LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TEHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

GYVULININKYSTĖS KATEDRA

KRISTINA DE VITTE

PIENINIŲ SIMENTALŲ MIŠRŪNIŲ IR HOLŠTEINŲ VEISLĖS

KARVIŲ PIENO SUDĖTIES IR SOMATINIŲ LĄSTELIŲ PIENE

PALYGINAMOJI ANALIZĖ

MAGISTRO DARBAS

Darbo vadovas dr. Ramutė Mišeikienė

KAUNAS 2014

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų

veislės karvių pieno sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus piene palyginamoji analizė“

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros

sąrašą.

2014 04 30 Kristina de Vitte

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ

KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2014 04 30 Kristina de Vitte

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO

VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO

2014 04 30 dr. Ramutė Mišeikienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

APROBUOTAS KATEDROJE

prof. habil. dr. R. Gružauskas

(data) (katedros vedėjo/jos vardas pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas pavardė) (parašas)

3

SANTRUMPOS

F1 – pirma kryžminimo karta

KS – kūno svoris

LVMTI – Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo institutas

Max – maksimumas

Min – minimumas

S x H – simentalų ir holšteinų mišrūnės

SD – vidurkio paklaida

SL – somatinės ląstelės

SLS – somatinių ląstelių skaičius

4

TURINYS

SANTRAUKA ......................................................................................................................

SUMMARY............................................................................................................................

ĮVADAS ................................................................................................................................

1. LITERATŪROS APŽVALGA .........................................................................................

1.1. Holšteinų ir pieninių simentalų veislių karvės pasaulyje ir Lietuvoje.............................

1.1.1. Holšteinų veislės formavimasis ir istorija….........………...….....………….....

1.1.2. Holšteinai Lietuvoje………………………........…………….....…………......

1.1.3. Dvejopa pieninių simentalų paskirtis….................……………………………

1.2. Pieninių ir mėsinių galvijų veisimas...............................................................................

1.2.1. Galvijų veisimo teorinės prielaidos...................................................................

1.2.2. Holšteinų veisimo kryptys.................................................................................

1.3. Karvių reprodukcijos ciklas…….......……….….………………………...….…...…....

1.4. Pieno kokybę įtakojantys veiksniai.................................................................................

1.4.1. Galvijų šėrimas..................................................................................................

1.4.2. Mitybos kontrolė................................................................................................

1.4.3. Gyvūnų gerovės įtaka pieno produkcijai...........................................................

1.4.4. Mastitas.............................................................................................................

1.4.5. Melžimo įtaka pieno kokybei.............................................................................

1.5. Kiti veiksniai...................................................................................................................

1.5.1. Raišumas...….……………………...………………………………..................

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS..............................................................

3. REZULTATAI ..................................................................................................................

3.1. Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų pieno sudėties rodikliai.................................

3.2. Somatinių ląstelių skaičius piene……………………..………………….........…….....

3.3. Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų mėsos produktyvumo rodikliai.....................

3.4. Pieno ir mėsos pardavimo rodikliai................................................................................

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...........................................................................................

IŠVADOS .............................................................................................................................

REKOMENDACIJOS ..........................................................................................................

LITERATŪRA .....................................................................................................................

5

7

9

11

11

11

12

12

14

14

16

16

18

18

19

20

21

23

25

25

27

32

32

38

39

40

43

45

47

48

5

SANTRAUKA

Kristina de Vitte

PIENINIŲ SIMENTALŲ MIŠRŪNIŲ IR HOLŠTEINŲ VEISLĖS KARVIŲ PIENO

SUDĖTIES IR SOMATINIŲ LĄSTELIŲ PIENE PALYGINAMOJI ANALIZĖ

Tiriamasis darbas buvo atliktas 2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto

Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje. Bandymas buvo atliktas X ūkyje,

esančiame Kėdainių rajone.

Darbo apimtis: 54 psl., 5 lentelės, 14 paveikslų.

Tyrimui naudota 20 holšteinų veislės karvių ir 20 simentalų x holšteinų F1 kartos

mišrūnių. Visi gyvuliai antros laktacijos ir veršiavosi 2013 m. sausio – vasario mėn. Gyvuliai

stebėti ir duomenys apie jų produktyvumą registruoti ir vertinti vienerius metus – nuo 2013 m.

sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Darbo tikslas – atlikti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių

produkcijos rodiklių ir somatinių ląstelių skaičiaus piene palyginamąją analizę laktacijos eigoje.

Uždaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių pieno

sudėties rodiklius: primelžto pieno kiekį, baltymų, riebalų, laktozės ir urėjos kiekius

piene.

2. Įvertinti ir palyginti somatinių ląstelių skaičių piene tarp pieninių simentalų mišrūnių

ir holšteinų veislių karvių.

3. Palyginti abiejų veislių parduodamo pieno ekonominius rodiklius.

4. Palyginti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių mėsos produktyvumo

kokybinius ir kiekybinius rodiklius (parduodamų karvių gyvą svorį ir mėsos išeigą),

taip pat atlikti abiejų veislių, ekonominį parduodamos mėsos vertinimą.

Tyrimo metu nustatyta, kad vidutiniai primilžiai (simentalų mišrūnių – 8951,0 litrų,

holšteinų – 8665,7 litrų) metų laikotarpyje buvo panašūs tarp abiejų veislių, tačiau pieninių

simentalų mišrūnių veislės vidutinis metinis pieno riebalų (0,32 proc.) ir baltymų kiekis (0,2

proc.) piene buvo aukštesnis. Laktozės kiekis abiejų veislių karvių piene skyrėsi nežymiai (0,075

proc.).

Vidutinis urėjos kiekis holšteinų veislės karvių piene buvo 2,65 mg/100 ml aukštesnis

lyginant su simentalų veislės mišrūnėmis (abi veislės šertos vienodai). Atsižvelgiant į šiuos

6

rezultatus galima spręsti, kad pieninių simentalų veislės mišrūnės geriau išnaudoja maistines

medžiagas produkcijos gamybai.

Vidutinis somatinių ląstelių skaičius holšteinų veislės karvių piene metų eigoje buvo

97,85 tūkst./ml didesnis nei pieninių simentalų mišrūnių veislės piene. Atsižvelgiant į šiuos

rezultatus galima daryti išvadą, kad simentalų veislės mišrūnės yra atsparesnės tešmens ligoms,

lyginant su holšteinų veislės karvėmis.

Vidutinės pajamos per metus iš vienos pieninių simentalų veislės mišrūnės buvo

11314,27 Lt, holšteinų veislės karvės – 11049,34 Lt.

Tyrimo duomenys atskleidė, kad, nors holšteinų veislės galvijų svorio ir masės rodikliai

buvo statistiškai patikimai didesni nei pieninių simentalų mišrūnių, tačiau pieninių simentalų

veislės mišrūnių mėsos kokybiniai ir ekonominiai rodikliai buvo ženkliai geresni: iš vienos

pieninės simentalų mišrūnės skerdenos gauta 43,6 kg, o pajamų – 633,4 Lt daugiau nei iš

vienos holšteinų veislės karvės.

7

SUMMARY

Kristina de Vitte

DAIRY SIMMENTAL HYBRIDS AND HOLSTEIN COWS MILK COMPOSITION

AND SOMATIC CELLS COUNT COMPARATIVE ANALYSIS

Research was done in the Department of Animal Husbandry in the Veterinary Academy

of the Lithuanian University of Health Sciences in the year 2013. Experiment was done in the X

farm, located in Kedainiai region, Josvainiai district.

54 pages, 14 pictures, 5 tables.

20 holstein cows and 20 simmental-holstein F1 generation hybrids were used for the

research. All livestock was from the second lactation and were calving in November-December

2012. Livestock was observed and productivity data was registered and evaluated for one year:

from 1st of January till 31st of December in 2013.

Objective of the research – to perform comparable analysis of dairy simmental hybrids

and holstein cows’ milk production composition and quality rate during lactation.

Tasks:

1. To compare milk-producing simmental hybrids and holstein cows’ milk production

productivity‘s quality and quantity rates: amount of milk yield, milk proteins, fats,

lactose amount, number of somatic cells in the milk, amount of urea.

2. To compare milk-producing simmental hybrids and holstein cows’ meat productivity

quality and quantity rates: meat weight and carcase mass.

3. To calculate financial rates of milk-producing simmental hybrids and holstein cows’

meat and milk.

During the research it was stated that yield (simmental hybrids: 8951.0 l., holstein:

8665.7 l.) during the year was similar in both stocks (no essential differences have been found),

but average annual amount of milk fat (0.32 percent unit) and protein (0,2 percent unit) in

simmental hybrids’ milk was higher. Amount of lactose in both stocks cows’ milk differed

slightly (0.075 percent unit) and essential differences during the year were not found.

Average amount of urea in holstein cows’ milk was 2.65 mg/100 ml higher comparing

with simmental hybrids’ (both stocks were fed the same). It can be concluded taking into account

these results that milk-producing simmental hybrids use nutrient better for production.

8

Amount of somatic cells in holstein cows’ milk during the year were of most

significance: 97.85 thousand/ml higher than milk of simmental hybrids. It can be concluded on

these results, that simmental hybrid udders are healthier comparing with holstein cows udders.

The findings revealed that, even if weight and mass rates of holstein livestock were

statistically more reliable than the ones of simmentals, but meat quality and economic indicators

of simmental hybrids were significantly better: from a simmental hybrid cow it was obtained

43.6 kg more and income – 633.4 LTL more than from a holstein cow.

9

ĮVADAS

Melžiamų karvių veisimo periodas, kuris šiuo metu jau baigėsi, prasidėjo prieš

keturiasdešimt metų, kai buvo pradėtas naudoti greitas bulių spermos užšaldymas. Šiuo periodu

naujas reproduktorius buvo vertinamas pagal pirmos laktacijos dukterų genetinį progresą.

Neigiami tokio vertinimo padariniai jau seniai yra žinomi, tačiau tik paskutiniaisiais metais į tai

pradėta žiūrėti rimtai. Šiuo periodu taip pat buvo sukurti holšteinų veislės gyvuliai – tokie,

kokius juos žinome šiuo metu, todėl visos atliktos veisimo klaidos geriausiai matosi ir yra

analizuojamos būtent šios veislės populiacijoje.

Ieškant išeities iš susidariusios padėties šiuo metu diskutuojamos ir naudojamos dvi

strategijos: viena – į veisimo vertinimą įtraukti „funkcines gyvulio vertes” (tokias kaip: gyvulio

eksterjeras, gyvenimo trukmė, nagų sveikatingumas ir kt.) ir atsižvelgiant į tai – vykdyti atranką

tarp grynaveislių holšteinų; kita strategija – išnaudoti heterozės efektą kryžminant galvijus su

kitomis veislėmis, kuris jau seniai yra žinomas ir naudojamas veisiant kiaules ir vištas.

Gyvulių kryžminimas turi didelę reikšmę Lietuvos pieno ūkiuose. Ūkininkai tikisi

didesnio ūkio rentabilumo iš pozityvaus kryžminimo efekto, gerinant gyvulių sveikatos būklę,

reprodukcines savybes ir veršelių išgyvenimo koeficientą. Šių problemų pastaraisiais metais

gausėja holšteinų veislės karvių bandose.

Heterozės efektas taip pat pasireiškia pieno kokybiniuose ir kiekybiniuose rodikliuose,

teigiamai veikdamas maistinių medžiagų panaudojimą produkcijos gamybai gyvulio organizme.

Pastaruoju metu pasaulinėje rinkoje pieno kainos yra nestabilios ir ne visada rentabilios, todėl

kuo toliau, tuo svarbesnis tampa ir mėsos pardavimas pieno ūkiuose. Auginant dvejopos

paskirties gyvulius, ūkyje gimę buliai įgauna ekonominę vertę. Pieninių simentalų veislės karvės

atitinka dvigubos gyvulio pakraipos paskirtį, ir yra veisiamos ne tik atsižvelgiant į pieno kiekį,

bet ir mėsos priesvorį per parą.

Pieninių simentalų veislės karvės užima antrą vietą Europoje (atsižvelgiant į gyvulių skaičių,

pieno ir mėsos produkcijos kiekį) po holšteinų (Perišić, 2009).

Pasaulinė pieninių simentalų asociacija nurodo, kad kai kuriose Europos šalyse pieninių

simentalų veislė yra dominuojanti: Vokietijoje (apie 3500000 galvijų arba šiek tiek mažiau nei

30 proc. visos melžiamų karvių populiacijos Vokietijoje), Austrijoje (1600000 iki 1700000

galvijų arba apie 80 proc. visos melžiamų karvių populiacijos Austrijoje), Serbijoje (850000

galvijų arba apie 80 proc. visos melžiamų karvių populiacijos Serbijoje). Panaši situacija taip

pat yra ir Čekijoje, Šveicarijoje bei Slovėnijoje (Skalicki, 2009).

10

Tiriamasis darbas aliktas norint patikrinti teigiamą kryžminimo naudą gyvulių

produkcijos kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams. Eksperimente naudojamos pieninių veislių

grynaveislės holšteinų veislės karvės ir F1 kartos dvejopos paskirties holšteinų x simentalų

veislės mišrūnės. Vienerius metus buvo stebima po dvidešimt kiekvienos veislės karvių,

vertinami jų parduoto pieno ir mėsos kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai, atliktas ekonominis

karvių produkcijos vertinimas.

Darbo tikslas – atlikti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių

produkcijos rodiklių ir somatinių ląstelių skaičiaus piene palyginamąją analizę laktacijos eigoje.

Uždaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių pieno

sudėties rodiklius: primelžto pieno kiekį, baltymų, riebalų, laktozės ir urėjos kiekius

piene.

2. Įvertinti ir palyginti somatinių ląstelių skaičių piene tarp pieninių simentalų mišrūnių

ir holšteinų veislių karvių.

3. Palyginti abiejų veislių parduodamo pieno ekonominius rodiklius.

4. Palyginti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių mėsos produktyvumo

kokybinius ir kiekybinius rodiklius (parduodamų karvių gyvą svorį ir mėsos išeigą),

taip pat atlikti abiejų veislių, ekonominį parduodamos mėsos vertinimą.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Holšteinų ir pieninių simentalų veislių karvės pasaulyje ir Lietuvoje

1.1.1. Holšteinų veislės formavimasis ir istorija

Pagrindine ir pačia svarbiausia veisle pažengusiuose pieno ūkiuose per paskutinius 30

metų tapo holšteinai. Ši veislė atsirado ir buvo pradėta vystyti Šiaurės Europoje. Pirmosios šalys,

pradėjusios auginti šiuos gyvulius, buvo Olandija, Vokietija ir Danija. B. Mügge et al. (1999)

pažymėjo, kad pirmosios karvės importuotos iš Europos į Ameriką XIX amžiaus pabaigoje.

Europoje ir Amerikoje priemonės ir prioritetai gyvulių produktyvumui gerinti buvo panašūs, o

pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į juodai baltų senojo tipo Vokietijos juodmargių, Danijos

juodmargių, holšteinų – fryzų ir kitų vietinių veislių produktyvumo didinimą (Swalve, 2012).

