3

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VILIJA ŽEBRAUSKAITĖ

KINEZIOLOGINIO TEIPAVIMO POVEIKIS PACIENTŲ,

SERGANČIŲ REUMATOIDINIU ARTRITU, RANKOS FUNKCIJAI

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija” baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Doc. dr. Inesa Rimdeikienė

KAUNAS, 2014

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. dr. Jūratė Macijauskienė

2014 m. ….mėn……d.

KINEZIOLOGINIO TEIPAVIMO POVEIKIS PACIENTŲ,

SERGANČIŲ REUMATOIDINIU ARTRITU, RANKOS FUNKCIJAI

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija” baigiamasis darbas

Konsultantė

Asist. Gintarė Ušeckienė

2014 m. ….mėn……d.

Recenzentas

2014 m. ….mėn……d.

Darbo vadovė

Doc. dr. Inesa Rimdeikienė

2014m. ….mėn……d.

Darbą atliko

Magistrantė

Vilija Žebrauskaitė

2014 m. ….mėn…. d.

KAUNAS, 2014

3

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 5

SUMMARY ........................................................................................................................................ 6

SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 7

ĮVADAS ............................................................................................................................................. 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ............................................................................................... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................... 11

1.1. Reumatoidinio artrito paplitimas ir etiologija ....................................................................... 11

1.2. Reumatoidinio artrito patogenezė ir klinika ......................................................................... 13

1.3. Rankos pažeidimai sergant reumatoidiniu artritu ................................................................. 15

1.4. Reumatoidinio artrito diagnostika ir gydymas ...................................................................... 17

1.5. Sergančiųjų reumatoidiniu artritu reabilitacija ..................................................................... 20

1.5.1. Kineziterapija ............................................................................................................... 21

1.5.2. Kineziologinis teipavimas ............................................................................................ 24

2. TYRIMO METODIKA .............................................................................................................. 26

2.1. Tyrimo organizavimas ......................................................................................................... 26

2.2. Tyrimo objektas .................................................................................................................. 26

2.3. Tyrimo kontingentas ............................................................................................................ 26

2.4. Tyrimo metodai ................................................................................................................... 28

2.4.1. Judesių amplitudės per riešo sąnarį vertinimas .............................................................. 28

2.4.2. Plaštakos griebimo jėgos vertinimas ............................................................................. 28

2.4.3. Rankos funkcinės būklės vertinimas naudojant modifikuotą Keitel indeksą .................. 29

2.4.4. Rankos funkcijos vertinimas naudojant Artrito poveikio vertinimo skalę ...................... 29

2.5. Gydymo metodika ............................................................................................................... 30

2.6. Statistinė duomenų analizė .................................................................................................. 31

3. REZULTATAI ........................................................................................................................... 33

3.1. Plaštakos lenkimo amplitudės įvertinimas ............................................................................ 33

3.2. Plaštakos tiesimo amplitudės įvertinimas ............................................................................. 35

3.3. Plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudės įvertinimas ......................................................... 36

3.4. Plaštakos stipininio nuokrypio amplitudės įvertinimas ......................................................... 38

3.5. Plaštakos griebimo jėgos įvertinimas ................................................................................... 40

3.6. Rankų funkcinės būklės įvertinimas..................................................................................... 42

3.7. Rankų funkcijos įvertinimas ................................................................................................ 43

4

4. REZULTATŲ APTARIMAS ..................................................................................................... 45

IŠVADOS ......................................................................................................................................... 48

PRAKTINĖ REKOMENDACIJA ..................................................................................................... 49

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ............................................................................................................... 50

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 51

PRIEDAI ........................................................................................................................................... 58

5

SANTRAUKA

V. Žebrauskaitė. Kineziologinio teipavimo poveikis pacientų, sergančių reumatoidiniu artritu,

rankos funkcijai, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. I. Rimdeikienė; Lietuvos

sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2014,- 57p.

Darbo tikslas. Įvertinti kineziologinio teipavimo poveikį pacientų, sergančių reumatoidiniu

artritu, rankos funkcijai.

Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų rankos funkcijos pokyčius taikant kineziologinį

teipavimą kartu su kineziterapija. 2. Nustatyti pacientų rankos funkcijos pokyčius taikant

kineziterapiją. 3. Palyginti pacientų rankos funkcijos pokyčius abiejose grupėse.

Tyrimo metodai. Goniometrija plaštakos judesių amplitudei vertinti (buvo vertinamas

plaštakos lenkimas, tiesimas, stipininis ir alkūninis nukrypimas), dinamometrija plaštakos raumenų

griebimo jėgai vertinti, modifikuotas Keitel indeksas rankos funkcinei būklei vertinti, Artrito poveikio

vertinimo skalė rankos funkcijai vertinti.

Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 22 LSMUL Všį Kauno Klinikų Konsultacinės

Poliklinikos, Kauno Dainavos poliklinikos ir Kauno Kalniečių poliklinikos pacientai, sergantys RA.

Visos tiriamosios - moterys. Tiriamųjų amžiaus vidurkis - 61,18±1,34m. Vidutinė ligos trukmė –

5,73±0,45m. Visos tiriamosios atsitiktinai buvo suskirstytos į dvi grupes: 1. Tiriamojoje grupėje buvo

10 moterų, kurioms buvo taikomas kineziologinis teipavimas ir kineziterapija. 2. Kontrolinę grupę

sudarė 12 moterų. Kontrolinei grupei buvo taikoma tik kineziterapija. Kineziterapijos programa truko

2 mėnesius (t.y. 9 savaites), procedūros atliekamos 3 kartus per savaitę. Ištyrimas buvo atliekamas

prieš tyrimą ir tyrimo pabaigoje.

Išvados: 1. Taikant kineziologinį teipavimą ir kineziterapiją po tyrimo buvo nustatytas

statistiškai reikšmingas plaštakos judesių amplitudės, plaštakos griebimo jėgos padidėjimas, rankos

funkcinės būklės ir rankos funkcijos pagerėjimas (p

6

SUMMARY

V. Žebrauskaitė. The effect of Kinesiology Taping on hand function in patients with

Rheumatoid Arthritis, master thesis / supervisor Ph. d. I. Rimdeikienė, Lithuanian University of Health

Sciences, Faculty of Nursing, Departament of Rehabilitation. - Kaunas, 2012, - s. 57.

The aim of the research. To evaluate the effect of Kinesiology Taping on hand function in

patients with Rheumatoid Arthritis.

The goals of the research. 1. To estimate the changes of hand function applying Kinesiology

Taping and physical therapy. 2. To estimate the changes of hand function applying only physical

therapy. 3. To compare the changes of hand function applying Kinesiology Taping and physical

therapy, and physical therapy alone.

The methods of the research. Wristʼs range of motion was measured by goniometry method,

the handgrip strength was assessed using dynamometer. Modyfied Keitel function test and Arthritis

Impact Measurement Scale was used to evaluate hand function.

The participants of the research. The study involved 22 subjects (100 pct. women) who had

Rheumatoid arthritis. Mean age - 61,18±1,34 years. Subjects were randomly divided into two groups:

the research group consisted of 10 individuals, Kinesiology Taping was applied to them together with

physical therapy, and the control group consisted of 15 individuals, only physical therapy procedures

was applied to them. The physical therapy program lasted for 2 months (9 weeks), the procedures was

performed three times a week. The evaluation was performed twice: before and after procedures.

Conclusions: 1. After the physical therapy program the wristʼs range of motion, handgrip

strength and hand function significantly increased when applying Kinesiology Taping and physical

therapy (p

7

SANTRUMPOS

APTA - Amerikos kineziterapeutų asociacija

DIP - tolimieji tarppirštakauliniai sąnariai (angl. - Distal interphalangeal joints)

JAV - Jungtinės Amerikos Valstijos

MCP - tarpdelnakauliniai sąnariai (angl. – Metacarpophalangeal joints)

NES - nuskausminanti elektros stimuliacija

p - reikšmingumo lygmuo

PIP - artimieji tarppirštakauliniai sąnariai (angl. - Proximal interphalangeal joints)

RA - reumatoidinis artritas

RES - raumenų elektros stimuliacija

SEM - standartinė vidurkio įverčio paklaida

Všį - Viešoji įstaiga

8

ĮVADAS

Reumatoidinis artritas (RA) – tai lėtinė, sisteminė, progresuojanti autoimuninė liga, kuriai

būdingas simetrinis periferinių sąnarių pažeidimas. Ligos pradžioje dažniausiai pasireiškia

delnakaulių, pirštakaulių, pirštų proksimalinių, riešų ir padikaulių pirštakaulių smulkiųjų sąnarių bei

kelių sąnarių simetrinis uždegimas. Net 40 proc. ligonių gali susirgti pavojingu kaklo slankstelių

artritu. Stambieji alkūnių, pečių, čiurnų ir kiti sąnariai pažeidžiami rečiau ir vėliau (Misiūnienė ir

Baranauskaitė, 2002). Būdingi reumatoidinio artrito simptomai: sąnarių skausmas, patinimas, rytinis

sąnarių sustingimas, trunkantis ne mažiau kaip vieną valandą, judesių sutrikimas. Šiai ligai būdingi

paūmėjimai ir remisijos (Dziedzic & Hammond, 2010; Scott et al, 2010). Be to 40 – 80 proc.

sergančiųjų skundžiasi bendru nuovargiu (Balsamo at al, 2014).

Vakarų šalyse RA paplitimas yra 0,5 - 1 proc. populiacijos, nustatyta, kad moterys šia liga

serga du kartus dažniau nei vyrai. Pastaraisiais metais pastebėtas padidėjęs sergamumas RA moterims

(Myasoedova et al, 2010; Helmick et al, 2008). Liga gali prasidėti bet kokio amžiaus žmogui, tačiau

dažniausiai suserga darbingo amžiaus, 35 - 45 metų žmonės (Misiūnienė ir Baranauskaitė, 2002).

Šios ligos etiologija iki šiol yra nežinoma. Nepaisant pastaraisiais metais reikšmingai

pagerėjusių medicinos galimybių šios ligos gydyme, reumatoidinis artritas išlieka lėtine būkle, kurios

rezultatas – įvairaus laipsnio mobilumo ir dalyvavimo kasdienėje veikloje apribojimas. Ši liga

pažeidžia struktūrą ir funkciją: dažniausiai pablogėja sąnarių mobilumas, raumenų funkcija ir plaštakos

raumenų jėga. Mobilumo apribojimai (vaikščiojimo, apsitarnavimo) gali sutrikdyti dalyvavimą

įvairiose veiklose, pavyzdžiui, namų ruošoje, siekiant įsidarbinti ir darbinėje veikloje, socialiniuose

santykiuose ir laisvalaikio veikloje. Pastebėta, kad 35 – 40 proc. žmonių, sergančių RA, praranda

galimybę dirbti dėl ligos po 10 metų, po 20 metų ligos trukmės nebegali dirbti 50 – 75 proc.

sergančiųjų (Szczegielniak et al, 2012). Taigi reumatoidinis artritas yra ne tik medicininė, bet ir

socialinė problema, dėl kurios mažėja sergančiųjų dalyvavimas socialiniame gyvenime. Reumatoidinis

artritas turi fizinį, psichosocialinį ir ekonominį poveikį. Reabilitacija yra svarbi tiek išlaikant ir

lavinant paciento funkcijas, tiek ir gerinant gyvenimo kokybę.

