskrudinti kakavos pupeles. Geriausiai tam tin­

ka skardinis dubuo, ne molinis, nes m olinio indo sienelės sugeria

skrudinamų pupelių išskiriamą aliejų. Negalima į tai žiūrėti pro

pirštus, nes šokolado skonis ir kokybė priklauso nuo trijų dalykų:

imamos tik sveikos ir nepažeistos kakavos pupelės; gaminant, bet ne

anksčiau, reikia sumaišyti kelių rūšių pupeles; pagaliau labai svarbu,

kiek pupelės skrudinamos.

Skrudinti reikia tol, kol pupelės pradeda išskirti aliejų. Jei skru­

dinama trumpiau, šokoladas bus blyškios spalvos ir neskanus. O

jei skrudinama ilgiau nei reikia, pupelės apsvils, ir šokoladas bus

aitraus skonio.

T itą išgavo tik pusę šaukšto pupelių aliejaus, sumaišė su saldžiųjų

migdolų aliejumi ir pasigamino puikų tepalą lūpoms. Žiemą, nors

ir labai saugodavosi, lūpos neišvengiamai suskirsdavo. Vaikystėje tai

keldavo didelių nepatogum ų-vos nusijuokus, lūpų odą imdavo per­

šėti, ji plyšdavo ir kraujuodavo. Pamažu priprato ir kęsdavo skausmą.

Na, o dabar, kai juoktis didelio pagrindo neturėjo, tas rūpestis visai

nekvaršino jai galvos. Galėjo ramiai laukti pavasario, kada lūpų oda

vėl atsigauna. Dabar tepalą pasigamino tik todėl, kad vakare buvo

pakviesta svečių skanauti Karališkųjų raguolių.

Ne, juoktis neketino, tik šiaip panoro, kad vakare lūpos atrodytų

dailiai ir blizgėtų. Įtarimas, kad ji laukėsi, nedavė pagrindo šypsotis.

Mylėdamasi su Pedru apie tai negalvojo. Ir jam dar nieko nebuvo

119

sakiusi. Šį vakarą žadėjo pranešti, tik nežinojo, kaip tai padaryti. Ką

Pedras pajus ir kaip iš tokios keblios padėties išsikapstyti, ji nenu­

manė, todėl vengė apie tai net galvoti.

Stengėsi nuginti šalin nerimastingas mintis ir galvoti apie kasdie­

nius dalykus, pavyzdžiui, tepalo lūpoms ruošimą. Tačiau pirmiausia

reikėjo paruošti šokoladą, o tada jau galvoti apie tepalą.

Kai pupelės apskrunda iki reikiamos kokybės, šluotele pašalina­

mi jų lukštai. Po piesta, kur bus malamos pupelės, pastatomas gilus

ketaus puodas su žarijomis, o kai piesta pakankamai įkaista, pupelės

pradedamos malti. N uo gabalo atskeltas ir sutrupintas cukrus ma­

lamas kartu su kakavos pupelėmis. Rankomis suformuojami pailgi

ar ovalūs gabalėliai, kokie kam patinka, ir paliekami gulėti. Peilio

galiuku galima išraižyti visokius ornamentus. T itą mintimis nuklydo

į laimingas vaikystės dienas, kai Karalių dieną jos pečių neslėgė jokie

rūpesčiai. Tuom et labiausiai sielodavosi dėl to, kad Karaliai niekada

neatnešdavo tokių dovanų, kokių ji norėdavo, už ją visuomet nu­

spręsdavo M am a Elena, maniusi geriau žinanti, ko mergaitei reikia.

Vos prieš kelerius metus sužinojo, kad vienintelį kartą jos noras buvo

išpildytas tik todėl, jog Načia slapčiomis iš savo santaupų nupirko

jai „filmuką“, matytą parduotuvės lange. Film uku jį pavadino todėl,

kad šviečiant žibaline lempa, kaip šviesos šaltiniu, ant sienos buvo

galima matyti vaizdelius, panašius kaip kine, tačiau iš tikrųjų aparatas

vadinosi „zootropas“. Koks buvo jos džiaugsmas, kai atsikėlusi rytą

rado jį savo batelyje. Kiek vakarų visos trys seserys mėgavosi smagio­

mis istorijomis ir slenkančiais vaizdeliais, pieštais ant stiklo lentelių.

Kaip toli dabar jai atrodė tas metas, kai Načia buvo šalia. O , Načia!

Kaip T itą ilgėjosi jos makaronų sriubos, įdarytų paprikų, antpilėlių,

padažų, pyrago su grietinėle kvapo ir praėjusių dienų. Dar niekas

nėra išviręs skanesnių arbatų nei košių, ji niekada neužmirš Načios

šypsenos, jos vėžlio kiauto papuošalų ant sm ilkinių, kaip ji pindavo

Tita i kasas, kaip apkamšydavo antklode prieš miegą ar susirgusią,

virdavo, ko tik ligonė panorėdavo, kaip skaniai ruošdavo šokoladą!

I j i u r a £ 5 q u i v e l O v 'Ty i i p v a n ei it o š o k o l a d u i

120

š o k o l a d a s i r ‘l ^a r a l i š k i e j i r a g u o l i a i

O , kad ji galėtų susigrąžinti iš praėjusių laikų bent kiek džiugesio

ir Karališkuosius raguolius im tų ruošti su vaikystės užsidegimu! O

vėliau su seserimis skanauti juos, burti ir juokauti, kaip būdavo, kai

su Rosaura dar nesivaržė dėl to paties vyriškio, kai nė motais buvo,

kad jai nelemta ištekėti, kai Gertrūda nė nenumanė, kad palikusi

namus uždarbiaus viešnamyje, kai perlaužusi raguolį ir ištraukusi

dovanėlę šventai tikėjo, kad noras išsipildys. Gyvenimas ją išmokė

suprasti, kad ne visi norai išsipildo, ne visiems lemta iki galo įgyven­

dinti savo svajones ir kad teisė tvarkyti savo gyvenimą kaip nori iš

jos pareikalaus daug pastangų. Kovos lauke ji buvo viena. Ta i labai

sunku. O kad jos sesuo Gertrūda būtų šalia! Bet veikiau numirėlis

iš kapų prisikels, nei Gertrūda grįš namo.

N uo tos dienos, kai N ikolas nugabeno drabužius į viešnamį,

kuriame ji uždarbiavo, niekas nieko apie ją daugiau negirdėjo. Pa­

galiau suformavusi šokolado gabalėlius padėjo juos, kaip ir vaikystės

prisiminimus, į šalį ir ėmėsi Karališkųjų raguolių.

Reikia:

3 0 gram ų šviežių mielių,

1 lA kilogramo miltų,

8 kiaušinių,

šaukšto druskos,

2 šaukštų apelsinmedžio žiedų vandens,

l A puodelio pieno,

3 0 0 gram ų cukraus,

3 0 0 gram ų sviesto,

2 5 0 gram ų cukruotų vaisių,

mažutės porcelianinės lėlytės

Ruošimo būdas:

Rankomis ar šakute susmulkinamos mielės ir sumaišomos su ket­

virčiu kilogramo miltų, iš lėto supilant pusę puodelio šilto pieno.

Supylus pieną, suformuojamas rutulys ir laukiama, kol mielės pakils

ir masė dvigubai padidės.

T itą kaip tik baigė ruošti tešlą, kai virtuvėje pasirodė Rosaura. Ji

ketino prašyti, kad T itą gamintų pagal Džono nurodymus. Jau ke­

letą savaičių Rosaurą kankino žarnyno sutrikimai, vidurių pūtimas

ir blogas kvapas. Rosaura prastai jautėsi, todėl nutarė miegoti kitame

kambaryje nei Pedras. Šitaip bent jau nesidrovės išleisti dujų, kada

tik panorės. Džonas patarė jai atsisakyti šakniagumbių, ankštinių

daržovių ir gyventi fiziškai aktyviau. Pastarąjį nurodymą moteriai

vykdyti buvo labai sunku, nes ji smarkiai aptuko. Pati negalėjo su­

prasti, kodėl nuo grįžimo dienos staiga pradėjo storėti, nors maistas

nepasikeitė. Judinti sunkų liulantį kūną buvo nelengva. V isi šie ne­

malonumai temdė jai gyvenimą, bet apmaudžiausia buvo tai, kad

Pedras kasdien vis labiau jos šalinosi. Negalėjo už tai jo smerkti. Ji

pati savimi bodėjosi. Ir negalėjo savęs pakęsti.

Rosaura pirmąsyk nusimetė išdidumo kaukę ir pasipasakojo T ita i

savo bėdas. Net prisipažino anksčiau nebendravusi su ja, nes graužė

pavydas. Manė, kad ją su Pedru sieja slaptas meilės ryšys, tačiau dabar

įsitikino, kad ji m ylinti Džoną, juk vestuvės ne už kalnų, todėl nu­

tarusi, kad būtų kvaila toliau kliautis savo nuojauta ir pavyduliauti.

Tikėjosi atgaivinti gerus jųdviejų santykius. T ikra tiesa, iki šiol Ro­

sauros ir Titos santykius galėjai įsivaizduoti kaip verdantį aliejų su

ką tik įpiltu šaltu vandeniu! Net su ašaromis akyse meldė adeisti, kad

tekėjo už Pedro. Ir prašė patarimo, kaip elgtis, kad Pedras liautųsi

jos šalintis. T ik ji ir galėjo duoti tokių patarimų! Rosaura prisipa­

žino, kad jau keletą mėnesių Pedras su ja nesimyli. N et aiškiausiai

to vengia. Ji per daug nesirūpino, nes Pedras niekada nebuvo su ja

aistringas. Tačiau dabar jis ne tik nesimyli, bet net jos šalinasi.

I j i u r a £ 5 ij u i v e l ov 7<{a i p v a n d u o š o k o l a d u i

122

š o k o l a d a s i r ' K a r a l i š k i e j i r a g u o l i a i

Rosaura gali pasakyti, nuo kada tai prasidėjo, nes puikiai prisimena

tą dieną. N uo tos nakties, kai apsireiškė Mam os Elenos vėlė. Ji ne­

miegojo ir laukė Pedro, išėjusio pakvėpuoti grynu oru. Pasakojimo

apie vėlę jis beveik nesiklausė, buvo atsainus ir lyg kažkur nutolęs.

Naktį keletą kartų ji mėgino jį apkabinti, tačiau jis arba kietai miego­

jo, arba apsimetė miegąs, nes visai nekreipė dėmesio. Vėliau išgirdo

jį tyliai raudant, bet apsimetė nieko negirdinti.

Jautė, kad jos tuklumas, dujos ir negeras kvapas iš burnos galutinai

atstumia Pedrą, ir nesumojo, kaip išbristi iš susidariusios padėties.

Iš visos širdies prašė Titos pagalbos. Kaip niekad Rosaurai stigo jos

draugijos, nes daugiau neturinti su kuo pasikalbėti. Jos padėtis kas­

dien darėsi vis keblesnė. Ji neįsivaizduoja, „ką pasakys žmonės“, jei

Pedras ją paliks, šito smūgio ji nepakels. Visa laimė, kad turi dukterį

Esperansą, kurios pareiga būti šalia motinos iki pat jos dienų galo.

Viskas buvo gerai, kol Rosaura neištarė šių žodžių, nes širdyje

sukirbėjusi užuojauta seseriai kaipmat dingo. Jau antrąkart išgirdo,

koks likimas laukia Esperansos, ir vos susilaikė neišrėžusi, kad šis

nuosprendis pats absurdiškiausias, kokį teko girdėti. Dabar ne laikas

pradėti diskusijas šiuo klausimu, tačiau besimezganti draugystė aki­

mirksniu išsisklaidė. Susilaikiusi nuo prieštaravimų, pažadėjo seseriai

parengti specialią lieknėjimo dietą. Dar pateikėjai senovinį receptą,

kuris panaikins negerą burnos kvapą: „Blogas kvapas atsiranda dėl

skrandžio negalavimų, o priežasčių tam yra įvairiausių. Kad jo nelik­

tų, reikia dažnai skalauti gerklę sūraus vandens tirpalu, sumaišytu su

keletu lašų kamparo rūgšties, tuo pat metu įtraukiant jo ir į šnerves.

Šias procedūras kaitalioti su šviežios mėtos kramtymu. Ta i padės

atsikratyti net ir paties nemaloniausio burnos kvapo.“

Rosaura buvo labai dėkinga seseriai už patarimus ir palikusi virtuvę

nukrypavo į sodą pasirinkti šviežių mėtų, prieš tai paprašiusi niekam

neužsiminti apie šį delikatų reikalą. Iš Rosauros veido galėjai matyti,

kad jai palengvėjo. O Titą, atvirkščiai, jautėsi visiškai sugniužusi. Ką

ji padarė! Kaip išmatuoti skausmą, kurį ji suteikė Rosaurai, Pedrui,

123

į i i u r a £ s (j u i v ė l % a i p v a n d u o š o k o l a d u i

sau pačiai ir Džonui? Kaip galės pažvelgti jam į akis, juk iš kelionės

jis grįžta jau po kelių dienų? Juk Džonas - tai žmogus, kuriam ji

jautėsi be galo dėkinga, jis grąžino jai gyvenimo džiaugsmą, jis su­

teikė galimybę tapti laisvai.

Džonas - ramybė, giedrumas ir išmintis. Jis nė už ką to nenusi­

pelnė. Ką jam pasakyti, kaip elgtis? Bus geriausiai imtis Karališkųjų

raguolių, nes, plepant su Rosaura, mielės smarkiai pakilo, pats laikas

m inkyti tešlą.

Ant stalo išpilamas kilogramas miltų. Į vidurį dedami visi pro­

duktai ir m inkoma tešla, imant po truputį m iltų, kol suberiamas

visas kilogramas. Pakilusios mielės sumaišomos su gauta mase, ir

tešla laikoma gera tuomet, kai nelimpa prie rankų. Ant stalo prili­

pusios tešlos likučius irgi reikia įmaišyti. Paruoštą tešlą reikia dėti į

gilų, riebalais išteptą indą. Tuom et pridengus servetėle laukti, kol

tešla dar kartą pakils. Reikia prisim inti, kad tešlai dvigubai pakilti

reikia maždaug dviejų valandų, o šaunant į krosnį ji turi būti paki­

lusi tris kartus.

Kai T itą pridengė servetėle indą su k ilti palikta tešla, stiprus

vėjo gūsis atidarė virtuvės duris. T itą pajuto žvarbaus vėjo šuorą

ir ją nupurtė ledinis šaltis. Vėjo pagauta servetėlė pakilo į orą,

o T itos nugara nuėjo pagaugais. Atsigręžė ir nustėro, pamačiusi

priešais M am ą Eleną, žvelgiančią labai rūsčiai.

- Kiek kartų įspėjau tave, kad nesiartintum prie Pedro. Kaip drįsai

manęs nepaklausyti?

- Mam yte, aš stengiausi... bet...

- Kur jau ne! Tai, ką padarei, nepateisinama! T u pamynei mo­

ralę, pagarbą ir padorumą! T u nieko verta, net savęs negerbianti

paleistuvė. Tas prakeiktas padaras, augantis tavo įsčiose, sutepė visos

giminės ir mano protėvių vardą!

- Ne, mano vaikas nėra prakeiktas!

-J is prakeiktas! Aš jį prakeikiu! Jį ir tave, visiems laikams!

- Ne, dėl Dievo.

124

š o k o l a d a s i r r a l i š k i e j i r a g u o l i a i

Virtuvėje pasirodė Cenčia, ir M am a Elena apsisukusi dingo pro

tas pačias duris, kaip atėjusi.

- Mergyt, uždarytum duris, ar nejauti, kaip šalta? Paskutiniu

metu esi lyg nesava. Kas nutiko?

Nieko jai nenutiko, išskyrus tai, kad jau mėnuo, kaip nesirodo

mėnesinės, tikriausiai ji laukiasi; reikia kaip nors pranešti tai Džonui,

kuris skuba grįžti ir kelti vestuves. Reikės atšaukti vestuves, reikės

palikti šiuos namus, jei nori, kad vaiko gimimas niekam nesukeltų

rūpesčių, reikės visiems laikams išsižadėti Pedro, nes Rosauros skau­

dinti ji daugiau neketina.

