JURISPRUDENCIJA - · atsargiai tvirtinti, kad siekdami tik ástatymuose átvirtinta teise valdyti globalinius procesus ir stiprinti vi-suomenës socialiná integralumà, gausime

ISSN 1392-6195

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

JURISPRUDENCIJA

Mokslo darbai

70(62) tomas

Vilnius 2005

R e d a k t o r i ø k o l e g i j a : doc. Armanas Abramavièius – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Egidijus Aleksandravièius – Vytauto Didþiojo universiteto senato pirmininkas doc. Petras Ancelis – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Baudþiamojo proceso katedra Antanas Dapðys prof. Zdzisław Kegel – Vroclavo universiteto Teisës, administravimo ir ekonomikos fakultetas prof. Egidijus Kurapka – Mykolo Romerio universiteto mokslo prorektorius akademikas Pranas Kûris – Europos Bendrijø Teisingumo Teismo teisëjas prof. Mindaugas Maksimaitis (kolegijos pirmininkas) – Mykolo Romerio universiteto Teisës

fakulteto Teisës istorijos katedros vedëjas prof. Kæstutis Masiulis – Mykolo Romerio universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Vieðojo

administravimo katedra prof. Vytautas Pakalniðkis – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës teisës katedros vedëjas prof. Vytautas Piesliakas – Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo teisëjas doc. Jonas Prapiestis – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Alvydas Pumputis – Mykolo Romerio universiteto rektorius prof. Alfonsas Vaiðvila – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos

katedros vedëjas dr. Vigintas Viðinskis – Lietuvos apeliacinio teismo teisëjas prof. Juozas Þilys – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto dekanas

E d i t o r i a l S t a f f :

Assoc. Prof. Armanas Abramavièius, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Egidijus Aleksandravièius, Senate Chairman of Vytautas Magnus University Assoc. Prof. Petras Ancelis, Department of Criminal procedure of Law Faculty of Mykolas Romeris University Antanas Dapðys Prof. Zdzisław Kegel, Faculty of Law, Administration and Economics of Wroclaw University Prof. Egidijus Kurapka, Vice Rector of Mykolas Romeris University Academician Pranas Kûris, Judge of the Court of Justice of the European Communities Prof. Mindaugas Maksimaitis, (senior editor), Head of Department of Law History

of Law Faculty of Mykolas Romeris University Prof. Kæstutis Masiulis, Department of Public Administration of State Management Faculty of Mykolas Romeris University Prof. Vytautas Pakalniðkis, Head of Department of Civil and Commercial Law of Law Faculty of Mykolas Romeris University Prof. Vytautas Piesliakas, Judge of Supreme Court of Lithuania Assoc. Prof. Jonas Prapiestis, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Alvydas Pumputis, Rector of Mykolas Romeris University Prof. Alfonsas Vaiðvila, Head of Department of Law Philosophy of Law Faculty

of Mykolas Romeris University Dr. Vigintas Viðinskis, Judge of Court of Appeal of Lithuania Prof. Juozas Þilys, Dean of Law Faculty of Mykolas Romeris University

Redaktoriø kolegijos 2005 m. birþelio 16 d. posëdþio sprendimu (posëdþio protokolas Nr. 3L-13) leidinys rekomenduotas spausdinti

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis negali būti dauginami, taisomi ar kitu būdu platinami be leidėjo sutikimo.

Redakcijos adresas: Mykolo Romerio universitetas, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius

El. paðtas [email protected] Interneto svetainës adresas: http://www.mruni.lt

Address of Editorial Office and Publishing House: Mykolas Romeris University, 20 Ateities st., LT-08303 Vilnius

© Mykolo Romerio universitetas, 2005

3

TURINYS

TEISËS TEORIJA IR ISTORIJA

Vytautas Ðlapkauskas. Socialinës tvarkos raidos globalizacijos sàlygomis problemos.................Juozas Þilys. Lietuvos prokuratûros statuso raida: teisiniai istoriniai aspektai................................

5 16

ADMINISTRACINË TEISË

Auðra Kargaudienë. Administracinës teisës pokyèiai ðiuolaikinëje demokratinëje visuomenëje... Darius Urbonas. Administracinës sankcijos kai kuriose Europos Sàjungos valstybëse: samprata, tipologija ir taikymo principai............................................................................................

31 42

CIVILINË TEISË

Þivilë Skibarkienë. Faktoringo samprata ir jo teisinë prigimtis........................................................ 54

FINANSØ TEISË

Vytautas Ðulija. Nekilnojamojo turto apmokestinimo konstitucingumo problema.......................... Aivaras Raiðutis. Lietuvos Respublikos muitø teisës savarankiðkumo problematika.....................

65 74

TEISMO PROCESAS

Tomas Mackevièius. Vieðieji darbai: teisiniai ir socialiniai aspektai.................................................Petras Ancelis. Baudþiamasis persekiojimas sàvokomis ir vadybiniu aspektu...............................Marta Gavrilovienë. Asmenø, priklausomø nuo narkotikø, bausmës vykdymo atidëjimo teisiniai aspektai: patirtis Lietuvoje.................................................................................................................. Rokas Uscila. Pagyvenusiø þmoniø viktimizacija Lietuvos kaimuose ir vienkiemiuose: viktimologinë analizë...........................................................................................................................Rima Aþubalytë. Nukentëjusiojo teisëtø interesø ir teisiø realizavimas baigiant ikiteisminá tyrimà..................................................................................................................................................Antanas Rudzinskas. Kompensacijos asmenims, nukentëjusiems nuo nusikalstamø veikø Lietuvoje..............................................................................................................................................

81 89 99 107 119 126

KRIMINOLOGIJA

Jûratë Galinaitytë, Tomas Rudzkis. Ðiuolaikinës nusikalstamumo sampratos problema............. 134

TEISË IR KALBA Laima Peèkuvienë. Kai kuriø iðvestiniø daiktavardþiø ir bûdvardþiø vartojimas teisës kalboje.......

141

RECENZIJA

Ineta Ziemele. Baltic Yearbook of International Law penkeriø metø jubiliejus.................................

147

4

CONTENTS

LAW HISTORY

Vytautas Ðlapkauskas. Problems of the Development of Social Order under the Circumstances of Globalization................................................................................................................................... Juozas Þilys. Development of the Status of the Prosecutor’s Office of Lithuania: Legal Historical Aspects................................................................................................................................................

5 16

ADMINISTRATIVE LAW

Auðra Kargaudienë. The Changes of Administrative Law in a Modern Democratic Society........... Darius Urbonas. Administrative Sanctions in Some European Union Countries: Conception, Typology and the Principles of Application........................................................................................

31 42

CIVIL LAW Þivilë Skibarkienë. Concept and Legal Nature of Factoring............................................................ 54

FINANCIAL LAW Vytautas Ðulija. Problem of Property Taxation Constitutionality...................................................... Aivaras Raiðutis. Autonomy Problems of Customs Law of Lithuanian Republic.............................

65 74

TRIAL PROCESS Tomas Mackevièius. Public Works: Legal and Social Aspects....................................................... Petras Ancelis. Penal Persecution in Key Concepts and Management........................................... Marta Gavrilovienë. Legal Aspects of the Appliance of the Suspended Sentence for Drug-Addicted Offenders in Lithuania......................................................................................................... Rokas Uscila. Victimization of Elderly People in Lithuanian Villages and Grange: Victimological Analysis............................................................................................................................................... Rima Aþubalytë. The Implementation of the Victims Rights and Rightful Interest in the End of thePre-trial Investigation.......................................................................................................................... Antanas Rudzinskas. Compensation for Individuals Suffered from Criminal Acts in Lithuania......

81 89 99 107 119 126

CRIMINOLOGY Jûratë Galinaitytë, Tomas Rudzkis. The Problem of Notion of Modern Criminality.......................134

LAW AND LANGUAGE Laima Peèkuvienë. Usage of Some Derivative Nouns and Adjectives in Legal Language............. 141

REVIEW Ineta Ziemele. Baltic Yearbook of International Law - Five Year Anniversary.................................. 147

5

Jurisprudencija, 2005, t. 70(62); 5–15

TEISĖS TEORIJA IR ISTORIJA

SOCIALINĖS TVARKOS RAIDOS GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS PROBLEMOS

Doc. dr. Vytautas Šlapkauskas

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos katedra

Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius

Telefonas 271 46 97

Elektroninis paðtas tfk@ mruni.lt

Pateikta 2005 m. gegužęs 3 d. Parengta spausdinti 2005 m. spalio 7 d.

Pagrindinės sąvokos: socialinė tvarka, globalizacija, visuomenė, žmogaus teisės, žmogaus parei-

gos, socialinis saugumas, laisvė, pasitikėjimas, teisingumas, teisės socialinė paskirtis.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamos trys svarbios socialinės tvarkos raidos globalizacijos sąlygomis pro-

blemos: 1) universalios socialinės tvarkos ir vietinės socialinės tvarkos santykis; 2) socialinio saugumo

ir individualios laisvės santykis; 3) teisingumo ir socialinės tvarkos santykis. Šiems santykiams bū-

dinga socialinė įtampa gali virsti naujų konfliktų židiniu.

Universalios socialinės tvarkos ir vietinės socialinės tvarkos santykio analizė atskleidžia, kad

vietinės socialinės tvarkos vertybinė ir norminė prigimtis, kuri atskirose visuomenėse susiformavo sa-

vaime, riboja visuomenių atvirumą pasauliui. Globalizacijos plėtimasis susijęs su universalios socialinės

tvarkos kūrimu ir įgyvendinimu. Universalios socialinės tvarkos vertybės ir normos įvairiose visuome-

nėse suprantamos skirtingai, atsižvelgiant į vietinės socialinės tvarkos ypatumus. Universalios socia-

linės tvarkos įgyvendinimo intensyvinimas atskirose visuomenėse neišvengiamai sukels vertybių ir

normų konfliktus, kurie stabdys tolesnę globalizacijos plėtrą. Dėl to globalizacijos plėtra yra ribotos

apimties procesas.

Su globalizacija susijusių neigiamų reiškinių, pavyzdžiui, tarptautinio terorizmo, intensyvėjimas

keičia Vakarų visuomenėse nusistovėjusį socialinio saugumo ir individualios laisvės santykio standartą,

kurį suprantame kaip žmogaus teises. Atsigręžimas į socialiniam saugumui kylančias grėsmes verčia

ieškoti tinkamų būdų išlaikyti pasiektą gyvenimo kokybę neribojant žmogaus teisių. Tokių būdų paieška

į pirmą vietą iškelia žmogaus teisių ir žmogaus pareigų ryšį. Galima drąsiai teigti, kad kaskart vis

svarbesnė bus prof. A. Vaišvilos sukurta teisių ir pareigų pusiausvyros, arba personalistinė, teisės te-

orija.

Globalizacijos sąlygomis pavojinga sukelti teisingumo ir socialinės tvarkos konfliktą, kuris iki šiol

būdavo visų didžiųjų socialinių revoliucijų pagrindas. Būtina apibrėžti ir įteisinti šiuolaikinės teisės so-

cialinę paskirtį – saugoti ir ginti žmogaus teises ir pareigas bei sudaryti tokias teisines visuomenės

raidos galimybes, kurios užtikrintų žmogaus socialinio gyvenimo kokybės augimą.

6

Socialinës tvarkos ðiuolaikinës raidos diskurso aktualumas

Ðiuolaikiniame pasaulyje Vakarø valstybiø aktyviomis pastangomis paplito ir ágavo pripaþinimà ðios vertybës: þmogaus teisës turi fundamentalià reikðmæ, demokratija yra stipresnë uþ tironijà, rinka yra veiksmingesnë uþ komandinæ ekonomikà, atvirumas geriau uþ saviizoliacijà. Bet ar ðios vertybës turi reikalingus socialinius pagrindus ásitvirtinti kaip socialinës tvarkos reguliatoriai globalizacijos ap-imtame pasaulyje? Globalizacija kreipia mus á naujà empiriná bûvá: á sudëtingà susisaistymà, kuris ðiandien akivaizdus visame pasaulyje. Ji yra toks daugiabriaunis reiðkinys, kurio poveikiø ávairovë skirtingose visuomenëse sukels skirtingø socialiniø padariniø.

Ið tiesø dël informacinës revoliucijos poveikio vyksta socialiniø ryðiø erdvës ir laiko organizaci-jos formø giluminë transformacija, nes elektroniniai ryðiai leidþia lengvai ir greitai uþmegzti komunika-cinius ryðius tarp subjektø, esanèiø bet kuriame Þemës taðke. Komunikaciniø ryðiø globalumas ir jø pagrindu besikurianèios naujos bendrijos keièia áprastà erdvës ir laiko bei socialinës tvarkos suvo-kimà. Tai metaerdvë, kuri vienu metu yra ir naujai besiformuojanèiø bendrijø intensyvios sàveikos ypatinga (internetinë) aplinka, ir universalus kontekstas, apimantys áprastas geografines erdves. Ðiame socialiniame pasaulyje laiko tëkmë greitëja. Tai, kà anksèiau galima buvo padaryti per keletà mënesiø ar metø, dabar galima padaryti per keletà dienø ar mënesiø. Socialinës sàveikos procesai darosi tokie intensyvûs, kad ágauna anksèiau neþinotà plëtrà. Kitaip tariant, ðiuolaikinë þmogiðkoji bû-tis ágavo naujà matmená – globalumà [1, p. 31–46].

Vis dëlto globalizacija pagreitino, „iðlaisvino“ daug neigiamø socialiniø reiðkiniø, kuriems suval-dyti nepakanka vienos valstybës galiø, pavyzdþiui, demografiniø ir ekologinës degradacijos pokyèiø, atsilikimo ir skurdo, narkomanijos ir terorizmo, ðeðëlinës ekonomikos ir tarptautinio nusikalstamumo, ir t. t. Svarbiausia yra tai, kad áprastos nacionalinio lygio socialinës kontrolës, koordinavimo ir valdymo priemonës globalizacijos apimtame pasaulyje netenka anksèiau turëto veiksmingumo. Neatsitiktinai po Rugsëjo 11-osios demokratinio pasaulio liberali socialinë tvarka labiau grindþiama ir toliau bus grindþiama grieþtesniais imperatyvais. Kitaip tariant, ekonominës globalizacijos ir tarptautinio tero-rizmo susipynimo kontekste reikia spræsti visuomenës saugumo ir þmoniø laisvës, implikuotø þmo-gaus teisëse, santykio problemà, kuri neturi baigtinio sprendimo.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarø pasaulio visuomenës gyveno vis labiau besipleèianèios lais-vës sàlygomis, kuriose susiformavo ne tik tolerancinis màstymas, bet ir hedonistinis gyvenimo bûdas, absoliutinantis asmens teises ir ignoruojantis pareigas. Susiklostæ socialiniai ryðiai neatitinka sociali-niø permainø, kurias sukëlë XX a. antrojoje pusëje iðsivysèiusiose Vakarø visuomenëse ir Japonijoje ávykæs perëjimas ið pramoninës epochos á informacinæ erà. Nors ðio perëjimo neigiamus socialinius padarinius dar galëjo kompensuoti atitinkama valstybiø politika, já „lydëjo rimti socialinio gyvenimo sàlygø pablogëjimai“ [2, p. 13–14].

Ypaè po „geleþinës uþtvaros“ griûties dël ásivyravusiø globaliø procesø neiðvengiamai intensy-vëjo ne tik Vakarø, bet ir kitø civilizacijø visuomeniø raidos socialinës permainos, kurioms valdyti jau nepakanka atskirai paimtos valstybës galios, kokia didelë ji bebûtø. Neatsitiktinai ekonominës globa-lizacijos kontekste vyksta ir politinë globalizacija. Instituciniai pokyèiai Vakarø civilizacijoje vyksta per lëtai, nes jos visuomeniø gyvenimo besipleèianèios laisvës sàlygomis patirtis riboja jø galimybes su-vokti ir tinkamai ávertinti auganèio nesaugumo problemos rimtumà: jos kompleksiðkumà ir ilgalaikið-kumà globaliniø permainø sàlygomis.

Vakarø valstybës, „gelbëdamos“ padëtá, daþniausiai remiasi ástatymais apibrëþtos teisës gali-mybëmis. Jos rimtai propaguoja modernios teisës, kaip valdþios galios árankio, idëjà ir „uþmirðta“ svarbiausià vietinës socialinës tvarkos pagrindà – socialinës savireguliacijos vertybiná ir normatyviná pliuralizmà [3, p. 348–353]. Globalizacijos sàlygomis ðá socialinës tvarkos pagrindà sparèiai „ið-plauna“ techniðkoji teisë, virsdama metareguliatoriumi [3, p. 540–544]. Kitaip tariant, ðiuolaikinëse Vakarø visuomenëse tiek ásigalëjo socialiniø santykiø reguliavimo ástatymais vaidmuo, kad nustel-biami arba ástatymams pajungiami kiti socialiniai reguliatoriai. Kartu su ástatymuose átvirtintos teisës, kaip metareguliatoriaus, ásigalëjimu ásitvirtina su valdþios aparatu ir þiniasklaida susijusiø grupiø kul-tûra. Ji pavojingai nustelbia ir netgi slopina visuomenës viduriniojo sluoksnio kultûros raidà, kuri atliko esminæ – socialinës integracijos funkcijà. Apie ðá pavojø XX a. viduryje áspëjo T. S. Eliotas: visuomenei vystantis funkcinio sudëtingumo ir diferenciacijos linkme, galime tikëtis, kad atsiras keletas kultûriniø lygmenø – iðkils klasës arba grupës kultûra. Jis nurodë, kad su kuria nors socialine grupe arba klase siejamos kultûros reikðmë yra kitokia nei su visa visuomene siejamos kultûros [4, p. 145–146]. Galima atsargiai tvirtinti, kad siekdami tik ástatymuose átvirtinta teise valdyti globalinius procesus ir stiprinti vi-suomenës socialiná integralumà, gausime prieðingus rezultatus: stiprëjanèiø socialinës diferenciacijos

7

procesø kontekste laipsniðkai turëtø ryðkëti nauji socialinës integracijos dariniai, kurie skirsis nuo da-barties visuomeniø.

Ðio tyrimo tikslas – atskleisti giluminius socialinës tvarkos ðiuolaikinës raidos pokyèius ir naujus socialinius iððûkius, kuriuos suponuoja bandymai globalizacijos sàlygomis ástatymais universalizuoti socialinæ tvarkà.

Ar vietinë socialinë tvarka – globalizacijos stabdis?

Sociologiðkai kalbant, visuomenës negalima palyginti su þirniø maiðu, kurá iðpylus þirniai iðsi-laksto á paðalius. Tarp þirniø nëra jokiø ryðiø, kurie juos jungtø, ir tik maiðas suteikia tam tikrai jø visu-mai laikinà formà. Visiðkai prieðingai yra visuomenëje: individus visuomenëje arba socialinëje grupëje sieja ávairiausi socialiniai ryðiai ir santykiai. Visuomenë – tai nuolatos besivystanti þmoniø ir jø sociali-niø ryðiø bei santykiø sistema. Þmonës bendrauja ir bendradarbiauja daþniausiai ne atsitiktiniu bûdu, o laikydamiesi atitinkamø vertybiø, socialiniø statusø ir juos atitinkanèiø vaidmenø reikalavimø, ku-riuos iðreiðkia visuomenës ir jos socialiniø grupiø kultûra. Kitaip tariant, jie paklûsta vietinës socialinës tvarkos reikalavimams. Vietinë socialinë tvarka – tai atskirose visuomenëse susiklosèiusi ir besivys-tanti visuma bendruomeniniø ryðiø ir santykiø ypatybiø, kuriø praktikavimas padeda iðgyventi ir siekti aukðtesnio gyvenimo lygio kuo didesniam visuomenës arba socialinës grupës nariø skaièiui.

Daþniausiai þmonës tiesiog þino, kokio elgesio ið jø tikimasi ir kokio elgesio jie gali tikëtis ið kitø þmoniø ávairiose gyvenimo situacijose, nes koordinuoja savo veiksmus vadovaudamiesi tam tikromis taisyklëmis bei vertybëmis. Kiekvienas ir visi gali uþsiimti savo veikla. Jie gali numatyti ávykius ir dar-niai gyventi su kitais tik todël, kad kiekvienoje visuomenëje egzistuoja tam tikra tvarka. Ðià tvarkà ga-lima vadinti sistema, kurioje ir pagal kurià jos nariai gyvena savo gyvenimà [5, p. 49]. Jeigu to nebûtø, në vienas ið mûsø negalëtø tvarkyti jokiø savo reikalø ir net tenkinti elementariausiø poreikiø.

Kaip atsiranda socialinë tvarka, kokia jos prigimtis? Socialinës tvarkos atsiradimas ir raida yra procesas, susijæs su þmoniø pagrindiniø poreikiø ágyvendinimu. A. Maslow pabrëþë, kad „ðie porei-kiai, arba vertybës, susijæ hierarchiðkai ir evoliuciðkai – pagal stiprumà ir pirmumà. Pavyzdþiui, sau-gumas yra galingesnis ir stipresnis, skubesnis, anksèiau atsirandantis, gyvybiðkesnis poreikis nei meilë, o maisto poreikis paprastai yra stipresnis uþ kiekvienà kità. Be to, visus ðiuos poreikius galima laikyti þingsniais laiko taku prie bendro savæs aktualizavimo, kuris apima visus bazinius poreikius“ [6, p. 343]. Taigi tenkinant pagrindinius poreikius, neiðvengiamai klostësi tokios socialinio elgesio tai-syklës, kurios ne tik padëjo iðgyventi kuo didesniam jas praktikuojanèiø þmoniø grupiø skaièiui, bet ir skatino siekti aukðtesniø gyvenimo tikslø. Kitaip tariant, tenkinant pagrindinius poreikius, kûrësi ir da-bar kuriasi socialiniø vertinimø ir normø sistemos: to, kas vyksta, kas yra gëris, kas – blogis, ko reikia siekti, o ko reikia vengti, kaip reikia elgtis vienoje arba kitoje situacijoje ir t. t. Jø pagrindu spren-dþiama, kà reiðkia vienas arba kitas ávykis, reiðkinys (reikðmiø sistema), koks yra ávykiø, reiðkiniø, daiktø (santykiø sistema) santykis. Visa tai – svarbiausi visuomenës kultûros elementai, kuriø vienti-sumà dël auganèio kultûros heterogeniðkumo ðiuolaikinë visuomenë praranda.

Bendriausiu poþiûriu socialinæ tvarkà suprantame kaip neiðvengiamà bei nenutrûkstanèià þmo-gaus kûrybà, egzistuojanèià tik kaip þmogaus veiklos kûriná. Bet ar visada ði þmogiðkoji kûryba turi ið-ankstiná tikslà, ar socialinë tvarka kuriama sàmoningai? Bernard'as de Mandeville'is pirmasis savo knygoje „Pasakëèia apie bites“ aptarë paradoksà, kad „asmeninës ydos“, tokios kaip savanaudiðku-mas, galëtø duoti visai bendruomenei „visuomeninës naudos“. Jis pastebëjo, kad individø, kurie vei-kia turëdami skirtingus motyvus, suma sukuria komercinæ visuomenæ, nors në vienas jø neturëjo tokio ketinimo. Ðià idëjà, kad þmogiðkø institucijø raida leidþia individams teikti paslaugas vieni kitiems, net jei jø motyvai ir atrodo egoistiðki, vëliau plëtojo ðkotø Apðvietos filosofai [7, p. 108–109]. Bûtent vienas ið jø – Adamas Fergusonas pabrëþë, kad „tautos atsitiktinai atranda (angl. stumble upon) institucijas, kurios iðties yra þmogaus veiklos rezultatas, bet nëra þmogaus sumanymo padarinys“ [8, p. 187].

Tarp dviejø reiðkiniø kategorijø – „þmogiðkojo veiksmo rezultato, kuris nëra þmogaus suma-nymo padarinys“ ir „þmogiðkojo sumanymo rezultato“ esantis skirtumas davë Friedrichui A. Hayekui pagrindà apmàstyti save kurianèias sistemas ir iðskirti dvi socialinës tvarkos atmainas: a) savaime (spontaniðkai) iðaugusià socialinæ tvarkà (lyg ji bûtø susiklosèiusi ið vidaus be ið ankstinio tikslo) ir b) konkreèiø þmoniø sukurtà socialinæ tvarkà (lyg ji bûtø sukurta sàmoningai ið iðorës) [9, p. 65–67]. La-bai svarbu pabrëþti, kad savaiminës socialinës tvarkos taisyklës, kurios valdo þmogaus elgesá ir jam suteikia racionalumo bruoþø, pasiþymi dviem ypatybëmis: 1) jomis vadovaujamasi veikloje, nors vei-kianèiam individui jos nëra þinomos artikuliuotu pavidalu. Jos tiesiog reiðkiasi kaip veiksmø regulia-

8

rumas, kuris gali bûti eksplicitiðkai apraðytas; 2) tokiø taisykliø pradedama laikytis todël, kad faktiðkai jos suteikia jomis besivadovaujanèiai grupei pranaðumo kitø grupiø atþvilgiu, bet ne todël, kad jos yra þinomos [9, p. 36–37].

Fr. A. Hayekas átikinamai atskleidþia, kad nors spontaninë tvarka ir organizacijos sukurta tvarka visada koegzistuoja, vis dëlto neámanoma ðiø dviejø tvarkos principø derinti kaip patinka, nes api-brëþdami abiejø rûðiø tvarkà turime kliautis skirtingo pobûdþio taisyklëmis. Taisyklës, reguliuojanèios veiklà organizacijoje, pasiþymi tuo, kad jos skirtos siekti nurodytø tikslø. Spontaninæ tvarkà iðreiðkian-èios taisyklës, prieðingai, turi nepriklausyti nuo tikslø ir vienodai galioti visiems nariams arba bent jau individualiai neávardytoms jø grupëms arba klasëms. Tai reiðkia, kad bendrosios teisinës taisyklës, ku-riomis grindþiama spontaninë tvarka, yra orientuotos á abstrakèià tvarkà, kurios specifinis turinys nëra þinomas arba numanomas; ásakai ir taisyklës, kuriais valdoma organizacija, tarnauja konkretiems or-ganizacijø vadovø tikslams. Kuo sudëtingesnë numatoma tvarka, tuo daugiau individualiø veiksmø lems aplinkybës, neþinomos tiems, kurie valdo visumà, tuo labiau kontrolë priklausys nuo taisykliø, o ne nuo specifiniø ásakø [9, p. 80–81].

Ðiandien socialinë tvarka visuotinai suprantama kaip þmoniø santarvë arba socialinë taika [7, p. 108). Ði tvarkos samprata gali bûti trapi globalizacijos apimtame pasaulyje, nes globalizacija kreipia mus á empiriná bûvá – á sudëtingà susisaistymà, kuris akivaizdus visame pasaulyje. Esminis ðio susi-saistymo bruoþas – ypaè didelë socialiniø ryðiø ir santykiø pobûdþio ávairovë, kurios neámanoma ap-imti ir reglamentuoti vien pasitelkiant universalias organizacijos taisykles. Nors egzistuoja ávairiø ban-dymø ásivaizduoti pasaulio politinës tvarkos architektûrà [1, p. 245–248], siekimai skirtingø civilizacijø visuomenëse funkcionuojanèios spontaninës tvarkos principus pakeisti universaliais principais neið-vengiamai sukels konfliktus, kurie bus didþiausi globalizacijos tolesnës plëtros trukdþiai. Apie tai nuolatos primena þmogaus teisiø ágyvendinimo konfliktai Azijos ðalyse [10, p. 36–54]. Anot A. Hur-rello, Bankoko deklaracijoje (1993 m.) aiðkiai pasakyta, kad Azija prieðinasi ne tik tam, kaip þmogaus teisës diegiamos, bet ir jø turiniui [11, p. 291–297]. Vakarø civilizacijos þmonëms ði padëtis neturëtø kelti nuostabos, jeigu jie prisimintø audringø batalijø, vykusiø dël prigimtiniø þmogaus teisiø ágyvendi-nimo, istorijas Vakarø ðaliø visuomenëse.

Socialinës tvarkos vertybinio ir normatyvinio universalizmo kaip tarpcivilizacinës metaerdvës kûrimas yra sunkiausiai sprendþiama, jei ji apskritai gali bûti tikslingai sprendþiama, socialinë pro-blema. Labiau tikëtina, kad tokia metaerdvë formuosis spontaniðkai, didëjant skirtingø civilizacijø at-stovø dialogø mastui, áskaitant ir virtualià erdvæ. Ir ðiuo atveju atsargø optimizmà riboja egzistuojantis akivaizdus faktas, kad esama socialinë tvarka yra ankstesnë uþ individo organiná vystymàsi. Nors atvi-rumas pasauliui bûdingas biologinei þmogaus prigimèiai, bûtent vietinë socialinë tvarka jo atþvilgiu vi-sada turi pirmenybës teisæ. Tai reiðkia, kad biologiðkai nulemtà þmogaus egzistavimui bûdingà atvi-rumà pasauliui socialinë tvarka visada transformuoja á reliatyvø uþdarumà pasauliui. Bûtent ðis „dirbti-nio“ pobûdþio uþdarumas daþniausiai gali suteikti kryptingumo ir stabilumo daugumai þmogaus veiksmø [12, p. 72]. Taigi vietinë socialinë tvarka, suteikdama visuomenei stabilumo, kartu riboja jos atvirumà pasauliui. Kitaip tariant, vietinës socialinës tvarkos vertybinë ir norminë prigimtis riboja kiek-vienos visuomenës atvirumà globalizacijai.

Problemiðkas socialinio saugumo ir individualios laisvës santykis Þmogiðkosios bûties globalumas ir su ðiuo þmogaus egzistencijos matmeniu susijæ nauji iððû-

kiai jo egzistencijai skatina aiðkintis socialinio saugumo ir individualios laisvës santyká, kuris yra Va-karø visuomenëse aðtrëjanèios kultûrinës polemikos ðerdis. Ði polemika apima ne tik viena kitai „sve-timø“ kultûrø sàveikà, bet ir skirtingø kultûriniø nuostatø sugyvenimo tos paèios visuomenës viduje problemà. Ypaè terorizmo prevencijos priemoniø diegimas ir naudojimas kelia kai kuriø þmogaus tei-siø gynëjø erzelá, tarsi bûtø galima, neprisiimant atitinkamø pareigø padidëjusio pavojaus visuomenës saugumui sàlygomis, iðsaugoti tuos paèius individualios laisvës standartus, kuriuos taikome taikaus sugyvenimo metu.

Socialinio saugumo ir individualios laisvës santykis nëra duotybë ir neámanoma jo apibrëþti kaip standarto, kuris bûtø nepavaldus socialiniams pokyèiams. Ðio santykio tyrimas atskleidþia, kad karo, socialinës suirutës ir gyvenimo kokybës atkûrimo laikotarpiais visuomenë labiau pabrëþia socia-linio saugumo reikðmæ ir riboja individualios laisvës apimtá, ir atvirkðèiai – gyvenimo kokybës augimo laikotarpiais visuomenë vis daugiau reikðmës teikia tolerancijos formavimuisi ir individualios laisvës apimties plëtimui. Visiðkai neatsitiktinai pastaruoju metu Vakarø visuomenëse, kartu su gyvenimo ko-

9

kybës augimu, ásitvirtino þmogaus teisës kaip socialinio saugumo ir individualios laisvës santykio standartas.

Tarptautinio terorizmo susiformavimas ir teroro aktø grësmë potencialiai menkina gyvenimo kokybæ. Vien þmogaus teisiø, kaip socialinio saugumo ir individualios laisvës santykio standarto, ágy-vendinimo nepakanka visavertiðkai apsaugoti pasiektà gyvenimo kokybæ naujomis socialinës raidos sàlygose. Turime ásisàmoninti, kad tarptautinio terorizmo iðpuoliai siekia ábauginti visuomenes ir su-kelti jø socialinës raidos krizæ [13]. Tokiomis sàlygomis, jei nesiimsime pakankamai veiksmingø pre-venciniø priemoniø, áprastas taikus sugyvenimas gali virsti regimybe. Problemos esmë yra tokia: Va-karø visuomeniø nariai nenori prisiimti ir ið kitø reikalauti þmogaus teises atitinkanèiø þmogaus pa-reigø. Tokios pareigos apskritai iki ðiol nëra formaliai apibrëþtos. Dël hedonistinio gyvenimo bûdo ir þmogaus teisiø absoliutinimo ryðio intensyvëjimo per pastaràjá amþiaus ketvirtá Vakarø visuomenëse susiformavo iðkreipta politinio korektiðkumo samprata [14, p. 16–20], kurios kontekste visuomenës nariams sudëtinga ásisàmoninti ne tik subjektiniø teisiø ir teisiniø pareigø pusiausvyros sampratà, bet ir bûtinybæ socialinius santykius grásti þmogaus teisiø ir þmogaus pareigø vienove.

Daugelis visuomenës nariø tikisi, kad terorizmo ðaltiniai ir teroristø grupës bus greitai sunaikinti, o ir socialinës raidos tyrëjai dar neapibrëþia visuomenës socialinës psichologinës bûklës, kurià supo-nuoja þinojimas, kad egzistuoja latentinës ðëtoniðkos galimybës sukelti bet kurioje vietoje netikëtus karà primenanèius veiksmus. Toks þinojimas, kurio negatyvi reikðmë auga kartu su teroro aktø, de-monstruojamø þiniasklaidoje, skaièiumi, griauna áprasto taikaus sugyvenimo filosofijà. Kaip pavadinti socialinæ tvarkà, kurios vertybës ir normos neatitinka nei taikaus sugyvenimo tvarkos, nei gyvenimo tvarkos klasikinio karo veiksmø apsiaustyje?

Akivaizdu, kad skirtingos socialinës tvarkos formos apima skirtingà socialinio saugumo ir indi-vidualios laisvës santyká, apibrëþiantá þmogaus oraus buvimo ir veikimo pasaulyje galimybes. Norint iðsiaiðkinti ðio santykio dialektikà, bûtina pabrëþti keletà dalykø: 1) esminis þmoniø gyvenimo bruo-þas, skiriantis já nuo kitø gyvø bûtybiø gyvenimo, yra „suvokianèiosios bûtybës susivokimas“ („suvo-kimø ásisàmoninimas“), t. y. kiekvienas protiðkai ágalus þmogus gali lygiavertiðkai suvokti savo ir kito orumà kintanèiomis socialinio saugumo sàlygomis; 2) þmogus gyvena jausdamas nuolatinæ didesnæ arba maþesnæ nesaugumo keliamà átampà; 3) anksèiau arba vëliau þmonës spontaniðkai apvaldo kintanèià nesaugumo átampà tiek, kad susiklosto þmoniø tarpusavio pasitikëjimà kelianti socialinë tvarka, leidþianti ne tik iðgyventi, bet ir kurti individualaus gyvenimo pasaulá. Kitaip tariant, susiklosto tokia vietinë socialinë tvarka – teisiø ir pareigø pusiausvyra, kuri iðreiðkia socialinio sugyvenimo turiná.

Þmogiðkosios sàmonës ypatybæ – suvokti savo suvokimà – H. G. Gadameris vadina tokiu san-tykiu, kuris iðreiðkia perspektyvà, leidþianèià elgtis „tiek nepriklausomai nuo to, kà sutinkame pasau-lyje, kad galime ásivaizduoti já toká, koks jis ir yra“ [15, p. 402]. H. G. Gadamerio poþiûriu, ði iðskirtinë perspektyva leidþia þmogui apgyvendinti „pasaulá“, judëti nuo egzistavimo supanèioje aplinkoje (vok. Umwelt) þmogiðkojo gyvenimo pasaulyje (vok. Welt) link. „Turëti pasaulá“ – tai uþimti jo atþvilgiu kokià nors pozicijà. H. G. Gadamerio samprotavimai apie sàmonæ arba ásisàmoninimà, kuris yra iðskirtinis þmogaus bruoþas, leidþia teigti: þmogaus sàmonë yra bendruomeninio pobûdþio. Ðiai iðvadai pritaria ir G. Haeffneris: „subjektyvumas ir pasaulis egzistuoja kartu. Subjektà atskiria nuo objekto tai, kad jis < … > turi pasaulá“ [16, p. 25].

Kà reiðkia þmogaus sàmonës bendruomeninis pobûdis? Daþniausiai á ðá klausimà atsakome psichologine prasme: þmogus tampa þmogumi tik bendraudamas ir bendradarbiaudamas su kitais þmonëmis. Svarbi yra galimo atsakymo á ðá klausimà filosofinë prasmë: natûralus ir mums bûdingas savæs jautimas þmogumi apima ir padëties holistinëje aplinkoje (socialinëje tvarkoje), kurià mes ap-gyvendiname, pojûtá. Holistine ji vadinama todël, kad ðià aplinkà suvokiame kaip tam tikrà visybæ: ji susieta á kaþkokià visumà, kurioje visos jos dalys daugiau arba maþiau atitinka viena kità. Kai kurie nors mûsø patirties aspektai „iðkrenta“, stengiamës pagerinti ðá atitikmená arba já atskleisti. Apraðome ðá procesà, kai sakome, kad bandome atskleisti prasmæ to, kas vyksta [17, p. 90]. Taigi þmogus gy-vena nenutrûkstanèiame kokybiniame „informacijos perdirbimo“ arba „prasmës atskleidimo“ procese, kuris apima visumos suvokimo siekimà. Kitaip tariant, þmonës siekia paþinti ir áprasminti turimo pa-saulio tvarkà ir jà praplësti jø paèiø kuriama socialine tvarka.

Mûsø sugebëjimas suvokti savuosius suvokimus visiðkai nereiðkia, kad mes su mûsø pasauliu palaikome instrumentiná arba valdymo santyká, prieðingai, mes apgyvendiname pasaulá ir jame daly-vaujame. M. Buberis ðio skirtumo prigimtá paaiðkino taip: „savo suvokimø aplinkoje gyvulys panaðus á vaisiø lukðte; o þmogus ðiame pasaulyje panaðus arba gali bûti palygintas su gyventoju didelio pas-tato, prie kurio nuolatos pristatoma ir uþ kurio ribø prasiskverbti jis niekaip negali, bet kurá jis vis dëlto paþásta, kaip paþásta namà, kuriame gyvena, nes sugeba suvokti pastato vientisumà“ [18, p. 61].

10

Taigi nuo gimimo patenkame á socialinæ „arenà“ ir turime surasti joje ryðius bei atramos taðkus, vadinasi, patiriame ðá pasaulá ne tik kaip asmeniná, bet ir kaip intersubjektyvø, t. y. kaip ypatingà so-cialiná bendrumà (pasitikëjimo iðtekliø), susiklostantá tarp subjektø perduodant patyrimus, kurie „pa-rankinio þinojimo“ (angl. knowledge at hand) forma funkcionuoja kaip atskaitos sistema. „Visos ðio pasaulio interpretacijos pagrástos ankstesniø patyrimø apie já atsarga – mûsø paèiø arba tø, kuriuos mums perdavë tëvai arba mokytojai“ [19, p. 103]. Deja, kol kas labai maþai turime gyvenimo globa-liame pasaulyje ir taikaus sugyvenimo pakankamai grieþtos antiteroristinës prevencijos sàlygomis pa-tirties, kurià galëtume perduoti „parankinio þinojimo“ forma visuomenei ir savo vaikams. Visiðkai tikë-tina, kad toks „parankinis þinojimas“ kryptingai formuosis ágyvendinant áteisintas þmogaus pareigas.

Ðiuo metu Vakarø visuomenëse, ypaè þiniasklaidoje, pavojingai sureikðminti individualûs he-donistiniai iðgyvenimai, neatitinkantys naujai besiklostanèio socialinio saugumo. Paplitæs ásivaizduo-jamø psichologiniø traumø pabrëþimas laipsniðkai ið visuomenës sàmonës iðtrina þmogaus socialinës prigimties supratimà: þmogiðkosios sàmonës ypatybë suvokti savo suvokimà ir jos bendruomeniná pobûdá leidþia kiekvienam individui socializacijos procese ásisàmoninti socialinio saugumo esmæ bei mastà ir perimti gebëjimus nuolatos derinti su kitais individais savo individualià laisvæ, taip nuolatos tramdant savo egoizmà ir nekuriant papildomø grësmiø socialiniam saugumui.

Þmogaus teisiø ir þmogaus pareigø ryðio áteisinimà skatina supratimas, kad þmogus gyvena jausdamas nuolatinæ didesnæ arba maþesnæ nesaugumo keliamà átampà. Kaip raðo B. Buzanas, dau-guma grësmiø individui kyla dël to, kad þmonës gyvena socialinëje aplinkoje, generuojanèioje neið-vengiamà socialiná, ekonominá ir politiná spaudimà [20, p. 71]. Saugumas – tai apsaugos ir apsisau-gojimo nuo pavojø bûklë bei pasitikëjimas savo þinojimu. Ði sàvoka apima ir objektyvø saugumà, ir saugumo jausmà (subjektyvø saugumà), ir pasitikëjimà saugumu (abejoniø nebuvimà). Nagrinëdami saugumà susiduriame su ávairiø vertybiø apsaugos problemomis. Visada lengviau saugumo sàvokà taikyti daiktams negu þmonëms. Þmoniø ir visuomenës saugumas yra svarbiausia socialinë (ben-druomeninë) problema. Tai verèia iðskirti ir nuolat nagrinëti visuomenës saugumui kylanèias grësmes [21, p. 26–30] bei ieðkoti naujø pasitikëjimo saugumu kûrimo bûdø.

Turime turëti dràsos pripaþinti, kad tarptautinis terorizmas virto ilgalaike grësme. Kita vertus, tu-rime tikëti ir þmogaus kûrybiðkumu prieðintis ðiai demoniðkai jëgai. Þmogus yra kûrybingai prisitai-kanti bûtybë, sugebanti kurti bendruomeninio gyvenimo taikà, todël anksèiau arba vëliau antiteroris-tinë prevencija ágaus ne tik organizuotas, bet ir spontaniðkai susiklostanèias formas, kuriø susikûrimà nulems nevienodas ávairiø visuomeniø gyvenimo bûdas. Anot Fr. A. Hayeko, visuomeniø gyvenimo bûdas nëra jø tikslingo pasirinkimo dalykas, veikiau vyksta nesàmoningas visuomeniø prisitaikymo procesas: dël ávairiø prieþasèiø vienos visuomenës prisitaiko prie esamø sàlygø vienokiu, kitos – kito-kiu bûdu, o dar kitos apskritai neprisitaiko. Prisitaikymas nëra sàmoningas pasirinkimas, o þmonës, sudarantys visuomenæ, ne visada suvokia, kà daro; jie tik þino, kad tam tikras pasirinkimas jiems yra naudingas, net jeigu paðaliniams jis atrodo nesuprantamas [9, p. 58].

Vis dëlto negalima pasikliauti tik nesàmoningo prisitaikymo procesu, bûtina aktyviai kurti tokià socialinio sugyvenimo filosofijà, kuri prastëjanèio socialinio saugumo sàlygomis neneigtø þmogaus teisiø, o á vertybines aukðtumas keltø þmogaus pareigø ir teisiø organiná ryðá, þmoniø tarpusavio pa-reigas, siekiant apvaldyti naujai kilusias grësmes. Kitaip tariant, bûtina formuoti toká socialiná màs-tymà, kurio pagrindas yra visuomenës moralinës bûklës atsinaujinimas – þmogaus pareigø ir teisiø ryðio ásisàmoninimas.

Þmogaus pareigø ir teisiø ryðio ásisàmoninimas grindþiamas pasitikëjimo palaikant socialinius santykius kûrimu. Ypaè reikia pabrëþti pasitikëjimo institucijomis kûrimo problemà, nes „nematomo li-kimo rankos“ suabsoliutinimo kontekste Vakarø visuomenëse nusilpo visos institucijos: ir visuomeni-nës ástaigos, ir þmoniø susivienijimai, ir nusistovëjæ visuomeninio santykiavimo formos. „Kai pelno si-ekimo principas tampa vieninteliu ástatymu, o rinka yra „iðlaisvinta“ nuo visø socialiniø ir valstybiniø panèiø, tuomet nematoma ranka tampa likimu, nuo kurios niekas negali pabëgti. Absoliuèià valdþià turinèios pelno ir nuostoliø apskaitos nelaimë yra tai, kad ji, kaip ir absoliuti biurokratija, beveik nepri-paþásta jokio aukðtesnio humanizmo, suteikianèio prasmæ bendrabûviui visuomenëje ir galinèio apri-boti beatodairiðkà pelno siekimà bei nehumaniðkà elgesá su kitais. Taèiau tokie imperatyvai, kaip bendra valia ar þmoniø teisës, neámanomi be visuomenës, kuri savo egzistavimà grindþia sàmonin-gais, laisvai apsisprendþianèiais gyventi kartu individais, o ne pavieniø asmenø egoizmu“ [22, p. 37].

Mûsø visuomenë dar neásisàmonino, kad þmogaus teisës yra moralinës prigimties, t. y. jø turi-nyje yra implikuotos ir atitinkamos þmogaus pareigos, nes ið kiekvieno individo ir valdþios atstovø vienodai reikalaujame þmogiðkojo orumo pripaþinimo ir praktikavimo. Þmogaus savikûra visada ir neiðvengiamai yra bendruomeninis vyksmas, nes „homo sapiens visada ir tokiu pat mastu yra homo

11

socius“ (Emile Durkheim). Pastangos atriboti ðias vertybes atveda prie kraðtutinumø: suabsoliutina-mas arba bendruomenës, arba individo vaidmuo. Globalizacijos sàlygomis tiesiog bûtina atsigræþti á tikràjá individualizmà, kuris neprieðinamas bendruomeniðkumui [23, p. 9–38]. Pagarba individo þmo-giðkajam orumui neturi bûti prieðinama visuomenës saugumui, nes jos nesaugumas vienareikðmiðkai sumaþina þmogiðkojo orumo ágyvendinimo galimybes. Kitaip tariant, ðiuolaikiniu socialinio saugumo menkëjimo laikotarpiu pasitikëjimo vienas kitais visuomenëje didëjimas bûtø labai svarbus þmogaus pareigø ir teisiø ryðio ásisàmoninimo bei socialinio integralumo matas.

Teisingumo ir socialinës tvarkos santykio problema globalizacijos sàlygomis: ðiuolaikinës teisës socialinë paskirtis

Viena seniausiai Vakarø civilizacijoje þinomø problemø yra teisingumo ir socialinës tvarkos

santykio problema, kuri buvo sprendþiama moralinio vertinimo pagrindu. Ankstyvieji senovës graikø poezijos kûriniai – Hesiodos Teogonija bei Darbai ir dienos liudija ypatingà sieká teisingai sutvarkyti pasaulá: teisingumas skiriamas nuo neteisingumo, ypaè nuo buitinio teisës suvokimo [24, p. 430]. Va-karø teisei pradþià davæ romënai ne tik perëmë kur kas labiau socializuotà graikø Temidës ávaizdá, bet ir iðplëtojo ástatymuose átvirtinamo teisingumo sampratà, – teigia Linas Baublys. Anot jo, teisingumas romënams buvo ir vienas pagrindiniø teisëkûros principø, dariusiø átakà jau visiðkai neatitinkanèiø laiko dvasios normø keitimui bei naujø kûrimui siekiant nustatyti naujà pasikeitusiø visuomeniniø santykiø pusiausvyrà [25, p. 196]. Neatsitiktinai ir Justinijano „Teisės rinkinio“ (Corpus iuris) „Digesta“ knyga pradedama Domicijaus Ulpiano teisës apibrëþimu: „est [ius] autem a iustitia appelatum“. Ðis faktas ypaè pabrëþtinas, nes Ulpianas savo teisës sampratà sàmoningai grindë Aulo Kornelijaus Celso teiginiu: „ius est ars boni et aequi“. Klasikinës romënø teisës pagrindas – glaudus etiniø verty-biø, teisës ir tvarkos ryðys.

Ðis ryðys vëliau iðblëso ir sparti ástatymø leidyba ne sustabdë, o paskatino romënø visuomenës moraliná nuopuolá, atvedusá prie Romos imperijos griûties. Globalios þmogiðkosios bûties sàlygomis bûtina ið akiø neiðleisti Ferdinando Toneso iðnagrinëtos Europos visuomenës raidos tipologijø bei vi-suomenës moralës ir teisës skyrybø socialiniø padariniø. „Daþnai bûdavo apraðomos abi tendencijos, atskleidþia F. Tonesas, tiek ástatymø rengimas, universalizavimas bei galutinis sisteminimas ir kodifi-kacija, tiek gyvenimo ir skirtingø jo apraiðkø nuosmukis, lydintis politiná triumfà, sklandø administra-vimà, efektyvià ir liberalià ástatymø leidybà. Taèiau ne kiekvienas sugebëjo áþvelgti bûtinà ðiø tenden-cijø ryðá, vienybæ ir tarpusavio priklausomybæ. Net þinovai ne visada pajëgûs áveikti prietarus ir susida-ryti neðaliðkà, grieþtai objektyvø socialinio gyvenimo fiziologijos ir patologijos vaizdà. Jie þavisi Ro-mos imperija ir Romos teise; jie bjaurisi ðeimos ir kitø srièiø nuosmukiu, taèiau jie nesugeba áþvelgti prieþastinio ryðio tarp ðiø dviejø reiðkiniø“ [26, p. 130].

Ði F. Toneso iðtrauka puikiai rodo, kad liberali ástatymø leidyba gali tik paskatinti nuosmuká bendrame socialinio saito silpnëjimo kontekste. Vakarø civilizacijos istorija paþymëta pasikartojanèiais prievartinio perversmo tarpsniais, kai anksèiau egzistavusi politiniø, teisiniø, ekonominiø, religiniø, kultûriniø ir kitokiø visuomeniniø santykiø, institutø, tikëjimø, vertybiø ir tikslø sistema nuverèiama ir pakeièiama nauja sistema. Nesugebëjimas numatyti pamatinius pokyèius ir laiku á juos reaguoti gal-bût yra nulemtas vidinio prieðtaravimo, glûdinèio Vakarø teisës tradicijos prigimtyje, kurios vienas tikslas – apsaugoti tvarkà, kitas – ágyvendinti teisingumà, – raðo Haroldas J. Bermanas. Anksèiau eg-zistavusios teisës kaip tvarkos nuvertimas buvo pateisinamas fundamentalesnës teisës kaip teisin-gumo atgaivinimu. Bûtent ásitikinimas, kad teisë iðdavë savo aukðèiausià tikslà bei misijà, atvesdavo prie kiekvienos ið didþiøjø revoliucijø [27, p. 38–41].

Globalizacijos sàlygomis labai sudëtinga áþvelgti ir praktiðkai suvaldyti tuos pamatinius poky-èius, kurie kyla ið teisës kaip tvarkos ir teisës kaip teisingumo susiprieðinimo. Ðis dviejø teisës sam-pratø susiprieðinimas ypaè galimas tarp civilizacijø. Visose civilizacijose teisingumas laikomas pama-tiniu visuomeninio gyvenimo principu, o civilizacijø skirtumai daugiau susijæ su jo ágyvendinimo for-momis. Vakaruose pagrindinë teisingumo uþtikrinimo priemonë yra teisë, musulmoniðkose ðalyse tam tarnauja religija, Indijoje, Kinijoje, Japonijoje – dorovës normos, Afrikos ðalyse – paproèiai. Vaka-ruose teisingumas pirmiausia siejamas su kiekvieno individo apsauga, kuriai tarnauja þmogaus teisiø koncepcija, kitose teisës tradicijose daþniausiai á pirmà vietà iðkeliami bendruomenës interesai. Vaka-ruose pabrëþiamas socialinis gyvenimas. Kitose teisës tradicijose á þmogø, bendruomenæ daþnai þvelgiama kaip á viskà apimanèios kosminës tvarkos dalá [25, p. 198].

Teisës kaip tvarkos ir teisës kaip teisingumo susiprieðinimas galimas ir ðiuolaikiniuose Vaka-ruose, nes nëra oficialiai suformuluoto teisës socialinës orientacijos tikslo. Daugelyje jurisprudencijos

12

darbø socialiniai tikslai, á kuriuos teisë turëtø orientuotis, daþnai iðreiðkiami kaip moraliai bûtini tikslai. Kiti autoriai pabrëþia, kad visi ástatymai turi konkreèius tikslus, pagal kuriuos gali bûti pamatuotas jø veiksmingumas. Dël to kritikai juos apibûdina „naiviu instrumentalizmu“ [28, p. 119–131]. Daþnai ju-risprudencijos darbuose teisës tikslas sutapatinamas su funkcijomis [29, p. 97].

Ðiuolaikinë teisë Vakaruose suprantama kaip nepriklausoma socialinës kontrolës ir socialinio vadovavimo priemonë, valdþios galios ágyvendinimo árankis. Kai teisë laikoma vien valstybës galios árankiu, kartu ji laikoma ir autonomiðka, t. y. nepriklausoma nuo kitø socialinio reguliavimo sistemø, ypaè nuo moralës ir paproèiø paramos. Tai reiðkia, kad daugiau nebemanoma, jog teisë veiksminga dël jos dermës su tautos paproèiais. Teigiama prieðingai: teisës veiksmingumas kyla ið politinës jëgos koncentracijos. Moderni teisinë sistema suprantama kaip ypatingas valdþios galios mechanizmø rin-kinys, paremtas racionaliai iðplëtota teisine doktrina, kurià kuria, aiðkina ir taiko specializuotos valsty-bës teisinës ástaigos. Teisës (kaip valstybës ástaigø taikomos sprendimams priimti normos) ir moralës (kaip plaèiojoje visuomenëje faktiðkai egzistuojantys màstymo ir elgesio modeliai) ryðiai þmoniø sà-monëje atrodo silpnëjantys ir galø gale iðnykstantys. Ástatymø leidëjams ir eiliniams pilieèiams teisë vis labiau virsta grynai techniniu reguliavimu, kuriam daþniausiai trûksta aiðkaus moralinio elemento [29, p. 64–66].

Modernioji arba techniðkoji teisë nagrinëjama dviem aspektais: 1) per santyká su valdþia; 2) per santyká su visuomene. Per santyká su valdþia atsiskleidþia moderniosios teisës pranaðumas: teisæ, kaip techninæ taisyklæ, galima pritaikyti kiekvienam reguliavimo tikslui ágyvendinti. Jos iðlaisvinimas ið bet kokiø bendruomeniniø ðaknø, kurias ji turëjo, laikoma jos, kaip tikslingo valdymo mechanizmo, iðlaisvinimu. Tokia modernioji teisë yra moderniosios valstybës árankis. Moderniosios teisës pranaðu-mas per santyká su visuomenëje virsta jos trûkumu: socialiniø grupiø, kurias teisë reguliuoja, sàmo-nëje teisës atsiskyrimas nuo paproèiø ir moralës galø gale nulemia jos faktiná nykimà daugelio pilieèiø sàmonëje. Siekdami sukurti teisæ kaip veiksmingà ir nepriklausomà socialinës kontrolës bei socialinio vadovavimo priemonæ, galø gale gauname prieðingà rezultatà: tokios teisës visuomenë nepaþásta, dël to ji nëra veiksminga.

Galima pagrástai teigti, kad iðaugusi Vakarø pasaulio valstybiø galia paþymëta teisës kaip tvar-kos sampratos ásivyravimu: propaguojama modernios teisës, kaip plataus masto socialinio ir ekono-minio planavimo árankio, idëja. Ði teisës sampratos raidos tendencija motyvuojama bûtinybe per tei-sinæ kaità daryti átakà socialiniams pokyèiams. Kai kuriø teisininkø darbuose ið tikrøjø ásivyravo poþiû-ris, kad teisës veikimo pagrindu galima kurti visuomenæ. Taip buvo ignoruoti ankstyvieji sociologiniai poþiûriai á teisæ (Savigny Fr. K. Of the Vocation of Our Age For Legislation and Jurisprudence, 1831; Sumner W. G. Folkways, 1906; Ehrlich E., Fundamental Principles of the Sociology of Law, 1936), at-skleidæ teisës ðaknis kasdienëje socialinio gyvenimo patirtyje ir individø spontaninës teisëkûros reikðmingumà. Galbût siekdamas maþinti teisës kaip tvarkos ir teisës kaip teisingumo susiprieðinimo galimybes, D. J. Danelski ragina socialiniø ir teisiniø mokslø atstovus nagrinëti teisës etines ribas [30, p. 24].

Pilietinës visuomenës lygiu teisës socialinis tikslas turëtø bûti bendras ir subordinuoti visus ki-tus dalinius – ástatymø leidybos ir teismø ar kitø teisës ágyvendinimo institucijø tikslus, nes bûdvardis „socialinis“ pasiþymi nuoroda á visà visuomenæ arba á visø jos nariø interesus. Þodis „socialinis“ ágijo moralinio vertingumo konotacijø [31, p. 130]. R. A. Nisbetas atskleidë, kad „socialumo“ referentas beveik visada buvo bendruomeniðkumas [26, p. 101].

Alfonsas Vaiðvila iðnagrinëjæs teisës sampratos ir teisës paskirties ryðá atskleidë, kad teisës so-cialinë paskirtis yra istorinis reiðkinys, kuris keièiasi ir priklauso nuo teisës sampratos pokyèiø ir jà le-mianèiø þmoniø socialinës struktûros ir socialiniø jëgø santykio. Jeigu remsimës teisiniu etatizmu, tai teisës socialinë paskirtis – átvirtinti valstybës ir jos ekonomiðkai ir politiðkai vyraujanèios þmoniø gru-pës (klasës) valià, o jeigu vadovausimës pilietine teisës samprata, tai teisës paskirtis – apsaugoti visø visuomenës nariø pagrindines teises ir laisves vienodai veiksmingomis priemonëmis [32, p. 138].

Liberaliai demokratiðkos visuomenës nariø sugyvenimo pagrindas – realus þmogaus teisiø ir laisviø ágyvendinimas. Tai reiðkia, kad teisës socialinë paskirtis – saugoti ir ginti þmogaus teises ir laisves. Ðios minimalistinës teisës socialinës paskirties dabartiniu pilietinës visuomenës raidos laiko-tarpiu jau nebepakanka bent dviem aspektais:

1. Egzistuoja pirmosios ir antrosios kartos þmogaus teisiø ir laisviø átampa. Socialiniø, ekonomi-niø ir kultûriniø (socioekonominiø) þmogaus teisiø paskirtis – uþtikrinti normalø, orø gyve-nimà asmens, atsidûrusiems þemiau tam tikros materialinës ir socialinës gerovës bei iðsilavi-nimo ribos. Ðià ribà apibrëþia ne politinë koncepcija, o lemia konkreèios visuomenës iðsi-vystymo ekonominis, socialinis ir kultûrinis lygis [33, p. 197–201]. Kita vertus, „socioekono-

13

minës teisës uþkrauna pareigas valstybei ir visuomenei, taèiau jos visiðkai nesukuria jokiø pareigø patiems asmenims; <…> jø dëka asmuo tampa pasyvus politiniuose santykiuose; socioekonominës teisës ardo asmeniniø ir politiniø teisiø bei laisviø paskirtá uþtikrinti nepri-klausomà, autonomiðkà individo bûtá“ [34, p. 120].

2. Neapibrëþta teisës paskirtis puoselëti socialiná saugumà (bendruomeniðkà visuomenæ), t. y. teisës pagrindu siekti visuomenës nariø socialinio sugyvenimo ir visuomenës raidos pu-siausvyros, kuri negriautø bendruomeniðkø vertybiø ir interesø.

Ðiø aspektø analizë atskleidþia, kad dabartiniu socialinës raidos laikotarpiu minimalistinæ teisës socialinæ paskirtá bûtina papildyti þmogaus pareigomis, kuriomis visuomenës nariai ásipareigotø ne tik saugoti þmogaus teises, bet ir didinti socialiná saugumà bei kurti gyvenimo kokybæ (þmogaus parei-gas).

Veikianti teisinë sistema ir teisës normø ágyvendinimas turi tapti esminiu pagrindu nuolatos kurti ir palaikyti visuomenëje pasitikëjimo ir saugumo, visuomenës sutelktumo stiprinimo tendencijas, ku-rios persvertø ir nustelbtø griovimo tendencijas. Tai reiðkia, kad teisinë sistema, sàveikaudama su moraline, ekonomine, politine ir kitomis socialinëmis sistemomis, turi ágyvendinti maksimalistinæ tei-sës socialinæ paskirtá, kurioje pabrëþiamas þmogaus teisiø ir pareigø ryðys ir jo apsauga: 1) saugoti ir ginti þmogaus pamatinius interesus (þmogaus teises ir laisves); 2) uþtikrinti visuomenës grupiø socia-linæ ir politinæ santarvæ (priþiûrëti, kaip atliekamos þmogaus pareigos); 3) skatinti bendruomeniðkos visuomenës gyvenimo paþangos raidà. Nors teisës socialinë paskirtis nedaloma, vardan aiðkumo pa-brëþëme jos aspektus. Taigi ðiuolaikinë teisës socialinë (bendruomeninë) paskirtis – saugoti ir ginti þmogaus teises ir pareigas bei sudaryti teisines visuomenës raidos galimybes, kurios uþtikrintø þmo-gaus socialinio gyvenimo kokybës augimà.

Teisës socialinës paskirties kontekste iðryðkëja teisës vaidmuo ir supratimas, kad jos veikimas turi bûti derinamas su kitais socialiniais reguliatoriais, ypaè su morale ir religija. Tai reiðkia, kad ásta-tymø leidëjø kuriamos teisës normos turi neprieðtarauti paèios teisës socialinei paskirèiai, o jø ágy-vendinimas – nesukelti tokiø ðalutiniø rezultatø, kurie sukelia neigiamø socialiniø padariniø visuome-nëje, pakerta jos nariø tikëjimà pagrindinëmis socialinëmis vertybëmis.

Iðvados

1. Globalizacijos plëtimasis grindþiamas demokratijos, rinkos ir atvirumo vertybiø skiepijimu skirtingø civilizacijø visuomenëse. Ðiø vertybiø pagrindu bandoma sukurti universalià socialinæ tvarkà. Ðiandien socialinë tvarka visuotinai suprantama kaip þmoniø santarvës arba socialinë taika. Ði tvarkos samprata yra trapi globalizacijos apimtame pasaulyje, nes globalizacija kreipia mus á empiriná bûvá – á sudëtingà susisaistymà. Esminis ðio susisaistymo bruoþas – ypaè didelë socialiniø ryðiø ir santykiø pobûdþio ávairovë, kurios neámanoma apimti ir reglamentuoti tik pasitelkiant universalias organizacijos taisykles. Siekimas skirtingø civilizacijø visuomenëse funkcionuojanèios spontaninës tvarkos princi-pus pakeisti universaliais principais neiðvengiamai sukels konfliktus, kurie bus didþiausi globalizacijos tolesnës plëtros trukdþiai. Apie tai nuolat primena þmogaus teisiø ágyvendinimo konfliktai Azijos ða-lyse. Socialinës tvarkos prigimties analizë atskleidþia, kad skirtingø vietiniø socialiniø tvarkø vertybinë ir norminë prigimtis riboja kiekvienos visuomenës atvirumà globalizacijai.

2. Globalizacijos ir su ja susijusiø neigiamø reiðkiniø apimtose Vakarø visuomenëse ryðkëja naujas jø socialinës raidos laikotarpis, kuriame keièiasi iki ðiol nusistovëjæs socialinio saugumo ir indi-vidualios laisvës santykis. Ðio santykio tyrimas atskleidþia, kad karo, socialinës suirutës ir gyvenimo kokybës atkûrimo laikotarpiais visuomenë labiau pabrëþia socialinio saugumo reikðmæ ir riboja indivi-dualios laisvës apimtá, ir atvirkðèiai – gyvenimo kokybës augimo laikotarpiais visuomenë vis daugiau reikðmës teikia tolerancijos formavimuisi ir individualios laisvës apimties plëtimui.

3. Þmogaus teisës suprantamos kaip socialinio saugumo ir individualios laisvës santykio stan-dartas, kuris Vakarø visuomenëse susiformavo augant gyvenimo kokybei. Tarptautinio terorizmo metamos grësmës ið tikrøjø prastina gyvenimo kokybæ ir dël to visuomenës vis daugiau dëmesio tei-kia socialinio saugumo uþtikrinimui. Ðiame procese keièiasi socialinio saugumo ir individualios laisvës santykio standartas, kuriame laipsniðkai vis svarbesnis bus þmogaus teisiø ir þmogaus pareigø ryðys. Ðiuolaikiniu socialinio saugumo menkëjimo laikotarpiu þmogaus pareigø ir teisiø ryðio ásisàmoninimas visuomenëje vertintinas kaip jos socialinio saugumo ir integralumo matas.

4. Globalizacijos sàlygomis ypaè pavojinga sukelti bei gilinti teisingumo ir socialinës tvarkos konfliktà, kuris iki ðiol bûdavo visø didþiøjø socialiniø revoliucijø pagrindas. Bûtina apibrëþti ir áteisinti

14

ðiuolaikinës teisës socialinæ paskirtá. Teisingumo ir socialinës tvarkos santykio problemos globaliza-cijos sàlygomis analizë atskleidë, kad ðiuolaikinës teisës socialinë paskirtis yra saugoti ir ginti þmo-gaus teises ir pareigas bei sudaryti tokias teisines visuomenës raidos galimybes, kurios uþtikrintø þmogaus socialinio gyvenimo kokybës augimà.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Грани Глобализации. Трудные вопросы современного развития. – Москва: Альпина Паблишер, 2003. 2. Фукуяма Фр. Великий разрыв. – Москва: Издательство АСТ, 2003. 3. Šlapkauskas V. Teisės sociologijos pagrindai. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2004. 4. Bell D. Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai. – Vilnius: Alma littera, 2003. 5. Evans-Prichard E. E. Social Anthropology. – London, 1951. 6. Maslow A. Psichologiniai duomenys ir vertybių teorija // Gėrio kontūrai. – Vilnius: Mintis, 1989. 7. Ashford N. Laisvos visuomenės principai. – Vilnius: Aidai, 2003. 8. Ferguson A. An Essay on the History of Civil Society. – London, 1767. 9. Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I: Taisyklės ir tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998.

10. Miliauskaitė K. Žmogaus teisių sistema civilizacijų sambūvyje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas (rankraščio teisėmis), 2004.

11. Hurrell A. Power, Principles and Prudence: Protecting Human Rights in a Deeply Divided World // Human Rights in Global Politics. – Cambridge, 1999.

12. Berger P. L., Luckmann Th. Socialinės tikrovės konstravimas. – Vilnius: Pradai, 1999. 13. Jurisprudencija. Terorizmas ir žmogaus teisės. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005. Nr. 68(60). 14. Drukteinis G. Politinio korektiškumo vingrybės. Verslo klasė. 2005. Nr. 8(39). 15. Gadamer H. G. Truth and Method. – New York, 1975. 16. Haeffner G. The Human Situation. – Notre Dame, 1989. 17. Стюарт Дж. Возвращаясь к символической модели нерепрезентативная модель: природы языка

//Знаковые системы в социальных и когнитивных процессах. – Новосибирск: Наука, 1990. 18. Buber M. Distance and Relation // The Knowledge of Man. – New York, 1965. 19. Šiusas A. Sveikas protas ir žmogaus veikla // Problemos. 1987. Nr. 37. 20. Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimės. – Vilnius: Eugrimas, 1997. 21. Šlapkauskas V. Visuomenės saugumo ir žmogaus teisių ryšys kaip antiterorizmo ideologijos legitimacijos pa-

grindas // Jurisprudencija. Terorizmas ir žmogaus teisės. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005. Nr. 68(60).

22. Kurnitzky H. Necivilizuota civilizacija. Kaip visuomenė pralaimi savo ateitį. – Vilnius: Dialogo kultūros institu-tas, 2004.

23. Hayek Fr. A. Individualizmas ir ekonominė tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 2002. 24. Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. 25. Baublys L. Antikinė teisingumo samprata ir jos įtaka Vakarų teisės tradicijai. Daktaro disertacija. Socialiniai

mokslai, teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas (rankraščio teisėmis), 2004. 26. Nisbet R. Sociologijos tradicija. – Vilnius: Pradai, 2000. 27. Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. – Vilnius: Pradai, 1999. 28. Summers R. S. Naïve Instrumentalism and the Law // Law, Morality and Society. Hacker P.M.S. and Raz J.

(eds). – Oxford: Oxford University Press, 1977. 29. Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. 30. Danelski D. J. The Limits of Law // The Limits of Law, Nomos XV. Pennock J. R. and Chapman J. W. (eds). –

New York: Lieber-Atherton, 1974. P. 8-27. 31. Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. II: Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. – Vilnius: Eugrimas, 1998. 32. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. 33. Rawls J. Politinis liberalizmas. – Vilnius, 2002. 34. Spruogis E. Šiuolaikinės demokratinės valstybės socialinė paskirtis ir funkcijos. Daktaro disertacija. Sociali-

niai mokslai, teisė (01 S). – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas (rankraščio teisėmis), 2002.

♦♦♦

15

Problems of the Development of Social Order under the Circumstances of Globalization

Assoc. Prof. Dr. Vytautas Šlapkauskas Mykolas Romeris University

Keywords: social order, globalization, social security, liberty, human rights, human responsibilities, trust, justice, the social purpose of law.

SUMMARY

This article analyzes three important problems concerning the development of social order under the circumstances of globalization. These problems are: 1) the relationship between the universal and local social order; 2) the relationship between social security and individual freedom; 3) the relationship between justice and social order. The social tensions that all of these relationships hold may potentially cause new social conflicts.

The analysis of the relationship between the universal and local social order has shown that the evaluative and normative nature of social order itself limits our social openness to the world and to the expansion of globalization. The intensive expansion of globalization is connected with the establishment of the universal social order; therefore, its implementation will inevitably cause local conflicts that will curb the expansion of globalization.

The growth of a number of negative phenomena that come with globalization to Western societies is transforming the relationship between social security and individual freedom, which is understood as human rights. The search for ways to prevent the threats to social security highlights the important interrelationship between human rights and responsibilities. In order not to curtail human rights under the circumstances of declining social security, it is essential to define and validate human responsibilities.

Globalization poses a very serious threat because it may potentially cause a conflict in justice and social order, two areas that have been at the basis of all the great revolutions up to now. To avoid this situation, we must legitimate the social objectives of contemporary law, which are to preserve and protect human rights and responsibilities and to create the legal conditions for the improvement in the quality of social life.

16


LIETUVOS PROKURATŪROS STATUSO RAIDA: TEISINIAI ISTORINIAI ASPEKTAI

Prof. dr. Juozas Žilys

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Konstitucinës teisës katedra


Telefonas 271 45 46

Elektroninis paðtas [email protected]

Pateikta 2005 m. gegužės 19 d. Parengta spausdinti 2005 m. rugsėjo 8 d.

Pagrindinės sąvokos: prokuratūra, konstitucija, teismas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje siekiama atskleisti, kokių teisinių istorinių veiksnių veikiamas formavosi ir buvo įtvir-

tintas Lietuvoje šiuolaikinis prokurorų konstitucinis statusas. Išskirtinai daug dėmesio atkreipiama į

tai, kad 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje prokurorų teisinis statusas buvo iš-

reikštas ne konstitucijose, bet teismų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Remiantis 1933 m.

liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymu sukūrus keturių pakopų teismus, prokurorai veikė prie apy-

gardų teismų, Apeliacinių rūmų ir prie Vyriausiojo Lietuvos tribunolo. Apeliacinių rūmų prokuroras vado-

vavo apygardų teismų prokurorams ir jų padėjėjams, o Vyriausiojo tribunolo prokuroras – apygardų

teismų ir Apeliacinių rūmų prokurorams ir jų padėjėjams bei Klaipėdos krašto teismų prokurorams. Tuo

metu teisingumo ministras buvo vyriausias Respublikos prokuroras. Jis vadovavo Vyriausiojo tribunolo,

Apeliacinių rūmų bei apygardų teismų prokurorams, jų padėjėjams.

1940–1941 m. Lietuvos Respublikos teisėtvarka ir joje veikusi prokuratūra buvo sunaikintos. Tai

nulėmė Lietuvos okupacija, dėl kurios Lietuvai buvo primesta svetimos valstybės teisinė tvarka. 1941–

1944 m. nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu, nors ir buvo atkurtas kai kurių įstatymų galioji-

mas, nacių okupacinė valdžia ribojo ir kontroliavo teismų ir prie jų veikusių prokurorų veiklą. 1944 m. re-

okupuotoje Lietuvoje vėl pradėjo galioti 1940 m. konstitucija ir įstatymai bei veikusios valstybinės ins-

titucijos. Tais pačiais pagrindais veiklą atnaujino ir prokuratūra.

Straipsnyje konstatuojama, kad šiuolaikinė prokurorų statuso raida Lietuvos Respublikos teisi-

nėje sistemoje nagrinėtina politinių ir teisinių procesų kontekste nuo 1988 m., t. y. nuo Atgimimo lai-

kotarpio, kai buvo siekiama išsivaduoti iš TSRS politinės ir teisinės priklausomybės. Šiuo atžvilgiu ana-

lizuojant prokurorų teisinio statuso koncepcijos brendimo procesą, atkreipiamas dėmesys į 1990 m.

kovo 11-ąją priimtą Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą bei 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos

Respublikos Konstituciją, kurios pagrindu buvo sukurta valstybės institucijų konstrukcija. Pabrėžiama,

kad prokuratūros teisinio statuso nustatymas valstybės valdžios institucinėje struktūroje buvo viena

sudėtingiausių konstitucinio reguliavimo problemų, kuri spręsta ne tik rengiant Konstituciją, bet ir vė-

liau.

Áþanga

Lietuvos Respublikos prokuratûros raida susijusi su Lietuvos visuomenës sukurtos valstybës

organizacijos istorija. Ðia prasme vertinant ðiuolaikinës prokuratûros statusà, t. y. funkcijas ir ágyven-

17

dinamas priedermes, galima ásitikinti, kad jis vienaip arba kitaip atspindi praeitá ir, be abejo, proble-mas, aktualias naujoje politinëje ir teisinëje erdvëje, kurioje yra Lietuva. Europos valstybiø teisiniø si-stemø, institucijø, uþtikrinanèiø teisëtvarkà, struktûrø ávairovë rodo, kad nëra idealios teisëtvarkos, kuri bûtø nekintanti ir visiðkai nekvestionuojama. Reiðkiniams átakos turi socialinio gyvenimo veiksniai, ku-rie neiðvengiamai formuoja naujø sprendimø prielaidas. Retrospektyviai vertinant dabartinæ padëtá, negalima nematyti, kad klausimai ir problemos, spræsti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje, aktualûs ir dabar.

Ðios bendrojo pobûdþio áþvalgos ðiandienos kontekste tiesiog skatina bent bendrais bruoþais ávertinti, kaip keitësi vienos ið svarbiausiøjø Lietuvos valstybës institucijø veiklos teisiniai pagrindai ir ta teisinë erdvë, kurioje ir dabar veikia, prieðkario terminija vadovaujantis, „prokuratûros darbininkai“.

Valstybës gynëjai (prokurorai) 1918–1940 m. Lietuvos valstybës institucinëje struktûroje

1. 1918 m. lapkrièio 2 d. Lietuvos Valstybës Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dësniuose

[1], 1919 m. balandþio 4 d. Lietuvos Valstybës Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dësniuose [2], taip pat ir 1920 m. birþelio 2 d. Laikinojoje Lietuvos Valstybës Konstitucijoje [3] nieko neraðoma apie teismus, o turint galvoje tuometiná prokuratûros teisiná statusà – ir apie ðià valstybës institucijà bei jos pareigûnus. Ðiuo metu tik akademinëje diskusijoje beliktø svarstyti, kodël realiai veikiant teismams su prie jø esanèia valstybës gynëjø (prokurorø) institucija, konstitucijø kûrëjai valstybës valdþios funkci-joms priskyrë tik ástatymø leidimà ir jø vykdymà [4, p. 146–147].

1922 m. Lietuvos Valstybës Konstitucijoje [5] skelbiama, kad „Valstybës Valdþià vykdo Seimas, Vyriausybë ir Teismas“. Konstitucijos penktajame skirsnyje apibûdinant teismà nustatoma, kad „Tei-smas sprendþia eidamas ástatymais Respublikos vardu“, „Teismo sprendimas negali bûti keièiamas arba naikinamas kitaip, kaip tik teismo, ástatymuose nurodyta tvarka“, „Aukðèiausiasis Teismas visai Respublikos teritorijai tëra vienas“. 1928 m. Lietuvos Valstybës Konstitucijoje [6] ið esmës pakartotas teisminës valdþios apibrëþimas, o 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje [7] apibûdinant Valstybës valdþià kaip „vienatijà“ raðyta: „Teismas daro teisingumà“, „Savo veikmená atlikdamas, Teismas yra nepri-klausomas“. Pakartojant tai, kad Aukðèiausiasis Teismas visai valstybës teritorijai yra vienas, pagaliau skelbiama, jog „Jis yra Vyriausiasis Tribunolas“.

2. 1918 m. Lietuvos Valstybës Laikinosios Konstitucijos pamatiniø dësniø 24 straipsnyje átvir-tinta, kad „Srityse, kuriose Lietuvos valstybës nëra iðleistø naujø ástatymø, laikinai palieka tie, kurie yra buvæ prieð karà, kiek jie neprieðtarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dësniams“. Teisinë si-stema buvo eklektiðka ir nevientisa, nes atskirose valstybës srityse galiojo skirtingø teisiniø sistemø ir kultûrø ástatymai. Taigi Lietuvos teisei buvo bûdingas partikuliarizmas, kuris ypaè akivaizdþiai pasi-reiðkë privatinëje teisëje [8, p. 142]. Pirmaisiais valstybingumo atkûrimo metais Lietuva paveldëjo tris civilinës teisës sistemas ir vienà baudþiamosios teisës sistemà [9, p. XV–XXVII].

Atkurtos Lietuvos valstybës teritorijoje tam tikram laikui iðsaugojus ikikarinius teisës ðaltinius, susidurta su didelëmis problemomis. Lietuvos valstybës ástatymø leidëjas ne tik sutiko su svetimos teisës recepcija, bet ir taikstësi su atkuriamos Lietuvos valstybës teisës ávairove bei sutiko su marga srièiø teise: perimama ikikarinë teisë nebuvo viena bendra visai Lietuvos teritorijai, kaip ir pati ta terito-rija iki karo nesudarë vieno administracinio teritorinio vieneto [10, p. 313].

Nors kuriant valstybës organizacijos ir jos veiklos teisinius pagrindus vadovautasi esamais tei-sës aktais, buvo pradëta ir reforma. Atkurtos Lietuvos valstybës vienas ið paveldø buvo teismo struk-tûra, átvirtinta Rusijos 1864 m. lapkrièio 20 d. Teismø statute. Teismø sistemos, galiojusios iki Pirmojo pasaulinio karo, netrukus atsisakyta. 1918 m. lapkrièio 28 d. Lietuvos valstybës taryba priëmë Laiki-nàjá Lietuvos teismø ir jø darbo sutvarkymo ástatymà [11]. Ðiuo aktu nustatyta trijø pakopø teismø si-stema: taikos teisëjai [12, p. 1], apygardø teismai, Vyriausiasis tribunolas.

Apygardos teismai buvo steigiami kuriame nors apygardos (buv. gubernijos) mieste. Prie apy-gardos teismø veikë valstybës gynëjai (prokuratoriai). Aukðèiausioji teismo institucija buvo Vyriausia-sis Lietuvos tribunolas, kurio bûstinë turëjo bûti Vilniuje, taèiau dël visiems þinomø istoriniø aplinkybiø pradëjo dirbti Kaune 1919 m. birþelá. Prie Vyriausiojo Lietuvos tribunolo taip pat buvo valstybës gynë-jai ir jø padëjëjai. Iðplëtus Vyriausiojo Lietuvos tribunolo jurisdikcijà ir Klaipëdos kraðtui, nustatyta, kad Klaipëdos kraðto Vyriausiasis valstybës gynëjas priklauso Vyriausiojo Lietuvos tribunolo Valstybës Gynëjui [13].

18

Taikos teisëjus, teismo tardytojus ir Valstybës Gynëjo padëjëjus galëjo skirti ir ðalinti teisin-gumo ministras, o Vyriausiojo Lietuvos tribunolo, apygardos teismo pirmininkus, narius ir Valstybës Gynëjus skyrë ir atleido Valstybës tarybos prezidiumas (nuo 1919 m. balandþio 4 d. Lietuvos Valsty-bës Laikinosios Konstitucijos Pamatiniø Dësniø ásigaliojimo – Valstybës Prezidentas) teisingumo mi-nistrui pasiûlius.

3. Teismø ir prie jø esanèiø Valstybës Gynëjø veikla pradëta vykdyti 1918 m. pabaigoje. Pirmieji apygardø teismai ásteigti buvusiose Vilniaus, Gardino, Kauno ir Suvalkø gubernijose. Vilniuje ir Gar-dine teismai ir Valstybës Gynëjai darbo nepradëjo, o Suvalkø apygardos teismas ið karto turëjo keltis á Marijampolæ.

Vyriausiojo Lietuvos tribunolo prokuratûra pradëjo savarankiðkai veikti tik nuo 1921 m. vasario mën., o Valstybës Gynëju oficialiai paskirtas Jurgis Kalvaitis [14, p. 168–169].

Kauno apygardos teismo prokuratûra ásteigta 1919 m. vasario mën. Pirmuoju Valstybës Gynëju paskirtas Kazys Samajauskas, o vëliau – Rapolas Skipitis. Tuo metu Kauno apygardos teismo Valsty-bës Gynëjas ëjo ir Vyriausiojo Lietuvos tribunolo Valstybës Gynëjo pareigas. Jam pradëjo talkinti Valstybës Gynëjo padëjëjai. Pirmaisiais padëjëjais paskirti Oskaras Büchleris, kuris silpnai mokëjo lietuviø kalbà, o rusiðkai visiðkai nemokëjo, ir Sergëjus Ðeremetevskis, kuris visai nemokëjo lietuviø kalbos ir maþai mokëjo vokieèiø kalbà. Raðtinës tarnautojai buvo priversti versti vienus dokumentus ið vienos kalbos á kità. Valstybës Gynëjo padëjëjø þinioje buvo atitinkamø nuovadø teismo tardytojai. Kai kada ðias funkcijas vykdë teismo teisëjai.

1918 m. gruodþio 10 d. pradëtas organizuoti Suvalkø (vëliau – Marijampolës) apygardos tei-smas, o pirmuoju Valstybës Gynëju paskirtas Juozas Brazaitis. Ðiauliø apygardos teismo prokuratûra pradëjo kurtis tik 1922 m. rugpjûèio 21 d., kai á jà dirbti atvyko Valstybës Gynëjas J. Brazinskas. 1924 m. vasario 11 d. Panevëþio miesto taryba kreipësi á teisingumo ministrà praðydama ásteigti Panevëþio apygardos teismà. Rugsëjo 3 d. Kauno apygardos teismas nutarë ásteigti Panevëþyje savo skyriø, o 1925 m. balandþio 3 d. ástatymo pagrindu sukurtas atskiras Panevëþio apygardos teismas.

Tuo metu Valstybës Gynëjø funkcijos buvo apibûdinamos taip: „Kiekviename Ap. Teisme yra Valstybës Gynëjas (prokuroras) ir keletas jo padëjëjø. Valstybës gynëjai tai teismo valdininkai, ku-riems pavesta kovoti su nusikaltimais; taigi, jie neturi jokio reikalo su civilinëmis, o vien tik su krimina-linëmis bylomis. V. Gynëjai gauna praneðimus ið policijos apie visus þymesnius nusikaltimus, priþiûri policijos darbà kovoje su nusikaltimais, seka tardymà, tardymui pasibaigus raðo kaltinamàjá aktà ir pagalios teismo posëdy þodþiu (prakalba) árodinëja teisiamojo kaltæ ir reikalauja ið teismo jam baus-mës“ (...) „Prokuratûra kriminalinëse bylose ir yra viena ið proceso ðaliø, arba ðalis, kuri kaltina nusi-kaltëlá. Vadinasi, baudþiamosiose bylose pati valstybë per prokuratûrà ateina pagalbon nuskriaustam (apvogtam, apiplëðtam, apgautam, suþeistam ir t. t.). Valstybë taip daro ne tik atskiram asmeniui, bet ir visai valstybei, kuri privalo saugoti visuomenæ nuo nusikaltimø ir nusikaltëliø“ (...) „Toliau prokuratû-rai priklauso teisë kelti bylas prieð valdininkus: be Valstybës Gynëjo parëdymo jokio valdininko tarny-binë byla negali bûti iðkelta. Prokuratûra turi savo þinioje kalëjimus, priþiûrëdama, kad nuteistieji at-liktø paskirtà jiems bausmæ. Pagalios, Valstybës Gynëjams priklauso policija, kiek ji veikia kovodama nusikaltimø srityje“ [12, p. 23]. 1926 metais Lietuvoje prie teismø buvo 21 Valstybës gynëjas ir padë-jëjas [12, p. 24].

Jau minëjome, kad prokuratûros steigimosi laikotarpiu reikëjo spræsti labai daug materialiniø, finansiniø, profesionaliø darbuotojø paieðkos, darbo sutvarkymo, galiojanèiø ástatymø praktinio tai-kymo problemø. Vokieèiø okupacinës valdþios likuèiai formaliai ðalinosi nuo valdþios ágyvendinimo funkcijø, taèiau ir tada areðtuodavo asmenis nepraneðdami apie tai Valstybës Gynëjui, o þmonës tik laipsniðkai pradëjo pasitikëti nauja valdþia ir, aiðku, prokuratûra. Teisinë tvarka stiprëjo. Aktyviau ir kvalifikuoèiau pradëjo veikti policija (milicija), teismo tardytojai.

Nors darbo vis daugëjo, taèiau kvalifikuotø prokuratûros darbuotojø buvo nedaug. Reikëjo ne-delsiant spræsti ir ðiuos klausimus. Ðiuo tikslu 1919 m. gruodþio 11 d. Lietuvos Valstybës Taryba pri-ëmë Teismo kandidatø ástatymà, pagal kurá apygardø teismuose buvo suteikiamas minimalus profe-sinis iðsilavinimas asmenims, kurie vëliau galëjo bûti paskirti eiti teismo tarnautojø, taikos teisëjø, tei-smo tardytojø pareigas. Ðie teismø kandidatai mokësi pas taikos teisëjus, teismo tardytojus, Valsty-bës Gynëjus, apygardø teismø raðtinëse. Be praktinio darbo, kandidatai turëjo susipaþinti su teisës teorija, civiline ir baudþiamàja teise bei atitinkamo proceso teise, Romos teise, teisës enciklopedija. Susipaþinæ su teoriniu mokymu ir praktiniu darbu, teismo kandidatai galëjo bûti skiriami á Valstybës Gynëjø padëjëjø ir á kitas pareigas teismuose [15].

Dël neprofesionalumo buvo painiojamos apygardos teismø, taikos teisëjø, prokuratûros kom-petencijos, o pas teismo tardytojus susikaupë gausybë bylø. Ðtai kaip atrodë ta tikrovë Ðiauliø apy-

19

gardos teisme: „Teismas neturëjo posëdþiø salës; posëdþiai vykdavo arba raðtinëje, arba teismo na-riø kambariuose, o publika daþnai turëdavo pereiti per prokuratûros raðtinës kambará ir kliudydavo darbà. Kartais net reikëdavo kovoti su teismo nariais dël vietos prie stalo... Pasitarimo kambario tei-sëjai irgi neturëjo, ateidavo tartis á valstybës gynëjo ir padëjëjø bendrà kamerà, ir tuomet reikëdavo arba nutraukti darbà ir pasiðalinti, arba nenoromis klausytis pasitarimo paslapties“ [14, p. 184].

Bendrais bruoþais jau minëjome, kokiø problemø kilo teisinëje sistemoje. Galima pridurti tai, kad nebuvo ne tik naujø teisës aktø, taèiau ir ne visi turëtieji iðversti ir á lietuviø kalbà. 1930 m. J. Byla raðë: „Bet ðiandien jau ateina á Teismà dirbti þmonës, kurie rusø kalbos nemoka, nes jos mokëjimas gimnazijoj bei Universitete nebuvo privalomas. To maþa, 1929 metais lapkrièio 12 d. iðëjo „Baudþ. proceso ástatymo pakeitimas“, kuris suteikë policijai ir kitiems administracijos organams teisæ daryti kvotas tomis paèiomis taisyklëmis kaip ir rengiamàjá tardymà, prilygindamas kvotas rengiamojo tar-dymo veiksmams. Tokiose sàlygose yra svarbu ir bûtina turëti Baudþ. proceso ástatymo vertimà á lie-tuviø kalbà“ [16, p. 3].

Nors Lietuvos kariuomenë ákurta 1918 m. lapkrièio 23-àjà, taèiau specialus teismas ásteigtas tik 1919 metø liepos 7-àjà [17, p. 11]. Pirmuoju Armijos teismo pirmininku buvo paskirtas gen. leit. P. Ðniukðta, o prokuroru – J. Brazaitis. Vëliau karo prokuroro pareigas ëjo majoras Þalkauskas, o proku-rorø padëjëjais – pulk. leit. J. Papeèkys, pulk. J. Byla, maj. Mieþelis, kap. Matulevièius, kap. Gudavi-èius [17, p. 78].

4. 1933 m. liepos 11 d. paskelbtas naujas Teismø santvarkos ástatymas [17], kuriuo reformuota ir sukurta keturiø pakopø teismø sistema: apylinkiø teismai, apygardø teismai, Apeliaciniai rûmai, Vy-riausiasis Lietuvos tribunolas. Teismø Valstybës Gynëjai buvo pavadinti prokurorais, o buvæ Valstybës Gynëjø padëjëjai – prokurorø padëjëjais. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad prie apylinkiø teismø proku-rorø nebuvo. Apeliaciniø rûmø prokurorui buvo pavesta vadovauti apygardø teismø prokurorams ir jø padëjëjams, o Vyriausiojo Tribunolo prokuroro jurisdikcijai priklausë vadovavimas apygardø teismø ir Apeliaciniø rûmø prokurorams ir jø padëjëjams bei Klaipëdos kraðto teismø prokurorams.

Teisingumo ministras pagal ástatymà buvo vyriausias Respublikos prokuroras. Jis vadovavo Vy-riausiojo tribunolo, Apeliaciniø rûmø bei apygardø teismø prokurorams, jø padëjëjams ir juos „priþiû-rëjo“. Ministras prokurorams ir jø padëjëjams galëjo reikðti áspëjimus ir papeikimus, teikti Respublikos Prezidentui perkelti juos á kitas prokuroro tarnybos vietas, taip pat priimti ir atleisti ið pareigø. Proku-rorø ir jø padëjëjø veiksmai, nesuderinami su jø garbe, buvo nagrinëjami Teisëjø drausmës teisme. Tokiose drausmës bylose kaltinamojo gynëju galëjo bûti tik prokuroras arba prokuroro padëjëjas.

Pagal tuo metu galiojusius baudþiamuosius, baudþiamojo proceso, civilinius ir civilinio proceso ástatymus reikðmingas funkcijas vykdë Valstybës Gynëjø padëjëjai, o vëliau – prokurorø padëjëjai. Teismø santvarkos ástatyme buvo numatyta, kad padëjëjams vadovavo ir juos „priþiûrëjo“ prokuroras ir dirbo tà prokuroro darbà, kurá jiems pavedë prokurorai. Paminëtinos kai kurios prokurorø padëjëjø funkcijos: priþiûrëti visø rûðiø policijà tiriant nusikaltimus; priþiûrëti kalëjimus ir namus suimtiesiems; priþiûrëti apylinkiø ir kai kuriø apygardø tardytojus; suraðyti kaltinamuosius aktus arba iðvadas; prirei-kus suraðyti apeliacinius, kasacinius ir atskiruosius protestus [19, p. 490].

Valstybës Gynëjai, o vëliau – prokurorai buvo labai svarbi valstybës institucijø, ágyvendinanèiø teisingumà ir uþtikrinanèiø teisinæ tvarkà, grandis. Ketvirtajame praëjusio amþiaus deðimtmetyje susi-formavo ir sklandþiai veikë teismø sistema, kurios dalis buvo prokurorai. Kvalifikuotø teisininkø rengi-mas Vytauto Didþiojo universitete taip pat buvo svarbi sàlyga gerinti visø Lietuvos teisiniø institucijø veiklà. Nors labai vëluota rengiant savarankiðkus kodifikuotus teisës aktus, taèiau ir ðis darbas spar-tëjo. Galima konstatuoti, kad per ðá valstybingumo tarpsná sukurta ir pradëta ágyvendinti tos sistemos mokslinë ir praktinë bazë. Ðá darbà 50-èiai metø nutraukë 1940 m. prasidëjusios okupacijos ir aneksija [9, p. XXVIII].

Prokuratûra 1940–1990 metø okupacijos metais

1940–1941 metais Lietuvos Respublikos teisëtvarka ir joje veikusi prokuratûra ið esmës buvo sunaikinti. Profesorius M. Romeris raðë: „Èia gi Lietuvoje ávykæs perversmas perkëlë politinæ galià á svetimos valstybës valdanèiøjø socialiniø jëgø rankas. Ir Lietuvos valstybës Konstitucija drauge su paèia valstybe tebuvo jau tiktai spekuliatyvinis þaislas tose rankose ðiø svetimø veiksniø tikslams. Kiek jos raida ðiems tikslams tiko, tiek ji galëjo bûti nereformuojama, taèiau tatai reikðmës ir svarbos netu-rëjo“ [20, p. 21].