Darbo aktualumas. Sergantiesiems reumatoidiniu artritu kineziterapija yra vienas

pagrindinių reabilitacijos metodų siekiant išlaikyti ir gerinti rankos funkciją. Tačiau siekiant

efektyvesnės kineziterapijos reikia ieškoti naujų metodų, kurie padėtų atgauti ir išlaikyti prarastas

funkcijas. Vienas naujų metodų, naudojamų reabilitacijoje, yra kineziologinis teipavimas kurį galima

taikyti kartu su kineziterapija.

Darbo naujumas. Kineziologinis teipavimas pastaraisiais metais tapo populiariu metodu ir

vis dažniau kineziterapeutai naudoja kineziologinį teipavimą pacientams, turintiems įvairių sutrikimų.

Manoma, kad kineziologinio teipavimo metodas gali būti sėkmingai naudojamas ir sergančiųjų RA

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Helmick%20CG%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18163481http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Szczegielniak%20J%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=22388357

9

kineziterapijoje, tačiau Lietuvoje dar nėra atlikta mokslinio tyrimo šia tema, be to mokslinių straipsnių

duomenų bazėse buvo rastas tik vienas užsienyje atliktas tyrimas, kuriame kineziologinis teipavimas

buvo taikomas siekiant pagerinti sergančiųjų RA rankos funkciją.

Hipotezė. Manome, kad taikant kineziologinį teipavimą kartu su kineziterapija rankos

funkcija pagerės labiau nei taikant tik kineziterapiją.

Darbo tikslas – įvertinti kineziologinio teipavimo poveikį pacientų, sergančių reumatoidiniu

artritu, rankos funkcijai.

10

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas. Įvertinti kineziologinio teipavimo poveikį pacientų, sergančių reumatoidiniu

artritu, rankos funkcijai.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti pacientų rankos funkcijos pokyčius taikant kineziologinį teipavimą kartu su

kineziterapija.

2. Nustatyti pacientų rankos funkcijos pokyčius taikant kineziterapiją.

3. Palyginti pacientų rankos funkcijos pokyčius abiejose grupėse.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Reumatoidinio artrito paplitimas ir etiologija

Reumatoidinis artritas – tai sunki, nuolatinio gydymo reikalaujanti liga. Lietuvoje RA serga

apie 0,3 - 1 proc. šalies gyventojų (Gražulevičiūtė ir Dadonienė, 2003). Panašus ligos paplitimas

nustatytas ir Vakarų šalyse, kur RA serga 0,5 - 1 proc. populiacijos (Humphreys et al, 2013; Helmick

et al, 2008). Nustatyta, kad Didžiojoje Britanijoje RA paplitimas yra 0,81 proc. suaugusiųjų

populiacijos (O'Brien et al, 2006). Šiaurės Amerikoje ir šiaurinėje Europos dalyje RA dažnis yra 20 -

50 atvejų 100 tūkst. gyventojų, pietinėje Europos dalyje ligos paplitimas yra mažesnis, nustatyta, kad

RA dažnis yra 9 - 24 atvejai 100 tūkst. gyventojų. Taip pat mažesnis šios ligos paplitimas nustatytas ir

Rytų šalyse, Kinijoje jis siekia 0,3 proc. populiacijos (Tobón et al, 2010).

Šios ligos pasireiškimui įtakos turi ir lytis. Pastebėta, kad moterys RA serga 2 – 5 kartus

dažniau nei vyrai. Pastaraisiais metais pastebėtas padidėjęs sergamumas RA moterims (Myasoedova et

al, 2013; Helmick et al, 2008; Wolfe et al, 2007).

Liga gali prasidėti bet kokio amžiaus žmogui, tačiau dažniausiai liga užklumpa darbingo

amžiaus žmones. RA dažniausiai suserga 35 - 45 metų žmonės (Misiūnienė ir Baranauskaitė, 2002).

Sergamumas didėja didėjant amžiui ir asmenų, vyresnių kaip 55 metų amžiaus, populiacijoje sudaro 5

proc. (O'Brien et al, 2006).

RA yra ne tik medicininė, bet ir socialinė problema, dėl kurios mažėja sergančiųjų

dalyvavimas socialiniame gyvenime. Reumatoidinis artritas turi fizinį, psichosocialinį ir ekonominį

poveikį. Pastebėta, kad 35 – 40 proc. žmonių, sergančių RA, praranda galimybę dirbti po 10 ligos

metų, po 20 metų ligos trukmės nebegali dirbti 50 – 75 proc. sergančiųjų (Szczegielniak et al, 2012;

Wolfe et al, 2007).

Nors RA nėra mirtį sukelianti liga, tačiau mirtingumas tarp sergančiųjų RA yra didesnis nei

visoje populiacijoje. Moksliniuose tyrimuose nustatyta, kad sergančiųjų RA bendrą sveikatos būklę po

penkerių metų statistiškai patikimai lemia du veiksniai, nustatyti prieš penkerius metus - tai yra bendra

sveikatos būklė prieš penkerius metus ir paciento išsakytas sveikatos vertinimas. Kuo šie veiksniai

blogiau vertinami, tuo blogesnė ligos išeitis po penkerių metų (Dadonienė ir kt., 2009). Asmenų,

sergančių RA tikėtina gyvenimo trukmė yra 3 - 10 metų trumpesnė lyginant su bendra populiacija

(Tobón et al, 2010). Trumpesnė gyvenimo trukmė yra susijusi su gretutinėmis, tokiomis kaip širdies –

kraujagyslių sistemos, kvėpavimo sistemos ar virškinimo sistemos ligomis. Gretutinės ligos išsivysto

dėl lėtinio RA poveikio (sumažėjęs fizinis aktyvumas gali lemti širdies – kraujagyslių sistemos ligų

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Helmick%20CG%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18163481http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Helmick%20CG%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18163481http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=O'Brien%20AV%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=16319099http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Helmick%20CG%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18163481http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=O'Brien%20AV%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=16319099http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Szczegielniak%20J%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=22388357http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387

12

vystymąsi), vaistų vartojimo (nesteroidinių priešuždegiminių vaistų vartojimas gali daryti įtaką

virškinimo sistemos ligoms vystytis).

Pagrindinės sergančiųjų RA mirties priežastys yra: širdies - kraujagyslių sistemos patologija,

infekcija, hematologinės ligos, kvėpavimo sistemos ligų komplikacijos (Tobón et al, 2010). Nustatyta,

kad miokardo infarkto rizika moterims, sergančioms RA, yra du kartus didesnė nei nesergančioms. Be

to, sergantiesiems RA širdies – kraujagyslių sistemos ligos pasireiškia dešimtmečiu anksčiau nei

bendroje populiacijoje, jos gali išsivystyti net prieš RA požymių pasireiškimą (Maradit - Kremers et al,

2005). Tyrimai rodo, kad sergančiųjų RA rizika mirti dėl širdies – kraujagyslių sistemos ligų yra 50

proc. didesnė lyginant su bendra populiacija (Avina - Zubieta et al, 2008). Be širdies – kraujagyslių

sistemos ligų, daug pacientų, sergančių RA, kenčia nuo mažėjančios raumenų masės – reumatoidinės

kacheksijos. Nustatyta, kad ji pasireiškia dviems trečdaliams sergančiųjų RA. Manoma, kad

reumatoidinė kacheksija 2 – 5 kartus padidina mirtingumą, ir 3 – 18 metų sumažina tikėtiną gyvenimo

trukmę (Wolfe et al, 2007).

Nepaisant intensyvaus mokslininkų tiriamojo darbo, RA sukeliančios priežastys vis dar nėra

žinomos. Šiuo metu laikomasi nuostatos, kad RA yra daugelio veiksnių sukeliama liga, kuri atsiranda

dėl genetinių ir aplinkos veiksnių sąveikos (Tobón et al, 2010).

Mokslinėje literatūroje yra išskiriami tokie RA rizikos veiksniai:

Genetiniai veiksniai. Moksliniuose tyrimuose, atliktuose su dvyniais buvo nustatyta, kad, jei vienas

iš monozigotinių dvynių serga RA, tikimybė kitam susirgti yra 15 – 30 proc., jei iš dizigotinių – 5

proc. Taip buvo nustatyta genetinių veiksnių įtaka RA (McInnes & Schett, 2011). Manoma, kad

genetiniai veiksniai lemia 50 - 60 proc. rizikos susirgti RA. Labiausiai su RA susijęs genas yra

HLA-DRB1. Šis genas 30 proc. didina riziką susirgti RA (Tobón et al, 2010).

Amžius ir lytis. Moterys RA serga 2 - 5 kartus dažniau nei vyrai, tačiau mechanizmas, kaip lytis

lemia ligos atsiradimą dar neaiškus. Manoma, kad įtakos turi lytiniai hormonai. Dažniausiai RA

pasireiškia penktajame gyvenimo dešimtmetyje, nes tuomet vyksta hormoniniai pokyčiai moters

organizme, taip pat RA gali būti susijęs su nėštumu (Morgacheva & Furst, 2012; Tobón et al,

2010).

Hormoniniai veiksniai. Didesnį RA sergamumą moterų tarpe lemia hormoniniai veiksniai. Buvo

pastebėta, kad pakaitinė hormonų terapija gali sumažinti riziką susirgti RA. Vyrams, sergantiems

RA buvo pastebėtas sumažėjęs testosterono kiekis (Cutolo et al, 2002).

Aplinkos veiksniai. Aplinkos veiksniai, kurie lemia RA išsivystymą, gali veikti daug metų, kol liga

pasireiškia. Rūkymas yra labiausiai susijęs su RA iš aplinkos veiksnių (de Hair et al, 2013;

Costenbader et al, 2008). Nustatyta, kad rizika susirgti RA yra stipriai padidėjusi tiems rūkantiems

vyrams, kuriems yra nustatomas teigiamas reumatoidinis faktorius (Sugiyama et al, 2010). Kitas

aplinkos rizikos veiksnys, kuris gali lemti RA išsivystymą - infekcija. Manoma, kad tam tikri

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387http://ard.bmj.com/search?author1=Maria+J+H+de+Hair&sortspec=date&submit=Submithttp://ard.bmj.com/search?author1=D+Sugiyama&sortspec=date&submit=Submit

13

mikroorganizmai (Epstein – Barr virusas, citomegalovirusai, bakterija Escherichia coli) gali lemti

RA išsivystymą tiems asmenims, kurie turi genetinį polinkį sirgti RA (Tobón et al, 2010). Mityba

taip pat svarbi RA pasireiškimui. Nustatyta, kad maisto racionas, kuriame daug omega-3 riebiųjų

rūgščių (Viduržemio jūros regiono mityba) apsaugo nuo RA išsivystymo. Manoma, kad dėl to

sergamumas RA pietinėje Europos dalyje yra mažesnis. Su mažesne rizika susirgti RA yra susijęs

vitaminas D (Kerr et al, 2010; Tobón et al, 2010). RA riziką didina ir urbanizacija. Nustatyta, kad

išsivysčiusiose šalyse sergamumas RA yra didesnis (Tobón et al, 2010).

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad RA yra gana plačiai paplitusi liga visame pasaulyje,

nuo kurios kenčia daugiau moterų nei vyrų. Nepaisant didelio mokslininkų susidomėjimo šia liga, RA

etiologija vis dar nėra aiški, tik yra išskiriami rizikos veiksniai, kurių sąveika gali lemti RA

išsivystymą.

