Vilniaus universiteto Teisės fakulteto

Privatinės teisės katedra

Giedrės Dubonytės

V kurso, darbo teisės

studijų šakos studentės

TARPININKAVIMO, KAIP KOLEKTYVINIŲ DARBO GINČŲ SPRENDIMO

METODO, UŢSIENIO VALSTYBĖSE LYGINAMASIS TYRIMAS

Magistro darbas

Vadovė: doc. dr. Daiva Petrylaitė

Recenzentas: lekt. dr. Nerijus Kasiliauskas

Vilnius 2012

2

Turinys

Įvadas..................................................................................................................................3

1. Tarpininkavimas sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus........................................5

1.1. Tarpininkavimo istorinė raida.......................................................................................5

1.2. Tarpininkavimo sąvoka.................................................................................................6

1.3. Tarpininkavimo procesas..............................................................................................10

2. Tarpininkavimas sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus uţsienio valstybėse......15

2.1. Švedija..........................................................................................................................15

2.2 .Olandija........................................................................................................................18

2.3. Slovakija.......................................................................................................................23

2.4. Ispanija.........................................................................................................................26

3. Tarpininkavimas Lietuvoje .........................................................................................33

3.1.Tarpininkavimo formavimasis Lietuvoje......................................................................33

3.2.Tarpininkavimo, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodo,

reglamentavimas ................................................................................................................38

Išvados .......................................................................................................................... ....44

Literatūros sąrašas .........................................................................................................46

Santrauka..........................................................................................................................51

Summary ..........................................................................................................................52

3

ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje dėl įvairaus pobūdţio interesų nesutapimo, skirtingų poreikių

ir socialinės nelygybės neišvengiamai susiduriama su konfliktais. Konfliktai ir ginčai yra

natūralus ţmonių, organizacijų ir visuomenių sąveikos reiškinys; jie atskleidţia

besiklostančių ryšių, įtakų, tvarkos prigimtį, problemiškumą, nepatvarumą1. Teisiniai

konfliktai, kylantys dėl asmenų teisių ir interesų, tradiciškai sprendţiami teismuose.

Tačiau laikui bėgant randasi poreikis ieškoti greitesnių, veiksmingesnių, ekonomiškesnių

priemonių ginčams spręsti. Dėl šios prieţasties pasaulio šalių teisinėje sistemoje

įtvirtinami alternatyvūs ginčų sprendimo būdai – arbitraţas, taikinimas, tarpininkavimas.

Darbo temos aktualumas – nepaisant didelio susidomėjimo neteisminiais ginčų

sprendimo būdais ir jų reglamentavimu Lietuvoje, vis dėlto tenka pripaţinti, kad

bylinėjimasis teisme iki šiol didţiajai daugumai teoretikų ir praktikų yra standartas, tuo

tarpu tarpininkavimas, neteisminis sutaikymas, derybos – arba tik tolimos ateities vizija,

arba išimtinai amerikietiškai teisės sistemai būdingas reiškinys2. Todėl aktualu

išsiaiškinti, kodėl mechanizmas, kuriuo visi taip norim sekti, praktikoje vis dėlto veikia

nepakankamai. Lietuvos darbo teisėje tarpininkavimas kaip kolektyvinių darbo ginčų

sprendimo metodas įtvirtintas visai neseniai. Atsiţvelgiant į tai, aktualu palyginti ir

išanalizuoti uţsienio valstybėse veikiančius tarpininkavimo modelius, jų teisinį

reglamentavimą bei praktinį įgyvendinimą.

Darbo tikslas – siekiama kiek įmanoma detaliau išanalizuoti tarpininkavimą kaip

kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodą Lietuvoje ir pasirinktose uţsienio valstybėse.

Siekiant uţsibrėţto tikslo, šiam darbui keliami tokie uţdaviniai:

1. Remiantis įvairia literatūra bei teisiniu reglamentavimu pateikti

tarpininkavimo sąvoką ir išskirti svarbiausius tarpininkavimo poţymius,

padedančius jį atriboti nuo kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų.

2. Išanalizuoti ir palyginti pasirinktų uţsienio valstybių tarpininkavimo, kaip

kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodo, modelius.

3. Pateikti Lietuvos darbo teisės tarpininkavimo, kaip kolektyvinių darbo ginčo

sprendimo metodo, modelį bei palyginti su uţsienio valstybėse veikiančiais

tarpininkavimo modeliais.

1 LAKIS, Juozas. Konfliktų sprendimas ir valdymas. Mykolo Romerio universitetas, 2008, p. 50 2 KAMINSKIENĖ, Natalija. Alternatyvus ginčų sprendimas. Jurisprudencija, 2006, Nr. 9(87), p. 84

4

Darbo objektas – tarpininkavimas kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo

metodas Lietuvoje ir uţsienio valstybėse (Švedijoje, Olandijoje, Slovakijoje, Ispanijoje).

Siekiant kuo išsamiau ir tinkamai atlikti tyrimą, darbe yra naudojami įvairūs

tyrimo metodai: istorinis, lyginamasis, loginis sisteminis ir abstrakcijos.

Remiantis tuo, kad tik analizuojant teisinę problemą istoriniu atţvilgiu įmanoma

geriau įsigilinti į reikalo esmę3, darbe naudojamas istorinis metodas – atskleidţiama

tarpininkavimo istorinė raida nuo seniausių laikų bei pateikiami kiekvienos

analizuojamos valstybės svarbiausi veiksniai, padėję įtvirtinti modernaus tarpininkavimo

modelį šalyje.

Vokiečių teisės filosofas Liudvikas Fojerbachas (Ludwig Andreas Feuerbach)

teigė, jog „turtingiausias visų atradimų kiekviename empiriniame moksle šaltinis yra

lyginimas ir kombinacija, ir tik per įvairius kontrastus išryškėja tyrimo objektas, tik per

panašumų ir skirtumų bei jų prieţasčių nagrinėjimą išsamiai ištiriami kiekvieno objekto

savitumai ir vidinė esmė4. Naudojant lyginamąjį ir sisteminį metodus darbe pateikiami bei

analizuojami Lietuvoje ir uţsienio valstybėse įvirtinti tarpininkavimo, kaip kolektyvinių

darbo ginčų sprendimo metodo, modeliai.

Loginis metodas naudojamas išvadoms pateikti, sąvokoms ir tiriamajai medţiagai

apibendrinti. Remiantis abstrakcijos metodu, tarpininkavimas atskiriamas nuo kitų

alternatyvių ginčų sprendimo modelių.

Darbo temos originalumas – tarpininkavimo institutas Lietuvoje įtvirtintas

palyginus neseniai ir nėra plačiai paplitęs, todėl galima pastebėti, kad šia tema nėra daug

mokslinių straipsnių ir darbų.

Darbo šaltiniai – atliekant tyrimą buvo analizuojama Lietuvos ir uţsienio

valstybių norminė, mokslinė ir teorinė literatūra. Išskiriami šie pagrindiniai darbe

naudojami šaltiniai – Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas) ir

Daivos Petrylaitės monografija – “Kolektyviniai darbo ginčai”5.

3 MIKELĖNIENĖ, Dalia, MIKELĖNAS, Valentinas. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo

aspektai. Vilnius: Justitia, 1999. p. 204 4 ZWEIGERT, Konrad, KÖTZ, Hein. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001. p. 59

5 PETRYLAITĖ, Daiva. Kolektyviniai darbo ginčai. Monografija. Vilnius: Teisinės informacijos centras,

2005

5

1.TARPININKAVIMAS SPRENDŢIANT KOLEKTYVINIUS DARBO GINČUS

1.1. Tarpininkavimo istorinė raida

Neteisminiai ginčų sprendimo būdai atsirado ir buvo sėkmingai taikomi dar tais laikais,

kai rašytinių dokumentų nebuvo, todėl rašytiniai istorijos šaltiniai jų neuţfiksavo, o

tarpininkai, taikintojai ir arbitrai egzistavo net ir tada, kai jie dar taip nebuvo vadinami6.

Tarpininkavimas (mediacija) turi labai senas tradicijas ţydų, krikščionių, musulmonų,

indų bei kitose pasaulio kultūrose. Netgi Biblijoje Jėzus Kristus įvardijamas kaip

tarpininkas tarp ţmogaus ir Dievo. Dvasininkai vakarų šalyse atlikdavo tarpininkų

vaidmenį tarp valdţios atstovų ir nusikaltėlių, kaip vietą konfliktui spręsti pasirinkdavę

baţnyčią ar šventovę.

Induizmas, budizmas - abi šios religijos turi ilgą tarpininkavimo istoriją. Indijos

gyvenvietės jau nuo senų laikų turi tradicinę darbuotojų panchayat7 teisingumo sistemą,

kur penki nariai specialistai sprendţia ginčus naudodamiesi tarpininkavimu bei

arbitraţu8.

Senovės Kinijoje ir Japonijoje tarpininkavimas pradėtas taikyti daugiau kaip

prieš du tūkstančius metų. Šiam ginčų sprendimo būdui minėtose šalyse buvo teikiama

pirmenybė, nes Azijos šalių tradicijos skatina kilusius ginčus spręsti kompromiso, o ne

prievartos būdu - taip sprendţiami konfliktai leidţia išsaugoti gerus santykius. Gyventojai

rėmėsi taikos ir supratimo filosofija, galbūt dėl to šiose kultūrose bylinėjimasis yra

paskutinė priemonė ginčams spręsti.

Akivaizdu, kad alternatyvaus ginčų sprendimo uţuomazgos siekia seniausius

laikus, o skirtingi neteisminiai ginčų sprendimo būdai susiformavo daug anksčiau uţ

valstybės prievarta grindţiamą teismo procesą9.

Svarbu paminėti, kad institucionalizuotas, modernus tarpininkavimas pradėtas

taikyti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) XX a. septintame dešimtmetyje. “Roscoe

Pound” konferencijoje, vykusioje 1976 m., Harvardo universiteto profesorius Frank

Sander savo kalboje apie ginčų proceso įvairovę pristatė bylų sprendimų neteisminiais

būdais viziją, siūlydamas patiems teismams rekomenduoti alternatyvius ginčų sprendimų

6 KAMINSKIENĖ, Natalija. Alternatyvus civilinių ginčų sprendimas. Monografija. Vilnius: VĮ Registrų

centras, 2011, p. 47 7 Ţodis panchayati reikškia susirinkimą iš penkių išmintingų ir gerbiamų seniūnų, kuriuos išrenka vietos

bendruomenė 8 MOORE, C., W. The mediation process: practical strategies for resolving conflict. San Francisco: Jossey –

Bass, 2003, p. 21-22 9 KAMINSKIENĖ, Natalija. Alternatyvus civilinių ginčų sprendimas. Monografija. Vilnius: VĮ Registrų

centras, 2011p. 49

6

būdus: tarpininkavimą, arbitraţą, taikinimą, faktų nustatymą (angl. fact-finding) -

priklausomai nuo bylos pobūdţio10

. Idėjai, kad ginčai gali būti nagrinėjami ne tik

teismuose, pritarė JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Waren Burger, kuris savo

pranešime „Roscoe Pound“ konfencijos metu taip pat pasisakė uţ bylų nagrinėjimą

alternatyviais sprendimų metodais, taip sumaţinant bylų skaičių teismuose, atitinkamai

pagerinant darbo kokybę bei našumą. Taigi galima teigti, kad “Roscoe Pound”

konferencijoje buvo padėtas pagrindas alternatyvaus ginčo sprendimo judėjimui, naujai

ţvelgiant į teismo vietą besivystančioje visuomenėje ir susitelkiant ties daugybe kitų

įvairių neteisminių ginčų sprendimo kelių11

.

Devinto dešimtmečio pradţioje tarpininkavimą, kaip alternatyvaus ginčo

sprendimo būdą, pradėjo taikyti ir plėtoti Europos valstybės. Skandinavijos šalyse,

Didţiojoje Britanijoje, Olandijoje, Airijoje, Vokietijoje bei Prancūzijoje buvo įkurti

tarpininkavimo centrai, Norvegijoje – Taikinimo Tarnyba (norveg. Forliksrådet ). Rytų

Europos valstybės 1990-ųjų metų pradţioje taip pat pradėjo institucionalizuoti

tarpininkavimą, kaip ginčų sprendimo metodą. Čekijoje, Vengrijoje, Slovakijoje,

Lenkijoje, Makedonijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje, Rusijoje buvo steigiami ginčų

sprendimo centrai, kuriuose siūlomos tarpininkavimo paslaugos bei organizuojami

konfliktų sprendimo apmokymai. Siekiant padėti sukurti geresnę šių centrų veikimo

sistemą, buvo kviečiami specialistai iš JAV, kurie dalinosi patirtimi apie ginčų

sprendimus, pasitelkiant į pagalbą tarpininkus.

Nepaisant to, kad Europos šalys tarpininkavimą pradėjo taikyti palyginus

neseniai, per pastaruosius kelis dešimtmečius šis alternatyvus ginčo sprendimo metodas

sparčiai išplito ir tapo populiaria priemone kilusiems ginčams spręsti daugelyje valstybių.

1.2. Tarpininkavimo sąvoka

Šiame darbe sąvokos tarpininkavimas ir mediacija, tarpininkas ir mediatorius vartojamos

kaip sinonimai, remiantis tuo, kad lietuvių kalboje vartojama tarpininkavimo sąvoka yra

atitikmuo tarptautinei sąvokai mediacija, tad ir tarpininkas bei mediatorius bus

vartojamos kaip sinonimai.

Tarpininkavimas kilęs iš lotynų kalbos (lot. mediatio iš ţodţio mediarie - būti

viduryje). Graikų kalboje ţodis mediate reiškia „stovėti tarp“. Romėnai, iki pradėdami

10

MOFFITT Michael L., BORDONE Robert C. The Handbook of Dispute Resolution, p.19 11 PETRAUSKAS, Feliksas. Alternatyvaus ginčų nagrinėjimo raida, teisinė padėtis ir reglamentavimas.

Jurisprudencija, 2011, Nr. 18(2), p. 633

7

vartoti sąvoką mediatorius (lot. medius), tarpininkus vadindavo įvairiai: intemuncius,

intercessor, philantropus, interpolator, conciliator, interlocutor, interpres12

.

Monografijose, moksliniuose straipsniuose, vadovėliuose bei teisės aktuose

randama daug tarpininkavimo apibrėţimų. Toliau bus pateikiama keletas iš jų bei

išskiriami pagrindiniai tarpininkavimo poţymiai.

Nešališkos trečiosios šalies kišimasis į kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimo eigą,

siekiant padėti šio ginčo šalims priimti kompromisinį sprendimą13

.

Mediacija - savanoriškas metodas tarpusavio ginčams spręsti. Tai konfidencialus

procesas, kurio metu mediatorius, kaip neutrali trečioji šalis, padeda ginčo

dalyviams pasikeisti vienas kito turima informacija, ir surasti sprendimą, kuris

tenkintų abiejų šalių interesus14

.

Civilinių ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli civilinių ginčų

taikinimo tarpininkai (mediatoriai) padeda civilinio ginčo šalims taikiai spręsti

ginčą15

.

Trečiosios šalies, kuri neturi sprendimo priėmimo galios ir padeda šalims

savanoriškai priimti bendrą ginčo sprendimą, įsikišimas į derybas arba konfliktą16

.

Tarpininkavimas yra laipsniškas ir tęstinis taikus konflikto valdymo būdas17

.

Nešališkos trečiosios šalies pagalba derybų procese šalims sprendţiant ginčą ar

sudarant sandorį. Skirtingai, nei teisėjas ir arbitras, tarpininkas neturi įgaliojimų

priimti privalomo ginčo šalims sprendimo18

.

Apibendrinant pateiktas sąvokas, galima teigti, kad tarpininkavimas – taikus šalių

ginčo sprendimo būdas, pasitelkiant į pagalbą trečią objektyvų, nešališką asmenį.

Remiantis literatūroje pateiktais pasirinktais apibrėţimais, galima išskirti svarbiausius

tarpininkavimui būdingus poţymius:

1. Tarpininko nešališkumas. Ginčo šalys gali pasitikėti tik objektyviu abiejų

konflikto šalių atţvilgiu tarpininku. Profesionalus mediatorius proceso eigoje negali

reikšti simpatijų ar antipatijų, rodyti emocijų, ar stengtis daryti įtakos šalių

12

CAMPBELL D., International Disputes Resoliution. The Netherlands, Kluwer International Law, 2010 13 PETRYLAITĖ, Daiva. Tarpininkavimas sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus. Jurisprudencija, p.145 14VALERIE F. BUTLER. Mediation Essentials and Expectations. Pittsburg, Pennsylvania, 2004, p. 2 15

Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas (su pakeitimais ir

papildymais). Valstybės ţinios, 2008, Nr. 87 – 3462. 16 MOORE, C., W. The mediation process: practical strategies for resolving conflict. San Francisco: Jossey

– Bass, 2003, p. 15 17 BERCOVITCH J. , Theory and Practise of International Mediation, New York, 2011, p. 69 18 EXON N. Susan. The Effects that Mediator Styles Impose on Neutrality, Requirements of Mediation,

2008 (interaktyvus), (ţiūrėta 2012-04-11), prieiga per internetą:

http://usf.usfca.edu/law/academic/journals/lawreview/printissues/v42i3/SAN301.pdf, p. 580, 5

Į nuorodą LEONARD L. RISKIN & JAMES E. WESTBROOK, DISPUTE RESOLUTION AND

LAWYERS p. 313

8

apsisprendimui. Ţinoma, reikia nepamiršti, kad kiekvienas ţmogus turi savo vertybes ir

nuomonę, tačiau kvalifikuotas ir kompetentingas tarpininkas tai turi įvertinti ir prireikus

atidėti šias savo asmenines vertybes ir nuomonę į šalį19

.

2. Sprendimo priėmimas abiejų ginčo šalių tarpusavio sutarimu. Tai, kad

sprendimas priimamas šiuo būdu, padeda šalims ateityje išlaikyti gerus tarpusavio

santykius, priešingai, nei kai kuriais atvejais teismo ar arbitraţo privalomas šalims

sprendimas. Tikėtina, jog abiejų šalių sutarimu priimtas susitarimas gali būti daug

veiksmingesnis uţ prievarta grindţiamą teismo sprendimą. Kaip minėta, tarpininkas

neturi sprendimo priėmimo galios, jis tik padeda šalims vesti derybas, duodamas

patarimų, teikdamas rekomendacijas, dalindamasis praktine patirtimi.

