Krepšinio kelias į Lietuvą - Knyguklubas.lt...„1924 metais basketbolas jaučiasi jau pil-nateisiu piliečiu visų kitų sporto šakų tarpe, – teigė Darius. – Be daugelio

• • • PIRMIEJI NAUJO ŽAIDIMO KREPŠINIO ATGARSIAI: PRADĖTA NUO KITOKIO KREPŠINIO. Pirmieji krepšinio atgarsiai Lietuvą pasiekė, kai šiam žaidimui jau buvo beveik 30 metų. Tai nebuvo Neis-mito krepšinis, o vokiškas (olandiškas) krepši-nio variantas, kai krepšiai tvirtinami tiesiog prie strypo (be skydo), žaidžiama didelėje aikš-tėje ir t. t.

Vienas iš Lietuvos sporto pradininkų Ste-ponas Garbačiauskas (1900–1983) rašė: „Dar 1919 metais Lietuvoje pradėjo organizuotis moterys sportininkės, bet tik 1920–1921 m. jos pasirodė viešai ir pradėjo žaisti krepšinį. Žaisti ne pagal JAV, bet pagal vokiečių taisyk-les, t. y. su mažesniu kamuoliu, be lentų.“

PIRMOSIOS KREPŠINIO TAISYKLĖS IŠ RYGOS: LIETUVOS KREPŠI

NIUI PADĖJO LATVIŲ FUTBOLININKAI. Viena iš krepšinio Lietuvoje pirmųjų žingsnių dalyvių Elena Ku-biliūnaitė-Garbačiauskienė taip rašė apie pir-mąją pažintį su krepšiniu: „1921 m. į Kauną atvyko Rygos futbolo komanda, kuri, tarp kitko, panorėjo sužaisti krepšinį su lietu-viais. Mūsų vyrai dar neturėjo krepšinio ko-mandos ir nesidomėjo šiuo žaidimu. Moterys

krepšinį jau buvo bežaidžiančios, bet krepšiai buvo be lentų. Jie turėjo YMCA krepšinio tai-sykles, ir paprašėm, kad mums jas atsiųstų, ką jie, sugrįžę į Rygą, ir padarė. Jas gavę, paruošėm lietuvių kalba ir šapirografu atspaus-dinom. Pagal gautas taisykles įrengėm tikslių matmenų aikštę ir lentas prie krepšių. Tai buvo Vytauto parke, prie didžiojo pasivaikščio-jimo tako, kas davė progos pasižiūrėti, kaip treniruojasi merginos.“

APIE NAUJO ŽAIDIMO ESMĘ ŽINIOS IŠ SANKT PETERBURGO:

KAROLIO DINEIKOS KNYGELĖ. 1922 m. pasirodė gana kukli, tačiau tuo metu Lietuvos krepšinio ke-lio pažinimui svarbi pirmoji lietuviška knyge-lė „Krepšiasvydis vyrams“ apie naują žaidimą – krepšinį (tada dar vadintą „krepšiasvydžiu“). Ją Karolis Dineika parašė grįžęs iš Sankt Pe-terburgo, kur ir susipažino su naujuoju žaidi-mu.

Dineika taip aptarė krepšinio esmę: „Krepšiasvydis yra rankinis žaidimas.

Žaidėjas ar tai bėgdamas, ar tai žengdamas svaido, gaudo arba sulaikydamas atmuša ka-muolį rankomis. Galvą nuleidęs ar pa-

Krepšinio kelias į Lietuvą1926–1927 m. Stepono Dariaus parengtos krepšinio žaidimo taisyklės

1922 m. parengtos pirmosios lietuviškos knygelės apie krepšinį viršelio faksimilė

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

niuręs nebandyk stovėti. Todėl beveik visą žaidimą krūtinė laikoma iškila.

Dalyvių skaičius krepšiasvydy pareina nuo aikštės dydžio. Priklausomai nuo to dalyvių gali būti 10, 14 arba 18. Mes patartume lai-kytis pirmojo dalyvių skaičiaus, kaipo pato-giausio žaidimo eigai.

Žaidėjai paskirstyti į dvi partijas (koman-das – S. S.). Taigi, jei žaidėjų būtų 10, tai kiekvienai partijai tektų 5. Iš tų 5 žaidėjų – vienas bus gynėjas (saugo krepšį), vienas sargas (rūpinasi pasprukusį iš puolėjų kamuolį grąžinti jiems) ir trys puolėjai taikys kamuolį į priešininko krepšį. Partijų at-skyrimui vienos kurios partijos nariai užsiriša ant rankų juosteles.

Įmestas krepšin iš baudos linijos (baudos metimas – S. S.) kamuolys teikia laimėjimo akį (tašką – S. S.), o įmestas krepšin kamuo-lys pačiam žaidimo karšty – teikia 2 laimėjimo akis. Ta partija bus laimėjusi, kuri per iš anksto numatytą laikotarpį daugiau kartų įmes kamuolį krepšin.“

Štai dar keletas Dineikos patarimų žaidė-jams: „Žaisti galima prieš valgant arba paval-

gius po 1,5 valandos atvangos. Žaidimo metu nevalia nei rūkyti, nei gerti. Ypač su-šilus nieku būdu nereikia nieko šalto gerti. Kas sušilęs vartoja šaltą gėralą – save žudo. Reikia vengti išsiplatinusio blogo įpro-čio pavargus tuoj gulti čia pat aikštėje ar kur kitur.“

PIRMUOSIUS KREPŠINIO DAIGUS LIETUVOJE SODINO MOTERYS: JOMS KREPŠINIS BUVO ESTETIŠKAS, PATRAUKLUS IR GRAŽUS

SPORTINIS ŽAIDIMAS. „Pirmai krepšinio užuomazgai Nepriklausomoje Lietuvoje priklausė: A. In-gelevičiūtė, A. Karnauskaitė, A. Mačiuikienė, E. Kubiliūnaitė, A. Bulotaitė ir G. Rimkaitė , – rašė apie tuos laikus Garbačiauskienė. – Pasirinkome aikštelę , įrengėme per-sirengimo patalpą „kėgelbane“, įsigijome ka-muolį ir pastudijavę įvairias sporto šakas pasi-rinkome basketbolą – krepšinį, kaip kolektyvi-nį, visapusiškai lavinantį kūną – estetinį sporto žaidimą. Pritaisę tinkamą apsirengimą ir apavą, beveik kasdien ateidavom treniruotis.“

Naujo žaidimo pradininkės pasirinko krep-šinį ir kaip veiksmingą būdą siekiant popu-liarinti sportą tarp moterų. Garbačiauskienė

1923 m. LFLS, Moterų sporto mėgėjų ratelio (MSMR) ir „Aušros“ gimnazijos krepšininkės. Pirmoje eilėje (iš kairės) šešta – A. Bulotaitė, aštunta – Elena Eimaitytė; antroje eilėje trečia – Jaunutė Škėmaitė-Dariuvienė, penkta – Antanė Vaitelytė; trečioje eilėje pirma – Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė

tvirtino: „Mes, pradininkės, labai jautėme tą svarbų žingsnį mūsų atsikuriančiai tėvynei duoti pradžią moterų sportui ir įrodyti, kiek vertingas, patrauklus ir gražus yra krepšinis, kad per jį bus galima išvystyti su kitais klubais tautinius ir tarptautinius ryšius.“

Krepšinio entuziastės žinias apie naują žai-dimą skleidė visų pirma savo asmeniniu pa-vyzdžiu. „Geroj vietoj įrengta aikštelė Vytauto kalne prie didžiojo pasivaikščiojimo tako davė progos pažiūrėti, kaip treniruojasi mer-gaitės, – pasakojo Garbačiauskienė. – Tokios mergaičių pratybos pritraukdavo nemažai žiū-rovų, sudomino jaunimą, ir dalyvių kaskart gausėjo. Pasirodė „Aušros“ gimnazijos mergai-tės, ateidavo Šaulių sąjungos narės, kurios ne-trukus sudarė savo komandas ir įrengusios savo aikštes treniravosi. „Aušros“ berniukai, matydami „Aušros“ mergaites pas mus treni-ruojantis, prisidėdavo ir kamuolį pamėtydavo. Greitai jie sudarė savo komandą ir įren-

gę gimnazijos kieme krepšinio aikštę rimtai treniravosi.“

KREPŠINIO GIMTADIENIS LIETUVOJE: ŽIŪROVAI NEGAILĖJO PLO

JIMŲ STEPONO DARIAUS IR VIKTORO DINEIKOS METIMAMS.

Nors Lietuvoje krepšiniu iš pradžių susido-mėjo ir pradėjo žaisti moterys, pirmąsias ofi -cialias rungtynes žaidė vyrai.

1922-ieji laikomi ofi cialiais krepšinio pra-džios Lietuvoje metais, o krepšinio gimimo diena – tų metų balandžio 23-ioji. Tą dieną Kaune įvyko pirmosios ofi cialios krepšinio rungtynės. Žaidė LFLS (Lietuvos fi zinio lavi-nimo sąjunga) ir Kauno rinktinė. Jas rezulta-tu 8:6 laimėjo LFLS žaidėjai.

Apie šias rungtynes to meto spaudoje buvo rašoma: „Rungtynės buvo labai įdomios ir su-teikė malonaus įspūdžio žiūrovams. Žiūrovai tiek buvo susižavėję tomis rungtynėmis, kad žiūrėdami į mūsų vikrius, linksmus žaidėjus, jautėsi esą visai kultūringoj valstybėj.

1923 m. LFLS pirmoji komanda (iš kairės): M. Senkus, Vytautas Vokietaitis, Steponas Darius, J. Gureckas, Albinas Bulvičius

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 1 4

1923 m. LFLS ir „Aušros“ gimnazijos krepšininkai. Trečia iš kairės sėdi Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė

Publika širdingai džiaugėsi puikiu krepšininkų žaidimu ir nesigailėjo katučių vykusiems S. Da-rijaus (Stepono Dariaus – S. S.) ir Dineikos metimams bei pasuotėms. Pirmą kartą Lietuvoje suruoštos krepšiasvydžio rungtynės davė gražių vilčių, kad ateityje šis žaidimas galėtų atvesti mūsų sportininkus prie dides-nių laimėjimų.“

Nors iki didžiųjų Lietuvos krepšininkų per-galių dar buvo toli, tačiau tos gražios viltys vis dėlto išsipildė. Krepšininkės pirmąsias ofi cia-lias rungtynes Lietuvoje žaidė 1922 m. rugsė-jo 10 d.

PIRMASIS LIETUVOS KREPŠINIO ČEMPIONATAS: ČIA PRADININ

KĖS BUVO KREPŠININKĖS. 1922 m. spalio 4–10 d. buvo surengtas pirmasis Lietuvos krepšinio čempionatas. Jame dalyvavo… dvi moterų ko-mandos – LFLS ir LŠS (Lietuvos šaulių sąjun-ga). Buvo numatyta sužaisti trejas rungtynes. Vienerias rungtynes laimėjo LFLS (8:6), vie-nerias – LŠS (4:2) ir vienerios buvo baigtos lygiosiomis (4:4), todėl nugalėtojų komandai nustatyti prireikė ketvirtųjų. Jas rezultatu 4:0 laimėjo LFLS krepšininkės: G. Rimkaitė, An-tanė Vaitelytė, Garbačiauskienė, A. Karnaus-kaitė, A. Bulotaitė, kurios ir tapo pirmosiomis Lietuvos krepšinio čempionėmis.

1922 m. Lietuvoje krepšinį žaidė dvi mo-terų ir dvi vyrų komandos: buvo 35 krepšinio žaidėjai ir viena aikštelė.

1923 M. KREPŠINIS SPARČIAI PLINTA: VIS DAR MOTERŲ KREPŠI

NIO LAIKAS. Pasak Garbačiauskienės, „1923 me-tais krepšinis moterų tarpe bujojo. Surengtos pirmenybės (Lietuvos čempionatas – S. S.) buvo labai skaitlingos komandomis ir tarp jų esant nevienodam pasiruošimui (parengimui – S. S.) jos buvo pravestos A ir B grupėse. A grupėje nugalėjo LFLS, o B grupėje – MSMR (Moterų sporto mėgėjų ratelio) krepšininkės“.

Darius savo knygelėje „Basketbolo žaidi-mas“ pateikia konkrečių skaičių, patvirtinan-čių sparčią krepšinio plėtrą Nemuno krašte: „1923 m. basketbolas, turėdamas iš praėjusių metų daug pasekėjų ir šiek tiek techniškai pa-tobulėjęs, padarė žymią pažangą. Vyrų komandų buvo 18. Sužaista ofi cialių rungty-nių 18, draugiškų 11. Moterų komandų buvo 24, sužaista ofi cialių rungtynių 26, draugiškų 15. Iš viso žaidėjų buvo 300, aikščių 5. Šiais metais basketbolas pirmą kartą pasirodė pro-vincijoje.“

Kas lėmė tokį ryškų krepšinio plitimo šuolį per gana trumpą laiko tarpą? Panašų klausimą kėlė ir Garbačiauskas. „Kodėl toks fantastiškas krepšinio komandų skaičius buvo? – klausė jis. – Reikia pasakyti, kad toks buvo, nes sporto kūrimosi pradžioje moterys mielai organizavosi ir buvo didelis noras turėti varžybinio elemen-to. Teigiama pusė (kad krepšinis – S. S.) buvo prieinamas medžiaginiai: apranga, kamuolys ir aikščių įrengimas nebrangiai kainavo.“

1923 m. Kaune surengtos ir pirmosios mok-sleivių krepšinio varžybos, kuriose dalyvavo ke-liolika berniukų komandų. Pajėgiausi buvo „Aušros“ gimnazijos jaunieji krepšininkai.