1.2. Reumatoidinio artrito patogenezė ir klinika

Reumatoidinis artritas yra autoimuninė liga, kuriai būdingas plačiai išplitęs sinovijos ląstelių,

kurios yra sąnarių kapsulėse ir kituose kūno audiniuose, uždegiminis procesas (Dziedzic & Hammond,

2010). Pagrindiniai patologiniai procesai yra kremzlės irimas, raiščių laisvumas, sinovijos išvešėjimas,

bei kaulų erozijos (Broadbent & Hayton, 2010).

Liga gali prasidėti įvairiai. Šiaurės pusrutulyje RA pasireiškia dažniau žiemą, nei vasarą.

Artritui būdingas skausmas, sustingimas, liga dažniausiai, 55 – 65 proc. atvejų, prasideda lėtai, vystosi

keletą savaičių ar mėnesių. Kai kuriems pacientams ligos pradžioje pasireiškia nespecifiniai

simptomai: nuovargis, bloga savijauta, rankų patinimas ir išplitęs kaulų – raumenų sistemos skausmas,

sąnariai pažeidžiami vėliau. Dažnai pacientai gali nurodyti sąnarį, kuris buvo pažeistas pirmas, vėliau

greitai pažeidžiami ir kiti sąnariai. Ligos pradžioje sąnarių pažeidimas gali būti ir asimetrinis. Rytinis

sąnarių sustingimas yra kitas RA požymis, kuris atsiranda dar prieš skausmo pasireiškimą, ir kurį

sukelia miego metu uždegiminiuose audiniuose susikaupęs skystis. Taip pat ankstyvas ligos požymis

yra raumenų, esančių aplink pažeistus sąnarius, atrofija (Harris & Firestein, 2008).

Nuo 8 iki 15 proc. pacientų ligos pradžia yra ūmi, simptomai atsiranda per keletą dienų.

Kartais pacientai net gali nurodyti veiksmą, kurio metu pasireiškė simptomai (pvz. atidarant duris ir

pan.). Šiuo atveju simptomų pasireiškimas yra mažiau simetrinis nei esant lėtai ligos pradžiai. Poūmė

ligos pradžia, kuomet simptomai išsivysto per keletą dienų ar savaičių pasireiškia 15 - 20 proc.

pacientų (Harris & Firestein, 2008). Moksliniai tyrimai rodo, kad 5 metų laikotarpyje pastebimi žymūs

ligos progresavimo požymiai (Toyama et al, 2014).

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Tob%C3%B3n%20GJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20080387

14

Sveiko sąnario sąnarinėje kapsulėje yra plonas sinovijos sluoksnis. Sinovijos ląstelės gamina

skystį, kuris sutepa sąnarinius paviršius ir kartu maitina sąnarinę kremzlę. RA ligos pradžioje

limfocitai infiltruojasi į sąnarinę kapsulę, prasideda sinovijos dangalo proliferacija, dėl to padidėja

sinovijos išskiriamo skysčio kiekis. Dėl to sąnariai tampa patinę, karšti, paraudę ir skausmingi

(McInnes & Schett, 2011). Ilgesni uždegiminio proceso periodai veikia šalia esančias sausgysles ir

raiščius, atsiranda sąnarių laisvumas ir nestabilumas. Gydymas šioje stadijoje remiasi uždegiminio

atsako mažinimu (Dziedzic & Hammond, 2010). Iš pradžių dažniausiai pasireiškia delnakaulių,

pirštakaulių, pirštų proksimalinių, riešų ir padikaulių pirštakaulių smulkiųjų sąnarių bei kelių sąnarių

simetrinis uždegimas. Net 40 proc. ligonių gali susirgti pavojingu kaklo slankstelių artritu. Stambieji

alkūnių, pečių, čiurnų ir kiti sąnariai pažeidžiami rečiau ir vėliau. Ypač retai pažeidžiami klubų

sąnariai, nepažeidžiami nykščio pagrindo, kryžmeniniai - klubo sąnariai, stuburo torakalinė ir

lumbalinė dalys (Misiūnienė ir Baranauskaitė, 2002).

Vėlesnėse ligos stadijose formuojasi uždegiminis audinys: fibroblastų, makrofagų, T ląstelių

ir kraujagyslių proliferacija sinovijoje. Uždegiminis audinys pažeidžia sąnarinę kapsulę, ilgainiui yra

pažeidžiamas ir kaulas. Kaulo pažeidimai atsiranda vėlyvojoje ligos stadijoje, kai kremzlė pažeista

negrįžtamai. Šio ligos periodo gydymas – sąnarių pakeitimo operacija (Dziedzic & Hammond, 2010).

Sinovijitas (sinovijos uždegimas) neapsiriboja tik sąnarių kapsulėmis. Viršutinėje galūnėje

ilgos sausgyslės praeina sinovijinėmis makštimis ir jų uždegimas sutrikdo sausgyslės slydimą, tai

lemia ribotą pirštų mobilumą ir sustingimą (Dziedzic & Hammond, 2010). Sergantiesiems RA

būdingas riešo kanalo sindromas, plaštakos tenosinovitai, pakinklio srities bursitas. Anksti prasideda

sąnarius supančių raumenų atrofija (Misiūnienė ir Baranauskaitė, 2002).

Reumatoidinis artritas pažeidžia ne tik sąnarius. Nesąnariniai RA pažeidimai gali būti:

vaskulitas (smulkių kraujagyslių uždegimas), reumatoidiniai mazgeliai (jungiamojo audinio mazgeliai

poodiniame sluoksnyje, dažniausiai randami prie alkūnės sąnario), akies audinių uždegimas, širdies

pažeidimai (miokarditas, perikarditas), plaučių ir pleuros ligos, inkstų ligos ir periferinės neuropatijos

(Dziedzic & Hammond, 2010). Dėl reumatoidinio vaskulito pasireiškus periferinei neuropatijai,

ligoniai skundžiasi deginančiu skausmu, parestezijomis, sumažėjusiu jautrumu, nusilpusia jėga.

Pasitaiko išeminių blauzdų opų, taškinių nekrozių apie nagų guolius. Neretai pažeidžiami vidaus

organai, tačiau visceritų simptomai paprastai būna neryškūs. Dėl židininio miokardito atsiranda širdies

ritmo arba laidumo sutrikimų, gali likti perikardo sąaugų po buvusio perikardito, gali būti vožtuvų

nesandarumas. Randama pleuros sąaugų po besimptominių pleuritų, pasitaiko intersticinis pulmonitas

arba plaučių nodulozė. Sunkiausi būna inkstų pažeidimai, ypač amiloidozė. Be to, inkstai, kepenys ir

virškinimo traktas nukenčia nuo reumatoidinio artrito gydymui vartojamų vaistų (Misiūnienė ir

Baranauskaitė, 2002).

15

1.3. Rankos pažeidimai sergant reumatoidiniu artritu

Sergančiuosius RA dažnai vargina rankos pažeidimai. Pastebėta, kad net 80 – 90 proc.

sergančiųjų RA yra pažeidžiamos viršutinės galūnės (O'Brien et al, 2006). Pacientams dažniausiai

būdingi simetriniai artimųjų tarppirštakaulinių sąnarių (PIP), tarpdelnakaulinių (MCP) ir riešo sąnarių

pažeidimai (Harris & Firestein, 2008). Teigiama, kad net 90-95 proc. sergančiųjų RA yra pažeidžiami

riešo sąnariai (Pereira & Carlson, 2012).

RA pažeidžiamos rankos struktūros:

Oda. Didelio spaudimo vietose gali susidaryti raumatoidiniai mazgeliai, kurie dažnai yra

skausmingi. Reumatoidiniai mazgeliai susiformuoja apie 25 proc. pacientų. Jie dažniausiai

išsidėsto nugariniame rankos paviršiuje. Reumatoidiniai mazgeliai gali būti gydomi chirurginiu

būdu, tada, kai sukelia funkcinius apribojimus, arba sukelia antrinę infekciją. Taip pat

sergantiesiems RA būdinga delno eritema ir plona, atrofinė oda virš pažeistų sąnarių. Dėl

smulkiųjų kraujagyslių vaskulito sutrinka paviršinė kraujotaka (Harris & Firestein, 2008).

Raumenys. Sergantiesiems RA būdinga rankos raumenų atrofija, kuri yra abipusė ir simetriška.

Dažniausiai pastebima nugarinių tarpkaulinių plaštakos raumenų atrofija (Harris & Firestein,

2008).

Nervai. Vidurinio nervo neuropatija sergantiesiems RA išsivysto dėl nervo spaudimo riešo

tunelyje, taip pat gali išsivystyti alkūninio nervo neuropatija. Būdingi neuropatijos simptomai –

skausmas ir parestezijos pažeisto nervo įnervuojamoje srityje. Taip pat tai gali lemti raumenų

silpnumą ir atrofiją, sutrikusį odos jautrumą (Towheed & Anastassiades, 1994).

Sąnariai. Reumatoidinis artritas dažniausiai pažeidžia PIP, MCP ir riešo sąnarius. Pažeistiems

sąnariams būdingas skausmas, padidėjusi temperatūra, patinimas, judesių apribojimas. Taip pat

būdingas sąnarių sustingimas, pagal kurio trukmę nustatoma ligos stadija. Pažeidžiami ne tik

stipininis riešo ir alkūnkaulinis riešo sąnariai, bet ir tolimasis stipinkaulio - alkūnkaulio sąnarys.

Taip pat būdinga šio sąnario subliuksacija (Towheed & Anastassiades, 1994).

Sausgyslės. Vienas dažniausiai pasitaikančių RA požymių yra lenkiamųjų raumenų sausgyslių

makščių tenosinovijitas (Filippucci et al, 2012). Manoma, kad tai yra pagrindinė plaštakos

griebimo jėgos sumažėjimo priežastis. Taip pat gali būti pažeidžiamos alkūninio riešo tiesiamojo

raumens ir pirštų tiesiamojo raumens sausgyslės. Tai gali lemti sausgyslių plyšimus (Harris &

Firestein, 2008).

Kraujagyslės. Sergantiesiems RA stebimi vidutinių ir smulkiųjų kraujagyslių uždegiminiai

pakitimai – vaskulitas (Sandoo et al, 2011). Jis gali lemti kraujosrūvų atsiradimą, pablogėjusį

kapiliarų prisipildymą po paspaudimo (Towheed & Anastassiades, 1994).

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=O'Brien%20AV%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=16319099http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Towheed%20TE%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=8086845http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Anastassiades%20TP%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=8086845http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Towheed%20TE%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=8086845http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Anastassiades%20TP%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=8086845http://rheumatology.oxfordjournals.org/search?author1=Aamer+Sandoo&sortspec=date&submit=Submithttp://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Towheed%20TE%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=8086845http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Anastassiades%20TP%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=8086845

16

Ligai progresuojant sąnarių nestabilumas gali lemti specifinių riešo ir pirštų deformacijų

susiformavimą. Nustatyta, kad daugiau nei pusei pacientų, 59 proc., sergančių RA po 10 ligos metų

išsivysto plaštakos deformacijos. Dauguma deformacijų pradeda vystytis pirmaisiais ligos metais.

Plaštakos deformacijos lemia kasdienių funkcijų sutrikimą, taip pat tai yra naudinga prognostinė

informacija, nes rodo sunkesnę ligos eigą (Johnsson & Eberhardt, 2009).

Būdingos riešo ir plaštakos deformacijos:

Alkūninis nuokrypis per MCP sąnarius („ruonio ranka“ arba Z formos deformacija).