Štai kas ją kankino, ir niekas daugiau! T ik Cenčiai nieko nega­

lėjo sakyti. Sužinojusi tai, plepioji tarnaitė jau kitą dieną paskleistų

gandus po visą apylinkę. Geriau jau nė žodžiu neprasitarti, o keisti

pokalbio temą, ir tiek, užklupta ką nors negerai daranti, taip elgda-V

vosi pati Cenčia.

- Vaje, tešla jau baigia išlipti iš dubens. Leisk man užsiimti py­

ragu, nes sulauksim nakties.

Tešla dar nepakankamai iškilusi drybsojo dubenyje, bet T ita i

buvo gera priežastis nukreipti Čenčios dėmesį kitur.

Kai tešla antrą kartą pakyla, reikia padėti ją ant miltais pabarstyto

stalo ir susukti iš jos „virvę“. Į tešlą galima įmaišyti džiovintų vaisių,

jei norite, o jei ne, pakaks joje paslėpti porcelianinę lėlytę. „Virvės“

galus reikia sujungti ir, ištepus skardą riebalais ir pabarsčius miltais,

raguolį dėti ant skardos. Reikia padėti taip, kad raguolis nesiektų

skardos kraštų, nes jam reikės dvigubai pakilti. Krosnį dera užkurti

kiek anksčiau, kad virtuvėje būtų maloniai šilta, o tešla iškiltų dar

kartą.

T itą atidžiai apžiūrėjo porcelianinę lėlytę. Pagal paprotį sausio

šeštosios vakarą susirinkusieji laužo raguolį, o žmogui, savo gabale

radusiam lėlytę, priklauso švęsti vasario antrąją, Grabnyčios šventę,

kada dar kartą prisimenamas Jėzaus gim im o stebuklas. N uo pat

vaikystės ji su seserimis labai mėgo dėl to varžytis. Radusioji pyrage

125

Į a u r a £ s (] u i v e l ov % a i p v a n d u o š o k o l a d u i

įkeptą lėlytę buvo laikoma tikru laimės kūdikiu. Vakare, suspaudu­

si lėlytę, galėjo sugalvoti norą, kuris, jų šventu įsitikinim u, būtinai

išsipildys.

Ji glostė mažutę lėlytės figūrėlę ir mąstė, kaip paprasta būdavo

vaikystėje sugalvoti norą. N ieko nebuvo lengviau. Laikui bėgant

žmogus užauga ir suvokia, kad troškimai nėra begaliniai, atsiranda

draudžiamų, nuodėmingų dalykų. Ir nepadorių.

Bet kas gi tas padorumas? Neigti tai, ko kiekvienas žmogus tikrai

nori? O , kad nebūtų suaugusi ir niekada nepažinusi Pedro, nebūtų

pastojusi nuo jo. O , kad jos motina liautųsi drumsti ramybę, ne­

sivaidentų kiekvienoje kertėje ir neprikaišiotų T ita i paleistuvystės.

D uok Dieve, kad Esperansa vis dėlto ištekėtų ir Rosaura negalėtų

jai sutrukdyti, kad mergaitei netektų kentėti baimės ir skausmo, ką

teko patirti jai! Tegu mergaitė atranda savy stiprybės ir kaip Gertrūda

palieka namus, jei tik pasijus išnaudojama! O , kad dabar Gertrū­

da grįžtų namo, nes T ita i labai reikia paspirties ir patarimo! Taip

svajodama ji įspraudė lėlytę į raguolį ir paliko tešlą kilti.

Kai pagaliau tešla trečiąkart iškyla, kepinys puošiamas džiovintais

vaisiais, ištepamas kiaušinio plakimu ir pabarstomas cukrumi. Tada

šaunamas į krosnį ir kepamas dvidešimt m inučių.

Kai raguolis iškepė ir ataušo, T itą paprašė Pedro, kad padėtų nu­

nešti jį ant stalo. Galėjo kreiptis pagalbos į bet ką, tačiau jai būtinai

reikėjo pasikalbėti su juo akis į akį.

- Pedrai, man reikia su jumis pasikalbėti.

- N ieko nėra paprasčiau, gal einam į sandėliuką? Tenai mums

niekas netrukdys. Jau seniai noriu jus ten pakviesti.

- Aš kaip tik rengiausi pasikalbėti apie mūsų pasimatymus.

Pokalbį nutraukė pasirodžiusi Cenčia, ji pranešė, kad į svečius

atvyko Lobų šeimyna ir jau laukia, kada prasidės raguolio dalybos.

Taigi Pedrui su T itą neliko nieko kita, kaip atidėti pokalbį ir nešti

raguolį į svetainę, kur nekantraudami laukė svečiai. Eidam a korido­

rium i pastebėjo prie svetainės durų rymantį motinos siluetą, nuly-

126

Š o k o l a d a s i r l ^ a f a l i š k i e j i r a g u o i i a i

dėjusį T itą pykčio kupinu žvilgsniu. T ita i net kojas pakirto. Sūnelis

Pulke ėmė loti lyg paklaikęs, o Mam os Elenos siluetas grėsmingai

artinosi prie Titos. Sun s gaurai iš baimės stojo piestu, jis atatupstas

traukėsi nuo vaiduoklio. Netyčia užkliudė koridoriaus kampe šalia

paparčio įrengtą spjaudyklę ir apsisukęs bėgti visą turinį paskleidė

ant žemės.

Suniuko sukeltas triukšmas patraukė dėmesį dvylikos svečių,

lūkuriavusių svetainėje šeimininkės. Jie išbėgo į koridorių pasmal­

sauti, kas darosi, tačiau Pedras juos nuramino, kad Pulke, matyt,

jau nuseno, nes paskutiniu metu skalydavo dėl nesuprantamų prie­

žasčių, o dabar tikrai nebuvo ko loti. Tačiau Pakita Lobo pastebėjo,

kad T itą labai išbalusi, ir rodės, tuoj tuoj apalps. Ji paprašė, kad

kas nors kitas padėtų Pedrui nunešti raguolį į valgomąjį, nes T ita i

reikėjo prisėsti. Paėmusi T itą už rankos, nusivedė į svetainę. Davė

pauostyti druskų, ir greitai ši visiškai atsigavo. N ieko nelaukdamos

jos nusprendė eiti pas svečius į valgomąjį. Eidam a Pakita akimirkai

sustabdė T itą ir pasiteiravo:

- A r tikrai viskas gerai? Atrodai apsiblaususi, o jau tavo žvilgsnis!

Jeigu nežinočiau, kad esi padori mergina, sakyčiau, jog laukiesi.

T itą dirbtinai nusijuokė ir stengdamasi atrodyti nustebusi tarė:

- Laukiuosi? T ik jums tokios mintys gali ateiti į galvą! O kuo čia

dėtas mano žvilgsnis?

- Aš galiu akimirksniu iš moters akių nustatyti, kad ji laukiasi.

T itą su palengvėjimu atsiduso, kai vėl pasigirdo Pulkės skalijimas

ir išgelbėjo ją nuo šio nelemto pokalbio, nes šunelis kieme draskė­

si taip, kad kalbėtis buvo neįmanoma. Pulkės lojimas maišėsi su

daugybės žirgų kanopų trenksmu. Svečiai jau buvo sugužėję atgal

į kambarį. Kas tokiu metu čia galėtų atvykti? T itą nuskubėjo prie

durų ir atvėrusi jas pamatė Pulkę, šokčiojantį ir vizginantį uodegą

priešais raitelį, jojantį sukilėlių būrio priešakyje. Kai priartėjo tiek,

kad buvo galima įžvelgti jų veidus, T itą net aiktelėjo, pažinusi, kad

būriui vadovauja ne kas kitas, o sesuo Gertrūda. Salia jojo - dabar

127

į i i u r a £ s t] u i v e l l ( a i p v a n d u o š o k o l a d u i

jau generolas - Chuanas Alechandresas, tas pats, kuris kadaise išsi­

gabeno ją iš namų. Gertrūda nušoko nuo žirgo ir, lyg prabėgę metai

nieko nereikštų, paprastai tarė, kad šiandien numanė namie dalijant

raguolį, todėl nutarė pasigardžiuoti puodeliu gero, ką tik paruošto

šokolado. T itą netverdama džiaugsmu ją apkabino ir tuojau pat

nuvedė prie stalo, kad sugalvotų norą. Jų namuose tam buvo tei­

kiama labai daug reikšmės, o ritualas atliekamas labai skrupulingai,

pradedant šokolado ruošimu ir baigiant jo plakimu, o tai laikoma

antru labai svarbiu dalyku.

Nemokšiškai suplaktas net geriausios rūšies šokolado gėrimas gali

įgauti prastą skonį, o jei stinga žinių ar nepaisoma tikslaus virimo

laiko, šokoladas bus per tirštas arba prisvils.

Kad taip neatsitiktų, reikia laikytis šitokios eigos: pirmiausia į

indą įdėti plytelę šokolado, įpilti vandens ir kaitinti ant silpnos ug­

nies. Vandens turi būti šiek tiek mažiau už puodelio, kuriame virs

šokoladas, tūrį. Vandeniui užvirus, indas nukeliamas, ir šokolado

plytelė smulkinama, paskui sutrinama, kad gerai ištirptų vandenyje.

Masė vėl kaitinama ant mažos ugnies. Kai užverda dar kartą ir iškyla

putos, reikia nedelsiant nukaisti. Atvėsusį šokoladą trečiąkart užkai­

tinti, o prieš užverdant nukaisti ir suplakti. Pirmiausia reikia plakti

pusę viso kiekio, paskui tą patį padaryti su likusiu. Putotas šokolado

gėrimas išpilstomas į puodelius. Vietoj vandens galima vartoti pieną,

tik tuomet pakanka užvirti vieną kartą, o antrąkart pakaitinti tik

tam, kad nebūtų per tirštas, tada suplakti. Šokolado gėrimas, virtas

su vandeniu, lengviau virškinamas nei virtas su pienu.

Kaskart iš puodelio sriūbtelėdama šokolado, Gertrūda iš malo­

numo net prisimerkdavo. Jeigu palikdami tėvų namus galėtume

pasiimti įprastus kvapus ir skonius, gyvenimas būtų daug malones­

nis. Žinom a, šie namai jau nebuvo jos namai, o apie motinos m irtį

ji dar nė nežinojo.

Išgirdusi šią liūdną žinią, ji nuoširdžiai susigraudino. Sugrįžo na­

mo ir tam, kad M am ai Elenai įrodytų, jog daug pasiekė. Ją paskyrė

128

sukilėlių armijos generole. Sį rangą užsitarnavo narsiai kaudamasi

kruvinuose mūšiuose. Ji buvo apsigimusi karvedė, tad įstojusi į ar­

miją apsukriai vadovavo, gana greitai kilo karjeros laiptais ir užėmė

pačią garbingiausią vietą, bet ne vien tai norėjo pranešti. Chuanas

ją vedė ir santuoka buvo labai laiminga. Juodu antrąkart susitiko

po metų, ir aistros liepsna vėl apėmė kaip tądien, kai susitiko pir­

mą sykį. Ko daugiau žmogui reikia! Kokia ji būtų laiminga, galėjusi

pasirodyti motinai, ir kaip norėjo vėl ją išvysti, bent jau tam, kad

ši žvilgsniu parodytų Gertrūdai servetėle nusišluostyti šokolado gė­

rimą nuo lūpų.

O šokolado skonis buvo toks pat kaip senais laikais.

Gertrūda užsimerkusi palaimino Titą, kad ši gyventų ilgus metus

ir nepamirštų senų gerų receptų. N ei jos, nei Rosauros virtuvė nevi­

liojo, taigi, T ita i pasimirus, išnyks ir šeimos tradicijos. Po vakarienės

visi patraukė į svetainę, kur prasidėjo šokiai. Svetainėje degė galybė

žvakių. Visus apstulbino Chuanas, pagrojęs gitara, akordeonu ir

lūpine armonikėle. O Gertrūda, stuksendama bato kulnu, pritarė

visoms jo melodijoms.

Atokiau sėdėdama nenuleido nuo jo pasigėrėjimo kupino žvilgs­

nio, nors ją apsupę gerbėjai užvertė klausimais apie sukilim ą ir

mūšius, kuriuose ji dalyvavo. Gertrūda, tiesi it nendrė, rūkydama

cigarą pasakojo svečiams kvapą gniaužiančias istorijas apie pirmąjį

jos vadovaujamą belaisvių sušaudymą, tačiau negalėdama susiturėti

nutraukė pasakojimą ir išėjo į svetainės vidurį. Pasikaišiusi padurkus

pasileido šokti smagią polką Jesusita C h ihuahua , kurią šiaurietišku

akordeonu meistriškai grojo Chuanas. Laisvai, nesivaržydama, kar­

tais net iki kelių pakeldavo sijoną.

Iš susirinkusių moterų pasigirdo pasipiktinimo kuždesiai.

Rosaura pašnibždėjo T ita i į ausį:

- Nežinau, iš kur Gertrūda išmoko tokių šokių. M am ai šokti visai

nepatiko, o tėtis, sako, irgi nekoks šokėjas buvęs.

T itą nieko neatsakiusi gūžtelėjo pečiais, nors puikiai žinojo, iš

š o k o l a d a s i r F^a r a l i š k i e j i r a g u o l i a i

129

š o k o l a d u i

ko Gertrūda paveldėjo ritmo jausmą ir temperamentą. Šią paslaptį

ji manė nusinešianti į kapą, tačiau atsitiko kitaip. Po metų pasau­

lį išvydo Gertrūdos sūnus mulatas. Chuanas perpykęs grasino ją

pamesti. Negalėjo atleisti Gertrūdai, kad ji grįžo prie seno savo

užsiėmimo. Taigi Titą, norėdama išgelbėti jų santuoką, viską papa­

sakojo. Kokia laimė, kad jai pritrūko drąsos tuos laiškus sudeginti,

nes dabar motinos „jaunystės klaidos“ padėjo Gertrūdai įrodyti savo

ištikimybę vyrui.

Kad ir kaip ten būtų, su tuo faktu reikėjo susitaikyti, ir juodu

neišsiskyrė, nugyveno gyvenimą kartu, daugiau džiaugdamiesi nei

bardamiesi.

Ji žinojo, iš kur temperamentinga Gertrūdos prigimtis, ir žinojo

kitos sesers nelaimingos santuokos priežastis, o pati dabar laukėsi.

T ita i rūpėjo kaip nors rasti geriausią išeitį iš susidariusios pa­

dėties. Dabar tai svarbiausia. Nuostabu, kad pagaliau turės su

kuo pasidalyti savo dvejonėmis. Tikėjosi, jog Gertrūda dar šiek

tiek pabus su jais ir T itą spės su ja pasitarti. O Cenčia manė prie­

šingai. Gertrūdos apsilankymas ją tiesiog siutino, na, gal ne pati

Gertrūda, o jos būrys, nes per darbus ji šviesios dienos nematė.

Vakare negalėjo su visais kitais džiaugsmingai švęsti kiemelyje,

nes reikėjo dengti d id įjį stalą penkiasdešimčiai žm onių ir visiems

paruošti šokolado gėrimo.

į^a u r a £ s (j u i v e l 'J^a i p v a n d u o

Bus d a ug iau . ..

K ita s receptas:

Skrebučiai su grietinėle

Spalis

t

SKREBUČIAI SU G R IETIN ĖLE

Reikia

puodelio grietinėlės,

6 kiaušinių,

cinamono,

sirupo

Ruošimo būdas:

Reikia paleisti kiaušinius ir atskirti trynius nuo baltymų. Visus šešis

trynius plakti kartu su grietinėle, kol pasidarys puri masė. Tada ją

sukrėsti į gerai riebalais išteptą plokščią prikaistuvį. Masės turi būti

per pirštą. Prikaistuvį pakabinti ant gembės virš labai lėtos ugnies

ir kaitinti, kol masė sutirštės.

Skrebučius Titą gamino Gertrūdos primygtinai prašoma. Si troško

paskanauti savo mėgstamiausio deserto. Jau daug metų nebuvo jo

ragavusi, o rytojaus dieną ketino palikti sodybą ir vykti savo keliais.

Nam ie praleido visą savaitę, o tai buvo daug daugiau, nei planavo.