3. Savanoriškumas (netaikomas teisminiams ir privalomiems tarpininkavimo

procesams) ir lankstumas: tarpininkavimas kaip alternatyvus ginčų sprendimo metodas

nėra privalomas, šalys pačios pasirenka, kokiu būdu spręsti ginčą. Proceso lankstumas

pasireiškia tuo, kad, priešingai nei teismo procese, kur teisėjas yra skiriamas įstatymų

nustatyta tvarka, ginčo šalys gali pasirinkti tarpininką, nusistatyti nagrinėjimo proceso

eigos tvarką ir vietą. Verta paminėti savanoriškumo neigiamą aspektą – jis uţtikrinamas

per visą tarpininkavimą, o tai reiškia, kad šalys turi galimybę bet kada nutraukti pastangas

taikiai išspręsti ginčą mediacija20

. Todėl, pasak Natalijos Kaminskienės, siekiant išvengti

alternatyvios ginčo sprendimo procedūros ţlugimo dėl per plačios ginčo šalių laisvės

pasirenkant ginčo sureguliavimo būdą, minimalios procesinės priemonės galėtų

neutralizuoti minėtą ADR (ang. alternative dispute resolution) procedūrinį netobulumą21

.

4. Konfidencialumas – labai svarbus aspektas, kadangi asmenys daţnai vengia

viešumo. Neretai sprendimo metu šalims reikia atskleisti konfidencialią verslo ar

asmeninę informaciją. Savaime suprantama, privatumas šioje situacijoje yra labai

svarbus. Neabejotina, privačioje erdvėje asmuo atskleis daugiau ginčui išspręsti

reikalingų faktų, aktyviau dalyvaus procese, nei girdint pašaliniams klausytojams.

Konfidencialumas garantuoja, kad proceso eigoje atskleista informacija ateityje nebus

panaudota prieš ginčo dalyvius. Tarpininkui taip pat privaloma laikytis šio principo,

priešingu atveju jis prarastų šalių pasitikėjimą bei susigadintų reputaciją.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso22

9 ir 10 straipsniai numato, kad

visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai, visa išnagrinėtos civilinės bylos ir

19 PETRYLAITĖ, Daiva. Kolektyviniai darbo ginčai. Monografija. Vilnius: Teisinės informacijos centras,

2005.p.145 20 MILAŠIUS, Tadas. Mediacija kai alternatyvus ginčų sprendimo būdas. Teisė, 2007, Nr. 63, p. 52 21

KAMINSKIENĖ, Natalija. Alternatyvus ginčų sprendimas. Jurisprudencija, 2006, Nr. 9(87), p.85-86 22 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (su pakeitmais ir papildymais).

Valstybės ţinios, Nr. 36-1340

9

vykdomosios bylos medţiaga yra vieša, ir su ja susipaţinti gali ir byloje nedalyvavę

asmenys, išskyrus išimtis. Tad asmuo, siekdamas išsaugoti konfidencialumą, pirmenybę

greičiausiai teiks alternatyviems, o ne teisminiams ginčų sprendimo metodams.

Prie svarbių tarpininkavimo poţymių verta išskirti operatyvumą bei ekonomiškumą.

Sprendţiant ginčus pasitelkiant tarpininką ar kitais teismui alternatyviais būdais,

sutaupoma daug laiko, palyginus su gana ilgai trunkančiu teisminiu bylinėjimusi.

Pavyzdţiui, Japonijoje vidutinė bylos nagrinėjimo trukmė pirmosios instancijos teisme

yra keturiasdešimt mėnesių; Prancūzijoje – nuo šešių mėnesių iki dvejų metų: Italijoje –

iki penkerių metų; Vokietijoje – apie šešis mėnesius; Danijoje – nuo vienerių iki trejų

metų; Olandijoje – nuo vienerių iki šešerių metų23

. Vadovaujantis Lietuvos socialinių

tyrimų centro mokslinio tyrimo “Darbo ginčų teisinio reguliavimo mokslinio tyrimo ir

darbo bylų sprendimas” pateiktais statistiniais duomenimis apie darbo bylų nagrinėjimo

trukmę 2006-2009 metais, paminėtina, kad tuo laikotarpiu Lietuvoje iki šešių mėnesių

buvo nagrinėjami 79-86 procentai visų bylų, iki metų – 11,6-16 procentų darbo bylų,

ilgiau nei metus – 2,4-5 procentai. Pastebėtina, kad Lietuvoje visgi gana didelio skaičiaus

darbo bylų nagrinėjimas uţtrunka nuo pusės iki vienerių metų24

. Taigi galima teigti, kad

kai kuriais atvejais ilgas teismo procesas paskatina ginčo šalis rinktis trumpiau

trunkančius procesus naudojantis alternatyviais ginčo sprendimo metodais. Kitas ne

maţiau svarbus tarpininkavimo poţymis – ekonomiškumas. Tai dar viena prieţastis

rinktis alternatyvą teisminiam bylos nagrinėjimui, kadangi teismo išlaidas sudaro ţyminis

mokestis, advokato honoraras ir kitos išlaidos, tuo tarpu tarpininkavimo išlaidos gerokai

maţesnės.

Svarbu paminėti, kad, priklausomai, ar mediacija yra privalomas etapas ginčui

spręsti išskiriamos: 1) privalomoji; 2) laisvai šalių pasirenkama mediacija25

. Vienose

valstybėse taikomas privalomas tarpininkavimas, šiuo atveju tik nepavykus ginčo išspręsti

pasinaudojus tarpininko paslaugomis, šalys kreipiasi į teismą, kitose šalyse galima rinktis,

ar spręsti ginčus pasitelkiant tarpininko pagalbą. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti

Rusiją, kurioje tarpininkavimas nėra privalomas sprendţiant ginčus, priešingai Čekijoje -

šioje valstybėje tarpininkavimas yra privaloma stadija sprendţiant kolektyvinius darbo

ginčus.

23 PETRAUSKAS, Feliksas. Alternatyvaus ginčų nagrinėjimo raida, teisinė padėtis ir reglamentavimas.

Jurisprudencija, 2011, Nr. 18(2), p.641 24Lietuvos socialinių tyrimų centras. Mokslinis tyrimas “Darbo ginčų teisinio reguliavimo mokslinio tyrimo

ir darbo bylų sprendimas“ (tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. MIP-143/2010)

Informacijos apie Lietuvos I instancijos teismuose 2005-2009 metais nagrinėtas bylas dėl darbo teisinių

santykių analizės apibendrinimas. 25 BUŢINSKAS Gintautas. Darbo ginčai: teorija ir praktika. Monografija. Vilnius: VĮ Registrų centras,

2010, p.161

10

Tikslinga trumpai apibrėţti ir teisminį tarpininkavimą (angl. court-annexed

mediation). Šios procedūros metu siekiama padėti šalims, pasitelkus tarpininką, bylos

ginčą išspręsti taikiai. Teisminio tarpininkavimo, kaip ir “įprastinio“ tarpininkavimo

atveju, šalys ginčo sprendimą priima pačios. Pasak Natalijos Kaminskienės, teisminė

mediacija reiškia ne tiek formalų teismo proceso ir mediacijos aljansą arba jungtinę

strategiją, kiek bendrą interesą padėti besiginčijančioms šalims visomis įmanomomis ir

prieinamomis priemonėmis kuo greičiau išspręsti ginčą26

. Sutinkant su šiuo teiginiu,

galima pridurti, kad teisminis tarpininkavimas padeda spartinti bylų nagrinėjimo procesą,

didinti ginčų išsprendimo efektyvumą27

. Tarpininkauti teisminėje mediacijoje daţniausiai

skiriami teisėjai, jų padėjėjai arba atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys. Tais atvejais,

kai teisėjai nagrinėja bylą, mediatoriais toje pačioje byloje būti nebegali. Kalbant apie

teisminį tarpininkavimą, svarbu paminėti ir tai, kad jam taip pat būdingi jau prieš tai

minėti „įprastinio“ tarpininkavimo poţymiai - operatyvumas, ekonomiškumas,

konfidencialumas ir pan.

Apibendrinant galima teigti, kad dėl tarpininkavimo lankstumo yra sudėtinga

pateikti tikslų šio instituto apibrėţimą. Taigi norėtųsi sutikti su Daivos Petrylaitės

nuomone, kad tarpininkavimo procesas panašesnis į meną nei į mokslą, kadangi

tarpininkavimo procese nėra jokios bendros formulės, kurią būtų galima pritaikyti

kiekvienu konkrečiu atveju.

1.3. Tarpininkavimo procesas

Tarpininkas – objektyvi trečioji šalis, padedanti šalims spręsti ginčą. Nepaisant to, kad

mediatorius neturi sprendimo priėmimo galios, jo vaidmuo ginčo procese yra labai

svarbus. Pavyzdţiui, jeigu ginčas yra sprendţiamas suteikus šalims visišką autonomiją,

panaikinus visas ginčo sprendimo taisykles, atsisakius trečiojo neutralaus asmens

dalyvavimo sprendţiant ginčą, kompromisas tarp įprastai priešingus interesus turinčių

šalių tampa beveik neįmanomas28

.

Europos Komisijos 2004 metais išleistas Europos mediatorių elgesio kodeksas,

reguliuojantis tarpininkų kompetenciją bei išdėstantis tam tikrus principus, kurių

mediatoriai gali savanoriškai nuspręsti įsipareigoti laikytis savo pačių atsakomybe29

.

26 KAMINSKIENĖ, Natalija. Teisminė mediacija Lietuvoje. Qua vadis? Socialinis darbas, 2010, Nr. 9(1),

p. 54-63, p.54 27 Bandomasis teisminės mediacijos projektas, Nr. 13P- 348, 2005 28

KAMINSKIENĖ, Natalija. Alternatyvus civilinių ginčų sprendimas. Monografija. Vilnius: VĮ Registrų

centras, 2011, p. 39 29 Europos mediatorių elgesio kodeksas

11

Tarpininkais gali būti kompetentingi asmenys, gerai išmanantys derybų techniką bei

turintys praktikos tarpininkavimo srityje. Verta paminėti, kad tarpininkas nebūtinai turi

turėti teisininko kvalifikaciją, tačiau, be abejonės, jei, pavyzdţiui, nagrinėjamas

kolektyvinis darbo ginčas, asmuo, padedantis vesti derybas, turi gerai išmanyti darbo

teisės įstatymus ir kitus ginčui spręsti reikalingus teisės aktus. Todėl, kaip nustatyta

Europos mediatorių elgesio kodekse, prieš priimdamas paskyrimą tarpininkas turi

įsitikinti, ar jo kompetencija ir išsilavinimas tinkami ginčui spręsti.

Kaip jau minėta, mediatoriui labai svarbu išlikti neutraliam ir nešališkam. Jo

pagalba procese visoms ginčo šalims turi būti vienoda. Europos mediatorių elgesio

kodekse nurodoma, kad jei yra aplinkybių, kurios gali daryti įtaką, arba gali būti laikomos

darančiomis įtaką mediatoriaus nepriklausomumui arba galinčios sukelti interesų

konfliktą, mediatorius privalo atskleisti šalims tokias aplinkybes prieš pradėdamas ar

tęsdamas mediacijos veiksmus. Tai gali būti aplinkybės, kurios apima bet kokius

asmeninius ar verslo santykius su bet kuria iš šalių, bet kokį tiesioginį ar netiesioginį

interesą mediacijos baigtimi, arba tai, jog mediatorius ar jo biuro narys vienai ar kelioms

iš šalių teikė kitas nei mediacijos paslaugas. Jeigu šalys, nepaisydamos nurodytų

aplinkybių, sutinka inicijuoti tarpininkavimo procesą bei tarpininkas garantuoja, kad galės

vykdyti procesą uţtikrindamas nešališkumą šalių atţvilgiu, tuomet jis gali sutikti padėti

šalims spręsti kilusį ginčą. Mediatorius turi įsitikinti, kad šalys supranta proceso ypatybes

ir aiškiai pritaria mediacijos susitarimo sąlygoms, įskaitant visas taikytinas nuostatas,

susijusias su mediatoriaus ir šalių konfidencialumo pareigomis ir tarpininko bei šalių

vaidmeniu procese.

Europos mediatorių elgesio kodekse taip pat išskiriamas proceso sąţiningumo

principas: jei tarpininkas mano, kad susitarimas nebus pasiektas, arba jis bus neteisėtas,

procesas turi būti nutraukiamas.

Konfidencialumas – jau buvo aptarta, kad tai vienas svarbiausių tarpininkavimo

poţymių, dėl kurio šalys renkasi alternatyvą teismo procesui, norėdami išvengti viešumo.

Europos mediatorių elgesio kodeksas įpareigoja tarpininką laikyti paslaptyje visą

informaciją, susijusią su mediacija, išskyrus kai tokią informaciją įpareigojama atskleisti

remiantis teisės aktais arba dėl viešosios tvarkos apsaugos.

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad tarpininkais gali būti kompetentingi,

sąţiningi, objektyvūs, sugebantys tinkamai įsigilinti į ginčo esmę bei šalių poreikius

asmenys, kurie panaudodami savo teorines ţinias bei praktinius įgūdţius gali padėti ginčo

šalims priimti taikų sprendimą.

12

Tarpininkavimo procesas susideda iš atskirų stadijų. Įvairioje teisinėje literatūroje

randame skirtingų autorių nuomonių dėl proceso sandaros. Kaip pavyzdys pateikiamas

Cristopher W. Moor30

pasiūlytas ginčų sprendimo modelis, susidedantis iš dvylikos

stadijų.

1 stadija. Santykių su ginčo šalimis sukūrimas. Čia tarpininkas uţmezga pirminį

kontaktą su ginčo šalimis, skatina šalių tarpusavio santykius bei pasitikėjimą ir

suteikia informaciją apie patį tarpininkavimo procesą;

2 stadija. Tarpininkavimo strategijos pasirinkimas. Šioje stadijoje tarpininkas

padeda šalims įvertinti įvairius konflikto valdymo ir sprendimo būdus bei

išsirinkti tinkamiausią iš jų;

3 stadija. Informacijos rinkimas ir analizė. Renkama ir analizuojama informacija

apie konflikto šalis bei kiti duomenys reikalingi ginčui išspręsti, patikrinamas

pateiktų duomenų tikslumas ir minimalizuojamas netikslių ar nesamų duomenų

poveikis potencialiam sprendimui;

4 stadija. Tarpininkavimo plano sudarymas. Nustatomos strategijos, kurios padėtų

šalims tinkamai judėti link pagrindinio tikslo – bendro šalių sprendimo priėmimo.

Šioje stadijoje taip pat numatoma, kaip bus elgiamasi ypatingo šalių konflikto

atveju;

5 stadija. Bendradarbiavimo ir pasitikėjimo santykių formavimas. Ši stadija apima

psichologinį šalių paruošimą deryboms, sukuriamas pasitikėjimas jų atţvilgiu.

Patikrinamas šalių suvokimas apie vyksiantį tarpininkavimo procesą, prireikus

paaiškinama.

6 stadija. Tarpininkavimo pradžia. Prasideda šalių derybos. Taip pat nustatomos

pagrindinės taisyklės ir elgesio gairės proceso metu. Tarpininkas padeda atskirti

temas pagal atitinkamas sritis bei priţiūri, kad procesas vyktų sklandţiai – ginčo

dalyviai nerodytų per daug emocijų, prireikus juos nuramina;

7 stadija. Problemų apibrėžimas ir darbotvarkės sudarymas. Šioje stadijoje

išsiaiškinamos konflikto prieţastys, susitariama dėl klausimų, kurie bus aptariami,

nustatoma tolimesnė diskusijų eiga;

8 stadija. Ginčo šalių neišsakytų interesų atskleidimas. Identifikuojami realūs,

pagrindiniai šalių interesai, šalys viena kitai atskleidţia savo interesus;

30 MOORE, Chrispopher, W. The mediation process: practical strategies for resolving conflict. San

Francisco: Jossey – Bass, 2003

13

9 stadija. Galimų ginčo sprendimo variantų pateikimas. Derybų būdu sukuriami

sprendimų galimybių variantai.

10 stadija. Sprendimo galimybių įvertinimas. Dar kartą apţvelgiami šalių interesai,

įvertinama, kaip šalių interesai gali būti patenkinami pasitelkiant galimus

sprendimų variantus, taip pat įvertinami galimų sprendimų variantų tinkamumas ir

nauda.

11 stadija. Galutinės derybos. Šių derybų metu pasiekiamas galutinis sprendimas.

12 stadija. Sprendimo priėmimas. Įforminamas sprendimas ir nustatoma jo

vykdymo tvarka bei vertinimo ir tikrinimo procedūra.

Trumpai apibrėţus šias dvylika stadijų, pastebėtina, kad pasiūlytas ginčo sprendimo

modelis didelį dėmesį skiria tarpininkavimo procesui pasiruošti – ryšiui su šalimis

uţmegzti, strategijai formuoti, informacijai rinkti ir pan. Darytina išvada, kad, pasak šį

modelį pateikusio autoriaus, išsamus pasiruošimas tarpininkavimo procesui padeda geriau

išspręsti tarp šalių kilusį ginčą.

Paminėtina ir tai, kad literatūroje yra skiriami tarpininkavimo stiliai. Remiantis

Jolantos Sondaitės mediacijos stilių analize31

, pateikiami pagrindiniai, daugiausia

praktikoje naudojami stiliai:

Lengvinantysis tarpininkavimo stilius – uţduodamas klausimus, padedantis šalims

analizuoti ir ieškoti sprendimo alternatyvų, lengvinančio stiliaus tarpininkas siekia padėti

dalyviams priimti bendrą sprendimą. Tarpininkas atsakingas uţ procesą, tuo tarpu šalys –

uţ sprendimą. Pastebima, kad šis stilius plačiai taikomas visame pasaulyje, taip pat

populiarinamas Lietuvoje;

Vertinamasis tarpininkavimo stilius – šio stiliaus tarpininkai daro tiesioginę įtaką

tarpininkavimo rezultatams: pataria ir rekomenduoja šalims priimti atitinkamus

sprendimus, numato galimą teismo sprendimą. Akcentuojama, kad šį stilių suformavo

teisinį išsilavinimą turintys tarpininkai;

Transformacinis tarpininkavimo stilius – tarpininko pagrindinis tikslas yra ne rasti

sprendimą, bet pakeisti konflikto dalyvių poţiūrį į konfliktinę situaciją ir vienam į kitą.

Tarpininkas padeda šalims įsisamoninti savo jėgą konfliktinėje situacijoje bei skatina

suprasti ir pripaţinti kitos šalies perspektyvą.

Pasakojamasis tarpininkavimo stilius – tarpininkas pokalbį ir aptarimą naudoja tam,

kad padėtų dalyviams atskleisti tikrąją konflikto prigimtį. Konflikto dalyviai “pasakoja

31 SONDAITĖ, Jolanta. Mediacijų stilių lyginamoji analizė. Socialinis darbas, 2004, Nr. 3(2), p. 114-118

14

istoriją”, kuri atskleidţia, kaip ir kodėl jie jaučiasi taip, o ne kitaip. Tikslas yra sukurti

“alternatyvią istoriją”, kuri būtų konfliktinės situacijos pakaitalas ir baigtųsi ne tik abiejų

šalių bendru sutarimu priimtu sprendimu, bet ir pagerėjusiu bendravimu;

Derėjimosi tarpininkavimo stilius – šio stiliaus tarpininkų pagrindinis tikslas yra

pasiekti sprendimą, remiantis šalių pozicijomis, o ne interesais.