„Sagos kilpos“ pirštų deformacija.

„Gulbės kaklo“ pirštų deformacija.

Nykščio deformacijos (van der Giesen et al, 2009).

Manoma, kad alkūninį nuokrypį par MCP sąnarius lemia nusilpęs alkūninis riešo tiesiamasis

raumuo. Dėl to išsivysto riešo stipininis nuokrypis rotuojant riešo kaulams (artimoji riešo kaulų eilė

rotuoja alkūnkaulio kryptimi, tolimoji – stipinkaulio). Kaip kompensacija, siekiant išlaikyti tiesią liniją

su stipinkauliu, atsiranda pirštų alkūninis nuokrypis (Harris & Firestein, 2008).

„Gulbės kaklo“ deformacija apibrėžiama kaip PIP sąnarių hiperekstenzija ir lenkimas per DIP

sąnarius, tai lemia dominuojantys pirštų tiesiamieji raumenys (1 pav.). „Gulbės kaklo“ deformacija

gali išsivystyti dėl pirminės riešo, MCP, PIP ar DIP sąnarių patologijos. Svarbu nustatyti dėl kurio

sąnario susiformuoja deformacija (Sebastin & Chung, 2011). Manoma, kad „gulbės kaklo“

deformacija pradeda formuotis dėl sutrumpėjusių tarpdelnakaulinių raumenų ir sausgyslių. Sutrumpėję

raumenys sukelia tempimą nugarinėje sausgyslių makštyje, ir tai lemia PIP sąnarių hiperekstenziją.

Sausgyslių kontraktūros ar uždegiminis procesas DIP sąnaryje lemia jo fleksiją (Harris & Firestein,

2008). „Gulbės kaklo“ deformacija riboja lenkimą per PIP sąnarius, tampa sunku atlikti griebimo

veiksmą viena ranka. Pastebėta, kad pacientai su gulbės kaklo deformacija skundžiasi lenkimo judesio

inicijavimo sunkumu, skausmingu tiesimo judesiu per PIP sąnarius, sutrikusia plaštakos griebimo

funkcija ir sudėtingų rankos judesių atlikimo problemomis (van der Giesen er al, 2010).

1 pav. Dešinės rankos gulbės kaklo deformacija (Sebastin & Chung, 2011)

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Johnsson%20PM%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19720679http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Eberhardt%20K%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19720679http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=van%20der%20Giesen%20FJ%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=21108491

17

„Sagos kilpos” pirštų deformacija apibūdinama kaip lenkimas per artimuosius

tarppirštakaulinius sąnarius (PIP), tiesimas per tolimuosius tarppirštakaulinius sąnarius (DIP), ribotas

aktyvus tiesimas per PIP sąnarius (van der Giesen et al, 2009). Teigiama, kad kitaip nei „gulbės kaklo”

deformaciją, „sagos kilpos” pirštų deformaciją lemia tik vienas etiologinis veiksnys – tai PIP sąnarių

sinovijitas (Sebastin & Chung, 2011) (2 pav.).

Nykštys taip pat gali būti pažeistas ligos. Nykščiui, kaip ir kitiems pirštams būdingos „sagos

kilpos” ir „gulbės kaklo” deformacijos. Be to, gali susiformuoti Z formos MCP sąnario ir

tarppirštakaulinio (IP) sąnario deformacija, bei nykščio sąnarių nestabilumas (Broadbent & Hayton,

2010).

Nesutrikusi rankų funkcija yra svarbi žmogaus gebėjimui apsitarnauti ir būti savarankiškam

kasdienėje veikloje. RA – tai liga, kuri pažeidžia įvairias rankų struktūras ir stipriai sutrikdo rankų

mobilumą. Ligos eigoje gali išsivystyti riešo bei plaštakų deformacijos, kurios dar labiau sutrikdo

funkcijas ir pablogina gyvenimo kokybę. Taigi labai svarbu tinkamą gydymą pradėti kuo anksčiau, tik

gydytojui diagnozavus ligą siekant sustabdyti ligos progresavimą ir užtikrinti pacientui visavertį

gyvenimą.

2 pav. Dešinės rankos sagos kilpos deformacija (Sebastin & Chung, 2011)

1.4. Reumatoidinio artrito diagnostika ir gydymas

Reumatoidinio artrito diagnostika turi būti atliekama kuo anksčiau, tik pacientui pajutus

pirmuosius ligos simptomus, kad kuo anksčiau galima būtų pradėti tinkamą ir efektyvų gydymą. RA

yra diagnozuojamas remiantis 1987 m. Amerikos reumatologų kolegijos nustatytais kriterijais (1

lentelė).

18

1 lentelė. Diagnostiniai reumatoidinio artrito kriterijai (Malahias et al, 2012)

1. Rytinis sąnarių sustingimas

2. Simetrinis artritas

3. Plaštakos sąnarių artritas

4. Trijų ar daugiau sąnarių uždegimas

5. Reumatoidiniai mazgeliai

6. Teigiamas reumatoidinis faktorius serume

7. Tipiniai radiologiniai pakitimai

Reumatoidinis artritas diagnozuojamas, kai pacientui pasireiškia bent keturi iš septynių

kriterijų. Rytinis sustingimas, trunkantis ilgiau nei valandą, simetrinis artritas, artritas, pažeidžiantis

tris ar daugiau sąnarių ir plaštakos sąnarių artritas – šie simptomai turi būti pasireiškę mažiausiai prieš

šešias savaites, kad gydytojas galėtų diagnozuoti RA. 2009 m. atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad

1987 m. Amerikos reumatologų kolegijos nustatytų kriterijų specifiškumas yra žemas ankstyvosioms

RA stadijoms nustatyti (Banal et al, 2009). Dėl to, 2010 m. kriterijai buvo paržiūrėti ir papildyti

(Aletaha et al, 2010).

1949 m. Steinbroker suformulavo RA stadijas, kurios nustatomos radiologiniu būdu. 1975m.

Larsen jas papildė (2 lentelė) (Malahias et al, 2012).

2 lentelė. RA stadijos, nustatomos radiologiniu būdu (Malahias et al, 2012).

Stadijos RA pakitimai

0 Nėra patologinių pakitimų

I Nespecifiniai patologiniai pakitimai

II Nedideli destrukciniai pakitimai

III Vidutiniai destrukciniai pakitimai

IV Dideli destrukciniai pakitimai

V Sąnarių sunykimas

Po 1990 metų RA gydyme įvyko didelių pokyčių: pradėta ankstyva ligos diagnostika,

ankstyvas ligos gydymas ligos eigą keičiančiais antireumatiniais vaistais, skiriamos didelės vaistų

dozės ir pradėta taikyti biologinė terapija. Dėl šių priežasčių per pastaruosius du dešimtmečius

sumažėjo sergančiųjų RA psichologinis streses ir fizinė negalia, pacientai turi didesnę galimybę

gyventi visavertį gyvenimą (Overman et al, 2013). Reumatoidinio artrito gydymas yra sudėtingas ir

ilgalaikis. RA gydymo tikslai:

1. sumažinti sąnarių skausmą, nuslopinti uždegimą ir ligos progresavimą,

19

2. apsaugoti nuo sisteminių pakitimų ir juos gydyti,

3. išsaugoti sąnarių funkciją, išvengti su gydymu susijusių komplikacijų (Dziedzic & Hammond,

2010).

Pagrindinis RA gydymo tikslas yra pasiekti ligos remisiją. Jei to padaryti neįmanoma, tuomet

gydymas remiasi ligos aktyvumo kontroliavimu ir sąnarių pažeidimo progresavimo slopinimu

(Malahias et al, 2012).

Reumatoidinio artrito gydymas gali būti:

Medikamentinis.

Konservatyvus.

Chirurginis.

Ligos pradžioje pirmenybė teikiama medikamentiniam ir konservatyviam gydymui. Ligai

progresuojant taikomas chirurginis gydymas deformacijų korekcijai. Pastebėta, kad moterims sąnarių

pakeitimo operacijų atliekama daugiau nei vyrams (Burke et al, 2011).

Medikamentinis gydymas. Pagrindinis medikamentinis RA gydymo metodas yra ligos eigą

keičiantieji antireumatiniai vaistai. Pastebėta, kad tiems pacientams, kurie pradėjo vartoti ligos eigą

keičiančius antireumatinius vaistus kuo anksčiau, sąnarių pažeidimas buvo mažesnis nei tiems,

kuriems gydymo pradžia buvo uždelsta (Malahias et al, 2012). RA gydymui taip pat yra naudojami

gliukokortikoidai ir nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai. Jie skiriami siekiant slopinti uždegimą ir

skausmą. Tačiau nėra mokslinių įrodymų, kad šie vaistai apsaugo nuo sąnarių pažeidimo (Luqmani et

al, 2006). Nepaisant visų medikamentinio gydymo pasiekimų, nustatyta, kad daugumai pacientų (85 –

90 proc.) nepasiekiama visiška ligos remisija (van der Woude et al, 2009). Pastaraisiais metais

sergantiesiems RA pradėta taikyti ir biologinė terapija, teigiama, kad jos taikymo pradžia – tai lūžis

RA gydyme (Malahias et al, 2012).

Konservatyvus gydymas. Sergantiesiems RA yra taikomi konservatyvūs gydymo metodai:

kineziterapija, ergoterapija, fizioterapija, gali būti naudojami įtvarai. Taip pat į gydymą yra

įtraukiamas paciento švietimas, psichologinė pagalba, mitybos koregavimas, gali būti taikomi

netradicinės medicinos metodai, pvz. akupunktūra (Forestier et al, 2009; Vliet Vlieland & Pattison,

2009).

Chirurginis gydymas. Chirurginis gydymas yra taikomas tuomet, kai konservatyvus ir

medikamentinis gydymas yra neefektyvus siekiant sulėtinti ligos progresavimą ir išsivysto sąnarių

nestabilumas su nekontroliuojamu skausmu ir funkcijos praradimu. Dažniausiai atliekamos plaštakos

operacijos. Chirurginės rankos procedūros gali būti profilaktinės ir terapinės. Profilaktinės operacijos

atliekamos siekiant pašalinti uždegiminį sinovijos audinį, tuomet kai yra didelė tikimybė, kad sinovijos

hipertrofija gali pažeisti sąnarių raiščius ir sausgysles, arba sinovijos audinys perauga sausgysles ir gali

sukelti sausgyslių plyšimus, taip pat tada, kai yra pažeidžiama sąnario kremzlė (Malahias et al, 2012).

20

Terapinės operacijos atliekamos, kai jau yra sausgyslių plyšimai ir dideli sąnarių pažeidimai (Chung &

Kotsis, 2010).

1.5. Sergančiųjų reumatoidiniu artritu reabilitacija

Reabilitacija yra labai svarbi reumatoidinio artrito gydymo dalis. Ypatingas dėmesys turi būti

kreipiamas į ankstyvosios ligos stadijos gydymą ir reabilitaciją. Nustatyta, kad mažinant RA

simptomus gali būti naudojami šie reabilitacijos metodai: šilumos terapija, lazerio terapija,

akupunktūra, įtvarai ir pagalbinės priemonės, paciento mokymas ir sąnarių apsauga, kineziterapija,

ergoterapija (Dziedzic & Hammond, 2010).