Nors kurá laikà formaliai laikytasi 1938 m. Lietuvos Konstitucijos, taèiau represiniø politiniø veiksmø turiná lëmë svetimos valstybës karinë politinë galia ir valia. Respublikos Prezidento pareigas

20

einantis Ministras Pirmininkas J. Paleckis 1940 m. birþelio 27 d. aktu paleido Seimà nuo 1940 m. lie-pos 1 d. [21]. Tà paèià dienà buvo paskelbtas Laikinas teismø santvarkos ástatymo pakeitimas [22]. Ðio akto pagrindinis tikslas buvo atleisti ið pareigø to meto teismo darbuotojus ir sudaryti sàlygas as-menims, neturintiems reikiamo iðsilavinimo, tapti teismo pirmininku, pavaduotoju arba skyriaus pirmi-ninku, teisëju, teismo tardytoju, teismo kandidatu, prokuroru arba jo padëjëju. Á nurodytas pareigas galëjo bûti skiriami arba dirbti advokatu priimami asmenys, kurie „yra pasiruoðæ tam teismo darbui“, nors ir neturëjo Teismø santvarkos ástatyme nustatyto mokslo cenzo, atitinkamos tarnybos staþo, ne-buvo iðlaikæ teisëjo egzamino. Teisingumo ministras galëjo pavesti eiti apylinkës teisëjo, apygardos teismo prokuroro padëjëjo arba apylinkës tardytojo pareigas teismo kandidatui, kuris nors ir nebuvo iðlaikæs teisëjo egzamino, taèiau „yra pasiruoðæs tam teismo darbui“. Teismo pirmininkas, pavaduo-tojas arba skyriaus pirmininkas, teisëjas arba teismo tardytojas „dël teisingumo darymo naudos“ be jø sutikimo galëjo bûti atleisti ið tarnybos ir perkelti á þemesnes pareigas.

Teisingumo ministro P. Pakarklio teikimu Respublikos Prezidento pareigas einantis Ministras Pirmininkas J. Paleckis 1940 m. liepos 1 d. aktu atleido ið pareigø daugelá vadovaujanèiø prokuratû-ros darbuotojø centre ir vietose [23, p. 13–14].

Nuo 1940 m. rugpjûèio 3 d., kai Lietuva buvo prijungta prie TSRS, jos teritorijoje ásigaliojo 1936 m. TSRS Konstitucija, vadinamoji Stalino konstitucija, taip pat Sàjungos ástatymai ir kiti teisës aktai, iðskyrus tuos, kuriø laikinai nebuvo galima taikyti dël skirtingø „naujos respublikos“ sàlygø. 1940 m. rugpjûèio 25 d. Liaudies seimas priëmë LTSR Konstitucijà (Pagrindiná Ástatymà), kuri besàlygiðkai tu-rëjo atitikti TSRS Konstitucijà [24].

Toje Konstitucijoje buvo átvirtinta, kad teisingumà Lietuvoje vykdo Lietuvos TSR Aukðèiausiasis Teismas, apskrièiø ir liaudies teismai, taip pat specialûs TSRS teismai. Aukðèiausiajam Teismui pa-vesta „teismo organø teisminio darbo prieþiûra“. Aukðèiausiàjá Teismà turëjo rinkti Aukðèiausioji Ta-ryba, o apskrièiø teismus rinko apskrièiø darbo þmoniø atstovø Tarybos. Liaudies teismus rinko miesto, valsèiaus pilieèiai. Buvo ávestas „liaudies tarëjø“ institutas. Pagal ðià Konstitucijà prokuratûros funkcija buvo suformuluota taip: „Vyriausia prieþiûra, kad visi Liaudies komisariatai (ministerijos – J. Þ.) ir jø priklausomos ástaigos, lygiai kaip atskiri tarybiniai asmenys, o taip pat pilieèiai tiksliai vykdytø ástatymus, Lietuvos TSR teritorijoje atliekama tiek TSRS Prokuroro betarpiðkai, tiek per Lietuvos TSR Prokurorà“. Lietuvos TSR prokurorà skyrë TSRS prokuroras. Apskrièiø ir miestø prokurorus galëjo skirti Lietuvos TSR prokuroras TSRS prokuroro patvirtinimu. Buvo deklaruojama, kad prokuratûros institucijos savo funkcijas vykdo nepriklausomai „nuo bet kuriø vietiniø organø, klausydamos tik TSRS prokuroro“.

Organizuojant teismø sistemà, laikytasi 1938 m. TSRS, sàjunginiø ir autonominiø respublikø teismø santvarkos ástatymo. Panaikintas Vyriausiasis Lietuvos tribunolas, Apeliaciniai rûmai ir apylin-kiø teismai. Sugriovus Lietuvos prokuratûrà, naujoji sistema pradëjo vykdyti savo funkcijas kaip sudë-tinë TSRS prokuratûros dalis. Vadovaujantis TSRS ástatymais, paskirti LTSR prokuroras, apskrièiø ir miestø prokurorai. TSRS Aukðèiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkrièio 6 d. ásaku ir 1940 m. lapkrièio 30 d. Lietuvos TSR Aukðèiausiosios Tarybos Prezidiumo ásaku Lietuvos teritorijoje laikinai ásigaliojo RTFSR baudþiamasis ir Baudþiamojo proceso kodeksai. Nustatyta, kad iki 1940 m. liepos 21 d. iðspræstos baudþiamosios bylos, jei jø nuosprendþiai neávykdyti, turëjo bûti perspræstos pagal RTFSR baudþiamàjá kodeksà. Pagal ðá kodeksà imta bausti ir uþ veikas, padarytas Nepriklausomoje Lietuvoje dar iki okupacijos, áskaitant ir tas, kurios tada nebuvo laikomos nusikalstamomis. Tai buvo brutaliausias teisës principø ir teisingumo paneigimas [10, p. 458–459].

Naciø okupuotoje Lietuvoje 1941 m. liepos 2 d. Laikinojo Lietuvos Ministrø kabineto nutarimu buvo panaikinti TSRS pirmosios okupacijos metu Lietuvoje taikyti ástatymai ir atkurti Lietuvos Respub-likos ástatymai, galiojæ iki 1940 m. birþelio 15 d. Ëmë veikti Lietuvos teismai, iðskyrus Vyriausiàjá tribu-nolà. Vokieèiø administracija 1941 m. liepos 28 d. paskelbë apie civilinës okupacinës valdþios ástei-gimà. Lietuvos ástatymai palikti galioti teismø ir administracijos srityse.

Vadovaujantis okupacinës valdþios potvarkiais, Lietuvos teritorijoje ásteigti Vokieèiø teismas, veikæs prie generalinio komisaro Kaune, ir bendras visai Lietuvai Ypatingasis teismas, veikæs prie Vo-kieèiø teismo. Aukðtesnë teismo instancija uþ ðiuos teismus buvo Vokieèiø vyriausiasis (aukðtesnysis) teismas Rygoje. Prie Vokieèiø teismo ástaigos ir skyriø ásteigta prokuratûra. Ji atliko kaltinamosios ins-titucijos funkcijas ir prie Ypatingojo teismo. Ðiø teismø teisëjus ir prokurorus skyrë Lietuvos generali-nis komisaras. Visi ðie trys teismai sprendë Vokietijos pilieèiø, vokieèiø tautybës asmenø bylas, taip pat gyventojø baudþiamàsias ir civilines bylas, kurios, vokieèiø prokuroro nuomone, buvo susijusios su vokieèiø interesais ir domino juos. Per visà okupacijos laikotarpá vokieèiø civilinë valdþia leido ávai-rius potvarkius, kuriais siekë Lietuvos teismø kompetencijà apriboti, o vokieèiø – iðplësti. Vokieèiø tei-

21

smo prokuroras galëjo bet kada pareikalauti ið Lietuvos teismo ástaigos atsiøsti jam bet kurià bylà su-sipaþinti. Tai labai ribojo buvusiø teismø kompetencijà ir sunkino jø darbà [10, p. 463].

1944 m. reokupuotoje Lietuvoje atkurtas 1940 m. Konstitucijos ir ástatymø galiojimas, veikusios valstybinës institucijos. Tais paèiais pagrindais veiklà atnaujino ir prokuratûra.

Prokuratûros rekonstrukcijos projektai 1988–1990 m.

Þvelgiant á Lietuvos Respublikos prokuratûros ðiuolaikinio konstitucinio statuso raidà, iðskirtini keli laikotarpiai. Yra prielaidø atskirai paminëti pirmàjá etapà, t. y. nuo 1988 metø iki Lietuvos Respub-likos Laikinojo Pagrindinio Ástatymo priëmimo.

1988 m. birþelio 3 d. Lietuvos TSR Mokslø Akademijoje ávyko posëdis, kuriame pradëti naujos Lietuvos TSR konstitucijos projekto rengimo darbai. Rugsëjo 22 d. ðis projektas pateiktas svarstyti oficialioms institucijoms [25, p. 7–12]. Ðiame dokumente pirmà kartà prabilta apie naujà Lietuvos TSR prokuratûros statusà. Nors ir nebuvo siûloma keisti pagrindiniø funkcijø, taèiau Konstitucijos projekte nebeliko tezës apie tai, kad prokurorines funkcijas ágyvendina „... TSRS generalinis prokuroras ir jam pavaldûs Lietuvos TSR prokuroras bei þemesnieji prokurorai“. Projekto 162 straipsnyje raðoma: „Aukðèiausiàjà prieþiûrà (...) ágyvendina Lietuvos TSR prokuroras bei þemesnieji prokurorai“. Projek-tuota, kad Lietuvos TSR prokurorà skirs nebe TSRS generalinis prokuroras, o Lietuvos TSR Aukðèiau-sioji Taryba. Rajonø ir miestø prokurorus tvirtins ne TSRS generalinis prokuroras, o Lietuvos TSR Aukðèiausiosios Tarybos Prezidiumas Lietuvos TSR prokuroro teikimu. Siûlyta naikinti Lietuvos proku-ratûros pavaldumo TSRS generaliniam prokurorui principà ir deklaruota: „Prokuratûros organai vykdo savo ágaliojimus nepriklausomai nuo bet kuriø valdþios organø, bûdami pavaldûs tik Lietuvos TSR prokurorui ir atskaitingi Lietuvos TSR Aukðèiausiajai Tarybai bei Aukðèiausiosios Tarybos Prezidiu-mui“.

Vertinant Lietuvos Respublikos prokuratûros teisinio statuso raidà ir kaità, ðio reiðkinio nega-lima atsieti nuo tuo metu vykusio politinio proceso turinio. Prieðingu atveju sunku bûtø suvokti to meto politinæ teisinæ tikrovæ. Ðiuo atþvilgiu paminëtina Lietuvos Persitvarkymo Sàjûdþio steigiamojo suvaþiavimo rezoliucija Nr. 2 „Dël Lietuvos TSR suvereniteto sampratos“ [26, p. 218–219], kurioje skelbta: „Turi bûti visiðkai ágyvendintas Konstitucijos garantuotas Lietuvos TSR nacionalinis ir valsty-binis suverenitetas“, „Lietuvos suverenitetas turi apimti (...) ástatymø leidimà ir teisingumo vykdymà“, „Lietuvoje turi galioti tik Lietuvos TSR priimti arba ratifikuoti ástatymai“.

1989 m. geguþës 18 d. Lietuvos TSR Aukðèiausioji Taryba priëmë deklaracijà „Apie Lietuvos valstybiná suverenitetà“ [27], kurioje skelbta: „Lietuvos TSR Aukðèiausioji Taryba mato iðeitá ið esamos padëties tik atgaunant valstybiná suverenitetà, kuris yra jau ðiandien iðryðkëjæs lietuviø tautos siekis ir neatimama tautø teisë, ágyvendinama tik laisvo tautø apsisprendimo sàlygomis. Lietuvos TSR Aukð-èiausioji Taryba skelbia, kad nuo ðios dienos, priëmus Lietuvos TSR Konstitucijos 70 straipsnio pa-taisà, Lietuvos TSR galioja tik jos Aukðèiausiojoje Taryboje priimti arba patvirtinti ástatymai. Ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybëmis turi bûti nustatomi tik tarpvalstybinëmis sutartimis“.

Tà paèià dienà Lietuvos TSR Aukðèiausioji Taryba pakeitë Lietuvos TSR Konstitucijos straips-nius, kuriuose reglamentuota, kas sudaro Lietuvos TSR nuosavybës turiná (11 str.), koks Lietuvos TSR pilietybës statusas (31 str.), pilieèiø teisiø ir laisviø samprata (37 str.), o naujos redakcijos 70 straips-nyje buvo nurodyta: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukðèiausiosios Tarybos arba referendumu priimti ástatymai. TSRS ástatymai ir TSRS valstybinës valdþios ir valdymo organø teisiniai aktai Lietuvos TSR teritorijoje galioja tik Lietuvos TSR Aukðèiausiajai Tarybai juos patvirtinus ir áregistravus nustatyta tvarka. Jø galiojimas gali bûti apribotas ar sustabdytas Lietuvos TSR Aukðèiausiosios Tarybos nuta-rimu“ [28].

Vëliau, t. y. 1989 m. lapkrièio 3 d., Lietuvos TSR Aukðèiausioji Taryba priëmë nutarimà, kuriame nustatyta, kokia tvarka remiantis ir kokiomis sàlygomis Lietuvoje galioja TSRS ástatymø ir TSRS vals-tybinës valdþios ir valdymo institucijø teisiniai aktai. Numatyta minëtø teisës aktø registravimo (ratifi-kavimo) procedûra. Minëtos kategorijos teisës normos galëjo ásigalioti Lietuvos teritorijoje dviem at-vejais: a) ðias normas tiesiogiai átraukus á Lietuvos TSR ástatymus arba kitus aktus; b) kai Lietuvos TSR Aukðèiausioji Taryba ir jos Prezidiumas priëmë specialø sprendimà dël ðiø normø galiojimo. Jeigu bûdavo priimamas toks sprendimas, ðie aktai bûdavo áregistruojami atitinkamoje registro knygoje. Analogiðkai registruoti ir TSRS valdymo institucijø aktai. Aukðèiausioji Taryba galëjo priimti sprendi-mus dël sàjunginiø normø galiojimo sustabdymo arba apribojimo Lietuvos TSR teritorijoje [29]. 1989 m. lapkrièio 4 d. Aukðèiausioji Taryba priëmë nutarimà ir sustabdë 16 TSRS Ministrø Tarybos nuta-

22

rimø galiojimà Lietuvoje [30]. Ðiais aktais panaikintos lengvatos, kuriomis naudojosi iðëjusieji á atsargà kariðkiai – jiems suteikti gyvenamuoju plotu Lietuvoje. Vëliau sustabdytas ir kitø teisës aktø veikimas.

1990 m. vasario 24 d. ávyko rinkimai á Lietuvos TSR Aukðèiausiàjà Tarybà. Sàjûdþio rinkiminëje programoje, kurià ið esmës parëmë elektorato dauguma, deklaruota, kad teismai ir teisësaugos ins-titucijos turi bûti nepriklausomi nuo vykdomosios valdþios, politinës ir partinës átakos. Teismø sistemà turëtø sudaryti miestø ir rajonø, apygardø teismai ir Aukðèiausiasis Teismas. Programoje numatyta ásteigti Konstituciná ir administracinius teismus, o tardymo institucijos, pataisos darbø ástaigos ir kalë-jimai turëtø bûti pavaldûs Teisingumo ministerijai [31, p. 346].

Baigianti savo kadencijà Lietuvos TSR Aukðèiausioji Taryba jau atvirai ignoravo vadinamuosius TSR Sàjungos ir sàjunginiø respublikø ástatymø pagrindus ir kitus teisës aktus. Ðtai 1990 m. vasario 13 d. buvo priimtas naujas Teismø santvarkos ir teisëjø statuso ástatymas [32], kiti teisës aktai, atitin-kamai pakeistos Konstitucijos normos, apibrëþianèios teismø konstituciná statusà [33]. Á grûmojimus ið centro uþ tokià ástatymø leidybà reaguota, pavyzdþiui, taip: „Priimti dëmesin TSRS Aukðèiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. lapkrièio 10 d. ir 1990 m. sausio 16 d. nutarimus dël sàjunginiø respub-likø kai kuriø ástatymø aktø neatitikimo TSRS Konstitucijos ir TSRS ástatymø“ [34].

Vadovaudamasi prieð tai minëtais naujais konstituciniais pagrindais ir teisiðkai reglamentuoto-mis procedûromis, Lietuvos TSR Aukðèiausioji Taryba 1990 m. vasario 13 d. sustabdë 1979 m. lapkri-èio 30 d. TSRS ástatymo „Dël TSRS prokuratûros“ normø, prieðtaraujanèiø Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio ástatymo) 18 skirsnio nuostatoms, galiojimà [35], pakeitë Konstitucijos 18 skirsná „Proku-ratûra“ bei iðdëstë jà naujoje redakcijoje [36]. Vertinant prokuratûros statuso naujàjá konstituciná regu-liavimà, galima formuluoti ðias apibendrinanèias iðvadas:

1) Lietuvos TSR Aukðèiausioji Taryba, pakoreguodama Konstitucijos 18 skirsnio redakcijà, ið esmës sprendë prokuratûros, kaip vienos ið valstybës institucijø politinio savarankiðkumo klausimà, t. y. atribojo prokuratûrà nuo TSRS atitinkamos þinybos jurisdikcijos. Dar kitaip sakant, Aukðèiausioji Taryba iðsprendë politinio pobûdþio aktualijà, kuri, kaip jau minëjome prieð tai, buvo neatimama to meto politinio proceso dalis. Teismo ekspertizës instituto tuometinis direktorius Stasys Staèiokas pa-teikdamas projektus Aukðèiausiojoje Taryboje sakë: „Kuriant Lietuvos valstybingumà, jos teisës si-stemà, yra neiðvengiama, logiðka ir pagrásta turëti savarankiðkà teisëtumo prieþiûros institucijà, t. y. pavaldø tik Lietuvos aukðèiausiajai valstybinei valdþiai ir tik jai atskaitingà Respublikos prokurorà ir jam pavaldþius prokurorus. Suverenioje valstybëje aukðèiausioji teisëtumo prieþiûros institucija negali bûti dvigubo pavaldumo“ [37, p. 255].

2) Tuo metu prokuratûros funkcijø konstitucinis apibrëþimas nebuvo keièiamas, o Konstitucijos 18 straipsnio redakcija ið esmës buvo tapati Mokslø akademijoje 1988 m. parengtam Konstitucijos projektui. Lietuvos TSR prokuroras ir jam pavaldûs þemesnieji prokurorai ir toliau turëjo ágyvendinti „aukðèiausiàjà prieþiûrà, kad visos ministerijos, valstybiniai komitetai ir þinybos, ámonës, ástaigos ir organizacijos, vietiniø Liaudies deputatø tarybø valdymo organai, kolûkiai, kooperatinës bei kitokios visuomeninës organizacijos, visuomeniniai judëjimai, pareigûnai, taip pat pilieèiai Lietuvos TSR terito-rijoje tiksliai ir vienodai vykdytø ástatymus“.

Atskirai paþymëtina, kad priimant minëtus teisës aktus, buvo nuomoniø, kad prokuratûrai rei-këtø atsisakyti kovos su nusikalstamumu ir tardymo organizavimo funkcijø, paliekant tik ástatymø vyk-dymo prieþiûrà. Manyta, kad ateityje reikës atskirti prokuratûros ir bûsimosios konstitucinës kontrolës institucijos funkcijas. Pastaroji tikrintø, ar visi norminiai aktai atitinka Konstitucijà, Lietuvos ástatymus, o prokurorø bendrosios prieþiûros akiratyje turëtø bûtø individualûs teisiniai aktai arba teisiniø normø taikymas, paþeidimø ðalinimas. Diskutuota dël prokuroro teisës kreiptis á Konstituciná Teismà dël nor-miniø aktø atitikties ástatymams [38, p. 255].

Prokuratûros statusas Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Ástatymo galiojimo laikotarpiu

Lietuvos nepriklausomos valstybës atkûrimas [39] turëjo átakos naujo turinio konstituciniam

procesui, kurio sudëtinë dalis buvo valstybës institucijø struktûros ir jø kompetencijø nustatymas. Nutraukus 1978 m. balandþio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio Ástatymo), 1977 m.

spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio ástatymo), taip pat TSRS ir sàjunginiø respublikø ástatymø, kitø TSRS ástatymø galiojimà Lietuvoje, Aukðèiausioji Taryba atnaujino 1938 m. geguþës 12 d. Lietu-vos Konstitucijos veikimà visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdþiusi tø skyriø ir straipsniø, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybës tarybos ir Valstybës Kontrolës statusà,

23

galiojimà. Politiniu teisiniu atþvilgiu suvokiant tokios nuostatos simboliðkumà, reikia atkreipti dëmesá á tai, kad 1938 m. Konstitucijos skyriaus apie teismà veikimas nebuvo sustabdytas. Taigi formaliai ke-letà akimirkø buvo atnaujinta teismo ir prokuratûros veikla, taèiau nedelsiant suformuluotas kitas ásta-tymo punktas, kuriame skelbta, kad 1938 m. Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatku-ria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birþelio 15 d. veikusiø ástatymø [40]. Netrukus priimtas ástatymas „Dël Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Ástatymo“ [41], kuriuo Aukðèiausioji Taryba, atsi-þvelgdama á bûtinumà suderinti 1938 m. Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonomi-niais ir kitais visuomeniniais santykiais, nutarë sustabdyti 1938 m. Konstitucijos galiojimà. Patvirtinus Laikinàjá Pagrindiná Ástatymà, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki tol Lietuvoje veikæ ástatymai bei kiti teisës aktai, kurie neprieðtarauja Laikinajam Pagrindiniam Ástatymui.

Laikinajame Pagrindiniame Ástatyme teismas ir prokuratûra buvo atskirti ne tik struktûriniu, bet ir funkcijø turinio apibrëþimo atþvilgiais. Nustatant prokuratûros konstituciná statusà, vadovautasi Lietu-vos TSR Konstitucijos normomis, kurios buvo suformuluotos vasario mën., o pastarosios buvo pe-rimtos ið 1988 m. Mokslø akademijos parengto Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Turëdami galvoje tai, kad atitinkamø TSRS ástatymø normø, prieðtaraujanèiø Lietuvos TSR Konstitucijai, galiojimas buvo sustabdytas dar 1990 m. vasario 13 d., matome, kad prokuratûros statuso teisinis reguliavimas buvo problemiðkas ir ne iki galo apibrëþtas. Pakeitus iki tol galiojusià tvarkà, nustatyta, kad prokurorinæ prieþiûrà transporte Lietuvoje ágyvendina Lietuvos Respublikos prokuratûra [43]. 1991 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Aukðèiausioji Taryba Lietuvos Respublikos prokuroru paskyrë Artûrà Paulauskà [42]. 1990 m. balandþio 3 d. Prokuroro pavaduotojais paskirti Petras Babraitis ir Gedgaudas Norkû-nas, taip pat patvirtinta prokuratûros kolegija (S. Gurevièius, V. Markovas, V. Omilevièius, D. Sodeika, J. Smaliukas, B. Þeberskis) [44].

Prokuratûros veiklos teisinio reguliavimo spragos ið dalies buvo paðalintos 1990 m. liepos 27 d., kai Aukðèiausioji Taryba pakoregavo Lietuvos Respublikos Laikinàjá Pagrindiná Ástatymà [45] ir pri-ëmë Lietuvos Respublikos prokuratûros ástatymà [46]. Uþuot ásteigus Lietuvos Respublikos prokuroro pareigybæ, ásteigta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigybë, átvirtinta teritorijø prokura-tûrø konstitucinë samprata ir prokuratûros institucijø nepriklausomumas nuo valdþios ir valdymo ins-titucijø ir pavaldumas tik generaliniam prokurorui. Ástatyme prokuratûra ávardyta kaip savarankiðka tei-sësaugos institucija, o pagrindiniai uþdaviniai buvo: priþiûrëti, kad bûtø laikomasi ástatymø; ginti pilie-èiø teises ir laisves; vykdyti asmenø baudþiamàjá persekiojimà; derinti teisësaugos institucijø veiks-mus kovojant su nusikalstamumu. Prokurorø veikloje iðskirtos dvi kryptys: bendroji prokuratûros kompetencija ir specialioji prokuratûros kompetencija.

Apibendrindami prokuratûros teisiná statusà Laikinojo Pagrindinio Ástatymo galiojimo laikotar-piu, turime prielaidø teigti, kad tai buvo pereinamojo laikotarpio problemø nulemta teisinë situacija. Prokuratûros veiklos teisiniø apibrëþimø prieðtaringumas ir nenuoseklumas, vadinamoji „bendroji prieþiûra“ provokavo politinius ir teisinius konfliktus, á kuriuos buvo átraukta ir Prokuratûra. Ðtai gene-ralinis prokuroras siûlë Aukðèiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui suteikti Prokuratûrai papildo-mus ágaliojimus, t. y. „bendrosios priežiūros“ tvarka kontroliuoti vykdomosios valdþios teisës aktø tei-sëtumà. Ðiuo tikslu siûlyta padaryti pakeitimus ir papildymus Laikinajame Pagrindiniame Ástatyme, Ci-vilinio proceso kodekse, Vyriausybës ástatyme ir Prokuratûros ástatyme. Jø esmë – kad generaliniam prokurorui bûtø suteikta galimybë uþprotestuoti ne tik ministerijø, departamentø, kontrolës institucijø, valstybës tarnybø, inspekcijø, vietinës valstybinës valdþios ir valdymo institucijø, komercinës ûkinës veiklos dalyviø, partijø ir visuomeniniø judëjimø, pareigûnø aktus, bet ir Vyriausybës teisës aktus. Nu-statæs, kad Vyriausybës ar kitos valdymo institucijos teisës aktas prieðtarauja ástatymui, generalinis prokuroras bûtø galëjæs protestuoti toká aktà ir kreiptis á atitinkamà institucijà, kad ðis aktas bûtø pa-naikintas. Protesto pareiðkimas bûtø stabdæs tokio akto veikimà. Nepatenkinus protesto, generalinis prokuroras galëjo kreiptis á Aukðèiausiàjá Teismà, kad ðis panaikintø teisës aktà.

Ðá pasiûlymà bûtø galima apibûdinti ávairiais aspektais, taèiau iðskirsime pagrindiná – juo buvo siekiama nustatyti prokuratûros ir teismo prerogatyvà kontroliuoti politinës institucijos – Vyriausybës – teisës aktø teisëtumà. Taigi Vyriausybës teisës aktø teisëtumo problema kilo aðtrëjant politiniams konfliktams, t. y. Vyriausybës ir Aukðèiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatø prieðprieðai, Vyriausybës ir prokuratûros susikirtimams. Ágyvendinus tokià politinës valdþios dalies – Vyriausybës – teisës aktø kontrolæ, neigiami padariniai bûtø akivaizdûs [47, p. 98–99]. Ðiuo atþvilgiu vis labiau aktu-alëjo prokuratûros reforma, kuri turëjo bûti vykdoma priëmus Lietuvos Respublikos Konstitucijà.

24

Prokuratûros statusas 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos konstitucinëje sistemoje

1. Priëmus Lietuvos Respublikos Laikinàjá Pagrindiná Ástatymà, netrukus buvo pradëti Konstitu-

cijos projekto rengimo darbai. 1990 m. lapkrièio 7 d. Aukðèiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Prezidiumas patvirtino Konstitucijos rengimo grupæ, kuri 1991 m. geguþës 10 d. paskelbë Konstituci-jos koncepcijos metmenis [48]. Metmenyse formuluota, kad prokuratûra yra teisminës valdþios dalis ir vykdo baudþiamàjá persekiojimà, atlieka parengtiná tardymà, gina valstybës interesus teisminëse bylose. Numatyta, kad Lietuvos Respublikos prokurorà skiria Respublikos Prezidentas, gavæs iðanks-tiná Seimo pritarimà.

Konstitucijos projektà toliau rengë oficialioji Aukðèiausiosios Tarybos komisija, kurios pareng-tame ir paskelbtame Konstitucijos projekte [49] prokuratûros konstitucinis statusas apibrëþiamas dar lakoniðkiau: „Prie Lietuvos Respublikos teismø yra prokurorai, kurie palaiko valstybiná kaltinimà bau-dþiamosiose bylose, vykdo baudþiamàjá persekiojimà, kontroliuoja kvotos organø veiklà, atlieka pa-rengtiná tardymà“. Sàjûdþio koalicijos uþ demokratinæ Lietuvà Konstitucijos projekte [50] raðyta, kad prie Lietuvos Respublikos teismø yra prokurorai, jie palaiko valstybiná kaltinimà baudþiamosiose by-lose, priþiûri ikiteisminá tyrimà ir nuosprendþiø vykdymà. Prokurorø skyrimo tvarkà ir jø statusà turëjo nustatyti ástatymas.

1990–1992 metais konstitucijø projektus rengë ir valstybës institucijø sistemà kûrë kai kurios visuomeninës organizacijos, politinës partijos. Ðtai atkurtos Lietuvos teisininkø draugijos parengtame Konstitucijos projekte [51] prokuratûrai konstitucinis statusas nebuvo projektuojamas, o apie proku-rorø funkcijas uþsimenama tik nustatant, kad „niekas negali bûti sulaikytas be pakankamo pagrindo ir teisminës valdþios ar prokuroro sprendimo“. Apie prokuratûrà neuþsimenama Socialdemokratø par-tijos rengtame Konstitucijos projekte. Lietuvos demokratinës darbo partijos Konstitucijos projekte [52] prokuratûra turëjo bûti teismø sistemos dalis kartu su arbitraþu ir Konstituciniu Teismu. Pasak Kons-titucijos projektø autoriø, prokuratûra turëjo vykdyti baudþiamàjá persekiojimà, parengtiná tardymà, pa-laikyti valstybiná kaltinimà baudþiamosiose bylose, ginti valstybës, visuomenës ir pilieèiø teisëtus inte-resus, uþtikrinti þmogaus teises ir laisves ástatymø numatytais bûdais ir priemonëmis. Lietuvos liberalø sàjungos parengtoje Konstitucijos versijoje [53] skelbta, kad Lietuvos Respublikos teismuose yra pro-kurorai, palaikantys kaltinimà baudþiamosiose bylose ir atliekantys nuosprendþiø vykdymo prieþiûrà.

Akivaizdu, kad në vienas ið konstitucijos projektø rengëjø taip ir nesukûrë realesnio ir konkre-tesnio prokuratûros konstitucinio statuso. Nors daug kas galvojo, kad prokurorai lyg ir turi veikti prie teismø, taèiau niekas nesiryþo pateikti nuoseklesnio institucijos statuso apibrëþimo.

2. Prokuratûros teisinio statuso formulavimas valstybës valdþios institucinëje struktûroje buvo viena sudëtingiausiø konstitucinio reguliavimo problemø, spræsta 1992 metais. Konstitucinio proceso metu rengiant Konstitucijos projektà diskusijose ryðkëjo tokios alternatyvos: perimti 1918–1940 metø Lietuvos Respublikos patirtá dël prokuratûros konstrukcijos; atsiþvelgiant á veikianèià prokuratûros sistemà bei kompetencijà, átvirtinti ðià teisinæ situacijà Konstitucijoje; rasti treèiàjá variantà, kuris reikðtø tam tikrà kompromisà ir neardytø jau funkcionuojanèios struktûros. Vertinta ir Europos demokratiniø valstybiø patirtis nustatant prokuratûros statusà ir vietà valstybës institucijø sandaroje. Beje, ði patirtis buvo ir yra skirtinga, o ávairovæ nulemia kiekvienos valstybinës sistemos tradicijos, istorinës raidos dësningumai ir kt. Ðtai Austrijoje, Ðvedijoje, Italijoje, Portugalijoje prokuratûra funkcionuoja kaip teis-minës valdþios dalis, o Lenkijoje, Prancûzijoje, Belgijoje, Danijoje, Estijoje ji veikia vykdomosios val-dþios jurisdikcijos zonoje.

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje átvirtinta, kad prokurorø pagrindinës funkcijos yra: palaikyti valstybiná kaltinimà baudþiamosiose bylose; vykdyti baudþiamàjá persekiojimà; kontroliuoti kvotos institucijø veiklà. Atskirai paþymëta, kad parengtiná tardymà atlieka tardytojai, o prokurorø ir tardytojø skyrimo tvarkà ir jø statusà turi nustatyti ástatymas.

Nors apibrëþiant prokuratûros statusà rastas laikinas formalusis kompromisas, taèiau akivaizdu ir tai, kad nebuvo atsakyta á daugelá klausimø, kurie buvo aktualûs uþtikrinant stabilø prokuratûros, kaip konstitucinës institucijos, funkcionavimà teisëtvarkoje. Tai iðreikðta Konstitucijos „Baigiamøjø nuostatø“ 153 straipsnyje ir paskelbta, kad kai Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referen-dumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metø spalio 25 dienos 3/5 visø Seimo nariø balsø dau-guma galës pakeisti kai kurias Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, taip pat ir tà, kuri yra 118 straipsnyje. Taigi Konstitucijoje buvo uþprogramuotas laikinas prokuratûros statuso teisinis regu-liavimas, kuriuo nebuvo iðspræsti esminiai klausimai dël prokuratûros statuso tolesnës raidos. Lietu-

25

vos Respublikos Seimas iki 1993 metø spalio 25 d. taip ir nepasinaudojo Konstitucijos leidëjo suteikta galimybe lengvesniu keliu pakoreguoti Konstitucijos nuostatas, dël kuriø siûlyta ir toliau diskutuoti.

3. Svarbus veiksnys, turëjæs átakos teisinës sistemos pertvarkymui Konstitucijos pagrindu, buvo Teisinës sistemos reformos metmenys [53]. Metmenyse raðyta, kad prokuratûra pertvarkoma laips-niðkai, atsiþvelgiant á ástatymø parengimà, taip pat teismø, Seimo kontrolieriø, valstybës kontrolës ir kitø institucijø tikràjá pasirengimà perimti dalá dabartiniø prokuratûros funkcijø. Prokuratûra tol turës at-likti galiojanèiuose ástatymuose numatytas funkcijas, kol Seimas nepriims sprendimø dël ðiø funkcijø nutraukimo arba jø pervedimo kitoms valstybës institucijoms. Prokuratûra apibûdinta kaip teisinë ins-titucija, kurios pagrindinë funkcija yra baudþiamasis persekiojimas.

Sprendþiant institucijos struktûros problemà planuota, kad Generalinë prokuratûra veiks prie Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo, bus sudaryta prokuratûra prie Apeliacinio teismo, o apygardø ir apy-linkiø prokuratûros – prie atitinkamø teismø. Iðreikðta nuostata, kad generaliná prokurorà ir jo pava-duotojus turëtø skirti ir atleisti Respublikos Prezidentas. Apeliacinio teismo, apygardos ir apylinkiø teismø prokurorus bûtø turëjæs skirti ir atleisti generalinis prokuroras. Pabrëþiant, kad nagrinëjant bau-dþiamàjà bylà teisme prokuroras yra tokia pati ðalis kaip ir gynëjas, buvo skelbiama, kad pagrindinës prokuroro priedermës turi bûti: valstybinio kaltinimo palaikymas baudþiamosiose bylose; baudþia-mojo persekiojimo vykdymas; kvotos institucijø veiklos kontrolë. Be nurodytø ágaliojimø, formuluota prokuroro galimybë pareikðti civiliná ieðkiná, jei tai bûtø susijæ su baudþiamuoju persekiojimu arba baudþiamosios bylos nagrinëjimu teisme, taip pat kitais ástatyme numatytais atvejais.

Tikslinant baudþiamojo persekiojimo sampratà, kurios turinys, beje, niekada nebuvo visiðkai aiðkus ir apibrëþtas konkreèiais kriterijais, iðreikðta nuostata, kad prokuroras turi teisæ pats atlikti kvotà bet kokioje byloje, o kvotai tapus pagrindine ir vienintele ikiteisminio tyrimo forma, prokuratûroje tar-dytojo pareigos ir parengtinio tardymo teritoriniai padaliniai vienas po kito bus likviduojami. Prie gene-ralinio prokuroro turës bûti sudaroma tardytojø, kurie atliks parengtiná tardymà itin pavojingø nusikal-timø bylose, grupë. Tardytojams, atliekantiems tardymo veiksmus, siûlyta leisti atlikti prokurorø pro-cesinius veiksmus. Prokuratûros statuso pilnatvæ turëjo atskleisti Prokuratûros ástatymas ir atitinkami procesiniai bei kiti ástatymai.

4. Reikia pripaþinti, kad polemikà dël prokuratûros teisinio statuso tolesnës raidos ir jo suderi-nimo su konstituciniø normø turiniu itin paskatino Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutari-mas „Dël Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 23 straipsnio ir Lietuvos Respublikos pro-kuratûros ástatymo 21 straipsnio treèiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ [55, p. 82–88]. Konstitucinio Teismo akte nustatyta, kad Civilinio proceso kodekso normos, kuriose numatyta prokuroro teisë ásitraukti á bylà bet kurioje stadijoje bei vykdyti prokurorinæ prieþiûrà civiliniame pro-cese, prieðtarauja Konstitucijai. Pripaþinta, kad Prokuratûros ástatymo normos, átvirtinanèios prokurorø ágaliojimus tikrinti valdymo aktø teisëtumà ir vykdyti prokurorinæ prieþiûrà civiliniame procese, taip pat prieðtarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas, interpretuodamas atitinkamas konstitucines normas, konstatavo, kad Konstitucijoje prokurorai vertinami kaip teisminës valdþios sudedamoji dalis, taèiau jie negali vykdyti teismams priskirtos teisingumo funkcijos, taip pat riboti teisminës veiklos galiø. Buvo teigiama, kad prokurorai, kaip teisësaugos institucija, privalo reaguoti á teisës paþeidimus, taèiau tai neturi prieðta-rauti Konstitucijai ir jà atitinkantiems ástatymams. Teismas tvirtino, kad prokurorai turi teisæ pareikðti arba palaikyti pareikðtà civiliná ieðkiná baudþiamosiose bylose, jeigu to reikalauja valstybiniø arba vi-suomeniniø interesø, arba atskirø asmenø teisiø apsauga. Ir ðiuo atveju prokuroras negali turëti dau-giau teisiø, negu ástatymas jø suteikia ieðkovui.

Teisinëje literatûroje skirtingai vertinamas ðis Konstitucinio Teismo nutarimas ir konkreèiai – prokuratûros, kaip teisminës valdþios sudedamosios dalies, apibûdinimas [55, p. 388–394; 57, p. 114]. Samprotaujant apie ðià problemà, galima manyti, kad Konstitucinio Teismo nutarimo teiginys, kad prokuratûra yra teisminës valdþios sudedamoji dalis, pirmiausia reiðkë tai, kad prokuratûra kaip ástaiga gali bûti teismo organizacinës struktûros grandis. Visiðkai akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas atribojo teismo organizacinæ struktûrà nuo teismo funkcijos – teisingumo vykdymo. Ðia prasme ir tada, ir dabar yra aiðku, kad prokurorai teisingumo vykdyti negali ir niekada negalës, kol bus supran-tama teisinës demokratinës valstybës savastis ir ið jos iðplaukiantys principai. Ðiuo metu retrospekty-viai þvelgiant á praeitá galima manyti, kad Konstitucinis Teismas atsiþvelgë á tai, kad tuo metu dar ne-buvo ásteigti administraciniai teismai, buvo rengiamasi reformuoti bendrosios jurisdikcijos teismø si-stemà, atlikti kità valstybës institucijø rekonstrukcija. Kitaip sakant, negalima buvo neatsiþvelgti ir á tai, ar egzistuojanti valstybës institucijø tuometinë sistema ir veikiantys teisiniai mechanizmai visavertiðkai galës uþtikrinti þmogaus teises ir laisves.

26

5. Dël teisinës sistemos reformos metmenø ir Konstitucinio Teismo nutarimo átakos brendo prokuratûros teisinio statuso konkretesnis apibrëþimas. Tai atsispindëjo 1994 m. geguþës 31 d. Lietu-vos Respublikos teismø ástatyme [58, p. 309–332] bei 1994 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos pro-kuratûros ástatyme [59, p. 97–108]. Ðtai Teismø ástatyme, realizuojant prokuratûros, kaip teisminës valdþios, sudedamosios dalies koncepcijà, buvo specialus XV skirsnis „Prokuratûra“. Jame nustatyta tokia prokuratûros struktûra: Generalinë prokuratûra prie Aukðèiausiojo Teismo, apygardø prokuratû-ros prie apygardø teismø; apylinkiø prokuratûros prie apylinkiø teismø. Ástatyme átvirtintas prokurorø nepriklausomumo principas, nustatyta visø grandþiø prokurorø skyrimo tvarka. Apibrëþiant prokuroro dalyvavimà teisminiame procese, pabrëþta, kad nagrinëjant baudþiamàjà bylà, prokuroras negali tu-rëti daugiau teisiø negu gynëjas. Nors Teismø ástatyme padarytas þingsnis gráþtant prie 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje veikusios prokuratûros sistemos, taèiau toliau nebuvo einama.

Prokuratûros ástatyme buvo numatytos ðios prokuratûros funkcijos: pradëti ir vykdyti baudþia-màjá persekiojimà; kontroliuoti kvotos institucijø veiklà; atlikti parengtiná tardymà; palaikyti valstybiná kaltinimà; kontroliuoti nuosprendþiø vykdymà; derinti kvotos ir parengtinio tardymo institucijø veiks-mus, nukreiptus prieð nusikalstamumà; ástatymø nustatyta tvarka ginant teisëtus valstybës interesus bei asmenø paþeistas teises, rengti medþiagà civilinei bylai teisme iðkelti ir dalyvauti jà nagrinëjant. Prokuratûra buvo apibûdinama kaip prokurorø ir darbuotojø visuma, savarankiðka teisminës valdþios dalis. Dar buvo skelbiama, kad prokuratûra, veikdama prie teismø ir atstovaudama valstybei, ástatymø nustatyta tvarka turi padëti vykdyti teisingumà bei siekti uþtikrinti teisëtumà.

Prokuratûros institucinë ir ágaliojimø turinio reforma nesibaigë, nes tolesnë jos seka buvo uþ-programuota 1998 m. birþelio 25 d. Teisinës sistemos reformos metmenyse, kurie vëliau dar buvo ko-reguojami 2002 m. lapkrièio 19 d. Seimo nutarimu [60]. Metmenyse vël buvo atsisakoma apibrëþimo, kad prokuratûros veikia prie Aukðèiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, apygardø ir apylinkiø teismø. Taigi nors prokuratûra nebuvo priskirta vykdomosios valdþios srièiai, taèiau nebuvo ir linkstama aið-kiau apibrëþti jos santykio su teismu. Buvo reiðkiama nuostata, kad prokuroro funkcija yra baudþia-mojo persekiojimo vykdymas – ikiteisminio tyrimo organizavimas, koordinavimas ir kontrolë bei vals-tybinio kaltinimo baudþiamosiose bylose palaikymas. Remdamasis ðiais metmenimis, prokuroras, vykdydamas baudþiamàjá persekiojimà, bûtø turëjæs teisæ priimti sprendimà dël ikiteisminio tyrimo pradþios, sudaryti ikiteisminio tyrimo grupes, joms vadovauti, kontroliuoti bei koordinuoti jø veiklà, duoti privalomus nurodymus, panaikinti procesinius sprendimus vykstant ikiteisminiam tyrimui, pats atlikti procesinius veiksmus bet kurioje baudþiamojoje byloje, apskøsti teisëjo (teismo) procesinius sprendimus.

6. Tolesnæ prokuratûros statuso raidà nulëmë keletas esminiø aplinkybiø. Priëmus Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodeksà, buvo átvirtintos naujos Konstitucijoje nenumatytos pro-kurorø funkcijos. Ðtai ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas buvo pavedamas prokuro-rams. Baudþiamojo proceso kodekse „kvotos“ sàvoka nebeegzistavo, todël ir ðiuo aspektu reikëjo derinti konstitucines ir ástatymø nuostatas. Prokurorø pareiga organizuoti ikiteisminá tyrimà ir jam va-dovauti savaime nulëmë kitas prokurorø funkcijas, pavyzdþiui, pareigà kontroliuoti ikiteisminio tyrimo ástaigø procesinæ veiklà bei teisæ atlikti visà ikiteisminá tyrimà arba jo dalá. Keièiantis prokurorø vaid-meniui ikiteisminio tyrimo procese, sàvoka „baudþiamasis persekiojimas“, kurá pagal Konstitucijos 18 straipsná turëjo vykdyti prokurorai, buvo tokia abstrakcija, kurios turinio ástatymø leidëjas negalëjo su-konkretinti, o teisës mokslininkai negalëjo paaiðkinti doktrinos atþvilgiu. Baudþiamajame procese atsi-sakius parengtinio tardymo, minëto Konstitucijos 118 straipsnyje, taip pat paðalinus sàvokas „tar-dymo organai“, „tardytojai“, esamos teisinës situacijos konstitucinis apibrëþimas buvo netikslus ir ne-atspindëjo procesinës tikrovës.

2001 m. sausio 1 d. ásigaliojo Lietuvos Respublikos administraciniø bylø teisenos ástatymas, o 2001 m. liepos 1 d. – naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Ðiais ástatymais ið esmës pa-keistos prokurorø funkcijos vieðojo intereso ir asmenø paþeistø teisiø arba saugomø ástatymo interesø gynimo srityje. Prokurorai ðiais klausimais ágijo daugiau pareigø ir teisiø (teismo pareiga nagrinëti administracinæ bylà pagal prokuroro skundà dël valstybës arba kitø vieðøjø interesø gynimo; proku-roro teisë pareikðti ieðkiná dël neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripaþinimo negaliojan-èiu; prokuroro teisë paduoti praðymà teismui dël pripaþinimo asmens neveiksniu ir kt.), todël tokios funkcijos konstitucinis pripaþinimas turëjo iðspræsti problemà, ar prokuroras, atstovaudamas valsty-bei, turi atitinkamus ágaliojimus ir ar jie neprieðtarauja Konstitucijai. Be to, atkreiptas dëmesys á tai, kad analogiðkos ir panaðios prokuroro funkcijos buvo numatytos Slovakijos, Vengrijos, Ispanijos, Portugalijos, Ðvedijos konstitucijose.

27

Turint galvoje tai, kad prokuratûros konstituciná statusà bûtina tiksliau apibrëþti ir sukonkretinti Prokuratûros ástatyme, reikëtø paminëti ir 2000 m. spalio 16 d. Europos Tarybos Ministrø komiteto Rekomendacijà „Prokuratûros vaidmuo kriminalinës justicijos sistemoje“. Ðiame dokumente nusta-tyta, kad ðalyse, kuriose prokuratûra nepriklauso nuo Vyriausybës, valstybë privalo imtis visø áma-nomø priemoniø, kad prokuratûros nepriklausomybës garantijos bûtø nustatytos ástatymais. Reko-mendacijoje pabrëþiama, kad valstybës imasi visø ámanomø priemoniø, kad ástatymai apibrëþtø pro-kuratûros pareigûnø teisiná statusà, kompetencijà ir procesiná vaidmená, kad teisëjø nepriklausomybei ir neðaliðkumui nesukeltø jokiø teisiniø abejoniø. Valstybës ypaè garantuoja, kad niekas negali vienu metu eiti prokuratûros pareigûno ir teisëjo pareigø ir pan.

Buvo ir kitø prieþasèiø, nulëmusiø prokuratûros statuso tikslesná teisiná reguliavimà, prokurorø nepriklausomumo garantijø konstituciná átvirtinimà. Ðtai kad ir generalinio prokuroro skyrimo tvarkos klausimas. Buvo visiðkai akivaizdu, kad nuolatiniu ðios tvarkos keitimu siekta ágyvendinti ir konkreèius politinius interesus. Teisinio reguliavimo stabilumà ðiuo klausimu galëjo bent ið dalies uþtikrinti gene-ralinio prokuroro skyrimo tvarkos átvirtinimas ne Prokuratûros ástatyme, bet Konstitucijoje.

7. 2003 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priëmë ástatymus, kuriais pakeitë Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsná bei 84 straipsná [61] ir konkreèiau apibrëþë prokurorø pagrin-dines funkcijas, statuso esminius bruoþus. Naujosios konstitucinës nuostatos dël prokuratûros buvo realizuotos jas sukonkretinant Prokuratûros ástatyme, kurio nauja redakcija patvirtinta 2003 m. balan-dþio 22 d. [62]. Iðskirtinai paþymëtini ðie prokuratûros statuso naujojo konstitucinio reguliavimo bruo-þai:

1. Prokuratûros statuso apibrëþimas paliktas Konstitucijos IX skirsnyje „Teismas“. Tai reiðkia, kad prokurorai ne priskiriami vykdomajai valdþiai, o ágyvendina teises ir pareigas, kurios yra artimos teismo funkcijoms. Ið to iðplaukia Prokuratûros ástatyme suformuluotas apibûdinimas, kad prokura-tûra yra valstybës institucija, atliekanti Konstitucijoje ir ástatymuose nustatytas funkcijas ir padedanti uþtikrinti teisëtumà bei vykdyti teisingumà.

2. Prokuratûros esminës konstitucinës priedermës yra organizuoti ikiteisminá tyrimà ir jam va-dovauti; palaikyti valstybiná kaltinimà baudþiamosiose bylose; ginti asmens, visuomenës ir valstybës teises bei teisëtus interesus ástatymo nustatytais atvejais. Prokuroras, vykdydamas ðias funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik ástatymo.

3. Ypaè pabrëþta prokurorø prerogatyva ginti vieðàjá interesà. Tai reiðkia, kad prokurorai, nu-statæ asmens, visuomenës, valstybës teisiø ir teisëtø interesø paþeidimà, vieðàjá interesà gina pagal asmens, valstybës arba savivaldybiø institucijos, arba ástaigos praneðimà, pasiûlymà, pareiðkimà, skundà arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitø institucijø pareigûnai, tarnautojai ir jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti ðá interesà, nesiëmë priemoniø paþeidimams paðalinti. Ástaty-muose numatyta, kokiomis teisinëmis formomis prokurorai ágyvendina ðias funkcijas.

4. Vienas svarbiausiø naujojo prokuratûros statuso konstitucinio reguliavimo bruoþø yra tas, kad Konstitucijoje átvirtinta generalinio prokuroro skyrimo tvarka (generaliná prokurorà skiria ir atleidþia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu). Tai labai reikðmingas sprendimas, nulemiantis ne tik ge-neralinio prokuroro, bet ir visos prokuratûros sistemos stabilumà bei jos nepriklausomumà politiniø procesø atþvilgiu.

Iðvados

1. Lietuvos Respublikos prokuratûros teisinio statuso raida susijusi su Lietuvos visuomenës ir jos sukurtos valstybës organizacijos istorija. Þvelgiant istoriðkai á ðiuolaikiná prokuratûros teisiná sta-tusà, yra prielaidø teigti, kad ðis statusas atspindi ne tik optimalios teisinës tvarkos paieðkos proble-mas dabartyje, taèiau ir tuos klausimus, kurie buvo sprendþiami 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje.

2. 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje prokurorø veiklos teisiniai pagrindai buvo ne átvirtinti konstitucijose, o nustatyti teismø veiklà reglamentuojanèiuose teisës aktuose. Prokurorai ir jø padë-jëjai buvo prie apygardø teismø, Apeliaciniø rûmø ir Vyriausiojo Lietuvos tribunolo. Apeliaciniø rûmø prokuroras vadovavo apygardø teismø prokurorams, o Vyriausiojo Lietuvos tribunolo prokuroro juris-dikcijai priklausë apygardø teismø prokurorai ir Apeliaciniø rûmø prokurorai bei Klaipëdos kraðto tei-smø prokurorai. Teisingumo ministras buvo vyriausias Respublikos prokuroras.

3. Prokurorø statusas, kuris ðiuo metu átvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, brendo laipsniðkai, atsiþvelgiant ne tik á istoriná teisiná paveldà, bet ir á aktualijas, kurias nulëmë patirtis, ágyta organizuojant teisëtvarkà. Reikðmingas veiksnys apibrëþiant prokurorø teisiná statusà buvo Konstitu-

28

cinio Teismo formuluojama koncepcija dël prokurorø vaidmens teisëtvarkoje: prokurorai negali vyk-dyti teismams priskirtos teisingumo funkcijos, taip pat riboti teisminës veiklos galiø; prokurorai, kaip teisësaugos institucija, privalo reaguoti á teisës paþeidimus, taèiau tai neturi prieðtarauti Konstitucijai ir jà atitinkantiems ástatymams; prokurorai turi teisæ pareikðti arba palaikyti pareikðtà civiliná ieðkiná bau-dþiamosiose bylose, jeigu to reikalauja valstybiniø ir visuomeniniø interesø arba atskirø asmenø teisiø apsauga, taèiau ir ðiuo atveju prokuroras negali turëti daugiau teisiø, negu ástatymas jø suteikia ieðko-vui.

Konstitucinio Teismo interpretacines nuostatas ðiuo metu atsispindi Konstitucija ir ástatymuose nustatytas prokurorø statuso teisinis reguliavimas.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos aidas. 1918 m. lapkričio 13 d. Nr. 130 (178); Laikinosios Vyriausybės žinių papildymas. 1918. Nr.

1/1a. 2. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 6–24a (priedėlis prie „Žinių“). 3. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1920. Nr. 37–407. 4. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija. – Vilnius: Justitia, 2005. 5. Vyriausybės žinios. 1922. Nr. 100–799. 6. Vyriausybės žinios. 1928. Nr. 275–1778. 7. Vyriausybės žinios. 1938. Nr. 608–4271. 8. Maksimaitis M. Nacionalinės ir perimtos teisės koegzistencijos principai tarpukario Lietuvoje // Lietuvos tei-

sės tradicijos (Mokslinės konferencijos medžiaga). – Vilnius: Justitia, 1997. 9. Andriulis V. Lietuvos valstybės teisinės sistemos formavimo (1918.II.16–1940.VI.15) bruožai // Lietuvos

valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). – Vilnius: Spindulys, 1996. 10. Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Pečkaitis J. S., Šenavičius A. Lietuvos teisės istorija. – Vil-

nius: Justitia, 2002. 11. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 2/3–26. 12. 1926 m. advokatas Z. Toliušis rašė: „Taikos teisėjai pakeitė šias veikusias prieš karą rusų teismo įstaigas:

valsčiaus teismus, žemiečių viršininkus (ziemskius), miesto teisėjus ir apygardos teismo apskričio narius. Ka-dangi Lietuvoje nėra luomų, tai negali būti ir luominio teismo, kuris rusams Lietuvą valdant buvo skiriamas valstiečiams (valsčiaus teismas, žemiečių viršininkas). Taikos teisėjas yra dabar vienintelis, visiems pilie-čiams lygus pirmos instancijos teismas. Kiekvienas taikos teisėjas turi savo nuovadą, į kurią įeina tam tikras valsčių skaičius. Taikos teisėjas sprendžia tik tas bylas, kurios įvyksta arba iškyla jo nuovadoje. Lietuvoje yra 56 taikos teisėjų nuovadų ir tiek pat taikos teisėjų. Taikos teisėjas teisia pats vienas; posėdininkų arba lovi-ninkų, kaip tai buvo prieš karą Suvalkijoje, dabar nėra“ (žr.: Tolušis Z. Lietuvos teismų sutvarkymas. Su prie-dais: notaro ir teismo antstolio taksos. Antroji pataisytoji ir padidintoji laida. – Kaunas: „Varpo“ bendrovės spaustuvė, 1926).

13. 1924 m. sausio 31 d. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas // Vyriausybės ži-nios. 1924. Nr. 51–1078.

14. Jurgio Kalvaičio biografija ir tarnybinė veikla tartum simbolizavo to meto aktualijas sudarant teismų ir valsty-bės gynėjų personalinę sudėtį. Jurgis Kalvaitis baigė Maskvos universiteto teisių fakultetą ir gavo 1-ojo laips-nio diplomą. Valstybės tarnybą pradėjo Jekaterinoslavo apygardos teismo nario kandidatu, šio teismo civilinio skyriaus sekretoriumi, o vėliau paskirtas į Vladikaukazo apygardos teismą vyresniuoju kandidatu. Chasav-Jurto apskrityje dirbo Vladikaukazo teismo tardytoju, Tbilisyje – apygardos teismo valstybės gynėjo padėjėju. Prasidėjus pilietiniam karui, paskirtas eiti pareigas Vyriausiojo kariuomenės teismo žinyboje. Į Lietuvą grįžo tik 1921 metais per Konstantinopolį ir Rumuniją. J. Kalvaičio iniciatyva išleistos instrukcijos „Apygardos teismų valstybės gynėjams ir jų padėjėjams“, „Administraciniams organams ir policijai nusikalstamiems darbams tirti ir byloms kelti“ ir „Apie namus suimtiesiems“. Pradėjus funkcionuoti Vyriausiojo tribunolo prokuratūrai, paskirti pirmieji valstybės gynėjo padėjėjai: Aleksandras Žilinskas, Jonas Valtys, Karolis Žalkauskas, Julijonas Rimša (Žr.: Lietuvos teismas 1918–1928. – Kaunas: Teisingumo ministerijos leidinys. Vytauto Didžiojo metai).

15. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 18–223. 16. Byla J. Baudžiamojo proceso įstatymas. – Kaunas: D. Gutmano leidinys. 1930 – Vytauto Didžiojo metai. 17. 1919–1929 m. Kariuomenės Teismas. – Kaunas: Kariuomenės Teismo leidinys, 1930. 18. Vyriausybės žinios. 1933. Nr. 419–2900. 19. Vaišnys A. Apygardos teismų prokurorų padėjėjų darbo ir atlyginimo klausimu // Teisė. 1938. Nr. 44. 20. Rėmeris M. Lietuvos sovietizacija 1940–1941. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos

įvertinimas. – Vilnius: Lituanus, 1989. 21. Vyriausybės žinios. 1940. Nr. 713–5602. 22. Vyriausybės žinios. 1940. Nr. 713–5596. 23. Kairelis A. Prokurorinė priežiūra Tarybų Lietuvoje. – Vilnius: Mintis, 1982. 24. Vyriausybės žinios. 1940. Nr. 730–5997.

29

25. Atgimimas. 1988 m. spalio 10 d. 26. Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamasis suvažiavimas. – Vilnius: Mintis, 1990. 27. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989. Nr. 15–167. 28. 1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR įstatymas „Padaryti pakeitimus Lietuvos TSR Konstitucijoje (Pagrindi-

niame įstatyme)“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989. Nr. 15–166. 29. 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos

(Pagrindinio įstatymo) 70 straipsnio taikymo tvarkos“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1998. Nr. 32–432.

30. 1989 m. lapkričio 4 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl TSKP Centro komiteto ir TSRS vyriausybės nutarimų dėl lengvatų aprūpinant gyvenamosiomis patalpomis kai kurių kategorijų asmenis galio-jimo sustabdymo Lietuvos TSR teritorijoje“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989. Nr. 32–439.

31. Sąjūdžio rinkiminė programa // Lietuvos sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998.

32. 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos TSR teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 8–185.

33. 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos TSR įstatymas „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) pakei-timo“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 8–184.

34. 1990 m. sausio 31 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl TSRS Aukščiausio-sios Tarybos Prezidiumo nutarimų apie sąjunginių respublikų kai kurių įstatymų aktų neatitikimą TSRS Kons-titucijos ir TSRS įstatymų“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 6–126.

35. 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl 1979 m. lapkričio 30 d. TSRS įstatymo „Dėl TSRS prokuratūros“ normų, prieštaraujančių Lietuvos TSR Konstitucijos 18 skirsnio nuosta-toms, galiojimo sustabdymo“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 7–175.

36. 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos TSR įstatymas „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) 18 skirsnio pakeitimo ir papildymo“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 7–174.

37. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) septynioliktoji sesija. Stenogramos. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidykla, 1990.

38. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) septynioliktoji sesija. Stenogramos. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidykla, 1990.

39. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 9–222.

40. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstituci-jos galiojimo atstatymo“ // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 9–223.

41. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įsta-tymo“ // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 9–224.

42. 1990 m. kovo 20 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl prokurorinės priežiūros transporte“ // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 10–291.

43. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 10–300. 44. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 11–343. 45. 1990 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įsta-

tymo pakeitimo ir papildymo“ // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 23–556.

46. 1990 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 23–557.

47. Žilys J. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2001. 48. Lietuvos aidas. 1991 m. gegužės 10 d. 49. Lietuvos aidas. 1992 m. gegužės 1 d. 50. Lietuvos aidas. 1992 m. gegužės 14 d. 51. Vilčinskas Š. Lietuvos Konstitucijos projekto principai. – Vilnius, 1991. 52. Tiesa. 1991 m. balandžio 23 d. 53. Lietuvos aidas. 1992 m. vasario 25 d. 54. 1993 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir

jų įgyvendinimo“ // Valstybės žinios. 1993. Nr. 70–1311. 55. Konstitucinio Teismo aktai. 1 knyga (1993–1995). – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,

1998. 56. Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003. 57. Kuconis P., Nekrošius V. Teisėsaugos institucijos. Antrasis leidimas. – Vilnius: Justitia, 2001. 58. Lietuvos Respublikos Seimo dokumentų rinkinys. Nr. 4(10). – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla,

1995. 59. Lietuvos Respublikos Seimo dokumentų rinkinys. Nr. 5(11). – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla,

1995.

30

60. 1998 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“ (Nauja redakcija patvirtinta 2002 m. lapkričio 19 d. Seimo nutarimu) // Valstybės žinios. 2002. Nr. 113–5030.

61. 2003 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio papildymo įstatymas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 32–1315; 2003 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstaty-mas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 32–1316.

62. 2003 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo redakcija // Valstybės žinios. 2003. Nr. 42–1919.

♦♦♦

Development of the Status of the Prosecutor’s Office of Lithuania: Legal Historical Aspects

Prof. Dr. Juozas Žilys Mykolas Romeris University

Keywords: the Prosecutor‘s Office, the Constitution, court.

SUMMARY

The article seeks to disclose the legal historical factors under whose influence the constitutional status of present prosecutors was evolving and later became entrenched in legal documents. An exceptional attention should be drawn to the fact that in the legal system of the Republic of Lithuania of 1918-1940 the legal status of prosecutors was entrenched not in constitutions but in legal acts regulating the activities of courts. According to the July 11, 1933 Law on the Structure of Courts, after the establishment of four-stage courts, the prosecutors worked at county courts, the Palace of Appeal and the Chief Tribunal of Lithuania. The prosecutor of the Palace of Appeal was in charge of the prosecutors of county courts and their assistants, and the prosecutor of the Chief Tribunal was in charge of the prosecutors of county courts and their assistants as well as of the prosecutors of the Klaipėda region. At that time the Minister for Justice was the general prosecutor of the Republic. He was in charge of the prosecutors of the Chief Tribunal, the Palace of Appeal as well as of the prosecutors of county courts and their assistants.

In 1940-1941 the law and order of the Republic of Lithuania and its prosecutor’s office were destructed. It was conditioned by the occupation of Lithuania which resulted in the legal order of an alien country. Even though the validity of some law was restored during the period of the occupation by the Nazi Germany, the Nazi occupational government limited and controlled the activities of courts and the prosecutors who worked at them. In the re-occupied Lithuania in 1944 the validity of the constitution and some laws as well as state institutions were restored. The Prosecutor’s Office renewed its activities on the same grounds.

The present article contends that the modern development of the status of prosecutors in the legal system of the Republic of Lithuania should be analyzed in the context of political and legal processes since 1988, i.e., since the period of Revival when Lithuania was endeavouring to struggle free from political and legal dependence on the USSR. While analyzing the maturing process of the concept of the legal status of prosecutors in this respect, attention should be paid to the Provisional Basic Law of the Republic of Lithuania adopted on March 11, 1990 and to the October 25, 1992 Constitution of the Republic of Lithuania on whose basis the construction of state institutions was formed. It should be stressed that the establishment of the legal status of the Prosecutor’s Office in the institutional structure of state power was one of the most complicated problems of constitutional regulation. This problem was being solved not only in the process of drafting the Constitution but also in subsequent constitutional process.

31


ADMINISTRACINĖ TEISĖ

ADMINISTRACINĖS TEISĖS POKYČIAI ŠIUOLAIKINĖJE DEMOKRATINĖJE VISUOMENĖJE

Doktorantė Aušra Kargaudienė

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Administracinës teisës ir proceso katedra


Telefonas 271 45 45

Elektroninis paðtas [email protected]; [email protected]

Pateikta 2005 m. sausio 10 d. Parengta spausdinti 2005 m. gegužės 27 d.

Pagrindinės sąvokos: administracinės teisės sistema, administracinės teisės principai, admi-

nistracinės teisės efektyvumo vertinimo kriterijai, viešojo administravimo subjektai, administracinis

aktas, administracinė justicijos sistema, administravimo subjektai.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjama administracinės teisės sistemos veiksmingumo vertinimo kriterijų

raida, atsižvelgiant į daugiau kaip penkiolika metų vykstančius socialinius pokyčius Lietuvoje. Šie krite-

rijai lyginami su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Lietuva šiuo atveju neišskiriama iš šio regiono valsty-

bių, nes vykstantys socialiniai pokyčiai, įskaitant ir administracinės teisės sistemos reformą, šio re-

giono valstybėse turi daug bendrų bruožų. Aptariant šių valstybių socialinius bei administracinės tei-

sės pokyčius, remiamasi profesoriaus A. Sajo (Vidurio Europos universitetas) ir profesoriaus D. J.

Galligano (Oksfordo universitetas) darbuose pateiktomis išvadomis.

Straipsnyje apibrėžiama, kaip buvo pereita nuo tradiciškai politinės ir teisės teorijose administ-

racinės teisės sistemos vertinimo tik kaip pagrindinio valstybės instrumento, kuriuo įgyvendinami vyk-

domajai valdžiai nustatyti tikslai, iki administracinės teisinės sistemos kūrimo kaip priemonės ginti ir

įgyvendinti žmogaus teises. Šiandien vertinant, ar administracinės teisės sistema yra veiksminga, ke-

liami nauji ir griežtesni reikalavimai, turintys atitikti modernios demokratinės visuomenės standartus,

nei jie buvo nustatyti reformos pradžioje. Sistema vertinama kaip veikianti veiksmingai tada, kai vi-

suomenėje įgyvendinami tokie tikslai kaip kultūrinė plėtra, ekonominė pažanga, piliečių gerovės ap-

sauga. Iškeltas tikslas – apginti žmogaus teises ne tik formaliai jas įtvirtinant administraciniuose

teisiniuose dokumentuose, bet ir kasdienėje asmenų bendravimo su viešo administravimo subjektais

srityje. Straipsnyje nemažai kalbama apie pagrindinių administracinių principų, kuriuos privalo įgyven-

dinti sistemoje sprendimus asmens atžvilgiu priimantys viešojo administravimo subjektai, analizei. Šių

principų įgyvendinimas jau nuo žemiausios grandies, priimančios sprendimus, apibrėžiamas kaip vienas

iš svarbiausių veiksmingumo vertinimo kriterijų.

32

Áþanga

Kalbant apie administracinës teisës sistemos pokyèius, ávykusius ir vykstanèius ðiuo metu Lie-

tuvoje, ðiø pokyèiø vertinimà reikia sieti su socialiniais pokyèiais1 visuomenëje. Lietuva ðiuo atveju neiðsiskiria ið kitø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø; administracinës teisës sistemos veiksmingumo vertinimo kriterijø raida pirmiausia sietina su ekonominiais, politiniais, socialiniais ir kultûriniais poky-èiais visuomenëje, kurie yra tapæ vykstanèios administracinës teisinës reformos, kaip teisinës refor-mos dalies, pagrindu.

Teisës teoretikai jau seniai aptaria Vidurio ir Rytø Europos valstybes, kaip vienà ið pasaulio re-gionø, kuriame vyksta socialiniai pokyèiai, turintys átakos ðiø ðaliø administracinës teisës sistemos kaitai. Modernaus vystymosi laikotarpiu ir ðios dalies Europos raidos istorijoje – tai vienas ið sparèiau-siø visuomenës vystymosi laikotarpiø.

Jau nuo 1989–1990 metø Vidurio ir Rytø Europos valstybëse siekis eiti (arba „gráþti“) á Europà pirmiausia buvo paremtas þmogaus teisiø paisymo ir ágyvendinimo sàlyga. Tuo metu visuomenëje ðios normos buvo suprantamos gana pavirðutiniðkai, daugiau suvokiamos kaip tam tikro „normalaus“ gyvenimo iliuzija, daugiausia nulemta ne oficialiø dokumentø diegimo, bet ávairiø visuomenës infor-mavimo priemoniø bei neoficialiø ðaltiniø. Ði idëja buvo daugiau stiprinama Vakarø Europos ðaliø ini-ciatyva, ir tiek, kiek tai buvo ágyvendinama vietinës valdþios rankomis, ðis darbas nebuvo atliekamas be pastarøjø átakos, palaiminimo ir, be abejonës, kritinio vertinimo. Nenuostabu, kad bûtent 1989 metø politiniai ávykiai paskatino naujø konstitucijø, átvirtinanèiø pagrindines þmogaus teises, kûrimo procesà. Administracinës teisës ir administraciniø institucijø reforma (the reform of administrative law and administrative institutions) daugelio teoretikø buvo ir yra laikoma antra pagal svarbà (po naujø konstitucijø kûrimo) ávykusiø teisës reformø [1, p. 7] aptariamo regiono valstybëse.

Esminiai politiniai sprendimai kaip vienus ið pirmøjø reformos tikslø apëmë bûtent vieðàjá admi-nistravimà ir teismø sistemà (áskaitant ir administraciniø teismø kûrimà2): poreikis kuo greièiau atsikra-tyti senø administravimo institucijø buvo visiðkai pateisinamas. Sunku paneigti nuomonæ, kad seno-sios administracinës institucijos pagrástai buvo ir yra vertinamos kaip nelankstumo, neprofesionalumo etalonas. Naujø administravimo institucijø kûrimas demokratinëse visuomenëse buvo tapæs esminiu reiðkiniu, taèiau tik steigimas, ágaliojimø suteikimas keièiant jomis senàsias buvo nepakankamas pa-grindas daryti iðvadà, kad administracinës teisës sistema veikia veiksmingai. Kartais buvo pasiduo-dama apgaulingai nuomonei, kad pakanka sukurti tinkamà ástatymà, sudaryti sàlygas asmeniui ap-skøsti nepalankø sprendimà nepriklausomai prieþiûros institucijai arba teismui, ir taip bus garantuota darniai veikianti administracinë teisës sistema. Akivaizdu, kad tokiu būdu keliami tikslai būtų įgyvendi-nami tik formaliai, etaloniniam įvaizdžiui pasiekti, o ne kasdienėje asmenų bendravimo su viešojo ad-ministravimo subjektais ir asmenimis, dalyvaujančiais administracinių teisės pažeidimų teisenoje, (to-liau straipsnyje – administravimo subjektai3) srityje.

Valstybės ir asmens santykis

Santykis valstybė ir asmuo (žmogus ir valstybė) tampa vienu ið svarbiausiø vertinimo kriterijø, nustatant ðio santykio dalyviø kintantá teisiná statusà, vaidmens administraciniame procese4 pozicijà.

1 Visuomenėje vyksta nuolatiniai socialiniai pokyčiai ekonominiame, kultūriniame, politiniame ir socialiniame gyvenime. Jau ne pirmą šimtmetį sociologijos mokslas siekia paaiškinti socialiniams pokyčiams įtakos turinčius veiksnius. Ar teisė, kaip atskiras veiksnys, gali būti šių socialinių pokyčių priežastis ar tik padarinys – tai vienas iš prieštaringų socialinių mokslinių diskusijų objektų. Daugelis sociologijos ir teisės sociologijos teorijų teisę labiau linkusios apibrėžti kaip socialinių pokyčių padarinį nei joms įtakos turintį veiksnį. Moderniose demokratinėse visuomenėse į visuomenėje veikiančias institucijas, įskaitant ir viešojo administravimo, valstybės valdymo, imama žiūrėti ne tik kaip į dalyvius, kurie vaidina tam tikrą vaidmenį vykstant socialiniams pokyčiams, bet ir kaip šiems pokyčiams galinčius daryti įtaką subjektus.

2 Nemažai valstybių, pavyzdžiui, Lenkija, Bulgarija, atsižvelgiant į buvusias tradicijas, yra konstituciniu lygmeniu įtvirtinusios administracinių teismų egzistavimą, Čekijoje taip pat veikia administracinis teismas, tuo tarpu kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, pavyzdžiui, Vengrija, yra atsisakiusios administracinių teismų steigimo idėjos. Plačiau apie administracinių teismų sistemą Vidurio ir Rytų Europos valstybėse žr. Administrative Procedures and the Supervision of Administration in Five Countries of Central and Eastern Europe, SIGMA PAPERS: No. 14, OECD, 1997.

3 Institucijos, įstaigos, tarnybos, tarnautojai, pareigūnai ir visi kiti administravimo subjektai, kurie turi teisę imtis veiksmų arba priimti sprendimus asmens atžvilgiu.

4 Straipsnyje minimos sąvokos administracinis procesas ir administracinė procedūra vertintinos asmens ir valdžios institucijų santykio kontekste. Straipsnyje kalbama apie asmens ir valstybės santykį, ir administracinio proceso, ir administracinės procedūros metu priimami sprendimai asmens atžvilgiu, kurie sukuria pastarajam teisinius padarinius. Atsižvelgiant į tai, kaip administracinės procedūros sąvoka yra apibrėžta Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (administracinė procedūra – pagal šį ir kitus įstatymus viešojo administravimo subjektų atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmenų pra-šymą (pareiškimą, visuomenės informavimo priemonėse pateiktą informaciją, tarnybinį valstybės arba savivaldybės tarnautojo

33

Ðiame straipsnyje remiamasi nuostata, kad þmogaus atþvilgiu sprendimus priima ne tik vieðojo administravimo subjektai, kaip jie yra apibrëþti Vieðojo administravimo ástatymo 2 straipsnyje, bet ir subjektai, atstovaujantys valstybei, priimantys sprendimus ir taip dalyvaujantys administraciniø teisës paþeidimø teisenoje. Nepaisant to, kad Vyriausiasis administracinis teismas teigë, jog administraciniø teisës paþeidimø teisenoje dalyvaujantys subjektai nepatenka á vieðojo administravimo sistemà1, straipsnyje laikomasi nuostatos, kad kalbant apie asmens ir valstybės santyká, pastarieji negali bûti iðskiriami, ignoruojami arba jø santykio su asmenimis vertinimas neturëtø bûti paremtas kitokiais krite-rijais, nei taikomi vieðiesiems administravimo subjektams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata asmens atþvilgiu kalbant apie subjektus negali bûti skaidoma, remiantis nurodytais pagrindais. Valdþios ástaigø tarnavimo þmonëms principas taikytinas visoms institucijoms, ástaigoms, tarnyboms, tarnautojams, pareigûnams arba kitiems administravimo subjektams, kurie turi teisæ imtis veiksmø arba priimti sprendimus, susijusius su þmogumi.

Profesionalus, veiksmingas ir stabilus vieðasis administravimas vis daþniau ávardijamas kaip vienas svarbiausiø gyvybiniø elementø, bûtinø kuriant ðalyje modernià demokratinæ visuomenæ [2, p. 7]. Reformuojant ir kuriant ðià sistemà, vienas ið svarbiausiø tikslø lieka sukurti atitinkamas institucijas, ástaigas, tarnybas, kuriø padedamos vyriausybës veiksmingiau ir ekonomiðkiau ágyvendintø savo pla-nus, taip pat kad su asmenimis, kurie yra veikiami ðiø administravimo subjektų veiksmø arba spren-dimø, bûtø teisingai bei deramai elgiamasi.

Pirmasis tikslas – vyriausybës tikslø ágyvendinimas – labiau susijæs su vieðojo administravimo funkcionavimo veiksmingumu (vertinant kaip vyriausybei keliamø uþdaviniø ágyvendinimo procesà), o antrasis – su pagarba ir dëmesiu asmens interesams ir þmogaus teisëms.

Santykis – asmuo ir valdžios institucijos – tampa kertiniu pamatu vertinant ir kuriant modernià demokratinæ visuomenæ2. Ðiandien teiginys, kad ði veikla privalo bûti paremta teisëtumo ir demokrati-jos principais, jau seniai yra tapæs politiniø ir teisiniø diskusijø aksioma, taèiau ar tai ágyvendinama realiuose administravimo subjektø ir þmogaus santykiuose – lieka empiriniø tyrimø reikalaujanèiu klausimu.

Tradicinës administracinës teisës sistemos ir modernios administracinës teisës sistemos skirtumai ir panaðumai

Tradiciðkai politinës ir teisinës teorijos apibrëþia administravimo subjektus kaip valstybës inst-

rumentà – juo ið individo reikalaujama atlikti tam tikrus veiksmus arba jø neatlikti. Prieðingu atveju jiems suteikiama galimybë panaudoti tam tikras teisiðkai átvirtintas prievartos priemones ðio asmens atþvilgiu. Tokio pobûdþio administravimo subjektų ir asmens santykio aiðkinimas ir praktinis taikymas ypaè iðsiplëtojo Vidurio ir Rytø Europos valstybëse komunistiniu laikotarpiu [3, p. 5]. Ði lengvai modi-fikuota marksistinë valstybës teisinio vaidmens doktrina plaèiai ir giliai ásiðaknijo visame regione, o ta-rybinë teisës teorijos ideologija tam suteikë stabilø pagrindà. Sistemos veiksmingumo vertinimas taip pat buvo nulemtas bûtent ðio santykio modelio. Esant tokio pobûdþio veiksmingumo vertinimui, prie-þiûros ir kontrolës sistemai nebuvo pagrindo vystytis ta linkme, kuria dabar vystosi ðio regiono valsty-biø administracinës teisës sistemos. Nepaisant to, kad daugelyje ðiø valstybiø buvo kodeksai, apibrë-þiantys valstybës santyká su asmenimis, visi ðie teisiniai dokumentai turëjo tam laikmeèiui bûdingà bruoþà: pirma – asmens ir valstybës santykis nebuvo paremtas paties asmens (þmogaus) teisëmis, antra – skundus dël sprendimus priëmusiø institucijø veiksmø asmuo tegalëdavo pateikti ne nepri-klausomai iðorinei kontrolës institucijai, o aukðtesniam tos paèios grandies administravimo subjektui.

pranešimą) bei priimant dėl jo sprendimą) ir į administracinio proceso sąvokų panašumą šiuo aspektu, diskusija dėl šių sąvokų skirtumų bei vartojimo nėra šio straipsnio tema (daugiau apie administracinio proceso ir administracinės procedūros sąvokas žr. Šedbaras S. Kai kurių administracinio proceso vidinės struktūros elementų sampratos problemos // Jurisprudencija. 2002. T. 32 (24). P. 41–53).

1 2003 m. gruodžio 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A4 – 689–2003 (bylų kategorija 18.2; 18.4), kuria nustatyta praktika dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, atlyginimo. Šia nutartimi teismas teigė, kad „administracinių teisės pažeidimų teisena ir joje dalyvaujantys subjektai nepatenka į viešojo administravimo sistemą, todėl sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą Viešojo adminis-travimo įstatymo nuostatos netaikytinos“.

2 Kiekviena iš socialinių mokslų disciplinų skirtingai orientuojasi į modernizacijos elementus: politologai analizuoja valdžios kūrimosi problemas, kurios kyla vykstant modernizacijai, sociologai ir antropologai nagrinėja skirtumus visuomenėje, studijuojant rasinius, religinius konfliktus, kurie griauna normalią modernizacijos eigą, ekonomistai modernizaciją vertina pagal tai, kaip visuomenėje įgyvendinami techniniai laimėjimai, kiek dėl to išauga našumas, ir pan. Teisės moksle modernizacijos proceso vertinimas neatsiejamas nuo teisinės valstybės doktrinos analizės.

34

Tai, be abejo, nulëmë, kad tokiø skundø nebuvo daug. Nagrinëjant skundus neperþengiant tos pa-èios sistemos ribø, nesuteikiant galimybës kreiptis á nepriklausomas ginèø sprendimo institucijas arba teismus, tikëtina, kad tyrimas nebus objektyvus ir veiksmingas.

Vykstant esminiams politiniams pokyèiams (staigus perëjimas nuo vienpartinio valdymo prie daugiapartiniø parlamentiniø sistemø, sprendimus priimanèiø institucijø decentralizacija ir dekoncent-racija, ekonominës ir politinës sistemos atskyrimas, Konstitucijø keitimas arba naujø priëmimas, pat-virtinant esmines konstitucines nuostatas), ðis santykis ágauna antràjá aspektà – tai tampa priemone ginti ir ágyvendinti asmens (þmogaus) teises. Atsiþvelgiant á ðá kintantá santyká, kinta veikianèios ir ku-riamos sistemos tikslai ir kartu jos veiksmingumo vertinimo kriterijai.

Valstybë ðiandien pradedama vertinti kaip viena stipriausiø socialiniø organizacijø, kuri yra pa-grindinis mechanizmas, galintis uþtikrinti visas socialinei paþangai bûtinas sàlygas [4]. Modernioje demokratinëje visuomenëje administracinës teisës sistema vertinama kaip veikianti veiksmingai tada, kai ágyvendinami tokie tikslai kaip pilieèiø gerovës apsauga, kultûrinë plëtra ir ekonominë paþanga. Modernioje demokratinëje visuomenëje veiksmingumui ávertinti nepakanka nustatyti, kiek atskiras administracinis aktas yra teisëtas vertinant já atitikties ástatymui (ástatymo raidei) prasme. Veiksmingu-mui ávertinti bûtina, kad asmuo dalyvautø, arba jam bûtø suteikta teisë dalyvauti ðiame procese.

Veiksmingà ir produktyvø vieðàjá administravimà politikos mokslø fone reformos vykdymo lai-kotarpiu buvo áprasta vertinti kaip gebëjimus valdyti Europos reikalus, veiksmingumà vertinant kaip priklausantá nuo politikos koordinavimo bei valstybës tarnybos ir interesø organizacijø santykio [5, p. 37–43]. Teisës teoretikai vertindami veiksmingumà vis daugiau dëmesio skiria bûtent asmens teisiø gynimo ir ágyvendinimo klausimui.

Komunistinio reþimo laikotarpiu administracinës teisës sistemos veiksmingumas buvo siejamas tik su vyriausybës tikslø ágyvendinimu. Vykstant visuomenës modernëjimo procesui, ypaè svarbus tampa þmogaus teisiø ágyvendinimo klausimas. Ðio pokyèio akivaizdi iðraiðka gali bûti ir ðiuo metu Lietuvoje galiojanèio ir naujai rengiamo administraciniø teisës paþeidimø kodeksø nustatytø tikslø palyginimas; ðiuo metu galiojantis kodeksas ávardindamas ástatymø dël administraciniø teisës paþei-dimø uþdavinius pirmiau ávardija visuomeninæ santvarkà [6], tuo tarpu rengiamas naujasis Administ-raciniø teisiø paþeidimø kodeksas kaip vienà ið kodekso paskirèiø mini þmogaus teisiø ir laisviø gy-nybà [7]. Ástatymo tikslø ir paskirties nustatymas tiesiogiai sietinas su sistemos veiksmingumo verti-nimo kriterijais, todël administracinës teisës sistemos vertinimo raida, be vyriausybës uþsibrëþtø tikslø – ávardyti þmogaus laisves ir teises ir iðkelti jas á pirmà vietà, vertintinas kaip vienas ið esminiø pokyèiø, vykstanèiø nustatant administracinës teisës sistemos veiksmingumo vertinimo kriterijus. Tik formalus þmogaus teisiø ir laisviø gynimo áforminimas ástatyme, teikiant pastarosioms pirmenybæ ágyvendinti kitus tikslus, nëra pakankamas argumentas teigti, kad egzistuoja veiksminga administracinë teisinë si-stema; kad tai bûtø ágyvendinta, bûtina pasiekti, kad ðios ástatymø nuostatos taptø gyvybiðkai svar-bios priimant su subjektais susijusius veiksmus ir sprendimus.

„Tradicijos“ stokos kompensavimas átraukiamomis europinius standartus atitinkanèiomis teisës normomis – pagrindinis reformos variklis

Vertinti vykstanèià reformà, kaip ir jos veiksmingumo ávertinimo kriterijø raidà, galima dviem as-

pektais: tradicijos, kuri jau yra susiformavusi Lietuvos teisinëje sistemoje, ir átraukiamø europinius bei pasaulinius standartus atitinkanèiø teisës aktø santykiu. Sunku paneigti, kad vis dëlto ne Lietuvoje su-siklosèiusios tradicijos lëmë pastaruoju metu vykstanèius pokyèius ir administracinëje teisës siste-moje, ir teisinëje reformoje apskritai. Poreikis kuo greièiau perimti (bent jau formaliai) europinius standartus atitinkanèius teisës aktus, kurie uþdegtø þalià ðviesà kelyje á Europos Tarybà, o vëliau ir á Europos Sàjungà, buvo visuotinai priimtinos ir puoselëjamos politikos credo. Ðio straipsnio tikslas nëra ávertinti ðio reiðkinio pranaðumus ir trûkumus, taèiau atsiþvelgiant á Lietuvos mokslininkø ne kartà iðsakytas mintis apie ðiø skirtingos prigimties teisës aktø santykio problemas, tegalima patvirtinti, kad tai yra ðiø aktø suderinamumo problema [8, p. 7]. Tai, be abejo, nulemia ir dël sunkiai tarpusavyje suderinamø teisës aktø atsirandanèius teisinius santykius. Èia susiduriame su teisinio nihilizmo atsi-radimo rizika. Teisinio stabilumo visuomenëje stygius ir pernelyg daþnas ástatymo kaitaliojimas verti-namas kaip teisinio nihilizmo prieþastys [9, p. 23]. Visuomenës pasitikëjimas ástatymø leidþiamàja, vykdomàja ir, o tai bûtø apmaudþiausia – teisine valdþia – yra menkas. Tai aptariamam visuomenës ir valstybës santykiui turi lemiamà átakà. Visuomenės ir valstybės, asmens ir valstybės santykis Lietuvoje

35

ðiandien tiksliau bûtø apibrëþiamas santykiu ne „ir“, bet „prieð“. Kitø teisiniø sistemø normø „dono-rystë“, be abejonës, daro nemaþà átakà ne tik ðio santykio vertinimui, bet ir ðio santykio tobulinimui.

Net ir teisës teoretikø nuomone, ðiuo metu vykstanèià teisinæ reformà kartu galima vertinti kaip politiná procesà [8, p. 7], kurio tikslas – ástatymais pagrásti politinës, ekonominës ir ideologinës siste-mos naujoves. Ðiandien, kai politinis, ekonominis ir ideologinis tikslas – tapti trokðtamø tarptautiniø organizacijø nare – faktiðkai yra ágyvendintas, verta bûtø paieðkoti atsakymo, kaip visus ðiuos daugiau kaip penkiolika metø vykstantis procesas administracinëje teisës sistemoje gali bûti vertinamas – ar kaip teisinës sistemos reforma, ar kaip politinis procesas. Vienareikðmiðko atsakymo èia negalëtø bûti, taèiau atsiþvelgiant á tai, kad ðiandieninæ situacijà Lietuvoje galima vertinti kaip politinæ krizæ, nes tapus tarptautiniø organizacijø nare pati Lietuvos politika prarado savo paskutiná tikslà, toliau svar-besnis vaidmuo ágyvendinant administracinës teisës reformos metu diegiamus principus tenka admi-nistracinës justicijos sistemos grandims. Lakmuso popieriaus vaidmená vertinant sistemos veiksmin-gumà atliekanèios Europos Sàjungos arba Europos Tarybos institucijos, kurios kartu buvo ir moralinis palaikymas vykstanèio proceso metu, ðiandien ðià funkcijà vis labiau perduoda paèios sistemos sa-vianalizei. Veikianti sistema turi atsisakyti paprastos Vakarø Europos sistemos normø kopijavimo funkcijos. Prioritetø nustatymas vis daþniau tampa ne politiniu, o teisiniu klausimu.

Sistemos veiksmingumo vertinimo kriterijø raida – administravimo subjektø ir asmens santykio pokyèio rezultatas

Principai, nustatantys asmens ir valstybės tarpusavio santykio pagrindus visuomenëje, yra tapæ

jau nebe rekomendacinio pobûdþio, kuriais turi vadovautis demokratinës valstybës, principais, bet daugiau taisyklëmis, kuriø laikymasis ir ágyvendinimas suteikia pagrindà tokià visuomenæ laikyti mo-dernia demokratine visuomene. Esminiai principai – tokie kaip teisë apskøsti priimtà sprendimà nepri-klausomai neteisminës prieþiûros institucijai arba teismui, teisë bûti iðklausytam, teisë á greità procesà ir kiti – Vidurio ir Rytø Europos valstybëse buvo áteisinti ástatymu, kai kada net konstituciniu lygmeniu.

Taigi tokiu bûdu átvirtinti teisëtumo principai buvo pagrindas toliau plëtoti administracinës teisës reformà siekiamo tikslo linkme.

Teisëtumo principo ágyvendinimo procese kaip vienà ið elementø galime paminëti sprendimø priëmimo procedûrø teisëtumo uþtikrinimo klausimà. Tai susijæ su administravimo subjektø ágalioji-mais, kuriuos taikant demokratinëje visuomenëje bûtinos tam tikros procesinës garantijos.

Modernioje demokratinëje visuomenëje asmens dalyvavimas ir kuriant teisës aktà, ir dalyvau-jant procese vis labiau ásigali kaip vertinimo kriterijus nustatant teisëtumà ir proceso tinkamumà (due process).

Teisëtumo principo ágyvendinimas susidûrë su problema, kuri nëra iðsprendþiama tik priëmus naujà ástatymà arba ákûrus nepriklausomà prieþiûros institucijà – tai per ilgus metus þmonëse ásigalë-jæs vengimas, o kai kada ir baimë konstitucijoje átvirtintas þmogaus teises ginti santykiuose su admi-nistracinëmis valdþios institucijomis vadovaujantis teisëtumo principais ir savo iniciatyva.

Kalbëdami apie tiesioginá asmens dalyvavimà procese vykdant reformà, susiduriame su reiðki-niu, kurá Vidurio Europos universiteto profesorius Andras Sajo yra pavadinæs skundimo kultūra arba apskundimo kultūra (anglø kalba jis tai ávadina culture of complaint) [10, p. 153]. Ðio socialinio reiðki-nio vertinimas sietinas su asmens arba asmenø grupës poþiûriu á esamø problemø, susijusiø su as-mens (þmogaus) teisiø, konstituciniø teisiø, teisiø átvirtintø ástatyme gynimu teismo tvarka, arba skun-dþiant neteisminëms prieþiûros institucijoms. Nustatyta, kad Vidurio ir Rytø Europos valstybëse socia-liniø vertybiø skalëje asmens veiksmas, naudojantis ástatymo teise, asmenine iniciatyva skundo tei-smui forma ginti savo paþeistus interesus, tradiciðkai dar nebuvo toleruojamas. Galima pasakyti prieðingai – asmens teisiø ágyvendinimas, tiksliau sakant, gynimas, teisme daþniau vertinamas kaip dar didesnës problemos, nei tos, kuri yra susidariusi ir dël kurios yra kilæs ginèas, kûrimas. Ðis poþiû-ris bûdingesnis menkesná iðsilavinimà turintiems þmonëms, gyvenantiems provincijoje, o ne dides-niuose miestuose. Skundø netoleravimas, vengimas inicijuoti ðá procesà buvo bûdingas visoms poso-vietinës kultûros valstybëms, ir tai labai skiriasi nuo Vakarø Europos valstybëse susiklosèiusios asme-niniø teisiø gynimo kultûros.

Demokratinæ visuomenæ kurianti Lietuva ðiuo atveju taip pat nëra iðimtis. Vis dëlto Lietuvoje pa-sitikëjimas administraciniais teismais arba bent jau iniciatyva kilusius ginèus spræsti administraci-niuose teismuose per neilgà ðiø teismø gyvavimo laikà pastebimai iðaugo – nuo 1999 iki 2002 metø iðnagrinëtø bylø apygardø administraciniuose teismuose padaugëjo nuo 1900 iki 10 000 per metus [11, p. 16].

36

Sunku ágyvendinti teisëtumo principà visuomenëje, kai þmoniø pasitikëjimas ástatymo galia nëra didelis, nëra tradicijos tokiu bûdu ágyvendinti ástatymà. Net ir neturint ðios tradicijos, Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytø Europos valstybëse, buvo stengiamasi skatinti ir ðviesti visuomenæ þmo-gaus teisiø gynimo klausimais. Èia galbût verta prisiminti þymiàjà R. von Inheringo, kuris teisës rea-lumà aiðkino kaip asmens kovos dël savo subjektiniø teisiø rezultatà [12, p. 69], frazæ „kova uþ teisæ“ („the Struggle for Law“). Kai kada ðios kovos iniciatyvos pradai glûdëdavo ne paèioje visuomenëje, o valdþios vykdomoje Vakarø Europos valstybiø moraliðkai ir finansiðkai remiamoje politikoje.

Taip ástatymo virðenybës principas ir teisinës valstybës koncepcija ið pradþiø kaip sunkiai pa-aiðkinamas terminas ilgainiui tapo aukðèiausiomis ne tik teisinëmis, bet ir moralinëmis vertybëmis, ku-riomis jau ne vienà deðimtmetá remiasi Europos civilizacija. Modernios administravimo teisëtumo kon-cepcijos, paremtos ástatymo virðenybës principo idëja ir þmogaus teisëmis, ðiandien remiasi prielaida, kad administravimo veiksmas yra teisëtas ne tik dël subjekto statuso ir procedûros teisëtumo, bet dël esminiø vertybiø, kurios yra ádiegtos ðiuose sprendimuose ir veiksmuose. Ðiandien teisës subjektams keliamas pareiðkimas ágyvendinti konstitucinius teisës principus socialinëje praktikoje tam, kad bûtø keliama pastarøjø vertë [13, p. 100–110], skamba kaip modernios visuomenës kriterijus atitinkantis reikalavimas.

Þmogaus teisiø gynimo nacionaliniuose teismuose pagrindas, be abejonës, yra Europos Þmo-gaus Teisiø Teismo (toliau – Teismas) formuojama praktika, ir administraciniø aktø teisëtumo kontro-lës klausimas ðiuo atveju taip pat uþima tam tikrà pozicijà. Nagrinëjant nacionaliniø administraciniø teismø vykdomà administraciniø aktø teisëtumo kontrolæ, susiduriama su Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytø procesiniø principø ágyvendinimu. Administraciniø aktø teisëtumo kontrolë ágyja savità statusà – tam tikrais atvejais administraciniai gin-èai nepatenka á minëto 6 straipsnio reguliavimo sritá. Teismo praktika remiasi nuostata, kad tam tikros administracinës bylos dël ginèø su valstybës tarnautojais, kurie atlieka vieðojo administravimo funk-cijas, nepatenka á civiliniø teisiø gynimo sritá [14, p. 241].