PIRMASIS LIETUVOS VYRŲ KREPŠINIO ČEMPIONATAS: VARŽĖSI

TRYS KOMANDOS. 1924-ieji – vyrų krepšinio čem-pionatų pradžios metai. Pirmajame čempiona-te dalyvavo trys komandos: LFLS I, LFLS II ir LDS (Lietuvos dviračių sąjunga). Pirmaisiais Lietuvos krepšinio čempionais tapo LFLS I krepšininkai, nesunkiai nugalėję savo varžo-vus: LFLS II – rezultatu 20:7, LDS – 35:2.

. . . . . . . . . . .

K R E P Š I N I O K E L I A S Į L I E T U V Ą1 5 •

„1924 metais basketbolas jaučiasi jau pil-nateisiu piliečiu visų kitų sporto šakų tarpe, – teigė Darius. – Be daugelio draugiškų rung-tynių, vyksta ir ofi cialios basketbolo pirmeny-bės (čempionatai – S. S.), vyrų, moterų ir moksleivių.“

Tais metais buvo surengti pirmieji krepši-nio teisėjų kursai. Pirmąją teisėjo kategoriją įgijo keturi krepšinio teisėjai, tarp jų Garba-čiauskienė ir Darius.

Šiauliuose surengtose krepšinio varžybose, be Kauno komandų, dalyvavo Šiaulių, Radvi-liškio, Marijampolės, Kybartų, Vilkaviškio, Al-vito, Paežerių komandos, turėjusios gražius lietuviškus vardus: „Živilė“, „Skaidra“, „Vaidi-lutė“, „Aras“, „Rimgaudas“, „Šviedrys“ ir kt. Mergaičių fi nalo rungtynių, kurias žaidė Šiau-lių „Vytautietės“ ir Kauno „Živilė“, rezultatas – 2:1. Vaikinų varžybas taip pat laimėjo šiau-liečiai „Sakalaičiai“.


Pirmojo Lietuvos vyrų čempionato, vykusio 1924 m., nugalėtojų ženkliukas, pagamintas Šveicarijoje. Jis įteiktas LFLS komandos žaidėjams

Kauno operos solistės Vincės Jonuškaitės-Zaunienės įsteigta taurė, skirta Lietuvos moterų krepšinio varžybų nugalėtojoms. 1925 m.

1925 m. LFLS krepšininkės – Vincės Jonuškaitės-Zaunienės taurės laimėtojos su taurės įsteigėja (iš kairės): teisėjaElena Garbačiauskienė, Juzė Dzindziliauskaitė, Elena Eimaitytė, operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė,V. Steponaitytė, M. Vaicekauskaitė, M. Bieliauskaitė

šininkai treniravosi ir žaidė tik vasarą, krepši-niui tinkamos žaisti salės nebuvo.

Pagrindinį Lietuvos rinktinės penketą su-darė trys naujojo 1925 metų Lietuvos čempio-no – Kauno „Kovo“ krepšininkai: Stasys Sa-baliauskas, A. Heiningas, V. Balčiūnas ir du šiauliečiai: B. Norvaišas ir S. Kumpis.

Lietuvos krepšininkai pralaimėjo latviams rezultatu 20:41. Po metų antrąsias tarpvalsty-bines rungtynes Lietuvos krepšininkai žaidė vėl Rygoje ir pralaimėjo Latvijos rinktinei dar skaudžiau (12:47).

KREPŠINIO SNŪDURIAVIMO METAI: KREPŠINĮ NUSTELBĖ FUT

BOLAS. Tokiais galima laikyti 1926–1933 me-tus: krepšinio, dar iki galo neįsitvirtinusio, remiamo Lietuvoje vien entuziastų jėgomis, populiarumas slūgo. Lietuvos čempionatuose, kai jie vyko, dalyvavo tik Kauno komandos, 1929 m. nebuvo surengta nė vienerių krepši-nio rungtynių. 1929–1932 m. išvis nevyko Lietuvos čempionatas, krepšinis buvo žaidžia-mas tik vasarą, dažniausiai kitų sporto šakų atstovų, kurie jam skyrė mažai laiko.

Nepriklausomos Lietuvos sporto istorikas Jonas Narbutas rašė: „Ištisus keturis metus buvę krepšininkai ar krepšininkės, o kartu ir sporto vadovybė nedarė jokių pastangų atgai-vinti šią sporto šaką ir turbūt tikėjosi stebuk-lo, o tuo tarpu latviai ir estai per tą laikotarpį darė pažangą.

Priežasčių, kodėl tada krepšinis sužlugo, kaž-kur ieškoti nereikia. Pirmiausia jį nustelbė fut-bolas, kuris nežiūrint pralaimėjimų ir nesėkmių, vis tik darė pažangą. Tuo tarpu krepšinis žaidžiamas labai primityviai ir nebuvo jokios pažangos, tai, žinoma, negalėjo vilioti naujų sportininkų. Be to, krepšinį buvo galima žaisti tik vasaros metu ir labai primityviose aikš-tėse. O žiemos metu apie šią sporto šaką nebuvo reikalo nė galvoti, nes nebuvo jokios krepšiniui tinkamos salės. Esant tokioms sąly-goms, krepšininkų entuziazmas išblėso.“

Krepšinio atgaivos požymių pasirodė 1932 m., kai Kauno miesto sode esantis vasaros teatras

1925 m. Kauno LFLS šventė savo penkerių metų jubiliejų. Minėjimo programoje buvo ir krepšinio rungtynės

1925 m. Tarpvalstybinių rungtynių tarp Latvijos ir Lietuvos rinktinių Rygoje dalyviai (lietuviai šviesia apranga)

PIRMOSIOS KREPŠINIO VARŽYBOS DĖL TAURĖS: TAURĘ PASKYRĖ

OPEROS SOLISTĖ VINCĖ JONUŠKAITĖZAUNIENĖ. Moterų spor-tui, moterų krepšiniui nebuvo abejingi įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Gražus pavyz-dys – žymios operos solistės Vincės Jonuškai-tės-Zaunienės įsteigta taurė geriausiai moterų krepšinio komandai. Pirmosiose varžybose dėl šios taurės varžėsi keturios komandos. Pergalę šventė LFLS krepšininkės, fi nalo rungtynėse nugalėjusios „Makabi“ žaidėjas rezultatu 20:2.

PIRMOSIOS TARPVALSTYBINĖS LIETUVOS KREPŠININKŲ RUNGTY

NĖS: KRIKŠTAS NEBUVO MALONUS. Žingsniai į tarptau-tinę areną visuomet būna svarbūs, atsakingi ir nelengvi. Tokie jie buvo ir Lietuvos krepšinin-kams, gavusiems tarptautinių varžybų krikštą 1925 m. gruodžio 13 d. Rygoje. Ten įvyko pirmosios tarpvalstybinės mūsų krepšininkų rungtynės su Latvijos žaidėjais.

Latviai rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį žaidė krepšinį salėse, turėjo šiokią tokią tarp-valstybinių rungtynių patirtį (buvo žaidę su Estijos rinktine). Tuo tarpu Lietuvoje krep-

. . . . . . . . . . .


buvo pritaikytas sporto reikalams. Ten įrengti krepšiai, pradėta treniruotis žiemą, paskelbtos ir pirmosios krepšinio varžybos salėje žiemą.

ĮVYKIS, NULĖMĘS LIETUVOS KREPŠINIO ATEITĮ: TENISUI STATYTĄ

SPORTO SALĘ UŽVALDĖ… KREPŠINIS. 1934 m. spalio 10 d. buvo reikšminga Lietuvos krepšiniui. Tą dieną atidaryti Kūno kultūros rūmai (dabar centriniai Lietuvos kūno kultūros akademijos rūmai). Tame pastate įrengta erdvi sporto salė, projek-tuota ir statyta… tenisui žaisti.

Narbutas taip aprašė naująją salę: „Kad te-nisininkai neslidinėtų, buvo įrengtos brangios korklinoleumo grindys, kainavusios per 30.000 litų (per 5000 dolerių). Šios salės autoriai iš patyrimo žinojo, jog į teniso rungtynes at-eina tik apie 200 žiūrovų, todėl balkone to-kiam žiūrovų skaičiui ir buvo įrengta sėdimų vietų, iš kurių buvo matyti visa salė.“ Lapkri-čio 16 d. šioje salėje įvyko pirmosios krepšinio rungtynės.

Paskui taip susiklostė aplinkybės, kad salė tapo pagrindiniu krepšinio įvykių centru: čia vyko pirmos naujoviško krepšinio pamokos, čia Lietuvos krepšininkai ir krepšininkės ren-gėsi tarpukario Europos čempionatams, čia, toje salėje, pokario metais krepšinio (ir ne tik) mokslus ėjo kelių kartų geriausi Lietuvos krep-šininkai, iš čia į gyvenimą palydėti (ir dabar palydimi) kelių kartų krepšinio treneriai.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI Į TARPTAUTINĮ SĄJŪDĮ: LIETUVA KETINO

TAPTI FIBA NARE. 1932 m. buvo įkurta Tarptau-tinė mėgėjų krepšinio federacija (FIBA), labai suaktyvinusi tarptautinį krepšinio gyvenimą. Jos narėmis tapo visų pasaulio šalių, kuriose krepšinis jau buvo įleidęs šaknis, sporto orga-nizacijos. Pirmuosius mėginimus tapti FIBA nare padarė ir Lietuvos kamuolio žaidimų są-junga. 1934 m. lapkričio 30 d. į FIBA būs-tinę Romoje buvo išsiųstas laiškas, kuriame rašoma: „Turime garbės prašyti Jus atsiųsti Tarptautinės federacijos reglamentą, taip pat tarptautines krepšinio taisykles. Mes ketiname stoti į šią Tarptautinę federaciją.“

O Lietuvoje buvo surengtos pirmosios ofi -cialios tarptautinės krepšinio varžybos: Kauno krepšininkai du kartus pralaimėjo Rygos rink-tinei (26:48 ir 21:51).

JAV LIETUVIŲ KREPŠINIO PAMOKOS: TREČIASIS, BENE PLAČIAU

SIAS KELIAS, KURIUO KREPŠINIS ĖJO Į LIETUVĄ. Populiarinti krepšinį Lietuvoje labai padėjo Dariaus (kuris vėliau tapo garsiu lakūnu, Atlanto nugalėtoju), susipažinusio su krepšiniu JAV, knygelė „Bas-ketbolo žaidimas ir ofi cialės basketbolo taisyk-lės“, išleista 1926 m.

. . . . . . . . . . .


1936 m. Aukštųjų kūno kultūros kursų (žaidėjai su juosta ant marškinėlių) ir Kauno universiteto krepšinio komandos prieš rungtynes. Stovi (iš kairės): antras – K. Tumas, Mykolas Zaroskis, Leonas Baltrūnas, Artūras Andrulis, Mikalauskas, neatpažintas krepšininkas, L. Bazaras, Kulinkevičius; klūpo: Vladas Kišonas, Mindaugas Šliūpas, Leonas Puskunigis, penktas – Vilius Variakojis

„1925 m. esama literatūra buvo išsemta, jei ir buvo kur užsilikusios knygelės, bet tu-rinio atžvilgiu jau pasenėjusios, – teigė Da-rius. – Lietuvos sporto lygai pavedus man paruošti ofi ciales basketbolo taisykles, ryžausi tą atsakingą darbą tinkamai atlikti – sulietu-vinti tarptautines basketbolo taisykles. Atsižvelgiant į basketbolo žaidimo stovį Lie-tuvoje, kilo būtinas reikalas parašyti basket-bolo žaidimo techniką, nes be jos sunkiai būtų suprantamos ir išverstos tarptautinės tai-syklės.“

Mus pasiekusiame laiške Garbačiauskienė rašė: „Darius nebuvo įvedusiu krepšinį Lietu-voje. Kai jis pasirodė sporto dalyvių tarpe, tai krepšinis jau buvo smarkiai įsivyravęs Kaune, nors tik tarp moterų.

Aš jau tada turėjau parašiusi krepšinio tai-sykles, bet perdaviau jam išleisti, nes, kaip visad moterys, galvojau, bus daugiau patarnau-ta krepšinio susidomavimu jaunime.“

Šiaip ar taip, Dariaus knygelė, kurioje nu-sakytas to meto požiūris į krepšinį, pateikti žaidėjų technikos, taktikos pagrindai, buvo svarbi krepšinio plėtotei Lietuvoje. „Šiandien basketbolas, – tvirtino Darius, – kaip malonus ir visapusiškai lavinąs kūną žaidimas, yra žai-džiamas visame pasaulyje ir savo populiarumu kai kur prilygsta net futbolą.“

Darius paskirstė žaidėjams pareigas ir jas įdomiai apibūdino, kaip antai:

„Komandos žaidėjai skirstomi taip:

Puolėjai (puolikai) ... 2Centras .................... 1Gynėjai .................... 2

Puolėjai su centru (vidurio puolėju – S. S.) – tai svarbiausi žaidėjai puolimo atžvilgiu; be gerų puolėjų komanda negali tikėtis laimėti rungtynių. Todėl į puolėjus yra skiriami daugiau patyrę žaidėjai, ypač tie, kurie taikliai meta į krepšį.

Gynėjai – tai parinkta iš tvirtesnių, vikres-nių, ištvermingų, nors ir nelabai patyrusių žai-dėjų apsauga.