Hidroterapija. Pacientams, sergantiems RA gali būti skiriama kineziterapija vandenyje. Ji

yra efektyvi mažinant RA simptomus. Pastebėta, kad taikant kineziterapiją vandenyje sumažėja

skausmas, padidėja sergančiųjų fizinis aktyvumas ir emocinė savijauta lyginant su kontroline grupe,

taikant trumpą laiką. Ilgalaikiai hidroterapijos rezultatai nėra žinomi, nes nėra pakankamai kokybiškų

mokslinių tyrimų įrodančių jos efektyvumą (Al-Qubaeissy et al, 2012).

Balneoterapija. SPA terapija ir mineralinės vonios yra vienas seniausių RA gydymo metodų.

Balneoterapijos tikslai yra sumažinti skausmą, gerinti paciento savijautą. Tačiau balneoterapijos

poveikis sergantiems RA vertinamas prieštaringai: dalis autorių teigia, kad balneoterpija lemia

pagerėjusią sąnarių, raumenų funkciją ir bendrą būklę, kiti mano, kad balneoterapijos poveikis yra

labiau psichologinio pobūdžio (Verhagen et al, 2008, Forestier et al, 2009).

Krioterapija. Krioterapija gali būti naudojama karštiems patinusiems sąnariams prieš ar po

kineziterapijos procedūros (Dziedzic & Hammond, 2010). Viso kūno krioterapija taip pat yra taikoma

sergantiesiems RA, nustatyta, kad ji yra efektyvi mažinant skausmą, išlikę rezultatai yra pastebimi ir

po 2 mėnesių (Braun et al, 2009).

Termoterapija. Kai kuriems pacientams, kuriems būdingas raumenų spazmas ir rytinis

sąnarių sustingimas padeda šilumos taikymas. Termoterapija gali būti taikoma pacientams,

sergantiems RA, kartu su kineziterapija (Welch et al, 2011). Pastebima, kad šiltas dušas ryte sumažina

sąnarių sustingimą. Pažeistiems sąnariams gali būti naudojami ir šilumos paketai (Dziedzic &

Hammond, 2010).

Fizioterapija. Amerikos kineziterapeutų asociacija (APTA) pacientams, sergantiems RA,

rekomenduoja taikyti ultragarso, lazerio, nuskausminančios elektrinės stimuliacijos (NES) ir raumenų

elektrinės stimuliacijos (RES) procedūras. Teigiama, kad lazerio procedūros turi trumpalaikį poveikį

skausmo ir rytinio sąnarių sustingimo sumažėjimui bei judesių amplitudės išlaikymui, tačiau 2010 m.

atlikto tyrimo metu nepastebėta teigiamo lazerio terapijos poveikio pacientų, sergančių RA, rankų

funkcijoms (Maireles et al, 2010). NES yra taikoma pažeistų sąnarių skausmo mažinimui. Tyrimuose

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Al-Qubaeissy%20KY%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=22806987

21

buvo pastebėti teigiami rezultatai taikant reumatoidinei plaštakai: sumažėjo skausmas ir pagerėjo

plaštakos griebimo jėga (Dziedzic & Hammond, 2010; Vliet Vlieland & Pattison, 2009). RES taikoma

raumenų jėgos mažėjimo ir raumenų atrofijos prevencijai (Piva et al, 2013).

Įtvarai. Vienas iš gydymo metodų, kuriuo siekiama išvengti pirštų deformacijų

susiformavimo yra pirštų įtvarų taikymas. Įtvarai sergantiesiems RA yra naudojami siekiant sumažinti

skausmą ir uždegimą, sąnarių deformacijas, suteikti pažeistiems sąnariams stabilumą. Tačiau dar

trūksta mokslinių įrodymų apie įtvarų efektyvumą. Teigiama, kad įtvarai gali sumažinti skausmą ir

padidinti plaštakos griebimo jėgą, tačiau kartu sumažina ir apriboja rankos judesius (Ramsey et al,

2014). Be to, yra sunku parinkti ir pritaikyti įtvarus pacientams su skirtingomis sąnarių deformacijomis

(Beasley, 2012). Tačiau tyrimai rodo, kad pirštų įtvarai pagerina rankos funkciją pacientams su

„gulbės kaklo“ deformacija (van der Giesen et al, 2009).

Svarbu reabilitacijos priemones parinkti individualiai kiekvienam pacientui, atsižvelgiant į jo

gebėjimą toleruoti tam tikras procedūras, jo savijautą ir poveikį ligos simptomams.

1.5.1. Kineziterapija

Sergantiesiems reumatoidiniu artritu kineziterapija yra vienas pagrindinių reabilitacijos

metodų siekiant išlaikyti ir atgauti prarastas funkcijas. Jau 1975 m. buvo pastebėta, kad fiziniai

pratimai gerina raumenų jėgą ir aerobinę ištvermę, tačiau nedidina sąnarių uždegimo (Ekblom et al,

1975). Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad dauguma žmonių, sergančių RA vengia būti fiziškai

aktyvūs. Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis teigiama, kad 80 proc. sergančiųjų RA fizinio

aktyvumo lygis yra žemas. Nustatyta, kad jų aerobinė ištvermė yra 20 – 30 proc. blogesnė lyginant su

sveikais bendraamžiais (Sokka & Hakkinen, 2008). Manoma, kad sumažėjęs fizinis aktyvumas yra

susijęs su baime patirti skausmą, tačiau aktyvumo vengimas lemia sumažėjusią raumenų jėgą ir

aerobinį pajėgumą, ir tai savo ruožtu sukelia dar didesnį nejudrumą (Hakkinen et al, 2003). Todėl

kineziterapija yra viena pagrindinių sergančiųjų RA reabilitacijos priemonių. Teigiama, kad 25 – 40

proc. sergančiųjų RA buvo taikoma kineziterapija vienų metų laikotarpyje (Hurkmans et al, 2011).

2006 m. Raumatologijos specialistų asociacija (angl. The Association of Rheumatology

Health Professionals) paskelbė kineziterapijos rekomendacijas sergantiesiems reumatinėmis ligomis.

Remiantis jomis kineziterapijos programa turi būti individuali ir sudaryta bendradarbiaujant su

pacientu. kiekvienos ligos stadijos kineziterapijos tikslai ir uždaviniai turi būti realūs ir aptarti su

pacientu. Svarbu, kad kineziterapija būtų pradedama kuo anksčiau, nes kuo anksčiau pradedamas

gydymas, tuo sėkmingesnis jis yra, ypač jei pažeistų sąnarių apsauga pradedama nuo pat ligos pradžios

(Luqmani et al, 2006). Kai kurie pacientai, sužinoję diagnozę, gali patirti psichologinį šoką, dėl to

jiems gali reikėti daugiau laiko suvokti savo ligai ir įsitraukti į gydymą. Kineziterapeutas ir

22

ergoterapeutas turi kartu bendradarbiauti su pacientu, kad pasiektų numatytus gydymo tikslus. Taip pat

svarbi gydymo dalis yra paciento mokymas (Heller & Shadick, 2007).

Kineziterapijos tikslai:

didinti judesių amplitudę ir raumenų jėgą,

užtikrinti sąnarių stabilumą,

didinti fizinio krūvio toleranciją,

mažinti rytinį sąnarių sustingimą ir su tuo susijusį skausmą (Dziedzic & Hammond, 2010).

Pagrindinis ilgalaikis kineziterapijos tikslas yra išlaikyti ir gerinti kasdienio gyvenimo

funkcijas. Pagrindiniai sergančiųjų reumatoidiniu artritu kineziterapijos principai:

Kiekvienas atliekamas pratimas turi būti skirtas individualios funkcinės užduoties atlikimui gerinti.

Pratimo atlikimo judesio amplitudė, pasipriešinimas, raumens susitraukimo tipas (koncentrinis ar

ekscentrinis) turi būti parenkami individualiai.

Jei įmanoma, pirmiausiai būtina sumažinti skausmą.

Vengti nekontroliuojamos didelės amplitudės judesių pabaigos.

Nusistatant tikslus turi būti siekiama ne tik gerinti judesių amplitudę ir raumenų jėgą, bet ir didinti

toleranciją fiziniam krūviui.

Svarbu įspėti pacientą, kad sąnarių ir raumenų skausmas po pratimų atlikimo gali trukti 30 – 60

minučių.

Pratimų dozavimas turi būti individualus.

Svarbu modifikuoti pratimus paūmėjimo metu: kreipti dėmesį į judesių amplitudės išlaikymą, bet

netaikyti pratimų su pasipriešinimu.

Nenaudoti daug papildomų priemonių, kad pacientas pratimus galėtų lengvai atlikti namuose

(Dziedzic & Hammond, 2010).

Fiziniai pratimai gali būti atliekami įvairiai. Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje

nacionalinės artrito organizacijos rekomenduoja pratimus atlikti grupėse, tai padeda sergantiesiems

išlaikyti motyvaciją. Kiti autoriai siūlo mankštintis individualiai ar su kineziterapeuto priežiūra (Bajwa

& Rogers, 2007).

Prieš keletą dešimtmečių sergančiųjų RA kineziterapija buvo nukreipta į skausmo mažinimą,

sąnarių mobilumo ir lankstumo lavinimą. Pastaraisiais dešimtmečiais kineziterapija tapo labiau

orientuota į raumenų jėgos, aerobinės ištvermės išlaikymą ir gerinimą, o pagrindiniais tikslais laikoma

funkcionalumo ir gyvenimo kokybės atstatymas, kadangi pablogėjusi funkcija lemia sumažėjusią

galimybę būti aktyviam kasdienėje veikloje, sumažėjusią nepriklausomybę ir nejudraus gyvenimo

būdo pasirinkimą, kas lemia psichosocialinių funkcijų pablogėjimą ir padidėjusią širdies – kraujagyslių

sistemos ligų riziką (Metsios et al, 2010). Optimaliam funkcionavimui svarbiausi trys komponentai

(sveikatai reikšmingos fizinės ypatybės): judesių amplitudė (lankstumas), raumenų jėga ir aerobinė

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Heller%20JE%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17278922http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Shadick%20NA%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17278922

23

ištvermė (Plasqui, 2008). Taip pat prieš keletą dešimtmečių buvo manoma, kad fiziniai pratimai gali

padidinti skausmą ir paskatinti uždegiminį procesą, ypač paūmėjimo metu, tačiau pastaraisiais metais

atlikta daug mokslinių tyrimų ir pastebėta, kad tinkamai parinkti pratimai yra naudingi ir saugūs

pacientams, sergantiems RA (Hurkmans et al, 2011).

Rankos funkciją gerinantys pratimai. Neūmios RA fazės metu rekomenduojama atlikti

įvairius rankos funkciją gerinančius pratimus. Kasdienis pratimų atlikimas yra efektyvus didinant

plaštakos griebimo jėgą (Cima et al, 2013). Svarbi, tačiau kartais ignoruojama rankos funkcijos dalis

yra riešo ir pirštų tiesimas. Riešo tiesiamieji raumenys yra svarbūs stabilizacijai ir yra aktyvūs atliekant

griebimą, todėl svarbu taikyti pratimus ir riešo tiesiamiesiems raumenims. Buvo atliktas tyrimas, kurio

metu buvo vertinamas pratimų poveikis rankos funkcijai. Pratimai buvo atliekami šešias savaites.