Dauguma bendrøjø principø, uþtikrinanèiø asmens teises ir jø gynybà, kaip ir teisëtumo princi-pas, neperþengia administracinio proceso principø ribø ir jø vertinimas bei diegimo mechanizmas ið esmës nesiskiria nuo civilinio, baudþiamojo proceso principø ágyvendinimo. Aptartas esminis teisë-tumo principas siejamas ne tik su þmogaus teisiø átvirtinimu konstituciniu lygiu, administraciniø val-dþios institucijø priimamø sprendimø teisëtumo kontrole, bet ir su procesinëmis administracinës tei-sës normomis. Kalbant apie asmens ir administracinës valdþios institucijø santyká, teisëtumo vertini-mas daþniau atsigræþia á vykdomos procedûros poþymius bei principus. Þodis santykis labiau sietinas su veiksmu, ir neatsitiktinai bûtent procesui (arba procedûroms) modernioje demokratinëje visuome-nëje teikiama nemaþai reikðmës ir dëmesio, siekiant ágyvendinti administracinës teisës reformos tiks-lus, tobulinant administravimo subjektø ir asmens santyká.

Principai

Vertëtø paminëti ðiuos pagrindinius principus1, tapusius privalomomis taisyklëmis modernioje demokratinëje visuomenëje, kuriuos privalo ágyvendinti sistemoje veikiantys administravimo subjektai: tai nevarþoma galimybë asmeniui gauti visà bûtinà ir su procesu, ir su priimto sprendimo motyvais ir pagrindu susijusià informacijà, gauti priimtà sprendimà, teisë bûti iðklausytam, teisë turëti atstovà proceso metu ir pan.

Kuris subjektas, asmuo ar administravimo subjektas ágyvendinant tam tikrà procesiná principà yra svarbiausias veikiantis asmuo, nuo kurio santykio dalyvio tiesiogiai priklauso ðio principo ágyven-dinimas, galima atsakyti tik ávertinus paties principo esminius poþymius. Tam tikrø procesiniø principø apþvalgà galima atlikti vertinant santykio dalyviø vaidmená juos ágyvendinant.

Asmuo, kurio atþvilgiu priimamas sprendimas turi teisę gauti visà informaciją, susijusià su pri-imtu (arba priimamu) sprendimu. Galimybë gauti informacijà kai kada, atsiþvelgiant á teikiamos infor-macijos turiná, tampa ne tik asmens teise gauti, bet ir administracinës valdþios institucijos pareiga tei-kti. Lietuvoje Pilieèiø ir kitø asmenø aptarnavimo vieðojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdi-nëje tvarkoje [15], reglamentuojant pilieèiø ir kitø asmenø aptarnavimà vieðojo administravimo ir ki-tose institucijose, siekiama, kad kiekvienam gyventojui bûtø sudarytos teisinës sàlygos greitai gauti

1 Apie principus žr. daugiau Europos Tarybos 1996 m. išleistame vadovėlyje, kuriame išdėstyti esminiai principai, taikytini asmens ir valstybės santykyje: Council of Europe, Directorate of Legal Affairs, "Principles of Administrative Law Concerning the Relations Between Administrative Authorities and Private Persons: A Handbook", 1996.

37

kvalifikuotus atsakymus á jiems rûpimus klausimus arba apskøsti neteisëtus valstybës tarnautojø veiksmus. Administracinës valdþios pareiga informuoti asmenis tampa tada, kai inicijuojama pati pro-cedûra; jos pareiga tampa informuoti asmená, kokiu bûdu priimtas sprendimas gali bûti apskøstas, kokià procedûrà pats asmuo gali inicijuoti ðiuo atveju.

Informacijos teikimo klausimas ir galimybë susipaþinti su oficialiais dokumentais daþnai tampa interesų derinimo objektu ir teisine dilema. Kaip susiklosèiusià praktikà galima bûtø paminëti Europos Þmogaus Teisiø teismo priimtø sprendimø motyvus: klausimas, ar valdþios institucijos visais atvejais privalo suteikti pilieèiams galimybæ susipaþinti su, pavyzdþiui, Vyriausybës priimtais dokumentais, Eu-ropos Þmogaus Teisiø teisme buvo sprendþiamas neigiamai Konvencijos 10 straipsnio atþvilgiu. Teisë susipaþinti su ðiais dokumentais nesiejama tiesiogiai ir besàlygiðkai su minëtu straipsniu ir to-kios teisës suvarþymas netraktuotinas kaip ðios teisës paþeidimas [14, p. 241].

Teisė būti išklausytam taip pat tampa ir administracinës valdþios institucijos pareiga suteikti asmeniui galimybæ ðia teise pasinaudoti. Ðis procesinis principas tiesiogiai sietinas su kitu principu, nustatanèiu institucijos pareigà informuoti apie priimtà sprendimà per tinkamą laikà ir tinkamomis priemonëmis, nepamirðtant asmens informuoti apie jam suteiktà teisæ, turëti atstovà ir bûti atstovau-jamam viso administracinio proceso metu.

Kad procedûra turi bûti atliekama per protingà, pagrástà ir/arba tinkamà laikà, yra tapæ visuoti-nai pripaþinta procesiniø principø nuostata, ir uþ ðio principo ágyvendinimà tiesiogiai atsakinga spren-dimà priimanti institucija – prieðingu atveju asmeniui suteikiama teisë skøsti vilkinimà, jei administra-vimo subjektas ðio principo nesilaiko.

Administravimo subjektui taip pat tenka pareiga pateikti sprendimus visiems su priimtu spren-dimu susijusiems asmenims, sprendimo argumentus iðdëstant raðtu, tai atliekant aiðkiai, kompeten-tingai. Akte privaloma nurodyti teisës gynimo bûdus bei priemones, nurodymuose iðsamiai aptariant teisës gynimo bûdus, teisæ iðieðkoti nuostolius, institucijà, á kurià ðiuo klausimu reikia kreiptis, teisës gynimo bûdo terminus. Be abejonës, privaloma nurodyti ir administraciniø aktø vykdymo tvarkà.

Kaip matyti ið iðvardytø esminiø principø charakteristikø, jø ágyvendinimo pagrindas labiau sie-jamas su administravimo subjektø veiksmais ir kompetencija. Asmeniui suteikiama teisė turėti, teisė gauti tampa valdþios institucijos pareiga teikti arba sudaryti sàlygas asmeniui ðia teise pasinaudoti. Nepakankama (nepajëgiant ágyvendinti minëtø procedûriniø principø) valstybës tarnautojø kvalifika-cija ðiandien vertinama kaip neveiksmingos sistemos poþymis. Ávaizdþio gerinimas ir pasitikëjimo valstybës tarnyba këlimas tampa vienu ið esminiø strateginiø tikslø.

Konstituciniø teisiø ágyvendinimas per asmens ir administravimo subjektø santyká ðiandien Lie-tuvoje yra vis dar labiau deklaratyvus nei praktiðkai ágyvendinamas. Priimdami sprendimus, teismai retai tiesiogiai vadovaujasi konstitucinëmis nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tiesioginis Konstitucijos taikymas taip pat nëra daþnas reiðkinys, daþniau sprendimuose susiduriama su jau atlikta Konstitucinio Teismo priimtø nutarimø analize. Teismø aktyvumas kreiptis á Konstituciná Teismà teisës aktø atitikties Konstitucijai klausimu yra gana didelis. Vertinant statistikos duomenis apie gautus ir iðnagrinëtus praðymus ir paklausimus Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme [16], galima daryti iðvadà, kad vis dëlto skundø, kuriuos inicijuoja teismai, santykinai lyginant su Seimo, Seimo nariø grupës pateiktø praðymø skaièiumi, yra nemaþai, ir kasmet jø daugëja. Tai lei-dþia daryti iðvadà, kad asmens teisiø gynimas ir ágyvendinimas remiantis konstitucinëmis nuostatomis dar yra tik teismø praktikos pradiniame etape.

Akivaizdu, kad administracinës sistemos veiksmingumas daþniau sietinas su vykdoma proce-dûra, procesu, o ne su vykdymo metu taikoma norma. Be abejo, pastarosios reikðmë negali bûti menkinama procedûros atþvilgiu, taèiau net esant tobulai ástatymø normai, jos netobulas taikymas gali bûti pagrindas panaikinti priimtà sprendimà.

Tik tobulai atliekama procedûra gali garantuoti, kad ástatymas bus tinkamai ágyvendintas. Pro-cedûra tampa svarbia valstybës tarnybos veiksmingumo vertinimo prasme, ir kaip straipsnyje apie asmens procesines teises paþymi profesorius D. J. Galliganas, tinkama procedûra (good procedures) taip pat yra svarbus elementas plëtojant asmenø ir valdþios institucijø santykius [17, p. 12].

Procedûrø tobulinimas svarbus jau nuo þemiausios grandies priimanèios sprendimus. Atsiþvel-giant á tai, kà patvirtina ir empiriniai tyrimai, – kad dauguma priimtø sprendimø lieka neapskøsti arba geriausiu atveju priimtø sprendimø teisëtumas sprendþiamas tik pirmoje instancijoje, labai svarbu su-kurti gerai veikiantá ne tik sistemos prieþiûros mechanizmà, bet ir uþtikrinti gerà sprendimø priëmimo kultûrà nuo pat pradinës grandies administracinës sistemos struktûrø [2, p. 15]. Kalbant apie anks-èiau pabrëþtà procedûros teisëtumo uþtikrinimo svarbà nuo þemiausios grandies, priimanèios spren-dimus, verta apþvelgti, kaip teismuose vertinami procedûriniai paþeidimai ikiteisminëse administraci-

38

niø bylø nagrinëjimo stadijose Lietuvoje. Lietuvos administraciniø teismø praktika klostosi toleravimo ikiteisminëje administracinës bylos nagrinëjimo stadijoje padarytø procesiniø trûkumø linkme1: Lietu-vos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 10 d. nutartimi administracinëje byloje Nr. 29–03 paskelbta praktika dël administracinën atsakomybën traukiamo asmens teisiø uþtikrinimo esant paþeidimø, padarytø ikiteisminëje administracinës bylos nagrinëjimo stadijoje [18, p. 57–59]. Ape-lianto nuomone, jam nebuvo tinkamai praneðta apie administracinës bylos nagrinëjimo laikà ir vietà. Ðioje byloje teismas atsiþvelgë á aplinkybæ, kad nagrinëjant bylà teisme asmens teisës buvo uþtikrin-tos ir teismas tinkamai iðnagrinëjo bylà, todël ankstesniame proceso etape galimai padaryti paþeidi-mai negali bûti sprendimo naikinimo pagrindas. Ðiuo atveju teismas turëjo spræsti proceso veiksmin-gumo (t. y. „protingo“ termino principo) ir tinkamos procedûros taikymo dilemà ikiteisminëje bylos nagrinëjimo stadijoje. Teismas pasirinko pastaràjá – to argumentas sietinas su teismo bylos nagrinë-jimo tinkamumu, taèiau lieka klausimas, ar tokiu bûdu vystoma administraciniø teismø praktika ska-tins procedûrø tobulinimà ikiteisminëse bylos nagrinëjimo stadijose.

Modernios administracinës sistemos veiksmingumas tiesiogiai pradedamas vertinti atsiþvel-giant á tai, kaip uþtikrinamos ir ginamos þmogaus teisës ne tik teisiniø normø kontekste, bet ir jas tai-kant. Ðiuolaikinëje demokratinëje visuomenëje administracinës valdþios institucijoms keliami uþdavi-niai tiesiogiai siejami su ásipareigojimu tinkamai, tiksliai, veiksmingai ir atsakingai pasirinkti visuome-niniø interesø apsaugos priemones. Keliamø uþdaviniø ágyvendinimas vykdytinas remiantis propor-cingumo ir interesų derinimo principais. Nors proporcingumo principas nëra „privalomas“, tai vienas ið svarbiausiø Europos Bendrijoje principø [19], kuriais remiantis vertinamas (ne tik politine, bet ir tei-sine prasme) kiekvienas administracinës valdþios priimamas sprendimas. Jo taikymas teismø prakti-koje ateityje uþims nemaþà reikðmæ ir svorá priimant sprendimus, susijusius su administracinës val-dþios sprendimø teisëtumo kontrole.

Atvirumas ir skaidrumas administraciniame procese modernioje visuomenëje yra tapæs priva-lomomis administracinës teisës ir proceso sàlygomis. Toks procesas pranaðus tuo, kad atvirumas ga-rantuoja ne tik ðaliø, susijusiø su procesu aktyvø dalyvavimà, bet ir iðoriniø prieþiûros institucijø su-stiprëjusias galimybes daryti átakà vykstanèiam procesui. Be abejo, atliktas procesas atvirumo sàly-gomis jau nuo pat pradþiø ápareigoja sprendimus priimanèias institucijas imtis visø ámanomø priemo-niø, kad visi atliekami veiksmai bûtø profesionaliai atlikti, teisëti, ne tik siauràja ðios sàvokos prasme.

Atvirumas taip pat ápareigoja administracines struktûras sudaryti kiek ámanoma tobulesnes sà-lygas, kurias ðiuo metu teikia informaciniø technologijø paþanga, susipaþinti procese dalyvaujan-èioms ðalims su priimamø sprendimø pagrindu, teisës aktø arba kitø norminiø dokumentø informa-cija, taikymo praktika ir pan. Atvirumo ir skaidrumo procesas taip pat garantuoja, kada kita ðalis tin-kamiau pasiruoð procesui, aktyviau dalyvaus. Bûtinybë uþtikrinti, kad teismø praktika, ypaè tie teismo sprendimai, kurie susijæ su Konstitucijos taikymu, bûtø lengvai prienami visuomenei, kad ji, remda-masi ta praktika, geriau þinotø savo teises ir galimybes jas ginti [20].

Procedûros, susijusios su informacijos pateikimo klausimu, itin svarbios administraciniame procese, ir intencija, kad informacijos, susijusios su rûpimu klausimu, suteikimas asmeniui tampa ne tik bûtina sàlyga, bet ir institucijø pareiga kiek ámanoma palengvinti ðá procesà. Informacijos pateiki-mas – tai ne tik asmens teisë þinoti, bet ir institucijos pareiga jà suteikti per kiek ámanoma trumpesná laikà. Akivaizdu, kad tokios nuostatos stiprëjimas tiesiogiai sietinas su demokratizacijos procesu. Demokratinës sistemos pagrindas yra atvira visuomenë. Visuotinai pripaþinta, kad demokratinë si-stema veiksmingiau funkcionuoja tada, kai visuomenë yra kiek ámanoma daugiau informuota apie joje vykstanèius procesus. Atvirumas – bûtina asmens tinkamo dalyvavimo procese, bendrininkavimo su administracinëmis struktûromis ir pastarøjø pripaþinimo, ávaizdþio gerinimo sàlyga.

„Veiksmo“, atviro proceso koncepcija tampa vis svarbesnë nei „priimto sprendimo“ koncepcija. Be abejo, kalbant apie informacijos prieinamumà, ðiuo atveju galima taikyti tam tikras iðimtis kai ku-riose srityse, kaip, pavyzdþiui, nacionalinis saugumas.

Vyrauja nuomonë, kad toks tiesioginis asmens dalyvavimas siejamas su ideologiniu asmens nepriklausomybës raidos procesu, bendraujant su administracinëmis struktûromis gerëjanèiomis sà-lygomis, o tai, be abejo, lemia ne tik asmens ðvietimas, naudojimasis informacinëmis technologijo-mis. Siekiant veiksmingai reguliuoti socialinius, ekonominius ir technologinius procesus, daþnai pas-

1 Teismas nusprendė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka leidžia pašalinti visas klaidas, kurios buvo padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Jei nagrinėjant bylą teisme šio asmens tiesės užtikrinamos ir teismas tinkamai išnagrinėja bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimas vien tik dėl pažeidimų, padarytų ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje, negali būti naikinamas.

39

tebima, kad moderniosios administracinës sistemos vis daþniau tradicines prievartos priemones lin-kusios keisti socialinëmis reguliavimo priemonëmis. Galima daryti iðvadà, kad administraciniø prie-vartos priemoniø naudojimo daþnumas yra atvirkðèiai proporcingas bendram visuomenës socialiniam ir ekonominiam iðsivystymo lygiui. Daþnas prievartos naudojimas administraciniame procese moder-nioje visuomenëje vertinamas kaip menkai iðvystytø socialine, politine, ekonomine ir kultûrine prasme visuomeniø ypatybë. Taikant prievartà daþniausiai reikia kurti naujus administracinius procesus, o tai nulemia papildomø (naujø) prievartos priemoniø atsiradimà. Taip pradedamas nesibaigiantis, tikslo nepasiekiantis (nes taip kovojama ne su reiðkiná nulëmusiais veiksniais, o su padariniais) procesas, reikalaujantis, be abejo, dideliø sànaudø ir laiko, negali bûti ðiandien kitaip vertinamas kaip neveiks-mingus. Bûtent neveiksmingas valdymas daþniausiai sukelia poreiká kurti naujas valdþios struktûras, kurios, kaip jau buvo minëta anksèiau, naudodamos tas paèias ir/arba naujas prievartos priemones kilusios problemos neiðsprendþia.

Iðvados

1. Ðiuo metu veikianèios modernios administracinës sistemos veiksmingumas gali bûti verti-namas dviem aspektais:

1) vertinant sistemà kaip áranká, taikomà ágyvendinti vyriausybës uþsibrëþtus tikslus; 2) vertinant administracinæ teisinæ sistemà kaip vienà ið priemoniø ginti ir ágyvendinti asmens

(þmogaus) teises; Pirmasis tikslas – vyriausybës tikslø ágyvendinimas – labiau susijæs su institucijø, ástaigø, tar-

nybø tarnautojø (pareigûnø), praktiðkai ágyvendinanèiø vykdomàjà valdþià, funkcionavimo veiksmin-gumu (vertinant kaip keliamø uþdaviniø ágyvendinimo procesà), visuomenës interesais ir jø apsauga, o antrasis – su pagarba ir dëmesiu asmens interesams ir þmogaus teisëms. Ðiø abiejø tikslø ágyven-dinimas daþnai nulemia kylanèià dilemà – interesø derinimo klausimà, kurio sprendimas ir prioritetø nustatymas tampa daþnai ne tik politine, bet teisine problema.

2. Administracinës teisës sistemos veiksmingumo vertinimo tikslas yra ne tik nustatyti, kuo pa-sireiðkia administracinës teisës sistemos modernëjimo procesas, bet ir kokiu bûdu jis gali bûti pa-spartintas.

3. Administracinës tiesës sistemos veiksmingumas modernioje demokratinëje visuomenëje vis daþniau siejamas su vykdoma procedûra ir procesu, ne tik su vykdymo metu taikoma norma. Nors taikomos materialinës teisës normos reikðmë negali bûti menkinama procesinës normos atþvilgiu, ta-èiau net ir egzistuojanèios tobulos ástatymø normos netinkamas taikymas, klaidos arba neteisëti veiksmai, atliekami proceso metu gali bûti pagrindas panaikinti priimtà sprendimà. Tik tobulas proce-sas gali garantuoti, kad ástatymas bus tinkamai ágyvendintas.

4. Ðiandien turi bûti keliamas tikslas veiksmingai ginti þmogaus teises ne tik formaliai, t. y. konstituciniuose ir kituose teisiniuose administraciniuose dokumentuose, bet ir kasdienëje asmenø bendravimo su administravimo subjektais srityje.

5. Pagrindiniø administracinës teisës principø ágyvendinimas jau nuo þemiausios grandies, priimanèios sprendimus, gali bûti apibrëþiamas kaip vienas ið svarbiausiø administracinës teisës si-stemos veiksmingumo vertinimo kriterijø. Tai susijæ su empiriniø tyrimø patvirtinimu, kad dauguma priimamø sprendimø lieka neapskøsti, jø teisëtumas sprendþiamas tik pirmoje instancijoje, todël veiksmingumui uþtikrinti nepakanka sukurti tik gerai veikiantá sistemos prieþiûros (kontrolës) mecha-nizmà, reikia tobulinti procesà nuo pat pradinës grandies, priimanèios sprendimus.

6. Ypaè daug dëmesio turëtø bûti skiriama administraciniø aktø priëmimo ir apskundimo pro-cedûrø tobulinimui, atsiþvelgiant á pagrindinius principus.

7. Administracinës sistemos veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo valstybës tarnautojø kvali-fikacijos, todël valstybës tarnautojø kvalifikacijos gerinimas yra vienas ið bûdø uþtikrinti darnià admi-nistracinæ teisës sistemà. Bûtina gerinti valstybës tarnautojø kvalifikacijà, tobulinti motyvacinæ sistemà. Tai leistø á valstybës tarnybà pritraukti aukðtos kvalifikacijos specialistus. Taip pat derëtø didinti ðiø asmenø atsakomybæ dël priimamø sprendimø, taip garantuojant priimamø sprendimø teisëtumà nuo þemiausios sprendimus priimanèios institucijos grandies.

♦♦♦

40

LITERATÛRA

1. Administrative Justice in New European Democracies, Case Studies of Administrative Law and Process in Bulgaria, Estonia, Hungary, Poland and Ukraine. Ed. by Denis J. Galligan, Richard H. Langan II and Cons-tance S. Nicandrou. 1998 Open Society Institute/ Constitutional and Legislative Policy Institute and the Centre for Socio-Legal Studies, University of Oxford.

2. Administrative Procedures and the Supervision of Administration in Five Countries of Central and Eastern Europe, SIGMA PAPERS: No. 14, OECD, 1997.

3. Lilic St. Turbulence in Administrative Transition (from Administration as Instrument of Government to Administration as Public Service). International Institute of Administrative Sciences, 3rd. International Confe-rence of Administrative Sciences, New Challenges for Public Administration in the Twenty-First Century: Efficient Civil Service and Decentralized Public Administration. Beijing, China (Oct. 8–11 1996).

4. Zankova B. The Independent Bodies and the State Administrative Structure // http://venus.ci.uw. edu.pl/~rubicon/forum/bissera.htm; prisijungimo laikas: 2004-04-14.

5. Nekrošis V. Administraciniai gebėjimai valdyti Europos reikalus: Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtis, Vieša-sis administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paieškos. Metinės konferencijos tekstai. – Vil-nius, 1998 m. lapkričio 20 d.

6. Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimų kodeksas, 1 str., (Žin., 1985, Nr. 1–1, Straipsnio pakeitimai: Nr. I–2589, 1992.05.26, Žin., 1992, Nr. 21–610, Nr. VIII–1543, 00.02.17, Žin., 2000, Nr. 22–552 (00.03.15).

7. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, projektas // http://www.tm.lt/?item= taktproj; prisijungimo laikas: 2004–12-22.

8. Jovaišas K. „Teisės problemos“: žurnalas Lietuvos teisėje ir Lietuvos teisė žurnale, Teisės problemos, Tei-sės institutas, 2003. Nr. 2 (40).

9. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius: Litimo, 2000. 10. Western Rights? Post-Communist Application / Andras Sajo. Rights in Post-Communism. – Kluwer Law

International, 1996. 11. Bilak D. A. Administracinė justicija Lietuvoje (vertinimas). – Vilnius, 2003. 12. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. 13. Urmonas A. Konstitucinių principų viešoje teisėje kontrolės funkcijos // Jurisprudencija. – Vilnius: LTU, 2002.

Nr. 30(22). 14. Lemmens P. pranešimas „Žmogaus teisių pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-

venciją ir visuomenės interesų derinimo principai administracinėje teisenoje“ 2002 m. birželio 7 d. Teisingumo ministerijoje įvykusiame seminare „Skirtumai tarp administracinių ir civilinių teisinių ginčų“ // Lietuvos Vyriau-siojo administracinio teismo biuletenis, Administracinių teismų praktika. – Vilnius, 2002. Nr. 3.

15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 1491 (Žin., 2002, Nr. 95–4105). 16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Statistikos duomenys apie Konstituciniame Teisme gautus ir

išnagrinėtus prašymus ir paklausimus 1993–2004 m. rugsėjo 1 d. // http://www.lrkt.lt/; prisijungimo laikas 2004-09-30.

17. Western Rights? Post-Communist Application. Ed. by Andras Sajo. D. J. Galligan. Procedural Rights in Administrative Contexts. – Kluwer Law International, 1996.

18. Administracinių teismų praktika, Nr. 4, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Teisinės informacijos centras. – Vilnius, 2004.

19. Administrative Law – Europeanization and Proportionality // http://www.planetpapers.com/Assets/4026.php; prisijungimo laikas 2004-05-13.

20. Mikelėnas V. Lietuvos Respublikos Konstitucija bendrosios kompetencijos teismų praktikoje // Justitia. 2002. Nr. 5–6.

♦♦♦

The Changes of Administrative Law in a Modern Democratic Society

Doctoral Candidate Aušra Kargaudienė

Mykolas Romeris University

Keywords: administrative law, public administration, administrative procedures, principles of adminis-trative law.

SUMMARY

This article provides the analysis of changes in administrative system and administrative law in Lithuania during the transition period. Analysis refers, that mentioned changes are similar to the transitional

41

changes in the other Central and East European countries. All countries of Central and Eastern Europe have experienced the fundamental changes in their social, political, cultural and economic life and a legal order, particularly in the administrative system. Lithuania‘s administrative system is not an exception.

These social changes have challenged innovations in the new state’s administrative structures. Societies are in the process of change and administrative law is the part of permanent process. A primary source of law is the will of state in the terms of political theory of law and the traditional political and legal theories define administrative system as an instrument of the government. Although the administrative authority’s function, under the changes of administrative law, must be conceived not as a coercion function of the state power in nowadays, but as the action which focuses on the realization of the welfare of society, the cultural development, the economical progress, the protection of human rights and freedoms. Today, the state is perceived as the main mechanism for securing the necessary conditions for social progress.

The principal methods for proliferating and increasing the efficiency of the administrative subject’s activity are based on the high competence of administrative authorities. Public involvement, guaranteed by the principle of openness, also is viewed as the main instrument for a modern society development.

The main part of this article provides the issue of administrative procedures and procedural rights, procedural due process, also the principles of administrative law concerning relations between administrative authorities and private persons: principle of lawfulness, right to be heard, principle of proportionality, impartiality, openness, transparency, access to public services, etc. The Individual’s treatment, when he interacts with The State, becames a fundamental issue for the modern society based on the rule of law and respect for the human rights.

There is a question which still remains: does the immediately adopted law, influenced by the rapid democratic changes, responds adequately to the contemporary social changes?

The objective of this article suggests that the formation of constitutional and legal culture in relations between The State and The Individual is an important element or the transition to democracy and modern society.

42


ADMINISTRACINĖS SANKCIJOS KAI KURIOSE EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBĖSE: SAMPRATA, TIPOLOGIJA IR TAIKYMO

PRINCIPAI

Doktorantas Darius Urbonas Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Administracinës teisës ir proceso katedra


Telefonas 271 45 45


Pateikta 2005 m. kovo 3 d. Parengta spausdinti 2005 m. birželio 16 d.

Pagrindinės sąvokos: administracinė sankcija, administracinė institucija, nepriklausoma admi-

nistracinė institucija, administracinės sankcijos taikymo principai.

S a n t r a u k a

Sąvoka „administracinė sankcija“ įprastai nėra vartojama Lietuvos teisinėje terminologijoje.

Šiandien ji labiau žinoma kaip terminas „administracinė nuobauda“ ir taikoma vadovaujantis dar 1985

metais priimtame TSR administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytais pagrindais ir procesine

tvarka. Kaip žinome, administracines nuobaudas dažniausiai skiria neteisminės institucijos, t. y. vyk-

domosios valdžios subjektai. Kai kurių autorių nuomone, tai prieštarauja konstitucijai ir konstituci-

niam valdžių padalijimo principui.

Šiuo metu rengiamas naujasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas,

taip pat Administracinio proceso kodeksas, todėl svarbu išsiaiškinti, ar yra kokių nors administracinių

teisės pažeidimų ir administracinių sankcijų, kurias taikytų vykdomosios valdžios arba kitos neteismi-

nės institucijos, legitimacijos kliūčių. Ar iš tiesų administracinės atsakomybės institutas nesuderi-

namas su minėtu konstituciniu principu?

Atsakant į šiuos klausimus, galima pažvelgti į kitų valstybių, turinčių gilias demokratines tradi-

cijas (pvz., Prancūzijos, Vokietijos, Italijos), nacionalines teisines sistemas ir panagrinėti jų patirtį

šioje srityje. Ši patirtis mums rodo, kad administracinės sankcijos daugelyje jų pripažįstamos ir turi

tendenciją plėtotis.

Straipsnį sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje analizuojama administracinės sankcijos samprata ir

jos bruožai, antroje nagrinėjama administracinių sankcijų įvairovė. Trečia straipsnio dalis skirta pa-

grindiniams administracinių sankcijų taikymo principams aptarti.

Áþanga

Lietuvoje ávairiuose moksliniuose straipsniuose [1] ir monografijose [2] neretai keliama admi-nistraciniø teisës paþeidimø, o kartu ir administraciniø sankcijø legitimumo problema, susijusi su ad-ministracijai priskiriama teisingumo vykdymo funkcija. A. Ðakoèiaus nuomone, „ði problema atsiranda dël ðiuolaikinës vieðojo administravimo sistemos prieðtaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, kuris skelbia, jog Lietuvoje teisingumà vykdo tik teismai. Teigtina, kad teisingumo vykdymas yra bylos aplinkybiø nustatymas, asmens pripaþinimas kaltu ir teisingos poveikio priemo-nës paskyrimas. Asmens pripaþinimas kaltu ir teisingos poveikio priemonës paskyrimas Konstitucijos pavestas teismui ir teisëjui. Tuo tarpu vykdomosios valdþios institucijos lig ðiol turi ágalinimus vykdyti

43

ðias teisingumo funkcijas <...> Taigi vieðojo administravimo institucijos, be administravimo, vykdo dar ir teisingumo funkcijà, o tai prieðtarauja valdþiø padalijimo principui“ [2, p. 264–265].

Kyla klausimas, ypaè aktualus ðiandien, kai rengiamasi priimti naujà Administraciniø teisës pa-þeidimø kodeksà [3], svarstant, koks turëtø bûti Administracinio proceso kodeksas, ar turëtø bûti su-teikti ágaliojimai vykdomosios valdþios institucijoms ir pareigûnams nagrinëti administraciniø teisës paþeidimø bylas ir skirti administracines nuobaudas? Atrodytø, kad sprendimas tokios teisës nesu-teikti iðplauktø ir ið teisinës sistemos reformos metmenø, kuriais remiantis valstybinio valdymo institu-cijø pareigûnams turëtø bûti palikta tik teisë suraðyti administracinio teisës paþeidimo protokolà visø administraciniø teisës paþeidimø bylø nagrinëjimà pavedant teismams [4]. Vargu ar tai bûtø geriau-sias sprendimas.

Ðiandien galime þvilgtelëti á kitø valstybiø, turinèiø senas demokratines teisinës valstybës tradi-cijas, patirtá ðioje srityje. Straipsnio tikslas – apþvelgti kai kuriø Europos valstybiø administraciniø sankcijø sistemas, panagrinëti jø legitimumo pagrindus ir trumpai aptarti jø taikymo principus. Re-miantis apraðomuoju, sisteminës analizës bei lyginamuoju (komparatyviuoju) metodais, mëginama atsakyti á tokius klausimus: ar Europos valstybës (pvz., Prancûzija, Vokietija, Italija, Portugalija, Grai-kija ir kt.) pripaþásta savo nacionalinëse teisës sistemose administracinius teisës paþeidimus ir admi-nistracines sankcijas ir kokia jø samprata; koks jø legitimumo lygmuo; kokia administraciniø sankcijø ávairovë; kokie yra pagrindiniai jø taikymo principai.

1. Administracinës sankcijos samprata

Europos Bendrijos valstybiø (Prancûzijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos, Graikijos ir kt.) istorija ir kultûra, ypaè administracinës teisës tradicijø ávairovë, lemia ir gana skirtingà poþiûrá á administraci-nes sankcijas. Lyginamàjà studijà apsunkina dar ir skirtingi terminai, kurie ne visada yra aiðkûs ir pa-siduoda lyginimui. Nepaisant to, vienos ið priemoniø, taikomø asmenims ir ámonëms uþ teisës aktø paþeidimus, yra administracines sankcijos, kurios ávairiø valstybiø teisës sistemose uþima gana reikðmingà vietà.

Sankcija, kaip teisinë kategorija, pasiþymi daugiareikðmiðkumu [5, p. 8–15]. Ðiame straipsnyje sankcijai suteikiama teisinio imperatyvo garanto reikðmë, t. y. sankcija suprantama kaip valstybës reakcija á teisiniø pareigø paþeidimà ir skiriama siekiant nubausti já padariusá asmená. Ðis poþiûris lei-dþia atskirti administracines sankcijas nuo kitø administracinës prievartos priemoniø, kurios daþniau-siai pasiþymi prevenciniu pobûdþiu ir yra nukreiptos á vieðosios tvarkos apsaugà [6]. Kita vertus, ðis administraciniø sankcijø bruoþas priartina jas prie baudþiamøjø sankcijø. Kaip paþymi Tiedemannas, administracinës sankcijos kartu su baudþiamosiomis atlieka socialinio reguliatoriaus vaidmená, ágy-vendindamos ir baudimo, ir prevencinæ funkcijà [7, p. 11]. Kartu administracinëmis sankcijomis nëra laikomos drausminës nuobaudos ir restitucinës priemonës, kuriomis siekiama atlyginti dël paþeidimo padarytà þalà.

Sàvoka „administracinë sankcija“, be abejonës, susijusi su administracine teise ir administraci-nëmis institucijomis. Neturëtø stebinti tas faktas, kad Prancûzija galëtø bûtø vadinama klasikine ad-ministracinës sankcijos valstybe, prieðingai nei Didþioji Britanija, kurios teisinëje sistemoje ðio tipo sankcija praktiðkai nepripaþástama. Administracinës sankcijos esmë ta, kad jà skiria administracinë institucija, kitaip tariant, administracinë valdþia (pranc., autorité administrative). Tai bûtø organinis ir kai kuriose valstybëse (pvz., Prancûzija, Graikija, Belgija ir kt.) esminis administracinæ sankcijà apibû-dinantis bruoþas. Administracinë sankcija gali bûti nustatoma remiantis ir kitu kriterijumi, daugiau materialiu, kuris nukreipia ne á jà taikanèios institucijos kompetencijà, bet á jomis ginamas vertybes ir jø reikðmæ. Visi pripaþásta, kad administracinës sankcijos skiriamos siekiant apsaugoti instrumentines arba maþiau svarbias teisës vertybes, arba kai á svarbesnes teisës vertybes kësinamasi netiesiogiai [8, p. 79–80]. Ðis kriterijus leidþia administracines sankcijas skirti nuo baudþiamøjø, „rezervuojamø“ tik sunkiems paþeidimams, kuriais kësinamasi á svarbiausias vertybes.

Kita vertus, administracinës sankcijos gali bûti apibrëþiamos ir formaliuoju kriterijumi. Tokiais atvejais administracinës sankcijos ir administraciniai nusiþengimai yra tie, kuriuos tokiais laiko ásta-tymo leidëjas, átvirtindamas tai teisës aktuose. Tada institucijos, ágaliotos jas taikyti, kompetencija ne-turi lemiamos reikðmës.

Taigi nepaisant skirtumø, galima áþvelgti pagrindinius administraciniø sankcijø bruoþus, kurie leidþia iðskirti administracines sankcijas kaip gana autonomiðkà teisiniø priemoniø uþ paþeidimus rûðá. Institucijos, taikanèios sankcijà, kompetencija, taikomos priemonës tikslai ir padariniai, jomis

44

saugomø teisiniø gëriø reikðmë – tai kriterijai, kuriais remiantis galima nustatyti administracinæ sank-cijà. Apibendrintai galima teigti, kad administracinës sankcijos – tai poveikio priemonës, kurias skiria administracinës institucijos teisiniø pareigø paþeidëjams, siekdamos juos nubausti ir uþkirsti kelià naujiems teisës paþeidimams, ir kuriomis saugomi maþiau reikðmingi teisiniai gëriai ir interesai.

Dauguma Europos valstybiø (pvz., Vokietija, Italija, Portugalija, Prancûzija, Belgija, Graikija, Olandija) pripaþásta administracines sankcijas. Remiantis minëtais administraciniø sankcijø skyrimo kriterijais, jas galima suskirstyti á tris grupes.

Pirmoji grupë valstybiø turi tikrà administraciniø teisës paþeidimø ir administraciniø sankcijø si-stemà. Tai Vokietija, Italija ir Portugalija, kurios ádiegë specialius ástatymus, unifikuojanèius jø teisiná statusà ir átvirtinanèius bendruosius jø taikymo principus ir procedûras. Ðios valstybës ypaè iðplëtojo bendruosius administraciniø sankcijø taikymo principus, daug dëmesio skirdamos administracinio ir baudþiamojo nusiþengimo atribojimo kriterijams nustatyti. Ðis dviejø kategorijø atskyrimas pirmiausia buvo realizuotas ástatymo leidëjo, pasirenkant naujus, tikslius ir susistemintus terminus administraci-nëms sankcijoms apibrëþti. Ðtai Vokietijoje 1952 metais priimdamas pirmàjá ástatymà dël administraci-niø teisës paþeidimø ástatymø leidëjas susistemino valstybës institucijø skiriamas sankcijas, sukurda-mas ne tik þinomà „Ordnungswidrigkeit“ kaip specifiná paþeidimà, bet ir nustatydamas piniginæ admi-nistracinæ sankcijà, vadinamà kitaip nei bauda baudþiamojoje teisëje (vok. „Geldbube“ vietoje „Geldstrafe“). Panaðiai ir Italija bei Portugalija, sekdamos vokieèiø pavyzdþiu, nustatë naujoms pinigi-nëms sankcijoms arba specifinius (pvz., „coima“ Portugalijoje), arba gana bendrus (pvz., „sanzione amministrativa del pagamento di una somma di denaro“ vietoje „ammenda“ Italijoje) pavadinimus, lei-dþianèius aiðkiai jas atskirti nuo baudþiamøjø sankcijø [7, p. 13–14].

Reikia pabrëþti, kad ðios grupës valstybëse administracinë sankcija iðkilo kaip dekriminalizaci-jos (pranc., dépénalisation) priemonë1, ypaè taikoma uþ smulkius ir nedidelius paþeidimus eismo sau-gumo srityje. Nemaþiau specifine, atlikdama supraindividualių interesø apsaugà, administracinë sankcija iðlieka finansø, konkurencijos ir kitose srityse [7, p. 13; 9].

Antrosios grupës valstybiø teisinëse sistemose taip pat þinomos administracinës sankcijos, ta-èiau jos nëra susistemintos, suderintos ir iðsibarsèiusios po ávairius teisës aktus. Dël gausios admi-nistraciniø nusiþengimø ávairovës ir neretai jiems taikomø skirtingø taisykliø bei prieðtaringos praktikos [10, p. 847] gana sudëtinga atpaþinti bendrus administraciniø sankcijø bruoþus ir juos struktûrinti, ið-skyrus tik tà faktà, kad jos taikomos administraciniø institucijø. Ðios grupës ðalyse institucijos, taikan-èios sankcijà uþ paþeidimà, kompetencija yra pagrindinis administracinæ sankcijà apibûdinantis po-þymis. Visos sankcijos, kurios taikomos neteismine tvarka, laikomos administracinëmis. Bûdinga ir tai, kad beveik iki ðiø dienø administracinës teisës mokslininkø administraciniø sankcijø sritis praktið-kai nebuvo tyrinëta. Tai lëmë gana þemà joms taikytinø bendrøjø principø lygá. Èia iðskirtinis vaidmuo tenka valstybiø nacionalinei jurisprudencijai, iðryðkinusiai ir iðplëtojusiai administraciniø sankcijø dokt-rinà [11], kuri plëtojama Prancûzijoje, Belgijoje ir Olandijoje, taip pat Ispanijoje ir Graikijoje, kur admi-nistracinë sankcija ágyja kitoms valstybëms bûdingà dekriminalizacijos reikðmæ.

Nepaisant to, administracinis nusiþengimas, kitaip tariant, administracinë sankcija apibrëþiama remiantis jos formaliàja arba jas taikanèios institucijos kompetencijos prasme, arba per santyká su jø saugomais interesais. Daþniausiai ðios sankcijos taikomos valstybës finansø srityje, ypaè uþtikrinant mokesèiø ir muitø administraciná teisiná reguliavimà, taèiau tuo neapsiribojama. Administracinë sank-cija vis daþniau tampa veiksminga priemone uþtikrinant visuomeniniø interesø apsaugà eismo, aplin-kos, darbo ir socialinës apsaugos srityse, taip pat naujose ekonominës veiklos srityse (pvz., finansiniø birþø veikla, konkurencija).

Treèioji grupë valstybiø ið esmës nepripaþásta administraciniø institucijø kompetencijos taikyti sankcijas, ypaè baudø forma. Á ðià grupæ patenka bendrosios teisës tradicijos valstybës ir kai kurios Skandinavijos ðalys. Pavyzdþiui, Airijos konstitucija riboja bet kokià galimybæ administracinëms insti-tucijoms taikyti sankcijas. Tà patá galëtume pasakyti ir apie Didþiàjà Britanijà, kurioje ir baudþiamo-sios, ir kvazibaudþiamosios sankcijos skiriamos tik teismo. Nepaisant to, ðiose valstybëse galima áþvelgti tam tikrø administracijos galios sankcijos srityje uþuomazgø. Turimi omenyje tie atvejai, kai administracinës institucijos turi teisæ skirti piniginæ baudà paþeidimo padarymo vietoje, jei teisiniø im-peratyvø paþeidëjas sutinka jà sumokëti. Tai vadinamieji susitarimai (pranc. transaction, angl. com-poundings), kurie ypaè paplitæ eismo saugumo, o pastaraisiais metais neretai taikomi mokesèiø, muitø ir kitose srityse. Be abejonës, tas pats pasakytina ir apie anksèiau minëtø valstybiø nacionalinæ

1 Kiti autoriai administracinius teisės pažeidimus laiko depenalizacijos, kurios metu įstatymų leidėjo valia veika netenka kriminalinio nusikaltimo statuso, tačiau baudžiama švelnesne bausme, t. y. administracine sankcija, priemone. Plačiau žr. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. – Vilnius: Eugrimas, 2001. P. 154–156.

45

teisæ. Tam tikri paþeidimai (angl. regulatory offences), formaliai priklausantys baudþiamosios teisës reguliavimo srièiai, kai kada nëra laikomi baudþiamaisiais tikràja ðio þodþio prasme. Nors sankcijas uþ jø padarymà skiria teismas, jas taikydamas jis nëra saistomas grieþtai laikytis baudþiamosios teisës principø (pvz., kaltës árodinëjimo naðta tenka atsakomybën traukiamam asmeniui) [12, p. 357–360], todël sankcijas, taikomas uþ tokius paþeidimus, nors teismai tai daro, galëtume laikyti administracinës teisinës prigimties.

Kaip jau buvo minëta, vienas ið kriterijø, leidþiantis nustatyti administracines sankcijas, – jas tai-kanèios institucijos kompetencija. Svarbu tai, kad jas skiria bûtent administracinë valdþia, kitaip ta-riant, vykdomosios valdþios subjektai. Ðiandien daugelyje mano minëtø valstybiø ágaliojimus skirti administracines sankcijas uþ administracinius nusiþengimus turi klasikiniø vykdomosios valdþios ins-titucijø pareigûnai (pvz., ministrai, jiems pavaldþiø institucijø ágalioti pareigûnai, prefektai, merai ir kt.). Neretai administracinës sankcijos galias turi vykdomosios valdþios institucijos, atliekanèios kontrolæ ávairiose valstybinio valdymo srityse (pvz., Ekonominës inspekcijos Portugalijoje, Darbo inspekcijos Graikijoje, taip pat mokesèiø inspekcijø, muitiniø, policijos pareigûnai), o teisë taikyti sankcijas verti-nama kaip pagrindinë sàlyga, bûtina veiksmingai vykdyti jø uþdavinius [13, p. 3].

Ðalia klasikiniø vykdomosios valdþios institucijø, taikant administracines sankcijas, iðskirtinæ vietà, ypaè Prancûzijoje, uþima institucijos, turinèios ypatingà statusà. Tai maþdaug aðtuntojo de-ðimtmeèio Jungtiniø Valstijø agentûrø, kuriø pagrindinë funkcija – ginti þmogaus teises nuo administ-racijos neteisëtø veiksmø, pavyzdþiu susikûrusios naujo tipo vieðosios valdþios ástaigos, dar kitaip vadinamos nepriklausomomis administracinëmis institucijomis (pranc. autorité administrative indépendante) [14, p. 17]. Jos ákurtos siekiant uþtikrinti itin reikðmingø visuomenës gyvenimo srièiø – informacijos, komunikacijos, ekonominiø rinkø ir kitø sektoriø – administraciná teisiná reguliavimà. Jø institucinë struktûra sudarë prielaidas kur kas veiksmingiau vykdyti teisinio reguliavimo misijà. Ðioms institucijoms patikëta spræsti jø veiklos srityje kylanèius ginèus, nustatyti rinkos funkcionavimo taisyk-les ir uþtikrinti ðiø taisykliø laikymàsi, t. y. ágyvendinti visuomenës nariø teises ir teisëtus interesus gana specifinëje valstybinio valdymo srityje [15, p. 81]. Naudodamosi specifinio statuso teikiamomis nepriklausomumo garantijomis (ðios institucijos veikia ir yra nepriklausomos nuo kitø vykdomosios valdþios institucijø, nepatenka á vykdomosios valdþios institucijø hierarchinæ sistemà, nors sudaromos ið valstybës tarnautojø, biudþetas skirstomas per ministerijas, o jø priimami aktai laikomi administraci-niais aktais, kuriø teisëtumas gali bûti ginèijamas administraciniuose teismuose), nepriklausomos administracinës institucijos disponuoja gana plaèiomis galiomis. Viena ið jø – skirti administracines sankcijas uþ tam tikrø taisykliø paþeidimus. Ðie ágaliojimai suteikti tam, kad bûtø greitai ir veiksmingai reaguojama á teisës paþeidimus, taip uþtikrinant veiksmingà teisiniø santykiø dalyviø teisiø ir teisëtø interesø apsaugà [16, p. 119–122].

Tokio statuso administraciniø institucijø ðiandien yra daugelyje pasaulio ðaliø, ypaè konkuren-cijos, vertybiniø popieriø apyvartos ir kitose ekonominëse valstybinio valdymo srityse (pvz., Konku-rencijos taryba, Prancûzijoje, Konkurencijos gynimo tribunolas (pranc. Conseil de la concurrence), Ispanijoje). Be ðiose srityse atliekamos teisinio reguliavimo funkcijos, minëtos institucijos vykdo fiziniø ir juridiniø asmenø veikos kontrolæ, naudojasi sankcijos galiomis normaliam rinkos funkcionavimui uþtikrinti.

Bûtina pabrëþti tà faktà, kad administraciniø sankcijø taikymas – tik viena ið daugelio administ-raciniø institucijø atliekamø funkcijø, ir daþniausiai nepagrindinë, iðplaukianti ið jos atliekamø kontroli-niø funkcijø tam tikroje valstybinio valdymo srityje.

Taigi kaip matome, ávairiø valstybiø ástatymø leidëjai suteikia sankcijos galias administracinëms institucijoms, taèiau kaip tai suderinama su valdþiø padalijimo principu, kuris átvirtintas ðiø valstybiø konstitucijose? Juk sankcijø uþ paþeidimus taikymas, kaip teisingumo vykdymas, priskirtinas tik tei-smø, kurie gali uþtikrinti objektyvø ir neðaliðkà bylos nagrinëjimà1, kompetencijai. Objektyviai ir neðaliðkai nagrinëti bylà reikalauja ir Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konven-cija, á kurios taikymo sritá patenka ir administraciniai teisës paþeidimai (straipsnio pradþioje buvo at-kreiptas dëmesys á administraciniø ir baudþiamøjø sankcijø ryðá atliekant socialinio reguliatoriaus vaidmená). Europos Þmogaus Teisiø Teismas, átraukdamas administracinius nusiþengimus á konven-cijos 6-ojo straipsnio veikimo sritá, pabrëþë, kad atsiþvelgdama á itin gausius lengvus paþeidimus, ypaè dël keliø eismo taisykliø, susitarianèioji valstybë gali turëti uþtektinai motyvø atleisti savo teismus

1 Manyčiau, kad objektyvus ir nešališkas administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimas gali būti užtikrintas tada, kai ją nagrinėja nepriklausomos administracinės institucijos, kurias pagrįstai galėtume laikyti kvaziteismais (pvz., Prancūzijos jurispru-dencijoje žinomas ne vienas atvejis, kai kilęs pranešėjo klausimas, t. y. asmens, tyrusio administracinį nusižengimą, galimybės dalyvauti priimant sprendimą, buvo išspręstas neigiamai).

46

nuo pareigos uþkardyti paþeidimus. Nuostata patikëti ðià uþduotá administracijos pareigûnams ne-prieðtarauja Konvencijai jau vien dël to, kad suinteresuotasis gali savo nuoþiûra uþprotestuoti toká nutarimà teisme, kuris suteikia 6-ojo straipsnio garantijas [17]. Vëliau, nagrinëdamas kitas bylas, tei-smas ne kartà rëmësi ðioje byloje suformuluotais principais ir nerado jokiø kliûèiø, kurios ribotø vals-tybiø kompetencijà suteikti ágaliojimus administracinëms institucijoms administraciniø sankcijø tai-kymo srityje [18]. Reikia pasakyti, kad ir ávairiø valstybiø konstitucinëje jurisprudencijoje galima rasti ne vienà atvejá, kai buvo tiriama administraciniø sankcijø legitimumo problema institucijos, taikanèios administracines sankcijas kompetencijos, aspektu. Beveik visada buvo remiamasi Europos Þmogaus Teisiø Teismo jurisprudencija.

2. Administraciniø sankcijø tipologija

Minëtose valstybëse, kurios turi specialiuosius administraciniø teisës paþeidimø ástatymus (tai Vokietija, Italija ir Portugalija), atrodo, lengviausia nustatyti ir pagrindines, ir papildomas administraci-nes sankcijas. Stebint aiðkias bendràsias tendencijas, tai ámanoma padaryti kalbant ir apie antrosios grupës valstybes, kuriose be ypatingø sunkumø realizuojama administracijos teisë taikyti sankcijas.

Pirmiausia derëtø pabrëþti tai, kad visose mano minëtose valstybëse sankcijos, ribojanèios asmens laisvæ, nelaikomos administracinëmis. Ði nuostata átvirtinama arba konstitucijose (pvz., Ispa-nijos konstitucijos 25 str. 3 d.), arba konstitucinëje jurisprudencijoje. Ðtai Prancûzijos Konstitucinë Ta-ryba 1989 m. liepos 28 d. nutarimu pripaþino, kad administracinëmis sankcijomis negali kokiu nors bûdu bûti ribojama þmogaus laisvë [19].

Vienas ið administraciniø sankcijø bruoþø – jomis saugomø interesø ir visuomeniniø santykiø maþesnë svarba, todël neturëtø stebinti tas faktas, kad savo esme vienodos baudþiamosioms sank-cijoms poveikio uþ nusiþengimus priemonës nepriskiriamos prie administraciniø. Minëtø valstybiø tei-sës aktuose nerasime tokiø administraciniø sankcijø, kurios vienaip arba kitaip ribotø asmens laisvæ (pvz., administracinio areðto, ir pan.).

Deja, mûsø ástatymø leidëjas, rengdamas naujàjá Administraciniø teisës paþeidimø kodeksà, neatsiþvelgë á kitø valstybiø praktikà ðiuo klausimu. Kaip ir iki ðiol galiojanèiame [20, 29 str.], taip ir Administraciniø teisës paþeidimo kodekso projekte [3, 27 str.] viena ið administraciniø nuobaudø rû-ðiø iðlieka administracinis areðtas. Nors skiriama teismo, ði administracinë sankcija savo pobûdþiu yra laisvæ ribojanti, todël itin nederanti administraciniø nuobaudø sistemoje. Belieka apgailestauti, kad svarstant naujojo kodekso koncepcijà nebuvo atsiþvelgta á ðiuolaikines tendencijas administraciniø sankcijø srityje ir palikta praktiðkai nereformuota administraciniø nuobaudø sistema. Manau, bûtø tikslinga tokius paþeidimus, kurie dël savo kësinimosi pavojingumo reikalauja grieþtesnës sankcijos, t. y. skirti administraciná areðtà, ið Administraciniø teisës paþeidimo kodekso perkelti á Baudþiamàjá ko-deksà. Tai nesukeltø ypatingø problemø, juo labiau kad Lietuvos baudþiamojoje teisëje jau þinoma „baudþiamojo nusiþengimo“ sàvoka, kuris savo prigimtimi artimas administraciniam teisës paþeidimui ir jo padarymas uþtraukia panaðius teisinius padarinius (pvz., uþ baudþiamuosius nusiþengimus ski-riamos bausmës savo pobûdþiu artimos administracinëms, jø skyrimas neuþtraukia teistumo ir pan.). Be to, tokiø administraciniø teisës paþeidimø, uþ kuriø padarymà gali bûti skiriamas administracinis areðtas, dabar galiojanèiame Administraciniø teisës paþeidimø kodekse vos daugiau kaip deðimt.

Antroji tendencija, kuri matyti tyrinëjant administraciniø sankcijø sistemas, – tai centrinis arba net galima bûtø pasakyti hegemoniðkas piniginës sankcijos vaidmuo. Kaip jau minëta, valstybëse, tu-rinèiose specialius ástatymus administraciniams teisës paþeidimams, piniginë sankcija (pranc. san-ction pécuniaire) yra ne tik pagrindinë administracinë sankcija, bet turi ir tipiðkà joms pavadinimà, lei-dþiantá jas iðskirti ið baudþiamøjø piniginiø sankcijø. Kitose valstybëse, pripaþástanèiose administraci-jos kompetencijà sankcijø srityje, piniginë sankcija taip pat uþima iðskirtinæ vietà ir uþ administracinius nusiþengimus taikoma daþniausiai [8, p. 85].

Daþniausiai ástatymo leidëjas, nustatydamas piniginæ administracinæ sankcijà, nubrëþia jos mi-nimumo ir maksimumo ribas. Pavyzdþiui, Vokietijoje uþ administracinius nusiþengimus gali bûti ski-riama nuo 5 iki 1000 eurø piniginë bauda [21]. Fiksuotas baudos dydis nustatomas labai retai [8, p. 86]. Átvirtinant teisës aktuose administraciniø piniginiø sankcijø dydþius, ypaè uþ finansinius nusiþen-gimus, daþniausiai taikomas proporcingumo modelis. Skiriamos piniginës baudos dydis apskaièiuo-jamas procentais nuo paskutiniø finansiniø metø apyvartos, bûtent kai ji taikoma juridiniams asme-nims.

Analizuojant ávairiø valstybiø teisës aktus ir institucijø, taikanèiø administracines sankcijas, praktikà galima daryti iðvadà, kad piniginës administracinës sankcijos dydis gali siekti nuo keliø iki

47

keliasdeðimt tûkstanèiø, o kartais net iki keliø milijonø eurø. Pavyzdþiui, Prancûzijoje Oro uostø kont-rolës komisija l‘ACNUSA (pranc. autorité de contrôle des nuisances sonores aéroportuaires) [22] uþ civilinës aviacijos taisykliø paþeidimus fiziniams asmenis gali skirti iki 1500, o juridiniams asmenims – iki 12 000 eurø piniginæ baudà. Telekomunikacijø sektoriaus reguliavimo institucija (pranc. L’autorité de régulation du secteur des télécommunications) pakartotinio paþeidimo atveju operatoriams gali skirti piniginæ sankcijà, siekianèià iki 5 procentø nuo paskutiniø finansiniø metø apyvartos [23]. Tokio paties dydþio pinigines administracines sankcijas gali skirti Energetikos reguliavimo komisija (pranc. Commission de régulation de l’énergie) uþ elektros, gamtiniø dujø rinkos reguliavimo taisykliø paþei-dimus [24]. Prancûzijos Konkurencijos taryba (pranc. Conseil de concurrence) uþ Konkurencijos ástatymo paþeidimus, jei paþeidëjas nëra ámonë, gali skirti net iki 3 milijonø eurø piniginæ sankcijà [25]. Ðtai Prancûzijoje þinomas rekordinis atvejis, kai uþ administraciná nusiþengimà buvo skirta ke-liasdeðimt milijonø frankø dydþio piniginë bauda. Ðios ðalies Aukðèiausiosios audiovizualinës tarybos (pranc. Conseil supérieur de l’audiovisuel) 1992 m. liepos mën. sprendimu Prancûzijos telekompanija TF1 uþ nustatytos minimalios prancûzø kilmës programø transliavimo trukmës paþeidimà turëjo su-mokëti 30 milijonø frankø baudà [13, p. 10].

Iðskirtinis piniginës administracinës sankcijos vaidmuo pripaþástamas daugelyje minëtø valsty-biø. Kaip jau minëta, valstybëse, kurios turi specialius teisës aktus administraciniams nusiþengimams (pvz., Vokietija, Italija, Portugalija), piniginës administracinës sankcijos apibrëþiamos specialiais ter-minais, leidþianèiais ne tik kaip materialø, bet ir kaip formalø kriterijø iðskirti administracinës sankcijos tapatumà. Daþniausiai piniginë bauda ástatymo leidëjo nustatoma kaip pagrindinë, o kartais ir kaip vienintelë [26] administracinë sankcija.

Ávairiø valstybiø administraciniø sankcijø sistemose daþnai taikoma kita turtinë sankcija – tai konfiskavimas, kaip papildoma administracinë sankcija, arba subsidiari poveikio priemonë. Vienose valstybëse (pvz., Italijoje, Portugalijoje) konfiskavimas kaip papildoma sankcija numatyta bendruo-siuose nuostatuose ir taikomas administracinæ sankcijà skirianèios institucijos pasirinkimu. Vokietijoje, prieðingai, konfiskavimas taikomas tik tada, kai tai tiesiogiai numato ástatymas, apibrëþiantis konkretø administraciná teisës paþeidimà. Praktiðkai visose minëtose ðalyse konfiskavimas visada yra fakulta-tyvi administracinë sankcija, ðia prasme taikoma neperþengiant administracijos diskrecijos ribø, va-dovaujantis proporcingumo principu [8, p. 76]. Konfiskavimo objektu gali bûti paþeidimo padarymo árankiai arba nauda, gauta padarius nusiþengimà. Taip pat gali bûti konfiskuojami daiktai, kuriø gami-nimas, naudojimas, neðiojimas, laikymas buvo administracinio nusiþengimo dalykas. Pavyzdþiui, Portugalijoje konfiskavimo objektas gali bûti ne visi daiktai, o tik keliantys pavojø visuomenës saugu-mui.

Kita grupë administraciniø sankcijø, kurios labai plaèiai taikomos visose valstybëse, dar kitaip vadinamos „uþdraudimo sankcijomis“. Jos savo esme riboja tam tikras, daþniausiai susijusias su tam tikros veiklos vykdymu subjektø teises. Apibendrintai galëtume pasakyti, kad tai priemonës, ribojan-èios specialiàsias teises, kurios taikomos tada, kai jomis buvo piktnaudþiaujama arba kitaip buvo pa-þeistos ðiø teisiø ágyvendinimà reglamentuojanèios teisës normos. Daþniausiai, kaip ir konfiskavimas, jos taikomos kaip papildomos administracinës sankcijos. Taigi prie ðiø administraciniø sankcijø ga-lëtø bûti priskiriama:

– draudimas uþsiimti tam tikra veikla arba tokios teisës suspendavimas (pvz., Portugalijoje). Italijoje tokia sankcija taikoma tais atvejais, kai tam tikrai veiklai vykdyti reikalinga licencija arba leidimas;

– laikinas draudimas vykdyti komercinës bendrovës vadovo pareigas (pvz., Didþioji Britanija); – leidimo uþsiimti tam tikra veikla panaikinimas, taikomas Prancûzijoje ir Italijoje (pranc. retrait

de l‘autorisation); – patalpø, kuriose buvo vykdoma tam tikra veikla, uþdarymas (Italija, Portugalija, Ispanija, Grai-

kija); – finansinës pagalbos arba subsidijø, kurias buvo nusprendusi suteikti valstybë arba vieðosios

institucijos, panaikinimas (Ispanija, Portugalija, Airija); – teisës dalyvauti vieðuosiuose konkursuose praradimas (Portugalija); – teisës atstovauti mokesèiø mokëtojams praradimas (Belgija); – laikinas teisës vairuoti transporto priemonæ atëmimas; – teisës medþioti atëmimas ir kt. Straipsnio apimtis neleidþia atskleisti visø minëtø sankcijø taikymo ypatumø, bûdingø atskiroms

valstybëms, taèiau galima padaryti iðvadà, kad administracinëms institucijoms patikëtas gana platus „arsenalas“ priemoniø kovoti su administraciniais nusiþengimais ir uþtikrinti socialinæ tvarkà.

48

3. Administraciniø sankcijø taikymo principai

Administraciniø sankcijø taikymo principø problematika susijusi su administraciniø ir baudþia-møjø sankcijø panaðumais. Kaip jau minëta, dël savo represiniø ir prevenciniø tikslø administracinës sankcijos savo pobûdþiu priartëja prie baudþiamøjø, taip sudarydamos prielaidas baudþiamosios tei-sës principø intervencijai. Nors átvirtinamos administraciniu teisiniu reguliavimu, vis dëlto administra-cinës sankcijos praktiðkai visose valstybëse doktrinos aspektu priskiriamos baudþiamosios teisës plaèiàja prasme (pranc. matière pénal) [27] srièiai. Toks priskyrimas ið dalies nulemtas kiekvienos valstybës teisës tradicijos ir Europos Þmogaus Teisiø Teismo jurisprudencijos, kuri konvencijos ga-rantijas baudþiamosios jurisdikcijos klausimais iðplëtë ir administracinëms sankcijoms. Dël ðios prie-þasties administracinës sankcijos taikomos remiantis baudþiamosios teisës ir baudþiamojo proceso principais, taèiau su tam tikromis iðimtimis ir modifikacijomis.

Prieð trumpai aptariant kai kuriuos administraciniø sankcijø principus, derëtø prisiminti, kad kai kuriose valstybëse (pvz., Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje) administracinës sankcijos nustatytos spe-cialiuose ástatymuose, kurie apibrëþia jø teisiná statusà, nustato jø rûðis ir pan. Taip pat ðiuose teisës aktuose daþniausiai átvirtinami ir administracinëms sankcijos taikomi principai [7, p. 20]. Kitose minë-tose valstybëse (pvz., Prancûzijoje, Ispanijoje, Belgijoje ir kt.), kurios pripaþásta administracijoms teisæ taikyti sankcijas, taèiau neturi jas vienijanèiø teisës aktø, nustatant administracinëms sankcijoms tai-kytinus principus svarbiausias vaidmuo daþniausiai tenka konstitucinei, administracinei arba bendro-sios kompetencijos teismø jurisprudencijai.

3.1. Administraciniø sankcijø legitimumo principas

Nusikaltimø ir bausmiø teisëtumo principas yra pamatinis teisinës valstybës principas: tai ga-rantija, kad asmuo, padaræs veikà, kuri ástatymo nëra numatyta kaip nusikalstama, nebus savavaliðkai ir nepagrástai nuteistas. Ðio principo pripaþinimas administracinei baudþiamajai teisei galëtø pasiro-dyti akivaizdus, taèiau taip buvo ne visada. Istorijos eigoje á administracijos galià bausti buvo þvel-giama per policinës funkcijos prizmæ, lemianèià jos pavaldumà daugiau bendriesiems administraci-nës teisës nei baudþiamosios teisës principams. Principo nullum crimen nulla poena sine lege taiky-mas administraciniams nusiþengimams net iki ðiø dienø buvo kiek problemiðkas. Ðtai Graikijoje ðiam principui neteikiama tiek daug reikðmës, nes manoma, kad visi administraciniai nusiþengimai ir admi-nistracinës sankcijos yra iðimtinai administracinës teisës dalis, kita vertus, reikalaujama, kad administ-racinë sankcija bûtø numatyta teisës normose [28, p. 121, 122].

Minëtos valstybës, specialiuose teisës aktuose nustatydamos administracines sankcijas, átvir-tino juose (tai darydamos teisës akto bendrojoje dalyje) ir administraciniø sankcijø legitimumo prin-cipà. Tai reiðkia, kad administracinës sankcijos gali bûti taikomos uþ tokias veikas, kurios numatytos teisës aktuose iki asmeniui padarant uþdraustà veikà, tik, prieðingai nei Vokietija ir Portugalija, Italijos ástatymo leidëjas nenumatë teisës taikyti atsakomybæ ðvelninanèio ástatymo uþ jau padarytà administ-raciná nusiþengimà, kitaip tariant, apribojo retroaktyvaus ástatymo galimybæ administraciniø sankcijø srityje.

Kitose valstybëse bûtent konstituciniø teismø pastangomis nullum crimen principo taikymas buvo pripaþintas bûtinu administracinëje baudþiamojoje teisëje. Prancûzijos Konstitucinë taryba nu-rodë, kad teisëtumo principas taikomas visoms represinio pobûdþio sankcijoms, nors jas taikytø ir neteisminës institucijos [19]. Panaðiai ir Ispanijos Konstitucinis tribunolas paþymëjo, kad konstituci-nës reikðmës teisëtumo principas, kaip ir kiti pagrindiniai baudþiamosios teisës principai, taikytini administracinës baudþiamosios teisës srityje [7, p. 28].

Taigi nepaisant to, ar teisëtumo principas átvirtintas specialiuose teisës aktuose, ar konstituci-nëje jurisprudencijoje, jis taikomas ir administraciniø nusiþengimø, ir administraciniø sankcijø srityje. Atskleidþiant skirtingus teisëtumo principo aspektus, bûtina pabrëþti, kad visose valstybëse ástatymai, nustatantys administracines sankcijas (pranc. retroactivité), atgaline data negalioja. Kita vertus, ásta-tymø leidëjas ápareigojamas gana tiksliai teisës aktuose apibrëþti veikas, kurios bus laikomos admi-nistraciniais nusiþengimais. Be to, manoma, kad leidimø kompetencija tokiu atveju iðimtinai priklauso ástatymø leidëjui, kuris privalo priimti tokius teisës aktus, nepalikdamas administracijai jokios diskre-cijos ðiuo klausimu.

49

3.2. Kaltës árodinëjimo problema

Teisëtumo (legitimumo) principo taikymas administraciniø sankcijø srityje praktiðkai neginèija-mas, o dël administraciná nusiþengimà padariusio asmens kaltës skiriant administracines sankcijas nemaþai diskutuojama. Daþniausiai nëra bendros nuomonës dël to, ar kaltë yra bûtina sàlyga admi-nistraciná nusiþengimà padariusiam asmeniui nubausti. Nors kaltumo principas (nulla poena sine culpa) reikalauja nustatyti vidiná psichiná ryðá, egzistuojantá tarp paþeidimo ir jo autoriaus, analizuojant kitø valstybiø ástatymus bei teorijà, galima rasti terminà „strict liability“, kuris reiðkia atsakomybæ be kaltës. Kaip teigia prof. V. Piesliakas, nors ir labai ribotai, taèiau baudþiamojoje teisëje galimi atvejai, kai baudþiamoji atsakomybë taikoma be kaltës uþ vadinamuosius „regulatory offences“ paþeidimus, kurie pagal Lietuvos teisæ laikytini administracinës teisës dalyku ir yra susijæ su ávairiø taisykliø paþei-dimais. Toliau autorius teigia, kad „mûsø administracinëje teisëje nei Administraciniø teisës paþeidimø kodekse, nei teorijoje nekalbama apie administracinæ atsakomybæ be kaltës. Atvirkðèiai, argumen-tuojama, jog ji galima tik esant kaltei. Administracinë praktika nepatvirtina ðio teorijos bei Administra-ciniø teisës paþeidimø kodekso teiginio. Traukiant administracinën atsakomybën, praktiðkai kaltë nie-kada neárodinëjama“ [29, p. 177]. Tokia kaltës árodinëjimo, tiksliau, neárodinëjimo teisinë praktika pa-sireiðkia ir kitose valstybëse. Kaip pabrëþia Tiedemannas, klasikinei baudþiamajai teisei priskiriamas reikalavimas nustatyti subjektyviuosius elementus daug reèiau pripaþástamas administraciniu nusi-þengimu. Net iki ðiø dienø ávairiose teisinëse sistemose daþnai nereikalaujama árodyti administracinio nusiþengimo autoriaus kaltës, o kaltë daþniausiai preziumuojama [7].

Vokietijos, Italijos ir Portugalijos ástatymø leidëjai specialiuose teisës aktuose dël administraci-niø nusiþengimø átvirtino reikalavimà nustatyti tyèinæ kaltæ (Vokietijos OWiG 10 str.; italø ástatymo Nr. 689 3 str. 1 d.; portugalø dekreto-ástatymo Nr. 433/82 8 str. 1 d.). Minëtuose teisës aktuose numatyta, kad atsakomybei kilti nerûpestingumo (pranc. négligence) pakanka tik tada, kai tai numatyta ásta-tyme. Kaip matyti ið Italijos kasacinio teismo 1988 m. geguþës 5 d. sprendimo, tokiais atvejais nerû-pestingumas preziumuojamas, o árodinëjimo naðta tenka paþeidimà padariusiam asmeniui [7, p. 27].

Kitose ðalyse situacija ðiuo klausimu yra kur kas komplikuotesnë. Tai ypaè pasakytina apie Di-dþiàjà Britanijà, kurioje tradiciðkai numatyta „materiali“ arba „objektyvi“ atsakomybë uþ ávairiø taisyk-liø, ypaè komercinës veiklos srityje, paþeidimus (tai jau minëti „regulatory offences“ paþeidimai), kurie nelaikomi kriminaliniais tikràja ðio þodþio prasme. Panaðiai ir Danijoje – þinoma objektyvioji atsako-mybë uþ paþeidimus þemës ûkio ir darbo srityse. Graikijoje, kurioje administraciniai nusiþengimai lai-komi administracinës teisës reiðkiniu, kaip rodo Valstybës tarybos jurisprudencija, nereikalaujama nustatyti kaltës arba nusiþengimo „autoriaus“ teisei prieðingø ketinimø [30, p. 220].

Kita vertus, Portugalijoje kaltës principas laikomas vienu ið pagrindiniø administracinës prievar-tinës teisës principø, ypaè finansø srityje. Panaðiai ir Belgijoje kasacinis teismas 1987 m. geguþës 12 d. sprendime atmetë objektyviosios atsakomybës principo taikymo uþ nusiþengimus galimybæ [31]. „Materialus faktas, veika, kuri negali bûti priskirta nei jà ávykdþiusio asmens tyèiai, nei kaltei, nëra nei nusikaltimas, nei baudþiamasis nusiþengimas ar baudþiamasis paþeidimas <...>. Kad kaltininkas bûtø baudþiamas kokia nors bausme, jis privalo bûti kaltas“ [32, p. 254]. Ádomu ir tai, kad Ispanijos Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dël naujojo mokesèiø ástatymo prievartiniø nuostatø, pabrëþë, kad ástatymo leidëjo „nutylëjimo“ dël bûtinumo nustatyti tyèinæ kaltæ arba neatsargumà, negalima in-terpretuoti kaip moralinio paþeidimo elemento atsiþadëjimo apskritai, kad tokia nuostata laikytina an-tikonstitucine [7]. Ðiame kontekste ádomi Prancûzijos ástatymo leidëjo koncepcija. De lege lata egzis-tuoja tendencija tenkintis objektyvia kalte, kai teisës aktuose dël jos nutylima, nes tokiais atvejais bû-tent deliktiniai ketinimai transformuoja nusiþengimà á kriminaliná nusikaltimà. Prancûzijoje atsakomybë be kaltës pripaþástama net baudþiamojoje teisëje tikràja ðio þodþio prasme, ir net tada, kai gali bûti teismo skiriama laisvæ ribojanti kriminalinë bausmë [33].

Kaip matyti, kaltumo principas kur kas maþiau nei teisëtumo principas uþtikrinamas administra-ciniø sankcijø srityje. Nepaisant to, jo laikymasis administracinëms institucijoms taikant sankcijas vis labiau pripaþástamas. Ðios tendencijos, manyèiau, atitinka 14-ojo Tarptautinës baudþiamosios teisës asociacijos kongreso rekomendacijas, uþ kurias vienbalsiai, nepaisant kai kuriø susilaikiusiøjø ið ben-drosios teisës tradicijos ðaliø (ðis susilaikymas paaiðkinamas tuo, kad èia administracinës teisinës prigimties sankcijas ir nesant kaltës skiria teisëjas, o ne administracinës institucijos), balsavo jo daly-viai, kaltumo principà visa apimtimi taikyti ir administracinei baudþiamajai teisei. Kaip paþymi J. Pradel „nerûpestingumas turëtø bûti minimali atsakomybës reglamentiniø nusikaltimø (aut. past. administra-cinių nusižengimų) forma; dël to në vienas teisiamasis neturëtø bûti nuteistas uþ reglamentiná nusikal-timà, jeigu nustatoma, kad jis veikë pakankamai atsargiai, t. y. nebuvo nerûpestingas“ [32].

50

3.3. Proporcingumo principas

Administraciniø sankcijø srityje ypaè svarbus proporcingumo principas. Ðio principo turinys ir ribos ne kartà nagrinëtos ir atskleistos Europos bendrijos teisminiø institucijø sprendimuose. Pagal doktrinà, ðis principas saisto ne tik teisæ taikanèias institucijas, bet ir teisës kûrëjus, kurie ápareigojami numatyti tik tokias (adekvaèias) priemones, kurios bûtinos siekiamiems tikslams uþtikrinti. Proporcin-gumo principo, kaip ávardijanèio pagrindinæ teisingumo koncepcijà, sustiprinanèià individualiø teisiø apsaugà ir nacionaliniu, ir daugiau nei nacionaliniu (supranacionaliniu) lygiu [34, p. 45], reikðmë ad-ministraciniø sankcijø srityje neginèytina. Daþniausiai proporcingumo principo taikymo bûtinybë átvir-tinama ástatymuose dël administraciniø nusiþengimø, o valstybëse, neturinèiose tokiø ástatymø, ði bû-tinybë kyla ið konstitucinës jurisprudencijos. Viename ið savo nutarimø Prancûzijos Konstitucinë ta-ryba (pranc. Conseil constitutionnel) pabrëþë, kad proporcingumo principas susijæs ne tik su teismi-niø institucijø taikomomis sankcijomis, bet ir su visomis baudimo pobûdá turinèiomis sankcijomis, net jei jas skirti ástatymø leidëjas yra patikëjæs neteisminëms institucijoms [35]. Proporcingumo principas buvo plëtojamas ir vëlesniuose nutarimuose, kuriuose kaip vienas ið proporcingumo principø aspektø minima institucijø, skirianèiø administracines sankcijas pareiga, motyvuoti ir pagrásti savo sprendimà [36; 37, p. 350]. Kitose valstybëse, turinèiose administraciniams nusiþengimams reglamentuoti spe-cialius teisës aktus, yra átvirtintos nuostatos, iðsamiai apibrëþianèios proporcingumo principo ágyven-dinimà administraciniø sankcijø srityje – skiriant administracinæ sankcijà, turi bûti atsiþvelgiama á pa-daryto paþeidimo sunkumà (tai faktinis kriterijus, taikomas visose teisinëse sistemose, nustatomas pagal padarytos þalos dydá ir pobûdá ir kt.), paþeidimu gautà naudà (pvz., Vokietijoje, Portugalijoje skiriama sankcija savo dydþiu turi virðyti paþeidimu gautà naudà), paþeidëjo kaltæ (daþniausiai uþ ty-èinius nusiþengimus baudþiama grieþèiau nei padarytus dël neatsargumo), paþeidëjo asmenybæ (daþniausiai – recidyvà) ir nusiþengimà padariusio asmens ekonominæ bûklæ (ðiuo kriterijumi remia-masi Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje) [8, p. 76–78].

Kalbant apie proporcingumo principo taikymà administracinëms sankcijoms, buvo uþsiminta apie vienà jo aspektà – pareigà motyvuoti priimamà nutarimà, kuris yra procedûrinio pobûdþio. Ðiuo atveju reikëtø paminëti ir kitus administraciniø nusiþengimø tyrimo ir sankcijø skyrimo procese taiko-mus principus. Administracinës sankcijos, kaip jau minëta, patenka á matièr pénal sritá, todël manoma, kad jø taikymo procedûros turi bûti suderintos su Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø ap-saugos konvencijos, ypaè jos 6-ojo straipsnio, garantijomis. Neretai reikalaujama vadovautis beveik tokiomis paèiomis procedûromis, kaip ir taikant kriminalines bausmes. Pavyzdþiui, ir Vokietijoje, ir Portugalijoje ástatymø leidëjo átvirtintas subsidiarumo principas reikalauja, kad tais atvejais, kai admi-nistraciniø nusiþengimø tyrimo ir administracinës sankcijos skyrimo klausimø nereglamentuoja spe-cialûs teisës aktai dël administraciniø nusiþengimø, vadovautis reikia baudþiamojo proceso ástatymo nuostatomis. Taigi net ir tose valstybëse (Prancûzija, Graikija, Ispanija ir kt.), kuriose nëra administra-cines sankcijas vienijanèiø teisës aktø, administraciniø sankcijø srityje pripaþástama atsakomybën traukiamo asmens teisë á gynybà ir nusiþengimo tyrimo, ir bylos nagrinëjimo stadijose, rungimosi principas, institucijos, skirianèios administracinæ sankcijà pareiga motyvuoti sprendimà ir apie já in-formuoti suinteresuotus asmenis, teisë apskøsti priimtà nutarimà administraciniams arba bendrosios jurisdikcijos teismams.

Iðvados

1. Sankcijà taikanèios institucijos kompetencija, taikomos priemonës tikslai ir padariniai, jomis

saugomos teisës gërybës – tai kriterijai, kuriais remiantis galima apibrëþti administracinæ sankcijà. Galima teigti, kad administracinës sankcijos – tai poveikio priemonës, kurias skiria administracinės institucijos teisës paþeidëjams siekdamos juos nubausti ir uþkirsti kelià naujiems teisës paþeidimams. Ðiomis priemonëmis saugomos maþiau svarbios teisës vertybës nei baudþiamosiomis. Daþniausiai ðios vertybës paþeidþiamos valstybës finansø srityje, ypaè ágyvendinant mokesèiø ir muitø administ-raciná teisiná reguliavimà bei vis daþniau tampa veiksminga priemone uþtikrinant visuomeniniø inte-resø apsaugà eismo saugumo, aplinkos, darbo ir socialinës apsaugos srityse, taip pat naujose eko-nominës veiklos srityse (pvz., finansiniø birþø veikla, konkurencija ir kt.).

2. Administraciniø sankcijø sistemoje daþniausiai taikoma piniginë bauda, kuri yra ne tik pa-grindinë administracinë sankcija, bet turi ir tipiðkà pavadinimà, leidþiantá jà atskirti nuo baudþiamosios sankcijos – baudos. Be finansinës sankcijos, galima iðskirti grupæ priemoniø, dar kitaip vadinamø

51

„uþdraudimo sankcijomis“, savo esme ribojanèiø tam tikras, daþniausiai susijusias su tam tikros veiklos vykdymu, subjektø teises (pvz., specialios teisës vairuoti transporto priemonæ atëmimas ir kt.). Sankcijos, ribojanèios asmens laisvæ, nelaikomos administracinëmis, todël rengiant naujàjá Administ-raciniø teisës paþeidimø kodeksà, derëtø atsisakyti administracinio areðto kaip administracinës nuo-baudos uþ administracinës teisës paþeidimà, o veikas, reikalaujanèias grieþtesnio ávertinimo, perkelti á Baudþiamàjá kodeksà.

3. Nors átvirtinamos administraciniu teisiniu reguliavimu, vis dëlto administracinës sankcijos be-veik visose valstybëse doktrinos aspektu priskiriamos baudþiamosios teisës plaèiàja prasme (pranc. matière pénal) srièiai, todël su tam tikromis iðlygomis ir pakeitimais taikomos remiantis baudþiamo-sios teisës ir baudþiamojo proceso principais.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Žilinskas D. Kai kurie administracinio proceso mokslinio tyrimo metodologiniai aspektai // Jurisprudencija.

2000. T. 17 (9); Žilinskas D. Administracinės teisės taikymas Lietuvos policijos veikloje: probleminis aspek-tas // Jurisprudencija. 2001. T. 23 (15).

2. Šakočius A. Viešasis administravimas. Monografija. – Kaunas: Technologija, 2002. 3. Paskelbtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tinklapyje www.tm.lt, žiūrėta 2004-12-15. 4. Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. VIII–810 „Dėl teisinės sistemos reformos

metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 61–1736. 5. Lastauskienė G. Teisinė sankcija kaip daugiareikšmė teisinė kategorija // Jurisprudencija. 2003. T. 41 (33). 6. Reikia pasakyti, kad vienose valstybėse kai kurios poveikio priemonės laikomos administracinėmis sankcijo-

mis, kitose – prevencinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, Graikijoje, Portugalijoje ir kt. specialios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas taikomas kaip administracinė sankcija, o Prancūzijoje ji laikoma prevencine priemone, skiriama administracinių institucijų po to, kai už kelių eismo taisyklių pažeidimą asmeniui buvo skirta baudžiamoji sankcija (plačiau žr. Les pouvoirs de l‘administration dans le domaine des sanctions: étude adoptée par l’Assemblée général du Conseil d’Etat. – Paris, 1995).

7. Tiedemann. Principes généraux applicables aux sanctions communautaires. Projet de raport général. Etude sur les systèmes de sanctions administratives et pénales dans les états membres des communautés européennes. Volume II-Rapports de synthèse. – Bruxelles, Luxembourg: CECA-CE-CEEA, 1994.

8. Plačiau žr. Grasso G. Rapport de synthèse sur les systèmes de sanctions administratives des Etats memb-res des communautés européennes. Etude sur les systèmes de sanctions administratives et pénales dans les états membres des communautés européennes. Volume II-Rapports de synthèse. – Bruxelles, Luxembourg: CECA-CE-CEEA, 1994.

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vis daugiau visuomeninių santykių, kurie tradiciškai buvo saugomi baudžiamo-siomis teisinėmis priemonėmis, patenka į administracinėmis sankcijomis ginamų interesų sritį, pavyzdžiui, asmens sveikata ir kt. Plačiau žr. La dépénalisation de la consommation du cannabis. Les documents de travail du Sénat. – Paris, 2002.

10. Pavyzdžiui, Prancūzijoje Konstitucinė Taryba ir Valstybės Taryba praktiškai tuo pat metu nagrinėjusios pana-šaus pobūdžio bylas dėl proceso nešališkumo ir nepriklausomumo principo taikymo nepriklausomoms admi-nistracinėms institucijoms (pranc. autorité administrative indépendante) skiriant sankcijas priėjo prie iš esmės priešingų išvadų. Plačiau žr. Brisson J. F. Les pouvoirs de sanction des autorités de régulation et l’article 6§1 de la Convention européene des droits de l’homme. L’actualité juridique – Droit administratif, 20 no-vembre 1999.

11. Ne kartą įvairių valstybių konstituciniai arba administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, tyrė administracinės sankcijos legitimumo ir nustatymo problemas, joms taikytinus principus. Žr., pvz., Les pouvoirs de l‘administration dans le domaine des sanctions: étude adoptée par l’Assemblée général du Conseil d’Etat. – Paris, 1995.

12. Leigh L. H. The system of administrative and penal sanctions. Etude sur les systèmes de sanctions administratives et pénales dans les états membres des communautés européennes. Volume I. – Bruxelles, Luxembourg: CECA-CE-CEEA, 1994.

13. Cordelier M. Le pouvoir de sanction du CSA. – Paris: Dalloz, 2000. 14. Gallouedec-Genuys F. A propos de l’administration française. La documentation frankais. – Paris, 1998. 15. Plačiau žr. Delmas-Marty M., Teitgen-Colly C. Vers un droit administratif pénal? Etude sur les systèmes de

sanctions administratives et pénales dans les états membres des communautés européennes. Volume I. – Bruxelles, Luxembourg: CECA-CE-CEEA, 1994.

16. Frier P. L. Précis de droit administratif. Editions Montchrestien, E, J, A. – Paris, 2001. 17. Byla Ozturk c. Allemagne, 8544/79, www.echr.coe.int 18. Byla Lutz c. Allemagne 8/1986/106/154, byla Pfarrmeier c. Autriche, 37/1994/484/566, byla Schmautzer c.

Autriche, 31/1994/478/560, byla Societé Stenuit c. France, 67/1991/319/391 ir kt., www.echr.coe.int.

52

19. Byla dėl įstatymo, reglamentuojančio finansų rinkos apsaugą ir skaidrumą konstitucingumo (pranc. loi relative à la sécurité et à la transparence du marché finansier), Nr. 89–260 DC, www.conseil-constitutionnel.fr

20. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Nr. X–4449, priimtas 1984 m. gruodžio 13 d., www.lrs.lt

21. 1987 m. vasario 19 d. įstatymo dėl administracinių teisės pažeidimų (Gesetz über Ordnungswidrigkeiten n. F. V.19. Februar 1987 (BGBI.I.S.602) 17 str. www.datenshutz-berlin.de/recht/de/rv/sich_o/owig/

22. www.acnusa.fr/sanctions/sanctions.asp 23. www.art-telecom.fr/ 24. www.cre.fr/ 25. www.conseil-concurrence.fr/user/standart.php?id_rub=12&id_article=15 26. Belgijoje piniginė sankcija yra vienintelė administracinė sankcija, kurią galima taikyti už teisės pažeidimą.

Vienintelė įstatymo leidėjo numatyta išimtis, kai už finansinius pažeidimus gali būti skirta teisės atstovauti mokesčio mokėtojui, atėmimas. Plačiau žr. Grasso G. Rapport de synthèse sur les systèmes de sanctions administratives des Etats membres des communautés européennes. Etude sur les systèmes de sanctions administratives et pénales dans les états membres des communautés européennes. Volume II-Rapports de synthèse. – Bruxelles, Luxembourg: CECA-CE-CEEA, 1994.

27. Šiandien užsienio šalių administracinės teisės doktrinoje galima rasti administracinės „baudžiamosios teisės“ (pranc. droit administratif pénal) sąvoką, kuri vartojama teisiniams santykiams administracinių sankcijų srityje apibrėžti. Žr. Delmas-Marty M., Teitgen-Colly C. Vers un droit administratif pénal? Etude sur les systèmes de sanctions administratives et pénales dans les états membres des communautés européennes. Volume I. – Bruxelles, Luxembourg: CECA-CE-CEEA, 1994.

28. Kroustalakis E. Le système des sanctions administratives. Etude sur les systèmes de sanctions administratives et pénales dans les états membres des communautés européennes. Volume I. – Bruxelles, Luxembourg: CECA-CE-CEEA, 1994.

29. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. – Vilnius, 1996. 30. Revue internationale de droit pénal Nr. 4. 1988. 31. Belgijos kasacinio teismo byla Nr. IC875C2_1, www.cass.be/cgi-juris/jurf.pl32. Pradel J. Lyginamoji

baudžiamoji teisė. – Vilnius: Eugrimas, 2001. 32. Code pénal 121–3 str. 1 d., 5 d. www.legifrance.gouv.fr 33. Usher J. A. Bendrieji Europos bendrijos teisės principai. – Naujoji Rosma, 2001. 34. Byla dėl finansų įstatymo 1988 m. (pranc. loi de finances pour 1988) www.conseil-constitutionnel.fr 35. Byla dėl telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo konstitucingumo (pranc. loi modifiant loi N. 86/1067 du

30 septembre 1986 relative à la liberté communication) www.conseil-constitutionnel.fr 36. Genevois Br. L’application du principe de proportionalité aux amendes fiscales. Revue française de droit

administratif, 1988.

♦♦♦

Administrative Sanctions in Some European Union Countries: Conception,

Typology and the Principles of Application

Doctoral Candidate Darius Urbonas


Keywords: administrative sanction, administrative institution, independent administrative institution, principles of administrative sanction application.

SUMMARY

The concept of administrative sanction usually is not used in Lithuanian legal terminology. At present it is more known as administrative penalty and is applied following the basis and process order of the Code of Administrative Law Violations. As we know, administrative penalties are most often allotted by extrajudicial institutions, i.e. subjects of executive authority, what in the opinion of certain authors contradicts to the Constitution and the constitutional principle of distribution of authority.

At present both the new Code of administrative law violations and the Code of administrative proceeding are being prepared. Therefore it is important to clear up whether there are legal obstacles of administrative law violations and sanctions, find out if the institution of administrative responsibilities is incompatible with the above mentioned constitutional principle.

53

Giving a reply to the questions one can have a look at the national legal systems of other countries that have deep democratic traditions (e.g. France, Germany, Italy, etc.) and study their experience which shows that administrative sanctions in many countries are recognized and have a tendency to develop.

The aim of the article is to look over the systems of administrative sanctions in some European countries, analyze the fundamentals of legitimacy and shortly discuss the principles of their application. On the grounds of descriptive, systematic analysis and comparative methods it is being tried to answer the questions whether the European countries, like France, Germany, Italy, Portugal, Greece, etc. recognize the administrative law violations and administrative sanctions in their national legal systems and what their conception, the level of their legitimacy, the diversity of the administrative sanctions and the main principles of their application are.

The article consists of three parts. In the first part the conception of the administrative sanction and its outlines are analysed. The second part deals with the diversity of administrative sanctions and the third one is dedicated to the application of the principles of administrative sanctions.

In Lithuania in various scientific articles, monographs quite often the problem of administrative law violations and by the same legitimacy of administrative sanctions is brought forth which is related with the function of execution of justice allotted to the administration. According to A. Šakočius “This problem appears due to the contradiction of modern public administration system to Article 109 of the Republic of Lithuania Constitution which declares that only courts execute justice in Lithuania. It ought to be stated that execution of justice is establishing of the case circumstances, recognition of the person as guilty and allotting of correct measure of action. The recognition of the person as guilty and allotting of correct measure of action according to the Constitution has been commissioned to the court and the judge. At the same time the institutions of executive power still have the power to execute these functions of justice. <…>. So the institutions of public administration besides administration fulfill the function of justice as well and that contradicts to the principle of distribution of authority”.

The competence of the institution employing sanction, aims and consequences of the employed measure, meaning of the legal good protected by them are the criteria following which an administrative sanction can be identified. So one may state that administrative sanctions are the measures of action which administrative institutions allot to the violators of legal duties aiming to punish them and to prevent new legal violations and by which less important legal goods and interests are protected. Traditionally they are found in the sphere of the state finances especially in ensuring the administrative legal regulation of taxes and customs. More and more often administrative sanction becomes an effective measure in ensuring the protection of public interests in the spheres of traffic safety, environment, labour and social protection and also in new spheres of economic activity (e.g. activity of financial exchanges, competition and others).

The most important place in the system of administrative sanction falls to the monetary fine which is both the major administrative sanction and usually has a name typical to them enabling to distinguish them from the penal monetary sanctions. Besides monetary sanction a group of measures can be distinguished which are otherwise called “prohibition sanctions” in their essence limiting certain rights of the subjects most often related with the performance of certain activity (e.g. divesting of special right to drive a motor vehicle and others). The sanctions limiting the freedom of the person are not considered to be administrative.

Although administrative sanctions are consolidated by means of administrative legal regulation, nevertheless administrative sanctions practically in all countries according to the aspect of doctrine broadly speaking are allotted to the sphere of criminal law. Therefore they are applied on the grounds of the principles of criminal law and criminal proceeding, but with certain stipulations and modifications.

54


CIVILINĖ TEISĖ

FAKTORINGO SAMPRATA IR JO TEISINĖ PRIGIMTIS

Doktorantė Živilė Skibarkienė

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës teisës katedra


Telefonas 278 64 68


Pateikta 2004 m. gruodžio 20 d. Parengta spausdinti 2005 m. liepos 20 d.

Pagrindinės sąvokos: faktoringas.

S a n t r a u k a

Straipsnio pirmojoje dalyje, remiantis doktrina, tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais,

analizuojama faktoringo samprata. Pateikiama ekonominė faktoringo samprata, kuri nedaug kuo ski-

riasi nuo vartojamos faktoringo sampratos teisės doktrinoje. Tai paaiškinama išskirtiniu faktoringo

santykių ekonominiu pobūdžiu. Kartu su faktoringo samprata išskiriami ir jos elementai bei formuluo-

jami pagrindiniai faktoringo požymiai.

Antroji straipsnio dalis skirta faktoringo teisinei prigimčiai bei faktoringo santykiui su panašiais

teisiniais santykiais nagrinėti. Straipsnyje autorė laikosi nuomonės, kad faktoringo sandorio pagrin-

das yra cesija, iš kurios jis kildinamas ir kuri laikytina esminiu faktoringo elementu.

Straipsnyje taip pat keliama faktoringo sutarties savarankiškumo problema. Tai susiję su tuo,

kad faktoringo sutartis yra daugialypė ir ilgą laiką, iki šios sutarties teisinio reglamentavimo atsira-

dimo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), Lietuvoje buvo sudaroma kaip mišri sutar-

tis – įstatymuose nenumatyta, bet jiems neprieštaraujanti. Faktoringo sutartis turi specialų teisinį

režimą, tačiau yra glaudžiai susijusi su panašiomis sutartimis, kurie reglamentuojami CK: pirkimu–pa-

rdavimu, paskola (kreditu), komisu, pavedimu, laidavimu, atlygintinų paslaugų teikimu. Straipsnyje da-

roma išvada, kad ir teisiškai apibrėžus sutartį CK minėtas sutartis reglamentuojančios normos fak-

toringo santykiams gali būti taikomos subsidiariai, tiek, kiek tai neprieštarauja faktoringo sutarties

esmei.

Áþanga

Iki naujo Lietuvos civilinio kodekso ásigaliojimo faktoringo santykiai teisiðkai nebuvo reglamen-tuoti. Ðiuo metu faktoringo santykiai reglamentuojami CK specialiojoje dalyje (ðeðtosios knygos IV dalies XLV skyrius) [1] kaip ir paskola, banko sàskaita, atsiskaitymai bei kiti teisës institutai, reguliuo-jantys finansiniø paslaugø teikimà. Nëra vienos tarptautiniu mastu pripaþintos faktoringo sàvokos.