B. Mügge et al. (1999) pažymėjo, kad 1965 m. pirmosios holšteinų – fryzų veislės karvės

buvo iš naujo įvežtos į Vokietiją iš Amerikos. 1972 m. karvių veisimo tikslai kito ir buvo

pasirinkta ne tik pieno, bet ir mėsos gerinimo kryptis, didelis dėmesys pradėtas skirti gyvulio

sveikatingumui, sugebėjimui prisitaikyti prie įvairaus tipo tvartų ir skirtingų laikymo sąlygų. Tuo

metu šios veislės karvių primilžis buvo 6000 kg pieno per metus, aukštas buvo ir jų pieno

riebumas (4 proc.). Vėlesniais metais didžiausias dėmesys buvo skirtas Vokietijos fryzų veislės

karvių pieno primilžiui didinti, ir tai buvo pasiekta naudojant amerikiečių ir kanadiečių

holšteinų–fryzų veislės bulių spermą, kurių produkcijos charakteristikos buvo geresnės, nei

senųjų europinių holšteinų–fryzų veislių (Mügge et al., 1999).

Holšteinų–fryzų veislė vėliau oficialiai pradėta vadinti holšteinais. Šiuo metu daugumą

vietinių veislių visame pasaulyje pakeitė holšteinų veislės karvės (daugiausia yra kilusios iš

Amerikos holšteinų) dėl aukšto jų produktyvumo (Hansen, 2006; Heins et al., 2006; Van Raden

et al., 2007). 1957 m. Amerikos holšteinų veislės karvių produktyvumas buvo 5870 kg iš karvės

ir per 50 metų (1997 m.) pakilo iki 11274 kg (Cassell, 2001). Sėkmė buvo pasiekta ne tik

gerinamos genetikos dėka, tačiau ir dėl geresnės pašarų kokybės bei efektyvesnės

gyvulininkystės valdymo sistemos (Shook, 2006). Amerikietiškos holšteinų veislės produkcijos

augimas buvo analogiškas visame pasaulyje (Swalve, 2012).

12

1.1.2. Holšteinai Lietuvoje

Galvijų genetiniam potencialui gerinti ir jų įvairovei didinti į Lietuvą įvairiais

laikotarpiais buvo įvežama giminingų veislių galvijų iš užsienio (Jukna, Pauliukas, 2005).

Dauguma įvežamų gyvulių priklauso holšteinų kilmės linijoms ir giminingoms grupėms.

Pažymėtina, kad 1983 m. tuo metu egzistavusiame LVMTI eksperimentiniame ūkyje ir

Kaišiadorių sodininkystės tarybiniame ūkyje pirmosios šios veislės 152 ekologinės generacijos

pirmaveršės per 305 dienas vidutiniškai davė po 4645 l 3,79 proc. riebumo pieno.

Holšteinizuotos Vokietijos juodmargės pirmaveršės pagal pieno produkciją pranoko grynaveisles

Vokietijos ir Lietuvos juodmarges bendraamžes (Пaцявичюте, 1987; Jukna, Pauliukas, 2001).

Globali Lietuvoje veisiamų juodmargių galvijų holšteinizacija prasidėjo 1982 m., kai į šalį

buvo pradėti importuoti holšteinizuoti Vokietijos juodmargiai buliai. Naudojant holšteinų veislės

bulius veisimui padidėjo karvių pieningumas, gebėjimas efektyviau naudoti pašarus. Holšteinai

pakankamai stabiliai perduoda palikuonims ūkiškai naudingus požymius. Daugelio tyrėjų

duomenimis, holšteinų veislės buliai pieningumą didina 10–45 proc. (Čiurlys, Jukna, 1991;

Jukna, Pauliukas, 2001).

1.1.3. Dvejopa pieninių simentalų paskirtis

Pieninių simentalų veislės karvės tinka aukštos kokybės pieno ir mėsos gamybai.

Daugiausia pieninių–mėsinių veislių išvesta ir laikoma Centrinėje Europoje: mėsos ir pieno

produkcijos gamybai įvairaus intensyvumo ūkiuose (Hammack, 2011).

Pieninių simentalų veislė yra viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių galvijų veislių

pasaulyje. Nuo pirmųjų šios veislės įrašų (1806 m.) literatūroje iki šių dienų bendras šių galvijų

skaičius visame pasaulyje svyruoja nuo 40 ir 60 milijonų. Daugiau nei pusė jų auginama

Europoje (ASA, 2012).

Pieno gamybai auginamos pieninių simentalų veislės karvės turi stiprią priekinę korpuso

dalį ir pakankamai raumenų ant nugaros ir užpakalinių kojų, kad išlaikytų stabilumą ir sveikatą

net laktacijos epogėjuje. Kūno proporcijos yra harmoningos tiek stovint, tiek judant. Simentalų

veislės galvijams būdingos tvirtos nagos ir kojos. Suaugusios pieninių simentalų veislės karvės

aukštis – 140-150 cm, krūtinės apimtis – apie 210-240 cm, o gyvasis svoris – 650-850 kg. Dubuo

platus ir šiek tiek nuožulnus. Tešmuo yra tvirtai suaugęs ir net po kelių laktacijų nenutįsta

(Koeck et al., 2010).

13

Priklausomai nuo vadybos, gamtinių sąlygų ir šėrimo intensyvumo, pieninių simentalų

veislės galvijų produktyvumas yra apie 7000 l pieno. Pieno vidutinis riebumas yra 4,2 proc., o

baltymų kiekis vidutiniškai siekia 3,7 proc. Išskirtiniais atvejais gaunama daugiau nei 10 000 l

pieno. Literatūroje nurodoma (Koeck et al., 2010), kad pieninių simentalų veislė idealiai tinka

kryžminti su pieno ir mėsos gamybos veislėmis, maksimaliai išnaudojant heterozės efektą.

Sparčiai augantys jautukai puikiai tinka sėkmingam penėjimui ir pieno gamintojams yra

svarbus papildomas pajamų šaltinis. Intensyviai penimi jautukai priauga daugiau kaip 1300 g per

parą ir po 16–18 mėnesių juos galima skersti. Europoje, atsižvelgiant į rinkos poreikius, 85–90

proc. jautienos skerdienos yra suskirstyta į E ir U klasę. Skerdžiamų karvių svoris siekia nuo 350

iki 450 kg. Paklausiausia skerdiena – priskiriama Europos U ir R klasėms – yra vidutinio

riebumo ir raumeningumo1 (Gredler, 2009).

Pieninių simentalų veislės galvijai išvesti Simme slėnyje Šveicarijoje XIX amžiaus

pradžioje, galbūt ir dar anksčiau. Pirmoji šios veislės bandos registro knyga pradėta vesti 1890

m. Berne (Šveicarija). Joje registruoti pieninių simentalų veislės galvijai, kurie buvo veisiami

pienui, mėsai ir darbo jėgai. XIX a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje Šveicarijos simentalų veislės

galvijai buvo eksportuojami į visas Europos šalis, selekcija pakeitė pačius galvijus, ir suteikė

naujus veislių pavadinimus. Atsirado net penkios pieninių simentalų atmainos. Vokietijoje ir

Austrijoje jos pavadintos Fleckvieh. Prancūzijos slėniuose ir kalnuose pieno gamybai išvesta

Abondance atmaina, o pietryčių Prancūzijoje – Montbeliard. Visose kitose Prancūzijos vietose ta

atmaina buvo vadinama Pie Rouge de l'Est (Fuerst, 2009).

Pirmieji įrašai apie eksportą už Europos ribų siekia Namibiją (1893 m). Joks eksportas

nebuvo užfiksuotas iki 1963 m., kai keli galvijai buvo išsiųsti į Braziliją, ir nuo tada prasidėjo

pieninių simentalų eksporto bumas visame pasaulyje: 1968 m. – Argentina, Kanada ir JAV, 1970

m. – Jungtinė Karalystė ir Airija, 1971 m. – Australija, Naujoji Zelandija ir Urugvajus, 1973 m.

– Švedija, 1975 m. – Danija ir 1982 m. – Meksika. Pažymėtina, kad 1900–1929 m. būtent

1 Galvijų skerdenų klasifikacija pagal raumenų išsivystymą šlaunų, nugaros ir menčių sritis: S

– aukščiausioji (visi kontūrai ypač išgaubti, išskirtinai gerai išsivystę raumenys), E – puiki (visi

kontūrai labai išgaubti arba išgaubti, ypač gerai išsivystę raumenys), U – labai gera (kontūrai

išgaubti, labai gerai išsivystę raumenys), R – gera (kontūrai neišgaubti, raumenys tiesūs, gerai

išsivystę, O – patenkinama (kontūrai lygūs arba šiek tiek įdubę, vidutiniškai išsivystę raumenys),

P – žema (kontūrai įdubę arba labai įdubę, menkai išsivystę raumenys).

14

galvijai, o ne laikrodžiai buvo daugiausiai iš Šveicarijos eksportuojamas produktas. Per tuos

metus eksportuota daugiau nei 150 000 galvijų (Fuerst & Gredler, 2009).

Iki šių dienų pieninių simentalų veislė tebėra dvigubos paskirties galvijų atmaina ir

selekcijos dėka išliko subalansuota, o ne veisiama vaikantis kraštutinumų. Tai produktyvūs ir

pelningi dvigubos paskirties pieno, jautienos ir jautienos subproduktų gamybai tinkantys galvijai,

kuriuos galima naudoti viso pasaulio gamybos sistemose (Miesenberger et al., 1997; Gredler et

al. 2007).

Pasaulyje pieninių simentalų veislės galvijai savo skaičiumi nusileidžia tik zebu (bos

indicus)2 veislės melžiamoms karvėms. To priežastis – jau šimtmetį atlaikęs veislės

prisitaikymas ir veislės genetika. Kai kuriose šalyse pasikeitė galvijų spalva, taip pat, siekiant

atitikti aplinkos apsaugos ir rinkos poreikius, buvo modifikuotas tipas. Vis dėlto genetinis

pieninių simentalų genotipo pagrindas vis dar garantuoja puikias eksploatacines šios veislės

savybes (Koeck et al., 2010).

1.2. Pieninių ir mėsinių galvijų veisimas

1.2.1. Galvijų veisimo teorinės prielaidos

Gyvulių produktyvumas priklauso nuo daugelio skirtingų veiksnių, tokių kaip: šėrimas,

darbų organizavimas, laikymo sąlygos, streso lygio tvartuose ir genetinio potencialo. Papildomi

pašarai, efektyvesnis darbų organizavimas, gerėjanti gyvulių sveikatingumo priežiūra didina

gyvulininkystės išlaidas ir turėtų būti atliekama tik su sąlyga, kad ir pajamos, gautos iš

papildomai primelžto pieno kiekio, kiltų. Genetinis gyvulių potencialo gerinimas taip pat

reikalauja papildomų išlaidų, tačiau ne tokių kaip, pavyzdžiui, pašarų gerinimas ar veterinarija,

kurios reikalauja papildomų pinigų kiekvieną dieną. Papildomos išlaidos gyvulių genetikai

gerinti reikalingos tik vieną kartą. Siekiant gauti maksimalų genetinio gerinimo efektą būtina

atsižvelgti į jau esančių bandoje gyvulių genetiką (Coste, 1994).

Genetinės medžiagos gerinimo būdai (Smith, 1994):

Vienos veislės keitimas kita;

Kryžminimas;

Inbrydingas (įvaisa);

2 Zebu (Bos indicus) – svarbiausia melžiamų karvių veislė Azijoje ir Afrikoje. Gyvuliai naudojami

pieno, mėsos ir mėšlo trąšoms gaminti.

15

Selekcija (tarp jau esančių bandoje individų);

Genų transplantacija;

Visų aukščiau įvardintų būdų kombinacija.

Vienas iš greičiausių ir populiariausių bandos gerinimo būdų yra kryžminimas. Paprastai

kryžminimas vykdomas įvedant į bandą vyriškos lyties kitos veislės gyvulius. Tai atliekama

sėklinant bandoje esančius moteriškos lyties galvijus dirbtiniu būdu ar buliumi. Tyrimais įrodyta,

kad teisingai parinktų ir sukryžmintų gyvulių palikuonys yra produktyvesni už savo tėvus ir

sugeba efektyviau panaudoti įvedamus efektyvesnius gamybos metodus (pvz., papildomas

šėrimas) (Coste, Smith, 1994).

Pagrindinė genetinio gerinimo kryžminimu esmė yra heterozės efektas3. Tikėtina

heterozės efekto esmė yra ta, kad tėvų genų gerintojų kombinacija nustelbia prastesnius genus

palikuonyse. Heterozės efektas vertinamas, kai palikuonys yra produktyvesni už bet kurią tėvų

veislę arba palikuonių produktyvumo vidurkis yra aukštesnis už abiejų tėvų produktyvumo

vidurkį, paprastai nurodomą procentais (Buchanan, Northcutt, 2003).

Heterozės efektas didžiausias pirmojoje kartoje, sekančiose kartose heterozės efektas

mažėja (1 lentelė).

1 lentelė. Heterozės efektas skirtinguose krosuose, atsižvelgiant tik į dominavimą

Karta Heterozės efekto proc.

P + P = F1 100

F1 + F1 = F2 50

F1 + P = B 50

B + B 37,5

F2 + F2 = F3 50

Čia: P – dvi skirtingos tėvų veislės, F1 – pirma kryžminimo karta, F2 – abiejų F1 tėvų kryžminimo

rezultatas. B – hibridų kryžminimas su bet kurio iš tėvų veisle.

3 Heterozės efektas – tai pirmosios kartos hibridų produktyvumo padidėjimas, lyginant su

tėvais.

16

1.2.2. Holšteinų veisimo kryptys

Holšteinų galvijų veislė buvo veisiama ir gerinama daugelį metų, kol buvo pasiekti šių

dienų rezultatai. Tačiau aukštas produktyvumas turi savo kainą: gyvuliai jautrūs laikymo

sąlygoms, pašarų kokybei, stipriai svyruojančioms oro sąlygoms ir t. t. Dėl šių ir kitų priežaščių

holšteinai kryžminami su kitomis veislėmis. Tyrimais įrodyta, kad dauguma palikuonių išlaiko iš

motinos paveldėtą aukštą produktyvumą, ir taip pat perima gerąsias savybes iš tėvo pusės (Coste,

Smith, 1994).

Nuo 1990 iki šių dienų pagrindinis dėmesys veisiant holšteinų veislės karves yra

skiriamas didinti gyvulių pieningumo indeksą (Miglior et al., 2005; König et al., 2007). 1970–

1980 m. veisimas buvo vykdomas tik atsižvelgiant į pieningumo, pieno riebalų ir baltymų

didėjimą. 1990 m. JAV pradėtas skirti dėmesys ne tik somatinių ląstelių skaičiui piene, bet ir

gyvulio gyvenimo trukmei. Philipsson’as 1994 m. pažymėjo, kad Skandinavijoje pradėta

holšteinus atrinkinėti tolesniam veisimui pagal gyvulio sveikatingumą, vaisingumą ir gimusių

gyvų veršiukų skaičių. Nuo 2003 m. Amerikoje pradėti veisti gyvuliai, duodantys daugiau pieno

riebalų ir didesnį baltmų kiekį. Nuo 2006 m., skaičiuojant buliaus dukterų atrankos indeksą,

pridėtas veršingumo indeksas (įskaitant reproduktoriaus tėvų ir dukterų veršiavimosi lengvumą,

taip pat ir reproduktoriaus tėvų ir dukterų gyvų gimusių veršelių skaičių) (Van Raden, 2004;

Shook, 2006).