Tepdama riebalais prikaistuvį, kur T itą krės išplaktą masę, Gertrūda

nesiliovė kalbėjusi. Turėjo tiek visokių naujienų, kad net per mėnesį

neišpasakotų, nors kalbėtų dieną ir naktį. T itą susidomėjusi klausėsi.

Tačiau ji būgštavo, kad Gertrūdai baigus teks savo rūpesčius ir bėdas

pasakoti jai. Kita vertus, ji turėjo tik vieną dieną, ir nors degte degė

troškimu pasidalyti su seserimi savo širdgėla, nebuvo tikra, kaip šiai

atrodys tokios naujienos.

Gertrūdos su savo būriu apsilankymas ir buvimas visai nevargino

Titos, atvirkščiai, net suteikė jos sielai ramybės.

Kai p iln i namai žmonių, nerasi tuščio kampelio, todėl nereikia

baimintis susidurti akis į akį su Pedru arba susitikti su juo buvusioje

maudyklėje. Sitai ją ramino, nes dar nesijautė esanti pasirengusi su

juo kalbėtis. Pirmiausia dėl nėštumo norėjo gerai apsvarstyti visas

įmanomas išeitis ir nuspręsti, kaip toliau elgtis. Vienoje barikadų

133

į n u r a £ s t] u i v e l ] ( a j p v a n d u o š o k o l a d u i

pusėje buvo ji ir Pedras, o kitoje - visiškai bejėgė sesuo. Rosaura

nepasižymėjo tvirtu charakteriu, jai svarbiausia buvo aplinkinių ir

visuomenės nuomonė, ji baisiausiai nutuko ir kankinosi dėl žarnyno

sutrikimų, net Titos pasiūlytos priemonės negelbėjo. Kas atsitiks,

jei Pedras ją pames dėl Titos? Kaip tai paveiks Rosaurą? Ir kas tada

laukia Esperansos?

- Turbūt galutinai tau įkyrėjau su savo plepalais, ar ne?

- Visai ne, Gertrūda, kodėl taip sakai?

- Pastebėjau tavo neramų žvilgsnį. Pasipasakok, kas tau yra? Juk

viskas dėl Pedro, tiesa?

- Taip.

- Jeigu vis dar jį myli, kodėl teki už Džono?

- Ne, dabar jau negaliu už jo tekėti.

T itą apkabino Gertrūdą ir ėmė tylutėliai raudoti jai ant peties.

Gertrūda švelniai glostė jos plaukus ir akies krašteliu stebėjo tirš­

tėjančią ant ugnies masę. Būtų apmaudu, jei prisviltų. Pastebėjusi,

kad tirštumas jau toks, kokio reikia, švelniai atstūmė T itą tarusi:

- Leisk man nukaisti masę, o paskui galėsi išsiverkti man ant

peties.

T itą šyptelėjo, kad seseriai didesnį susirūpinim ą kėlė ne jos, o

skrebučių likim as. Nors tai buvo tik bandymas laim ėti laiko, -

Gertrūda vijo šalin įtarimus dėl sesers rūpesčio, nes jau numanė, bet

nesitvėrė, kaip norėjo paskanauti skrebučių.

Šluostydamasi ašaras T itą pati nukaitė masę, nes Gertrūda, pa­

mėginusi tai padaryti, nusiplikė ranką.

Ataušusį grietinėlės masė pjaustoma mažais kvadratėliais, tokio

dydžio, kad nelūžtų. Baltymus reikia išplakti iki standžių putų, pas­

kui mirkyti juose grietinėlės gabaliukus ir kepti su įkaitusiu aliejumi.

Galiausiai jie m irkom i sirupe ir apibarstomi maltu cinamonu.

Padėjusi aušti grietinėlės masę, T itą papasakojo Gertrūdai apie

ją graužiantį rūpestį. Pirmiausia parodė jai savo papilnėjusį juos­

menį ir pridūrė, kad nei sijonai, nei suknelės jau neužsisega. Paskui

134

S k r e b u č i a i s u g r i e t i n ė l e

paminėjo, kad rytais atsibudus ją kankina pykinimas ir šleikštulys.

O krūtys buvo tokios skausmingos, kad nė paliesti negalėjai. Ir ga­

liausiai, nors labai nenoriai, prisipažino: labai gali būti, kad ji lau­

kiasi. Gertrūda ramiai išklausė sesers ir jos veide nepasirodė jokio

nustebimo. Revoliucijos karų metu jai teko išvysti ir išgirsti kur kas

baisesnių dalykų nei sesers naujiena.

- O Rosaura ką nors žino?

- Ne, ir nežinau, kas bus, kai sužinos visą tiesą.

- Tiesą! O taip, tiesą! Klausyk, Titą, juk tiesa yra tai, kad tiesos

nėra, o tik kiekvieno požiūris į ją. Pavyzdžiui, viena vertus, teisi esi

tu, nes Rosaura ištekėjo už Pedro žinodama, kad jis myli tave, o tu

jį, bet galvos dėl to nesuko.

- Gal ir tavo tiesa, bet vis tiek ji yra jo žmona, o ne aš.

- Na, ir kas? Negi jų santuoka pakeitė tavo ir Pedro jausmus

vienas kitam?

- N e .

- Matai? Tavo tiesa, nes jūsų meilė tokia stipri, kokios gyvenime

nesu mačiusi. Ir Pedras, ir tu pati tiesiog suklydote, kad nuslėpėte savo

jausmus, bet dar nevėlu ištaisyti klaidą. Klausyk, Mam os Elenos jau

nebėra ir ji nebūtų to supratusi, tačiau Rosaura yra kitokia, ji žino,

kaip yra iš tikrųjų, ir privalo tave suprasti, manau, giliai širdyje ji vi­

sada tave palaikė. Taigi jums nelieka nieko kita, tik kovoti už save.

- Ta i tu manai, kad reikia su ja pasikalbėti?

- Aš taip ir pasielgčiau tavim dėta. A r paruoši sirupą mano skre­

bučiams? Jau vėlus metas, klausiu tik todėl, kad spėtum.

Titą šoko ruošti sirupą ir stengėsi iš sesers kalbos nepraleisti nė

žodelio. Gertrūda sėdėjo atsisukusi į virtuvės duris, atsiveriančias į

galinį kiemelį, o T itą darbavosi prie kito stalo galo, nusisukusi nuo

durų, todėl negalėjo pastebėti virtuvės link einančio Pedro su maišu

pupelių visam būriui pamaitinti. Taikliai, kaip mūšyje, Gertrūda

pamatavo, kiek užtruks Pedras, kol peržengs virtuvės slenkstį, o kai

jis buvo pakankamai arti, kad išgirstų ją, garsiai išpoškino:

135

Į j i u r a £ s q u i v e l 'l(a i p v a n d u o š o k o l a d u i

— ...M a n rodos, Pedras privalo žinoti, kad laukiesi jo kūdikio.

Taip, jos šūvis pataikė į dešimtuką! Apstulbusiam Pedrui net mai­

šas žnektelėjo ant grindų. D ėl Titos jis buvo pasirengęs bet kam. Si

išsigandusi atsisuko ir pamatė Pedrą su džiaugsmo ašaromis akyse.

- Pedrai, kaip gerai, kad atėjote! M ano sesuo kaip tik rengėsi

pasakyti jums kai ką svarbaus. Gal pasišnekėkite sode, o aš per tą

laiką paruošiu sirupą.

T itą nesusivokė, ar keikti seserį už jos kišimąsi, ar dėkoti. V ė­

liau su ja pasikalbės, o dabar neliko nieko kita, tik pasikalbėti su

Pedru. T itą be žodžių padavė Gertrūdai indą su pradėtu ruošti

sirupu, iš skrynios, riogsančios po stalu, ištraukė sulamdytą po­

pieriaus lapą, kuriame surašytas sirupo receptas, ir paliko seseriai,

jei kartais reikėtų.

Žinom a, Gertrūdai reikėjo recepto, ji be jo nieko nepagamins!

Susikaupusi ėmė skaityti, kad paruoštų gerą sirupą: išplakamas kiau­

šinio baltymas, du svarai cukraus ir maždaug pusė kvartijo* vandens,

o dviejų kiaušinių baltymus reikia išplakti su kvartiju vandens ir

penkiais svarais cukraus - štai koks turi būti produktų kiekis. Sirupą

reikia užvirti, kad jis triskart pakiltų, norint kaitrą sumažinti, reikia

šliūkštelėti truputį vandens. Tada nukaisti, ataušinti ir nugraibyti

putas, paskui įpilti dar šiek tiek vandens, įmesti apelsino žievelę,

pagal skonį anyžių ir gvazdikėlių ir dar kartą užvirti. Kai užverda, o

putos dvigubai pakyla, dubenį uždengti drobele ir perkošti arba pilti

per rėtį. Sis aprašymas Gertrūdai priminė hieroglifus. Nenutuokė,

kiek cukraus yra penki svarai, nei koks kiekis kvartijas vandens, o

sunkiausia buvo suprasti, kada sirupas pakilo paskutinį kartą. Kas

pakilo, kas ne, o jau apmaudas jai sukilo neapsakomas! Išėjo į kiemą

pasižvalgyti Čenčios ir prašyti pagalbos.

Cenčia gliaudė pupeles jau penktam pusryčių stalui, nes kariūnai

valgė pagal eilę. Šitas būrys jau buvo paskutinis, tačiau, vos jiems

* Tūrio matas, lygus ketvirtadaliui asumbrės, t. y. apie 504 ml. Vert.

136

S k r e b u č i a i s u g r i e t i n ė l e

pavalgius, reikės tiems, kurie pusryčiavo pirmieji, jau dengti pie­

tų stalą, ir taip iki dešimtos valandos vakaro, kada bus dengiamas

stalas paskutiniam būriui. Tad suprantama, jautėsi nuvargusi ir

pikta kaip širšė, geriau prie jos nesiartinti, ypač su prašymu atlikti

papildomus darbus. Gertrūda nebuvo išimtis, nesvarbu, kad turėjo

generoles rangą. Cenčia kirste nukirto neturinti laiko. Ji nepriklausė

Gertrūdos būriui ir neprivalėjo aklai paklusti įsakymams, kaip jos

vadovaujami vyriškiai.

Gertrūdai magėjo pasikviesti seserį, bet susiturėjo. Dabar nė už

ką nevalia nutraukti Pedro ir Titos pokalbio. Galbūt dabar spren­

džiamas jų likimas.

T itą lėtai žingsniavo palei sode augančius vaismedžius, jų kvapas

maišėsi su citrinmedžio ir jazminų kvapais, kuriais ji taip mėgo kvė­

pinus. Šalia einantis Pedras švelniai paėmė ją už parankės.

- Kodėl išsyk man to nepasakėte?

- Todėl, kad nebuvau apsisprendusi, kaip pasielgti.

- O dabar jau apsisprendėte?

- Dar ne.

- Kol apsispręsite, noriu, kad žinotumėt: susilaukti su jumis kū­

dikio - man didžiausia laimė, mudu galim išvykti toli nuo čia ir

laimingai gyventi.

- M u du negalim galvoti vien apie save. Juk dar yra Rosaura ir

Esperansa, kaip jos gyvens?

Pedras nieko negalėjo jai atsakyti. Iki šiol apie jas net nepagalvo­

jo, o juk tikrai neketino jų skaudinti ar nesimatyti su mažąja savo

dukryte. Reikėjo rasti išeitį, kuri niekam nebūtų skausminga. Ir jis

privalėjo ją rasti. T ik vienas dalykas jį ramino - kad T itą jau netekės

už Džono Brauno ir iš sodybos neišvyks.

Jiems už nugaros pasigirdo kažin koks bruzdesys. Kažkas juodu

sekė, Pedras kaipmat atitraukė ranką nuo Titos ir atsisuko. Bet pa­

matė tik Pulkę, kuris, baimindamasis įniršusios Gertrūdos, šovė iš

virtuvės į sodą paieškoti ramesnės vietelės miegui. V is dėlto juodu

137

{au r a £s( ]u i ve l K? i P v a 11 d u 0 š o k o l a du i

nutarė šį pokalbį tęsti kitąkart. Nam ai buvo pilni žmonių, ir apie

asmeninius dalykus kalbėtis dabar ne pats tinkamiausias laikas.

O virtuvėje šeimininkaujančiai Gertrūdai, nors ir labai stengėsi,

niekaip nesisekė paaiškinti seržantui Trevinjui, kaip teisingai pa­

ruošti sirupą. Dabar jau gailėjosi patikėjusi Trevinjui tokį atsakingą

darbą, tačiau būrio paklausus, kiek yra vienas svaras, tik Trevinjas

kaipmat išpoškino, kad svaras yra 460 gramų, o kvartijas - tai

ketvirtadalis litro, tad maniusi, kad jis nutuokia apie virimą, deja,

nieko panašaus.

Tiesą pasakius, tai buvo pirmasis kartas, kai Trevinjas ko nors

neįvykdė. Ji prisiminė, kaip kadaise buvo susektas jų būryje įsitaisęs

šnipas.

Viena kovotoja, užmezgusi su šnipu meilės romaną, suprato, kad

jis verčiasi nešvariais darbeliais, bet šis, išsigandęs, kad jo neįduotų,

šaltakraujiškai ją nudėjo. Gertrūda kaip tik grįžo iš maudynių upėje

ir rado nelaimingąją, paplūdusią krauju. Prieš m irtį mergina suspėjo

tik viena: kaip ypatingą žymę paminėjo išdaviko tarpukojy esančią

į vorą panašią raudoną dėmę.

Gertrūda negalėjo pati tikrinti, ką kiekvienas tokioje vietoje turi,

be to, išdavikas, supratęs, kas vyksta, gali pasprukti nenubaustas.

Tada šią užduotį ji patikėjo Trevinjui. Bet ir jam nebuvo lengva

įvykdyti įsakymą. Vyrui gali baigtis daug liūdniau nei Gertrūdai,

jei ims domėtis, kaip atrodo kiekvieno kuopos kareivio tarpukojis.

Trevinjas nutarė palaukti, kol jie nukeliaus iki Saltiljo.

Atvykus į miestą, buvo leista aplankyti visus viešnamius ir pasilinks­

m inti su visomis prostitutėmis, garsėjusiomis savo išmone. Bet svar­

biausia buvo tai, kad Trevinjas elgėsi su jomis mandagiai, o moterys

su juo pasijuto karalienėmis. Su jomis bendravo labai galantiškai, o

meilės akto metu deklamavo eilėraščius. Nebuvo nė vienos mergelės,

kuri nesižavėtų juo ir nesutiktų bendradarbiauti dėl revoliucijos.

Šitokiu būdu, nei trims dienoms nepraėjus, Trevinjo draugužių

iš viešnamio dėka išdavikas buvo demaskuotas. Viena blondinė,

138

k r e b u č i a i s u g r i e t i n ė l e

pravarde Užkimėlė, nusivedė išdaviką į viešnamio kambarį. Ten,

pasislėpęs už durų, jo tykojo Trevinjas.

Spyriu užtrenkęs kambario duris, jis su anksčiau neregėm žiaurumu

pribaigė nenaudėlį. Maža to, peiliu nupjovė negyvėliui sėklides.

Gertrūda vėliau jo paklausė, kodėl buvo toks žiaurus, juk pakako

vienu šūviu nudėti šnipą, o jis atsakęs, kad tai buvo keršto aktas. Prieš

keletą metų vyras su voro formos raudona dėme tarpukojy išžagino

jo motiną ir seserį. Prieš m irtį sesuo jam pasipasakojo. Ir štai dabar

jam pavyko nuplauti šeimos gėdą. Ta i buvo vienintelis kartas, kai

Trevinjas pasielgė žiauriai, iki tol ir paskui, net mūšio lauke, visi jį

laikė mandagiu ir taktišku. Jis niekada neprarasdavo savitvardos.

Išaiškinęs šnipą, Trevinjas pagarsėjo kaip mergišius. Gal čia ir bu­

vo šiek tiek tiesos, tačiau jo gyvenimo meilė buvo Gertrūda. Daug

metų nesėkmingai ją mergino ir neprarado vilties, bet kai Gertrūda

vėl susitiko su Chuanu, Trevinjas suprato, kad prarado ją visiems

laikams. Pasidarė jos sarginis šuo, nė per žingsnį neišleidžiantis savo

vadės iš akių.