55

Faktoringo sampratà galima iðsiaiðkinti studijuojant doktrinà, nacionalinius, kitø valstybiø ir tarptauti-nës teisës aktus, paproèius1.

Daugelio Europos valstybiø kodeksuose ir kituose civiliniuose ástatymuose faktoringo santykiai teisiðkai nëra reglamentuoti, nëra apibrëþta ir faktoringo teisinë samprata. Vis dëlto ðiose valstybëse faktoringo santykiai egzistuoja, civilinë teisë pasitelkiama ginant paþeistas ið ðiø santykiø atsirandan-èias subjektines civilines teises. Kyla klausimas, ar Lietuvos civiliniame kodekse teisiðkai reglamenta-vus faktoringà, faktoringo santykiams nebus taikomos kitus civilinius teisinius santykius reglamen-tuojanèios CK normos? Kad atsakytume á ðá klausimà, bûtina iðsamiau paanalizuoti ðiuos santykius, nustatyti jø esmæ – teisinæ prigimtá.

Siekiant nustatyti faktoringo teisinæ prigimtá atsiþvelgiant á tai, kad anksèiau faktoringas buvo miðri sutartis, sudaroma remiantis skirtingø sutarèiø teisiniu reglamentavimu, straipsnyje nagrinëja-mas faktoringo ir á já panaðiø teisiniø santykiø ryðys. Pripaþástama, kad faktoringas glaudþiai susijæs su reikalavimo perleidimu, kuris yra vienas svarbiausiø faktoringo sandorio elementø. Straipsnyje fakto-ringo ir cesijos santykis smulkiau nenagrinëjamas, nes jis iðsamiai nagrinëtas autorës moksliniame straipsnyje „Reikalavimo perleidimas ir faktoringas“ [2, p. 114–128]. Faktoringo ir kitø panaðiø teisiniø santykiø atskyrimas padeda pagrásti faktoringo sutarties savarankiðkà pobûdá bei suvokti ástatymø lei-dëjo pasirinkimà CK reglamentuoti ðiuos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje naujus visuomeninius san-tykius.

Pagrindinis autorës uþdavinys – pateikti faktoringo sampratà, iðskiriant jos pagrindinius ele-mentus bei atskleisti faktoringo santykiø teisinæ prigimtá, analizuojant jo ryðá su kitomis panaðomis sutartinëmis konstrukcijomis.

Ðio straipsnio tikslas – pateikus faktoringo sampratà ir analizuojant á faktoringà panaðius teisi-nius santykius, nustatyti faktoringo teisinæ prigimtá, faktoringo bei panaðiø teisiniø santykiø skirtumus, leidþianèius pagrástai teigti, kad faktoringo sutartis yra sudëtinio tipo, t. y. apimanti skirtingos teisinës prigimties sutarèiø elementus, o kartu savarankiðka sutartis (sui generis).

Tyrimo objektu pasirinkta Lietuvos civiliniuose teisiniuose santykiuose nauja faktoringo sam-prata bei jo teisinë prigimtis, kuri analizuojama taikant bendrà mokslinio paþinimo dialektikos metodà, taip pat lyginamosios teisëtyros, loginá bei sisteminá metodus.

Teorijoje ði tema nagrinëta maþai. Suprantama, kad nepakankamai iðsamø faktoringo teisiniø santykiø moksliná iðtyrimà nulëmë ðiø santykiø naujumas bei naujas jø teisinis reglamentavimas. Faktoringo instituto problemos nëra plaèiai nagrinëtos ir uþsienio teisinëje literatûroje. Straipsnyje analizuojamos teisës mokslininkø F. Salingerio, M. I. Braginskio, V. V. Vitrianskio, L. G. Efimovos, K. Gasnikovo, D. Ambrasienës nuomonës.

Faktoringo sampratos analizë bei teisinës prigimties atskleidimas reikðmingi suvokiant ðio ins-tituto esmæ, vietà civilinës teisës sistemoje, taip pat jis turi tiesioginæ átakà ágyvendinant ir ginant sub-jektines teises. Reikia pripaþinti, kad bandymas faktoringo santykius suvienodinti tarptautiniu mastu, taip pat kitø valstybiø civiliniø kodeksø analizë rodo, kad dël ðiø santykiø reglamentavimo modelio dar eksperimentuojama. Ðios temos praktiná bei teoriná aktualumà nulëmë ir aplinkybës, kad faktoringo visuomeniniai santykiai Lietuvoje egzistavo jau iki CK priëmimo, taèiau juos net teisiðkai reglamenta-vus, mokslinio-teorinio ðiø santykiø pagrindimo kol kas nëra.

1. Faktoringo samprata

Faktoringas pirmiausia yra ekonominë kategorija, jos apibûdinimà galima rasti daugelyje eko-nominio pobûdþio literatûros. Tai paaiðkinama ir tuo, kad faktoringas kaip visuomeninis santykis eg-zistuoja jau ne pirmà ðimtmetá, taèiau ðie santykiai teisiðkai buvo reglamentuoti tik XX amþiaus devin-tajame deðimtmetyje.

Angliðkas terminas factoring yra tarptautinis terminas (kilæs ið lotyniðkojo facere – veikti, vyk-dyti), vartojamas daugelyje kalbø, todël ir lietuviø kalboje nëra já pakeièianèio savito atitikmens. Factor iðvertus ið anglø kalbos reiðkia agentà, tarpininkà, maklerá. Pasak A. Tynelio, tikroji faktoringo veikla, panaðiausia á dabartinius faktoringo santykius, aktyviai buvo plëtojama XIX amþiaus antrojoje pusëje Ðiaurës Amerikoje. Ðiuo metu dël susiklosèiusiø prekybiniø santykiø specifikos JAV faktoriai (finan-suotojai – aut. past.) buvo priversti keisti savo veiklos formas ið tarpininkavimo parduodant prekes (agent factoring) á prekiø gamintojus finansuojanèius tarpininkus (credit factoring) [3, p. 405].

1 Tarptautinio faktoringo papročiai surašyti į Tarptautinio faktoringo papročių kodeksą (angl. – Code of International Factoring Customs).

56

Galima pateikti tokià ekonominëje literatûroje vartojamà faktoringo sàvokà: „Faktoringas (angl. – factoring) – atsiskaitymø sistema, eliminuojanti mokëjimø rizikà ir uþtikrinanti jø savalaikiðkumà: tei-sës iðieðkoti skolas pardavimas, komerciniø operacijø pagal ágaliojimà vykdymas ir t. t.“ [4, p. 512].

Teisës mokslas taip pat pateikia faktoringo sampratà. Literatûroje galima rasti faktoringo api-bûdinimø. D. Ambrasienë nurodo, kad „faktoringas yra vieno asmens finansavimas kito asmens, nu-matant sàlygà apmokëti teisiø perëmimo forma“ [5, p. 102]1. J. I. Lvovas teigia, kad faktoringas – tai neapmokëtø skoliniø reikalavimø perleidimas bankui, kurie atsiranda tarp kontrahentø realizuojant produkcijà (prekes, darbus, paslaugas) ir yra prekinio komiso operacijos dalis“ [7, p. 349]. F. Salinge-ris pateikia iðsamià faktoringo sampratà: „Faktoringas – tai nepertraukiamas faktoringo ámonës ir pre-kiø arba paslaugø pardavëjo susitarimas dël faktoringo paslaugø tiekimo pagal atvirà sàskaità, t. y. pagal gaunamas ið pardavëjo prekiø arba paslaugø pardavimo sàskaitas, kai faktoringo ámonë: ið karto superka visas gaunamas sàskaitas, veda sàskaitø apskaità ir vykdo kitas apskaitos funkcijas, susijusias su gaunamomis sàskaitomis, surenka gaunamas pagal sàskaitas lëðas, prisiima nuosto-lius, kurie gali atsirasti dël kliento nemokumo“ [8, p. 1].

Visi ðie apibrëþimai atspindi tik plaèiau arba siauriau suprantamø visuomeniniø santykiø turiná, pabrëþdamos tam tikrà ðiø kompleksiniø santykiø aspektà (finansavimà, komiso santyká ir pan.). Atsi-þvelgdami á verslo srityje besiklostanèius santykius, jø tradicijas, raidos tendencijas, ástatymø leidëjai gali formuluoti vienoká arba kitoká teisiná faktoringo apibrëþimà, kuris dël ðiø santykiø ekonominio po-bûdþio bus artimas ekonominei faktoringo sampratai. Nepaisant santykinai senø faktoringo verslo tradicijø, retos valstybës civiliniame kodekse galima rasti faktoringo santykiø teisiná reglamentavimà. Toká poþiûrá á faktoringà nulëmë jo teisinë prigimtis, kuri neatsiejama nuo reikalavimo perleidimo ins-tituto. Daugelyje Europos valstybiø faktoringo santykiams taikomos reikalavimo perleidimà (angl. – assignment, assignment of claims, assignment of accounts receivable, assignment of credit rights etc.) arba pirkimà-pardavimà reglamentuojanèios normos kartu su specialiais ástatymais, skirtais bankø, finansiniø paslaugø teikimui reglamentuoti2.

Daugelis minëtø Vakarø Europos valstybiø, stebëdamos sparèià faktoringo santykiø raidà bei suvokdamos ðiø santykiø teisinio reglamentavimo bûtinumà, ypaè dël to, kad civiliniuose kodeksuose egzistuojanèios cesijos reglamentacijos jau nepakako, uþuot redagavusi nacionalinius civilinius ásta-tymus pasirinko alternatyvø kelià – reglamentuoti faktoringo santykius tarptautiniu mastu. Dël ðios prieþasties 1988 metais Otavoje pasiraðyta UNIDROIT konvencija dël tarptautinio faktoringo (toliau – Konvencija dël tarptautinio faktoringo) [11], kuria pirmà kartà tarptautiniu mastu reglamentuoti tarp-tautinio faktoringo santykiai. Minëtos konvencijos 1 straipsnyje faktoringas apibrëþiamas kaip tarp tie-këjo ir faktoriaus sudaryta sutartis, kuria remiantis: 1) tiekëjas gali arba privalo perleisti cesionarui rei-kalavimus, kylanèius ið prekiø pirkimo-pardavimo sutarèiø, sudarytø tiekëjo ir jo klientø (debitoriø), ið-skyrus tas, pagal kurias prekës ásigytos asmeniniam, ðeiminiam arba namø naudojimui; 2) faktorius ásipareigoja vykdyti maþiausiai dvi ið funkcijø: a) finansuoti tiekëjà, pirmiausia paskolos suteikimo arba iðankstinio apmokëjimo forma; b) vesti sàskaitø, susijusiø su debitoriniø skolø gavimu, apskaità (bu-halterinæ apskaità); c) surinkti debitorines skolas; d) apsaugoti nuo debitoriø nemokumo; 3) debito-riams (skolininkams) siøsti raðtiðkà praneðimà apie reikalavimo teisës á debitorinæ skolà perdavimà.

Konvencija dël tarptautinio faktoringo kritikuota dël siauros taikymo srities3, todël buvo ratifi-kuota tik keleto valstybiø4. Dël ðiø prieþasèiø buvo pradëta rengti ir 2001 metais priimta alternatyvi Jungtiniø Tautø konvencija „Dël reikalavimo á gautinas sumas perleidimo tarptautinëje prekyboje“5

1 Labai panašią faktoringo sampratą pateikia rusų mokslininkas D. A. Medvedevas [6, p. 435]. 2 Pavyzdžiui, Italijoje faktoringo reikalavimas perleidžiamas naudojantis cesijos institutu, taip pat pasitelkiami Bankų įsta-

tymo, patvirtinto 1993 m. rugsėjo 1 d. dekretu Nr. 385, 115–128 straipsniai [9, p. 333, 337]. Ispanijoje naudojamasi Civiliniame ir Komerciniame kodeksuose pateikiamomis reikalavimo perleidimą reglamentuojančiomis normomis, faktoringo sutartys, vadina-mos „contrato atipíco o innominado“, sudaromos remiantis sutarties laisvės principu, numatytu Ispanijos civilinio kodekso 12 straipsnyje [ten pat, p. 374]. Prancūzijoje faktoringo santykiams reguliuoti pasitelkiamos Civiliniame kodekse numatytos cesijos, subrogacijos (subrogation personnelle) arba pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančios normos [ten pat, p. 310; 10, p. 379–381].

3 Minėta konvencija netaikoma perleidžiant vartojimo skolas, taip pat nepiniginio pobūdžio reikalavimo perleidimui, taip pat piniginiams reikalavimams, kylantiems ne iš prekių pirkimo-pardavimo (paslaugų teikimo) santykių. Perleidus reikalavimą, pagal konvenciją apie tai privaloma raštiškai pranešti skolininkui.

4 Plačiau žr.: http://www.unidroit.org/english/implement/I-88-f.htm 5 Šios konvencijos pagrindinis tikslas yra užtikrinti prekių ir paslaugų laisvą judėjimą per nacionalines valstybių sienas

sudarant galimybę naudotis pigesniu finansavimu. Siekiant šio tikslo konvencija inter alia: (i) panaikina teisines kliūtis finan-savimo praktikoje (t. y. įtvirtinant būsimų reikalavimų (gautinų sumų perleidimą), didmeninį piniginių reikalavimų perleidimą (angl. – bulk assignments), kai perleidžiamas didelis kiekis piniginių reikalavimų į mažus, pavyzdžiui, vartotojų skolas; iš dalies panaikina sutartinius apribojimus į reikalavimo (gautinų sumų) perleidimą); (ii) išsprendžia kai kuriuos taikytinos teisės klausimus tam tikrais esminiais šių santykių klausimais (pvz., konkuruojančių reikalavimo teisių pirmenybės nustatymas); (iii) derina nacionalinę teisę nustatydama konkuruojančių reikalavimo teisių pirmenybės režimą, kurį šalys gali pasirinkti [12].

57

(toliau – JT konvencija) [13]. Ðioje konvencijoje faktoringo sàvoka nëra minima, o pateikiama visaa-pimanti „reikalavimo perleidimo“ sàvoka. Reglamentuojami santykiai apibrëþiami kur kas plaèiau – bendra reikalavimo perleidimo definicija. JT konvencija tarp kitko taikoma ir reikalavimo teisës á gauti-nas sumas, kylanèias ið prekiø tiekimo, statybos darbø, paslaugø verslo subjektams teikimo, perlei-dimui, kuris apima tradicinio finansavimo priemones, tokias kaip turto ásigijimo finansavimà (angl. – asset-based financing), faktoringà (áskaitant jo rûðis: sàskaitø surinkimà, suëjusá bei tarptautiná fakto-ringà), forfeitingà bei naujus finansavimo instrumentus: sekiuritizacijà (angl. – securitization) ir pro-jektø finansavimà1 [14]. JT konvencija, reglamentuodama kur kas platesnius santykius nei faktorin-gas, neiðplëtë faktoringo sampratos, tik iðskyrë faktoringà ir á já panaðius finansavimo santykius á vienà teisiniø santykiø grupæ, kuri pavadinta gautinø sumø perleidimu2. Ðioje konvencijoje pavartota nauja sàvoka – „finansavimas perleidþiant piniginá reikalavimà“. Ji buvo perimta ið Rusijos CK [16]. Ðio ko-dekso 2 dalies, IV skyriaus, 43 skirsnyje pateikiama finansavimo perleidþiant piniginá reikalavimà (rus. – финансирование под уступку денежного требования) sàvoka, kuri vartojama apibûdinti tuos paèius teisinius santykius, kurie Lietuvos CK vadinamai faktoringu3. Manytina, kad Rusijos civilinio ko-dekso rengëjai apibûdinti tuos paèius kaip Lietuvos CK reglamentuojamus santykius pasirinko „finan-savimo perleidþiant piniginá reikalavimà“ terminà sàmoningai, kad finansavimo perleidþiant piniginá reikalavimà santykiai nebûtø susiaurinti iki faktoringo, o apimtø ir JT konvencijos reglamentuojamus forfeitingo4, projektø finansavimo, sekiuritizacijos, refinansavimo ir kitus santykius [18, p. 28–29]. Mi-nëtø sandoriø negalima laikyti faktoringu, nors jie turi specifiniø bruoþø, palyginti su faktoringu. Á vienà bendrà grupæ juos jungia kliento finansavimo tikslas, todël Rusijos civiliniame kodekse vartojami tei-siniai terminai CK 2 dalies IV skyriaus 43 skirsnyje uþfiksuotomis normomis leidþia reglamentuoti pla-tesnius santykius nei tik faktoringas.

Nacionalinëje teisëje pateikiama faktoringo (sutarties) samprata (6.903 str.) yra kur kas siau-resnë nei JT konvencijos reglamentuojama sritis. Bûtø galima iðskirti ðiuos CK pateiktus faktoringo sampratos pagrindinius elementus, vëliau padësianèius atskirti faktoringo sutartá nuo panaðiø sutar-èiø:

1. Pinigø perdavimas (ásipareigojimo perduoti) klientui (cedentui). Tai gali bûti prilyginama piniginiø lëðø skolinimui. Pabrëþiamas komercinis faktoringo pobûdis, kliento finansavimo privalomumas.

2. Finansuotojas (cesionaras) perduoda klientui (cedentui) pinigus uþ kliento piniginá reikala-vimà, kylantá ið kliento sutartiniø santykiø su treèiuoju asmeniu (skolininku), kuris nëra fakto-ringo sutarties ðalis. Èia reikalavimo perleidimas ágauna skolos gràþinimo finansuotojui formà. Taigi reikalavimas perleidþiamas naudojantis pirkimo-pardavimo sutarties teisine konstrukcija (parduodamas, siekiant gauti finansavimà).

3. Perleidþiamas ne bet koks reikalavimas, jis turi bûti: a) piniginis; b) kylantis ið kliento prekiø pardavimo, darbø atlikimo, paslaugø teikimo treèiajam asmeniui (skolininkui); c) reikalavimo perleidimas yra atlygintinis – klientas perleisdamas reikalavimà gauna ið finansuotojo fakto-ringo avansà5, atsiþvelgiant á perleidþiamo reikalavimo nominalià vertæ.

4. Pati sutartis yra taip pat atlygintinë – klientas privalo mokëti finansuotojui faktoringo sutartyje nustatytà atlyginimà (faktoringo palûkanas bei komisinius).

Remiantis ðiais pagrindiniais faktoringo sampratos elementais, galima iðskirti faktoringo poþy-mius6, kuriais bus remiamasi vëliau lyginant faktoringà su kitomis panaðiomis sutartimis: 1) privalo-mas finansavimo tikslas arba iðankstinë apmokëjimo uþ perleistà reikalavimà forma; 2) tik atlygintinai

1 Projektų finansavimo sutartimi bankas arba kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti projekto vykdytojui (ran-govui) sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis piniginių lėšų, o projekto vykdytojas įsipareigoja gautą sumą grąžinti perleisdamas būsimus reikalavimus į savo klientus (didmeninė cesija), įsigyjančius rangovo sukurtą objektą (dažniausiai nekil-nojamąjį turtą).

2 Pažymėtina, kad JT konvencijos paaiškinimuose taip pat vartojamas terminas „faktoringas“ apibūdinant tik vieną iš dau-gelio konvencijos reglamentuojamų santykių rūšių [15, p. 32].

3 Pažymėtina, kad patys Rusijos civilinio kodekso rengėjai bei teoretikai savo darbuose dažniau vartoja terminą „faktoringas“ [17; 18; 19] arba tapatina sąvokas „faktoringas“ ir „finansavimas“ perleidžiant piniginį reikalavimą [6, p. 439; 20, p. 167–171; 21, p. 292].

4 Komercinių debitorinių skolų pirkimas (dažniausiai tai yra priimti vekseliai, akredityvai arba skolos lapeliai), kuriuos „forfei-torius“ (finansuotojas) laiko, kol ateina apmokėjimo terminas arba parduoda kitam bankui. Plačiau apie forfeitingo ir faktoringo skirtumus žr.: [22, p. 42].

5 Dažniausiai finansuotojas išmoka klientui 70–90 procentų finansuojamos (dažniausiai sąskaitos, į kurios apmokėjimą teisė perleidžiama finansuotojui) sumos, o likusi suma paliekama kaip faktoringo rezervas ir išmokama tik skolininkui apmokėjus perleistą reikalavimą, be to, iš jo atskaičius faktoringo palūkanas ir komisinius.

6 D. Ambrasienė nurodo tokius faktoringą (palyginti su cesija) kvalifikuojančius požymius: piniginį perleidžiamo reikalavimo pobūdį, išankstinę apmokėjimo formą, kad finansuotoju gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo veiklą [5, p. 105].

58

ir tik piniginis reikalavimas gali bûti perleidþiamas faktoringo sutartimi; 3) iðliekantys trinariai santykiai (iðoriniai – finansuotojo ir skolininko ir vidiniai – finansuotojo ir kliento).

Prie faktoringo poþymiø priskiriamas finansavimo elementas pagrindþia ðios sutarties vietà CK sutarèiø sistemoje – greta kitø finansavimo sutarèiø (paskolos, atsiskaitymø, vartojimo kredito ir pan.).

Remiantis pateiktomis faktoringo sampratomis bei iðskirtais poþymiais, galima bûtø formuluoti tokià faktoringo sampratà: faktoringas – piniginiø lëðø skolinimas skolininkui ásipareigojant pe-rleisti finansuotojui piniginius reikalavimus á treèiuosius asmenis.

2. Faktoringo teisinë prigimtis bei jos santykis su kitomis teisinëmis konstrukcijomis

Kitaip nei daugumos Vakarø Europos valstybiø, Lietuvos CK galima rasti faktoringo santykiø

teisiná reglamentavimà. CK ðeðtosios knygos IV dalies XLV skyriaus 6.903 straipsnio 1 dalis nurodo: „Faktoringo sutartimi viena ðalis (finansuotojas) perduoda arba ásipareigoja perduoti kitai ðaliai (klientui) pinigus mainais uþ kliento (kreditoriaus) piniginá reikalavimà, susijusá su prekiø pardavimu, darbø atlikimu ar paslaugø teikimu, treèiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidþia arba ásipa-reigoja perleisti finansuotojui piniginá reikalavimà skolininkui (finansavimas su sàlyga perleisti piniginá reikalavimà) ir mokëti sutartyje nustatytà atlyginimà“.

Ið CK pateikiamo faktoringo sutarties teisinio apibrëþimo matyti, kad faktoringo santykiai yra daugialypiai. Nors sutartis reglamentuojama CK specialiojoje dalyje prie atskirø sutarèiø rûðiø, nëra akivaizdu, kokie tai santykiai pagal jø teisinæ prigimtá. Kaip jau minëta, daugelyje Europos valstybiø faktoringo santykiams taikomos reikalavimo perleidimo normos. Tokio ðiø santykiø reglamentavimo modelio, kai faktoringo santykiø reglamentavimas átraukiamas á bendrà reikalavimo perleidimo santy-kiø reguliavimà, laikomasi JT konvencijoje, UNIDROIT tarptautiniø komerciniø sutarèiø principuose [23] ir Europos sutarèiø teisës principuose [24]. Cesijà galima vadinti faktoringo „ðirdimi“, todël aiðki-nantis faktoringo teisinæ prigimtá, ypaè svarbu nustatyti jos ir reikalavimo perleidimo santyká. Ðio san-tykio gilesnë analizë jau pateikta atskirame autorës moksliniame straipsnyje „Reikalavimo perleidimas ir faktoringas“ [2, p. 114–128].

Faktoringas nëra cesijos rûðis, taèiau jis laikomas kilusiu ið reikalavimo perleidimo ir iki ðiol, nors CK ir atsirado ðiø santykiø teisinis reglamentavimas, reikalavimo perleidimo, kaip esminio ðiø santykiø elemento, normos faktoringo santykiams taikomos subsidiariai. Faktoringo santykiai apima daug sudëtingesnius santykius nei reikalavimo perleidimas.

Sutarties laisvës principas (CK 6.156 str. 3 d.) nurodo, kad „[ð]alys turi teisæ sudaryti sutartá, tu-rinèià keliø rûðiø sutarèiø elementø. Tokiai sutarèiai taikomos atskirø rûðiø sutartis reglamentuojanèios normos, jeigu ko kita nenumato ðaliø susitarimas arba tai neprieðtarauja paèios sutarties esmei“. Su-tarties laisvës principas leidþia sutarties ðalims sudaryti sutartá, kurioje jos numato sàlygas, bûdingas skirtingø rûðiø sutartims (miðriosios sutartys). Ðalys gali susitarti, kokios normos bus taikomos jø su-daromai miðriajai sutarèiai [25, p. 195]. Faktoringo sutarties reglamentavimas numatytas CK specia-liojoje dalyje, taigi ðiems santykiams reglamentuoti negalësime taikyti pagal analogijà CK normø, reglamentuojanèiø panaðias sutartis (CK 1.8 str.)1, taèiau ar sudarant faktoringo sutartá galima apsiri-boti tik CK XLV skyriaus normø taikymu?

1964 metø Lietuvos civiliniame kodekse [27] faktoringo santykiai nebuvo reglamentuoti, taèiau praktikoje faktoringo sutartys buvo sudaromos. Remiantis tuo metu galiojusiu CK ir jame átvirtinta ga-limybe sudaryti miðrias sutartis, nors ástatyme nenumatytas, bet jam neprieðtaraujanèias (1964 m. CK 4 str.), sudarant faktoringo sutartá, be reikalavimo perleidimo, buvo vadovaujamasi normomis, regla-mentuojanèiomis pirkimà-pardavimà (klientui parduodant reikalavimà); laidavimà (kai faktoringas bû-davo sudaromas su regreso teise – aptariant kliento atsakomybæ finansuotojui); pavedimà (finansuo-tojo ir skolininko arba finansuotojo santykiuose su treèiaisiais asmenimis – teikiant klientui papildo-mas paslaugas); paskolà (teikiant klientui finansavimà) bei kitus teisinius santykius reglamentuojan-èiomis normomis. Akivaizdu, kad ir pradëjus faktoringà teisiðkai reglamentuoti, faktoringo sutartis ge-rokai nutolo nuo minëtø teisiniø konstrukcijø, ir faktoringà galima laikyti vienu pavyzdþiø, kai ið miðrios sutarties ji tapo ástatymo pripaþástama savarankiðka sutartimi.

1 „Atskirų sutarčių tipų (rūšių) išskyrimą nulėmė tai, kad kiekvienam sutarties modeliui turi būti nustatytas specialus teisinis režimas. Jis turi būti ypatingas, o tai reiškia, kad tuo atveju, kai nėra konkrečių nurodymų apie jo taikymą, taikyti normas, reglamentuojančias kitą sutarčių modelį, leidžiama tik taikant įstatymo analogiją“ [26, p. 214–215].

59

K. Gasnikovo nuomone, „faktoringas yra ne miðri sutartis (rus. – смешанный договор), sudaryta ið skirtingø sutarèiø elementø, o savarankiðka sutartis, kurios pagrindas yra cesija, bûdinga kitoms „giminingoms“ sutartims – kreditui ir paskolai“ [17, p. 100].

V. Chvalejus ir J. Funkas teigia, kad faktoringas yra kompleksinio (sudëtinio) tipo sutartis (rus. – сложная сделка), kuriai bûdingi ávairiø prievoliø elementai: reikalavimo perleidimo, kredito (paskolos), pavedimo (agentavimo), rangos (atlygintinø paslaugø teikimas) [3, p. 419–423]. N. Agafonova fakto-ringà vadina kompleksine sutartimi, „nes jis savyje derina kredito ir cesijos sutarèiø elementus“ [21, p. 293]. V. Belovas nurodo, kad faktoringas yra kompleksinë sutartis, kurio vienas ið elementø yra ir ti-tuluotos akcesorinës singuliarinës sukcesijos sutarties elementai [20, p. 170].

Apibendrinant pateiktas nuomones galima teigti, kad faktoringas yra savarankiðka sutartis, nes turi savo specialø teisiná reþimà, o jos savarankiðkumà patvirtina ir faktoringo santykiø reglamentavi-mas CK specialioje dalyje. Taip pat akivaizdus ir faktoringo ryðys su kitomis CK reglamentuotomis sutartimis.

Ðios iðvados pagrindu svarbu aptarti ðio teisës instituto santyká su minëtomis panaðiomis su-tartimis (pirkimu-pardavimu, komisu, pavedimu, laidavimu, paskola (kreditu)), kurios ir teisiðkai reg-lamentavus faktoringà iðliko kaip ðios kompleksinës sutarties elementai. Taip pat bûtina iðsiaiðkinti, ar faktoringo santykiams gali bûti taikomos minëtus santykius reglamentuojanèios normos. Nors fakto-ringas yra savarankiðka sutartinë konstrukcija, taèiau negalima paneigti jos kompleksinio pobûdþio ir teigti, kad ðiai sutarèiai negali bûti taikomos kitas sutartis reglamentuojanèios normos. Tai paaiðki-nama ir faktoringo sutarties atsiradimu ir raida, kuriai lemiamà átakà turëjo cesijos, pirkimo-pardavimo, pavedimo, komiso, paskolos (kredito) teisiniø santykiø reglamentavimas. Tai patvirtina ir J. Funkas ir V. Chvalëjus, kurie teigia, kad „pirminës faktoringo sutartys savo teisine prigimtimi buvo artimesnës agentavimo sutartims (komiso arba pavedimo sutartims kontinentinëje teisës sistemoje), taèiau vys-tantis faktoringui, ði sutartis ágavo bûdingø reikalavimo perleidimo (cesijos) arba kartu – agentavimo (pavedimo) sutarties ir paskolos (kreditavimo) sutarties bruoþø“ [3, p. 408–409].

Faktoringo ir pirkimo-pardavimo santykis. Pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojanti CK 6.305 straipsnio 4 dalis nurodo, kad „ðio skyriaus nuostatos taikomos turtiniø teisiø pirkimui-pardavi-mui tiek, kiek tai neprieðtarauja ðiø teisiø prigimèiai ir esmei“. Be to, faktoringo santykius reglamen-tuojanèiose normose taip pat minimas piniginio reikalavimo pirkimas (CK 6.910 str. 1 d.). Taigi ásta-tymø leidëjas leidþia turtines teises, t. y. piniginá reikalavimà perleisti sudarant paprastà pirkimo-par-davimo sutartá. Ar galima daryti iðvadà, kad faktoringo sutartis gali bûti sudaryta pardavus piniginá reikalavimà finansuotojui remiantis pirkimà-pardavimà reglamentuojanèiomis normomis1? Kyla klausi-mai, kuo skiriasi ðie du teisës institutai, ir ar sudarant, vykdant faktoringo sutartá turi bûti taikomos pir-kimo-pardavimo sutartá reglamentuojanèios nuostatos.

Pirkimo-pardavimo sutarties tikslas bei esminis sutarties elementas yra nuosavybës teisës á daiktà, kuris yra prekë, perdavimas pirkëjui [29, p. 19; 30, p. 13; 18, p. 36], o dalykas – „pardavëjo veiksmai nukreipti perduoti pirkëjui prekæ nuosavybës teise, ir pirkëjo atitinkami veiksmai priimant tà prekæ nuosavybën bei sumokant prekës kainà [29, p. 22]. Neneigiame, kad faktoringo sutartimi pe-rduodamas ir turtas (turtinë piniginio reikalavimo teisë), taèiau faktoringo, kaip savarankiðkos sutar-ties, tikslas skiriasi nuo pirkimo-pardavimo. Faktoringo santykiuose pabrëþiamas finansavimo aspek-tas (CK 6.901 str. pabrëþiama finansuotojo pareiga perduoti pinigus klientui). Taigi reikalavimo teisës perleidimas finansuotojui uþ atlygá nëra pagrindinis faktoringo sutarties tikslas, toks perleidimas yra tik apmokëjimo uþ suteiktà finansavimà (skolos gràþinimo) bûdas. Faktoringo sutarties tikslas yra pinigi-niø lëðø gavimas ið finansuotojo, klientui ásipareigojant jas gràþinti finansuotojui perleidþiant piniginá reikalavimà. Reikia pabrëþti, kad reikalavimo perleidimo finansuotojui faktoringo santykiuose nega-lima laikyti vieninteliu suteikto finansavimo apmokėjimo bûdu. Tuo atveju, kai perleidþiamas bûsimas reikalavimas (CK 6.905 str. 1 d.), teisë á gautinas lëðas dar neegzistuoja, todël negalima kalbëti ir apie piniginiø sumø mokëjimà finansuotojui. Sudarant uþdaro (konfidencialaus) faktoringo sutartá, skolinin-kui nepraneðama apie reikalavimo perleidimà finansuotojui, skolininkas toliau vykdo savo pinigines

1 Pasakymas „turtinių teisių (įskaitant ir piniginį reikalavimą, kuris perleidžiamas faktoringo sutartimi) pardavimas“ teisės teo-rijoje vertinamas labai prieštaringai. Klasikinio požiūrio į daiktinę teisę atstovai teigia, kad kitaip nei bendrosios teisės požiūriu, turtinės teisės negali būti parduodamos kaip daiktas, kuris turi materialią išraišką, jos turi būti perleistos cesijos forma, kuri atlieka „transportinę“ funkciją keičiantis prievolės asmenims. Plačiau žr.: [18, p. 34]. Bendrosios teisės sistemos šalyse (taip pat Prancūzijoje, Vokietijoje) reikalavimo perleidimas vyksta pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu [10, p. 377–179]. Lietuvos CK numato reikalavimo perleidimo (cesijos) institutą, bet CK 1.112 straipsnio 2 dalyje nevienareikšmiškai nurodoma, kad turtinės teisės gali būti perduodamos arba paveldimos, mainomos (CK 6.432 str. 2 d.), dovanojamos (CK 6.456 str. 1 d.), o įkeitimas apima ir turtinių teisių įkeitimą (CK 4.198 straipsnis). Plačiau žr.: [2, p. 117–118]. Kontinentinės civilinės teisės tradicijos valstybių teisinėje literatūroje taip pat galima rasti nuomonių, kad faktoringas yra pirkimas-pardavimas, kai piniginio reikalavimo teisė perleidžiama kaip prekė [28, p. 391].

60

prievoles, mokëdamas á kliento banko sàskaità, o pastarasis ásipareigoja ðias lëðas pervesti finan-suotojui. Taigi ðiuo atveju reikalavimo perleidimas yra tik formalaus pobûdþio, ir klientas pats gràþina finansuotojui jo paskolintas sumas ið konkretaus ðaltinio (gaudamas skolininko mokëjimus). Darytina iðvada, kad nors faktoringo santykius reglamentuojanèiose CK normose minimas reikalavimo pirki-mas, faktoringo sutarties negalima sudaryti remiantis tik pirkimo-pardavimo sutarties reglamentavimà numatanèiomis normomis (dël minëto skirtingo ðiø sutarèiø tikslo bei dalyko), taèiau pirkimo-parda-vimo santykius reglamentuojanèios normos ðiems santykiams gali bûti taikomos subsidiariai. Pavyz-dþiui, CK 6.307 straipsnis, kuriame nurodoma, kaip sprendþiami pardavëjo atsakomybës klausimai, kai tai susijæ su pirkimo-pardavimo sutarties objekto perdavimu pirkëjui, galëtø bûti taikomas fakto-ringo santykiams sprendþiant kai kuriuos kliento atsakomybës santykius, pavyzdþiui, kai klientas per-leidþia finansuotojui negaliojantá reikalavimà arba privalo suteikti teisines perleidþiamo turto tinka-mumo garantijas.

Santykis su paskola (kreditu). Kaip jau minëta, pagrindinis faktoringo sutarties tikslas, lei-dþiantis já atskirti nuo pirkimo-pardavimo, yra kliento finansavimas. Finansavimas nëra teisinë katego-rija, todël finansavimo samprata Civiliniame kodekse glaudþiai susijusi su kredito teisiniais santykiais. Iki naujojo CK ásigaliojimo faktoringas daþniausiai buvo vadinamas paskola, á kurià jis ir iðoriðkai, ir savo tikslu panaðiausias. CK 6.881 straipsnio 1 dalis nurodo, kad „[k]reditavimo sutartimi bankas ar kita kredito ástaiga (kreditorius) ásipareigoja suteikti kredito gavëjui sutartyje nustatyto dydþio ir nu-statytomis sàlygomis pinigines lëðas (kredità), o kredito gavëjas ásipareigoja gautà sumà gràþinti kre-ditoriui ir mokëti palûkanas“. Paskolos atveju palûkanos paskolos gavëjo gali bûti nemokamos. Ir pa-skolos (kredito), ir faktoringo sutartyse klientas (kredito (paskolos) gavëjas) gauna pinigines lëðas nuosavybën, taip pat ásipareigoja jas gràþinti nustatytais terminais, taèiau finansuotojo paskolintø lëðø gràþinimas vyksta skirtingai. Paskolos (kredito) atveju paskolos arba kredito gavëjas pats moka tam tikrà sumà pinigø, be to, dar atskirai sumoka palûkanas. Faktoringo sutartyje tradiciðkai mokëjimà (tai atitiktø paskolos (kredito) gràþinimà) atlieka treèiasis asmuo – skolininkas. Jis nëra susijæs su finan-suotoju sutartiniais santykiais, taèiau informuotas apie tai, kad finansuotojas yra reikalavimo savinin-kas ir mokëjimas uþ atliktus darbus, suteiktas paslaugas arba pateiktas prekes turi bûti atliekamas fi-nansuotojui. Faktoringo atveju klientas pats nemoka finansuotojui faktoringo palûkanø, tiksliau, jos yra paties finansuotojo iðskaitomos ið klientui pervedamo faktoringo rezervo1. Paþymëtina, kad pinigø gràþinimas faktoringo sutarties pagrindu yra skirtingas nei paskolos sutartyje. Faktoringo sutartyje (jei faktoringo sutartyje nenumatyta kliento atsakomybë – regresas) kliento pagrindinis ásipareigojimas yra perleisti finansuotojui piniginá reikalavimà uþ suteiktà finansavimà. Taigi jei sudaryta faktoringo sutartis be regreso teisës – klientas bus laikomas ávykdæs savo prievolæ tuo momentu, kai perleis fi-nansuotojui galiojantá reikalavimà (suprantama, finansuotojui já priëmus). Faktoringas nuo paskolos skiriasi bûtent tuo, kad paskolos atveju paskolos gavëjas yra atsakingas uþ tai, kad paskolos davëjas gaus maþiau lëðø, nei paskolino, o finansuotojas faktoringo (be regreso) sutartimi prisiima skolininko nemokumo rizikà. Taigi skolininkui net ir nesumokëjus pagal perleistà reikalavimà faktoringo sutarties tikslas bus pasiektas.

Faktoringas tampa panaðiausias á kreditavimà tada, kai klientas sutartimi prisiima atsakomybæ uþ skolininko prievoliø nevykdymà (faktoringas su regreso teise)2. Pritaikius kliento atsakomybæ, taip, kaip ir vykdant kredito sutartá, klientas pats ið savo lëðø moka (gràþina) kredito (faktoringo avanso) sumà ir palûkanas finansuotojui. Net ir tuo atveju faktoringo specifika iðlieka: santykiai lieka trinariai (iðoriniai – finansuotojo ir skolininko ir vidiniai – finansuotojo ir kliento). Tai nepriklauso nuo to, kas turi padengti skolà – klientas ar skolininkas. Finansavimas ávyko perleidþiant piniginá reikalavimà.

Finansuotojas, kitaip nei paskolos (kredito) davëjas, daþniausiai prisiima rizikà, kad negaus vi-sos paskolintos sumos. CK 6.906 straipsnio 3 dalis nurodo, kad klientas neatsako (jei sutartis nenu-mato ko kita), jeigu skolininkas neávykdo arba netinkamai ávykdo savo prievolæ. Taigi finansuotojas perima ir rizikà, susijusià su kliento skolininkø nemokumu. Kita vertus, finansuotojas, kitaip nei pa-skolos (kredito) davëjas, gali pretenduoti ir á diskontà, t. y. jam priklauso ir finansuotojo klientui iðmo-këtos, ir ið skolininko gautos sumos skirtumas. Tai paaiðkinama tuo, kad klientui perleidþiant reikala-vimà, reikalavimo ágijëjui pereina ir prievolës ávykdymui uþtikrinti nustatytos teisës ir kitos papildomos teisës (teisë á netesybas ir pan.) (CK 6.101 str. 2 d.).

1 Faktoringo rezervu vadinama ta pirkimo kainos dalis, kuri neišmokama klientui kaip faktoringo avansas, t. y. finansuotojas tam tikros dalies (dažniausiai 10–30 procentų) nuo visos faktorizuojamos sąskaitos sumos neišmoka klientui.

2 Jei faktoringo sutartyje yra numatyta regreso teisė (klientas atsako finansuotojui už tai, kad skolininkas neįvykdys savo prievolės (CK 6.906 str. 3 d.)), skolininkui neįvykdžius savo prievolės, finansuotojas reikalauja, kad šis įvykdytų skolininko neįvykdytas prievoles.

61

Kitaip nei paskolos (kredito) sutartyje, finansuotojas klientui skolina, galima sakyti, maþiau pini-giniø lëðø, nei gauna ið skolininko pagal perleistà piniginá reikalavimà. Tai paaiðkinama tuo, kad finan-suotojas apriboja savo rizikà, susijusià su tuo, kad skolininkas nesumokës finansuotojui pagal pe-rleistà reikalavimà. Tokià funkcijà atlieka faktoringo rezervas. Taigi finansuotojas niekada nefinansuoja viso kliento perleidþiamo reikalavimo. Kitaip nei paskola, faktoringo sutartis ápareigoja abi ðalis, finan-suotojas kliento atþvilgiu taip pat turi ásipareigojimà – perduoti pinigus mainais uþ perleistà reikala-vimà.

Atsiþvelgiant á faktoringo sutarties kompleksiná pobûdá, galima paminëti atvejus, kai CK pasko-los (kredito) santykius reglamentuojanèios normos subsidiariai gali bûti taikomos faktoringo santy-kiams. Pavyzdþiui, gali kilti klausimas, kaip turi bûti vertinamas atlygis finansuotojui, numatytas CK 6.901 straipsnyje? Toks atlygis mokamas palûkanø forma ir vadinamas faktoringo palûkanomis, nors CK XLV skyriuje tai nëra nurodyta. Tokios faktoringo palûkanos visiðkai atitinka paskolos palûkanø esmæ, kaip tai yra nurodyta CK 6.872 straipsnyje. Logiðka, kad klientui paþeidus faktoringo sutartá, fi-nansuotojas turëtø teisæ, kaip nurodyta CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, skaièiuoti klientui sutartyje nu-matytas palûkanas uþ priskaièiuotas palûkanas. Toks dvigubas palûkanø skaièiavimas CK 6.37 straipsnio 4 dalies leidþiamas tik ástatymo numatytais atvejais. Tai pateisinama tuo, kad faktoringo palûkanos neatlieka kompensacinës funkcijos, yra mokamos visu paskolos (faktoringo) sutarties ga-liojimo laikotarpiu ir nepriklauso nuo to, ar sutarties vykdymas buvo paþeistas, ar ne. Tai ne skolininko atsakomybës uþ prievolës nevykdymà forma, o uþmokestis uþ naudojimàsi finansuotojo pinigais.

Faktoringo sutartis daþnai lyginama su komisu ir pavedimu, o su komisu kartais net ir tapati-nama.

Literatûroje galima rasti nuomoniø, kad faktoringas kilo ið komiso santykiø [19, p. 464] ir yra prekinio komiso operacijos [7, p. 349] arba agentavimo rûðis1, „todël faktoringo santykiai kuriami pa-gal komiso sutarties schemà. Tai rodo finansuotojo ir kliento susiklostantys pagrindiniai (iðoriniai), taip pat iðvestiniai (iðoriniai) finansuotojo ir skolininko santykiai“ [6, p. 434–435].

Ið tiesø „grynasis“ faktoringas labai nutolo nuo komiso santykiø, kurie galëjo bûti taikomi reg-lamentuojant ðiuos santykius pradiniu jø vystymosi etapu. Finansuotojo veikla neabejotinai panaði á ágaliotinio pavedimo sutartyje tuo atveju, kai sudaroma uþdarojo (konfidencialiojo) faktoringo arba diskontavimo sutartis. Ðiuo atveju skolininkas neinformuojamas apie reikalavimo perleidimà, o finan-suotojas, gaudamas ið skolininko pinigines lëðas, veikia kaip kliento ágaliotinis. Tradicinio faktoringo sutartyse klientas, kitaip nei ágaliotojo pavedimo santykiuose (arba komitento komiso santykiuose), pagal faktoringo sutartá gauna uþmokestá ið finansuotojo ið anksto, o ne tada, kai skolintojas sumoka finansuotojui pagal perleistà reikalavimà. Be to, ágaliotinis (komisionierius) veikia ágaliotojo (komi-tento) interesais, o finansuotojas pirmiausia veikia savo interesais. Belieka sutikti su K. I. Sklovskiu, kuris, argumentuodamas, kodël komiso sutartis yra netinkama vykdyti faktoringo veiklà, nurodo: „komiso, kaip ir visomis agentavimo sutartimis, negali bûti perduodama skola, nes reikalavimo teisës realizavimas (iðieðkojimo teisë) nesutampa su komiso turiniu, kurá sudaro sandoriø sudarymas kito asmens interesais, taip pat komisionierius paèios komiso sutarties pagrindu turi iðieðkojimo teisæ, nes jis pats yra sutarties ðalis, ið kurios atsirado reikalavimo teisë, todël èia (patikslintume – ágyti reikala-vimà á skolà komiso sutartyje – aut. past.) cesija nëra reikalinga“ [19, p. 460].

Atlygintinø paslaugø teikimas gali bûti faktoringo sutarties sudëtinë dalis, ypaè tais atvejais, kai faktoringo sutartimi sulygstama, kad finansuotojas teiks klientui papildomas paslaugas (tvarkys kliento veiklos buhalterinæ apskaità, iðraðys skolininkams sàskaitas, teiks kitas finansines paslaugas (CK 6.903 str. 3 d.)). Minëtu atveju teikiant ðias paslaugas, bûtø taikomas ir CK ðeðtosios knygos IV dalies XXXV skyriaus pirmasis skirsnis. Faktoringo sutartis skiriasi nuo ðios rûðies sutarèiø savo tikslu – ne teikti tam tikras paslaugas, o finansuoti klientà perkant piniginius reikalavimus. Finansuotojo pa-grindinis tikslas – gauti palûkanø pajamas uþ paskolintas pinigines lëðas, o uþ papildomai finansuo-tojo teikiamas paslaugas klientas daþniausiai moka finansuotojui komisinius arba tokiø paslaugø gali visai atsisakyti (jei tai neprieðtarauja sutarties esmei).

Svarbu aptarti faktoringo ir laidavimo santyká. Reglamentuojant faktoringà sàvoka „laidavimas“ nevartojama, todël kyla klausimas, ar ðiuos santykius reglamentuojanèios normos gali bûti subsidia-riai taikomos faktoringo santykiams?

CK 6.906 straipsnio 3 dalis numato, kad „jeigu finansuotojas pareikalauja ávykdyti jam perleistà piniginá reikalavimà, o skolininkas jo neávykdo ar ávykdo netinkamai, tai klientas neatsako uþ tokius

1 Dažniausiai Rusijos autorių literatūroje finansuotojas vadinamas finansiniu agentu.

62

skolininko veiksmus, jeigu sutartis nenustato ko kita“. Kodeksas átvirtina bendràjà normà, kad fakto-ringas vykdomas be regreso, t. y. klientas su reikalavimu perduoda ir skolininko nemokumo rizikà1.

Ar ið tiesø tais atvejais, kai faktoringo sutartyje susitariama dël kliento atsakomybës, turi bûti taikomos laidavimo normos? Egzistuoja dvi skirtingos nuomonës2. Vieni teigia, kad skolininkui neávyk-dþius ásipareigojimø pagal pradinæ prievolæ, á kurià reikalavimas buvo perleistas finansuotojui, klientas turi atsakyti finansuotojui atpirkdamas reikalavimo teisæ, t. y. reikalavimas jam gràþinamas, o klientas privalo ávykdyti skolininko neávykdytà prievolæ, tiksliau – gràþinti finansuotojo paskolintà sumà. Ðis kliento atsakomybës variantas populiaresnis tarp faktoringo paslaugø vartotojø dël to, kad tokio san-dorio sudarymo procedûra yra paprastesnë (nereikalingas akcininkø pritarimas laidavimo sandoriui)3. Jau árodëme, kad faktoringo santykiams, kiek jie nesureguliuoti CK XLV skyriaus normomis, subsidia-riai taikomos reikalavimo perleidimà reglamentuojanèios teisës normos [20, p. 168; 5, p. 102; 2, p. 126]. Kalbant apie kliento atsakomybæ finansuotojui, reikëtø taikyti CK 6.105 straipsnio 1 dalá, kuri tei-gia, kad „pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui uþ ðiam perduoto reikalavimo negaliojimà, bet neatsako uþ tai, kad skolininkas ðio reikalavimo neávykdo, iðskyrus atvejus, kai pradinis kreditorius laiduoja naujajam kreditoriui uþ skolininkà“. Ði norma reiðkia ne kà kita, o tai, kad skolininkas ir klientas finansuotojui atsakys kaip solidarûs skolininkai. Sudarius faktoringo sutartá su „reikalavimo atpirkimu“, finansuotojas galëtø reikðti reikalavimus tik klientui ir tuo pat metu negalëtø reikalauti sko-lininko ávykdyti prievolæ.

Kita vertus, darytina logiðka iðvada, kad ástatymø leidëjas kliento atsakomybës faktoringo san-tykiuose sàmoningai nereglamentavo kaip cesijos (nenurodë, kad taikomi laidavimo normos). Tai reikðtø, kad faktoringo santykiams taikomos CK nuostatos, palengvinanèios reikalavimo perleidimo apyvartumà, ir daroma iðimtis ið bendrø cesijos normø. Tuo tikslu faktoringo sutartimi turi bûti lei-dþiama susitarti dël kliento solidarios atsakomybës4 skolininko nemokumo atveju (CK 6.6 str. 1 d.), tuo remiantis finansuotojo interesai bûtø pakankamai gerai apsaugoti ir netaikant klientui „nepato-gaus“ laidavimo instituto.

Taigi nagrinëtø sutarèiø ir faktoringo sutarties santykio teisinë analizë tik dar kartà patvirtina, kad faktoringas yra kompleksinis teisinis santykis ir apima ávairialypius cesijos, pirkimo-pardavimo, paskolos (kredito), komiso, atlygintinø paslaugø teikimo, laidavimo santykiø elementus. Visi ðie santykiø elementai sudaro savarankiðkà sudëtá, todël faktoringas pagrástai iðskirtas kaip atskira savarankiðka sutartis sutarèiø sistemoje. Darytina iðvada, kad faktoringo sutartis ypatinga tuo, kad jis atsirado ið miðrios sutarties, be to, pasiþymëjo savo turinio nuolatiniu pobûdþiu, t. y. buvo suda-roma visada naudojantis tø paèiø kodekse numatytø civiliniø sutarèiø konstrukcijomis. Ðiai sutarèiai CK tapus savarankiðka, jos turinio miðrus pobûdis iðliko, todël atskiras sutartis, kurios gali bûti laiko-mos faktoringo sutarties turinio elementais, reglamentuojanèios normos faktoringo santykiams taiko-mos subsidiariai, tik tiek, kiek neprieðtarauja faktoringo sutarties esmei. Faktoringas nëra vienintelë tokio pobûdþio sutartis, reglamentuota CK, ir pati sutarèiø sistema, kaip teigia M. Braginskis, „neper-traukiamai tobulëja, sekdama paskui ekonominius santykius. Toks tobulëjimas pasireiðkia tuo, kad atsiranda vis sudëtingesnës sutartys ir vienoje sutartyje galima rasti vis daugiau skirtingø rûðiø ele-mentø“ [32, p. 330–331].

Iðvados

1. Faktoringas – piniginiø lëðø skolinimas skolininkui ásipareigojant gràþinti jas perleidþiant fi-nansuotojui piniginius reikalavimus á treèiuosius asmenis.

1 Pažymėtina, kad CK 6.910 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad „Jeigu kliento finansavimas pagal faktoringo sutartį pasireiškia piniginio reikalavimo pirkimu iš kliento, tai finansuotojas, nupirkęs šį reikalavimą, įgyja teisę į visas sumas, kurias jis gauna iš skolininko, kai šis vykdo reikalavimą, o klientas atsako finansuotojui už tai, kad šis iš skolininko gavo mažiau nei sumokėjo klientui už nupirktą reikalavimą, jeigu sutartis nenustato ko kita“, įtvirtina priešingą prezumpciją, nei nurodyta CK 6.906 straips-nio 3 dalyje. Taigi nėra aišku, ar sudarius faktoringo sutartį ir neaptarus kliento atsakomybės, bus laikoma, kad šalys susitarė dėl kliento atsakomybės skolininko piniginės prievolės neįvykdymo atveju ar ne. Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas įtvirtino dvi-prasmybę, todėl CK 6.910 straipsnio 1 dalis turėtų būti keičiama nurodant, kad „klientas neatsako finansuotojui už tai, kad šis iš skolininko gavo mažiau nei sumokėjo klientui už nupirktą reikalavimą, jeigu sutartis nenustato ko kita“, nes, kaip jau minėta, remiantis faktoringo ekonomine prigimtimi, faktoringo santykius reglamentuojančiai tarptautiniais teisės aktais, taip pat cesijos normomis (LR CK 6.105 str. 1 d.), kliento atsakomybė už skolininko nemokumą nėra preziumuojama, dėl jos tik galima susitarti.

2 Plačiau žr.: [8, p. 237–238] 3 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 5 dalis [31]. 4 Be to, sutartyje turėtų būti susitarta, kad klientas ne atpirks reikalavimą už tą pačią sumą, kurią gavo iš finansuotojo

(avansą), bet sumokės visą perleisto reikalavimo sumą (t. y. avanso ir rezervo sumą, iš kurios atskaičius finansuotojui pri-klausantį atlygį, rezervas būtų grąžintas klientui).

63

2. Atsiþvelgiant á Lietuvos CK pateiktà sutarties teisiná reglamentavimà, galima iðskirti pagrindi-nius faktoringo sampratos elementus:

a) pinigø perdavimas (ásipareigojimo perduoti) klientui (cedentui). Tai gali bûti prilyginama piniginiø lëðø skolinimui. Pabrëþiamas faktoringo komercinis pobûdis, kliento finansavimo tikslas;

b) finansuotojas (cesionaras) pinigus perduoda klientui (cedentui) uþ kliento piniginá reikala-vimà, kylantá ið kliento prekiø pardavimo, darbø atlikimo, paslaugø teikimo treèiajam asme-niui (skolininkui), kuris nëra faktoringo sutarties ðalis. Taip reikalavimo perleidimas ágauna skolos gràþinimo finansuotojui formà;

c) perleidþiamas ne bet koks reikalavimas, o piniginis, be to, kylantis ið kliento prekiø parda-vimo, darbø atlikimo, paslaugø teikimo treèiajam asmeniui (skolininkui);

d) reikalavimo perleidimas yra atlygintinis – klientas perleisdamas reikalavimà gauna ið finansuotojo faktoringo avansà, o sutartis taip pat yra atlygintinë – klientas privalo mokëti fi-nansuotojui faktoringo sutartyje nustatytà atlyginimà (faktoringo palûkanas bei komisinius).

3. Iðskirtini tokie faktoringo pagrindiniai poþymiai: 1) privalomas finansavimo tikslas; 2) tik pini-ginis reikalavimas ir tik atlygintinai gali bûti perleidþiamas faktoringo sutartimi; 3) iðliekantys trinariai santykiai (iðoriniai – finansuotojo ir skolininko ir vidiniai – finansuotojo ir kliento).

4. Faktoringas yra savarankiðka sutartis, nes turi savo specialø teisiná reþimà, o jos savarankið-kumà patvirtina ir faktoringo santykiø reglamentavimas CK specialioje dalyje.

5. Faktoringo sutarèiai gali bûti taikomos kitas sutartis reglamentuojanèios teisës normos. Tai paaiðkinama iðskirtiniu faktoringo sutarties atsiradimu ir raida, kuriai lemiamà átakà turëjo pirkimo-pa-rdavimo, pavedimo, komiso, paskolos (kredito) teisiniø santykiø reglamentavimas. Faktoringo speci-fika reikalauja atskiro reglamentavimo CK, ir ðias sutartis reglamentuojanèias teisës normas leidþia taikyti faktoringo santykiams subsidiariai, tik tiek, kiek jos neprieðtarauja faktoringo sutarties esmei.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74. 2. Skibarkienė Ž. Reikalavimo perleidimas ir faktoringas // Jurisprudencija. 2004. T. 55 (47). 3. Курс международного торгового права / А. Тынель, Я. Функ, В. Хвалей. – Минск: Амалфея, 2000. 4. Auštrevičius P., Pupkevičius D., Treigienė D. Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis žodynas. –

Vilnius: Lietuvos komersantas, 1991. 5. Ambrasienė D. Asmenų pasikeitimas prievolėje (kai kurie teoriniai ir praktiniai aspektai) // Jurisprudencija.

2002. T. 28 (20). 6. Гражданское право. Том 2. Учебник. Издание второе, переработанное и дополненное / Под ред. А. П.

Сергеева, Ю. К. Толстого. – Москва: ПБОЮЛ Л.В. Рожников, 2000. 7. Коммерческое право: Учебник / А. Ю. Бушев, О. А. Городов, Н. С. Ковалевская и др.; Под ред. В. Ф.

Попондопуло, В. Ф. Яковлевой. – Санкт-Петербург: ГУ СПб, 1998. 8. Salinger F. Factoring law and practice. Second edition. – London: Sweet & Maxwell, 1995. 9. Hagenmüller K. F., Sommer H. J., Brink U. Handbuch des nationalen und internationalen Factoring. –

Frankfurt am Main: Frutz Knapp Verlag, 1997. 10. Zweigert K., Kotz H. Lyginamosios teisės įvadas. – Vilnius: Eugrimas, 2001. 11. UNIDROIT Convention on International Factoring. Opened to signature at Ottawa on 28 May 1998.

www.unidroit.org. 12. UNICITRAL interneto tinklalapis. http://www.uncitral.org/en-index.htm. 13. Convention on Assignment of Receivables in International Trade, 2001. United Nations Commission on

International Trade Law // http://untreaty.un.org/English/notpubl/10-17_E.doc. 14. Receivables Financing. Analytical Commentary on the draft Convention on Assignment of Receivables in

International Trade. United Nations Commission on International Trade Law. Thirty-fourth session. Vienna 25 June-13 July 2001.

15. Explanatory note by the UNICITRAL secretariat on the United Nations Convention on Assignment of Receivables in International Trade.

16. Гражданский кодекс Российской Федерации. Полный текст (часть первая и часть вторая). – Москва: Изд-во «Гном-пресс», 1997.

17. Гасников К. Д. Договор финансирования под уступку денежного требования и практика его применения арбитражными судами // Журнал Российского права. 2002. № 9.

18. Ефимова Л. Г. Проблемы правового регулировании договора финансирования под уступку денежного требования // Банковское право. 1999. № 4.

19. Скловский К. И. Собственность в гражданском праве. – Москва: Дело, 2000.

64

20. Белов В. А. Сингулярное правопреемство в обязательстве: опыт исторического исследования, теоретической и догматической конструкции и обобщения российской судебной практики. – Москва, 2000.

21. Гражданское право. Часть 2: Учебник / Под общей редакцией А. Г. Калпина. – Mосква: Юристь, 2000. 22. Skibarkienė Ž. Legal Regulation of Leasing and Factoring in Lithuania // The business environment: what

can the law do?: collection of articles / Law University of Lithuania. – Vilnius, 2003. 23. UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Rome: UNIDROIT, 2004. http://www.unidroit.

org/english/principles/contracts/principles2004/blackletter2004.pdf. 24. Principles of European contract law. Pt. III. Prepared be the Commission on European Contract Law / ed. by

Ole Lando, Eric Clive, André Prüm, Reinhard Zimmermann. – The Hague, London, New York: Kluwer Law International, 2003.

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Pirmas tomas. – Vilnius, 2003.

26. Брагинский М. И., Витрянский В. В. Договорное право. Книга третья: Договоры о выполнении работ и оказании услуг. – Москва: «Статут», 2002.

27. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 1964. Nr. 19–138. 28. Комментарий к Гражданскому кодексу Российской Федерации части второй (постатейный) / Под ред.

О. Н. Садикова. – Москва, 1996. 29. Брагинский М. И., Витрянский В. В. Договорное право Книга вторая: Договоры о передаче

имущества. – Москва: «Статут», 2000. 30. Mizaras V. Pirkimo-pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos per-

duoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo ar netinkamo vykdymo teisiniai padariniai (1) // Justitia. 2003. Nr. 3–4.

31. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 123–5574. 32. Брагинский М. И., Витрянский В. В. Договорное право: Общие положения. – Москва: «Статут», 1997.

♦♦♦

Concept and Legal Nature of Factoring

Doctoral Candidate Živilė Skibarkienė Mykolas Romeris University

Keywords: factoring.

SUMMARY

The article formulates the definition of factoring through analysis of law doctrine as well as national and international law. The economical concept of factoring is very close to legal and that is because of the economical nature of factoring contract. While defining the concept of factoring the article also distinguishes the main elements as well as essential features of the concept. The article goes on with analysis of the differences between factoring and financing by assignment of receivables.

The second part of the article deals with the legal nature of factoring and its relationship with other similar legal structures. The author takes the view that the foundation of the factoring agreement is the assignment, from which the factoring actually derives. When dealing with the question whether the factoring is a separate type of the assignment, the author is of the opinion that factoring may not be considered a type of the assignment as the assignment is only one of the elements, albeit essential, of the factoring agreement. Thus, the legal regulation of the assignment (cession) of the Civil Code of the Republic of Lithuania should be applied subsidiary to the factoring legal relations.

The article raises the problem of the autonomy of the factoring contract. This issue is related with the manifold nature of factoring contract – for a long time, until the legal regulation of factoring as a separate kind of contracts was included in the Civil Code of the Republic of Lithuania, the factoring contact was concluded as mixed agreement, i.e. as not provided in laws, but not contradicting to them.

Factoring contract has its own special legal regime, but is closely connected to „sister“ contracts provided for in the Civil Code of the Republic of Lithuania: sale–purchase, loan (credit), agency, commission, surety, provision of remunerated services etc. The author points out that notwithstanding inclusion of the legal regulation of factoring in the Civil Code, legal regulation of the aforementioned related separate contracts should be applied subsidiarily to the factoring, to the extent it does not contradict the essence of factoring contract.

65


FINANSŲ TEISĖ

NEKILNOJAMOJO TURTO APMOKESTINIMO KONSTITUCINGUMO PROBLEMA

Doktorantas Vytautas Šulija

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Administracinës teisës ir proceso katedra


Telefonas 268 40 56


Pateikta 2004 m. lapkričio 4 d. Parengta spausdinti 2005 m. birželio 7 d.

Pagrindinės sąvokos: Konstitucija, nekilnojamojo turto mokesčiai, mokesčio reforma, mokesčio

konstitucingumo problemos.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama nekilnojamojo turto apmokestinimo reformai

Lietuvoje ir šio mokesčio galimos kolizijos su Lietuvos Respublikos Konstitucija analizei. Užtrukęs nau-

jojo nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo priėmimas bei jo kritika verčia permąstyti, ar šis mokestis

būtų suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytomis teisėmis ir laisvėmis bei teisi-

nės valstybės principais. Pasaulinė praktika rodo, kad administruojant šį mokestį gana aktyviai daly-

vauja vietos savivaldos institucijos, o mokestinės įplaukos dažniausiai yra vienas iš esminių vietos sa-

vivaldos institucijų finansavimo šaltinių. Atsižvelgiant į tai, straipsnyje taip pat persvarstoma, ar at-

eityje vietos savivaldos institucijų įtraukimas į šio mokesčio administravimą būtų suderinamas su

konstitucinėmis nuostatomis. Apibendrinant aptariami bendrieji apmokestinimo konstitucingumo

klausimai bei tai, kaip valstybei derėtų planuoti savo įplaukas, kad nepažeistų šalies gyventojų teisių

bei teisėtų lūkesčių. Straipsnyje taikyti loginės analizės, lyginamosios teisėtyros, sisteminis bei sta-

tistinės analizės metodai.

Áþanga

Lietuvai vykdant teisinës sistemos reformà, viena ið sudëtiniø daliø yra mokesèiø ir administra-vimo reforma [1; 2]. Iki 2002 m. vidurio buvo priimti beveik visi svarbiausi nauji mokesèiø teisës aktai: Azartiniø loðimø mokesèio ástatymas, Pelno mokesèio ástatymas, Akcizø ástatymas, Pridëtinës vertës mokesèio ástatymas, Baltojo cukraus virðkvoèio mokesèio ástatymas, Gyventojø pajamø mokesèio ástatymas. Vadinasi, per pastaruosius trejus metus buvo priimti ir pradëti taikyti nauji teisës aktai, reg-lamentuojantys mokestines pajamas, kurios patenka á valstybës biudþetà. Dël to daugiausia dëmesio turëtø bûti skiriama savivaldybës finansiniø iðtekliø formavimo ir vietos mokesèiø reformai baigti. Ne-kilnojamojo turto mokesèiai galëtø bûti vienas ið esminiø vietos savivaldos institucijø finansavimo ðal-tiniø.

Ðiuo metu nekilnojamasis turtas Lietuvoje apmokestinamas þemës mokesèiu (priimtas 1992 m.) ir ámoniø ir organizacijø nekilnojamojo turto mokesèiu (priimtas 1994 m.). Nors iki ðiol ið ðiø mo-

66

kesèiø Lietuvoje surenkama palyginti nemaþai pajamø, jø teisinis reguliavimas ne visiðkai atitinka pa-saulinæ nekilnojamojo turto apmokestinimo praktikà ir, vykdant Mokesèiø teisinës bazës sutvarkymo programà, jie turi bûti tobulinami. 2001 m. spalio 4 d. Vyriausybës nutarimu patvirtintinas uþsibrëþtas tikslas parengti Nekilnojamojo turto mokesèio ástatymo projektà [3]. Ágyvendinant Vyriausybës pro-gramà, 2001 m. parengta Nekilnojamojo turto mokesèio koncepcija, kuria inter alia uþsibrëþta: (i) nu-statant nekilnojamojo turto mokestá pereiti prie mokestinës vertës nustatymo, remiantis ðio turto rin-kos verte, (ii) reglamentuoti nuosavybës teise turimo nekilnojamojo turto, áskaitant þemæ, apmokesti-nimà viename ástatyme; (iii) suteikti didesnes teises savivaldybëms finansiniø iðtekliø formavimo sri-tyje nustatant mokesèio tarifus ir priimant sprendimà dël fiziniams asmenims nuosavybës teise pri-klausanèiø statiniø apmokestinimo ðiuo mokesèiu [4].

Dël uþsitæsusios diskusijos, kas turi bûti laikomi mokesèio mokëtojais, kokie turi bûti taikomi ta-rifai, kokios taikytinos iðimtys, kokià átakà darys ðis mokestis paþeidþiamiausiems socialiniams sluoksniams, ypaè kokios mokestinës áplaukos bendrojoje mokesèiø naðtoje turi bûti gaunamos ið mokesèio, ástatymo priëmimas atidëliojamas. Pastaruoju metu suabejota, ar apskritai ástatymas, nau-jai reglamentuosiantis nekilnojamojo turto apmokestinimà, bus priimtas.

Nekilnojamojo turto mokestis politiniu poþiûriu nëra populiarus mokestis. Nors mokesèiø tarifai daþniausiai nëra dideli (svyruoja iki 2 proc. nuo turto vertës), daugelis gyventojø uþduoda klausimà, kokià teisæ turi valstybë apmokestinti jiems priklausantá turtà. Atsiþvelgiant á tai, svarstomas ðio mo-kesèio socialinio teisingumas, gyventojø teisëtø lûkesèiø atitikimas ir pan. Tikëtina, kad ateityje, jei pastarasis mokestis bûtø nustatytas, gali kilti ir mokesèio konstitucingumo klausimas. Ðiame straips-nyje aptariami bendrieji apmokestinimo konstitucingumo klausimai bei kokios konstitucinës nuosta-tos gali bûti paþeistos apmokestinant nekilnojamàjá turtà.

1. Nekilnojamojo turto mokesèio atitiktis Konstitucijai

1.1. Bendrosios apmokestinimo konstitucinës problemos

Lietuvos konstitucinës teisës doktrinoje nebuvo skiriama daug dëmesio atskirø mokesèiø konstitucingumo problemoms nagrinëti. Be to, daugeliu atveju aptariami tik bendrieji apmokestinimo klausimai. Pavyzdþiui, viename ið aktualesniø nutarimø, kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) pasisakë dël mokesèiø sampratos, kitø apmokestinimo prin-cipø ir pan., nagrinëtas þyminio mokesèio dydþiø ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Kons-titucija) suderinamumo klausimas tuo aspektu, kad þyminio mokesèio tarifai riboja ûkinës veiklos laisvæ ir iniciatyvà, þmoniø galimybes laisvai rinktis verslà, taip pat ðie veiksmai sudaro sàlygas mono-polizuoti rinkà, riboja konkurencijà (Konstitucijos 46 str.) [5]. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad:

„Konkreèiai pats mokesèio ar rinkliavos tarifas neapriboja þmogaus teisës laisvai pasirinkti darbà ar verslà. Laikantis nuomonës, jog vienoks ar kitoks mokesèio tarifas riboja þmogaus teisæ lais-vai pasirinkti darbà bei verslà, galima prieiti prie iðvados, kad jau patys mokesèiai, nustatomi atskirø ûkio ar verslo ðakos subjektams, apriboja ðià þmogaus teisæ“.

Ði Konstitucinio Teismo argumentacija gali bûti kritikuojama, nes mokesèio konstitucingumas arba antikonstitucingumas negali bûti nustatytas in abstracto remiantis tik bendraisiais apmokesti-nimo principais. Autoriaus nuomone, turëjo bûti nagrinëjami konkretûs rinkliavø tarifai ir iðaiðkinta, ar jie adekvatûs ir suderinami su Konstitucijos 46 straipsnyje numatytomis laisvëmis. Manytina, kad konkreèiu atveju gali bûti nustatytos ribos, kada mokesèiø naðta yra per didelë, ir toks mokestis de facto apriboja þmogaus teises verstis komercine ûkine veikla.

Vis dëlto ðiuo metu nesant konkretesniø konstitucingumo gairiø dël mokesèiø ástatymø kûrimo, ástatymø leidëjui sunku orientuotis, kokia mokesèiø naðta gali bûti nesuderinama su Konstitucijos nuostatomis.

Atsiþvelgiant á tai, kad 2001 m. Nekilnojamojo turto mokesèio koncepcijoje buvo numatoma praplësti mokesèio bazæ ir apmokestinti ir gyventojams priklausantá nekilnojamàjá turtà, svarstytina, ar tokiø numatomø nuostatø taikymas nebûtø problemiðkas dël nuosavybës nelieèiamumo teisiø ap-saugos (Konstitucijos 23 str.), asmenø lygybës ástatymui principo paþeidimo (Konstitucijos 29 str.), be to, ar derintøsi su Konstitucijos preambulëje átvirtintu teisinës valstybës principu.

67

1.2. Nuosavybës nelieèiamumo paþeidimas

Konstitucinis Teismas, aiðkindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartà konstatavo: nuosavybës nelieèiamumas ir nuosavybës teisiø apsauga inter alia reiðkia tai, kad savininkas, kaip subjektiniø teisiø á nuosavybæ turëtojas, turi teisæ reikalauti, kad kiti asmenys nepaþeistø jo teisiø, taip pat kad valstybë turi pareigà uþtikrinti nuosavybës teisiø gynimà ir apsaugà [6]. Mokesèiø nustatymas neatsiejamas nuo valstybës egzistavimo. Paèios valstybës buvimas per se legitimizuoja mokesèiø nu-statymà [7, p. 185]. Nors valstybë garantuoja nuosavybës nelieèiamumà, turtas kartu turi atlikti ir so-cialinæ paskirtá [8, p. 21]. Paèios valstybës teisë nustatyti mokesèius, matyt, negali bûti laikoma paþei-dþianèia asmens nuosavybës teises. Uþsienio valstybiø konstituciniø teismø praktikoje piniginiø prie-voliø nustatymas pats savaime nelaikomas nuosavybës nelieèiamumo paþeidimu [9, p. 61; 10, p. 277], juo labiau nekilnojamojo turto mokesèiø taikymas gali bûti pagrindþiamas vietos savivaldybiø teikiamø paslaugø bûtinumu bei ið to gaunama nauda visiems asmenims, kurie naudojasi ðiuo turtu. Ðio mokesèio nustatymas pats savaime neturi bûti laikomas paþeidþianèiu Konstitucijos 23 straipsná.

Sudëtingesnis klausimas yra tai, kokia apimtimi asmuo gali bûti apmokestinimas. Kitaip tariant, jei vien dël nustatomo mokesèio asmuo bus priverstas atsisakyti jo kasdieniams poreikiams reika-lingo turto, nuosavybës teisiø paþeidimas gali bûti áþvelgiamas. Vokietijos konstitucinës teisës dokt-rina atsiskleidþia plëtojant egzistencinio minimumo doktrinà (vok. Existensminimum), t. y. apmokesti-nus asmeniui turi likti ta dalis pajamø, kuri reikalinga jo, kaip paprasto vartotojo, poreikiams tenkinti [11, p. 153]. Ði nuostata grindþiama tuo, kad valstybë negali pasiimti mokesèiø forma tos dalies, kuri gyventojui garantuojama pagal socialinio draudimo ástatymus. Lietuvos konstitucinëje teisëje ðie klausimai nebuvo nagrinëti, taèiau laikytina, kad analogiðki þmogaus teisiø apsaugos standartai taip pat turëtø bûti taikomi. Vadinasi, jeigu dël ðio mokesèio gyventojas bus priverstas atsisakyti jo asme-niniams poreikio reikalingo gyvenamojo bûsto, nuosavybës teisiø paþeidimas gali bûti áþvelgtas. Ði problema itin aktuali skurdþiausiems ir socialiai paþeidþiamiausiems asmenims. Atskirø iðimèiø mo-kesèiø ástatymuose nenustatymas ir neatsiþvelgimas á socialiai neaprûpintø asmenø interesus gali bûti vertinamas kaip nuosavybës nelieèiamumo paþeidimas.

Kita vertus, kaip kontrargumentas gali bûti pateikta tai, kad valstybë negarantuoja konstitucinës teisës á bûstà. Ði teisë gali bûti iðvedama nebent ið bendrøjø Konstitucijos principø, t. y. þmogaus tei-sës á gyvybæ (Konstitucijos 19 str.), nes netekus gyvenamojo bûsto gali kilti grësmë gyvybei, drau-dimo þeminti þmogaus orumà (Konstitucijos 21 str.), þmogaus bûsto nelieèiamybë (Konstitucijos 24 str.), kuri gali bûti paþeista, jei mokesèio skola iðieðkoma á apmokestinamà turtà, ir t. t. Siekiant ið-vengti galimos kolizijos su konstitucinëmis nuostatomis, laikytina, kad arba gyvenamàjá bûstà reikëtø apmokestinti maþesniais tarifais, t. y. dël kuriø nekiltø gyventojui grësmë jo prarasti, arba taikyti ne-apmokestinamàjá minimumà bûstui, pavyzdþiui, iki 100 000 litø vertës, kuris deklaruojamas kaip pa-grindinë gyvenamoji vieta.

Lietuvos konstitucinës teisës doktrinoje taip pat nëra vienos nuomonës, kokius maksimalius mokesèiø tarifus gali nustatyti ástatymø leidëjas. Remiantis anksèiau nagrinëtu Konstitucinio Teismo nutarimu, galima bûtø daryti iðvadà, kad bet kokie mokesèiø tarifai konstitucingumo poþiûriu yra pa-teisinami. Vokietijos Federacijos Konstitucinis Teismas jau prieð keletà deðimtmeèiø ne kartà teigë, kad mokesèiai paþeidþia nuosavybës nelieèiamumà ir teisæ pasirinkti ûkinæ laisvæ, jei jie veikia gniuþ-danèiai [12, p. 190; 13, p. 121]. 1995 m. ðios nuostatos buvo sukonkretintos ir iðaiðkinta, kad turi bûti iðlaikyta privataus ir vieðojo intereso pusiausvyra, o mokestis neturëtø atimti daugiau nei pusës as-mens pajamø (vok. Halbteilungsprinzip) [14, p. 138]. Nors konkreèios ribos nustatymas gali bûti kriti-kuojamas [15, p. 2604], manytina, kad apskritai maksimali apmokestinimo riba gali ir turi bûti nusta-tyta. Nekilnojamojo turto mokesèiø tarifai daþniausiai nevirðija dviejø procentø, todël laikytina, kad to-kio dydþio mokesèio tarifas neapriboja asmens nuosavybës teisiø. Pagal analogijà nedideli ðio mo-kesèio tarifai, taikomi juridiniams asmenims, neturi bûti laikomi paþeidþianèiais ir Konstitucijos 46 straipsnio, kuris garantuoja asmens ûkinës veiklos laisvæ ir iniciatyvà. Bûtina atkreipti dëmesá ir á tai, kad ðiuo aspektu turi bûti vertinami ne tik konkretûs mokesèiai, bet ir bendroji mokesèiø, kuriuos moka gyventojai arba juridiniai asmenys, naðta. Jeigu subendrinus asmens sumokamus mokesèius ið vieno pajamø ðaltinio (áskaitant ir turto mokesèius) jie virðytø, pavyzdþiui, daugiau kaip 50 procentø, galima bûtø svarstyti nuosavybës nelieèiamumo paþeidimo klausimà1.

1 Žinoma, toks vertinimas yra supaprastintas, galėtų būti atsižvelgiama į mokesčio mokėtojo išlaikomų asmenų skaičių.

68

1.3. Asmenø lygybës ástatymui paþeidimas

Asmens lygybës ástatymui principas reiðkia tai, kad asmenys negali bûti diskriminuojami jø ly-ties, rasës, tautybës, kalbos, kilmës, socialinës padëties <...> pagrindu. Asmens lygybës ástatymui principas bûtø paþeistas, jei asmenys bûtø skirtingai vertinami, nors nebûtø ðiø asmenø tokio skir-tumo, kuris ðá skirtingà vertinimà pateisintø. Konstitucinis Teismas teigë, kad ástatymu gali bûti nusta-tytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrø asmenø, esanèiø skirtingose padëtyse, kategorijø at-þvilgiu [16]. Mokesèiø teisëje asmenø lygybës principas reiðkia tai, kad pagal mokestinius ástatymus visi asmenys de jure ir de facto turi bûti vienodai apmokestinami. Nekilnojamojo turto mokestis, kaip paþeidþiantis asmenø lygybæ ástatymui, gali bûti svarstomas keliais aspektais:

Pirma, nekilnojamojo turto mokestis apmokestina tik asmens nekilnojamàjá turtà. Ðiuo mokes-èiu neapmokestinamas kitas nekilnojamam turtui prilyginamas turtas (maðinos, árenginiai) arba kilno-jamasis turtas. Galima áþvelgti, kad asmenys, turintys konkreèios rûðies nekilnojamojo turto, yra disk-riminuojami. Nekilnojamojo turto apmokestinimas pagrindþiamas tuo, kad savivaldybës teikiamos pa-slaugos tiesiogiai susijusios su gyvenvietëje esanèiu nekilnojamuoju turtu. Argumentai, kad savival-dybës teikiamos paslaugos ne visada reikalingos nekilnojamojo turto savininkui, arba kad savininkas uþ jas pats gali susimokëti, nëra átikinantys. Jeigu, pavyzdþiui, bibliotekos, komunalinës paslaugas, infrastruktûros plëtimas, kultûrinës programos bûtø finansuojami tik ið gyventojø rinkliavø ir kitø mo-kesèiø, jø tiesioginë kaina bûtø daug didesnë. Vieðasis interesas legitimizuoja ðá mokestá. Nekilnoja-mojo turto iðskyrimas ir jo apmokestinimas remiasi prielaida, kad nekilnojamojo turto naudotojai ðio-mis vietinës reikðmës paslaugomis naudojasi daþniau. Ið dalies galima kelti klausimà, kodël tik turto savininkai turi finansuoti ðias paslaugas, jeigu jos reikalingos visiems konkreèios vietovës gyvento-jams [17, p. 434–435]. Faktiðkai ðis mokestis perkeliamas visiems turto naudotojams (pvz.: nuomos mokesèio forma), todël realiai mokestá sumoka asmenys, kurie ðiuo turtu naudojasi. Atsiþvelgiant á tai, iðskyrimas ir apmokestinimas tik nekilnojamojo turto neturëtø bûti laikomas paþeidþianèiu asmenø ly-gybës ástatymui konstitucinæ nuostatà.

Antra, asmenø lygybës ástatymui principas taip pat suponuoja, kad asmenys turi bûti apmokes-tinami vienodai pagal galimybes susimokëti mokestá. Ðiuo aspektu turëtø bûti ne tik formaliai ávertin-tas faktas, kad tam tikros rûðies turtas apmokestinamas, taèiau ir tai, kad mokestis turi bûti adekvatus ðio turto teikiamai naudai [18, p. 447]. Nekilnojamojo turto mokesèiai remiasi nuostata, kad tam tikras turtas per se duoda tam tikrà naudà gyventojams. Nors tam tikro turto rinkos vertë gali bûti vienoda, gaunamos pajamos ið turto ir dël to gaunama reali apmokestinimo naðta gali skirtis. Pavyzdþiui, Vo-kietijoje turto mokestis (vok. Vermögenssteuer) buvo pripaþintas prieðtaraujanèiu Konstitucijai, nes skirtingø rûðiø turtas buvo vertinamas pagal skirtingas taisykles [14, p. 121]. Autoriaus nuomone, sie-kiant iðvengti kolizijos su ðia konstitucine nuostata, nekilnojamojo turto vertinimo ir apmokestinimo taisyklës turi bûti pagal galimybes vienodos visø rûðiø turtui, o nustatant turto mokestinæ vertæ, turi bûti atsiþvelgiama, kokià faktinæ naudà turtas teikia jo savininkui.

Apibendrinant laikytina, kad pats mokestis neturëtø paþeisti asmenø lygybës ástatymui principo, taèiau formuluojant atskiras naujojo nekilnojamojo turto mokesèio ástatymo nuostatas, turi bûti sie-kiama, kad dalis savininkø nebûtø nepagrástai diskriminuojami.

1.4. Teisinës valstybës principo paþeidimas

Konstitucinis Teismas yra iðaiðkinæs, kad teisinës valstybës principo turinys atsiskleidþia ávai-riose Konstitucijos nuostatose ir yra aiðkintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulëje skelbiamo atviros teisingos, darnios pilietinës visuomenës ir teisinës valstybës siekio [6]. Neatsiejami teisinës valstybës principo elementai yra teisëtø lûkesèiø apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas [6]. Valstybës turi pareigà uþtikrinti teisinio reguliavimo tikrumà ir stabilumà, apsaugoti teisiniø santykiø subjektø teises, taip pat ágytas teises, gerbti teisëtus lûkesèius [19; 20].

Vertinant nekilnojamojo turto mokesèiø ir teisinës valstybës principo atitikimà, turi bûti ávertinta, ar asmenys gali pagrástai tikëtis, kad ðis turtas bus neapmokestinamas ir ar mokesèio nustatymas gali paþeisti ðá teisëtà lûkestá. Ið dalies argumentai, kad nekilnojamasis turtas neturëtø bûti apmokestina-mas, pagrásti tuo aspektu, kad pastarasis turtas faktiðkai jau kartà buvo apmokestintas, t. y. arba pa-jamos, uþ kurias buvo ágytas nekilnojamasis turtas, arba pats turtas, jei jis buvo paveldëtas arba do-vanotas. Atsiþvelgiant á tai, asmenys galëtø tikëtis, kad antrà kartà jø pajamos arba turtas neturëtø bûti apmokestinami.

69

Manytina, kad teisëto lûkesèio principas turi bûti sistemiðkai atskleidþiamas per ryðá su kitomis konstitucinëmis nuostatomis. Kaip jau buvo nagrinëta, pats savaime piniginës prievolës mokesèio forma nustatymas negali bûti laikomas paþeidþianèiu nuosavybës nelieèiamumo principà. Turimas turtas atlieka socialinæ paskirtá. Nekilnojamojo turto apmokestinimas remiasi vieðuoju interesu uþtik-rinti finansavimà vietiniø paslaugø srièiai ir nediskriminuoti atskirø asmenø grupiø. Faktiðkai gyvento-jas negali tik rinkliavø forma susimokëti uþ visas paslaugas, kurios teikiamos turto naudotojui. Abejo-tina, ar asmuo gali pagrástai tikëtis, kad vietinë infrastruktûra bus vystoma neapmokestinant visø tam tikros gyvenvietës savininkø arba naudotojø turto. Nekilnojamasis turtas vienokia arba kitokia forma faktiðkai apmokestinamas visose Europos valstybëse, iðskyrus nebent Norvegijà ir Maltà [21]. Atsi-þvelgiant á tai, darytina iðvada, kad nustatomi nekilnojamojo turto mokesèiai, kaip nepaþeidþiantys kitø konstituciniø nuostatø, neturëtø bûti laikomi paþeidþianèiais teisëtø lûkesèiø bei teisinës valstybës principà.

Apibendrinant darytina iðvada, kad nekilnojamojo turto mokesèiai neturi bûti laikomi savaime paþeidþianèiais Konstitucijà. Ðis mokestis taip pat neturi veikti gniuþdanèiai, kad asmenys nebûtø pri-versti atsisakyti savo poreikiams reikalingo gyvenamojo bûsto arba realiai netektø þymios dalies savo pajamø arba galimybës verstis ûkine veikla. Taigi gyventojø nekilnojamam turtui, kuris apmokestina-mas kaip pagrindinë gyvenamoji vieta, turëtø bûti taikomas neapmokestinamas minimumas arba ðis turtas apmokestinamas maþesniais tarifais. Be to, siekiant iðvengti asmens lygybës ástatymui principo paþeidimo, visø rûðiø nekilnojamasis turtas turi bûti vertinamas pagal kiek ámanoma vienodas taisyk-les ir apmokestinant turi bûti atsiþvelgta á tai, kokias pajamas tas turtas turi duoti.

2. Vietos savivaldos institucijø dalyvavimo administruojant mokesèius konstitucinës problemos

Ir Lietuvoje, ir uþsienio valstybëse nekilnojamojo turto mokesèiai yra labai svarbi priemonë for-

muojant vietos biudþeto pajamas, t. y. já administruoja vietinës institucijos ir gautos mokestinës paja-mos patenka á vietinius finansinius fondus [22, p. 45]. Kai kuriose valstybëse teisë gauti nekilnojamojo turto mokesèius á vietos savivaldos finansinius fondus kaip esminë nuostata tiesiogiai nustatyta net konstitucijose (pvz.: Vokietijos konstitucijos 106 str. 6 d. [23, p. 1952]). Ðio mokesèio lyginamoji dalis sudaro apie 8,1 proc. vietos savivaldos pajamø Rytø ir Vidurio Europos valstybëse ir 7,3 proc. Euro-pos Sàjungos valstybëse (2001 m. duomenys) [24]. Pavyzdþiui, Vilniaus miesto savivaldybës pla-nuojamame 2004 metø biudþete visi turto mokesèiai (ámoniø ir organizacijø nekilnojamojo turto mo-kestis, þemës mokestis ir paveldimo turto mokestis) yra dar reikðmingesni ir sudaro apie 13 proc. sa-vivaldybës biudþeto pajamø. Toliau pateikta lentelë rodo nekilnojamojo turto mokesèiø indëlá Vilniaus miesto savivaldybës biudþete [25].

1 l e n t e l ë . Vilniaus miesto savivaldybës 2004 metø biudþetas

Eil. nr.

Pajamos Suma (tûkst. lt.)

1 Gyventojø pajamø mokestis 169 241,0 2 Nekilnojamojo turto mokesèiai (2.1 + 2.2) 81 933,0

2.1 Žemės mokestis 2 700,0 2.2 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 79 233,0 3 Paveldimo turto mokestis 312,0 4 Mokestis uþ aplinkos terðimà 4 810,6 5 Valstybës ir vietinës rinkliavos 6 200,0 6 Palûkanos uþ depozitus ir uþ kapitalo naudojimà, dividendai, nuomos mokestis uþ

valstybinæ þemæ ir valstybinio vidaus vandenø fondo vandens telkinius 23 020,0

7 Pajamos ið patalpø nuomos, uþ atsitiktines paslaugas, ámokos uþ iðlaikymà ðvietimo, socialinës apsaugos ir kitose ástaigose

22 197,1

8 Pajamos ið baudø ir konfiskacijos bei kitos pajamos 7 800 9 Ilgalaikio materialinio turto realizavimo pajamos 18 496

10 Dotacijos ir apyvartos lëðos biudþeto lëðø stygiui dengti 281 807,6 Ið viso 615 817,3

70

Kitose Lietuvos savivaldybëse pajamos ið nekilnojamojo turto mokesèiø ðiek tiek maþesnës, nes jose nekilnojamojo turto vertë yra maþesnë, be to, ámoniø (joms tenka pagrindinë nekilnojamojo turto (áskaitant þemës) mokesèiø naðta) daþniausiai bûna daugiau didþiausiuose ðalies miestuose.

Nekilnojamojo turto mokestis yra vietinio pobûdþio, nes mokesèiø pajamos pervedamos á vie-tos savivaldos finansinius fondus ir vëliau naudojamos vietos reikmëms. Vietinio pobûdþio paslaugos (mokyklø, vaikø darþeliø, ligoniniø, muziejø, bibliotekø, kitø kultûros ástaigø ir t. t.) finansuojamos ið savivaldybës biudþeto. Ateityje gavusios papildomø lëðø, vietos savivaldos institucijos galëtø aktyviau dalyvauti vietinës infrastruktûros plëtroje. Europos vietos savivaldos chartijos 9 straipsnyje taip pat numatyta, kad „vietinës valdþios organai bent dalá finansiniø iðtekliø gauna ið vietos mokesèiø ir rink-liavos, kuriø dydá nustato jie patys vadovaudamiesi statutu“ [26]. Vietos savivaldos institucijø átrauki-mas á ðio mokesèio administravimà susijæs keletu aspektø: kokioms institucijoms pervedamos ðios mokestinës pajamos, kokios institucijos sprendþia dël mokesèio tarifo, dël mokesèio bazës siauri-nimo, lengvatø teikimo bei kokios institucijos vertina nekilnojamàjá turtà ir surenka ðá mokestá. Lygi-namoji ávairiø valstybiø analizë 2 pateikta lentelëje (joje: C – centrinës valdþios institucijos, V – vietinës valdþios institucijos) [27].

2 l e n t e l ë . Nekilnojamojo turto mokesèio administravimo paskirstymas

Lietuva Latvija Estija JAV Jungtinë Karalystë

Èekija

C. V. C V C. V C V C V C V Gauna mok. + + + + + + Nustato tarifà + + + + + + Átraukia pastatus + + + + + + + Átraukia þemæ + + + + + Vertinimas + + + + + + + Surinkimas + + + + + +

Ið pateiktos lentelës galima daryti iðvadà, kad labiausiai decentralizuotas ðio mokesèio admi-nistravimas yra JAV. Lietuvos sàlygomis (atsiþvelgiant á nedidelæ teritorijà) kai kurias funkcijas tikslinga bûtø palikti ir centrinëms institucijoms. Pavyzdþiui, teritorinës mokesèiø inspekcijos apskaièiuotø mo-kestá, centrinis registratorius turi geresnes galimybes atlikti masiná vertinimà. Atsiþvelgiant á uþsienio valstybiø praktikà, siûlytina taip pat suteikti teisæ savivaldybiø taryboms nustatyti konkreèius mokesèiø tarifus, savo biudþeto sàskaita maþinti mokestá arba visai nuo jo atleisti.

Vietos savivaldos institucijas ágaliojant nustatyti mokesèio tarifus, gali bûti áþvelgta kolizija su Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktu, kuriame átvirtinta, kad Seimas nustato valstybinius mokesèius ir kitus privalomus mokëjimus, bei 127 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad mokesèius, kitas ámo-kas á biudþetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos ástatymai [46]. Lietuvos Respublikos Seimo Teisës departamentas pateikë nuomonæ, kad Seimas savo konstituciniø ágaliojimø nustatyti valstybi-nius mokesèius ir kitus mokëjimus negali perduoti jokiai kitai institucijai. Ðioje srityje savivaldybiø ta-rybos negali savo nuoþiûra nustatyti mokesèio iðimèiø, lengvatø ir mokesèiø dydþiø [28]. Ðiuo atveju remiamasi Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame buvo nagrinëtas Vyriausybës nutarimo konstitu-cingumas, kuriuo buvo nustatyti atskaitymai valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir priþiûrëti. Konstituci-nis Teismas pabrëþë, kad nustatant mokesèius ir kitus privalomus mokëjimus ástatymu, jame privalo bûti apibrëþti tokie esminiai mokesèio arba kito privalomo mokëjimo elementai kaip mokëtojas, ob-jektas, dydþiai, iðimtys bei lengvatos, mokëjimo terminai. Ðie mokëjimai buvo nustatyti Vyriausybës nutarimu, todël jis buvo pripaþintas prieðtaraujanèiu Konstitucijai [29].