Rezultatai parodė, kad pratimai yra efektyvūs gerinant rankos funkciją. Pirštų tiesimo jėga padidėjo 36

proc., plaštakos griebimo jėga padidėjo 40 proc. Po 12 savaičių pratimų atlikimo pirštų tiesimo jėga

padidėjo 52 proc., griebimo – 56 proc. Taip pat buvo pastebėtas rankos funkcijos pagerėjimas

(Brorsson et al, 2009). Taigi galima daryti išvadą, kad reguliariai atliekami plaštakos funkciją

gerinantys pratimai pagerina plaštakos funkciją ir plaštakos griebimo jėgą pacientams, sergantiems

RA. (Brorsson et al, 2009; O‘Brien et al, 2006).

Aerobiniai pratimai. Į kineziterapijos programą naudinga įtraukti aerobinius pratimus, tokius

kaip ėjimas, bėgimas ar kneziterapija vandenyje. Rekomenduojamas vidutinis ar didelis aerobinių

pratimų intensyvumas (60 – 85 proc. maksimalaus širdies susitraukimų dažnio). Paūmėjimų metu

rekomenduojama atlikti aerobinius pratimus sumažinus apkrovą pažeistiems sąnariams (Forestier et al,

2009). Aerobinių pratimų poveikis sergant RA: pagerėja gyvenimo kokybė, sumažėja skausmas,

sumažėja sąnarių radiologiniai pažeidimai. Pastebėta, kad kineziterapeuto priežiūroje atlikti pratimai

du kartus per savaitę po 60 minučių, turi didesnį poveikį gyvenimo kokybei nei atliekami daugiau nei

tris kartus per savaitę po 30 minučių. Taip pat pastebėta, kad pratimai atliekami kineziterapeuto

priežiūroje yra efektyvesni nei pratimai atliekami namuose (Cairns & McVeigh, 2009). Per

pastaruosius du dešimtmečius atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kuriuose vertintas aerobinių pratimų

poveikis sergančiųjų fiziniam pajėgumui, raumenų jėgai, kaulų tankiui, ligos aktyvumui, sąnarių

pažeidimo lygiui ir širdies – kraujagyslių sistemai. Tyrimai rodo, kad dinaminiai pratimai pagerina

aerobinę ištvermę ir raumenų jėgą (Cairns & McVeigh, 2009; Baillet et al, 2010; Müller-

Riemenschneider et al, 2010).

Pusiausvyrą gerinantys pratimai. Sergantiesiems RA rekomenduojama taikyti ir

pusiausvyrą lavinančius pratimus. Dėl uždegiminio proceso sąnariuose gali sutrikti propriocepcija. RA

yra susijęs su keletu veiksnių, kurie turi įtakos sensorinei informacijai, gaunamai iš apatinių galūnių.

Šie veiksniai yra: sumažėjusi raumenų jėga, judesių amplitudė, sąnarių nestabilumas, sutrikęs

vaikščiojimas ir mobilumas, raumenų atrofija, kontraktūros. Šie veiksniai gali sutrikdyti pusiausvyrą ir

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Plasqui%20G%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18234247http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Brorsson%20S%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19363566http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Brorsson%20S%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19363566http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Cairns%20AP%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19701638http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=McVeigh%20JG%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19701638http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Cairns%20AP%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19701638http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=McVeigh%20JG%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19701638

24

tai gali lemti padidėjusią griuvimų riziką. Taip pat somatosensorinės, regos ar vestibiulinės sistemų

sutrikimas gali sutrikdyti pusiausvyrą ir eiseną. Todėl į kineziterapijos procedūrą naudinga įtraukti

pusiausvyrą gerinančius pratimus (Silva et al, 2010).

Raumenų jėgą didinantys pratimai. Raumenų jėgos sumažėjimas nustatomas daugiau nei

70 proc. sergančiųjų RA. Mažėjančią raumenų jėgą lemia raumeninės masės mažėjimas (reumatoidinė

kacheksija), sumažėjęs fizinis aktyvumas bei uždegiminiai veiksniai (Cooney et al, 2011). Raumenų

stiprinimo pratimai rekomenduojami visose RA stadijose. Raumenų stiprinimo pratimai turi būti

parenkami individualiai, atsižvelgiant į paciento bendrą sveikatos būklę, bei sąnarių pažeidimo lygį.

Nustatyta, kad yra efektyvūs:

Bendros raumenų stiprinimo pratimų programos;

Izometriniai ar dinaminiai, izokinetiniai raumenų stiprinimo pratimai.

Vidutinio ar didelio intensyvumo raumenų stiprinimo pratimai (50 – 80 proc.

maksimalaus raumens susitraukimo).

Dinaminiai raumenų stiprinimo pratimai yra pacientų gerai toleruojami, nesukelia RA

paūmėjimo ar sąnarių pažeidimo. Tačiau stipriai pažeistiems sąnariams ar ligos paūmėjimo metu

rekomenduojama atlikti izometrinius pratimus, taikyti lengvą ar vidutinį pasipriešinimą, atkreipti

dėmesį į skausmo intensyvumą. (Forestier et al, 2009). Nustatyta, kad pratimai su pasipriešinimu yra

saugūs taikyti ir efektyvūs didinant izokinetinę ir izometrinę raumenų jėgą, bei plaštakos griebimo jėgą

(Baillet et al, 2012). Pastebėta, kad didelio intensyvumo pratimai su pasipriešinimu padeda išlaikyti

raumenų masę, mažina riebalinę masę, didina raumenų jėgą bei apimtį ir pagerina fizinę būklę

(Cooney at al, 2011).

Apibendrinant galima teigti, kad kineziterapija susirgus RA turi būti pradedama kuo anksčiau.

Parinkti pratimus būtina individualiai, atsižvelgiant į paciento sutrikimus ir lūkesčius. Atliekami

pratimai kontraktūrų, raumenų atrofijos ir bendros fizinės būklės blogėjimo prevencijai padeda

užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę ilgą laiką. Tačiau pacientai turi suprasti, kad niekada nevėlu

pradėti mankštintis, reguliarus fizinių pratimų atlikimas visiems pacientams yra naudingas.

1.5.2. Kineziologinis teipavimas

Kineziologinis teipavimas yra naujas, įvairiose srityse taikomas gydymo metodas, kurio

pritaikymo galimybės vis plečiasi. Šiuo metu kineziologinio teipavimo metodas yra naudojamas

sporte, medicinoje ir kineziterapijoje. Sporte kineziologinis teipavimas yra svarbi sportinių traumų

prevencijos, reabilitacijos bei treniravimo proceso dalis. Medicinoje kineziologinis teipavimas turi

plačias pritaikymo galimybes ortopedijoje, onkologijoje, geriatrijoje, pediatrijoje, neurologijoje ir kt.

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Silva%20KN%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=20464755

25

Kineziologinis teipavimas naudojamas skausmo ir edemos mažinimui, limfos ir kraujo cirkuliacijos

gerinimui, sąnarių apsaugai ir raumenų, sausgyslių bei raiščių funkcijos normalizavimui per

propriocepcijos mechanizmą. Kineziologinio teipavimo taikymo rezultatai – sumažėjęs skausmas ir

pagerėjusi sąnarių ir raumenų funkcija (Kumbrink, 2012). Moksliniuose tyrimuose šis metodas

dažniausiai yra naudojamas kaulų – raumenų sistemos sutrikimams gydyti, esant limfedemai, taip pat

neurologinių ligonių reabilitacijoje spastiškumo mažinimui (Morris et al, 2012). Nustatyta, kad

kineziologinis teipavimas yra efektyvus mažinant lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą, taip pat

pastebėtas skausmo sumažėjimas taikant kineziologinį teipavimą peties ankštumo sindromo gydymui

(Mostafavifar et al, 2012).

Mokslinių straipsnių, kuriuose tirtas kineziologinio teipavimo poveikis raumenų jėgai

rezultatai vertinami prieštaringai. Dalis autorių pastebėjo padidėjusią raumenų jėgą ir pagerėjusį

raumenų aktyvavimą, tačiau kituose straipsniuose kineziologinio teipavimo poveikio raumenims

nepastebėta. Teigiama, kad šis metodas turi nedidelį poveikį gerinant raumenų jėgą ir judesių

amplitudę (Williams et al, 2012). Norint išsiaiškinti kineziologinio teipavimo poveikį rankos funkcijai

tyrimuose buvo vertinama plaštakos griebimo jėga. Yra pripažinta, kad plaštakos griebimo jėgos

matavimas yra objektyvus rankos funkcijos įvertinimas ir yra dažnai naudojamas tiek moksliniuose

tyrimuose, tiek klinikinėje praktikoje (Brorsson et al, 2009). Autoriai nurodo, kad taikant kinezioliginį

teipavimą plaštakos griebimo jėgos pokyčių nepastebėta, tačiau buvo tirtas trumpalaikis efektas

(Chang et al, 2010). Straipsnių, kuriuose būtų tirtas ilgalaikis efektas rankos funkcijai nebuvo rasta.

Remiantis kineziologinio teipavimo poveikio mechanizmu raumenų ir sąnarių funkcijai

manoma, kad ši metodas gali būti sėkmingai naudojamas sergančiųjų RA kineziterapijoje (Kase et al,

2003). Kineziologinio teipavimo metu, alkūninio nuokrypio korekcija ir raumenų biomechanikos

(normalaus ilgio mechaninių svertų ir tinkamo raumenų jėgos paskirstymo) atstatymas gali pagerinti

atliekamų kineziterapijos pratimų efektyvumą. Rankos raumenų biomechaninių funkcijų gerinimas ir

išlaikymas gali turėti gydomąjį efektą (Szczegielniak et al, 2012).

2012 m. buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 20 pacientų, sergančių RA. Tiriamajai

grupei buvo taikomas kineziologinis teipavimas ir pratimai, kurie buvo skirti gerinti rankos sąnarių

judesių amplitudę ir raumenų jėgą. Kontrolinei grupei buvo taikomi tik pratimai. Atlikus tyrimą buvo

pastebėta, kad taikant kineziologinį teipavimą kartu su kineziterapija raumenų jėga buvo didesnė nei

taikant tik kineziterapiją. Ir ji reikšmingai koreliavo su rankos funkcijos testo atlikimo laiku

(Szczegielniak et al, 2012).

Taigi, kineziologinis teipavimas yra naujas metodas, todėl trūksta kokybiškų mokslinių

straipsnių įrodančių jo efektyvumą. Buvo rastas tik vienas mokslinis straipsnis, kuriame buvo tirtas šio

metodo poveikis sergantiesiems RA, tačiau remiantis juo galima teigti, kad kineziologinis teipavimas

yra efektyvus gerinant sergančiųjų RA rankos funkciją.

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Brorsson%20S%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19363566http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed?term=Szczegielniak%20J%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=22388357

26

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliekamas LSMU Všį Kauno klinikų Reabilitacijos klinikoje. Tyrimo trukmė -

nuo 2013-03-01 iki 2014-03-15. Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas

(protokolo Nr. BEC-FMR(M)-304) (4 priedas).

Prieš tyrimą visi tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslu ir uždaviniais. Visiems

tiriamiesiems kineziterapijos programa truko 9 savaites (t.y. 2 mėnesius). Kiekvienam tiriamajam buvo

atlikta po 27 kineziterapijos procedūras. Procedūros tiriamiesiems buvo atliekamos tris kartus per

savaitę. Rankų funkcija buvo vertinama du kartus: prieš procedūras ir baigus programą, buvo

vertinama dešinės ir kairės rankų funkcija. Tyrimui buvo parengtas protokolas (1 priedas), kuriame

fiksuojami tokie pacientų duomenys:

amžius;

lytis;

profesija;

ligos trukmė;

judesių amplitudė per riešo sąnarį;

plaštakos raumenų jėga;

rankos funkcija, vertinama naudojant Artrito poveikio vertinimo skalę;

rankos funkcinė būklė, vertinama naudojant modifikuotą Keitel indeksą.