1.3. Karvių reprodukcijos ciklas

Galvijininkystė gali būti pieninės, pieninės–mėsinės ir mėsinės krypties, be to, galvijai

skirstomi į skirtingas kategorijas pagal amžių (Munksgaard, Sondergaard, 2006) (1 pav.).

1 pav. Galvijų klasifikavimas pagal amžių (Munksgaard, Sondergaard, 2006)

17

Melžiamų karvių reprodukcijos ciklas skirstomas į veršiavimosi, žindymo, laktacijos,

rujos, veršingumo ir užtrūkimo periodą, kurio metu karvė pieno neduoda. Visi periodai persipina

vienas su kitu, pavyzdžiui, karvės laktacija nenutrūksta veršingumo periodu. Visi periodai,

einantys vienas paskui kitą, yra būtini gyvulių produktyvumui (Munksgaard, Sondergaard,

2006).

2 pav. Melžiamų karvių reprodukcijos ciklas (Munksgaard, Sondergaard, 2006)

Laktacijos periodas, skirtas pieno gamybai, paprastai trunka 10–12 mėnesių. Maksimalus

primilžis pasiekiamas per 1–2 mėn. po veršiavimosi, po to primilžis po truputį mažėja, kol karvė

užtrūksta. Karvės, kurios vidutinis primilžis per metus yra 9000 kg, maksimalus dienos primilžis

būna apie 40 kg per dieną. Norint pasiekti aukštą produktyvumą, būtina karvę nuolat aprūpinti

vandeniu ir gerai subalansuotais pašarais (Munksgaard, Sondergaard, 2006).

3 pav. Karvių produktyvumas laktacijos metu (Munksgaard, Sondergaard, 2006)

18

Sveika karvė paprastai pradeda rujoti pirmą mėnesį po veršiavimosi ir rujoja kas 3

savaites. Vidutiniškai karvės sėklinamos 11–12 savaitę po veršiavimosi (Trinderup, Lauritsen,

2006). Apie 40 proc. karvių apsisėklina po pirmojo sėklinimo (Royal et al., 2000). Vidutiniškai

1,5–2 mėn. prieš veršiavimąsi dauguma karvių užtrūksta arba būna dirbtinai užtraukinamos, kad

atgautų jėgas prieš naują laktacijos periodą.

1.4. Pieno kokybę ir sudėtį įtakojantys veiksniai

1.4.1. Galvijų šėrimas

Pašarai dažnai skirstomi į žaliuosius pašarus ir koncentratus. Pagrindinis galvijų žaliųjų

pašarų šaltinis yra varpinės ir ankštinės žolės, pavyzdžiui, džiovinta liucerna ir kukurūzų silosas.

Šie pašarai yra stambūs, turi daug ląstelienos (jos galvijams reikia tinkamam prieskrandžio

virškinimui) ir yra puikus baltymų, energijos, karotino, kalcio ir kitų mineralų šaltinis. Ruošiant

aukštos kokybės žaliuosius pašarus svarbu atsižvelgti į derliaus nuėmimo laiką ir brandą. Kai

pašariniai augalai perauga, jų pašarinė vertė sumažėja. Ankštinius augalus reikia imti prieš pat

žydėjimą arba žydėjimo pradžioje; varpinius augalus reikia pjauti prieš pat plaukėjimą, o

kukurūzus silosui reikia nuimti, kai burbuolės pasiekia pieninę – vaškinę brandą (Paulson, 2012).

Koncentratus sudaro pašarinių augalų grūdai, augalinės atliekos, baltyminiai papildai,

mineralai, vitaminai ir pašarų priedai. Pagrindinis šėrimo koncentratais tikslas yra suteikti

papildomų augimui ir pieno gamybai reikalingų maistinių medžiagų šalia tų, kurios gaunamos

šeriant žaliaisiais pašarais. Grūdai ir augalinės atliekos yra puikūs energijos šaltiniai. Grūdus

valcuojant, gofruojant arba šlifuojant padidinamas jų virškinamumas. Rupiai apdorotų grūdų

skonio savybės geresnės, juos galvijai noriau ėda. Kadangi jauni galvijai pašarą sukramto geriau

nei suaugę, iki 12 mėnesių amžiaus jie gali būti šeriami nesmulkintais grūdais. Prie grūdų, kaip

energijos šaltinių, priskiriami miežiai, kukurūzų burbuolės, kukurūzų branduoliai, avižos, rugiai,

soros ir kviečiai. Energetinėms augalinėms atliekoms priklauso cukrinių runkelių minkštimas,

kukurūzų lukštai, medvilnės sėklos, augaliniai riebalai ir kukurūzų kruopos. Baltyminiai papildai

yra augalų sėklos, kuriose yra daug grynųjų baltymų. Kai kurie iš augalinių atliekų pagaminti

pašarai laikomi puikiais baltymų šaltiniais. Baltyminiai papildai ypač reikalingi melžiamoms

karvėms, nes jų baltymų poreikiai didesni. Produkuojančioms karvėms pašarus naudinga

praturtinti augalinių atliekų baltymais. Prie baltyminių papildų priskiriamos sojų pupelės,

pašarinės pupos, žirniai ir kt. Baltymų esama ir tokiose augalinėse atliekose kaip sojų rupiniai,

rapsų rupiniai ir išspaudos, linų sėmenų rupiniai, medvilnės sėklų rupiniai, kraujo rupiniai,

19

salyklas, kukurūzų lukštai, distiliuoti grūdai, plunksnų rupiniai ir mėsos bei kaulų rupiniai

(Hudson, 2012).

Mineraliniai papildai yra pašarai, kuriuose yra pagrindinių karvėms reikalingų mineralų,

pavyzdžiui, kalcio, fosfatų, mikroelementais mineralizuotų druskų ir kt. Karvės turi papildomai

gauti kalcio, fosforo, druskos ir mikroelementų (jodo, kobalto, mangano, cinko, vario ir geležies)

(Litherland, 2012).

Telyčiai apsiveršiavus, ji yra pasirengusi kompensuoti išlaidas už pirmuosius dvejus jos

auginimo metus ir duoti pelno. Telyčios gauto pelno potencialas priklauso nuo jos sugebėjimo

per kuo ilgesnį laiką pagaminti daug pieno, kartu išlaikant sveikatą ir reproduktyvumą (Paulson,

2012). Tai yra įmanoma gyvulius šeriant tik geros kokybės subalansuotais pašarais.

1.4.2. Mitybos kontrolė

Pašarai turi būti subalansuoti, juose turi būti atitinkamas kiekis tinkamos kokybės

baltymų ir energijos. Netinkamas maisto medžiagų kiekis davinyje sumažina pieno gavybą,

sukelia medžiagų apykaitos ir reprodukcijos ligas, teršia aplinką. Šalia įprastos pieno analizės,

pieno riebumo, baltymų kiekio, somatinių ląstelių skaičiaus bei bakterijų kiekio nustatymo, kaip

mitybos kontrolės priemonė naudojamas ir urėjos koncentracijos piene nustatymas (Kampl,

Stolla, 1995; Marenjak et al., 2004; Jílek et al., 2006). Urėjos koncentracijos karvių piene

nustatymas Europos Sąjungos valstybėse yra praktiškai naudojamas kaip sveikatos kontrolės ir

galvijų mitybos būklės indikatorius.

Urėja yra vandenyje tirpstanti molekulė, randama kraujyje, piene, šlapime ir seilėse.

Urėja susidaro kepenyse iš amoniako, gaunamo skylant pašarų baltymams. Amoniako kiekis

prieskrandžio turinyje priklauso nuo baltymų kiekio racione, jo suvirškinamumo lygio ir

prieskrandyje esančios energijos. Baltymų skilimo proceso metu prieskrandyje atsiradusio

amoniako mikroorganizmai panaudoti negali, todėl jis per prieskrandžio sieneles patenka į

kraujotaką. Amoniako perteklius per portalinę veną absorbuojamas į kepenis, kur jis virsta urėja.

Urėjos sintezės tikslas yra pašalinti azoto perteklių ir išlaikyti jo pusiausvyrą organizme. Didžioji

dalis urėjos išsiskiria su šlapimu, mažiau – su pienu (Bendelja et al., 2010).

Įvairiuose darbuose nurodomos skirtingos fiziologinės urėjos koncentracijos piene vertės.

Anot Marenjak et al. (2004), jos svyruoja nuo 10 mg/100 ml iki 30 mg/100 ml, o Young (2001)

rekomenduojama urėjos koncentracija karvių piene yra nuo 12 mg/100 ml iki 16 mg/100 ml.

Urėjos koncentracija ir baltymų kiekis piene puikiai atspindi energijos ir baltymų požiūriu

subalansuotą mitybą. Jei baltymų kiekis piene svyruoja normos ribose (3,2–3,8 proc.), o urėjos

20

koncentracija yra 12–30 mg/100 ml, manoma, kad pašarų energijos ir grynųjų baltymų šaltinis

yra optimalus.

1.4.2. Gyvūnų gerovės įtaka pieno produkcijai

Melžiamų karvių gerovės tema yra aktuali modernioje visuomenėje. Šioje srityje dirba

daug specialistų, įskaitant vartotojus, gamintojus, veterinarijos gydytojus, mokslininkus,

politikus ir gyvūnų gerovės organizacijas. Tam, kad būtų suprasta gyvulio gerovės sąvoka,

pirmiausia turi būti išnagrinėta ir suvokta gyvulio prigimtis ir elgsena gamtoje.

Vakarų Europoje dauguma melžiamų karvių yra laikomos palaido laikymo tvartuose su

guoliavietėmis. Dauguma specialistų sutinka, kad šiuose tvartuose sukuriamos optimalios

sąlygos gyvulių prigimtiniam elgesiui pasireikšti, o žmonėms – geros sąlygos dirbti

(Munksgaard, Sondergaard, 2006).

Optimali temperatūra, kurioje gyvuliai jaučiasi geriausiai, yra nuo + 2 oC iki +21

oC, jei

gyvulai yra įpratę, gali būti 5–6 oC aukštesnė (Albright og Arave, 1997). Kritinė temperatūra

priklauso nuo karvės produktyvumo: jei karvės primilžis yra apie 27 kg per parą, tai kritinė

temperatūra yra –14 oC. Esant žemai temperatūrai karvės pašarų suėda daugiau (Hamada, 1971).

Aukšta vasaros temperatūra (25–30 oC) gali sukelti gyvuliams karščio stresą, dėl kurio suėdama

mažiau pašarų, taip pat mažėja ir primilžis (Munksgaard, Sondergaard, 2006).

Ėdimas tvarte yra įtakojamas dieninio šėrimo ritmo. Paprastai karvės šeriamos du kartus

per dieną – anksti ryte ir vakare: šėrimo laikas yra pagrindinis ėdimo laikas. Palyginus ėdimo

laiką tvarte ir ganyklose, tvarte karvės ėda 4–6 val. trumpiau nei ganomos. Tai susiję su patogiu

pašaro pateikimu ir aukštesne pašarų energetika (Phillips, 2002; Foldager et al., 1994). Paėdus,

po 0,5–1 val., karvės pradeda atrajoti (Sambraus, 1978). Atrajodamos karvės atryja apvirškintus

pašarus ir sukramto juos, krūminiais dantimis trindamos juos iš vieno šono į kitą. Pašaras

kramtomas 40–60 kartų ir visiškai sukramtytas nuryjamas (Nørgaard, 2003). Per dieną galvijai

gali atrajoti nuo 2 iki 11 val., priklausomai nuo pašarų kiekio ir kokybės. Sveikos melžiamos

karvės atrajoja 7–8 val. (Nørgaard, 2003).

Karvės geria siurbdamos vandenį, todėl joms būtinas mažiausiai 2–5 cm vandens gylis,

priklausomai nuo gyvulio dydžio (Süss og Andreae, 1984). Gėrimo greitis yra 15–25 litrai per

minutę (Thomas, 1971; Rouda et al., 1994). Vandens dienos norma yra didelė ir priklauso nuo

oro sąlygų ir gyvulių produktyvumo (Albright og Arave, 1997). Melžiamos karvės, priklausomai

nuo produktyvumo, išgeria nuo 30 iki 100 litrų vandens per dieną (Hafez og Bouissou, 1975).

Karvės ganyklose geria 1–5 kartus, priklausomai nuo drėgmės pašaruose ir nuo atstumo iki

21

vandens šaltinio (Sambraus, 1978). Jei vanduo yra labai toli, karvės geria 1–2 kartus per dieną, o

jei vanduo yra arti, karvės gali gerti net 15–20 kartų per dieną (Foldager et al., 1993).

Geri žmonių ir gyvulių santykiai turi didelės reikšmės produktyvumui, kadangi gyvulio

gyvenimo kokybė daug priklauso nuo žmogaus. Paskutiniu metu didėja gyvulių skaičius ir dėl

augančios mechanizacijos lygio santykis su atskiru gyvuliu darosi ribotas. Prie žmonių nepratę

gyvuliai būna sunkiai valdomi, didėja nelaimingų atsitikimų, gyvuliai stresuoja, stipriai kenčia

gyvulių gyvenimo kokybė ir produktyvumas. Geriausiai gyvulių gyvenimo kokybė yra

užtikrinama, kai juos prižiūri vienas žmogus, kadangi jie atpažįsta savo šeimininką

(Munksgaard, Sondergaard, 2006).

Karvės atskiria žmonės. Tyrimais įrodyta, kad gyvuliai reaguoja į aprangos spalvą –

prisimena šeimininko aprangą ir neramiai reaguoja į kitokią (Edwards og Broom, 1982).

Gyvuliai taip pat atsimena prižiūrėtojų ūgį bei veido bruožus (Tayler og Davis, 1998; Rybarczyk

et al., 2001). Karvės atsimena ne tik žmones, bet ir vietas, kuriose su jomis buvo pasielgta blogai

ar gerai (Munksgaard et al., 1997). Yra manoma, kad gyvuliai gali sieti juos prižiūrinčius

žmones su vietovėmis ir atitinkamai į tai reaguoti (Rushen et al., 1998). 2001 m. atlikti tyrimai

įrodė, kad karvės arčiau prieina prie žmonių, kurie neseniai su jomis elgėsi pozityviai ir

atsitraukia nuo tokių, kurie su jomis pasielgė negatyviai (Munksgaard et al., 2005). Įrodyta, kad

teigiamas elgesys užtikrina ne tik gyvulių gerovę, bet ir produkcijos didėjimą (Seabrook, 1984;

Hemsworth et al., 1994; Breuer et al., 2000).

1.4.4. Mastitas

Mastitas mažina primilžius, didina pieno gavybos sąnaudas ir sumažina tiek žalio, tiek

perdirbimui skirto pieno vertę.

Atsparumas mastitui yra sudėtinga gyvulių savybė, priklausanti ir nuo genetinio

komponento, ir nuo fiziologinių bei aplinkos veiksnių, įskaitant infekcijos pavojų. Plačiąja

prasme, atsparumas gali būti apibrėžiamas kaip gebėjimas išvengti infekcijos ar greitas

atsigavimas po jos. Vis dėlto, atsparumą taip pat būtų galima apibrėžti kaip konkretų patogeną,

arba ypatingą gynybos mechanizmą. Dauguma genetinių tyrimų orientuota į somatinių ląstelių

kiekį (SLS) piene ir klinikinį mastitą, kaip fenotipinę priemonę, padedančią diagnozuoti tešmens

užkrėtimą bakterijomis (Heringstad, 2000).