Terapinis tarpininkavimo stilius – tarpininkas gilinasi į šalių jausmus, taip daugiau

susitelkdamas į bendravimą, o ne į sprendimo suradimą. Šio stiliaus pagrindinis tikslas –

pasiekti šalims tarpusavio supratimą.

Pragmatiškasis tarpininkavimo stilius – šio stiliaus tarpininkai orientuoti į

sprendimo suradimą, elgiasi direktyviai ir priimamą sprendimą derina su socialinėmis

normomis, įstatymais. Šis stilius labiau naudojamas tarp teisinį išsilavinimą turinčių

tarpininkų;

Socioemocinis tarpininkavimo stilius – daugiau susitelkiama į ţmones, o ne į jų

problemas, dėmesys skiriamas dalyvių emocijoms, nekreipiamas dėmesys į socialines

normas ir įstatymus.

Mišraus stiliaus atveju apjungiami pragmatiškojo ir socioemocinio stiliaus bruoţai

– dalyviai supaţindinami su socialinėmis normomis bei įstatymais, tačiau jiems

paliekama teisė priimti sprendimus.

Pagal tarpininkų vaidmenų apibrėţimą ir tarpininkavimo proceso struktūrą taip pat

skiriami: sprendimo tarpininkavimo stilius - šio stiliaus tarpininkas aktyvus, direktyvus,

darantis įtaką sprendimams, ir bendravimo stiliaus tarpininkavimas – priešingai, nei

minėto sprendimo tarpininkavimo stiliaus atveju, ne toks direktyvus, pagrindinis šio

stiliaus tarpininko tikslas – skatinti šalių tarpusavio supratimą.

Apibendrinant pateiktas tarpininkavimo stilių definicijas galima pastebėti, kad kai

kurie iš minėtų stilių turi daug panašumų – vieni iš jų nedirektyvūs ir jų pagrindinis

tikslas – pasiekti dalyvių tarpusavio supratimą, kiti direktyvūs, kurių pagrindinis tikslas –

pasiekti šalių susitarimą. Pritariant Jolantos Sondaitės nuomonei, reikia paminėti, kad

Lietuvoje tarpininkavimas dar tik ţengia pirmuosius ţingsnius, todėl svarbu ne tik perimti

kokį nors vieną mediacijos stilių, bet paţinti jų įvairovę.

15

2. TARPININKAVIMAS SPRENDŢIANT KOLEKTYVINIUS DARBO GINČUS

UŢSIENIO VALSTYBĖSE

Vienose Europos valstybėse tarpininkavimo institutas veikia jau daug metų, kitose

įsitvirtino vos prieš kelis dešimtmečius. Dėl daugelio aspektų įvairiose šalyse skiriasi

minėto instituto reglamentavimas, proceso tvarka ir efektyvumas. Galima pridurti, kad

Europos Tarybos susitikime dėl Uţimtumo ir socialinės politikos Briuselyje Taryba

pripaţino, kad daugumoje šalių narių neteisminis darbo ginčų sprendimo mechanizmas

prisideda prie sėkmingo konflikto sprendimo ir vaidina svarbų vaidmenį tarp darbdavių ir

darbuotojų32

. Toliau bus pateikiami ir analizuojami Švedijos, Olandijos, Slovakijos ir

Ispanijos šalių tarpininkavimo kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo modeliai.

2.1. Švedija

XIX amţiaus antroje pusėje, šalių lygmeniu susikūrus profesinėms sąjungoms ir

darbuotojų asociacijoms, Šiaurės šalyse pradėjo plisti kolektyvinės sutartys, tuo tarpu

tarpininkavimas tapo svarbiu veiksniu, uţtikrinančiu jų taikų funkcionavimą33

.

Tarpininkavimas, kaip ginčų sprendimo būdas, kuris padeda išvengti atviro šalių

konflikto, buvo pagrindinė tema Skandinavijos šalių Darbo kongrese, vykusiame 1886 ir

1888 metais. Švedijoje kilusiems ginčams spręsti jau nuo 1920 metų buvo naudojamos

trijų asmenų komisijos, sudarytos iš komisijos pirmininko ir dviejų kitų narių,

atstovaujančių darbuotojų ir darbdavių interesus. Šios komisijos, kurios buvo sudaromos

darbuotojų ir darbdavių ginčams spręsti, šalyje funkcionavo iki 1980 metų.

Švedija pirmoji iš Skandinavijos šalių įsteigė instituciją, teikiančią

tarpininkavimo paslaugas. Ši institucija - Nacionalinis taikintojų biuras (šved.

Riksförlikningsmannen kansli) buvo įsteigta 1906 metais priimto Tarpininkavimo

įstatymo pagrindu. Taip pat svarbu paminėti, kad šalis buvo padalinta į aštuonis regionus,

kuriems buvo skirta po vieną tarpininką. Tais atvejais, kai ginčas apimdavo daugiau nei

vieną regioną, buvo skiriami ad hoc tarpininkai, padėdavę išspręsti kilusį konfliktą.

Švedijoje tarpininkavimas buvo savanoriškas procesas, tačiau priėmus Tarpininkavimo

32 PECINO R., MUNDUATE L. MEDINA F. Papeles del Psicólogo, 2008. Vol. 29(1), p.41 33 STOKKE, A. T. Mediation in collective interest dispute. Scandinavian studies in law, 2002, nr. 43.p.136

16

įstatymo pakeitimus, tarpininkas įgavo teisę inicijuoti tarpininkavimo procesą, jeigu kyla

grėsmė, kad ginčo šalys gali imtis kolektyvinių veiksmų.

Šiuo metu tarpininkavimo institutas Švedijoje reguliuojamas Bendruoju

sprendimų įstatymu (angl. Co-determination Act), kuris buvo priimtas 1976 metais.

Minimas įstatymas reguliuoja klausimus, susijusius su darbdavių ir darbuotojų tarpusavio

santykiais. Šis teisės aktas remiasi principu, kad ginčai tarp darbuotojų ir darbdavių turi

būti sprendţiami derybomis. Bendrasis sprendimų įstatymas taip pat įpareigoja šalį, kuri

ketina imtis kolektyvinių veiksmų, apie tai informuoti Švedijos Nacionalinę

tarpininkavimo tarnybą, kuri buvo įsteigta 2000 metais, per septynių dienų laikotarpį. Ši

tarnyba tokiu atveju skiria tarpininką kolektyviniam darbo ginčui spręsti.

Švedijoje uţ valstybės tarpininkavimo veiklą atsakinga Nacionalinė

tarpininkavimo tarnyba, kurios pagrindinė uţduotis - tarpininkauti sprendţiant ginčus,

vykstančius Švedijos darbo rinkoje. Svarbu paminėti, kad tarnyba taip pat atlieka šias

funkcijas:

tarpininkauja darbo ginčuose, kurie neišspręsti taikinimo būdu;

skatina veiksmingą darbo uţmokesčio procesą;

teikia patarimus socialiniams partneriams dėl kolektyvinių derybų bei

kolektyvinių sutarčių34

.

Minėtai tarnybai priklauso šeši regioniniai tarpininkai, kurie skiriami spręsti

įmonės lygiu kilusius kolektyvinius darbo ginčus. Šie tarpininkai renkami dvylikos

mėnesių laikotarpiui. Pastebėtina ir tai, kad daţnai regioniniams tarpininkams šios

pareigos – antraeilės. Neretai jie dirba apylinkės teismo teisėjais. Atskirai kiekvieno ginčo

atveju, kilusio nacionaliniu lygiu, skiriami ad hoc tarpininkai, kurie priešingai, nei

regioniniai tarpininkai, pastoviai nedirba Švedijos Nacionalinėje tarpininkavimo

tarnyboje. Galima paminėti ir tai, kad Švedijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse,

tarpininkavimo paslaugos yra ganėtinai lanksčios - esant dideliam darbų krūviui,

regioniniai tarpininkai gali būti skiriami spręsti nacionalinio lygio ginčus35

.

Taip pat svarbu ir tai, kad Švedijoje egzistuoja savanoriškas tarpininkavimas bei

privalomas tarpininkavimas. Savanoriško tarpininkavimo atveju šalių prašymu

Nacionalinė tarpininkavimo tarnyba skiria tarpininką. Pastebėtina, kad abi šalys turi

neprieštarauti dėl ginčo sprendimo pasitelkiant tarpininką. Esant nors vienos šalies

prieštaravimui Nacionalinė tarnyba negali skirti tarpininko. Privalomas tarpininkavimas

Švedijoje įtvirtintas 2000 metais birţelio 1 d. Minėto tarpininkavimo atveju Nacionalinė

34 Project for the sudy of concilation, mediation and arbitratio. Kurt Eriksson. National report:Sweeden, p. 7 35 STOKKE, A. T. Mediation in collective interest dispute. Scandinavian studies in law, 2002, nr. 43.p.143

17

tarpininkavimo tarnyba gali skirti tarpininką be ginčo šalių sutikimo, jeigu viena iš ginčo

šalių praneša, kad imsis kolektyvinių veiksmų, arba šie veiksmai jau inicijuoti. Pagrindinė

privalomo tarpininkavimo egzistavimo prieţastis - kolektyvinių veiksmų atgarsis

paprastai neapsiriboja ginčo šalimis, taip pat sukelia padarinius ir trečiosioms šalims36

.

Svarbu paminėti, kad priverstiniu būdu tarpininkas negali būti skiriamas, jei ginčo šalys

pasirašiusios kolektyvinę sutartį dėl kolektyvinių derybų procedūros, kurioje numatyta

tarpininkų skyrimo tvarka. Ši sutartis turi būti įregistruota Nacionalinėje tarpininkavimo

tarnyboje.

Kaip jau buvo minėta, šalis, besiruošianti imtis kolektyvinių veiksmų, apie tai turi

informuoti Nacionalinę tarpininkavimo tarnybą prieš septynias dienas. Pastebėtina, kad

nepranešimas apie kolektyvinius veiksmus nedaro jų neteisėtais, tačiau šalys gali būti

baudţiamos pinigine bauda. Laikotarpiu nuo tada, kai tarpininkavimo tarnyba gauna

pranešimą iki galimų kolektyvinių veiksmų pradţios inicijuojamas privalomas

tarpininkavimo procesas. Kai Nacionalinė tarpininkavimo tarnyba skiria tarpininką, šalys

privalo dalyvauti procese, priešingu atveju šalims taip pat gali būti skiriama piniginė

bauda. Galima teigti, kad pagrindinis tarpininkavimo galios elementas yra tai, kad

tarpininkas turi teisę priversti šalis spręsti ginčus tarpininkavimo procese. Tarpininko

pareiga - įtikinti šalis atšaukti planuojamus kolektyvinius veiksmus arba juos atidėti.

Veiksmų atidėjimo terminas gali būti ne ilgesnis, kaip keturiolika dienų. Svarbu paminėti,

kad nebegalima atšaukti jau prasidėjusių kolektyvinių veiksmų.

Tarpininkavimo procesas įprastai baigiasi vienu iš trijų būdų: 1) šalys priima

bendrą sutarimą, 2) pateikiamas tarpininko pasiūlymas, 3) nepriėmus sutarimo šalys imasi

kolektyvinių veiksmų.

Apibendrinant Švedijos tarpininkavimo modelį išskiriami šie pagrindiniai faktai:

tarpininkavimo kaip ginčų sprendimo metodo institutas Švedijoje

funkcionuoja jau daug metų;

pagrindinis organas teikiantis tarpininkavimo paslaugas – Švedijos

Nacionalinė tarpininkavimo tarnyba;

šalyje egzistuoja privalomas tarpininkavimas – ginčo šalys įpareigotos

pranešti apie planuojamus kolektyvinius veiksmus ir gavusios pakvietimą

dalyvauti tarpininkavimo procese;

tarpininkavimas sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus yra finansuojamas

valstybės.

36 Fahlbeck R. Open Heart Surgery: Reform of Labour Mediation Regime in Sweden, International Journal

of Comparative Labour Law and Industrial Relations (2000) p. 419

18

Tarpininkavimas Švedijoje kaip ir kitose Skandinavijos šalyse yra taikomas jau

daug metų. Paminėtina, kad tokie veiksniai, kaip tarpininko teisė pakviesti šalis į

tarpininkavimo procesą, ginčo šalių pareiga informuoti Švedijos Nacionalinę

tarpininkavimo tarnybą apie gręsiančius kolektyvinius veiksmus, atspindi tinkamą šio

instituto reguliavimą ir taikymą šalyje.

2.2. Olandija

Nuo 1970 metų Olandijos piliečiai tapo vis labiau nepatenkinti teismų nepasiekiamumu,

padidėjusiu formalių reikalavimų laikymusi, ilgu bylų svarstymo atidėliojimu ir didelėmis

teismo išlaidomis. Šie veiksniai tapo stipria paskata ieškoti alternatyvų teisminiam bylų

nagrinėjimui.

Moderniajam Olandijos tarpininkavimui sprendţiant įvairius teisinius ginčus

svarbūs metai yra 1992-ieji. Tuomet pirmąkart grupė asmenų, daugiausiai teisės

profesionalai, pradėjo diskusijas dėl tarpininkavimo vilčių ir perspektyvų. Šie ankstyvieji

tarpininkavimo šalininkai, remdamiesi savo asmenine ir profesine patirtimi, buvo

nepatenkinti teisinių sprendimų rezultatais, kurie daţnai ignoruodavo konkrečius ginčo

šalių poreikius37

. Praėjus metams, 1993 metais Olandijoje įkurtas Olandijos

tarpininkavimo institutas (angl. Netherlands Mediation Institute, NMI), kurio pagrindinis

tikslas – informuoti visuomenę apie tarpininkavimą, skatinti jo vystymąsi, taip pat

uţtikrinti tarpininkavimo praktiką ir kokybę. Šio instituto įkūrimą galima laikyti pirmuoju

tarpininkavimo institucionalizavimo ţenklu Olandijoje. Šiai dienai minėtame institute yra

daugiau kaip 2000 tarpininkų, teigiama, kad šis pastarųjų skaičius pernelyg didelis. Norint

uţsiregistruoti į Olandijos tarpininkavimo institutą, pirmiausiai reikia sudalyvauti

instituto organizuojamuose mokymosi kursuose, asmuo, pretenduojantis į tarpininkų

sąrašus, taip pat turi sumokėti mokestį (apytikriai 200 eurų). Svarbu paminėti ir tai, kad

Olandijos tarpininkavimo institutas yra priėmęs tarpininkavimo ir drausmines taisykles,

elgesio kodeksą, skundų procedūras, kurių privalo laikytis tarpininkas.

NMI įkūrimas paskatino valdţią, tiksliau Teisingumo ministeriją, uţsiimti

tarpininkavimu. Vienas pirmųjų Teisingumo ministerijos veiksmų buvo vadinamosios

ADR platformos įrengimas 1996 metų rugpjūtį, kurios pagrindiniu uţdaviniu tapo ištirti

tarpininkavimo teismo procese perspektyvas. Paminėtina, kad komisijos sudėtis buvo

37 ROO Annie, JAGTENBERG Rob. Mediation in the Netherlands: Past-Present-Future. Netherlands

Comparative Law Association, p.129, prieiga per internetą http://www.ejcl.org/64/art64-8.htmll

19

labai įvairi - teisminės valdţios atstovai, teisės profesionalai, akedeminės bendruomenės,

taip pat ir ministerija. Pagrindinės platformos išvados ir rekomendacijos buvo paskelbtos

parengtoje atsakaitoje. Pagal ADR platformos programą dviejuose teismuose pradėti

bandomieji tarpininkavimo projektai. Padaryta svarbi išvada – kreipimasis dėl

tarpininkavimo į teisėjus ir teisinės pagalbos įstaigas buvo sudėtingas. Svarbu paminėti,

kad pagrindinė ADR platformos rekomendacija – tęsti eksperimentus su teismais,

priėmusiais tarpininkavimą. Buvo paruoštas protokolas, kurio pagrindinis tikslas – įtraukti

valdţią į ADR plėtros procesus.

Įdomu tai, kad nuo 1990 metų Olandijoje pasirodė tarpininkavimo mokymo

programos. Iniciatyvos ėmėsi privačios institucijos, sudarydamos ir pasiūlydamos

tarpininkavimo mokymo programas specialistams rengti. Pastebėtina, kad pirmosios

programos buvo skirtos teisininkams bei psichologams.

Galima paminėti ir tai, kad Olandijos universitetuose, ypač teisės fakultetuose,

tarpininkavimo mokymą pradėjo individualūs akademinės bendruomenės nariai. 1994

metais Roterdamo Teisės fakultete pirmą kartą Olandijoje pasirodė kursas – “Ginčų

sprendimai: teorija ir praktika”. Pagrindinis šio mokymo dalyko tikslas yra suteikti

studentams bendrą poţiūrį į ginčų sprendimų pasirodymą ir perspektyvas bei jų reikšmę

teisės sistemoje. Praktiniai mokymai vyksta pasiskirstant rolėmis, inscenizuojant

procesus, kuriuos veda kvalifikuoti tarpininkai. Šiuo metu dauguma teisės fakultetų

Olandijoje kreipia dėmesį į tarpininkavimą ir kitus ginčų sprendimo būdus.

Didelį susidomėjimą tarpininkavimo institutu Olandijoje atspindi 1997 metais

pradėtas leisti “Tarpininkavimo ţurnalas”, tai buvo pirmas tarpininkavimo klausimams

skirtas leidinys šalyje. Pagrindinis šio kas ketvirtį išeinančio leidinio tikslas – sukurti

terpę tarpininkų ir visų kitų, besidominčių tarpininkavimu, diskusijoms dėl

tarpininkavimo praktikos ir akademinių tarpininkavimo studijų. Kitas tarpininkavimo

informacijos skleidėjas yra ADR naujienlaikraštis (ADR Newsletter), kuris išeina 8 kartus

per metus. Jo pagrindinis tikslas yra teikti savo skaitytojams trumpus, tai dienai svarbius

tarpininkavimo informacinius pranešimus, siunčiamus ir visiems Olandijos

tarpininkavimo institutui priklausantiems tarpininkams.

Pastebėtina, kad Olandijoje nėra jokių specialių įstatymų, susijusių su

tarpininkavimo institutu. Siekiant uţpildyti šią spragą, 1995 metais Olandijos

tarpininkavimo institutas patvirtino tarpininkavimo taisykles38

. Tokiu būdu buvo įforminti

tam tikri standartai, kuriais turi vadovautis tarpininkai.

38 NMI mediation rules (interaktyvus), (ţiūrėta 2012-04-15), prieiga per internetą

http://www.nmimediation.nl/english/nmi_rules_and_models/nmi_mediation_rules.php

20

Darbo ginčai sudaro antrą pagal apimtį tarpininkavimo praktikos erdvę Olandijoje.

Galbūt taip yra todėl, kad darbo ginčai, kaip ir šeimos ginčai, daţnai orientuoti į

ilgalaikius ţmonių santykius39

.