Taip, mūšio lauke jis buvo vienas iš geriausiųjų, tačiau apie maisto

gaminimą nieko nenutuokė. K ita vertus, Gertrūdai buvo gaila jį iš­

prašyti lauk, mat Trevinjas garsėjo kaip jautri asmenybė, ir Gertrūdos

barimas jį labai žeisdavo. Tad jai neliko kitos išeities, kaip dar kartą,

dabar jau dviese, įdėmiai perskaityti receptą ir ištaisyti klaidą, kad

sirupas išeitų kuo geresnis.

„Pagal aprašymą išvirtas sirupas yra tirštas, jis labai tiks ir svai­

giesiems gėrimams saldinti. Išvirus dubuo ar puodas, kuriame buvo

verdamas sirupas, apverčiamas ir nestipriai bilsnojant į dugną, kad

nesuirtų, masė išverčiama ant lėkštės.“

Aprašyme nebuvo paaiškinta, kaip suprasti „tirštas“, todėl Ger­

trūda liepė seržantui paieškoti šio termino „Didžiajame šeimininkės

vadove“, kurį rado ant lentynos.

Trevinjas labai stengėsi įvykdyti prašymą, tačiau jis vos mokėjo

skaityti, tad lėtai vedžiojo pirštu Gertrūdai nekantriai stebint.

139

Į a u r a £ s q u i ve l % a i p v a n d u o š o k o l a d u i

- Pagaliau, mano generole, radau, kur paaiškinta, ką reiškia „tirš­

tas“!

- Nagi, greičiau nešk čia! M aniau, jau nerasi.

Gertrūda pamažu, garsiai skaitė aprašymą seržantui.

- „Kaip patikrinti, ar sirupas jau tirštas? Reikia suvilgyti pirštus

kubiliuke ar vazoje esančiu šaltu vandeniu, įkišti į sirupą, tada vėl

skubiai merkti į šaltą vandenį. Jei sustingęs sirupas susimeta į gumu­

liuką, vadinasi, jūs tikrai išvirėte tirštą sirupą.“ A r supratai?

- Tikrai taip, mano generole.

- T a i žiūrėk, nes liepsiu tave sušaudyti!

Pagaliau Gertrūdai pavyko išsiaiškinti viską, ko nežinojo, beliko

tikėtis, kad seržantas išvirs sirupą kaip reikia, o ji patenkins savo

norą ir paragaus tų gardžiųjų skrebučių.

Trevinjas, nepamiršęs vadės grasinimų, kaip įmanydamas stengėsi

deramai atlikti užduotį.

Tikrai pavyko išvirti puikų sirupą. Trevinjas pasijuto devintame

danguje. Pirmiausia, Gertrūdai paliepus, skrebutį nunešė T ita i į jos

kambarį, tegu ši įvertina jo pagamintą saldumyną. T itą užsidarė savo

kambaryje ir visą popietę praleido lovoje, nepasirodė net prie pietų

stalo. Trevinjas įėjo į kambarį ir padėjo lėkštelę ant nediduko stale­

lio, ant kurio dėdavo valgį, kai T itą neturėjo ūpo nulipti žemyn ir

valgyti kartu su visais valgomajame. Ji padėkojo už rūpestį ir pagyrė

seržantą, nes skrebučiai tikrai buvo gardūs. Trevinjas apgailestavo,

kad T itą nekaip jaučiasi, mat ketino pakviesti ją į šokius, rengiamus

kieme generolės Gertrūdos išvykimo garbei. T itą pažadėjo jam šokį,

jeigu tik turės sveikatos nusileisti į kiemą. Trevinjas skubiai dingo

nekantraudamas visam būriui papasakoti, kaip gerai jo pastangas

įvertino Titą.

Likusi viena T itą grįžo į lovą, neturėjo nė menkiausio noro keltis,

o dėl karščio įsčiose sunku buvo sėdėti.

T itą prisiminė, kaip daugybę kartų sėjo kviečius, pupeles, liucer­

ną, kitokias sėkliukes ir grūdus ir neteikė reikšmės tam, kaip išlindę

140

S k r e b u č i a i s u g r i e t i n ė l e

daigai keičia formą. Iš pradžių jiems reikia pakankamai vandens, kad

išbrinktų, plyštų lukštas ir išlįstų daigas, tai pirmoji naujo augalo

forma. Kaip išdidžiai rangydavosi toji mažutė šaknis, su panieka

nusimetusi buvusį kiautą, kaip žaviai pasauliui rodė naujus lapelius.

T itą džiaugtųsi būdama paprasta sėkliuke, kai niekam nereikia aiš­

kinti, kodėl jos viduje užsimezgė nauja gyvybė, ir tuo žavėti pasaulį,

nesibaiminant visuomenės pasmerkimo. Sėkliukėms ir grūdams

tokie rūpesčiai nežinomi, jie neturėjo rūsčios motinos, nebijojo

smerkimo ir apkalbų. T itą jau nepriklausė nuo motinos, tačiau jai

nedavė ramybės mintis, kad už kiekvieną jos poelgį gresia bausmė,

iš anapus siųsta Mam os Elenos. Ji puikiai atpažindavo šį jausmą:

jis apimdavo virtuvėje, kai bent truputį nukrypdavo nuo išmokto

recepto. Tada jau žinodavo, kad Mam os Elenos nebus pagirta už

išradingumą, tik išbarta, jog nesilaikė taisyklių. Tačiau negalėjo at­

sispirti pagundai nepaisyti griežtų taisyklių, kurias motina pritaikė

patiekalams... ir jos gyvenimui.

Ji dar valandėlę gulėjo užsimerkusi ir pakilo tik tuomet, kai išgirdo

Pedrą po jos langu traukiantį meilės dainą. V ienu šuoliu T itą pribėgo

ir atidarė langą. Negali būti, kad Pedras ryžtųsi tokiam žingsniui!

T ik metusi žvilgsnį jo pusėn suprato, kur šuo pakastas. Pedras buvo

girtutėlis. Šalia jo gitara skambino Chuanas.

T itą persigando, duok Dieve, kad Rosaura jau būtų įmigusi, nes

galėjo kilti baisus skandalas!

Į kambarį įsiveržė perpykusi M am a Elena ir sušuko:

- M atai, ką pridirbai? Judu su Pedru esate tikri begėdžiai. Jei ne­

nori, kad šiuose namuose būtų pralietas kraujas, nešdinkis kuo toliau

nuo čia, kad neskaudintum aplinkinių, kol dar nevėlu!

-Ju m s pačiai laikas būtų išsinešdinti. M an jau įgriso jūsų šanta­

žas. Palikit mane ramybėje!

- Nepaliksiu tavęs ramybėje, kol nepradėsi elgtis kaip padori

moteris.

- Ką reiškia „padori moteris“? Elgtis taip, kaip elgėtės jūs?

141

į a u r a £ s q u i v e l l< a i p v a n d u o š o k o l a d u i

V

- Žinom a.

- Ta i ir darau. Juk pagimdėte nesantuokinę dukrą.

- T u dar pasigailėsi savo žodžių!

- Manęs negąsdinkit!

- Užsičiaupk! Kas manai esanti?

- Kas esu, tas esu! Esu žmogus ir turiu teisę savo gyvenimą tvar­

kyti kaip noriu. D uokit pagaliau man ramybę. Negaliu daugiau jūsų

pakęsti! Ir visą gyvenimą nekenčiau jūsų, nekenčiau!

T itą ištarė stebuklingus žodžius, ir M am a Elena dingo amžiams.

Blyškus motinos siluetas vis mažėjo, kol virto vos matoma šviesele.

Vaiduoklis išnyko, o T ita i palengva grįžo ramybė. Karštis įsčiose ir

skausmas krūtyse pamažu atlėgo. Pilvo raumenys atsipalaidavo ir

atsirado vėlavusios menstruacijos.

Nerimas, slėgęs ją šitiek dienų, išsisklaidė. T itą lengviau atsiduso.

Ji nesilaukė kūdikio.

T ik tuo jos rūpesčiai nesibaigė. Maža šviesele virtęs Mamos Elenos

siluetas staiga pradėjo žaibiškai suktis ratu.

Jis nėrė tiesiog pro lango stiklą ir kaip užsuktas vilkelis išskrido

į kiemą. Girtutėlis Pedras nė neįtarė apie jam gresiantį pavojų. Po

Titos langais drauge su būriu įkaušusių kareivių patenkintas traukė

Manuelio Marijos Ponsės melodiją „Zvaigždužėlė“. Nei Chuanas, nei

Gertrūda nenujautė nieko bloga. Lyg du įsimylėję paaugliai jie sukosi

šokio sūkury, o žibalinių lempų apšviestame sode jau įsisiūbavo šven­

tė. Staiga beprotišku greičiu besisukantis vilkelis atsirado prie Pedro,

trenkėsi į arčiausiai jo esančią žibalinę lempą ir ši pažiro į tūkstantį

dalelių. Išsiliejęs žibalas apdegino Pedrui veidą ir visą kūną.

T itą tvarkėsi savo kambaryje, - juk menstruacijos prasidėjo neti­

kėtai, - kai išgirdo kieme sąmyšį, kurį sukėlė nelaimingas atsitikimas

su Pedru. Kaipmat nubėgo prie lango, atvėrė jį ir pamatė gyvu fakelu

virtusį ir po kiemą besiblaškantį Pedrą. Gertrūda nieko nelaukusi

puolė prie jo, atplėšė gabalą savo suknios ir užmetė audeklą ant

Pedro, kad užgesintų liepsną.

142

S k r e b u č i a i s u g r i e t i n ė l e

Titą neprisimena, kaip atsidūrė kieme, bet jau po dvidešimties

sekundžių ji buvo šalia Pedro. Gertrūda bandė jam nuvilkti apde­

gusius drabužius. Pedras dejavo iš skausmo. Ant viso kūno matėsi

nudegimo žymės. Keletas vyrų atsargiai jį pakėlė ir nugabeno į kam­

barį. T itą paėmė Pedrą už rankos, kuri vienintelė buvo neapdegusi,

ir daugiau nuo jo nesitraukė. Kai pagaliau jį užnešė laiptais, Rosaura

atvėrė kambario duris.

Ji pajuto svilėsių dvoką. Kai priėjusi prie laiptų norėjo lipti žemyn

ir pasidomėti, kas gi ten vyksta, kaktomuša susidūrė su grupe vyrų,

nešančių apdegusį Pedrą. Šalia einanti T itą nesiliovė raudojusi. Pir­

ma Rosauros mintis buvo pulti į pagalbą savo vyrui. T itą pamėgino

atitraukti ranką nuo Pedro ir pakviesti Rosaurą arčiau, tačiau Pedras,

pirmąkart kreipdamasis į ją „tu“, paprašė:

- Titą, prašau neišeiti. Nepalik manęs.

- Ne, Pedrai, nepaliksiu.

T itą vėl suspaudė Pedro ranką, akimirką jos ir Rosauros akys su­

sitiko, lyg varžydamosi tarpusavy, jos žiūrėjo viena į kitą. Tuom et

Rosaura suprato, kad daugiau ji čia nereikalinga, apsisukusi puolė į

savo kambarį ir užsirakino. Ir visą savaitę nė kojos iš ten nekėlė.

T itą negalėjo, o ir nenorėjo trauktis nuo Pedro, todėl Cenčios

paprašė, kad ši atneštų su aliejumi išplaktų kiaušinio baltymų ir

daug bulvių tarkių. Ta i buvo geriausia nudegimams gydyti skirta

priemonė, kokią tik ji žinojo. Švelnia šluotele ar plunksna išplaktu

baltymu aptepama sužeista vieta, tada reikia palaukti, kol išdžiūs­

ta, ir vėl patepti. Paskui uždėti bulvių tarkių, nes tai gerai malšina

skausmą.

Visą naktį T itą taip gydė savo m ylim ąjį, nenuleisdama akių

nuo jo veido. Jo vešlių antakių ir ilgų blakstienų neliko nė ženklo.

Kvadrato formos smakras sutino ir pasidarė ovalus. T ita i buvo visai

nesvarbu, ar liks jo veide nelaimės žymių, tik gal pačiam Pedrui tai

rūpėjo. Ką daryti, kad veide neliktų randų? Načia davė atsakymą,

kokį anksčiau jai buvo atskleidusi Apyaušrio Šviesa: tokiais atvejais

143

l a u ra £ s c] u i v e l Ov 7(d i p vanduo š ok o l a du i

geriausiai gydo tepeskouitės medžio žievė. Akim oju T itą nubildėjo

laiptais žemyn, išbėgo į kiemą, nors buvo gana vėlu, pakėlė N ikolą iš

patalo ir išsiuntė pas garsiausią apylinkės žynį pargabenti tos žievės.

Jau beveik aušo, kai T ita i pavyko apmalšinti Pedro skausmus, ir šis

pagaliau užsnūdo. Tada ji išėjo į kiemą palydėti sesers, nes lauke jau

šurmuliavo ir kinkė arklius kelionei pasirengę kareiviai.

Gertrūda ilgai kalbėjosi su Titą, apgailestavo, kad daugiau pabūti

niekaip negalinti, o taip norėtųsi pagelbėti slaugant nelaimėlį, tačiau

atėjo įsakymas pulti Sakatekasą. Su ašaromis akyse Gertrūda dėkojo

Tita i už laimingas kartu praleistas akimirkas, patarė nenuleisti ran­

kų ir kovoti dėl Pedro, o atsisveikindama pašnibždėjo T itai, kaip

kariūnės moterys apsisaugoja nuo nepageidaujamo nėštumo: po

kiekvienos sueities reikia apsiplauti virinto vandens ir kelių lašelių

acto tirpalu. Prisiartino Chuanas ir nutraukė jų pokalbį, paraginęs

Gertrūdą leistis kelionėn.

Chuanas stipriai apkabino Titą, o Pedrui palinkėjo greičiau at­

sistoti ant kojų. Seserys susijaudinusios puolė viena kitai į glėbį.

Gertrūda užšoko ant žirgo ir nušuoliavo. Jojo ne viena: jai prie šo­

no, mažoje kuprinėlėje, kartu keliavo jos vaikystės dalelė, uždaryta

stikliniame indelyje su grietinėlės skrebučiais.

T itą nulydėjo juos su ašaromis akyse. Ir Cenčia apsiašarojo, tik -

priešingai nei T itą - iš džiaugsmo. Pagaliau ji atsipūs!

Kai jau buvo beeinančios į vidų, Cenčia suriko:

— Negali būti. Jie apsisuko grįžti.

Tikrai, atrodė, kažkas, atsiskyręs nuo būrio, pasuko namų link,

tačiau šuoliais lekiančių žirgų kanopos kėlė tokį dulkių debesį, kad

įžvelgti, kas tas žmogus, buvo neįmanoma.

Po kiek laiko abi su džiaugsmu suprato, kad tai Džono karieta.

Jis grįžo iš kelionės. Pamačiusi jį T itą pasijuto labai nejaukiai. N e­

išmanė, kaip elgtis, nei ką Džonui sakyti. Ji labai džiaugėsi vėl jį

matydama, bet, kita vertus, jautėsi bjauriai, nes reikės prisipažinti,

kad negali tapti jo žmona. Džonas priėjo prie jos su didele gėlių

144

S k r e b u č i a i su g r i e t i n ė l e

puokšte. Jausmingai ją apkabino, tačiau bučiuodamas suvokė, kad

jos elgsena pasikeitė.

Bus d a ug iau . ..

K ita s receptas

Pupelės su aitriąja paprika ir Teskukanos padažu

Lapkritis

t

PUPELES SU AITRIĄJA PAPRIKA IR TESKUKANOS PADAŽU

Reikia

didelių pupelių,

kiaulienos,

spirgučių,

d idžių jų paprikų,

svogūnų,

tarkuoto sūrio,

salotų,

avokadų,

ridikėlių,

a itrių jų paprikų,

alyvuogių

Ruošimo būdas:

Pirmiausia reikia pupeles apvirti, paskui, perliejus šaltu vandeniu,

vėl užvirti su kiauliena ir spirgučiais.

Pakirdusi penktą valandą ryto, T itą užkaitė pupeles.