Pritariant nuostatai, kad Konstitucijoje átvirtintas mokesèiø nustatymas ástatymais yra kertinis mokesèio mokëtojo teisiø apsaugos garantas, manytina, jog konstitucinis valdþiø padalijimo principas nebûtø paþeistas, jei mokesèio ástatyme bûtø numatytos maksimalios ir minimalios mokesèio ribas, o konkretø tarifà nustatytø savivaldybiø tarybos atsiþvelgdamos á jø poreikius bei galimybes veiksmingai plëtoti nekilnojamojo turto rinkà. Ðiuos argumentus patvirtintø kiti Konstitucinio Teismo nutarimai. Pirmajame buvo kvestionuotas tariamas Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies paþeidimas, nes þyminio mokesèio tarifus, iðskyrus uþ teismø nagrinëjamas bylas ir iðduodamø dokumentø nuoraðus, nustatë Vyriausybë. Konstitucinis Teismas pasisakë, kad Konstitucijoje yra nustatyta galimybë ávairiai regu-liuoti valstybës biudþeto pajamas atsiþvelgiant á jø teisines formas [5]. Be to, buvo pabrëþta, kad ne-

71

galima teigti, kad Vyriausybë, nustatydama þyminio mokesèio tarifus, perëmë Seimo funkcijas, nes patá þyminá mokestá ávedë ne Vyriausybë, o Seimas, iðleisdamas Þyminio mokesèio ástatymà. Kitoje byloje tirta, ar Vyriausybei perduota teisë iki 1999 m. sausio 1 d. nustatyti akcizø tarifus nepaþeidþia Konstitucijos reikalavimø [30]. Ðá kartà Konstitucinis Teismas aiðkinosi mokesèiø elementø tarpusavio santyká ir nurodë, kad objektas yra svarbiausias ðios mokesèio elementas, tuo tarpu tarifas yra dina-miðkesnis ir labiau kintantis. Manyèiau, labai svarbus tas Teismo motyvas, kad keièiant tarifà sudaro-mos teisinës sàlygos greitai reaguoti á rinkos pasikeitimus ir konjunktûrà, nustatyti ekonominius vals-tybës prioritetus. Svarbu tai, kad ne tik akcizo, bet ir nekilnojamojo turto mokesèio tarifas bûtø lanks-tus ekonomikos reguliavimo svertas, nes jis galëtø operatyviai reaguoti á nekilnojamojo turto vertës svyravimus. Atsiþvelgus á ðiuos motyvus, pritartina E. Mikalonio nuomonei, kad tik ástatymais nustatyti visus mokesèius elementus (áskaitant tarifà) nëra konstitucinis imperatyvas [31, p. 112].

Vadovaujantis ðiais argumentais laikytina, kad jeigu Seimas suteiktø teisæ neperþengiant mo-kesèio tarifø maksimaliø ir minimaliø ribø vietos savivaldybiø taryboms nustatyti konkretø taikytinà mokestá, Konstitucijos nuostatos nebûtø paþeistos. Ið esmës tokia praktika laikytina teisinga, nes ne-kilnojamojo turto mokestis gali bûti panaudotas kaip regiono plëtros priemonë. Vietos savivaldybës, geriausiai þinodamos padëtá vietovëje, galëtø nustatyti racionaliausius mokesèiø tarifus. Ástatyme nu-matytos minimalios ir maksimalios mokesèio ribos leistø iðvengti nepamatuotos atskirø savivaldybiø, kurios, dirbtinai maþindamos savo pajamas ir nustatydamos pernelyg maþus mokesèius, bandytø pritraukti kapitalà, konkurencijos.

Siûlytina, kad ir ateityje nekilnojamojo turto mokesèio surinkimas iðliktø centralizuotas. Ðios funkcijos nëra tiesiogiai susijusios su tam tikros vietovës plëtra, todël mokesèiø rinkimà galëtø organi-zuoti teritorinis mokesèiø administratorius kartu su ágaliotomis institucijomis remdamiesi VÁ Registrø centro duomenimis. Konkretus nekilnojamojo turto vertintojas bûtø parenkamas Vyriausybës.

Iðvados

Iðnagrinëjus Lietuvos Respublikos bei uþsienio valstybiø konstituciniø teismø aktualià praktikà, darytina iðvada, kad nekilnojamojo turto mokesèiai, kaip bet kokie kiti mokesèiai, patys savaime ne-turi bûti laikomi paþeidþianèiais Konstitucijà. Valstybë turi teisæ nustatyti, kaip turi bûti surinktos vals-tybës finansinës áplaukos. Nekilnojamojo turto mokestis taip pat neturi veikti gniuþdanèiai, ir vien dël jo asmenys neturi bûti priversti atsisakyti savo bûtiniems poreikiams reikalingo gyvenamojo bûsto, netekti þymios dalies savo pajamø arba galimybës verstis ûkine veikla. Prieðingu atveju galima svarstyti nuosavybës nelieèiamumo, ûkinës veiklos laisvës bei kitø konstituciniø teisiø ir laisviø paþei-dimo klausimà. Be to, siekiant iðvengti asmens lygybës ástatymui principo paþeidimo, visø rûðiø nekil-nojamasis turtas turi bûti vertinamas pagal kiek ámanoma vienodas taisykles, o apmokestinant turi bûti atsiþvelgta, kokias pajamas turi duoti tas turtas.

Remiantis pasauline praktika, tikslinga bûtø ateityje suteikti teisæ savivaldybiø taryboms kore-guoti nekilnojamojo turto mokesèio bazæ bei nustatyti konkreèius mokesèio tarifus nevirðijant Seimo patvirtintø mokesèio tarifø ribø. Ði nuostata neturëtø paþeisti Konstitucijoje átvirtintos Seimo iðimtinës teisës nustatyti mokesèius (Konstitucijos 127 str. 3 d.). Prieðingai, vietos savivaldos institucijos, ge-riausiai þinodamos padëtá vietovëje, galës nustatyti racionaliausius mokesèiø tarifus ir panaudoti mo-kestá ne tik kaip finansiniø áplaukø ðaltiná, bet ir kaip regiono plëtros priemonæ.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. 1998 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų

(nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 61–1736. 2. 1998 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1016 „Dėl mokesčių teisinės ba-

zės sutvarkymo programos“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 72–2102; 1999. Nr. 110–3233. 3. 2001 m. spalio 4 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004

metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2001. Nr. 86–3015. 4. Mokesčių sistemos koncepcija. 2001 //www.finmin.lt (paskutinį kartą prieita 2001 m. rugsėjo mėn.).

72

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 25–630.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 115–5221.

7. Alt J. E. The evolution of tax structures // Public Choice. 1983. Vol. 41. – The Netherlands. 8. Landsittel R. Ende des Einheitswerts. Die Entscheidungen des BVerfG und ihre Auswirkungen auf die

Praxis. – Bonn, 1995. 9. Bundesverfassungsgericht. Beschluß vom 23. Juni 1993 (1 BvR 133/89) Verlängerter schuldrechtlicher

Versorgungsausgleich // Entscheidungen des Bundesverfassungsgerichts 89. Band. – Tübingen, 1994. 10. Bundesverfassungsgericht. Beschluß vom 8 Juni 1988 (2 BvL 9/85 und 3/86) Erhebung einer

Ausgleichsabgabe nach dem Gesetz über den Abbau der Fehlsubvertionierung im Wohnungswesen (Fehl-belegungsabgabe) // Entscheidungen des Bundesverfassungsgerichts 78. Band. – Tübingen, 1989.

11. Bundesverfassungsgericht Beschluß vom 25. September 1992 (2 BvL 5, 8, 14/91) Grundfreibetrag im Ein-kommensteuerrecht // Entscheidungen des Bundesverfassungsgerichts 87. Band. – Tübingen, 1993.

12. Bundesverfassungsgericht. Beschluß vom 31. Mai 1990 (1BvL 12, 13/88, 2 BvR 1436/87) Sonderabgaben auf den Betrieb der Land-, Forst- und Ernährungswirtschaft aufgrund des Absatzfondsgesetzes zur Förderung des Absatzes und der Verwertung der Erzeugnisse dieser Wirtschaftszweige // Entscheidungen des Bundesverfassungsgerichts 82. Band. – Tübingen, 1991.

13. Bundesverfassungsgericht. Beschluß vom 29. November 1989 (1BvR 1402, 1528/87). Ersatzlose Strei-chung des § 34 Abs. 4 des Einkommenssteuergesetzes (ermäßigte Steuersätze für Nebeneinkünfte auf wissenschaftlicher, künstlerischer oder schriftstellerischer Nebentätigkeit)// Entscheidungen des Bundesver-fassungsgerichts 81. Band. – Tübingen, 1990.

14. Bundesverfassungsgericht. Beschluß des Zweiten Senats vom 22 Juni 1995 (2 BvL 37/91). Erbschaftsteuhherliche Belastung von einheitswertgebundenem Grundbesitz // Entscheidungen des Bundes-verfassungsgerichts 93. Band. – Tübingen, 1996.

15. Arndt H., Schumacher A. Die verfassungsrechtlich zulässige Höhe der Steuerlast – Fingerzeig des BVerfG an den Gesetzgeber // Neue Juristische Wochenschrift. 1995. No. 40.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 26 d. nutarimas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 20–537.

17. Tipke K. Steuerrecht. Ein systemetischer Grundriß. 11 völlig überarbeitete Auflage. – Köln, 1988. 18. Berkermann J. Aus der Rechtsprechung des Bundesverfassungsgerichts // Juristische Rundschau 1995,

Novermber Heft 11. 19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2001. Nr.

62–2276. 20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 68–

3094. 21. Brown P. K., Hepworth M. A. A Study of European Property Tax Systems Final Report February. 2003 22. Troll M. Grundsteuergesetz Kommentar. 7 Auflage. Verlag Vahlen. 1997. 23. Grundgesetz Kommentar 2. Auflage, Herausgegeben von Michael Sachs. – München, 1999. 24. Brzevski J. Property taxes in Poland and the recent reform efforts // Property tax reforms and Valuation

Workshops 8–12 October 2001 Vilnius (konferencijos medžiaga) 25. Vilniaus miesto savivaldybės 2004 metų biudžetas // http://www.vilnius.lt/biudzetas2004/Dokai1/2004mbiud.

htm (paskutinį kartą prieita 2004 m. kovo 17 d.). 26. European Charter of Local self government, Strasbourg, 15.X.1985. // http://www.justice.gov.mt/presskit/

European%20Charter%20of%20Local%20Self-Govt.doc (paskutinį kartą prieita 2004 m. kovo 17 d.). 27. Müller A. Overview of Property Taxes // Property Tax Reforms and Valuation Workshop 8-12 October 2001,

Vilnius (konferencijos medžiaga). 28. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento Išvada dėl Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įsta-

tymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. IXP–3024 // http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=221792& Condition2 (paskutinį kartą prieita 2004 m. kovo 17 d.).

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 55–2199.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas // Valstybės žinios. 1998. Nr. 91–2533.

31. Mikalonis E. Konstituciniai mokesčių teisės principai Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimuose // Teisė. 2003. Nr. 46.

♦♦♦

73

Problem of Property Taxation Constitutionality

Doctoral Candidate Vytautas Šulija Mykolas Romeris University

Keywords: Constitution, property taxes, tax reform, problems of tax constitutionality.

SUMMARY

Until 2002 almost all the laws which regulate taxable income to be transferred to the state budget were enacted. However Lithuanian tax reform was not finalized until now, as state financial institutions have not contributed enough to the problem of property taxation and funding of municipalities. In addition, the political debates on taxation of residential property as well as discussion on the proportion of property tax in the gross taxable income impeded successful implementation of new legislation on property taxation. Even though property taxes could be justified for their fiscal efficiency and positive impact on sustainable urbanisation, it could be alleged that they violate Constitution, especially in respect of inviolability of proprietary rights, equity against the law and the principle of rule of law.

The analysis of contemporary practice of Constitution Court of the Republic of Lithuania and the most outstanding rulings of foreign Constitutional Courts leads to conclude that property taxes as well as other taxes should not be considered as violating constitutional freedoms. The state shall have a right to decide on its particular financial resources and the form thereof. Sole taxation could not be regarded as violating proprietary rights. However tax burden must not strangle a taxpayer compelling him to transfer property which has been used for personal needs or substantially hamper commercial activity. So far as a particular tax leads to such consequences, it could be declared unconstitutional. Furthermore, the principle of equity against the law implies that all taxpayer are to be treated according to non-discriminatory regulations. The interpretation of this principle suggests that all the appraisal of property for taxation purposes should be executed according to the similar rules in respect of all the taxpayers. Moreover, the calculation of the tax should be made on the basis of proportional capacities of all taxpayers to pay it. Therefore, the author suggests that appraisal of real property for taxation purposes should be made considering actual income to be received of this property.

According to the worldwide practice it would be reasonable to grant a right to municipalities to revise property tax base as well as to determine particular tax tariffs not exceeding the minimal and maximal model tariffs to be approved by the Parliament (Seimas). Such an authorisation should not be considered as violating constitutional requirement, according to which the Parliament (Seimas) shall have an exceptional right to prescribe taxes (Part 3 of Art. 127 of Constitution). On the contrary, the municipalities should be acquainted the best with situation in the particular location and be capable to establish the most reasonable property tax tariffs. As a consequence, property taxes would serve not only as the source of financial income of the state, but also as the device for development of region.

74


LIETUVOS RESPUBLIKOS MUITŲ TEISĖS SAVARANKIŠKUMO PROBLEMATIKA

Doktorantas Aivaras Raišutis

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Finansø ir mokesèiø teisës katedra


Telefonas 271 45 21


Pateikta 2004 m. lapkričio 16 d. Parengta spausdinti 2005 m. birželio 15 d.

Pagrindinės sąvokos: muitai, muitų teisė, muitų teisės šaka, muitų teisės šakos reguliavimo

dalykas, muitų teisės šakos reguliavimo objektas, muitų teisės reguliavimo metodas, muitų teisės ak-

tualizacija, muitų teisės objektyvizacija.

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojama muitų teisės, kaip teisės šakos, savarankiškumo problematika teisės

teorijos lygmeniu, taip pat Lietuvos Respublikos teisės sistemoje ją siejant su Europos Sąjungos tei-

sės sistema. Analizuojamos skirtingos muitų teisės teoretikų nuomonės dėl muitų teisės vietos tei-

sės sistemoje; analizuojama muitų teisės sampratų įvairovė. Nemažai dėmesio skiriama muitų teisės

virsmui iš administracinės teisės instituto į administracinės teisės pošakį bei transformacijos į

kompleksinę savarankišką teisės šaką, turinčią savarankišką teisinio reguliavimo dalyką bei kompleksinį

teisinio reguliavimo metodą, atskleisti. Straipsnyje taip pat nagrinėjama muitinių teisinių santykių

svarba bei reikšmė valstybei; analizuojamas muitų teisės dalykas, objektas bei metodas, taip pat api-

brėžiamos muitų teisinio reguliavimo problemos Lietuvos Respublikoje, pateikiamos jų sprendimo sąly-

gos ir galimybės.

1. Áþanga

Visiems puikiai þinoma teisës teorijos aksioma, kad teisës ðaka yra plaèiausios apimties teisës normø grupë, apimanti teisës institutus, teisës poðakius ir reguliuojanti vienos rûðies visuomeninius teisës santykius jai bûdingu metodu [1, p. 262].

Savarankiðkos teisës ðakos atsiradimo sàlygos yra: 1) visuomeniniø santykiø savitumo laipsnis; 2) jø socialinë svarba; 3) nebuvimas galimybës tuos santykius sureguliuoti jau turimø teisës ðakø normomis; 4) bûtinybë taikyti ðiai santykiø grupei specialø teisinio reguliavimo metodà [1, p. 263].

Vadinasi, savarankiðkos teisës ðakos poþymiai yra savarankiðkas teisinio reguliavimo dalykas ir metodas.

Pastaruoju metu teisës ðakos kyla ið teisinio reguliavimo diferenciacijos ir integracijos, formuo-jasi naujos teisës ðakos, pavyzdþiui, ekologinës teisës ðaka. Prof. A. Vaiðvila ðá reiðkiná aiðkina taip: „sudëtingëjant ir intensyvëjant socialiniams santykiams, atitinkamai sudëtingëja ir jø teisinis regulia-vimas, daugëja tam tikro teisës instituto teisës normø. Todël to instituto viduje vyksta nauja teisës normø diferenciacija ir integracija – atsiranda naujø teisës institutø arba, pleèiantis apimèiai, esami teisës institutai virsta nauju, bendresniu teisinës integracijos dariniu – teisës poðakiu ar net atskira, savarankiðka teisës ðaka, kuri reguliuoja ne tik naujà socialiniø santykiø sritá, bet ir nauju, tik jai bû-dingu metodu“ [1, p. 262]. Taip susiformavo ir muitø teisë. Ið pradþiø buvusi administracinës teisës

75

institutu, vëliau virto jos poðakiu, paskui ëmë transformuotis á kodifikuotà kompleksinæ savarankiðkà teisës ðakà.

Niekam nekyla klausimø dël, pavyzdþiui, tokiø teisës ðakø kaip konstitucinë teisë, administra-cinë teisë, baudþiamoji teisë, civilinë teisë, savarankiðkumo, nes jos turi akivaizdþiai savarankiðkà re-guliavimo dalykà ir metodà. Tokios teisës ðakos kaip ekologinë teisë arba komercinë teisë kelia abe-joniø dël savo savarankiðkumo, nes jos yra kompleksinës teisës ðakos, kurias sudaro teisës normos, priskirtinos maþiausiai dviem teisës ðakoms.

2. Muitø teisës savarankiðkumo aktualizavimas

Ar ðiandien galima konstatuoti, kad muitø teisë yra savarankiðka teisës ðaka ir turi aiðkiai api-brëþtà vietà Lietuvos teisës sistemoje?

Atsakymø pirmiausia reikia pradëti ieðkoti muitø teisës teoretikø suformuluotose muitø teisës savarankiðkumo problemos sprendimo teorijose. Anot muitø teisës teoretikø, muitø teisë gali bûti lai-koma savarankiðka kompleksine teisës ðaka, administracinës teisës poðakiu arba jos institutu. Kiek-viena ið ðiø nuomoniø turi savo pagrindimà, taèiau kurios ið jø esmë ir principai atitinka Lietuvos Res-publikos teisës sistemos formavimosi principus?

Pagrindþiant nuomonæ, kad muitø teisë yra savarankiðka kompleksinë teisës ðaka, reikia pa-brëþti, kad valstybë suinteresuota sukurti muitø teisæ kaip savarankiðkà teisës ðakà, nes siekia stabi-lumo ir sistemiðkumo muitø procese já reguliuodama teisinëmis, ekonominëmis ir organizacinëmis priemonëmis. Nesudarius viskà apimanèios muitø teisës reguliavimo sistemos, reguliuojanèios visà muitø teisiniø santykiø kompleksà, neámanoma uþtikrinti valstybës muitinio suvereniteto ir ekonominio saugumo. Taip pasireiðkia muitiniø teisiniø santykiø socialinë svarba [2, p. 44]. Bûtent naujø teisiniø santykiø – muitiniø (muitø) teisniø santykiø – atsiradimas buvo pradþia mokslinei diskusijai apie nau-jos teisës ðakos – muitø teisës – formavimàsi [3, p. 56–80; 2, p. 44–50; 4, p. 6–10].

Muitø teisë be muitiniø (muitø) teisiniø santykiø socialinës svarbos turëtø bûti laikoma savaran-kiðka teisës ðaka ir dël savo reguliavimo dalyko savitumo ir specifiðkumo. Muitø teisës ðakos teisinio reguliavimo dalykas – didelë ávairovë visuomeniniø santykiø muitø srityje. Nors didþiàjà ðiø visuome-niniø santykiø dalá sudaro pavaldumo santykiai, jie anaiptol nesudaro viso muitø teisinio reguliavimo dalyko. Á muitinio (muitø) teisinio reguliavimo dalyko sudëtá áeina kokybiðkai bûtini visuomeniniai san-tykiai, reguliuojami ávairiø teisës ðakø normø: konstitucinës teisës, administracinës teisës, darbo tei-sës, ir pan., taip pat tarptautinës teisës. Bûdami skirtingi savo sudëtimi visi ðie visuomeniniai santykiai átraukti á specifinæ visumà – muitø santykius – vienu sisteminanèiu poþymiu: prekiø ir transporto prie-moniø gabenimas per valstybës muitø sienà. Dël ðios prieþasties muitiniai (muitø) santykiai, bûdami kompleksiniu dariniu, vis dëlto sudaro vienà visumà ir iðskiriami kaip savarankiðkas kompleksinës muitø teisës ðakos teisinio reguliavimo dalykas. Muitø teisiniø santykiø reguliavimo objektas yra pre-kës ir transporto priemonës, gabenamos per valstybës muitø sienà.

Atsiþvelgiant á muitø teisës kompleksiná pobûdá, muitø teisës reguliavimo metodas nëra viena-lytis, nes kompleksinë teisës ðaka nereikalauja vienintelio iðskirtinio reguliavimo metodo. Kiekvienai muitiniø (muitø) teisiniø santykiø rûðiai taikomi saviti teisinio poveikio bûdai. Muitiniø (muitø) teisiniø santykiø kompleksiná pobûdá atitinka kompleksinis jø reguliavimo metodas: derinami imperatyvusis ir dispozityvusis teisinio reguliavimo metodai. Muitø teisëje vyrauja imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, o dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas ið esmës pasireiðkia tuo, kad niekam negali bûti apribota teisë arba uþdrausta áveþti arba iðveþti ið valstybës muitinës teritorijos prekes ir trans-porto priemones, iðskyrus teisës aktuose nustatytas iðimtis.

Kitas svarbus muitø teisës, kaip savarankiðkos teisës ðakos, iðskyrimo poþymis yra ðios teisës ðakos teisës normø kodifikacija, nes muitø teisë yra kodifikuota teisës ðaka, pavyzdþiui, iki 2004 m. geguþës 1 d. galiojæs Lietuvos Respublikos muitinës kodeksas, Europos Bendrijos muitinës kodek-sas. Dauguma skirtingos teisinës priklausomybës teisës normø, reguliuojanèiø ávairius muitinius (muitø) teisinius santykius, yra integruotos á vientisà funkcinæ logiðkai pagrástà visumà bûtent kodifi-kuoto teisës ðaltinio.

Muitø teisë – tai besiformuojanti kompleksinë teisës ðaka, kurià sudaro valstybës sankcionuotø (nustatytø) skirtingos teisinës priklausomybës teisës normø sistema, skirta reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su prekiø ir transporto priemoniø gabenimu per valstybës muitø sienà, muitø rin-kimu, muitiniu áforminimu, muitine kontrole ir kitomis muitinës politikos ágyvendinimo priemonëmis, kuri yra sudedamoji valstybës vidinës ir iðorinës politikos dalis.

76

Pastebëtina, kad ir Lietuvos Respublikos muitø teisës, ir muitø teisës apskritai kaip kompleksi-nës teisës ðakos savarankiðkumà lemia jos reguliuojamø visuomeniniø santykiø specifiðkumas, t. y. negalëjimas ðiø santykiø sureguliuoti kitø teisës ðakø, tokiø kaip administracinës arba finansø teisës arba kitø teisës ðakø normomis, jø svarba valstybei bei visuomenei, t. y. valstybës siekis sudaryti pa-lankias sàlygas verslo ir uþsienio prekybos plëtrai, sukurti palankias sàlygas pasitikëti sàþiningais uþ-sienio prekybos subjektais ir uþtikrinti jø teisiø apsaugà, sudaryti palankias sàlygas uþsienio prekybai, kuri yra gyvybiðkai svarbi Lietuvos Respublikos ekonomikos raidai, tuo tikslu kiek ámanoma supap-rastinti ir pagreitinti bûtinus muitinës formalumus.

Apibrëþiant muitø teisës reguliavimo dalykà, bûtina turëti omenyje: − muitinës sankcionuotø veiksmø ir muitinës procedûrø sritá, apimanèià bet kokius veiksmus,

susijusius su prekiø ir transporto priemoniø veþimu per valstybës muitø sienà; − muitø teisëje veikianèius specialiuosius subjektus – muitinës institucijas; − muitinës institucijoms suteiktø ágaliojimø muitø teisës srityje praktiná ágyvendinimà; − muitø teisës reguliavimo objekto specifikà – prekes, t. y. bet kokius kilnojamuosius daiktus,

áskaitant valiutà, elektros, ðilumos ir kitø rûðiø energijà bei transporto priemones. Jokia kita teisës ðaka nepajëgi savo turimomis teisës normomis sureguliuoti muitø teisës ðakos

teisinio reguliavimo dalyko – visuomeniniø santykiø gausos, kylanèios gabenant prekes ir transporto priemones per valstybës muitø sienà, taip, kaip tai yra sureguliuota muitø teisës normomis.

Ar tikrai Lietuvos Respublikos muitø teisë yra savarankiðka, nors ir kompleksinë teisës ðaka? Ar Lietuvos Respublikos muitø teisë yra administracinës teisës poðakis arba net institutas? Ðias abejo-nes kelia Lietuvos Respublikos muitø teisës normø sistemoje esanti administracinës teisës normø gausa, pavyzdþiui, nustatanèiø Lietuvos Respublikos muitinës struktûrà, jos statusà, Lietuvos Res-publikos muitinës funkcijas, teises ir pareigas, taip pat Seimo, Vyriausybës, Finansø ministerijos bei Muitinës departamento prie Lietuvos Respublikos finansø ministerijos priimtø teisës aktø, nulemianèiø imperatyvaus teisinio reguliavimo metodo vyravimà Lietuvos Respublikos muitø teisëje, gausa.

Administracinës teisës, finansø teisës ir kitø teisës ðakø teisës normø egzistavimas muitø tei-sës, kaip teisës ðakos, teisës normø sistemoje pabrëþia ðios teisës ðakos kompleksiðkumà, nes muitø teisë labai glaudþiai susijusi su administracinës teisës ðaka. Per muitø teisës normas valstybë ágyven-dina dalá valstybës vidaus ir uþsienio politikos priemoniø; muitø teisë glaudþiai susijusi su finansø tei-sës ðaka todël, kad muitai yra vienas ið valstybës biudþeto mokestiniø pajamø ðaltiniø, kurá reikia tin-kamai administruoti ir priþiûrëti ðiø mokesèiø surinkimà; muitø teisë jos normø laikymosi uþtikrinimo valstybës prievarta srityje glaudþiai susijusi su administracinæ ir baudþiamàjà atsakomybæ nustatan-èiomis administracinës ir baudþiamosios teisës ðakø teisës normomis.

Siekdami perkelti teisës sampratà ið þmoniø sàmonës á jø veiksmus, paversti jà tø veiksmø norminimo priemone, susiduriame su „teisinio reguliavimo“ sàvoka [1, p. 153]. Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rûðis arba forma, kai teisinis poveikis þmoniø elgesiui daromas teisës normomis [1, p. 153]. Visuomenës raidoje teisinis reguliavimas atlieka iðskirtiná vaidmená, nes jis yra pagrindinis veiksnys, nustatantis visuomenëje egzistuojanèià tvarkà [5, p. 91]. „Reguliavimas“ yra tam tikros socialinës transformacijos, socialinio konstravimo priemonë, perkelianti modelio (idëjos, lûkes-èio, intereso, poreikio ir panaðias konstantas) elementà (-us) ið statinës á dinaminæ aplinkà.

Valstybë teisës normomis reguliuoja ávairias visuomeninio gyvenimo sritis ir siekia apsaugoti atskiro individo, jø grupës bei paèios valstybës interesus. Valstybë teisiniu reguliavimu siekia kuo tin-kamiau patenkinti ir/arba apsaugoti vieðuosius interesus. Vienas ið vieðøjø interesø – valstybës vidi-nës ekonominës erdvës, joje veikianèiø subjektø interesø apsauga nuo galimo neigiamo iðorës po-veikio.

Tad muitai – valstybës ekonominio intereso apsaugos priemonë, kurios taikymà reguliuoja muitø teisës aktai. Muitø teisinis reguliavimas – valstybës ekonominio intereso apsaugos ágyvendi-nimo bûdas. Nuo sukurtø muitø teisinius santykius reguliuojanèiø teisës normø priklauso valstybës vidinës ekonominës erdvës, joje veikianèiø subjektø interesø apsaugos veiksmingumas.

Neveiksmingi, netinkamai ágyvendinami arba neágyvendinami muitø teisës aktai bei muitø teisës aktø paþeidimø latentiðkumas nulemia neveiksmingà valstybës ekonominio intereso apsaugà, paþei-dþia valstybës vidinëje ekonominëje erdvëje veikianèiø sàþiningø subjektø interesus, iðkraipo valsty-bës vidaus rinkà, skatina nesàþiningà konkurencijà, maþina verslininkø pasitikëjimà valstybës institu-cijomis, skatina teisiná nihilizmà, kenkia tarptautiniams santykiams.

77

3. Muitø teisës objektyvizacija

Muitiniø (muitø) teisiniø santykiø formavimosi pradþia siejama su prekybos ir mainø atsiradimu, paprasèiausiø apmokestinimo formø atsiradimu. Tikslø jø atsiradimo laikà vargu ar ámanoma nusta-tyti, taèiau, istorikø teigimu, jau III amþiuje pr. m. e. Tarifo mieste, buvusiame Ispanijos pietuose, buvo pirmà kartà sudaryta lentelë, kurioje nurodyti prekiø pavadinimai, jø skaièiavimo vienetai bei mokëti-nos rinkliavos dydis uþ prekiø perveþimà per Gibraltaro sàsiaurá. Ði rinkliava tuo metu buvo pavadinta „tarifu“ miesto garbei. Nuo tada muitai tapo vienu ið svarbiausiø valstybës biudþeto pajamø ðaltiniø [6, p. 13–14].

Ðiuolaikinë Lietuvos Respublikos muitø teisë pradëta kurti dar 1990 metais priëmus Lietuvos Respublikos laikinàjá muitinës ástatymà bei 1991 metais priëmus Lietuvos Respublikos laikinàjá muitø tarifø ástatymà, kurie buvo ne kartà keisti ir pildyti. 1998 metais Lietuvos Respublikos muitinës ásta-tymà pakeitë Lietuvos Respublikos muitinës kodeksas ir nuo 1998 metø Lietuvos Respublikos muitø teisë tapo kodifikuota teisës ðaka. Nuo 2004 m. geguþës 1 d. Lietuvos Respublikai tapus Europos Sàjungos nare, Lietuvos Respublikos muitinës kodeksas neteko galios [7], nes já pakeitë Europos Bendrijos muitinës kodeksas, taikytinas Lietuvos Respublikoje tiesiogiai. Nuo 2004 m. geguþës 1 d. Lietuvos Respublikai tapus Europos Sàjungos nare, be kitø Lietuvos Respublikos muitø teisës aktø, neteko galios ir Lietuvos Respublikos muitø tarifø ástatymas. Juos pakeitë tiesiogiai taikytini Europos Bendrijos muitø teisës aktai [8]. Tapusi Europos Sàjungos nare, Lietuvos Respublika ilgainiui atsisa-kys visø laisvøjø sutarèiø su treèiosiomis ðalimis, keisis ir muitø tarifai. ES þurnale „Official Journal“ skelbiamas ES muitø tarifas, kuris bus taikomas prekëms, importuojamoms á Lietuvà ið Europos Sà-jungai nepriklausanèiø ðaliø.

Nuo 2004 m. geguþës 1 d. ásigaliojo naujas Lietuvos Respublikos muitinës ástatymas, kurio 3 straipsnio 5 dalis nustato, kad muitø teisës aktais Lietuvos Respublikoje pripaþástami Europos Ben-drijos muitø teisës aktai bei Lietuvos Respublikos tarptautiniø sutarèiø ir Lietuvos Respublikos teisës aktø nuostatos, uþ kuriø ágyvendinimà atsakinga muitinë, taip pat teisës aktai, kuriuos muitinë leidþia naudodamasi jos veiklà reglamentuojanèiø teisës aktø jai suteiktais ágaliojimais, ir ágyvendinant Lietu-vos Respublikos tarptautines sutartis muitinës sudaryti susitarimai su kitø valstybiø muitinëmis [9].

Muitø teisës, kaip ir bet kurios kitos teisës, kûrimo procesas, ávairios reformos turëjo vykti pagal gerai parengtà strategijà, kurioje bûtø aiðkiai suformuluoti muitø teisei keliami tikslai ir pagrástos po-veikio priemonës. Vos susiformavusi, kompleksinë Lietuvos Respublikos muitø teisës ðaka tapo Eu-ropos Bendrijos muitø teisës dalimi, negalinèia jai prieðtarauti ir privalanèia derintis prie Europos Bendrijos muitø teisës pokyèiø ir jà ágyvendinti. Europos Sàjungos muitø teisës ágyvendinimo veiks-mingumà Lietuvos Respublikoje nulems Europos Bendrijos muitø teisës priëmimo Lietuvos Respubli-koje proceso sëkmë.

Teisë prasideda nuo teisiniø idëjø, kurios teisëkûros proceso metu virsta teisës normomis. Tei-sinës idëjos nulemia reguliavimo turiná (reguliavimo objekto ribas, metodus, pageidaujamo elgesio modelius) ir kartu to reguliavimo pagrindu susiklosèiusius teisinius santykius. Bet kurios srities teisinio reguliavimo tyrimas turi prasidëti nuo iðeities taðko – teisiniø idëjø (reguliavimo strategijos), nes tai yra vienintelis atspirties taðkas vertinant reguliavimo tinkamumà ir veiksmingumà.

Muitø teisinio reguliavimo procesas Lietuvoje nebuvo pagrástas itin stabilia ir aiðkiai iðreikðta strategija. Muitø teisës raidos analizë Lietuvoje nuo 1990–1991 metø iki 2004 m. geguþës 1 d. kuria prielaidà, kad Lietuvos Respublikos muitø teisës kûrimas ir reformos buvo daromi neturint aiðkios ir stabilios valstybinio muitø reguliavimo strategijos ir tai nulëmë subjektyviø veiksniø vyravimà regulia-vimo procese (bandymø ir klaidø taisymà).

Nors jau nuo 1995 metø Lietuvos uþsienio politikos prioritetinë kryptis – narystë Europos Sà-jungoje, 1995 metais veikæ Lietuvos Respublikos muitinës ástatymas, kurá 1998 metais keitë Lietuvos Respublikos muitinës kodeksas, taip pat Lietuvos Respublikos muitø tarifø ir kiti Lietuvos Respublikos muitø teisës aktai ið pradþiø nebuvo rengiami arba keièiami pagal Europos Bendrijos muitø teisës aktus (pvz., 1992 m. spalio 12 d. Europos Bendrijos muitinës kodeksas [10]), reguliuojanèiø ðià sritá, reikalavimus. Netrukus prasidëjæs ne tik Europos Sàjungos muitø teisës, bet ir kitø teisës ðakø, aktø nuostatø perëmimas akivaizdþios naudos nedavë, nes tokiu bûdu nuolat keièiami ir pildomi Lietuvos Respublikos muitø teisës aktai dar nepriimti vël bûdavo keièiami, taip sukeldami muitø teisiniø santy-kiø subjektø nepasitikëjimà muitø teisinio reguliavimo stabilumu.

Nors Lietuvos Respublikos muitø teisë buvo kuriama be aiðkiai iðreikðtos, stabilios strategijos, taèiau buvo siekiama kiek ámanoma labiau priartinti Lietuvos Respublikos muitø teisës aktø nuostatas prie Europos Bendrijos muitø teisës, kuri turi aiðkiai iðreikðtà ir stabilià kûrimo strategijà, formuojamà

78

jau ne vienà deðimtmetá. Dël ðios prieþasties Lietuvos Respublikos muitø teisinio reguliavimo strate-gija ir tikslai tapo analogiðki Europos Sàjungos muitø teisinio reguliavimo strategijai ir tikslams.

Ar galima vienareikðmiðkai teigti, kad Europos Sàjungos muitø teisinio reguliavimo procese su-kurtos ir funkcionuojanèios muitø teisës normos visiðkai uþtikrina Lietuvos valstybës ekonominio inte-reso apsaugà, atitinka Lietuvos visuomenës ekonominius, socialinius, teisinius ir kitus lûkesèius?

Teisinëje valstybëje teisëkûros proceso rezultatas turi ákûnyti socialiná kompromisà – sukurti, pakeisti, panaikinti teisës normas pagal visø visuomenës nariø teisiø ir teisëtø interesø apsaugos po-reiká.

Lietuvos Respublikos muitø teisinio reguliavimo negalima nagrinëti atskirai nuo Europos Sà-jungos muitø teisinio reguliavimo, nes Lietuvos Respublikos muitø teisinis reguliavimas privalo atitikti Europos Sàjungos muitø teisiná reguliavimà. Dël ðios prieþasties Lietuvos Respublikos, kaip atskiros valstybës, ekonominis interesas bus apsaugotas tiek, kiek bus apsaugotas Europos Sàjungos eko-nominis interesas treèiøjø valstybiø ne Europos Sàjungos nariø atþvilgiu. Europos Sàjungos muitø teisës aktai apsaugo Europos Sàjungos visuomenës interesus, kurios dalis yra ir konkreèios Europos Sàjungos valstybës narës visuomenë.

Taigi muitø teisës aktus kuriantiems teisëkûros subjektams tenka sudëtinga uþduotis pasiekti socialiná kompromisà, paðalinti ið teisëkûros proceso neteisëtus interesus ir sukurti veiksmingà muitø sistemà, daranèià teigiamà átakà rinkos sistemos funkcionavimui bei apsauganèià muitø teisës ir muitø teisiniø santykiø subjektø teises bei teisëtus interesus.

Teisës teorijos mokslas skiria kelias teisës veiksmingumo rûðis: formalus ir socialinis veiksmin-gumas [1, p. 372]. Lietuvoje jau pasiektas formalusis muitø teisës veiksmingumas – tai patvirtina ir árodo ðie faktai:

1) egzistuoja muitus reglamentuojantys teisës aktai; 2) muitø teisës normos taikomos praktikoje; iðaiðkinama tam tikra muitø teisës paþeidimø

dalis, uþ paþeidimus skiriamos nuobaudos. Formaliojo muitø teisës veiksmingumo nepakanka. Viena svarbiausiø problemø, su kuriomis susiduria ástatymø leidëjas, – sudëtingos muitiniø infrastruktûros plëtra ir organizacija. Pagrindinis muitiniø valdymo tikslas – pasiekti, kad muitinës veiktø veiksmingai ir vieningai. Ðiam tikslui pasiekti bûtina uþtikrinti muitiniø darbuotojø nuolatiná kvalifikacijos këlimà bei jø socialinæ gerovæ, nes nekvalifikuotas ir/arba nepakankamai uþtikrintas savo rytojumi muitinës darbuotojas gali tapti silpnàja muitø teisinio reguliavimo grandimi. Ástatymø leidëjas, besirûpinantis tik formaliø muitø teisës produktø kûrimu, nekreipdamas dëmesio á muitiniø infrastruktûros plëtrà, jos organizacijos tobulinimà bei socialinæ muitiniø darbuotojø infrastruktûrà, gali pasiekti tik formaløjá, bet ne socialiná muitø teisës veiksmingumà.

Muitø teisinio reguliavimo procese susiduriama su infrastruktûrinëmis muitiniø problemomis (ekonominëmis, vadybinëmis, socialinëmis psichologinëmis, þmogiðkøjø iðtekliø naudojimo ypatu-mais, technologinëmis ir pan.), kuriø sprendimas turi ágauti konsoliduojantá pobûdá, o jø sprendimas galimas tik esant savarankiðkai muitø teisës ðakai. Bûtina kreipti dëmesá ne tik á teisës formà (formali-zuotus teisinius produktus), bet ir á teisës socialiná turiná – muitø teisës socialiniame turinyje „ieðkoti“ muitø teisës vizijos ir misijos.

Visuomenës lûkesèiai siejami su socialiniu veiksmingumu, todël muitai yra tiek socialiai veiksmingi, kiek jie atitinka visuomenës ir kiekvieno jos nario lûkesèius. Anot V. Ðlapkausko, „visuoti-nai pripaþástama, kad visose teisës sistemose yra normø, kurios yra neveiksmingos. Jos gali bûti ne-pritaikomos dël trijø pagrindiniø prieþasèiø: 1) jos neveiksmingos ið karto, nes buvo blogai parengtos teksto poþiûriu; 2) jos neveiksmingos ið karto, nes nebuvo pritaikytos prie tikrovës; 3) jos tampa ne-veiksmingomis po tam tikro jø normalaus veikimo laikotarpio, nes ima neatitikti visuomenës naujø po-reikiø“, todël muitø teisinio reguliavimo ir jo problemø analizë, ðiø problemø sprendimo sàlygø, gali-mybiø ir variantø paieðka, nustatymas (teoriniu ir praktiniu lygmeniu) gali bûti ir yra aktuali ir svarbi ty-rimø kryptis.

Iðvados

• valstybë suinteresuota sukurti muitø teisæ kaip savarankiðkà teisës ðakà, nes siekia stabilumo ir sistemiðkumo muitiniame procese já reguliuodama teisinëmis, ekonominëmis ir organizacinëmis priemonëmis;

• naujø teisiniø santykiø – muitiniø teisniø santykiø atsiradimas buvo mokslinës diskusijos apie naujos teisës ðakos – muitø teisës – formavimàsi pradþia;

79

• muitø teisë, ið pradþiø bûdama administracinës teisës institutu, virto jos poðakiu, o vëliau ëmë transformuotis á kodifikuotà kompleksinæ savarankiðkà teisës ðakà;

• jokia kita teisës ðaka nepajëgi savo turimomis teisës normomis sureguliuoti muitø teisës ða-kos teisinio reguliavimo dalyko – visuomeniniø santykiø gausos, kylanèios gabenant prekes ir trans-porto priemones per valstybës muitø sienà, taip, kaip tai yra sureguliuota muitø teisës normomis;

• muitai – valstybës ekonominio intereso apsaugos priemonë, kurios taikymà reguliuoja muitø teisës aktai. Muitø teisinis reguliavimas – valstybës ekonominio intereso apsaugos ágyvendinimo bû-das. Nuo sukurtø muitø teisinius santykius reguliuojanèiø teisës normø priklauso valstybës vidinës ekonominës erdvës, joje veikianèiø subjektø interesø apsaugos veiksmingumas;

• muitø teisës aktus kuriantiems teisëkûros subjektams tenka sudëtinga uþduotis pasiekti socialiná kompromisà, paðalinti ið teisëkûros proceso neteisëtus interesus ir sukurti veiksmingà muitø sistemà, daranèià teigiamà átakà rinkos sistemos funkcionavimui bei apsauganèià muitø teisës ir muitø teisiniø santykiø subjektø teises bei teisëtus interesus;

• muitø teisinio reguliavimo ir jo problemø analizë, ðiø problemø sprendimo sàlygø, galimybiø ir variantø paieðka, nustatymas (teoriniu ir praktiniu lygmeniu) gali bûti ir yra aktuali ir svarbi tyrimø kryptis.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. 2. Ноздрачев А. Ф. Таможенное право. – Москва, 1998. 3. Гарбинидзе Б. Н. Таможенное право. – Москва, 1995. 4. Козырин А. Н. Таможенное право России. Общая часть. – Москва, 1995. 5. Urmonas A., Milčiuvienė S. Elektros rinkos teisinis reguliavimas // Jurisprudencija. 2003. T. 42(34). 6. Тимошенко И. В. Таможенное право России. – Ростов-на-Дону, 2001. 7. Muitinės kodekso ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas // Žin. 2004. Nr. 73–2518. 8. Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo, antidempingo įstatymo, protekcinių apsaugos priemonių įsta-

tymo, kompensacinių muitų įstatymo ir juos keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas // Žin. 2004. Nr. 63–2248.

9. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas // Žin. 2004. Nr. 73–2517. 10. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92 1992 m. spalio 12 d. nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (Ta-

ryba (ministrų) |Reglamentas|2913/ 1992|3 1992 R2913 |1992 10 12||).

♦♦♦

Autonomy Problems of Customs Law of Lithuanian Republic

Doctoral Candidate Aivaras Raišutis Mykolas Romeris University

Keywords: customs, customs law, brauch of customs law, subject of customs law branch regulation, object of customs law branch regulation, method of customs law regulation, topicalization of customs law, objectivization of customs law.

SUMMARY

This article presents a short review and analysis of customs law as the law branch, autonomy problems in the level of law theory, as well as according to the Lithuanian law system and its connection with the European Union law system. It offers to review and analyse theorists’ opinions on the place of customs law in the law system, it also emphasizes customs law diversity.

Particular attention is paid to customs law conversion from executive law institute to the executive law sub-branch and then its transformation into the integrated independent law branch having an autonomous legal regulation object and method.

80

The paper also focuses on the importance and significance of customs legal relations to the state; the object and method of customs law; customs legal regulation problems in Lithuania, their solution conditions and opportunities have also been tried to identify.

The state is concerned to generate and establish customs law as an autonomous integrated law branch in order to achieve stability and particular system of customs process regulating it with the help of legal, economical, social and organizational means.

The birth of new legal relations – customs legal relations – became the genesis of research concerning new law branch – customs law. At first the customs law was considered as the administrative law institute, later it became its sub-branch and transformed into a codified complex autonomous law branch. No law branch is able to regulate customs law regulation object - social relations concerning transporting the goods and vehicles via state customs borders according to the established customs law order - by its own legal norms.

Customs – state economical interest security means, which implementation is regulated by customs law. Systematic, effective legal regulation of customs relations– the state’s instrument for economical interest security implementation. It means that the state’s internal economical expansion and effectiveness of its subjects interests security very much depend on customs legal relations and customs legal norms regulating customs legal relations.

Law subjects issuing customs law acts have a complicated task to solve – to reach a social compromise („give-and-take“) in customs process, to eliminate lawless customs interests and generate operative customs system, which would make influence on market system operating and also would protect rights and lawful interests of subjects of customs law and customs legal relations. Concluding, all the mentioned facts, ideas, problems concerning customs law, customs legal relations prove that analysis of customs legal relations and their problems, the search and establishment of solutions, conditions and opportunities of these problems (in theoretical and practical levels) may be and of course are actual and relevant prospect in customs law.

81


TEISMO PROCESAS

VIEŠIEJI DARBAI: TEISINIAI IR SOCIALINIAI ASPEKTAI

Doktorantas Tomas Mackevičius Mykolo Romerio universiteto Socialinës politikos fakulteto Penitencinës teisës ir veiklos katedra

Valakupiø g. 5, LT–10101 Vilnius

Telefonas 274 06 17

Elektroninis paðtas [email protected].

Pateikta 2005 m. kovo 15 d. Parengta spausdinti 2005 m. rugsėjo 8 d.

Pagrindinės sąvokos: viešieji darbai, probacija, reabilitacija, resocializacija, adaptacija, integra-

cija.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos Respublikos baudžiamajame ir bausmių vykdymo įsta-

tymuose įteisinta savarankiška kriminalinė bausmė – viešieji darbai kaip alternatyva laisvės atėmimui.

Straipsnyje, nesigilinant į šios bausmės atsiradimo istorinę raidą, siekiama apžvelgti viešųjų darbų

plėtros tendencijas, išanalizuoti viešųjų darbų instituto realizacijos problemas ir priemones joms pa-

šalinti, palyginti, ar Lietuvos teisinis reglamentavimas atitinka pagrindinių tarptautinių dokumentų,

susijusių su alternatyvomis laisvės atėmimo bausmei, nuostatas, užsienio valstybių teisinį viešųjų

darbų reglamentavimą, taip pat palyginti nacionalinę bei užsienio valstybių patirtį, sukauptą atliekant

viešuosius darbus. Be to, straipsnyje pateikiamos viešųjų darbų instituto tobulinimo gairės. Palyginti

su JTO Standartinėmis minimaliomis su laisvės atėmimu nesusijusių priemonių taisyklėmis, Europos

Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (92) 16 „Dėl Europos bendruomenės sankcijų ir prie-

monių taisyklių“, Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (99) 22 „Dėl kalėjimų pe-

rpildymo ir kalėjimų populiacijos padidėjimo“, Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec

(2000) 22 „Dėl Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo“.

Straipsnyje remiamasi Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos Tarybos dokumentais, užsienio

valstybių viešųjų darbų bausmės teisiniu reglamentavimu ir realizavimo praktika, užsienio mokslininkų ir

kitų autorių nuomonėmis bei veikalais, statistikos duomenimis, pataisos inspekcijų pateiktais duome-

nimis.

Vieðuosius darbus galima laikyti viena svarbiausiø naujoviø baudþiamojoje teisenoje. Atskirose

uþsienio valstybëse (Anglijoje, Norvegijoje, JAV) vieðieji darbai buvo skiriami kaip ápareigojimas arba pareiga neatlygintinai dirbti visuomenës labui, atidedant paskirtos laisvës atëmimo bausmës vyk-dymà, arba taikant probacijà [1]. Pirmoji Europos valstybë, savo baudþiamajame ástatyme vieðuosius darbus áteisinusi kaip savarankiðkà kriminalinës bausmës rûðá, buvo Ðveicarija. Ji ðià bausmæ á bau-dþiamàjá ástatymà átraukë dar 1971 metais. Ðveicarijoje ði bausmë ið pradþiø taikyta tik nepilname-èiams, o vëliau ir pilnameèiams teisës paþeidëjams, padariusiems nusikalstamas veikas [2]. Ðiuo metu vieðuosius darbus, kaip savarankiðkà kriminalinæ bausmæ, baudþiamuosiuose ástatymuose yra áteisinusios Prancûzija, Ispanija, Ðveicarija, Ðkotija, Èekija, Italija, Suomija, Olandija, Vengrija, Latvija, Ðiaurës Airija, Ukraina, Danija, Portugalija ir kitos Europos valstybës [3].

82

Vieðuosius darbus, kaip alternatyvà laisvës atëmimui, rekomenduoja taikyti dar 1990 metais vy-kusiame aðtuntajame JTO kongrese dël nusikaltimø prevencijos ir elgesio su teisës paþeidëjais pri-imta, o vëliau Generalinës Asamblëjos patvirtinta rezoliucija Nr. 45/110, þinoma kaip JTO Standartinės minimalios su laisvės atėmimu nesusijusių priemonių taisyklės (trumpiau vadinamos Tokijo taisyklėmis) [4]. Taikyti vieðuosius darbus taip pat rekomenduoja ir regioniniai tarptautiniai dokumentai. Pavyz-dþiui, Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių1 taisyklės, priimtos 1992 m. spalio 19 d. Europos Tarybos Ministrø Komiteto 484-ajame posëdyje, rekomenduoja paþeidëjams kuo daþniau taikyti ben-druomeninæ sankcijà – vieðuosius darbus [5]. Taip pat paþymëtina tai, kad 1999 metais ávykusiame 681-ajame Europos Tarybos Ministrø Komiteto pavaduotojø posëdyje svarstyta kalëjimø perpildymo ir kalëjimø populiacijos augimo problema. Ðio posëdþio metu priimta rekomendacija, kurioje valsty-bëms narëms rekomenduojama teisës paþeidëjams taikyti bendruomenines priemones ir sankcijas, uþuot taikius laisvës atëmimo bausmæ. Minëtoje rekomendacijoje viena ið siûlomø priemoniø – vieðieji darbai [6]. Be to, vieðuosius darbus taip pat rekomenduoja Europos Tarybos Ministrø Komiteto 731-ajame posëdyje 2000 m. lapkrièio 29 d. priimta rekomendacija „Dėl Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo“ [7].

Taigi kai kuriose JTO ir Europos Tarybos valstybëse narëse (tai atspindi tyrimø rezultatai) vie-ðøjø darbø bausmæ atskiri visuomenës sluoksniai vertina teigiamai, ir ði bausmë tapo populiaria alter-natyvia laisvës atëmimui sankcija teismø praktikoje. Ði alternatyvi laisvës atëmimo priemonë 2001 metais buvo numatyta 28 ið 43 Europos Tarybos valstybiø nariø baudþiamuosiuose ir bausmiø vyk-dymo ástatymuose [8, p. 41].

Lietuvoje vieðieji darbai, kaip savarankiðka kriminalinë bausmë, áteisinta 2000 metais [9], pra-dëta taikyti nuo 2003 m. geguþës 1 d., ásigaliojus naujiesiems baudþiamajam ir bausmiø vykdymo ástatymams [10]. Vien per septynis 2003 metø mënesius vieðaisiais darbais nuteista 916 asmenø [11, p. 21] (þr. 1 lentelæ ir 1 diagramà).

1 l e n t e l ë . 2003 metais vieðaisiais darbais nuteisti asmenys

Uþ nusikaltimus Uþ baudþiamuosius nusiþengimus Asmenys (skaièius/proc.) 737 / 80,5% 179 / 19,5%

1 diagrama. 2003 metais vieðøjø darbø taikymas kitø bausmiø atþvilgiu

5,22%

94,78%

asmenys, nuteisti viešaisiais darbais

asmenys, nuteisti kitomis bausmėmis

Vieðøjø darbø, kaip savarankiðkos kriminalinës bausmës, taikymo augimo tendencijà atspindi ir

nuteistøjø vieðaisiais darbais skaièiaus kitimas Kalëjimø departamentui prie Lietuvos Respublikos tei-singumo ministerijos pavaldþiø pataisos inspekcijø2 (toliau – pataisos inspekcijø) áskaitose [13] (þr. 2 diagramà).

1 Terminas „bendruomenės sankcijos ir priemonės“ reiškia sankcijas ir priemones, kurias taikant pažeidėjas paliekamas

visuomenėje, o jo laisvė apribojama nustatant sąlygas ir/arba apribojimus, kuriuos taiko šiuo tikslu įstatymo paskirtos institucijos. 2 Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 342 str. 4 d. 3 p. viešųjų darbų bausmę vykdanti institucija –

pataisos inspekcija [12].

83

2 diagrama. Nuteistieji vieðaisiais darbais

231

281

336361

0

50

100

150

200

250

300

350

400

2003 m. liepos 1 d. 2004 m. sausio 1 d. 2004 m. liepos 1 d. 2005 m. sausio 1 d.

Vis dëlto teigtina, kad nepakankamai iðnaudojamas ðios alternatyvios laisvës atëmimui baus-

mës potencialas, nes baudþiamasis ástatymas numato 87 atvejus, kai asmeniui uþ padarytà nusikals-tamà veikà gali bûti paskirti vieðieji darbai, ir net 354 atvejus, kai gali bûti paskirtas laisvës atëmimas (taip pat ir iki gyvos galvos).

Paþymëtina tai, kad iki naujojo baudþiamojo ástatymo ásigaliojimo senajame baudþiamajame ástatyme buvo áteisinti pataisos darbai be laisvës atëmimo [14]. Ðiø kriminaliniø bausmiø negalima sutapatinti, nes pataisos darbø be laisvës atëmimo taikymo atveju valstybës naudai buvo iðskaièiuo-jama dalis nuteistojo uþdarbio, tuo tarpu vieðøjø darbø bausmës esmë – neatlygintinas nuteistojo darbas visuomenës labui. Tai atitinka Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių reko-mendacijas, kad „paþeidëjams atliekant vieðuosius darbus skirtos uþduotys turi bûti visuomenei nau-dingos bei prasmingos ir kuo labiau ugdytø paþeidëjo ágûdþius ir atsakomybæ“ (Europos bendruome-ninių sankcijų ir priemonių taisyklių 67 taisyklė).

Vieðieji darbai, kaip kriminalinë bausmë, áteisinta Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso (toliau – BK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalyje. Vieðøjø darbø, kaip kriminalinës bausmës, ypatybë yra ta, kad jà teismas nuteistajam gali paskirti tik jeigu nuteistasis sutinka (BK 46 str. 1 d.). Nuteistojo sutikimas grindþiamas Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijos nuostatomis, kad „niekas negali bûti verèiamas dirbti priverstiná arba privalomàjá darbà“ [15]. Be to, tokia Lietuvos bau-dþiamojo ástatymo nuostata atitinka prieð tai iðvardytus tarptautiniø teisës aktø reikalavimus, nes, pa-vyzdþiui, Tokijo taisyklėse nustatyta, kad „su laisvës atëmimu nesusijusios priemonës, uþtraukianèios paþeidëjui ápareigojimus, taikomus iki formaliø nagrinëjimø ar teismo, ar vietoj jø, reikalauja paþeidëjo sutikimo“ (Tokijo taisyklių 3.4 taisyklė). Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklėse taip pat nustatyta, kad „paþeidëjo sutikimas turëtø bûti gaunamas prieð skiriant bet kurià bendruomeninæ priemonæ…“ (Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių IV skyrius „Pažeidėjų bendra-darbiavimas ir sutikimas“).

Lietuvoje vieðøjø darbø bausmës esmæ sudaro teismo nuteistajam skiriamas ápareigojimas ne-atlygintinai dirbti visuomenës labui nustatytà valandø skaièiø per tam tikrà nustatytà laikà. Vieðøjø darbø bausmës terminas skaièiuojamas mënesiais. Teismas gali skirti vieðøjø darbø bausmæ, kurios trukmë – nuo vieno mënesio iki vieneriø metø. Paþymëtina tai, kad BK specialiosios dalies straipsniø sankcijose vieðøjø darbø laikas bei darbo laikas nenustatytas. Tokiu atveju teismas, paskyræs vieðøjø darbø bausmæ, nustato ðios bausmës atlikimo laikà ir valandø skaièiø. Uþ pilnameèio padarytà nusi-kaltimà paskirtos vieðøjø darbø bausmës valandø skaièius negali bûti didesnis nei 480 valandø, uþ padarytà baudþiamàjá nusiþengimà negali bûti didesnis nei 240 valandø (nepilnameèiui ir uþ nusikal-timà, ir uþ baudþiamàjá nusiþengimà vieðøjø darbø valandø skaièius negali bûti daugiau kaip 240 va-landø). Teismas, skyræs asmeniui vieðøjø darbø bausmæ, ápareigoja nuteistàjá per nustatytà laikà ne-atlygintinai dirbti visuomenës labui nuo 10 iki 40 valandø per mënesá.

Taip teismas, remdamasis baudþiamuoju ástatymu bei skirdamas vieðøjø darbø bausmæ, kvali-fikuoja asmens padarytà nusikalstamà veikà ir nustato vieðøjø darbø valandø skaièiø ir trukmæ. Bau-dþiamojo ástatymo taikymo procesas apima nusikalstamos veikos pobûdþio ir jos pavojingumo vi-suomenei laipsnio ávertinimà, kaltininko asmenybæ apibûdinanèiø bei jo atsakomybæ lengvinanèiø arba sunkinanèiø aplinkybiø nustatymà bei, atsiþvelgiant á ðiø veiksniø visumà, vieðøjø darbø laiko ir trukmës parinkimà, tinkamiausià bausmës tikslams pasiekti. Manytina, kad reikalingas iðsamesnis

84

vieðøjø darbø atlikimo laiko teisinis reglamentavimas, nustatant, kiek vieðøjø darbø valandø nuteista-sis turi iðdirbti per dienà, nes teismø praktikoje pasitaiko atvejø, kai skiriamas vieðøjø darbø laikas ne-proporcingas vieðøjø darbø atlikimo valandoms (pavyzdþiui, teismas paskiria 150 valandø vieðøjø darbø ir nustato 4 mënesiø atlikimo terminà). Tai nurodë pataisos inspekcijø pareigûnai. Norint page-rinti susiklosèiusià padëtá, derëtø pamàstyti apie tai, ar nevertëtø baudþiamajame ástatyme nustatyti, kiek nuteistasis vieðøjø darbø valandø turi iðdirbti per dienà. Pavyzdþiui, Ispanijos baudþiamojo ko-dekso 49 straipsnyje nustatyta, kad vieðøjø darbø trukmë – ne daugiau kaip aðtuonios valandos per dienà [16, 25 p.]. Ukrainos baudþiamasis ástatymas vieðøjø darbø atlikimo laikà reglamentuoja dar smulkiau – pilnameèiams ne daugiau kaip keturios valandos per dienà, nepilnameèiams – ne daugiau kaip dvi valandos per dienà [17, 49 p.].

Vieðøjø darbø bausmës, priskirtos á nuteistøjø asmeniniø teisiø apribojimo bausmiø grupei, vykdymo tvarkà ir sàlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmiø vykdymo kodekso (toliau – BVK) III dalies VIII skyrius [18]. BVK 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistøjø, kuriems paskirta vie-ðøjø darbø bausmë, pataisos priemonës yra neatlygintinas nuteistojo darbas visuomenës labui ir bausmës atlikimo reþimas. Tai yra antroji vieðøjø darbø, kaip kriminalinës bausmës, ypatybë, nes bausmiø vykdymo ástatymas nustato nuteistojo vieðaisiais darbais pataisos priemones. Neatlygintinas nuteistojo darbas ávardintinas kaip bet koks individualus nuteistojo darbas arba darbas nepelno sie-kianèioje valstybinëje arba visuomeninëje ástaigoje, ámonëje arba organizacijoje (sveikatos prieþiûros, globos arba rûpybos ástaigose arba valstybinëse ir nevalstybinëse ámonëse, ástaigose, organizacijose, teikianèiose socialinæ paramà tam tikroms remtinoms socialinëms visuomenëms grupëms, arba dar-bas tvarkant aplinkà ar pan.). Tai atitinka Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių re-komendacijas, kad „vieðieji darbai neatliekami siekiant kokiai nors ámonei gauti pelno“ (Europos ben-druomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių 67 taisyklė). Paþymëtina tai, kad toks nuteistojo darbas neturi darbo teisiniams santykiams bûdingo poþymio – uþ já nëra atlyginama, t. y. uþ nuteistojo darbà nemokamas nei piniginis, nei kitoks atlygis, be to, nedirbama darbo sutarties pagrindu. Taigi vieðuo-sius darbus dirbantiems nuteistiesiems netaikomas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas [19], taip pat ir kiti darbo teisinius santykius reglamentuojantys Lietuvos teisës aktai.

Bausmiø vykdymo ástatymas nustato, kad darbà, kurá atliks nuteistasis vieðaisiais darbais, pa-renka pataisos inspekcija kartu su nuteistojo gyvenamosios vietos savivaldybës vykdomàja institucija arba apskrities virðininko administracija pagal bausmës vykdymo vietoje esanèiø ámoniø, ástaigø, or-ganizacijø, taip pat bendruomeniniø organizacijø paraiðkas arba nuteistojo pageidavimà. Nuteistie-siems saugias ir sveikas darbo sàlygas, atitinkanèias darbuotojø saugà ir sveikatà reglamentuojanèiø teisës aktø reikalavimus, privalo uþtikrinti ástaiga, ámonë arba organizacija, kurioje nuteistasis atlieka vieðøjø darbø bausmæ. Nuteistieji, prieð pradëdami atlikti teismo paskirtà vieðøjø darbø bausmæ, pri-valo bûti instruktuojami apie darbo saugos ir sveikatos reikalavimus bei aprûpinami reikiamomis ap-saugos priemonëmis. Nuteistiesiems draudþiama dirbti Lietuvos Respublikos Vyriausybës nustatyto-mis kenksmingomis darbo sàlygomis bei nustatytus pavojingus darbus [20]. Vieðuosius darbus atlie-kantys nuteistieji neapdraudþiami Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo ástatymu [21], Lietuvos Respublikos draudimo ástatymu [22] bei kitø sveikatos draudimà reglamentuojanèiø teisës aktø nu-statyta tvarka. Bausmiø vykdymo ástatymas numato nuteistiesiems vieðøjø darbø bausme galimybæ patiems apsidrausti sveikatà, taip pat nustato, kad þala, kurià padaro nuteistasis, atlikdamas vieðuo-sius darbus, ámonei, ástaigai, organizacijai arba visuomeninei organizacijai, kurioje atliekami vieðieji darbai, arba tretiesiems asmenims, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso [23] nustatyta tvarka ir pagrindais.

Paþymëtina, kad ðios Lietuvos bausmiø vykdymo ástatymo nuostatos, reglamentuojanèios vie-ðuosius darbus atliekanèiø nuteistøjø sveikatos draudimà bei nuteistøjø vieðaisiais darbais padarytos þalos atlyginimà, neatitinka pagrindiniø tarptautiniø dokumentø, susijusiø su alternatyvomis laisvës atëmimo bausmei, nuostatø. Pavyzdþiui, Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklėse re-komenduojama paþeidëjus apdrausti nuo nelaimingø atsitikimø, suþalojimø ir civilinës atsakomybës atliekant vieðuosius darbus, taip pat nustatyta, kad ið esmës paþeidëjas neatlygina sankcijà arba priemonæ vykdant patirtø iðlaidø (Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių 68, 69 tai-syklės).

Be to, minëtos Lietuvos teisës aktø nuostatos taip pat neatitinka uþsienio valstybiø patirties, su-kauptos taikant vieðuosius darbus. Pavyzdþiui, Prancûzijos baudþiamojo kodekso 131–24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „valstybë atsako uþ visà ar dalá þalos, kurià padarë nuteistasis, atlikdamas vie-ðuosius darbus kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims“ [24, 97 p.]. Ispanijos baudþiamojo ko-dekso 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad „nuteistajam vieðaisiais darbais garantuojamos

85

visos Pataisos ástatyme nustatytos socialinës garantijos“ [16, 26 p.]. Ispanijos pataisos ástatyme nu-statyta, kad vieðuosius darbus atliekantys nuteistieji apdraudþiami sveikatos draudimà reglamentuo-janèiø teisës aktø nustatyta tvarka [25].

Atsiþvelgiant á tarptautiniø teisës aktø rekomendacijas bei uþsienio valstybiø patirtá, siûlytina to-bulinti esamà vieðøjø darbø teisiná reglamentavimà, nustatant galimybæ apdrausti nuteistuosius svei-katos draudimu bei apdrausti nuo þalos, padarytos atliekant vieðuosius darbus.

BVK nustatytà nuteistøjø, atliekanèiø vieðøjø darbø bausmæ, pataisos priemonæ – bausmës atli-kimo reþimà – galima laikyti ðios bausmës vykdymo ir atlikimo sàlygø bei taisykliø visuma. Ðios nu-teistøjø pataisos priemonës veiksmingumas labai priklauso ne tik nuo bausmæ vykdanèios institucijos (pataisos inspekcijos), kontroliuojanèios nuteistojo elgesá, bet ir nuo ðios bausmës vykdymo metu tie-siogiai dalyvaujanèio nuteistojo darbdavio, pas kurá nuteistasis atlieka vieðøjø darbø bausmæ, nes bausmiø vykdymo ástatymas nustato kai kurias pareigas darbdaviui, kurios taip pat pasireiðkia nu-teistojo elgesio kontrole. Taigi teigtina, kad atliekant vieðuosius darbus vyrauja nuteistojo kontrolës elementas. Socialinë parama sprendþiant asmenines ir socialines nuteistøjø problemas neteikiama, nors, remiantis BK 42 straipsniu, vieðøjø darbø bausmë gali bûti paskirta pilnameèiui asmeniui, pada-riusiam nusikalstamà veikà. Be to, remiantis BK 90 straipsniu, vieðøjø darbø bausmë gali bûti paskirta ir nepilnameèiam asmeniui, padariusiam nusikalstamà veikà, taèiau nei vienu, nei kitu atveju nuteis-tøjø socialinë reabilitacija nëra vykdoma.

Toks Lietuvos teisinis reglamentavimas neatitinka pagrindiniø tarptautiniø dokumentø, susijusiø su alternatyvomis laisvës atëmimo bausmei, nuostatø, nes, pavyzdþiui, Tokijo taisyklėse rekomen-duojama paþeidëjams suteikti psichologinæ, socialinæ ir materialinæ pagalbà, taip pat suteikti galimybæ stiprinti ryðius su bendruomene bei palengvinti jø integracijà á visuomenæ, taikyti ávairius metodus, to-kius kaip individualus darbas, grupinë terapija, programos pagal gyvenamàjà vietà bei specialus el-gesys su ávairiø kategorijø paþeidëjais (Tokijo taisyklių 10.4., 12.2., 13.1., 13.2.,13.3.,13.4. taisyklės). Socialinis darbas su nuteistuoju pabrëþiamas ir Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių tai-syklėse, kuriose rekomenduojama ugdyti paþeidëjo atsakomybës visai visuomenei, ypaè nukentëju-siajam, jausmà, prieþiûrà grásti individualizuotomis programomis ir paþeidëjo, priþiûrëtojo ir bet kuriø dalyvaujanèiø organizacijø arba bendruomenëje pasitelktø asmenø darbo santykiø plëtojimu, teikti paþeidëjui asmeninæ, socialinæ ir nustatytos rûðies materialinæ pagalbà, taikyti profesinius standartus atitinkanèius darbo metodus, kuriuose pripaþástamos socialinio darbo ir panaðiø veiklos srièiø naujo-vës (Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių 30, 70, 72, 75 taisyklės). Europos ben-druomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo taisyklėse taip pat rekomenduojamas socialinis darbas su nuteistaisiais kaip alternatyva laisvës atëmimui, kurio metu ypaè daug dëmesio turëtø bûti skiriama socialinës reabilitacijos programø galimam poveikiui paþeidëjams dël pagrindiniø ágûdþiø formavimo (pavyzdþiui, elementaraus raðtingumo ir mokëjimo skaièiuoti, bendrø problemø sprendimo, reikalø dël asmeniniø ir ðeiminiø santykiø, asocialaus elgesio), mokslo, ásidarbinimo sà-lygø, galimo polinkio á narkotikus, alkoholá, vaistus ir pan. (Europos bendruomeninių sankcijų ir prie-monių taisyklių taikymo tobulinimo taisyklių taisyklės).

Paþymëtina ir tai, kad ir atskirose uþsienio valstybëse, pavyzdþiui, Ispanijoje, Prancûzijoje, sie-kiant efektyviø bausmës ir nuteistojo resocializacijos tikslø, dirbamas socialinis darbas su nuteistuoju vieðaisiais darbais. Ðis darbas pasireiðkia socialiniø, psichologiniø, pedagoginiø, teisiniø priemoniø taikymu nuteistiesiems, kad bûtø atkurtos pagrindinës asmenybës funkcijos, fizinë, psichinë sveikata ir dorovë, socialinis statusas. Uþsienio valstybëse nuteistøjø vieðaisiais darbais socialinë reabilitacija ágyvendinama per specializuotas, á gyvenimiðkø ágûdþiø tobulinimà nukreiptas programas, kuriomis siekiama pakeisti nuteistojo elgesá taip, kad asmens elgesio pokyèiai neliktø trumpalaikiai [26].

Asmuo, ypaè nepilnametis, kuriam teismo nuosprendþiu paskirta kriminalinë bausmë, neiðven-giamai susiduria su tam tikromis problemomis, kurias vienas iðspræsti daþnai yra nepajëgus, todël so-cialinë reabilitacija bûtina tam, kad atkurtø tokiø asmenø socialinius gebëjimus, ryðius su ðeima, arti-maisiais bei paèia visuomene, padëtø atsisakyti narkotiniø, psichotropiniø medþiagø, alkoholio varto-jimo, pasirinkti darbà bei ugdyti tuos poþiûrius ir ágûdþius, kurie, atlikus bausmæ, geriausiai padëtø socialiai prisitaikyti visuomenëje. Taip pat veiksmingas nuteistøjø socialinës reabilitacijos procesas, pasireiðkiantis svarbiausiø ágûdþiø formavimo sàlygø sudarymu nuteistiesiems, socialiniø, kultûriniø, dvasiniø, ir kitø nuteistøjø poreikiø tenkinimu, ypaè svarbus bei reikðmingas nusikalstamumo preven-cijoje. Be to, nuteistøjø vieðaisiais darbais socialinë reabilitacija uþtikrintø ðiuo metu nerealizuojamo BVK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyto visuomenës dalyvavimo nuteistøjø pataisos procese principo ágy-vendinimà. Manytina, kad bausmiø vykdymo ástatyme derëtø áteisinti nuteistøjø vieðaisiais darbais pataisos priemonæ – socialinæ reabilitacijà, kuri padëtø vieðøjø darbø bausme nuteistiems asmenims

86

spræsti asmenines ir socialines problemas (ásidarbinimo, gyvenamojo bûsto, dokumentø tvarkymo, priklausomybës ligø ir kitas), suteiktø nuteistiesiems individualià moralinæ paramà, teiktø socialinæ pagalbà ávairiomis formomis (konsultuojant nuteistuosius, nukreipiant á ástaigas, ámones, organizaci-jas, teikianèias socialinæ pagalbà, sveikatos prieþiûros ástaigas, socialinës reabilitacijos ástaigas, tei-kianèias paslaugas asmenims, turintiems priklausomybæ nuo psichoaktyviø medþiagø), taip pat teiktø kità nuteistiesiems bûtinà pagalbà asmeninës ir socialinës paramos klausimais.

Kaip jau buvo minëta, Lietuvoje vieðieji darbai skiriami tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. Darbai parenkami atsiþvelgiant á nuteistojo pageidavimà. Nuteistojo pasirinkimas pareiðkiamas laisva valia. Jeigu nuteistasis po nuosprendþio ásiteisëjimo nesutiks su vieðøjø darbø skyrimu, jie bus pa-keisti kita bausme – bauda arba areðtu (BK 46 str. 8 d.). Analogiðka situacija bus ir tuo atveju, jeigu nuteistasis vengs atlikti vieðuosius darbus. Jau atliekant vieðuosius darbus, taikoma papildoma sà-lyga – nuteistasis turi bûti bausmæ vykdanèios institucijos áspëtas (BK 46 str. 7 d.). Kaip matome, jei nuteistasis nesutinka arba vengia atlikti vieðuosius darbus, jam numatomos vienodos sankcijos (pa-keitimas vieðøjø darbø bauda arba areðtu), nors nuteistojo atsisakymas atlikti vieðuosius darbus nëra jo vengimas atlikti ðià bausmæ. Tokiu atveju viena ið alternatyvø laisvës atëmimui, nustatytø Lietuvos baudþiamajame ástatyme, yra bauda. Jeigu nuteistasis neturës lëðø sumokëti baudos, bauda bus pa-keista areðtu, kurio esmë, kaip ir laisvës atëmimo bausmës, yra fizinis nuteistøjø izoliavimas nuo vi-suomenës. Taigi nuteistojo teisinë padëtis priklausys nuo jo materialinës padëties, o asmuo bus izo-liuotas nuo visuomenës. Ir Tokijo taisyklės, ir Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklės bei Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo taisyklės rekomen-duoja, kad, kiek leidþia galimybës, bûtø vengiama alternatyvios bausmës pakeitimo laisvës atëmimo bausme. Pavyzdþiui, Tokijo taisyklėse rekomenduojama, kad jei su laisvës atëmimu nesusijusi prie-monë yra neveiksminga, neturëtø bûti automatiðkai taikomas laisvës atëmimas, todël ðios priemonës keitimo ir panaikinimo atvejais kompetentinga institucija turëtø nustatyti tinkamà alternatyvià, su lais-vës atëmimu nesusijusià priemonæ, o ákalinimo bausmë gali bûti skiriama tik nesant kitø tinkamø al-ternatyvø (Tokijo taisyklių 14.3., 14.4. taisyklės). Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių tai-syklės taip pat rekomenduoja ástatymuose nenumatyti automatiðko bendruomenës sankcijos arba priemonës pakeitimo ákalinimu tuo atveju, jei nevykdoma kokia nors paskirta sàlyga arba ápareigoji-mas, o pakeitimas nebûtinai reiðkia sprendimà skirti ákalinimà (Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių 10, 78, 82–86 taisyklės). Ákalinimo bausmiø skyrimo maþinimà ir alternatyviø prie-moniø skyrimo plëtrà rekomenduoja ir Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo taisyklės (6 taisyklė).

Teigtina, kad nuteistajam, atsisakiusiam arba vengianèiam atlikti vieðøjø darbø bausmæ, tikslin-giau bûtø vieðuosius darbus pakeisti ne tik bauda arba areðtu, bet ir kita laisvës atëmimui alternatyvia bausme, pavyzdþiui, laisvës apribojimu.

Nuteistiesiems vieðaisiais darbais uþ dorà elgesá ir stropø darbà vieðøjø darbø bausmæ vykdan-èios institucijos pareigûnai gali skirti paskatinimo priemonæ – padëkà (BVK 45 str.). Paskatinimo prie-monës paskyrimas nuteistojo vieðaisiais darbais teisinës padëties nepakeièia. Jam nesuteikiamos jo-kios papildomos teisës ar lengvatos, tuo tarpu Tokijo taisyklių 11.2 taisyklë rekomenduoja, kad „gali bûti sudarytos sàlygos, nutraukti taikomà priemonæ, jei ji paþeidëjui turëjo teigiamos átakos“. Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių 88 taisyklë rekomenduoja, kad „sprendimus priimanti institucija taip pat turëtø galëti nutraukti sankcijos arba priemonës taikymà jai nepasibaigus, kai nu-statoma, kad paþeidëjas laikësi bûtinø sàlygø ir ápareigojimø, ir atrodo, kad sankcijos arba priemonës tikslams pasiekti nebëra bûtina jas taikyti“. Pagal Lietuvos baudþiamàjá ástatymà atleisti nuo vieðøjø darbø bausmës prieð terminà galima tik dël ligos (BK 76 str.), amnestijos (BK 78 str.) arba malonës (BK 79 str.). Nors Lietuvos baudþiamieji bei bausmiø vykdymo ástatymai nenustatë vieðøjø darbø bausmës termino sutrumpinimo, tai suprantama, nes vieðieji darbai yra viena ðvelnesniø kriminaliniø bausmiø.

Paþymëtina tai, kad BK numatyta galimybë dël objektyviø prieþasèiø atleisti nuteistàjá nuo vie-ðøjø darbø bausmës ir paskirti baudþiamojo poveikio priemonæ (BK 46 str. 5 d.). Objektyviomis prie-þastimis laikytini tokie atvejai, kai nuteistasis suserga sunkia arba ilgalaike liga, tampa invalidu, mote-ris iðeina nëðtumo arba gimdymo atostogø ir pan. Pataisos inspekcijos teikimu teismas gali atleisti nuteistàjá nuo vieðøjø darbø bausmës, paskirdamas BK IX skyriuje numatytà baudþiamojo poveikio priemonæ. Baudþiamasis ástatymas nustato, kad baudþiamojo poveikio priemonës skiriamos pilname-èiui asmeniui, atleistam nuo baudþiamosios atsakomybës arba bausmës (BK 67 str. 2 d.). Taigi lieka neaiðkûs tokie atvejai, kai dël objektyviø prieþasèiø vieðøjø darbø bausmës negali atlikti nepilnametis asmuo, nes BK XI skyriaus 82 str. 1 d. nustato, kad, nepilnameèiui, atleistam nuo baudþiamosios at-

87

sakomybës arba bausmës, skiriamos auklëjamojo poveikio priemonës. Diskutuotina, ar BK 46 straipsnio 5 dalyje nereikëtø nustatyti, kad, jeigu nepilnametis dël objektyviø prieþasèiø negali atlikti paskirtø vieðøjø darbø bausmës, teismas gali atleisti já nuo ðios bausmës, paskirdamas BK 82 straipsnio 1 dalyje numatytà auklëjamojo poveikio priemonæ.

Iðvados ir pasiûlymai

1. Vieðuosius darbus skatina taikyti tarptautiniai dokumentai, susijæ su alternatyvomis laisvës atëmimui, todël vieðieji darbai, kaip laisvës atëmimo alternatyva, uþsienio valstybëse yra populiari ir plaèiai taikoma sankcija. Lietuvoje nenaudotas ðios kriminalinës bausmës potencialas, nes Lietuvos baudþiamojo ástatymo specialiosios dalies sankcijose akivaizdþiai vyrauja laisvës atëmimas, o vieðieji darbai numatyti tik atskirose sankcijose.

2. Manytina, kad derëtø reglamentuoti, kiek vieðøjø darbø valandø nuteistasis turi iðdirbti per dienà. Tai padëtø pataisos inspekcijoms veiksmingiau realizuoti ðià kriminalinës bausmës rûðá bei ati-tiktø uþsienio valstybiø teisiná vieðøjø darbø reglamentavimà bei patirtá.

3. Siûlytina tobulinti esamà vieðøjø darbø teisiná reglamentavimà, nustatant galimybæ apdrausti nuteistuosius, atliekanèius vieðuosius darbus, sveikatos draudimu bei nuo þalos, padarytos atliekant vieðuosius darbus. Tai atitiktø Europos Tarybos Ministrø Komiteto rekomendacijas dël vieðøjø darbø realizavimo, taip pat uþsienio valstybiø patirtá realizuojant vieðuosius darbus.

4. BVK 40 straipsnyje siûlytina áteisinti nuteistøjø vieðaisiais darbais pataisos priemonæ – socia-linæ reabilitacijà. Tai ne tik atitiktø ir JTO, ir Europos Tarybos Ministrø Komiteto rekomendacijas dël laisvës atëmimo alternatyvø ágyvendinimo bei uþsienio valstybiø patirtá ðioje srityje, bet ir bûtø reikð-mingas þingsnis nusikalstamumo prevencijoje. Be to, tai uþtikrintø visuomenës dalyvavimo nuteistøjø pataisos procese principo ágyvendinimà.

5. Siûlytina, kad nuteistajam, atsisakiusiam arba vengianèiam atlikti vieðøjø darbø bausmæ, ði bausmë bûtø keièiama ne tik bauda arba areðtu, bet ir laisvës apribojimu. Tam tikrais atvejais nuteis-tojo teisinë padëtis nepriklausytø nuo jo materialinës padëties, be to, tai atitiktø ir JTO, ir Europos Ta-rybos Ministrø Komiteto rekomendacijas, kad „ákalinimo bausmë gali bûti skiriama tik nesant kitø tin-kamø alternatyvø“.

6. Siekiant iðvengti dviprasmiðko baudþiamojo ástatymo interpretavimo, diskutuotina, ar BK 46 straipsnio 5 dalyje nereikëtø nustatyti, kad jeigu nepilnametis dël objektyviø prieþasèiø negali atlikti paskirtø vieðøjø darbø bausmës, teismas gali já atleisti nuo ðios bausmës, paskirdamas BK 82 straipsnio 1 dalyje numatytà auklëjamojo poveikio priemonæ.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Общественные работы как альтернатива тюремному заключению. – Москва: Penal Reform International, 2000.

2. Хуторская Н. Б. Опыт применения общественных (обязательных) робот за рубежом. – Москва: Penal Reform International, 2001.

3. Орлов В. Н. Уголовное наказание в виде обязательных работ в современном зарубежном уголовном законодательстве // "Право", Труды юридического факультета СевКавГТУ. 2004 г.

4. Jungtinių Tautų Organizacijos 1990 m. Standartinės minimalios su laisvės atėmimu nesusijusių priemonių taisyklės. – http: www.un.org/

5. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1992 m. Rekomendacija Nr. R (92) 16 „Dėl Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių“. – http: www.coe.int/

6. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1999 m. Rekomendacija Nr. R (99) 22 „Dėl kalėjimų perpildymo ir kalėjimų populiacijos padidėjimo”. – http: www.coe.int/

7. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. Rekomendacija Rec (2000) 22 „Dėl Europos bendruomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo“. – http: www.coe.int/

8. Antonius Maria van Kalmthout. “Si non solvit in opera”, Bijdragen over de Geschiedenis en Ontwikkeling van Onbetaalde Arbeid als Strafsanctie, Nijmegen, 2001.

9. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 89–2741. 10. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII–1968,

Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, ir Bausmių vykdymo

88

kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX–994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas Nr. IX–1162 (2002 10 29) // Valstybės žinios. 2002. Nr. 112–4970.

11. Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. Statistikos departamentas. – Vilnius, 2004. 12. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37–1341. 13. Pažyma apie Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Pataisos inspekcijų ir

Pataisos inspekcijų skyriaus tarnybinės veiklos rezultatus per 2004 metus. – http://www.kalejimudepartamentas.lt

14. Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai. – Vilnius: Saulužė, 1999. 15. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 2000. Nr. 96–3016. 16. Уголовный кодекс Испании / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, Ф. М. Решетникова. – Москва: Зерцало, 2000. 17. Уголовный кодекс Украины. – Москва: Зерцало, 2001. 18. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 73–3084. 19. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 64–2569. 20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ // Valstybės žinios.

2002. Nr. 87–3751. 21. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 123–5512. 22. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 94–4246. 23. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262. 24. Уголовный кодекс Франции. – Москва: Зерцало, 2002. 25. Исправительный закон Испании. – Санкт-Петербург. Юридический центр Пресс, 2002. 26. Чербаков В. Обязательные (общественные) работы за рубежом. – Москва, 2004.

♦♦♦

Public Works: Legal and Social Aspects

Doctoral Candidate Tomas Mackevičius Mykolas Romeris University

Keywords: public works, probation, rehabilitation, resocialization, adaption, integration.

SUMMARY

In this article there is analysed an independent criminal punishment – public works, witch was setup by the Penal Code and the Punishment Enforcement Code of Lithuanian Republic as alternative punishment to freedom deprivation punishment. Without looking into the process of historical development, it is made an attempt to overview the tendency of public works’ spreading, to analyse the problems of public works’ realisation and how to deal with them. There is compared Lithuanian legal regulations with international documents, witch are related with alternative punishment as alternative to freedom deprivation punishment

(United Nations Standard Minimum Rules for Non-Custodial Measures Adopted by General Assembly

resolution 45/110 of 14 December 1990, Recommendation No. R (92) 16 of the Committee of Ministers to

Member States on the European Rules on Community Sanctions and Measures Adopted by the Committee of

Ministers on 19 October 1992 at the 482nd meeting of the Ministers’ Deputies, Recommendation No. R (99) 22 of the Committee of Ministers to Member States Concerning Prison Overcrowding and Prison Population

Inflation Adopted by the Committee of Ministers on 30 September 1999 at the 681st meeting of the Ministers'

Deputies, Recommendation Rec (2000) 22 of the Committee of Ministers to Member States on Improving the

Implementation of the European Rules on Community Sanctions and Measures Adopted by the Committee of

Ministers on 29 November 2000 at the 731st meeting of the Ministers’ Deputies). There is also looked over public works’ legal regulations in foreign countries, an experience of public works implementation in Lithuania and abroad and, the most important, there had been given landmarks of public works institution improvement.

The article is based upon the documents of the United Nations and the Council of Europe, legal regulations and practice of public works in foreign countries, opinion and studies of foreign scientists and the other authors, the data of statistics and questioning of the officers of correctional inspections.

89


BAUDŽIAMASIS PERSEKIOJIMAS SĄVOKOMIS IR VADYBINIU ASPEKTU

Doc. dr. Petras Ancelis

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakultetas Baudþiamojo proceso katedra


Telefonas 271 46 39


Pateikta 2005 m. liepos 10 d. Parengta spausdinti 2005 m. rugpjūčio 25 d.

Pagrindinės sąvokos: baudžiamasis persekiojimas, procesinė forma, ikiteisminis tyrimas, iki-

teisminio tyrimo pareigūnas, tyrėjas, prokuroras, kvota, parengtinis tardymas, kvotos įstaiga, kvotė-

jas, tardytojas, tardymo padalinio viršininkas, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas, ikiteisminio tyrimo

organizavimo veikla.

S a n t r a u k a

Straipsnis skirtas baudžiamojo persekiojimo, kaip svarbiausios kovos su nusikalstamumu prie-

monės, turiniui atskleisti. Lyginami ankstesnės ir dabar galiojančios (nuo 2003 m. gegužės 1 d.) pro-

cesinės formos pagrindiniai institutai.

Baudžiamojo persekiojimo procesinės formos lyginamos remiantis ne sovietmečio, o 2003 metų

išvakarėse galiojusia teisine tvarka. Nagrinėjama, kas skiria kvotą, parengtinį tardymą nuo ikiteisminio

tyrimo, kokia buvo ir yra subjektų – kvotėjo, tardytojo, vadovų ir prokuroro, veikiančių baudžiamajame

persekiojime, procesinė padėtis, jų tarpusavio sąveika. Toks lyginimas atliekamas analizuojant atitin-

kamus teisės šaltinius ir remiantis svarbesniais baudžiamojo persekiojimo praktinės veiklos rezulta-

tais. Straipsnio autorius nustato, kad galiojantis baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas vis

dar išlieka painus, nes atskiri neblogai pasiteisinę institutai be pagrindo atmesti, siūlomi tobulinimo

būdai neretai ignoruojami. Be to, nevisapusiškai apgalvota, sukonstruota, įteisinta ir įgyvendinama

baudžiamąjį persekiojimą vykdančių subjektų tarpusavio sąveika taip pat sukelia bereikalingą trintį, o

kartais ir žmonių teisių ir laisvių pažeidimus, reikalauja vis didėjančių materialinių ir kitokių organizaci-

nių išteklių. Telkiant atitinkamų institucijų, pirmiausia policijos, pajėgas tik ikiteisminiam tyrimui atlikti,

nepagrįstai nukenčia kitų atitinkamoms įstaigoms priskirtų funkcijų įgyvendinimas. Kita vertus, iki-

teisminio tyrimo funkciją ir materialiniu, ir organizaciniu požiūriu sulyginus su kitomis institucijų dar-

buotojų vykdomomis funkcijomis, kurioms atlikti nereikia aukštesnio profesinio pasirengimo ir praktinės

veiklos patirties, krito ikiteisminio tyrimo darbo prestižas, sumažėjo ir minėtą funkciją vykdančių pa-

reigūnų personalo profesionalumas. Straipsnio pabaigoje autorius pateikia siūlymus, kaip spręsti at-

skleistas problemas.

Áþanga

Atskleidþiant nagrinëjamà temà, bûtina apibrëþti, kaip apskritai mes suvokiame baudþiamàjá pe-rsekiojimà, kokie ðaltiniai, institutai, sàvokos, terminai, poþymiai nuo 2003 m. geguþës 1 d. pakito ir atskiria ikiteisminá tyrimà nuo ankstesniø parengtinio tardymo ir kvotos, ar tai nëra tik semantiniai, sin-oniminiai reiðkiniai, nes iki ðiol diskusijose ir þiniasklaidoje neretai ir aukðti pareigûnai gana laisvai

90

vartoja ir senus, ir naujus terminus, todël atskleistinas ir svarbiausiø sàvokø turinys. Pabrëþtina, kad ðiame straipsnyje visi palyginimai daromi remiantis ne sovietmeèio laikotarpiu egzistavusia teisine procesine procedûra, o 2002 metais galiojusiu teisiniu reglamentavimu, kuris, þinoma, ið 1961 metø Baudþiamojo proceso kodekso teksto paveldëjo gal tik kodekso priëmimo datà, bet ne esmæ. Praëjus tam tikram laikui nuo naujøjø kodeksø ásigaliojimo bei ágijus tam tikrà jø praktinio taikymo ádirbá – baudþiamojo persekiojimo bendriausius rezultatus, pabandysime nustatyti ir pagrásti, kokie praktinës veiklos duomenys kriterijai gali bûti pagrindu vertinant vienos arba kitos procesinës formos veiksmin-gumà. Aktualiausi iðlieka probleminiø klausimø, kurie iðliko procesinës formos reglamentavimo dalimi, iðryðkinimas ir nustatymas, taip pat ir atitinkamø ikiteisminio tyrimo institucijø baudþiamojo persekio-jimo veiklos organizavimo dalis. Taip pat turime iðsiaiðkinti ir pagrásti hipotezæ, ar baudþiamajame pe-rsekiojime apskritai gali bûti taikomos vadybos mokslo rekomendacijos, ar ir dabartiniu laikotarpiu teisësaugos veikloje galioja pasakymas, kad pigus teisingumas valstybei brangiai atsieina, todël ðioje srityje veiklos sànaudø skaièiuoti nereikëtø.

Nagrinëjant nurodytà problematikà, taikomi lyginamasis, praktinës veiklos rezultatø sisteminës analizës ir kiti tyrimo metodai.

1. 2002 metø ir 2003 m. geguþës 1 d. ásigaliojusio baudþiamojo persekiojimo procesiniø formø skiriamieji bruoþai sàvokø kontekste

1990 m. kovo 11 d. atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ Baudþiamojo proceso kodekso normos

keistos ir pildytos turbût daþniausiai (nusileista galbût tik Administraciniø teisës paþeidimø kodeksui). Mûsø tyrimo duomenimis, iki 2002 metø senojo BPK buvo pakeista per 800 straipsniø, o kai kurie ið jø keisti po daugelá kartø. Bent jau iki 2002 metø pradþios nemaþai teoretikø ir praktikø manë, kad bûsi-mojo BPK turinys, ypaè nusikalstamø veikø atskleidimo ir tyrimo procesinë forma, pernelyg nesiskirs nuo modifikuoto ir gana modernizuoto iðvakarëse galiojusiojo baudþiamojo proceso kodekso, nes jau tada buvo átvirtintas teisëjo dalyvavimas (apklausiant prokuroro praðymu proceso dalyvius, spren-dþiant kardomøjø ir kitø procesinës prievartos priemoniø taikymà). Beveik visi tyrimo veiksmai tapo galimi iki bylos pradþios, praktinëje veikloje kvotos pareigûnai dirbo koordinuotai su parengtinio tar-dymo padaliniais, netgi buvo áteisintas valstybinës teisinës pagalbos skyrimas proceso dalyviams, áskaitant ir nukentëjusájá. Á nuoseklø baudþiamojo proceso reformavimà orientavo ir 2001 metais ið-leistas Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodekso (toliau sutrumpintai – BPK) komentaras, paraðytas faktiðkai busimo BPK projekto autoriø. Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso ko-dekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. ástatymu Nr. IX–785, turinys daugelá specialistø nustebino, nes nemaþai kuo skyrësi nuo anksèiau skelbto projekto, juo labiau kad naujausias projekto tekstas iki priimant kodeksà platesnei visuomenei nebuvo þinomas, nes buvo publikuotas teisës mokslo leidi-nyje maþu tiraþu 1999 m. [1]. Vis dëlto reikia pripaþinti, kad sëkmingai darbo naujàja tvarka pradþiai ágyvendinti policija, kitos ástatyme iðvardytos ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuratûra ir teismai ëmësi skubiø priemoniø per labai neilgà laikà – vienerius metus pritaikyti naujus teisës aktus, perri-kiuoti organizacines struktûras siekiant gauti papildomø organizaciniø materialiniø iðtekliø ir kt. Susi-formavo patyrusiø specialistø branduolys – beveik visi tardytojai tapo tyrëjais arba buvo paskirti tam tikro lygio virðininkais, vadovaujanèiais ikiteisminio tyrimo darbui. Iðvakarëse skubiai pakeitus daugelá ásigaliosianèio BPK straipsniø, baudþiamojo persekiojimo veikla pastebimiau nesutriko, taèiau tai ne-reiðkia, kad naujoji procesinë tvarka tobula, kad darbas vyksta sklandþiai, kad visi baudþiamojo pro-ceso institutai suvokti ir tinkamai ágyvendinami praktinëje veikloje. Ir teorine, ir praktine prasme praë-jus dvejiems metams nuo naujojo BPK ásigaliojimo, naudinga atidþiau panagrinëti, kuo iðsiskiria nau-joji baudþiamojo persekiojimo procesinë forma.