2.2. Tyrimo objektas

Pacientų, sergančių reumatoidiniu artritu, rankos funkcija.

2.3. Tyrimo kontingentas

Tyrime dalyvavo 22 LSMUL Všį Kauno Klinikų Konsultacinės Poliklinikos, Kauno

Dainavos poliklinikos ir Kauno Kalniečių poliklinikos pacientai, sergantys RA. Tiriamųjų įtraukimo į

tyrimą kriterijai:

II-III raumatoidinio artrito stadija;

I-II reumatoidinio artrito aktyvumo laipsnis;

27

Ligos trukmė - iki 10 metų.

Rankų sąnarių pažeidimas.

Į tyrimą nebuvo įtraukti pacientai, kuriems diagnozuotos kitos lėtinės ligos, taip pat tie

pacientai, kurie tyrimo metu gydėsi stacionare.

Visos tyrime dalyvavusios pacientės – moterys (100 proc.). Tiriamųjų amžiaus vidurkis -

61,18±1,34 metai. Jauniausiai pacientei tyrimo metu buvo 49 metai, vyriausioji, dalyvavusi tyrime

buvo 72 metų amžiaus. Vidutinė RA ligos trukmė – 5,73±0,45 metai. Trumpiausiai šia liga tiriamoji

sirgo 2 metus, ilgiausia ligos trukmė tyrimo metu buvo 10 metų. Visos tyrime dalyvavusios moterys

buvo dešiniarankės.

Kadangi šiuo tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti kineziologinio teipavimo poveikį sergančiųjų

RA rankos funkcijai, todėl visos tiriamosios atsitiktinai buvo suskirstytos į dvi grupes:

I. Tiriamojoje grupėje buvo 10 moterų, kurioms buvo taikomas kineziologinis

teipavimas ir kineziterapija.

II. Kontrolinę grupę sudarė 12 moterų. Kontrolinei grupei buvo taikoma tik

kineziterapija.

Tyrimo organizavimo schema pateikiama 3 pav.

3 pav. Tyrimo organizavimo schema

28

2.4. Tyrimo metodai

2.4.1. Judesių amplitudės per riešo sąnarį vertinimas

Judesių amplitudei per riešo sąnarį vertinti buvo naudojamas goniometrijos metodas. Šiame

tyrime buvo vertinama abiejų rankų judesių amplitudė per riešo sąnarį. Pacientės padėtis vertinimo

metu - sėdint. Ranka per alkūnės sąnarį sulenkta 90° kampu, dilbis padėtas ant stalo. Distalinė dilbio

dalis padedama ties stalo kraštu. Goniometro nejudanti dalis laikoma išilgai dilbio anatominės ašies,

goniometro centras sutapatintas su riešo sąnario centru, judanti dalis juda kartu su plaštaka, ties jos

vidurio linija. Buvo matuojamos 4 amplitudės:

plaštakos lenkimas. Judesio amplitudė vertinama dilbiui ir plaštakai esant pronacijos

padėtyje, pirštai atpalaiduoti. Normali plaštakos lenkimo amplitudė per riešo sąnarį yra 0 - 80° (Gross

et al; 2009);

plaštakos tiesimas. Judesio amplitudė vertinama dilbiui ir plaštakai esant pronacijos

padėtyje, pirštai atpalaiduoti. Normali plaštakos tiesimo amplitudė per riešo sąnarį yra 0 - 70° (Gross

et al; 2009);

alkūninis nukrypimas. Judesio amplitudė vertinama dilbiui ir plaštakai esant pronacijos

padėtyje, pirštai atpalaiduoti. Normali plaštakos alkūninio nukrypimo amplitudė per riešo sąnarį yra 0

- 35° (Gross et al; 2009);

stipininis nukrypimas. Judesio amplitudė vertinama dilbiui ir plaštakai esant pronacijos

padėtyje, pirštai atpalaiduoti. Normali plaštakos stipininio nukrypimo amplitudė per riešo sąnarį yra 0

- 20° (Gross et al; 2009);

2.4.2. Plaštakos griebimo jėgos vertinimas

Plaštakos raumenų griebimo jėga buvo vertinama dinamometru (4 pav). Plaštakos raumenų

griebimo jėgos vertinimo vienetai - kilogramai. Vertinimas atliekamas tiriamajai sėdint ant kėdės,

žastas ir alkūnė laikomi prispausti prie šono, ranka per alkūnės sąnarį laikoma sulenkta 90° kampu,

plaštaka neutralioje padėtyje, šiek tiek alkūniniame nukrypime. Tiriamoji atlieka maksimalų

dinamometro rankenos suspaudimą. Tyrimas atliekamas dešine ir kaire ranka po 3 kartus. Fiksuojamas

geriausias kiekvienos rankos rezultatas.

29

4 pav. Dinamometras plaštakos griebimo jėgai vertinti

2.4.3. Rankos funkcinės būklės vertinimas naudojant modifikuotą Keitel indeksą

Tiriamųjų rankų funkcinė būklė buvo vertinama pagal modifikuotą Keitel indeksą. Keitel

funkcinis judėjimo testas buvo pasiūlytas 1971m. ir nuo to laiko dažnai naudojamas tiek klinikinėje

praktikoje, tiek moksliniuose tyrimuose. Didžiausia galima Keitel indekso balų suma yra 95 balai.

Modifikuotu Keitel indeksu yra vertinama viršutinių arba apatinių galūnių funkcinė būklė. Šiame

darbe, kuriuo siekiama įvertinti rankų funkcijos pokyčius, buvo vertinama tik rankų funkcinė būklė,

todėl didžiausias galimas balų skaičius yra 50 balų. Kiekviena tiriamoji turėjo atlikti 9 užduotis,

vertinama dešinės ir kairės rankų funkcinė būklė (2 priedas).

2.4.4. Rankos funkcijos vertinimas naudojant Artrito poveikio vertinimo skalę

Artrito poveikio vertinimo skalę (APVS; angl. Arthritis Impact Measure Scale (AIMS))

sudaro 78 kasdienio gyvenimo klausimai, vertinamos tokios sritys kaip mobilumas, ėjimas, rankų

funkcija ir kt. Šiame darbe buvo naudojama modifikuota AIMS II skalė, buvo vertinama tik rankų

funkcija. Rankų funkcijos vertinimo dalį sudarė 10 klausimų, susijusių su rankos funkcija atliekant

kasdienes veiklas. Atsakymas į kiekvieną klausimą vertinamas balais nuo 1 iki 5. Mažiausia balų

suma, kurią gali surinkti tiriamasis yra 10, didžiausia – 50. Kuo mažesnę balų sumą surenka tiriamoji,

tuo jos rankų funkcija yra geresnė (3 priedas).

30

2.5. Gydymo metodika

Visoms šiame tyrime dalyvavusioms pacientėms buvo atlikta po 27 kineziterapijos

procedūras. Gydymo metodika priklausė nuo to, į kurią grupę pateko tiriamoji:

I. Tiriamajai grupei buvo taikomas kineziologinis teipavimas ir kineziterapija.

Kineziologinis teipavimas buvo atliekamas vieną kartą per savaitę. Šiame tyrime buvo naudojami K-

Active kineziologiniai teipai. Juostelės ant kūno buvo laikomos 4 – 6 dienas. Pacientėms buvo

teipuojamos dešinė ir kairė rankos. Šiame tyrime taikyta kineziologinio teipavimo metodika:

„I“ formos aplikacija riešo lenkiamiesiems raumenims.

„I“ formos aplikacija riešo tiesiamiesiems raumenims.

„I“ formos aplikacijos šoniniams riešo raiščiams.

„Y“ formos aplikacija alkūninio nuokrypio korekcijai (5 pav.).

Tiriamosioms buvo taikoma riešo lenkiamuosius ir riešo tiesiamuosius raumenis aktyvinanti

kineziologinio teipavimo technika: juostelė klijuojama nuo riešo tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų

pradžios prisitvirtinimo vietų (vidinio ir išorinio žastikaulio antkrumplio) raumenų pabaigos

prisitvirtinimo vietų kryptimi naudojant 10 proc. juostelės įtempimo. Kineziologinio teipavimo

aplikacijos šoniniams riešo raiščiams ir alkūninio nuokrypio korekcijai buvo atliekamos naudojant 50

proc. juostelės įtempimo.

5 pav. Kineziologinio teipavimo metodika

31

Tiriamajai grupei kartu su kineziologiniu teipavimu buvo taikoma kineziterapija 3 kartus per

savaitę. Vienos procedūros trukmė – 40 min.

Procedūros metu buvo atliekami kineziterapijos pratimai rankų funkcijai gerinti, tiriamųjų padėtis

atliekant šiuos pratimus – sėdint ant kėdės. Buvo atliekami:

Aktyvūs pratimai riešo ir pirštų sąnarių judesių amplitudei didinti be papildomų priemonių ir su

papildomomis priemonėmis (kamuoliukais, svareliais).

Aktyvūs pratimai plaštakų, dilbio raumenų jėgai didinti be papildomų priemonių ir su

papildomomis priemonėmis (kamuoliukais, svareliais).

Izometriniai pratimai.

Tempimo pratimai.

Be pratimų, skirtų gerinti rankų funkcijai, taip pat buvo atliekami pratimai kojų raumenims

stiprinti, bei pusiausvyrai gerinti be papildomų priemonių, bei naudojant papildomas priemones

(elastines juostas, įvairias nestabilias plokštumas).

II. Kontrolinei grupei buvo taikoma tik kineziterapija. Procedūros buvo taikomos 3 kartus

per savaitę. Vienos procedūros trukmė – 40 min. Kineziterapijos procedūrą sudarė šie pratimai:

Aktyvūs pratimai riešo ir pirštų sąnarių judesių amplitudei didinti be papildomų priemonių ir su

papildomomis priemonėmis (kamuoliukais, svareliais).

Aktyvūs pratimai plaštakų, dilbio raumenų jėgai didinti be papildomų priemonių ir su

papildomomis priemonėmis (kamuoliukais, svareliais).

Izometriniai pratimai.

Tempimo pratimai.

Be pratimų, skirtų gerinti rankų funkcijai, taip pat buvo atliekami pratimai kojų raumenims

stiprinti, bei pusiausvyrai gerinti be papildomų priemonių, bei naudojant papildomas priemones

(elastines juostas, įvairias nestabilias plokštumas).

Kineziterapijos procedūras bei kineziologinį teipavimą visoms tyrime dalyvavusioms

pacientėms atliko pati šio darbo autorė.

2.6. Statistinė duomenų analizė

Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojantis SPSS (Statistical Package for Social

Sciences) 20.0 programų paketu ir Microsoft Office Excel 2007 programa.

Kokybiniai duomenys pateikiami procentais. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip aritmetinis

vidurkis (m)± standartinė vidurkio įverčio paklaida (SEM).

32

Priklausomų imčių palyginimui buvo naudotas neparametrinis Vilkoksono kriterijus.

Nepriklausomos imtys buvo lyginamos naudojant neparametrinį Mann-Whitney kriterijų. Darbe

naudotas statistinių hipotezių reikšmingumo lygmuo p

33

3. REZULTATAI

3.1. Plaštakos lenkimo amplitudės įvertinimas

Atliekant tyrimą buvo vertinama abiejų rankų – kairės ir dešinės - plaštakos lenkimo amplitudė.