Centro žaidėją mes galime laikyti esantį vi-sapusiškai išsilavinusį basketbolo žaidimo mok-sle ir technikoje. Negana to, jis turi būti iš prigimties centru, nes jo privalumus priskiria-ma ir jo ūgis, galėjimas šokti labai aukštai, ne-paprasta ištvermė ir greitas orientavimasis.“

Darius pateikė ir pagrindinius krepšininkų sportinio rengimo uždavinius. Pasak jo, „pir-moje ir svarbiausioje vietoje statomas tobuli-nimasis žaidimo technikoje, taip pat ir kai kurių raumenų įvairiems technikos veiksmams atlikti tikslus paruošimas“.

Kūno kultūros rūmai. 1934 m.

1936 m. JSO (Jaunimo sporto organizacija, žaidėjai tamsiais marškinėliais) ir Kauno „Grandies“ krepšininkai. Stovi (iš kairės): Stasys Šačkus, L. Balzaras, Juozas Žukas, Pranas Lubinas, Zenonas Puzinauskas, Leonas Baltrūnas, Augulis, A. Stankevičius; klūpo: Mykolas Zaroskis, D. Gineitis, Kulinkevičius, Vilius Variakojis, Saladžius

. . . . . . . . . . .

Prasnaustų keleto Lietuvos krepšinio metų rezultatas – 1935 m. pradžioje pralaimėtos trečiosios tarpvalstybinės rungtynės, žaistos su Latvijos rinktine. Siauroje, trumpoje salėje lat-viai nugalėjo Lietuvos krepšininkus rezultatu 123:10 (64:6). Žinant, kad Lietuvos rinktinė-je žaidė futbolo vartininkas, šachmatininkas, šuolininkas, o komandą treniravo futbolinin-kas, stebėtis nėra ko. Reikėjo Lietuvos krepši-niui naujo, stipraus impulso, ne tik galutinai pažadinančio iš sąstingio, bet ir skatinančio žengti naujus žingsnius.

Toks impulsas buvo tikrojo krepšinio pa-mokos, kurias surengė į Pasaulio lietuvių kon-gresą 1935 m. iš JAV atvykę lietuviai: Ed-vardas Kriaučiūnas, B. Budrikas, Konstantinas Savickas ir kt. Kongreso metu JAV lietuviai nugalėjo Kauno rinktinę rezultatu 36:5, nors buvo žaisti tik du kėliniai po 10 min.

Narbutas rašė: „Į kūno kultūros rūmus at-ėjo visi Amerikos sportininkai, krepšininkai

. . . . . . . . . . .


atsinešė savo aprangą ir nutarė pasitreniruoti. Jie buvo nustebinti krepšinio sale, o ypač grindimis, kurių, anot jų, net Amerikoje ne-turima. Mes, balkone susirinkę, pamatėme, kad ir treniruotės pobūdžio, tikrą krepšinio žaidimą, nes kas iki šiol buvo matyta, tai buvo vaikų žaislas, o ne krepšinis. Mums buvo nematyta tokia kamuolio valdymo ir jo vary-mo technika, žaibiški ir mums tada visai ne-suprantami deriniai, jau nekalbant apie tik-slius, iš visokiausių padėčių metimus į krepšį, Niekas iš mūsų negalėjo net pagalvoti, kad tokią aukštą krepšinio žaidimo klasę yra pasiekę Amerikos lietuviai.

Pasilikę Lietuvoje K. Savickas ir J. Knašas mokė jaunuolius plaukimo, bokso, krepšinio pagrindų.

Esminę paramą ugdant didelio meistrišku-mo Lietuvos krepšininkus ir krepšininkes, ren-giant Lietuvos rinktines suteikė JAV lietuviai J. Žukas, F. Kriaučiūnas, J. Jurgėla, V. Bud-riūnas, P. Lubinas.“

AKTYVAUS MOKYMOSI IR PROŠVAISČIŲ METAI: LIETUVA TARP

TAUTINĖS MĖGĖJŲ KREPŠINIO FEDERACIJOS NARĖ. Didelį Lietuvos krepšininkų atsilikimą kad ir nuo artimiausių kaimynų 1936 m. pradžioje dar kartą priminė rungtynių Kaune tarp Kauno ir Rygos rinktinių rezultatas: pirmąjį kėlinį kaimynai laimėjo 40:0 (!), o rungtynes – 60:6. Lietuvos rinktinė, kurioje žaidė ir JAV lietu-vis Savickas (pelnęs 5 taškus), pirmą kartą jau kiek rimčiau pasipriešino pirmiesiems Euro-pos čempionams Latvijos krepšininkams, bet irgi pralaimėjo rezultatu 10:31.

1936-ųjų vasarį FIBA generalinis sekreto-rius atsiuntė ofi cialų dokumentą, patvirtinan-tį, kad Lietuva priimama į šią federaciją ir gali dalyvauti tarptautinėje veikloje, kuriai vado-vauja FIBA, visose jos rengiamose varžybose, taip pat ir Berlyno olimpinėse žaidynėse, į kurių programą pirmą kartą įtrauktas krepši-nis. Tai buvo maloni, plačius kelius Lietuvos krepšiniui atverianti žinia, bet kartu ir didelis įpareigojimas: juk ofi cialioms varžyboms bū-

Konstantinas Savickas. 1935 m.

tina turėti gerai parengtas šalies krepšinio rink-tines.

Siekiant pagerinti krepšininkų rengimą, im-tasi veiksmingų priemonių. Po dešimties metų pertraukos vėl pasirodė knygelė apie krepšinį: šį kartą JAV lietuvio dr. Savicko „Krepšinis“. Naujai pastatytų Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmų sporto salėje krepšinio mėgė-jus lavino JAV lietuvis Juozas Knašas.

Po Berlyno olimpinių žaidynių į Lietuvą atvykęs JAV rinktinės žaidėjas, olimpinis čem-pionas, lietuvių kilmės Pranas Lubinas mokė lietuvius krepšinio, pats žaidė. Metų pabaigoje Lietuvos komanda – Kauno JSO (Jaunalietu-vių sporto organizacija) pirmą kartą nugalėjo latvius – Latvijos čempioną US klubą rezul-tatu 35:27. Kauno komandoje žaidė Lubinas ir Juozas Žukas. Lietuvos čempionatus imta rengti tarp stipriausių komandų, kuriose žai-dė ir iš JAV atvykę lietuviai. Dėl to varžybos darėsi įdomesnės ir vis populiaresnės.

1936 m. Ketvirtųjų Lietuvos krepšininkų tarpvalstybinių rungtynių tarp Lietuvos ir Latvijos rinktinių (rezultatas 10:31) Kaune dalyviai

Konstantinas Savickas (kairėje) – su Lietuvos rinktinės žaidėjais Vytautu Budriūnu ir Juozu Jurgėla

. . . . . . . . . . .


1937 m. II Europos vyrų krepšinio čempionato, vykusio Rygoje, programos viršelio faksimilė

1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė II Europos čempionate (tik atvykus į Rygą). Pirmoje eilėje (iš kairės): A. Latvėnas, Pranas Mažeika, Leonas Petrauskas, Pranas Talzūnas, Artūras Andrulis, Juozas Žukas, Stasys Šačkus; antroje eilėje: dr. Antanas Jurgelionis (vadovas), Eugenijus Nikolskis, Leopoldas Kepalas, už jo Česlovas Daukša, Zenonas Puzinauskas, už jo Feliksas Kriaučiūnas, Leonas Baltrūnas, žurnalistas Juozas Kusa, gydytojas Kęstutis Šimilevičius, Feliksas Racevičius

• • • EUROPOS ČEMPIONATO METAI PRASIDĖJO NELINKSMAI: PRALAIMĖTOS JAU ŠEŠTOS TARPVALSTYBINĖS RUNGTYNĖS. 1937-ieji buvo II Europos vyrų krepšinio čem-pionato metai. Šis čempionatas buvo rengia-mas pirmojo Europos čempionato, vykusio prieš dvejus metus, nugalėtojos – Latvijos sos-tinėje Rygoje gegužės mėnesį. Jau sausį Latvi-jos krepšinio federacija pakvietė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę dalyvauti antrajame senojo žemyno čempionate.

Mūsų krepšininkams metai prasidėjo ne-linksmai. Vasarį Rygoje Lietuvos rinktinė žai-dė savo šeštąsias (penktąsias su Latvija) tarp-valstybines rungtynes su Latvijos rinktine ir vėl pralaimėjo 29:41 (21:25). Guostis buvo galima tik tuo, kad šiose rungtynėse lietuviai gana atkakliai priešinosi tituluotiems varžo-vams.

„Nuo vasario pabaigos mūsų krepšinio rinktinė, Žuko vadovaujama, ruošėsi toms pir-menybėms (čempionatui – S. S.), – rašė Nar-butas. – Kaip pačios visuomenės, taip sporto vadovybės, o pagaliau ir tuometinės sporto spaudos susidomėjimas artėjančiomis Europos krepšinio pirmenybėmis Rygoje buvo nedide-lis. Mat, nesitikint jų laimėti ir pasiruošimas rinktinės buvo neperstropiausias. Buvo sam-

protaujama, kad su dabartinėmis jėgomis gal pavyks išvengti paskutinės vietos ir tuo pasi-tenkinta.“

Rinktinės treneriu buvo paskirtas anksčiau į Lietuvą atvykęs… tenisininkų treneris Žu-kas, tiesa, pats neblogai žaidęs ir krepšinį, o treniruotis buvo numatyta keturias valandas per savaitę.

SAVIGARBA IR RYŽTINGUMAS, PAKEITĘ LIETUVOS KREPŠINĮ. Gal viskas taip ramiai ir būtų vykę, jei ne įdo-mus įvykis, pasukęs mūsų geriausių krepšinin-kų rengimąsi čempionatui ir dalyvavimą jame visai kita, ne tokia ramia, bet daug rizikos pa-reikalavusia, išgyvenimų ir džiaugsmo suteiku-sia vaga.

Iki čempionato buvo likę šiek tiek daugiau nei mėnuo. Latvijos spaudoje pasirodė didelis straipsnis apie II Europos čempionate dalyvau-siančių komandų pajėgumą ir perspektyvas.

Nepriklausomos Lietuvos sporto istorikas, tuo metu darbavęsis Kūno kultūros rūmuose, Narbutas rašė: „Pirmojoje grupėje ir pirmoje eilėje buvo, žinoma, Latvija, toliau sekė Estija, po jos Lenkija ir Italija. Tai stipriausios Euro-poje vyrų komandos. Antroje grupėje stipriau-sia Prancūzija, toliau Čekoslovakija, Rumunija

Dvi krepšinio bangos, negrįžtamai užliejusios Lietuvą. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

ir Bulgarija, tai jau vidutinio pajėgumo koman-dos. Paskutinėje iš silpniausiųjų grupėje pirmo-je eilėje Turkija, antroje Egiptas ir paskutinėje vietoje, kaip silpniausia, Lietuva.

Kai šį savaitraštį gavo Leonas Baltrūnas (Lie-tuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas – S. S.) ir perskaitė straipsnį – apstulbo… Padaręs tik-slų straipsnio vertimą į lietuvių kalbą, jis atsidūrė mano darbo kambaryje.

Besvarstant, šovė į galvą mintis – eiti pas direktorių (Kūno kultūros rūmų direktorių Vytautą Augustauską – S. S.), pateikti jam laikraštį su vertimu, tuo pačiu dar kartą pasiūlyti iškviesti iš Amerikos porą geriausių krepšininkų.“

Tuo metu ir Lietuvos vyriausybė, ir sporto vadovai dar nebuvo pritarę lietuvių kilmės JAV krepšininkų kvietimui dalyvauti Europos čem-pionate.

„Kuris eisime vėl buvo klausimas, – pamena Narbutas, – nes direktoriaus nusistatymas dėl iškvietimo Amerikos lietuvių krepšininkų, ge-rai buvo žinomas man. Mat, jau buvau įspėtas, jei daugiau mėginsiu kištis ne į savo reikalus, išlėksiu iš darbo. Laikas buvo brangus ir delsti nebuvo galima. Ilgai negalvodamas, kas gali atsitikti (jei mano žygis nepavyktų), nu-tariau eiti pas direktorių aš.

Augustauskas, žvilgtelėjęs į laikraštį, pradėjo skaityti vertimą, o baigęs skaityti, net ne-žvilgtelėjęs į mane, kad trenkė kumštimi į sta-lą, jog net rašalinė pašoko. Žiūrėdamas man į akis, jis suprato, ką aš norėjau dar pasakyti ir paklausė: „Užteks dviejų krepšininkų?“

„Mums trūksta tik centro (vidurio puolė-jo – S. S.) ir vieno gero gynėjo (įžaidėjo – S. S.) – atsakiau su džiaugsmu.“

Į JAV nuskriejo telegrama, kviečianti at-vykti du geriausius lietuvių krepšininkus. Likus mėnesiui iki Europos čempionato pradžios, į Lietuvą atvyko Pranas Talzūnas ir Feliksas Kriaučiūnas. Rinktinę rengti čempionatui pa-tikėta Kriaučiūnui.