Skirtumai tarp veislių gana ryškūs. Šie genetiniai skirtumai ypač pastebimi tose bandose,

kuriose yra skirtingų veislių karvių. Rytų Prancūzijoje (Montbéliarde, Abondance) arba Vidurio

22

Europoje (Simmental, Browm Swiss) išvestų veislių karvės turi mažesnį SLS ir rečiau serga

klinikiniu mastitu nei holšteinų veislės karvės. Tos pačios veislės karvių genetinė įvairovė taip

pat yra gana didelė. Standartinis genetinio klinikinio mastito dažnio nuokrypis siekia apie 5 proc.

(Rachel, 2003).

Mastitas yra labiausiai pasaulio mastu paplitusi melžiamų karvių liga, įtakojanti pieno

gavybą. Primilžį ir pieno sudėtį gali paveikti daugiau ar mažiau sunki trumpalaikė (negydant

virstanti į lėtinę) liga, kurios poveikis kartais išlieka iki kitos laktacijos. Mokslinėje literatūroje

nurodoma, kad bendri pieno gamybos nuostoliai per vieną klinikinį atvejį yra 375 kg (5 proc.

laktacijos lygmenyje). Ekonominį mastito poveikį reikia vertinti ūkio lygmeniu. Jis priklauso

nuo epidemiologinių, vadybinių bei ekonominių vietos ir regiono sąlygų. Norint įvertinti

tiesioginį ekonominį mastito poveikį, turi būti sumuojamos sąnaudos (t. y. papildomų išteklių

naudojimas) bei nuostoliai (t. y. sumažėjusios pajamos) (Seegers, 2003). Konceptualus požiūris į

išlaidų veiksmingumo vertinimą modifikuotame mastito stebėsenos plane pateiktas 4 paveiksle.

Su mastito poveikiu ekonomikai susijusios literatūros apžvalgą 1991 m. pateikė J. A.

Schepers ir A. A. Dijkhuizen (1991). Po to buvo paskelbtos kelios naujos studijos. Vis dėlto,

daugumoje iš jų ne sprendžiamas klausimas, kaip išmatuoti visą ligos poveikį ekonomikai, bet

akcentuojama kontrolė, o kartais aptariami tik daliniai aspektai, pavyzdžiui, mastitu sergančių

karvių skerdimas (Houben, 1994).

4 pav. Konceptualus požiūris į išlaidų veiksmingumo vertinimą modifikuotame mastito

stebėsenos plane (judant iš taško A į B išvengti nuostoliai turi būti didesni už papildomas

sąnaudas) (Houben, 1994).

23

Iš visų mastitą sukeliančių priežasčių labai svarbi tik mikroorganizmų sukelta infekcija.

Nors tešmens infekciją gali sukelti grybeliai, mielės ir virusai, pagrindinis jos sukėlėjas yra

bakterijos. Dažniausiai pasitaikantys patogenai yra Staphylococcus aureus, Streptococcus

agalactiae, Streptococcus dysgalactiae, Streptococcus uberis ir Escherichia coli, nors kartais

ligos protrūkį bandoje gali sukelti ir kiti patogenai. Mastitas atsiranda, kai karvių spenius

paveikia ligų sukėlėjai, kurie įsiskverbia į jų latakus ir sukelia infekciją viename ar keliuose

speniuose. Infekcijos periodas skiriasi. Dažniausiai lengvos formos infekcija, kurios nepastebi

bandos prižiūrėtojas, trunka kelias savaites ar mėnesius. Kai kurių patogenų, paprastai

Escherichia coli, sukelta infekcija dažnai būna aštresnė ir sukelia bendrą endotoksemiją su

padidėjusia kūno temperatūra, apetito netekimu. Neskyrus palaikomojo gydymo, karvė gali

nugaišti. Klinikinio mastito atveju veiksminga gydyti antibiotikų kursu, įvedant juos į spenio

lataką. Tai beveik visada išgydo klinikinę ligą ir dažnai panaikina bakterinę infekciją. Infekcija

gali spontaniškai atsinaujinti, tačiau dažniausiai gydymas antibiotikais galų gale ją panaikina –

net tada, kai karvę tenka skersti. Karvių jautrumas labai skiriasi. Naujos infekcijos labiausiai

plinta tarp vyresnio amžiaus karvių ankstyvosios laktacijos metu, užtrūkimo pradžioje ir esant

prastai priežiūrai (Seegers, 2003; Dijkhuizen, 1991).

1.4.5. Melžimo įtaka pieno kokybei

Siekiant sumažinti mastito pavojų ir pagerinti bandos pieno kokybę, reikia tinkamų

melžimo procedūrų, teigiamo požiūrio ir švarios aplinkos. Melžti gali tik atsakingi, tinkamai

pasirengę žmonės (O'Callaghan, 2001).

Labai svarbu, kad melžtuvas karvėms būtų uždedamas laikantis nuoseklumo. Jei karvės

prieš melžimą išsigandusios ar susijaudinusios, nepaisant veiksmingo pasiruošimo jos normaliai

neatleidžia pieno. Nuolatinį stresą karvėms kelianti melžimo aplinka gali padidinti mastito

pavojų (Bava, 2009).

Nuo tešmenų pašalinus plaukus sumažėja galimybė purvui ir mėšlui prilipti prie tešmens

ir užteršti pieną. Apžėlusį tešmenį sunku nuvalyti ir nusausinti. Jei speniai melžiant yra šlapi

arba nešvarūs, smarkiai padidėja pieno užteršimo bakterijomis rizika ir naujos infekcijos

tikimybė (Tucker, 1971).

Būtina patikrinti pieną ir tešmenį, ar nėra mastito. Mastitą galima fiziškai apčiuopti ranka

palietus tešmenį ir prieš kiekvieną melžimą apžiūrint į lėkštelę numelžtą pirmąjį pieną. Teisingas

puodelio pirmosioms pieno čiurkšlėms numelžti naudojimas gali būti vertinga pagalba aptinkant

mastito simptomus, t. y. pienas būna tirštas, gleivėtas arba vandeningas. Taip turėtų būti

24

numelžiamas kiekvienas spenys prieš kiekvieną melžimą. Melžiant melžimo aikštelėse,

priešpienis paprastai nuleidžiamas tiesiai ant grindų, po to iš karto jas nuplaunant vandens

čiurkšle. Pieno niekada negalima melžti į delną, nes taip užkratas plinta nuo spenio ant spenio ir

nuo karvės ant karvės (Stå, 2003).

Speniai nuplaunami tešmens plovimo tirpalu arba trumpam panardinami į veiksmingą

antiseptinę medžiagą. Paprastai melžimo aikštelėse naudojama vandens čiurkšlė, rankomis

pašalinant nešvarumus nuo spenių. Vis dėlto reikia plauti tik spenius, nes sudrėkinus visą

tešmenį sunku jį nusausinti prieš uždedant melžtuvą. Kai tešmuo ir speniai yra šlapi, melžiant

gali padidėti mastito pavojus ir bakterijų kiekis pieno šaldytuve (O'Callaghan, 2001).

Nepriklausomai nuo to, kaip speniai valomi prieš melžiant, jie turi būti sausi,

nusausinami vienkartiniais popieriniais rankšluosčiais. Kaip popierinių rankšluosčių alternatyvą

kai kurie gamintojai naudoja individualias medžiagines servetėles. Tokie audiniai naudojami

kiekvienai karvei atskirai ir po kiekvieno melžimo yra išskalbiami, dezinfekuojami ir

išdžiovinami. Jei speniai nuplaunami, bet kruopščiai nenusausinami, ant jų pasilieka daug

užkrato. Melžiant vanduo su mastitą sukeliančiais organizmais gali nuvarvėti spenių šonais į

melžiklius ir bakterijos gali patekti ant spenių viršūnių. Melžiant šlapius spenius padidėja mastito

tikimybė ir pablogėja pieno kokybė (O'Callaghan, 2001).

Karvei atleidus pieną, melžiklius reikia užmauti kaip galima greičiau. Tai turi būti atlikta

atsargiai, kad būtų išvengta oro patekimo į melžimo sistemą. Pieno išskyrimas tešmenyje sukelia

didžiausią slėgį maždaug per pirmą minutę po pirmos stimuliacijos ir trunka iki dešimties

minučių. Dauguma karvių pamelžiama per 5–10 minučių. Taigi, melžtuvo uždėjimas per 2

minutes po pirmosios stimuliacijos sudaro sąlygas maksimaliai išnaudoti pieno atleidimo greitį.

Tešmens paruošimo ir melžtuvo uždėjimo seka turėtų būti nuosekli, tik tuomet melžimo aparatą

pavyksta prijungti per 2 minutes po tešmens stimuliacijos pradžios (Tucker, 1971).

Melžtuvą reikia atjungti tuoj pat, kai išmelžiamas paskutinis spenys. Tose melžimo

aikštelėse, kuriose įrengtas automatinis atjungimas, reikia pasirūpinti, kad jis būtų tinkamai

sureguliuotas. Tai, kada melžikliai nusimauna paprastai būna svarbiau nei tai, kada jis

uždedamas. Vakuumą visada būtina išjungti prieš nuimant nuo spenių melžiklius. Neišjungus

vakuumo, aparato nuo spenių traukti negalima, nes tai gali sukelti spenio pažeidimą ir naujos

infekcijos atsiradimą (Stå, 2003).

Po kiekvieno melžimo būtina panardinti bent trečdalį kiekvieno spenio į aprobuotą

antiseptinį skystį. Geras spenių antiseptinis skystis panaikina ant jų patekusį užkratą, apsaugo

nuo jo sankaupų spenių kanalus ir pašalina atsiradusias spenių kanalų infekcijas (Bava, 2009).

25

Spenių mirkymo alternatyva yra spenių apipurškimas. Rezultatai būna patikimi, jei tai

atliekama teisingai ir tinkamu purkštuvu, kuris garantuoja pakankamą kiekvieno spenio aprėptį.

Dažnai pastebima problema yra ta, kad apipurškiama tik nedidelė spenio dalis (Stå, 2003).

Geroms melžimo organizavimo procedūroms labai svarbūs ir kiti vadybiniai veiksniai.

Mastito plitimo kontrolei įtakos gali turėti karvių melžimo tvarka. Pirmiausiai melžiant

pirmosios laktacijos karves, paskui antrosios ir vėlesnės laktacijos karves, kurios turi mažiau

somatinių ląstelių, po to tas, kurių somatinių ląstelių skaičius yra didesnis, o pabaigoje karves,

kurios jau serga klinikiniu mastitu, – užkrato plitimo nuo karvės karvei tikimybė sumažėja

(Morin, 1993).

1.5. Kiti veiksniai

1.5.1. Raišumas

Šiame poskyryje iš esmės yra kalbama tik apie vieną veiksnį, kuris Lietuvos mokslo

darbuose nėra aptariamas – galvijų raišumą, nors šiais laikais raišumas yra viena iš svarbiausių

sveikatos, ekonomikos ir karvių sveikatingumo pieno ūkiuse problemų (Cook, 2003; Espejo et

al., 2006).

Karvių raišumas yra nuolatinė problema, kuri labai veikia gyvulių savijautą ir mažina

produktyvumą bei primilžį (Warnick et al., 1995). Yra išskiriami keli veiksniai, kurie sukelia

karvių raišumą. Nustatyta, kad su judėjimo problemomis labai susijusi galvijų laikymo aplinka

(pvz., ganykla, betono grindys) (Gitau et al., 1996; Somers et al., 2003). Įrodyta, kad žaizdų

atsiradimui ir judėjimui įtakos turi tiek metų laikas, tiek periodas po veršiavimosi (Offer et al.,

2000; MacCallum et al., 2002). Kūno svoris (KS) per tam tikrą laiką pakeičia galvijo dydį ir

formą (Monsi, 1992) ir gali turėti neigiamos įtakos judėjimui. S. Singh et al. (1993) įrodė, kad

raišos karvės guli ilgiau ir suvartoja mažiau pašaro nei sveikos. Net ganomos raišos karvės yra

linkusios ilgiau gulėti ir ėda trumpiau nei sveikos karvės.

Tyrimo, kurį atliko Green et al. (2002), rezultatai rodo, kad pieno primilžis mažėjo nuo 4

mėn. prieš tai iki 5 mėn. po to, kai karvės raišumas buvo diagnozuotas kliniškai. Tyrimo metu

nustatyta, kad per 305 dienų laktaciją vidutiniai primilžio nuostoliai dėl klinikinio raišumo buvo

360 kg. Jei raišumas diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje ir pradedamas kuo greičiau gydyti,

gamybos nuostoliai ir raišumo įtaka karvių sveikatingumui gali būti minimalūs (Guard, 2004).

Klinikinis raišumas kelia susirūpinimą dėl didelio jo paplitimo (Clarkson et al., 1996),

ryšio su skausmu (Whay et al., 1997) bei kitomis ligomis (Lucey et al., 1986; Barkema et al.,

26

1994) ir dėl patirtų ekonominių nuostolių (Whitaker et al., 1983; Enting et al., 1997; Esslemont,

1997).

Analizė rodo, kad pieno kiekio sumažėjimas ir jo kokybės pablogėjimas daro labai didelę

įtaką apskaičiuojant dėl klinikinio raišumo patirtus ekonominius nuostolius (Enting et al., 1997).

Vis dėlto, raišumo poveikio primilžiui įrodymai yra prieštaringi. Kai kurie autoriai teigia, kad

primilžis sumažėjo po diagnozės nustatymo (Whitaker et al., 1983; Tranter ir Morris, 1991;

Warnick et al., 2001). Kiti tvirtina, kad pieno primilžis sumažėja dar prieš pradedant karvę

gydyti ir net baigus gydymą (Lucey et al., 1986). Dar kiti įrodinėja, kad pieno primilžis visai

nesikeičia (Cobo-Abreu et al., 1979).

27

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tiriamasis darbas buvo atliktas 2011–2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto

Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje. Tyrimas buvo atliktas X ūkyje, esančiame

Kėdainių rajone, Josvainių seniūnijoje.

Tyrimui naudota 20 holšteinų veislės karvių ir 20 simentalų x holšteinų F1 kartos

mišrūnių. Visi gyvuliai buvo antros laktacijos ir veršiavosi 2012 m. lapkričio – gruodžio mėn.

Gyvuliai stebėti ir duomenys apie jų produktyvumą registruoti ir vertinti vienerius metus – nuo

2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Ūkio charakteristika. Ūkis yra Kėdainių rajone. Šiuo metu ūkyje laikoma 250 melžiamų

karvių, 200 veislinių telyčių ir 150 bulių, auginamų mėsai. Ūkyje laikomos šių melžiamų karvių

veislės: holšteinai, pieniniai simentalų mišrūnai, Olandijos juodmargiai ir Lietuvos juodmargiai.

Visos ūkyje laikomos melžiamos karvės yra užaugintos ūkyje. Telyčios auginamos bandos

pakeitimui ir parduodamos retai.