Kalbant apie kolektyvinius darbo ginčus Olandijoje, privačiame sektoriuje jie

sprendţiami pasitelkiant ad hoc tarpininkus arba įprastus tarpininkus, pastaraisiais daţnai

būna politikai ar profesoriai, kurie pasirenkami dėl jų turimo autoriteto.

2000-ųjų metų pabaigoje viešojo sektoriaus socialiniai partneriai įsteigė Instituut

Conflictmanagement Overheid en Arbeid NICOA (Olandijos institutas viešojo sektoriaus

ir darbo problemoms spręsti). NICOA tarpininkai turi būti patvirtinti NMI. NICOA

administruoja prašymus tiek dėl kolektyvinių, tiek dėl individualių darbo ginčų

tarpininkavimo viešajame sektoriuje.

Konkrečių modelių darbo ginčuose neegzistuoja. Kaip ţinoma, NICOA rengia

Elgesio Taisykles. Kol nebus konkrečių modelių, Olandijos tarpininkavimo instituto

patvirtintos tarpininkavimo taisyklės ir toliau bus pačios svarbiausios tarpininkavimo

procesui40

.

Šalys tarpininką ginčui spręsti pasirenka pačios. Šalims pageidaujant, kad

tarpininkas būtų skiriamas, jos turi pateikti prašymą Olandijos tarpininkavimo instituto

sekretoriatui. Pastarasis, gavęs prašymą, ginčo šalims išsiunčia tarpininkų, kurie

atsiţvelgiant į šalių pateiktą problemos aprašą, galėtų būti tinkami nagrinėti kilusį ginčą,

sąrašą bei kitus formalius dokumentus. Šalys abipusiu sutarimu iš minėto sąrašo išsirenka

tarpininką, tuomet gali arba tiesiogiai kreiptis į tarpininką, arba informuoti Olandijos

tarpininkavimo institutą, kurį tarpininką jos pasirinko. Šalys su tarpininku sudaro

tarpininkavimo sutartį. Nuo sutarties pasirašymo momento prasideda tarpininkavimo

procesas. Pastebėtina, kad sutartyje gali būti nurodytas ir kitas tarpininkavimo pradţios

momentas. Komentuojamose tarpininkavimo taisyklėse nustatyta, kad tarpininkas dėl

proceso turi pasitarti su šalimis ir tik tada priimti sprendimą dėl tarpininkavimo tvarkos.

Olandijos tarpininkavimo instituto patvirtintose taisyklėse įtvirtinami jau ne kartą

šiame darbe minėti tarpininkavimui būdingi poţymiai – savanoriškumas ir

konfidencialumas. Šalys turi teisę nutraukti tarpininkavimo procesą bet kuriuo metu, jos

negali būti varţomos tarpininko pasiūlymų ar jo nuomonės. Svarbu paminėti, kad

tarpininkavimo proceso metu priimti šalių susitarimai privalomi tik tais atvejais, kai tai

39 ROO Annie, JAGTENBERG Rob. Mediation in the Netherlands: Past-Present-Future. Netherlands Comparative Law Association, p.129, prieiga per internetą http://www.ejcl.org/64/art64-8.html, p.132 40 Project for the sudy of concilation, mediation and arbitration. Annie de Roo. The Settlement of

(Collective) Labour Disputes in the Netherlands National report: Netherlands, p.13

21

nurodyta sutartyje. Tarpininkavimo procese dalyvauja tik šie subjektai: ginčo šalys arba

jų atstovai bei tarpininkas. Taip pat numatyta galimybė tarpininkui pasitelkti į pagalbą

asmenį, kuris gali būti naudingas tarpininkavimo proceso metu. Šiuo atveju reikalingas

šalių sutikimas. Tuo tarpu tarpininkas turi uţtikrinti, kad visi asmenys, dalyvaujantys

tarpininkavime, būtų pasirašę konfidencialumo deklaraciją. Įsipareigojama neatskleisti,

necituoti, nenurodyti netgi perfrazuojant trečiosioms šalims, įskaitant arbitrus, teisėjus,

jokios informacijos, kuri suţinota tarpininkavimo metu. Net ir tuo atveju, kai

tarpininkavimo procesas nutraukiamas vienos iš šalių iniciatyva, pareiga laikytis

konfidencialumo įsipareigojimo išlieka. Akcentuotina, kad dėl šalių priimto sprendimo

turinio konfidencialumo lygio šalys nusprendţia bendru sutarimu. Tais atvejais, kai viena

iš šalių nesilaiko susitarimo vykdymo principo, sutarties, sudarytos tarpininkavimo metu,

turinys gali būti atskleidţiamas teismui, siekiant įrodyti susitarimo laikymąsi.

Svarbu paminėti tai, kad tarpininkas Olandijoje privalo laikytis elgesio standartų,

kurie yra nurodyti Tarpininkų Elgesio kodekse41

. Minėtas kodeksas, kaip ir

Tarpininkavimo elgesio taisyklės, patvirtintas NMI.

Elgesio kodekse nurodoma, kad pagrindas tarpininko veiksmams ir elgesio

normoms yra profesinė etika ir sąţiningumas. Net ir išorinio spaudimo atveju iš

tarpininko tikimasi, kad jis vykdys savo profesinę pareigą ir vadovausis bendrosiomis

socialinėmis ir etikos normomis. Tarpininkavimo proceso išaiškinimas taip pat yra

tarpininko pareiga. Jis išaiškina šalims apie savo vaidmenį procese, suteikia ginčo

dalyviams galimybę aptarti problemas, išdėsto savo poţiūrį. Pastebėtina, kad atvirumas ir

aiškumas padeda tarpininkui vėlesniuose proceso etapuose išvengti nesusipratimų.

Komentuojamame tarpininkų Elgesio kodekse taip pat išskiriamas šalių

autonomijos principas – tarpininkas savo dalyvavimą procese vykdo remdamasis šalių

savanorišku dalyvavimu. Konflikto dalyviai patys priima sprendimus ir tampa atsakingais

uţ jų vykdymą. Prireikus tarpininkas tik suteikia šalims informacijos apie bendrą ginčo

situaciją, taip pat pateikia savo nuomonę ir patarimus apie tai, ko šalys turėtų imtis ir nuo

kokių veiksmų susilaikyti, taip padėdamas šalims eiti svarbiausio tikslo link – bendro

sutarimo dėl konflikto išsprendimo.

Elgesio kodekse paminėtina, kad tarpininkas turi uţimti nepriklausomą poziciją –

jei tarpininkas negali spręsti ginčo nepriklausomu būdu, jis negali sutikti būti tarpininku

konkrečiame ginče arba sutikimą dėl tarpininkavimo turi panaikinti. Taip pat išskirtas ir

tarpininko nešališkumas – tarpininkas atstovauja abiems ginčo šalis, todėl nei ţodţiu, nei

41 NMI Code of Conduct (interaktyvus), nuoroda į internetą

http://www.nmimediation.nl/english/nmi_rules_and_models/nmi_code_of_conduct.php

22

veiksmais negali būti teikiama pirmenybė vienai ar kitai šaliai. Akcentuotina, kad šalių

pasitikėjimas nešališku tarpininku yra pagrindinis veiksnys, uţtikrinantis kokybišką

tarpininkavimą.

Konfidencialumo principas, kuris įtvirtintas ne tik minėtose tarpininkavimo

taisyklėse, bet ir tarpininkų Elgesio kodekse, įpareigoja tiek šalis, tiek tarpininką laikytis

konfidencialumo pareigos. Elgesio kodekse nurodoma, kad pagrindinis reikalavimas yra

tai, kad visi ţodiniai ir rašytiniai tarpininkavimo informacijos mainai būtų konfidencialūs.

Kaip jau buvo minėta, konfidencialumo pareiga taikoma visoms tarpininkavime

dalyvaujančioms šalims, tačiau pagrindinė uţtikrinimo atsakomybė tenka tarpininkui.

Konfidencialumo laikymuisi įtvirtinti prieš prasidedant tarpininkavimui tarpininkas

visoms šalims pateikia rašytinę tarpininkavimo sutartį, kurioje turi būti numatyta

konfidencialumo pareiga ir tai, kad tarpininkavimas remiasi savanoriškumo principu.

Elgesio kodekse taip pat numatomos tarpininko, kuris gali būti skiriamas šalių

ginčui spręsti, savybės – jis turi turėti ţinių, įgūdţių, pasiţymėti profesiniu poţiūriu ir

asmeninėmis savybėmis, kas yra būtina siekiant uţtikrinti sklandų ir paţangų

tarpininkavimo procesą. Taip pat tarpininkas turi turėti ir praktinių įgūdţių, pvz., kaip

rengti ir registruoti sutartis. Paminėtina, kad tik profesionalus tarpininkas yra patikimas,

kokybiškai atlieka jam pavestą tarpininkavimo procesą, nuolat tobulėja ir plėtoja

tarpininkavimo sritį. Devintame šio kodekso straipsnyje įtvirtinta tarpininko pareiga iš

anksto sutarti dėl išlaidų su šalimis ir šį susitarimą įregistruoti, pateikti šalims tikslią ir

tvarkingą sąskaitą. Paminėtina ir tai, kad tarpininkui leidţiama pateikti fiksuotą

uţmokestį, kurį siekiama gauti uţ tarpininkavimo paslaugas.

Galima pastebėti, kad NMI patvirtintame Elgesio kodekse išskiriami pagrindiniai

tarpininkavimo poţymiai – konfidencialumas, nešališkumas, skaidrumas, tarpininko

kompetencija ir pan.

Vadovaujantis pateiktu Olandijos tarpininkavimo modelio apibrėţimu išskiriami

šie pagrindiniai bruoţai:

šalyje veikia tik savanoriškas tarpininkavimas;

tarpininkai Olandijoje vadovaujasi tarpininkavimo taisyklėmis ir Elgesio

kodeksu, kurie yra patvirtinti NMI;

nėra specialių įstatymų dėl tarpininkavimo proceso kolektyviniuose darbo

ginčuose.

Apibendrinus galima pridurti, kad šiuo metu nėra aišku, kokia kryptimi

tarpininkavimo institutas plėtosis Olandijoje, neaiškumų kyla dėl migloto valdţios

vaidmens. Tarpininkavimas gali būti iš tikro palengvintas, jeigu bus palankesnė sistema

23

teisinės sistemos fone, neturėtų būti vertinama kaip tarpininkavimas arba teisinė sistema,

turėtų būti vertinami drauge – tarpininkavimas ir teisė42

.

2.3. Slovakija

Modernaus tarpininkavimo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, apraiškos

Slovakijos Respublikoje prasidėjo nuo 2002 metų. Sėkmingo bendradarbiavimo tarp

Slovakijos Teisingumo ministerijos ir Jungtinės Karalystės pagrindu tais metais buvo

pradėtas vykdyti projektas “Teisingumo stiprinimas Slovakijoje”43

. Projektas, kurio

tikslas buvo įdiegti modernius, prieinamus alternatyvius ginčų sprendimo metodus

Slovakijoje, buvo finansuojamas iš Jungtinės Karalystės Tarptautinės plėtros

departamento lėšų. Kadangi, kaip jau minėta, šio projekto finansavimas truko tik dvylika

mėnesių, pirmenybė buvo teikiama plėtoti suinteresuotų šalių sugebėjimus alternatyvių

ginčų sprendimo būdų srityje (ypač tarpininkavimo), siekiant, kad šie ginčų sprendimo

metodai būtų naudojami projektui pasibaigus. Projekto tiriamajame etape buvo glaudţiai

bendradarbiaujama su Slovakijos Respublikos teisingumo ministerija ir kitais partneriais

tam, kad būtų tinkamai įvertintas esamas šalies poţiūris į tarpininkavimo institutą,

atsiţvelgiant į suinteresuotų asmenų nuomonę. Daugiausiai dėmesio vykdant šį projektą

buvo skiriama rekomendacijoms, kurias teikė CEDR (Jungtinėje Karalystėje veikianti ne

pelno siekianti organizacija, teikianti alternatyvių ginčų sprendimo paslaugas)

konsultantų komanda, įgyvendinti. Rekomenduota skatinti teisės aktų, įtvirtinančių

tarpininkavimo institutą, leidimą, sukurti atitinkamą institucinę struktūrą, kuri prisiimtų

atsakomybę uţ tarpininkavimo plėtrą Slovakijoje, rengti švietimo ir sklaidos programas

apie alternatyvius ginčų sprendimo būdus, bei organizuoti tarpininkų mokymus44

. Galima

teigti, kad įgyvendinant šį projektą buvo padėtas pagrindas vystytis moderniajam

tarpininkavimui, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodui, Slovakijos

Respublikoje. Svarbu paminėti, kad praėjus kuriam laikui po šio projekto, 2004 metais,

42 ROO Annie, JAGTENBERG Rob. Mediation in the Netherlands: Past-Present-Future. Netherlands Comparative Law Association, p.129, prieiga per internetą http://www.ejcl.org/64/art64-8.html, p.145 43 CAMPBELL D., International Disputes Resoliution. The Netherlands, Kluwer International Law, 2010,

p. 267

44 Improving access to justice is Slovakia. Case study. [interaktyvus] [ţiūrėta 2012-04-12], prieiga per

internetą http://www.cedr.com/skills/intstudies/?param=96

24

Slovakijos Respublikoje įsigaliojo Tarpininkavimo įstatymas45

, kuris bendruoju atveju

nustato tarpininkavimo proceso vykdymą, organizavimą bei pagrindinius principus.

Kalbant apie tarpininkavimą, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodą,

Slovakijoje, svarbu paminėti Kolektyvinių derybų įstatymą46

, kuriame reglamentuota

tarpininkavimo ir arbitraţo tvarka sprendţiant minėtus ginčus.

Kolektyvinio darbo ginčo šalys, nusprendusios kilusį konfliktą spręsti

pasinaudodamos tarpininkavimo paslaugomis, tarpininką išsirenka iš Darbo, socialinės

apsaugos ir šeimos ministerijos (toliau – Ministerija) patvirtinto tarpininkų sąrašo.

Pastebėtina, kad jeigu šalys pačios nesusitaria dėl tarpininko pasirinkimo, tuomet jis yra

išrenkamas Darbo, socialinės apsaugos ir šeimos ministro. Kalbant apie tarpininkų

sąrašą, reikia paminėti, kad Slovakijoje jis tvirtinamas kas trejus metus. Ministerija ne

vėliau, kaip prieš keturias savaites dienraštyje paskelbia apie vykdomą tarpininkų atranką.

Kolektyvinių derybų įstatyme yra nurodyti keliami reikalavimai asmeniui, norinčiam tapti

tarpininku – reikalaujama gerai išmanyti teisės aktus, nuolatos gyventi Slovakijos

Respublikoje, turėti aukštąjį išsilavinimą, tinkamą kompetenciją bei pakankamas darbo

teisės ţinias. Patvirtinus tarpininkų sąrašą, jis skelbiamas šalies dienraštyje bei

išsiunčiamas darbdavių asociacijų atstovams ir profesinėms sąjungoms. Minėtame sąraše

nurodomi tarpininko vardas pavardė, profesinė specializacija bei profesinė praktika.

Aptariant tarpininkų sąrašą, svarbu paminėti, kad Ministerija, esant atitinkamoms

aplinkybėms, yra įgaliota asmenis iš sąrašo pašalinti. Numatytos tokios aplinkybės, kaip,

pavyzdţiui, paties asmens pageidavimas būti pašalintam iš sąrašo, asmens mirtis,

atsisakymas be pateisinamos prieţasties dalyvauti tarpininkavimo procese, arba

reikalavimų, numatytų tarpininko pareigoms eiti, neatitikimas.

Akcentuotina, kad tarpininkavimas Slovakijoje inicijuojamas abiejų šalių

sutarimu. Kolektyvinių derybų aklavietėje atsidūrę ginčo dalyviai gali pasinaudoti

tarpininko paslaugomis, tačiau tik praėjus ne maţiau, kaip šešiasdešimt dienų nuo to

momento, kai viena iš šalių pateikė rašytinį pasiūlymą dėl kolektyvinės sutarties

sudarymo ir derybų pradţios47

. Paminėtina ir tai, kad Ministerija prieš skirdama

tarpininką, pirmiausiai įvertina, ar konfliktas tikrai atitinka kolektyvinių darbo ginčų

45 Slovak Mediation Act, 2010, [interaktyvus], [ţiūrėta 2012-04-12], prieiga per internetą http://www.cmi-

consulting.com/~hurstwood/resources/full.php?section_id=5&offset=5 46 The act of Collective Bargaining.[interaktyvus] [ţiūrėta 2012-04-12], prieiga per internetą http://www.ilo.org/dyn/natlex/natlex_browse.details?p_lang=en&p_country=SVK&p_classification=01.02

&p_origin=COUNTRY&p_sortby=SORTBY_COUNTRY 47 TOTH. A., NEUMANN L. Labour disputes settlement in four central and eastern European countries,

2003, [interaktyvus], [ţiūrėta 2012-04-16], prieiga per internetą

http://www.eurofound.europa.eu/eiro/2003/01/study/tn0301101s.htm

25

poţymius, ir ar šalių prašymas atitinka formalius reikalavimus, kurie nurodyti

Kolektyvinių derybų įstatyme. Šalių pasirinktas tarpininkas, arba tarpininkas, paskirtas

ministro, nuo susipaţinimo su ginčo turiniu per penkiolika dienų šalims turi pateikti

pasiūlymus dėl konflikto išsprendimo varianto. Pastebėtina, kad jei tarpininkas ginčui

spręsti paskirtas ministro, tuomet pasiūlymus dėl ginčo sprendimo tarpininkas turi išsiųsti

ne tik šalims, bet ir Ministerijai. Jeigu per trisdešimt dienų nuo tarpininko paskyrimo

šalims nepavyksta nutarti dėl ginčo išsprendimo, tuomet tarpininkavimas laikytinas

nepavykusiu. Tačiau nepaisant to, kad yra nustatomi terminai, per kiek laiko turi būti

išspręstas ginčas, įstatymai šalims suteikia galimybę susitarti dėl ilgesnio termino. Tam

tikrais atvejais tarpininkai, spręsdami šalių kolektyvinį darbo ginčą, naudoja specifines

taikinimo procedūras, kurios nėra reglamentuotos Kolektyvinių derybų įstatyme. Tuomet

tarpininkai sprendţia ginčus preliminarios sutarties sudarytos tarp šalių pagrindu48

.

Galima teigti, kad tarpininkavimas Slovakijoje sprendţiant kolektyvinius darbo

ginčus veikia efektyviai. Kaip pavyzdį galima pateikti 1998 – 2002 metų statistinius

duomenis apie tarpininkavimo atvejus sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus ir kiek jų

buvo sėkmingai išspręsta.

Tarpininkavimo atvejai ir jų rezultatai: Lentelė Nr.1

Metai Tarpininkavimo atvejai Sėkmingai išspręsti

1998 46 29

1999 31 21

2000 29 23

2001 29 19

2002 24 18

Šaltinis: Metinės ataskaitos dėl Slovakijos Respublikos gyventojų socialinės padėties.