„Krepšinio rinktinės dalyviams Kriaučiūnui ir Talzūnui pradėjus rinktinę treniruoti buvo

įsakyta, kad mūsų rinktinė yra sustiprinta dvi-em Amerikos lietuviais krepšininkais, laikyti paslaptyje , – rašė Narbutas. – Visos tre-niruotės, iki parodomųjų prieš išvykimą į Rygą rungtynių, vyko prie uždarų durų ir tre-niruočių valandų skaičius vis buvo didinamas. Paskutines dvi savaites buvo nutrauktos visos krepšinio pirmenybių rungtynės ir salėje kas-dien daug valandų „prakaitavo“ tik rinktinė, nes ji buvo ruošiama ne tik techniškai, bet ir fi ziškai.“

Paskutinėmis balandžio dienomis Lietuvos rinktinė baigė rengtis debiutui Europos čem-pionate. Balandžio 28-ąją surengtas rungtynes tarp Lietuvos I ir Lietuvos II komandų, ste-bint perpildytai žiūrovų Kūno kultūros rūmų salei, rezultatu 38:12 (17:6) laimėjo pirmoji komanda.

KUKLIAI IŠLYDĖTA: APIE LIETUVOS KREPŠININKŲ GALIMYBES

NĖ PUSĖS ŽODŽIO. II Europos vyrų krepšinio čem-pionate žaidė aštuonių šalių rinktinės, pa-skirstytos į du pogrupius. Viename – Italija, Estija, Lietuva ir Egiptas, kitame – Latvija, Lenkija, Prancūzija ir Čekoslovakija. Pirmą-sias vietas užėmusios komandos žaidė su antrą-ją vietą kitame pogrupyje užėmusia komanda (pusfi naliai). Pusfi nalių nugalėtojai žaidė dėl Europos čempiono vardo, pralaimėtojai – dėl trečiosios vietos. Pretendentais į nugalėtojus buvo laikomi Latvijos, Italijos, Estijos krep-šininkai. Lietuvos krepšininkai buvo laikomi vienais silpniausių: apie mūsų vyrų galimybes tiek Lietuvoje, tiek Rygoje niekas neužsiminė nė pusės žodžio.

Pasibaigus čempionatui, geriausias jo žai-dėjas Talzūnas laiške į Čikagą Savickui rašys: „Stipriomis komandomis buvo laikomi ita-lai, estai, prancūzai ir lenkai. Mus paskyrė į septintą vietą. Niekas nemanė, kad Feliksas (Kriaučiūnas – S. S.) ir aš esame geri žaidėjai. Visi manė, kad geras žaidėjas turi būti didelis vyras, kuris pakelia ranką ir įdeda kamuolį į krepšį. Jie neturėjo supratimo ir net neįsivaiz-davo, koks yra geras žaidėjas.“

. . . . . . . . . . .

Feliksas Kriaučiūnas. 1938 m.Kitas čempionato liudininkas, žinomas stalo tenisininkas ir prieškario krepšininkas Vilius Variakojis taip prisiminė lietuvių krep-šininkų sutiktuves: „Rygoje Lietuvos krepši-ninkus jau stotyje sutiko reporteriai, žurnalis-tai, kitų komandų vadovai. Pastarieji akimis ieškojo aukštojo Lubino ir, jo neradę, net lengviau atsiduso.

– Ką tas vienas Žukas padarys? – nuspren-dė jie. Į Talzūną ir Kriaučiūną niekas nekrei-pė dėmesio. Lietuvos komanda be Lubino, jų nuomone, buvo visiškai nepavojinga.“

Lietuvos krepšininkai išvyko į Europos čempionatą tyliai, be iškilmių. Rinktinę pa-lydėjo Kūno kultūros rūmų direktorius ir dar keli žmonės… O sugrįžo – sutikta tūkstančių džiūgaujančių žmonių!

NĖ KARTO NENUGALĖTA: LAIMĖTOS VISOS PENKERIOS RUNG

TYNĖS. Lietuvos krepšininkai debiutavo Euro-pos čempionate rungtynėmis su kandidate į nugalėtojus laikyta Italijos rinktine. Pirmuo-sius čempionato taškus pelnė Lietuvoje išau-gęs septyniolikmetis Zenonas Puzinauskas. Nors pergalę visi pranašavo italams, lietuviai buvo pasirengę pateikti staigmeną. Jie laimė-jo pirmąjį kėlinį 15:9, o rungtynes – 22:20! Štai tų tikrai istorinių rungtynių rezultatų kaita, parodanti rungtynių eigą, jų įtampos svyravimus:

I KĖLINYS II KĖLINYSZ. Puzinauskas 2:0 Italai 15:11P. Talzūnas 4:0 P. Talzūnas 16:11Italai 4:2 Z. Puzinauskas 18:11F. Kriaučiūnas 5:2 Italai 18:12J. Žukas 7:2 Italai 18:14Z. Puzinauskas 9:2 P. Talzūnas 19:14P. Talzūnas 11:2 Italai 19:16Italai 11:4 Italai 19:18Italai 11:6 P. Talzūnas 22:18Italai 11:8 Italai 22:20P. Talzūnas 13:8 Italai 13:9P. Talzūnas 15:9

. . . . . . . . . . .


Artūras Andrulis. 1938 m.

Tose rungtynėse taškus pelnė: Talzūnas – 13, Puzinauskas – 6, Žukas – 2, Kriaučiū-nas – 1, taip pat žaidė Baltrūnas. Tai buvo ne tik šio čempionato staigmena, bet ir pir-moji Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės per-galė žaidžiant tarpvalstybines rungtynes.

Paskui Lietuvos krepšininkai nugalėjo Es-tijos – rezultatu 20:15 (16:10), Egipto – 21:7 (8:3), Lenkijos – 32:25 (18:18) krepšininkus ir fi nalo rungtynėse dėl Europos čempiono titulo vėl susirungė su Italijos rinktine. II Eu-ropos čempionatas prasidėjo ir baigėsi Lietu-vos ir Italijos rungtynėmis.

Tai buvo vienos dramatiškiausių ofi cia-lių tarpvalstybinių rungtynių Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės istorijoje. Pirmasis kėli-nys – lietuvių naudai (11:9). Antrajame Lie-tuvos rinktinė įgijo, atrodė, lemiantį rung-tynių baigtį pranašumą – 22:11. Baigiantis rungtynėms, vėl pirmauta 24:16. Bet tada už keturias pražangas iš aikštės turėjo išeiti Kriaučiūnas, visų pramintas geriausiu čem-pionato strategu ir taktiku, ir iš karto mū-siškių žaidimas sutriko. Daugiau lietuviai ne-pelnė nė taško, o italai juos grėsmingai vijosi. Paskutinę žaidimo minutę Lietuva pirmavo 24:23. Ir tuomet Lietuvos krepšininkai buvo nubausti technine pražanga. Teisėjas leido italams mesti baudos metimą… tris kartus. Bet kamuolys tris kartus skriejo pro šalį. Lie-tuva – Europos vyrų krepšinio čempionato nugalėtoja!

„Taigi pabaigoje mums vėl reikėjo žaisti prieš italus, – prisiminė tas akimirkas Talzū-nas. – Mes žinojome, kad bus sunki kova. Prieš pat pasibaigiant rungtynėms, kada buvo likę tik 10 sekundžių, taškų skaičius buvo 24:23 lietuvių naudai. Be jokios priežasties tei-sėjas davė techninės baudos metimą italams.

Deja, jų žaidėjas buvo toks nervingas, kad neįmetė. Paskui gavo kitą techninį metimą ir vėl neįmetė. Gavo ir trečią metimą, ir vėl ne-pavyko. Visa publika jautė neteisybę, taigi sim-patijos nukrypo į Lietuvos pusę ir visi šaukė už Lietuvą.“ Štai tų rungtynių rezultatų kaita:

I KĖLINYS II KĖLINYSItalai 0:2 Italai 11:10P. Talzūnas 2:2 P. Talzūnas 13:10Italai 2:4 P. Talzūnas 15:10F. Kriaučiūnas 3:4 Italai 15:11Italai 3:6 P. Talzūnas 17:11Italai 3:7 J. Žukas 20:11Z. Puzinauskas 5:7 L. Baltrūnas 22:11Z. Puzinauskas 7:7 Italai 22:13Italai 7:9 Italai 22:14P. Talzūnas 9:9 Italai 22:16J. Žukas 11:9 P. Talzūnas 24:16 F. Kriaučiūną pakeitė A. Andrulis Italai 24:18 Italai 24:19 Italai 24:22 Italai 24:23

1937 m. II Europos vyrų krepšinio čempionatas Rygoje. Rungtynių tarp Lietuvos ir Estijos momentas

1937 m. II Europos vyrų krepšinio čempionato nugalėtojai (iš kairės): Zenonas Puzinauskas, Pranas Talzūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Juozas Žukas, Leonas Baltrūnas

. . . . . . . . . . .

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą2 5 •

Geriausiu čempionato žaidėju pripažintas Talzūnas, kuris buvo ir rezultatyviausias: per penkerias rungtynes pelnė 67 taškus. Į sim-bolinę Europos rinktinę įtraukti Talzūnas ir Kriaučiūnas. II Europos čempionato rungty-nes salėje, įrengtoje buvusio fabriko patalpose, kuriose tilpo 3,6 tūkst. žmonių, matė apie 30 tūkst. žiūrovų.

FELIKSAS KRIAUČIŪNAS: „MES NUGALĖJOME!“ LIETUVA PER VIENĄ DIENĄ TAPO KREPŠINIO ŠALIMI. Ta diena – 1937 m. gegužės 7-oji: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tapo Europos čempione.

Kai Kauno geležinkelio stotyje komandos kapitonas ir treneris Kriaučiūnas turėjo pasa-kyti trumpą kalbą tūkstančiams sutinkančiųjų Europos čempionus, jis ištarė tik du žodžius: „Mes nugalėjome!“ Bet to pakako: iš susirin-kusių žmonių krūtinių kaip griaustinio trenks-mas nuaidėjo „Valio!“ Paskui Kriaučiūnas sa-

kys: „Mano didysis uždavinys atliktas. Europos nugalėtojų vardas atiteko Lietuvai…“

„Sunku aprašyti, kiek džiaugsmo šis laimė-jimas suteikė tūkstančiams Lietuvos krepšinio mėgėjų ir net tiems žmonėms, kurie anksčiau buvo abejingi, ar net priešiški sportui, – rašė Variakojis. – Pirmasis su ašaromis akyse krep-šininkus pasitiko Kipras Petrauskas. Naujieji čempionai iš Rygos grįžo specialiu traukiniu. Juos kiekvienoje stotelėje, pradedant Joniškiu ir baigiant Kaunu, sveikino minios žmonių.“

Lietuvos krepšininkų pergalės Europos čem-pionate atgarsių Lietuvoje ilgai laukti nereikė-jo: krepšinis kasdien populiarėjo. Jį ypač pamė-go moksleiviai. Lietuvos moksleivių varžybose rungtyniavo beveik visų apskričių gimnazijų komandos. Komandos buvo kuriamos įmonė-se. Atgijo krepšinis Šiauliuose, Klaipėdoje, su užsidegimu imtasi šio žaidimo Telšiuose, Jo-niškyje.

II Europos čempionato nugalėtojai – Lietuvos rinktinės krepšininkai su sporto organizacijų vadovais: Kūno kultūros rūmų referentas A. Latvėnas, Kamuolio žaidimų sąjungos vedėjas Feliksas Racevičius, krepšininkai Leonas Baltrūnas, Zenonas Puzinauskas, Feliksas Kriaučiūnas (komandos kapitonas), Pranas Talzūnas, Artūras Andrulis, Juozas Žukas, Eugenijus Nikolskis, Pranas Mažeika, Stasys Šačkus, Leopoldas Kepalas, Česlovas Daukša ir Leonas Petrauskas

. . . . . . . . . . .


Akad. Algirdas Žukauskas irgi buvo tų die-nų liudininkas. Jis rašė: „1937 metų vieną dieną Lietuva netikėtai tapo krepšinio šalimi. Pergalė Rygoje sukėlė nepaprastą entu-ziazmą. Aš tuo metu mokiausi Joniškio gim-nazijoje. Jaunimas metėsi žaisti krepšinį, visur dygo krepšinio aikštės. Šalia gim-nazijos stypsojo daržinė. Per porą mėnesių moksleivių jėgomis ši daržinė pavirto nešildo-ma krepšinio sale, kurioje treniruodavomės net žiemą.“

„1937 m. Lietuva tapo Europos čempione, – teigė Stepas Butautas, tris kartus Europos

čempionas. – Kiekviename kieme kalami nuo statinių lankai, vaikai, paaugliai į juos mėto kamuolius, kamuoliukus, o kai kas ir kojinę, prikimštą skudurų.

Ir mūsų Veršvų pradinės mokyklos moky-tojas K. Požemeckas pastatė dvi kartis, iš kar-klo susuko lanką. „Žaisime krepšinį“, – pa-sakė mokytojas.

Gerai neprisimenu, po kiek žaidėjų buvo komandoje, bet atmintyje gyva, kaip moky-tojas paskirstė žaidėjus į puolėjus ir gynėjus, o man teko „vartininko“ vaidmuo.

„Tu būsi vartininkas, kiti puls, tu ginsi krepšį, – pasakė mokytojas, – tada, kai prie-šininkas praeis pro gynėjus, pats paskutinis ginsi krepšį.“

Pirmoji nuostabiai kilni, graži ir galinga meilės, pomėgio, aistros krepšiniui banga už-liejo Lietuvą. Ir ne tik.

Lietuvos rinktinės vadovas dr. Antanas Jur-gelionis buvo įsitikinęs: „Pergalė nuaidėjo vi-soje Europoje ir padarys didžiulę ir da-bar neįkainojamą propagandą Lietuvai ir jos jaunam sportui. Pagarba lietuviui ir Lie-tuvai jau įkvėpta.