Atskleisti baudþiamojo persekiojimo kaitos turiná racionaliau ir paprasèiau per baudþiamojo proceso teisës ðaltiniuose ir doktrinoje esanèias pamatines baudþiamojo proceso sàvokas (terminus), kuriø turinio elementai bûna iðsamiausiai aptarti ir apibrëþti ir teorijoje, ir tiesioginio teisës taikymo srityje. Naujajame BPK yra atskiras pagrindiniø kodekso sàvokø skyrius, deja, jame pateiktos sàvokos ir jø turinio atskleidimas kelia nemaþai klausimø. Nëra aiðku, kuo pagrástas átraukimas vienø sàvokø ir atsisakymas aptarti kitas plaèiai vartojamas sàvokas, pavyzdþiui, atskleista „teismo baudþiamojo ása-kymo“ sàvoka (41 str.), taèiau neatspindëtos „ikiteisminio tyrimo“, „tyrimo veiksmo“, „specialisto“, „eksperto“ ir kitos labai svarbios sàvokos. Kita vertus, pateiktø sàvokø turinys iðdëstytas pernelyg si-aurai ir kartais netgi klaidinanèiai, nes kituose kodekso straipsniuose apraðoma ne maþiau esminiø sampratos elementø, todël jø pirmesnio atskleidimo nauda menka. Ðiam teiginiui pagrásti palyginkime

91

tik tai, kaip atskleista „gynëjo“ sàvoka: BPK 17 straipsnyje iðdëstytoje gynëjo sampratos antroje dalyje nurodoma, kad „gynëju gali bûti advokatas ir įstatymų numatytomis sąlygomis – advokato padëjëjas“. Toliau BPK 47 straipsnyje jau tikslinama, kad „gynëjai yra advokatai“, o ne gali būti, kaip tai nurodyta 17 straipsnyje. Be to, èia pat raðoma, kad „advokato pavedimu gynëju gali bûti advokato padëjëjas, jeigu tam neprieðtarauja ginamasis“, taigi prieðingai 17 straipsnio nuorodai, jokiø kitø ástatymø ieðkoti nebereikia, nes konkreti norma átvirtinta tame paèiame BPK. Yra ir kitø esminiø gynëjo sampratos da-lykø, kurie galëjo atsispindëti kai kuriose sàvokose, taèiau pasirinktas tikrai prastesnis, bûtent dauge-lio teiginiø pasikartojimø ir tikslinimø visame kodekse bûdas. Þinoma, teisininkams – prokurorams, advokatams – lengviau iðsiaiðkinti svarbiausiø procesiniø dalykø esmæ, nes jie tà veiklà vykdo kasdien (nors ir jiems bûtø lengviau, jeigu kodeksas bûtø geriau sustruktûrintas, normos konkreèios, be dvip-rasmybiø), taèiau suprasti savo teisinæ padëtá nukentëjusiajam, átariamajam, liudytojui ir kitiems pro-ceso dalyviams remiantis naujuoju BPK sunkiai ámanoma, nepaisant to, kad tokius iðaiðkinimus pro-ceso dalyviui turi pateikti baudþiamàjá persekiojimà vykdantys pareigûnai ir teisëjai, teismas. Maksi-maliai palengvintos galimybës susipaþinti su savo teisëmis ir pareigomis baudþiamajame procese sudarytos, pavyzdþiui, Moldavijos, Ukrainos, Kazachijos, Azerbaidþano, Baltarusijos pilieèiams, nes ðiø valstybiø naujuosiuose BPK viename-dviejuose puslapiuose atspindëtos beveik visos atitinkamo proceso dalyvio galimybës procese.

Turime pripaþinti, mûsø Baudþiamojo proceso kodeksas turëjo bûti ypaè konkretus, susiste-mintas ir aiðkus, nes akivaizdu, kad kodifikuotas baudþiamojo proceso norminimas mûsø ðalyje tarsi uþleidþia anksèiau turëtas pozicijas. Ðtai ir Baudþiamojo proceso kodekso 4 straipsnyje nurodoma, kad nors baudþiamasis procesas Lietuvos teritorijoje vyksta bûtent tik pagal ðá kodeksà, taèiau, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinë sutartis nustato kitokias taisykles, tada taikomos tarptautinës sutar-ties sàlygos. Be to, BPK 1 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad baudþiamojo proceso taisyklës sude-rintos su Europos Sàjungos teisës aktø, nurodytø kodekso priede, nuostatomis. Dabartiniu metu ðis priedas fiksuoja tik ágyvendinamà ES teisës aktà – 2002 m. birþelio 13 d. Tarybos pagrindø sprendimà 2002/584/TVR dël Europos areðto orderio ir valstybiø nariø tarpusavio perdavimo procedûrø, taèiau ir ðio dokumento esminës nuostatos jau átrauktos á BPK 2004 m. balandþio 27 d. ástatymu Nr. IX–2170. Remiantis Lietuvos Respublikos konstituciniu aktu dël Lietuvos Respublikos narystës Europos Sàjun-goje, nustatoma, kad Europos Sàjungos teisës normos taikomos tiesiogiai, o teisës normø kolizijos atveju jos yra virðesnës Lietuvos Respublikos ástatymø ir kitø teisës aktø atþvilgiu. Be to, atsiþvelgiant á Europos Teisingumo Teismo praktikà bylose dël Europos Sàjungos teisës aktø taikymo nacionali-nëse valstybiø nariø teisinëse sistemose galima manyti, kad taikant Bendrijos teisës virðenybës prin-cipà ir maþesnës reikðmës Bendrijos teisës akto dalis gali bûti virðesnë uþ valstybës narës konstitu-cinæ normà.

Toliau stebëdami baudþiamojo proceso mums áprastø ðaltiniø plëtros tendencijas, visiðkai naujo baudþiamàjá persekiojimà reglamentuojanèio ðaltinio áteisinimà randame Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsëjo 26 d. ástatymu Nr. VIII–1968, Baudþiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. ástatymu Nr. IX–785, ir Bausmiø vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birþelio 27 d. ástatymu Nr. IX–994, ásigaliojimo ir ágyvendinimo tvarkos 2002 m. spalio 29 d. ástatymo Nr. IX–1162 48 straipsnyje, ir naujos redakcijos Lietuvos Respublikos prokuratûros ástatymo 16 straipsnio antroje dalyje, kuriose nurodoma, kad prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigûnams privalomos generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisës norminiai aktai, formuojan-tys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką [2]. Atrodytø, tai geriausias sprendimas, taèiau lygindami minëtø normø turiná ir faktinæ padëtá turime galimybæ ásiti-kinti, kad beveik visos rekomendacijos buvo patvirtintos dar iki naujojo BPK ásigaliojimo [3], t. y. ne-sant jokios šio kodekso taikymo praktikos. Galbût todël rekomendacijose apstu kodekso bendrybiø, atviro BPK normø perraðymo, o kai kuriais atvejais ir pernelyg plataus atitinkamø kodekso normø aið-kinimo. Apie tai jau ne kartà kalbëta ir raðyta þiniasklaidoje ir specialioje teisinëje literatûroje.

Pakitus baudþiamojo proceso teisës ðaltiniø hierarchijai, probleminiai praktinëje veikloje iðlieka kiti atskirø institucijø veiklà reglamentuojantys ástatymai, kuriuose atsispindi tam tikros baudþiamàjá persekiojimà reglamentuojanèios normos, pavyzdþiui, Lietuvos Respublikos policijos veiklos ástatyme (20 str.), Valstybës sienos apsaugos tarnybos, Finansiniø nusikaltimø tyrimo tarnybos ástatyme ir kitur.

Þinoma, ðis straipsnis nëra skirtas baudþiamojo proceso teisës ðaltiniams nagrinëti, taèiau tam tikras nurodytos temos nagrinëjimo nuoseklumas reikalavo juos trumpai apþvelgti, nes ir minëtuose ðaltiniuose vartojamos èia gvildenamos sàvokos, institutai, o jø suvokimas ir esmë nagrinëjamos pro-blematikos kontekste taip pat labai svarbûs.

92

Taigi baudþiamojo proceso teisëje ir doktrinoje iki pastarøjø metø vos ne ðimtmetá sëkmingiau arba prasèiau vartotos verstos daugiausia ið rusø kalbos ir tapusios áprastinëmis sàvokos bei institutai su atitinkamu jø turiniu: kvotos, kvotëjo, parengtinio tardymo, tardytojo, tardymo veiksmo; árodymø ir árodinëjimo; funkcijø atribojimo; teisiø ir pareigø pusiausvyros; átariamojo, kaltinamojo, patraukimo baudþiamojon atsakomybën. Nei tarpukario Lietuvoje, nei sovietmeèiu nebuvo reikðmingesniø ban-dymø „sulietuvinti“ minëtø terminø, nors, pavyzdþiui, dël tardytojo ir rusiðko „sledovatel“ atitikimo, kriminalisto, kriminalinës paieðkos ir detektyvo atitikimo diskusijø bûta. Prisimintina, kad apie tam tik-rus sàvokø vertimo ir taikymo lingvistinius pavojus seniai áspëjo ir lyginamosios teisës specialistai, aiðkindami, kad tie patys pasakymai atskirose ðalyse (teisinëse sistemose) neretai gali bûti suvokiami skirtingai ir netgi ðalys Jungtiniø Tautø narës, pateikdamos duomenis apie savo valstybiø kriminalinës justicijos sistemas, nevienodai suprato joms pateiktø klausimø esmæ dël tam tikrø kalbos barjerø [4]. Pastaraisiais metais vykdant teisinæ reformà, Lietuvoje taip pat nemaþai taikyta kitos patirties teisës aktø ir jø daliø implementacijø, recepcijø, todël kiek ámanoma dar prieð teikiant BPK projektà Seimui privalëjome iðsiaiðkinti naujø ir senø sàvokø turiná, jø tarpusavio sàsajas. Turëjome daug galimybiø plaèiai diskutuoti, tartis ir susitarti dar ir dël to, kad visiems þinoma, kad tarp Seimo nariø teisininkø specialistø nëra daug. Nebegráðime prie nurodytø klausimø persvarstymø, toliau tæsime konkreèiø sà-vokø ir institutø turinio analizæ. Mûsø valstybës baudþiamajame procese vartojamø sàvokø (terminø) pamatiniu ðaltiniu pirmiausia reikëtø laikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijà (1992 m.) ir jos atitin-kamø straipsniø redakcijas. Svarbiausi duomenys nagrinëjamos temos kontekste atsispindi Konstitu-cijos 31 ir 118 straipsniuose. Padarius Konstitucijoje pakeitimus, nuo 2003 m. balandþio 20 d. mûsø ðalyje ásigaliojo 118 straipsnio nuostata, kad ikiteisminá tyrimà organizuoja ir jam vadovauja, valstybiná kaltinimà baudþiamosiose bylose palaiko prokuroras, tuo tarpu ankstesnëje redakcijoje ðis straipsnis buvo kitaip suformuluotas ir apibrëþë, kad „Valstybiná kaltinimà baudþiamosiose bylose palaiko, bau-dþiamàjá persekiojimà vykdo ir kvotos organø veiklà kontroliuoja prokurorai. Parengtiná tardymà at-lieka tardytojai…“. Pirmiausia turime pabrëþti, kad baudþiamosios bylos ávardijimas nurodyto straips-nio galiojanèioje redakcijoje yra nebe straipsnio pradþioje, o jo pabaigoje, pabrëþiamas bûtent kalti-nimas teisme. Iðeitø, kad ikiteisminiame tyrime baudþiamosios bylos tarsi ir nëra. Apie tai uþsiminta ir kai kuriose BPK projekto autoriø kalbose. Senajame BPK, kaip þinome, pabrëþtas bûtent baudþiamo-sios bylos iðkëlimas kaip pagrindinë sàlyga, leidþianti atlikti visus tyrimo veiksmus ir taikyti procesinës prievartos priemones. Baudþiamosios bylos këlimas tada buvo saistomas su tam tikrø nusikaltimo poþymiø ir atitinkamø pagrindø nustatymu, ir atvirkðèiai, kad nebûtø aplinkybiø, daranèiø baudþia-màjà bylà negalimà. Dabartiniu metu ikiteisminio tyrimo pradþia jau nebeapibrëþiama pagrindais arba kokiomis nors kitomis teisës normomis átvirtintomis aplinkybëmis, todël atsisakyti pradëti ikiteisminá tyrimà praktiðkai negalima. Atsisakyti pradëti ikiteisminá tyrimà ámanoma tik teisës normoje aptartu at-veju, kai skunde, pareiðkime arba praneðime nurodyti faktai apie padarytà nusikalstamà veikà yra aki-vaizdþiai neteisingi (BPK 168 str. 1 d.). Pasigendama supratimo, kas yra akivaizdus neteisingumas. Be galimo paties skundo, pareiðkimo arba praneðimo patikslinimo, kitokiø prielaidø atlikti patikrinimà galimybës yra niekinës, nes jokiø procesiniø veiksmø ðiame etape negalima. Toliau analizuodami BPK normas vis dëlto bylos ávardijamà randame 110, 127, 153, 162, 163, 201 ir kituose straipsniuose, o 162–163 straipsniuose nurodoma bûtent baudžiamoji byla. Nustaèius, bylos ávardijimà (neatmetama galimybë, kad kas nors paprieðtaraus, jog tai tik neapsiþiûrëjimas priimant ástatymà), atsiranda pagrindas manyti, kad ir ikiteisminiame tyrime procesiniai dokumentai turi bûti nuosekliai registruo-jami, kaupiami laiko ir sekos tvarka. Ðios aplinkybës nustatymas ir iðsamus aptarimas ið pirmo þvilgs-nio atrodytø visiðkai nereikðmingas ir tarsi techninis. Ið tikrøjø praktinëje procesinëje veikloje jis nëra toks jau paprastas, nes pasiþymi itin pragmatiniu pobûdþiu, pavyzdþiui, tais atvejais, kai kyla klausi-mas dël proceso dalyviø susipaþinimo su surinktais tyrimo duomenimis ikiteisminio tyrimo eigoje arba já pabaigus, nes dviprasmybë tampa labai pavojinga savo padariniais proceso dalyviø ðaliø teisiø ágy-vendinimo poþiûriu. Vienu atveju bylos medþiaga turi bûti atitinkamai susisteminta, susiûta ir sunume-ruota ir tokiu pavidalu pateikta proceso dalyviams ágyvendinant susipaþinimo su byla teisæ, kitu atveju gali bûti pateiktas pavieniø dokumentø pluoðtas su nepaneigta galimybe manyti, kad kai kurie surinkti faktiniai duomenys proceso dalyviui nepateikiami, t. y. nuslepiami. Þinoma, tai gali bûti ir klaidingas ásitikinimas, taèiau geriausia panaðiø dviprasmybiø vengti labiau sukonkretinant teisës normas, kaip tai buvo nurodyta 2002 metais (senojo BPK 226 str.).

Jau minëjome, kad Konstitucijos 118 straipsnyje, uþuot átvirtinus ankstesnes kvotos ir parengti-nio tardymo tyrimo formas, yra átvirtintas ikiteisminis tyrimas, atliekamas, sprendþiant ið formuluotës, pabrëþtinai vyraujant prokurorui. Be to, minëtame straipsnyje, o ir Prokuratûros ástatymo naujoje re-dakcijose neiðliko ankstesnë „baudþiamojo persekiojimo“ sàvoka. Kai kas teigia, kad tokia sàvoka

93

buvo sovietmeèio reliktas, taèiau mums atrodo, kad terminai, ir baudþiamasis, ir persekiojimas, nëra sovietmeèio atradimas ir yra bendrybë pasiteisinusi europinëje ir pasaulinëje erdvëje. Analizuojant „baudþiamojo persekiojimo“ termino paðalinimo ið Lietuvos teisës aktø nuoseklumà, vis dëlto naujo-siose BPK pataisose ir papildymuose matome jo gráþimo á BPK normas tendencijas (þr. 17–1, 69, 69–1, 71–1, 73, 77–1 ir kitur). „Baudþiamojo persekiojimo“ terminas sëkmingai vartojamas ir kitose vals-tybëse, reformavusiose savo teisines sistemas.

Áteisintas vienodas ikiteisminis tyrimas be didesniø iðlygø gali bûti vertinamas palankiai, nes ið-nyko daþnai praktikuotas tyrimo funkcijø dubliavimas, bereikalingi proceso dalyviø apklausinëjimai, jau anksèiau fiksuotø duomenø perraðymai, kitø tyrimo veiksmø kartojimai – tikslinimai. Tuo pagrindu anksèiau tariamai didëjo darbo krûvis. Aiðku, procesinës veiklos mastai tikrai buvo dideli, taèiau pro-blemai iðspræsti ir nurodytoms tyrimo formoms suderinti bûtø pakakæ pakeisti keletà kodekso straips-niø, nes pats „ikiteisminio tyrimo“ terminas nei Lietuvos, nei kitø valstybiø baudþiamojo proceso teisës doktrinoje nëra naujas. Jis taip pat siejamas su nusikalstamos veikos atskleidimu ir iðtyrimu, o tai ap-ëmë kvota ir parengtinis tardymas. Kita vertus, „ikiteisminio tyrimo“ sàvoka yra siauresnë nei „pa-rengtinis tyrimas“, „parengtinis tardymas arba kvota“, nes savo turinio prasme suponuoja iðvadas, kad visos ikiteisminio tyrimo ástaigos uþsiima tik ikiteisminiu tyrimu (nors nurodytø institucijø veikla tik-rai yra daug platesnë ir daugiaplanë), o visi tyrimai tarsi pasiekia teismà, taèiau taip nëra ir negali bûti, nes ði sàvoka neapima kitø tyrimo baigimo procesiniø formø, pareigûnø priimamø sprendimø diskre-cijos bûdais ir kt. Mûsø nuomone, sëkmingiau galëjo bûti taikoma sàvoka „baudþiamasis persekioji-mas“. Ði sàvoka apima ir pagreitintà procesà, ir baudimà teismo ásakymu bei kitus proceso baigimo bûdus, nes baudþiamàjá persekiojimà visi suprantame kaip BPK ir kitais teisës aktais reglamentuota tvarka ágaliotø pareigûnø atliekamus procesinius veiksmus ir priemones, siekiant atskleisti nusikals-tamà veikà ir jà padariusá asmená (-is), surenkant pakankamai árodymø (duomenø), uþtikrinanèiø, kad byloje bus priimtas teisëtas ir teisingas sprendimas. Be to, ir naujojo BPK ásigaliojimo iðvakarëse vei-kusiame kodekse buvo analogiðkai apibrëþti baudþiamojo proceso uþdaviniai, o atitinkamø tyrimo institucijø (dabar ikiteisminio tyrimo institucijø ir prokuratûros) veiklos pobûdis esmingiau nepakito. Ir ankstesnë kvota, ir parengtinis tardymas turëjo paskirtá siekti tø paèiø tikslø – uþkardyti nusikaltimus, atskleisti ir iðtirti jau padarytus nusikaltimus, o kvotëjas nuo tardytojo, kaip ir kvotos organo virðininkas bei parengtinio tardymo padalinio vadovas, skyrësi tik savo procesiniu statusu, kuris buvo tinkamai apibrëþtas, t. y. logiðkai ir teisiðkai suderintas. Apie organizacinius-vadybinius baudþiamojo persekio-jimo aspektus raðoma antroje straipsnio dalyje. Apskritai baudþiamojo proceso kodekso struktûrinio nuoseklumo pasigendama daugelyje kodekso daliø ir netgi susidaro áspûdis, kad jo projektuotojai dirbo kaþkokiu pasirinktinu bûdu, paðalino nemaþai laiko patikrintø paþangiø institutø. Be to, jie var-toja kartais tik þodine prasme skirtingas sàvokas, tarpusavyje prastai suderintas arba turinèias nema-þai vidinio eklektiðkumo bruoþø, pavyzdþiui, kodekso bendruosiuose reikalavimuose stengtasi pa-keisti ikiteisminiame tyrime vartotà „árodymø“ sàvokà, visiðkai paðalinti árodinëtinø aplinkybiø sàraðà, kuris ir praktine, ir doktrinine prasme buvo tam tikra klasikinë nusikaltimø tyrimo programa. Vis dëlto galbût vël per iðsiblaðkymà árodinëtinø aplinkybiø sàraðas buvo paliktas kitoje BPK vietoje – priver-èiamøjø medicinos priemoniø taikymà reglamentuojanèiame skyriuje (BPK 395 str.), o árodymø rinki-mas minimas 48 straipsnio 1 dalies penktame punkte. Analizuojant árodinëjimo proceso reglamenta-vimo kaità taip pat matyti, kad áprasti tardymo veiksmai, skirti rasti, uþfiksuoti, rinkti ir patikrinti árody-mus, naujame procese dabar pavadinti ikiteisminio tyrimo veiksmais (XIV skyrius), arba procesinës prievartos priemonëmis (XII skyrius). Vëlgi ir tyrëjas, ir tyrimo veiksmai gali bûti suvokti ir kaip moksli-nio tyrimo bûdai, nors ikiteisminio tyrimo pareigûno kompetencija yra „suþeminta“ iki eilinio veiksmø vykdytojo lygmens.

Ádomu tai, kad paskubomis keièiant Konstitucijà ir kitus ástatymus, turbût per neapsiþiûrëjimà liko nepakeisti Konstitucijos 117 straipsnis, kuriame minimas „tardymas“, taip pat 31 straipsnis, sto-kojantis sàsajø su BPK apibrëþiant átariamàjá ir kaltinamàjá, taèiau ir apie pastaruosius proceso daly-vius diskutuojama toliau.

Naujajame BPK nesukonkretinta, kada asmuo patraukiamas baudþiamojon atsakomybën: ar tada, kai asmuo ágyja átariamojo teisinæ padëtá, ar kai tampa kaltinamuoju arba nuteistuoju, ar nuo ku-rio nors kito formaliai apibrëþto momento. Patraukimo baudþiamojon atsakomybën momentas svar-bus ne tik teorine prasme, jis labai reikðmingas baudþiamojo persekiojimo praktinëje veikloje. Mums buvo áprasta, kad patraukimo baudþiamojon atsakomybën momentas fiksuoja preliminarø nusikals-tamos veikos (o kartais ir galutiná) atskleidimo laikà, t. y. konkretaus kaltininko nustatymo tyrimas ágauna prasmingesnæ kryptá konstatuojant ne tik nusikalstamos veikos objektyvius elementus, bet ir iki tol stokojamø subjektyviø veikos padarymo kriterijø detalizavimà, þalos atlyginimo prielaidø uþtikri-

94

nimà ir kt. Nusikalstamos veikos atskleidimas visada turëjo ir kità labai pragmatinæ reikðmæ, nes juo vadovaujamasi vertinant ir baudþiamojo persekiojimo veiklos rezultatyvumà, ypaè ikiteisminio tyrimo institucijø veiklos veiksmingumo rodiklius. Tiesa, pastaruoju metu pasigirsta nuomoniø, kad neverta ðio kriterijaus laikyti svarbiausiu ir tikslinga pereiti prie kitø vertinimo pagrindø, pavyzdþiui, atvykimo á ávykio vietà operatyvumo, ir pan. Mûsø nuomone, realesne neaiðkios ir atskleistos nusikalstamos vei-kos takoskyra vis dëlto turi iðlikti bûtent patraukimo baudþiamojon atsakomybën momentas, nes sku-bus atvykimas á ávykio vietà ne visada uþtikrina nusikalstamos veikos atskleidimà, juo labiau kad ir pati apþiûra gali bûti nekokybiðka, neparengta ir t. t. Asmens patraukimo baudþiamojon atsakomybën momentas vertinant logiðku nuoseklumu ir þmogaus teisiø uþtikrinimo poþiûriu, turëtø bûti siejamas su atskiro individo, subjekto átarimu arba kitomis asmená kaltinanèiø padarius nusikalstamà veikà ap-linkybiø nustatymu.

Gana ilgai Lietuvoje átariamuoju tapdavo asmuo, sulaikytas átarus padarytu nusikaltimu, arba kuriam paskirta kardomoji priemonë iki pareiðkiant kaltinimà, vëliau ástatymo norma papildyta nuo-stata apie asmená, kuris apklausiamas apie jo padarytà veikà (senojo BPK 59 str.). Taigi átariamuoju asmuo senajame baudþiamajame procese buvo neilgai (daþniausiai iki 10 dienø po sulaikymo – su-ëmimo arba kitos kardomosios priemonës paskyrimo, t. y. iki kaltinimo pareiðkimo. Jeigu kaltinimas vëliau nebûdavo pareiðkiamas, asmuo nebûdavo toliau laikomas átariamuoju su visais ið to iðplau-kianèiais padariniais ir tokiu atveju tyrimo eigoje buvo reikalaujama priimti nutarimà nutraukti bylà asmens atþvilgiu. Naujasis BPK nustatë, kad átariamasis yra viso ikiteisminio tyrimo dalyvis. Juo lai-komas asmuo, sulaikytas átarus padaryta nusikalstama veika, arba asmuo, apklausiamas apie veikà, kurios padarymu jis átariamas, arba á apklausà ðaukiamas asmuo, kuriam yra suraðytas praneðimas apie átarimà. Kai asmuo slapstosi arba jo buvimo vieta neþinoma, átariamuoju jis pripaþástamas proku-roro nutarimu arba ikiteisminio tyrimo teisëjo nutartimi, o kaltinamuoju tampa teisme (anksèiau – tei-siamuoju). Atrodo, kad átarimo kriterijai visai maþai pakitæ ir neatmeta ðio instituto taikymo raidos pa-tirties, taèiau kiekviena naujovë visada yra nepatikrinta laiko iðbandymais, todël neretai jos padariniai neaiðkûs.

Ið tikrøjø tam tikri neigiami padariniai atsirado ir dël jau kiek pakitusiø átariamojo ir laikinai sulai-kytojo sàvokø ir jø tarpusavio ryðio (21, 140, 187, 188 str.). Lygindami minëtø normø turiná, galime prieiti prie iðvadø, kad laikinai sulaikytam asmeniui átarimas gali ir nebûti pareikðtas, pavyzdþiui, kai toks asmuo 48 val. iðbus neapklaustas, taigi ir neágis átariamojo statuso, vien dël to, kad nei kodekse, nei kituose teisës ðaltiniuose nëra ásakmiai nurodyta apklausti sulaikytà asmená per atitinkamà laiko tarpà, kaip tai buvo uþfiksuota ankstesnio sulaikymo reglamentavimo atveju (senojo BPK 138 str. 1 d.). Jeigu prisiminsime tai, kad mûsø kiek anksèiau analizuotoje baudþiamojoje byloje nepabrëþiamas ikiteisminis tyrimas, galime ásitikinti ir ðiame kontekste gresianèiomis galimybëmis neparodyti, tai yra nuslëpti dokumentus apie asmens laikinà sulaikymà, kada jis netampa kaltinamuoju arba kitaip nëra baudþiamas. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo institucijø veiklos praktikoje ðiuo atveju protokolai apie laikinà asmens sulaikymà á bylà nededami, o sulaikytøjø apskaita areðtinëse jokiais teisës aktais nëra reglamentuota. Neteisëtø sulaikymø atvejai ikiteisminiame tyrime buvo patvirtinti atlikus empiriná ty-rimà baigiamajame darbe, kurio rengimui autorius vadovavo.

Kaltinamuoju baudþiamajame procese anksèiau laikytas asmuo, kurio atþvilgiu ástatymo nu-statyta tvarka buvo priimtas nutarimas patraukti já kaltinamuoju, arba nutarimas skirti asmeniui priver-èiamàsias medicininio pobûdþio priemones, vëliau papildant ir nutarimu iðkelti baudþiamàjà bylà su-marinio proceso tvarka. Dabar kaltinamasis yra nagrinëjimo teisme dalyvis ir juo laikomas asmuo, dël kurio BPK nustatyta tvarka yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiðkimas nu-bausti asmená teismo baudþiamojo ásakymo tvarka, taip pat asmuo, prieð kurá teisme nagrinëjama byla privataus kaltinimo arba pagreitinto proceso tvarka. Neatitikimà ir tam tikrà prieðtaringumà „áta-riamojo“ ir „kaltinamojo proceso dalyviø“ sàvokø, átvirtintø BPK, galime pastebëti ir analizuodami mûsø valstybës Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalá, kurioje nustatoma, kad „asmeniui, kuris átariamas padaræs nusikaltimà, ir kaltinamajam nuo jø sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garan-tuojama teisë á gynybà, taip pat ir teisë turëti advokatà“.

Derëtø sutikti su nuomone, kad „nepaisant to, kad „plati“ baudþiamojon atsakomybën trau-kiamo proceso subjekto samprata bent jau ið pirmo þvilgsnio atrodo pakankamai aiðki ir paprasta… vis dëlto sisteminë, loginë ir lyginamoji naujojo Baudþiamojo proceso kodekso analizë pagrástai verèia abejoti tiek teoriniu jos priimtinumu, tiek ir praktine nauda“ [5, p. 64–65].

95

2. Baudþiamojo persekiojimo organizavimas ir veiklos veiksmingumas vadybiniu poþiûriu

Kaip jau minëta, naujasis BPK vietoje ankstesniø kvotos instituto ir kvotëjo, taip pat tardymo

padalinio virðininko bei tardytojo institucijø ir atitinkamø pareigûnø átvirtino ikiteisminio tyrimo ástaigà ir ikiteisminio tyrimo pareigûnà, o ankstesnis prokuroras, daþnai tik kontroliavæs tyrimà arba pats vyk-dæs parengtinio tardymo darbà, dabar ikiteisminiame tyrime praktiðkai sujungë dar ir ástaigos vadovo funkcijas, nes nuo 2003 m. geguþës 1 d. jis pats organizuoja ikiteisminá tyrimà ir jam vadovauja, at-lieka ikiteisminá tyrimà arba atskirus tyrimo veiksmus, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigûnø veiklà baudþiamajame procese, koordinuoja ikiteisminio tyrimo ástaigø veiksmus tiriant nusikalstamas vei-kas, padeda uþtikrinti teisëtumà ir kt. Taigi prokuroro ágaliojimø apimtis pastebimai padidëjo, tuo tarpu dabartinis ikiteisminio tyrimo pareigûnas savo procesine padëtimi maþai kuo primena ankstesná tar-dytojà, nes jo procesinis savarankiðkumas gana ribotas. Nors naujojo BPK 172 straipsnis, kuris, mûsø nuomone yra svarbiausias apibrëþiant ikiteisminio tyrimo ástaigø pareigûnø statusà, nurodo, kad pa-reigûnas, atlikdamas ikiteisminá tyrimà, turi teisæ atlikti visus kodekse numatytus veiksmus, èia pat ið-skiria tuos veiksmus, kuriuos gali atlikti tik prokuroras arba ikiteisminio tyrimo teisëjas. Þinant, kad ty-rëjas pats negali paskirti jokios kardomosios priemonës, negali savarankiðkai ikiteisminio tyrimo nu-traukti arba kitaip já baigti, skirti ekspertizæ, pripaþinti asmená civiliniu ieðkovu, toks teisinis statusas pareigûnà padaro gana riboto savarankiðkumo ir iniciatyvumo. Kita vertus, vyraujantá jo priklauso-mumà nuo prokuroro valios átvirtina to paties straipsnio antroji dalis, kuri nedviprasmiðkai nustato, kad ikiteisminio tyrimo ástaigos pareigûnas privalo vykdyti visus prokuroro nurodymus ir prokuroro nusta-tytu laiku praneðti ðiam apie ikiteisminio tyrimo eigà. Dar toliau einama Lietuvos Respublikos genera-linio prokuroro patvirtintose rekomendacijose, ið kuriø turinio galime ásitikinti apie plataus ir turbût be-reikalingo prokuroro, pareigûno ir ástaigos vadovo susiraðinëjimo grësmes ir konkreèios atsakomybës bei savarankiðkumo uþ patikëtà veiklà stokà, ypaè nustatant Ikiteisminio tyrimo terminø kontrolës tvarkà, Rekomendacijoje dël prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminá tyrimà ir jam vadovaujant [6, p. 56–57]. Darbo organizavimo (vadybos) kontekste keistokai, jeigu ne daugiau, atrodo prokuroro ir ikiteisminio tyrimo ástaigos pareigûno, dirbanèio ne prokuratûroje, o kitoje ástaigoje, átvirtintas visiðkas veiklos hierarchinis priklausomumas, tuo tarpu paèios ikiteisminio tyrimo ástaigos vadovybës funkcijos bent kiek paveikti ikiteisminá tyrimà procese nëra sureguliuotos, iðskyrus atvejá, kai atsisakoma pradëti ikiteisminá tyrimà (BPK 168 str. 2 d.). Kodeksu menkai sureguliuotus ikiteisminio tyrimo institucijos va-dovo, pareigûno ir prokuroro santykius bandyta spræsti ir sumodeliuoti Rekomendacija, taèiau ir ið joje nurodytø trijø punktø ástaigos vadovas viso labo prilygintas tik iki ikiteisminio tyrimo pareigûno procesinës padëties, faktiðkai jam pavedant prokuroro nurodymø vykdymo kontrolæ, bet nesuteikiant ikiteisminio tyrimo dinamiðkai bei intensyviai veiklai vykdyti reikalingø procesiniø teisiniø valdymo ága-liojimø [7, p. 65]. Toks norminis ikiteisminio tyrimo veiklos reglamentavimas organizacine ir materia-line prasme reikalauja nemaþai iðtekliø. Jau buvo raðyta, kad iki BPK ásigaliojimo su baudþiamojo pe-rsekiojimo funkcija neblogai susidorojo maþdaug 2 000 tardytojø, kvotëjø ir prokurorø, taèiau dabar vël skundþiamasi dideliais darbo krûviais, nors tyrëjø padaugëjo daugiau nei tris kartus [8, p. 51–56]. Administravimo veiklos organizavimo teorijoje teigiama, kad nagrinëjant struktûrø kûrimo ir paval-dumo klausimus ir kontrolës ribas, vadovas negali tiesiogiai kontroliuoti daugiau kaip penkiø–ðeðiø pavaldiniø veiklà [9, p. 29]. Èia sunkiai gali patekti tokia sritis kaip ikiteisminis tyrimas, nes kiekvienas pareigûnas daþnai tiria ávairaus sudëtingumo ne vienà deðimtá nusikalstamø veikø, todël ir ikiteisminio tyrimo ástaigos vadovo, ir prokuroro intensyvesnë kontrolë, tarkime tø paèiø 5–6 tyrëjø veiklos, tampa gana sudëtinga. Apskritai protinio darbo naðumui átakos daranèiø veiksniø tyrimø iki ðiol atlikta ne-daug, taèiau akivaizdu, kad tam tikri poveikio elementai egzistuoja. Vienas ið naujausiø darbø ðia tematika sietinas su Peterio F. Druckerio vardu, kuris iðskiria ðiuos svarbiausius apibendrintus protinio darbo naðumui átakos turinèius veiksnius: veiklos uþduoties apibrëþtumas; darbuotojø savivalda, t. y. jø autonomija; veiklos naujoviø privalomumas; nepaliaujamas mokymasis ir þiniø atnaujinimas; veik-los naðumo vertinimas ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme; iðskirtinis darbuotojø, kaip intelektinio turto, vertinimas. Patys darbuotojai savo darbà organizacijoje laiko prestiþiniu ir pabrëþtinai ignoruoja kitokio pasirinkimo galimybes [10, p. 166–167]. Jeigu sutiksime, kad baudþiamojo persekiojimo veikla taip pat yra protinë veikla, visi nurodyti veiksniai neabejotinai su ja tiesiogiai susijæ. Deja, dabartinë procesinë ir organizacinë baudþiamojo persekiojimo tvarka mûsø pabrëþtais aspektais nukreipta tik á ekstensyvesnio pobûdþio veiklà, kai ágyvendinamos funkcijos daugiau nei dubliuojamos, visapusiðkai kontroliuojamos, ir stokojant pasitikëjimo pareigûnu. Ikiteisminio tyrimo pareigûnø darbo vertinimas ir materialine prasme, ir kitø teikiamø garantijø poþiûriu dabar beveik nesiskiria nuo maþiau atsakingø

96

funkcijø vykdytojø darbo apmokëjimo ir prestiþiðkumo. Ikiteisminio tyrimo funkcijà dabar vykdo ne tik kriminalinës policijos, bet ir policijos apylinkës inspektoriai, kiti vieðosios policijos specialistai, netu-rintys ikiteisminio tyrimo veiklos ágûdþiø ir neretai apeidami jiems priskirtø vykdyti kitø funkcijø ko-kybæ. Naujausiais duomenimis, tik 42 procentai tyrëjø dabar turi aukðtàjá teisiná iðsilavinimà [11].

Dar iki naujojo BPK ásigaliojimo ir vëliau daþnai buvo teigiama, kad atsisakant baudþiamosios bylos këlimo stadijos, bus ið esmës sumaþintos veiklos sànaudos. Ið tikrøjø neleidþiant atlikti patikri-namøjø ikiteisminio tyrimo ar, kaip minëta, kitø procesiniø veiksmø bei ið karto pradedant ikiteisminá tyrimà, darbo sànaudos nemaþëja, nes ikiteisminiai tyrimai vis tiek vëliau nutraukiami. Dël tokios pro-cesinës prabangos ir organizacine vadybine prasme geresniø veiklos rezultatø nepastebime. Palygi-nimui panagrinëkime baudþiamojo persekiojimo veiklos statistikos duomenis. Ðtai iki naujojo BPK ási-galiojimo uþregistruota pareiðkimø ir praneðimø apie nusikaltimus: 2000 m. – 164 738; 2001 m. – 166 189; 2002 m. – 153 386; atitinkamai iðkeltos bylos: 82 370; 79 265; 72 646 atvejais. Analizuodami iki-teisminio tyrimo veiklos 2004 m. rezultatus (2003 metø veiklos rezultatø vertinti negalime, nes BPK ásigaliojus geguþës mënesá nustatytos valstybinës atsiskaitomybës pusmetiniai ir metiniai duomenys nebus adekvatûs) matome, kad nurodytø metø pradþioje buvo 370 073 bylø likutis visose ikiteisminio tyrimo ástaigose ir prokuratûroje, per metus pradëti 103 464 ikiteisminiai tyrimai; nutraukti – 61 696 ikiteisminiai tyrimai; 17 468 bylos perduotos teismui, o bylø likutis metø pabaigoje netgi iðaugo iki 388 018. Kiek buvo apskritai gauta pareiðkimø ir praneðimø apie nusikalstamas veikas ir kiek atsisakyta pradëti ikiteisminiø tyrimø, deja, ðioje ataskaitoje duomenø nëra. Vieðajai tvarkai ir visuomenës sau-gumui uþtikrinti Lietuvoje 2002 metais skirta 1 007 910 litø, 2004 metais – 13 752 962 litø, o lyginamoji dalis visø asignavimø atþvilgiu procentais vienam gyventojui tais paèiais metais buvo atitinkamai 290 ir 361 [12]. Taigi ið ðiø duomenø analizës darbo pagerëjimo tendencijø sparèiai augant finansinëms sànaudoms, áskaitant ir baudþiamàjá persekiojimà vykdanèiø pareigûnø skaièiø, nëra.

Kita vertus, ikiteisminio tyrimo veiklos kokybæ siejant su nukentëjusiøjø nuo nusikalstamø veikø bei kitø proceso dalyviø teisëtø interesø uþtikrinimo garantijomis, abejoniø kelia ir tai, kad dabarti-niame ikiteisminiame tyrime dël pakitusios procesinës tvarkos tapo labai sunku panaudoti specialià-sias þinias, ypaè skirti ekspertizes, nes jà turi teisæ skirti tik ikiteisminio tyrimo teisëjas prokuroro pra-ðymu. Ðtai vienas pavyzdys, kaip specialiøjø þiniø panaudojimo procesinës tvarkos kaita atsispindi praktinëje ikiteisminio tyrimo veikloje: teismo medicinos ekspertø iðvykø á ávykio vietos apþiûrà iki pastarøjø metø sistemingai daugëjo ir 2002 metais sudarë 2 532 atvejus, 2003 metais jau sumaþëjo 544, o 2004 metais – dar 576 atvejais maþiau, taigi praëjusiais metais bendras minëtø iðvykø skaièius tëra 1 412 (sumaþëjo beveik per pusæ). Tokià paèià tendencijà liudija ir þmoniø sveikatos sutrikdymø tyrimai: atitinkamai 2002 m. – 30 333; 2003 m. – 26 649; 2004 m. – 25 559 atvejø [13]. Þinant, kad smurtinio pobûdþio nusikalstamø veikø pastaraisiais metais Lietuvoje pastebimiau nesumaþëjo, sun-ku suvokti, kiek pagrásti ir kokybiðki sprendimai bylose gali bûti priimti nepasitelkus atitinkamø spe-cialistø, ypaè pradiniame tyrimo etape.

Baudþiamasis persekiojimas, kaip valstybës inicijuojama, organizuojama ir realizuojama veikla, turinti nemaþai prievartinio pobûdþio elementø, kurie labiausiai palieèia esmines þmogaus teises ir laisves, privalo bûti labai gerai suderinta ir teisine, ir darbo organizavimo prasme. Jau turëjome ne-maþai galimybiø ásitikinti, kad nagrinëjamu aspektu neretai pasigendama elementarios logikos, taigi ir toliau einant ekstensyviu keliu ateityje prireiks dar daugiau tyrëjø, prokurorø, jø padëjëjø ir kitokiø or-ganizaciniø ir materialiniø iðtekliø, o þmogus ir toliau nepajus baudþiamojo persekiojimo reformavimo teigiamø poslinkiø.

Tos paèios tendencijos pastebëtos ir atliekant moksliná tyrimà „Baudþiamojo proceso optimiza-vimo ir spartinimo galimybës ir bûdai [14, p. 8–10]

Iðvados

1. Teisinës reformos aplinkoje, kintant socialinei orientacijai nuo valstybiniø prioritetø arèiau þmogaus interesø stabilesniø garantijø ir pabrëþiant vakarietiðkàjá modelá, baudþiamojo proceso tei-sëje iðlieka nesuderinamumo ir tam tikros painiavos, nes atskiri neblogai pasiteisinæ institutai be dis-kusijø atmesti, o siûlomi tobulinimo bûdai ignoruojami.

2. Nevisapusiðkai apgalvota, sukonstruota, áteisinta ir ágyvendinama baudþiamàjá persekiojimà vykdanèiø subjektø tarpusavio sàveika sukelia bereikalingas trintis, neretai ir þmoniø teisiø ir laisviø paþeidimus, taip pat pareikalauja vis didëjanèiø materialiniø ir kitokiø organizaciniø iðtekliø, taèiau ge-resnës veiklos veiksmingumo kokybës nepajutome.

97

3. Telkiant atitinkamø institucijø, pirmiausia policijos, pajëgas vien ikiteisminiam tyrimui, nepa-grástai nukenèia kitø atitinkamoms ástaigoms priskirtø funkcijø ágyvendinimas. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo funkcijà ir materialiniu, ir organizaciniu poþiûriu sulyginus su kitomis funkcijomis, nereikalau-janèiomis aukðtesnio profesinio pasirengimo ir praktinës veiklos patirties, privedë prie ikiteisminio ty-rimo darbo prestiþo blogëjimo, nurodytà funkcijà vykdanèiø pareigûnø personalo profesionalumo maþëjimo.

4. Pribrendo momentas suburti specialistø grupæ, kuri visapusiðkai ir neðaliðkai nagrinëtø ir vertintø susiklosèiusià baudþiamojo persekiojimo teisinio reglamentavimo bei praktinës veiklos orga-nizavimo padëtá ir pateiktø atitinkamus pasiûlymus nurodytoms problemoms spræsti, nes spragø epi-zodinis „lopymas“ daþnomis teisës aktø pataisomis þymesnio veiklos pagerëjimo prielaidø nesukuria.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodeksas (projektas) // Teisës problemos. 1999. Nr.

3. 2. Lietuvos Respublikos prokuratûros ástatymo pakeitimo ástatymas // Valstybës þinios. 2003. Nr.

42–1919. 3. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos // Valstybës þinios.

2003. Nr. 39–1805. 4. Criminal procedure: constitutional constraints an investigation and prof. Welsch S. White. James

J. Tomkovisz. – Times Mirror Books, 1990. 5. Merkevièius R. Baudþiamojon atsakomybën traukiamo asmens samprata teisinës valstybës bau-

dþiamajame procese. Daktaro disertacija. – Vilnius, 2005. 6. Ikiteisminio tyrimo terminø kontrolës tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio proku-

roro 2003-04-11 d. ásakymu Nr. I–47. Poástatyminiø teisës aktø, reglamentuojanèiø ikiteisminio ty-rimo pradþià, registracijà, eigà bei apskaità, sàvadas Nr. 1. – Vilnius, 2003.

7. Rekomendacija dël prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminá tyrimà ir jam vadovaujant, patvir-tinta 2004-02-25 d. ásakymu Nr. J–40. Poástatyminiø teisës aktø, reglamentuojanèiø ikiteisminá ty-rimà sàvadas Nr. 2. – Vilnius, 2004.

8. Ancelis P., Grigolovièienë D. Ikiteisminis tyrimas po naujos redakcijos teisinës sistemos refor-mos metmenø patvirtinimo // Jurisprudencija. 2004. Nr. 63(95).

9. Zakarevièius P. Vadyba. – Kaunas, 1998. 10. Drucker P. F. Valdymo iððûkiai XXI amþiuje. – Vilnius, 2004. 11. V. Greièiø pribloðkë pareigûnø nekompetencija // Respublika. 2005 m. geguþës 27 d. 12. Generalinës prokuratûros ataskaita apie Prokuratûrø ir ikiteisminio tyrimo ástaigø darbà (su

pakartotinai baigtomis bylomis) per 2004 m. 12 mënesiø. http://www.nplc.lt:8000/asis/ prisijun-gimo laikas 2005 m. geguþës 13 d.

13. Teismo medicinos instituto direktoriaus 2004 metø ataskaita. 14. Jurka R. Ikiteisminis tyrimas: nesibaigianèios diskusijos dël nesibaigianèiø problemø // Policija.

2005. Nr. 8 (24–362).

♦♦♦

Penal Persecution in Key Concepts and Management

Assoc. Prof. Dr. Petras Ancelis Mykolas Romeris University

Keywords: penal persecution, procedural form, pre-trial investigation, pre-trial investigation officer, investigator, prosecutor, interrogation, preliminary investigation, interrogation office, interrogator, investigator, head of investigation unit, head of pre-trial investigation office, pre-trial investigation arrangement procedure, pre-trial investigation management.

98

SUMMARY

The article is devoted to the matter description of penal persecution as a decisive instrument in the fight against crime and to the comparison of former and present (valid since 2003 05 01) key institutions of procedural form.

Penal persecution procedural forms are compared to legal procedure which worked before 2003. The article looks into differences between interrogation, preliminary investigation and pre-trial investigation as well as the former and present interaction and procedural status of subjects – interrogator, investigator, head officials and prosecutor – in the penal persecution. The comparison is carried on the basis of certain law sources with the analysis of penal persecution practice results. The author states that the present rules of procedure contain certain confusion and are not properly balanced because they refuse some institutions which have previously well justified themselves and also ignore suggested ways of improvement. Besides, the interaction among different subjects executing the penal persecution is not working as it has to and therefore brings some misunderstandings and often breach of human rights and freedoms. At the same time the demand for material and other organizational resources is growing. Concentration of responsibilities delegated to certain police institutions purely on pre-trial investigation work reduces the strength of other institutions. On the other hand, the qualification of pre-trial investigation has been put on the same level with responsibilities that do not need higher professional skill and experience which resulted in the falling of pre-trial work prestige as well as to the decrease of police staff professionalism. At the end of the article the author presents recommendations of how to solve the listed problems.

99


ASMENŲ, PRIKLAUSOMŲ NUO NARKOTIKŲ, BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMO TEISINIAI ASPEKTAI: PATIRTIS LIETUVOJE

Doktorantė Marta Gavrilovienė

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Baudþiamosios teisës katedra


Telefonas 271 45 84


Pateikta 2005 m. liepos 10 d. Parengta spausdinti 2005 m. rugsėjo 8 d.

Pagrindinės sąvokos: bausmės vykdymo atidėjimas, asmuo, priklausomas nuo narkotikų, gydy-

mosi nuo narkomanijos kursas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjami asmenų, priklausomų nuo narkotikų, bausmės vykdymo atidėjimo ypa-

tumai Lietuvoje. Analizuojamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos, kuriomis re-

miantis šiems asmenims atidedamas bausmės vykdymas. Įstatymo nuostatos gretinamos su teismų

praktikos pavyzdžiais, kuriais remiantis atskleidžiami asmenų, priklausomų nuo narkotikų, bausmės

vykdymo atidėjimo praktiniai aspektai. Šie aspektai teismų veikloje ne visada tinkamai įvertinami.

Nagrinėjamos aplinkybės, lemiančios bausmės vykdymo atidėjimo, įpareigojant gydytis nuo narkoma-

nijos, taikymo formalumą. Apžvelgiamas ir bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo procesas nuteistie-

siems, įpareigotiems gydytis nuo narkomanijos. Pateikiama narkomanija sergančių asmenų gydymą

reglamentuojančių teisės aktų analizė. Nagrinėjami klausimai, susiję su nuteistojo, įpareigoto gydytis

nuo narkomanijos, teisinės padėties reglamentavimu bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Aiški-

namasi, ar teisės aktuose yra numatyti specialūs reikalavimai asmenims, įpareigotiems gydytis nuo

narkomanijos.

Áþanga

Lietuvoje kasmet daugëja asmenø, vartojanèiø narkotikus, ir ðiø asmenø padaromø nusikals-tamø veikø. Nors tikslus nei serganèiøjø narkomanija, nei jø padaromø nusikaltimø skaièius nëra þi-nomas, oficialioji statistika rodo ðiø reiðkiniø augimo tendencijas. Per pastaruosius penkerius metus nusikaltimø, susijusiø su neteisëta narkotikø apyvarta, padaugëjo 1,5 karto. 2003 m. Lietuvoje uþre-gistruotos 1029 nusikalstamos veikos, susijusios su neteisëta narkotiniø medþiagø apyvarta (2002 m. – 937). Nusikalstamos veikos, susijusios su neteisëta narkotiniø medþiagø apyvarta, 2003 m. sudarë 1,2 procento visø ðalyje registruotø nusikalstamø veikø [1].

Asmenys, sergantys priklausomybës ligomis, daþnai paþeidþia ástatymus, todël susiduria ir su sveikatos arba socialinës apsaugos, ir su teisine sistemomis, daþnai pirmiau su pastaràja. Teisinë si-stema turi bûti veiksmingai iðnaudojama skatinant serganèiuosius priklausomybës ligomis ásitraukti á atitinkamas gydymo bei reabilitacijos programas [2]. Narkotikø kontrolës ir narkomanijos prevencijos srityje valstybës baudþiamoji politika kuria teisines prielaidas, leidþianèias narkomanija sergantiems asmenims uþ nesunkius nusikaltimus skirti minimalias bausmes, taip pat atidëti bausmës vykdymà, jeigu ðie asmenys gydysis nuo narkomanijos. Tam bûtinas aiðkus teisinis apibrëþtumas, koks gydy-mas ir reabilitacija turi bûti taikomi nusikalstamà veikà padariusiems asmenims, priklausomiems nuo

100

narkotikø, kuriems toks gydymas ir reabilitacija gali bûti teismo skirti kaip vienas ið ápareigojimø ati-dedant bausmës vykdymà. Taigi turi bûti aiðku, kuo skiriasi reikalavimai, keliami tada, kai gydytis nuo narkomanijos ápareigoja teismas savo nuosprendþiu, nuo savanoriðkam gydymuisi keliamø reikala-vimø.

Iðnagrinëjus teismø praktikà konstatuotina, kad bausmës vykdymas daþniausiai atidedamas asmenims, priklausomiems nuo narkotikø, uþ tokias nusikalstamas veikas kaip vagystës ir neteisëtas disponavimas narkotinëmis arba psichotropinëmis medþiagomis neturint tikslo jas platinti. Atidedant bausmës vykdymà asmenims, priklausomiems nuo narkotikø, siekiama dvigubo socialinio rezultato: pirma, kad asmenys, priklausomi nuo narkotikø ir padaræ nusikalstamà veikà, iðsigydytø nuo ðios pri-klausomybës, antra, kad jie ateityje nedarytø nusikaltimø. Toks dualistinis socialinis kontekstas reika-lauja, kad teismas, spræsdamas, ar galima taikyti bausmës vykdymo atidëjimà, ávertintø nuteistojo ga-limybes iðsigydyti nuo priklausomybës ir ateityje nedaryti nusikaltimø, o pasibaigus bausmës vyk-dymo atidëjimo terminui, spræsdamas atleidimo nuo bausmës klausimus nustatytø, ar nuteistasis ávykdë teismo nustatytà gydymosi nuo priklausomybës ápareigojimà. Ðiuos klausimus tinkamai galima iðspræsti tik esant integruotai teisës sistemai, reglamentuojanèiai ir bausmës vykdymo atidëjimà, ir gydymosi nuo narkomanijos bausmës kontekste sàlygas ir reikalavimus, kuriuos nuteistasis privalo vykdyti gydymosi laikotarpiu.

Asmenø, priklausomø nuo narkotikø, bausmës vykdymo atidëjimo taikymo prielaidos

Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 75 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam

bauda, areðtu arba laisvës atëmimu uþ vienà arba kelis baudþiamuosius nusiþengimus, nesunkius ir apysunkius tyèinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip ðeðeriems metams uþ dël neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidëti paskirtos bausmës vykdymà nuo vieneriø iki trejø metø [3]. Spræsdamas, ar galima atidëti bausmës vykdymà, teismas turi nusta-tyti, ar yra tinkamas pagrindas manyti, kad bausmës tikslai bus pasiekti bausmës realiai neatlikus [3, 75 str. 1 d.]. Nëra reglamentuota, kokios socialinës nuteistojo gyvenimo aplinkybës turi bûti vertina-mos sprendþiant bausmës vykdymo atidëjimo klausimà, kokiø aplinkybiø visuma sudaro pagrástas prielaidas, kad bausmës vykdymo atidëjimo taikymas konkreèiam asmeniui bus veiksmingas. Ben-drosios bausmës skyrimo nuostatos reikalauja, kad teismas, skirdamas bausmæ, atsiþvelgtø á pada-rytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsná, kaltës formà ir rûðá, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybæ ir kt. [3, 54 str. 2 d.]. Ðios aplinkybës yra svarbios ir spren-dþiant bausmës vykdymo atidëjimo klausimà. Vadovaujantis ðiais orientyrais, nekyla abejoniø ir sun-kumø, kai vertinami formalûs bausmës vykdymo atidëjimo taikymo galimybës kriterijai. Formaliais ga-lima laikyti kaltës formà ir rûðá, nusikalstamos veikos pobûdá, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Problemø kyla vertinant kaltininko asmenybæ, o ji daþniausiai yra viena svarbiausiø aplinkybiø, nule-mianèiø bausmës tikslø pasiekimo realumà nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenës.

Padëties vertinimo sudëtingumà atspindi vienas ið teismø praktikos pavyzdþiø. Vilniaus miesto 3-ios apylinkës teismo 2003 m. lapkrièio 28 d. nuosprendþiu pagal LR BK 259 straipsnio 1 dalá 8 më-nesiams laisvës atëmimo nuteistas pilietis A. D., gimæs 1969 m. spalio 1 d., turintis aukðtesnájá iðsilavi-nimà, gyvenantis romø bendrijoje, Vilniuje, nedirbantis, iðsituokæs, anksèiau teistas 6 kartus: paskuti-nis teistumas – 2001 m. geguþës 23 d. pagal LR BK 232¹ straipsnio 2 dalá. Pritaikius LR BK 42 straips-nio 4 dalá, bausmë subendrinta su 2001 m. sausio 13 d. nuosprendþiu ir galutinë bausmë paskirta 1 m. 9 mën. laisvës atëmimo. 2002 m. spalio 3 d. A. D. buvo lygtinai paleistas; teistumas neiðnyko. Teismas, pritaikæs LR BK 75 straipsná, bausmës vykdymà atidëjo 2 metams, ápareigodamas nuteistàjá gydytis nuo narkomanijos ir nekeisti gyvenamosios vietos be institucijos, priþiûrinèios bausmës vyk-dymo atidëjimà, sutikimo [4].

Ðiuo atveju teismas, spræsdamas bausmës vykdymo atidëjimo taikymo galimybæ, ið esmës va-dovavosi formaliuoju kriterijumi, t. y. kad nusikalstama veika atitinka nesunkaus tyèinio nusikaltimo sampratà. Vertinant kaltininko asmenybæ, ðiuo atveju reikia ne tik asmeninës intuicijos, gyvenimo ir profesinës patirties, teisinës sàmonës, bet ir specialiøjø þiniø apie asmenø, serganèiø narkomanija, elgesio ypatybes bei gydymo galimybes. Narkomanija yra psichikos liga, kuria asmenys suserga dël piktnaudþiavimo narkotinëmis, psichotropinëmis, kitomis psichikà veikianèiomis medþiagomis. Ji pa-sireiðkia asmens psichinës ir fizinës priklausomybës nuo narkotiniø, psichotropiniø, kitø psichikà vei-kianèiø medþiagø sindromu bei kitais neigiamais medicininiais ir socialiniais padariniais [5]. Svarbu

101

suprasti ðiø neigiamø medicininiø ir socialiniø padariniø poveiká asmens kriminogeniniam elgesiui. Teisëjas, turëdamas profesinës patirties, þiniø, gali bûti pasirengæs ðias aplinkybes tinkamai ávertinti, bet gali ir nebûti. Konkreèiai nagrinëjamu atveju teismas, atidëdamas bausmës vykdymà, pirmenybæ teikë padarytos nusikalstamos veikos pobûdþiui ir jos pavojingumui visuomenei. Be to, ávertinæs tai, kad nuteistojo narkotikø vartojimas yra kriminogeninis veiksnys, lëmæs jo nusikalstamà elgesá, tei-smas nuteistàjá ápareigojo gydytis nuo narkomanijos. Ðiuo atveju liko neávertintos socialinës nuteistojo gyvenimo aplinkybës. Gydantis nuo narkomanijos, labai svarbi teigiama socialinë aplinka, skatinanti gydymosi nuo priklausomybës procesà. Bûtinas ðeimos nariø ir artimøjø palaikymas, tinkamas ben-dravimas, uþimtumas ir socialiai priimtinas laisvalaikio praleidimo bûdas. Nagrinëjamu atveju nuteis-tasis gyvena socialiai apleistoje aplinkoje, kuri yra aiðkiai nepalanki jo gydymuisi nuo narkomanijos, nes Vilniuje esanti romø bendrija visuomenëje yra gerai þinoma kaip narkotikø platinimo ir narkoma-nijos plitimo þidinys. Nuteistasis ðiuo atveju bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu lieka kriminoge-ninëje aplinkoje, kuri nepalanki ir teismo ápareigojimui vykdyti, ir elgesio korekcijai apskritai. Neigia-mai nuteistojo asmenybæ apibûdina ir ðeði teistumai.

Nëra aiðkios koncepcijos ir sprendþiant asmenø, priklausomø nuo narkotikø, kurie padarë nu-sikaltimus, bausmës vykdymo atidëjimo taikymo klausimus, kai jau kelerius metus jie buvo gydomi nuo narkomanijos substitucine terapija.

Pavyzdþiui: 1. Vilniaus miesto 1-os apylinkës teismo 2001 m. gruodþio 11 d. pagal LR BK 232¹ straipsnio 1

dalá, 207 straipsnio 1 dalá 1 m. 6 mën. laisvës atëmimu nuteista pilietë L. G., gimusi 1978 m., turinti vi-duriná iðsilavinimà, bedarbë, netekëjusi, nuo 1999 m. átraukta á metadono programà ir nuolat jà lan-kanti. Teismas, pritaikæs LR BK 47¹ straipsná, bausmës vykdymà atidëjo 3 metams ir ápareigojo per 3 mënesius ásidarbinti ir nekeisti darbo vietos be teismo sutikimo, taip pat per 6 mënesius iðeiti gydy-mosi nuo narkomanijos kursà [6].

2. Vilniaus miesto 2-os apylinkës teismo 2003 m. lapkrièio 13 d. pagal LR BK 259 straipsnio 1 dalá 3 mënesiams laisvës atëmimu nuteistas pilietis A. È., gimæs 1972 m., iðsituokæs, bedarbis, turintis specialøjá viduriná iðsilavinimà, teistas 4 kartus. Paskutinis teistumas – 2001 m. spalio 22 d. A. È. gy-domas pagal pakaitinio gydymo metadonu programà nuo 2002 m. lapkrièio 7 d., gydymo trukmë ne-nustatyta. A. È. nustatyta diagnozë: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybës sindromas. Pats nuteistasis teigia, kad kitokio gydymosi nenori, nes patenkintas metadono vartojimo programa. Teismas, pritaikæs LR BK 75 straipsná, bausmës vykdymà atidëjo 1 metams ir ápareigojo nekeisti gyvenamosios vietos be institucijos, priþiûrinèios bausmës vykdymo atidëjimà, sutikimo taip pat gydytis nuo narkomanijos [7].

Pirmuoju atveju nuteistoji darydama nusikalstamà veikà jau kelerius metus buvo metadono programos dalyvë. Ðis gydymo metodas nebuvo veiksmingas, nes L. G. gydymosi laikotarpiu padarë nusikalstamà veikà, susijusià su narkotikais. Galima teigti, kad gydymas metadonu nebuvo veiksmin-gas, nes priklausomybë narkotikams, kaip kriminogeninis veiksnys, ir toliau darë átakà nuteistosios elgesiui. Teismas nuteistàjà ápareigojo per 6 mënesius iðeiti gydymosi nuo narkomanijos kursà. Vis dëlto yra neaiðku, pagal kokià gydymo programà per 6 mënesius nuteistoji privalo gydytis nuo nar-komanijos. Ar ji gali ir toliau gydytis pagal metadono programà? Jei taip, tai ápareigojimas per 6 më-nesius iðeiti gydymosi kursà nuo narkomanijos ágyja gana formalø pobûdá, nes ðiuo atveju gydymo metadonu neveiksmingumas yra akivaizdus. Gydymas metadonu atitinka substitucinës terapijos gy-dymo sampratà. Vienas ið substitucinës terapijos tikslø yra laipsniðkai gerinti serganèiøjø priklauso-mybe nuo opioidø somatinæ ir psichinæ bûklæ, gerinti jø socialinæ adaptacijà ir integracijà á visuomenæ [8]. Nuteistosios L. G. padaryta nusikalstama veika rodo, kad ðio tikslo gydant pagal metadono pro-gramà nebuvo pasiekta. Taigi ar tikslinga taikyti ðá gydymà bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu? Substitucinës terapijos taikymo tvarkoje priklausomybei nuo opioidø gydyti numatyta, kad substituci-nio gydymo trukmë nustatoma remiantis klinikinëmis indikacijomis. Teismas savarankiðkai negali nu-statyti nei klinikiniø indikacijø, nei numatyti gydymo nuo narkomanijos kursà.

Panaðiai yra ir antruoju atveju. Nuteistasis A. È. darydamas nusikalstamà veikà jau buvo gydo-mas pagal metadono programà, gydymo trukmë jam nenustatyta. Pats nuteistasis kitaip gydytis ne-nori, nes patenkintas metadono vartojimo programa. LR BK 75 straipsnis numato, kad teismas gali ápareigoti gydytis nuo narkomanijos, jei nuteistasis sutinka. Ar tai reiðkia, kad nuteistojo sutikimas rei-kalingas ir pasirenkant gydymosi nuo narkomanijos metodà? Ðiuo atveju, kaip ir anksèiau nagrinëtu, abejotinas gydymosi pagal metadono programà ðiam asmeniui veiksmingumas.

Tokiø teismø praktikos pavyzdþiø yra nemaþai. Asmenø, priklausomø nuo narkotikø, bausmës vykdymo atidëjimà komplikuoja tai, kad teismas ne visada gali ávertinti konkreèiam nuteistajam nar-

102

komanijos sukeltus neigiamus socialinius ir medicininius padarinius. Teismas savarankiðkai negali nustatyti gydymo metodo, trukmës, kurie turëtø didþiausià teigiamà poveiká ðalinant priklausomybës nuo narkotikø sukeltas kriminogenines elgesio iðraiðkas. Tokiomis aplinkybëmis ápareigojimo gydytis nuo narkomanijos skyrimas nuteistajam daþnai ágyja formalø pobûdá.

Asmenø, ápareigotø gydytis nuo narkomanijos, bausmës vykdymo atidëjimo vykdymo ypatybës

Ásiteisëjæs teismo nuosprendis, kuriuo nuteistajam pritaikytas bausmës vykdymo atidëjimas,

ápareigojant já gydytis nuo narkomanijos, pateikiamas bausmæ vykdanèiai institucijai [9, 342 str. 1 ir 2 d.]. Bausmës vykdymo atidëjimo vykdymà organizuoja pataisos inspekcijos [10, 12.1 p.]. Jos kontro-liuoja, kaip nuteistieji vykdo teismo paskirtus ápareigojimus ir laikosi jiems ástatymo keliamø reikala-vimø bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu. Pataisos inspekcijø veiklà reglamentuojanèioje darbo tvarkoje numatyta, kad „pareigûnas kontroliuoja, kaip nuteistasis vykdo teismo ápareigojimà gydytis nuo narkomanijos gaudamas dokumentus ið sveikatos prieþiûros ástaigø, psichologinës bei socialinës reabilitacijos ástaigø, teikianèiø paslaugas asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviø medþiagø, ir (ar) kitø ástaigø, ámoniø bei organizacijø, galinèiø suteikti informacijos apie nuteistojo ápareigojimo vykdymà“ [10, 48 p., 53 p.]. Atsiþvelgdamas á nuteistojo elgesá ir duomenis, kuriuos pataisos inspek-cija apie jo elgesá ir ápareigojimø vykdymà per bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpá sukaupia ir pa-teikia teismui, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatomis, „atleidþia nuteistàjá nuo bausmës arba jam bausmës vykdymo atidëjimo terminà pratæ-sia, arba bausmës vykdymo atidëjimà panaikina ir nuteistàjá pasiunèia atlikti paskirtà bausmæ“ [9, 358 str. 1 d.]. Nuosprendþio vykdymo procesas nuteistiesiems, ápareigotiems gydytis nuo narkomanijos bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu, pavaizduotas 1 schemoje.

1 schema. Nuosprendþio vykdymo nuteistiesiems procesas

Teismas, remdamasis pataisos inspekcijos surinkta informacija apie nuteistojo elgesá bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu ir teismo ápareigojimo vykdymà ir, vadovaudamasis Lietuvos Respubli-kos baudþiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatomis, konstatuoja, kad nuteistasis laikësi jam keliamø ástatymo reikalavimø ir gydësi nuo narkomanijos, arba atvirkðèiai. Atitinkamai teismas priima vienà ið sprendimø: atleidþia nuteistàjá nuo nuosprendþiu paskirtos bausmës, áspëja já, kad bausmës vykdy-mas gali bûti panaikintas ir vykdoma nuosprendþiu paskirta bausmë arba panaikina bausmës vyk-dymo atidëjimà ir pasiunèia nuteistàjá atlikti nuosprendþiu paskirtà bausmæ. Sprendimo objektyvumas ir teisingumas priklauso nuo pateikiamos teismo vertinimui pataisos inspekcijos gaunamos informa-cijos ið ástaigos, kurioje gydësi nuteistasis. Svarbu, kaip yra reglamentuotas bendradarbiavimas ir kei-timosi informacija tarp pataisos inspekcijos ir sveikatos prieþiûros arba kitø institucijø, teikianèiø pa-slaugas asmenims, priklausomiems nuo narkotikø. Kaip jau minëta, pataisos inspekcija kontroliuoja ápareigojimo gydytis nuo narkomanijos vykdymà gaudama informacijà ið sveikatos prieþiûros ir kitø institucijø, teikianèiø paslaugas asmenims, priklausomiems nuo narkotikø. Taigi svarbu iðsiaiðkinti, kokià informacijà privalo teikti ðios institucijos pataisos inspekcijai apie nuteistuosius, teismo áparei-

Teismas Pataisos inspekcija Teismas

Sveikatos prieþiûros ástaigos, psichologinës bei socialinës reabilitacijos ástaigos,

teikianèios paslaugas asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviøjø

medþiagø

103

gotus gydytis nuo narkomanijos. Narkologinës prieþiûros ástatyme numatyta, kad informacijà apie narkologiniø ligoniø, asmenø, piktnaudþiaujanèiø psichikà veikianèiomis medþiagomis, sveikatos bûklæ, jos prognozes, suteiktas asmens sveikatos prieþiûros paslaugas teikia asmens sveikatos prie-þiûros ástaigos. Ði informacija Sveikatos ministerijos nustatyta tvarka teikiama pagal raðtiðkas uþklau-sas sveikatos prieþiûros ástaigoms, ikiteisminio tyrimo ástaigoms, prokuratûrai, teismui, perspëjant apie atsakomybæ uþ informacijos apie paciento asmens sveikatos konfidencialumo paþeidimà [5, 6 str.]. Sveikatos ministerijos nustatytoje tvarkoje minimos tos paèios ástaigos, kurioms teikiama infor-macija apie narkologinius ligonius [11]. Vadovaujantis ðiø teisës aktø nuostatomis, pataisos inspek-cijos neáeina á informacijos gavimo apie narkologinius ligonius subjektø sàraðà. Tai, kad sveikatos prieþiûros ástaigos gali teikti informacijà apie narkologinius ligonius pataisos inspekcijoms, uþsime-nama Narkologinës prieþiûros ástatymo 9 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad sveikatos prieþiûros ástaigos palaiko ryðá su socialinës psichologinës reabilitacijos ástaigomis, pataisos darbø ástaigomis, kitais bausmių vykdymo sistemos subjektais, keisdamosi informacija apie narkologinius ligonius, pikt-naudþiaujanèius psichikà veikianèiomis medþiagomis asmenis, kuriems reikalingos specialiosios sveikatos prieþiûros priemonës. Toks informacijos teikimo apie narkologinius ligonius reglamentavi-mas rodo, kad teisës aktø sistema informacijos teikimo pataisos inspekcijoms aspektu apie sergan-èiøjø narkomanija gydymàsi nëra tinkamai integruota.

Kad galima bûtø vertinti bausmës vykdymo atidëjimo procese gaunamos informacijos iðsa-mumà apie nuteistøjø ápareigojimo gydytis nuo narkomanijos vykdymà, reikia iðanalizuoti dokumen-tus, kuriuos gauna pataisos inspekcijos ið ástaigø, teikianèiø gydymo paslaugas narkologiniams ligo-niams. Vëliau ðie dokumentai teikiami teismui, kad bûtø sprendþiami klausimai pagal Lietuvos Res-publikos baudþiamojo kodekso 75 straipsná dël nuteistøjø, ápareigotø gydytis nuo narkomanijos atlei-dimo nuo bausmës, áspëjimo dël bausmës vykdymo atidëjimo panaikinimo ir vykdymo nuosprendþiu paskirtos bausmës arba bausmës vykdymo atidëjimo panaikinimo ir pasiuntimo vykdyti nuosprendþiu paskirtà bausmæ.

Iðanalizuotus ir apibendrintus teismø praktikos dokumentus, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, kad teismo ápareigojimas gydytis nuo narkomanijos buvo vykdomas, pagal turiná galima surûðiuoti taip:

– gydomas pagal metadono/arba subatex programà, gydymo trukmë nenustatyta. Diagnozë: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybës sindromas;

– paskirtas ambulatorinis gydymas; ar buvo gydomas ambulatoriðkai; – gydësi stacionare (trukmë – vidutiniðkai 14 dienø); – atlikta detoksikacija; – dalyvauja reabilitacijos programoje. Taigi pataisos inspekcijos, o vëliau ir teismas gauna ávairaus turinio dokumentø apie nuteistøjø,

ápareigotø gydytis nuo narkomanijos, gydymà, taèiau ið jø sunkiai galima daryti iðvadas apie teismo ápareigojimo vykdymà. Taip yra todël, kad nëra apibrëþta, koks gydymas ir reabilitacija turi bûti tai-komas nusikalstamà veikà padariusiems asmenims, sergantiems priklausomybës ligomis, kuriems bausmës vykdymas yra atidëtas. Neaiðku, pavyzdþiui, ar atliktà detoksikacijà galima vertinti kaip gy-dymàsi nuo narkomanijos. Detoksikacija – tai þmogaus organizmo funkcijø, sutrikusiø dël apsinuodi-jimo psichikà veikianèiomis medþiagomis, atnaujinimas paðalinant tokias medþiagas arba jø skilimo produktus ið þmogaus organizmo, taip pat abstinencijos sindromo, sukelto priklausomybës nuo psichikà veikianèiø medþiagø ir alkoholio, paðalinimas [5, 16 str.]. Kitaip tariant, ar pakanka orga-nizmà iðvalyti nuo psichikà veikianèiø medþiagø ir atnaujinti þmogaus organizmo sutrikusias funkcijas, kad bûtø paðalintas nuteistojo elgesá veikiantis toks kriminogeninis veiksnys kaip priklausomybë nar-kotikams? Taigi koks gydymas turi bûti taikomas nuteistiesiems, ápareigotiems gydytis nuo narkoma-nijos, bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu, galima tik spëlioti, kol tai nebus apibrëþta teisës aktais.

Asmenø, ápareigotø gydytis nuo narkomanijos, teisinë padëtis bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu

Asmenys, kuriems bausmës vykdymas atidëtas, privalo nedaryti teisës paþeidimø ir vykdyti tei-

smo paskirtus ápareigojimus per teismo nustatytà laikotarpá. Apibûdinant nuteistøjø, ápareigotø gydytis nuo narkomanijos, bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu teisinæ padëtá, svarbu nustatyti, kokius reikalavimus apibrëþia ðis ápareigojimas. Tam bûtina iðsiaiðkinti, kokie reikalavimai ir gydymo tvarka yra numatyti sergantiesiems narkomanija gydymà nuo narkomanijos reglamentuojanèiuose teisës aktuose.

104

Narkologinës prieþiûros ástatyme numatyta, kad narkologiniai ligoniai gydomi savanoriðkumo principu, pagal individualiai sudarytas gydymo ir reabilitacijos programas [5, 4 str. 1 ir 4 d., 17 str. 3 d.]

Minëtas ástatymas reglamentuoja, kad asmeniui gali bûti siûloma konsultuotis dël piktnaudþia-vimo psichikà veikianèiomis medþiagomis arba gydytis nuo narkologinës ligos tokiais atvejais:

1) kai dël asmens girtavimo arba kitø psichikà veikianèiø medþiagø vartojimo kreipiasi paciento artimieji;

2) kai dël narkologinës ligos arba piktnaudþiavimo psichikà veikianèiomis medþiagomis pada-riniø pacientas traumuojamas arba atsiranda kitø sveikatos sutrikimø;

3) kai policija arba kitos kompetentingos valstybës arba savivaldos institucijos atskleidþia tei-sës paþeidimus, susijusius su narkologinëmis ligomis arba piktnaudþiavimu psichikà vei-kianèiomis medþiagomis;

4) kai lankant pacientà namuose nustatoma neigiama girtavimo arba kitø psichikà veikianèiø medþiagø vartojimo átaka jam arba jo ðeimai [5, 17 str. 7 d.].

Remiantis tokiomis ástatymo nuostatomis, asmuo, sergantis narkomanija, sprendimà gydytis priima savarankiðkai, neatsiþvelgdamas á priklausomybës narkotikams iðaiðkinimo aplinkybes. Jokie teisës paþeidimai, susijæ su narkologinëmis ligomis arba piktnaudþiavimu psichikà veikianèiomis me-dþiagomis, negali bûti pagrindas privalomai gydytis nuo priklausomybës.

Ne tik apsisprendimas gydytis pagrástas savanoriðkumo principu. Apsisprendæs gydytis nuo priklausomybës asmuo gali rinktis gydymo metodus, kitas gydymo metu taikomas medicininio povei-kio ir prieþiûros priemones arba atsisakyti jø. Pavyzdþiui, asmenims, priklausomiems nuo opioidø ir gydomiems substitucine terapija, ðlapimo tyrimai siekiant nustatyti, ar jie vartoja kitus narkotikus bei objektyviai ávertinti gydymà, yra tik rekomenduojami atlikti [8]. Tokios rekomendacinio pobûdþio nuo-statos taikomos ir savanoriðkai besigydantiesiems, ir teismo ápareigotiems gydytis nuo narkomanijos asmenims. Vadovaujantis tokia gydymo tvarka, nuteistasis, kuris bausmës vykdymo atidëjimo laiko-tarpiu yra ápareigotas gydytis nuo narkomanijos, pasirinkæs gydymà substitucine terapija gali atsisa-kyti atlikti ðlapimo testà. Jam atsisakius atlikti ðlapimo tyrimà, nëra galimybës nustatyti, ar nuteistasis gydymosi laikotarpiu nevartoja narkotikø ir ávertinti gydymo veiksmingumà.

Pagal esamà gydymo nuo narkomanijos tvarkà asmenims, ápareigotiems gydytis nuo narko-manijos bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu, netaikomi jokie imperatyvûs reikalavimai. Ápareigo-jimas gydytis nuo narkomanijos ið esmës nekeièia nuteistojo teisinës padëties bausmës vykdymo ati-dëjimo laikotarpiu. Taip yra todël, kad gydymasis nuo narkomanijos yra ilgalaikis procesas, apimantis ir medicininius, ir socialinius aspektus. Ðis gydymosi procesas nëra apibrëþtas jokiais privalomais rei-kalavimais nuteistiesiems, ápareigotiems gydytis nuo narkomanijos. Pats ápareigojimas tëra formalu-mas, kurá galima atlikti nuteistojo pasirinkta forma, kuri neuþtikrina teigiamø nei medicininiø, nei so-cialiniø rezultatø.

Tikslinga iðsamiau apibrëþti nuteistøjø, ápareigotø gydytis nuo narkomanijos, teisinæ padëtá bausmës vykdymo atidëjimo laikotarpiu. Teisës aktais turëtø bûti nustatyta, pavyzdþiui, kiek kartø per savaitæ nuteistasis privalo atlikti ðlapimo tyrimà, kiek kartø per mënesá konsultuotis su gydytoju nar-kologu, psichologu, susitikti su socialiniu darbuotoju ir t. t. Bûtina sukurti privalomus elgesio stan-dartus gydymosi laikotarpiu, pagal kuriuos teismas galëtø ávertinti bausmës vykdymo atidëjimo as-menims, ápareigotiems gydytis nuo narkomanijos, veiksmingumà.

Iðvados

Lietuvos Respublikos baudþiamasis kodeksas sudaro teismams plaèias galimybes taikyti bausmës vykdymo atidëjimà asmenims, sergantiems narkomanija, uþ nesunkius nusikaltimus, áparei-gojant gydytis nuo narkomanijos.

Teismas, spræsdamas, ar galima asmeniui, priklausomam nuo narkotikø, atidëti bausmës vyk-dymà, turi nustatyti ne tik padarytos nusikalstamos veikos sunkumo laipsná ir pavojingumà visuome-nei, bet ir ávertinti nuteistojo socialines gyvenimo aplinkybes kaip bausmës vykdymo atidëjimo ir ápa-reigojimo gydytis nuo narkomanijos ágyvendinimo veiksmingumo prielaidas.

Teismas ne visada gali savarankiðkai ávertinti nuteistajam narkomanijos sukeltus neigiamus so-cialinius ir medicininius padarinius, kurie nulemia, kokie gydymo metodai ir kaip ilgai bus taikomi. Si-ekiant iðvengti, kad asmenims, sergantiems narkomanija, bausmës atidëjimas bûtø taikomas ne for-maliai, o atsiþvelgiant á socialinius ir medicininius veiksnius, tikslinga reglamentuoti socialiniø dar-buotojø arba psichologø iðvadø teismams rengimà dël gydymo nuo narkomanijos galimybiø.

105

Bûtina apibrëþti, koks gydymas ir reabilitacija turi bûti taikomi nusikalstamà veikà padariusiems asmenims, priklausomiems nuo narkotikø, kuriems toks gydymas ir reabilitacija gali bûti teismo skirti kaip vienas ið ápareigojimø atidedant bausmës vykdymà bei sukurti veiksmingà vertinimo sistemà, kuri galëtø vertinti tokiø gydymo bei reabilitacijos programø veiksmingumà.

Teisiðkai turi bûti aiðku, kuo skiriasi reikalavimai ir sàlygos, kuriø gydymosi laikotarpiu privalo laikytis asmenys, savanoriðkai besigydantys nuo narkomanijos, ir asmenys, teismo nuosprendþiu ápa-reigoti gydytis. Taigi reikia reglamentuoti teisinæ padëtá asmenø, teismo ápareigotø gydytis nuo nar-komanijos. Ðiuo aspektu svarbu, kad teisës normomis bûtø nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis tei-smas galëtø nustatyti ir ávertinti, ar nuteistasis ávykdë jam keliamus bausmës vykdymo atidëjimo lai-kotarpiu reikalavimus, ar gydësi nuo narkomanijos, ar ne. Tai reiðkia, kad teisës poþiûriu turi bûti aiðku, kà gydymosi nuo narkomanijos laikotarpiu nuteistasis, ápareigotas gydytis nuo narkomanijos, privalo daryti, kokia privalomo gydymosi trukmë ir kt. Visø ðiø aspektø teisinis reglamentavimas suda-rytø objektyvias galimybes teismui sprendþiant klausimus, susijusius su bausmës vykdymo atidëjimu asmenims, sergantiems narkomanija, nustatyti, kada nuteisto asmens, priklausomo nuo narkotikø, veiksmai gydymosi laikotarpiu atitinka gydymosi sàlygas ir reikalavimus, o kada juos paþeidþia.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. balandžio 8 d. nutarimas „Dėl Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004-2008 metų programos patvirtinimo“// Valstybės žinios. 2004. Nr. 58–2041.

2. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 4 d. įsakymas „Dėl asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcijos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2001. Nr. 88–3106.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. – Vilnius, 2002. 4. Baudžiamoji byla Nr. 1–3–07/04 // Vilniaus miesto 3-ios apylinkės teismas. 5. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas // Valstybės žinios. 1997. Nr. 30–711. 6. Baudžiamoji byla Nr. 1–906–21/2003 // Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas. 7. Baudžiamoji byla Nr. 1–762–08/03 // Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismas. 8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1997 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 702 „Dėl

substitucinės terapijos taikymo sergantiesiems priklausomybe nuo opioidų tvarkos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 13–326.

9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Vilnius, 2002. 10. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 17 d. įsakymas „Dėl pataisos inspekcijų

pareigūnų įgaliojimų, skiriant nuteistiesiems, atliekantiems viešųjų darbų ir laisvės apribojimo bausmes, bei lygtinai paleistiems iš pataisos įstaigų asmenims paskatinimo priemones ir nuobaudas, bei jų skyrimo tvarkos, lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietų asmenų itin piktybiškų viešosios tvarkos ir nustatytų pareigų pažeidimų sąrašo ir pataisos inspekcijų darbo tvarkos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003. Nr. 40–1856.

11. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 544 „Dėl narkologinės priežiūros įstatymo poįstatyminių teisės aktų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 86–2407.

12. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas // Valstybės žinios. 1555. Nr. 53–1290. 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimas „Dėl nacionalinės narkotikų kontrolės ir

narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų programos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 115–5154. 14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 356 „Dėl socialinių

paslaugų teikimo“ // Valstybės žinios. 1999. Nr. 67–2174. 15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. 204 „Dėl

priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 47–1824. 16. Baudžiamoji byla Nr. 1–153–02/04 // Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismas. 17. Baudžiamoji byla Nr. 1–1074–05/2003 // Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas. 18. Baudžiamoji byla Nr. 1–756–07/03 // Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas. 19. Baudžiamoji byla Nr. 1–145–02/04 // Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismas. 20. Baudžiamoji byla Nr. 1–105–20/04 // Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismas. 21. Baudžiamoji byla Nr. 1–466–21/2004 // Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas. 22. Baudžiamoji byla Nr. 1–179–23/2004 // Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas.

106

♦♦♦

Legal Aspects of the Appliance of the Suspended Sentence for Drug-Addicted Offenders in Lithuania

Doctoral Candidate Marta Gavrilovienė


Keywords: suspended sentence, drug-addicted, treatment course for drug-addicted.

SUMMARY

The article investigates some aspects of the appliance of the suspended sentence for drug-addicted offenders in Lithuania. This kind of sentence is often applied to the drug-addicted offenders. But the success of this measure strongly depends on the right estimate of the offender’s personality and social surrounding. So the questions are: what are the criteria for the courts in making such sentences? And are the courts capable to estimate the personality and social situation of a drug-addicted offender? The explored cases show the lack of legal criteria in this area. The author also proposes to set the legal criteria of the obligatory medical treatment of drug-abuse, so it would be possible to see, whether the obligation is executed, or not. Some other points are proposed to state the suspended sentence as an effective measure for the drug-addicted offenders in preventing crime.

107


PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ VIKTIMIZACIJA LIETUVOS KAIMUOSE IR VIENKIEMIUOSE: VIKTIMOLOGINĖ ANALIZĖ

Dr. Rokas Uscila

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Kriminologijos katedra


Telefonas 271 46 18


Pateikta 2005 m. balandžio 26 d. Parengta spausdinti 2005 m. rugsėjo 19 d.

Pagrindinės sąvokos: nusikaltimų aukos – pagyvenę asmenys, viktimizacija, viktimiškumas, vien-

kiemių nusikaltimų aukos.

S a n t r a u k a

Straipsnyje pateikiama nusikaltimų aukų – pagyvenusių asmenų – viktimizacijos procesų Lietu-

vos kaimuose ir vienkiemiuose viktimologinė analizė, nurodomos pragrindinės pagyvenusių asmenų vik-

timizacijos ir jos sukeliamų padarinių problemos. Pateikiamas viktimizacijos atvejų (registruotų) papli-

timas Lietuvos vienkiemiuose, nurodomas jų pobūdis.

Straipsnyje analizuojami 2000–2004 metų oficialios valstybinės statistikos duomenys, taip

pat visuomenės nuomonės apklausų rezultatai, parodantys, kad Lietuvoje nukentėjusių pagyvenusių

asmenų teisinės ir socialinės apsaugos padėtis yra kritinė.

Pateikiama problematika nagrinėjama iš kriminologijos ir viktimologijos mokslų pozicijų. Šie

mokslai pagyvenusius asmenis priskiria vienai iš pažeidžiamiausių, sunkiausiai viktimizacijos padarinius

išgyvenančių socialinių grupių.

Áþanga

2004 m. pradþioje Lietuvoje gyveno 698 tûkstanèiai pagyvenusiø þmoniø1, kurie sudarë 1/5

(20,3 proc.) bendro gyventojø skaièiaus. Ðalyje 60 metø ir vyresniø þmoniø daugëja, didëja ir jø pro-centinë dalis, t. y. vyksta gyventojø senëjimo procesas. 1995–2003 m. vaikø (0–14 metø) ir 15–59 metø gyventojø sumaþëjo atitinkamai 23,7 ir 3,3 procento, o pagyvenusiø þmoniø padaugëjo 10,2 procento [1, p. 7].

Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. pradþioje mieste gyveno 425 tûkstanèiai (61 proc.), kaime – 273 tûkstanèiai (39 proc.) pagyvenusiø þmoniø. Mieste pagyvenæ þmonës tarp kitø amþiaus grupiø sudaro kiek maþiau nei 1/5 (18,5 proc.), o kaimuose – beveik ¼ (23,8 proc.) gyven-tojø.

Europos viktimologijos mokslo atstovai pagyvenusius þmones iðskiria kaip vienà ið paþeidþia-miausiø asmenø grupiø, turinèiø didesnæ tikimybæ patirti ávairiausio pobûdþio viktimizacinius povei-kius. Lietuvoje padëtis iðkirtina tuo, kad, be suaktyvëjusios brutalios viktimizacijos Lietuvos kaimuose ir vienkiemiuose, pagyvenusiø þmoniø teisës paþeidinëjamos darbo, sveikatos draudimo, prekiø ir paslaugø teikimo srityse. Taigi pagyvenæ þmonës susiduria su daugybe nesprendþiamø problemø.

Lietuvoje pagyvenusiø þmoniø teisës nëra iðskirtos kaip prioritetinë sritis, nors 2004 m. ÞTSI vi-suomenës nuomonës apklausa parodë, kad pagyvenusieji (kaip socialinë grupë) patiria didþiausià diskriminacijà. Tokià nuomonæ pareiðkë 26,5 proc. respondentø [2, p. 56].

1 Pastaba: Pagyvenęs žmogus – tai 60 metų arba vyresnis asmuo.

108

Kitas nacionalinis 2004 m. tyrimas parodë, kad 40,5 proc. respondentø senyvo amþiaus þmoniø teisæ á socialinæ apsaugà ávertino blogai ir labai blogai, o 34,5 proc. manë, kad minëtosios kategorijos asmenø teisiø klausimams Lietuvoje skiriama labai maþai ir maþai dëmesio. Paminëtina ir tai, kad net 43,6 proc. respondentø neþino, kur reikia kreiptis dël pagyvenusiø þmoniø teisiø paþeidimø [3].

Ðio straipsnio tikslas – ávertinti pagyvenusiø asmenø viktimizacijos poveiká Lietuvos kaimuose ir vienkiemiuose, pateikti pasiûlymus, kurie pagerintø ðiø aukø socialinæ ir teisinæ apsaugà Lietuvoje. Straipsnyje remtasi oficialiais statistikos duomenimis (Informatikos ryðiø departamento prie VRM, Sta-tistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës), taip pat policijos departamento suves-tinëmis, þiniasklaidoje pavieðintø viktiminiø ávykiø analize, ikiteisminio tyrimo, teismø praktika. Statistikos duomenø analizë rodo, kad 2004 metais registruotø nusikalstamø veikø padaugëjo ir Lie-tuvos miestuose, ir kaimuose.

1 pav. 2000–2004 metais uþregistruota nusikaltimø Lietuvos miestuose, kaimuose ir vienkiemiuose (absol. skaiè.)

70234

23040

977

639

58904

56912

52520

57935

23466

22353

21137

20126

800

696

574

1

10

100

1000

10000

100000

2000 2001 2002 2003 2004

Mieste Kaime Vienkiemiuose

Per 2000–2003 metus registruotø nusikalstamø veikø santykis kaime ir mieste buvo sàlyginai stabilus. Kaime vidutiniðkai registruojama 27 proc. visø nusikalstamø veikø. 2004 m. kaimuose regist-ruotø nusikalstamø veikø procentinë dalis sumaþëjo iki 24,5 procento [4, p. 13; 5].

Matome, kad nuo 2000 m. viktimizaciniø procesø pagyvenusiø asmenø atþvilgiu Lietuvos kai-muose ir miestuose daugëjo. Antrame paveiksle pateikti duomenys rodo, kad nusikalstamø veikø, tenkanèiø 10 000 gyventojø, padaugëjo ir kaimuose, ir miestuose (þr. 2 paveikslà).

2 pav. 2000–2004 m. uþregistruota nusikaltimø Lietuvos miestuose ir kaimuose (10 000 pagyvenusiø gyventojø)

14671384

1250

1362

1652

843773

736816

861

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

1600

1800

2000 2001 2002 2003 2004

Mieste 10 000 pagyvenusių gyventojų Kaime 10 000 pagyvenusių gyventojų

109

Pastarøjø keleriø metø statistikos duomenys rodo, kad nusikaltimai vienkiemiuose vidutiniðkai sudaro 3 proc. bendro nusikalstamø veikø skaièiaus Lietuvos kaimuose (þr. 1 paveikslà). Bûtina pa-brëþti, kad viktimizacijos procesai Lietuvos vienkiemiuose yra ypaè latentiðki, nes pagyvenæ þmonës retai kreipiasi á policijà, nepasitiki teisësaugos institucijomis, bijo tolesniø persekiojimø arba tiesiog negali pasikviesti pagalbos.

Prieðingai teisësaugos institucijoms, paminëtinas sàlyginai teigiamas þiniasklaidos vaidmuo. Dël þiniasklaidos átakos sukuriami antrinës viktimizacijos padariniai, taèiau visuomenë gali nors epi-zodiðkai suþinoti Lietuvos kaimo ir vienkiemiø aktualijas.

Kita vertus, daugeliu atvejø pavieðinami tik tie viktiminiai ávykiai, kurie susijæ su prievartiniais, itin brutaliais smurtiniais veiksmais, kraupiais þmoniø suþalojimais, kankinimais ir nuþudymais, kai neið-vengiamas ir teisësaugos ásikiðimas. Smulkios vagystës, pasikësinimai uþvaldyti turtà ir panaðaus po-bûdþio nusikalstami veiksmai daþnai teisësaugos institucijø nevertinami kaip nusikaltimai. Tai kaimo gyvenimo kasdienybë, kuri yra áprasta teisësaugos institucijoms.

3 pav. Lietuvos vienkiemiuose padarytø nusikaltimø aukø skaièius 2000–2004 m. (absol. skaiè.)1

795

624

486

583

469

0

100

200

300

400

500

600

700

800

900

2000 2001 2002 2003 2004

Nors atlikus pirminá statistiná padëties ávertinimà matyti, kad per pastaruosius metus nusikaltimø aukø Lietuvos vienkiemiuose sumaþëjo, taèiau tolesnë analizë rodo, kad ðis „pagerëjimas“ nëra susi-jæs su nukentëjusiais pagyvenusiais asmenimis.

4 pav. Nusikaltimø aukø – pagyvenusiø asmenø – skaièius 2004 m. visoje Lietuvoje ir atskirai vienkiemiuose (absol. skaiè./proc. dalys)

1 Pastaba: * 2003 m. 1–4 mėn. – 128, 2003 m. 5–12 mėn. – 455, ** 2004 m. 1–7 mėn. 2003 m. gegužę keitėsi nusikalstamų

veikų registravimo tvarka, įvestos naujos statistinės kortelės ir kt.