Karvių laikymo ir priežiūros sąlygos. Karvės melžiamos du kartus (ryte – 4.00 val. ir

dieną – 15 val.) dvidešimties vietų eglutės tipo melžimo aikštelėje. Melžimas trunka 2,5 val., per

kurias gyvuliai dalimis suvaromi į laukimo zoną. Karvė stovi laukimo zonoje ne daugiau kaip 1

val. ir atėjus laikui įleidžiama į melžimo aikštelę.

Vienu kartu į aikštelę yra įvaroma dešimt karvių, kurios sustoja viena paskui kitą. Karvės

melžiamos laikantis melžimo taisykių, pagal kurias yra numatyta tokia melžimo procedūrų seka:

1. Melžimas visada pradedamas numatytu laiku. Melžėjos mūvi pirštines ir

neperšlampančias prijuostes.

2. Speniai ir tešmenys nuvalomi drėgnomis servetėlėmis. Servetėlės turi būti švarios ir

išmirkytos antiseptiniame tirpale.

3. Numelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės, akylai stebint ar nėra jokių pieno pakitimų.

Pastebėjus pakitimus piene, pienas iš karto yra atskiriamas, o gyvulio buklę vertina

veterinarijos gydytojas.

4. Per 2 min. nuo melžimo procedūrų pradžios užmaunami melžikliai. Melžimui pasibaigus

melžikliai nusimauna automatiškai.

5. Speniai apžiūrimi ir apipurškiami antiseptiniu tirpalu.

6. Baigus melžti visos 10 eilėje stovinčių karvių iš melžimo aikštelės išleidžiamos vienu

metu.

28

Tyrime naudojami gyvuliai laikomi ir melžiami palaido laikymo tvarte su boksais ir

šėrimo taku atskirti nuo likusios bandos. Gyvuliai nuolat turi galimybę prieiti prie keturių

girdyklų ir prie pašarų.

Karvių šėrimas. Tvartiniu laikotarpiu gyvuliai šeriami du kartus per dieną melžimo

metu. Šeriami tik kokybiškais ir visus mitybinius reikalavimus atitinkančiais pašarais.

Ganykliniu laikotarpiu tvarte gyvuliai šeriami vieną kartą vakarinio melžimo metu. Likusi pašarų

norma suėdama ganykloje, kur jie ganosi tarp rytinio ir vakarinio melžimų.

Visi žalieji ir dalis koncentruotųjų pašarų gaminami ūkyje. Vėliau pašarai yra maišomi ir

atiduodami gyvuliams pašarų dalintuvo pagalba.

Tvartiniu laikotarpiu vienos melžiamos karvės racioną sudaro: 18 kg kukurūzų siloso, 13

kg įvairių žolių siloso, 2,35 kg šalto spaudimo rapsų išpaudų, 3,90 kg traiškytų kvietrugių, 1,00

kg melasos, 0,1 kg kreidos ir 0,160 kg mineralų. Vasarą dalis pašarų keičiami žalia žole, tačiau

energetinės pašarų vertės išlaikomos.

Karvių kilmė. Visos pieninių simentalų mišrūnės karvės yra vieno tėvo, vokiečių kilmės

buliaus Winnaar. Šio buliaus tėvas ir motina taip pat yra kilę iš Vokietijos. Tėvas Weinold buvo

dažniausiai naudotas pieninių simentalų bulius Vokietijoje 2005 metais. Motina Zarin pirmos

laktacijos metu davė 7521 l pieno, kurio riebumas buvo 4,92 proc. ir baltymingumas – 4,27

proc. Winnaar iš tėvo ir motinos pusės paveldėjo nepriekaištingą eksterjerą, savybę perduoti

savo dukterims aukštą pieno baltymingumą, taip pat tolygų pieno primilžį laktacijos eigoje (5

pav.)

5 pav. Bulius Winnaar. Nuotrauka: (Arking, 2007)

29

Ūkyje gimusi pieninių simentalų mišrūnė Winnaar 8108 yra viena iš Winnaar dukterų,

stebėta šiame tyrime. Vidutinis metinis primilžis tyrimo metu buvo 7529 l pieno, kurio sudėtyje

buvo 5,8 proc. riebalų ir 3,88 proc. baltymų. Vidutinis somatinių ląstelių kiekis piene buvo 130

tūkst. ml (6 pav.).

6 pav. Pieninių simentalų mišrūnė Winnaar 8108. (Kristina de Vitte, 2013)

Visos holšteinų veislės karvės yra vieno tėvo, vokiečių kilmės buliaus Lexicon. Šio

buliaus tėvas Lee taip pat kilęs iš Vokietijos. Motina Lenna (Vokietija) pirmosios laktacijos metu

davė 10869 l pieno, kurio riebumas – 4,82 proc., o baltymingumas – 3,51 proc. Lexicon iš tėvų

paveldėjo savybę perduoti savo dukterims aukštą pieno baltymingumą ir riebumą, taip pat

nepriekaištingą vaisingumą (7 pav).

7 pav. Holšteinų veislės bulius Lexicon. ( Masterrind, 2005)

30

Holšteinų veislės karvė Lexicon 0175 yra viena iš buliaus Lexicon dukterų, stebėta šiame

eksperimente. Metinis primilžis eksperimento metu buvo 8827 l pieno, kurio sudėtyje buvo 5,42

proc. riebalų, 3,22 proc. baltymų. Vidutinis somatinių ląstelių kiekis piene buvo 137 tūkst. ml (8

pav.).

8 pav. Holšteinų veislės karvė Lexicon 0175. (Kristina de Vitte 2014)

Tyrimo metodai. Karvių pienas buvo kontroliuojamas vieną kartą per mėnesį, rytinio ir

vakarinio melžimo metu. Pieno kiekis buvo matuojamas ir fiksuojamas iš abiejų melžimų. Pieno

mėginiai imti vieną mėnesį rytinio melžimo, kitą mėnesį – vakarinio melžimo metu. Pieno

rodikliams įvertinti buvo naudojama kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 2011–2013

metų apyskaita. Karvių pieno sudėties rodikliai (riebalai, baltymai, laktozė, urėja) ir somatinių

ląstelių skaičius piene buvo įvertinti VĮ „Pieno tyrimai“.

Riebalų, baltymų, laktozės ir urėjos kiekio tyrimas atliktas infraraudonosios spinduliuotės

vidurinės srities matuokliu LactoScopeFTIR. Somatinių ląstelių skaičius nustatytas naudojant

matuoklį Somascope, veikiantį srauto citometrijos principu.

Mėsos produkcija vertinta susumavus visas ūkyje parduotas antrosios laktacijos karves

2011–2013 metais. Mėsos kokybiniams ir kiekybiniams rodikliams vertinti buvo naudoti

gyvulių pardavimo dokumentai (gyvulių važtaraščiai, mėsos vertinimo dokumentacija).

Veislių įtaka ūkio rentabilumui vertinta naudojantis mėsos pirkimo/pardavimo sąskaitomis

ir pieno kainos statistiniais rodikliais, kurie yra skelbiami kiekvieną mėnesį LR Žemės ūkio

ministerijos tinklapyje.

Duomenų statistinis apdorojimas. Surinkta pirminė informacija susisteminta,

sugrupuota, analizuota ir pateikta Microsoft Exel 2007 metų programa.

Darbe pateikiami ir palyginami šie simentalų ir holšteinų veislių karvių produktyvumo ir

kokybiniai rodikliai: pieno kiekis, l, pieno baltymų kiekis, proc, pieno riebalų kiekis, proc.,

31

laktozės kiekis piene, proc., somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml, urėjos kiekis piene, ml/mg,

gyvulio gyvas svoris, kg, mėsos išeiga proc., skerdenų išeiga, kg.

Taip pat paskaičiuoti finansiniai rodikliai: pieno pardavimo kaina, Lt/kg, pieno pardavimo

pajamos, Lt, mėsos pardavimo kaina, Lt/kg, mėsos pardavimo pajamos, Lt.

Gautiems tyrimo rezultatams apdoroti buvo taikytas matematinės statistikos metodas bei

atlikta gautų duomenų interpretacija. Darbe pateikiami tokie statistiniai rodikliai: aritmetinis

vidurkis ir jo paklaida (SD), standartinis nuokrypis, minimumas (Min), maksimumas (Max) bei

statistinio patikimumo rodiklis – Stjudento t kriterijus, kurio reikšmingumo lygmuo – p < 0,05:

kai p < 0,05 – skirtumai tarp dviejų lyginamų grupių laikomi statistiškai reikšmingais, esant 95,0

proc. patikimumo lygmeniui; kai p > 0,05 – skirtumai tarp grupių laikomi statistiškai

nepatikimais (statistiškai nereikšmingais).

32

3. REZULTATAI

3.1. Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų pieno sudėties rodikliai

Karvių pieno kiekis priklauso nuo daugelio priežaščių: laktacijos laiko, šėrimo

intensyvumo, gyvulių sveikatingumo, genetikos, laikymo sąlygų ir kt.

Tyrime naudotos antros laktacijos karvės gruodžio mėnesį buvo užtrūkusios. Dauguma

pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių veršiavosi sausio mėnesį, likusios –

vasario mėnesio pradžioje. Sausio mėnesį abiejų tirtų veislių karvės davė vidutiniškai panašų

pieno kiekį (p = 0,652; p > 0,05): pieninės simentalės mišrūnės – 17,8 l ± 5,62 l, holšteinų

veislės – 15,5 l ± 4,47 l (9 pav.). Vasario mėnesį vidutinis pieno kiekis iš vienos karvės buvo

keliais litrais didesnis nei sausio mėnesį: pieninių simentalų mišrūnių – 21,1 l ± 6,66 l, holšteinų

– 18,4 l ± 5,31 l.

Po veršiavimosi praėjus 6 savaitėms daugumos karvių produktyvumas būna didžiausias.

Tai buvo pastebėta ir šiuo atveju: kovo mėnesį pieninių simentalų mišrūnių veislės karvės

vidutiniškai davė 33,5 l ± 10,60 l pieno (Min = 28,4; Max = 40,8; Me = 31,2), o holšteinų –

vidutiniškai 11,1 l mažiau nei pieninių simentalų mišrūnės (vidutiniškai – 24,4 ± 7,04, Min =

6,5; Max = 40,8; Me = 27,6), tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta (p =

0,139; p > 0,05).

Balandžio mėnesio pabaigoje pradėtas ganyklinis laikotarpis – tai padėjo išlaikyti aukštus

gyvulių primilžius. Abiejų veislių karvės davė daugiau nei 33 l iš karvės.

Dėl 2013 metų vyravusių karštų orų nuo gegužės mėnesio primilžiai iš vienos karvės

ženkliai sumažėjo ir siekė šiek tiek daugiau nei 27 l iš karvės. Tokie vidutiniai primilžiai išliko

iki rugpjūčio.

Dauguma tirtų karvių buvo sėkmingai susėklintos laktacijos pradžioje, taigi ir primilžiai

antroje laktacijos pusėje mažėjo: nuo spalio iki gruodžio mėnesio pieninių simentalų mišrūnių

vidutiniai primilžiai iš karvės mažėjo kas mėnesį, o mažiausi buvo lapkritį – 17,4 l ± 5,52 l.

Panaši tendencija buvo būdinga ir holšteinų veislės karvių primilžiui, tačiau mažiausi

pieno kiekiai iš karvės buvo gauti gruodžio mėnesį – vidutiniškai 16,4 l ± 4,73 l.

33

9 pav. Primelžto pieno kiekis, l

Baltymų kiekis piene yra pagrindinis rodiklis, įvertinantis pašarų, kuriais gyvuliai

šeriami, kokybinius rodiklius. Jis taip pat parodo, ar racionas yra subalansuotas ir visavertis.

Baltymų kiekis yra lengvai keičiamas reguliuojant pašarus.

Aukštesnis baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene, lyginant su kitomis

veislėmis, yra paveldimas iš kartos į kartą ir yra viena iš priežaščių, dėl kurių šios karvės yra

laikomos. Viso tyrimo metu baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių veislės piene

buvo didesnis nei holšteinų (10 pav.), tačiau statistiškai reikšmingi skirtumai buvo nustatyti tik

lapkričio mėnesį (p = 0,006; p < 0,05). Šį mėnesį baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių

piene buvo 0,5 proc. statistiškai patikimai didesnis: pieninių simentalų mišrūnių – 4,1 ± 0,41

proc., holšteinų – 3,6 ± 1,04 proc. Kitais tyrimo mėnesiais skirtumas tarp abiejų veislių baltymų

kiekio piene buvo 0,1–0,3 proc., tačiau baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių piene nebuvo

statistiškai didesnis (p > 0,05).

Palyginus baltymų kiekio simentalų mišrūnių ir holšteinų karvių piene kitimo tendencijas,

galima pastebėti, jog baltymų kiekio kitimas abiejų veislių karvių piene buvo labai panašus: nuo

sausio mėnesio (pieninių simentalų mišrūnių – vidutiniškai 4,0 ± 0,45 proc., holšteinų – 3,9 ±

0,49 proc.) laipsniškai mažėjo, kol balandžio–birželio mėnesiais pasiekė mažiausius rodiklius

34

(pieninių simentalų mišrūnių – vidutiniškai 3,1–3,2 proc., holšteinų – 3,0 proc.). Tai nutiko dėl

ganiavos pradžios ir adaptacijos prie kintančių pašarų.

Stabilizavus ir subalansavus pašarų kaitą, nuo birželio mėnesio baltymų kiekis vėl

pradėjo didėti, kol spalio–gruodžio mėnesiais vėl pasiekė didžiausias vidutines reikšmes:

pieninių simentalų mišrūnių svyravo nuo 4,0 iki 4,1 proc., holšteinų veislės karvių – nuo 3,6 iki

3,8 proc.

10 pav. Baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene, proc.

Riebalų kiekis piene paprastai priklauso nuo pieno kiekio: kuo didesnis pieno kiekis, tuo

mažesnis riebalų kiekis piene, tačiau šiame tyrime tai nebuvo pastebėta. Mėnesiais, kai pieno

kiekis buvo didžiausias, riebalų kiekio rodikliai taip pat buvo aukšti.

Riebalų kiekis abiejų tirtų veislių karvių piene viso tyrimo metu svyravo ir kito

netolygiai. Didžiausias vidutinis riebalų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene buvo

kovo – 5,7 ± 1,01 proc. (Min = 4,45; Max = 7), balandžio – 5,4 ± 0,75 proc. (Min = 4,45; Max

= 6,43) ir lapkričio mėnesį – 5,4 ± 0,86 proc. (Min = 4,02; Max = 6,75), holšteinų veislės –

sausio mėnesį – 5,4 ± 0,90 proc. (Min = 4,31; Max = 6,62) (11 pav.).

35

Mažiausias vidutinis riebalų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene buvo

nustatytas spalio mėnesį – 4,2 ± 1,19 proc. (Min = 2,05; Max = 6,57), o holšteinų veislės –

rugsėjo mėnesį, atitinkamai – 3,9 ± 0,84 proc.. (Min = 2,60; Max = 5,43) ir 4,2 ± 0,77 proc. (Min

= 2,96; Max = 5,20) (11 pav.).