Pagaliau krepšinis, kaip intelektualus žaidi-mas, yra mums itin priimtinas ir pagaliau pro-paguotinas. Čia jame surasime tą tašką, kuria-me galėsime ir toliau tarti savo svarų ir stiprų žodį.“

GERIAUSIAS ČEMPIONATO ŽAIDĖJAS PRANAS TALZŪNAS. Tal-zūno požiūrio į žaidimą, rungtynes, atstovavi-mo šaliai rimtumą atskleidžia jo paties žodžiai čempionatui pasibaigus: „Prisipažįstu, kad va-žiuodamas į Rygą nežinojau ką galvoti: ar lai-mėsime, ar ne. Juk aš nežinojau, kaip žaidžia mūsų būsimieji varžovai.

Mes laimėjome pelnytai, tačiau ne-buvo lengva. Rūpestis dėl būsimų kovų man ir Feliksui Kriaučiūnui nedavė miegoti nė vienos nakties. Ištisas valandas svarstyda-vom pergalės galimumus ir vis dėlto suabejo-davom. Dabar viskas baigta ir man kaip sun-kiausias akmuo yra nukritęs nuo krūtinės.“

. . . . . . . . . . .

2 7 •

Lietuvos krepšininkai – ant žiūrovų pečių (iš kairės): Zenonas Puzinauskas, Pranas Talzūnas, Artūras Andrulis, Juozas Žukas, Leonas Baltrūnas

Latvijos prezidento Karlio Ulmanio (Karlis Ulmans) sidabrinė lėkštė – dovana 1937 m. II Europos vyrų krepšinio čempionato nugalėtojams

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

1938 m. Lietuvos ir Prancūzijos rinktinės prieš rungtynes Kaune, specialiai tam įvykiui įrengtoje aikštelėje

Talzūno, kaip žaidėjo, savybes puikiai ap-rašė sporto žurnalistas Juozas Kusa. „Talzūnas nemėgėjas mėtyti iš toli ir visus taškus pelnė iš po krepšio , – teigė Kusa. – Tai jo specialybė ir tą jo gabumą retas gynikas su-gebėjo bent kartą nustelbti. Tik žiūrėk – jis gavo kamuolį, nepastebimai apsisuko, gynikas lieka kitoje pusėje, iškyla dažniausiai dešinė ranka ir krepšys yra. Iš tolo jis irgi puikiausiai moka mėtyti: vienintelį kartą metė prieš italus ir tą įsodino. Talzūno menas, kaip kiek-vienas tikras gilus menas, nedaro akiai, o tuo labiau ne specialisto, didesnio įspūdžio.“

1939 metų Latvijos krepšinio rinktinės na-rys, akylai stebėjęs ir II Europos čempionatą, Juris Silarajas (Juris Silara-js) teigė: „P. Talzūnas nebuvo labai aukštas, gal kokių 182–183 cm, bet tvirtai suręstas atletas. Visas Lietuvos rinktinės žaidimas buvo paremtas P. Talzūnu. Ataką pradėdavo F. Kriaučiūnas, paskui kamuolys pasiekdavo Žuką, o šis perduodavo jį P. Talzūnui, kuris ir užbaigdavo ataką. Pirmą

. . . . . . . . . . .


1938 m. Lietuvos ir Prancūzijos rungtynių momentas. Į krepšį meta Zenonas Puzinauskas, kairėje – Juozas Jurgėla, viduryje – Vytautas Budriūnas

kartą išvydome naują mėtymo į krepšį būdą: gavęs kamuolį, stovėdamas nugara į krepšį, P. Talzūnas pašokdavo pasisukdamas link krep-šio ir abiem rankomis pasiųsdavo kamuolį į krepšį.“ Pasak žymaus Latvijos krepšinio tre-nerio ir teoretiko prof. Olgerto Altbergo (Ol-gert Altberg), „P. Talzūnas pirmą kartą parodė metimą į krepšį viena ranka per galvą – „kab-liu“. Iki tol tokio metimo būdo niekas nebuvo matęs“.

Iš to meto Latvijos spaudos: „Talzūnas, kaip puolėjas, kiekviename žaidime gaudavęs mažiausiai pusę taškų, kuriuos iškovodavo Lie-tuvos komanda. Nepakeičiamas jis savo veik-loje po krepšiu. Italijos, Lenkijos, Estijos ir Egipto gynėjai bergždžiai mėgino sulaikyti šį žymų Lietuvos krepšininką, kuris buvo geriau-sias puolėjas.“

TAUTINĖS OLIMPIADOS KREPŠINIS: MOKSLEIVIŲ VARŽYBŲ FINA

LE TELŠIŲ IR JONIŠKIO KOMANDOS. Įdomios ir popu-liarios buvo krepšinio varžybos lietuvių I tau-tinėje olimpiadoje, surengtoje 1938 m.

Krepšinio plitimą, jaunų žaidėjų tobulėjimą visoje Lietuvoje, o ne tik didžiuosiuose mies-tuose, liudijo olimpiados moksleivių varžybos ir jų rezultatai. Mergaičių grupėje pajėgiausios buvo Telšių gimnazijos žaidėjos, fi nale nugalė-jusios Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos krepšininkes 6:4 (0:0). Berniukų grupėje stip-riausi buvo Kauno „Aušros“ berniukų gimna-zijos krepšininkai, fi nalo rungtynėse įveikę Jo-niškio gimnazistus rezultatu 21:17.

Olimpiados suaugusiųjų varžybose dalyvavo 16 moterų ir 24 vyrų komandos. Tarp moterų pajėgiausios buvo LFLS krepšininkės, treniruo-jamos Lubino, fi nale nugalėjusios „Aušrą“ re-zultatu 13:7. Vyrų krepšinio fi nalo rungtynes žaidė JAV lietuvių ir LFLS ekipos. Nugalėjo JAV lietuviai 27:21.

LIETUVOS KREPŠININKĖS „SIDABRINĖS“ I EUROPOS ČEMPIO

NATO MERGAITĖS: LIETUVOS VARDAS AIDĖJO ROMOJE IR VISO

JE EUROPOJE. 1938-aisiais į tarptautinį krepšinį įžengė ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Ji tų metų gegužę sužaidė pirmąsias tarpvalsty-bines rungtynes: pirma Kaune nugalėjo Estijos rinktinę 15:7 (7:4), paskui Rygoje – ir Latvi-jos rinktinę rezultatu 14:5 (13:2).

Svarbus moterų krepšinio įvykis buvo 1938-aisiais pradėti rengti Europos čempiona-tai. Pirmajame, kuris buvo surengtas Amžina-jame mieste – Romoje, žaidė penkių šalių rink-tinės: Šveicarijos, Prancūzijos, Lenkijos, Itali-jos ir Lietuvos. Didelių vilčių į krepšininkes,

st_031.tif

. . . . . . . . . . .

2 9 •

1938 m. LFLS krepšininkės – Tautinės olimpiados nugalėtojos su savo treneriu Pranu Lubinu

1938 m. Tautinės olimpiados vyrų krepšinio varžybų nugalėtoja – JAV lietuvių rinktinė


vykstančias į Romą, nebuvo dedama: net tin-kamo vadovo nepasiųsta, neturėjo komanda ir gydytojo. Viskas priklausė nuo dešimties mer-ginų ir atsidavusio jų trenerio Kriaučiūno.

Pirmosios rungtynės – su čempionato šei-mininkėmis italėmis. Tų rungtynių dalyvė Al-dona Vailokaitytė prisimena: „Susirinkome į vieną kambarį ir su treneriu F. Kriaučiūnu turėjome pasikalbėjimą. Nenoromis turėjome išlieti ašarą. F. Kriaučiūnas pabrėžė, kad mes

giname Lietuvos garbę ir kad turime kovoti viena už visas ir visos už vieną. Priminė, kad tėvynėje mūsų broliai ir sesės nekantriai laukia žinios. Prasidėjo rungtynės ir pirmą krep-šį pasiekė italės, bet veikiai mes pasivijome ir pralenkėme. Pirmas puslaikis nors sunkiai, bet baigėsi mūsų naudai 18:12.

Antrajame kėlinyje už prasižengimus išėjo Astrauskaitė ir Jazbutienė. Komanda pakriko. Mums pradėjo nesisekti. Bet štai Mar-kevičienė gauna mesti baudą. Jos neišnaudoja, o italė P. Verri susimaišiusi pagriebė sviedinį ir įmetė į savo krepšį (kai rezultatas buvo 18:15 lietuvių naudai – S. S.). Nors teisėjai nelabai norėjo užskaityti tą metimą mūsų nau-dai, tačiau užskaitė.“ Rungtynes lietuvės laimė-jo rezultatu 23:21.

Paskui Lietuvos krepšininkės, nesunkiai nugalėjusios Šveicariją rezultatu 28:10 (8:4), Prancūziją – 20:14 (18:4), paskutinėse rung-tynėse suklupo prieš Lenkiją (21:24 (7:10)). Trys komandos surinko po lygiai taškų, todėl nugalėtoją ir kitas prizines vietas lėmė šių ko-mandų tarpusavio rungtynių taškų skirtumas. Pirma vieta atiteko Italijai (48:42; „+“ 6 taškų skirtumas), antra – Lietuvai (44:45; „+“ 1 taš-ko skirtumas), trečia – Lenkijai (43:48; „ “ 5 taškų skirtumas).

Į simbolinę Europos rinktinę (pirmąjį pen-ketuką) pateko trys lietuvės: Genovaitė Miule-raitė, Juzė Jazbutienė ir Stefanija Astrauskaitė;

. . . . . . . . . . .


1938 m. Lietuvos moterų rinktinė Romoje I Europos čempionato atidarymo metu. Iš kairės: Juzė Dzindziliauskaitė-Jazbutienė, Stasė Markevičienė, Tatjana Karumnaitė, Stefanija Astrauskaitė, Genovaitė Miuleraitė, Aldona Vailokaitytė, Paulina Kalvaitienė, Bronė Didžiulytė, Eleonora Vaškelytė, Juzė Makūnaitė

1938 m. I Europos moterų krepšinio čempionatas. Rungtynių tarp Lietuvos ir Italijos rinktinių momentas

1938 m. Lietuvos moterų krepšinio rinktinė su Juozu Jurgėla, Vytautu Budriūnu ir Feliksu Kriaučiūnu prieš pratybas Kaune

į antrąjį penketuką – Vailokaitytė ir Stasė Mar-kevičienė. Be šių žaidėjų, I Europos čempiona-to sidabro medaliais dar pasidabino Janina Makūnaitė, Tatjana Karumnaitė, Bronė Di-džiulytė, Paulina Kalvaitienė, Elena Vaškelytė.

„Aš žinau, kad Lietuvos rinktinė į pirme-nybes buvo išleista be ypatingo pasitikėjimo, – buvo įsitikinęs Kriaučiūnas. – Dar daugiau,

kai kas sakė tai esą tuščias žygis, neduosian-tis jokios naudos. Ačiū Dievui, visi jie, kaip matote, klydo. Juk rinktinė dirbo atsidėjusi, aš, kaip jos mokytojas, galiu patvirtinti – pa-siekė gerą žaidimo lygį ir buvo verta plates-nio masto jėgų išbandymo. Aš pats, kaip treneris, esu krepšininkėmis visiškai patenkin-tas: jos įvykdė visus mano duotus uždavinius, parodė didelį pasiryžimą, atidavė kovose visus savo sugebėjimus.

Pirmenybės parodė, kad esame gerame pa-žangos kelyje. Dabar reikia toliau tęsti darbą, eiti į priaugančiuosius – tiek berniukus, tiek mergaites. Čia ir yra mūsų ateities pajė-gumo laidas. Aš ir kiti, kol galėsime, padėsime, kad Lietuva liktų žymioji krepšinio šalis. O tai galima pasiekti visų darbu ir pastangomis.“

II Europos moterų krepšinio čempionatas 1940-aisiais turėjo vykti Kaune, bet gyveni-mas privertė laukti ištisus dvylika metų: jis 1950 m. buvo surengtas Vengrijos sostinėje Budapešte.

. . . . . . . . . . .

3 1 •

Po pratybų Romoje. Klūpo (iš kairės): Juzė Jazbutienė, Genovaitė Miuleraitė, Eleonora Vaškelytė, Bronė Didžiulytė, Stefanija Astrauskaitė; stovi: Tatjana Karumnaitė, Aldona Vailokaitytė, Paulina Kalvaitienė, Stasė Markevičienė, Juzė Makūnaitė

Romos gubernatoriaus dovana 1938 m. Europos vicečempionėms – Lietuvos krepšininkėms


LIETUVA EUROPOS VYRŲ KREPŠINIO ČEMPIONATO ŠEIMININ

KĖ: REKORDINIS NORINČIŲ DALYVAUTI ČEMPIONATE ŠALIŲ

SKAIČIUS. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei lai-mėjus II Europos čempionatą Rygoje, pagal tuometinę FIBA nuostatą teisę rengti po dve-jų metų vyksiantį trečiąjį čempionatą įgijo Lietuva. Šia teise mūsų šalis, jos sporto or-ganizacijos pasinaudojo ir surengė Kaune iš tiesų gražią senojo žemyno krepšinio šventę.

Išsiuntus kvietimus dalyvauti III Europos vyrų krepšinio čempionate šalims – FIBA na-rėms, sutikimus dalyvauti tame čempionate atsiuntė net 17 šalių krepšinio organizacijos. Ketino į Kauną atvykti rungtyniauti ir tokių varžybų naujokai: Didžiosios Britanijos, Tur-kijos, Vokietijos rinktinės. Todėl ant vieno iš pašto ženklų, išleistų III Europos čempionato proga, yra 17 šalių vėliavos.