Slovakijos Darbo, socialinės apsaugos ir šeimos ministerija49

.

Kalbant apie Slovakijos tarpininkavimo modelį apibendrinant išskiriami šie faktai:

Tarpininkavimas, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodas,

reglamentuotas Kolektyvinių derybų įstatyme;

Tarpininkų sąrašą Slovakijoje tvirtina Darbo, socialinės apsaugos ir šeimos

ministerija;

Tarpininkavimas Slovakijoje – savanoriška procedūra;

Šalys uţ tarpininko paslaugas moka lygiomis dalimis.

48 CZIRIA, L. Social dialogue and conflict resolution in Slovakia, 2005 [interaktyvus], nuoroda per

internetą http://www.eurofound.europa.eu/publications/htmlfiles/ef0454.htm 49 CZIRIA, L. Social dialogue and conflict resolution in Slovakia, 2005 [interaktyvus], nuoroda per

internetą http<www.eurofound.europa.eu/publications/htmlfiles/ef0454.htm>

26

Apibendrinant galima pridurti, kad Slovakijos Kolektyvinių derybų įstatyme

tarpininkavimo sąvoka nėra pateikiama, tačiau, kaip jau buvo minėta, reglamentuota

tarpininkavimo proceso tvarka.

2.4. Ispanija

Neteisminių procedūrų taikymo klausimas Ispanijoje buvo svarstomas nuolatos,

tačiau dėl aukšto lygio teismų specializacijos darbo kontekste, pasitikėjimo trečiosiomis

šalimis trūkumo (išskyrus teisminės valdţios) sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus

praktikoje neteisminiai ginčų sprendimo būdai pradėti naudoti palyginus neseniai.

1996 metų sausio mėnesį socialiniai partneriai pasirašė sutartį (Acuerdo sobre

Solución Extrajudicial de Conflictos Laborales, ASEC), siekdami palengvinti neteismines

procedūras socialiniams partneriams sprendţiant kolektyvinius teisės ir interesų ginčus.

Šią sutartį pasirašė dvi didţiausios Ispanijos sąjungos, atstovaujančios darbdavių interesus

(CEOE ir CEPYME) ir darbuotojus atstovaujančios profesinės sąjungos (CC.OO ir UGT).

Sutartis buvo sudaryta remiantis tarpininkavimo ir arbitraţo procesų regioninio lygio

patirtimi nuo 1990 metų. Siekiant įgyvendinti socialinių parnerių susitarimą, 1998 metais

Ispanijoje įkurta tarp-sektorinė tarpininkavimo ir arbitraţo tarnyba (ispan. Servicio

Interconfederal de Mediacion y Arbitraje, SIMA)50

, kurioje nacionaliniu lygiu vykdomas

tarpininkavimas, arbitraţas. Tuo tarpu apie šešiasdešimt sektorių, apimančių apie penkis

milijonus darbuotojų, savo kolektyvinėse sutartyse numatė sąlygą, kad kilęs ginčas bus

sprendţiamas su institucijos SIMA pagalba. Svarbu paminėti, kad šalys įsipareigoja prieš

inicijuodamos kolektyvinius veiksmus kreiptis į tarpininką. Taigi galima teigti, kad

alternatyvių kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodų plėtrą Ispanijoje lėmė profesinių

sąjungų ir darbdavių organizacijų veiksmai, įtvirtinę sėkmingą tarpininkavimo schemą

darbo ginčų srityje.

Pagal Ispanijos teisinę sistemą ginčai, kylantys tarp darbuotojų į darbdavių, gali

būti sprendţiami:

Teismuose – tiek individualūs, tiek kolektyviniai ginčai, tačiau, akcentuotina, kad

šie ginčai turi būti teisinio pobūdţio;

50 ALMENDROS, F. New organisation established for resolving disputes out of court. EIRO, 1998 ţiūrėta

2010 m. kovo 28 d.]. Prieiga internete:

<http://www.eurofound.europa.eu/eiro/1998/09/feature/es9809181f.htm >

27

Pasitelkiant alternatyvius ginčų sprendimo metodus – tai savanoriškas procesas,

kuriuo sprendţiami kolektyviniai darbo ginčai;

Taikinimo procedūra prieš kreipiantis į teismą – Ispanijos teisinėje sistemoje prieš

sprendţiant ginčus yra būtina taikinimo stadija;

Autonominiai susitarimai (savarankiški) – kolektyvinėse sutartyse šalys numato

ginčų sprendimo būdą.

Neteisminius ginčų sprendimo būdus Ispanijoje reglamentuoja 1977 metais priimtas

įstatymas (Royal Decree-Law 17/1977 on Labour Relations) ir poįstatyminiai teisės aktai.

Šalys, prieš kreipdamosi į teismą, turi teisę kilusius ginčus spręsti pasinaudodamos

alternatyviais ginčų sprendimo metodais. Kaip jau buvo minėta, ginčo šalys gali sutartyse

nustatyti, kaip bus sprendţiamas kilęs ginčas. Ispanijos teisė nustato, kad neteisminiai

ginčų sprendimo metodai yra savanoriški. Kalbant apie tarpininkavimo procesą, jis nėra

privalomas, tačiau esant vienos šalies reikalavimui inicijuoti tarpininkavimą, kita ginčo

šalis taip pat privalo dalyvauti procese. Ispanijoje neteisminiai ginčų sprendimo būdai

finansuojami valstybės lėšomis, kitaip tariant valstybė subsidijuoja institucijas, atsakingas

uţ tokią veiklą.

Svarbu paminėti, kad Ispanijoje susitarimai dėl savarankiško ginčų sprendimo

būdo procedūros nėra vienodi, tiksliau sakant, nėra vieningo susitarimo, kaip taikinimo ar

tarpininkavimo procedūros turi būti vertinamos. Kai kuriuose autonominiuose

susitarimuose procedūros yra sujungtos į vieną ir ţinomos kaip taikinimo-tarpininkavimo

procedūra, tuo tarpu kitose yra aiškus skirtumas tarp taikinimo ir tarpininkavimo51

.

Pastebėtina, kad jau minėta ASEC sutartis išskiria tarpininkavimo institutą kaip

kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodą. Susitarimuose, atskiriančiuose

tarpininkavimo ir taikinimo procedūras, taikintojas įvardijamas kaip pasyvesnis asmuo

lyginant su tarpininku, kuris rodo aktyvų susidomėjimą procese. Iš tikrųjų šiuose

autonominiuose susitarimuose, sudarančiuose sąlygas taikinimui ir tarpininkavimui kaip

dviem atskirom procedūrom, tarpininkavimo privalumas yra tas, kad tarpininkas turi

pateikti daugiau ar maţiau oficialių pasiūlymų dėl galimo ginčo išsprendimo varianto,

kurį šalys gali priimti arba atmesti. Tuo tarpu taikintojas tik padeda vesti patį procesą.

Ispanija turi alternatyvių ginčų sprendimo sistemą, patvirtintą Autonominės

bendruomenės (angl. Autonomous Communities)52

lygiu ir sistemą, patvirtintą valstybės

lygiu, vadinasi, yra poreikis nustatyti, kuri sistema gali prisiimti atsakomybę uţ ginčų

51 Luz Rodríguez Fernández, Out-of-Court Methods for resolving conflicts in the Spanish system of

employment relationships, 2002;

52 Ispanijos Respublika padalinta į septyniolika autonominių bendruomenių. Autonominis reiškia, kad

kiekviena iš jų turi savo įstatymų leidţiamąją galią ir savo teisminę valdţią.

28

sprendimą atitinkamoje vietovėje. Dauguma atvejų parodė, kad vertinimo pagrindas yra

teritorinė ginčo apimtis. Taigi tarpininkavimo procedūra apibrėţta ASEC gali būti

taikoma šiais atvejais:

kai ginčas paveikia sektorių, nepatenkantį į Autonominės bendruomenės sritį;

kai ginčas paveikia įmonės darbo centrą, įsikūrusį keliose Autonominėse

bendruomenėse.

Apibendrinant galima teigti, kad tarpininkavimo procedūra apibrėţta ASEC gali

būti taikoma sektoriniams ar įmonių ginčams su sąlyga, kad ginčas bet kuriuo atveju vyks

uţ Autonominės bendruomenės teritorijos. Taip yra todėl, kad nebūtų kėsinamasi į ginčų

sprendimo atstovų kompetencijas, sukurtas Autonominėse Bendruomenėse53

.

Tarpininkavimo procedūra, įkurta ASEC pagrindu, gali būti naudojama spręsti

tiek teisės, tiek interesų kolektyviniams ginčams. ASEC sąraše daug ginčų, kuriuos šalys

gali spręsti tarpininkavimo procedūros pagalba, yra pateikiami pačioje sutartyje. ASEC

ketvirtame straipsnyje išvardijami ginčai, galintys būti sprendţiami pasitelkiant

tarpininką:

Ginčai, kylantys dėl kolektyvinėje sutartyje numatytų sąlygų aiškinimo;

Ginčai, kylantys kolektyvinių derybų metu, galintys nuvesti į “aklavietę”;

Ginčai, galintys privesti prie kolektyvinių poveikio priemonių (pvz.,

streiko);

Ginčai, kylantys dėl darbo sąlygų pakeitimo, darbuotojų perkėlimo, darbo

santykių sustabdymo ar atleidimo.

Kolektyvinio darbo ginčo šalys tarpininką gali išsirinkti iš tarpininkų sąrašo,

patvirtinto SIMA. Asmenys, įtraukti į šiuos sąrašus, turi patirties darbo santykių sferoje

(darbo teisės profesoriai, darbo inspektoriai, ekonomistai). Paminėtina ir tai, kad

išskirtiniais atvejais būna skiriami tarpininkai, kurie nėra įtraukti į SIMA patvirtintą

sąrašą. SIMA tarpininką skiria tuo atveju, jeigu ginčo šalys neišsirenka tarpininko.

Atsiţvelgiant į formalumus reikia paminėti, kad šalys, prieš pradėdamos tarpininkavimo

procesą, turi pateikti SIMA informaciją, leidţiančią tinkamai identifikuoti ginčą, taip pat

nurodyti ginčo šalių duomenis ir teritorinę vietovę.

Kalbant apie tarpininko paskyrimo terminus, ASEC yra numatyti reikalavimai tam

tikrais atvejais – jeigu kolektyvinės derybos privedė prie “aklavietės”, tarpininkas turi

būti skiriamas ne vėliau, kaip per penkis mėnesius nuo derybų pabaigos, jeigu ginčo metu

kyla streiko tikimybė - ne vėliau, kaip likus septyniasdešimt dviem valandom iki streiko

53 Luz Rodríguez Fernández, Out-of-Court Methods for resolving conflicts in the Spanish system of

employment relationships, 2002;

29

pradţios. Tarpininkavimas daţniausiai trunka dešimt dienų, šalių pageidavimu terminas

gali būti pratęsiamas. Išimtinais atvejais procedūra gali trukti trumpiau – numatyta ne

ilgesnė, nei septyniasdešimt dviejų valandų trukmė, jei yra grėsmė, kad gali būti

inicijuotas streikas.

Tarpininkas proceso metu teikia šalims pasiūlymus dėl galimo sprendimo

varianto, tuo tarpu ginčo šalys gali priimti pasiūlytą sprendimą arba ne. Proceso metu

tarpininkas gali reikalauti iš šalių atskleisti tiek informacijos, kiek būtina ginčui išspręsti,

tačiau, akcentuotina, kad jis privalo vadovautis konfidencialumo principu.

Prasidėjus tarpininkavimo procesui negali būti inicijuojami streikai, lokautai. Taip

pat, kol vyksta tarpininkavimo procesas, konfliktas negali būti sprendţiamas kitais ginčų

sprendimo būdais. Svarbu paminėti, kad tarpininkavimas laikomas neįvykusiu, jei

nedalyvauja viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių. Tarpininkavimo procesas uţsibaigia

vienu iš šių atvejų:

Ginčo šalims priėmus bendrą susitarimą – pasirašoma kolektyvinė sutartis;

Ginčo šalims nesusitarus – šiuo atveju pasirašomas nesutarimų protokolas.

Pasibaigus tarpininkavimo procesui tarpininkas turi paruošti protokolą. Šalių

nesusitarimo atveju protokole tarpininkas nurodo ne tik prieţastis, dėl kurių šalys

nepriėmė bendro sprendimo, bet ir pasiūlymus, kurie šalims buvo suteikti.

Kaip jau minėta, Ispanijoje kiekviena autonominė bendruomenė turi savo

patvirtintas alternatyvių ginčų sprendimo procedūras. Toliau bus pateikiamas

Andalūzijoje įtvirtintas tarpininkavimo modelis54

.

Andalūzijos neteisminių darbo ginčų sprendimo sistema (ispan. Sistema

Extrajudicial de Resolución de Conflictos Laborales de Andalucía, SERCLA), kurią

suformavo profesinės sąjungos ir darbdavių asociacijos, veikiančios Andalūzijos

autonominėje bendruomenėje, pradėjo veikti nuo 1999 metų. Kilusiam ginčui spręsti

tarpininkavimo būdu paprastai sudaroma komisija iš dviejų darbdavių asociacijų narių,

dviejų profesinės sąjungos narių ir vieno asmens, kuris veikia kaip sekretorius, skiriamas

Andalūzijos darbo santykių tarnybos (ispan. Consejo Andaluz de Relaciones Laborales,

CARL). Siekiant geriau išanalizuoti tarpininkavimo modelį, veikiantį Andalūzijoje,

toliau bus nurodomos literatūroje pateiktos proceso stadijos:

Pirma stadija. Prieš pradedant procesą susitinka visi į komisiją įeinantys

tarpininkai;

54 PECINO R., MUNDUATE L. MEDINA F. Papeles del Psicólogo, 2008. Vol. 29(1), p. 43

30

Antra stadija (I dalis). Komisija, kurią sudaro penki tarpininkai, susitinka su ginčo

šalimis;

Antra stadija (II dalis). Komisija ir ginčo šalys renka informaciją ir tiria konfliktą;

Trečia stadija. Tarpininkų komisija nusprendţia, kaip bus toliau vedamas procesas

– ar bus diskutuojama tik esant tarpininkų komisijai, ar kartu su ginčo šalimis;

Ketvirta stadija. Iškeliami galimi sprendimų variantai – šioje stadijoje privalo

dalyvauti visa penkių narių komisija;

Penkta stadija. Pasiūlytų sprendimų vertinimas – bendrame posėdyje deramasi dėl

alternatyvų;

Šešta stadija. Diskusijų būdu išsirenkamas sprendimų variantas;

Septinta stadija. Šioje stadijoje tarpininkai siūlo galimą sprendimo variantą, jeigu

šalys pačios neapsisprendė;

Aštunta stadija. Tarpininkavimo pabaiga.

Aptariamo proceso veiksmingumas pasireiškia tuo, kad uţtikrinamas objektyvumas -

tarpininkų komisija sudaroma iš vienodo skaičiaus darbuotojų ir darbdavių atstovų – kaip

jau buvo minėta, skiriami du profesinių sąjungų atstovai ir du darbdavių asociacijos

atstovai. Tai kelia didesnį šalių pasitikėjimą tarpininkavimo procesu. Paminėtina ir tai,

kad tarpininkų komisijos sudarymas iš darbuotojų ir darbdavių atstovų, kurių daţnai

nuomonės ir interesai yra skirtingi, skatina geresnį jų bendradarbiavimą. Taip pat galima

pridurti, kad komentuojamojo tarpininkavimo modelio komisijos nariai turi daugiau ţinių

apie esamą konflikto padėtį ir dalyvius, kas lemia proceso veiksmingumą.

Ispanijos tarpininkavimo modelio pagrindiniai bruoţai:

Valstybiniu lygiu veikia tarpininkavimo ir arbitraţo institucija SIMA, kuri buvo

įsteigta ASEC sutarties, sudarytos tarp profesinių sąjungų ir darbdavių asociacijų

atstovų, pagrindu;

Autonominės bendruomenės Ispanijoje gali nusistatyti savitą ginčų sprendimo

tvarką;

Šalys sutartyse gali nustatyti ginčo sprendimo tvarką;

Ginčo sprendimas pasitelkiant tarpininką finansuojamas valstybės.

Kai kuriais atvejais tarpininkavimo procesas yra privalomas.

Apibendrinant galima teigti, kad Ispanijoje aktyviai veikia profesinių sąjungų ir

darbuotojų asociacijų atstovai, siekdami sukurti palankias darbo sąlygas ir plėtoti

neteisminius ginčų sprendimo būdus šalyje.

31

Taigi, remiantis faktais ir išvadomis, kurie buvo pateikti apibrėţiant Švedijos,

Olandijos, Slovakijos ir Ispanijos tarpininkavimo, kaip kolektyvinių darbo ginčų

sprendimo metodą, galima palyginti šalyse egzistuojančius tarpininkavimo modelius.

Akivaizdu, kad pirmoji iš minėtų valstybių tarpininkavimo institutą įtvirtino

Švedija – jau 1906 metais Tarpininkavimo įstatymo pagrindu buvo įsteigta Nacionalinė

taikintojų tarnyba. Tuo tarpu kitose valstybėse modernaus tarpininkavimo apraiškos

įtvirtintos daug vėliau. Kalbant apie teisinį tarpininkavimo, kaip kolektyvinių darbo ginčo

sprendimo metodą, reikia paminėti, kad tik vienoje iš komentuojamuoju valstybių -

Olandijoje - šis institutas teisiškai nereglamentuotas: kolektyviniai darbo ginčai

pasitelkiant tarpininką sprendţiami vadovaujantis NMI patvirtintomis tarpininkavimo

taisyklėmis.

Kiekvienoje iš minėtų šalių veikia institucija, nacionaliniu lygiu atsakinga uţ

tarpininkavimo veiklą. Švedijoje – Nacionalinė tarpininkavimo tarnyba, Olandijoje –

Olandijos tarpininkavimo institutas, Slovakijoje - Darbo, socialinės apsaugos ir šeimos

ministerija, Ispanijoje – Tarpininkavimo ir arbitraţo tarnyba.

Švedijoje ir Ispanijoje egzistuoja privalomo tarpininkavimo modeliai. Švedijoje

tarpininkavimas privalomas, jeigu kyla grėsmė kolektyvinių veiksmų iniciavimui, tuo

tarpu Ispanijoje šalys, kurios vadovaujasi ASEC sutarties nuostatomis, taip pat privalo

prieš vykdydamos streiką inicijuoti tarpininkavimo procesą. Olandijoje pagal galiojančias

NMI taisykles tarpininkavimo procesas yra savanoriškas. Slovakijoje Kolektyvinių

derybų įstatymas įtvirtina šalių savanorišką apsisprendimą dėl tarpininkavimo paskyrimo.

Švedijoje ir Ispanijoje kolektyvinio darbo ginčo šalims tarpininkavimas finansuojamas

valstybės lėšomis, priešingai nei Slovakijoje ir Olandijoje, kur ginčo šalys uţ

tarpininkavimo paslaugas moka pačios.