Šiandien kviesti pietauti Džonas ir jo tetulė M erė, net iš Pen­

silvanijos atvykusi j T itos ir D žono sutuoktuves. Tetulė M erė

nekantravo susipažinti su m ylim iausio sūnėno išrinktąja, deja,

turint omeny prie lovos prikaustytą Pedrą, iki šiolei tokios progos

nepasitaikė. Teko oficialų apsilankymą atidėti dar savaitei. T itą

jaudinosi, nebuvo tikra, ar jai pavyks deramai viską sutvarkyti, juk

aštuoniasdešimtmetė Džono tetulė M erė atkako iš tokios tolybės

vien tam, kad susipažintų su ja. Mažiausiai, ką T itą galėjo pada­

ryti dėl šios mielos senutės ir D žono - tai pavaišinti juos skaniais

pietumis, tačiau net produktų mažai teturėjo, o dar reikės praneš­

ti, kad nesirengia tekėti už Džono. Jautėsi tuščia, lyg trupiniais

nusėtas padėklas, ant kurio visai neseniai puikavosi didžiausias

tortas. Ieškodama maisto atsargų, sandėliuke išvydo tik tuščias

lentynas, tikrai viskas buvo kaip iššluota. Gertrūdos būrys sodyboje

ištuštino visas maisto atsargas. Be kukurūzų m iltų, iš kurių, beje,

galima iškepti gardžių paplotėlių, jai liko tik pupelės ir ryžiai. Bet

labai norint ir pasitelkus fantaziją visada galima paruošti neprastus

pietus. Ryžiai su bananais ir pupelės su Teskukanos padažu - pui­

kiausias patiekalas.

Kadangi pupelės buvo džiovintos, reikėjo jas ilgėliau pavirti, todėl

149

į a u r a £ s <j u i v c l os; 7( a i p v a n d u o š o k o l a d u i

ir užkaitė vos pakirdusi, o pati tuo metu ėmė aižyti plačias aitriųjų

paprikų ankstis.

Išaižytos paprikos mirkomos karštame vandenyje, o paskui su­

malamos.

Pamerkusi paprikas T itą skubiai paruošė Pedrui pusryčius ir nu­

nešė j jo kambarį.

Jo nudegimai palengva gijo. T itą nesiliovė gydžiusi Pedro tepes-

kouitės medžio žieve, ir randų, atrodo, nebeliks. Džonas pritarė

Titos pasirinktam gydymo metodui. Ir jis pats jau kuris laikas taikė

savo senelės Apyaušrio Šviesos gydymą šia žieve.

Pedras nekantraudamas laukė ateinančios Titos. N e tik gardus jos

valgis, bet ir kasdieniai pašnekesiai valgant teigiamai veikė jo sveikatą.

Tačiau šįryt T itą neturėjo laiko šnekučiuotis, norėjo paruošti Džonui

skanesnius pietus. Nesuvaldydamas kylančio pavydo, jis tarė:

- Geriau neruošk jam vaišių, o pasakyk, kad už jo netekėsi, nes

laukiesi nuo manęs kūdikio.

- Pedrai, negaliu jam to pasakyti.

- Ką? Baiminiesi įžeisti daktarėlį?

- Anaiptol nesibaiminu, man rodos, nedera su Džonu taip elg­

tis, jis man padarė daug gera, verčiau palauksiu tinkamo meto ir

pasikalbėsiu su juo.

-J e i nepasakysi tu, tada aš pasakysiu.

- Ne, nieko tu jam nesakysi; pirmiausia todėl, kad aš draudžiu,

o antra - kūdikio aš nesilaukiu.

- Ką? Kodėl taip kalbi?

- Tai, ką maniau esant nėštumu, buvo tik šioks toks susilaikymas,

bet jau viskas susitvarkė.

- A k štai kur šuo pakastas? Dabar jau im u suprasti, kur link tu

suki. Nenori su Džonu kalbėtis todėl, kad neapsisprendi, ar būti su

manimi, ar tekėti už jo, tiesa? Dabar jau nesi susijusi su manimi,

nes aš tik apgailėtinas ligonis.

T itą nesuprato Pedro elgesio: jis prim inė įžeistą mažą vaiką.

150

Kalbėjo taip, tarsi jo liga būtų nepagydoma, bet juk jis sparčiai tai­

sėsi, netrukus bus visai sveikas. Tikriausiai nelaimingas atsitikimas

paveikė ir jo mąstymą. Jo galva, matyt, pilna dūmų, sklidusių nuo

apdegusio kūno. Kaip prisvilusios duonos kvapas plinta namie, kad

net nosį riečia, taip ir Pedro svilėsiais apgaubta sąmonė audė juodas

mintis, o malonūs žodžiai virto pagiežingais. Juk neturėjo nė men­

kiausio pagrindo abejoti ja arba elgtis priešingai, nei elgėsi visada ir

su visais — pagarbiai.

T itą išėjo iš jo kambario labai susikrimtusi, o Pedras uždarant

duris dar spėjo sušukti nenorįs, kad ji nešiotų jam valgį, tegu pa­

siunčia Cenčią, tada turėsianti pakankamai laiko matytis su Džonu,

kiek tik panorės.

Titą perpykusi grįžo virtuvėn ir sėdo pusryčiauti, mat pirmiausia ji

pasirūpindavo Pedru, o paskui adikdavo kitus ruošos darbus, ir štai

kokios padėkos sulaukė. N ė kruopelės dėkingumo, o tik užgaulūs

žodžiai ir šiurkštus elgesys. Atrodo, Pedro širdy suvešėjo pavydo ir

pykčio daigai.

Įsidėjo čilakijės* ir be ūpo sėdo valgyti. Nelabai mėgo valgyti vie­

na, tačiau paskutiniu metu kitos išeities nebuvo, nes Pedras gulėjo

prikaustytas prie lovos, Rosaura iš savo kambario nė kojos nekėlė

ir nė už ką nepriėmė valgio, o Cenčia ką tik susilaukė pirmagimio,

todėl paprašė kelių dienų pailsėti.

N et čilakijė šiandien neatrodė gardi - matyt, reikėjo valgyti ne

vienai. Staiga pasigirdo žingsniai. Virtuvės durys atsivėrė ir pasirodė

Rosaura.

T itą labai nustebo ją išvydusi. Ji vėl pasidarė liekna, kokia buvo

tekėdama. T ik savaitę atsisakiusi valgio! Tikrai sunku patikėti, kad

per septynias dienas ji numetė net trisdešimt kilogramų. Taip jau

yra buvę, kai išvyko į San Antonijų: kaipmat sublogo, o grįžusi į

sodybą vėl nutuko!

T upel ės su a i t r i ą j a p a p r i k a i r Tę s k u kanos padažu

* Ragu su smulkintais kukurūziniais papločiais. Vert.

151

Rosaura išdidi atsisėdo priešais Titą. Štai ir atėjo laikas pasikalbėti

su seserimi akis į akį, tik ne T ita i buvo lemta pradėti šį pokalbį. N u-

krausčiusi stalą atsigėrė kavos ir pradėjo sm ulkinti maisto likučius.

Buvo pratusi nulupti paplotėlių pluteles ir sutrupinusi lesinti

vištas. Paskui sutrupino duonos likučius. Rosaura ir T itą įdėmiai

pažvelgė viena kitai į akis, ir T itą tylomis dirbo toliau, kol Rosaura

nepradėjo pokalbio.

- Manau, mudviem reikia pasikalbėti.

- Sutinku. M udviem reikia pasikalbėti jau nuo tos dienos, kai

ištekėjai už mano mylimojo.

- Gerai, jei tik nori, galim prisim inti ir tuos laikus. T u negalėjai

turėti mylimojo, vadinasi, nesilaikei reikalavimų.

- O kas tuos reikalavimus iškėlė? M am a ar tu?

- Ta i senas šeimos paprotys, ir tu jo nesilaikai.

- Ir nežadu laikytis to prakeikto papročio, maža to, svajoju, kad

jo neliktų nė kvapo. Turėjau lygiai tokią pat teisę ištekėti kaip ir tu,

o tau nederėjo kištis, jei du žmonės vienas kitą myli.

- N e tokia jau ta meilė karšta, jeigu Pedras iškeitė tave ir, vos pro­

gai pasitaikius, vedė mane. Ištekėjau už jo, nes pats to pageidavo. Ir

jei turėtum bent lašelį išdidumo, pamirštum jį visiems laikams.

- Negi nesupratai, kad vedė tave tik norėdamas būti arčiau manęs.

Jis nemylėjo tavęs, pati gerai žinai.

- Klausyk, neverta kalbėti apie praeitį, man visai neįdomu, kodėl

Pedras pasirinko mane. Jis mane vedė. Ir aš neleisiu, kad judu iš

manęs tyčiotumėtės. Gerai įsidėmėk. Aš nesitaikstysiu.

- Rosaura, tu nesupranti, niekas iš tavęs nesityčioja.

- Kaipgi! O kaip atrodo, kai visi sodybos žmonės mato tave

raudančią šalia Pedro ir m eiliai laikančią jo ranką! Z in a i, kaip

aš atrodžiau? Kaip paskutinė kvailė! N e, tu tikrai neturi gėdos

nei sąžinės! M an nusispjaut, jeigu judu su Pedru nugarmėsite

pragaran už tai, kad bučiuojatės pakampėmis. N u o dabar galit

daryti tai nesislapstydami. Jei niekas nepamatys, man nerūpės,

Į j i u r a £ s t] u i v e l o v 1 *\a i p v a n d u o š o k o l a d u i

152

“T u p e l ė s s u a i t r i ą j a p a p r i k a i r l e s k i t k a n o s p a d a i

nes Pedras turės susirasti kokią kitą, nenoriu su juo turėti dau­

giau nieko bendra. Nes aš dar turiu išdidum o! Tegul susiranda

kokią kekšę savo paleistuvystėms, tačiau atm ink, šiuose namuose

aš esu šeim ininkė ir jo žmona. K itų akyse - irgi. Nes tądien, kai

judu kas nors užklups, - o iš savęs aš neleisiu juoktis, - prisiekiu,

judu skaudžiai pasigailėsit.

Rosauros šūksniai sumišo su Esperansos klyksmu. Mergytė pra­

virko ir įsisriūbavo taip, kad klyksmas pasidarė nepakenčiamas. Ji

tikriausiai buvo alkana. Rosaura lėtai pakilo nuo kėdės:

- Eisiu pamaitinti dukrelę. N uo šios dienos nenoriu, kad tu ją

maitintum, nes dar sugadinsi vaiką. Iš tavęs ji gaus tik blogą pavyzdį

ir nerimtus patarimus.

- Ta i jau gali būti rami. N ė už ką neleisiu nuodyti dukters sąmonės

kvailomis mintim is. Ir stosiu skersai kelio, jeigu mėginsi sugriauti

jos gyvenimą, įtikėjusi tuo prakeiktu papročiu.

- Ak, taip? Ir kaip ketini man trukdyti? Gal manai, leisiu būti su

ja? Turiu pasakyti, labai klysti. A r teko matyti, kad gatvės moteriai

leidžiama būti su mergaitėmis iš garbingų šeimų?

- Negaliu patikėti, kad manai, jog mūsų šeima yra garbinga.

- Aš kalbu apie savo šeimą, o ji tokia. Ir aš draudžiu tau artintis

prie mano dukters, kitaip teks išvyti tave iš namų, o juos man paliko

mama. A r supratai?

Pagriebusi Titos paruoštą košelę, Rosaura išlėkė iš virtuvės ir

nunešė ją Esperansai. N ieko blogesnio T ita i negalėjo būti. Rosaura

mokėjo įskaudinti kaip niekas kitas.

Esperansa buvo vienas nuostabiausių dalykų jos gyvenime. Ak,

kaip ji kentėjo trupindama paskutinę plutelę. Ji iš visos širdies troško,

kad sesuo prasmegtų skradžiai. Ta i mažiausia, ko ji nusipelnė.

Kalbėdama su Rosaura ji nesiliovė trupinti, kol maisto likučiai

virto smulkučiais trupinėliais. Su neslepiamu pykčiu subėrė juos į

lėkštę ir išėjo lesinti vištų, norėjo greičiau sugrįžti prie pupelių. V i­

sas kiemelis buvo pridžiaustytas švarutėlių Esperansos vystyklų. Ta i

153

į a u r a £ s q u i v e \ 7( a i p v a n d u o š o k o l a d u i

buvo labai gražūs vystyklai. K iek vakarų ji praleido apmegzdama

jų kraštelius. Plazdėdami vėjyje vystyklai priminė putotas bangas.

Reikėjo ginti šalin mintis, kad mergaitė pirmą kartą valgo be jos, o

jos laukė kiti darbai. Grįžusi virtuvėn ėmė ruošti pupeles.

Keptuvėje reikia išlydyti sviestą ir su juo apkepti smulkintus svo­

gūnus. Tuom et dėti maltą aitriąją papriką ir pagal skonį pasūdyti.

Galiausiai dėti pupeles, mėsą ir spirgučius.

Ne, Esperansos pamiršti jai niekaip nesisekė. Dėdama pupeles į

keptuvę T itą prisiminė, kad mergaitė labai mėgo pupelių nuovirą.

Pasisodindavo dukterėčią ant kelių, parišdavo didelę servetėlę po

kakliuku ir maitindavo sidabriniu šaukšteliu. Kaip ji džiaugėsi, vieną

dieną išgirdusi kaukštelint į šaukštelį pirmąjį Esperansos dantuką.

Dabar jau prasikalė trys. Maitindam a mergytę T itą stengėsi neuž­

gauti dantenų. Kad tik Rosaura būtų atsargi. Tačiau ką ji išmanė.

Juk niekada neteko maitinti vaikų. Nemokėjo paruošti nė vonelės

su salotų lapų nuoviru, kad vaiko miegelis būtų ramus, nemokėjo

mergytės nei rengti, nei bučiuoti, nei myluoti, nei glostyti, kaip darė

ji, Titą. Pagalvojo, gal kaip tik dabar verta palikti sodybą. Pedru ji

galutinai nusivylė. Rosaura galbūt susitvarkys gyvenimą, o mergytė

anksčiau ar vėliau pamažu susitaikys su m intim i, kad atsisakius savo

gyvenimo teks nukaršinti motiną. Jei T itą dar labiau pripras prie

mergytės, paskui sielosis taip, kaip jau buvo atsitikę su Robertu.

Išeities nebuvo, ją bet kada galėjo išmesti į gatvę taip lengvai, kaip

akmenėlį iš perrinkinėjamų pupelių. O Džonas siūlo jai kurti šeimą,

kurios niekas iš jos neatims. Jis puikus vyras ir tikriausiai labai ją

mylės. Galbūt ir jai nebus sunku pamažu jį pamilti. Jos apmąstymus

nutraukė vištų kudakavimas kieme. Rodės, vištos pašėlo, nes ėmė

peštis kaip gaidžiai. Dėl likusių trupinių užvirė tikras mūšis. Vištos

kapojo viena kitą, o plunksnos skraidė į visas puses. Būryje atsirado

viena višta - tikra pikčiurna, kuri snapu tik ir taikė iškirsti kitoms

akis, o išbalinti Esperansos vystyklai apsitaškė krauju. Išsigandusi

Titą mėgino nutraukti žiaurų mūšį ir ant peštukių šliūkštelėjo kibirą

154

vandens. T ik nieko iš to neišėjo: netikėtas dušas vištas dar labiau

sukiršino ir užvirė dar smarkesnė kova. Sustojusios ratu, jos lyg

apkvaitusios puolė viena kitą. Pasijuto apimtos nevaldomos jėgos,

kilusios iš kvailų peštynių, ir jau nepajėgė išsivaduoti iš plunksnų ir

dulkių, sumišusių su krauju, verpeto. O šis taip įsisuko, kad virto

galingu viesulu, šluojančiu savo kelyje viską, ir pirmiausia arčiausiai

esančius daiktus - Esperansos vystyklus, išdžiaustytus kieme ant

virvių. T itą puolė jų gelbėti, tačiau pajuto, kaip galingo viesulo jėga

pakėlė ją aukštyn, paskui triskart neapsakomai greitai apsuko ir lyg

bulvių maišą numetė kitoje kiemo pusėje.