Europos čempionato globėjas – Respubli-kos Prezidentas pasirūpino, kad svečiams ši Lietuvos viešnagė paliktų kuo geriausių įspū-džių. III Europos vyrų krepšinio čempionatas, rengimasis jam buvo itin reikšmingas įvykis

III Europos vyrų krepšinio čempionato programos viršelio faksimilė

. . . . . . . . . . .


1938 m. I Europos moterų krepšinio čempionato plakatas

III Europos vyrų krepšinio čempionato plakatas

ne tik krepšinio, apskritai sporto organizaci-joms, bet ir valstybei. Šio renginio svarbą pa-tvirtina tai, kad sudarytas čempionato Garbės komitetas, į kurį įėjo neeiliniai asmenys: pir-mininkas – šalies Ministras Pirmininkas Jonas Černius, nariai – Ministro Pirmininko pava-duotojas Kazys Bizauskas, Seimo Pirmininkas Konstantinas Šakenis, švietimo, krašto ap-saugos, užsienio reikalų, fi nansų, teisingumo, žemės ūkio, susisiekimo ministrai, kariuo-menės vadas Stasys Raštikis, Kauno miesto burmistras Antanas Merkys, Kūno kultūros rūmų direktorius Augustauskas. III Europos čempionatą globojo Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

Kad III Europos čempionatas buvo neeili-nis ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono įvykis, liudija tai, kad, praėjus daugiau nei pusei šimt-mečio, vis grįžtama prie jo ne tik sporto isto-rijos veikaluose.

Alfredas Erichas Senas (Alfred Erich Senn) 1988 m., be kita ko, rašė: „Lietuvos vyriausy-bė 1938 ir 1939 m. ultimatumais atakuojama iš kaimyninių Lenkijos ir Vokietijos, sudarė galimybę surengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą. Tam, nepaisydama visų opozicijos pasipriešinimų, Vyriausybė skyrė 400.000 litų naujai sporto halei pastatyti.“

Čempionato rengimui vadovavo Organiza-cinis komitetas, kurio pirmininkas buvo dr. Jonas Navakas, dirbo administracijos, svečių priėmimo, propagandos ir kitos komisijos.

1939 m. III Europos vyrų krepšinio čempionato, vykusio Kaune, ženklelis

Pašto ženklai, skirti III Europos vyrų krepšinio čempionatui, vykusiam 1939 m. Kaune

. . . . . . . . . . .

3 3 •

Techninis čempionato vadovas – FIBA gene-ralinis sekretorius Viljamas Džonsas (William Jones). Gražus dėmesio III Europos čempio-natui pavyzdys ir neįkainojama dovana fi la-telininkams buvo Kaune išleista trijų pašto ženklų serija – pirmoji pasaulyje pašto ženklų serija krepšinio tematika.

PIRMASIS STATINYS KREPŠINIO VARŽYBOMS EUROPOJE: PIRMĄ

KARTĄ LIETUVIAI SAVO JĖGOMIS ĮGYVENDINO SVAJONĘ. Vie-nas sunkiausių klausimų, į kurį reikėjo atsa-kyti priimant III Europos čempionatą, buvo toks: kur žaisti? I Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynės vyko gana primityvio-mis sąlygomis, pritaikius krepšinio varžyboms Parodų salę, II čempionato rungtynės Rygo-je – pritaikius buvusio fabriko patalpas. Kur krepšininkai varžysis, o žiūrovai galės stebė-ti pajėgiausių žemyno krepšininkų žaidimą Kaune?

Buvo kilusi mintis čempionatą rengti at-viroje aikštėje su pakabinamu brezentiniu sto-gu, saugančiu nuo lietaus, tuometiniame Vals-tybiniame aikštyne (dabar Stepono Dariaus ir Stasio Girėno stadionas). Bet toks „statinys“ netenkino nei Lietuvos, nei FIBA vadovų. Tuomet nutarta statyti naują sporto salę krep-šinio varžyboms – III Europos čempionatui.

Vidas Mačiulis ir Vytautas Gudelis rašė: „Pirmą kartą lietuviai savo jėgomis sumanė įgyvendinti tokią svajonę: greitai pastatyti nebrangią, bet erdvią ir techniškai sudėtingą


sporto salę. Užsakovams pasisekė, nes rado puikų projektuotoją inžinierių A. Rozenbliu-mą. Vienuolikai tūkstančių žiūrovų (3500 sė-dimų vietų) skirtos krepšinio salės ilgis 63 m, plotis – 61 m, aukštis ties viduriu 15,2 m.“

Sporto halės statyba Ąžuolyno pakraštyje buvo pradėta 1938 m. gruodžio 4 d. Iki Euro-pos čempionato buvo likęs vos pusmetis. Prieš akis žiema. Todėl niekas neskaičiavo darbo va-landų, statybininkai plušo dienomis ir nakti-mis. Buvo metas, kai čia dirbdavo beveik 300 žmonių. Sporto halė buvo pastatyta laiku.

Gražiai plušėjo ir būriai talkininkų. Akto-rius Donatas Banionis pamena: „Prisimenu 1939 m. Europos čempionatą Kaune. Tada pastatė sporto halę. Čempionato išvakarėse per draugus sužinojau, jog reikia pagalbinin-

. . . . . . . . . . .


kų suolams sunumeruoti. Esą už darbą ne-mokamai leis rungtynes žiūrėti. Tai mums, berniukams, buvo stulbinantis dalykas – juk pigiausias bilietas į visas rungtynes kainavo bene 10 litų. Tad sąžiningai dažais numera-vau sporto halės suolus.“

„Halės statyba kainavo apie 400.000 litų, – rašė Narbutas, – ir nebuvo tokių, kurie prie-kaištavo, kam šiai statybai išmetama to-kia milžiniška pinigų suma. Dar jos neužbaigus buvo pradėta pardavinėti pirmenybių bilietai ir per savaitę visų sėdimų vietų bilietai buvo iš-parduoti. Salės užbaigimo dieną už par-duotus bilietus jau buvo surinkta beveik 400.000 litų. O ta sporto halė ir šiandien te-bestovi kaip gyvas nepriklausomos Lietuvos sportinio gyvenimo liudytojas.“

LIETUVOS KREPŠININKAI RENGĖSI DAR VIENAM RIMTAM EGZAMI

NUI: JUK TIKRINTOJAI BUS GERIAUSIOS EUROPOS ŠALIŲ RINKTINĖS

IR TŪKSTANČIAI ŽIŪROVŲ. 1939-ieji – Europos vyrų krepšinio čempionato metai Lietuvos rinktinei

ir jos gerbėjams prasidėjo nelinksmai: nors rinktinėje žaidė JAV lietuvis Mykolas Ruzgys, ją treniravo Lubinas, ji metų pradžioje Rygoje pralaimėjo Latvijos rinktinei rezultatu 18:29 (11:11). Nuotaikos nepataisė ir susirūpinimo krepšinio likimu nenumarino kukli Lietuvos rinktinės pergalė prieš Estiją rezultatu 20:18 (8:4).

Nebuvo lygių žaidėjų konkurencijos, maža gerų komandų, krepšininkai per mažai treni-ravosi, žaidimas buvo pernelyg akademiškas, lėtas. Reikėjo vėl imtis darbo iš peties. Nuo balandžio vidurio geriausi Lietuvos krepšinin-kai bei lietuviai krepšininkai iš JAV Kriaučiū-nas, Lubinas, Budriūnas ir Ruzgys (pastarieji du pasilikę Lietuvoje po Tautinės olimpiados), vadovaujami Kriaučiūno ir Lubino, pradėjo intensyviai rengtis Europos čempionatui.

„Prieš 1939 m. Europos krepšinio čempio-natą eidavau pasižiūrėti Lietuvos rinktinės tre-niruočių, kurios vykdavo Kūno kultūros rūmų salėje, – teigė akad. Žukauskas. – Rinktinės

. . . . . . . . . . .

3 5 •

Juozas Jurgėla. 1939 m.

Vytautas Budriūnas. 1938 m.

Mykolas Ruzgys. 1939 m.

Alėja prie Kūno kultūros rūmų, papuošta Europos krepšinio čempionato, vykusio Kaune, proga. 1939 m. gegužės 21–28 d.

Kauno sporto halė. 1939 m.


Naujieji rūmai

branduolį sudarė JAV lietuviai Lubinas, Bud-riūnas, Kriaučiūnas, Ruzgys ir Jurgėla. Kartu su jais treniruotėse dalyvaudavo Andrulis, Bal-trūnas, Puzinauskas, Petrauskas, Norkus, Leš-činskas, Šliūpas, Variakojis, Griešnovas ir kiti kauniečiai. Tada pirmą kartą pamačiau įvairių nuostabių krepšinio derinukų. Ypač įsiminė ir didelį įspūdį paliko preciziškai įžaidžiamas „megztukas“.“

RENGĖSI IR PAGRINDINIAI VARŽOVAI: LATVIJOS RINKTINĖ IŠ 17 TARPVALSTYBINIŲ RUNGTYNIŲ BUVO LAIMĖJUSI 15! Nesėk-mingai pasirodžiusi II Europos čempionate (šešta vieta iš aštuonių dalyvavusių komandų), Latvijos vyrų rinktinė dvejus metus kryptingai rengėsi trečiajam žemyno čempionatui. Per tą laiką kaimynai žaidė 17 tarpvalstybinių rung-tynių, iš kurių pralaimėjo dvejas: vienerias 1938 m. kovą Kaune Lietuvos rinktinei po pratęsimo rezultatu 19:24 (13:10; 19:19) ir

vienerias – Prancūzijos rinktinei Paryžiuje re-zultatu 24:25 (13:9). Ypač graži Latvijos krep-šininkų pergalė pasiekta 1938-iesiems baigian-tis prieš vieną pajėgiausių žemyno ekipų – Prancūzijos rinktinę Paryžiuje 33:27. Po šios pergalės Latvijos Prezidentas Karlis Ulmanis (Karlis Ulmans) ištarė: „Aš dėkoju Jums, vai-kinai, už tai, kad Jūs mažam kraštui ir mažai tautai padarėte garbę.“ Latvijos krepšininkai, I Europos čempionato, surengto 1935 m., nu-galėtojai, atvyko į Kauną rimtai nusiteikę pa-kartoti šį laimėjimą ir trečiajame žemyno čem-pionate.

Į KAUNĄ ATVYKO AŠTUONIŲ VALSTYBIŲ KREPŠININKAI: ČEMPIONATE DALYVAVO VISOS PAJĖGIAUSIOS EUROPOS ŠALIŲ

RINKTINĖS. 1939-ųjų pavasarį, kai Kaunas ir visa Lietuva rengėsi gražiai Europos krepši-nio šventei, svetingai laukė svečių iš daugelio Europos šalių, senajame žemyne jau klajojo

1939 m. III Europos vyrų krepšinio čempionato atidarymas Kauno sporto halėje. Žiūrovams pristatoma Latvijos rinktinė. Pirmoje iš dešinės komandų rikiuotėje – Lietuvos rinktinė

1939 m. III Europos vyrų krepšinio čempionatas. Į vengrų krepšį meta Pranas Lubinas

1939 m. III Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynės tarp Lietuvos ir Latvijos. Dėl kamuolio kovoja Pranas Lubinas (kairėje) ir Visvaldis Melderis

1939 m. III Europos vyrų krepšinio čempionatas. Viduryje Pranas Lubinas

HALE

. . . . . . . . . . .


Antrojo pasaulinio karo šmėkla. Iš 17 šalių, ketinusių dalyvauti svarbiausiose žemyno krepšinio varžybose, kai kurioms jau nebe krepšinis rūpėjo.

Į III Europos vyrų krepšinio čempionatą atvyko aštuonių šalių rinktinės, tarp jų visi trys antrojo čempionato prizininkai – Lietu-vos, Italijos ir Prancūzijos krepšininkai. Čem-pionato prestižą pakėlė ir labai pajėgių dviejų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos rinktinių da-lyvavimas. Dauguma komandų į Kauną atvy-ko gerokai sustiprėjusios: Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Italijos rinktinėse žaidė tų šalių išeiviai, krepšinio mokslus išėję JAV.

Čempionato šeimininkai pasiūlė objek-tyviausią, vadinamąją ratų, varžybų sistemą: visos aštuonios komandos žais tarpusavyje kiekviena su kiekviena po vienerias rungty-nes. Šis pasiūlymas visiems buvo priimtinas. Vadinasi, kiekviena komanda turėjo žaisti po septynerias rungtynes.

Čempionato išvakarėse visus jaudino vie-nas klausimas: ar galės čempionate žaisti aukš-to (neriboto) ūgio krepšininkai? Mat FIBA buvo įvedusi tokią taisyklę: atsižvelgiant į ūgį žaidėjai skirstomi į dvi grupes – žemesni kaip 190 cm ir aukštesni kaip 190 cm (šios taisyk-lės nė karto nebuvo laikytasi). Aukštų žaidė-jų turėjo Estija (Ralfo Viksteno (Ralf Viksten) ūgis – 198 cm), Lietuva (Lubino – 200 ar 201 cm).

Iki čempionato pradžios likus vos vienai dienai, sprendimą priėmė FIBA techninis ko-mitetas: III Europos čempionate gali žaisti riboto ir neriboto ūgio žaidėjus turinčios ko-mandos. Komanda, čempionate užėmusi pir-mąją vietą, ir bus Europos čempionė, o ge-riausią vietą užėmusi riboto ūgio komanda bus Europos čempionė tarp tokių ekipų.