Palyginus vidutinį riebalų kiekį abiejų tirtų veislių karvių piene matyti, kad, išskyrus kelis

mėnesius (sausio, vasario ir gruodžio mėn.), pieninių simentalų mišrūnių pieno riebumas viso

tyrimo metu buvo didesnis. Esminiai skirtumai nustatyti birželio ir liepos mėnesiais, kai vidutinis

riebalų kiekis simentalų veislės karvių piene buvo atitinkamai 0,5 proc. vnt. (p = 0,017; p < 0,05)

ir 0,8 proc. vnt. didesnis (p = 0,001; p < 0,05) nei holšteinų piene. Kovo mėnesį vidutinis riebalų

kiekis pieninių sementalų mišrūnių piene buvo 5,7 ± 1,01 proc. (Min = 4,45; Max = 7,24),

holšteinų – 4,7 ± 1,63 proc. (Min = 1,68; Max = 6,52), t. y. 1,0 proc. didesnis, tačiau skirtumas

nebuvo statistiškai reikšmingas.

11 pav. Riebalų kiekis pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene, proc.

Laktozės kiekis piene yra genetinis reiškinys ir yra sunkiai veikiamas šėrimu ar laikymo

sąlygomis. Abiejų veislių karvių piene rastas laktozės kiekis yra normalus pagal fiziologinius ir

genetinius reikalavimus.

36

Laktozės kiekis pieninių simentalų mišrūnių piene didžiausias reikšmes (4,6 proc.)

pasiekė sausio – kovo ir gruodžio mėnesiais, holšteinų (4,6 ± 1,27 proc.) – gruodžio mėnesį (13

pav.). Mažiausias vidutinis laktozės kiekis buvo nustatytas holšteinų veislės karvių piene –

lapkričio mėnesį – 4,2 ± 1,22 proc. (Min = 2,48; Max = 4,65).

Viso tyrimo metu skirtumai tarp vidutinio laktozės kiekio pieninių simentalų mišrūnių ir

holšteinų veislių karvių piene svyravo nereikšmingai (0,1–0,3 proc.), išskyrus birželio mėnesį,

kai simentalų piene vidutinis laktozės kiekis buvo 0,1 proc. statistiškai patikimai didesnis nei

holšteinų piene (p = 0,023; p < 0,05).

12 pav. Laktozės kiekis pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene, proc.

Urėjos koncentracija piene yra svarbus veiksnys norint stebėti gyvulio sveikatingumą. Tai

taip pat yra geras indikatorius sprendžiant gyvulių šėrimo klausimus, kadangi urėjos kiekis

parodo baltymų ir energijos santykį atrajotojų racione. Urėjos kiekis piene priklauso ne tik nuo

šėrimo, tačiau ir nuo kitų veikiančių faktorių, tokių kaip: veislė, laktacijos eiga ir laikas, kūno

masė, dienos primilžis ir pieno cheminė sudėtis.

Palyginus urėjos kiekį piene viso tyrimo metu matyti, kad dažniausiai holšteinų veislės

karvių piene vidutinis urėjos kiekis buvo didesnis nei pieninių simentalų mišrūnių karvių piene,

37

išskyrus kelis mėnesius: sausį, balandį ir rugpjūtį (13 pav.). Sausio mėnesį pieninių simentalų

mišrūnių veislės karvių piene urėjos kiekis siekė 23,2 mg/100 ml, arba 2,1 mg/100 ml statistiškai

reikšmingai daugiau nei holšteinų (p = 0,049; p < 0,05). Vasario mėnesį pieninių simentalų

mišrūnių piene vidutinis urėjos kiekis buvo 0,7 mg/100 ml statistiškai reikšmingai mažesnis (p =

0,023; p < 0,05), o kovo mėnesį – 4,2 mg/100 ml mažesnis (p = 0,028; p < 0,05) nei holšteinų.

Tačiau balandžio mėnesį pieninių simentalų mišrūnių piene urėjos kiekis buvo 0,8 mg/100 ml

statistiškai reikšmingai didesnis, palyginus su balandžio mėnesį nustatytu vidutiniu urėjos kiekiu

holšteinų veislės karvių piene (p = 0,042; p < 0,05).

Pažvelgus į viso tyrimo metu nustatytus didžiausius urėjos rodiklius matyti, kad vidutinis

urėjos kiekis – daugiau nei 40 mg/100 ml – buvo nustatytas gegužės, rugsėjo ir spalio mėnesiais

holšteinų karvių piene: atitinkamai – 40,5 ± 8,00 mg/100 ml, 42,0 ± 9,53 mg/100 ml ir 43,7 ±

7,98 mg/100 ml. Palyginus su pieninių simentalų mišrūnių karvių pienu, holšteinų pieno urėjos

rodikliai šiais mėnesiais buvo ženkliai didesni (atitinkamai – 10,3, 4,2 ir 4,7 mg/100 ml), tačiau

skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p > 0,05).

13 pav. Urėjos kiekis pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene, mg/100 ml

* – p< 0,05; ** – p< 0,01; *** – p< 0,001

38

Tirtame ūkyje grynaveislės simentalų veislės karvės kol kas nėra auginamos, todėl

palyginti šiame tyrime gautus duomenis yra komplikuota. 2 lentelėje yra pateikti 2013 m.

duomenys iš Olandijoje esančio ūkio, kuriame yra auginamos grynaveislės pieninių simentalų

veislės karvės. Nors gyvuliai laikomi panašiomis sąlygomis (palaido laikymo tvartas, ūkis

panašaus dydžio), toks duomenų palyginimas yra tik santykinis, kadangi skiriasi ne tik

laikytojas, tačiau ir gamtinės sąlygos bei pašarų kokybės rodikliai. Vis dėlto akivaizdu, kad

simentalų mišrūnės gali duoti ne tik didesnius primilžius, bet ir geresnius riebalų bei baltymų

rodiklius.

2 lentelė. Simentalų mišrūnų ir simentalų veislės karvių pieno rodiklių palyginimas

Pieno rodikliai Simentalų mišrūnai

(Kėdainių r.)

Simentalai

(Olandija)

Vidutinis pieno kiekis, l/metus 8951 7782

Vidutinis pieno kiekis, l/mėn. 24,5 21,3

Vidutinis riebalų kiekis, proc. 5,10 4,16

Vidutinis baltymų kiekis, proc. 3,70 3,56

3.2. Somatinių ląstelių skaičius piene

Aukštas somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene yra dažna nuostolių pieno ūkiuose

priežastis. Šis reiškinys priklauso nuo daugelio priežasčių: tai ir šėrimas, higienos sąlygos, karvių

streso lygis laikymo vietoje, taip pat ir genetinis gyvulių potencialas turi didelę reikšmę.

Tyrimais įrodyta, kad pieninių simentalų veislės karvių piene SLS būna mažesnis, lyginant su

holšteinų veislės karvių pienu. Tokią pat tendenciją galima įžvelgti šio tyrimo rezultatuose.

Palyginus vidutinį somatinių ląstelių skaičių pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų

karvių veislių piene matyti, kad tik sausio ir vasario mėnesiais pieninių simentalų mišrūnių

piene SLS buvo atitinkamai 93 ir 44 tūkst./ml didesni nei holšteinų piene (14 pav.). Kitais tyrimo

mėnesiais – nuo 5 tūkst./ml (gruodžio mėn.) iki 280 tūkst./ml (birželio mėn.) didesnis SLS buvo

nustatytas holšteinų veislės karvių piene. Tačiau visais mėnesiais SLS kiekio skirtumai tarp

abiejų karvių veislių nebuvo statistiškai reikšmingi, išskyrus rugsėjo mėnesį, kai SLS pieninių

simentalų mišrūnių piene buvo 220 tūkst./ml statistiškai reikšmingai mažesnis nei holšteinų

piene (p = 0,034; p < 0,05).

39

14 pav. Somatinių ląstelių skaičius pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene,

tūkst./ml

* – p< 0,05; ** – p< 0,01; *** – p< 0,001

3. 3. Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų mėsos produktyvumo rodikliai

Pieniniai simentalai yra dvigubos paskirties gyvuliai – mėsos ekonominė vertė taip pat

yra ne mažiau svarbi nei pieno. Atrajotojų mėsos ekonominė vertė priklauso nuo mėsos kokybės.

Mėsos kokybė priklauso nuo dvejopų faktorių: egzogeninių (gyvulių šėrimo, vandens kiekio,

skerdimo procedūrų ir pan.) ir endogeninių (gyvulio veislės, amžiaus, lyties ir t.t.).

Nustačius vidutinį ūkyje parduoto antros laktacijos galvijo gyvą svorį matyti, kad

vidutinė holšteinų veislės karvė svėrė 548,7 ± 14,2 kg, arba 45,0 kg statistiškai patikimai daugiau

(p = 0,049; p < 0,05), nei buvo nustatytas vidutinis ūkyje parduotų antros laktacijos pieninių

simentalų mišrūnių svoris (3 lentelė). Holšteinų veislės galvijų svorio svyravimai (Min = 450;

Max = 634) buvo mažesni nei pieninių simentalų mišrūnių (Min = 417; Max = 650).

Holšteinų veislės galvijų vidutinis skerdienos procentas buvo nuo 41,7 proc. iki 49,1

proc., vidutiniškai – 44,6 ± 0,58 proc. Pieninių simentalų mišrūnių galvijų skerdienos išeigos

40

procento svyravimai buvo tokie: minimalus – 44,6 proc., maksimalus – 55,9 proc., o vidutinis

šios veislės galvijų skerdienos išeigos procentas siekė 48,9 ± 0,78 proc. Skirtumas tarp abiejų

tirtų veislių galvijų masės buvo statistiškai reikšmingas (p = 0,0001).

Tyrimo duomenys atskleidė, kad, nors holšteinų veislės galvijų svorio ir masės rodikliai

buvo statistiškai patikimai didesni nei pieninių simentalų mišrūnių, tačiau skerdenos rodikliai

priešingi – pieninių simentalų mišrūnių veislės skerdenų vidurkis siekė 268,1 ± 9,65 kg, arba

42,7 kg statistiškai patikimai didesnis nei holšteinų veislės galvijų (p = 0,0028; p < 0,05).

3 lentelė. Simentalų ir holšteinų galvijų mėsos rodikliai

Rodikliai

Vidurkiai Stjudento t

kriterijus Holšteinai Simentalų

mišrūnės

Gyvas svoris, kg 548,7 ± 14,2 503,9 ± 16,6 0,0495

Skerdinos kiekis, proc. 44,6± 0,58 48,9 ± 0,78 0,0001

Skerdenos masė, kg 225,4 ± 8,91 268,1 ± 9,65 0,0028

3.4. Pieno ir mėsos pardavimo rodikliai

Skaičiuojant pieno vidutines pardavimo pajamas iš vieno karvės matyti, kad simentalų

mišrūnių ir holšteinų veislės karvių pajamos iš pieno svyruoja neženkliai – vidutiniškai 308,99

Lt.

2013 m. vidutinė supirkimo kaina metų eigoje kito nuo 995 Lt/t (sausio ir gegužės mėn.)

iki 1254 Lt/t (lapkričio mėn.) (4 lentelė). Vidutiniškai per mėnesį 2013 m. kaina siekė 1101 Lt,

taigi, didesnė nei vidutinė 2013 m. mėnesio kaina buvo rugsėjo – gruodžio mėnesiais.

Mažiausias vidutinis pieno kiekis iš vienos karvės buvo gautas sausio mėnesį (pieninių

simentalų mišrūnių – 0,6603 t/mėn., holšteinų – 0,4588 t/mėn.). Daugiausiai pieno simentalų

mišrūnės davė kovo ir balandžio mėnesiais – atitinkamai 1,3144 ir 1,1760 t/mėn. Holšteinų

veislės karvės daugiausiai pieno davė gegužės mėnesį – vidutiniškai 1,2245 t/mėn. Vidutinis

pieno kiekis per 2013 m. mėnesį iš vienos simentalų mišrūnės karvės buvo 0,8666 t/mėn.,

holšteinų veislės – 0,8378 t/mėn. (p = 0,730, p > 0,05). Taigi, kovo – liepos mėnesiais pieninių

simentalų mišrūnės davė didesnį nei 2013 m. vidutinį pieno kiekį, o holšteinai – balandžio–

rugsėjo mėnesiais.

41

Vidutinės pajamos per mėnesį iš vienos pieninių simentalų mišrūnių karvės svyravo nuo

750,57 Lt/mėn. (vasario mėn.) iki 1382,57 Lt/mėn. (kovo mėn.). Mažiausios vidutinės pajamos iš

vienos holšteinų veislės karvės buvo nuo 456,51 Lt/mėn. (sausio mėn.) iki 1308,24 Lt/mėn.

(rugsėjo mėn.). 2013 m. vidutinės pajamos per mėnesį iš vienos pieninių simentalų mišrūnės

buvo 942,86 Lt/mėn., holšteinų veislės karvių – 22,08 Lt/mėn. mažesnės (920,78 Lt/mėn.).

Skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p = 0,801, p > 0,05).

4 lentelė. Simentalų ir holšteinų karvių pieno pardavimo rodikliai

Mėnuo Vidutinė

supirkimo

kaina, Lt/t

Vidutinis pieno kiekis iš

karvės, t/mėn.

Vidutinės pajamos,

Lt/mėn. iš karvės

Simentalų

mišrūnės

Holšteinai Simentalų

mišrūnės

Holšteinai

Sausis 995 0,6603 0,4588 657,00 456,51

Vasaris 1039 0,7224 0,6104 750,57 634,21

Kovas 1052 1,3144 0,8215 1382,75 864,22

Balandis 999 1,1760 0,9360 1174,82 935,06

Gegužė 995 0,9393 1,2245 934,60 1218,38

Birželis 987 0,9060 0,9240 894,22 911,99

Liepa 1010 0,9579 0,9300 967,48 939,30

Rugpjūtis 1050 0,8610 0,9150 904,05 960,75

Rugsėjis 1380 0,8100 0,9480 1117,80 1308,24

Spalis 1198 0,7347 0,7874 880,17 943,31

Lapkritis 1254 0,6510 0,8100 816,35 1015,74

Gruodis 1252 0,6665 0,6882 834,46 861,63

Vidutiniškai per mėnesį 1101 0,8666 0,8378 942,86 920,78

Vidutiniškai per metus - 10,3995 10,0538 11314,27 11049,34

Vidutinė holšteinų veislės galvijų pardavimo kaina buvo 6,9 ± 0,41 Lt/kg (Min = 4,5; Max

= 9,6), o simentalų – 1,3 Lt/kg didesnė, t. y. 8,2 ± 0,20 Lt/kg (Min = 6,2; Max = 9,3) (5 lentelė).

Šis kainų skirtumas buvo reikšmingai didesnis (p = 0,006; p < 0,05).

Pardavimo pajamos, gautos už simentalų veislės galvijų mėsą, siekė 2227,7 Lt arba

vidutiniškai 633,4 Lt daugiau, nei buvo gauta pardavus holšteinų veislės galvijų mėsą.

Pardavimo pajamų skirtumai buvo statistiškai reikšmingi (p = 0,0032; p < 0,05).