T itą kniūbsčia gulėjo ant žemės negalėdama atsitokėti. Nenorėjo

nė pajudėti. Jeigu vėjo gūsis vėl jos nepagaus, vištos tikrai iškirs jai

akį. Paukščių sukeltas viesulas išrausė kieme duobę, panašią į gilų

šulinį, ir toje duobėje didžioji dalis vištų atsisveikino su šiuo pasau­

liu. Žemė jas prarijo. Po mūšio liko tik trys vištos, žiauriausios ir

didžiausios peštukės. Vystyklų neliko nė pėdsako.

Purtydama dulkes T itą apžvelgė kiemelį: vištų - nė kvapo. T ik

vystyklų, apmegztų su didele meile, buvo gaila. Reikia kuo greičiau

juos pakeisti naujais. Nors, gerai pagalvojus, dabar tai jau nebuvo

jos rūpestis - juk Rosaura pasakė, kad jai nevalia artintis prie Es­

peransos. Vadinasi, jai pačiai teks su tuo susitvarkyti, o T ita i reikia

grįžti prie savo darbų, ir svarbiausia - paruošti vaišes Džonui ir jo

tetulei Merei.

Sugrįžo virtuvėn prie pupelių, bet jai pasirodė keista, kad, šitiek

laiko virusios, jos vis dar buvo kietos.

Vyko kažkas nesuvokiama. Ji prisimena, kaip Načia sakydavo,

kad jei žmonės, gam indam i valgį, kivirčijasi, valgis neišverda, o,

pavyzdžiui, papločiai su mėsos įdaru neiškepa. G a li kepti net

kelias dienas, vis tiek neiškeps, nes papločiai būna suirzę. Tada

reikia juos palinksm inti ar padainuoti, kad atgautų gerą nuotaiką

ir iškeptų. T itą suprato, kad šitaip nutiko pupelėms, juk jos buvo

kivirčo su Rosaura liudytojos. Nebuvo kas daryti, o tik pasistengti

' P u p e l ė s s u a i t r i q j a p a p r i k a i r T e s k u k a n o s p a d a ž u

155

l a u r a £ s <j u i v e l rI ( a i p v a n d u o š o k o l a d u i

palinksminti pupeles meiliai joms dainuojant, nes laikas greitai bėgo,

o valgis dar buvo neparuoštas.

Geriausia tokiu atveju prisim inti kokią nepaprastos laimės

akim irką ir dainuojant ją atgaivinti. Užsimerkė ir valso ritm u

ėmė niūniuoti: „Kai tave sutikau, laiminga tapau, dovanojau tau

meilę, bet sielą praradau../4 M intim is nukeliavo į tą dieną, kai

pirmąkart susitiko su Pedru sandėliuke. Ta ip aistringai išlaisvino

ją iš drabužių, kad net jos oda virpėjo, geisdama jo karštų rankų.

Kraujas užvirė gyslose. Širdis daužėsi nuo aistros. Kvaituliui at­

lėgus, apėmė nepaprastas švelnumas, užliejęs abiejų iš jaudulio

virpančias sielas.

T itą dainavo, o pupelės aistringai kunkuliavo. Kaipmat sugėrė

nuovirą ir tuojau išbrinko. Atsimerkusi T itą paragavo vieną pupelę

ir nusprendė, kad jos pagaliau išvirė. Vadinasi, jai dar yra laiko ap­

sigerbti, kol atvyks tetulė Merė. Patenkinta gyvenimu ji patraukė į

savo kambarį puoštis. Pirmiausia reikėjo išsivalyti dantis. Kai vištų

sukeltas viesulas ją pagriebė ir nusviedė į kiemo pakraštį, į burną

pateko žemių. Paėmė žiupsnelį m iltelių ir kruopščiai išsivalė dantis.

Mokykloje mokė, kad milteliams pagaminti reikia paimti po pusę

uncijos vynakmenio ir cukraus, pusę chivijos kauliuko, dvi drachmas

Florencijos lelijų, trintų su dracenos sultimis. Viskas sumalama, o

milteliai gerai sumaišomi. Pagaminti juos geriausiai sekėsi mokytojai

Chovitai. Trejus metus ji mokė Titą. Ta i buvo maža smulki moterė­

lė. V isi gerai ją prisimena ne tik dėl gautų žinių, bet ir kaip įdom ią

asmenybę. Pasakojama, kad jau aštuoniolikos metų ji tapo našle su

sūnumi ant rankų. Nenorėjo parvesti jam patėvio, todėl pasirinko

celibatą. Nežinia, ar buvo tvirtai apsisprendusi dėl savo pasirinki­

mo, ar paveikta impulso, bet metams bėgant vargšelei ėmė maišytis

protas. Gyveno paskendusi darbuose, kad atsigintų negerų m inčių.

Jos mėgstamiausias posakis buvo: „Tinginystė - visų nedorybių mo­

tina/4 Todėl neleido sau ilsėtis nė sekundės. Ėm ė dirbti vis daugiau,

o ilsėtis mažiau. Nam ų ruošos darbų jau nepakako nuramdyti jos

156

T u p e l ė s s u a i t r i ą j a p a p r i k a i r T ę s k u k a n o s p a d a ž u

neramios sielos, todėl keldavosi penktą valandą ryto ir eidavo šluoti

grindinio ties savo namais ir ties kaimynų. Pamažu plotas išsiplėtė

ir pasiekė keturias obelis, augančias aplink jos namus, ir taip - in

crescendo- p r ie s pamokas ji ėmė šluoti visą Pjedro Negraso miestelį.

Kartais ji ateidavo nešvariais, šiukšlelių pribirusiais plaukais, ir vaikai

iš jos šaipydavosi. Pamačiusi savo atvaizdą veidrodyje, T itą suvokė

esanti panaši į savo mokytoją. Gal tai buvo tik keletas uragano į

plaukus įveltų plunksnų, bet T itą išsigando.

Apsaugok Viešpatie pavirsti jai į Chovitą. Išrinkusi plunksnas

energingai iššukavo plaukus, persirengė ir nulipo pasitikti Džono.

Pulkės skalijimas buvo ženklas, kad jis jau sodyboje.

T itą pasitiko jį svetainėje. Tetulę Merę ji taip ir įsivaizdavo: smul­

kutė garbaus amžiaus dama. Tačiau jos apranga ir šukuosena atrodė

nepriekaištingai.

Jos švelnios spalvos gėlėmis puošta skrybėlė buvo kontrastas vi­

siškai žiliems plaukams. Pirštinaitės irgi derėjo prie plaukų spalvos,

tiesiog švytėjo baltumu. Ėjo pasiramstydama raudonmedžio lazde­

le, puošta gulbės formos sidabrine rankena. Kalbėjo labai maloniu

balsu. Tetulei labai patiko T itą ir ji pasidžiaugė tinkamu sūnėno

pasirinkimu ir tuo, kad T itą puikiai kalbėjo angliškai.

T itą atsiprašė už seserį, dėl prastos savijautos negalėjusios daly­

vauti, ir visus pakvietė į valgomąjį.

Tetulei labai patiko ryžiai su keptais bananais ir visaip liaupsino

gardžias pupeles.

Pupelės buvo patiektos taip: pabarstytos tarkuotu sūriu, puoštos

jaunų salotų lapeliais, avokadų griežinėliais, ridikėlių skiltelėmis,

aitriosiomis paprikomis ir alyvuogėmis.

Tetulė buvo pratusi prie kitokios rūšies maisto, tačiau suprato,

kaip skaniai valgį gamina Titą.

- M m m , Titą, išties labai skanu. Džoni, tau labai pasisekė, paga­

liau pradėsi gerai maitintis, nes Kati prastoka virėja. Galbūt vedęs

bent kiek pasitaisysi.

157

Džonas pastebėjo, kad T itą įsitempusi.

- Titą, kas tau yra?

- Vėliau pasakysiu, tetulė pasijus nejaukiai, jei nekalbėsime ang­

liškai.

Džonas atsakė ispaniškai.

- Nesijaudink, tetulė kurčia.

- O kaip jai pavyksta palaikyti pokalbį?

- J i supranta iš lūpų, bet tik angliškai, nieko tokio. O kai valgo,

daugiau nieko aplinkui nemato, tad prašau pasakyti, kas tau yra?

Kai grįžau, taip ir neteko pasikalbėti su tavimi, o iki vestuvių liko

tik savaitė.

- Džonai, manau, bus geriau jas atidėti.

- Bet kodėl?

- Neversk manęs dabar apie tai kalbėti.

T itą stengėsi neparodyti tetulei, kad juodu kalbasi subtilia tema,

todėl jai nusišypsojo. Tetulė atsakė tuo pačiu ir toliau ramiai sau

valgė pupeles. Tikra tiesa - ispaniškai ji nemokėjo skaityti iš lūpų.

Su Džonu galėjo kalbėtis nesibaimindama. Jis tęsė pokalbį.

- A r jau manęs nebemyli?

- Aš nežinau.

Dar sunkiau buvo kalbėti, kai pastebėjo Džono veide skausmingą

išraišką, kurią jis labai stengėsi nuslėpti.

- Kai tavęs nebuvo, aš buvau su vyriškiu, kurį visada mylėjau, ir

praradau su juo nekaltybę. Todėl ir negaliu už tavęs tekėti.

Po ilgos pauzės Džonas paklausė:

- A r jį m yli labiau nei mane?

- Negaliu tau atsakyti, nes nežinau. Kai tavęs nėra šalia, man

rodos, labiau m yliu jį. Tačiau vos tave pamatau, viskas pasikeičia.

Šalia tavęs pasijuntu rami, saugi ir tvirta... bet nežinau, negaliu pa­

sakyti. .. Atleisk, kad visa tai sakau.

Titos skruostais nuriedėjo ašaros. Tetulė Merė švelniai paėmė ją

už rankos ir angliškai tarė:

į i i u r a £ s i j u i v e i ov ‘](a i p v a n d u o š o k o l a d u i

158

- Kaip žavu matyti verkiančią įsimylėjusią moterį. Ir man kiek

kartų taip yra buvę, kai vos neištekėjau.

Džonas sumojo, kad po šių žodžių gali pasipilti dar daugiau ašarų

ir padėtis taps nekontroliuojama.

Jis suėmė Titos rankas ir, lyg pritardamas tetulei, su šypsena pa­

sakė:

- Titą, man nesvarbu, kas buvo, gyvenime yra dalykų, kurie nieko

nereiškia, jie nieko nekeičia. Tai, ką man pasakei, nepakeis mano

nuomonės apie tave, ir kartoju: mielai tapčiau tavo gyvenimo paly­

dovu, tik noriu, kad gerai pamąstytum, ar tikrai nori, kad tas vyras

būčiau aš. Jei atsakymas teigiamas, jau po kelių dienų galim kelti

vestuves. Jei ne, aš būsiu pirmas pasveikinęs Pedrą ir paprašysiu, kad

suteiktų tau viską, ko esi verta.

T itą nenustebo išgirdusi tokią Džono kalbą: tai atitiko jo būdą.

Tačiau ją nustebino tai, kad jis išsyk įvardijo Pedrą. Nenumanė,

kokia puiki jo nuojauta.

Daugiau už stalo T itą negalėjo sėdėti. Atsiprašiusi išbėgo į kiemą

ir verkė, kol apsiramino. Tada grįžo padengti stalo desertui. Džonas

pakilo, atitraukė jai kėdę ir elgėsi taip pat mandagiai, kaip visada.

Koks jis šaunus vyras! Abejonės nuo to tik dar labiau sustiprėjo!

Jazminų šerbetas, kurį patiekė desertui, nuramino ją ir suteikė pa­

lengvėjimą. Sis gėrimas atgaivina kūną ir nuskaidrina mintis. Tetulė

net alpo iš pasitenkinimo. Jai niekad neatėjo į galvą, kad jazminus

galima vartoti maistui. T itą labai lėtai, kad tetulė galėtų suprasti jos

kalbą, papasakojo receptą:

- N uo jazminų šakelės reikia nuskabyti žiedus, susm ulkinti,

užpilti tris kvartijus vandens su puse uncijos cukraus ir viską gerai

sumaišyti. Kai cukrus ištirpsta, gėrimas košiamas per tankią drobę,

supilamas į indą šerbetui ir laikomas šaltoje vietoje.

Kitą popietės dalį jie praleido kaip niekad smagiai. Atsisveikin­

damas Džonas pabučiavo Titai ranką ir pasakė:

- Neverčiu tavęs, tik garantuoju, kad padarysiu tave laimingą.

P u p e l ė s s u a i t r i ą j a p a p r i k a i r H ž e s k u k a n o s p a d a ž u

159

Įji u r a £s qu iv ei ov 7(a i p vanduo š ok o l a du i

- A s žinau.

Aišku, ji žinojo. Ir būtinai prisimins šiuos žodžius, kai pagaliau

galutinai nuspręs, su kuo susieti savo ateitį.

Bus d a ug iau . ..

K ita s receptas:

Paprikos su riešutiniu padažu

Gruodis

tPAPRIKOS SU R IEŠUTIN IU

PADAŽU

Reikia:

2 5 paprikų,

8 granato vaisių,

1 0 0 g ra ik in ių riešutų,

1 0 0 gram ų nokinto sūrio,

1 kilogramo maltos jautienos,

10 0 gram ų razinų,

A kilogramo migdolų,

A kilogramo lazdyno riešutų,

Vi kilogramo pomidorų,

2 vidutin io dydžio svogūnų,

kaktusų marmelado,

l persiko,

l obuolio,

kmynų,

baltųjų pipirų,

druskos,

cukraus

Ruošimo būdas:

Geriausia riešutus išgliaudyti prieš keletą dienų, nes gliaudymas - tai

ilgas, daug kantrybės ir didelio kruopštumo reikalaujantis darbas.

Išgliaudžius riešutus, reikia nugramdyti juos dengiančias žieveles.

Reikia labai rūpestingai jas pašalinti, nes antraip, sumalus ir sumai­

šius riešutus su grietinėle, jos apkartins padažą, ir visas darbas nueis

perniek.

T itą su Cenčia sėdėjo už stalo valgomajame ir jau baigė gliaudyti

riešutus. Iš jų bus gaminamas padažas, tiekiamas prie paprikų — pa­

grindinio vestuvių patiekalo, o šventinė puota numatyta rytoj. V isi

kiti šeimynykščiai, prasimanę įvairių priežasčių, paliko jas vienas, ir

darbščios moterys stengėsi įveikti nelengvą užduotį dviese. T itą nė

neketino ko nors kaltinti. Per šią įtemptos ruošos savaitę visi gana

daug padėjo, ir ji žinojo, kad gliaudyti riešutus - sekinamas ir ne

visiems įveikiamas darbas. Vienintelis žmogus, galėdavęs be atilsio

triūsti ir neparodyti nuovargio, buvo M am a Elena. Ji galėdavo per

keletą dienų išgliaudyti nesuskaičiuojamą galybę riešutų, ir šis darbas

teikdavo jai didelį malonumą.

Traiškyti, gliaudyti, lukštenti buvo vieni iš mėgstamiausių jos dar­

bų. Ji prarasdavo laiko nuojautą, kai su krepšiu riešutų įsitaisydavo

kieme, ir nepakildavo tol, kol visų neišgliaudydavo.

Sudoroti tūkstantį riešutų jai buvo tik vaikų žaidimas, o jos ne­

galėdavo šito darbo pakęsti. Tokios daugybės reikėjo todėl, kad

25 paprikoms skiriama 100 gliaudytų riešutų, na, o dabar paprikų

163

l a u r a £ s q u i v e l O v 7 i p v a n d u o š o k o l a d u i

ruošiama net 250, vadinasi, reikės 1000 riešutų. Į vestuves buvo

kviesta aštuoniasdešimt žmonių, tik giminės ir artimiausi bičiuliai.

Kiekvienam paskaičiuota maždaug po tris paprikas. Ta i nebus dide­

lės vestuvės, tačiau T itą vis tiek rengėsi vaišinti svečius dvidešimčia

patiekalų, o tai šiais laikais buvo gana reta, ir, žinoma, negalėjo ap­

sieiti be gardžioj o patiekalo — paprikų su riešutiniu padažu, nesvar­

bu, kad paruošti jį buvo pragariškai sunku. T itą galvos nesuko dėl

to, kad, išgliaudžius šitiek riešutų, pajuoduos pirštai. Pokylis buvo

vertas tokios aukos, nes T ita i reiškė ypač daug. Džonui, beje, irgi.