Apibendrinant terminus, susijusius su tarpininko paskyrimu ir tarpininkavimo

procesu sprendţiant kolektyvinius ginčus, nustatytus minėtose valstybėse, pastebėtina,

kad Švedijoje numatytas septynių dienų terminas privalomam tarpininkavimui inicijuoti

nuo šalių pranešimo apie kolektyvinius veiksmus iki jų pradţios. Slovakijoje dėl

tarpininko paskyrimo šalys gali kreiptis tik praėjus ne maţiau, kaip šešiasdešimt dienų

nuo vienos iš šalių pateikto rašytinio pasiūlymo dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir

derybų pradţios, tuo tarpu ministro paskirtas ar šalių pasirinktas tarpininkas praėjus ne

daugiau, kaip penkiolikai dienų šalims turi pateikti pasiūlymus dėl ginčo išsprendimo

varianto. Ispanijoje kolektyvinio darbo ginčo šalims atsidūrus kolektyvinių derybų

aklavietėje tarpininkas turi būti skiriamas ne vėliau, kaip per penkis mėnesius nuo

kolektyvinių derybų pabaigos. Olandijoje nėra numatytų terminų dėl tarpininko

32

paskyrimo kolektyvinio ginčo atveju, kadangi, kaip jau buvo minėta, nėra specialių teisės

aktų, reglamentuojančių tarpininkavimą kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo

metodą.

Palyginus Švedijos, Olandijos, Slovakijos ir Ispanijos tarpininkavimo modelius

darytina išvada, kad minėtose valstybėse tarpininkavimas kaip kolektyvinių darbo ginčų

sprendimo metodas skiriasi dėl daugelio aspektų – reglamentavimo, įsitvirtinimo šalyje,

procesinių terminų, apmokėjimo tvarkos ir pan.

33

3. TARPININKAVIMAS LIETUVOJE

3.1. Tarpininkavimo formavimasis Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje55

numatyta, kad Lietuvoje teisingumą vykdo tik

teismai. Nepaisant to, mūsų šalis atsisako stereotipinio poţiūrio į teismą kaip į vienintelę

kompetentingą instituciją spręsti tarp asmenų kylančius ginčus56

. Didelis bylų skaičius

teismuose, augančios bylinėjimosi išlaidos, ilgi teismo procesai – prieţastys, kurios

skatina rinktis alternatyvą teisminiam bylos nagrinėjimui. Lietuvoje tarpininkavimas yra

vis dar naujas reiškinys, tačiau pirmieji ţingsniai tiek reguliavimui, tiek praktikos

keitimui jau yra ţengti57

.

1993 metais Lietuvoje įsteigtas Lietuvos konfliktų prevencinis centras, dar po

metų, siekiant suaktyvinti konfliktologijos plėtrą, įkurta Lietuvos konfliktų prevencijos

asociacija (toliau – Asociacija), kurios viena iš veiklos krypčių – tarpininkavimas,

sprendţiant sudėtingus konfliktus, kylančius asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.

Asociacija įvykdė tik apie dešimtį įvairaus dydţio su mediacija ir jos plėtra susijusių

projektų, todėl ji nesusilaukė didesnio atgarsio visuomenėje58

. Kiek vėliau, 1999 metais,

prie minėtos Asociacijos prisijungus dar dviem nevyriausybinėms organizacijoms -

Socialinių ir psichologinių paslaugų centrui ir “Baltic Partners for Change Managment”-

buvo įgyvendintas projektas “Tarpininkavimo paslaugų plėtra Lietuvoje”, kurio metu

apmokyta penkiolika tarpininkų teikti tarpininkavimo paslaugas Lietuvoje.

Vienas iš pirmųjų teisės aktų, įtvirtinusių tarpininkavimą kaip alternatyvų ginčo

sprendimo būdą, buvo Lietuvos Respublikos komercinio arbitraţo įstatymas59

. Šio

įstatymo devintas skyrius numatė galimybę šalims, pageidaujančioms sureguliuoti ginčą

be teismo ar arbitraţo, kreiptis į komercinį arbitraţą dėl ikiarbitraţinio tarpininkavimo.

Tačiau ši ginčo sprendimo alternatyva praktikoje nebuvo taikoma, todėl 2008 m. liepos

15 d. buvo priimtas įstatymas dėl Lietuvos Respublikos komercinio arbitraţo įstatymo IX

skyriaus pripaţinimo netekusiu galios60

.

55 Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės ţinios, 1992, Nr. 33-1014; 56 PETRAUSKAS, Feliksas. Alternatyvaus ginčų nagrinėjimo raida, teisinė padėtis ir reglamentavimas.

Jurisprudencija, 2011, Nr. 18(2), 57 BUŢINSKAS Gintautas. Darbo ginčai: teorija ir praktika. Monografija. Vilnius: VĮ Registrų centras,

2010 58 MILAŠIUS, Tadas. Mediacija kai alternatyvus ginčų sprendimo būdas. Teisė, 2007, Nr. 63, p. 50 59

Lietuvos Respublikos komercinio arbitraţo įstatymas. Valstybės ţinios. 1996, Nr. 39-961 60 Lietuvos Respublikos komercinio arbitraţo įstatymo IX skyriaus pripaţinimo netekusiu galios įstatymas.

Valstybės ţinios. 2008, Nr. 87-3463

34

Taip pat buvo rengiami kursai, seminarai, konferencijos, leidţiami moksliniai

straipsniai tarpininkavimo tema. Svarbu paminėti ir tai, kad 2006 metais Vilniaus miesto

antrajame apylinkės teisme, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 231 straipsniu,

kuriame buvo įtvirtintas reikalavimas teismui privaloma tvarka pasirengimo bylą

nagrinėti stadijoje vykdyti taikinimo procedūrą, pradėjo veikti Bandomasis teisminės

mediacijos projektas. Taip įstatymų leidėjas sudarė prielaidas teisėjams įvertinti taikaus

ginčo sprendimo pranašumus, padėjo formuotis jų “taikingam” mąstymui, o

besiginčijančius paskatino spręsti ginčus taikiai61

. Praėjus keleriems metams, 2008 m.

liepos 15 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos taikinamojo tarpininkavimo įstatymas62

,

taikomas neteisminiam ir teisminiam civilinių ginčų taikinamajam tarpininkavimui.

Paminėtina ir tai, kad buvo atliktas mokslinis tyrimas, kurio tikslas - išsiaiškinti

teisėjų, dalyvavusių ir nedalyvavusių mediacijos apmokymo programose, po˛iūrio į

teisminę mediaciją ir mediacijos paslaugos perspektyvas Lietuvoje ypatumus63

. Remiantis

šiuo tyrimu toliau pateikiamas teisėjų poţiūris į teisminę mediaciją. Teisėjai skyrė šiuos

mediacijos privalumus: konfidencialumas, ginčas išsprendţiamas geruoju, šalys priima

sprendimą pačios, todėl jį vykdo noriai, šalys patenkintos procesu, teismų darbo

sumaţėjimas. Svarbu paminėti, kad buvo išskirti ir šie mediacijos trūkumai: šalių priimti

sprendimai gali būti neteisėti, mediacija neformuoja precedentų, taip pat vienas apklausos

dalyvis teigė, kad bet kokį privalumą galima paversti trūkumu dėl profesionalumo stokos.

Taip pat buvo teikiami teisėjų, dalyvavusių mediacijos apmokymuose, pasiūlymai dėl

mediacijos paslaugos rekomendavimo ginčo šalims. Respondentai nurodė kelis būdus,

kuriuos taikant būtų įmanoma suinteresuoti ginčo šalis naudotis teisminės mediacijos

procedūra. Pirmiausia reikia kuo daugiau šviesti visuomenę apie konstruktyvius

sprendimo metodus, taip pat didinti mediacijos paslaugas teikiančių institucijų skaičių,

nes tai didins informacijos kiekį. Galima pridurti, jog visi teisėjai paţymėjo, kad įdiegus

teisminę mediaciją padidėtų visuomenės pasitikėjimas Lietuvos juridine sistema, bet tik

tada, kai visuomenė suvoks taikaus ginčo nagrinėjimo privalumus bei bus teikiamos

kokybiškos mediacijos paslaugos. Apibendrinus mokslinį tyrimą apie teisėjų poţiūrį į

mediaciją ir jos taikymo galimybes Lietuvoje, buvo padaryta išvada, kad mediacijai plisti

61 KAMINSKIENĖ, Natalija. Teisminė mediacija Lietuvoje. Qua vadis? Socialinis darbas, 2010, Nr. 9(1),

p. 54-63, p.55 62 Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas (su pakeitimais ir

papildymais). Valstybės ţinios, 2008, Nr. 87 – 3462 63 SONDAITĖ, Jolanta. ČECHANAVIČIENĖ, Aušra. Teisėjų, dalyvavusiųjų ir nedalyvavusiųjų mediacijos

apmokymo programose, poţiūris į mediaciją. Socialinis darbas, 2008 Nr.7(2)

35

yra visos galimybės, tačiau daug kas priklausys nuo plačiosios bei teisinės visuomenės

švietimo ir to, kaip bus vykdoma mediacija64

.

Tarpininkavimas, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodas, buvo

reglamentuotas 2003 metais priimtame naujajame Lietuvos Respublikos darbo kodekse

(toliau Darbo kodeksas), vėliau priėmus Darbo kodekso pakeitimus šis institutas

reglamentuotas plačiau (plačiau aprašyta 3.2 skyriuje).

Europos socialinės chartijos (pataisytos)65

6 straipsnio 3 punkte įtvirtinta šalių

pareiga skatinti sukurti ir panaudoti atitinkamą taikinimo ir savanoriško arbitraţo

mechanizmą darbo ginčams spręsti. Pagal Lietuvoje galiojantį Darbo kodeksą,

kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja taikinimo komisija, darbo arbitraţas ar trečiųjų

teismas, arba, vienos iš kolektyvinio darbo ginčų šalių reikalavimu, kolektyvinis darbo

ginčas turi būti nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Taigi, vadovaujantis Darbo kodekso

nuostatomis, galima išskirti šiuos pozityvius kolektyvinių darbo ginčų sprendimo

metodus: taikinimo komisiją, trečiųjų teismą, darbo arbitraţą, tarpininkavimą. Tais

atvejais, kai kolektyvinis darbo ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo

komisijos darbo arbitraţo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas ar netinkamai

vykdomas, arba kolektyvinio darbo ginčo nepavyko išspręsti pasitelkus tarpininką ar kai

tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas nevykdomas, gali būti inicijuotas streikas

(kolektyvinio poveikio priemonė). Siekiant geriau išanalizuoti tarpininkavimą, kaip

kolektyvinių darbo ginčo sprendimo metodą, toliau bus pateikiama kolektyvinio darbo

ginčo samprata bei trumpai aptariami kiti pozityvieji kolektyvinio darbo ginčo sprendimo

metodai Lietuvoje.

Kolektyvinio darbo ginčo sąvokos apibrėţimas pateikiamas Darbo kodekso 68

straipsnyje – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl

kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų

nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra paţeidţiami kolektyviniai darbuotojų

interesai ir teisės. Kolektyviniams darbo ginčams spręsti Darbo kodeksas nustato

specialią sistemą, kuri remiasi socialinės partnerystės principais66

.

Visų pirma siekiama, kad kilusį nesutarimą šalys bandytų išspręsti tarpusavio

derybomis ir tik nepavykus to padaryti gali būti inicijuojamas kolektyvinis darbo ginčas67

.

64 SONDAITĖ, Jolanta. ČECHANAVIČIENĖ, Aušra. Teisėjų, dalyvavusiųjų ir nedalyvavusiųjų mediacijos

apmokymo programose, poţiūris į mediaciją. Socialinis darbas, 2008 Nr.7(2) 65

Europos socialinė chartija. Valstybės ţinios, 2001, Nr. 49-1704 66 PETRYLAITĖ, Daiva, BLAŢIENĖ Inga. Veiksmingesnio darbo ginčų sprendimo galimybės. Darbo

rinka XXI amţiuje: lankstumo ir saugumo paieškos. Tarptautinės mokslinės konferencijos 2011 m. geguţės

12-14 d. straipsnių rinkinys, p.422 67 NEKROŠIUS et al. Darbo teisė. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2008, p.396

36

Taigi, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, galima išskirti dvi nesutarimų

sprendimo stadijas – derybų ir ginčų. Derybų stadijoje susidariusią konfliktinę padėtį

siekiama išspręsti susitarimų būdu68

. Minėtą stadiją netiesiogiai reglamentuoja 69 ir 70

Kodekso straipsniai – profesinė sąjunga arba darbo taryba turi teisę pateikti reikalavimus

darbdaviui, kuris per septynias dienas privalo juos išnagrinėti ir apie savo sprendimą raštu

pranešti reikalavimus iškėlusiems darbuotojų atstovams. Pastebėtina, kad pagal Darbo

kodeksą, derybų stadija dar nėra laikytina kolektyvinių darbo ginčų sprendimo stadija.

Remiantis Kodekso nuostatomis darytina išvada, kad kolektyvinio darbo ginčo pradţia –

kilusių nesutarimų tarp šalių perdavimas nagrinėti taikinimo komisijai, jeigu viena iš

ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant

tarpininką (apie kolektyvinių darbo ginčų sprendimą pasitelkiant tarpininką plačiau 3.2

darbo dalyje).

Kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina, šalims

privaloma ginčo nagrinėjimo stadija. Įstatymų leidėjas šio instituto privalomumą uţtikrina

72 Darbo kodekso straipsnyje reglamentuodamas taikinimo komisijos sudarymą.

Taikinimo komisija darbo ginčą turi išnagrinėti per septynias dienas nuo komisijos

sudarymo. Sprendimas, kuris įforminamas surašant protokolą ir šalims yra privalomas

vykdyti jų pačių nustatytais terminais ir tvarka, priimamas šalių sutarimu. Tuo atveju, jei

taikinimo komisijoje nepavyksta susitarti dėl dalies arba visų reikalavimų, komisija gali

juos perduoti nagrinėti darbo arbitraţui, trečiųjų teismui arba uţbaigti procedūrą

protokolo dėl nesutarimo surašymu. Antruoju minėtu atveju profesinė sąjunga įstatymų

nustatyta tvarka gali inicijuoti streiką.

Kolektyvinio darbo ginčo nepavykus išspręsti taikinimo komisijoje, abiejų šalių

sutarimu reikalavimai gali būti perduoti nagrinėti darbo arbitraţui (pabrėţiama, kad

Lietuvoje darbo arbitraţe nagrinėjami tik kolektyviniai darbo ginčai), arbitraţas

sudaromas prie apylinkės teismo, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra įmonės arba

kolektyvinio ginčo reikalavimus gavusio subjekto buveinė. Perduotą kolektyvinį darbo

ginčą darbo arbitraţas turi išnagrinėti per keturiolika dienų. Ginčo šalims privalomas ir

neskundţiamas arbitraţo priimtas sprendimas įforminamas raštu. Galima paminėti, kad

Lietuvoje, priešingai nei kai kuriose uţsienio valstybėse, arbitraţas nėra populiarus

kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodas.

Trečiųjų teismui, kaip ir darbo arbitraţui, taikinimo komisija taip pat gali perduoti

nagrinėti kolektyvinį darbo ginčą. Trečiųjų teismas sudaromas tik iš teisėjų, kurie

68 BAGDANSKIS, T.; DAMBRAUSKIENĖ, G.; GUOBAITĖ, R. Darbo teisė. Vilnius: Mykolo Romerio

universiteto Leidybos centras, 2008, p.97

37

skiriami ginčo šalių sutarimu. Svarbu paminėti, kad teisėjais gali būti tik asmenys,

neturintys intereso dėl ginčo išsprendimo rezultato. Kaip ir darbo arbitraţo, trečiųjų

teismo sprendimas yra priimamas balsų dauguma ir yra privalomas kolektyvinio darbo

ginčo šalims. Kalbant apie trečiųjų teismo institutą svarbu paminėti, kad kai kurių teisės

mokslininkų nuomone, jo, kaip kolektyvinių darbo ginčo sprendimo metodo, reikėtų

atsisakyti – abejojama, kad nepavykus ginčo išspręsti taikinimo komisijoje, pavyks

konfliktą išspręsti trečiųjų teisme, kadangi šis institutas turi ir taikinimo, ir arbitraţo

bruoţų. Dėl šios prieţasties abejojama dėl trečiųjų teismo efektyvumo.

Atsiţvelgiant į tai, kad šiame darbe pagrindinis dėmesys skiriamas

tarpininkavimui, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodui, toliau tarpininkavimo

institutą palyginsime su kitais pozityviais konfliktų sprendimo būdais.

Paminėtina, kad ilgą laiką kolektyvinės darbo teisės teorijoje sąvokos

tarpininkavimas ir taikinimas buvo vartojamos kaip sinonimai, bet pastaruoju metu

pradėtas akcentuoti šių sąvokų skirtumas ir pabrėţiama tam tikra teorinė bei praktinė šių

dviejų kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodų takoskyra69

. Sutinkama, kad tiek

tarpininkas, tiek taikintojas ginčo sprendimo procese dalyvaudami kaip trečioji neutrali

šalis, siekia padėti ginčo šalims priimti sprendimą bendru sutarimu. Taikintojas ar

tarpininkas neturi įtakos šalims apsisprendţiant. Abiem atvejais valstybė nekontroliuoja

savanoriškai priimtų šalių sprendimų, tačiau, be abejonės, tikimasi, kad šie šalių abipusiu

sutarimu priimti sprendimai bus vykdomi geranoriškai. Vis dėlto būtina pabrėţti, kad

tarpininkas yra daug aktyvesnė šalis nei taikintojas, nes pastarasis tik padeda vesti

procesą, suteikdamas šalims reikalingą informaciją bei palengvindamas tarpusavio

komunikaciją, tuo tarpu tarpininkas yra “stipresnė” šalis, galinti net pasiūlyti ginčo

sprendimo variantą. Nepaisant to, tarpininko pasiūlytas sprendimas nėra privalomas

šalims, nes priešingu atveju būtų paţeidţiamas tarpininkavimo savanoriškumo principas.

Lyginant su arbitraţu, neabejotina, kad tarpininkavimas nėra toks imperatyvus kaip

arbitraţas, kurio priimtas sprendimas, uţbaigiantis kolektyvinį darbo ginčą,

neskundţiamas ir toliau nenagrinėjamas. Galima teigti, kad arbitras yra labiau panašus į

teisėją, nei į tarpininką – ginčo nagrinėjimo arbitraţe metu šalims nesuteikiama teisė

tarpusavio sutarimu priimti sprendimo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad nepaisant minėtų kolektyvinių

darbo ginčų sprendimo metodų skirtumų, visi jie vyksta neteisminio proceso tvarka

dalyvaujant trečiam asmeniui bei remiasi šalių ginčo išsprendimo be prievartos principu.