6779

12,6

158

32,1

1

10

100

1000

10000

Absol. skaič. Proc. dalis

Nusikaltimų aukų – pagyvenusių asmenų Lietuvoje

Nusikaltimų aukų – pagyvenusių asmenų vienkiemiuose

110

Ketvirtame paveiksle pateikti duomenys rodo, kad nusikaltimø aukos – pagyvenæ asmenys su-daro 12,6 proc., o atitinkamos rûðies aukos vienkiemiuose – net 32,1 proc. visø registruotø nusikal-timø aukø Tai rodo, kad pagyvenusiø asmenø viktimizacijos atvejai vienkiemiuose net 2,5 karto daþ-nesni nei nukentëjusiø pagyvenusiø asmenø, gyvenanèiø kitose Lietuvos vietose.

5 pav. Vienkiemiø nusikaltimø aukø pasiskirstymas pagal amþiaus grupes 2004 m. (absol. skaiè.)

Nerimà kelia statistikos duomenø analizë, kad didþiausia viktimizacijos tikimybë, t. y. tikimybë tapti nusikaltimo auka vienkiemiuose, yra asmeniui perþengus ðeðtà deðimtmetá.

6 pav. Vienkiemiø nusikaltimø aukø pasiskirstymas pagal amþiaus grupes 2004 m. (proc.)

70 m. - 79 m. - 56 /

12,5%

80 ir daugiau m. - 19 /

4,2%>18 m. - 20 / 4,5%

18 m. - 29 m. - 42 / 9,4%

30 m. - 39 m. - 63 /

14,0%

60 m. - 69 m. - 69 /

15,4%

40 m. - 49 m. - 91 /

20,3%

50 m. - 59 m. - 89 /

19,8%

Ðias nerimastingas tendencijas patvirtina ðeðtame paveiksle pateikti duomenys: 1/3 (32,1

proc.) vienkiemiø nusikaltimø aukø priklauso „treèiosios“ ir „ketvirtosios“ amþiaus þmoniø grupëms1. Vis dëlto Lietuvoje pastebimos kitos tendencijos: daþniausiai nukenèia 30–39 m. (21,9 proc. (2004 m.)) ir 40–59 metø (31,7 proc. (2004 m.) sulaukæ asmenys.

Svarbu pabrëþti, kad pagyvenusiø asmenø viktimizacija iðsiskiria smurtiniu pobûdþiu, kas penkta nusikaltimø auka vienkiemiuose – tai smurtiniø nusikaltimø auka.

Pabrëþtina, kad net ir „nesunkûs“ smurtiniai nusikaltimai pagyvenusiø asmenø atþvilgiu turi bûti vertintini atsiþvelgiant á ðiø asmenø fiziologijà. Kaip rodo viktimologiniai tyrimai, „netgi palyginti nedi-deli suþeidimai gali sukelti rimtà ir ilgalaikæ þalà vyresnio amþiaus aukai, o kà kalbëti apie didelá psichologiná poveiká“ [6, p. 18.].

1 Pastaba: „Trečiojo“ amžiaus žmonės – 60–79 m., o „ketvirtojo“ – 80 m. ir vyresni.

42

144

20

63

8991

0

20

40

60

80

100

120

140

160

>18 m. 18 m. – 29 m. 30 m. – 39 m. 40 m. – 49 m. 50 m. – 59 m. 60 ir daugiau m.

111

1 l e n t e l ë . Smurtiniø nusikaltimø, padarytø Lietuvos vienkiemiuose, aukø skaièius 2000–2004 m. (absol. skaiè.)1

Smurtiniø nusikalstamø veikø vienkiemiuose aukos sudaro 22,9 proc. visø vienkiemiuose re-gistruotø aukø; bendras smurtiniø nusikaltimø aukø skaièius Lietuvoje sudaro tik 8–9 proc. visø nusi-kaltimø. Lyginant 2003 ir 2004 m. statistikos duomenis, matyti, kad smurtiniø nusikaltimø vienkie-miuose maþëja, t. y. per 2004 m. jis sumaþëjo 1,7 karto, taèiau padaugëjo iðþaginimø bei tyèiniø nu-þudymø, net pusë nuþudytøjø buvo pagyvenæ asmenys.

7 pav. Tyèiniai nuþudymai Lietuvoje 2000–2003 m.

62 70

38

71

1115

10 10

398 378313

372

1

10

100

1000

2000 2001 2002 2003

Užregistruota pagyvenusių asmenų tyčinių nužudymų Užregistruota tyčinių nužudymų vienkiemiuoseUžregistruota tyčinių nužudymų

Statistikos duomenø analizë parodë, kad pagyvenusiø þmoniø nuþudymai sudaro nuo 12 iki 19 procentø visø registruotø nuþudymø.

2004 metais uþregistruoti 345 nuþudymai, ið kuriø 15 ávykdyti Lietuvos vienkiemiuose. Septyniø ið jø aukomis tapo pagyvenæ asmenys.

1 Pastaba: straipsnių numeracija pateikiama tokia, kokia yra 1964 m. bei 2000 m. Baudžiamuosiuose kodeksuose.

Smurtiniai nusikaltimai (LR BK) 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.

104 str. Tyèinis nuþudymas / 129 str. Nuþudymas 11 15 10 10 15

105 str. Tyèinis nuþudymas sunkinanèiomis aplinkybëmis 8 10 5 2 2 111 str. Tyèinis sunkus kûno suþalojimas, uþkrëtimas liga arba kitoks susargdinimas / 135 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas 6 8 3 3 2 112 str. Tyèinis apysunkis kûno suþalojimas, uþkrëtimas liga arba kitoks susargdinimas 13 13 14 2 116 str. Tyèinis lengvas kûno suþalojimas, uþkrëtimas liga arba kitoks susargdinimas / 138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 7 4 9 39 26

118 str. / 149 str. Iðþaginimas 8 3 5 4 6

225 str. Chuliganizmas / 284 str. Vieðosios tvarkos paþeidimas 16 10 6 13 7 227 str. Grasinimas nuþudyti / 145 str. Grasinimas nuþudyti arba sunkiai sutrikdyti þmogaus sveikatà arba þmogaus terorizavimas 4 1 1 13 2 /140 str. Fizinio skausmo sukëlimas arba neþymus sveikatos sutrikdymas 46 15

Kiti smurtiniai nusikaltimai 11 15 10 11 9

112

8 pav. Pagyvenusiø þmoniø tyèiniø nuþudymø pasiskirstymas pagal lytá 2003 m.

18

5

7

45

16

10

6

23,6

15,4

12

9,4 11,1

53,8

6,5

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

60-64 m. 65-69 m. 70-74 m. 75+ m.

0

5

10

15

20

25

Nužudytųjų pagyvenusių vyrų skaičius Nužudytųjų pagyvenusių moterų skaičiusTenka 100 000 pagyvenusių vyrų Tenka 100 000 pagyvenusių moterų

Ankstesniø keleriø metø bei 2003 m. statistikos duomenys rodo, kad pagyvenæ vyrai daþniau tampa nuþudymø aukomis nei atitinkamo amþiaus moterys. Tikimybë pagyvenusioms moterims tapti nusikaltimø aukomis didëja didëjant jø amþiui, tuo tarpu vyrø atvejais pastebima atvirkðtinë tenden-cija.

Ádomu ir tai, kad tos paèios tendencijos pasireiðkia ir pagyvenusiø asmenø saviþudybiø atve-jais. Statistikos duomenø analizë rodo, kad pagyvenusiø asmenø saviþudybiø kiekvienais metais ma-þëja, t. y. 2000 m. registruoti 352 atvejai, 2001 m. – 348, 2002 m. – 344 ir 2003 m. – 326 atvejai. Тarp iðoriniø1 pagyvenusiø asmenø mirtingumo prieþasèiø saviþudybës vis dar vyrauja: 10 000 gyventojø vidutiniðkai tenka ~ 50 saviþudybiø [1, p. 62].

2 l e n t e l ë . Turtiniø nusikaltimø, padarytø Lietuvos vienkiemiuose, aukø skaièius 2000–2004 m. (absol. skaiè.)2

Turtiniai nusikaltimai (LR BK) 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.

271 str. / 178 str. Vagystë 536 383 306 348 307

272 str. / 180 str. Plëðimas 99 90 63 23 25

274 str. / 182 str. Sukèiavimas 8 16 4 5 8 278 str. Turto sunaikinimas arba sugadinimas tyèia / 187 str. Turto sunaikinimas arba sugadinimas 57 44 36 38 19 279 str. Turto sunaikinimas arba sugadinimas dël neatsargumo / 188 str. Turto sunaikinimas arba sugadinimas dël neatsargumo 4 3 9 11 –

Kiti turtiniai nusikaltimai 3 2 4 1 7

Statistikos viktimologiniø duomenø analizë rodo, kad vienkiemiuose daugiausia registruojama turtiniø nusikaltimø aukø, ið kuriø dauguma yra vagystës ir plëðimø aukos. Nors vagysèiø aukø skai-èius pastaraisiais metais sumaþëjo, taèiau jø procentinë dalis tarp visø aukø padidëjo, t. y. 2003 m. ðiø nusikaltimø aukos sudarë 59,6 proc., o 2004 m. – jau 65,4 proc. visø registruotø nukentëjusiøjø. Tas pats pasakytina ir apie plëðimus.

Paminëtina ir tai, kad nors vienkiemiø aukø atvejais plëðimai priskiriami prie turtiniø nusikaltimø, jie ið tikrøjø vertinami kaip smurtinës veikos, nes pastaraisiais atvejais plëðimai pasiþymi ypatingu brutalumu, auka daþnai patiria ne tik materialinæ þalà, bet ir fizinæ, emocinæ, psichologinæ prievartà, nors tai retai pabrëþiama kvalifikuojant nusikalstamas veikas.

1 Pastaba: Statistikos departamentas išskiria „išorines mirtingumo priežastis“, prie kurių priskiria: transporto įvykių aukas,

nuskendimus, mirtis nuo nukritimo arba intensyvaus natūralaus šalčio poveikio ir t. t. Pagyvenę žmonės Lietuvoje 2003 m. Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. – Vilnius, 2005.

2 Pastaba: straipsnių numeracija pateikiama tokia, kokia yra 1964 m. bei 2000 m. Baudžiamuosiuose kodeksuose.

113

Visuomenëje vyrauja klaidinga nuomonë dël vienkiemiø aukø patiriamos turtinës þalos. Daþnai priekaiðtaujama, kad þmonës be reikalo kreipiasi á policijà dël prarasto menkaverèio turto, pavyzdþiui, vieno kito aliuminio pieno bidono, keliø naminiø paukðèiø ar iðlauþtø trobesiø durø. Tai palaiko ir tei-sësaugos institucijos teigdamos, kad policija tiria „rimtus“ nusikaltimus, o „smulkiems“ paþeidimams tirti pareigûnai neturi nei laiko, nei kuro, nei kitø sànaudø.

Pateikiama statistikos duomenø analizë parodë, kad daugiau nei pusë vienkiemiø aukø patiria didesnæ nei 500 litø materialinæ þalà, o kà kalbëti apie psichologinio pobûdþio þalà.

9 pav. Vienkiemiø aukø dël nusikalstamø veikø patirta materialinë þala 2004 m.

Duomenø analizë parodë, kad net 28,9 proc. vienkiemio pagyvenusiø nukentëjusiøjø patiria di-desnæ nei 1000 litø þalà, áskaitant tai, kad pagrindinis jø pragyvenimo ðaltinis yra pensijos bei sociali-nës paðalpos.

Netgi jeigu 2/3 vienkiemiø nusikaltimø aukø patiria materialinæ þalà iki 500 litø, kuri, atrodytø, nëra itin didelë pinigø suma, daugeliu atvejø minëta þala ðiems asmenims gali padaryti dramatiðkà ir net tragiðkà poveiká, nes toks þmogus gali pritrûkti finansiniø iðtekliø maistui, vaistams ir kitokioms bûtinoms reikmëms. Tai, kad pagyvenæ asmenys praranda ekonominius iðteklius, yra itin svarbu, nes tai veda á socialinæ izoliacijà, gali padidinti nusikaltimø poveikio tikimybæ ir net daþnumà [7, p. 47].

Viktimogeniniai veiksniai, darantys átakà pagyvenusiø asmenø viktimizacijai (asmens ir situacinis viktimiðkumas)

Pagyvenusius asmenis iðskiriant ið kitø paþeidþiamø grupiø pabrëþtina, kad ðios kategorijos

aukos patiria kompleksinio, ávairaus pobûdþio viktimizacijos poveiká: a) Fiziná–prievartiná (smurtiná). Pagyvenæ asmenys dël savo fiziologiniø savybiø, senatvës, turi-

mos negalios negali veiksmingai pasiprieðinti uþpuolikams ir laiku imtis apsaugos priemoniø, todël jie priskirtini prie asmenø, pasiþyminèiø padidëjusiu viktimiðkumu, t. y. rizika, tikimybe tapti nusikaltimo auka.

b) Finansiná–turtiná. Dauguma pagyvenusiø þmoniø – valstybines pensijas gaunantys asme-nys. Ðie asmenys neturëjo galimybës kaupti pensijos privaèiuose fonduose, kai kurie nukentëjo per didþiàsias bankø griûtis, prarado indëlius, santaupas, o dabar tenkinasi nedidelëmis valstybës mo-kamomis pensijomis. Atrodytø, kad pagyvenæ asmenys nëra sukaupæ dideliø materialiniø turtø, taèiau daugelis jø disponuoja vis brangstanèiu nekilnojamuoju turtu, atkûrë nuosavybës teises á protëviø þemæ, miðkà ir pan., tad tampa nusikaltëliø susidomëjimo objektu.

c) Socialiná. Pagyvenæ asmenys – tai socialinë grupë, priskirtina prie „áteisintø“ aukø kategori-jos, kai asmenims taikomi specialûs, padidinti reikalavimai, ne tik ribojantys jø teises, bet ir sukelian-tys materialiniø nuostoliø. Kredito, draudimo ámonës juos priskiria prie padidintos rizikos klientø, rei-kalauja didesniø mokesèiø ir apskritai atsisako suteikti paslaugà. Be to, pagyvenæ þmonës darbo rin-koje vertinami kaip pigesnë darbo jëga, kuri gali sutikti su prastesnëmis darbo sàlygomis, dirbti, nors nepaisoma saugumo reikalavimø, tenkintis darbo uþmokesèio minimumu ir t. t.

59

110

73

121

28

40

24

35

0

20

40

60

80

100

120

140

iki 200 Lt. 201–500 Lt. 501–1000 Lt. 1001 ir daugiau Lt.

Iš viso Vyresnių nei 60 m.

114

Toliau derëtø pakomentuoti veiksnius, daranèius tiesioginæ átakà pagyvenusiø asmenø viktimi-zacijai:

• Susilpnëjus kaimo gyventojø tarpusavio socialiniams ryðiams, nyksta bendruomeniðkumo jausmas, o tai itin palanku asmenims, besiverèiantiems plëðikavimais vienkiemiuose. Gyvenama pa-gal principà „mano namai – mano tvirtovë“, tik vëliau pamatoma, jog pavieniai asmenys negali fiziðkai pasiprieðinti uþpuolikui.

• Pagyvenæ asmenys, gyvenantys vienkiemiuose, pasiþymi specifiniu viktimiðkumu, kuriam áta-kos turi ir jø asmeninës savybës, ir susiklosèiusi viktiminë padëtis, aplinka. Vienkiemiuose gyvenantys þmonës dël objektyviø (pvz., nuoðalios, maþai apgyvendintos arba miðkø masyvuose esanèios vietovës, ribotos galimybës pasikviesti pagalbà ir t. t.) ir subjektyviø (pvz., amþius, fizinë negalia ir pan.) veiksniø yra savotiðkai izoliuoti, o tai riboja jø mobilumà.

– „V. P. nuteistas už tai, kad 2001 m. gruodžio 11 d., maždaug 22 val. išdaužęs lauko durų lango stiklą ir at-kabinęs kablį įsibrovė į nukentėjusiosios E. G. gyvenamąjį namą, pavartojo fizinį smurtą ir atėmė galimybę jai priešintis uždarydamas kambaryje, užvaldė svetimą turtą: pinigus, laikrodį ,,Wostok“, kitus smulkius daiktus bei įvairius maisto produktus ir taip padarė nukentėjusiajai 132,47 Lt žalą. Nuteistasis žinojo, kad nukentėjusioji yra senyvo amžiaus, neprigirdi, dažnai dėl savo ligų guli ligoninėse (baudžiamoji byla Nr. 2K–49/2003).

– V. T. nuteistas už tai, kad 1999 m. gruodžio 16 d. apie 5 val. Dargių km. Mažeikių raj., būdamas girtas, pakartotinai, iš anksto susitaręs grupėje su N. U., turėdamas tikslą užvaldyti E. S. turtą, N. U. pasilikus saugoti ir perspėti V. T., pastarasis užsidėjęs ant galvos kaukę, išdaužė E. S. gyv. namo lango stiklą ir įsibrovęs į gyvenamojo namo vidų, sugriebė E. S. už kaklo, tuo atimdamas jai galimybę priešintis, reikalavo iš jos pinigų, jų negavęs pasi-kėsino plėšimo būdu užvaldyti televizorių „Gold star“ 1200 Lt vertės., tačiau nusikaltimo nebaigė, nes į įvykio vietą atvyko pašaliniai asmenys, o V. T. pabėgo. Byloje nustatyta, kad kasatorius prieš patekdamas į namą iš savo ben-drininkės N. U. sužinojo, kad name yra viena senyvo amžiaus moteris (baudžiamoji byla Nr. 2K–76/2001)“.

• Pagyvenusiems þmonëms bûdingas nepasitikëjimas, átarumas, ávairios pagrástos ir nepagrás-tos baimës. Paminëtina, kad kartà nukentëjæ dël prarastø indëliø, pagyvenæ asmenys nepasitiki ir ne-noriai saugo pinigus bankuose. Pinigø iðgryninimas maþuose miesteliuose taip pat sukelia nemaþai problemø: nëra bankomatø, vaþiuoti iki didesniø miestø nëra pigu, pavieniais atvejais fiziðkai sunku, o nuvaþiavus daþniausiai paimama visa pinigø suma. Tai ir pritraukia plëðikus. Ðios ir daug kitø pro-blemø sunkiai ásivaizduojamos miesto gyventojams, taèiau itin skausmingos kaimo þmonëms;

• Pagyvenæ kaimo gyventojai nëra linkæ ásirengti apsaugos priemoniø, taip pat nelinkæ naudotis mobiliojo ryðio telefonais, jie sunkiai perpranta ðiuolaikines informacines technologijas.

Vyresni þmonës sunkiai uþsitikrina fiziná saugumà, daþniausiai tampa vagysèiø ið gyvenamøjø ir negyvenamøjø patalpø, plëðimø, ávairaus sunkumo kûno suþalojimø ir net nuþudymø aukomis. Nusi-kalstamos veikos ðiø asmenø atþvilgiu iðsiskiria savo þiaurumu, þmonës kankinami paromis, pamaþu pjaustomi, smaugiami ir kitaip þalojami.

– „2004 m. sausio 23 d. apie 20 val. Pagėgių sav., Miniotų k., į O. J. (g. 1921 m.) namus, atkabinus medinę durų skląstį, įsiveržė du jaunuoliai. Įsibrovėliai surišo vienkiemyje gyvenančią šeimininkę, užklijavo lipnia juosta burną ir, grasindami peiliu, pagrobė 5 eurus bei 2 900 litų.

– 2002 m. rugpjūčio 28 d. Vilkaviškio r. PK pareigūnai sulaikė ir uždarė į areštinę 15-os, 16-os ir 17-os metų jaunuolius. Sulaikytieji įtariami P. D. (g. 1927 m.) nužudymu, kurio lavonas sumuštu veidu, kankinimо žymėmis, daugybiniais peilio sužalojimais buvo aptiktas rugpjūčio 18 d. savo namuose, esančiuose Dumčių. Iš Policijos de-partamento suvestinių1“.

Daugelá ðiø nusikaltimø padaro grupës asmenø, t. y. po 2–5 asmenis (pasirengæ, turintys kau-kes, peilius, ðaunamuosius ginklus ir pan.). Sunkiai ásivaizduojama, kad pagyvenæ asmenys galëtø pasiprieðinti.

Kita vertus, nusikaltimai daromi primityviai, nusikalsta asocialûs asmenys, vagiama viskas, kas pasitaiko po ranka. Pasitaiko atvejø, kai aukai padaromi suþalojimai neturint tikslo iðgauti pinigus, tie-siog ið sadistiniø, chuliganiðkø paskatø.

– „2004 m. kovo 15 d. 12 val. į Šakių r. PK kreipėsi S. J. (g. 1928 m.) ir pareiškė, kad kovo 14 d. 18 val. 30 min. į jos namus, Juodupėnų k., išdaužus lango stiklą, įsibrovė jaunuolis, kuris pareikalavo vištos arba 10 litų. Vienkiemyje gyvenanti moteris davė 5 litus ir užpuolikas pabėgo. Materialinis nuostolis – 155 litai. Nusikaltimu įta-riamas V. R. (g. 1984 m.) uždarytas į areštinę.

– 2003 m. lapkričio 14 d. Zarasų r. PK gavo pranešimą, kad lapkričio 11 d. apie 19 val. Zarasų r., Bernotiš-kių k., į I. S. (g. 1921 m.) namus, išlaužus virš durų langą, įsibrovė trys kaukėti asmenys. Užpuolikai sumušė vien-kiemyje gyvenančią šeimininkę bei pagrobė vaistus ir maisto produktus. Materialinis nuostolis nustatinėjamas2“.

1 Pastaba: duomenys iš Policijos departamento suvestinių. Internetinis adresas – http://www.policija.lt/dgssearch/search.

php?q=vienkiemyje&B1.x=11&B1.y=0 2 Pastaba: duomenys iš Policijos departamento suvestinių. Internetinis adresas – http://www.policija.lt/dgssearch/search.

php?q=vienkiemyje&B1.x=11&B1.y=0

115

Paminëtina ir tai, kad nagrinëjamø nusikaltimø atvejais gana daþnai potenciali ar esama auka, bandydama apginti save ir artimà, tampa faktiniu nusikaltëliu.

– „2004 m. rugpjūčio 19 d. 2 val. 30 min. Jurbarko r., Skliausčių k. (vienkiemis), savo sodyboje J.A. (g. 1936 m.), bandydamas apsiginti nuo plėšikų, iššovė vieną kartą iš 16-to kalibro lygiavamzdžio medžioklinio šau-tuvo „IŽ“ (leidimas išduotas savigynai) į viršų. Tuo metu vyriškiai pradėjo artintis prie J. A., todėl jis dar iššovė vieną kartą į link jo einančius asmenis. Įvykio metu buvo sužalotas L. Ž. (g. 1957 m.) (šautinės žaizdos pilve, ran-koje ir krūtinėje), kuris tą pačią dieną 8 val. 20 min. nuo gautų sužalojimų ligoninėje mirė (pirmą kartą šis vyriškis nuteistas, kai tarnaudamas sovietinėje armijoje išžagino ir nužudė merginą, o prieš ketverius metus – kai Eržvilko seniūnijos Openiškių kaime peiliu nudūrė ir apiplėšė 80 metų E. G). Antras įtariamasis neblaivus (1,67 prom. alko-holio) A. M. (g. 1975 m.) ir J. A. po apklausos paleisti. Ginklas paimtas iš J. A, iškelta baudžiamoji byla dėl nužu-dymo didžiai susijaudinus ir paskirta psichiatrinė ekspertizę“ [8].

• Vienkiemiuose nukentëjæ asmenys pavieniais atvejais net nesulaukia policijos pagalbos. Kaip minëta, laiku suteikti pagalbà sunku dël objektyviø aplinkybiø: nemaþi atstumai, nes vienkiemiai ne-retai yra nutolæ nuo gyvenamøjø masyvø, itin prasti keliai, techniniø priemoniø trûkumas ir pan. Poli-cijos darbo veiksmingumà daþnai lemia operatyvus reagavimas á praneðimus ir atvykimo á ávykio vietà trukmë. Policijos departamento prie Vidaus reikalø ministerijos Personalo tarnybos pareigûnai 2001 metais atliko gyventojø apklausà, tad galima pateikti ðiuos skaièius: 72,7 procento respondentø nuo-mone, policijos pareigûnai á ávykio vietà atvyko per 10–30 minuèiø; 14,7 procento respondentø nuo-mone, – per 1 valandà; 6,1 procento respondentø nuomone – per 1–2 valandas; 2,4 procento res-pondentø nuomone – per 3–12 valandø; 4,1 procento respondentø nuomone – policija visai neatvyko. Pusë respondentø, nurodþiusiø, kad policijos pareigûnai visai neatvyko, gyveno kaimo vietovëse [9].

• Vienkiemiø aukos nedomina teisësaugos institucijø, taip pat ir nevyriausybinio sektoriaus at-stovø. Lietuvoje nëra në vienos nevyriausybinës organizacijos, kuri spræstø ne bendras gerontologi-nes problemas, o bûtent nusikaltimø aukomis tapusiø pagyvenusiø asmenø problemas.

Paminëtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybë 2003 m. balandþio 14 d. priëmë nutarimà Nr. 477, kuriuo patvirtino „Kaimo gyvenamųjų vietovių gyventojų saugumo ir policijos apylinkės inspektorių veiklos gerinimo 2003–2005 metais programą“, jà ágyvendinti pavedë Policijos departamentui prie Vi-daus reikalø ministerijos. Programoje numatyta: uþtikrinti kaimo gyventojø teisiø ir laisviø apsaugà, vieðàjà tvarkà ir visuomenës saugumà, uþtikrinti, kad kaimo vietovëse dirbantys policijos apylinkës inspektoriai operatyviai ir tinkamai reaguotø á visus asmenø praneðimus apie teisës paþeidimus. 2003 metais programai ágyvendinti skirta 3,5 mln. litø (nors poreikis siekë 26 mln.), ið jø 2/3 panaudoti transporto priemonëms ásigyti, kiti pinigai – joms iðlaikyti bei pareigûnø uniformoms ásigyti. Taigi in-vesticijø á prevencijos priemones, skirtas vienkiemiams apsaugoti, tikëtis beviltiðka, todël nenuostabu, kad tikroji kriminogeninë padëtis Lietuvos vienkiemiuose vis blogëja.

• Kuriamos ir vykdomos programos yra sveikintinas þingsnis þmogaus teisiø apsaugos link, ta-èiau stinga realios paramos, efektyviø veiksmø. Negalime teigti, kad nieko nebuvo daroma. Lietuvoje ávykdyta nemaþai akcijø, kuriomis siekta padëti pagyvenusiems vienkiemiø gyventojams, taèiau kai kurios jø tapo net viktimizuojanèiomis, pavyzdþiui, neatlygintinai dalijami mobilûs telefonai, kuriais pagyvenæ asmenys nemoka naudotis ir negali pasikviesti pagalbos, itin sudomina plëðikus.

Paminëtina paþangi Tarptautinës policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Alytaus poskyrio prak-tika, kai buvo pradëti organizuoti nemokami kursai asmenims (gyvenantiems vienkiemiuose), norin-tiems ásigyti ginklus savigynai. Kita vertus, ðaunamojo ginklo naudojimas gali sukelti sunkiø padariniø, yra atvejø, kai pagyvenæ asmenys, naudodamiesi gynybai skirtu ginklu, nesugeba tinkamai ávertinti aplinkybiø, o vëliau patys traukiami baudþiamojon atsakomybën. Verta paklausti, ar ginkluota ap-sauga nëra teisësaugos institucijø prerogatyva, ar nekyla dar didesnis pavojus, kai asmenys pradeda ðaudyti, ar nesiekiama sukurti „laukiniø vakarø“ modelá.

Nusikaltimø aukø – pagyvenusiø asmenø viktimizacijos baimë, jos keliami padariniai

Þmonës yra apimti viktimizacijos baimës, t. y. baimës, kad gali patirti nusikalstamà poveiká,

tapti nusikaltimø aukomis. Tyrimai rodo, kad maþiausiai nejauèianèiø jokio nerimo asmenø gyvena vienkiemiuose (25 proc.), daugiau – atskiruose namuose (32 proc.), dar daugiau – 4–8 butø namuose (36 proc.), o daugiausia – daugiabuèiuose (38 proc.) [10, p. 65]. Be to, jauni þmonës (16–24 m. ir 25–34 m.) du kartus daþniau nei kiti jauèiasi labai saugiai, o vyresni þmonës (45–54 m.; 55–64 m.; 65–94 m.) du kartus daþniau jauèiasi labai nesaugiai [11, p. 66].

Viktimizacijos baimë itin bûdinga pagyvenusiems asmenims. Viktimizacijos baimë – tai átampa, nerimas, kad galima tapti nusikaltimo auka. Pagyvenusiø asmenø viktimizacijos atvejø vienkiemiuose

116

analizë rodo, kad uþpultø vienkiemiø aukø iðsigelbëjimas – tai atsitiktinumo dalykas, pavyzdþiui, neti-këtai pasirodë medþiotojai, pro ðalá vaþiavo kaimynas ir pan. Tai turi tiesioginës átakos pagyvenusiø asmenø baimës jausmui, kuris gali ir nepriklausyti nuo objektyviø viktimogeniniø veiksniø. Asmuo átiki, kad uþpuolus jo likimas priklauso tik nuo atsitiktiniø aplinkybiø, kuriø jis negali pakeisti. Taigi asmuo susitapatina su nusikaltimo aukos vaidmeniu.

Daugeliu atvejø pagyvenæ þmonës nebijo prarasti savo nedidelio turto, taèiau bijo kankinimø, þalojimo, ir tai yra pagrindinis veiksnys, kuriantis ir palaikantis baimæ.

Taigi kokià átakà viktimizacijos baimë daro pagyvenusiems þmonëms? Sociologiniai tyrimai rodo, kad asmenys saugiausiai jauèiasi savo namuose. Viktimizacijos baimë turi átakos ne tik pagyve-nusio asmens mobilumui, bet ir asmeniniams santykiams. Baimë maþina pagyvenusiø þmoniø socia-liná aktyvumà, jie vengia vieðø vietø, maþiau juda, daugiau laiko praleidþia namuose, tampa izoliuoti. Tai paranku plëðikams, kurie þino, kad asmuo bus namuose, jam pensijà atneðë paðtininkas, jis jos neturëjo galimybës iðleisti, po plëðimo vargu ar sugebës kreiptis á policijà, maþai bendrauja su kaimy-nais ir t. t.

Akivaizdu ir tai, kad baimë, nuolatinë átampa, stresas turi átakos pagyvenusiø þmoniø sveikatai, ypaè psichikai. Lietuvoje nëra atlikta viktimiloginiø tyrimø, atspindinèiø viktimizacijos baimës átakà pa-gyvenusiø asmenø sveikatai, taèiau galima remtis uþsienio ðaliø tyrimais, liudijanèiais, kad:

• vyresniø amþiaus þmoniø manymu, jie yra lengviausias ir daþniausias nusikaltëliø taikinys; • palikus savo namus dienos metu, jauèiama ne tik ásilauþimo baimë, bet ir baimë bûti apiplëð-

tam nakties metu; • viktimizacijos baimë yra itin didelë problema, nes turi poveiká asmens sveikatai, riboja jo

asmeniná gyvenimà, sukuria socialinæ atskirtá; • nustatytas prieþastinis viktimizacijos baimës bei ankstyvos globos pagyvenusiam asmeniui

skyrimo ryðys [12, p. 1]. Taigi dël viktimizacijos baimës (tikros arba menamos) pagyvenæ asmenys suvarþo savo gyven-

senà, tai neigiamai veikia jø gyvenimo kokybæ, tampa rimta socialine problema.


Pagyvenusiø asmenø viktimogeninës situacijos analizë parodë, kad Lietuvos vienkiemiuose pagyvenæ þmonës yra itin paþeidþiami. Ðios aukos nesulaukia tinkamos pagalbos ir paramos nei ið vyriausybiniø institucijø, nei ið nevyriausybiniø organizacijø.

Potencialiø vienkiemiø aukø apsauga nuo nusikalstamø veikø yra itin probleminis dalykas, rei-kalaujantis lankstaus ir kompleksinio poþiûrio. Reikia atsiþvelgti á visumà subjektyviø ir objektyviø vik-timogeniniø veiksniø visumà. Prevencinë veikla apsiriboja pavienëmis priemonës, o sisteminës, kryp-tingos veiklos nëra.

Pabrëþtinas specializuotø tiksliniø prevencijos priemoniø ágyvendinimas, siekiant uþtikrinti pa-gyvenusiø asmenø bei jø turto apsaugà, tiesioginis darbas vietoje su potencialiomis ir esamomis au-komis. Nebûtina kurti dar vienà programà, koncepcijà ar strategijà, bûtini neatidëliotini, nuolatiniai veiksmai, tiesioginis darbas su asmeniu.

Bûtina aktyvesnë savivaldos institucijø intervencija sprendþiant kilusias problemas. Bûtina ini-cijuoti, kelti vaikø pareigos iðlaikyti senolius klausimà. Lietuvoje daþni atvejai, kai giminës atsiranda tik po senolio mirties, kai reikia tvarkyti turto paveldëjimo dokumentus. Lietuvoje pabrëþiama, kad tëvai turi iðlaikyti savo vaikus, taèiau pamirðtama, kad pastarieji taip pat turi atitinkamas pareigas.

Padëties analizë parodë, kad pasigendama efektyvesnës teisësaugos institucijø veiklos vien-kiemiuose ir kaimuose. Suprantama, kad policijai itin sunku dirbti vienkiemiuose, trûksta policijos ap-ylinkës inspektoriø, taip pat transporto, net degalø ar uniformø. Akivaizdu, kad Lietuvoje reikia imtis neatidëliotinø veiksmø – reformuoti policijos institucijø vadovaujanèià grandá, t. y. naikinti valdininkø etatus, perkelti juos á rajonus, didinti ne vadovø, o tiesiogiai vietose dirbanèiø policininkø skaièiø.

♦♦♦

117

LITERATÛRA

1. Pagyvenę žmonės Lietuvoje 2003 m. Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. – Vilnius, 2005. 2. Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje. Apžvalga už 2004 m. Žmogaus teisių stebėjimo institutas. – Vilnius,

2005. 3. Žmogaus teisių padėtis ir žmogaus teisių apsaugos sistemos vertinimas. Reprezentatyvi gyventojų apklausa

(N=1000) 2004 m. lapkričio 11–14 d. JTVP programa „Parama įgyvendinant Nacionalinį žmogaus teisių veiksmų planą“.

4. Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. – Vilnius, 2004.

5. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenys pagal individualią užklausą.

6. Grabosky P. N. Victims of Violence. Australian Institute of Criminology, Canberra, 1989. 7. Whitrod R. Crime and the Elderly. ACPC Forum. 1981. Vol. 4. No. 3. 8. Aleksėjūnienė A. Pensininkai ginasi šūviais. Lietuvos rytas 2004 m. rugpj. 20 d. Nr. 192 (4152) Internetinė

svetainė: http://www.lrytas.lt/index.asp?data=20040820&id=akt20_a3040820&sk_id=2&view=2 9. Kaimo gyvenamųjų vietovių gyventojų saugumo ir policijos apylinkės inspektorių veiklos gerinimo 2003–2005

metais programa: II dalis. Būklės įvertinimas. 2003 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nu-tarimas Nr. 477. Įsigalioja nuo 2003 m. balandžio 19 d. // Valstybės žinios. 2003. Nr. 37–1619.

10. Dobryninas A., Gaidys V. Ar saugi Lietuvos visuomenė? (Lietuvos gyventojų viktimizacijos patirtis ir požiūris į baudžiamąją justiciją bei visuomenės saugumą) – Lietuvos Respublikos, Seimas Jungtinių Tautų vystymo programa. – Vilnius, 2004.

11. Babachinaitė G., Dapšys A. ir kt. Tarptautinis viktimologinis tyrimas Lietuvoje 1997 m. Baigiamoji ataskaita. – Vilnius: Teisės institutas, 1997.

12. Doherty B. Home Assist - A New Approach to House Security Department of Employment and Further Education, Adelaide. 1991.

♦♦♦

Victimization of Elderly People in Lithuanian Villages and Grange: Victimological Analysis

Dr. Rokas Uscila


Keywords: crime victims – eldery people, victimization, victimity, crime victims in granges.

SUMMARY

The article presents a victimological analysis of crime victims – victimization process of elderly people in Lithuanian villages and granges. Moreover, it addresses major victimization issues of elderly people and its consequences, presents the registered prevalence of victimization cases and nature in Lithuanian granges.

The articles analyzes official statistic data of 2000–2004 from state department, results of public opinion poll, showing that the situation of legal and social protection of abused elderly people is critical.

The presented issues are analyzed from the perspective of criminology and victimology, where elderly people are categorized as one of the most vulnerable social groups, most sensitive to consequences of victimization.

The analysis of victimogenical situation of elderly people has shown, that elderly people are highly vulnerable in Lithuanian granges. These victims do not receive appropriate assistance or support neither from government institutions, nor from non-governmental organizations. The protection of potential victims in granges from criminal acts is a problematic issue, in need of flexible and complex approach, considering a group of subjective and objective victimogenical factors. Preventive activity concentrates on single measures and there is not systematic, purposeful activity.

We should emphasize an implementation of specialized preventive target measures, with the aim to ensure protection of elderly people and their property, direct work at the scene of crime with potential or actual victims. There is no need to develop yet another program, concept or strategy, there is a need for immediate, constant measures, direct work with an individual.

118

A more active intervention of local government institutions in solving existing issues. It is necessary to initiate, raise issues on the duty of children to provide care for their elderly parents. It often happens in Lithuania, that relatives start caring only after the death of an elderly person, in need of processing documents of inheritance. Lithuanian law prescribes that parents must look after their children, although it is often ignored, that in turn, children also have respective duties.

The analysis of the situation has shown, that law enforcement institutions should act more effectively at the scene of crime. Obviously, the activities of police are very limited when it comes to work in granges, there is a lack of police county inspectors, transport, fuel or even uniforms. It is apparent, that Lithuania needs to take immediate action in reformation of administrative section of police institutions, i.e. eliminate work places for officials, transpose them to regions. Instead of increasing the number of officials, there should be an increase in the number of policemen working at the scene of crime.

119


NUKENTĖJUSIOJO TEISĖTŲ INTERESŲ IR TEISIŲ REALIZAVIMAS BAIGIANT IKITEISMINĮ TYRIMĄ

Dr. Rima Ažubalytė

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Baudþiamojo proceso katedra


Telefonas 271 46 39



Pagrindinės sąvokos: baudžiamasis procesas, ikiteisminis tyrimas, ikiteisminio tyrimo nutrauki-

mas, nukentėjusysis, nukentėjusiojo teisė į informaciją.

S a n t r a u k a

Straipsnyje kalbama apie nukentėjusiojo teises baigiant ikiteisminį tyrimą bei jų realizavimo ga-

limybes. Daugiausia dėmesio skiriama nukentėjusiojo teisei gauti informaciją baudžiamajame procese,

konkrečiai – baigiant ikiteisminį tyrimą.

Nukentėjusiojo teisių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, analizė lei-

džia teigti, kad galiojančiame kodekse nėra tiksliai sumodeliuoto informacijos nukentėjusiajam patei-

kimo mechanizmo, kuris, nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo pabaigimo formos, leistų nukentėju-

siajam realizuoti teisę į informaciją baudžiamajame procese. Išsamios informacijos, susijusios su tei-

sėtais nukentėjusiojo interesais, pateikimas nukentėjusiajam leistų įvertinti prokuroro priimtą spren-

dimą bei apsispręsti dėl savo tolesnių procesinių veiksmų.

Tinkamai realizuota nukentėjusiojo teisė į informaciją yra visų kitų nukentėjusiojo (kaip, beje, ir

kitų proceso dalyvių) galimų veiksmų, taikytinų realizuojant savo teises, prielaida ir būtina sąlyga.

Straipsnyje analizuojami kai kurie nukentėjusiojo teisės į informaciją aspektai: teisė žinoti apie

numatomus sprendimus byloje, teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, teisė žinoti apie jau

priimto sprendimo vykdymo formas.

Áþanga

Pastaruoju metu kalbant apie baudþiamojo proceso reglamentavimà vis daþniau teigiama, kad procesà bûtina iðlaisvinti nuo perdëtø formalumø bei pernelyg smulkmeniðko reglamentavimo. Kal-bant apie proceso dalyviø teises bei galimybes jas realizuoti, viena ið sàlygø yra bûtent aiðkus, nuo-seklus ir konkretus teisiø bei jø realizavimo mechanizmø nustatymas ástatyme.

Ðiame straipsnyje nagrinëjamø nukentëjusiojo teisiø bei jø apimties analizës pagrindas yra prielaida, kad nukentëjusiajam ir átariamajam baudþiamajame procese suteiktinas procesinis lygiatei-siðkumas, kurio specifikà lemia skirtingas ðiø proceso dalyviø procesinis statusas [1, p. 97–104; 2, p. 153–159; 3, p. 61–63].

Europos Sàjungos Tarybø pagrindø sprendimo „Dël nukentëjusiøjø padëties baudþiamosiose bylose (2001/220/TVR)“ [4, p. 309] preambulëje teigiama, kad „reikia suderinti nukentëjusiøjø padë-èiai ir pagrindinëms teisëms taikomas normas ir praktikà, ypaè atsiþvelgiant á teisæ reikalauti pagarbos jø orumui, teisæ teikti ir gauti informacijà, teisæ suprasti ir bûti suprastam <...>“. Informacija ðiuolaiki-nëje visuomenëje turi didelæ reikðmæ ir jai skiriama ypaè daug dëmesio, ne iðimtis ir baudþiamasis

120

procesas. Ið esmës informacijos apie „svarbius veiksnius, leidþianèius jiems (nukentëjusiesiems) vykstant baudþiamajam persekiojimui þinoti baudþiamosios bylos nagrinëjimo dël asmens, traukiamo atsakomybën uþ su jais susijusiais nusikaltimais, eigà, iðskyrus iðimtinius atvejus, kai tai gali pakenkti tinkamam bylos nagrinëjimui“ [4, p. 312], gavimas yra visø kitø nukentëjusiojo (kaip, beje, ir kitø pro-ceso dalyviø) galimø veiksmø, taikytinø realizuojant savo teises, prielaida ir bûtina sàlyga. Nukentëju-siojo teisæ gauti informacijà apie policijos tyrimo eigà ir rezultatus, taip pat apie galutiná sprendimà dël baudþiamojo persekiojimo numatë ir Europos Taryba savo rekomendacijoje [5]. Nukentëjusiojo tei-sës, áskaitant ir teisës á informacijà reglamentavimà, buvo ir tebëra P. Ancelio, G. Babachinaitës, S. Juzukonio, R. Uscilos bei kitø mokslininkø tyrinëjimø objektas. Ðio straipsnio tikslas yra kai kuriø in-formacijos nukentëjusiesiems baigiant ikiteisminá tyrimà teikimo bei gavimo aspektø analizë. Taikant analizës bei lyginamàjá metodus, ikiteisminio tyrimo pabaiga ir nukentëjusiojo teisës iðnagrinëtos dviem aspektais. Pabrëþiant probleminius arba nesureguliuotus momentus, aptarti veiksmai, bûdingi ikiteisminio tyrimo pabaigai, tø veiksmø ypatybës baigiant ikiteisminá tyrimà skirtingomis procesinëmis formomis.

1. Nukentëjusiojo teisë á informacijà apie numatomà sprendimà baigti ikiteisminá tyrimà

Ikiteisminis tyrimas, kaip numato Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodeksas [6] (to-

liau – BPK) gali bûti pabaigtas arba kaltinamojo akto suraðymu, arba ikiteisminio tyrimo nutraukimu, arba prokuroro nutarimu nutraukti bylà, arba prokuroro nutarimu perduoti bylà teismui taikyti priver-èiamàsias medicinos priemones, arba prokuroro pareiðkimu dël bylos nagrinëjimo pagreitinto proceso tvarka, arba prokuroro pareiðkimu dël proceso baigimo teismo baudþiamuoju ásakymu.

Ikiteisminio tyrimo pabaigà sàlyginai galima suskirstyti á tam tikrus etapus, kuriems bûdingi tam tikri kompetentingø pareigûnø ir proceso dalyviø veiksmai arba jø atlikimo galimybë.

Tarp prokuroro valinio sprendimo vienaip arba kitaip baigti ikiteisminá tyrimà ir sprendimo áfor-minimo yra tam tikras laiko tarpas. Jis gali bûti svarbus nukentëjusiajam, jei jam bus suteikta gali-mybë realizuoti teisæ á iðankstinæ informacijà apie numatomus sprendimus.

Galiojantis Baudþiamojo proceso kodeksas tiesiogiai tokià teisæ nukentëjusiajam suteikia tik baigiant ikiteisminá tyrimà kaltinamojo akto suraðymu. BPK 218 straipsnyje teigiama, kad „prokuroras, ásitikinæs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenø, pagrindþianèiø átariamojo kaltæ dël nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia átariamajam, o jo gynëjui, nukentëjusiajam, civiliniam ieðkovui, civiliniam atsakovui ir jø atstovams praneða, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir jie turi teisæ susipaþinti su ikiteisminio tyrimo medþiaga bei pateikti praðymus papildyti ikiteisminá tyrimà“. Prane-ðimas apie tyrimo pabaigà ið esmës suponuoja kitø nukentëjusiojo teisiø realizavimà: nukentëjæs as-muo turi teisæ susipaþinti su ikiteisminio tyrimo medþiaga bei pateikti praðymus papildyti tyrimà.

Baudþiamojo proceso kodekso nuostatø, reglamentuojanèiø ikiteisminio tyrimo nutraukimà, analizë rodo, kad siekiant nutraukti tyrimà BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 6 punkte bei 9 punkte numatytais pagrindais, bûtina ikiteisminio tyrimo nutraukimo sàlyga yra visiðkas arba dalinis þalos nukentëjusiajam atlyginimas, arba þalos paðalinimas, arba susitarimas dël þalos atlyginimo arba paðalinimo. Logiðka bûtø teigti, kad ir nukentëjusysis, ir átariamasis turëtø bûti informuoti apie tokià galimo ikiteisminio tyrimo nutraukimo sàlygà. Tas pats pasakytina apie ikiteisminio tyrimo pabaigimà prokuroro pareiðkimu teismui dël proceso uþbaigimo teismo baudþiamuoju ásakymu. Tik atlyginusiam arba paðalinusiam þalà átariamajam arba ásipareigojusiam ðià þalà atlyginti arba paðalinti átariamajam galima taikyti supaprastintà procesà (BPK 418 str. 1 d.).

Nepaisant nei jau minëtos Europos Tarybos rekomendacijos, nei ES tarybos pagrindø spren-dimo nuostatø, Baudþiamojo proceso kodekse, be bendros BPK 45 straipsnyje numatytos pareigos informuoti proceso dalyvius apie jø teises, nenumatytas konkretus reikalavimas informuoti proceso dalyvius apie galimybes atlyginti þalà arba susitarti dël jos atlyginimo, kaip apie sàlygà taikyti tam tik-ras diskrecinio baudþiamojo persekiojimo nuostatas. Vienintelis ðaltinis, kuriame smulkiai aptariamos ðios bûtinos ikiteisminio tyrimo pabaigai minëtais pagrindais procedûros, yra generalinio prokuroro ásakymu patvirtinta rekomendacija „Dël ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagal naujojo Baudþiamojo proceso kodekso 213 straipsná (kai yra padarytos kelios skirtingo sunkumo nusikalstamos veikos)“ [7]. Ðios rekomendacijos 9 ir 10 punktuose nurodyta, kad prokuroras, prieð priimdamas nutarimà nu-traukti ikiteisminá tyrimà dël baudþiamøjø nusiþengimø ir nesunkiø nusikaltimø, turëtø ásitikinti, kad fi-zinis asmuo ar juridinio asmens atstovas, kuriems dël nusiþengimo arba nusikaltimo padaryta þalos,

121

atsisako pareikðti ieðkiná. Ði valia turëtø bûti pasiraðytinai uþfiksuota apklausos protokoluose arba ið-dëstyta atskirame raðte – nukentëjusiojo arba civilinio ieðkovo pareiðkime, jeigu þala atlyginta – gauti tai patvirtinantá raðtiðkà pareiðkimà.

Neneigiant bendros normos (BPK 45 str.) reikðmës, manytina, kad pareigûnà reikëtø ápareigoti uþimti aktyvesnæ pozicijà tada, kai ástatymas suteikia papildomas teises nukentëjusiajam (arba átaria-majam): supaþindinti su galimybe atlyginti þalà arba susitarti dël þalos atlyginimo, taip pat su teise „susitaikyti“ ir, jei prireikia, su susitaikymo sàlygomis bei padariniais. Proceso dalyviai turi aiðkiai su-vokti, kad tai yra galutinis sprendimas baudþiamojoje byloje. Jeigu jis priimtas laikantis ástatymø ir nu-staèius visas ástatymo numatytas sàlygas, t. y. jo teisëtumas ir pagrástumas nekelia abejoniø, spren-dimas galios nepriklausomai nuo pasikeitusios proceso dalyviø nuomonës [8]. Kaip rodo Lietuvoje atlikti tyrimai, taikant susitaikymo institutà, maþdaug du treèdaliai nukentëjusiøjø nebuvo supaþindinti arba buvo supaþindinti ne iki galo su susitaikymà reglamentuojanèiomis normomis, taip pat su iki-teisminio tyrimo nutraukimo padariniais [9, p. 149].

Visais kitais ikiteisminio tyrimo pabaigimo atvejais Baudþiamojo proceso kodeksas net ir netie-siogiai nepriskiria pareigos prokurorui informuoti nukentëjusájá apie bylos tyrimo perspektyvas bei numatomà sprendimà. Taigi nukentëjusysis jokia forma neturi galimybës pasisakyti dël numatomo sprendimo pagrástumo, teisëtumo bei savo interesø ágyvendinimo galimybiø.

Tai galbût yra áprasta praktika, baudþiamojo proceso moksle taip pat teigiama, kad vieðojo kal-tinimo bylose nukentëjusiojo nuostata negali turëti lemiamos reikðmës pareigûno sprendimui, taèiau taip formaliai vertinant nukentëjusiojo galimybes, nebus ámanoma ágyvendinti ir kitø tarptautiniø re-komendacijø [5; 10] bei jau minëto ES tarybos pagrindø sprendimo nuostatos, numatytos 10 straips-nyje, – tarpininkavimo baudþiamosiose bylose, kuriose tokià galimybæ nustato ástatymai. Tarpininka-vimo procedûrø átraukimas á baudþiamàjá procesà tik padëtø tinkamai ágyvendinti jau minëtà „susita-rimà“ dël þalos atlyginimo, kuris dabar paliktas paèioms baudþiamojo konflikto ðalims. Baudþiama-jame procese galimos tarpininkavimo formos èia nebus nagrinëjamos, nes tai atskira ir plati tema. Apie tarpininkavimà baudþiamosiose bylose Lietuvoje kol kas tik diskutuojama [11, p. 66–109; 12; 13, p. 106–136; 9, p. 100–155].

Antras nukentëjusiojo informavimo apie numatomà sprendimà byloje aspektas yra tas, kad, kaip þinome, nutraukiant ikiteisminá tyrimà diskreciniais pagrindais, átariamajam (kaltinamajam) gali bûti paskirtos baudþiamojo poveikio priemonës, ið kuriø viena yra tiesiogiai susijusi su nukentëjusiojo teise gauti þalos atlyginimà: tai Baudþiamojo kodekso [14] (toliau – BK) 67 straipsnyje numatytas tur-tinës þalos atlyginimas arba paðalinimas. Taigi ikiteisminio tyrimo teisëjas priima nutartá patvirtinti pro-kuroro nutarimà nutraukti ikiteisminá tyrimà ir (ne)paskirti kurià nors baudþiamojo poveikio priemonæ, ið esmës atsiþvelgdamas á jam pateiktà prokuroro nuomonæ. Nukentëjusysis, neturëdamas tiesiogiai numatytos teisës þinoti apie numatomus sprendimus, neturi ir galimybës dalyvauti posëdyje pas iki-teisminio tyrimo teisëjà bei pasisakyti dël þalos bei jos atlyginimo arba paðalinimo galimybiø. Ði ásta-tymo spraga bandyta uþpildyti Aukðèiausiojo Teismo konsultacija, kurioje teigiama, kad ikiteisminio tyrimo teisëjas, pilnameèiui asmeniui nutraukdamas ikiteisminá tyrimà 212 straipsnio 3–7 punktuose numatytais pagrindais, gali paskirti baudþiamojo poveikio priemones. Baudþiamojo poveikio priemo-niø klausimas svarstomas posëdyje, á kurá kvieèiami prokuroras, átariamasis, jo gynëjas, nukentëjusy-sis arba jo atstovas [15, p. 285]. Taèiau net ir þinant Aukðèiausiojo Teismo nuomonæ dël baudþiamojo poveikio priemoniø paskyrimo tvarkos, visa iniciatyva ir kartu teisë spræsti, ar baudþiamojo poveikio priemoniø klausimas apskritai bus svarstomas, paliekama prokurorui.

Vienintelis BPK 215 straipsnis, reglamentuojantis ikiteisminio tyrimo nutraukimo dël pernelyg il-gos tyrimo trukmës procedûrà, numato posëdá, rengiamà ikiteisminio tyrimo teisëjo, taèiau nenuma-tyta, kad jame dalyvautø ir nukentëjusysis.

Apibendrinant teisës þinoti numatomus byloje sprendimus realizavimo galimybes, galima teigti, kad Lietuvos baudþiamojo proceso ástatymai nereglamentuoja nukentëjusiojo padëties taip, kaip to reikalauja tarptautiniai aktai. Tarptautiniuose dokumentuose iðreiðkiama nuostata, kad prieð atsisa-kant baudþiamojo persekiojimo, bûtina atsiþvelgti ir á nukentëjusiojo padëtá ir nuomonæ. Bûtina ávertinti padarytos þalos nukentëjusiajam dydá ir jos atlyginimo perspektyvas. Europos Tarybos rekomenda-cijoje dël nukentëjusiojo padëties baudþiamajame procese [5] primygtinai siûloma baudþiamojo pe-rsekiojimo atsisakymà sieti su kompensacija nukentëjusiajam, áskaitant bet kokius kaltininko veiks-mus, susijusius su ja. Uþsienio ðalyse praktika yra panaði. Kaip jau raðyta [16, p. 56], mediacijos (Lietuvoje sàlyginai su mediacija galima gretinti BPK 212 str. 1 d. 5 p. ir BK 38 str. numatytà susitai-kymo institutà) atvejais nukentëjusiojo sutikimas, kad procesas nebûtø tæsiamas, yra privaloma sà-lyga. Kitø diskrecinio baudþiamojo persekiojimo formø, numatytø BPK 212 straipsnyje, realizavimo at-

122

vejais, taip pat prokurorui nusprendus kreiptis á teismà dël proceso baigimo teismo baudþiamuoju ásakymu, nukentëjusiojo nuomonei (sutikimui, kad ikiteisminis procesas bûtø baigtas) neteikiama le-miama reikðmë. Tokiais atvejais preziumuojama, kad visuomenës, arba vieðasis, o ne konkreèios au-kos interesas yra „svarbesnis“. Nors diskusija dël to, kokiais atvejais nukentëjusiojo nuomonë turëtø lemti proceso baigtá dar turëtø tæstis, taèiau net ir esant dabartinei ikiteisminio tyrimo baigimo regla-mentacijai suþinoti tà nuomonæ ir ávertinti jà priimant sprendimus bûtina visada. Beje, pagarbus poþiû-ris á nukentëjusiojo nuomonæ atitiktø nukentëjusiøjø lûkesèius bei tarptautiniø aktø deklaruojamà nu-kentëjusiøjø teisæ á reikalauti pagarbos jø orumui bei teisæ bûti suprastam [4, p. 309]. Kaip rodo tarp-tautiniai nusikaltimø aukø tyrimø rezultatai, nukentëjusieji nori bûtent „dalyvauti“ procese: þinoti esmi-nius bylos momentus ir jos perspektyvas, reikðti nuomonæ apie numatomus sprendimus ir pan. [17, p. 245–247]. 74,4 proc. nusikaltimo aukø Lietuvoje tyrimo dalyviai teigë, kad jiems reikëjo informaci-nio pobûdþio pagalbos (netgi daugiau nei asmenø, kuriems trûko teisinës pagalbos) [9, p. 146]. Tà jie nori daryti ne tiek siekdami paveikti baudþiamojo proceso eigà, kiek norëdami parodyti savo lû-kesèius ir interesus.

Apibendrinant nagrinëtas nukentëjusiojo teisës ið anksto þinoti apie numatomus byloje spren-dimus ribotas realizavimo galimybes, apie kitas teises, t. y. susipaþinti su numatomo pabaigti ikiteis-minio tyrimo medþiaga ir pareikðti su ikiteisminio tyrimo pabaiga susijusius praðymus, netenka kal-bëti. Teisë reikalauti ir gauti þalos atlyginimà (ðios teisës realizavimo mechanizmas baigiant ikiteisminá tyrimà, ypaè kai ikiteisminio tyrimo pabaiga sutampa su baudþiamojo proceso pabaiga, skiriasi nuo jos realizavimo teisme) ðiame straipsnyje nebus nagrinëjama, nes ji reikalauja atskiro ir plataus ty-rimo.

2. Nukentëjusiojo teisë á informacijà apie priimtà sprendimà baigti ikiteisminá tyrimà

Priëmus ikiteisminio tyrimo pabaigà lemiantá sprendimà, nukentëjusysis, kaip ir kiti suintere-

suoti byla proceso dalyviai, post factum informuojamas apie toká sprendimà. Ðiuo atveju teisë bûti in-formuotam apie jau priimtus esminius sprendimus byloje [4, p. 312; 5; 18, p. 118] taip pat yra nevie-nalytë. Jos turiná gali sudaryti kelios santykinai skirtingos teisës: teisë gauti praneðimà apie bylos baigtá, teisë gauti galutinio sprendimo nuoraðà, teisë bûti informuotam apie apskundimo tvarkà, teisë bûti informuotam apie galimybæ susipaþinti su pabaigto ikiteisminio tyrimo medþiaga bei teisë bûti informuotam apie teisës á þalos atlyginimà realizavimo galimybes (jei þala neatlyginta) [19, p. 278]. Drásèiau teigti, kad tik visos iðvardytos teisës leidþia nukentëjusiajam apsispræsti dël tolesniø veiksmø: skøsti prokuroro sprendimà ar ne, ieðkoti kitø savo teisiø gynybos mechanizmø ar ne.

Jei praneðimas apie tyrimo pabaigà numatytas visais ikiteisminio tyrimo pabaigimo atvejais, tai reglamentuodamas sprendimo nuoraðø áteikimà (iðsiuntimà) proceso dalyviams ástatymø leidëjas ne visai nuoseklus: sprendimo pabaigti tyrimà nuoraðas nëra siunèiamas ar áteikiamas baigiant ikiteis-miná tyrimà visomis formomis, iðskyrus vienà. BPK 398 straipsnio 3 dalis numato, kad ir nutarimo pe-rduoti bylà teismui, kad ðis taikytø priverèiamàsias medicinos priemones, ir nutarimo nutraukti ikiteis-miná tyrimà nuoraðà prokuroras iðsiunèia nukentëjusiajam. Jau prieð deðimtmetá buvo diskutuota [20, p. 43], kodël reikia pareiðkëjui pateikti nutarimo atsisakyti pradëti tyrimà nuoraðà. Tokia pareiga vis dëlto buvo reglamentuota senajame baudþiamojo proceso kodekse [21] ir iðliko naujo Baudþiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 3 dalyje. Ðiuo atveju tiktø ir tie patys argumentai, kodël nukentëju-siajam neuþtenka lakoniðko praneðimo apie straipsná, numatantá ikiteisminio tyrimo pabaigimo pa-grindà, todël bûtina gauti argumentuotà bei motyvuotà sprendimà (jo nuoraðà). Nukentëjusiojo teisë gauti sprendimø baigti ikiteisminá tyrimà (kaltinamojo akto arba sprendimo nevykdyti baudþiamojo pe-rsekiojimo) kopijà numatyta kai kuriø uþsienio ðaliø kodeksuose [3, p. 70; 22, p. 133]. Toks pasiûly-mas jau buvo pateiktas ir pagrástas moksliniuose darbuose [3, p. 80, 87], taèiau ástatymø leidëjo neáti-kino.

Savo ruoþtu galima svarstyti, ar sprendimo nuoraðas negali pakeisti praneðimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigà. Praneðimas, manau, irgi yra bûtinas, nes jame turëtø bûti aiðkiai nurodyta apskun-dimo tvarka, susipaþinimo su pabaigto ikiteisminio tyrimo medþiaga tvarka bei nukentëjusiojo galimy-bës kitomis priemonëmis ginti savo teisæ á þalos atlyginimà, jeigu yra. Tokios informacijos pateikimo nutarime nutraukti ikiteisminá tyrimà BPK 216 straipsnis, reglamentuojantis ðio nutarimo turiná, nenu-mato. Beje, senojo BPK [23] 234 straipsnis numatë, kad tardytojas raðtu praneða nukentëjusiajam

123

apie bylos nutraukimo pagrindus bei iðaiðkina apskundimo tvarkà, taip pat reglamentavo galimybæ nukentëjusiojo praðymu supaþindinti já su nutrauktos bylos medþiaga.

Teisë susipaþinti su bylos medþiaga, kurioje yra priimtas sprendimas baigti ikiteisminá tyrimà, iðskyrus tyrimo baigimà suraðant kaltinamàjá aktà, baudþiamojo proceso kodekse visai nenumatyta. Aptariant nukentëjusiojo (kaip ir kitø proceso dalyviø) teisiná statusà kodekse, kalbama apie teisæ iki-teisminio tyrimo metu ir teisme susipaþinti su bylos medþiaga (BPK 28 str. 2 d., 181 str.). Nepagrástai apribojus teisæ susipaþinti su bylos medþiaga tik vykstanèio ikiteisminio tyrimo metu bûtø suvarþyta nukentëjusiojo reali galimybë ávertinti priimto sprendimo nutraukti ikiteisminá tyrimà pagrástumà. Taigi rekomendacijoje „Dël proceso dalyviø susipaþinimo su bylos medþiaga ikiteisminio tyrimo metu“ [24] minëtos ástatymo nuostatos aiðkinamos pleèiamai. Rekomendacijos 36 punkte nurodoma, kad nu-kentëjusysis gali raðtu kreiptis á prokurorà, kuris savo ruoþtu rezoliucijos forma leidþia susipaþinti su nutraukto ikiteisminio tyrimo medþiaga. Tokia nukentëjusiojo teisiø reglamentavimo forma, t. y. poás-tatyminiuose aktuose, nëra priimtina.

Baudþiamàjá procesà vykdantys pareigûnai bei institucijos, gindamos asmens teises, ápareigo-tos nuolat informuoti asmenis apie galimus jø paþeistø teisiø gynybos bûdus. Nutraukiant ikiteisminá tyrimà konstatuojama, kad baudþiamojo proceso procedûros nebebus taikomos. Taigi nukentëjusia-jam, kuriam nebuvo atlyginta þala, turëtø bûti nurodoma, kada jis gali tæsti savo teisiø gynybà civilinio proceso tvarka. Deja, ástatymas nereglamentuoja praneðimo apie ikiteisminio tyrimo baigimà turinio, praktikoje daþnai ði informacija praneðime nenurodoma.

Nukentëjusiojo teisæ skøsti priimtà sprendimà baigti ikiteisminá tyrimà kodeksas specialiose normose numato nutraukus ikiteisminá tyrimà (BPK 214 str. 3 d.) ir prokurorui nusprendus kreiptis á teismà dël proceso uþbaigimo baudþiamuoju ásakymu (BPK 418 str. 4 d.).

Analizuojant, kaip nukentëjusysis gali bûti informuojamas apie ðià teisæ bei jos realizavimo tvarkà, galima teigti, kad èia pasitaiko grynai praktiniø problemø: pavyzdþiui, ið ðimto analizuotø bylø, nutrauktø nukentëjusiajam ir kaltininkui susitaikius, ketvirtadalyje sprendimo apskundimo tvarka ne-buvo iðaiðkinta [13, p. 57].

BPK 418 straipsnio 4 dalyje numatytos nukentëjusiojo teisës realizavimo tvarka – smulkiau ap-tariama generalinio prokuroro ásakymu patvirtintoje rekomendacijoje „Dël proceso baigimo baudþia-muoju ásakymu“ [25]. Joje nurodoma, kad siekiant neleisti nukentëjusiajam piktnaudþiauti savo pro-cesine teise skøsti prokuroro sprendimà, bûtina uþfiksuoti momentà, kada nukentëjusiajam praneðta apie prokuroro sprendimà kreiptis á teismà. Taigi 12 rekomendacijos punkte siûloma iðsikviesti nu-kentëjusájá á prokuratûrà ir pasiraðytinai áteikti praneðimà apie priimtà sprendimà arba praneðimà iðsi-østi registruotu laiðku. Tokiai kai kuriø prokurorø praktikai (nukentëjusiajam praneðimà áteikti asme-niðkai ir uþfiksuoti jo nuomonæ ðiuo klausimu) pritaria ir Aukðèiausiasis Teismas [26, p. 239].

494 apibendrintose bylose, kuriose buvo suraðytas prokuroro pareiðkimas dël proceso baigimo teismo baudþiamuoju ásakymu, nebuvo atvejø, kad nukentëjusysis pasinaudotø savo teise skøsti pro-kuroro sprendimà [26, p. 239], nukentëjusiøjø skundø taip pat nebuvo 105 bylose, nutrauktose nu-kentëjusiajam ir kaltininkui susitaikius [13, p. 57]. Be gilesnio tyrimo sunku daryti iðvadas, ar nuken-tëjusieji ðiais atvejais nesiskøsdavo todël, kad jø teisë á þalos atlyginimà (ir kitos jiems svarbios teisës) buvo realizuota, ar dël kitø prieþasèiø.

Iðvados

1. Tinkamas nukentëjusiojo teisës á informacijà realizavimas yra kitø nukentëjusiojo teisiø ágy-

vendinimo prielaida ir bûtina sàlyga. 2. Nukentëjusiojo teisës turëtø bûti iðplëstos, numatant teisæ ið anksto þinoti apie numatomus

esminius sprendimus baudþiamojoje byloje, taip pat ir apie sprendimà baigti ikiteisminá tyrimà. 3. Bûtina suvienodinti nukentëjusiojo informavimo apie tyrimo baigimà formà: nukentëjusiajam

turi bûti iðsiøstas (áteiktas) sprendimo nuoraðas, praneðime apie priimtà sprendimà turi bûti iðaiðkinta teisë susipaþinti su bylos medþiaga, nurodytos civilinio proceso teikiamos galimybës bei apskundimo tvarka.

♦♦♦

124

LITERATÛRA

1. Ancelis P. Nukentėjusiojo teisinė padėtis pasikeitus baudžiamiesiems įstatymams // Jurisprudencija. 2003. T. 49 (41).

2. Ancelis P. Dėmesingumas nusikaltimo aukai kaip prielaida kuriant atvirą visuomenę // Jurisprudencija. 2000. T. 15.

3. Juzukonis S. Nukentėjusiojo teisių apsauga baudžiamajame procese. Daktaro disertacija, socialiniai moks-lai, teisė (01 S). – Vilnius, 2002.

4. Tarybos pagrindų sprendimas dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (2001/220/TVR) // Euro-pos Sąjungos teisės aktai. Teisinis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose / sudarytojas G. Švedas. – Vilnius, 2004.

5. Recommendation No. R (85) 11 of the Commitee of Ministers to Member States on the Position of the Vic-tim in the Framework of Criminal Law and Procedure (Adopted by the Committee of Ministers on 28 June 1985 at the 387th meeting of the Ministers' Deputies) // http://cm.coe.int/ta/rec/1985/85r11.htm, prisijungimo laikas 2004-04-23.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37–1341. 7. Rekomendacija „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagal naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 213

straipsnį (kai yra padarytos kelios skirtingo sunkumo nusikalstamos veikos)“, patvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu „Dėl ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003. Nr. 25.

8. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K–9. 2000 01 11. 9. Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas: daktaro disertacijos santrauka:

socialiniai mokslai, teisė (01 S). – Vilnius: LTU, 2003. 10. Recommendation No. R(99) 19 of the Comitee of Ministers to member States concerning mediation in penal

matters (Adopted by the Committee of Ministers on 15 September 1999 at the 679-th meeting of the Minis-ters’ Deputies).

11. Michailovič I. Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). – Vilnius, 2001.

12. Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos instituto samprata, pagrindiniai modeliai ir jų veikimo principai // Jurisprudencija. 2001. T. 20 (12).

13. Ažubalytė R. Diskrecinis baudžiamasis persekiojimas: teoriniai pagrindai, taikymo problemos ir perspektyvos Lietuvoje: daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01 S). – Vilnius: LTU, 2002.

14. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 89–2741. 15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika. 2003. Nr. 19. 16. Ažubalytė R. Diskrecinio baudžiamojo persekiojimo realizavimo kriterijai: viešojo intereso struktūra (2) //

Jurisprudencija. 2003. T. 39 (31). 17. Malsch M., Carrière R. Victims’ wishes for compensation: the immaterial aspect // Journal of Criminal Jus-

tice. 1999. Vol. 27. No 3. 18. Рекомендация Но 6 (87) 18 комитета министров государствам членам относительно упрощения

уголовного правосудия. П. 10. (Принята Комитетом Министров Совета Европы 17 сентября 1987) // Защита прав человека и борьба с преступностью. Документы Совета Европы. – Москва, 1998.

19. Химичева Г. П. Досудебное производство по уголовным делам: концепция совершенствования уго-ловно-процессуальной деятельности. – Москва: Экзамен, 2003.

20. Zabiela V. Nukentėjusiojo teisių užtikrinimas baudžiamajame procese // Lietuvos teisininkų draugijos kon-ferencijos medžiaga. – Vilnius, 1995.

21. Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas // Valstybės žinios. 2001. Nr. 82–2830. 22. Комментарий к УПК РСФСР. – Москва, 2000. 23. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Vilnius, 1999. 24. Rekomendacija „Dėl proceso dalyvių susipažinimo su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu“, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro įsakymu „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003. Nr. 39–1807.

25. Rekomendacija „Dėl proceso baigimo baudžiamuoju įsakymu“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro įsakymu „Dėl ikiteisminio tyrimo kontrolės tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003. Nr. 25.

26. Teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų supaprastintą pro-cesą, apžvalga // Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Teismų praktika. 2004. Nr. 22.

♦♦♦

125

The Implementation of the Victims Rights and Rightful Interest in the End

of the Pre-trial Investigation

Dr. Rima Ažubalytė

Mykolas Romery University

Keywords: the criminal procedure, the pre-trial investigation, the dismissal of the pre-trial investigation, the victim, the victim‘s right to information.

SUMMARY

The problems analysed in the article are connected to the victims rights in the end of pre-trial investigation.

The analyses of international legal acts on the position of the victim in criminal proceedings points to certain problems of the position and gives general guidelines (minimum standarts), which have to be reflected in national laws and practice.

Recommendations of the Committee of Ministers define victims right to access information in the criminal procedure: the victim should be able to obtain information on the outcome of the police investigation; the victim should be informed of the final decision concerning prosecution, unless he indicates that he does not want this information; the victim should be informed of his opportunities of obtaining restitution and compensation within the criminal justice process, legal assistance and advice; how he can find out the outcome of the case.

The author presumes, that it is the lack of information on pretrial investigation: the course of pretrial investigation and its results.

The victim must have an access to information directly related to the protection of his rights and rightful interest. The right to access information is mostly related to personal will to implement other rights provided by the law.

Victim (and defendant) must be informed of the decision to dispose the case in an alternative way and agree (or object) with the chosen modality. A discretionary decision whether to prosecute the offender should not be taken without due consideration of the question of compensation of the victim, including any serious effort made to that end by the offender.

Victims must be informed of the right to appeal against prosecutorial decision to the superior prosecutor or the court. The victim must be informed about the right to ask for a review by a competent authority of a decision not to prosecute, or the right to institute private proceedings, or other legal possibilities to implement victims rights and rightful interest.

126


KOMPENSACIJOS ASMENIMS, NUKENTĖJUSIEMS NUO NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ LIETUVOJE

Dr. Antanas Rudzinskas

Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës teisës katedra


Telefonas 271 45 87

Elektroninis pastas [email protected]

Pateikta 2005 m. kovo 24 d. Parengta spausdinti 2005 m. rugsėjo 9 d.

Pagrindinės sąvokos: nuostoliai, kompensacija, nusikaltimo auka.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje nagrinėjamos teisės normos, nustatančios kompensacijas asmenims, nuken-

tėjusiems nuo nusikalstamų veikų. Tai svarbu todėl, kad nusikaltimo aukas labai domina ne tik neigiami

padariniai, atsirandantys nesilaikant įstatymų, bet ir galimybė gauti kompensaciją už patirtą žalą bei

kompensavimo teisinis reglamentavimas.

Straipsnyje atliktas tyrimas leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikoje ilgą laiką nebuvo sukurta

nusikalstamų veiksmų patirtos žalos kompensavimo sistema. Vis dėlto valstybė išskirtiniais atvejais

kompensuoja gyventojams kitų asmenų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Šiuos atvejus autorius

pateikia straipsnyje, juos analizuoja ir parodo, kokius teisinio reguliavimo pokyčius tai sukėlė.

Straipsnyje autorius nagrinėja ir svarbiausius tarptautinius dokumentus, kurie reglamentuoja

dėl nusikaltimo padarytos žalos atlyginimo klausimus ir net valstybės pareigą atlyginti žalą nusi-

kaltimo aukoms, kai kaltininkas nemokus arba nenustatytas.

Autorius nemažai dėmesio skiria įstatymo, kuris nustatys kompensacijas asmenims, nukentė-

jusiems nuo smurtinių nusikaltimų, analizei. Straipsnyje pateikiami pasiūlymai, kaip patobulinti nuken-

tėjusių asmenų apsaugą ir numatyti papildomas garantijas asmenims, nukentėjusiems nuo teisių pa-

žeidimo.

Šiame straipsnyje taikyti istorinis, lyginamasis, loginis-analitinis ir kiti teisės mokslo tyrimo

metodai.

Lietuvos Respublika nelieka nuoðalyje ir kiek galëdama stengiasi gyventojams kompensuoti dël

kitø asmenø neteisëtø veiksmø padarytà þalà, taèiau tokie atvejai iðskirtiniai, nuskambëjæ ne tik Lietu-voje, bet ir uþsienyje. Valstybë humaniðkais sumetimais negalëjo likti nuoðalyje nuo nelaimæ iðtikusiø asmenø ir privalëjo padëti nukentëjusiems asmenims, taip parodydama, kad ið tikrøjø rûpinasi savo gyventojais.

Toliau bandysime nagrinëti, dël kokiø ávykiø valstybë ásipareigojo rûpintis nukentëjusiaisiais nuo kitø asmenø nusikalstamø veikø ir kaip konkreèiai, t. y. kokiais bûdais, ta pagalba pasireiðkë.

1991 m. Lietuvos Respublikos Seimas priëmë ástatymà ¥Dël papildomø socialiniø garantijø ðeimoms asmenø, nukentëjusiø kovojant uþ Lietuvos Respublikos laisvæ, nuo 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusiø ávykiø“ [1]. Ástatymas numato, kad þuvusiojo artimiesiems ir su-þalotiems asmenims, kovojusiems uþ Lietuvos Respublikos laisvæ nuo 1991 m. sausio 11–13 d. vyk-dytos agresijos ir vëlesniø ávykiø, turi bûti iðmokëtos vienkartinës kompensacijos. Taip pat numato-

127

mos ir kitos socialinës garantijos þuvusiøjø uþ Lietuvos Respublikos laisvæ ðeimoms, skiriamos mai-tintojo netekimo pensijos, invalidais tapusiems asmenims – invalidumo pensijos. Nukentëjusiesiems nuo agresijos taikoma 50 proc. mokesèiø nuolaida uþ buto nuomà, komunalines bei ryðiø paslaugas. Taip pat kompensuojama visø pagrindiniø ambulatorinio gydymo vaistø ir visø medicinos pagalbos priemoniø, áraðytø Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos, kaina.

1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybë priëmë nutarimà Nr. 16 ¥Dël vienkartiniø kompensacijø þuvusiøjø uþ Lietuvos Respublikos laisvæ asmenø ðeimos nariams ir asmenims, nu-kentëjusiems kovojant uþ Lietuvos Respublikos laisvæ nuo 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresi-jos ir po to buvusiø ávykiø“ [2].

1994 m. Lietuvos Respublikos Seimas priëmë ástatymà Nr. I–576 ¥Dël socialinës paramos as-menims, suþalotiems atliekant bûtinàjà karinæ tarnybà sovietinëje armijoje, ir ðioje armijoje þuvusiøjø ðeimoms (1945 07 22–1991 12 31)“ [3]. Pagal ðá ástatymà þuvusiøjø sovietinëje armijoje ðeimoms arba privalomos karinës tarnybos metu asmenims, tapusiems invalidais, iðmokamos vienkartinës kompen-sacijos.

1997 m. Lietuvos Respublikos Seimas priëmë ¥Lietuvos Respublikos valstybës paramos gink-luoto pasiprieðinimo (rezistencijos) dalyviams“ ástatymà [4]. Ginkluoto pasiprieðinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams – skiriama pirmojo laipsnio valstybinë pensija, suþalotiems gink-luoto pasiprieðinimo kovose – vienkartinës paðalpos. Miræ jie laidojami valstybës lëðomis.

1998 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybë priëmë nutarimà Nr. 198 ¥Dël vienkarti-niø kompensacijø ir lengvatø asmenims, patyrusiems þalà likviduojant Èernobylio atominës elektrinës avarijos padarinius“ [5]. Asmenims, dalyvavusiems likviduojant Èernobylio atominës elektrinës pada-rinius, iðmokamos vienkartinës kompensacijos ir padengiamos sanatorinio kurortinio gydymo iðlaidos tiek, kiek jos virðija numatytàjá sanatorinio kurortinio gydymo iðlaidø kompensavimà pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo ástatymà.

Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. spalio 6 d. priëmë ¥Lietuvos Respublikos valstybës pa-ramos þuvusiø pasiprieðinimo 1940–1990 metø okupacijos dalyviø ðeimoms“ ástatymà [6]. Vadovau-jantis minëtu ástatymu, 1940–1990 m. ginkluoto pasiprieðinimo (rezistencijos) arba neginkluoto pasi-prieðinimo metu þuvusiø arba mirusiø asmenø artimiesiems iðmokamos vienkartinës paðalpos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybë 1998 m. balandþio 28 d. priëmë nutarimà Nr. 509 ¥Dël valsty-bës paramos Ðirvintø rajone Drauèiø kaime tragiðkai þuvusioms asmenø ðeimoms“ [7]. Vyriausybë nusprendë skirti 30 MGL kiekvieno tragiðkai þuvusio asmens antkapiui pastatyti ir kapui sutvarkyti (lë-ðos skiriamos ið Lietuvos Respublikos valstybës biudþeto), taip pat mokëti tragiðkai þuvusios P. Kali-batienës sûnui valstybinës socialinio draudimo bazinës pensijos dydþio kompensacijà kas mënesá, kol jis baigs aukðtosios mokyklos dieniná skyriø. Kompensacija mokama ið Socialinës apsaugos ir darbo ministerijai skirtø asignavimø paramos ðeimai bei valstybinëms paðalpoms mokëti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybë 1998 m. geguþës 4 d. ir 1998 m. birþelio 5 d. priëmë nutari-mus Nr. 546 ir Nr. 676 ¥Dël valstybës paramos þuvusios nuo teroristinio iðpuolio Ðauliø m. valstybinës mokesèiø inspekcijos darbuotojos J. Radavièienës ðeimai“ [8]. Vyriausybë nutarë skirti 30 MGL tra-giðkai þuvusios moters kapui sutvarkyti ir pastatyti antkapá, taip pat skirti vienkartinæ 15 tûkst. litø pa-ðalpà ðeimai paremti. Kitu nutarimu Vyriausybë ið Lietuvos Respublikos Vyriausybës rezervo fondo skyrë 95 tûkst. litø kompensacijai iðmokëti.

2000 m. kovo 6 d. trys UAB ¥Inkaro avalynë“ darbininkai prie bendrovës vartø pradëjo bado akcijà. Darbininkai reikalavo iðmokëti atlyginimà, kuris buvo nemokamas daugiau nei metus, o ben-drovës administracija darbuotojams jau buvo skolinga 1,3 mln. litø. UAB ¥Inkaro avalynë“ 2000 m. va-sario 21 d. buvo iðkelta bankroto byla, o vëliau – ir baudþiamoji byla. Bendrovës darbininkai po 19 badavimo dienø nutraukë bado akcijà tik tada, kai Kauno apskrities virðininkas K. Starkevièius su Vy-riausybës garantija gavo ið Lietuvos Þemës ûkio banko 275 tûkst. litø paskolà. Pinigai buvo iðdalyti 51 ¥Inkaro avalynës“ nukentëjusiam darbininkui [9, p. 1–2].

2000 m. rugpjûèio 1 d. deðimt UAB ¥Inkaro avalynë“ darbuotojø vël pradëjo neterminuotà bado akcijà, jie ið bankrutuojanèios ámonës tikëjosi atgauti neiðmokëtà atlyginimà. Beveik du ðimtai pike-tuotojø pradëjo pamainomis budëti prie ámonës vartø, kad ið ámonës teritorijos nebûtø iðveþti árengi-niai [10, p. 11].

„AB ¥Inkaras“ ir jos antrinëms bendrovëms iðkeltos trys baudþiamosios bylos dël tyèinio bank-roto bei galimo pinigø plovimo“ [11, p. 1].

Kai paaiðkëjo, kad valstybës institucijos pirks ¥Inkaro“ produkcijà, o uþ tuos pinigus bus atsi-skaitoma su ¥inkarieèiais“, panaðiø bado akcijø griebësi kitø ámoniø – Maþeikiø kompresoriø gamyk-los ¥Oruva“ ir Plungës dirbtinës odos gamyklos ¥Litoda“ – darbininkai [12, p. 20–21].

128

Tokia susiklosèiusi padëtis paskatino valstybës pareigûnus ið esmës spræsti bankrutuojanèiø ámoniø darbuotojø problemas. Lietuvos Respublikos Seimas priëmë Lietuvos Respublikos garantinio fondo ástatymà, kuris ásigaliojo 2000 m. spalio 1 dienà [13]. Ðis ástatymas taikomas visoms ámonëms, vieðosioms ástaigoms, bankams, kredito unijoms. Garantinio fondo ástatyme áteisinta nuostata, kad á ðá fondà darbdavys privalës pervesti 0,2 proc. priskaièiuoto darbo uþmokesèio, nuo kurio skaièiuojamos valstybinio socialinio draudimo ámokos. Ámokos bus administruojamos pagal Mokesèiø administra-vimo ástatymà. Garantinio fondo lëðos iki 2000 m. pabaigos buvo kompensuojamos valstybës iþdo sàskaita, o vëliau pradëtos naudoti kaip parama sunkioje padëtyje atsidûrusiems bankrutuojanèiø ámoniø darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su ðiomis ámonëmis, taip pat darbuotojams, kurie tæsia darbo santykius su bankrutuojanèia ámone, kai ámonë jiems yra skolinga.

Po 1995 m., kai Lietuvos bankø krizë padarë dideliø nuostoliø indëlininkams, bankais pasi-tikima menkiau. Lietuvos Respublikos Seimas priëmë Lietuvos Respublikos gyventojø indëliø drau-dimo ástatymà [14], kurio paskirtis – privalomai drausti gyventojø indëlius ir numatyti indëliø kom-pensavimà Indëliø draudimo fondo lëðomis. Vëliau ðis ástatymas vis papildytas, kol 2001 m. kovo 16 d. neteko galios, o já pakeitë Lietuvos Respublikos indëliø draudimo ástatymas [15]. Ðis ástatymas numato visø – ir fiziniø ir juridiniø asmenø indëliø, laikomø pagal Lietuvos Respublikos ástatymus ásteigtuose komerciniuose bankuose, Centrinëje kredito unijoje ir kredito unijose draudimo tvarkà ir kompensavimà, ávykus draudþiamajam ávykiui (iðkëlus bankroto bylà arba nutraukus veiklà).

Apibendrinus valstybës paramà asmenims, nukentëjusiems nuo kitø asmenø neteisëtø ir net nusikalstamø veiksmø arba net okupacinës valstybës pareigûnø veiksmø, galima teigti, kad daþniau-siai valstybë iðmoka vienkartines kompensacijas (paðalpas, paramas) bei kitaip kompensuoja þalà. Valstybë suteikia pensijas (invalidumo, maitintojo netekimo, pirmojo laipsnio), maþina mokesèius uþ gyvenamàjá bûstà, kompensuoja vaistø, medicinos pagalbos priemoniø ásigijimo kainas ir sanatoriná kurortiná gydymà, skiria lëðø þuvusiojo kapui sutvarkyti ir antkapiui pastatyti.

Valstybës ásipareigojimà atlyginti nukentëjusiesiems dël nusikalstamos veikos padarytà þalà, kai nëra nustatytas þalà padaræs arba uþ jo veiksmus materialiai atsakingas asmuo, nëra tik mûsø laikø tyrinëjimo objektas. Ðià idëjà jau XX a. pradþioje iðkëlë garsus italø kriminologas E. Ferris (1866–1929). E. Ferris savo veikale ¥Baudþiamoji sociologija“ kelia mintá, kad nuo nusikaltimo nukentëjusiam asmeniui turi bûti iðmokëta satisfakcija (lot. satisfactio – patenkinimas) [16, p. 437]. Jà turi iðmokëti valstybë, nes ji kalta, kad nesugebëjo uþkirsti kelio deliktui ir nuo jo apsaugoti pilieèius. Autorius taip pat teigia, kad 60 proc. atvejais ið visø atskleistø nusikaltimø nusikaltëlis liko nenubaustas, o 40 proc. atvejais, kai nusikaltëlis sulaikytas ir nubaustas, valstybë nesuteikë pagalbos nukentëjusiajam, minëtà problemà pavesdama spræsti civiliniam teismui [17, p. 527.].

Prigimtinës þmogaus teisës ir laisvës, áskaitant ir nuo nusikaltimo asmens teisiø apsaugà, þalos atlyginimo mechanizmo tobulinimà, jau seniai yra ne pavienës valstybës reikalas, o tarptautinë pro-blema. Átakingø tarptautiniø organizacijø dokumentai lemia visø pasaulio valstybiø teisës normas, ku-rios reglamentuoja dël nusikaltimo padarytos þalos atlyginimo klausimus ir net valstybës pareigà atly-ginti þalà nusikaltimo aukoms, kai kaltininkas nemokus arba nenustatytas.

Manyèiau, tikslinga iðsamiau pasiaiðkinti tarptautiniø organizacijø dokumentus bei rekomenda-cijas tam, kad neatsiliktume nuo paþangiø Vakarø valstybiø patirties ir taptume visateisiais pasaulio tautø ir valstybiø bendruomenës, kurioje gerbiamos ir pripaþástamos prigimtinës þmogaus teisës bei laisvës, nariais.

Labai svarbus ir aktualus Europos Tarybos dokumentas – Europos konvencija ¥Dël þalos atly-ginimo smurtiniø nusikaltimø aukoms“ [18], kuri priimta 1983 m lapkrièio 24 d. Strasbûre ir ásigaliojo nuo 1988 m. vasario 1 dienos.

Konvencija susideda ið preambulës ir 3 aktø (daliø): pagrindiniø principø, tarptautinio bendra-darbiavimo, baigiamøjø nuostatø. Toliau pateiksiu, mano nuomone, svarbiausias Konvencijos nuo-statas, reikðmingas atlyginant dël nusikalstamos veikos padarytà þalà.

Kaip raðoma Konvencijos preambulëje, Europos Tarybos narës pasiraðo Konvencijà, atsiþvelg-damos á bûtinybæ, remiantis teisingumo ir solidarumo principais, iðnagrinëti nukentëjusiøjø nuo smur-tiniø nusikaltimø, kuriems buvo padaryta þala, ir ankstesnæ nusikaltimo aukø padëtá. Sakoma, kad bû-tina sukurti ir ádiegti valstybinæ þalos kompensavimo sistemà nukentëjusiesiems tos valstybës teritori-joje, kurioje buvo padaryti nusikaltimai, ypaè tais atvejais, kai nusikaltëlis neþinomas arba neturi lëðø.

Konvencijos 1 straipsnyje pabrëþiama, kad Europos Tarybos valstybës narës, pasiraðiusios Konvencijà, turi imtis priemoniø, kad bûtø ágyvendinti principai, iðdëstyti I akte (1–11 str.). Valstybë nukentëjusiesiems privalo kompensuoti dël tyèiniø smurtiniø nusikaltimø patirtus nuostolius, jeigu pa-daromas kûno suþalojimas arba þala sveikatai. Þuvusiojo iðlaikytiniams atlyginami ir dël smurtinio nu-

129

sikaltimo patirti nuostoliai. Labai svarbi yra ðio straipsnio 2 dalis, nurodanti, kad valstybë turi atlyginti dël nusikaltimo padarytà þalà, net jeigu nusikaltëlis nenustatytas.

Pagal Konvencijos 2 straipsná þalos atlyginimà moka valstybë, kurios teritorijoje padarytas smurtinis nusikaltimas. Þalos kompensacija iðmokama ir tiems Europos Tarybos valstybiø nariø pilie-èiams, kuriø valstybës yra Konvencijos dalyvës.

Konvencijos 4 straipsnis numato, kokia þala turi bûti kompensuojama: negautas darbo uþmo-kestis, gydymo ligoninëje, vaistø ásigijimo, laidojimo iðlaidos, þuvusiojo iðlaikytiniø tolesnis iðlaikymas.

Kompensuojamos þalos dydis gali bûti sumaþintas arba visai neskiriamas atsiþvelgiant á nu-kentëjusiojo turtinæ padëtá, jo elgesá iki ir po nusikaltimo arba net ávertinus kitas aplinkybes, susijusias su þalos padarymu. Jeigu nukentëjusysis priklauso organizuotai nusikalstamai grupuotei arba þalos atlyginimas gali prieðtarauti teisingumui arba visuomeninei tvarkai, kompensacija gali bûti nemokama (Konvencijos 7, 8 str.). Pastaroji kompensacijos skyrimà ribojanti nuostata, manyèiau, turëtø bûti ver-tinama kritiðkai, nes yra labai abstrakti ir kada jà taikyti – sunku net ásivaizduoti. Taigi priimant nacio-nalinio pobûdþio ástatymus, kurie reglamentuotø valstybës pareigà mokëti þalos kompensacijà, rei-këtø vengti ir nederëtø kartoti Konvencijoje paraðytø abstrakèiø teiginiø.

Valstybë gali maþinti iðmokamà nukentëjusiesiems arba jo artimiesiems kompensacijà arba net reikalauti gràþinti jau iðmokëtà bet kokià pinigø sumà, jei dël padarytos þalos mokamos iðmokos ið socialinio draudimo arba kitokiø ðaltiniø. Tai daroma siekiant iðvengti dvigubos kompensacijos (Kon-vencijos 9 str.). Pagal Konvencijos 10 straipsná valstybë arba kitos valdþios institucijos, paskyrusios þalos atlyginimà, ágyja regreso teisæ iðieðkoti ið kaltininko iðmokëtas sumas. Konvencijos 11 straipsnis ápareigoja valstybes nares, pasiraðiusias ðià Konvencijà, imtis priemoniø, kad nuo smurtiniø nusikal-timø nukentëjæ asmenys galëtø gauti visà informacijà apie þalos kompensavimo galimybes.

Reikëtø paminëti ir kità svarbø Europos Tarybos dokumentà, reglamentuojantá nukentëjusiojo procesinæ padëtá. Tai – Europos Tarybos Ministrø komiteto 1985 m. birþelio 28 d. priimta Rekomen-dacija Nr. R(85)11 [19]. Joje pateikiami siûlymai valstybiø nariø vyriausybëms iðnagrinëti ástatymus ir kaip ávairios valstybinës institucijos juos taiko pagal pateikiamus principus. Pateiksiu pagrindines nuostatas, reglamentuojanèias þalos atlyginimà nukentëjusiesiems:

– pagrindinë baudþiamojo proceso funkcija turi bûti nukentëjusiojo praðymø tenkinimas ir jo interesø apsauga;

– baudþiamajame procese daugiau dëmesio reikia skirti fizinei, psichologinei, socialinei, materialinei þalai, padaromi nukentëjusiajam, ir numatyti galimybæ atlyginti tà þalà;

– policija privalo informuoti nukentëjusájá apie galimybæ gauti pagalbà, praktinæ ir juridinæ konsultacijas bei kompensacijà ið nusikaltëlio arba valstybës;

– policija, teisiamàjá pavesdama kaltinamajai institucijai, turi, jeigu yra galimybë, aiðkiai ir visapusiðkai praneðti apie nukentëjusiajam padarytus paþeidimus ir þalà;

– nukentëjusiuosius teisme reikëtø informuoti apie galimybæ baudþiamojo proceso metu gauti kompensacijà, restitucijà, teisinæ pagalbà arba kompensacijà;

– teisme turëtø bûti galimybë skirti kompensacijà nukentëjusiajam nuo nusikaltimo. Jeigu to negalima padaryti, tuos apribojimus reikëtø panaikinti;

– ástatymø leidëjas turi numatyti, kad skiriama kompensacija turi bûti bausmë, ir ji gali bûti lei-dþiama arba turi bûti skiriama kaip papildoma bausmë;

– teismui reikia pateikti visà reikalingà informacijà apie nukentëjusiam asmeniui padarytus suþalojimus bei þalà, kad jis skirdamas bausmæ galëtø atsiþvelgti, ar nukentëjusysis kreipësi dël kompensacijos, ar kaltininkas ëmësi kokiø nors veiksmø, stengdamasis tà þalà atlyginti;

– teismai, skirdami teisiamajam bausmës vykdymo atidëjimà arba lygtiná nuteisimà, arba kito-kius teismo ápareigojimus, turëtø didelæ reikðmæ teikti ápareigojimui atlyginti dël nusikaltimo padarytà þalà;

– jeigu kompensacija yra viena ið bausmës rûðiø, pirmenybæ reikëtø skirti jos iðieðkojimui, o ne kitoms baudoms, skiriamoms nusikaltëliui. Visais kitais atvejais nukentëjusiajam gaunant pi-nigus, reikëtø padëti kiek ámanoma daugiau.