42

5 lentelė. Simentalų ir holšteinų galvijų mėsos pardavimo rodikliai

Rodikliai

Vidurkiai Stjudento t

kriterijus Holšteinai Simentalų

mišrūnės

Mėsos pardavimo kaina, Lt/kg 6,9 ± 0,41 8,2 ± 0,20 0,006

Mėsos pardavimo pajamos, Lt/vnt. 1594,3 ± 157,17 2227,7 ± 119,26 0,0032

REZULTATŲ APTARIMAS

Karvių pieno kiekis priklauso nuo daugelio priežasčių: laktacijos laiko, šėrimo

intensyvumo, gyvulių sveikatingumo, genetikos, laikymo sąlygų ir kt. Šiame bandyme primilžiai

buvo labai panašūs tarp abiejų veislių ir statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo rasta. Holšteinų

veislės karvių pieno kiekio vidurkis siekė 24,5 l per dieną iš karvės, pieninių simentalų mišrūnių

karvių primilžis siekė 23,7 l per dieną iš karvės (p < 0,001). Mažiausias primilžis holšteinų

veislės karvių buvo 8,9 l iš karvės, didžiausias – 59,9 l iš karvės. Mažiausias primilžis pieninių

simentalų mišrūnių karvių buvo 12,3 l iš karvės, didžiausias – 50,8 l iš karvės.

Panašūs rezultatai taip pat buvo rasti Muller et al. (2010) atliktame eksperimente,

kuriame pieno kiekis tarp holšteinų ir pieninių simentalų mišrūnių reikšmingai nesiskyrė (p >

0,05).

Mažesnis vidutinis primilžis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene buvo stebėtas Van

Walderveen (2013) tyrimuose.

Mažesnis vidutinis primilžis iš holšteinų veislės karvės taip pat buvo stebėtas Pintić et al.

(2007) bei Abdouli et al. (2008) tyrimuose. Simentalų veislės karvės davė daugiau pieno nei

holšteinų veislės karvės ir Marenjak et al. (2004) atliktame tyrime.

Baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene (3,6 proc.) visais mėnesiais

buvo aukštesnis nei holšteinų veislė karvių piene (3,4 proc.), tačiau esminiai skirtumai buvo

nustatyti tik lapkričio mėnesį (p = 0,006; p < 0,05). Pieno riebalų kiekio reikšmingi skirtumai

nustatyti birželio ir liepos mėnesiais, kai vidutinis riebalų kiekis pieninių simentalų mišrūnių

karvių piene buvo atitinkamai 0,5 proc. (p = 0,017; p < 0,05) ir 0,8 proc. didesnis (p = 0,001; p <

0,05) nei holšteinų piene. Metų eigoje vidutinis riebalų kiekis holšteinų veislės karvių piene buvo

4,75 proc., pieninių simentalų mišrūnių karvių piene nustatyta 5,0 proc. pieno riebalų.

Muller et al. (2010) atliktame eksperimente pieno baltymų ir riebalų kiekiai buvo

nustatyti žemesni holšteinų veislės karvių piene, nei pieninių simentalų mišrūnių piene.

Baltymų ir riebalų kiekio skirtumas tarp pieninių simentalų mišrūnių veislės karvių pieno

nebuvo nustatytas van Walderveen (2013) atliktuose tyrimuose.

Pintić et al. (2007) tyrime esminiai skirtumai taip pat nebuvo nustatyti tarp holšteinų ir

simentalų veislių piene rastų riebalų ir baltymų kiekio. Johnson and Young (2003), taip pat ir

Abdouli et al. (2008) nustatė, kad riebalų ir baltymų kiekiai buvo esmingai žemesni holšteinų

veislės karvių piene lyginant su simentalų veislės karvių pienu.

Laktozės kiekis abiejų veislių piene skyrėsi nežymiai ir svyravo nuo 3,86 proc. iki 5,59

proc. pieninių simentalų mišrūnių karvių piene laktozės kiekis svyravo mažai ir metų vidutinis

kiekis buvo 4,5 proc., holšteinų veislės karvių piene laktozės kiekis svyravo daugiau, o vidutinis

44

metų kiekis buvo 4,4 proc. Panašūs rezultatai taip pat buvo gauti ir D. Bendelja et al. (2010)

atliktame tyrime.

Vidutinis urėjos kiekis holšteinų veislės karvių piene buvo 29,15 mg/100 ml, pieninių

simentalų mišrūnių karvių piene nustatyta 26,5 mg/100 ml kiekis. Šie rezultatai patenka į

rekomenduojamą urėjos kiekį piene pagal daugumą autorių (Marenjak et al., 2004; Drudik et al.,

2007). Žemesnė (15,5 mg/100 ml) urėjos koncentracija buvo rasta holšteinų veislės karvių piene

Johnson ir Young (2003) atliktame tyrime. 40 proc. aukštesnis urėjos kiekis nustatytas holšteinų

veislės karvių piene lyginant su Džersių veislės karvių pienu (Rodriguez at al., 1997).

Šiame tyrime somatinių ląstelių kiekis holšteinų veislės karvių piene buvo statistiškai

reikšmingai didesnis (p < 0,001). Vidutinis somatinių ląstelių kiekis – 307 tūkst./ml. Toks SLS

yra artimas vidutiniam veislės somatinių ląstelių kiekiui, kuris siekia 316 tūkst./ml (Hojman et

al., 2005). Pieninių simentalų mišrūnių karvių piene vidutiniškai rasta 234 tūkst./ml SL kiekis.

Van Walderveen (2013) atliktame tyrime somatinių ląstelių kiekis buvo didesnis

holšteinų veislės karvių piene lyginant su pieninių simentalų mišrūnų karvių pienu.

Tyrimo duomenys atskleidė, kad nors holšteinų veislės galvijų svorio ir masės rodikliai

buvo statistiškai patikimai didesni nei pieninių simentalų mišrūnių, tačiau pieninių simentalų

veislės mišrūnių mėsos kokybiniai ir ekonominiai rodikliai buvo ženkliai aukštesni. Priolo et al.

(2001) pažymėjo, kad mėsos kokybę ir kiekybę sunku įvertinti dėl gyvulių amžiaus, šėrimo lygio

ir skerdimo technologijų, tačiau pieninių simentalų mišrūnių genetinis potencialas mėsos

kiekybės ir kokybės gamyboje yra didesnis lyginant su holšteinų veislės karvėmis.

45

IŠVADOS

1. Primilžis iš pieninių simentalų veislės mišrūnės karvės per metus buvo 8951 l (per dieną

24,5 l), primilžis iš holšteinų veislės karvės per metus buvo 8665 l (per dieną 23,7 l).

Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp abiejų veislių nenustatyta.

2. Vidutinis baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių veislės karvių piene buvo 0,2 proc.

didesnis nei holšteinų veislės karvių piene. Reikšmingi skirtumai buvo nustatyti

lapkričio mėnesį (pieninių simentalų mišrūnių piene – 4,1 ± 0,41 proc., holšteinų – 3,6 ±

1,04 proc.) (p < 0,05).

3. Vidutinis riebalų kiekis pieninių simentalų mišrūnių veislės karvių piene buvo 0,32 proc.

didesnis nei holšteinų veislės karvių piene. Esminiai skirtumai nustatyti birželio ir liepos

mėnesiais, kai vidutinis riebalų kiekis pieninių simentalų veislės mišrūnių karvių piene

buvo atitinkamai 0,5 proc. (p = 0,017; p < 0,05) ir 0,8 proc. didesnis (p = 0,001; p <

0,05) nei holšteinų veislės karvių piene.

4. Laktozės kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene 0,075 proc. buvo didesnis nei

holšteinų veislė karvių piene. Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas birželio

mėnesį, kai simentalų piene vidutinis laktozės kiekis buvo 0,1 proc. statistiškai

reikšmingai didesnis nei holšteinų piene (p = 0,023; p < 0,05).

5. Holšteinų veislės karvių piene urėjos kiekis 2,65 mg/100 ml buvo didesnis nei pieninių

simentalų mišrūnių. Statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti sausio (23,2 mg/100 ml)

(p = 0,049; p < 0,05) ir balandžio (0,8 mg/100 ml) (p = 0,042; p < 0,05) mėnesiais, kai

pieninių simentalų mišrūnių veislės karvių piene urėjos kiekis buvo aukštesis nei

holšteinų veislės karvių. Vasario (0,7 mg/100 ml) (p = 0,023; p < 0,05) ir kovo (4,2

mg/100 ml) (p = 0,028; p < 0,05) mėnesiais pieninių simentalų mišrūnių piene vidutinis

urėjos kiekis buvo esmingai mažesnis nei holšteinų.

6. Somatinių ląstelių holšteinų veislės karvių piene rasta 97,85 tūkst./ml daugiau nei

pieninių simentalų mišrūnių karvių piene. Rugsėjo mėnesį somatinių ląstelių skaičius

pieninių simentalų mišrūnių piene buvo 220 tūkst. ml statistiškai reikšmingai mažesnis

nei holšteinų piene (p = 0,034; p < 0,05).

7. Vidutinės pajamos 2013 m. per mėnesį iš vienos pieninių simentalų mišrūnės parduoto

pieno buvo 942,86 Lt/mėn., holšteinų veislės karvių – 22,08 Lt/mėn. mažesnės (920,78

Lt/mėn.). Skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p = 0,801, p > 0,05).

46

8. Holšteinų veislės galvijų svorio rodikliai buvo statistiškai patikimai didesni (skirtumas

44,8 l) (p = 0,049; p < 0,05) nei pieninių simentalų veislės mišrūnių, tačiau pieninių

simentalų veislės mišrūnių skerdienos (skirtumas 43,6 l) (p = 0,0028; p < 0,05) ir

ekonominiai (skirtumas 633,4 Lt) (p = 0,0032; p < 0,05) rodikliai buvo ženkliai

aukštesni.

47

REKOMENDACIJOS

Holšteinų veislės karvių kryžminimas naudojant mėsinių ir dvigubos paskirties bulių

spermą naudojamas visame pasaulyje siekiant optimizuoti galvijų produktyvumą, atsižvelgiant

ne tik į pieno gamybą, tačiau ir į mėsos gamybą. Gyvulių sveikatingumas, ilgaamžiškumas ir

reprodukcijos gerinimas taip pat veikiamas teigiamai per kryžminimo sukeltą heterozės efektą.

Remiantis šio tyrimo rezultatais, galima rekomenduoti Lietuvos ūkiams pieninių

simentalų mišrūnais pakeisti dalį melžiamų karvių bandos, dėl jų dvejopos paskirties, užtikrinant

sąlygas saugesniam ūkininkavimui dėl kintančios pasaulinės rinkos.

Kadangi šiuo metų nėra atlikta pakankamai tyrimų Lietuvoje, susijusių su šių galvijų

produktyvumu, tolimesni tyrimai norint įvertinti tokio kryžminimo naudą Lietuvos pieno ūkiuose

yra būtini.

48

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Abdouli H., Rekik B., Haddad-Boubaker A. Non-nutritional factors associated with milk

urea concentrations under Mediterranean conditions. World Journal of Agricultural

Sciences. 2008. 4. P.183-188.

2. Albrigth J.L.,Arave C.W. The behaviour of cattle. CAB International ,Walingford, 1997. P.

306.

3. Banys A. Lietuvos žalieji galvijai. Vilnius: Mokslas. 1998. P.170.

4. Barkema H.W., Westrik J.D., van Keulen K.A.S., Schukken Y.H., Brand A. The effects of

lameness on reproduction performance, milk production and culling in Dutch dairy farms.

Prev Vet Med. 1994. 20. P. 249-259.

5. Bava L., Zucali M., Brasca M., Zanini L., Sandrucci A. Efficiency of cleaning procedure of

milking equipment and bacterial quality of milk. 2009. P.183-188.

6. Bendelja D., Prpić Z., Mikulec N., Ivkić Z., Havranek J., Antunac N. Milk urea

concentration in Holstein and Simmental cows. 2003. P.6.

7. Bendelja D., Prpić Z., Mikulec N., Ivkić Z., Havranek1 J., Antunac N. Milk urea

concentration in cows Mljekarstvo. 2011. 61.1. P. 45-55.

8. Breuer K., Hemsworth P. H., Barnett J. L., Matthews L. R., Coleman G. J. Behavioural

response to humans and the productivity of commercial dairy cows. Appl. Anim. Behav.

Sci. 2000. 66. P. 273–288.

9. Buchanan D. S., Northcutt S. L. The Genetic Principles of Crossbreeding. 2003. P.7.

10. Cassell B. G.: Optimal genetic improvement for the high producing cow. Dairy Sci. 2001.

84. P. 144-150.

11. Clarkson M. J., Downham D. Y., Faull W. B., Hughes J.W., Manson F.J., Merritt J.B.,

Murray R.D., Russell W.B., Sutherst J.E., Ward W.R. Incidence and prevalence of

lameness in dairy cattle. Veterinary Record 1996. 138. P. 563-567.

12. Cobo-Abreu R., Martin S.W., Willoughby R.A., Stone J.B. The association between

disease, production and culling in a university dairy herd. Can Vet J. 1979. 20. P.191-195

13. Cook NB. Lameness prevalence and the effect of housing on 30 Wisconsin dairy herds.

Proc 12th

Int Symp Lameness in Ruminants, Orlando, 2003. P. 325-327

14. Coste R., Smith A. J. Animal Breeding. 1994. P. 9.

15. Cundiff V., Szabo F., Keith E. Gregory, R. Koch M., Dikeman E., Crouse J.D. Breed

Comparisons in the Germplasm Evaluation Program at MARC/Larry. 2003. P. 2 – 5.

49

16. Čiurlys K., Jukna Č. Holšteino veislės ir jos kraujo turinčių bulių palikuonių mėsinės

savybės. GMTI mokslo darbai. Gyvulininkystė ir veterinarija. Vilnius.1991. P. 12–21.

17. Edwards S.A., Broom D. M. Behavioural interactions of dairy cows with their newborn

calves and the effects of parity. Animal Production. 1982 . 34 P.339-346.

18. Enting H. D., Kooij A. A., Dijkhiuzen R. B. M., Huirne E. N. Noordhuizen-Stassen.

Economic losses due to clinical lameness in dairy cattle. Livestock Prod. Sci. 1997. 49. P.

259- 267.

19. Espejo, L.A., Endres, M.I., Salfer, J.A. 2006. Prevalence of lameness in high-producing

Holstein cows housed in freestall barns in Minnesota. Journal of Dairy Science. 2006. 89.

P. 3052-3058.

20. Foldager J., Krohn C.C. Heifer calves reared on very high or normal levels of whole milk

from birth to 6-8 weeks of age and their subsequent milk production. In: Proceedings of the

Society of Nutrition Physiology. 1994. 3. P. 301.

21. Fuerst C. & Egger-Danner C. Joint genetic evaluation for fertility in Austria and Germany.

Interbull Bulletin. 2002. 29 P.73-76.

22. Fuerst, C. & Gredler, B. Genetic evaluation for fertility in Austria and Germany. Interbull

Bulletin. 2009. 40. P. 3-9.

23. Funk D.A. Major advances in globalization and consilidation of the artificial insemination

industry. Journal of Dairy Science. 2006, 89, P,1362 – 1368.

24. Gitau T, McDermott JJ, Mbiuki SM 1996. Prevalence, incidence, and risk factors for

lameness in small-scale farms in Kikuyu division, Kenya. Preventive Veterinary Medicine.