Jis jautėsi toks laimingas, kad su džiaugsmu padėjo rengti pokylį ir

tapo vienu aktyviausių pagalbininkų. Jis buvo vienas iš paskutiniųjų,

kurie nuėjo ilsėtis. O gero poilsio tikrai nusipelnė.

Savo namų vonioje, vos laikydamasis ant kojų, šveitė įjuodusias

rankas. Jam net panages maudė nuo tiek išgliaudytų riešutų. Atsigulė

apimtas nepaprasto jaudulio. Jau po kelių valandų jis bus dar arčiau

Titos, ir tai jį nepaprastai džiugino. Vestuvių ceremonija numatyta

dvyliktą valandą, vidurdienį. Dar kartą permetė akimis ant kėdės

atlošo pakabintą smokingą. Visa apranga kruopščiai parinkta ir iki

smulkiausių detalių apgalvota - laukė nesulaukė valandos, kada

reikės puoštis. Batai išblizginti net iki spindesio, peteliškė, juosta ir

marškiniai atrodė nepriekaištingai dailiai. Patenkintas, kad viskas

klojasi puikiai, Džonas giliai atsikvėpė ir, vos palietęs pagalvę, tuo­

jau kietai užmigo.

O Pedras negalėjo bluosto sudėti. Nežabotas pavydas draskė jo

širdį. Negalėjo nė pagalvoti, kad reikės dalyvauti tose vestuvėse ir

regėti T itą šalia Džono.

Jis nesuprato Džono elgesio, o atrodė nuovokus vyrukas. Juk

puikiai žino, kas sieja juodu su Titą, o elgiasi lyg nieko nesuprastų.

Šią popietę ji rengėsi kurti krosnį ir niekur nerado degtukų. T u o ­

met Džonas, kaip tikras vyras, paslaugiai šoko į pagalbą. Maža to!

Užkūręs ugnį, jis suėmė Titos rankas ir įteikė jai degtukų dėželę.

Kodėl jis vis trinasi aplinkui ir dovanoja kvailas dovanas? Matyt,

164

ieško progos jo akivaizdoje paglamonėti Titą. Jis mano esąs labai

kultūringas, tačiau Pedras jam parodys, kaip elgiasi vyras, kai tikrai

m yli moterį. Pasigriebęs švarką, jis ketino susirasti Džoną ir gerai

jį pamokyti.

Tačiau tarpdury stabtelėjo. G ali pasklisti šnekos, kad vestuvių

išvakarėse Titos svainis susikivirčijo su Džonu.

T itą jam šito niekada neadeis. Piktai nutrenkęs švarką ant lovos,

susiieškojo raminamųjų galvos skausmui malšinti. Tvinkčiojim as

galvoje dar labiau sustiprino garsus, sklindančius iš virtuvės.

Gliaudydama paskutinius riešutus, T itą mąstė apie seserį. Rosaurai

labai patiktų dalyvauti puotoje. Tačiau vargšelė prieš metus netikėtai

pasimirė. Gerbiant jos atminimą, jungtuves bažnyčioje teko nukelti

metams. Ji pasimirė labai keistomis aplinkybėmis. Pavakarieniavo,

kaip paprastai, ir nieko nelaukusi užsidarė savo kambaryje. T itą su

Esperansa liko šnekučiuotis valgomajame. Pedras nuėjo palinkėti

Rosaurai labos nakties. T itą su Esperansa negirdėjo nieko keista,

nes valgomąjį nuo miegamųjų skyrė ilgas koridorius. Iš pradžių

Pedras nėmaž nenustebo išgirdęs, kaip jo žmona drumsnoja, nors

durys ir buvo uždarytos. Tačiau šie ne itin malonūs garsai atkreipė

jo dėmesį tada, kai tai užsitęsė neįprastai ilgai, o garsai jau priminė

dundesį. Pedras mėgino susikaupti skaitydamas ir negalėjo pati­

kėti, kad žmonos žarnyno sutrikimai kelia tokius garsus. Grindys

ėmė vibruoti, šviesa blykčiojo. Pedrui pasirodė, kad tikriausiai vėl

prasidėjo sukilimas ir girdisi pabūklų gaudesys, tačiau greit sumetė,

kad taip negali būti, šalyje dabar tikrai ramu. Greičiausiai bus kaltas

kaimynų automobilio motoras. Kita vertus, motoro išmetamosios

dujos nėra tokios šleikščios. Keista buvo ir tai, kad kvapas neišnyko

net pasmilkius gabalėlį anglies su trupučiu cukraus.

Ta i labai gerai pašalina blogus kvapus.

Kai buvo visai mažas, tokiu būdu šalindavo negerą kvapą

skrandžiu negaluojančio ligonio kambaryje, ir visuomet pavyk­

davo. Tačiau dabar nė tai negelbėjo. Susirūpinęs priėjo prie jos

e.Papr i kos su r i e š u t i n i u padažu

165

Jji u ra fcs (į u i v ei Ov %a i p vanduo š o k o l a du i

miegamojo durų, tyliai pabeldė ir pasiteiravo, ar Rosaurai viskas

gerai. Neišgirdęs atsako, atvėrė duris ir pamatė Rosaurą pam ėlu­

siomis lūpom is, kūnas buvo nepaprastai ištinęs, akys iššokusios

iš akiduobių, o žvilgsnis paklaikęs. Ji dar sykį garsiai atsiraugėjo

ir išleido paskutinį kvapą. Džonas diagnozavo ūm inę hiperem i­

ją - kraujo priplūdim ą į skrandį.

Laidotuvės buvo labai skubotos, nes po mirties jos kūno skleidžia­

mas kvapas dar labiau sustiprėjo. T ik nedaugelis ryžosi dalyvauti pa­

kasynose. Užtat aplink laidotuvių eiseną ratus suko būrys išbadėjusių

peslių, jie neatstojo, kol velionę užpylė žemėmis. Tuom et nusivylę,

kad puotos nebus, išsisklaidė, palikę Rosaurą ilsėtis ramybėje.

Bet T itą dar nėjo ilsėtis. Nors kojos linko iš nuovargio, būtinai

reikėjo pagaminti riešutinį padažą. Todėl, nuvijusi šalin prisim ini­

mus, griebėsi darbo, kad greičiau galėtų eiti ilsėtis.

Kai riešutai jau švariai išgliaudyti, juos reikia sugrūsti piestoje kartu

su sūriu ir grietinėle. Tada pasūdyti ir pagal skonį įberti baltųjų pipirų.

Šiuo padažu bus užpiltos paprikos ir papuoštos granato vaisiais.

Paprikų įdaras:

Susmulkintus svogūnus reikia apkepti su aliejumi. Pagardinti kak­

tusų marmeladu, dėti maltą mėsą, įberti kmynų ir šiek tiek cukraus.

Kai mėsa gražiai apskrunda, sudėti persikus, obuolius, riešutus, razi­

nas, migdolus ir pomidorus, viską prieš tai susmulkinus. Patroškinti,

įberti druskos ir, dar truputį pakaitinus, nukaisti nuo ugnies.

Paprikos atskirai apkepamos ir, įpjovus iš vienos pusės, išimamas

sėklalizdis.

Cenčia su T itą kaip tik baigė puošti dvidešimt penkis padėklus

su paprikomis ir nunešė juos į šaltą kamaraitę. Iš čia rytojaus rytą

patarnautojai ėmė padėklus su puikiai atrodančiu patiekalu ir nešė

į stalą.

166

Patarnautojai ėjo iš abiejų stalo galų su padėklais rankose ir vai­

šino linksmai nusiteikusius svečius. V isų dėmesį patraukė netikėtas

Gertrūdos apsilankymas. Ji atvyko prašmatniu F o r d T\ o tais laikais

tai buvo vienas iš galingiausių automobilių. Išlipant jai vos nenukri­

to plačiakraštė skrybėlė, puošta stručio plunksnomis. Įžūli suknelė

išplatintais petukais, siūta pagal paskutinę madą. Ir Chuanas nuo

jos neatsiliko: elegantiškas puikiai gulintis kostiumas, skrybėlė ir

blauzdinės. Vyriausias jų sūnus buvo gražiai nuaugęs patrauklus

mulatas. Jo veido bruožai buvo subtilūs, o tamsi oda paryškino akių

mėlį. Odos spalva paveldėta iš senelio, o mėlynos akys - Mam os

Elenos palikimas. T ikrai jo akys labai panėšėjo į senelės akis. Jiems

iš paskos žingsniavo seržantas Trevinjas, karui pasibaigus, jis tapo

asmeniniu Gertrūdos sergėtoju.

Prie sodybos vartų šventiniais meksikiečių drabužiais pasipuošę

Nikolas ir Rosalijus sutiko svečius ir rinko iš jų kvietimus. Ta i buvo

tikrai meniškai apipavidalinti kvietimai. Juos su meile darė Aleksas

ir Esperansa. Standus kortelių popierius, juodu rašalu išvedžiotos

raidės, auksu apvesti vokeliai ir smalka uždėti antspaudai - buvo tik­

ras jų pasididžiavimas. Viskas atlikta pagal seną D e la Garsų šeimos

tradiciją. Suprantama, juodo rašalo nereikėjo gaminti, jo gana daug

liko nuo Pedro ir Rosauros vestuvių. Ta i buvo sausi dažai, kuriems

trūko tik kelių lašų vandens, ir rašalas atrodė lyg ką tik pagamintas.

O jam pagaminti būtų reikėję 8 uncijų arabiškos dervos, 5 su puse

uncijų juodųjų riešutėlių, 4 uncijų geležies sulfato, 2 su puse uncijų

kampešmedžio ir pusės uncijos vario sulfato. Auksiniams dažams,

kuriais puošti vokų krašteliai, reikia po unciją auksinės bronzos ir

smulkiai sutrinto kristalo akmens. Viską reikia sumaišyti su penkių

ar šešių truputį paplaktų kiaušinių baltymais. O smalka gaunama

ištirpinus unciją gumilako ir sumaišius su puse uncijos benzoinės

dervos, kanifolijos ir uncija cinoberio.

Gautą skystą masę reikia išpilti ant saldžiųjų migdolų aliejumi iš­

tepto stalo ir, kol dar nesustingo, suformuoti pagaliukus ar plyteles.

"Ta p r i k o s s u r i e š u t i n i u p a d a ž u

167

l a u r a £ s q u i v e i i p v a n d u o š o k o l a d u i

Esperansa su Aleksu ne vieną vakarą praleido prie šio darbo,

stengdamiesi pagaminti ypatingus kvietimus, ir jiems tai puikiai pa­

vyko. Kiekvienas atrodė lyg meno kūrinys. Tautodailė, deja, nebuvo

labai paklausi ir madinga, kaip ir ilgos suknelės, meilės laiškučiai

ir valsai. Tačiau nei Titai, nei Pedrui niekada neišdils iš atminties

valso „Jaunystės akys“ garsai. Jį, Pedro užsakymu, kaip tik griežė

orkestras. Jiedu sukosi, lydim i susižavėjusių žvilgsnių. T itą švytėjo

kaip niekad. Rodės, tie dvidešimt dveji metai, prabėgę nuo Pedro ir

Rosauros vestuvių, jos nė nepalietė. Trisdešimt devynerių ji atrodė

jaunatviška ir patraukli, lyg ką tik pražydusi gėlė.

Džonas negalėjo atitraukti akių nuo šokančiųjų, žvelgė į juos švel­

niai, su kažin kokia skaidria nostalgija. Pedras švelnutėliai skruostu

prigludęs prie Titos, o ji jautė liemenį apglėbusią jo ranką, karštą

kaip niekada.

- A r prisimeni, kada pirmąkart išgirdome šią melodiją?

- Niekada to nepamiršiu.

- Šiąnakt nė bluosto nesudėjau, ketinau pasipiršti tau nors da­

bar. Nemaniau, kad reikės dvidešimt dvejų metų, kad vėl galėčiau

pasiūlyti tau savo ranką ir širdį.

- T u kalbi rimtai?

- Žinom a! Negaliu num irti, kol netapsi mano žmona. Visada

svajojau vestis tave prie altoriaus bažnyčioje, skendinčioje baltose

gėlėse, o tu būtum pati gražiausia iš visų.

- Apsirengusi baltai?

- Kodėl gi ne! Niekas tau nedraus. O kai susituoksime, norėčiau

susilaukti su tavimi vaikų. Dabar, kai Esperansa mus palieka, labai

trūks draugijos.

T itą nieko neatsakė Pedrui, nes kažkoks gumulas gerklėje užgniau­

žė balsą. Jos skruostais lėtai nusirito dvi ašaros. Pirmos džiaugsmo

ašaros.

- N oriu, jog žinotum, - neįtikinsi manęs, kad būtų kitaip. N e­

svarbu, ką pasakytų duktė ar kas nors kitas. Daug metų šlepėm

168

' Papr i kos su r i ešu t i n i u p a d a i u

savo jausmus, kad apie mus nebūtų skleidžiami gandai, tačiau nuo

šiandien niekas mudviejų neišskirs.

T itą tikrai jautėsi nepaprastai laiminga, kad jai dabar nė motais, ką

žmonės manys apie pagaliau viešai parodytą jųdviejų meilės ryšį.

Dvidešim t metų juodu laikėsi sutarties, sudarytos su Rosaura,

o dabar jau gana. Susitarimo esmė buvo tokia: Rosaurai buvo gy­

vybiškai svarbu įrodyti visuomenei, kad jos vedybinis gyvenimas

nepriekaištingas ir duktė auga šventos santuokos institucijos su­

tvirtintoje šeimoje, kuri suformuos jai aukštos dorovės pagrindus;

o Pedras su T itą davė priesaiką slėpti savo meilę ir elgtis padoriai.

Aplinkin ių akimis žiūrint, jie visada atrodė gera šeima. Todėl T itą

negalėjo turėti pavainikio. Rosaura buvo pasirengusi sušvelninti

Titos lemtį ir dalijosi su ja Esperansa šitaip: tegul T itą rūpinasi jos

mityba, o Rosaura — auklėjimu.

Rosaura įsipareigojo vengti kivirčų su juodviem, gyventi draugiš­

kai ir nekelti pavydo scenų.

Ir visi pavyzdingai laikėsi įsipareigojimų, gal tik išsilavinimo pras­

me mergaitei šio to trūko. T itą troško, kad dukterėčia gautų kitokį

išsilavinimą, nei Rosaura planavo. Todėl pasitaikius progai, kai

mergaitė būdavo su ja, diegė jai kitokią išm intį negu motina.

Ši praktika užimdavo didesnę dienos dalį, nes virtuvė tapo mėgs­

tamiausia Esperansos vieta, o T itą - geriausia mokytoja ir bičiule.

Buvo viena iš tų popiečių, kurias jos leisdavo drauge virtuvėje, kai

Titą sužinojo, kad Džono Brauno sūnus Aleksas neabejingas Espe-

ransai. T itą pirmoji išgirdo šią naujieną. Po daug metų jaunuoliai

susitiko vienoje mokyklos, kur mokėsi Esperansa, šventėje. Aleksas

jau baigė medicinos studijas. Vos išvydę vienas kitą, pajuto abipusę

trauką. Esperansa T ita i prisipažino, kad Alekso žvilgsnis verčia ją

virpėti, ji pasijunta lyg spurga, įmesta į verdantį aliejų, ir ši suprato,

kad jie neišvengiamai bus kartu.

Rosaura visais būdais stengėsi to išvengti. N uo pat pradžių ji tapo

neperkalbama ir griežta. Pedras su T itą mėgino atvesti ją į protą ir

169

I j i u r a £s<] u i v e l Ov i p v a n d u o š o k o l a d u i

užstoti Esperansą, tada prasidėjo mirtinas karas. Rosaura pareiškė:

Pedras su T itą laužo susitarimą, o tai neteisinga.