69 PETRYLAITĖ, Daiva. Kolektyviniai darbo ginčai. Monografija. Vilnius: Teisinės informacijos centras,

2005,p. 136

38

3.2.Tarpininkavimo, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodo,

reglamentavimas

Lietuvos Respublikai atgavus nepriklausomybę, 1992 metais, siekiant sureguliuoti

kolektyvinius darbo ginčus buvo priimtas Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas70

.

Šio įstatymo penktas straipsnis nustatė, kad jei subjektų pareikšti reikalavimai ar dalis jų

viršija darbdavio kompetenciją, darbdavys per septynias kalendorines dienas privalo

perduoti reikalavimų nagrinėjimą atitinkamam organui arba pareigūnui, tuomet

kolektyvinis ginčas nagrinėjamas atitinkamo organo arba pareigūno ir reikalavimus

pateikusio subjekto abipusio susitarimo nustatyta tvarka (sudarant taikinimo komisiją

arba darbo arbitraţą, arba trečiųjų teismą), dalyvaujant darbdaviui. Jeigu taikinimo

komisijoje, kuri įvardijama kaip privalomas kolektyvinio darbo ginčo sprendimo

metodas, dėl reikalavimų susitarti nepavyksta, tuomet yra galimybė ginčą perduoti

nagrinėti darbo arbitraţui, trečiųjų teismui. Galima teigti, kad 1992 metais priimtas

Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas reglamentavo tik šiuos pozityvius ginčų

sprendimo būdus: taikinimą, arbitraţą, trečiųjų teismą. Kitaip tariant, tarpininkavimo

institutas reglamentuotas nebuvo.

Tarpininkavimas, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodas, buvo

įtvirtintas Darbo kodekse, įsigaliojusiame 2003 metų sausio 1 d. Darbo kodekso 70

straipsnyje, kuris išsamiai nereglamentavo nei tarpininkų pasirinkimo taisyklių, nei

nustatė, kas gali būti kviečiami būti tarpininkais, nereglamentavo ir tarpininkavimo

proceso bei tarpininkų priimtų sprendimų reikšmės71

, buvo numatyta galimybė

pasinaudoti tarpininko paslaugomis, jei priimtas sprendimas reikalavimus iškėlusio ir

pateikusio subjekto netenkino. Taigi šalys, nusprendusios pasitelkti į pagalbą tarpininką,

turi pačios pasirinkti tokį specialistą, kuris galėtų atlikti tarpininkavimo funkcijas

sprendţiant kolektyvinį darbo ginčą, nustatyti tarpininkavimo procedūrą ir tarpininko

priimtų sprendimų reikšmę72

. Kaip jau buvo minėta, tarp kolektyvinių darbo santykių

šalių yra skiriamos dvi nesutarimų sprendimo stadijos – derybų stadija, kai kilusio

nesutarimo šalys tarpusavio derybų keliu, t.y. iškeldamos reikalavimus ir juos

70 Lietuvos Respublikos Kolektyvinių ginčų įstatymas. Valstybės ţinios, 1992-04-30, Nr. 12-

307 (Negalioja) 71 PETRYLAITĖ, Daiva. Tarpininkavimas sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus. Jurisprudencija, 2003,

Nr. 40(32), p. 72

NEKROŠIUS I., TIAŢKIJUS V., KOVEROVAS P., DAMBRAUSKIENĖ G., PETRYLAITĖ D.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, Justitia, 2003

39

nagrinėdamos, o prireikus ir abiejų šalių susitarimu pasitelkusios tarpininko paslaugas

bando išspręsti konfliktinę situaciją ir priimti kompromisinį susitarimą73

, bei ginčo

stadija, kuri prasideda, kai šalims nepavyksta kilusio nesutarimo išspręsti derybų metu.

Vadovaujantis Darbo kodekso 70 straipsniu galima teigti, kad tarpininkavimas –

paskutinis derybų stadijos etapas. Taip pat svarbu paminėti, kad tarpininkavimas pagal šį

straipsnį nėra privalomas procesas, jis priklauso nuo šalių iniciatyvos. Darbo kodekso 72

straipsnyje buvo reglamentuota taikinimo komisijos sudarymo tvarka, šio straipsnio trečia

dalis nustatė, kad šalių susitarimu komisijai pirmininkauti gali būti skiriamas

nepriklausomas tarpininkas. Matoma, kad šiame straipsnyje buvo sujungti tarpininkavimo

ir taikinimo institutai.

Akivaizdu, kad naujai priimtame Darbo kodekse, kuriame tarpininkavimas buvo

numatytas tik dviejuose straipsniuose, tarpininkavimas, kaip kolektyvinių darbo ginčų

sprendimo metodas, išsamiai nebuvo reglamentuotas.

2008 metų geguţės mėnesį buvo priimtas Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 22,

24, 43, 47, 52, 58, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 76, 77, 78, 79, 80, 83, 84, 85, 130, 193, 194

straipsnių pakeitimo ir papildymo 751, 130

1 straipsniais bei Kodekso priedo papildymo

įstatymas74

. Priėmus šį įstatymą plačiau reglamentuotas tarpininkavimo institutas. Iki šio

įstatymo įsigaliojimo Darbo kodekso 71 straipsnis nustatė, kad kolektyviniai darbo ginčai

gali būti nagrinėjami taikinimo komisijoje ir darbo arbitraţe arba trečiųjų teisme. Priėmus

Darbo kodekso pakeitimus, minėtame straipsnyje įstatymų leidėjas prie taikinimo,

arbitraţo arba trečiųjų teismo, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdų, numato

galimybę kilusį nesutarimą spręsti pasitelkiant tarpininką, jeigu to pareikalauja viena iš

ginčo šalių. Pastebėtina, kad pagal dabartines galiojančias Darbo kodekso normas

tarpininkavimas laikytinas kaip kolektyvinio darbo ginčo sprendimo metodas, o ne kaip

paskutinis kolektyvinių derybų etapas, dar viena naujovė – kolektyviniam darbo ginčui

išspręsti pasitelkiant tarpininko pagalbą uţtenka tik vienos iš ginčo šalių inciatyvos. Tai

reiškia, kad kita kolektyvinio darbo ginčo šalis kai kuriais atvejais yra verčiama dalyvauti

tarpininkavimo procedūroje. Todėl galima teigti, kad ši nuostata nesuderinama su

tarpininkavimo savanoriškumo principu.

Kartu su šiais pakeitimais Darbo kodeksas papildytas 751

straipsniu, kuris

reglamentuoja tarpininkavimo procedūrą. Pirmoje straipsnio dalyje įvardijama tarpininko

uţduotis – suderinti šalių interesus ir pasiekti abi puses tenkinantį sprendimą. Toliau,

73 PETRYLAITĖ, Daiva. Kolektyviniai darbo ginčai. Monografija. Vilnius: Teisinės informacijos centras,

2005, p.154 74

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 22, 24, 43, 47, 52, 58, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 76, 77, 78, 79, 80,

83, 84, 85, 130, 193, 194 straipsnių pakeitimo ir papildymo 751, 1301 straipsniais bei kodekso priedo

papildymo įstatymas, Valstybės ţinios, Nr. X-1534

40

antroje dalyje, reglamentuotas tarpininko pasirinkimo procesas. Ginčo šalys tarpininką

renkasi bendru sutarimu iš Socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtinto tarpininkų

sąrašo. Numatomas pasirinkimo terminas – trys darbo dienos nuo darbdavio pranešimo

apie sprendimą dėl gautų reikalavimų gavimo dienos. Jei šalys nesusitaria dėl tarpininko

paskyrimo, Trišalės tarybos sekretoriatas ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo vienos

iš kolektyvinio darbo ginčo šalių kreipimosi, išrenka jį burtų keliu. Trečia straipsnio dalis

nustato kolektyvinio darbo ginčo išsprendimo terminą – 10 dienų nuo tarpininko

paskyrimo (parinkimo) dienos, taip pat nurodoma galimybė, esant šalių susitarimui,

terminą pratęsti. Šioje straipsnio dalyje reglamentuota darbdavio ar darbdavių

organizacijos pareiga sudaryti tarpininkui darbo sąlygas. Ketvirta straipsnio dalis

reglamentuoja priimto susitarimo, kuris įforminamas raštu, vykdymą. Ginčo šalys pačios

nustato susitarimo vykdymo terminus ir tvarką, kurių privalu laikytis. Ši norma,

įtvirtinanti galimybes šalims laisva valia nusistatyti terminus ir tvarką, kaip jau buvo

minėta, parodo tarpininkavimo lankstumą. Susitarimas tarp šalių įforminamas raštu. Jei

ginčo šalims susitarimo priimti nepavyksta, surašomas nesutarimų protokolas, kurį

pasirašo ginčo šalių atstovai ir tarpininkas.

Įstatymų leidėjas Darbo kodekso 751

straipsnyje nurodo, kad tarpininkų sąrašo

sudarymo, tarpininkų parinkimo, tarpininkavimo, tarpininkų darbo apmokėjimo tvarką

nustato Vyriausybė. Vyriausybės nutarimu Nr. 99 buvo patvirtintas Tarpininkų sąrašo

sudarymo, tarpininkų parinkimo, tarpininkavimo, tarpininkų darbo apmokėjimo tvarkos

aprašas75

(toliau - Aprašas), nustatęs tarpininkų, pasitelkiamų sprendţiant kolektyvinį

darbo ginčą, sąrašo sudarymo, tarpininkų parinkimo, tarpininkavimo ir tarpininkų darbo

apmokėjimo tvarką.

Antroje komentuojamo Aprašo dalyje sureguliuota tarpininkų sąrašo sudarymo

tvarka. Trišalės tarybos sekretoriatas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

skelbia apie tarpininkų sąrašo sudarymą. Per du mėnesius nuo šio paskelbimo centrinės

(Respublikinės) profesinės sąjungos, darbdavių organizacijos, valstybės institucijos ir

įstaigos teikia kandidatus būti tarpininkais Trišalės tarybos sekretoriatui. Teikimą pasirašo

subjekto, teikiančio kandidatus, vadovas, patvirtindamas, kad kandidatas į tarpininkus turi

specialių ţinių, reikalingų kolektyviniams darbo ginčams spręsti ir nurodoma, kokia jo

darbo ir tarpininkavimo patirtis, jei kandidatas jos turi. Tarp įstatyme nurodytų

dokumentų, kuriuos teikia kandidatas į tarpininkus, įvardijama, kad reikalinga pateikti

dokumentų, įrodančių kandidatą į tarpininkus turint specialių ţinių, reikalingų

75

Tarpininkų sąrašo sudarymo, tarpininkų parinkimo, tarpininkavimo, tarpininkų darbo apmokėjimo

tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausybės 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99,

Valstybės ţinios, 2010-02-04, Nr. 15-714

41

kolektyviniams darbo ginčams spręsti, kopijas. Pastebėtina, kad nėra specialaus

reikalavimo turėti teisinį išsilavinimą. Trišalės tarybos sekretoriatas, pasibaigus dviejų

mėnesių terminui, per 10 darbo dienų pateikia Lietuvos Respublikos trišalei tarybai

svarstyti tarpininkų kandidatūras. Tarpininkų sąrašą, kuris skelbiamas Lietuvos

Respublikos trišalės tarybos interneto tinklapyje, patvirtina Socialinės apsaugos ir darbo

ministras, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Trišalės tarybos nutarimo. Tarpininkų

sąraše turi būti nurodomi tarpininko vardas, pavardė, išsilavinimas, tarpininkavimo

patirtis, jei tarpininkas jos turi.

Toliau darbe bus aptariama trečioje Darbo kodekso straipsnio dalyje

reglamentuota tarpininko pasirinkimo ir darbo apmokėjimo tvarka. Įstatymų leidėjas dėl

tarpininko pasirinkimo procedūros nukreipia į Darbo kodekso 751

straipsnį, kuris

reguliuoja tarpininko pasirinkimo tvarką (šiame darbe jau buvo aptarta). Siekiant išvengti

kartojimosi, galima tik pridurti, kad, jei ginčo šalims pačioms neišsirinkus tarpininko,

burtais parinktas tarpininkas asmeniškai susijęs su viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių,

tuomet jis privalo nusišalinti nuo tarpininkavimo. Pagal Aprašo nuostatas, pareiga

apmokėti tarpininko paslaugas tenka ginčo šalims, o ne valstybei.

Kolektyvinio darbo ginčo šalių teisės ir pareigos išskiriamos ketvirtoje Aprašo

dalyje. Be abejonės, šalių teisės yra lygios. Darbo ginčo šalys turi teisę susipaţinti su

medţiaga, susijusia su kolektyviniu darbo ginču, daryti jos išrašus, dokumentų kopijas,

kviesti ekspertus, specialistus, dalyvauti įrodymų apţiūroje ir juos tiriant duoti savo

paaiškinimus visais kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimo metu kilusiais klausimais,

prieštarauti kitų asmenų, susijusių su kolektyvinu darbo ginču, pareiškimams, prašymams

ir išvadoms, naudotis kitomis teisėmis, kurios priklauso pagal Lietuvos Respublikos

įstatymus. Kalbant apie pareigas, šalys privalo sąţiningai naudotis savo teisėmis,

susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių sutrukdyti teisingai išspręsti kolektyvinį darbo

ginčą, visaip prisidėti, kad visos kolektyvinio darbo ginčo aplinkybės būtų ištirtos greitai

ir nuodugniai. Aptariama ir tai, kad ginčo šalys turi pateikti tarpininkui įrodymus,

nurodyti aplinkybes, kuriomis grindţia savo reikalavimus ir prieštaravimus, prireikus

padėti tarpininkui iškviesti liudytojus ar kitaip gauti jų parodymus.

Komentuojamoje dalyje nustatomos tarpininko pareigos. Jis, padėdamas ginčo

šalims išspręsti kolektyvinį darbo ginčą, privalo vadovautis šiomis nuostatomis:

Grieţtai laikytis įstatymų viršenybės, nepriklausomumo, nešališkumo, teisingumo,

sąţiningumo principų;

Siekti, kad kolektyvinio darbo ginčo šalys pasiektų susitarimą;

42

Išnagrinėti visus pateiktus dokumentus, faktines aplinkybes, kitą turimą

informaciją.

Apibendrinant Apraše tarpininkui nustatytus reikalavimus, galima teigti, kad

tarpininko pareiga yra išlikti nešališkam, objektyviam, sąţiningam ir teisingam, tuo tarpu

pagrindinė uţduotis – pasiekti bendrą šalims sprendimą.

Toliau darbe aptariama tarpininkavimo procedūra, kurią taip pat reguliuoja Aprašo

ketvirta dalis. Tarpininkas sušaukia posėdį ir raštu apie jį informuoja kolektyvinio darbo

ginčo šalis bei suinteresuotus asmenis, ne vėliau, kaip per tris darbo dienas nuo to

momento, kai kolektyvinio darbo ginčo šalys pateikia savo reikalavimus. Posėdţio vietą

nustato tarpininkas, nebent ginčo šalys susitaria kitaip. Posėdţio metu rašomas

protokolas, kurį rašo sekretorius – Trišalės tarybos sekretoriato valstybės tarnautojas ar

darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį. Protokolą pasirašo posėdţio sekretorius ir

tarpininkas. Be tarpininko ir sekretoriaus posėdyje dalyvauja kolektyvinio darbo ginčo

šalys arba jų atstovai, prireikus ir specialistai, liudytojai bei kiti suinteresuoti asmenys,

galintys pateikti paaiškinimus ar išvadas. Posėdţio metu išdėstomi argumentai dėl iškeltų

reikalavimų ir prašymai dėl būsimo susitarimo, taip pat reiškiamos dalyvių pastabos dėl

kitų asmenų paaiškinimų, specialistų, ekspertų išvadų ir nagrinėjamų dokumentų.

Kolektyvinio darbo ginčo šalims pasiekus susitarimą surašomas susitarimo protokolas,

šalims nesusitarus – nesutarimo protokolas. Abiejuose iš jų nurodomi susitarimo ar

nesutarimų priėmimo laikas ir vieta, tarpininko vardas ir pavardė, posėdţio sekretorius,

posėdyje dalyvavę kolektyvinio darbo ginčo šalių atstovai, kolektyvino darbo ginčo šalys,

ginčo esmė, taip pat ginčo metu iškeltų reikalavimų turinys, nustatytos aplinkybės ir

motyvai, kuriais remdamasis tarpininkas padėjo šalims išspręsti kolektyvinį darbo ginčą,

tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas ar nesutarimai, susitarimo vykdymo tvarka ir

terminai; pasiekto susitarimo ar nesutarimų paskelbimo darbo ginčo šalims tvarka.

Protokolą pasirašo kolektyvinių darbo ginčo šalių atstovai ir tarpininkas. Tarpininkavimo

metu surašytas susitarimo ar nesutarimų protokolas skelbiamas posėdyje dalyvavusiems

asmenims.

Apibendrinant tarpininkavimą, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodą,

Lietuvoje galima išskirti svarbiausius šio instituto bruoţus:

Tarpininkavimas reglamentuotas Darbo kodekse kaip vienas iš kolektyvinių

darbo ginčų sprendimo metodų;

Tam, kad būtų inicijuojamas tarpininkavimo procesas, uţtenka vienos iš šalių

iniciatyvos;

43

Tarpininką ginčo šalys pasirenka iš tarpininkų sąrašo, kurį tvirtina Socialinės

apsaugos ir darbo ministras;

Šalys pačios nustato priimto susitarimo vykdymo tvarką ir terminus.

Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos darbo teisėje neišskiriamas nei privalomas, nei

teisminis tarpininkavimas. Todėl galima teigti, kad Lietuvos darbo teisė reglamentuoja

“įprastinį” tarpininkavimą. Svarbu paminėti ir tai, kad tarpininkavimo institutas, kuris

reglamentuotas Darbo kodekse, atitinka bendruosius tarpininkavimo poţymius – šalys

pačios nusprendţia dėl ginčo sprendimo pasitelkiant tarpininką, kuris padeda konflikto

dalyviams vesti procesą – galutinį sprendimą dėl kilusio kolektyvinio ginčo šalys priima

bendru sutarimu.

Remiantis tarpininkavimo, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodo,

ištirtais bruoţais Lietuvoje ir uţsienio valstybėse (Švedijoje, Olandijoje, Slovakijoje,

Ispanijoje) galima išskirti pagrindinius skirtumus ir panašumus tarp Lietuvos ir minėtų

valstybių tarpininkavimo modelio.