ČEMPIONATO FINALAS JAU PIRMĄJĄ DIENĄ: TIK PASKUTINĖMIS RUNGTYNIŲ TARP LIETUVOS IR LATVIJOS SEKUNDĖMIS PRANAS

LUBINAS PERSVĖRĖ REZULTATĄ. III Europos vyrų krep-šinio čempionato atidarymas naujojoje Spor-to halėje įvyko gegužės 21 d.

. . . . . . . . . . .

3 7 • D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

„Susidomėjimas pirmenybėmis, žinoma, buvo didelis, – rašė sporto istorikas Narbu-tas, – bet sunku buvo vaizduotis, kad, tegul ir tas didysis įvykis, patrauktų tokias plačias ma-ses. Tarytum visas Kaunas ėmė plaukti į Valstybinį stadioną. Būrių būriai, virtinių virtinės traukė į Vytauto kalną: pėsti, važiuo-ti. Plaukė į halę kartų kartos: šalia žila-galvio jau krypstąs senatvėn jo sūnus su savo vaikais, plaukė dideli ir maži, visokio amžiaus ir luomų.

Halė priglaudė tikriausiai apie 10.000 žmonių. Tiek, kiek daugiau vargu ar gali tilp-ti. Į pirmenybių atidarymą ir uždarymą galima buvo parduoti ir 20.000 bilietų.“

O pirmosios dienos (gegužės 22-osios) rungtynės tarp Lietuvos ir Latvijos rinktinių buvo vadinamos šio čempionato fi nalu.

Žinomas sporto žurnalistas Kęstutis Čer-keliūnas rašė: „Pat pirmąją dieną geltona žalia apranga vilkintieji turėjo pačias sunkiausias rungtynes – su latviais. Retai kada yra buvu-si jaudri ir dramatiška kova, ypač paskutines 10 min. Latviai pirmavo net 6 tšk. (27:21), bet mūsiškiai pajėgė išlyginti ir tąsyk užvirė lyg katile. Likus 5 min. iki pabaigos pasekmė rodė 31:29 Lietuvos naudai, bet latviai nepa-sidavė, sugebėjo persverti dviem taškais ir dar likus pusei minutės prieš baigminį švilpuką turėjo tašku daugiau.

Halė drebėte drebėjo nuo riksmų. Į skliau-tus dužo ovacijos ir nusivylimo prasiveržimai. Mūsiškiai šoko paskutinin antpuolin. Lubinas gavo kamuolį po krepšiu, metė, kamuolys pa-šokinėjo ant lanko ir pagaliau įkrito – Lietuva laimėjo 37:36 (15:17).

Iš pradžių žaidė Kriaučiūnas, Andrulis, Pu-zinauskas, Lubinas, Ruzgys, o antrame kėlinyje pasirodė vien amerikiečiai: Jurgėla, Kriaučiū-nas, Ruzgys, Lubinas, Budriūnas. Esant pasek-mei 27:27 Jurgėla už pražangas išėjo ir grįžo Andrulis.

Latviai buvo pagarbos verti priešininkai, žibėję pakilia kovos dvasia, rinktinė buvo gerai paruošta, mėtymai ištobulinti ir tik taktiškai latviai gal nebuvo tiek iškilūs.“

Taip keitėsi šių nepaprastai svarbių rung-tynių rezultatas:

I KĖLINYS II KĖLINYSA. Andrulis 1:0 K. Arenas 15:19A. Vanagas 1:1 V. Budriūnas 17:19Z. Puzinauskas 3:1 M. Ruzgys 19:19M. Ruzgys 5:1 K. Arenas 19:21P. Lubinas 6:1 V. Melderis 19:23K. Arenas 6:3 P. Lubinas 21:23A. Vanagas 6:5 V. Melderis 21:25V. Melderis 6:7 A. Krauklis 21:27P. Lubinas 8:7 J. Jurgėla 25:27P. Lubinas 9:7 P. Lubinas 27:27A. Andrulis 11:7 V. Melderis 27:29V. Šmitas 11:9 M. Ruzgys 29:29K. Arenas 11:11 F. Kriaučiūnas 31:29Z. Puzinauskas 13:11 V. Šmitas 31:31V. Šmitas 13:13 K. Arensas 31:33Z. Puzinauskas 15:13 M. Ruzgys 33:33V. Melderis 15:15 K. Arenas 33:35V. Melderis 15:17 M. Ruzgys 35:35 A. Krauklis 35:36 P. Lubinas 37:36

„Likus žaisti nedaug laiko, latviams pir-maujant 36:35, P. Lubinas atsidūrė patogioje padėtyje, – rašė Senas. – Jis pats paskui pa-sakė: „Aš meldžiau ir keikiau savo partnerius. Dėl dievo meilės, duokit man kamuolį. Juk aš buvau prie krepšio“. Pagaliau A. Andrulis linktelėjo galva ir padavė man kamuolį. Aš pasisukau ir įmečiau. Tas metimas lėmė mums pergalę – 37:36. Minia prasiveržė že-myn, į aikštę ir nešė mus ant savo pečių.“

Lietuvos krepšininkai, nesunkiai nugalėję Estijos (33:14), Lenkijos (46:18), Prancūzijos (47:18), Vengrijos (79:15), Suomijos (112:9) ir Italijos (48:15) rinktines, antrą kartą tapo Europos čempionais. Antra buvo Latvijos rink-tinė (be to, ji paskelbta riboto ūgio komandų čempione), treti – Lenkijos krepšininkai.

Rezultatyviausias čempionato žaidėjas – Es-tijos rinktinės žaidėjas Heinas Veskila (Heino Veskila), pelnęs 116 taškų. Lubinas pagal re-zultatyvumą buvo trečias (94 taškai), Ruzgys

. . . . . . . . . . .


– penktas (76), Budriūnas – šeštas (73). Į sim-bolinį Europos rinktinės penketuką įtraukti Kriaučiūnas, Ruzgys ir Budriūnas. Lubinas į geriausių penketuką neįtrauktas dėl to, kad į jį rinkti tik riboto ūgio žaidėjai. Geriausiu čempionato žaidėju pripažintas Ruzgys. III Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynė-se apsilankė 100 tūkst. žiūrovų. Kitas, IV Eu-ropos čempionatas turėjo įvykti 1941 m. Len-kijos sostinėje Varšuvoje.

Deja, 1941-aisiais senajame žemyne krepši-nio kamuolio dunksėjimą, teisėjų švilpukų gar-sus pakeitė automatų ir patrankų šūviai, bom-bų sprogimai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, užuot dvejus metus nešiojusi Kaune iškovotą čempiono titulą, likimui lėmus, Europos čem-pionato vardą turėjo… ilgus septynerius me-tus. IV Europos vyrų krepšinio čempionatas buvo surengtas 1946 metų pavasarį Ženevoje.

Lietuvos krepšinio rinktinė – 1939 m. Europos čempionė. Lietuvos vėliavą laiko Pranas Lubinas, nugalėtojų prizą – komandos kapitonas Feliksas Kriaučiūnas, toliau – Vytautas Budriūnas, Leonas Baltrūnas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys, Eugenijus Nikolskis, Mindaugas Šliūpas, Pranas Mažeika, Artūras Andrulis, P. Jurgėla, V. Norkus, Vytautas Leščinskas, Leonas Petrauskas

. . . . . . . . . . .

ANTROJI KREPŠINIO BANGA, NUVILNIJUSI PER LIETUVĄ: VISI

DŽIAUGĖSI KREPŠINIU. Prieškario (1937 ir 1939 m.) Europos vyrų krepšinio čempionatuose Lietu-vos rinktinė žaidė 12 rungtynių ir visas jas lai-mėjo.

III Europos vyrų krepšinio čempionatas, puikiai surengtas Kaune, gražus Lietuvos krep-

1939 m. III Europos vyrų krepšinio čempionato nugalėtojams atiteko Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos įsteigtas prizas

1939 m. Europos krepšinio čempionato rungtynių tarp Lietuvos ir Latvijos protokolas

šininkų žaidimas ir pergalė nenuėjo į istoriją be pėdsakų. Tai buvo dar vienas milžiniškas impulsas plisti krepšiniui Lietuvoje, kilti ne vienos kartos krepšininkų meistriškumui. Per Lietuvą nuvilnijo dar viena entuziazmo banga, pakvietusi į krepšinio aikštes ir sales naujus būrius talentingų merginų ir vaikinų, padariu-si įtaką keletui kartų.

Respublikos Prezidentas Algirdas Brazaus-kas jau XX a. yra pasakęs: „Kodėl lietuviai pamilo krepšinį, lyg žinoma – tai mūsų šau-niųjų tautiečių pergalių 1937 ir 1939 metais Europos vyrų krepšinio čempionatuose įtaka.“

Žymus skulptorius Vincas Grybas po 1939 m. čempionato teigė: „O tos krepšinio rungtynės – tai visą Lietuvą išjudino – nuo didžiausio iki mažiausio. Dar pirmą kartą aš Kaune ma-čiau tokią didelę minią ir taip entuziastišką, – o visi sako, kad lietuviai lėti. Kaip užtraukė Tautos giesmę keliolikos tūkstančių minia, tai stačiai oras virpėjo.

Toji pergalė sukėlė visame krašte entuzias-tingą krepšinio mėgėjų sąjūdį, kuris turėjo tiesioginę įtaką tolesniam šios sporto šakos plitimui, jos didžiuliam populiarumui. Kartu mes įgijome gerą krepšinio mokyklą, kuriai būdinga aukšta technika ir lanksti tak-tika.“

Praėjus dvidešimčiai metų po pergalės Kau-ne, dukart Europos čempionas Andrulis gra-žiai prisiminė tą laiką: „20 metų – ilgas laiko tarpas ir kartais atrodo, jog visa tai būta gra-žaus sapno. Kai sudrausmini mintis ir grįžti atgal, pagalvoji, kad maža valstybė turėjo tokį aikštyną su Kūno kultūros rūmais ir erdvia Hale, be to, teikė geriausias sąlygas krepšinin-kams ruoštis, tai nė nenuostabu, kad mes, rinktinėn pašauktieji, jautėmės lyg įpareigoti pakartoti Rygos pergalę.

Antrasis Europos pirmenybių laimėjimas įtikino ir dar daugiau sustiprino mūsų spor-tuoti bandantį jaunimą, parodė, kad sportinėj kovoj galima garbingai ginti Tėvynės garbę

. . . . . . . . . . .


Po Lietuvos ir Italijos rungtynių. Iš kairės: Feliksas Kriaučiūnas, Juozas Jurgėla, Pranas Lubinas, Vytautas Budriūnas ir Mykolas Ruzgys

1938 m. Feliksas Kriaučiūnas su Lietuvos krepšininkėmis

Du kartus Europos čempionas, Lietuvos vyrų ir moterų rinktinių treneris Feliksas Kriaučiūnas. 1939 m.

Igno Karpio (1780–1809), Upytės apskrities vėliavininko, 1807 m. atleidusio savo dvaro Joniškėlio valstiečius nuo baudžiavos, portretas.

Dail. Fransua Fabras (Fabre, 1766–1837)

prieš kitus. Be to, pakartotinė pergalė brandi-no mūsų jaunuosius ateities tarptautinio mas-to pasiekimams, ir ne vien tik krepšinyje.“

FELIKSAS KRIAUČIŪNAS 19111977 JAV LIETUVIŲ KILMĖS

KREPŠININKAS, TRENERIS. Tai bene didžiausią indėlį į Lietuvos krepšinį ir krepšininkų pergales Eu-ropos čempionatuose įnešęs mūsų tėvynainis.

O juk negalime pamiršti ir jo indėlio kuriant lietuviškąją krepšinio mokyklą, kuri, atlaikiusi įvairius išmėginimus, tebegyvuoja ir šiandien.

Jis gimė Čikagoje, krepšinį pamėgo viduri-nėje mokykloje, žaidė universitetų rinktinėse. Pakviestas į Lietuvą, 1937–1939 m. žaidė Lie-tuvos vyrų krepšinio rinktinėje (buvo jos kapi-tonas), ją treniravo. Jo treniruojama rinktinė du kartus laimėjo Europos čempionės titulą. Lietuvos rinktinėje žaidė 19 rungtynių, pel-nė 65 taškus. 1938 m. buvo Lietuvos moterų rinktinės, I Europos čempionate laimėjusios si-dabro medalius, treneris. Apdovanotas Vytau-to Didžiojo IV laipsnio ordinu (1937 m.).

Kriaučiūno, kaip žaidėjo, vaidmuo gana aiškus: tai komandos smegenys, gynybos rams-tis, apdairus ir sumanus puolimo organizato-rius, puikus taktikas ir strategas. O Kriaučiū-nas – treneris?

Štai koks jis išliko I Europos moterų krep-šinio čempionato dalyvės Lietuvos rinktinės žaidėjos Vailokaitytės-Pakalenkienės atmintyje

. . . . . . . . . . .


praėjus 50 metų. Paprašyta prisiminti savo tre-nerį, 1998-aisiais ji rašė: „Tą vakarą antrosios rungtynės buvo Lietuva – Italija. Susė-dom pensiono patalpėlėj. Treneris pradėjo pa-sakoti, kokia maža mūsų Tėvynė Lietuva, kaip ten mūsų broliai ir sesės šį vakarą klausysis ra-dijo bangomis atneštos žinios apie rungtynes: „Negailėkite savo jėgų, stenkitės dėl Lietuvos garbės“.