Ta i buvo ne pirmas kartas, kai dėl Esperansos auklėjimo kilo gin­

čas. Pirmą sykį buvo susiremta dėl Rosauros nenoro, kad Esperansa

lankytų mokyklą, ji laikė tai tuščiu laiko švaistymu. Jeigu jau dukters

gyvenimo tikslas prižiūrėti ją, savo motiną, iki pat mirties, tai kam tie

papildomi mokslai, pakaktų mokėti šokti, dainuoti ir skambinti for­

tepijonu, dukteriai tai reikalingiausi ir naudingi dalykai. Pirmiausia

tam, kad vakarais galėtų linksm inti Rosaurą, o antra, aukštuomenės

rengiamuose vakarėliuose ji sublizgėtų ir taptų garsenybe. Ją kviestųsi

ir ji pamažu susipažintų su aukštuomenės žmonėmis. T ik didelėmis

pastangomis ir įkalbinėjimais pavyko įtikinti Rosaurą, jog, be dai­

navimo ir šokių pamokų, Esperansai reikia išsilavinimo, kad galėtų

bendrauti su žmonėmis ir kalbėti įvairiomis temomis, todėl mo­

kyklą lankyti jai gyvybiškai svarbu. Rosaura vargais negalais sutiko,

bet tik su sąlyga, kad visais įmanomais būdais stengsis pritapti prie

Pjedro Negraso miestelio aukštuomenės. Taip Esperansa pakliuvo

į geriausią mokyklą, kad lavintų savo intelektą ir gilintų žinias. T itą

irgi pasirūpino atskleisti jai ne mažiau svarbių paslapčių - gyvenimo

ir meilės dalykų, susijusių su valgio ruošimu.

Pergalė, laimėta prieš Rosaurą, jau, rodos, galėjo būti galutinė,

jeigu ne staiga atsiradęs įsimylėjęs Aleksas. Rosaura paklaiko išgirdusi,

kad T itą su Pedru besąlygiškai pritaria dukteriai. Lyg įsiutusi liūtė ji

kovojo už tai, kas pagal tradiciją priklauso jai: dukterį, kuri karšins

ją ir slaugys ligi mirties. Riksmais, kojų trypimu, grasinimais, spjū­

viais, vėmimo priepuoliais ir beprotiškais prakeiksmais. Pirmąkart

pažeidusi susitarimą, ji keikė T itą su Pedru ir tiesiog į akis išrėžė visą

nuoskaudą, kaip visą gyvenimą kentėjusi per juodu.

Nam ai virto mūšio lauku. D urų trankymas nesiliovė. Laimei,

visi nemalonumai ilgai nesitęsė, nes po trijų varginamų ir negailes­

tingų mūšio dienų Rosaura, suriesta žarnyno skausmų, pasim irė...

tai jau aišku.

170

'P a p r i k o s su r i e š u t i n i u padažu

Alekso ir Esperansos vestuvės T ita i buvo vienas iš svarbiausių

laimėjimų. Kokia jautėsi laiminga, regėdama Esperansą pasitikinčią

savimi, protingą, veiklią, laimingą, bet kartu ir moteriškai žavią. N e­

galėjai atitraukti akių nuo baltu drabužiu pasipuošusios nuotakos,

besisukančios valso „Jaunystės akys“ ritmu.

Kai muzika nutilo, Pakita ir Chorchė Lobai prisiartino pasvei­

kinti Pedro su Titą.

- Sveikiname tave, Pedrai, duktė nebūtų galėjusi nė už dešimties

m ylių rasti geresnio jaunikio nei Aleksas.

- Taip, Aleksas Braunas - šaunus vaikinas. T ik vienas dalykas man

nepatinka, kad jie mus paliks. Aleksas vyksta į Harvardo universitetą

ruoštis doktorantūros egzaminams, ten jam pasiūlė stipendiją, iškart

po vestuvių juodu išvyksta.

- O i, T itą, kaip negerai! Ką dabar darysi? - su pagieža pasiteira­

vo Pakita. - Esperansos nebus, tai negalėsi gyventi kartu su Pedru.

Beje, išvykdama gyventi kitur, parašyk man paprikų su gardžiuoju

riešutiniu padažu receptą. T ikrai puikus patiekalas!

Paprikos su riešutiniu padažu ne tik atrodė puikiai, bet tiesiog

tirpo burnoje, dar niekada T ita i nepavyko taip skaniai paruošti patie­

kalo. Lėkštėje jis priminė nacionalinę vėliavą: žalios spalvos paprikos,

baltos - riešutinis padažas, o granato vaisiai tviskėjo raudoniu.

Tais trispalviais padėklais ilgai gėrėtis neteko: akies m irksniu

paprikos d ingo... Kaip seniai buvo praėjusios dienos, kai T itą

jausdavosi lyg paprikos ankštis, riešutiniame padaže palikta tik iš

mandagumo, stengiantis laikytis gerų manierų.

T itą klausė savęs, ar tai, kad neliko nė vienos paprikos, reiškia

žmones užmiršus etiketą, ar kad patiekalas tikrai labai skanus.

Svečiai atrodė labai patenkinti. Nepalyginti su nelemtąja Pedro

ir Rosauros vestuvių puota, kai valgiusieji ne juokais apsinuodijo.

Dabar, atvirkščiai, paskanavę paprikų su riešutiniu padažu, pajuto

ne baimę ir liūdesį, o lyg euforiją, kaip Gertrūda, užvalgiusi kurapkų

rožių žiedlapių padaže. Ir dabar Gertrūdą apėmė keistas jausmas. Ji

171

pritardama dainavo ir kaip niekad trypė aikštelėje su Chuanu „M a­

no brangųjį kapitoną“. Kaskart, ištarusi „ajajajajai, mano brangusis

kapitone“, prisimindavo tuos laikus, kai Chuanas turėjo tik kapi­

tono laipsnį ir ji sutiko jį atvirame lauke visiškai nuoga. Staiga jai

vėl ėmė kaisti šlaunys, pilvo apačioje pajuto lyg ir kokį kutenimą,

vaizduotę kaitino nepadorios mintys, tuomet ji nusprendė atsisvei­

kinti ir išvykti, kol neprasidėjo kai kas daugiau. Gertrūda pirm oji

davė ženklą skirstytis. K iti svečiai irgi atsiprašė dėl įvairiausių prie­

žasčių ir skirstėsi, tik jų geidulingi žvilgsniai sakė daug daugiau.

Jaunavedžiai tikrai buvo patenkinti greita puotos baigtimi, reikėjo

tik pasiimti lagaminus ir išdumti. Jiems labai knietėjo greičiau at­

sidurti viešbutyje.

T itą su Pedru atsitokėjo, kai sodyboje liko tik dviese, dar Cenčia

su Džonu. V isi kiti, net sodybos darbininkai, nuklydę kuo toliau,

mylėjosi apimti nežemiškos aistros. V ieni net po tiltu, jungiančiu

Pjedro Negraso miestelį ir Igl Pasą. Konservatyvesni pasiliko tie­

siog automobiliuose, stovinčiuose bet kaip, net skersai kelio. Dar

kiti - kas kur išmanė. Tam tinka bet kuri vieta: laiptai, upė, ku­

bilas, krosnis, židinys, vaistinės prekystalis, spinta, medžio šakos.

Geismas - tai visokių išmonių ir pozų pradžia. Si diena žmonijos

istorijoje labiausiai pagarsėjo savo išmone.

T itą su Pedru sunkiai tvardėsi, kad neatsiduotų geismui, bet jis

užvaldė juos taip smarkiai, kad net oda ėmė skleisti karštį ir svaigų

kvapą. Džonas pastebėjo tai ir, sumojęs, kad trečias nereikalingas,

atsisveikino. T ita i buvo liūdna matyti išeinant jį vieną. Džonui

derėjo vesti kokią moterį, bet, T ita i atsisakius tapti jo žmona, jis

niekuomet ir nevedė.

Džonui išėjus, Cenčia irgi pasiprašė leidim o vykti į savo kaime­

lį. Jos vyras prieš keletą dienų iškeliavo tenai parūpinti plytų, ir ją

apėmė nesuvaldomas noras su juo pasimatyti.

Jei T itą su Pedru būtų planavę medaus mėnesį likti vienu du,

net nebūtų įsivaizdavę, kad gali reikėti tiek mažai pastangų. Pirmą­

į a u r a £ s (j u i v e l T ^ a i p v a n d u o š o k o l a d u i

172

‘T a p r i k o s su r i e š u t i n i u padažu

kart galėjo laisvai mylėtis. Daug metų juodu slapstėsi nuo svetimų

žvilgsnių, kad tik niekas nepamatytų, neįtartų, kad T itą nepastotų,

kad tik nešauktų iš malonumo susijungę vienas su kitu. N uo šiol

visa tai - jau praeitis.

Be žodžių juodu susikibo už rankų ir patraukė į tamsųjį sandėliu­

ką. Įeidamas Pedras pakėlė ją ant rankų, lėtai atvėrė duris ir išvydo

visiškai pasikeitusį sandėliuko vaizdą. Nebuvo jokių rakandų, o vidu­

ry kambarėlio stovėjo paklota lova. Patalai ir antklodė buvo iš balto

šilko, kaip ir kilimas, su dviem šimtais penkiasdešimčia degančių

žvakučių, apšviečiančių ligi šiol tamsoje skendėjusį kambarėlį. T itą

susijaudino, pamačiusi, kiek pastangų įdėjo Pedras, kad kambarėlis

taptų toks jaukus, o Pedras buvo iki širdies gelmių sužavėtas, kad

Titą paslapčiomis sumanė padaryti jam staigmeną.

Jie buvo taip susižavėję vienas kitu, kad nepastebėjo kamputy­

je besišypsančios Načios, kuri uždegė paskutinę žvakutę ir išnyko

kaip dūmas.

Pedras paguldė T itą ant lovos ir pamažu vieną po kito nuvilko jos

apdarus. Glamonės ir begalinio švelnumo kupini žvilgsniai išlaisvino

tiek metų slėptą ir tramdytą aistrą.

Nejuto nei skaudamo pakaušio, ne kartą atsitrenkusio į sieną,

negirdėjo nei dejonių, išsiveržiančių iš gerklės, nes jos sumišo su

galybe viršum jų besiblaškančių balandžių. Šeštasis pojūtis, kurį,

manoma, turi gyvūnai, davė balandžiams ženklą palikti sodybą. K iti

gyvuliai - karvės, kiaulės, vištos, kurapkos, ėriukai ir arkliai - pasekė

jų pavyzdžiu.

T itą nieko negalėjo suvokti. Jautė artėjantį tokį stiprų jausmą,

kad jos užmerktas akis užliejo šviesa ir atsivėrė spindinčio tunelio

vaizdas.

T ą akimirką prisiminė žodžius, kadaise jai pasakytus Džono: „Jei

nuo kokio nors įstabaus jausmo mumyse įsiplieskia visi degtukai,

kuriuos nešiojamės savy, atsiradęs švytėjimas pasklinda daug toliau,

nei galime matyti, tuomet prieš akis iškyla spindinčio tunelio vaizdas,

173

Į a u r a £ s q u i v e l o v % a i p v a n d u o š o k o l a d u i

rodantis mums kelią, kurį gim im o akimirką buvome pamiršę, ir

kviečia mus susijungti su prarastu dieviškuoju pradu. Siela trokšta

grįžti ten, iš kur atėjusi, o kūną palieka likim o valiai“ . .. T itą sulai­

kė šį jausmą.

M irti ji dar nenorėjo. Troško dar daug kartų patirti šį jausmą.

Juk tai buvo tik pradžia.

Pamėgino susitvardyti ir nusiraminti ir tuomet išgirdo paskuti­

nių išskrendančių balandžių sparnų šnaresį. Daugiau nesigirdėjo nė

garso, tik dvi plakančios širdys. Jos net gaudė. Jai atrodė, kad savo

krūtinės oda jaučia Pedro širdį. Staiga plakimas liovėsi. Kambarėlį

užvaldė m irtina tyla. Dar akimirka, ir jai pasidarė aišku, kad Pedras

nebegyvas.

Pedrui išėjus Anapilin, neliko vilties vėl įžiebti ugnį, esančią jos

viduje, nes jis turėjo visus degtukus. Ji vylėsi, kad šiluma, kurią jau­

čia savy, pamažu grįš, reikia tik ją pakurstyti.

Tikriausiai Pedras mirė ekstazės akimirką, kai įžengė į spindintį

tunelį. Ji dabar gailėjosi, kad susilaikė nežengusi kartu. Dabar neturės

galimybės jo pamatyti ir tikriausiai daugiau nepatirs tokių jausmų.

Visą amžinybę klaidžios sutemose viena, visiškai viena. Reikėjo rasti

kokį būdą, kuris nutviekstų kelią grįžti prie savo dieviškojo prado ir

Pedro. O stingdantis šaltis pamažu jau skverbiasi vidun. Ji atsikėlė

ir nubėgo pasiimti nemigos ir laukimo naktimis nertos antklodės ir

ja apsisiautė. Antklodė uždengė net tris hektarus, sudariusius visą

jos sodybą. Iš naktinio stalelio stalčiaus išsiėmė degtukų dėželę, ku­

rią buvo dovanojęs Džonas. Jos kūnui reikėjo daug fosforo. Ji kišo

į burną vieną degtuką po kito, kramtė juos užsimerkusi ir mėgino

atgaivinti jaudinančius santykių su Pedru prisiminimus. Pirmą jo

žvilgsnį, pirmą rankų susilietimą, pirmą rožių puokštę, bučinį, gla­

monę, pirmą meilės naktį. Ir jai pavyko. Vos tik fosforas susilietė

su spindinčiu vaizdu, degtukas įsižiebė. Pamažu vizija užvaldė ją,

ir prieš akis vėl atsirado tunelis. Tenai, prie įėjimo, ji išvydo šviesos

nutviekstą Pedro figūrą. T itą daugiau nedvejojo. Pasidavė jo pusėn,

174

abu apsikabino ir juodu sujungė amžinos palaimos būsena, vedanti

į prarastąjį rojų. Daugiau jie niekada neišsiskyrė.

Liepsnojantys Pedro ir Titos kūnai ėmė svaidyti spragsinčias

žarijas. N uo jų užsidegė antklodė, o pamažu ir visa sodyba. Pačiu

laiku gyvuliai paliko namus ir išsigelbėjo nuo gaisro! Buvęs sandė­

liukas virto geismo ugnikalniu. Sproginėdami į šalis lėkė akmenys

ir pelenai, žirdami įvairiaspalvėmis šviesomis. Apylinkių gyventojai

net už kelių kilometrų stebėjo šį nuostabų reginį, manydami, kad

tai Alekso ir Esperansos vestuvių saliutai. Ir tik tuomet, kai reginys

užsitęsė savaitę, keli smalsuoliai priėjo arčiau.

Kur andai buvo sodyba, žemę dengė kelių metrų pelenų sluoks­

nis. Kai Esperansa, mano mama, grįžo iš povestuvinės kelionės, tarp

nuodėgulių rado tik šią valgių gaminimo knygą, kurią paveldėjau

po jos mirties. Č ia kiekvienas receptas pasakoja palaidotos meilės

istoriją.

Sako, pelenais padengta žemė pasidarė labai derlinga, visoje apy­

linkėje derlingesnės nerasi.

Vaikystės metais teko ragauti skaniausių vaisių ir daržovių, išau­

gintų šiame sklype. Laikui bėgant, mama išsirūpino teisę pastatyti

jame nedidelį daugiabutį pastatą. Viename bute iki šiolei gyvena

Aleksas, mano tėvas. Šiandien laukiu jo apsilankant, kartu švęsime

mano gimtadienį. T a proga kepu savo mėgstamiausią patiekalą - ka­

lėdinius pyragėlius. M am a juos kepdavo kasmet. Ak, mama!.. Kaip

ilgiuosi jos pagardų, jos virtuvės kvapo, pašnekesių ruošiant valgį,

jos kalėdinių pyragėlių! Nesuprantu, kodėl man niekada nepavyksta

taip skaniai jų iškepti, nežinau, kodėl suima graudulys ir juos ruoš­

dama visuomet verkiu, galbūt esu jautri svogūnams, kaip Titą, mano

senelės sesuo, kuri bus šalia mūsų, kol gyvuos jos receptai.

‘T a p r i k o s s u r i e š u t i n i u p a d a ž u

175