Vertinant dešinės rankos plaštakos lenkimo amplitudės rezultatus, buvo nustatyta, kad prieš

kineziterapiją plaštakos lenkimo amplitudė kontrolinėje grupėje svyravo nuo 36° iki 66°, jos vidutinė

reikšmė – 47,92°±2,51. Tiriamojoje grupėje plaštakos lenkimo amplitudės mažiausia reikšmė buvo

35°, didžiausia reikšmė - 68°, plaštakos lenkimo amplitudė buvo vidutiniškai vertinama 48,9°±3,44.

Prieš procedūras plaštakos lenkimo amplitudė tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių statistiškai

reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

Po kineziterapijos abiejose grupėse plaštakos lenkimo amplitudė statistiškai reikšmingai

padidėjo (p

34

Vertinant kairės rankos plaštakos lenkimo amplitudės rezultatus, buvo nustatyta, kad prieš

kineziterapijos programą plaštakos lenkimo amplitudės mažiausia reikšmė kontrolinėje grupėje buvo

42°, didžiausia reikšmė - 60°, plaštakos lenkimo amplitudės vidurkis – 47,92°±1,64. Tiriamojoje

grupėje plaštakos lenkimo amplitudės mažiausia reikšmė buvo 15°, didžiausia reikšmė - 70°, kairės

rankos plaštakos lenkimo amplitudė buvo vidutiniškai vertinama 45,5°±5,02. Prieš procedūras,

vertinant kairės rankos plaštakos lenkimo amplitudę, tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių statistiškai

reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05).

Tyrimo pabaigoje, baigus visą kineziterapijos programą abiejose grupėse buvo pastebėtas

statistiškai reikšmingas plaštakos lenkimo amplitudės padidėjimas (p

35

3.2. Plaštakos tiesimo amplitudės įvertinimas

Šiame tyrime buvo vertinama abiejų rankų – kairės ir dešinės - plaštakos tiesimo amplitudė.

Pirmosios kineziterapijos procedūros metu dešinės rankos plaštakos tiesimo amplitudė kontrolinėje

grupėje svyravo nuo 33° iki 57°, jos vidutinė reikšmė – 44,75°±2,06. plaštakos tiesimo amplitudės

mažiausia reikšmė tiriamojoje grupėje prieš tyrimą buvo 35°, didžiausia reikšmė - 65°. Dešinės rankos

plaštakos tiesimo amplitudės vidurkis tiriamojoje grupėje – 46,2°±3,65. Prieš kineziterapijos programą

plaštakos tiesimo amplitudė tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

Tyrimo pabaigoje plaštakos tiesimo amplitudė statistiškai reikšmingai padidėjo ir kontrolinėje

ir tiriamojoje grupėse (p0,05). (8 pav.)

8 pav. Dešinės rankos plaštakos tiesimo amplitudė prieš kineziterapijos programą ir po jos

kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (*p

36

didžiausia reikšmė - 57°, kairės rankos plaštakos tiesimo amplitudės vidurkis – 43,33°±1,84.

Tiriamojoje grupėje kairės rankos plaštakos tiesimo amplitudės mažiausia reikšmė buvo 20°,

didžiausia reikšmė - 65°, plaštakos tiesimo amplitudė buvo vidutiniškai vertinama 44,7°±4,57. Prieš

tyrimą, vertinant kairės rankos plaštakos tiesimo amplitudę, tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių

statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05).

Po atliktų gydymo procedūrų tiek tiriamojoje, tiek kontrolinėje grupėse buvo pastebėtas

statistiškai reikšmingas kairės rankos plaštakos tiesimo amplitudės padidėjimas (p

37

kontrolinėje grupėje svyravo nuo 10° iki 30°, nustatyta jos vidutinė reikšmė – 21,42°±1,77.

Tiriamojoje grupėje prieš tyrimą plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudės mažiausia reikšmė buvo

13°, didžiausia reikšmė - 30°, vidutinė amplitudės reikšmė – 22,4°±2,18. Prieš kineziterapiją dešinės

rankos plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudė tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių statistiškai

reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

Kontrolinėjė grupėje plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudė vidutiniškai padidėjo 4,41° ir

svyravo nuo 15° iki 33°, vidutinė plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudės reikšmė buvo 25,83°±1,5.

Tiriamojoje grupėje plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudė vidutiniškai padidėjo 4,9°, mažiausia

reikšmė buvo 18°, didžiausia - 35°. Tiriamosios grupės dešinės rankos plaštakos alkūninio nuokrypio

amplitudės vidutinė reikšmė po procedūrų – 27,3°±1,75 .

Po kineziterapijos programos dešinės rankos plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudė

statistiškai reikšmingai padidėjo ir kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (p0,05) (10 pav.)

10 pav. Dešinės rankos plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudė prieš kineziterapijos

programą ir po jos kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (*p

38

nuokrypio amplitudė buvo vidutiniškai vertinama 19,7°±2,39. Prieš kineziterapijos programą, vertinant

kairės rankos plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudę, tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių

statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05).

Po atliktų gydymo procedūrų tiek tiriamojoje, tiek kontrolinėje grupėse buvo pastebėtas

statistiškai reikšmingas kairės rankos plaštakos alkūninio nuokrypio amplitudės padidėjimas (p

39

nuokrypio amplitudė kontrolinėje grupėje svyravo nuo 5° iki 20°, nustatyta jos vidutinė reikšmė –

13,5°±1,59. Tiriamojoje grupėje prieš kineziterapijos programą dešinės rankos plaštakos stipininio

nuokrypio amplitudės mažiausia reikšmė buvo 7°, didžiausia reikšmė - 20°, vidutinė amplitudės

reikšmė – 13,7°±1,45. Prieš kineziterapijos procedūras, vetinant dešinės rankos plaštakos stipininio

nuokrypio amplitudę, nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp kontrolinės ir tiriamosios

grupių (p>0,05).

Atlikus visas procedūras kontrolinėje grupėje dešinės rankos plaštakos stipininio nuokrypio

amplitudė vidutiniškai padidėjo 3,75° ir svyravo nuo 10° iki 20°, vidutinė plaštakos stipininio

nuokrypio amplitudės reikšmė buvo 17,25°±0,89. Tiriamojoje grupėje plaštakos stipininio nuokrypio

amplitudė vidutiniškai padidėjo 3,3°, jos mažiausia reikšmė buvo 10°, didžiausia - 22°. Tiriamosios

grupės dešinės rankos plaštakos stipininio nuokrypio amplitudės vidutinė reikšmė po kineziterapijos

procedūrų – 17°±1,15 .

Buvo nustatyta, kad po kineziterapijos procedūrų dešinės rankos plaštakos stipininio

nuokrypio amplitudė statistiškai reikšmingai padidėjo ir kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (p0,05) (12 pav.)

12 pav. Dešinės rankos plaštakos stipininio nuokrypio amplitudė prieš kineziterapijos

programą ir po jos kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (*p

40

reikšmė tiriamojoje grupėje prieš tyrimą buvo 5°, didžiausia reikšmė - 20°. Plaštakos stipininio

nuokrypio amplitudės vidurkis tiriamojoje grupėje – 13°±1,91. Prieš kineziterapijos programą kairės

rankos plaštakos stipininio nuokrypio amplitudė tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė

(p>0,05).

Po atliktos kineziterapijos programos kairės rankos plaštakos stipininio nuokrypio amplitudė

statistiškai reikšmingai padidėjo ir kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (p0,05). (13 pav.)

13 pav. Kairės rankos plaštakos stipininio nuokrypio amplitudė prieš kineziterapijos

programą ir po jos kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (*p

41

15,6±1,35 kg ir svyravo nuo 9 iki 23 kg. Prieš tyrimą dešinės rankos plaštakos griebimo jėga tarp

kontrolinės ir tiriamosios grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

Paskutinę programos dieną kontrolinės grupės dešinės rankos plaštakos griebimo jėga

vidutiniškai padidėjo 2,25 kg, plaštakos griebimo jėga svyravo nuo 13 iki 22 kg ir buvo vidutiniškai

vertinama 17,42±0,83 kg. Tiriamojoje grupėje vidutinė dešinės rankos plaštakos griebimo jėga buvo

21,8±1,37 kg, jos reikšmės svyravo nuo 15 iki 29 kg. dešinės rankos plaštakos griebimo jėga šioje

grupėje vidutiniškai padidėjo 6,2 kg.

Po kineziterapijos procedūrų dešinės rankos plaštakos griebimo jėga statistiškai reikšmingai

padidėjo ir kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (p

42

buvo 15,58±0,76 kg. Tiriamojoje grupėje vidutinė kairės rankos plaštakos griebimo jėga buvo

19,5±1,86 kg, mažiausia plaštakos griebimo jėgos reikšmė buvo 8 kg, didžiausia - 25 kg. Kairės rankos

plaštakos griebimo jėga tiriamojoje grupėje atlikus visas kineziterapijos procedūras vidutiniškai

padidėjo 5,5 kg.

Po 9 savaites trukusios kineziterapijos programos kairės rankos plaštakos griebimo jėga

statistiškai reikšmingai padidėjo ir kontrolinėje ir tiriamojoje grupėse (p

43

Po atliktos kineziterapijos programos kontrolinėje grupėje vidutinis modifikuoto Keitel indekso

balų skaičius buvo 39,5±1,08 balų. Modifikuoto Keitel indekso balų skaičius šioje grupėje vidutiniškai

padidėjo 5,25 balo. Mažiausia reikšmė buvo 35 balai, didžiausia – 45 balai. Tiriamojoje grupėje tyrimo

pabaigoje vidutinis modifikuoto Keitel indekso balų skaičius buvo 43,1±1,24 balai. Tiriamojoje

grupėje po atliktų procedūrų modifikuoto Keitel indekso balų skaičius vidutiniškai padidėjo 8 balais.

Mažiausia surinkta balų suma šioje grupėje buvo 38 balai, didžiausia – 48 balai.

Po procedūrų modifikuoto Keitel indekso balų skaičius statistiškai reikšmingai padidėjo

abiejose grupėse (p

44

balų. Tiriamojoje grupėje vidutinis Artrito poveikio vertinimo skalės balų skaičius buvo 15,9±0,89

balai. Mažiausia reikšmė buvo 12 balų, didžiausia – 20 balai. Prieš tyrimą statistiškai reikšmingo

skirtumo tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių nubuvo nustatyta (p>0,05).

Po atliktos kineziterapijos programos kontrolinėje grupėje vidutinis balų skaičius buvo

13,92±0,7 balų. Artrito poveikio vertinimo skalės balų skaičius šioje grupėje vidutiniškai sumažėjo

1,91 balo. Didžiausia reikšmė buvo 18 balų, mažiausia – 10 balų. Tiriamojoje grupėje tyrimo

pabaigoje vidutinis Artrito poveikio vertinimo skalės balų skaičius buvo 14,4±0,56 balai. Tiriamojoje

grupėje po atliktų procedūrų balų skaičius vidutiniškai sumažėjo 1,5 balo. Didžiausia surinkta balų

suma šioje grupėje buvo 18 balų, mažiausia – 12 balų.

Po procedūrų Artrito poveikio vertinimo skalės balų skaičius statistiškai reikšmingai