„Visų mūsų mylimas treneris prisiminimuo-se išlikote toks geras, nuoširdus. Atrodo, kad nei pykti, nei bartis nemokėjote. Daug pastan-gų padėjote treniruodamas Lietuvos moterų krepšinio rinktinę, vykusią į Romą, į I Europos čempionatą. Ačiū Tau, mielasis Treneri, kad mokei mus prieš rungtynes susikaupti, kai sustodavome ratu ir rankomis susiėmusios kal-bėjome maldelę „Sveika Marija“, o paskui su-šukdavome: „Visos už vieną, viena už visas!“ ir pradėdavome sportinę kovą.

Po Europos vyrų krepšinio čempionato jautėme, kad artėja karas. Ruošėsi į JAV ir mūsų treneris Feliksas Kriaučiūnas. Jam buvo suruoštas ir atsisveikinimo vakaras, ir pa-lyda į traukinį.“

Kriaučiūno – sportininko, trenerio, peda-gogo – asmenybę atskleidžia jo paties išsakytos mintys, požiūris į sportą: „Tobulėjimui ribų nėra. Čia ir yra sporto vertė: nuolatinis lavinimasis, nuolatinis darbas.“

PRANAS LUBINAS 19102003 IŠEIVIJOS LIETUVIS, KREPŠI

NINKAS, OLIMPINIS IR EUROPOS 1939 M. ČEMPIONAS, TRENE

RIS. Lietuvoje buvo 1938–1939 m. 1939 m. Lietuvos rinktinės žaidėjas, padėjęs laimėti Europos čempionatą. Rinktinėje žaidė septy-nerias rungtynes, pelnė 94 taškus. Būdamas Lietuvoje, mokė lietuvius krepšinio. 1939 m. talkino Kriaučiūnui rengiant Lietuvos rinktinę III Europos čempionatui.

Lubinas apie save: „Gimiau 1910 m. sau-sio 10 d. Los Andželo rytinėje dalyje. Mano tėvas Konstantinas kilęs nuo Vilkaviš-kio, motina Paulina Vasiliauskaitė – nuo Va-balninko.

Krepšinio varžybose pirmą kartą dalyva-vau mokydamasis priešpaskutinėje Linkolno vidurinės mokyklos klasėje. Iki tol daugiau domėjausi lengvąja atletika, beisbolu ir ame-rikietišku futbolu, bet kaip tik tuo metu smar-kiai ištįsau. Todėl sutelkiau dėmesį į krepšinį ir netrukus jau žaidžiau mokyklos rinktinėje, buvau išrinktas į miesto moksleivių sim-bolinę rinktinę.

Tais pačiais 1927 metais pradėjau studijuo-ti garsiajame UCLA (Kalifornijos universitetas Los Andžele). Vėliau trejus metus žai-džiau pirmojoje UCLA komandoje. Bai-gęs studijas ėmiausi žaisti AAU (Mėgėjiško sporto sąjunga) varžybose. AAU čempio-natuose dalyvavau per 30 metų.

1936 m. „Universal Pictures“ komanda, ku-rioje žaidžiau, užėmė antrą vietą AAU čempio-nate. Mus pakvietė dalyvauti atrankiniame tur-

I tautinės olimpiados metu vykusių draugiškų rungtynių tarp Lietuvos rinktinės ir Amerikos lietuvių (jie tapo krepšinio turnyro nugalėtojais) momentas. Pranas Lubinas deda kamuolį į krepšį

. . . . . . . . . . .


1938 m. Pranas Lubinas ir ilgametis krepšinio teisėjas Antanas Naujokas

Sugrįžęs į Ameriką vėl įsidarbinau kino studijoje fi lmavimo grupės scenos darbininku. Vėl ėmiau dalyvauti AAU čempionatuose, žaisdamas įvairiose mėgėjų komandose, tarp jų ir 20th Century-Fox kino studijos ekipoje, kurios buvau vadybininkas, treneris ir „žvaigž-dė“ tuo pačiu metu.

Pasitraukiau iš aktyvaus sporto, kai man buvo 54 metai, užleisdamas savo vietą sūnui ir kitiems jaunesniems.“

Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žai-dėja Astrauskaitė (1919–1993) taip prisiminė Lubiną: „Tai buvo draugiškas, nuoširdus, be didybės žmogus. Lėto būdo gyvenime ir stai-gus krepšinio aikštėje. Žaidė jis apgalvotai. Jis nemosikavo rankomis, nesibardavo, kai jo komandos draugai rungtynių metu pa-darydavo klaidą. Jis buvo taurus savo prigim-timi. Dėl to Praną mylėjo visi – ir žaidėjai, ir žiūrovai.“

Apie Lubino ūgį buvo įvairių kalbų. Pats Lubinas sakė: „Tuo laikotarpiu, kai buvau susijęs su Lietuvos krepšiniu, tai yra 1936–1939 m., mano ūgis buvo šešios pėdos ir šeši su puse colio, t. y. 199,4 cm. Kaip matote, ne toks aš jau gigantas.“

ZENONAS PUZINAUSKAS 19201995 LIETUVOJE IŠUGDYTAS

KREPŠININKAS, DUKART EUROPOS ČEMPIONAS 1937, 1939 M.,

TRENERIS. Krepšinį pradėjo žaisti 1935 m. „Gran-dies“ klube. 1937–1941 m. buvo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys. Lietuvos rink-tinėje žaidė 24 rungtynes, pelnė 164 taškus. Apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio me-daliu (1937 m.). 1940–1941 m. Lietuvos mo-terų rinktinės vyriausiasis treneris.

Puzinauskas buvo ne tik puikus krepši-ninkas, bet ir universalus atletas: jis sėkmin-gai dalyvavo įvairių rungčių lengvosios atleti-kos varžybose. Šis 187 cm ūgio sportininkas XX Lietuvos lengvosios atletikos čempionate (1942 m.) tapo penkiskart čempionu. Jis to-liausiai nustūmė rutulį (13,74 m), numetė diską (41,02 m), buvo geriausias penkiakovės rungtyje ir t. t.

nyre, kurio nugalėtojas turėjo atstovauti Amerikai Berlyno olimpinėse žaidynėse.

Mums sekėsi rungtyniauti ir fi nale įveikėme AAU čempionus „Globe“ 44:43. Taigi, aš ta-pau JAV olimpinės rinktinės kapitonu.

Treneris D. Nydlas nusprendė sudaryti JAV olimpinę ekipą lyg iš dviejų komandų – iš mūsiškių septyneto ir iš šešių „Globe Oi-lers“ žaidėjų bei vieno krepšininko iš Vašing-tono universiteto. Mes tapome olimpi-niais čempionais.

. . . . . . . . . . .


Zenonas Puzinauskas 1939 m.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. Vokietijoje išrinktas išeivijos lietuvių Vyriau-siojo fi zinio auklėjimo ir sporto komiteto (FASK) pirmininku, vėl į šias pareigas išrink-tas 1952 m. JAV.

Puzinauskas buvo intelektuali asmenybė. 1937 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, VDU studijavo fi losofi ją ir kūno kultūrą. Domėjosi istorija, literatūra, fi losofi ja ir, žinoma, kūno kultūra, sportu. Turėjo gausią biblioteką, ku-rioje buvo per 2000 knygų lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, lenkų, lietu-vių kalbomis.

Prisiminęs tuos tolimus, bet kiekvienam brangius jaunystės metus, praleistus gimna-zijos suole, kardinolas Vincentas Sladkevičius 1999-ųjų pradžioje sakė: „Z. Puzinauskas buvo apdovanotas gražiu kūnu, ūgiu, o, svarbiausia, ramiu, geru charakteriu ir guviu protu. Pui-kiai mokėsi ir jam nebūtų buvę sunku išlaiky-ti brandos egzaminus, bet Švietimo ministras nuo tų egzaminų jį atleido.

Su Z. Puzinausku teko artimai bendrauti, todėl gerai pažinau jo būdą. Man, gimnazis-tui, tuomet jis atrodė jauno žmogaus, atkakliai siekiančio mokslo, idealas. Jis ir šachmatais domėjosi, ir gerai žaidė. Mano požiūris į jį niekuomet nepakito: kai jis baigė gimna-ziją, tai aš dar labiau juo žavėjausi.“

Nedažnai žymūs atletai imasi plunksnos, tuo labiau gilinasi į socialines, fi losofi jos, isto-rijos problemas. Puzinauskas buvo graži išim-tis. Puzinauskas pripažino ir propagavo tik garbingą, sąžiningą rungtyniavimą, varžymąsi. Jis rašė: „Pergalė bet kuriomis priemonėmis taip pat ugdo charakterį, bet neigiama prasme. Ugdytojai, kurie moko sportininkus, kaip apgaudinėti rungtynėse, žaloja sporto da-lyvių charakterį ir kartu ugdo nusikaltėlius. Laimėjimas bet kuria kaina reiškia išsigimusią auklėjimo fi losofi ją. Aukšta moralė, nei-giamų aistrų apvaldymas yra pagrindinės spor-to sąlygos.“

Puzinauskas įžvelgė geras sporto galimybes, suprato, kad sportinę veiklą, laimėjimus spor-

to aikštėse galima panaudoti tautos prestižui kelti, geriems įpročiams ugdyti. Pasak jo, „vis-kas žmogaus rankose gali būti naudojama ge-riems arba blogiems tikslams. Bet lietu-viškas sportas turi išlikti švarus ir garbingas tikrąja to žodžio prasme, jei mes norime juo didžiuotis ir per jį ugdyti jaunuomenę, stip-rinti tautinę sveikatą, siekti džiaugsmo ir lai-mės, tvirtinti solidarumą tarp tautiečių, išlai-

. . . . . . . . . . .

Zenonas Puizinauskas. 1939 m.


. . . . . . . . . . .

4 5 •

Leonas Baltrūnas. 1939 m.

kyti lietuvybę. Džentelmenai sporto aikštėje daug greičiau liks džentelmenais ir gy-venime“.

LEONAS BALTRŪNAS 19141993 LIETUVOJE IŠUGDYTAS KREP

ŠININKAS, DU KARTUS EUROPOS ČEMPIONAS 1937, 1939 M.,

TRENERIS, SPORTO ORGANIZATORIUS. Krepšiniu susido-mėjo ir jį pamėgo 1935 m., susipažinęs su iš JAV atvykusiu krepšinio žinovu Savicku. 1936–1940 m. Baltrūnas (188 cm ūgio) buvo Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas, joje žaidė 17 rungtynių, pelnė 31 tašką.

Rygoje baigęs lietuvišką pradžios mokyk-lą, paskui gimnaziją, 1934 m. įstojo į Karo mokyklą Kaune. Po to mokėsi Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose, kuriuos baigė 1937 m. ir buvo paskirtas dėstyti kūno kultūrą bei ka-rinį rengimą Aukštojoje technikos mokykloje Kaune. Baltrūnas vadovavo Lietuvos kamuolio žaidimų sąjungos krepšinio ir tinklinio komi-tetams, rengė Kauno m. krepšinio rinktines 1941 metų SSRS aštuonių miestų rinktinių turnyrui.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. persikėlė į Australiją. 1950 m. surengė I Aus-tralijos lietuvių krepšinio čempionatą, buvo pirmasis Australijos fi zinio auklėjimo sąjungos pirmininkas, pirmojo lietuviško sporto klubo „Varpas“ Australijoje steigėjas, 1949–1953 m. – Viktorijos valstijos, 1955 m. – Australijos krepšinio rinktinės treneris. Ilgus metus vado-vavo Melburno aukštosios technikos mokyk-los Kūno kultūros katedrai. Išėjęs į pensiją, redagavo Australijos lietuvių sporto istoriją. Laikomas Australijos lietuvių sporto tėvu.

Baltrūnas sakė: „Didžiąją savo gyvenimo dalį pašvenčiau Lietuvos sportui ir giliai šir-dyje didžiuojuosi tuom, nes sunku patikėti, kad mūsų mažoji Lietuva didžiausiom raidėm buvo reklamuojama didžiųjų valstybių sostinė-se. Tik dėl sporto pirmieji dienraščių puslapiai skelbė: LIETUVA – LITAUEN – LITHUA-NIA – LITVA ir pan.

Šilta, gera ir malonu darosi, kai prisimi-nimuose grįžtu į praeitį. Ne tik treniruotės, rungtynės, turnyrai ir įvairiausios pirmenybės, kuriose teko žaisti, bet prisimena tos nesuskai-čiuojamos valandos, praleistos kursuose, po-sėdžiuose, stovyklose ir ilgiausiose kelionėse. Ruošiant trenerius ir teisėjus teko važinėti po visą mūsų gražųjį kraštą.“

Sporto žurnalistas Antanas Laukaitis rašė: „Lietuvos, išeivijos ir mūsų Australijos lietuvių sportiniame gyvenime Leono Baltrūno vardas yra tiesiog legendinis. Jis – laisvosios Lietu-vos dvigubas Europos čempionas, jis – mo-kytojas, auklėtojas, sportinio jaunimo idealas, jis – Čiurlionio ansamblio administratorius, ansamblio žydėjimo laikais Vokietijoje, jis – Australijoj lietuviško sporto steigėjas, Melbur-no Dainos sambūrio administratorius, Dainų švenčių organizatorius, spaudos bendradarbis.

Dar daugiau galima būtų pasakyti apie jį, nes tai žmogus, sporto ir gyvenimo veikloje – pilnas nepritrūkstamos energijos. Jo iniciaty-va surengta I Australijos lietuvių sporto šventė 1950 m., ir jos tęsiasi ir dabar, suburdamos mūsų sportinį lietuviškąjį jaunimą…“


Documents

Krepšinio kelias į Lietuvą - Knyguklubas.lt...„1924 metais basketbolas jaučiasi jau pil-nateisiu piliečiu visų kitų sporto šakų tarpe, – teigė Darius. – Be daugelio