1996. 28. P. 101–115.

25. Gredler B., Fuerst C., Sölkner J. Analysis of new fertility traits for the joint genetic

evaluation in Austria and Germany. Interbull Bulletin. 2007. 37. P.152-155.

26. Green L.E., Hedges V.J., Schukken Y.H., Blowey R.W., Packington A.J. The impact of

clinical lameness on the milk yield of dairy cows. Journal of Dairy Science 2002. 85. P.

2250–2256.

27. Hafez E. S. E., Bouissou M.F. The behavior of cattle. The behavior of domestic animals.

Bailliere Tindall, London, UK. 1975. P. 203- 245.

28. Hammack S. P. Undated. Texas Adapted Genetic Strategies: Sire Types for Commercial

Beef Herds. Texas Cooperative Extension Bulletin. 1997. P. 8.

29. Hansen, L.B. Monitoring the worldwide genetic supply for dairy cattle with emphasis on

managing crossbreeding and inbreeding. 8th World Congress on genetics applied to

livestock production. Belo Horizonte. MG. Brazil. 2006.

50

30. Heins B. J., Hansen L. B., Seykora A. J. Production of pure Holsteins versus crossbreds of

Holstein with Normande, Montbeliarde, and Scandinavian Red. J. Dairy Sci. 2006. 89. P.

2799–2804.

31. Hemsworth P. H., Coleman G. J., Barnett J. L. Improving the attitude and behaviour of

stockpeople towards pigs and the consequences on the behaviour and reproductive

performance of commercial pigs. Appl. Anim. Behav. Sci. 1994. 39. P. 349–362.

32. Heringstad B., Klemetsdal G., Ruane J., Selection for mastitis in dairy cattle: a review with

focus on the situation of the Nordic countries. Livest. Prod. Sci. 2000. 64. P. 95–106.

33. Hojman D., Gips M., Ezra E. Association between live body weight and milk urea

concentration in Holstein cows. Journal of Dairy Science. 2005. 88. P. 580-584.

34. Houben E.H.P., Huirne R., Dijkhuizen A.A, Kristensen A.R., Optimal replacement of

mastitic cows determined by a hierarchic Markov process. J. Dairy Sci. 1994. 77. P. 2975–

2993.

35. Internet acses: American Simmental Association, One Simmental Way, Bozeman, MT

59715. http://simmental.org/site/index.php. Paskutinis apsilankymas 2014 04 16.

36. Young, A. Milk urea nitrogen. Utah State University extension. 2001. P. 6.

37. Johnson, R.G., Young, A.J. The association between milk urea nitrigen and DHI

production variables in Western commercial dairy herds. Journal of Dairy Science. 2003.

86. P. 3008-3015.

38. Jukna Č., Jukna V., Baltušnikienė A. Šiuolaikinės selekcijos Lietuvos juodmargių ir

Lietuvos žalųkų galvijų mėsos produkcijos palyginamasis įvertinimas. Veterinarija ir

zootechnika. 2006. T. 33. P. 36 – 38.

39. Jukna Č., Pauliukas K. Holšteinų panaudojimas Lietuvos juodmargių galvijų genetiniam

potencialui didinti. Žemės ūkio mokslai. Gyvulininkystė. 2001. 2. P. 54–61.

40. Jukna Č., Pauliukas K. Įvairaus genotipo Vokietijos juodmargių galvijų panaudojimas

Lietuvoje. Veterinarija ir zootechnika. 2005. T. 29. P. 85 – 89.

41. Kampl, B., Stolla, R. Značenje zdravlja životinja za proizvodnju i za higijensku i

konzumnu kvalitetu mlijeka. Izabrane teme. Hrvatska akademija medicinskih znanosti.

1995. P. 97-103.

42. Koeck A., Egger-Danner C., Fuerst C., Obritzhauser W. Fuerst-Waltl B. Genetic analysis

of reproductive disorders and their relationship to fertility and milk yield in Austrian

Fleckvieh dual-purpose cows. J. Dairy Sci. 2010. 93. P. 2185-2194.

43. König S., Simianer H., Willam A. Economic evaluation of genomic breeding programs. J.

Dairy Sci. 2009. 92. P. 382–391.

51

44. Kossaibati M. A., Hovi M., Esslemont, R. J. Incidence of clinical mastitis in dairy herds in

England. Veterinary Record. 1998. 143. P. 649-653.

45. Kuosa J., Juozaitienė V., Paleckaitis M. Holšteinų ir Britanijos fryzų bulių panaudojimas

Lietuvos juodmargiams gerinti. Veterinarija ir zootechnika. 1997. 4. P. 94–96.

46. Lucey, S., Rowlands G. J., Russell A. M. The association between lameness and fertility in

dairy cows. Vet. Rec. 1986. P. 118:628.

47. MacCallum A.J., Knight C.H., Hendry K.A.K., Wilde C.J., Logue D.N., Offer J.E. Effects

of time of year and reproductive state on the proliferation and keratinisation of bovine hoof

cells. Veterinary Record 2002. 151. P. 285–289.

48. Marenjak T., Poljičak-Milas N., Stojević Z. Svrha određivanja koncentracije ureje u

kravljem mlijeku. Praxis veterinaria. 2004. 52. P. 233-241.

49. Marenjak, T.S., Poljicak-Milas, N. Seasonal variations in raw milk quality and milk

production on smallholder dairy farms in Croatia. Milchwissenschaft. 2007. 62. P. 273-

275.

50. Miesenberger J. Zuchtzieldefinition und Indexselektion für die österreichische Rinderzucht.

Dissertation. University of Agricultural Sciences. Vienna. 1997. P. 2.

51. Miglior F., Muir B.L., Van Doormaal B. J. Selection Indices in Holstein Cattle of Various

Countries. J Dairy Sci. 2005. 88. P.1255-1263.

52. Monsi A. Appraisal of interrelationships among measurement at different ages in meat-type

chicken. Nigerian Journal of Animal Production. 1992. 19. P. 15–24.

53. Morin D., Petersen E., Whitmore G., Hungerford H. L., Hinton L.L. Economic analysis of

a mastitis monitoring and control program in four dairy herds. 1993. P. 9.

54. Mügge B., Lutz W.-E., Südbeck H., Zelfel S. Deutsche Holstein Die Geschichte einer

Zucht. 1999. P. 73-81.

55. Muller C.J.C., Botha J.A., Cloete S.W.P., Potgieter J.P. Preliminary results on the

comparative of primiparous Holstein and fleckvieh x Holstein dairy cows. 2005. P. 3.

56. Munksgaard L., de Passillé., Rushen A. M. B., Thodberg J., Jensen K., Jensen M. B.

Discrimination of people by dairy cows based on handling. Journal of Dairy Science. 1997.

80. P. 1106-505. P.1112.

57. Munksgaard, L., Jensen M. B., Pedersen L.L., Hansen S.W., Matthews L.. Quantifying

behavioral priorities: Effects of time constraints on the behavior of dairy cows, Bos Taurus.

Appl. Anim. Behav. Sci. 2005. 92. P. 3-14.

58. Munksgaard, L., Søndergaard, M. Two case studies on farms combining automatic milking

with garzing – time budgets, synchronisation of behaviour and visits to the robot. In

52

Automatic milking – A better understanding. Wageningen: Wageningen Academic

Publishers. 2004. P. 286 – 291.

59. Nørgaard, P., Sechic, A. Particle size distribution in silage, boli, rumen content and faeces

from cows fed grass silage with different theoretical chopping length. The Sixth

International Symposium on the Nutrition of Herbivores. October 19-24, Mérida, South

México. Tropical and Subtrop. Agro ecosystems. 2003. P. 457-460.

60. O'Callaghan E., O'Brien B., Gleeson D. Milking facilities and labour. The business and

technology of dairying. Proceedings Teagasc National Dairy Conference, Killarney, Irish

Republic, 22 November. 2001. 2002.

61. Offer J.E., McNulty D., Logue D.N. Observations of lameness, hoof conformation and

development of lesions in dairy cattle over four lactations. Veterinary Record 2000. 147. P.

105–109.

62. Paulson J., Salfer J., Newell S., Santi E., Seykora T., Litherland N., Endres M., Janni K.,

Reneau J., Broadwater N., Schwartau C., Rozeboom G., Hudson C. S.; Learning About

Dairy 2012. 4. P. 28 – 35.

63. Perišić P., Skalicki Z., Petrović M. M., Bogdanović V., Ružić-Muslić D. Simmental cattle

breed in different production systems. 2005. P.8.

64. Petraškienė R., Miceikienė I. Holšteino veislės genų buliaus genotype įtaka dukterų

reprodukcinėms savybėms. Veterinarija ir zootechnika. 2006. 33. (55) P. 8

65. Phillips, C. Cattle behaviour and welfare. Blackwell Publishing. Oxford, UK. 2 nd edition.

2002. P. 43.

66. Pintić N., Poljak F., Dakić A., Blažek D., Jelen T., Pintić V. Kvantitativni pokazatelji

kakvoće mlijeka i hranidbeni status krava simentalske i holstein pasmine Potkalničkog

kraja. Krmiva. 2007. 49. (2) P. 79-88.

67. Priolo A., Micol D., Agabriel J. Effects of grass feeding systems on ruminant meat colour

and flavour. A review. Anim. Res. 2001. 50. P. 185 – 200.

68. Rybarczyk P., Koba Y., Rushen J., Tanida H., dePassillé A. M. Can cows discriminate

people by their faces? Applied Animal Behaviour Science. 2001. 74. P. 175-189.

69. Royal M. D., Darwash A. O., Flint A. P. F., Webb R. Woolliams J. E., Lamming G. E.

Declining fertility in dairy cattle: changes in traditional and endocrine parameters of

fertility. Animal Science. 2000. 70. P. 487-501.

70. Rouda R.R., Anderson D.M., Wallace J.D., Murray L.W., Free – ranging cattle water

consuntion in southcentral New Mexico. 1994. Appl. Anim. Behav. Sci. 1994. 39. (29) P.

38.

53

71. Rupp R., Didier Boihard D. Genetics of resistance to mastitis in dairy cattle. Station

d’Amélioration Génétique des Animaux, BP 27, 31326 Castanet-Tolosan, France b INRA,

Station de Génétique Quantitative et Appliquée, 78352 Jouy-en-Josas, France. 2008. P.16.

72. Rushen J., Munksgaard L., de Passille A.M.B., Jensen M.B., Thodberg K. Location of

handling and dairy cows' responses to people. Appl. Anim. Behav. Sci. 1998. 55. P. 259-

267.

73. Sambraus, H.H., Nutztierethologie. Paul Parey Verlag, Berlin. 1978. P.346 – 453.

74. Schepers J.A., Dijkhuizen A.A., The economics of mastitis and mastitis control in dairy

cattle: a critical analysis of estimates published since. Prev. Vet. Med. 1970. 1991. 10. P.

213–224.

75. Seabrook M. F. The psychological interaction between the stockman and his animals and

its influence on performance of pigs and dairy cows. Vet. Rec. 1984. 115. P. 84-87.

76. Seegers H., Fourichon C., Beaudeau F. Production effects related to mastitis and mastitis

economics in dairy cattle herds. Unit of Animal Health Management. National Veterinary

School, BP 40706, 44307 Nantes Cedex 03, France. 2001. P. 9.

77. Shook G.E. Major advances in determining appropriate selection goals. Journal of Dairy

Science. 2006. 89. P. 1349–61.

78. Singh S.S., Ward W.R., Lautenbach K., Murry R.D. Behaviour of lame and normal dairy

cows in cubicles and in a straw yard. Veterinary Record. 1993. 133. P. 204–208.

79. Somers JG, Frankena K, Noordhuizen-Stassen EN, Metz JHM. Prevalence of claw

disorders in Dutch dairy cows exposed to several floor systems. Journal of Dairy Science.

2003. 86. P. 2082–2093.

80. Stå M., Pinzke S., Hansson G-Å., Kolstrup Ch. Highly repetitive work operations in a

modern milking system. 2003. A case study of wrist positions and movements in a rotary

system. Lund, Sweden. P. 13.

81. Süss M., Andreae U., Bogner H., Grouvogl A., 1984. Verhalten landwirschaftlicher

Nutztiere. Stuttgart. 1984. Verlag Eugen Ulmer. P. 149-246.

82. Swalve H., Kemper N., Heins B. J. Brown Swiss x Holstein crossbred compared to pure

Holstein cows for calving traits, production and conformation measurements in first,

second, and third lactation. 2012. Halle/Saale. P. 32.

83. Taylo A. A., Davis H. Individual humans as discriminative stimuli for cattle Bos taurus.

Applied Animal Behaviour Science. 1998. 58. P. 13-22.

84. Thomas T.P. Drinking by dairy cows at grass. Anim. Prod. (Abstr.) 1971.13. P. 399 – 400.

54

85. Tranter W. P., and Morris R. S., A case study of lameness in three dairy herds. N.Z. Vet. J.

1991. 39. P. 88–96.

86. Trinderup M. & Lauritsen U. Dansk Kvæg, ydelseskontrollens månedsstatistik. Dansk

Landbrugsrådgivning, Landscentret. 2005. P. 76.

87. Tucker, H. A. Hormonal response to milking. Journal of animal science. 1971. P. 56 – 78.

88. Van Raden PM. Invited review: selection on net merit to improve lifetime profit. Journal of

Dairy Science. 2004. 87. P. 3125-3131.

89. VanRaden P.M.,Van Tassell C. P.,Wiggans G. R., T. S. Sonstegard T. S., Schnabel R.D.,

Taylor J.F., Schenkel F.S., Invited review: Reliability of genomic predictions for North

American Holstein bulls. J. Dairy Sci. American Dairy Science Association. 2009. 92. P.

16–24.

90. Warnick L. D., Pelzer K. D., Meadows A. W., di Lorenzo K. A., Whittier W. D. The

relationship of clinical lameness with days in milk, lactation number, and milk production

in a sample of Virginia dairy herds. J. Dairy Sci. 1995. 78 (1):169.

91. Warnick L.D., Janssen D., Guard C.L., Gröhn Y.T., The effects of lameness on milk

production in dairy cows. J. Dairy Sci. 2001. 84. P. 1988-1997.

92. Wenger H. Das Simmentaler Fleckvieh. 1960. Schweizer Archiv fur Tierheilkunde. Vol.

1960. 102. (9) P. 477-88.

93. Whay H. R., Waterman A.E., Webster A.J.F., O’Brien J.K. The influence of lesion type on

the duration of hyperalgesia associated with hindlimb lameness in dairy cattle. The

Veterinary Journal 1998. 156. P. 23-29.

94. Whitaker D. A., Kelly J. M. and Smith S. Disposal and disease rates in 340 British dairy

herds. Veterinary Record. 2000. 146. P. 363-367.

95. Žostautienė V., Jukna Č., Čiurlys K. Lietuvos galvijų skirtingų genotipų penėjimasis ir

mėsingumas. LGI mokslo darbai. Gyvulininkystė. Vilnius. 1994. P. 3–12.

96. Пацевичюте В. К. Генеология, продуктивность и качествo молокa черно-пестрого

скота. ФРГ. Сб. тр. Лит. Вет. Академ. и Лит. 1987. P. 144-149.