Lietuvoje, skirtingai nei Švedijoje ir Ispanijoje, nėra įtvirtintas privalomasis

tarpininkavimas. Olandijoje nėra specialių įstatymų dėl tarpininkavimo proceso

kolektyviniuose darbo ginčuose, tuo tarpu Lietuvoje tarpininkavimo procedūrą

reglamentuoja Darbo kodeksas. Lietuvoje, priešingai nei Švedijoje ir Olandijoje, nėra uţ

tarpininkavimą atsakingos centralizuotos ar valdţios institucijos, kuri teiktų tik

tarpininkavimo paslaugas. Ispanijoje ir Švedijoje tarpininkavimas sprendţiant

kolektyvinius darbo ginčus yra finansuojamas valstybės, Lietuvoje pagal Vyriausybės

patvirtinto Aprašo nuostatas, pareiga apmokėti tarpininko paslaugas tenka ginčo šalims, o

ne valstybei. Slovakijoje, kaip ir Lietuvoje, tarpininkavimas yra mokamas procesas –

šalys Slovakijoje uţ ginčo paslaugas moka lygiomis dalimis. Svarbu paminėti ir tai, kad

Lietuvoje, kaip ir Slovakijoje, yra tvirtinamas tarpininkų sąrašas. Lietuvoje minėtą sąrašą

Trišalės tarybos nutarimu tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministras, Slovakijoje –

Darbo, socialinės apsaugos ir šeimos ministras. Pastebėtina ir tai, kad šiose valstybėse

tarpininkų pasirinkimo procesai yra panašūs – Lietuvoje ginčo šalims nesusitarus dėl

tarpininko paskyrimo, jį skiria Trišalės tarybos sekretoriatas, Slovakijoje ši pareiga tenka

Darbo, socialinės apsaugos ir šeimos ministrui. Taip pat svarbu paminėti, kad Slovakijoje

šis sąrašas tvirtinamas kas trejus metus, Lietuvoje nėra nurodytų terminų dėl tarpininkų

sąrašo keitimo ar atnaujinimo.

Taigi palyginus tarpininkavimo modelius, galima teigti, kad tarpininkavimas, kaip

kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodas, reguliuojamas Lietuvos įstatymų, turi

daugiausiai panašumų su Slovakijos tarpininkavimo modeliu.

44

IŠVADOS

1. Tarpininkavimo kaip konflikto sprendimo metodo uţuomazgos siekia seniausius

laikus, tuo tarpu modernus tarpininkavimas buvo įtvirtintas Jungtinėse Amerikos

Valstijose XX amţiuje. Šiomis dienomis tarpininkavimas, kaip priemonė ginčams

spręsti, plačiai taikomas Europos valstybėse. Pastebėtina, kad mokslinėje ir

norminėje literatūroje nėra vieningo tarpininkavimo apibrėţimo. Išanalizavus

literatūroje pateiktas tarpininkavimo sampratas, galima išskirti tarpininkavimo

bruoţus, padedančius jį atriboti nuo kitų alternatyvių ginčo sprendimo būdų, -

nešališkumas, objektyvumas, ekonomiškumas, sprendimo priėmimas abiejų ginčo

šalių tarpusavio sutarimu, savanoriškumas, konfidencialumas, operatyvumas.

2. Atlikus pasirinktose uţsienio valstybėse egzistuojančių tarpininkavimo modelių

analizę, galima konstatuoti, kad:

2.1. Švedijoje tarpininkavimo institutas funkcionuoja jau daug metų, pagrindinis

organas teikiantis tarpininkavimo paslaugas – Švedijos Nacionalinė

tarpininkavimo tarnyba, šalyje egzistuoja privalomasis tarpininkavimas,

tarpininkavimo paslaugos sprendţiant kolektyvinį darbo ginčą finansuojamos iš

valstybės biudţeto.

2.2. Olandijoje pagrindinė institucija atsakinga uţ tarpininkavimo veiklą –

Olandijos tarpininkavimo institutas. Atsiţvelgiant į tai, kad šalyje nėra specialių

teisės aktų, reglamentuojančių tarpininkavimo kaip kolektyvinių darbo ginčų

sprendimo institutą, tarpininkai vadovaujasi NMI patvirtintomis taisyklėmis ir

Elgesio kodeksu. Olandijoje tarpininkavimas – savanoriška procedūra.

2.3. Slovakijoje tarpininkavimas, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo

metodas, reglamentuotas Kolektyvinių derybų įstatyme, kuriame numatyta, kad

tarpininkavimas gali būti vykdomas tik savanoriškai. Šalyje egzistuoja tarpininkų

sąrašas, kurį tvirtina Darbo, socialinės apsaugos ir šeimos ministerija.

2.4. Ispanijoje valstybiniu lygiu veikia tarpininkavimo ir arbitraţo institucija

SIMA, kuri buvo įsteigta sutarties, sudarytos tarp profesinių sąjungų ir darbdavių

asociacijų atstovų, pagrindu. Atsiţvelgiant į tai, kad valstybė padalinta į

septyniolika Autonominių bendruomenių, kiekviena iš jų turi teisę nusistatyti

tarpininkavimo proceso tvarką kolektyviniams ginčams spręsti. Šalyje

45

tarpininkavimas sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus finansuojamas valstybės

lėšomis. Ispanijoje kai kuriais atvejais tarpininkavimo procesas yra privalomas.

3. Lietuvoje tarpininkavimas kaip vienas iš kolektyvinių darbo ginčų sprendimo

metodų reglamentuotas Darbo kodekse. Tarpininką ginčo šalys pasirenka iš

Tarpininkų sąrašo, kurį tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministras. Lietuvoje

egzistuoja savanoriškas tarpininkavimas. Ginčo šalims pačioms pavesta nusistatyti

susitarimo vykdymą ir tvarką.

Palyginus Lietuvos tarpininkavimo kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo

modelį su pasirinktomis uţsienio valstybėmis, daugiausiai panašumų randama su

Slovakijos tarpininkavimo modeliu. Lietuvoje, skirtingai nei Slovakijoje, nėra

nustatytų terminų dėl tarpininkų sąrašo atnaujinimo. Lietuvai rekomenduotina

perimti šį Slovakijoje įtvirtinto tarpininkavimo modelio bruoţą.

46

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Teisės aktai

Tarptautiniai teisės aktai

1. Europos socialinė chartija (pataisyta). Valstybės ţinios, 2001, Nr. 49-1704.

Lietuvos Respublikos teisės aktai

2. Respublikos Konstitucija. Valstybės ţinios, 1992, Nr. 33-1014.

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (su pakeitimais ir papildymais)

Valstybės ţinios, Nr. 36-1340.

4. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (su pakeitimais ir papildymais).

Valstybės ţinios, Nr. 64 – 2569.

5. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 22, 24, 43, 47, 52, 58, 67, 68, 69, 70, 71,

72, 73, 76, 77, 78, 79, 80, 83, 84, 85, 130, 193, 194 straipsnių pakeitimo ir

papildymo 751, 130

1 straipsniais bei kodekso priedo papildymo įstatymas,

Valstybės ţinios, Nr. X-1534.

6. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas (su

pakeitimais ir papildymais). Valstybės ţinios, 2008, Nr. 87 – 3462.

7. Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų įstatymas. Valstybės ţinios, 1992-04-

30, Nr. 12-307 (Negalioja).

8. Lietuvos Respublikos komercinio arbitraţo įstatymas. Valstybės ţinios. 1996, Nr.

39-961.

9. Lietuvos Respublikos komercinio arbitraţo įstatymo IX skyriaus pripaţinimo

netekusiu galios įstatymas. Valstybės ţinios. 2008, Nr. 87-3463.

10. Tarpininkų sąrašo sudarymo, tarpininkų parinkimo, tarpininkavimo, tarpininkų

darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausybės

2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99, Valstybės ţinios, 2010-02-04, Nr. 15-714.

47

Uţsienio valstybių teisės aktai

1. The Act of Collective Bargaining [interaktyvus], prieiga per

internetą<http://www.ilo.org/dyn/natlex/natlex_browse.details?p_lang=en&p_count

ry=SVK&p_classification=01.02&p_origin=COUNTRY&p_sortby=SORTBY_CO

UNTRY>[ţiūrėta 2012-04-20].

2. Co-determination Act. [Bendrų sprendimų įstatymas] [interaktyvus]. Prieiga per

internetą <http://www.sweden.gov.se/content/1/c6/10/49/82/49c02263.pdf>[ţiūrėta

2012-04-15].

3. Slovak Mediation Act, 2010, [interaktyvus], prieiga per

internetą<http://www.cmiconsulting.com/~hurstwood/resources/full.php?section_id

=5&offset=5> [ţiūrėta 2012-04-12].

4. The Act of Collective Bargaining [interaktyvus] prieiga per

internetą<http://www.ilo.org/dyn/natlex/natlex_browse.details?p_lang=en&p_count

ry=SVK&p_classification=01.02&p_origin=COUNTRY&p_sortby=SORTBY_CO

UNTRY>[ţiūrėta 2012-04-12].

Specialioji literatūra

Monografijos, vadovėliai, kitos knygos

1. BAGDANSKIS, T.; DAMBRAUSKIENĖ, G.; GUOBAITĖ, R. Darbo teisė.

Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2008.

2. BERCOVITCH J. , Theory and Practise of International Mediation, New York,

2011.

3. BUŢINSKAS Gintautas. Darbo ginčai: teorija ir praktika. Monografija.Vilnius: VĮ

Registrų centras, 2010.

4. CAMPBELL D., International Disputes Resoliution. The Netherlands, Kluwer

International Law, 2010.

5. KAMINSKIENĖ, Natalija. Alternatyvus civilinių ginčų sprendimas. Monografija.

Vilnius: VĮ Registrų centras, 2011

6. LAKIS, Juozas. Konfliktų sprendimas ir valdymas. Mykolo Romerio univeristetas,

2008.

48

7. MOFFITT Michael L., BORDONE Robert C. The Handbook of Dispute

Resolution, San Francisco, 2005.

8. MOORE, Chrispopher, W. The mediation process: practical strategies for resolving

conflict. San Francisco: Jossey – Bass, 2003.

9. NEKROŠIUS et al. Darbo teisė. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2008;

10. NEKROŠIUS I., TIAŢKIJUS V., KOVEROVAS P., DAMBRAUSKIENĖ G.,

PETRYLAITĖ D. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, Justitia, 2003.

11. PETRYLAITĖ, Daiva. Kolektyviniai darbo ginčai. Monografija. Vilnius: Teisinės

informacijos centras, 2005.

12. VALERIE F. BUTLER. Mediation Essentials and Expectations. Pittsburg,

Pennsylvania, 2004.

13. ZWEIGERT, Konrad, KÖTZ, Hein. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius:

Eugrimas, 2001.

Straipsniai, konferencijų medţiaga

1. EXON N. Susan. The Effects that Mediator Styles Impose on Neutrality,

Requirements of Mediation, 2008 [interaktyvus], prieiga

perinternetą<http://usf.usfca.edu/law/academic/journals/lawreview/printissues/v42i

3/SAN301.pdf>[ţiūrėta 2012-04-11].

2. Fahlbeck R. Open Heart Surgery: Reform of Labour Mediation Regime in Sweden,

International Journal of Comparative Labour Law and Industrial Relations.2000.

3. KAMINSKIENĖ, Natalija. Alternatyvus ginčų sprendimas. Jurisprudencija, 2006,

Nr. 9(87), p. 84-91.

4. KAMINSKIENĖ, Natalija. Teisminė mediacija Lietuvoje. Qua vadis? Socialinis

darbas, 2010, Nr. 9(1), p. 54-63.

5. Luz Rodrķguez Fernįndez, Out-of-Court Methods for resolving conflicts in the

Spanish system of employment relationships, 2002.

6. MIKELĖNIENĖ, Dalia, MIKELĖNAS, Valentinas. Teismo procesas: teisės

aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999.

7. MILAŠIUS, Tadas. Mediacija kai alternatyvus ginčų sprendimo būdas. Teisė, 2007,

Nr. 63, p. 43-58.

49

8. PECINO R., MUNDUATE L. MEDINA F. Papeles del Psicólogo, 2008. Vol.

29(1), p. 41-48, [interaktyvus], prieiga per internetą <

http://www.papelesdelpsicologo.es/english/1537.pdf> [ţiūrėta 2012-04-17].

9. PETRAUSKAS, Feliksas. Alternatyvaus ginčų nagrinėjimo raida, teisinė padėtis ir

reglamentavimas. Jurisprudencija, 2011, Nr. 18(2), p. 631-658.

10. PETRYLAITĖ, Daiva, BLAŢIENĖ Inga. Veiksmingesnio darbo ginčų sprendimo

galimybės. Darbo rinka XXI amţiuje: lankstumo ir saugumo paieškos. Tarptautinės

mokslinės konferencijos 2011 m. geguţės 12-14 d. straipsnių rinkinys.

11. PETRYLAITĖ, Daiva. Tarpininkavimas sprendţiant kolektyvinius darbo ginčus.

Jurisprudencija, 2003, Nr. 40(32), p. 33-40.

12. ROO Annie, JAGTENBERG Rob. Mediation in the Netherlands: Past-Present-

Future. Netherlands Comparative Law Association [interaktyvus], priega per

internetą <http://www.ejcl.org/64/art64-8.html> [ţiūrėta 2012-04-11].

13. SONDAITĖ, Jolanta. ČECHANAVIČIENĖ, Aušra. Teisėjų, dalyvavusiųjų ir

nedalyvavusiųjų mediacijos apmokymo programose, poţiūris į mediaciją. Socialinis

darbas, 2008 Nr.7(2)

14. SONDAITĖ, Jolanta. Mediacijų stilių lyginamoji analizė. Socialinis darbas, 2004,

Nr. 3(2), p. 114-118.

15. STOKKE, A. T. Mediation in collective interest dispute. Scandinavian studies in

law, 2002, nr. 43.

Kita

1. Project for the study of conciliation, mediation and arbitration. Kurt Eriksson.

National report: Sweden.

2. Project for the study of conciliation, mediation and arbitration. Annie de Roo. The

Settlement of (Collective) Labour Disputes in the Netherlands National report:

Netherlands.

3. NMI mediation rules [interaktyvus], prieiga per internetą

<http://www.nmimediation.nl/english/nmi_rules_and_models/nmi_mediation_rule

s.php> [ţiūrėta 2012-04-15].

4. NMI Code of Conduct [interaktyvus], prieiga per internetą

<http://www.nmimediation.nl/english/nmi_rules_and_models/nmi_code_of_cond

uct.php> [ţiūrėta 2012-04-15].

50

5. TOTH. A., NEUMANN L. Labour disputes settlement in four central and eastern

European countries, 2003, [interaktyvus], prieiga per internetą

<http://www.eurofound.europa.eu/eiro/2003/01/study/tn0301101s.htm> [ţiūrėta

2012-04-16].

6. Improving access to justice is Slovakia. Case study. [interaktyvus], prieiga per

internetą < http://www.cedr.com/skills/intstudies/?param=96>[ţiūrėta 2012-04-

12].

7. ALMENDROS, F. New organisation established for resolving disputes out of

court. EIRO online, 1998 [ţiūrėta 2012 m. balandţio 14 d.]. prieiga per internetą

< http://www.eurofound.europa.eu/eiro/1998/09/feature/es9809181f.htm>[ţiūrėta

2012 m. balandţio 14 d.].

8. CZIRIA, L. Social dialogue and conflict resolution in Slovakia, 2005

[interaktyvus], nuoroda per internetą

<http://www.eurofound.europa.eu/publications/htmlfiles/ef0454.htm1>, [ţiūrėta

2012 m. balandţio 14 d.].

9. Lietuvos socialinių tyrimų centras. Mokslinis tyrimas “Darbo ginčų teisinio

reguliavimo mokslinio tyrimo ir darbo bylų sprendimas“ (tyrimą finansavo

Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. MIP-143/2010).

51

Tarpininkavimo, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodo uţsienio

valstybėse, lyginamasis tyrimas

Santrauka

Europos šalys tarpininkavimą pradėjo taikyti palyginus neseniai, tačiau per

pastaruosius kelis dešimtmečius šis alternatyvus ginčo sprendimo metodas sparčiai išplito

ir tapo populiaria priemone kilusiems ginčams spręsti daugelyje valstybių. Atsiţvelgiant į

tai, kad tarpininkavimas susideda iš kelių stadijų bei skiriami tarpininkavimo stiliai, šiame

darbe pateikiama keletas pavyzdţių. Priklausomai nuo to, ar tarpininkavimas yra

privalomas etapas ginčui spręsti, yra skiriamas privalomas ir savanoriškas

tarpininkavimas. Lietuvoje privalomasis tarpininkavimas netaikomas, Darbo kodekse

įtvirtintas savanoriško tarpininkavimo modelis. Lietuvoje tarpininkavimo institutas

įsitvirtino neseniai. Siekiant geriau išanalizuoti tarpininkavimą kaip kolektyvinių darbo

ginčų sprendimo metodą Lietuvoje, šiame darbe taip pat pateikiama kolektyvinio darbo

ginčo sąvoka bei trumpai aptariami kiti pozityvieji kolektyvinio darbo ginčo sprendimo

metodai. Tarpininkavimo institutui būdingi poţymiai – savanoriškumas,

konfidencialumas, proceso lankstumas, šalių bendru sutarimu priimtas - sprendimas

padeda jį atskirti nuo kitų ginčų sprendimo metodų ir skatina šalis kilusius ginčus spręsti

pasitelkiant tarpininką ir taip išsaugoti gerus santykius ateityje. Tikėtina, jog abiejų šalių

sutarimu priimtas susitarimas gali būti daug veiksmingesnis uţ prievarta grindţiamą

teismo sprendimą. Dėl daugelio aspektų įvairiose šalyse skiriasi tarpininkavimo, kaip

kolektyvinių darbo ginčo sprendimo metodo, reglamentavimas, proceso tvarka ir

efektyvumas. Šiame darbe analizuojami bei lyginami Lietuvos, Švedijos, Olandijos,

Slovakijos ir Ispanijos tarpininkavimo kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo modeliai.

52

The Content and Importance of Mediation as a Collective Labour Dispute

Settlement Method Abroad: Comparative study

Summary

Most European countries became familiar with mediation process relatively recently, only

in a last few decades this alternative labour disputes solving method became increasingly

popular in majority of the countries. Considering that mediation process consists of a few

different stages as well as multiple techniques in this research I am providing a few

different scenarios. Depending if mediation is compulsory stage of dispute solving there

are two types of mediation: compulsory or voluntary. In Lithuania compulsory mediation

is not used in practice, only voluntary mediation process is approved by Labour Code.

Only recently institute of mediation was established in Lithuania. In my article I am

aiming to analyse mediation process as a tool of collective labour disputes solving in

Lithuania as well as defining the nature of collective labour disputes and briefly

describing other collective disputes solving methods. Certain rules need to be

accomplished in order for mediation to be used, it has to be voluntary, confidential and

flexible process acceptable by all parties involved in the dispute. Interestingly what

makes mediation different to other dispute solving techniques is that mutual agreement

must be reached in the course of the process, it encourages parties and organisations to

use mediation as most, civilized and diplomatic way to solve the dispute to keep

a professional working relationship. Many will agree that mutually reached agreement is

more effective than a court order. In different countries understanding and definition of

mediation process as well as it's length and effectiveness varies. I this artical I am

analyzing and comparing mediation process as a method of collective disputes solving in

Lithuania, Sweden, Netherlands, Slovakia and Spain.

53