Reikëtø paminëti ir Europos Tarybos Ministrø komiteto 1987 m. rugsëjo 17 d. Rekomendacijà Nr. 6R(87)18 ¥Dël Kriminalinës justicijos supaprastinimo“ [20]. Rekomendacija priimta siekiant dides-nës Europos Tarybos ðaliø vienybës. Valstybëms, Europos Tarybos narëms, atsiþvelgiant á savo ða-lies teisinës sistemos ypatumus, siûloma padaryti pakeitimus atsiþvelgiant á Rekomendacijos teigi-nius. Pateiksiu svarbiausias nuostatas dël nusikaltimo padarytos þalos atlyginimo.

Rekomendacijos 11 punkte pabrëþiama, kad nukentëjusysis privalo turëti galimybæ gauti dël nusikaltimo padarytos þalos kompensacijà civilinio arba baudþiamojo proceso tvarka. Toliau doku-

130

mente teigiama, kad valstybës, Europos Tarybos narës, savo ástatymuose turëtø numatyti taikos su-tartis, kurias kompetentinga institucija, nagrinëjanti baudþiamàsias bylas, galëtø taikyti esant nedide-liems teisës paþeidimams. Ástatymas turëtø numatyti sàlygas, kurias kaltinamajam galëtø pateikti kompetentinga institucija:

– iðmokëti pinigø sumà valstybei, visuomenei arba labdaringai organizacijai; – nusikaltimo metu gautø daiktø arba naudos restitucija; – iðmokëti kompensacijas nukentëjusiam nuo nusikaltimo asmeniui dar iki konflikto suregulia-

vimo. Naujai priimtas Lietuvos Respublikos Baudþiamasis kodeksas [21] kaip vienà ið baudþiamojo

poveikio priemoniø 71 straipsnyje numato ámokà (nuo 5 iki 25 MGL) á nukentëjusiø nuo nusikaltimø asmenø fondà. Konkretø ámokos dydá ir laikà, per kurá reikia sumokëti tam tikrà pinigø sumà, nustato teismas. Kitas svarbus norminis aktas – Lietuvos Respublikos Baudþiamojo proceso kodekso 118 straipsnis [22] – numato galimybæ suteikti kompensacijà ið valstybës lëðø ástatymo numatytais atve-jais, jeigu kaltinamasis arba uþ jo veiksmus materialiai atsakingas asmuo neturi lëðø þalai atlyginti.

Ágyvendinant minëtas ástatymo nuostatas, turës bûti sukurtas specialus nukentëjusiø nuo nusi-kaltimo asmenø fondas ir priimtas ástatymas, kuriame bus numatyta, kaip ir kokiu atveju valstybë pri-siims pareigà kompensuoti nusikaltimo aukoms patirtà turtinæ ir neturtinæ þalà. Taigi atsiþvelgdama á teisinio reglamentavimo pokyèius baudþiamojoje ir baudþiamojo proceso teisëje, Europos konvencijà ¥Dël þalos atlyginimo smurtiniø nusikaltimø aukoms“ , 2004 m. balandþio 29 d. Tarybos direktyvà 2004/80/EB, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos sudaryta darbo grupë parengë Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos þalos kompensavimo ástatymo projektà, kuris Lietu-vos Respublikos Seime buvo priimtas 2005 m. birþelio 30 d., o ásigaliojo nuo 2005 m. liepos 14 d. [24]. Ðis norminis aktas nustato atvejus ir tvarkà, kada valstybë kompensuos dël smurtiniø nusikal-timø padarytà turtinæ ir (arba) neturtinæ þalà. Taip pat steigiamas Nukentëjusiø nuo nusikaltimo as-menø fondas, reglamentuojama jo paskirtis, teisinis statusas, administravimas, valdymas, lëðø kau-pimas ir naudojimas. Toks pobûdþio ástatymas labai reikalingas nukentëjusiesiems. Jis pagerins jø padëtá, nes pastaruoju metu nukentëjusiojo nuo nusikaltimø veikø þalos atlyginimas priklauso nuo áta-riamojo materialinës padëties bei teisësaugos pareigûnø veiksmø efektyvumo.

Pagal Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos þalos kompensavimo ástatymà, kaip jau minëta, steigiamas Nukentëjusiøjø nuo nusikaltimo asmenø fondas, nustatoma jo paskirtis, administravimas ir lëðø kaupimas. Pagal ástatymo 10 straipsná ið fondo lëðø kompensuojama tik dël smurtiniø nusikaltimø padaryta þala. Ði ástatymo nuostata siaurina LR BK 71 straipsnio nuostatà ir jai prieðtarauja pabrëþdama, kad turi bûti sukurtas bendras Nukentëjusiø nuo nusikaltimo asmenø fon-das, kuris numatytø kompensacijas nukentëjusiesiems nuo ávairiø nusikaltimø, ne tik nuo smurtiniø. Manytume, kad bûtina ið esmës praplësti ástatymo 3 skirsná arba net parengti atskirà „Nukentëjusiø nuo nusikaltimø asmenø fondo“ ástatymo projektà. Tuose nuostatuose turëtø bûti kur kas iðsamiau ir aiðkiau reglamentuota fondo paskirtis, fondo valdymo institucijø sudëtis, sudarymas, kompetencija, funkcijos.

Norëtume atkreipti dëmesá á tai, kad pasirinkti netinkamas fondo valdymas bei kontrolë atsi-þvelgiant ir á Lietuvos, ir á uþsienio praktikà. Pagal dabartinio ástatymo 10 straipsná fondà administruoja teisingumo ministerija arba jos ágaliota institucija. Manytume, kad tai nëra gerai, nes Lietuvoje jau veikia panaðaus pobûdþio fondas, ið kurio sukauptø lëðø skiriamos iðmokos bankrutuojanèiø ámoniø darbuotojams. Tai Garantinis fondas, ásteigtas remiantis Garantinio fondo ástatymu [13]. Mûsø nuo-mone, jeigu yra panaðaus pobûdþio fondas ir jo veikla pasitvirtina, pagal analogijà reikëtø nustatyti Nukentëjusiø nuo nusikaltimo asmenø fondo struktûrà, valdymà, valdymo institucijø funkcijas. Si-ekiant efektyvesnës fondo veiklos, skaidrumo, priimti sprendimus dël kompensacijos dydþio turëtø ne tik teisingumo ministerijos darbuotojai, bet ir kolegialus institutas – fondo taryba, kaip tai daroma pagal Garantinio fondo ástatymà. Tai bûtø objektyviau ir vieðiau, nes ástatymas nenumato konkreèiø aiðkiai apibrëþtø sumø. Turtinë þala negali virðyti tam tikro MGL dydþio. Fondo tarybà pagal analogijà galëtø sudaryti Teisingumo ministerijos darbuotojai, ikiteisminio tyrimo institucijø, nevyriausybiniø ins-titucijø atstovai. Taip ir visuomenës atstovai bûtø átraukti á lëðø paskirstymà nukentëjusiems asme-nims, ir tai sustiprintø bendruomenës ir valstybës institucijø bendradarbiavimà.

Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos þalos kompensavimo ástatyme nu-statyti terminai taip pat diskutuotini. Fondo administratorius priima sprendimà dël þalos kompensa-vimo ne vëliau kaip per mënesá nuo bûtinø sprendimui priimti dokumentø gavimo dienos, o sprendi-mas ávykdomas ne vëliau kaip per 3 mën. nuo sprendimo priëmimo dienos. Manytume, kad maksi-malus 3 mën. laikotarpis yra per ilgas ir turëtø bûti trumpinamas nors iki 1 mën., nes kitaip nukentëju-

131

sieji kompensacijos operatyviai negaus. Taip pat fondo administratorius priims sprendimà dël smurti-niais nusikaltimais padarytos þalos kompensavimo, skirs kompensacijà uþ patirtà neturtinæ þalà, kuri bus dalijama po lygiai visiems, kas pagal ástatymà ágijo teisæ á þalos kompensavimà. Manytume, tai nëra teisinga. Neturtinë þala pasireiðkia dvasiniais iðgyvenimais, emocine depresija, reputacijos pa-blogëjimu ir t. t. Visos neigiamos reakcijos, atsiþvelgiant á teisës paþeidimo pobûdá, yra skirtingos ir priklauso nuo fizinio asmens psichikos. Kiekvienas asmuo, turintis teisæ á þalos kompensacijà, visada patirs skirtingus iðgyvenimus, tuo tarpu uþsienio ðalyse (pvz., Anglijoje) nuo smurtiniø nusikaltimø nu-kentëjæ asmenys gauna kompensacijà, kurios dydis priklauso nuo bylos aplinkybiø ir nuo patirtos neturtinës þalos lygio [25].


Lietuvos Respublikoje nuo 2005 m. liepos 14 d. pradëjo veikti bendra patirtos nusikalstamais veiksmais padarytos þalos kompensavimo sistema.

Valstybë pagal finansines galimybes stengësi gyventojams kompensuoti dël kitø asmenø ne-teisëtø veiksmø padarytà þalà ir anksèiau, taèiau tokie atvejai buvo iðskirtiniai, nuskambëjæ ne tik Lie-tuvoje, bet ir uþsienyje.

Apibendrinus valstybës paramà asmenims, nukentëjusiems nuo kitø asmenø neteisëtø ir net nusikalstamø veiksmø, galima konstatuoti, kad daþniausiai buvo iðmokamos vienkartines kompensa-cijos (paðalpos, skiriama parama). Valstybë skiria pensijas (invalidumo, maitintojo netekimo, pirmojo laipsnio), maþina mokesèius uþ gyvenamàjá bûstà, kompensuoja vaistø, medicinos pagalbos priemo-niø ásigijimo kainas ir sanatoriná kurortiná gydymà, skiria lëðø þuvusiojo kapui sutvarkyti ir antkapiui pastatyti

Nuo nusikaltimo nukentëjusio asmens teisiø apsauga, þalos atlyginimo mechanizmo tobulini-mas yra ne pavienës valstybës reikalas, o tarptautinë problema. Átakingø tarptautiniø organizacijø do-kumentai lemia visø pasaulio valstybiø teisës normas, reglamentuojanèias dël nusikaltimo padarytos þalos atlyginimo klausimus ir net valstybës pareigà atlyginti þalà nusikaltimo aukoms, kai kaltininkas nemokus arba nenustatytas.

Priimtas Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos þalos kompensavimo ástaty-mas turi trûkumø. Manytume, kad fondà turëtø valdyti ne fondo administratorius, o fondo taryba. Ta-rybà galëtø sudaryti teisingumo ministerijos darbuotojai, ikiteisminio tyrimo institucijø, nevyriausybiniø institucijø atstovai.

Siûlome Smurtiniais nusikaltimais padarytos þalos kompensavimo ástatymo 10 straipsná papil-dyti ir iðdëstyti taip:

1. Fondas yra lëðos, laikomos Valstybës iþdo sàskaitoje ir apskaitomos specialiojoje progra-moje, ið kuriø pagal ðá ástatymà kompensuojama dël smurtiniø nusikaltimø padaryta þala. Fondas nëra juridinis asmuo.

2. Fondà administruoja fondo administratorius – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija arba jos ágaliota institucija.

3. Fondas administruojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, ðiuo ir kitais ástatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybës nutarimais, fondo nuostatais, kuriuos tvirtina Teisin-gumo ministerija, taip pat kitais teisës aktais.

4. Fondui vadovauja Nukentëjusiø nuo nusikaltimø asmenø fondo taryba. Tarybos sudëtá tvir-tina Teisingumo ministerija. Fondo taryba sudaroma ið 8 nariø: 4 atstovauja vieðiesiems juridiniams asmenims, kurie gina nukentëjusiø nuo nusikalstamos veikos asmenø interesus, 4 atstovauja teisë-saugos (policijos, prokuratûros) institucijoms. Atstovus siunèia jiems atstovaujanèios institucijos.

5. Fondo taryba: 1) valdo fondo lëðas; 2) priima sprendimus dël praðymo kompensuoti þalà; 3) teikia pasiûlymus dël fondo veiklos tobulinimo; 4) vykdo kitus fondo nuostatuose nustatytus uþdavinius ir funkcijas.

6. Fondo administratorius: 1) priima nukentëjusiø asmenø praðymus; 2) atstovauja valstybei, priverstinai iðieðkant teismo paskirtas ámokas á fondà; 3) kaupia informacijà apie fondo lëðas ir jø naudojimà; 4) vykdo kitas teisës aktø nustatytas funkcijas.

132

7. Fondo administratorius yra Baudþiamojo kodekso 71 straipsnyje numatytà baudþiamojo po-veikio priemonæ – ámokà á nukentëjusiø nuo nusikaltimø asmenø fondà – vykdanti institucija. Jeigu kaltininkas nesumokëjo teismo nustatytu laiku visos ámokos á fondà, fondo administratorius kreipiasi á baudþiamojo poveikio priemonæ paskyrusá teismà praðydamas iðduoti vykdomàjá raðtà. Baudþiamojo kodekso 74 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais fondo administratorius kreipiasi á teisësaugos ins-titucijas praðydamas baudþiamàjá procesà pradëti remiantis Baudþiamojo kodekso 243 straipsniu.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių kovo-jant už Lietuvos Respublikos laisvę, nuo 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių“ // Valstybės žinios. 1991. Nr. 3–78; 79.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl vienkartinių kompensacijų žuvusiųjų už Lietuvos Respublikos laisvę asmenų šeimos nariams ir asmenims, nukentėjusiems kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę nuo 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių // Valstybės žinios. 1998. Nr. 5–91.

3. Lietuvos Respublikos įstatymą Dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tar-nybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms (1945 07 22–1991 12 31) // Valstybės žinios. 1994. Nr. 59–1162.

4. Valstybės žinios. 1997. Nr. 114–2868. 5. Valstybės žinios. 1998. Nr. 19–474. 6. Valstybės žinios. 1998. Nr. 92–2543. 7. Valstybės žinios. 1998. Nr. 41–1108. 8. Valstybės žinios. 1998. Nr. 43–1182, Nr. 53–1472. 9. Lietuvos rytas. 2000 m. kovo 30 d. Nr. 75.

10. Respublika. 2000 m. rugsėjo 2 d. Nr. 256. 11. Sargyba. 2000 m. gegužės 25 d. Nr. 21. 12. Grižibauskienė E. Receptas bankrutuojantiems – mažiau tikėti pažadais // Veidas. 2000 m. rugsėjo 7 d. Nr.

36. 13. Valstybės žinios. 2000. Nr. 82–2478. 14. Valstybės žinios. 1996. Nr. 1–1. 15. Valstybės žinios. 2001. Nr. 23–760. 16. Satisfakcija: [...] 3. atlyginimas už padarytą skriaudą // Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. V. Kvietkaus-

kas. – Vilnius, 1985. 17. Ферри Э. Уголовная социология. Пер. с итальянского издания с предисловием к русскому изданию Э.

Ферри и Д. А. Дриля. – Санкт Петербург, 1908. 18. European Convention on the Compensation of Victims of Violent Crimes. – Strasbourg, 24 November,

1983. European Treaty Series, 116. TIC legal information. http:www.euroli.net. 19. Recommendation Nr. R(85)11 of the Committee of Ministers to Member States on the Position of the Victim

in the Framework of Criminal Law and Procedure (Adopted by the Commitee of Ministers on 28 June 1985 at the 387 the meeting of the Ministers Deputies). http:www.coefr/index.asp.

20. Recommendation Nr. R(85)11 of the Committee of Ministers to Member States on the Position of the Victim in the Framework of Criminal Law and Procedure (Adopted by the Commitee of Ministers on 28 June 1985 at the 387 the meeting of the Ministers Deputies). http:www.coefr/index.asp.

21. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 89–2741.

22. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. – Vil-nius, 2004.

23. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 50, 51, 103, 104, 106, 118, 361 ir 431 straipsnių pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2005. Nr. 18–575.

24. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas// Valstybės žinios. 2005. Nr. 85–3140.

25. Napier and Wheat. Recovering damages for psichiatric injury. Blackstone press limited. 1995.

♦♦♦

133

Compensation for Individuals Suffered from Criminal Acts in Lithuania

Dr. Antanas Rudzinskas


Keywords: loss, compensation, victim of criminal act.

SUMMARY

This article examines the rules of law that determine compensation for the individuals suffered from criminal acts. It is important because victims of criminal acts are interested not only in negative effects occurred in case of rules infraction but also in possibility to get compensation for prejudice caused as well as law reglamentation.

The study presented in this article shows that still there is no common system in context of compensation for prejudice caused in Lithuania. Certainly there are cases of State compensations set for the individuals suffered from other persons` caused prejudice by performed illegitimate acts. The author describes, analyses these cases and indicates the caused changes of law regulation

The author analyses the main international documents that regulate issues of compensation for prejudice in case of performed illegitimate acts as well as State obligation for compensation for victims when the causer is insolvent or unidentified.

The author analyses law project that is meant for compensations for the individuals suffered from criminal acts and gives suggestions for the development of individual’s protection and guarantees for individuals suffered from right violation.

The author uses law science research methods such as historical, comparative nad logical – analytical and others.

134


ŠIUOLAIKINIO NUSIKALSTAMUMO SAMPRATOS PROBLEMA

Prof. habil. dr. Jūratė Galinaitytė

Dr. Tomas Rudzkis Mykolo Romerio universiteto Vieðojo administravimo fakulteto Kriminologijos katedra


Telefonas 271 46 18



Pagrindinės sąvokos: nusikalstamumas, kriminologijos teorijos, nusikalstamumo modeliavimas.

S a n t r a u k a

Nusikalstamumo nepavyksta išvengti nė vienai valstybei. Lietuvoje nusikalstamumas didėja, kei-

čiasi jo struktūra ir kokybė. Užkirsti jam kelią trukdo tai, kad nusikalstamumas yra itin latentiškas,

struktūriškai sudėtingas socialinis teisinis reiškinys. Tebėra diskutuotina ir nusikalstamumo sam-

prata, jam būdingi požymiai. Taip yra dėl to, kad į šią problemą žiūrima iš įvairių pozicijų, paliečiant at-

skirus nusikalstamumo aspektus. Pateikti visiems priimtiną bendrą nusikalstamumo sampratą labai

keblu.

Naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas atskleidė nusikalstamos veiklos turinį,

pateikė naują sąvoką „baudžiamasis nusižengimas“. Šios naujovės verčia keisti požiūrį į nusikalsta-

mumą, jo požymius ir šio vientiso darinio susiformavimo ypatumus, šiam tikslui taikant matematinius

modelius.

Per visà kriminologijos mokslo raidà buvo daugybë nusikalstamumo sampratø. Vieni autoriai já apibûdina gana abstrakèiai, bendriausiais þodþiais, kaip „vienà ið visuomenës parametrø, charakteri-zuojanèiø socialinio mechanizmo bûklæ, jo sudëtingø daliø suderinamumà“ [1, p. 22], kiti – iðsamiau, iðskirdami atskirus nusikalstamumo poþymius, pavyzdþiui, „nusikalstamumas – tai sàlyginai masinis, istoriðkai kintantis socialinio, baudþiamojo–teisinio pobûdþio klasinës visuomenës reiðkinys, suside-dantis ið visumos nusikaltimø, padaromø tam tikroje valstybëje per tam tikrà laikotarpá“ [2, p. 1730]. Toks poþiûris á nusikalstamumà ilgà laikà atsispindëjo daugelio mokslininkø darbuose, kriminologijos vadovëliuose.

Vakarø autoriø kriminologijos darbuose nusikalstamumo samprata daþniausiai visai nepatei-kiama, gvildenami tik nusikalstamumo apskaièiavimo ir vertinimo klausimai [3; 10, p. 145]. Nusikals-tamumas daþnai apibûdinamas kaip neigiamas reiðkinys, visuomenëje vykstantis procesas, nenuro-dant konkretesniø jo poþymiø [4, p. 53]. Vokieèiø kriminologas E. Buchgolcas nusikalstamumà api-brëþia kaip specifinæ þmoniø elgesio visuomenëje formà, turinèià socialiai neigiamà ir griaunantá po-veiká, pavaldþià bendriems socialinio gyvenimo dësningumams [5, p. 144]. G. Kaiserio nuomone, nu-sikalstamumas yra baudþiamosios teisës uþdraustø veiksmø suma. Tie veiksmai yra ypatingi teisës paþeidimai – nusikaltimai [6, p. 211]. Lenkø kriminologas J. Bafija paþymi, kad nusikalstamumas yra visuomeninis reiðkinys, tikrovëje pasireiðkiantis per atskirus nusikalstamo elgesio aktus, atitolinanèius asmená nuo socializacijos proceso [7, p. 25]. Visø ðiø autoriø formuluojami nusikalstamumo apibrë-þimai yra pernelyg abstraktûs. Vokiðkame kriminologijos þinyne, skirtame teisininkams praktikams,

135

nëra net sàvokos „nusikalstamumas“, jame apraðomos tik atskiros nusikalstamumo rûðys [8, p. 244–255].

Kriminologijos literatûroje apraðytus ávairius poþiûrius á sàvokà „nusikalstamumas“ galima sàly-ginai suskirstyti á tris grupes.

Pirmosios grupës kriminologø nuomone, nusikalstamumas yra visuomenei keliantis pavojø, nuo priimtø socialiniø normø nukrypstantis elgesys [9, p. 18], kuris jungia visas nukrypimø nuo socia-liniø normø rûðis ir formas: narkomanijà, alkoholizmà, prostitucijà, saviþudybes ir pan. Sàvoka „nu-krypstantis elgesys“ yra uþsienio autoriø vartojamos sàvokos „deviantinis elgesys“ sinonimas. Nu-krypstanèio elgesio teorija teigia, kad nusikalstamumas yra neatsiejama deviantinio elgesio dalis, nes juos nulemia bendri socialiniai determinantai, glûdintys sudëtinguose visuomenës raidos prieðtaravi-muose, pavyzdþiui, tarp socialiai susiformavusiø poreikiø ir socialiai ribojamø galimybiø juos paten-kinti. Ðie determinantai gali turëti átakos ir nusikalstamumui. Kyla klausimas: ar deviantinis elgesys yra kriminologinio tyrimo objektas? Kriminologijos literatûroje ásitvirtinusi nuomonë, kad nenusikalstamas asocialus elgesys kriminologui svarbus tik tiek, kiek jis susijæs su nusikalstamumu.

Antrajai grupei priskirtini kriminologai, kurie sàvokà „nusikalstamumas“ supranta kaip socialiná ir baudþiamàjá-teisiná reiðkiná, susidedantá ið ávairiø nusikaltimø visumos, padarytø tam tikroje valsty-bëje arba jos dalyje per tam tikrà laikotarpá [10]. Tokios nusikalstamumo sampratos esminis poþymis yra nusikaltimø visuma, jø suma. Taigi nusikalstamumas laikomas suminiu reiðkiniu. Atrodytø, kad tai yra paprastas nusikalstamumo apibrëþimas, todël turëtø bûti visiems priimtinas.

Ásigaliojusio 2003 m. geguþës 1 d. Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 10 straipsnyje nurodomos dvi nusikalstamos veikos rûðys: nusikaltimai ir baudþiamieji nusiþengimai. Toliau gvilde-nant sàvokos „nusikalstamumas“ turiná ir esmæ, uþuot vartojus sàvokà „nusikaltimai“, vartojamas ter-minas „nusikalstamos veikos“. Nusikalstamumo apibrëþime vartojant tik sàvokà „nusikaltimai“, dalis baudþiamaisiais ástatymais uþdraustø veikø bûtø paliktos uþ nusikalstamumo sampratos ribø.

Jeigu pritartume antrosios grupës kriminologø nuomonei, tai nusikalstamumà turëtume api-brëþti kaip socialiná teisiná reiðkiná, susidedantá ið nusikalstamø veikø (nusikaltimø ir baudþiamøjø nusi-þengimø) statistinës visumos. Tokiu atveju ðis reiðkinys ágytø já sudaranèiø elementø savybes. Dau-giausia dëmesio tokioje nusikalstamumo sampratoje bûtø skiriama jo teisiniam apibrëþimui ir empiri-niam apraðymui, bet neatskleistø nusikalstamumo, kaip socialinio reiðkinio, esmës. Apibûdinant nusi-kalstamumà kaip nusikalstamø veikø sumà, reikëtø pripaþinti, kad nusikalstamumas nuo nusikalsta-mos veikos skiriasi tik tuo, kad nusikalstama veika yra individualus aktas, o nusikalstamumas – tokiø aktø statistinë visuma. Esant tokiai nusikalstamumo sampratai, kriminologija pakeièiama statistika bei psichologija, ignoruojamas nusikalstamumo kokybinis apibrëþtumas. Tokiu atveju galima daryti ið-vadà, kad tirti nusikalstamumà – reiðkia tirti atskiras nusikalstamas veikas. Taip buvo nusistovëjæ dau-gelyje kriminologiniø empiriniø ir teoriniø tyrimø. Analizuodami atskiras baudþiamàsias bylas ir asme-nines nusikaltëliø ypatybes, atlikdami masines anketines apklausas, grupuodami gautus rezultatus, vertindami kiekybiniø ir kokybiniø poþymiø tarpusavio priklausomybæ, kriminologai stengësi susidaryti bendrà áspûdá apie nusikalstamumà, iðsiaiðkinti pagrindinius jo egzistavimo dësningumus, nustatyti nusikalstamumo kitimo tendencijas ir net pateikti konkreèias kriminologines prognozes. Nusikalsta-mumo tyrëjai analizuodami atskiras nusikalstamas veikas ir jø rûðis susiduria su dideliais sunkumais. Norint nustatyti atskirø vienetø esmines savybes, bûtina jas apibendrinti, tai yra atskirti tokias savy-bes, kurios priklauso reiðkiniø, procesø, poelgiø visumai. Be to, apibendrinanti iðvada gali bûti nesu-sijusi su kiekvienu atskiru elementu. Pagal tikimybiø teorijà tipines savybes galima atskleisti tik tuo at-veju, jeigu analizei parinktas nemaþai stebëjimo objektø skaièius, arba, kaip teigia matematikai, jeigu jie paklûsta didþiøjø skaièiø dësnio veikimui. Tik esant ðiai sàlygai vienetuose uþfiksuoti savybës ir dësningumai yra paplitæ tiriamuose reiðkiniuose, procesuose ir poelgiuose. Paklûstanèios didþiøjø skaièiø dësniui visumos, kaip ir jose iðskirti dësningumai, vadinami statistiniais. Þvelgiant ið statistikos mokslo pozicijø galima tvirtinti, kad nusikalstamumas yra nusikalstamø veikø statistinë visuma.

Natûraliai kyla klausimas, kiek masiðkai turi bûti paplitusios nusikalstamos veikos, kad jø vi-sumà bûtø galima laikyti nusikalstamumu? Masiðkumà, kaip kiekybinæ nusikalstamumo ypatybæ, api-brëþia du – teritorijos ir laiko – kriterijai. Taigi ar yra minimalûs reikalavimai teritorijai ir/arba laikui, ku-riais apribotà nusikalstamø veikø imtá galëtume laikyti nusikalstamumu? Ar galima, pavyzdþiui, nagri-nëti Lietuvos nusikalstamumo rodiklius 2004 m. spalio 15 d. 22.00–22.01 val., t. y. nusikalstamumu pripaþinti per 1 min. Lietuvoje padarytø nusikalstamø veikø visumà (beje, ðiuo metu Lietuvoje nusi-kalstamos veikos daromos vidutiniðkai kas 7 minutes)? Atsakymai á ðiuos klausimus yra svarbûs kri-minologijos mokslui, nes leistø tiksliau apibrëþti tyrimo objekto – nusikalstamumo – ribas. Mûsø nuo-mone, negalima kalbëti apie nusikalstamumà kaip socialiná reiðkiná, pasiþymintá tam tikrais dësningu-

136

mais ir kartu tirti taikant statistinius metodus, jeigu já tesudaro tik kelios nusikalstamos veikos, nes masiðkumo kriterijus netinka. Turëtø bûti tam tikra ðiø veikø „kritinë masë“, kuri atskleistø atsitikti-numø dësningumus. Ðiuo atveju visiðkai nesvarbu, dël kokiø prieþasèiø ði „kritinë masë“ susifor-muoja: ar dël to, kad nusikalstamumas nagrinëjamas gana didelëje teritorijoje, ar dël to, kad nagri-nëjamas gana ilgas laikotarpis. Ne teritorija ar laikotarpis nulemia nusikalstamø veikø visumos virtimà dësningu socialiniu reiðkiniu – turi bûti toks masiðkumà apibûdinantis laikotarpio ir teritorijos derinys, kuris uþtikrintø nusikalstamø veikø „kritinës masës“ susidarymà. Bûtent nusikalstamø veikø „kritinë masë“ turëtø bûti indikatoriumi, nusakanèiu, ar tiriamas nusikalstamumas, ar tik ðiaip nusikalstamø veikø visuma, o teritorija ar laikotarpis – parametrais, kuriø reikðmes modifikuojant galima pasiekti no-rimà rezultatà – tirti dësningumais pasiþymintá reiðkiná.

Nusikalstamumo bûklë, struktûra ir dinamika ið esmës galëtø bûti analizuojamos nekeliant jokiø papildomø reikalavimø „kritinei masei“. Ðiuo atveju galima tik iðreikðti abejones dël tokios analizës tikslingumo – ar prasminga fiksuoti atsitiktinius reiðkinius. Dinamikos tyrimo atþvilgiu, manytume, nag-rinëjama problema yra daug aktualesnë. Juk negalima daryti pagrástø iðvadø apie nusikalstamumo tendencijas, neturint uþtektinai tai pagrindþianèiø duomenø, prieðingu atveju kyla abejoniø dël tokio tyrimo iðvadø patikimumo. Ar ámanoma nustatyti „kritinës masës“ kiekybinæ iðraiðkà? Vienareikðmið-kai atsakyti á ðá klausimà negalima. Pamëginsime pagrásti ðá poþiûrá. Bet kokio, áskaitant ir kriminolo-giná, tyrimo iðvadø patikimumas priklauso nuo rezultatø paklaidos, t. y. nuo to, kiek gauti rezultatai skiriasi nuo tikrosios tiriamø parametrø reikðmës. Kuo daugiau turima empiriniø duomenø, tuo tiks-lesnius rezultatus galima gauti. Kitaip tariant, kuo didesnë tyrimo imtis, tuo maþiau tyrimo rezultatai (áverèiai) nukrypsta nuo tikrosios tiriamø parametrø reikðmës. Priimta nagrinëti nusikalstamumà vals-tybës arba didesnës jos teritorijos atþvilgiu per metus arba ðiek tiek trumpesná laikotarpá, t. y. pripa-þástama, kad tokiu atveju galima paklaida nëra reikðminga ir, atitinkamai, gauti rezultatai laikytini pati-kimais. Taigi „kritinës masës“ kiekybinë iðraiðka tiesiogiai priklauso nuo paklaidos tolerancijos laips-nio. Kuo maþesnë leistina paklaida, tuo didesnë turëtø bûti „kritinë masë“, ir atvirkðèiai, nusikalsta-mumà galima tirti maþoje teritorijoje ir/arba per labai trumpà laikotarpá, taèiau ðiuo atveju rezultatø pa-klaidos bus tokios didelës, kad nebus galima padaryti pagrástø iðvadø: arba rezultatø patikimumo lygmuo bus pernelyg maþas, arba patikimumo intervalai pernelyg dideli.

Ávertinti paklaidas (kuriø tolerancijos laipsnis nulemia „kritinæ masæ“) taip pat nëra trivialus uþ-davinys. Ðiam tikslui reikia sukurti teoriná modelá, apraðantá nusikalstamumà. Dinamikos, ypaè ten-dencijø, tyrimuose gana paplitæs tiesinës regresijos modelis, todël galima daryti prielaidà, kad ðá mo-delá bûtø galima taikyti ir nusikalstamumui Y apraðyti, kitaip tariant:

ε+= )(XfY , èia Y: Y(t, u); t, u – parametrai, nusakantys teritorijà ir laikà,

X: X(t, u) = ⎟⎟⎟⎟⎟⎟

⎠

⎞

⎜⎜⎜⎜⎜⎜

⎝

⎛

dX

X

.

.

.

1

– nusikalstamumo determinantës, f(X): f(X, θ) =

ddXX θθθ +++ ...

110– nusikalstamumo determinanèiø átakà nusakanti funkcija,

ε: ε(t, u) – Gauso nepriklausoma seka, nusakanti prielaidas dël modelio tikslumo,

θ: θ(t, u) = ⎟⎟⎟⎟⎟⎟

⎠

⎞

⎜⎜⎜⎜⎜⎜

⎝

⎛

dθ

θ

.

.

.

0

– apraðo nusikalstamumo determinanèiø poveikio laipsná.

Y galima perraðyti ir tokiu pavidalu: Y = θ'X + ε, o ið matematiniø disciplinø þinoma, kad esant pakankamai dideliam stebëjimø (duomenø) skaièiui, dedamoji ε nedaro didelës átakos rezultatø, gautø taikant toká modelá, paklaidai, kitaip tariant, ji nëra esminë, o iðvados apie koeficientus θ pri-

137

klauso nuo imties tûrio, t. y. nuo duomenø skaièiaus. Taigi „kritinës masës“ kiekybinë iðraiðka pri-klauso nuo to, kokiø paklaidø nevirðijant siekiama gauti iðvadas apie tiriamà reiðkiná. Atkreiptinas dë-mesys ir á tai, kad „dësningumø“ atskleidimas esant didelëms paklaidoms ið esmës reiðkia tik atsitikti-numø fiksavimà, nustatymà ir neturi jokios mokslinës vertës.

Kitas diskutuotinas klausimas susijæs su kai kuriø kriminologø siûlymu á nusikalstamumo sà-vokà átraukti ne tik nusikalstamas veikas, bet ir jas padariusius asmenis. Tiksliau tariant, ðis klausimas susijæs ne tiek su nusikalstamumo samprata, kiek su taip iðplëstai suvokiamo nusikalstamumo tyrimo metodologija. Atsietai nagrinëjant nusikalstamø veikø poþymius ir nusikaltëliø asmenybës savitumus, problemø neturëtø kilti, taèiau analizuojant ðiuos dydþius kartu, pavyzdþiui, ieðkant koreliacijø tarp tam tikroje teritorijoje per tam tikrà laikà registruotø nusikalstamø veikø ir asmenø, kuriø atþvilgiu pri-imtas apkaltinamasis nuosprendis, gautø iðvadø patikimumas bûtø diskutuotinas. Pagrindinë prieþas-tis – ðiuo atveju bûtø lyginami ne visai palyginami dydþiai: asmenys gali bûti nuteisti uþ nusikalstamas veikas, padarytas ne tiriamuoju laikotarpiu; kita vertus, nusikalstamos veikos gali bûti padarytos ne ti-riamoje teritorijoje. Kitaip tariant, nesutampa analizuojamø dydþiø, tarp kuriø ieðkoma koreliacijos, laiko ir erdvës dimensijos. Ðiuo bûdu apskaièiuotos koreliacijos ir prielaidos dël ryðio tarp nusikalsta-mumo rodikliø ir nusikaltëliø ypatybiø bûtø nekorektiðkos. Atsiþvelgiant á tai, diskutuotinas ir iðplësti-nës nusikalstamumo sàvokos turinys, nes tokia samprata trukdytø visapusiðkai tirti ðá sudëtingà reið-kiná: nusikalstamumo analizei pasirinkti vienodi (iðplëstinës nusikalstamumo sampratos atveju) terito-rijos ir laiko parametrai, taikytini nagrinëjant ir áprastines nusikalstamumo charakteristikas, ir nusikaltë-liø asmenybës charakteristikas, neleistø daryti pagrástø iðvadø apie jø tarpusavio santyká ir spræsti apie vienø reiðkiniø pokyèius stebint pokyèius kituose. Ði problema nekyla remiantis neiðplëstine nusi-kalstamumo samprata, nes nelieka laiko ir erdvës parametrø identiðkumo reikalavimo, t. y. ámanoma taip parinkti ðiuos parametrus, kad bûtø galima tirti koreliacijas tarp tam tikroje teritorijoje per tam tikrà laikà registruotø nusikalstamø veikø ir ðià veikà padariusiø asmenø, kuriø atþvilgiu priimtas apkaltina-masis nuosprendis.

Be kiekybinio, turi bûti ir kokybinis vertinimas, susijæs su nusikalstamumo kaip reiðkinio socia-line kilme ir esme. Kaip negalima paþinti visuomenës ir jos dësningumø tiriant atskirus individus arba net jø visumà, taip negalima paþinti nusikalstamumo ir jo dësningumø tiriant tik konkreèias nusikals-tamas veikas arba jø sumà. Tiesa ta, kad nusikalstamumas egzistuoja ir iðryðkëja per nusikalstamø veikø visumà, taèiau jis nëra ðiø veikø mechaninë suma, nes jø kiekybë pereina á naujà savybæ – ko-kybæ. Teisiniai nusikalstamø veikø (nusikaltimø ir baudþiamøjø nusiþengimø) poþymiai neatskleidþia visø jø socialiniø savybiø. Baudþiamoji teisë pateikia nusikalstamos veiklos sampratà, jungia visus jos teisinius poþymius, kurie kriminologijai yra svarbûs. Kriminologija analizuoja nusikalstamø veikø so-cialiná turiná. Nusikalstama veika, kaip socialinis faktas, ir nusikalstamumas, kaip socialinis-teisinis reiðkinys, yra ne tik tarpusavyje susijæ, bet ir skiriasi vienas nuo kito. Nusikalstamos veikos padaro-mos nepriklausomai vienos nuo kitø, o nusikalstamumas yra neiðvengiamas, nuolat kintantis, pasi-kartojantis socialinis-teisinis reiðkinys, pasiþymintis vientisumu ir sudëtingumu.

Nusikalstama veika yra individuali, nepakartojama, neatskiriama nuo konkretaus asmens, nusi-kalstamos veikos subjekto. Nusikalstama veika yra suasmeninta. Jos subjektas – nusikalstamà veikà padaræ konkretûs asmenys su juos supanèia socialine aplinka, á kurià áeina ir ávairios kriminogeninës situacijos, skatinanèios daryti nusikalstamà veikà. Nusikalstamumo subjektas yra visuomenë kaip so-cialinis organizmas. Jis, kaip ir bet kuris kitas socialinis reiðkinys, yra nesuasmenintas ir paklûsta so-cialiniams dësningumams.

Nusikalstamumas nuo nusikalstamos veikos skiriasi ir funkcionavimo lygiu. Nusikalstamumas funkcionuoja makrosocialiniu lygiu, o nusikalstama veika – asmeniniu (individualiu), mikrogrupiniu ir mikrosocialiniu lygiais. Nusikalstamumas yra dësningas neiðvengiamas reiðkinys, nulemtas socialiniø sàlygø ypatumø, o atskiras nusikalstamas veikas (nusikaltimus ir baudþiamuosius nusiþengimus) nu-lemia tam tikros aplinkybës. Ðios veikos yra atsitiktinio pobûdþio. Nusikalstamumas visuomenëje yra dësningai egzistuojanti objektyvi tikrovë, kurios negalima iðvengti.

Nusikalstamumas ir nusikalstama veika panaðûs tik tuo, kad kelia pavojø visuomenës ir jos na-riø interesams. Kiekvienas ið jø skirtingai pavojingas. Nusikalstamumas stabdo sëkmingà visuomenës raidà, todël yra socialiai regresyvus reiðkinys. Nusikalstamos veikos negalima vertinti kaip visuome-nës raidà stabdanèio reiðkinio, nes jos lygis nëra makrosocialinis. Skirtingà nusikalstamumo ir nusi-kalstamos veikos pavojingumà rodo ir skirtingi jø padariniai, padaryta þala.

Taigi nusikalstamumas ir nusikalstama veika (nusikaltimas ir baudþiamasis nusiþengimas) funkcionuoja skirtingais lygiais, veikia pagal savus, specifinius dësnius. Skiriasi ir jø valstybei ir vi-suomenei keliamas pavojus.

138

Treèiosios grupës kriminologai nusikalstamumà supranta kaip nusikalstamas veikas integruo-janèià sistemà. Jø nuomone, nusikalstamumas yra apibendrinanti samprata, kuri atspindi vienarûðiø objektø vientisos sistemos poþymius. Kriminologë N. F. Kuznecova pabrëþia, kad nusikalstamumas yra nusikaltimø sistema, turinti sistemai bûdingas savybes [11 p. 65]. Tokios paèios nuomonës yra kriminologë A. I. Dolgova ir kiti autoriai [12, p. 85]. Daugelis kriminologø bandë pagrásti nusikalsta-mumà kaip specifiná sisteminá struktûriná dariná remdamiesi nusikalstamumo ir jo prieþasèiø tarpusavio ryðiu, priklausomybe [13, p. 55], nusikaltimø ir juos padariusiø asmenø tarpusavio ryðiais [14, p. 14], ávairiø nusikalstamumo elementø tarpusavio ryðiais [15, p. 62].

Pritariame treèiosios grupës kriminologø nuomonei, kad nusikalstamumas yra socialinis teisinis reiðkinys, turintis sistemai bûdingø savybiø. Sistema suprantama kaip tarpusavyje susijusiø elementø, sudaranèiø vientisà dariná, visuma, kuri turi naujà integratyvià kokybæ, nebûdingà atskiriems elemen-tams. Yra dviejø rûðiø sistemos. Vienos sistemos atskiros nuo aplinkos ir jø specialiai pagrásti nereikia, kitos reikalauja modeliavimo, iðskiriant atskirø jø elementø ryðius. Nusikalstamumà, kaip socialiná tei-siná reiðkiná, reikia modeliuoti. Siekiant pagrásti, nusikalstamumo sisteminá pobûdá bûtina pripaþinti specifine visuomenës dalimi (posisteme), rasti nusikalstamumo vientisumui pagrásti bendrà kokybës kriterijø ir iðskirti tarpusavyje susijusius ir vieni kitus veikianèius nusikalstamumo elementus.

Nusikalstamumas egzistuoja visuomenëje ir yra jos, kaip sistemos, elementas. Já suvokti ga-lima tik kartu su visa sistema. Jis prasiskverbia á ávairias visuomenës gyvenimo sritis ir socialinius santykius. Nusikalstamumas susijæs su ávairiais visuomenëje vykstanèiais procesais ir reiðkiniais, kurie daro jam átakà ir yra iðoriniai objektyvûs nusikalstamumo determinantai, kita vertus, pats nusikalsta-mumas daro átakà ðiems determinantams. Jis sugeba prisitaikyti prie socialinës aplinkos pokyèiø ir net socialinæ aplinkà pritaikyti savo raidai. Nusikalstamumas, kaip sistema, yra sàlyginai savarankið-kas savo determinantø atþvilgiu, turi savo specifiniø savybiø ir raidos dësningumø. Reikia pabrëþti, kad nusikalstamumas nekinta sinchroniðkai su visuomenëje vykstanèiais pokyèiais, automatiðkai ne-kartoja jø. Nauji nusikalstamumo poþymiai visada yra jo sàveikos su visuomene rezultatas ir visuome-nës poveikio per specifinius nusikalstamumo poþymius rezultatas. Vadinasi, nusikalstamumas, ávai-rios jo rûðys (elementai) yra vieni su kitais susijæ jau vien per visuomenæ kaip bendrà nusikalstamumo determinantà.

Nusikalstamumas yra dalis ir tokios didelës sistemos kaip teisës paþeidimai. Jø vienoda socia-linë prigimtis nulemia ávairiø teisës paþeidimø (administraciniø, darbo, finansiniø, civiliniø deliktø ir kitø) priklausomybæ ir jungimà á vienà negatyvø socialiná procesà. Skirtingi teisës paþeidimai pasiþymi savo specifika. Nusikalstamos veikos yra baudþiamosios teisës paþeidimai, kurie visuomenei pavo-jingiausi.

Nusikalstamumà, kaip vientisà sistemà, apibûdina ir jo struktûra, jos elementø tarpusavio ryðys. Kriminologai neturi vienos nuomonës dël nusikalstamumo elementø: vieni elementais laiko atskiras nusikalstamas veikas, kiti – nusikalstamumo rûðis (tipus) ir objektyvius jø tarpusavio ryðius. Jeigu, kaip minëjome, nusikalstamumo elementais laikomos nusikalstamos veikos, tai nusikalstamumas – suminë sistema – irgi ágis ðiø veikø savybes. Jeigu nusikalstamumo elementai yra jo rûðys (tipai), jis, mûsø nuomone, yra vientisa sistema. Atskiroms nusikalstamumo rûðims (tipams) iðskirti gali bûti tai-komi ávairûs kriterijai: tam tikro socialinës aplinkos tipo ir asmenybës tipø sàveika (pastovus ir situaci-nis nusikalstamumas); ávairûs socialiniai santykiai su jiems bûdingais prieðtaravimais (politinis, eko-nominis, ekologinis nusikalstamumas ir nusikalstamumas kultûros, buities ir vartojimo, socialiniø santykiø srityse ir kt.), kiti kriterijai. Priimtiniausias kriterijus nusikalstamumo rûðims iðskirti yra sociali-niø santykiø tipas: kultûros, buities ir vartojimo socialiniai santykiai (nusikalstamumas iðryðkëja kësi-nantis á gyvybæ, sveikatà, asmenybës garbæ, á jos nuosavybæ, egzistavimo sàlygas, áskaitant ir ekolo-gines, kultûrines ir t. t.); ekonominiai ir socialiniai santykiai (kësinimasis á civilinës apyvartos sutartinius pagrindus, á ávairiø kolektyviniø teisës subjektø ryðius), pilietinës visuomenës santykius, apimanèius politikos sritá, saugumà, valdymo tvarkà, rinkimø sistemà ir t. t.

Kriminologijos literatûroje suformuluotuose nusikalstamumo apibrëþimuose autoriai iðskiria esminius, jø nuomone, nusikalstamumo kaip socialinio reiðkinio kokybinius poþymius: socialiná pavo-jingumà, istoriná kintamumà, santykiná savarankiðkumà ir masiðkumà, socialiná ir teisiná pobûdá, nusi-kalstamø veikø visumà (statistinæ) ir kitus. Ávertinus ðiuos poþymius paþymëtina, kad tokie poþymiai kaip istorinis kintamumas, socialinis pavojingumas, masiðkumas bûdingi daugumai socialiniø reiðki-niø. Manytume, kad itin svarbus nusikalstamumo kokybinius poþymis yra jo savikûra, sàlyginis sava-rankiðkumas. Kaip save kuriantis reiðkinys nusikalstamumas sugeba plëtotis. Þinoma, kad padarinys yra atskiras prieþasties atþvilgiu. Jis gali daryti átakà prieþastingumo procesui, todël nusikalstamumas kildintinas ið socialiniø sàlygø, virsta atskiru reiðkiniu, kuris aktyviai daro átakà ðioms sàlygoms.

139

Sugebëdamas save apibrëþti, prisitaikydamas pakitusiomis sàlygomis, nusikalstamumas daro neigiamà átakà visuomenei tiesiogiai átraukdamas á nusikalstamà veiklà dalá visuomenës, ypaè jau-nimà, skleisdamas kriminalinæ subkultûrà, psichologijà. Suprieðindamas save visuomenës intere-sams, nusikalstamumas sukuria ir savità apsaugos sistemà.

Taigi nusikalstamumas yra valstybei ir visuomenei pavojingas istoriðkai kintantis save kuriantis sàlyginai savarankiðkas socialinis teisinis reiðkinys, nulemtas visuomenëje vykstanèiø socialiniø pro-cesø ir reiðkiniø, reikalaujantis nuolatinës valstybës ir visuomenës kontrolës.

Iðvados

Nusikalstamumas yra valstybei ir visuomenei pavojingas istoriðkai kintantis save kuriantis sàly-ginai savarankiðkas socialinis teisinis reiðkinys, nulemtas visuomenëje vykstanèiø socialiniø procesø ir reiðkiniø, reikalaujantis nuolatinës kontrolës.

Bûdamas vientisa sistema nusikalstamumas egzistuoja visuomenëje, ir yra jos, kaip sistemos, dalis. Já suvokti galima tik kartu su visa visuomene joje vykstanèiais procesais ir reiðkiniais. Nusikals-tamumas yra dalis ir tokios didelës sistemos kaip teisës paþeidimai. Já, kaip vientisà sistemà, apibû-dina jo struktûra ir jos elementø tarpusavio ryðys. Tokie elementai yra tarpusavyje susijusios nusi-kalstamumo rûðys (tipai), kurias galima iðskirti remiantis socialiniø santykiø tipu.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Спиридонов Л. И. Социология преступности. – Москва, 1978. 2. Кузнецова Н. Ф. Преступление и преступность. – Москва, 1969. 3. Уэда К. Преступность и криминология в современной Японии. – Москва, 1989. 4. Schneider H. J. Einführung in die Kriminologie. – Berlin, New York, 1993; The Oxford Handbook on Crimino-

logy. – Oxford, 1995; Brown S. Criminology. Explaining Crime and its‘ Сontext. – New York, 1991. 5. Бухгольц Э., Лекшас Д., Хартман Р. Социалистическая криминология. – Москва, 1975. 6. Kaiser G. Kriminologie. – Haidelberg, 1993. 7. Бафия Е. Проблемы криминологии. Диалектика криминогенной ситуации. – Москва, 1983. 8. Криминология. Словарь-справочник. – Москва, 1998. 9. Криминология. Учебник/Под ред. Бурлакова В. Н., Кропачева Н. М. – Санкт-Петербург: Санкт-

Петербургский государственный университет, Питер, 2002. 10. Криминология. Учебник/Под ред. Кудрявцева В. Н., Эминова В. Е., 2-е изд., перераб. и доп. – Москва,

1999; Криминология / Под ред. Коробейникова Б. В., Кузнецовой Н. Ф., Миньковского Т. М. – Москва, 1988.

11. Kriminologija/Ats. red. Bluvšteinas J. – Vilnius, 1994; Криминология/Под ред. Кузнецовой Н. Ф., Миньковского Т. М. – Москва, 1994; Четвериков В. С. Криминология. – Москва, 1997.

12. Криминология. Учебник для вузов/Под общ. ред. Долговой А. И., 2-е изд., перераб. и доп. – Москва, 2001; Прозументов Л. М., Шеслер А. В. Криминология. Общая часть. – Красноярск, 1997.

13. Кудрявцев В. Н. Причины правонарушений. – Москва, 1976. 14. Стручков Н. А. Преступность как социальное явление. – Ленинград, 1979. 15. Аванесов Г. А. Криминология и социальная профилактика. – Москва, 1980.

♦♦♦

140

The Problem of Notion of Modern Criminality

Prof. Habil. Dr. Jūratė Galinaitytė

Dr. Tomas Rudzkis


Keywords: criminality, theories of criminology, modelling of criminality.

SUMMARY

There is no country that would be able to avoid crime. In Lithuania the crime rate rises, its’ structure and quality changes. The fact is that the criminality is unknown, structurally complicated socially-juridical problem. The notion of criminality and its’ indications are only being discussed. It is too complicate to give one single notion of criminality that could be acceptable to everyone.

The authors of the paper had a look into the notion of criminality and all its’ indications. It is closely related to the newly accepted criminal code, which revealed criminal maintenance and brought in newer crime notions. These innovations made people change the outlook onto the crime and the process of formation of criminality. For this purpose mathematical formulas were used.

141


TEISĖS KALBA

KAI KURIŲ IŠVESTINIŲ DAIKTAVARDŽIŲ IR BŪDVARDŽIŲ VARTOJIMAS TEISĖS KALBOJE

Laima Pečkuvienė

Mykolo Romerio universiteto Vieðojo administravimo fakulteto Kalbos kultûros katedra


Telefonas 271 45 83


Pateikta 2004 m. spalio 28 d. Parengta spausdinti 2005 m. gegužės 31 d.

Pagrindinės sąvokos: pamatinis žodis, pirminis žodis, išvestinis žodis, vedinys, priesaga.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje aptariami išvestinių daiktavardžių, daromų su priesagomis -imas, -ymas, -

umas, ir būdvardžių, turinčių priesagas -inis, -ė ir -ingas, -a, vartojimo ypatumai, atkreipiamas dėme-

sys į vartoti netinkamus vedinius (įstatyminė bazė, intelektualinė nuosavybė ir kt.), į dirbtiniu būdu pa-

darytus žodžius, kurių reikšmės nutolusios nuo bendrinėje kalboje vartojamų tokias priesagas turinčių

išvestinių žodžių reikšmių, primenama, kad kai kuriais atvejais vediniai daromi ir vartojami be reikalo.

Teisės kalbai keliami ypatingi reikalavimai. Ši kalba vartojama teisėsaugos institucijose, ja ra-

šomi kodeksai, įstatymai, įsakymai, potvarkiai, nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriais visuomenė naudo-

jasi juos skaitydama, cituodama, komentuodama, todėl kiekvienas žodis turi būti parenkamas ypač

atidžiai ir apgalvotai. Nors ir pripažįstama, kad teisės kalba yra gana specifinė kalba, ji turi paklusti

taisyklingos kalbos reikalavimams, nes į raštus patekę žodžiai, formuluotės įteisina vieno arba kito

kalbos reiškinio vartojimą. Kartu reikia sutikti ir su tuo, kad atsižvelgiant į šios kalbos specifiką patei-

sinamos tam tikros išimtys ir leidžiama vartoti tai, kas bendrinėje kalboje yra neįprasta.

Prieð pradedant kalbëti apie tam tikrø vediniø vartojimà teisës kalboje, reikëtø prisiminti, kad pagal sandarà visi þodþiai skirstomi á paprastuosius, t. y. pirminius, ir iðvestinius, t. y. darinius. Þo-dþiai, kurie nëra padaryti ið kito þodþio, vadinami paprastaisiais, o padaryti ið paprastøjø – dariniais. Tie þodþiai, ið kuriø padaromi dariniai, vadinami pamatiniais þodþiais. Dariniai, kurie remiasi vienu pamatiniu þodþiu, vadinami vediniais.

Dauguma lietuviø kalbos daiktavardþiø yra iðvestiniai. Daugiausia jø padaroma su priesagomis, kuriø priskaièiuojama per kelis ðimtus. Norëtøsi aptarti daþnesnius daiktavardþiø, padarytø su priesa-gomis -imas, -ymas, -umas, vartojimo atvejus ir kartu atkreipti dëmesá á tam tikrus bendrinës kalbos normø paþeidimus, pasitaikanèius darant arba vartojant tokius vedinius.

Priesaginiu þodþiø darybos bûdu daug naujø þodþiø padaroma ið veiksmaþodþiø. Teisës kal-boje daþnai vartojami veiksmaþodiniai daiktavardþiai, padaryti su priesagomis -imas ir -ymas. Daþ-niausiai tokiais vediniais reiðkiamos abstrakèios sàvokos (veiksmai, bûsenos): vadovavimas, vertini-mas, kaltinimas, persekiojimas, atstovavimas, svarstymas, laikymas, kardymas, įstatymų nesilaikymas, Konstitucijos pažeidimas, bylos nagrinėjimas, bausmës sušvelninimas, pilietybės suteikimas, skundo

142

tyrimas, tyrimo vilkinimas, įgaliojimų viršijimas ir kt. Yra ir sukonkretëjusiø, turinèiø specialias reikðmes vediniø, kurie kalboje vartojami kaip konkretieji daiktavardþiai. Pavyzdþiui, įstatymas, įsakymas, nuta-rimas, pareiškimas, pažymėjimas, įgaliojimas, leidimas ir pan.

Su priesaga -ymas daiktavardþiai daromi ið tokiø veiksmaþodþiø, kurie bendratyje turi priesa-gos balsæ -y- ir esamojo laiko 3 asmens galûnæ -o (valdyti, valdo – valdymas, svarstyti, svarsto – svarstymas). Priesagà -imas turi daiktavardþiai, padaryti ið veiksmaþodþiø, kurie bendratyje prieð -ti neturi priesagos balsës -y- (nutarti – nutarimas, deleguoti – delegavimas). Su priesaga -imas daikta-vardþiai daromi ir ið tokiø veiksmaþodþiø, kurie bendraties priesagoje turi balsæ -y-, o esamojo laiko 3 asmenyje -ija ir bûtojo kartinio laiko 3 asmenyje -ijo (liudyti, liudija, liudijo - liudijimas, viršyti, viršija, viršijo – viršijimas).

Raðtø, dokumentø kalboje (ypaè kai reikia pasakyti abstrakèiai, apibendrintai) tokie veiksmaþo-dþiø vediniai yra labai parankûs.

Pavyzdžiui: Vidaus administravimas – administravimo veikla, kuria uþtikrinamas valstybës ar vietos savivaldos konkreèios institucijos, ástaigos, tarnybos ar organizacijos savarankiðkas funkciona-vimas (struktûros tvarkymas, personalo valdymas, turimø materialiniø – finansiniø iðtekliø valdymas ir naudojimas, raðtvedybos tvarkymas), kad jos galëtø tinkamai vykdyti joms priskirtus vieðojo administ-ravimo ar kitos valstybinës veiklos uþdavinius (ið Lietuvos Respublikos vieðojo administravimo ásta-tymo). Pagrindinë teismo antstoliø funkcija yra teismo sprendimø ir kitø ástatymø numatytø vykdomøjø dokumentø priverstinis vykdymas [5, p. 63]. Uþ norminiø dokumentø reikalavimø nesilaikymà atsa-komybæ nustato Lietuvos Respublikos administraciniø teisës paþeidimø kodeksas. Valstybinio socia-linio draudimo fondo paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo ámokø rinkimas ir pensijø bei paðalpø skyrimas ir mokëjimas.

Su ðiø priesagø vediniais daþniausiai daromos dokumentø antraðtës, svarstomø klausimø pa-vadinimai.

Pavyzdþiui: Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo“.

Įsakymas „Dėl Baudžiamojo proceso kodekso oficialaus teksto išleidimo“. Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo planų patvirtinimo“. Svarstyta: 1. Dėl mokslo laipsnių pavadinimų trumpinimo. 2. Dėl valiutos pavadinimo „euras“ kirčiavimo. Taèiau kartu reikia atkreipti dëmesá á tai, kad tokios darybos þodþiai (ypaè daþnai vartojami

tikslui, paskirèiai reikðti) sunkina kalbà, tad, kur ámanoma, siûloma jø vengti. Tokius vedinius galima taisyti ávairiai. Paprasèiausias bûdas yra toks: jø vietoje vartoti veiksmaþodþiø, ið kuriø jie yra daromi, formas (asmenuojamàsias, bendratá, padalyvá).

Pavyzdþiui: Siunčiant vykdymui (= vykdyti) nuosprendį ar (ir) vykdomąjį raštą, byloje turi būti pa-liekami atitinkamų lydraščių nuorašai, patvirtinantys dokumentų išsiuntimo faktą [6, p. 332]. Jeigu buvo pasiūlyti du skirtingi klausimo išsprendimo variantai, kiekvienas iš jų apsvarstomas jų pateikimo svars-tymui (= svarstyti) eilės tvarka ir dėl kiekvieno iš jų priimamas sprendimas [6, p. 190]. Nagrinėjimui (= Nagrinėti) perduotos šešios baudžiamosios bylos. Patikrinimu (= Tikrinant) nustatyta, kad į skundus ir pareiškimus buvo atsakyta įstatymo nustatyta tvarka. Įtariamųjų ieškojimas (= paieška) truko kelias sa-vaites. (= Įtariamųjų ieškojo kelias savaites). Įvažiavimas į atominės elektrinės teritoriją be leidimo draudžiamas (= Įvažiuoti į atominės elektrinės teritoriją be leidimo draudžiama).

Kai kuriais atvejais tokius vedinius galima keisti ðalutiniu sakiniu. Pavyzdþiui: Pateikus suklastotus dokumentus norėta įrodyti krovinio išsiuntimą (= kad krovinį

išsiuntė). Tokio sprendimo priėmimą (= Tai, kad buvo priimtas toks sprendimas,) lėmė mažėjanti įmonės gaminamos produkcijos paklausa.

Teisës kalbai bûdingi ir priesagà -umas turintys abstrakèios reikðmës daiktavardþiai. Jie daromi ið vardaþodþiø: bûdvardþiø, subûdvardëjusiø dalyviø, daiktavardþiø ir pan. Tokie vediniai daþniausiai daromi ið laipsniuojamø bûdvardþiø nelyginamojo laipsnio formø, pavyzdþiui: nešališkumas (: nešališ-kas), konkretumas (: konkretus), saugumas (: saugus), veiksnumas (: veiksnus), nuosaikumas (: nuo-saikus), pavojingumas (: pavojingas), grėsmingumas (: grėsmingas), teisingumas (: teisingas), teisė-tumas (: teisėtas). Ið nelaipsniuojamø bûdvardþiø ðios priesagos vediniai nedaromi.

Reikëtø ásidëmëti, kad tokius vedinius áprasta daryti ið bûdvardþiø, turinèiø paprastà arba dary-biðkai ne toká sudëtingà kamienà. Kai to nepaisoma, padaroma nevartotinø þodþiø, pavyzdþiui: pro-blematiškumas = problemiškumas (: problemiškas) [11, p. 85]; sistematiškumas = sistemiškumas (: sistemiškas) ir pan.

143

Kita ðià priesagà turinèiø vediniø dalis padaroma ið dalyviø. Pavyzdþiui, nelieèiamumas (: nelie-èiamas), nebaudžiamumas (: nebaudžiamas), patikimumas (: patikimas), tinkamumas (: tinkamas), tęs-tinumas (: tęstinas), tikėtinumas (: tikėtinas), apibrėžtumas (: apibrėžtas), teistumas (: teistas), netikė-tumas (: netikėtas).

Priesagos -umas vediniais nusakomos su konkreèiu dalyku nesiejamos ypatybës, supranta-mos kaip abstraktûs reiðkiniø pavadinimai. Teisës kalboje tokie þodþiai vartojami gana daþnai, pavyz-dþiui:

Konstitucijos išskirtinį pobūdį atskleidžia ir šie jos bruožai: teisėtumas, stabilumas ir realumas. „Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, leidžiantys teismui konkrečioje si-tuacijoje priimti patį teisingiausią, protingiausią ir sąžiningiausią sprendimą“ [7, p. 75]. Su nusikalsta-mumu kovoja kitos teisėsaugos institucijos – policija, kvotos ir tardymo institucijos, prokuratūra [5, p. 16]. Kiekvienam teismo sprendimui ar nuosprendžiui yra keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai [5, p. 37]. Prokuratūra […] įstatymų nustatyta tvarka padeda vykdyti teisingumą be užtikrinti teisėtumą [5, p. 105]. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai [8, p. 105].

Ne visada priesagos -umas vediniai vartojami jiems bûdinga reikðme. Daþnai ið dalyviø pada-ryti ðios priesagos vediniai pavartojami vietoj priesagø -imas ir -ymas daiktavardþiø veiksmui pava-dinti.

Pavyzdžiui: Priėmus atitinkamus teisės aktus, buvo griežtinama valstybinio socialinio draudimo įmokų surenkamumo (= rinkimo, surinkimo) kontrolė. Kilus ginčui, turto paveldimumo (= paveldė-jimo) klausimai gali būti sprendžiami teisme. Be to, antros eilės įpėdiniai gali paveldėti ir tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldimumo (= paveldėjimo) teisė. Statistikos departamento pa-teikti duomenys rodo, kad šalyje kasmet mažėja gimstamumas (= gimimų, gimimų skaičius).

Kita problema, á kurià norima atkreipti dëmesá, – iðvestiniø bûdvardþiø, daromø su priesagomis -inis, -ė ir -ingas, -a, vartojimas.

Kalboje vartojama itin daug priesagos -inis, -inė bûdvardþiø. Daugiausia jø padaroma ið daikta-vardþiø (kolektyvinis (: kolektyvas), struktūrinis (: struktūra)), kur kas maþiau ið bûdvardþiø (ištisinis (: ištisas), vientisinis (: vientisas)), skaitvardþiø (pirminis (: pirmas)), prieveiksmiø (tyčinis (: tyčia), tuome-tinis (: tuomet)), dalyviø (įterptinis (: įterptas), kviestinis (: kviestas)), prielinksniniø konstrukcijø (iš-ankstinis (: iš anksto), tarpvalstybinis (: tarp valstybių)), ikiteisminis (: iki teismo).

Tokie vediniai vartojami tada, kai reikia nurodyti daiktø rûðá arba jø skiriamàsias ypatybes. Pavyzdþiui: daiktinis įrodymas, Konstitucinis Teismas, procesiniai pažeidimai, smurtiniai nusikal-

timai, diplomatiniai santykiai, visuomeninės organizacijos, koalicinė vyriausybė, kontrolinis akcijų pa-ketas, istorinis susitarimas, esminės pataisos, tuometinė vyriausybė, išankstinis vertinimas, šešėlinis ministrų kabinetas, popietinis posėdis.

Dalis kalboje vartojamø ðios priesagos vediniø padaroma ið tarptautiniø daiktavardþiø, turinèiø priesagas -ij- ir -ik-. Svarbu ásidëmëti, kad tokiø vediniø priesagos -ij- ir -ik- prieð priesagà -nis, -ė daþ-niausiai praleidþiamos, pavyzdþiui: administracinės (: administracija) teisės pažeidimas, konstitucinė (: konstitucija) teisė, Apeliacinis (: apeliacija) teismas, loginis (: logika) mąstymas, grafinis (: grafika) vaizdas. Kartais to nepaisoma. Pavyzdþiui, daþnai vartojamas netaisyklingos darybos bûdvardis pen-sijinis, padarytas ið minëtà priesagà -ij- turinèio pamatinio þodþio pensija:

Priimtas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas nustato naują senatvės pensijinio (= pensinio, pensijos) amžiaus ribą ir vyrams, ir moterims. Sudarius pensijų kaupimo sutartį, pinigai kau-piami asmeninėje sąskaitoje pensijų fonde, o išmokos mokamos sulaukus pensijinio (= pensinio, pensijos) amžiaus. Priėmus Bedarbių rėmimo įstatymo pataisas, pratęstas bedarbio pašalpos mokėji-mas priešpensijinio (= priešpensinio) amžiaus bedarbiams, iki senatvės pensijos likus ne daugiau kaip 2 metams.

Tik tais atvejais, kai be priesagø -ij- ir -ik- vediniai darosi dviprasmiðki arba gali bûti sunku su-vokti jø reikðmæ, ðios priesagos paliekamos, pavyzdþiui, klasikinės (: klasika) kalbos ir klasinė (: klasė) visuomenė, kolonijinė (: kolonija) santvarka ir koloninis (: kolona) stilius, serijinis (: serija) numeris.

Nevartotini ir priesagos -inis, -ė vediniai, prieð tà priesagà turintys formantus -al-, -ar-, -at-, -et-, -yv-, -or- [3, p. 96]. Tokie ið kitø kalbø atëjæ bûdvardþiai taisomi dvejopai. Jeigu kalboje yra tos paèios ðaknies daiktavardis, priesagos -inis, -ė vedinys daromas ið jo (t. y. be jokio formanto).

Pavyzdþiui: intelektualinė (= intelektinė (: intelektas) veikla, nuosavybė; adminastratyvinės (= administracinės (: administracija)) institucijos; problematinis (= probleminis (: problema)) klausi-mas; teoretinis (= teorinis (: teorija)) darbas; represyvinės (= represinės (: represija)) struktūros;

144

progresyviniai (= progresiniai (: progresija)) mokesčiai; federatyvinė (= federacinė (: federacija)) respublika;

Kai tokio daiktavardþio, ið kurio galima padaryti bûdvardá su priesaga -inis, -ë, nëra, daromas galûnës -us, -i vedinys ir paliekamas formantas, pavyzdþiui: preliminarinis (= preliminarus) svarsty-mas; kolegialinis (= kolegialus) sprendimas; kolegialinė (= kolegiali) nuomonė.

Kai kurie minëtus formantus turintys priesagos -inis, -ė vediniai kalboje vartojami ir klaida nelai-komi: Vidaus reikalų ministerijos generalinis inspektorius, Generalinė prokuratūra, Generalinė Asamblėja, Federalinių tyrimų biuras, operatyvinė informacija, socialinis darbas, socialinės garanti-jos.

Kalbant apie priesagos -inis, -ė vedinius, derëtø atkreipti dëmesá á tai, kad bûdvardþiai su ðia priesaga nedaromi ið veiksmaþodiniø daiktavardþiø, kurie turi priesagas -imas, -ymas [2, p. 19–20].

Pavyzdþiui: draudiminis (= draudžiamasis, draudos) įvykis; rinkiminis (= rinkimų) biuletenis; rinkiminė (= rinkimų) apylinkė, agitacija.

Teisës kalboje ypaè daþnai vartojamas netaisyklingas bûdvardis įstatyminis, -ė. Pavyzdþiui: Balsuoti teikiamoms įstatyminėms (= įstatymo) pataisoms nepritaria Seimo Ekono-

mikos komitetas. Siekiant subalansuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, buvo tobuli-nama įstatyminė (= įstatymų) bazė, numatanti apdraustųjų grupių ir įmokų bazės išplėtimą. Ar pakanka įstatyminės (= įstatymų) bazės smulkiajam ir vidutiniam verslui plėsti? (junginio įstatymų bazė vietoje galima vartoti ir vieną žodį įstatymai).

Atkreiptinas dëmesys á dar vienà darybos poþiûriu ne itin vykusá terminà poįstatyminiai aktai. „Kanceliarinës kalbos patarimuose“ [4, p. 21] aiðkinama, kad tokie „ástatymà konkretinantys ir já ágy-vendinti padedantys dokumentai galëtø bûti įstatymus papildantys arba įstatymus lydintys aktai, o kaip terminas įstatymo lydimieji aktai“. Juolab, kad veiksmaþodþio lydëti „dalyviai kanceliarinëje kalboje yra ágijæ naujà reikðmæ – rodo buvimà ðalia pagrindinio dokumento ir jo papildymà: Konstitucijos pataisà lydintis ástatymas, ástatymas ir já lydintys aktai“ [4, p. 148]. Ðio straipsnio recenzento Administracinës teisës ir proceso katedros docento S. Ðedbaro teigimu, „tai yra tik vienas (ir ne visada svarbiausias) poástatyminio teisës akto poþymis. Poástatyminiai teisës aktai yra ástatymo pagrindu Seimo arba vyk-domosios valdþios institucijø (Vyriausybës, ministrø, kitø institucijø ir ástaigø vadovø) priimti teisës normø arba teisës taikymo aktai. Teisës normø aktais detalizuojama ástatymo ágyvendinimo tvarka, gali bûti nustatytas jo veikimo mechanizmas. Kai kada poástatyminiais teisës normø aktais suregu-liuojami tam tikri valstybës gyvenimo klausimai, kuriø ið viso nereguliuoja ástatymai“. Dël ðios prieþas-ties „Kanceliarinës kalbos patarimuose“ siûlomas vartoti poástatyminiø aktø atitikmuo bûtø ne visai tikslus.

Kalboje priesagos -inis, -ė vediniai labai paplitæ, taèiau kalbos praktikai skirtuose darbuose at-kreipiamas dëmesys, kad jie gana daþnai daromi ir vartojami be reikalo. Daugeliu atvejø, uþuot var-tojus bûdvardá su priesaga -inis, -ė, derëtø vartoti poþymá, rûðá, priklausymà nusakantá daiktavardþio kilmininkà.

Pavyzdþiui: konstitucinė (= Konstitucijos) pataisa; teisminė (= teismų) reforma; prievolinė (= prievolių) teisė; derybinis (= derybų) objektas, sutartis; konkursiniai (= konkurso) reikalavimai; tei-sminė (= teismo) ekspertizė, psichiatrija, medicina; vyriausybinė (= Vyriausybės) garantija, pro-grama, veikla.

Neretai bûdvardþiai su priesaga -inis, -ė gali bûti vartojami sinonimiðkai su daiktavardþiø kilmi-ninku, pavyzdþiui: vietos ir vietinė valdžia, tarnybos ir tarnybiniai reikalai ir pan.

Tam tikrais atvejais daiktavardþio kilmininku ir bûdvardþiu su priesaga -inis, -ė gali bûti pasa-komi skirtingi dalykai, pavyzdþiui: valstybės (t. y. visos šalies) nuosavybė ir valstybinė (t. y. ne privati) nuosavybė; valstybės žemė ir valstybinė žemė, valstybinis bankas ir valstybės (t. y. centrinis) bankas. Kilmininku pasakoma tiesioginë priklausomybë, o kai norima nurodyti priklausomybës rûðá, vartoja-mas bûdvardis.

Derëtø atkreipti dëmesá ir á kai kuriuos teisës kalboje vartojamus priesagos -ingas, -a bûdvar-dþius. „Dabartinës lietuviø kalbos gramatika“ [1, p. 197–198] nurodo, kad ðios priesagos vediniai pa-prastai reiðkia vidinës ypatybës turëjimà, ypatybës gausumà, didumà, þymi polinká á kà, pamëgimà ko. Pavyzdþiui, turtingas ‘turintis daug turto’ žmogus, protingas ‘išsiskiriantis protu’ vyras, lietuvių kalba labai žodinga ‘turinti daug žodžių’, konkurencingos ‘galinčios konkuruoti’ prekės, reikšmingas ‘svarbus, turintis reikšmės’ faktas, karinga ‘linkusi kariauti’ tauta, tvarkingas ‘mėgstantis tvarką, ją pa-laikantis’ žmogus, kūrybinga ‘daug kurianti, linkusi į kūrybą’ asmenybė, nervinga ‘greit susinervinanti’ darbuotoja, kompetentingas ‘gerai išmanantis, suprantantis’ pareigūnas.

145

Teisës kalboje neretai neapsieinama be bûdvardþiø žinybingas, atskaitingas, teismingas ir pa-naðiø priesagos -ingas, -a vediniø, kuriais reiðkiamas pavaldumas, priklausymas, kompetencija ir kiti dalykai. Kalbininkai tokius bûdvardþius vadina dirbtiniais ir ten, kur ámanoma, pataria jø vengti [2, p. 24 ir 4, p. 47, p. 332].

Pavyzdþiui: Tokie pareiškimai sprendžiami teisme ar arbitraže arba Tokius pareiškimus sprendžia teismas ar arbitražas (vietoj vartojamo Tokie pareiškimai žinybingi teismui ar arbitražui). Paaiškėjo, kad dėl tokio ieškinio negali būti keliama byla arba Pareiškimas dėl tokio ieškinio ne-gali būti nagrinėjamas teisme (vietoj vartojamo Paaiškėjo, kad toks ieškinys neteismingas teismui). Žinyba turi atsiskaityti (atsiskaito) Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (vietoj var-tojamo Žinyba atskaitinga Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui). Tokias bylas nagrinėja aukštesnės instancijos teismas arba Tokios bylos nagrinėjamos aukštesnės instancijos teisme (vietoj vartojamo Tokios bylos teismingos aukštesnės instancijos teismui).

Tikriausiai ir daugeliu kitø atvejø be tokiø dirbtiniø þodþiø, neturinèiø ðios priesagos vediniams áprastø reikðmiø, galima apsieiti, nors ir kaip patogu bûtø vartoti vienà þodá, o ne kelis.

Tai, kas kertasi su áprasta vartosena, pateisinama ir priimtina tada, kai dël tam tikros specifikos minèiø kitaip iðreikðti neámanoma. Dël ðios prieþasties profesinëje kalboje visada bus tokiø þodþiø, jø formø, þodþiø junginiø, kurie paþeidþia bendrinës kalbos sistemà, tik nereikëtø tuo piktnaudþiauti. Svarbu, kad á kalbà nepatektø tokiø þodþiø, kuriems be didelio vargo galima rasti tinkamø pakaitø.

Iðvados

1. Teisës kalbai bûdingi abstrakèios reikðmës þodþiai, todël èia daþnai vartojami priesagø -imas, -ymas, -umas vediniai. Kai kuriais atvejais jø daryba ir vartosena kertasi su tuo, kas áprasta bendrinëje kalboje.

2. Tam tikrø abejoniø kyla dël kai kuriø teisës kalboje vartojamø priesagas -inis, -ë ir -ingas, -a turinèiø bûdvardþiø. Kalboje atsiranda vis naujø ðiø priesagø vediniø, o kartu – neáprastø jø darybos bûdø. Pripaþástant tam tikras þodþiø darybos iðlygas svarbu, kad jomis nebûtø piktnaudþiaujama.

3. Darant ir vartojant iðvestinius þodþius, pirmiausia reikia remtis savo kalbos þodþiø darybos dësniais, savo kalbos tradicijomis ir ypatumais. Vartoti tai, kas bendrinës kalbos normø poþiûriu yra neáprasta, galima tada, kai, atsiþvelgiant á specifinius teisës kalbos poreikius, be to apsieiti neáma-noma.

4. Reikëtø stengtis vengti dirbtiniø þodþiø (ypaè terminijoje), kurie sunkina kalbà, o kartais daro jà nelabai aiðkià ir suprantamà. Pirmiausia tai pasakytina apie tokius kalboje vartojamus dalykus, be kuriø ne vienu atveju ámanoma iðsiversti.

5. Teisës kalba, kaip ir bet kurios kitos profesijos kalba, turi tik jai bûdingø ypatumø. Pripaþás-tant tam tikrà ðios kalbos iðskirtinumà ir pateisinant kai kuriuos nukrypimus nuo bendrinës kalbos normø, reikia siekti, kad ði kalba, kiek tai ámanoma, atitiktø visus taisyklingai kalbai keliamus reikala-vimus.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. 2. Gimtoji kalba. 1995. Nr. 1. 3. Kalbos praktikos patarimai. II pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Mokslas, 1985. 4. Kanceliarinės kalbos patarimai. Pataisytas ir papildytas leidimas / parengė Pr. Kniūkšta. – Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 5. Kuconis P., Nekrošius V. Teisėsaugos institucijos. – Vilnius: Justitia, 2000. 6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras: V–XI dalys. – Vilnius: Teisinės informaci-

jos centras, 2003. 7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: pirmoji knyga. – Vilnius: Justitia, 2001. 8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras: 1 dalis / atsak. red. Jovaišas K. – Vilnius: Teisės institutas,

2000. 9. Šukys J. Kalbos patarimai politikams ir visiems kalbų sakytojams. – Vilnius, 2000.

10. Teisės kalba: taisyklingumas ir stilius / Konferencijos pranešimų tezės. – Vilnius, 2000. 11. Terminologijos taisymai / parengė K. Gaivenis ir kt. – Vilnius, 1992.

146

♦♦♦

Usage of Some Derivative Nouns and Adjectives in Legal Language

Laima Pečkuvienė


Keywords: basic word, primary word, derived word, derivative, suffix.

SUMMARY

The cases in the use of certain derivative nouns and adjectives are discussed in the article “Usage of Derivative Nouns and Adjectives in Legal Language” focusing on deviations from the established norms of general language, unusual derivatives in legal language use.

Abstract meaning words are characteristic of this language area. Therefore, the usage of derivatives having suffixes -imas, -ymas, -umas is frequent there. In some cases their formation intersects with what is common in general language use. Another problem is adjectives having suffixes -inis, -ė, and -ingas, -a. It is wrong to consider, that derivatives having these suffixes can be derived from every word. The suffix -inis, -ė is the most commonly used adjective suffix. New derivatives with the suffix -inis, -ė constantly appear in the Lithuanian language. Not all of them are appropriate for the everyday language because either their meaning is not adequate, or their formation is wrong. The article focuses on irregular adjectives with suffix -ingas, -a, and artificially derived words, the meaning of which is remote from derivatives possessing the same suffix used in general language. They should not be used in cases when it is possible to avoid them. They evoke ambiguity and make our language hardly understandable.

Special requirements are raised for the language of law. This language is used in law enforcement institutions, alongside with codes, laws, orders, decrees, regulations and other legal acts written in it. Thus every word should be carefully and advisedly selected. Legal language is a specific one. However, it must conform to the requirements of a correct language, because words that appear in writings and formulations validate the use of one or another language phenomenon.

It should be admitted that with respect to particularity of this language area some exceptions are justified and allowed to use in contrast to the general language.

Therefore, in legal language there will always be such words, their forms, and combinations that break general language norms.

147


RECENZIJA

BALTIC YEARBOOK OF INTERNATIONAL LAW PENKERIŲ METŲ JUBILIEJUS

Prof. dr. Ineta Ziemele

Tarptautinio mokslo þurnalo Baltic Yearbook of International Law vyriausioji redaktorë

Tarptautinis mokslo þurnalas Baltic Yearbook of International Law („Baltijos tarptautinës teisës metraðtis“) ákurtas 2001 metais. Jo pirmajame tome publikuoti Baltijos ir kitø ðaliø mokslininkø straipsniai, kuriuose nagrinëjami aktualûs klausimai, susijæ su sovietine Baltijos valstybiø okupacija 1940 metais ir jø nepriklausomybës atkûrimu 1990–1991 metais. 2001 metai buvo istoriniai Estijai, Latvijai ir Lietuvai, nes þymëjo pirmojo deðimtmeèio atkûrus nepriklausomybæ proceso pabaigà.

Vëliau buvo iðleisti dar trys metraðèio tomai, penktasis tomas dabar rengiamas spaudai ir turëtø bûti iðleistas 2005 metø pabaigoje. Metraðtis leidþiamas Baltijos ðaliø tarptautinës teisës mokslininkø pastangomis. Jo redaktoriø kolegijà sudaro gerai þinomi trijø Baltijos valstybiø mokslininkai. Redaktoriø kolegijai padeda tarptautinë Konsultantø kolegija. Þurnalo leidëja – garsi Nyderlandø Martinus Nijhoff Publishers leidykla. Pagrindinë þurnalo kalba – anglø, taèiau straipsniai gali bûti publikuojami ir prancûzø bei vokieèiø kalbomis. Þurnalo redakcija ásikûrusi Ðvedijoje, Lunde, Raoulio Wallenbergo þmogaus teisiø ir humanitarinës teisës institute. Bûtent ðio instituto atstovø pastangomis Metraðtis galëjo bûti pradëtas leisti, nes trijø Baltijos valstybiø akademinës institucijos dar nepasiekë tokio lygio, kad galëtø ágyvendinti toká tarptautiná projektà.

Þurnalo platinimas tarptautiniu mastu, kurá vykdo Martinus Nijhoff Publishers leidykla, yra labai svarbus, nes svarbiausias Metraðèio tikslas – publikuoti straipsnius Baltijos ðalims aktualiomis temomis, kurios nëra gerai þinomos uþ Baltijos regiono ribø. Metraðtis taip pat yra ir tarptautiniø moksliniø diskusijø forumas, neapsiribojantis tik Baltijos ðaliø problemomis ir autoriais. Jis yra Baltijos ðaliø indëlis stiprinant tarptautinës teisës virðenybæ sprendþiant tarptautines ir regionines problemas.

Þurnalas Baltic Yearbook of International Law atskleidþia naujà tarptautinës teisës mokslininkø kartà Baltijos valstybëse ir kitur pasaulyje, suteikdamas jiems galimybæ pareikðti savo nuomonæ tiriamais tarptautinës teisës klausimais.

Metraðtis leidþiamas vadovaujantis teminiu poþiûriu, todël kiekvienas jo tomas skiriamas temai, aktualiai tarptautiniu arba regioniniu mastu. Þurnale nagrinëtos ðios svarbiausios temos: tarptautinis teisinis Baltijos valstybiø statusas, bioetika ir þmogaus teisës, valstybiø dël tarptautinës teisës paþeidimø padarytos þalos atlyginimas, Europos Sàjungos plëtra ir integracijos tàsa: vienoda Europos vizija? Dabar remiantis tarptautine teise rengiamas tomas jëgos naudojimo tema. Metraðtyje kasmet specialus skyrius skiriamas Baltijos valstybiø tarptautinei teisinei praktikai apþvelgti. Ðiame skyriuje ne tik informuojama apie valstybiø institucijø pareiðkimus ir veiksmus, galinèius turëti tarptautiniø teisiniø padariniø, bet ir pasakojama Baltijos ðaliø politikams apie tai, koks jø veiksmø norminis turinys tarptautinës teisës poþiûriu. Be to, daug bendro pobûdþio temø buvo nagrinëjama mokslo straipsniuose, kurie publikuoti kartu su teminiais straipsniais.

2004 metais þurnale Baltic Yearbook of International Law atsirado naujas skyrius tarptautinës teisës istorijos Baltijos valstybëse tema. Jo tikslas – atskleisti Baltijos ðaliø tarptautinës teisës tradicijas, kurios galëjo bûti pamirðtos dël penkis deðimtmeèius trukusios sovietinës okupacijos.

Þurnalas Baltic Yearbook of International Law neabejotinai susiduria su daugeliu iððûkiø. Kai kurie ið jø bent netiesiogiai iðryðkëja ið ðio Metraðèio pristatymo penkeriø metø jubiliejaus proga. Þurnalas turi atlikti labai daug uþdaviniø tuo paèiu metu. Galima áþvelgti tam tikrø panaðumø su trimis Baltijos valstybëmis, kurios turëjo per labai trumpà laikà pasivyti kitas demokratiniø valstybiø bendrijos nares, nors praeities padariniai negali ir negalëjo bûti lengvai áveikti. Pasirinkdamas tyrimo

148

temas ir spausdindamas ávairius praneðimus ið Baltijos regiono, Metraðtis atspindi kai kurias ið ðiø realijø.

Ádomu matyti, kaip þurnalas keisis, tarkime, per artimiausius penkerius metus. Norëtume tikëtis, kad augs jo tarptautinis pripaþinimas ir autoritetas Baltijos ðalyse. Taip pat norëtøsi tikëtis, kad Baltijos valstybëse daugës tarptautinës teisës specialistø, ir Metraðèio indëlis á tarptautines mokslines diskusijas bus vis reikalingesnis.

Besidomintieji ir norintieji dalyvauti þurnalo Baltic Yearbook of International Law puslapiuose gvildenamose mokslinëse diskusijose gali siøsti savo straipsnius, knygø apþvalgas arba kitus praneðimus arba informacijà Metraðèio redakcijai adresu: Editorial Office of the Baltic Yearbook of International Law, P.O.Box 1155, 221 05 Lund, Sweden.

Daugiau informacijos apie þurnalà galima rasti ir já uþsisakyti Metraðèio interneto svetainëje: <http://www.bri Il.nl/m_catalogue_sub6_id 18745.htm>.

Tarptautinio mokslo þurnalo Baltic Yearbook of International Law redaktoriø kolegijà sudaro ðie mokslininkai: Egidijus Bieliûnas, Aivars Fogels, Tanel Kerikmäe, Egils Levits, Rein Müllerson, Vilenas Vadapalas ir Pçteris Zilgalvis. Profesorius Dietrichas A. Loeberis buvo Redaktoriø kolegijos narys iki mirties.

Þurnalo knygø apþvalgø skyriaus redaktorius yra Dainius Þalimas. Konsultantø kolegijai priklauso ðie mokslininkai: Gudmundur Alfredsson, Theo van Boven,

James Crawford, Andrew Drzemczewski, John Dugard, Asbj¸rn Eide, Thomas M Franck, Christine Gray, Mahulena Hofmann, Göran Melander, Allan Rosas, Bruno Simma, Birgitte Stern ir Rudiger Wolfrum.

♦♦♦

Baltic Yearbook of International Law - Five Year Anniversary

Prof. Dr. Ineta Ziemele

Editor-in-Chief of BYIL

The Baltic Yearbook of International Law was founded in 2001. The first volume contained articles by Baltic and international scholars about the various issues relevant to the debate about the occupation of the Baltic States in 1940 by Soviet troops and the restoration of their independence in 1990-1991. The year 2001 was important in the history of Estonia, Latvia and Lithuania since the process of restoration of independence had concluded ten years earlier.

Since the first volume, three additional volumes have appeared and the forth one is under preparation and will come out at the end of 2005. The Yearbook is a Baltic endeveour, with an Editorial Board consisting of well-known international law scholars from the three States. It is assisted by an international Advisory Board. The Yearbook is published by Martinus Nijhoff Publishers in the Netherlands. The main language is English but true to its international character articles in French and German can also be accepted for publication. The editorial office is based in Sweden at the Raoul Wallenberg Institute of Human Rights and Humanitarian Law, and it is largely thanks to this Institute that the Yearbook has become a reality since the strength of academic institutions in the three Baltic States may not yet have reached the level where such an international project could be implemented.

International distribution, as provided by Martinus Nijhoff Publishers, is very important since it is a crucial feature of the Yearbook to publish articles about Baltic affairs which may not be well-known outside the Baltic region. At the same time, the Yearbook is a forum for international debate not limited to Baltic issues or authors. It is a Baltic contribution to the strengthening of international rule of law in international and regional affairs.

The Baltic Yearbook is discovering a new generation of international lawyers in the Baltic States and around the world and provides them with a forum for comments on issues that they have researched in international law.

With a thematic approach, each volume of the Yearbook is dedicated to a theme which is topical internationally or in the region. So far the Yearbook has covered the International Legal Status of the Baltic States, Bioethics and Human Rights, Reparations for Internationally Wrongful Acts of States, and Enlargement and Further Integration of the European Union: a Uniform Vision for Europe? A theme on the use of force in

149

international law is under preparation. Furthermore, the Yearbook carries an annual section with a unique review of the practices of the Baltic States in international law. This section not only informs international readers about the statements and actions of State institutions which may have international legal implications but it also tells Baltic politicians that their actions can translate towards normative effects, hi addition, many topics of general interest have been addressed in articles published along with the thematic articles.

In 2004, the Baltic Yearbook began a new section on the History of International Law in the Baltic States. Its purpose is to revisit the traditions that the Baltic States have had in international law but may have forgotten in view of the fifty year occupation by the Soviet Union.

The Baltic Yearbook clearly continues to face many challenges, and some of these appear, at least indirectly, in this presentation on the occasion of the Yearbook's five year anniversary. The Yearbook also has to address too many tasks at the same time. One can even draw some parallels with the fates of the three Baltic States which, within a very short time, have had to catch up with everyone else in a community of democratic States while events of the past have not and could not go away easily. The Yearbook, in its choice of themes and reports from the region, is a mirror of some of these realities.

It will be interesting to see how the Yearbook develops over, let us say, next five years. One has to hope that its international and Baltic recognition will grow. Let us also hope that the number of international lawyers in the Baltic States will increase and that the contribution of the Yearbook to the international debate will become more and more indispensable.

Interested persons can send articles, book reviews, or other communications to the Editorial Office of the Baltic Yearbook of International Law, P.O.Box 1155, 221 05 Lund, Sweden.

For more information and subscription requests all interested can consult the website of the Yearbook at http://www.briH.nl/m_catalogue_sub6_idl8745.htm

The Editorial Board is formed by the following international lawyers: Egidijus Bieliunas, Aivars Fogels, Tanel Kerikmäe, Egils Levits, Rein Müllerson, Vilenas Vadapalas, and Pēteris Zilgalvis. Dietrich A Loeber served on the Board until his death in 2004.

The Editor of Book Reviews is Dainius Zalimas. The Advisory Board consists of the following international lawyers: Gudmundur Alfredsson, Theo van

Boven, James Crawford, Andrew Drzemczewski, John Dugard, Asbj¸rn Eide, Thomas M Franck, Christine Gray, Mahulena Hofmann, Goran Melander, Allan Rosas, Bruno Simma, Birgitte Stern, and Rüdiger Wolfrum.

150

Jurisprudencija, 2005, t. 70(62)

INFORMACIJA

MOKSLO DARBØ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbø rinkiniui „Jurisprudencija“, bûtina laikytis ðiø

reikalavimø. Rankraðtis turi bûti iðspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusëje, ið

visø kraðtø paliekant ne siauresná kaip 25 mm laukelá. Bûtina pateikti diskelá. Mokslo straipsnis gali bûti paraðytas lietuviø, anglø, vokieèiø arba kitomis kalbo-

mis. Turi bûti suformuluotas moksliniø tyrimø tikslas, nurodyti tyrimø objektai, metodai, aptartas nagrinëjamos problemos iðtyrimo laipsnis, pateikti ir pagrásti tyrimø rezultatai, padarytos iðvados, nurodyta literatûra.

Straipsnio dalys iðdëstomos tokia tvarka: 1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis áteiktas redakcijai, institucija(-os), kuriai

autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio paðto), pagrindinës sàvokos lie-tuviø ir uþsienio kalba.

2. Iðsami santrauka (ne trumpesnë kaip 600 spaudos þenklø) ta kalba, kuria paraðy-tas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali bûti suskirstytas á skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje bûtinos iðvados. 5. Lietuviø kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi bûti iðsami santrauka anglø

kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spaudos þenklø, t. y. vieno puslapio), uþsienio kalbomis spausdinamø straipsniø – lietuviø kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spau-dos þenklø, t. y. vieno puslapio).

6. Cituojamø ðaltiniø sàraðas. Literatûros sàraðas pateikiamas tokia tvarka, kokia ðaltiniai cituojami tekste. Tekste ðaltiniai ir puslapiai nurodomi lauþtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslø, schemø, lenteliø plotis – 84 mm (per teksto stulpelá) arba 175 mm (per visà puslapá).

Tinkamiausi grafiniø rinkmenø formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsná turi vertinti ne maþiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turëtø bûti pa-teikta ir fakulteto arba katedros nuomonë apie straipsnio aktualumà, bûtinybæ já spaus-dinti. Rekomenduojama, kad uþsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotø bent vienas mokslininkas ið ne autoriaus gyvenamos valstybës.

PASTABA. Ðie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kole-gijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

JURISPRUDENCIJA

Mokslo darbai 70(62) tomas

Redaktorë Jurgita Marija Bagdonavičienė Santraukø anglø kalba korektûrà skaitë Jurgita Marija Bagdonavičienė

Rinkëjos Dovilė Gaidytė, Rima Tumėnienė Maketuotoja Regina Bernadišienė

Virðelio autorë Stanislava Narkevičiūtė

SL 585. 2005 10 18. 16,08 leidyb. apsk. l. Tiraþas 180 egz. Uþsakymas . Kaina sutartinë.

Iðleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius. Tinklalapis internete www.mruni.lt

El. paðtas [email protected] Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareiviø g. 13b, LT-09109 Vilnius.

Tinklalapis internete www.kopija.lt El. paðtas [email protected]

Documents

JURISPRUDENCIJA - · atsargiai tvirtinti, kad siekdami tik ástatymuose átvirtinta teise valdyti globalinius procesus ir stiprinti vi-suomenës socialiná integralumà, gausime